2013 09 Durys by Diena Media News

ketvirtadienis, rugsėjo 26, 2013

MENO LEIDINYS Nr. 9 (219) www.durys.daily.lt Redaktorė Rita Bočiulytė r.bociulyte@kl.lt

Langas

Muzikinis teatras daug gastroliuos Naująjį 27-ąjį sezoną pradėjęs Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šįkart gali pasigirti kaip niekad plačia teatro gastrolių geografija. Su įvairių žanrų muzikinėmis programomis jis keliaus ne tik po visą Lietuvą, bet vyks ir į užsienį.

Šį sezoną ypatingą dėmesį nusprendę skirti edukaciniams projektams, teatro atstovai teigia siekiantys kurti kultūrinės edukacijos tradicijas Vakarų Lietuvos regione. Dvi naujos edukacinės programos – „Keliaujanti vaikų akademija“ ir „Uvertiūra“ – šį rudenį žiūrovų lauks Klaipėdos muzikiniame teatre ir vyks į Vakarų Lietuvos miestus bei miestelius. Meninis-edukacinis projektas „Keliaujanti vaikų akademija“ rugsėjo 13-ąją su spektakliuku vaikams „Verpalų pasakos“ jau aplankė Šiaulius, o spalį vyks į Kaltinėnus. Naująjį sezoną rugsėjo 29-ąją pradedantis bendru Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos projektiniu spektakliu „Romeo ir Džuljeta“ Klaipėdos muzikinis teatras drauge su projekto partneriais W.Shakespearo tragediją lapkritį parodys Lenkijoje, o kitų metų balandį – Kaliningrade (Rusija). Šokio spektaklį „Kruvinos vestuvės“ teatro baleto trupė spalio pradžioje sušoks Rasei-

niuose, lapkričio pabaigoje – Skuode, o gruodį – Panevėžio ir Kaliningrado (Rusija) dramos teatruose. Tauragėje spalio pradžioje bus rodomas J.Strausso „Šikšnosparnis“, o gruodžio švenčių išvakarėse į Plungę nukeliaus P.Abrahamo operetė „Balius Savojoje“. Naujausią Klaipėdos muzikinio teatro operą – G.Donizetti „Meilės eliksyrą“ – lapkritį planuojama parodyti kaimynams latviams Liepojos teatre. Už uostamiesčio ribų šį rudenį skambės ir naujos Muzikinio teatro koncertinės programos. Lapkritį Pagėgių kultūros centre teatro orkestras ir solistai suruoš koncertą „Vivat, Maestro Johann Strauss“. Naujųjų išvakarėse teatralizuotas koncertas „Ekspresas į Naujuosius metus“ pasieks Radviliškį. Metų pabaigoje Kauno šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje Klaipėdos muzikinio teatro orkestras klaipėdiečio kompozitoriaus Alvido Remesos kvietimu atliks jo VI simfoniją „Prisikėlimas“. Klaipėdiečių gastroles Kauno muzikiniame ir Dramos teatruose bei Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, planuojama pratęsti 2014-ųjų pavasarį ir rudenį.

Atminimas įamžintas Lenkijoje Rugsėjo 11-ąją Lenkijoje, Vengoževe (buv. Angerburge – Ungroje), buvo atidengtos atminimo lentos lietuvių literatūros klasikei Ievai Simonaitytei.

Rašytoja vaikystėje 1912–1914 m. ten gydėsi kaulų tuberkuliozę žymioje luošųjų vaikų ligoninėje. Atminimo lentose lietuvių ir lenkų kalba pateikta gausiai iliustruota informacija apie lietuvių rašytojos gyvenimą bei kūrybinę veiklą. I.Simonaitytės atminimo įamžinimo Lenkijoje surengtoje ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos ambasadorė Lenkijoje Loreta

Zakarevičienė, Vengoževo miesto burmistras Kšyštofas Pivovarčykas, miesto jaunuomenė bei šviesuomenė. Taip pat buvo atvykę svečių iš Lietuvos: I.Simonaitytės muziejaus Priekulėje direktorė Laima Lemežienė, Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktorius rašytojas Juozas Šikšnelis, kuris lenkiškai perskaitė savo esė „Akimirka Simonaitytei“. Atminimo lentos įrengtos simboliškoje vietoje – Griunvaldo skvere. Projektą inicijavo ir vykdė Lietuvos Respublikos ambasada Varšuvoje, kuravo kultūros atašė Rasa Rimickaitė.

Kuria Nidos meno kolonijoje Rugsėjo 23-iąją Nidos meno kolonijoje prasidėjo tarptautinės objektų ir lėlių teatro kūrybinės dirbtuvės, kuriose dalyvauja ir klaipėdiečiai.

Tai Vilniaus dailės akademijos (VDA) Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros projekto – renginių ciklo, skirto scenografijos mokyklos 85 metų jubiliejui, – dalis. Kūrybinės dirbtuvės Nidos meno kolonijoje truks dvi savaites. Gamtos ir ramybės apsuptyje patirties semiasi trijų Lietuvos aukštųjų mokyklų jaunieji kūrėjai: VDA scenografai, Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto Režisūros katedros lėlininkai bei Kauno technologijų universiteto (KTU) Garso ir vaizdo katedros studentai. Projekto tikslas – sujungti trijų specialybių kūrėjus bendram kūrybiniam darbui – mokytis mąstyti, analizuoti, įsiklausyti, išgirsti ir drąsiai teigti. Kūrybines dirbtuves veda VDA lektorė, scenografė Giedrė Brazytė, KU docentė režisierė

Jūratė Januškevičiūtė, KU lektorė, režisierė Karolina Jurkštaitė, KTU lektorius, kompozitorius Antanas Jasenka. Taip pat svečiuojasi ir patirtimi dalijasi Vilniaus „Lėlės“ teatro režisierius Rimas Driežis, teatro kompozitorius Martynas Bialobžeskis, iš Varšuvos atvykusi lėlių teatro „Baj“ direktorė bei režisierė Ewa Piotrowska skaito paskaitas apie pasaulinę objektų ir lėlių teatro patirtį, jo tendencijas bei naujoves – teatrą kūdikiams, emigrantų teatrą ir kt. Dirbtuvėse gvildenamos trys pagrindinės temos: gimimas, branda ir mirtis. Tai žmogaus, daikto ar objekto gyvenimo ciklas. Projekto dalyviai aiškinasi, kaip savo gyvenimišką patirtį galima perkelti į teatro sceną ir 10 min. pasirodyme atskleisti visą istoriją tik vaizdu, garsu, kūno judesiu bei kokią vietą lėlių ir objektų teatre gali užimti tekstas. Kūrybinės dirbtuvės baigsis dalyvių pasirodymais. Šį projektą organizuoja VDA, remia Kultūros rėmimo fondas, prisideda KU ir KTU. „Durų“ inf.

Tapyba: Angelina BANYTĖ. Žaidimai skiautėmis. 2013 m. Akrilas, drobė, 282x120 cm.

ketvirtadienis, rugsėjo 26, 2013

durys

M.Rubackytė: „Svarbiausia yra au

laipėdos koncertų salė savo jubiliejinį 10-ąjį sezoną rugsėjo 7-ąją pradėjo ypatingu koncertu. Jame su Klaipėdos kameriniu orkestru muzikavo iš Ženevos atvykusi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė pianistė Mūza Rubackytė. Po anšlaginio koncerto įžymioji viešnia maloniai sutiko atsakyti į „Durų“ klausimus.

Klaipėda visuomet traukė

– Įdomu, kaip jums pasisekė į įtemptą savo koncertų grafiką įtraukti ir Klaipėdą? Kas jus į šį miestą atveda jau nebe pirmąkart? Juk čia ne Niujorkas, Paryžius ir net ne Vilnius... – Taip, tai nei Paryžius, nei Buenos Airės, tačiau tai yra Lietuva. Be abejo, tai susiję ir su tvarkaraščiu. Mindaugas Bačkus paskambino ir paklausė, ar mane domintų bendradarbiavimas su jo vadovaujamu Klaipėdos kameriniu orkestru. Prieš išvykdama į ilgas gastroles Šiaurės ir Pietų Amerikoje turėjau neužimtą savaitę, taip pat buvo smalsu susipažinti su jūsų orkestru, apie kurį girdėjau gerų atsiliepimų, ir „apgroti“ gastrolėms suplanuotą repertuarą. Kita vertus, Klaipėda yra tas miestas, per kurį mes važiuodavome kas vasarą, vykdami į Palangą. Mat mano šeimos atostogos dešimtmečiais tradiciškai buvo leidžiamos Baltijos pajūryje. Uostamiestis mane visuomet traukė. – Kokį įspūdį dabar jums paliko mūsų uostamiestis ir viešnagė jame, meistriškumo pamoka Klaipėdos universitete? – Klaipėdos universitetas man pažįstamas jau daugelį metų – jame dirba nemažai draugų, kolegų bendramokslių. Jis turi puikią salę, kuri dabar pasipuošė dar ir vertingu instrumentu. Manau, ateityje surasime daugiau bendradarbiavimo galimybių. Skirtinga ne tik publika

– Kokią susidarėte nuomonę apie Klaipėdos kamerinį orkestrą, su kuriuo dirbote ir grojote pirmąkart? – Entuziastiškas, perspektyvus. Man buvo nauja patirtis, taip pat – groti be dirigento, ir tai koncertui suteikė kamerinio muzikavimo spalvą. Demokratiška repeticijų atmosfera tam buvo palanki. – Jūs nuolat koncertuojate garsiose salėse visoje Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje bei Azijoje. Turbūt publika skirtingose pasaulio šalyse ir miestuose skiriasi? Kuo? Gal galėtumėte pasakyti, kokia yra Lietuvos publika? O gal pastebėjote kokias nors ir klaipėdiečių, jūsų koncertų klausytojų, ypatybes? – Manęs šito dažnai klausia. Manau, kad priklausomai nuo atlikėjo įtaigumo publika jį priima arba ne. O toliau yra forma, kaip ji reaguoja. Ir čia, prašau man atleisti, už stereotipus: pagarbiai kaip Japonijoje, paviršutiniškai kaip Šiaurės Amerikoje arba nuoširdžiai kaip Pietų Amerikoje. Visų pirma tai atlikė-

Pilnatvė: M.Rubackytei keliaujančio pianisto profesija yra didžiulė laimė, nes taip gali save iki galo realizuoti.

jas yra skirtingas – pasiruošęs ar ne, įkvėptas ar ne. Klaipėdos publikos reakcija man buvo jaudinama ir gili. – Smalsu, kodėl čia skambinote būtent Frédérico Chopino Pirmąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1, e-moll? Apskritai, kuo jus patraukė šis kūrinys? – Nepaisant to, kad mano repertuare yra per 40 įvairių koncertų, šis Chopino Koncertas yra man vienas pačių gražiausių. Jei ne pats gražiausias. Tas nuostabus bel canto, kuris man leidžia pasijausti operos primadona... Prisipažinsiu, jį grojant visuomet mano gyvenime kažkas svarbaus įvyksta. Todėl ir scenoje išgyvenu stiprius jausmus. Rugsėjo 14-ąją jį grojau su Puerto Riko orkestru San Chuane. Nepamirštama patirtis... Nespraudžia savęs į rėmus

– Jūsų repertuaras – fantastiškai platus. Betgi kas yra jūsų mėgstamiausi kompozitoriai, galbūt kažkokie jų kūriniai?

– Gyvenimas toks įvairus, toks įdomus, kaip ir pianisto repertuaras. Esu iš tų, kurie nespraudžia savęs į rėmus nei gyvenime, nei mene. Tai vėlgi santykis su pačiu savimi, su tuo gyvenimo periodu, kai kūrinys rezonuoja jumyse taip, lyg tai jūs pats jį būtumėte sukūręs. Tuomet nekalbama apie kompozitorius, laikotarpius ar stilius, svarbiausia yra esminė mintis ir su ja susiję išgyvenimai. – Ar yra toks autorius ir toks opusas, kurį dar svajojate pagroti? Kokioje vietoje? Kodėl būtent jį ir būtent ten? – Eidami gyvenimo keliu, sutinkame pakeleivių, ir tai mus praturtina, atveria naujus vartus. Taip visuomet man atsitikdavo, taigi esu atvira netikėtumams, kurie bus labai svarbūs ir taps akstinu naujų veikalų atlikimui. Kaip tai nutiko su K.Pendereckio koncertu fortepijonui „Resurrection“, dedikuotu dramatiškiems rugsėjo 11-osios įvykiams JAV. Beje, atliksiu jį per Vilniaus fortepijoninės muzikos festivalio (red. past.: M.Rubackytė

yra šio festivalio meno vadovė) atidarymo koncertą lapkričio 16-ąją. Šiemetis – trečiasis festivalis bus skirtas moterims.

Aplinkybės gali suvaidinti tam tikrą vaidmenį, tačiau manau, kad jei mes pasukome tuo ar kitu keliu, tai mes jį patys ir pasirinkome.

Sėkmė yra pasekmė

– Pašaukimas, talentas, sėkmė – jums, be abejonės, nesvetimi? O kokia jų kaina? Kažkur skaičiau, kad pašaukimas yra ir Dievo dovana, ir prakeikimas kartu... Klausiu apie profesiją, kuriai atnašaujate, – ar niekada nesigailėjote pasukusi šiuo keliu?

Vytauto Petriko nuotr.

– Kasdien, kad ir kur bebūčiau, kalbuosi telefonu su mama, jai dažnai sakau: „Mama, ačiū tau, kad pastebėjai talentą ir jį nenuilstamai skatinai ir tebeskatini“. Keliaujančio pianisto profesija yra didžiulė laimė – jis gyvena, realizuodamas savo didžiausią aistrą, keliaudamas po pasaulį, skleisdamas žinią, pasikraudamas muzikos šedevrų ir publikos dėka. Aukštu lygiu grojančio muziko profesija dažnai siejama su pasiaukojimu, prarasta vaikyste, mat jis kopia į Parnasą nuo labai ankstyvo amžiaus. Mano vaikystė buvo fantastiška – dėl mane supusių moterų meilės, sėkmės, scenos, to jausmo, kad esi ypatingas... Palyginti su tuo, visi kiti žaidimai man atrodė banalūs ir neįdomūs. Nepaisant to, būdama vienturtė dukra, aš nepaprastai troškau draugystės. Beje, su mano bendraklasėmis ir mūsų auklėtoja, kuriai dabar yra 91 metai, mes nuolat susitinkame. Tiesa, aplinkybės gali suvaidinti tam tikrą vaidmenį, tačiau manau, kad jei mes pasukome tuo ar kitu keliu, tai mes jį patys ir pasirinkome.

Vienintelis: su Klaipėdos kameriniu orkestru M.Rubackytės įkvėptai pagrotas F.Chopino Pirmasis koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1, e-moll

ketvirtadienis, rugsėjo 26, 2013

durys

tentiškumas“ Muzikologės keliu – per mokslo arimus – Visi matome – jus lydi stulbinama sėkmė, džiaugiamės ir didžiuojamės jumis. Išduokite paslaptį, kaip tą sėkmę pasiekti? Kaip pelnyti tokią didelę publikos meilę? – Ačiū už gerą žodį. Sėkmė yra pasekmė, jei priimsite tokį žodžių žaismą. Juk mylime, kad mylėtume ir mylėdami būtume mylimi. Svarbiausia yra autentiškumas.

sijungiame. Taip neturime nė vieno banalaus savaitgalio, jie visi išskirtiniai, dažniausiai tolimi, egzotiški. Net tie, kurių mes turime nedaug ir vadiname juos „šliuriniais“ (naminiais), vis vien yra ypatingi. Tuomet mes muzikuojame, tobuliname vieną ar kitą kalbą, sportuojame, aplankome tėvelius ar priimame draugus, ruošiame kartu vakarienę, šokame, klausomės kompaktinių diskų...

Savaitgaliai – atgaivos laikas

– Jei muzika jums yra gyvenimo būdas (o, ko gero, taip ir yra?), tuomet ką dar turite brangaus gyvenime be jos, kam skiriate savo laisvalaikį; ką mėgstate veikti, kai nerepetuojate, negrojate, nekeliaujate iš vieno miesto į kitą su gastrolėmis, nedėstote, nevedate kursų, nedėliojate savojo festivalio programos?.. Ar dar lieka laiko kitkam, be muzikos?.. – ...kai neįrašinėju ir nemontuoju plokštelių, neturiu darbinių susitikimų su mano sekretore, spaudos atstovais, vadybininkais, koncertų organizatoriais, kai nekomponuoju programų, kai nedirbu kompiuteriu, nedalyvauju fotosesijose ar tarptautinių konkursų žiuri, nerašau rekomendacijų ar ataskaitų, neprojektuoju naujų koncertinių drabužių, nedarau įprastų kiekvienai moteriai grožio procedūrų, galų gale, kai netvarkau kasdienių reikalų, ir t.t., ir panašiai... Tuomet... Gyvenu. Gyvenu visavertį mylinčios moters gyvenimą. – Jei ne paslaptis, kokia jūsų įprasta dienotvarkė? Ką veikiate sekmadieniais, jei negrojate koncerte? – Savaitgaliai yra mano ir mano mylimo žmogaus atgaivos laikas. Mes abu „įšaldome“ mūsų telefonus, ir visas mūsų laikas yra skirtas vienas kito meilės puoselėjimui ir bendriems pomėgiams. Kadangi, nepaisant to, kad abu esame nemažai pasiekę profesiniame gyvenime, savaitės metu tebedirbame daug, dažniausiai aš – Paryžiuje arba kitur pasaulyje, Alainas – Ženevoje arba kažkur pasaulyje, taigi savaitgaliai yra išties tik mudviejų bendravimo laikas. Beje, jie yra suplanuoti pusmetį į priekį... Suplanuoti ne dėl to, kad mes esame pedantai, bet todėl, kad abu keliaujame mūsų profesijų pašaukti, o savaitgaliais vienas arba kitas pri-

Pagal keliautojų dėsnius

– Teko girdėti, kad šiuo metu gyvenate Vilniuje, Paryžiuje ir Ženevoje – kodėl būtent juose? Kas ten jus laiko? Smalsauju, nes kitam žmogui per akis pakanka vieno miesto, kurį vadina namais. O kur jūsų namai? Kas ten jūsų laukia? – Mano šeima, kaip ir daugelio iš mano kartos, buvo dramatiškų istorinių įvykių paliesta. Mes buvome išvyti iš namų, kai kurie iš mūsų išvežti... Tai visų mūsų istorinė saga... Mano profesija yra neįsivaizduojama be kelionių, ir, jei mėgčiau sėslumą, negalėčiau taip gyventi. Taigi yra natūralu, kad gyvenimas rutuliojasi pagal kitus – keliautojų dėsnius. Ir namai todėl yra trys: Vilniuje, Paryžiuje, Ženevoje. Visi jie savi, įrengti vadovaujantis mūsų skoniu, visi skirtingi ir patogūs. – Kas jums yra laimė? – Koks esminis klausimas. Laimė, kai mylimi žmonės yra laimingi, kai yra galimybė save iki galo realizuoti, kai supa grožis ir gamta, kai yra tarpusavio harmonija. – Ko jums gyvenime stinga? Gal ko nors yra per daug? Ir kaip jums pasiseka subalansuoti norus su galimybėmis, svajones ir realybę? – Mums visiems kažko visuomet stinga. Net bazinių dalykų – juk išalkstame, ištrokštame ar pavargstame. Toliau tai priklauso nuo mūsų vidaus: mes galime būti laimingi turėdami labai mažai ir nelaimingi turėdami daug. Viskas yra vidinės pusiausvyros ir vertybių klausimas. Pasaulio filosofinė patirtis leidžia suprasti mūsų tikruosius poreikius. Tuos, kurie yra naudingi ir ilgalaikiai. Esminės man dvasinės vertybės meilė ir draugystė yra vieni svarbiausių mūsų turtų. Kalbino Rita Bočiulytė

buvo skirtas tik uostamiesčio publikai ir nebuvo pakartotas kitur Lietuvoje.

Muzikologės, apdovanotos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Klaipėdos kultūros magistrės prof. dr. Daivos Kšanienės liepa šiemet buvo paženklinta gražios sukakties.

