Durys 2016 08

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2016 RUGPJŪTIS / Nr. 8(32)

GLOBĖ JAS

w

w

M E C E N ATA S

w

.

INFORMACINIAI RĖMĖ JAI

PA R T N E R I A I

XIII koncertinio sezono atidarymo koncertai 2016 m.

k

o

n

c

e

r

t

u

s

a

l

e

.

l

t

09.15 | 18:30 Bilietai – 18 Eur Taikomos nuolaidos

Baltijos jūros atradimai

Baltic Sea Philharmonic

Programa: Arvo Pärt, Mieczysław Weinberg, Piotr Čaikovskij

Dirigentas

Kristjan Järvi /JAV/

Solistė Lidia Baich

/smuikas, Austrija/

09.16 | 18:30 Bilietai – 14 Eur Taikomos nuolaidos

Kerinti ekspresija

Klaipėdos kamerinis orkestras Meno vadovas Mindaugas Bačkus

Programa: Joseph Haydn, Vakhtang Kakhidze

Dirigentė

Mirga Gražinytė-Tyla

/fortepijonas/

Solistas Milan Radič

Vienas bilietas į du koncertus – 24 EUR* * Taikomas 0,80 Eur aptarnavimo mokestis.

Solistė Onutė Gražinytė

.com/koncertu sale

/altas, Slovakija–Austrija/

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2016 rugpjūtis / Nr. 8(32) www.durys.diena.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

MUZIKA

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Laima SUGINTIENĖ. Vidurvasario muzika: Klaipėda, Palanga, Kintai

Danguolė VILIDAITĖ. Gyvenimas yra džiaugsmingas ir žiaurus. „Bohema“

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova

TEATRAS

adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

Arūnas PEŠTENIS. Klaipėdos „Vėtra“ šoko Rumunijos karštyje

Sondra SIMANAITIENĖ. Skulptūrų parke ieškoma: teisybė

Aivaras DOČKUS. Sveiki, žavingieji aštuntasis ir devintasis dešimtmečiai!

SPAUSDINO UAB „Lyderio grupė“

Danguolė RUŠKIENĖ. „Glosos“ – buvusio gyvenimo faktų ir prisiminimų sintezė

ŽURNALĄ REMIA

16

21

KINAS

FOTOGRAFIJA

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2016 4 psl. – scena iš Klaipėdos muzikinio teatro ir „Vilnius City opera“ bendro projekto – Lietuvos pajūryje atgimusios G.Puccini operos „Bohema“ premjeros Palangos koncertų salėje. Vytauto Petriko nuotr.

10

KULTŪROS MARŠRUTAIS

LEIDĖJAS © 2016 UAB „Ilada“

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

4

24

28

DAILĖ Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. Gilus tapybos pasaulis

32

BIBLIOTEKŲ METAI Kristina SADAUSKIENĖ. V.Grigas: dabar svarbiau ne kaupti knygas, o kurti erdves

36

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Geriems laikams atminti

44

Alma RIEBŽDAITĖ. Diena, kai ištiko gyvenimas

45

Andrejus KOROVINAS. Eilėraščiai

48

Išleido rinktinę ukrainietiškai

51

Jimas CRACE’AS. Pasaulis užmerkus vieną akį

52

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Julija DAVIDAVIČIŪTĖ. Eiti negalima pasilikti, arba Mylėsiu tave pigiau

57

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Miestas ir žmonės. Beerbohmų šeima (3)

60 3

MUZIKA

Gyvenimas yra džiaugsming ir žiaurus.„Bohe Žymaus italų kompozitoriaus Giacomo Puccini operos „Bohema“ premjera rugpjūčio 5 ir 6 dienomis Palangoje šiais metais prasidėjo oficialioji kasmečio festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ dalis – svarbus ir šiek tiek pretenzingas akcentas, neabejotinai prilygstantis geriausiems meniniams šio žanro sprendimams Lietuvoje.

Bendro Klaipėdos muzikinio teatro ir „Vilnius City opera“ projekto – Lietuvos pajūryje atgimusios G.Puccini operos „Bohema“ premjeros Palangos koncertų salėje akimirkos.

4

MUZIKA

gas ema“ Danguolė VILIDAITĖ Rudolfas – M.Vitulskis.

Kodėl ji?

Opera pastatyta Klaipėdos muzikiniam teatrui bendradarbiaujant kartu su „Vilnius City opera“ kūrybine grupe (kostiumai – Juozo Statkevičiaus, scenografija – Dicko Birdo, režisierius statytojas – Gediminas Šeduikis) bei jos įkvėpėja ir meno vadove režisiere Dalia Ibelhauptaite.

Kodėl „Bohema“? Atsakymas turbūt labai paprastas, jo greičiausiai reikia ieškoti autoriaus pasirinkime. G.Puccini turėjo ne tik įgimtą dovaną kurti nuostabaus grožio melodijas, bet ir nepaprastą dramaturgo talentą, sugebėjimą pajusti literatūrinio kūrinio esmę, teisingai sudėlioti kulminacinius momentus, muzika juos išryškinti. Režisieriui tereikia tuos ženklus teisingai perskaityti.

Be kita ko, šiame opuse traukia ir jame atskleistos žmogiškos aistros, nelaimingos meilės tema – aktuali visada, tas vėlyvojo romantizmo ypatingas jausmingumas, nuspalvintas realistiniais (veristiniais) bruožais, personažus paverčiantis gyvais, atpažįstamais.

Kad ir kiek anuomet meno kritikai operą peikė, vadino ją apgailėtina, patarinėjo autoriui sugrįžti į „tiesų meno kelią“, ji labai greitai pelnė visuotiną pripažinimą.

Mimi – V.Miškūnaitė.

Ir dabar, mūsų dienomis, šalia G.Verdi „Traviatos“ ir G.Bizet „Karmen“ ji yra viena iš trijų pasaulyje dažniausiai statomų.

Praėjusių metų pačioje pabaigoje „Bohema“ atsirado Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) repertuare.

Dabar – ir Klaipėdos muzikiniame. Simboliška, kad šiemet – šios operos 120-osios premjeros metinės.

Skurdas nebaisus Kūrinys parašytas remiantis prancūzų rašytojo Henry Murgerio autobiografiniu romanu „Scenos iš bohemos gyvenimo“, transkribuotu į penkių veiksmų pjesę.

Jame pateiktas bohemiškumo supratimas kažkiek artimas mūsiškiam. ► 5

MUZIKA

Šonaras – Š.Šapalas, Kolenas – R.Spalinskas, Marčelas – M.Rojus, Rudolfas – M.Vitulskis.

6

MUZIKA

◄ Jauni menininkai, gyvenantys pagal savo laisvės, grožio, moralės ir teisingumo supratimą, yra šio pasakojimo centre.

Skurdi realybė nė kiek nesumažina jaunuolių gyvenimo džiaugsmo, pasitikėjimo savimi ir tikėjimo, kad kada nors tikrai ateis tas ilgai lauktas pripažinimas.

Tokia situacija gerai buvo pažįstama ir pačiam G.Puccini, jam priminė mokslo metus, praleistus Milano konservatorijoje, kai nuo kreditorių pačiam ne kartą teko slėptis drabužių spintoje, ir tą laiką, kai kartu su kitais kompozitoriais, bendražygiais P.Maskanji ir R.Leoncavallo kūrė operos ateitį, svajojo apie būsimą sėkmę. Gal todėl ši istorija taip giliai ir tikroviškai operoje išjausta.

Siužetas mus perkelia į XIX a. pirmosios pusės (šiame pastatyme – XX a. vidurio) Paryžių, dar alsuojantį romantine dvasia, jo Lotynų kvartalą ir Monmartrą – vakaro linksmybių karaliją. Čia didžiulę palėpę nuomoja keturi studentai: poetas Rudolfas (Merūnas Vitulskis), dailininkas Marčelas (Mindaugas Rojus), muzikantas Šonaras (Šarūnas Šapalas) ir filosofas Kolenas (Rokas Spalinskas).

Laikas vyriškoje draugijoje, neatsižvelgiant į aplinkybes, leidžiamas džiaugsmingai, pokštaujant ir pramogaujant, jaučiama ypatinga jų bendrystės dvasia. Kai kambaryje šalta, jie lengva ranka sudeginimui gali paaukoti pradėtą dailės kūrinį ar literatūrinius bandymus. O namų šeimininkui Benua (Artūras Kozlovskis), atėjusiam atsiimti nuomos mokesčio, neapdairiai pakliuvusiam į jų paspęstas žodžių pinkles, tenka gėdingai sprukti nieko nepešus. Scenoje personažai pateikiami nepaprastai gyvai, dinamiškai, tos energijos, atrodo, turėtų užtekti dar net keliems kitiems pastatymams.

Rudolfas – M.Vitulskis, Mimi – V.Miškūnaitė.

Gyva gaida Mimi (Viktorija Miškūnaitė) – subtiliausia ir trapiausia operos veikėja. Kiekvienas ištartas jos žodis dvelkia paprastumu ir kuklumu. Su merginos pasirodymu pirmojo veiksmo pabaigoje įvedama lyrinė meilės tema, muzikos charakteris pasikeičia, tampa romantiškas, suskamba patys gražiausi solo numeriai. Tai Rudolfo arija „Che gelida manina“ („Kokia šalta rankelė“) ir Mimi „Sì, mi chiamano Mimi“ („Taip, jie mane Mimi vadina“) – nuostabi plataus alsavimo kantilena, jausminis atvirumas – abu interpretuoti labai įtaigiai. ► 7

MUZIKA

Mimi – V.Miškūnaitė, Miuzetė – A.Pilibavičiūtė.

8

Vytauto Petriko nuotr.

MUZIKA

Atlikta meistriškai, tikroviškai, kaip pats G.Puccini pasakytų, – „iš širdies į širdį“.

◄ Tik alpulio scena atrodė nenatūrali.

V.Miškūnaitės dramatinis talentas ypač atsiskleidžia trečiojo veiksmo duete (Paryžiaus stoties rajonas) – sunku patikėti, kad LNOBT „Bohemoje“ ši dainininkė dainuoja visiškai kitokią – Miuzetės – partiją. Čia aptariamas Rudolfo pavydas, Mimi liga.

Nuojauta, kad artėja įsimylėjėlių išsiskyrimas, auga. Nuosekliai. Kiekvienas elementas, intonacija ar judesys veda į vieną iš svarbiausių šio pastatymo kulminacijų.

Duetas (kartu su M.Vitulskiu) įtraukia taip stipriai, kad net nebematai kito vykstančio veiksmo, nebegirdi nesklandumų orkestre, gaudai kiekvieną ištartą žodį.

Tragiška nuotaika persunktas ketvirtasis veiksmas, dramatinė atomazga, joje iki galo atskleista H.Murgerio akcentuota mintis, kad gyvenimas yra ne tik džiaugsmingas, bet ir žiaurus. Sukaupusi paskutines jėgas Mimi, Miuzetės pa-

dedama, sugrįžta į mansardą pas savo buvusį mylimąjį. Paskutines jos gyvenimo minutes jie praleis kartu. Tik Rudolfas niekaip negali susitaikyti ar suprasti tokio praradimo. Finale kelis kartus pakartojamas merginos vardas išsilieja, atrodo, pačiais skausmingiausiais, širdį draskančiais tonais. Atlikta meistriškai, tikroviškai, kaip pats G.Puccini pasakytų, – „iš širdies į širdį“.

Kaleidoskopiškai marga Siužetas operoje dažnai plėtojamas keliais sluoksniais, lyriniai epizodai keičiami linksmais, spalvingais, žanriniais; primityvi ir paviršutiniška burleska yra tik spalva, padedanti išryškinti pagrindinę temą. Jau anksčiau minėto dueto fone vyksta Marčelo ir lengvabūdės Miuzetės (Aistė Pilibavičiūtė) ginčas, skamba linksmi šūksniai, dėmesį traukia koketuojančios laisvo elgesio moterys (baleto trupės vyr. choreografas – Aurelijus Liškauskas).

Bet ypač įvykiais prisotintas yra antrasis veiksmas (Lotynų kvartalas). Visas „judėjimas“ vyksta gatvėje, šventės triukšme,

šalia „Momo“ kavinės. Scena padalyta į du aukštus: viršutiniame – turtuoliai, visuomenės elitas, apačioje – visa kita liaudis, tarp jos – ir mūsų bohemiečiai. Pagrindiniai personažai šiame prekeivių ir mugės šurmulyje tarsi turėtų pasimesti, bet ir tam atrandami režisūriniai sprendimai.

Dėmesys į Miuzetę atkreipiamas rūbais – prabangūs kailinaičiai, jos solo atliekamas pavojingai laviruojant ant antrojo aukšto atbrailos. Rudolfas Mimi dovanoja rausvą šalikėlį (originale – skrybėlaitę) – tai jo meilės išraiška merginai ir išskirtinė spalva bendrame kontekste.

Muzikinis audinys irgi labai gyvas, su tematiniais pasikartojimais, nuolatine nuotaikų kaita. Gal instrumentinėje interpretacijoje kažkiek trūko stipresnės išraiškos ir muzikavimo laisvės, bet iš esmės naujasis orkestro dirigentas Tomas Ambrozaitis su šia užduotimi susitvarkė puikiai.

O fejerverkas šio veiksmo finale – tokia logiška ir suprantama šventės pabaiga po karinio marširavimo. Bet stilistiškai visiškai neskoninga, netinkanti.

Spektaklyje daug įdomių ir gyvų mizanscenų, labai dinamiškas ir aktyviai visame dalyvauja choras (vyr. chormeisteris – Vladimiras Konstantinovas) – tai Klaipėdos muzikinio teatro pastatymuose nėra retenybė. Tik gaila, kad didžioji šių atradimų dalis ir mažesnės scenografijos ar kostiumų detalės paprasčiausiai neįžiūrimos – Palangos koncertų salė pernelyg didelė tokiam pastatymui. Dideli sieniniai ekranai šioje situacijoje gal ir padėtų.

Ir replika G.Puccini „Bohemos“ atsiradimas Klaipėdos muzikinio teatro repertuare yra tikrai nepaprastas įvykis, nusipelno aukščiausio įvertinimo. O mūsų atlikėjams tai tikrai gera bendradarbiavimo su aukščiausio lygio profesionalais patirtis. Bet kažin, ar šią operą statant buvo bent pagalvota apie kurią nors uostamiesčio erdvę, apie galimybę ją adaptuoti dar veikiančio Muzikinio teatro scenoje. Norėtųsi, kad šis spektaklis netaptų proginis, būtų rodomas ne vieną ar du kartus, o visą teatrinį sezoną, kad jį išvystų kuo daugiau Klaipėdos melomanų.

To ir linkėčiau.

9

MUZIKA

Vidur

Klaipėd Vasarą muzika išeina į gatves, aikštes, parkus ir skverus, lauko kavines. Vasarą atlikėjai savo programoms dažnai ieško lengvesnių ar priešingai – stipresnių prieskonių. Bet yra atlikėjų, kolektyvų, kurie neatsižvelgia į esą kitokius atostogaujančių, vasariškai atsipalaidavusių klausytojų poreikius. Yra tokių, kurie nepavaldūs metų laikams ir nesižvalgo į kalendorių.

„Muzika kaip kinas“ Klaipėdos teatro aikštėje: saksofonininkas P.Vyšniauskas ir džiazo vokalistė N.Malūnavičiūtė, Jaunimo simfoninis orkestras, 10

MUZIKA

rvasario muzika:

da, Palanga, Kintai Laima SUGINTIENĖ

Be stogo Restobaro „Raketa“ terasoje (07 18) sklinda malonus Giedrės Kilčiauskienės vokalas, aidi skoningai interpretuojama džiazo klasika bei autorinės kompozicijos. Tarsi du bičiuliai pasišnekučiuodami Giedrė su nuolatiniu partneriu, puikiu pianistu Andrejumi Polevikovu, subtiliai kuria nostalgišką vidurvasario nuotaiką. Publika – „stilinga, hipsteriuojanti. Pasitaiko ir vyresnio amžiaus žmonių“ (čia, be abejo, apie mus, citata iš tinklalapio) – regis, ne tik klausė, bet ir girdėjo. Kokybiškas įgarsinimas, kokybiška muzika, kokybiškas atlikimas.

Per Jūros šventę muzika išėjo iš karto visur, ji sklido 24 valandas per parą. Jos kokybė buvo įvairi, nelygu kurią šventės vietą rinksiesi. Muzikinius renginius mėginta diferencijuoti pagal stilių, žanrą ir tai – sveikintina. Į šių metų Jūros šventės muzikinį foną įsiliejo, jį papildė ir naujas garsinis akcentas. Jį skleidė įvairiose senamiesčio erdvėse įkurdinti didingi varpai.

Pagaliau miestas rado sprendimą, kaip panaudoti didžiuosius senojo kariliono varpus. Išmintingas sprendimas: tai taps ne tik uostamiesčio garsinio fono dalimi, tai yra ir puikus mažosios architektūros akcentas, prie kurio, tikiu, būriuosis miestiečiai ir turistai. Belieka sukurti legendą, ritualus ir žaidimus.

Puiki VšĮ „Klaipėdos šventės“ vadovų idėja ir iniciatyva!

dirigentas R.Šumila, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras.

Su prieskoniais Vasarą atlikėjai savo programoms dažnai ieško lengvesnių, atpalaiduojančių, „vasariškų“ prieskonių. Rimtas akademines klasikinės muzikos programas keičia lengvesni, kartais net ir „sunkesni“ žanrai. Štai Jūros šventės didžiajam penktadienio koncertui (07 29) Kruizinių laivų terminale, pagrindinėje renginio koncertinėje aikštelėje, Klaipėdos kamerinis orkestras ir Vytautas Lukočius pasitelkė „sunkiąją artileriją“ – rokerius Jeronimą Milių ir Tomo Varnagirio instrumentinę grupę. Ši marga kompanija energingai atliko triuškinančią programą „Vivaldi in Rock“, kurioje naujai ir netikėtai suskambo A.Vivaldi koncertų ciklas „Metų laikai“. Gitaros virtuozas nevengia klasikos, yra pergrojęs jos nemažai, o Vivaldi groja bene dešimt metų, tačiau atlikime ►

Vytauto Petriko nuotr.

11

MUZIKA

◄ nebuvo juntama jokio nuobodulio, „užgroto“ kūrinio kvapo: viskas tikslu, originalios versijos smuiko pasažai tiesiog blizgėjo. Bravo!

Tarp koncertų ciklo dalių J.Milius interpretavo roko balades, miuziklų fragmentus. Iš įvairiausių projektų klaipėdiečiams pažįstamas solistas, nedainuojantis, ko gero, tik operose, šiame stiliuje jautėsi kaip žuvis vandenyje. Ir, kaip juokavo muzikantai, jie „apšildė“ po jų į sceną žengusį Edgarą Lubį. Sakyčiau, užvirino, o ne apšildė.

Vis dėlto didžiausio publikos susidomėjimo tą vakarą sulaukė Jūros šventės „vinis“ – „Eurovizijos 2015“ laimėtojas švedas Månsas Zelmerlöwas. Jam pergalę atnešusią dainą „Hero“ naktį niūniavo daugiatūkstantinė minia.

Ak, ta Guoda!

Nagi tikra patrakėlė! Ne pirmą kartą ji stebina ir džiugina netikėtais ir originaliais programų, pagardintų įvairiausiais „prieskoniais“, vingiais ir viražais: tai ją pamatysi su džiazo muzikantais, tai su aktoriais ar baleto artistais.

Tačiau šįkart klausytojų laukė ypatinga staigmena: maža to, kad su artistiškuoju, energinguoju Pavelu Giunteriu ir jo ansambliu „Giunter Percussion“ pianistė debiutavo kaip „mušikė“ (nors, ką jau čia – fortepijonui artimas instrumentas), tai dar ir šoko... flamenką. Ir tarsi pasiteisino: „Mano tėtis Klaipėdoje studijavo choreografiją.“ Ir lyg tarp kitko tarstelėjo: „Kai turiu laisvo laiko, aranžuoju.“ Tad Klaipėdos koncertų salės (KKS) parko estradoje vasaros ciklo koncerte „Aš myliu ritmą“ (07 22) fortepijonu ir mušamaisiais kartu atlikti kūriniai buvo smagus netikėtumas – G.Gedvilaitė pristatė dar vieną savo pomėgį, atskleidė dar vieną savo daugiabriaunio talento pusę, šįkart – aranžuotojos. Argentinos tango keitė džiazo klasika, Ispanijos flamenką – Brazilijos samba, o būgnų rinkinius, gongus, tablas – fortepijono pasažai. Bendrą įspūdį papildė stilingi atlikėjos kostiumai. Ši svaiginanti karuselė įsupo paprastai lietuviškai santūrią publiką, ji alsavo vienu ritmu su atlikėjais, trepsėjo ir lingavo.

Išrankiųjų kampelis O Teatro aikštė Jūros šventės metu tampa kitokių – subtilesnių, rafinuotesnių – potyrių ieškančių klausytojų kampeliu.

12

Iš Dramos teatro balkono sklido (07 30) „Bobby & Sue“ (gitara, vokalas, Prancūzija) džiazavimas. Vakarėjant, įsižiebus spalvingoms lempučių girliandoms, nušvito didelis lauko ekranas, savo vietas užėmė specialiai projektui suburtas Jaunimo simfoninis orkestras, rikiavosi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras, balkone įsikūrė džiazo vokalistė Neda Malūnavičiūtė ir saksofonininkas Petras Vyšniauskas. Dirigentas Ričardas Šumila akylai stebėjo dokumentinio kino kūrėjo Audriaus Stonio vaizdo karpinių mozaiką. Joje – archyvinių XX a. 6-ojo dešimtmečio – XXI a. pradžios Lietuvos kino filmų, kuriems muziką kūrė tokie grandai kaip Viačeslavas Ganelinas, Giedrius Kuprevičius, Algimantas Apanavičius, Eduardas Balsys, Bronius Kutavičius, Vytautas Barkauskas, Algimantas Bražinskas, Faustas Latėnas, Laimis Vilkončius, Giedrius Puskunigis, Anatolijus Šenderovas, Juozas Širvinskas ir kiti, ištraukos bei dar gyvų (ilgų jiems metų!) kompozitorių mintys. Būtent taip – stebint patį filmą – ir buvo daromi šio senojo – poetiško, romantiško, nostalgiško – lietuviško kino garso takeliai. Ypatingo žavesio vakarui suteikė N.Malūnavičiūtės ir P.Vyšniausko dalyvavimas, mat būtent jie ir buvo tie atlikėjai, kurie prieš daugiau nei du dešimtmečius įgarsino Raimundo Banionio filmą „Džiazas“.

Gera idėja, turinti nevienadienę reikšmę. Ją, pasak projekto „Muzika kaip kinas“ sumanytojų R.Šumilos ir A.Stonio, realizuoti nebuvo lengva, nes muzikos rankraščiai ar bent juodraštinės jų versijos yra dingę, tad du trečdalius muzikos tekę atkurti tiesiog iš garso įrašų. Išgirdome ir išvydome ištisą kino chrestomatiją, pradedant filmais „Adomas nori būti žmogumi“ (rež. Vytautas Žalakevičius, muz. E.Balsio, 1959), Arūno Žebriūno „Paskutinė atostogų diena“ (muz.

A.Bražinsko, 1964) ir „Gražuolė“ (muz.

V.Ganelino, 1969) bei kitais ir baigiant A.Stonio režisuotais „Avinėlio vartais“ (muz.

G.Puskunigio, 2014).

Ir nesvarbu, kad tai kartotinis projektas, jau įvykęs sostinėje. Svarbu, kad Jūros šventės organizatoriai turi ambicijų ir drąsos prusinti auditoriją, priminti reikšmingą lietuvių kultūros dalį ar supažindinti su ja – paraštėse likusia muzika kino filmams, jos kūrėjais. Juk ausyse taip ir skamba priekaištai: monotoniška, nuobodi ir visai ne šventinė (išskyrus daugybę tango) programa. Taip, bet tai yra mūsų kultūros istorijos dalis, o mes, lietuviai, tokie – melancholiški ir kiek depresyvūs.

Penktaisiais Kintų metais Yra atlikėjų, kolektyvų, kurie savo programas sudaro neatsižvelgdami į esą kitokius atostogaujančių, vasariškai atsipalaidavusių klausytojų poreikius, kurie nepavaldūs metų laikams ir nesižvalgo į kalendorių.

Kintuose nebėra Kalėdų, Naujųjų metų.

Kintuose laikas skaičiuojamas nuo festivalio iki festivalio. Tai viešai katalikų bažnyčioje paskelbė klebonas ir tam garsiais plojimais bendruomenė pritarė. Taigi penktaisiais Kintų metais, liepos 15–29 dienomis įvyko penktasis Kintų muzikos festivalis, skirtingose erdvėse pasiūlęs devynis skirtingų žanrų koncertus. Svarbu – renginiai nuo nemokamų iki kainuojančių 10 eurų.

Mes Kintus atradome tik pernai, ketvirtaisiais metais. Ir tai buvo nepakartojama: pribloškė jau pati atmosfera, susidedanti iš remontuojamos bažnyčios, kurioje vyko festivalio atidarymo koncertas, kvapo ir mažo, tik daugiau nei pusę tūkstančio gyventojų turinčio, marių vėjo perpučiamo miestelio auros, žilagalvių vietinių močiučių, banglentininkų ir minimalistinės esto Arvo Pärto muzikos. ►

„Vivaldi in Rock“ Kruizinių laivų terminale: Klaipėdos

MUZIKA

Svarbu, kad Jūros šventės organizatoriai turi ambicijų ir drąsos prusinti auditoriją.

kamerinis orkestras, dainininkas J.Milius, T.Varnagirio instrumentinė grupė, dirigentas V.Lukočius.

Vytauto Petriko nuotr.

13

MUZIKA

◄ Tąkart koncertavo Vilniaus savival-

dybės choras „Jauna muzika“ (vadovas Vaclovas Augustinas), kuris atliko dviejų dalių programą „Tribute to Arvo Pärt“, skirtą A.Pärto 80-mečiui. Visiškai netikėtai (apie tai nebuvo informacijos ir šiemet) patekome ir į prieškoncertinį susitikimą su V.Augustinu Vydūno kultūros centre, kuriame jis papasakojo apie tokios programos inspiracijas.

Penktojo festivalio atidarymo koncertui organizatoriai pasirinko kitą Baltijos šalių garsenybę, pasaulyje bene žinomiausią latvių kompozitorių Pēterį Vaską, šiemet

Kintų muzikos festivalio atidarymo koncerte dalyvavo choras „Intis“ iš Latvijos, smuikininkė A.Jusonytė, violončelininkas V.Sondeckis, dirigavo kompozitorius G.Gelgotas.

Latvių choras „Intis“ savo dalyvavimu atidarymo koncerte pagerbė tautietį kompozitorių, atvykusį į Kintų muzikos festivalį, kuriame buvo surengtas jo jubiliejaus paminėjimas.

Kintų muzikos festivalio įkūrėja ir vadovė Audra Juodeškienė (dešinėje) su atidarymo koncerto svečiais – kompozitoriumi G.Gelgotu, choro „Intis“ vadove Ilze Valce, kompozitoriumi P.Vasku ir violončelininku V.Sondeckiu.

14

Išskirtinis Kintų muzikos festivalio bruožas – publika. Tokių dėmesingų klausytojų gali pavydėti net garsiausios didmiesčių salės. švenčiantį 70-metį. Kintiečiai sugebėjo jį prisikviesti į koncertą! Intuicija pakuždėjo, kad reikėtų patraukti Vydūno centro link ir ji neapvylė – ten vyko profesionaliai muzikologės Jūratės Katinaitės moderuojamas pokalbis su žymiuoju jubiliatu. Jie kalbėjosi... lietuviškai. Sužavėjo kompozitoriaus bendravimo jautrumas, nuoširdumas, net naivumas.

Kintų festivalio ašis – Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO), vadovaujamas Gedimino Gelgoto. Jis yra ir festivalio meno vadovas, tad tuo daug kas ir paaiškinama.

Pasirodymo Klaipėdos koncertų salėje pabaigos momen simfoninis orkestras atliko G.Gelgoto kompoziciją proj dialoge“ pristatymo koncerte.

MUZIKA

Taip pat ir šiuolaikinės (!) muzikos, jos „gražiosios“, meditatyvinės, minimalistinės šakos dominavimas festivalyje. Formuojasi tradicija – šiuolaikinės muzikos grandų jubiliejai – Kintuose. Jauno festivalio metraštyje – ir minimalizmo guru, amerikiečio Terry Riley 80-metis. Beje, skelbiama, kad NIKO su T.Riley sieja ypatingas ryšys. Šiam kolektyvui adresuotame laiške maestro išreiškė savo susižavėjimą jaunųjų Lietuvos stygininkų kolektyvu bei jo efektingu muzikos atlikimu, įvardijamu kaip „vizualizuota muzika“. Matyt, tas „vizualizavimas“, teatrališkumas ir yra klausytojų raktas į šiuolaikinės muzikos pasaulį.

Tik penktuosius metus skaičiuojantis festivalis jau yra tarptautinių organizacijų – Europos festivalių asociacijos (EFA) ir „Europa festivaliams, festivaliai Europai“ (EFFE) – narys, o jo metu kasmet vyksta vaikų ir jaunimo meistriškumo kursai „Grokime kartu“. Šių metų atidarymo koncertą sausakimšoje bažnyčioje efektingai, tik jam būdinga teatrališka maniera pradėjo pats NIKO, atlikęs vientisą G.Gelgoto kompoziciją, jungiančią „Sanctifaction“, „Sacred Unreligious Soul“, „Mountains. Waters. (Freedom)“. Likusią programos dalį sudarė P.Vasko kūryba. Klausėmės meistriško Vytauto Sondeckio (violončelė) ir Augustos Jusionytės (smuikas) griežimo solo ir duetu. Koncerto kulminacija – jubiliato „Dona Nobis pacem“, kurią, diriguojant festivalio meno vadovui, jautriai atliko Liepojos (Latvija) choras „Intis“ ir NIKO .

