Durys 2018 06

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2018 birželis / Nr. 6(54)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2018 birželis / Nr. 6(54) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė

Turinys MUZIKA Aris KATEILA. XXIV Klaipėdos pilies džiazo festivalio dovanos Regimantas GUDELIS. XXI tarptautinio S.Šimkaus chorų konkurso pėdomis (1)

Danutė PETRAUSKAITĖ. Stanfordo universitete – dviguba baltiečių šventė

adresas Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

TEATRAS

LEIDĖJAS © 2018 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spindulio spaustuvė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2018 4 psl. – XXIV Klaipėdos pilies džiazo festivalio akimirka: klaipėdietis saksofonininkas Laimonas Urbikas.

Vytauto Petriko nuotr. ŽURNALĄ REMIA

12

KULTŪROS MARŠRUTAIS

KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

4

18

Adomas ZUBĖ. Lėlininkas L.Zubė: kūryba scenoje – tai kaltės nutrynimo aktas

22

Pilies teatras keliauja po festivalius

27

Sondra SIMANAITIENĖ. Teatro „Šauxmas“ debiutas – Vydūno misterija

28

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. J.Vosyliaus tapybos paroda Juodkrantėje

32

Rosana LUKAUSKAITĖ. Metafizinė orų prognozė pranašauja proveržį

35

KINAS Aivaras DOČKUS. Tęsinių eroje: gyvenimas iki pirmos klaidos

39

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI Daiva JANAUSKAITĖ. Giminės istorijoje – jėga ir paslaptys

42

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Mažasis šulinys

50

Marija GUSTAINIENĖ. Kaip lengva naikinti žmogų žmoguje. Ar bejėgiškumo galima išmokti?

51

Marina KULČINSKAJA. Klaipis – katinas džentelmeno veidu

54

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Faustas BENECKAS. Eilėraščiai

58

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Jovita SAULĖNIENĖ. Žaliosios oazės senosios Klaipėdos prieigose

60 3

MUZIKA

Pusantro šimto atlikėjų, dvi dešimtys nemokamų renginių scenoje, ant vandens ir daug kur kitur, penkios ilgos, kaip reta saule ir šiltu vėju svaiginančios dienos, suteikusios daug džiaugsmo klaipėdiečiams ir miesto svečiams – visa tai buvo XXIV Klaipėdos pilies džiazo festivalis. Koncertai didžiojoje scenoje Kruizinių laivų terminale, „Jam sessions“ viešbučio „Amberton“ vasaros terasoje, seminaras „Muzika gydo“ Šv. Pranciškaus onkologijos centre ir gitaristo Wojteko Pilichowski (Lenkija) meistriškumo pamokos S.Šimkaus konservatorijoje, Lietuvos ORC čempionatas bei vaikų „Optimist“ klasės jachtų regata „Klaipėda Jazz Dancer“ mariose ir jūroje, „džiazuojančių“ jachtų paradas Danės upėje – visa tai buvo XXIV Klaipėdos pilies džiazo festivalis.

4

XXIV Klai džiazo fest

Švedė „moteris orkestras“ G.Carling su savo „šeimynine kompanija“ festivalio scenoje surengė nerealų šou, užkariavusį visų žiūrovų simpatijas.

MUZIKA

pėdos pilies ivalio dovanos Aris KATEILA

Džiazas meno galerijoje Pirmieji muzikiniai akordai, kaip įprasta, nuskambėjo Baroti galerijoje, kur kasmet vyksta simbolinis festivalio atidarymas ir rengiamos „džiazuojančios parodos“. Šiemet birželio 6-ąją čia naujausius savo darbus pristatė tapytojas Audrius Gražys. Apie autoriaus kūrybą kalbėjusi Andželika Baroti minėjo, kad jis tapydamas visada klausosi džiazo muzikos, skambančios iš itin aukštos klasės muzikinės aparatūros. A.Gražys antrino, jog jam vaizdas ir garsas yra neatsiejami dalykai.

Festivalio pradžią paskelbė jo prezidentė Inga Grubliauskienė, kviesdama mėgautis prasidedančiu muzikos maratonu. Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, sveikindamas parodos rengėjus, muzikantus ir visus susirinkusius ištikimus draugus, užsiminė, kad nuo šiol jau galima pradėti skaičiuoti dienas, artinančias mus prie jubiliejinio XXV Klaipėdos pilies džiazo festivalio.

Vėlgi tradicija tampa latvių trimitininko Janio Amantovo & Co koncertai Baroti galerijoje, kuriuose groja tarptautinė komanda, o ją sudaro festivalyje įvairiomis dienomis koncertuosiantys muzikantai. Improvizacinis spontaniškas muzikinis pasirodymas puikiai nuteikė prieš festivalio pradžią. Oficiali festivalio vėliavos pakėlimo ceremonija, skambant fanfaroms, įvyko birželio 8-ąją Klaipėdos piliavietėje. ►

„Sabor Latino“ vyrišką dešimtuką papuošė gražuolė dainininkė S.Carrillo iš Barselonos.

„Pokaz Trio“ iš Ukrainos grojo „futuristinį džiazą“.

5

MUZIKA

Kvintetas „Havana Libre“ su išskirtinio tembro vokaliste Yuni į Klaipėdos festivalį atvyko iš Kubos.

Lotynų muzikos ritmais ◄ Birželio 7-osios vakarą Kruizinių laivų terminale muzikinę festivalio dalį pradėjo tarptautinis kolektyvas „Sabor Latino“, subūręs Klaipėdos bei čia gyvenančius Ispanijos ir Italijos muzikantus, o festivaliniam debiutui pasikvietęs ir daugiau draugų.

Jau kolektyvo pavadinimas sufleruoja, kad repertuare dominuoja Lotynų Amerikos muzika. Šis karštas užtaisas labai tiko atidarymui. „Sabor Latino“ vyrišką dešimtuką papuošė gražuolė dainininkė Sandra Carrillo iš Barselonos, gerai atlikusi ir koncerto vedėjos vaidmenį. Labai stilingai nuskambėjo visas pluoštas temų sambos,

čia čia čia, rumbos, salsos ir kitų pietietiškų šokių ritmais. Kai kuriuos intonacinius vokalo nesklandumus puikiai „užtušavo“ kolegos (ypač varinių pučiamųjų kvintetas su Laimonu Urbiku priešakyje), kiekvienas pademonstruodamas savo solinius sugebėjimus. Klaipėdiečių šokio duetas „Fuego“ kartu su Sandra pamokė publiką šokti salsą. Finale, prisijungus Kongui (gerb.

V.Grubliauskas), nuskambėjo garsioji Santanos „Oye Coma Va“.

Stilistiškai panašią muziką kitą dieną grojo svečiai iš Kubos – 2015-aisiais susibūręs kvintetas „Havana Libre“, į kurį susibūrę pripažinti šios šalies muzikantai, įvairiais laikotarpiais groję garsiuose kolektyvuose ir projektuose („Buena

Danų kvinteto „Jazz Five“ skleidžiama energija iškart išprovokavo Klaipėdos publiką judėti pasiūlytu ritmu.

6

MUZIKA

Jei klausytumeisi tik įrašo, sakytum, kad skamba juodaodžių muzikantų atliekama muzika iš Naujojo Orleano.

Bet jie juk švedai!..

Vista Social Club“, „Tiempo Libre“ ir kt.).

Grupės repertuare – populiarios Lotynų Amerikos šalių dainos, sustiprintos džiazo aranžuotėmis. Ypač patiko Iovanni Naranjo Ávila (fleita, saksofonas) improvizacijos, nė kiek nenuvertinant ir kitų muzikantų (gitaristų Jorge’o Alfredo Durano Fornaris, Rogerio Bujosos Agrafojo ir būgnais grojančio Roberto Smitho Izquierdo). Labai retai pas mus galime išgirsti tokio sodraus („tikro – lotyniško“), išskirtinio tembro dainininkių kaip Yuni (Yunierkys Goris Maldonado). Dėl „vertimo problemų“ tik ispaniškai kalbančiai solistei nepavyko užmegzti glaudesnio kontakto su auditorija.

Gal ir dėl to „prailgo“ tikrai per ilgai trukęs „Havana Libre“ koncertas.

Muzikantas iš Tuniso N.Khemiras grojo savo paties sukurtu instrumentu „RayJam“.

Festivaliniai sugrįžimai Nabilą Khemirą iš Tuniso nuolatinė Klaipėdos festivalio publika pažįsta gerai – jis čia viešėjo 2013-aisiais. Įsiminė jis ir dėl to, kad groja unikaliu, savo paties sukurtu instrumentu „RayJam“ (liet. „harmonijos spinduliavimas“). Tai du instrumentai – turkiška liutnia ir elektrinė gitara – viename. N.Khemiras šiemet vėl grojo su Raimondu Dauginu ir jo „Exotic Band“.

Etnomuzikos, fanko ir fusion, džiazroko sintezė, Nabilo subtilūs vokalizai sukuria ypatingą muzikinį, labai malonų ausiai audinį. Vakarietiško džiazo ir Rytų egzotikos mišinys tarytum teikia meditacinį-gydomąjį poveikį. Gal ir dėl to Nabilas dalyvavo seminare „Muzika gydo“. Taip pat jis buvo vienas „matomiausių“ festivalio svečių – kėlė festivalio vėliavą, grojo Baroti galerijoje, „jam sessions“.

Izraelyje gimęs kompozitorius ir saksofonininkas Tevetas Sela taip pat koncertavo Klaipėdoje dar XI Pilies džiazo festivalyje. T.Sela kūryboje susipina jazzfunk ir afromuzikos ritmika, o melodingos kompozicijos pabrėžia itin individualų stilių. Per trumpą laiką jis paruošė festiva-

Izraelietis kompozitorius ir saksofonininkas T.Sela kartu su Lietuvos muzikantais festivaliui paruošė įspūdingą programą.

liui įspūdingą programą kartu su Lietuvos muzikantais – Leonardu Bėkša (klavišiniai), Kasparu Petkumi (mušamieji), Karoliu Žioltikovu (gitara) ir bosininku iš JAV Hudsonu Knottu, kurie kiekvienas atskirai pasirodė kaip aukšto lygio instrumentininkai ir visaverčiai garsaus artisto partneriai. Specialiai festivaliui susibūrusios grupės programoje skambėjo ne tik T.Sela kompozijos, bet ir L.Bėkšos sukurtos temos.

Skandinavų desantas Naujojo Orleano dvasia sklandė terminalo aikštėje, nes ja festivalio žiūrovus „užkrėtė“ itin linksmai nusiteikęs ir kitus taip pat nuteikiantis kvintetas „Jazz Five“ iš Kopenhagos. Ši grupė didžiuojasi, kad savo naujausią albumą įrašė būtent Naujajame Orleane, o įkvėpimo semiasi iš kultinių ► 7

MUZIKA

A cappella atliekamos norvegų vokalinio seksteto „Nordic Blue“ melodijos suteikė išskirtinio žavesio bei įvairovės ir taip stilistiškai įvairiai festivalio programai.

Alto saksofono ir fleitos virtuozas P.Sambeatas iš Ispanijos

◄ atlikėjų – Jono Cleary, Dr. Johno,

Prie kanūnu skambinančio muzikanto iš JAE F.Qaddouri tarptautinio projekto „Baghdadi Jazz“ Pilies džiazo festivalyje prisijungė Klaipėdos kamerinis orkestras.

8

„The Meters“ ar „Fats Domino“. Daugiau kaip du dešimt-mečius grojantys muzikantai pelnytai užima itin aukštas pozicijas tarp Danijos džiazo muzikos lyderių.

Tradicijų puoselėtojai „Jazz Five“ labai naujai varijuoja ritmenbliuzo, svingo, fanko ir ankstyvojo rokenrolo stiliais. Jų skleidžiama energija iškart išprovokavo Klaipėdos publiką judėti pasiūlytu ritmu.

Daugelio „Jazz Five“ atliekamų kompozicijų autorius yra gitaristas ir vokalistas Jonas Starcke, kurio sumanymus padeda sėkmingai įgyvendinti pianistas Esbenas Hilligas, saksofonininkai Johanas Byllingas Langas ir Jeppe Zacho, o kietą ritmą palaiko dainuojantis būgnininkas Stefanas Andersenas. Šio šaunaus penketuko dėka senųjų tradicijų inspiruojama muzika skambėjo ypač šiuolaikiškai. Gaila, kad jiems teko vakarą pradedančios grupės vaidmuo, tad ir jų meistriškumą galėjo įvertinti tik negausus žiūrovų būrys (ta pati dalia kitomis dienomis kliuvo „Sabor Latino“ bei „Pokaz Trio“).

Iš Norvegijos mus pasiekė ne šiauriniai fiordų vėjai, o labai šiltos muzikos dermės, kurias „transliavo“ vokalinis sekstetas „Nordic Blue“. Festivalio lankstinuke rašoma, kad „šio šešetuko narių pagrindiniai darbai ir profesijos turi mažai tarpusavio sąsajų, tačiau juos vienija išskirtinė meilė muzikai“. A cappella atliekamos „Nordic Blue“ melodijos suteikė išskirtinio žavesio bei įvairovės ir taip stilistiškai įvairiai festivalio

MUZIKA

ir šiuo metu tarptautiniu mastu garsiausia Lietuvos džiazo vokalistė, Klaipėdoje gimusi V.Pilatovič festivalio scenoje pasirodė su Klaipėdos džiazo orkestru.

programai, o visą kolektyvo pasirodymą apibendrinčiau B.McFerrino dainos, kurią jie atliko, pavadinimu – „Don‘t Worry, Be Happy“. Nors šių artistų nerasi geriausių a cappella dainuojančių pasaulio grupių sąraše, „Nordic Blue“ pademonstravo turinti labai gerą muzikinį skonį ir stiliaus pojūtį, nepriekaištingai intonavo. Nenuostabu, nes grupės lyderis prof. Thomas Caplinas yra garsus muzikos pedagogas, parinkęs repertuarą iš populiarių C.Porterio, K.Weillio, D.Ellingtono ir kitų autorių melodijų.

Gimtajam miestui Jau ne kartą sakiau, kad Klaipėdos pilies džiazo festivalio vizitinė kortelė – Klaipėdos džiazo orkestras (vadovas Kęstutis Sova), kasmet pateikiantis išskirtines programas. Šiemet su orkestru ne tik grojo, bet ir prie dirigento pulto stovėjo alto saksofono ir fleitos virtuozas Perico Sambeatas iš Ispanijos, o dainavo šiuo metu tarptautiniu mastu garsiausia Lietuvos džiazo vokalistė, Klaipėdoje gimusi Viktorija Pilatovič.

Viktorija muzikos mokėsi J.Karoso muzikos mokykloje, džiazo vokalo bakalauro studijas tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o paskui – Princo Klauso konservatorijoje Nyderlanduose. Po studijų išvyko dėstyti į Ekvadorą.

Grįžusi į Europą, V.Pilatovič su P.Sambeatu

tapo ne tik kūrybiniais partneriais, bet ir kolegomis – jie abu dėsto Berklio muzikos koledžo filiale Valensijoje. Viktorijai plojo tarptautinių džiazo festivalių („Montreux Jazz Festival“, „Sopot Jazz Festival“, „Vilnius Mama Jazz“ ir kt.) publika, ji koncertavo kartu su tokiais džiazo korifėjais kaip Johnas Claytonas, Jeffas Cascaro, Victoras Wootenas, Robinas Eubanksas. Išleido du solinius albumus – „Nico’s Blues“ (2013) ir „Stories“ (2018).

Klaipėdoje paeiliui skambėjo P.Sambeato ir V.Pilatovič sukurtos kompozicijos bei džiazo standartai (M.Lewiso „How High The Moon“, C.Porterio „Night and Day“). Įvyko naujos dainos „Confussion“, kurią specialiai šiam festivaliui sukūrė Viktorija, premjera. Uostamiesčio meras V.Grubliauskas kartu su orkestru atliko Ch.Mangione’s „Feels So Good“. Jis dėkojo artistams ir džiaugėsi, kad Klaipėdą pasaulyje garsina tokie kultūros ambasadoriai kaip V.Pilatovič, kuri sugrįžta į gimtąjį miestą ir dovanoja savo meną.

Bendradarbiavimo tiltai Klaipėdos džiazo orkestras taip pat sėkmingai reprezentuoja miestą ir Lietuvą tarptautiniu mastu. Pernai orkestras grojo Odesos džiazo festivalyje, o šiemet ir Klaipėda sulaukė svečių iš „laisvojo“ Ukrainos miesto. Klaipėdos pilies džiazo festivalį

sveikino Odesos festivalio generalinė prodiuserė Natalja Ertnova, pristačiusi Ukrainos džiazmenus – „Pokaz Trio“.

Tai tik vienas iš daugelio projektų, kuriuose muzikuoja trio lyderis, kompozitorius ir pianistas Andrejus Pokazas. Jo kolegos ir bendraminčiai – kontrabosininkas Vitalijus Fesenka ir būgnininkas Jakovas Taruntsovas taip pat gerai žinomi savo šalyje atlikėjai. Kolektyvas groja „futuristinį džiazą“, tradiciją jungiantį su elektronika, fanko, soulo stiliais ir laisva improvizacija. „Pokaz Trio“ programos pagrindą sudarė kompozicijos iš debiutinio albumo „Kintsugi“.

Arabiškas vakaras Kiekvienas Klaipėdos pilies džiazo festivalis pateikia malonių siurprizų. Vienas tokių – world music projektas „Baghdadi Jazz“, kurio autorius – arabišku styginiu instrumentu kanūnu skambinantis Furatas Qaddouri, o jam talkina tarptautinė (JAE, Irakas, Egiptas, Libanas) grupė. Lygiavertis šio unikalaus projekto bendraautoris ir atlikėjas festivalyje tapo Mindaugo Bačkaus vadovaujamas Klaipėdos kamerinis orkestras, labai dažnai stebinantis įdomiais kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdžiais, tokiais kaip šis.

F.Qaddouri gimtojoje šalyje rengia tarptautinius world music festivalius. ► 9

MUZIKA

◄ Jis savo kūryboje derina tradicinę arabų muziką su džiazo, popmuzikos bei kitų įvairiausių stilių elementais. Mums, europiečiams, tai skamba egzotiškai maloniai, o patikti turėtų įvairiausios muzikos gerbėjams.

Neabejotinai F.Qaddouri yra tikras savo instrumento virtuozas, o orkestras labai sėkmingai atliko pateiktą programą. Didžiąją jos dalį sudarė kūriniai iš naujausio to paties pavadinimo („Baghdadi Jazz“) albumo. Negalima nepaminėti šiame projekte dalyvavusio trimitininko Valerijaus Ramoškos vaidmens: skambėjusius kūrinius jis papuošė savo improvizacijomis. „Bagdado deivių meilės istorijoms“ dedikuotas koncertas tapo tikra festivalio puošmena.

Uraganas vardu Nik XXIV Klaipėdos pilies džiazo festivalis pasižymėjo itin gausiu dailiosios lyties talentingų atlikėjų būriu. O „ryškiausia ir spalvingiausia“ tikrąja tų žodžių prasme buvo bosinės gitaros virtuozė, dainininkė ir muzikos autorė Nik West iš JAV, realus XXI a. moters menininkės simbolis. Jos nuotraukos publikuojamos didžiausių užsienio muzikos ir pramogų žurnalų viršeliuose. Jos atvaizdas puošė ir viso XXIV Klaipėdos pilies džiazo festivalio vizualinę

10

atributiką (dailininkas Algis Kriščiūnas).

Vadinama „moteriškąja Leniu Kravitzu“, „sprogstamuoju muzikiniu užtaisu“ ir dar daugybe įvairiausių epitetų atlikėja su savo grupe surengė spalvingą, triukšmingą funk-groove stiliaus šou, drebinusį Kruizinių laivų terminalą. Šį muzikinį šėlsmą kurti padėjo ne mažiau energinga visa jos komanda. Atliekama muzika, sceniniu įvaizdžiu, akrobatiniais triukais Nik akimirksniu „nupirko“ publiką ir įtraukė į savo pasiūlyto tempo linksmybę. Valanda su jos grupe, skambant garsiems Prince’o, Ch.Khan, M.Jacksono ir kitų originaliai atliekamiems hitams, pralėkė nepastebimai greitai visuotinėje linksmybėje.

P.S. A.Kriščiūno paveikslą atlikėja ketina paversti daugybe žinučių apie Lietuvą. „Nik buvo taip sužavėta Algio paveikslu, kad mes nutarėme jai jį padovanoti.

Viešnia buvo neapsakomai laiminga, žada gaminti suvenyrus savo gerbėjams“, – pasakojo I.Grubliauskienė.

And the winner is...

Jei tai būtų konkursas, neabejotinai pirmąją vietą skirčiau „moteriai orkestrui“ Gunhildai Carling, sugebančiai vienu metu groti net trimis trimitais! Pernai ji koncertavo uostamiestyje su Kauno

bigbendu, o šiemet XXIV Klaipėdos pilies džiazo festivalyje pasirodė su savo crazy „šeimynine kompanija“. Pasirodo, tai toks stulbinantis švediškas UAB’as, kurį sudaro giminės, šeimos draugai ir net mama Aina, skambinanti bandža. Neįtikėtina ir nenuostabu, jei Gunhilda užaugo namuose, kuriuose skambėjo džiazo muzika.

Jei klausytumeisi tik įrašo, sakytum, kad skamba juodaodžių muzikantų atliekama muzika iš Naujojo Orleano. Bet jie juk švedai!.. Nerealus šou – diksilendas, blizgančios mini suknelės su giliomis iškirptėmis, vintažiniai vyrų kostiumai, tap dance choreografija, ekvilibristika – visa tai susiliejo į visuotinį šėlsmą tiek scenoje, tiek aikštėje.

Toks jausmas, kad esi dideliame amerikietiškame salūne ar tarp personažų, nulipusių tiesiai iš ekrano, iš B.Wilderio filmo „Džiaze tik merginos“ (orig. „Some Like It Hot“). Ir visai nesvarbu, jei viena kita nata „pro šalį“.

Spalvingoje programoje – diksilendo klasikos perliukai, pasauliniai hitai nuo D.Gillespio „Karavano“ iki užstalės „Rozamundos“. Finalui – „When the Saints Go Marching In“ (kartu su Kongu) ir paradas „į publiką“, galutinai užkariavęs visų žiūrovų simpatijas. Labai kontrastingai piano (tyliai) atsisveikinimui nuskambėjo paskutinis bisas – Edith Piaf baladė „La Vie En Rose“.

Tarptautinio Klaipėdos pilies džiazo festivalio devizas: „Gera muzika – geriems žmonėms“. Tikrai taip.

MUZIKA

Bosinės gitaros virtuozė, dainininkė ir muzikos autorė Nik West su grupe iš JAV festivalio publiką „nupirko“ ne tik atliekama muzika, bet ir solistės sceniniu įvaizdžiu, akrobatiniais triukais.

Vytauto Petriko nuotr.

11

MUZIKA

XXI tarptautinio S.Šimkaus chorų konkurso pėdomis (1) XXI tarptautinis S.Šimkaus chorų konkursas šiemet vyko saulėtą gegužę – 10–13 dienomis, – nurimus audroms ir vėjams. Stiprūs kolektyvai, įdomios programos paliko neblėstančių prisiminimų. Nors tolsta į praeitį, atsiplėšti nuo jų neįmanoma. Iškilūs meniniai reiškiniai – ne tik pasimėgavimas ar kiti įspūdžiai; jie įsirėžia į sąmonę jausminiu bei racionaliu pavidalais ir tampa mūsų žmogiškosios būties ilgalaikiu dėmeniu.

A.Jurgenovska) ir V.Popovo didysis choras (vad. A.Kisliakovas) iš Maskvos (dviejose kategorijose – mokyklinių ir vaikų chorų).

Visi išvardyti chorai, išskyrus jelgaviečių ir mūsų „šimkiukų“ chorus, yra daugelio tarptautinių konkursų laureatai bei prizininkai. Vadinasi, chorai demonstravo daugeliui kitų tarptautinių konkursų būdingą dainavimo lygį. Jis negalėjo būti stipriai kitoks ar bent žemesnis.

Ruošėsi, bet neatvyko Regimantas GUDELIS

Dalyvių gretos Konkursiniai pasirodymai vyko Klaipėdos koncertų salėje, išvakarėse ir laisvu metu chorai surengė devynis koncertus Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčiose, Palangos bažnyčioje ir Kretingos kultūros centre.

Konkurse dalyvavo keturi mišrūs chorai: Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centro „Žvejų rūmai“ choras 12

„Cantare“ (vad. A.Dambrauskas), Kauno kultūros centro „Tautos namai“ choras „Kamertonas“ (vad. K.Jakeliūnas) ir choras „Gintaras“ (vad. J.Kavaliauskienė) bei choras „One Voice Choir – Hhana“ (vad.

D.A.Antwi) iš Ganos.

Taip pat varžėsi vyrų chorai: Karelijos vyrų choras (vad. A.Umnovas) ir Vilniaus „Ąžuolų klubo“ choras (vad. P.Gylys).

Moterų chorų kategorijoje pasirodė choras „Viva“ (vad. V.Mažintaitė) iš Vilniaus, jaunimo kategorijoje – Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos mišrus choras (vad. J.Vyšniauskienė).

Dalyvavo ir vaikų chorai: Jelgavos 4-osios vidurinės mokyklos mergaičių choras „Spigo studija“ (vad. Z.Stafecka ir

Atsiuntė paraiškas ir buvo įtraukti į konkurso leidinį, bet neatvyko trys chorai. Įdomūs, dėl to verta paminėti ir juos. Tarp jų – Jono Damaskiečio vaikų ir jaunimo choras iš Sankt Peterburgo, Vladimiro Dievo Motinos katedros. Choras propaguoja senosios Bizantijos ir rusų ortodoksų muziką, giedojo Jeruzalėje, Betliejuje, Sinajaus Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje bei kone visuose stambesniuose stačiatikių arealuose. Šio choro vadovė – kompozitorė Irina Boldyševa.

Neatvyko ir Emilio Darzinio mišrus choras (vad. Nora Vitina). Jis 2013 m. dalyvavo S.Šimkaus chorų konkurse. Išties aukšto meninio lygio kolektyvas. Jo atliekamų kūrinių, kurie galėjo skambėti ►

MUZIKA

Didžiojo Gintaro prizo laimėtojas – Kauno mišrus choras „Kamertonas“ (vad. K.Jakeliūnas).

13

MUZIKA

◄ ir Klaipėdoje, – W.Buchenbergo „The Emigrant“, F.Mendelssohno „Herbstlied“, E.Ešenvaldo „Rivers or Light“ – galima pasiklausyti tinklalapyje „YouTube“.

Konkurso leidinėlyje liko ir vyrų choro iš Jūrmalos „Burinieks“ (burinieks – burlaivis) nuoširdūs žodžiai: „Mes esame pagerbti ir dėkingi jums, brangūs lietuviai draugai! Siekiame, kad mūsų tikslas būtų pasiruošti pirmajam tarptautiniam konkursui ir kuo geriau atstovauti mūsų miestui ir šaliai! Ir, žinoma, džiaugiamės turėdami galimybę susipažinti su naujais draugais ir mokytis iš mūsų patyrusių kolegų! Jūsų draugai muzikoje „Burinieks“.

Deja, šis choras irgi negalėjo atvykti.

Iš to, kas išvardyta, jau matyti, koks konkursas buvo ir koks galėjo būti. Dar svarbiau, kad, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, jis gali būti dar iškilesnis, nei yra.

Vertino komisija Konkurso žiuri pirmininkavo kompozitorius ir dirigentas, dvasininkas Johnas Galea iš Maltos. Šis autoritetingas bažnytinės ir pasaulietinės muzikos specialistas vadovauja katedrų chorams ir bažnyti-

nėms iškilmėms. Nuo 2002 m. J.Galea yra Pasaulinės chorų tarybos narys, dirba žiuri nariu konkursuose Europoje, JAV, Kinijoje, Rusijoje.

Du nariai – profesorius Romanas Vanagas iš Rygos ir profesorius, kompozitorius Vytautas Miškinis klaipėdiečiams gerai žinomi. Pirmasis S.Šimkaus konkurse – gal ketvirtą ar penktą kartą, o V.Miškinis yra nuolatinis konkurso globėjas. Per jo asmenines pažintis konkurse lankėsi jau kone visi iškiliausi chorų sąjungos „Intercultur“ sistemos veikėjai. Žinomas ir ketvirtasis žiuri narys – profesorius Algis Zaboras.

Dabar jis gyvena ir dirba Grenadoje (Ispanija).

Chorų konkurse iškovotos vietos ir pelnyti balai bei prizai paskelbti Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ tinklalapyje www.aukuras.org. Didįjį Gintaro prizą iškovojo mišrus choras „Kamertonas“.

