Durys 2017 12

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2017 GRUODIS / Nr. 12(48)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2017 gruodis / Nr. 12(48) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖ Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2017 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „BALTO print“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Turinys VEIDRODIS Kristina SADAUSKIENĖ. G.Giedraitytė: miestas, tapęs kultūros sostine, jau nebegali ja nebūti

4

MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. J.S.Bachas, švenčių laukimas, oratorija

8

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. „Malina“ sudrumstė jausmus ir protą

12

ŠOKIS Violeta MILVYDIENĖ. Katedrai – 50. Šia gyvena Šokis

14

MENO MARŠRUTAIS Irma STASIULIENĖ. Pekinas menininkų akimis: apie meno laisvę ir pauzę gatvėse

19

DAILĖ Viktoras LIUTKUS. „Kirmėlistai“ Klaipėdoje

25

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Kupolas

30

KINAS Aivaras DOČKUS. Maištingos paraiškos kino sezono uždangos paraštėms

35

ISSN 2351-5848

FOTOGRAFIJA

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Eglė DELTUVAITĖ. Kam ir kodėl 2017-ųjų Klaipėdos fotografijos šventė tapo švente

38

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2017 2, 4 psl. – Klaipėdos universiteto Šokio katedros 50-mečio koncerto akimirkos. Vytauto Petriko nuotr.

Danguolė RUŠKIENĖ. Intymus savo kūno teatras

42

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Dievai nemoka mirti

48

Marijus ŠIDLAUSKAS. Meilės lauko artojas. Kazio Bradūno metams baigiantis

49

ŽURNALĄ REMIA

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI Sveikiname konkurso laimėtojus!

52

Kristupas MAKSVYTIS. Eilėraščiai

52

Vytas ČEPULIS. Mano mylimoji Vytas ČEPULIS. Bunkeris Verdenė Monika VALKIŪNAITĖ. Eilėraščiai

55 57 58

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Klaipėdos karališkieji ženklai. Prūsijos karalienės Luizės ąžuolas Tauralaukyje (2) 60 3

VEIDRODIS

G.Giedraitytė: miestas, tapęs kultūros sostine, jau nebegali ja nebūti

Kristina SADAUSKIENĖ lykų, juk turėjome bendrą komunikacijos Baigiantis 2017-iesiems platformą. Prireikė laiko, kol ją perprato Klaipėda perleido Lietuvos visos įstaigos, kol susigaudė, kaip komukultūros sostinės titulą Manikuojame, kaip daroma bendra sklaida.

Gal skamba keistai, bet užtruko, kol visi rijampolei. Mieste tuo metu Pabaigos nejusti patikėjo, kad kažkas padeda, juk buvo skaičiuojami įvykę renginiai įpratę veikti savo jėgomis. ir pokyčiai, atvykę turistai.

– Kelių žmonių komanda dirbo visą – Prieš kelias dienas vyko Klaipėdos kulSunku patikėti – kultūros administracinį darbą? tūros sostinės metų uždarymo renginys. sostinės programoje buvo – Prisidėjo visas „Klaipėdos švenčių“ Tai oficialus finišas. Kokie pirmi jausmai kolektyvas. Bet dirbti su šiuo projektu apėmė supratus, kad tai – šių didelių maždaug 300 renginių, o buvome deleguotos trise – komunikaciją metų pabaiga? vietinių turistų srautas šiais kuravo Živilė Putnienė, Rūta Steponavičie– Dabar įvyko oficialios pabaigtuvės, nė buvo atsakinga už projektų koordinavigintarinio „Kultūros medžio“ perdavimas metais išaugo net 20 proc. mą ir viešinimą, aš dirbau visos programos Marijampolei, bet širdyje nejusti, kad visApie įtemptus, bet kupinus koordinaciniu lygmeniu. kas baigiasi. Ir nesinori, kad baigtųsi. atradimų metus ir tai, kuo Norisi, kad kultūros katilas ir toliau uostamiesčiui buvo svarbus virtų. Norisi išlaikyti tempą, energiją, sambūrį. Šie metai buvo tikrai fantastiški – ne Titulas įkvėpė permainas Lietuvos kultūros sostinės renginiais, bet tuo, kad kultūros žmonės pradėjo ieškoti ryšių, bendrauti, kur kas titulas, pasakojo šį didžiulį projektą koordinavusios VšĮ daugiau dirbti kartu.

– Užsiminėte, kad bendra komunikacijos „Klaipėdos šventės“ projektų – Kas buvo sunkiau – pasiruošti šiems platforma pareikalavo pastangų, informetams ar suvaldyti jų sklandžią tėkmę? macijos sklaidai buvo numatyta nemažai vadovė Goda Giedraitytė.

– Man atrodo, kad pirmas pusmetis buvo sunkesnis. Reikėjo sukoordinuoti daug da-

4

lėšų. Kodėl buvo svarbios būtent šioje srityje sutelktos pastangos? ►

Vytauto Petriko nuotr.

VEIDRODIS

Vytauto Petriko nuotr.

5

VEIDRODIS

◄ – Būdami toli nuo Vilniaus esame rečiau pastebimi ir žinios iš Klaipėdos iki Vilniaus bokštų keliauja sunkiai, ne visada esame pamatomi. Man atrodo, kad kultūros atstovų susivienijimas, bendra komunikacija prisidėjo ir prie bendro miesto įvaizdžio formavimo. Tai yra pavyko garsiau skleisti žinią, kad Klaipėda yra kultūros miestas, galintis pasiūlyti daugybę įdomių dalykų. Ši kartu siųsta žinutė tapo aktuali. Rodiklis, kad 20 proc. daugiau žmonių šiemet atvyko į uostamiestį, iškalbingai liudija, jog atgarsis pasiekė sostinę ir kitus miestus.

Manau, kad šioje srityje pasistūmėta pirmyn. Bus įdomu, kaip viskas plėtosis toliau. Dabar buvo sukurta bendra kultūros platforma „Kultūros uostas“, „užkurtas“ „Facebook'o“ puslapis, per LRT buvo leisti anonsiniai didžiųjų renginių klipai, turėjome savo puslapį leidinyje jaunimui „370“.

Sklido ir skėtinė informacija – Lietuvos miestuose stovėjo stendai, visur ištransliavome žinią, kad Klaipėda yra kultūros sostinė. Į šį bendrą informacijos srautą įsiliejo ir įvairios paskiros žinutės, kurios sudarė sąlygas mums būti dar matomesniems.

– Prasidedant kultūros sostinės metams, savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis sakė: „Norime ne blizgučių ir fejerverkų, bet pokyčių sąmonėje ir širdyje.“ Jūsų nuomone, kaip pavyko siekti šio tikslo?

– Labiausiai džiaugiuosi ne renginių gausa, bet žmonių susibūrimu. Jį paskatino kultūros forumo atsiradimas. Jį inicijavo žmonės, nepatenkinti lėšų skirstymu Lietuvos kultūros sostinės projektams. Ilgainiui tai išaugo į pokalbių ir susitikimų erdvę, gaila, šiuo metu ji kiek prigesusi. Svarbu, kad susitinka skirtingos nuomonės, kad kalbama ir diskutuojama. Šio forumo nuopelnas, kad miesto mastu buvo pakeistos visos kultūros projektų rėmimo tvarkos, net atsirado nauji projektų porūšiai, prioritetai. Taigi negatyvi dalies menuomenės reakcija davė teigiamų rezultatų.

Filosofo Tomo Kiaukos vedamas forumas kėlė ir Klaipėdos universiteto, ir Kultūros fabriko problemas.

Svarbiausias lūžis šiuo atveju, kad kultūros bendruomenė patikėjo, jog gali kažką padaryti. Kaip pavyzdys – susitelkimas dėl buvusio Policijos pastatų komplekso skyrimo menininkams.

6

O kitas diskursas, atnešęs pokyčių, – gatvės meno festivalis „Edit“. Jis iškėlė tokius klausimus, pavyzdžiui, ar mieste galima piešti ant pastatų. Naujovės leido tam tikrus pokyčius ne tik žmonių mąstyme, bet ir miesto savivaldos lygmeniu.

– Minimas gatvės meno festivalis yra svečias iš Vilniaus, o grafičiai tiek Vilniuje, tiek Kaune jau seniai ne naujovė. Kaip manote, ar tai, jog Klaipėdoje gatvės meno festivalis sukėlė tiek diskusijų, nėra vienas iš ženklų, kad tebesame provincija, kurios etiketės taip kratomės?

– Kol nebuvo pasiūlos – nebuvo ir diskurso. Kol nevyksta įvykis, tol apie jį nesusimąstome. Tai natūralu. Čia buvo didelis lūžis miesto savivaldos lygmeniu, imta svarstyti, kas galima ir ko negalima.

Iki šių metų turėjome daugiau neigiamų gatvės meno pavyzdžių, tad nestebina ir kilusios diskusijos. Smagu, kad šis festivalis leido keisti ne tik menininkų, auditorijos požiūrį, bet ir provokavo pokyčiams miesto savivaldybę. Pavyzdžiui, piliavietės projektas juk paliekamas visiems metams.

Bet galima kalbėti ne tik apie gatvės meną.

Sakykime, projektas „Muzė veža“ – kiek buvo diskusijų, kol pavyko gauti leidimą išpiešti autobusus?!. Yra tvarka pagal kurią jie dažomi, o staiga norime ją sulaužyti.

Neprarasti pagreičio – Apie šio titulo reikšmę nemažai kalbėta metų pradžioje. Kaip ją apibūdintumėte dabar? Ką reiškia būti kultūros sostine?

– Tai kaip prezidento titulas – miestas, tapęs kultūros sostine, jau nebegali ja nebūti. Norime, kad ši idėja liktų gyva ne tik meno bendruomenėje, bet ir politiniu lygmeniu. Tiesiog nebegalime kažko daryti prasčiau.

Dedu dideles viltis į naują miesto kultūros strategiją, į tai, kad padidėjo finansavimas kultūros sektoriui. Tikrai bus galima toliau vystyti daugelį projektų. Pamenu, kad rengdamiesi Lietuvos kultūros sostinės metams manėme, jog bus maždaug 100 renginių, o dabar skaičiuojame, kad jų įvyko maždaug 300.

Vasarą kiekvieną savaitgalį vykdavo koks nors festivalis. Tikrai nesitikėjome

tiek daug iniciatyvų, tokio noro dalyvauti.

Manau, kad mums buvo labai naudinga tai, kad dalyvavome konkurse dėl 2022 m. Europos kultūros sostinės vardo. Buvo parengta nauja miesto kultūros strategija iki 2030 m. – vienas iš Europos kultūros sostinės paraiškos reikalavimų. Tam buvo sutelkta bendruomenė, sudarytos darbo grupės, išsakyta daug norų ir vizijų. Be tų paraiškų gal nebūtume taip susitelkę darbui. Titulas ir jo siekimas labai sutelkia, suvienija. Darbas kartu išryškino svarbiausius trūkumus, leido inicijuoti pokyčius.

Dabar svarbiausia neprarasti įgauto pagreičio, nesustoti.

– Kalbėjote apie galimybes, o koks yra šio titulo svoris? Ar kultūros sostinės titulas yra lengva našta?

– Kalbant apie kitus metus, didžiausiu iššūkiu lieka noras nenuleisti kokybės kartelės. Tai labai svarbu. Svarbu, kad tikėtume vieni kitais, dirbtume toliau, vengtume susiskaldymo. Norėtųsi, kad liktų kultūros forumo formatas, leidžiantis ant bendro stalo sukloti net labai skaudžius dalykus ir auginti teigiamą pokytį. Norėtųsi, kad išliktų tinklaveikos momentas, kad būtume bendražygiai, o ne konkurentai.

Labai svarbi ir miesto pozicija. Tapimas Lietuvos kultūros sostine ir siekis tapti Europos kultūros sostine paskatino veikti miesto administraciją. Praeinantys metai tapo galingu sujudimu ir atsirado noras turėti visus vienijantį siekį, pateiktos paraiškos tapti sporto miestu, jaunimo sostine.

Įvardytos problemos – Sakote, kad Klaipėdai labai pasisekė, jog, būdama Lietuvos kultūros sostinė, ji siekė tapti ir Europos kultūros sostine.

Gal galite plačiau papasakoti, kuo tai buvo naudinga?

– Rengdami paraišką Europos kultūros sostinės konkursui, labai aštriai diskutavome tarpusavyje, drąsiai apsinuoginome, įvardijome, kas yra blogai.

Visada norisi save kitiems pateikti gražiau, Klaipėdos atveju – kalbėti apie laisvės, džiazo ir vėjo miestą. Bet Europos kultūros sostinės paraiškos formatas reikalavo pažiūrėti į vidinį miesto kultūrinį gyvenimą, įvardyti, kas jame yra blogai.

VEIDRODIS

Tikiu, kad paralelus abiejų projektų vystymas buvo mūsų sėkmės faktorius. Labai aiškiai suvokiame problemas. Pavyzdžiui, jaunų žmonių, ypač menininkų, išvykimą iš miesto. Iš Eduardo Balsio menų gimnazijos auklėtinių, jiems baigus mokslus, mieste lieka tik du. Visi kiti išvyksta į Vilnių ar į užsienį. Tai nėra blogai, reikia keliauti. Blogai, kai negrįžtama į Klaipėdos kultūrinį lauką.

Miesto kultūros strategijoje labai stipriai vystoma meno rezidencijų idėja – norime pritraukti menininkų į miestą, stiprinti kultūros bendruomenę.

Šie metai leido mums patiems pamatyti, kaip gali būti.

Suvokiame ir auditorijos ugdymo svarbą – to nebuvo daroma ilgai. Nuo mažens vaikai kartais nuvedami į muziejų, teatrą, bet nėra nuoseklių pastangų, kad tai taptų įpročiu, poreikiu. Kultūra negali egzistuoti be auditorijos, be žmonių, kuriems esi reikalingas. Svarstome ir apie gyvenančiuosius toliau nuo miesto centro – ką ir kaip jiems pasiūlyti. Pavyzdžiui, per Klaipėdos šviesų festivalį Šv. Juozapo Darbininko bažnyčia buvo „virtusi“ Siksto koplyčia – ant bažnyčios lubų demonstruotos Siksto koplyčią puošiančios Mikelandželo freskos.

Daug metų kultūros finansavimas buvo juokingas – 3 proc. bendro miesto biudžeto.

Dabartinė politinė valia padidinti šią sumą dvigubai iškėlė tam tikrų skaudulių. Ką daryti su tais pinigais? – reikia gerų idėjų, iniciatyvų. Tai – iššūkis meno bendruomenei.

Europos kultūros sostinės paraiškai atlikta analizė leido daryti pokyčius mieste čia ir dabar. Jei būtume tik pretendavę ir neturėję Lietuvos kultūros sostinės titulo, tikėtina, kad po Kauno pergalės būtume sustoję. Bet buvimas Lietuvos kultūros sostine leido pabandyti pasimatuoti kai kuriuos dalykus iš karto.

– Įsivardijote skaudžius taškus, pradėjote pokyčius – ar metų pakanka? Kiek, jūsų nuomone, prireiks laiko, kad būtų galima pamatyti akivaizdžius rezultatus?

– Naujoje kultūros strategijoje numatyti du etapai – vienas iki 2022 m., antras – iki 2030 m.

Labai daug priklausys nuo savivaldybės ir to, kaip ji administruos procesus.

Tikiuosi, kad pakeista kultūros projektų finansavimo tvarka taip pat atneš naujovių.

Pavyzdžiui, įvestas trimetis finansavimas festivaliams, teatrams, muzikiniams projektams ir jūriniams projektams – anksčiau jį galėjo gauti tik reprezentaciniai festivaliai. Ateityje numatoma trimetį finansavimą skirti ir meninėms rezidencijoms bei edukaciniams projektams. Atsiradus tokio finansavimo programoms, atkris labai daug biurokratinio darbo. Taip pat su juo atsiranda perspektyvinis matymas, žmogus ar organizacija, turinti gerų idėjų, gali planuoti savo veiklą trejiems metams. Kaip sakote, metai yra mažai, vos spėji pradėti.

Manau, kad labai svarbu ir tai, jog Europos kultūros sostinės paraiškos bendražygės Nida ir Palanga nori tęsti bendradarbiavimą. Tai leis formuoti stipraus kultūrinio regiono idėją. Esame per maži, kad būtume susiskaldę. Labai tikiu tinklaveikos idėja.

Veiklos buvo visiems – Labai ryškiai buvo matomas institucijų – muziejų, galerijų, teatrų – dalyvavimas kultūros sostinės metų programoje. Kaip vertinate pavienių menininkų ar jų kolektyvų įsitraukimą?

– Tai pernelyg didelis projektas, kad visi įsitrauktų 100 procentų. Pavieniams menininkams buvo sunkiau, nes kultūros projektų finansavimas yra orientuotas į juridinius asmenis (fiziniai asmenys, t. y. menininkai, gali gauti tik miesto stipendijas), bet jei menininkai priklauso kokioms nors kultūros struktūroms, galėjo įsilieti ar dalyvauti kaip projektų dalyviai.

Kita vertus, manau, kad projekto sėkmę ne visada atspindi jo masiškumas, kartais ir nedidelis projektas turi galingą užtaisą.

Puikus pavyzdys yra galerijos „Si:said“ inicijuotas meno festivalis pajūryje „Mėlynoji juosta“. Jis nėra skirtas tūkstantinėms minioms.

Kas norėjo save matyti kultūros sostinės programoje, tikrai rado būdų prisijungti. Aišku, buvo įvairių nuoskaudų – ne visi žinojo, kur reikia kreiptis, kažkam gal kas nors buvo netikslu, kažką ne taip įsivaizdavo.

Pati džiaugiuosi visomis idėjomis. Su dideliu pavydu stebėjau pagyvenusių žmonių asociacijos rezultatus. Klaipėdos rašytojai buvo gana pasyvūs, bet bibliotekos labai aktyvios. Į renginių srautą įsitraukė net aukštosios mokyklos. Šie metai leido mums patiems pamatyti, kaip gali būti.

– Kokių krizinių situacijų buvo iškilę – ar jas pavyko suvaldyti ir ko iš jų pasimokėte?

– Didžiausias krizinis taškas – kultūros forumo atsiradimas. Tai buvo skaudžiausias momentas. Niekada nesi pasiruošęs tokiems dalykams. Bet, kaip minėjau, tai vedė į teigiamus pokyčius.

– Ar pavyko įgyvendinti visus sumanymus? Kas liko tik planuose?

– Kultūros vartotojo kortelės projektas nebuvo įgyvendintas. Bet jo nepadedame į stalčių – tikimės šią kortelę pristatyti kitais metais. Šis klausimas išspręstas koncepcijos lygmeniu, bet pritrūko laiko idėjai realizuoti. Be to, žinome, kad Kultūros ministerija planuoja pristatyti kultūros pasą, galbūt svarstysime siejimąsi su juo.

Kitas neįgyvendintas projektas – „Ženk su kultūra“. Norėjome išpiešti perėjas, kurios veda į kultūros įstaigas. Klaipėdoje veikiančios dailininkų sąjungos buvo parengusios įvaizdžius. Leidimus derinome nuo pat gegužės, bet taip ir likome nieko nepešę.

Policija iš esmės neprieštaravo, bet sutrukdė įvairūs teisiniai klausimai – perėja yra eismo ženklas, kas bus, jei vairuotojas ar pėsčiasis užsižiūrės į išpieštą perėją ir įvyks eismo įvykis?

Tikiuosi, kad ir šio projekto nepamesime.

10 naujų festivalių – Minėjote, kad šie metai miestui atnešė 10 naujų festivalių, kurie gyvuos ir toliau.

Gal galite juos išvardyti?

– Klaipėdos muziejų projektas „Muzė veža“, gatvės meno festivalis „Edit Klaipėda Street Art“, Klaipėdos violončelės festivalis, tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“, tarptautinis nematerialaus kultūros paveldo festivalis „Lauksnos“, chorinės muzikos festivalis „Klaipėdai – Baltijos daina“, kūrybinė ► 7

VEIDRODIS

platforma „Menų zona“, Europos kino festivalis „GoDebut“, švyturinis projektas kultūrinio turizmo maršrutu „Nuostabiosios žemės beieškant. Nuo Nidos dailininkų kolonijos iki Prano Domšaičio“, pleneras „Klaipėdos miesto jūrinis peizažas mene“, uostamiesčio senjorų koncertai jūrine tematika „Dainos ir jūros pašaukti“. Į šį sąrašą įtraukėme visas idėjas, kurios, mūsų nuomone, turėtų būti tęsiamos. ◄

– Vienas iš minimų projektų – „Menų zona“ – sukėlė daug diskusijų tiek miesto spaudoje, tiek socialiniuose tinkluose.

Kaip vertinate šį projektą ir jo sukeltą reakciją?

– „Menų zoną“ galėtume įvardyti kaip vieną iš diskursinių projektų. Viena vertus, tokia alternatyvi erdvė, kur galėjo reikštis subkultūros, vykti eksperimentai, buvo būtina. Kita vertus, triukšmingi metalo muzikos koncertai sukėlė senamiesčio gyventojų pasipiktinimą. „Menų zonoje“ vietos rado poetai, bardai, ten buvo rodomi kino filmai, veikė fotografų ir kitų menininkų laboratorijos. Šis kompleksiškumas yra puikus. Ten juk buvo kūrybinė laboratorija, kuri būtina kiekvienos sostinės kontekste.

Neigiamą atgarsį sukėlę koncertai tarsi užgožė visą kitą šios erdvės turinį.

Kilo diskusijų ir dėl lėšų skyrimo šiam projektui, bet peržiūrėjus jo veiklą matyti, kad tas finansavimas nebuvo išskirtinis.

Manau, kad jei „Menų zona“ būtų buvusi kitoje vietoje, būtų sulaukusi mažesnio nepasitenkinimo. Konfliktuoti su gyventojais nėra gerai. Net jei jie, gyvendami senamiesčio teritorijoje, turi suprasti, kad juos sups renginiai.

Galvodami apie šio projekto ateitį, jau svarstome, kad būtų tikslingiau jį patraukti toliau nuo senamiesčio centro.

Įspūdingas proveržis – Kaip vertinate Lietuvos kultūros sostinės metais vykusių renginių, skirtų plačiajai visuomenei ir meno smaguriams, balansą?

– Klaipėdoje dauguma renginių yra skirti plačiajai visuomenei, nes mūsų didieji 8

įvykiai vyksta vasarą. Šiemet tokių buvo dar daugiau. Įsivaizduokite, kiekvieną savaitgalį – po festivalį. Dauguma tokių renginių yra nemokami, tad tikrai prieinami kiekvienam.

Kalbant apie smagurius – stengėmės palepinti ir juos. Pavyzdžiui, atsivežtas Heinerio Goebbelso instaliacija-spektaklis „Stifterio daiktai“ buvo kiekvieno kultūros smagurio svajonė. Violončelių festivalis taip pat buvo įspūdingas proveržis.

Kas Klaipėdoje ieškojo kultūros gyvasties – jos tikrai galėjo rasti.

– Apibendrinant, kaip vertinate šiuos metus, kaip pavyko Klaipėdai, lyginant jos metus su kitų Lietuvos kultūros sostinių gyvenimu?

– Klaipėda tikrai labai aukštai užkėlė kokybės kartelę. Esame pirmas didysis miestas, gavęs šį titulą. Iš valstybės gavome tokį pat finansavimą kaip ir kiti miestai, jį panaudojome vieningai komunikacijai. Renginių skaičiumi tikrai pralenkėme visus kitus. Bet turėjome ir kur kas didesnį biudžetą – beveik pustrečio milijono eurų, – daug lėšų programai skyrė miestas. Dėl to ir galėjome nuveikti daugiau.

Manau, kad šiuo metu svarbiausia, kaip seksis toliau.

– Anot jūsų, įgyvendinant Lietuvos kultūros sostinės programą, buvo svarbu turėti komunikacinį ir organizacinį branduolį.

Kaip manote, ar, kalbant apie šių metų veiklų tęstinumą, svarbu išlaikyti ir šį branduolį?

– Taip, manau, kad tokio centro buvimas buvo viena iš programos sėkmės prielaidų.

Jei nebūtų to buvę – gal kai kurie dalykai būtų vykę ne taip sklandžiai. Pavyzdžiui, stengėmės derinti renginių laiką, kad jie nevyktų tuo pačiu metu.

Kaip bus toliau – negaliu atsakyti. Kol kas kultūrinės platformos paliktos mūsų pavaldumui, tad su komunikacine programa būtų galima judėti ir toliau.

Artimiausiuose planuose – susitikimas su miesto kultūros bendruomene. Reikia įvertinti praėjusius metus, pasikalbėti apie ateities planus – ką norime tęsti, kaip galime padėti vieni kitiems. Nes jei norime tęsti pradėtus darbus, turime ir toliau dirbti bendrai. Norisi jausti pulsą, žinoti, kad visi esame kartu. Tikimės tokį susitikimą surengti kitų metų pradžioje.

Kalėdų ir Naujųjų metų laukimas, kad ir kaip didieji prekybos centrai mus viliotų, kviestų pasinerti į nenutrūkstamą spalvingų dovanėlių pirkimą, šventinį šurmulį, beprotišką bėgimą, dažnai yra tas metas, kai norisi daryti priešingai: sustoti, nurimti, pradėti viską tarsi dėlioti į „savo vietas“.

Juk advento metas, tempus clausum, nuo seniausių laikų Lietuvoje ir buvo skirtas susikaupimui, maldai, tylai.

Tad Johanno Sebastiano Bacho „Kalėdų oratorija“, regis, geriausiai iš visų įmanomų pasirinkimų atitiko šį vidinį nusiteikimą.

Danguolė VILIDAITĖ

Kaip grožį suprasti Gruodžio 8-osios vakarą Klaipėdos koncertų salės festivalyje „Salve Musica“ atlikta žymaus baroko meistro J.S.Bacho „Kalėdų oratorija“ – tai 1734 m. sukurtas šešių kantatų ciklas (pats kompozitorius jas vadino paprastai – dalimis), kaip suprantame iš pavadinimo, skirtas būtent šiai religinei šventei, svarbiausiems jos įvykiams apmąstyti. Tai epinis

MUZIKA

J.S.Bachas, švenčių laukimas, oratorija

pasakojimas, kurio siužetas, palyginti su tradiciniu šio žanro pateikimu, nelabai išplėtotas, daugiausia perteikiamas evangelisto (tenoras Mikus Abaroninis, Latvija) rečitatyvais. Būtent jis praneša apie Cezario Augusto įsakymą, skelbiantį žydų tautos surašymą, vėliau – apie Mergelės Marijos ir jos sužadėtinio šventojo Juozapo kelionę į Betliejų. Pasakojimo centre – Kristaus gimimas.

Klausantis šio nuostabaus grožio kūrinio, savo iškilmingumu ir šventiškumu ne slegiančio, o pakeliančio, sunku patikėti, kad tik vos keleriems metams po oratorijos sukūrimo praėjus, Apšvietos epochos idėjų paveiktas muzikos kritikas

ištars: „Šis didis vyras taptų mūsų tautos pasididžiavimu, jeigu būtų malonesnis ir jei jo kūrinių esmė nebūtų tokia supainiota ir pasipūtusi, įmantri, o pernelyg sudėtingas menas neužstotų grožio (...) visi balsai skamba kartu vienodai stipriai, todėl negirdėti pagrindinio (...) įmantrumas nuvedė nuo to, kas natūralu ir kilnu, prie to, kas dirbtinai išgalvota ir neaišku...“ Visa „Kalėdų oratorija“ trunka maždaug pustrečios valandos. Tad kompozitoriaus laikais ji buvo atliekama dalimis – atskirai po vieną kantatą nuo Kalėdų iki Trijų karalių. Tokia pateikimo forma greičiausiai pasirinkta dėl to,

kad kantatos žanras buvo vyraujantis ir įprastas liuteroniško Leipcigo liturgijoje.

O mūsų dienų koncertinėje praktikoje kompozicija skamba visa arba dažniausiai, kaip šiuosyk ir Klaipėdoje, atliekamos tik pirmosios trys jos dalys: „Gimimas“, „Džiugi žinia“, „Piemenys prie prakartėlės“.