Išskirtinis festivalio, stebinančio ir prusinančio, bruožas – publika. Tokių dėmesingų klausytojų gali pavydėti net gar-

ntas – Kintų muzikos festivalio tarptautinis jaunimo jekto „Dabarties ir praeities muzika Lietuvos – Islandijos

siausios didmiesčių salės. Ir tuomet tampa nelabai svarbu, kad koncertas vėluoja (smarkiai), kad komandos nariai, matyt, ne itin patyrę, viso koncerto metu migruoja pirmyn atgal, kad atidarymo kalbos per ilgos (gerokai), o kalbėtojų per daug (labai daug). Kad festivalio leidinio (turi jie ir tokį, net keturių A4 formato puslapių!) tekstų veikiausiai nematė kalbos redaktoriaus, juolab muzikologo akis.

Aukite, bręskite, skleiskitės, kintiečiai!

Klaipėdiečių nesudomino Kintų muzikos festivalio uždarymo programą išvakarėse buvo galima išgirsti ir KKS (07 28). Ją atliko praėjusiais metais suburtas Kintų muzikos festivalio simfoninis orkestras, kuriame groja jauni atlikėjai iš aplink Baltijos jūrą esančių Europos šalių.

Vienu metu diriguojant net dviem dirigentams – Martynui Stakioniui ir G.Gelgotui, orkestras pagrojo įspūdingą G.Gelgoto vientisą muzikinę kompoziciją iš jo paties, islando Danielio Bjarnasono bei XIX a. Vilniuje gyvenusio žydo Wolfo Ebanno kūrinių. Tai VšĮ „Kintai Arts“ vykdomo projekto, „Praeities ir dabarties muzika Lietuvos – Islandijos dialoge“ dalis, o jo rezultatas – klausytojams įteikta kompaktinė plokštelė.

Vienas projekto tikslų – „skatinti šiuolaikinės, profesionaliosios muzikos sklaidą mažuose, nuo sostinės, kaip didžiausio kultūrinio židinio, nutolusiuose Lietuvos regionuose“. Akivaizdu, kad šis tikslas Kintuose pasiektas. O Klaipėdos publikos

galimybė pasiklausyti jaunimo atliekamos šiuolaikinės muzikos nesudomino: organizatorių salėje išrikiuotų pristatomų kėdžių neprireikė, nes ir stacionarių nebuvo kam užimti. Renginys buvo nemokamas.

Kinta muzikinis peizažas Pamažu kinta ir Palangos muzikinis peizažas, J.Basanavičiaus gatvės popsą atskiedžia kokybiška muzika. Čia svarus ir festivalio „Palanga: kultūros maratonas KABLYS“ indėlis.

Naujosios koncertų salės erdves išbandė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, į kurortą atvežęs ne kokį miuziklą, operetę, o G.Puccini operą „Bohema“ ir abiejuose anšlaginiuose premjeriniuose vakaruose (08 5–6 d.) sulaukusią, regis, net pačius organizatorius nustebinusios sėkmės.

Jokio sezoniškumo nejusti ir klaipėdiečių pamėgto pianisto Alexanderio Paley (JAV, Prancūzija) repertuare. Ištikimas klasikai visas 365 dienas per metus. Puošnioje pilnoje Palangos kurhauzo salėje (08 10) jis kaip visada emocingai ir įkvėptai debiutavo skambindamas F.Chopino valsus, mazurkas ir F.Liszto kūrinius. Vos prieš mėnesį įstaigos įsigytas „Bechstein“ firmos instrumentas, akivaizdžiai nesitikėjęs tokio ugningo temperamento, balansavo ties savo galimybių riba. Bet ne atlikėjas, eilinį kartą skanavęs kiekvieną natą, frazę, mėgavęsis kiekviena poteme, itin jautriai reagavęs į harmonines moduliacijas, savaip, „palėjiškais“ rubato paspalvinęs jas, nardęs po sudėtingas Liszto faktūras.

Baigiamasis festivalio akcentas – to paties projekto finalinis pristatymo koncertas kaip visada pilnutėlėje Kintų didžiojoje bažnyčioje.

Kintų muzikos festivalio archyvo nuotr.

15

TEATRAS

Skulptūrų parke Klaipėdos skulptūrų parke liepos 16-ąją parodyta visai šeimai skirta pasaka „Ieškoma: teisybė“, kurią Klaipėdos lėlių teatras pastatė bendradarbiaudamas su Prancūzijos menininkais, baigusiais lėlių teatro studijas Šarlevilyje.

Sondra SIMANAITIENĖ

Spektaklio režisierė – rusų kilmės kūrėja Vera Rozanova (Prancūzija), režisierės asistentė Jūratė Trimakaitė (Prancūzija), dailininkė – brazilė Thais Trulio, lėlių konstruktorius – prancūzas Lucas Prieux. Spektaklyje vaidina Klaipėdos lėlių teatro aktoriai Aušra Bakanaitė, Monika Mikalauskaitė, Vytautas Kairys, Erika Gaidauskaitė. Kūrybiniame procese svarbų vaidmenį atliko ir laipiojimo po medžius instruktorė iš Prancūzijos Gaelle Girardot, kuri padėjo aktoriams prisijaukinti medžių „sceną“ ir „dekoracijas“.

Pokalbis po lėlių spektaklio premjeros „Ieškoma: teisybė“ (pagal Charlesio Perrault pasaką „Nykščiukas“) su kūrybinės grupės nariais – režisiere V.Rozanova, režisierės asistente J.Trimakaite (Prancūzija), aktoriais A.Bakanaite, V.Kairiu ir E.Gaidauskaite vyko jaukioje Klaipėdos lėlių teatro salėje, kur šalia ant grindų ilsėjosi iš Skulptūrų parko tik ką sugrįžusios lėlės ir laipiojimo po medžius profesionalus inventorius.

Turėjo palaikymą „iš apačios“ – Skulptūrų parke yra vykę teatrinių pasirodymų, tačiau jūsų spektaklis išsiskiria tuo, kad jis sukurtas būtent šiai 16

erdvei spektaklio scenografijai panaudojant parko medžius ir landšaftą. Juk spektaklio repeticijos parke vyko kasdien, medžiuose kabėjo virvės, o jūs laipiojote aukštyn žemyn, „nenormaliai“ gestikuliavote ir pan. Ką išgyvenote ten? Ar susidūrėte su žmonių klausimais, ką čia veikiate?

V.Rozanova: Klaipėdos lėlių teatras pakvietė mane sukurti gatvės pasirodymą. Klaipėdoje viešėjau prieš trejus metus. Tuomet man labiausiai patiko jūra ir parkai. Kai skaičiau Ch.Perrault „Nykščiuką“ ir ketinau jį pastatyti, supratau, kad reikėtų ieškoti parko, nes pasakos veiksmas vyksta miške. Gegužės mėnesį mūsų komanda iš Prancūzijos atvažiavo ir apžiūrėjo Klaipėdos parkus.

Mums buvo svarbu, kad medžiai būtų vizualiai gražūs ir sveiki, kad būtų saugu į juos lipti. Skulptūrų parko medžiai suvienijo šiuos du mūsų reikalavimus.

Dirbti parke buvo labai įdomu, nes pro šalį eidavo daugybė žmonių. Norėjosi atskleisti kitokią parko pusę – tą, kurios kasdien žmonės nepastebi. Pirmąją dieną, kai pradėjome dirbti, iš praeivių niekas nepaklausė, ką mes čia veikiame. Tarsi viskas būtų normalu. Bet antrąją, trečiąją dienomis žmonės pradėjo domėtis, klausinėti. Jie buvo labai skirtingi. Pavieniai ir su vaikais. Buvo ir tokių, kurie ateina išgerti alaus, ir pan.

– Ar repetuojant parke kilo rūpesčių dėl praeivių?

V.Rozanova: Ne, nors iš pradžių mes bijojome, kad gali būti nesklandumų.

Tačiau buvome draugiški aplinkai, tai ir į

mus visi reagavo draugiškai. Vienas vyras, kuris kasdien parke gėrė alų, šiek tiek mums kėlė nerimą – ar netrukdys dirbti?

Tačiau būtent jis tapo mūsų didžiausiu gerbėju – stebėjo generalinę repeticiją ir dalyvavo abiejose spektaklio premjerose.

Taigi susipažinimas su publika įvyko prieš spektaklį.

– Šis parkas yra gera vieta socialiniam eksperimentui, kiek miestiečiai yra bendruomeniški, kaip jie gina savo vertybes ir kaip priima naujoves. Turbūt žinote, kad senosios miesto kapinės (1820–1970), buvusios šioje vietoje, buvo sunaikintos ir jų vietoje įkurtas Skulptūrų parkas. Ši vieta integruoja kapinių ir meno konfliktą. Ar susilaukėte replikų, kad nežinote šios vietos istorijos, galbūt priekaištų, kad negerbiate praeities?

V.Rozanova: Buvo viena dama, kuri atėjo į spektaklį ir pakomentavo žmogėdros sceną, kurioje ratu pakabinti pjūklai, sakydama, kad toje vietoje yra palaidojimai. Tačiau toji dama buvo draugiška, ji sakė, kad mes turime palaikymą „iš apačios“.

A.Bakanaitė: Taip, ta dama užtikrino, kad čia yra palaidoti žmonės, nes tie medžiai susodinti ratu. Ji sakė, kad dabar jau viskas įaugę į medžius ir čia mes pajusime dar didesnį palaikymą. Tai buvo pozityvus damos įsiterpimas.

V.Rozanova: Laipiojimo po medžius technika yra sudėtinga ir pavojinga. Bet nieko blogo neatsitiko.

Tai reiškia, kad ši vieta nebuvo nusiteikusi prieš mus. Pavyzdžiui, Aušra vaidino medį ir su juo sukūrė labai gražią sceną.

A.Bakanaitė: Toje scenoje su medžiu man labai gera. Ten, viršuje, jaučiuosi kaip namuose. Kai animuoju medį, nors iš tiesų tik akis, tai dar labiau patikiu, kad jis gyvas, ir pradedu su juo kalbėtis, atsiprašinėti, kad aš čia tau dabar užrišiu akis, ir pan. Šio projekto metu man labai patiko, kad

TEATRAS

ieškoma: teisybė

Naują lėlių spektaklį po atviru dangumi Klaipėdoje pastatė tarptautinė komanda.

mes daug sužinojome apie medžius.

Kaip saugoti medį, kaip sukurti su juo abipusį meilės ryšį, be to, kaip saugiai įlipti ir išlipti, kaip elgtis su įranga ir panašių dalykų mus mokė alpinizmo instruktorė iš Prancūzijos G.Girardot.

– Vera, ar spektakliai atvirose miesto erdvėse jums yra įprastas formatas, o gal Klaipėdoje – pirmasis kartas?

V.Rozanova: Spektaklis Klaipėdoje yra mano pirmasis spektaklis atviroje

Klaipėdos lėlių teatro archyvo nuotr.

erdvėje. Esu pastačiusi keturis didelius spektaklius ir tris trumpus. Dirbau Sibire, Sankt Peterburge, Šarlevilyje.

Baigiau Sankt Peterburgo valstybinę teatro akademiją ir įgijau lėlių režisieriaus specialybę. ► 17

TEATRAS

Spektaklyje „Ieškoma: teisybė“ veikia išskirtinai tik iš gamtinių medžiagų sukurtos lėlės, kurioms scena tapo Klaipėdos skulptūrų parko medžiai.

18

TEATRAS

Asmeninio archyvo nuotr.

19

TEATRAS

Ėmė tai, ką siūlė vieta ◄ – Norėčiau paklausti aktorių, ar, besimokydami šalia Skulptūrų parko, įtraukdavote šią vietą į savo kūrybinių ieškojimų erdvę? Mano atmintyje įstrigęs vienas vaizdinys iš parko: buvo pavasaris, vidurdienis, netoli tako tarp medžių stovėjo jauna mergina ir darė mankštos

Vera Rozanova: Mes pasaulyje, Prancūzijoje, Lietuvoje nežinome, kas yra tiesa. Man įdomu, kaip reaguoja žmonės, kurie išgirsta, kad yra kelios tiesos. pratimus. Ji patraukė mano dėmesį.

Atsisėdau netoliese. Po 15 minučių meditatyvaus trenažo ji pasiėmė krepšį ir nuėjo dabartinės Menų akademijos link. Galvoju, kas tokio užburiančio tame buvo? Gal teatras, kuris gyveno joje ir kuris kalbėjo man, žiopsančiai, kažką daugiau nei „rankas aukštyn, žemyn“...

Tokių vaizdinių pasiilgstu parke. Jie nėra parko kasdienybė, nors šalia įsikūręs universiteto padalinys su kūrybiškumą praktikuojančiais studentais.

E.Gaidauskaitė: Aš su šiuo parku susidūriau pirmame kurse. Gavome dėstytojos Romualdos Lukoševičiūtės užduotį: stebėti skulptūras ir jas atgaivinti teatre, perteikti savo ir skulptūrų istorijas, sukurti situacijas. Tai buvo vienas iš kūrybinių susidūrimų su parku per mokslo metus, nes šiaip parkas dažniausiai yra perėjimas, pasisėdėjimo vieta. Šis projektas leido artimiau susipažinti su įspūdingais parko medžiais. Instruktorė Gaelle pastebėjo ir mums parodė du medžius, susijungusius į vieną kamieną, vieno jau nupuvusios šaknys, bet jis gyvena kaip dalis kito medžio. Repeticijų parke patirtis susidėjo iš medžių pažinimo ir bendravimo su žmonėmis, kurie vaikšto pro šalį. Buvo labai įdomių personažų, moteriškių, kurios iš pradžių piktindavosi, kad mes lipame į medžius, nes išlau20

žysime šakas, bet po to, kai paaiškindavome, kad saugome medžius ir žinome, kaip tai daryti, kad kuriame spektaklį ir norime pakviesti į parką daugiau žmonių, jos nurimdavo ir pasakydavo, kad viskas gerai. Mes stengėmės ne konfliktuoti, o nuoširdžiai paaiškinti, kas čia vyksta ir kas bus. Kai atsirado spektaklio personažai, manipuliacijos lėlėmis, buvo dar daugiau besidominčiųjų mūsų veikla – visi klausinėjo, kada bus spektaklis.

V.Kairys: Aš irgi turėjau užduotį, kurią pirmajame kurse davė dėstytojas Gediminas Šimkus, – sukurti etiudą Skulptūrų parke. Kūriau pagal A.Sakalausko skulptūrą „Viltis“. Įsirėžė į atmintį nutikimas su ta skulptūra: ateinu į parką, ogi žiūriu – nėra „Vilties“. Gal ją išvežė restauruoti, nežinau.

Geras! Nėra „Vilties“! Kai padariau etiudą, skulptūra atsirado.

– Gal jos tąsyk nepastebėjote? Juk būna taip, kad žmogus mato tai, ką jam reikia matyti. Gal tuo metu jums buvo reikalingas vilties praradimo išgyvenimas.

Nes „Viltis“ didžiulė skulptūra, sverianti beveik toną. Negirdėjau, kad ji kada nors būtų išvežta ir parvežta.

V.Kairys: Gal ir taip. Tokia keista buvo mano pirmoji pažintis su Skulptūrų parku.

Man šis parkas atrodo nuostabus, nes jis turi naktinio baugumo ir dieninio šiltumo.

Dieną parkas yra parkas, naktį ten yra kapinės. Ir tas pasidalijimas, kiek aš pajutau, duoda suvokimą, kad viskas – viename.

Aš suprantu tą konfliktą, kad jis gilus ir dar gyvas, nes dažnai palei Trilapio gatvę matau degančias žvakutes.

– Bet jūs suaktualinote dar vieną šios vietos tapatybę – augalą, sakydami, kad spektaklio veiksmas vyksta miške. Jūs parką pavertėte mišku. Medžiai atgijo jūsų spektaklyje. Ir vėlgi galima suvesti mintį į tos pradžioje minėtos damos pastebėjimą, kad viskas, kas yra žemėje, atgimsta per medžius. Tai senas baltiškas tikėjimas.

V.Rozanova: Taip, mes šios minties buvome labai įkvėpti. Ėmėme tai, ką mums siūlė pati vieta, šis parkas. Prieš kūrybinį procesą atvažiavau į Klaipėdą, ir buvo didžiulė audra. Po audros ant žemės radome prikritusių šakų. Spektaklio vilko galva padaryta iš žievės, rastos šiame parke po audros. Ne visos lėlės pagamintos iš parke rastų medžiagų, bet nemažai ir tokių.

Turi dvi skirtingas pabaigas – Labai patiko, kad jūsų lėlės sukurtos iš natūralių medžiagų – pagaliukų, žievės, samanų... Tai ekologiškas, žemės menui būdingas santykis, natūraliai įsiliejantis į parko, kaip gamtos ir žmogaus darinio, vientisumo idėją. Girdėjau, kad tikras šuo buvo užpuolęs jūsų vilką, kai repetavote?

V.Rozanova: Taip, buvo linksmų momentų. Ši vieta mums suteikė atsakomybės jausmą po to, kai sužinojome anksčiau čia buvusių senųjų miesto kapinių istoriją. Mes siekėme, kad spektaklis įsilietų į bendrą istoriją, o ne būtų išsišokimas. Norėjome, kad po šio darbo patys jaustumėmės gerai. Visi dirbome sąžiningai, ieškodami autentiško ryšio su šia vieta.

– O kas kūrė lėles?

V.Rozanova: Visa komanda. Estetinė pusė – mano, Thais Trulio, Lucas Prieux – mechanizmai, aktoriai konstravo namus, nykščiukus ir kita. Ieškojimų procesas buvo labai įdomus. Pavyzdžiui, medžio akis kūrėme būdami pačiame medyje ir šalia jo – stebėdami, kaip jis atsimerkia, kaip žiūri.

– Kalbant apie dramaturgiją – kodėl Ch.Perrault „Nykščiukas“? Kuo dabartinėje Europoje aktualus šios pasakos siužetas?

V.Rozanova: Pasaką pasirinkau prieš atvykdama į Klaipėdą. Man patiko, kad veiksmas vyksta miške ir kad pasaka turi dvi skirtingas pabaigas: vieni žmonės sako viena, kiti – kita. Mes pasaulyje, Prancūzijoje, Lietuvoje nežinome, kas yra tiesa.

Man įdomu, kaip reaguoja žmonės, kurie išgirsta, kad yra kelios tiesos. Ką žmonės jaus po spektaklio, koks bus dialogas tarp skirtingų tiesų? Štai vilko personažas: jis sako tiesą, bet niekas juo netiki, nes jis – visus valgantis. Arba medis, kuris yra visažinis, bet ir jis kažko nežino. Tikėjimo ir netikėjimo informacija mūsų laikais – tai spektaklio giluminė tema – reikalauja kiekvienam būti atviram, negyventi pagal etikečių užrašus: vilkas, žmogėdra, medis...

– Kaip spektaklis gyvuos toliau?

V.Rozanova: Jis bus rodomas. Kiek žinau, Klaipėdos lėlių teatras ketina rudenį atidaryti sezoną šiuo spektakliu. Ačiū teatrui, visai kūrybinei grupei ir muziejui, kuris palaikė mūsų idėją.

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Klaipėdos „Vėtra“ šoko Rumunijos karštyje Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmų tautinių šokių kolektyvas „Vėtra“ (meno vadovas Vilius Šleinius) koncertavo trečiajame pagal dydį Rumunijos mieste Timišoaroje. Šis miestas kandidatuoja tapti 2021 m.

Europos kultūros sostine.

Ten rugpjūčio 1–5 d. vyko XVI Europos jaunimo ir kultūros savaitė (EJKS).

Arūnas PEŠTENIS

Kitoks festivalis Europos jaunimo ir kultūros savaitė (EJKS) – tai visiškai atskiras folklorinis judėjimas, nesusijęs su CIOFF-u (International council of organizations of folklore festivales and traditional arts), su kurio vėliava vyksta folkloro festivaliai visame pasaulyje. Judėjimas užgimė dar 1951-aisiais (organizacija „Rytų vokiečių jaunimas“), siekiant suvienyti po karo Europoje išsibarsčiusius buvusios Rytų Vokietijos gyventojus. 1972 m. Kauferinge (Vokietija) susibūrė šokių kolektyvas, o 1986-aisiais įvyko pirmasis EJKS renginys, kuriame dalyvavo vokiškas tradicijas puo-

selėjantys ansambliai iš Prancūzijos Elzaso, Italijos Pietų Tirolio ir kitur.

Jo sėkmė Prancūzijos elzasiečius paskatino tęsti šią idėją. Nuo tada festivalis rengiamas kas dveji metai vis kitoje šalyje, bet jame dalyvauja visada tie patys kolektyvai. Klaipėdiečių „Vėtra“ šio tarptautinio folklorinio sambūrio judėjime, vienijančiame 12-os Europos valstybių liaudies meno ansamblius, dalyvauja nuo 1996 m. 2008aisiais Europos jaunimo ir kultūros savaitė vyko Klaipėdos mieste ir apskrityje, o jos organizatoriai buvo Žvejų rūmai ir „Vėtra“.

Timišoaroje festivalis surengtas jau antrąjį kartą. Šiemet jame dalyvavo kolektyvai iš Airijos („The Milesian Clanna Mileadha“), Ispanijos („Postiguet“), Italijos („San Gemiliano“ iš Sardinijos ir „Villanders“ iš Pietų Tirolio), Lietuvos („Vėtra“), Prancūzijos („Rhenania Alliance“) ir Vengrijos („Leöwey“). ►

EJKS atidarymas vyko Timišoaros vokiečių namuose „Adam Müller Guttenbrunn“.

21

KULTŪROS MARŠRUTAIS

◄ Šeimininkams atstovavo Rumunijos vokiečių folkloro ansamblis „Banater Rosmarein“.

Nenuostabu, kad Europos jaunimo ir kultūros savaitėje labai ryškūs vokiški akcentai, o dauguma kolektyvų – šalių vokiškų regionų atstovai. Net jų tautiniai kostiumai labai panašūs (odinės trumpos kelnės, liemenės, suknelės su prijuostėmis ir pan.). Tik airiai, lietuviai ir italai (sardinai) savo apranga ir šokiais ryškiai skyrėsi nuo kitų dalyvių.

EJKS programa turi tradicinį nusistovėjusį formatą, kurio laikomasi kiekvienoje šalyje. Tai koncertai, išvykos į kitus miestus, improvizuotos sporto žaidynės, vakaronės. Festivalis turi savo himną ir šokį, kurie atliekami baigiamajame koncerte. Šįkart rumunai atsisakė kai kurių oficialių formalių renginių, ryto ar dieninių kolektyvų pasirodymų, tuo palengvindami svečių viešnagę. Įvyko keturi jungtiniai vakariniai koncertai: du iš jų Timišoaroje – „Adam Müller Guttenbrunn“ (Vokiečių namuose) ir Jaunimo rūmuose, taip pat koncertuota kaimyniniuose Detos ir Zăbrani miesteliuose, kur prie dalyvių prisijungdavo vietiniai ansambliai. Visi renginiai buvo vedami vokiečių ir rumunų kalbomis.

Finansiškai festivalį rėmė Rumunijos vokiškos organizacijos ir fondai. EJKS atidarymo koncerte dalyvius sveikino Rumunijos parlamento vokiečių forumo narys Ovidiu Ganţas, vietos savivaldybės atstovė Edith Singer. „Džiaugiuosi, kad festivalis, prasidėjęs Europai dar esant padalytai geležinės uždangos, gyvuoja jau 30 metų, o mūsų širdys dabar pulsuoja vienu draugišku ritmu ir jų neskiria jokios sienos“, – sakė ilgametis EJKS prezidentas Günteris Volkas.

Timišoara, Laisvės aikštė.

22

Koncertų metu „vėtriečiai“ pašokdindavo ir publiką, tuo pelnydami dar didesnes simpatijas.

Pelnė daugiausia ovacijų Klaipėdos Žvejų rūmų tautinių šokių kolektyvas „Vėtra“ visur buvo palydimas itin gausių aplodismentų, o baigiamajame koncerte, kaip geriausias ir linksmiausias kolektyvas, šoko paskutinis. Su lietuviais profesionalumu ir programos originalumu konkuravo nebent sardinai. Publikai patiko „Gumbinė“, „Jonpolkis“, „Plaukia sau laivelis“ ir kiti kūriniai. Koncertų metu „vėtriečiai“ pašokdindavo ir publiką, tuo pelnydami dar didesnes simpatijas. Programos vedėjo pareigas puikiai atliko „Vėtros“ kapelos vadovas Gintautas Bareikis. Ši populiarumo tendencija pastebima visuose EJKS festivaliuose. Vietinės spaudos ir televizijos žurnalistai aktyviai kalbino lietuvių artistus, filmavo interviu. Ir tai nestebina. Nors „Vėtra“ yra mėgėjų meno kolektyvas, jis nuolat repetuoja, keldamas savo meistriškumą, kasmet paruošia naujas programas. Jam talkina profesionalūs muzikantai. O kai kurie kiti festivalio dalyviai

– mažų miestelių gyventojai, susirenkantys „susišokti“ tik kelis kartus per metus, o muzikantai groja „iš klausos“.

Tiek Timišoaroje, tiek išvykose festivalio dalyvius šiltai sutiko vietos valdžios atstovai. „Mums didelė garbė savo mažame miestelyje, retai gaunančiame ES paramą, priimti tokį didelį europiečių būrį ir mėgautis jo dovanojamu grožiu“, – kalbėjo Zăbrani meras Marianas Toaderas. „Vėtros“ šokėjams ir muzikantams, kaip ir šių eilučių autoriui, rumunų organizuota Europos jaunimo ir kultūros savaitė paliko labai gerą įspūdį. „Rumunai itin aukštai pakėlė festivalio kartelę. Per 12 metų, nuo tol, kai čia viešėjome pirmąjį kartą, visiškai pasikeitė ir miestas, ir festivalis. Vien tik pliusai“, – sakė V.Šleinius.

Viskas vyko sklandžiai, be įtampos, draugiškoje atmosferoje. Nenuvargino ir visą savaitę tvyrojęs 30 laipsnių karštis (koncertai rengti uždarose patalpose). Po kiekvieno koncerto per 200 dalyvių buvo skaniai ir gausiai vaišinami prašmatniose pobūvių salėse, juos linksmino didžėjai,

Pergalės aikštės gale –

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Šoka „San Gemiliano“ iš Sardinijos.

Ispanų „Postiguet“ poilsio minutės Zăbrani mieste.

EJKS prezidentas G.Volkas džiaugėsi, kad renginys gyvuoja jau 30 metų.

o baigiamajame vakarėlyje gyvai grojo šauni (vėlgi vokiška) grupė „Unter Rock“ iš Vengrijos.

Baigiamajame koncerte nuskambėjus EJKS himnui, festivalio vėliavą perėmė italai. 2018-ųjų vasarą visi draugai vėl susitiks Pietų Tirolyje.

operos pastatas.

„Vėtros“ kapela Detos mieste.

Žvilgsnis į miestą Nors laisvalaikio buvo nedaug, pavyko keletą kartų „prabėgti“ per Timišoarą, gyventojų skaičiumi prilygstantį mūsų Kaunui. 900 metų istoriją skaičiuojantis daugianacionalinis miestas liko atmintyje kaip labai graži Europos vieta. Puikiai restauruotas ir toliau tvarkomas senamiestis (trys didžiulės aikštės su didingais rūmais). Šalia bažnyčių, cerkvių ir sinagogų kylantys modernūs pastatai.

Universitetas. Opera ir dar keturi teatrai (rumunų, vokiečių ir vengrų), muziejai ir šiuolaikinio meno galerijos. Žaliuose skveruose trykštantys fontanai. Paminklų ir šiuolaikinės skulptūros gausa. Vandens pramogų parkas. Visa tai yra Timišoaroje.

Dieną mieste gausu simpatiškų žmonių – skubančių ar prisėdusių kavos puodelio lauko kavinėje. Naktį efektingai apšviesta-

Asmeninio archyvo nuotr.

me senamiestyje – pilni lauko restoranai ramiai poilsiaujančios publikos. Vis dėlto šiltesnis klimatas, matyt, čia išsprendžia kai kurias klaipėdiečiams aktualias vasaros problemas. Beje, su alkoholiu (ne su alkoholizmu!) čia lyg ir „nekovojama“. Visame mieste (ir prie pat universiteto studentų miestelio, kuriame mes gyvenome) yra daug visą parą veikiančių parduotuvių.

Pirk ką nori ir jeigu reikia... Kad nesukelčiau skaitytojams šoko, apie kavos, alaus ir patiekalų kainas restoranuose nekalbėsiu...

Toliau nuo centro kaip ir visur – daugiau netvarkos, daugiau apleistų namų, gulinėjančių ant žolės bomželių ir pan. Vieną vakarą pasitaikė galimybė apsilankyti tuo pačiu metu vykusioje Timišoaros miesto šventėje, kur Pergalės aikštėje (Piața Victoriei) koncertavo popmuzikos žvaigždės, o po to nugriaudėjo įspūdingas fejerverkas.

Jei Timišoara 2021 m. taptų Europos kultūros sostine, būtų puiku čia vėl sugrįžti.

23

KINAS

Sveiki, žavingieji aštuntasis ir devintasis dešimtmečiai! Šią vasarą Holivudo kino studijų pripūstas, milijonų pasaulio žiūrovų akis ir pinigines medžiojantis filmų oro balionas kol kas neranda salelės, kur galėtų nutūpti ir pasipildyti maišus žaliuojančia dolerių augmenija. Gremėzdiškai nejudrus skraidymo aparatas bejėgiškai suka ratus virš neaprėpiamos lūkesčių jūros, į kurią pirmosiomis atšiauraus rudens dienomis teks atsitrenkti ne tik tuščiomis, bet ir kino kritikų nepakeliamai išūžtomis ausimis apie kaulus barškinantį idėjų ir scenarijų badą.

