Durys 2016 10

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2016 SPALIS / Nr. 10(34)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2016 spalis / Nr. 10(34) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

Turinys ERDVĖS Daiva JANAUSKAITĖ. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus neleis nuobodžiauti

4

FESTIVALIS Danguolė VILIDAITĖ. „Permainų muzika“ – kryptys ir kryžkelės

10

MUZIKA Jurgita SKIOTYTĖ-NORVAIŠIENĖ. Dirigentas T.Ambrozaitis: turiu savyje išnešioti muziką

16

KINAS Aivaras DOČKUS. Liūdnojo kino dovanos

22

DAILĖ Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. Nenuspėjama linijos tėkmė

25

LEIDĖJAS © 2016 UAB „Ilada“

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Trys grandai

28

SPAUSDINO UAB „Lyderio grupė“

KULTŪROS MARŠRUTAIS

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Jūratė GRIGAITIENĖ. Lietuvių raštijos ištakų keliais: nuo Klaipėdos iki Karaliaučiaus

34

Virginija BURBIENĖ. Asmenybė, dirbusi ateičiai

37

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2016 4 psl. – Diriguoja T.Ambrozaitis.

Vytauto Petriko nuotr.

GINTARO LAŠAI

ŽURNALĄ REMIA

BIBLIOTEKŲ METAI Kristina SADAUSKIENĖ. Visos knygos, kurias turi perskaityti

38

Knygų mugėje

44

Dainius VANAGAS. Išėjimas iš literatūros

46

Serhijus ŽADANAS. Kodėl manęs nebėra socialiniuose tinkluose

47

Edita GRIKŠAITĖ. Sugrįžimas prie „Dvasių urnos“

51

Nijolė DRUNGILAITĖ. Eilėraščiai

52

Pasirodė nauja „Baltija“

59

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Vytas ČEPULIS. Duobkasiai

57

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Miestas ir žmonės. Senosios Klaipėdos amatininkai (2)

60 3

ERDVĖS

Mažosios Lietuvos

neleis nuobod Klaipėdoje veikiančio Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir jo padalinių laukia didžiulės permainos. Muziejininkai turės daug darbo, o jau kitais metais klaipėdiečiai ir miesto svečiai galės pamatyti naujas, iki šiol mūsų mieste nematytas ekspozicijas. Jeigu aplinkybės bus palankios, galbūt po keliolikos metų bus galima su pasididžiavimu rodyti atstatytą pilį ar bent jos dalį, kurios siluetas visiškai pakeis senosios Klaipėdos veidą. Apie jau vykstančius ir dar tik planuojamus pokyčius kalbėjomės su muziejaus direktoriumi dr.

Jonu Geniu.

Daiva JANAUSKAITĖ

Ginčijosi, kaip parodyti karą – Kokius uždavinius kelia sau Mažosios Lietuvos istorijos muziejus?

– Europos muziejai turi kelių šimtų metų istoriją, muziejininkystės pagrindai susiformavo taip pat seniai, todėl ir mes po remonto ar naujų erdvių paruošimo ekspozicijoms kažkokių kitokių nei įprasta muziejams uždavinių sau nekelsime, keisis tik ekspozicijų dizainas, bus praplėstos komunikavimo galimybės, paliestos naujos temos. Muziejai egzistuoja, kad formuotų visuomenės istorines vertybes, kad puoselėtų kultūrinę atmintį. Tam reikalingi instrumentai. Svarbiausias jų – eksponatai. Tačiau noriu pabrėžti, kad eksponatų saugojimas nėra savitikslis ir vienintelis muziejų uždavinys. Aišku, jis labai svarbus. Bet svarbūs ir kiti darbai – edukacija, mokslinė inventorizacija, 4

ekspedicijos, dokumentų skaitmeninimas, parodų rengimas, leidyba, LIMIS sistemos kūrimas, komunikacija ir kita. Eksponatų išsaugojimas yra suprantamas valstybės įpareigojimas, nes visi eksponatai yra valstybės turtas. Todėl būtina restauracija.

Restauratorių galimybės auga, atsiranda naujoviškos saugyklos, taip muziejininkai gali pasikliauti ne vien intuicija, bet ir naujausiomis technologijomis. Dabar muziejai yra „ant bangos“ dėl informacinių technologijų. Tai yra šiuolaikiška galimybė bendrauti, ypač tos naujosios technologinės galimybės be galo svarbios jaunimui, iš užsienio atvykusiems turistams. Todėl sakau, kad fundamentaliu požiūriu muziejų paskirtis nesikeičia, bet plečiasi komunikacijos galimybės. Ir mes tai darome.

– Kurioje muziejaus dalyje bus daugiausia darbo ir laukia didžiausi pokyčiai?

– Patys didžiausi iššūkiai laukia piliavietėje restauruojant ir atkuriant naujas erdves.

Jau greitai piliavietės teritorijoje, po rytine kurtina (taip vadinamas pylimas) atsiras Antrojo pasaulinio karo muziejus.

Esama pagrįstų vilčių, kad jis duris atvers jau kitais metais. ►

Vytauto Petriko nuotr.

ERDVĖS

istorijos muziejus

džiauti

5

ERDVĖS

◄ Jis bus puikiai matomas nuo Pilies gatvės. Ekspozicija bus pateikta 350 kvadratinių metrų ploto erdvėje ir vadinsis „Muziejus 39/45“. Temą padiktavo pats objektas – po žeme įrengtos patalpos, kurios 1942–1944 m. buvo sprogmenų sandėlis. Kurdami šį muziejų, kūrėme naują koncepciją su mūsų istorikų, muziejininkų bei karybos žinovų bendruomene. Šioje ekspozicijoje bus naudojamos visos įmanomos technologijos, padėsiančios įtikinamai pristatyti karo Klaipėdoje temą.

– Ar ši ekspozicija bus atraktyvi?

– Kurdami šios karo ekspozicijos planą, ginčijomės, ko daugiau čia turėtų būti. Vieniems atrodė, kad būtina rodyti kaip galima daugiau karo atributikos, vaizdų, o kiti siūlė parodyti karą kaip socialinį reiškinį, žmogaus tragediją. Pasirinkome tarpinį variantą.

Juk Klaipėdoje karas truko tik mėnesį. Na, jei sakytume, kad miesto puolimas prasidėjo 1944-ųjų rudenį, tai – kelis mėnesius. Labai įdomu, kaip karo metais gyveno miestiečiai, tie patys kariai. Pats skaičiau vieno pėstininko atsiminimus. Kalotėje apkasuose gulėjęs kareivis aprašė, kaip jam suskaudo dantį.

Jis atėjo į Daržų gatvę pas dantų gydytoją.

Dantisto asistentas mynė dviratį, taip buvo sukamas grąžtas. Staiga prasidėjo rusų lėktuvų antskrydis. Visi dirbę kabinete metė darbą ir pasislėpė rūsyje, o kareivis liko sėdėti kėdėje. Baigėsi antskrydis, gydytojas grįžo ir tęsė darbą. Tuo noriu pasakyti, kad

ir karo metu žmonės gyveno, jiems skaudėjo, jie mylėjo, bendravo, tik viskas buvo kiek kitaip. Norime ekspozicijoje parodyti ne tik akademinio mokslo duomenis apie karo dalykus, bet ir kitą to gyvenimo pusę. Yra surinkta daug kariuomenės kasdienio vartojimo kultūros daiktų (dantų pastos tūtelių, skutimosi priemonių, indų ir t. t.), leidžiančių kalbėti apie vadinamąją subkultūrą. Šią kolekciją mums padovanojo Laisvūnas Kavaliauskas.

Iš tokios diskusijos ir gimė mūsų ekspozicijos koncepcija. Pats muziejaus kūrimo procesas muziejininkams yra labai įdomus.

Atgaivins atmintį apie klaipėdiečius – Šią vasarą šiaurinės kurtinos vietoje plušo archeologai. Ką planuojate šioje vietoje?

– Šiaurinėje kurtinoje planuojama eksponuoti ir patraukliai, pro archeologo akinius pateikti miesto pradžių pradžią. Žmonės dažnai klaidingai archeologus įsivaizduoja kaip aukso radėjus, dirbančius su metalo ieškikliais. Iš tiesų archeologų darbas yra

Pilies apsauginėje sistemoje jau įrengta nemaža salė konferencijoms, ją kol kas valdo viešoji įstaiga „Klaipėdos šventės“. Šalia jau kitais metais veiks „Muziejus 39/45“.

Būsimo karo muziejaus projektas jau dabar kaitina vaizduotę ir verčia laukti ekspozicijos atidarymo.

6

„Klemencov Group“ vizualizacijos

ERDVĖS

be galo sudėtingas ir didelis. Archeologas atlieka daugybę visokių tyrimų, kad galėtų atkurti tam tikrą epizodą, istorijos fragmentą. Norėsime šioje vietoje parodyti tai, ką archeologai piliavietėje atkasė šiemet, būtent XIII a. vidurio pastato liekanas. Ketiname patrauklia dizaino, audiovizualine kalba, originaliais eksponatais pasakoti apie XVII– XVIII a. Klaipėdos bendruomenę – miesto gyventojų tautybes, amatus. Ypač knieti parodyti, kaip čia gyveno juvelyrai, – turime iki šiol nerodytų aukso dirbinių, kurie laikomi šios temos pristatymui. Čia bus eksponuojama senosios Klaipėdos miesto gatvės atkarpa in situ (toje pačioje vietoje). Ekspertai iš Valdovų rūmų mus įtikino, kad nereikia visos dengti stiklu, nes medieną konservuojant iškiltų naujų problemų, plistų grybelis, todėl būtina bent dalį atkastų medinių radinių palikti neuždengtų.

– Teko girdėti, kad ši ekspozicija taps bendro projekto su latviais dalimi. Gal galėtumėte apie tai papasakoti?

– Savivaldybė planuoja bendrą projektą su latviais, pavadintą „Amber coast“. Tai turizmo plėtrai skatinti skirtas projektas.

Jo sudėtyje matome ir save su anksčiau paminėta ekspozicija. Latvių interesas – pati projekto esmė – bendras projektas su kaimynais didinant pajūrio zonos turistinį patrauklumą. Jie, kaip ir mes, negali to padaryti vieni. Šiame projekte Klaipėda dalyvauja su Pilies muziejumi, Ventspilis – su turistiniu dviračių taku, kur istorija jungiama su šiuolaikiniais dalykais, Liepoja irgi turi savų pasiūlymų.

Svajoja apie pilies atstatymą – Ar esama planų atstatyti pilį?

– Neabejoju, kad kada nors išaugs ir pilies pastatas. Tai gyvybiškai svarbu miestui.

Kalbu ne apie ekonominius dalykus ar naudą, o apie miesto svarbiausių tapatumo ženklų sugrąžinimą. Nesiveliu į svarstymus, ar tai galėtų būti viešbutis, ar kažkas kita. Žinau, kad, jei šioje vietoje leistume statyti kokį ūkinį ar verslo objektą, pinigų atsirastų labai greitai. Mano supratimu, tai turėtų būti visuomeninis viešosios paskirties kultūros objektas ir atlikti tas

Tai, ką šiemet archeologai atkasė, yra miesto pradžios fragmentai – juos bus galima pamatyti naujojoje Pilies muziejaus ekspozicijoje.

Vytauto Petriko nuotr.

funkcijas, kurios didintų miesto pridedamąją vertę bei patrauklumą.

Tai, suprantama, turėtų būti XVII–XVIII a. pilis. Apie tą laiką turima daugiausia duomenų bei išlikusių matomų liekanų – bastionus, fosos (gynybinio griovio) fragmentą.

Be abejo, ankstesnių pilių liekanos bei archeologiniai objektai turės būti taip pat eksponuojami kaip atskirų pilies raidos etapų liudininkai. Taigi kažkada bus atkurtos visos keturios poternos. Beje, archeologų tyrimai parodė, kad jų fragmentai yra išlikę po žeme, tad jas bus galima nesunkiai atkurti. Aš įsivaizduoju, kad atsiras ir žemės pylimai su visa įtvirtinimų konfigūracija, ir vanduo aplinkui juos. Ši miesto vieta pasipuoš laivelių stiebais, laivybos ženklais ir vis labiau primins visiems, kad esame jūrinė valstybė, o Klaipėda – uostas, miestas prasidėjęs čia – piliavietėje. Galiausiai kiekvienas, atėjęs į piliavietę, iškart supras, kaip atrodė Klaipėdos pilis.

– Gal galėtume pakalbėti apie šių planų įgyvendinimo terminus?

– Kada visa tai taps realybe, kol kas labai sunku pasakyti. Akivaizdu, kad 2020-ieji

taps tam tikra riba. Manau, kad iki tol mes sutvarkysime šiaurinę kurtiną, tada būsime atkūrę pusę išorinės pilies struktūros.

Atkurti antrajai pusei pirmiausia reikėtų pinigų, o laiko požiūriu – dar penkerių metų. Tie darbai gali būti padaromi ir labai greitai, ir pamažu. Jei manytume, kad mums labai svarbu dabar parodyti pilies kontūrą, kuris stipriai pakeistų piliavietės vaizdą ir supratimą apie Klaipėdos pradžią, ypač žiūrint iš Teatro aikštės pusės, reikia susikoncentruoti į kurtinų ir bastionų atkūrimą. Jau vien tai padarius susidarytų labai aiškus vaizdas, kas čia buvo prieš kelis šimtus metų. Miestas taptų turtingesnis.

Man atrodo, kad didžiausia vertybė dabar, kad mes žinome, kaip daryti, kodėl tai reikia daryti, ar tai metodiškai yra teisinga ir paveldosaugos požiūriu. Tiesa, visuomenėje vis dar yra skeptikų, kurie neigiamai žiūri į ordino pilį. Tokiems žmonėms atrodo, kad, jei tai būtų Vytauto pilis, labai gerai būtų ją atkurti. Jau nebesinori leistis į tokias diskusijas, o reikėtų tik pasikartoti, kad tai darome sau, miestui, kad žiūrime į praeitį europietiškai niekuo ir nieko nenorėdami įžeisti. ► 7

ERDVĖS

Lauks masonų sprendimo ◄ – O kas laukia senamiestyje esančios

pagrindinės muziejaus ekspozicijos?

– Mažosios Lietuvos istorijos muziejus Didžiojoje Vandens gatvėje taip pat netrukus bus atnaujintas. Labai norėčiau, kad visiškai kitoks jis atvertų duris 2018 m. Mat kiek daugiau nei pusė šio muziejaus yra visiškai netvarkyta ir neremontuota bene 15 metų. Tada kompiuteriai tebebuvo didelė retenybė. Jau yra parengtas projektas. Šį muziejų matome kaip krašto muziejų. Jame mažiau kalbama apie Klaipėdos miestą, bet daugiau apie Prūsų Lietuvą, Mažąją Lietuvą, kad ir kaip šį kraštą pavadintume. Čia ketiname diegti kur kas mažiau informacinių technologijų, palyginti su karo muziejumi piliavietės teritorijoje. Seksime Britų muziejaus stiliumi. Ten kiekvienas eksponatas yra išaukštinamas, taikomos technologijos yra kuklios, bet labai tiksliai panaudotos, papildoma informacija sutelkta kompiuteryje. Mums norėtųsi, kad čia būtų labiau tradicinis muziejus, o įdomybės atsiskleistų per edukacines programas.

Aišku, laikmetis diktuoja, kad reikia ir įvairių technikos naujovių: kiekvienoje salėje bus kompiuteriniai terminalai, QR kodai leis kiekvienam lankytojui gauti informaciją telefonu, atsiras audiogidai.

– Kokių naujovių galima tikėtis pačioje ekspozicijoje?

– Joje pamatysime naujausius, svarbiausius muziejaus įgytus eksponatus. Šiek tiek keičiasi ir ekspozicijos koncepcija. Daugiau

Nemaži pokyčiai laukia ir Kalvystės muziejaus.

8

Jei aplinkybės bus palankios, Klaipėda turės tokią pilį, kokia čia stovėjo XVII–XVIII a.

Vytauto Petriko nuotr.

vietos bus skirta Sąjūdžiui, 1990-iesiems.

Visiškai neseniai pradėjome rodyti prie Jūrininkų prospekto prieš bene penkerius metus atrastą VIII–X a. datuojamą šulinį.

Archeologinę ekspoziciją papildėme ir Vidgirių kapinyno radiniais. Ten rastas ypatingas kapas su išlikusiomis VI a. ąžuolinio karsto liekanomis. Kitaip tariant, čia bus pristatoma tai, kas primena senuosius kuršius, skalvius, šio krašto lietuvininkų, vokiečių istoriją, archeologiją bei etnografiją. Erdvės liks tos pačios, maždaug 600 metrų ploto eksponavimui. Tai nėra daug, bet, kita vertus, maži muziejai taip pat yra įdomūs savo minties koncentracija.

Tiesa, esame sumanę dar vieną naujovę.

Jei pavyks, galbūt turėsime vieną nedidelę patalpą, skirtą Klaipėdos masonams. Tokio kambario įrengimui jau turime nemažai eksponatų. O tema tikrai intriguoja,

visuomenė dažniausiai turi gana paviršutinišką ir ne pačią geriausią nuomonę apie šį judėjimą. Tikrovė yra kiek kitokia. Tai ir norėtume pasakyti.

Skulptūrų parke – naujosios technologijos – Ar Kalvystės muziejuje bus pokyčių?

– Kitais metais pradėsime kalbėtis apie naujos ekspozicijos kūrimą Kalvystės muziejuje. Šiandien jis yra toks, koks buvo sukurtas prieš porą dešimtmečių. Laukiamas Kalvystės muziejaus kapitalinis remontas iš europinių lėšų. Manau, šio muziejaus koncepcija keisis.

Kalbėsime apie gana modernius dalykus, platesnį temų ratą. Pavyzdžiui, pastaruoju

Archeologinė ekspozicija išliks tokia, kaip dabar.

ERDVĖS

kurioje pateiksime mūsų surinktą medžiagą, interviu su skulptoriais. Beje, mūsų darbuotojai juos jau kalbina, filmuoja.

Labai tikiuosi, kad Skulptūrų parkas taps įdomesnis, patrauklesnis ne tik norintiems ten pailsėti, bet ir smalsaujantiems kažką daugiau sužinoti apie senąsias miesto kapines, skulptūras. Šis projektas parodys, kad technologijos atveria naujas galimybes ir lauke. Mano žiniomis, savivaldybės paveldosaugininkai rengia parko infrastruktūros atnaujinimo projektą.

Klaipėdos piliavietėje jau kyla vienas bokštas, tad netrukus bus galima įsivaizduoti, kaip čia virė gyvenimas prieš šimtus metų.

metu sukaupta įdomios medžiagos apie senąją metalurgiją. Kodėl to nepristačius?

Yra ir kitų nepaliestų temų. Šio muziejaus sėkmė daug priklauso nuo jo kūrėjo Dionyzo Varkalio, nuostabiai dirbančio su vaikais, kiek džiaugsmo jis suteikia mažiesiems!..

Mokinukai pamato, kaip puošdavosi mūsų protėviai ir kaip tie papuošalai gimdavo.

Nuoširdi pagarba jam ir dėl to, kad būsimus pokyčius pasitinka optimistiškai.

– Skulptūrų parkas taip pat yra Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus dalis. Jame irgi bus kažkas naujo?

– Skulptūrų parko laukia nė kiek ne mažesni pokyčiai nei kitų muziejaus padalinių.

Muziejus kartu su Klaipėdos registrų centru bei Klaipėdos valstybine kolegija ruošiasi pateikti šią Klaipėdos vietą visiškai naujai.

Rengiama internetinė svetainė, kuriamas

Kad ir kiek vaikų išlėks į anglijas, jų galvose išliks supratimas, kas yra Klaipėda, koks yra šis kraštas, kokie yra jo išskirtinumai. skulptūrų, kitų istorinių parke esančių objektų 3D vaizdas, visos 116 skulptūrų bei aštuoni istoriniai paminklai skaitmeninami, daromi QR kodai, sisteminama informacija apie kiekvieną skulptūrą. Internetinėje erdvėje ketiname pateikti informaciją apie viską, kas yra Skulptūrų parke.

Galima tik įsivaizduoti, kokios galimybės atsivers lankytojams. Kiekvienas galės nusiskenuoti kodą ir patekti į svetainę,

Seniai neremontuotose muziejaus ekspozicijų salėse, kuriose vykdavo įvairūs edukaciniai užsiėmimai, dabar jau pluša darbininkai.

– Gal galėtume apibendrinti, ko tikimasi iš visų šių didžiulių permainų?

– Akademiniu lygmeniu ginčai dėl 1923iųjų sukilimo, dėl 1939 ar 1945 metų baigti, mums belieka tai perkelti į ekspozicijas. Nebepaliksime jokių dviprasmybių, apie daugelį įvykių kalbame aiškiai. Naujosios istorikų koncepcijos bus pristatytos suprantamai ir įtaigiai. Muziejai savo darbo rezultatus vertina lankytojų skaičiumi. Labai tikiuosi, kad po visų mūsų permainų ir atnaujinimų lankytojų daugės. Dabar dvi pagrindines mūsų ekspozicijas – Pilies muziejaus ir krašto istorijos Didžiojoje Vandens gatvėje – per metus aplanko nuo 27 iki 30 tūkst. žmonių.

Apie 11–12 tūkst. jų yra moksleiviai. Manau, jau šiais skaičiais mes galime didžiuotis. Tai rodo, kad žinojimas apie miesto bei krašto praeitį auga, kartu didėja ir pagarba istorijai. Kad ir kiek jų išlėks į anglijas, jų galvose išliks supratimas, kas yra Klaipėda, koks yra šis kraštas, kokie yra jo išskirtinumai. Jokia paslaptis, kainas šiek tiek didinsime, negali bilietas į muziejų kainuoti tik eurą. Kaina negali būti neįkandama, bet ji turi leisti pajusti, kad muziejus yra vertybė.

Klaipėdos senamiestyje veikiantis Mažosios Lietuvos istorijos muziejus netrukus turėtų dar labiau traukti miestiečius ir svečius.

9

FESTIVALIS

„Permainų muzi kryptys ir kryžke Pirmosiomis spalio dienomis uostamiestyje baigėsi šiemet jau 12-asis Klaipėdos koncertų salės rengiamas šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“. Jo programa, sudaryta iš septynių koncertų, nestokojo meninių įspūdžių, premjerų, intriguojančių Lietuvos bei užsienio žvaigždžių pasirodymų, kvietė pasižvalgyti po muzikinį pasaulį, susipažinti su jo naujienomis ir tendencijomis. Septyni koncertai – tarsi septyni žingsniai, tikėkimės, – pirmyn, tikrųjų permainų link.

„Japoniški sodai“: fleitininkė C.Hoitenga, perkusininkas N.Krämeris.

10

Vytauto Petriko nuotr.

FESTIVALIS

ika“ – elės Danguolė VILIDAITĖ

„Švytėjimas“: Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“, meno vadovas ir dirigentas V.Augustinas.

Įsibėgėjimas O prasidėjo festivalis sakraline gaida, choro „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas – Vaclovas Augustinas) koncertu „Švytėjimas“. Pirmojoje dalyje atliktos vieno žymiausių šių dienų kompozitoriaus Arvo Pärto kompozicijos („Da Pacem Domine“, „Summa“, „Magnificat“, „Tribute to Caesar“, „The woman with the alabaster box“), kaip ir buvo galima tikėtis, interpretuotos preciziškai, intonaciškai tiksliai.

Pavyko perteikti religiniams opusams būdingą rimtį, nepaprastą garso skaidrumą ir gelmę. Nors choro sudėtis kiekvieną kartą atsinaujina, jaunėja, bet dėl jo profesionalumo – jokių abejonių.

Užtat antrojoje šio vakaro dalyje skambėjęs Justės Janulytės „Švytėjimas“ (chorui ir elektronikai) kėlė įvairių minčių, poveikis – dviprasmis. Koncepcija aiški ir suprantama, bet gana sudėtingai muzikiniame audinyje realizuojama. Ji remiasi branduolinio sprogimo analogija, dviem bombos paleidimo principais – jungimosi ir skilimo. Bendrame vyksme čia susipina skirtingi jausmai ir kokybės: kūrybingumas ir destrukcija, sprogimas – kaip išsilaisvinimas ir kartu katastrofa, blogis ir gėris, yin ir yang, keičiasi prasmės, procesai cikliškai pasikartoja. Visko šioje idėjoje daug ir tai labai painu. Į garsą menininkė irgi žvelgia tarsi pro mikroskopą, jį skaldydama ir plėsdama, taip sukurdama daugybę papildomų dažnių ir vibracijų, kurios pradeda net fiziškai, kartais nemaloniai veikti (panašūs potyriai

„Smuiko, alto ir videomeno virtuozerija“: smuikininkė K.B.Pollick.

aplankė ir prieš kelerius metus klausantis „Smėlio laikrodžių“). Kūrinys įdomus, bet jo realizavimas koncertų salėje laukiamo rezultato, manyčiau, nepasiekė, katarsis neįvyko, judančioms garso materijoms erdvės pritrūko.

Už lango – begalybė Kamerinei muzikos sričiai teko trys festivalio renginiai. Kiekvienas iš jų tapo savotiška naujiena, netikėtumu.

Kad ir, sakykime, gitaristų ansamblis „The Gothenburg Combo“ iš Švedijos (Davidas Hanssonas ir Thomas Hansy), savo pasirodyme „Minimalistiniai pei-

zažai“ publiką žavėjęs neįprastu gitaros skambėjimu, gražiais ir vaizdingais kompozicijas palydinčiais pasakojimais.

Vakaras, kaip ir dera šiam stiliui, pasižymėjo subtiliu, užburiamu begalybės pojūčiu, nuolatiniais ritminių ir melodinių figūrų pakartojimais. Dar ir netradiciniu požiūriu į savo instrumentą, naujų, netikėtų tembrų, nebūdingų klasikinei gitarai, atradimais.

Didžioji dalis šiame koncerte skambėjusių kūrinių parašyti paties dueto. Taip pat skambėjo ir keli JAV kompozitorių Steve’o Reicho („Nagoya Guitars“, „Phase“) ir Terry’o Riley („Zamorra“), dažnai tituluojamų minimalizmo guru, darbai. Grupės virtuoziškumas ir profesionalumas turbūt labiausiai atsiskleidė opuse „Phase“. ► 11

FESTIVALIS

smuiku, juosta ir nejudančiais vaizdais harmoningai derėjo abi šios meno rūšys.

Statiški vaizdai, projektuojami banguojančio smuiko figūracijų fone, kvietė mąstyti, grožėtis, gilintis į teikiamas prasmes.

Virtuoziški pasažai

„Minimalistiniai peizažai“: „The Gothenburg Combo“ – gitaristai D.Hanssonas ir Th.Hansy. ◄ „Phase“ sudaryta iš trijų padalų, kiekvienoje iš jų nuolat kartojami dvylikos, aštuonių ir keturių garsų segmenai. Pradėjus groti sinchroniškai, vėliau vienas iš atlikėjų tą patį pradeda interpretuoti šiek tiek gyviau (tarsi gyvena kitame muzikiniame laike). Motyvų kartojimas po kiek laiko nebesutampa, galop „fazė“ („kilpa“) pasislenka per vieną garsą, ir taip toliau, kol sugrįžta pradinis sinchroniškumas.

Tik įdėmiai įsiklausydamas čia gali išgirsti naujai atsirandančius akustinius, dinaminius ir rezonansinius efektus, pastebėti iškylančius naujus melodinius ar harmoninius darinius, įvertinti šios kompozicijos patrauklumą. O pati muzika, nors ir labai matematiška, skamba natūraliai, lengvai.

Karen Bentley Pollick (JAV) pasirodymas „Smuiko, alto ir videomeno virtuozerijoje“ buvo praturtintas videoprojek-

cijomis. Temų ratas – platus. Kai kuriose kompozicijose vyravo ironiška gaidelė (Ole Saxe’o „Užupio konstitucijos daina“ ar Davido A.Jaffe’o „Senos kudakuojančios vištos variacijos / Cluck Old Hen Variations“). Kai kuriose galėjai pajusti paslėptą politinį-filosofinį kontekstą (Randallo Woolfo „Beirutas yra namas su daugybe kambarių / Beirut Is A House Of Many Rooms“). O emocionaliai labiausiai paveikė Briano C.Moono „Duetas su Bobiku / Duetto con Bobik“ – įsiminė įdomūs garsiniai efektai, nuolatinė ritminė pulsacija ir gailus šuns kauksmas, dar ir dabar sugrįžtantis atmintyje.