Dauguma kūrinio numerių paimti iš anksčiau sukurtų autoriaus opusų, tik panaudojant kitą tekstą, – tai tradicinė tų laikų praktika. Įdomu, kad kai kurie iš jų buvo sukurti J.S.Bachui siekiant Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Saksonijos kurfiursto Augusto III rūmų kompozitoriaus titulo. ► 9

MUZIKA

Džiūgaukite, švęskite ◄ Įžanginis choras (kamerinis choras „Brevis“, meno vadovas Gintautas Venislovas), žymusis „Jauchzet, frohlocket, auf, preiset die Tage“, kviečiantis džiūgauti ir švęsti, šlovinti duotą dieną, jos ypatingą žinią, išreiškia bene svarbiausią kompozitoriaus norimą perteikti mintį – charakterį, kelis kartus pasikartojantį vėliau, trečioje kantatoje (choras „Herrscher des Himmels, erhöre das Lallen“). Šią šventinę nuotaiką dar labiau sustiprina iškilmingas ir puošnus orkestro skambėjimas (Klaipėdos kamerinis orkestras, meno vadovas Mindaugas Bačkus), pastiprintas timpanais ir spindinčiu trimitų garsu. Panašios nuotaikos persmelkta ir boso (Uku Jolleris, Estija) arija „Großer Herr, o starker König“.

Eiliuotų, madrigalinių oratorijos tekstų autorius nežinomas. Juos tikriausiai sukūrė nuolatinis kompozitoriaus libretistas, poetas Picanderis (Christianas Friedrichas Henricis). Kitus žodžius, manoma, parinko pats J.S.Bachas.

Skambėjo daug gražios muzikos.

Sudėtingus, virtuoziškus fugato epizodus su susižavėjimo, angelų ir piemenėlių re10

plikomis, įpintomis į bendrą audinį, keitė melodingi, subtilūs. Monumentaliuose numeriuose garso jėgos chorui gal kiek ir pritrūko, tačiau choraliniai lyriški epizodai, žavintys savo harmonijos paprastumu, atliekami „Brevis“, suskambo itin jautriai.

Tik gaila, kad didžioji teksto dalis taip ir

J.S.Bachas – tai tokia vertybė, kurią kiekvieną kartą žavėdamasis tarsi atrandi iš naujo. liko nesuprasta. Tikrai būtų buvę gražu koncerto lankstinuke arba titruose (Koncertų salės galimybės tai leidžia) publikai pateikti bent jau minimalų – vokiškų pavadinimų – vertimą.

Autentišką J.S.Bacho laikų nuotaiką koncerte kūrė basso continuo grupėje barokiniais instrumentais groti pakviesti Darius Stabinskas (violončelė), Victoras Gutu (fagotas, Moldavija, Vokietija), Fernardo Olivas (teorba, Meksika, Vokietija), Alina Rotaru (klavesinas, Vokietija, Lietuva), šiuo koncertu buvo pristatytas ir naujasis Klaipėdos koncertų salės klavesinas.

Sursum corda! Įsimintinesnės šio vakaro interpretacijos gal dar buvo dvi mecosoprano (Nora Petročenko, Lietuva) arijos: švelni lopšinė „Schlafe, mein Liebster, genieße der Ruh“ ir Kalėdų stebuklą kviečianti ilgiau širdyje išlaikyti „Schließe, mein Herze, dies selige Wunder“, palydima smuiko kontrapunkto, bei grakštusis soprano (Aija Veismanė, Latvija) ir boso duetas „Herr, dein Mitleid, dein Erbarmen“, paveiktas galantiškojo stiliaus estetikos.

J.S.Bachas – tai tokia vertybė, kurią kiekvieną kartą žavėdamasis tarsi atrandi iš naujo. Kiek čia visko daug, toks, atrodo, neišsemiamas šaltinis mintims, jausmams, dvasiniams išgyvenimams. Kompozitorius, kaip giliai tikintis žmogus, visa savo kūryba, ne tik vokaline, siekė šlovinti, aukštinti savo Kūrėją. Tai liudija ir kelios mintys, paimtos iš jo žmonos Annos Marijos Magdalenos Bach prisiminimų knygos: „Laikas – tai viena iš nuostabiausių mums Dievo duotų dovanų, už jį mums dar teks atsiskaityti prieš Visagalio sostą. (...) Aš groju geriausiam pasaulio Muzikantui. (...) Muzikos tikslas negali būti kas nors kita nei Dievo išaukštinimas ir sielos atgaivinimas (atstatymas). (...) Muzikos tikslas – paliesti (sujaudinti) širdis.“

MUZIKA

Reformacijos 500-ųjų metinių proga J.S.Bacho „Kalėdų oratoriją“ Klaipėdos koncertų salėje atliko kamerinis choras „Brevis“, kviestiniais muzikantais papildytas Klaipėdos kamerinis orkestras, solistai A.Veismanė, U.Jolleris, N.Petročenko, M.Abaroninis, projekto meno vadovai A.Rotaru ir D.Stabinskas.

Vytauto Petriko nuotr.

11

TEATRAS

„Malina“ sudrums Klaipėdos lėlių teatras per ilgus sistemingo, kruopštaus ir nuoširdaus darbo metus išsikovojo gerą vardą ne tik uostamiestyje, bet ir šalyje. Tačiau pastaruoju metu ir ten jaučiamas šioks toks sąstingis, stabtelėjimas, nedidelė kūrybinė pauzė. Tai yra natūralus teatro procesas, kai didesnius ar mažesnius meninius svyravimus aukštyn žemyn lemia įvairūs veiksniai: staigi aktorių, režisierių ar kartų kaita, vidiniai pokyčiai bei kitos objektyvios ar grynai subjektyvios problemos. Todėl su dar didesniu nekantrumu ir azartu lauki pasirodant premjerų, įdomių susitikimų su jaunaisiais teatro kūrėjais, jų originalių idėjų bei atradimų, gerokai praplečiančių ir taip jau nemažas lėlių teatro galimybių ribas.

Scenos iš premjerinio Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Malina“ (rež. A.Bakanaitė).

Jūratė GRIGAITIENĖ

Intriguoja pradžia Lapkritį Klaipėdos lėlių teatras pristatė intelektualų, psichologinį, filosofinį lėlių spektaklį suaugusiesiems „Malina“, kurį režisavo jauna lėlių teatro kūrėja Aušra Bakanaitė. Pasak pačios režisierės, sukurti šį spektaklį ją įkvėpė Ingeborgos Bachman psichologinis intelektualinis romanas, nagrinėjantis sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį, jo jausmus, baimes, vyro ir moters santykius.

Neribotos lėlių ir objektų teatro galimybės kone ideali terpė, siekiant atskleisti sudėtingą ir prieštaringą žmogaus vidinį pasaulį, tačiau ar pavyko jaunai režisierei įveikti išsikeltus meninius tikslus diplominiame spektaklyje „Malina“?

12

Spektaklio pradžia – viena įdomiausių ir interaktyviausių dalių. Tai paslaptingas ėjimas tamsiais labirintais, kol patenki į blausiai apšviestą scenos aikštelę, kur žiūrovus pasitinka žmogysta, dėvinti vizualiai įspūdingą, bet kartu ir baugią kaukę. Aktoriai Monika Mikalauskaitė ir Vytautas Kairys pradeda kurti kone mistinę atmosferą, primenančią ne spektaklį, o apeigą-ritualą, kur vyras ir moteris stumdo auksines šachmatų figūras, fone šokio judesio ritmu boluoja neryškus vyro šešėlis (akt. Taurūnas Baužas) – tarsi tamsioji žmogaus sielos dalis... Stalas padengiamas akinamai balta staltiese su lėkštėmis dviem asmenims, o dailios stiklinės taurės pripildomos raudono tiršto gėrimo...

Širdis šokiruoja Veidus blizgiomis kaukėmis aklinai užmaskavę vyras ir moteris primena ne

gyvus žmones, o kažkokius belyčius ir bejausmius padarus ar vieną esybę (angelas / demonas?), gal skulptūras-simbolius ar tik abstrakčias idėjas. Scenoje sukuriama šalta, sterili ir beveik iškilminga atmosfera.

Neišgirsti jokio teksto, aktorių judesiai lėti ir padidinti, skamba monotoniškas, ausis erzinantis muzikinis takelis, kuris nesikeičia viso spektaklio metu. Kai nėra teksto, norėtųsi, kad nors muzika būtų šiek tiek išraiškingesnė ir informatyvesnė, suteikianti spektakliui didesnį emocinį krūvį.

Viskas paslaptinga, sąlygiška ir beveik poetiška. Tik iki to momento, kai baltoje lėkštėje staiga atsiranda tikrų tikriausia jaučio širdis – natūralaus dydžio rausvai melsvas mėsos gabalas su ryškiu įtrūkiu per vidurį, kurį moteris žiūrovų akivaizdoje gana grakščiai susiuva ilga adata su įvertu baltu siūlu. Širdis pradeda degti, skleisdama deginamos mėsos kvapą, o kai šiek tiek apskrunda, į ją įsmeigiamos dvi šakutės ir objektas pradeda negrabiai judėti baltu stal-

TEATRAS

stė jausmus ir protą

Klaipėdos lėlių teatro archyvo nuotr.

Viskas paslaptinga, sąlygiška ir beveik poetiška. Tik iki to momento, kai baltoje lėkštėje staiga atsiranda tikrų tikriausia jaučio širdis. viršiu. Tai kone vienintelis lėlių / objektų teatro kanonus atliepiantis aktas, neskaitant aklinai veidus dengiančių aktorių kaukių.

Reikia pripažinti, kad tikra gyvūno širdis scenoje iš tiesų šokiruoja, išplėšdama žiūrovus iš saugios meditacinės būsenos.

Tačiau ar tai meniška ir, svarbiausia, ar sukelia būtent tokią reakciją, kokią norėtų tuo metu išgauti spektaklio kūrėjai, drįsčiau abejoti. Šioje vietoje dedu didelį klaustuką. Natūralizmas tikrąja ta žodžio prasme šokiruoja, sukelia pasibjaurėjimą, kvailą

krizenimą bei žiūrovų juoką, tačiau tikrai neatliepia sudaužytos, sužeistos, kančios persmelktos širdies agonijos motyvo. Sąlygiškas spektaklis akimirksniu subliūkšta, virsdamas nelabai pavykusiu performansu.

Garsi performanso kūrėja Marina Abramovič teatro ir performanso skirtumus įvardijo trumpai ir aiškiai: performanse liejasi tikras kraujas, o teatre – kečupas.

Tikslas ir priemonės Suprantamas jaunos kūrėjos noras išsiskirti, padaryti taip, kaip dar niekas iki šiol nėra daręs, tačiau stiprus išorinis dirgiklis taip ir liko iš konteksto iškritusiu specialiuoju efektu, nepasiekusiu norimo tikslo – adekvačios situacijai žiūrovų reakcijos. Jei tarp sąlygiško teatro ir performanso būtų išlaikytas balansas, labai tikėtina, kad publika pajustų tikrą baimę, gal užuojautą ar širdį veriantį skaus-

mą / kančią, o ne pradėtų kvailai krizenti ir replikuoti (pvz., „į kokią sektą papuolėme?“) kulminaciniame pasirodymo taške.

Atmetus šokiruojantį širdies performanso inkliuzą, spektaklyje būta tikrai gražių ir ne mažiau jaudinamų dalykų. Kaip antai iš „dangaus“ krintantis sniegas iš baltų laiškų, kuriais spektaklio pabaigoje apdovanojami visi žiūrovai. Atplėšus voką, laukia maloni staigmena – ranka rašyti eiliuoti meilės tekstai be autorystės, todėl nežinai, ar tai parinkti poetų, ar pačių spektaklio kūrėjų posmai.

Kaip ir nelabai paaiškėja, kodėl spektaklis vadinasi „Malina“ ir koks jo žanras – lėlių / objektų ar dramos vaidinimas su kaukėmis. Žinoma, šiuolaikinio postdraminio teatro principai leidžia laisvai interpretuoti medžiagą ir žaisti įvairiais žanrais, stiliais, formomis, tekstais. Todėl natūralus širdies raumuo greta romantiškų ranka rašytų laiškų, stilizuotų kaukių, šachmatų ar šešėlių žaismo visiškai įmanomas, nes sudrumsčia ne tik jausmus, bet ir protą.

13

ŠOKIS

Katedrai – 50. Čia Tądien, lapkričio 25-ąją, uostamiestyje išties apsigyveno Šokis. Į Klaipėdos universiteto (KU) Šokio katedrą dar dieną iš visos Lietuvos sugužėjo gausus būrys, kaip teko pastebėti, daugiau vyresnių kartų absolventų. Savo apsilankymu maloniai nustebino kolegos iš Latvijos akademijos ir Estijos universiteto.

Pavakarę Dramos teatrą tarsi dažnos šio rudens liūtys tiesiog užplūdo uostamiesčio visuomenė – visi pageidaujantys išvysti koncertą, kartu paminėti jubiliejinę šventę vos tilpo didžiojoje salėje.

Violeta MILVYDIENĖ

Kronikos puslapiais „Auksinį“ rudenį šiemet pasitikusi KU Šokio katedra – viena seniausių ne tik visame universitete, bet ir jo Menų akademijoje (MA). Jos ištakos siekia 1967-uosius, kai tuomečiame Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos fakultete į naujai įkurtą Choreografijos katedrą buvo priimti pirmieji choreografijos specialybės studentai, rengiami būsimieji katedros darbuotojai bei, kaip ir dabar, – šokio grupių, studijų vadovai, kūrėjai, pedagogai, dainų švenčių baletmeisteriai.

14

1971-ųjų rudenį katedra buvo perkelta į Klaipėdoje steigiamą Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos fakultetą, kuris kiek vėliau priklausė Vilniaus konservatorijai, dar vėliau – Lietuvos muzikos akademijai, o į KU Menų fakultetą ji integravosi 1995-aisiais.

Nuo 2014-ųjų rudens, sujungus dvi – Choreografijos ir Sportinių šokių – katedras, MA padalinys tapo Šokio katedra.

Joje kuruojamos trys studijų programos: šokio meno ir sportinių šokių pirmosios pakopos (bakalauro – 4 metų trukmės) bei choreografijos antrosios pakopos (magistrantūros – 1,5 m. trukmės). Šiuo metu jas studijuoja 34 studentai, katedroje dirba 13 pedagogų (3 profesoriai, 3 docentai, 3 lektoriai, 4 asistentai) ir 4 koncertmeisteriai.

Pusę amžiaus gyvuojanti katedra ypač didžiuojasi savo absolventų gausa – choreografijos studijas joje yra baigę maždaug 800, sportinių šokių – arti 300 specialistų.

Pagal specialybę dirba net 80 proc., jų veiklos keliai ir keleliai nusidriekę plačiai Lietuvoje bei toli už jos ribų.

Jausdama atsakomybę už šokio meno puoselėjimą, liaudies tradicijų bei papročių išsaugojimą ir plėtojimą, katedra nuolat ieško įvairiausių partnerystės, bendradarbiavimo ir sklaidos formų. Be vykdomų tęstinių projektų – koncertų, šokio konkursų, festivalių, kuriami nauji re(n)giniai, modernūs spektakliai, performansai.

Trimis aspektais Šį jubiliejinį projektą katedra įgyvendino trimis aspektais.

Pirmasis – tai publikuotas leidinys „Katedrai – 50. Čia gyvena Šokis“ (sudarytojos – docentės V.Milvydienė ir Agnija Šeiko-Sarulienė, išleido KU leidykla, spausdino „Druka“). Jame iliustruotai atskleisti svarbiausi katedros kronikos puslapiai, išryškinti daug metų gyvavusių ansamblių („Vėtrungė“, „Saltanda“, „Žuvėdra“) meninės-kūrybinės ir koncertinės veiklos bruožai, paskelbti mokslinių ir metodinių darbų rodikliai, išvardytos visos absolventų laidos.

Leidinio pradžioje pateikti KU rektoriaus prof. habil. dr. Eimučio Juzeliūno ir MA dekano prof. Vytauto Tetensko sveikinimai, visų katedros vedėjų (doc.

Tulijos Zinčiukienės, lekt. Juozo Januškos, prof. Onos Skaistutės ir Romaldo Idzelevičių, doc. V.Milvydienės, prof. dr. Vidmanto Mačiulskio) prisiminimai bei linkėjimai.

Atskira poteme apžvelgti katedros įkūrėjo ir ilgamečio jos vedėjo, lietuvių sceninio šokio patriarcho, baletmeisterio prof. emer.

Juozo Gudavičiaus choreografinės ir pedagoginės veiklos etapai. Kiekvieno puslapio paraštėje ir leidinio pabaigoje skelbiamos pedagogų, koncertmeisterių, kitų katedros darbuotojų, studentų ir absolventų mintys apie šokį – kaip gyvenimo tikslą, kilnų siekį, atsidavimą nelengvai, nepelningai, bet dvasingai, tauriai, galiausiai – mėgstamai profesijai, kūrybai, saviraiškai...

Įprasmino koncertas Savotiška preliudija į vakarinį lapkričio 25-osios koncertą galima įvardyti antrąjį projekto aspektą – dienos metu Šokio katedros prof. J.Gudavičiaus salėje parodytus įvairios šokio stilistikos praktinių studentų paskaitų fragmentus, studijų kasdienybėje sėkmingai parengtus pedagogų – prof. dr.

V.Mačiulskio, lektorių Sandros Žilinskienės ir Aušros Krasauskaitės-Berulės.

Trečiasis, baigiamasis ir svarbiausias šventės akcentas – katedros absolventų šokių grupių ir atlikėjų koncertas, kaip anksčiau minėta, Klaipėdos dramos teatre sulaukęs anšlago bei pakilios nuotaikos pliūpsnių.

Klasikinio šokio programos dalyje Kauno ir Klaipėdos valstybinių muzikinių teatrų baleto trupių artistai pristatė ištraukas iš savitai sukurtų šokio spektaklių „Karmen“ (choreografai – katedros absolventai Aleksandras Jankauskas ir A.Krasauskaitė-Berulė). Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtiniai (mokytojas – LNOBT primarijus, LMTA docentas, ekspertas,

a gyvena Šokis

Dabartinė Klaipėdos universiteto Menų akademijos Šokio katedros dėstytojų komanda.

bene vienintelis eksternu choreografijos studijas baigęs katedros absolventas Petras Skirmantas) pademonstravo variacijas iš klasikinių ir neoklasikinių XIX a. bei XX a. baletų. Šiuolaikiniam šokiui atstovavo šokio teatrai, taip pat vadovaujami katedros absolvenčių. Airos Naginevičiūtės „Airos“ iš Vilniaus pristatė monologą iš šokio spektaklio „Stiklo sodai“, Kaune dirbanti choreografė Indrė Puišytė atliko miniatiūrą „Identity“. Klaipėdos šokio teatras „Padi Dapi Fish“ (vadovė – A.Šeiko-Sarulienė) parodė ištrauką iš katedros absolventės ir pedagogės Ingos Kuznecovos naujausio choreografinio kūrinio vaikams „Pamirštos princesės“ (beje, šis spektaklis Lietuvoje buvo įvertintas nominacijomis, o spalį dalyvavo Vašingtone organizuojamame „Kids Euro festival“).

Iš Jonavos J.Miščiukaitės meno mokyklos atvykęs istorinio šokio kolektyvo „Fioretti“ (vadovė – katedros absolventė Živilė Antanavičienė) kiek nedrąsiai atliko tris porines renesanso laikų kompozicijas, nors vienas jo narių garsiai iškilmingai pranešinėjo: „Šiandien jums nieko nenumatyta, išskyrus šokius!“ Ši frazė nuskambėjo itin taikliai ir prasmingai – šokiai tęsėsi...

Scenoje meistriškumą rodė profesionalios, čempionų titulus pelniusios sportinių šokių poros iš Vilniaus, ansamblio darną demonstravo Alytaus šokių studija „Aleman“, vadovaujama Sportinių šokių katedros absolventų Lilijos ir Kęstučio Bernatavičių. Lietuviško sceninio šokio kompozicijas supynė Klaipėdos ir Kauno studentija: KU tautinio meno ansamblis „Vytinė“ (šokių grupės vadovas – V.Mačiulskis), Lietuvos sveikatos mokslų

ŠOKIS

Vytauto Petriko nuotr.

universiteto tautinių šokių ansamblis „Ave Vita“ (meno vadovas ir choreografas – Kazimieras Kondratavičius) ir Kauno technologijos universiteto tautinio meno ansamblis „Nemunas“ (meno vadovė ir vyr. baletmeisterė – Margarita Tomkevičiūtė). Pastarojo dalyviai – arti 100 atlikėjų (dainininkų, muzikantų, net 16 porų šokėjų), užpildydami visą sceną, salėje sukėlė savotišką furorą, o kartu su publika sudainuota Vytauto Kernagio „Mūsų dienos kaip šventė“ tapo džiugesio pilna koncerto kulminacija.

Kitas – kontrastingas momentas, kai paminint ir pagerbiant išėjusiuosius Anapilin, tylą kelioms minutėms „sutrikdė“ Klaipėdos kamerinio orkestro vadovo Mindaugo Bačkaus palytėtų violončelės stygų garsai ir A.Krasauskaitės-Berulės jautraus judesio kupinas monologas. ► 15

ŠOKIS

Darni komanda ◄ Idėja sukviesti bene pačias stipriau-

sias šalyje absolventų pajėgas į bendrą katedros renginį pirmiausia kilo koncerto režisierei A.Šeiko-Sarulienei. Jos kūrybinėje komandoje dirbę jaunieji pedagogai (lekt. A.Krasauskaitė-Berulė, asistentai I.Kuznecova-Beleškienė ir Darius Berulis) netradiciškai, pasitelkdami scenos privalumus, sukomponavo pagrindinių pasirodymų intarpus, kur jungiamosios grandies funkciją atliko jie patys kartu su katedros studentais.

Romantiškai padvelkusi žymiojo „Pas de quatre“ parodija, XVIII a. pab. šokiui būdingu manieringumu ir koketavimu persunktas fragmentas, folkloriškosios „Bitute, pilkoji“ ar liaudiškosios „Siaudelės“ bei tautinio „Klumpakojo“ motyvai – visus nuoširdžiai linksmai, sarkastiškai ir / ar iro-

Kartais atsigręžti atgal, dažniau žvelgti pirmyn ir visada laikyti atviras duris!

niškai vaizduojamus epizodus papildė ant galinio užkulisio demonstruojami nuolat besikeičiantys istoriniai vaizdai iš katedros praeities – paskaitų, egzaminų, koncertų, išvykų... Šias užfiksuotas akimirkas surinko ir sudėliojo ketvirtakursės Eiva Dobilaitė ir Elinga Serapinaitė. Muzikinį akompanimentą sukūrė Kristijonas Lučinskas, šviesas reguliavo Linas Kutavičius, tekstus parengė Sondra Simana, scenoje juos skaitė aktoriai Regina Šaltenytė ir Igoris Reklaitis (beje, irgi buvę katedros dėstytojai).

Malonią susitikimų ir bendravimo atmosferą aplinkui kūrė Teatro bei Džiazo katedrų studentai.

Teisinga prevencija Ta proga prisiminiau katedros profesorės a. a. Jūratės Agotos Čapaitės papasakotą istoriją, kai ją sutikęs vienas kaimynas, neva Lietuvos patriotas, skeptiškai mestelėjo: „Kam viso to reikia? Kai šalyje klesti korupcija, didėja socialinė atskirtis, supriešinusi piliečius, veša nedarbas, chuliganizmas, emigracija... ► 16

Klaipėdos universiteto Šokio katedros 50-mečio koncerto Klaipėdos dramos teatre akimirkos.

Å OKIS

Vytauto Petriko nuotr.

17

ŠOKIS

◄ O jūs šokate, linksminatės, kita vertus, aukojatės ir kankinatės – juk visa tai ne tik bergždžias laiko, bet ir vargano biudžeto lėšų švaistymas!“ Ilgametė pedagogė, dainų švenčių baletmeisterė aršiajam senjorui atsakė: „Argi būtų teisingiau ir saugiau šalyje, jei tie tūkstančiai vaikų ir jaunuolių, užuot šokę įvairiose gyvuojančiose grupėse, studijose, dalyvavę masinėse šventėse, dabar slampinėtų gatvėmis? Argi tuomet sumažėtų savižudybių, nusikaltimų, išnyktų kiti negatyvūs reiškiniai? Atvirkščiai! Juk šokis – ir kūno lavinimas, ir visapusiškas asmenybės ugdymas, ir teisinga prevencija.“ Teisūs tie teatro fojė žurnalistų kalbinti žmonės – paklausti, ar reikia Šokio katedros Klaipėdoje, tvirtai atsakę: „Reikia!“ Reikia, kad nesunaikintume mūsų tautos ir UNESCO nežodinio paveldo – dainų švenčių. Reikia, kad pasiaukojamai ir dažnai iš idėjos dirbantys šokio mokytojai, vadovai, pedagogai skiepytų jaunimui tikrąsias vertybes – tautiškumą, vienybę, bendrystę, patriotiškumo dvasią...

O, kad visa tai išgirstų tarptautinės komisijos, šiuo metu iš ES atvykusios akredituoti mūsų šokio studijų programų!

Belieka viltis, jog Klaipėdoje Šokio katedra ir toliau gyvuos, o jos moto, atliepiantis jubiliejaus koncepciją, ir ateityje išliks tradiciškai nepakitęs: „Kartais atsigręžti atgal, dažniau žvelgti pirmyn ir visada laikyti atviras duris!“ 18

MENO MARŠRUTAIS

Pekinas menininkų akimis:

apie meno laisvę ir pauzę gatvėse Kinijos sostinės Pekino 798-ajame menų rajone įsikūrusioje Xin Dong Chengo meno galerijoje atidaryta jungtinė Rytų ir Vidurio Europos šiuolaikinių dailininkų paroda „Déjà vu“, kurioje eksponuojami ir lietuvių menininkų, tarp jų – dviejų klaipėdiečių kūriniai.

Menininkų delegacija Pekine.

Irma STASIULIENĖ

Parodoje „Déjà vu“ Nuo šių metų spalio pabaigos iki kitų metų kovo veikiančioje parodoje pristatomi aštuoni žymūs menininkai iš keturių šalių – Kroatijos, Lietuvos, Latvijos ir Makedonijos. Lietuvai atstovauja tapytojas Žygimantas Augustinas iš Vilniaus bei fotomenininkas Remigijus Treigys ir tapytojas Rodionas Petrovas iš Klaipėdos.

Parodos atidarymo ceremonija tapo pirmą kartą Pekine vykusio 2017 metų Kinijos ir Vidurio bei Rytų Europos šalių kultūros sezono ryškiu akcentu, joje dalyvavo ir Lietuvos Respublikos ambasadorė Kinijoje Ina Marčiulionytė.

Lietuvos ryšiai su parodos kuratoriumi, Pekino galerijų asociacijos prezidentu, Kinijos kultūros ministro pagrindiniu patarėju meno ir kultūros klausimais X.D.Chengu užsimezgė 2016-ųjų pavasarį, kai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) vadovas menotyrininkas Ignas Kazakevičius Pekine dalyvavo kultūros forume „16+1“. Ši pažintis generavo kultūrinius mainus: šiemet gegužę KKKC Parodų rūmuose X.D.Chengas pristatė Pekino galerijų asociacijos specialiai Klaipėdai – Lietuvos kultūros sostinei parengtą ir jai dedikuotą Kinijos šiuolaikinio meno parodą „Kas aš? 798 įspūdžiai“. Ir vos po kelių mėnesių – atsakomasis Lietuvos menininkų kūrybos pristatymas Pekino 798-ajame menų rajone.

Parodoje „Déjà vu“ eksponuojami penki Ž.Augustino kūriniai, R.Treigys ir R.Petrovas pristato po septynis darbus. ►

Remigijaus Treigio archyvo nuotr.