Laima Sugintienė

Mokslininkė, kultūrinių reiškinių metraštininkė, akyla koncertinio gyvenimo stebėtoja bei dalyvė, reikli pedagogė, aktyvi ir iniciatyvi pilietė – tai tik keletas jos neįtikėtinai plačios veiklos aspektų. Tad tebūnie šis rašinėlis tik kuklus bandymas prisiliesti prie šios iškilios miesto (ir ne tik) kultūrinio gyvenimo figūros, o išsamius tyrinėjimus palikime specializuotiems leidiniams. Šįkart tik praverkime duris į profesorės pasaulį. Daugiabriaunė muzikologija

Profesorės indėlis svarus visuose muzikologinio darbo baruose: tai ir mokslinis darbas, ir publicistika, ir koncertų vedimas, ir pedagogika. Pasak jubiliatės, visos šios sritys glaudžiai susijusios, viena kitą papildo, praturtina bei padeda viena kitai. Kiekviena jų savitai įdomi ir patraukli. Ją labai traukia mokslinis darbas, tačiau tik todėl, kad pasirinko be galo įdomią, iki šiol mažai tyrinėtą sritį – Mažosios Lietuvos muzikinę kultūrą, kuri yra išskirtinė, savita. Jos tyrinėjimas muzikologei teikia daug pasitenkinimo. Prisipažino, kad vargu ar galėtų tyrinėti edukologinės srities temas: „Teneįsižeidžia šios srities mano kolegos. Nes ten daug eksperimentų, statistikos, skaičiavimų, kurie, neabejoju, taip pat duoda naudą, bet mano natūrai svetimi“. Jos tyrinėjimų kryptis susiformavo gana natūraliai. Apie Mažąją Lietuvą ir Klaipėdos kraštą vaikystėje daug jai pasakojo tėvai, prieš karą gyvenę ir dirbę Klaipėdoje. Dažnai girdėdavusi Vydūno vardą, jo kai kurios dramos ir raštai gulėjo lentynoje. Po studijų, atvykusi į Klaipėdą, ėmė labiau domėtis šio krašto likimu, kultūra. Pradėjo rašyti, kaip pati sako, straipsnelius. Svajojo gintis disertaciją apie Mažosios Lietuvos muzikinę kultūrą. Tad parašiusi autoreferatą (rusiškai) nuvažiavo į tuomečio Leningrado N.Rimskio-Korsakovo konservatoriją pas prof. Ginzburgą, nes muzikologinių disertacijų gintis Lietuvoje nebuvo galima. Deja, profesorius nesuprato (neturėjo teisės suprasti), kas tai yra Mažoji Lietuva, ir patarė jai rašyti apie sovietinės Klaipėdos muzikinį gyvenimą... Tuo svajonė pasibaigė. Tačiau muzikė ir toliau dirbo archyvuose, susitikinėjo su senaisiais krašto gyventojais, rinko medžiagą. Disertaciją išsvajota tema ji vis dėlto apgynė, bet jau laisvos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Apgailestauja, kad vėlokai.

Apie koncertų vedimą...

„Įeina liekna, žvali moteris. Pasveikina gausiai susirinkusius ir ima pasakoti, ką netrukus išgirsime: apie muzikos kūrinį, jo autorių, atlikėjus. Kalba raiškiai, gyvai ir labai labai taisyklingai. Jokio nereikalingo garselio! Savo vietoje visi skyrybos ženklai, kirčiai, priegaidės, net intonacija“, – ką bepridėsi prie vaizdingos Kosto Kauko citatos. Gaudydavome kiekvieną jos žodį. Mokėmės iš jos. Vesdavo įvairiausių žanrų koncertus. Ypač įsiminė „Marių klavyrų“ išsamūs komentarai.

Daiva Kšanienė:

Gyvenimas – vien darbas. Žmonės prašė. Taip ir neišmokau pasakyti „ne“. Trejus metus nebeveda (tai ne pranešinėjimas – pabrėžia) koncertų. Ši veikla jai taip pat buvo malonumą teikiantis darbas. Į jį įsisuko tik atvykusi į Klaipėdą, nes tuomet mieste buvo tik dvi muzikologės (antroji po metų išvyko atgal į Vilnių), ir visi prašė vesti vis gausėjančius koncertus. Prisipažino nesanti iš tų vedėjų, kurie „ekspromtu“, be pasiruošimo gali kalbėti publikai. Ji nemažai ruošdavosi. Kiekvienas koncerto vedimas būdavęs iššūkis, nes, jos manymu, reikia ne tik sudominti klausytojus, bet ir pateikti įdomią, tikslią, taiklią informaciją, „neplepėti“, glaustai išdėstyti esmę. Studijavo, domėjosi retorika, oratoriniu menu. Be to, teko susipažinti su begale muzikos: juk reikėjo vesti ir senosios, ir klasikinės, ir šiuolaikinės muzikos koncertus, autorinius kompozitorių vakarus, proginius renginius, kūrėjų jubiliejus ir kt. Tačiau publikos dėmesys ir padėka viską atpirkdavo. „Malonu, kai po koncerto prieina žmonės ir dėkoja už tai, ką darei scenoje“, – sakė per 300 koncertų vedusi D.Kšanienė. Ir dabar ji pasigenda koncertų salėse gyvo balso (taip jaukiau, šilčiau), profesionaliai parengtos informacijos, pastebi tam tikrą nusipiginimą. Ir šioje srityje vergaujama jaunystės kultui, koncertą gali vesti bet kas, be supratimo, ką šneka. Įtakos tam turi televizija, publika prie to pratinama. Pasidžiaugė Nacionalinės filharmonijos pozicija, kuri iki šiol turi brandžią koncertų vedėją, tikrą savo amato meistrę J.Pranaitytę. ...publicistiką ir kritiką

Publicistika ir kritika – tai sritis, kurioje jai taip pat nemažai teko nuveikti. Publicistikos straipsniai pe-

riodikoje daugiausia radosi iš muzikologės mokslinių darbų temų. O muzikos kritika – sudėtingesnis dalykas. Jaunystėje, prisipažino, pateikdavusi daugiau pastabų atlikėjams, nepiktos kritikos. Tačiau po to tekdavę „atkentėti“ – kai kas po pusę metų nesisveikindavo. Deja, Klaipėdoje muzikos kritika dar yra labai suvaržyta: visi muzikai tarpusavyje susiję, pažįstami. Tad prisipažino neretai geriau nutylinti kai kuriuos negatyvius momentus. Tenka laviruoti. Ar kamuoja kūrybinės kančios? Kamuoja. Ypač tuomet, kai reikia įvardyti nesėkmes. Tiesą pasakyti būtina, tačiau nuolat galvojant apie žmones. Todėl suka galvą, ieškodama kuo taiklesnio apibūdinimo, vaizdingesnio žodžio. Kritinius straipsnius rašo iškart po koncerto, kad įspūdis kuo šviežesnis būtų, kad potyris neužsimirštų. Na, vėliausiai – kitą rytą... Ir pažeria pastabų: „Dabartinė jaunesnių kritikų karta (turiu galvoje Klaipėdą) gal drąsiau reiškia savo mintis, tačiau, deja, nepakankamai. Dažniausiai recenzijose aprašomi išoriniai, „muziką palydintys“ dalykai, jau ne kartą anonsuose pateikti faktai, antraeiliai momentai ir pan. O muzikinis vyksmas (koncerte ar operoje, operetėje ir kt.), atlikėjų interpretacijos savitumai, kūrinio perteikimo meistriškumo niuansai, kompozitoriaus sukurtos dramaturgijos perteikimas aprašomi gana paviršutiniškai, negiliai, tarsi prabėgom, nenurodomos esminės atlikimo teigiamos, tuo labiau neigiamos pusės. Suprantama, kiekvienas muzikos kritikas turi savo požiūrį, supratimą, skonį, įžvalgų, kriterijus ir pan. Tačiau egzistuoja ir objektyvūs dalykai. T.y., jei, pavyzdžiui, dainininkas, atlikdamas svarbią operinę partiją, ištisai neintonuoja, tai jau nebe kritiko skonio reikalas, o rimtos pastabos vertas dalykas. Taigi muzikos kritikoje, kaip ir kiekvienoje kūryboje, svarbus subjektyvus vertinimas, tačiau neturi būti „apeinami“ fundamentalūs, objektyvūs muzikos atlikimo dalykai“. Apie tai, kas skauda

„Muzikologijos mokslas šiuo metu Lietuvoje yra pasiekęs labai aukštą lygį. Jau daug metų leidžiamas specialus periodinis mokslinis žurnalas „Muzikologija“ (Vilniuje), rengiamos dažnos tarptautinės konferencijos (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Kompozitorių sąjungoje ir kitur), mūsų muzikologai vyksta į įvairias pasaulio muzikologų konferencijas, dalijasi patirtimi. Mano jaunystėje tokių galimybių nebuvo. Tačiau, deja, aktyviau reiškiasi tik keletas Lietuvos muzikologų. Šios profesijos gretos labai susiaurėjusios. Tai, manau, ne pačios specialybės problema (nors mokytis ir vėliau palaikyti atitinkamą lygį yra sunku), o mūsų valstybės netinkamo požiūrio, nevykusios aukštojo mokslo reformos padarinys. Atrodo, kad muzikologiniai tyrimai Lietuvoje nėra prestižo reikalas. Kas kita technologijos“, – apgailestavo profesorė.

ketvirtadienis, rugsėjo 26, 2013

durys

Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos gyventojų gyvenimo būdas ir pomėgiai (1) Koks buvo senosios Klaipėdos gyventojų gyvenimo būdas? Kaip jie leido laisvalaikį? Kokį įspūdį klaipėdiečiai paliko miesto svečiams ir ar jie turėjo įtakos?.. Pirmiausia į klaipėdiečius žvilgtelkime keliautojų akimis.

Jovita Saulėnienė

Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus spalvingai atkuria buvusių gyventojų charakterį. Tad ir leiskimės į jų pažinimo, linksmybių ir malonumų, skirtingą, priklausomą nuo išsilavinimo, socialinių sluoksnių, potraukių, kultūrinę aplinką. Populiaresnė arbata nei kava

XIX a. Klaipėda buvo nedidelis nuošalus Prūsijos miestas, kuriame gyveno daugiau nei 5 tūkst. gyventojų. Pasakojama, net 18 malūnų sukę savo sparnus, tarsi kviesdami ir viliodami į miestą, įsikūrusį prie vandenų. O ir negalėjo Klaipėdos aplenkti keliautojai, nes pro čia suko senasis pašto kelias. Todėl miestui netrūko nei įdomių keliautojų, nei ir daugelio jų aprašytų vaizdų apie Klaipėdą. Kokią mūsų miestiečių gyvenimo paveikslo mozaiką keliautojai dėliojo? Daugelis atvykusiųjų Klaipėdą vadino „mažuoju Londonu” ne tik dėl to, kad ji įsikūrusi prie vandenų ir kad čia karaliavo jūrinio miesto tradicijos. Mieste gyveno nemažai anglų tautybės žmonių. 1863 m. buvo pastatyta anglikonų bažnyčia, kurios statyba domėjosi pati Anglijos karalienė Viktorija. Klaipėdiečiai intensyviai prekiavo su britais. Dėl šių pagrindinių priežasčių XIX a. Klaipėdoje dominavo anglų papročiai ir manieros. Rašytojas ir vertėjas L.Pasargė pastebėjo, jog Klaipėdoje, tame

„mažajame Londone“, populiaresnė arbata nei kava. Anglišką klaipėdiečių gyvenimo būdą ne vienas vertino kritiškai. Anot keliautojo P.Raušniko, klaipėdiečiai buvo „taip įsimylėję anos salos gyventojų papročius, kad mėgdžiojo juos kiekviena proga, kartais net iki juokingumo. Turtingiausių pirklių namuose kalbama vien tik angliškai, valgoma, geriama, žaidžiama anglų maniera. Net ir elgiasi jie lygiai taip pat šiurkščiai ir nesvetingai, kaip ir anglai. Svetimšalis, pagal rekomendacijas pakviestas į svečius, ištisas valandas paliekamas sėdėti vienas, ir niekas nesusipranta jo užkalbinti“.

Daugelis atvykusiųjų Klaipėdą vadino „mažuoju Londonu” ne tik dėl to, kad ji įsikūrusi prie vandenų ir kad čia karaliavo jūrinio miesto tradicijos.

Mėgo pavalgyti ir išgerti

Ne vieną stebino klaipėdiečių pomėgis sočiai pavalgyti ir nevengti stipresnių gėrimų. Kai kurie tai net pavadino „beprasmišku girtavimu“. L.Pasargė užsiminė, jog čia „portveinas ir porteris išstūmė raudonąjį vyną ir alų“, o P.Raušnikas stebėjosi, jog portveiną ir maderą klaipėdiečiai at-

Apie policijos priemones Kaip visiems žinoma, jūreiviai, kaip ir stichija, kurioje jie praleidžia beveik visą savo gyvenimą, yra laukiniai ir nesutramdomi, ypač tuo išsiskiria anglai, sudarantys daugumą. Įplaukus į uostą, jiems leidžiama šiek tiek pabūti mieste. Beveik visi be išimties šį laiką praleidžia Klaipėdos priemiestyje Vitėje (kur gyvena vien tik parsiduodančios merginos), eikvodami savo turtą ištvirkavimui. Linksmindamiesi jie tokie besočiai, kad užsibūna čia ilgiau negu jiems leista. Jokie kapitono prašymai ar įsakymai nepajėgia jų grąžinti atgal prie pareigų. Dėl to buvo įkurta tokia tarnyba: didžiulis, milžiniškas vyras, muštynių virtuozas, buvo pavadintas „ferboteriu“ („Verbotter“) ir įdarbintas varyti nepaklusniuo-

sius atgal į laivus. Kai tik koks nors kapitonas jam praneša apie neklaužadą, jis vieną po kito krato visus prakeiktojo priemiesčio namus. Didžiuliu botagu, kurį visada nešiojasi, jis pradeda barbariškai plakti surastą jūreivį nesustodamas, kol išsenka jo jėgos arba kol nusikaltėlis nualpsta. Jokia byla prieš jį nekeliama, jeigu jis neužmuša nusikaltėlio vietoje. Net tokiu atveju jis lengvai išteisinamas, jei gali įrodyti, kad jūreivis priešinosi. Net ir už menkiausią pasipriešinimą jūreivis baudžiamas – sukaustomas grandinėmis ilgiems metams. Kodėl ištvirkusiems žmonėms reikalingos tokios žiaurios priemonės? Peteris Raušnikas, rusų keliautojas 1814 m.

Panorama: tokia senoji Klaipėda atsiverdavo nuo Šv. Jono bažnyčios bokštų.

skiedžia romu. O kiek rašyta apie stiprųjį gėrimą, vadintą „vandens punšu“!.. Kokie su juo susiję gėrimo ritualai!.. Atvykusieji atkreipė dėmesį, jog Klaipėdos gyventojai – apsigimę komersantai, „siaubingai ir begėdiškai varę kontrabandinę prekybą“. Štai L.Pasargė tapo liudininku, kaip estų kontrabandininkų laivas atplaukė į Klaipėdą prisipirkti spiritinių gėrimų ir įvežti kontrabandą į Rusiją: „Dažniausiai toks rizikingas sumanymas baigiasi laimingai – tai pavyksta prasmukti tamsią naktį, tai papirkti „vodkai“ ir sidabrinių žvangėjimui itin neatsparius rusų muitinės sargybinius. Nesėkmės atveju „šmugelninkai“ keliauja į Sibirą. Jei muitininkų kateris užklumpa juos atviroje jūroje, tai jie puola kuo greičiau atsikratyti slapta gabenamo krovinio. Brangios romo ir portveino pripildytos statinės metamos už borto. Laive esantys žmonės aiškinasi: „Audra mus nubloškė, jau keletą dienų nevaldomas laivas dreifuoja“. Muitininkai šypsosi, išsižvejoja plūduriuojančias statines ir prisigeria iki sąmonės netekimo“. Užkliuvo dėl neišprusimo

Keliautojų rašiniuose kalbama ir apie klaipėdietes. Štai Vokietijos kancleris O.Bismarkas, likęs parai nakvoti Klaipėdos „Baltų“ viešbutyje, pastebėjo jų išskirtinį grožį. Jam antrina ir P.Raušnikas: „Dailioji lytis dėl ūgio, laikysenos, veido spalvos ir kūno formų teisėtai gali būti vadinama gražiąja. Reikia pagirti jų skonį apdarams, dailias sukneles“... Tačiau jis ir kritiškas: „Proto išsilavinimu gražuolės, be abejo, gerokai atsilikusios. Žinoma, jos dėl to nekaltos, nes neturi net menkiausios galimybės lavintis“.

Fotokopija iš S.Dacho namų archyvo

Sandėlis: buvusioje Liepojos (dabar – Herkaus Manto) gatvėje stovėjo

Dramblio namas – XIX a. pastatas buvo vienas gražiausių mieste. 1818 m. pastatytas jis dar vokiečių buvo įtrauktas į saugotinų pastatų Klaipėdoje sąrašą. Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo nugriautas.

Fotokopija iš asmeninio archyvo

Apie klaipėdiečių vaišes ...Vaikštau iš vienų kviestinių pietų į kitus. Iš pradžių tai blogai atsiliepė mano sveikatai, nes kviestiniai pietūs čia reiškia visiškai užvaldyti asmenį nuo 3 valandos iki vėlyvo vakaro. Po pietų geriama kava, arbata, vėliau iškilminga vakarienė su privalomu šampanu ir portveinu. Pietaujama tai pas burmistrą Zimermaną iš Saksonijos, itin malonų žmogų, tai pas Domenų patarėją, dorybingąjį Šumacherį. Vis dėlto pastarasis turi liguistą įprotį užversti

Anot to paties autoriaus, „damos šiaip taip kalba prancūziškai, prastai dainuoja, vidutiniškai skambina pianinu ir visai nemoka groti gitara. (...) Moterims svetimas net menkiausias išprusimas, todėl kalbėtis su jomis neįdomu“. Užkliuvo keliautojams ir vyrai, apie kuriuos rašyta: „Klaipėdoje, be kelių valdininkų, nėra mokytų vyrų. Ten nėra nei menininkų, nei knygynų, nei paveikslų ar meno kolekcijų – nieko, kas galėtų

svečią rečiausiais valgiais, Vengrijos ir Reino vynais, idant suteiktų didžiausią malonumą. Du kartus po tokių pietų taip baisiai negalavau, kad prisiekiau sau daugiau nieko pas jį nepaliesti. Pietaujame ir pas komercijos patarėją škotą Masoną, pas kurį labai linksma, ir pas mano kolegą anglų konsulą Hertšelį, ir t. t. Šarlis Dohsė, Prancūzijos vicekonsulas Klaipėdoje 1854 m.

dominti protą, lavinti skonį ar sušvelninti papročius“. Užtat buvo pagirti locmanai, nes jie moka „kelias užsienio kalbas, išmano matematiką, kurios mokėsi Klaipėdos navigacijos mokykloje“. Keliautojai atkreipė dėmesį į klaipėdiečių pomėgį iškylauti bei plaukioti mariomis. Bet apie tai – kitą kartą jau pačių klaipėdiečių požiūriu. (Bus daugiau)

ketvirtadienis, rugsėjo 26, 2013

LITERATŪRA ŠIANDIEN www.durys.daily.lt Sudarytojas Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Ankšto pasaulio ypatumai Magdalena Tulli. Yda. Romanas. Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2013, 174 p. Dainius Vanagas

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai 2013-uosius paskelbus lenkų literatūros metais, į knygynų lentynas sutūpė būrys lig šiol į lietuvių kalbą neverstų kaimyninės šalies autorių. Vienas išradingiausių, originaliausių šiais metais pasirodžiusių kūrinių – garsios lenkų rašytojos Magdalenos Tulli (g. 1955) romanas „Yda“, įtraukiantis skaitytoją į žvarbius schemų, trafaretų, absurdiškų dėsnių ir fantasmagorijų labirintus. Nors romanas primena painų metaforų ir daugiareikšmių ženklų raizginį, nesunku išskirti du pagrindinius lygmenis, kuriais remiasi teksto struktūra. Tai – fikcijos ir metafikcijos plotmės. Fikcijos atveju susiduriama su gana nuoseklia, priežasties ir pasekmės ryšio valdoma pasakojimo linija: kažkur nepasiekiamoje nežinomybėje bevardę šalį sukrečia politinis perversmas ir bevardžio miesto pagrindinėje aikštėje ima griūti visa, kuo pasitikėtina ir kas žinota apie pasaulį dar iki rytą pramerkiant akis. Infliacija, maisto produktų stygius, pabėgėlių antplūdis, kontrolės aparatų reorganizacija, grumtynės dėl valdžios, abejingumas, netgi priešiškumas Kitam, teisingo sprendimo neįmanomybė – kitaip tariant, maksimali suirutės pagava. Metafikcijos erdvėje skaitytojas patenka į siužeto, erdvės, laiko ir veikėjų konstravimo virtuvę. Visažinis ir tūkstančiais galimybių žongliruojantis pasakotojas, peri-

mantis vis naują tapatybę („Jei esu generolas... Jei esu tramvajaus vairuotojas... Jei esu notaro tarnaitė...“), priveda literatūrinį pasaulį prie jo ribų, demonstruoja dekoratyvinę, fasadinę (t.y. vienintelę) jo pusę. Erdvės ir laiko tėra tiek, kiek reikalauja pasakojimo medžiaga, toliau – tik pasaulio iliuzijomis ištapyta siena: „Tramvajaus vairuotojas mėgino paėjėti iš aikštės atsišakojančiomis gatvėmis. Ant jų grindinio neišeina atremti kojos. Kiekvienas žingsnis bergždžias, kad ir kur žengtum. Gali tik spirti į išdažytą plokštę, ir atsilieps dusliu dundesiu. Ši giluma – gryniausia regimybė, fanera ir dažai, daugiau nieko. Vietos čia išties maža. Galbūt kitos istorijos talpina daugiau erdvės, bet vis tiek kiekvienoje galiausiai atsiremi į sieną, kakta trenkiesi į plokštę, kurioje neva atsiveria tolima erdvė“ (125 p.). Lygiai taip pat abejingai funkcionuoja ir veikėjų cirkuliacija, pavyzdžiui, pirminės svarbos veikėjai akimirksniu tampa antriniais ir atvirkščiai: „Ryte atrodė, kad pakaktų tvirčiau suveržti studento istorijos giją, kad ji išlaikytų kartu visas kitas. Tačiau dabar, apipešiota, nutrūkusi per vidurį, ji niekam nebepadės. Jei tik galėtų, studentas pats išplėštų ją iš pagrindo, šveistų ant žemės ir įtūžęs su panieka sutryptų“ (142 p.). Romane „Yda“ metafikcinės, į kūrybos procesą, atsitiktinumą ar net kūrėjo kaprizingumą apeliuojančios nuorodos it skalpelis raižo pasakojimo vienovę, atskleidžia fikcinio vaizdinio seklumą, pavir-