Aivaras DOČKUS

Ekspertai lenktyniauja, kurį naują kino tvarinį sumals į smulkesnius ir rupesnius miltus. Kino kompanijų direktoriai keiksnoja sporto renginių gausią vasarą.

Komiksų ekranizacijų kūrėjai primena į skolas įklimpusius lošėjus, kurie nebegali sustoti žaisti, tikėdamiesi, kad kitas ėjimas padengs nuostolius ir išridens auksu tviskantį raudoną kilimą į dar pelningesnius projektus. Išsigelbėjimas kažkur už kampo.

Tik nežinia, už kurio. Spėlionės lieka spėlionėmis, o kino pramonės ratas, kad ir girgždėdamas, privalo suktis. Bėgdami nuo šio grėsmingo girgždėjimo, scenaristai 24

aptinka slaptas laiko duris, kurios veda atgal į magišką devintąjį dešimtmetį, ar dar toliau – į aštuntąjį...

Vidutinybių vasara Atidžiau pažvelgus į šios vasaros kino premjerų virtinę – lyg ir nieko tragiško.

Filmai kaip filmai. „Džeisonas Bornas“ nepablogėjo ir iš trijų ankstesnių dalių nulipdė įprastą realistiškų kovos scenų ir gaudynių paveikslą arba fotografijos kopiją.

Negi naiviai barbenote sau per nosį iš smalsumo: ką neregėto juostoje „Nepriklausomybės diena: atgimimas“ patieks epinio kino virtuvės šefas Rolandas Emmerichas?

Bet jis dar prieš ketverius metus prisipažino, kad į ambicingiausią savo projektą „2012“ sudėjo visas vaizduotės stichijas, kad nušluotų nuo kėdžių ne tik kino teatrų publiką, bet ir visą žmoniją. Tad dabar režisierius tik žaidžia su likučiais, perkrovinėdamas ir prikėlinėdamas ankstesnius savo darbus.

Plakančia širdimi keliavote į paskutiniųjų keturių „Hario Poterio“ dalių režisieriaus Davido Yateso „Tarzaną: džiunglių legendą“? Oho, kokie jūs originalūs ir patiklūs! Lygiai tokie pat, kaip ir aš – visi užkibome ant vieno stebuklingo Jono Favreau „Džiunglių knygos“ kabliuko. Antrojo stulbinamo trenksmo į tą pačią atnaujintos klasikos vietą neįvyko. „Tarzanas’ 2016“ – kokybiškai sterilus ir tiek.

Ar likote prislėgtai nusivylę strateginio kompiuterinio žaidimo „Warcraft. Pradžia“ kino adaptacija? Jei jums nesvetimas šios virtualios pramogos pasaulis, vaizdai didžiuosiuose ekranuose nuo misijos plano į tolimas galaktikas nusvirduliuoti neturėjo.

Veiksmo ir pabaisų – iki soties, dinamika nelūžinėjanti, žaidimo erdvė ir atmosfera atkurta. Nėra siurprizų? Anokia čia staigmena. Lėkštokas siužetas? Į „Oskarų“ gelmes čia niekas nesitaikė. Davido Bowie sūnus, režisierius ir scenaristas Duncanas Jonesas, prieš tai nustebinęs išmintingomis juostomis „Mėnulis“ ir „Išeities kodas“, pajėgus sukurti metų sensaciją? Jis jos tiesiog nesivaikė, nes jam tai – pirmasis šuolis į šimtamilijoninio biudžeto filmų industriją. Tokioje karjeros

KINAS

Kadrai iš filmų „Žvaigždžių kelias į begalybę“ ir „Džeisonas Bornas“.

stadijoje saugiausia pasirinkti patikimumą be pasivaikščiojimų už komforto zonos.

Susikrovėte ryšulėlį priekaištų „Žvaigždžių keliui į begalybę“? Pabandykite juos šveisti taip aukštai, kad pasiektų erdvėlaivių pradurtas kosmoso properšas, o jei metimas jums pavyks, jis vis tiek nepasieks aukščiausiojo visatos taško – Holivudo kalvų. Ten jums paaiškins, jog „Žvaigždžių kelio“ prodiuseris J.J.Abramsas nenorėjo rizikuoti, nes kaip režisierius ir scenaristas emigravo į „Žvaigždžių karus“. Užvaldęs du imperinio masto projektus, pirmiausia galvoji, kaip juos išlaikyti padoriai vidutiniškame lygyje. Jokių avantiūrų. Trokštantieji sukrėtimų tegul suvirškina netradicinę vieno pagrindinių herojų orientaciją. „Savižudžių būrys“ gali kelti triukšmą nebent širšių užvaldytoje šiukšliadėžėje?

Daugybė talentingų aktorių tuščiai iššvaistė geriausią vaidybos laiką? Ar tikrai Davido Ayerio kino komiksas toks beviltiškai blogas?

Pirmoji filmo pusė geba intriguoti ir talžyti juodu „Deadpool“ humoru, antroji – varginamai nuspėjama nuobodybė su užsikirtusia scenarijaus plokštele. Trumpai tariant, „Transformeriai“ ir „Transformeriai 2“ viename.

Rezultatas: vis ta pati puspadorė vidutinybė.

Magijos beieškant Nedidukas siužetų išsisėmimas padiktuoja užsivilkti suplyšusius, bet dėl to tik dar madingesnius ir paklausesnius devintojo dešimtmečio džinsus, kurie persmelkia entuziastinga nostalgija to laikmečio kinui,

besimėgaujančiam ištisų epopėjų gimimu.

Vaizdo efektai tada buvo pasiekę ilgai lauktą starto linijos ribą, kai beprotiškiausi scenaristų sumanymai galėjo virsti fantastiška tikrove, o technologijų pažangos neišlepinti žiūrovai atleisdavo nenatūralius kadrų svetimkūnius.

Tiesa pasakius, elektroninės muzikos kūrėjai ir gerbėjai jau kelerius metus gyvena aštuntojo devintojo dešimtmečių skambesio virpesiuose. Kai popveteranai iš paskutiniųjų stengiasi „užplaukti“ ant moderniausių ritmų keteros, jų perpus jaunesni kolegos rausiasi muzikos archyvuose, bandydami užčiuopti senųjų laikų melodijas, mokydamiesi aranžuočių lengvumo ir unikalumo, sugrįždami į kelių sintezatoriaus akordų erą. Vintažinės popelektronikos naujasis klestėjimo laikotarpis tęsiasi nuo prieš trejus metus pasirodžiusio „Daft Funk“ kultinio albumo „Random Access Memories“ iki šiemet išleisto, prieštaringai sutikto „M83“ studijinio darbo „Junk“.

Nostalgijos geidulys netruko įsisukti į kiną. Tas pats įvairiomis formomis mus persekiojantis J.J.Abramsas iškasė laiko kapsulę filmuose „Super 8“ ir „Žvaigždžių kelias: tolyn į tamsą“, o šių metų pabaigoje begėdiškai neoriginaliai iš „deja vu“ fragmentų suklijavo nerangų hibridą „Žvaigždžių karai: galia nubunda“. Kažkokiu nepaaiškinamu būdu jis padarė įspūdį kelioms lazerinių kardų kartoms. Ir paspaudė sugrįžimo į devintąjį dešimtmetį mygtuką. Prasidėjo žavingasis kino spiritizmo seansas, kviečiant „Poltergeisto“ laikų dvasias.

Bryanas Singeris „Iksmenuose: apokalipsė“ parašė atvirą meilės laišką devintajam dešimtmečiui, kuriame siužetinės linijos išrikiuotos kaip plaukimo takeliai, dažnai susikertantys. Atsispyrimo taškai kupini filosofijos ir šekspyriškų dialogų, tad ir priekabūs komiksų gerbėjai ir tituluoti rašeivos išmaudė režisierių ir scenaristą kritikos pursluose. Atlaikiusi spyrius iš ateities, kino laiko mašina nesugedo, atvirkščiai, padidino apsukas.

Moteriškų komedijų juvelyras Paulas Feigas „perdirbo“ 1984-ųjų „Vaiduoklių medžiotojus“, nesigviešdamas originalo laikmečio atributų ir perkeldamas istoriją į mūsų dienas „devintojo dešimtmečio dvasia“. Užmačios pagirtinai sudėtingos – skolintis ne visą nostalgiškųjų laikų melodiją, o jų atmosferos aranžuotę. Deja, projektas sužlugo dar nepradėjus jo rodyti kino teatruose. ► 25

KINAS

◄ Tiksliau, pradėjus rodyti reklami-

nį „treilerį“. P.Feigas pamiršo pagarbą originaliai versijai ir pastatė „Vaiduoklių medžiotojas“. Visi tie feministiniai pasisakymai apie filmo pasmerkimą dėl to, kad pagrindinės herojės – moterys, verti nieko su nuliu. Tiesiog „Vaiduoklių medžiotojai“

yra vaiduoklių medžiotojai, o ne vaiduoklių medžiotojos. Kaip ir originalas yra originalas, o ne kopija. Elementaru, kad devintojo dešimtmečio „Vaiduoklių medžiotojus“ pamėgę žiūrovai buvo nepasirengę tokiam lengvabūdiškai barbariškam susidorojimui su kino istorija. Gal dar

norėtumėte Džeimsės Bondės ar Itanės Hantės? O gal jums patiktų, jei Elena Riplej iš „Svetimo“ taptų Alenu Riplėjumi?

Gerieji sugrįžimai Ryškiausias šiuolaikinio kino šuolio į 1980–1990 metus pavyzdys: režisieriaus ir scenaristo Shane’o Blacko kriminalinė komedija „Kieti bičai“ su Russelu Crowe ir Ryanu Goslingu. „Bičiulių“ žanro filmas spinduliuoja šilčiausius jausmus senojo sukirpimo juostoms apie skirtingų charakterių vyrukų duetus margaspalvėje daugiakultūrėje didmiesčių aplinkoje. Atmintyje pradedi iškylauti su kultinių veiksmo komedijų „48 valandos“, „Mirtinas ginklas“ herojais ir aktoriais. Į priekį beregint prasibrauna ne vintažinis siužetas, o sentimentaliai pakili atmosfera, žadanti, jog kraujo bus, bet jis netrykš fontanais, o įtampa lygioje garbingoje dvikovoje pralaimės švelniam humorui, gražiai prašančiam šypsotis, o ne vulgariai kvatotis. „Kieti bičai“ – iš tų nepaprastai paprastų filmų, kuriuos rekomenduosi pažiūrėti draugams, kai šie pageidaus „ko nors neįpareigojančiai lengvo, bet suvyniojančiai įdomaus“. Lyg ir nieko ypatingo, bet autentiškai iškepta. Kaip pica akmeninėje malkų krosnyje.

Kitas vasariškas variantas – „fifty/fifty“ pavykusi pripažintų pokštininkų – scenaristų Jordano Peele’o ir Alexo Rubenso nuotykių komedija „Kianu“, kurią režisavo

Kai tik pasivaidena, jog siužetas tuoj ims strigti, spynoje trakšteli raktelis ir atveria naujas duris į kitą paslaptingą kambarį.

Kadrai iš filmų „Išvarymas 2”, „Kianu“ ir serialo „Keisti dalykai“.

26

Peteris Atencio. Susidaro įspūdis, kad filmo apie mafijos pagrobtą katiną pasiryžusius susigrąžinti draugus autoriai skubėjo pristatyti savo kūrinį kokiai nors kokio nors festivalio komisijai. Pakeliui jie išbarstė pusę paruošto žavesio, ir „Kianu“ ekranus pasiekė smarkokai apsvilusiu kailiu. Laimė, dalį į šiuos laikus perkeltos devintojo dešimtmečio atmosferos juosta išsaugojo, o epizodai su George’o Michaelo dainomis verti atskirų trumpo metražo filmų. Kaip iš natų „susigrojęs“ aktorių J.Peele’o ir Keegano Micha-

KINAS

elo – Kay’aus duetas privalo pasirodyti dar bent vienoje bendroje komedijoje.

Siaubo kino gerbėjų neturėtų nuvilti Jameso Wano „Išvarymas 2“, niekuo nenusileidžiantis savo pirmtakui, o kai kur net paliekantis gilesnius šiurpulių įdrėskimus ir kalenantis ilgomis bei taikliomis baimės papliūpomis. Viena svarbiausių šio sklandžiai veikiančio gąsdinimo mechanizmo detalių – aštuntojo dešimtmečio dvasia, tolygiai vaizdingai plevenanti šalia piktųjų demonų.

Kartais net nežinia, kas čia kieno fonas, o kas – varomoji galia. Jei taip toliau, „Išvarymas 2“ virs vienu sėkmingiausių siaubo kino serialų.

O sugrįžimų į devintąjį aštuntąjį dešimtmečius karaliumi šiame straipsnyje tituluojamas būtent serialas – „Netflix“ kompanijos prodiusuotas televizijos serialas „Keisti dalykai“. Nepaaiškinamai modernus mielų senienų rinkinys.

Didžiausias apdovanojimas Šio serialo kūrėjai broliai Dufferai nustvėrė pulsuojančias devintojo dešimtmečio kino gijas, elektrifikavo ir paleido į padanges spalvingiausiais aitvarais. Skirtingai nei naujoji „Žvaigždžių karų“ dalis, šie akivaizdžiomis įtakomis, reveransais, skoliniais ir citatomis nusagstyti aitvarai lengvais judesiais atsiskyrė nuo pirmtakų ir, susilieję į vieną harmoningą debesį, pradėjo gyventi savarankiškai.

Aštuonių dalių serialas „Keisti dalykai“ – skambiausiai aptarinėjamas šios vasaros televizijos projektas. Kritikai rikiuoja lenteles legaliai pasisavintų dalykų: žiūrėdami serialą mintyse pasisveikinsite su Stephenu Kingu ir Stevenu Spielbergu, kinematografiniu teptuku nupiešite Johno Carpenterio ir Ridley Scotto siluetus, kažkur anapus atsispindės senieji gerieji „X failai“, o pro erdvėlaivio liuką lazeriniu kardu jums mojuos George’as Lucasas. Suabejosite, kad visa tai kažkada patirta ar net matyta: vaikai, skriejantys dviračiais, pavojingai mįslinga laboratorija, siaučiantys paauglių hormonai, po miestelį klajojanti pabaisa ir išsigandusi viešnia, apdovanota ypatingomis galiomis.

Bet kaip didmeistriškai ir su kokia meile TAI sulipdyta! Nepamenu, kada kinkos kėlė tokius smarkuoliškai smalsuoliškus virpesius, reikalaudamos rankų kuo greičiau įjungti naują „Keistų dalykų“ epizodą.

Nuostabus nepelnytai primirštos Wino-

Kadrai iš filmų „Vaiduoklių medžiotojos“, „Kieti bičai“ ir „Savižudžių būrys“.

nos Ryder aktorinis darbas, odą elektroninių garsų rentgenu perskrodžiantis garso takelis, atsakingai atidi charakterių vystymui režisūra ir scenarijus, atriekiantis lygias dramos, siaubo, nuotykių ir komedijos dalis. Kai tik pasivaidena, jog siužetas tuoj ims strigti, spynoje trakšteli raktelis ir atveria

naujas duris į kitą paslaptingą kambarį. Žiūrovai reikalauja kūrėjų neplanuoto antrojo sezono, o kritikai kuždasi apie apdovanojimus. Tiesą pasakius, į auksinius ar sidabrinius laimikius „Keistiems dalykams“ nėra ko žvalgytis. Šis serialas pats yra didžiausias apdovanojimas kino gerbėjams.

27

„Glosos“ – FOTOGRAFIJA

buvusio gyvenimo ir prisiminimų sint Klaipėdos fotografijos galerijoje (Kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose, Didžioji Vandens g. 2) liepos 8-ąją atidaryta Eglės Vertelkaitės personalinė paroda „Glosos“. Vilnietės menininkės parodą uostamiestyje pristatė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. E.Vertelkaitė naujausius savo kūrinius iš ciklo „Glosos“ pernai pavasarį eksponavo Vilniaus grafikos meno galerijoje „Kairė-dešinė“, o rudenį kartu su grafike Lida Dubauskiene – galerijoje „Ratamo“ (Juveskiulė, Suomija). Klaipėdoje jos paroda veiks iki rugpjūčio 28-osios.

28

Danguolė RUŠKIENĖ

E.Vertelkaitė – žinoma menininkė, grafikė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja ir Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytoja. Nuo 1993 m. aktyviai rengia savo kūrybos parodas, dalyvauja jungtinėse šiuolaikinio meno parodose, tarptautiniuose simpoziumuose, rezidencijose ir kt. Ji yra pelniusi reikšmingų įvertinimų bei apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje ne tik kaip menininkė, bet ir kaip kultūros projektų kuratorė. 2009 m.

E.Vertelkaitę už jos kuruotą Literatų gatvės projektą Vilniaus miesto savivaldybė apdovanojo Šv. Kristoforo statulėle „Už atbudusią Literatų gatvę“. Šios menininkės kūrinių yra įsigiję muziejai bei galerijos Lietuvoje, JAV, Argentinoje, Suomijoje ir kitur.

Prisilietimas prie ištakų Archajiškas, retai vartojamas žodis glosa skirtingomis kalbomis turi kelias reikšmes. Lietuvių kalba tai – senovinio rankraščio paraštėje įrašytas arba įterptas nesuprantamo žodžio ar teksto vietos paaiškinimas (iš „Dabartinės lietuvių kalbos

žodyno“). Glosos E.Vertelkaitės parodoje – savotiška menininkės prisiminimų, naujai atrastų faktų, gyvenimiškos patirties ir apmąstymų išraiška. Leitmotyvas, nusakantis autorinę poziciją praeities (gautos informacijos) ir atminties (išlikusių prisiminimų) atžvilgiu.

E.Vertelkaitės „Glosos“ – prisilietimas prie jos gyvenimo ištakų. Priartėjimas prie laiko, kai dar tik kūrėsi jos tėvų šeima. Prie įvykių, kurių ji tiesiogiai neturėjo galimybės stebėti. Gilindamasi į savo šeimos istoriją, autorė remiasi ne pasakojimais, bet dokumentais – tėvo paliktu fotografijų archyvu (1954–1968).

Fotografija jam buvo hobis. Jis fotografavo tik tai, kas jam pačiam buvo įdomu.

Todėl, viena vertus, remdamasi fotografija kaip dokumentu, E.Vertelkaitė įgyja galimybę sužinoti naujus faktus, pažinti savo pačios praeitį. Kita vertus, jai atsiranda proga patyrinėti tėvo, kaip fotografo, kūrybinius impulsus. Šios dvi pozicijos autorės kūriniuose išsikristalizuoja į keletą refleksijų.

Pagal jos pačios dėsnius Pirmiausia ekspozicinėje erdvėje autorė pateikia kūrinius, kuriuose tėvo fotografijų archyvas stebimas per atstumą,

FOTOGRAFIJA

faktų ntezė kol kas neatskleidžiant nuotraukų turinio. Kiekvieną atskirai ji fotografuoja į negatyvų dėžutes sudėtas fotojuostas.

Nepraleisdama nė vienos fotojuostos, nė vienos negatyvų dėžės. Iš atskirų kadrų sudėlioja didelio formato kūrinius.

Iš pradžių plokštumą užtvindydama tuščių skyrelių kvadratais, vėliau ji pateikia atvertą tėvo fotografinio archyvo vaizdą. Iš naujo surenka ritmingą fotojuostų ritinėlių, aprėmintų taisyklingomis skyrelių linijomis, mozaiką.

Tokiu būdu sukurdama savitą paveldėto archyvo versiją.

Vėliau, kruopščiai išanalizavusi negatyvų dėžučių turinį, ji susikoncentruoja prie juostų skyrelių numeracijos. Taip atsiranda dar vienas kūrinys, dar viena asmeninio fotoarchyvo interpretacija. Ant kai kurių langelių – tik lakoniški skaičiai. Ant kitų, šalia numerių – tėvo ranka surašyti paaiškinimai. Pastaruosius autorė fiziškai „išneša iš kūrinio“ ir padidinusi įrėmina greta: „Vestuvės 1965“, „Eglutė 1967“ ir kt. Randasi vizualios glosos (išnašos), dėmesį kreipiančios tiek į vizualų kūrinio piešinį, tiek į parašyto teksto prasmę. Keletas žodžių ir datų žymi ne tik autorės gyvenimo kontūrus, bet ir nepaliaujamai dylančių prisiminimų bei naujų faktų sąlyčio momentą, kuris čia pasitarnauja kaip nuoroda į platesnius kontekstus. ►

E.Vertelkaitė. Iš ciklo „Glosos“, 2014–2015.

29

FOTOGRAFIJA

◄ Akivaizdu, kad E.Vertelkaitei, kaip

ir ankstesnėje kūryboje, svarbiausias lieka ne savarankiško kūrinio sukūrimas, bet turimos informacijos ar medžiagos perkonstravimas. Tik jau pagal jos pačios dėsnius. Pasirenkant ne atpasakotojo, bet interpretatoriaus vaidmenį.

Šviečiantys in memoriam Dar aktualesni menininkei fotojuostose įamžinti vaizdai. Suskaitmeninusi tėvo negatyvų archyvą, iš atskirų fotoatspaudų ji sukonstruoja užuominą į juose glūdinčią informaciją – suolelį.

Ant kurio ir prie kurio daugybę metų vyko jos giminės, šeimos reikšmingi įvykiai: tėvų vestuvės, pusbrolio krikštynos ir pan. Toji vieta, tiesiogiai susijusi su jos seneliais, tampa savotišku giminės įvykių susikirtimo tašku. Ji nesikeičia, keliose fotografijose išlieka ta pati, nors kartos ir įvykiai čia mainosi nuolat.

Nebylus autorės monologas apie nepažintą laiką, neatmenamus įvykius ir artimus žmones toliau plėtojamas videodarbe, kuriame be atrankos, laikydamasi chronologijos, ji nufilmuoja vi-

sus tėvo archyve išlikusius 2 500 kadrų.

Autorės kamera lėtai slenka istorinių vaizdų paviršiumi, tai priartėdama, tai vėl nutoldama, išryškindama tam tikrą užfiksuotą momentą ar praslysdama paskubomis. Kartais, suvirpėjus kamerą laikančiai rankai, atrodo, kad vaiz-

das atgyja ir fotokadras tampa filmu, gyva buvusio gyvenimo kronika. Kaip švelnų prisiminimą, ilgesio proveržį, E.Vertelkaitė tamsoje išskiria du mažyčius švytinčius negatyvus. Viename iš jų – vienas pirmųjų tėvo užfiksuotų vaizdų – jo tėvai, autorės seneliai. Kitame – pats autorės tėvas, jo portretas.

Menininkės teigimu, tai – šviečiantys in memoriam (iš lotynų k. – atminimui).

Ji savo parodą dedikuoja senelių ir tėvų atminimui.

Savotiškas liudijimas Nuo vizualių šeimos dokumentų pamažu E.Vertelkaitė pereina prie filosofinių apmąstymų.

Jau anksčiau jai buvo būdinga kūryboje susieti realybėje nesusijusius dalykus. Ir dabar ji konstruoja netikėtas prasmines jungtis, tačiau šiuokart ne atskirame kūrinyje, o ekspozicinėje erdvėje.

Taip šalia tėvo fotojuostų archyvo panašiu principu išdėliojami fotografiniai vaizdai su medicininės kartotekos stalčiais, ant kurių užrašyta: „Labirintas“, „Kraujas“, „Cholera“, „Obuoliai“ ir kt.

30

FOTOGRAFIJA

Tai – stalčiai su aprašais, skirtingai nei fotoarchyvai, turėję saugoti verbalinę informaciją apie žmones, jų sveikatos būklę ir pan. Taigi tam tikru požiūriu taip pat teikę žinias apie istorinę praeitį. Autorė ne kartą savo grafikos darbuose yra perpiešusi sovietmečiu medicinoje naudotus prietaisus (metalinį dubenį, svarstykles kūdikiams ir kt.). Dabar, siekdama universalizuoti asmenines patirtis, ji vėl atspirties ieško toje pačioje žmonių veiklos srityje, tame pačiame laikmetyje, mums, sovietmečio palikuonims, palikusiame begalę neatsakytų klausimų. Ši aplinkybė tampa savotišku liudijimu, menininkės pasakojamos istorijos autentiškumo įrodymu.

Čia vyrauja nuoseklumas ir santūrumas. Rimtis, išduodanti jos pagarbą praėjusiam laikui.

Ir ilgesys.

Jautresnė ir atviresnė E.Vertelkaitė visuomet pasižymėjo kaip eksperimentatorė, nuolat išbandanti įvairias kūrybos ir raiškos priemones. Šįkart ji dar labiau nutolo nuo grafikos.

Fotografiją pasitelkė ne tik kaip kūrybinio tyrimo objektą, bet ir kaip kūrybos priemonę.

Tačiau naujiems kūriniams sukurti ji naudoja ir jau išbandytas technologijas: acetoninę spaudą, liejimą tušu, dengimą šelaku ir kt. Didžiuliai formatai ir šįkart derinami su kompaktiškais (iki negatyvo dydžio) kūriniais.

Tik čia jau nebelieka vietos anksčiau autorės kūryboje šmėžavusiai ironijai, šmaikštiems pastebėjimams ar impulsyvioms popkultūros citatoms. Autorės pozicija šiuokart kur kas jautresnė ir atviresnė. Čia vyrauja nuoseklumas ir santūrumas. Rimtis, išduodanti jos pagarbą praėjusiam laikui. Ir ilgesys. Įvykių, kurie niekada nepasikartos. Žmonių, kurių niekada nesutiks.

31

DAILĖ

Gilus tapybos M.Kosinskaitė. Mergaitė žalsvame, 2015.

Hypnopompic I, 2015.

Vasara – toks metų laikas, kai meno gyvenimas teka lėčiau, vyksta tapybos plenerai įvairiuose Lietuvos kampeliuose ir galerijos gali šiek tiek atsikvėpti, nes parodas organizuoja rečiau. Vis dėlto Lietuvos pajūryje ir vasarą parodinis gyvenimas gana intensyvus. Ir ne tik Klaipėdoje. Palangos meno lauke taip pat vyksta įdomių dalykų. Štai „Ramybės“ galerijoje rugpjūčio 2–17 dienomis veikė vilnietės tapytojos Miglės Kosinskaitės kūrinių paroda, kurioje autorė pristatė geriausius savo darbus, t. y. paveikslų kolekciją, sukauptą per kelerius metus ir išryškinusią autorės kūrybos strategiją.

Diana, 2016.

32

Spalvotyra V, 2013.

Spalvotyra I, 2013.

DAILĖ

Vaisius, 2014.

pasaulis Ciklas „Gilus“, 2016.

Astijus Krauleidis-VERMONTAS

Kūryba – kaip nuotykis M.Kosinskaitė yra prisipažinusi, kad dailininko profesijos pasirinkimas jai buvo kaip savotiškas nuotykis. Tą kartą pamaniusi, kad

naujojoje mokykloje, Vilniaus 31-ojoje vidurinėje, kur buvo sustiprintas dailės mokymas, nereikės mokytis, o tik piešti. Teko įsitikinti, kad yra kitaip. Ji 1983–1989 m. studijavo Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), įgijo tapytojo-pedagogo specialybę. Šiandien aktyviai dalyvauja jungtinėse parodose ir rengia personalines darbų ekspozicijas. Taip pat kuruoja Babtyno Žemaitkiemio dvaro plenerą. ►

Spalvotyra II, 2013.

Pokeriai IV, 2011.

Antenos, 2015.

33

DAILĖ

rinkimas eksponuoti skirtingų laikotarpių darbus leido geriau pažinti M.Kosinskaitės kūrybą, permąstyti jos rezultatą arba susipažinti su paveikslais pirmą kartą.

Apgaulingas dekoratyvumas

Flora, 2001.

Angelas sargas, 2014.

Pilnatis, 2014.

◄ Kūrybą pristato meno mugėse, nuolat vyksta į įvairius Lietuvos plenerus, kuriuose, kaip pati sakė, – gera sutikti senus bičiulius ir pasidalyti kūryba, tuo, kas esmingiausia. Apskritai kūrybą ji suvokia kaip gyvybiškai svarbią ir padedančią realizuoti menininko idėjas.

Dėl to M.Kosinskaitei svarbūs tikrovės ir fantazijos ryšiai, kuriuos sudėtinga atskirti.

Tapytoją žavi tikrovės paradoksalumas, kuris publikai gali būti netikėtas, bet drauge įdomus. „Skirstau savo darbus į teatrališkus ir meditatyvinius, priklauso-

mai nuo būsenos – kartais reikia dramų, o kartais psichoterapijos“, – sakė autorė.

Būtent Palangos „Ramybės“ galerijoje, kurioje, pasak menininkės, tvyro ypatinga atmosfera, buvo galima nuosekliai susipažinti su M.Kosinskaitės meno pasauliu.

Ekspozicija taikliai reprezentavo autorės kūrybos bruožus, nes jos paveikslai sukurti 2000–2016 m. Parodoje nebuvo kažkokios bendros temos ar idėjos, bet darbai papildė ar pratęsė vienas kitą, kūrė atskirus pasakojimus arba istorijas (paveikslai grupuoti į ciklus, diptikus ar triptikus). Autorės pasi-

34

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad M.Kosinskaitė kuria ypač dekoratyvius darbus. Plonu sluoksniu tepdama dažus, tapytoja susikoncentruoja į drobės plokštumą, dominuoja idėja ir perteikiamas objektas ar subjektas. Pastebimas siužeto gylis, kuriam nereikia ekspresyvumo ir grubių potėpių.

Autorės paveiksluose dominuoja įvairios figūros, kuriomis remiasi įtaigus pasakojimas.