Kai palydintis muziką vaizdas būdavo stipresnis, labiau koncentruodavaisi į jį, kai silpnesnis – didesnis dėmesys automatiškai tekdavo atlikėjai. Užtat Žibuoklės Martinaitytės „Ramybės diptike“ su

Vakaras „Japoniški sodai“ su Camilla Hoitenga (fleitos, Vokietija, JAV) ir Norbertu Krämeriu (perkusija, Vokietija) pasižymėjo keliomis premjeromis. Būtent pas mus pirmą kartą pasaulyje buvo pagroti vokiečių kūrėjos Karolos Obermueller „...silbern“ ir amerikiečio Davito Bohno „Beat“ (versija fleitai ir perkusijai), o brito Benjamino Broeningo „Twilight Shift“ ir amerikiečio Marko Chamberso „3 Miniatures“ – pirmą kartą Europoje. Plati geografija. Atrodo nieko ypatingo, bet šis faktas festivaliui vis dėlto suteikia šiokio tokio svarumo, leidžia pasijusti bendra pasaulinio vyksmo dalimi.

C.Hoitenga Klaipėdos publikai pasirodo nebe pirmą kartą. 2014-aisiais ji dalyvavo

„Apeigos orkestrui“ tapo pačia vertingiausia ir įdomiausia programa viso festivalio kontekste.

Ypač trys joje skambėję lietuviški kūriniai.

„Apeigos orkestrui“: Klaipėdos kamerinis orkestras, meno vadovas ir solistas M.Bačkus, pianistas J.Sodeika.

12

FESTIVALIS

„Klaipėdos muzikos pavasaryje“. Tada kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ji atliko nuostabų C.Ph.Bacho koncertą fleitai d-moll. Muzikė aktyviai dalyvauja įvairiuose, ne tik šiuolaikinės muzikos, projektuose, yra vertinama kaip viena iš elitiškiausių ir charizmatiškiausių savo srityje.

Ir šiame koncerte buvo galima grožėtis nepaprasta jos fleitos kantilena, švelniu tembru ir krištoliniais pasažais, paslaptingais, šnabždančiais flažoletais. Ji pažėrė ir daug naujų išraiškos priemonių – tariamą eilėraščio žodį paskutiniu garsu pereinantį į muzikinę temą, grojimą intervalais, dainavimą grojant ir pan.

Atlikėja įrodė, kad yra meistriškai įvaldžiusi ir kitas fleitos rūšis – piccolo, altinę, bosinę, – mažiau koncertinėje praktikoje sutinkamas. Galbūt todėl viena iš įdomesnių kompozicijų šiame vakare buvo M.Chamberso „3 Miniatures“ bosinei fleitai ir elektronikai. Kūrinys virtuoziškas, grindžiamas varijavimo principu. Vieno motyvo pagrindu, pridedant įvairių melodinių figūracijų, panaudojant skirtingus štrichus, išauga visa kompozicija. Elektronika čia naudojama subtiliai, beveik nežymiai, tiksliai perimant, rezonuojant pagrindinę tematiką. Ir, aišku, įdomus tembras – žemas, sodrus, kartais birbiantis.

Duetas su N.Krämeriu pasižymėjo nepaprastai geru ansambliškumo jausmu.

Iš kartu atliktų trijų kompozicijų labiau įsiminė D.Bohno „Beat“ su vaikščiojimo ritmu, liežuvio pacaksėjimais ir dreskiančiu (per būgno membraną) garsu – charakteringa ir linksma. ►

„Muzika nebyliajam filmui“: Klaipėdos kamerinis orkestras, perkusininkas A.Gotesmanas, pianistas V.Ganelinas.

Vytauto Petriko nuotr.

13

FESTIVALIS

Garsų autostrada ◄ Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus) šių metų „Permainų muzikai“ paruošė dvi programas. Pirmoji, pavadinta „Apeigos orkestrui“, man tapo pačia vertingiausia ir įdomiausia viso festivalio kontekste. Ypač trys joje skambėjusios lietuviškos kompozicijos: Nijolės Sinkevičiūtės „Kryžkelės apeigos“ violončelei solo (M.Bačkus) ir styginiams, Gintaro Sodeikos „Tettigonia Perdida“ („Žiogas Paklydėlis“) fortepijonui (Joris Sodeika) ir styginių orkestrui, Jurgitos Mieželytės „Kaip genys eglę kirto“ styginių orkestrui ir septyniems deklamuojantiesiems. Klaipėdoje įvyko pirmųjų dviejų opusų premjeros. Publika pamatė autorius, išgirdo jų komentarus.

N.Sinkevičiūtė daugiau žinoma kaip chorinių partitūrų kūrėja, tad buvo smalsu išgirsti kitokio pobūdžio darbą.

Orkestrą muzikė šioje kompozicijoje, sakyčiau, pajuto labai organiškai. Kai kurios atrastos faktūros, minkštos ir dainingos, buvo tiesiog labai „skanios“, ausiai malonios. Instrumentinėje kantilenoje buvo matyti lietuvių liaudies dainų, kituose epizoduose – šiurkštesnio ir ritmiškesnio šokio įtaka.

Kūrinio programoje autorė įpynė daug pagoniško tikėjimo ženklų, skaičių simbolikos, juos savaip įprasmino: žaltys – išmintis, jievaras – dar viena kryptis 14

tarp žemės ir dangaus, paparčio žiedas – būties pilnatvė. Kryžkelė – tai vieta, kurioje susitinka žemė ir dangus, gėris ir blogis, tai vidinio apsisprendimo vieta.

O J.Mieželytės pasakėčia „Kaip genys eglę kirto“ patraukė savo žaismingumu, padėjo atskleisti dar mums nežinomus orkestrantų teatrinius sugebėjimus.

Atlikėjai personažams buvo parinkti labai taikliai ir juokingai, ypač įsiminė M.Bačkus genelio amplua, vaizdingai ir muzikaliai perteikęs savo tekstą. Įsidėmėtinu vakaro „Muzika nebyliajam filmui“ projektu tapo Osvaldo Balakausko „Pavasario psalmių“ nauja versija (kompozitoriui leidus) – interpretacija styginių orkestrui, mušamiesiems (Arkadijus Gotesmanas) ir improvizuojančiam fortepijonui (Viačeslavas Ganelinas, Lietuva, Izraelis). Buvo įdomu stebėti, kaip racionali ir griežtai organizuota kompozicija, papildžius ją naujomis garsų faktūromis, netikėtais emociniais prasiveržimais, įgauna naują kokybę, jos vidinė energija tarsi išsilaisvina.

Kiti skambėję kūriniai: Alfredo Schnittke’s styginių kvartetas Nr. 3 – gilus ir ekspresyvus, pagriežtas orkestro meistriškai, tarsi vienu ypu; V.Ganelino Adagio iš kantatos „The Scream of Silence“ – nedidelė malda, atskleidusi lyrinę šio kūrėjo pusę.

Antrojoje koncerto dalyje išgirdome gyvą nebylaus Alfredo Hitchcocko filmo

„Gyventojas: Londono rūko istorija / The Lodger: A Story of the London Fog“ įgarsinimą (V.Ganelinas, A.Gotesmanas).

Maždaug pusantros valandos avangardinio džiazo buvo tikra dovana intelektualesnių išraiškų vertintojams.

Ir paskutinė stotelė Netikėtai maloniu festivalio atradimu šiemet tapo saksofonų kvarteto iš Vokietijos „Signum“ (Blažas Kemperle, Erikas Nestleris, Alanas Lužaras, Guerino Bellarosa) pasirodymas kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas – Modestas Pitrėnas) – toks efektingas baigiamasis „Permainų muzikos“ akordas.

Atliktas Philipo Glasso koncertas keturiems saksofonams ir orkestrui, nors ir parašytas minimalistine maniera, nestokojo spalvingų išraiškų, kaprizingų ritmo ir metro žaidimų, lyrinių solo epizodų (pvz., tenoro solo trečiojoje dalyje).

Bet labiausiai Klaipėdos publiką šiame koncerte, manyčiau, sužavėjo šių jaunų virtuozų bisui atliktos kelios miniatiūros, veržlios ir efektingos, gerai perteikiančios jų karštą temperamentą ir užsidegimą.

Kiti tą vakarą atlikti kūriniai – siuitos iš Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ (fragmentai) bei Igorio Stravinskio baleto

FESTIVALIS

„Keturi saksofonai ir orkestras“: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas M.Pitrėnas, saksofonų kvartetas „Signum“ – saksofonininkai B.Kemperle, E.Nestleris, A.Lužaras, G.Bellarosa.

Vytauto Petriko nuotr.

„Petruška“. Ypač paveikiai suskambo rusų kompozitoriaus muzika, vaizdinga, vitališko charakterio, piešianti mugės paveikslą ir joje vykstantį marionečių pasirodymą.

Nesinori labai peikti „Vaivos juostos“ instrumentuotės (Marius Baranauskas), juolab kad apie ją taip gerai atsiliepė M.Pitrėnas, bet ji man atrodė kiek per

šiurkšti. O kaip šį kūrinį orkestrui parengė pats kompozitorius, dabar pasakyti sunku, – mus pasiekė tik klavyrinis jo variantas.

15

muzika

Dirigentas T.Ambrozaitis: turiu savyje išnešioti muziką Dirigento Tomo Ambrozaičio vardą uostamiestyje žino daugelis muzikai artimų žmonių.

Patyręs chorvedys, pedagogas, buvęs Šiaulių valstybinio choro „Polifonija“ vadovas, dirbęs ir su Klaipėdos kameriniu orkestru, šiemet ėmėsi naujo iššūkio ir stojo prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro dirigento pulto. Nors šiandien jo mostui patikėtas bene solidžiausias teatro pastatymas – G.Puccini opera „Bohema“, T.Ambrozaitis save vadina angliakasiu ir prisipažįsta nekenčiantis paviršutiniškų dalykų. „Turiu savyje išnešioti muziką, atrasti visą smulkmę, išnarstyti po vieną natą. Kad ateitų švarraštis, turi būti stiprus juodraštis“, – tvirtino dirigentas. ►

16

muzika

Vytauto Petriko nuotr.

17

muzika

Jurgita SKIOTYTĖ-NORVAIŠIENĖ

Vienas kelias ◄ – Prisiminkime pradžią. Baigęs S.Šimkaus konservatorijos tris kursus, išvažiavote studijuoti į Vilnių, kai visi bendrakursiai liko čia, Klaipėdoje.

Kaip taip susiklostė?

– Išvykimas į Vilnių studijuoti nebuvo suplanuotas. 1996 m. Kaune dalyvaudamas respublikiniame jaunųjų choro dirigentų konkurse, laimėjau pirmąją vietą. Po konkurso, kai įvyko pokalbis su komisija, tuometis Choro katedros vedėjas prof. Povilas Gylys pasakė, kad laimėtojas gali iškart stoti į Muzikos akademiją ir jam nereikės laikyti stojamųjų egzaminų. Tuo metu buvau trečiame S.Šimkaus konservatorijos kurse. Pamenu, tuometė konservatorijos direktorė Biruta Vaišienė davė tokį baltą lapą, vidurinio mokslo baigimo atestatą, ir aš su baltu lapu rankose, neturėdamas jokio kito diplomo, išvažiavau į Vilnių. Tačiau niuansų ten nuvykus buvo. P.Gylys žodžio nesilaikė ir vis dėlto teko laikyti stojamąjį specialybės egzaminą. Ačiū Dievui, kad trečiuosiuose akademijos rūmuose dirbusi budėtoja leido per naktį ruoštis, groti. Kitą rytą ėjau laikyti egzamino.

– Iš kur jumyse muzika? Šeimoje buvo muzikantų?

– Apie tai, kad turiu kažkokią klausą, visi išgirdo pirmiausia per giminės balius, kai prie stalo ėmiau su visais traukti dainas. Muzikinė linija, matyt, atėjo iš mamos pusės. Ji baigė S.Šimkaus konservatoriją, tuometį muzikos technikumą, gavusi paskyrimą, dirbo naujai pastatytos Šilutės muzikos mokyklos Teorinio skyriaus vedėja.

Nors didžiausią įtaką man turbūt padarė choras „Gintarėlis“. Buvau antrokas, kai į mokyklą atėjo „Gintarėlio“ vadovas, iki šiol J.Kačinsko muzikos mokykloje dirbantis mokytojas Petras Mikutis, rinktis gabių muzikai berniukų. Tiesa, šeštoje klasėje pasakiau, kad viskas, daugiau muzikos nenoriu, mesiu. Ir tada a. a. mokytojas Juozas 18

Kubilius atvažiavo pas mamą ir, mane išviję į lauką, abu suvedė savas teorijas, po kurių sulaukiau griežto mamos verdikto, kad privalau baigti muzikos mokyklą. O jau kai pabaigsiu, neva galėsiu daryti ką panorėjęs. Taip aš ir praleidau septynerius metus „Gintarėlyje“, t. y. tuometėjė 2-ojoje muzikos mokykoje, kur mokiausi chorinio dainavimo.

Na, o baigęs muzikos mokyklą, jau kito kelio neturėjau, – teko rinktis studijas, susijusias su muzika. Paskutinėje klasėje mokytojas J.Kubilius duodavo padirbėti su atskiromis choro grupelėmis, pamokyti jas solfedžiuoti. Tada ir supratau, kad būsiu dirigentas, o mano svajonės studijuoti universitete lietuvių kalbą, baltistiką – nuplaukia. Įstojau į S.Šimkaus konservatoriją. Tiesa, per stojamuosius buvo agitavusiųjų rinktis pianisto specialybę, bet griežtai pasakiau, kad jau aš tų gamų ir arpedžio per dienas nebarškinsiu.

„Graužė“ mokslus – Kurios asmenybės jums – būsimam dirigentui – jaunystėje turėjo didžiausią įtaką?

– Mokydamasis muzikos mokykloje apie tai negalvojau. Bet konservatorijoje studijavau pas mokytoją Purlienę – vieną geriausių chorinio dirigavimo pedagogių, puikią choro vadovę. Ji labai anksti man leido padirbėti su choru, su atskirais balsais. Nuo 1995 m. jau dirbau konservatorijoje chormeisteriu, turėjau pusę etato ir eidavau kartu su savo dėstytojais pasiimti atlyginimo, bene 32 litų. Apimdavo keistas jausmas – kažkoks vaikelis su dėstytojais kartu stovi ir laukia atlyginimo. Jaučiausi svarbus, bet visas svarbumas užgeso nuvykus studijuoti į Vilnių. Ten supratau, kad dar reikia tyliai pabūti ir gerokai padirbėti, kad pasijusčiau lygiavertis su besimokančiaisiais akademijoje. Patekęs į Jono Aleksos klasę, tikrai turėjau gerokai mokslus „pagraužti“.

– Bet J.Aleksa – simfoninio orkestro, operos dirigentas, o jūs studijavote chorinį dirigavimą. Kaip nutiko, kad specialybės dėstytojas buvo jis?

– J.Aleksa buvo ką tik grįžęs iš Bratislavos ir gavo kelis studentus iš mūsų katedros. Iki tol apie šią asmenybę mažai žinojau, bet jau per pirmąjį mėnesį supratau, kokių reikalų turėsiu.

Pirmuosius metus J.Aleksa man dėstė tik chorinį dirigavimą, o nuo antrojo kurso pats pasiprašiau ir simfoninio dirigavimo. Tada labai užsinorėjau stoti prie orkestro. Tuo laiku simfoninio dirigavimo akademijoje mokėsi V.Lukočius, M.Pitrėnas, J.Janulevičius, kurie dabar yra didelių kolektyvų vadovai. Man iki simfoninio dirigavimo diplomo taip ir nepavyko prisikasti.

Juolab J.Aleksa turėjo keistą nuostatą: pirma reikia įgyti vieną specialybę, o po to – žiūrėsime.

Vertinga patirtis – Kodėl grįžote į Klaipėdą ir kaip jūsų profesinė veikla klostėsi čia?

– Bebaigiantį akademiją mane pradėjo kviesti grįžti į uostamiestį. Žinoma, ir tėvai pridėjo savo agitacinį žodį.

Būdamas vienas vaikas šeimoje, lengvai tokioms kalboms pasiduodi. Tiesa, J.Aleksa dėl tokio mano sprendimo labai supyko.

Gavęs bakalauro laipsnį ir grįžęs į Klaipėdą, pradėjau dėstyti S.Šimkaus konservatorijoje, baigiau chorinio dirigavimo magistrantūrą, 10 metų dirbau su Kretingos kameriniu choru, kur nuo šešių žmogelių užaugome iki normalaus kamerinio choro ir dešimtmečio proga gebėjome atlikti J.S.Bacho 21-ąją kantatą su Klaipėdos kameriniu orkestru. Per visą laiką sudainavome maždaug 500 skirtingų kūrinių. Dirbdamas toliau tęsiau ir studijas, baigiau Muzikos akademijos aspirantūrą. Tada vėl buvau pradėjęs linkti į simfoninį dirigavimą, bet nesusiklostė rasti kontakto su Juozu Domarku ir vėl mokslus baigiau kaip choro dirigentas.

Paraleliai vis dirbau Klaipėdos koncertų salėje, kur Liuda Kuraitienė, tuometė Kamerinio orkestro meno vadovė, buvo pakvietusi mane kaip dirigentą stažuotoją, tokį juodraštininką. Buvau toks „metronomščikas“, kuris sudiriguodavo reikiamą metrą

muzika

ar tempą ir taip paruošdavo orkestrą kokio nors žymaus dirigento atvykimui. Ten išėjau „juodą“ mokyklą. Ir dabar, kai nueinu padirbėti su Klaipėdos kameriniu orkestru, padėkoju jiems už tuometę kantrybę, kad mane, tokį

Svarbu, kad padirigavęs kūrinį nebenorėtum niekam nieko pasakyti, nes viską pasakei scenoje.

viščiuką, pakęsdavo. Kartu padirbėdavau ir su choru „Aukuras“. Taigi tas laikas iki 2011 m. buvo pilnas įvairiausių darbelių, kuriuos dariau ir niekam nesutrukdžiau, nieko nesugrioviau, o pats įgavau milžiniškos patirties. Na, o 2011 m., laimėjęs konkursą, išvažiavau į Šiaulius dirbti su valstybiniu choru „Polifonija“.

– Vadovaudamas „Polifonijai“, į profesionalų chorą įpūtėte naujų vėjų, o choro repertuare suskambo lietuvių kompozitorių kūriniai.

– Per penkerius metus chorui daviau, ką galėjau. Bet paskui supratau, kad mėgstamą repertuarą jau „išdirigavau“.

Aš labai mėgstu nacionalinę muziką, tą senąją klasiką, kurią labai retai kas atlieka. Pamenu, prieš kelerius metus po koncerto su „Polifonija“ Kauno filharmonijoje niekas nekalbėjo, kaip choras dainavo, bet visi kalbėjo apie kūrinius, kuriuos vieni girdėjo pirmą kartą, kiti tik besimokydami muzikos klasėje prie fortepijono. Gyvai tie kūriniai nebuvo skambėję. Manau, kad valstybinis choras privalo savo repertuare turėti stiprią nacionalinę liniją. Inicijavome ir naujų lietuviškų kūrinių atsiradimą, „Polifonijos“ chorui daug sukūrė Nijolė Sinkevičiūtė.

– Ar chorvedyboje yra tokių kūrinių, kuriuos pavadintumėte iššūkiu?

– Kartais nereikia nė tų skambių formų.

Chorvedžiui iššūkis gali būti ir labai nedidelis kūrinys, kurį jis tik „atitaktuoja“. ► 19

muzika

◄ Žinoma, yra tokių kūrinių, kurie – kaip tramplinai, ir juos reikia peršokti, jei turi meninių ambicijų. Bet svarbu jausti, ar choras tam pasiruošęs. Esu toks senovinis, man viskas po truputį, nemėgstu strimgalviais. Pavyzdžiui, „Polifonija“ per 40 savo gyvavimo metų ne kartą repetavo J.S.Bacho Mišias h-moll, bet iki scenos nenuėjo.

2012 m. ėmėme ir išnešėme šį kūrinį į viešumą. Dirigavo jį a. a. maestro Saulius Sondeckis festivalyje „Resurrexit“ ir pasakė, kad choras yra puikiai pasiruošęs.

Veikti per sekundę – Kas, jūsų nuomone, padeda iškilti daugumai garsių dirigentų – talentas ar juodas darbas? Prie kurių priskirtumėte save?

– Apskritai kalbant, talentas labai reikalingas. Tik kiek jo – kiekvieno individualus reikalas. Aš pats esu angliakasys, man niekas lengvai nesiduoda. Aš negaliu praversti natų ir eiti į sceną. Man atrodo, kad reikia žinoti visą smulkmę, kad reikia išnarstyti po vieną natą.

– Danielis Barenboimas kažkada sakė, kad jis jaučiąs, jog dirigento nekenčia dažniausiai bent trečdalis muzikantų.

Kaip manote, ar tai tiesa?

– Jei dirigentas ateina į kolektyvą, nesvarbu, kokio jis lygio ar sudėties, manydamas, kad muzikantai privalo groti ar dainuoti jam, neigiama nuostata savaime atsiranda. Man gyvenime labai pasisekė, nė su vienu kolektyvu nesu turėjęs tokio rimto konflikto, kad reikėtų užversti natas ir išeiti pasakius, jog daugiau, ponai, nepasimatysime.

– Bet esate sulaukęs nemalonių replikų, kai kolektyvas žiūri su lengva pašaipėle?

– Per tai visi yra „perlipę“. Pavydžiu tiems keliems laimingiesiems, kurie galbūt nėra gavę jokios replikos iš muzikantų. Žmonės, kurie dirba 20 ir daugiau metų, jau iš ateinančio dirigento žingsnių atspėja, kas „diriguos“ – jie patys ar jis. Dirigentas gali žinoti, kaip 20

reikia diriguoti ar interpretuoti kūrinį, bet ateini prie pulto ir tą tikslą reikia pasiekti. Jei iš rankų tavęs nesupranta, bandai kita forma pasakyti arba net išdainuoti. Bet turi veikti per sekundę, staiga. Nes jei nuleidai rankas ir stoja tyla, tai penktoji sekundė jau yra ne tavo naudai. Po penkių sekundžių kolektyvas gali uždėti ant tavęs raudoną kryželį ir daugiau niekada nenorėti dirbti kartu.

O žiūrint plačiau, tai mane įkvepia gamta, tyla. Man reikia tylos. Aš turiu savyje išnešioti muziką, negaliu nieko padaryti greitai. Aš turiu išgirsti tempą, dinamiką. Lengva diriguoti tokią partitūrą, kurioje kompozitorius aiškiai parašo, pavyzdžiui, andante, keturios ketvirtinės, viskas aišku. Bet kai būna parašyta tik andante ar poco piu, tada jau dirigento reikalas, kokia tai bus muzika.

– Kas apskritai sunkiausia jūsų darbe ir kokie esminiai kriterijai dirigentui padeda susikurti autoritetą kolektyve ir kartu įgyti pasitikėjimą?

– Sunkiausia padaryti taip, kad bet kokio pobūdžio darbas eitų kuo sklandžiau. Kad būtų kontaktas su tais, kurie groja, kurie dainuoja. Kad tu būtum tas jungiamasis elementas. Ne savo ambicijų lauką parodyti ar neginčijamą nuomonę išreikšti. Svarbu rasti bendravimo su kolektyvu formą. Geriausias atvejis, kai kartu su muzikantais randi laiko bendram susitarimui, repeticijos tampa bendru darbu. Aš nemanau, kad orkestras privalo dirigentui groti, o dirigentas privalo aiškinti. Aš galiu žinoti, ko noriu, bet tai turi būti bendras sutarimas.

Man patiko mintis knygoje apie Juozą Domarką „Orkestro byla“ – jokio ištižimo, jokio sutrikimo, visada stabiliai ir aiškiai. Kad galėtų vykti stabilus procesas, dirigentas turi būti aiškus ir nepasiduoti emocijoms. Čia dar turiu su savimi padirbėti, būna, kad prasiveržia emocijos. Mano tikslas – sukurti tokią atmosferą, kurioje muzikantai ramiai žingsniuotų per taktus ir išgirstų grojamą medžiagą, o ne veltis į nereikalingus debatus.

– Galvojant apie force majeure muzikoje ir operos „Bohema“ premjerą Palangoje, įdomu, koks buvo jausmas, kai premjeros išvakarėse jums teko perimti tokio masto pastatymą į savo rankas?

– Čia, matyt, atskiro straipsnio tema, kurio geriau kad gal ir nebūtų (juokiasi). Nepuoliau galva daužyti sienos ar

Klausimas „kodėl?“ – Kokie šaltiniai jus įkvepia ieškant interpretacijos sprendimų?

– Man reikia labai daug laiko, kad išgirsčiau muziką. Kad ir „Bohema“.

Vis dar matau partitūroje keletą vietų, kurios man neskamba, nors esu perdainavęs visas „Bohemos“ muzikantų, vokalines partijas.

Man reikia tylos.

Aš turiu savyje išnešioti muziką, negaliu nieko padaryti greitai.

rautis plaukų, bet partitūros nepaleidau iki pat paskutinio antrosios premjeros akordo. Ir po jos dar kokią savaitę atsiversdavau ir žiūrėdavau, ar tikrai buvo viskas taip, kaip parašyta. Vis dėlto man „Bohema“ buvo gyvenimo dovana ar šansas, nežinau, kaip pavadinti. Išeiti į viešumą su tokiu kūriniu – didelis iššūkis ir tik tie, kas klausė, lai sprendžia, pavyko man ar ne.

– Koks galutinis jūsų kaip dirigento tikslas? Ar turite tokį numatęs?

– Jei reikėtų pasakyti šiuolaikiškai, matyt, kalbėčiau apie karjerą, apie vieno ar kito kolektyvo meno vadovo pareigas, orkestrus, kuriems norėčiau diriguoti. Bet mano esminis tikslas – kad su manim žmonėms būtų smagu muzikuoti, kad jie jaustųsi patogiai – ir grojantys, ir dainuojantys. Kad būtų minkšta ar su žiežirbomis, kai to reikalauja muzika. Kad būčiau suprantamas ir aiškus, kad nereikėtų sustoti darbo

muzika

procese dėl to, kad nemoku paaiškinti kolektyvui, ko noriu.

Dirigentui visada turi kilti klausimas „kodėl?“ Studijuodamas Leipcige savo dėstytoją, Drezdeno operos antrąjį dirigentą, matydavau nuolat besimokantį: nauji kūriniai, klavyrai, jis viską „siurbė“. Kuo toliau, tuo dažniau man pačiam atrodo, kad aš nieko nebežinau ir reikia mokytis. Ir dabar tų „kodėl?“ jau milijardas. Visi muzikantai turėtų išsikelti klausimą „kodėl?“ ir kartu su dirigentu ieškoti į jį atsakymo.

Tikslai – bendri – Šiandien dirbate Klaipėdos muzikiniame teatre. Buvote vienas pretendentų į vadovus, tapote orkestro dirigentu. Kaip save matote, jaučiate, įprasminate šiame kolektyve?

– Ėjau į konkursą, bet šiandien džiaugiuosi, kad teatro vadovas nesu. Vargu ar aš galėčiau taip plačiai matyti, šiuolaikiškai mąstyti, žinoti, turėti tvirtą stuburą ir būti užnugariu kolektyvui.

O būti dirigentu teatre mane ne kartą buvo kvietęs ir buvęs teatro vadovas Ramūnas Kaubrys, bet dirbau su „Polifonija“ ir norėjau užbaigti tai, ką pradėjau.

Aš džiaugiuosi, kad randu su teatro žmonėmis kontaktą. Nesijaučiu blogai, kai „pramaunu“ pro šalį, turiu visus sustabdyti ir atsiprašyti. Nesijaučiu, kad „susimoviau“. Žmonės mane čia supranta ir palaiko, bent jau man taip atrodo. O tikslai, matyt, mūsų visų bendri: kad viskas kuo sklandžiau pavyktų, kad rezultatas būtų geresnis, kad atlikimas būtų stipresnis. Turime įrodyti, kad Klaipėdoje yra puikiai muzikuojančiųjų ir teatras šiuo požiūriu nėra beviltiška vieta.

– Kaip matote Klaipėdos kultūrinį lauką, atmosferą, procesus? Kaip vertinate šio miesto kultūrinį potencialą apskritai?

– Klaipėdoje yra nemažai kultūrinės potencijos, tik kultūrinė atmosfera metų tėkmėje ar sezonų veikiama ne visada proporcingai išsidėsto. Būna, kad supuola keli renginiai ir pasidaro

koncentratas, o paskui – štilis. Faktas, kad žmonių, besidominčių menu, Klaipėdoje yra mažokai, dėl to kartais apmaudu. Duos Dievas, sulauksime renovuoto Muzikinio teatro ir norinčių čia gyventi, dirbti muzikų. Svajoju apie tai. Uostamiestis turi savą prieskonį, čia nėra rutinos, kuri įspraudžia į griežtą discipliną. Čia viskas laisviau, todėl gali atrodyti, kad pasiruošimai renginiams vyksta lėtai, kad vėluoja reklama, kad žmonės vangiai renginius lanko. Bet šis miestas tikrai gali būti išskirtinis, jei tik kultūriniuose baruose dirbantys žmonės turėtų vieną bendrą tikslą, o ne kiekvienas virtų savo sultyse. Mano galva, Muzikinis teatras turi diktuoti profesionaliosios muzikos madą mieste.

Nes tik teatre yra simfoninis orkestras, kuris klaipėdiečius gali supažindinti su viso pasaulio muzikos lobiais.