šutiniškumą – tėra vien tai, kas pasakyta ir reikalinga kūrinio konstrukcijai. Sakykime, jei personažui X tenka pasivaikščioti vos viena didžiulio miesto gatve (mat pasakotojas nusprendė, kad vedžioti po kitas nėra jokio reikalo), ši gatvė ir yra visas miestas – nė lašo daugiau. Žinoma, tai – anokia naujiena: bet koks žmogaus dirbinys yra ribojamas formos, suvokiamos kaip kūrinio tąsos pabaiga. Tačiau romanas „Yda“ ypatingas tuo, kad leidžia personažams X atpažinti ir grumtis su šia pabaiga, suteikia progą pralaužti, išplėsti erdvę – kad ir į literatūrinę nebūtį, kai veikėjas palieka savo „gimtąją“ istoriją ir pradeda klaidžioti neužrašyto kosmoso juodumoje. Bene ryškiausia nuostata, kuria remdamasi M.Tulli formuoja socialinius veikėjų santykius, tiksliai išreiškiama šiuo klasikiniu, dar Prancūzijos revoliucijos laikais išpopuliarėjusiu paradoksu: „Silpnesnis turi pakelti daugiau. Silpniausias laiko visą naštą“ (p. 30). Galios piramidė romane „Yda“ negailestinga: nieko neturintis moka didžiausią kainą, o viskuo aptekęs dovanose skęsta. Schematiški, vos keliais štrichais apipavidalinti bevardžiai knygos personažai – kepėjas, fotografas, notaras, jo tarnaitė ir žmona, lakūnai, studentas, policininkas, vaikai iš našlaičių prieglaudos, kepėjas, vaistininkas, padavėjas ir kiti – sukasi nenurimstančiuose pergalės ir pralaimėjimo verpetuose: skirtingų verčių ir motyvų susidūrimai, svetimumo, liguistai jautrios savisaugos elementai, revoliucinis reliatyvizmas, statusų destabilizacija, Naujojo Pasaulio aušra su

išbalinta, kruopščiai išskalbta atmintimi. Visa tai – krinkančio pasaulio nuojauta, ribinių situacijų miražai, betarpiška įtampa. Autorė taupiu, griežtu, į spekuliatyvumą linkusiu mąstymo ir rašymo stiliumi išryškina žmogaus priklausomybę nuo jį formuojančių sąlygų. Apie aklą determinizmą čia, žinoma, nekalbama, vien apie rutinines sociumo praktikas, komunikacinius kodus. Dar viena įdomi detalė: svarbiausias romano „Yda“ personažų tapatybę konstruojantis elementas yra jų apranga (kaip ir fikcinio lygmens ribų atveju, vėlgi dominuoja fasadiniai aspektai). Po paviršiuje plūduriuojančia kūno/aprangos priešybe tūno giluminė buvimo/ atrodymo problematika. Kūnas būna, apranga atrodo. Tačiau kūnai M.Tulli kūrinyje vienodi, tai – viso labo minkomas molis, statybinė medžiaga, galinti pasitarnauti bet kokiam įvaizdžiui. Savo ruožtu apranga yra simbolinis kapitalas su fiksuotu privilegijų, teisių, pažeminimų ir išnaudojimų paketu: „Kokia dar aplinkybė gali suteikti kūnui prasmę ir nustatyti jo galimybes, jei ne ta svarbiausia – medžiagos rūšis ir sukirpimas? <...> Tai apdaras sukuria veikėją, jam jis priklauso, ir niekada nebūna atvirkščiai“ (30, 97 p.). Tad nenuostabu, kad mechaninė žmonių komunikacija, karštligiškas patogumo geismas ir paniška baimė jo netekti romane funkcionuoja kaip drabužių, o ne personažų santykiai. Generolo munduras bendrauja su padavėjo fraku, tarnaitės prijuostė – su notaro žmonos suknele, čiabuvio apranga – su neįprastais, nežinia iš kur atkeliavusiais rūbais.

Akivaizdu: autentiško sąlyčio šiame literatūriniame vaizdinyje jau seniai nebelikę. M.Tulli romanas „Yda“ – stingdantis pasivaikščiojimas žmogaus patirčių paribiais. Lyg kafkiškoje prieblandoje nematyti, kas diriguoja šiam klaikiam pasaulio paradui. Kas tai bebūtų, pėdas mėto taip, kad nė sekti neverta. O pabarstyti vilties trupiniai tik dar labiau apkartina laiką: „Jau ėmė sklandyti gandai apie taksi, kurie už mokestį veža norinčius į kokią nors geresnę vietą. Ta geresnė vieta neva buvo Amerika. <...> Neviltis turi pamažu tarpti protuose ir širdyse tarsi klastinga liga ir pasiekti galutinę, atvirą stadiją ne anksčiau negu tada, kai jau bus aišku, kad jokie taksi neišnirs iš šoninių gatvių, kur čia pat už pirmos sankryžos baigiasi grindinys, o juo labiau niekur iš čia neišvažiuos. Visiškai bergždžia dairytis į tolius“ (89–90 p.). Stilingas, įtaigus, intelektualus ir išradingas kūrinys, tai – puiki proga užmegzti arba atnaujinti pažintį su lenkų literatūra.

Skatina vaikiškos literatūros kūrimą Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ paskelbė kasmetį konkursą vaikiškos literatūros kūrėjams, kurio prizinį fondą sudaro net 21 tūkst. litų. Tokia fondo misija

Kartu: vaikystė ir knygos – neatsiejamos.

Neseniai veiklą pradėjęs labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, kurio steigėjai yra Andrius Mamontovas ir Ramūnas Karbauskis, įgyvendina kompleksinį vaikų švietimo projektą. Fondas, siekdamas įgyvendinti savo misiją – aprūpinti Lietuvos bibliotekas, mokyklas, darželius geriausiomis lietuvių autorių knygomis vaikams, bendradarbiaudamas su Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriumi ir Lietuvos rašy-

tojų sąjunga (LRS), paskelbė vaikų literatūros konkursą rašytojams ir dailininkams. Paklaustas, kodėl taip svarbu skatinti skaityti vaikus, A.Mamontovas tvirtino: „Jeigu norite, kad jūsų vaikai užaugę gyventų gerai, laimingai ir turtingai, išmokykite juos skaityti knygas“. Kitas fondo steigėjas R.Karbauskis, remiantis daugybę projektų, skirtų vaikų edukacijai, teigė: „Gera knyga yra raktas į vaiko sielą, mažiesiems būtinos naujos, įdomios knygos, žadinančios norą pažinti pasaulį, vertybes, kuriomis jie galėtų vadovautis visą gyvenimą. Lietuva turi puikių rašytojų, dailininkų, tad šis prizinis fondas – mažas paskatinimas kūrėjams ugdant vaikų talentus“.

Aktualus ir laiku

„Vaikystė ir knyga daugelio žmonijos kartų sąmonėje yra įsitvirtinusios kaip neatsiejamos sąvokos. Visi mes augome su savo mėgstamų knygų herojais, jų padedami mokėmės pažinti pasaulį ir sąmoningai bei prasmingai būti jame. Pirmosios vaikystės knygos ir po daugelio metų išlieka įsirėžusios į atmintį greta kitų svarbiausių gyvenimo patirčių. Kiekvienas galime išvardyti dešimtis mylimų vaikystės herojų, tebelydinčių mus ir šiandieną. Būtų džiugu, jei tokie herojai atklystų ne tik iš klasikos lobyno, bet ir rastųsi greta, iš mūsų kasdienybės. Turbūt reikėtų sutikti, kad tokių – patrauklių ir išmintingų, žaismingų ir išmoningų,

ketvirtadienis, rugsėjo 26, 2013

gintaro lašai

Mažasis Mokomės vienatvės būgnininkas Dovydas Grajauskas

dalyvaujame soc. renginiuose bendraujame su publika einame išgerti su draugais važiuojame į iškylas savaitgaliais imame neapmokamų atostogų leidžiame laiką su šeimos nariais leidžiame laiką su mylimaisiais leidžiamės suvedžiojami moterų leidžiamės į ekspedicijas po sibirą aktyviai dalyvaujame diskusijose patys rengiame diskusijas buriamės į knygų klubus buriamės į dvasinės pagalbos klubus buriamės į mišias būriuojamės prie madingo klubo buriuojame kuršių mariose būrai buriukai pareiname namo žliumbiame – trys kambariai o šitaip tuščia

Automatonas šiame mašinų amžiuje jam buvo skirta operuoti mechaninius stebuklus vietinėj žaislų gamykloj sykį prisukinėdamas galvą kažkokiam kareivėliui susimąstė apie savo biografiją ir padarė tokias išvadas: jeigu dabar mašinų amžius ir jeigu jis operuoja šio amžiaus atstovus, tai taip išeina kad jis yra mašinų amžiaus viešpats ir išganytojas niekas neveiktų jei ne aš nuo manęs vieno čia viskas juda arba nejuda sakė jis sau

visa tai per tikra viso to jau per daug ir per giliai visa tai įsiėdę šaknimis į venas ir arterijas visa tai jau per tikra kad galėčiau taip imti ir parašyti eilėraštį apie visa tai galiu dabar tik apie tai, mergaitėms ir berniukams, kaip tai daroma, iš kur jūs atsiradot ir iš kur aš, koksai didingas yra žmogiškasis reprodukcinis ciklas

ir kokia paradoksali tat yra žmogaus menkystė arba galiu ir kitaip – galiu būk vyras ir moters magijos mokykla feng šui galiu ir tvaju mat’ netgi nagų įrėžiais sienoj metams skaičiuoti, netgi ir tai galiu visaip aš galiu, o užvis labiausiai galiu taip kariškai ir didingai, kad į mūšį einant tiktų, ritmiškai ir su neįtikėtina žodžio galia, kad net šlubi ir akli patikėtų laimėsiantys taip galiu, ūch kaip kad paskiau jau liktų tiktai pasismaugti balnakilpėj

Privatūs interesai

ėmėsi kurti dieviškąjį algoritmą tačiau buvo paprasčiausias inžinierius, todėl paskiau pagalvojo kitaip ir susivokė, kad visą jo operavimą ir jo paties operacijas ir gyv. f-jas nulemia dar kitos mašinos, dar aukštesnės mechanizuotos jėgos kurias greičiausiai kontroliuoja kažkas apskritai žmogui nesuvokiamo bet būtinai automatizuoto, nedera šito pamiršti

savo jau atsidžiaugęs niekad neatliūdėsiantis išduotas ir perduotas

štai tada iš kuklaus mechaniko atsivertė į kilnų mašinistų tikėjimą

pragėręs alkoholizmą užkalęs užkaltas ir kaltas

smarkiai kaltas

Sėkmės formulė

baloj nuskendęs, kad jį kur kad jį niekur štai koksai šitiek visko matęs beveik viską užrašęs

kai ji laimėjo miesto mokinių mokomųjų bendrovių mugės trečios vietos trofėjų

besidomi tik vienu dalyku:

verkė laistė šampaną dėkojo dievui ir savo dėstytojui

ir kuo gi visa tai pasibaigs

Prochodnoi dvor gimdamas jis išėjo kojom į priekį o paskiau atėjo pavasaris ir buvo laikas kalbėti apie tai, kaip nusibodo žiema ir sniegas tada atėjo jėzus antrąjį sykį, o paskiau darsyk ir darsyk, ir beliko tik murmėti panosėj: sumauti mormonai paskiau atėjo vasara o jėzus išėjo, nes jis nemokėjo vandens verst į šaltą alų ir jūroj negalėjo maudytis, vis kažkaip nutekšėdavo paviršium tarytum plokščias akmuo tada atėjo riešutų spragtukas ir sumovė visą paradą, nes jam pynėsi kojos ir ant jo visi draugai suvirto paskiau atėjo ruduo ir niekas neatėjo, tik lijo gerus du mėnesius

ir ko tiktai jie ten neturi

bet labai tada būtinai pasieksi geresnių rezultatų

Sūnus palaidūnas prieš jam išeinant tėvukas kalbėjo: atsimink tiktai viena atrodys margasai svietas gražus ir turtingas visokių stebuklų, kurių niekada neregėjai žiūrėsi į juos, ir jie tau atrodys galingi

dievulio bedieviško plano paskutinioji dalis tada tu gyvensi norėdamas vilsies ir svilsi, vilsies ir svilsi, ir vis ės tave tas maldavimas, paskutinioji tavo malda – kad duotų žinot: ir tu čia padėtas ne tam, kad cukraus kaimynui paskolintum tada susivoksi ir liks tiktai viena – tūkstančius kartų tik tai ką jau ir taip bentsyk pamatei tada atsikelsi veidu žemyn ryte ir sakysi: veskit mane namo tam ryte tad ir baigsis visos kelionės

Tiesiog šiaip D.K. kas tau darbo meile mano ar ilgai galiu kalbėti arba ką apie tai mano tie, kuriems verčiau tylėti ar galiu ištart ką nors protingo padainuot dainušką linksmą kas tau darbo – viskas dingo prie šaltinio žemėn karklas linksta Artūro Valionio nuotr.

V dobryj put‘

jei tik labai labai labai labai labai panorėsi

paskiau atėjo žiema ir atsivedė šventą petrą

paskutines nuodėmes plauti

tas mėnulis, tas šaltinis, šitos eilės karklas linkstantis prie žemės kas tau darbo mano meile mano meile kiek labai aš jau pasenęs

o žiūrėk, kaip jie gyvena ir kokie jie gražūs, ypač kai ima bandyti;

kol baigsis ir visa, ką viešpats tau buvo užmatęs, ir beliks tik gyventi

ir staiga kad pasius kad pasius staiga

iki karklo nei šaltinio tie, kurie dugne jau guli tam dugne vėsiam naktiniam tūno šaltas apskritas mėnulis

kartojo vis, kad svajonės pildosi, jei tik labai panorėsi

tada atėjo dėdė policininkas ir pasakė, kad jaunimas šiais laikais linkęs girtauti

sykį parduotas, dusyk nenupirktas kuris įgrisęs atsibodęs pasibodėjęs žiūrėjo žiūrėjo į visa tai visiškai nepiktybinis pasipiktinęs žiūrėjo žiūrėjo, galvą į papiktintas įsiutintas nuramintas šoną pakreipęs į šuns dienas išdėtas ir ten lig šiol tebesisukiojantis varžtus pabirusius

sakėsi eisianti toliau sakė, kad nesustos ir sieks geresnių rezultatų

pažiūrėk, koks užsispyręs kažin ką apie tai mano tie, kurie neprisiyrė

karklas linksta – meile mano

burbėjo šėtonas skaitydamas knygą grąžintas į doros kelią.

Ir velnias dėvi nada galėtų būt visai geri popieriai, tai ne – šit jau antras puslapis kaip kažikokie kliedesiai nesuprasi - tai apie vieną tai apie kitą, galų gale išaiškėja, kad išvis apie nieką o apie ką gi daugiau jei rimtai jei nerimtai, tai irgi greičiausiai apie nieką bet tyčia, pasyviai bei piktybiškai, kardinaliai kitokia šneka na bet jei visgi rimtai pasiryžus dabar ką nors protingo ir reikšmingo pasakyti tikro poeto balsu tai apie nieką visiškai jau buvo sakyta – viskas yra dūmai, sruvenantys iš kokio nors kamino kaimiškoj gryčioj arba dresdeno bombardavimo iš ko tik nori net iš nasrų visiems visada srūva niekas, nors tiesą sakant tai nesrūva, nes ir to nieko kaip ir nėra ir tai turbūt jau nieko naujo tačiau jei sakysit kad visi mes nieko verti, būsit neteisūs iš tiesų yra taip: visi mes verti nieko

Kaip reikia gyventi taip ir gyventi – gerai, puikiai, nuostabiai ačiū, neblogai ir panašiai kartkartėm netgi ir visai panašiai į gyvenimą

ketvirtadienis, rugsėjo 26, 2013

durys

Fantastika kvadratu Valerija Lebedeva

Reikia kozirio

– Anatolijau, kuo, jūsų nuomone, galima būtų sužadinti Klaipėdą? – Kad ir nudažyti senamiesčio namus, verslui ir miestui susimetus pinigų. Senamiestis toks mažas, o pridėjus ranką ir šiek tiek lėšų, atrodytų visai kitaip. Padėti iš tiesų gali tik kultūra. Gal koncertai, gal parodos po atviru dangumi? Kalbu apie katalizatoriaus būtinybę – kitokios išeities nėra. Miestas privalo turėti savo kozirį. Ir labai smarkiai jį propaguoti. Senamiestis, be abejo, tai parduotuvės, kavinukės, atlapotos durys, svečių srautas. O dabar jau esame priėję pavojingą ribą – pradedama kalbėti, neva normalu, kad Klaipėdoje tiek mažai žmonių, jog gali vienui

A.Klemencovas gimė 1954 m. Klaipėdoje. 1973 m. baigė Adomo Brako dailės mokyklą.

natolijus Klemencovas nebijo stambaus mastelio, skambių epitetų, garsaus juoko. „Fantastika“, – pokalbio metu nesyk pakartojo menininkas, nusakydamas įspūdį, kurį jam sukėlė įdomus kūrybinis sprendimas, gražus miestas, neįprasta bendravimo situacija arba nuo vaikystės galvoje kirbanti alternatyvios Klaipėdos, kur virš paslaptingos dvasios gaubiamo senamiesčio gatvių lyg Marco Chagalo paveiksluose sklendžia žmonės bei neregėtos būtybės, vizija. Pastarąjį dešimtmetį klaipėdiečiams labiausiai pažįstamas kaip Jūros šventės dailininkas A.Klemencovas daug nuveikė, kad minėtoji vizija bent kartą per metus taptų miesto realybe. Vaizdžiai jo dėstomi ir sodriai įgyvendinami sumanymai žadina estetinį bei kultūrinį apetitą. Tarp aktualiausių darbų – Kaliningrade rugpjūtį pristatyta viešojo meno (angl. public art) instaliacija „Amžinosios tiesos“. Pusšimtis interaktyvių objektų, skardinių ruporų, dekoruotų kaip senų šventraščių puslapiai, vaizdžiai interpretuoja „Twitter“ socialinio tinklo, virtualios komunikacijos, skleidžiamą „čiulbėjimą“, kuris neišvaduoja nuo abejingumo ir susvetimėjimo. Iškart po to menininkas, dalyvaujantis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kartu su partneriais Kaliningrade bei Gdanske įgyvendinamame projekte „Pažink svetimšalį“, vyko apsižiūrėti į Lenkiją, kur turėtų įgyvendinti kitą projekto dalį. Inspiracijų naujiems sumanymams, pasak A.Klemencovo, čia esą apstu. Atokiau nuo nudailinto Gdansko senamiesčio, apleistame miesto rajone, šiuolaikinių menų centro Łaznia padalinys įkurdintas neatsitiktinai – anot klaipėdiečio, juo tarsi norima „suerzinti“ pilką aplinką, ir, pavertus naująjį objektą kultūros židiniu, ilgainiui suteikti pridėtinės vertės visam kvartalui. „Priemonės, tiesą sakant, man pasirodė šiek tiek paviršutiniškos – grafičiai, gatvės menas. Rajonas tarsi sugeria naujuosius ženklus, tačiau manau, kad išdažyti šiukšliadėžes kūlverstukais dar nėra viskas, nes grafičiai nėra toks svarus kultūros elementas“, – svarstė pokalbininkas.

Vizitinė kortelė

1974–1978 m. studijavo dabartiniame Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete. Nuo 1979 m. dalyvauja parodose. Darbai pristatyti renginiuose Anglijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Suomijoje, Izraelyje, Vokietijoje, Čekijoje ir kitur. 2002 m. – Šiaurės ir Baltijos šalių chorų šventės vyriausiasis dailininkas. 2003 – Pasaulio lietuvių dainų šventės pagrindinio koncerto „Mes“ dailininkas. 2008, 2012 m. – Kaliningrado miesto dienų vyriausiasis dailininkas. 1997–2008, 2010–2013 m. – Klaipėdos Jūros šventės dailininkas. 2009 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas. Už 2012-aisiais minėto Klaipėdos 760 metų jubiliejaus vizualinį stilių „Klemencov Group“ pelnė „A’Design Silver Award“ (Milanas / Komas, Italija). Kūrybos sritys: grafika, plakatas, kaligrafija, scenografija, instaliacija, taikomoji grafika. Lietuvos grafinio dizaino asociacijos, Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Eksperimentas: A.Klemencovo įsitikinimu, menininkui nereikia baimintis žengti į šoną iš praminto kūrybi-

nio tako ir kuriam laikui tarsi išnykti, tapus neatpažįstamam, mat atradimai be ieškojimo – neįmanomi.