Salė – netinkama Visų konkurso metu koncertų aplankyti neįmanoma, bet vieną kitą – reikia stengtis, nes tie, kurie chorų klausėsi tik Koncertų salėje, renginio apimties ir vaiz-

do visumos nepatyrė. Be to, chorai vienaip skamba salėje, kitaip – bažnyčioje. Tikras komfortas choro klausytis, o choristams giedoti bažnyčiose. „Dievo namai“ – vieta atsipalaiduoti nuo miesto triukšmo ir varžybų psichologijos, pasijausti puikios akustikos fizinėje erdvėje, jos rimtyje pasinerti į meno dvasinį gylį, pajausti tyrą muzikinį garsą, jo sakralumą.

Pokalbiuose kolegos muzikai šį kartą jau atvirai reiškė nepasitenkinimą netinkama Klaipėdos koncertų salės akustika: ji chorams nepritaikyta, chorai čia „neskamba“.

Požiūris į salę greičiausiai keičiasi dėl to, kad į choro koncertus ir konkursą įsiveržia moderni muzika. Čia jau ne vakarykštės posminės dainos, o daug sudėtingesnės formos, simbolizuotas ar dažnai potekstinis turinys, muzikos garsinė medžiaga išsidriekia plačioje dinaminėje erdvėje, todėl ją suvokti ir ja grožėtis būtinos atitinkamos sąlygos. Koncertų salė tuo požiūriu nėra universali. Geriau joje skamba chorai, dainuojantys „siauru“, „kietu“ balsu, bet tokia maniera ne kiekvienai muzikai tinka ir ne visi chorai tokį garsą mėgsta. Apskritai aukštesnieji choro garsai (ir vaikų chorai) čia skamba neblogai, žemieji garsai, ypač bosų oktavistų, dingsta pačioje scenoje.

Klaipėdos mišrus choras „Cantare“ (vad. A.Dambrauskas) mišrių chorų kategorijoje laimėjo antrąją vietą.

14

MUZIKA

Konkurso pertraukos metu lauke kompozitorius Donatas Zakaras pasakojo: „Bet jūs nematėte V.Augustino „Thou hast ravished my heart“, kurį atliko „Cantare“, natų. Aš tą kūrinį dainavau su „Jauna muzika“ ir gerai žinau. Ten įrašytos tokios žemos natos. Jų negirdėjome, nes salė neskambi, o be jų visi akordai liko nuogi.“ Gavau natas, žiūriu – oho! Ištisi vargonų punktai, kartais sakoma, žemasis pedalas (!). „Cantare“ turi oktavistų, jiems tos didžiosios oktavos fa ar mi ne problema, bet problema – salė!

Gręžiuosi į bažnyčią ir lyginu skambesį.

A.Popovo vaikų choras, Karelijos vyrų, chorai „Gintaras“, „Kamertonas“ čia skambėjo taip, kaip ausys nori ir siela trokšta.

Salėje taip pat gerai, bet ne taip gerai, nukentėjo rusų pasirodymas. Žinoma, ne viskas gerai ir bažnyčiose – jos apytuštės, negali atsikratyti savigraužos dėl klausytojų stokos. Ilgokai esu dainavęs A.Vildžiūno vadovaujamame „Aukuro“ chore. Išvažinėjome kone visą Europą, JAV, Kanadą, Meksiką, daugybė koncertų ir visi – pilnose bažnyčiose ar salėse. Publikos pilna, daug ploja. Dūžta tos vizijos ties mūsų bažnyčių slenksčiais. Reikšminga, džiugu, kad šį kartą reportažą iš konkurso transliavo „Balticum“ TV. Girdėjau, klau-

sytojų nemažai buvo Palangoje (Palanga – perspektyvus konkurso taškas). Reiškia, renginio propaganda aktyvėja, reikalai po truputį gerėja.

Klausymasis ir kritika Gal po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, gal kiek vėliau atsirado ir toliau chorų padangėse rutuliojasi objektyvios kritikos ir profesionalaus kritiko, – suprask, visažinančio, visagalinčio ir objektyvaus – ilgesys. (Savęs prie kritikų ir savo rašinio prie kritikos nepriskiriu.)

Tas ilgesys, esu įsitikinęs, neužgęs dar bent 10–20 ar visus 30 metų, nes bus nepasotintas, nepatenkintas. O jeigu kyla, vadinasi tam turėtų būti priežastis. Ilgesys, atrodo, paaštrėja chorams atsakingu momentu, ypač per konkursus, kai tame šarme užverda pokalbiai, aktyvesnieji diskutuoja, ginčijasi, t. y. kai vyksta kultūrinis veiksmas. (Iškilūs menininkai, žinome, kritikai atsparūs, nekreipia į ją dėmesio.)

Pavyzdžiui, praeitų metų rudenį pasibaigė pusę metų trukęs svarbiausias šalies chorams prieššventinis konkursas Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje. Po jo paskelbti

Konkurso žiuri vadovavo kompozitorius ir dirigentas J.Galea iš Maltos.

rezultatai balais, chorų reitingai. Ir tyla! Žiniasklaidoje jokio aptarimo, komentarų, kad nors diskusija įsižiebtų, – absoliuti nejauki tyla. Kas tuo objektyviu kritiku turėtų būti, nežinia. Kas, nors pagal pageidavimą, chorvedžiams privalėtų iškloti apie jų pasiekimus ir trūkumus, apie partitūrų atlikimo kokybę etc. ►

Jelgavos 4-osios vidurinės mokyklos mergaičių choras „Spigo studija“ (vad. Z.Stafecka ir A.Jurgenovska).

15

MUZIKA

◄ Nusileis juodas angelas (toks veikėjas atsirado naujojoje poezijoje), po konkurso „teisins“ ar „baus“, dar pirštu rodys, kas kur detonavo, ritmiškai nesutarė. Naivu!

Jei kas nors tokį darbą turėtų nudirbti, tai pirmiausia žiuri, nes tai jai pavesta ir mokamas honoraras. Kita vertus, menininkai turėtų suvokti, kad kritika – tai ne technologo kontrolieriaus darbas, kurį ateityje bus galima pavesti robotui Pepper, o atskira kūrybos ir žmogaus saviraiškos šaka. (Ypač, kai už tai pinigų niekas nemoka, o tam kritikui nėra už ką atsiskaityti.)

Nesuprantama, dėl kokių priežasčių žiuri vengia tiesiogiai kalbėtis su chorais. Laiko tam yra! Štai ir XXI S.Šimkaus chorų konkurse, kaip ir ankstesniuose, sekmadienio rytą, po pirmojo turo, kai visi chorai jau pasirodė, Koncertų salės antrajame aukšte „prie kavos“ vyko chorų dirigentų bei vertinimo komisijos narių susitikimas ir diskusija. Tema užsikirto, nesikeičia gal jau 20 metų: „Mūsų chorinio gyvenimo aktualijos“. Kokios dar aktualijos, jeigu yra internetas, o chorams svarbiau, kaip žiuri vertino būtent juos ir ką juose įžiūrėjo. Bus pilna salė! Dabar: už stalo – 4–5 pranešėjai ir 6–7 klausytojai.

Konkurso nuostatuose trečiasis punktas (vertinimas) byloja: „Chorų dainavimą 100 balsų sistema vertina tarptautinė vertinimo komisija.“ Toliau: „Kolektyvų pasirody-

mus I ir II turuose komisija vertina pagal šiuos kriterijus: meninė kultūra, atlikimo kokybė, techninis meistriškumas, vokalinė kultūra ir stilius.“ Lai žiuri, kiekvienas jos narys parodo tuos savo vertinimus ir kalbų užteks ilgam. Bet žiuri jų nerodo.

Gal mes nežinome ir yra kitaip? Tarkime, žiuri nariai kažką sau pasirašo tose grafose, tačiau dėmesį sukoncentruoja ne į detales, o į kūrinio atlikimo visumą ir vertindami pasiremia apibendrintu įspūdžiu. Norėčiau manyti, jog pirštu badymo į detales alkis yra perdėtas, reiškiasi iš mados ar noro diskutuoti tuščiai. Esamuoju laiku šalies pagrindinių chorų vadovų meninė kvalifikacija ir išsimokslinimas yra tokie aukšti, kad jie patys yra sau geriausi kritikai ir į konkursą chorus atveža pagal realias jų galimybes, maksimaliai paruoštus techniniu ir meniniu aspektais. Jeigu ko nors nepademonstruoja, vadinasi, to ir negali. Juk naujosios muzikos partitūrose techniškosios ir turinio interpretacijos gairės būna kuo aiškiausiai nubrėžtos paties kompozitoriaus. Pavartykime konkurse skambėjusias partitūras – E.Whitacre „Cloudburst“ (atliko „Kamertonas“) ar V.Augustino „Thou hast ravished my heart“ (atliko „Cantare“) ir kitas panašias. Galybė nuorodų, pastabų, įprastinių ir sąlyginių ženklų. Ką čia dar gali dirigentas prisigalvoti? Kitokia klasikinė ar romantinė

Choras „One Voice Choir – Hhana“ (vad. D.A.Antwi) atvyko iš Ganos.

16

muzika, kurioje stiliaus dalykai mažiau apibrėžti. Todėl ir abejoju dėl to tariamo profesionalaus kritiko būtinybės. O jeigu jo reikia, yra muzikų kalvės – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) ir Lietuvos chorų sąjungos rūpestis. Kritikų išlaikymas tenka žiniasklaidai ir atitinkamoms institucijoms. Publicistų (tarpukariu sakydavo – laisvųjų menininkų), prie kurių ir save norėčiau prisiskirti, priedermė yra savo iniciatyva pasvarstyti su visuomene apie chorus ir tiek. Taip ir deduosi kalbąs apie šį XXI S.Šimkaus chorų konkursą.

Mišrus choras „Cantare“ Įvertintas: I ture – 88,7 balo, II ture – 90,8 balo, antroji vieta. Atlikti kūriniai: V.Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“, S.Šimkaus „Oželis“, V.Miškinio „When“ (ž.

R.Tagorės) ir V.Augustino „Thou hast ravished my heart“ (ž. iš „Giesmių giesmės“, S.Gedos vertimas), L.Viadanos „Exultate justi“, R.Varno harmonizuota liaudies daina „Lek’ gervė“.

Pasirodė pirmasis ir padainavo taip efektingai kaip niekada. Lauktas netikėtumas irgi patenkintas, tačiau jis įgavo dar ir psichologinę prasmę: publika salėje iš karto pasijuto įkvėpta, solidesnė, saugi –

Nerijaus Jankausko nuotr.

MUZIKA

miestas reprezentuoja save puikiu, dėmesio vertu choru. Nukonkuruos jį kas nors ar ne – ne taip svarbu, geras lygis prieš akis. Nepaslėpsi, būdavo ir kitaip: šeimininkai pasirodydavo gana gerai, tenkindavosi jei ne autsaiderio, tai bent vidutinio dalyvio rangu. Kukliai, neišsišokdami.

Tiesa, praeitame XX konkurse sėkmingai pasirodė Klaipėdos universiteto Menų akademijos merginų choro studija (vad.

Z.Kariniauskienė), tačiau konkursui toną juk visuomet duoda stambesni mišrieji chorai. Deja, šioje kategorijoje pernelyg ilgai karaliavo latviai. Jie išsiveždavo prizus nesivaržydami, su latviška arogancija.

Koncertų salėje prasimanydavo savo „dainų šventes“.

Taigi pirmoji daina – V.Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“. Visi ją moka – bus dainų šventėje, ir žino: šioje dainoje svarbiausia ne tiek techninis partitūros atlikimas (jis įveikiamas), kiek įtikinamo meninio vaizdo sukūrimas – lyrinis ir kartu širdį veriantis kare žuvusiojo apraudojimas, ritualo per muzikinį garsą inspiracija. Toks yra kriterijus. Pavyko! „Cantare“ atliko dar du gana sudėtingus kūrinius: V.Miškinio „When“ ir V.Augustino „Thou hast ravished my heart“. Pirmojo grožiui atskleisti labiausiai reikia gražaus vokalo visose balsų partijose, raiškiai išvesti temas, muzikuoti. „Cantare“ atlikimą lyginau su LMTA choro atlikimu („YouTube“). „Cantare“ geresnis!

V.Augustino kūrinys, jau prasitariau anksčiau, – ne tokiai salei. Atliekant jį daug ir gerai pasidarbuota solisčių Loretos Lavarienės ir Almos Žukienės. Choro gestikuliacija (nuorodos partitūroje: „kaire ranka per kairį kelį“, „dešine ranka per dešinį kelį“, „dešine ranka į krūtinę“, „spragtelėjimas abiejų rankų pirštais“) atrodė visai nereikalinga, neinformatyvi. Mostas turi prasmę, kai „piešia“ visiems suvokiamą ženklą – simbolį, sielos virpesį ar dar ką nors. Šį kartą – gal norint atkreipti publikos dėmesį, – žiūrėkite, ką mes darome!

Antrajame ture choras dar padainavo L.Viadanos „Exultate justi“ ir populiariąją R.Varno „Lek’ gervė“. Pirmajai nieko neprikiši nei stiliaus, nei interpretacijos atžvilgiu. (Choras stovėjo pasiskirstęs kvartetais, gal dėl to buvo juntama šiokia tokia balsų susiliejimo vyrų partijose stoka – drąsiau įstodavo tie, kuriems gal nederėjo, atsilikdavo ar pasyvesni buvo tie, kurie privalėjo vesti.). „Lek’ gervė“ dėmesį

patraukė atnaujintu interpretacijos planu.

(Po konkurso vienas komisijos narys prasitarė, kad tai „gana malonus kūrinėlis, gražu buvo klausytis“.) S.Šimkaus „Oželio“ – vėjavaikiškas atlikimas. (Buvo toks studentiškas žargonas: Presto be spaso!

Atseit, lėkti be galvos.) Taip mūsų chorai ir lekia „kuris greičiau“ nuo to laiko, kai

Arti prie tokių įvykių būdami, išgyvename juos nesuvokdami jų istoriškumo ir vietos ne vien miesto, bet ir visos tautinės chorinės kultūros sistemoje.

1966–1967 m. Konservatorijoje maestro A.Arminas su choro studija jį atliko greitai, nekreipdami dėmesio į žodžius.

Anuokart ir atsirado tas štampas, kurio atsikratyti chorai nesugeba jau 50 metų.

Verta priminti ir tai, kad autoritetingoji folklorininkė ir mokslininkė prof. Jadvyga Čiurlionytė labai pyko ant A.Armino už liaudies dainos sugadinimą. Tikrai vertėtų įdėmiai pasiklausyti, kaip tą dainą atliko maestro K.Kavecko vadovaujamas Valstybinės filharmonijos choras, prieš daug metų geriausias Lietuvoje. Dabartiniame „Oželio“ štampe pjaunasi muzikos ir teksto kalbos kirčiai (muzikoje – chorėja, tekste – jambas), autentiškos melodijos, kurią anuomet pats S.Šimkus užrašė (ten zuikelis, ne oželis!) tempas – „lėtai“.

Pagal balus antrajame ture „Cantare“ chorui pavyko geriau (prisidėjo net du balai).

Choras „Kamertonas“ Įvertintas: I ture – 92,7 balo, II ture – 92,8 balo, Didysis Gintaro prizas. Atlikti kūriniai: F.Mendelssohno „Richte mich Gott“, S.Šimkaus „Oželis“, E.Whitacre „Cloudburst“, II ture – F.Mendelssohno „Richte mich Gott“, C.Monteverdi „Cantate Domino“, G.Venislovo „Teka teka“.

Mišrus choras „Kamertonas“, lygiai kaip ir „Cantare“, jau pirmaisiais akordais prisistatė kaip keliais laipteliais aukščiau palipęs kolektyvas. Prisiminus, kaip jis

dainavo ir sidabro medalį pelnė Pasaulio chorų žaidynėse Rygoje (2014 m.), pažanga akivaizdi. Skirtumą tarp jo ir „Cantare“ apibūdinčiau taip: pirmasis, sakytumei, dainuoja solidžiai, elegantiškai, šiek tiek akademiškai, o „Kamertonas“ – jaunatviškai, gaivališkai, bet „su galva“, muziką kuriantis ir improvizuojantis čia pat, scenoje, klausytojų akivaizdoje. Tarp chorų dainininkų skirtumo nematyti. „Kamertono“ atliktas „Richte mich Gott“ – vienas pačių populiariausių F.Mendelssohno kūrinių. Kas jo tik nedainuoja?! Dainuoja vokiečiai, lietuviai, net amerikiečiai. Pastariesiems bene geriausiai sekasi. Vokiečiams neužtenka balso. „Kamertonas“ pirmajame ture šį kūrinį atliko „normaliai“, antrajame – kur kas geriau, ne idealiai, nors ne taip toli to. Manau, štai dėl ko: šiame kūrinyje pagal senąją vokiečių tradiciją yra gretinami du chorai – moterų ir vyrų. Svarbesnis – vyrų. Būtent vyrai antrajame ture ir pasistengė. S.Šimkaus „Oželio“ dirigentas su botagu nevaikė, už tai žiuri chorą įvertino specialiu prizu.

E.Whitacre „Cloudburst“ – efektingas modernus kūrinys, su varpeliais ir kitokia rafinuota perkusija. Kūrinį dirigentas pasirinko įžvalgiai; klausantis jis atrodo ir modernus, ir baisus atlikti, tačiau partitūra gana vokališka, balsų vedimas sklandus, akordiniai dariniai lakūs erdvėje. Kita kalba būtų dėl klausytojų; tokiam kūriniui jie turi pasiruošti iš anksto – susipažinti su tekstu, idėja. Muzika – giluminė, psichologiška, ne koks nors gražus vaizdelis, kaip O.Gjeilo „Tundra“ su gražiomis pietų amerikietėmis Šiaurėje ant sniego. Ir vėl geros akustikos klausimas. Partitūroje daug tylaus garso, staigių sforzando nuo mp iki ff, įvairių virpesių – reikia atitinkamų akustinių sąlygų visiems jiems išsiskleisti, virpėti erdvėje. Antrajame ture vietoje šio kūrinio nuskambėjo mums labiau pažįstamos liaudies dainos išdaila – G.Venislovo „Teka teka“. C.Monteverdi „Cantate Domino“ – vėlyvasis renesansas, „jausmingesnis“ stilius. Choras kūrinį „prabėgo“ tarsi vienu alsavimu. Toks yra kompozitoriaus stilius concitato.

Koncerte „Draugai draugams“ choras padainavo V.Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“, nusileidęs į publikos sektorių ir apjuosęs jį pusračiu. Skambėjo kaip gera stereofonija, meninio įspūdžio atlikimas nepaliko.

(Pabaiga – kitame numeryje) 17

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Stanfordo univers dviguba baltiečių Lietuviai, latviai ir estai, Danutė PETRAUSKAITĖ susibūrę į baltiečių draugiją AABS (Association for the Advancement of Baltic AABS ištakos Studies), birželio pradžioje paminėjo šios organizacijos Idėja apie baltiečių mokslininkų asociacijos įkūrimą gimė ne iš karto. Pradžioje, 50-metį ir savo valstybių t. y. 1967 m. rudenį, siekiant ištirti glauatkūrimo 100-metį. Ta proga desnio latvių, lietuvių ir estų mokslinio Stanfordo universitete (Kali- bendradarbiavimo galimybes, įsisteigė komitetas, vadovaujamas Janio Gaigulio. Tuo fornija, JAV) surengta tarp- metu šaltasis karas jau buvo įsibėgėjęs ir tautinė konferencija, kurioje abi pusės galando kirvius, tad reikėjo telkti jėgas, norint tęsti Baltijos valstybių okupadalyvavo itin gausus būrys cijos nepripažinimo politiką ir išsaugoti jų mokslininkų iš viso pasaulio. intelektualinį branduolį. Buvo nutarta tų

pačių metų gruodį surengti baltiečių konferenciją Merilando universitete. Dirbta keliomis kryptimis: a) ieškota informacijos apie JAV gyvenančius mokslininkus ir raginta juos ruošti pranešimus; b) kauptos lėšos konferencijos rengimui ir jos dalyvių finansiniam rėmimui.

Pirmojoje konferencijoje buvo perskaityta 50 pranešimų, įvyko trys apskritojo stalo diskusijos. Vienoje jų dalyvavęs San Chozė valstybinės kolegijos profesorius Edgaras Andersonas pasiūlė steigti progresyvių Baltijos studijų asociaciją, kuri ugdytų jaunosios kartos, jau gimusios emigracijoje, akademinius įgūdžius, tyrinėjant Baltijos valstybių istoriją bei kultūrą. Šiai minčiai daugelis pritarė. Konferencijos dalyviai išrinko naują devynių narių

Grupė lietuvių – konferencijos dalyvių, viešėjusių N.Sinkevičiūtės-Titus ir jos vyro Jasono namuose. Pirmoje eilėje stovi iš kairės trečia N.Sinkevičiūtė, ketvirtas – Lietuvos generalinis konsulas Los Andžele D.Gaidys, centre – Lietuvos užsienio reikalų ministras L.Linkevičius.

18

KULTŪROS MARŠRUTAIS

itete – šventė komitetą ir nuo 1968 m. gruodžio 1 d. pradėjo skaičiuoti AABS gyvavimo metus.

Iš pradžių jos veikloje labiausiai reiškėsi latviai. Iš lietuvių tuomet pasižymėjo politikos mokslų daktaras Vytautas Vardys ir literatūrologas Rimvydas Šilbajoris.

Per 50 metų daug kas pasikeitė – organizacijos struktūra, jos nariai, veiklos kryptys. Šiuo metu asociacijai priklauso 540 asmenų iš viso pasaulio. Jai vadovauja Ilinojaus universiteto profesorius Giedrius Subačius.

Antrasis pasaulyje Skaityti pranešimus šiemet birželio 1–3 dienomis vykusioje 50-ojoje AABS konferencijoje panoro itin daug

Dainininkas S.Kimas ir pianistas R.Zubovas.

Memorialinė Stanfordo universiteto bažnyčia, pastatyta J.Stanford dėka Dievo garbei ir vyro atminimui.

mokslininkų – apie 500, t. y. vos ne visi asociacijos nariai, todėl organizatoriams teko daryti atranką. Tokio aktyvumo priežastį galėjo lemti ne tik jubiliejiniai metai, bet ir konferencijos vieta – Kalifornijos valstija ir jos žymusis Stanfordo universitetas, 2018 m. pasaulinėje aukštųjų mokyklų reitingų lentelėje užėmęs antrąją vietą.

Šį universitetą 1885 m. pradėjo kurti Jane ir Lelandas Stanfordai savo vienintelio sūnaus atminimui. Lelandas jaunesnysis (1868–1884) buvo gabus jaunuolis, domėjosi archeologija, menais, kolekcionavo retus eksponatus ir svajojo turėti savo muziejų. Tėvai kartu su juo keliavo po Europą, norėdami supažindinti sūnų su jos šalių istorija bei kultūra ir kartu ►

Lietuvos muzikologai, skaitę pranešimus Stanfordo universitete: R.Murauskaitė, D.Kučinskas, D.Petrauskaitė.

19

KULTŪROS MARŠRUTAIS

◄ paruošti jaunuolį studijoms Harvardo universitete. Deja, kelionėje susirgęs berniukas, nesulaukęs 16-ojo gimtadienio, mirė. Tėvų skausmas buvo beribis.

Lelandą vyresnįjį vienos bemiegės nakties metu aplankė sūnaus dvasia, kuriai tėvas prisipažino, kad neturi dėl ko gyventi. Ir ši jam atsakė: „Ne viskas prarasta, gyvenk dėl žmonių.“ Jane, sužinojusi apie vyro viziją, nutarė: „Kalifornijos vaikai bus mūsų vaikai.“ Taip ir gimė idėja įsteigti universitetą.

Stanfordas vyresnysis, dalyvavęs aukso kasyklų versle, valdęs geležinkelių bendrovę, buvo labai turtingas žmogus. Deja, jam mirus, visa našta užgulė Jane pečius. Ji susidūrė su didžiuliais finansiniais sunkumais, tačiau juos įveikė, nepagailėjusi net savo brangenybių kolekcijos. Ir įstatinis universiteto kapitalas sudarė 17,2 milijardų JAV dolerių. Šiandien privatus Stanfordo universitetas, Nobelio premijos laureatų kalvė, yra vienas pačių brangiausių ir gražiausių Amerikoje. Jį puošia parkai, palmių alėjos, fontanai. Jo struktūroje – 19 bibliotekų, 7 mokyklos, moksliniai institutai bei centrai, laboratorijos, ligoninės, biologinis draustinis, memorialinė bažnyčia, menų galerija, koncertų salė, mauzoliejus, kuriame ilsisi Stanfordų palaikai.

Įspūdžių fragmentai Konferencijos išvakarėse lietuviai buvo pakviesti į svetingus Nerijos Sinkevičiūtės-Titus ir jos vyro Jasono namus Palo Alto miestelyje. Vakarėlyje dalyvavo ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Susirinkusieji turėjo galimybę pamatyti

Baltiečių mokslininkų asociacijai priklauso 540 asmenų iš viso pasaulio.

Silicio slėnio ištakas – garažą, kuriame 1938 m. aukštųjų technologijų srityje pradėjo eksperimentuoti du Stanfordo universiteto studentai. Ši ekskursija buvo lyg įžanga į kitą dieną prasidėjusią konferenciją.

Pranešimai buvo suskirstyti į 15 sekcijų – pradedant estetika, menais ir baigiant verslu, ekonomika, žydų kultūros studijomis. Klaipėdos universitetui atstovavo trys mokslininkai: muzikologė Danutė Petraus-

Stanfordo universiteto skverelyje eksponuojami žymaus prancūzų skulptoriaus Auguste’o Rodino kūriniai.

20

kaitė iš Menų akademijos, istorikai Vygantas Vareikis ir Vasilijus Safronovas iš Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto. Pastarasis AABS narių susirinkime buvo įvertintas nepinigine padėka už 2016 m.

Bostone anglų kalba išleistą monografiją „Nacionalinių erdvių kūrimas daugiakultūriniame regione: Prūsų Lietuvos atvejis“.

Darbas nuo ankstyvo ryto vyko paraleliai keliose sekcijose. Birželio 1 d. klausytojus į auditoriją pakvietė lietuvių muzikologai: Darius Kučinskas iš Kauno technologijos universiteto pasakojo apie ankstyvuosius lietuviškos muzikos įrašus, pagamintus JAV, šio straipsnelio autorė – apie Tarybų Lietuvos institucijų ryšius su Amerikoje gyvenusiais muzikais, Rasa Murauskaitė iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kalbėjo apie lietuvių kompozitorių tarptautinį įvaizdį, susiformavusį 1990–2018 m.

Kitą dieną latvių muzikologai analizavo dainų šventes ir chorinio meno tradicijas Latvijoje. Birželio 3 d. estų muziką reprezentavo mokslininkė Elizabeth Kathleen Maclsaac iš Vašingtono universiteto, pristačiusi jaunojo kompozitoriaus Pärto Uusbergo kūrybą. Po jos pranešimo skambėjo lietuviška muzika: korėjietis dainininkas iš Teksaso universiteto San-ky Kimas supažindino klausytojus su savo darbu – lietuvių kompozitorių solinių dainų antologija, 2017 m. išleista Vilniuje (joje lietuviški dainų žodžiai yra išversti į anglų kalbą bei atskirai užrašytas lietuviško teksto tarimas), ir padainavo kelias šios antologijos dainas, akompanuojant pianistui Rokui Zubovui. Pastarasis tuo neapsiribojo. Jis aptarė lietuviškos sielos sąvoką, remdamasis M.K.Čiurlionio muzikos ir dailės kūriniais, o pranešimo pabaigoje su žmona Sonata keturiomis rankomis paskambino šio kompozitoriaus poemą „Miške“.

Kiekvieną dieną vyko apskritojo stalo diskusijos. Vienoje jų susitiko Lietuvos, Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrai, kurie kalbėjo apie Baltijos regiono išskirtinumą. Plenariniuose pranešimuose buvo gvildenami visoms trims valstybėms aktualūs klausimai – žmogaus teisių apsauga, geopolitinės transformacijos ir santykiai su Rusija.

KULTŪROS MARŠRUTAIS

San Francisko tautinių šokių ansamblis „Tiltas“.

Renginių apžvalga Konferencijos organizatoriai į programą įtraukė ir ekskursijas po universitetą, ir parodas. Viena pastarųjų – „Baltijos kelias“ – sudaryta iš istorinių nuotraukų, dokumentų, afišų, laiškų, buvo parengta bendradarbiaujant su Huverio institutu ir eksponuota Cecilės H.Green bibliotekoje.

Antrąją parodą, pavadintą „Mūsų namų šeimininkai“ ir veikusią po atviru dangumi Stanfordo universiteto prekybos centre, parengė estai, kurie, pasirinkę netradicinį meninį sprendimą, per skaitmeninio amžiaus prizmę įdomiai pažvelgė į savo šalies istoriją.

Birželio 2 d. pavakaryje po atviru dangumi įvyko Baltijos kultūrai skirtas renginys. Įsitaisę prie staliukų ir ant žolės, konferencijos dalyviai galėjo pasiklausyti estų moterų choro „Magi“ („Kalnas“) iš Sietlo atliekamų Baltijos šalių kompozitorių dainų (vad. MacLaughlin Garbes, Vašingtono universitetas), pasidžiaugti liaudies šokių ansambliu „Tiltas“ (vad. Marija Steiblienė) iš San Francisko ir vaikų tautinių šokių grupe

iš lituanistinės mokyklos „Genys“ (vad.