– Ar sapnuojate, kad diriguojate?

– Nuo tada, kai pradėjau dirbti teatre, nebesapnuoju. Anksčiau sapnuodavau, kad išeinu prie pulto, o natų nėra, atmintinai nemoku... Svajonė dirbti su orkestru išsipildė ir aš nebesapnuoju dirigavimo, o tiesiog diriguoju kasdien.

Muzikanto sąžinė – Kaip manote, ar visi muzikantai jaučia tą patį atsidavimą muzikai ir tokią pat motyvaciją savo darbe? Verslo pasaulyje žmones skatina įvairūs motyvai – karjeros ambicijos, socialiniai tikslai, kiti ieško gyvenimo kokybės.

Mėgėjas neretai mano, kad muzikantus privalo vienyti kažkoks motyvacinis momentas. Kas tai galėtų būti?

– Kiekvienas muzikantas turi svarbų elementą savyje – sąžinę. Jei yra noras pagroti gerai, gražiai, kokybiškai – po to ateina ir įvertinimas. Ne kartą esu sakęs muzikantams, choristams, kad atlyginimo dydis nepadės geriau atlikti kūrinio. Tad finansinė motyvacija atkrenta, lieka muzikanto sąžinė, noras atlikti gerai. Bet procesas iki gėrio – ilgas. Labai svarbu, kas tą procesą reguliuoja, kas stovi prie pulto. J.Domarkas prie Nacionalinio simfoninio orkestro pulto stovėjo 50 metų, bet visi skaitėme

V.Gerulaičio knygoje apie tai, kokie buvo pirmieji 20 metų. Kiek valios, sveikatos reikia turėti, kad 20 metų kurtum sistemą, tvarką, tradicijas. Svarbu veikti, kad nebūtų nė žingsnio atgal.

– Kokių turite pomėgių? Kaip pailsite nuo muzikos?

– Dabar laiko pomėgiams tiesiog neturiu, bet mano didžiausia svajonė – turėti mažą sodybėlę, trobelytę, žolės. Man svarbu, kad po įtampos galėčiau išvažiuoti, išsijungti, pasėdėti tyloje. Žvejybai neturiu kantrybės, laiko gaišti ir žiūrėti į plūdę nemėgstu. Mane atpalaiduoja paprasti dalykai ir gana primityvūs darbai. Galiu mašiną suremontuoti, lentyną sustatyti. Geriausia, kad darbas būtų konkretus ir su aiškiu rezultatu. Tėvas dažnai sako užjaučiantis mane dėl tokios profesijos: kol rankas judini – skamba, tik nejudini – ir tylu. Tai nepaliečiamas, neapčiuopiamas dalykas, jokios materijos. Mano tėvas inžinierius, suprojektuoja namą, jį pastato ir mato, kad tai jo darbas. O aš repetuoju, repetuoju, ir staiga per koncertą nepavyksta. Kaip sako tėvas: kokia nauda, dusinai mėnesį krūvą žmonių, o padaręs „darbą“ vaikštai pats susiraukęs ir nepatenkintas. Geriau kartais plytas nešioti. Bet, matyt, niekuo kitu nenorėčiau būti.

Apskritai be dvasios būti muziku neįmanoma. Svarbu, kad padirigavęs kūrinį nebenorėtum niekam nieko pasakyti, nes viską pasakei scenoje.

Man labai svarbus repeticijų laikas, procesas, kai gali atrasti niuansus, išgirsti pobalsinius momentus, ritmus. Šiems reikalams niekas laiko nebeskiria, bet aš taip nemoku. Man tas XXI a. lėkimas nepatinka, aš noriu dirbti, įsijausti į darbą. Manau, kad tik po ilgo darbo proceso galima pasiekti gerų rezultatų ir profesionalumo. Nekenčiu paviršinių dalykų. Man patinka ta rusiškos mokyklos metalinė tvarka.

Ten labai tiksliai nustatytas darbo procesas ir nėra jokių nukrypimų į šoną. Kad ateitų švarraštis, turi būti stiprus juodraštis. Tada jau gali nardyti po partitūrą.

21

KINAS

Liūdnojo kino Banalu manyti, kad rudeniui atidarius niūraus gamtovaizdžio frontus, didžėjai radijo stotyse choru užgroja melancholija permirkusias melodijas, o kino teatrų ekranai bando įsprausti į akis verksmingomis istorijomis subraižytus scenarijaus puslapius, kurie vos laikosi, taikydamiesi kuo minkščiau nukristi. Anksčiau atrodė, kad muzika ir kinas patys valdo sezoniškumą, tik apsimesdami, kad viskas yra atvirkščiai ir taip sumaniai manipuliuodami žiūrovų ir klausytojų jausmais bei būsenomis. Natūralios atrankos principu peržiūrėjus mus pasiekusias rudens pradžios premjeras, tenka apversti požiūrį į kino meno sezoniškumą aukštyn dugnu. Rudeniškas egzistencinis liūdesys ilgam išsinuomojo ekranus, jo misija – iškraustyti šeimininkus iš vasariškai patogaus sąstingio.

Aivaras DOČKUS

Tikrais įvykiais paremtas liūdesys Liūdesio ir nuovargio persunkti pirmieji Clinto Eastwoodo dramos „Stebuklas virš Hadsono“ kadrai pataria, jog filmas apie didvyrį lėktuvo pilotą, kurio šaltakraujiškumas, profesionalumas ir išlavinta reakcija išgelbėjo gyvybes visiems iki vieno keleiviams, nebus tik realistiškas įvykio atkūrimas, kokį galime išvysti dokumentinių laidų cikle „Lėktuvų katastrofų tyrimai“. Nė žymelės, nė žinelės ganytojiško triumfo. Papilkėjęs Tomo Hankso herojaus – Chesley „Sully“ Sullenbergerio veidas, prislėgtas pošokinio efekto atplaišų, netikėtai užgriuvusios viešumos sprogimo skeveldrų ir atskirties nuo namų bei neaiškios bylos atomazgos baimės. Žmogus, kuris turėtų būti pakylėtas, atrodo sugniuždytas. Iškirptas iš tikrovės. Aktorius paklūsta režisieriaus nutiestai vidinei Salio linijai – T.Hanksas primena astronautą, nusileidusį 22

nežinomoje planetoje, arba pabėgėlį – ateivį, ką tik pradėjusį keistoką pažintį su Žemės gyventojais. O ir mūsų planeta „Stebukle virš Hadsono“ – lyg būtų prieš minutę išnirusi iš apokaliptinės audros. Salis išgelbėjo visus 155 JAV oro linijų 1549-ojo skrydžio keleivius, o kas išgelbės jį nuo plėšrių biurokratų, dėl nesumokėtų mokesčių priekaištaujančios žmonos ir tautiečių, kuoktelėjusių dėl galimybės kuoktelėti atsiradus menkiausiai galimybei?

Liūdesio ir nevilties persismelkę paskutinieji kitos tikros istorijos – Peterio Bergo juostos „Liepsnojantis horizontas“ kadrai: naftos platformos katastrofą Meksikos įlankoje išgyvenęs Maikas Viljamsas, kurio vaidmenį atliko Markas Wahlbergas, blaškosi kaip sužeistas žvėris, sugrįžęs iš mirties slėnio kartu su žuvusiųjų dvasiomis. Veide – siaubas ir sumaištis. Mažas krislelis džiaugsmo sugrįžus namo pas žmoną ir dukrą rieda žemyn vis didėjančiu gilėjančių tragedijos randų akmeniu. Nepažįstamas vyriškis tąso pagrindinį filmo herojų lyg krauju pasruvusią suplėšytą JAV vėliavą. Maikas nesipriešina, jis nebyliai atsiprašo užpuoliko, kad gyvųjų pasaulyje galbūt užėmė žuvu-

sio vyriškio sūnaus vietą. Jokio pykčio, tik pragariškai liūdnas sutrikimas. Kitų, likusių gyvų, pelenų spalvos veidų išraiškos klausia nesitikėdamos atsakymo: kodėl mes pavertėme pasaulį bekrašte liūdna vieta?

Ir „Stebuklas virš Hadsono“, ir „Liepsnojantis horizontas“ ne šokiruoja, o sukrečia liūdesiu. Abu filmai turi katastrofų trilerio momentų, fiziškai trupinančių kaulus kameros ir efektų sąjunga, tačiau vertingiausi jų poveikiai glūdi liūdnų apmąstymų poskoniuose. Jeigu C.Eastwoodas vengia patarimų žiūrovams, kiek balų moralės skalėje skirti kai kuriems personažams, ir, užuot juos pliekęs, atsargiai ironiškai šaržuoja, tai P.Bergas be užuolankų įvardija kaltuosius, o Johno Malkovichiaus personažą – grobuoniškos bendrovės valdytojų atstovą Donaldą Vidriną – šiltutėlį šlykštutėlį nusviedžia publikos teismui. C.Eastwoodas liūdi pasyviai, pernelyg nesmerkdamas sistemos aukomis tapusių jos augintinių, kad ir kas nutiktų, laižančių purvinas šeimininkės kojas. P.Bergas liūdi agresyviai, reikalaudamas bent simboliškai sumokėti išpirką už neįkainojamą, neatlyginamą nuostolį – gyvybę.

Abiejų filmų autoriai liūdnai pripažįsta, jog tikėtis, kad žmonija vieną dieną pasikeis, – liūdnai juokinga.

Televizijos reporterės Kim Baker prisiminimais iš Afganistano ir Pakistano paremtas režisierių Glenno Ficarros ir Johno Requa tragikomiškas desantas į karštuose taškuose siužetus rengiančių žurnalistų kasdienybę „Viskis, tango, fokstrotas“ du trečdalius filmo renka tamsoko subtilaus humoro gerbėjų balsus. Bet kuo arčiau finalas, tuo pastebimiau juokas virsta gerklę gniaužiančiu dusuliu, o kreiva šypsena – piktoku liūdesiu. Dėl tų pačių žmonių, pavertusių pasaulį apgailėtinai egoistiškų ambicijų arena, kurioje mąstantieji kitaip yra nepageidaujami ir sutraiškomi. Liūdniausias paradoksas, koks begali būti: aktorės Tinos Fey herojė Kim Baker karo nualintoje šalyje jaučiasi savesnė nei taiknešėjiškoje tėvynėje. Liūdniausias paradoksas Nr. 2: intrigas Afganistane kursto ne vietiniai, o „gimtainiai“. Trečiasis liūdniau-

dovanos sias paradoksas: pavojingesnė už kulkas ir sprogimus – priklausomybės nuo kulkų ir sprogimų liga.

Liūdna korėjietiška kelionė Pietų korėjiečiai taip pat turi problemų dėl zombių. Ir ne dėl tų iš Šiaurės, o dėl saviškių. Problemos tokios rimtos, kad jų net labai apsimoka turėti. Zombių apokalipsės žanro kūrinys „Traukinys į Busaną“ traukia rekordines smalsuolių minias į Azijos kino teatrus. Pietų Korėjos kino spartuolio Yeono Sang – ho ir startuolio Lee Dong – ha darbas „Traukinys į Busaną“ surinko jau daugiau nei 100 mln. eurų, nors jo kelionė po kino teatrus dar toli gražu nebaigta.

Iš esmės kokių nors smegenis futbolo kamuoliais pakeičiančių revoliucinių triukų „zombių kine“ korėjiečiai neišranda.

Zombiai juda greitai – tikrai ne pirmoji tokia gyvų numirėlių versija. Kai kuriose vietose nepavyksta kokybiškai paslėpti „sugreitintos kameros“ montažo pokštų. Viena zombiška naujovė efektyvi – vaikštantys negyvėliai dingus šviesai išsijungia kaip tamsai nepralaidūs robotai. Filmo autoriai išmaniai panaudoja visą novatoriško sumanymo arsenalą. Kaip ir juostos stuburu tapusią idėją – pagrindiniu herojumi paversti traukinį. Štai ir viskas. Toliau – idealus lokacijos panaudojimas skersai ir išilgai. Kelios veikėjų grupelės pasmerktos veikti išvien. Tėvas, saugantis dukterį. Vyras, ginantis nėščią žmoną. Studenčiokai su beisbolo lazdomis. Senyvos seserys. Neturintis ką prarasti benamis. Sąžinę praradęs turčius.

Ir dvi statistų grupės. Pirmoji – zombiai.

Antroji – aukos, anksčiau ar vėliau pereinančios į pirmąją grupę. Traukinys rieda.

Viduje vyksta skerdynės. Traukinys sustoja.

Skerdynės vyksta lauke. Veiksmas sustoja tik tada, kai reikia pasišaudyti ateities veiksmus įgalinančiais dialogais. Įpinama kruvinai juodo humoro. Iš kiekvienos scenos išspaudžiami visi joje teliūskuojantys syvai. Įdomiausia, kad „Traukinys į Busaną“ niekur nenurieda

KINAS

nuo žiūrovų dėmesio išlaikymo bėgių. Ir niekada neaišku, kaip kitame epizode elgsis filmo kūrėjai – ironizuos, moralizuos ar mėgausis vaizdingais kovų rezginiais. O siužetui persiritus į antrąją pusę, kai, pagauta įspūdingo reginio, auditorija kyštelės galvas į spragėsius, „Traukinys į Busaną“ ims liūdnėti. Liūdnės ir liūdnės, kol visiems taps aišku, kad zombiada nėra pramoginis žaidynių spektaklis. Stos laikas atminti „Sostų karų“ raudotojišką frazę: „Valar Morghulis.“ Žūti sukramtytam ir virsti kramtytoju – suknistai liūdnas reikalas. Įtariu, jog iš šio filmo išsilukštens tęsinys. Klausimas – kokioje lokacijoje? Lėktuve? Laive? Kosminėje stotyje?

Liūdnojo kino sezono lyderis Škoto režisieriaus Davido Mackenzie („Tobulas jausmas“, „Šiąnakt tu – mano“, „Įkalintasis“) kriminalinė drama „Pragaras ar tvanas“ (autoriaus vertimas, originalus pavadinimas – „Hell or high water“) pagal amerikiečio Tayloro Sheridano („Sicario: narkotikų karas“) scenarijų atsisako teisti savo herojus, įklimpusius į skurdo, tuštybės, godumo ir keršto žabangas. Žmonės – silpnos būtybės, kurias lengvai pražudo nepamatuoti troškimai. Jie sukuria mirtinai pavojingą vieną iš kitos išsivystančių nepalankių aplinkybių lauką. Patekusieji į jį beveik neturi šansų išsisukti be netekčių. „Pragaras ar tvanas“ – savotiškas „Leviatanas“ laukiniuose Vakaruose. Su tarantiniškais dialogais ir koeniškais personažais. Su vesterniška atmosfera ir apiplėšimų filmų stilistika. Be vimdančio idėjų ir simbolių piršimo. Herojai patys išsiaiškins santykius. Mes taip pat išsiaiškinsime, kieno blogis geresnis, o kieno gėris blogesnis.

Arba ne. Subtilūs iki visiško vaidybos nukraujavimo Beno Fosterio, Jeffo Bridgeso ir Chriso Pine’o aktoriniai darbai taip pat nepateiks tiesmukų atsakymų. Paprasti Amerikos dykmiesčių gyventojai – skirtingose įstatymo pusėse. ► 23

KINAS

◄ Broliai prieš šerifus. Netiesioginė dvikova, neišvengiamai abi jėgas pamažu artinanti prie lemtingos akistatos. Liūdesys apninka dar „Pragaro ar tvano“ pradžioje, nes supranti, kad laimingo finalo čia paprasčiausiai negali būti. Tironiška bankų sistema išsiurbs kraują iš bet kurio, kas trukdys jai pumpuoti doleriais aplipusią naftą. Leviatanas laimės.

Viskas, ką gali padaryti broliai Hovardai, – priversti Leviataną ryti jo paties uodegą. Bet į kainą bus įskaičiuotos žmonių gyvybės. Šerifas Markas įrodinės, kad jis dar gyvas. Dėl šio bergždžio įrodinėjimo mirs vienintelis jo draugas. Po to mirs ir nedraugas. Viskas susiję. Kaip gėris ir blogis. Kaip blogis ir blogis.

Buvo verta? Liūdna. Neaprašomai liūdna.

Galingiausia filmo „Pragaras ar tvanas“ stiprybė – minčių stalčiai atsidaro nuslinkus keliolikai minučių po peržiūros. Tampa dar liūdniau. Ši juosta – ryškiausia liūdnojo rudeninio kino sezono favoritė.

Serijinio liūdesio pranašumai ir privalumai Televizijos serialų dėsniai nepažeidžiami – rudenį sugrįžta sėkmingiausieji atsinaujinę senieji ir žiūrovus medžiojantys naujieji projektai. Į serialus investuojama vis daugiau. Kai kurių biudžetas prilygsta vidutinio ilgametražio vaidybinio Holivudo filmo sąmatai.

Net labai verta prasidėti su Jeremy Slaterio „Egzorcistu“, kuris sukurtas Williamo Blatty klasikinio romano motyvais ir pirmose serijose nustebina dviem sudėtingais skirtingų kunigų charakteriais, kraupiai tikroviškais specialiaisiais efektais bei moderniai reanimuotomis senojo siaubo kino relikvijomis.

Antrasis siaubingas malonumas: šeštasis Ryano Murphy ir Brado Falchuko „Amerikietiškosios siaubo istorijos“ sezonas „Roanoke“. Kokie siūlai sudygsniavo „dokumentinio įvykių atkūrimo su vaidinančiais aktoriais“ laidos formatą šiurpiausia žmonių gyvenvietės dingimo mįsle? Po trijų serijų niekas neužčiuopė slystančios serialo judėjimo krypties. Aš – taip pat. O kūrėjai žada siužeto virsmą šeštoje dalyje ir absoliutų perversmą dešimtoje. Tikiu. R.Murphy ir B.Falchuko duetas jau seniai išsikraustė iš komforto planetos.

Mokslinės fantastikos serialo „Vakarų pasaulis“ kūrybinės grupės asmenybės verčia stvertis už blakstienų. Aktoriai: Evan 24

Rachel Wood, Anthony Hopkinsas, Jamesas Marsdenas, Thandie Newton. Vienas iš kūrėjų – Jonathanas Nolanas. Bandomoji serija – tarsi NASA erdvėlaivio įjungimas.

Visi skyriai atlieka parengiamuosius darbus skrydžiui. Turėtų suveikti, nes žmonių ir androidų trintis įprastai sukeldavo daug minčių ir žūčių.

Vienas mini serialas visai neseniai baigėsi, palikdamas ir paprastus televizijos rijikus, ir pripažintus kritikus atlapotais žandikauliais.

Būtų nusikaltimas išduoti bent smulkiausią detalę iš vieno nusikaltimo aštuonių dalių istorijos „Kartą naktį“, kurios autoriai Stevenas Zaillianas ir Richardas Price‘as, pasinaudoję britų serialo „Kriminalinis teisingumas“ siužetu, įvynioja žiūrovus į tokį daugiakampį ir multibriaunį galvosūkį, jog, skirtingai nei kitų daugiaserijinių projektų, šio trilerio reitingai tolygiai augo su kiekviena nauja dalimi.

Visus čia išvardytus TV kanalų kūrinius jungia viena tvari ląstelė – liūdesys. Kaip neišvaromas demonas, įgaunantis įdomiausias formas ir netikėčiausius pavidalus. Varomoji kūrybinė jėga.

Liūdnos lietuviškos linksmybės Lietuvių kinas gali pasipuikuoti vienu nepaneigiamu dalyku – rekordiniais tempais.

Režisieriui ir scenaristui Tadui Vidmantui pakako septynių mėnesių, kad „iškeptų“ „Gauto iškvietimo“ tęsinį. Abiem televizijos humoro šou lygio dalims kino ekranai – neadekvatus formatas.

Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“ sprinteriškai greitai nuliūdina (strategija aiški jau po trečdalio juostos) scenarijaus nebuvimu ir poetinių nutylėjimų abstrakcijomis.

Britas Robertas Mullanas dramoje „Gitel“ toliau negrabiai šokdina Lietuvos istoriją, partrenkdamas ją ant parketo nepasvertų ambicijų ir neišmoktų elementarių kino taisyklių žingsniais.

Emilis Vėlyvis susidėjo su Rusijos kino kūrėjais, kad prasibrautų į „rusiškai holivudinių“ filmų gamybos virtuvę. Režisūriškai patarškino indais per svetimą scenarijų.

Nesugadino. Pagerinti nelabai buvo ką. „Nakties sergėtojų“ siužetas – banaliai negardi tuzino skonį seniai praradusių ingredientų rusiška mišrainė. E.Vėlyvis bent jau smagiai pasitreniravo.

Nenuspėjama linijos tėkmė

Per knygų mugę Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje atidaryta Aldonos Gustas grafikos paroda „Moterys su burnomis“ spalio 6–29 dienomis uostamiesčio gyventojams suteikė progą susipažinti su šios iš Klaipėdos krašto kilusios vokiečių poetės ir grafikės kūryba.

Tai Vokiečių kultūros dienų dovana klaipėdiečiams.

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS

Lietuvė Berlyne A.Gustas gimė 1932 m. Karceviškiuose, Šilutės rajone. Per Antrąjį pasaulinį karą su šeima persikėlė į Berlyną (tiksliau – į Vakarų Berlyną), kur iki šiol gyvena ir kuria.

Viename interviu menininkė prisiminė: „Kai 1941-aisiais buvau priversta palikti Lietuvą, mokytoja atsisveikindama man pasakė – atmink, jog esi lietuvė. Atsisveikindama ji labai verkė, tarsi nuspėdama, jog daugiau manęs nebepamatys. Rostove aš buvau vienintelė mergaitė iš užsienio vardu Aldona. Čia aš buvau labai vieniša ir

DAILĖ

tėtis man siųsdavo lietuviškus laiškus, kuo aš labai didžiuodavausi, taip pat, kad esu Aldona. Tai suteikė man jėgų.“ Ir dabar A.Gustas savo gyvenimą sieja su Lietuva – gimtuoju kaimu, Klaipėda ir Kaunu, kur praleido daug laiko. Prisiminimais ir kūryba ji nuolat grįžta į tėvynę. Menininkės darbai buvo pristatyti tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius‘16“, Kauno galerijoje „Aukso pjūvis“, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

A.Gustas geriau žinoma kaip rašytoja, įkūrusi grupę „Berlyno dailininkai-poetai“ („Berliner Malerpoeten“), kuriai priklausė Günteris Grassas, Günteris Bruno Fuchsas, Oskaras Pastioras, Wolfdietrichas Schnurre, Joachimas Uhlmannas ir kiti. Jiems buvo svarbūs literatūros ir dailės ryšiai, savo knygas jie patys ir iliustruodavo. ► 25

DAILĖ

◄ A.Gustas savo kūrybinį kelią pradėjo

nuo poezijos, išleido knygas „Briedžiai mano broliai“ (1983), „Eilėraščiai. Proza.

Piešiniai“ (1994), „Dabar“ (1998), „Simbiozės moterys“ (1993), „Padovanok man obuolį iš anapus“ (2015), kartu su Juliumi Keleru – „Dviese apie meilę“ (2014). Taip pat menininkės žvilgsnis krypo į tapybą ir grafiką. Tapyboje ji grįžta į vaikystės Lietuvą, tokią, kokią prisimena. Paveiksluose dažniausi mažos mergaitės išgyvenimai ir iš atminties išnyrantys lietuviško peizažo vaizdiniai, pasakų simboliai. Grafikoje A.Gustas pasirinko minimalistinę raišką, kurioje dominuoja juoda linija, baltas ar rudas fonas ir raudonos spalvos niuansai.

Tai sustiprina minties daugiaprasmiškumą ir pabrėžia linijos vietą plokštumoje.

A.Gustas svarbu linijos tėkmė, susijusi su gamta, žmogumi ir jo mąstymu.

Grafika kaip poezija Paroda „Moterys su burnomis“, kurią Lietuvoje pristatė Goethe’s institutas Vilniuje kartu su Berlyno galerija „The Browse Gallery“, išsiskiria iš anksčiau rengtų, nes šalia A.Gustas darbų eksponuojamos poezijos citatos. Toks pasirinkimas pristato autorę

A.Gustas kūryboje linija įgauna daugybę reikšmių, kurias, kaip ir linijos pradžią ar pabaigą, galima pasirinkti. ir kaip grafikę, ir kaip poetę, t. y. pabrėžia du svarbiausius jos kūrybos polius.

Parodoje galima atpažinti pagrindines A.Gustas kūrybos temas – meilę, erotiką, moteriškumą, pamatyti, kaip tai išreiškiama per linijos semantiką, kokie jos vingiai atkoduojami prieš akis ir į kokius reikšmių laukus nurodo vaizduotėje. A.Gustas kūrybos laukas, jo reikšmės peržengia paveikslų rėmus ir parodo, kaip grafiką veikia poezija.

Geriau susipažinti su A.Gustas darbais padeda taiklios ir įtaigios eilėraščių eilutės. Šiuo atveju svarbu stebėti linijos tėkmę, kuri reflektuoja autorės gyvenimą ir požiūrį į tikrovę. Ekspozicijoje išsiskiria vienas 26

A.Gustas grafikos parodos „Moterys su burnomis“ Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotek

eilėraštis apie gimtąjį kraštą: „Lietuvoje / yra upių / nenuilstančiai debesis ariančių / Lietuvoje / yra miškų / jų širdys avietinės / Lietuvoje / ištikimai santuokoje / žolė su žeme gyvena / Lietuvoje / yra moterų / kai į jas pažvelgi / džiaugiesi / kad viena jų / tave pagimdė.“ Autorei moters pasaulis neatsiejamas nuo gamtos. Ir grafikos darbe, ir tekste svarbios išlieka opozicijos: žmogus ir gamta, realybė ir fikcija. Vis dėlto parodoje svarbiausia – moteris ir jos juslinis pasaulis, išgyvenimai.

Simbiozės moterys A.Gustas moterys yra simbiozės moterys, neatsiejamos nuo gyvosios gamtos ir augmenijos, t. y. žuvų, augalų ar žvėrių.

Neatsitiktinai paroda pavadinama „Moterys su burnomis“. Feminizmo estetika ir pažiūros aktualios ir ryškios autorės kūryboje. Subjektas išgyvena meilę ir ilgesį („ak mes meilę valgėme gėrėme / dabar apsikabina / ir mūsų šešėliai / lyg būtų iš kūno ir kraujo / kaip mes / lyg būtų jie žvėrys), skausmą ir džiaugsmą („niekas netiko prie mano svajų / nei tavo butas / nei tavo žodžiai / nei tavo iškalba / net tu / bet aš tave mylėjau / kaip ligą / nuo kurios mirštama“). Ir eilėraščių ištraukos, ir grafika koduoja skirtingas reikšmes, per kurias užkoduojama moters samprata.

Sukurti darbų ciklą „Moterys su burnomis“ autorę įkvėpė kolegės, kaip jos vaizduoja moterį ir moteriškumą. Šiame cikle A.Gustas gilinasi į burnos ir plaukų vaizdavimo manierą, pažymi, kad tai – „vyraujančių grožio idealų pinklės, kurių ji,

DAILĖ

koje fragmentai.

kaip moteris menininkė, turinti saugotis“.

Apsauga ir siekis linija kurti pasakojimą jai leido įgyvendinti idėją. Paroda lankytojus intriguoja pažinti ir įžengti į paslaptingą A.Gustas grafikos moters pasaulį, megzti dialogą su trapia būtybe, atkreipia dėmesį į meilės svarbą, nes, anot autorės, „meilė yra kūnų vietovė“.

Grakštus neapibrėžtumas Žvelgdamas į A.Gustas darbus, savęs klausi, kur prasideda ir kur veda grakšti juoda linija. Įdomu, kad minimalistinė raiška, t. y. grakšti juoda linija, baltas fonas ir raudonos dėmelės, primenančios moterų burnas, prikausto dėmesį. Priverčia mintyse vedžioti liniją, žvilgsniu sekti, kur ji

Vytauto Liaudanskio nuotr.

susipina, kokias figūras sudaro. Viena vertus, A.Gustas kūryboje linija yra konkreti ir aiški, kita vertus, suveržianti minties tėkmę. Būtent baltas fonas sukuria iliuzijos įspūdį, tarsi skaidrų vandens paviršių, kurį sudrumsčia žaismingos būtybės („iš tiesų dugne / upelio akmenėliu būt norėčiau / švariu / upelyje gulinčiu / ir kito guolio / negeidžiančiu / net gegužę / kai meilė / pražysta“). Autorės kūryboje svarbus vandens įvaizdis siejamas su žmogaus egzistencija. Anot menininkės bičiulės prof.

Ramintos Lampsatytės, „Šyša, Baltijos jūra buvo jos telkiniai, kuriuose ji plaukiodavo vaikystėje“.