Vedęs. Sūnūs Romanas (25 m.), Ilja (24 m.) – dizaineriai.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Anatolijus Klemencovas:

Stebuklas gimsta viduje, kai žmogus keičia savo gyvuliškas savybes, peržengia abejingumą ir apatiją, sulaužo ego. vienas praeiti senamiesčio grindiniu. Miestas, kurio senoji dalis – kad ir nedidelė, neturinti ryškių dominančių, bet savita, – nebėra prekinis ženklas, turi liūdnų perspektyvų. Jeigu tylą imame vadinti pranašumu, tai, sakyčiau, prastas ženklas. Labai seniai kalbame apie pilies atstatymą. Atrodo, štai, jau tuoj tuoj, ir vėl viskas subliūkšta. O kiti miestai kaupia įdirbį ir pelnosi iš turizmo. – Savo kozirį profesiniame, asmeniniame gyvenime svarbu rasti kiekvienam. Kaip atradote savąjį – miesto šventes? – Tiesiog turėjau vaikišką svajonę matyti miestą lyg gyvą fantasmagorišką scenografiją, kurioje kiekvieno vaidmuo būtų buvimas savimi, ir daug beprotiškų idėjų, kaip atitraukti žmones nuo kasdienybės pilkumos. Man prikaišiojamas miesčioniškumas – neva štai, Klemencovas vėl dirba su auksu, – juokiasi. – Tačiau tai sąmoninga provokacija, mat auksas visuomet atkreipia dėmesį, savo banaliu, bet akinančiu ir nori nenori intriguojančiu blizgesiu sukeldamas vien jam būdingą emociją. O dėl kozirio... Tiesą sakant, pasiskaičius kritikų debatus interneto komentaruose, neretai norisi viską mesti ir išvažiuoti kuo toliau. Tačiau momentai, kai, tarkime, parduotuvėje

prieina solidus žmogus ir dėkoja už gerą darbą, įprasmina gyvenimą ir veiklą. Jaučiu, kad Klemencovų komanda turi didžiulį potencialą, – sakė menininkas, studijoje dirbantis su ištikimiausiais bendraminčiais – šeimos nariais.

ra. Kaip viename interviu sakė aktorius Vytautas Paukštė, viskas gerai, bet „kvapelio“ nebeliko... Tą vietą prisimenu kaip itin nutrūktgalvišką, chuliganišką, tarptautinę, sportišką – futbolas buvo gyvenimo būdas, žaisdavo visi.

– Kadangi šiandien visas pasaulis yra pasiekiamas kompiuterio klaviatūra, iš Klaipėdos galite dirbti ne tik Klaipėdai? – Taip, galiu pasitelkti savo žinias ir gebėjimus, bet asmeniškai jaučiuosi įaugęs Klaipėdoje. Gimiau ir augau „rybporte“, Žvejybos uosto rajone, kuris tuomet buvo labai sodrus, su savo šarmu. Dabar jo jau nebė-

Nebeliko svertų

– O kaip iš kiemo futbolininko tapote aktyviu miesto menininku? – Jokio genealogijos nulemto polinkio nebuvo, tačiau mama nuvedė į ką tik atsidariusią Adomo Brako dailės mokyklą, vėliau įstojau į tuomet tik atsidariusią Vilniaus

dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedrą (šiuo metu – Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetas – aut. past.). Naujoji specialybė buvo labai gaivus reiškinys. Visi dėstytojai buvo vos porą metų vyresni tuomečio Vilniaus dailės instituto absolventai. O institutas – tai jau „markė“, mokykla, prestižas. Po studijų kurį laiką dirbau Kaliningrade, vėliau grįžau į Klaipėdą. Kūriau grafiką, plakatus, mozaikas, firminį stilių, mažąsias skulptūros formas ir t. t. Kartą gavau vaikų darželio užsakymą papuošti interjerą. Labai apsidžiaugiau ir įkvėptas ėmiausi darbo.

Šauksmas: naujausias A.Klemencovo darbas – Kaliningrade eksponuota instaliacija „Amžinosios tiesos“,

primenanti apie tai, jog, nepaisant glaudžius ryšius imituojančių virtualiųjų socialinių tinklų, šiandien esame įpratę negirdėti vienas kito. Asmeninio albumo nuotr.

ketvirtadienis, rugsėjo 26, 2013

durys

Du jubiliatai – dvi paro Du Klaipėdos grafikai, šiemet švenčiantys solidžius jubiliejus, kūrybos parodas atidarė beveik vienu metu: Augustinas Virgilijus Burba – rugsėjo 12-ąją LDM Prano Domšaičio galerijoje (veiks iki spalio 20 d.), Ona Šimaitytė-Račkauskienė – rugsėjo 13-ąją „Klaipėdos galerijoje“.

A.V.Burba. Kristijonas Donelaitis, Lazdynėliai II. 2012, linoleumo raižinys.

Sekmadienio žemė VI. 2013, linoleumo raižinys.

Sekmadienio žemė VIII. 2013, linoleumo raižinys.

Abu ankstyvoje jaunystėje sutiko žmonių, kurie juos paskatino, padėjo atrasti ir suprasti pašaukimą dailei.

Kristina Jokubavičienė

Abu dailininkai garsūs, intensyviai kuria, turi savitą braižą. Dailės mokslus tik vienerių metų skirtumu baigę, jie yra tos pačios kartos menininkai, kelis dešimtmečius gyvenantys Klaipėdoje. Sekmadienio žemė XVI. 2013, linoleumo raižinys.

Sekmadienio žemė II. 2012, linoleumo raižinys.

A.V.Burba: „Darau, ką moku ir kas patinka“ Vienas ryškiausių šiandieninės Klaipėdos grafikų A.V.Burba jubiliejinėje parodoje „Kalbėjimas. Balta ir juoda“ eksponuoja naujausius estampus, didelio formato linoleumo raižinius, kuriuos vienija bendra tema – Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejus. Nardo savo stichijoje

Pristatomas fundamentalus 16-os darbų ciklas „Sekmadienio žemė“ (keletą ciklo dalių autorius eksponavo praėjusių metų pabaigoje vykusioje tarptautinio projekto, skirto poeto metinėms, grafikos parodoje), triptikai „Tikiu tikėjimais“ ir „Kristijonas Donelaitis. Lazdynėliai“, lakštai iš triptikų „Parko lankytojai“ bei „Vėjo nešami“. Autorius neslėpė, kad pradėjęs kurti K.Donelaičio tema, atsidavė pagundai ištirpti 300 metų tarpsnyje. Visi darbai sukurti nuo 2012ųjų lapkričio iki 2013-ųjų gegužės. Per pusmetį, intensyviai dirbdamas, dailininkas sukūrė tris dešimtis estampų. Beveik prieš trejus metus interviu spaudoje A.V.Burba sakė, kad pastaraisiais metais grafikos darbų nebekuria, tik tapo. Jubiliejinės parodos kūriniai akivaizdžiai paliudija, kad dailininkas vėl grįžo prie grafikos, su džiaugsmu ir įkvėpimu tiesiog nardo savo stichijoje – su įkvėpimu raižo ir spausdina, byloja lini-

jomis ir dėmėmis, tradicine juodos ir baltos spalvų kalba. Matyt, tai lėmė ir nebūdinga A.V.Burbai, bet XX a. lietuvių grafikoje labai populiari linoleumo raižinio technika (ankstesnieji darbai sukurti oforto technika). Paties dailininko nuomone, tiesiog sėkmingai sutapo keli dalykai: „patogi tema, patogi medžiaga (senas, geras linoleumas), patogi vieta (žmonos keramikės dirbtuvė senamiestyje)“... Balta ir juoda

Jubiliejinės parodos pavadinimas „Kalbėjimas. Balta ir juoda“ primena autoriaus pomėgį ir gebėjimą kalbėti apie meną ir kūrybą (be abejo, tam turi įtakos pedagoginė veikla) ir kelia mintis apie grafikos prigimtį. „Juoda spalva atspaustas grafikos kūrinys suvokiamas kaip dviejų spalvų – juodos ir baltos derinys. Abi spalvos yra svarbios, lygiavertės, teigiančios kūrinio vertę. Grafika, žaidžianti tik dviem spalvomis, vadinama nespalvota. Nors priemonių pasirinkimas negausus, tačiau amato išmanymas padeda kurti pakankamai sudėtingą vizualų kalbėjimą“, – teigė grafikas. Nespalvotų, bet turtingų tonais ir pustoniais, kurie tampa tikrais „atspalviais“, kūrinių paroda kupina vėjo gūsių, veržlumo ir kartu sunkaus žemiškumo. Dailininką užvaldžiusi K.Donelaičio ju-

biliejaus tema, konkrečių vietovių – Tolminkiemio, Lazdynėlių motyvai estampuose skleidžiasi kaip krašto kultūrinių, istorinių klodų ir asmeniškai suvokto ryšio su nenutrūkstama tradicijų tąsa patvirtinimas. A.V.Burba prisipažino: „Nemoku nusakyti K.Donelaičio poveikio vien jo tekstais ar datomis. Nesvarbu, kas vyko mus skiriančiame laike. Jaučiu, mano giminės, tėviškės pradžia tęsiasi nuo tada ir iš ten. Toji žemė, pilna reginių, mažų ir didelių istorijų, dabar nešioja mane. Kasdien klausiu savęs – kas, kaip, kodėl, iš kur, kam... Tada ištirpsti donelaitiškose galiose, jo laikų medžio ošime, šešėlyje, didelės upės tėkmėje. Jos pradžioje – K.Donelaitis“. Fundamentalus ciklas „Sekmadienio žemė (K.Donelaičio 300-ojo jubiliejaus proga)“ lakoniškomis mizanscenomis, užuominomis, nutylėjimais pasakoja vieną iš istorijų, autoriaus kuriamą savajame erdvėlaikyje. Tik trijuose pradiniuose ciklo lakštuose randame keletą konkrečių laiko ir vietos koordinačių, daugiau ar mažiau tikroviško vaizdo ir objektų. Kitose dalyse kartu su didėjančiais formatais, laisvėjančia linija paskiri motyvai, figūros ir jų dalys, deformuojamos ir abstrahuojamos, netenka realumo. Suskaidytos ir vėl sujungtos į ekspresyvius darinius, jos, atrodo, skrieja beribėje

erdvėje. Tai tartum autoriaus pastebėjimų įvaizdinimas: „Tai, kas spausdinimo formos raižymo etape buvo atmesta išpjaunant, atspaude atsiveria svarbia ir būtina vertybe. Dažnai apie tai galvoju, nužerdamas nuo darbastalio ir sušluodamas saujas linoleumo, medžio drožlių“. Siautulingu ritmu

Kitose ciklo dalyse tolsmas nuo realybės, fragmentavimas ir jungimas vyksta vis ekspresyviau, siautulingą pagreitį įgaunančiu ritmu, „burbiškuoju“ šokinėjančios minties principu. Tik paskutiniajame ciklo lakšte (šiuo momentu paskutiniajame; manau, kad ciklas bus tęsiamas) vėl lyg nurimstama, priartėjama prie tradicinės struktūros, mastelių, visuma tarytum grįžta į įprastas vietas – viršus, apačia, dangus, žemė, ja keliaujantis žmogus. Visam ciklui būdinga monumentali tektonika, ryškus vizionieriškas lygmuo. Beveik visų kūrinių erdvės / plokštumos yra tirštai apgyventos motyvų ir objektų. Gausos įspūdį sustiprina fragmentavimas, raižymo maniera, stiprus baltų ir juodų dėmių kontrastas, linijų ir štrichavimo įvairovė. Apie raižinių paviršius, jų sudėtingus „žemėlapius“, kuriuose gali rasti visas įmanomas linijas, taškus, zigzagus, kryputes,

bangeles, galima ilgai pasakoti, bet geriau pamatyti tą aksominį, sodrų, „gyvą“ kūrinio paviršių be stiklo barjero. Ir suprasti, kuo ypatingas estampas – autorinis atspaudas, kur slypi jo išskirtinumas. Dinamiškose kompozicijose viskas prasideda nuo svarbiausio motyvo – žmogaus figūros, ir viskas aplink ją „sukasi“. Kai figūra tykšta į visas puses atskirais fragmentais, veidais, torsais, rankomis, tuoj pat kiekviena jos dalis apauginama naujomis formomis, kartu ir naujomis prasmėmis. Taip sukuriamas nuolatinio judėjimo, vyksmo pojūtis, tarytum įkūnijantis grafikos kūrinyje perpetuum mobile idėją. Sėkmingai sujungdamas visus kompozicijos elementus į visumą, kuri gyvai prabyla į žiūrovų jausmus ir išgyvenimus, dailininkas atsiskleidžia kaip ekspresionistinės raiškos kūrėjas. A.V.Burba yra tikras žemaitis iš kaimo nuostabiu pavadinimu Grūšlaukė: užsispyręs, kruopštus (mažus ekslibrisus smulkiai raižantis su didinamuoju stiklu), darbštus. Tik be anekdotuose žemaičiams priskiriamo lėtumo. Žemaitis ir žemė man atrodo artimi žodžiai. Žemaičio A.V.Burbos kūryba labai „žemiška“, išauginta ant stabilaus tradicijų pamato, pagrįsta per kūrybos metus įgytos meistrystės, atverianti aiškias estetines ir etines autoriaus nuostatas.

ketvirtadienis, rugsėjo 26, 2013

durys

odos Vizitinė kortelė A.V.Burba gimė 1943 m. birželio 27 d. Kretingos rajone, Grūšlaukės kaime. Mokėsi Įpilties septynmetėje ir Darbėnų vidurinėje mokyklose, 1966–1971 m. studijavo dailės pedagogiką ir tapybą Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Kelerius metus mokytojavo Tūbausių septynmetėje mokykloje, dirbo dailininku apipavidalintoju Elektrėnuose. Nuo 1975 m. iki dabar moko vaikus ir jaunimą Adomo Brako dailės mokykloje, nuo 1990 m. dėsto piešimo pagrindus, spalvotyrą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete, docentas (2007). Parodose dalyvauja nuo 1976 m., 1980 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Sukūrė estampų ir jų ciklų, piešinių, tapybos darbų, medalių, per 650 ekslibrisų. Surengė per dvi dešimtis individualių parodų šalyje ir užsienyje.

O.Šimaitytė-Račkauskienė. Kalnų malda, 2000, monotipija.

Graudus susitikimas, 2009, monotipija.

O.Šimaitytė: „Norėčiau dar į kalnus...“

Kūrybiniai darbai, ypač ekslibriso srityje ir pedagoginė, visuomeninė veikla pelnė jam per 30 įvairių apdovanojimų.

Arkliaganio portretas, 1979, ofortas. Autoekslibrisas „Ona“. 1960–1962, linoleumo raižinys.

Jubiliejinėje grafikos parodoje „Anksčiau – dabar“ O.ŠimaitytėRačkauskienė pristatė savo kūrybos retrospekciją, kelių dešimtmečių laikotarpiu sukurtus ekslibrisus, estampus ir monotipijas, kurie iškalbingai byloja apie kūrybos raidą ir ypatumus. Jie nežino, ko nematė

Ekslibrisas „Zita Kelmickaitė“. 1996, ofortas.

Ekslibrisas „Madlina Krukienė“. 1990, ofortas.

Kelias į Šilutę, 1995, ofortas.

Jos kūrybiniame kelyje būta ir žaislų siuvimo, ir fotografijos, ir eilėraščių – meninių interesų įvairovė atskleidžia nerimstančią, smalsią, naujų potyrių ieškančią asmenybę. Tada nebestebina faktas, kad jaunystėje ji buvo kandidatė į sporto meistrus, dalyvavo Lietuvos ir Baltijos šalių uolų laipiojimo pirmenybėse, laimėjo prizų. Meilė kalnams liko visam gyvenimui. „Gaila man žmonių, kurie nėra buvę kalnuose. Jie nežino, ko nematė. Kad man taip dar kartelį įkopus...“, – atsiduso dailininkė. Kalnų temai ji rado labai adekvačią raiškos požiūriu monotipijos techniką. Parodoje eksponuojamose spalvotose ir nespalvotose monotipijose gyva, vibruojanti forma kondensuotai ir išraiškingai per-

teikė kalnų dvasią, kupiną nepastovumo ir netikėtumų. Pamėgusi nenusakomą monotipijos technikos charakterį, net keliuose estampuose grafikė pabandė jungti ją su ofortu. Ekspoziciją simboliškai pradeda dar meno mokyklos laikų autoekslibrisas (1960–1962), kurio likęs tik vienintelis atspaudas. Jame pavaizduotas kipšiukas su trišakiu ir Užgavėnių personažą primenančiu veidu-kauke. Kipšiukiškos ugnelės iki šiol žybsi sveiko humoro jausmo nestokojančios optimistės Onos akyse. Greta – tikras unikumas, mažiausias (7x7 mm) oforto technika sukurtas grafikės autoekslibrisas, kurį tinkamai apžiūrėti reikėtų didinamojo stiklo. Autorė prisimena, kiek reikėjo sumanumo atspausti šį mažylį, kuriame telpa vaizdas, užrašas „exlibris“ ir jos pačios vardas (pasisekė, kad toks trumpas). Emocionali ir poetiška

Ofortas yra pagrindinė O.Šimaitytės-Račkauskienės kūrinių technika. „Ofortas yra ofortas. Aš iki šiol jo mokausi kiekvieną dieną“, – kalbėjo dailininkė.

Ankstyvieji grafikės estampai, atlikti oforto technika, buvo palyginti didelio formato. Vėliau formatai mažėjo, mintis ir forma, skleidžiama juose, tapo vis labiau kondensuota. Galbūt įtakos tam turėjo ekslibrisai, grafikos sritis, kuri pamažu tapo svarbiausia kūrybos dalimi. Onos ekslibrisuose ir estampuose vyrauja lietuvių grafikoje jau archetipiniais tapę motyvai: medis, paukštis, lizdas, pievų žolynai, knyga, liaudiška skulptūrėlė, kaimo bažnytėlė, pamario krikštas, kelias... Išoriškai paprasti motyvai praplečia nedidelių estampų, dar mažesnių ekslibrisų erdves, tampa daugiaprasmiais simboliais. Visiems grafikės ofortams būdinga ypatingai subtili pilkų tonų gradacija, linija, grakšti tiek, kiek reikia, smulkus ir išraiškingas štrichas. Labai apgalvoti kūrinių kompoziciniai ir prasminiai komponentai: vaizduojamų objektų rakursai, priešinimai (arti – toli, aukšta – žema), figūros, motyvo sutapatinimas arba pabrėžtinis išskyrimas, personifikacija, įstrižainės, susikryžiuojančios formos arba jų kryptys į skirtingas puses. Subalansuota meninių raiškos priemonių visuma suteikia grafikės darbams ir klasikinio aiškumo, ir dinamiško „čia ir dabar“ pojūčio. O.Šimaitytės-Račkauskienės grafika emocionali ir poetiška, tačiau be lašo sentimentalumo, su savitu rūstaus orumo ir sveikos nuovokos atspalviu, kuris byloja apie iš tėvų gautą, iš tėviškės laukų Aukštaitijoje atsineštą, Mažosios Lietuvos dvasia praturtintą ir kažkaip miesto civilizacijos apsuptyje išlaikytą stiprią valstietišką pasaulėjautą, organišką pamatinių vertybių suvokimą. Post scriptum

Noriu atkreipti dėmesį į ypatingą aplinkybę, siejančią šiuodu menininkus: abu ankstyvoje jaunystėje sutiko žmonių, kurie juos paskatino, padėjo atrasti ir suprasti pašaukimą dailei. Darbėnų mokykloje dirbusio braižybos ir piešimo mokytoju, Kauno

meno mokykloje ir Paryžiuje tapybą studijavusio šviesuolio Fabijono Šulco (pas jį Kretingoje mokėsi ir skulptorius A.Mončys) paskatintas, A.V.Burba pirmą kartą į rankas paėmė pieštuką. O.Šimaitytės-Račkauskienės tėviškės kaimynystėje yra Paliukų kaimas, garsaus skulptoriaus Juozo Zikaro gimtinė. Paliukuose anuomet dažnai lankydavosi skulptoriaus J.Zikaro dukra Alytė Zikaraitė, prižiūrėjusi mirusio tėvo namus. Ji ir paskatino Oną važiuoti mokytis į meno mokyklą Kaune, net pakvietė gyventi savo namuose. Šalia jaunų žmonių buvo neeilinės asmenybės, kurių dėka pasukta į kūrybos pasaulį. O.Šimaitytės-Račkauskienės kūrinių paroda „Klaipėdos galerijoje“ veiks iki spalio 10 d., A.V.Burbos P.Domšaičio galerijoje – iki spalio 20 d.