Darbas „Flora“ (2001) priklauso ankstyvajam M.Kosinskaitės kūrybos etapui, nuo kurio prasidėjo, kaip teigiama, menininkės žinomumas ir pripažinimas. Akį patraukia ne tik ryškus raudonas fonas, bet ir personažo žvilgsnis, nukreiptas į žiūrovus. Apskritai tapytojos paveiksluose dažni veikėjų žvilgsniai, t. y. žiūrovai priversti kelti klausimą: kas į mane žvelgia ir į ką aš esu nukreipęs akis?

Kyla jausmas, kad ne tik stebi kitą, esantį anapus paveikslo, bet ir pats esi stebimas. Šiuo atveju autorė nukelia į romantizuotą fantasmagorinę erdvę. Pabrėždama rafinuotumą ir subtilumą, atkreipdama dėmesį į supančią tikrovę. M.Kosinskaitės darbai neatsiejami ne tik nuo autorės, bet ir nuo žiūrovų tikrovės suvokimo, kuris yra skirtingas.

Kita vertus kūrinyje „Iš archyvų“ (2000) autorė ironizuoja grožio sampratą ir kuria dviprasmybes. Čia rožiniai gėlių pumpurai konkuruoja su drobėje įtapytu tekstu („Nereikia ieškoti grožio nesaikingame gražinime, plastiniuose ar reljefiniuose daikto papuošaluose ir daiktuose, kurie imituoja senus stilius.“). M.Kosinskaitė paveikslą padalijo į dvi aiškias erdves, kuriose vizualūs objektai veikia tekstą ir atvirkščiai. Tekstinė mintis papildo autorės kūrybos strategiją, nes ji ne imituoja meno stilius ar epochas, bet juos perkuria. Pavyzdžiui, į baroką žvelgia iš šiuolaikinio žmogaus perspektyvos. Įdomu, kad gėlių simboliai ir tekstas koduoja kitas reikšmes nei žiūrovams žinomos. Būtent tekstas suvokiamas kaip M.Kosinskaitės kūrybos manifestas, kuris atpažįstamas ir vėlesniuose jos darbuose. Iš pirmo žvilgsnio tvarkinga kompozicija lemia, kad darbas žiūrovų bus suprastas tiesiogiai, bet autorei būdingas dekoratyvumas yra apgaulingas.

DAILĖ

Hiperrealybės dominantė Vėlyvojoje kūryboje tapytoja M.Kosinskaitė kuria hipertikrovę, kuri remiasi kontrasto principu. Paveikslai „Mergaitė žalsvame“ (2015) ir „Hypnopompic I“ (2015) patraukia ekspozicijoje, nes merginų žvilgsniai nukreipti vienas į kitą. Autorei įdomus portreto žanras, tik jo samprata kūryboje šiek tiek keičiama.

M.Kosinskaitė nevengia didelio formato, taip pat jai svarbūs kolorito ir įvaizdžių kontrastai, leidžiantys dominuoti hiperrealybei. Tapytoja atsisako tvarkingumo ir proporcijų, susikoncentruoja į paveikslų subjektus. Drobėse ji „padidina“ tai, kas, atrodo, žmogui aktualiausia ir iš karto pastebima: grakštus veido pasukimas, išraiškingos akys, plaukai. Dėl to brangių žmonių – dukters Agnės ar draugės Dianos – portretai parodai suteikia romantiškumo ir subtilumo.

Atsvarą portretų pozityvumui M.Kosinskaitė perteikia per „nespalvotus“ darbus, kad prislopintų ryškų koloritą.

Paveikslus „Angelas sargas“ (2014) ir

M.Kosinskaitė geba meninę idėją puikiai perteikti ne tik vizualiai, bet ir emociškai.

„Pilnatis“ (2014) galima laikyti diptiku, portretais vaizduojančiu išgalvotus žmones. „Angelas sargas“ (2014) perteikia dviejų figūrų kovą. Dėmesį patraukia baltos būtybės, primenančios avelę, akys, pilnos kančios, ir sukuriančios opoziciją vyriškoms rankoms. Viena ranka uždengia burną, neleidžia subjektui prabilti, o kita ranka, padėta ant galvos, tarsi individą globoja. Skirtinga emocinė išraiška taip pat perteikiama darbe „Pilnatis“ (2014) – šiuo atveju tyros vaiko akys nuteikia teigiamai. Autorė kuria realų ir įsivaizduojamą pasaulius, kuriuose žmogaus veidas asocijuojasi su pilnatimi.

M.Kosinskaitė geba meninę idėją puikiai perteikti ne tik vizualiai, bet ir emociškai.

Hipertikrovė, kuri menininkei svarbi, glumina žiūrovus, nes sudėtinga atskirti, kur autorės, o kur personažo išgyvenimai; kur realybė, hiperrealybė ar siurrealybė.

Kitoks siurrealizmas M.Kosinskaitė taip pat linkusi į siurrealizmą – švelnų ir grubų, ryškų ir prislopintą.

Kad žiūrovams keltų įvairias emocijas, nes ji nėra vien tik romantiškojo siurrealizmo atstovė, kaip teigia menotyrininkai.

Ekspozicijoje išsiskiria triptikas „Spalvotyra“ (2013). Jame svarbus koliažo principas ir koloritas. Autorė analizuoja žmogaus

tapatybę, kurią postmodernizme galima susikurti patiems, t. y. kiekvieną detalę (lūpas, akis ar nosį) galima pasirinkti individualiai.

Tapytojai svarbu ironišką požiūrį išreikšti netiesiogiai, bet kad jis žiūrovams būtų atpažįstamas. Skirtingos darbų plokštumos, vertikalės ir horizontalės įtaigiai perteikia menininkės idėją – siurrealią tikrovę akcentuoti kaip realią ir priimtiną. Dėl to iš pirmo žvilgsnio paveikslas „Vaisius“ (2014) gali atodyti kaip įprastas obuolys, bet geriau įsižiūrėjus – vaisiaus žievė imituoja žmogaus odą. M.Kosinskaitė kruopščiai perteikia odos paviršių ir kraujagysles. Taip pat cikle „Gilus“ (2016), šešiuose skirtingo formato jo paveiksluose, ji gilinasi į žmogaus, kuris nėra identifikuojamas, veido kontūrus. Tai naujausi autorės darbai, kurie parodo, kas menininkei aktualu šiandien, kokia jos kūryba yra dabar.

Palangos „Ramybės“ galerijoje M.Kosinskaitės darbų paroda nebuvo retrospektyvinė. Joje autorė norėjo pristatyti geriausius savo darbus. Skirtingo laikotarpio kūriniuose buvo galima įžvelgti tapytojos kūrybos strategiją, kuri varijuoja nuo hiperrealistinių portretų iki siurrealizmo ir mįslingumo. Net prieš dešimtmetį sukurti M.Kosinskaitės paveikslai intriguoja, nes, kaip pati autorė pastebėjo, skirtingose erdvėse jie suskamba vis kitaip. Iš pirmo žvilgsnio aiškūs ir suprantami įvaizdžiai tėra tik iliuzija, žiūrovus nukelianti į gilų M.Kosinskaitės tapybos pasaulį.

Hypnopompic II, 2015.

35

BIBLIOTEKŲ METAI

V.Grigas: dabar ne kaupti knygas Praėjo nemažai metų nuo tada, kai Vilniaus universiteto (VU) Bibliotekos vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėjas bei komunikacijos ir informacijos mokslų daktaras Vincas Grigas mynė Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto koridorius...

Kristina SADAUSKIENĖ

Iš Biržų į uostamiestį atvykęs studentas, pasidavęs madai, tuomet pasiryžo išmėginti savo jėgas žurnalistikoje. Įsiliejęs į „Klaipėdos“ dienraščio kolektyvo gretas, nagrinėjo įvairias temas, atliko ne vieną nutrūktgalvišką žurnalistinį eksperimentą. Nors ir gerai sekėsi – žurnalisto kelias netraukė, tad baigęs bakalauro studijas V.Grigas mokslus tęsė nuo vaikystės žavėjusioje bibliotekininkystės srityje. Visa kita jau istorija – baigtos magistrantūros studijos VU, darbas universiteto bibliotekoje, spartus kilimas karjeros laiptais, prestižinis Kultūros ministerijos skirtas geriausio jaunojo Lietuvos bibliotekininko apdovanojimas 2011 m., doktorantūros studijos, apsiginta daktaro disertacija, darbas su studentais, dalyvavimas mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje, mokslinių straipsnių rengimas... ► 36

BIBLIOTEKŲ METAI

svarbiau as, o kurti erdves

Pauliaus Sadausko nuotr.

37

BIBLIOTEKŲ METAI

◄ Paskutinė akademiko gyvenimo naujovė – kartu su kolegomis leidybai paruošta mokomoji knyga „Šiuolaikinės medijos ir informacija: požeminiai garažai Google karalystėje“.

Pajūrį iškeitęs į sostinę V.Grigas namais buvusio miesto nepamiršo, domisi jo aktualijomis, kelis kartus per metus jį aplanko. Ir šiam Bibliotekų metams skirtam interviu su mokslininku susitikta pačioje netikėčiausioje vietoje – Pervalkos paplūdimyje.

Prisidėtų prie pokyčių – Ar galite įsivaizduoti save vėl gyvenantį Klaipėdoje? Ką miestas, universitetas turėtų gebėti pasiūlyti jaunam akademikui, kad jis nutartų jame įsikurti?

– Gaila, bet Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete informacijos mokslų sritis atrodo gana nunykusi. Dabar išvis madinga kritikuoti socialinius mokslus, esą juos baigę jauni žmonės neras darbo. Bet jie kaip tik turi plataus profilio gebėjimus, kurių reikia nuolat kintančiame šiuolaikiniame pasaulyje. Sudėtingiau tiems, kurie turi labai konkrečias specialybes, – jie sunkiau prisitaiko, o socialinių mokslų atstovai moka operatyviai reaguoti, keistis. Įsivaizduokite, ar gali geras inžinierius sukurti sėkmingai dirbančią įmonę be socialinių mokslų atstovo pagalbos?.. Įdomu, kur pasuks Klaipėdos universitetas, ties kokiomis mokslų kryptimis susitelks.

Būtų labai įdomu prisidėti, jei jis nutartų atnaujinti savo biblioteką.

Pati Klaipėda man įdomi ir patraukli. Šiame mieste gyventi buvo gera, iki šiol su nostalgija prisimenu puikią dviračių infrastruktūrą. Atvykęs iš Vilniaus pasigendu tik didesnės kultūros vietų santalkos.

– Viename interviu sakėte, kad pasirinkęs bibliotekininkystę pagaliau jaučiatės turįs tikrą profesiją. Kodėl to nejutote dirbdamas žiniasklaidoje?

– Dėl per didelio universalumo. Pasigedau konkretaus gebėjimų rinkinio, konkrečių žinių. Jei rašai ekonomikos tematika – negali labai giliai įeiti, nes jei tai padarysi, jau būsi nebe žurnalistas, o ekonomistas. Žurnalistikoje einama 38

Vilniaus universiteto biblioteka gali pasigirti įspūdingomis patalpomis, kuriose įsikūręs Mokslinės informac

į plotį, ne į gylį. O man visada norėjosi gylio.

Informacijos mokslai leidžia sujungti žurnalistikoje įgytą patirtį ir kartu eiti į gylį. Pasirinkęs juos jaučiausi pasukęs svaresne kryptimi, bet ir nenukentėjęs: galėjau pritaikyti iš žurnalistikos atsineštą kritinį žvilgsnį į reiškinius, kūrybiškumą, laisvą požiūrį ir gebėjimą pasitelkti ekspertus.

Man atrodo, kad tai ir yra viena iš svarbesnių žurnalistikos dovanų – įprotis rinkti informaciją, drąsa kreiptis į ekspertus.

Trečioji vieta – Tariantis dėl interviu laiko, telefonu minėjote, kad Preiloje užtikote seną kaimo biblioteką, senovine spyna rakinamomis durimis. Pats dirbate VU bibliotekoje, kuri turi vienas įspūdingiausių bibliotekos patalpų Lietuvoje – Mokslinės informacijos ir komunikacijos centrą (MIKC). Bent jau išoriškai jūsiškę

BIBLIOTEKŲ METAI

Dėl to labai svarbu bibliotekoje sukurti atitinkamą atmosferą.

cijos ir komunikacijos centras, kaip magnetas traukiantis jaunimą.

ir tą kaimo biblioteką skiria praraja.

Papasakokite, kuo ypatinga šiuolaikinė biblioteka?

– Daug kas priklauso nuo darbuotojų.

Jei kaimo biblioteka nėra tik knygų sandėliukas, ji gali funkcionuoti lygiai taip pat, kaip didelė ir graži biblioteka.

Svarbiausia, kad žmonės lankosi, kad darbuotojai gali padėti ir padeda jiems visais rūpimais klausimais, kad tai erdvė, kurioje susitinkama ir dalijamasi informacija. Kur kitur tai galima daryti

– bare, kavinėje? Vieta mus inspiruoja ir lemia, kaip joje veikiame. Jei tėvai su vaiku eis į atrakcionų parką, jie užsiims kitomis veiklomis, nei užsiimtų nuėję į biblioteką. Yra „trečiosios vietos“ sąvoka: namai – pirmoji vieta, darbas – antroji, o jau paskui – kavinė, paplūdimys, biblioteka ar pan. Skandinavijos šalyse ir kai kuriuose mūsų šalies miestuose jau galima pamatyti, kad biblioteka tampa ta trečiąja vieta, kur ateinama praleisti laiko su bendraminčiais, kur gerai jaučiamasi.

– Gal galite plačiau papasakoti, kaip atpažinti „trečiosios vietos“ savybėmis pasižyminčią biblioteką?

– Įspūdinga, ką galima nuveikti bibliotekoje. Pavyzdžiui, Lazdijų rajono savivaldybės viešoji biblioteka dirba iki vėlaus vakaro – jaunimas gali jaukiai leisti laiką gražiai sutvarkytoje erdvėje. Bibliotekoje yra visokių pramogoms ir poilsiui skirtų priemonių, kartu ir įvairių informacijos išteklių. Toks bibliotekos modelis buvo pasirinktas siekiant išvengti jaunimo slankiojimo pakampėmis, ir jis su kaupu pasitvirtino. Vaikai renkasi pabūti kartu, ruošia namų darbus. Kiek nukrypsiu, bet tai susiję su šiuolaikinės bibliotekos savybėmis – dabartinis jaunimas mėgsta viską daryti kartu. Bibliotekoje jie sėdi kartu, bet žiūri į skirtingus ekranus. Tame nėra nieko blogo – jie užsiėmę, bet jiems reikalingas taktilinis artumas. MIKC būna dideli žmonių srautai, skundžiamasi, kad trūksta darbo vietų, bet perėjus biblioteką piko metu galima pamatyti, kad pavienių darbo vietų tikrai yra – tiesiog, jei žmonės ateis trise, jie ir norės sėdėti trise.

Biblioteka yra geriausia erdvė jaunimui būti kartu ir mokytis. Kavinėje gal ir galima prisėsti, bet ji neturi reikiamo funkcionalumo. Jei biblioteka didesnė, ji siūlo visą spektrą erdvių – skaityklas, vietą pavalgyti, vietą poilsiui, komunikacijai ir t. t.

Ilgainiui nyksta bibliotekos kaip knygų sandėliuko įvaizdis. Atsiranda vis daugiau integruotų bibliotekų. Pavyzdžiui, Vilniaus apskrities A.Mickevičiaus viešoji biblioteka sukūrė labai gražias erdves vaikams, o Birštono viešojoje bibliotekoje net ir tėvai buvo įtraukti į erdvių kūrimą – ten yra kompiuterinių žaidimų kambarys, kuriame – vieno ryžtingo tėčio pastangomis atrinktas didžiulis kompiuterinių žaidimų be smurto rinkinys. Laikui einant bibliotekose atsiranda įvairių paskirčių erdvės, pavyzdžiui, minėtame Birštone – vaizdo laboratorija, kur galima kurti videofilmus, rengti peržiūras. Vilniaus miesto savivaldybės centrinėje bibliotekoje vaikai per avatarus žaidžia psichologų kuruojamą žaidimą, kurio metu išsipasakojami rūpesčiai, sprendžiamos problemos.

Bibliotekose dabar svarbiau ne kaupti knygas, o kurti erdves. ► 39

BIBLIOTEKŲ METAI

Pirmosios lietuviškos knygos apžiūra VU bibliotekoje.

Transformacijos poreikis ◄ – Biblioteka visų pirma yra fizinė erdvė – fasadas ir vidus. Naujos bibliotekos planuojamos multifunkcinės (galerijos, konferencijų salės, įvairios paskirties skaityklos ir kita). Kokios erdvės konfigūracijos aktualiausios dabar? Pavyzdžiui, ar dar nepaseno miesto bibliotekose esančios interneto skaityklos koncepcija?

– Kažkada buvo manoma, kad daugėjant elektroninės informacijos nebereikės patalpų. Prieš 36 metus išleistoje knygoje „Trečioji banga“ Alvinas Toffleris prognozavo, kad su interneto ryšio papliti40

VU bibliotekos archyvo nuotr.

mu išnyks biurai. Pasirodo, kad vyksta atvirkštinis procesas. Pažiūrėjau praėjusių metų aukštų pastatų asociacijos statistiką – biurų patalpų poreikis didelis, planuojama, kad aukštų pastatų su biurais tik daugės.

Viena iš priežasčių – biuruose dirbama su informacija, tad labai svarbus socialinis aspektas, aplink esantys žmonės inspiruoja, papildo.

Lygiai tas pats ir su bibliotekomis – kad ir kaip keistųsi jų funkcijos, jos pirmiausia išlieka informacijos įstaigomis. Nesvarbu, ar toji informacija yra patalpose, jos pačios yra centras, kur koncentruojamos informacinės paslaugos, kur sudarytos sąlygos kuo patogiau dirbti su informacija.

Šiuolaikinės bibliotekos pastatus telkia, kuriamos didelės bibliotekos: Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka, MIKC, kitų aukštųjų mokyklų bibliotekos. Tai – pasaulinė tendencija. Dideliuose pastatuose gali būti visko: individualaus ir grupinio darbo vietų, rezervuojamų kambarių, poilsio ar tylos zonų, įvairių laboratorijų. Viso to reikia. Bet visa tai labai greitai sensta.

Praėjus vos trejiems metams po pastatymo, MIKC jau matome senėjimo ženklų.

Ten daug individualaus darbo vietų ir tik trečdalis jų skirta grupiniam darbui, kur erdvės gali būti transformuojamos, baldai perkilnojami. Kai patalpos buvo tik planuojamos, tai buvo kaip tik tai, ko reikėjo, kas buvo aktualu, o mes juk gilinomės į vartotojų poreikių tendencijas, tyrinėjome situaciją šalies ir užsienio bibliotekose. Šiandien reikia kur kas daugiau grupinio darbo vietų ir visai tylių darbo vietų, susikaupimui skirtų kambarių. Pavyzdžiui, Kopenhagos viešojoje bibliotekoje radau pačių įvairiausių muzikos instrumentų, galima prisėsti ir užsidėjus ausines groti jais.

Apklausos metu sužinojome, kad to norėtų ir mūsų vartotojai.

Jūsų paminėtos interneto skaityklos – visiškai pasenęs dalykas. Dar visai neseniai tai buvo labai šiuolaikiškas sprendimas, o dabartiniai bibliotekų lankytojų poreikiai diktuoja, kad erdvė turi būti lengvai transformuojama, kažkuo priminti namų interjerą – su sofomis, minkštasuoliais, tylos rutuliais (turime tokių MIKC – nepaprastai populiarūs. Sėdint juose apima atotrūkio jausmas, o vartotojai dar ir į sieną nusisuka – visiška izoliacija).

Reikia nepaprastai daug kištukinių lizdų – žmonės ateina su savo prietaisais, bet retai turi kroviklius, tad reikia ir kroviklių automato. Be abejo, ir labai galingo interneto ryšio.

– Vardydamas pokyčius turbūt daugiausia remiatės universiteto bibliotekos lankytojų poreikių stebėjimo rezultatais?

Miestų viešosios bibliotekos aptarnauja kur kas platesnį amžiumi ir išsilavinimu žmonių lauką. Ar tos pačios išvados gali būti pritaikomos kalbant ir apie vyresnės kartos bibliotekų lankytojus?

– Klaida juos nurašyti. Nustebtumėte, kokie žmonės yra pažangūs. Aišku, stacionarių kompiuterių bibliotekose reikėjo

BIBLIOTEKŲ METAI

ir reikės, bet reikia ir daugiau erdvės turintiesiems savo prietaisus. Kompiuterį, planšetinį kompiuterį ar kitokį prietaisą darbo ir ne tik darbo reikalais nešiojasi nemažai žmonių.

Bibliotekų pasaulyje sklando naujas angliškas terminas – space maker (liet.

– erdvės kūrėjas) – svarbu nedrausti bibliotekos paslaugų vartotojui pagal poreikį konfigūruoti patalpas. Pavyzdžiui, MIKC yra 800 darbo vietų: kai rytą einame per patalpas, matome neįtikėtinų dalykų – baldai keliauja ne tik per kambarius, bet ir per aukštus.

Ir kalbu ne tik apie kėdes, bet ir apie sofas, stalus – sunkius baldus. Grąžinti juos į vietas mums yra papildomas vargas, bet suprantame, kad to žmonėms reikia, tad iki tam tikros ribos palaikome ir leidžiame tokį elgesį. Tiesa, jau numatome, kad ateityje daugiau baldų turės būti su ratukais – nereikės jų nešti.

Susikurti namus – Gal bandėte tyrinėti situaciją, perprasti to nuolatinio erdvės konfigūravimo poreikį?

– Teisingai spėjate, atlikome tam tikrus tyrimus, planuojame juos kartoti pagal sudėtingesnę metodologiją. Pastebėjome, kad žmonėms svarbu susikurti savas erdves. Įrenginėdami MIKC stengėmės formuoti darbo salas – lentynas dėliojome šachmatų principu.

Dabar matome, kad tos salos tikrai reikalingos. Žiūrint bibliotekų erdvių nuotraukas, įspūdingai atrodo didelės salės, eilėmis sustatyti stalai, prie jų sėdintys ir dirbantys žmonės. Beveik koncentracijos stovykla. Kartais reikalinga ir tokia erdvė. Bet šiuo metu paklausiausios ne jos. Pavyzdžiui, turime savaitei ar net pusmečiui rezervuojamas individualaus darbo vietas – atėję ten žmonės jas suasmenina, įsirengia savaip. Kitas kasdienis pavyzdys – ateina trys draugai fizikai, randa tris darbo vietas. Jos jiems nepatogios, tad atsineša papildomą kėdę savo popieriams ir didesnį stalą braižymui, pasuka baldus kitu kampu. Tai jau erdvės transformacija.

Jei yra knygynas, biblioteka – tai jau tikras miestas.

– Dar kartą grįžtant prie viešųjų bibliotekų, jūsų nuomone, kiek space maker terminas aktualus joms?

– Vaikų skaityklos tikrai veikia lanksčiai.

Suaugusieji gal ne tokie drąsūs – jei randa baldą, stengiasi palikti ten, kur jį rado. Vis dar yra manančiųjų, kad jei bibliotekoje ką nors pajudins iš vietos – sugriaus vidinę tvarką, kad ateis darbuotojai ir barsis. Reikėtų pasistengti perduoti žinią, kad bibliotekoje galima įsikurti taip, kaip patogu, kad jei atėjo trys močiutės – joms nebūtina sėdėti ant viena linija sudėtų kėdžių, galima jas pasukti kampu.

Pasitikėti skaitytojais – Nemažai keliaujate, o užsienyje stengiatės aplankyti kuo daugiau bibliotekų.

Gal galite išskirti įspūdingiausią matytą biblioteką, ką galėtume parsivežti ir įdiegti pas save?

– Man pačiam didelį įspūdį palieka pasaulio bibliotekų atvirumas. Pas mus taip dar nėra – atėjus į biblioteką reikia pažymėjimo, yra saugumo varteliai, kai kurios bibliotekos dar reikalauja rankines ar kuprines palikti saugyklose.

MIKC turime didžiulius atvirus fondus – šimtai tūkstančių atvirai padėtų knygų, ir ne bet kokių, o po kelis šimtus eurų kainuojančių mokslo veikalų. Kai žmogumi pasitiki – jis pateisina tą pasitikėjimą.

Vagystės yra retos. Tiesa, turime apsaugos vartus, bet kai knygų tiek daug – norint tikrai galima išnešti. Bet klausimas – kur dėsi tą pavogtą knygą? Su kolegomis tarpusavyje juokaujame, kad jei jau pavogė mokslinę knygą, matyt, jautė tikrai didelį žinių troškulį.

Parsivežti pas save galėtume to paties atvirumo. Nereikia bibliotekų dirbtinai daryti sunkiai prieinamų. Bibliotekos, kuriose pastaruoju metu lankiausi, – „British library“ (Britų biblioteka) Londone ir „Black Diamond“ (Juodasis deimantas) Kopenhagoje. Tai didžiulės, šiuolaikinės, gražios bibliotekos. Atėjau į jas be jokio

pažymėjimo, galėjau laisvai jungtis prie interneto, dirbti nuo ryto iki vakaro. Žmonių srautai – didžiuliai, bet viskas leidžiama – lankytojai gali valgyti savo atsineštą maistą, eiti į vidų su striukėmis, kuprinėmis. „British library“ įsikūrusi šalia judrios stoties – juk būtų galima galvoti, kad prašalaičiai eis ir gadins patalpas, vogs knygas. „Black Diamond“ tas pats – visai šalia įėjimo eksponuojamos naujos, brangios knygos. Galime pasimokyti ir kitokio požiūrio į vartotojus – nereikia manyti, kad jie turi blogų kėslų, juk jei žmogus eina į biblioteką, jis jau yra kultūringas.

Keliaudami su žmona turime vieną svarbų miestų vertinimo kriterijų: jei yra knygynas, biblioteka – tai jau tikras miestas.

Jei miestas randa išteklių gražiai, šiuolaikiškai bibliotekai – tai ženklas, kad jo valdžia suinteresuota kultūra, žmonių savišvieta. O kalbant apie gražiausias bibliotekas – turtingos šalys, miestai visada turi įspūdingas bibliotekas. Nežinau normalaus vakarietiško miesto, kuris neturėtų įspūdingos architektūros bibliotekos pastato. Tas pats ir Lietuvoje: Klaipėdoje – I.Simonaitytės biblioteka, Vilniuje – centriniai VU bibliotekos rūmai.

Pažiūrėkime į artimiausius mūsų kaimynus: juk Latvijos nacionalinė biblioteka – pagrindinis Rygos akcentas, jos statyboms buvo skirta tuomet milijardas litų.

Knyga – paveldas – Mums kalbantis apie biblioteką, jūs akcentuojate ne knygą, bet informaciją (nepaisant jos laikmenos). Nemažai bibliotekininkų laikosi minties, kad biblioteka visų pirma yra knygų namai. Ką manote apie tokią nuostatą – ar jos besilaikančiai bibliotekai negresia muziejaus lemtis?

– Knyga yra sistemingai organizuota informacija. Neįsivaizduoju laikotarpio, kai gali išnykti sistemingai organizuotos informacijos poreikis. Tokia informacija saugoma laikmenoje, kuri gali būti labai įvairi, tiek fizinė, tiek virtuali.

Popierinės knygos turi būti išsaugotos, jos vertingos. Tai mūsų kultūros paveldas. Pavyzdžiui, kai VU bibliotekoje demonstruojame pirmąją lietuvišką knygą – jos apžiūrėti važiuojama ekskursijomis, nors pati knygelė nėra vizualiai įspūdinga. ► 41

BIBLIOTEKŲ METAI

Tiesa, spausdintų knygų naudojimas, bent jau akademinėse bibliotekose, mažėja, bet bendra informacijos išteklių panauda auga. Tai matome apžvelgdami ir savo bibliotekos statistiką.

Akademinės bibliotekos lankytojams labai svarbi aukšto lygio informacija, ji nėra laisvai prieinama internete. Biblioteka prenumeruoja labai brangias duomenų bazes, mokslinės knygos taip pat labai brangios, kartais sunku jų įsigyti. Įprastai disertacijai reikia bent kelių šimtų informacijos išteklių, retas doktorantas galėtų tiek nusipirkti

◄

– Įdomu, kokios pagrindinės informacijos išteklių laikymo ir tvarkymo tendencijos? Į ką turėtų reaguoti bibliotekos?

– Šiuo metu sparčiai auga atvirosios prieigos iniciatyva. Laikui einant bus laisvai prieinama vis daugiau geros kokybės recenzuotų išteklių.

Kol informacija mokama, jos tvarkymą organizuoja privatūs duomenų bazių savininkai. Kyla klausimas, kas ją tvarkys įvykus poslinkiui į nemokamą prieigą.

Atvirosios prieigos iniciatyva rūpinasi bibliotekos, skatina ją. Gali būti, kad ilgainiui reikės įsitraukti kur kas rimčiau. Jau kuriamos institucinės talpyklos, kuriose kaupiami įvairūs ištekliai. Pavyzdžiui, kur galima rasti visas disertacijas, magistro, bakalauro darbus – būtent bibliotekų kuruojamose institucinėse talpyklose. Iliuzija, kad bibliotekų nebereikės, o tą didelį informacijos tvarkymo darbą kažkas darys nemokamai. Taip nebus. Aukšto lygio informacija savaime neegzistuoja.

Keičiasi ir bibliotekininko vaidmuo.

Mokslininkai kuria duomenis, talpina juos įvairiose talpyklose. VU biblioteka inicijuoja duomenų talpinimo taisyklių sukūrimą, vyksta mokslininkų konsultacijos.

Atsiranda ryški bibliotekininkų specializacija – vieni gilinasi tik į ekonomiką, kiti – tik į mediciną ir t. t.

Ieškant informacijos – Gal galite plačiau paaiškinti, kaip pasireiškia ir kuo svarbi bibliotekininko specializacija?

– Įsivaizduokite, kad prie bibliotekininkės prieina mokslininkas ir prašo jos padėti 42

atsirinkti prestižinį, gerai recenzuojamą, gerose mokslinėse bazėse referuojamą žurnalą, kuriame jis galėtų publikuoti savo straipsnį. Tokių žurnalų yra tūkstančiai.

Iššūkis atsirinkti tikrai gerą. Yra žurnalų, kuriems atidavęs straipsnį gali likti nukentėjęs, nes jis nebus randamas vertinamose duomenų bazėse, todėl rečiau perskaitomas ir cituojamas. Ar mokslininkas turi gaišti savo laiką atrankai, ar jam gali padėti kasdien šioje srityje dirbantis bibliotekininkas?

Daugėjant elektroninės informacijos, daugėja ir jos paieškos kanalų – Google puikiai tinka, jei norime susirasti Smiltynės perkėlos tinklalapį, bet jei ieškosime specifinės mokslinės informacijos siaura tema, pavyzdžiui, ar pagrįstas požiūris, kad vyrų libido kenkia grindų plovimas, susidursime su sunkumais. Pabandykite tai padaryti su Google ir nesugaišti tam pusdienio.

Reikia žinoti kanalus ir mokėti jais naudotis. Bibliotekininkai skiria daug laiko pažinčiai su įvairiomis duomenų bazėmis, kad galėtų efektyviai atlikti paiešką.

Dar vienas paprastas, bet svarbus dalykas – aprašų rengimas. Pavyzdžiui, kaip aprašyti grafitį ant sienos, naudojamą kaip šaltinį bakalauro darbe. Tai padaryti nėra lengva, yra keli tūkstančiai skirtingų aprašų rengimo stilių. Šiuo metu dėstytojai studentams skiria daug savarankiško darbo, tik trečdalis laiko yra kontaktinis. Tai reiškia, kad studentai gauna su informacija susijusias užduotis individualiam ir grupiniam darbui. Bandydamas kažką susirasti, netrukdysi profesoriaus – tam yra bibliotekininkai.

– Išvardijote akademinėje bibliotekoje dirbančio bibliotekininko virsmus, bet ar tai tinka kalbant apie miesto viešosios bibliotekos darbuotojus?

– Pokyčiai vyksta visur. Gal miesto bibliotekų darbuotojai nepadeda rengti mokslinių rašto darbų, bet ir jie turi daug naujos veiklos, pavyzdžiui, organizuoja skaitymo būrelius, biblioterapijos seansus, padeda vaikams rengti namų darbus. Štai Trakų viešojoje bibliotekoje vaikai skaito knygas šuniui – tai terapinė veikla.

Daug veiklų susiję su įrenginių ir aplinkų sukūrimu, įvairių procesų vyksmo užtikrinimu.

Bibliotekoje informacijos ieško ne tik studentai ar moksleiviai, dėl to kreipiasi įvairaus amžiaus, užimtumo ir socialinio statuso žmonės. Pavyzdžiui, besirūpinančioms dėl skiepų mamoms būtų geriau informacijos ieškoti bibliotekoje, o ne forumuose, kur neatsakingi sprendimai priimami pasiskaičius nebūtinai patikimų pavienių mamų nuomonių.

Mokykloje ir universitete dirba mokytojai, dėstytojai, kurie besimokančiuosius nukreipia teisinga linkme, o baigęs mokslus žmogus nebeturi kur ieškoti kokybiškos informacijos. Tą spragą gali užpildyti viešosios biblio-

Ateina nauja karta žmonių, kuriems rūpi ne autorius, kūrinio statusas, bet skaitymo metu patiriamos emocijos. Jie iš skaitymo tikisi konkrečių pojūčių – ilgesio, baimės, įkvėpimo. tekos. Jos tai puikiai daro užsienyje.

Pavyzdžiui, kai Škotijoje vyko referendumas dėl atsijungimo nuo Jungtinės Karalystės, viešosios bibliotekos surinko į vieną vietą bazinius šaltinius. Buvo galima ateiti ir tyrinėti juos, diskutuoti.

Tas pats vyko ir „Brexit“ referendumo metu – kaip tik tuo metu buvau Londone ir mačiau bibliotekų skelbimus, kviečiančius ateiti ir susipažinti su objektyvia informacija.

Yra net toks terminas – tematinės skaityklos. Kolegos iš Vokietijos pasakojo, kad Europos futbolo čempionato metu bibliotekose veikia tematinės skaityklos ta tema: demonstruojamos varžybos, pateikiami susijusių svetainių adresai, knygos, žurnalai, fotoalbumai – jei tuo domiesi, gali ateiti ir gilintis.

Paruošti tokią skaityklą yra didelis darbas, bet ji atliepia žmonių lūkesčius, yra jiems aktuali. Būtų šaunu, jei Seimo rinkimų metu Lietuvoje veiktų tematinės skaityklos. Pavyzdžiui, JAV politikai nelabai nori prisiminti savo pažadus, duotus rinkimų metu, bibliotekos išsaugojo tą informaciją – galima ją ištraukti

BIBLIOTEKŲ METAI

ir palyginti su realybe. Taigi viešosios bibliotekos turi daug platesnį raiškos galimybių lauką nei akademinės. Tereikia įdirbio, žmonių, idėjų.

Įtraukiantis raštingumas – Ar keičiantis bibliotekoms, jų lankytojams ir bibliotekininkams keičiasi ir būdai, kaip grupuojama informacija?

– Bibliotekose vyrauja tradicinis grupavimas pagal tematiką. Bet atsiranda įdomių naujovių. VU bibliotekoje turime dvi grožinės literatūros skaityklas – Česlavo Milošo ir Laisvalaikio. Č.Milošo skaitykloje sukaupta kokybiška grožinė literatūra.

Rengdami šią skaityklą diskutavome su literatūros kritikais, rašytojais, dėstytojais, mėginome apsibrėžti, ką išskirsime kaip tikrai gerą literatūrą. Esame apsibrėžę, kad lentynose stovės programinė literatūra, klasika, premijuota literatūra (Nobelio, Pulicerio, Bukerio, Gonkūrų premijomis apdovanoti kūriniai), geriausios metų knygos ir t. t. O Laisvalaikio skaitykloje galima rasti viską – nuo detektyvų iki meilės romanų ir mokslinės fantastikos.

Iš naujų įdomių grupavimo tendencijų noriu išskirti informacijos rūšiavimą pagal sukeliamas emocijas ir patirtis.

Ateina nauja karta žmonių, kuriems rūpi ne autorius, kūrinio statusas, bet skaitymo metu patiriamos emocijos.

Jie iš skaitymo tikisi konkrečių pojūčių – ilgesio, baimės, įkvėpimo. Šiandien skaitymas suprantamas plačiau nei tik statiško teksto skaitymas. Daugėja dokumentų, kurie yra skaitmeniniai, papildyti multimedija (vaizdo ir garso įrašais), susieti su kitais dokumentais hipersaitais, interaktyvūs. Plėtojantis papildytosios realybės technologijai, dar labiau išsiplečia dokumentų įvairovė. Esant tokiems dokumentams žmonės ieško jau nebe konkretaus fakto, bet dažnai – tiesiog emocijų ir patirčių.

Iššūkis, kaip sukurti aprašus, kad iš kelių dešimčių tūkstančių dokumentų būtų galima atrasti geriausiai atitinkantį skaitytojo poreikius. Ši kryptis vadinama immersive literacy (įtraukiantis raštingumas). Kol kas paieškos sistemos orientuotos tik į faktų paiešką, ateityje galima tikėtis visai kitokių – orientuotų į informacijos sukeliamas emocijas ir patirtis.

– VU studentams dėstote informacinį raštingumą ir informacijos visuomenės teorijas. Informacinį raštingumą išskiriate ir kaip vieną pagrindinių savo domėjimosi objektų. Kuo jus traukia ši tema?

– Ji susijusi su informacijos paieška, vertinimu ir naudojimu, ji labai greitai keičiasi, tad tiesiog negali pabosti. Google duomenų bazės egzistuoja seniai, bet jos evoliucionuoja itin sparčiai, todėl labai kinta ir paieškos principai bei mokslinės komunikacijos kanalai. Kartu tai yra tiesiogiai su mano darbu susijusi sritis.

Viena iš bibliotekininko užduočių – žinoti, kaip organizuojamas visas informacijos universumas ir kaip užtikrinti, kad būtų atliepti kiekvieno konkretaus informacijos vartotojo poreikiai.

Pavojingas pasitikėjimas – Kiek paprasti informacinės visuomenės nariai, kad ir skaitantys šias „Duris“, yra raštingi? Kokios kasdienės pagrindinės grėsmės informacijos vartotojams ir kaip jų išvengti?

– Buitiniu lygmeniu visuomenė yra gana raštinga, bet prireikus pasidomėti giliau, pavyzdžiui, kaip teisingai sodinti šilauoges, gali kilti sunkumų. Kaip rasti patį patikimiausią ir geriausią šaltinį?

Su kolegomis ta tema parengėme mokomąją knygą. Mūsų informacinėje erdvėje daug netikros informacijos, skirtos ne informuoti apie produktą, bet jį parduoti, formuojančios tam tikrą nuomonę. Tai sunku atpažinti. Yra toks terminas – baltoji propaganda. Pavyzdžiui, skaitydamas tekstą apie Lietuvą, žmogus nepastebės jokios negatyvios informacijos, bet jam liks įspūdis, kad šalyje gyvenimas labai blogas. Dar vienas banalus pavyzdys – dietos. Pradėjus domėtis, kokiais šaltiniais jos pagrįstos, galiausiai galima pastebėti, kad ezoterika dažnai painiojama su medicina.

Dirbdamas su studentais pastebiu, kad yra labai imlių, gebančių akimirksniu atskirti tai, kas tikra, o yra ir tokių, kurie klaidžioja.

Negalima aklai pasitikėti spausdintu žodžiu. Turime kažkokį nusistatymą, kad jei tekstas publikuotas, tai kažkas atsako

už jo patikimumą, kad yra kažkas, kas neleistų publikuoti melo. Mano mėgstamiausias pavyzdys – baisios informacijos klasika, sieniniai plėšomi kalendoriai. Ten nėra nei šaltinių nuorodų, nei autorių, neįmanoma įvertinti, kiek teisinga pateikiama informacija. Dėl to gali atsirasti patarimai, kad katės gydo, bet nereikia katės prievarta tvarstyti prie sužalotos kojos, nes naudojant jėgą gyvūnėlis praras gydomąsias savybes.

Arba kad, įkandus angiai, žaizdą reikia krapštyti surūdijusia vinimi.

– Užsiminėte apie savo rašytą knygą. Gal galite kiek plačiau papasakoti, ką joje ras skaitytojai?

– Mano ir Arūno Gudinavičiaus, Andriaus Šumino bei Modesto Grigaliūno parengta mokomoji knyga „Šiuolaikinės medijos ir informacija: požeminiai garažai Google karalystėje“ apžvelgia šiandien svarbiausius dalykus informacijos vartotojams. Knygoje nagrinėjome mokslo informacijos paieškos ir tvarkymo principus, aptarėme paieškos įrankių pasirinkimą, diskutavome apie kasdienio gyvenimo naujienų ir informacijos išteklius. Siekėme aptarti žiniasklaidos funkcijas ir vaidmenį. Daug dėmesio skyrėme socialinėms medijoms, kurios iš esmės keičia informacijos vartojimo sampratą, siekėme parodyti socialinių medijų santykį su tradicine žiniasklaida.

Svarstėme šiandien sparčiai populiarėjančias skaitmenines knygas kaip naujas informacijos sklaidos formas. Analizavome skaitymo ekranuose aspektus, lyginome skaitmeninės ir spausdintos knygos pranašumus. Knygoje dėmesio skiriame visuomenės įtikinėjimui, propagandai ir dezinformacijai, norėjome parodyti, kad greta išmanymo, naudojantis naujosiomis medijomis ir šiuolaikiniais informacijos ištekliais, aktualu analizuoti įtaką semantikai darančius veiksnius. Nagrinėjome informacijos svarbą viešojoje erdvėje, propagandą, kontrpropagandą, informacinius karus, moderniųjų komunikacinių technologijų įtaką informacinėms kovoms ir bibliotekų vaidmenį, ugdant atsparumą dezinformacijai.

43

GINTARO LAŠAI

Geriems laikams atminti Šarūnas Jasikevičius, Pietro Scibetta. Laimėti neužtenka.

Autobiografija. Eugrimas, Vilnius, 2015, 208 p.

Dainius VANAGAS

Olimpiada tarsi potvynis užliejo laikraščius, internetą, televiziją, gatves, biurus, barus ir viską, kas tik užliejama. Kur pasisuksi, visur permirkę žmonės: nebuvo kur slėptis.

Didžiausias sporto renginys pasaulyje tapo ne tik pagrindine rugpjūčio tema, bet ir sutrikdė įprastą gyvenimo ritmą – vėlyvi užmigimai, ankstyvi prabudimai ar net bemiegės naktys. Ką gi, tokia buvo šešiomis laiko juostomis nutolusio Rio kaina. O kai kasdien dalijami auksiniai, sidabriniai ir bronziniai žvilgučiai, literatūra nejučia prisitaiko prie azartiškos nuotaikos. Šarūnas Jasikevičius, legendinis Lietuvos krepšininkas, pasakojo, o žurnalistas Pietro Scibetta rašė. Taip atsirado autobiografija „Laimėti neužtenka“. Skyrius po skyriaus Š.Jasikevičius apžvelgia visas savo karjeros stoteles, dalijasi asmeninio gyvenimo detalėmis, prisimena sutiktus žmones, išgyventas emocijas ir sunkumus. Kitaip tariant – stengiasi atitikti visus biografijos žanro kriterijus.

Vis dėlto rašyti autobiografiją nesulaukus net 40-ies yra nelengvas uždavinys – juk dauguma knygoje minimų žmonių vis dar gyvi. Ir vis dar arti, naudingi, reikalingi ir įtakingi. Š.Jasikevičius baigė žaidėjo karjerą, tačiau trenerio – tik pradėjo. Užmegzti ryšiai ateityje atvers dar ne vienerias duris, todėl žodžius tenka rinkti atsargiai. Galbūt todėl ši knyga kartais primena padėkų rinkinį. Be abejo, daugybė žmonių prisidėjo prie to, kad Š.Jasikevičius klestėtų krepšinio aikštelėje. Tai supranta ir pats krepšininkas – todėl ir dėkoja. Bet skaitytojams (jei jie nėra iš tų, kuriems dėkoja) tos padėkos 44

prailgsta, sukuria oficialumo ir paradiškumo įspūdį.

Taigi Š.Jasikevičius, kurį krepšinio aikštelėje esame įpratę matyti emocingą, atvirą ir aštrų, knygoje yra santūrus, aptakus ir uždaras. Galbūt pasakoti kitaip nebuvo net galimybių – juk visai tikėtina, kad buvusį žaidėją tebesaisto įvairios konfidencialumo sutartys, žodiniai susitarimai arba tiesiog kolegiškas solidarumas, neleidžiantis kapstytis giliau. Kiek atviriau paliečiamos tik tos temos ir tie asmenys, kurių nuomonė dėl sąlyginai menkos įtakos krepšinio rinkoje Š.Jasikevičiui mažai terūpi – pavyzdžiui, treneriai Antanas Sireika arba Saulius Štombergas.

Skaitant garsių žmonių biografijas, dažniausiai norisi žvilgtelėti į profesinį ir asmeninį gyvenimą „iš vidaus“, kadangi „iš išorės“ jis jau matytas. Šiuo požiūriu „Laimėti neužtenka“ kiek nuvilia. Š.Jasikevičius daug laiko skiria apžvelgdamas svarbiausius karjeros momentus krepšinio aikštelėje – tam, ką sirgaliai ir taip puikiai atsimena. Taip pat dalijasi įspūdžiais apie buvusius trenerius, komandos draugus, santykius su šeima, išvardija visų buvusių merginų vardus ir pateikia kitų panašaus pobūdžio detalių.

Visa tai skaitoma lengvai, greitai ir smagiai, tačiau neapleidžia mintis – kažkur jau girdėta, skaityta ir įsivaizduota.

Pernelyg aptaku, pernelyg nereikšminga.

Iš žmogaus, kuris sukosi pačioje Europos krepšinio šerdyje ir bendravo su pačiais įtakingiausiais žmonėmis, nori nenori tikiesi mėsos ir kraujo. Kažko, ko tūlas sirgalius, kirmydamas prie televizoriaus ar daužydamas būgną tribūnoje, niekada nėra matęs. Kažko, ką būtų galima vadinti unikaliu išgyvenimu, žvilgtelėjimu į profesinę virtuvę. Kažko, kas

išryškintų patį buvimo šiapus / anapus skirtumą. Juk sportininko karjera, jos trukmė, raida, socialinė ir visuomeninė kaina gerokai skiriasi nuo kitų profesijų.

Tačiau knygoje apie šį skirtumą iš esmės nekalbama. Pro pirštus praleidžiamas ir dar vienas svarbus aspektas.

Aistruoliui krepšinis tėra aistra: jis žiūri, palaiko, jaudinasi, verkia, skanduoja, švilpia, kitaip tariant – pramogauja. Žaidėjui krepšinis irgi yra aistra – ypač patiems geriausiems atletams. Tačiau drauge tai yra darbas ir verslas. Atmetus visas idealistines nuostatas ir fetišą, svarbiausia šiuolaikinio sporto funkcija yra parduoti – transliavimo teises, bilietus, reklamos plotą, marškinėlius ir kitą atributiką, galų gale – išlaikyti lažybų sektorių. Dažnai girdime priekaištus, kad sportininkai, kurie tik mėto, spardo ar mušinėja kamuolį, uždirba milijonus, o medikai, policininkai ir kitų svarbių profesijų atstovai tegauna trupinius. Ką gi, apmaudu. Tačiau reikia nepamiršti: kad ir kiek uždirba sportininkai, tai yra tik maža dalis, palyginti su tuo, kiek uždirba juos reklamai panaudojantys prekių ženklai. Policininkai ir gydytojai „viso labo“ gelbsti žmonių gyvybes. Jie nepadaro jų turtingų. O sporto žvaigždės padaro turtingus labai daug šalia jų esančių žmonių – todėl joms mokama

GINTARO LAŠAI

daug, o ateityje bus mokama dar daugiau.

Ir nieko čia nepadarysi.

Būtent todėl krepšinį, kaip ir bet kurią kitą sporto šaką, kurioje plaukioja didžiulės pinigų sumos, veikia ne tik sportiniai principai, bet ir nuožmi verslo logika.

Ją lydi milžiniška konkurencija, nuolatinis spaudimas, gausybė įsipareigojimų rėmėjams, žiniasklaidos dėmesys ir kritika, buvimo garsiam svoris ir kiti profesiniai bruožai. Š.Jasikevičius nekalba apie krepšinį kaip apie darbą – o gaila, būtų buvę įdomu.

Tik pačioje knygos pabaigoje jis pabando atkreipti dėmesį į sporto rinkos sudėtingumą: „Mūsų populiarumas, pinigai, darbas visų pirma atsiranda iš meilės ir pagarbos, kurią jaučiame žaidimui, ir iš to, kad prisimename, jog visa tai priklauso ne vien mums. Tai, ką gauname mainais gražaus gyvenimo pavidalu, yra galimybė, kurios niekaip kitaip nebūtume turėję ir nebūtume galėję suteikti savo šeimoms. Už visa tai mokame visiško atsidavimo kainą. Yra tokių žmonių, kurie nieko nelaimėjo, tačiau pavergė daugiau širdžių už Jamesą Deaną.

Todėl kalbėjau apie meilę, šiuo atveju sirgalių meilę. Jei nori būti gerbiamas žaidėjas, turi turėti kažką daugiau, ne tik pataikyti į krepšį arba į vartus, ar mokėti meistriškai aplenkti. Neužtenka vien tik laimėti, kad galėtum laikyti save čempionu, juo labiau žmogumi. Nuo tos akimirkos, kai tampi žaidėju, patenki į pasaulį, didesnį už tave.

Jeigu esi apdovanotas gebėjimu pavergti, privalai suvokti, kad atsiras daug žmonių, norinčių gabalėlio tavęs, ir tau teks rasti tinkamą būdą jiems jį duoti“ (p. 204). Turbūt taip ir yra. Ir skamba gražiai. Tačiau aprašytasis kompleksiškumas Š.Jasikevičiaus autobiografijoje atsispindi nežymiai. Viskas, nepaisant autoriaus intencijų, atrodo paprasta. Užtenka tik laimėti.

Knygoje pateikiamas Š.Jasikevičiaus požiūris į krepšinį yra romantizuotas kaip ir daugelio krepšinio mėgėjų. Galbūt jis nesiryžo rašyti apie krepšinį iš krepšininko perspektyvos. Galbūt negalėjo. O gal tiesiog pasidalijo tuo, ką lengviausia parduoti krepšinio sirgaliams – juk knyga skirta būtent jiems. Kad prisimintų prarėktus balsus, iš naujo išgyventų pergales ir pajustų sugrįžtančias adrenalino bangas.

Kad ir kaip būtų, „Laimėti neužtenka“ yra dailus paminklas geriems laikams atminti.

O laiko atsiminimams dabar bus į valias: iki 2020 m. vasaros olimpinių žaidynių Tokijuje liko 1429 dienos.

Diena, kai ištiko gyvenimas

Artūro Valionio nuotr.

Alma RIEBŽDAITĖ

Niekas niekada nelaukė manęs jokiose stotyse.

Niekas niekada niekur manęs nepalydėjo, taip, ir niekada nepasitiko, reikšmingais momentais neįteikė gėlių, tiesa, paskutiniu laiku, man skiriantis su vyru, tėtis mane su mergaitėmis kartais nuveža į stotį. Visada jam padėkoju, pasakau ką nors gero, kai dar būname mašinoje, ką nors palaikančio, apie gyvenimą, gražaus, iš esmės, ir jis, mus paleidęs, nuvažiuoja.

Ir tada aš žiūriu į vorą pakelėje nusidriekusių mašinų, kurios lyg vabalai mylinčiais sparnais laukia, kada galės įkvėpti į savo vidų artimus, mylimuosius, apkabinti juos milžiniškais sparnais, o šiųjų veidai paskęs kvapniuose ir švelniuose sparnų pūkuose. Arba – su meile iškvėpti.

Jis visada nuvažiuoja, nesvarbu, lauke minus dvidešimt penki, kruša, plikledis ar liūtis. Jis visada nuvažiuoja, nes yra abejingas orui. Ir aš iki šiol neradau jėgų paprašyti tėčio, kad leistų mums pabūti jo mašinoje, kol atvažiuos autobusas. ► 45

GINTARO LAŠAI

◄ Ir tai, kad jis nuvažiuoja, kad niekada nepagalvoja apie mane ir mano mergaites, yra mano kaltė, nes nepasakiau jam, kaip man tai yra svarbu, neišmokiau jo būti geram.

Jei jau kalbėti visišką tiesą, tai, kad tėtis kartais mus atveža į stotį, yra didžiulis jo žygdarbis. Yra net buvę, kad tėtis mane su mergaitėmis už sutartą kainą parveždavo namo, sumokėdavau tik šiek tiek daugiau, nei tai man būtų kainavę autobusu, bet parveždavo iki namų, galima sakyti, iki durų, o keletą paskutinių sykių jis mane parvežė namo nemokamai.

Jei ne skyrybos, niekada nebūčiau pažinusi savo tėvų.

Vis nusiperku ir nusiperku batus, kurių niekada nenešioju. Dažniausiai mane suvilioja aukštakulniai. Romantiškas sukneles, nėriniuotas ir atviras, kurios taip niekada ir nepaliečia mano kūno.

Rytoj vasario keturioliktoji ir aš matavausi drabužius. Yra tokių suknelių, tokių batų, kurie yra gražūs tik tol, kol esi kambaryje prieš veidrodį.

Svajoju, kaip mudu kartu patiriame pasaulį, keliaujame ir geriame naujas vietas, svetimų miestų triukšmą, beprasmį judėjimą gatvėse, gyvybės chaosą, mirties ir puvėsių tvaiką. Su tavimi galėčiau išgerti visas dykumų dulkes, ištrinti visus keliautojus klaidinančius miražus ir palikti tik tiesą, begėdiškai nuogą tiesą.

Aplankyti literatūrinį Paryžių! Paryžių, kuriame mes nieko nematytume ir beveik nieko negirdėtume, išskyrus keletą jaudinančių romantiškų meilės istorijų nuotrupų, nes ištisai bučiuotumėmės, mūsų kūnai nuolat glustų vienas prie kito, neklusnūs pirštai tik ir ieškotų progų nors akimirkai prasiskverbti prie nuogos odos plotų, o akys, pučiant vėjui ir plieskiant saulei, nuolat slystų vienas kito veido paviršiumi, linijomis, linkiais, apgamais, rainelės spalvomis, palinkę uostume vienas kito plaukus ir kaklą, slapčia siekdami liežuviu lyžtelėti sūrų prakaitą, visiškai paskendę ir apkvaitę tam Paryžiaus triukšme. Ir mes būtume panirę, ir mūsų beveik nebūtų, ir todėl galėtų visiškai ir iki galo įvykti kelionė garlaiviu Senos upe, ir Paryžius būtų mūsų, visas, absoliučiai, su abiem Monos Lizos papais.

46

Dažniausiai ji valgo viena, anksti, kai dar tamsu, kai niekas nemato. Bet aš ją matau, matau, kai ji būna dar nieko nenutuokusi apie mano pabudimą, matau ją vaizduotėje. Kai ji valgo viena, anksti, kai dar tamsu, kai niekas nemato, man ji tokia panaši į pilką pelytę ar rusvą voverę, letenėlėse laikančią kankorėžį ir jį gliaudančią. Girdžiu pro miegus tamsiame kambaryje ir vaizduotėje, kaip ji aižo kankorėžį, kaip švelniai jį kankina, su kokiu nuožmiu atkaklumu lėtai lupinėja ir kiša tas saldžias skiedreles į burną.

Spintelėse, patalynės dėžėse po lova, tarp švarių lentynose sudėtų skalbinių ji turi pasislėpusi riešutų, razinų, vaisių, bandelių, baltos duonos su sėklomis.

Kartais ji užmiršta, ką ir kur yra pasidėjusi, ir būna, kad bandelės supelija, ir tada ji atiduoda bandeles ožkoms.

Ir visiems prieinama atvirai padėta yra juoda pati pigiausia duona. Prašom, valgykite į sveikatą ir iki soties, o ji sveikai maitinasi, nori ilgai gyventi.

Vakarais yra šventas laikas, kurio niekas negali trikdyti, nei anūkai, nei televizorius su jo viduje vykstančiais ekstrasensų mūšiais. Tai maldos laikas.

Mano mama gera Dievui, nori patekti į dangų.

Ir aš norėčiau jai pripirkti daug daug įvairiausių rūšių riešutų ir sėklų, vaisių ir daržovių, gardžiausių baltų pyragų, kuriuos ji taip mėgsta, ir sveikiausių sulčių, kad galėtų su visais dalytis, su visais, kuriuos myli ir kurių nekenčia, ir kad dar liktų lauktuvėms tiems, kurie laukia mūsų Anapilyje.

Bet ir ten prie langelio matau ją valgančią vieną, anksti, kai dar tamsu, kai niekas nemato.

Matau jos veidą, seną ir susiraukšlėjusį, amžinai glostomą pirmųjų patekančios saulės spindulių.

Ir dabar ji man panaši į kėkštą, praeina daug metų, ir namuose, kur paslėpta tiek daug sėklų, spintose, iš po lovų, auga saulėgrąžos, moliūgai, ąžuolai, kaštonai...

Kai žmogus sako, kad jo niekas nemyli, tai reiškia, kad jis pats nieko nėra mylėjęs. Iš kur jam žinoti, kad jo niekas nemyli, kai šį tą žinoti jis gali tik apie save.

Jis buvo panašus į jauną gražų dievą, su kuriuo norėjau aplankyti literatūrinį

Paryžių, nes šis pasaulis man vis labiau atrodo atsibodęs, žinomas, nuspėjamas, žurnaluose, skirtuose moterims ir žmonėms, nebeperskaitau nieko naujo, informacinėse laidose nebeišgirstu nieko įdomaus, todėl vis dažniau renkuosi tylą.

Geismą.

Geismas yra tiltas, suvarpantis mūsų vidinę tuštumą ir pats save sugriaunantis, amžinai mus pasmerkdamas pilnatvei, arba totali užtvankos griūtis, kai į tave suplūsta esiniai.

Iš čia prasideda pasaulis.

Ir kai sako žmogus, jog nėra patyręs meilės, tai reiškia, kad jis pats nieko nėra mylėjęs, todėl mylėti yra geriau.

Ištinka ar renkamės?

Mano nuotaika puiki, vis dar puošiuosi prie veidrodžio, nes aš dar negirdžiu, kaip tyliai ant pirštų galiukų it grakšti balerina po mano kūną šoka mirtis vardu Valerija.

Ponia Valerija, jūs man visai nebaisi.

Tai tas pats, kas ankstyvą vasarą gulėti ant švelnios žolės, žiūrėti į dangų ir danguje matyti dramblius, pabaisas, žmonių veidus ir jausti, kaip švelnus vėjas glosto veidą, ir esi šiame pasaulyje viską viską pamiršęs, ir taip guli tūkstantį metų, o žalia žolė aštri kaip šilkas švelniai smelkiasi į kūną. Tai tas pats, kas gulėti taip tūkstantį metų pievoje ant žolės, ir tai visai ne žolė, o mažytės žalios gyvatės, linguojančios vėjyje, iš lėto ir švelniai į tavo kūną leidžiančios nuodus. Kvepia gėlės ir čiulba paukščiai, vaiskus ir aukštas dangus virš tavęs.

Ir neskauda nieko, tik esi viską labiau pamiršęs.

Ponia Valerija.

Man vis sunkiau jiems paskambinti.

Aplankyti.

Kartą dalyvavau mokymuose, kurie vyko ankstyvą pavasarį gamtoje, tarp medžių kamienų žaidžiant saulės spinduliams, ir kurių pabaigoje mes visi turėjome apsikabinti. Bene trisdešimt apsikabinimų per gerą dešimtį minučių.

Kai grįžau namo, mama sėdėjo kamputyje ant sofos. Žiūrėjau į ją ir klaikiai matematiškai skaičiavau, visa perkeista tų apsikabinimų, kiek kartų ji mane apkabino per visą gyvenimą? Ir negalėjau prisiminti nė vieno karto! Galvoje įnirtingai sukosi niekingas nulis. Kartais negaliu suprasti: nieko nebuvo ar pikta

GINTARO LAŠAI

užmarštis viską ištrynė. Dažnai klausiu savęs: kodėl prisimenu tik blogus, baisius dalykus? Tikriausiai dėl savo juodo tulžingo kraujo, melancholijos liūčių persmelktos savo prigimties. O gal mane valdo koks slaptas masonų ložės įsitikinimas?

Na, buvo tų gėlių, taip ir virsta per metų vazos kraštus, bet, žinoma, pačios gražiausios buvo trys paskutinės rožės.

Laikiau jas pamerktas, kol sudžiūvo, o paskui iš apačios pradėjo žaliuoti.

Jaučiausi, lyg būčiau paskutinė idiotė žemėje.

Staiga suprantu, kad esu kažką iš tų mokymų pamiršusi, kažką esminio, ir suprantu, kad išsitrynęs yra visas blokas: mano klausimai, medžiai, žmonės, saulės spinduliai, šešėliai, viskas! Suprantu, jeigu atgaminsiu bent vieną detalę, prisiminimas grįš urmu. Bergždžiai!

Vis dėlto nežinau, kaip man pavyko!

Tai buvo tokia svarbi informacija, kad kažkas pasistengė, jog ji būtų akimirksniu išstumta. Man teko kaip reikiant pasikankinti, mokymai apie smurtą, diskriminaciją, patyčias vyko vakar!

Nenuostabu, kad neprisimenu, kas vyko prieš dešimtmečius, o dar žinant mano polinkį viską pagražinti ir vaizduotės galią. Jeigu tiksliau – begėdišką tikslumą, kurį, pasitelkdama visas įmanomas menines priemones, diplomatinius resursus ir takto užuomazgas, bandau sušvelninti.

Baigiantis mokymams aš priėjau prie lektorės ir paklausiau, kaip gyventi, kaip išgyti vaikui, kuris patyrė smurtą, jautė pyktį, įniršį, neapykantą ir negalėjo jo išreikšti.

Moteris pakėlė galvą ir žvelgdama man į akis šypsodamasi (lyg tai būtų kažkas lengvo ir linksmo) pasakė: – Vieneri metai besąlygiškos meilės...

Ir šitą šūdą reikėjo slėpti! It kokią Tunkuskoje nukritusio meteorito nuolaužą, turinčią magiškų galių... Niekaip negaliu suprasti, kodėl man buvo taip gyvybiškai svarbu šitą informaciją nuslėpti pačiai nuo savęs.

– Ponia Valerija, gal jūs žinote?

Apmąsčiau andragogės atsakymą: ir iš kur man traukti tuos vienerius metus besąlygiškos meilės? Atrodo, kad tie besąlygiškos meilės metai tik ir mėtosi ar vyksta nuolatiniai jų išpardavimai.

Tai ką, dabar man imti ir lakstyti paskui

kiekvieną pasirodančią besąlygiškos meilės uodegą?

Greičiau atsidursiu tarp tūkstančio išrinktųjų, kurie skris į Marsą, jeigu būsiu tokia ir tokia.

Ir lyg traukinys tolumoje už lango ūžė pavasaris, savo žadančia šviesa smelkėsi į gyslas.

Gulėjau visiškai rami, tik kiekvienas kūno raumuo pulsavo, prisimindamas tavo rankų prisilietimus. Kiek turės praeiti laiko, kol prisiminimai išbluks iš odos?

Mėnuo? Vienas negailestingas mėnuo?

Vienas žiaurus žudikiškas mėnuo? Ir viskas?

Buvo tylu, tik paukščiai vienas po kito švelniai rėžėsi į stiklą pačioje nuostabiausioje visų iliuzijų netekusioje laiko atkarpoje, tik ūžė skalbimo mašina, primindama sraunias kasdienybės melodijas. Tas žmogus daugiau niekada tavęs nepralinksmins, niekada nebeprisilies prie tavęs savo buvimu, niekada nerašys tau švelnių erotiškų žinučių, niekada niekada nebepriglusi prie jo siauros stiprios krūtinės ir jo ranka nebeglostys tavo plaukų, ir jau niekada nebegersi jo plaukų ir kūno kvapo. Išsiskyrimas – tai mažytė mirtis, tai – mirties preliudija. Jaunas ir gražus dievas akimirksniu virto mano sąmonės inkliuzu. Šalta ranka įsliuogiau po marškiniais ir suėmiau šiltą mažą savo krūtį, bet ji neskambėjo.

Pažvelgiau į savo beprotiškai mylimas mergaites ir nudiegė: su jomis negalėjau susilieti.

Tai buvo nuostabi diena, diena, kai žlunga visos iliuzijos. Pati liūdniausia diena mano gyvenime, ir nė viena ašara jos nesupurvino.

Kad ir ką mes bedarytume, mūsų gyvenimai pernelyg anonimiški, nieko svarbaus ir reikšmingo, išskyrus meilę, juose įvykti negali. Profesiniai pasiekimai, karjeros aukštumos, pasiektas meistriškumas, daug patyręs žmogus, aplankytos šalys, sutiktos įžymybės, vardiniai rūbai, finansinė laisvė, seksas be įsipareigojimų, naujausios laidos automobilis ir telefonas, valdžia, įžymybės statusas, verslininko rangas, šiuolaikinis interjeras, būti viršelio veidu, transvestitas, Stalonė, atlaikęs visus smūgius, ornitologas, užsižiūrėjęs į kirą, serialo, scenos, porno, televizijos ir kt. žvaigždė, svingerių vakarėlių liūtas...

Jei ką truputį ir vertinčiau, tai išmintį, talentą gyventi. Išmintį su subtiliu beprotybės prieskoniu.

– Ponia Valerija, ponia Valerija!

Ji atsisuko.

– Akimirksnį man pasirodė, kad aš turiu genialų sugebėjimą gyventi.

Patirti meilę yra beveik taip pat gražu kaip prieš mirtį susimokėti visus mokesčius.

Ji vis dar stovėjo.

– Pagaliau mes susitikome, ponia Valerija.

Yra daug dienų, tylių, beprasmių, gražių.

Man patinka sustoti ir klausytis, kaip krinta sniegas.

Tą kartą tėtis mūsų nenuvežė į stotį.

Besigindamos nuo švelniai spaudžiančio šaltuko trypčiojome prie suoliukų.

Atskrido amžinai laukti ir į save kažko artimo įkvėpti metalinis paukštis.

Netrukus turėjo atvažiuoti autobusas.

Iš metalinio paukščio vidaus pasigirdo svetimo žmogaus balsas: – Gal norite ateiti sušilti į mašiną?

Veidui, kurio niekada nepamatysiu, padėkojau ir atsakiau, jog mums gerai ir lauke, nėra šalta.

Buvo taip gražu, ir pirmą kartą, ir beprotiškas noras tikėti žmogaus gerumu vėrė mano krūtinę, bet negalėjau sulaikyti krintančios netikėjimo kometos: „Kur tai matyta?! Pačioms lįsti į iškrypėlio mašiną!“ Jis gerdavo arbatą, juodąją su migdolais, pienu ir cukrumi. Arbatos dar buvo truputį likę, ir aš nusprendžiau jos paragauti. Tiesa, neturėjau pieno, bet įsidėjau cukraus, kurio šiaip nevartoju.

Aš gėriau arbatą, o galvoje sukosi ir sukosi paskutinės iš jo per Valentino dieną gautos žinutės plokštelė: „Kaip tu dabar gyvensi be manęs?“ Rijau ir rijau šitą klausimą kartu su juodąja arbata, migdolais, cukrumi ir negalėjau atsitokėti, nuostaba liejosi per kraštus. Tamsi kvapni saldi migdolinė nuostaba tvino per puodelio kraštus, tekėjo šilta mano kūnu, užpildydama sąmonę. Ji tvino ir tvino, pasiekė atokiausias pasąmonės kerteles, ertmes, kurių dar niekada nebuvau pasiekusi, galų gale apsemdama ir ant aukščiausio kalno stūksantį „literatūrinį Paryžių“...

Arbata vadinosi „Stebuklų metas“.

47

GINTARO LAŠAI

triptichas apie merginą žinanti tvarkaraščius mergina priešais mane lekia šviečiančiais kulniukais tikriausiai ji žino traukinių tvarkaraščius

rytiniame traukiny rytiniame traukiny mergina prisėdo šalia džinsiniu sarafanu gilia iškirpte Andrejus Korovinas – poetas, literatūros kritikas, leidėjas, įvairių kultūrinių programų vadovas. Gimė 1971 m. Tuloje, Rusijoje. Šešių poezijos knygų autorius. Eilėraščiai publikuojami Rusijos, Ukrainos, Vokietijos, Danijos, Suomijos, JAV ir kitų šalių literatūrinėje periodikoje. Kūryba versta į anglų, armėnų, baltarusių, gruzinų, vokiečių, serbų ir rumunų kalbas, skelbiama šiuolaikinėse poezijos antologijose, žurnaluose „Arion“, „Družba narodov“, „Novij mir“, „Oktiabrj“, „Sibirskie ogni“ bei kituose. Vadovauja seniausio Rusijoje literatūrinio festivalio poetinei programai Aleksandrove (Vladimirsko apskritis), tarptautiniam kultūriniam projektui „Vološino rugsėjis“, tarptautiniam Gumilevskio festivaliui, literatūriniam salonui teatre-muziejuje „Bulgakovo namas“ (Maskva). Literatūrinių festivalių kuratorių klubo Rusijoje, Rusijos Prokošino premijos bei kitų programų koordinatorius.

vaikščiojo prie tvenkinio pamatė Mašką nesusilaikė 3 rubliai įrašas išlaidų knygoje valstiečiai ieškojo pas jį 48

apskritai gyvenimas kartais atrodo amžinas

brunetė priešais buvo kažkokia keista nusprendžiau išprotėjusi

mano genealogija

grafas buvo kupinas meilės

diena žada būti gera

apie skraidančias merginas

Andrejus KOROVINAS

kiekvienas Jasnajos Polianos gyventojas kažkiek primena Tolstojų

dešiniajame lange žalia linksma saulutė kairiau sarafano iškirptės švelnus mergiškas spenelis

patarimo ir tiesos mano proprosenelė valstietė irgi ėjo pas poną ieškoti savo tiesos tėvas teigia jog prosenis buvo labai panašus į Levą Nikolajevičių

palaimos šypsena jos veidą valdė galų gale neištvėriau ir paklausiau kas tokio ypatingo nutiko šiandieną pasaulyje įsimylėjau pasakė ji plačiai šypsodamasi ir purptelėjo pro langą

GINTARO LAŠAI

daiktų gyvenimas

spintos kuriose slėpė meilužius ir meilužes

tiesiog stebėtina kiek daiktai ilgaamžiškesni už asmeninius santykius

paveikslai be galo stebinantys vaizduodami jau išnykusius

pageltusios fotografijos pergyvenusios savo šeimininkus daugiau nei šimtmetį

daiktai saugantys jųjų šilumą kurių kūnai jau seniai po žeme

rakandai iš kurių valgė karaliai ir gražuolės apdulkėję muziejuose

daiktai kažkada įkvėpę meilę ir daiktai atnešę mirtį

lovos kur buvo pralieta tiek kraujo ir spermos į jas žvilgčioja ypatingai susidomėję

ir šita skardinė alyvuogių geltona konservų dėžutė kurioje gesinau cigaretes kuomet gyvenom kartu ji tebestovi dar ten

mūsų negalimos laimės vienišame koridoriuje

apie moralę ir vegetariškumą kad galėtum ką nors išauklėti reikia pačiam būti tyram pasakė ji ir atpjovė kąsnį mano kojos kokia gi moters diskriminacija šiuolaikinėje visuomenėje pasakė ji ir desertiniu peiliu atpjovė man pirštą kaip galima taip kalbėti šalia vaikų pasakė ji ir atsikando dalelę mano širdies ►

Artūro Valionio nuotr.

49

GINTARO LAŠAI

◄

tu apsisukai ir gyvenimas prasidėjo iš naujo

skaistuolės akys jos akys buvo tokios tyros jas buvo galima įžuvinti brangių žuvų padermės idėjomis tuomet iš jos būtų bent kokia prasmė istorijai meilės istorijai žiemos istorijai žmonijos istorijai

vakariniai pietūs kvepia jūros vandeniu ir vakariniais pietumis tai kas žydi vakarais rytais tiesiog dangus tavo akys pražysta mano meile vynas per valandą taps sperma per dvi pastojimu po devynių mėnesių sūnumi tegu bangos liejasi į krantą tegu klykia kiras virš bangų tegu valytoja šluoja praeitį anksti ryte parke prie suoliuko kur mes radom savo laimę vis tiek ant mano lūpų tavo kūno skonis mes užmezgėm kontaktą tarp pasaulių tavo ir mano kanalas patikimas šifras žinomas tik mums girdi kažkas kunkuliuoja debesyse tai Dievas užmiršo išjungti virdulį turbūt bus lietaus paskiau sniegas paskiau jūra

pasinėrimas ši banga praskės tau kojas kalbės tavo rankomis mano odos paviršiumi šnibžda tavo balsu mano delnams pietų naktis – retro mūsų meilei mūsų romano antrasis aš jei išauš rytojus ir mes atsibusim savo lovose tai bus pagrįsta išvada lyčių tūkstantmečių kovos nugalėtojai nugalėti nugalėtieji užsidirba biržoje tie ir anie stovi eilėje prie meilės tik seksas nemokamai karo neįgaliesiems koncesijos veteranams tu šito geidi? tegu geriau banga praskečia tavo kojas te ši naktis blaškosi lyg plaštakė ant mūsų lango tegu visi šio sodo žvėrys susirinkę ratu verandoje skaito vienas kitam savo eiles kapitonas ruošiasi panerti užverti liukus pakelti periskopą mes pasineriam vienas į kitą taip giliai kad atsikvošėtume

ar bijai tamsos?

gal geriau niekur neikime pasislėpkime prieplaukoje šią vasarą gersim šiaudeliu

jos vardas Irina nuostabi brunetė sultingų formų linksma nosyte

viskas galėjo būti kitaip bet įvyko taip jūra tapo sūri

jos akyse lakstė kipšiukai motocikluose

50

ir ji taip svaiginančiai kvepėjo jog man sukosi galva ir vienąkart po baliaus likom pas juos nakvot ir mane paguldė vienintelėj laisvoj lovoj jos kambaryje ji įėjo įjungė šviesą persirengė naktiniais marškiniais ir nėrė po antklode pajutau jos alsą šalia ausies ji pati prisiglaudė ėmė glostyti galvą užkalbėdama ar bijai tamsos? nebijok aš su tavimi galbūt ji taip kalbėdavo savo žaisliukams kai buvo mažytė skruzdėliukai bėgiojo nugara ir man norėjosi kad ji niekada nenustotų kalbėti ir glostytų glostytų glostytų jai buvo keturiolika man jau aštuoneri ir jau beveik įsimylėjau jos pieniškas krūtis ir neįprastą jos mamos vardą Gretė bet mes su tėvais daugiau niekada nepasilikom pas juos nakvoti

GINTARO LAŠAI

nemirtingumo tipologija

pavidalų kilmė: eilėraštis

eina moteris panaši į avižas atsikišus nosis ir smakras archeologinė iškasena siūbuojanti vėjyje išeina į nežinią sako liksiu būtyje

kai eilėraštis ateina turi tik du kelius

praskrenda moteris panaši į laukinį debesį į katę ji lyg balta pūkuota ji braižosi ir jai eina dūmai iš burnos ji gali murkti prapulti ir verkti kaip lietus kad įgytų pasitikėjimo sako jis mirty neprapuls išdygsta moteris panaši į ugninį drakoną ji lyg viengalvė bet jos viduje pilna galvų kaip popkorno ji viską kas dega uždega žvilgsniu sako mielasis būk kartu sako aš tu liksim nemariu

kas su kuo skraido gera diena skraido lėktuvu nuostabi diena skraido raketa puiki diena skraido karieta stebuklinga diena skraido šluota kodėl gi jam nepaskraidyti juk gera diena pakeis ne taip jau gerą ir traukiny diena juk nelabai pūškuoja nuostabi diena pakeis siaubingą košmariška diena tanku atriedės puikią dieną pirmadienis pakeis ir jau į darbą ruoštis tik stebuklingos dienos niekas nepakeis kadangi ji toks stebuklas jog ant šluotos visada lakioja

Išleido rinktinę ukrainietiškai

tapti jo stalkeriu vedliu į naują pasaulį daiktų žmonių raidžių prisiimti atsakomybę už jo likimą jei berniukas vedžioti į karatė pasakoti apie Harį Poterį ir Žiedų Valdovą jei mergaitė vedžioti į baseiną skaityti Narnijos Kronikas ir Mažąjį Princą daug ką reikės nuveikti kol jis/ji apleis tavo kompiuterinio stalo būstą ir susitiks su žmogumi arba išduoti jį apsimesti jog negirdi švelnučio balso: tėti! tėėėtuk! apsimesti veltiniu pamesti bloknotą rašiklį užmiršti atsikelti iš lovos prisiliuobti su poetais parsivesti namo moterį įsidarbinti išrasti kitokį žmogžudystės būdą galvojant jog apie šį abortą niekas niekada nesužinos kas tu stalkeris ar išdavikas neieškok pasiteisinimų Iš rusų kalbos išvertė Dainius SOBECKIS

Knygų paštas Lietuvos kultūros institute iš Ukrainos gavo ką tik ten išėjusią klaipėdiečio rašytojo Gintaro Grajausko poezijos rinktinę „Žemųjų dažnių apaštalas“.

Ją išleido Ternopilio leidykla „Krok“, o į ukrainiečių kalbą išvertė žinoma Ukrainos poetė ir vertėja Marianna Kijanovska. Vertimą finansavo Lietuvos kultūros instituto Vertimų skatinimo programa.

G.Grajauskas Lietuvoje iki šiol išleido 12 knygų – poezijos, prozos, dramaturgijos, eseistikos. Užsienyje jo kūryba pasirodė septyniomis knygomis, kurios išleistos Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Italijoje, Islandijoje, Prancūzijoje ir Ukrainoje.

Savo naujausią knygą G.Grajauskas pristatys rugsėjo viduryje Lvovo knygų leidėjų forume.

Naujausios klaipėdiečio knygos vertėja M.Kijanovska – žymi Ukrainos poetė, eseistė, literatūros istorikė. Ji gyvena Lvove, žinomiausios jos eilėraščių knygos – „Inkarnacija“ (1997), „Sonetų vainikas“ (1999), „373“ (2014).

▪

51

GINTARO LAŠAI

Pasaulis užmerkus vieną akį Iš romano „Kontinentas“ Jimas CRACE’AS

Kareiviai sako, kad aš esu laimingas.

Turiu geriausią kamerą visame bloke.

Jos langas (jeigu stoviu ant savo gulto, beveik prispaudęs galvą prie lauko sienos ir užmerkęs vieną akį) leidžia matyti išorinio pasaulio vaizdą, tą margą, nerūpestingą prekybinį miestą, iš kurio jie mane atvežė. Mano atmerkta akis gali stebėti viską tokiu kampu, kurio viena kraštinė kerta kareivinių kiemą, o kita prasispraudžia tarp pagalbinių pulko patalpų užpakalinės pusės ir rožinio akmens pastato, atsukto fasadu į miestą.

Anapus – mano regėjimo laukas, siauras vertikalus stačiakampis, užsibaigiantis viršuje dangumi, o retkarčiais net puošmena jame – lėktuvu ar sraigtasparniu, arba vanagu. Atmiešto oro uždanga tolumoje skiria kalvos viršūnės namus, kur gyvena dideli viršininkai, pakrantės rajono viešbučius, Išvadavimo parko medžius, tą upę, kur visa tai prasidėjo.

Priekiniame plane ryškėja vieliniai kareivinių vartai. Matau ten bruzdančias moteris, plakatus, pasiilgtų sūnų ar vyrų fotografijas, kareivius ir atsargos kariuomenės vyrus, besispraudžiančius pro minią, – pėsčiomis, apžergę motociklus, – į barus, bordelius mieste, – tuos 52

uniformuotus, ministerijos ar kariškus automobilius, seklius.

Kiekvieną vakarą prie tų vielos vartų stovi mano sesuo Freti. Atpažįstu perdėtai ryškias spalvas, matytas jos drabužių spintoj, ir stovėseną – rankos sukryžiuotos ant krūtinės, smakras rymo ant vieno riešo. Šaukdavau jai: „Freti – aš čia!“ Bet veltui. Kaip išgirs mane – per stiklą, taip toli, dar šurmuliuoja visos tos moterys prie vartų; skamba jų dainos ir šauksmai, gaudžia eismas Vyriausybės kely? Vis patikinu save, kad ji čia dėl manęs, kad ji pastebėjo mano liesą veidą ir dar labiau išretėjusius plaukus, aprėmintus to lango, – kad ji nešioja ant krūtinės lentelę su mano vardu, kad ji – viena tų moterų, tiesiog laikančių bendram glėby kareivines; jos stumdosi dėl patogesnės vietos – tuoj reikalaus naujienų šeimai. Tačiau Freti stovi nuošaliai, panarinusi galvą prie minios krašto. Akys be išraiškos – kaip siena.

Klajoja. Paskui – išsprogsta, kunkuliuoja. O burna atvimpa. Kažko šypsos.

Pagaudavau ją kartais namuose – snaudžia mūsų kieme, burna sučiaupta, akys užmerktos. Tada ji graži. Bet pabudusi – atsainus veidas, tuščias – atrodo (ir yra) kaip tikra neišmanėlė. Ji ne tokia, kad išrinktų žygiuoti parade, netinka ir piketo linijai. Stovi prie vartų dėl to, kad užsigeidė kareivio.

Koks jisai vyras, tas kapralas Bejatas? „Žinau tave, – mestelėjo tą naktį, kai jie čia mane atvežė. – Turi tą trenktą seserį.“ Irgi pažinau jį, iš tų lengvabūdiškų šauktinių – taškos sustoję ratu, plaukioja upėj šiltais vakarais, nardo nuo dviračių tilto arba surengia pasigyrimo varžybas – kas ilgiau išstovės ant galvos, daugiau kūlių pievoj! Prisimenu – Freti stovi tai vienoj, tai kitoj seklumėlėj, prispaudusi batus prie krūtinės. Stebi tuos naujokus, triukšmingai ir šiurkščiai žaidžiančius upėj. Ir kartą tas Bejatas prabėgdamas pakibino – spirt vandens lanką ant jos!

Tai tenai – gylis iki kelių, batai varva – ir blykstelėjo Freti prieraišumas jam. Mano motina visada sakydavo: „Nenuleisk nuo Freti akių. Prisidarys ji sau bėdos vieną dieną.“ Taigi tada palikau savo kolegas iš teisinių kontorų (mes sėdėdavome, vis bambėdami šį bei tą, ant kranto) ir pamojau seseriai – brisk į krantą!

Ir štai jums mano vaizdas – brolis, nervingas klerkas – nublizginti batai per šešis

GINTARO LAŠAI

Artūro Valionio nuotr.

colius nuo vandens, balsas vos girdimas, atsargi elgsena, apdairus, slapus – pavyzdinis pilietis to miesto, kur džipai ir tuščios turgaus lentynos, dumiantys politikų juoduose Panache salonuose kortežai, o ištvermingų bei ribotų naujokų įgula, pripildžiusi gatves aikštingumo, kurio palydovas – bloga nuojauta. Taigi balsas nuskambėjo švelniai, kai vėl tariau Freti, kad bristų į krantą. Bet ji nepasijudino.

Matyt, nenorėjo, kad iš kareivių veidų dingtų linksmumas – lyg staiga užpūstas, tik jai palikus tą seklumėlę. Ji nenorėjo, kad tasai kareivis, kuris išspyrė lanką vandens, nusuktų savo kampuotą atviraširdį veidą. Pasisėmė pilnas rieškučias vandens ir panėrė veidą – srovės ir ant drabužių – kad tik dar žiūrėtų į ją – pratęst jo dėmesį! Timptelėjau truputį – Freti plumpt! Nuskambėjo sutartinis juokas, ir ne tik tų žmonių ant kranto. Juokėsi ir ji. Netgi aš juokiausi – tik susirauk, ir visi pasakys – matai, kaip pyksta! Jie pagalvojo, kad aš su ja draugauju – mane irgi

aptaškė; taigi nuo mūsų abiejų varvėjo, kai traukėme siauromis gatvelėmis namo, į tą rajoną, kur gyvenome nuomojamuose kambariuose, susigrūdę ir pikti kaip bičių spiečius.

Paskui pamačiau jį dar kartą, apsirengusį uniforma ir ginkluotą. Stovėjo prie turgaus baro ir kalbėjosi apie muštrą bei kitus mokymo dalykus su savo kariuomenės draugais. Ką jūs apie jį pasakytumėt? Niekuo neišsiskiriantis, manau.

Niekingas žmogelis. Fermerio ar kokio nors prekeivio septintas sūnus, bernelis iš kaimo, sukilnintas tik dėl to, kad buvo jaunas ir jį paėmė į karo tarnybą. Freti – prisiglaudusi jam prie peties, beveik neįtraukta į grupę. Pakelia galvą ir juokiasi, kai tie kvatoja, kažką pasakę vienas kitam. Taip iki šiol ėjo ir visas ankstesnis jos gyvenimas. Prilipusi vienos ar kitos grupelės krašte, vaikų trupės mūsų gatvėj nenori jos pažinti, sekioja iš paskos ir parsliūkina vieniša, kai jiems nusibosta kaip pajuokos objektas.

Kai Bejatui jau reikėjo palikti barą, jis pasisuko į Freti ir atidavė pagarbą, sumušdamas kulnais, – baisiai įmantrus atsisveikinimas. Netarusi nė žodžio, Freti čiupo jam už rankos virš riešo ir patraukė į save – kaip mažas vaikas, išsigandęs, kad jį paliks. Bejatas tai labai įvertino: atlaisvinęs jos pirštus, pasuko mano sesę priešinga kryptimi. Šokau iš vietos, kur sėdėjau, ir šūktelėjau, kad atsitrauktų nuo jo. Jau buvau tapęs tokių įsikišimų ekspertu: mano tonas, mano kalbos maniera siekdavo neįžeisti. Tačiau ji vėl įkibo jam į ranką, taigi Bejatas pakėlė ją, nusinešė prie tolimojo baro galo ir – tekšt! – pasodino Freti tarp nešvarių stiklų – išsipylusio alaus baloj! Ir – čmookt! – perdėtai lipšniai pabučiavo į kaktą.

Ar tai buvo tik žaidimas? Kareiviai plojo.

Visi vyrai bare sėdėjo prasišiepę. Jie buvo tikri – geriausias humoras! Freti – irgi.

Ji pažvelgė aukštyn – dar! Šį kartą jis apkabino ją ir atnešęs pasodino ant mano stalo. „Jinai – tavo, – metė man. – Veskis namo ir gerai... užrakink.“ Freti ištiesė rankas – apsivijo Bejato kaklą. Patiko, kai nešė ją per baro salę. Freti sužadino – tas artimumas, jam apkabinus, visų juokas, aistra, kurią parodė jis – tik vienas bučinys, bet jai! Netrukdžiau – tegul sau neša dar, jei nori. Nukėlė ją nuo stalo, išėjo su Freti ant rankų iš baro, nužingsniavo per turgų prie džipo, kurį buvo pastatęs taksi aikštelėje. Ar man padėkotų, jei būčiau bėgęs jos gelbėti?

Bejato draugai pasiliko. Tapo paniurę, vulgarūs jam išvažiavus. Paleido kelias replikas apie jos ir jo sąskaitą. Vargšas senis Bejatas, jie kalbėjo, jis gali pasirodyti tiktai su šliundromis ir neišmanėlėmis. Jų mintys lakstė – džipas ir panelė!

Nuvarė kur ir ką darys? Jie šūkavo bare; neturtingi vyrukai iš kaimų. (Turtingi jaunuoliai gyveno užsieny ar buvo per daug ligoti, kad juos pašauktų.) Kėdutės išvartytos. Liejosi alus. Štai kaip jaunuoliai leidžia laiką, kai būna vienintelė panelė ir ta pati išeina.

Aš pakilau. Reikia eit. Jie užtvėrė duris.

Išgerk su mumis, kvietė. Aš purčiau galvą ir šypsojausi. Mūsų giminės žymė – visada šypsos. Vis tiek – jie atnešė man stiklą amerikietiško alaus ir pastatė ant stalo. „Dėkoju“, – tariau, bet palikau jį vietoj, net nepaliečiau. Jeigu jie nebūtų kareiviai, galėčiau pakalbėti, užstodamas Freti. Bet dabar geriau tylėti. ► 53

GINTARO LAŠAI

◄ Ką protestavimas pakeis? „Nagi – išgerk“, – ragino jie, rodydami tą stiklą.

Siurbtelėjau. Kaip alui, per daug stiprus.

Dar buvo pripilta kažkokio spirito – kad pasidarytų toks, kurį, kaip man atrodė, vadino Verčiantis Iš Koto. Bet išmaukiau visą – ir kas iš to?

Kai jie pasitraukė, aš manau, pranokau pats save. Pradėjau kalbėt. Užplūdo nerūpestingumas – staiga paveikė alkoholis.

Prisiminiau kelias frazes, kurias sužinojau iš teisinių dokumentų, – apsimokėjo juos spausdinti. Pavadinau kareivius niekšais ir prievartautojais, tačiau tokia kalba, kokią suprastų tik advokatai. „Saugok šitą miestą nuo brokuotajausmių ir negrynaširdžių, – pasakiau. – Apgink mus nuo despotų, kurie tironizuoja mūsų seseris ir kompensuoja alumi.“ Dabar nenuskardėjo kareivių juokas – tik mano paties. Žmonės bare užsidarė savy, stipriai apkabino stiklus, pakėlė balsus ir apsimetė, kad neturi ausų.

Taigi toks tapo mūsų miestas – beausis: turtingieji pastatė aplink savo namus aukštas sienas, virš geležinių vartų ištempė po kelias eiles vielų; bankininkai ir diplomatai užtraukė užuolaidas savo limuzinuose; keliaudavo nuobodžiai, pakeitę išvaizdą.

Gatvės prekeiviai turgaus aikštėje neskleidė jokių gandų. „Būk kurčias – būsi laimingas“, – tiek iš jų teišgirsdavau.

Jei tada būčiau netriukšmavęs, drausmingas, priminčiau Bejatui tą dieną, kai jis paėmė mano trenktą seserį – taip ją pavadino – pasivažinėt, o ji sugrįžo tik vėlai naktį, sumušta – mačiau jos mėlynes! – ir transo būklės. Bet aš rėkavau – tik atvežę, mane sumušė – ir taip pat drebėjau: iš baimės.

– Ką aš padariau, kad čia uždarė? – paklausiau.

Jis papurtė galvą.

– Ai, nieko ypatinga, – pasakė. – Plepėjai neužsičiaupdamas – kaip ir visi kiti čia. Štai kas atsitinka mūsų laikais, jeigu dar burbuliuoji pagėręs. Visuose baruose yra pasamdyta po vieną tokį, kad klausytų ausis ištempęs, o čia turim užtektinai vietos visoms neužsidarančioms miesto srėbtuvėms. Pamatysi.

Bet jis tik kalbėjo kietai. O nieko nežinojo. Galbūt mano pavardė ir fotografija vieną vakarą atsirado lentoj, ir tada pasiuntė grupę – skubiai susemt. Už ką? Gal mane palaikė kitu vyru, tokiu žmogumi, kurio ieško policija. Galimas dalykas, man 54

tiesiog nepasisekė: ne toks veidas netinkamoj vietoj, kai pradėjo lietis žodžiai, jiems pasirodė didžiai maištingas. Automobilio durys tik šast! – atblokštos, o aš tada ėjau iš turgaus aikštės, rankoje – laikraštis ir maišelis smulkių kavos pupelių. Buvo tikri pagrobimo ekspertai. Tik bakst! – ir aš ant užpakalinės sėdynės, mašina jau lekia, man dar nespėjus pravert burnos – šaukt pagalbos, kad išgirstų nors seni žmonės, įsitaisę kėdėse savo verandų pavėsyje ir stebintys gatvės eismą. Pupelės pabiro ant grindų, tada sėdynių pagalvėlės padarė – kaip kokio eksperto taukštelėjimas į smakrą, beveik nesuskausta – savo: sėdėjau apsvaigintas ir tylus, kai automobilis varė mūsų niūriomis ir aitriomis gatvėmis į plačias, apsodintas katalpomis aveniu – vis arčiau prie mano celės.

– Tau dar nuskilo, – kareivių šnekamąja aiškino Bejatas. – Tave prižiūrėt paskyrė mane. Ir ta celė, matai – turi langą! Gali žiūrėt, kaip kareiviai marširuoja kieme.

Penkių žvaigždučių celė! Iki vakar čia sėdėjo vienas Vyriausybės ministras.

Atėjo keli pas jį, paklausinėjo ir tikriausiai paleido. Arba išvežė kitur. Nė vienas čia neužsibūna.

Išklausęs instrukcijų, nusirengiau drabužius, nusisegiau laikrodį ir viską sudėjau į plastikinį maišelį. Mano penkių žvaigždučių celė – paklotas, gulimoji vieta, kibirėlis – buvo ne mažesnė už mano kambarį namuose. Ir buvo švari, nejaučiau jokio blogo kvapo.

– Tavo sesuo, – tęsė jis, apčiupinėdamas mane tarp kojų ir liepdamas išsižioti – ar neslepiu kur nors pinigų, kokio nors ginklo, ar dantys neįstatyti, ar ten nėra narkotikų, – tu žinai, ji ne koks didelis laimikis – net ir kareiviui. Mes irgi renkamės. Nu, jei netoliese atsiranda panelių, įsitraukiu ir aš. Bet Freti – jai vietoj smegenų grybų priaugę. Gavo, ko pati norėjo. O dabar turi atstot.

Kalbėjo taip, lyg mes ką tik būtume susitikę bare, sąmokslininkiški nepažįstamieji, pagyrūniški dėl to, kad niekas jų čia nepažįsta, ir dar – kad išgėrę.

– Tai dėl to jūs mane čia atvežėt, – pradėjau klausimą, – kad galėtume pakalbėti apie mano seserį? Ar ji žino, kad aš čia?

Jis nusižvengė.

– Niekas nežino, kad tu čia – taip mes dirbam. Tu prapuolei. Staiga išvykai – prisijungt kažkur prie maišto. Arba jau numirei. Negalėjai daugiau pakęst savo trenktos

sesers, taigi – pasipjovei uždarytas cypėj.

Padavė man kelias rudas antklodes ir porą plastikinių sandalų.

– Apsiauk! – paliepė. – Ir kad nedrebėtum. Nervini mane.

Aš stovėdavau prie lango ir stebėdavau kapralą Bejatą, kai jis po tarnybos išeina pro vielos vartus. Moterys spraudžiasi pirmyn, šūkčiodamos vardus – vyrų ir sūnų, kurie pradingo. Viena po kitos kiša leidimus jam į kišenes. Šnabžda, kad reikia nuversti valdžią, jam spraudžiantis pro minią, kad išeitų ant Vyriausybės kelio šaligatvio. Freti seka iš paskos, nors nesulaukė iš jo nė žodžio. Kartą jis atsisuko ir kažką suriko, galbūt: „Atsikabink!“ arba: „Palik mane ramybėj. Nervini mane!“ Galbūt jis užsiminė apie mane? Atstūmė ją. Bet ji nekreipė dėmesio. Rado kažką, kurį nori mylėti – štai ir viskas.

Kai praeidavo tiek laiko, per kurį jie žengdavo gal po dešimt žingsnių, abu dingdavo iš regėjimo lauko, užstoti pagalbinių patalpų sienų, ir aš galėdavau tik spėlioti apie tolesnį mano sesers primygtinį meilikavimą, jos koketavimą, pataikaujamas kalbas, apie jos veido atvirumą.

Taip pat galiu tik spėlioti, kas čia su manim atsitiks. Niekas neateina apklausti. Neturėjau net galimybės išsklaidyti abejones, pasakydamas savo pavardę, ar atsiliepti į kokius nors kaltinimus arba nepasitenkinimus. Tie kiti jauni žmonės, kuriuos aš sutinku kalėjimo išvietėse arba dušų bloke, – tai kurstytojai iš Universiteto ar agitacinių lapelių platintojai, arba iš tų, kurie pompastiškai kalba nuo platformų.

Kai prausiasi, jie dainuoja nesiskaitančias su valdžia dainas. Aš nežinau jų žodžių, nei melodijų. Iš jų aš vis išgirstu apie „virtuvę“, kur – jie taip sako – visi kaliniai yra apiberiami klausimais, nurengiami nuogai, paguldomi praskėstomis rankomis ir kojomis ant nukeltų nuo vyrių durų ir prisegami – už ausų ir pirštų galų – prie magnetų. Ten – galvos gobtuvai, grandinės ir elektriniai prakalai. Ten vykdo tokią bausmę, vadinamą „įpakavimo dėže“.

Kitą vadina „stovėk ant rankų“. Kartais „virtuvėje“ visai tylu. Kai, pagal jų tvirtinimą, elektrodus įstato į areštuotojo dantis ir įjungia srovę. Tada niekas neišgali nė cyptelėti.

Kartais kalbuosi su vyru, kuris yra maždaug mano amžiaus. Jį taip pat – kaip ir mane – sučiupo gatvėj. Bet jis nešėsi

GINTARO LAŠAI

plakatų ir indą miltų klijų. Mūsų vienintelė viltis, sako jis, – moterys prie vielinių vartų. Jeigu tik mūsų pavardės galėtų būti slapta perduotos tuos kelis jardus, tada mes būtume saugūs. Ar aš nepažįstu žmonių, kurie galėtų mus išlaisvinti?

Bet kiti perspėja mane – neatsakinėk jam. Sako, tas vyras – tai persirengęs kareivis, informatorius. Tada jie taip pat mėgina patraukti mane savo pusėn, šnabždėdami. Kaip aš manau, kurie kareiviai paimtų kyšį, kad išneštų į laisvę raštelį ar murmtelėtų pavardę prie vartų? Kokiems teisininkams mieste jie turėtų adresuoti savo pareiškimus? Koks esu aš – kitoks nei visi teisiniai klerkai, nevedęs, man negana moka, niekur niekuo neišsiskiriantis? Kokiai frakcijai aš atstovauju? Jie netiki mano atsakymais – taigi aš pasakoju apie Bejatą, savo seserį ir atskleidžiu tokią viltį – gal jis perduos jai mano žinią. „Tu turi pakalbėti su juo, – prašo jie, primygtinai reikalaudami prisimint visų jų pavardes. – Gal jisai taps mūsų laiškanešiu...“ Didesnę dienos dalį aš stoviu ant savo gulto ir žiūriu į lauką; primerkęs vieną akį, klaidžioju žvilgsniu virš miesto. Išradau savąjį laikrodį – užfiksuodamas laiką, kada kas ateina ar išeina pro vartus, kada kareivių pamainos pražingsniuoja pro vielos pasienį, kada kokie būriai mankštinasi kareivinių kieme, kada gatvėje ant riešutų kioskų uždegami žibaliniai žibintai. Žinau, jog tada, kai artimiausiame pagalbinių pastatų lange pakeliama rafijos pluošto širma, tarnautoja, kuri ten sėdi, prisidega cigaretę, taip pradėdama savo darbo dieną. Degtukas žybteli per stiklą. Žinau, kad suskambus signalui naujokai perbėgs per kiemą apačioje ir stos į eilę prie valgyklos durų – sriubos ir bulvių. Žinau, kurie naujokai sutūps ratu lošti kauliukais, kurie į mano sieną spardys kamuolį, kurie sėdės vieniši. Suprantu, kada baigiasi darbas: ta rafijos pluošto širma vėl nuleidžiama, pagalbinių patalpų darbininkai ir baigę budėjimą kareiviai skinasi sau kelią į miestą, kariuomenės vairuotojai sagstosi švarkų sagas ir įjungia vyriausybinių automobilių variklius, o tie kareiviai prie vielos vartų stumia atgal moteris, laukiančias ten. Į minią vis ateina viena moteris su šaliu ant galvos. Ji pasirodo per priešpiečius ir stovi nejudėdama su išvyniotu vyro portretu.

Ateina ir šviesiaplaukės moterys juodais

drabužiais, tokios energingos kaip prekių išnešiotojai, jos užtveria kelią kiekvienam išeinančiam vyrui, pakeldamos aukštyn savo popieriaus lapus su pavardėmis.

Dar – ta stora mergina su vėliava; aukšta moteris su trimis vaikais; viena kreivomis kojomis; panelė trumpais plaukais; ta keista moteris, kuri tranko pravažiuojančių automobilių variklių gaubtus. O naktį iš puodų, į kuriuos pripilta rusenančių medžio anglių, pulsuoja liepsna.

– Kaip gyvuoja mano sesuo? – paklausiau Bejato, kai jis, stovėdamas koridoriuje, prižiūrėjo mano celės valymą.

– Senoji Seilėtapagurklė? – atseit pasitikslino Bejatas ir nutaisė žiopsantį, kenčiančios dėl beviltiškos meilės avelės veidą. – Slankioja aplink kareivines. Kur aš – ten ir ji. Stato mane ant durniaus!

– Tai tu ją apkvailinai, – pertraukiau.

Bejatas linktelėjo galvą. Jis buvo sutrikęs. Gal tik pusė jo kaltės, pareiškė. Nes ji elgėsi kaip gundytoja – nepaisant visos savo nekaltybės. Prisikabino prie jo, sakysit – ne? Leido, kad jis pačiuptų į glėbį ir nešiotų po barą. Ji elgėsi – gerai – kaip kekšė, tampė už rankos, vos nenuvilko uniformos! Tai ar galima jį smerkti, kad neatlaikė ir pasidavė – juk buvo smagu.

Bet kuris kareivis bare elgtųsi taip pat, būtų – taip išprovokuotas – nunešęs Freti į džipą ir nuvaręs paieškot kokios geros vietelės po medžiais Išvadavimo parke, kur įsimylėjėliai, neturintys pinigų viešbučio kambariui, įsitaiso tarp krūmų. Žinoma, jie pasimylėjo, jis pasakė. Bet scena buvo abipusiai švelni, mandagi ir jausminga, atitinkanti momento reikalavimus: joje – mano sesers ryškūs ir juokingi drabužėliai, sumesti krūvon; kareivis, švelniai ir kartu stiprokai spaudžia – nenusileis, kol nepasieks; nešvarūs vaikigaliai (kuriuos patraukė į tą vietą netoliese paliktas tuščias kariuomenės džipas), žiūrintys ir švilpčiojantys iš už medžių.

– Ji mane suviliojo, – aiškinosi Bejatas.

– Tą ir pasakiau – jau po to. Pasakiau dar, kad turiu mergaitę – laukia manęs gimtinėj. Ji atšovė, jog tai nieko tokio, ji gali būti mano panelė mieste!

Dar kartą jis nutaisė žiopsantį, įsimylėjusios avelės veidą. Kaip ji galėtų būti jo panelė mieste, turėdama tokią burną ir akis? O ji norėdavo visą laiką: nepažiūrėk – traukia; ir kai pralenkdavo ją gatvėj

arba praeinant jam pro vartus. Ir tiktai sykį, kai jis buvo pagėręs, o jinai užspeitė jį bare – kaip tu ten apsiginsi? – jie dar kartą aplankė parką, naktį. Kartu atėjo dar du kiti kareiviai.

– Matai, kaip ji pradėjo? – atsiduso Bejatas, ir, man atrodė, būtų pradėjęs raudoti iš sielvarto, jeigu tuo metu nebūtų įėjęs kapitonas ir paliepęs man keliaut su juo į „virtuvę“.

Tie kurstytojų iš Universiteto ir agitacinių lapelių platintojų pasakojimai buvo perdėti. Kambarys atrodė ne kitaip kaip kokia nors kontora – stalas, stalinė lempa, dvi kėdės, spintelė su stalčiais, plautuvė.

Kapitonas liko stovėti už manęs, prie durų.

Prie stalo sėdėjo vyras; marškiniai – prasegta apykakle. Prieš jį – krūva aplankalų.

– Turime kelis paprastus klausimus, paskui jūs galėsite būti paleistas arba perkeltas į kitą vietą, – pasakė jis. – Sėskit.

Paklausė mano vardo, pavardės, kuo užsiimu, adreso mieste. Ir tada: – Su kokiomis politinėmis grupuotėmis esate susijęs?

Atsakiau: – Nė su viena.

Jis linktelėjo galvą ir kelias minutes kažką rašė.

– Na, – tarė pakėlęs galvą, – mes niekur neskubam. Turim daug laiko. Ateikit čia pas mane rytoj. O per tą laiką apmąstykit savo padėtį. Jeigu neatsakysite į klausimus, turėsime elgtis pagal instrukcijas. Gal teks griežčiau imtis reikalo. Bet kuriuo atveju viskas priklauso nuo jūsų paties – gaunam atsakymus ar ne. Pasvarstykite apie save – niekas daugiau jumis nesirūpins, tik mes.

Niekas nežino, kad jūs čia.

– Jūs klystate! – atkirtau. – Gal mano sesuo žino, kad aš čia. Ji stovi su moterimis prie vartų.

Vyras šyptelėjo.

– Mano šeima žino, kad aš čia, – pridūriau. – Mano kontoros teisininkai žino!

Moterims prie vartų perduotos visos mūsų pavardės!

Kapitonas papurtė galvą.

– Manot – neįmanoma?! – laikiausi savo. – Mes turime savo paštininką. O aš turiu draugų visur – ir čia, ir laisvėj – jie gali paliudyti, kad niekuo nenusikaltau.

Perskaičiau iš atminties improvizuotus pareiškimus ir raštiškus parodymus su priesaika. Dar kartą pavartojau žodžius ir posakius, kuriuos buvau spausdinęs teisiniuose dokumentuose. ► 55

GINTARO LAŠAI

◄ – Toks trūkčiojimas, – baigė pokalbį vyras su marškiniais, – mums nedaro jokio įspūdžio.

Davė ženklą kapitonui, kad aš laisvas.

Kapitonas nuvedė mane atgal per koridorių ir laiptais aukštyn į mano celę.

– Sakyk man, – staiga paklausė, – kas tas paštininkas?

Man galvoj praskriejo vaizdai: šlapi drabužiai, alus, kurį buvau priverstas išgert, Bejatas su tais dviem kareiviais – jų džipas stovi prie krūmų – Freti, jos lakstančios akys ir vis toks pat neištrinamas šypsnys... Tik ar ne per vėlai, kad pavyktų?

– O kaip tu manai – kas? – atšoviau. – Kas dulkina kieno seserį?

Bejatas vėl atėjo, kai aš stovėjau ant gulto, stebėdamas moteris prie vartų.

– Kas čia darosi?! – puolė mane. – Ką pasakei kapitonui? Jis pareikalavo, kad sužinočiau, ar koks nors kareivis susitikinėja su vieno areštuotojo seserimi. Jei vėl paleisi liežuvį, būsi tiesiog išvelėtas!

Aš papurčiau galvą.

– Ir žinai, kas kaltas? – spaudė toliau.

– Tavo trenkta sesuo. Žinai, kas bus – gal ne? Mane išsiųs į kokią nors skylę užkampyje – ačiū tau ir jai!

Kryptelėjau galvą į lango pusę ir tariau: – Juk matai – ji laukia tavęs visą laiką.

Anksčiau ar vėliau kapitonas viską susies...

Jis žengė porą žingsnių, sustojo šalia manęs ir pažiūrėjo laukan.

– Prispausk galvą prie sienos, – pamokiau, – ir užmerk vieną akį.

– Taip, ji vėl stovi, – tarė Bejatas.

Jis stumtelėjo mane prie sienos – prispaudė; pasipylė staigūs smūgiai į pilvą, beveik sulig kiekvienu jo žodžiu.

– Ir ką tam kvailam broliui pažadėjo už tai, kad raportavo tą žinią?

– O kodėl tu neleidi man nors trumpai pasikalbėti su ja? – išspaudžiau.

– Tau – pasikalbėti su ja? – Bejatui pasirodė juokinga. – Kaip tu pasikalbėsi?

Tu – čia, o ji – už tvoros.

– Aš parašysiu! – šūktelėjau.

Jis išplėšė lapelį iš savo raportų bloknoto ir padavė man kartu su pieštuku.

– Kad tik suveiktų!

Parašiau penkias eilutes ir įkišau tą popierinį stačiakampį į Bejato uniformos kišenę. Jis išsiėmė ir perskaitė. Buvau ten parašęs: „Brangi Freti, aš esu kareivinėse, 56

kameroj. Kapralas Bejatas yra vienas iš tų, kurie saugo mane, ir jis prižiūrės, kad man nieko bloga neatsitiktų. Tačiau jeigu jį, mano sese, pamatys su tavim, tada neaišku, ką pagalvos jo viršininkai. Tu statai jį ir mane į pavojų – taigi, maldauju tave, jeigu mus myli, neateidinėk, nesirodyk daugiau prie vartų. Prašau parodyti tą laišką mamai ir mano draugams. Tavo atsidavęs brolis.“ – Tai turėtų ją atvėsinti, – paaiškinau, – nors ji ir nemoka skaityti. Tau reikės jai perskaityti.

Vėliau tą pačią dieną aš stebėjau pro langą, kaip Bejatas nevengė Freti prie vartų, ir jie nužingsniavo vienas šalia kito.

Po valandos jis grįžo. Į kamerą jį įstūmė kapitonas.

– Kas tai? – paklausė manęs, iškeldamas aukštyn lapelį iš Bejato raportų bloknoto. – Laiškas tavo laiškanešiui?

Suglamžė lapelį ir metė į Bejatą.

– Kas per kareivines mums čia reikia valdyt?!

Aš pažvelgiau į Bejatą – ką jis atsakys.

Ar jis nuėjo su mano rašteliu tiesiai pas kapitoną? Arba gal jie sekė ją, susėmė – ta savo ekspertų maniera – einantį šalia mano sesers, kai jis išsitraukė raštelį iš kišenės, perskaitė mano žodžius ir įspraudė jai į ranką? O mano sesuo, ar ji liko stovėti pražiota burna, plačiai išplėstomis akimis ir net nespėjo riktelėt, kol automobilis su Bejatu dingo iš akių? O gal ji kovojo su jais gatvėj, klykdama, kad jos meilę paliktų ramybėj? Ką ji dabar darys – jam dingus? Bejato veidas nieko nesakė; jame ryškėjo tik baimė ir sumušimai ant skruostų ir smakro. Aš taip pat tylėjau.

Stovėjau pražiojęs burną ir laukiau.

– Žinai, į ką tu dabar panašus?! Į savo trenktą seserį! – pratrūko jis. Žengė pirmyn ir įkišo suglamžytą žinutę į mano pražiotą burną.

– Tik burnoj! – užrėkė ant jo kapitonas.

– O ką aš sakiau! Tau liepiau – nešk atgal ir sugrūsk jam į gerklę! Tai buvo įsakymas! Nejuokavau!

Bejatas tiesiog šoko man į akis.

– Praryk! – sustaugė jis.

Aš nerijau. Išspjoviau ant grindų.

Prišokęs kapitonas pakėlė gniužulą.

– Laikyk jį!

Bejatas užlaužė man rankas už nugaros ir parklupdė ant kelių. Kapitonas sugriebė už gerklės.

– Niekas nežino, kad tu esi čia, – sušnypštė. – Niekas nežino – tik mes.

Klūpojau pražiota burna, galva atlaužta atgal. Jis vėl įkišo gniužulą. Tasai įsirėmė į dantis ir liežuvį. Tada jis išsitraukė iš uniforminio kitelio pieštuką ir pradėjo stumti popierių, kol sugrūdo labai giliai į gerklę, kartu prispausdamas liežuvį prie apatinių dantų. Toliau stūmė pieštuku – sukišdamas man į burną ir savo pirštus, sūrius nuo nikotino. Atsinešė iš išvietės vandens ir pylė į burną, kol mano raštelio Freti jau nepasiekė pieštukas; iš plaučių negalėjo išeiti oras, kadangi kvėpuojamąją gerklę užkimšo drėgnas popierius ir jis skverbėsi vis giliau...

– Kalinys nusižudė, – pasakė kapitonas.

Mojavau rankomis – duokit vandens, įleiskit daugiau oro – bet jie išėjo ir užrakino kameros duris. Tai turėjo būti paskutinis kartas, kai mes matėm Bejatą.

Kur jis atsidūrė? Kameroje, kaip ir mes?

Taip tvirtino dušų bloko radikalai. Arba jis buvo išteisintas? Galimas dalykas, buvo išsiųstas į nuobodų ir bedžiaugsmį priešakinį sargybos postą – ko jis ir bijojo – alga sumažinta, antpečių „makaronai“ nuplėšti? Ar taip jam pasisekė?

Nesitikėjau, kad kaip nors perduosiu žinią Freti ar pagąsdinsiu Bejatą, kai beldžiau delnais į kameros duris ir bandžiau nuskandinti skrandyje popierių. Mano protas visai neveikė. Panika būna kurčia ir akla. Pradėjau kosėti ir negalėjau nustoti. Kiekvienas gerklės spazmas pakeldavo gniužulą aukštyn, bet jis vėl nusileisdavo, kai stengdavausi įtraukti oro. Bandžiau įkišti pirštą į ryklę ir išvemti popierių, bet trukdė kosėjimas, raštelį užspausdavo liežuvis. Ką galėjau padaryti – prieš sunkio jėgą, prieš gamtą – kad pašalinčiau tą kamšalą per burną? Jau kvėpavau siurbimo ritmu – lyg stengčiausi orą, labiausiai išpūtusį pilvą, perpumpuoti į tokią oro pagalvėlę, vaikiško baliono dydžio. Iš pradžių ant kameros durų pasirodė seilės, paskui pamačiau dėmes – ryškiai rožinio, pilno burbulų kraujo. Aš pasisukau atgal – raudonu veidu, išverstomis akimis – ir atidžiai nužvelgiau visą kamerą. Nieko daugiau nepamačiau – tik savo gultą ir langą, nieko neišgirdau – tik gergždžiantį garsą iš gerklės. Nustebau, koks lengvas tas gultas, kai traukiau jį nuo sienos; kaip lengvai pakėliau jį iki pečių ir mečiau į duris. Tos pastangos, atrodo, palengvino kvėpavimą. Vėl jį pakėliau, šį kartą per

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

plaštaką virš galvos, – vienintelis, pirmasis, stulbinamas mano gyvenimo poelgis – ir paleidau į lango stiklą!

Turiu daryti prielaidą, jog tuo metu, kai stiklas išlėkė iš mano kameros ir nukrito į kareivinių kiemą, suskilinėdamas kaip plokščias plono ledo blynas, kažkas prie vartų įdėmiai žiūrėjo į „kanalą“ tarp rožinio akmens pastato ir pulko pagalbinių patalpų užpakalinės pusės, ieškodamas mano bloke to lango, kuriame galbūt pamatys vyrą ar brolį, arba sūnų – taip labai išsiilgtą namuose. Kai atsistojau ant apverstos lovos ir pažiūrėjau pro langą į dangų, į medžius, į tą miestą tolumoje, pamačiau, kad viena moteris rodo mano pusėn. Einantis iš teritorijos į miestą kareivis taip pat sureagavo: jis sustojo ir jau sukosi atgal. Iškišau pro langą beveik pusę kūno, galvą ir pečius, ir stipriai surikau – visiems tiems žmonėms. Gavau šviežio oro – lyg rados balsas – sujudėjo popierius – dėl to, kad spaudžiau krūtinę prie lango rėmo, – plaučiai nustėro. Visa tai, tarytum susimokius, leido man surikti taip garsiai, išpučiant orą tokiu dideliu greičiu, jog suglamžytas laiškas seseriai šovė man iš gerklės aukštai virš kiemo – pasunkėjęs nuo seilių, ryškiai rožinis, nes prisigėrė kraujo – ir bumbtelėjo žemėn toli už sutrūkinėjusio stiklo skeveldrų.

Visi moterų plakatai, visi transparantai akimirksniu pakilo į orą – girdėjau, kaip šaukia mane, mačiau, kaip stipriai jos spaudžiasi prie vielos vartų.

– Freti! – sušukau. – Freti! Freti!

Tačiau visų moterų samplūdyje, prie kurio bėgo kelios milicijos eilės – pirma jau dalijo smūgius, – negalėjau įžiūrėti ryškių savo sesers drabužių.

Paskui atpažinau ją, moterį, jau nestovinčią nuošaliai nuo viso to sąmyšio, kurį aš sukėliau (rankos sukryžiuotos, smakras nuleistas, nustebus burna pražiota – laukia kareivio). Dabar ji triukšmingai protestavo tarp moterų, šaukdama vardą. Kieno vardą – negaliu pasakyti. Iš ten sklido per daug užsidegimo, per daug triukšmo, o aš esu toli, pernelyg nutolęs nuo vartų...

Iš anglų k. išvertė Jeronimas BRAZAITIS

Eiti negalima pasilikti, arba Mylėsiu tave pigiau Julija DAVIDAVIČIŪTĖ

Jau visą savaitę turiu problemų dėl pilvo pūtimo ir užkietėjusių vidurių. Aplinkiniai galvoja, kad sergu, bet iš tiesų, jei jie įsijungtų smegenis, suprastų, kaip sunku gali būti atlikti savo reikalus, kai nuolat esi stebimas.

Viskas prasidėjo prieš dešimt dienų, su tuo nelemtu pasivaikščiojimu lauke.

Patekau į muštynes. Tiksliau, buvau į jas įtrauktas prieš savo valią. Nesuprantu, nuo kada gatvėje yra draudžiama užkalbinti merginą ir kodėl kitiems tai turi trukdyti.

Tą rytą grįžau namo su ties skruostikauliais kabančia ausimi, ir tai pamatę artimieji nė neatsiklausę iškart nusprendė mane vežti į ligoninę. Priešinausi kaip tik galėjau, bet daktaras man suleido vaistų, kurie visiškai nukenksmino mano žvėrišką prigimtį. Prabudau namie. Buvo gerokai po pietų. Ausis jau nebekarojo, kaip koks perviręs makaronas. Galva ūžė, o burna buvo išdžiūvusi it Antano močiutės kūšis, tad nieko nelaukęs nusvirduliavau atsigerti. Virtuvėje prie stalo sėdėjo Antanas, bet mane labiau domino numalšinti troškulį ir skuosti į lauką, nei mąstyti apie šią žmogystą. Norėjau prasmukti nepastebėtas, bet vaistai supynė kojas ir visiškai nerangiai užkliuvau už šuns bliūdelio. Nekenčiu to šuns. Seniai sakiau, kad jį reikia vežti į mišką ir palikti prie medžio pūti prieš tai gerai atvanojus snukį.

– Labas rytas! Prabudai?

– Ne, blin. Per miegus vaikštau.

– Šūkauji, mažyti, turbūt alkanas?

– Koks dar alkanas? Čia tik tu kemši ką tik prabudęs. Dėl to ir išpampęs kaip supuvęs arbūzas. Ir kiek sykių tau turiu kartoti, kad nevadintum manęs mažyčiu? Mes juk beveik vienmečiai, skaičiuoti nemoki?

Vėpla.

– Triukšmauji tu šiandien. Skauda turbūt, ane?

– Nu, ką žinau. Tau ausį nuplėštų, neskaudėtų? Stuobrys. Ir iš tiesų, ką tu tokią valandą veiki namie? Neturėtumei būti darbe, šeimai pinigus uždirbinėti ar kokią sekretorę barškinti? Oi, atleisk, tu gi paštininkas, sekretorės nuo tavęs kaip nuo plokščiapadžių batų bėga.

Antanas nieko neatsakė. Dažnai jis taip, ima ir nutraukia pokalbį. Manau, jis vis dėlto jaučia, kas šiuose namuose tikras vyras.

Iš tiesų mes su Antanu matomės ne tiek ir daug. Dažniausiai prie pusryčių stalo. Kai prabundu ir išsirąžau, juodu su Lukrecija jau sėdi virtuvėje ir kemša pusryčius.

Pasisveikinęs prisėdu šalia ir tyliai stebiu aplinką. Rytais būnu piktas, bet iš pagarbos Lukrecijai išmokau tvardytis. Mūsų tokie jau santykiai, kaip dviejų vienas kitą gerbiančių visaverčių asmenybių, be jokių ten „tiutiutiu“, kaip mėgsta Antanas. Iš namų rytais išeiname visi drauge. Lukrecija traukia tvarkyti svetimų žmonių sąskaitų ir skolų kažkokioje įmonėje kitame miesto gale, o Antanas – nešioti pašto. ► 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Mane abu vadina dykaduoniu, mat aš tiesiog slampinėju gatvėmis iki pat vakaro ar mėgaujuosi saule šalimais esančiame parke.

Tegu vadina, man nuo to nei šilta, nei šalta.

Tą rytą, kai prabudau siūta ausimi ir su kaklo įtvaru, kiek nustebau išvydęs Antaną. Bet atsigėręs iškart pamiršau apie jo egzistavimą. Iki tol, kol nuėjau prie durų ir paklibinęs supratau, kad jos uždarytos.

– Antanai! Antanai, ar girdi? Durys uždarytos, atidaryk gi!

Tyla. Man kartais atrodo, jis tyčia mane erzina. Stuobrys.

– Antanai, velniai rautų, atidaryk duris gi!

– Oi, mažyti, negalima tau į lauką eiti, – prisiruošęs atnešti savo liulantį pilvą pareiškė.

– Baik su tuo, mažyti, sakau. Ir ką reiškia negalima? Žinai, ko negalima? Tau gimti buvo šiukštu negalima.

– Negalima, žinok. Daktaras sakė, kad, kol gysi, turi būti namie. Tad nepyk, bet durys turi likti uždarytos.

– Ką?! Žinai, ką gali tam savo daktarui perduoti, tegu mažiau pornografijos žiūri!

Išleisk sakau mane, stuobry tu neraliuotas! Kaip drįsti atsukti man nugarą, kai su tavimi kalbu? Grįžk, sakau tau!

Bet tuokart jis negrįžo. Nuėjo į virtuvę ir garsiai, bene demonstratyviai siurbčiojo kavą. Dar kurį laiką bandžiau išlaužti duris, bet turbūt buvau per daug nusilpęs nuo prifarširuotų vaistų. Visą likusią dieną pramiegojau.

Kitą rytą pabudau kaip įprastai. Turbūt to nepertraukiamo miego po operacijos man vis dėlto reikėjo. Iš virtuvės sklido grikių košės kvapas. Niekaip nesuprantu, kaip galima tą šlykštynę savo noru kišti sau į burną. Kartais man tiesiog jų gaila, Lukrecijos ir Antano. Bet jiems to nesakau. Iš pagarbos. Tiesiog atsisėdau ant sofos ir kantriai laukiau, kol tiedu susiruoš išeiti į darbus. Ketinau išeiti su jais, o užkrimsčiau mieste, tokią ankstyvą valandą man dar stovi skrandis. Po gero pusvalandžio išgirdęs barškančius raktus iškart nuskubėjau prie durų.

– O kur tu išsiruošei? – savo dideliu kūnu užtvėręs man kelią bręstančio berniuko balsu ištarė Antanas. Veltis į ginčą nebuvau nusiteikęs, tad nieko nesakęs kiek agresyviau žengiau durų link.

– Tau eiti į lauką negalima. Turi dešimt dienų būti namie. Taškas.

– Nuo kada tu sprendi, kas man galima, o kas ne? Sparnai per naktį išaugo?

58

Lukrecija, nu, paaiškink tu jam, šitam savo vyrui, kad baigtų šitą monospektaklį!

Jau gana, kad vakar nusileidau, tai dar ir šiandien iš savęs šaipytis tikrai neleisiu.

Lukrecija? Luka! Na, kurgi jūs einate?! Aš gi raktų neturiu! Pasityčiojimas.

Paskutinį žodį ištariau sau, nes durys jau buvo uždarytos iš kitos pusės. Iš to įsiūčio trenkiau pro šalį ėjusiam šuniui. Pabrukęs uodegą jis nubėgo į kitą kambarį. Apgailėtinas padaras. Jį reikėjo pavadinti Klaidu, o ne Kudliumi. Bent jau būtų artimiau klaidai.

Taip prasidėjo mano dešimt dienų trukęs karantinas. Šiandien paskutinė jo diena. Nors mano pilvas kietas kaip ką tik išdegta plyta, o nosis susisukusi kaip sraigė nuo Kudliaus smarvės, pirmiausia, ką ketinu padaryti, tai ne mauti į lauką, o sulaukęs Lukrecijos išrėžti jai viską, ką per šias devynias dienas sužinojau apie jos neva tokį nuostabų vyrą. Ir tada paliksiu juos pūti šioje skylėje.

Pripažinsiu, Antanas iš tiesų suktas vyras. Tąkart, kai jie abu pirmą sykį tiesiai man prieš nosį užtrenkė duris, siutau, bet nepraėjus nė pusvalandžiui mano pyktį pakeitė smalsumas, mat durys vėl buvo rakinamos, tik šį kartą iš lauko pusės. Grįžo Antanas. Išsiblaškęs vėpla, veikiausiai ką nors pamiršo.

– Nu, va, likom mudu. Ir šuo, – lyg perskaitęs mano mintis prabilo. – Turbūt dar nieko nevalgei? Leisk tau ką nors pagaminsiu.

Nieko neatsakiau. Tik smalsiai stebėjau, kaip jis nunešė atsineštą maišą į virtuvę ir pradėjo iš jo krauti produktus. Vieną pastūmė ir manęs link, bet vien tik pamačius įpakavimą mane sutąsė. Kas aš jam, koks atliekų konteineris? Bergždžia buvo ką ir besakyti. Antanui vėl išėjus priėjau arčiau stalo. Ant jo taisyklingomis griežtomis linijomis buvo padėlioti sausainių pakeliai, kelios dėžutės kiaušinių, sultys, pienas.

Viskas būtų gerai, bet visi tie produktai buvo pažymėti pigiausiais prekių ženklais, kuriuos prieš tai tekdavo matyti tik prasčiokų kvartalo konteineriuose. Stebino tai, jog nors ką tik atnešti iš parduotuvės, jie jau atrodė sugedę ir purvini. Žinojau, kad paštininkai mažai uždirba, bet kad tiek... Gėda.

Už poros minučių grįžo Antanas. Paspyręs savo šlapius Pirmąjį pasaulinį karą menančius batus į koridoriaus kampą, žengė tiesiai į virtuvę. Mūsų žvilgsniai susitiko.

– Bičiuli, lai tai būna mūsų maža paslaptis, ar ne?

Mačiau, kad jam nė motais, ką ketinu į tą jo „bičiuli“ atsakyti, tad nė nesivarginau. Šaltakraujiškai ir toliau žiūrėjau į jį. Iš maišo jis traukė tuščias produktų pakuotes: dvi kartonines, puoštas storomis besišypsančiomis vištomis kiaušinių dėžutes, ekologišku ženklu pažymėtą sulčių pakelį, didžiatešmene karve puoštą užsukamą stiklo butelį. Metalinę dėžę, margintą sausainiais. Tik tos visos pakuotės buvo tuščios. Atsisėdau ant kėdės.

– Žinai, – prabilo jis, savo neproporcingai plonais pirštais atidarinėdamas ką tik atsineštų produktų pakuotes, – Liucijai to žinoti nereikia. Kam jai tas papildomas stresas, nu, pagalvok... Ir taip darbe pavargsta, visi, kas netingi, ant galvos lipa, o ji juk ir šiaip ne itin stiprių nervų moteris.

– Na, taip, – nusprendžiau pralaužti ledus. – Kaip nebus silpnų nervų, kai tokį idiotą šalia turi.

– Pyksti vis dar? Suprantu, žinok, tave.

Aš va irgi, kai praradau darbą, tai namie ir leidžiu dienas su Kudliumi. Tikrai menkas malonumas tarp šių sienų tūnoti kiauras dienas.

– Palauk palauk, tu darbą praradai? Nu, gražiausia. Ir Luka nieko nežino? Va čia tai kriminalas, cha!

Antanas nieko neatsakė. Žiūrėdamas kiaurai per mane, jis dėliojo kiaušinius į tuščias kartonines dėžutes, prieš tai kiekvieną iš jų kruopščiai pavalydamas. Baigęs atsargiai atkirpo plastikinį pieno pakelį ir meistriškai, nepraliejęs nė lašelio pro šalį, supylė visą jo turinį į didžiatešmene puoštą stiklo butelį. Taip pat padarė ir su sultimis.

– Sausainius pamiršai, – pašaipiai iššniokščiau. Seniai jaučiausi toks apsipatenkinęs. Stebėti jį ir žiūrėti, kaip apverktinai jis dėlioja tas pigenas į prabangias pakuotes, teikė didesnį malonumą, nei gretimame name gyvenančios panos barškinimas.

Jis ir vėl nieko neatsakė. Vieną po kito atsargiai sudėjo sausainius į metalinę dėžutę, aplaižė pirštus ir nusliūkino žiūrėti televizoriaus. Tuomet ir supratau, kad tos dešimt dienų nebus tokios nuobodžios, kaip pirma maniau.

Ir neklydau. Kiekvieną dieną Antanas išeidavo iš namų drauge su Lukrecija, užsimaukšlinęs jau kiek ankštą paštininko uniformą, tačiau nepraėjus nė pusvalandžiui jau vėl grįždavo namo nešinas pigenomis iš kitame miesto gale esančios parduotuvės. Atsisėsdavo ir kruopščiai jas perdė-

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

liodavo į kitas pakuotes. Vis man ką nors papasakodavo. Apie prarastą darbą. Gaunamą pašalpą. Nuolaidų kortelę. Lukrecijos nesupratingumą. Po to nueidavo žiūrėti televizorių. Likus ketvirčiui iki penkių, jis pakildavo nuo sofos, vėl apsirengdavo savo skudurą, ir, atsisveikinęs su manimi bei tuo idiotu šunimi, išeidavo nešinas maišu.

Grįždavo Lukrecijai jau esant namie, šiek tiek po šešių. Pakštelėdavo jai į žandą, išdidžiai padėdavo pilną produktų maišą ant stalo ir it tikras šeimos galva sėdėdavo, kol Lukrecija gamindavo jam valgyti. Šis absurdas tęsėsi diena po dienos.

Pakuočių traškėjimas, šiukšlių išnešimas, dievagojimasis bei paguodos manyje ieškojimas. O apsimesti aš mokėjau, kiekvieną jo išpažintį dėjausi į savo galvą, kad atėjus laikui galėčiau visa nukreipti prieš jį.

Galų gale nekenčiau jo labiau už šunį. Jei šunį palikčiau miške, tai Antaną nustumčiau nuo skardžio, prieš tai išrovęs nagus ir iškabinęs akis. Šiandien išaušo mano keršto diena. Atsikėliau anksčiau, nusiprausiau. Šeštadienis, tad Lukrecija ir Antanas liks namie. Pasitempęs laukiau, kol Luka, apsirėdžiusi savo frotiniu chalatu, įsliūkins į virtuvę užkaisti virdulį, kad pasidarytų „brangios šviežių pupelių“ kavos. Įsliūkino.

– Labas rytas, tu ankstyvas, – kišdama degtuką po arbatinuku prabilo.

– Labas rytas, net labai tas rytas labas.

Taip, ankstyvas. Irgi, žinai, kavos atsigerčiau, bet matai pigenos negeriu... Oi, ar pasakiau pigenos? – teatrališkai neva sutrikęs nusukau galvą. Triumfavau.

– Gal vandens nori? – ignoruodama mano žodžius Lukrecija įpylė į stiklinę vandens. Pastatė prie praustuvo.

– Na, jis turbūt vienintelis šioje virtuvėje tikras dalykas, ar ne? Ne taip, kaip tavo ta kava. Ar sausainiai, kuriuos prie kavos puodelio kramsnosi. Ar kiaušiniai, iš kurių kepsi savo melagiui vyrui kiaušinienę, a?

– Kažkoks tu keistas... Tylus būni rytais.

O dabar neužsičiaupi.

– Žinai, kas neužsičiaups? Tavo vyras, kai nueisi pas jį su kočėlu, kai viską tau papasakosiu! Jau matau, kaip žiobčios it žuvis prieš mirtį, taip gėdingai demaskuotas! Ar žinai, kad jis neteko darbo? Ir ne, ne vakar, o prieš gerą pusmetį? Ir kad kiauras dienas sėdi ir spokso televizorių nieko neveikdamas, ką, nežinojai? Kad jo neva nauji marškiniai iš labdaros parsinešti, turbūt

Artūro Valionio nuotr.

irgi nežinojai? Ir atostogų nevažiuojate, žinai dėl ko? Ne dėl to, jog vyrą į aukštesnes pareigas kelia, o kad skurdžiai esate, ką?

– Ei. Na, jau gana.

– Aha, tiesa akis bado? Čia tik pradžia, palauk...

– Gana, sakau, leisk prabusti gi.

– Tai tu nesibaimink, po to, kai viską tau išklosiu, šiaip ar taip tris paras užmigti negalėsi.

– Na, viskas, – ji ryžtingai pasuko galvą į duris, – Antanai, Antanai! Ateik čia, būk geras.

– Gal man išeiti? – iš mandagumo paklausiau. Nors niekur eiti nė neketinu, nė už ką nepraleisiu šio vaizdo.

Tarpduryje pasirodė Antanas. Jis atrodė kaip išbrinkęs džiūvėsėlis. Palauk, kol tave sumals į miltus, brolyti.

– Mūsų murklys kažkoks suirzęs, Antanai. Ir pastebėjau, kad jau visą savaitę nesituština į savo dėžutę. Turbūt vėl reikės vežti pas veterinarą. Man jau galvą įsiskaudo nuo jo tokio agresyvaus murksėjimo.

Gal kastruoti laikas?

Negalėjau patikėti savo ausimis. Nieko nelaukęs moviau Antanui tarp kojų durų link. Jos buvo uždarytos. Daužiausi kaip galėjau. Kudlius išsišiepęs gulėjo šalia.

– Sveikas atvykęs į mano pasaulį, – nenusukdamas žvilgsnio ištarė.

Išsišiepęs kastratas.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Miestas ir žmonės. Bee

Laivo stiebo viršūnėje esanti vėtrungė leisdavo iš toli lengvai atpažinti atskirų vietovių simbolius ir nustatyti, iš kur jis atplaukė.

Kuršių marių vėtrungė.

Nuotraukos iš „Memelland Klaender”

Tęsiame pažintį su garsiąja klaipėdiečių šeima. Šįkart susitelkiama į Kuršių marių žvejybos prižiūrėtojo Wilhelmo Ernsto Beerbohmo veiklą, siekiant apžvelgti ne tiek jo paties nuopelnus žvejybai Kuršių mariose, kiek norint detaliau supažindinti su žvejybos tvarka Kuršių mariose bei Aistmarėse. Be kitų jau anksčiau minėtų šaltinių, čia remtasi ir iš AdM archyvo Rasos Krupavičiutės surinkta medžiaga, kuri buvo skelbta „Vokiečių žinių“ mėnraštyje 2003 m.

Jovita SAULĖNIENĖ

Senoji žvejybos tvarka Muižės dvaras – vienas seniausių Klaipėdos krašte, už ištikimą tarnystę markgrafui Georgui Friedrichui dovanotas 1585 m.

Niheliui Jagentenfeliui, marių ir upių žvejybos inspektoriui. Beneckės rašinyje „Žuvys, žvejyba ir žuvininkystė Prūsuose“ nurodyta, jog N.Jagentenfelis „turėjo stebėti, kad Kuršių marių įlanka nuo Klaipėdos iki Ventės rago ir Neringoje iki Juodkrantės ir iki Bulviekio iškyšulio priešais Ventės ragą būtų laisva ir atdara, kad žuvys galėtų laisvai įplaukti į marias; kad įlankos ir upės gylis būtų laisvas ir atdaras, kad žuvys į Rusnės ir Karklininkų įlanką galėtų įplaukti ir išplaukti; kad Šilutėje, Rusnėje ir kitose gyvenvietėse smuklininkai ir kiti didžiųjų lydekų slaptai neparduotų į Žemaitiją; kad neturtingi žmonės nebūtų apgauna60

mi parduodant žuvis; kad būtų statomos užtvankos ten, kur duotas leidimas, tik iki upės vidurio; kad upės nebūtų užteršiamos mėšlu ir kitokiomis nešvarybėmis, kaip tai daro ypatingai „šyšininkai“; kad upės nebūtų dumblinos, nes tai žuvims trukdo laisvai judėti; kad sugauti bebrai ir ūdros būtų pristatomi; kad leidžiamos žvejybos priemonės, kaip prietaisai unguriams gaudyti, švilpukai, siurbliai ir t. t. būtų naudojami; kad mokesčiai būtų teisingai ir punktualiai mokami“. Žvejams įsakais buvo numatyta griežta tvarka, kokias, kada ir kur žuvis gaudyti, kokiomis valtimis ir kokiais tinklais žvejoti. Tos taisyklės – savotiškas žuvų mariose žemėlapis ir jų gaudymo įrankių, ypač tinklų, vardynas. Net žvejai pagal tai buvo vadinami – buriniai žvejai, kurniniai žvejai ir pan. Dokumento informatyvumą iliustruoja kad ir toks pavyzdys. Pasirodo, jog Kuršių mariose net 150 metų lašišų gaudymas buvo pats svarbiausias, ir didžiausi konfliktai kildavę tarp sielininkų

ir lašišų žvejų, ir „jų ginčai tapo išspręsti sutaikinimu 1781 m. rugpjūčio 21 d.“ Tačiau remiantis senąja žvejybos tvarka nebuvo įmanoma užkirsti kelio brakonieriavimui ir žvejybos įstatymų nepaisymui. Karališkosios vyriausybės vidaus reikalų skyrius pakartotiniais įsakais vis ragindavo atsižvelgti į 1787 m. ar 1792 m. išleistus potvarkius, reguliuojančius žvejybos tvarką mariose. Įsakmiai buvo reikalaujama, kad „žuvų mailius, kurį vienas ar kitas pagauna savo tinkluose, nedelsiant būtų išleidžiamas atgal į marias, ir jokiu būdu nevalia jo naudoti žuvų taukų virimui, kiaulių šėrimui ir penėjimui ar plunksnuočiams lesinti“. Uždrausta buvo žuvų mailių pardavinėti turguose.

1823 m. imtasi priemonių naujai žvejybos tvarkai įvesti. Buvo siekiama, kad ji galiotų ne vien Kuršių marioms ir Aistmarėms, bet pirmąkart skirta būtų ir Prūsijos vidaus vandenims, „norint sustabdyti žuvų išteklių mažėjimą abiejuose vandenyse ir gauti didesnės naudos iš šio svarbaus maisto ir pajamų šaltinio“.

KULTŪROS ISTORIJA

erbohmų šeima (3) Paskyrė su sąlyga

1843 m. vasario 21 d. W.E.Beerbohmas buvo paskirtas Kuršių marių ir į jas įtekančių upių vyriausiuoju žvejybos inspektoriumi. Paskyrimo dokumente buvo rašoma: „Wilhelmas Beerbohmas iš Feilenhofo yra skiriamas Kuršių marioms ir į jas įtekantiems vandenims karališku vyriausiu žvejybos inspektoriumi su sąlyga, kad jisai jo didenybei Karaliui, taip pat Karaliaus rūmams pasiliks visados ištikimas ir uoliai atsidavęs, tyras ir sąžiningas, be baimės ir šalutinių kėslų savo tarnybos pareigas, įstatymų nurodymus ir kitas tarnybines instrukcijas išpildys ir, be to, kas tarnyboje geriausia, efektyviausiai skatins ir visur taip elgsis, kaip garbingam ir sąžiningam valstybės tarnautojui pridera. Už tai tas pats turi būti ir pajamomis, rangu ir jam taikomu teisingumu pasidžiaugti.“ W.E.Beerbohmas buvo pirmasis karališkasis vyriausiasis žvejybos inspektorius Prūsijoje.

Tai buvo postas, kuris jam leido savarankiškai veikti. Kaip rašė jo biografai, su „dideliu uolumu ir reikalo nusimanymu jis ėmėsi keblaus uždavinio. Dienų dienas jis buvo plačiose Kuršių mariose pakeliui, kad galėtų žvejininkus ir žvejybos meistrus patikrinti“.

Būdingas jo santykiams su žvejais atskleisti yra anekdotiškas 1848 m. epizodas. Pasakojama, jog vieną dieną pas W.E.Beerbohmą at-

Kurėnas išplaukia žūklauti.

1834 m. žvejybą Kuršių mariose prižiūrėjo vienas žvejybos inspektorius. 1844 m.

Kuršių marioms ir Aistmarėms jau paskirti 34, o 1847 m. – 36 pareigūnai, atsakingi už žvejybos nurodymų vykdymo kontrolę.

1844 m. birželio 26 d. buvo paskelbtas įsakymas „Dėl prideramos žvejybos verslo tvarkos“, pagal kurį „kiekvienas turintis teisę verstis žvejyba Kuršių mariose ar Aistmarėse privalo savo laivo stiebo viršūnėje įsitaisyti mažiausiai dviejų pėdų (0,348 m) ilgio ir vienos pėdos pločio vėliavą tokios spalvos, kurią vietovei, kur jis gyvena, skyrė pasirašiusioji vyriausybė. Tai privalu

daryti, kad būtų išvengta baudos nuo vieno iki dešimties talerių. Tam, kuris ant savo žvejybinio laivo užkabins vėliavą vietovės, kuriai jis nepriklauso, bus skiriama bauda nuo dešimties iki penkiasdešimties talerių“. Žvejų gyvenvietėms buvo įsakyta padirbdinti vėliavų pavyzdžius, o karališkajam vyriausiajam žvejybos inspektoriui W.E.Beerbohmui, atsakingam už Kuršių marias, ir laikinajam vyriausiajam žvejybos inspektoriui Springeriui iš Frauenburgo, atsakingam už Aistmares, įvertinti vėliavų pavyzdžius ir įpareigoti žvejus pagal priimtą vėliavos pavyzdį ją įsigyti per šešias savaites. Laivams žymėti papildomai buvo reikalaujama užrašyti savininko vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą dviejų colių (2,54 cm) aukščio raidėmis ant užpakalinės kajutės išorinės sienos.

Iki 1850 m. valstybės lėšomis buvo išleisti du vėliavų sąrašai „Skirtingų žvejų gyvenviečių prie Kuršių marių... ar Aistmarių ženklų ir vėliavų apžvalga“, kur išspausdinti 57 Kuršių marioms ir 79 Aistmarėms skirti spalvoti žymėjimo ženklai. Žymėjimo ženklai buvo kuriami atsižvelgiant į atskirų vietovių skiriamuosius ženklus – spalvų derinimą ir paviršiaus geometrinį suskirstymą. Vietovę, iš kurios kilęs žvejys, nurodantis ženklas – iš pradžių visa vėliava, paskui tik jos dalis – būdavo piešiamas aliejiniais dažais ant labai stiprios drobės, dažniausiai ant medinės lentelės ar skardos. ►

Puikus žuvų laimikis.

Kurėnai su venteriais.

ėjo Kuršių marių žvejų delegacija ir pareiškė, kad kiekvieną jie užmušiantys, kuris jų laisvą žvejybą apribos. Žvejybos inspektorius jiems atsakęs, kad jį, Beerbohmą, galį užmušti, tik ne vyriausiąjį žvejybos inspektorių, nes po jo tuojau kitas ateis. Žvejai turėtų pagalvoti, ar tas kitas jiems bus geresnis. Ilgokai pasitarę žvejai sugrįžo atgal ir pareiškė, kad jį paliksią gyvą. Tuomet W.E.Beerbohmas liepė įpilti susitaikymui stipraus gėrimo, ir žvejų revoliucija baigėsi smagiomis išgertuvėmis...

Toks buvo žvejų mentalitetas ir jų santykis su tuometėmis kontrolės žinybomis.

Atsirado vėtrungės

61

KULTŪROS ISTORIJA

Kuršių mariose net 150 metų lašišų gaudymas buvo pats svarbiausias, ir didžiausi konfliktai kildavę tarp sielininkų ir lašišų žvejų.

Kurėnai marių pakrantėje. ◄ Geometrinės figūros (apskritimas, kvadratas, stačiakampis) vėliavose nebuvo kildinamos iš istorinės tradicijos. Jų derinimas išrastas pagal žymėjimo paskirtį.

Svarbu buvo iš toli lengvai atpažinti atskirų vietovių simbolius. Spalvos buvo paskirstytos vietovėms pagal pakrantės juostos rėžius ar vandenų padalijimą: Kuršių marių rytinei pakrantei – raudona ir balta, Sembijos pakrantei – mėlyna ir geltona, Kuršių nerijai – juoda ir balta.

W.E.Beerbohmas pats sukūrė apie 30 vėliavų projektų ir paskyrė žvejininkų kaimams. Taip atsirado Kuršių marių ir Aistmarių vėtrungės.

Kuršių marių žvejams 1934 m. „Mažosios Lietuvos kalendrose“ Klaipėdonio pseudonimu išspausdintos Kuršių marių žvejybos taisyklės, sudarytos remiantis senaisiais reglamentais, išleistais 1589 m. sausio 30 d. bei 1640 m. kovo 20 d., ir pradėjusios veikti 1792 m. birželio 1 d. Dokumentą sudaro keturi skyriai: 1.

Senoji tvarka Kuršių marioms; 2. Kuršių marių žvejybos aprašymas; 3. Techniškų išsireiškimų paaiškinimas; 4. Kuršių marių žvejyba ir jų kalba. Štai kelios žvejybos taisyklės – žvejybos tvarkos svarbiausieji nuostatai. * Naktį prieš šventadienį niekam neleidžiama išplaukti žvejoti. O grįžti iš žvejybos turi visi žvejai šeštadienį ar tą 62

W.E.Beerbohmas buvo Kuršių marių ir į jas įtekančių upių vyriausiasis žvejybos inspektorius – pirmasis karališkasis vyriausiasis žvejybos inspektorius Prūsijoje.

Kintų Vydūno kultūros centro archyvo nuotr.

dieną prieš šventę. Draudžiama žvejyboje pyktis, muštis, inkarus vogti ir taip toliau.

Spurgštuoti, baldyti ir kitokiu būdu žuvis baidyti ir alasuoti draudžiama. Bausmė – ligi keturių savaičių prie duonos ir vandens. Pasikartojant – ligi trijų mėnesių. * Inkelyje pas Klaipėdą visai draudžiama žvejoti, idant žuvys netrukdomos iš jūros

galėtų plaukti į marias. Jūroje po mylią abipus marių inkelio žvejoti draudžiama. * Karšių (puskaršių), kurių tiek daug esą Kuršių mariose, neršto laiku visai neleidžiama žvejoti. Kitu laiku žuvų nerštus arba perus sugavus, juos tuojau turima paleisti į vandenį.

Kaip tik vyresnieji ar paprastieji žvejybos prižiūrėtojai savo vėliavą iškelia, kiekvienas žvejys turi nuleisti savo bures (žėglius). Niekas negali tiems prižiūrėtojams ir prievaizdoms bei sargams (und Sargen) priešintis, juos išbarti ar užpulti.

Niekas negali kitokia žvejyba užsiimti kaip ta, kuriai jis turi leidimą arba kurią jis užsiima užsisenėjimo teise. * Kas savo teise žvejoti Kuršių mariose per 40 metų nenaudojasi, tas ją prapuldo. * Žuvų bačkos ligi šiol nebuvusios vienodo didumo, todėl nuo 1792 m. birželio 1 d. kiekviena žuvinė bačka turi būti 120 stopų didumo pagal kulmiškąjį mačių. Bačkos turi būti žymėtos.

Už prasižengimus skiriamos didokos bausmės: keturias savaites kalėti arba 5 dolerius mokėti. Už bačkų žymėjimą reikia mokėti po 6 prūsiškus grašius.

Bet visi kalėjimu dėl žvejybai prasižengimų nubaustieji turi dirbti viešųjų darbų: pylimus pilti, griovius kasti, kelius taisyti ir kas tam lygu. Jie turi būti laimingi ir savo kalinimo klaidas užsidirbti. * Marių inkelio ties Klaipėda rubežiu skiriama linija nuo Lūžijos (Czeparijos) kaimo iki rubežiaus akmens tarp Melnragės ir Karklės, o antruoju šonu, Pietų ragu (dabar Kopgaliu) vadinamu tiesioji linija nuo Smiltynės. (Taigi nelabai aiškus rubežių nustatymas! Atsižiūrint į tai, kas apie tai anksčiau sakyta, tiek aišku: Marių inkelis ties Klaipėda tęsėsi taip nuo Kiaulės Nugaros, pietinio galo mariose ligi toli už Blekčių rinio jūroje.)

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8