Savotiškai A.Gustas vedžioja žiūrovus po savo moterišką, kupiną meilės ir paslapties pasaulį, kuriame žvilgsnis užfiksuoja liniją ir simbolius. Kūryba yra kaip žaidimas ir gyvenimo mįslė, kurią autorė

padeda įminti. A.Gustas išsiskiria tuo, kad linija jos darbuose konstruoja pasakojimą. Čia skleidžiasi moteriškumas, gamtos jautrumas, susipina gyvenimo džiaugsmas ir prisiminimai, išnyra Berlyno miesto kontūrai. Autorė nesiekia parodyti linijos krypties, reikšmės ar įvaizdžių prasmės. Parodos lankytojų valioje – kaip jie atkoduos įvaizdį ir kokias figūras piešinio plokštumoje išnarplios.

Linija A.Gustas grafikoje yra kaip tiltas tarp šiapus ir anapus kūrinio, tarp žiūrovų ir autoriaus. Menininkei svarbu reflektuoti moters pasaulį, linija laužyti nusistovėjusią grožio sampratą. Ji pateikia intriguojantį požiūrį į moteriškumą – jį paslepia ir kartu leidžia pažinti. Įdomu, kad A.Gustas kūryboje linija įgauna daugybę reikšmių, kurias, kaip ir linijos pradžią ar pabaigą, galima pasirinkti.

27

DAILĖ

Trys grandai Šį rudenį beveik vienu metu skirtingose uostamiesčio parodinėse erdvėse buvo eksponuojami trijų Klaipėdos ir visos Lietuvos dailės grandų – Algimanto Jusionio, Regimanto Midvikio ir Algirdo Taurinsko – kūriniai.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

R.Midvikio „3M“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose rugsėjo 9 – spalio 9 d. veikė prieš metus į Anapilį išėjusio skulptoriaus R.Midvikio (1947–2015) kūrybos paroda „3M“.

R.Midvikis gimė Eidintų kaime (Tauragės r.). Baigęs Tauragės vidurinę mokyklą, 1965–1971 m. studijavo skulptūrą Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Dar besimokydamas pradėjo dalyvauti parodose. Gavęs paskyrimą į Telšius, kelerius metus dėstė Telšių taikomosios dailės technikume, o 1975 m., tapęs Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, persikėlė į Klaipėdą ir pradėjo darbuotis kombinate „Dailė“.

R.Midvikis, kaip ir daugelis jo kartos jaunų, ką tik institutą baigusių menininkų, į Klaipėdą buvo tiesiog „atviliotas“.

Tuometis miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, be kitų kultūrinių iniciatyvų, skatino į miestą atvykti jaunus dailininkus, jiems Klaipėdoje buvo sudaromos palankios gyvenimo ir kūrybos sąlygos. Tad aštuntąjį dešimtmetį uostamiestyje sulaukta tikro jaunų menininkų, atstovaujančių visoms dailės sritims, antplūdžio.

Sparčiai augančiame mieste skulptoriui buvo ką veikti. Jis sukūrė dekoratyvinių kompozicijų įvairiose viešosiose erdvėse, dalyvavo 1977–1991 m. Klaipėdoje, Smiltynėje, vykusiuose granito skulptorių simpoziumuose, kurių metu buvo 28

suformuotas Skulptūrų parkas. Parke iki šiol viena populiariausių kompozicijų yra R.Midvikio „Žemė kėlė žolę“ (1980) – sunku būtų suskaičiuoti, kiek vaikų sėdėjo tame smagiame granito balne. Dar daugiau miestelėnų simpatijų pelnė „Senamiesčio katinas“ (1979), kuris vieną naktį ėmė ir „išėjo“, tad 2006 m. jo vietoje R.Midvikis pastatė autorinę kopiją. Kiti du jauno skulptoriaus kūriniai sulaukė išties karštų diskusijų. Klaipėdos gimdymo namuose pastatyta gražios, jaunos, bet plikagalvės

ir nuogos motinos su vaikeliu ant kelių skulptūra „Žeme, nepalik mūsų“ (1979) daugeliui tuomet atrodė pernelyg drąsus iššūkis. Bet būtent šis kūrinys sulaukė pirmo apdovanojimo, TSRS sąjunginės Lenino komjaunimo premijos 1981 m.

Netikėtas buvo ir R.Midvikio pasiūlytas pirmos lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo (1980) įvaizdis, likęs kaip skulptūrinės formos atspaudas / pėdsakas lyg sparnai atverstos knygos puslapiuose.

Skulptūrą tuomet įsigijo Lietuvos dailės

R.Midvikio kūrybos parodos „3M“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose fragmentai.

dailė

muziejus, ji ilgokai buvo eksponuojama Klaipėdos paveikslų galerijoje (dabar Prano Domšaičio galerija). Pirmieji darbai bylojo apie darbštų, atvirą eksperimentams ir įdomios plastinės formos kūrėją. Tolesnė skulptoriaus kūrybinė karjera tai patvirtino – nė vienas naujas kūrinys nebuvo nepastebėtas ar abejingai sutiktas.

M.Mažvydo tema ilgam įkrito į širdį, pasak skulptoriaus, „tapo tikra epopėja“.

1997 m. Klaipėdoje, Lietuvininkų aikštėje, minint 450-ąsias pirmosios lietuviškos knygos metines, buvo atidengtas jo sukurtas paminklas M.Mažvydui. Paminklas iškilo po emociniu požiūriu, matyt, sunkiausio darbo – Rainių memorialo sukūrimo (1991, Telšių r.), už kurį R.Midvikiui, kartu su kitais dailininkais ir architektais, 1994 m. buvo paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Rainių kančios koplyčiai jis sukūrė keturias skulptūras bokšte, reljefinį, subtilios plastikos krucifiksą koplyčios altoriui bei atminimo kryžių žudynių vietoje.

Didingas ir kupinas orios išminties, su karališkomis regalijomis rankose į sostą Gedimino bokšto papėdėje Vilniuje 2003 m. sėdo karalius Mindaugas. ►

R.Midvikis. Skulptūrinis ekslibrisas E.Hemingvėjaus „Seniui ir jūrai“. 2015.

Mažiau skulptorių pažinojusiems parodos lankytojams jo pastelės tapo tikru atradimu.

Rūtos Petniūnaitės ir Nerijaus Jankausko nuotr.

29

DAILĖ

◄ Tai labiausiai žinomas skulptoriaus kūrinys, sulaukęs ir daugiausia vertinimų.

Galimybė kurti paminklą vieninteliam Lietuvos karaliui buvo išties išskirtinė, o užduotis – atsakinga. Prie paminklo R.Midvikis darbavosi Tauragėje – 2000 m. jis iš Klaipėdos persikėlė į gimtinę.

Gyvenant joje, sukurti ir kiti darbai.

Paminkle Juozui Miltiniui (2007, Panevėžys) skulptorius įamžino režisierių, vienišą sėdintį įsivaizduojamos scenos erdvėje.

Nedidelio paminklo, skirto Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, akcentu tapo ant aukštos kolonos iškeltas granito rutulys, laikantis bronzinę valdovo ant žirgo skulptūrą (2009, Klaipėda).

Paminklai, skirti svarbiems ir dažnai tragiškiems Lietuvos istorijos puslapiams, šalies kultūrai nusipelniusioms iškilioms asmenybėms, už krašto laisvę kovojusiems žmonėms tapo svarbiausia R.Midvikio monumentalių skulptūrų tema. Greta didžiųjų darbų rikiavosi mažesnės apimties, tačiau ne mažiau reikšmingi paminklai ir atminties ženklai: lietuviškosios jūreivystės pradininkui kapitonui Liudvikui Stulpinui (1990, Smiltynės kapinaitės), Simonui Daukantui (1993, Lenkimai, Skuodo r.), Debeikių krašto partizanams (1994, Anykščių r.), Kęstučio apygardos partizanų atminimui (2009, Tauragė), bronzinis bareljefas, įamžinęs Kražių skerdynių dramą (1993, Kražių bažnyčios šventoriaus vartai) ir kiti.

Kalbėdamas apie paminklus, skulptorius teigė: „Kaip žmonės į paminklą reaguos, priims jį ar atmes, man labai svarbu. Tokia mano nuostata, kitaip neturėčiau statyti paminklų. Kurdamas paminklą, galvoju apie visa ko sintezę. Tai padaryti gana sunku. Viską sudėlioti, surežisuoti, rasti išraišką, į kokį indą visa tai sudėti, kad būtų prieinamas kiekvienam atsigerti. Ir kad tai netaptų nei kiču, nebūtų nei labai nuobodu, nei pernelyg modernu.“ Išlaikydamas pusiausvyrą tarp tradicijų ir modernumo, R.Midvikis kūrė kompaktiškų, uždarų masių, apibendrintų formų, lakoniškų, bet išraiškingų siluetų monumentalias skulptūras. Visos jos turi tvirtą pagrindą, esminę „šerdį“. Dažnai derino šlifuotus, blizgius ir faktūrinius paviršius, jungė akmenį ir bronzą.

Skulptoriui mirus, liko pradėtų ir neužbaigtų darbų. Švenčiant 250-ąsias Mykolo Kleopo Oginskio gimimo metines ir įamžinant Oginskių giminės, kuri 30

Rietavui ir Žemaitijai buvo nuveikusi daug gero, Rietavo dvaro parke 2015 m. rugsėjį buvo atidengtas R.Midvikio sukurtas ir po skulptoriaus mirties jo kūrinių įgyvendintojų užbaigtas (arch. Vytenis Mazurkevičius) paminklas.

R.Midvikio paminklo projektas, vaizduojantis leliją, Oginskių herbo heraldinį simbolį, prieš kelerius metus buvo atrinktas iš 14 kitų autorių maketų. Dar 2015 m. kovą į Vilnių buvo atgabentas naujo paminklo tautiškumo skatintojams ir kultūros mecenatams broliams Petrui, Antanui, Jonui Vileišiams, modelis, pradėta ruoštis jo liejimui iš bronzos. Paminklas po metų kitų turėtų iškilti Vilniuje, Neries ir Vilnelės upių santakoje. Kiek sumanymų, idėjų, būsimų skulptūrų, paminklų apybraižų klostėsi kūrėjo mintyse ir vizijose, niekas nebesužinos.

Skulptoriaus kolegos prisimena daug visokių nutikimų, tik jam būdingų pašmaikštavimų, kartu mini kūrėjo racionalumą ir pedantizmą, be kurių tokio užmojo ir svarbos kūriniai, reikalaujantys iš autoriaus ypatingo susikaupimo ir tikslumo, nebūtų įgyvendinti.

Memorialinėje R.Midvikio parodoje buvo eksponuojamos kelios jo sukurtų paminklų nuotraukos, paskutinis mažosios plastikos kūrinys ir pastelės technika atliktos kompozicijos. Mažiau skulptorių pažinojusiems parodos lankytojams pastelės tapo tikru atradimu, juolab kad vedliu po „kūrybos sau“ erdves buvo pasitelktos R.Midvikio mintys: „Įsižiūrėdamas į tai, ką kuria gamta, juntu, kokia vitališka jėga vykdo visas metamorfozes. Ta jėga persmelkia ir mus, ir mes tampame amžinojo vyksmo laikinais išgyventojais. Nepaprastai jaudinantis yra pajūrio kraštovaizdis, kur taip ryškiai susilieja stichijos – dangus, žemė ir vanduo. Čia randu tos vitališkos jėgos apraiškas, išraiškos būdus, netikėtus derinius savo kūrybai. Mano paveiksluose nėra realių vaizdų. Tai gamtos vyksmo erdvė, kupina energijos. Tai pasaulis, pamatytas kitokiu, vidiniu, matymu, tačiau realus dvasiniam ryšiui.“ Nors tik ant vienos kitos pastelės užrašyta 1993 m. data, tikėtina, kad didžioji jų dalis buvo sukurta paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį kaip savotiškas atokvėpis tarp didžiųjų projektų, apie kuriuos parodoje priminė paminklų nuotraukos ir pavadinimo „3M“ iššifravimas – Mažvydas, Mindaugas, Miltinis.

A.Taurinsko gamta Galerijoje „M art“ rugsėjo 16 – spalio 6 d. surengtoje A.Taurinsko tapybos parodoje „Mano gamta“ buvo eksponuojama 14 paveikslų (penki natiurmortai ir devyni peizažai), sukurtų 2009–2016 m.

A.Taurinsko drobės pasižymi tapybos kultūra ir giliu amato išmanymu, jose akivaizdus ekspresyviai romantiškos lietuvių XX a. tapybos tradicijos tęstinumas. Išlaikydamas tvirto žemiškojo prado buvimą, jis liko arčiau jau minėtų arsininkų. Kasdienybės akcentavimas ir suasmeninimas labiausiai pasireiškia per gamtos vaizdus ir juose nujaučiamus žmogaus buvimo ženklus.

Pastaraisiais metais iš dalies dėl apriboto judėjimo A.Taurinskas kartais grįžta prie pamėgtų peizažo motyvų – pajūrio, pamario, Drevernos, Klaipėdos senamiesčio vaizdų. Tai darbai menininko, kuris išmintingu žvilgsniu apžvelgia savo kūrybos visumą.

Tai vaizdiniai apmąstymai apie kūrybą, savotiškas pokalbis su pačiu savimi apie spalvas ir potėpius, nuotaikas ir emocijas, naujumą ir tradicijų perimamumą.

Tai darbai menininko, kuris išmintingu žvilgsniu apžvelgia savo kūrybos visumą.

A.Taurinsko drobėse dosniai pažeriama turtingų, gilių, sodrių tonų ir spalvinių dermių, vibruojančių faktūrų, virtuoziškai perteikiamo erdvės ir šviesos žaismo.

Peizažams būdingas ilgas, energingas, apimties objektams suteikiantis potėpis natiurmortuose kartais keičiamas trumpais, išcentriškais teptuko brūkštelėjimais, tokiais pat fragmentiškais, kaip ir vaizdo fragmentiškumas („Žiedai“, 2009). Kituose gėlių natiurmortuose vyrauja tradicinis komponavimo būdas, sutelkiant dėmesį į spalvas ir jų derinius. Šiuose spontaniškuose ir romantiško žvilgsnio į natūrą nestokojančiuose darbuose visada yra gerai apgalvota kompozicinė struktūra. Greta aiškios frizinės trijų dalių (žemė, namai arba medžiai, dangus) kompozicijos egzistuoja ir dinamiškos įstrižainės, kurios, brėžiamos iš kairės į dešinę ir į gylį, sustiprina ekspresiją. ►

DAILĖ

A.Taurinskas. Sena sodyba. 2014.

Žiedai. 2009.

Senamiestis. 2016.

Vartai. 2015.

Jūros stichija. 2016.

Nida. Pušelės prie marių. 2012.

31

DAILĖ

◄ Šių linijų susikirtimuose atsiranda

nedideli dangaus plotai, tampantys stipriais erdvės proveržiais. Kaip pušys pajūryje, ir senamiesčio namai, Drevernos žvejų dorės ar Orvydų sodybos vartai yra įsukami į dinamišką gyvenimo ritmą. A.Taurinsko paveikslai visada patraukia saikingai apibendrintų, atpažįstamų tikrovės vaizdų emocionalumu bei neslepiamu tapybos, spalvinių derinių grožio deklaravimu.

A.Jusionio spalvų kalba „Klaipėdos galerijos“ filiale centrinėje uostamiesčio gatvėje rugsėjo 20 – spalio 14 d. veikė A.Jusionio (1954–2003) tapybos paroda „Sugrįžimai“. Pirmiausia džiugino itin vykusi darbų atranka iš gausaus dailininko kūrybos palikimo, saugomo artimųjų.

Palyginti nedidelė 13 paveikslų ekspozicija priminė ir svarbiausius taip anksti mirusio tapytojo kūrybos etapus, ir būdingiausius jos motyvus.

Parodos metu buvo galima pavartyti (ir įsigyti) 2007 m. Violetos Jusionienės sudarytą A.Jusionio tapybos albumą. Leidinio pavadinimui iš tapytojo dienoraščių paimta frazė „Kai tapau – aš gyvenu“. Albume paveikslų reprodukcijas papildo ištraukos iš dailininko dienoraščių, kurie patys yra verti atskiro leidinio. Dienoraščių eilutės ir tai, kas slypi už jų ir tarp jų, byloja apie kūrėjo sielos gelmes, sudėtingą kūrybos procesą, jo nuopuolius ir pakilimus. Žinoma, visa tai yra ir paveiksluose – „užrašyta“ spalvomis bei potėpiais.

Saulėlydis mieste prie jūros. 2000.

32

A.Jusionis. Miestelis. 1994.

Raudonosios burės rau

Gimęs Vilniuje dailininkų – tapytojo ir keramikės – šeimoje, A.Jusionis iš pradžių studijavo dailiąją tekstilę Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikume. Baigęs norėjo mokytis tapybos, bet į LTSR valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) nebuvo priimtas. Protestuodamas išvyko į Klaipėdą ir įstojo į dailininkų apipavidalintojų sekciją prie LTSR Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Klubininkystės katedros, kuri 1979 m. buvo prijungta prie Valstybinio dailės instituto. Greta apipavidalintojo braižymo lentos pasistatęs molbertą, pradėjo tapyti, kol galiausiai metė dizainerio karjerą ir atsidėjo tik tapybai. Jam teko mokytis savarankiškai, daug ką atrasti intuityviai. 1992 m. A.Jusionis tapo Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) nariu ir sugrįžo į savo studijų vietą (tiesa, tuo metu ji vadinosi

jau kitaip – Vilniaus dailės akademijos Vizualiojo dizaino katedra Klaipėdoje) kaip dėstytojas. Mokydamas studentus tapybos, vis prisimindavo, kaip, studijuodamas dizainą, pasigesdavo būtent tokių žinių. Kas iš studentų suprato, tie galėjo daug išmokti ir dėstytoją A.Jusionį labai vertino.

1996 m. A.Jusionis buvo išrinktas LDS Klaipėdos skyriaus pirmininku. Tą dieną dienoraštyje atsirado trumpas įrašas: „Reikės dirbti.“ Ir jis dirbo, idėjas ir sumanymus įgyvendindavo iki galo, taip, kaip turi būti. Turėjo organizatoriui būtino užsispyrimo, kietumo, kartais kategoriškumo, visada tiesiai į akis sakė tai, kuo buvo tvirtai įsitikinęs. Jo nuomonė galėjo nepatikti, bet tiesumas ir sąžiningumas kėlė pagarbą, kaip ir mokėjimas tiksliai ir taikliai kalbėti apie savo ir kitų kūrybą.

Žalias vakaras. 2002.

DAILĖ

Būdamas koloristas iš prigimties, jis gebėjo sustabdyti spalvų šokį ties chaoso riba.

udoname mieste. 1999.

Vasara Mingės kaime. 2003.

Ne visi gyvenimo kelyje pasitaikę iššūkiai buvo vienodai produktyvūs, bet jie nešė patirtis, skatino apsisprendimus. Kai kurie labiau priminė keistųjų jo tapybos būtybių, kurias vadino „paklydusiomis sielomis“, destruktyvumą. Po pilkųjų valandų visada ateidavo šviesos ir spalvų pergalė. Tų spalvų, kurios užpildė baltai švarią galerijos erdvę taip naujai ir šviežiai, tarsi vakar būtų pasklidusios ant drobių. Kiekvieną kartą pamačius A.Jusionio darbus, įvyksta nauji atradimai – jų netrūko ir „Sugrįžimuose“.

Ko trūko? Gal krėslų prieš kiekvieną iš 13 paveikslų. Kad ramiai atsisėdęs, lėtai, su pasimėgavimu galėtum „skaityti“ spalvų ir potėpių judėjimą. Tada persėstum nuo didesnio prie mažesnio paveikslo, nuo saikingai ryškaus – prie to, kuriame spalvų įtampa siekia pavojingą sprogimo padalą.

Pajūrio pušys. 1997.

Taip, A.Jusionio paveikslų spalvos yra karštos, „laukinės“, o spalviniai sąskambiai – stiprūs ir neretai disonansiniai. Bet tapytojas buvo tiesiog tobulas tramdytojas.

Būdamas koloristas iš prigimties, jis gebėjo sustabdyti spalvų šokį ties chaoso riba keliais teptuko ar mentelės prisilietimais, sudėlioti į vietas netikėtus spalvinius akcentus.

Vaizdžiai kalbant, visada taikliai užmesdavo apynasrį šėlstančioms spalvoms ir formoms, todėl galėjo vis laisviau eksperimentuoti.

A.Jusionio kūryba reikšminga ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos dailės kontekste. Tęsdamas koloristinės, ekspresyvios lietuvių tapybos tradicijas, siekiančias dar XX a. ketvirtojo dešimtmečio arsininkų ieškojimus, jis suformavo individualų tapybos stilių, pasižymintį, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, jautrumu ir subtilumu. Jei

ryškiaspalvėse kompozicijose tai gali būti sunkiau įžvelgiama, galima pasitelkti kitus eksponuotus paveikslus – „Miestelį“ (1994) su minkštai susiliejančiais pilkšvu, baltu ir raudonu atspalviais, nerūpestingai lengvą „Žalią vakarą“ (2002) ar šviesumo kupiną „Vasarą Mingės kaime“ (2003).

Visų paveikslų atspirties taškas yra gamta, o motyvai visai paprasti, nuolat pasikartojantys: raudoni bažnyčios bokštai (Palanga), susipinantys su raudonomis laivų burėmis, kurios kaip bokštai linguoja vėjyje („Raudonosios burės raudoname mieste“, 1999), pajūrio pušys raudonais kamienais, tų pačių vėjų sušiauštos („Pajūrio pušys“, 1997). Ir begalinė, amžinoji mėlyna, skaudi geltona ir viltinga žalia, ir sutemos, kurios ateina iš aukštai, iš dangaus į šviesiąją žemę („Saulėlydis“, 2000, „Mėlynas vakaras“, 2001).

Mėlynas vakaras. 2001.

33

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Lietuvių raštijos išta nuo Klaipėdos iki Ka Klaipėdos universitetas kitų šalies aukštųjų mokyklų kontekste išsiskiria fundamentaliais Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros tyrimais. Vykdomi ilgalaikiai moksliniai projektai, išleistos ir dar rengiamos spaudai kelios monografijos, organizuojamos įvairios konferencijos, nuolat publikuojami straipsniai šia tema. Rugsėjo pabaigoje nemaža grupė Klaipėdos universiteto dėstytojų dalyvavo trijų dienų kultūrinėje programoje, skirtoje Mažosios Lietuvos lietuvių literatūros ir kultūros darbininko, pirmojo lietuvių poezijos istoriko ir kritiko, vertimo teorijos kūrėjo ir lietuvių kalbos praktiko Gottfriedo Ostermeyerio (1716– 1800) 300-osioms gimimo metinėms.

Konferencijos akimirka. Doc. Ž.Sidabraitė, Kaliningrado rašytojų sąjungos pirmininkas Borisas Bartfeldas, sveikinimo žodį taria konsulas O.Skinderskis.

Lietuvių delegacija prie I.Kanto universiteto Humanitarinio instituto pastato.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Mokslinė konferencija

Poeziją skaito literatūrologas R.Skunčikas.

34

G.Ostermeyeris – ryški XVIII a. antrosios pusės Mažosios Lietuvos asmenybė: lietuvių literatūros ir kultūros istorikas,

raštijos kūrėjas, kalbininkas. Literatūrologams žinomas kaip giesmių kūrėjas, giesmyno sudarytojas ir pirmosios lietuvių literatūros istorijos autorius, kultūros istorikams – kaip ikikrikščioniškosios Prūsijos tautų ir jų religijų tyrėjas, kalbos istorikams – kaip gramatikos autorius.

Nors buvo Marienburge (dabartinis Malborkas, Lenkija) gimęs vokietis, bet savo tyrimus skyrė mokslo sričiai, kuri dabar

KULTŪROS MARŠRUTAIS

akų keliais: araliaučiaus įvardijama kaip lituanistika plačiąja šio žodžio prasme. Švietimo ir mokslo ministerijos finansuotą tarptautinį kultūrinių mainų projektą „Išlikimo daugiakultūrėje erdvėje pamokos: nuo Klaipėdos iki Kaliningrado“ inicijavo Klaipėdos universiteto docentė Žavinta Sidabraitė kartu su Baltijos federalinio Immanuelio Kanto universitetu. Plačią kultūrinę programą vainikavo tarptautinė mokslinė konferencija „Šviečiamosios epochos idėjos ir nacionalinės kultūros Prūsijoje XVIII a.“, vykusi gražiai rekonstruotame Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejuje. Sveikinimo žodį tarė generalinis konsulas Olegas Skinderskis, kultūros atašė Raminta Gecevičienė ir muziejaus direktorius Aleksandras Jakimovas. Didžiąją dalį konferencijos pranešėjų sudarė Klaipėdos universiteto akademinės bendruomenės atstovai. Ž.Sidabraitė įžanginiame pranešime pristatė svarbiausius G.Ostermeyerio gyvenimo ir mokslinės-lituanistinės veiklos bruožus. Gimnaziją jis baigė Torunėje, studijavo Ka­raliaučiaus universitete, dalyvavo universiteto lietuvių kalbos seminare ir ten, pramokęs lie­tuviškai, kurį laiką dirbo namų moky­toju, o nuo 1744 m. iki gyvenimo pabaigos įsikūrė nuošalioje Trempų parapijoje. Iš pradžių ten dirbo mokytoju, o 1752 m. tapo šios pa­rapijos kunigu, laisvas valandas skirdamas prūsų ir lietuvių istorijos, mitologijos, kalbos ir literatūros tyrimams. Iki šiol neprarado vertės 300 puslapių „Pirmoji lietuviškų giesmynų istorija“ (1793) ir „Nauja lietuvių kalbos gramatika“ (1791), kurioje pirmą kartą pateiktos lietuvių poetikos taisyklės. 1781 m. buvo išleistas G.Ostermeyerio parengtas naujas oficialus lietuviškas giesmynas. Gaila, kad iki šių dienų neišliko nė vieno originalaus šio vertingo darbo egzemplioriaus. Autorė savo pranešime taip pat trumpai aptarė

dėl šio giesmyno įsiplieskusią polemiką tarp dviejų Šviečiamosios epochos kūrėjų – Kristijono Gotlybo Milkės ir G.Ostermeyerio.

Astos Balčiūnienės pranešimas buvo skirtas retorinei G.Ostermeyerio ir K.G.Milkaus polemikos analizei, siekiant identifikuoti adresatą ir adresantą pačiame tekste bei nustatyti, kokia retorikos technika ir strategija buvo būdinga šiems Šviečiamosios epochos atstovams. Pranešime aptarti polemikos kompozicijos principai, sąmoningai ar nesąmoningai autorių pasirinkti argumentai, norint įtikinti adresatą.

Neprarado aktualumo Lina Petrošienė savo pranešime „Apie lietuvių dainuojamosios tautosakos rinkimo ištakas Rytų Prūsijoje“ siekė įrodyti, kad Vakarų Europoje ir kartu Prūsijoje sklandžiusios Apšvietos idėjos, kultūrinis to meto fonas ir jame veikusios iškilios asmenybės sudarė prielaidas lietuvių folkloristikos mokslo atsiradimui, kartu aptardama konkrečios muzikinio folkloro medžiagos – Liudviko Rėzos kolekcijos dainų melodijų – santykį ir sąveiką su kitų Lietuvos regionų dainų ir vokiškų evangeliškų giesmių melodijomis.

Marijus Šidlauskas kalbėjo apie Kristijono Donelaičio ir G.Ostermeyerio kūrybos ir gyvenimo paraleles, išryškindamas jų skirtumus ir panašumus.

Rimantas Balsys savo pranešime įvertinęs pagrindinius G.Ostermeyerio veikalo „Kritischer Beitrag zur altpreussischen Religionsgeschichte“ sekimų ir autentikos parametrus (tikslas, šaltiniai, metodai, struktūra) ir palyginęs pagal šiuos parametrus su K.Hartknocho bei

Ragainės pilis.

M.Pretorijaus darbais, konstatavo, kad G.Ostermeyerio tyrimas originalumu nepasižymi. Atvirkščiai – daugeliu atveju G.Ostermeyeris seka K.Hartknocho ir M.Pretorijaus darbais. Tačiau kategoriškai teigti, kad G.Ostermeyerio veikalas lietuvių ir prūsų mitologijai pažinti laikytinas menkaverčiu, būtų neteisinga dėl kelių priežasčių: 1. G.Ostermeyerio darbas buvo publikuotas XVIII a. pabaigoje (1775 m.), kai šaltinių ir veikalų, skirtų prūsų religijos ir mitologijos analizei, stipriai sumažėjo. ► 35

KULTŪROS MARŠRUTAIS

◄ Pavyzdžiui, M.Pretorijaus veikalas tuo laiku išvis liko neišleistas ir tik 1871 m. J.W.Piersonas publikavo nedidelę „Prūsijos įdomybių“ dalį.

2. G.Ostermeyeris pats gana kukliai vertino savo gebėjimus ir pasirengimą šioje srityje: „Istorija man visada tebuvo pašalinis dalykas, o toks žmogus visą gyvenimą lieka pradžiamokslis.“ 3. Kai kurios G.Ostermeyerio įžvalgos, pastebėjimai, apibendrinimai neprarado savo aktualumo, todėl ir vėliau jomis naudojosi daugelis lietuvių ir prūsų mitologijos tyrinėtojų – W.Manhardtas, J.Baldžius, J.Balys, Z.Slaviūnas, A.J.Greimas, R.Kregždys ir kiti.