Vizitinė kortelė O.Šimaitytė-Račkauskienė gimė 1943 m. rugsėjo 10 d. Panevėžio rajono Vanagiškių kaime. Mokėsi Šakiškių septynmetėje, vėliau Pumpėnų (Pasvalio raj.) vidurinėje mokyklose. 1965–1972 m. studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje. 1972 m. pradėjo dalyvauti parodose, 1980 m. tapo dailininkų sąjungos nare, turi meno kūrėjo statusą. Baigusi studijas, jaunoji dailininkė gavo paskyrimą į Klaipėdą, tačiau aukštaitės neviliojo miestas prie jūros. Kurį laiką dirbo Vilniuje, bendradarbiavo su redakcijomis, kūrė viršelius plokštelėms, iliustravo knygas. Į Klaipėdą persikėlė jau sukūrusi šeimą, gyvena čia per 20 metų. Uošvių namuose Agluonėnuose įsirengė dirbtuvę, kurioje stovi, pasak grafikės, gražiausias daiktas pasaulyje – spausdinimo presas. Sukūrė per 300 ekslibrisų, dalyvavo daugybėje tarptautinių ir šalies ekslibrisų konkursų ir parodų, retame jų negaudama premijos ir kitokio apdovanojimo.

ketvirtadienis, rugsėjo 26, 2013

durys

Keturios dešimtys kūrybos metų (2) priėmė sprendimą, kurio 2-ajame punkte rašoma: „Prašyti Lietuvos TSR Švietimo ministeriją įsteigti nuo š. m. rugsėjo 1 d. buvusio vaikų darželio Nr. 2 (S.Daukanto g. 9) patalpose vaikų dailės mokyklą“. Vykdomojo komiteto sprendimą pasirašė jo pirmininkas A.Žalys, sekretorius S.Liubartas. Pirmuoju vaikų dailės mokyklos direktoriumi buvo paskirtas tapytojas E.Malinauskas, direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams – skulptorė V.Skirgailaitė. Pradžioje mokykla veikė nedideliame pastate S.Daukanto g. 9 (dabar čia – advokatų kontoros), o nuo 1971 m. persikraustė į Rumpiškės dvaro patalpas – Paryžiaus Komunos g. 12 (nuo 2006 m. – Adomo Brako dailės mokykla). Ji pritraukė į uostamiestį nemažai jaunų dailės instituto absolventų ir sudarė gana palankias sąlygas kūrybai (daugelis vaikų dailės mokyklos mokytojų-dailininkų daug metų naujojo mokyklos priestato pastogėse turėjo kūrybines dirbtuves).

Petras Šmitas Uostamiesčio dailininkai, minėdami savo skyriaus Lietuvos dailininkų sąjungoje (LDS) įkūrimo 40-metį, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose liepos 26 – rugsėjo 1 dienomis suruošė pakankamai išsamią retrospektyvinę kūrybos parodą, kurią numatyta perkelti ir į Vilnių. Paroda surengta, ir tos ilgametės kūrybinės tradicijos, ieškojimai, pasiekimai, kūrinių išliekamumo tendencijos, šio krašto teminis savitumas – daugiau ar mažiau atsispindėjo ekspozicijoje... Laikas bėga nesulaikomai. Kai darbai padaryti, galime kažkiek pasižvalgyti nors į netolimą uostamiesčio dailės istorinę praeitį. Prigijo pajūrio žemėje

XX a. viduryje atvykę į uostamiestį jauni dailininkai nusivildavo pilku, niūru ir labai nedraugišku meno žmonėms žvejų, jūreivių, darbininkų bei įvairių rusiškai kalbančių perėjūnų miestu. Dailininkai, atidirbę trejus metus – privalomą paskyrimo laiką ar kiek ilgiau, vėl išvykdavo į Vilnių ar Kauną. Vieni pirmųjų čia prigijusių ir sugebėjusių išlikti to meto skurdžioje meninėje-kultūrinėje pajūrio žemėje buvo atkaklūs, drąsūs ir kūrybingi žmonės. Į uostamiestį atvyko tekstilininkė Emilija PleškytėPakalniškienė (1955), architektas Jonas Stumbras (1956), metalo apdirbėjas juvelyras Petras Balčius (1959), menotyrininkas Jonas Tatoris (1959), skulptoriai Violeta Skirgailaitė ir Dmitrijus Jefremovas (1964). Baigęs studijas tuomečiame Lietuvos valstybiniame dailės institute sugrįžo tapytojas Edvardas Malinauskas (1963). Į Palangą atvyko skulptoriai Elena Augaitytė (1955), Žymantė Vladislava Jonuškaitė (1960), Albina Vanda Vertulienė ir Julius Vertulis (1963). Ši, kad ir negausi, bet labai aktyvi jaunų dailininkų bendrija, siekdama labiau organizuoto kūrybinio bendravimo, 1966 m. įkūrė Lietuvos (TSR) dailininkų sąjungos Klaipėdos sekciją, kurioje, V.Skirgailaitės žiniomis, buvo tik vienas žmogus

Subūrė krašto dailininkus Portretas: tapytojas Juozas Vosylius viename naujausių savo paveiks-

lų įamžino kolegę skulptorę, pirmąją Klaipėdos dailininkų organizacijos pirmininkę V.Skirgailaitę. Kūrinys buvo eksponuotas LDS Klaipėdos skyriaus 40-mečio parodoje.

ir tas – kandidato teisėmis į Dailininkų sąjungos narius. Sekcijos pirmininke buvo išrinkta skulptorė V.Skirgailaitė. Vėliau sekcijos nariai tapo visateisiais Lietuvos dailininkų sąjungos nariais. Pradžia buvo padaryta, ir į uostamiestį jau nuolat, kiekvienais metais, pradėjo atvykti gyventi ir kurti vienas ar kitas jaunas dailininkas. Impulsas – dailės mokykla

Keitėsi ir miesto vadovybė. Alfonsui Žaliui tapus Vykdomojo komiteto pirmininku (1969–1990), o jo pavaduotojų pareigas ėmus eiti Valentinui Greičiūnui, Antanui Seiliui ir kitiems bei partkomui vadovaujant Jonui Gureckui, Algirdui Vaitiekūnui, buvo pradėta suvokti, kad

uostamiestis be kultūros, be meno kūrėjų, be dailininkų yra pilkas, neįdomus ne tik svečiams, bet ir miestiečiams. Miesto valdžia didesnį dėmesį ėmė skirti kultūrai, dailei, švietimui, mokslui. Jaunus menininkus, tarp jų ir dailininkus, pradėjo remti ir skatinti materialiai – jiems be eilės buvo suteikiami butai, kūrybinės dirbtuvės. Tuo metu gauti butą ir dar studiją kūrybai buvo ypatinga parama jaunam menininkui. Didelę reikšmę turėjo vietinių dailininkų parodyta aktyvi iniciatyva ir ypač skulptorės V.Skirgailaitės nuolatiniai priminimai spaudoje miesto valdžiai, kad būtų įkurta vaikų dailės mokykla. 1969 m. balandžio 11 d. Klaipėdos miesto Vykdomasis komitetas

1973 m. pradžioje Klaipėdoje ir Palangoje jau gyveno ir kūrė 27 dailininkai. Iš jų Lietuvos dailininkų

Anuomet dailės parodų atidarymai būdavo vos ne didžiausia šventė mieste. sąjungai priklausė 10 įvairių specializacijų dailininkų ir vienas architektas. Pagal tuo metu veikusius Dailininkų sąjungos įstatus (nuo 1944 iki 1989 m. Lietuvos dailininkai priklausė vieningai TSRS dailininkų sąjungai), esant dailininkų sąjungos narių virš 10-ies, jau buvo galima steigti skyrių. Steigiamuoju uostamiesčio dailininkų susirinkimu, įvykusiu 1973 m. vasario 27 d., Klaipėdos dailininkų sekcija buvo reorganizuota į Lietuvos (TSR) dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrių (organizaciją). Naujojo skyriaus nariai

valdybos pirmininke išrinko kūrybingą dailininkę ir puikią organizatorę, buvusią sekcijos pirmininkę V.Skirgailaitę, atsakinguoju sekretoriumi – metalo plastikos dailininką juvelyrą P.Balčių. Reorganizavus Klaipėdos dailininkų sekciją į skyrių, jame pagausėjo narių. Skyrius sujungė ir pajūrio krašte – Palangoje, Šilutėje, Telšiuose, Plungėje, Gargžduose ir kitur Vakarų Lietuvoje gyvenusius bei kūrusius dailininkus profesionalus į visateisę Lietuvos dailininkų sąjungos organizaciją. Tuo metu būti Dailininkų sąjungos nariu reiškė tam tikrą prestižą bei kūrybos pripažinimą (ši nuostata iš dalies yra išlikusi ir dabar). Be to, Dailininkų sąjungos nariams buvo sudaromos geresnės sąlygos kurti, dalyvauti parodose, jie buvo remiami ir materialiai – įvairūs fondai valstybiniu lygiu pirkdavo jų kūrinius. Klaipėdos dailininkų organizacija maždaug porą dešimtmečių, iki XX a. paskutinio dešimtmečio, vadovaujama V.Skirgailaitės, buvo ypatingai veikli, kūrybinga. Dailininkų uostamiestyje ir pajūrio krašte buvo palyginti nedaug ir jie beveik visi pasižymėjo jaunatvišku aktyvumu, draugiškumu, artimai bendravo su įvairiomis kitomis uostamiesčio meninėmis-kūrybinėmis organizacijomis – teatro aktoriais, rašytojais, žurnalistais, kompozitoriais, muzikantais... Tuo laikotarpiu Parodų rūmų mieste dar nebuvo. Dailininkai savo kūrybos parodas rengdavo įvairiose didesnėse viešose patalpose – Dramos teatre, kino teatruose, mokyklose, Kultūros rūmų šokių salėje ir kitur. Dailės parodų atidarymai būdavo vos ne didžiausia šventė mieste. Į vernisažus susirinkdavo uostamiesčio šviesuomenė, vykdavo diskusijos, susirinkę įvairių sričių menininkai nuoširdžiai ir šiltai bendraudavo. Be abejo, kūrybinė konkurencija buvo, yra ir visada ji bus – meno pasaulyje konkuravimas yra neišvengiamas, tai – kūrybos variklis, be kurio nebūtų meninio atsinaujinimo, savito braižo, naujų idėjų paieškų, kitoniškumo. (Tęsinys. Pradžia – DURYS 2013 08 29)

Fantastika kvadratu 7

Nepašykštėjau fantazijos – į medį patupdžiau baltą katiną įkypomis akimis, pievutėje – milžinišką žiogą, kuris užstrigo žolėje... Paveikslėliai išėjo kiek siurrealistiniai. Vėliau darželio vedėja sakė: „Geri tavo darbai, Anatolijau, geri, tokie paslaptingi... Bet, žinai, vaikučiai bijo“, – juokiasi. – Užtat labai gražus ir malonus gyvenimo etapas buvo bendradarbiavimas su režisieriumi Alvydu Vizgirda, kuris į Klaipėdą iš Vilniaus atvyko panašiu metu, kai pats grįžau iš Kaliningrado. Jis – labai talentingas kūrėjas, įdomi asmenybė. Labai daug padėjo man kaip menininkui. Kartu dirbome prie 12 spektaklių. Tandemu ruošdavome ir pasirodymus Jūros šventei, eisenas... – Ar pasikeitus santvarkai teko patirti profesinį kultūrinį šoką, kūrybinių platybių svaigulį?

– 1994-aisiais mane pakvietė į Kaliningradą bendradarbiauti su Tarptautiniu Baltijos šalių menų festivaliu. Štai tada pirmąkart pasinėriau į didžiulio masinio renginio dvasią. Jokio pataikavimo publikai nebuvo reikalaujama – išreiškiau tai, kuo labiausiai žavėjausi... Griuvus uždangai žmonės buvo pagauti euforijos ir norėjo visko. Šiuo požiūriu šis periodas buvo fantastiškai įdomus, lydimas nežaboto troškimo išsiskirti iš minios, atskleisti savo individualumą, šiuolaikiškumą. Menininkui tai buvo labai naudinga dėl visiškos laisvės reiškiant savo kūrybinę poziciją. Paveikti tave ar pastumti buvo nebeįmanoma – nebeliko svertų. Palaimintoji ugnis

– Per 20 metų ši situacija pasikeitė?

– Visuomenė tapo apatiška, pragmatiška, apsinešė pilkšvu reikalingumonereikalingumo, atsargaus vertinimo, svarstymo sluoksniu. Anuomet buvo įprasta tiesiog domėtis viskuo, kas nauja, žmonės plūste plūdo į parodas bei kitus renginius. Aišku, prikaišioti dėl to, kad dabar šitaip nėra, nebūtų kam. Kita vertus, ar tai, jog mano namuose kabo koks nors meno kūrinys, ką nors keičia manyje?.. Jaunimas atsakytų, jog viską gali pasižiūrėti kompiuterio monitoriuje. Į priekį išsiveržė dizainas, aktualus visiems. Šiandien menas suvokiamas kaip nuobodoka smegenų mankšta, o įvertinti patogų fotelį arba išmanųjį telefoną gali kiekvienas. Iš tiesų manau, kad pasaulis krypsta į meno ir dizaino sintezę. Lankydamasis su sūnumi Milane, vaikščiojau po parodą ir priėjau didžiulį skaidrų kubą. „Pajutęs“ žmogų, šis pradėjo

keisti spalvą, virto sodriai raudonu, o man nuėjus, pradėjo blykšti. Nežinau, kaip tai padaryta, esu auklėtas tradicine meno samprata, bet čia, prie šios modernios Malevičiaus kvadrato versijos, patyriau didžiulį estetinį malonumą. Na, kurgi tuomet prasideda ir baigiasi menas?.. Bet kuriuo atveju manau, kad ne dailininko reikalas atsakyti į šį klausimą. Turi būti skirtingas, mainytis kaip šis kvadratas. Menininkas negali būti suprogramuotas kaip koks nors grafinis stilius. Prekinis ženklas sukausto. Pablas Picassas yra pasakęs, jog baisiausia, kai menininkas yra vienodas. Manau, nereikia baimintis žengti į šoną ir kuriam laikui išnykti, nes bent laikinai tampi neatpažįstamas. Asmenybės substancija turi pasireikšti visaip. Ir itin ryškiai – per ieškojimą, per sumanymus, kurie iš pažiūros atrodo beprotiški.

– O kokia menininko žmogiškoji misija? – Neseniai susitikau savo dvasiškąjį tėvelį. Užėjo kalba apie stebuklus, palaimintąją ugnį, kuri įsižiebia ant Jėzaus Kristaus kapo Jeruzalėje, ir esą nedegina rankų, turi įvairiausių galių... O dvasininkas pasakė: „Žinote, man atrodo, didžiausias stebuklas, kai rytą pabudęs peržegnosi nuodėmingą sielą, pastovėsi bent porą minučių prie ikonų ir pagalvosi, kad turi aplankyti sergantį giminaitį ligoninėje“. Manau, kad suvokus, jog praėjai pro šalį ir nepadėjai žmogui, kuriam reikėjo tavo pagalbos, palaimintosios ugnies galios nėra jau tokios aktualios. Stebuklas gimsta viduje, kai žmogus keičia savo gyvuliškas savybes, peržengia abejingumą ir apatiją, sulaužo ego.

ketvirtadienis, rugsėjo 26, 2013

gintaro lašai

Baltųjų kielių mieste Alma Riebždaitė

Jau vakare, tarp aštuntos ir devintos, Mo iškeliavo į miesto centrą pėdkelnių pirkti, o sykiu – bevaikštinėdama – ir nusiraminti. Kraujo putos jai dribo iš dantų – taip norėjo savęs gailėtis. Na, o bekeliaudama pėdkelnių ir ieškodama nusiraminimo patyrė daug nuotykių, kuriuos čia jums trumpai, jei trumpai pavyks, ir papasakosiu. Tarytum neįvyko nieko, bet kiek patirta! Žinau, kad jums tie patyrimai galbūt perskelto žirnio puselės neverti. Kraujo putos dribo Mo iš dantų, taip norėjo savęs gailėtis. Iš serijos „tu negali“, „tai ne tau“, „gal tikrai tu negali“, „tu tikriausiai neturi ritmo jausmo“, „tu ne tik klausos neturi, bet ir nejauti ritmo“, o priekyje matė jos laukiančius baisius neįveikiamus slenksčius. „Bus ledų“, - skambėjo jos ausyse. Ledai čia kas. Specifinis muzikantų žargonas? Žodžiu, savijauta buvo tokia... yra toks žodis „apokalipsė“, taip, savijauta buvo apokaliptinė, akys – priplūdusios ašarų, ir skausmo šaltiniai kiekvieną akimirką grasė išsilieti. Vargai. Gatve važiavo ir gaudė mašinos, agresyviai pro šalį vieną kitą sykį pralėkė du motociklininkai – absoliutus galios įsikūnijimas. Dar visai neseniai Mo planavo išsilaikyti motociklininko teises, bet, po teisybei, rimtai suabejojo motociklininko teisių būtinybe. Baisūs triukšmadariai. Elgiasi taip, lyg visas pasaulis priklausytų jiems vieniems. O Mo žino, kad pasaulis tikrai nepriklauso jai vienai. Ir šiaip, jei pagalvoti apie triukšmą, tai mūsuose esama tokios klaikios tradicijos kaip įsitikinimo – esą šūkauti ir rėkalioti galima miške. Nėra žmonijos istorijoje buvę baisesnio įsitikinimo – priešingai, rėkti reikia triukšmo zonoje. Kiek širdis geidžia ir kiek plaučiai išneša, ir pagal įstatymo raidę. Išsilieti galima ir uždaroje patalpo-

je, išmušta kokia izoliacine triukšmui atsparia medžiaga, kad kaimynai greitosios neiškviestų. Žodžiu, nėra žmogui vietos Žemėje. Šitaip visaip mintijo Mo visokias nesąmonytes, kai pakėlusi galvą kitoje gatvės pusėje ant stogo išvydo kielę baltąją. Paukštis buvo tolokai ir akimirką Mo sabejojo, bet kai pamatė aukštyn-žemyn judančią uodegėlę, abejonių neliko. Pro mašinų gaudesį Mo pasiekdavo paukščio giesmė. Ne, tai nebuvo giesmė, garsas buvo kampuotas, fiksuotas. Atskrido kita kielė ir abu paukšteliai nuskrido. Tik atsigręžusi, gal akimis nulydėdama abu paukščius, Mo prie prekybos centro, beveik prie įėjimo, pamatė besisukiojantį paukštelį – pilką, murziną, bet su juosva prijuostėle po kaklu. Tai buvo kielė. Baltoji kielė. Patelė. Akivaizdu už akivaizdžiausią tiesą – patinai gamtoje yra gražesni. Jie turi privilioti ir apvaisinti kuo daugiau patelių, o kam patelei grožis – ji turi būti apvaisinta, ir tiek, o paskui ramiai sau auginti palikuonis, kol patinas laksto, siekdamas apvaisinti kitas pateles. Palikime pateles ramybėje ir leiskime joms džiaugtis gyvenimu! Tegu patinai iš kailio neriasi. Žinoma, netgi gamtoje esama taurių pavyzdžių. O argi žmogus nepranoksta gamtos? Nerasi žmonėse teisybės, nerasi. Žmonėse viskas priešingai: kad būtų apvaisinta, iš kailio neriasi patelė. Paskui ją apvaisina, o ji vis tiek iš kailio neriasi. Gal kad patinėlį prie savęs išlaikytų, o gal šiaip neriasi, kad nertųsi, kad visi neriasi, kad taip reikia ir taip įprasta. Žodžiu, įprotis toks – nertis iš kailio. Staiposi visaip, stypčioja, grožybes rodo, apsimesdama, kad nerodo. Vargas, ne gyvenimas. O galėtų sau užsiimti kokia dūšiai malonia veikla. Normalus patinėlis tai kitų lekia apvaisinti, niekaip jo nesulaikysi; dažna patelė, net pati tobuliausia, gyvena iliuzijomis. Bet esama tokių

patologiškų atvejų, kai patinėlis liguistai prisiriša prie vienos patelės, kuolą jam ant galvos tašyk – nesitraukia nuo jos, ir gana. Gamtoje visokių sutrikimų pasitaiko. Gamta tuo ir įdomi: vis kokia anomalija išlenda, ima ir nutinka kažkas ne visai normalaus. Tuo čia viskas ir gražu, net gyventi tampa įmanoma. Bet jeigu jūs norite galvoti, kad pasaulyje egzistuoja meilė, tai taip ir galvokite. Tik Mo čia nepainiokite, gerai. Kielės nardė ore, ir Mo pasirodė, jog šitas miestas galėtų vadintis kielių miestu. Baltųjų kielių miestu. Tiek jų buvo daug, na, gal penkios šešios – tiek tą vakarą pamatyta. Girdėjo jų leidžiamą trumpą garsą ore, bet neaiškiai girdėjo, tas tiesa. Išgirsti vis sutrukdydavo pro šalį pralekianti mašina. Matė, kaip kielės juda ore lyg oras turėtų nematomą linksmųjų kalnelių trajektoriją. Jos plasnoja plasnoja plasnoja, o paskui sparneliai išsilygina, ir tada paukštelis sklendžia. Grįždama, o buvo jau gerokai vėliau, prieš devynias, mašinos vis dar ūžė, bet jų tekėjimas gatvės gysla jau slopo, ir tada išgirdo. Medžio viršūnėje čiulbėjo paukštelis. Matė jį – rusva krūtinėle. Tai buvo giesmė. Girdėjo ją. Regis, visame pasaulyje buvo vienintelis šitas paukštelis ir Mo girdėjo, aiškiai girdėjo, netrukdė nei kiti paukščiai, nei mašinų gausmas – giesmę, tai buvo giesmė, ne, melodija. Įdubos formos. Viskas buvo čia pat, Mo rankose. Trūko tik vienos, vienintelės smulkmenos: žiūronų, kad viskas stotų į savo vietas ir pasaulyje stotų ramybė. Keliavo toliau liūdna. Virš miesto praskrido trejetas ančių. Trys antys, praskrendančios virš miesto, Mo pasirodė labai keistas reiškinys. Šiek tiek stulbinantis. Keistas miestas ir keistos antys, ir keistas jų skrydis virš miesto. Ak, ji dar nebuvo visiškai nuleidusi galvos, kai prieš akis ant namo kraigo atsidūrė paukštelis rusva krūtinė-