Vanesa Kaselionis), pasigėrėti darniu estų jaunuolių smuikininkų ansambliu „Volukeeled“ („Magiškos stygos“) iš Talino, pagriežusiu klasikinių, liaudies ir populiariosios muzikos kūrinių.

Konferencijos uždarymo proga buvo parodytas Mariaus Markevičiaus filmas „Ashes in the Snow“ („Pelenai sniege“), ką tik sukurtas pagal JAV lietuvės Rūtos Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų“. Filmo aptarime dalyvavo ir režisierius, ir rašytoja, kuriuos auditorijai pristatė generalinis konsulas Los Andžele Darius Gaidys. Šį filmą Lietuvos žiūrovai išvys šių metų spalį. Tai dar viena galimybė įsitikinti, kad tremties tema, skaudžios Lietuvos okupacijos pasekmės rūpi ir emigracijoje gyvenantiems išeivių palikuonims, bet kartu akivaizdu, koks skirtingas yra vizualaus tautiškumo matmuo, požiūris į autentiką lietuviškoje kinematografijoje abiejose Atlanto vandenyno pusėse. Šokių ansamblis „Tiltas“ – jungtis tarp kelių kartų: šokėjas Aras Mattis su dukrele Vaiva.

Asmeninio archyvo nuotr.

21

TEATRAS

Lėlininkas L.Z kūryba scenoje tai kaltės nutrynimo akt „Teatras turi būti apie kiekvieną iš mūsų“, – įsitikinęs lėlių teatro aktorius, režisierius, sklandytojas ir keturių vaikų – tarp jų ir mano – tėvas Linas Zubė. Jo teatro užaugintas, matęs kone visus man gimus sukurtus vaidmenis ir spektaklius, šiandien su juo galiu pasikalbėti kitaip: apie teatrą, o ne buitį, kuri dažną žiūrovą nukreipia nuo subtilesnio, didesnės koncentracijos reikalaujančio meno. Dažydamas naujausio spektaklio personažo – lėlės Gubernatoriaus – veidą, lėlininkas savo studijoje pasakojo apie lėlių teatro aktoriaus būtį, spektaklius lydinčias išankstines nuostatas ir skrydžius – scenoje bei danguje.

Adomas ZUBĖ

Siekti dangaus L.Zubė – gyva Lietuvos lėlių teatro legenda, jau septynerius metus, nuo 2011-ųjų, savo šeimos teatre „Lino lėlės“ kuriantis kritikų liaupsi22

namus, subtilios pajautos reikalaujančius, intelektualiai iškalbingus ir prasmėmis sodrius spektaklius. Jo teatras vadinamas konceptualiuoju materijos šokio teatru, baltąja objektų magija ar ketvirtąja punktyrine kasdienybės dimensija, tačiau aktorius nesusireikšmina: lėlininko darbas verčia, o gal reikėtų sakyti leidžia spektaklius rodyti kiekvienam mažyliui net mažiausiuose Lietuvos kaimeliuose, tiesiog vaikų darželio ar mokyklos salėje. ►

Z ubė: –

TEATRAS

as

Vytauto Liaudanskio nuotr.

23

TEATRAS

◄ „Net nežinau, ar stačiau kokį nors

spektaklį vaikams“, – juokėsi L.Zubė, pridurdamas, kad jo spektakliuose sutelpa ir elementarus siužetas, ir sunkios prasmių klostės, kurias atverti geba ne kiekvienas, tačiau jos, kūrėjas įsitikinęs, tikrai lieka publikos pasąmonėje. Archajiškas pasakos siužetas „Lino lėlių“ spektakliuose nušviečiamas kitomis spalvomis, jos problemą atgręžiant tiesiai žiūrovams į širdį. „O ar mes ne ožiukai vilko pilve? Gal laikas būtų krapštytis iš jo, atgimti naujais, tobulesniais ožiukais?“ – taip paprastai ir kartu sukrečiamai bei naujai L.Zubė spektakliuose verčia nutrintus pasakų lapus.

Birželio 30-ąją Klaipėdos lėlių teatre L.Zubė pristatys naujausią savo spektaklį „Apie Aleksandrą ir jo orlaivius“, kuriame, remdamasis istoriniu pasakojimu apie Lietuvos aviacijos pradininką, XIX a. pradžioje gyvenusį konstruktorių, filosofą, išradėją Aleksandrą Griškevičių, lėlininkas pasakos istoriją, kviečiančią siekti dangaus – nebijoti kurti to, kas šiandien regisi neįmanoma.

Istorija su alegorija – Pradėkime nuo naujausio darbo. Netrukus pristatysi spektaklį „Apie Aleksandrą ir jo orlaivius“. Kaip pats papasakotum, kas tas Aleksandras ir kokie tie jo orlaiviai?

– A.Griškevičius parašė knygą, kuri vadinosi „Žemaičių garlėkis“. Joje aprašė savo skraidymo objekto konstrukciją.

Nežinau, kiek ji buvo įgyvendinta, bet kad tie aparatai skrido, labai abejoju.

Norisi tuo tikėti, tačiau pasižiūrėjus į brėžinius ir aprašymus, tai buvo hibridas visko: ir paukščio, ir lėktuvo, ir oro baliono, ir su vienokiu sraigtu, ir su kitokiu – jei viena sistema neveikia, turėjo veikti kita.

Net jei scenoje verki, tai vis tiek yra laimės viršūnė.

A.Griškevičius buvo įdomus, netradicinis tų laikų žmogus, nors gal tik dabar atrodo, kad XIX a. pirmoji pusė buvo tamsūs laikai. Juk veikė ir šviesuomenė – žmonės, rūpinęsi ne tik knisimusi darže.

A.Griškevičius nebuvo baudžiauninkas ar vargeta, nors ir ne iš turtingųjų – jam trūko lėšų savo konstrukcijoms gaminti – galbūt todėl ir nepavyko įgyvendinti idėjos – pakelti žmogų į dangų. A.Griškevičius buvo keistuolis konstruktorius – vietoje to, kad dirbtų, uždirbtų ir džiaugtųsi, jam norėjosi skraidyti. Tačiau spektaklyje pristatau ne vien išradėjo istoriją, pasakoju visą aviacijos vystymosi kontekstą – nuo pat priešaušrio iki A.Griškevičiaus sukonstruotos skraidymo priemonės Žemaičių garlėkio. XIX a. pradžios inovacijos dabar atrodo labai stimpankiškai.

Mane įkvėpė vienas pasakojimas apie A.Griškevičių, kuris, matyt, nėra istoriškai teisingas. A.Griškevičiui demonstruojant sukurtą garlėkį caro valdininkui, gal net gubernatoriui, aparatas ėmė kaukti, ūžti,

Naujo L.Zubės spektaklio „Apie Aleksandrą ir jo orlaivius“ repeticijos akimirkos.

24

bildėti – pabaidė gubernatoriaus arklius.

Išsigandęs gubernatorius pagrasino, kad už tokius bandymus išsiųs į Sibirą. Jo žmona, matyt, kariavo su savo vyro aistra konstruoti, sudegino A.Griškevičiaus konstrukciją ir tokiu būdu išgelbėjo vyrą nuo tremties į Sibirą.

– Tačiau tai bus alegorinis pasakojimas?

– Spektaklyje istorinis pasakojimas susipina su alegorija. Visi žinome „Ikaro ir Dedalo“ mitą – aviatoriai iki šiol lėktuvus vadina Ikaro vardu, įsivaizduoja, kad Ikaras taip realiai, kaip pasakojama, ir skraidė, bet mitas juk tėra alegorinis pasakojimas apie skraidymą savo dvasia, skridimą saulės link, nudegimą, kritimą – metafora. Spektaklyje irgi skraidys Ikaras, įkvėpęs visus oreivius, taip pat ir A.Griškevičių.

Kaip neprarasti vilties – Kadangi pats esi pilotas mėgėjas ir sklandymo instruktorius, mokai žmones skraidyti tiesiogine to žodžio prasme aerodrome, o teatre – netiesiogine. Kodėl pačiam nepakanka būti ant žemės? Kas verčia kilti?

– Visą laiką galvoji ir smerki save už tai, kad skrendi, nes kažkas pasilieka žemėje – nenuveikti darbai, pareigos, neįgyvendinti meniniai sprendimai. Išskrisdamas pabėgi nuo gyvenimo, šeimos, pilietinių ar kūrybinių pareigų. Skrydis – tai būdas mylėti Dievo sukurtą pasaulį. Kai mintyse aprėpi,

TEATRAS

kaip, pavyzdžiui, yra sukonstruotas oras, supranti, kad Aukščiausiojo pasirūpinta net tais, kurie kažkada norės skristi.

Prasmės gelmė

– Ką tai, kad iš tiesų esi pilotas, suteikia spektakliui, kuriame pasakoji apie aviaciją? Kuo santykis su pagrindiniu personažu – pilotu – yra kitoks?

– Jei nesuprasčiau, kodėl orlaivis skrenda, būtų paprasčiau. Dabar matau, kad A.Griškevičiaus garlėkis net ir negalėjo skristi. Padariau du modelius: to paties laikmečio anglų konstruktoriaus V.S.Hensono garlėkį ir A.Griškevičiaus sukurtą Žemaičių garlėkį. A.Griškevičius, kritikuodamas neskrendantį V.S.Hensono išradimą, kaip tobulesnį variantą pasiūlė Žemaičių garlėkį. Tačiau V.S.Hensono konstruktas daug labiau „skrenda“ nei A.Griškevičiaus! V.S.Hensono garlėkis daug artistiškesnis, gražiau juda nei žemaitiškasis – jis, kaip tikras žemaitis, – grubesnis, netašytas.

Tačiau spektaklis ne apie konkrečius įvykius ar orlaivius, o apie idėją, kaip neprarasti vilties, tikėjimo. Bet juk net ir praradęs tampi trąša tęsiančiam tavo darbus. Vienoje scenoje palubėje kabantis žmogus-paukštis, – be rankų, tik su sparnais – garlėkiui sudegus, nukris žemyn į scenoje esantį smėlį. Iš to „svajonės kapo“ ims augti vėlesni lietuviškos konstrukcijos orlaiviai – ANBO, „Lituanica“, LAK. Juk net ir sudegusi idėja tampa pagrindu vėlesniems atradimams. Aleksandrui nepavyko idėjos pakelti žmogų į orą paversti realybe, tačiau jo darbai tapo pamatu tolimesniam pasaulio aviacijos vystymuisi.

– Spektaklis „Apie Aleksandrą ir jo orlaivius“ bus dar vienas darbas apie nestandartinį žmogų. Esi sakęs, kad „nestandartiniai žmonės, laužantys nusistovėjusias gyvenimo normas, nebijantys rizikuoti ir galbūt prarasti viską, stumia žmonijos istoriją pirmyn“. Kaip manai, ar šiandien turime pakankamai tokių nestandartinių žmonių, griškevičių, kurie išjudintų mūsų egzistenciją į priekį?

– Kiekvienoje srityje yra žmonių, kurie aukojasi dėl jiems svarbios idėjos. Aukojasi patys, aukoja kitų laimę ir patogumus, malonius santykius su aplinka, šeimos nariais.

Tik problema, kad aplinkiniai dažnai netiki tokiais žmonėmis. Jie nebūtinai juos smerkia ar išvadina kvailiais, tačiau netiki jų sėkme ir nepadeda. Paskui paaiškėja, kad apie drąsius fanatikus žinome, jiems statomi muziejai, o tų, kurie netikėjo, neprisimename. Spektaklyje sukūriau klebonėlį, vaikščiojantį po sceną, beldžiantį į duris ir sakantį: „Žiūrėk, skraidydamas nenuskrisk į pragarą. Tik Dievulis ir angelai gali skraidyti – ne žmogus.“ Šiais laikais tai aktualu netiesiogiai, perkeltine to žodžio prasme.

– Esi sakęs, kad pavadindamas savo teatrą „Lino lėlės“ lyg apsiribojai – tarsi įvardydamas tautinę medžiagą, liną, turėtum ir kurti spektaklius išskirtinai pasakų, liaudies kūrybos motyvais. Kodėl apskritai ėmeisi pasakų žanro?

– Nieko geresnio už pasakas šiame pasaulyje nėra. Lėlių teatras yra toks ►

Vizitinė kortelė Linas Zubė gimė 1956 m. liepos 7 d.

Petrelių kaime Šilutės rajone.

1981 m. Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar Klaipėdos universiteto Menų akademija) baigė kultūros-švietimo darbo ir režisūros studijas.

Nuo 1991 m. dėsto Klaipėdos universiteto Menų akademijoje, 2006 m. jam suteiktas docento laipsnis.

1992 m. Klaipėdos universitete su kolegomis įkūrė teatrą KU-KŪ ir vaidino beveik visuose spektakliuose nuo teatro įsikūrimo.

Nuo 2000 m. – Klaipėdos lėlių teatro aktorius.

2007 m. apdovanotas Klaipėdos miesto „Padėkos kauke“ už nuopelnus lėlių teatro scenai ir vaidmenis Klaipėdos lėlių teatre.

2011 m. įkūrė teatrą „Lino lėlės“ ir dirba jame, sukūrė šešis spektaklius: „Vilkas ir ožiukai“ (2011 m., idėjos autorius, režisierius, aktorius, dailininkas L.Zubė, kompozitorius Donatas Bielkauskas-Donis); „Žuvėjėlis“ (2012 m., idėjos autorius, režisierius, aktorius, dailininkas L.Zubė, kompozitorius Algirdas Zigmantas); „Lietuviška pasaka apie tris seseris“ (2013 m., idėjos autorius, režisierius, aktorius, dailininkas L.Zubė, kompozitorius A.Zigmantas); „Bobulės rūpestėliai“ (2014 m., režisierius, aktorius L.Zubė, kompozitorius A.Zigmantas); „Alesiutė“ (2016 m., idėjos autorius, režisierius, aktorius L.Zubė, dailininkės Renata Valčik ir Jolanta Paulauskienė, kompozitorė Laima Jedenkutė); „Apie Aleksandrą ir jo orlaivius“ (2018 m., režisierius, aktorius, dailininkas L.Zubė, videoprojekcijų autorė Angelina Furmaniuk-Savickienė, kompozitorius A.Zigmantas).

Vytauto Liaudanskio nuotr.

25

TEATRAS

◄ žanras, kuriam dramaturgija rašoma kiek kitaip. Pasaka siūlo tik tam tikrą temą, aktualiją, problemą, kuria gali varijuoti, puikiai pritaikyti lėlių interpretacijai. Be to, pasaka yra garantuota prasmės gelmė.

Vargu ar koks nors teatras yra pajėgus atverti visas stebuklinių pasakų prasmes.

Reikia išgyventi – Tačiau net ir turėdamas tokią abstrakčią medžiagą interpretacijai, vis tiek renkiesi kalbėti gana archajiškai – ieškodamas fundamentalių pasakos klodų.

Kodėl imiesi kalbėti tokia kalba, o ne, pavyzdžiui, šiuolaikiškai, pristatydamas žiūrovams atpažįstamas situacijas, šiuolaikinį pasaulį?

– Turbūt esu archajiškas žmogus. Arba nepažįstu šiuolaikinės kalbos, arba įsivaizduoju, kad, norint atverti turinį ir prasmes, reikia sukurti meninę distanciją. Archajiškumas yra viena iš meninės distancijos dalių. Čia šiuolaikinama ne buitiniu lygmeniu, o aktualijų ir problematikos plotmėje. Šiuolaikiškai interpretuosi atverdamas pasakos gelmę, o visa kita – tik siužeto demonstravimas. Man regis, teatras turi būti poetinis. Jeigu taip nėra, tuomet žiūrovams nuėjimas į spektaklį tėra pretekstas veikti kažką kita nei įpratę.

O ar mes ne vilko pilve?

Gal laikas būtų krapštytis iš jo?..

– Tačiau dabar, pristatydamas naują spektaklį, panašu, išsilaisvini iš pasakų: „Apie Aleksandrą ir jo orlaivius“ – biografinis, istorinis pasakojimas. Kurdamas spektaklį, rėmeisi romanu, šiek tiek – istorine literatūra. Kuo kitoks darbas be konkretaus siužeto, be pasakos dramaturgijos?

– Pasakoje paprastai yra siužetas, į kurį gali atsiremti. Jeigu kažkas nepavyksta scenoje, pasaka tai padaro už mane. Joje guli prasmės, kurias, jei nepamatysiu aš, pastebės žiūrovai, lėlės suvaidins – atvers tokias gelmes, kurių nė nesitikėjau. Šiuo atveju be pasakos dirbti yra tikrai labai sunku. Juk nėra vieno konkretaus siužeto. Mano studijoje ant sienos užra26

šyta „That’s a subject, not a story!“ (liet. „Tai tema, ne istorija!“, pasakojamosios žurnalistikos šūkis – aut. past.). Čia temų labai daug, bet iškentėtos istorijos, kurioje mirta ir prisikelta, nėra. Kiekvieną dokumentinėje dramaturgijoje minimą faktą scenoje reikia išgyventi. Pavyzdžiui, faktas dramaturgijoje: jam lūžo koja. Lūžį reikia išgyventi, suprasti, ką jis reiškia, kaip veikia žmogų, kokia lūžio prasmė – tik tuomet lūžis scenoje tampa istorija.

Teatras turi paveikti – Mini, kad teatre reikia išgyventi istorijas. Kokia, tavo manymu, apskritai šiandien yra teatro pozicija ir funkcija mūsų gyvenime?

– Teatras šiais laikais labai įvairus – jis gali būti visoks, jei tik yra kas nori į jį eiti. Bet jei vieną kartą nueina ir pažiūri, o antrą kartą nesinori to matyti, tokio teatro galbūt nelabai reikia. Anksčiau teatre vartodavo tokį žodį „ant-ant-uždavinys“. Statydamas spektaklį turi uždavinį, taip pat „ant-uždavinį“, kuris svarbesnis už uždavinį, tačiau kartu turi turėti ir dar aukštesnę užduotį – suprasti, ko sieki teatru. Taigi „ant-ant-uždavinys“ yra tai, kas nusileidus uždangai pasilieka žiūrovų galvose. Mano manymu, teatras turi būti toks, kad žmogus galėtų būti paveiktas.

Taip bus tik tada, kai jis kalbės tiesiai apie žmogų, sėdintį salėje. Tuomet žmogus, pamatęs spektaklį, galės pasakyti: „Ir man taip buvo.“ Šiandien pasaulyje daugybė medijų.

Matau, kad teatras vis dažniau neriasi iš kailio, kad tik būtų įdomus, – iš nepasitikėjimo savimi jis stengiasi įtikti, sudominti, pralinksminti. Žinoma, pramoga visuomet buvo natūrali teatro dalis, bet nėrimasis iš kailio dėl to, kad įtiktum ir laimėtum konkurencinėje kovoje, man kelia nerimą. Kodėl tiesiog nepabūti kartu su atėjusiais žmonėmis? Tiesiog pabūti – mintyse, išgyvenimuose.

Teatre labai svarbu tai, ką Aristotelis pavadino katarsiu. Katarsį išgyvena ir publika, ir kūrėjai. Išgyvenant pozityvų kūrybos procesą, – nepaisant to, kokia tema kuriama, – įvyksta sielos apsivalymas. Net jei scenoje verki, tai vis tiek yra laimės viršūnė. Esu savo studentams sakęs, jog

turite gyvenime būti truputį nuodėmingi, kad išėję į sceną galėtumėte nuodėmę nuplauti kūrybiniu atsidavimu, – kad kūryba scenoje būtų kaltės nutrynimo aktas.

Ne tik vaikams – Kritikė Agnė Biliūnaitė apie tavo teatrą yra rašiusi: „Stebint, kokiose gelmėse režisierius Linas Zubė nardo, dalis manęs džiūgauja, kad jauniausia Lietuvos karta gali augti laistoma tokiu stebuklingu žinojimo vandeniu. Tačiau kita dalis norėtų egoistiškai nusavinti tokį režisierių suaugusiesiems, kad jis, bendradarbiaudamas su kompozitoriais, šokėjais, šviesų dailininkais, šiuolaikinio cirko, dailės, skulptūros, architektūros, medijų ir visų kitų įmanomų ir neįmanomų sričių kūrėjais prabiltų į mus gyvų ir negyvų objektų išmintimi (...).“ Galima pamanyti, kad tai, kad vaidini jaunai auditorijai, yra kone auka dėl ateities. Kodėl vis dėlto kuri vaikams?

– Vaidinu ne tik vaikams. Man visuomet rūpėjo suaugusieji, esantys auditorijoje. Net nežinau, ar stačiau kokį nors spektaklį vaikams. Tada susiduriame su visokiomis teorijomis – kažkas neva žino, kaip turi būti suvaidinta vaikams.

Aš nežinau. Jeigu bus tikrai geras spektaklis vaikams, bus geras ir suaugusiesiems. Kurdamas spektaklį pirmiausia galvoju apie save, kas man svarbu. O man svarbu, kad visas spektaklio laikas būtų prisodrintas prasmės.

Juk vaikai kada nors užaugs – net jei nieko ir neatsimins, bus paveikti, kažkas liks pasąmonėje. Pavyzdžiui, spektaklyje „Vilkas ir ožiukai“ yra istorija, kaip ožka gimdo vaikus, jie atplaukia laivu – šoka kaip iš dangaus ir bėga pas mamą. Pastebėjau, kad patys mažiausi žiūrovai tą sceną žiūri labai susikaupę. Jie tikriausiai prisimena, kaip atkeliavo pas savo mamas.

Nematau, kaip jie žiūri, bet jaučiu, kad juos tai įtraukia kaip į stebuklą, tampa lyg atsakymu, iš kur jie atsirado. Tai tik poetinis įvaizdis, nepasakysi, kam tiksliai jis adresuotas. Manau, kad vaikams taip pat.

Prisimenu, kad per vieną spektaklį girdėjau, kaip vyriškis sakė merginai: „Žiūrėk, ji čia gimdo.“ Tai reiškia, ne tik vaikams, bet ir tam vyrui buvo kažkas įdomaus.

TEATRAS

Kam to reikia – Kas nors pasakytų, kad lėlių teatro aktoriaus profesija yra kone savižudiška. Pastatai spektaklį, į jį pridedi visokių prasmių ir kontekstų, tačiau nė viena publika nežiūri į tave rimtai: suaugusieji geriau nueina į dramos teatro spektaklį, vaikai dar nėra pajėgūs perskaityti visų suslėptų intertekstų. Galų gale vaidini vaikų darželiuose, kuriuose net nėra tinkamų sąlygų, pats turi pasistatyti dekoracijas, pats jas nusirinkti. Ar jautiesi nesuprastas?

– Kartais turbūt taip. Tiesą sakant, gana dažnai. Žmonės dažnai turi išankstinį nusistatymą, koks yra lėlių teatras. Neva, ateisime į lėlių teatrą, kažkas pagros balalaikomis, pakrykštaus ir spektaklis pasibaigs katutėmis. Yra žmonių, kurie neteikia didesnės reikšmės spektakliui, atėję su tokia nuostata, jie įdėmiai neseka veiksmo – tikrai kartais vargina. Tuomet būna labai sunku, imi galvoti, kam to reikia. Bet juk ir poetai taip galvoja – neseniai perskaičiau Aido Marčėno eilutes, kad poezija yra daug labiau nereikalinga nei žmogus. Lėlių teatras yra ne ką reikalingesnis už poeziją.

Mano spektakliuose yra daug mirčių. Viename jų Žuvėjėlis iškepa raganos dukterį – tradicinis motyvas, besikartojantis daugelyje ne tik lietuvių pasakų. Yra žmonių, kurie šalinasi lietuviškų pasakų žiaurumo, gal todėl, kad tiesmukai jas priima – ne kaip metaforas, o kaip natūralistinį smurto kurstymą – neva, žiūrėk, kiek daug smurto: atėjo vilkas, suėdė ožiukus. O ar mes ne vilko pilve? Gal laikas būtų krapštytis iš jo, atgimti naujais, tobulesniais ožiukais? Vedame seminarus apie tai, kaip interpretuojame pasakas, su kokiais iššūkiais susiduriame. Žmones tereikia tik truputėlį užvesti ant kelio, jie išsyk supranta, apie ką kalba.

Bet negaliu pasakyti, kad apskritai jaučiuosi nesuprastas – kai kada juk net labai suprastas. Ypač ten, kur žmonės daugiau vargo matę. Tas pats spektaklis „Vilkas ir ožiukai“ geriausiai yra „suskambėjęs“ sutrikusio intelekto vaikų globos namuose.

Jame pasakojama apie ožiuką Kreivakojėlį, jis gimęs kitoks. Pamenu, kaip jie žiūrėjo!

Todėl, kad spektaklis buvo apie kiekvieną iš jų. Taigi, jei spektaklis bus apie kiekvieną iš mūsų, jį žiūrėsime ir nešiosimės dar bent kelias dienas savyje. Teatrui reikia to siekti: spektaklis turi būti apie kiekvieną iš mūsų.

Pilies teatras keliauja po festivalius Klaipėdos pilies teatras viešėjo Ukrainoje. Jis pasirodė birželio 6–10 d. Chmelnickio miesto teatre „Kut“ vykusiame XX tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Vydlunia“.

Klaipėdiečių vizitą inicijavo ilgametė Klaipėdos pilies teatro draugė ir gerbėja Nina Mazur – teatrologė, dramaturgė, Tarptautinio teatro instituto vokiečių centro narė, Tarptautinio monodramos forumo (globojamas UNESCO) viceprezidentė ir šio festivalio prezidentė.

Jubiliejiniame renginyje dalyvavo teatrai iš Azerbaidžano, Kazachstano, Kirgizijos, Kosovo, Lenkijos, Lietuvos, Moldavijos ir Ukrainos. Klaipėdos pilies teatras festivalyje „Vydlunia“ vaidino jau antrą kartą (2012-aisiais čia rodytas Alvydo Vizgirdos režisuotas S.Cveigo „Amokas“).

Chmelnickio publika šiemet pamatė naujausią Pilies teatro spektaklį „Fabijonas“ (rež. A.Vizgirda, vaidina Aurimas Pintulis) pagal to paties pavadinimo R.Šavelio apysaką. Festivalyje prizai netei-

kiami, bet aptariamas kiekvienas vaidinimas, dalyvaujant tarptautinei ekspertų komisijai. Anot režisieriaus A.Vizgirdos, tai labai vertinga patirtis.

Tai jau trečioji tarptautinė Klaipėdos pilies teatro išvyka šiais metais. Hanoveryje (Vokietija) vykusiame VIII tarptautiniame kamerinių spektaklių festivalyje „MOST“ teatras pristatė populiariąją L.Zorino „Varšuvos melodiją“, o Čeliabinsko (Rusijos Federacija) V tarptautiniame mažų formų spektaklių festivalyje „ČELoVIEK teatra“ – H.Levino komediją „Vienišiai ir vienišės“.

Vasarą teatras taip pat neatostogauja.

Repetuojamas naujas spektaklis – Pierre'о Notte juodoji komedija „Dvi poniutės pakeliui į Šiaurę“ („Deux petites dames vers le Nord“).

▪

Aktorius A.Pintulis – monospektaklyje „Fabijonas” (rež. A.Vizgirda). Pilies teatro archyvo nuotr.

27

TEATRAS

Teatro „Šauxmas“ debiutas – Vydūno misterija Neseniai Klaipėdoje atsirado Vydūno palikimo gaivintojas – teatras „Šauxmas“, kuriam vadovauja aktorius ir režisierius Domininkas Malajavas. Birželio 1-ąją kultūros centro „Žvejų rūmai“ Mažojoje salėje naujasis teatras pristatė šokio spektaklį „Ragana“ pagal vienaveiksmę Vydūno misteriją.

Sondra SIMANAITIENĖ

Sau, tautai ir pasauliui Kultūros didžiuosiuosius dažniausiai pajudina jubiliejai. Vydūnas yra didis ir su tuo niekas nesiginčija. Krikščionys ginčijasi su jo teosofiniu mąstymu ir nemano, kad jis galėtų atstovauti lietuvių tautai, mat jo lietuviškumas sujungia orientalizmą, teosofiją, pagonybę ir yra paveiktas vokiškosios tradicijos.

Almanache „Baltija“ (2003) prof. Paulius Subačius prieš 15 metų diskutavo su 28

klaipėdiečiu mokslų daktaru Marijumi Šidlausku, abu žvelgdami į Vydūną iš skirtingų pozicijų: P.Subačius – iš krikščioniškosios, M.Šidlauskas – iš asmenybinės, akcentuodamas Vydūno intelektualinę socialinę laikyseną, – Vydūnas gyveno, kūrė, mąstė pagal savo aiškiai suformuluotą vertybių sistemą: žmogus keliauja tobulėjimo keliu, dirbdamas sau, tautai ir pasauliui. Šiemet sukanka 150 metų nuo Vydūno (1868–1953) gimimo, todėl natūralu, kad tikimasi platesnės Vydūno palikimo recepcijos. Akademinė mintis apie Vydūną yra stipri, – fundamentalios Vacio Bagdonavičiaus, Aušros Martišiūtės, Regimanto Tamošaičio studijos.

Vydūno pasaulėžiūros nešėjai prieš 30 metų buvo A.Žarskus ir A.Patackas, kurie Sąjūdžio laikotarpiu aktyviai skaitė paskaitas jaunimui ir sutraukdavo pilnas auditorijas klausytojų. Atradau, kad mūsų dienomis teosofinę išmintį skleidžianti magė filosofė Mija-Džeinara Ubartienė viešai pristatoma kaip turinti ryšių su garsia, Vydūną siekiančia gimine.

Vydūniškas humanizmas Vydūno kūrinys „Ragana“ parašytas 1918aisiais, Vydūnui tuomet buvo 50 metų. Ši trumpa misterija atskleidžia Vydūno dramaturgijos esmę, kurią M.Šidlauskas apibrėžia kaip orientuotą į anapusybę, o tai ir yra vydūniškasis humanizmas, priešingas

humanistinei ideologijai, kurios pamatas – šiapusinis žmogus. Šioje dramoje ragana evoliucionuoja ir tampa visa reginčiąja deive, kuri atveda žmonių sūnų į aukščiausią kalną. Žmogiškasis jo gyvenimas baigiasi, tėveliai, apsiraizgę grandinėmis, lieka liūdėti, o likimo lėmėja Ragana ir meilės deivė Milda pasitinka jaunuolį anapusybėje.

Naujojo teatro „Šauxmas“ pavadinimas primena ekspresionizmo dailės ikoną – E.Munko paveikslą „Šauksmas“, kuris perteikia įasmenintą egzistencinį baimės jausmą. Ir ne todėl, kad toks pat pavadinimas.

O todėl, kad teatro įkūrėjas D.Malajavas yra stipriai ekspresionistinė asmenybė tiek išorine raiška, tiek savo mąstymu ir matymu. Jam Vydūno ekspresionistinė drama, paremta abstrakcija ir įsijautimu, šiandien atrodo labai patraukli, taip pat kaip ir Vydūno dramaturgijoje iš tautosakos perimtas archajinės mąstysenos modelis.

Domininkas norėtų, kad didieji teatrai susidomėtų Vydūnu ir statytų jo dramas, kurios, anot P.Subačiaus ir daugelio kitų, yra šiais laikais ne tik nepastatomos, bet ir nepaskaitomos.

Ritualo estetika Įdomu, kad Vydūnas, rašydamas dramas, sąmoningai vartojo senovines, jau tuo metu nebeišlikusias žodžių formas, tokias kaip senovinis linksnis aliatyvas („Tavęspi lėkt norėčiau“) arba visas nosines raides ►

TEATRAS

Scenos iš teatro „Šauxmas“ premjerinio spektaklio „Ragana“ (rež. D.Malajavas, choreogr. D.Berulis).

Olesios Kasabovos nuotr.

29

TEATRAS

◄ pakeisdavo an tipo junginiais, kaip buvo rašoma senesnėje gramatikoje („Prabočiun šešėliai“). M.Šidlauskas neseniai skaitytame savo pranešime „Neišeiti iš kalbos namų“ priminė Vydūno mintį: „kalba auga su šviesėjančia ašaine sąmone, su įsigalinčiu žmoniškumu“. Tad, ieškodami sąmoningo santykio su kalba, mes turime kreipti žvilgsnį ir į kalbos archajines ištakas.

Esu tikra, kad dėl kalbos senovinio konstravimo ir XX a. pirmojoje pusėje nebuvo lengva Vydūno dramas atlikti ir jų klausytis. Tačiau Vydūnas, vedamas tikslo kelti žmones sąmoningesnio gyvenimo link, pats rašė ir pats režisavo. Juk lietuviškų dramų buvo badas, juolab tokių, kurios perteiktų Vydūnui artimą teosofinę pasaulėžiūrą.

Vydūno dramos, kurias tikslu būtų vadinti draminėmis akcijomis, – tai estetiškai atlikti gimties ir mirties ritualai. Šiuolaikinis teatras taip pat yra linkęs į ritualo estetiką. Ryškiausias pavyzdys – režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektakliai, turintys aiškiai suvokiamą ritualinę ašį. Antrus metus į „TheAtrium“ festivalį atvežami estų spektakliai – „Purvas“ ir „Revoliucija“, – perteikiantys pasaulio be Dievo vaizdinį, taip pat naudoja ritualo estetiką. Tad žvelgiant iš šio taško į Vydūno dramas, jų ritualinis lygmuo galėtų būti interpretuojamas šiuolaikiškai.

30

Ekspresyvu, jausminga Statydamas misteriją „Ragana“, pagrindine išraiškos priemone režisierius pasirinko šokį (choreografas Darius Berulis). Tai jau nebe pirmas D.Berulio kaip choreografo darbas. Judesiai natūralūs, subalansuoti tarp vidinės jausminės ekspresijos ir kūno kaip objekto.

Judesio logika, kaip suprantu, pakluso režisieriaus idėjai ir Sauliaus Šiaučiulio muzikai. Spektaklyje dalyvauja šokio profesionalai iš Klaipėdos muzikinio ir „Padi Dapi fish“ teatrų, uostamiesčio pantomimos meistras Aleksas Mažonas bei Klaipėdos universiteto Šokio katedros studentės. S.Šiaučiulio folkdžiazinė kamerinė muzika, sukurta pagal dramatinę veikalo eigą iš disonuojančių, viena kitą pergalinčių dermių, misteriją pripildė dramatiško jausmingumo.

Spektaklyje turėjo būti viena didžiulė projekcija, tačiau techninės galimybės neleido to įgyvendinti, todėl scenoje kabojo pora nedidelių ekranų, o priekyje stovėjo televizorius. Per šiuos ekranus buvo rodoma dailininkės Lauros Guokės sukurta videoinstaliacija, turėjusi papildyti misterijos scenografiją. Tačiau išeitis sugrūsti vaizdą į mažus

ekranėlius, mano galva, nepasitvirtino.

Videoinstaliacija vaizdavo abstrakciją: medžiaga aptrauktų paviršių kitimą, tūrių ir jų šešėlių judėjimą, važiuojančių automobilių srautą, kuris perteikė šiuolaikinio žmogaus mechaniškumą.

Idėjinis videoinstaliacijos turinys atitinka Vydūno ir XX a. pradžios ekspresionistų perspėjimus dėl žmonių robotėjimo ir jų siekį įteisinti abstrakciją kaip raiškos būdą.

Spektaklio pagrindinis scenografinis atributas – grandinės, kuriomis žvanginama, mušamas ritmas, su(si)rakinama, kuriamas piešinys. Tiesmukas simbolis – grandinės – romantizmo, laikotarpio po prancūzų revoliucijos atributas šiuolaikiniame teatre atrodo kaip atgyvena arba studentiško teatro požymis. Scenografija ir charakterių iliustracijos-kaukės atitinka XX a. pradžios teatro stilistiką, todėl šiandien, sakyčiau, atrodo net šiek tiek egzotiškai.

Toks teatras gali būti įdomus ir populiarus, panašiai kaip dabar įdomi ir populiari yra dainuojamoji poezija...

TEATRAS

Gali patraukti publiką „Gal tos vertybės šiandien skamba ir kiek banalokai, tačiau paradoksalu, kad tas paprastumas, nuoširdumas ir tampa autentišku pažinimo būdu tarp begalės įmantrybių ir to vadinamojo siekio būti originaliam.

Kartais žmogui tiesiog būtina sustoti ir pažvelgti į save vien todėl, kad palygintų, ar jis save vis tebeatpažįsta tame šiuolaikinio gyvenimo diktuojamame tempe. Ar jis suvokia savo esmę? Teatras „Šauxmas“ ir šauks žiūrovus atsiliepti visų pirma į savo sielos šauksmą, o vėliau girdėti ir matyti kitą. Juk kiekvienas iš mūsų yra žmogiškas, bet žmogiškumą mes turime savyje atrasti ir ugdyti“, – apie savo įkurtą teatrą kalbėjo spektaklio „Ragana“ režisierius D.Malajavas.

Režisieriaus vertybinis angažuotumas yra deklaratyvus ir stojiškas, galintis patraukti publiką, tiesa, dažnai vyresnio amžiaus, jausmingumu ir idėjų grynumu.

Toks teatras gali būti įdomus ir populiarus, panašiai kaip dabar įdomi ir populiari yra dainuojamoji poezija. Tik yra pavojus, kad iliustratyvumas nepradėtų dominuoti, užgoždamas vidinį išgyvenimą. Nes teatras, kurį maitina „aukštosios akimirkos“ (poeto Vytauto Mačernio pasakymas), kuriantis idėjines platformas, turėtų mąs-

...Tik yra pavojus, kad iliustratyvumas nepradėtų dominuoti, užgoždamas vidinį išgyvenimą. tyti konceptualiau. Kitaip tiesmuka teksto iliustracija sugrauš pačią idėjos šerdį.

Teatro „Šauxmas“ Vydūno interpretacija – tai poetinis iliustratyvus veiksmas, sukurtas iš šokio, muzikos, videoinstaliacijos, ritmo ir žodžio (įterpiamas vienas monologas apie varpą ir žmogaus širdį). Ši draminė akcija galėtų įdomiai atsiskleisti ne sceninėje erdvėje, gal, pavyzdžiui, prie jūros, ant „Juodosios tvirtovės“. Kam? Ogi tam, kad šiuolaikinė erdvė disonuotų su XX a. herojaus misija, nes, kaip žinome, gyvename antiherojų laikmečiu ir norėtume herojus šiek tiek priartinti prie atpažįstamos ir destruktyvios kasdienybės.

Nors gal ir gerai, kad ne visi to nori? Tuo šis teatras ir galėtų būti išskirtinis.

31

DAILĖ

J.Vosyliaus tapybos p Keliaujant per Kuršių neriją, verta aplankyti Miniatiūrų muziejuje Juodkrantėje veikiančią klaipėdiečio tapytojo Juozo Vosyliaus parodą „Šiapus ir anapus“. Iki rugpjūčio 31 d. ji eksponuojama muziejaus parodų namelyje ant marių kranto. Vandens ir dangaus plotai, atsiveriantys nuo namelio slenksčio, tampa puikiu scenovaizdžiu paveikslams. Beveik asketiškoje parodų namelio erdvėje (kadaise tai buvo Nerijos žvejo daržinė) tapybos darbai jungiasi į paslaptingai nostalgišką pasakojimą.

J.Vosylius. Krikštai ir debesys I. 2001.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Vienas iš nedaugelio J.Vosylius gimė 1950 m. Marijampolės rajone. 1961–1968 m. mokėsi M.K.Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje Vilniuje (dabar Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla), 1968–1973 m. studijavo freską ir mozaiką Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Nuo 1973 m. dailininkas gyvena Klaipėdoje, dalyvauja parodose, yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir dailininkų grupės „Individualistai“ narys.

Kuria monumentaliosios ir molbertinės tapybos srityse.

Per beveik 45 kūrybos metus dailininkas freskos ir sgrafito technikomis 32

sukūrė daugiau nei 20 monumentalių kompozicijų visuomeniniuose interjeruose Klaipėdoje, Palangoje, Šventojoje, Juknaičiuose, Plateliuose, Vėžaičiuose, Pagėgiuose, Rietave ir kitur. J.Vosylius yra vienas iš nedaugelio sakralinės monumentaliosios dailės kūrėjų Vakarų Lietuvoje. Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios altoriaus kairėje yra jo freska „Kristaus krikštas“ (1997).

2017 m. dailininkas ištapė tos pačios šventovės kupolą ir pavaizdavo jame keturis Dievo Motinos gyvenimo epizodus – Apreiškimą, Kūdikėlio Jėzaus gimimą, Nukryžiavimą ir Karūnavimą. Šventojoje dydžiu ir motyvais stebina Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčios altoriaus freska „Marija – Jūrų Žvaigždė“ (2012) ir itin lakoniškos, neįprasto trikampio formato Kryžiaus kelio stotys (2008). „Mano profesija yra tapyti freskas. Šiais laikais retai tenka tokia atgaiva širdžiai ir dar bažnyčioje – man tai didelė laimė“, – teigė autorius. ►

Krikštai ir debesys II. 2001.

Birželio pieva. Iš ciklo „Rojaus sodai“. 2007.

DAILĖ

paroda Juodkrantėje

Apreiškimas. 2003.

33

DAILĖ

Rodo etapines drobes ◄ Molbertinė tapyba yra ne mažiau svarbi J.Vosyliaus kūrybos sritis, juolab užsakymais sieninei tapybai pastaraisiais metais dailininkai monumentalistai tikrai nelepinami. Parodoje „Šiapus ir anapus“ eksponuojami 22 aliejiniai paveikslai, sukurti 2001–2018 m.

Autorius pats rūpestingai atrinko darbus parodai, kurią galima pavadinti tikra pastarųjų 17-os kūrybos metų retrospektyva. Rodomos etapinės drobės: diptikas „Krikštai ir debesys“ (2001), garsusis „Apreiškimas“ (2003), taip pat aštuonios kompozicijos iš ciklo „Regėjimai“.

Vizijos ir realybės dermė J.Vosyliaus kompozicijoms suteikia ne tik savitumo. Tai skatina žiūrovus gilintis, kas ir kodėl, ieškoti atsakymų.

Autoportretas. 2016.

Pirminis impulsas, padiktavęs visą „Regėjimų“ ciklą sujungiantį siluetą, buvo dirbtuvėje ant kėdės atkaltės kabėjusi dažais ištepta liemenė. Užteko netikėto apšvietimo ir greito žvilgsnio, kad banali realybė persimainytų į vizionierišką, lyg žmogaus, lyg daikto pavidalą. Pavidalas iškalbingas, jis tapo keliolikos kompozicijų motyvu ir istorijų, kurias dailininkas tose kompozicijose rezga lyg žaisdamas, veikėju. Nors ciklas ir turi formalią pradžią maždaug 2013 m., teigti, kad yra „išsemtas“ – dar anksti.

Neįprastu formatu ir ryškiomis spalvomis parodoje išsiskiria pievų peizažai, besijungiantys į bendrą „Rojaus sodų“ ciklą. Visi jie sukurti Klaipėdos universiteto Botanikos sode, kuriame tapyti plenere J.Vosylius pamėgo nuo pirmųjų sodo atidarymo dienų.

Tikresnis už tikrą

Saulėtas. 2009–2014.

34

Tapytojo žvilgsnis į pasaulį yra atviras ir atidus, bet jo kūrybai būdinga realistinė forma gana apgaulinga. Kas atsitinka, kai itin tikroviški daiktai ar niekuo neišsiskiriantys motyvai perkeliami į kitas erdves,

DAILĖ

patenka į neįprastas situacijas ar susiejami keistais ryšiais? Vizijos ir realybės dermė J.Vosyliaus kompozicijoms suteikia ne tik savitumo. Tai skatina žiūrovus gilintis, kas ir kodėl, ieškoti atsakymų. Kontrastas tarp vaizduojamų objektų pirminio tikroviškumo ir netikėtų jų sugretinimų iš tiesų įspūdingas, tarsi eksperimentuojama su skirtingais erdvėlaikiais. Taip paveiksluose formuojama nauja meninė realybė.

Motyvų daugiaprasmiškumas keičia poetizuotos tapybos nuotaikas, suteikia objektyvios realybės reginiams naujų konotacijų.

Dailininkas sėkmingai naudoja inversijos principą, neįprasta pateikdamas kaip įprasta ir atvirkščiai. Realybė ir kuriamo mito pasaulis kompozicijose susijungia taip natūraliai, kad bet kuris vaizdinys, atsitiktinio žvilgsnio, pojūčio, apšvietimo išprovokuotas, savuoju metafiziniu buvimu ne tik sukelia naujų prasmių virtinę. Jis tampa tikresniu už tikrą. Prasmių ir akcentų pasikeitimas J.Vosyliaus drobėse vyksta nuosekliai. Be jokios abejonės, autorius yra pastabus ir geras pasakotojas. Ir ne tik vaizdais. Viename 2013 m. interviu J.Vosylius teigė: „Imu bet kokį motyvą ir stengiuosi tarsi „parašyti“ kokią nors poemą – tarsi literatūrinį, siužetinį tos temos sprendimo pagrindimą.“

Su lengvu humoru Dar vienas intriguojantis J.Vosyliaus paveikslų ypatumas yra jų rėmai, pastaruoju metu beveik visada išmarginti ornamentais, o kai kada dekoruoti netikėtu kontūru ar ažūru. Tai ne tik paveikslo erdvės pratęsimas, nes rėmų dekoras su motyvais drobėje susijęs vien spalvos požiūriu. Stilizuotas, atvirai naivus rėmų ornamentalizmas suteikia ir nostalgiško atspalvio, kartu kviečia nesureikšminti, žvelgti paprasčiau į romantizuotas paveikslų erdves, motyvų žaismėje atrasti ir lengvo humoro atspalvį.

Parodos ekspoziciją užbaigia „Autoportretas“ (2016). Čia jau atskira kalba. Nedažnas dailininkas sugeba į save pažvelgti iš šalies, subtiliai prieš plauką glostydamas savąjį ego. Tuomet ir į tris nedidukus, kaip dabar madinga sakyti, „jautrius“ paveiksliukus „Sudėtingo likimo žvakė“ (2017), „Seno malūno žvakė“ (2018) ir „Šviesios trijų lizdų godos“ (2016), kabančius parodos pradžioje, žvelgi kiek atsargiau. Kas iš tikro slypi po pirminiu jų dailumu?

Metafizinė orų prognozė pranašauja proveržį Regis, gyvename amžinu proveržio laukimu. Iš tiesų norisi politikos proveržio, norisi ekonomikos, kultūros, galiausiai proveržių asmeniniame gyvenime. Šis laukimas, pažymėtas optimizmo ir kartu desperacijos ženklu, ypač suintensyvėja, kai keičiasi metų laikai. Atrodo, žmogus nori kartu su gamta sužydėti, išsprogti kaip tas pumpuras, išsilaisvinti iš visų suvaržymų. Savotišką savo išsilaisvinimą klaipėdietė dailininkė Dalia Kirkutienė rado milžiniškų drobių liejimo projekte, kurio rezultatus buvo galima išvysti parodoje „Proveržis“.

Jos atidarymas įvyko paskutinį pavasario vakarą Klaipėdos galerijoje. Paroda veikė iki birželio 19-osios.

Rosana LUKAUSKAITĖ

Būties dialektika Ne vieną ekspozicijos kūrinį papildė bronza, prasimušanti pro akrilinių dažų sluoksnį ir sauganti nuo korozijos bei apsėdimų, nes, kaip sakė autorė, jos „vaiduokliai turi susigyventi su vietos vaiduokliais“... Dailininkė skaldo materijos atplaišas ir atomus, ieškodama alcheminio akmens, kuris, kaip koks magiškas grynuolis, sugeria visą šviesą ir galų gale

sprogsta, aptaškydamas drobes. Neskubėkime bėgti jų gelbėti, šluostyti spalvų ir vaizdų pertekliaus ar taisyti sąmoningai netiesiai pakabintų paveikslų (kas galėjo pamanyti, kad esame tokie priklausomi nuo vinies diktato), juk dar neaišku, ar tai nuodai, ar balzamas, gydantis sielos žaizdas. Gal tai penkiamačiai šventovių maketai, o gal sapnų architektūros brėžiniai?

Gal paveiksluose užšifruotos koordinatės, kuriomis pasekęs pagaliau atskleisi savo likimą, nors tik klausei, kur yra artimiausias bankomatas... Arčiausiai tavęs esantis atėmimas. Tai tobula būties dialektika – lyg ir šalia bei apčiuopiama, bet kartu ir nutolusi, už suvokimo ribų. ► 35

DAILĖ

D.Kirkutienė. Proveržis I, II. ◄ Tarytum metafizinė orų prognozė, at-

sižvelgianti į asmeninį kiekvieno žiūrovo klimatą.

D.Kirkutienė savo menininkės kelią pradėjo baigusi tekstilės studijas. Daug metų liejo batiką ant šilko, o prieš kurį laiką atsidavė vien tapybai. Dailininkei nesvetimas ir audimas žodžiais – 2012 m. buvo išleistas jos novelių romanas „Eilėje prie laimės“.

Akivaizdu, kad ir jos paveiksluose slypi naratyvai, kuriuos kiekvienas perskaitys savaip. Išsirikiavę į eilę mes dar žvalgomės pro binoklį ir gėrimės materijos klostėmis, bijodami, kad priėjus arčiau paveikslai gali mus įtraukti, įsiurbti iki paskutinės ląstelės. Dalia už mus drąsesnė ir klaidžioja po šią veidrodžių-drobių karalystę be baimės, bandydama kūrybiškai transformuoti ir perteikti savo potyrius.

Spontaniškai, išradingai Jos meninės raiškos braižas yra modernistinis: žaidžiama abstrakčių formų sąskambiais, tikint chaotiška mikropasaulio harmonija. Spontaniškumas ir išradingumas čia yra pozityvios vertybės, per 36

kurias vaizduotė gali atverti vis naujus minties klodus. Forma tampa daugialypės ir neapibrėžtos prasmės nešėja, nes negausios, tiksliau, tik nujaučiamos, simbolinės detalės atrodo lyg išbarstytos metaforos. Pastarųjų vienybė asociatyvi, nes racionalų mąstymą (kaip ir, pasak liudininkų, vieną neatsargų lankytoją) praryja paveikslo realybė, kurią valdo jausmai. Jie nieko neįpareigoja, tiesiog kviečia panirti į estetinių išgyvenimų srautą ir kontempliuoti besikeičiantį spalvų bei linijų raštą.

D.Kirkutienė vertinama ne tik dėl savo techninio meistriškumo: jos vidinės nuostatos ir intuicija kai kuriems žmonėms yra labai artimos. Tačiau sunku vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kokio pobūdžio potyriai ir idėjos nulėmė dailininkės meninį mąstymą. Abstrakti stilistika, psichologinė savistaba, kurios metu vidinės realijos tampa neįskaitomais materijos piešiniais, kažkuo net primena Rorschacho rašalo dėmių testą. Tai, kaip analizuojame drobėse išnyrančius šviesiuosius realybės aspektus ir paslaptingas, šešėlines sielos puses, yra nulemta mūsų pačių asmenybės ir patirčių visumos. Parodai pavadinimą davęs paveikslas „Proveržis“, kurio vaiskioji pusė

Racionalų mąstymą praryja paveikslo realybė, kurią valdo jausmai. tarsi nusveria optiškai daugiau erdvės užimančią tamsiąją, buvo eksponuojamas pasviręs, lyg pats ieškotų savo tikrosios formos, baltų galerijos sienų užtarimo kovoje su savo imanentiniu prieštaringumu. Gal ši potekstė ir baugi, bet ją dengia neutralizuojanti estetikos skraistė.

Tarp vakar ir šiandien Gamta šios parodos darbuose atrandama kaip antgamtiška visuma, kupina subtilių vibracijų, kurios perteikiamos abstrakčia maniera. Tai tarsi rąstus pjovusį norvegą išgąsdinęs lentoje pasirodęs E.Muncho „Šauksmas“... Tačiau D.Kirkutienę domina ne egzistencinis siaubas, o drąsa, ne riba, o prasiveržimas, ne intelektuali geometrija, bet aiškius kontūrus nutrinanti jausmų begalybė, kuri savo ruožtu kristalizuojasi į pasąmonės vizijas. Tokiu būdu D.Kirkutienės peizažai yra jau ►

DAILĖ

Tarp vakar ir šiandien.

Tu pasek man pasaką.

37

DAILĖ

aptiko sargaujantį gnolio (antropomorfinės hienos) šešėlį ir sužinojo kažką naujo apie savo vidinį fantastą.

Gyvenimas – tai sapnas

Grįžtanti šiluma. ◄ kažkokie kitokie, tarsi trečiąja akimi pamatyti gamtovaizdžiai, savo prigimtimi artimi Australijos aborigenų pieštiems sapnų žemėlapiams (jų tikėta mitiniu laiku, kurio metu protėviai kūrė pasaulį keliaudami beforme Žeme). Dalies genčių tikėjime tai yra ne tik senoviniai, legendiniai pradžios laikai, bet ir lygiagretus laikas tam tikroje lygiagrečioje sapnų

tikrovėje, kuri tebėra glaudžiai susieta su dabartimi. Kas gali pavaizduoti laiką „Tarp vakar ir šiandien“? Laiką, kurio turbūt niekada ir nebuvo. Laiką, kurį turbūt praleidai atsijungęs nuo šio pasaulio, gyvendamas savo anapusinio „aš“ sąskaita. Atrodo, kad D.Kirkutienei tai vis dėlto pavyksta padaryti to paties pavadinimo paveiksle, kuriame, beje, šio teksto autorė

D.Kirkutienės tapybos parodos „Proveržis“ Klaipėdos galerijoje fragmentas.

38

O tapytojos „Miražai“ yra net labai „kūniški“, beveik fiziškai apčiuopiami, kartu atstovaujantys individualios laisvės principams ir C.G.Jungo kolektyvinės pasąmonės koncepcijai (nes taip pat, kaip ir Rorschacho testo atsakymai, miražai, vizijos ir sapnai dažnai labai priklauso nuo konkrečios kultūrinės aplinkos ar etninės grupės). Nors tam patikrinti ir reikėtų daugiau empirinių įrodymų, „Gyvenimas – tai sapnas“, tvirtina viena iš žymiausių Pedro Calderón de la Barca pjesių, bet kartu pabrėžia, kad ir sapnai gali būti realybės dalis. Kaip dėl to jaustis? Ištreniruoti save sapnuoti tik sąmoningai, kiekvieną būdravimo akimirką žnaibyti save pasitikrinant, ar kartais nesi sapne? O gal rasti aukso viduriuką, kai ir sapno, ir tikrasis (?) gyvenimai yra harmoningai vienas kitą pratęsiantys, visai kaip D.Kirkutienės paveiksluose?

Jolantos Sausdravienės ir Rosanos Lukauskaitės nuotr.

KINAS

Tęsinių eroje: gyvenimas iki pirmos klaidos

Sugebėjimas laiku liautis yra nepamatuojamai vertinga savybė. Ypač jei galvoji, jog esi neišsemiamai talentingas. Tai gali būti nedidukė klaida, mažytis įtrūkimas krislo sraigtelyje. Bet kaip jau ne sykį įrodyta, toks siauras plyšelis pajėgus sugriauti sistemą. Holivudo industrijai perspėjimai – nė motais, nors dar visai neseniai kas antro filmo reklaminis šūkis skelbė: „Svajok atsargiai, nes svajonės gali išsipildyti!“ Ne taip, kaip planavai. Nes gyvenime daug kas nuslysta ne taip, kaip planavai. Ypač aukščiausiame svajonių taške, kai, atrodo, belieka pasiimti apdovanojimą, dėl kurio taip sunkiai ir atkakliai dirbai.

Aivaras DOČKUS

Holivudo kino kūrėjai neabejotinai lankstė idėjų plunksnas ir techninių gamybos procesų nugaras, kad mes galėtume pasimėgauti „didžiųjų nuotykių filmų“ vasara. Atrodo, įprasta misija – kepti bent jau pusiau padorius laiko patikrintų „hitų“ tęsinius. Bet ji – ne tokia jau įmanoma, kaip galėjo pasivaidenti. Pirmiausia ėmė trūkinėti scenarijų stuburo slanksteliai.

Dino – epopėjos gimimas ir atgimimas 1990-aisiais Michaelas Crichtonas parašė fantastinį romaną apie mokslines technologijas, leidusias atkurti padarus, išnykusius prieš 65 mln. metų, o Stevenas Spielbergas knygą pavertė dar viena pelninga kino

aukso gysla. Pirmoji juosta „Juros periodo parkas“ kinuose pasirodė 1993-iaisiais, buvo prisodrinta novatoriškų specialiųjų efektų ir surinko daugiau nei 900 mln. JAV dolerių, tapdama tuo metu pelningiausiu reginiu.

Pasipylė tęsiniai. Pirmasis – pusėtinai sėkmingas, antrasis planuotų turtų nesukrovė ir dinozaurai grįžo ten, iš kur atėję – į gilią archajinę užmarštį. M.Crichtonas iškeliavo į anapilį ir projekto niekas neketino judinti.

Išskyrus S.Spielbergą, kuris visą laiką – per pertraukas tarp „solinių“ kino darbų – grįždavo prie „Juros periodo parko“ atgimimo likučių, nors jie niekaip nevirsdavo apčiuopiamais kontūrais. Ir nieko nuostabaus, kad niekas iš žinomų režisierių net S.Spielbergo autoriteto akivaizdoje nesiryžo tapti projekto vairininku. Stevenas neatlyžo, o jo įkalbėti prodiuseriai prisiviliojo ne itin žinomą jauną kino kūrėją – Coliną Trevorrow, tikėdamiesi, kad šis su viskuo sutiks ir taps besąlygišku projekto vykdytoju. O Colinas pasirodė esąs kietai suręstas vyrukas ir griežtai paprieštaravo dėl įbrukto svetimo siužeto. Jis įžūliai pasisiūlė perrašyti

scenarijų kartu su bičiuliu Dereku Conolly.

Taip nutinka retai, tačiau prodiuseriai buvo taip įsprausti į kampą, kad netikėtai sutiko.

Ir, taip nutinka dar rečiau, C.Trevorrow pavyko susukti šaunų nuotykių filmą „Juros periodo parkas“, apie kurį rašiau prieš trejus metus. Juostoje derėjo viskas, ko reikėjo žiūrovams, – senųjų filmų nostalgija, žmogiškumo temos, naiviai prieštvaninis humoras, simpatiją ir empatiją keliantys herojai, daug įvairiarūšių ir daugiaformių dinozaurų. Rezultatas – milijardas septyni šimtai milijonų dolerių kinuose. O su jais – kinivarpiška mintis apie tęsinį.

Slogus dinozaurų ir žmonių liūdesys Keista, bet C.Trevorrow nusprendė likti naujojo projekto „Juros periodo parkas.

Kritusi karalystė“ scenarijaus bendraautoriumi su D.Conolly ir į režisūros vandenis nebelįsti. ► 39

KINAS

Kadras iš filmo „Juros periodo parkas. Kritusi karalystė“. ◄ Galbūt dėl to, kad prodiuseriams pavyko susitarti su jų svajonių režisieriumi – ispanu J.A.Bayonu, kuris visus sužavėjo meistriškais kūriniais „Prieglauda“, „Neįmanoma“ ir „Monstro balsas“.

O J.A.Bayoną užbūrė C.Trevorrow ir D.Conolly scenarijus, kuriame įprasta nuotykių atrakciono dvasia susipina su gotikiniais klaustrofobijos elementais ir troškimu pasiųsti auditorijai žinutę apie visa griaunantį žmogiškąjį godulį. Čia dauguma pozityvių recenzijos eilučių ir baigiasi. Na, gal dar galima pasidžiaugti Chriso Pratto, Bryce Dallas Howard sugrįžimu ir tomis vizualiai įtraukiančiomis J.A.Bayonos tamsybėmis, susipinančiomis su fragmentišku tamsiųjų žmogaus sielos kertelių išnarstymu.

O daugiau viskas kažkaip nei taip, nei šiaip. Nespėjus ištiksėti pirmajai valandai, veiksmas iš laukinės salos gamtos „filosofiškai“ persikelia į mums gerai pažįstamą žemyną ir užsidaro, galima sakyti, vienoje teritorijoje. Pradinis sumanymas – požemiai, tuneliai, rūsiai vietoj tiesmukai žalių peizažų – iš esmės nėra prastas. O ir temų tuštybe „Kritusios karalystės“ neapkaltinsi: pabėgėliai, tolerancija kitokiems ir aplinkybinių situacijų neišvengiamumas.

Bet viskas keistoku būdu susilieja į bendrą nykų, nuobodų klišinį liūdesį. Gaudžiantį liūdesį be didesnės šurmuliuojančių nuotykių šventės.

40

J.A.Bayona – talentingas kino kūrėjas, išsiskiriantis savitu požiūriu, kitaip dėlioja įvykių ritmą, alternatyviai varijuoja veiksmu ir įtampa. Kontrastai turėjo tapti varomąja jėga. Bet susipriešino kelios vizijos, šiek tiek neapsisprendė scenaristai, ir „Juros periodo parkas. Kritusi karalystė“ nesukelia efektingesnių stryktelėjimų.

Tik lėtoki pasišokčiojimai ant išnykusios dinozauro kojos.

Lyg ir, bet ne visai žvaigždžių karai – Einam į „Žvaigždžių karus“, – paskambino bičiulis.

– Tai kad visai neseniai buvom, – atsakiau.

– Čia „spin-off ’as“, – paprieštaravo.

– „Spin-off ’as“ irgi jau buvo, – atšoviau.

– Tai dabar jo tęsinys, – neatlyžo.

– Ketvirtoji trilogija? – perklausiau.

– Antroji jos dalis. Girdėjau, bus ir penktoji trilogija, – pribaigė.

– Supratau. Mokysimės trilogijas kaip futbolo taktikas, – nusiraminau.

Nieko blogo dėl juostos „Solo. Žvaigždžių karų istorija“. Patikimas režisierius Ronas Howardas (perėmęs projekto valdymą pusiaukelėje, kai „Disney“ pamanė, jog ankstesnių scenaristų ir režisierių pora skraidina scenarijų ir gamybą į neapibrėž-

to originalumo horizontus) viską sudėliojo pedantiškai, sukirpdamas ir sukergdamas senąsias bei naująsias kino madas.

Aldenas Echrenreichas – neprašovėliškas pasirinkimas, stengiantis atitikti Harissoną Fordą jaunystėje. Aktorius tiesiog spurda iš smagumo, galėdamas imituoti Fordo mimikas ir judesius. Pataiko tiksliai – ir ne be autentiškų bruožų. Jo Solo – pasitikintis savimi, karštakošis ir žioruojantis idėjų knibždėlynais. Čiubaka kaip Čiubaka.

Niekur neišeinama iš saugumo zonos. Kad prekės ženklo gerbėjai nepamanytų, jog viskas čia labai rimtai, atriekta truputėlis autoironijos. Supraskite, čia žvaigždžių karai, bet ne visai žvaigždžių karai. Lyg ir žvaigždžių karai.

Beje, žanras blizgiai išgrynintas: kosminis vesternas – gaudynės, lenktynės ir net traukinio apiplėšimas pagal visus dėsnius ir pusdėsnius.

Ne pagal pirmojo scenarijaus taisykles „Solo“ siužetas toks, kokio ir buvo galima tikėtis. Išlaužiama viskas iš to, apie ką spėliojo „Žvaigždžių karų“ gerbėjai: kaip, kodėl ir iš kur? Kyla vienintelis klausimas – o jeigu apie tai toliau būtų nutylima, ar įvyktų kažkas nepataisoma? Prieš kelis sezonus „Šerloko“ kūrėjai įspraudė genialų

KINAS

nutylėjimą, kaip pagrindinis herojus išliko gyvas situacijoje, kurią aplinkiniai regėjo kaip aiškų seklio galą. Žiūrovams buvo pateiktos kelios įmanomos versijos, bet nė vienos tikrosios. Logika paprasta – jeigu yra kelios versijos, reiškia, šansas išsigelbėti buvo. Daugiau žinoti mums nieko nereikia.

Tikime. „Solo“ taip pat tikime, bet kažkaip kitaip, o ne kaip „Žvaigždžių karų“ sagos dalimi.

Nebus čia „Paskutinių džedajų“ tamsos, poetiškumo ir giliamintiškumo. Prasiskverbs bandymai sukurti naujų atspalvių, kad tokie kaip aš neburnotų, jog aplinkui tik spausdintuviniai skoliniai. Bet tie mėginimai tokie baikštūs, kad jiems pradedi ieškoti pateisinimų. Randu pavardes, kurių norėjau neminėti: Philas Lordas ir Chrisas Milleris.

Duetas, kurį R.Howardas pakeitė viduryje proceso. Šmaikščių komedijų kūrėjai, kurie su „Solo“ pretendavo nurungti „Galaktikos gelbėtojus“ arba bent jau su jais konkuruoti. „Disnėjininkai“ jais nepasitikėjo ir liko prie tarpinio hibrido. Jis drąsiai gali egzistuoti ir toks, tačiau kol kas vyksta tai, ko kompanija į galimų reakcijų sąrašą nebuvo įtraukusi: publika nelabai veržiasi į kino teatrus, nors apsilankiusiųjų šiame filme atsiliepimai gana teigiami. Kritikai irgi nesišvaisto smerkiančiomis frazėmis, „Solo“ priskirdami prie juostų „į sėkmingesnę pusę“. Tad kas, po galais, čia vyksta?

Tęsinių kūrėjai nebesuteikia mums primityvaus „didžiojo įvykio laukimo“.

Kadras iš filmo „Solo. Žvaigždžių karų istorija“.

Brėkštančio išsisėmimo prieangyje Atsakymą parašiau pirmosiose recenzijos eilutėse. Absoliuti persisotinimo apokalipsė. Tęsinių kūrėjai nebesuteikia mums primityvaus „didžiojo įvykio laukimo“.

Kartais „o varge, dabar reikės laukti ištisus dvejus metus“ yra pranašesnė aimana už rutiniškai kasdienį nusistebėjimą: „Vėl?

Taigi ką tik jau buvo.“ Rinkos perdeginimas gresia ekonomine krize. Žiūrovų kišenės net už Atlanto nėra guminės. Kita vertus, jeigu tęsiniai ir tęsinių tęsiniai kepami taip intensyviai, tegul jie būna bent jau originalūs. Nes dažniausiai jausmas toks, lyg žiūrėtum jau matytų rungtynių vaizdo įrašą. O apgauti, kad tai naujas mačas, pavyksta vis rečiau. Net apgavikai išsisemia. Neblėsta tik troškimas pasipelnyti iš milijonų pamėgtų kino talismanų ir simbolių.

Kadrai iš filmo „Deadpool 2“.

Jeigu „Solo“ lankomumas nenustos strigti, pakibs grėsmė ir dėl pagrindinio kino serialo naujausių dalių. Simptomai „Disney“ verslininkus turėtų smarkokai suerzinti, nes pusei gerbėjų „Paskutiniai Džedajai“ neįtiko, buvo rašomos net peticijos. Gaila, nes juosta puiki. Gaila, kad trilogijos pabaigos kūrėjai, spaudžiami prodiuserių, blaškysis ir bus labai atsargūs.

Pertikrins visus receptus ir iš jų gamins pažįstamų skonių troškinį.

Ar visi gegužės ir birželio premjeriniai tęsiniai vienodai išsimagnetinę? „Deadpool 2“ nukentėjo mažiausiai – Rhetto Reeso, Paulo Wernicko ir Ryano Reynoldso triukų pokštai ir pokštų triukai tik šiek tiek apkandžioti palyginti su pirmąja dalimi. Tik apkramsnoti. Bet bus ir trečioji dalis. Jeigu ir ten pavyks atsilaikyti, – bus ketvirtoji. Iki pirmojo arba antrojo kluptelėjimo. Dirbant tokiais tempais, jis kažkada vis tiek įvyks.

O aš jau žinau, kur būsiu pirmąją savo atostogų dieną. Laikysiu kumščius, kad šeštoji „Neįmanomos misijos“ dalis nusisektų. „Traileris“ tai žada, bet ar ištesės?

41

Giminės jėga ir p

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Violeta Beresnevičienė yra viena iš tų, kurie išbandė, išmoko ir dirbo daugybę darbų ir kiekviename jų pasiekdavo didelio pripažinimo, darė įtaką juos supantiems žmonėms, patys mokėsi ir mokė kitus. O prieš kelerius metus gyvenimas jai metė iššūkį – parašyti knygą apie savo mamos giminę. Autorė nesitikėjo, kad jos darbas bus paskelbtas Klaipėdos metų knyga, o daugybė nepažįstamų žmonių graibstys ją ir tikins, kad pažįsta aprašytus žmones. Dar kiti neveidmainiaudami teigė, kad giminės istorija yra tikrasis visos Lietuvos praeities atspindys.

Daiva JANAUSKAITĖ

Atsekė giminės šaknis iki XIX a. vidurio – Ar tiesa, kad rašydama knygą apie savo giminę pati patyrėte daug atradimų?

– Neturėjau nei rašytojos, nei leidėjos patirties. Pradžioje norėjau sudaryti giminės medį, bet paskui supratau, kad pagyvenę giminaičiai turėjo nemažai medžiagos.

Bet viskas, ką jie man atsiuntė, buvo rašyta ranka. O didįjį postūmį padarė mano mama. Pati nei norėjau, nei būčiau sugalvojusi imtis tokio darbo. Bandžiau jai aiškinti, kad esu labai užsiėmusi darbe.

Bet ji man pasakė paprastai, kad turiu rasti tam laiko, o jei negaliu, tai ji paprašys vienos giminaitės. Pagalvojau, kad tai yra tolimesnis žmogus ir jos rašymas nebus toks intymus bei artimas. Todėl dabar 42

galiu prisipažinti – parašiau knygą vedama ambicijos. Tada jau aš rinkau medžiagą, kalbinau gimines. Tokios apimties tikrai nesitikėjau. Laiko knygos rašymui atsirado, kai Valdo Adamkaus prezidentavimo metu turėdavome nemažai ilgųjų savaitgalių, tada šventes prijungdavo prie išeiginių.

Vaikai jau suaugę, vyras išvažiuodavo medžioti.

– Kaip vyko pats darbas?

– Loreta man diktuodavo, o aš rašiau kompiuteriu. Kai viską surašiau, turėjau krūvą atsiminimų be jokio ryšio. Praradau pusę metų, nes nežinojau, kaip visą tą medžiagą sujungti į knygą. Porą mėnesių namų svetainė buvo nuklota popieriais. Laipiodavau per juos ir galvodavau, galvodavau, kas mes esame. Sukau galvą ir supratau, kad mamos septyni broliai ir seserys yra centras, juos labiausiai pažįstu ir jie pateikė daugiausia medžiagos. Pradėjau į visa tai žiūrėti filosofiškai: seneliai ir jų artimieji – mamos šeima – kamienas, mes, jų vaikai ir mūsų vaikai – šakos ir lapai. Taip gimė knygos struktūra. Buvo nelengva surinkti nuotraukas. Daugelį radau mamos albume. Neseniai buvo miręs mamos brolis, kunigas Liudas. Jo palikimas buvo gausus nuotraukų. Paskui jų atsiuntė mamos seserų ir brolių vaikai. Man didysis atradimas buvo tai, kad pradėjau rašyti visai ne nuo to galo. Reikėjo pradėti nuo struktūros. Sulaukiau labai gerų patarimų iš leidėjo Kęstučio Demerecko. Jis privertė mane perrašyti skyrių apie tremtį, pridėti nemažą gabalą apie pavardės, vietovardžių išaiškinimą. Rašydama susidūriau su vienu

subtiliu reikalu. Stengiausi nesusipykti su giminaičiais, todėl kai kuriuos neatsargiai pasakytus žodžius iš jų pasakojimų teko praleisti, kad kurio nors neįžeisčiau.

– Knygoje sugulė labai daug medžiagos, daug vardų ir pavardžių. Kaip jums pasisekė surankioti tokią gausybę faktų?

– Giminės medžiu ir aprašymais, giminaičių paminėjimais norėjau parodyti, kad per giminės šaknis ateina mūsų pažinimas, atmintis, įgimtos arba įgytos vertybės, savosios tapatybės suvokimas. Schemą, kurioje nurodytos kelios giminaičių kartos, bandėme sudaryti pačios. Apie giminystės sąsajas papasakojo gerą atmintį turėję giminės senoliai, jas atskleidė ir šeimos laiškai, šiek tiek medžiagos radome Lietuvos valstybiniame istorijos archyve, knygose ir laikraščiuose, kur buvo rašoma apie mums pažįstamus, žinomus giminaičius. Taip pasisekė atsekti giminės šaknis iki XIX a. vidurio. Gaila, pavyko sužinoti ne visų gimimo ir mirties datas. Vien Serapinų genealoginiame medyje paminėti 164 pavardės ir vardai, seniausia fiksuota data – 1862 m.

Bražinskų medyje paminėti 172 vardai ir pavardės, o seniausia data – 1852 m.

Knygos leidybai – pinigai už žemę – Taip gražiai išleista knyga turėjo nemažai kainuoti. Iš kur gavote pinigų leidybai? ►

istorijoje – aslaptys

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

V.Beresnevičienė nesitikėjo, kad apie giminę parašyta knyga taps įdomi ir svetimiems.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

43

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

◄ – Gal sunku patikėti, bet knygos leidybą finansavo mūsų mama, tam atidavė už parduotą žemę gautus pinigus. Jos žodis buvo tvirtas: „Čia bus giminaičiams dovana nuo manęs, kai manęs nebebus.“ Bandžiau jai aiškinti, kad spalvotą leidinį ant gražaus popieriaus išleisti bus be galo brangu. O ji atsakė paprastai: „Ar visus pinigus nusinešiu į kapus?“ Ir ji buvo šimtą kartų teisi. Loreta apipavidalino, jos piešiniai skiria skyrius vieną nuo kito.

Prašiau padidinti šriftą, nes dauguma skaitytojų – garbaus amžiaus. Knyga išėjo graži ir pasiekė mūsų giminaičius Amerikoje, Australijoje.

Seserys V.Beresnevičienė ir L.Laurinavičienė nuo mažumės – neišskiriamos draugės ir bendražygės.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Petras ir Magdalena Ignotai dukras Violetą ir Loretą augino kūrybingoje aplinkoje, bet auklėjo griežtai.

Asmeninio archyvo nuotr.

44

– Ar tikėjotės tokio knygos populiarumo?

– Rašiau knygą saviems, jokiu būdu nesitikėjau, kad ji gali būti įdomi dar kažkam.

Atvirai sakant, man tai net nebuvo įdomu.

Apie tai, kad knyga bus įdomi ne tik giminaičiams, supratau praėjus gal metams po jos pristatymo. Kažkaip lyg savaime atsirado netikėtų saitų, atsiliepė daugybė žmonių, kurie pažinojo mūsų giminaičius ar buvo su jais kažkaip susiję. Tada supratau, kad tai nėra vien mūsų šeimos istorija. Tai visos Lietuvos istorija, nes daugelis išgyveno panašius dalykus. Lygiai tą patį man pasakė K.Demereckas. Pasak jo, per mūsų šeimą atsispindi ir Lietuvos istorija. Žinoma, aš neturėjau tokių tikslų. Daugelis epizodų knygoje aprašyti ne kartą, tiesiog apie juos kalba skirtingi žmonės ir kiekvieno jų prisiminimai apie tuos įvykius yra truputį kitokie. Mano aprašytoji giminė apima tik mamos pusę, bet to medžio šakų tiek daug.

Turiu prisipažinti, buvau priversta sustoti ir kai kurias šakas tiesiog „nukirsti“, nes tai būtų knyga be pabaigos ir darbas be galo.

– Gal rašydama apie protėvius bei giminaičius kažką daugiau supratote ir apie save?

– Nemažai galvodavau, kur slypi giminės stiprybė. Iš mažens prisimenu, nė vienas giminės susibuvimas neprasidėdavo kitaip – visi sustodavo ir giedodavo „Lietuva brangi“. Ir tada visų akys paplūsdavo ašaromis, bet traukė kiek turėjo sveikatos. Tėtis piršliavo 14-oje vestuvių, mama 10 kartų buvo svočia. Jie šią tradiciją nešė dar plačiau. Vėliau, jau būdama suaugusi, ir aš esu buvusi svočios vaidmenyje. Mūsų giminėje, jeigu šio neoficialaus himno baliaus pradžioje nesugiedotume, liktume nesuprasti, lyg svetimi. Jeigu prie linksmos užstalės nebūtų

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

kalbų apie Sibirą, jei vėl ir vėl susirinkusieji nenuraudotų ir nenulietų ašarų, tai taip pat būtų buvęs didžiausias tradicijos laužymas.

Buvo ir kitų tradicijų. Tėvai pastatydavo prieš visus ant kėdės ir liepdavo dainuoti, deklamuoti eilėraščius. Buvo privalu parodyti, ką mokame. O kai jau buvome paauglės, mes giminaičių vestuvėse būdavome atsakingos už visokius žaidimus, šokius, persirengdavome čigonėmis, burdavome, ruošdavome loterijas, aukcionus. Žodžiu, užpildydavome pauzes. Taip nuo mažumės mokėmės bendrystės. Todėl ir dabar esame neperskiriamos. Atrodo, kad būtent todėl mūsų gyvenime viskas tarsi iš aukščiau sudėliota.

Su seserimi – ypatingas ryšys – Ką turite omenyje taip sakydama?

– Nors augome labai gausioje kultūros aplinkoje, bet tėvai mus auklėjo labai griežtai. Antro ar trečio kurso studentai prieš rugsėjo 1-ąją eidavo į šokius, o mus tėvai tyčia išveždavo grybauti, skinti obuolių obuolienei. Rytą rankas su citrinos rūgštimi nusivalydavome ir žygiuodavome į paskaitas. Galbūt tai turėjo reikšmės mūsų nuostatų formavimuisi. Abi sėkmingai ištekėjome, gyvename su pirmaisiais ir vieninteliais savo vyrais, aš turiu du sūnus, Loreta – dvi dukras. Viskas tarsi pagal planą.

– Daugelis jus pažįstančių žmonių žino, kad šiemet Metų klaipėdiete išrinkta, o prieš kelerius metus Metų mokytoja paskelbta dailės studijos „Varsa“ mokytoja Loreta Laurinavičienė yra jūsų sesuo. Ar yra žmonių, kuriems tai – naujiena?

– Mes su seserimi esame panašios kalbėjimo maniera, mūsų balsai panašūs. Tai, matyt, užkoduota genuose. Kuo vyresnės tampame, tuo labiau panašėjame. Eidama pro veidrodį ar parduotuvės vitriną, dažnai save pagaunu galvojančią, kad atspindyje matau seserį. Ir Loreta tą patį yra pastebėjusi. Kartais žmonės painioja, o kai kurie stebisi sužinoję, kad esame seserys. Aš vaikystėje buvau beveik baltais, ožkelės spalvos, garbanotais plaukais, Loreta – kur kas tamsesnio gymio. Ir mūsų charakteriai – be galo skirtingi. Sesuo yra krapštukė, gali ilgai kažką daryti susikaupusi. Aš – visiškai kitokia. Man didžiulis

malonumas valdyti mases, organizuoti, man reikia būrio žmonių, perspektyvos, visada norėjau būti „variklis“. Jei kas pasodintų mane megzti šaliko, turbūt nebenorėčiau gyventi. Kartu Karalienės Luizės centre dirbome 16 metų. Aš buvau skyriaus vedėja, paskui – direktoriaus pavaduotoja, Loreta ten turi dailės studiją „Varsa“. Dažnai jos mokiniai įstoja į A.Brako meno mokyklą, kuriai vadovauju. Todėl kartais vaikai ar jų tėvai, atėję į šią mokyklą, nustemba ir pamano, kad aš ir Loreta esame tas pats žmogus.

Būna labai juokingų situacijų.

– Kaip manote, kur jumyse slypi gebėjimo sklandžiai dėstyti mintis kalbant ir rašant šaknys?

– Jau parašiusi knygą, į kurią tilpo daugybė informacijos apie mūsų giminę vien iš mamos pusės, supratau, kodėl man taip lengva rašyti. Jaunystėje rašiau net eilėraščius. Pasirodo, mano senelio brolio vaikai Rapolas ir Ignas Serapinai Čikagoje tapo lituanistikos specialistais, rašė traktatus apie Vydūną. Močiutės sesers sūnus – žinoma asmenybė, jis buvo istorikas, profesorius Zenonas Ivinskis. Giminaičių prisiminimuose išgirdau ne vieną pasakojant apie ypatingą intuiciją, lengvą rašymą, gabumą lengvai įsiminti tekstus. Tėčio giminėje dominavo organizaciniai gabumai, daugelis buvo stambūs ūkininkai. Visa tai sakau, kad pagrįsčiau mintį, jog gabumus paveldime su giminės krauju.

– Ar esate gabumų paveldėjusi ir iš savo tėvų?

Gal sunku patikėti, bet knygos leidybą finansavo mūsų mama, tam atidavė už parduotą žemę gautus pinigus. Jos žodis buvo tvirtas: „Čia bus giminaičiams dovana nuo manęs, kai manęs nebebus.“ – Mano tėvelis visada ieškojo ir norėjo daugiau nei tuo metu turi. Kalbu ne apie materialiuosius dalykus. Esu tikra, kad mano artistiškumas yra tėčio dovana.

Mama taip pat turėjo gerą iškalbą, bet tėvelis buvo tiesiog oratorius. Manau, kad skirtumai tarp mūsų su seserimi buvo nulemti mūsų amžiaus skirtumo. Aš – šešeriais metais vyresnė, sesuo buvo daugiau prie mamos. Ji Loretą mokė megzti, virti. Mano ankstyvos vaikystės laikais tėvelis, Petras Ignotas, buvo fizinio lavinimo mokytojas, jis dėstė būsimiesiems buhalteriams Buhalterinės apskaitos technikume. Mama, Magdalena Ignotienė, buvo felčerė. Gyvenome šalia šio technikumo, Sportininkų gatvėje.

Save pamenu maždaug nuo trejų metų, aš daugiau laiko leisdavau su tėveliu jo darbe.

Mokiniai sportuodavo, ir aš iš paskos. Tėtis mokė pratimų ant lygiagrečių, liepdavo šokti į tolį, nebijodavau leistis slidėmis nuo statesnio kalniuko. Nuo pirmųjų klasių drauge su tėčiu slidinėdavome, slidės tada buvo sunkios. ►

1978 m. V.Beresnevičienė (pirmoje eilėje antra iš kairės) su Plungės pirmosios vidurinės mokyklos dramos būrelio artistais po spektaklio „Prikaltasis Prometėjas“.

45

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

V.Beresnevičienės senelis Liudvikas Serapinas.

Joana ir Juozapas Kazonai – bevaikiai sutuoktiniai, užauginę V.Beresnevičienės senelį.

◄ Nučiuoždavome iki Kalotės ir atgal,

pamenu, kad nejausdavau rankų ir kojų. Kai ūgtelėjau, tėtis vesdavosi mane į renginius, kuriuos pats organizuodavo. Mama turėjo ne tik mokytojos, bet ir režisierės išsilavinimo pagrindus. Ji studijavo mediciną, bet pokariu, kai žmonės buvo tremiami, po antro kurso buvo išmesta iš universiteto ir su dviem mažomis seserimis patraukė mokytojauti į Laukuvą, dirbo ir Švėkšnoje. Mokė vaikus chemijos. Jos klasėje buvo dabar gerai žinomas profesorius Petras Bielskis. Mama režisuodavo klasės renginius, o vienas gabiausių artistų buvo būtent P.Bielskis.

Vaikystė – kupina nuostabių patirčių – Tėtis dirbo įvairius darbus ir visur buvo vadovas. Vienu metu dirbo Klaipėdos dramos teatro direktoriaus Boleslovo Juškevičiaus pavaduotoju. Aš tada dar buvau vaikas, pamenu tokius pat vaikus Juškevičiukus, Dalią Kanclerytę. Teatre gyvenome, matėme visus spektaklius. Pažinojau visus aktorius. Prisimenu dar jaunas Juliją Sakalaitę, Nijolę Sabulytę, šviesaus atminimo Valentiną Leonavičiūtę.

– Baigėte lietuvių kalbos ir režisūros studijas. Šias studijas dažnai rinkdavosi tie, kam nepasisekdavo tapti aktoriais. Ar jūs nenorėjote stoti mokytis aktorystės?

46

1950 m. V.Beresnevičienės seneliai Petronėlė ir Liudvikas Serapinai su dukra tremtyje, BuriatMongolijoje.

– Tarp mano bendramokslių buvo tokių, bet aš nenorėjau tapti aktore. Nors aš nuo vaikystės buvau susijusi su vaidyba.

Kai tėvelis dirbo kino filmų nuomojimo kontoroje direktoriumi. Paskui visi kino teatrai – „Baltija“, „Aurora“, „Švyturys“, „Vaiva“, „Vaidila“ – buvo sujungti. Mano vaikystė buvo auksinė. Mama buvo vaikų darželio vedėja, todėl labai užsiėmusi, tėtis vadovavo kino teatrams. Jo kabinetas buvo „Vaivoje“. Pas tėtį darbe paruošdavau pamokas ir dingdavau į kino salę. Pasiimdavau draugę, atsisėsdavome ant laiptelių, kad vietų neužimtume.

Taip pamačiau visus suaugusiųjų filmus, spektaklius. Tėveliai bendravo su aktoriais, jie ateidavo pas mus į svečius. Iš arti mačiau visų dievinamus artistus: Vytautą Kanclerį, Romualdą Grincevičių, Balį Barauską, Bronių Gražį. Namuose jie aptarinėdavo spektaklius. Sėdėdavau užkulisiuose ir matydavau, kaip Povilas Gaidys repetuoja. Tėvelis vesdavosi mane pietų į „Viktorijos“ viešbutį, kažkokiose alinėse valgydavau žirnius su „sasiskomis“. Kartais kuris nors iš aktorių apsirengdavo Kalėdų seneliu, atnešdavo dovanų. Pamenu, kad aš juos pažindavau, o Loreta dar tikėdavo stebuklu. Visa tai buvo kasdienybė. Herkaus Manto gatvėje Pirmajame sveikatos skyriaus lopšelyje mama daug metų dirbo vedėja. Tais laikais moterys vos po kelių mėnesių nuo gimdymo turėdavo grįžti į darbą. Kūdikiai savaitę būdavo lopšelyje.

Po pamokų atbėgdavau ir pas mamą. Ten

irgi turėdavau pareigų – buvau etatinė snieguolė, rudenėlio šventėje – kitas personažas. Iki šiol pamenu: „Krinta lapas uosio, krinta lapas klevo, dėdė rudenėlis pas jus atkeliavo.“ Kai vėliau tėvas dirbo profsąjungose, pats persirengdavo Seneliu Šalčiu, aš buvau ir jo Snieguolė. Mano vaikystė buvo fantastiška, bet po visų tų vaidinimų suaugusi artiste tapti nesvajojau.

Jauna mokytoja pelnė mokinių meilę – Kaip pasirinkote profesiją? Ar tėvai bandė jus spausti?

– Baigdama vidurinę mokyklą, norėjau rinktis menišką profesiją. Svajojau apie anglų kalbos studijas, bet, supratusi, kad K.Donelaičio vidurinės (dabar Vytauto Didžiojo gimnazija) mokiniai šioje srityje yra kur kas stipriau pasiruošę, šios minties atsisakiau. Norėjau tapti menotyrininke. Menotyros studijų taip pat negalėjau rinktis, nes nemokėjau piešti. Galiausiai gyvenimas viską surikiavo taip, kad dirbu meno mokyklos vadove. Bet iki tol nuėjau labai ilgą kelią. Vilniaus konservatorijos (dabar – Muzikos ir teatro akademija) fakultetuose buvusi lietuvių kalbos ir literatūros bei režisūros specialybė man tiko visais požiūriais. Mums dėstė nuostabiausios asmenybės ir savo dalyko

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Nė vienas giminės susibuvimas neprasidėdavo kitaip – visi sustodavo ir giedodavo „Lietuva brangi“. Ir tada visų akys paplūsdavo ašaromis, bet traukė kiek turėjo sveikatos.

mokinys pastarajame spektaklyje vaidino Dzeusą. Tai nebuvo atletiškiausios figūros ar dailiausio stoto vaikinas. Tiesiog jo charizma buvo tokia stipri, kad apsisprendžiau jam skirti Olimpo dievų vyriausiojo vaidmenį.

Man dažnai į galvą ateina mintis, kad mūsų gyvenimuose niekas nevyksta atsitiktinai. Juk mano sesuo, kuri mano spektakliams kūrė scenografiją, susipažino su tuo pačiu Dzeuso vaidmens atlikėju Arminu Laurinavičiumi, už jo ištekėjo ir iki šiol laimingai gyvena.

profesionalai: Aloyzas Každailis, Giedrė Fledžinskienė, Sofija Kanaverskytė, Jonas Tatoris, Veronika Taurinskienė. Dabar, kai po studijų praėjo daug metų, manau, kad man pati pasirinkta profesija davė viską.

Tiesa, tėvai norėjo, kad tapčiau gydytoja.

– Ar būti mokytoja – nėra jūsų pašaukimas?

– Plungės Pirmoji vidurinė buvo nuostabiausia mano darbovietė, patys mieliausi bendradarbiai ir mylimiausi mokiniai, su kuriais iki šiol palaikau ryšius. Tarp mūsų buvo nedidelis amžiaus skirtumas. Man be galo gerai sekėsi su jais bendrauti. Į pamokas atsinešdavau įdomių knygų, pamokose klausydavomės muzikos, vaidindavome.

Auginau mažą vaiką, mokiniai ateidavo į mano namus, mes paslapčia skaitydavome Bernardo Brazdžionio eiles. Jie ateidavo nekviesti. Kai nespėdavo laiku parašyti referatų, palikdavo juos po mano buto durų kilimėliu. Aš per naktį juos taisydavau, o

– Kaip patekote į Plungę? Ką ten teko dirbti?

– Kai Plungės Pirmojoje vidurinėje mokykloje atlikau praktiką ir stačiau spektaklį V.Palčinskaitės „Prašome tylos“, kuris tapo mano diplominiu darbu, ir po metų, jau man ten dirbant, kai repetavome J.Marcinkevičiaus „Prikaltąjį Prometėją“, reikėjo mokiniuose įžvelgti tipažus. Vienas

V.Beresnevičienės tėvai prie Klaipėdos dramos teatro.

rytą į žurnalą įrašydavau pažymius. Nežinau, ar dabar būčiau tokia mokytoja, bet tada turbūt susidėjo viskas į krūvą: vaikai buvo nuoširdūs, žingeidūs, o aš labai norėjau pasidalyti gautomis žiniomis, padėti jiems atsikratyti susikaustymo. Ten man labai gerai sekėsi, bet tai greitai baigėsi.

Tiesiog mano vyras persikėlė į Klaipėdą, todėl aš grįžau į savo gimtąjį miestą ir pradėjau ieškotis darbo. Negaliu pasakyti, kad pamilau Plungę, bet tą laiką joje prisimenu su labai gerais jausmais. Betgi kartu atsimenu, kaip sykį ėjau Klaipėdos gatvėmis į stotį, buvo toks būdingas uostamiesčiui rūko apgaubtas rytas, ir galvojau, kaip aš visa tai myliu ir kaip nenoriu išvažiuoti.

Likimas pasisuko prie Lenino kojų – Gražiai prisimenate Plungę, bet ten nelikote. Kaip sekėsi įsitvirtinti Klaipėdoje?

– Ieškojau mokytojos darbo, bet man nesisekė. Kita vertus, jau nebenorėjau dirbti mokykloje. Nežinojau, ką daryti. ►

Mamos brolis, kunigas Liudas Serapinas suteikė pirmosios komunijos sakramentą ir dukterėčioms Loretai (kairėje) bei Violetai.

47

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Tragiško likimo kunigas L.Serapinas buvo artimas seseriai Magdutei. ◄ Ėjau Klaipėdos gatvėmis, labai pavargau, batai pritrynė kojas, atsisėdau tuometėje Lenino (dabar – Atgimimo) aikštėje ant laiptelio, nusiaviau ir sėdėjau žiūrėdama į niekur. Pamačiau, kaip nuo tuomečio Statybos tresto kultūros namų (dabar – miesto rotušė) į mano pusę ėjo jauna moteris. Pažinau, tai buvo mano bendramokslė. Pajuokavome, kad aš prie Lenino kojų darbo ieškau, įsikalbėjome, ji pasakė, kad ką tik paliko meno vadovės darbą „Stroikėje“ ir išvažiuoja į Vilnių.

Paprašyta ji parekomendavo mane į savo vietą ir jau po poros dienų aš ten dirbau, mano viršininku tapo Algirdas Guzauskas.

Panašių stebuklų mano gyvenime įvyko ir daugiau. Kai pradėjau ten dirbti, įsivaizdavau, kad esu gera režisierė, nes mokykloje pastačiau kelis spektaklius. Bet masinių renginių režisuoti nemokėjau. Didžiuoju mano mokytoju tapo A.Guzauskas. Jis mane pravirkdydavo, kritikuodavo, mokydavo rašyti scenarijus. Pirmaisiais metais buvau juodadarbė jo asistentė. Jis duodavo paskaityti savo studijų užrašus, parodė, ko negalima daryti ir ką privalu. Dirbome su garsiausiais Klaipėdos ansamblių vadovais Skaiste ir Romualdu Idzelevičiais ir jų „Žuvėdra“, Elvyros Bungardienės „Žiogeliu“, estradiniu ansambliu „Žėrutis“, kaimo kapela „Žvelsa“. Jų vadovai buvo gabūs, fanatiškai atsidavę savo darbui, bet be galo reiklūs, su jais bendrauti reikėjo mokėti. Vesdavau renginius, net pramoginių šokių konkursus. Man buvo pasiūta gal 15 suknelių, sijonų, važinėjome su kolektyvais po visą Tarybų Sąjungą. Net Maskvoje 48

2010 m. seneliai Magdalena ir Petras Ignotai su anūkais Sauliumi ir Mindaugu Beresnevičiais bei Gintare ir Monika Laurinavičiūtėmis. Asmeninio archyvo nuotr.

„Ostankino“ salėje teko režisuoti renginius.

Mastai buvo sunkiai suvokiami. O dar veikė „Glavlitas“ – cenzūros įstaiga. Net kvietimo į renginį negalėdavome atspausdinti nesuderinę su ja. Ten sėdėjo tokia boba storais akiniais. Visos programos turėjo būti suderintos. Kai atėjo antialkoholinės Jurijaus Andropovo politikos laikai, iš programos išbraukė liaudies dainos „Gėriau alutį“ pavadinimą, teko gudrauti, tą pačią dainą pavadinau kažkaip kitaip. Bet taip rizikavau netekti darbo. Savaitgaliais vykdavo šokiai, diskotekos. Užmigdydavau vaiką, įšokdavau į džinsus ir eidavau žiūrėti, kad grotų tai, kas surašyta programoje, nes buvome griežtai tikrinami.

– Tai buvo sudėtingas laikas. Ar nekyla noras nusipurtyti visa tai prisiminus?

– Tas darbas davė labai didelės patirties.

Po kelerių metų jau režisuodavau renginius aikštėse, tarp jų buvo ir Jūros šventės renginiai. Kai 2002-aisiais minėjome 750 metų Klaipėdos sukaktį, turėjau suruošti tautinių mažumų renginį Teatro aikštėje.

Iki šventės buvo likę visai nedaug laiko, kai gavome žinią, kad jo pažiūrėti atvyks keturių šalių prezidentai: V.Adamkus, Vaja Vija Freiberga, Arnoldas Riuitelis ir Aleksandras Kvasnevskis. Jeigu būčiau žinojusi renginio statusą, gal būčiau nesutikusi. Dabar galiu didžiuotis juo, o tada buvo daug streso. Jau turėjome pradėti, o apsaugininkai dar landžiojo su šunimis po scena. Visiems išrašė leidimus lipti į sceną, o man kažkodėl ne. Tada siaubingai bijojau, kad vedėjas aktorius Vytautas

Anužis nepamirštų teksto. Buvo ir kuriozinių situacijų. Vienu metu užėjo mada menininkams dovanoti gyvus padarus. Po vieno renginio mudviem su šviesaus atminimo Gediminu Pranckūnu padovanojo gyvus gaidį ir vištą. O mano namuose pilni namai svečių sėdėjo prie stalo, kai mes parsinešėme tuos paukščius. Parą laikėme juos balkone, paskui teko parėžti. Mėsos kombinatas dovanodavo dešrų, pieno kombinatas – sūrių.

– Kaip sekėsi sutarti su A.Guzausku?

– Aš visada jo klausydavau. Sukandusi dantis viską vykdydavau. Kai praeidavo

Tada garsiai pasakiau: „Dieve Olimpe, daugiau režisūrai tokios aikštelės ir tokios publikos savo gyvenime negausiu, bet gal ir nebereikia.“ karštis, visada pripažindavau, kad jis mane labai daug išmokė. Man tekdavo rašyti scenarijus, jie turėdavo būti lietuvių ir rusų kalbomis. Ant stalo stovėdavo dvi rašomosios mašinėlės, vienu metu rašydavau ir rusiškai, ir lietuviškai. Nemažai metų, kai jau nebedirbau Statybos treste, A.Guzauskas vasaromis mane kviesdavosi pagelbėti. Jis sakydavo, kad buvau nepralenkiama jo asistentė. Iš patirties galiu

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

pasakyti, kad kuo sunkesnis darbas, tuo didesnis pasitenkinimas. Bet tokie dideli darbai labai sekina sveikatą. Po grandiozinio renginio man reikėdavo savaitės atsigauti. Mano vyresnėlis Mindaugas užaugo gastrolėse, su sausainiu burnoje, miegodavo vežimėlyje užkulisiuose.

Sykį kreipėsi į patį Olimpą – Kaip į tokį nežmonišką jūsų gyvenimo tempą reaguodavo sesuo?

– Loreta dirbo jaunimo centre, tada vadintame pionierių rūmais. Susitikdavome per pietus. Abi sakydavome, kad daug dirbame. O po kelerių metų aš perėjau į jos darbovietę ir mes susitikdavome dar dažniau. Tapau renginių skyriaus vedėja.

Pamenu, direktorius manęs paklausė, ar esu organizavusi pionieriškus renginius.

Pasakyti, kad visiems renginiams yra tas pats modelis, buvo kažkaip negražu. Kiek pamenu, gal kokį vieną pionierišką ir buvau surengusi. Jaunimo centre dirbau 16 metų. Visą tą laiką seserį tampiau po miestą, darėme visokias Klaipėdoje iki tol neregėtas akcijas. Kelis kartus – ilgiausią piešinį, kuris tęsėsi Smiltynėje nuo senosios perkėlos iki delfinariumo. Kiek daugiau nei kilometro atstumą tekdavo pamatuoti, padalinti dalyviams ir koordinuoti, kad viskas vyktų vienu metu. Ant Jono kalnelio statėme Europos miestą. Dalyvavo daugelio miesto mokyklų mokiniai, o aktyviausiai – E.Balsio menų gimnazija. Buvo nerealus vaizdas, man nauja ir įdomu. Dirbome abi su Loreta. Dieną ir naktį galvas sukišusios. „Varsa“ buvo lyg bandomasis laukas. Jei gali sesers mokiniai, vadinasi, gali ir kiti. Dirbdama Jaunimo centre labai daug mokiausi, lankiau visokius kursus, laikydavau kvalifikacijos egzaminus, praktikavausi kurti projektus.

– Kaip po daugelio Jaunimo centre praleistų metų palikote šią įstaigą ir tapote A.Brako dailės mokyklos vadove?

– Tai tiesiog mistiška istorija. 2004-aisiais, kai Atėnuose vyko vasaros olimpinės žaidynės, iš kiekvienos šalies dalyvės ten vyko jaunimo grupės, kurios palaikė olimpiadą. Lietuvos valdžia šią misiją paskyrė Klaipėdai. Buvo sudaryta apie 40 mokinių

komanda, kuri tris savaites olimpiados metu turėjo ją atlikti. Reikėjo režisuoti tris ar keturis koncertus įvairiose aikštėse. Visi mokytojai buvo atsakingi už tam tikras užduotis. Vaikai buvo surinkti iš įvairių mokyklų. Man teko uždavinys paruošti pasirodymą didžiajam koncertui, atskleidžiant olimpinę temą ir savo šalies kultūrą.

Turėjome diską su filmu „Lietuva iš paukščio skrydžio“, įsirašiau liaudiškų melodijų.

Pasiskolinome „Vijurko“ tautinius rūbus.

Surengėme kelias repeticijas, bet viskas dar nenugludinta. Keli vaikai išmoko groti sirtakį. Kažką sulipdėme, bet aš mačiau, kad dar kažko trūksta. Kai atėjo laikas mūsiškiams pasirodyti, paaiškėjo, kad kažkas kažko negalėjo sujungti, mūsų vaizdo nėra, garso – taip pat. Į koncertą susirinko visa Lietuvos delegacija, žmonių – neaprėpiama galybė. Vytautas Krutulis kažką prisuko, sumontavo. Galiausiai viskas pavyko taip puikiai, kad sirtakį visi šoko bisui. Dešimt tūkstančių žmonių stovėjo, plojo, šaukė, susikabinę šoko. Stovėjau prie garso kolonėlės, ašaros riedėjo. Tada garsiai pasakiau: „Dieve Olimpe, daugiau režisūrai tokios aikštelės ir tokios publikos savo gyvenime negausiu, bet gal ir nebereikia.“ Visi vadovai džiaugėsi, vieni kitiems dėkojo. Tai nebuvo mano vienos nuopelnas, visi dirbo.

Tada buvau be galo dėkinga Raimondai Stirbienei. Ir po pusės metų išėjau iš Jaunimo centro. Man pasiūlė darbą apskrities administracijoje.

Reikli kitiems, bet ne mažiau – ir sau – Apskrities administracijoje dirbau trejus metus. Daug išmokau, bet tas darbas buvo pernelyg sausas. Teko tikrinti mokyklų darbą. Greitai supratau, kad man tai nepatinka. Visiškai atsitiktinai radau skelbimą apie laisvą A.Brako dailės mokyklos vadovo vietą. Iki dokumentų padavimo termino buvo likusi viena diena. Pirmieji metai buvo sunkūs. Pati sau nusprendžiau gerbti tradicijas, kurios buvo iki man ateinant. O kad dirbti būtų maloniau, pradėjome mokyklos pastato renovaciją. Stogai buvo kiauri, per juos veržėsi vanduo. Tada maniau, kad nenusimanau ūkiniuose reikaluose. Reikėjo labai daug ko išmokti. Tai buvo dar vienas iššūkis.

Dabar, kai mokykla atsinaujino, atsivėrė

nauji dalykai: rengiame ekspozicijas, vyksta parodų atidarymai. Čia pradėjusi dirbti labai daug skaičiau, domėjausi, klausinėjau mokytojų.

– Sakoma, kad menininkai – sudėtingi žmonės. Kaip sekasi su jais bendrauti?

– Jeigu jie nebūtų sudėtingi, nebūtų meno. Žinoma, nebuvau labai laukiama ir priimta išskėstomis rankomis, nes nesu menininkė.

Bet šiais laikais kiekvienas veiksmas matuojamas penkiais dokumentais. Todėl menininkui čia nebūtų lengva. Į mūsų mokyklą ateina mokiniai iš 36 miesto ugdymo įstaigų.

– Ar liko noro rašyti ir neišsakytų faktų, kurie sugultų į dar vieną knygą?

– To paties manęs klausė ir K.Demereckas.

Kol kas labai daug laiko praleidžiu darbe.

Gausybė reikalavimų pildyti dokumentus kartais net veda į neviltį. Jaučiu, kad vis dar skriaudžiu šeimą, neskiriu reikiamo dėmesio savo namams. Todėl kol kas rašyti dar kažką nenoriu. Pati sau ir artimiesiems esu pasakiusi, kad kai jau nebedirbsiu, bažnyčios chore nedainuosiu.

– Kodėl taip sakote? Ar yra prielaidų dainuoti ar groti?

– Lankiau muzikos mokyklą, porą metų grojau kanklėmis ir penkerius – pianinu.

Bet nebuvau tam gabi ir mečiau. Loreta norėtų dainuoti. Juk vaikystėje ji svajojo tapti operos soliste. Ji ilgai ir suaugusi dainavo chore. O aš mokyklos chore alpdavau, negalėdavau ilgai stovėti. Muzikos mokytoja manė, kad taip noriu išsisukti nuo choro ir versdavo akompanuoti.

Nenorėjau gauti už muziką dvejeto, todėl buvau tapusi koncertmeistere. Tos dainos apie šlovę Leninui iki šiol gerklėje stovi.

– Ar pasikalbate su seserimi apie ateitį?

– Man labai gera, kad nereikia galvoti, ką su ja kalbėti. Viską darome kartu, todėl ir kalbos nepritrūkstame. Nesileidžiame į pokalbius apie buitį, bet vis ką nors pakylėto ir įdomaus sumąstome. Loreta jaunystėje buvo tikra patrakėlė, be galo aktyvi. Stovyklose visada turėdavau ją globoti, prižiūrėti. Dabar sunkiai suprantu, kaip tėvai mus išleisdavo prie jūros.

Pasitikėjo. Dabar ji jau ramesnė, bet be galo kūrybiška. Kaip žmogus ji geresnė už mane. Aš esu reikli, nes toks yra mano darbas. Labai daug reikalauju iš kitų, be ne mažiau ir iš savęs.

49

GINTARO LAŠAI

Mažasis šulinys Laura Sintija Černiauskaitė. Šulinys. Mažasis romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2018, 192 p.

Dainius VANAGAS

Kažkam įkritus į šulinį apima bjaurus jausmas. Kepurę greičiausiai išgriebsi su kibiru, užtat telefono nebeištrauksi, piniginę, jei tuščia ir plūduriuoja, – galbūt, raktus – nebent su magnetu. Jei įkrenta šuo, suspaudžia širdį, jei žmogus – užspaudžia protą.

Bet užvis blogiausia, jei kas nors iš šulinio iškrenta lauk. Jei tamsūs požemio vandenys ne pasiglemžia, o atiduoda, jei ne paslepia, o atidengia. Ir tuomet iš šulinio išlipa mergaitė tamsiais, niekada neišdžiūstančiais plaukais. Kai motina ją įstūmė į šulinį, kurį laiką ji dar mokėsi plaukti ir skęsti, tuomet mokėsi pasiduoti ir springti, galiausiai užsimerkti ir grįžti atgal.

Ne, išlipusi ji nekeršija, nebruka į vaizdo grotuvą kasetės, neskambina telefonu. Visų pirma ji atsiprašo mamos, kad neišlipo iš šulinio anksčiau – kai dar galėjo išdžiūti.

Atsiprašo, kad atsidūrė netinkamu laiku netinkamoje vietoje, kad buvo maža, lengva, pakeliama, pastumiama, kad nemokėjo nuraminti, sutaikyti, neverkti ir neinkšti. Taip jau yra: kuo vaikas nekaltesnis, tuo labiau atsiprašinėja. Net ir jį nužudžiusiojo.

Tuomet mergaitė tyliai paklausia mamos, ar galėtų su ja pasilikti. Kas išdrįstų jai atsakyti neigiamai? Taigi ji sėdi kartu su mama kalėjimo kameroje, vaikšto po kiemą ir džiovinasi saulėje neišdžiovinamus plaukus, šlapinasi į purvinus klozetus, tokius panašius į šulinius, kad nejučia mintimis jais nusileidžia.

Kai motina kankinama nemigos meldžiasi už savo mirusią dukrytę, dukrytė meldžiasi už savo gyvą mamytę, – kad ši nebesimelstų, nes nepadės.

Jos kartu budi, kartu sapnuoja, kartu valgo ir geria, kartu užuodžia, mato ir girdi. Mamai, išsekusiai, susidėvėjusiai ir 50

suirusiai, kartais norėtųsi pabūti vienai, pailsėti, pamiršti, bet juk nevysi dukros šalin. Tik ne po to, kas nutiko.

Jei negali nuvyti, galbūt gali pabėgti, todėl mama užsidengia antklode, kalbasi su kalinėmis, užlenda už krūmo, stengiasi užsimiršti skalbdama, plaudama ar siūdama, bet kur tau – mergaitė pasiverčia antklode, kaline, nudžiuvusia šaka, purvinu drabužiu, priskretusiomis lėkštėmis ar adatos skylute.

Kai moteris išeina į laisvę, gyvenimo ji jau nebesitiki. Tikisi nebent plyšio sienoje, į kurį įsispraustų ir niekam nežinant numirtų. Bet į tą plyšį reikia priimti ir mergaitę šlapiais plaukais.

Kai plyšyje pasidarydavo skausmingai ankšta, mergaitė išeidavo pasivaikščioti po gimtąsias vietas. Negali atsistebėti – visi sensta, o ji ne. Sukiojasi po kaimynų kiemus, kalbina jau užaugusias drauges ir pažįstamus. Visi ją mato, tikrai mato! Bet nė vienas neatsiliepia. Net šunys neloja, kai juos pagąsdina, katės nemurkia, kai jas paglosto.

Tuo metu mamai, trumpam likus vienumoje, ima atrodyti, kad laikas gydo.

Neužgydo, žinoma, ir neužgydys, bet bent jau nepribaigs. Tik staiga veidrodžio kamputyje, televizoriaus ekrane, laikraščio skiautėje ar kaimynės balse ji išvysta namo grįžtančią mergaitę ir moteriai dingteli, kad laikas negydo – tik pripratina. Lygiai taip pat žmogus pripranta prie nuplėštos rankos ar kojos, prie išimto inksto ar širdies. Skausmas nepraeina – jis įsigeria, tampa savastimi.

Ilgainiui ši savastis ima siutinti. Motina vis dažniau rėkia ant mergaitės, priekaištauja, net trinkteli nesusivaldžius. Mat jos šlapi plaukai pūdo baldus, ant grindų visuomet telkšo balos, lengva paslysti, lovoje žliugsi vanduo, miegi it apsimyžęs, palubėse plečiasi pelėsis, ir visur dvokia pašvinkusia drėgme. Ji liepia mergaitei išsidžiovinti plaukus, ir mergaitė klusniai

džiovina: vynioja rankšluostį po rankšluosčio, pučia fenu, stovi vėjyje, bet kaip varva, taip varva.

Bet dukros juk neišvarys, kaipgi taip, vėl – nors ir norėtų. Todėl liepia mergaitei stovėti ant lauko durų slenksčio. Toliau nė krust. Bet kai mergaitei pasidaro šalta, ji pasislenka arčiau krosnies. Tada dar arčiau.

Jau beveik liečia ugnį, kai išgirsta mamos riksmą. Šį balsą kartą ji jau girdėjo. Mergaitė atsiprašinėja, maldauja, pažada mamai gyvensianti šuns būdoje, tačiau ji nebesiklauso. Sugriebusi dukrai už rankos vedasi per naktinį kiemą, jos galvoje debesis ir triukšmas, ji pakelia mergaitę ir sviedžia į šulinį. Laukia pūkštelėjimo, tačiau neišgirsta – šulinys gilus, net prie ilgiausios virvės pririštas kibiras vandens nepasemia. Na ir gerai, ji užstumia dangtį ir eina miegoti.

Paryčiais motina prabunda sustingusi iš šalčio; patalynė permirkusi, o šalia dreba šlapias kūnas. Ji išspiria mergaitę iš lovos, tempia už plaukų, per grindis, per kiemą, vėl prie šulinio, ir taip kasdien, kasnakt, miegant, valgant, kvėpuojant.

Vėliau, tik gerokai vėliau ji supras, kad paskandinto nenuskandinsi.

Lauros Sintijos Černiauskaitės tradiciniame ir nešiuolaikiškame romane „Šulinys“ skaitytojams primenama Lietuvoje garsiai nuskambėjusi istorija apie savo vaiką šulinyje nuskandinusią motiną. Autorė savo kūriniui pasiskolino tik pagrindinį tragedijos motyvą, visa kita su realiais įvykiais neturi nieko bendra.

Autorės stilistikai ir kalbai neretai prikaišiojama egzaltacija. Esą autorė linkusi į perdėtą jausmingumą ir ekspresyvumą, o tai tekstą paverčia dirbtinu ir neįtikinamu.

Yra tiesos: autorės pastangos psichologizuoti personažus dažniausiai baigiasi jaustukais ir švelniu romantizmu, kuriam tekste pritrūksta lygiavertės atsvaros.

Jausmas tampa triukšmingu fonu, o ne

GINTARO LAŠAI

Marija GUSTAINIENĖ

Kaip lengva naikinti žmogų žmoguje kondensuotu, transformuotu garsu. Tokia prieiga, žinoma, yra daugiau stiliaus ir estetinės mokyklos klausimas, todėl savaime nėra ydinga. Tačiau su autorės požiūriu susijusi ir kita – svarbesnė – problema.

Rašytoja romane kalba apie fatališką (ne) meilę, traumines patirtis, apie sunkiai paaiškinamus ir kasdienei sąmonei neįkandamus reiškinius. Likdama išskirtinai jausmo orbitoje, ji taip ir neranda būdų išskleisti savo pasirinktą temą – jau vien todėl, kad jausmai iš esmės yra primityvūs ir atsitiktiniai. Jie neaiškina, nekalba ir veikia panašiai kaip alkis, troškulys ar baimė – instinktyviai ir gyvuliškai.

Viename iš interviu L.S.Černiauskaitė teigė: „Nemėgstu socialinės prozos, deklaratyvumo, politikavimo.“ Tebūnie taip.

Tačiau skaitant „Šulinį“ susidaro įspūdis, kad ji ignoruoja žmogaus individualią ir bendruomeninę prigimtį – jo „virimą savo sultyse“, nuolatinį savęs atrajojimą ir gromuliavimą. Žmogus ne tik jaučia – jis save aiškina, grindžia, stato, gina. Jis save kenčia ir pakenčia, o neapsikentęs randa būdų kančią nutraukti. Vaizduodama situacijas, požiūrius ir vertinimus, rašytoja stengiasi taupyti žodžius ir mintis, tačiau šis taupumas neišvengiamai pavirsta skurdumu ir šabloniškumu.

Galbūt dėl to „Šulinys“ ir pavadintas mažuoju romanu – pavadinti jį didžiuoju neapsiverčia liežuvis.

Jeigu būčiau dailininkė ir norėčiau nutapyti šiandienės visuomenės paveikslą, nereikėtų ilgai ieškoti situacijų, tik minutėlę stabtelėti ir palengva apsidairyti: viskas yra čia pat, tarsi karuselė sukasi aplink tarpusavio santykiai, bendravimas, mimika ir gestai, iškalbingos frazės ir veidmainiškai iškreiptos šypsenos veiduose.

Tik neapykanta? O kur visa tai, kas gražu?

Ir aš turbūt pati savęs paklausčiau, nejaugi pasaulyje teliko juoda spalva? Deja, nesu dailininkė, tik paprastas žmogus, kaip visi aplinkiniai, einu savo keliu ir nešu savo naštą. O vis dėlto negaliu būti abejinga tam, kas vyksta aplink mane ir su manimi.

Dažnas postringauja, kad visuomenė susvetimėjo, apimta pavydo, pykčio, egoistinių troškimų, o atskiras žmogus tapo vienišas ir atstumtas. O kas tas žmogus ir kas ta visuomenė? Taigi mes esame ir tas vienas ,,aš“, ir tie visi ,,mes“. Kai sunkumai užgožia gražias mintis, kaip tie pavieniai benamiai užsisklendžiame nuo viso pasaulio ir stengiamės apsaugoti save, o kai tik prašviesėja mūsų pasaulis, iškeliame galvas aukštai ir einame nematydami to, kas yra po mūsų kojomis. Gal pasirodys, kad čia yra bjaurus moralas. Taip, gal ir panašu į moralą, bet aš jį pavadinčiau panašesniu į ironišką žvilgsnį į save ir savo aplinką. Bendrauju su žmonėmis, todėl ir seku jų atsivėrimą, kontaktą su kitais toje aplinkoje. Matau akivaizdų pojūtį naikinti žmogų: pirmiausia skverbiasi žvilgsnis – prie ko prikibti, paskui jau smelkiasi žodis ir laukiama, kaip išprovokuoti, o tada jau imamasi paties svarbiausio – pulti ir naikinti. Sakysime, ką gali žmogus sunaikinti bendraudamas su kitais žmonėmis? Čia ir dabar? Keista, bet žmogus naikina žmogų žmoguje. Dramatiškiausia kova: aš esu šios

minutės ir šios minties nugalėtojas, o kas tu? Man nepatinka, kad tavyje yra gėrio, o aš šiuo metu esu sutrikęs ir man negerai.

Tai kaipgi gali būti, kad tu džiaugsiesi, o aš būsiu nusivylęs ir nepatenkintas?

Reikia draskyti: imti viską, kas dar kvepia gerumu, ir plėšyti kruvinais nagais, kad tik išlikčiau aš šioje situacijoje iškelta galva.

Sukuosi į kitą pusę ir matau – dvi ponios lipšniai plepasi, patapšnoja viena kitai per petį, priglunda, paima ranką, linksi galva, matyt, guodžiasi viena kitai, tiksliau, iškrauna, kas yra viduje: ir skausmingo, ir slegiančio, ir gniuždančio. Po truputį atlėgsta širdis ir nurimsta. Abi ponios sutinka trečiąją. Deja, guodimo jau nebeliko, viskas iššnekėta, atskleista, pamatuota, kiek ir ko dar pasilikta savo viduje. O toji trečioji jau kitokia – ne vietoje ir ne laiku pasitaikiusi. Ko ji čia šypsosi? Kodėl jos veidas rūstus? Kaip ji čia apsirėdžiusi? Ar taip tinka? O kokia jos eisena? Kodėl ji apskritai čia yra? Ir dviem ponioms jau nereikia tartis, ką ir kaip daryti, jos žino savo tikslą – pulti ir naikinti. Šitaip ir rezgasi tarp mūsų konfliktai – maži ir dideli, rusena žiežirbos ir kyla nenumalšinami gaisrai.

Ir dėl ko? Gal per maža vietos visiems kartu? Apsisuku aplink – lyg ir pakanka, dar galima paėjėti toliau ar prisėsti ant suoliuko, numarinti savo agresiją ir nutildyti savimylą. Deja, to visai nenoriu, daug smagiau kautis ir laimėti. Kaip pastebėtų filosofas Friedrichas Nietzsche, žmonės gyvena dėl savęs, dėl garbės, dėl įvaizdžio. O kas beliko? Dievą išvarėme, nes jis kviečia mylėti, užjausti, suprasti. Ten, kur viešpatauja jėga ir brutalumas, Dievo įvaizdis sumenksta, nebent gali būti priedanga įvykdyti bjauriam tikslui: šūkauju ir plūstuosi, nes man nepatinka ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ tokia tvarka, tokios taisyklės, aš jas noriu laužyti, jų nesilaikyti, bet man nepaklūsta kiti. Tai kaip šitokiame dvasiniame košmare dar galima tarti Dievo vardą ir šauktis meilės? Taip, pirmiausia turime išsikovoti vietą, pašalinti kliūtis nuo savo kelio, o tada jau pailsę galime kviestis ir Dievą – tegul jis dabar jau ateina ir pažiūri, koks esu išsekęs ir nelaimingas tame chaose, kaip mane skriaudžia ir niekina tie svetimieji. Deja, Dievas kantriai tyli ir laukia.

Jis neskuba glostyti ir neskuba teisti. Tame absurdiškame pasaulyje turime išgirsti vieni kitus: pašerti alkanus savo sielų vilkus, kad jie nebūtų agresyvūs ir leistų mums eiti į savo dieną ieškoti grožio ir tiesos.

Pabandysiu nusakyti įsivaizduojamą situaciją, gal kiek panašią į poeto Henriko Radausko sukurtą pasaką. Štai tos dvi besiglaudžiančios ponios, po valandėlės jau ryjančios trečią sutiktąją, galėtų papostringauti ir apie nueitus savo kelius, apie ėjimą į ten, kur laukia Kūrėjas: kokį darbų ir veiklos kraitį neša? Suklūstu, iš tolo aidi bažnyčios varpas. Taip, jis iš tiesų kviečia į pamaldas, bendrystę su Dievu, bet ne į pasisėdėjimą prie bažnytėlės. Ten einame suvokti didžiosios paslapties, medituoti, ten mokomės būti vieni. Taip, vieni, nes einame vis tolyn, ir turbūt pastebėjote, kad vis retėja su mumis kartu einančiųjų.

O bus valanda, kai liksime visiškai vieni akistatoje su savo būtimi. Čia ir yra didysis

Gabrielės Venckutės akvarelė.

52

H.Radausko atrastas slėpinys – sukurti savo pasaulį, kur galėtų nevaržomai suktis mintys apie gėrį ir grožį, prasmę ir altruizmą, kur, tikriausiai, dominuoja šviesios spalvos, nes juoda ir lieka čia, ant tos žemės, kur stovi purvini mūsų batai. Taigi varpas kviečia nusimesti nešvarius rūbus ir eiti į Dievo namus švarinti sąžinės. Štai ir kita versija, aiškinanti, kodėl vis dažniau puolame naikinti nei globoti: esame patys ujami ir niekinami. Čia už mus gali byloti mūsų kasdienybės faktai: alinantys mokesčiai, nedarbas, pyktis su kaimynais, smurtas šeimose, pavydas ir apkalbos darbe. Kam slėpti save nuo šitos bjaurasties, jei galima tą bjaurastį išlieti ant kito? Kaip galėtume išvengti tokių nemalonumų? Kaip turėtume atrodyti geresni viešumoje? Reikia dirbti su savimi: auklėti – nereikia taisyklių, apibrėžiančių mano elgesį su kitais, aš pats turiu suvokti, kad negaliu skverbtis į kito žmogaus privatumą: kodėl jis kalba tyliai, kodėl plaukų galiukai sudvišakėjo, kodėl veidas išbalęs, kodėl sijonas trumpas arba batai išklypę?

Ir dar daug tokių ,,kodėl“ sąmonėje turėtų transformuotis į meditaciją: ką darau ne taip, ką galiu keisti, kaip man tapti maloniu kitiems, kaip pagerinti savo santykius su artimaisiais? Šitie ,,ką“ ir ,,kaip“ labai greitai gali pakeisti įgrisusius ,,kodėl“, tik reikia auginti savyje žmogų, puoselėti jo vertybes ir kas dieną matyti jį vis gražesnį, švaresnį.

Labai dažnai verčiame kaltę kitiems, rodome savo teises, priekaištaujame, žeminame, tyčiojamės, moralės stabdžiai neveikia. Nekeičia mūsų mąstysenos ir genialūs atradimai, technologijų proveržis, palengvėjusi mūsų buitis, universitetuose įgytas išsilavinimas, kelionių po pasaulį pavyzdžiai. Mūsų primityvumas žeidžia mus pačius: iš viduramžių gilumos dar skverbiasi į mus per kartų kartas ir teberiogso mumyse raganavimas, burtai ir prietarų baimė.

Tai kaip galime keisti savyje tamsą į šviesą, blogį – į gėrį, jei mažai teišmanome, kas tai yra. Sapne regėtas juodas katinas jau pranašauja mums nelaimę, bet nemąstome, kad tą nelaimę jau patys sukūrėme savo elgesiu, nevaržomomis aistromis, nemaloniais santykiais su kitais žmonėmis, pagaliau gal neįtarėme, kad savo egoizmo rūmus jau pastatėme ir nenumatėme, kad artėja didžiulė audra – štai ir griūna mūsų pasakų rūmai, nes jie pastatyti ant blogio pamatų. Ne juodas katinas atnešė mums nelaimę, o mūsų pačių nesąžiningumas ir kitos netobulybės. Žmogus – gražiausia būtybė žemėje.

Jam duotos rankos, kad jomis kurtų grožį aplink save. Jam akys duotos, kad matytų savo kelią priekyje ir nesiblaškytų į šalikeles, o širdis – kad mylėtų. Sunaikinti viską, kas sukurta, gali gamtos stichijos – prieš jas esame bejėgiai, bet mūsų radauskiškų pasaulių niekas nepajėgus sugniuždyti ir sunaikinti. Juk daug prasmingiau – kurti.

GINTARO LAŠAI

Ar bejėgiškumo galima išmokti? Žodis „bejėgiškumas“ aiškinamas kaip nepastovumas, netvirtumas, silpnybė, jėgų neturėjimas ką nors veikti, nenoras užsiimti darbu, tvarkytis. Kasdieniškoje aplinkoje dažnai girdime dejonių ir aimanų, kad sunku gyventi, slegia rutina ir nepriteklius, nepatinka, kad labai į akis spigina saulė, nervina, kad dideli vėjo šuorai velia plaukus ir kelia skrybėles. Sąrašą galima būtų plėsti iki absurdiškumo, nes žmonės vis sugalvoja, dėl ko jie jaučiasi bejėgiai ir nepatenkinti. Gal toks elgesys yra patogus ir bejėgiškumo galima tiesiog išmokti?

Silpnesnieji visada ieško saugaus užnugario, nes patys jaučiasi negalintys veikti vieni: nuspręsti, sukurti, pagaminti. Nevisavertiškai besijaučiantiems žmonėms labiau sekasi aimanuoti, kad jiems trūksta žinių, patirties, bet dažniausiai mokytis nenori. Greičiausiai jiems trūksta valios ir ryžto kuo nors užsiimti. Padarys šitas arba anas, nes jie sugeba, išmano, o aš

nemoku, – guodžiasi bejėgiai. Kaip teigia psichologai, įsikalbėtas bejėgiškumas atsiranda iš vaikystės patirčių. Suaugusieji ne visada sugeba įsiklausyti ir suprasti vaikų problemas, nes jiems jos atrodo vaikiškos ir bereikšmės. Negavę pritarimo ar nebuvę suprasti, vaikai patiria didelių frustracijos, pasipriešinimo jausmų ir bejėgiškumą ką nors pakeisti ar daryti kitaip. Kai tokie dalykai kartojasi dažnai, vaikai pasijunta labai silpni ir negalintys kovoti už save.

Vėliau gyvenime tokie žmonės elgiasi panašiai: nebando rizikuoti, prieštarauti, keisti save ar nepalankius aplinkos veiksnius. Jie tampa sraigteliais gyvenimo mašinoje – sukasi pagal nustatytą ritmą ir kryptį. Ir jie jaučiasi bejėgiai sustabdyti ir ką nors pakeisti. Psichologas Olegas Lapinas mano, kad bet kokiems pokyčiams reikalinga psichologinė branda. Baimindamasis to, kas vyksta su pačiu savimi, žmogus naikina bet kokį savarankišką žingsnį, sukuria kompleksą: jeigu negaliu būti lygus kitiems, tai esu prastesnis. Toks nuolatinis savęs žeminimas ir niekinimas tampa bejėgiškumu apskritai ką nors daryti. Prie tokio požiūrio priprantama, nes vis dažnėja frazės: kaip gerai, kad tu sugebi, turi sveikatos, gali mažai miegoti, vaikai nereikalauja dėmesio, turi sąlygas mokytis užsienio kalbų, gali pasigirti puikia orientacija ir dar daug įvairių liaupsinimų, už kurių slepiasi baisus pavydas: o kodėl ne aš tai galiu daryti? Bejėgiškumas turi įtakos valiai, gebėjimams ir net svajonėms. Kaip negailestingai galima uždusinti gražiausius savo troškimus, jei nebandome nė piršto pajudinti. Savo gėdos jausmą, kad nieko nesugeba ir nesistengia daryti, žmogus dažniausiai slepia po apgaulinga kauke – apsimetinėjimu ir teisinimusi. Tokie žmonės graudendami dažniausiai provokuoja aplinkinių gailestį ir tokiu būdu stengiasi įgyvendinti bent kokius savo tikslus. Gaila, bet tokių manipuliacijos atvejų matau tarp jaunų žmonių: štai graži mergina skundžia-

si sveikatos sutrikimais, nes ji nespėjo parašyti referato, nors šią užduotį gavo prieš mėnesį. Sako, visą naktį sėdėjau, ėmė galva suktis, pykino, atėjau visai neišsimiegojusi. Jeigu pristabdytume žmogiškumo kriterijų ir pažvelgtume į visą situaciją iš sąžiningumo pozicijos, tai būtų labai nesunku įvertinti tokį pasiaiškinimą: darbą reikėjo atlikti palengva per visą mėnesį, vis papildant nauja informacija iš įvairių šaltinių, o ne paskubomis paskutinę minutę. Tai yra net negarbinga. Deja, tokią merginą pastatęs į tiesos akistatą, greičiausiai būsi įvertintas kaip žiaurus mokytojas, nemylintis ir nesuprantantis savo mokinių. Padėdami tokiems dejuotojams ir juos užjausdami, darome iš tiesų labai didelę meškos paslaugą, nes jie taip ir eis per gyvenimą nestabdomi per visų galvas, dėdami pliusus savo pasiekimų paraštėse, o vėliau patys kentėsime nuo jų vėlavimo į darbą, absurdiškų pasiaiškinimų, kuriuos turime suprasti ir toleruoti.

Pagaliau prieisime tą ribą, kai būsime patys pažeminti ir suniekinti, nes bejėgiškumas turi savo apsaugos skydą – tas, kuris kyla aukštai ir siekia būti „sėkmingas“, yra nuvertinamas kaip nelabai perspektyvus ir nusipelnęs tos garbės.

Ieškoma, prie ko galima būtų prikibti. Šį „darbą“ dejuojantieji ir bejėgiškieji moka dirbti: jeigu tavo būstas tvarkingas ir aplinka džiugina praeivius rožynais, tai esi nervinių sutrikimų turintis ligonis; jeigu lakstai iš vieno darbo į kitą, kad galėtum sutaupyti ir išvykti į išsvajotąją kelionę, tai esi kvailys ir gal visiškai ne patriotas, nes yra kuo džiuginti širdį ir savame krašte, kur taip brangiai nekainuoja; jeigu save aprengei kokybiškais ir brangiais drabužiais, esi išpuikėlis ir visai nevertai leidi pinigus. Ir vėl būtų galima tęsti absurdiškų išvedžiojimų sąrašą, kai aimanuotojai domisi aplink vykstančiu gyvenimu, bet patys nieko nedaro, kad keistų savąjį.

Filosofas ir rašytojas Albertas Camus visa tai pavadintų absurdu. ► 53

GINTARO LAŠAI

Absurdo žmogus – ne beprotis, priešingai, tai protingas žmogus, turįs absurdo patirtį. Pagaliau, A.Camus žodžiais tariant, absurdas – tai iracionalumo ir aiškumo – jo šauksmas aidi pačiose žmogaus sielos gelmėse – akistata. Patyręs absurdą – iš tiesų, gyvena monotoniškai, neįsileisdamas jokių pokyčių – jis mato, kad šitas kelias niekur neveda, o prigimtyje tarsi užfiksuota ir nuolat tiksinti kiekviena būties akimirka, kurią reikia panaudoti duotai misijai. Jis siekia gyventi kuo ilgiau, kuo giliau pajusti gyvenimo aistrą – kiekvieną akimirką jausti egzistavimo momento džiaugsmą. Taigi peršasi tokia išvada: absurdo patirtis žmogaus neišstumia iš gyvenimo ir nepasmerkia jo. Ji moko kitaip elgtis nepalankiose situacijose. Žmogus praturtina save naujais pojūčiais, jų skoniu. Tai nereiškia, kad gyvenimas paverčiamas tik švente.

Jame yra visokių sunkumų, o didžiausias iš jų yra tai, kad kiekvienas dalykas projektuojamas neišvengiamai mirčiai.

Vis dėlto, pradėjęs nuo svarstymų apie mirtį, net ir bejėgiškai nusiteikęs žmogus ima svarstyti galimybę, kaip išlikti gyvam artimųjų širdyse, jų prisiminimuose. Tai yra pamąstymas apie savo gyvenimo prasmę. Ilgesnę gyvenimo dalį neapdairiai paskyręs nereikšmingiems moralams, tuščioms kalboms apie nieką, rietenoms ir pavydui, vieną dieną kiekvienas žmogus gauna savo kantrybės išbandymų taurę. Ją privalo išragauti iki dugno, kad ir koks kartus gėrimas bebūtų. Tokiomis situacijomis ne vienas įsitikina, kokie iš tiesų bereikšmiai buvo pasiteisinimai dėl ne laiku atlikto darbo, kai į akis stingdančiu žvilgsniu žvelgia mirtis ir reikia dar ką nors svarbaus ir doro padaryti. Gali būti, kad net tinkamoje vietoje ir laiku ištartas žodis bus didžiausias išgelbėjimas kam nors, kas, kaip A.Camus romano veikėjas Merso, laukia pasmerkimo. Gali būti, kad į tą žodį sudėtos viso gyvenimo pastangos. Tik labai graudu, kad visa tai žmogus supranta paskutinę akimirką, kai jau ką nors ypatingo ar svarbaus nuveikti paprastai neįmanoma.

Beviltiška situacija tokia, kad net ir tą lemtingąją minutę kartais yra tokių žmonių, kurie tampa dar didesni bejėgiai ir tiesiog nieko iš gyvenimo nenori, jie plaukia pasroviui, kur neša bangos, ir nieko nesitiki. Tai jau grėsminga, kai šitaip beviltiškai susitaikoma su savo be◄

54

jėgiškumu. A.Camus knygoje „Svetimas“ panašiai apibūdino savo veikėją Merso, kurio „religija“ paprasta: anksčiau ar vėliau, jaunas ar senas, savo lovoje ar kartuvėse kiekvienas mirs vienatvėje, kiekvieno laukia ta pati nešlovinga pabaiga, jau nuo gimimo skirta visiems mirtingiesiems. Ir ši vienintelė tiesa išsklaido visus tuos miražus, kurių siekia žmonės, kol neateina paskutinioji jų valanda.

Tai nėra bejėgiškumo riba, tai labiau panašu į supratimą, kokiame absurdiškame pasaulyje teko gyventi, kur niekam nereikia jokių pasiteisinimų ir įrodymų, nes bet kokiu atveju egzistuoja viena tiesa – tokia, kokią susikūrė pats žmogus.

Tai gali būti nenuginčijama jo nuomonė ar požiūris į tam tikrus gyvenimiškus dalykus. Kartais tokia pozicija pavadinama nuostata. A.Camus ironizavo apie žmogaus bejėgiškumą pasipriešinti tokiai nusistovėjusiai tvarkai. Jis taikliai pastebėjo, kad toks žmogus gimsta be tikslo, o paskui gyvena nelaimingas ir kentėdamas, neturėdamas tikslo išnyksta be žymės. Štai ir viskas, ką galima pasakyti apie gyvenimo prasmę, tiksliau tariant, jo beprasmybę. Ir kiek bekovotum už savo žodžių ar veiksmų teisingumą, tiems, kurie turi susidarę išankstinę nuostatą, nepajėgsi įrodyti, kad yra kitaip. Gal dėl šios priežasties romano „Svetimas“ veikėjas ir nesistengia, o gal ir nebegali grįžti į „normalų“ gyvenimą. Net jeigu norėtų, visuomenė jam to nebeleistų.

Taigi bejėgiškumo galima išmokti, o pagrindus tam gauname jau vaikystėje, kai nubraukiamas bet koks mūsų noras ar mintis, kai vadovauja stipresni ir galingesni, kurių balsas girdimas ir yra reikšmingas. Iš pradžių žmogų, kaip asmenybę, formuoja ir veikia šeima, o vėliau – mokslo įstaigos, darbovietės, formalios ir neformalios grupės. Išmokęs būti bejėgiškas, žmogus vis labiau gręžiasi nuo savo laimės ir sėkmės, kol visiškai sunkumų sugniuždytas jis eina į savo pabaigą nė nepajutęs, kad buvo ir tebėra žmogus. Jis net baiminasi savo orumo, netiki, kad dar gali būti išdidus ir laisvas nuo kitų nuostatų ir nuomonių.

O gyvenimas vis dėlto yra tik tas vienas vienintelis...

Klaip džent Marina KULČINSKAJA

Pradingo Vitos katė Baltuolė. Šeštadienį išleido katytę pasivaikščioti, o ji taip ir negrįžo. Lora ją labai mylėjo, o Vita – dar labiau.

– Aš, – sakydavo Vita, – geriau jau pati alkana liksiu, bet Baltuolę pašersiu.

Nuostabi buvo katytė: balta kaip sniegas, puri, mėlynakė. Kartais Lora dėl ko nors liūdėdama sėdėdavo ant laiptelių, Baltuolė tada prieidavo, šlapia nosele baksnodavo skruostą ir meiliai murkdavo.

Liūdna žinia Lora mokykloje pasidalijo su suolo drauge.

– Žinai ką, – susimąstė ši. – Vakar senamiestyje Kalvių gatvėje už tvoros pinučių mačiau labai panašią katę.

Lora nusprendė važiuoti į senamiestį iškart po pamokų. Pirmadieniais pamokos baigdavosi choro repeticija, vietoj to, kad tamsų vakarą po antros pamainos trečiokėliai skubėtų namo, prievarta suvaryti į aktų salę, dėkodami komunistų partijai už rūpestį ir laimingą vaikystę, turėdavo traukti pionieriškas dainas: Mes tarybinei vėliavai Pionieriškai saliutuojam.

Ir jaunatviškai narsai Kuo skambiausiai dainuojam.

Tik nelabai suprantama visų tų vakarinių chorų prasmė, juk partija šitos garsios priesaikos vis tiek negirdėjo.

Kai kuriems choristams kartais pasisekdavo pasprukti, vis dėlto repeticijų praleidimas buvo laikomas rimtu moksleiviškos drausmės pažeidimu, už kurį grėsė tėvų iškvietimas pas direktorių, o paskui jau, žinoma, nuobaudos namuose. Nors viskas čia aišku – mokykla gavo nurodymus iš aukščiau, o štai kai kurie nesąmoningi

GINTARO LAŠAI

is – katinas elmeno veidu varžteliai nepaklūsta. Vadinasi, belieka sugauti – nubausti – priversti. Šįkart teks praleisti repeticiją. Ir nors pažymių knygelėje bus įrašyta pastaba: Nenori dainuoti chore. Draugai tėveliai, prašom imtis priemonių! – tai įmanoma ištverti. Priemonių bus imtasi vėliau, o dabar svarbiausia surasti Baltuolę.

Po penktos pamokos Lora įšoko į aštuntą autobusą ir nuriedėjo centro link.

Vakarinis miestas pasitiko rūku.

Ištuštėjusios gatvės atrodė apakusios ir apkurtusios. Pro barų langus ant grindinio krito šviesa, ten, kur buvo geriama, žmonių buvo pilna. Lora nužingsniavo Pergalės gatve, praėjo seną tamsiai raudoną pastatą su ornamen-

tuotu fasadu, mieste garsėjantį Arklidės pravarde. Už žemo ir plataus lango Lora pamatė nuolatinį klientą, nunarinusį liūdną žvilgsnį į ištuštėjusį bokalą. „Ir kodėl gyvenimas taip sutvarkytas, – galėjai išskaityti jo veide, – kad sunki darbo diena prie konvejerio tęsiasi taip ilgai, o vakarinis alaus bokalas išgaruoja akimirksniu.“ ►

Ričardo Šileikos nuotr.

55

GINTARO LAŠAI

Apšviestose parduotuvių vitrinose puikavosi tėvyninė produkcija – lietpalčiai be kapišonų ir praktiški batai, labiau primenantys arklio kanopas.

Vedama grynai moteriško smalsumo, Lora visada apžiūrinėdavo vitrinas – gal atsirado kas nors naujo? Bet šiandien net jos nerūpėjo.

Rūkas, prarijęs gamyklas, laivų statyklas ir nuožulnius čerpių stogus, sutirštėjo. Nebūtis slinko į miestą, grasindama visą jį ištirpdyti savyje. Lora pasuko į Cvirkos gatvę, patrypinėjo kiek prie rūsio, kur vasarą sifonus pripildydavo gazuoto vandens. Į dangų, miestą užliedama vaiduokliška šviesa, kopė pilnatis, namai tylėjo, į retus praeivius žvalgydamiesi apšviestais langais.

Dar kvartalą pražingsniavo ir štai jau senamiestyje, kur keturių gatvių sankryžoje ir yra namas su tvoros pinučiais.

Kurgi Baltuolės ieškoti? Lora žvalgėsi į namų akis, bet šios tik markstėsi ir paslapčių neatskleidė.

Lora jau ketino iš Kepėjų gatvės sukti į Mėsininkų, kai aikštelėje išvydo aukštus tamsiarūbius šešėlius. Dvimetrės šachmatų figūros, apsivilkusios tamsius lietpalčius, ginčijosi dėl miesto likimo.

Mergaitė jau ketino tylutėliai pasitraukti, bet pastebėjo, kad viena figūra, vilkinti apsiaustą su lašo formos kapišonu, labai jau panaši į papulkininkį Gitlovą iš antrojo buto, tik šio bosas jai pasirodė griausmingesnis: – Savo bejėgiškumą jūs jau įrodėte, nesugebėdami išsaugoti Klaipėdos šventenybių ir kartu sutrikdydami miesto dvasinę pusiausvyrą. Dabar šis miestas mūsų, jame liko tik kinas ir futbolas, dar, tiesa, sausakimšos aludės ir šokių aikštelės šeštadienio vakarais.

Toje vietoje, kur stūksojo viena gražiausių senovinių bažnyčių, skubėdami sukurpėte parduotuvę, prekiaujančią padėvėtais drabužiais, o altoriaus vietoje, kur dar taip neseniai stovėjo pranašo Mozės skulptūra, įrengtas viešas tualetas. Geriau būtų, jeigu paliktumėte šį miestą visai. Mes net galėtume palydėti jus iki geležinkelio stoties ir įsodinti į traukinį (papulkininkio balse aiškiai buvo girdėti pašaipa). Ir prašom mūsų nekaltinti per dideliu reiklumu, tai nebūtų tiesa... ◄

56

Tamsaus silueto pašnekovai stovėjo atgręžę Lorai nugarą. Kiek pakreipę galvas jie klausėsi savo oponento. Kažką po savo lietpalčiais ant nugarų jie slėpė – betgi tai suglausti sparnai! Lora nekantriai laukė sparnuotų būtybių atsakymo.

– Viskas tiesa, bet bažnyčios vieta ne tiek gatvėje, kiek žmogaus širdyje.

Mieste dar liko užslėptos vidinės jėgos ir šviesos salelių.

– Galbūt. Tik nelaimė, kad labai jau tos salelės nedidelės ir retos, – metė tamsusis. – Jų jau net salelėmis nepavadinsi. Panašiau į kupstus. Šiandien miesto dvasiniame audime žioji skylės.

Laikykime jus nugalėtais.

Juodoji papulkininkio figūra pradėjo augti ir greit pasidarė visai perregima, pro jį kuo puikiausiai galėjai įžiūrėti senąjį sandėlį Kurpių gatvėje.

Lora pajuto, kaip nugara ėmė bėgioti skruzdėlės, o pilve ištvino šaltis. Žaibiškai apsigręžusi ji nukūrė atgal, įsmuko į Pasiuntinių gatvę ir tik pasiekusi Kalvių sustojo, kad atsipūstų. Atsirėmusi į keturių gatvių namo sieną, pajuto, kaip sunkiai anas atsiduso. Čia ji pastebėjo, kad į ją, melancholiškai siūbuodamas, švelniai žiūri keistas sutvėrimas, panašus į katiną, bet tauraus veido; tiesiai į dangų kilo kapotą jautienos dešrą už du rublius dvidešimt kapeikų primenanti uodega (tokias dešros rinkes galėjai rasti kybuliuojant mėsos parduotuvėje, įsikūrusioje Bijūnų ir Minijos gatvių kampe).

Santūriu gerai išauklėto tikro džentelmeno balsu katinas sumurkė: – Labas vakaras, perlų panele!

– Oi, labas vakaras! Atleiskite, ar nebūsiu nemandagi, jei paklausiu, kas jūs toks?

– Esu katinas, – atsakė pašnekovas. – Bet katinas su džentelmeno veidu.

– Argi tokių būna? – nustebo Lora.

– Tik pačiais išskirtiniausiais, galima sakyti, unikaliausiais atvejais, – išdainavo veidas.

– Kokiais gi? – pasidomėjo mergaitė.

– Katinų giminė daug nusipelnė Klaipėdai. Mes pademonstravome tokį ypatingą ir tikrai žmogišką miesto problemų supratimą, kad mums buvo leista pakilti laipteliu aukštyn, gal net priartėti prie žmonijos – juk būtent mes per amžius padėjome išsilaikyti Klaipėdai.

– O kaip būtent?

– Pagal savo jėgas ir išgales, – išsisukinėdamas sumurkė katinas.

– Ir vis dėto, kas jūs?

– Esu prūsiškas katinas. Mūsų klanas daugelį amžių gyveno Rytų Prūsijoje, mitų ir legendų žemėje. Kaip aš myliu Rytų Prūsiją! Juk atsimenu dar tuos laikus, kai joje negalėjai rasti nė vieno paslaptimis neapipinto kampelio! Kaip gaila, kad šiandien beveik nieko iš to krašto neliko! Klaipėdoje, tiesa, yra dar gana daug mistinių užkaborių, bet šis miestas savo paslapčių pašaliniams neatskleidžia, saugo jas kaip Kaščėjus kiaušinį.

– Gal galėtumėte pasakyti, kaip į jus kreiptis?

– Ėėėėė, manau, mane galima būtų šaukti tiesiog Klaipiu.

– Ir kaipgi jums, sere Klaipi, sekasi gyventi tokiame dideliame mieste?

– Tai visai nedidelis miestas, – paprieštaravo katinas. – Jeigu galėtum pamatyti jį iš viršaus...

– Kas gi gali pamatyti miestą iš aukštai? Gal tik angelai ir pilotai...

– ...na, ir, žinoma, katinai, besikarstantys stogais. Miestas nedidelis, knygelę primena, o Dangė – skirtuką. Visada mėgau žiūrėti į pasaulį iš aukštai, o nuo Klaipėdos senamiesčio stogų viskas kuo puikiausiai matyti.

– O nuo kokio namo stogo jūs paprastai žvalgotės į Klaipėdą?

– Mėgstamiausia mano apžvalgos aikštelė – Maihoferio garlaivių bendrovės pastatas, – paaiškino Klaipis ir iškilmingai pridūrė vokiškai: – Reederei Robert Meyhoefer.

– Kažką, sere, painiojate. Nėra Klaipėdoje tokio pastato.

– Na, ką jūs, ką jūs, krištoline mano panele! Senamiestyje tai vienintelis daugiaaukštis pastatas, stūksantis ant Dangės kranto, tarp Biržos ir Pilies tiltų.

– Ar tas sovietinis griozdas?! – nepatikėjo Lora.

– O, ne, tas namas visai ne tarybiniais metais statytas, tikrai dar prieš karą.

Anuomet tai buvo ypatingo grožio modernus statinys. O kokie ten liftai važinėjo – tiesiog mistika! Jie galėjo nugabenti keleivį į paralelinį pasaulį!

– O į ką jūs paprastai žvalgydavotės nuo Maihoferio garlaivių bendrovės stogo?

GINTARO LAŠAI

– Grožiuosi centriniu prospektu ir juo važiuojančiais „Ikarusais“, tolėliau tamsuojančiais neaukštais Vitės kvartalo namais, uosto kranais, susisupusiais į tirštą rūką, atokiau kyšančiu televizijos bokštu, Girulius tarsi prikalusiu prie bendro miesto plano. O toliau pasaulis ir baigiasi, jūra susilieja su dangumi, ten – visa ko pabaiga, skendinti ūkų tumuluose, ten baigiasi mūsų erdvės.

O žinai, kas man labiausiai patinka?

Kad Lenino gatvė visiškai paskęsta tarp dviem eilėm išsirikiavusių liepų. Šonu ji įsiremia į solidų Raudonojo Kryžiaus ligoninės pastatą, pro kurį gali patekti tiesiai į stotį.

– Kas jau čia ypatinga?

– Atsitiktinumų nebūna, – mąsliai paaiškino katinas.

– Gerai. O ką jūs matote pietinėje miesto pusėje?

– Į tą pusę stengiuosi nežiūrėti, – atsiduso Klaipis. – Sunku matyti, kaip toli išsiplėtė vėžinis chruščiovinių namų darinys, koks nebe ilgas gyvenimas laukia senųjų Nemuno gatvės namų.

– Iš kurgi jūs tai žinote?

– O... Aš daug ką žinau. Aš katinas – mistinis sutvėrimas, lydžiu iš vieno pasaulio į kitą.

– O kur jūs gyvenate?

– Kol kas debesyje, – miglotai atsakė pašnekovas.

Lora nesuprato, bet nusprendė, kad katinas gyvena ant daugiaaukščio namo stogo, kur debesys ir nakvoja.

– O ką gi jūs čia veikiate? Ar vis dar rūpinatės Klaipėdos palaikymu?

– O taip! Aš ją pripildau jaukumo.

Dabar jai to labiausiai reikia.

– Oi, o kaip tai? – susidomėjo Lora.

– Na, pasakyk man, kas Baltijos miestams teikia daugiausia jaukumo ir patrauklumo?

– Na, žinoma, čia be katinų neišsiversime, – pasišaipė Lora.

– Na, matai, atspėjai! – džiaugsmingai miauktelėjo Klaipis. – Būtent! Mes esame tie mažyčiai pūkuoti riteriai, su jauduliu besikaunantys už švelnumą.

Sutik, šunims paminklus žmonės stato už ištikimybę, o mums tiesiog iš meilės.

– Ir kaipgi tu visa tai matai?

– Katės akis tam tikru požiūriu yra akis į kitą pasaulį, – pareiškė katinas.

– Sere Klaipi, aš ieškau dingusios katytės Baltuolės. Gal jūs per tą savo

kito pasaulio langą matote, kur ji ir kas jai atsitiko?

– Papulkininkis Gitlovas šeštadienį važiavo į turgų, Baltuolę, kad ši pasiklystų ir negrįžtų namo, jis atvežė į senamiestį.

– Kam jam tai? – kartėlį nurijo Lora.

Klaipis purkštelėjo: – Juk jis medžiotojas, tai ir sumanė nusipirkti latvių skaliką. Jis mano, kad katinas ir šuo nesugyvens.

– Tai kur dabar Baltuolę rasti?

Katinas pakilo, grakščiai pasiraivė ir nušoko nuo atitvaro.

– Sekite paskui mane, žydroji panaite.

Lora nusekė katiną, ir jiedu pasuko už Žvejų gatvės kampo, paskui dar kartą pasuko, ir dar. Drėgnas rūkas juos glostė, o žingsniai nuo tašytų akmenų atšokdavo dusliu aidu. Braudamasi pro neįžvelgiamas tamsumas, šokčiodama nuo vieno akmens ant kito, Lora pametė posūkių skaičių. Sukaitusi atsirišo šaliką, bet atkakliai kiūtino paskui kelią rodančią katino uodegą. Galų gale jie sustojo prie šešioliktuoju numeriu pažymėto Kepėjų gatvės namo.

– Štai čia, už pinučių, apmazgytų laukinės vynuogės kilpomis, ji pasislėpė nuo svetimųjų.

Už krūmų žybtelėjo ir tuojau pat užgeso dvi katės akys, pasigirdo gailus miaukimas.

– Baltuole! – pašaukė Lora. – Štai kur tu! Eikš pas mane, meilute!

Išgirdęs pažįstamą balsą, vargšas gyvūnėlis atskubėjo pas mergaitę, užsiropštė jos paltu ir, prigludęs prie ausies, plonu balseliu ėmė miaukti, pasakoti visas patirtas negandas.

– Vargšė mano katytė. Įsivaizduoju, ką tau teko išgyventi... Bet dabar visi vargai jau praeityje, o mudvi eisime namo.

Klaipis, meiliai šypsodamasis, iš šalies stebėjo draugių susitikimą.

– Kokių tik mums, katėms, sunkumų netenka patirti! Puikiai žinau, kaip vargsta naminis gyvūnas, atsidūręs gatvėje. Ko tik man nėra nutikę... Ir ne kartą...

Tartum svarstydamas, ar verta leistis į smulkmenas, katinas žvilgtelėjo į Lorą, paskui pridūrė: – Ir į gyvybę mano kėsinosi, ir įkalintas buvau, nors niekuo nenusikaltau.

Lora, nusprendusi patogiau įtaisyti savo ilgauodegę draugužę, išėmė iš

kuprinės vadovėlius, nešis juos rankoje.

Nieko, iki „Neptūno“ stotelės jos kaip nors nukulniuos, iš autobuso išlips „Lakštučių“ stotelėje, o nuo ten jau netoli ir namai. Tik kad su gyvūnais į autobusą lipti nevalia. O kas bus, jeigu konduktorius katę pastebės? Jeigu išlaipins jas vidury kelio? Dar, žiūrėk, ir baudą teks sumokėti. Ko gero, teks pėstute eiti – pirmiausia leistis bėgte per kojom nutryptus akmenis iki Sukilėlių gatvės, tada iki CBK skverelio, pailsės kiek prie storosios liepos, tada nusigaus iki keturiasdešimt devintojo, o nuo ten iki gimtųjų namų jau tikrai netoli.

Tik čia į galvą jai šovė labai nemaloni mintis – o jeigu kaimynas ir vėl Baltuolę išveš, tik šįsyk jau tolėliau, gal net visai užmiestyje katytę paliks?

Klaipis, rodėsi, išgirdo mergaitės mintis, paguodė supratingu žvilgsniu ir pridūrė: – Papulkininkis Gitlovas greitai su karine misija išvyks į Egiptą. Medžioklinio šuns įsigyti jau nebespės. Jau po dviejų dienų jam ne medžioklė ir ne šunys rūpės, svarbi užduotis jo laukia. Atlikęs tą didelės svarbos karinę užduotį, papulkininkis bus apdovanotas butu tolimame individualumo stokojančiame Debreceno mikrorajone. Eime, nesijaudink, kad tavo namas toli, miesto angelai tave čia atvedė, jie ir namo parneš.

Ir tikrai... Kai tik vaikiški padai sudundėjo senamiesčio grindiniu, priekyje sušmėžavo dvi aukštos povyzos, veik permatomi jų sparnai apšvietė kelią. Štai taip su Baltuole kone vėjų lydimos parskrido.

Lora tylutėliai mediniais laiptais užkopė į trečią aukštą, kur gyveno Vita, išleido katytę į laiptų aikštelę ir paspaudė skambutį. Baltuolė sumurkė: – Neturiu kaip tau atsidėkoti, mergaite, bet visada gali tikėtis mano palaikymo ir draugiškumo.

Didelės jos akys paslaptingai švytėjo.

O gal Lorai taip tik pasirodė. Bet tai nesvarbu, būtent tikėjimas tais dalykais, kurie kitiems atrodė neįmanomi, jai teikė daugiausia džiaugsmo.

Iš rusų kalbos išvertė Nijolė KEPENIENĖ

57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Faustas BENECKAS

*** Kultūra merdi, Kol žmonės Miega. *** Seniai miršta, pilni gyvuliškumo.

Kapai nebeturi vietos Žmonėms, tenka pirkti Vietą mirčiai.

Džiaukitės tie, kurie Mirė neįsipareigoję Savajai mirčiai, Mirties skausmams.

Mirtis neturint nieko, Saikinga mirtis, Tyra, išganinga mirtis.

Turtas kraunasi Ant mūsų gerklių, Pagurklių, paširdžių. *** Beproškas siautulys Nepasiduok sau, Pasiduok jam. *** Žlugusios mintys apie gyvą buvimą, Merdintis dangus užgožtas aistrų, Kritę lapai, kritusios sielos, Pasmerktas gyvenimas netikėjimu dievu. Šventybė lenkiasi, klumpa ant kelių Prieš šabloniškus veidus, akis.

Dabar jausmo skaistumas tai Pasišaipymas iš savęs. Šaukiu, kad nebėra vilties, viliuosi, kad yra.

klaidžiojantis danguje ir mano sieloje.

Tarp dangaus ir žemės esu aš ir pasiimu ir dangų, ir žemę, ir laikau tai amžinybe, laiko nesuvaržyta, gyvenimo neapribota.

Nieko siekimas, probėkšomis juntamas gyvenimas – tai yra tikrybė.

Kai jauti tikrybę nuolat, o gyvenimą tik kartais.

Džiazo literatūra Du-da, du-da, du-dat. Šėlk, lėk ir bėk Švęsk gyvenimą, pasišvęsk nemirti, Velnio siela lošia pakvaišę džiazmenai.

Du-da, du-da, du-dat.

Mylėki ir mylėkis Bliuzo ritmu, subtiliai Giliai ir nenumaldomai.

Du-da, du-da, du-dat.

Klajoki kur menas kelius kloja, Svajoki, melskis, atsiduoki, Pulsacijai triolių, svingo.

Du-da, du-da, du-dat.

Pašėlusiai kratytis, bebop’o šėlsmo apimtam, Svaigintis tuo, kuo gyveni, Velniop pasiųsti formalumą ir siekti tik grynumo.

DU-DA, DU-DA, DU-DAT. Coltrane’o šmėkla apsikrėsti, Beprotiškai eksperimentuoti, Žvaigždėtu vynu nusigerti.

Beeeeeeee- bop !

***

***

Brėkštantis rytas ar sutemų link judanti naktis, man tai viena ir tas pats.

Tas pats džiaugsmas,

Laimę kuriame patys, Būdami laimingi.

Išprotėti – tai gyventi.

Bepročiu tapti – atsiverti.

58

Į budizmą.

Vivere memento.

Nepamiršk. Neužsigauki atmintimi.

Memento mori.

Juokinga pagalvoti. *** Tavo dabartis baigiasi ties dabar, Tavo lemtis rankose atsitiktinumo, Pasibaigti gali netrukus, netikėtai, Netikėtumo paslaptis akivaizdi. *** Norėčiau būti girtas arba vienas. *** Beviltiškas įsimylėjelis. Įsimylėjelio viltis.

Liūdna naktis, be debesų.

Tuščia, per daug tiršta, kad matytum ją.

Tu daug tikresnė už tą naktį, Kuri gyvena aplink mane, Tu manyje gyvuoji Ir sielą vis už pakarpos pagauni Ties prarajos krašto riba.

Aš gyvenu lyg klevo lapai, Krentantys vidur rudens.

Kaip snaigės žybsinčios, Atsispindėjus joms nuo saulės.

Matau tą ramybę aš, ne už kalnų.

Nebe tuose kalnuose, kur Meditavome praeitam gyvenime.

Ramybę laukime jaučiu.

Aš laukiu tavęs, tu lauki manęs.

Yra ko laukti.

Apkvaitęs nuo gausos idėjų, Formų ir iliuzijų, Jaučiu, kaip smegenys man sukas.

Sutraukia jas mėšlungis.

Bet tyriausiame vidaus kampe Šypsausi, Matydamas tokią gyvą... *** Pagalvojus, kur aš esu, kyla mintis nebeiti.

Kiekgi eiti galima, kur nuesi, jeigu eisi, O kur nuskrisi, jeigu būsi.

Pati svarbiausia priežastis priežasčiai Turėti priežastį, Svarbiausia gyvenime matyti gyvenimą

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Ne taip jau gyvenimiškai.

Kai krenta paskutiniai bruožai nuo tavo veido, Kai tavo žodžiai uždūsta, Kai mano siela nustoja virpėti ir egzistuoti, Kai aš nustoju bjaurėtis ir verkti, Kai suprantu, Kokia toji kaina mąstymo, Sakau: gal džiazo kavos, gal džiazo ir vyno, Juk progos tokios daugiau ir nebus, Galbūt daugiau nebus, Patirkime dabar, Kad netektų vėliau mums savo laiko švaistyti.

Aš klausiu tavęs, tranzuojam, Dabar! Kur? Sutinku, kad ir į šiaurę ar vakarus.

Visur, sakau, savitas buvimas, Visur kultūra aukšta, Visur pasidėti galiu.

Niekur ištirpti baigiu, nusilpti ir parkristi Ant žandikaulio suskeldėjusio Nuo tuščių kalbų.

Nuo kalbos, kuri yra tuščia

Dėl kalbos, kuri gimsta Negyva jau manyje. *** Keliaukim, kur nėra manęs, a nei tavęs Nei piktas būdas, nei vartotojiškumas.

Nebus ten surogatų, kur būsim mes.

Visa ten bus tikriau nei tikra, nepatikėsi ką matysi, nesuprasi nieko, Tik tai būsi tu džiaugsmingai atsidavus laimei Ir ten tu būsi tokia tikra, kad nebereikės daugiau tavęs man išgalvoti, Nebereikės tau mirti tik užgimus tarp šių eilių. Keistų, niekam nereikalingų.

Technokratams eilės skirtos, tegu neperskaito jų niekada.

Važiuokim, mintimis pirmiausia, tada žodžiais, O paskiausiai visa savo esybe, Ten kur saulė šviečia, kad svajotum.

Palikim kūnus, nepasilikim kūnuose.

Tegu jie trūnija ir apauga kerpėm. Tegu grybais apsiveja.

Tegu išauga kas gražaus ar svaiginančio iš mūsų kūnų humuso.

Patręšiu dar eilėm ir sužydės čia kvaitulio oazė Ir vaidensis amžiais narkomanams ji.

Nebelikim, dinkim, juk turim viską tam, Tik visad nori pasilikti tu gyva. Tik gyva.

Tik gyvenanti, ne gyvuojanti, deja.

O aš važiuoju, nebelauk manęs, nebesugrįšiu, pasiliksiu ten.

Ten, kur pasakas karaliai seka apie pabirusią ėriuko pėdą, Kur atsiveria vaizdai garsais ir kur paslaptis mina Depresijos apimtas Čiurlionis.

Kur jūros, kur miškai, kur jų nėra, Bet ten, kur skamba jie. Į kalnus medituoti aš važiuoju.

Medituosiu, kol šis pasaulis Taikiai ir ramiai sužlugs.

Ričardo Šileikos nuotr.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Žaliosios oazės senosi Senojoje Klaipėdoje buvo populiarios užmiesčio žaliosios poilsinės zonos, į kurias nukeliauti miestiečiams buvo su niekuo nepalyginami „dvasiniai ir materialiniai malonumai“.

Būdavo numinti takai ir į aplinkinius miškus, kurie dėl vandens ir smėlynų, anot Hanso Karallus, „įgijo savotišką vaizdą su daugybe mišrių formų ir spalvų, traukusių tiek menininkus, tiek gamtos mėgėjus“. Neatsitiktinai Rytprūsių dailininkų kūryboje nemažai paveikslų, vaizduojančių mišką (kelis tokius vaizdus pateikiame iš VšĮ „Nidden“ kolekcijos).

Tad įkelkime koją į Klaipėdos plantacijos bei Girulių miškus ir pasidairykime.

Svarbų darbų aspektą nusakė dar 1805 m. išleistas potvarkis smėlio dykras paversti miškais. Tam buvo įsteigtas želdinių inspektoriaus etatas. Į medžių sodinimo akciją įsitraukė sodininkų ir apželdintojų draugijos, gražią iniciatyvą vėl rodė miesto pirkliai.

Miškus nuo naikinimo saugojo Miško apsaugos įstatymas. Nustatytos griežtos baudos už netinkamą elgesį. Vien už rūkymą miške grėsė didžiulė bauda.

Plantacijos smėlynuose

Heinrichas Kohnertas (1850–1905). Upelis rudenėjančiame miške.

Jovita SAULĖNIENĖ

Požiūris į miškus Klaipėdą supantys miškai užėmė daugiau nei 1 000 ha plotą. Retas miestas galėjo tuo pasigirti. Tačiau miškai kėlė ir daug problemų. Mažojo Tauralaukio, Bachmano, Joniškės ir kitų dvarininkų privatūs miškai buvo apleisti. Daug jų iškirto prekiautojai mediena. Itin miškai nukentėjo po Septynerių metų karo (1756–1763). Sumenkus miškams teko imtis skubių priemonių.

60

Pirmiausia reikėjo juos atsodinti. Miškininkai Riechertas, Reichelis, Weidtas atidavė tam daug jėgų. Pirkliai H.Gerlachas, W.Weigelis, broliai Heinrichas ir Wilhelmas Pietschai materialiai parėmė jų darbus. Taip buvo apželdintas Kopgalis, atsirado ąžuolynų salelės Tauralaukyje, atgijo miškas Giruliuose, suošė Plantacijos medžiai. Taip pat buvo atsodintas Melnragės miškelis, pustomas smėlio ir nusiaubtas Septynerių metų karo. Juo rūpinosi girininkas Ulrichas.

Uosto inspektoriui Veidtui vadovaujant, 1830 m. alksniais, beržais, pušimis buvo apsodintas plotas tarp Bomelsvitės ir Olando Kepurės...

1819 m. Prūsijos vyriausybė Klaipėdos pirklių gildijai įsakė apsodinti šiaurines miesto prieigas. Tais laikais teritorija tarp Tauralaukio ir jūros vadinosi Plantacija ir tebuvo smėlio dykuma, kuriai apsodinti prireikė daug darbo, didelių išlaidų. Neatsitiktinai Plantacijoje želdinių inspektoriui Johannui Richteriui, net 26 metus nuoširdžiai ėjusiam pareigas, pastatytas paminklas.

1834 m. pirklių lėšomis jau buvo užsodinta didžioji dalis ploto.

Užaugęs Plantacijos miškas, pasak Johano Zembrickio, miestiečiams tapo „mėgstamiausia pasivaikščiojimo vieta“, kurioje nutiesti „kaip stygos“ takai vedė į Melnragę, prie švyturio, jūros...

Plantacijos viduryje buvo Hindenburgo miškelis, kuriame stovėjo granito paminklas kariams, kritusiems Pirmajame pasauliniame kare. Lentelės su žuvusiųjų pavardėmis rikiavosi priešais gyvatvores. Pasakojama, jog čia tvyrojo

KULTŪROS ISTORIJA

os Klaipėdos prieigose Vien už rūkymą miške grėsė didžiulė bauda. von Berlepschas – masinės inkilų gamybos pradininkas, jo konstrukcijos inkilai pagal licencijas dideliais kiekiais buvo gaminami daugelyje šalių.

1911 m. rugpjūčio 7 d. vėl užplūdo drugiai. Naikinti juos pradėta tik po trijų dienų. Nukentėjo Plantacijos medžiai, kur drugiai nebuvo naikinami. Todėl 1912 m. čia teko iškirsti 600 kietmetrių 80–100 metų pušų.

Jūros klimatas palankus kerpėms augti.

Kinivarpos Girulių miške siautėjo kelerius metus, todėl miškininkai irgi turėjo nemažai rūpesčių.

Olofas Augustas Jernbergas (1855–1935). Miško ežeras.

tyla, net vaikai čia užmiršdavę savo žaidimus.

Po medžiais stovėjo keli paprasti mediniai suolai be atramų. Vasaros popietėmis prie paminklo suskambėdavo Išganymo armijos gitaros. Klausytojų netrūkdavę.

Plantacijos miškas plėtėsi. Buvo parengtas naujų plotų apželdinimo planas ir skirtos lėšos.

skaičiuota, kad gelbstint mišką buvo sunaikinta apie 5,5 mln. drugių. Kitais metais keletą kartų medžiai buvo nupurkšti bario chlorido ir vario sodos tirpalu. Nutikęs ir toks stebuklas: nelauktai dideliais būriais pasirodę varnėnai sudorojo daug vikšrų.

Buvo iškelta daugybė tada itin brangių barono von Berlepscho inkilų. Baronas

Įžvelgė naudą sveikatai Girulių miškas – tai ne verslo miškas. Šio gražaus prie jūros atsodinto miško naudą amžininkai įžiūrėjo kaip „galimybę jame kurti klestinčią gyvenvietę, tiesti gerus kelius ir kelti gerovę“. Pradėta kurti Girulių kurortą. ►

Iš priežiūros istorijų Dėl įvairių priežasčių nuniokotą Girulių mišką reikėjo atsodinti. Iš Liubeko atvykęs pirklys J.A.Klempowas (1779–1843) čia įkūrė apželdinimo girininkiją, kurią pavadino savo vardu „Klempow“. Jam vadovaujant miškas suvešėjo, jį rūpestingai prižiūrėjo girininkas Linzas. Šiam miškui gamta nepašykštėjo ir netikėtumų. 1909 m. rugpjūčio 18 d.

Girulius užpuolė milijardai vienuolių verpikų – drugių, kurių vikšrai, virsdami lėliukėmis, apsivynioja voratinklio siūlais.

Visas Girulių paplūdimys buvęs nuklotas bangų išskalautų gyvų drugių mase. Su-

Eduardas Kado (1875–1946). Pušys Kuršių nerijoje.

61

KULTŪROS ISTORIJA

Otto von Schwarzas. (1852–1927). Miško vaizdas.

Alfredas von Brühlas (1862–1922). Šernai miške. ◄ Prūsijos valdžia buvo suinteresuota to-

kių poilsinių gyvenviečių atsiradimu. Mat XVIII a. pabaigoje gydytojai ėmė kalbėti apie saulės, vandens procedūrų ir pasivaikščiojimų gamtoje naudą sveikatai. Itin aktyviai klimatoterapijos gydymo metodą propagavo Karaliaučiaus gydytojas Friedrichas Christianas von Kesselis (1765– 1844). Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III 1800 m. buvo nurodęs parengti gydomojo kurorto Prūsų Lietuvoje planą.

Jo vykdymui sutrukdė prasidėjęs karas su Napoleonu. 1813 m. prie tos idėjos grįžta, ir 1816 m. Krante (dabar Zelenogradskas) ėmė veikti pirmasis valstybinis kurortas Prūsų Lietuvoje. 1843 m. birželio 9 d. jį

62

VšĮ „Nidden“ kolekcijos paveikslų nuotr.

aplankė karalius Vilhelmas IV, po vizito paskyręs solidų finansavimą ir suteikęs Kranto kurortui karališkąjį statusą.

Girulių kurorto ištakos 1863 m. Prūsijos vyriausybė Giruliuose paskyrė žemės sklypą „maudyklei ir vasarnamių statybai“. Pirmieji sureagavo pirkliai, išsinuomoję sklypus viloms statyti. Ėmė kilti dviaukštės medinės rusiško, šveicariško, norvegiško stiliaus vilos su bokšteliais, „su prašmatniai apsodintomis, šlaitu besileidžiančiomis terasomis“.

1923 m. jau stovėjo 17 vilų su koncertams, šokių vakarams skirtomis salėmis. 1936 m. įrengta bene paskutinė garsi vila, turėjusi Žurnalistų vilos pavadinimą, pastatyta pagal architekto V.Landsbergio-Žemkalnio projektą. Nūnai dar galima pasigėrėti Giruliuose išlikusiu fachverkinės architektūros vilų paveldu.

Pamėgtoje Girulių poilsiavietėje netrūko pramogų. 1894 m. pirklio H.Pietscho lėšomis buvo atidarytas paplūdimio restoranas „Pakrantės paviljonas“ (Strandhalle), sutvarkyta aikštė priešais jį. XX a. Giruliuose veikė pirklio Markso kurhauzas, trys restoranai su šokių aikštelėmis po atviru dangumi. Tapo populiarios kavinės „Miramara“, „Miško koplyčia“, „Trys kalnai“, „Rotonda“, „Lardong“, iš jų terasų buvo galima pasigrožėti į jūrą ir jos pakrantę atsiveriančiais vaizdais.

Bene labiausiai poilsiautojus traukė Girulių miško sukurto grožio idilė, kurią formuojant nusipelnė girininkas W.Weigelis. Pirklių lėšomis miške buvo įrengta apžvalgos aikštelė, pavėsinė, šalia Enžino upelio išvalytas užpelėjęs tvenkinys, nutiesti takai. 1913 m. „Vadove po Mėmelį ir jo apylinkes“ nurodyti net aštuoni lankytini šio miško objektai.

Tai Minės ir Encio upeliai, Encio takas, šaudykla, 65 cm apimties storoji kalnapušė, apžvalgos aikštelė „Miramare“, H.Gerlacho ąžuolas, pavėsinė „Waldkapelle“. Rodyklės iškylautojams padėjo orientuotis, „pro kvapiųjų kėnių ir galingų paprastųjų eglių guotus, per tiltus ir gilias daubas“ nukeliauti iki Olando Kepurės, Melnragės ar per „pirmapradę šilo paklotę, kurioje veši žolė, samanos, viržiai ir nuostabūs, kiparisus primenantys kadagių krūmai“, „įžengti į senąjį pušyną“. O kur dar išpuoselėti takai į paplūdimį!

Kas šiandien gali atsekti tas vietas?

Būtų prasminga paieškoti už nuopelnus Giruliams pasodinto H.Gerlacho ąžuolo, išsiaiškinti šio medžio istoriją ir kitus su šios vietovės praeitimi susijusius gamtos paminklus.

Pasakojimą čia nutrauksime. Tik priminsime, jog 1911 m. Giruliuose pastatyti gydymo ir sveikatingumo namai, kuriuose buvo gydomos nervų, plaučių ir širdies ligos. Čia, miško ir jūros aplinkoje, vaikai galėjo gydytis nemokamai, o nepasiturintys suaugusieji sveikatą stiprinti už nedidelį mokestį. 1917 m. pradėta statyti veranda nevaikščiojantiems ligoniams.

INICIATYVA

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8