Prano Domšaičio galerijos direktorė dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė savo pranešime aptarė ir vaizdžiai pristatė Rytų Prūsijos dailininkų kūrinius, kuriuos šiandien galime pamatyti muziejuose ir privačiose kolekcijose Lietuvoje. Remtasi kelių muziejų – Lietuvos dailės muziejaus (tapytojo ekspresionisto P.Domšaičio kolekcija, Lietuvių fondo, veikiančio JAV, dovana), Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus (kolekcininko Mykolo Žilinsko dovanota kolekcija), Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Neringos istorijos muziejaus – rinkiniuose esančiais kūriniais. Nacionaliniai dailės muziejai Vilniuje ir Kaune turi pačius didžiausius su Mažąja Lietuva susijusių autorių kūrinių rinkinius, tačiau ir keli paveikslai, saugomi mažesniuose muziejuose, yra dėmesio vertas faktas. XX a. pabaigoje įsibėgėjęs reiškinys – pavienių asmenų ar privačių fondų kolekcijų, orientuotų į Rytų Prūsijos paveldą, kaupimas – aptartas, remiantis klaipėdiečio Aleksandro

Popovo XIX–XX a. pirmosios pusės tapybos ir grafikos rinkiniu. Dailėtyrininkė akcentavo, kad Rytų Prūsijos dailė pasižymėjo plačiais tarptautiniais meno ryšiais, giliomis europinėmis tradicijomis, joje glaudžiai pynėsi įvairių kultūrų bruožai. Sudėtinga krašto istorija ir dažnai tragiški kūrėjams istoriniai įvykiai nunešė į užmarštį daugelio dailininkų pavardes, didžioji dalis dailės kūrinių negrįžtamai prarasta. Rytų Prūsijos ir jos etninės teritorijos, vadinamos Mažąja Lietuva arba Prūsų Lietuva, dailės paveldo tema pastaraisiais metais kelia vis didesnį susidomėjimą. Dailininkai, kurie XIX–XX a. pirmoje pusėje gyveno arba epizodiškai lankėsi Rytų Prūsijoje, buvo susiję su svarbiausiais krašto dailės reiškiniais – Karaliaučiaus dailės akademija (1845– 1945) ir Nidos dailininkų kolonija.

Kultūrinė programa Įdomius pranešimus perskaitė Birutė Triškaitė, Mindaugas Šinkūnas (Lietuvių kalbos institutas), Inga Strungytė-Liugienė (Vilniaus universitetas) bei kolegos iš Kaliningrado.

Konferencijos mokslinę retoriką gražiai papildė ir daugelio klausytojų simpatijų sulaukė Romualdo Skunčiko meninio skaitymo programa. Jis raiškiai lietuvių kalba pristatė penkis skirtingo kūrybinio braižo lietuvių poetus. Gausiai susirinkę rusų tautybės konferencijos dalyviai turėjo galimybę gyvai išgirsti lietuvių poezijos dainingumą, ritmą, skambesį ir kalbos grožį.

G.Ostermeyerio gyvenimo ir darbo vieta Trempuose restauruota, dabar ten veikia mokykla.

36

Projektas išsiskyrė turininga kultūrine programa. Visas tris viešnagės dienas lietuvių delegaciją lydėjo ir globojo Baltijos federalinio I.Kanto universiteto Humanitarinio instituto lietuvių kalbos vyr. dėstytoja Violeta Lopetienė. Dėl jos entuziazmo ir atkaklumo I.Kanto universitete nemažai rusakalbių studentų mokosi lietuvių kalbos, Humanitarinio instituto patalpose įkurtas turtingas lituanistikos kabinetas, kuris pasipildė ir Klaipėdos universiteto leidykloje išleistomis monografijomis bei kitais leidiniais.

Konferencijos dalyviai istoriniame Karaliaučiaus krašte aplankė vietas, menančias svarbius Lietuvai žmones ar reikšmingas istorines datas. Tilžėje pastovėta prie namo, kuriame gyveno Vydūnas, Ragainėje pagerbtas Martyno Mažvydo atminimas, Trempuose aplankyta G.Ostermeyerio kunigystės vieta, Karaliaučiuje apžiūrėtas paminklas Liudvikui Rėzai, Gumbinėje dalyvauta trijų vyresniosios kartos lietuvių grafikų parodos „Lietuvos istorijos takais“ atidaryme ir kt.

Daugeliui tai buvo pirmoji kelionė į Rusijos Federaciją po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje. Gaila, tačiau radikalių pokyčių išsaugant unikalų vokiškąjį kultūros paveldą mažesniuose Kaliningrado srities miesteliuose buvo matyti nedaug. Akis badė nykstančios didingos pilys, menkai prižiūrimos lietuvių raštijos ištakas menančios vietos, griūvančios evangelikų bažnyčios ir kiti apleisti statiniai, reikšmingi kultūros istorijai.

Prie dilgėlėmis apžėlusio vokiškojo paveldo.

Verdenės Monikos Valkiūnaitės nuotr.

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Asmenybė, dirbusi ateičiai Liudviko Rėzos kultūros centre Juodkrantėje spalio 7-ąją įvykusi mokslinė konferencija „Martyno Liudviko Rėzos epocha ir jo darbai“ užbaigė XIX a. pradžios tautosakininko, poeto, kultūros veikėjo M.L.Rėzos 240-ųjų gimimo metinių jubiliejinius renginius.

Dr. L.Citavičiūtė, doc. dr. I.Lukšaitė, BRIAI direktorė dr. S.Pocytė.

Konferencijoje Juodkrantėje pranešimus skaitė mokslininkai iš Klaipėdos ir Vilniaus.

L.Rėzos kultūros centro archyvo nuotr.

Virginija BURBIENĖ

Devynių mokslininkų iš Klaipėdos ir Vilniaus parengti pranešimai dar kartą patvirtino, kokia visapusiška asmenybė buvo M.L.Rėza (1776–1840). Šio iškilaus žmogaus ir jo darbų vertinimas mokslininkams iki šiol kelia daug iššūkių. „Jei Kristijonas Donelaitis mūsų kultūrinėje sąmonėje yra, tai to nepasakysi apie M.L.Rėzą“, – tvirtino vilnietė doc. dr.

Ingė Lukšaitė, priminusi, jog Rėza dirbo ateičiai ir padėjo pagrindus dabartinei lietuvių kultūrai. „Rėzą mes savo noru

„susiaurinome“ – ir tai tęsiasi jau 100 metų“, – apgailestavo klaipėdietė doc. dr.

Nijolė Strakauskaitė, savo pranešime kalbėjusi apie iškilius Rytų Prūsijos veikėjus, kuriuos domėtis Prūsų Lietuva paskatino M.L.Rėzos fenomenas.

Turbūt akivaizdžiausiai M.L.Rėzos „kitoniškumas“ ir jo prūsiška tapatybė atsiskleidė dviejuose pranešimuose: evangelikų liuteronų kunigui klaipėdiečiui dr. Dariui Petkūnui kalbant apie Rėzos nuopelnus bažnyčios istorijai ir teologijai bei vilnietei dr. Dainorai Pociūtei apžvelgiant M.L.Rėzos – Prūsijos kariuomenės kapeliono 1813–1814 m. karo žygių dienoraščius, kuriuose dominuoja ne karo,

o kultūros ir edukacijos temos, daug pasakančios apie rašiusįjį asmenį.

Dr. Liucija Citavičiūtė, priminusi, jog M.L.Rėza turėjo turtingą biblioteką – per trijų tūkstančių egzempliorių, apžvelgė, kur pasklido mokslininko palikimas ir ką mes šiandien vadiname M.L.Rėzos rankraštynu.

Konferencijoje pranešimą apie daugiakultūrės aplinkos poveikį Prūsijos lietuvių dainų melodikai (M.L.Rėzos kolekcija) skaitė Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltistikos centro direktorė doc. dr. Lina Petrošienė.

Klaipėdietis Egidijus Bacevičius apžvelgė iliustruotą pamario žvejų žodynėlį E.W.Beerbohmo laiškuose M.L.Rėzai.

Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) mokslo darbuotojas, Istorijos ir archeologijos katedros lektorius dr. Ernestas Vasiliauskas kalbėjo apie Kuršo literatūros ir dailės draugiją – Lietuvos tyrimus (1817–1915), o BRIAI jaunesniojo mokslo darbuotojo mgr. Dariaus Barasos pranešimo tema – „Atsidavęs Bakchui ir Venerai“ intrigavo 1825 m. byla dėl Karklės mokytojo suspendavimo.

Po L.Rėzos kultūros centro stogu įvykusi konferencija buvo surengta ne tik šio centro, bet ir Klaipėdos universiteto BRIAI (direktorė doc. dr. Silva Pocytė) pastangomis, parėmus Neringos savivaldybei ir T.Manno kultūros centrui (direktorė dr.

Lina Motuzienė).

37

BIBLIOTEKŲ METAI

Visos knygos, kuri Kiekvieno gyvenime yra toks draugas, kuris skaito tik „Facebook'o“ naujienų srautą ir antraštes žiniasklaidos tinklalapiuose. Ir ką? Ir viskas jam gerai. Šiam beveik hipotetiniam draugui visai neįdomu, kodėl kažkas rašo knygas, kažkas bando jas parduoti, o kažkas vėliau svarsto, kodėl tos knygos neskaitomos. Jis turbūt nustebtų sužinojęs, kad jį ir panašius į jį kažkuo kaltina visas būrys literatūros riterių. Kaltina tingumu, neišprusimu, skaitymo įgūdžių nepuoselėjimu.

Kristina SADAUSKIENĖ

Sužinojęs turbūt tiesiai šviesiai toks draugas pasakytų, – kam skaityti, jei filmą žiūrėti įdomiau, jei knygos neįdomios arba prirašytos nesuprantamų paistalų (nėra laiko tokiems niekams, kai pats grybų sezono įkarštis). Ir jis būtų savotiškai teisus.

Apie skaitymą, kodėl skaitoma arba neskaitoma, kaip ir ką skaitome, kalbėjomės su trimis pašnekovais – Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos direktoriumi ir Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Klaipėdos skyriaus vadovu rašytoju Juozu Šikšneliu, nuo 2015 m. Šv. Pranciškaus onkologijos centro biblioterapijos užsiėmimams vadovaujančia profesore Daiva Janavičiene bei skaitytojų klubo „Skyrius“ moderatore Dovile Kubiliūte.

Pačios skaitomiausios

Charlesas Edwardas Perugini. Oranžerijoje. 1878.

38

Vasaros viduryje LATGA išplatino pranešimą, kuriame įvardijo bibliotekų lankytojų skaitomiausias praėjusių metų knygas.

2015 m. daugiausia skaitytojams išduotas lietuviškos grožinės literatūros kūrinys – Roko Flicko knyga „Ema, pastoriaus duktė“, daug skaitytojų dėmesio sulaukė Vytauto Račicko knygos vaikams ir jaunimui, Kristinos Sabaliauskaitės knygos, bibliotekose išduotos penkis tūkstančius kartų. Skaitomiausiųjų gretose – Romualdas Granauskas, Irena Buivydaitė-Kupčinskienė, Algimantas Čekuolis, Elena De

BIBLIOTEKŲ METAI

ias turi perskaityti Strozzi, Vytautas Ažušilis, Jurga Ivanauskaitė, Vytautas V.Landsbergis ir Renata Šerelytė-Mendeikienė.

Kalbant apie konkrečias knygas, o ne jų autorius, šalia „Emos, pastoriaus dukters“ prisišlieja Jolitos Herlyn „Mano vyrai ir jų žmonos“, R.Granausko „Trečias gyvenimas“, Rūtos Vanagaitės „Ne bobų vasara“, Andriaus Tapino „Vilko valanda“, Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė: Byla F 117“ ir dar kelios kitos. Žvilgtelėjus į užsienio rašytojų statistiką, teorija pasitvirtina – populiariausi – daug viešumo sulaukę „serijiniai“ rašytojai Jo Nesbo, Aleksandra Marinina, dramatiškoji Jojo Moyes (visi griūte griuvo į filmo „Aš prieš tave“ („Me before you“) premjerą pagal populiariausią jos knygą).

Gera – patikrinta sena Referuojant šį sąrašą, beveik galima prisiminti hipotetinį draugą ir jam pritarti – nieko įdomaus. Tuo požiūriu, kad atrodo, jog skaitytojai renkasi saugias knygas – rašytas pažįstamų, nemažai pastangų savo kūrinių viešinimui skyrusių rašytojų, ar rašytojų, ilgainiui tapusių legendomis (kaip J.Ivanauskaitė). Aišku, kaip gali populiarios knygos būti nežinomų autorių – lyg ir pats sau prieštaraujantis teiginys. Tad šiuo atveju gal labiau derėtų kalbėti ne apie nuobodžius, bet apie inertiškus skaitytojus.

Kita vertus, tai tik bibliotekų statistika – ne visos bibliotekos gali sau leisti operatyviai įsigyti visas leidyklų naujienas. Žiūrint į knygynų perkamiausiųjų lentynas matyti, kad pavadinimų ir autorių įvairovė gerokai didesnė. Pavyzdžiui, ko vertas vien George’o R.R.Martino fantastinės „Sostų žaidimo“ serijos populiarumas, populiarios ir įvairios savipagalbos knygos, į didžiuosius ekranus išsiveržę romanai jaunimui (pvz., Veronikos Roth „Divergentė“). Vadinamieji knygynų „topai“ gana negailestingi lietuviams rašytojams, didžioji dauguma pavadinimų juose – užsienio autorių.

Pajūrio rezultatai Vietinių rašytojų populiarumas – skaudi tema. Paklaustas, kaip skaitomi klaipėdiečiai, J.Šikšnelis negalėjo džiaugtis visų LRS Klaipėdos skyriaus narių populiarumu „Turiu I.Simonaitytės bibliotekos leidinių panaudos statistiką. Kiekvienas rašytojas gali pasitikrinti, kiek kartų per metus yra paimta viena ar kita jo knyga. Yra rašytojų, kurių knygos nėra nė karto paimtos, yra tokių, kurių knygos skaitomos dažnai.

Panaudos statistiką kasmet išsiuntinėju savo skyriaus nariams, bet nesu sulaukęs jokių komentarų ar judesių. Tarkime, jei rašytojas leidžia ir leidžia knygas, kurių niekas neskaito, tai logiška, kad pamatęs tokią statistiką turėtų liautis ar keisti žanrą, stilių ir pan. Bet ne, niekas neima į galvą akivaizdžių dalykų“, – teigė LRS Klaipėdos skyriaus vadovas. Anot jo, šiais laikais rašytojams nepakanka rašyti ir tikėtis, kad knyga pati susiras skaitytojus: „R.Flicko atvejis labai iškalbus. Knyga „Ema, pastoriaus duktė“, be abejo, gera, šviežia ir tematika, bet reikėtų paminėti, kad autorius, ją išleidęs, neužmigo ant laurų, o apkeliavo nemažai vietų, susitikinėdamas su skaitytojais ir ją pristatinėdamas. Šiais laikais, kai kultūrinio gyvenimo faktus gožia skandalai, kriminalai, politika, kaip niekada aktualus rašytojų gyvas pasirodymas skaitytojams. Knyga – ne vaistas, skalbimo priemonė ar higieninis paketas, todėl ji nemirga televizijos reklamose.“

Klubo derlius Klaipėdoje beveik metus veikiantis skaitytojų klubas „Skyrius“ buria pačius įvairiausius knygų gerbėjus – jaunus ir vyresnius, studentus ir valdininkus. Nors narių nėra daug (10 žmonių), vis atsiranda naujų skaitytojų, o esamiems pavyksta išlaikyti pačių numatytą tvarką – susitikti porą kartų per mėnesį, per mėnesį perskaityti ir aptarti po knygą. „Skyriaus“ veiklos

principas labai demokratiškas – visi nariai siūlo būsimą skaitinį, balsavimo būdu renkamas visus labiausiai sudominęs. Žmogus, kuris siūlė išrinktą knygą, tampa tos knygos skaitymo vadovu, kol visi skaito, jis paruošia gaires diskusijai, galimus klausimus. Perskaitę knygą visi ją aptaria, dalijasi įspūdžiais, diskutuoja. „Vienas didžiausių mūsų siekių – praplėsti, pagilinti savo mąstymą. Kalbėdami apie knygas pamatome, kokia didelė nuomonių įvairovė, kad visi pastebime skirtingus akcentus. Mūsų diskusijos įdomios vien dėl skirtingo narių amžiaus ir patirties bagažo skirtumo“, – bendro skaitymo privalumus vardijo dabartinė klubo vadovė D.Kubiliūtė.

Anot jos, didžiausią įspūdį kol kas paliko ir daugiausia diskusijų skaitytojams sukėlė Davido Mitchello „Debesų atlasas“ ir viena iš Haruki Murakami knygų. Lietuvių autoriai klubo narių dėmesio centre atsiduria rečiau, bet paskutinioji lietuviška knyga, Sigito Parulskio „Tamsa ir partneriai“, sužadino labai stiprias ir skirtingas klubo narių reakcijas.

Paklausta apie poreikį jungtis į tokio tipo klubą, D.Kubiliūtė aiškino, kad net ir tokioje individualioje patirtyje kaip skaitymas atsiranda socialumo poreikis: „Nesinori, kad skaitymas baigtųsi užvertus knygą, norisi pasidalyti nuomone, padiskutuoti. Įvardytą socialumo poreikį jaučia tie mūsų nariai, kurie skaito gana intensyviai.“

Kaip terapija Pasirodo, kad skaitymas drauge yra ne šiaip maloni patirtis – biblioterapija yra rimta mokslo sritis. „Yra kelios biblioterapijos rūšys – klinikinė ir reabilitacija, ją bibliotekoms vesti būtų sunku, bei vystymosi biblioterapija, nukreipta į asmenybės raidą“, – vardijo biblioterapijos specialistė profesorė D.Janavičienė. Jos nuomone, net jei į skaitymo klubą susibūrę žmonės apie tai nė nepagalvojo, jie kažkiek jau praktikuoja vystymosi biblioterapiją. ► 39

BIBLIOTEKŲ METAI

Johannas Peteris Hasencleveris. Skaitymo kambarys. 1843. ◄ Biblioterapijos užsiėmimų metu, kaip ir klubo susitikime, bendrai skaitoma knyga, kuri vėliau aptariama. „Iš patirties Šv. Pranciškaus onkologijos centre galiu pasakyti, kad biblioterapijos poveikis tikrai jaučiamas. Pradėjome nuo nedidelių tekstų, perėjome prie knygų, vėliau atsirado ir kūrybinio rašymo pradmenys. Kalbame apie žmones, susidūrusius su itin sunkia liga, tad stengiausi atrinkti vilties teikiančias knygas. Viltis buvo mano raktinis žodis.

Daugiausia jos radome knygoje „Poliana“, – pasakojo profesorė, o nusistebėjus tuo, kad suaugusieji buvo šitaip paveikti jaunimui skirtos Eleanoros H.Porter knygos, dar kartą priminė, kad kalbama ne vien apie intelekto pratybas, bet apie dvasinį gijimą. – Renkantis biblioterapinę literatūrą, ypač ligoniams, svarbu atsižvelgti, kad ji neslėgtų, kad žadintų viltį, o juk dažnas geras romanas yra gana slegiantis.“ Biblioterapijos ištakų galima ieškoti XIX a. pabaigoje, kai Sigmundas Freudas psichoanalizės seansuose ėmė naudoti literatūros kūrinius. Žinoma, kad literatūros gydančiomis savybėmis domėtąsi jau po Pirmojo pasaulinio karo – JAV bibliotekininkai buvo instruktuojami, kokias knygas išduoti veteranams, iš karo grįžę britai tuo metu skaitė Jane‘s Austin 40

knygas. Iš Tebų kildinamas ir posakis, kad literatūra yra vaistai sielai – esą tokį įrašą vienas antikos keliautojas pamatęs virš įėjimo į Tebų biblioteką (tiesa, istorijos tyrėjai įspėja, kad greičiausiai kalbama apie užrašą ant lentynos ar dėžės, kurioje laikyti keli šventi tekstai).

D.Janavičienė įvardijo savo praktikoje su onkologiniais ligoniais taikiusi knygas, kurias sunkiasvoris literatas pavadintų lengvo turinio skaitiniais (P.Coelho ar B.Ferrero knygos), bet atvejų, kai pasitelkiama biblioterapija, labai daug – ji gali būti naudojama tiek dirbant su probleminiais paaugliais, su senjorais, su gyvenimo kryžkelėse atsidūrusiais žmonėmis, sergančiais depresija, nesugebančiais priimti sunkių sprendimų, su išgyvenančiais netektį ar įžengusiais į naują gyvenimo tarpsnį (pvz., tėvystę) asmenimis ir t. t., – kiekvieną kartą gali praversti vis kitokie kūriniai. 2008 m. filosofo ir rašytojo Alaino de Bottono ir „Tate Modern“ meno galerijos kuratorės Sophie Howarth įkurtoje „Gyvenimo mokykloje“ (School of life) greta filosofų, rašytojų, įvairaus pobūdžio edukatorių darbuojasi ir biblioterapijos specialistai, kurie savo klientams skiria grožinės literatūros „receptus“. Pasirinkimas paaiškinamas tuo, kad tik grožinė literatūra turi tokią galingą transformacijos galią.

Pažinti save ir kitus D.Janavičienė apgailestavo, kad mokslininkai, tyrinėjantys skaitymą kaip reiškinį, vis dar nėra labai vieningi. Anot jos, skirtingų sričių specialistai dažniausiai yra susitelkę savame lauke, retai peržengia tarpsritinius barjerus ir sujungia jėgas: „Tyrimai labai išvarstyti, nėra jungiančio vienijančio aspekto, kurį galima įvardyti kaip skaitymą.

Yra keletas apibendrinančių tyrimų. Daugiausia įdirbio šioje srityje turi edukologai, dažniausiai tyrinėjantys, kaip skaitymas veikia gebėjimą išmokti.“ Pačiai mokslininkei buvo atradimas skaitymo ir emocijų sąryšio tyrimai: „Pavyzdžiui, klausimas – ar skaitant kyla tokios pat emocijos kaip bendraujant tiesiogiai? Mėginant rasti atsakymą, matuojama tyrimų subjektų odos temperatūros kaita, skenuojamos smegenys ir t. t. Kadaise apie tai kalbėdavome hipotetiškai, o dabar pasitelkiami neuromokslas, technologijos.“ Pasaulyje atliekama nemažai su skaitymu susijusių tyrimų. Ne vieno jų išvados tvirtina, kad skaitymas susijęs su didesne empatijos raiška. „Juk žmogus savo gyvenime patiria mažiau nei gali patirti skaitydamas“, – paprastai paaiškino D.Janavičienė. Grožinės literatūros skaitymas gali būti siejamas su mintyse vykdo-

BIBLIOTEKŲ METAI

ma savo ir savęs galimybių simuliacija.

Kiekviena knyga ne tik perkelia skaitytojus vis į kitas laiko ir vietos koordinates, ji pateikia galybę socialinių interakcijų pavyzdžių. Per tai ir kaupiamas didesnis išminties apie žmogų bagažas.

Apie skaitymą ir jo poveikį išleista nemažai knygų. Nuo populiarių – „Gydymas romanu“ („The Novel Cure: From Abandonment to Zestlessness: 751 Books to Cure What Ails You“), iki rimtesnių – „Ką matome, kai skaitome“ („What We See When We Read“), „Empatija ir romanas“ („Empathy and novel“) ir t. t. Trumpiau tariant, tiek mokslininkai, tiek eiliniai skaitytojai ieško pateisinimo skaitymui. Į skaitymo teikiamą naudą galima pažiūrėti ir iš verslo pozicijų – surinkus pakankamai tvirtus įrodymus, kad skaitydami individai tobulėja, įgyja naujų kompetencijų, potencialiai naudingų jų profesiniame ir asmeniniame gyvenime, – skaitymas tampa puikia investicija. Tai yra keičiasi skaitymo statusas – tai jau nebe poilsis (o laiką švaistyti poilsiui šiandien visiškai nemadinga), tai tam tikra smegenų treniruotė.

Nepažįstamos knygos „Dalis žmonių į skaitymo klubą ateina todėl, kad norėtų daugiau skaityti, bet tiesiog nežino, nuo ko pradėti, kaip rinktis ir galbūt kaip įsipareigoti perskaityti visą knygą. Jie ieško bendraminčių ir patarėjų,

kurie nukreiptų, padėtų“, – pastebėjimais dalijosi D.Kubiliūtė.

Kasmet pasirodo šimtai naujų pavadinimų knygų. Suskaičiuokite mintyse, kiek knygų perskaitėte per metus. Niekam sakyti nebūtina, tad galite būti sąžiningi.

Akivaizdu, kad pasivyti visą naujienų srautą – neįmanoma. Be to, kažin, ar daug yra tokių žmonių, kurie renkasi knygas bent jau taip įdėmiai kaip renkasi vietą, kur valgyti šeštadienį vakare (kad būtų natūralu, neperdėtai brangu, stilinga, kad būtų gražus vaizdas ir t. t.). Knygos rinkimasis reikalauja nemažai laiko ir tam tikro konteksto išmanymo – detektyvas – detektyvui, kaip ir meilės romanas – meilės romanui nelygu. Neapsižiūrėsi ir išmesi 20 eurų į balą už verksmingą, populistinių lozungų prikištą romaną, kuris anotacijoje bus išgirtas kaip gyvenimą keičiantis ir naujai apie pamatines vertybes kalbąs skaitinys. Trumpiau tariant, nesekančiam literatūrinio pasaulio naujienų žmogui nauja knyga yra gana brangi katė maiše. „Ne kiekvienas, mėgstantis skaityti, vaikšto pro knygynus, kurių langai – vienintelė vieta, reklamuojanti naujas knygas, na, dar speciali naujienų lentyna bibliotekose. Ir viskas. Baigiama užsmaugti kultūrinė spauda, kur anonsuojamos naujos knygos turi savo mėgstamus autorius. Ar paslaptis, kad ne visi, išleidę naujas knygas, sulaukia jų dėmesio? Todėl būtinas gyvas autoriaus „apsireiškimas“ arba... skandalas. O kaip kitaip atkreipti į save dėmesį?“ – apie mažą knygų galimybę išgyventi, t. y. būti perskaitytoms, atvirai kalbėjo J.Šikšnelis.

Kuriant legendą

Kėdė skaitymui. Anglija, 1750.

Akivaizdu, kad knygoms reikia kalbėjimo apie jas – tai daroma radijo laidose, žurnaluose moterims ir intelektualams, kultūrinėje spaudoje, tinklaraščiuose, kai kuriuose internetinės žiniasklaidos portaluose ir t. t. Be to, knygininkai pelnytai didžiuojasi, kad vienas masiškiausių renginių Lietuvoje yra Vilniaus knygų mugė. Lyg ir viskas gerai. Yra keli apžvalgininkai, kurie nuosekliai, deja, kiek sausai keliomis pastraipomis reguliariai „atkalba“ apie naujas knygas (savaitinės ar mėnesinės naujienų apžvalgos). Reguliariai publikuojami ir interviu su autoriais. Ypač šioje srityje sukruntama artėjant knygų mugei. Dar

Kol mokslininkai svarsto, rašytojai rašo, o jaunoji jų karta jau naudojasi platesniu instrumentarijumi nei pasmailinta žąsies plunksna ar „Word“ programa. esama įvairių nacionalinių akcijų, kurių metu propaguojamas skaitymas, konkursų, kviečiančių laimėti knygų, ir pan.

Kartais galima pamatyti ir ryškesnių pastangų, kuriant knygos legendą. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus blykstelėjusią A.Tapino „Vilko valandą“ lydėjo užtekstine informacija plyštanti internetinė svetainė (www.vilkovalanda.lt), internetinis žaidimas, fotosesija, videoanonsas ir t. t.

Net ir paviršutiniškai apžvelgiant kalbėjimo apie knygas lauką, galima pamatyti, kad vyrauja rimtas tonas, o patys pasakojimai yra arba apie konkrečias knygas, arba pažintiniai (pažindinantys su autoriais ar naujaisiais jų kūriniais). Maža platesnio, įvairesnio kalbėjimo apie literatūrą. Tokio tipo tekstų galima rasti specifiniuose kultūros leidiniuose, bet jie retai prasprūsta į didesnę auditoriją turinčius leidinius.

Kitokia situacija atrodo esanti Vakarų pasaulyje, kur galybė literatūrai skirtų leidinių, originalių internetinių žurnalų.

Bet čia gali būti masto klausimas. Žinant, kad Lietuvoje negyvena nė trijų milijonų, sunku lygiuotis į JAV, kur literatūra besidominčių žmonių procentas, net jei nedidelis (skundai dėl neskaitymo yra kosmopolitinė konstanta), veikiausiai viršija visą mūsų šalies populiaciją.