Artūro Valionio nuotr.

le, krūtinėlė įtraukė oro, išsipūtė, supulsavo ir iš snapelio išvirvėjo melodija, sykį, – ir paukštelis nuskrido. Tik šį kartą suspėjo išvysti pilką galvelę. Virš tvenkinio skraidė žuvėdros. Viena žuvėdra nuskrido, o kita ilgai gaudė savo atvaizdą vandenyje, laikydama jį žuvimi ir tarsi bandydama su juo sutapti. Jai nepavyko ir ji nuskrido prekybos centro link. O tada tvenkinio kamputyje, įbridusią į žalią šlapią žolę, sutiko mažytę kielę baltąją. Patinėlį. Kielės mėgsta vandens artumą. Taip rašo. Ir apie jų pamėgimą judinti aukštyn-žemyn uodegėlė Mo irgi perskaitė. Mo moka skaityti. O tada kielė pakilo ir ji išgirdo jos neypatingą „ciept ciept“, na, tokį gana viščiukišką garsą, nors rašoma, kad turėtų sakyti „civlit“, „cirli“, „citi“. Mo yra tikra, galbūt tai dėl mažos jos patirties, kad paukščių garsų užrašyti neįmanoma, jai atrodo, kad kiekvienas juos truputį girdi skirtingai, bet gal tik jos neįgudusiai ausiai taip atrodo. Nors tarp garsų „citi” „citi” ir „ciept” „ciept” esama neginčijamo panašumo: yra ir c, ir i, ir t. Jau visai netoli namų virš Mo galvos praskrido paukštis rusva krūtinėle. Įsitaisė netoliese esan-

čiame medyje. Paukščio beveik neįžiūrėjo. Paukštis sučiulbo. Tai buvo giesmė „črrrrr cipt cipt“ „črrrr cipt cipt“, na, maždaug taip, reiškia, ištisinis čirpimas, o paskui keletas kapotų paukštiškų cyptelėjimų. Tai irgi buvo giesmė, bet kitokia nei ana melodijia. Ji vyko vienoj linijoj. Jeigu žinočiau, kas yra tonacija, ką nors parašyčiau apie ją, jeigu šita vieta būtų tinkama ką nors parašyti apie tonaciją. O kai Mo grįžo ir visi nuėjo miegoti, ji įsijungė metronomą. Jis ciksėjo ir ciksėjo nepakeliamai vienodu tobulu ritmu, kuriam Mo turėjo įtikti. Ledai. Vieni ledai. Ir nežinau, ar kielės, liaudyje ledspiromis vadinamos, juos išspardys. Pabaigoje dar vienu dideliu ir nepakeliamu širdies skausmu su jumis norėčiau pasidalyti, broliai ir seserys. Kikilis – dažniausiai Lietuvoje sutinkamas paukštis, kielė – dažniausiai Lietuvoje sutinkamas paukštis, varnėnas – dažniausiai Lietuvoje sutinkamas paukštis. Dideliai supratingi supranta apie ką aš. Kantrybės, sesut, kantrybės. Viskas su laiku. Pradedam nuo mažų dalykų ir einam prie didesnių. Viskas teisinga, viskas vyksta pasiutusiai teisingai Baltųjų kielių mieste.

Skatina vaikiškos literatūros kūrimą Ir vėl – „Atokios stotys“ 5

pamokančių ir nuskaidrinančių – kūrinių šiandien dažnai pasigendame, todėl skelbiamas vaikų literatūros konkursas itin svarbus, aktualus ir laiku. Labai norisi tikėti, kad jis sužadins mūsų rašto darbininkų – ir pradedančiųjų, ir įžymių meistrų – kūrybines bei pilietines ambicijas, paskatins imtis paties svarbiausio – pokalbio su mažuoju Žmogumi. Galų gale ir pačių rašytojų amato, ir visos lietuvių literatūros ateitis priklausys nuo to, ar įstengsime patraukti ir sudominti knyga mažąjį mūsų pilietį. Nauja knyga, gražia ir protinga“, – dalijosi mintimis LRS pirmininkas Antanas A.Jonynas. Anot konkurso iniciatorių, vaikiškai lietuvių autorių literatūrai tenka antraplanis vaidmuo Lietuvos knygų įvairovėje. Nemažai knygelių vaikams atkeliauja išverstos iš užsienio kalbų, tie leidiniai, deja, būna abejotinos meninės vertės. „Lietuvių vaikų literatūros raidos procesas pasta-

ruoju metu tapo vangus, negalime džiaugtis naujų talentingų kūrinių gausa. Tačiau nėra pagrindo manyti, jog noras rašyti vaikams Lietuvoje visiškai išblėsęs. Jauni, į šią sritį norintys įžengti kūrėjai skundžiasi dėl per didelio leidyklų atsargumo, abejingumo. Vaikų literatūros baruose jau pasirodžiusieji ir net įsitvirtinusieji apgailestauja dėl menko jų darbo vertinimo – tiek moralinio, tiek materialinio. Skelbiamas konkursas – labai ryžtingas atsakas į minėtus apgailestavimus“, – mano IBBY Lietuvos skyriaus pirmininkas Kęstutis Urba. Laukia kelios premijos

Norėdami paskatinti vaikiškos literatūros kūrėjus, labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ inicijavo šį konkursą ir kviečia jame dalyvauti tiek žinomus, tiek debiutuojančius rašytojus bei knygoms iliustracijas kuriančius dailininkus. Autoriai raginami pateikti savo kūrinių rankraščius iki lapkričio 1-osios

el. paštu info@svieskimevaikus.lt (tel. pasiteirauti – 8 615 57 853). Nugalėtojai bus paskelbti 2014 m. kovo 11-ąją, premijos bus įteiktos Jaunųjų knygos bičiulių festivalyje Naisiuose. Kaip aiškino labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ direktorė Jolanta Zigmantienė, konkurso apdovanojimų fonde – 21 tūkst. Lt. Pirmosios premijos laimėtojui bus įteikta 10 tūkst. Lt, antrosios – 5 tūkst. Lt, trečiosios – 3 tūkst. Lt. Geriausiam pirmosios vaikiškos knygos autoriui (debiutantui) numatyta 3 tūkst. Lt premija. Pirmąją premiją pelnęs kūrinys bus leidžiamas dideliu tiražu (preliminariai – 10 tūkst. egz.) ir atsidurs fondo įsteigtoje vaikų knygų bibliotekėlėje, bus dovanojamas šalies viešosioms bibliotekoms ir jų filialams, mokyklų, darželių, vaikų ligoninių, bendruomenių bibliotekoms. Kitų konkursui pateiktų kūrinių leidybos klausimą komisija ir organizatoriai svarstys atskirai. GL inf.

Uteniškis poetas ir leidėjas Vytautas Kaziela paruošė ir išleido trečiąjį aukštaičių ir žemaičių kūrybos almanachą „Atokios stotys“.

Jame publikuojama 31 poeto kūryba – per 300 eilėraščių. Pamario kraštui atstovauja Stasys Jonauskas, Alfonsas Jonas Navickas, Danielius Milašauskas ir Dainius Sobeckis. Žinomas poetas Robertas Keturakis, pasirodžius antrajam „Atokių stočių“ leidiniui, rašė: „Šiame eilėraščių pasaulyje nesutikau nė vieno kūrinio, kuriuo būčiau nusivylęs ar suabejojęs jo būtinybe byloti amžinus dalykus neamžinam žmogui“. Ir ką gali žinoti. Galbūt šitoks poetų būrys ateityje taps savotišku poetiniu sąjūdžiu, puoselėjančiu lietuvių poetikos tradiciją. Juolab kad dauguma autorių – gerai žinomi ne tik savo miestuose ar miesteliuose, o almanacho sudarytojas meninio lygio kartelę laiko aukštai iškėlęs.

Almanachas: šiemetis leidinys –

jau trečiasis.

Trečiasis almanachas rugsėjo 14-ąją džiaugsmingai sutiktas Utenoje. Leidėjas bei autoriai ruošiasi jį pristatyti ir Žemaitijoje bei Klaipėdoje. GL inf.

ketvirtadienis, rugsėjo 26, 2013

gintaro lašai Jaunųjų kūrybos konkursas

Nerijus Cibulskas

***

Aukų laukas pavasarį sumažėjo iki žvyrkelio, bet karas ir toliau išlieka vienodo masto, plinta. Guli dulkėse gal keturi žaliųjų kūnai, tų pačių, kurias matėm šylančio ežero pakrantėj. Dabar – suplotos švino išnaros, buvusio šokio veiksmas virtęs nejudriu, išsiskėtusiu daiktavardžiu. Atsivėręs vėjuotos dienos kiaušas, atsilupus šio tąsaus, miškingo peizažo žievė, pro kurios tarpus sunkias sunki ramybės sula. Nedaug tavęs belieka, kuomet tvirtai apsisprendi ir migruoji į kitą kelio pusę, kur žolė, rodos, vešlesnė nei kadaise apgenėta beprotybė. Vienintelė, kuria pasikliovei dulkėtame fronte, žinai, kaip ji atrodo. Galėtume pamojuoti baltomis priekinių šviesų vėliavomis, kai naktį važiuojam iš prekybos centro. Iš po ratų spėja pasprukti dezertyras ežys. Smulki, savo pilka maskuote pasitikinti mėsa. Taip trumpam pamatom apkasuose šliaužiančią realybę, spygliais išsivertusią išorėn.

Pragaro virtuvė

seniai įkritus į tavo begalinių išmatavimų rankinę, kurioj vis dar atsiranda vietos. Bet vietos laiku priešaky taip ir neiškyla pažįstamo kiemo kontūrai, nors puikiai žinau, kad dažniausiai uždelsdavau tik pusvalandį, visuomet praeidavau pro tą pačią stotelę prie Liubarto tilto. Šįryt skersai ir išilgai perbridau tamsų rūką, drabužiai tapo sunkūs nuo drėgmės. Tiltas po kojomis grėsmingai siūbavo. Klausiau, ar čia man vienam taip. Iš pradžių rodės, kad pagirios kaltos. Tai pasakoju: vėl sapnavosi, kad traukiu virvę, išaugusią tiesiai iš sienos, komandos nariai užnugary skandavo nepasiduoti. Traukiau įsispyręs, nebeatpažindamas, ar čia mano kūnas įjungtas į tokią įtampą, ar mano prakaitas kalasi lauk. Vėliau nieko neįtardamas pakeičiau šlapius patalus, gūžčiojau pečiais, nes turbūt ir šiąnakt ne tuo adresu sapnavau. Ir taip kas kartą, kai užtrunku ilgiau nei derėtų. Kiekvieną sykį, kai į nerašymą įspraudžiu daugiau negu rašosi.

Dar šešios žiemos. Antras Varvekliai, taip ir nepaliesti tylos akordai, užpildo griežtas pastogių penklines. Tiek turbūt niekada nesugrosi. Visa kita – įprastas šurmulys, užgožiantis tobulą ramybės orkestrą. 2010 01

Sėdžiu prastai įklijuotas į šį sudriskusį virtuvinį koliažą, įsivaizduoju įsivaizduojamus pusryčius. Kai pabandau susekti, kur lubomis nuropos alkanas, išdžiūvęs saulės Ir iš čia regėti, kaip giliam, sutemusiam slėnyje liejasi spindulys, esu apkaltinamas. Nėr ko kištis skystas, daugiaspalvis neonas, kurio tėkmėj brenda į asmeninius eilinio spindulio reikalus, kol sėdi apmusijusioj abejingi miegamieji kvartalai. Kol niekas nepastebi, valgykloj, prisimindamas dar pigesnes pajūrio užkandines, bespalvius maltinius, obuolinio feiri skonio upės krantinė ilgais pirštais remia artėjantį skliautą. kompotą ar šventosios namelį, kuriame dūkdavo Horizonto ranka, neišlaikanti marmuro skydo du paaugliai, nemėgstantys klaidžioti paplūdimiu. (šis krenta ant tylinčio miesto). Dabar užspausta

Imperija

Visos viešosios valgymo įstaigos, netektys, kurias sukimšdavai lyg desertą, visi tie tavo miesto sovietiniai restoranai, kuriuose tuščiais pilvais švęsdavom šermenis (aš iki šiol nežinau, kaip laiptais pasiekti drakoną). Tokios vietos galiausiai išsitrina, kaip ir amžini pirmieji skoniai – neužkonservuojami, neišsaugomi.

nakties arterija, sulėtėjęs transporto plakimas. Su niekuo nepalyginama drėgmė, kurią mėnesių mėnesiais matuojasi kaulai. Jau nuo saulėtekio laikų mėginu tilpti tarp šių atšiaurių gynybinių sienų. Rodos, galiausiai pavyko. Tačiau ką daryti, kai nebeturiu nuo ko gintis.

Žiemos kūnas pridengia aiškumu, apniaukiančiu atmintį. Ir tuomet nugirstu, kad po šio rūsio grindimis glūdi kitas rūsys. Kol mes čia, viršuje, švenčiam savo karingo laiko pergales. Bet greit nebeliks ką švęsti. Istorija rašys klaviatūra, o ne varno plunksna. Naujos raidės byrės į bokštų pamatus. Prie vartų liekanų, kur kiekviena sutrupėjusi plyta bus verta bevardės katedros, išsirikiuosim suklastotais veidais į sieną, laukdami vienintelio šūvio – užmaršties.

Lyg spragtelėjus pirštais Dabar laukinė upė sustos, o tu bandysi įgarsinti jos tėkmę. Ir dar – tą sulaužytą, vėtros nugesintą paukštį, kuris trūkčioja ledėjančioj srovėj, kažkur tebeskrieja.

Iš atsiminimų išgriebsi aptriušusią varną, kurią aptikote prie nendryno, pusdienį žaidėte šiuo šaltu daiktu ir beveik girdėjai, kaip ritmingai suplaka, kaip stingsta vanduo. Štai laukinė užmiega. Bet dabar trauki iš rezervų nupjautą kriaušmedį, kurį sausio naktimis aplipdydavai pulsuojančiu sniegu. Močiutė kažkaip atsirasdavo prie žemo lango – vėl gerai nepasislėpei – švelniai gėdindama, nes prilipinau tam medžiui baltas krūtis. Jeigu galėčiau įgarsinti ir jos slopų balsą, kol šis yra, kol ir šiandien tebeplaka. Nes upė dar čia. Dar liko išbadėjusi zylė, tu ir sesė laikote ją kartono dėžėj. Paleisi – prieš akis praskris pusė gyvenimo, juk vasara įšoks į greitaeigį ir nebesugrįš. Trumpam ir jos išeina į kitus gyvenimus. Atrodo, kad toliau. Atrodo, kad ne į tavo. Juk ir taip rašei praeitą žiemą, o dabar viskas mėlynai pildosi, stoja į savo vietas. Bet turi paleist upę, jos nuogi vandenys gremžia boluojantį tavo proto sidabrą. Pasilik sau bent kiek tylos, kol ši dar yra. Net jeigu vos plaka, jeigu nebeplaka.

Gal todėl geriausi buitiniai konfliktai dabar vyksta mano tuščioje virtuvėj. Pasiimu atbukusį peilį ir repetuoju su obuoliu, tik vis įnirtingiau, vis giliau sau į dūšią smeigdamas.

*** Virtuvė jungiasi su kambariu, bet šiandien vis tiek neužtenka šios apgaulingos erdvės. Matyt, jai priešingai – manęs jau gerokai per daug. Pastaruoju metu mudu tartum seni sutuoktiniai – nebeatspėjam grubių viens kito išmatavimų. Nesu piktybinis lunatikas, nors paryčiais ropščiuosi tai vienai stiklinei drungno vandens, alkūnėmis iriuosi skystoje prieblandoje. Dviejų dalių veidrodis prisega prie savęs šaltomis smalsumo sąvaržėlėmis. Išgirstu, kaip į neužduotą klausimą atsako naktinėjančio kaimyno kosulys, šokuojantis anapusinio kambario sienomis. Vienais apatiniais, šiurpdamas vėl užkliudau ir jos suglebusias formas, kurios minkštai pripildė aštuoniolika mums neskirtų kvadratų. Ji lyg sapnuodama purtosi, norėdama išsviesti iš savęs. Mažytė erdvė, kuriai nuo manęs neabejotinai tapo ankšta.

***

Ir taip kas kartą, kai grįžtam į spalį, kuris mums tik pirmasis. Kaip ir aš, dabar esantis čia, jau antrąsyk sugrįžęs į savo medžioklės valdas, plieno geležėlė,

Artūro Valionio nuotr.

ketvirtadienis, rugsėjo 26, 2013

durys

Muzikologės keliu – per mokslo arimus 3

D.Kšanienės nuomone, muzikologų rengimas šiuo metu yra katastrofiškos būklės: „Sugriauta daug metų gyvavusi puiki sistema: teorinių dalykų pradmenys vaikų muzikos mokyklose, muzikologinio ugdymo tęstinumas konservatorijose ir brandaus muzikologo parengimas aukštojoje mokykloje (akademija, universitetas). Tai iš tiesų ilgas procesas. Šiuo metu to nebeliko. Todėl, manau, kad muzikos mokyklos, atsisakydamos solfedžio, muzikos literatūros dalykų, vidurinė grandis – nerasdama (neieškodama) mokymo formų, daro didelę skriaudą ne tik savo mokiniams (ir atlikėjams taip pat), bet ir toliau žlugdo Lietuvoje rimtos muzikologijos ateitį“. Apie mokytojus...

Kiekvieno gyvenime buvo mokytojas, kuris turėjo didžiausios įtakos, kurio žodis buvo lemiamas, kuriuo besąlygiškai tikėjai. Daugumai mūsų, vadinamųjų teoretikų klaipėdiečių, muzikologijos skonį pajusti ir pamėgti padėjo D.Kšanienė. Ji mums buvo didžiausias autoritetas. O jai pačiai? „Mano autoritetai buvo mano dėstytojai. Jie išugdė meilę tam, ką dariau. Niekada neužmiršiu motiniškos prof. J.Čiurlionytės, griežtojo doc. A.Tauragio, „priekabiojo“ prof. V.Paketūro, reikliojo prof. E.Balsio, rūpestingojo doc. J.Nabažo ir kitų, – vardijo profesorė. – Tai buvo pasiaukoję pedagogai, be galo mylintys studentus, svarbiausia, talentingiausi muzikologai, kompozitoriai.“ O apsisprendimą eiti muzikologijos keliu lėmė įdomios Jono Domarko paskaitos. Būtent jo paskatinta ji ir pasuko į šią sritį. Išskyrė ir prof. V.Landsbergio įtaką, bet jau ne kaip pedagogo, o kolegos. Nes būtent jis paragino tyrinėjimams rinktis Mažąją Lietuvą. ...ir mokinius

Beveik pusę amžiaus (48 m.) ji dirbo pedagoginį darbą. Jautė didžiulį malonumą bendraudama su studentais. Metams bėgant kaupėsi vis didesnis patyrimas, kurį su didele atsakomybe perduodavo studentams. Iki šios dienos jai malonu auditorijoje žvelgti į jaunų, smalsių („Deja, ne visi tokie“, – pastebėjo profesorė.) jaunuolių akis ir jiems perduoti tai, ko galbūt neperskaitysi vadovėlyje ar internete. Matau sudrėkusias akis, kai kalba, kad nuo šio rudens nebedirbs šio jai taip mielo darbo... …Jos pirmoji darbovietė – tuometė Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesnioji muzikos mokykla, dabar – konservatorija. Mylėjome ją ir gerbėme. Žavėjomės ir prisibijojome. Raginti nereikėjo – iškart atsiliepė viena pirmųjų profesorės mokinių, dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų prorektorė doc. dr. Vida Umbrasienė: „Praėjus daugiau nei 30 metų, ji išliko prisiminimuose kaip moteriškos elegancijos, iškilios laikysenos, kalbos kultūros, minties taupumo, profesionalumo ir ištikimybės muzikologijai etalonas. Esu dėkinga likimui, kad ji buvo tarp pirmųjų mano mokytojų, kurių dėka dabar esu tokia, kokia esu“. KU doktorantas kunigas Saulius Stumbra dėkojo profesorei už atvertus naujus kelius: „Retas deri-

nys žmogiškumo ir profesionalumo, takto ir tiesos, meilės muzikai ir gelmės“. KU MF Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros doc. Rūta Vildžiūnienė tegė: „D.Kšanienę iš studijų S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje prisimenu kaip griežtą ir reiklią dėstytoją. Visi keturi (tokia buvo mūsų teoretikų grupelė) mokėmės „išsijuosę“. Tas reiklumas suformavo rimtą požiūrį bei pagarbą muzikologiniam darbui“. KU MF Muzikos teorijos ir istorijos katedra per 30 savo gyvavimo metų išleido kelias muzikologų laidas. Su daugeliu absolventų profesorė palaiko ryšius, susitinka bendruose renginiuose. Pabrėžia, kad beveik visi jie dirba pagal specialybę ir nevarsto darbo biržos slenksčių. Todėl jai ypač gaila, kad ši katedra išnyko iš universiteto žemėlapio.

Vizitinė kortelė D.Kšanienė gimė 1943 m. liepos 4 d. Šiauliuose. Baigė Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, 1965 m. – tuometę Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), J.Gaudrimo muzikos istorijos klasę. Įgijo muzikologės, muzikos istorinių-teorinių disciplinų dėstytojos kvalifikaciją. 1965 m. buvo paskirta dėstyti į Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. Nuo 1971 m. – tuometės LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto, nuo 1992 m. – Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto dėstytoja. 1979–1990 m., 1995–2012 m. – KU Muzikos teorijos ir istorijos katedros vedėja. Nuo 1988 m. – docentė, nuo 1998 m. – humanitarinių mokslų (muzikologija) daktarė, nuo 2002 m. ėjo profesorės pareigas, 2004 m. jai suteiktas profesorės pedagoginis vardas.

Apie būtinas savybes...

Provokuoju – ar tiesa, kad teoretikai – tie, kuriems nepavyko tapti atlikėjais? Juk ir ji pati, kiek pamuzikavusi gitara, mandolina ir... kontrabosu, Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje mokėsi dirigavimo ir smuiko. „Be abejo, yra ir tokių atvejų. Tačiau esu įsitikinusi, kad didžioji dalis (ypač aktyvesnių įvairiose muzikologijos srityse besidarbuojančių) muzikologų rinkosi šį kelią tikslingai ir sąmoningai, – mano D.Kšanienė. – Tokia nuomonė atsirado galbūt todėl, kad dauguma žmonių nesupranta, jog muzikologas tai nėra vien skaitantis, sausas teorines tiesas dėstantis ir rašantis specialistas, kažkokiu būdu nutolęs nuo pačios muzikos. Muzikologas, vertinantis kitų atlikėjų, muzikinių kolektyvų veiklą, koncertus, aiškinantis mokiniams muzikos kalbos subtilybes, muzikos istorijos raidą ir kt., pirmiausia pats turi gerai pažinti muziką. Ir jokiu būdu ne vien iš knygų. Todėl kiekvienas bestudijuojantis muzikologiją studentas turi mokėti gerai skambinti fortepijonu. Nepažinsi muzikos pats jos nemokėdamas atlikti. Turime pavyzdžių, kaip puikūs muzikologai ne tik skambina fortepijonu, bet yra įvaldę kitus instrumentus, dirigavimo meną ir kt. Todėl manau, kad šis paplitęs posakis kilo iš keleto retų atvejų. Beje, nė vienos atlikėjiškos specialybės muzikas (žinoma, su išimtimis) nėra taip giliai suvokęs muzikos procesų, gyvo muzikos vyksmo, sudėtingiausių kūrinių dramaturgijos ypatybių kaip muzikologas“, – argumentavo buvusi dirigentė. Paklausta, kokių gi savybių reikia muzikologui, profesorė svarstė: „Turbūt tokių pat, kaip ir kiekvienam muzikui. Tačiau, jeigu atlikėjai gali apsiriboti savo instrumento, balso įvaldymo, interpretacijų tobulinimu, gilinimusi į savo specialybę, po keletą valandų per dieną groti ar dainuoti, tai muzikologas turi ne tik pažinti visa tą muziką, bet ir daug skaityti, stebėti muzikinį gyvenimą, lankyti įvairiausių žanrų koncertus, sekti atlikėjų pažangą, jų kelią. Dirbant mokslinį darbą, būtina puikiai mokėti savo gimtąją kalbą, sklandžiai rašyti, reikšti mintis, taip pat būti smalsiam; iš „skiautelės“ archyve „atrasti“ naujų dalykų, gebėti rinkti medžiagą, ją „suvaldyti“, daryti išvadas ir pan.“

Nuo 1972 m. – KU Menų fakulteto tarybos narė, 1990–1995 m. – KU meno ir mokslo reikalų prorektorė. Nuo 2002 m. – KU senato narė, 2007–2012 m. – KU senato pirmininkė. Nuo 1971 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos (LKS) narė, 1999–2001 m. vadovavo LKS Klaipėdos skyriui. Suorganizavo tris tarptautinius naujosios muzikos festivalius „Marių klavyrai” (1998, 1999, 2000). 1990–1995 m. – Klaipėdos miesto tarybos narė. Išleido monografijas „Muzika Klaipėdos krašte“, „Muzika Mažojoje Lietuvoje. Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika XVI a.–XX a. 4 dešimtmetis“, „Apie muziką ir laiką 1965–2005. Klaipėdos muzikinio gyvenimo fragmentai. Muzikinės kultūros keliais“, „Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikos bei kultūros veikėjai“, taip pat vadovėlių, mokomųjų knygų. Vertybės: šiąvasar jubiliejinį gimtadienį šventusiai profesorei D.Kšanienei

materialūs dalykai visada buvo antraplaniai.

… ir tvirtą stuburą

Ji turi jį. Kaip ir tvirtą poziciją. Galbūt todėl jos asmenybę lydi epitetai „griežta, šalta, nepasiekiama“. To stuburo ne kartą reikėjo dirbant įvairiose komisijose, tarybose, komitetuose, rašant recenzijas. Juk ši veikla dažnai susijusi su vertinimu. Sako, kad visada stengėsi išlikti objektyvi. Dažnai dėl to buvusi nesuprasta. Tačiau praėjus kiek laiko žmonės dėkodavę už profesionalias pastabas ir patarimus, už priimtus sprendimus. Vartau jos knygą „Apie muziką ir laiką”. Ją su daugybe skirtukų (kad nevargčiau) dovanojo, kai rinkau medžiagą apie Klaipėdos kamerinį orkestrą. Tačiau pirmiausia perskaičiau nespausdintus jos pranešimus Klaipėdos miesto Muzikos taryboje, miesto taryboje. Ji principingai kėlė klausimus apie Muzikos centro sąlygas konkuruojant su restoranu, apie būtinybę Klaipėdoje turėti Koncertų salę ir ragino atkurti istorinę tiesą, išsakė Muzikinio teatro, muzikos dėstymo vidurinėse mokyklose ir kitas problemas. Rūpinosi net muzikos instrumentų pirkimu – juk liks miestui! – įtikinėjo oponentus. Tai, kad šiandien Šaulių salėje turime puikią koncertų salę, kad miestas turi Brass kvintetą (pirmąjį kolektyvą, kurį parėmė miesto valdžia), kamerinį orkestrą, – neabejotinas ir atkakliosios D.Kšanienės nuopelnas.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Apie postų kainą...

21 – tiek pozicijų suskaičiavau: įvairių komisijų, kolegijų, skyrių pirmininkė; tarybų, komitetų, fondų, redkolegijų, kuratoriumo narė; mokslo tarybos ekspertė. D.Kšanienė patvirtino: taip, gyvenimas – vien darbas, savęs neatsimena, kad ko nors nedarytų. Ir visada pasverianti, apmąstanti žodžius, į klausimą, ar negaila, kad darbas tuose įvairiuose postuose, komisijose ir t.t atėmė tiek laiko, bene pirmą kartą atsakė akimirksniu: „Gaila. Negaila tik katedrai vadovautų metų“. Tačiau mačiusi tame prasmę, buvusi įvairių įvykių epicentre, jaučiasi prie svarbių sprendimų prisidėjusi. Kas gi tas variklis, įsukęs į nesibaigiančių darbų verpetą? „Žmonės prašė. Taip ir neišmokau pasakyti „ne“, – paaiškino jubiliatė. Tačiau viskas turi savo kainą. Nukentėjo šeima. „Matau tik tavo nugarą“, – guodėsi K.Kšanas. O ji svarstė, kad galbūt dėmesio stokojo duktė Miglė ir sūnus Ugnius (tačiau anūkai – šventa), galbūt galėjo užsienio kalbų pasimokyti (apgailestavo taip ir neišmokusi anglų kalbos, nes ir dabar sulaukianti daug kvietimų į įvairias konferencijas; o štai vokiečių kalbos žinios padėjo gilintis į brangią tyrinėjimų sritį), galbūt galėjo daugiau pakeliauti, galbūt… Šiandien suvokia, kad turi milijonus pažįstamų, kolegų ir tik vieną artimą draugę...

Apdovanojimai: Dr. Vydūno literatūrinė-mokslinė premija už mokslinį rankraštį „Muzika Mažojoje Lietuvoje“ (JAV, Čikaga, 2001), LKS (V.Landsbergio fondas) įvertinimas už geriausią Lietuvos muzikologinį darbą – monografiją „Muzika Mažojoje Lietuvoje...“ (2004), Ievos Simonaitytės literatūrinė premija (2004), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius (2008); Klaipėdos kultūros magistrė (2004).

...ir nepažintą profesorės pusę

„Sniego karalienė“ – taip, žino šią savo pravardę. Atskleidė esanti labai jautri, tačiau visą gyvenimą ją lydėjęs išorės ir vidaus neatitikimas. Giliai ieško to priežasčių – jos turbūt vaikystėje. Mat ją, buvusią kairiarankę (o sovietmečiu tokių būti negalėjo!) vienas daktaras gydė ypatingu metodu: kasdien sutvarstydavo kairę ranką, kad negalėtų ja naudotis. Gal tai turėję įtakos? Net ir šiandien negali pasigirti koordinacija, todėl nemoka nei plaukti, nei važiuoti dviračiu, nemoka vairuoti, net mašinos neturi. Apskritai materialūs dalykai jai visada buvę antraplaniai – dalijo sodus, jai nereikėjo. Dabar turi, tačiau didelio ūpo ten dirbti nebėra. Kaip ir megzti – pamename jos puikias sukneles, kostiumėlius, – tačiau ir šis pomėgis nebetraukia. O štai arti mokslinius dirvonus – visai kas kita: dalyvauja projekte, kuriame ir toliau ketina tyrinėti pamiltos Mažosios Lietuvos kultūrinius reiškinius.

ketvirtadienis, rugsėjo 26, 2013

durys

Šviesa, išblukinusi kasdienybės sp Vos prasidėjus rudeniui, bet dar neatvėsus orams, rugsėjo 6-ąją, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose buvo atidaryta Arvydo Stubros (1959–2013) fotografijų paroda „Kasdienybės šviesa“. Danguolė Ruškienė

Tai – archyvinių autoriaus darbų serija, sukurta paskutinį sovietmečio dešimtmetį (1984–1989 m.). Personalinės parodos atidarymo metu pristatytas prieš kelis mėnesius išleistas to paties pavadinimo fotografijų albumas. Vasarą ši paroda (kartu su leidiniu) buvo Vilniuje, Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto fotografijos galerijoje“. Uostamiestyje ji veiks iki rugsėjo 29-osios. Netektis, paliudijusi būties efemeriškumą

Gausiai į parodos atidarymą susirinkusieji net neįtarė, kad tai paskutinis jų susitikimas su fotomenininku A.Stubra. Netikėta autoriaus mirtis sustojus širdžiai, nepraėjus nė dienai po vernisažo, dar kartą paliudijo, kad gyvenime turime branginti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, kiekvieną susitikimą... Tas vakaras tapo paskutine proga paspausti kolegai ranką ir įteikti gėlę, pasakyti keletą nuoširdžių žodžių, ar tiesiog pabūti drauge prieš išsiskiriant amžiams. Šiandien tokioje situacijoje kiekvienas iš mūsų skirtingai vertiname šį likimo posūkį, nepaisant visko, suteikusį mums progą per-

mąstyti savo pačių buvimo čia netvarumą. Klaipėdiečio A.Stubros nebūtų galima priskirti fotomenininkams, kuriems būdinga nuosekli kūrybos raida ar didelis produktyvumas. Personalinių parodų jis surengė ne tiek ir daug, o 2008 m. parodyti jo „Peizažai“ (1993–2000) buvo pristatyti beveik po 10 metų tylos. Po to – vėl kūrybinė pauzė. Ir tik praėjus penkeriems metams autorius į paviršių ištraukė gana gausų anuomečių vizualinių pamąstymų archyvą. Šįkart pristatydamas ne tik parodą, bet ir pirmąjį didesnės apimties, ilgai brandintą fotografijų albumą. Kas tai – sugrįžimas prieš atsisveikinant? Dar per mažai erdvės, kad galima būtų atsitraukti nuo pastarųjų savaičių įvykių ir vertinti. Todėl vėl tenka paliudyti amžiną tiesą – reikia daugiau laiko, reikia tiesiog išlaukti. Tik šįkart ne fotografinio kadro vertos akimirkos, kaip teigdavo A.Stubra, bet kol atmintis apsitrauks vis tankėjančiu užmaršties šydu, slopinančiu neseniai patirtus jausmus, taip suteikdama galimybę išryškėti autoriaus kūrybinio kelio vingiams. 1983 m. įsitraukęs į Lietuvos fotografijos meno draugijos (nuo 1990 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) veiklą, netrukus A.Stubra Klai-

pėdos ir visos Lietuvos fotografijoje įsitvirtino kaip nespalvotos fotografijos estetikos šalininkas. Profesionalus fotografas ne vienerius metus turėjo tiesioginį ryšį su įvykio fiksavimu, kurį laiką dirbo operatoriumi, vėliau dienraščio „Klaipėda“ fotokorespondentu. Gal dėl to ir savo kūryboje beveik niekada neperžengė reportažinės fotografijos raiškos ribų. Pirmieji darbai, kuriuos jis atnešė į sąjungą, buvo peizažai. Kaip teigė Arvydas, tuo metu jam gal ne tiek svarbus buvo turinys, kiek formos sprendimai. Visa tai niekur nedingo ir vėliau. Išsigryninus idėjai ir pasirinkus konkrečią kryptį, esminės autoriaus raiškos priemonės liko beveik nepakitusios. Kokią temą jis bepasirinkdavo, baltos ir juodos spalvų gradacija, pilkos niuansavimas, kaip ir kruopštus formų, faktūrų „dėliojimas“, buvo atliekami taip pat dėmesingai, kaip ir fiksuojamų objektų/subjektų atranka. Atsitiktinumui vietos čia beveik nelikdavo.

nę kūrybą. Klaipėdietis fotografas savo gimtajame mieste ieškojo ne praėjusio gyvenimo pėdsakų ir ne amžinųjų vertybių, bet esamo gyvenimo ženklų. Ženklų, kuriuos konstravo atsitiktinės vietos, atsitiktiniai žmonės ir atsitiktinės situacijos. A.Stubra bandė užčiuopti tam tikrą sąstingį, miesto nekitimo ir jame gyvenančių žmonių nieko neveikimo būseną. Monotoniją, kuri, rodos, neturėjo nei pradžios, nei pabaigos. Gyvenimą be judesio, be veiksmo, be emocijų. Gal laukimo būseną, gal tiesiog nieko neveikimo būseną. Būseną, kuri, rodos, tęsėsi amžinybę. Kita vertus, A.Stubra visą laiką vadovavosi klasikinės reportažinės fotografijos kūrimo principais. Jam buvo artimos prancūzų foto-

Apie miestą, kuriame nevyko nieko

menininko Henri Cartier-Bressono kūrybinės idėjos, pagrįstos „lemiamo momento“ samprata. Kaip ir H.Cartier-Bressonas, jis siekė atpažinti ir užfiksuoti akimirką, kurią atsiskleidžia viso įvykio esmė. Tačiau pats įvykis A.Stubrai buvo lyg niekuo neypatingas, kasdieniškas, dažnai – buitinis. Būtent kasdienybės esmę jis ir siekė atskleisti, išryškindamas buities skurdumą, tuometės gyvensenos absurdiškumą ir galop – tokios būties beprasmybę. „Tai – egzistencinė fotografija. Turi susidaryti ypatingos sąlygos, turi susiformuoti kažkokia ypatinga situacija. Nors tai – kasdienybė, bet kad ją pamatytum ir užfiksuotum, reikia išlaukti. Tai – išlaukti mo-

Laikas, kai A.Stubra fotografavo „Kasdienybės šviesą“, Lietuvos fotografijoje nebuvo kažkuo ypatingas. Vieni tuo metu ir toliau nostalgiškai fiksavo nykstančius senojo Lietuvos kaimo pėdsakus, kiti vis dar taip pat atkakliai vykdė valdančiųjų struktūrų užsakymus, o treti, nepritardami nei pirmųjų, nei antrųjų kūrybinėms nuostatoms, bandė atrasti kažką naujo. Būtent tai maištininkų grupelei, atsargiai tyrinėjusiai naujas fotografijos teritorijas, vis dažniau pasipildančias iš Vakarų atklystančiomis idėjomis, galima būtų priskirti anuometę A.Stubros fotografi-

Kas tai – sugrįžimas prieš atsisveikinant?..

Nykuma: tirštuose ūkuose ir, rodos, amžiname snaudulyje nugrimzdęs

Profesionalas: kad ir koks būtų turinys, autoriaus darbuose visada aki-

Liudininkai: buitinėje aplinkoje užfiksuoti tiek draugai, tiek nepažįsta-

Gyvenimas: į kadrą pateko kasdienybė, stokojanti svarbių įvykių ir pil-

miestas tampa palankia erdve čia gyvenančių nuoboduliui išryškinti.

mieji liudija tą patį – nieko nebuvimą ir neišvengiamą nuobodulį.

mentai, užfiksuoti budint, visada pašonėje nešiojantis kamerą ir akylai stebint“, – pasakojo A.Stubra. Fotografo teigimu, nebuvo lengva atsiriboti nuo to, kuo pats gyveno. Kita vertus, tai buvo būtina, kad galėtum pastebėti tai, kas paprastai praslysta pro akis. Jo konstruojamas įvykis susitelkia žmogaus žvilgsnyje, laukime, kažkokioje tarpinėje būsenoje, bet niekada – aktyviame veiksme. Anot autoriaus, tai ir yra momentas, vertas fotoaparato užrakto mygtuko paspaudimo. Kaip teigė fotografas, tuomečius jo reportažus tiksliau būtų vadinti „reportažais be įvykio“, kur „lemiamas momentas“ išryškina ne veiksmo, o nuotaikos, jausenos ar būsenos esmę. Šiandien tai galima traktuoti ne tik kaip tam tikro laikmečio, tuometės politinės ir socialinės situacijos kritiką, bet ir savotišką protesto formą, nulėmusią pasirinkimą būti socialistinės santvarkos opozicijoje. A.Stubros pasirinkta fotografinė raiška nepanaši į aktyvų protestą, veikiau – į ignoravimą to, kas vyko. Ar kritiką fakto, kad nieko reikšmingo tuo metu žmonių gyvenime taip ir nevyko. Įamžino asmenines ir visuomenines patirtis

Skirtingai nei pastaraisiais metais, kai fiksuodamas gimtojo miesto erdves A.Stubra jų nepalikdavo anonimiškomis ir kiekviename kadre galėjai aptikti objektą, išduodantį autoriaus buvimo vietą, „Kasdienybės šviesoje“ beveik visos teritorijos ir erdvės – be ryškesnių vietos ir laiko nuorodų. Čia nėra nei tikslių datų, nei svarbių įvykių, kurie galėtų veikti kaip laiko ar vietos identifikavimo rodikliai. Aišku tik viena, kad tai – sovietmetis. Toks,

vaizdus dėmesys pagrindinių fotografijos raiškos priemonių dermei.

na nieko nelemiančių, tačiau iškalbingų momentų.

Laikmetis: nuotraukose gausu ženklų,

vokiamam anuometės santvarkos a

ketvirtadienis, rugsėjo 26, 2013

durys

spalvas kokį vieniems teko pragyventi, kitiems stebėti per atstumą, o tretiems pažinti iš vadovėlių. Atrodo, kad nei laikas, nei fiksuojami objektai ar subjektai autoriui nebuvo itin svarbūs. Žmonės čia – tokie pat nereikšmingi, kaip ir jų aplinka. Jie fotografui rūpi tik tiek, kiek gali pasitarnauti fiksuojamos situacijos atskleidimui. O pati situacija čia įprasmina ne svarbų įvykį, bet momentinę nuotaiką, kuri leidžia pajusti anuomet vyravusį slegiantį nuobodulį. Autorius nedramatizuoja situacijos. Nemoralizuoja, nekaltina ir nesmerkia. Iš pradžių atrodo, kad jis kuria abejingą fotografiją. Tik atidžiau įsižiūrėjęs pamatai, kad šioji turi žymiai daugiau sluoksnių, kuriuose, be bendražmogiškų, yra sukauptos ir jo asmeninės patirtys. Atstumą tarp fiksuojamų vaizdų ir fotografo dar labiau sumažina buitinė aplinka, kasdieniškos, nereikšmingos privataus gyvenimo akimirkos. Jos neįpareigoja, nereikalauja papildomų paaiškinimų. Įspūdis toks, kad čia dominuoja atsitiktinumas, nusidriekiantis pilku šleifu per visą sovietinės egzistencijos laikotarpį. Kaip mūsų paskutinio pokalbio metu pasakojo Arvydas, seriją „Kasdienybės šviesa“ jis baigė tuo metu, kai tam tikra prasme pradingo poteksčių metas: „Baigiau tada, kai nebeliko prasmės tęsti. Pastaruoju metu socialinis pjūvis yra pernelyg eksploatuojamas, kad būtų patrauklus. Kontrastas tarp visuomenės sluoksnių tapo neįdomus. Kai atėjo sąjūdis, nebeliko mano viduje tos energijos. Viskas ištirpo. Atsirado pauzė, kuri tam tikra prasme tęsiasi iki šiandien. Tuo ir baigiasi viskas“.

, artimų simboliams, šiandien sunkiai suabsurdiškumui atskleisti. Arvydo Stubros nuotr.

Susitikimas: filme „Laiškai Sofijai“ M.K.Čiurlionį suvaidino jo proanūkis pianistas R.Zubovas, o S.Kymantaitę – aktorė M.Korenkaitė.

„Laiškai Sofijai“ – britiška afera didžios lietuviškos meilės motyvais Aivaras Dočkus Emocijas „Laiškų Sofijai“ peržiūroje surikiuosiu taip: nuostaba dėl dialogų beviltiškumo, juokas iš scenarijaus klišių, sumišimas dėl prastos režisūros, siaubas dėl tragiškos aktorių vaidybos, gėda dėl kvailai interpretuojamų tikrų istorinių įvykių ir idiotiškai vaizduojamų iškilių asmenybių.

Maždaug po pusantros valandos bergždžių pastangų įžvelgti kokį nors gelbėjimosi šiaudą atlikau sau nebūdingą protesto akciją. Išmečiau save laukan iš kino salės, gailėdamasis brandaus amžiaus žiūrovų, kurie tikrai nenusipelnė stebėti mano gestų kronikos, susiėmimų už galvos, purtymosi kėdėje ir klausyti isteriško kvatojimosi, palydimo necenzūrinių žodžių sopuliais. Dar buvo likęs koks futbolo kėlinys filmo, bet supratau, kad žaidimo braižas nepasikeis. Režisieriustreneris rungtynių nebeišgelbės, o aktoriai-žaidėjai pagal klaidingas schemas blaškysis po ekraną iki finalinio švilpuko. Išėjau per vieną absurdiškiausių scenų, kokias tik esu matęs. Blogiukas rusas neįtikinamai nušauna vargšą lietuvaitį, o kunigas bandito veidu neįtikinamai skelia maldą. Tai buvo paskutinis šūvis, pramušęs mano neperšaunamą kantrybės liemenę. Iliuzijų burbulas subliūško

Iki juostos „Laiškai Sofijai“ apie režisierių britą Robertą Mullaną nieko nebuvau girdėjęs. Nieko nesužinojau ir iš patikimiausių užsienio internetinių kino portalų. Jo filmografijoje – neaiškaus kalibro dokumentinių filmų rinkinukas. Bet to užtenka, kad svetimšaliui kino kūrėjui suteikčiau solidų pasitikėjimo kreditą. Rimtas dėdė iš rimtos valstybės neišvengiamai turėtų kurti rimtą kiną. Tiksliau, mestelėti lietuvišką kiną į naujas aukštumas. Tačiau iliuzijų burbulas ima bliūkšti jau per įžanginius titrus, kurie stebinamai nevaizdingi, nors filmas lyg ir apie genialų tapytoją? Toliau – juodas vaizdo „blynas“ su dirbtinai pritemptu poetiniu

tekstu. Stulbinamai originalu. Bet pirmasis smūgis atitenka ausims. Scenaristas (tas pats R.Mullanas) į vaiko lūpas (mažasis Čiurlionis) įspraudžia tekstą: „Aš niekada nebūsiu laimingas“. Istorija žlunga dar neprasidėjusi. Jau čia tampa aišku, kad herojai gražbyliaus negyva literatūrine kalba. Vėliau paaiškėja, kad jie dar ir švaistysis grandioziniais patriotiniais lozungais. Bet baisiausia, kad natūraliai žmogiškų frazių filme išlįs vos viena kita. O tai jau didžiausi spąstai aktoriams.

personažai. Tikrai ne istoriniai veikėjai ir realios asmenybės. Kokį pusvalanduką ekrano laiko mergina „pasilaužo“, o po to vyriškis ją „užlaužia“. Pulkininkas Rostovas (aktorius Nikolajus Antonovas) – nei šioks, nei toks. Standartinis niekšelio portretėlis, nors iš visos pagrindinės trijulės jame dar įmanoma įžvelgti blankių charakterio spalvų ir nedidelio tikroviškumo. Bet kai jis ima siautėti muilo operos lygmeniu, išsisklaido ir tie vos įžvelgiami personažo kontūrai.

Bespalvis ir begarsis

Didelė nevykusi klastotė

Pirmasis į tuos pelėkautus patenka Mikalojų Konstantiną Čiurlionį vaidinantis jo proanūkis Rokas Zubovas. Jo sukurtas muzikanto ir tapytojo personažas – bespalvis ir begarsis. Kažkoks pilkas fabriko androidas, nužengęs nuo konvejerio su specialiai įmontuotu migdančiai vienodu balsu. Visą filmą (tiek, kiek jo mačiau) R.Zubovo herojus vienodai nuobodus, neišsiskiriantis, eilinis tipelis, geriau-

Filme apie Čiurlionį... nėra Čiurlionio. siu atveju tinkantis groti iš salės nematomose paskutinėse orkestro muzikantų eilėse. Jokių užuominų apie beprotišką Čiurlionio genialumą. Bestuburis charakteris. Filme apie Čiurlionį... nėra Čiurlionio. Bet juk „Laiškuose Sofijai“ nėra ir Sofijos Kymantaitės. Prieš mus – maištaujanti Marijos Korenkaitės paauglė, vietomis šaudanti patriotiniais šūkiais, o vietomis atakuojanti šiuolaikinės merginos frazėmis ir intonacijomis. Neįtikėtinai netikra. Viskas netikra – nuo judesių, mimikų iki kalbėjimo manieros. Mikalojaus ir Sofijos meilės istorijos taip pat nėra. Abu šalti, negyvi, trafaretiniai. Susipažinimo scenoje neužsižiebia net simpatijos kibirkšties užuomina. Herojai tiesiog apsikeičia banaliausiomis frazėmis ir tiek. Šiaip kažkokie

Scenarijaus lygis katastrofiškas. Apibūdinimas „klišė po klišės“ nuskambėtų kaip pagyrimas. Čia labiau panašu į filmų persižiūrėjusio pirmojo kurso studento negrabų bandymą savarankiškai sudėlioti siužeto griaučius. Kai kurios scenos net nelimpa viena prie kitos, o visos įmanomos banalybės liejasi laisvai. Režisūra apgailėtina. Po siautulingos nakties rodomas Jėzaus atvaizdas ant soboro sienos, suprask, nusidėjo mūsų Čiurlionis. Ne kartą ir ne du praplaukia debesys mėlynai vaiskiame danguje. Tapybiška gelmė. Atskiri epizodai sumontuoti košmariškai sunkiai, vyrauja padrikas chaosas, kuriame nei įtampos, nei dramos, nei konfliktų, nei veiksmo. Lėtas, tuščias, teatrališkas pasislankiojimas be gyvybės ženklų. Net tuose momentuose, kai didysis kompozitorius diriguoja orkestrui, variklis neužsiveda. Nes visa R.Mullano juosta yra viena didelė labai nevykusi klastotė. Kai kurie aktoriai, tarp jų Andrius Bialobžeskis ir Nikolajus Elkana Eimutis, individualiomis pastangomis sukuria pastebimus antraplanius personažus. Bet statiškas filmavimas ir jiems neleidžia kvėpuoti. Daugiau apie kažką svarstyti būtų beprasmiška. Nes filmo nėra. Ką ten filmo, čia nėra net medžiagos filmui. Kai kuriamos istorinės juostos apie didingas asmenybes, mėnesių mėnesiai skiriami archyvų tyrinėjimui, kad būtų galima priartėti prie tiesos. R.Mullano

Naujas filmas Pavadinimas: „Laiškai Sofijai“ („Letters to Sofija“). Šalis: Didžioji Britanija. Premjera Lietuvoje: 2013 m. rugpjūčio 30 d. Žanras: drama. Trukmė: 130 min. Režisierius: R.Mullanas. Prodiuseriai: Kęstutis Drazdauskas, R.Mullanas, R.Zubovas. Aktoriai: R.Zubovas, M.Korenkaitė, Saulius Balandis, A.Bialobžeskis, Rugilė Alytaitė. Scenaristas: R.Mullanas. Operatorius: Oddas Geiras Saetheris. Kompanijos: „Gizmo Films“, ACME. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 7 metų. Biudžetas: 500 tūkst. JAV dolerių. Siužetas: dailininkas ir kompozitorius M.K.Čiurlionis išsiskiria iš minios nuoširdžia ir draugiška šypsena, nors jo skurdus ir nelaimingas gyvenimas niekada nebuvo lengvas. O S.Kymantaitė yra visiška jo priešingybė – užaugusi turtingoje šeimoje, studijavusi literatūrą ir filosofiją, aršiai kovojanti už nepriklausomą Lietuvą. Jie abu netikėtai susitinka 1908 m. Rusijos caro kontroliuojamame Vilniuje, kur net kunigai rekomenduoja kalbėti lenkiškai. Jauna, žavi, atkakli moteris paliečia meniškos sielos keistuolio Mikalojaus širdį. Šis gyvenimo periodas jam nepaprastai turiningas – jis tapo paveikslų seriją, kuria simfoniją ir nuolat rašo laiškus Sofijai – moteriai, kuri jį užbūrė.

„Laiškai Sofijai“ – nuobodus ir banalus istorinių faktų iškraipymas. Net ne iškraipymas, o kvailiausi kliedesiai, neverti rodymo kino teatre. Vienintelis pozityvus dalykas – tai, jog šis filmas gali būti puikiausiu vadovėliu „Kaip nereikia kurti kino“. Arba originaliausia metų siaubo komedija. Baisiausia ne tai, kad šis režisierius kitais metais pristatys dar vieną „lietuvišką“ savo filmą, o jo ketinimai (apie tai jis kalbėjo viename interviu) kurti vaidybinę juostą apie sausio 13-osios įvykius. Tokie brito užmojai man kelia šiurpą.

ketvirtadienis, rugsėjo 26, 2013

durys

Tarp Lietuvos ir Norvegijos – Nobelio premijos laureatų įkvėptas ryšys Valerija Lebedeva „Nobelio premija dar niekada nebuvo įteikta jos labiau nusipelniusiam žmogui“, – apie savo amžininką norvegų rašytoją Knutą Hamsuną, šiam 1920-aisiais gavus prestižinį apdovanojimą už romaną „Markens Grøde“, kalbėjo kitas plunksnos brolis Thomas Mannas, analogišką įvertinimą pelnęs po devynerių metų. Dvi XX a. legendas po beveik šimtmečio susiejo naujas ryšys – besimezganti Nidoje įsikūrusio Th.Manno memorialinio muziejaus bei kultūros centro ir Hamarėjaus komunoje Norvegijoje veikiančio K.Hamsuno nacionalinio centro partnerystė.

Tiesa, nors Nobelio premija įvertintas Th.Manno romanas „Budenbrokai“ į lietuvių kalbą išverstas jau prieš keletą dešimtmečių, „Markens Grøde“, arba „Žemės syvų“, lietuviškos versijos nėra. Tačiau partneriai jau svarsto tokią galimybę ir nori organizuoti romano, šlovinančio žmogaus vienovę su gamta, vertimą į lietuvių kalbą. Tai – viena iš jų entuziastingai planuojamų bendradarbiavimo krypčių. Galimybę užmegzti ryšius su kolegomis svetur suteikė Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų programa. Norvegijoje veikiančio muziejaus komanda pati išreiškė norą rasti partnerių mūsų šalyje, tiksliau – užmegzti ryšius būtent su Th.Manno muziejumi. Vos kelerius metus veikiančio K.Hamsuno centro kolektyvą sudomino Nobelio premijos laureato namų Lietuvoje veikla. Šitaip gimė sumanymas inicijuoti darbuotojų patirties mainams skirtą bendradarbiavimo projektą. Įspūdingas pastatas

Pirmoji projekto dalis jau įvyko – paskutiniąją vasaros savaitę Th.Manno muziejaus vadovė Vitalija Jonušienė bei kultūros centro direktorė Lina Motuzienė praleido Hamarėjuje, komunoje šiaurinėje Norvegijos Nordlando apskrityje, kurios grožis ir savitumas atperka gana sudėtingą ir dėl to kol kas daugiausia tik vietos turistų įveikiamą kelionę. Čia prabėgo K.Hamsuno vaikystė ir paauglystė. Prieš ketverius metus apskrities iniciatyva pagal amerikiečio architekto Steveno Hollo projektą čia iškilo K.Hamsuno muziejaus pastatas – vietos kraštovaizdžio bei statybos tradicijų įkvėptas ir moderniai išplėtotas kūrinys, tapęs Hamarėjaus įžymybe bei vienu iš aukščiausių kraštovaizdžio objektų. „Kurdamas šį projektą, perskaičiau visas K.Hamsuno knygas, kurios tik pateko į rankas, peržiūrėjau jo kūrybos ekranizacijas ir visais įmanomais būdais mėginau įsijausti į jo literatūros atmosferą“, – rašė S.Hollas. Rezultatas pritrenkia įspūdžiu. Šešių aukštų pastate-bokšte neįprastais langais, kurio terasoje bilsnoja bambukų stiebų giraitė, menanti žole apžėlusių Norvegijos namelių stogus, įsikūrė muziejaus administracija, kavinė, biblioteka

bei ekspozicija, apžvelgianti reikšmingiausius K.Hamsuno asmeninės biografijos bei kūrybinio gyvenimo faktus. Šalia – dar vienas korpusas su didele multifunkcine sale, tinkama koncertams, konferencijoms bei kitokiems renginiams. Turi savo festivalį

Anot L.Motuzienės, jeigu Th.Manno muziejaus pranašumas yra tarptautiniu mastu žinomo festivalio tradicija, glaudūs ryšiai su įvairiomis institucijomis bei turistų dėmesys, K.Hamsuno muziejus skina laurus kaip modernios infrastruktūros bei šiuolaikinės muziejininkystės vieta. Susipažinti su šiais sprendimais kolegėms iš Lietuvos buvo ypač įdomu, mat šiuo metu atnaujinama Th.Manno muziejaus ekspozicija – planuojama, kad ji bus interaktyvi, skatinanti tiek pažinti faktus, susijusius su rašytojo Nidoje praleistais metais, tiek pajusti jo kūrybos atmosferą bei unikalų vasarnamio žavesį. K.Hamsuno muziejaus ekspozicijoje atsisakyta chronologinės biografijos apžvalgos – patraukliai ir aiškiai pristatyti įdomiausi, labiausiai įsimenantys, rašytojo asmenybės savitumą iliustruojantys faktai. Jų K.Hamsuno gyvenime būta nemažai. Vargingoje šeimoje gimęs rašytojas mokyklą lankė vos 252 dienas – ilgiau nebebuvo galimybių, reikėjo padėti giminei ūkyje. Skurdas ir prieštaravimai talentingą autorių persekiojo visą gyvenimą. Jam teko uždarbiauti JAV ūkiuose, sukurti pasaulinį pripažinimą pelniusių literatūros kūrinių bei tapti vienu populiariausių XIX a. pabaigos autorių, pelnyti Nobelio premiją ir būti pasmerktam tautiečių dėl palankumo fašizmo režimui. K.Hamsuno figūra jo tėvynėje tebėra vertinama nevienareikšmiškai. Tačiau literatūros palikimas ir talentas – neginčijami. Tad jo asmenybės ir kūrybos istorija gimtosiose vietose aktualizuojama nebe pirmus metus ir įvairiais būdais. Čia yra ir daugiau memorialinių objektų – pavyzdžiui, autentiškas namas, kuriame K.Hamsunui yra tekę gyventi, nuo 1982-ųjų kas dvejus metus vasarą rengiamas festivalis „Hamsuno dienos“, kurio data siejama su rašytojo gimtadieniu, rugpjūčio 4-ąja. Kaip ir analogiškas renginys Nidoje, dedikuotas Th.Mannui, festivalis pasižymi visą žanrų įvairovę aprėpiančia programa ir turi būrį gerbėjų. Organizuojant renginį itin aktyvi yra vietos bendruomenė, jis nestokoja privačių rėmėjų ir savanorių. Sužavėjo entuziazmas

K.Hamsuno nacionaliniame centre dirba septynių žmonių komanda. Viešnias iš Lietuvos sužavėjo jų entuziazmas, meilė darbui ir išmanymas, su kuriuo kiekvienas muziejaus darbuotojas – beje, dauguma jų turi literatūrologinį išsilavinimą, – pasakoja apie jį bei K.Hamsuną. Profesionalios ekskursijos po apylinkes, pristatant epizodus iš rašytojo biografijos bei knygų ir vainikuojant dieną temine vakariene,

Derinys: Šiaurės Norvegijoje, už poliarinio rato esančioje Nordlando apskrityje, prieš ketverius metus iškilo

K.Hamsuno nacionalinis centras – modernios architektūros statinys išskirtinio grožio kraštovaizdyje.

Įtaigiai: centro ekspozicijoje nerasi autentiškų rašytojui priklausiusių

daiktų, tačiau čia apstu modernių sprendimų, vaizdžiai pristatančių jo kūrybinį paveldą bei asmeninę istoriją.

Norvegų K.Hamsuno muziejus skina laurus kaip modernios infrastruktūros bei šiuolaikinės muziejininkystės vieta.

Priminimas: apie

tėviškėje K.Hamsuno praleistus metus sufleruoja memorialinės lentelės.

Susitikimas: K.Hamsuno centro viešnios ir šeimininkės turėjo apie ką pasikalbėti. Iš

kairės: K.Hamsuno centro administratorė Vera Danielsen Lindbach, šio centro direktorė Bodil Børset, Th.Manno kultūros centro direktorė L.Motuzienė, Th.Manno memorialinio muziejaus direktorė V.Jonušienė. Asmeninio archyvo nuotr.

įkvėpta aprašymų iš K.Hamsuno knygų, yra viena svariausių Hamarėjaus turistinės pasiūlos dalių. Pritraukti turistų – vienas didžiausių iššūkių. Norvegams kelias į K.Hamsuno tėviškę atrodo tolimas, svečiams iš užsienio – itin egzotiškas: pusantros valandos skrydį lėktuvu iš Oslo į Budę pratęsia dviejų su puse valandų trukmės reisas laivu nepakartojamais fiordais ir pusvalandis kelio automobiliu. Tačiau centro komanda pasistengia, kad net skeptiškai nusiteikusieji nepamirštų apsilan-

kymo ir per kitas atostogas sugrįžtų čia darkart padėkoti ir pasiteirauti, kaip sekasi. Asmeninių rašytojo daiktų ekspozicijoje nėra. Tačiau centro erdvėse apstu simbolinių dalykų, kurie kartojasi K.Hamsuno knygose bei yra tapę jo skiriamaisiais ženklais – senas lietpaltis, skrybėlė, didinamasis stiklas, kuriuo jis naudodavosi skaitydamas. Anot L.Motuzienės, įvairiais pavidalais kartodamiesi centro erdvėse, jie padeda lankytojui užmegzti įasmenintą ir jaukų ryšį su jo šeimininku.

Edukacinis aspektas, atraktyvumas centrui yra itin svarbūs, mat jis daugiausia lankomas moksleivių ekskursijų. Šiems čia sudarytos sąlygos ne tik žvalgytis, bet ir žaisti, piešti, pasijusti rašytoju prie stalo su rašymo mašinėle, telefonu bei visomis kanceliarinėmis priemonėmis, dalyvauti įvairiuose projektuose, pavyzdžiui, žaismingame ūsų konkurse, eksperimentuoti – žodžiu, jaustis kaip namie. Argi ne šis svečią aplankantis pojūtis yra didžiausia bet kokios kultūrinės įstaigos sėkmė?

Leidėjas © 2013 UAB „Sorestum“, Labdarių g. 8, 01120 Vilnius, tel./faks.: (8 5) 262 4242, el. paštas: info@diena.lt. Maketavo UAB „Diena Media News“ leidybos centras. Spausdino UAB „Diena Media Print“. Tiražas 7 500. Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami.