2013 10 Durys

1

ketvirtadienis, spalio 31, 2013

MENO LEIDINYS Nr. 10 (220) www.durys.daily.lt Redaktorė Rita Bočiulytė r.bociulyte@kl.lt

Langas

Klaipėdos dailė vieši Vilniuje Vakar Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) galerijoje „Arka“ Vilniuje pristatyta Klaipėdos dailininkų kūrinių paroda „40 kūrybos metų“, veiksianti iki gruodžio 2-osios.

Per 70 autorių subūrusi jubiliejinė dailės apžvalga skirta LDS Klaipėdos skyriaus 40mečiui ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 90-mečiui, suteikia progą sostinės gyventojams ir svečiams įvertinti pastarųjų metų klaipėdiečių kūrinius bei regiono dailės savitumą. Čia galima pamatyti nuolatos kuriančių ir parodose dalyvaujančių dailininkų darbus, tik šiemet įstojusiųjų į LDS kūrybą ir jau anapilin išėjusiųjų kūrybinį palikimą. Šia paroda siekiama atspindėti visus dailės žanrus: tapybą (V.Viningas, L.J.Jankus, E.Malinauskas, R.Jusionytė, A.Banytė, A.Taurinskas ir kt.), grafiką (D.Žalnieriūtė, A.V.Burba, L.Gedvilaitė, L.SkačkauskaitėKuklienė ir kt.), skulptūrą (A.Sakalauskas,

G.Jonkus, S.Plotnikovas ir kt.), taikomuosius menus – keramiką (I.Baroti, D.Ložytė, V.Petravičius ir kt.) ), skulptūrinę metalo ir medžio plastiką (D.Drulys, V.Juzėnas, R.Inčirauskas, P.Gintalas ir kt.), juvelyriką (V.Bizauskas, N.Poškutė, V.Sitalo ir kt.), tekstilę (A.Adomavičienė, A.Damijonaitis, Z.Inčirauskienė ir kt.).

Parodoje dalyvauja į LDS šiemet įstoję menininkai R.Petrovas, L.Mačiulaitienė, E.Bernotas ir kiti.

Taip pat eksponuojami jau išėjusių amžinybėn pajūrio dailininkų A.Jusionio (1954–2003), A.Kliševičiaus (1950– 2008), P.Gaidamavičiaus (1957–2009), V.Pinkevičiaus (1949–2012), V.Kalninio (1952–2013), A.Mėčiaus (1965–2013) kūriniai.

Kolekcija suformuota iš retrospektyvinės Klaipėdos dailės parodos, šiąvasar vykusios uostamiesčio Parodų rūmuose. Ekspoziciją Vilniuje keli dailininkai papildė naujais kūriniais.

Dėžutė: Virginija GINIOTYTĖ. Pikta slyva. 2013 m. Augalinio rauginimo oda, batika, pa-

pjė mašė, stiklas, h 30 cm.

Skambėjo Mažeikių festivalyje Į taikomojo meno šou JAV VII tarptautiniame meno festivalyje „Mažeikiai – 2013“ surengtas klaipėdiečio kompozitoriaus Remigijaus Šileikos autorinis koncertas.

Mažeikų kultūros centre rugsėjo 29-ąją skambėjo per pastarąjį dešimtmetį sukurti Klaipėdos universiteto Menų fakulteto prof. R.Šileikos kūriniai.

Juos atliko obojininkas Robertas Beinaris, pianistė prof. Tatjana Romaškina, solistė prof. Valentina Vadoklienė (sopranas), koncertmeisterė Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė, Šiaulių mokytojų akordeonų kvintetas „Mozaika“: Linas Onaitis, Daiva Vasauskienė, Zita Bružienė, Jūratė Trimailovienė, Janina Mažonaitė, solistė Judita Butkytė (sopranas) ir instrumentinis ansamblis: Aušra Kuraitė (fleita), Auksė Kaziukaitienė (altas), Vaiva Purlytė (klavesinas), Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas – Mindaugas Bačkus), pianistas prof. Petras Geniušas (fortepijonas), dirigentas prof.

Saulius Sondeckis, Klaipėdos mišrus

choras „Aukuras“ (meno vadovas – Alfonsas Vildžiūnas) ir pianistas prof. Saulius Šiaučiulis.

Koncertą vedė muzikologė prof. dr. Daiva Kšanienė.

Gausiai susirinkusi publika šiltai sutiko uostamiesčio kompozitoriaus muziką ir jos atlikėjus. Šį meno festivalį organizuoja Mažeikų rajono savivaldybės Kultūros skyrius, renginio meno vadovas – prof. S.Sondeckis, pavaduotojas – Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos direktorius Ričardas Grušas. Šiemetis Mažeikių meno festivalis vyko rugsėjo 14 – spalio 26 d.

Be minėtų atlikėjų, jame koncertavo Lietuvos valstybinis simfoninis ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestrai, Armonų trio, saksofonininkas Petras Vyšniauskas su grupe, choras „Vilnius“, ansambliai „Lietuva“ ir „Regnum Musicale“.

Koncertai vyko Mažeikių kultūros centre, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, Renavo bei Dautarų dvaruose.

„Žuvies akis“ pasirodys Berlyne Klaipėdiečių menininkų grupė „Žuvies akis“ lapkritį Berlyne (Vokietija) atstovaus Lietuvos šiuolaikiniam šokiui.

Lapkričio 3–17 d. Berlyne jau antrą kartą rengiama Lietuvos šiuolaikinio šokio pristatymo programa.

Pernai Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielės Žaidytės ir šokio kritikės Ingridos Gerbutavičiūtės dėka startavusi iniciatyva šiemet pristatys net penkis šiuolaikinio šokio spektaklius iš didžiausių Lietuvos miestų.

Vilniui atstovaus šokio teatras „Dansema“, rodysiantis spektaklius vaikams,

Kaunui – šokio teatras „Aura“ su vasarą uostamiestyje viešėjusiu spektakliu „Ar aš esu tas, kas aš esu?“, o Klaipėdai – menininkų grupė „Žuvies akis“ su dviem brandžiausiais savo darbais.

Klaipėdiečiai užbaigs šokio programą Berlyne, lapkričio 16 ir 17 d. menų centre „Künstlerhaus Bethanien“ pristatydami daugiausiai tarptautinėje arenoje gastroliuojantį projektą – šokio operą „Dykra“ (choreografė Agnija Šeiko, kompozitorius Jonas Sakalauskas) ir duetą „Aikštelėje laisvų vietų nėra“, už kurį jo kūrėja A.Šeiko šiemet buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.

Filadelfijos (JAV) meno muziejus Pensilvanijos konferencijų centre lapkričio 7–10 d. organizuoja 37-ąjį šiuolaikinio taikomojo meno renginį „Craft show“. Jame dalyvaus ir dvi klaipėdietės dailininkės.

„Craft show“ atstovauja profesijai ir rankų darbo meistrystei. Šiemet šioje grandiozinėje parodoje-mugėje dalyvaus 195 JAV menininkai – taikomojo meno atstovai ir šalies – renginio viešnios šios srities profesionalų grupė. Kasmet „Craft show“ vieši vis kita šalis. Šiais metais pakviesta Lietuva. Ji pirmoji iš Baltijos šalių, pelniusi šią garbę. Bene tik Vokietija iš artimesnių mūsų kaimynių yra prisistačiusi JAV „Craft show“.

Lietuvai atstovaus 23 dailininkai bei kūrybinės grupės, atrankos būdu patekę į šį renginį. Lietuvos dailininkų sąjungos Kultūros projektų centras atranką buvo paskelbęs kone prieš dvejus metus. Su savo kūriniais į lietuvių menininkų delegaciją patekusi klai-

pėdietė Daiva Ložytė prasitarė, kad buvo atrinkta iš 200 keramikų. Ne mažesnė konkurencija buvo ir odos bei medžio menininkei Virginijai Giniotytei – kitai klaipėdietei, sėkmingai praėjusiai atranką.

V.Giniotytė, ruošdamasi „Craft show“, sukūrė specialią 200 darbų kolekciją, kuri, dailininkės žodžiais, susumuoja tai, ką ji iki šiol veikė. Joje – ir objektai-vaisiai su slaptais stalčiukais, balansuojantys tarp grynojo ir taikomojo meno, ir subtilūs kaklo papuošalai iš odos, odinės bei kailinės apyrankės, keletas originalių rankinių. Kiek į visa tai įdėta kruopštaus darbo, žino tik ji pati.

Laivu į JAV jau išplaukė ir keramikės D.Ložytės kolekcija – dvi skulptūrėlės iš „Monų“ ciklo ir 70 nedidelių figūrinių indų. Visa tai padaryta per pastaruosius penkis mėnesius.

Klaipėdietės į JAV išskris artimiausiomis dienomis, o iš ten grįš tik lapkričio pabaigoje. Abi ketina ne tik pristatyti savo kūrinius parodoje, bet ir aplankyti Niujorką.

Su batikos paroda – Plungėje Buvusioje Mykolo Oginskio dvaro laikrodinėje įsikūrusioje Plungės viešojoje bibliotekoje spalio 12-ąją atidaryta klaipėdietės dailininkės Audronės Adomavičienės darbų paroda „Sutikti pakeliui“.

Joje iki lapkričio 7-osios eksponuojami autorės kelių pastarųjų metų kūriniai, kuriuose skleidžiasi jos mėgstamiausia ir profesionaliai įvaldyta kūrybos sritis – batika.

A.Adomavičienės tekstilinių kompozicijų erdvė – tai nesibaigiantis svajonių pasaulis, kuriame menininkės „sutiktieji pakeliui“ niekada nėra tiesmuka kopija ar „objektyvi realybė“, jie visada turi simbolinę reikšmę ir šlakelį subtilios ironijos. „Kūryba man kaip žaidimas. Sukuri vieną darbą, o mintyse jau ryškėja būsimojo piešinys, koloritas. Ranka siekia teptuko, ant

elektrinės plytelės kaista vaškas... Ir taip jau tris dešimtis metų“, – šypsojosi dailininkė. „Pernelyg nenutoldama nuo tikrovės vaizdų ir motyvų, ji lieka ištikima stilizuotai, apibendrinančiai piešinio kalbai, simboliais bylojantiems gamtos vaizdams, subalansuotiems spalvų deriniams, savitai detalių ir fono žaismei – tam, ką vadintume nekintančiomis estetiškumo kategorijomis“, – teigė parodos kuratorė menotyrininkė Rūta Jakštonienė.

A.Adomavičienė 1979 m. baigė dizaino studijas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, nuo 1980 m. dalyvauja parodose, yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Jos darbai eksponuoti bendrose ir personalinėse parodose Lietuvoje bei kitose šalyse – Vokietijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Rusijoje, JAV. Dirba dailininke Lietuvos jūrų muziejuje. „Durų“ inf.

2

ketvirtadienis, spalio 31, 2013

durys

Erdvė: kvartetas „Chordos“ griežė ne koncertų salėje, o Klaipėdos geležinkelio stotyje.

Grandai: Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncerte O.Balakaus

„Permainų muzika 2013“: Gera vadyba, įdomi programa, profesionalus turinys, virtuoziški atlikėjai, taiklūs ir gražūs koncertų pavadinimai – štai pirmosios mintys, kilusios pagalvojus apie ką tik rugsėjo–spalio mėnesiais uostamiestyje nuskambėjusį šiuolaikinės muzikos festivalį „Permainų muzika“.

Danguolė Vilidaitė

Festivalio veidas, nors ir šiek tiek kitaip „nugrimuotas“, ir šiais metais lengvai atpažįstamas – ir vėl tiesiami nauji keliai, statomi tiltai, atskleidžiami nežinomi muzikos puslapiai. Išliko švietėjiška „Permainų muzikos“ misija, siekimas supažindinti klaipėdiečius su moderniausiomis akademinėmis muzikos formomis, geriausiais jų pavyzdžiais. Šiųmetėje programoje, sudarytoje iš keturių tradicinių koncertų, susitikimo videoklube, netikėto projekto traukinių stotyje, vyravo

lietuviškai amerikietiškos (JAV, Kanada) nuotaikos. Būtent šių kraštų kompozitorių kūryba ir sudarė didžiąją programos dalį.

Taip pat žengtas naujas, mano nuomone, labai svarbus žingsnis šiuolaikinio meno populiarinimo link – patys įdomiausi renginiai moksleiviams buvo nemokami, sugalvota, kaip vaikus prisikviesti į prieškoncertinius susitikimus.

Dabar keli įspūdžiai festivalio tema, svarbesni momentai.

Amerikietiški kalneliai

Amerikietišką kryptį nurodė jau pats pirmasis koncertas „Ame-

rikos muzika: patikti ir šokiruoti“. Išgirdome mažai mums žinomų, bet JAV kultūrai, jos muzikinei raidai svarbių autorių (Lou Harrisono, Osvaldo Golijovo, Davido S. Lefkowitzo, Michaelo Daugherty) kūrybos, kurią atliko Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovas Mindaugas Bačkus) ir solistai (Andrius Žiūra – klarnetas, Linas Valickas – smuikas). Skirtingi autoriai, atstovaujantys skirtingoms tradicijoms, daug gražios muzikos, labiau patinkančios nei šokiruojančios.

Ne šokiravo, o stebino polistilistinis margumynas pačiose kompozicijose, intonaciniu ly-

Susidomėjimas: festivaliniame susitikime su amerikietiškos muzikos atlikėjais, kurį vedė

festivalio organizatorė L.Narvilaitė, dalyvavo ne tik brandi publika, bet ir nemažai moksleivių, jaunimo.

gmeniu. Taip pat stebino svečių iš JAV – dirigento Nealo Stulbergo ir kompozitoriaus D.S.Lefkowitzo džiaugsmingas, impulsyvus geranoriškumas, jų sugebėjimas paprastai bendrauti su publika, mokėjimas ją sužavėti, patraukti tarsi nieko ypatingo nepasakant – tos nuostabios, mūsų kritikuojamos amerikietiškos šypsenos...

Klaipėdos kamerinis, vadovaujamas N.Stulbergo, tą vakarą suskambo kaip niekad darniai, minkštai ir išraiškingai. Ypač įtaigiai pagrotas Aarono Coplando koncertas klarnetui ir orkestrui, pirmoji jo dalis. Plataus alsavimo orkestro štrichai it begalinės erdvės ir rami klarneto kantilena, kurioje kiekvienas „žingsnelis“ svarbus, pamatuotas, kūrė kažkokią stebuklingą, sunkiai žodžiais apibūdinamą nuotaiką. Efektingai atlikta ir bisui paruošta George’o Gershwino „Lopšinė“.

Amerikietišką liniją vėliau festivalyje iš dalies pratęsė saksofonų kvartetas iš Kanados „Quasar“ (Marie Chantal Leclair – sopraninis saksofonas, Mathieu Leclair –

altinis saksofonas, André Leroux – tenorinis saksofonas, Jean Marc Bouchard – baritoninis saksofonas), pristatęs kelis savo kraštiečių kūrinius (Jean François Laporte, Jimmie LeBlanc), bei styginių kvartetas „Chordos“ (Ieva Sipaitė – I smuikas, Vaida Paukštienė – II smuikas, Robertas Bliškevičius – altas, Vita Šiugždinienė – violončelė), atlikęs dviejų minimalizmo grandų Terry’o Riley ir Steve’o Reicho populiariąsias kompozicijas ir taip tarsi užpildęs pirmojo koncerto stilistinę spragą.

O finale, turbūt simboliška ir kiek keista, festivalis užbaigtas Eddie Sautero džiazinio charakterio opusu – jį meistriškai pagrojo saksofonininkas Liudas Mockūnas ir Klaipėdos kamerinis orkestras (dirigentas Martynas Staškus).

Netikėtu kampu

Tarptautinės muzikos dienos paminėjimas Klaipėdos traukinių stoties laukiamajame tapo labiausiai intriguojančia „Permainų muzikos“ dalimi. Netikėtos erdvės pasirinkimą organizato-

Kartu: Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas N.Stulbergo, suskambo kaip

niekad darniai, minkštai ir išraiškingai, o su juo ir A.Žiūros klarneto kantilena kūrė ypatingą nuotaiką.

3

ketvirtadienis, spalio 31, 2013

durys

ko „Kalnų sonatą“ kartu atliko pianistas P.Geniušas, o koncertui dirigavo pats maestro J.Domarkas.

Organiškai: trombonininko M.Svobodos partija buvo tarsi suaugusi su orkestru.

nežinomos muzikos link riams padiktavo S.Reicho „Different Trains“ / „Skirtingi traukiniai“ pavadinimas.

Smalsu buvo pamatyti ir išgirsti, kaip šis kūrinys dera su realiais vaizdais, pravažiuojančių traukinių bėgių dundėjimu (gaila, kad jų buvo nedaug, trūko traukinių sirenų garso). Įspūdį paantrino Deivido Pinkevičiaus ir Leono Žukausko vaizdo montažas.

Styginių kvartetas „Chordos“ – pirmasis lietuvių kolektyvas, ėmęsis atlikti šią nelengvą kultinę kompoziciją, ir ją jau kartą pagrojęs 2006-ųjų festivalyje. Lygindamas abi interpretacijas, negalėtumei nė vienai iš jų teikti pirmenybės. Pirmoje – preciziškas kiekvienos intonacijos pajutimas, pulsuojančios begalybės įspūdžio taiklus perteikimas. Antroje – kūrinys apgaubtas žmonių balsų šurmulio, skambėjo tarsi šone, tarsi kasdienio gyvenimo dalis, šalia kažkokių kitų įvykių įvykėlių, nerimstančių vaikų, akimis pagaunamų stoties detalių. Jokios filosofijos, bet įdomu.

Kitas ne mažiau sėkmingas Klaipėdos publikos dėmesį patraukęs

projektas buvo susitikimas su britų režisieriaus Roberto Mullano filmo „Laiškai Sofijai“ pagrindinio vaidmens atlikėju pianistu Roku Zubovu. Šis filmas, ką tik kino salėse pademonstruotas, kad ir kiek visų kritikuotas, tikrai, manyčiau, rado

Šiųmetėje šiuolaikinės muzikos festivalio programoje vyravo lietuviškai amerikietiškos nuotaikos. atgarsį žiūrovų širdysi. Tai liudijo ir gausios susirinkusiųjų gretos, tas juntamas neramus, sujaudintas susitikimo laukimas.

Jo metu M.K.Čiurlionio proanūkis paaiškino kai kuriuos juostos siužeto ir kompozitoriaus gyvenimo faktų neatitikimus, kalbėjo apie galimus kitus garso takelio įgarsinimo variantus, tikrai logiškesnius ir geresnius.

Lietuviška gaida

Lietuviškų tradicijų puoselėjimas – dar vienas svarbus „Permainų muzikos“ bruožas. Džiugu, kad į festivalio repertuarą buvo įtraukti ne tik viduriniosios ir jaunosios kartų kūrėjų (Ričardo Kabelio, Ryčio Mažulio, Nomedos Valančiūtės, Ramintos Šerkšnytės) darbai, bet ir kelios kataloginės praėjusio šimtmečio kompozicijos.

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncerte (dirigentas Juozas Domarkas) „Kalnų sonata“ išgirdome Eduardo Balsio „Dramatines freskas“ smuikui (Ingrida Armonaitė), fortepijonui (Indrė Baikštytė) ir orkestrui bei Osvaldo Balakausko „Kalnų sonatą“ fortepijonui (Petras Geniušas) ir orkestrui.

Man šie kūriniai labai prasmingi, subrandinti, svarbūs savojo meto ženklai. Dabar galime tik spėlioti, kiek menininkui tais sovietiniais laikais reikėjo iškentėti, sukaupti neišsakytų minčių, kad išsilietų taip giliai, gausiai ir sukrečiamai kaip minėtame E.Balsio kūrinyje.

Įdomus atrodė ir tame pačiame koncerte atliktas R.Kabelio „Monopolis“ trombonui (Mike Svoboda, Vokietija–Šveicarija) ir orkestrui. Solisto partija, čia tarsi suaugusi su orkestru, jo kintančiomis faktūromis, negali „ištrūkti“. Gana paprasto ritmo, motoriškas ir intensyvus judėjimas, kuriantis šių laikų perpetuum mobile.

Nepriekaištinga interpretacija, dinamiška, turtinga orkestrinėmis spalvomis, gerai pajausta ir perteikta kūrinių forma – tai J.Domarko dirigavimo braižas. Maestro, šiais metais šventęs savo 77 metų sukaktį, čia ne vienam dirigentui galėtų būti pavydėtinu pavyzdžiu.

Subjektyvu, bet po šio vakaro man nublanko visi ankstesni (bei vėlesni) festivalio amerikietiški žaidimai ir žavesys.

Bet...

Kaip kiekvienais metais, „Permainų muzikoje“ pasigedau Klaipėdos kompozitorių darbų, šiais metais neišgirdome nė vieno

festivalio organizatorės Loretos Narvilaitės opuso. To priežastys, suprantama, gali būti labai įvairios. Nesigilinu, tik konstatuoju liūdną faktą.

Prioritetine festivalio persona tapo Raminta Šerkšnytė. Atliktos net keturios šios autorės kompozicijos. Pasirinkimas logiškas. Tai viena gabiausių šių dienų jaunosios kartos kompozitorių, ne kartą įvertinta įvairiais apdovanojimais, kad ir Auksiniu scenos kryžiumi, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Jos darbai skirtingos stilistikos, paveikti skirtingo tikslo ir vidinių inspiracijų, atskleidžiantys turtingą menininkės vidinį pasaulį. Labiau įsiminė studijų metais sukurtas „De Profundis“ (Klaipėdos kamerinis orkestras) ir „Kalnai migloje“ simfoniniam orkestrui (Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras) – kūrinys, kviečiantis įsigilinti į įvairius orkestrinės faktūros pasikeitimus, emocinės skalės virsmą iš plaukiančios ramybės ekspresyvios egzaltacijos link.

Finalas: festivalį užbaigė E.Sautero džiazinio charakterio opusas, kurį meistriškai Pažintis: nebe pirmąsyk „Permainų muzikoje“ viešėjęs „Quasar“ saksofonų kvartetas iš Kanados

pagrojo saksofonininkas L.Mockūnas ir Klaipėdos kamerinis orkestras, diriguojamas M.Staškaus.

pristatė ir kelis savo kraštiečių kūrinius.

Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotr.

4

ketvirtadienis, spalio 31, 2013

durys

Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos gyventojų gyvenimo būdas ir pomėgiai (2) Norėdami geriau suprasti klaipėdiečių gyvenimo būdą, turime būtinai užsukti į jų mėgtą turgų. Kiekvieno Prūsijos miesto turgus savo lankytojų širdis priversdavo plakti smarkiau, todėl iškalbingiausias miesto paveikslas buvo kuriamas būtent čia, turguje. O kur dar jaunimo pomėgis šokti!.. Šis jaunųjų malonumas – charakteringas senojo miesto gyvenimo vaizdelis.

Jovita Saulėnienė Turgus – kaip veidrodis

Senųjų klaipėdiečių gyvenimo būdą geriau pažinsime nukakę į anų laikų turgų – į tą, laikytą stilingiausiu, spalvingiausiu, margiausiu turgumi ne tik „senojoje, gerojoje, gražiojoje Klaipėdoje“, bet ir visuose Rytprūsiuose. Beje, Klaipėdos turgų buvo pamėgusi ir Prūsijos karališkoji šeima. Karalienė Luizė paskutiniaisiais gyvenimo metais Klaipėdoje vos ne kasdien čia lankydavosi ir juokavusi, jog turgaus žmonių knibždėlyne „net malonu, kai tau nuolat užmina ant kojos“. Žvilgtelkime į turguje virusį gyvenimą ir įsitikinsime, jog kartais, anot Aristotelio, už dalyvius turguje „stebėtojas yra prakilnesnis“.

Anuomet turgaus diena būdavo savotiškai šventa, pilna ritualų, šurmulinga ir linksma. Šiandien pirmiausia mus nustebins ne tik buvusi turgų įvairovė (malkų, šieno, žuvų, Friedricho ir kt.), bet ir juose sukrauti kalnai gėrybių: sviesto, kiaušinių, sūrių, vištų, žąsų, kurių, anot amžininkų, „riebalais geltonuojančių pasturgalių garbei himnus galėjai giedoti...“ O kur dar daugybės mėsininkų siūloma kvapnioji produkcija, gardžioji Rygos plikyta duona, populiarioji Palangos duona, auksinis bičių medus, daržovės. Šalia jų – žuvų pardavėjai, siūlantys ešerius, lynus, kuojas, vėgėles, plekšnes, menkes, lašišas, perpeles. Kiek tolėliau – silkių „valdovės“... Visa buvo iškraunama ant prekystalių 5.30 val. ryto, o jau 6 val. pasirodydavo pirmosios pirkėjos. Ir užvirdavo prekybinis bruzdesys, išryškinantis, anot Heinricho A.Kurschato, „įvairialypius komercinius ir žmo-

metrų storio sluoksniu. Ore skriejo popierinės gyvatės... O muzika – visko po truputį – iki vidurnakčio skambėjo ausyse. Aidėjo įvairiausi šlageriai“. Už turgaus halės kampo „greitų nuotraukų“ fotografas objektyvu gaudydavo guvias kaimo mergaites. Priešais turgaus halę keletą metų iš eilės duris atverdavo didžioji saldumynų būdelė.

Ten buvo prekiaujama nuostabiais skrudintais migdolais...

Veiklaus ir praktiško gyvenimo būdą mėgstantiems klaipėdiečiams pramogų būta iki soties.

Klaipėdos turgų buvo pamėgusi ir Prūsijos karališkoji šeima. Karalienė Luizė vos ne kasdien čia lankydavosi.

giškuosius santykius“. Kiek istorijų, būtų ir nebūtų, klegesio, juokavimų ir net pyktelėjimų tose pirkimo–pardavimo derybose atsiskleisdavo!.. Tą žmonių skruzdėlyno šurmulį nebent galima atkurti prisėdus prie senųjų klaipėdiečių pamėgtų stipriųjų „vandenų“...

Mugė vykdavo savaitę

Įdomiausias turgaus personažas – „kritiškai nusiteikusi Klaipėdos namų šeimininkė, nepaliaujamai ieškanti žemiausios kainos ir geriausios kokybės, visa širdimi atsidavusi nekintantiems turgaus lankymo ritualams...“ Čia sueidavo ne tik miestiečiai, bet ir suvažiuodavo apie pusė tūkstančio valstiečių iš Klaipėdos, Šilutės apylinkių, lietuviai ūkininkai nuo Palangos, Kretingos ir Gargždų. Išsirikiuodavo gatvėse didžiulis „vežimų paradas“.

Tą nepakartojamą turgaus charakterį kūrė žmonės. Pasak H.A.Kurschato, Klaipėdos turguje „dominavo Klaipėdos krašto valstietės namie austais klostuotais sijonais ir daugybe apatinių sijo-

Jaunimo šokių vakarai

Populiariausi: klaipėdiečiai labiausiai mėgdavo rinktis į šokių vakarus

Šaulių namuose.

nų, po smakru pasirišusios tamsią skarelę. Nuo jų aiškiai skyrėsi žemaitės, kurios savo baltą ar gėlėtą medvilninę skarelę mazgu rišdavo ant sprando. Be vargo galėjai atskirti ir Kuršių nerijos kaimų augalotas žvejų moteris, kurios baltas skareles dėvėjo surišusios po

Žuvų turguje Jaunystėje mes, progai pasitaikius, eidavome pavaikštinėti po žuvų turgų ir apsimesdavome ieškantys pirkti žuvų. Žinoma, visada rasdavome prie ko prikibti. Iš pradžių viskas vykdavo sklandžiai: „Jauni ponaičiai, tik pažiūrėkit į krepšį. Pats šviežumas. Ką tik ištraukta iš jūros“. Kai mes tuo suabejodavome, buvo pats laikas dėti į kojas, nes vikri moteriška ranka čiupdavo išaugusį ungurį ir užsimodavo padoriam smūgiui. Tada kildavo tikra erzelynė ir persimesdavo nuo vieno prekysta-

lio iki kito. „Bepročiai vaikigaliai“ buvo kukliausias titulas, kuriuo mus apdovanodavo žvejienės. Tik kartą joms kažkas užčiaupė burną taip, kad trumpam virto nebylėmis. Žmonės kalba, tai pavyko vienam profesoriui. Kai žvejienė turguje šitaip įsivažiavo šūkalioti, jis ėmė pamažu vardyti graikų alfabetą, labai iš lėto. Moteriai tai buvo per daug, per keista ir baugu. Niekada nepažinti garsai sklido iš priešais stovinčiojo lūpų, ir žvejienė visiškai susitraukė.

Bruno le Coutre

G.Waldhauerio XIX a. graviūra ir 1936 m. nuotrauka

smakru. Taip ir žveją nuo ūkininko galėjai atskirti jau iš eisenos, nekalbant apie žvejiškos aprangos ypatumus“.

Turgus baigdavosi 12 val. Ūkininkai, gurkšnodami grogą, moterys – Hofmano lašus (eterio ir spirito mišinys) ir skanaudami „Napoleono riekeles“ ar „Amerikiečių pyragaičius“, užeigose triukšmingai aplaistydavo prekybinius sandėrius.

O kiek įdomybių suteikdavo anksčiau jomarkais vadintos mugės! Štai birželį jos vykdavo visą savaitę. Čia – tikrasis šurmulys. O linksmybėms būta visko: sūpynės, karuselės, ringo kovotojų palapinės, špagų rijikai, „laimės ratai“, „senmergių malūnai“, riedantys vamzdžiai, linksmieji kalneliai, „rusiškas ratas“... Palei turgaus halę iki pakeliamo tiltelio ir Papendiko užeigos driekėsi vadinamoji lenktynių trasa: „Konfeti lietus grindinį dengė kelių centi-

Prekyba: malkų ir žuvų turguose senojoje Klaipėdoje virte virė gyvenimas. Iliustracijų kopijos iš asmeninio archyvo

Senojo miesto jaunimas vakarus mėgo praleisti šokdamas. Šokdavo polką, reinlandietį, tiroliškąjį, papiljoną, mazurką, kotiljoną, kadrilį. Šokių „vakaro karalius“ – valsas, skambant J.Strausso muzikai ar populiarioms Linkės melodijoms. „Koks kupinas žavesio ir švelnumo buvo šis skriejimas, slydimas salės grindimis!.. Du kartus apsukę ratą, savo damą mandagiai nuvesdavome į jos vietą“, – prisiminė vienas iš buvusių šokėjų.

Buvo šokama restoranuose, ypač pamėgtame „Sanssouci“ restorane, buvusiame Liepojos gatvėje priešais dabartinę Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešąją biblioteką. Ta proga vaikinai dėvėdavo ilgą, iki kelių juodą švarką, o merginos puošdavosi plačiomis ir kukliomis suknelėmis iki kulkšnelių. Į šokius jas atlydėdavo „pagarbą įkvepiančios motinos juodomis šilkinėmis sukniomis“.

Patys populiariausi šokių vakarai vykdavo Šaulių namuose. Čia mėgo šokti, galima sakyti, vos ne visi klaipėdiečiai. Čia buvo ir nusistovėjusios šokių vakarų tradicijos. Savo tvarka išsiskyrė kariškiai, kurių šokių vaizdelį nupiešė amžininkai: „Jų metu du stotingi veteranai prižiūrėjo drausmę, padorumą ir geras manieras: baltos pirštinės, šokant neišsukti iš eilės, ne per stipriai spausti ranką... Tai, kad paskutinysis draudimas gali turėti ypatingo žavesio, mums, jaunimui, tuo metu buvo nesuprantama. Nekantraujančios šokti jaunos merginos sėdėdavo ant ilga eile sustatytų kėdžių palei kolonas, už jų – motinos, tetos ir kitas „balastas“. Baliaus tvarkdarys duodavo ženklą kviesti merginas šokio, ir kaip kulkos iš pistoleto mes, jauni vyrukai, šaudavome arba greičiau nušliuoždavome parketu prie gražuolių būrio. Protingesni iš anksto specialioje knygutėje rezervuodavo šokį su savo mylimiausiąja“...

Apie šokius užteks. Kitąsyk pakeliausime senųjų klaipėdiečių pamėgtais miesto ir užmiesčio takais.

(Tęsinys. Pradžia – DURYS 2013 09 26)

5

ketvirtadienis, spalio 31, 2013

LITERATŪRA ŠIANDIEN www.durys.daily.lt Sudarytojas Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Septintąja poetės knyga kalba laikas

sraigės sulenda giliau į savo kiautus jurginai palenkia puošnias galvas slėpdamiesi nuo atšiauresnio vėjo gūsių taip ir gyvenam prie jūros tvirčiau stovėdami ant žemės stengdamiesi per daug nuo jos nenutolti E.Karnauskaitė. Pastebėjimai, II, 20 psl.

Inspiracija: „Didžiausias poetas – šis gražus ruduo. Labiausiai įkvepia“, – teigė E.Karnauskaitė, ką tik išleidusi naują eilėraščių knygą.

Pauliaus Sadausko nuotr.

– Kas yra „Užpustomi“? Pirma asociacija – sniegas, pūga. Toliau, galvojant apie tą pajūrio geografinę erdvę, – smėlis. Bet yra ir gilesnė prasmė. Mus užpusto laikas, gyvenimas. Ir kartais per tą gyvenimo kasdienybės užpustymą pamirštama, kad yra svarbūs kultūriniai klodai, tie ženklai, kuriuos turi atpažinti, išsaugoti. Tada reikia subtiliai nuvalyti kasdienybės dulkes, atrasti tai, kas svarbiausia tavo paties, kito žmogaus gyvenime.

sada amžina pusiausvyra, harmonija. Yra dugnas – yra ir viršus.

Kristina Sadauskienė

N

auja Palangoje gyvenančios Elenos Karnauskaitės poezijos rinktinė „Užpustomi“ dar tebekvepia spaustuvės dažais. Ją paėmusį skaitytoją įtrauks neperkrauti, gana vieniši peizažai, kuriuose blaškysis pažįstamas atšiaurus pajūrio vėjas, žarstantis kibias, visur lendančias smėlio smiltis, klebinantis langus, įkraunantis nerimu širdį. O su kiekvienu perverstu puslapiu bus vis aiškiau juntama nepermaldaujamos laiko tėkmės jėga, abejingai nusinešanti žmones ir jų rutinomis tapusius gyvenimus. Bet bus ir bundančios pavasario gėlių širdys, prie jų palinkstanti nutilusi gamta. Bus žvilgsnis, nukreiptas į save ir pasaulį, bus atpažįstama „kieta“ poetės ironija. Net keista, kiek telpa vienoje knygoje, viename eilėraštyje.

Su E.Karnauskaite susitikome saulėto sekmadienio vidurdienį Palangos botanikos parke, aplink žaidė vaikai ir krito lapai. Atvirukinė idilė pokalbiui apie naująją knygą.

Svarbu ir kaip atrodo

– Knyga jau išleista. Koks jausmas? Įsivaizduoju, kad galima džiaugtis arba justi tuštumą, nerimauti ir t.t.

– Pirmas mano klausimas redaktoriui buvo: „Kaip atrodo knyga?“. Kai pasakė, kad gražiai, tada nusiraminau. Nes man iš tiesų labai svarbu ne tik knygos turinys, bet ir kaip ji atrodo kaip daiktas. Pradėdama dėliotis knygą, visada galvoju, kaip ją įdaiktinsiu, kokios galėtų būti iliustracijos, ką turėtų atspindėti viršelis. Dėl to visada labai atsakingai ieškau žmogaus, su kuriuo galėčiau dirbti – dailininko, dizainerio. Paskutinės mano knygos, „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“, „Ahrenshoopo sąsiuvinis“, „Pasaulio krašte“, buvo leistos bendradarbiaujant su Gyčiu Skudžinsku. Ir dabar apie jį mąsčiau, bet, svečiuodamasi pas palangiškę grafikę Gražiną Oškinytę, pamačiau jos darbų ciklą „Diptikas. Šventosios žemės ženklai“ ir supratau, kad tai yra mano knygos viršelis. Toliau ne taip ir sudėtinga.

Su ja jau esame dirbusios, ji iliustravo mano knygą „Iš smilčių“. Tad kai

man pasakė, kad knyga kaip daiktas atrodo gražiai, nusiraminau, nes, kol ji nepasirodo, vis tiek jauti tokį skrebt skrebt neramumą.

Jei šnekėtume apie kitas būsenas – tai, aišku, visų pirma norisi knygą pristatyti, kad žmonės ži-

Elena Karnauskaitė:

Dažnai manau, kad mus, gyvenančius pajūryje, Dievas apdovanojo, nes mes gamtos kvėpavimą, ritmą galime girdėti aiškiau, ryškiau nei kur kitur. notų, jog ji išėjo. Nes, pripažinkime, poezija yra nišinė meno šaka, ir gal ne tiek daug ją skaitančių žmonių.

O ir knygynuose tarp naujų knygų ne visada gali surasti tą, kurios nori. Tada dar lieka kūrybos vakarai, o tai jau atskiras darbas.

– Kodėl būtent „Užpustomi“?

– Ruduo, žiema, ankstyvas pavasaris – kodėl rinktinės eilėraščiuose vyrauja būtent šie metų laikai, šaltis, vėjas, rūkas?

– Iš tikrųjų yra visko. Kristijonas Donelaitis yra genialus, mat jis labai aiškiai įvardijo apie ką sukasi visas mūsų gyvenimas – apie motiną gamtą. Keturi metų laikai yra amžinas ciklas. Šioje knygoje yra ne tik žiemos, bet ir nemažai pavasario. Kažkada Skuode gyvenantis menininkas padovanojo knygą su įrašu: „Elena, net būdamas giliausio šulinio dugne gali pamatyti žvaigždes“. Gyvenime taip pat – vi-

Yra bendra konstanta

– Tą patį vakarą skaičiau jūsų ir Juliaus Kelero („Vėliau, gerokai vėliau“) naujas knygas. Ir atrodė, kad dalis skirtybių, kurias pastebėjau, yra nulemtos būtent geografijos. Ką reiškia gyventi ir kurti pajūryje? Juk čia visai kitoks ritmas, tankis...

– Juliaus knygą spėjau tik pavartyti. Vienu akies krašteliu stebiu, ką jis daro. Mat esame skirtingi, bet iš po to paties stogelio: abu vienu metu studijavome Vilniaus universitete, vienu metu priklausėme Marcelijaus Martinaičio literatų būreliui, tad lyg ir vienos literatų kalvės. Dar yra ta bendra konstanta, esame žmonės – mylime, nekenčiame, kai pavargstame, norime miego – koks skirtumas už Atlanto, Vilniuje ar Palangoje.

– Neišskiriate savęs kaip pajūrio poetės?