19

MENO MARŠRUTAIS

Parodos „Déjà vu“ ekspozicijos fragmentai. ◄ Šiuos kūrėjus X.D.Chengas atsirinko viešėdamas Lietuvoje. Kuratoriaus teigimu, Vidurio ir Rytų Europos šalių menininkai akivaizdžiai turi savitą stilių, atpažįstamumo siekia ieškodami charakteringų raiškos būdų. Tačiau jų meno sklaidos galimybės ribotos, nes dauguma šių menininkų nėra vyraujančios populiariosios kultūros dalis.

Todėl tokio meno pristatymui labai svarbi valstybės parama bei kultūrinių Kinijos ir Europos šalių įstaigų bendradarbiavimas.

Paprašytas pakomentuoti, kuo skiriasi Lietuvos menininkų kūriniai, lyginant juos su Kinijos meno kontekstu, ir ar šie darbai Pekine galėtų tikėtis komercinės sėkmės, trijų dailės galerijų savininkas X.D.Chengas pasidalijo savo įžvalgomis: „Lietuvos menininkų darbai parodoje sulaukia ypatingo dėmesio – galerijos lankytojai jais labai domisi ir stengiasi suvokti jiems naujas Lietuvos kūrėjų meno formas. Iš tikrųjų tai pirmas kartas, kai šiuolaikiniai Lietuvos menininkai surengė tokio aukšto lygio prisistatymą Kinijos meno galerijoje. R.Treigys savo kūriniuose kvestionuoja atminties „laiką“, tiria jos lauką per tarsi netyčia kadre užsilikusius buities ir architektūros vaizdinius, Ž.Augustinas pateikia istorinį meno tyrimą – kaip labai tikslų vidinio pasaulio atspindį, o sėkmingai debiutuojantis jaunasis autorius R.Petrovas, pasakodamas apie jo tapybai įtaką dariusius kūrėjus, drąsiai perkelia žiūrovus į savo kasdienę aplinką, – lietuvių autorių kūrybą analizavo parodos kuratorius. – Tikiuosi, kad kelis mėnesius veiksiančioje parodoje Lietuvos menininkų darbus išvys daugelis Kinijos meno mėgėjų ir kad kolekcininkai pasinaudos proga jų įsigyti. Šių kūrinių meninė kokybė labai aukšta, o kainos palyginti nuosaikios, todėl saviti ir puikūs darbai, 20

Lietuvos menininkai, parodos kuratorius ir LR ambasados Kinijoje darbuotojai per vernisažą X.D.Chengo meno galerijoje Pekino 798-ajame menų rajone. Remigijaus Treigio archyvo nuotr.

tikėtina, ras perspektyvią rinką Kinijoje. Ir tai tik pradžia: sparčiai vystantis bendradarbiavimui su KKKC, Kinijos meno mėgėjai geriau pažins Lietuvos menininkus ir praplės jų kūrinių rinką“, – vylėsi parodos kuratorius.

Tarsi stop pauzė Pasikalbėti apie Kiniją, ten vykstančią parodą ir kelionės patirtis su klaipėdiečiais menininkais R.Treigiu ir R.Petrovu susitikome po kelionės praėjus dviem savaitėms – kai įspūdžiai jau buvo susigulėję. Tačiau viso susitikimo metu pokalbis nuo įspūdžių nevalingai krypo prie lyginimų: ten ir čia. Ir minčių, kaip kai kurias kinų patirtis būtų galima pritaikyti Klaipėdoje.

– Koks buvo pirmas ryškiausias jūsų įspūdis Pekine?

R.Treigys: Pirmųjų dienų ryškiausias įspūdis – vėjo nebuvimas. Tame mieste, atrodo, net medžių lapai nejuda – visiška ramybė ir tyla... Man tai asocijavosi su Rytų poezija – esu skaitęs apie tokią ramybę, kai net lapas nejuda. Vėliau vėjas pakilo, bet pirmomis dienomis – visiška ramybė.

R.Petrovas: Man ta ramybė asocijavosi su būsena, tarsi kažkas būtų paspaudęs pauzės mygtuką ir viską sustabdęs.

– O neklausėte, ar ten dažnai taip būna?

R.Treigys: Nežinau, turbūt dažnai. Ir smogas dažnai būna. Jis atrodė kaip ūkas, bet man buvo gražus.

R.Petrovas: Taip, labai gražus, būsena – kaip sapne, lyg kupole. Per tą smogą nematai miesto ir viskas atrodo arti. Tik tada, kai smogas išsisklaidė, buvo galima suprasti, koks tai didelis miestas. Tačiau pirmąją dieną Pekine nematėme istorinių, architektūrinių paminklų. Važiuodami tikėjomės juos

MENO MARŠRUTAIS

Dailininkas R.Petrovas ir parodos kuratorius X.D.Chengas.

pamatyti, o regėjome tik naujus pastatus.

Toks keistas laukimo jausmas apėmė: lyg ir esi Pekine, bet, matydamas tuos dangoraižius, dar nesupranti, kur esi.

R.Treigys: Kultūros ženklų atsirado vėliau, kai nuvažiavome į senamiestį, ten pamatėme ir Konfucijaus šventyklą, ir Uždraustą miestą. Man Pekinas įsiminė kaip kontrastų miestas – nuo visiškos archaikos iki visiško modernizmo. Ten yra ir skurdo, ir apleistų vietų, ir egzotikos, o kai pasižiūri pro viešbučio 19-o aukšto langą į tolį, matai gigantišką futuristinį miestą.

– Kalbant apie smogą, vadinasi, kinų nešiojamos apsauginės kaukės – būtinybė, o ne stiliaus dalykas ar perdėtas sveikos gyvensenos propagavimas?

R.Treigys: Nemanau, kad jas nešioja dėl mados. Manau, kad tai būtinybė. Mums, ten buvusiems tik penkias dienas, smogas gal ir nespėjo pakenkti, bet kai žmonės nuolat gyvena ir kvėpuoja tuo užterštu oru... Ypač, pavyzdžiui, kai transporto spūstyse važiuoja motoroleriu arba dviračiu, kaukės yra tiesiog būtinos.

R.Petrovas: Ir dar pastebėjau, kad tame smoge, kai nėra vėjo, labai užsilaiko kvapai –

Fotomenininkas R.Treigys.

eini gatve ir jauti intensyvius koncentruotus kiekvienos kavinukės kvapus.

Laisvoji meno zona – Papasakokite apie Pekino 798-ąjį menų rajoną. Kokį įspūdį jis jums padarė?

R.Petrovas: Kinijoje viskas palieka įspūdį savo dideliais mastais – ir pats miestas, ir architektūriniai paminklai. Ten nėra kaip pas mus – svarbiausia centras, o aplink jį išsidėstę miegamieji rajonai. Ten objektai išmėtyti po visą miestą, kiekviename rajone gali surasti įdomių taškų. Taip pat ir 798-ajame rajone – jis nėra centre, miestas skirstomas į septynis žiedus, o tas rajonas – prie ketvirtojo žiedo. Jis yra gana didelis, užima apie kvadratinį kilometrą.

R.Treigys: Savo struktūra tie buvę sandėliai man priminė Klaipėdoje Šilutės plente esančią prekybos bazę. Tai buvusi karinė gamykla, ją statė Rytų Vokietija. Kai ji buvo uždaryta, prieš 10 metų ten įsikūrė meno centras. Kai jį pamačiau, mane suėmė baltas pavydas. Galvoju: štai paėmė

Asmeninio archyvo nuotr.

kinai ir padarė. O kodėl pas mus negalima to padaryti? Man jis pasirodė labai modernus, šiuolaikiškas, kartu tame rajone jaučiama demokratija ir laisvė. Toks įspūdis, kad tai tikra laisvoji meno zona. Iš buvusių angarų, sandėlių sukurtos puikios galerijų erdvės – šiuolaikinės, modernios, tačiau palikta ir autentikos fragmentų – pavyzdžiui, lubos ar kitos detalės, tie fragmentai labai įdomiai pateikti ir sumoderninti.

Viskas padaryta labai skoningai.

R.Petrovas: Tarp senų pastatų mačiau integruotų ir neaukštų naujų modernių statinių su nerealiais šiuolaikiškais fasadais.

Tame kvartale veikia galerijos, įvairios parduotuvės, kavinės, knygynai, muziejai, fondai, bibliotekos – viskas, kas susiję su kultūra ir jai reikalinga infrastruktūra.

Lietuvoje niekur tokios vietos nėra.

– Galbūt šį modelį galima būtų pritaikyti Klaipėdai? Pavyzdžiui, planuojamame kultūrai perduoti senajame policijos pastate?

R.Treigys: Tai būtų labai geras pavyzdys Klaipėdai. Aišku, nereikia norėti, kad atidavus policijos pastatą iš karto turėsime kultūros centrą. Ne, taip nebus. ► 21

MENO MARŠRUTAIS

◄ Kinijoje tas centras kuriasi jau 10 metų –

po truputį keičiasi, apauga naujais objektais, galerijomis.

R.Petrovas: Teko skaityti, kad ruošiamas projektas, kas tame pastate Klaipėdoje galėtų būti. Aišku, galima laikytis pirminio varianto, tačiau reikėtų atsižvelgti į Lietuvos realijas: kažkas vėliau atkris, kažkam gal nepavyks, kažkas pasikeis. Bet aš manau, kad per trejus penkerius metus tame pastate kultūros centras tikrai susiformuotų... Pekino meno rajonas visai nepanašus į buvusią „Vydūnkę“, kurią atidavė menininkams, ir manykitės. Tokiose vietose tikrai turi būti ir komercijos – kavinių, klubų, erdvės muzikai, kad papildytų vieni kitus, nebūtų vien grynojo meno zona. Pekine veikiausiai ir finansinės sąlygos sudarytos neblogos.

Smogas Uždraustajame mieste.

– Tačiau ši erdvė Kinijoje buvo urbanistinė. O Klaipėdoje tai – paveldui priklausantis pastatas.

R.Petrovas: Bet paveldas ten – tik fasadas. O viduje nieko autentiško jau nebelikę.

Pagarba medžiui – Vienoje nuotraukoje mačiau, kad galerijoje, kur eksponuojami jūsų darbai, išsaugotas medis. Ten visur taip saugoma gamta?

R.Treigys: Iš tikrųjų pastebėjau, kad šiuo požiūriu skirtumas nuo mūsų labai didelis.

Dabar Lietuvoje didelė problema – visuotinis medžių kirtimas miestuose, truputį kas nors, ir iškart medis naikinamas. Aš nežinau, kur čia bėda: ar tai yra verslo planas, ar tiesiog neapykanta medžiams, ar naujosios kartos požiūris. O pas juos jaučiama pagarba medžiui. Konfucijaus muziejuje matėme augančius galingus medžius, jie visi sure-

Didžioji kinų siena.

22

Pekinas.

gistruoti, turi etiketes su informacija. Arba kad ir toje mūsų kuratoriaus galerijoje augantis medis. Jis taip gražiai įkomponuotas į erdvę, tokia pagarba tam medžiui rodoma!

O pas mus jis būtų išluptas ir sunaikintas.

Mane jų požiūris sužavėjo. Bet, matyt, tai yra kultūrinis, mentaliteto dalykas.

R.Petrovas: Taip, jie labai gražiai elgiasi su medžiais, bet aš galvoju, o kas geriau: ar nupjauti medį ir naują pasodinti, ar laukti,

Remigijaus Treigio nuotr.

MENO MARŠRUTAIS

Pekino 798-asis menų rajonas.

Remigijus Treigys: Štai paėmė kinai ir padarė. O kodėl pas mus negalima to padaryti? kol tas medis nugrius ant mašinos ar galvos? Pas mus dėl vėjų medžiai nuolat virsta, ypač seni medžiai. Manau, kad sergančius medžius reikia nupjauti. Bet jeigu medis dar galėtų vešėti kelis dešimtmečius, tokį reikėtų palikti.

R.Treigys: Bet medis auga šimtus metų.

Jis neužauga per penkerius ar dešimt metų, jis turi visą istoriją. O pažiūrėkite, kas pas mus daroma: dėl kažkokių

trinkelių kertami visi medžiai, užuot juos integravus. Tai lengviausias problemos sprendimas.

R.Petrovas: Apibendrinant negalima pasakyti, kad Pekinas itin žalias miestas.

Labai daug vietų, kur, išskyrus betoną, nieko nėra. Ten net žolę ne visur pamatysi, viskas išbetonuota.

Baklažanas ant čekio – Sakoma, kad Azijoje gera valia perkama pagyromis. Ar galite tai patvirtinti? Ko jūsų klausė parodos lankytojai, kas jiems buvo įdomu? ►

Gėlių vainikai menininkui F.Lijunui.

23

MENO MARŠRUTAIS

◄ R.Petrovas: Manęs klausė elementarių

dalykų, dažniausi klausimai: kas pavaizduota mano darbuose, kodėl aš tapiau tuos dalykus, ką tai reiškia? Vienas keisčiausių klausimų buvo apie paveikslą, kuriame nutapyta kriauklė ir į ją priberta tikrų plaukų, – paklausė, kiek tas darbas gyvuos – mėnesį ar metus? Žmogui buvo įdomu, po kiek laiko plaukai nukris nuo paveikslo, jam pasirodė, kad tai laikina instaliacija. Kai buvau surengęs parodą Vilniuje, tas kūrinys irgi buvo eksponuotas, bet tokio klausimo nesulaukiau (juokiasi). Klausinėjo ne tik apie parodą, dažnai klausdavo, kaip mums ten patinka, kaip jaučiamės Kinijoje. Jiems buvo įdomi mūsų nuomonė apie tą rajoną, apie Pekiną.

Kita vertus, ten atidarant parodą, kaip ir pas mus, dauguma lankytojų nebendrauja, tiesiog apžiūri ekspoziciją ir išeina.

– O apskritai kinai linkę bendrauti?

R.Petrovas: Man atrodo, kad kai su jais pradedi bendrauti, jie domisi ir mielai šneka.

Suprantama, tie, kurie moka anglų kalbą.

Mums paaiškino, kad Šanchajuje daug kas kalba angliškai, Honkonge – beveik visi, o Pekine kur kas mažiau mokančių šią kalbą.

R.Treigys: Prieš važiuodamas į Kiniją maniau, kad žmonės ten bus labiau susikaustę. Tačiau nuvykus man susidarė įspūdis, kad jie labai atsipalaidavę ir laisvi, bendraujantys.

Bent jau 798-ajame rajone sutikti kinai buvo tokie. Bet tai išsilavinę žmonės.

R.Petrovas: Sunku padaryti kokią nors išvadą, nes į tą rajoną ateina progresyvūs žmonės, žinantys, kur ir kodėl eina. Tačiau kartą nuošalesnėje Pekino vietoje, toliau nuo centro, ieškojome pavalgyti, ir ten niekas angliškai nekalbėjo. Turėjau padavėjai ant čekio nupiešti baklažaną, kad ji parodytų meniu patiekalą iš baklažanų (juokiasi).

Taigi ten irgi dideli kontrastai.

Darbas – privalomas – Matėte ir neparadinę Kinijos pusę?

R.Treigys: Ž.Augustinas pasakojo, kad iš viešbučio dviračiu atsitiktinai nuvažiavo į kažkokį lūšnų rajoną. Ten dideli kontrastai – gradacijos skalė nuo nulio kyla iki begalybės. Yra modernių dalykų, yra ir...

Kaip visur – tą patį gali pamatyti ir Vilniuje, ir Klaipėdoje. O išvažiavęs kitur matai daugiau egzotikos. Kita vertus, girtų mes 24

ten nematėme. Bet gal ten ir neįmanoma girtiems vaikščioti, nes visur – gatvėse, kavinėse labai daug stebėjimo kamerų, vaikšto daug policininkų ir kažkokių draugovininkų su raiščiais ant rankų. Ambasados darbuotojai pasakojo, kad Kinijoje visi privalo dirbti, negali būti bedarbiai. Man susidarė įspūdis, kad, pavyzdžiui, viešbutyje labai daug darbuotojų ir kiekvienas turi labai aiškią mažą funkciją. Sakykime, yra du vyrukai, kurie tik atidarinėja viešbučio duris. Bet visi dirba (juokiasi).

R.Petrovas: Ten reikia bent metus pagyventi, kad pajustum, perprastum miestą ir jo gyvenimą. O mūsų įspūdžiai buvo tik pirminiai, paviršutiniški.

– Kuratorius jums buvo parengęs kultūrinę programą?

R.Petrovas: Taip, mus daug vežiojo: į buvusią Kinijos imperatoriaus rezidenciją Uždraustą miestą, prie Didžiosios kinų sienos, į Konfucijaus šventyklą. Įspūdis – didžiulis.

R.Treigys: Ir šiaip labai rūpinosi. Apgyvendino itin gerame penkių žvaigždučių viešbutyje, kiekvieną vakarą vesdavosi vis į skirtingą vietą vakarieniauti, ir tos vakarienės trukdavo po keturias ar penkias valandas. Paragavome įvairaus maisto.

R.Petrovas: Taip, sutiko mus tikrai gerai.

– Ar patyrėte kokių nors netikėtų nuotykių?

R.Petrovas: Mudu su žmona kartą norėjome nusigauti iki tokios gatvės, kur kepa skorpionus ir kitokius vabzdžius. Kadangi laiko turėjome nedaug, pasiėmėme rikšą su motociklu. Važiuoti gatvės spūstyje, nardant tarp mašinų, buvo, švelniai tariant, baisoka... O kai mus nuvežė, paaiškėjo, kad tos įstaigos prieš du mėnesius uždarytos. Likome neparagavę keptų skorpionų (juokiasi).

– Tai gal šunienos ragavote?

R. Petrovas: Nežinau, greičiausiai ne (juokiasi).

R.Treigys: O man kažkas ten sakė, kad šunis valgo tik turtingi žmonės, kad tai – prabangos dalykas.

Be ryšio su pasauliu – Kalbant apie automobilių spūstis, žinau, kad per jas vos nepavėlavote į oro uostą.

Daug vėlavote?

R.Treigys: Jei dar 10–15 minučių būtume užtrukę, iki šiol būtume Pekine (juokiasi).

Prieš kelionę namo parodos kuratorius paprašė, kad neišvažiuotume neatsisveikinę su juo. Belaukiant jis paskambino asistentei ir pasakė, kad užstrigo automobilių kamšatyje.

Atvažiavo, kai iki skrydžio registracijos buvo likusios gal 40 minučių, paspaudė rankas ir palinkėjo gero kelio. Dar nuramino, kad vairuotojas geras ir turėtume suspėti į lėktuvą. Nors iki oro uosto gal 16 km, bet gatvėse – kamšatys. Atvažiavome, kai iki registracijos pabaigos buvo likusios maždaug trys minutės. Bet visur bėgte. Adrenalino buvo daug (juokiasi).

– Anksčiau Pekine turistai būdavo suvaržyti, Tiananmenio aikštėje nebuvo galima fotografuoti, filmuoti... Nepajutote to?

R.Petrovas: Vieną kartą vėlai vakare ėjome į tą aikštę, reikėjo praeiti apsaugos postą, parodyti dokumentus ir kaip oro uoste buvo nuskenuoti mūsų daiktai. Ir viskas, po to gali eiti ir bet ką daryti – fotografuoti, filmuoti.

Prieš kelionę baiminomės, kad galime jaustis nesaugiai, bet tikrai taip nebuvo. Na, jau XXI amžius, viskas pažengė į priekį.

R.Treigys: Bet ten neveikia feisbukas, guglas, instagramas, guglo paštas – su pasauliu susisiekti negali.

R.Petrovas: Bet yra programėlių, atblokuojančių tuos draudimus, ir viskas veikia (juokiasi).

– Kokių dar ryškesnių skirtumų pastebėjote?

R.Treigys: Dar labai nustebino vainikai vietoje pas mus įprastų gėlių puokščių.

Buvome garsaus kinų menininko Fang Lijuno retrospektyvinės parodos atidaryme, ir ten pamatėme sustatytą eilę vainikų, kaip pas mus per laidotuves – su juostomis, su užrašais. Iš pradžių sutrikome – kur pakliuvome? O paskui paaiškėjo, kad Kinijoje tokios tradicijos: pas mus ypatingomis progomis dovanojamos gėlių puokštės, o ten teikiami vainikai.

– O jums per parodos atidarymą atnešė vainikų?

R.Treigys: Ne, mums neatnešė (juokiasi).

P.S. Paprašyta pakomentuoti, kokiomis progomis Kinijoje teikiami gėlių vainikai, LR kultūros atašė Kinijoje Agnė Biliūnaitė paaiškino: „Į naujų parduotuvių, biurų atidarymus svečiai atneša gėlių vainikus su užrašais ir jie visi pastatomi prie įėjimo.

Tai mums primena laidotuves, nors iš tiesų vainikai yra labai spalvingi.“

dailė

„Kirmėlistai“ Klaipėdoje Lapkričio 17 – gruodžio 6 dienomis Klaipėdos Baroti galerijoje veikusi vilniečių dailininkų paroda „Tapyba“ pristatė garsiojo „Penketo“ grupės narių Broniaus Gražio, Henriko Natalevičiaus, Mindaugo Skudučio ir Raimundo Sližio kūrybą (penktasis narys Romanas Vilkauskas parodoje nedalyvavo).

M.Skudutis. Tėvas. 2015.

M.Skudutis. Motina. 2017.

Viktoras LIUTKUS

„Penketo“ tapyba

M.Skudutis. Prie jūros. 1978.

Spalį jie pasirodė sostinės „Titaniko“ parodų salėse, kur beveik visi paveikslai buvo iš aktyviausio ir, ko gero, produktyviausio grupės

veiklos laikotarpio – 1976–1986 metų. Taip grupė paminėjo savo pirmosios parodos, įvykusios 1977-ųjų lapkritį Vilniuje, buvusiame P.Cvirkos gatvės dailės salone (dabar Pamėnkalnio galerija), 40-metį. Nors Baroti galerijoje paveikslų rinkinys dėl mažesnių erdvių buvo gerokai sumažintas, bet nestokojo naujovių: rodyti pastarųjų metų kūriniai, kuriuose atsirado naujų motyvų, kitokių spalvų, kitokio gyvenimo kvapo. ► 25

DAILĖ

◄ Apie „Penketą“ jau parašyta knyga

(„Penketas. Tapybos anatomija“, 2016), kurioje dailininkų kūrybos, veiklos ir jų gyvenimo, kartais virsdavusio bohemišku, kvapo sudėta pakankamai. Nors „Penketas“ susibūrė ir egzistavo kaip neformalus darinys, be jokių manifestų, programinių tezių ar pan. (tai sovietmečiu buvo neįmanoma), bet dešimtmetį trukęs bendravimas ir rengtos parodos iki šiol yra nepralenktas ir

išskirtinis lietuvių dailės reiškinys. Svarbiausia motyvacija grupei buvo kas treji metai rengiamos bendros parodos, artimas požiūris į sovietmečio aplinką, kiekvieno nario kūrybinis individualumas. Kitaip ir negalėjo būti, reikėjo atsilaikyti: jau pirmoji „Penketo“ paroda buvo atidaryta nuo ideologinių lozungų, jubiliejinių sukakčių, nutarimų, susirinkimų, minėjimų, rezoliucijų, įsipareigojimų etc. apsunkusioje atmosferoje. Iš

M.Skudutis. Melancholija I, II. 2013–2014, 2017.

M.Skudutis. Genetika. 2013–2016.

26

laiko atstumo ji atrodo kaip išsišokimas, kone provokacija „šventiškai“ nuteiktos kasdienybės kontekste. Aplink – tradiciniai „didžiojo“ spalio revoliucijai skirti paradai, saliutai, liaupsinama ką tik priimta TSRS konstitucija, patvirtinti TSRS ir LTSR himnai, laikraščiuose pilna darbo kolektyvų „įsipareigojimų“, penkmečio pirmūnų raportų, ant namų fasadų – kompartijos lyderių nuotraukos.

Tai buvo kontrastų, dviveidystės, nuobodulio, dirbtino optimizmo ir visuotinio, bet tik „darbo liaudžiai“ atitekusio deficito laikas.

O jaunieji menininkai tuo metu savo akis pasuko į neoptimistinę, jokio ideologinio pamušalo ar tematinio patoso neturinčią aplinką. Tai kukli kasdienybė, buities daiktai, intymūs peizažai, proziški socialiniai motyvai, draugų portretai. M.Skudučio tuomet eksponuoti dar studijų laikais (1974) nutapyti „Raudoni marškiniai“ tarsi sufleravo mintį, kur jaunieji mato tikrovės „raudonumą“. Į tapybą atėjo banalaus, kasdienio, bet turinčio ryšį su dailininko gyvenimu, daikto motyvas, antimonumentalus ir antidekoratyvus jo traktavimas. Be puošnumo, akį maloninančio „grožio“, dažniausiai nugrimztantis į tamsias spalvas, faktūrų juodumą (ypač tai mėgo M.Skudutis). „Penketas“ ilgainiui dar labiau stiprino savo antiromantišką kūrybos liniją, su kiekviena paroda pateikdamas žiūrovams aitrokos destrukcijos, ironiško pokšto, groteskiškų tipažų dozes.

1982-aisiais rašydamas apie deromantizavimą lietuvių tapyboje, kolega Alfonsas Andriuškevičius pastebėjo, kad anksčiau debiutavusio „Ketverto“ kūryba (Kostas Dereškevičius, Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis, Algimantas Švėgžda) pasižymėjo „kasdieniškesniais, proziškesniais, banalesniais objektais“, kad jo atstovai „negražina, nekilnina, nekultūrina to, ką jie tapo“. O „Penketas“, anot Petro Repšio pastebėjimo, buvo „dar aršesni ir labiau įtūžę jaunuoliai“, kuriems kolegos iš „Ketverto“, galima sakyti, parodė kryptį ir suteikė daugiau pasitikėjimo. Tie „jaunuoliai“ tapybos lauke dargi elgėsi įžūliau ir nesibaimino į vaizdų pasaulį atvesti sumaištį, erotiką, siurrealistinius sapnus, bravūriškus personažus. Siurrealistinių vaizdų dominavimas H.Natalevičiaus, R.Sližio, M.Skudučio, B.Gražio tapyboje būtent žymėjo norą nusisukti nuo realybės, atspindėjo „sukeistintos“, „kitokios“, „nekasdieniškos“ tikrovės ieškojimą ir pastangas sukurti savotišką monotonijos

DAILĖ

B.Gražys. Žmonės ir šuo. 2014.

B.Gražys. Kurortas. 2012.

bei rutinos prisotinto sovietinio gyvenimo atsvarą. Vaizduotę maitino įvairūs šaltiniai, nueita ir iki klasikos (Boschas, Bruegelis Vyresnysis). „Penketas“, panašiai kaip ir „Ketverto“ nariai, mėgo atvirai pasišaipyti iš to, kas įvairiuose ideologijos ir meno kontekstuose buvo laikoma „gražu“, „optimistiška“, „kultūringa“, „etiška“, „pažangu“.

Bravūriški R.Sližio personažai ir jų iškrypusios fizionomijos, B.Gražio sudarkyti žmogaus kūnai, H.Natalevičiaus vizijose pasiklydę veidai ar M.Skudučio juodas, košmarų prisotintas pasaulis (paveikslas „Blogio triumfas“) atnešė į lietuvių tapybą daugiau nei deromantizavimą: jis liudijo karčią destrukciją, realybės suskaidymą į fragmentus, žmogaus išardymą, groteskines kaukes, pykčio grimasas, ištąsytą erotišką moters kūną. Dekonstruojanti ironija, skepsis tapo vienais iš skiriamųjų šių autorių tapybos bruožų.

B.Gražys. Pakrantė. 2016.

B.Gražys. Žalias akmuo. 2011.

Sugrįžimas į pajūrį Klaipėda, Palanga, pajūris, kopos, Smiltynė jaunystės laikais buvo vienas iš „Penketo“ kelionių ir traukos taškų. Atvykdavo čia lankyti kūrybos pleneruose kuriančių draugų arba patys pasilikdavo ilgesniam laikui įtvirtinti plenerinės tapybos įgūdžių.

Dailininkų kūrybos namai Palangoje – vieta, kur atsirado ne vienas M.Skudučio, R.Sližio, M.Gražio paveikslas, piešinys. M.Skudučio pajūryje nutapytos moterys ir merginos – ištisa galerija svajingai nusiteikusių, šiek tiek valiūkiškai besielgiančių, vaikščiojančių ar gulinčių personažų („Dvi moterys prie jūros“, 1974; „Mergaitė ir jūra“, 1976; „Vėjuota diena prie jūros, 1986 ir kt.). Žinoma, erotikos moterų pozoms autorius nepagailėdavo („Prie jūros“, 1978; „Meilė prie jūros“, 1984). Kūrybos namuose atsipalaidavimo

B.Gražys. Laiptai į būstą. 2014.

valandėlėmis dailininkai plėtodavo ir kitą „plenerizmo“ variantą – kurdavo kolektyvinius piešinius. ► 27

DAILĖ

◄ Ir čia R.Sližys su M.Skudučiu (prisijungdavo A.Kuras, Vytenis Lingys ir kiti) imdavosi siužetinių bei žodinių improvizacijų

lyderių vaidmens. R.Sližys bene dažniausiai pasinerdavo į piešinio improvizacijas, pokšto, kalambūrinių žodžių stichiją, nevaržomai operavo tipažais, pirmiausia moterų, tekstų charakteristikomis (antai viename piešinių ant moters sėdmenų užrašė „CCCP“, t. y.

TSRS). Apskritai moters įvaizdžiui R.Sližys, M.Skudutis, B.Gražys surasdavo gana nepatrauklių tapybinių bruožų, mėgo dekonstruoti kūną, veidą, įterpti juos į šiurkštoką aplinką. Savo ruožtu tai buvo savotiška reakcija į tuo metu labai išpopuliarintas „žiedai tarp žiedų“ serijos merginų menines fotografijas. R.Sližio ir M.Skudučio kelionės

H.Natalevičius. Baldas. 2001.

H.Natalevičius. Portretas. 1992.

„Penketas“ ilgainiui dar labiau stiprino savo antiromantišką kūrybos liniją, su kiekviena paroda pateikdamas aitrokos destrukcijos, ironiško pokšto, groteskiškų tipažų dozes.

H.Natalevičius. Kompozicijos kaimo tema. 1979.

28

į pajūrį baigdavosi susitikimais su studijų bičiuliais Vladu Urbonavičiumi, Ksenija Jaroševaite, Mindaugu Navaku, kurie kurdavo skulptūras Mažvydo parkui, linksmais pasisėdėjimais ant suolo su skulptoriais ir A.Andriuškevičiumi Smiltynės pliaže. Beje, į dailininkų paveikslus atkeliavo ne tik pajūrio merginos: Viename iš M.Skudučio nutapyto „Metabolistinio paveikslo“ segmentų jis yra įamžinęs ir Klaipėdos simbolį „Meridianą“.

Bet vienas pleneras „Penketo“ nariams atnešė ir prilipdė kalambūrinį vardą – „kirmėlistai“. Ironija atsigręžė į juos pačius.

1978-ųjų vasarą Vepriuose (Ukmergės raj.) jaunųjų dailininkų plenere dalyvavo M.Skudutis, R.Sližys, H.Natalevičius. Pirmasis jų ėmėsi nedidelio formato peizažų, tapė intymius motyvus, antrasis susidomėjo paežerių gyviais – vabalais, mailiumi, muselėmis, trečiasis vaizdavo žmonių ir gyvulėlių ar žvėrelių scenas. Tapė ir kaimo jaunimėlį, kolūkiečių šokius. M.Skudutis tas nuotaikas atsimena: „Buvo kažkoks instinktyvus noras bėgti nuo tų monumentalių gražių paveikslų, kurie mums buvo susiję su oficialiuoju, užsakomuoju parodiniu menu.

Mes išmetėme didelius teptukus, paėmėme mažus sabalo plaukų...“ Pastozinis, tirštas potėpis, gausybė mažų, smulkių figūrėlių, visiškai deideologizuoti vaizdų „herojai“, eskizinis tapymo būdas gerokai šokiravo apie plenerą rašiusią spaudą, renginio rezultatai buvo net palyginti su kūrybiniu nuopuoliu.

Dėl tokios tapymo manieros, neherojinio

DAILĖ

R.Sližys. Be pavadinimo. 1998.

R.Sližys. Be pavadinimo.

gyvūnijos pasaulio vaizdavimo kolegų dailininkų kalbose, o po to ir dailės kritikų straipsniuose juos imta vadinti „kirmėlistais“ (taip pat „sliekininkais“). Tas žodis prilipo ilgam, bet nedaug ką pasakė (ir sako) apie idėjines „Penketo“ autorių nuostatas, jų kūrybos turinį ir filosofiją. Patys dailininkai savo aplinkoje dažniau vartojo ir sau taikė taip pat žargoninį apibūdinimą – „faufistai“.

Jis nužiūrėtas iš vieno M.Skudučio paveikslo (1978) pagrindinio motyvo.

O svarbiausia ne tai. Paežerių vabalų gyvenimą perteikiančio vieno R.Sližio paveikslo prierašas autoriaus ranka – „Ačiū partijai ir vyriausybei, kad suteikė galimybę paišyti tokius paveikslus“ (1979) – įeis į istoriją.

Melancholija Baroti galerijoje, beje, eksponuoti du H.Natalevičiaus paveikslai yra paveikti būtent Veprių plenero dvasios („Improvizacijos kaimo tema“, 1979). „Kirmėlizmo“ laikotarpiui galima priskirti ir improvizacinės tapybos kūrinį „Dviese“ (1981). Ilgainiui H.Natalevičiaus tapyba įgavo mįslingos vaizdų poetikos, siurrealizmui būdingos vaizdų potekstės ir dviprasmybės, ypač jautriai užteptų faktūrų grožio. Šio dailininko gebėjimas prikaustyti žiūrovų dėmesį pačios tapybos savybėmis yra ypač stiprus.

Kuria tarsi iš nieko, vien keliomis detalėmis, užuomina nutiesdamas mums ryšį su jo

R.Sližys. Bankininkas. 1995.

vizijų pasauliu („Portretas“, „Senamiesčio motyvas“, „Baldas“). Puikiai Baroti galerijoje atrodė R.Sližio paveikslų kolekcija, juolab kad toks jų derinys atspindėjo privataus kolekcininko skonį ir gerą pasirinkimą (ar investiciją?). „Bankininkas“, „Baras“, du paveikslai be pavadinimo – pakankama suvokti esminius šio autoriaus tapybinius

R.Sližys. Baras. 2007.

kozirius: taiklus (detalėms ir visumai) piešinys, grakštus komponavimas, nepadarant kompozicijų „sunkiomis“, „valstietiškomis“, ir, be abejo, vaizduojamų situacijų žaidybinis, šaržo intrigos bruožų turintis personažų charakteris. ► 29

DAILĖ

◄ Bet reikėtų saugotis vertinti tokio pobūdžio R.Sližio paveikslus kaip socialinę, tam tikrų mūsų visuomenės sluoksnių gyvensenos ar elgesio kritiką. Gali pasirodyti, kad tie vaizdų „herojai“ atkeliavę iš žurnalo „Žmonės“ ar „Stiliaus“ laidos, bet R.Sližiui rūpėjo (tai ir aš vėlokai supratau) ne „kritika“, o pati situacijų ir jų veikėjų meninė aranžuotė, pretekstas improvizuoti, žongliruoti potėpiu, jo suskaidymu, intriguoti mus smulkiomis detalėmis (nuo damos apavo iki palakuotų pirštelių, nuo šukuosenos iki apspangusio veido mimikos etc.).

B.Gražio eksponuojama „Pakrantė“ vėl lyg primena, kad pajūris šiam dailininkui išlieka traukos objektas. Jo kolekcija – visai kita, nei eksponuota Vilniuje. Tai labiausiai savo vaizdų turinį ir menines savybes pakeitęs „Penketo“ narys. Nutolo groteskas, azartiškas, spontaniškas potėpis, pranyko spazmiškai deformuoti veidai ir kūnai. Pradėta lyg ir priešinga tapybos kryptis: spalvinga, neretai pakelianti spalvos grynumą iki cheminio aitrumo („Kurortas ir žalias akmuo“), nebeturinti suveltų figūrų, vietoje kurių – subalansuota, rami kompozicija („Žmonės ir šuo“). Nesunkiai „perkandami“ ir motyvai: žmonės, šuo, laiptai, automobilis, pakrantė...

Pasikartoja neištrinama menininkų kūrybos trajektorijos taisyklė: bėgant laikui ateina ramybė, pusiausvyra, susimąstymas, įsižiūrėjimas. Nihil novi: kartą mačiau drastiškojo ekspresionisto Emilio Noldės retrospektyvą, kurioje vėlyviausi kūrinių motyvai buvo tulpės ir kardeliai... „Melancholija“ – šiuo atveju galima pasinaudoti ir M.Skudučio ciklo, rodyto Baroti galerijoje, pavadinimu. Netikėtas, nelauktas ir kiek liūdnokas kūrinys. Autorius nutapė tarsi savo šeimos, tėvų, brolių, vaikų istoriją, ilgo laiko, kuriame susipynė praeitis ir dabartis, išklotinę.

Vaizduose įsipynę ankstesnių M.Skudučio paveikslų motyvai, įklijuoti dokumentai, nuotraukos, danguje laksto žuvys, skerdžiamos kiaulės, šokinėja žvėrys. Viskas vienu metu, viskas telpa dabartyje, yra čia ir dabar. Autoriui svarbūs išgyvenimai remiasi patirtimi, vaizdų „melancholija“ čia daugiau yra kaip atsigręžimas atgal, į tai, kas nebesugrįš ir nebesugrąžinama (dėl to liūdesys), ir žiūrima į dabartį, kokia ji yra – kartais jauki, kartais įtempta ir nesutaikoma.

Etinis šio paveikslo užtaisas yra labai stiprus.

Taigi reziumuoti apie „Penketo“ (iš tiesų – keturių autorių) parodą Baroti galerijoje galima būtų taip: daug geros tapybos, kurioje nusėdę patirtys ir pojūčiai, improvizacijos ir liūdnoki atsivėrimai. Bet nusivylimo, depresijos aš joje neradau.

30

Kupolas Kaip ir visi ypatingi dalykai, istorija prasidėjo paprastai.

Maždaug balandžio viduryje, prieš šv. Velykas, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios kunigas Vilius Viktoravičius užklausė tapytojo Juozo Vosyliaus: „Ką galvoji apie mūsų kupolą?“ Dailininką ši idėja „užkabino“, tad per kelias savaites kupolo ištapymo idėja įgavo pirmųjų eskizų ir projektų formą...

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Linguojantys pastoliai Kadangi sumanymui buvo pritarta, po švenčių bažnyčios presbiterijoje iškilo 13 metrų aukščio pastoliai. Viršuje įrengtoje aikštelėje liko dar keli metrai iki nedidelio kupolo viršutinės dalies, pasiekiamos sudedamomis kopėčiomis. Ši aikštelė po šventovės kupolu, tiesiai virš altoriaus, ant nuo menkiausio judesio siūbuojančių pastolių nuo gegužės iki gruodžio pradžios tapo J.Vosyliaus dirbtuve, išskirtine kūrybos vieta.

Marijos Taikos Karalienės bažnyčia – vienintelė bažnyčia Lietuvoje, pastatyta sovietų laikais. Dramatiška jos istorija atspindi okupacinės valdžios požiūrį į religiją ir žmones. Bažnyčia buvo statoma iš tikinčiųjų aukų (archit. Juozas Baltrėnas).

Kertinį akmenį pašventinus 1957 m. vasarą, statybos po trejų metų buvo užbaigtos.

Bažnyčia turėjo būti konsekruota 1961 m., per Žolinę. Bet ji buvo brutaliai atimta iš tikinčiųjų, statytojai neteisingai apkaltinti lėšų išvaistymu ir nuteisti, o 1962 m. prasidėjo pastato vidaus ir išorės naikinimo darbai, kuriuos užbaigus, jame buvo įkurdinta iš tikro unikali institucija –

Liaudies filharmonija, tokia vienintelė Lietuvos TSR. Marijos Taikos Karalienės bažnyčia yra pailgo stačiakampio plano trinavė bazilika, santūrus, sunkokų proporcijų, detalėmis neperkrautas statinys, kuriame dera istorizmas, saikingas modernumas ir tautinio stiliaus atgarsiai, būdingi Lietuvos tarpukario sakralinių statinių tradicijai.

Didžiausias paradoksas, kad, aptariant bažnyčios architektūrą mūsų laikais, įžvelgiama ir „socialistinio realizmo stilistikos“. Nepatvirtinta, bet ir nepaneigta, kad J.Baltrėnas buvo susipažinęs su tarpukariu Klaipėdoje numatytos statyti katalikų bažnyčios 1938 m. konkursiniais projektais. Verta prisiminti, kad dar 1936 m. klaipėdiškis dailininkas Adomas Brakas su užsidegimu projektavo bokštu į dangų šaunantį Vytauto Didžiojo muziejų, trikampiu užsibaigiančius langus braižė ir muziejaus, ir 1930 m. Pagėgių gimnazijos projektui.

Kaune tuo metu architektai detalizavo paminklinės Prisikėlimo bažnyčios konkursinį projektą, kilo Šančių, Kauno evangelikų reformatų, Kybartų bažnyčios.

Iš toli matomas išlakus bažnyčios fasado bokštas. Priešakinėje pastato dalyje, kurioje yra presbiterija, kyla antras, gerokai mažesnis, liaunas bokštelis – jo pagrinde ir įrengtas maždaug septynių metrų skersmens kupolas, esantis tiesiai virš altoriaus. Žvelgiant iš centrinės navos, matoma tik jo dalis.

DAILĖ

Aikštelė po šventovės kupolu, tiesiai virš altoriaus, ant nuo menkiausio judesio siūbuojančių pastolių nuo gegužės iki gruodžio pradžios tapo J.Vosyliaus išskirtine kūrybos vieta.

Vytauto Petriko nuotr.

Keturios istorijos 1988 m. bažnyčią grąžinus tikintiesiems, prasidėjo architektūrinių akcentų atkūrimo ir dekoro darbai, kurie tęsiasi iki mūsų dienų. Juk buvo sunaikinta jauno dailininko, vilniečio Antano Kmieliausko 1960 m. užbaigta altorinė kompozicija, vaizdavusi Švč. Mergelę Mariją su Kūdikiu ant rankų žengiančią debesimis (už šį kūrinį ir šv.

Kristoforo skulptūrą, pastatytą Vilniuje prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, autorius buvo pašalintas iš Dailininkų sąjungos).

1989 m. A.Kmieliauskas vėl ėmėsi altorinės sienos – renesanso meistrų ištobulintos klasikinės freskos (it. buon fresco) technika sukūrė daugiafigūrę kompoziciją, sujungiančią ir dangiškąją karalystę, ir tautos kančios kelią. Iš jos į tikinčiuosius žvelgia gailestingoji Dievo Motina, žmogaus ir Dievo tarpininkė. 1996 m. dešinėje altoriaus pusėje tapytoja monumentalistė Angelina Banytė sukūrė freską „Dievas Tėvas“, kitais metais altoriaus kairėje pusėje J.Vosylius nutapė freską „Kristaus krikštas“.

Kupolo kompozicija užbaigia ir simboliškai apvainikuoja visą šventovės tapybinio dekoro visumą. Kol savo dirbtuvėje J.Vosylius piešė eskizus, detalizavo, daugiau ar mažiau laikydamasis nusistovėjusių siužetinių struktūrų ir ikonografijos subtilybių, viskas atrodė gerai.

Bet linguojančiais pastoliais užkopus į kupolo paskliautę, visi suderinti projektai, išbaigti eskizai, papildomi personažai ir jų apgalvotas išdėstymas pasirodė esą nereikalingi – sprendimai jau buvo čia, atrodo, tik ir laukė momento būti pamatyti baltai švariose kupolo sferose.

Tai keturi kulminaciniai Dievo Motinos gyvenimo epizodai – Apreiškimas, Kūdikėlio Jėzaus gimimas, Nukryžiavimas ir Karūnavimas.

Vilties šviesa Apreiškimas Marijai (kairė kupolo pusė, stovint veidu į altorių) yra pati didžiausia paslaptis, (pasak J.Vosyliaus, – mistika),

suvokiama tik tikėjimu – juk žemiškai būtybei buvo patikėta tapti Dievo Motina. Skaidri, besvorė arkangelo Gabrieliaus figūra šioje scenoje sklendžia virš kalvos-namo, į kurį veda laiptai, nesibaigiantys angelo ir Marijos susitikimo erdvėje, kylantys toliau, tarytum primindami, kad kelionė tik prasideda. Dešinėje kupolo pusėje skelbiama džiaugsmingoji naujiena – gimė Kūdikis. Prie jo, olos priglausto, ėdžiose paguldyto, palinkę Marija ir Juozapas. Ola gaubia ir saugo Šventąją Šeimą nuo pamėkliško miesto, kuriame neatsirado vietos Kūdikiui. Skeletiški, netvirtų kojų-pamatų namai olos papėdėse lieka vilkti savo egzistenciją tamsiojoje, pilkumos pusėje.

Iš centrinės navos nematomoje kupolo dalyje nutapyta tragiškiausia scena, kurioje meistriškai sujungti Nukryžiavimo, Nuėmimo nuo kryžiaus ir Pietos siužetai ir kurioje lieka tik du veikėjai – Motina ir Sūnus. Dailininko vaizduotė nukelia į atšiaurų pasaulių pakraštį, kuriame siaučia pilki nevilties vėjai, o uola aštriomis keteromis krenta į bedugnę. ► 31

DAILĖ

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios kupolą ištapęs dailininkas J.Vosylius jame pavaizdavo keturis kulminacinius Dievo Motinos gyvenimo 32

DAILĖ

epizodus – Apreiškimą, Kūdikėlio Jėzaus gimimą, Nukryžiavimą ir Karūnavimą.

33

DAILĖ

◄ Iki raudonumo įkaitusi vilties šviesa sužimba aplink septynis skausmo kalavijus, pervėrusius Motinos širdį, raudonu aukso amžinybės atšvaitu sužėri aureolėse.

Nors Švč. Mergelės Marijos paėmimo į dangų dogma įtvirtinta tik 1950 m., liturgijoje ir dailėje Marijos mirties-užmigimo, jos dangun pakilimo ir karūnavimo vaizdiniai nuo seno buvo neatsiejama šventumo ir kulto dalis. Tradiciškai šiame karūnavimo, pašlovinimo epizode dalyvauja daug veikėjų. J.Vosylius geriausiai matomoje kupolo dalyje pavaizdavo tik Dievo Motiną, kurios rankose laikomi paaukoto avinėlio simbolis ir palmės lapas primena apie Atpirkimą ir Prisikėlimą. Jėzaus Motina visada yra siejama su maloniu atvaizdu – jauna, tobulai graži, spindinti auksu ir supama gėlių. Tokia ji pavaizduota ir Karūnavime – su puošnia aukso karūna, skleidžianti šviesą, o įdėmus tamsių akių žvilgsnis, atrodo, stebi kiekvieną.

„Tai ne aš...“ Religinė dailė, nesvarbu kokias modernias formas ji įgauna mūsų laikais, visų pirma yra skirta tikintiems žmonėms, kurie, žiūrėdami į paveikslą, ieško anapusinio, nepažinto, amžino. Tokios dailės kūrėjo pavyzdys gali būti Pranas Domšaitis ir jo paveikslai bibliniais motyvais.

Pietų Afrikos tapytojas Carlas Büchneris, kalbėdamas apie P.Domšaitį, su pirmykščių apaštalų įkarščiu tapiusį Apreiškimo, Pagarbinimo, Nukryžiavimo siužetus, surado kolegai išskirtinių žodžių: „Kaip ir šv. Pranciškus, jis tiki žmonių gerumu ir nuoširdumu. Be jokios arogancijos, tik su kukliu pagarbumu dailininkas sako: „Tai ne aš tapau, tai Tas, kuris vedžioja mano ranką.“ Būdama aikštelėje po šventovės kupolu, tarp keturių didžios istorijos vaizdų, persakiau šiuos žodžius apie P.Domšaitį Juozui. Jie man itin susiję su nuostatomis, kurios pastaraisiais dešimtmečiais J.Vosylių veda religinio meno keliu. Nemėgstantis skambių kalbų dailininkas lyg juokais, lyg rimtai vadina tai „kuždesiais“, arba „lyg kas vestų“. Netikėtą galimybę dekoruoti kupolą jis priėmė su išskirtine menininko atsakomybe. Suprasdamas 34

kūrinio svarbą, net pirmą kartą jį pasirašė („vis tiek niekas nematys“) – paprastu šriftu, lyg pradinuko ranka išvedžiodamas įvairiaspalvį užrašą „Kunigo Viliaus Viktoravičiaus valia, vyskupų Jono Borutos SJ ir Kęstučio Kėvalo laiminimu piešė Juozas Vosylius 2017 Viešpaties Metais“.

Sferos ir erdvės Religinėje dailėje ne taip jau daug pavyzdžių, kuriuose derėtų menas ir pamaldumas. Svarbiausiu svertu šioje subtilioje tikėjimo, bažnytinės misijos atskleidimo srityje lieka dailininko kūrybiškumas. Bet kokiu atveju temų pasirinkimas yra tik pirmas žingsnis, daug svarbiau kūrėjo intencijos ir interpretacijos: „Tepripažįsta Bažnyčia taip pat ir naujas mūsų amžininkų priimtas meno formas, atspindinčias įvairių tautų ir šalių pobūdį. O į šventoves naujieji meno kūriniai tebūnie priimami, jei, būdami deramos išraiškos ir atitikdami liturgijos reikalavimus, jie kelia mintis į Dievą“ (Vatikano II Susirinkimas,

Atrodo, kad tie keturi vaizdai ką tik pamatyti vaiko akimis, žvelgiant nuostabos ir pasigėrėjimo kupina širdimi.

Gaudium et spes, 1965 12 07, 62). Harmoningo meno vaidmenį akcentavo šv.

Jonas Paulius II „Laiške menininkams“ (1999), drąsiai palyginęs menininkų ir Dievo kuriantįjį veikimą.

J.Vosyliaus kūryba, paremta giliu tikėjimu, yra labai tikra. Pirmiausia jis nebijo pasakojimo. Jis mėgsta pasakoti.

Dailininko darbai, ir ne tik bažnyčioms skirti, išsiskiria subtilių sąsajų tarp lyg netikėtai atsiradusių motyvų mezgimu, iš to kylančių nuorodų, kitų pasakojimo linijų atsiradimu. Jam būdingas ir savotiškos „pasakiškumo“ atmosferos kūrimas bei jos atitinkama vizualizacija. Kupolo atveju matome neįprastai lakonišką, detalėmis neperkrautą vaizdą, bet žvelgdamas į tai, kiek tame minimalizme sudėta naratyvo, kokios svarbos įgauna vos kelios

detalės ar abstrakti spalvinė plokštuma, negali neįvertinti tapytojo meistriškumo.

O nuostabiausia, kad išlieka ir autentiška raiška, jaukumo ir pasakiškumo atmosfera. Atrodo, kad tie keturi vaizdai ką tik pamatyti vaiko akimis, žvelgiant nuostabos ir pasigėrėjimo kupina širdimi.

Viršutinėje kupolo sferoje labai svarbus vaidmuo tenka „tekančioms“ ir susipinančioms spalvinėms plokštumoms, kurių trikampiai mena krikščioniškąjį Šventos Trejybės simbolį. Šioje dalyje vyrauja įvairaus intensyvumo mėlynos, amžinybę simbolizuojančios spalvos atspalviai, pasiekiamas „mėlynos tekėjimo“ efektas. Leidžiantis žemyn, į sąlygišką žemės aplinką, formos ir apybraižos minkštėja. Kinta ir spalvinis sprendimas, įsivyrauja šiltų spalvų gama. Koloritas šiuo atveju itin svarbus, jis antrina veiksmo emocijoms ir nuotaikoms, džiaugsmingas paslaptis atliepia žalios ir geltonos spalvų dermės. Iš keturių kompozicijų ryškiai išsiskiria Nukryžiavimo pilkai juodos spalvos ir raudonų, geltonų akcentų kontrastai.

Post scriptum Pirmą kartą Juozo ištapytą kupolą pamačiau paskutinę lapkričio dieną. Kompozicija jau buvo užbaigta, autorius darė tik tai, kas tapytojų žargonu vadinama „pakrauti paveikslą“ – smulkius pataisymus, kai kur pagilindamas toną, kai kur paderindamas atspalvius. Apie darbo užbaigimą kalbėjo su apgailestavimu apžvelgdamas aikštelę po kupolu, kuri buvo tikra kūrybos oazė. Kupolą mačiau iš labai arti ir pati savo ruožtu esu dėkinga likimui už tokią galimybę. Kai 12-osios 2017 metų „Durys“ išvys dienos šviesą, bažnyčioje jau nebebus pastolių, kupolo tapyba bus visų apžiūrėta, išnagrinėta.

Tuomet ir taps aišku, kur ir kiek buvo teisus dailininkas, taip pat matęs savo kūrinį, tik iš artimo atstumo. Tikiuosi, kad kupolo tapybos aptarimui, žvelgiant į ją ne nuo linguojančių pastolių, o nuo tvirtos žemės, atsiras vietos ir kitų metų „Durų“ puslapiuose.

KINAS

Maištingos paraiškos

kino sezono

uždangos paraštėms

Gruodis kino teatrus užklupo šventinių premjerų kinkiniais. Tačiau šiuosyk apie premjeras užsiminsiu probėgšmiais, kai jas užkliudys kitų, ne tokių trankių, tačiau ne mažiau reikšmingų filmų, kurių nesinori atidėti 2018-ųjų kino apžvalgoms, įžvalgų detalės. Liepsnojantį sezono uždarymą ir apdovanojimų karštligės pradžią perkelsiu į pirmąjį kitų metų tekstą, dabar daugiausia erdvės skirdamas juostoms, kurios dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių liko kažkur tarp eilučių, nors nusipelnė atskiros VIP ložės.

Aivaras DOČKUS

Moteriška didybė ir silpnybė Tikrai neketinu priekaištauti šalies kino platintojams, kad jie nesiryžo mūsų ekranuose demonstruoti vienintelės režisierės „Oskaro“ laureatės Kathryn Bigelow naujausios istorinės dramos „Detroitas“.

Su šiuo projektu santūriai rizikavo ir didžiųjų Europos šalių kino tiekėjai, o ir gimtosiose talentingosios kūrėjos Jungtinėse Amerikos Valstijose ši sukrečianti realių įvykių interpretacija buvo pristatyta apgailėtinoje saujelėje pagrindinio iliuzijos meno salių. „Detroito“ prodiuserių viltis – kad kruvinas 1967-ųjų vasaros „12-osios gatvės“ riaušes ir antihumanišką policijos savivalę iliustruojantis filmas, kuriam scenarijų sukūrė „dešinioji režisierės ranka“, dviejų „Oskarų“ laimėtojas Markas Boalas, pateks į nominuotųjų prestižiškiausiems apdovanojimams sąrašus ir taip išsikovos teisę visaverčio diapazono žygiui JAV kino teatruose. Tad visi priekaištai dėl „Detroito“ prasilenkimo su didžiaisiais ekranais

Kadras iš filmo „Detroitas“ (rež. K.Bigelow).

turėtų būti nukreipti į kino festivalių organizatorius. Ir kol kas šie priekaištai įgauna labiau patariamąją pageidavimo formą įsigyti K.Bigelow darbą ateities renginiams.

Apie tai, jog ši unikali kino kūrėja yra aukščiausios klasės „vyriškų“ filmų meistrė, prirašytos šūsnys straipsnių. Man ji ne tiek „vyriškų“, kiek „pavojingai probleminių“ filmų autorė, jaučianti palaimingą virpulio antplūdį, kai neria į temas, apie kurias pasaulio galingieji kalba pašnibždomis, savo juodus darbelius dangstydami

propagandinių pasakų skraistėmis, primenančiomis Didžiąją kinų ir Berlyno sienas. „Išminuotojų būrys“ ir „Pusvalandis po vidurnakčio“ buvo tvirtai suręsti provokuojamų siužetų statiniai, tačiau „Detroite“ K.Bigelow kartu su M.Boalu nėrė į daug tamsesnius vandenis, kuriuose plaukioja stambiausio kalibro rykliai, nepalikdami properšų mailiui.

1967-ųjų naktį iš liepos 25-osios į 26-ąją brutalus policijos reidas „Algiers“ viešbutyje tragiškai baigėsi trijų juodaodžių jaunuolių mirtimis. ► 35

kinas

Kadrai iš filmų „Lemtinga pagunda“ (rež. S.Coppola), „Kvadratas“ (rež. R.Ostlundas), „Baris Sylas: Amerikos sukčius“ (rež. D.Limanas), „Vaikis ant ratų“ (re ◄ Pareigūnai teisinosi, jog apgultį surengė išgirdę šūvius, kurių papliūpos liejosi iš viešbučio langų, ir klaidingai pamanė, kad kažkur pastate tūno snaiperis. Teisme policininkai prisiekinėjo, kad vieną negyvą kūną rado įsiveržę į viešbutį, o kitų dviejų žūties priežastimi tapo būtinoji gintis.

Visi potencialūs žudikai buvo išteisinti ir paleisti į laisvę. Nužudytųjų artimieji, draugai ir visi tą naktį patyrę policijos psichologinį ir fizinį smurtą bei per stebuklą ištrūkę iš šio pragaro gyvi ištisus dešimtmečius ieškojo teisybės, kurią į knygą dar 1968-aisiais perkėlė žinomas amerikiečių žurnalistas ir kovotojas už žmogaus teises Johnas Hersey. K.Bigelow ir M.Boalas pasinaudojo jo leidiniu, taip pat akis į akį bendravo su incidento dalyviais ir liudininkais. Užrašai ir interviu virto bekompromisiu scenarijumu.

Tai neabejotinai vienas svarbiausių šių metų filmų, kurio nevalia praleisti pro kinomaniškas akis.

Istorinę dramą „Detroitas“ drąsioji režisierė konstravo kaip Ridley Scotto „Juodojo vanago žūties“ ir Michaelio Hanekes „Smagių žaidimėlių“ sintezę, kažkur ties įvykių pusiaukele virstančią šiurpiausiu šių metų siaubo filmu. Be jokių užuolankų K.Bigelow atskleidė monstriškiausią ir kartu nuolankiausią žmogaus prigimtį.

Vienoje pusėje – momentinį valdžios ir galios svaigulį pajutę policininkai rasistai.

Kitoje – mirties baimės surakinti juodaodžiai ir dvi į jų kompaniją savo nelaimei įsivėlusios baltaodės merginos. Patyčios, prievarta, žudynės. Kartais nuo rasistinio teroro ekrane norisi pasislėpti kokiame nors kitame, išgalvotame geresniame pasaulyje. Gėdinga, žiauru, absurdiška.

36

Aktorių ansamblyje kraupiai išsiskiria skerdynių iniciatorių Filipą Krausą suvaidinęs anglas Willas Poulteris. Jo personažas visą laiką atrodo tarsi apdujęs nuo savo nacistiškai maniakinių sumanymų, nė per krūptelėjimą neabejoja savo rasistine „išvalymo“ misija, sugeba paveikti ir kurstyti kolegas, o lemtingą gyvybės atėmimo akimirką tarsi atsitraukia į šoną ir žvelgia į savo paties nusikaltimą iš šalies – „kalta aplinka“. Būtų labai keista, jei W.Poulteris nesulauktų nominacijos antraplanio vaidmens „Oskarui“, nors pagal laiką kadre jis taiko tiesiai į pagrindinių personažų kūrėjų gretas. Kitas išraiškingas „Detroito“ charakteris – juodaodis britas Johnas Boyega, kurį pamatysime aštuntojoje „Žvaigždžių karų“ dalyje „Paskutiniai džedajai“. „Detroitas“ į nominuotų „Oskarui“ filmų sąrašus turėtų įsibrauti ir režisūros, scenarijaus bei montažo kategorijose. Tai neabejotinai vienas svarbiausių šių metų filmų, kurio nevalia praleisti pro kinomaniškas akis.

Jeigu režisierės K.Bigelow karjera klostosi tolygiai kryptingai, kita garsi amerikietė kino kūrėja Sofia Coppola kuo toliau, tuo labiau atrodo pasiklydusi vertime ir nebeapčiuopia savo išskirtinio pulso, kuris išdavė smarkius išsikvėpimo požymius jau ankstesniame jos kūrinyje „Elitinis jaunimas“. Naujausias – Thomaso P.Cullinano romano „Nutapytas velnias“ ekranizacija „Lemtinga pagunda“ nuskynė šiųmečio Kanų kino festivalio prizą už geriausią režisūrą, nors šis elementas toks silpnas, kad iš pusėtinai įtraukiančios istorijos (pirmąkart tapusios filmu dar 1971-aisiais) nelieka nei įsimintinų charakterių, nei kaustančių scenų, nei atmosferinių niuansų. Teatrališkai tuščia, nyku, niūru ir tamsu. Nebūtina šioje juostoje pasirodyti Nicolei Kidman, Kirsten Dunst ar Ellei Fanning. Tai nebūtinai S.Coppolos filmas, jame nėra išraiškingo braižo, stiliaus, potėpio. Vienoda pilkuma, prasidedanti ir

pasibaigianti „grybų epizodais“. Akivaizdu, kad grybų iki soties prisiragavo ir Kanų kino festivalio komisija.

Sunkios erdvinės „erdmanijos“ pagirios Praėjusiais metais panašiu laiku Senojo žemyno kino teatruose ir apdovanojimuose siautėjo įstabusis „Tonis Erdmanas“. Šiemet „erdmanišku“ ironiškai makabriško tragikomiškumo sindromu užsikrėtė geras tuzinas scenaristų ir režisierių. Bet akli pamėgdžiojimai mažai kam atneša originalų vertą šlovę.

Lapkričio „Durimis“ buvau prispaudęs „scanoraminį“ vengrų filmą „Apie kūną ir sielą“, neįtardamas, kad viena skambiausių festivalio premjerų ir vienas ryškiausių Europos kino apdovanojimų favoritų – švedo Rubeno Ostlundo satyrinė drama „Kvadratas“ su danu Claesu Bangu ir amerikiete Elisabeth Moss bus trivialus paralelinis „Tonio Erdmano“ klonas su išklibusiais scenarinės struktūros mechanizmais, kurie taip trinasi vienas į kitą, jog girgžda lyg surūdijęs astronauto skafandras nešvaraus nesvarumo būklėje. Jeigu padrikas „Kvadrato“ scenas eksponuotume atskirų epizodų muziejuje – tokia girlianda užburtų šmaikščių situacijų ir dialogų žavesiu. Trumpametražiai pakikenimai, gomuryje užspaudus gyvenimiškų trafaretų graudulio ašaką. O vientisoje vienumoje „Kvadratas“ praranda herojų motyvus, įvykių tęstinumo intrigą, esminį konfliktą ir pažingsniui nukulniuoja į menišką nuobodybę su trumpalaikiais nubudimais, kurie vėliau pereina į klausimus „kam visa tai?“ ir „kur aš visa tai mačiau?“.

Antrinis produktas, kad ir kokį etapinį smalsumą kurstytų, neturi šansų prilygti „motininiam“ pirmagimiui.

Kanų kino festivalio komisija, vadovaujama genialiojo Pedro Almodovaro, pamiršo

kinas

ež. E.Wrightas), „Loganų sėkmė“ (rež. S.Soderberghas), „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (rež. D.Villeneuve'as).

pirmines „Tonio Erdmano“ gėrybes ir chaotišką „Kvadrato“ fragmentiškumą įvertino pagrindiniu prizu – „Auksine šakele“.

Įkvepiančios Holivudo pagundos Visiems rekomenduoju kitų premjerų kontekste nublankusią patyrusio Holivudo aso Dougo Limano biografinę kriminalinę dramą „Baris Sylas: Amerikos sukčius“.

Vienas įdomiausių jos aspektų – prieš JAV gynybos ir žvalgybos sistemos beširdiškumą maištaujantis pasakojimas apverstas čiuptuvais į viršų ir dviem trečdaliais pateiktas kaip pašaipūniška komedija apie tamsius Ronaldo Reigano prezidentavimo eros reikaliukus, į kuriuos dvipusiškai įsipainioja apsukrus lėktuvų pilotas Baris Sylas, nusprendęs apkvailinti Kolumbijos narkobaronus ir specialiųjų slaptųjų tarnybų kostiumuotus ponus. Tolimųjų skraidymų juvelyras pasipelno gražaus pinigėlio, mėgaujasi nerūpestingu gyvenimu ir „bondiškais“ nuotykiais, tačiau atpildo valanda nepaliaujamai artėja, o tie, kurių reputaciją jis išaukštino iki padangių, tinkamu momentu sužais mirtiną šachmatų partiją ir paaukos kaip citriną išsunktą Bario figūrą. Uždangai nusileidus, užklumpa kaulus laužantis suvokimas, kad filmas truputėlį ne apie tai, ką jo viduryje planavome pamatyti. Lengva pramoga palieka kartų sistemos sutraiškyto žmogaus svilėsių prieskonį. Tomas Cruise’as įrodo esantis ne vien kaskadinių triukų tiradų ir paradų konvejerio kiečiausias specialistas – Bario Sylo portretą jis kuria valiūkiškai laisvai, nepamiršdamas rimtųjų taškų ir pamatinių herojaus bruožų.

Kartu su režisieriumi jis leidžiasi į žiūrovų apgavystės aferą, organiškai sukeldamas simpatiją ir empatiją savo šviesiomis spalvomis tapomam tamsokam personažui.

Britų scenaristas ir režisierius Edgaras Wrightas žino vienos idėjos kainą.

Komedinis veiksmo trileris „Vaikis ant ratų“, kainavęs 34 milijonus JAV dolerių, pasaulio kino teatruose susišlavė 227 milijonus „žaliųjų“ ir tęsinys jau neišvengiamai užsakytas. Sėkmės variklis – idėja pagrindiniam herojui į rankas įgrūsti muzikos grotuvėlį (nedidukas, sumaniai integruotas skolinys iš „Galaktikos sergėtojų“) ir visas ekstremalias situacijas perleisti per muzikinių kūrinių filtrą, kuris tampa savotišku antruoju filmo scenarijumi ir mūšio lauku ne tik vaizdo, bet ir garso lenktynėms. Šis audioapdorojimas pakeičia banalius siužetinius pusfabrikačius ekologišku, natūraliu ir nuostabos ekstazę keliančiu maistu kinomanams ir melomanams. Kitos sudedamosios „Vaikio ant ratų“ dalys – iki padangų cypimo pažįstami hitai: „Transporteris“, „Taksi“ bei „Greiti ir įsiutę“. E.Wrightas spaudžia iki spengiančių žiežirbų, niekur nenuolaidžiaudamas kūrybinei grupei ir nepasikliaudamas vien tik savo išganinga pradine idėja. Beveik kiekvienas epizodas sumanymais ir atlikimu pranoksta visus tris žymiuosius kino serialus. Širdies stipinai vaitojo iš nuodėmingo pasitenkinimo stebint „apiplėšimų filmų“ virtuozo Steveno Soderbergho sugrįžimą – kriminalinę komediją „Loganų sėkmė“, kurioje Channingo Tatumo, Adamo Driverio ir Danielio Craigo „džiazuojančios“ herojų improvizacijos papildė „Oušeno“ komandos išdaigas pradinukų sąmokslu paverčiantį ištaigingą scenarijų. Amžiaus apiplėšimas vyksta pačiame dienos viduryje, per NASCAR lenktynių siautulį, o šlamantys pinigų srautai pumpuojami požeminiais vamzdžiais! „Loganų sėkmė“ sklidina triukų triukuose, posūkių posūkiuose, pokštų pokštuose ir nutikimų nutikimuose. Net ir nuo universalios logikos dėsnių atskilę epizodai susižiūri kaip realistiniai mitai, gimę iš tam tikros, kažkur ore tvyrančios asmeninės logikos,

turinčios teisę ir pagrindą egzistuoti nepriklausomai nuo mums įprastos logikos, erzinančios nuobodžiu nepaslankumu.

Kad ir kaip purtyčiausi kino klasikos perdirbinių-tęsinių, kanadiečio Denio Villeneuve'o „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ savarankiškai pretenduoja į šiuolaikinių mokslinės fantastikos šedevrų lobynus. Filmas pavergia trūkčiojančiu tempu, kuriame iki smulkmenų įtraukiamai instaliuoti stabtelėjimai kaskart naujam pasakojimo perkrovimui ir filosofinės informacijos prismaigstytiems dialogams, vizualinė aplinka verta daugybės „techninių“ „Oskarų“, o aktorių komandos nariai kolegiškai konkuruoja dėl dominuojančio charakterio titulo. Kaip ir ankstesni D.Villeneuve darbai – „Kaliniai“, „Sicario: narkotikų karas“, „Atvykimas“ – naujausia jo juosta kerinčiai laviruoja tarp didingo reginio ir daugybę klausimų žiūrovų smegenų virškinimo sistemai paliekančio nepriklausomo kino.

Nepasitikėkite apdovanojimais!

Kartu su jumis judėdamas į didžiąsias šventes ir 2018-uosius, pasidalysiu patarimu, kurį man padovanojo pastarieji 12 kino mėnesių: nepasikliaukite prizais, festivalių įvertinimais, komisijų apdovanojimais, gildijų balsavimais, akademijų statulėlėmis, asociacijų nominacijomis, kritikų balais ir ekspertų žvaigždutėmis, bendrijų ir draugijų geriausiųjų rinkimais, raudonais kilimais, sidabrinėmis gervėmis, peržiūrų skaičiais, lankomumo rekordais, populiarumo reitingais ir kitais masinio intelekto kūrimo ir individualaus proto naikinimo ginklais! Pasinaudokite šia informacija kaip informacija ir nė milimetro daugiau. Pamatykite kiną savo akimis. Ne jų. Ne mano. Savo. Ačiū.

37

FOTOGRAFIJA

Kam ir kodėl 2017fotografijos šventė Lapkričio 17-ąją Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus iniciatyva uostamiesčio Parodų rūmus okupavo fotografijos menas. Šešių parodų atidarymai, leidinio pristatymas, šlapio kolodijaus fotosesija, kaip ir žadėta, įvyko ir fotografijos gerbėjai buvo palepinti.

Eglė DELTUVAITĖ

D.Vaičekauskas. Dekonstrukcijos. 2017.

38

Visada įdomu išgirsti atvirą žmonių nuomonę apie parodą, spektaklį, knygą, koncertą ar kitą susidūrimą su kultūra. Nuomonę, kuri nebūtų taip politkorektiškai užglaistyta, kad prarandama mintis. Nuomonę, kuri nebūtų anoniminė ar išsakyta tik savam „Facebook'o“ draugų, nedrįstančių oponuoti, ratui. Klaipėda šį kartą ir vėl maloniai nustebino. Nuomonės ir interpretacijos buvo skirtingos ir su dauguma jų autorių būtų galima ginčytis iki begalybės (pavyzdžiui, kad Violetos Bubelytės dvigubuose aktuose yra ji pati, o ne jos draugė), bet vertingiausia, kad jos buvo pasakytos atvirai ir garsiai. Toks atviras požiūris ir nebijojimas sakyti to, ką galvoji ir kaip jautiesi žiūrėdamas į meną, sakyčiau, šiandien yra toks pat retas reiškinys kaip ir didžiųjų žiniasklaidos priemonių reportažai apie kultūrą ne sostinėje ar gintaras iš Lietuvos. Vien šio atvirumo pakanka, kad Klaipėdos fotografijos šventę vadinčiau tikra švente.

-ųjų Klaipėdos tapo švente

G.Stulgaitis. Autoportretas. XX a. 9 deš.

G.Zinkevičius. Plakatai.

Drąsus žingsnis Be abejo, labiausiai laukta renginio dalis daugumai buvo didžiausia kada nors surengta V.Bubelytės retrospektyvinė fotografijų paroda. Klaipėda drąsiai gali ir turi tuo didžiuotis (štai šventė ir miestui). Nuo 1981 iki 2003 m. autoaktus kūrusi fotografė Lietuvos meno istorijoje įsitvirtino kaip unikali ir daugelį tabu sulaužiusi menininkė, 2015 m., po 12 metų pertraukos vėl pradėjusi fotografuoti save. Parodoje „Savas kūnas“ buvo galima pamatyti V.Bubelytės archyvą ir naujausius, pastaruosius trejus metus kurtus darbus. Iš viso 139 fotografijas jungiančią ekspoziciją subtiliai pertraukė ir ritmą parodai suteikė tekstų, parašytų vasarį pasirodysiančiai knygai, fragmentai. Menotyrininkų Agnės Narušytės, Virginijaus Kinčinaičio, Kęstučio Šapokos, sociologo Artūro Tereškino, istoriko, rašytojo Tomo Vaisetos tekstai skirtingais kampais įrėmino V.Bubelytės autoaktus bei suteikė

FOTOGRAFIJA

ir darbams, ir žiūrovams reikalingą ir vertingą kontekstą.

Lietuvos fotografijos raida besidomintiesiems V.Bubelytės darbai turėtų būti gerai žinomi, apmąstyti ir padėti į vertingąjį moterų fotografių kūrybos atminties archyvą. Autorės grįžimas po dešimtmečio ir ne tam (ar ne tik tam), kad primintų apie save, bet parodytų naujus darbus – banalus, bet sunkiai nuginčijamas faktas, kad tai drąsus žingsnis. Fotografijose ir vėl jos nuogas kūnas, tik šįkart sulaukęs šešiasdešimties. Kalbėti, bet ne apie savo kūrybą, mėgstanti fotografė ir vėl privertė susimąstyti apie tabu ir jų laužymą. Nugirdau vieno jaunos kartos lankytojo komentarą, tarsi su nuostaba neaišku kam užduotą klausimą: „Bet juk tas kūnas net neseksualus?“ Iš tiesų labai tiksliai pastebėta – moters kūnas gali būti vaizduojamas neseksualiai ir traktuojamas ne kaip objektas. Šį kartą tikra šventė edukacijai ir meno galiai klibinti nusistovėjusias normas ir priversti mąstyti. Tikėkimės, poveikis bus ilgalaikis ir užkrečiamas. ►

G.Stulgaitis. Be pavadinimo. XX a. 9 deš.

39

FOTOGRAFIJA

G.Stulgaitis. Belvederis. 1986-ųjų vasara. 1986.

G.Stulgaitis. Rūkai zoologijos sode. 1985.

Įdomus – nebūtinai įžymus ◄ Kita laukta retrospektyva – vos prieš pusmetį V.Luckaus fotografijos centro pristatyta Kaune veikusios „Plėšriųjų sekcijos“ nario Gintauto Stulgaičio fotografijų paroda. Ekspozicija sudaryta iš ciklų „Šeimyniniai portretai“, „Balius“, „Senamiesčio etiudai“, „Belvederis.

1986-ųjų vasara“, Kauno zoologijos sode kurtos „Rūkų“ serijos bei pavienių portretų.

Savitą ir vis dar itin aktualų autoriaus požiūrį atskleidžia jo dienoraščio fragmentas: „Norėčiau, kad mano darbuose atsispindėtų požiūris ne į tai, ką aš fotografuoju, net ne gyvenimas apskritai, o žvilgsnis į gyvenimo prieštaravimų ir santykių visumą. Vienu žodžiu, noriu, kad žmonės mąstytų.“ Stebint daugumai nepažintas G.Stulgaičio fotografijas, neišvengiamai prieš akis iškyla ir jo kartos lietuvių autorių darbai. Šioje parodoje galbūt ir dėl jos geografinės vietos – Klaipėdos – po ilgesnės pertraukos iš atminties archyvų išniro ir klaipėdiečio Raimundo 40

G.Stulgaitis. Prie marių. 1987.

Urbono kūryba. Nepaisant to, kad nuo paskutinio leidinio ir didesnės parodos praėjo ar ne beveik dešimt metų (lyg ir ne tiek daug), bet ateities fotografijos šventėse norėtųsi dar kartą pasinerti į šį buities ir vienatvės archyvą.

Tad G.Stulgaičio paroda – šventė įdomių, bet nebūtinai itin įžymių autorių kūrybos vertintojams, šventė Šiaulių muziejui, iš fotografo dukrų gavusiam tokią dovaną ir, esu tikra, šventė joms, po pertraukos pamačiusioms tėvo kūrybą parodinėse erdvėse.

Provokuojantis požiūris Netradicinis, provokuojantis požiūris į fotografijos meną būdingas Kęstučio Šapokos ir Benignos Kasparavičiūtės parodai „Fotosalonas, Musninkų g.“ bei daugiau nei dešimt metų tęsiamam Dariaus Vaičekausko projektui „Dekonstrukcijos“.

Nei B.Kasparavičiūtė, nei K.Šapoka nekuria fotografijos meno siaurąja tų žodžių

Šį kartą tikra šventė edukacijai ir meno galiai klibinti nusistovėjusias normas ir priversti mąstyti. prasme, tačiau nemaža dalis jų tarpdisciplininių projektų buvo įgyvendinti pasitelkus būtent fotografiją. Ši paroda, tai – bandymas pasižvalgyti po fotografijos paraštes ‒ „pasidaryk pats“, „muilinės“, buitinės fotografijos (anti)estetiką ir principus. Ironiškas parodos pavadinimas – tarsi nuoroda į abejotiną, bet sąmoningai pasirinktą fotografijų kokybę, į buitį, vaizdų nereikšmingumą ir nesutaurintą kasdienybę.

Sunku tai būtų įvardyti kaip nematytą ar nepopuliarią praktiką, tačiau Lietuvoje tokie projektai kol kas nėra ir, matyt, artimiausiu metu fotografijos lauke nebus ant bangos.

Atidarymo metu K.Šapoka užsiminė, kad prieš nieką nemaištauja, tačiau, jei ir taip, šios, labiau iš tekstų pažįstamos poros, kūriniai, ko

FOTOGRAFIJA

K.Šapoka, B.Kasparavičiūtė. 11, 12. Iš parodos „Fotosalonas, Musninkų g.“

gero, – šventė tiems, kurie pavargę nuo meno kaip estetinio pasigėrėjimo šaltinio.

Mėgstantiems atrasti O D.Vaičekausko projektas ‒ veikiau antiparoda, žvelgiant iš galerinių erdvių perspektyvos. Kūriniai buvo išskaidyti Klaipėdos miesto erdvėse, o Parodų rūmai tapo tarpine parodos vieta, kurioje eksponuotas vienas kūrinys bei pateiktas koordinačių sąrašas, pagal kurį galima ieškoti kitų autoriaus darbų. „Dekonstrukcijos“ dažniausiai skatina susimąstyti apie valią ir pastangas, kurių reikia norint pamatyti ar aplankyti šią parodą. Tokią provokaciją – klaidžioti po visą miestą, ieškant neaišku kaip tiksliai atrodančių kūrinių, – priimu, bet iš karto pripažįstu pralaimėjusi. Šiandien, kai kalbama, kad kultūros renginiuose dažnai trūksta publikos, siūlymas vienos parodos aplankymui skirti mažiausiai vieną mūsų taip užimto gyvenimo dieną skamba kaip tikras išbandymas. Kai viena iš šios parodos versijų veikė Vilniuje, atradau dar vieną jos pjūvį, kuris siekiant pasiteisinti dėl ką tik

aprašyto meno „ignoravimo“, išsprendė (ne) žiūrėjimo problemą. Asmeniškai man tai – paroda, kurią atrandi ne tu, o ji atranda tave ir dažniausiai netyčia. Kartais pastebi jos objektus, kartais – ne, kai kurie iš jų jau gali būti sunaikinti oro sąlygų, kai pro juos eisi, o kai kurių gal apskritai nėra. Drįstu teigti, kad „Dekonstrukcijos“ gali būti šventė tiems, kas mėgsta atrasti, bet nemėgsta ieškoti.

Zinai ir plakatai Šiandienos pasaulio tradicijas kuriančiai jaunajai kartai numatyta šventė – mažoje Braitono virtuvėje kalbantis trims draugams gimusi iniciatyva „Save Zine“. Pagrindinė projekto idėja ‒ nereikalauti jokio formalaus naratyvo darbams, kuriuos Paul Butkus, Henrikas Riskus ir Valus Sonov publikuoja zinuose. 18 autorių iš skirtingų šalių subūrusių kuratorių principas – niekada neduoti jokių instrukcijų, ko jie tikisi, tad rezultatas atspindi ir paties projekto esmę, ir šiuolaikinio gyvenimo praktiką: viskas apie kūrybiškumą ir dalijimą(si). Parodoje

eksponuojamuose vaizduose – skirtingų žmonių gyvenimas skirtingose vietose, jo aplinka ir paraštės. Formalaus naratyvo nebuvimas prisideda prie to, kad sunku įvardyti autorių kūrybinį braižą ar atskirti juos vieną nuo kito. Visa darbų kolekcija susižiūri kaip bendras šiuolaikinės kuriančiųjų bendruomenės projektas.

Agnės Narušytės ir Gintaro Zinkevičiaus leidinys „Plakatai“ – šventė fotografijos knygofilams. Nedidelėje, bet jaukioje knygelėje publikuojami to paties pavadinimo G.Zinkevičiaus ciklo darbai ir A.Narušytės komentaras. G.Zinkevičiaus darbuose – 1982–1996 m. autoriaus nuosekliai fotografuoti stendai, kuriuose būdavo klijuojami plakatai, iš pradžių – brežnevinės propagandos, paskui – perestroikos, dar vėliau – Atgimimo ir nepriklausomybės pradžios. Gera proga susipažinti su „Plakatų“ knygele ir V.Bubelytės monografija – artėjanti Vilniaus knygų mugė.

Dešimt. Atrodo, pavyko identifikuoti dešimt Klaipėdos fotografijos šventės švenčių šioje trumpoje apžvalgoje, tačiau esu tikra, kad jų yra ir daugiau, visai kitokių bei priešingų, ir jos yra apmąstomos. Jei taip, tuomet man tai – 11-oji šventė.

Kirsten Alen. 9, 12. Iš parodos „Save Zine“.

41

FOTOGRAFIJA

Intymus savo Aktas 56. 1993.

Danguolė RUŠKIENĖ V.Bubelytė. Autoportretas 24. 1989.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose lapkričio 17 – gruodžio 10 dienomis veikė retrospektyvinė vilnietės fotomenininkės Violetos Bubelytės paroda „Savas kūnas“. Išsamiausioje lig šiol Lietuvoje autorės fotografijos retrospektyvoje – daugiau nei 100 archyvinių (1981–2003) ir naujausių (nuo 2015) autoaktų. Pastarieji, sukurti po 12 metų pertraukos, parodinėje erdvėje buvo eksponuojami pirmą kartą.

42

Kažkas daugiau V.Bubelytė meninės fotografijos lauke debiutavo žirgų fotografijomis (1980 m. trečiojoje Lietuvos jaunųjų fotografų darbų parodoje). Tuo metu jodinėjimas ir žirgai buvo jos gyvenimo aistra, lėmusi ir jaunos kūrėjos temas fotografijoje.

Kaip daugelis jos kartos fotomenininkų fotografijos ji mokėsi savarankiškai, konsultavosi su kolegomis fotografais, bene daugiausia yra išmokusi iš fotomenininko Juliaus Vaicekausko.

Nuogo kūno fotografija ją visuomet traukė. Ir ne tik dėl to, kad sovietmečiu tai buvo viena jautriausių ir labiausiai kontroliuojamų temų. Žinoma, veikė ir tai, kad informacijos anuomet šia tema buvo sudėtinga gauti, o aktų parodos triukšmingai užsidarydavo vos po kelių dienų. Čia buvo kažkas daugiau, ką masino išsiaiškinti ir pažinti pačiai. Taip prasidėjo fotografiniai eksperimentai

su draugėmis ir pažįstamomis. Tačiau tiek procesas, tiek rezultatai lūkesčių nepateisino. Todėl netrukus V.Bubelytė pabandė padirbėti su savimi – savo kūnu ir taip atrado patogią, idealiai paslankią medžiagą. Pagaliau ji liko su šia tema vienumoje ir galėjo atsidėti neskubriam ir jaudinamam darbui. Visa tai vyko nedidelėje, nuo aplinkinių izoliuotoje erdvėje – komunalinio buto kambaryje, kuriame menininkė gyveno su savo tėvais ir seneliais. Bet tam buvo būtina ne tik fizinė izoliacija. Jai buvo reikalinga terpė, kurioje galėjo išsikristalizuoti ypatingos konsistencijos vienatvė. O tai, autorės teigimu, ji tikrai turėjo.

Laikmečio situacija Pirmieji V.Bubelytės kūrybos dešimtmečiai dar patenka į sovietinės santvarkos laiką šalyje. Todėl čia neišvengiamai tenka prisiminti anuometę politinę situaciją, emocinę ir psichologinę atmosferą, vyravusią sociume, neabejotinai lėmusias situaciją mene ir fotografijoje.

FOTOGRAFIJA

kūno teatras Aktas 83. 1998.

Aktas 89. 1998.

Sovietmečiu akto fotografijos buvo griežtai cenzūruojamos. Jos ne tik buvo nepageidaujamos vietinėse parodose, bet ir sunkiai prasibraudavo į užsienio ekspozicines erdves. Ir čia kalbama ne apie eksperimentinius ar drastiškus sprendimus, bet apie klasikinės akto fotografijos pavyzdžius (R.Dichavičiaus, V.Naujiko ir kt.), kurie anuomet užėmė vyraujančias pozicijas Lietuvos fotografijoje. Panaši situacija buvo ir spaudoje bei leidyboje.

Nors nuo 1967 m. Kaune leistame žurnale „Nemunas“ jau buvo spausdinami lietuvių fotomenininkų sukurti aktai, tačiau tuomečio žurnalo redaktorius A.Drilinga nuolat sulaukdavo papeikimų iš LKP CK (Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto) „už tarybiniams žmonėms nepriimtiną, svetimos moralės produkto – aktų publikavimą“. Dėl valdžios atstovų įsikišimo nebuvo išleistas ir R.Šimulio 1989 m. spaudai paruoštas fotoaktų albumas. Tai – tik keli faktai iš daugybės, iliustruojančių šiandien tragikomiškai atrodančią anuometę situaciją. ►

Aktas 32. 1984.

Aktas 64. 1994.

43

FOTOGRAFIJA

Aktas 44. 1990.

Aktas 94. 2000.

niją. Tai, kas buvo toleruojama vyrų fotografų (R.Dichavičiaus, V.Butyrino ir kt.) kūrybinėje teritorijoje, negalėjo rastis jaunos autorės kūryboje. Ir neatsirado. V.Bubelytė, aplenkusi tradicinį akto suvokimą ir fotografijoje vyravusias moters kūno vaizdavimo normas, pateikė visiškai kitokias nuogo kūno fiksavimo ir interpretavimo versijas.

Jos autoaktas buvo sunkiai suvokiamas pirmiausia dėl to, kad autorė modeliu pasirinko save. Maža to, ji apsinuogino prieš kamerą ir pradėjo kurti savotiškas mizanscenas, kurių pagrindinė herojė, režisierė ir vertintoja buvo ji pati. Tai tikrai ne visiems buvo priimtina. Po 1989 m. kartu su fotomenininku S.Paukščiu surengtos parodos Vilniuje grupė pasipiktinusių moterų spaudai parašė laišką, kuriame kaltino autorę amoralumu, tautinių idealų paniekinimu ir pan. Gana kritiškai į jos autoaktus reaguodavo ir kai kurie kolegos fotografai. Atrodo, kad nemažai daliai anuomečių V.Bubelytės kūrybos vertintojų patogiau buvo atmesti jos autoaktus kaip netinkamo elgesio ir kūrybos pavyzdį, nei pabandyti suprasti, ko ieško ir ką siūlo suvokėjams autorė.

Tai lėmė, kad Lietuvos fotografijos istorijoje ji įsitvirtino kaip unikali ir daugelį tabu sulaužiusi menininkė.

Medžiaga kūrybai

Aktas 25. 1983.

Aktas 24. 1983.

Sulaužė tabu

akto suvokimą. Tokiai situacijai įtakos turėjo ir tai, kad akto žanro fotografijoje Lietuvoje vis dar vyravo tradicinis kūrėjo–vyro ir modelio–moters santykis, anot tais laikais rašiusios meno kritikės Z.Žemaitytės, išaukštinantis apnuoginto žmogaus kūno plastinį grožį ir harmo-

◄ Šios ir kitos priežastys, formavusios dirglią kūrybinę atmosferą meno, taip pat fotografijos lauke, tikrai nebuvo vienintelės, apsunkinusios V.Bubelytės auto44

Pirmieji gana atsargūs autorės eksperimentai, jos pačios naujai (kaip modelio) pasirinktas vaidmuo pamažu modifikavosi, kaskart pasipildydami vis naujais sluoksniais ir prasmėmis. Kadre kurį laiką klaidžiojo tik užuominos apie jos asmenybę, pagrindinės identifikavimo priemonės – veido kol kas buvo atsisakyta. Jeigu jis ir pasirodydavo, tai buvo apgaubiamas tirštu rūku, nugramzdinamas į erdvės gilumą, kol tapdavo perregimas ir beveik neatpažįstamas. Tokį sprendimą autorė pasirinko, ko gero, dėl to, kad jai, kaip ir daugeliui kitų aktų modelių, iš pradžių nebuvo paprasta apsinuoginti prieš kamerą. Kita vertus, tokiu būdu, gal ir nesąmoningai susiformavo suvokimas, kad modelio asmenybė, kaip ir faktas, kam priklauso fiksuojamas kūnas, čia nėra svarbu. ►

FOTOGRAFIJA

Pozavimas 2. 2016.

Moters paveikslas. 2017.

Vizitinė kortelė

Elegija 2. 2015.

Violeta Bubelytė gimė 1956 m. spalio 26 d. Rokiškio rajono Audronių kaime.

Gyvena Vilniuje.

Nuo 1980 m. Lietuvos fotografijos meno draugijos (dabar – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) narė.

1999 m. jai suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografės menininkės garbės vardas (AFIAP).

Personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje (Vokietijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, JAV ir kt.) rengia nuo 1983 m., jungtinėse parodose dalyvauja nuo 1980 m.

Nuo 1998 m. iki 2015 m. dirbo dienraštyje „Verslo žinios“ fotokorespondente.

Svarbiausias sukurtas fotografijų ciklas – „Autoportretai“, kurį sudaro keturios dalys: „Su veidrodžiu“ (1982), „Autoportretas“ (1983–1994), „Aktas“ (1981–2003) ir atskirus pavadinimus turinčios fotografijos, pradėtos kurti nuo 2015 m.

V.Bubelytės kūriniai saugomi Lietuvos dailės muziejaus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Vilniaus modernaus meno centro ir Paryžiaus nacionalinės bibliotekos rinkiniuose, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Išlydinčios. 2017.

45

FOTOGRAFIJA

Ir čia visiškai nesvarbu, kad tai – jos kūnas, veidas, žvilgsnis. Jie paskolinti, kad suvaidintų tam tikrą vaidmenį. Stebinantį, provokuojantį, gluminantį...

Subordinacija 1. 2016.

◄ Svarbiausia – veiksmas, kuriame jis dalyvavo.

V.Bubelytė jau pačioje savo kūrybos pradžioje sugebėjo savo kūną traktuoti ne kaip tikslą, o kaip priemonę ir medžiagą kūrybai. Ji buvo priversta nuolat kaitalioti vaidmenis, tą pačią akimirką būdama ir fiksuojamu subjektu ir fiksuotoja. Toks žaidimas, kuriame viskas priklausė tik nuo jos pačios, jai buvo priimtinas ir įtraukė vis labiau. Galbūt todėl šį autoaktų ciklą autorė kuria iki šiol.

Jokio flirto

Nevykęs bučinys. 2017.

Gundymas. 2015.

46

Moters kūnas V.Bubelytės fotografijoje – aseksualus, kartais net natūralistiškas.

Jokio flirto, koketavimo su kamera / žiūrovais. Čia, kaip ir teatre, itin svarbiais komponentais tampa šviesa ir šešėliai, erdvės-plokštumos ir rekvizitas (draperija, veidrodis, lenta, kopėčios ir kt.), kurie papildo, koreguoja ar diktuoja kadre vykstančio veiksmo turinį. Savo fotografijoje V.Bubelytė rinkosi ne tik neįprastus siužetus, bet ir kitokias išraiškos priemones. Šviesa čia labai minkšta, laipsniškai, vos juntamai pereinanti į tamsą. Jokių aštrių blyksnių ar gilių, skandinančių šešėlių. Tokios šviesos gaubiami kūno kontūrai aptirpsta, o pati erdvė-fonas susitraukia. Draperijos, veidrodžiai ir kiti objektai „žaidžia“ su moters kūnu, tai išryškindami, tai užmaskuodami jo linijas. Čia neaptiksime jokių užuominų apie erotizmą ar kūno kaip geismo objekto traktavimą.

Net tada, kai atsiranda akių kontaktas su suvokėju, situacija nepasikeičia. Jos mąslus, įdėmus žvilgsnis, kaip ir ramiai sučiauptos lūpos, sąlygoja situaciją,

FOTOGRAFIJA

kurioje fotografijos personažas (t. y. ji pati) tampa ne analizuojamu, bet analizuojančiu subjektu. Įspūdis toks, kad autorė, apgalvotai naudodama savo kūną kaip priemonę pranešimui suformuoti, provokuoja žiūrovus jų pačių savianalizei. V.Bubelytė atvirai deklaruoja, kad ji kuria teatrą, ritualizuotą pasirodymą, kuriame pagrindinis personažas nulipdytas iš moters kūno. Ir čia visiškai nesvarbu, kad tai – jos kūnas, veidas, žvilgsnis.

Jie paskolinti, kad suvaidintų tam tikrą vaidmenį. Stebinantį, provokuojantį, gluminantį pirmiausia pačią autorę. Bet kiekvieną kartą vis kitokį.

Kai aš gulėjau... 2016.

Išreikšti save Kai po daugiau nei dešimties metų pertraukos V.Bubelytė vėl sugrįžo prie savo temos, ji atsinešė ne tik stipriai pasikeitusį kūną, bet ir sunkesnį suvokimų bei raiškų bagažą. Fiksuodama save dabar, ji neieško senėjimo proceso požymių, drąsiai deklaruoja pakitusią asmenybę – su pastebimai platesniu gyvenimiškos patirties lauku, radikalesniu seksualumo paneigimu ir neribota laisve. Dabar jos autoaktuose mezgami dialogai kur kas intensyvesni ir atviresni. Čia daugiau (savi)ironijos, dažniau keliami klausimai, nei pateikiami atsakymai. Aktyviau ieškoma kūno kontakto su antru, trečiu ar ketvirtu personažu (visi jie – Bubelytės), taip formuojant painesnes scenas, bet kartu talpesnes istorijas ir gilesnes įžvalgas.

V.Bubelytės autoaktai – ne tik protestas prieš visuomenines santvarkas, erzinantį visuotinį požiūrį į apnuogintą moters kūną ir erotizmą, grįstą moters grožio kaip savaiminės vertybės tradicija. Gal net labiau tai – asmeninės kūrybinės raiškos forma, kurią atradusi ji geriausiai per kūrybą galėjo (ir gali) suvokti ir išreikšti save. Tai, ką ji turėjo ir prarado, ką turi dabar, ką nujaučia esant ir ko laukia. Be nostalgijos, gailesčio, baimės. Kaip savanoriškas susitaikymas.

Kitų metų pradžioje ketinama išleisti V.Bubelytės fotografijų albumą. Tai bus pirmasis didesnės apimties šios autorės fotografinę kūrybą pristatantis leidinys.

Projektą organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

Sujauktas gyvenimas. 2016.

Doppelganger 3. 2016.

47

GINTARO LAŠAI

Dievai nemoka mirti

Virginija Rimkaitė. 21 a. Apysaka. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2017, 134 p.

Dainius VANAGAS

Rašytoja V. parašė knygą „21 a“. Skaitytojas D. ją perskaitė ir numirė.

Tačiau rytą pabudo gyvas. Gal susapnavo, gal įsivaizdavo. Bet kad ne.

Vakare dar kartą perskaitė – lėtai ir atsargiai, nepraleisdamas nė žodžio, minties ar pauzės. Tačiau vėl numirė.

O rytą vėl gyvas. Keista, galvoja skaitytojas D. ir eina pas policininką S. – Jūs gyvas, – ramiai konstatuoja policininkas S. – Taip, – atsako skaitytojas D. – Tai kodėl sakote, kad miręs?

– Nes vakar buvau miręs.

– O dabar vėl gyvas?

– O dabar vėl gyvas.

Policininkas S. supratinga mina kažką pasižymi savo sąsiuvinyje. Reikia sviesto, lazdyno riešutų ir pomidorų padažo. Ir tualetinio. Jis pakelia akis: – Tai problemos kaip ir nėra, tiesa?

– Kaipgi – yra. Jei skaitau rašytojos V. knygą, mirštu.

– Tai neskaitykite.

– Ši knyga pavojinga.

– Arba jūs.

Skaitytojas D. nusiminęs grįžta namo. Galbūt jam iš tiesų kažkas negerai. Juk įprastai žmogus negali mirti, vėl atgimti, vėl mirti, ir vėl atgimti.

Bent jau kol kas. Todėl jis pabandys dar kartą. Paskaityti. Ir nenumirti. Bet miršta.

Prisikėlęs nusprendžia nueiti pas psichologę A. Skaitytojas D. nemėgsta psichologų, laiko juos smegenčiulpiais, tačiau jei skaitytojui D. galvoje iš tiesų košė, ko daugiau imtis?

48

– Kaip suprasti – mirštate? – klausia psichologė A. – Pajuntu, kaip išnykstu, tarsi kažkas iš vidaus mane sutraiškytų į dulkes.

– Turite galvoje psichologinę mirtį?

– Ne, turiu galvoje fizinę mirtį. Man nustoja plakti širdis, liaujuosi kvėpuoti, atšąlu.

– Koks tai jausmas?

– Tai ne jausmas.

– Ar jums taip buvo anksčiau?

– O jums?

– Aš tik klausiu.

– O man atrodo, kad tik šaipotės.

Psichologė A. nuleidžia akis. Visada tas pats. Dar dvidešimt minučių ir eisiu gerti kavos.

– Kai rytą pabundate, kaip sprendžiate, kad pabudote iš mirties, o ne iš miego? – lėtai ir abejingai klausia psichologė A. – Kai rytą pramerkiu akis, negaliu pajudinti nė vieno raumens. Atrodo, kad kraujagyslėmis neteka kraujas, jis šaltas tarsi kalnų upės vanduo. Rankos ir kojos nutirpusios. Guliu nejudėdamas kokį pusvalandį, kol imu šilti. Tuomet pajudinu pirštus, pirmiausia rankų, paskui kojų.

Netrukus pajudinu delnus ir pėdas, tuomet sulenkiu rankas per alkūnes ir kojas per kelius. Galiausiai išlipu iš lovos ir nusivalau manimi šliaužiančias kirmėles. Man niežti odą, jaučiuosi slidus, riebaluotas, tarsi aplietas vašku. Ir siaubingai dvokiu.

– Ką atsimenate iš vakarykštės dienos?

– Kad skaičiau rašytojos V. knygą ir ją perskaitęs numiriau.

– Ar jums patinka knyga?

– Nežinau. Ji erzina, vargina, trikdo ir siutina.

– Tai kodėl ją skaitote?

– Nes ji erzina, vargina, trikdo ir siutina.

– Norėčiau susitikti su jumis dar kartą.

– Norėčiau, kad neprireiktų.

Skaitytojas D. grįžta namo. Jokios naudos. Jis beprotis. Arba kreipiasi ne ten, kur reikia. Juk čia knyga, tik knyga. Skaitytojas D. eina pas literatūrologę B. – Kaip įdomu, – sako literatūrologė B. – Vadinasi, jus labai sujaudino rašytojos V. kūrinys.

– Nepasakyčiau.

– Bet jūs patyrėte ekstazę?

– Ne, aš numiriau.

– Nedažnas atvejis skaitant. Apie ką rašo rašytoja V.?

– Apie žmones, jų labai daug, ir jie vienui vieni.

– Jūs irgi?

– Ne, aš turiu sūnų.

– Kaip judu--– Viskas gerai.

– Kiek jam?

– Trisdešimt dveji.

– Duokite jam paskaityti šią knygą.

– Norite, kad nužudyčiau savo sūnų?

– Noriu, kad užbaigtumėte knygą.

Skaitytojas D. grįžta namo. Daugiau jis niekur neis. Jis susitepa keturis sumuštinius, padeda juos ant stalo krašto ir nustumia ant žemės. Du nukrenta sviestu, du – duona žemyn. Nėra dėsnio. Tačiau jie visi nukrenta. Yra dėsnis. Skaitytojas D. skambina sūnui G. – Gerai, ateisiu, – sako sūnus G. – Skaityk, – sako skaitytojas D., paduodamas sūnui G. rašytojos V. knygą, kai šis patogiai įsitaiso ant sofos.

– Kodėl? Gera knyga?

– Vėliau paaiškinsiu.

Sūnus G. skaito skyrių po skyriaus – iš viso dvidešimt vienas. Skaitytojas D. juos moka kone mintinai. Iš pradžių apie duobes, paskui apie šunis, galiausiai apie visą XXI amžių – ir šiokį, ir tokį, bet labiausiai

GINTARO LAŠAI

Meilės lauko artojas jokį. Sūnui liko vos keli puslapiai, jis tuoj sužinos, kad nieko sužinoti negali. Gal sustabdyti jį, galvoja skaitytojas D. Bet nesustabdo. Sūnus G. užverčia knygą ir miršta.

Skaitytojas D. glosto sūnaus G. plaukus ir užspaudžia akis. Ką jis padarė, kvailys.

Jis leido savo sūnui numirti. Skaitytojas D. nemiega visą naktį, siūbuoja prie ledinio sūnaus kūno ir verkia.

Rytą sūnus G. prisikelia.

– Kas čia buvo? – klausia jis.

– XXI amžius, – atsako skaitytojas D. – Aš negaliu pajudėti.

– Priprasi.

Ir iš tiesų – pripranta. Tėvas ir sūnus kasdien miršta. Ir kasdien prisikelia. Jie subyra į šipulius ir vėl susilydo. Jie nusivilia ir vėl įtiki. Rašytoja V. žudo nenužudomus, laidoja nepalaidojamus ir skelbia dar vieną pasaulio pabaigą – tačiau dievai nemoka mirti, užtat moka keistis.

Apysakoje „21 a“ gausu absurdo, ir vietomis jis užrašytas patraukliai. Tačiau absurdas tampa efektyvia literatūrine priemone, kai yra derinamas su tam tikra porcija racionalumo, taip sukuriant įtampą tarp šių priešingų polių ir neleidžiant skaitytojams aiškiai įžvelgti juos skiriančios ribos. Rašytojai V. šios įtampos išgauti nepavyksta, todėl XXI a. paveikslas atrodo kiek šabloniškas ir plokščias.

Kazio Bradūno metams baigiantis Marijus ŠIDLAUSKAS

Giliai paleidau žemėn sunkų plūgą, Migla į slėnio gilumą nuslūgo, Mane kalnely saulė tuoj aplies.

Ir šildys akmenį, ir šildys juodą grumstą, Ir mano sielą, kasdienybės drumstą, Pakels kaip tyrą rasą nuo žolės.

Tai Kazio Bradūno, dar jauno autoriaus, eilėraščio „Pirmoji vaga“ pirmasis posmas, atveriantis jo poetinės laikysenos gilumines šaknis ir programiškai nubrėžiantis kūrybos kryptį. Rašytojo 100-metis yra ne tik jo kūrybos brandumo patvirtinimas, bet ir gyvybingumo patikrinimas. Sykiu ir mūsų kultūrinio sąmoningumo lakmusas, parodantis atminties budrumą, tęstinumą.

Arba užmaršties abejingumą (šitaip praėjo Johanneso Bobrowskio, gimusio 1917 m. kovo 9 d. Tilžėje, 100-metis, tačiau mums dėl jo nei šilta, nei šalta; mat ne visai savas).

Algimantas Mackus apie lietuvių egzilus yra pasakęs: „Ne su visam išėjo, tik su visam negrįžo.“ K.Bradūno atveju šią ištarą tektų koreguoti. Jis buvo vienas iš tų retų pasiryžėlių, kurie sugrįžo ne tik savo kūryba, bet

ir tiesiogiai – 1995 m. jis su visam parkeliavo į Lietuvą ir įsikūrė savo jaunystės mieste Vilniuje. Poetas norėjo ir fiziškai likti čia, savo žemėje, su mumis. Ir liko, 2009-ųjų vasarį užbaigęs savo gyvenimo ratą ir amžiams atgulęs Antakalnio kapinėse. O ar liekame su juo mes, ar norime likti?

Glaudūs saitai sieja K.Bradūną su Mažąja Lietuva. Jis, kaip ir Salomėja Bačinskaitė-Nėris, gimė Kiršų kaime, ten, kur „Šešupė, Rausvė, Širvinta – žaliuojanti rami Paprūsė“, gyvai jautė šio krašto istoriją ir kultūrą, prūsų genties tragiką (eil. „Paskutinis prūsas“, „Natangai“).

Nuo jo gimtųjų vietų, atsiremiančių į Vištyčio kalvas, beveik ranka pasiekiamas K.Donelaičio Tolminkiemis, Lazdynėliai. „Metų“ autorius neatsitiktinai tapo atraminiu jo kūrybos herojumi (eil. ciklas „Donelaičio kapas“, „Donelaičio pamokslas per sukaktuvių mišią“, „Donelaitis atsisveikina po pamaldų“). K.Bradūnas godžiai sotinosi didžiojo lietuvininko „šilta hegzametro duona“, kaip niekas kitas skonėdamasis jos skalsumu. Ketvirtojoje eilėraščių knygoje „Maras“ (1947), kur „juodosios mirties“ vaizdai simbolizuoja gimtosios žemės netektį, girdėti I.Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimo“ atgarsiai. ► 49

GINTARO LAŠAI

Poetas K.Bradūnas. ◄ Tačiau atvirumas mirčiai, nebūties tamsai poeto kūryboje neužgožia pasitikėjimo būtimi. K.Bradūnas yra buvimo šviesą matantis ir prasmę teigiantis kūrėjas, tokią nuostatą grindžiantis kultūriniais tautos ir asmens išlikimo argumentais. Šitaip pritrūkęs kortų K.Donelaitis meta savo „Metus“, laimėdamas lošimą su nebūtimi („Donelaitis lošia kortomis su mirtimi“).

Pasak Antano Maceinos, nesame turėję lietuviškesnio poeto už Bradūną. Išties tarp lietuvių naujųjų poetų jis lietuviškiausias, o iš žemininkų – „žemiškiausias“, daugiau rėmęsis ne Vakarų, o prigimtine kultūra, liaudies dainos poetika ir stilistika (stilizuotas gamtos vaizdas, baladinė nuotaika, pasikartojimai, paralelizmai, klausimo ir atsakymo formulės). K.Bradūno lietuviškumas archajiškas, jis labiau mėgsta ne tautos, o genties sąvoką, pasitelkdamas archetipinius protėvių, kapų, girių, 50

LR Seimo archyvo nuotr.

žalčio, vėlių, aukuro vaizdinius. Eilėraštis rašomas lyg skaitymui-atlikimui, įsijungimui į kolektyvinį ritualą, o tai primena pačią seniausią, maginę poezijos funkciją.

Skaudžiai juntama sava / svetima takoskyra („Svetimas vakaras“). Į kūrybos centrą iškeliama senoji žemdirbių pasaulėjauta, mitologija, istorija, didieji meno vardai – visa tai vėliau tampa pamatu laisvėjančiai lietuvių poezijai, tokiems autoriams kaip J.Juškaitis, J.Degutytė, S.Geda, Just.Marcinkevičius, M.Martinaitis, J.Vaičiūnaitė, B.Baltrušaitytė. Tos pačios „kraujo grupės“ – ir A.Žukauskas, A.Bernotas, J.Strielkūnas, V.Braziūnas, o egzodo poezijoje – A.Mackus, H.Nagys, J.Mekas. Atraminiai įvaizdžiai – žemė, duona, ugnis, kraujas. Žemės įsčių simbolika siejama su gamtos atgimimo jėga ir krikščioniška prisikėlimo idėja – šitaip įprasminama amžinoji gyvybės ir mirties misterija. Žemė, nelyginant sakralinis indas, surenka mūsų

kraują ir prakaitą, kurie susigėrę virsta dirva duonai. K.Bradūnas sukūrė lietuvio ryšio su žeme poetinį mitą, kurio šaknis eina iš lietuvių pasaulėvokos gelmės, iš žemės ir duonos rūpesčio, įprasminto K.Donelaičio vasaros darbuose, rudenio gėrybėse, žiemos varguose. K.Donelaičio sureikšmintas žemės gėrybių valgymas ir gėrimas (alimentarinis kodas) K.Bradūno poezijoje įgyja mitinę-sakralinę ir sykiu rezistencinę prasmę:

Žemės valgymu prisiekiu šventą neapykantą – Ji galioja prieš ir po mirties. Žemė vedasi mane kaip įkaitą, Užrištom akim, velėna prie širdies. („Priesaika“) Bradūniškasis duonos įvaizdis prisotintas ir teologinio krūvio, plg. su Kristaus žodžiais: „Aš esu gyvybės duona! Kas

GINTARO LAŠAI

ateina pas mane, niekuomet nealks, ir kas tiki mane, niekuomet netrokš“ (Jn 6, 35). Duonos valgymas, laužymas – kaip žemės valgymas. Troškimas būti Dievo „suvalgytam“, susilieti su Juo amžinybėje įstabiai įkūnytas eilėraštyje „Pasilenk“: „Pasilenk, nuskink lyg įsaulėje uogą, / Kad sutirpčiau Tavo burnoje“. Poeto eilėraščiuose perėjimas iš vaizdinio konkretumo į mito visuotinumą, iš kasdienio gyvenimo į belaikę anapusybę, kai ištinka aukščiausio patyrimo mistika, – kasdieniškai paprastas ir įtikinamas, išgyvenamas kone fiziškai:

Mes valgėme prie vieno stalo Iš deginto molio dubens.

Tu užsigėrei vandens – Ir man gomurys apsalo Troškuliu artėjančios tiesos...

O vis labiau temo ir temo, Ir nieks neįjungė šviesos...

Mes valgėme prie vieno stalo, Prie begalinės ribos, Pritrūkę kalbos...

(„Emaus“)

Poetą iš pat pradžių traukė klasikinės formos – jis debiutavo sonetų knyga „Vilniaus varpai“ (1943). Klasikinį kilnų paprastumą ir ramią didybę iškelia ir K.Bradūną subtiliai interpretavusi Vanda Zaborskaitė: „K.Bradūno poezija tyra ir aiški, ji pilna skaidrios, ramios tiesos. Ji yra laisvai ir natūraliai atsiskleidusi; ji nieko neįrodinėja, nieko nesmerkia ir neprakeikia, niekur nešaukia – ji tik liudija, išsako, aprauda, meldžiasi, taria švento susikaupimo, gedulo ir tikėjimo žodžius“ (Vanda Zaborskaitė. Tarp istorijos ir dabarties. Vilnius: Tyto alba, 2002, p. 351). Šių eilėraščių vertybinė šerdis – prieraišumas savajai genčiai, pagarba tradicijai, pripažinimas, kad yra kažkas aukštesnio už kuriantįjį ego, taip pat per praradimo skausmą įgyjamas ir branginamas buvimo jaukumas, bendrystės šiluma. Ir visa tai įprasminanti ištikimybė poezijai, kurios prašoma „Maldoje į šventą Joną Apaštalą“.

K.Bradūno eilėraštis primena apeigas, steigiančias pasaulio tvarką, kuri yra gyvenimo darnos, meilės ir pasitikėjimo būtimi pamatas. Jo žodis turi sakralumo, absoliutumo aurą, apvalančią nuo drungno vertybinio reliatyvizmo, neleidžiančią grimzti į beprasmybės tamsą. Sigitas Geda jo knygas „Morenų ugnys“ (1958) ir

„Sidabrinės kamanos“ (1964) yra priskyręs prie šventųjų mūsų poezijos knygų – šalia K.Donelaičio „Metų“, A.Baranausko „Anykščių šilelio“, Maironio „Pavasario balsų“, J.Kossu-Aleksandriškio „Imago mortis“, V.Mačernio „Sonetų“, H.Nagio „Mėlyno sniego“ (šį sąrašą svariai papildytų ir paties S.Gedos „Septynių vasarų giesmės“). Vertybių požiūriu tradicinis K.Bradūnas vis dėlto nėra konservatyvus kūrėjas – jis veikiau reformatorius, atsiribojęs nuo neoromantinės inercijos, grąžinęs žodžiui rupų konkretumą ir minties svorį. Mėgęs trumpą eilėraštį („Trumpo eilėraščio aukojimas“), įvaldęs, be klasikinės, ir baltųjų eilių techniką, jis sujungė į darnią visumą pagoniškąsias ir krikščioniškąsias vertybes, įvykdydamas tai, kas kitiems poetams atrodė dramatiškos nedermės ar konflikto šaltinis. Įsidėmėtina K.Bradūno laikysena sovietmečio atžvilgiu – reikia kalbėti ne apie kaltuosius, pirštu rodant į kitą, o apie sistemos aukas. Poetas mąsto ne pykčio ir keršto, o nuodėmės ir atgailos, nuopuolio ir prisikėlimo kategorijomis, sveria krikščioniškuoju žmogiškumo matu. Išeivijoje K.Bradūnas giliausiai ir asmeniškiausiai išgyveno pirmąjį okupacijos dešimtmetį, savo kūryba pastatydamas taurų paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę (neužmirštamoji „Partizanų baladė“). Jo laisvės kovotojams skirta lyrika savo monumentalumu, istorinio žvilgsnio apimtimi priartėja prie herojinio epo, įamžinančio karžygius tautos atmintyje.

K.Bradūnas traukė aplinkinius savo asmeniu. Buvo šiltas bendrautojas (taip pavadino save viename eilėraštyje), veiklos entuziastas, geras draugas, mokėjo apsieiti su skirtingiausių ideologijų ir temperamentų žmonėmis. Pavydėtinai gražiai sutarė su žmona Kazimiera, ištikima bičiule ir patarėja. Jautė atsakomybę už savo žodį ir veiksmą.

Buvo apdovanotas humoro – jaukaus, nepikto – jausmu. Turėjo talentą burti ir telkti žmones prasmingam darbui – universitete telkė savo kartą, išeivijoje – „Literatūros lankų“, „Aidų“ kultūrinę bendruomenę.

Savo Lietuvoje išleistą eilėraščių rinktinę pavadino „Sutelktine“. Mokėjo visus lietuvius susodinti prie vieno stalo, suvienyti bendram veiksmui (ak, kaip tai būtų gražu verdant aistroms dėl Lukiškių aikštės paminklo!). Žinia, prie stalo laužoma duona ir geriamas vynas, čia atsisveikiname su išeinančiais, kalbame ir tylime – būna-

me. Deja, šiandien šitaip būti tūlam jau nebepavyksta (plg. su nūdienos vaizdeliais, kai už stalo riejamės ir vartojame, kol atsiduriame pastalėje).

Gyvename kultūros sulėkštėjimo, hedonistinio užsimiršimo laikais, į savo komforto zoną nebeįsileisdami vertybiniam tęstinumui, atsakingam dialogui įpareigojančių idėjų, meno, literatūros, poezijos. Užmaršties tendencijos palietė ir K.Bradūną – tarkime, poetas neįtrauktas į leidinį „300 Baltic Writers: Estonia, Latvia, Lithuania“. Ką gi, populiariausiomis (reprezentatyviausiomis?) tampa knygos, kuriose lengviausiai tapatinamės su savojo laiko konjunktūra ir įsišvirkščiame adrenalino, virtualiai įsijausdami į savo traumines ar ekstatines patirtis, kompleksus, geidulius bei iliuzijas. Pagarsėja ir tokios knygos, kurias kai kur kai kam apsimoka populiarinti, – kuriose kasamasi po mūsų valstybingumo pamatais, juodinamas laisvės kovotojų atminimas ir pati nepriklausomybės idėja. Visus tokius ar panašius skaitalus vartojame kaip greitąjį maistą, kaip savotiškus narkotikus ar trankviliantus, o suvartoję vėl dairomės naujos porcijos, tikėdamiesi dar kartą pabėgti iš gyvenimo. Pabėgti vis dėlto nepavyksta, o kai sąžininga akistata su savimi ir pasauliu darosi per sunki, tuomet belieka sau ir pasauliui vaidinti gyvenimą, buvimą keisti atrodymu, o tai tik dar smagiau įsuka absurdo karuselę. Nes visi pasirodymai scenoje kinta sulig keičiamomis dekoracijomis, o spektaklis tėra akimirksnis, palyginti su gyvenimu, į kurį tenka grįžti užgesus rampos šviesoms ir ištuštėjus salei.

K.Bradūno gyvenimas ir knygos byloja ne atrodymo, o buvimo tiesą, kuri nesibaigia su jubiliejiniais metais ir renginiais.

Toji tiesa šiandien nemadinga (o kada tiesa buvo madinga?), ji kaip į molį įsikirtęs akmuo, į kurį atsimuša žiniasklaidos prigaminamų ar mūsų geram atrodymui tarnaujančių tiesų putos. Poeto žodis ištartas tam, kad nebūtume nublokšti globalizacijos cunamio, neuždustume vartojimo instinktų, tingaus mąstymo, režisuojamų skandalų pelkėje, kad neliktume istorijos absurdo teatro užkulisiuose. K.Bradūno metai baigiasi, tačiau šio darbštaus ir atkaklaus kultūros artojo paliktas meilės laukas lieka – lieka kaip tautos ir asmens gyvastingumo liudijimas, kaip dirva, kurią apleidę taptume klajojančiais benamiais, netekusiais kasdienio buvimo duonos.

51

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

Sveikiname konkurso laimėtojus!

Baigėsi 2017 m. „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkursas: skelbiame ir sveikiname jo nugalėtojus!

Literatūriniam leidiniui „Gintaro lašai” jau 12 metų jauni rašytojai iš visos Lietuvos siunčia tekstus kasmečiam konkursui. Jaunųjų kūrybos konkursas

savo pradžią skaičiuoja nuo 2006-ųjų sausio. Kaip ir kasmet, šiemet buvo atrinkti stipriausieji autoriai, kurių tekstai publikuoti kultūros ir meno žurnalo „Durys“ literatūrinėje dalyje „Gintaro lašai“. Tokių šįkart buvo 13 – septyni prozininkai ir šeši poetai.

Dėkojame visiems atsiuntusiems savo kūrybos ir su džiaugsmu pristatome 2017ųjų jaunųjų kūrybos konkurso laureatus.

Jais tapo:

I vieta – Kristupas Maksvytis, II vieta – Vytas Čepulis, III vieta – Verdenė Monika Valkiūnaitė.

Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti piniginiais prizais: pirmos vietos laimėtojas – 250 eurų, antros vietos – 150 eurų, trečios – 100 eurų premijomis.

Sveikiname laureatus ir paskutiniame šių metų numeryje siūlome geriau su jais susipažinti, paskaityti dar truputį jų kūrybos.

mas būti avantgardiškas ir inovatyvus, priskyrė šią etiketę ir sau.

Kristupo Nemoksvyčio poezija buvo publikuota „Šiaurės Atėnuose“, „Pašvaistėje“, „Duryse“, „Bernardinuose“, turbūt dar kažkur, bet juk tai nekeičia nieko, vis tiek gyvenimas liks toks pat. 2016 m. (atrodo) Kristupauskas išleido (t. y. įkėlė į veidaknygę ir dar kažkur) savo knygą „Nesu-

pratau“, kurioje jis visiems išaiškino, kaip nieko nesupranta, išryškindamas faktą, kad jo poezijos niekas irgi nesupras. Panašu, gal suprato, tai kvailokai išėjo visai. Šiaip knyga dar mėtosi, nėra ji visai bloga, bet negalima apie savo kūrinius gerai šnekėti, nes kuklumas yra tikroji katalikiška dorybė, ak, sunkus tas gyvenimas, kai tau aštuoneri.

Kristupas MAKSVYTIS I vieta Kristupas Maksvytis (gim. 1996 m.) yra žmogus, apie save šiuo metu rašantis trečiuoju asmeniu, bet ne dėl Napoleono komplekso ar kokio kito afekto.

Tiesiog taip padoriau atrodo aprašymas.

K.Maksvytis yra iš Vilniaus ir Lietuva jam ir yra iš esmės Vilnius. Aišku, yra ir kitos vietos, dar pajūryje ne kartą buvo, irgi visai neblogai buvo, labai gražu Neringoje.

K.M. mokėsi Vilniaus Jono Basanavičiaus mokykloje, kurioje jo poezija (kabutėse) metamorfozės būdu tapo skaitoma (skaitoma – galima skaityti) ir jis kažkodėl laimėjo pirmąją vietą jaunųjų filologų konkurse ir dėl to turėjo keistai aukštą stojamąjį balą, todėl įstojo studijuoti sinologijos (senelių vadinamą kitaickais), mokėsi dvejus metus, tada gyvenimas spyrė į pakalį ir K.M. pradėjo studijuoti japonologiją, kad galėtų suprasti tuos japoniškus filmukus, kuriuos kažkada per LNK rodydavo.

Kristijonas Moskvičius vaikystėje daug skaitė, po to skaitė vis mažiau ir mažiau.

Pradinėse klasėse rašė eilėraščius apie vabzdžius ir visokias ten vaikiškas nesąmones, po to pradėjo klausytis liūdnos muzikos ir paauglystėje ėmė rašyti pernelyg emocionalias, tačiau lėkštas paaugliškas eiles, kurios, tikėkimės, nebeegzistuoja. Tada pradėjo kopijuoti grupės „The Mountain Goats“ dainų tekstus (grupė pasižymi labai stipriais dainų tekstais), A.Nykos-Niliūno, Dantės, Gėtės, Binkio, Alfobrikaso, Charmso, Beketo, Homero tekstus – daugumą jų nesėkmingai, bet čia jau kitam kartui. Jam labai patiko metamodernizmo konceptas, tad jis, norėda52

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

*** Šiame gyvenime dėl nieko negalima būti užtikrintam Išskyrus tai, kad mes visi einam į balkoną Balkonas yra pradžia ir pabaiga Balkone sumokami visi mokesčiai Į balkoną skrenda visos varnos Vis varniškiau ir varniškiau su kiekviena diena Šalia balkono durų stovi tarnaitė su siurbliu Siurbčioja kiekvieną dieną hermeneutikos dulkes Ir užsirašo mėlynu tušinuku kiek žmonių praėjo Vienas du trys penki milijonas visi visi visi Viena tarnaitė kitai bando paskambinti Bet prisiskambinti negali niekaip Varnos krenkščia aplink siurblį Ir varniškai skrieja balkono link Nėra pasaulyje tikresnio vaizdo Nei į langą įskridęs paukštis Krentantis žemyn į balkoną

Menas mandagiai išleisti vėją drauguomenėje per M.Ortuinum Skaniai pavalgyk Atlaikyk officium Divinum Nesužmogėk per daug Paskaitaliok laisvalaikiu Augustą Per puotą papersk skaniai Praktikuok obskurantizmą Niekam nereikia žinot Apie žaginimus deginimus taginimus bažnyčios kampe Macbook nepirksiu – uždraustas vaisius Joks vienuolis niekad neperdė Čia tik šmeižtas Praktikuok obskurantizmą -------------------------------Nesijaudinkit, prieteliai Domini canes nebesiautėja Šunes paseno Užmigdėm

Popsavitumas Blogi menininkai plagijuoja, Geri menininkai vagia Kristupas Kalnai kalnuoti, pakalnės nuplikę Balta balta, kur suki galvą Tik Andriaus Varholio Konservuotų ananasų portretai ant sienos Štai ateina Vyžlaukio tijūnas Iš mano knygos Sezonai Ir sako Konradui Valenrodui Viskas ko tau reikia yra meilė Ir veikiai išnyksta, nes jis – kaip ir pasaulis UP ir Down Nesupratęs prieina Liudas Pavasaris Iš mano knygos tarp dviejų altorių Ir aš jam tušinuku į smilkinį pabaksnoju Čia ne poezija, čia ir neturi prasmės turėt Kaip neturi ir Eliotas Kaip neturi ir Nyka Kaip neturi ir Deivis Bouvauskas ir Houmeris Ir Virdžilas ir visi kiti Mano sukurti personažai.

Eik iš čia, Liudai, prasideda koncertas Zigis grojo gitara ir mano personažas Žiogas jam pritarė Už būgnų buvo Žiedas Žvaigždžianagis O vokalizavo Jazzu Jie visi grojo džiazą Čia turėtų būti eilutė apie Maironį, bet tai yra taip nuvalkiota jog vietoj to nusprendžiau parašyti apie tai, kad neparašysiu apie Maironį Nesijaudink Arti, toli Kad ir kur, Maironi, būsi Mano širdis ir toliau eis.

Stalingrado paukščiai niekada nenustojo čiulbėti Kiek zylių Kozlovas pašovė Kai į krautą bėrė šratus O kiek žiurkių prabėgo pro barakus Kiek jų iškepė Kiek jų išvirė Kiek žiurkių skonio ledais pavirto ► 53

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

◄ Koks skirtumas Ten jų ir dabar pilna Ir žmonių ten pilna Ir paukščiai ten tebečiulba Kaip tarp kalašnikovų salvių čiulbėjo

Čik pokšt či rik brrap *** Naktį prie lango atskrido lakštingala Pabeldė ir suulbo: Kodėl tavo kūryboj tiek autorių Bet tavęs nė kvapo Plekštelėjau sau per veidą Ir pasakiau: Manęs XXI a. nebėra yra tik feminizmas postmodernizmas post-feminizmas ir post-postmodernizmas Hidra be Heraklio galvas naujas augina Javai pasėti auga be ūkininko pagalbos Ir neokonfucianistams Konfucijus paskutinėj vietoj Tada išgėriau vaistų Ir lakštingala veikiai išnyko *** Sumūlinau savą merguką Ir dabar liūdnas sėdžiu po puotos ir šokio ŽVYPT ir neliko nieko Balta balta kur dairais Velnelijon patekau Čia nelyja Kaip Duchampo fontanas tar-ra-ta-ta nebarbena niekas Nieks nesušnabžda tėve mūsų Dadadadadada kaip muzika Imsiu ir nusižudysiu Būsiu Pigaut išmatuosiu tiksliai į širdį Ašava stipriausias Tar-ra-ta-ta (Tyliai ima groti musique concrète simfonija, kurią seka John Cage 4:33) *** Dievo nėra Dievas mirė Tik skurdžios ir paliegusios 54

viduramžių diskurso atplaišos tebesklando su vėju ką reiškia autentiškumas jei tu esi aktorius ką reiškia kaukė jei ji sukurta pagal tavo veidą kaip kunigas altorių šešėly kaip Amerikos prezidentas gyvenantis kortų namely kaip žmonės, ruošiantys šunis parodoms ir kaip žmonės, ruošiantys šunis peštynėms politika yra Shakespeare’o geriausia pjesė Amerikoj, Anglijoj klesti Lietuvoj šaudei, tu šaudei Šou bet ne šou net

La nouvelle vague, La vielle vague Tykioj Marselio gatvėj La Canebière Pro langus akylai su binokliais žiūri močiutės memeres, ak tos memeres Jachtų klubai ant vandens vieux port priešaky prie caravelle džiazuoja giltinė akyse šimtai jūreivių à la mort Nefaina belekaip reikia keliauti šiaurėn Paryžiuj mirtis neegzistuoja jau galybę metų ford galaxy balta vietos užtenka susikraut visą gyvenimą, kurio dar reikia nors kažkiek vinilai ir kelios knygos bei criterion kolekcija noriu ilgiau čia pabūt noriu ilgiau čia pabūt A6 greitkelis Aš lekiu greičiau nei pasenusi karietoj giltinė medžiai namai vanduo šviesos flashing lights pasiekiau Paryžių rytas gaivus skanus nuostabus jis dingo jis pagaliau pametė mano pėdsakus Pokšt padanga prakiuro Trakšt trys mašinos sumaitotos Sunkvežimis, vežęs ibuprofeno krovinį Du sužeisti trys negyvi C’es’t la vie.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

Vytas ČEPULIS II vieta „Koks tavo vardas?“ – turbūt keisčiausias klausimas.

Kartais rūkydamas matau prie sūpynių žaidžiančius du vaikus. Jie laksto vienas paskui kitą, po to kitas paskui vieną; jie žino, kur vienas ar kitas pasuks, nes jie seni ir geri draugai. Abiem pavargus, drąsesnis atsisukęs taria: „Koks tavo vardas?“ Ir tai tampa pradiniu tašku, kurio jie užaugę neprisimins.

Kartais prisimenu save, lakstantį su nepažįstamu vaikiu prie surūdijusių sūpynių. Jis žiūri į mane ir pro jo lūpas: „Koks tavo vardas?“ Suaugusiajam atsakyti į šį klausimą žymiai lengviau, galvoju. Suaugęs ima ir atsako: „Aš Vytas. Vytautas.

Gimiau devyniasdešimt šeštaisiais. Esu ketvirtakursis lietuvių filologijos studentas. Su žmonėmis sutariu gerai, bet turiu stiprų polinkį į mizantropiją. Mėgstu išdarinėti savo vidurius ir žiūrėti, kas ten paslėpta. Svarbiausias dalykas gyvenime yra gerai žinoti, kas toks esi. Net jei tai yra šlykščiausias žmogus, kurį kada nors pažinojai.“ Suaugęs neabejoja, kas jis toks yra. O štai aš stoviu prieš tą nepažįstamą vaikį ir nežinau, ar prisistatysiu tinkamai.

Nežinau, ar tas žmogus, kuris aš jam būsiu, yra tas pats žmogus, kuris aš esu sau. Visada suabejodavau, kas toks esu, kai manęs paklausdavo vardo.

Kūrybos atžvilgiu pernelyg didelis romantikas nesu. Tiksliai pasakyti, kodėl rašau, negalėčiau. Rašau, nes patinka. Ir nieko gilesnio čia nėra. Tie, kurie kūrybą sudievina, atrodo juokingai. Rašytojas

neturėtų vaikščioti pėdomis neliesdamas žemės, jeigu jis nori sukurti kažką suprantamo ir keičiančio. Rašytojas nėra skarelė po kaklu ir žiedas ant mažojo pirštelio, ir rūkstanti cigaretė – rašytojas yra skausmas ir pyktis, ir izoliuotumas, ir ilgesys, ir ramybės neturėjimas.

Kuriu, kai pabosta netikrumas. Rašydamas stengiuosi būti tikras. Nuo apmąstytų minčių nulupu nepasitenkinimo sukeltą ironizavimą ar kažkokį jaunatvišką išsidir-

binėjimą ir aplipdau matytais ar sapnuotais vaizdiniais, žmonėmis, situacijomis, frazėmis, santykiais, žvilgsniais, prisilietimais. Kaip gyvenime, taip ir kūryboje labiausiai vertinu nuoširdumą: pasakyti, kad „gyvenimas – šūdas“, per daug jau paprasta; žymiai įdomiau, kai sako: „Bijau gyvenimo, nes jis labai skaudina“. Su tokiu žmogumi jau galima apie kažką kalbėtis.

Aš norėčiau su tavimi būti tikras – tuomet tu mėgtum mane.

Mano mylimoji 1 Tai buvo trapus, juodas žmogaus siluetas. Tamsiai mėlyname vasariškos nakties fone. Kai priėjau, jis pažvelgė į mane.

Aš pajutau cigarečių dėžutės briauną, ji kelnių kišenėje spaudėsi į mano šlaunį.

Aš norėjau išsitraukti vieną cigaretę. Kai pirštais priliečiau dėžutę, siluetas išryškėjo. Aš pažvelgiau – jos ranka laikė mano

ranką per alkūnę. Ji žiūrėjo į mane ir jos pečiai nuo šalčio drebėjo. Pasiūliau užeiti.

Beeinant pastebėjau, kad švinta.

Kai prisiglaudžiau prie minkštų plaukų, pagalvojau, kad jie kvepia meile ir mirusiu džiaugsmu. Aš prisiminiau tą kvapą. Jos akys spindėjo, apšviestos nedrąsios aušros. Jos akys spindėjo alkoholiu. Ranka suėmė ranką ir prispaudė prie krūtinės. Lūpos šypsojosi. Kūnas spaudėsi prie kūno. Ir aš supratau, kad blogai.

2 Aš kaltinau save, sako ji ir nepažiūri į mane. Ji prisiminė ir priminė man. Lietų, servetėle šluostomą veidą. Ji kruopščiai šluostė, jos akys buvo mėlynos ir labai gražios. Norėjau paimti servetėlę ir šluostyti, bet neišdrįsau. Tu nesi kalta, sakau, ir ji pažiūri į mane.

Mes gulėjome susiglaudę. ► 55

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

◄ Ir ji norėjo manęs. Aš pajutau jos ranką ant mano rankos. Aš pajutau švelnias krūtis. Aš girdėjau tylą. Akys buvo užmerktos, galbūt ji norėjo miego. Miegok čia, sakau. Ir ji užsimerkusi šypsosi. Man šypsosi. Aš nematau jos šypsenos, aš nieko nebematau. Negaliu – nuskamba tuščioje erdvėje, mano tuščioje erdvėje, ir aš prisimenu, kaip ji nueina. Prisimenu lietaus lašus ant veido. Aš dar matau jos plaukus, dar matau, kaip jie sklaidosi, nes jie sausi. Bet ji dingsta už kampo ir aš nieko nebematau. Dabar pajaučiu spaudimą ant klyno. Jos pirštai trumpi ir mergaitiški.

Jie juda lyg bejėgio vabalėlio kojytės. Aš pajaučiu, kad stangrėju. Ir ji sako: nenoriu tau būti kekšė; mylėk mane šiąnakt. Tada klausausi tylos. Ir pastebiu, kad kambaryje beveik visiškai šviesu.

3 Suimu liemenėlės užsegimą ir ištraukiu ją viena ranka per vasariškos palaidinės apačią. Guliu šalia, jos užmerktos akys nevirpa – ilsisi. Virpa mano širdis. O kai ji prasimerkia ir pažvelgia į mane, širdis nustoja plakusi. Ji nekalba, o pasako tiek daug. Akių vokai lėtai atlimpa, plečiasi, ir aš jaučiu, jog tai mirtis. Ji šypsosi, ji sako, bet aš negirdžiu. Aš jaučiu jos pirštus už mano kelnių užtrauktuko. Sakau, kad bus blogai. Ji surimtėja, pirštai nebejuda. Ži-

Gabrielės Venckutės akvarelė.

56

nau, sako mano mirtis. Sakau egoistiškai: man bus blogiau nei tau. Ir pajaučiu, kad ji jau laiko mane. Man šiek tiek gėda, ir ji klausia: aš tau negraži?

Aš matau ją pirmą kartą ir tai yra stebuklas. Aš matau ugnį. Ji šypsosi savo bendraklasiui. Jos dantukai balti ir taisyklingi, o lūpos mergaitiškai mažos ir rausvos. Aš matau ją pirmą kartą ir nebegaliu pajudėti.

Mano pasaulis yra tuščias, bet man tai neberūpi. Aš nesuprantu, ką matau. Paimu jos ranką šaltą rudenį po geltonu žibintu ir matau nuostabą. Matau, kaip stingsta.

Kaip sustoja. Nebejaučiu džiaugsmo. Sakau: myliu, ir girdžiu tylą. Jaučiu šaltą vėją.

Jis kabinasi į lietaus lašus ant mano veido.

Matau už kampo dingstančius plaukus. Ir dar nesuprantu, kas dabar bus.

Piršteliai sulenda į mano kelnes ir lėtai, vienas paskui kitą suima mane, ir man šiek tiek gėda, kad viskas šitaip. Aš suskilęs ir nemoku savęs padalyti, kad būtų gerai. Ji laiko ir klausia: aš tau negraži? Aš jaučiu, kad esu suglebęs, ji šypsosi dėl to, bet ne piktybiškai. Ji man padės. Mėlynos akys, paukštelių čiulbesiai už lango, ir aš jaučiu, kad gerėja. Aš matau jos šypseną. Tu išmanai techniką, pagalvoju. Man bus blogai, sakau. Ir ji mane ramina.

4 Noriu ją bučiuoti, bet negalima. Neleidžia. Mūsų lūpos liečiasi, tačiau nesusijungia. Jos negali susijungti. Ji žino, kad aš noriu, ir stebi mane. Noriu bučiuoti jos miegančias lūpas, todėl dar kartą sakau: miegok čia. Mano kojos aptirpsta, jos akys neužsimerkia, ji žiūri į mane stiklinėmis akimis ir aš jaučiu, kad jos rankos judesiai taisyklingi ir gerai koordinuoti. Aš pagalvoju, kad ji turi praktikos, ir prisimenu vasaros vakarą. Jos lūpos neturėjo praktikos.

Aš buvau pirmasis. Aš buvau laimingas.

Vasaros vakarą jos veidas buvo apšviestas tik iki pusės.

Aš sėdėjau, ir ji pabandė užlipti. Ji norėjo, kad liesčiau jos minkštą kūną. Ji dar nenorėjo liesti mano minkšto kūno. Kai ji pabandė ant manęs užlipti, aš pasakiau, jog pakaks. Ir ji įsižeidė. Turbūt mano veidas atrodė liūdnas. Aš norėjau, kad mano veidas būtų laimingas ar ramaus idioto, ar šinšilo. Bet aš šitaip nemokėjau.

Nemokėjau išprotėti, nes nesu to nusipelnęs, atleisk. Mano veidas buvo mirusio romantiko. Aš buvau Nyčės Antžmogis.

Aš padegiau tiltą ir pradėjau juo eiti. Aš dingau juodų dūmų smoge. Ir kažkas matė krentantį apanglėjusį lavoną. Iš tiesų tai jis tik norėjo būti lavonu. Jis labai to troško.

Dabar ji sako: jau visai šviesu. O aš nieko nematau, tik laikausi įsikibęs į jos dešiniąją krūtį lyg išsigandęs vaikas. Aš guliu prisiglaudęs prie jos nugaros. Ji švelniai šypsosi ir sako, jog laikas eiti. Aš girdžiu įkyrų paukščių čiulbėjimą už lango. Mirtis šypsosi švelniai, bet jos šypsena skirta apgauti – sakau sau labai tyliai. Ji klausia: ar tu myli mane? Senas skausmas protingas ir todėl grįžta dvigubai garsiau.

Mes stovim, ir aš matau, kaip ji bando užsisegti liemenėlę. Mano kelnės laisvos, jos prasegtos.

5 Kai mes išeinam į lauką, oras gaivus. Aš nejaučiu šalčio. Aš jaučiu tuštumą. Jaučiu praradimą. Jos nebėra. Jos niekur nebėra, ir kai aš tai pasakau, jos veidas pasidaro liūdnas. Ji žiūri ir pagaliau supranta, ką aš sakau. Jos niekur nebėra. Aš likau vienas.

Be nieko.

Keletas žvilgsnių, keletas žodžių, bet nieko daugiau. Viskas pasakyta ir viskas aiškiai matoma. Aš matau aiškiai savo tuštumą. Aš matau save toje tuštumoje.

Mažytį juodą taškelį beribėje juodoje erdvėje.

Rūkau ir matau, kad ji nueina, atsisėda ir išvažiuoja. Aš nebenoriu galvoti, nes dabar šešta ryto ir žmonės jau keliasi. Rūkau ir matau – mudu sėdim ant suoliuko susiglaudę, jaunesni nei dabar. Mums šypsosi žmonės, gamta, likimas, kosmosas. Mūsų meilę laimina Dievas, ir aš jam už tai nuoširdžiai padėkoju. Mes sėdim tylėdami, nepatogiai sėdim, bet bijom vienas kitam tai pasakyti. Bijom žiūrėti į vienas kito akis, kai sakom – myliu. Aš girdžiu žingsnius, ir ilga juoda ranka suima jos plaukus, ir aš matau, kaip ją tempia žeme. Ji žiūri į mane ir jos akyse spindi ašaros. Plaukai dingsta už kampo ir aš stoviu lietuje vienas. Servetėlė mano rankoje.

Kai viskas nutyla ir aš einu namo, kažkodėl pakeliu galvą į viršų. Ir suprantu: kažkas nutapė dangų raudonomis juostomis. Suprantu: kažkas nutapė dangų mano krauju.

Prieš išsiskiriant ji suima mano ranką, eina į priekį greičiau ir atsisukusi sako: aš labai lauksiu kito karto.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

Bunkeris

Visas autobusas dvokia vėmalais. Beveik visi mano miesto autobusai dvokia vėmalais. Sėdžiu pačiame priekyje ir, atrodo, kad pats būčiau privėmęs – toks aitrus tas dvokas. Atsisuku atgal. Porelė sėdi kitoje eilėje, per keturias vietas nuo manęs. Vyras žiūri tiesiai į mane, jo kairė koja iškišta ant tako. Mergina atrodo mieguista: jos smilkinys atremtas į stiklą, jos akys pusiau užmerktos ir žiūri į nieką – pavartojusi.

Pačiame gale sėdi žilas vyras didele ruda striuke. Jo smakras atremtas į krūtinę.

Kartais vyras užknarkia. Keturi keleiviai, vėmalai ir vairuotojas važiuoja į miesto centrą.

Eidamas išėjimo link spaudžiu STOP mygtuką. Prie merginos sėdintis vyras kojos neatitraukia, bet ir nepakiša. Jis man sako: „Ko čia žiūri blet?“ Mergina vis dar nereaguoja, tarp jos pražergtų kojų garuoja oranžinės spalvos košė. Vyras išsiskutęs tris mažas juosteles dešiniajame antaky.

Galas netikėtai užknarkia. „Juliau, – sakau, – nepisk proto, gerai?“ Julius negirdi mano žodžių. Mudu buvę kaimynai, bet šiandien jo kaimynas ir draugas yra heroinas.

Jo akys baltos. Atsistoju prie durų. Julius atsisuka ir įsikabina į savo kėdės atlošą: „Kas? Ko žiūri blet? Kas!“ Kas??? Kassss??? Durnas tas Julius. Lėtai nusisuku ir nebestebiu jo. Durys atsidaro, išlipu. Ir tik dabar pajaučiu, kaip spėjo atšalti. „Perkūno“ iškaba matyti nuo pat stotelės. Ji šviečia ryškiai mėlyna šviesa. Šiek tiek žemiau raudonos raidės sako: „Naktinis klubas.“ Šiandien penktadienis, todėl prie pagrindinių durų stovi daug žmonių.

Gera dalis jų – studentai. Studentai man patinka, jie moka gerti ir šokti. Dauguma mano „perkūno draugų“ temoka laiku nubėgti į tualetą. O kai kurie ir to nesugeba.

Tuomet viduryje šokių aikštelės ar rūkykloje, ar prie baro išsipuošusios studentės aukštakulniais slidinėja ant šiltų vėmalų ir nukritusios į juos pradeda žiaugčioti.

Julius anksčiau lankydavosi „Perkūne“, dažniausiai jį matydavau ropojantį keturiomis atbulyn ir sinchroniškai su kairės rankos padėjimu išpilantį savo skaniai su heroinu suvalgytus čipsus ant klientų batų.

Durnas tas Julius.

Šį vakarą prie durų stovi Arūnas. Aukštas, plačių pečių, pasitempęs, iš viršaus apšviestas neono. Arūnas man patinka, jis turi principus. Vyras be principų nėra vyras, o principinga moteris dažniausiai nueina į debilišką radikalumą – tuo mes ir skiriamės. Kažkokia mergaitė kalbina Arūną, kol jis tikrina studentų tapatybės korteles ir pasus. Maždaug vienuoliktokė.

– Aš tik palikau namie, tikrai, – ji sako kaltai šypsodamasi. – Aš jau universitete, mano draugė gali pritarti, – ji pasisuka į draugę kairėje; draugė išbalusi linksi – Arūnas baisokas.

– Ji universitete.

Arūnas žodžiais mažai tepaveikiamas: – Bus dokumentas, tada ir praleisiu.

Už dviejų mergaičių stovi jų draugai vaikinai. Jie nužiūrinėja prieš pusantros valandos sutvarkytas draugių šlaunis.

– Na, prašau, tikrai, jūs prieš porą minučių praleidot mano bendrakurses.

Kornelija ir Ilona, gal prisimenate?

Vaikinams šlaunys patinka. Vienas iš jų bestebėdamas susikiša rankas į kelnių kišenes ir apsidairo. Kartais iš šlaunų gali nuspėti moters amžių, bet Arūnas netikrina pilnametystės iš mergaičių šlaunų. Tai dar vienas iš jo principų. Šaunus vyras tas Arūnas.

– Aš žiūriu į skaičius, ne į raides, – jis pasako galutinai. – Prašau praleisti kitus.

Dabar mergaitė prieina šiek tiek arčiau ir prakalba tyliau, tik jam.

– O gal kaip nors susitarsim?

Na, Arūnai, ko verti tavo teoriniai principai prieš realią situaciją? Šiknius net nežiūri į jos kojas. Tu praskystum, jeigu pamatytum, kokias kojas turi ši mergaitė, Arūnai.

– Ne, – jis sako.

Ir tame jo „ne“ nėra nė lašelio „gal“.

Atkaklus vyras tas Arūnas.

Sveikinu jį, spausdamas ranką.

– Šiandien daug darbo?

Jis tikrina toliau: – Kažkoks pisvaikis išsitraukė peilį.

Studentas, kurio pasą tikrina Arūnas, pakelia išsigandusias akis ir nužvelgia jo veidą. Tada pažiūri į mane ir aš sakau: – Nusivedei prie užpakalinių?

Gabrielės Venckutės akvarelė.

Kai pasisuku į Arūną, jis stebi mane taip, lyg būčiau įdavęs jį sovietams: – Nebe tie laikai, Deivi. Kviečiau policiją.

– Anksčiau buvo paprasčiau.

Arūnas linksi ir neoninėje šviesoje tikrindamas kito pasą sako: – Anksčiau buvo paprasčiau.

Viduje šilta. Muzika groja visur, bet žmonės šoka tik pagrindinėje salėje. Šiandien vyksta kažkokia programa: dūmai, lazeriai, pirmąkart matomas dvylikametis didžėjus, prie kurio limpa studentės.

Sekasi vaikiui. Po dviejų stikliukų mūsų didžėjus nubėga į tualetą su viena iš studenčių, bet muzika tebegroja lygiai taip pat. Atskiruose kambarėliuose, kitoje pusėje nei pagrindinė salė, sėdi kostiumuoti vaikinai ir jų puošnios mergaitės.

Geras dalykas tie atskiri kambarėliai: tamsu, atoku. Išsigelbėjimas tiems, kurie bijo atvirauti dieną. Mūsų didžėjus grįžta vienas, ir šokantieji švilpia jam. Mūsų dvylikametis vėl didžėjauja. ► 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

◄ Baras matyti iškart įėjus. Modernus, švytintis, nušveistas. Už jo Paulius plaka kokteilį kažkokiai merginai ir šypsosi. Pauliui dažnai palieka arbatpinigių. Priėjęs sugaunu jo žvilgsnį, ir Paulius lūpomis klausia: „Kaip visada?“, aš linkteliu. Du stiklai alaus vienas po kito atsiranda priešais mane.

– Šiandien yra gerų, – jis šaukia man pasilenkęs per barą.

Balti marškiniai, juoda liemenė, plaukai sutepti specialia želė. Klišė, bet ką padarysi, jei pasaulis suvertas iš klišių.

– Šiandien atėjau tik vienos, – atsakau jam gerdamas.

Paulius tebešluosto bokalą, nors jam tai nepriklauso – už nugaros įrengta virtuvė, kurioje yra dvi greito veikimo indaplovės. Paulius tenori atrodyti tikras barmenas.

– Tu dar pagalvok, – jis man šypteli, ir iškart po to prie manęs prilimpa kažkokia studentė.

– La-bas, – ji man sako užsimerkusi.

– Labas.

Juokiasi studentė. Raitosi besijuokdama.

Viskas taip juokinga.

– Pamačiau tave iš sa-lės. Einam k-ą?

– Kur einam?

Vėl juokiasi. Ratų bus užsimetusi.

Prisilenkia ir bando šnibždėti, bet kalba garsiai: – Į tualetą.

– Ir ką?

Ji dabar atsitraukia pirmąkart pažiūrėti į mane.

– Kas – ką?

– Kas bus tualete? Žiūrėdama į mane ir tebevirškindama žodžius, ji atsega dar vieną palaidinės sagutę – kad nebebūtų iškirptės, o tiesiog matytųsi papai. Susiraukusi kaip velnias, bet papus vis tiek rodo.

– Tu ką py-de-ras?

– Važiuok namo, gražuole, – patariu stebėdamas Paulių. Jis žiūri į mane tuo „sakiau juk?“ žvilgsniu.

Tokių čia būna dažnai. Maždaug prieš mėnesį Paulius pasakojo, kad panaši lindo prie jo, siūlė eiti į tualetą, tada apvėmė barą ir vėl siūlė. Kai paklausiau Pauliaus, ar vis dėlto nuėjo į tualetą, jis man tepasakė: „Ji prieš tai buvo su Saška.“ Saška nešiojo ŽIV – vietinis narkomanas.

– Agirdi, pilietis, tu čia ką darai, ką? – už manęs pasigirsta rimtas vyriškas balsas.

Kažkoks vyras su ta pačia studente, kuri ką tik prie manęs lindo, stovi už manęs 58

papūtęs krūtinę ir išskleidęs rankas.

– Šitas šitas! – rėkia ir beveik ašaroja studentė. – Kurva išvadino.

O vyrui tiek bereikia, kad gintų damos garbę.

– Mano mergaitę kurva pavadinai, ką?

Pilietis? – sako man kažkoks vyras.

– Nieko aš nevadinau, pasakiau: „Važiuok namo.“ Paulius plaka dar vieną kokteilį ir iš šono stebi mano situaciją. Žiūri į mane rimtu žvilgsniu. Aš jam mirkteliu.

– O, agirdi, pilietis, kas tau davė čia privilegijas kažkam aiškinti, ypač mano mergaitei, ką?

Atsisuku vėl ir sakau: – Žiūrėk, išsiaiškink su ja, gerai? Neknisk kitiems proto.

Jau matau, kad nebetveria. Tokių čia irgi dažnai pasitaiko. Labai dažnai.

– Agirdi, pilietis, o tu nori aš pasikviečiu kompaniją nuo stalo?

Dabar studentė pradeda raminti savo vyrą, o jis bando eiti manęs link.

Kai esu išgėręs, tampu drąsus. Kita vertus, žinau ribas.

– Žiūrėk, – sakau jam sėdėdamas, – jei nežadi kažką dėl to daryti, tai atsipisk, gerai?

Vyras tolsta kažką sau kalbėdamas ir vis atsisukinėdamas į mane.

– Sakiau, kad yra gerų, – sako Paulius.

– Šūdas blet, – sakau, stebėdamas savo drebančią plaštaką.

– Vieną dieną ne ant to užšoksi, – sako Paulius.

– Kas bus, tas bus.

Ji eina manęs link pro žmones, ir visas klubas stebi jos kojas. Ji eina ramiu veidu, nesišypsodama ir neatitraukdama nuo manęs akių: lyg aš būčiau niekas. Ilgos tamsių plaukų sruogos banguoja šviesiais skruostais.

– Labas, Pauliau. Vieną martinio, – sako Viktorija, ir Paulius atsako: „Žinoma.“ – Išgersiu ir varysim kur nors kitur, – sako man Viktorija.

Ji eina tualeto link ir dingsta dūmuose ar tamsoje.

– Nebloga, ką?

Paulius žvelgia į mane: – Jūs tinkat vienas kitam idealiai.

Viktorija yra kekšė.

Vyrams iš esmės nieko daugiau ir nereikia.

Jeigu su tuo nesutinki, greičiausiai tavo gyvenimas labai sudėtingas.

Verdenė Monika VALKIŪNAITĖ III vieta Esu dvidešimt trejų, užaugau Kretingoje. Ketvirti metai mokausi Vilniaus dailės akademijoje scenografijos, tačiau šiuo metu tai darau Vienoje.

Labai nemėgstu maketų ir juodų dėžučių, todėl daug tapau. Mėgstu veikti nieką, juoktis iš nesąmonių, taip pat kakavą ir kavą su pienu. Laisvalaikiu graužiu parkerius, smailinu pieštukus ir keliauju. Kartais mintis išrašau, tačiau dažniau išpiešiu. Turiu draugų.

Manau, tai kol kas yra didžiausias mano pasiekimas. Dažnai nežinau, ką, kur ir kada turėčiau / turiu veikti, todėl bene kasdien klaidžioju ir pasiklystu, bet visuomet dėviu skirtingas kojines, todėl jaučiuosi drąsiau.

Atsisveikintys nutekėjimais saulių pasiremia – guli ant žemės, pažemiais levituoja perpus susiriečia – sveika, sveik! saulių nutekėjimuos! auštančiuos lapuos, žiedų varvėjimuos! atsiremk saulėm pavasariais, prabusk žemių krūvoj, išauk ryškiai nutekėjusiom saulėm, flegmatiškai stiebkis dangaus pirmojo vaiko – lauk lauk pirmųjų „atia“ pražystant, atsisveikinčių gegužy lauk.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

„kokie jie, tie tavo namai?“ kiaurus metus ten esti padegtos Kalėdos kiauruos mėnesiuos girdžiu – ėda užuolaidas namuose mano baubia prakiurusios savaitės tylos karvėmis – taiso, tvarko santechnikai atviras baubiančias gerkles, mano vien, mano namuose kiaurus metus pėdos braido lentų drožlėse, prakiurusiuos mano metuos – neapsilanko stalius. iki karvių, anais metais, dar būta sulankstomo dievo. namie dar vakar dievui perlūžo stuburas sutrupėjo raktikaulis vargšas mano, nupiepęs mano, dievas vakar prakiuro – atvažiavo katafalkas gedulingi pečiuitos santechnikai suvyniojo į kilimą išvežė.

tylos karvėms nebėra ėdalo mano namai užsičiaupė.

Skrydžio antologija Skrido trys varnos Virš rudo komposto Šešerius sparnus Vis po tris, Tris po vis – Karkia varnos virš Rudų kompostų – Štai skrenda varnos Dunojaus dangumi, sparneliais išeiginiais Va plasnoja – Krankia varnos virš Dunojaus Virš galvos manosios – Ko spoksai, varna – Štai skrendam skrendam Virš rudenio kompostų –

Visų gėlės Visos gėlės yra tik gilės po gluosniais Tik gėlės Vėjuose Tik gilės Kurias dovanoji Rinkęs paąžuolėse Saujoj gilės yra tik gėlės rankose Sužydi – plinka Vis žiedlapiais pūva Pažemiuos vysta Rožiniais Žiedlapiais Meta Rausvumą Skruostuose

kar kar kar kar .

59

KULTŪROS ISTORIJA

Klaipėdos karališkieji ženk Luizės ąžuolas Tauralauky XIX a. pradžioje buvo nusistovėjusi tradicija aukštus svečius sutikti poezija. 1802 m. atvykusiai karališkajai Prūsijos porai klaipėdiečiai įteikė eiles „Jo Didenybei karaliui Frydrichui Vilhelmui III, geriausiajam valdovui, pagarbiai skiriamas“ ir „Mylimiausiajai valdovei Luizei, Prūsijos karalienei, pagarbiai ir su dėkingumu skiriamas“.

Danė prie Tauralaukio XIX a.

Jovita SAULĖNIENĖ

Dedikacijos valdovams Ložės „Memphis“ brolio Nikutowskio sukurtos dedikacijos buvo išspausdintos dviem atskirais leidiniais ir skirtingais formatais. Mažesnio formato leidinėliai buvo išdalyti ložės nariams, o didesnio formato knygeles, padėtas karaliui „ant alyvmedžio, lauro ir ąžuolo lapų vainiko, karalienei – ant rožių, mirtų, našlaičių ir baltų lelijų vainiko“, iškilmingai ložės „Memphis“ vardu įteikė didieji Klaipėdos miestiečiai L.Simpsonas, J.Tarrachas ir L.Lorckas.

Dr. Ottomaro Schreiberio knygoje „Švento Jono ložė „Memphis“ Klaipėdos mieste 1776–1926“ teigiama, jog „knygelių viršeliai buvo dengti šviesiai mėlynu pliušu su sidabru puoštais pakraščiais, viduje jos apipavidalintos prasmingais simboliais“.

Karaliui skirto egzemplioriaus pirmame puslapyje buvo pavaizduoti „du ąžuolai, simbolizuojantys abiejų valstybių stipru60

mą, po jais – Prūsijos ir Rusijos herbai.

Medžių šakos susipynusios tarpusavyje, be to, apjuostos alyvmedžio šakele. Tarp medžių – altorius, ant kurio guli prekybos atributai; virš jų – karūna. Antrame puslapyje: dvi kolonos, ant kurių kapitelių – sklandžiai besileidžiančio karališkojo erelio sparnai. Po juo – kaitri vidurdienio saulė; po ja – palmės šakelė kaip pagarbos simbolis. Abi pusės papuoštos sidabrinėmis ąžuolo ir lauro šakelėmis. Pats eilėraštis atspausdintas ant balto atlaso lapų, vinjetėms panaudotas kaitrios saulės simbolis, o pabaigoje – Minervos šalmas kaip išminties simbolis, taip pat lauro bei alyvmedžio šakelės kaip taikos ir vyriškumo simboliai“.

Karalienei Luizei skirtos knygelės pirmame puslapyje buvo pavaizduotas „pjedestalas, ant kurio – sfinksas kaip grožio ir jėgos simbolis; šalia – Merkurijaus atributai. Ant pjedestalo užrašas: „Skiriama geriausiajai karalienei“, kurį istorijos mūza įrašo į laiko metraštį. Antrajame puslapyje: trys vainikai (ąžuolo lapų, rožių ir mirtų). Abi pusės išpuoštos sidabrinėmis varpomis ir rugiagėlėmis kaip naudos

ir malonumo simboliais. Paties eilėraščio vinjetė – vandens paviršiuje žaidžiantys du delfinai, sudarantys raidę „L“; tai reiškia, kad visos stichijos džiaugiasi. Pabaigoje – varpos ir rugiagėlės“.

Tos tradicijos Prūsijos karališkoji pora laikėsi ir 1807 m. balandžio 1 d. Klaipėdoje sutikdama Rusijos imperatorių Aleksandrą I, kuriam įteikė „Jo šviesybei skirtą Friedricho Staegemanno odę“.

Poezija pašlovintas Karališkoje aikštėje, po tais didingais medžiais Tauralaukyje skambėjo ir poezija.

Karalienė Luizė savo mylimam broliui Georgui laiške užsiminė, jog švedų pasiuntinys ir poetas Karlas Gustawas Brinkmannas jai skyrė „subtiliausius posmus gamtos prieglobstyje“. Be abejo, čia buvo skaitoma ir daugiau eilių.

Vieną poetišką karalienės Luizės ąžuolo istoriją neseniai pavyko praskleisti. Filosofijos ir poezijos profesorius Johannas Karlas Simonas Morgensternas, 1808 m.

KULTŪROS ISTORIJA

klai. Prūsijos karalienės kyje (2) apsilankęs Klaipėdoje, kartu su Prūsijos karališkąja šeima rugpjūčio 9 d. Danės upe valtele nuplaukė į Tauralaukį. Svečiui išvyka padarė neišblėstantį įspūdį. Po dešimtmečio 1818 m. J.K.S.Morgensternas sukūrė tą dieną menantį karalienei Luizei skirtą eilėraštį „Ąžuolo lapas“. Šios eilės – tai tipiška tų laikų Prūsijos buvusius ir būsimuosius valdovus šlovinanti dedikacija, kurioje per alegorinį ąžuolo vainiko lapo įvaizdį autorius išsakė tikėjimą šiandien jau nugrimzdusios šalies ateitimi.

Deja, tai jau istorija. Mums priimtina tik deklaruojama meilės savo Tėvynei idėja.

Daug svarbiau akcentuoti, kad šios odės centre – karalienė Luizė – napoleonmečio laikų Prūsijos simbolis. Autorius garbina karalienę ir kaip Prūsijos madoną, kuri savo sūnui kronprincui Friedrichui Wilhelmui įkvėpė „nemirtingą pasiaukojimo šventumą“ gimtajam kraštui ir jo žmonėms, kad tapęs valdovu darbais „pralenktų savąjį šimtmetį“.

Tam tikslui, autoriaus teigimu, pasitarnaus ir karalienės-motinos pavyzdys: Viršum debesų šviečia jam / Uranijos grožis – Frydricho motinos veidas.

Pristatant šią J.K.S.Morgensterno dedikaciją karalienei Luizei, būtina bent trumpai priminti joje minimo vakaro kontekstą. Odėje atskleistas ąžuolo vainiko lapo alegorinis pasakojimas sklinda iš Tauralaukio ir primena mums karalienės Luizės išgyvenimus. Šių eilių dedikavimo data sutampa su rugpjūčio 9 d. karalienės Luizės laišku broliui Georgui, kuriam ji atsiveria, kokios nevilties buvo užvaldyta po Tilžės taikos sutarties įvykių. Karalienė broliui apgailestavo, jog jos susitikimas Tilžėje su Napoleonu neatnešė šaliai sėkmės ir prašymas sušvelninti Prūsijai griežtas sankcijas nebuvo išgirstas. Jai kaip karalienei tekęs prašytojos vaidmuo („ėjau... pas jį ir kūnu, ir siela išsekusi“) taip pat daug jėgų kainavo. ►

1999 m. birželio 29 d. ant istorinio pastato Klaipėdoje (Danės g. 17) buvo atidengtas karalienės Luizės atminimui skirtas bronzinis bareljefas pagal Gerhardo von Kuegelgeno paveikslą. Prie mikrofono – buvusi „Taravos Anikės“ draugijos Vokietijoje pirmininkė Maja Ehlermann-Mollenhauer.

61

KULTŪROS ISTORIJA

apie Magdeburgo valgius („Magdeburger Kochbuch“) autorė.

J.K.S.Morgensternas studijavo filosofiją Halės universitete, lankė Friedricho Augusto Wolfo filologijos seminarą.

Gilinosi į Platono palikimą ir 1794 m. išleido knygą „De Platonis Respublica commentationes“. Rašė meno, filologijos, filosofijos klausimais. 1798 m. tapo Dancigo (Gdansko) universiteto filosofijos ir poezijos profesoriumi. 1802 m. dėstė estetiką ir klasikinę filologiją karališkajame Dorpato (Tartu) universitete.

1839 m. tapo šio universiteto bibliotekos direktoriumi. Pats garsėjo 12 000 knygų tomų privačia biblioteka, buvo Sankt Peterburgo mokslų akademijos narys, bendradarbiavo su Goetinbergo mokslų akademija.

Puodžių gatvėje esančiam pastatui Klaipėdos moterų „Rotary“ klubo „Karalienė Luizė“ iniciatyva pernai grąžintas karalienės Luizės vardas ir ant buvusios gimnazijos (dabar – Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centras) sienos pritvirtinta atminimo lenta.

Asmeninio archyvo nuotr. ◄ Reikėjo paminti visas ambicijas ir aukotis. Nors nuo tų istorinių įvykių prabėgo mėnuo, karalienė skaudžiai tebejautė patirtą pažeminimą iš, jos žodžiais tariant, „dievuko, kurį visi garbina (šis dievukas iš neįvardijamo ir neatspėjamo metalo) ir kuris kitas karūnuotas asmenybes tiesiog trypia kojomis“. Ji kritiškai vertino Napoleoną, įžvelgė jo „asmenybės sugedimą, šaltumą, niekingumą“, bet ir pripažino, kad susitiko su nepaprasta asmenybe („spinduliavo stiprybę“).

Karalienė Luizė skaudžiai išgyveno ir dėl karaliaus Frydricho Vilhelmo III būsenos („14 dienų prirakintas prie kankinimų rato, kad išklausytų pikčiausias kalbas, kai atsižadėjo visko iš tyros meilės Tėvynei, stengdamasis nors seniausias provincijas išplėšti iš šėtono nagų“).

Taigi J.K.S.Morgensterno dedikacija „Ąžuolo lapas“ – dar vienas pašlovintas poezija Klaipėdos kultūrinės atminties ženklas – karalienės Luizės ąžuolas Tauralaukyje. Iki šiol žinojome tik apie eiliuotąją „Livonijos kroniką“, kurioje aprašomos Klaipėdos pilies istorijos.

Poetinės dedikacijos autorius J.K.S.Morgensternas (1770–1852) gimė Magdeburge žinomo fizikos mokslininko šeimoje. Motina buvo populiarios knygos 62

Šventas jis buvo ir liks. Ar ne draugiškumo gestu, Borusijos paguoda, Germanijos džiaugsmu Lapas nušvinta? Negi jis neprimena Dievų malone guodžiančio žvilgsnio?

Byloja lapas toliau: „Ne, ši akimirka – Ne sapnas. Karalienė stovėjo, Ir vakaro šviesa purpuro spinduliais Tik labiau jos didybę išryškino.

Saulė, ir ji, ir diena atsisveikino: Sučiulbo lakštingalos, vėso šilai, Sklido gaivūs pievų kvapai; Šviesėjo mus atplukdžiusi upės tėkmė.“ Tai pašnibždėjo man lapas. Po vystančiu Ąžuolo vainiku, kur jis kabojo, Matėme skleidžiantis naują, šventą Tautos lapiją, vešlią kaip niekada.

Pasididžiavimas tėvyne ašarą spaudžia, Atminimas Frydricho Didžiojo žygdarbių, Susigėrusių į tautos kamieną ir žemę.

Greitai Suplasnos ir pakils vėl į saulę erelis!

Juo nuseka žvilgsnis į begalinį tolį. Į ateitį. Nuopelnų kaina – Šventas pasiaukojimas kadaise Luizės įkvėptas kilniajam sūnui.

Nelyg Hanibalo šviečiantis genijus, Akys dangaus skaidros, laurų vainikas Galvą dabina – per skylančias bangas Kyla į šviesiausias aukštybes.

Johannas K.S.MORGENSTERNAS

Ąžuolo lapas Skirta Jos Didenybei Prūsijos karalienei.

Tauralaukis prie Klaipėdos, 1807 m. rugpjūčio 9 d. „…Ak, jis nuvyto!“ Šventas man lapas, Kurį brangiausias Tavo sūnus iš ąžuolo vainiko Man ištiesė, karaliene! Jaunųjų su meile, Dėkingu pasišventimu nupinto!“ *

Vainikai puošia į tolius ištiestą ranką, Karūną neša delne, kairiąja vienok Lengvai ietį mosuoja, ir erelio sparnai Išplėšia iš apstulbusios minios.

Taip kada nors pakils Tavo sūnus, Garbiųjų protėvių pėdomis, kad pralenktų Savąjį šimtmetį! Viršum debesų šviečia jam Uranijos grožis – Frydricho motinos veidas!

Išvertė Rasa TARIK ________________ *

„...Ak, jis nuvyto!“ – šiuos žodžius Prūsijos nemirtingoji karalienė ištarė eilėraščio autoriui.

INICIATYVA

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8