„Galėti“ ir „reikėti“ Visos knygos, kurias turi perskaityti... šį rudenį, per atostogas, iki tau sukaks 25 arba 40 (bet koks skaičius iš tiesų), kai tave kamuoja dvejonės, jei nori nepasiklysti protingų žmonių pokalbyje, per visą savo gyvenimą, savo vaikams... Tai tik kelios galimos tikslinių knygų sąrašų pavadinimų variacijos. Mūsų šalyje tokie sąrašai nėra labai populiarūs (neminint mokyklinių privalomos literatūros sąrašų). ► 41

BIBLIOTEKŲ METAI

◄ Bet jie tiesiog veisiasi įvairiuose inter-

netiniuose masinės ir ne masinės kultūros tinklalapiuose anglų kalba, žiniasklaidos gigantų svetainėse ar specifiniuose literatūros tinklaraščiuose. Nespėji suskaityti rudens rekomendacijų anotacijų, o jau pasipila pretendentų įvairiems literatūriniams apdovanojimams suvestinės ar kalėdinių skaitinių nuorodos (rašant šį tekstą kaip tik paskelbtas pretendentų gauti „Man Booker“ premiją trumpasis sąrašas, kurio knygas tiesiog būtina perskaityti, jei manai esąs nors kiek aukštesnio nei vidutinis intelekto lygio, nes visi kiti tokie tikrai skaitė ar skaito). Šių sąrašų sudarytojai kadaise numojo į švelnumą ir nuolaidumą potencialiems skaitytojams – literatūros pasaulis negailestingas ir jame nėra vietos dvejojantiems bei atidėliojantiems. Labai dažnai sąrašo pavadinime ar pristatyme figūruoja „reikia“, „privaloma“ – būtinybės įta-

rimas ir nujaučiamos, bet neįsivaizduojamos formos sankcijos nepaklususiems neatverstų knygų imperatyvui.

Tokia sąrašų gausa susijusi su šiuolaikiniu įsivaizduojamų gyvenimų scenarijaus kūrimu. Pradedant reklama ir tęsiant „Facebook'u“ – šiandienis žmogus vaizdais ir kitokiais tekstais nepaliaujamai kuria savo įsivaizduojamą paveikslą. Primityviai tariant, reklama pasiūlys to gyvenimo standartą, pvz., atostogas Kretoje, o žmogus, socialiniame tinkle pasidalijęs savo nuotrauka antikiniame kraštovaizdyje, patvirtins atitikęs tą standartą. „Privalomų“ knygų sąrašams puikiai tinka šis modelis – juk tikslinis sąrašas žada tam tikrų gebėjimų „įgijimą“. Kita vertus, net ir tie sąrašai, kurie nurodo tik tai, kad „reikia“, bet nepaaiškina, kodėl reikia, yra gana įtaigūs. Reikia, nes, reikia, nes kiti (visi) tai daro.

Tokia tvarka nėra kažkokia naujovė – pakanka pavartyti stebuklines pasakas, juk jų herojai dažnai turi atlikti kokias nors užduotis, kad įgytų specifinių įgūdžių ar įrankių. Tą patį daro ir visai realūs kompiuterinių žaidimų žaidėjai, nesuskaičiuojamose misijose savo veiksmais nuolat „atrakinantys“ gabumus, galias, priemones. Žodžiu, visos knygos, kurias reikia perskaityti.

Naujos erdvės Apžvalgos ir interviu yra neįpareigojančios informacijos atplaišos. Įdomu stebėti, kaip vystosi šiandienio žmogaus gyvenimo kasdienybę atspindintys, skaitymą skatinantys ir veik gyvenimo būdu virstantys mechanizmai. Ryškiausias pavyzdys – 2007 m. startavęs socialinis tinklas skaitytojams

Į planšetinių kompiuterių, išmaniųjų telefonų ir kitų įtaisų ekranus jau persikelia ne tik bendravimas apie knygas, bet ir pačios knygos.

Vytauto Petriko nuotr.

42

BIBLIOTEKŲ METAI

„Goodreads“. Šiuo metu jis giriasi 50 milijonų narių ir 1,5 milijardo pristatytų knygų. 2013 m. po staigaus vartotojų skaičiaus augimo „Goodreads“ tinklą įsigijo „Amazon“ kompanija. „Goodreads“ nariai dalijasi savo nuomone apie perskaitytas knygas, vertina jas, kaupia virtualią būsimų skaitinių lentyną, naršo įvairiausių temų skaitymo klubuose ir galybėje įvairiausių knygų sąrašų.

D.Kubiliūtė pasakojo taip pat naudojanti „Goodreads“ tinklą: „Ten stebiu ir fiksuoju savo skaitymo įpročius. Norėčiau „Goodreads“ lentynoje sukaupti visas savo skaitytas knygas. Ten žymiu ir savo norus.“ Pasak jos, „Goodreads“ vartotojų pateikiami vertinimai, nors ir neturėdami lemiamo balso, bet prisideda ir prie naujų būsimų asmeninių skaitinių pasirinkimo. Šis socialinis tinklas patrauklus tuo, kad padeda renkantis knygą. Turint tokį tikslą, anotacijos nepakanka, juk jos tikslas – patraukliai pristatyti knygą, o literatūros kritikai tiesiog nespėja su visu nesustojamai plūstančiu leidinių srautu.

Skaitytojų apžvalgos „Goodreads“ tinkle, net jei labai lakoniškos, praverčia kaip sąžiningas draugo patarimas, o dažniausiai vieną kūrinį komentuoja dešimtys skaitytojų. Taip galima susirinkti gana margą reakcijų į knygą rinkinį. „Goodreads“ yra žinomiausia erdvė internete knygų mėgėjams, bet jų yra ir daugiau – įvairūs nišiniai tinklai, jungiantys tam tikrą literatūrą skaitančius žmones („Comic vine“ ir kt.), taip pat tinklai, skirti ne tik skaitantiems, bet ir rašantiems, kviečiantys rašyti ir iškart gauti savo rašymo (net nebaigtinio) įvertinimą iš bendruomenės (tam tikra virtuali skaitykla, kur galima skaityti pradedančiųjų tekstus, pvz., „Widbook“ ir kt.). Virtualioje erdvėje galima rasti net pažinčių svetainių, žadančių išspręsti knygių meilės reikalus („Alikewise“ ir kt.).

Visos – vienoje Į kompiuterių, išmaniųjų telefonų, planšetinių kompiuterių ir kitų įtaisų ekranus persikelia ne tik bendravimas apie knygas, bet ir patys tekstai. Yra žmonių popierines knygas jau dabar laikančių kultūros

paveldo objektu, kuris gyvena paskutines aktyvaus naudojimo dienas.

Knygas galima pirkti iš daugelio internetinių knygynų. Be to, yra daugybė solidžių archyvų, siūlančių nemokamą prieigą norintiesiems skaityti – neišėjus iš namų į savo elektroninę skaityklę galima parsisiųsti milijonus knygų – nuo klasikos iki poezijos, mokslo ar archyvinių tekstų, specifinės literatūros („Project Gutenberg“, „Europeana“, „Internet Archive“ ir t. t.).

Kol kas daugiausia kalbama apie pačią mediumo transformaciją. Pavyzdžiui, profesorė D.Janavičienė, priklausanti tarptautiniam skaitymo tyrimais užsiimančiam COST tinklui, sakė, kad skaitymas tam tikru požiūriu susijęs net su žmogaus genais. „Svarbu ir fiziologija. Žmogus skaito jau daug šimtmečių – tai, kaip mes skaitome, yra įrašyta mūsų genuose. Laikui einant keitėsi, iš ko skaitome – molinės lentelės, pergamentas, papirusas, popierius. Bet tai su lytėjimu susijęs malonumas.

Ir dabar, kai iš knygos norime malonumo, renkamės popierinę knygą, o kai reikia patogumo – elektroninę. Vienas iš faktų, patvirtinančių popierinių knygų reikalingumą, yra tas, kad „Amazon“ atidarė popierinių knygų knygyną. Kita vertus, pavyzdžiui, mokslinę informaciją labai patogu skaityti elektroniniu būdu – lengviau ieškoti raktažodžių, prireikus ką nors iš karto pasitikrinti tame pačiame internete.

Elektroninė skaityklė nepaprastai praverčia gyvenantiems mobiliai – galima su savimi nuolat vežiotis kelis šimtus pavadinimų knygų. Kasdienes naujienas žmonės taip pat labiau linkę sekti internete, o ne popieriniuose laikraščiuose. Tai pagrindinės takoskyros: popierius – malonumui, internetas – greitumui ir patogumui“, – dėstė mokslininkė. Anot jos, augantieji dabar, gimę jau interneto ir elektroninių skaityklių eroje, naudosis jomis net nejausdami vidinių prieštaravimų dėl savo pasirinkimo. „Šiuo metu vyksta labai intensyvūs skaitymo pokyčiai. Jie labai greiti, ir turi praeiti laiko, kad būtų galima juos įvertinti“, – mano D.Janavičienė.

O J.Šikšnelis rimtai ar juokais svarstė, kad elektroninės skaityklės buvo išrastos tinginiams, tiems, kas „nesivargina eiti į bibliotekas, paskui vartyti popierinių knygų puslapių ir pan. Jie bevelija drybsoti pajūryje, ant sofos ar sodelyje po grūšia ir spoksoti į skaityklės, planšetės ar kompiuterio ekraną“.

Virtualumo dovana Popierių paliekantys tekstai yra naujoji skaitymo revoliucija. Bet jos būsimas formas, nors jau nujaučiamas ir kartais net užčiuopiamas, dar gana sunku suvokti.

2014 m. „Amazon Kindle“ generalinis direktorius Russ Grandinetti interviu „Wachington Post“ sakė, kad knygoms būtina evoliucionuoti, priimti tai, ką gali pasiūlyti besivystančios technologijos (turinys su video-, hiperlinkais, fotogalerijomis ir t. t.). Į šią pusę ir galima žiūrėti, ieškant knygų ir skaitymo patirties ateities.

Kol mokslininkai svarsto, rašytojai rašo, o jaunoji jų karta jau naudojasi platesniu instrumentarijumi nei pasmailinta žąsies plunksna ar „Word“ programa. Autoriai, atkakliai besigiriantys tuo, kad savo kūrinius rašo šratinuku, atrodo šviesmečiu atsiliekantys nuo kuriančių animuotą poeziją („Moving poems“) ar multimedijos pasakojimus. Vienas iš pavyzdžių, tiesa, publicistinis, – didžiulio populiarumo sulaukęs Mindaugo Nastaravičiaus ir Irmanto Gelūno multimedijos pasakojimas „100 Lietuvų“.

Kol kas tokie „apauginti“ tekstai yra ne tik noriai skaitomi, bet ir sulaukia tekstų apie save pačius (kai 2012 m. „The New York Times“ publikavo „Snow Fall“ multimedijos pasakojimą, apie naujo formato atėjimą rašė krūva kitų leidinių).

Pastebima, kad augmentacija, bambeklių apie vis mažiau skaitančią interneto kartą nusivylimui, dažniausiai pasirenkama ilgiems ir informatyviems tekstams (giganto „Huffington Post“ skiltis „Highline“, daug teigiamų atsiliepimų sulaukę „Pitchfork“ vedamieji ir t. t.).

Galima pažadėti, kad netrukus skaitysime ir grožinės literatūros tekstus, kurie atsivers judančiais žemėlapiais, bus interaktyvūs, skambės ir t. t. Su tuo sutinka ir J.Šikšnelis: „Gutenbergas, išrasdamas spausdinimo mašiną, padarė revoliuciją, dabar informacinės technologijos ją irgi padarys. Ar ateities knygos bus pritaikomos tinginiams, ar kiekvienam, norinčiam giliau įsiskverbti į autoriaus pasiūlytą žaidimą, praplėsti savo akiratį, pagaliau sužadinti savo instinktus (nebūtinai žemuosius), – pagyvensim, pamatysim. Toli neieškant jau dabar dažna knyga išeina su audiodisku. Sakykime, tai pirmas nedrąsus žingsnis į tą pusę.“ 43

BIBLIOTEKŲ METAI

Knygų mugėje Spalio 6–8 dienomis Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje vyko jos su Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacija rengiama jau ketvirtoji Klaipėdos knygų mugė.

Kone trys dešimtys jos dalyvių iš visos Lietuvos – knygų leidyklos, spaustuvės, knygynai, Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio bibliotekos – mugės lankytojams pasiūlė gausią ir įvairią programą.

Užsukusieji į mugę galėjo ne tik įsigyti knygų leidyklų kainomis, dalyvauti naujausių leidinių pristatymuose, diskusijose su leidyklų atstovais, susitikimuose su knygų autoriais Rita Latvėnaite-Kairiene, Gražina Mareckaite, Liuda Petkevičiūte, Jonu Malinaičiu ir kitais, bet ir save išmėginti edukaciniuose-kūrybiniuose užsiėmimuose, susikurti ekslibrisą ir apsilankyti „Literatūrinėje vaistinėje“ ar užeiti į roko muzikos skaityklą ir pakliūti į jaunųjų rokerių grupės „Barzdoti vyrai“ koncertą.

Bibliotekos erdvėse mugės metu buvo eksponuojamos net kelios parodos, o mažuosius skaitytojus viliojo mobilioji inovatyvių technologijų laboratorija ir bibliotekininkų sukurti interaktyvūs žaidimai, Vilniaus vitražinių lėlių teatro spektaklis.

Per tris dienas knygų mugėje apsilankė tūkstančiai klaipėdiečių.

▪

44

Ketvirtoji Klaipėdos knygų mugė per tris dienas klaipėdiečiams pasiūlė daugiau nei 40 renginių.

BIBLIOTEKŲ METAI

Eugenijaus Maciaus / Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

45

GINTARO LAŠAI

Išėjimas iš literat Henrikas Algis Čigriejus. Savi ir pažįstami. Novelės. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, Dainius VANAGAS

Literatūra, kaip ir žmogus, vis netenka savo artimųjų. Juk mene – ta pati trilypė struktūra: tėvai, jų vaikai ir vaikų vaikai.

Mes, gyvenantieji ir atsimenantieji, visuomet esame trečioji grandis, nes prieš save matėme dvi vyresnes kartas.

Pirmoji, seneliai, visuomet kilę iš nežinia kur, faktiškai – iš pasakų. Nesuprasi, ką jie ten gyveno, kokios muzikos klausėsi, kaip rengėsi, ką valgė, kokias problemas sprendė. Jie atrodo mieli ir jaukūs, alsuoja amžinybe, priešistorine išmintimi, tačiau, dievaži, sunku patikėti, kad tai tikra. Senelių vaikai (mūsų tėvai) daugelį dalykų iš principo darė atvirkščiai nei jų tėvai. Nes kaipgi kitaip atsiskirsi, susavarankiškėsi?

Reikia trepsėti, ir trepsėti ne juokais, kad būtum išgirstas ir išklausytas. Bet tėvai jau yra arčiau, juos galima suprasti, jie nebe iš pasakos – ir jų muzika, ir manieros, ir drabužiai, na ir kas, kad šiek tiek juokingi, keisti, erzinantys ar net pykdantys, bet visgi tikėtini, įmanomi, paaiškinami. O mes, trečioji, gudriausioji karta, žinoma, sujungėme senelių ir tėvų kartas, pasisavinome tai, ką laikėme vertinga (ne itin daug ką, bet vis tiek), dar, aišku, patys šį tą (tiesą sakant, labai nemažai) pridėjome, ir štai – esame geriausi iš geriausių.

Ir visai nesvarbu, ar jums devyniolika, ar aštuoniasdešimt ketveri: priešais jus visada buvo dvi vyresnės kartos, su kuriomis nori nenori teko sugyventi. Bet tada išmiršta seneliai, ir kartos pasislenka laipteliu žemyn. O paskui dar kartelį. Ir taip kadaise geriausia iš geriausių buvusi karta jau, žiū, panaši į tą iš pasakos – neatpažįstama, nesuprantama ir vaikaičiams kelianti tik meilią (geriausiu atveju) šypseną.

Mirus Juozui Apučiui, Romualdui Granauskui, o visai neseniai – ir Henrikui Algiui Čigriejui, literatūrinės kartos 46

pasislinko laipteliu žemyn. H.A.Čigriejus birželį dar spėjo išleisti paskutinę savo novelių knygą simboliniu pavadinimu „Savi ir pažįstami“. Savi ir pažįstami – tai rašytojo kartos žmonės su visais to laikmečio aksesuarais. Pradedant vardais.

Juk epochos išnyksta kartu su jais – kur dar tokių išgirsi? Feliksas, Alė, Juzė, Anupras, Bronius, Petras, Danutė, Marijona, Antanas, Balys, Aldutė, Kazimiera, Vacys, Dzidorius, Staselis. Tokių nebėra. O jei dar yra, tai ar ilgai? Tokiems vardams reikia kaimo kraštovaizdžio – tik jau ne šių dienų kaimo, kuriame tuščių sodybų daugiau nei grybų miške, o to, kuris klegėte klegėjo. Dabar klega miestas. Ir Lukas, Matas, Kamilė, Emilija, Austėja, Nojus, Danielius, Dovydas, Gabrielė bei, tiesą sakant, kas tik nori.

Iš literatūros išeina ne tik vardai, bet ir visas kaimas: grėbliai, kastuvai, kibirai ir rėteliai, žolę rupšnojančios karvės, sparnais plakančios vištos, vežimus traukiantys arkliai, žviegiančios kiaulės, cypiantys šuliniai, „ant aukšto“ džiūstančios arbatžolės.

Nebeliko krosnies, kaliošų, baigėsi gyvulių ruoša, turgus ir javų pjovimas.

Išeina ir patirtys, įspūdžiai bei istorijos, kurios niekada nebepasikartos. Mačiusiųjų Pirmąjį pasaulinį karą belikę vos vienas kitas. Dabar pradėjo mažėti ir tų, kurie matė tik Antrąjį. Kuriems teko pasivažinėti traukiniais. Kurie patyrė kolektyvizacijos ypatumus. Kurie stebėjo jaunuolius, traukiančius į miškus. Kurie matė jų kūnus miesto aikštėse. Kurie turėjo mokytis laikyti liežuvį už dantų, o kai reikia – suokti lyg iš natų. Šie personažai ir jų istorijos atsisveikina su lietuvių literatūra rinkinyje „Savi ir pažįstami“. H.A.Čigriejus paskutinį kartą žarstosi spalvinga, rupia, lengva kalba, kuri, beje, irgi lipa nuo scenos. Ar šioje rinktinėje – geriausi rašytojo kūriniai?

Anaiptol. Kai kurie kūriniai („Kai labai reikia“, „Mulkis“) atrodo net labai silpnai.

Ir visgi dėl savo pasakiško, neįtikimo tolio novelės palieka smagų įspūdį. Tarsi istorijos prie laužo. Juk jos nebūtinai labai geros. Nebūtinai įsimintinos – kartais prie-

„Savi ir pažįstami“ pasakoja apie pasaulį, kurio nebėra. Kam tai įdomu? Tiems, kurie vis dar mėgsta klausytis istorijų prie laužo. šingai, labai greitai pamirštamos. Tačiau prie laužo pasakojamose istorijose yra gerokai daugiau nei plika istorija. Drauge girdėti ir ugnies traškėjimas, ir pelėdų ūbavimas, jaučiamas pečiais susiglaudusių bičiulių artumas, vakarienės sotumas, nakties gilumas, ir visa tai susipina į naują, gerokai didesnį ir įspūdingesnį kūrinį.

Tačiau prie laužo, greta kunkuliuojančios gyvybės, vietos sau randa ir mirtis:

GINTARO LAŠAI

tūros 2016, 152 p.

„Kas bus, kai tavęs nebebus? Nebeatšaukiamai. Bus juk bakstelta į tave pirštu (nei kokio bestijos, nei esesininko): eik! Išeik iš rikiuotės ir stok ten! Ir kaip tau viskas tada atrodys? Ogi gal niekaip. Nebebūsi, kaip ir nebuvai prieš amžius, kaip prieš šimtą metų. Nebuvai, kai Napoleonas ūžė per Lietuvą? Nebuvai, tavo vieta tada buvo tuščia. Ir ar tai tau buvo blogai? Ne. Nesisukiojai ir nesisukioji po Lordų rūmus – tavęs ten nėr ir negalėjo, ir negali būti. Ar tai blogai? Tai kad nė kiek. Dabar esi čia, o visur kitur tavęs nėr, – būsi kaip dabar „visur kitur“, taigi nebūsi. Štai ir visa pasaka“ („Rudenio mėnesiena. Linmarka“, p. 61). Paskutinėje rinkinio novelėje pavadinimu „Nihil novi sub sole“ (citata iš Senojo Testamento, reiškianti „Nėra nieko naujo po saule“) rašytojas nuo svarstymų apie mirtį pereina prie laidojimo akto. Tik, kaip būdinga autoriui, nieko graudaus čia nėra – epochos atsisveikina oriai ir su šypsena, nes vieta, ypač karste, niekada nebūna laisva: „Kai kiek rimčiau pagalvoji, tai žmogus visai nieko. Nekvailas, nepučia prieš vėją, ypač prieš tą, kuris nupučia jį nuo pasaulio.

Ramiai sau – kaip radom, taip paliksim, kai jau pajaučia, kad nebetoli ta diena, ramiai duoda nurodymus artimiesiems, kaip turės būti aprengtas, ką būtinai reikės kviesti, kokios turės būti šermenys: „Tik jau žiūrėkit, kad per mano pagrabą visi būtų pavalgę. Ir tik jau labai neverkit.“ Kai kas iš anksto ir karstą nusiperka. Vieno mano pažįstamo namuose kaime grabas ilgai, keletą metų, laukė ant klėties aukšto, rudeniop ten pildavo obuolius“ (p. 146). „Savi ir pažįstami“ pasakoja apie pasaulį, kurio nebėra. Kam tai įdomu? Tiems, kurie vis dar mėgsta klausytis istorijų prie laužo.

Serhijus Žadanas (g. 1974 m.) – poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas, ska grupės „Sobaki v Kosmosi“ tekstų autorius, viena ryškiausių jaunesniosios ukrainiečių literatūros kartos asmenybių. Išleido aštuonis poezijos rinkinius ir septynias prozos knygas, yra daugybės literatūrinių premijų laureatas.

Gyvena Charkove. Prieš dvejus metus „Durų“ literatūrinėje dalyje buvo publikuoti keli eilėraščiai iš naujo S.Žadano ciklo „Kodėl manęs nebėra socialiniuose tinkluose“. Dabar skaitytojų dėmesiui siūlome dar pluoštą iš jo.

Kodėl manęs nebėra socialiniuose tinkluose Serhijus ŽADANAS

Čečėnė Jura, jau virš keturiasdešimties, istorikas pagal išsilavinimą.

Sėdi tinkluose,

seka sudriskusius istorijos žingsnius.

Rašo blogą čečėnės vardu, susigalvojo sau tokią snaiperę, gyvena dabar jos gyvenimą.

Rašo apie jos tikėjimą, rašo apie jos abejones, ► 47

GINTARO LAŠAI

◄ rašo apie jos jautrumą, rėžia įrantas ant jos buožės:

štai čia priešas – tėvas, štai čia priešas – sūnus, štai čia – šventoji dvasia, irgi priešas, taip pat nusipelnęs, kad jį paminėtų bendrame nušautųjų sąraše, už kurį užsako maldas nematoma snaiperė.

Pasaulis – pašto krepšys, užsiūtas spygliuota viela.

Praplėši, ims lįsti iš vaikiškų marškinėlių ir rankšluosčių juodi vabalai ir žalčiai.

Mums nelemta žinot, kas ten stovėjo įkaitusioje minioje, pasirengęs draskyti švelnų svetimo kūno audinį.

Mums nelemta žinot, ko toje minioje nebuvo.

Vesti tave naktiniais keliais, tarp žolių ir anglies, paversti negirdimais tavo žingsnius lengvais profesionaliais sportbačiais, išvesti prie šaltinių apeinant pramintus karvių takus, ryte palikti tau duonos kepalą, suvyniotą į priešo vėliavą.

Anksti ryte jis perskaito, ką parašęs. Šį tą priduria. Šį tą pataiso.

Skutasi, įsipjauna odą senu skustuvu.

Bet kraujo nėra, Visiškai nėra.

Ir mirties, jos taip pat nėra.

Psichas Miesto gaila, – jis sako. – Sugriaus jį.

Kaip Sodomą su Gomora, – priduria.

Jo brolis internate psichiniams ligoniams.

Prieš kelias dienas internatą užėmė.

Kieme pastatė minosvaidį.

48

Jis lanko brolį. Sėdi ant suolelio po obels šakomis. Abu panašūs – abu su sportiniais kostiumais, abu trumpai kirpti. Tik vieno rankose mobilusis telefonas. Nors ryšio mieste vis tiek nėra.

Automatininkai nekreipia į juos dėmesio.

Jie irgi nežiūri į juos.

Vaikystėje jis gėdijosi brolio, niekada nekalbėjo apie jį, niekada neimdavo kartu. Žinai, kas tai – kai tavo šeimoje psichas? Tėtis normalus, mama normali, tu irgi normalus, bet yra vienas psichas. Tikrų tikriausias psichas. Tavo šeimoj.

O tai reiškia, ir ant tavęs krenta įtarimo šešėlis.

Kai paaugo, apskritai nustojo kreipti į brolį dėmesį.

Tarsi jo ir nebūtų. Taip nutinka, kai eini gatve ir akies krašteliu pastebi ką nors nemalonaus, ką nors tokio, keliančio siaubą ir pasišlykštėjimą: pavyzdžiui, sudraskytą gyvūno kūną, bet žinai – jei ten nežiūri, tai ten tarsi nieko ir nėr, tarsi viskas tvarkoj. Štai taip ir dabar: sėdi kartu, tyli, niekas į juos nekreipia dėmesio, tarsi jų ir nėra. Juk negi mažai jų čia liko – tų, kurie neprasiveržė, tų, kurie guli šalikelėje, kaip mirę sudraskyti gyvūnai.

Internato valdžia seniai išsilakstė.

Ligonius prižiūri kelios valytojos, senos moterys, dirbusios čia visą savo gyvenimą. Šešios ar gal septynios.

Ne taip jau mažai milijoniniam miestui.

Grotuvas Saša, tykus girtuoklis, ezoterikas, poetas.

Visą vasarą prasėdėjo mieste.

Kai prasidėjo apšaudymas – nustebo, ėmė žiūrėti žinias, paskui metė.

Vaikšto po miestą, neišjungdamas grotuvo, klausosi visokių dinozaurų, prieina sudegintas mašinas, sudraskytus kūnus.

Mums liks visos šitos istorijos atvaizdas, atvaizdas pasaulio, kuriame gyvenome, žodžiai ir muzika keleto genialių vyrų, kurie veltui stengėsi mus visus perspėti, bandė kažką paaiškinti, bet nieko nepaaiškino, nieko neišgelbėjo, guli sau kapinėse.

GINTARO LAŠAI

Ir iš jų genialių krūtinės ląstų auga dabar žolė ir gėlės.

Nieko daugiau nelieka – vien tik muzika, vien dainavimas, balsas, kuris priverčia mylėti.

Galima niekada neišjungti šitos muzikos, klausytis kosmoso, užmerkus akis.

Galvoti apie banginius nakties vandenyne.

Nieko daugiau negirdėti.

Nieko daugiau nematyti.

Nieko daugiau nejausti.

Išskyrus, žinoma, kvapą.

Išskyrus lavonų kvapą.

Kapelionas Igoris, kapelionas, trisdešimties metų, bet nesiskuta, kad atrodytų vyresnis.

Visi nori atrodyti vyresni, rimti.

Juolab trisdešimtmečiai.

Amžius, kuriame galima pasimesti.

Pavojingas amžius. Net ir kapelionui.

Keista klausytis išpažinčių žmonių, kurie taip atkakliai ir nuosekliai pažeidinėja visus

viešpaties įsakymus. Nusidegina odą išsilydžiusiu metalu, nusidegina lūpas tabaku, rūko vėjyje, pritrenkti, įtūžę.

Nuorūkos skrieja į šlapią žolę.

Nebaigtos rūkyti cigaretės skrieja į šlapią žolę – kryželiai, medalikėliai, mašinų alyva po nagais, išsijungia telefonus, eina išpažinties.

Pasakoja jam savo paslaptis, dalijasi bėdomis.

Jis jau ir nebesiklausytų viso šito, bet ką jam daryti.

Kiekviena nuodėmė – tarsi akmuo nuo jūros pakrantės. Įtūžę vyrai deda jam tuos akmenis į delną – kiekvienas – savo šiltą akmenį, ilgai nešiotą kišenėje.

Jo jau pilni krepšiai tų akmenų, jis jau vos pavelka juos paskui save.

O jie vis ateina ir ateina, atneša savo akmenis, perduoda jam, lyg kažką tokio, lyg patį svarbiausią.

Nuolatos, jau keletas dienų.

Rūko, juokauja, stoja į eilę, bijosi nesuspėti.

Visi suspės.

Nė vienas nepavėluos. ►

Artūro Valionio nuotr.

49

GINTARO LAŠAI

◄

Šnipas Volodia, 25 metų, Gydytojas, psichologas.

Turi videoblogą, moko teisingai žiūrėti į gyvenimą, patirti džiaugsmą nuo kasdienių dalykų, aiškina paprastus žodžius, nusijoja negatyvią energiją, lyg sunkų upės smėlį.

Prieš du mėnesius pateko į nelaisvę, rado vaizdo kamerą, apkaltino šnipinėjimu.

Jokių šansų išeiti, sėdės iki Paskutiniojo Teismo.

Guli betoniniame maiše, ant čiužinio, užklotas antklode, aprengtas svetimu megztiniu su kraujo pėdsakais, greta kažko tamsaus tamsaus.

Bijosi žiūrėti į tą pusę, guli, o tamsusis jį graužia: Kasdieniai dalykai, – šnipe, – apatiniai baltiniai, vakarykštė duona, Viešpaties sumanymas, šnipe, – šiurkšti antklodė, prakvipusi lietumi.

Slėpkis po ja, šnipinėk, uostinėk, žiūrinėk, stebėk vogčiomis tėvynę, mėgink įžvelgti, ką jinai nuo tavęs taip atkakliai slepia, kuo niekuomet nesidalija, žiūrėk pro šviesos plyšelį, į ten, kur vykdomas teisingumas. Šventoji šeimyna slepiasi už atvėsusio būsto durų.

Išmuštų durų kiaurymė uždengta šiurkščia antklode.

Kiek ilgam užteks dabar mūsų gebėjimų suvokti paprastus žodžius, nieko nekaltinti už dingusią šilumą, už išgąsdintą šviesą?

Ateis laikas, patys pakvies – ir tave, šnipe, ir mus visus pasikvies, su daiktais, su antklode, su skausmo likučiais.

Eisim į mėlynus sniegynus, eisim į raudoną naktį, eisim dangaus plyšelio linkui, skubėsim į Paskutinįjį Teismą, teiskite mus, teiskite, teisėjai, atimkite viltį, išsiųskite pataisos darbams – pasitaisę, išgąsdinti, mes kalbame paprastus žodžius, Graibstome sausomis lūpomis karštą sniegą, paskutinį, auksinį sniegą.

Raganosis Pusę metų jinai laikosi.

Pusę metų stebi mirtį, kaip raganosį zoosode: tamsios raukšlės, sunkus alsavimas.

Bijo, tačiau nenuleidžia žvilgsnio, neužmerkia akių.

Baisu, labai baisu.

Taip ir turi būti.

Mirtis baisi, ji baugina.

Baisu užuosti raudono mėnulio smarvę, baisu stebėti, kaip daroma istorija.

Prieš pusę metų viskas buvo visai kitaip.

Prieš pusę metų visi buvo kitokie.

Nieko negąsdino žvaigždės, krentančios į tvenkinius.

Niekas neįsitempdavo nuo dūmų, kylančių iš juodo grunto įtrūkių.

Viduryje naktinės gatvės, tarp triukšmo ir liepsnų, tarp mirties ir meilės ji kniaubiasi veidu jam į petį, ji muša jį kumščiais iš nevilties, verkia, kliegia tamsoj.

Aš nenoriu, sako, viso to matyti, aš negaliu visa tai nešiot savyje.

Kam man šitiek mirties?

Kur man ją dėti?

O kurgi padėti mirtį?

Nešioti ją už nugaros, kaip čigonė vaiką: niekas nemyli jo ir jis nieko nemyli.

Meilės šitiek mažai, meilė tokia bejėgė.

Verk ir daužyk tamsą savo šiltomis rankomis.

Verk ir nesitrauk nuo jo nė per žingsnį.

Pasaulis niekada nebebus toks, kaip anksčiau.

Mes jokiu būdu neleisim jam būti tokiu, kaip ir anksčiau.

Vis mažiau šviečiančių langų šaltoje gatvėje, vis mažiau nerūpestingų praeivių greta parduotuvių vitrinų.

Pragariškoj rudens tamsoj stingsta laukai ir upės.

Gęsta po lietumi laužai. Šąla miestai vidunaktį.

Iš ukrainiečių k. išvertė Gintaras GRAJAUSKAS

50

GINTARO LAŠAI

Sugrįžimas prie „Dvasių urnos“

M.J.Urbonas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbtame pirmosios knygos konkurse laimėjo pirmąją vietą ir šiemet išleido savo pirmąją novelių knygą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Spalio 8-ąją Klaipėdos knygų mugės metu Ievos Simonaitytės bibliotekoje įvyko Mindaugo Jono Urbono pirmosios novelių knygos „Dvasių urna“ pristatymas. Renginyje dalyvavo literatūrologas Marijus Šidlauskas, ištraukas skaitė buvusi autoriaus kurso draugė Edita Grikšaitė, o palaikyti jaunojo rašytojo atėjo būrys bičiulių, buvę dėstytojai, bendraminčiai.

Edita GRIKŠAITĖ

M.J.Urbonas gimė 1989 m. Klaipėdoje, o jo vaikystė prabėgo su seneliais Plungės rajone. 2008 m. baigė Tverų vidurinę mokyklą ir įgijo vidurinį išsilavinimą. Dvejus metus praleido Vilniuje, Lietuvos edukologijos universitete studijuodamas lietuvių filologiją, tačiau vėliau panoro studijas tęsti Klaipėdoje.

2012 m. naujų vėjų genamas atkeliavo į uostamiestį, įstojo į Klaipėdos universitetą, kuriame baigė lietuvių filologijos ir režisūros studijas, įgydamas filologijos bakalauro laipsnį. Šiuo metu dirba Klaipėdos „Versmės“ progimnazijoje lietuvių kalbos ir teatro mokytoju.

M.J.Urbonas yra sukūręs asmeninį literatūros, filmų apžvalgų interneto

tinklalapį „Maištinga siela“. Mindaugas – žmogus, savo maištingą sielą maitinantis grožine literatūra, kinu ir fotografijomis. Būdamas didelis kino mėgėjas, stengiasi nepraleisti „Kino pavasario“ festivalio, o mėgstamiausiais režisieriais įvardija Julio Medemą ir Andrejų Tarkovskį.

M.J.Urbonas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbtame pirmosios knygos konkurse laimėjo pirmąją vietą ir šiemet išleido savo pirmąją novelių knygą „Dvasių urna“. Joje įvairiausiais mistiniais, simboliniais pavidalais sugrįžta išėjusieji, mirusieji, susijungia gyvųjų ir mirusiųjų likimai. Tėvas, motina, prosenelė, močiutė, vaikystės draugas – palikę, mirę, sugrįžę, grįžtantys; knygos personažais tapę ir autoriaus gyvenime turėję ypatingą vaidmenį, atmintyje ir gyvenime ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ palikę gilius pėdsakus, suformavę

rašytojo asmenybę. Viskas, kas svarbiausia, atmintis, prisiminimai – išlieka. Mindaugas juos kruopščiai surinko ir užkonservavo knygos tekstuose, viskuo pasidalydamas su skaitytojais.

Jaunasis autorius, puikiai įvaldęs ir sintaksę, ir leksiką, skaitytojams sukuria prisijaukintos kalbos įspūdį.

Sklandžiame ir lengvai skaitomame pasakojime slepiamas sudėtingo likimo, dvasinių išgyvenimų prispaustas žmogus. Buitiškos detalės, kaimo kraštovaizdžiai susilieja su metaforomis, mistika, sapnais, vizijomis.

Buities akivaizdoje iškyla žmogiškoji būtis.

Novelėje „Siekiant mėnulio“ sutinkamas septynmetis berniukas Dainius, užguitas girtaujančios motinos, mokykloje vadinamas tik Ryžiku, nuo mažumės išmokytas keikti gyvenimą.

Be paliovos maištaujantis, tačiau trokštantis draugystės, šilumos, artumo, atšiauriai įsispyręs į gyvenimą, tačiau svajojantis pasiekti mėnulį. Jis – visais pasitikintis, apgautas tėvo didžiuojasi valgydamas „riešutus“, tai iš tiesų – sušalusios zuikių spiros.

Kitas ryškus personažas – prosenelė Domicelė novelėje „Kuždesiai anapus fotografijos“. Ji – švepluojanti keistuolė, negerbiama, nuolatos veblenanti poterius, raganaujanti, slapta atliekanti moterims abortus, užpulta ir išprievartauta vokiečių karių, atsikračiusi savo nelaimėlio kūdikio. Tačiau žmogiškai nepaprastai stipri, tikinti gerumu. Buities akivaizdoje iškeliama gyvenimo prasmė, žmogaus esmė. Tuo novelių pasakojimai įtraukia, stebina, neretai ir šokiruoja, priverčia sustoti ir apmąstyti.

M.J.Urbonas – autorius, turintis tvirtą vertybinį stuburą, įtemptą tarp gyvenimo ir mirties, žemės ir dangaus.

Asmenybė, kuri vadovaujasi klasikinėmis vertybėmis – tikėjimu, žmogiškumu, tiesa, pagarba. Savo tekstuose jis atidengia nematomą, metafizinę žmogaus prasmę ir pasidalija savo giliąja prasme – tuo, kas jame neįveikiama, neišraunama.

52

Nijolė DRUNGILAITĖ

Išdavikė širdis Baltu marmuriniu kūnu Turėčiau apgauti jus.

Dailiai susišukavau plaukus, Dangaus mėlį parinkau akims – Kas dabar jų gelmėj galėtų įžvelgti tiesą?

Kruopščiai išlyginau aksominės suknelės klostes, apykaklę ir rankogalius.

Nupūčiau dulkes nuo batelių, kuriuos saugojau ypatingai dienai.

Dabar bet kas man paduos ranką, kai lipsiu laiptais aukštyn, Kai eisiu pro duris, jos plačiai atsivers.

Netrinktels prieš nosį.

Tik kvailys galėtų abejoti mano tauria siela, Mano žodžių ir kūno derme.

Tad ko atsigręžiate, Ko jūsų veiduose laksto šešėlis, Ko muistotės, Drėkstančiais delnais išduodate savo jaudulį ir nepasitikėjimą?

Aš juk tobulai užmaskavau savo sielą.

Parinkau porceliano kaukę Su saldžia šypsena.

Mano balsas yra balzamas.

Mano lūpos yra skirtos kitoms lūpoms.

Mano gyvenimas rožėmis klotas.

Ką tik žiūrėjau į veidrodį – Abu likom patenkinti.

Ko verčiat mane vėl gūžtis?

Kieno čia dilgčiojimas? Į perlamutrinius smilkinius su kiekvienu dūžiu vis garsiau, Tarsi Edgaro Po siaubo novelėje, Su kiekvienu dūžiu vis garsiau Plaka mano išdavikė širdis.

Laukiančioji Nuo kūno nugrandydavo žvynus – Tarytum būtų žuvis. Į aliuminį dubenį krisdavo atplaišos.

Aštriu peiliuku nuo rankų ir menčių, Nuo vis labiau drimbančio pilvo Nubraukdavo moliuskus, gličias sraiges (Jos nešiojasi panašius į pilį namus Ir nežino, kas yra gyvenimas dviese). Švariai numazgodavo kojas. Žirklutėmis atkirpdavo jau mirusios odos gabaliukus, Numesdavo paukščiams kaip lesalo.

Ir taip dalis jos kūno virsdavo juodomis varnomis ir baltais kirais.

Ilgiausiai išbūdavo prie veidrodžio –

GINTARO LAŠAI

Išsaugoti buvusį veidą – per sunki užduotis net plastikos specialistams.

Raukšlių pėdutės, raukšlių jūra Skandindavo savo bangose jos grožį.

Jos mylimasis vis jaunėja – ji sensta, Jos mylimasis vis jaunėja – ji sensta.

Kiekviena valanda, kiekviena naktis ir diena Artina tą akimirką, kai jis sugrįš Po klajonių į užburtas šalis, po karo Su kiklopais, kirkėmis.

Homeras grąžino Penelopei bastūną vyrą, Bet užmiršo, kas buvo vėliau – Išmokti tiek teksto su tęsiniu Ir jam neįmanoma misija.

Bet ji – ne Odisėjo žmona.

Ant kranto išstovėjo duobę.

Aplinkinius žavi jos kantrybė.

Kaskart, kai išvysdavo laivą, Virptelėdavo skaudžiai širdis – Kas bus, kai jis parplauks, Kai nebereikės žvilgčioti į horizontą, Grąžyti rankų?

Jos mylimasis vis jaunėja – ji sensta, Jos mylimasis vis jaunėja – ji sensta.

Kiekvienas suūkęs migloj laivas Yra jos viltis.

Yra jos mirtis.

Sesės dvynės – Viltis ir mirtis.

Amūro strėlė Galėjo pralėkti pro šalį, Nepataikyti, prazvimbti pro pat ausį.

Bet ne. Brovėsi pro brūzgynus, miškingas vietoves, Pro betono luitus, stiklą, Pro minias žmonių, Net nekliudydama kitiems drabužių klosčių.

Nematoma, neįžvelgiama Nei saulės spinduliuose, Nei prožektorių blyksniuose, Jos nesusekė tobuliausi radarai.

Esantys šalia net nesuprato, Ko aiktelėjau, delnu prisidengiau širdį.

Strėlė išsirinko mane, Nors galėjo pataikyti ir į tavo, ir į tavo, į jūsų širdį.

Be abejo, ir į jūsų širdį.

Dabar žiūriu ne savo akimis.

Kalbu ne savo žodžiais.

Man sako – atsimerk, Man sako – nėra rožinio pasaulio.

Tik plynė.

Tik laukai.

Tik paviršutinis kalbėjimas.

Ir tada aš dar giliau slepiu strėlę, Kad Amūras, tas keistas sparnuotas padauža, Nepersigalvotų ir nepaliktų tuščios mano širdies, Nes kaip tada aš galėsiu gyventi be meilės Ir kaip tada galėtumėte gyventi jūs? *** Plazdėjo vėjyje kažkas – Gal nuojauta, gal šeštas jausmas?

Gal pasiklydusi vėlė? Ištiestumei rankas Ir nepagautum nieko. Keistas gausmas Iš pat viršūnių medžių, rodės, tuoj nukris Į žolę, prie vingiuoto kelio.

Ir gumulas gerklėj užstrigs, Bet neišdrįsi pasakyt, ko širdį gelia.

O gal nėra ir priežasties? Įprasminti norėsi būtį.

Bet kas graudžiau, kas juokingiau išties?

Tačiau vis tiek buvai, esi ir nori būti.

Plazdėjo vėjyje kažkas. Bandei atspėti, Be žodžių maldą sukalbėti. *** Galėtų jau snigti – Juk rytoj pirmoji žiemos diena.

Atsikėlę aiktelėtų nuo baltos spalvos gatvėje, Kuria dar vakar grįžo suliję ir purvini.

– Sulaukiau, – atsikvėptų lengviau tas, Kurį kamuoja dusulys.

– Sulaukiau! – sukrykštų vaikas ir bėgtų į kiemą Apmėtyti gniūžtėmis kitą vaiką.

Pėdos atsispaustų sniege.

Atspaudų vis daugėtų.

Ir paukščio sparno brėžių, Ir linijų, ir apskritimų.

Lotynų rašmenimis ir hieroglifais.

Bandyčiau viską perskaityti.

Iš pradžių būtų lengva – Tabula rasa.

Bet paskui išryškėtų paslaptingi ženklai, Ir aš turbūt pasiklysčiau.

Užšifruotus žodžius pamažu užpustytų, ištrintų sniegas – ► 53

GINTARO LAŠAI

◄ Taip po savo šydu viską paslepia laikas.

Galėtų jau snigti – Vis šioks toks krustelėjimas sieloj, Kai turi prijaukinti tavo ir savo liūdesį Ir tikėtis, viltis, kad atsklis iš tamsos šviesa.

*** Kažkodėl per giliai, o turėjome sliuogti paviršiumi.

Kavinukėj, kur laikas tik žaidžia slėpynes, Kur atvijo lietus – tad galėjom Apkaltinti šaltą birželį Neįdegusia oda – Ji traukias, raukšlėjas Tarsi būtų Šagrenės.

Juk galėjom pagirti rankinę, suknelę, sijoną ar segę, Pajuokauti, kad spinta tuoj lūš nuo niekučių.

Nežinau, Nerandu priežasties, Ką suspėjom užgauti, Kas suvirpino širdį.

Gal pajutome mirksnį, Kuris slysta iš rankų?

Gal kad mirksnis ir mudvi, Jau netekusios to, kas brangiausia, Ką mylėjom lig sielos gelmių...

– Esam vėjyje nendrės, – sakei.

– Esam vėjyje nendrės. ***

Artūro Valionio nuotr.

54

Reikėjo sulaukti akimirkos – Gal būtų pasigirdęs durų skambutis, Šlepsėjimas, sausas kosčiojimas?..

– Dėžutėj radau pasiklydusį laišką – Jums adresuotas. Labai gražus pašto ženklas.

Jeigu negaila, galėtumėte padovanoti.

Esu senas kolekcininkas.

Reikėjo sulaukti akimirkos – Būtų neatsuktas dujų čiaupas, Plyšiai neužkamšyti rankšluosčiais.

Kas nors grįžtų keliomis minutėmis, Keliomis sekundėmis anksčiau – Neplauktų pasroviui kaip Ofelija Tarp baltų lelijų. Šiandien uždarytas moterų savižudžių klubas.

Užvertos langinės, Užkaltos durys.

Nepakvies vidun.

Net jei negali iškęsti šito pasaulio,

GINTARO LAŠAI

Net jei negali iškęsti.

Jos pro lentų tarpus žiūri, Kaip ašaroji.

Vilkė miške.

Miške vieniša vilkė.

Lotyniškai užrašyti daiktavardžiai Įgauna kitą prasmę.

Neįsileis tavęs, nemaldauk.

Išgyvenk šitą mirksnį.

Ir Dievas lengviau atsidus. *** Be baltumos ir be varveklių krištolinių, Tik juodą spalvą peržiemot.

Be balerinos, be kareivėlių alavinių, Kurie išgelbėtų tau širdį, pervertą Nematomu aštriu durklu, ir neišjuoktų, Ir nesakytų: metas mokytis Gyvent šiuolaikiškiau – paviršiumi nusliuogtų, Kodėl verkei, o nuokrytis Tebūtų trumpas nuotykis, gal netgi sapnas.

Vos prabundi, tolyn keliauji.

Bet tu gręžies atgal, vėl ieškai stebuklingo sampo Ir nesančių šalia ilgėtis nesiliauji.

Be baltumos, be spindesio turi vis tiek išbūti Ir rasti viltį, ją augint, nuskaidrint savo būtį. *** Dvi paauglės – Ofelija ir Džuljeta – Dar tiki knygomis, dar joms graži Net nelaiminga pabaiga ir vendeta.

Jų meilė tik kilni, o ne gašli.

Dvi paauglės, kurias išduos kita Istorija, ne ta apie nuodus ir baltas lelijas.

Sakys, čia jums, brangutės, ne vieta.

Bandys surast lemties vijas.

Bet kas pabėgs nuo linijų delne?

Dvi paauglės pavirs į dvi moteriškes, Kurios gal ištekės, gal ne.

Jų niekas pasiklydusių minioj nepasiges.

Kaip tiks tragedijai, kurios net nerašei, Bet puslapius išplėšyti dėl viso pikto paprašei.

*** Apvaizda dovanos susitikimą trumpą minioje.

Pažinsime akis.

Ir kaukės nepaslėps.

Tiek metų tolę, bėgę į tolybes, Galvojome, kad rasim tobulybę, Kad bus šviesiau, gražiau, Kad mus labiau mylės ir mes labiau mylėsim.

– Kaip juokinga, – kvatos pajacas prie ausies.

Suklydę, klydę, nebegrįžę, Sapnavę vienas kitą naktimis...

Po daugel metų Žvilgsniai pasakys Daugiau nei būtume išdrįsę atsiverti.

Spalvotas traukinukas. Klounai.

Trepsės kojytėmis lėlytės, kažkas mojuos.

Ir angelai besparniai trimituos.

– Mes jau išvykstame, mes jau išvykstame!

– Ir mes kaip balaganas.

Tiktai į kitą pusę. *** Ženklas buvo duotas, bet jo neiššifravau.

Nepadėjo perskaitytos knygos, Kuriose sukaupta išmintis, Raganavimas, burtai, Tikėjimas prietarais, šamanavimas, Būgnijimas, grojimas fleita, Užsakytos pamaldos, poteriai.

Apgraibom, lyg būčiau akla Ėjau, kur veda nuojauta, širdis, Artimųjų balsai, greitkelis, kad būtų patogiau.

Kartais atsidurdavau tamsiuose skersgatviuose, Apleistose lūšnose, prašmatniose pilyse, Kukliuose daugiabučiuose ir ponių saldžiuose salonuose.

Bandžiau per didinamąjį stiklą Pincetu išdalyti valandas, dienas, metus, Bet kaleidoskopas keitėsi per greitai, Susiliedavo spalvos, Virsdavo smulkiomis vitražo detalėmis.

Dabar jūs mane guodžiate.

Sakote, kad gyvenimas jums irgi yra paslaptis.

Bet aš žinau, kad meluojate, Nes iš jūsų sklinda tokia ramybė, Toks iš proto varantis pasidavimas...

Tarsi jus kas laimintų ir iš karto prakeiktų. ► 55

GINTARO LAŠAI

◄

Mažmožių dievas Mažmožių dievas šypsosi lentynėlėje.

Jo karalystė kasdieną plečias: Krištolo ir porceliano vazų vazelės, Stiklinis žvėrynas.

Dėžutėj sudėti žiedai, Baltų perlų vėrinėliai.

Mažmožių dievas laimina baleriną, Kuri nepavargsta stovėti ant pirštų galiukų, Dali dramblius.

Jų kopijos plonomis kojomis Be garso vaikšto palange.

Angelas trimituoja vario trimitu.

Sargyboje išsirikiuoja paauksuotos taurės, Pašventinti guli sidabro šaukšteliai, šakutės ir peiliai.

Mažmožių dievo smaragdo akutės Švyti saulėje, akina.

Skruostai rausvėja, putlios rankytės neapima pilvo.

Ausys gaudo kiekvieną frazę, Labiausiai patinka nereikšmingi žodžiai, Be tikslo tiksinčios tuščios valandos.

– Gražiai gyveni, – sako atėję.

– Kaip miesčioniška, – prunkščia viešnia, Slėpdama sidabrinį šaukštelį savo suknelės kišenėj.

Ir mažmožių dievo šypsena Dar labiau išsiplečia.

Iliuzijų žlugimas Išdidžiai risnoja plunksnomis išpuošti žirgai.

Jų ilgi karčiai supinti į kasytes.

Paauksuotose karietose sėdi princai ir jų princesės.

Ovacijų šūksniai.

Viena po kitos virtinės išdunda vieškeliu, Dingsta už miško vakarinėje pusėje.

Iš paskos žengia rikiai, Būgnininkai muša į taktą.

Kažkas užtraukia dainą, Kurios priedainis visiems patinka. Šokinėdami eina klounai, pajacai, Jų žmonos su storuliais mažais vaikučiais, 56

Žvėrynas – Riaumojimas nustelbia kartojamą priedainį.

Pasigirsta nedrąsus varpelių skambčiojimas.

Ilgais rūbais žemę šluoja dvasininkai.

Jų rankos iškeltos į dangų.

Dar prabėga šešėliai, Kažkokie vos įžiūrimi padarėliai.

Ir nebelieka nieko.

Tuščia nutrypta plynė, Kurią reikės apgyvendint iš naujo.

Aš laimėjau mūšį, ir pergalės ditirambai Ligi šiol skamba gatvėse.

Mano ilgą apsiaustą neša mažieji topmodeliai.

Jų galvos auksinės, rankos iš porceliano.

Deimanto akys šviečia iš mano žiedų ir apyrankių.

Safyrai, rubinai nieko jau nebestebina.

Eldorado šaly būsiu laiminga.

Atklydau iš barbarų krašto, kur lino drobės, senos vilkės nuplikęs kailis, Šerniukų odelių diržas buvo brangiausias turtas, Kur vietoje vyno geria šaltinio ledinį vandenį, Valgo tik trupinius – tarsi būtų ne žmonės, o paukščiai, tarsi užtektų lesalo.

Na, dar žuvų – jos pačios plaukia į susuktą bučių tarp meldų.

Nugalėtojų eitynės mirų šakelių pavėsyje, Marmuro sostas.

Ligi ryto visi kalbės apie mano jūros gelmės akis, baltą odą, Apie rugio supintus plaukus.

Gūžčios pečiais – kokio tolimo krašto dukra Su kariauna atklydo į jų ramų užutėkį auštant!

Jų kardas ir skydas – ne iš Damasko plieno, Jų segės – tik žalvario, Arkliai mažaūgiai – kojos velkas žeme.

Ak, kaip jie galėjo suklysti?

Sužvangėjus ginklams, po pirmojo kirčio, Reikėjo šauktis pagalbos – kalniečiai būtų tokius įveikę.

Puikybė buvo jų pragaištis.

Sukandę dantis, kels puotą po puotos.

Vaišins nematytais valgiais: Moliuskais ir austrių geldelėm, aštuonkojų melsvais gabaliukais, Rodys ryklius ir vėžlius, geltonus, raudonus ir juodus ikrus Teps ant sūrio.

Atsiųs man dailius ir saldžius kaip medus jaunikaičius, Kariams – po gražuolę.

Trys naktys bus tartum stebuklas.

Po to pasitrauksim atgal į savo atšiaurų kraštą, Palikę nustebusią minią, Kuri pasirodė mums mirusi, nes buvo jau Rojuj.

Ir Dievas čia neturėjo ką veikti.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Duobkasiai Vytas ČEPULIS

1. Šiandien nėra taip karšta, kaip vakar, bet Tomas vis tiek skundžiasi. Jis smeigia kastuvą į smėlio krūvą ir sėdasi į miniatiūrinį pavėsį. Tenai nėra vėsiau. Vienintelis geras dalykas tame pavėsyje – saulės spindulių nebuvimas. Tomas vis dar moka tuo džiaugtis, nes jam tebešviečia saulė. Kai Tomas pradirbs tiek metų, kiek aš, jam saulė nebešvies, ir miniatiūrinis pavėsis, kuriame sėdės jo jaunesnis bendradarbis (dirbam po du, dažniausiai tarp tų dviejų yra nemažas amžiaus skirtumas, dažniausiai pirmas atsiprašo vyresnis, tuomet likusiajam suranda jaunesnį bendradarbį – šitaip tęsiasi grandis), taps tik kažkokiu menku simboliu, kurio jis negalės sau paaiškinti; jis paprasčiausiai pamirš to pavėsio reikšmę.

Bet nereikia ant Tomo dėl to pykti – taip būna ir bus visiems.

Kai vaikis sėdi šalia aukštai išaugusio krūmo ir traukia pigią cigaretę, o aš pasirėmęs rankomis į įsmeigtą kastuvą dairausi aplink, Tomas sako: „Nežinau, kiek dar tempsiu.“ Žvelgiu į jį ir matau, kad tai tiesa. Žinoma, aš jam pasakojau, kaip reikia dirbti, kad nepavargtum, bet jis dar to nesupranta. Jis dar to ir negali suprasti, nes jam dvidešimt; o galų gale – tai net negali būti išaiškinama: tai turi būti paties asmeniškai suprantama. Dabar aš žvelgiu į jį, į prakaito lašus, riedančius putliais vaikino skruostais, ir matau raudonas rankas. Vakar dirbom visą dieną, ir Tomo rankos smarkiai nudegė. Šįryt jis atėjo ir pasakė: „Turėjau teptis kefyru, nes namie nebuvo jokio tepalo. Nekenčiu teptis kūną kažkuo, man tai šlykštu.“ Mes rengėmės, ir jis atrodė liūdnokas.

Aš noriu jam pasakyti kai ką, bet negaliu. Jis sunkiai stojasi, ištraukia kastuvą ir giliai atsidūsta. Noriu jam pasakyti, kad bėgtų iš čia kuo toliau. Kad nebegrįžtų čia.

Kad sunaikintų šią vietą. Bet grandies nevalia ardyti. Mes kasame gilią duobę, pri-

spausti kaitrios saulės. Matau, kaip Tomo rankų raumenys įsitempia ir atsileidžia.

Rytoj Tomo rankos bus mažiau raudonos.

Jis įpras prie saulės karščio.

2. Šis darbas man patinka. Šiandien turi būti iškastos ir užkastos keturios duobės.

Dirbam nuo aštuonių iki penkių. Man tai patinka – man patinka dirbti kiekvieną dieną devynias valandas. Man nepatinka vienos valandos pertrauka, nes per ją būna tyla.

Dabar dvylika, ir aš stebiu Tomą. Jis valgo. Mama jam įdėjo keturis kotletus ir dvi riekes juodos duonos. Nuo žemių Tomo panagės juodos, bet jis nebekreipia į tai dėmesio. Prisimenu: dabar dvylika, ir aš valgau sumuštinius, kuriuos man įdėjo motina. Mano panagės juodos, ir aš bandau jas valytis, o Juozas į mane nežiūri. Jis sako: „Šiandien turi būti trys duobės“, ir kai nuryju kąsnį, pajaučiu aštrų skausmą nugaroje. Juozo pakaušis žilstelėjęs, todėl jis visada su kepure. Jo oda susiraukšlėjusi ir ruda kaip žemės. „Pailsėjai?“, klausia manęs Juozas, bet žiūri kažkur į tolumą.

Profiliu vyras atrodo didingai. Kramtydamas noriu atsakyti, bet pajėgiu tik linksėti galva. „Atsigerk, ir einam toliau.“ Stodamasis vėl pajaučiu aštrų skausmą visame kūne ir pagalvoju, kad neaišku, kiek dar tempsiu.

Pradžioje buvo sunku, bet aš išmokau.

Tomas taip pat turi išmokti, todėl bandau jį raminti ir sakau, kad žmogus prie visko galop prisitaiko. Jis žvelgia į mane kramtydamas kotletą, ir jo akys kaip mergaitės.

Sėdžiu vietoje, kurioje kadaise sėdėdavo Juozas. Nes dabar ta vieta priklauso man.

Dabar tai yra mano vieta.

Manęs klausia, kiek laiko aš čia dirbu, ir aš stipriai smeigiu kastuvą į juodą žemę.

3. Šiandien mieste šventė, sako Tomas ir smeigia kastuvą gilyn į žemę. Man nepatinka šventės, nes tada būna daug žmonių, pagalvoju, bet mano lūpos sučiauptos.

Vaikis laukia darbo pabaigos. Matau be-

sikaupiančius prakaito lašus virš jo lūpos. Šiandien penktadienis, o rytoj ir poryt laisvos. Rytoj prasidės dviejų dienų tyla, kurios bijau nebeištempti.

Kada atveš, klausiu Juozo ir jaučiu skausmą tarp pirštų. Man neatsako. Juozas stebi žmones, kurie stebi juodas lentas.

Jose išgraviruoti mylimųjų vardai ir neaiškios datos. Juodos lentos panašios į jas stebinčių žmonių veidus: lygios ir šaltos.

Mano darbas yra klausti, ir aš klausiu – kada atveš? „Greit.“ Aš noriu dirbti, todėl dairausi ir ieškau. Kai nedirbi, būna tyla.

Aš nenoriu, kad būtų tyla. Aš noriu dirbti.

4. Žmonių veiduose kažkas nutinka, kai yra užkasami jų artimieji. Kažkas stebuklingo ir neatkartojamo. Aš norėčiau įdėmiau įsižiūrėti į jų veidus, bet prakaito lašai neleidžia pakelti akių. Juozas kasa įnirtingai ir, kaip jo amžiui, neblogai. Žmonės stebi mūsų smingančius kastuvus, kurie beveik prisiliečia prie lakuotos medžio dėžės. Jie stebi mano įsitempiančius ir atsilaisvinančius paraudusių rankų raumenis, prakaito lašus ant lūpų ir mergaitiškas akis.

Kai dėžė buvo paguldyta, aš apžiūrėjau ją tik dalykiškai. Mano žvilgsnyje nebuvo gailesčio. Aš apžiūrėjau ją akimi atmatuodamas, kiek reikės primesti žemių iš šonų ir ant viršaus, kad dėžės nebesimatytų. Vėliau darbas lengvesnis. Kai beriamos pirmos žemės, žmonės verkia; vėliau žmonės nurimsta ir nebežiūri į užkasamą dėžę, jie žiūri į užkasamą duobę. Juozo kvėpavimas gilėja, ir aš matau, kad jis stipriai sumerkia akis. Juozas laukia, kol žemės visiškai apsems lakuotą dėžę, tada spjauna riebią vyrišką seilę, ir ji tuoj pat patampa rudu vikšreliu. Žmonės stebi nejudantį vikšrelį ir kai kurie verkia.

Manęs klausia, kiek laiko čia dirbu, ir aš prisimenu savo pirmąją dėžę. Prisimenu visas dėžes ir visus žmones. Šiandien mieste šventė – Tomas šypsosi. Eisiu su savo mergina. Na... jau beveik sužadėtine. Tomas šypsosi. Aš nesu matęs tokios šypsenos. ► 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄

5.

Niekada nesiskundžiau Juozui. Nė karto nesakiau, kad sunku, nes jis nė karto manęs to nepaklausė. Šiandien gerai padirbom, giriu Tomą.

Vaikis patenkintas, bet nesididžiuoja. Jis patenkintas, nes šiandien penktadienis, o rytoj dviejų dienų tyla. Jis man sakė, kad į šventę eis su savo mylimąja. Turbūt ji labai graži. Turbūt ji Tomui ypatinga. Aš nieko neturiu, nes aš nieko nenoriu, nes nieko nėra. Jau labai seniai nieko nebėra.

Kai būna tyla, aš tai prisimenu. Todėl man patinka dirbti.

Mes persirenginėjame, ir aš matau, kad Tomas skuba atsisveikinti. Jo ranka tvirta, aš ją spaudžiu, ir vaikis žiūri tiesiai man į akis.

Artūro Valionio nuotr.

58

6.

Kai išėjau iš namų, lauke buvo karšta.

O vakare beveik neatvėso. Aš galiu ištverti karštį, pagalvoju, aš galiu ištverti daug. Šventėje vaikštančių žmonių veidai įdegę, nes jų oda mėgsta saulę. Aš žiūriu į savo rankas ir matau – mano oda susiraukšlėjusi ir ruda kaip žemės, kurias kasam su Tomu.

Vaikštau centrine senamiesčio gatve, kuria draudžiama važiuoti automobiliais, nes šiandien šventė. Daug žmonių vaikšto centrine senamiesčio gatve, ir mane apima keistas jausmas, jog galbūt rytoj su Tomu užkasim kurį nors iš jų. Tačiau aš to niekaip nesužinosiu, nes dėžė bus uždengta ir prikalta, kai ją atveš.

Kai sutinku Tomą, jis man šypsosi: „Tai vis dėlto išėjote apsižiūrėti?“ Be darbo aprangos vaikis atrodo visai kitaip – jis prie manęs pribėgo ir tiesė ranką, o aš vos jį atpažinau. Jo mylimoji žvelgia nedrąsiai, ir man pasidaro šiek tiek gėda, kai mintyse pradedu lyginti savo ir Tomo rankas. Vaikis pasisuka į merginą ją padrąsinti: „Tai mano bendradarbis, apie kurį pasakojau“, ir ji pasako „Laba diena“. „Va ką tik pasakojau apie jus, – sukiojasi Tomas. – Ką tik pasakojau, ir štai – susitikom.“ Aš nenoriu žinoti, ką jis pasakojo apie mane. Aš nenoriu žinoti, ką jis apie mane mano.

Mes stovime trise, ir aplink mus eina žmonės. Jie nesišypso taip, kaip Tomas, nes jie nemoka taip šypsotis. Jie eina suraukę antakius, ir kai kurie iš jų tampo savo mažamečių vaikų rankas. Aš matau, kad Tomo mergina tai pastebi. Ji šitaip nesielg-

GINTARO LAŠAI

tų, todėl jai šlykštu. Bet ji nepakankamai drąsi, kad kažką pakeistų. Aš nemėgstu stebėti žmonių, nes nebenoriu kažko pakeisti. Nes blogis privalo egzistuoti, ir galbūt jo buvimas yra svarbesnis už gėrio buvimą.

Darbininkai oranžiniais kostiumais sėdi atokiau pavėsyje, o aš šnekučiuojuosi su Tomu. Darbininkai paliko savo įrankius netoli takelio, kuriuo vaikšto žmonės ir ant kurio stovime mes. Aš matau plaktuką ir girdžiu, kad Tomas kažko manęs klausia.

Aš labai norėčiau, kad ten būtų pistoletas, o ne plaktukas, nes mechanizmu pasitikiu labiau nei savo rankomis.

Kai atsisveikinam, Tomas su savo mylimąja apsisuka ir eina tolyn labai ramiai.

Keletą sekundžių noriu stebėti juos, todėl nesijudinu iš vietos. Kai pasisuksiu, plaktuko vietoje pistoleto nebus – aš tai žinau, bet vis tiek tikiuosi stebuklo. Aš suimu plaktuką ir greitu žingsniu artėju įsimylėjėlių link. Po vieną žmonės dingsta ir nebeatsiranda.

Aš esu Dostojevskio Raskolnikovas, kurio negrauš sąžinė, nes aš žudysiu ne dėl savęs.

Plačiai užsimojęs iš visų jėgų trenkiu tiesiai į Tomo pakaušį. Jis krenta labai lėtai ir paleidžia savo mylimosios ranką.

Jis krenta ir trenkiasi veidu į asfaltą.

Aš nematau didėjančios kraujo dėmės, bet aš matau apskritą įdubimą vaikio pakaušyje. Mano rankų judesiai tikslūs, nes mano darbas reikalauja tikslumo.

Aš plaktuku daužau tiesiai į įdubimą ir neišlendu už kraštų, nes mano darbas reikalauja tikslumo. Aš norėčiau, kad Tomas šį procesą galėtų matyti taip, kaip aš matau. Tačiau jo akys užmerktos ir jose išsiliejęs kraujas. Aš noriu apžiūrėti jo smegenis, todėl nekantraudamas kasuosi, ir kai susiraukšlėjusi minkšta masė pasirodo, žmonės stebi šypseną mano rausvose lūpose. Aš atsargiai išimu smegenis iš praviros Tomo kaukolės, ir jos atrodo dieviškai. Jos – tai šventasis naujagimis. Vienintelis šventasis, kurį laikau savo rankose. Rankose, kurių pirštai nebeturi nagų. Aš jau labai ilgai dirbu, Tomai. Bet man patinka dirbti. Aš dirbu, nes aš noriu nejausti. Ir dabar aš tave išgelbėjau. Aš girdžiu tylą, Tomai, aš matau pavėsyje susėdusius darbininkus ir aplinkui vaikštančius žmones. Noriu tau prisipažinti: ta tyla yra dieviška. Šiandien tyla man patinka.

7.

Kitą dieną kėliausi sunkiai. Spūsčių beveik nebuvo, todėl atvažiavau greitai. Kai rengėmės, Tomas tylėjo, bet man tai nepasirodė keista – vakar buvo šventė, ir vaikiui turbūt trūko miego. Aš pasakiau, kad šįryt kažkodėl mažai vairuotojų, tačiau Tomas man nieko neatsakė. Jis pasikabino rūbus į savo spintelę ir uždaręs dureles išėjo. Aš girdėjau sunkius žingsnius metaliniais laiptais. Šiandien turi būti viena duobė – sako Tomas, ir aš prisimenu Juozo balsą. Jeigu būčiau smalsus, svarstyčiau, kam ji bus skirta, ir pasiūlyčiau pasvarstyti Tomui; tačiau aš nesu smalsus. Man nerūpi, ką guldyti, man rūpi guldyti, man rūpi dirbti.

Kai kasam, pagalvoju, jog duobė kiek per plati nei įprasta.

Aš noriu, kad tu suprastum, kodėl plaktuku ištaškei mano smegenis ant asfalto prie visų žmonių – sako Tomas, ir aš iš nuovargio spjaunu gilyn į duobę, kurią ką tik baigėm kasti. Aš jų neištaškiau, sakau, aš jas atsargiai ištraukiau iš tavo kaukolės ir grožėjausi, nes aš tau pavydžiu, Tomai, aš tau pavydžiu, kad gali gyventi. Jis nenori manęs raminti, nors ir mato, koks liūdnas esu. Koks pasiutiškai liūdnas aš, jog Juozas manęs neužmušė prieš penkiolika metų.

Kai vaikis iš už nugaros suima mano rankas per alkūnes, aš nesipriešinu, nes jaučiu, kad jo rankos tvirtesnės už mano. Jis veda mane į priekį, o duobėje jau guli karstas, kurio dangtis netoli sumestų žemių. Aš turiu vinių ir plaktuką, sako vaikis, ir man pasidaro šiek tiek lengviau, nes tai pabaiga be išeities. Man patinka užtikrintumas, todėl padėkoju jam.

Tai graži dėžė. Tai mano dėžė. Jos viduje gražūs, balti patalai ir mažytė pagalvėlė, kad būtų patogu, o išorė nudažyta šviesiai ruda spalva. Tomas mane prilaiko, kai atsirišu batus. Statau vieną, tada kitą koją, sėduosi, galiausiai atsigulu ir atsipalaiduoju. Matau žydrą vasaros dangų. Aš jį matau pirmą kartą. Tomas dangtį suima abiem rankomis, sustoja prie manęs ir keletą sekundžių žiūri. Dabar bus tyla – sako vaikis.

Jis teisus, nes aš negaliu jam nieko atsakyti.

Bet aš nebijau tylos. Nes tai mano asmeninė tyla. Dabar Tomas atsargiai pritupia ir deda dangtį sandariai – kad nepralįstų saulės spinduliai. Aš neturėsiu juodos lentos, nes aš dar nemiriau – aš tik palaidotas.

Kvėpuoju, bet to negirdžiu; liečiu minkštą karsto audinį, bet to negirdžiu; Tomas užlipa ant dangčio ir kala, bet aš to negirdžiu.

Pasirodė nauja „Baltija“

Eugenijaus Maciaus nuotr.

Spalio 17-ąją Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje surengtos literatūrinio-kultūrinio almanacho „Baltija“ sutiktuvės. Šiemetį leidinį pristatė projekto vadovas Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Juozas Šikšnelis ir jo sudarytoja Kristina Sadauskienė.

2016-ųjų „Baltijos“ viršelį puošia jauno, bet jau plačiai žinomo dizainerio ir meno tyrėjo Julijono Urbono kūrinio reprodukcija. Leidinyje galima rasti ir daugiau buvusių klaipėdiečių, nes beveik visas jis skirtas palikusiems Klaipėdą kūrėjams.

Publikuojama Tomo Venclovos, Edmondo Kelmicko, Vytauto Rubavičiaus, Romo Sadausko ir Vytauto Gocento poezija, Kazio Sajos, Vido Morkūno bei Romo Daugirdo proza. Apie išeivių iš Klaipėdos krašto – memelenderių organizacijos AdM veiklą rašo jos pirmininkas, Klaipėdos miesto garbės pilietis Uvė Jurgštys, apie savo bibliofilinius polinkius – irgi buvęs klaipėdietis žymus ekonomistas Gitanas Nausėda. Apie tapytoją Praną Domšaitį almanache įžvalgomis dalijasi Klaipėdos kultūros magistrė, menotyrininkė Kristina Jokubavičienė. Nemažai vietos leidinyje skirta kuriančiam jaunimui – publikuojami poezijos, prozos tekstai bei Viktorijos Dambrauskaitės komiksas. I.Simonaitytės literatūrinės premijos laureatus pristato literatūrologas Romualdas Skunčikas, Klaipėdos rašytojai, švenčiantys jubiliejus, pateikia savo kūrybos bei svarstymų, ką jiems reiškia laikas. Leidinio pabaigoje – uostamiesčio kultūrinio gyvenimo kronika.

▪

59

KULTŪROS ISTORIJA

Miestas ir žmonė Klaipėdos amatini

XVII a. vėjarodė iš Bachmano dvaro. Ją galima pamatyti Klaipėdos kalvystės muziejuje.

Aušros Kavaliauskienės nuotr.

Ištaigus buvusio pirklio konsulo Louiso Johno namas buvusioje Aleksandro (dabar Liepų) gatvėje. Nežinomo dailininko piešinys

Šįkart apžvelkime senosios Klaipėdos amatininkų veiklą ir jų reikšmę miestui. Išsamesnės žinios apie juos mus pasiekia iš XVI a., nors miesto amatininkų istorija prasideda nuo Memelburgo pilies, kurios statybai reikėjo dailidžių, lentpjovių, plytininkų, skardininkų, kalvių ir kitų amatų specialistų. Jau pirmuosiuose pilies dokumentuose minima kailių raugykla. Be kailiadirbių, čia būrėsi ir kitų amatų atstovai. Amatininkų reikėjo ir šalia pilies besikuriančiam miestui. Amatų reikšmę miesto vystymuisi ir gražinimui rodo net Kalvių, Auksakalių, Kailiadirbių, Skerdėjų, Mėsininkų, Kepėjų, Kurpių ir kiti tokio pobūdžio gatvių pavadinimai. Kai kurios gatvės taip vadinamos iki šiol.

60

ės. Senosios ninkai (2) Jovita SAULĖNIENĖ

Pagal poreikius Augant senajai Klaipėdai, daugėjo ir ama­ tininkų. J.Zembrickis nurodo, jog „1720 m. senamiestyje gyveno 70, Friedricho mieste – 77 amatininkai. (...) Šitiems 147 meistrams teko 93 pameistriai ir 50 moki­ nių“. Daugiausia buvo patalynės audinių ir drobės audėjų, mėsininkų ir batsiuvių. Ir jiems sekėsi neblogai. Iš visų amatininkų, negalėjusių iš savo veiklos pragyventi, Klai­ pėdą paliko vienas virvininkas, vienas šikš­ nius, vienas mėsininkas ir vienas knygrišys.

Pastarasis tapo tiesiog nebereikalingas, nes pačios spaustuvės atlikdavo jo darbus.

Sunkiau vertėsi smulkieji įvairių amatų meistrai. Tam tikrą buvusią paklausią amatininkų grupę laikas tiesiog negailestin­ gai išstūmė iš arenos. Pagrindinis veiksnys – modernėjanti pramonė. Taip, pasibaigus burlaivių erai, išnyko laivų dailidės, burių gamintojai, lynininkai ir virvininkai. Ne­ bereikėjo ir dildžių kalėjų, odminių, vinių kalvių, cinko liejikų, diržininkų. Retėjo sta­ lių ir puodžių gretos. Vis dėlto amatininkai išliko svarbus senosios Klaipėdos socialinis gyventojų sluoksnis. Apie tai byloja ir statistika. Pasak J.Zembrickio, 1860 m. pa­ baigoje mieste buvo 18 amatininkų cechų ir 598 amatininkai. O 1925 m. beveik du kar­ tus išaugusiame mieste triūsė maždaug 800 savarankiškų amatininkų. Apie jų darbus byloja ir išlikę nagingų kalvių, baldžių ir kitų amatininkų sukurti puošybos elemen­ tai ant namų, tiltų ir kitur.

Mieste buvo steigiamos amatininkų lavinimo mokyklos. 1834 m. piešimo mokytojas Bartčas ir matinin­kas Skalvaitis Klaipėdos amatininkams įkūrė sekmadie­

ninę braižymo mokyklą, kurią lankė 30 mokinių. 1850 m. Vitėje balasto inspekto­ rius Miuleris atidarė amatininkų tobulini­ mosi mokyklą. Kita panaši įstaiga mieste atsirado dar tais pačiais metais ir joje savo įgūdžius tobulino 60 mokinių.

Nemažai dėmesio amatininkai skyrė ir savo gaminių reklamai. 1883 m. Klaipėdo­ je įvyko amatų ir žvejybos paroda. Svarbūs amatininkų veiklai buvo 1887 m. įsteigti amatininkų bendrijos namai, kuriems iš pradžių buvo padovanotas Schperberio sklypas Puodžių gatvėje. Vėliau jie persikė­ lė į Didžiojo Pylimo gatvę Nr. 4.

KULTŪROS ISTORIJA

Inkarų ir vinių gamintojų cecho antspaudas.

Pradėtas naudoti 1738 m. Jame meniškai pavaizduoti tipiniai šių amatininkų dirbiniai – inkarai, vinys ir kiti.

Griežti nuostatai Kaip ir visuose Prūsijos miestuose, taip ir senojoje Klaipėdoje amatininkai turėjo griežtai laikytis įstatymais ar nuostatais nustatytos tvarkos.

Pirmiausia dokumentuose buvo apibrėžta, kas gali būti amatininkais ir kas ne. Ama­ tininkams buvo privalu turėti meistrus, o šiems – griežtai nustatytą pameistrių ir mo­ kinių skaičių. Pameistriais miestuose galėjo būti tik vokiečių tautybės gyventojai. Kreip­ tas dėmesys ir į amatininkų aprangą. Pagal nuostatus amatininkams ir jų žmonoms bei dukterims buvo uždrausta dėvėti „šilkinius drabužius, perlų vėrinius, išsiuvinėtas arba mezginiais puoštas sabalų kailių kepures, karūnėles ar nėrinius ant kykų, sijonų, skare­ lių“. Pirmą kartą prasižengus buvo numatyta 10 florinų (Florencijoje kaldinta auksinė moneta, kurią XVI pab. ėmė kaldinti Vo­ kietijos žemėse) bauda, o antrąsyk pažeidus tvarką, draudžiami daiktai buvo atimami ir parduodami „vargšų naudai“.

Labai svarbus nuostatų punktas – amati­ ninkų gaminių įkainiai, nustatyti 1681 m. krašto ir miesto nuostatuose. ►

Mergaičių licėjuje, kur dabar įsikūrusi Klaipėdos universiteto Menų akademija, virš salės meniškų durų kabėjo karalienės Augustės Viktorijos bronzinis bareljefas.

Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės

bibliotekos AdM archyvo nuotr.

Buvusio pirklio Gerlacho namų, kuriuose dabar įsikūrusi Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka, išlikusios meniškos durys.

Jurgos Bardauskienės nuotr.

61

KULTŪROS ISTORIJA

Apsirikimas Mūsų kraštuose sukosi nemažai vėjo malūnų. Pučiant palankios krypties vėjui, malūnininkai nere­tai maldavo ir per visą naktį. Mūsų kaimo malūnininkas taip pat plušo visą šeštadienio naktį, todėl sekma­ dienio rytą besėdėdamas pamaldose bažnyčioje, kaipmat iš nuovargio užsnūdo.

Kai renkant aukas var­pininkas su skambučiu ir maišeliu ėjo aplink suolus ir suskambino mūsų malūnininkui po pat nosimi, tas pabu­ do iš snaudulio ir garsiai suriko; „Friedri­ chai! Pilk!“ Mat malūne buvo įrengtas varpelis, kuris pranešdavo, kai būdavo išbėgę beveik visi grūdai. Malūnininkui pasirodė, jog užsnūdo savo darbo vie­toje.

◄ Pagal nustatytas kainas mėsininkas „už kiaulės paskerdimą ir dešrų padarymą“ gaudavo 15 grašių; už veršio papjovimų – 6 grašius, avies – 4 grašius“ (…), batsiuvys už porą blizgančių tymo aulinių batų – 15 florinų, už porą didelių išteptų raitelių batų – 9 florinus, už porą didelių moteriškų tymo batelių su kailiu – 75–80 grašių, už didžiausias moteriškas šlepetes – 2 florinus“.

Bene aktualiausias amatininkams klausimas buvo itin griežtais teisiniais aktais reglamentuota prekybos tvarka, kurią jie reikalavo švelninti. Štai 1603 m. amatininkams buvo uždrausta supirkti ir perparduoti komerciniais tikslais linus, kanapes, vašką, neleista pilstyti midaus, alaus, degtinės.

Mažiau ribota prekyba priemiesčių gyventojams. Nuolat amatininkų cechų at­stovai prašė miesto valdžios neleisti pardavinėti Klaipėdoje iš kitur atvežtų dirbinių. Tuo metu Klaipėdos amatininkai patys savanoriškai atsisakė savo gaminius pardavinėti svetur.

verslu. Neįvykdžius šių reikalavimų grėsė 10 markių bauda. O norėdamas išeiti iš pirklių gildijos ir vėl verstis savo amatu, amatininkas „amžiams netenka teisės vėl būti priimtu“. Be to, reikėjo sumokėti 5 markių baudą. Tuo siekta pristab­dyti amatininkų perėjimą į pirklių gildiją.

Būrėsi į cechus XVI a. amatininkai susibūrė į ce­chus ir vedė bendrą kasą. Vienam iš seniausių – Kepėjų cechui statutas buvo sudarytas 1585 m. ir patvirtintas 1639 m. Vėliau atsirado batsiuvių, kubilių, mėsininkų, siuvėjų, audėjų, varkalių, puodžių cechai. XVIII a. jau veikė chirurgų, kirpėjų, barzdaskučių cechai. Visi jie turėjo savo statutus.

Tie Klaipėdos amatininkai, kurių skaičius buvo per mažas, kad sudarytų savo cechą, privalėjo tapti meistrais Karaliaučiuje, kiek vėliau – Tilžėje. Tokia dalia dažniausiai tekdavo liejikams, peilių dirbėjams, šaltkalviams. Jiems tai buvo neparanku, nes privalėjo dalyvauti ketvirtiniuose susirinkimuose Karaliaučiuje ar Tilžėje ir informuoti apie savo mokinius. Tai vargino.

Tarp Klaipėdos ir Tilžės auksakalių, račių, skardininkų prasidėjo nesutarimai ir dėl gaminių prekybos. Galiausiai klaipėdiečiai atsiskyrė nuo Tilžės amatininkų ir įkūrė savo cechus Klaipėdoje.

Dėl didelės Karaliaučiaus konkurencijos sunkiau sekėsi įkurti savo cechą laivų

Norėjo būti pirkliais Svarbūs buvo amatininkų santykiai su pir­klių gildija. Tai vienas iš įdomiausių ir iki šiol netyrinėtų aspektų.

Nemažai prasigyvenusių amatininkų stengėsi pereiti į pirklių gildiją. Tas procesas buvo reglamentuojamas. 1597 m. privilegi­jos 15-asis straipsnis dėl prasidėjusio amatų smukimo skelbė palengvintą amatininkų įstojimą į pirklių gildiją.

Suklestėjus amatams 1607 m. išleistas įsakas, kurio pirmasis straipsnis teigė, jog „į pirklystę pereinantis amatininkas privalo miesto gerovei pakloti 100 markių“, nutraukti savo amatą ir neužsiimti jokiu 62

Varteliai.

Fotokopija iš knygos „Mažosios Lietuvos istorijos paminklai“ („Libra Memelensis“, 2004)

dailidėms. Klaipėdiečiai rašė skundus, akcentuodami, jog „Karaliaučiaus ketinimai yra nukreipti tik Klaipėdos amatams ir prekybai žlugdyti“. Vyriausybė klaipėdiečius ragino „ramiai elgtis“ ir „skundų daugiau nereikšti“. Vis dėlto 1786 m. buvo įkurtas Klaipėdos laivų dailidžių cechas.

Amatininkų cechai turėjo savo antspaudus, kurie vaizdavo jų atributus.

Deja, kaip jie atrodė, galime spręsti tik iš J.Zembrickio antspaudų aprašymo: „Seniausias batsiuvių antspaudas yra apvalus ir su įrašu: „Batsiuvių cecho Klaipėdoje antspaudas“ („Siegel E.E.Gewereks der Schuhmacher in Memel“). Viduryje yra dviejų palmių šakų apsuptas herbo skydas, kuriame pavaizduotas raitelio batas su pentinu, dešinėje ir kairėje – moters batelis ir yla, virš jų – metai: 1687. Batsiuvių pameistrių antspaude pavaizduotas batas ant pjedestalo, puodžių pameistrių antspaude – ąsotis ant kolonos. (...) Minėtinas siuvėjų pameistrių šventinis bokalas („Willkomm“): aukštas, pil­votas, alavinis bokalas, gražiai padarytas ir papuoštas dvigubu vainiku, kurio kiekvieną dalį sudarė 12 žvėrių galvų su žiedais nasruo­se, data 1792 m. Ant dangtelio iškilusi riterio figūra, rankoje laikanti vėliavą, kurioje įrašyta: „Chr. Adamus Rosenthal 1743.“ Amatininkų veiklai trukdė vidiniai nesutarimai. Bene aštriausiai buvo susikirtę linininkai su virvininkais. Po audringų ginčų, net ir sutarus, kad „cechas skils, ir lynininkai darys juodus arba dervuotus gaminius, o virvininkai – baltus, nedervuotus gaminius“, vis dėlto „virvininkams iki jų mirties“ leista gaminti ir „lynininkų produkciją“.

Ginčai kildavo ir dėl kainų. Tie patys lynininkai už savo gaminius reikalavo ne mažesnių nei Karaliaučiaus ir Peterburgo lynininkų kainos. Į tai nebuvo atsižvelgta. Todėl atsirado vadinamieji „laisvieji meistrai“. Siekiant užkirsti dažnus kivirčus, 1675 m. buvo paskelbtas įsakas, pagal kurį cechų seniūnai buvo prisaikdinami priesaika, „kad paskatintų reikiamą stropumą“.

Svarbūs buvo 1752 m. gildijų nuostatai kepėjams, kubiliams, mėsininkams ir daugybei kitų.

Pagal 1845 m. amatų nuostatus ir 1849 m. potvarkį cechai buvo paversti į korporacijas ir giminingos sujungtos. Taip siekta išlaikyti gyvenamąsias patal­pas, apmokėti gydymo ir laidojimo išlaidas, suteikti paramą klajojantiems amatininkams.

INICIATYVA

63

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8