– Aišku, yra tam tikrų detalių. Bet nenorėčiau užsiklijuoti etikečių. „Pajūris“,

6

6

ketvirtadienis, spalio 31, 2013

gintaro lašai

Skaitalo terapija Indrė Jonušytė. Prašau, nesudaužyk mano širdies. Novelės.

Magilė, Vilnius, 2013, 176 p.

Dainius Vanagas

Norint suvokti meno kūrinį, reikia išmokti jo kalbą, kadangi bet kokie „iš viršaus“ nuleisti recepcijos modeliai, struktūriniai ar estetiniai kriterijai neleidžia (ar tiesiog nesiekia) tiksliai nustatyti analizuojamo objekto vietos jį implikuojančioje kultūros sistemoje.

Jaunos lietuvių rašytojos Indrės Jonušytės novelių rinkinį „Prašau, nesudaužyk mano širdies“ (beje, tai – jau penktoji autorės knyga) lengva ranka galima priskirti menkaverčių kūrinių sričiai, net apkaltinti grafomanija, ir būtų sunku surasti bent vieną literatūros kritiką, kuris nuoširdžiai tam paprieštarautų.

Vis dėlto knyga yra. Ją galima čiupinėti, vartyti, skaityti ir komentuoti, todėl būtų nesąžininga net nebandyti suprasti, kokias funkcijas šis kūrinys atlieka, kokios paskatos lėmė, kad jis įgijo kūną ir kraują.

Užuominų apie knygos koncepciją, rašytojo misiją ir tikslus galima rasti pačiose novelėse. Žinoma, tokio pobūdžio svarstymai yra išsakomi personažų lūpomis, todėl jokiu būdu negalima jų tiesiogiai priskirti I.Jonušytei. Vis dėlto skaitant melodramatiškus pasakojimus (knygoje jų yra keturi) apie meilės kančias ir pseudoprasmės paieškas atrodo, kad autorei nepavyksta išlaikyti deramos distancijos tarp savęs ir veikėjų – galbūt dėl to jie visi be išimties vienodi. Štai keletas minčių, leidžiančių rekonstruoti knygoje dominuojančią rašymo – arba net apskritai kūry-

bos – sampratą: „Klara pradėjo rašyti dar būdama ligoninėje. Pirmieji jos pasakojimai vaizdavo susikurtų žmonių gyvenimą. Savų tikrųjų jausmų neaprašinėjo. Gal manė neturinti svajonių, vertų būti užrašytomis. [...] Būna, kad autorius rašo nieko bendra su jo asmenybės istorija neturinčius išgalvotus, įsivaizduotus, sufantazuotus tekstus. Bet mažai ką tokia kūryba patraukia.

Gerai rašyti gali tik iš savo paties širdies. [...] Klara nerašė iš pradžių nei apie meilę, nei apie širdgėlą. Pirmosios istorijos spinduliavo vaikišku naivumu, alsavo kitų žmonių patirtimi. Mano bičiulė ilgai neturėjo tikslo rašyti tam, kad išsipasakotų, išsilietų, apsivalytų.

Bet šitaip buvo iki tol, kol jos siela, širdis, protas nebuvo sužeisti ir perkrauti nepakeliamos gyvenimo įvairovės“ (p. 40–41).

Sava, autentiška patirtis, be abejo, labai svarbi, tačiau jei grožiniame tekste be jos daugiau nieko nėra, susiduriama su narcisizmo diskursu. Cituotuose pasažuose literatūrinis tekstas traktuojamas kaip dienoraštis, psichologas ar kunigas, t.y. absoliučiai funkciškai. Tokia siaura apibrėžtis – produkto, gaminio, tačiau ne meno kūrinio požymis.

Tad jei novelių rinkinys „Prašau, nesudaužyk mano širdies“ veikia (arba turėtų veikti) kaip specifinė terapija, tuomet nėra ką pridurti. Toks veiklos pobūdis, tikėtina, leidžia autorei nuoširdžiai dalintis savo jausmais ir įspūdžiais, nuoskaudomis ir lūkesčiais, jaustis išklausytai ir suprastai. Savo ruožtu skaitytojas, – apskritai, galimas

daiktas, netgi nemėgstantis literatūros, – tokiame veikale ieško (ir randa) aistros, jaudulio ar kitų emocijų, kurių stokoja savo patirtyje. Vadinasi, visi šių simbolinių mainų dalyviai patenkinti, o liekantys sandėrio užribyje lai nekiša nosies: koks gi jiems skirtumas, kaip Kitas patiria malonumą?

Vis dėlto skirtumas yra, ypač – sąvokų lygmeniu, kur vyrauja painiava. Viešojoje erdvėje vis dar neturime aiškiai diferencijuotų kultūrinių kategorijų, dėl to visa, kas parašyta, yra literatūra; visa, į ką galima žiūrėti, yra kinas, dailė ir teatras; visa, ko galima klausytis, yra muzika. Be abejo, „aukštosios kultūros“ samprata jau seniai atgyvenusi ir niekada nebesugrįš, tačiau tai nereiškia, kad privalo išnykti ir meninis jautrumas, skonis, stiliaus pajauta, intelektualinės nuostatos ir principai. Todėl greta literatūros, kino ir muzikos yra (privalo būti) skaitalai, žiūralai ir girdalai. Pastarieji savaime niekuo neprastesni nei pirmieji, tiesiog nėra jiems tapatūs, priklauso skirtingiems kultūriniams sluoksniams, kurių nevalia maišyti lygiai taip pat, kaip nemaišome druskos su cukrumi, nors abi medžiagos bent jau išoriškai turi daugiau panašumų nei skirtumų. „Prašau, nesudaužyk mano širdies“ – specializuoti vitaminai, emociniai papildai, profilaktinė priemonė, bet kas, tik ne literatūra. Keletas priežasčių: 1) Autorė nesugeba palaikyti, vystyti pasakojimo: išorinio pasaulio įvykiai praktiškai neegzistuoja, o vidiniai monotoniškai kartojasi, slankiodami palaimos, širdperšos, ilgesio, tuštumos ir nuoskaudos trajektorijomis.

2) Novelės stilistiškai perkrautos, pilnos atgrasaus naivumo, banalumo („Aš jau nebe vaikas. Seniai žinau, kad per daug saldumynų gadina dantis, gerai žinau, kad negalima imti svetimo daikto, negražu muštis ir keiktis“ (p. 132) ir perdėto, nemotyvuoto puošnumo („Ji savo kambario link bėgo ne viena.

Su ja koja kojon traukė Vaizduotė, persikūnijusi į rožinį begemotą.

Neatsiliko įvaizdis, pasidabinęs sidabrinės lapės apsiaustu. Iš paskos pleveno rankomis susikabinę Įkvėpimas ir Mūza, kaip įprasta, apsimetę romantiškomis plaštakėmis.

Klara net nesidairydama žinojo, kad jai ant kulnų mina nerangus meškinas Pašaukimas, o nuo jo neatsilieka Kritika ir Sarkazmas – dvi juodos antilopės, pasidabinusios bananų ir kokosų karoliais“ (p.

24), nuolat daugžodžiaujama, o tai apnuogina silpną, kone ore kybančią struktūrą. Dėl šios priežasties iš novelių išbraukus bet kurią pastraipą ar net visą puslapį, nesusidaro jokie reikšmės skirtumai.

3) Novelių pagrindas – meilės lyrika, tačiau ji grubi, tiesmuka, menkai niuansuota. Santykių situacijos (meilės trikampiai ar kvadratai, išsiskyrimai ir taikymaisi, lūkesčiai ir nusivylimai, pilnatvė ir vienatvė) vaizduojami stereotipiškai (jei jau atsiranda vyras, tai būtinai muzikantas, šiaip menininkas arba bent jau būtinai turi motociklą, su kuriuo švilpiama per naktinį miestą svaiginamos aistros akimirkomis...), nėra autentiško žvilgsnio, kalbos.

4) Neišvengiama kompozicinių, loginės sąrangos, rišlumo klaidų.

Pavyzdžiui, pirmosios rinkinio novelės („Klara su arbūzu“) pasakotoja yra katė. a) Niekaip neartiku-

liuojamas jos kitoniškumas, žiūros originalumas – katė tik dėl to yra katė, kad parašyta „katė“, visa kita – jos mintys, jausmai, svarstymai, patarimai, žodžiu, viskas nuo pradžių iki pabaigos yra absoliučiai žmogiška. Toks elementas betikslis, neatliekantis jokios semantinės funkcijos. b) Klara savo katę palieka namuose ir mėnesių mėnesius keliauja po pasaulį blaškydamasi savo jausmų gelmėse, tačiau katei, esančiai už galybės mylių, atstumas ir negalėjimas būti šalia, matyti, pažinti, girdėti, visiškai netrukdo ir toliau kurpti detalų, į absurdiškas smulkmenas besileidžiantį pasakojimą apie „brangią bičiulę“ Klarą.

Jei autorė išbandytų save kitokio pobūdžio žanruose, visai tikėtina, kad rezultatai galėtų būti geresni. Mat, šiaip ar taip, juntamas I.Jonušytės kantrumas, kruopštumas ir netgi pusėtinas kalbos valdymas. Tačiau medžiaga, su kuria rašytoja nusprendė dirbti, buvo iš anksto pasmerkta, dėl to, natūralu, novelių rinkinį „Prašau, nesudaužyk mano širdies“ pajėgus perskaityti tik ledinių nervų, geležinių principų arba literatūros neapkenčiantis žmogus.

Septintąja poetės knyga kalba laikas 5

„marinizmas“... Apskritai vengiu bet kokių etikečių klijavimo. Nes kai žmogus skaito knygą, pirmiausia joje atpažįsta save. „O, – galvoja, – štai tas taškelis, tas bendras sąlyčio taškas“. Bet kitas skaitydamas į visai kitus aspektus atkreips dėmesį.

Aplinka dabar truputį įjautrinta tuo klausimu. Kadangi pati esu moteris, tai knygoje atsirado moters gyvenimo realijų. Bet kartoju, kad visų pirma yra bendra konstanta – visi esame žmonės.

– Kalbant apie etiketes, knygos nugarėlėje yra prof. Artūro Tereškino tekstas, kur jis rašo, kad jūsų eilėraščiais svarstomas moters gyvenimas. Kaip manote jūs pati – kalbate moteriškomis temomis, o gal jos iš tiesų universalios? Ar šiais laikais begalima kalbėti apie moteriškus įvaizdžius ir temas?

– Nenukrypsime į politikos lauką ir apie feminizmą nekalbėsime. Bet kai pokalbis pakrypsta ta linkme, visada sakau, kad arba yra poezija, arba nėra. Arba yra prasti tekstai, arba geri tekstai. Paskui galima pasikalbėti apie tam tikrą pasaulio matymo būdą, jo suvokimo skirtumus. Be abejo, jie egzistuoja, bet manau, kad dėl to ir esame įdomūs, jog esame skirtingi.

Jokiu būdu nemanyčiau, kad čia turėtų atsirasti priešiškumas.

– „Užpustomi“ kupini praeinančio laiko. Ne tokio, kuris mano ar dar kieno, bet to, kuriam mūsų net nėra. Kaip atsiranda toks laiko jutimas ir ar laiko percepcija kinta?

– Be abejo, keičiasi. Kai tau 17 metų, tai žmogus, kuriam 28-eri, atrodo beviltiškas senis. Kai artėji prie amžiaus vidurio, galvoji, kad esi labai jaunas. Bet gal kitiems taip neatrodai. Jei kalbėtume apie laiką, kaip apie fizikinę konstantą, tai jis apskritai yra nesuvokiamas, dieviškas. Nes, žiūrėkite, mes čia esame dabar, sekmadienio viduryje, ir tas laikas yra toks truputėlį ilgesnis, nei bet kurį kitą sekmadienį, nes mes kalbamės apie tai, kas mums svarbu. Žmonės dažnai nesišneka apie tai, kas jiems svarbu.

Nesuvokiamas, dieviškas

– O rutinos laikas? Jis gana dažnai tiksi rinktinės eilėraščiuose.

– Jis turi savo privalumų, nes tu žinai, kad ta rutina išneš iš gelmės į paviršių. Jei yra koks sunkesnis momentas, rutina gali suteikti tam tikros paguodos.

Normalus žmogaus siekis yra būti laimingam, o būti laimingam reiškia gyventi harmonijoje. Harmoningas buvimas yra susijęs su ritmika.

Gamtoje yra ritmas. Esame laimingi, kad galime pajusti visus metų laikus. Manau, kad visata kvėpuoja taip pat ritmingai kaip ir jūra. Koks malonumas būti pajūryje!.. Dažnai manau, kad mus, gyvenančius pajūryje, Dievas apdovanojo, nes mes tą gamtos kvėpavimą, ritmą galime girdėti aiškiau, ryškiau nei kur kitur.

Nes jūra yra ritminga.

– Na va, sakėte, kad nenorėtumėte sureikšminti geografijos, bet vis tiek aiškėja, kad ta geografinė erdvė net labai svarbi?

– Erdvė sąlygoja mus. Bet jei užsidarysi vienoje erdvėje (net jei čia veriasi horizontai), taip pat negerai. Žmogui reikia naujų įspūdžių, postūmių.

Stebina keistas požiūris

– Jau sakėte, kad stereotipai nėra gerai, bet su kūrėjais vis tiek siejama nemažai jų. Pavyzdžiui, poetės įsivaizduojamos kaip itin jautrios, ilgais sijonais ir t.t. Norisi paklausti, kiek poetiškesnė už paprastų mirtingųjų kasdienybę yra poetės kasdienybė?

– Kai dabar išsiskirsime, taip ir nueisiu vandens paviršiumi. O jeigu rimtai, mane nuolat stebina keistas požiūris į kuriančius žmones.

Jis yra atėjęs iš romantizmo epochos. Poetui irgi reikia valgyti, apmokėti sąskaitas, kažkaip užsidirbti pragyvenimui. Buitis taip pat ta pati. Poetai kaip ir kiti žmonės perka batus.

Kai pasakai „poetė“ – tave įsivaizduoja kaip kokią pamišėlę, nutįsusiais sijonais, isterišką, asocialią. Tai nieko panašaus. Deja, ne. Turiu nuvilti.

Gal toks požiūris į kūrėjus yra patogus. Kodėl mėgstame poetus, kurie jau mirę? Nes poetas kartais toks nepatogus asmuo, kaip vaikas, pasakantis nepatogią tiesą. Juk ne-

mėgstame, kai kas nors mus viešai išlukštena.

– O kokie poetai ar nepoetai supa ir įkvepia jus pačią?

– Didžiausias poetas – šis gražus ruduo. Labiausiai įkvepia. Poezijos knygų skaitau tikrai nedaug. Kartais vienas koks eilėraštis sujudina.

Kartais net seniai skaitytas. Prozos skaitau nemažai. Va dabar skaičiau žavią Marko Haddono knygą „Dėmė“, jau seniai skaitydama taip smagiai juokiausi. Kai didelis knygų srautas, sunku atsirinkti kažką ir širdžiai parišti, bet kad nebūtų ir tuščias skaitalas. Skaitau ir lietuvių autorius, vasarą labai smagiai perskaičiau Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščius“. Labai graži knyga.

– Gal jau kirba minčių naujai knygai?

– Kai išleidžiu knygą, manau, kad viskas. Kad parašiau ir gana. Ir kad gal jau išvis neberašysiu, nes kiti išvis nieko nerašo. Kažkaip toli į priekį nežiūriu. Vienas etapas baigtas, o paskui bus matyti. To neužsisakysi.

7

ketvirtadienis, spalio 31, 2013

durys

M.Gavrano teatras – kurį mėgsta milijonai Valerija Lebedeva

K

antrybė, dėmesingumas, inteligentiškumas. Ir humoro jausmas, kuris tokioje kaimynystėje negali būti kitoks nei humaniškas. Sakytume, šiandien ne patys populiariausi dalykai, tiesa? Tačiau rugsėjį Klaipėdą aplankiusio kroatų rašytojo, dramaturgo Miro Gavrano, kuriam jie būdingi, kūrybinės biografijos faktai daro įspūdį, be kita ko, ir formaliąja išraiška – vertimų, leidimų, premjerų įvairiausiose pasaulio šalyse ir jas pamačiusių žiūrovų skaičiais.

Kūrybinės veiklos pradžioje mielai imdavęsis politinės bei socialinės tematikos, totalitarizmo aspektų, itin didelės sėkmės M.Gavranas sulaukė savo kūriniuose skyręs dėmesio vyrų ir moterų santykiams.

Jo personažų gyvenimo peripetijos, narpliojamos patraukliai, bet nestokojant jautrumo, pagarbos bei nuoširdaus žmogiško susidomėjimo jų likimu, įdomios ir Sarajevo, ir Niujorko publikai.

Klaipėdos valstybinis dramos teatras taip pat neprašovė pasirinkęs kantrybę, dėmesingumą, inteligentiškumą ir humanišką humorą, suprantamą kiekvienam, bet nežeidžiantį nė vieno. Beveik prieš dešimtmetį pastatęs pirmąjį savo repertuare spektaklį pagal M.Gavrano pjesę „Viskas apie moteris“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė, 2004), po kelerių metų subalansavo ciklą antruoju pastatymu – „Viskas apie vyrus“ (rež. Arvydas Lebeliūnas, 2007), o šiemet užbaigė trilogiją „Poromis“ (rež. Ramunė Kudzmanaitė), kurias jau spėjo pristatyti ir sostinės publikai.

Kreipusis į autorių, sulaukta susidomėjimo ir vizito. „Likau sužavėtas klaipėdiečių profesionalumu – puikūs aktoriniai darbai, išskirtinai sėkminga režisūros ir scenografijos jungtis, jautri muzika. Žiūrėdamas spektaklį jutau, kiek čia įdėta širdies“, – po premjeros uostamiestyje sakė M.Gavranas.

Neužtenka gerai parašyti

– Ar dažnai pasitaiko užmegzti draugišką tęstinį bendradarbiavimą su kitos šalies teatru?

– teiravomės svečio jo apsilankymo Klaipėdoje metu.

– Iš esmės taip, tik gaila, kad negaliu nuvykti visur, kur yra statomos mano pjesės, nes turiu skirti laiko ir rašymui. Gyvas susitikimas visada sutvirtina santykius. Yra režisierių, kurie pastatė po septynias aštuonias mano pjeses. Jeigu režisierius vis grįžta prie mano kūrybos, vadinasi, mūsų požiūriai kai kur sutampa. Nemažai teatrų yra pastatę po keletą mano kūrinių – manau, tai normalu; jeigu kuris nors spektaklis pagal mano pjesę būna sėkmingas, tai dingstis išmėginti ir kitas.

Pjesė „Poros“ – naujas tekstas, parašytas prieš pusantrų metų. Prieš pusmetį įvyko spektaklio pagal šią pjesę premjera Makedonijoje. Pjesė „Viskas apie moteris“, parašyta 2000-aisiais, pasaulyje buvo pastatyta 37 kartus. „Viskas apie vyrus“ pirmąkart pastatyta 2006-aisiais Slovakijoje, o iš viso pasaulyje pastatyta 12 kartų. Spalį

Vi­zi­ti­nė kor­te­lė

Miro Gavranas:

Likau sužavėtas klaipėdiečių profesionalumu – puikūs aktoriniai darbai, išskirtinai sėkminga režisūros ir scenografijos jungtis, jautri muzika.

M.Gavranas gimė 1961 m. Gornja

Travoje (Kroatija).

Baigė studijas Zagrebo teatro, kino

ir televizijos akademijoje.

Debiutinis kūrinys – drama politi-

nių manipuliacijų tema „Kreono Antigonė“ (1983 m.).

Po studijų dirbo Zagrebo ITD tea-

tro dramaturgu bei režisieriumi. Nuo 1993 m. – nepriklausomas rašytojas.

Yra parašęs daugiau kaip 40 pjesių,

devynis romanus, vieną apsakymų rinkinį, aštuonias knygas vaikams ir jaunimui.

Jo knygos bei dramaturgijos kūri-

niai išversti į 35 pasaulio kalbas; knygos sulaukė 150 leidimų visame pasaulyje; pjeses pastatė daugiau kaip 200 teatrų, jas pamatė daugiau kaip 2 mln. žiūrovų.

Pelnė daugiau kaip 20 literatūros

apdovanojimų Kroatijoje bei kitose šalyse, tarp jų – „Central European Time“, kasmet teikiamą Vidurio Europos rašytojams už kūrybinę veiklą, bei „European Circle“, teikiamą už Europos vertybių sklaidą kūryboje.

Vienintelis šių dienų Europos dra-

maturgas, kuriam dedikuotas už jo tėvynės ribų rengiamas festivalis, nuo 2003 m. Slovakijoje vykstantis „Gavranfest“. Jame pristatomi pagal jo pjeses sukurti spektakliai. Žmona Mladena ir sūnus Jakovas Tikslas: M.Gavranas į Klaipėdą atvyko pasižiūrėti spektaklių, pastatytų pagal jo pjeses.

ji pristatoma San Paule Brazilijoje, o vėliau – Rygoje.

– Gavrano teatro, jūsų įkurto Zagrebe, repertuare – spektakliai pagal jo įkūrėjo pjeses?

– 11 metų statėme tik mano pjeses, premjera vykdavo kartą per metus. Šiemet norėjome pastatyti vieną airių pjesę. Tačiau negavę aktorių, kurių norėjome, šio sumanymo atsisakėme.

– Esate aktorių teatro šalininkas – vertinate jų kūrybinį indėlį į spektaklius, statomus pagal jūsų pjeses. Ar dažnai tiesiogiai bendraujate su jūsų pjesių herojus įkūnijančiais aktoriais?

– Jeigu viskas vyksta Kroatijoje, tai ne problema – visada dirbu tiek su aktoriais, tiek su režisieriumi. Todėl mano teatras Zagrebe yra tarsi dirbtuvės, kuriose užbaigiu savo tekstus. Mat, prieš padėdamas galutinį tašką, noriu išgirsti tiek režisieriaus, tiek aktorių pastabas. Su kūrybinėmis grupėmis kitose valstybėse palaikome ryšius per internetą, susirašinėjame. Be abejo, visada palieku režisieriui ir aktoriams laisvę interpretuoti mano tekstą.

Buvo maždaug 20 atvejų, kai pastatymai pranoko visus mano lūkesčius. Bet buvo ir tokių, iš kurių norėjau pabėgti... Buvo ir taip, jog vieno miesto teatre spektaklis labai patiko, tad iki ryto švenčiau su aktoriais, o kitą vakarą kitame mieste spektaklis buvo tragiškas, – juokia-

si. – Tai nutiko, kai buvau labai jaunas. Tada suvokiau, kad neužtenka parašyti labai gerą tekstą – spektaklis yra ir režisieriaus, ir aktoriaus darbas, jų indėlis – labai svarbus.

Laisvas menininkas

– Kadangi esate ne tik dramaturgas, bet ir prozos suaugusiesiems ir vaikams autorius, – kieno indėlis svarbus rašytojui?

– Iš esmės svarbūs, žinoma, leidėjai. Bet man asmeniškai svarbiausi artimi skaitytojai. Prieš leisdamas kūrinį, duodu jį perskaityti žmonai ir septyniems aštuoniems artimiems draugams, kurie pateikia pastabų. Pjesės atveju žmogus, kuris padeda tašką, yra režisierius.

– Jūsų užimtumas yra labai didelis. Kaip sekasi paskirstyti laiką rašymui, kitiems darbams, kelionėms? Čia turbūt reikia ne tik įkvėpimo, bet ir planavimo?

– Esu disciplinuotas žmogus, kaimo mokytojų vaikas, pripratęs daug ir kryptingai dirbti dėl sėkmės. Vasarą ir žiemą po porą mėnesių praleidžiu prie jūros – šis laikas skirtas rašymui. Ruduo ir pavasaris – kelionių metas. Kai pradedu rašyti, geriausiai sekasi dirbant 10– 12 valandų per parą.

– Prieš du dešimtmečius tapote nepriklausomu rašytoju. Kas paskatino šį apsispren-

Vytauto Petriko nuotr.

– aktoriai.

dimą ir kiek tuo metu jis buvo sudėtingas?

– Tai buvo didelės drąsos reikalas.

Paskatos? Daug dalykų, kuriuos norėjau parašyti ir nebūčiau parašęs, jeigu nebūčiau apsisprendęs eiti laisvo menininko keliu. Niekada nesigailėjau šitaip pasirinkęs. Rašau nuo 16-os. Tai – svarbiausias mano gyvenimo dalykas.

už įstojimą į ES, nes manau, kad jos sudėtyje Kroatijos laukia geresnė ateitis. Manau, kad tai teigiamai atsilieps ir kultūrai, jos raidai – svarbu, kad bus sudaryta daugiau sąlygų abipusiems mainams su kitomis valstybėmis. Kroatija šiuo požiūriu ir anksčiau nebuvo uždara, tačiau viliuosi, kad ši kultūrinė apytaka dar labiau suaktyvės.

– Ar daug Kroatijos rašytojų gyvena iš rašymo?

– Ne, daugiau tokių kaip pats nepažįstu. Kroatai rašytojai dažniausiai yra ir dėstytojai, žurnalistai arba užsiima dramaturgija. Esame tik keturi milijonai – maža rinka.

– Ar, rašant apie vyrų ir moterų santykius, jums užtenka gyvenimiškos patirties?

– Jeigu būčiau pasitelkęs vien savo patirtį, būtų buvę kur kas mažiau tekstų, – juokiasi. – Tad praverčia aplinkinių patirtis bei mano fantazija. Labiausiai mane įkvepia mano žmona, su kuria esame vedę 26 metus. Mladena yra aktorė. Jai esu parašęs per 20 vaidmenų. Kiti aktoriai kartais sako: „Tavo žmonos dėka ir mes gavome vaidmenų!“ Ji kartu su manimi atvyko į Klaipėdą – mėgstame drauge pamatyti pjesių pastatymus. Kroatijoje Mladena vaidino spektaklyje „Viskas apie moteris“ ir pastatė pjesę „Viskas apie vyrus“.

Todėl buvo ypač įdomu pažiūrėti juos abu Klaipėdoje. Mano žmona yra pirmoji mano pjesių, kurias dažniausiai tikslinu keturis kartus, skaitytoja. Dramaturgui didelis pranašumas turėti artimą žmogų, ypač aktorių, kuris gali perskaityti kūrinius, atkreipdamas dėmesį ir į tokius dalykus, kaip teksto artikuliacija. O prieš porą mėnesių aktorystės studijas baigė mano sūnus Jakovas. Tad namuose turiu visą teatrą.

– Prieš šešerius metus viename interviu esate sakęs, kad Kroatijos teatras yra tarsi tūkstantis žydinčių gėlių. Ar per šį laikotarpį situacija pasikeitė?

– Ir dabar pasakyčiau tą patį. Kroatijos teatras – labai įvairus. Kaip skaitytojas ir žiūrovas labai vertinu šią įvairovę: manau, jog pagal tą patį kurpalį daromas menas praranda savo vertę.

Labiausiai įkvepia žmona

– Kroatija šiemet tapo Europos Sąjungos nare. Esate apolitiškas, bet būtų įdomu sužinoti jūsų vertinimą.

– Esu apolitiškas du dešimtmečius, anksčiau rašiau ir socialinėmis temoms, o dabar – tik apie vyrų ir moterų santykius. Bet buvau

8

ketvirtadienis, spalio 31, 2013

durys

Keturios dešimtys kūrybos me

Eksponatai: uostamiesčio tapybos patriarcho Algirdo Taurinsko drobė „Jūros šventė“ (2013) ir Sofijos Kanaverskytės tekstilės kūrinys „Aleksandras DL kunigaikštis, Lenkijos kara-

lius“ (2013) iš serijos „Karališki skiautiniai“ buvo eksponuoti LDS Klaipėdos skyriaus 40-mečio parodoje, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose veikusioje liepos 26 – rugsėjo 1 dienomis.

Vytauto Petriko nuotr.

Petras Šmitas Šiemet uostamiesčio dailininkai mini savo skyriaus Lietuvos dailininkų sąjungoje (LDS) įkūrimo 40-metį. Apžvelgę šios menininkų organizacijos atsiradimo aplinkybes, pasižvalgykime, kaip gi klostėsi jos veikla, kas buvo jos lyderiai ir kas turėjo įtakos Klaipėdos dailės situacijai.

Dailininkų traukos objektai

1973 m. birželio 1 d. pirmą kartą Klaipėdos miesto istorijoje atidaryta Paveikslų galerija. Pradžioje ji tilpo nedideliame buvusiame gyvenamajame name (M.Gorkio – dabar Liepų g. 35). 1978 m. Klaipėdos paveikslų galerija buvo rekonstruota ir kelis kartus išplėsta (dabartinis adresas – Liepų g. 33). Ji tapo reikšmingu kultūros židiniu ne tik mieste, bet ir visame pajūrio krašte. Pirmuoju Klaipėdos paveikslų galerijos vedėju buvo menotyrininkas Jonas Tatoris. Nuo 2004 m. galerijai suteiktas dailininko Prano Domšaičio vardas. Dabar Prano Domšaičio galerijai vadovauja menotyrininkė Kristina Jokubavičienė.

Paveikslų galerijos įkūrimas padėjo dailės mėgėjams susipažinti su įvairia Lietuvos, užsienio šalių bei Klaipėdos dailininkų kūryba. Tai buvo vieta, kur burdavosi ir miesto menotyrininkai.

Reikšminga dailininkų traukos vieta tapo 1974 m. Lietuvos (TSR) valstybinės konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos fakultetuose įsteigtas Dailės skyrius, kuris 1980 m. perduotas Lietuvos (TSR) valstybiniam dailės institutui (nuo 1990 m. – Vilniaus dailės akademija). Klaipėdos dailės katedra ne kartą keitė savo pavadinimą, o šiemet Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos Vizualinio dizaino katedra reorganizuota į fakultetą. Šioje katedroje nuo

jos įkūrimo dirbo veiklus, kūrybingas dailininkas grafikas, kaligrafijos meistras ir pirmasis katedros vedėjas bei ilgametis dėstytojas profesorius Algis Kliševičius (1950–2008).

Nuo 1988 m. katedros vedėju buvo architektas dizaineris prof. dr. Vytautas Jonas Kasputis, nuo 2010 m.

– dizaineris prof. Alvydas Klimas, kuris dabar vadovauja ir VDA Klaipėdos fakultetui. Čia dirbo ir dirba kūrybingi, įvairių dailės sričių dailininkai: Vytautas Jakštys, Saulius Bertulis, Vakaris Bernotas, Lidija Kuklienė, Mindaugas Petrulis, Arūnas Sakalauskas, Danutė Žalnieriūtė, Augustinas Virgilijus Burba, Virginijus Bizauskas, Adomas Skiezgelas, menotyrininkės K.Jokubavičienė, Goda Giedraitytė.

Nemažas dailininkų būrys, iš kurių vieni daugiau kuria, kiti – kiek mažiau, dirba pedagoginį darbą Eduardo Balsio menų gimnazijos Dailės skyriuje, įkurtame 1985 m.

1986–1987 m. jam vadovavo tekstilininkas Romualdas Terleckas, 1989–1996 m. – keramikas Laisvūnas Kavaliauskas, nuo 1997 m.

– keramikė Jūratė Kavaliauskienė. Čia dirbo ir dirba dailininkai sąjungos nariai: Danius Drulys, Violeta Skirgailaitė, Felicija Pinkevičienė, Valdas Pumputis, Aurimas Anusas, Rytis Martinionis, Emilija Pumputienė, Irena Kačenauskaitė, Gintautas Jonkus, Evaldas Bernotas.

Buvo laikai, kai į Klaipėdą gyventi ir dirbti atvykdavo per metus po šešis, o 1976 m. – net 12 jaunų Lietuvos dailės instituto absolventų. 1970– 1980 m. kasmet vidutiniškai uostamiestyje apsigyvendavo po penkis įvairių specializacijų dailininkus.

1977 m. Klaipėdoje buvo tik 17 dailininkų sąjungos narių, o jau 1987 m. šis skaičius išaugo iki 50. 1990 m.

LDS Klaipėdos skyrius jungė per 150 dailininkų, tarp jų – ir ne sąjungos

narius. Klaipėdos dailininkų organizacija susiskirstė į atskiras sekcijas pagal dailės šakas: tapytojų, grafikų, skulptorių, taikomosios dailės, dizaino. Kurį laiką, nuo 1975 iki 1990 m., į sekciją buvo susijungę ir Klaipėdos menotyrininkai. Menotyrininkų sekcijai vadovavo Jovita Skolevičienė, Veronika Taurinskienė, Jonas Tatoris, šių eilučių autorius. Šiuo metu Lietuvos dailininkų sąjungai priklauso keturi uostamiesčio menotyrininkai.

Parodinė ir kita veikla

Nuo 1973 iki 1986 m. Klaipėdoje balandžio mėnesį būdavo organizuojamos Dailės dienos, kurių metu vykdavo dailės kūrinių mugės, įvairiose miesto įmonėse, įstaigose dailininkai ruošdavo savo kūrybos parodas, susitikdavo su ten dirbančiais žmonėmis, mokyklų mokiniais.

Nuo 1972 m. uostamiestyje pradėtos ruošti bendros vasaros dailės parodos, skirtos Jūros dienai ir žve-

LDS atgavo savo autoritetą, ir dabar jaunieji ir ne tik jaunieji dailininkai vėl stoja į šią kūrybinę organizaciją. jų šventei. Neretai tose parodose dalyvaudavo ir svečiai dailininkai iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Rygos, Liepojos. 1973 m. Lietuvos gamybinė žuvies pramonės valdyba įsteigė specialias pinigines premijas, kuriomis buvo skatinama kurti daugiau kūrinių jūros, žvejų gyvenimo ir jų darbo temomis. Tokias premijas gavo tapytojai Algirdas Taurinskas, Juozas Vosylius, Vydas Pinkevičius, Edvardas Malinauskas, Renatė

Lūšis, grafikai Vytautas Jakštys, Irena Kačenauskaitė, skulptoriai Elena Augaitytė, Albina Vertulienė, Dmitrijus Jefremovas, tekstilininkė Vida Gabrielaitienė.

Dailininkų ilgai laukti, 1983 m. duris atvėrė Klaipėdos parodų rūmai, kurie mieste pagyvino parodinę veiklą: kas mėnesį ar kiek rečiau būdavo atidaromos individualios, grupinės, jubiliejinės vietinės, respublikinės, užsienio dailininkų kūrybos parodos.

Nuo 1977 iki 1992 m. kas vasarą maždaug mėnesį ar kiek ilgiau Smiltynėje vykdavo kūrybinės skulptorių stovyklos, dažnai vadintos simpoziumais. Juose kūrė uostamiesčio, šalies ir užsienio skulptoriai. Stovyklų metu sukurtos dekoratyvinės lauko skulptūros išeksponuotos Skulptūrų parke (buvusiose senosiose miesto kapinėse), kai kurios prie Danės upės bei Smiltynėje. Skulptūrų temos – įvairios, jų meninis lygis – taip pat.

Uostamiesčio dailininkai monumentalistai savo kūriniais papuošė įvairius visuomeninius bei privačius interjerus. Klaipėdos dailininkų skulptūrų, paveikslų, grafikos raižinių, taikomosios dekoratyvinės dailės darbų yra įsigijusios Lietuvos bei užsienio dailės galerijos, muziejai, įvairūs privatūs asmenys, meno kolekcininkai. Uostamiesčio skulptoriai savo sukurtomis skulptūromis papuošė net tik savojo miesto, bet ir kitų Lietuvos bei kai kurių užsienio miestų skverus, didesnes ar mažesnes aikštes, suteikdami toms erdvėms išskirtinius meninius akcentus.

Vyresnės Klaipėdos dailininkų kartos kūryba remiasi aukštosiose dailės mokyklose (dauguma yra baigę Lietuvos valstybinį dailės institutą, dabar – Vilniaus dailės akademija; vienas kitas – Estijos dailės institutą, dabar – Talino akademija) suformuotu realistiniu kūrybos

metodu. Kartu jų kūryboje išryškėjo saviti meninio braižo ieškojimai bei kūrybinio modernumo siekiai.

Nemažą įtaką dailininkų kūrybai turi ilga bei sudėtinga uostamiesčio istorija, jo architektūra, artimas miesto ryšys su jūra, laivais – šio krašto romantiškoji dvasia. Lietuvos vakarų krašto savitumai daugiau ar mažiau atsispindėjo ir atsispindi tapyboje, grafikoje, skulptūroje, taikomosios dekoratyvinės dailės bei dizaino kūriniuose. Tie keturi kūrybos dešimtmečiai padėjo suformuoti gana išskirtinį šio miesto dailės kūrybinį kontekstą.

Vykstant kartų kaitai

Vykstant menininkų kartų kaitai, kinta ir kūrybos bei tarpusavio bendravimo tradicijos. Dabartinis jaunimas į tradiciškumą žvelgia kiek pašaipiai. Vyresniosios kartos dailininkai labai nenoriai pripažįsta jaunatvišką maksimalizmą, popsinį darkymąsi ar kūrybinį avantiūrizmą. Laikui bėgant ir kintant dailininkų amžiui, jie, kaip jau įprasta, skirstosi į atskiras grupes, o tos vienybės, to buvusio bendro šurmulio, kuris gyvavo nuo uostamiesčio dailininkų skyriaus, tiksliau, nuo sekcijos įkūrimo beveik iki 1990 m., jau niekada nebebus.

Vyresni uostamiesčio dailininkai jau tapo profesoriais, respublikinių ar tarptautinių premijų laureatais, istorinėmis asmenybėmis. Ne vienas jų ir amžinojo atilsio išėjo.

Jaunieji dailininkai dar ne visai „apsiplunksnavę“, sunkų menininko kelią pradėję. Jų kūrybai įtakos turi įvairiausios naujovės, patrauklios šiuolaikinės avantiūristinės ar konceptualizmo idėjos, ne/meninės intrigos. Jie supami internetinės informacijos srauto, neretai ir fix idėjų supainiojami, vis dar yra kūrybinės savasties ieškojimų kelyje... Žinoma, kad meno

9

ketvirtadienis, spalio 31, 2013

durys

etų (3) istorijoje išlieka tik gabiausi ir ištvermingiausi...

1986 m. keitėsi LDS Klaipėdos skyriaus vadovybė. Ataskaitinis rinkimų susirinkimas naujai kadencijai vietoj V.Skirgailaitės nauju pirmininku išrinko grafiką A.Kliševičių.

Kažkiek pasikeitė ir skyriaus darbo stilius. Nuo 1989 m. pradžios pirmininko pareigas kurį laiką ėjo menotyrininkas J.Tatoris. Jam atsisakius, 1989 04 21 skyriaus pirmininku išrinktas skulptorius A.Sakalauskas.

1992 27 08 A.Sakalauskas šias pareigas perdavė skulptoriui Regimantui Midvikiui. Susirgus R.Midvikiui, 1994 m. kovą uostamiesčio dailininkai pirmininku išsirinko grafiką M.Petrulį. Jis šias pareigas ėjo iki 1996 m. Nuo tol iki mirties (2003 08 14) į šias pareigas buvo renkamas tapytojas Algimantas Jusionis. Vėliau tuometis LDS pirmininkas Vaclovas Krūtinis laikinai skyriaus pirmininko pareigas pavedė eiti skulptoriui A.Sakalauskui, kurį uostamiesčio dailininkų bendrija 2004 m. birželio 26 d. išrinko skyriaus pirmininku. Šias pareigas jis eina iki šiol.

Palyginti vykęs „ramių“ bendrų ir individualių dailės parodų rengimas, tarpusavio dailininkų bendravimas buvo pradėtas „jaukti“ maždaug 1986 m. Kiti du dešimtmečiai LDS Klaipėdos skyriui, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo savotiški atsinaujinimo ir įvairių išbandymų metai. Kurį laiką LDS, kaip kūrybinis susivienijimas, prarado savo autoritetą ir reikšmę. Dailininkai būrėsi į nedideles kūrybines grupes, rengė įvairias temines, atskirų dailės šakų ir kitas savo kūrybos parodas (taikomosios dekoratyvinės dailės, metalo plastikos, „Prarastosios kartos“, „Dizainas, Klaipėda – 5“ ir kt.). 1989 m. suruošta konceptualiojo meno paroda, kuria autoriai labai jautriai, patriotiškai atsiliepė į tuo metu vykusius aštrius politinius ir visuomeninius pokyčius SSRS ir Lietuvoje. 1989 m. vasarą Vilniuje, Parodų rūmuose (dabar ŠMC), buvo atidaryta išsami ataskaitinė LDS Klaipėdos skyriaus – pajūrio krašto dailininkų – kūrinių paroda.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, Klaipėdos dailininkai, ypač jaunieji, kaip ir visos šalies menininkai, savo kūryboje pradėjo daugiau eksperimentuoti, drąsiau reikšti mintis šiuolaikine plastine dailės kalba.

Jaunieji uostamiesčio dailininkai ieško būdų, kaip savo kūryba integruotis į Europos ar net pasaulio kūrybinį dailės kontekstą.

Maždaug 1996–2003 m., LDS Klaipėdos skyriui vadovaujant A.Jusioniui bei perėmus skyriaus pirmininko pareigas A.Sakalauskui, vėl stabilizavosi Klaipėdos dailininkų parodinė veikla. LDS atgavo savo autoritetą, ir dabar jaunieji ir ne tik jaunieji dailininkai vėl stoja į šią kūrybinę organizaciją. Jos Klaipėdos skyriuje šiuo metu yra 129 nariai. Jie noriai, nors ir ne visi, dalyvauja parodinėje veikloje. O kaip gi kitaip. Dailininkas, norėdamas būti žinomas, juolab pripažintas, privalo eksponuoti savo kūrinius bendrose dailės parodose ar rengti individualias kūrybos parodas. Kito kelio nėra, jeigu jis nori supažindinti visuomenę su savo kūrybine individualybe.

(Pabaiga. Pradžia – DURYS 2013 08 29, 2013 09 26)

Šiuolaikinio meno parodų šuoras, šį rudenį siautęs po uostamiesčio parodų sales, impulsyviai nusviedė į šiąvasar senamiestyje atidarytą nedidukę galeriją „si:said“, kur veikė skulptoriaus Andriaus Ermino paroda. Ir privertė stabtelėti.

A.Erminas: mąstyti ir abejoti Rita Bočiulytė Mąsli, asociatyvi, kvepianti

Gal todėl, kad ten paroda buvo ne jungtinė, o autorinė, kad jos autorius – ne koks arogantiškas užsienietis, o savas, artimas pasaulėžiūra iš šių kraštų kilęs menininkas. O gal todėl, kad jo instaliacijos „Žmogiškasis faktorius. Dėžė“ ekspozicija buvo ne šiaip konceptuali, o mąsli, jaudinančiai asociatyvi.

Kvepianti bičių vašku ir medumi, ji priviliojo ir daugiau lankytojų.

Ja skulptorius A.Erminas tęsė ankstesnių parodų „Žmogiškasis faktorius“ temą, 2011-aisiais pradėtą gvildenti kartu su bendraautoriais Nerijumi Erminu ir Rimantu Milkintu. Darbų ciklų ašis – žmogiškasis matmuo individe, objekte, skulptūroje. Asmens sėkmingai-nesėkmingai pasirinkti ėjimai gyvenimo lentoje glaudžiai susiję su meno kūriniais. Menininkai apmąsto individualumo, autorystės koncepcijas.

Proga pasiklausti savęs

A.Ermino autorinėje parodoje „Žmogiškasis faktorius. Dėžė“ pavieniai objektai organiškai jungėsi į visumą – į daugiaprasmę instaliaciją. Jungiamuoju elementu tapo dėžė. Dėžė – daiktas kam nors sudėti ar laikyti. Jos išorinis apipavidalinimas bei ženklinimas suteikia ribotą informaciją apie turinį. Eksponuojami objektai buvo tik nuoroda į galimai dėžėje esantį, buvusį, būsiantį daiktą, nenurodant formos, paskirties ar kitos informacijos. Tai lyg žaidimas: matomas-nematomas, vidinis-išorinis. „Tarsi tatuiruotė ant kūno, kuri esti kaip užuomina apie žmogaus būdo savybes. Niekada nežinai, kas iš tikrųjų yra viduje. Kol neatidarai dėžės“, – šypsojosi parodos autorius.

Toji dėžė jo instaliacijoje įgavo pačias įvairiausias formas. Štai – tikro bičių avilio išklotinė, primenanti išsiskleidusį gėlės žiedą, pro galerijos langą pašvietus saulei, vis dar skleidžianti vaško ir medaus kvapą.

Smalsu pažvelgti į avilio (o gal žmogaus?) vidų. „Kiekvieno viduje yra tas avilys. Bet ar mes mokame išsiskleisti? Proga pasiklausti savęs...“ – mestelėjo užuominą autorius.

Andrius Erminas:

Šiuolaikiniai žmonės nebemoka drožti rūpintojėlių. Nes jie nebesirūpina...

Vi­zi­ti­nė kor­te­lė A.Erminas gimė 1971 m. ir užaugo

Plikių kaime Klaipėdos rajone.

Baigė Vilniaus dailės akademijos

skulptūros magistro studijas.

Aktyviai rengia personalines paro-

das ir dalyvauja jungtiniuose meno projektuose.

2010 m. parodoje „Metų skulptūra’09“ Šv. Jono gatvės galerijoje (Vilnius) pelnė diplomą „Už ryškiausią 2009 metų objektą“.

2009 ir 2010 m. kasmetėje popieriaus meno parodoje Sofijos galerijoje „Amateras“ (Bulgarija) apdovanotas „Už inovacijas“. Šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje.

Anot jo, tereikia atsipalaiduoti ir išeiti iš savo siauro mąstymo, pažvelgti plačiau – iš jausmo pozicijos. „Tiesa slypi mumyse. Nebūtinai kiekvienoje dėžėje – lietsargis.

Nebijokime mąstyti, abejoti. Dėžėje gali būti visko. Dėžė – argumentas, jei ne forma, tai medžiaga“, – kalbėjo dailininkas.

Dėžėje gali būti visko

Jo instaliacijoje dėžė yra ir milžiniškas medaus šaukštas, išpjautas iš skylėto presuoto kartono, ir veidrodis, ir durys su akute, ir valtis su irklais pritvirtintu dangčiu, suponuojanti mintis apie amžinybės vandenis, ir kaip paveikslas įrėminta

Fragmentai: A.Ermino parodoje pavieniai objektai organiškai jungėsi

į visumą – į daugiaprasmę instaliaciją.

fosilija – trapios kriauklelės atspaudas. Sako, visa tai daręs, kad žmonės žiūrėdami leistų sau pamąstyti.

O ką mąstė jis, iš to paties kartono, supresuoto iš tuščių kartotinių dėžių, pjaustydamas „Rūpintojėlį“? „Ar kada esi drožęs sau Dievą? Sau – savyje? – atsakė klausimu į klausimą. – Kiauras yra. Gal jo ir nėra – pažiūrėkite, kaip vaikšto šviesa per tą mano „Rūpintojėlį“. Greta paly-

Vytauto Petriko nuotr.

ginimui – autentiškas. Nes šiuolaikiniai žmonės nebemoka drožti rūpintojėlių. Nes jie nebesirūpina...“ Ir tos durys su išdeginta akute, ir tavo paties atspindys veidrodyje – kažkas žiūri į tave? Galbūt iš anos pusės?.. A.Ermino instaliacijos objektai primena, kad vidinių abejonių turi kiekvienas žmogus. Akistata su jomis padeda geriau pažinti save – išmatuoti asmeninės „dėžės“ gylį ir perkratyti turinį.

10

ketvirtadienis, spalio 31, 2013

durys Komentarai

Gediminas Šimkus

KU Režisūros katedros docentas

K

olega N.Gedminas – jaunas, bet labai giliai mąstantis, ieškantis režisierius. Jo kryptis – nebijoti skaudžių temų ir per jas atrasti asmeniškai rūpimą medžiagą. Tad jo statomos dramaturgijos spektre – šių dienų autoriai iš įvairių šalių, gvildenantys aktualią socialinę, psichologinę problematiką, ribinio elgesio ištakas. Būdamas ne vien režisierius, bet ir gabus pedagogas, jis išgauna iš jaunų aktorių sceninę tiesą bendravimu, susikalbėjimu. Pasirinkimas jungti šokį ir dramą man atrodo prasmingas ir perspektyvus. Džiugu, kad režisierius nesusižavi dirbtinėmis priemonėmis.

Tačiau pastebėčiau, kad nežinant istorijos, o spektaklis ir yra istorija, šokėjų dalyvavimas pradžioje yra neaiškus – nesupranti, kas jie yra, kokioje neapibrėžtoje erdvėje funkcionuoja? Norėtųsi matyti jų santykį, veidus, aiškesnį įėjimą į dramos aktorės monodalį. Čia būtų sveikintina stipresnė intriga.

Valsas užsimerkus Apeiti kasdienybės realijas ir laiko ženklus ar preparuoti aktualijas, džiuginant publiką atpažįstamais dalykais? Teatro lauke kiekvienas režisierius sprendžia pats. Diskutuojant šia tema sutariama, ko gero, tik dėl to, kad žiūrovai po spektaklio turėtų išeiti iškedentais jausmais bei mintimis. Meilės tema – viena iš tų, kurios visuomet vienodai aktualios ir realios, patirtos ir patiriamos.

Valerija Lebedeva Minčių piruetais

Tema, kuria prabilęs neprašausi užkabindamas žiūrovų emocijas, bet kažin ar pasakysi ką naujo. Tiesa, svarbu ne vien ką, bet ir kaip. Baigiantis rugpjūčiui, po ilgos pertraukos su premjera „Šokis“ sugrįžęs Klaipėdos Laisvasis teatras entuziastingai žengia savo teatrinės kalbos kūrimo keliu, dėmesingai dėliodamas psichologiškumą, jaunatvišką dėmesį gyvenimo keistybėms ir minimalizmą į vientisą abėcėlę.

Taigi. Spektaklis pagal jaunos danų dramaturgės Marie Markvard Andersen pjesę – apie meilę, džiuginusią tik palyginti trumpai, kol užleido vietą herojės bemiegėms naktims.

Liūdna, bet Jis iš jųdviejų šokio pasitraukė nepateikdamas išplėstinio komentaro. Spektaklio metu šviesa Leifą (vaid. Ričardas Bartašius) pagauna įsitaisiusį tarp žiūrovų, – vykusiai pritaikyta žaismin-

ga priemonė, kuri ypač efektingai atrodytų gana talpioje teatro salėje. Pasipiktinęs demaskavimu, šis nerišliai paaiškina nemiręs, nepamiršęs, negalįs daugiau nieko pasakyti ir sprunka pro salės duris...

Rosetta (vaid. Aina Norgilaitė) vėl lieka viena.

Tiksliau, savo minčių draugijoje. Šių piruetus žavingai darniam šiuolaikinio šokio artistų Dovilės Binkauskaitės ir Dariaus Berulio duetui sekasi atkurti labai įtikinamai, tiesa, kaip pažymėjo Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto režisūros specialybės patriarchas Gediminas Šimkus, vertėtų pagalvoti ne tik apie šokio vizualumą, bet ir apie dramaturgiją, suteikiant choreografiniams intarpams daugiau reikšminio svorio, kuris nurodytų jų vaidmenį.

Rosetta mėgina suvaldyti save, tačiau, regis, jaučiasi ir elgiasi lyg būtų kapsulėje – intonacijomis ir pozomis aktorė atskleidžia sutrikusios moters, bergždžiai ieškančios atramos savyje, būseną. Toks koncen-

Violeta Milvydienė

KU Choreografijos katedros vedėja, docentė

Vaidmuo: Rosettos (A.Norgilaitė) istorija – apie meilę, kuri virsta mo-

ters asmenybės pančiais bei gyvenimo aklakeliu.

travimasis į save sunkiais gyvenimo laikotarpiais retai yra naudingas.

Pernakt jos ausyse skamba griežtos ir aiškios šokių mokytojo-psichoanalitiko instrukcijos. Tačiau nepaisant metodiško kartojimo, nepaisant nė Leifo spjūvio į veidą – nemalonaus, bet blaivaus, jos dvasia įskyla, kol galų gale herojė sutrauko likusias sąsajas su realybe.

Apie kontekstus

Minimalistinėmis priemonėmis apipavidalintas Nerijaus Gedmino spektaklis, rodytas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros prof. Juozo Gudavičiaus salėje, scenoje operuoja vos

Laisvasis teatras entuziastingai žengia savo teatrinės kalbos kūrimo keliu, į vientisą abėcėlę dėmesingai dėliodamas psichologiškumą, jaunatvišką dėmesį gyvenimo keistybėms ir minimalizmą.

Draugija: spektaklyje „Šokis“ A.Norgilaitės Rosettos mintis įkūnijo darnus šiuolaikinio šokio artistų

D.Binkauskaitės ir D.Berulio duetas.

Vytauto Petriko nuotr.

keliomis spalvomis (baltos grindys, juodi kostiumai, raudoni siūlai), kurios skoningai papildo viena kitą.

Kai kuriais momentais būtų norėjęsi didesnio mastelio (pavyzdžiui, erdvesnio ekrano projekcijai demonstruoti). Tačiau šis, žinoma, tiesiogiai proporcingas finansinėms galimybėms. Tikslingumo klausimą kelia vaizdo projekcijos, primenančios privačią fotosesiją ir nevykusiai kontrastuojančios su Rosettos iškalba bei taupiai, vos keliomis buitinėmis detalėmis nupasakotu jos kasdienybės kontekstu, panaudojimas.

Kalbant apie kontekstus, aktorių atranka atlikta lyg kinematografui – skandinaviško tipažo jaunuoliai puikiai atitinka jiems dramaturgės suteiktus vardus.

Beje, dar apie kinematografiškumą: atskirai paminėtina spektaklio muzika – XX a. vengrų kompozitoriaus György Ligeti opuso „Musica Ricercata“ ištraukos. Nerimo, paslapties nuojautos kupina melodija, pažįstama iš Stanley Kubricko kino šedevro „Plačiai užmerktos akys“, – lyg užuomina į romantinių santykių „dvigubą dugną“. Meilė yra kur kas labiau nenuspėjama nei atrodo.

Mes patys esame kur kas labiau nenuspėjami, nei atrodome sau ir kitiems. Šiame atradimų kelyje Laisvajam teatrui norisi linkėti sėkmės ir stiprybės, kas ypač reikalinga nesiginantiems komercine paskirtimi, noru „leisti žiūrovui atsikvėpti nuo kasdienybės“ ir kitokiomis praktiškomis banalybėmis.

S

impatiškai... Subtiliai... Jausmingai... Jautriai... Tokie epitetai iškilo mintyse, stebint naujausią Laisvojo teatro kūrinį.

M.Markvard Andersen pjesės interpretacijos – nepriklausomo teatro vadovo režisieriaus N.Gedmino sukomponuoto spektaklio „Šokis” visuma atrodė itin vienalytė, kur šokiu minimalus tekstas ne vien papildomas. Drįsčiau teigti – judesys, jo raiška čia nėra antraeilis dalykas, net atvirkščiai – dominuojantis veiksnys, pagrindinis veiksmo variklis. Neįmantrūs, tačiau nuosekliai organiškai sujungti šiuolaikinio šokio stilistikos elementai, jų deriniai su pakėlimais bei šuoliais, kuriuos individualiai ar duete užtikrintai plastiškai atlieka D.Binkauskaitė ir D.Berulis.

Viename epizode svajingai sukamasi pas valse ritmu, kitame – iliustruojant balso „už kadro” (aktoriaus Igorio Reklaičio dėstomą „mokymo metodiką”) – akivaizdžiai demonstruojami pramoginio šokio pradmenys, ypač išskiriant artimo „kontakto” prasmę. Šokama natūraliai lengvai, be ypatingo teatrališkumo ar pompastikos, dažniausiai – antrame plane, prieblandoje, tarsi per rūką ar lietingoje atmosferoje, kad tai neužgožtų spektaklio herojės Rosettos vaidybos, netrikdytų vienišumu persmelkto jos monologo. Beje, pati A.Norgilaitė, įsijungusi į „parterinės“ technikos fragmentą, pasirodė kaip gana lanksti natūra, gebanti darniai prisitaikyti dinamiškame šokio „trio“. Žaidime su ryškiai raudonais siūlų kamuoliais kažkaip nejučia, visiškai nematomai jų gijomis apraizgomos aktorės galūnės, tam tikrą – aktyvesnę, judresnę, emocingesnę – būseną vis garsėjančiai tariamoms frazėms suteikia jos palaidų plaukų „judėjimo” trajektorijos. Galbūt tą netiesmukai pateiktą finalinę scenelę labiau įprasmintų intensyvesnė kūno kalba? Betgi... ir šiaip prasmė nenukentėjo.

11

ketvirtadienis, spalio 31, 2013

gintaro lašai Jaunųjų kūrybos konkursas Monika Baltrušaitytė

Mažas nuotykis Jaukiai įsitaisęs, užsimetęs koją ant kojos, jis sėdėjo ant burgundiško vyno spalvos odinio fotelio ir žvelgė į mane akimis, kurios rėkte rėkė: „Pažįstu tave milijoną metų, žmogau!“ Vienoje jo rankoje smilko jau porą minučių nerūkytas cigaras, kurio pelenai bet kurią akimirką galėjo nuplasnoti ant persiško kilimo, kita ranka buvo parėmęs smakrą. Jis vilkėjo languotas kelnes ir ilgus odinius batus, madingus, bet per daug

ekstravagantiškus šiam laikui. Tai buvo seras Soldis Erškėtis – žmogus, su kuriuo susipažinau prieš mėnesį. Kodėl jo vardas skamba taip iškilmingai, paaiškinti negaliu – šitaip kreiptis manęs buvo paprašyta. Iškart pasakysiu, jog memuarų niekada nerašiau ir pirmą kartą griebiausi šio užsiėmimo tam, kad papasakočiau, kaip mano gyvenime atsirado du svarbūs žmonės. Vienas iš jų – seras Soldis Erškėtis.

Manau, kad pažintis su juo buvo vienas iš atsitiktinumų, kurie aplankydavo kiekvieną savaitgalį.

Pastarosios kelios savaitės buvo labai audringos – radęs naują darbą advokatų kontoroje ir persikraustęs gyventi į didmiestį, iš pradžių negalvojau, jog mano gyvenimas apsivers aukštyn kojomis: palikęs šiltus tėvų namus ir pradėjęs savarankišką gyvenimą, nutrūkau nuo grandinės. Kiekvieną savaitgalį aplaistydavau šampanu, vynu, vis-

kiu ir degtine, mano draugijoje atsirado daug jaunų, perspektyvių ir linksmybių nevengiančių žmonių, aplinkui būriavosi žavios, pinigų ir dėmesio ištroškusios damos. Tiesa, kol kas dar neuždirbu tiek, kad galėčiau visas pavaišinti šampanu.

Seras Soldis gali.

Jis yra jaunas, į trečią dešimtį įkopęs vyriškis, prie kurio prabangaus namo terasos vieną liepos rytą atsidūriau. Buvau susivėlęs, girtas, prasegtais marškiniais ir laikiau pustuštį vyno butelį. Negaliu paaiškinti, kodėl mano kojos parvedė ne namo, o prie sero Soldžio Erškėčio terasos, apaugusios vijokliais ir apšviestos degančiais fakelais. Pamenu, tąsyk

sukniubau ant laiptų ir, nerangiai bandydamas išsitraukti cigaretę iš kišenės, spoksojau į priešais besidriekiantį ežerą. „Šitas ežeras kaip jūra“, – pagalvojau. Dievaži, ir dabar galiu pasakyti, kad tokio didelio ežero dar akyse nebuvau regėjęs.

Rymodamas ant laiptų netyčia užkliudžiau marmurinį vazoną, kuriame augo rožės. Šis griausmingai parvirto ant žemės, sukeldamas daug triukšmo. Pirmame namo aukšte užsidegė šviesos ir išgirdau žingsnius. Milžiniškos terasos durys atsivėrė ir tada mano apdrungusios akys pirmą kartą išvydo serą Soldį Erškėtį.

12

Indrė Bručkutė

Karuselė

Aš girdėjau plyštančius rūbus, slenkančius nuo įkaitusio kūno, nuo žemės Sklido lava po visą miestą, atnešdama aistrą.

Aistrą kalbėtis, aistrą nemiegoti ir žaisti šaradas Bėgioti iš vietos į vietą, ieškant kampo prisiglausti, kad ir ne peties Aš girdėjau lojančius pamišusius žmones, miaukiančias mergaites, Nerandančias savo šeimininko ir savo pienelio palakti Negalinčias atsitraukti nuo tavo kelio ir murkiančias prie lovos Kaip norėtų alsuoti ir padusti, atsiremti į atlošą ir murrr murrr Gyvastį girdėjau, užsiveisusią po tiltu, slenkančią per naktį Tamsią ir beformę, slidžią kaip uogienė ir rūgščią kaip citrina Miegojau tada stotelėje, laukdamas pranešimo iš viršaus Ar bent kvietimo prisijungti prie šių linksmybių, bet jokio ženklo Jis ten gurkšnoja vyną, šnekasi su baltais arkliais ir sukasi akys kaip karuselė O man – tik nuorūkos pakampėse ir tušti alaus buteliai Keli centai už juos parduotuvėje ir pašaipūs žvilgsniai pagyvenusių pardavėjų, Kurių vidus vis dar trokšta įsiskverbti į visą miesto gyvastį Ar kad gyvastis įsiskverbtų į jas ir neštų po barus, po vynines, po susitikimus Ir sutiktų jos atsiduoti tam šurmuliui, kuris dabar tik jų galvose gyvas Ir aš susitikčiau tą juodą beformę masę, pasisveikinčiau Sakyčiau: – Sveika,– o ji mane, tokį beviltiškai normalų Paguldytų po tiltu ir niūniuotų kaip kaimynas iš viršaus Žavią karuselės melodiją, kol aš sukčiaus toje beprotybėje Atradęs savo sąmonės likučius.

Ad astra Išsipasakok man savo gudrybes vingrybes Išsivyniok kaip šliužas vasaros naktį Nerandantis vietos po žeme Išnyrantis vidury stoties ir vos nepervažiuotas Traukinio, skubančio į kitą pusę, nei visiems reikia Be bilieto, be istorijos, naujos autobiografijos beieškant Keturios tauriosios tiesos apie kančią Iššliaužiant į gatvę tarp purvinų pėdų, Kurios siekia tave sumindžioti ir nepavyksta, Priimk tai kaip karmą, Priimk kaip nirvaną, Priimk mane, tarp plytelių įroposiu Pasislėpsiu tuščioje nuorūkoje Ir žiūrėsime vakarais į langus, Atspindinčius girtus vyrus, grįžtančius namo Kaip gandrai žirgliojančius per perėją Vienas brūkšnys-antras brūkšnys-trečias Pasislepia už savo pervargusių žmonų Rėkiančių iš laimės vaikų Už paskutinį saldainį, Atspindinčius vienišus klajotojus Ideologijas analizuojančius naktimis Ir mažuosius skautus, kurie prakaitu žliugsi Ir meldžiasi, kad įsižiebtų ugnis Tarp šių nuplikusių, suskeldėjusių plytelių.

O pritrėkšti aimanuosime iš agonijos Lauksime, kol rytinės šlavėjos Prašluos mus su miesto dulkėmis Ir padės ant senovinio altoriaus Priimk tai kaip dovaną

Artūro Valionio nuotr.

Priimk kaip aktorius priima rolę Kol kelio darbininkai nuties naują taką Ir įspraus šliužus tarp betono Globalizacijos inkaras nusėdo ant žemės Sėdintį Jautį pakeis Laukinis Automobilis, Lekiantis pasiutusiu maršrutu Nuo mcdonaldo įvažiavimo Iki dangoraižio stogo.

Manifestas Esame tūkstantį penkis kartus perlaužti mūsų esamų ir nesamų savigraužų Esame šventame šiukšlyne, žaisdami biliardą iš neišgyvenusiųjų kaukolių Esame pamišę ir sumišę nuo šviesos greičiu lakstančių pykčio virpesių Esame dar kartą giedoję iš nevilties ant Danės tilto Esame buvę prie prakartėlės paguldyti kaip šiaudai ar pastatyti kaip ėdžios Buvome išdidžioji karta, įtaisytais pagiežos mechanizmais Buvome arbatžolės išvirtoje valstybės arbatoje, kurią geria gamintojai Buvome spausdintuvai su išsiliejusiu rašalu ant reikalingo popieriaus Buvome atmata, atmesti ir be leidimo paleisti lygtinai, nes paleidžia tik visam laikui arba sulaiko amžinai Buvome uždaryti meduoliniame name, kurį laižė naivūs vaikai Dabar tikimės būti bent degtukų dėžutėje suspausti ir uždegti, nors ir be balsavimo teisės.

Nuleisti kanalizacijoje, kaip penkta koja šuniui arba išsigimimas ant valstybės tarnautojo veido.

Be tikslo ar tikslaus plano panaudoti žetonai kitam pokerio mačui.

Esame nukirstomis kojomis, kad nepabėgtume ar nesispardytumėm kaip lenktyniniai žirgai.

Neturime paso ar tapatybės kortelės, tik vos matomą brūkšninį kodą, kad atskirtų kokios veislės būtybėmis tapom.

Mes ant operacinės stalo, ne visai užmigdyti, išbandomi, bet, velniop jus visus, klaikiai jaučiantys.

Tegyvuoja ištatuiruotos sėdynės!

Tegyvuoja išsitrynusios ribos tarp literatūros žanrų!

Tegyvuoja Dharmos valkatos!

Tegyvuoja palikti testamentai ir jų pelenai mūsų istorijoje!

Tegyvuoja degantys protestuotojai!

Tegyvuoja pabėgėliai iš mokymo įstaigų!

Tegyvuoja bemiegės naktys ir lai skęsta nebešokiruojantis modernus menas!

Tegyvuoja seksas ir išsilieja menas į jūsų vidų!

Tegyvuoja žmonės – išnaros ir jų palikti pūti kūnai!

Tegyvuoja žemės centre pasislėpusi ramybė!

Tegyvuoja homo-bi-trans(cendentinis) seksualumas!

Tegyvuoja Lietuva, parsiduodanti vakariečių kultūrai!

Tegyvuoja tolerastai ir jų teisė į skonį!

Tegyvuoja demokratiškas daugumos valdymas ir didėjantis savižudybių skaičius!

Tegyvuoja motina-televizija, nedrįstanti savo žiūrovo paleisti iš namų į plačius horizontus!

Tegyvuojame mes, beprotiškai išalkę, kandžiojantys vieni kitus ir pardavę savo šonkaulius dėl geresnio hanibalų rytojaus

12

ketvirtadienis, spalio 31, 2013

gintaro lašai

Mažas nuotykis

Artūro Valionio nuotr.

11

Nedidelio ūgio tamsiaplaukis, iš pirmo žvilgsnio pažiūrėjus, atrodė taip, kaip ir kiti pinigingi vyrukai, bet kai kurios eksterjero detalės smarkiai išsiskyrė: jis nešiojo tvarkingai pakirptus ūsus, jau seniai išėjusius iš mados, vilkėjo ilgą languotą chalatą ir mūvėjo minkštas, pūkines šlepetes. Jo žvitrios akys pažvelgė į sudužusį vazoną, o tada į mane.

– Ar pasiklydai, vyruti? – mandagiai paklausė. – Užeik vidun, užtaisysiu kokio gėrimo.

Pamenu, tokiam pasiūlymui labai neprieštaravau: porą kartų kažką mandagiai numykęs, atsistojau ir svirduliuodamas įžengiau į sero valdas. Taip jau susiklostė, kad tuose namuose esu iki šiol.

Seras Soldis tapo geriausiu mano draugu, artimiausiu žmogumi ir šeimos nariu. Nors su juo praleidžiame labai daug laiko sėdėdami terasoje ir iki paryčių gurkšnodami viskį, organizuodami keisčiausius teminius vakarėlius, pietaudami restoranuose ir lakstydami jo kabrioletu priemiesčio gatvėmis, negaliu pasakyti, kad šį žmogų pažįstu. Regis, seras visą laiką nuo manęs kažką slėpė. Jis tvirtai tikėjo, kad miegoti reikia tada, kai miršti: „Kai užsilankstysim, žmogau, tada ir nusnūsim“, – dažnai

kartodavo. Sero gyvenimo būdas ir manieros buvo pernelyg senamadiškos nūdienai, o draugystė su juo perkėlė į kitą epochą: rodės, jog bendrauju su tarpukario džentelmenu. Reikia pripažinti, kad tas turbūt labiausiai žavėjo.

O po to atsirado Ji. *** Jau beveik mėnesį mąstau apie tai, ką tau parašyti, nuo ko pradėti ir kaip pasakyti, jog atėjo metas viską nutraukti. Atleisk, kad visą mėnesį verčiau Tave nerimauti ir jaudintis. Nepyk dėl tos tylos, nes šis laikas padėjo apsispręsti ir viską sudėlioti į savas vietas. Žinau, kaip Tau skaudu, patikėk – aš taip pat jaučiuosi prastai, tačiau tvirtai žinau, kad mudviem jau nieko nebeišeis sukurti. Nebesu toks, koks išvažiavau. Lažinuosi, jog dabar manęs tikrai neįsivaizduotum šalia.

Su Ja susipažinau viename vakarėlyje pas serą Soldį Erškėtį.

Tąsyk namas buvo sausakimšas, o terasoje koncertavo orkestras.

Iškart atkreipiau dėmesį į merginą, sėdinčią ant laiptų ir ramiai žvelgiančią į ežerą. Ji vilkėjo baltą suknelę, išsiuvinėtą plunksnomis. Pamaniau, kad sero Soldžio terasoje nutūpė baltas paukštis.

Galiu prisiekti, kad Jai būnant ša-

lia aplink viskas ima švytėti. Tada atrodė, kad į juodą nakties katilą kažkas įpylė lašelį pieno. Stovėjau sustingęs ir spoksojau į tą baltą paukštį, bijodamas prieiti arčiau, kad nenuskristų. Pastebėjęs mano transo būseną, seras Soldis Erškėtis nusprendė griebtis iniciatyvos – priėjęs prie merginos, Ją užkalbino. Žinau, kad Tau nemalonu apie tai skaityti, bet esu atviras ir trokštu, jog žinotum mano pasirinkimo priežastis. Nenoriu, kad išsikeltum daugybę klausimų – į visus atsakysiu dabar.

Neminėsiu Jos vardo, gali vadinti Ją Plunksna, dėl kurios visiškai pamečiau galvą. Patikėk, mėnesio man užteko tam, kad apsispręsčiau, o per šį laiką įvyko, kas ir turėjo įvykti. Dabar Ji yra šalia manęs, nes seras, matydamas mano pamišimą, pakvietė Plunksną ilgesniam laikui apsistoti jo namuose. Pokalbiai iki ryto, vakarėliai, naktinės maudynės ežere – viskas trise. Tiesa, dienomis Plunksnos niekada nematau – į sero Soldžio namus Ji atplasnoja kiekvieną vakarą, o paryčiais, dar saulei nepatekėjus, iškeliauja. Mano gyvenimo ritmas visiškai persimainė – ir seniau su seru prarymodavome terasoje iki ankstyvo ryto, tačiau dabar gyvenimas verda tik naktimis. Neišsigąsk, veltėdžiu dar netapau – išėjau atostogų, o prie rimtesnių darbų prisėdu naktį, kai aplink ramu ir tylu.

Kadangi esi man svarbi, turiu pasakyti, kad dabartinė mūsų trijulė neišardoma ir vieninga atrodo tik man vienam. Pasidalinsiu vienu pastebėjimu: manau, kad serui Soldžiui Erškėčiui nepatinka mano naujoji draugė, su kuria esu pasiruošęs dalintis visu gyvenimu. „Tavo akys užpiltos, vyruti, – dažnai sako jis. – Su ta moterimi kažkas ne taip.“ Draugo nuomonės ignoruoti negaliu, tačiau širdžiai neįsakysi – jau įklimpau iki kaklo.

Vieną naktį, kai trise vakarojome sero svetainėje ir gurkšnojome viskį, pajutau tarp judviejų tvyrančią įtampą. Seras Soldis sėdėjo paniuręs, o viskio butelis ant stalo jau buvo pustuštis. Plunksnos akys palaimingai žibėjo, o man, stebėtojui iš šalies, pasirodė, kad Ji mėgaujasi sero liūdesiu. Terasos durys buvo plačiai pravertos ir Jos plunksninė suknelė lengvai plazdėjo. Nuo pat pirmos akimirkos, kai Ją išvydau, supratau, kad kalba tik Jos akys – Plunksna niekada nesišypsojo. Jos lūpos buvo tarsi puodelio rankena, be kurios jis teoriškai negalėtų egzistuoti, tačiau tai – ne kliūtis mėgautis pasakiško skonio kava. Žvilgtelėjęs į besišypsančias Jos akis, seras tvirtai kumštyje sugniaužė viskio stiklinę ir trenksmingai tėškė ją ant stalo. Tada turbūt pirmą kartą išvydau jį įsiutusį.

– Tau smagu?! – suriko jis. – Žinai, kas mūsų laukia, ir smaginiesi?

Nesupratau, ką jis turėjo omenyje. To turbūt nesuprato ir Plunksna: plastiškai pakilusi nuo odinės sofos, Ji išėjo laukan. Mudu su seru likome vieni. „Nebūk kvailas, nes labai skaudžiai nusvilsi“, – tepasakė.

Nežinau, kodėl tas vakaras taip giliai įsirėžė mano galvoje, tačiau galiu prisiekti, jog nuo to karto sero elgesys pakito. Jis tapo ne-

ramus, atrodė, kad laukia kažko negero, ir žino tai, ko nežino kiti.

Seras Soldis Erškėtis gėrė daugiau nei įprastai, o kartą, kai mėginau pradėti šneką apie sveikatos tausojimą, jis man atrėžė: „Mano dėka tapai nauju žmogumi ir iš tamsios olos išlindai į šviesą. Dabar su pasimėgavimu reikia gerti kiekvienos dienos taurę, nes jų ne tiek daug beliko“. Likau iki galo nesuvokęs šių žodžių prasmės, bet buvo aišku, kad seras laukia. Laukia to, kas pakeis ne tik jo, bet ir visų mūsų gyvenimus.

Mieloji, nenoriu, kad kankintumeis, smerktum mane ir ieškotum kaltų. Mūsų draugystė buvo tvirta ir ilga, tačiau didžiausias jos trūkumas – tai, jog viskas vedė į gražią ateitį ir turėjo šviesią perspektyvą. Šią vasarą, būdamas šiuose namuose supratau, kad man niekada nereikėjo perspektyvų ir ateities. Negąsdinsiu Tavęs, bet puse lūpų prasitarsiu: dabar jau žinau, ko laukia seras Soldis Erškėtis. Dienos lėkte lekia viena po kitos, įpindamos į gyvenimo vainiką įvairiausių žiedų, tačiau aplink sklinda visokios liūdnos šnekos. Tikiu, kad tai, kas su manimi įvyko, ir tai, kas dar žada įvykti, yra mažas nuotykis, o galbūt ir didelis įvykis, padėsiantis tašką mūsų istorijoje.

Laikykis, Tavo K. *** Jis sėdėjo sero Soldžio Erškėčio terasoje, ant sūpynių, gurkšnojo vyną ir rūkė. Naktis buvo neįtikėtinai giedra ir danguje žibėjo tūkstančiai žvaigždžių. Šį vakarą šiuose namuose neskambėjo muzika ir nebuvo prisirinkę svečių – buvo tylu kaip niekad. Jo ranką tvirtai suspaudusi laikė žavinga moteris, vilkinti plunksnomis išsiuvinėtą suknelę. Seras Soldis sėdėjo kiek atokiau, ant laiptų. Jie laukė.

– Jau vidurnaktis, – sumurmėjo seras. – Metas į dangų paleisti žibintą ir sugalvoti norą.

– Geriausia, kai pučia šoninis vėjas, – tyliai sušnabždėjo plunksninė moteris. – Tada nematai, kaip jis užgęsta ir nukrenta.

Seras Soldis patylėjęs pritarė: – Taip, nesinori matyti, kaip tavo noras pajuodęs nukrenta į kažkieno daržą.

Visi trys vienu metu atsistojo ir laiptais nusileido prie ežero, kur laukė žibintas. Nebyliu susitarimu buvo nutarta, kad žibintą laikys seras ir plunksninė moteris.

Jam tereikėjo jį uždegti ir paleisti į tamsų nakties dangų. Pažvelgęs į pilkšvas jos akis, jis suprato, koks bus noras. Po kelių akimirkų liepsnojantis žibintas, įvilktas į baltą popierių, kaip drugys nuplazdeno tolyn. Trise jie stebėjo plastišką žibinto šokį tamsiame dangaus skliaute: jis kilo vis aukščiau ir aukščiau, kol galiausiai tapo jonvabalio dydžio. Šiąnakt nepūtė šoninis vėjas. Trijulės akivaizdoje į svaiginančias aukštybes pakilęs žibintas užgeso ir nukrito į ežerą.

– Tebūnie tai maža treniruotė prieš tai, kas mūsų laukia, – bičiulius paguodė seras Soldis Erškėtis.

– Būsime kartu tol, kol patekės ir užges, – sušnibždėjo plunksninė moteris.

Ta naktis turbūt buvo pati gražiausia jo gyvenime: iki pat pary-

čių jie prasėdėjo terasoje, šnekučiavosi, juokėsi, kvėpavo gaiviu nakties oru, gūžėsi nuo ežero dvelkiančios šalnos, planavo tai, kas jau nesuplanuojama ir prisiekinėjo, kad visada išliks draugais. Plunksninė moteris kvepėjo ramybe ir susitaikymu, seras Soldis buvo atsipalaidavęs ir linksmas, o jo nerimą pakeitė malonus jaudulys.

Ketvirtą valandą ryto jie persikėlė į didelį balkoną antrame namo aukšte ir užsidegė žvakes. Vis dar buvo tamsu.

– Jau artėja, – šiek tiek sunerimęs tarė seras. – Eisiu atnešti vyno.

Jis liko vienas su plunksnine moterimi. Paėmusi jo ranką, ji pažvelgė tokiomis akimis, kad, rodės, gali paskęsti jų liūdesio jūroje.

– Atleisk man, – tyliai pasakė.

Jis nesuprato: – Dėl ko?

– Pamatysi.

Kai grįžo seras, įvyko keistas dalykas. Nei jam, nei serui Soldžiui Erškėčiui niekada neteko regėti nieko panašaus: plunksninė moteris, žvelgdama į juos liūdesiu alsuojančiu žvilgsniu, ėmė artintis prie marmurinių balkono turėklų, ir šoktelėjusi į viršų taip, kad jos suknelės plunksnos, grakščiai plazdėdamos, pašoko kartu su ja, apsivertė ore ir išsliuogė į tamsią naktį. Juodu nespėjo nei susigaudyti, nei mirktelėti, nei ištarti bent pusės žodžio. Išsižioję stebėjo keistą reginį: plunksninė moteris tolo nuo jų neapsakomu greičiu, į plačias ežero gelmes pažerdama tūkstančius šviesos spindulėlių, kurie sudužę ant vandens tiesė baltą taką į horizontą. Kelios plunksnos, nukritusios nuo jos suknelės, dar šoko paskutinį šokį ant balkono grindų, o jų šeimininkės jau nebuvo matyti: tolumoje jie įžvelgė mažą baltą tašką, kuris, atsirėmęs į horizonto liniją, lėtai kilo į dangų, nudažė jį švelniai rožine spalva, tokia, kokie buvo jos skruostai, ir... išaušo rytas. Tas baltas taškas spigino taip, kad net perštėjo akis.

Jie stovėjo netekę amo. Vyno butelis, kurį lig šios akimirkos seras Soldis Erškėtis tvirtai suspaudęs laikė rankoje, tėškėsi į grindis, apklodamas jas raudoniu ir šukėmis.

– Juk sakiau, kad su ja kažkas ne taip, – tarė seras.

Jis nežinojo, ką pasakyti Erškėčiui. Dabar buvo ramu: klausimai, į kuriuos beviltiškai bandydavo atsakyti, išsitrynė kaip purvas nuo šaligatvio po trenksmingo lietaus. Jie vis dar stebėjo baltą tašką danguje, kuris dangaus scenoje švytėjo taip ryškiai, kaip ir pridera paskutiniam pasirodymui. Po kelių akimirkų šviesa ėmė blėsti, baltas taškas akyse vis tamsėjo ir tamsėjo.

– Jau prasideda, – pasakė Erškėtis.

Daugiau seras Soldis Erškėtis nebekalbėjo: apkabinęs bičiulį, jis išpūtė paskutinės cigaretės dūmus ir laukė. Ilgai laukti nereikėjo: baltas šviesos kamuolys ėmė blykčioti taip, tarsi sakytų: „Sudie“, ir po kelių akimirkų užgeso. Aplink pasidarė tamsu ir šalta, maždaug už kilometro pokštelėjo šampano, kurio kažkas turbūt nebespėjo išgerti, kamštis. Tai buvo mažas nuotykis, o galbūt ir didelis įvykis, padėjęs tašką mūsų istorijoje.

13

ketvirtadienis, spalio 31, 2013

durys

Muzikinės mikroistorijos pasaulinėje kultūrų sąveikoje Danutė Petrauskaitė Rudens pradžioje Vilniuje vyko tarptautinė muzikologų konferencija „Sociokultūrinės kryžkelės ir ribos: muzikinės mikroistorijos“, kurią organizavo Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), pažyminti savo 80 metų jubiliejų, bei Kompozitorių sąjunga.

Tai buvo išties nepaprastas mokslinis renginys, sutraukęs daugybę pranešėjų ir klausytojų. Prie jo rengimo prisidėjo Estijos ir Latvijos muzikos akademijos, Tarptautinė muzikologų draugija (IMS) bei kitos organizacijos.

Intriga: D.Šostakovičiaus kūrybiniu palikimu besirūpinanti jo žmona

Irina ruošėsi susitikimui su Vilniaus muzikine visuomene.

Pranešėjai – iš viso pasaulio

Kaip teigiama LMTA informaciniame puslapyje, trijų kaimyninių regionų – Baltijos kraštų, Centrinės ir Rytų Europos bei Rusijos – muzikologų inicijuota tarptautinė tarpregioninė muzikologų konferencija buvo sumanyta kaip kultūrinių sąveikų ir atoveiksmių kritinė peržvalga iš mikroistorijos perspektyvos.

Tad jos tematinės ir geokultūrinės įvairovės būta labai plačios – pradedant lietuviška muzika ir baigiant japonų požiūriu į F.Chopino kūrybą. Buvo dalijamasi ir po šaltojo karo pabaigos naujai atsivėrusių šaltinių bei duomenų tyrinėjimų – „archyvų revoliucijos“ – rezultatais. Rugsėjo 4–7 d. vykusioje konferencijoje dalyvavo maždaug 80 pranešėjų iš 22 šalių – Austrijos, Danijos, Estijos, Italijos, Jungtinių Arabų Emiratų, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Norvegijos, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos, Serbijos, Slovėnijos, Suomijos, Šveicarijos, Vengrijos ir Vokietijos.

Vienu metu veikė kelios sesijos, tad išklausyti visų pranešimų nepavyko. Tačiau išspausdintos tezės leido susidaryti aiškų vaizdą apie jų turinį. Sesijos buvo skirtos kuriai nors vienai temai. Pvz., „I.Stravinskis tarp Rytų ir Vakarų“, „Kultūrinės sankirtos ir muzikinės migracijos“, „Muzika prie Habsburgų imperijos sienų“, „Prieš ir po nusileidžiant geležinei uždangai“, „Intertekstualumas, globalizmas ir modernizmas“, „Pokarinis internacionalizmas ir avangardas“, „Muzikos kūrimas privačioje ir viešoje erdvėje“, „Mikroistorijos ir mikrogeografijos kultūrinėje muzikos atmintyje“, „Pats ir kiti“, „Šostakovičius ir jo epocha: amžininkai, kultūra, valstybė“, „Transkultūriniai vaizdai ir atminties muzikinės erdvės“, „Baltijos istoriografija ir muzikos politika“. Pastarojoje pranešimą apie muzikologų pasiekimus Estijoje per paskutiniuosius du dešimtmečius skaitė Urve Lipus.

Apie modernizmo adaptaciją sovietmečiu latvių kompozitorių kūryboje kalbėjo Janis Kudinšas. Kamilė Rupeikaitė pateikė plačią XX a. antrosios pusės Lietuvos žydų kultūrinę panoramą, o tik ką pradėjusi darbuotis Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikologijos institute Vita Gruodytė perskai-

Leidiniai: „DSCH“ leidykla pla-

tina D.Šostakovičiaus muziką. Į Vilnių atkeliavo naujausia jos produkcija.

80

– tiek pranešėjų iš 22 šalių dalyvavo tarptautinėje muzikologų konferencijoje Vilniuje. tė pranešimą „Nacionalinė muzika versus muzikinis nacionalizmas: sovietinės ideologijos spraga“. Su savo tyrimų rezultatais klausytojus supažindino ir kiti lietuvių muzikologai – B.Baublinskienė, J.Bruveris, G.Daunoravičienė, L.Ligeikaitė, L.Navickaitė-Martinelli, Ž.Stonytė, E.ŠeduikytėKorienė, J.Vilimas, A.Žiūraitytė.

Ypač gausus muzikologų būrys atvyko iš Rusijos, tačiau jie daugiau buvo susikoncentravę į savo kompozitorių – I.Stravinskio bei D.Šostakovičiaus – gyvenimo ir kūrybos analizę.

Apie praeitį – dabarties žvilgsniu

Ypač įdomūs pranešimai buvo skaitomi plenarinių posėdžių metu.

Filosofė Lydia Goehr (Kolumbijos universitetas, Niujorkas) pažvelgė į R.Wagnerį kitų akimis bei demonstravo jo operų parodijas.

Literatūrologas, semiotikas Borisas Gasparovas iš to paties universiteto kalbėjo apie dvi futurizmo kryptis muzikoje, Stefanas Weissas (Hanoverio muzikos, dramos ir medijų universitetas) – apie rusų muziką XX a. trečiajame dešimtmetyje.

Ypač visų dėmesį prikaustė Marinos Frolovos-Walker iš Kembridžo universiteto pranešimas apie Stalino premijų laureatus. Pasitelkusi įdomią archyvinę medžiagą – dokumentus su Stalino ranka padarytais įrašais, ji atskleidė politinius užkulisius, kuriuose buvo sprendžiamas menininkų likimas.

Tatjana Markovič iš Belgrado menų universiteto, šiuo metu dirbanti Vienoje, pasakojo apie muzikines mikroistorijas įvairiausiomis tau-

IMS prezidentas D.Fabris Valdovų rūmuose skaitė paskaitą apie Neapolio operas.

Svečias:

Geriausi: skelbiami pirmojo tarptautinio jaunųjų muzikologų konkurso

laureatai ir prizininkai. Prie mikrofono – konkurso iniciatorė N.RimskioKorsakovo konservatorijos mokslininkė Lidia Ader ir konferencijos organizatorė Rūta Stanevičiūtė.

Asmeninio archyvo nuotr.

tomis apgyvendintoje Balkanų žemėje, konkrečiai – autonominėje Vojvodinos provincijoje.

Italo IMS prezidento Dinko Fabriso paskaita apie baroko epochos Neapolio operą buvo surengta Valdovų rūmuose. Šių dienų muzikantai apie tuos laikus kalba su didele nostalgija. Mat XVII a. pradžios Neapolyje, kuriame gyveno pusė milijono žmonių, stovėjo maždaug 500 bažnyčių. Todėl muzikanto profesija buvo labai paklausi ir gerai apmokama, o ir darbą susirasti buvo galima nesunkiai – bažnyčioms, rūmams ir teatrams reikėjo vargonininkų, dainininkų, įvairių rūšių instrumentalistų...

Garbinga, bet įnoringa viešnia

Visų dalyvių dėmesį patraukė konferencijoje apsilankiusi kompozitoriaus D.Šostakovičiaus žmona Irina. Daug kam kirbėjo mintis – kaip čia gali būti, juk kompozitorius mirė 1975 m. Taip, nuo jo mirties prabėgo beveik keturi dešimtmečiai, bet Irina, 28 metais jaunesnė už savo vyrą, iki šiol yra itin energinga. Pagrindinis jos veiklos tikslas – D.Šostakovičiaus kūrybinio palikimo tvarkymas, leidimas ir jo autorinių teisių saugojimas. Paryžiuje ji yra įkūrusi tarptautinę asociaciją „Dmitrijus Šostakovičius“, Maskvoje – leidyklą „DSCH“, o į Vilnių atvyko siekdama ir čia platinti kompozitoriaus muziką. Konferencijos metu viešnia pristatė naujausią baleto pagal D.Šostakovičiaus muziką pastatymą Niujorko Metropoliteno operoje, V.Kasiulio muziejuje dalyvavo susitikime su muzikine visuomene. Daug kas šiuo susitikimu nu-

sivylė. Klausytojai, tikėjęsi daugiau sužinoti apie kompozitorių, jo gyvenimą bei iš arti stebėtą kūrybos procesą, išgirdo tik sausus skaičius ir išvardytus leidinius. Nelengva užduotis teko muzikologei Jūratei Katinaitei, ketinusiai išsamiai pristatyti viešnią, tačiau ši po pirmųjų žodžių ją pertraukė, sakydama – „čia ne lyrika, čia verslas“. Susitikimo pabaigoje Armonų trio pagriežė dvi dalis iš D.Šostakovičiaus Fortepijoninio trio Nr. 2. Klausytojai aplodismentais dėkojo atlikėjams ir atsistoję pagerbė viešnią, tačiau ši į publiką taip ir neatsisuko. Ir kitiems ne ką lengviau sekėsi bendrauti su I.Šostakovič, tik ją globojusiam prof. S.Sondeckiui savo autoriteto dėka pavyko užmegzti lygiavertį pokalbį.

Išskirtiniai konferencijos akcentai

Jau pirmąjį vakarą konferencijos organizatoriai pakvietė svečius pasiklausyti ir pažiūrėti 2007 m. sukurtos, bet sostinėje dar nematytos vilnietės Justės Janulytės ir klaipėdiečio Dovydo Klimavičiaus audiovizualinės instaliacijos „Kvėpuojanti muzika“ styginių kvartetui, elektronikai ir oro skulptūroms, kuri buvo demonstruojama požeminiuose LMTA garažuose. (Klaipėdoje šis kūrinys buvo atliktas 2008-aisiais per festivalį „Permainų muzika“.) Melsvai apšviestuose plastikiniuose „oro burbuluose“ kūrinį gyvai atliko styginių kvartetas „Chordos“, o šalia „burbulų“ į dumples panašius įrenginius mynė ir lankstė kiti instaliacijos dalyviai, sukeldami žmogaus kvėpavimo, vargonų mechanizmo,

planetos alsavimo įvaizdžius. Kaip teigė pati kompozitorė, jos pasirenkamas kompozicijos plėtojimo metodas primena bandymą apžiūrėti tą patį objektą iš įvairių pusių.

Panašu, kad ji visą laiką kuria vieną didelę daugiadalę kompoziciją, kaskart keisdama žiūros kampą.

Konferencijos pabaigoje nuskambėjo įdomus M.K.Čiurlionio ir kitų lietuvių kompozitorių muzikos įkvėptas pianisto Petro Geniušo ir saksofonininko Liudo Mockūno polistilistinis projektas „Jūra miške“. Panaudojant žinomų kūrinių motyvus ir juos apipynus džiazine harmonija, be to, muzikai pritaikius netradicinį M.K.Čiurlionio paveikslų skaidrių demonstravimą, atsivėrė lietuviškas vaizdų ir garsų pasaulis, kuris užsieniečiams buvo mažai žinomas arba visiškai nepažįstamas.

Kartu su konferencija vyko pirmasis tarptautinis jaunųjų muzikologų konkursas, skirtas tarpdalykiškumo sklaidai, kurį inicijavo Sankt Peterburgo naujų meno technologijų centras „Art-parkING“.

Jame dalyvavo aštuoni muzikologai iš įvairių šalių. Užduotis jie atliko ir raštu, ir žodžiu. Finaliniame ture jie diskutavo apie I.Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ premjerą, įvykusią 1913 m. Paryžiuje.

Atspirties tašku kiekvienam tapo ištrauktas „bilietas“, kuriame buvo įrašyta viena ar kita citata iš įvairių kritinių straipsnių, pasirodžiusių spaudoje po premjeros. Pirmąsias vietas iškovojo Joris de Henau iš Jungtinės Karalystės ir Edvardas Šumila iš Lietuvos. Kiti pasidalijo antrąsias ir trečiąsias bei prizines vietas.

Konferencija baigėsi aukštų svečių padėka jos rengėjams. Dalyviai liko patenkinti atradę Lietuvoje seniai puoselėjamas muzikologines tradicijas. Net buvo pasiūlyta pagalvoti, ar nevertėtų ateityje Vilniuje surengti pasaulinį IMS kongresą.

14

ketvirtadienis, spalio 31, 2013

durys

Praktika – lėlių namuose Pra Su jokia ligšioline patirtimi nesulyginama profesinė praktika, sąlytis su unikalia lėlininkystės meno tradicija ir tipiško Prancūzijos provincijos miestelio žavesys: Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto Režisūros katedros lėlių ir objektų teatro režisūros ir vaidybos antrakursėms vasara pažėrė neišdildomų įspūdžių.

Valerija Lebedeva

Sulaukusios kvietimo pagal stažuočių programą vykti į Prancūzijoje, Hurielio miestelyje, gyvenančios lėlių kūrėjos Genevieve’os Pavaly namus, merginos svarstė apie poros savaičių viešnagę. Tačiau būsimoji jų praktikos vadovė paprotino, kad šis laikotarpis – per trumpas rimtam planui įgyvendinti. Galiausiai Prancūzijoje praleisti trys mėnesiai, anot dalyvių, prilygo mažam gyvenimui, nes juose tilpo daugybė įdomybių.

Tapo įvykiu visai apylinkei

Miestelio centre šalia pilies bei merijos pastato esančiame XII amžiaus name iš Lietuvos atvykusį ketvertuką priėmusi šeimininkė – lėlininkų bendruomenėje žinoma asmenybė. Įvairių tipų ir dydžių teatro lėles kurianti moteris jas gamina pagal teatrų bei privačius užsakymus – pavyzdžiui, gali sukurti personažą pagal užsakovo nuotrauką... Suruošusi lėlių atsargas, reguliariai keliauja į lėlininkių meka vadinamą Šarlevilio-Mezjero lėlių teatro festivalį.

62-ejų moters įdirbis siekia kelis dešimtmečius. Pernai gruodį ji neteko vyro – gyvenimo draugo, bendražygio, o kartais ir konkurento – dirbdami dviese, jie dažnai varžydavosi, kuris sukurs įdomesnę, sudėtingesnę lėlę. Šeimininkė pareiškė ketinanti išdėstyti savo meistrystės technologiją knygoje. „Kadangi turite daug klausimų, man bendravimas su jumis yra puiki praktika, nes ruošiuosi išleisti knygą apie lėlių gamybos technologiją“, – džiaugėsi ji.

Lietuvių lėlių ir objektų teatro studenčių viešnagė tapo įvykiu visai apylinkei – reportažą apie šį bendradarbiavimą parengė nacionalinė spauda ir televizija.

me tiek, jog atrodė, kad viešime jau mėnesį!“ Pirmaisiais studijų metais merginos mokėsi dramos teatro režisūros ir aktorinio meistriškumo pagrindų. Tad praktika Prancūzijoje tapo tikrąja pažintimi su būsimosios profesijos virtuve.

Viskas prasidėjo nuo pažinties su siuvimo mašina. „Siuvome daug daug rankovių, nes, kaip paaiškėjo, iškarpoms svarbu kiekvienas milimetras. Kelios nedidelės paklaidos – ir marionetė tampa nevaldoma.

Siūti iš akies čia netinka“, – sakė G.Damanskytė.

Toliau – darbas pjūkliuku pjaustant reikiamas būsimosios lėlės detales: rankas, kojas, galvas...

Prancūzė lėlininkė iškėlė tikslą: kiekviena studentė turėjo sukurti po dvi lėles, pirštininę ir tradicinę marionetę. Mokytoja nepratino studenčių prie staklių – žinodama, kad Lietuvoje jų neturės, ragino gaminti lėlę prieinamiausiu rankiniu būdu. Įkvėpimą ir entuziazmą žadino išskirtinė dviejų aukštų namo su palėpe, kuriame šeimininkė ir dirba, ir gyvena, atmosfera. „Pradžioje buvo šiurpoka visuose kampuose matyti lėles arba jų dalis. Už sienos gyveno didžiulis Pinokis, kurį lėlininkė vežasi į Šarlevilį kaip reklamą. Kitur išdėliotos miniatiūrinės lėlytės. Apsčiai įvairiausių detalių, daugybė stalčiukų ir dėžučių skirta įvairiausioms medžiagoms – audinių skiautėms, sagoms, kepurytėms, batams, nėriniams, kaspinams, perukams ir t. t. Pavyzdžiui, dėžutėje su užrašu „Princesė“ randi viską, ko gali prireikti kuriant atitinkamą lėlę“, – pasakojo R.Jankevičiūtė.

Grįžo ne tuščiomis

Nepaisant intensyvaus darbo, merginos greitai ir lengvai įsitrau-

Kompanija: A.Bakanaitė, G.Damanskytė, M.Mikalauskaitė ir R.Jankevičiūtė iš praktikos Prancūzijoje grįžo

su visu savo rankomis sukurtų lėlių būriu.

Eglės Tautavičiūtės nuotr.

Lėlės: iš namo kampų bei kampelių „stebinčios“ akys pradžioje buvo neįprastos, bet netru-

kus viešnios priprato prie gausių kaimynų.

kė į miestelio gyvenimą. Kadangi šeimininkė yra įsigijusi šalia namų esančią kavinę, čia jos surengė pirmuosius savo lėlių vaidinimus, susibičiuliavo su miestelio gyventojais. Anot lėlininkių, su-

žavėjo jų tradicijos, nuoširdumas, svetingumas.

Prancūzai – bendrauti linkę žmonės, tačiau darbas turėjo būti padarytas. Tad neretai merginos dirbtuvėse užsibūdavo iki vėlyvos

Pristato: Hur

kuriems šeim

nakties. Tačiau į Lietuvą iš tiesų grįžo su naujutėlėmis, pagal tradicines technologijas pagamintomis lėlėmis.

Jų sukurtos pirštininės lėlės – tradicinio prancūzų lėlių tea-

Įtraukė į profesijos virtuvę

Būsimosioms lėlininkėms – Aušrai Bakanaitei, Rūtai Jankevičiūtei, Gintarei Damanskytei ir Monikai Mikalauskaitei trimestro trukmės viešnagė turiniu ir intensyvumu prilygo visiems mokslo metams.

Manote, kad ketvertukas linksmai leido laiką mėgaudamasis vietos gardėsiais ir gyvenimo būdu? Per visą laikotarpį kompanija turėjo vos vieną oficialią laisvą dieną – liepos 14-ąją, per Bastilijos užėmimo šventę, kuri triukšmingai minima visoje šalyje. „Vos atvykusios, pradėjome nuo šimto darbų, – juokėsi merginos. – Per pirmąsias tris dienas nuveikė-

Centre: viduramžių miestelis Hurielis, Prancūzijos žemėlapį dukart su-

lenkus per pusę, yra pačiame viduryje.

Bendravimas: vakaronės miestelio kavinėje tapo viešnagės dalimi: kom-

panijos atvykimas nedidelei bendruomenei tapo labai maloniu įvykiu.

15

ketvirtadienis, spalio 31, 2013

durys

ncūzijos viduryje Gastroliavo

Uzbekistane

Klaipėdos Pilies teatras grįžo iš sėkmingų gastrolių Uzbekistano sostinėje Taškente.

Nuvežė du spektaklius

Kruopštu: viena įdomiausių ir didžiausio precizišku-

Duetas: Monikos ir Rūtos marionečių kompanija

mo reikalaujančių užduočių – nupiešti lėlės veidą.

jau pasiruošusi improvizuotiems rytietiškiems pasirodymams. Asmeninio albumo nuotr.

Prancūzijoje praleisti trys mėnesiai prilygo mažam gyvenimui, nes juose tilpo daugybė įdomybių.

ielio miestelyje gyvenančios lėlių kūrėjos G.Pavaly namai nestokoja svečių, ininkė mielai pasakoja apie savo veiklą.

tro, gvildenusio įvairias kasdienes aktualijas, personažai. O štai virvelėmis judinamos marionetės – įvairesnės: Šerlokas Holmsas, lanksti rytietiškų šokių šokėja ir kt. Sudėtingiausia, anot merginų,

sureguliuoti virvelinę marionetę taip, kad ji būtų lengvai ir efektyviai valdoma. „Dabar kur kas geriau įsivaizduoju, koks yra lėlių teatro kūrėjo darbas, kiek laiko reikia lėlėms

Etapai: lėlė profesionalo rankose gimsta greitai, o pradedančiajam tai

– daugybės valandų bei pastangų reikalaujantis darbas.

sukurti“, – įspūdžius apibendrino G.Damanskytė.

Prancūzų filologijos ir vertimo studijas baigusi pakruojiškė dirbo vertimų biure. Atradusi lėlių teatrą savanoriaudama Pietų Prancūzijoje, pažintį su lėlėmis tęsia KU MF Režisūros katedroje. G.Damanskytė – viena iš penkių būsimųjų lėlininkių, šiuo metu studijuojančių Jūratės Januškevičiūtės vadovaujamame kurse, surinktame po aštuonerių metų pertraukos.

Anot A.Bakanaitės, į Klaipėdą ją atvedė likimas: stojamiesiems egzaminams kaunietės gaminta papjė mašė lėlė pernakt ištižo, ir mergina manė stosianti tik į dramos režisūrą Vilniuje.

Sulaukusi kvietimo pamėginti stoti į KU su etiudu, kuriame pasitelkė pirštines, rankas ir vaizduotę, džiugiai sutiko ir nemano prašovusi. „Kuo toliau, tuo man labiau patinka, tuo esu laimingesnė“, – sakė A.Bakanaitė.

Panevėžio Juozo Miltinio gimnaziją baigusi R.Jankevičiūtė norėjo susieti dailę ir teatrą. „Tokį variantą ir radau Klaipėdoje šiose studijose“, – šypsojosi pokalbininkė.

Plungiškė M.Mikalauskaitė teigė visada svajojusi apie teatrą ir ateitį siejusi su Klaipėda. „Likimas tarsi pats atvedė į teatro pasaulį, – sakė mergina. – Sužinojusi, kad bus renkamas lėlininkų kursas, nustebau ir labai apsidžiaugiau – man tai atrodė neatrasta, stebuklinga erdvė, kurioje yra kuriamas naujas pasaulis.“

Pilies teatras spalio 20–26 d. dalyvavo ten vykusiame IV tarptautiniame profesionalių teatrų festivalyje „Theatre.UZ / 2013“, kurį rengia Uzbekistano kultūros ir sporto ministerija, Jaunimo teatras, fondas „Forum“ ir susivienijimas „Uzbekteatr“.

Festivalio programoje, be vietinių teatrų, dalyvavo svečiai iš Izraelio, Lietuvos, Rusijos.

Išskirtinis dėmesys uzbekų festivalio programoje buvo skirtas klaipėdiečių Pilies teatrui, kuris parodė du šio teatro vadovo Alvydo Vizgirdos režisuotus spektaklius.

Alesandro Bariko „Šilkas“ seniai tapo vizitine Pilies teatro kortele ir yra vaidintas ne viename festivalyje užsienyje. Jau 12-ąjį sezoną gyvuojantis spektaklis buvo pristatytas ir Uzbekistano publikai. Kaskart vis kitomis spalvomis nepakartojamus vaidmenis „Šilke“ kūrė aktorės Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė.

Kitas festivalyje „Theatre.

UZ/2013“ pristatytas klaipėdiečių darbas – tai monospektaklis „Amokas“ pagal to paties pavadinimo Stefano Cveigo apysaką. Šiame spektaklyje svarbus daugiaplanis vaidmuo atiteko jaunam aktoriui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantui Gabrieliui Zapalskiui.

Mezga kūrybos ryšius

Festivalis įsiliejo į Taškente vykusią aštuntąją Uzbekijos meno savaitę. „Pagrindinis šio teatrinio forumo tikslas – sukurti stabilius bei ilgalaikius darbo ir kūrybos ryšius tarp jaunų profesionalų, skatinti naujos jaunųjų teatro ir kino kūrėjų bendrijos atsiradimą. Šių metų „Theatre.UZ“ buvo parodyti šeši užsienio šalių, šeši Uzbekistano apskričių spektakliai, aštuoni sostinės teatrų vaidinimai, programa „Jaunųjų kūryba“ ir bendras Uzbekistano bei Izraelio teatrų kūrinys „Laiminga pabaiga“ – su šios pjesės skaitymu teatro gerbėjai buvo supažindinti pernai vykusioje šventėje. Įdomu ir tai, kad pjesės „Laiminga pabaiga“ autorius yra garsiojo Benjamino Netanyahu brolis Ido Netanyahu“, – pasakojo iš Taškento grįžęs Klaipėdos Pilies teatro vadovas A.Vizgirda.

Anot jo, festivalio organizatoriai šiais metais ypatingą dėmesį ro-

dė užsienio teatrų, festivalių ir fondų atstovams, kad ateityje „Theatre.

UZ“ taptų naujų kūrybinių projektų paskata.

Taškento publika šiame forume turėjo progą susipažinti su spektakliais, sukurtais pagal A.Kadyrino, A.Navoino, U.Gadžibekovo, A.Bariko, I.Člakio, H.K.Anderseno, K.Goci ir kitų pasaulinio garso autorių kūrinius. Festivalio programoje buvo galima pamatyti spektaklius „Praėję dienos“, „Tu – aš“, „Antologija“ ir kitus, jau suspėjusius pagarsėti Europos bei Azijos teatruose.

Neliko nepastebėti

A.Vizgirdos pastebėjimu, daug laiko šių metų Taškento teatro forumas skyrė jaunimui – buvo parodyti penki Uzbekistano jaunųjų režisierių darbai. Juos stebėjo specialiai suburta tarptautinė ekspertų komisija. Ji atrinko kandidatus, kurių spektakliai bus parodyti 2014 metų Baltijos ir Gruzijos jaunųjų teatro veikėjų forume.

Festivalio metu Uzbekistano jaunimo teatre ir Uzbekistano valstybiniame kultūros ir meno institute surengtos meistriškumo pamokos, kurias vedė teatro veikėjai iš Vokietijos, Baltarusijos ir Prancūzijos, vyko kūrybiniai susitikimai su teatro kritikais Nina Mazur ir Aliona Liopo, pasaulinį teatrų festivalį „D’Avinion-Off“ pristatė svečias iš Paryžiaus Gregas Žermenas. „Šiame plačiame teatriniame forume klaipėdiečių spektakliai neliko nepastebėti, daug gerų publikos žodžių ir teatrologų dėmesio sulaukė mūsų teatro primadonos N.Savičenko ir R.Šaltenytė, ne mažiau dėmesio bei pagyrų teko ir jaunajam G.Zapalskiui, – dalijosi įspūdžiais A.Vizgirda. – Mūsų kolektyvu nuoširdžiai rūpinosi organizatoriai.

Kaip ir kiti festivalio svečiai, gyvenome keturių žvaigždučių viešbutyje „Uzbekistan“, ten ir maitinomės.

Mūsų grupė buvo pakviesta į pompastišką tarptautinio kino festivalio atidarymo ceremoniją, aplankėme garsųjį Samarkandą.“ Išsyk po gastrolių Uzbekistane režisierius A.Vizgirda grįžo prie baigiamųjų naujo spektaklio darbų. Šiuo metu Klaipėdos Pilies teatre repetuojama šiuolaikinės gruzinų dramaturgės, rašytojos ir scenaristės Tamaros Bartaja pjesė „Žaislinis pistoletas“. Spektaklio premjera numatyta lapkričio 13-ąją. „Durų“ inf.

Prisiminimui: Klaipėdos Pilies teatro atstovai įsiamžino Uzbekistano

peizaže.

Klaipėdos Pilies teatro archyvo nuotr.

16

ketvirtadienis, spalio 31, 2013

durys

„Ekskursantė“ – ilga, bet neprailgstanti kelionė „Ekskursantė“ – pirmasis po Gyčio Lukšo „Duburio“ lietuviškas filmas, kurį ne gėda žiūrėti ir kitiems parodyti.

Aivaras Dočkus Pasirinkta istorija – unikali

Ši juosta puikiausiai gali suktis įvairiausiuose festivaliuose, kur neabejotinai deramai atstovautų mūsų kino pramonei. Paskutiniuoju metu ji ne juokais „užsisuko“, lietuviški filmai kepami kaip bandelės. Tik tokia netikėta gausa dar nereiškia kokybės. Štai po biografinio falsifikato „Laiškai Sofijai“ publika ne itin noriai rinkosi į „Ekskursantę“. Prisipažinsiu, aš jau nuo pirmųjų kadrų buvau piktokai įjungęs akis, įtariai spoksojau į ekraną, tikėdamasis eilinio susimovimo ir apmovimo. Nors reklaminis „treileris“ paliko intriguojantį įspūdį. „Ekskursantės“ istorija savaime unikali. Teko skaityti, jog Audriaus Juzėno filmo siužetas nėra iš piršto laužtas. Nors juostos kūrėjai titruose nepristatinėja „pagal tikrą istoriją“. Pasakojimas apie iš tremtin keliavusio traukinio iššokusią mergaitę, kuri pasiryžo grįžti namo, gali taikyti net į „Oskaro“ ambicijas. Tokių emocingų istorijų nėra daug, kiekviena nors kiek kiną kurianti šalis stengiasi atrasti tokius siužetus kaip aukso grynuolius. Realūs įvykiai ir tikri faktai veikia kaip magiški burtažodžiai. O mums tai dar ir neapsakomai gilios bei skaudžios praeities žaizdos.

Verti aukščiausių balų

Taigi turime istoriją, kuriai reikia talentingo scenaristo. Tokio, kuris tvarkingai sudėliotų viską į lentynas pagal visus standartus. Įdėtų herojams į lūpas tikroviškus tekstus. Nutapytų žmogiškus personažus. Panardintų juos į veiksmo, kuriame jie atsiskleistų, erdvę.

Leistų plėtotis ir augti. Keltų įtampą, užuojautą, pyktį. Išdėliotų įvykių grandinę taip, kad scena liptų prie scenos. Kad mes nepamestume saitų ir tikėjimo, jog taip galėjo būti iš tikrųjų. Ir kad įmestų ką nors įsimintinai originalaus. Čia jau – aukščiausias lygis.

Scenaristas Pranas Morkus savo titanišką misiją įvykdė beveik 100 procentų. Personažai įdomūs ir skirtingi. Istorija jaudinanti, įtampos ir dramos netrūksta. Nie-

Centre: pagrindinė „Ekskursantės“ herojė A.Marčenkaitė – neabejotinai tobulas pasirinkimas.

Aktoriai: filmo personažus įkūnijo ir rusų kino grandai R.Riazanova, S.Garmašas.

kur neužklumpa žiovulys, nes mergaitės likimas nepalieka abejingų. Įsimintiniausias epizodas? Bėgančiai mergaitei už nugaros krintantys lavonai. Meistriška scena, nuvilnijanti šiurpuliu per nugarą. Ir šiaip scenarijaus proporcijos labai

Tokia istorija turi būti tikra ir išskirtinė. Kaip visos tautos istorija.

teisingos. Vidines dramas keičia įtemptos veiksmo minutės.

A.Juzėno režisūra klasikinė, nesiblaškanti, susikoncentruojanti ties personažais ir jų veiksmais.

Solidus darbas. Taip pat vertas aukščiausių balų.

Kad turime gerą operatorių – Ramūną Greičių, žinome ne tik mes, bet ir rusai.

Aktoriai... Pagrindinė herojė Anastasija Marčenkaitė – neabejotinai tobulas pasirinkimas. Ji tampa filmo centru, aplink kurį kaip planetos sukasi kiti personažai. Šalutinių nėra, kiekvienas mergaitės kelyje į Lietuvą sutiktas žmogus yra svarbus. Kiekvienas personažas įspaudžia savo ryškų pėdsaką. Čia vėl stebina rusų aktorių profesionalumas. Jokių nuolaidų, absoliutus šuolis į herojų gelmes. Todėl „Ekskursantė“ ir „važiuoja“, stebindama įdomiais posūkiais ir situacijomis.

Pristigo tikrojo epiškumo

Apie silpnąsias filmo puses...

Kažkodėl vietomis erzino „epiniai“ miškų vaizdai iš viršaus. Jų vaidmuo aiškus – paryškinti kelionės didingumą. Bet jie man atrodė pernelyg „vadovėliniai“. O tikrojo epiškumo „Ekskursantei“ pristigo. Tie tūkstančiai kilometrų liko už kadro, tarsi savaime suprantami.

Lietuvių aktoriai... Nelė Savičenko, kaip visada, vaidina puikiai. Kas kartą matant ją filmuose, sukinėjasi ta pati mintis – neįtikėtinai kinematografiška aktorė. Europoje ar Holivude neatsigintų pasiūlymų.

Kiti mūsiškiai silpnoki. Net geriausieji krenta keliais lygiais žemiau rusų aktorių. Bet turime, ką turime.

Kelios „Ekskursantės“ scenos neatsargiai nuslysta į banalų vaizdavimą, o ne į buvimą. Juntama, kad kažkur pritrūko laiko. Laimė, tokių epizodų mažai.

Ir... filmo pabaiga. Jos tiesiog nebuvo. Ji neįvyko ir nesuveikė. O buvo tipiškai poetiškai lietuviškas finalas su gremėzdiškai dirbtina fraze, kuri neprilipo. Tikrą istoriją privaloma tikroviškai ir užbaigti. Įtikinamai. O dabar – gal buvo tokia istorija, o gal tik galėjo būti. O gal surinkome iš visų į vieną. Ne, tokia istorija turi būti tikra ir išskirtinė. Kaip visos tautos istorija.

Naujas filmas Pavadinimas: „Ekskursantė“. Šalis: Lietuva.

Premjera Lietuvoje: 2013 m. rugsėjo 27 d. kino centruose „Forum Cinemas”. Žanras: Drama.

Trukmė: 90 min.

Režisierius: Audrius Juzėnas.

Prodiuseris: Algirdas Šemeškevičius.

Aktoriai: Anastasija Marčenkaitė, Margarita Žiemelytė, Nelė Savičenko, Sergejus Garmašas, Raisa Riazanova, Ksenja Rapaport.

Scenaristas: Pranas Morkus.

Operatorius: Ramūnas Greičius.

Kompanija: „Cinemark“.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 7 m.

Siužetas: filmas sukurtas pagal tikrą 11-metės mergaitės iš Lietuvos istoriją. Pabėgusi iš krovininio traukinio, kartu su šimtais tremtinių vežusio ją ir jos šeimą į Sibirą, ji įveikė 6 tūkst. km ilgą ir pilną pavojų bei nuotykių kelią namo – į Lietuvą.

Leidėjas © 2013 UAB „Sorestum“, Labdarių g. 8, 01120 Vilnius, tel./faks.: (8 5) 262 4242, el. paštas: info@diena.lt. Maketavo UAB „Diena Media News“ leidybos centras. Spausdino UAB „Diena Media Print“. Tiražas 7 500. Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami.