Durys 2018 12 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2018 GRUODIS / Nr. 12(60)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2018 gruodis / Nr. 12(60) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2018 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. Šventiniai „Salve Musica“ verpetai

Ieva BUDRIŪNAITĖ. L.Bendžiūnaitė: dainuoju ir jaučiuosi magiška!

Algirdas ŠUMSKIS. Lietuvą kuriame kartu. Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ 30-metis

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. „Raudona“: nueinančiojo ir ateinančiojo dvikova

Žaneta SKERSYTĖ. K.Nevulis: visada noriu į sceną ir visada bijau

KINAS Aivaras DOČKUS. Nuostabiai efektyvios modernaus kino eros mutacijos

MENINĖ EDUKACIJA Irma STASIULIENĖ. „Minkštai“. Jaukumo sala

VYDŪNO METAI Marijus ŠIDLAUSKAS. Vydūnas first

GINTARO LAŠAI

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2018 2 psl. – A.Kučinsko „Žvaigždžių operos“, Klaipėdos muzikinio teatro premjerinio spektaklio vaikams, akimirkos. Indre Pix / Prokadras.lt nuotr. 4 psl. – Klaipėda pasipuošė Kalėdoms. Instaliacija „Legendos šviesa“ Teatro aikštėje. Vytauto Petriko nuotr.

Dainius VANAGAS. Pamiršimai yra vertingesni

Benas TARKERIS. Kalėdinis angelas

Nijolė KEPENIENĖ. Mumifikuoti jausmai

ŽURNALĄ REMIA

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI Sveikiname konkurso laimėtojus!

Verdenė Monika VALKIŪNAITĖ. Eilėraščiai

Ieva Marija SOKOLOVAITĖ. Dievdirbys

Dainius VANAGAS. Knygos

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Senosios Klaipėdos gyventojų dorybės ir ydos (2)

LANGAS KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Muzikavo Kipre

17 3

MUZIKA

Šventiniai „Salve M Įspūdingu koncertu „Žiemos svajos“ lapkričio 30-ąją prasidėjęs ir visą gruodį vykstantis festivalis „Salve Musica“ maloniai stebina savo prašmatnia programa, jos įspūdingomis apimtimis bei kviestiniais atlikėjais, pasirinktais klasikos muzikos šedevrais.

„Žiemos svajos“ Klaipėdos koncertų salėje: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas M.Pitrėnas, solistė –

MUZIKA

e Musica“ verpetai

ė–

Danguolė VILIDAITĖ

Festivalio programoje – 12 koncertų Festivalio svečių sąraše – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė pianistė Mūza Rubackytė ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), 1999ųjų tarptautinio M.K.Čiurlionio konkurso laureatas, vienas ryškiausių dabarties lenkų pianistų Janas Krzysztofas Broja, su žymiausiais pasaulio atlikėjais scenoje pasirodanti, šiuo metu Vokietijoje reziduojanti dainininkė Lauryna Bendžiūnaitė (sopranas). ►

M.Rubackytė (fortepijonas).

Vytauto Petriko nuotr.

MUZIKA

◄ Taip pat muzikuos Agnės Radzevičiūtės ir Dmitrijaus Levkovichiaus fortepijoninis duetas – šiame ansamblyje susijungė sėkmingai tarptautinėse salėse kaip solistai koncertuojantys pianistai. Naujomis mintimis su „Salve Musica“ publika dalijosi Naujų idėjų kamerinio orkestro (NIKO) atlikėjai (meno vadovas ir dirigentas Gediminas Gelgotas), Lietuvos kamerinis (meno vadovas Sergejus Krylovas) ir Klaipėdos kamerinis (meno vadovas Mindaugas Bačkus) orkestrai šiam festivaliui parengė net po du koncertus. Šiais metais festivalyje kaip niekada gausu įvairių styginių instrumentų. Jiems atstovauja klasikinės gitaros virtuozas Dimitrijus Illarionovas ir smuikininkas Vladimiras Šuliakovskis iš Rusijos, Baltijos gitarų kvartetas, altininkai Jurgis Juozapaitis ir Tomas Petrikis. Pasitaikė reta proga išgirsti pučiamąjį instrumentą duduką, kuriuo grojo svečias iš Armėnijos Vitalijus Pogosyanas. Tradiciškai festivalyje pasirodė choras „Aukuras“ ir Klaipėdos brass kvintetas, Kalėdas pasitiksime skambant kariliono garsams. Tokia tad formalioji „Salve Musica“, šventinės klasikos festivalio, Klaipėdos klausytojams pateikusio net 12-os koncertų programą, pusė. Žiupsnelis įspūdžių iš festivalio pradžios koncerto.

Žiemos vaizdai, svajonės, įkvėpimai Svarbiausiu koncerto „Žiemos svajos“ akcentu, kaip ir manyta, tapo žymaus rusų XIX a. kompozitoriaus Piotro Čaikovskio simfonija Nr. 1 g-moll, op. 13 „Žiemos svajos“, kurią atliko LNSO (meno vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas). Tą vakarą taip pat skambėjo vengrų kompozitorių Ferenco Liszto koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 A-dur ir Zoltano Kodály „Galantos šokiai“. Manoma, kad „Žiemos svajas“ inspiravo ne tik visi P.Čaikovskio tuo metu patirti asmeniniai išgyvenimai bei mintys, bet ir kelionė Ladogos ežero krantais, Valaamo sala, žiemos grožis. Iš čia ir pavadinimas. Meilė tėvynės gamtai simfonijoje išliejama labai jautriai ir nuoširdžiai. „Aš myliu mūsų rusišką gamtą, – rašė 6

kompozitorius, – labiau nei kurio kito krašto, o rusiškos žiemos peizažas jai suteikia nė su kuo nepalyginamo žavesio.“ Gerai įsiklausius šioje muzikoje galima išgirsti ne tik rusiškos miesto ar tęstinės dainos intonacijas, bet ir trikinkės varpelius, skambant skaidriems kameriniams orkestro epizodams įsivaizduoti begaliniai baltas, sniego pusnimis nuklotas lygumas, o efektingame finale – šventines iškilmes. Ši simfonija, nors ir nebuvo populiariausias kompozitoriaus opusas, paties autoriaus buvo labai mėgstama. Reikia prisiminti, jog rašydamas šią kompoziciją P.Čaikovskis išgyveno gana

F.Liszto koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 A-dur Klaipėdos koncertų salėje nuskambėjo itin efektingai ir virtuoziškai. sudėtingą savo gyvenimo laikotarpį. Nors konservatoriją jis baigė gaudamas didįjį sidabro medalį ir jau sulaukė tam tikro to meto muzikinės visuomenės pripažinimo, kritika netilo. Cezaris Cui, „Galingojo sambūrio“ narys (tarp kitko, gimęs ir augęs Vilniuje, manoma, architekto Lauryno

MUZIKA

buvo ypatinga šios kompozicijos užduotis, muzikos judėjimą, manyčiau, šiek tiek pristabdanti. Įsiminė scherzo tikslumas ir lengvumas, dainingas valso epizodas, ir, žinoma, efektingas finalas, leidęs visu garsu atsiskleisti visam orkestrui.

Aistringi muzikiniai išsiliejimai su M.Rubackyte

Stuokos-Gucevičiaus anūkas), sakykime, griežtai pareiškė, kad „(...) konservatorijos kompozitorius ponas Čaikovskis yra visai silpnas, savo gabumais nesugeba nutraukti konservatorijos grandinių“. Gi darbas konservatorijoje neleido kompozitoriui skirti kūrybai tiek laiko, kiek norėjosi, tad jis rašė naktimis, ištisai. Nuovargis buvo toks didelis, kad dėl nervinio išsekimo prasidėjo priepuoliai. Ir gimė šis kūrinys kaip noras visiems įrodyti savo meistriškumą, mokėjimą pasinaudoti visomis orkestruotės žiniomis. Klausantis kartais toks įspūdis susidaro. (Jau vėliau šis didis pasaulio muzikas, pasižymėjęs ypatingu skrupu-

lingumu, dėl kurio net sunaikino kelias pirmąsias savo operas, „Žiemos svajas“ dar kelis kartus redagavo). Gražiai LNSO ir M.Pitrėno interpretuojami suskambo lyriniai šios simfonijos puslapiai, ypač antroji Adagio cantabile dalis su jos jausminga plataus alsavimo pagrindine tema – labai jautru. Preciziškai atlikti individualizuoti, atskiroms instrumentų grupėms skirti epizodai, duota pasireikšti pučiamiesiems, daug dėmesio skirta atskiroms detalėms, bendram orkestro sutarimui. Tas kūrinio fragmentiškumas, virtinė kontrastų, iš kurių kiekvienam reikėjo atrasti savo išraišką, ir

Antras svarbus šio vakaro akcentas – F.Liszto koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 A-dur, Klaipėdos koncertų salėje nuskambėjęs itin efektingai ir virtuoziškai. Kūrinys panašaus laikotarpio, buvo parašytas kiek anksčiau nei čia minėta simfonija, bet lygiai taip pat kompozitoriaus daug kartų taisytas ir redaguotas (net penkios redakcijos), kol pasiekė tą tobulą, įsivaizduojamą naują koncerto formą, leidžiančią atskleisti visas įmanomas instrumento galimybes. Šiame monocikliniame kūrinyje ribos tarp atskirų padalų dar labiau „nutrintos“ nei pirmame koncerte Es-dur, tad skamba jis kaip monumentali, apie dvidešimt minučių trunkanti ištisinė kompozicija. Ir tik fortepijono Bonapartu vadintas muzikas, genialus reformatorius tais laikais galėjo sukurti tokią sudėtingą, įvairialypę, tik brandžiai asmenybei, sakyčiau, prieinamą kompoziciją. Pianistės M.Rubackytės rankose vienodai lengvai ir virtuoziškai suskambo tiek lyriniai – elegiški šios muzikinės drobės epizodai, tiek krištoliniai pasažai „a la Chopin“, sudėtingos oktavų ar akordų kaskados. Traukė dėmesį tas lygiavertis orkestro ir fortepijono pokalbis, kiekvieną minutę stebinantis vis naujais įvykiais, bylojantis apie kažką labai dramatiško ar subtilaus, pribloškiantis savo ugningais polėkiais, bethovenišku herojiškumu, pergalingo maršo jėga, romantišku fortepijono ir violončelės duetu. Kuo dar nustebino šis koncertas? Savo publika. Net nereali, bisui fantastiškai atlikta to paties autoriaus transkripcija pagal Franzo Schuberto baladę „Girių karalius“ neprivertė klausytojų pianistę pagerbti atsistojimu, nors tai Klaipėdoje praktikuojama gana dažnai, kai reikia ir nereikia. Vos vienas kitas kilstelėjo iš kėdės. Išties publikos reakcija kartais gali būti visai neprognozuojama. „Liūdnas ir didingas yra menininko likimas“, – šiuo atveju galbūt pasakytų F.Lisztas. 7

MUZIKA

L.Bendžiūnaitė: dainuoju ir jaučiuosi magiška! Šventinis laikotarpis – tikras iššūkis laisvai samdomiems dainininkams. Tai pastebima ir iš arčiau susipažinus su operos soliste Lauryna Bendžiūnaite (sopranas). „Aš tiesiog esu mama ir dainuoju“, – sakė Vokietijoje su šeima įsikūrusi atlikėja. Kasdienybės sūkuryje Lauryna nepamiršta magijos, nes būtent ji padeda pakelti visą karjeros ir šeimos gyvenimo svorį. Pozityvią energiją skleidžianti dainininkė saugumą iškeitė į galimybę siekti savo svajonių, o Naujaisiais metais išlipti iš komforto zonos kviečia ir kitus. 8

Ieva BUDRIŪNAITĖ

Skrydžio laisvė – Baigusi pirmąjį savo sezoną Štutgarto operos teatre Vokietijoje švytėjote džiaugsmu. Kaip jaučiatės dabar – atsisveikindama su šiuo karjeros etapu? Ar jau turite kontraktą su kitu teatru? – Ketverių metų etapas viename svarbiausių Vokietijos teatrų įrašytas didžiosiomis raidėmis mano atmintyje. Štutgarte gimė mano sūnus. Jame pirmą kartą atlikau savo svajonių vaidmenį – Siuzaną W.A.Mozarto operoje „Figaro vedybos“. Čia užsimezgė patys svarbiausi profesiniai kontaktai, formuojantys mano ateities darbus. Myliu šį teatrą ir jis amžinai bus mano namai. Dabar laikas skleisti sparnus kitiems skrydžiams. Turint fiksuotą kontraktą visada pirmenybė tenka teatro tvarkaraščiui, tad bet koks pakvietimas padainuoti kitur turi būti suderintas su vadovybe ir jos palaimintas. Tai buvo tikra disciplinos ir susilaikymo mokykla, kurią išėjau ir baigiau geriausiais pažymiais. Kaip ir sakiau – skrydžio laisvė...

2019–2020 m. sezone dainuosiu naujame Potsdamo operos pastatyme – W.A.Mozarto operoje „Tito gailestingumas“, taip pat grįžtu į Reino nacionalinę operą Strasbūre, į naują W.A.Mozarto „Visos jos tokios“ pastatymą. 2019 m. vasarį laukia debiutas Elbės filharmonijoje Hamburge su C.Debussy „Šv. Sebastijono kančiomis“, Varšuvos filharmonijoje dalyvausiu atliekant G.Mahlerio simfoniją Nr. 2. Taip pat planuojame koncertus su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Fiksuotų kontraktų neplanuoju, nefiksuotus ir besikartojančius – būtinai!

Vaidmenys augina – Daug metų buvote laisva menininkė, vėliau įsipareigojote vienam teatrui. Kuo labiausiai skiriasi šie gyvenimo etapai? – Mes visi norime saugumo ir užtikrintumo, fiksuotas kontraktas kaip tik tai ir suteikia – dainininkas turi prabangą teatro sąskaita ruošti vaidmenis. Laisvo menininko statusas garantuoja jaudulį ir kūrybinio alkio draivą, bet nebūtinai reguliarias mėnesio pajamas. Aš keičiu saugumą į galimybę kurti savo svajonių repertuarą ir siekti savo tikslų, net jei kartais tai reiškia nežinią. ►

MUZIKA

Save pasaulio piliete vadinanti operos solistė L.Bendžiūnaitė įsitikinusi, kad kuo platesnį akiratį turėsime, tuo mažesnės bus mūsų asmeninės bėdos ir mažiau ko nors stokosime. VCO archyvo nuotr. 9

MUZIKA

Su šeima. ◄ – Miuzetė, Karolka, Siuzana, Cerlina,

Dalinda, Dirnė, „Karalienės fėjos“ soprano partija – vaidmenys Štutgarto operos scenoje. Kuris iš jų jums mieliausias ir kodėl? – Be konkurencijos – Siuzana W.A.Mozarto „Figaro vedybose“ – vienas didžiausių vaidmenų soprano repertuare. Esi beveik visą laiką scenoje, visada dainuoji, laikas ištirpsta, galima sakyti, susigiminiuoji su publika.

– Galbūt kuriuose nors vaidmenyse atpažįstate ir save? Ar įkūnyti personažai ko nors jus išmokė? – Jei personažas ar partija atlikėjo kažko neišmoko – reikia susirūpinti. Visose atpažįstu save ir jos visos mane augina. Labai laukiu Sofijos partijos R.Strausso operoje „Rožės kavalierius“ – mano penkmečio plane ji yra antroji labiausiai išsvajota po Siuzanos.

Planuoja viską – Jūsų sūnui – tik dveji su puse metų. Kaip pavyksta suderinti motinystę ir daina10

R.T.Dunphy nuotr.

vimą? Juk pasirodote įvairiose Europos scenose, tad tenka nemažai keliauti. – Kai tik galime, keliaujame kartu, kai negalime – ilgimės ir susitikę smarkiai apsikabiname. Pamenu dar dainininkės Kiri Te Kanawos perspėjimus apie solistės karjeros ypatumus ir kaip sunku suderinti bet ką su dainavimu, jau nekalbant apie vaikus. Besilaukdama dainavau scenoje iki paskutinių dienų, gimus sūnui į sceną grįžau po pusantro mėnesio. Niekas manęs nevertė ir nespaudė, elgčiausi taip pat kiekvieną kartą – tai buvo nepakartojamas visiškos euforijos laikas! Nesvarbu, ar tu dainininkė, ar gydytoja – visada turi rasti laiko brangiems žmonėms. Aš nederinu motinystės su dainavimu, aš tiesiog esu mama ir dainuoju. – Kokiame savo karjeros taške planuojate būti po penkerių metų? O gal atsiduodate natūraliai įvykių eigai? – Planuoju viską: turiu du visiškai suplanuotus sezonus, penkmečio planą, šeimos, atostogų, repertuaro, perklausų ir kitokius planus. Taip pat esu pasirengusi ir ekspromtui.

Stebuklingu greičiu – Esate sakiusi, kad dainavimas jus nukelia į magišką pasaulį. Papasakokite, kaip atradote šią magiją. – Ne atradau, o tiesiog niekada neužmiršau. Mes visi ateiname iš magiškų svajonių pasaulių, tik pamirštame tai kasdienybės sūkuryje, o siela ilgisi. Žmogus jaučiasi visavertiškai gyvenantis tik tada, kai kuria, myli, tobulėja, dalijasi ir padeda. Mano profesija visa tai ir įkūnija, aš gyvenu tuo. O šie paskutiniai trys mėnesiai – tikras maratonas mokymosi požiūriu. Dar niekada taip greitai neturėjau paruošti tiek daug naujo repertuaro: laukia trys dideli kalėdiniai koncertai su J.S.Bacho „Kalėdų oratorija“ ir J.Kuhnau „Magnificat“, taip pat milžinišku greičiu reikia pasiruošti J.Haydno „Pasaulio sutvėrimo“ ir J. Brahmso „Vokiškojo Requiem“ atlikimui. Čia tas magiškas priedas prie jau suplanuoto ateinančio

MUZIKA

sezono repertuaro. Nori ar nenori tampi magiška, nes reikia mokytis stebuklingu greičiu ir dar nepamiršti džiaugtis visomis atsiveriančiomis fantastiškomis galimybėmis. Ar esate matę kareivius, ankstų rytą žygiuojančius per lietų su 30 kg krepšiais ant pečių ir traukiančius dainą? Puikus būdas užčiaupti tą nuolat mus saugantį ir naujovių bijantį protą. Mano natų nešulys šiuo metu sveria apie 20 kg, bet aš priskaičiuosiu sūnų (11 kg), vyrą (svoris nežinomas), statomą namą (sunkus) ir įsivaizduojamą šunį (vidutinio sunkumo). Nešu, dainuoju ir jaučiuosi magiška!

Įkvepiantys sugrįžimai – Gimėte ir užaugote ypatingame gamtos kampelyje – Nidoje. Kokį pėdsaką jūsų asmenybei paliko vaikystė Lietuvos pajūryje? – Tai visiškai sugadino atostogas! Kad ir kur su šeima važiuotume ilsėtis, visada pagauname save besiilginčius Nidos pajūrio. Ta gyvybiškai svarbi savaitė Nidoje pakrauna emocines ir saulės baterijas visiems metams. – Dalį jaunystės praleidote Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, jūsų vyras taip pat ją baigė. Pasidalykite prisiminimais iš klaipėdietiško laikotarpio.

Aš keičiu saugumą į galimybę kurti savo svajonių repertuarą ir siekti savo tikslų, net jei kartais tai reiškia nežinią. – Jeigu reikėtų keliais žodžiais apibūdinti metus S.Šimkaus konservatorijoje, tai tie žodžiai – Audronė Purlienė. Mano dirigavimo dėstytoja, drąsos ir įkvėpimo šaltinis. Jos pamokos iki šiol gyvos mano širdyje. Ačiū, brangi dėstytoja! – Dažnai leidžiatės į koncertines keliones, dainuojate įvairiose pasaulio scenose, tačiau Lietuvoje jus matome ir girdime retokai. Kodėl? – Mielai grįžtu į Dalios Ibelhauptaitės operų pastatymus, Lietuvos valstybinio simfoninio ir Lietuvos kamerinio orkestrų koncertus – su šiais kolektyvais sieja glaudus ryšys ir muzikinis bendradarbiavimas. Bent kartą per sezoną dainuoju tėvynėje, o pasirodymų dažnumas priklauso nuo turimo laisvo laiko.

Pasaulio pilietė – Kokius esate pastebėjusi Lietuvos ir Vokietijos muzikinio gyvenimo bendrumus ir skirtumus? Ko pasigendate Lietuvoje?

– Nesvarbu, kokia tavo tautybė, kokioje šalyje tu gyveni – jei myli, nori kurti, augti ir tobulėti, tu – nesustabdomas. Čia ne nacionalinio bruožo klausimas, o individo valios ir socialumo išraiška. Aš esu pasaulio pilietė, priklausau vienai – žmonių – rasei. Mane neramina tiek Baltijos užterštumas, tiek kertami Amazonės miškai. Kuo platesnį akiratį turėsime, tuo mažesnės bus mūsų asmeninės bėdos ir mažiau ko nors stokosime. – Naujametinį vakarą koncertuosite Klaipėdos koncertų salėje. Ten susirinkusią publiką į kitus metus palydės jūsų, gitaristo Dimitrijaus Illarionovo ir Klaipėdos kamerinio orkestro parengta „Koncertinė fantazija“ – skambės klasikinės muzikos šedevrai, kuriuos parašė W.A.Mozartas, F.Mendelssohnas, E.Elgaras, L.Bernsteinas ir kiti. Kaip jaučiatės 2018-uosius užbaigdama gimtajame Lietuvos pajūryje? – Ar dar gali būti geresnis būdas užbaigti metus? Tikiuosi po koncerto būti pagrobta ir nudanginta į Palangą, o laikrodžiams mušant dvyliktą dainuoti „Ilgiausių metų“ pirtyje. Brangusis, tikiuosi, tu skaitai... – Su kokiomis mintimis žengsite į 2019–uosius? Ko palinkėtumėte savo klausytojams? – Su viltimi ir stebuklų laukimu. Linkiu visiems draugystės ir bendrystės. Aš kiekvienais metais linkiu sau ir artimiesiems praverti naują langą ar duris. Net jei ir nežengsi pro jas – nors trumpam žvilgtelk, iškišk nosį ir pauostyk...

Vizitinė kortelė Nidoje 1981 m. gimusi ir ten užaugusi operos solistė L.Bendžiūnaitė mokėsi Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Karališkojoje muzikos akademijoje Londone. Dar būdama studentė debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. 2014–2018 m. buvo Štutgarto operos Vokietijoje solistė, kasmet dainuodavo 35 spektakliuose. Taip pat yra sukūrusi vaidmenų Švedijos karališkojoje operoje, Reino nacionalinėje operoje Strasbūre, dalyvavusi „Vilnius City Opera“ pastatymuose. Koncertuose L.Bendžiūnaitę galima pamatyti tiek su svarbiausiais Lietuvos orkestrais, tiek su Europos žvaigždėmis.

Lietuvą kuria m MUZIKA

Klaipėdos miesto chorinės be n Istorinių Lietuvos atgimimo dienų įvykiai ir Klaipėdos miesto Algirdas ŠUMSKIS chorinės bendrijos „Aukuras“ gimimas – viena iš daugelio tų metų tautos dvasinio prisikėlimo apraiškų. Bendrijos kūrimo iniciatoriams rūpėjo suburti visas miesto bei Vakarų Lietuvos Ryškiai sužydėjo Pamario krašto chorines pajėgas, koordinuoti suaugusiųjų, vaikų ir jaunimo chorų bei ansamblių veiklą, remti naujas Akivaizdu, kad „Aukuro“ bendrija neatsichoro dirigentų, muzikos mokytojų iniciatyvas. Bėgant laikui, rado tuščioje vietoje. Jos pirmtakas – prieškario metais Klaipėdoje 1922–1939 m. kito ir sociokultūrinė aplinka, todėl bendrijos įkūrėjo ir jos gyvavusi stipri, plataus tautinio kultūrinio profilio organizacija „Aukuras draugija pirmininko doc. Roberto Varno bei vėlesnių vadovų – prof. tautos kultūrai kelti“. Ją inicijavo žymus Algio Zaboro, doc. Algirdo Šumskio dėka, kartu ir bendridailininkas ir visuomenininkas Adomas jos tarybos pastangomis kito jos veiklos formos bei pobūdis, Brakas, pirmasis ir vienintelis jos pirmininkas buvo Jokūbas Stikliorius. tačiau pamatiniai tikslai ir uždaviniai visada išliko aktualūs. Kita vertus, šiandieninės „Aukuro“ benLaikmetis stipriai pakoregavo numatytas gaires, praplėtė veik- drijos gimimą ir sėkmingą veiklą laidavo nuo seno šiame krašte buvusios stiprios los horizontus – bendrija tapo visos Žemaitijos ir Pamario meno tradicijos, pradėjusios forkrašto chorinio judėjimo centru. Nemaža dalimi, jau praėjus chorinio muotis dar šiam Lietuvos pamario kraštui trims dešimtmečiams, tokia ji liko ir šiandien. esant Prūsijos imperijos sudėtyje. Nacio-

Klaipėdos miesto chorinės bendrijos įkūrimas 1988 m. lapkričio 17 d. Bendra dalyvių nuotrauka. 12

a me kartu

MUZIKA

e ndrijos „Aukuras“ 30-metis

2010 m. Vakarų Lietuvos krašto dainų šventė.

nalinė chorinė kultūra ryškiai sužydėjo tik po istorinių 1923-iųjų, Mažosios Lietuvos kraštui susijungus su Didžiąja Lietuva, jau 1918 m. atkūrusia savo valstybingumą ir nepriklausomybę. Į pirmas gretas iškilo to meto chorinės ir apskritai visos tautinės kultūros kėlimo viena reikšmingiausių asmenybių – filosofas, rašytojas, muzikas Vydūnas, kuris buvo daugelio chorų įkūrėjas, dainų švenčių rengėjas ir dirigentas. Chorinis menas tokiu sudėtingu kraštui laikotarpiu čia atliko ypač reikšmingą vaidmenį. Kraštas greitai pagarsėjo savo labai

stipriais chorais. Didelę reikšmę muzikinei kultūrai turėjo kompozitoriaus Stasio Šimkaus įkurtos Klaipėdos muzikos mokyklos (konservatorijos) veikla. Sudėtingi pokario metai, beveik pusę amžiaus trukęs sovietmetis (1944–1990) taip pat nebuvo tuščias laikas choriniam judėjimui – veikė daug mėgėjų chorų, tiesa, daugelis jų buvo įvairių gamyklų bei įmonių, neretai vidutinio ar net silpnoko meninio lygio. Tuo metu buvo rengiama įvairių masinių švenčių, festivalių, dažnai turėjusių ryškų primestą bei privalomą

komunistinės ideologijos atspalvį. Tačiau iš įvairių to meto renginių ir iniciatyvų išsiskiria pradėtos Stasio Šimkaus chorų konkursų bei atgaivintos dainų švenčių tradicijos, kurios sėkmingai gyvuoja iki šiol. Pažymėtina ir tai, kad būtent tuo labai sudėtingu laikotarpiu didelėmis miestiečių pastangomis 1983 m. buvo pastatyta dainų šventėms skirta Klaipėdos vasaros koncertų estrada, kuri buvo viena iš svarbiausių dainų švenčių vyksmo sąlygų, todėl tapo saugojamu, nekvestionuojamu dainų švenčių paveldu Klaipėdoje. ► 13

MUZIKA

XX Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų chorų festivalis Klaipėdoje. Baigiamasis koncertas Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje: jungtinis studentų choras, Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas Tomas Ambrozaitis, solistė Lina Dambrauskaitė atliko specialiai festivaliui sukurtą kūrinį – Donato Zakaro „Magnificat“.

Vartai į pasaulį ◄ Vienas pirmųjų „Aukuro“ bendrijos

žingsnių – 1989 m. kamerinės dainininkų grupės „Atgaja“ (vadovas Gediminas Purlys) įkūrimas ir jos koncertai Žemaitijoje ir Klaipėdos krašte. Netrukus 1991 m. buvo suburtas vyrų choras „Aukuras“, kuriam vadovavo R.Varnas. Vėliau šis choras peraugo į mišrų chorą „Aukuras“ (vadovai Alfonsas Vildžiūnas ir Vladimiras Konstantinovas). Dabar tai yra profesionalus Klaipėdos koncertų salės mišrus choras „Aukuras“ (vadovas A.Vildžiūnas). Atgimimo banga atkėlė vartus į pasaulį, suteikė galimybę pažinti beveik nežinomą ir sovietmečiu neprieinamą turtingą pasaulio lietuvių išeivijos muzikinę kultūrą. Ypač buvo svarbios atsivėrusios laisvų ryšių su Vakarų kultūra galimybės. Viena jų – kontaktų su lietuvių išeivijos muzikiniu pasauliu atsiradimas. Tuo „Aukuro“ bendrija nedelsdama pasinaudojo. Tie kontaktai netruko įsikūnyti realiomis formomis. 1989-ųjų pavasarį ir vėliau bendrija inicijavo Mažosios Lietuvos ir lietuvių išeivių muzikinei kultūrai skirtas mokslines konferencijas bei kelių koncertų ciklus (1989, 1991, 1994), talkinant to meto Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų muzikinėms katedroms. Konferencijose dalyvavo svečiai iš užjūrio – kompozitoriaus S.Šimkaus sūnus, kompozitorius ir pianistas Algis Šimkus su žmona, bendrapavardis iš Australijos Vaclovas Šimkus, kompozitorius Jeronimas Kačinskas su žmona. Profesorius J.Kačinskas tapo ne tik Klaipėdos miesto garbės piliečiu, bet „Aukuro“ bendrijos

F.Strolios pagerbimas Klaipėdoje 80-mečio proga. 2011 m. kovo 2 d.

garbės nariu. Konferencijos turėjo didžiulį atgarsį tarp Lietuvos ir išeivijos muzikų, spaudoje. Kita šių kontaktų pasekmė – Lietuvių išeivių muzikos archyvo įkūrimas ir nuolatinis gausinimas. Šiandien jis gali didžiuotis bene gausiausiu šalyje išeivijos muzikinės literatūros bei muzikinių įrašų fondu. Už tai ypač turime būti dėkingi J.Žilevičiaus ir J.Kreivėno muzikologijos archyvui, jo globėjui, deja, dabar jau šviesaus atminimo Kaziui Skaisgiriui, taip pat Faustui Stroliai, Šiaurės Amerikos lietuvių muzikos sąjungos valdybos pirmininkui, kitiems užsienio bičiuliams. 2011 m. bendrijos iniciatyva paviešėti Klaipėdoje buvo pakviestas iškilus Lietu-

vos išeivijos kultūros puoselėtojas, „Muzikos žinių“ redaktorius kompozitorius F.Strolia su šeima. Jo garbingo 80-mečio proga buvo surengta visa serija renginių, koncertų, susitikimo vakarų, Klaipėdos universiteto bibliotekoje bei tuomečiame jo Menų fakultete atidarytos parodos, skirtos Strolių šeimai, F.Stroliai buvo suteiktas „Aukuro“ bendrijos garbės nario vardas. Per visą bendrijos gyvavimo laiką, nuolat bendraujant su daugeliu muzikų ir organizacijų išeivijoje, buvo sukauptas didžiulis vertingas mūsų išeivijos muzikinės kultūros archyvas, kuris vėliau perduotas Klaipėdos universiteto Muzikologijos institutui.

MUZIKA

Dainų šventės ir konkursai Vienas svarbiausių bendrijos tradicinių renginių – Stasio Šimkaus tarptautinis chorų konkursas, kuris rengiamas kas dvejus metus. Prasidėjęs dar 1976 m. doc. Vytauto Blūšiaus ir grupės iniciatyvių chorvedžių dėka, konkursas, remiamas Klaipėdos miesto savivaldybės, Kultūros ministerijos, Lietuvos liaudies kultūros centro (dabar Lietuvos nacionalinio kultūros centro), Klaipėdos universiteto, kitų institucijų, išaugo į vienintelį tarptautinį chorų konkursą šalyje. Konkursų jau būta 21. Juose dalyvavo daugelis žymių Lietuvos bei užsienio šalių chorų, o vertinimo komisijoje dirbo jau ne vienas Europos bei pasaulio žymus

„Aukuriečių“ veikla turėjo ir turi įtakos tiek Klaipėdos miesto, tiek Vakarų Lietuvos, o ir visos Lietuvos kultūros raidai.

muzikas. Konkursas vis labiau plečiasi bei artėja prie siekiamo prestižinio tarptautinio konkurso statuso. „Aukuro“ bendrijos veiklos prioritetas – dainų švenčių bei festivalių rengimo tradicijų, nepriklausomybės metais įgaunančių naujas formas ir naują turinį, tąsa. Per tris savo gyvavimo dešimtmečius bendrijos iniciatyva Klaipėdoje surengta ne viena dešimtis miesto, regioninių bei respublikinių dainų švenčių, skirtų įvairioms progoms bei šio krašto iškilioms asmenybėms – S.Šimkui, Juozui Žilevičiui, Jonui Švedui, Juozui Karosui, Vydūnui. Į jas suvažiuodavo chorai ne tik iš Vakarų Lietuvos krašto, bet ir visos Lietuvos. Siekdama atgaivinti Mažosios Lietuvos lietuvių švenčių tradicijas, bendrija ėmėsi iniciatyvos rengti jas. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti 2007, 2010, 2012, 2017 m. jubiliejines dainų šventes, skirtas Mažosios Lietuvos lietuvių šventės 80-mečiui, 85-mečiui, 90-mečiui ir kitiems reikšmingiems Lietuvai ir šiam kraštui jubiliejams. Susiformavo Lietuvos Vakarų krašto dainų švenčių tradicija, į jas mielai atvyksta chorų iš visos Lietuvos. Išskirtinis šių dainų

švenčių bruožas, kad jose dalyvauja ne tik vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų chorai, bet ir kiti nacionalinės kultūros puoselėtojai – tautinių instrumentų orkestrai, ansambliai bei kapelos, tautinių ir pramoginių šokių kolektyvai, pučiamųjų instrumentų orkestrai. Šių švenčių metu, be pagrindinės dainų šventės Klaipėdos vasaros estradoje, vyksta daug kitų renginių, skirtų įvairiems jubiliejams, – koncertai miesto aikštėse, koncertų salėse, konferencijos, istorinių dokumentų parodos, ekumeninės mišios ir bažnytinių chorų pasirodymai, tautodailininkų mugė, renginiai persikelia ant Rambyno kalno.

Po visą Vakarų Lietuvą Neabejotinai vienu didžiausių bei reikšmingiausių bendrijos „Aukuras“ renginių tapo Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų festivalis-konkursas „Mes – Lietuvos vaikai“. Šis festivalis-konkursas – tai mažoji šalies moksleivių dainų šventė Klaipėdoje bei respublikinis vaikų ir jaunimo chorų ►

2007 m. XVI tarptautinio Stasio Šimkaus chorų konkurso akimirka.

MUZIKA

◄ konkursas, kuriame dalyvauja beveik visi geriausi Lietuvos vaikų ir jaunimo chorai. Konkurso pirmasis turas vyksta visoje Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje), o finalinis turas – Klaipėdoje. Šis renginys jau tapo tradicinis, jis skatina vaikų ir jaunimo muzikinio bei chorinio dainavimo ugdymą mokyklose, puoselėja dainų švenčių tradicijas, gerina muzikos pedagogų, choro dirigentų kvalifikaciją. Jau surengtas penkis kartus (2001, 2004, 2008, 2012, 2015), o dabar vyksta pasirengimo darbai 2019 m. šeštajam Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų festivaliui-konkursui „Mes – Lietuvos vaikai“, kuris tradiciškai baigsis Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų dainų švente Klaipėdos vasaros koncertų estradoje. Bendrija surengė daugybę jubiliejinių koncertų, kūrybos vakarų bei susitikimų, skirtų Lietuvos ir užsienio kompozitoriams, žymiems kultūros ir meno veikėjams, įvairioms Lietuvai svarbioms datoms ir įvykiams. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra kiekvienais metais „Aukuro“ bendrijos organizuojamas geriausių Klaipėdos jaunųjų atlikėjų solistų bei meno kolektyvų (chorų,

2007 m. Mažosios Lietuvos dainų šventės dirigentai ir organizatoriai.

ansamblių, orkestrų) koncertas „Mūsų vaikai – Tėvynei Lietuvai“, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai. „Aukuro“ bendrijos inicijuojamų koncertų bei kitų renginių geografija neapsiriboja tik Klaipėdos miestu, ji apima

XX tarptautinio Stasio Šimkaus chorų konkurso, vykusio 2016 m., akimirka.

visą Vakarų Lietuvos regioną. Glaudus bendradarbiavimas ir bendri renginiai vyksta su Kretingos, Palangos, Gargždų, Nidos, Salantų, Mažeikių, Šilutės, Pagėgių chorvedžiais bei kultūros centrais. Bendrija yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis

LANGAS

su Pagėgių ir Palangos kultūros centrais, organizuoja bendrus renginius. Su Pagėgių kultūros centru gražiai bendradarbiaujama jau daugiau nei dešimtmetį organizuojant ir rengiant tradicines šventes „Rambynas. Joninės Mažojoje Lietuvoje“, gaivinant Vydūno puoselėtas švenčių ant Rambyno kalno tradicijas, palaikant ryšius su Martyno Jankaus muziejumi bei kitomis kūrybinėmis veiklomis. Bendrijos iniciatyva surengtas ne vienas respublikinis vaikų, jaunimo chorų festivalis bei koncertų ciklas. Paminėtinas festivalis „Pavasario balsai“, kuris kelerius metus keliavo po visą Vakarų Lietuvą (1993, 1994, 1995, 1996). „Aukuriečiai“ nemažai prisideda prie Palangoje rengiamų jaunučių chorų festivalio „Baltijos bangelės“ ir lygių balsų chorų šventės „Su jūra dainuok“. Be to, paminėtinas „aukuriečių“ rengiamas tradicinis festivalis „Giest lakštangalėlis“, kuris skirtas vaikų ir jaunimo vokaliniams ansambliams bei solistams. Gražia tradicija tapo „Aukuro“ bendrijos kartu su Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia rengiamas Vakarų Lietuvos bažnytinių chorų Kalėdinių giesmių festivalis, kuris vyksta kasmet nuo 2007-ųjų. Jame dalyvauja ne tik Klaipėdos, bet ir Vakarų Lietuvos regiono bažnytiniai chorai, neretai atvyksta chorų ir iš tolimesnių Lietuvos kampelių. 2017 m. bendrija atgaivino jaunųjų choro dirigentų konkursų tradicijas ir lapkričio 30 – gruodžio 1 dienomis Klaipėdoje surengė pirmąjį respublikinį Gedimino Purlio jaunųjų choro dirigentų konkursą, į kurį suvažiavo nemažai geriausių Lietuvos aukštųjų mokyklų ir meno mokyklų bei konservatorijų jaunųjų dirigentų.

Leidybinė veikla Reikšminga ir leidybinė veikla. Paminėtini monumentalūs monografinio pobūdžio leidiniai, skirti Klaipėdos bendros bei chorinės kultūros metraščiams ir įžvalgoms. Pirmasis, pratęsiantis prieškarinės „Aukuro“ draugijos iniciatyvą, 1992 m. parengtas ir išleistas stambus leidinys „Aukuras“ – Klaipėdos miesto kultūros raidos bruožai“ apie pokario metų uostamiesčio kultūrą, sudarytas prof. Regimanto Gudelio. Antrasis – „Lietuvos vakarų krašto chorinės kultūros metraščiai“ – pasirodė 2008 m. ir buvo

skirtas bendrijos 20-mečiui, jo sudarytojai ir autoriai – docentai V.Blūšius, A.Šumskis, R.Varnas. A.Zaboras 1993 m. parengė leidinį „Kai kurie žymiausi pasaulio chorai ir dirigentai“, 1995 m. – natų leidinį „Amerikos kompozitorių kūriniai chorui“. 2007 m. išleista knyga „Jubiliejinė dainų šventė“ – istorinis informacinis leidinys Mažosios Lietuvos pirmosios dainų šventės 80-mečiui. „Aukuro“ bendrijos narės Nelės Gricienės pastangomis ir bendrijai visokeriopai padedant pasirodė knyga „Gintarėlio“ šviesa: iš širdžių Lietuvai“, skirta Klaipėdos J.Kačinsko muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių choro „Gintarėlis“ 50-mečiui. Bendrijos remiama greit pasirodys ir nauja tos pačios autorės kartu su Arūnu Pečiuliu parengta knyga apie iškilųjį Klaipėdos chorvedį ir pedagogą Stanislovą Juščių. Aktuali bendrijos chorinių kūrinių leidyba. „Aukuro“ pastangomis leidžiama Klaipėdos kompozitorių kūrinių chorams rinktinė. Jau pasirodė penki rinkiniai (2009, 2010, 2012, 2015, 2017). „Aukuro“ bendrijos rūpesčiu surengti naujų chorinių dainų konkursai, išleista ne viena garso įrašų kasetė ir kompaktinė plokštelė, be jų, dar 1994 m. inicijuotas leidinys su garso įrašais „Lietuvos chorai – tarptautinių konkursų laureatai (1957–1994)“, sudarytas docentų R.Varno ir Juditos Kiaulakytės. Bendrijos iniciatyva Klaipėdos vasaros estrados parke įrengta kompozitorių alėja, kurioje pasodinti ąžuoliukai, čia pastatyti paminkliniai atminimo akmenys žymiausiems Klaipėdos krašto kompozitoriams – S.Šimkui, J.Karosui, J.Švedui, J.Žilevičiui. 2007 m. pastatytas monumentalus paminklinis akmuo, skirtas Mažosios Lietuvos dainų šventės 80-mečiui bei šio krašto iškiliems chorinio meno puoselėtojams, o 2010 m. naujai atstatytas paminklinis akmuo S.Šimkui. Bendrijos nariai aktyviai dalyvauja miesto ir Lietuvos choriniame gyvenime, visuomeninėse organizacijose, atstovauja jai krašto bei Lietuvos choriniuose forumuose.

Sergėtoja ir gynėja „Aukuro“ bendrija ne tik rengia dainų šventes, festivalius, konkursus, puoselėja šias tradicijas, bet ir yra aktyvi dainų švenčių paveldo sergėtoja ir gynėja. ►

Muzikavo Kipre

Pianistės A.Daunoravičiūtė ir T.Romaškina po koncerto Pafos mieste. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Muzikos katedros profesorė Tatjana Romaškina su savo buvusia magistrante Adele Daunoravičiūte spalį koncertavo Kipre. Pirmasis koncertas įvyko Limasolyje, muzikos mokykloje. Kitą koncertą „Paprastoji magija“ pianistės surengė Pafos mieste meno centro „Technopolis 20“ koncertų salėje. Abu koncertai sulaukė didelio muzikos mėgėjų dėmesio. Koncertuose skambėjo W.A.Mozarto Fantazija Nr. 4, K.475, F.Schuberto – F.Liszto Barkarolė Op. 72, F.Chopino Baladė Nr. 4, M.Ravelio Miroir Nr. 2 „Liūdni paukščiai“ ir kiti kūriniai. Pianistės atliko ir fortepijoninio ansamblio programą: F.Schuberto Andantino varie fortepijonui keturioms rankoms h-moll, D823, C.Saint-Saënso Dance Macabre Op. 40, S.Rachmaninovo 6 pjeses Op. 11. Viešnagės Kipre pabaigoje profesorė T.Romaškina surengė meistriškumo kursus Novios Mavromoustaki muzikos mokykloje. Ir koncertai, ir meistriškumo kursai sulaukė aukštų įvertinimų, ypač šiltų atsiliepimų ir muzikos mokyklos vadovybės kvietimo apsilankyti dar ne kartą.

▪

MUZIKA

Monumentinio akmens, skirto Mažosios Lietuvos dainų švenčių pradininkams, žymiems Klaipėdos dainų švenčių puoselėtojams, atidengimo ceremonija 2007 m. Chorinės bendrijos „Aukuras“ archyvo nuotr. ◄ Vienas iš didžiausių skaudulių – Klaipėdos vasaros koncertų estrada. Joje vyksta visos dainų šventės, tačiau minimas objektas yra labai apleistas ir, matyt, ne be reikalo, nes uolūs valdininkai ir verslininkai ketino jį nugriauti, turėdami kitų tikslų. Būta ketinimų šį objektą ir visą teritoriją paversti teniso aikštynu bei užstatyti kortais, kavinėmis ir pan., prisidengiant gerais norais, neva taip rūpinamasi reakrecinių zonų išplėtimu, miestiečių sveikatinimu, sporto vystymu ir pan. Tik didelėmis „Aukuro“ bendrijos pastangomis buvo sustabdytas Klaipėdos vasaros koncertų estrados sunaikinimas. Kita „Aukuro“ bendrijos veiklos kryptis – skatinti ir gerinti dainų švenčių tradicijų puoselėjimą bei jų finansavimą. „Aukuriečių“ iniciatyva 2016 m. buvo pasirašyta ilgalaikė trišalė bendradarbiavimo sutartis su Klaipėdos miesto savivaldybe, Lietuvos nacionaliniu kultūros centru ir Klaipėdos miesto chorine bendrija „Aukuras“. Kiekviena iš šalių įsipareigojo ne tik kasmet rengti dainų šventes, puoselėti jų tradicijas, bet ir lygiomis dalimis finansuoti Klaipėdoje organizuojamas dainų šventes. Ši sutartis neturi precedento ne tik Lietuvoje – tai ryškus „Aukuro“ bendrijos veiklos laimėjimas. 2018 m. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis ir su Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Šios sutarties objektas – akademijos ir Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ bendradarbiavimo santykiai, kurių tikslas – vadovautis geros 18

partnerystės ir bendradarbiavimo principais, siekiant puoselėti Lietuvos kultūrą, jos plėtrą bei sklaidą Lietuvoje ir užsienyje, siekiant tobulinti visuomenės kultūrinį išprusimą, dalytis veiklos patirtimi, tobulinti ugdymo procesą.

Iškalbingi faktai Klaipėdos miesto chorinė bendrija „Aukuras“ – tai vienminčių ir atsidavusių Lietuvai bei jos kultūrai, ypač chorinei kultūrai bei dainų švenčių tradicijoms, žmonių, savo srities profesionalų, bendrija. Jų veikla turėjo ir turi įtakos tiek Klaipėdos miesto, tiek Vakarų Lietuvos, o ir visos Lietuvos kultūros raidai. Tik keli iškalbingi faktai. Taigi 1988 m. „Aukuro“ bendrijai įsikūrus Klaipėdoje, tik po metų įsikūrė Lietuvos chorų sąjunga Vilniuje. Pastarosios įstatymų bazė buvo kuriama remiantis „Aukuro“ bendrijos įstatų pavyzdžiu ir iniciatyvinę grupę iš dalies sudarė „aukuriečiai“ (R.Varnas, A.Zaboras, Arvydas Girdzijauskas ir kiti). Pirmuoju Lietuvos chorų sąjungos prezidentu buvo išrinktas „aukurietis“ A.Girdzijauskas, o sąjungos laikraščio – spaudos biuletenio „Daina“ redaktoriumi – A.Zaboras. 2002 m. IV Šiaurės ir Baltijos šalių chorų festivalio Klaipėdoje meno vadovas ir 2003 m. Lietuvos dainų šventės „Mes“ dainų dienos „Karūna Tėvynei“ meno vadovas buvo „aukurietis“ A.Vildžiūnas. 2018 m. Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Vardan

tos...“ dainų dienos „Vienybė težydi“ kūrybinę grupę sudarė taip pat „aukuriečiai“ Tomas Ambrozaitis, Artūras Dambrauskas (meno vadovas), A.Šumskis. Nenuostabu, kad dviem iš trijų Lietuvoje esančių profesionalių chorų vadovauja taip pat „aukuriečiai“: Vilniaus valstybiniam chorui – A.Dambrauskas, Šiaulių valstybiniam chorui „Polifonija“ – T.Ambrozaitis, kuris yra ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas. Klaipėdoje reziduoja vienas iš tituluočiausių vaikų chorų – daugkartinis tarptautinių chorų konkursų laureatas Eduardo Balsio menų gimnazijos vaikų choras, prie kurio vairo tvirtai stovi „aukurietė“ Zita Kariniauskienė. Klaipėdoje vyksta vienas žymiausių, ryškiausių ir seniausių Lietuvoje tarptautinių Stasio Šimkaus chorų konkursų ir jo organizatoriai bei rengėjai – taip pat „aukuriečiai“. Tą iškalbingą faktų pynę galima būtų pinti dar ilgai. Tad nekeista, kad bendrijos veikla yra vertinama, kad Klaipėda yra stambus chorinės kultūros židinys, kur jau tris dešimtmečius pirmu smuiku griežia Klaipėdos miesto chorinė bendrija „Aukuras“. Įsimintini „Aukuro“ bendrijai 2010 m., kai nacionaliniame bendruomenių konkurse „Tikime laisve“ ji buvo paskelbta nugalėtoja nominacijoje „Už kūrybiškumo ugdymą, kultūros tradicijų išsaugojimą ir sklaidą“. Šiame konkurse dalyvavo 91 bendruomenė iš visos Lietuvos. Iš jų net 52 bendruomenės pretendavo į minėtą nominaciją, tačiau nugalėtoja buvo pripažinta bendrija „Aukuras“. Šis įvertinimas – tai visos bendrijos narių indėlis, po kruopelytę suneštas į „Aukuro“ darbų aruodą „vardan tos Lietuvos“. Tik jų visų dėka bendrija yra tokia stipri ir prasmingais savo darbais svariai įsiliejanti į Lietuvos kultūrą. Šiuo metu Klaipėdos „Aukuro“ chorinė bendrija vienija per 50 narių, miesto chorinių kolektyvų vadovų, muzikos mokytojų. Laikmetis Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ istorijoje palieka savo žymes – pamažu kinta jos veiklos pobūdis, metodai, keičiasi ir žmonės. Tačiau, matyt, niekada nepasikeis svarbiausia jos misija – visapusiškai ir nuolat puoselėti nacionalinę chorinę kultūrą, dainų švenčių tradicijas, ypatingą dėmesį skiriant šiam savitam, unikaliam ir nuostabiam Vakarų Lietuvos kraštui.

„Raudona“: Teatras

nueinančiojo ir ateinančiojo dvikova Paprastai brandūs menininkai savo kūryba siekia apmąstyti, iškelti ir atverti juos dominančius filosofinius, egzistencinius, moralinius, etinius klausimus, į kuriuos atsakymo ieško per literatūrą, dailę, muziką ar teatro meną kartu su žiūrovais. Ne išimtis lapkričio 22-ąją Klaipėdos kultūros fabrike parodyta Valstybinio jaunimo teatro premjera „Raudona“ pagal šiuolaikinio amerikiečių teatro ir kino dramaturgo Johno Jūratė GRIGAITIENĖ Logano to paties pavadinimo pjesę, skirtą garsaus tapytojo Marko Rothko (1903–1970) Mokytojas ir mokinys gyvenimo ir kūrybos pristatymui per filosofines, moralines Spektaklio centre – M.Rothko, viena ryškiausių XX a. pokario Amerikos abstrakir estetines skirtingų kartų čiojo ekspresionizmo meno krypties asmekaitos atodangas. Spektaklio nybių. Veiksmas vyksta 1958–1959 m. „Raudona“ premjera lapkričio Niujorke, M.Rothko studijoje. Pjesės išeities pabaigoje įvyko net keturiuo- tašku ir fabulos pagrindu tapo reali istorija, kai 1958 m. Niujorke dailininkas už didžiulį se Lietuvos miestuose – honorarą sutiko savo drobes instaliuoKlaipėdoje, Vilniuje, Kaune ir ti dviejose prabangaus restorano „Four Seasons“ salėse, tačiau vėliau šio sumanymo Panevėžyje. ir žadėtų pinigų atsisakė, vildamasis, kad

tikras menas yra aukščiau, o jo nutapyti paveikslai „sugadins apetitą kiekvienam kalės vaikui, kuris ten ris“. Garsaus dailininko padėjėju įsidarbinęs jaunas tapytojas Kenas, bendraudamas su meistru, patiria visą paletę teigiamų ir neigiamų emocijų, kurios priverčia jį mąstyti, daryti išvadas ir kardinaliai keistis. Spektaklis primena penkių dalių viešą disputą, žodinę dviejų ambicingų nueinančios ir ateinančios dailininkų kartos atstovų dvikovą. Spektaklį režisavęs ir M.Rothko vaidmenį jame sukūręs žymus lietuvių aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis scenoje polemizuoja su jaunu savo mokiniu, Klaipėdos jaunimo teatro aktoriumi Donatu Želviu (Kenas). Situacija iš tiesų gana paradoksali – atrodo, kad teatras virsta gyvenimu ► 19

Teatras

Scenos iš premjerinio Valstybinio jaunimo teatro spektaklio – J.Logano „Raudona“ (rež. V.Masalskis). ◄ arba atvirkščiai – gyvenimas teatru. Todėl labai įdomu stebėti mokytojo ir mokinio žodinę dvikovą J.Logano pjesės tekstu. Ji kai kada įgauna performatyvių bruožų. Spektaklio pradžioje galios svarstyklės akivaizdžiai svyra į garsaus modernisto M.Rothko pusę. Tačiau pabaigoje jo pozicijos ir argumentai silpsta, užleisdami vietą jaunajai dailininkų kartai atstovaujančiam Kenui. Amžinas kartų konfliktas, nesusikalbėjimas, ypač tarp menininkų, visada skausmingas, nuoskaudų, nepasitenkinimo ir gilaus dramatizmo lydimas procesas. Kada spektaklio pradžioje M.Rothko gana brutaliai erzina, provokuoja, žemina jaunąjį kolegą, siekdamas pranašumo ar kitų tikslų, Kenas tik pagarbiai ir nusižeminęs klauso, vertina ir stebi aplinką.

Du skirtingų kartų aktoriai scenoje tampa lygiaverčiais partneriais, nepaisant jų ankstesnių profesinių pasiekimų ir (ar) sceninės patirties. 20

Teatras

Lauros Vancevičienės nuotr.

Jo atidus dėmesys, jautrumas, nuostaba yra verti dėmesio, todėl du skirtingų kartų aktoriai scenoje tampa lygiaverčiais partneriais, nepaisant jų ankstesnių profesinių pasiekimų ir (ar) sceninės patirties.

Tarpinėje stotelėje M.Rothko provokacijos ir dažnai pakeltas tonas spektaklyje pasiekia tikslą, nes pabaigoje priverčia jauną menininką „atsibusti“ ir pratrūkti, išsakant griežtą savo meninę poziciją, kuri iš esmės žymi jo kaip dailininko-amatininko mirtį ir dailininko-kūrėjo (už)gimimą. Kenas savo ruožtu padeda mokytojui suvokti, jog laikas ir menas nestovi vietoje, juda į priekį ir nuolat keičiasi, o naujoji karta, taip pat agresyviai laužydama esamą tradiciją, siekia savo balsu deklaruoti išsikeltus meninius principus ir idealus. Būtina kažką sunaikinti ar sugriauti, norint sukurti visiškai naują ir originalią meninę kalbą, kryptį ar stilių mene. Scenos erdvė tampa niekieno zona, tarpine stotele, niša, kurioje garsus dailininkas ► 21

Teatras

◄ jau nebegali siekti meninių aukštumų, o jaunasis dar nėra visiškai pasirengęs kurti. Jauno scenografo Mykolo Saukos scenografija priminė veikiau steriliai baltą ir švarią kūrybinę virtuvę nei dailininko kūrybinę dirbtuvę. Šaltų metalinių lentynų ir baltų plastikinių dažų kibirų fone M.Rothko, kaip ir jo pagalbininkas Kenas, jaučiasi savaip vieniši, nesuprasti ir pažeidžiami. Įdomus režisūrinis sprendimas, kai abu partneriai ranka rankon aktyviai gruntuoja, išskleistą didelę baltą drobę ruošia būsimam tapybos darbui. Tiesa, čia jau norėjosi teatrinio žaidimo ryškesnėmis spalvomis, šviesomis ar kokiais nors kitais scenos kontrastais. Juk kalbama apie genialų spalvų meistrą ekspresionistą, kurio kūryba apibūdinama kaip spalvinio lauko tapyba, pasižymėjo didžiulėmis atviromis erdvėmis ir išraiškingomis spalvomis. Pjesės pavadinime ir naratyve dominuojanti raudona spalva taip ir lieka įkalinta žodinio veiksmo arba idealų pavidale, neįgydama simbolinės sceninio apibendrinimo formos.

Spirale aukštyn Visada įdomu, kai pjesės siužetas remiasi realiai gyvenusio ir kūrusio žmogaus biografija. Ypač jei tas žmogus yra garsus savo 22

srities profesionalas, kaip pjesės „Raudona“ atveju. J.Logano dramaturgija aprėpia platų pasaulinės literatūros ir dailės kontekstą su giliomis filosofinėmis įžvalgomis apie kūrybą, gyvenimą, žmogiškas emocijas ir silpnybes. Todėl tai ir vertinga jaunosios kartos edukacija, ir sykiu bandymas žiūrovams atverti nuolat pasikartojančias skirtingų kartų problemas. Atrodo, kad pjesė dedikuota būtent aktoriui V.Masalskiui, kurį scenoje ir gyvenime supa būrys jo paties uostamiestyje išugdytų moki-

nių, bandančių prisitaikyti ir kartu išsivaduoti iš slegiančios garsių autoritetų priklausomybės, nes kitaip nebus meno progreso ir judėjimo spirale aukštyn. Sulaužyti per daug metų giliai įsišaknijusius įsitikinimus nėra paprasta, tačiau, kai dvasinis pasipriešinimas ir esminis lūžis įvyksta, tada menininkas gali drąsiai, atvirai ir išdidžiai apie save pareikšti pasauliui. Gali būti, jog šio tikslo spektakliu „Raudona“ ir siekė žymus pedagogas V.Masalskis, galvodamas apie savo išugdytų aktorių kūrybinę ateitį ir perspektyvas.

K.Nevulis: visada noriu į sceną TEATRAS

ir visada bijau

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Kęstutis Nevulis – scenos džentelmenas, su jo herojais užaugo ne vienas muzikinio teatro gerbėjas. Artisto profesija tuo ir ypatinga, kad gali tapti kuo tik nori: vieną dieną tu markizas, kitą – velnias Pinčiukas, o trečią – Pelių karalius naujoje operoje vaikams. „Kelias minutes iki išėjimo į sceną būna vadinamasis „drebato“. Toks jausmas, kai ir norisi, ir baisu... Į sceną visada noriu. Ir visada bijau. Nebijo tik kvailiai, manau“, – šypsojosi K.Nevulis. ►

Vytauto Petriko nuotr.

TEATRAS

vincijoje, kur nebuvo teatro ir jame tada dar nebuvau buvęs, tad žavėjausi kino aktoriais. Patiko aktorių gebėjimas tapti bet kuo – virėju, profesoriumi ar karžygiu, – ta plati aktoriui suteiktų profesijų amplitudė. – Kada pirmąsyk apsilankėte teatre? – Teatre pirmą kartą pabuvojau tapęs gimnazistu. – Muzikiniame teatre? – Juo man tapo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, kur jau būdamas studentas išvydau operą „Mažvydas“.

Pakreipė likimą

K.Nevulis sukūrė net kelis vaidmenis L.Bernsteino „Kandide“.

Žaneta Skersytė

KVMT archyvo nuotr.

◄ – Pirma pradėjote dainuoti ar kalbėti?

išsipildė mano sena svajonė – su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertu „Miuziklų MIXtūra“ vykome koncertuoti į Punską ir Seinus. Ir kolegos galėjo įsitikinti, kokie savo kraštą mylintys lietuviai ten gyvena: tarmė dzūkiška su priemaišomis, bet lietuvišką dvasią jie išlaiko jau daug metų. Ta lietuvybės dvasia tėvai mane nuo mažumės ir auklėjo.

– Esate kilęs iš Punsko krašto... – Džiaugiuosi, kad lietuviškumo šaknys puikiai gyvuoja ir už Lietuvos ribų. Pavasarį

– Kuo svajojote tapti būdamas mažas? – Pradinėje mokykloje rašiau rašinėlį tema „Kuo noriu būti užaugęs“. Puikiai pamenu, kad parašiau tris profesijas: kadangi mano tėtis buvo mokytojas, tai domėjausi pedagogo veikla; antra profesija – lakūnas ar kosmonautas; trečia – aktorius, nes mane visada žavėjo scena, kino filmai. Augau pro-

Iš muzikalios šeimos

– Kiekvienas vaikas gimęs pirmiausia uždainuoja (juokiasi). Teisingiau – nepamenu, bet augau muzikalioje šeimoje. Mama ir tėtis visą gyvenimą dainuodavo. Dainuodamas jaučiu šeimos tradicijų tęstinumą.

– Kaip pasirinkote studijas Klaipėdoje? – Nuo mažens mėgau muzikuoti bei lankiau privačias akordeono pamokas. Ir neblogai sekėsi. Lankiau licėjaus ansamblį „Ulbuonėlės“, su kuriuo vasaros metu važinėdavome po įvairiausius festivalius. Ten grodavau akordeonu ir dainuodavau. Menininko gyvenimas mane labai traukė. Kaip vėliau paaiškėjo, tai turi ir minusų, bet ar apie tai mąstome būdami jauni? (juokiasi). Atrodė, kad tai romantika, linksmybės, dainuoji ir groji, visi džiaugiasi... Ir ko daugiau reikia? Paskutinėje licėjaus klasėje iš Lenkijos švietimo ministerijos gavau pasiūlymą studijuoti meno-muzikos srityje Lietuvoje bei stipendiją. Pasinaudojau puikia proga ir atvykau studijuoti akordeono specialybės į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetą. Neturėjau muzikinio išsilavinimo, tad pirmi metai buvo labai sunkūs, antrais metais tapo truputį lengviau, trečiais ir ketvirtais jau supratau, kad viskas gerai. Kiekvienais metais lankydavau po papildomą fakultatyvą: mokiausi groti smuiku, lumzdeliu, gitara, penktame kurse pasirinkau vokalą. Mane mokė docentė Vida Kuraitė. Turėjau nuostabią

Svajonių partijos neturiu, bet noriu kuo ilgiau būti scenoje. Ir būti reikalingas. Kad žiūrovai bent šypsena dar įvertintų mano darbą.

TEATRAS

akompaniatorę Danutę Paulavičiutę. Šios dvi moterys man davė labai daug ir net pakreipė mano likimą: pasiūlė baigus studijas mokytis vokalo. – Kaip atėjote į Muzikinį teatrą? – 1993 m. baigiau akordeono studijas, o 1996 m. – jau turėjau vokalo studijų diplomą. Studijuodamas vis išbandydavau įvairius chorus. Pirmasis buvo Klaipėdos miesto kamerinis choras, vėliau tapęs mišriu choru „Cantare“. 1994 m. besikuriantis kamerinis „Aukuro“ choras turėjo važiuoti į Italiją, į konkursą. Netyčia tapau jo nariu. Choras buvo sukurtas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choro pagrindu, tad Vytautas Virganavičius pasiūlė ateiti dainuoti į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. 1995-aisiais pasirašiau sutartį su teatru ir tapau jo dainininku solistu. Pirmasis mano vaidmuo – Markizas G.Verdi operoje „Traviata“.

Ne išorė ir blizgučiai – Koks jausmas tapti teatro solistu? – Ateidamas į Muzikinį teatrą žinojau, koks jis atrodo stebint iš išorės: scena, žmonės vaidina, dainuoja, šoka... Bet tik dirbdamas teatre supranti, kas yra tikrasis scenos menas. Teatras – ne vaidmenys, ne išorė, ne blizgučiai. Tai žmonės, turintys tas pačias problemas kaip ir visi žemės gyventojai. Menininkai emocionalūs ne tik scenoje, jie moka emocijas išreikšti ir gyvenime. Jiems kartais sunkiau tai suvaldyti. Bet visos gyvenimo spalvos gražios. Taip ir dirbu jau daug metų teatre. Užsienis manęs niekada neviliojo. Norėjau su šeima gyventi Klaipėdoje. – Ko reikia norint būti solistu? – Visko reikia. Vokalinių duomenų, muzikinio išsilavinimo. Palaikyti fizinę formą, nes dažnai tenka scenoje atlikti įvairius triukus. Svarbiausia, ko reikia ateinant į naują darbą, – mėgti savo profesiją. Visose profesijose galima atskirti profesionalus, dirbančius su meile, bei dirbančius, kad tik „atidirbtų“ valandas. Žiūrovai tai mato taip pat. Manau, kad meno srityje daugiausia gali pasiekti savo darbą mėgstantys bei nebijantys iššūkių. Aš jais žaviuosi. Kaip ir kitų profesijų atstovais.

– Menininko motyvas yra... – ...Tikrai ne atlyginimas. Meilė muzikai, kolegos. Adrenalinas? Jo tikrai gauname daug. Išeini į sceną ir... Kelias minutes iki išėjimo į sceną būna vadinamasis „drebato“. Toks jausmas, kai ir norisi, ir baisu... Į sceną visada noriu. Ir visada bijau. Nebijo tik kvailiai, manau. – Profesionalui dar yra ko bijoti? – Tai ne baimė. Labiau noras atlikti savo partiją gerai. Taip kyla virpuliukas – vadinamas scenos baime. Taip būna prieš spektaklį ar koncertą. Bet išeini į sceną ir pamiršti visus savo šaltus prakaitus. Dirbi taip, kad publika pasijustų gerai. – Ar daug kartojate, repetuojate? – Nesu iš daug kartojančių. Namuose stengiuosi nerepetuoti. Bandau viską atlikti darbe, kad namams liktų tik namų reikalai. Bet būna, kad naktį prabundi, o galvoje „vyniojasi“ tekstas, melodija, motyvas. Atsikeli ir eini pažiūrėti į natas, jei kas neaišku (juokiasi).

Vaidmuo „prilipo“ – Kaip ieškote spalvų naujam vaidmeniui? – Ne visada viskas būna aišku vos paskaičius libretą... Ieškome kartu su režisieriumi,

Pelių karalius A.Kučinsko „Žvaigždžių operoje“.

kolegomis. Bandau įsivaizduoti, kaip šis personažas atrodytų tarsi iš šono jį stebint. Pasiklausau kolegų pastabų, stengiuosi būti atviras kitų nuomonėms. Nė vienas negimė genijumi... Nuolat mokomės. – Koks labiausiai „prilipęs“ vaidmuo, kuris geriausiai atitiko jūsų natūrą? – Pinčiukas iš miuziklo „Velnio nuotaka“. Aišku, šiam vaidmeniui reikia gero fizinio pasiruošimo. Ne visada pavyksta jį atlikti taip, kaip norėtųsi. Vis dar svajoju patobulinti, bet, deja, senstu. Yra, kaip yra. Atlieku kaip įmanoma geriau, kad žiūrovams, sėdintiems salėje, būtų įdomu. Ir kolegos pastebėjo, kad Pinčiuko vaidmuo man „prilipo“. Ir pats pastebiu, kad turiu pinčiukiškų charakterio bruožų. Net kituose vaidmenyse pastebiu, kad atsinešu į juos Pinčiuko bruožų. Nemanau, kad kažkas blogo įdomesnius aspektus perkelti ir į kitus personažus. Juk mes panaudojame ir savo gyvenimiškas patirtis. Tai natūralu. – Pinčiukas truputį kvailokas, o jūs radote kaip jį paspalvinti? – Kiekviename iš mūsų yra kažkas angeliško ir kažkas – velniško. Man buvo labai įdomu per teatrinius dalykus atrasti jausmus: velnišką piktdžiugą, beviltišką nusivylimą... Šis vaidmuo man padėjo savyje rasti kažką šelmiško ir bandyti tai perteikti scenoje. Sudėjau, ką galėjau. Bet dar šis tas liko (juokiasi). ►

Indre Pix / Prokadras.lt nuotr.

TEATRAS

◄ – Ar rekomenduotumėte jaunam žmogui tapti artistu? Teko girdėti, kad kartais meno atstovai neleidžia savo vaikams rinktis šio kelio. – Todėl ir neleidžia, kad žino, koks tai sunkus kelias. Daug šioje srityje pasiekę žmonės žino, kas laukia teatro artisto, solisto: bemiegės naktys, nuolatinis stresas, daugybė darbo valandų, atitrūkimas nuo šeimos, nes nelieka laiko. Moterys turėtų suprasti, už ko teka. Kaip už kariškio, gydytojo ar pan.

čios šiandienos. Daug priklauso ir nuo valstybės požiūrio į menininkus. Maža dalis valdžios atstovų apie tai susimąsto, tad menininkai nukenčia: nedideli atlyginimai ir pan. Bet mūsų teatro perspektyva šviesi: laukiame naujo pastato. Tikiuosi, kad dar teks jame dirbti. Solistai dainininkai anksčiau galėjo išeiti į rentą turėdami 25 metus darbo stažo. Dabar užtenka 20 metų. Galiu bet kada išeiti ilsėtis.

Galvojant apie ateitį

– Neskubėkite išeiti... – Visada atsiras, kas pakeis, – jaunimas. Kiek aš galiu lakstyti po sceną ir žvengti kaip Pinčiukas? (juokiasi)

– Kiek šiuolaikiniam žmogui reikia meno? – Svarbu, kad teatras kaip gyvas organizmas mokėtų prisitaikyti prie sparčiai besikeičian-

– Esate sukūręs daugybę vaidmenų, bet gal liko dar kokia nesudainuota svajonių partija?

Koncerto Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje akimirka.

KVMT archyvo nuotr.

Klaipėdos muzikinio teatro „Mėlynojoje vakarienėje“ Teatro aikštėje. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

– Svajonių partijos neturiu, bet noriu kuo ilgiau būti scenoje. Ir būti reikalingas. Kad žiūrovai bent šypsena dar įvertintų mano darbą... Aišku, reikia atitinkamai rinktis vaidmenis. Juk būdamas beveik 50 metų nebūsiu princu scenoje. – Kokiomis kalbomis yra tekę dainuoti? – Lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, angliškai, itališkai, ispaniškai, portugališkai, prancūziškai. Bet, žinoma, ne visas kalbas aš moku. – Kaip motyvuoti žmones, kad ateitų į teatrą? – Nesu sutikęs teatro nemėgstančio ar jame nebuvusio žmogaus. Manau, kad nebuvusiam pasiūlyčiau pasiryžti ir ateiti. Svarbu pradžiai pasirinkti lengvesnio žanro spektaklį. Jei iš karto ateitum, pavyzdžiui, į mūsų teatre pastatytą B.Brechto „Trijų grašių operą“ (deja, seniai neberodoma), kur muzika nelengva, įdomi, bet žanras sunkus, naujokui gali būti per sunku. Bet mes turime daug lengvesnių, šiuolaikinių, labiau tinkančių pirmai pažinčiai pastatymų. Kita vertus, aš labai džiaugiuosi mūsų teatro edukacinėmis veiklomis: vaikus pratiname prie muzikos nuo kūdikystės. Juos auginame kaip ateities žiūrovus. Jei neskirsime dėmesio vaikams, ateityje neturėsime publikos. O gal šiandien muzikos besiklausantys kūdikiai suaugę dirbs teatre? Nieko negali nuspėti. Meilė teatrui atsiranda nuo mažens. Jei neskiepysime dabar, jie neateis ir suaugę.

Taip gyvenime nebūna – Ar balsas niekada neapvylė? – Partiją reikia rinktis pagal savo balso galimybes. Toli gražu ne visi dainininkai gali dainuoti ir operas, ir miuziklus, ir lengvesnio žanro muziką. Partijas parenka režisieriai arba dirigentai, prieš tai pasitarę su atlikėjais. Džiaugiuosi, kad per daug darbo metų scenoje balsas nėra manęs apvylęs, nors jis, suprantama, pavargsta. Pamažu atsiranda balso problemų dėl sveikatos. Darosi sunkiau, bet stengiuosi keisti gyvenimo būdą, kad tik mano balsas kuo ilgiau būtų tinkamas šiai profesijai.

TEATRAS

– Gerbėjai, šlovė – kaip tai pasireiškia solisto gyvenime? – Kokie gerbėjai? Šlovė? Nebent kitur, bet ne Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Taip gyvenime nebūna. Tik filmuose. Mes, scenos profesionalai, iš tokių pasakojimų galime tik pasijuokti. Būna, sulauki padėkos žodžių po spektaklio ar pažįstamas žmogus atsiunčia padėkos žinutę. Malonu, kai kažkas ateina su gėlėmis. Svarbiausia, kad publika, atėjusi į spektaklį, gerai praleistų laiką, kažko pasimokytų, norėtų sugrįžti. – Buvimas scenoje neatneša nieko materialaus? – Negauname dovanų. Esame normalūs žmonės. Už paslaugas mokame kaip visi mirtingieji ir nieko negauname veltui. Parduotuvėje nepasakysi, kad „aš šlovingas artistas ir noriu penkiasdešimt procentų nuolaidos prekėms“ (juokiasi). Gyveni, dirbi savo darbą. Tik iš šono atrodo, kad mūsų darbe daug romantikos. Mes valgome, vaikštome, važiuojame prie jūros ar pažvejoti. Viskas kaip pas visus.

Du muzikai – kartu – Žmoną gal irgi sutikote teatre? – Žmoną Aušrą sutikau besimokydamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete. Ji dainuoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chore. Sūnui Virgilijui greitai 23 metai. Jis studentas. Vakariui sukako 17 metų. Jis gimnazistas. Mažoji Emilija dar lanko darželį. Kitais metais eis į mokyklą. Visi vaikai turi puikią klausą. Vyriausias sūnus dar mokydamasis gimnazijoje grojo ir šoko liaudies muzikos ansamblyje. Jaunesnysis kažkada lankė fortepijono pamokas. Dabar lanko ansamblį. Mažoji labai nori dainuoti ir turi puikią klausą. Atsistoja prie pianino ir „surenka“ melodiją. Kad vaikai linkę prie muzikos, labai gerai. – Gal žmoną viliojote ir serenadomis? – Serenada gal tiktų ne muzikantei... Muzikantei vilioti tai netinka. Su muzikantėmis viskas paprasčiau. Gyvename kartu jau 24 metai. Visko būna, bet dviem muzikams kartu lengviau. Mano žmona labai supratinga.

Pinčiukas V.Ganelino „Velnio nuotakoje“.

– Ar su šeima padainuojate namuose? – Ne. Nors su dukra – kartais, taip. Ji dainuoja, aš – akompanuoju gitara. Repertuaras – vaikiškos dainos. Pavasarį abu turėjome mini pasirodymą dukros darželyje, nes reikėjo pristatyti šeimos talentus. Būna, kad padainuojame pas mano tėvus. Per šventes. Kai tėvai paprašo. Mano brolio

KVMT archyvo nuotr.

dukros muzikalios. Viena – puiki smuikininkė, gyvena ir mokosi Šveicarijoje. Klaipėdoje, namuose, muzika skamba retai. – Koks jūs namuose? – Reikėtų klausti žmonos. Žinau, kad nesu pats geriausias. Senstu ir bambu, kad kažkas ne ten padėta. ► 27

TEATRAS

◄ Vaikams nuolat primenu, kad reikia tvarkytis. Nesu pedantas, bet tvarką mėgstu. Nors pats ne visada būnu tvarkingas, bet, jei įmanoma, viską padarau taip, kad būtų patogu.

Ir skylę išgręžti moku. Ir vinį įkalti. Kartais tai darau bambėdamas. Valgyti, kai reikia, galiu pagaminti. Ir darau tai dažnai. Apsitarnauju. Gyvenimui tinkamas (juokiasi). Jei žmona išvyksta, vaikus pamaitinu, migdau.

Rokenrolo ritmu – Muzika visada suteikia galimybę užsidirbti papildomai? – Ši profesija tuo ir žavi. Gal sudėtingiau merginoms, bet vaikinai net studijuodami visada randa būdų, kaip prisidurti prie stipendijos. Būdamas studentas porą metų dirbau šokių būrelio akompaniatoriumi. Teko pagroti ir privačiose šventėse – gimtadieniuose, vestuvėse ir t. t. Šiais laikais švenčių muzikantus nukonkuravo muzikos technologijos, DJ, vedėjai. Džiaugiuosi, kad yra vertinančių ir „gyvo“ garso grupes. Groju ir dainuoju su Rasa Doniela, rusiškus romansus – su Artūru Kozlovskiu. Pagroju džiazo grupėse. Viena jų – grupė ORC („Old rock castle“). Grojame roką ir seną rokenrolą. Dainuoju ir groju gitara. – Televizijos projektai nevilioja? – Buvo kažkada. Su R.Doniela ir Aliumi Miravinsku dalyvavome televizijos projekte „Būk artistas“. Projektai reikalingi jauniems žmonėms, norintiems tapti žinomiems per kuo trumpesnį laiką. Man jau to nebereikia. – Turite gyvenimo kredo? – Turiu keletą. Neieškok problemų ten, kur jų nėra. Dažnai kartoju frazę: „Nėra blogai. Džiaukimės, kad nėra dar blogiau.“ Mane tai motyvuoja. Stengiuosi visada būti optimistu, nors kaip ir kiekvienam pasitaiko liūdnesnių minučių. Reikia džiaugtis tuo, ką dabar turi. Nesidairyti atgal. Ir nesigailėti nieko, ką gavai iš gyvenimo. Kad ir skaudžiausių pamokų. Nes tai tik užgrūdina.

K.Nevulio sukurti vaidmenys KVMT Pelių karalius – „Žvaigždžių opera“ (2018), Kosmetikos pirklys, Alchemikas, I Inkvizitorius, Teisėjas, Sultonas Achmetas, I ponas – „Kandidas“ (2018), Koltis – „Prūsai“ (2018), Solistai – „Išvirkščios dainos“, „Teisingos dainos“ (2018), Atlikėjai – „The Beatles Show“ (2017), Nykštys, Baubas – „Pasaka be pavadinimo“ (2016), Pastorius – „Boni ir Klaidas“ (2016), Gečas – „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ (2015), Solistai – „Romansų vakaras“ (2015), Vermičelionių bosas – „Makaronų opera“ (2014), Pinčiukas, Paudruvės liūno velnias, buvęs angelas, Anupras Vizgirda, Girdvainio piršlys, kaimo kerdžius, Dievas – „Velnio nuotaka“ (2012), Fiorelas, grafo Almavivos tarnas – „Sevilijos kirpėjas“ (2012), Juozelis, Veronikos mylimasis – „Veronika“ (2009, Jozefas, grafo Cedlau kamerdineris – „Vienos kraujas“ (2008), Muzikantas Morka – „Bulvinė pasaka“ (2007), Falkas – „Šikšnosparnis“ (2006), Grenguaras – „Paryžiaus katedra“ (2005) ir kiti.

– Bohemiški pasisėdėjimai jums patinka? – Bohema manęs netraukia. Bet su kolegomis po spektaklio ramiai atsisėsti ir aptarti, kas įvyko, – smagu. Ypač po premjeros. Tik tokia bohemos forma man priimtina. – Kokios muzikos klausotės laisvalaikiu? – Mašinoje muzikos klausausi retai. Dažniau – žinių. Mėgstu važiuoti dviračiu. Tada užsidedu ausines ir klausausi gero roko ar net metalo. Kad greičiau pasiekčiau kelionės tikslą (juokiasi).

KINAS

Nuostabiai efektyvios modernaus kino eros

mutacijos

Šį kino sezoną viskas vyko intensyviai ir greitai. Kino premjeros, festivaliai, apdovanojimai. Plika akimi matyti, kaip visa magiškosios didžiosios apgaulės industrija plečiasi. Modernusis kinas neatsižvelgia į susitraukusias kai kurių šalių žiūrovų pinigines. Jis labiau paiso susitraukusio laiko kriterijaus ir dažnai intuityviai skuba pateikti naują produktą, kol neatslūgo galima paklausa. Įtikti per laiką šuoliuojančiai, ritmingai į ateitį skubančiai publikai sekasi tiems, kurie ištaiko palankų momentą ir pasiūlo kūrinį, atitinkantį tos atskiros atkarpos poreikius. Jeigu taisyklingiau – poreikius būtent toje konkrečioje atkarpoje. Pavėlavusieji priversti ieškoti dar naujesnių idėjų. Rinka – milžiniška. Tempas – beprotiškas. Tad šįkart jokių metinių apžvalgų. Koja kojon su premjeromis. Neapsieisiu ir be išimčių – reikia užlopyti spragas. Aivaras DOČKUS

Spalvingiausia nespalvota juosta Tai, kas muzikoje vadinama „antrojo albumo sindromu“, kino pasaulyje galėtų būti įvardijama kaip „kitas filmas po šedevro“. Sutinku, šedevras truputėlį per stiprus įvertinimas, kad barstytumeisi juo į kairę ir į dešinę, bet man lenkų scenaristo ir režisieriaus Pawelo Pawlikowskio nespalvota drama „Ida“, pelniusi „Oskarą“ kaip geriausias užsienio filmas, pasirodė esantis minimalistinio kino šedevras. Po penkerių metų P.Pawlikowskis grįžta su nauju filmu, kurio žanrą taikliausiai nusako skurdus apibrėžimas – „istorinio periodo drama“. ►

Filmu „Basterio Skragso baladė“ broliai režisieriai Joelis ir Ethanas Coenai nukėlė vesterno ribas į jo dar nepažintas prerijas.

kinaS

◄ Vėl – nespalvotas vaizdas. Vėl – taupiojo ekrano formato režimas. Pasikartojimai beregint iškelia abejones dėl „kito filmo po šedevro“ sindromo. Ne. Nuogąstavimai nyksta sulig kiekviena scena. Persikėlęs į veiksmą pamiršti, kad juosta nespalvota. Ji – labai ryški ir didinga savo turiniu. „Šaltasis karas“ – spalvingiausias iš visų mano matytų nespalvotų filmų. Galingas istorinis epas, pripildantis pojūčių kanalus skambiausios muzikos ir šimtasluoksnių charakterių. Daugybė žanrų viename. Bet stuburas – scenarijus, įrodantis, jog pati stipriausia meilė yra ta, kuri iki galo taip ir negali išsipildyti. Visada lieka vietos aistrai, geismui, paslapčiai ir nesibaigiančiam romantiškam mūšiui su devyngalviu lemties slibinu. Visas meilės grožis – pačiame jos procese, neišsirutuliojančiame į laimingą pabaigą su kasdienės buities pripildytu gyvenimu be nuotykių ir kovos. Be pralaimėjimo liūdesio ir nuolatos grįžtančio troškimo nepasiduoti. „Šaltasis karas“ modernaus kino eroje atrodo kaip meilės laiškas iš visos kino praeities, neišskiriant epochų ir dešimtmečių. P.Pawlikowskis surinko mieliausius istorijos fragmentus ir sudėliojo juos nostalgiškoje parodoje. Visa tai primena pasaką, kartais atsiskiriančią nuo realybės, o vėliau joje dar giliau įsišaknijančią. Filmas neabejotinai turėtų patekti ant nominacijų „Oskarams“ pjedestalo.

Apiplėšimas – aktualių problemų fonas Prisipažinsiu, jog esu „Gėdos“ ir „Alkio“ Steve’o McQueeno, o ne „Dvylikos vergovės metų“ Steve’o McQueeno gerbėjas. „Oskarais“ apkabintas jo darbas taip nesužavėjo, kaip ankstesnieji du. Apiplėšimo trileris „Našlės“ – tarpinis kūrinys tarp visų trijų minėtų britų režisieriaus filmų. Jis tarpinis 30

Kadrai iš filmų „Šaltasis karas“ (rež. P.Pawlikowskis), „Našlės“ (rež. S.McQueenas), „Namas, kurį pastatė Dže (rež. D.Granik), „Šunžmogis“ (rež. M.Garrone), „Paieška“ (rež. A.Chaganty).

ir savo braižu, įstrigusiu tarp populiariojo ir nepriklausomo kino. Kaip daugelis kitų vardą ir pripažinimą nepriklausomame kine išsikovojusių režisierių, S.McQueenas tiesiu taikymu ėmė šturmuoti legendinę Holivudo kalvą, kurioje laukia dešimteriopai didesni biudžetai ir galimybė vadovauti grandioziniams kino kūrėjų orkestrams. Vieniems pavyksta, o kiti sugrįžta prispausta kūrybine uodega ten, iš kur atėję ir kur gali gauti daugiau laisvės. Holivude karaliauja prodiuseriai, jų žodis čia pagrindinis. Bet S.McQueenas neturėtų pražūti šiame katile, kuriame maišosi pragaras ir rojus. „Našlės“ – pamatuotas ir apskaičiuotas teisingas žingsnis į viliojantį, tačiau grėsmingą vandenyną. Šio trilerio saugiklis – #ME TOO periodo lūkesčius atitinkantis siužetas, leidžiantis pasidairyti gelmėse ir raibuliuoti žavingais vandens ratilais paviršiuje, pernelyg nedrumsčiant smegenų. Detektyvinės intrigos „Našlėse“ virsta negailestinga kova už išgyvenimą, o herojės ir herojai toli gražu nėra nuglaistyti vienpusiškai klišinio gėrio potėpiais. Atvirkščiai – personažai ir jų poelgiai atgrasūs, nors ir įkvėpti situacijos, kurioje nebėra teritorijų elegantiškam atsitraukimui arba filosofiniam dvejojimui. Vis dėlto, S.McQueeno ir scenarijaus bendraautorės Gillian Flynn

(bestselerio „Dingusi“, tapusio kino hitu, rašytoja) didžiausias dėmesys sutelktas į silpnųjų dvikovą su galingaisiais. Kerštas, kurio atlikėjams reikia būti tamsesniems už jo taikinius.

Provokacija ant senų pamatų Larsas von Trieras buvo pasmerktas kažkada griebtis serijinio žudiko temos. Dar neprasidėjus juostai aišku, jog neprilygstamas ir nepasotinamas kino provokatorius tai darys preciziškai, epiškai ir brutaliai. „Gyvenimas yra blogis, neturintis sielos“, – taip savo naujausią darbą kritikams pristatė Danijos kino tamsos princas. Pagrindinis veikėjas – intelektualus maniakas Džekas, kurio kruvini darbeliai apima dvylikos metų periodą. Į personažą, kurį įtaigiai įkūnijo Mattas Dillonas, scenaristas ir režisierius sudėjo girliandą serijinių žudikų portretų. Juos L. von Trieras tyrinėjo kelerius metus. „Namas, kurį pastatė Džekas“ nėra nei ypatingai sukrečiantis, nei išsiskiriantis revoliuciniais sprendimais. Filmas tolygiai paskirsto ir atlaiko susidomėjimo svorį, bet susidaro įspūdis, jog L. von Trieras stipriai

kinaS

atė Džekas“ (rež. L. von Trieras), „Basterio Skragso baladė“ (rež. J. ir E. Coenai), „Nepalikti pėdsakų“

pavėlavo. „Psichopatinių trilerių“ bumas nusėdo paskutiniame praėjusio ir pirmame šio amžiaus dešimtmetyje. Moderniojoje eroje publiką iš kėdžių kresteli tik nešabloniški šio žanro grynuoliai. „Namas, kurį pastatė Džekas“ tokio originalumo stokoja. Gurmaniška melancholija su žudymams nimfomanišku antikristu ir tiek.

Vesterno eliksyras pagal broliukus Coenus Nenorėdami atsilikti nuo šiuolaikinių madų, broliai Joelis ir Ethanas Coenai iškėlė rankas prieš pagundą įšokti į nesustabdomai dumiantį platformos „Netflix“ traukinį. Jis kūrėjus suvilioja prabangiu biudžetu ir prašmatnia proga nevaržyti vaizduotės svetimais prodiuserių pančiais. Broliukai į traukinį įšoko su anglių pilnais maišais ir užkūrė tokią sprogstamąją pirtį, jog nuostabos riksmai spjaudosi dūmais, o suodina šypsena nė sekundės neišsitrina iš persikreipusio veido, kurio išraiškos liejasi indėniškais karo šokiais. Šešių istorijų antologija „Basterio Skragso baladė“ labai tiktų į porą Quentino Tarantino „Grėsmingajam aštuonetui“.

Coenų filmas taip pat išvynioja vesterno ribas į jo dar nepažintas prerijas. Su juodu humoru, stilingomis kraujo plantacijomis, iš „Pašėlusio Makso“ pasprukusiais šaržuotai išgverusiais charakteriais ir... miuziklo elementais. Kai kurios detalės emigravo iš to paties Q.Tarantino ir jo bičiulio Roberto Rodriguezo juostų, serialo „Kortų namelis“, o kai kur Coenai taškosi atvira autoironija. Keisčiausia, jog visos ląstelės piktdžiugiškai dailiai susijungia pamėkliškai svaiginančiame vaizdų ir dialogų skystyje, kurį norisi siurbčioti palengva ir su begaliniu pasimėgavimu. O smagiausia matyti, jog jo dar kažkiek liko. Visai dugne, bet dar vos vos yra.

Įstabioji kinomaniškų staigmenų trijulė Paskutinysis metų trečdalis nepašykštėjo kino radinių. Scenaristės ir režisierės Debros Granik drama „Nepalikti pėdsakų“, pasakojanti apie laukinėje gamtoje gyvenančių tėvo ir dukters konfliktą su viską į biurokratines skaitmenines lentynas dėliojančia šiuolaikine visuomene, užburia magnetiškais aktorių Beno Fosterio ir

Tomasin McKenzie pasirodymais. Pats siužetas sumaniai palieka laisvų plotų pasvarstymams apie pasirinkimo nelaisves įstatymais ir nurodymais suvaržytame mašinų ir kompiuterių apsėstame mūsų pasaulėlyje. Kai vienas naujojo italų kino lyderių – Paolo Sorrentino nuobodžiai kartojasi ir išsikvėpinėja, kitas – Matteo Garrone – įgauna kitą pagreitį ir užmojį. Jo juostoje „Šunžmogis“ mažas geraširdis užguitas žmogelis Marcello ištveria pažeminimą ir patyčias, kol pagaliau įtrūksta atokiausi kantrybės pakraščiai. Įtūžis prasiveržia klastingu atpildo planu: pelėkautams užsidarius auka taps budeliu. Marcello Fonte vaidmuo kaip ir jo personažas – iš kitos planetos. Aukščiausias aktorystės lygis. Vienas pavėluotai aptiktų šių metų kino lobių – bent jau man geriausias šio sezono trileris – debiutinis indų kilmės amerikiečių režisieriaus Aneesho Chaganty projektas „Paieška“, kurį prodiusavo įžvalgusis kazachas Timuras Bekmambetovas, nenustojantis ieškoti stebinančių įekraninimo formų. Šį sykį skrupulingai įgyvendinta idėja papasakoti socialinių tinklų ir skaitmeninių technologijų eros istoriją jos moderniausiais įrankiais. Kompiuterio ekranas ir kamera, mobilieji telefonai, interneto paieškos sistemos ir paslaugos, visi įprasti mūsų kasdienės aplinkos žaisliukai. Išmanieji Džeimso Bondo dalykėliai virto puikiai pažįstama realybe, bet saugesni netapome. Atvirkščiai – dar pažeidžiamesni ir atviresni pavojingoms ligotų galvų pinklėms. Galvų, kuriose dabar veikia ištisos internetinės-skaitmeninės mikroschemos. Be genialios formos, „Paieškai“ pavyko išsaugoti nenuspėjamai vinguriuojantį turinį, neleidžiantį atsitraukti nuo ekrano. Įtampa neatslūgsta iki trigubai efektyvios pabaigos. Kažkur vos juntamas kultinio serialo „Juodasis veidrodis“ įtakos šnabždesys. Modernusis kinas žavingai mutuoja. 31

MENINĖ EDUKACIJA

„Minkštai“. Jaukumo sala

„Minkštai“ – taip jaukiai savo naujausią meninį edukacinį projektą pavadino kūrėjų duetas – Inga Norkūnienė ir Lina Jaruševičiūtė. Prieš tai buvo interaktyvūs edukaciniai žaidimai „Klaipėdos miesto detektyvai“ ir „Kuršių nerijos detektyvai“, kūrybinių renginių ciklai „Klaipėdos suvenyras“, „Ekodizaino studija“, socialinės parodos ir daug kitų Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Meno kiemo projektų, inicijuotų ir įgyvendintų šio dueto. ► 32

MENINĖ EDUKACIJA

Kūrėjų duetas – L.Jaruševičiūtė ir I.Norkūnienė išsikėlė sau tikslą auginti menu besidominčią kartą.

„Minkštai“ objektai, padėjus juos erdvėje, tampa beveik skulptūromis.

Rūtos Petniūnaitės nuotr.

MENINĖ EDUKACIJA

Irma STASIULIENĖ

◄ Projektui „Minkštai“ menininkė L.Jaruševičiūtė sukūrė 11 natūralios vilnos objektų, skirtų kūrybiškai naudoti meno centrų, muziejų bei mokyklų erdvėse edukacinių užsiėmimų metu. Objektų paskirtis – nuraminti jausmus, emocijas bei padėti susitelkti, atsiskleisti vaikų galimybėms kūrybiškai bendrauti, skatinti jų vaizduotę bei netiesiogiai ugdyti meno estetikos pojūčius. Susitikti su I.Norkūniene ir L.Jaruševičiūte ir pasikalbėti apie jų meninį edukacinį projektą nebuvo paprasta – abiejų darbotvarkėje tiršta veiklos, tad atrasti laisvą akimirką tapo nemenku iššūkiu.

KKKC projektų iniciatorė ir idėjų generatorė I.Norkūnienė pastaraisiais metais, be kitos kultūrinės veiklos, nuoširdžiai ėmėsi jaunųjų klaipėdiečių edukacijos. Ji išsikėlė sau tikslą kartu su mokyklų pedagogais, kultūros įstaigų darbuotojais ir menininkais auginti menu besidominčią kartą. Be to, šiemet Inga su savo augintiniu erdelterjeru Kuršiu ir kitais Maltos ordino pagalbos tarnybos šunimis bei jų šeimininkėmis įgyvendina projektą „Šuo ir žmogus: susitikimai, kurie įkvepia“. Profesionali tekstilininkė L.Jaruševičiūtė taip pat nenustygsta vietoje – užsiima vienetinių gaminių kūrimu, daiktų ir interjerų dekoravimu bei spaudos dizainu, aktyviai dalyvauja švietėjiškoje ir leidybinėje veikloje bei, bendradarbiaudama su KKKC, entuziastingai mėgina naujas veiklos sritis.

Menas žmogaus gerovei – Išgirdus projekto „Minkštai“ pavadinimą, asociacijos nuneša į vaikystę, nuteikia smagiam nuotykiui. O kas iš tiesų yra „Minkštai“? Lina: Esu tekstilininkė, Vilniaus dailės akademijos absolventė. Ši specialybė man yra antroji, pirmoji – architektūra. Studijų metais vienos privačios mokyklos vaikų poilsio zonai kūrėme minkštą kampą. Tuomet nusprendėme, kad tokiame formaliame pastate – mokykloje – jaukų vaikystės kampelį, pasitelkę įgytas žinias, galėtume sukurti minkštomis priemonėmis. Pasitarę su architektais, pagaminome veltinio baldų kolekciją. Tuomet įgijau patirties, kartu atėjo suvokimas, kad įvairiose institucijose yra daugybė formalių, „kietų“ erdvių – klasių ar biurų, – kurių padaryti jaukesnių šios įstaigos savo jėgomis negali. O toms erdvėms reikia kažko, kas jas „sujaukintų“, „suminkštintų“ ir leistų nusiteikti džiaugsmingai ir smagiai. Inga: Tai nėra visiškai nauja idėja. Didelės pasaulinės kompanijos pastebėjo, kad darbo vietose įrengus jaukias poilsio erdves, kuriose darbuotojai galėtų praleisti laisvas minutes, jaučiamas teigiamas poveikis darbo procesui. Šia pasauline praktika pasinaudojome ir mes, kurdamos projektą „Minkštai“, atsižvelgusios ir į Lietuvos kultūros tarybos pasiūlytą temą – „Menas žmogaus gerovei“. – Kokiomis formomis tas projektas atsiskleidžia? Lina: Mūsų pagrindinė priemonė yra natūrali nedažyta balta vilna. Iš jos sukūriau 11 įvairaus dydžio objektų, kuriuos konstruojant, perdėliojant, sukemšant vieną į kitą galima pasidaryti mažiau arba daugiau. Visus juos jungia didžiulis, daugiau kaip 2,5 m skersmens kilimas, veltas ir nertas kombinuotu būdu. Kiti objektai yra velti arba nerti, sujungti didesniais ir mažesniais segmentais. Pastebėjome, kad tie objektai, padėjus juos erdvėje, tampa beveik skulptūromis. Sunku pamatuoti – menas tai ar ne, tačiau jaučiame atsakomybę kurti estetiką.

Vilnos gyvačių susitikimai – O kodėl atsisakėte spalvų? Lina: Spalvų specialiai atsisakėme, kad leistume pasireikšti vaikų kūrybiškumui. 34

MENINĖ EDUKACIJA

Projekto „Minkštai“ objektų paskirtis – nuraminti jausmus, emocijas bei padėti susitelkti, atsiskleisti vaikų galimybėms kūrybiškai bendrauti, skatinti jų vaizduotę bei netiesiogiai ugdyti meno estetikos pojūčius. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Nors iš pradžių kilo mintis kurti labai tikslias gamtines kopijas, pavyzdžiui, padaryti geltoną akytą korį ar kokį nors žalią koralą. Bet kalbantis apie šių objektų paskirtį – nuraminti jausmams, emocijoms, padėti susitelkti, – buvo nutarta atsisakyti spalviškumo ir leisti pasireikšti fantazijai: kas tai? Ar tai primena koralą? O gal debesį? Ar tai kokia nors išsirangiusi, palengva šliaužianti gyvatė? Šie objektai kiekvienam kelia vis kitokias asociacijas.

– Ar įsivaizduojate, ką mažieji galėtų su šiais objektais daryti? Lina: Gal būtų galima šių objektų principą palyginti su „Lego“. Tik „Lego“ yra aiški struktūra, o mes rinkomės minkštą formą. Kadangi minkšti objektai vienas į kitą susideda arba išsiima, iš jų galima padaryti, pavyzdžiui, bokštą arba susikurti sau erdvę. Gali daryti su jais ką nori! Gamindama objektus stengiuosi, kad jie būtų tarsi neužbaigti. Man

labai svarbu, kad liktų erdvės kūrybai ir mane pačią nustebintų, kaip tai gali būti panaudota. Inga: Pristatydamos projektą Nidoje, festivalyje „Senųjų amatų dienos“, pamatėme, kaip vilna veikia vaikus. Tėvai negalėjo jų nutempti nuo kilimo, o mažųjų fantazijai nebuvo ribų! Darbiniai vilnos karšiniai jiems virto ir krokodilu, ir šernu, vyko kažkokie gyvačių susitikimai... O vilnos kamuoliai vaikams buvo tikras atradimas! ► 35

MENINĖ EDUKACIJA

◄ – Šiuos objektus lies daugybė vaikų. Ar jie nesuplyš nuo glamonių? Lina: Vilna sumegzta taip, kad būtų kuo tvirtesnė, atsisėdus neplyštų, neirtų, nedūlėtų, ir po to suvelta – dvigubai sutvirtinta. Tai iš praktikos atėjęs sprendimas – kad objektai būtų ne tik dėl grožio, bet ir tikrai naudojami.

„Minkštai“ kelionės – Kas pirmieji išbandė visą komplektą „Minkštai“? Lina: Pirmoji išmėgino Klaipėdos „Litorinos“ mokykla – ji mūsų pagrindinė ir startinė partnerė, šioje mokykloje galėjome realiai įvertinti projekto galimybes. Inga: „Litorinoje“ „Minkštai“ buvo įkurtas ergoterapijos kambaryje. Kadangi ši mokykla skirta specialiųjų poreikių turintiems vaikams, mobilus meninis edukacinis kampelis plečia vaikų galimybes bendrauti, įtraukus šiuos taktilinius objektus į įvairias veiklas. 36

– Minėjote, kad projektas yra mobilus. Jis liko „Litorinoje“ ar buvo perkeltas kitur? Inga: Gruodžio pradžioje vilnos objektai keliavo į Neringos muziejus, vėliau – į KKKC Parodų rūmus. Kadangi šios muziejinės, galerinės erdvės yra šiek tiek įpareigojančios, edukaciniams užsiėmimams ir įvairioms kūrybinėms veikloms dažnai pritrūksta jaukaus, šilto kampelio. O minkšti objektai ir yra skirti kurti tokią aplinką. Lina: Manau, kad šis projektas galėtų būti bandomasis. Gal kažkas norėtų įsirengti sau tokį kampą ar kambarį, bet nedrįsta investuoti? Pasitikrinimui galėtų susitarti ir pasiskolinti, kad išbandytų. Tikimės, kad „Minkštai“ komplektas ne nuguls vienoje vietoje, o daug keliaus. Sukurti patiems tokius objektus nereikia ypatingų studijų, viskas vyksta paprastuoju senuoju mezgimo, nėrimo būdu. Tereikia šiek tiek žaliavos – vilnos ir laiko. – Ar „Minkštai“ turės tęsinį? Inga: Taip, jau galvojame apie projekto ateitį. Norėtume jį plėsti, atsižvelgusios į konkrečius partnerių poreikius, didinti

objektų skaičių, paieškoti spalvinių sprendimų, naudojant skirtingų atspalvių natūralią vilną. Jau turime idėjų įvairioms naujoms kūrybinėms bei edukacinėms veikloms. Lina: Norėtume tokias minkštas saleles įkurdinti ir kitose įstaigose – parodų salėse, muziejuose, bibliotekose, net teatruose ar ligoninėse. Šis „Minkštai“ kampelis galėtų tapti prototipu, kaip įstaigose įkurti jaukią salelę ir tokiu būdu „sušildyti“ atmosferą.

Kaip idėja virsta kūnu – Jūsų abiejų tandemas atrodo toks darnus. Kaip pasidalijate pareigomis? Lina: Mums pareigas, matyt, iš aukščiau padalijo, o mes jas tik vykdome (juokiasi). Kaip kūrėja galiu pasakyti, kad tobulas derinys, kai turi žmogų, kuris tave geba išklausyti, pakoreguoti ir, sustruktūravęs tavo idėją, ją pateikti. Nes vienam kūrėjui sunku išvystyti abi sritis: kai giliniesi į kūrybinę sritį, vadybinė lieka silpnesnė. Manau, kad

MENINĖ EDUKACIJA

turėtų būti įstaigų, kuriose kūrėjai galėtų susitikti su dalykinių žinių, patirties turinčiais žmonėmis. Tuomet įvyksta kūrybinio proceso pilnatvė. Skatinčiau daugiau žmonių kreiptis, drąsiai ateiti ir sakyti: „Aš turiu idėją.“ Maža ką, galbūt ta idėja čia ir dabar laukiama ir reikalinga. Tokiu būdu ir pati atsiradau KKKC – turėjau idėją ir drąsos ją pristatyti. Bendraujame jau ketverius metus. O rašydamos projektus, gaudamos finansavimą, augindamos patirtį, mes irgi tobulėjame, tobulėja mūsų juslės – ko visuomenei reikia šiandien. – O ko reikia šiandienos žmogui? Inga: Manau, kad pamatinio ryšio su savimi ir tuo, kas mus supa. Projektas „Minkštai“ buvo patvirtintas iš pirmo karto. Vadinasi, poreikį atliepėme. Lina: Natūralumo poreikis mūsų kasdienybėje – turbūt taip galėčiau apibūdinti tą reiškinį. Visi esame pasiilgę natūralumo, ieškome jo aprangoje, maiste ir artimiausioje mus supančioje aplinkoje. Bet norisi vis didesnio mastelio: baldų, namų, gyvenamosios vietovės.

Kadangi minkšti objektai vienas į kitą susideda arba išsiima, iš jų galima padaryti, pavyzdžiui, bokštą arba susikurti sau erdvę. Gali daryti su jais ką nori! – Jūsų projektai yra edukaciniai, dažniausiai skirti jauniems žmonėms. Kodėl atsirado edukacijos poreikis? Inga: Ne paslaptis, kad dauguma mūsų neturi natūralaus poreikio dalyvauti meno ar kultūros renginiuose dėl įvairių politinių, socialinių ir kitų priežasčių. Tai per tam tikrą laikotarpį susiformavę įpročiai, kuriuos pakeisti, pakreipti reikia laiko ir nuoseklumo. Manau, kad esminę pažintį su menu reikia pradėti nuo mažų dienų. Nes edukacija, kurioje susijungia ir geros emocijos, ir naujos žinios, ir patyrimas, prigimtinis smalsumas, asmeninis dalyvavimas, įsitraukimas bei bendradarbiavimas, – nuosekliai augina mūsų auditorijos sąmoningumą ir jos natūralų poreikį lankytis meno bei kultūros renginiuose kaip aktyviems, kuriantiems, keičiantiems ir atsakomybes

suvokiantiems dalyviams. Tarkime, kai mažas žmogus dalyvauja projekto „Minkštai“ edukacijoje, jį supa estetiniai meno objektai, su kuriais jis gali tiesiogiai bendrauti. Tai nėra paroda, kur jis iš toli stebi meną. Ir palaipsniui, po truputį, per malonias patirtis jis natūraliai tampa kultūros dalyviu.

Apie aistrą tyrinėti – Bet sugrįžkime prie judviejų. Abi esate ne klaipėdietės, bet visa galva panirusios į miesto kultūrinį gyvenimą, Klaipėdos praeities ir dabarties analizę. Manote, kad iš šono miestas geriau matyti? Lina: Nuo vaikystės jaučiu poreikį tyrinėti. Taip buvau ugdoma nuolat – ir meno mokyklose, kurias lankiau, vėliau – Dailės akademijoje. Negaliu atsakyti, ar man dėl to sunkiau, ar lengviau, bet gilaus, net laboratorinio tyrimo poreikis mane lydi visada, kad ir kur atsidurčiau: ar gimtajame Kaune, ar studijuodama Vilniuje, ar keliaudama. Ir ką tyrinėdama randu – tai ir turiu. Kai negaliu tirti gilesnio lauko, tiriu paviršinį, tai, kas prieinama. Nežinau, kaip Ingai, bet man ištirti ir atrasti yra didžiausias apdovanojimas! O kai tie mano atradimai, idėjos atliepia ir kitų poreikius – tai tampa dvigubu atlygiu. Inga: Man irgi nepaprastai įdomu tyrinėti bei pažinti. Visuomet jaučiau vidinį poreikį bendrauti su įvairių profesijų atstovais, kad suprasčiau jų veiklas bei ieškočiau naujų galimybių. Tai mano asmeninės savybės, atkeliavusios iš šeimos – kas vakarą analizuodavome įvairius aplink vykstančius politinius, gamtinius, mokslinius ir kultūros reiškinius bei procesus. Esu iš Kėdainių, o šis miestas tiek istoriškai, tiek architektūriškai yra nepaprastai įdomus. Jame būta daugybės įvairių istorinių įvykių ir žymių asmenybių – kad tik kantrybės užtektų juos visus atskleisti ir pažinti! Nuo mokyklos laikų domėjausi savo miestu, į vietos laikraštį rašydavau straipsnius moksleiviams aktualiomis kultūros temomis, keliaudavau į istorinius ekspedicinius žygius, domėjausi senuoju paveldu.

palaipsniui atradau šio miesto istoriškumą, daugiasluoksniškumą, jūrinio paveldo lobynus. Kadangi man visada norisi gilesnio tyrimo, tai išaugo į bendradarbiavimą su įvairių sričių mokslininkais bei menininkais. O kai susijungia menas ir mokslas, atsiveria didžiulės pažinimo galimybės! – Negaliu nepaklausti jūsų nuomonės apie Klaipėdos kultūros situaciją. Kai kas sako, esą kultūra šiame mieste baigia išnykti, o menininkai – išsivaikščioti. O kaip jums atrodo? Lina: Kultūros Klaipėdoje mums tikrai netrūksta. Kad tik suspėtume apibėgti ir pamatyti, ką aplinkui veikia tikrai labai daug aktyvių Klaipėdoje kuriančių žmonių. Kai žmogus sako, kad jam kažko trūksta, galbūt jam reikia kokio nors labai specifinio dalyko. Bet kad nėra kultūros – taip sakyti būtų išties negarbinga. Kiekvieną savaitę sprendžiu dilemą: kur nueiti? Ne dėl to, kad nebūtų kur, bet todėl, kad labai didelė pasiūla. Ir skauda širdį, kad kažką tenka atmesti dėl laiko stokos. Inga: Šio miesto pranašumas – nedidelis mastelis, kuriame yra daug erdvės kūrybai ir bendradarbiavimui. Klaipėdoje yra toks kūrėjų ir idėjų koncentratas! Manau, kad šio miesto kultūros laukas yra labai profesionalus, nes čia gyvena nepaprastai daug talentingų žmonių, kuriančių ne tik savo miestui, bet ir šaliai bei pasauliui.

– O kaip sekasi tyrinėti Klaipėdą? Inga: Atkeliavus į Klaipėdą šis miestas man buvo visai nepažįstamas. Bet vedama smalsumo ir sutiktų įdomių žmonių, 37

Vydūnas VYDŪNO METAI

Suprantu, kad Vydūno jubiliejinius metus palydėdamas Donaldo Trumpo rinkimų retorikos parafraze, smarkiai rizikuoju. Juk tokia proga apie jį, dvasingąjį tautinio šventnamio žynį, derėtų byloti aukštu ir oficialiu stiliumi, o rašyti kaip įprasta – arba gerai, arba nieko. Betgi taip palydime tik mirusius. Todėl, prisiminęs, kad Vydūno esminė sąvoka – gyvybė, Vydūnas – kasmečio jaunimo draugijų suvažiavimo ant Ievos kalno Juodkrantėje svečias. 1930 m. bandau provokuoti gyvesnius svarstymus ir be užuolankų Marijus ŠIDLAUSKAS sveikos gyvensenos ir psichinės terapijos guru (didele dalimi Klaipėdos universiteto klausiu: kas mums yra VySveikatos fakulteto pastangomis), tampa dūnas čia ir dabar? Ar ir kiek šios srities pranašu ir aukščiausiu autošiandieniniame mūsų sanritetu, o kita, nepalyginamai didesnė ir Tarp dviejų polių svaresnė jo kūrybos dalis, atidedama ir užtykyje su juo yra gyvybės? šaldoma. Šitaip sveikuolių Vydūnas mikliai Sakydamas mums, mūsų, žipaverčiamas žaliųjų ar sulietuvinto New Prisipažinsiu, man Vydūnas įdomesnis ne noma, mažumėlę gudrauju ir kaip kultūros šventasis, bet kaip autentišką Age ideologu ir, žiūrėk, koks nors vardenisdrąsinuosi – sąžiningiau būtų kritinį mąstymą ugdęs kultūros praktikas. pavardenis-kepenis jau mojuoja žaliaskare vydūnizmo vėliava savo vegetarų-abstinenO būtent jo gyvoji, praktinė sociokultūrinė klausti, kas man šiandien yra recepcija šiandien atrodo silpniausioji gran- tų frakcijoje. Arba kitas – poliarizuotas selektyvusis recepcijos būdas, kur viename dis. Paradoksas – sovietmečiu santykis Vydūnas. Ir, nesidairant per poliuje akademinė pagarba ar sektantiškas su šiuo autoriumi, tegu ir labai varžomas, petį, imtis atsakinėti. Šiuoadoravimas, kitame – demonstratyvus buvo vis dėlto tikresnis, asmeniškesnis. kart kaip tik ir ketinu šitaip akademikų ignoravimas (prisiminkime Nes dėl Vydūno tekdavo pakovoti, neregarsiąją A.Šliogerio ištarą – Vydūnas man tai ir nukentėti. Dar neužmiršome, kiek pasielgti, pasidairydamas ne yra tuščia vieta) ar kitų sektų priešiškumas pastangų reikėjo įdėti Vilniaus universiteto per petį, o po savąjį kiemą. su paniekos priegaidėmis. Vienoje stovyk„Kiemo teatro“ režisieriui Vladui LimanGal net, vėlgi rizikuodamas, loje verbuojami Vydūno draugai, kitoje tui, 1968-aisiais, minint Vydūno gimimo dairomasi priešų. Įspūdis, kad Vydūnas šimtmetį, pasiryžusiam statyti „Pasaulio pasilipsiu ant kiemo tvoros, gaisrą“. Dabar toji recepcija irgi tarsi vyksta, iki šiol taip ir stumdomas tarp šių dviejų idant geriau atsivertų Vydūno tačiau keistokais būdais. Tarkim, greitojo polių, tarp kurių tiesiog trūksta normalios horizontai ir slėpiniai. recepcijos erdvės, kur būtų laisvai ir moapdorojimo būdu – Vydūnas paverčiamas 38

first tyvuotai svarstoma bei vertinama. Trūksta sveikos kritinės refleksijos, argumentuotos polemikos su Vydūno idėjomis – jos arba aprioriškai atmetamos, arba jas stengiamasi indoktrinuoti. Žinoma, kad tokia kritinė refleksija atsirastų, reikia ir sisteminių (pirmiausia švietimo sistemos), ir individualių pastangų. Prisiminę vydūniškąją triadą žmogus sau – tautai – žmonijai, galėtume pradėti nuo žmogaus sau, t. y. nuo savęs. Nuo sąvokos, žymėjusios esminį mentaliteto lūžį pavergtos tautos ir okupuoto krašto istorijoje ir tapusios mūsų pirmosios

nepriklausomybė motto. Betgi šiandieną tūlas bendrapilietis pradeda nuo žmonijos, įsivaizduodamas esąs jos įgaliotinis ir gelbėtojas. Kitaip tariant, pradeda ne nuo to galo. O kai antro galo vertybės atsiduria piramidės viršuje, turime permanentinę krizę – nesibaigiančias reformas ir rietenas, skandalus ir intrigas, sąskaitų suvedinėjimus ir streikus. Ir pakrizenimus iš savęs bei savo artimo per kaka du. Medžiagos pakrizenimams daugiau nei pakankamai, ypač iš Seimo, nutarusio paskelbti 2018-uosius Vydūno metais. Taip ir kopiame skaidresnio žmogiškumo link. ►

VYDŪNO METAI

Vydūnas 1908 m.

Vydūnas su Tilžės lietuvių giedotojų draugija. 1907 m.

VYDŪNO METAI

Yra ko pasimokyti ◄ Vydūno fenomeno esmę, jo gyvąją autentiką sudaro visas Vydūnas. Manyčiau, šiai gyvajai visumai svarbus ir kaskart atnaujinamas, papildomas Vydūno asmenybės mitas, palaikomas kūrybiškai perinterpretuojamos jo kūrybos mitologijos. Kitaip visa, kas jo ir apie jį parašyta, kas suvaidinta, kas su juo išgiedota, išgyventa, išbūta, taptų nebeperduodama iš kartos į kartą ir liktų užmiršta laiko įšale. Sykiu galime ginčytis su vydūniškąja tautos koncepcija, bet negalime atmesti jo kurtos tautos mitologijos. Kaip ir S.Daukanto, J.Basanavičiaus. Ta prasme, kad mūsų valstybingumo, o ir kultūros apskritai šaknys – mitologinės. Atsisakę mitologinių šaknų pakirstume savo pačių tęstinumą ir turėtume atsisakyti savosios tapatybės. Mūsų istorija moko, kad atmetus savuosius mitus tenka paklusti svetimiems. Šiandien imagologijos ekspertai urbi et orbi siūlo naujus mitus, pvz., atraskite Vilnių kaip Europos G tašką – ir užmirškite Lietuvą su jos istorija ir kultūra. Maždaug – ištrinkite iš Europos žemėlapio, nes tai tėra vieta X. Senoviniuose žemėlapiuose tokias vietas žymėdavo perspėjančiu prierašu hinc sunt leones – suprask, čia gyvena liūtai, kurių barbariškame krašte reikia pasisaugoti. Tokie tat tautiškosios imagologijos pasiekimai – tai apsireiškiame kaip ekonominiai Baltijos tigrai, tai kaip sekso turizmo liūtai. O kai išblaivėjame, pasirodome tik krūtines pučiantys žvirbleliai, norintys gerai atrodyti, bet nemokantys būti. Šitaip užsisuka tautinio susiniekinimo industrija, kuri sudirgina tašką TR – tautinius radikalus, ir taip savo ruožtu užsisuka kibirkščiuojantis priešiškumo smagratis. Išties šiandieną iš Vydūno laikysenos būtų galima daug ko pasimokyti. Pirmiausia – kelti lietuvių tautos ir asmens garbę ir savigarbą. Dabar, kai esame ne lietuvybės augimo, o jos nyksmo liudininkai, kai lietuvio savigarba užmirštama ir žeminama, kai ją keičia susiniekinimas arba snobiškas tąsymasis dėl garbės ir orumo teismuose. Kai žiojėja praraja tarp kalbų ir darbų, tarp atrodymo ir buvimo. Vydūniškoji mintis ir dvasia galėtų sėkmingai dalyvauti nūdienos kultūriniuose ir socialiniuose žaidimuose, kur toną duoda kūniškoji realybė, o nėra, kaip pasakytų Vydūnas, lygnašos, t. y. pusiausvyros tarp kūniškojo ir dvasiškojo pradų. O kai kurios jo frazės galėtų būti me40

Vydūnas repetuoja su Priekulės lietuvių jaunimo kultūros ir švietimo draugijos „Viltis“ choru. Maždaug 1929 m.

dituojamos kaip mantra, pavyzdžiui: „Ne kiekvienas iš vergovės pasileidęs, jau esti laisvas. Tūlas tik pasileidęs ir palieka.“ Gal tokiems tūliems savišvietai pasiūlyti veikalą „Vergai ir dykiai“?

Mitologijos stiprybė Pasak Vydūno, išsižadėdamas tautiškumo žmogus sykiu sunaikina tai, kas žmogiška. Kas atsisako gimtosios kalbos, praranda ir dvasinės egzistencijos pamatus. Tautos savitumas ir vertė gali atsiskleisti tik jos pačios kalba, todėl kiekvieno pareiga ją puoselėti ir rūpintis, kad gimtojoje žemėje ji nebūtų stelbiama ir darkoma. Vydūnui taip pat rūpėjo globalizacija, bet ne ta. Jis puikiai suvokė, kad tikrąjį tautų ir žmonių bendrumą laiduoja ne ekonominės sutartys ir projektai, o tai, ką jis drauge su V.Kudirka vadino žmonijos vienybe ir himniškai laimino kaip vienybės žydėjimą. „Visa žmonija turi suvokti savo vienybę kaip sąmoningą tauriausią žmoniškumą“ – šiame Vydūno priesake išreikšta ir moralisto utopija, ir idealisto vizija, kurią šiandieninė real politik atmestų kaip romantinę iliuziją. Bet čia ir jo mitologijos stiprybė, susijusi su neišraunamu žmogaus instinktu suvokti gyvenimą kaip būties dovaną, neišduoti fundamentaliųjų vertybių, nepasiduoti gobšumo, neapykantos ir keršto aistroms, tamsos

ir chaoso vilionėms. Tai vertybės, kurios šiandien, švelniai tariant, nepopuliarios, – atsidavimas, aukojimasis: „Tautos augimui reikia visa aukoti. <...> Bet vis ir vis turi būti apsvarstoma, ar iš tikro tauta auginama. Labai lengvai darbas virsta tautos naikinimu.“ Kandidatai į prezidentus galėtų tai įsirašyti į savo rinkimų programas. Vydūnas mokėjo mokyti nemokydamas, o tiesiog gyvendamas pagal savo skelbiamus principus. Jam rūpėjo gilioji gyvenimo esmė ir prasmė, kurią siejo su religija, dorove, kultūra, t. y. humanitarine sfera. Itin puoselėjo iš A.Schweitzerio perimtą veneratio vitae, pagarbos gyvybei principą. Dabar gyvename baugioje karų grėsmės ir realių karinių konfliktų, įskaitant hibridinius ir informacinius karus, epochoje. Galvą ir leteną kelia galios ir siekio valdyti ideologijos, įvairaus plauko fundamentalizmai, veržiasi tamsieji smurto ir griovimo instinktai. Visa tai jau buvo prasiveržę ir Vydūno įvardyta kaip Pasaulio gaisras. Nejaugi taip norisi uždegti naują gaisrą, užmiršus, kad trečias kartas nemeluoja? Destruktyviuosius instinktus, tamsųjį pažmoniškumą gali pažaboti meilė. Mąstytojas skiria įsigeidimą ir sąmoningą, kosminę meilę – kantrią, maloningą, nepavydžią, tokią, kurią aprašė Paulius pirmajame laiške korintiečiams. Meilės esmė slypi ten pat, kur ir žmogaus esmė. Žmogus, pasak Vydūno, sudarytas iš gyvatų: kūno gyvatos, jausmų gyvatos, minčių gyvatos ir esmingojo „Aš“, arba dvasios-

VYDŪNO METAI

sielos amžinojo prado mumyse. Meilė – tai dvasios-sielos atsivėrimas amžinajam sielų pasauliui. Tai dvasinis ilgesys, primenantis platoniškąjį androginų mitą, kuriame perskirtosios androgino pusės nepaliaujamai ieško viena kitos, idant palaimingai susijungtų. Meilė Vydūnui yra pasaulį kurianti galia, siejama su amžinojo grožio idėja, nes „mylintieji žino, kas yra grožė“.

Santykio komplikacijos Mąstydamas apie tą tautiečių dalį, kuri Vydūnui galėtų būti abejinga, kuriai jo nuostatos keltų abejonių ar nebūtų priimtinos turiu, kaip žadėta, nesidairydamas per petį remtis asmeniškais patyrimais. Ką gi, manęs jo kūryboje pirmiausia neįtikina apriorinis schematiškumas, vienareikšmis charakterių taurumas, himniškas kalbos pakylėtumas, aukštosios metaforos ir abstrakcijos, mistifikuota veiksmo atmosfera. Teigiami herojai čia deklaruoja vidinę autonomiją („Žmogus jis tarp žmonių, bet sau žmogus!“), tačiau neturi individualaus veido ir balso, likimą kreipiančios psichologijos, jie panėši į valingai užprogramuotas vaikščiojančias idėjas. Iš pedagoginės praktikos žinau, kaip jo veikalų skaitymą apsunkina specifinė kalba – iš vokiečių kalbos perimtos abstrakčios kategorijos ir sintaksė, archajiška leksika, individuali ortografija. Todėl daugeliui šiandieninės jaunuomenės, įskaitant ir akademinę humanitarinę, jis jau sunkokai paskaitomas (beje, lietuvių kalbos

klausimais Vydūnas konsultuodavosi, jo raštų kalbą ir stilių yra nemažai redagavęs Jurgis Šaulys). Kitas kliūvantis dalykas – tam tikra jo idėjų eklektika ir argumentacijos mėgėjiškumas, įskaitant liaudiškas etimologijas (naivus vardažodžio Vydūnas siejimas su nevydono priešybe). Tai savaip patvirtina ir vydūnistų svyravimas dėl pavardės formos – buvome pripratinti vartoti Vilhelmas Storosta, dabar jau reikia rašyti Storostas. Kalbant apie Vydūno filosofiją, tenka pripažinti, kad ji, nors ir pasižyminti autentiško mąstymo pagava, kai kur yra ir mėgėjiška, ir provinciali. Kliūva ir tai, kas iki šiol nuodugniau netyrinėta, – ryšiai su masonerija, teosofine ezoterika, okultizmu, spiritizmu, Vydūno idėjų įtaka neopagoniškiems sąjūdžiams. Šiandien panašūs judėjimai nėra nekalti, tai gali būti ir pseudoreliginės užuovėjos madingoms, tačiau visai nesimpatiškoms ideologijoms.

Vydūnas gyvai Čia minėtinos ir tos santykio su Vydūnu komplikacijos, kurios kyla dėl bendrųjų pasaulietiškėjimo, pragmatiškėjimo tendencijų, daiktiško vartojimo kulto ir kurios tik pabrėžia Vydūno aktualumą. Tarkime, Vydūno gimdymo slėpiniai akivaizdžiai pralaimi šiandieninei šeimos koncepcijai ir abortų praktikai, o jo dvasingas vegetarizmas bejėgis atsispirti Beatos virtuvės kvapams. Vydūniškasis humanizmas, idėja, jog žmogus – amžinosios begalinės šviesos

Klaipėdos giedotojų draugijos nariai po Vydūno 70-mečio sukakties minėjimo. 1938 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.

spindulys, tas romus ir didingas sielos skaidrinimas nugalint kūno potraukius (o S.Freudui atlaidžiai šypsantis) šiandien daug kam atrodytų kaip grynoji teorija ar tiesiog graži utopija. O ką apie žurnalo „Jaunimas“ (1911–1914) redaktorių galėtų mąstyti šiandieninis jaunimas? Kaip Vydūnas jaustųsi mūsų emancipuotoje mokykloje? Kaip vydūnizmas koreliuoja su

Vydūnas mokėjo mokyti nemokydamas, o tiesiog gyvendamas pagal savo skelbiamus principus. ten klestinčia zoologinės konkurencijos ir patyčių kultūra? Vis tai klausimai, kuriuos svarstydami savąjį santykį su Vydūnu pagyvintume iš esmės. Klaipėdos krašto sąsajos su Vydūnu – šakninės, tvirtai įaugusios į lietuvininkų žemę, jungiančios Šilutę, Kintus, Rambyno kalną, Tilžę, Ragainę, Klaipėdą. Čia tik priminsime vieną straipsnį „Mūsų tautos gyvenimo krizis“ (1924 m. balandžio 6 ir 13 d.), kurį išspausdino „Klaipėdos žinios“. Straipsnyje teigiama, kad visos bėdos – dėl klaidingo laisvės supratimo. Laisvė – tai ne siekis nevaržomai siekti materialinių vertybių ir malonumų ar pelnytis kitų sąskaita. Vartotojiškas laisvės supratimas vedąs tautą į dvasinę krizę, į tikrosios, vidinės laisvės praradimą, po kurio gali ištikti ir išorinės, politinės laisvės praradimas. Čia, kaip sakoma, be komentarų. Klaipėdiškiai atsimena, kad mieste kadaise gyvavo ir Vydūno klubas – ar tebegyvuoja? Klaipėdiškio Remigijaus Šileikos miuziklas, roko misterija „Grožvyda“ (pagal „Amžiną ugnį“), pastatyta 2003 m. Šilutės savivaldybės užsakymu. Deja, šis pirmasis bandymas perkelti jo kūrybą į muzikinę sceną sykiu buvo pirmas ir paskutinis. Suprantama, trūko lėšų, orkestro ir choro partijos skambėjo ne „gyvai“, o iš įrašų. Vydūnas iš įrašų, iš nuogirdų, iš aukšto, iš reikalo, iš noro gražiai reprezentuotis... o gal pabandom kitaip? Baigiantis Lietuvos šimtmečio ir Vydūno metams siūlau tarptautinį projektą, laiduojantį orią tautos ir valstybės egzistenciją kitą šimtmetį: Vydūnas first. O tokio projekto parengiamoji programa galėtų vadintis Vydūnas live? – O.K.! Vydūnas gyvai? – O ką? 41

Pamiršimai yra vertingesni GINTARO LAŠAI

Antanas Šileika. Basakojis bingo pranešėjas. Atsiminimai. Baltos lankos, Vilnius, 2017, 231 p. Dainius VANAGAS

Daiktų vertė geriausiai atsikleidžia lyginant juos tarpusavyje. Taigi palyginkime. 2014 m. Lietuvoje pasirodė angliškai kuriančio lietuvių kilmės Kanados rašytojo ir literatūros kritiko Antano Šileikos istorijų romanas „Pirkiniai išsimokėtinai“. Po trejų metų išėjo dar vienas jo kūrinys – atsiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“. Šie tekstai turi daug panašumų: abu ženkliai remiasi rašytojo biografija ir aktualizuoja tas pačias patirtis, ypač – santykinai patogų ir monotonišką lietuvių išeivių gyvenimą Toronto priemiestyje antroje XX a. pusėje. Be to, abu kūriniai, nors ir pasakoja tęstinę istoriją, yra sudaryti iš smulkių, savarankiškų tekstų – apsakymų ar esė. Kalbant apie skirtumus, galima paminėti nebent tai, kad „Pirkiniai išsimokėtinai“ koncentruojasi į vaikystės laikotarpį, be to, knygos pasakotojas nėra autorius, o išgalvotas personažas Deivas. O štai „Basakojis bingo pranešėjas“ yra aiškiai išreikšti atsiminimai, todėl, natūralu, dengia didžiąją autoriaus gyvenimo dalį ir yra pasakojami iš jo perspektyvos. Pats autorius taip pat nevengia šių kūrinių lyginti: „Kai parašiau rinkinį pasakojimų, įkvėptų vaikystės prisiminimų [„Pirkiniai išsimokėtinai“ – D.V.], kai kurie žmonės man sakė, kad tai tikriausiai memuarai, o ne beletristikos kūriniai. Dabar, kai ėmiausi rašyti pasakojimus remdamasis savo gyvenimo prisiminimais [„Basakojis bingo pranešėjas“ – D.V.], tikriausiai būsiu apkaltintas, kad visa tai išsigalvojau“ (p. 230–231). Šis autoriaus nuogąstavimas nėra pagrįstas – tekstai naujajame rinkinyje nėra tokie įdomūs, išradingi ar unikalūs, 42

kad kam nors šautų mintis laikyti juos išgalvotais. Priešingai, šie pasakojimai atrodo kaip patys tikriausi prisiminimai, kuriems akivaizdžiai trūksta beletristikos ir literatūrinio filtro. Kitaip tariant, nors abu kūriniai turi daug ką bendro, esminiais literatūros parametrais jie smarkiai skiriasi. „Pirkiniai išsimokėtinai“ yra vienas stipriausių pastarojo meto lietuvių prozos tekstų, pasižymintis išskirtine pasakojimo įtaiga, raiška, konceptualumu ir originalia sociokultūrine medžiaga. „Basakojis bingo pranešėjas“ geriausiu atveju yra vidutinis kūrinys, jei ankstesnė autoriaus kūryba skaitytojams nežinoma, arba itin nepavykęs, jei žinoma. „Basakojis bingo pranešėjas“, kaip ir „Pirkiniai išsimokėtinai“, pasižymi skaitymo lengvumu, tačiau naujajame kūrinyje jis linkęs virsti paviršutiniškumu ir abejingumu. Abu tekstai pasižymi tuo pačiu pasakojimo braižu, tačiau naujausiame trūksta turinio, kurį būtų galima braižyti. Abu tekstai turi griežtą kompoziciją, tačiau naujausiame nėra ką komponuoti. Žinoma, knygoje yra ir keletas vertingesnių tekstų, tokių kaip „Miestas ir kaimas“ arba „Sugrįžimas į Babiloną“. Pirmajame sutinkame gyviausius knygos personažus, o laiko bėgsmas įtaigiai iliustruojamas per nykstančios fizinės jėgos prizmę; antrasis taikliai sugauna politinės sąmonės virsmą ir idealų trapumą: Norėdamas išgarsėti kaip žurnalistas ir palaikydamas Palestinos išlaisvinimo organizaciją, 1982 metų pavasarį Kenas nuskrido į Beirutą aprašyti karo baisybių. Bet laiko jas pamatyti jis turėjo apytikriai tik vieną dieną. Palestinos išlaisvinimo organizacija nepatikėjo Keno žodžiais, negana to, jis atvyko su amerikietišku pasu, o jo pavardė skambėjo žydiškai. Jis

buvo įkalintas daugiabučio namo rūsyje ir pūdomas jame daugelį savaičių. Bet kurią akimirką jis galėjo būti nušautas arba panaudotas kaip savotiškas įkaitas. Paskui izraeliečiai pradėjo puolimą ir surengė Beiruto apsiaustį. Ji truko septynias dienas. Per artilerijos apšaudymą buvo sugriauta viršutinė pusė daugiabučio namo, kurio rūsyje buvo kalinamas Kenas. Jo sargybiniai ėmė darytis irzlūs. Jie juokais nutaikydavo į jį savo ginklus ir žaismingai sakydavo „pykšt“, bet jam buvo nelabai juokinga. Vieną rytą jų nebebuvo. Vėliau tą dieną vienas izraeliečių kareivis išlaužė rūsio duris ir išlaisvino Keną ir du kartu su juo įkalintus prancūzus. Kenas įėjo į tą rūsį būdamas bohemiškos grožinės literatūros rašytojas, o išėjo tapęs konservatyviu, dievobaimingu respublikonų agitatoriumi (p. 108). Keletas kitų tekstų taip pat turi savų privalumų, tačiau „Nulūžusi durų rankena“, „Žudanti istorija“, „Pietūs su silpnaprotyste“, „Po išleistuvių“, „Trys Viešpaties veidai“ ar „Iš kur aš ateinu, kur aš einu“ apskritai neturėjo patekti į rinkinį. Ir ne tik todėl, kad jie pernelyg asmeniški, banalūs ar sentimentalūs, o dėl transformuojančios minties, fantazijos ir kūrybinio judesio stokos. Šie tekstai, nepaisant geriausių ir nuoširdžiausių autoriaus intencijų, yra lėkšti. „Pirkiniai išsimokėtinai“ išsiskyrė plačiu emociniu ir intelektualiniu spektru – jame derėjo tragedija ir komedija, išmonė ir įžvalga; tekstas intymus, jautrus, preciziškas, bet išlaikytas, subrandintas, neperspaustas. „Basakojis bingo pranešėjas“ šių parametrų atžvilgiu iš tiesų lieka basas. Tekstas perdėm buitiškas, seklus, abstraktus. Autorius bando gelbėtis naudodamas autoironiją ir humorą, taip siekdamas sušvelninti dramatiškus įvykius arba vengdamas

Kalėdinis angelas GINTARO LAŠAI

Benas TARKERIS

pompastikos ir perdėto rimtumo. Tai ypač būdinga tekstams, kuriuose rašoma apie Lietuvos atgimimą žlugus Sovietų Sąjungai. Tačiau šiuo atveju autoironija ir komiški elementai tik dar labiau išryškina knygos sausumą ir tingumą, ir taip tarsi skatina skaitytoją atlaidžiau vertinti autorių, mažina jo lūkesčius ir maskuoja pasakojimo trūkumus. Ir dar – „Pirkiniai išsimokėtinai“ pasižymėjo gyvais, lanksčiais dialogais, kurie ne tik kūrė išraiškingus charakterius, bet ir atvėrė unikalias mąstymo, interpretavimo galimybes. Naujoje A.Šileikos knygoje dialogai naudojami vien informacijai perduoti. Sunkumai, su kuriais A.Šileika greičiausiai susidūrė rašydamas šią knygą, nėra naujiena. Atsiminimų žanras yra vienas sudėtingiausių, nes reikalauja balansavimo ant siauros ribos – gyvenimo autentiškumo ir kokybiško teksto. Jei pusiausvyros išlaikyti neišeina ir tenka pasirinkti vieną iš jų – galbūt geriau aukoti autentiškumą, atsigręžti į vaizduotę, keisti ne tik realių asmenų vardus ir pavardes, bet ir jų žodžius, veiksmus ir situacijas. Tai, žinoma, jau nebus prisiminimai, veikiau pamiršimai – bet gal taip ir geriau. A.Šileika yra puikus rašytojas ir pasakotojas, tačiau šįkart savo aukštai iškeltos kartelės neperšoko.

Tikriausiai kažkurioje žmogaus vietoje glūdi tikėjimas stebuklais ir tai nėra noras save apgauti ar iškraipyti tikrovę. Kartais žmogus būna pavargęs ir nori pailsėti nuo greitai lekiančių metų, nuo garsiai riaumojančių motociklų, nuo sunkaus darbo, kasdienybės ir didelių sąskaitų už gyvenimo patogumus. Tada kartais žmogus sustoja ir mato pliušinį meškiuką, pripučiamą krokodilą ar sunarstytą iš gabaliukų gyvatę tarytum gyvus. Ir nors realiame gyvenime, tam tikromis aplinkybėmis jie gali būti mirtinai jam pavojingi, žmogus tiki jų gerumu, jų draugyste ir ašaromis. Tada žmogus yra laisvas. Istoriją išgirdau daug vėliau, kai viskas jau buvo nurimę ir žmonių likimai tvarkingai riedėjo jiems sureguliuotais bėgiais. Ją papasakojo pats laiškų rašytojas. Jo vardas Saulius, jam tada buvo penkiasdešimt dveji. Normalus, niekuo neišsiskiriantis, saikingai traukiantis moterų dėmesį. Labiau tų, kurios turi įprotį pažiūrėti į kiekvieną praeinantį vyrą. Metai Sauliaus nepuošė: praplikęs viršugalvis, ant veido buvo atsiradę dėmių, žandai pradėję leistis į apačią. Vienintelė puošmena – raukšlės prie akių jam besišypsant ir vis dar labai gyvos akys, suprantančiai persmelkiančios bet kurį pašnekovą. Tokie žmonės turi draugų ir neskirsto jų pagal lytį, religiją, odos spalvą ar seksualinę orientaciją. Jie turi draugų, tinkančių jiems į tėvus ir į vaikus. Sauliaus draugas, kažkada buvęs jo bendradarbis Tomas – iš pirmo žvilgsnio visiška priešingybė. Aštuoniolika metų jaunesnis, puikios išvaizdos, juodbruvas, trykštantis energija, plačiais rankų mostais besiiriantis per gyvenimą. Jis nelaiko

už dantų žodžių, nesirenka jų vartojimo pagal situaciją, o kalba ir dažniausiai be skrupulų pasako tai, ką ir nori pasakyti. Kas be ko, neretai į savo kalbą, ypač susijaudinęs, įpina keiksmažodžių. Vienintelis draugų panašumas – abu nori pasakyti tą patį. Artėjo Kalėdos ir Tomo įmonėje kolektyvas nutarė pažaisti žaidimą „Aš tavo angelas“. Greičiausiai daug kas yra jį žaidę. Išsitraukęs burtų keliu sau žmogų, lyg angelas turi globoti jį iki tam tikros nustatytos dienos, slapčia padėti ar perduoti dovanėlę, galbūt net padaryti kokią netiesioginę paslaugą. Pagrindinė taisyklė – globotinis neturi žinoti, kas jo angelas. Aišku, yra nemažai nuojautų, nemažai išsiduodančių, vienaip ar kitaip demaskuotų. Žmogus-angelas turi tapti sekliu, nutaikyti progą, laukti, kol išeis jo globotinis papietauti, galbūt anksčiau ateiti į darbą. Jis turi pademonstruoti išmonę, o svarbiausia – turėti norą. Tai sunkus uždavinys. Bet ne Tomui. Maža to, jis nori būti geriausias. Po burtų traukimo ceremonijos, praėjus savaitgaliui, Tomas prisiminė, kad jo geras draugas Saulius puikiai rašo ir reklamos įmonėje, kurioje jis dirba, yra nepakeičiamas reklaminių tekstų autorius. Paskambino jam ir pasiguodė, kad kiekvienas angelas turi parašyti savo globotiniui laišką – prisistatymą. Tai buvo netiesa, tiesiog Tomas norėjo, kad taip būtų. Jis taip sugalvojo, jam tai pasirodė natūralu. Kaipgi be prisistatymo? Lyg nepasisveikintum su draugu ar pažįstamu. Kadangi abu galvojo panašiai, Tomui nereikėjo ilgai draugo prašyti. Saulius net pasiūlė rašyti laiškus reguliariai. Tomas tam reikalui susikūrė naują elektroninio pašto adresą ir pirmadienį po pietų laukė Sauliaus angeliško laiško. ► 43

GINTARO LAŠAI

◄ Jis skambino kelis kartus ir domėjosi laiško detalėmis, vis pakurstydamas Sauliaus menines ambicijas. – Žinau, kad parašysi superinį laišką, – suokė Tomas. – Pameni, kaip supažindinai mus su žmona? Ji negalėjo patikėti, kad pažinčių svetainėse yra vyrų, sugebančių taip rašyti. Bet išaiškėjus tiesai ji visiškai nepyko. Priešingai. Prašė, kad perduočiau tau širdingiausius linkėjimus. Ir dar pasakė, kad viskas, ką rašei, taip ir yra. Nėra jokio melo ir apgaulės, – supranti, seni? Pasirodžiau jai toks, kokį mane iš tavo laiškų įsivaizdavo. – Gerai jau gerai, baik pataikauti ir netrukdyk rašyti. Turiu įsijausti. Kitaip negaliu. Tarp kitko, gal turi jos nuotrauką? – Paieškosiu, bet nepažadu. Ji mano metų. Trumpais plaukais, brunetė. Normali. Viskas, Sauliuk, tyliu. Tik laukiu. Iki. Ir žinok – aš vadovauju paradui. – Eik šikt, Tomai, netrukdyk dirbti, – pasakė Saulius ir padėjo ragelį. Laiškus sukėliau eilės tvarka ir neredaguotus. Tokius po ilgų prašymų ir įkalbinėjimų persiuntė man Saulius.

Pirmas laiškas – prisistatymas Labas, Greta, pabudau ryte, ilgai varčiausi lovoje ir kaip kiekvieną pirmadienį galvojau, kad trūksta dar vieno sekmadienio. Vienintelė motyvacija keltis buvo manieji fiziologiniai poreikiai. Primerktomis akimis valiausi dantis, galvojau apie šios dienos darbus, ir, pažvelgęs į veidrodį, prisiminiau, kad esu paskirtas tavuoju angelu. Eina sau, – pagalvojau, – kas per nesąmonė? Koks iš manęs angelas? Labiau panašus į seną sušalusį žvirblį, pamuštais sparnais, rūpesčiais iškankintu veidu. Šlapiais pirštais persibraukiau viršugalvį, atsargiai paliečiau smakrą, švelniais judesiais masažavau antakius, suėmiau ir patempiau žandus. Vis nedavė ramybės mintis, kokiais veidais būna angelai. Nesąmoningai pasukau galvą į vieną pusę, į kitą, stebėjau savo pečius. Kur jis? O gal visai ne ant peties? Gal angelai nebūtinai taisyklingų formų, baltais sparnais? Gal priešingai? Nuo susirūpinimo žmogaus saugumu jų veidai išsikraipo, patinsta paakiai? Tikriausiai jie net netupi ant žmogaus, o perduoda tą saugumo jausmą žmogui per atstumą. Nuo tų minčių man darėsi 44

šilčiau, veido oda prašviesėjo, akys prasiplėtė. Sulenkiau ranką ir pasitikrinau raumenis. Nusišypsojau. Kodėl ne? Kodėl ne? – kartojau. Striksėdamas iš vonios kambario, garsiai sušukau – aš angelas! Tavo angelas! Darysiu gerus darbus, nepyksiu dėl menkniekių, dovanosiu žmonėms šypsenas ir tu tai pajausi. Jei tau, Greta, staiga kils noras apkabinti nepažįstamą ar paaukoti valkatai, jei nusišypsosi sau be jokios priežasties ir ryte norėsis daryti mankštą, nenustebk. Hmm... Gera būti angelu. Pažvelgiau į rankas ir parašiau tau šį laišką. – Sauliau, vau, super, neturiu žodžių, senas iškrypėli, jautrioji dvėseliena. Girdi mane? Klausykis, Dostojevskio idiote. Turiu žvalgą, ji sėdi viename kabinete su mano Greta ir perduoda jos reakciją. Mes ją pribloškėme. Ji skaitė tavo laišką dešimt kartų ir apsiašarojo. Pasakė, kad niekas iš darbuotojų negalėjo parašyti taip. Gestikuliuoja rankomis, kelia jas į viršų ir šaukia lyg patyrusi orgazmą. Gerai pavarėm, senuk. Šaunuolis. Nueisiu rytoj pats į kabinetą lyg niekur nieko, bet bijau išsiduoti, nes šiaip retai kada ten užsuku. Taip knieti ją pamatyti tokios būsenos. Varom toliau, senas iškamša. – Tikrai taip sureagavo? Eina sau. Smagu, seni. Norėčiau ir aš tai pamatyti. Nežinau net kaip ji atrodo. Nuotraukos neradai? Būtų gerai pamatyti jos veidą. – Neradau. Kam tau ji? Tuoj aš tau įjungsiu vaizdajuostę, seno moliūgo sėkla. Nusižiūrėk savo kontoroj patinkančią tau senutę ir varyk toliau taip. Saulius tikrai neapsimetinėjo, kad rašydamas laišką turi sužadinti vaizduotę ir įsijausti. Kitaip jis negali. Be jausmų jis negali parašyti jokios menkiausios reklamos. Be emocijų jis nesugeba parašyti jokio sveikinimo. Jam kartais atrodo, kad jis pradeda veikti tik jausmams užliejus protą, lyg protas būtų kava, o jausmai – verdantis vanduo. Rašydamas jis turi rasti konkretų objektą, apie kurį rašo, ir tarsi matyti situaciją iš viršaus. Kuriant tekstą reklamai jam kartais sudrėksta akys ir Saulius neslepia, kad patinka būti paglostytam, kad tai jį papildomai motyvuoja, o mintis, kad reklamos vartotojai bus sužavėti jo kūryba, jį dar stipriau sujaudina. Rašydamas pirmą angelo laišką jis įsivaizdavo savo bendradarbę Adelę. Ji buvo išsiskyrusi su pirmu vyru, augino sūnų ir gyveno su draugu. Neslėpė meilės draugui ir mažiausiai progai pasitaikius rodydavo visiems savo meilingus bučinius, apsika-

binimus, o judviejų užfiksuotas emocijas keldavo į socialinius tinklus. Smulkutė, gyvybinga, turinti gerą humoro jausmą, aštuoneriais metais jaunesnė už Saulių ji buvo jam moters idealas, bet ne jo moteris, todėl elgėsi su ja atsargiai. Kad ir kaip norėtųsi – ne jo daiktas, ne jo artimas – paleisti svajonių nuo grandinės nevalia, nors kartais susivaldyti būna labai sunku. – Sauliau, – kalbėjo telefonu Tomas. – Turiu nupirkęs suvenyrinį angeliuką ir noriu jį padovanoti Gretai. Parašyk ką nors apie tai. Gali neilgą, lyg kokį prekės aprašymą ar naudojimosi instrukciją. Pietauti ji eina į kavinę, o aš tuo metu įslinksiu į jos kabinetą ir paliksiu angeliuką ant stalo. Laišką ji turėtų gauti po to, kai ras dovaną, bet baigiantis darbo dienai būtų gerai jį išsiųsti. Ar supratai, senas ožy? A, vos nepamiršau, jis šviečiantis, su elementu. Prašau, Sauliuk. – Supratau, juodasis subingalvi. Gal vakare po bokalą, penktadienis gi? – Taigi žinai, kad užrišęs. Bet kavos galima. Susirašom po darbų. Ė, bet nepamiršk instrukcijos, tai yra laiškelio.

Antras laiškas – instrukcija Labas, Greta, tikriausiai ieškai mano žmogiško pavidalo tarp kolegų ir trokšti suprast, kas galėjo parašyti tau tą laišką? Juk susitikę darbe mes praeiname vienas pro kitą ir dažniausiai tik iš mandagumo pasisveikiname. O kaip bendraujam? Kalbame apie viską, tik ne apie tai, kas rūpi iš tiesų. Laidome lengvus juokelius, o jei pykstame, nusikeikiame tik mintyse. Aš, tau paskirtas angelas, esu ne išimtis. Ieškodama manęs paprastai, tai yra paviršiuje, nerasi. Todėl, kad pažadinčiau tavo ieškojimus kitais būdais, siunčiu angelams įprastą formą. Jis šviečia ir bus tau lyg atšvaitas, kad beieškant neatsitrenktų į tave svetima, suakmenėjusi širdis. – Na, tu pavarai, nedorėli, – spausdamas Sauliui ranką, kalbėjo Tomas. Atsisėdo jie kavinėje prie lango. – Eik sau. Neišvaryk jos iš proto. Bet žiauriai gerai parašei. Ji negali patikėti. Kolegė pasakojo, kad kopijuoja frazėmis ir guglina. Galvoja, gal kokio rašytojo tekstai. Jauti, seniena? Nieko neranda. Geras. Pasakyk man vieną dalyką, tik neskiesk. Pažįstu tave lyg seną lupeną. Ką įsivaizduoji rašydamas? Kas ji?

GINTARO LAŠAI

– Ai, koks tavo reikalas? – Na, už tokius žodžius įspirsiu tau į šikną. Sakai ir greitai. Tai ta smulkutė moterytė – skruzdėlytė, apie kurią ištisai pasakoji? Ech tu, seiliavarvy. Nežinau, ar aš tau sakiau, bet ją, pasirodo, pažįsta mano sesė. Ji yra jos kaimynė. Keistas, kažkoks senovinis kaimiškas jos vardas. Aaa, prisiminiau. Adelė tikriausiai, ar ne? Kokia maža ta Klaipėda. Jos kartais nueina viena pas kitą pasiskolinti druskos ir prie kavos pasikalba. Žodis po žodžio ir paaiškėjo, kad esi jos gerbėjas ir slaptas seilių varvintojas. – Nieko aš nevarvinu, nesąmonė. Turi draugą ir vaikšto susikabinę, jokio tarpelio niekam nepalieka. Kas man iš jos? O, be to, tokios gražuolės į mane nežiūri, – vienu mauku išgėręs pusę bokalo, postringavo Saulius. – Žinai, pasakysiu tau vieną dalyką. Po skyrybų jau septyneri metai, o aš vis dar vienas. Ir geriau būti vienam nei gyventi su bet kuo, vien tik iš baimės nelikti vienišam. Taip jau yra ir negaliu paaiškinti, kodėl. Kodėl, jei man taip svarbu grožis, aš toks niekam tikęs? – Ei ei ei, draugeli, kas per nuotaikos? Tu geriau nusivalyk veidrodį ir dar geriau būtų, jei šiek tiek patrintum jį iš vidaus. Jaučiu, seniai neturėjai sekso, ištvirkėli. Ne visos moterys vienodos, bet tavo tiesa – jos mėgsta sakyti, kad išvaizda joms nesvarbu, o elgiasi priešingai. Arba turi būti gražus, arba iš tolo mojuoti pinigais. Esi trečias variantas ir nesiruošiu tavęs guosti. Esi asilas. Taip, grynas asilas. Pareini namo, užsidarai ir smaukai, ar ne? Grožio jam trūksta, mat. Asile tu, kur ieškai moters? Kavinėse, kur visi maukia alų, o moterys laukia iš vyrų, kad apmokėtų sąskaitas? Kvaily neraliuotas, eik į renginius, parodas, skaityklas. Tu gi meniškos sielos. Na, paprastai menininkės yra baisios, bet gal yra išimčių? Ieškok išimties. Dar kiek padiskutavę, tradiciškai apsikumščiavę ir pasivadinę įvairiausiais epitetais, draugai atsisveikino ir patraukė kas sau. Lauke snigo. Spaudė nedidelis šaltukas. Saulius ėjo nuleidęs galvą ir mąstė apie Tomo pasakytus žodžius. Taip. Paskutiniu metu jam su moterimis nesiseka. Palauk, nuo kada? Nuo kada pradėjo nesisekti? Jis niekaip negalėjo suprasti. Staiga į galvą atėjo mintis, kad jis tampa garsiu rašytoju. Kaip būtų smagu pasirašinėti ant išleistos knygos. Moterys yra geriausios skaitytojos. Jos trokštų paliesti jį rankomis. Jis išsirinktų pačią gražiausią. Adelę? Ji liestų jį tarsi istoriją, o jis išdidžiai ir išmintingai

tylėtų. Vaidintų šiek tiek abejingą. Šypsotųsi sau į ūsą ir leistų save nurenginėti. Net ūsai man neauga, – pagalvojo. Nėra dėl ko nusišypsoti. Einu namo. Katę laikas pašerti. Bet nuo kada jam taip nesiseka? Nuo kada? Nuo tada, kai kiekvieną rytą tik pabudęs jis ryškiai mato Adelės veidą? Ji įsidarbino prieš dvejus metus. Lyg koks skersvėjis prapūtė prasmirdusį kolektyvą savo linksmumu, užkrečiama nuotaika. Niekada prieš tai moterys pasisveikindamos nepaduodavo vyrams rankos. Avėdamos aukštakulnius, įsispraudusios į nuobodžių spalvų kostiumėlius jos krypuoja lyg žąsys, aukštai iškėlusios galvas. Adelė nedidelio ūgio, avi paprastus, gal net vyriškus batelius. Atrodo velniškai stilingai, lyg būtų sugrįžusi iš bitlų surengto koncerto. Raudonos velvetinės kelnės, juodas megztukas su rankų darbo sege, languotas paltukas. Ji greitai apibėgo visus darbuotojus ir kiekvienam padavė savo mažą rankytę. Dieve, ji pasirodė tokia švelni ir paskendo jo saujoje. Nuo tada... Nuo tada ir kitos moterys ne taip demonstratyviai eidamos kaukši ir stengiasi numesti kokį sąmojį, parsineštą iš namų. Paduoda rankas pasisveikindamos, o pasitaikius progai apsikabina ir, lyg dovanotų trapią, dūžtančią dovaną, atsargiai atkiša žanduką bučiniui. Kolektyvas tarsi atjaunėjo dešimčia metų. Gal ir daugiau. Kai kurios pradėjo net rūkyti, jei Adelei reikia kompanijos. Bet ji neprašo. Pasako visiems garsiai, kad eina parūkyti. Po darbo ją pasitinka jos draugas, ir, lyg norėdamas sukelti žmonijai pavydą, prie visų ją apčiupinėja ir tarsi koks šuo aplaižo. Ji sakė, kad jis nepavydus, o ateina pasitikti labiau norėdamas pamatyti ją tarp savo konkurentų. Kodėl ji tada taip pasakė? Buvo susipykusi su draugu? Sakė, kad namie jai trūksta dėmesio, o glaustosi jis labiausiai darydamas asmenukes. Saulius atsiduso.

Trečias laiškas – meduolio reklama Labas, Greta, šiandien visai sugedo oras. Su juo peršlapo ir mano sparnai. Sėdėjau anksti ryte, rašiau tau laiškutį ir atrodė, kad kiekvieną mano šviesesnę mintį tarsi šliūkštelėdama kibirą vandens nuplauna pikta valytoja, išvalyda-

ma kruopščiai viską, kas dar, atrodo, vakar spindėjo. Ji akylai saugojo tvarką ir neleido prasibrauti šviesai. Tamsa. Tamsoje buvo velniškai sunku. Kabinosi į atlapus juodos mintys. Tarpus tarp minčių palengva pildė pyktis. Nedavė ramybės, kėlė erzelį žmonių nuostata, kad negalima įsileisti blogų minčių, kad reikia vyti jas kuo toliau, kad žmogus yra toks, kokios jo mintys. Nejaugi esu toks blogas? Klausiau savęs – kodėl nuvijus blogą mintį, paprastai ateina dar juodesnė? Kodėl tamsoje nėra šviesos? Suvis buvo baisiausia, kad turiu daryti angeliškus darbus, kai labiau norėtųsi pakišti skubančiam kolegai koją. Žinojau, kad nepakišiu. Žinojau, kad prašviesės ir vėl norėsiu būti angelu. Tu tik palauk truputį, – šnibždėjau sau. Štai tuoj ką nors nuveiksiu, padarysiu nereikšmingą kasdienį darbelį ir viskas bus gerai. Taip ir atsitiko. Sukandęs dantis dariau mankštą, susitvarkiau stalčius, iššveičiau vonios kambarį ir pagaliau gimė šviesos spindulėlis. Jis vis didėjo, plėtėsi ir mano noras būti angelu darėsi vis ryškesnis, sparnai išdžiūvo, pradėjo kvepėti cinamonu. – Seni, kas tau? Bet laiškas geras. Išsiunčiau. Girdėjau, – sako, – pasiduodu. Iškėlė rankas, seni, jauti? Mes ją pribaigėm. Oras tikrai šūdinas. Toks buvo gražus savaitgalis. Tikra žiema. Buvome su dukryte ant kalniuko. Leidomės rogutėmis. Žinai, ką ji man pasakė? Penkerių metukų, o mąstymas kaip tavo, seno žmogaus. Sako, kai tu mane apsikabini, aš jaučiuosi laimingesnė. Įsivaizduoji? Eina šikt, seneli, vos neapsiblioviau ir nepridariau į kelnes. Tikrai. Tarp kitko, truputį kaip boba papletkinsiu. Savaitgalį buvo svečiuose sesuo su šeima. Užėjo kalba apie vyrus, žinai, kaip visada. Sesutė nei iš šio, nei iš to ir sako: – nieko nesuprantu, tokia graži pora ir išsiskyrė. Visos jos gražios, seniena. Gatvėje... Namie viskas kitaip. Sako jau trys mėnesiai gyvena atskirai, bet tik dabar išsidavė, kai sesuo paklausė apie draugą. Nenori, kad darbe žinotų. Maža ta Klaipėda. Bet apie cinamoną suskėlei taikliai. Vienu šūviu – bac – ir meduolio reklama. Sakau tau, dvėseliena, galėtum būti geras rašytojas. – Apie ką tu čia barški? Gali surimtėti? Kas išsiskyrė? – Tavoji skruzdėlytė, kas. Asile, dėl ko čia burną pusę valandos aušinu. Nusiplauk švariai kiaušius ir būk žmogus, Sauliau, pakalbink ją. Paprastai, be išsidirbinėjimų. ► 45

GINTARO LAŠAI

Pasakyk kokią nors nesąmonę apie nieką. Tu gi moki. Pasakyk, kad svajoji nuskristi į mėnulį ar dar kažką. Pasakyk, kad nori ją pavėžinti rogutėmis. Ir visiškai nesvarbu, kad nėra sniego. Dar įdomiau. Klausyk, tikrai, gali jai pasigirti. O ką? Pasakyk, kad esi angelas ir rašai laiškus už mane. Ne, nesakyk, kad už mane. Na, už kažką – neįvardyk. Žinai, – maža ta Klaipėda. Nusiųsk jai, tegu paskaito. Gal jai irgi reikia pagalbos? Ką tu darytum be manęs, senas kvaily? Esi skoloj.

◄

Ketvirtas laiškas – džentelmenas Labas, Greta, vairuodamas vakar mašiną, praleidau kitą vairuotoją. Jis man padėkojo, pamirksėdamas šviesomis. Kažkoks geras jausmas užplūdo. Tuo metu pagalvojau apie tave. Važiuodamas namo įstrigau šalutiniame kelyje ir galvojau, – na, viskas, tai ilgam.

Kaip tyčia, buvau per darbus likęs be pietų, darželyje laukė vaikas. Bet netikėtai sustojo pagrindiniu keliu važiavusi mašina ir mane praleido. Nusišypsojau ir vėl pagalvojau apie tave. Buvau pamiršęs alkį, o darželyje rišdamas vaikui batuką, įdėmiai klausiausi jo pasakojimo, kaip jie su draugu nemiegojo pietų ir visą laiką prakalbėjo apie transformerius. Vakarieniaudamas ir stebėdamas žaisliukus ant eglutės susimąsčiau. Keista, juk buvau pasidaręs gana ciniškas, nebetikintis nuoširdumu, nebenorintis tikėti nesavanaudiškais kitų poelgiais. Kaip čia aš taip? – klausiau savęs. Visai ištižai, – drausminau save. Ir tada vėl. Vėl pamačiau tavo nustebusį, tikintį stebuklais veidą. Kaip gera būti angelu. Koks smagus metų laikas – Kalėdos. Tiesa, noriu paklausti. Ar tu nieko prieš, kad rašau tau laiškus? Jei nieko prieš, norėčiau, kad perskaičiusi, pamirksėtum šviesomis. Tik blykt blykt – nieko daugiau nenoriu. Tavo trumpučiai atsakymai augins man sparnus.

– Oi, oi, oi, senukai. Jaučiu pragiedrulius. Blykt, blykt tau. Manęs neapgausi, tau nusišypsojo skruzdėlytė. Sakyk ką nori, bet aš tai supratau. Nusiųsk ir jai tą laišką. Būtinai ir jai. Siųsk visus. Ėėė, gal jau sugulėt? Juokauju. Nepritrėkšk jos savo pasturgaliu. Pasaugok. Jaučiu, kaip tu šypsaisi, Sauliau, senas ožy. – Na, nieko dar nebuvo. Ji tik sutiko po darbo nueiti kavos. Papasakojau apie angelą. Pasigyriau. Ji paprašė, kad duočiau paskaityti. Liko sužavėta. Žinai, ką pasakė? – Drožk greičiau, neturiu laiko su tavim terliotis. – Pasakė, kad ji norėtų tokio angelo. Nepasakė. Parašė. – Ką aš tau sakiau? Jei manoji Greta ištirpo. Ji tokia rafinuota, tokia visada dalykiška, plastikine veido išraiška. Turiu nupirkęs jai dovanų knygą. Atvešiu tau, kad neprigrybautum ją aprašydamas. Būsiu pas tave už pusvalandžio, parūkysim. – Gerai, Tomai.

GINTARO LAŠAI

– Niekas tavęs neklausia, nenaudėli. Viskas – dingstu, ir taip per ilgai užsižaidžiau su tavim. Adelė įdėmiai klausėsi. Saulius jai pasakojo apie savo svajonę tapti rašytoju. Kartais pajausdavo, kad per daug giriasi. Tada susigėsdavo ir paklausdavo apie ją. Nedrįso klausti apie jos skyrybas. Bijojo įskaudinti. Ji tokia gležnutė. Aišku, buvo smalsu ir knietėjo sužinoti daugiau apie jų santykius. Bijojo išgirsti, kad vis dar jį myli. Kaipgi jis turi ją guosti? Kaip? Galėtų pasakyti, kad laikas užgydys. Ir būtų, ko gero, teisus. Tuo labiau kad niekas išvis nežino, kaip laikas mus pakeis. Galėtų pasakyti, kad buvęs draugas nėra jos vertas, bet tada Saulius negalėtų žiūrėti jai į akis. Jam būtų gėda, lyg statytų save palyginimui, lyg jis būtų vertesnis. Kuo jis geresnis? Ar meilė apskritai ieško gėrio? Nieko ji neieško. Jai nereikia lyg sąmoningam piliečiui rūšiuoti buitinių atliekų. Bet jei blogis yra tai, kas žmogui nepatinka, kodėl visiški nenaudėliai maudosi meilės spinduliuose?

Ji pasakė, kad negali be meilės. Be meilės ją džiovina ir gyvenimas atrodo tarsi dykuma. Saulius aiškiai pamatė suskeldėjusią nuo sausros žemę ir mažytį rožės žiedelį. Aišku, ji vis dar myli. Matyti, kaip pasakius tą žodį suvirpa jos pirštai. Reikia pajuokauti, prablaškyti, bet lyg tyčia jis jaučia kad nusišneka, o juokeliai tokie kvaili kaip pirmos klasės mokinių. Adelė labai mėgsta skaityti ir vardijo savo mėgstamas knygas. Tai buvo savotiškas išsigelbėjimas. Atrodo, jie surado bendrą pomėgį. Ji pasakojo labai seniai perskaitytą istoriją apie medų. Kaip bitės jį nešdavo iš tolimiausių kraštų. Jų nebuvo tiek daug. Bičių. Visos jos turėjo vardus ir labai mylėjo žmones. Buvo be galo prisirišusios prie jų ir ištikimos. – Esu kaip ta bitė. Tas medus visai nesaldus, supranti? Bitės toli skrisdamos labai pavargdavo ir medus kvepėjo prakaitu, buvo sūrus. Kaip baigėsi istorija, aš nepamenu. Keista, ar ne? Man labai įstrigo tik skridimas ir bičių begalinis nuovargis.

Penktas laiškas – prasminga dovana Labas, Greta, labai noriu padovanoti tau kažką prasmingesnio, kažką, kas ilgiau užsibūtų tavo viduje. Nežinau, ar mėgsti skaityti ir juolab nežinau, ką mėgsti. Matai, kokie tie angelai netobuli. Tai istorija apie žmogų, kuriam po patirtos avarijos sudužo tikėjimas angelais, o svarbiausia – jis prarado tikėjimą meile. Taip. Kad ir kaip banaliai skambėtų, kad ir kaip ta tema būtų nuvalkiota, juk tai yra prasmių prasmė. Gyvenimo prasmės ledkalnio viršūnė. Ji tokia spindinti, balta, šildoma saulės spindulių, baimę palikusi giliai lediniame vandenyje. Taigi. Jei perskaitysi šią knygą, tikiu, kad pamačiusi dvi besimylinčias bites prisiminsi savo angelą. Jei perskaitysi šią knygą, žinosi ir būsi tikra – tuo metu gali stebėti jas drąsiai – jos negali tau įgelti. ►

Ričardo Šileikos nuotr. 47

GINTARO LAŠAI

◄ Po šio laiško Saulius nesulaukė Tomo skambučio su komentarais. Jis paskambino tik kitą dieną ir pasakė, kad kažką jaučia ir nežino, kuo visa tai baigsis. Perspėjo, kad neįklimptų ir per greit neprisisvajotų. Stabdyk, brolau, arklius, – pasakė. Tik nepasakė kaip. Niekas to nepasako. Tu gi jau patyręs, seni, gali ir nesiseilėti. Bijau dėl tavęs. Saulius atsakė, kad nenori nieko stabdyti. Nebijau skausmo, – pasakė. – Jis mano variklis. Kitą dieną jis pasikvietė Adelę į namus. Buvo sekmadienis. Nežinojo kodėl, bet tikėjo, kad ateis. Gal dėl to, kad pasirodė tokia sava. Telefonu jai papasakojo, kaip skaniai moka iškepti bulves. Gyrėsi juokais. Bulvės mėgstančios kantrybę. Ant stiprios ugnies jas reikia kepinti ir be reikalo nevartyti. Tada jos suskrunda, sulimpa ir yra vulgariai skanios. Adelę tai prajuokino ir ji sutiko. Buvo gera kartu valgyti. Ji nesimaivė ir sušveitė visą lėkštę. Pasakė, kad vulgarumas jai patiko. Saulius kaip mokinys ją palydėjo iki namų. Jie užėjo į parduotuvę, o jis nešė jos maišelį.

Šeštas laiškas – žvakė Labas, Greta, šiandien pabudau labai anksti – sapnavau košmarą. Papasakosiu apie jį kitame laiške. Norėjosi prasiblaškyti, buvau išsigandęs sapne matytų vaizdų, savo poelgių jame, todėl prisėdau prie kompiuterio ir sugalvojau tau parašyti. Kūną purtė lengvas drebulys, jaučiau šaltį. Užsiplikiau arbatos, gėriau ją svilinančiai karštą, ji degino lūpas, gomurį, bet drebulys nesitraukė. Išėjau į balkoną pakvėpuoti grynu oru ir pamačiau danguje ryškiai šviečiantį kamuolį. Štai kur šuo pakastas, – pagalvojau, – pilnatis. Ir su ta mintim pasidarė lengviau. Grįžęs susiradau žvakę, uždegiau ir spoksojau į šokinėjančias ugnies figūras. Nusišypsojau. Ji atsakė tuo pačiu – išlinko kažkaip keistai, lyg papūtus vėjui. Bet argi mano šypsnys galėjo pajudinti ugnį? Nesinorėjo ieškoti atsakymų ir gilintis. Daug kas būna be priežasties. Tiesiog kaip savijauta per pilnatį. Staiga kilo mintis padovanoti tau žvakę. Gal ir tau ji nusišypsos? Nusišypsos – jaučiu tai. – Sveikutis, Sauliuk. Kas per sapnai? Šypsausi ir aš, senas kumely. Greta nieko neatrašo ir, žinai, kodėl? Kolegei prisipažino, kad nedrįsta. Nedrįsta prisiliesti ir visko 48

sugadinti. Pirmai progai pasitaikius ji apie laiškus pasakoja bendradarbiams, o tiems, kurie netiki – tokių yra dauguma – ji juos persiunčia. Atmosfera darbe kaista, seni, bet gerąja to žodžio prasme. Nemoku tau paaiškinti. Valytojai įėjus į kabinetą – jos irgi dalyvauja žaidime – kolegos draugiškai pasisveikina, atsistoja ir netrukdo pavalyti po darbastaliais. Vienas juokas. Gal jie galvoja, kad kuri nors iš valytojų gali būti tų laiškų autorė? Gerai jau, gana čia pliauškėti. Kaip tavo reikalai su skruzdėlyte? – Pasakė, kad esu geras jai angelas. Bet, Tomai, nesikeikiant. Ryte dar kartą pasižiūrėjau į veidrodį. Eina šikt – ji tokia graži, o aš... – Negalvok, seni, apie tai. Tų moterų nesuprasi. Va, manoji – užeina ir nesikalba pusę dienos, o kitą kartą ir visą dieną ar kelias. Ir net nesuprantu kodėl. Nesako. Tyli. Mane sunku išvesti iš kantrybės, tu gi žinai. Tada nutylu ir aš. Ir, kad ir kaip būtų keista, toj tyloj mes tarytum bendraujame. Judame po namus, kažką dirbame kaip įprasta ir, lyg būtume tokiu būdu išsikalbėję, išsiaiškinę, pradedame netyčia liestis, o tada, žiūrėk, išsprūsta vienas kitas žodis. A, vos nepamiršau, dėl ko skambinau. Užsimink Gretai, kad ryt angelas vaišina ją pietumis. Yra toks restoranas „Skanus sapnas“. Ji puikiai jį žino. Viskas už ją apmokėta, supratai? Jie, nors kartu dirbo, susirašinėjo žinutėmis. Saulius parašo, kaip smagu ją matyti kitomis akimis. Ji atrašo, kad jai irgi naujas atradimas. Kas – aš? / Taip, tu juokingas. Parašei angelui laišką? Taip. Greta susidomėjo bitėmis. / Šypt. Ir aš šypt. Noriu pakviesti tave šį vakarą žaisti boulingą. / Esu su sijonu. Na ir kas? Kai tu mesi, galėsiu nusisukti. / Gerai. Užrišiu tau akis. Tada išsižiosiu. / Ir ko lauksi išsižiojęs? Bučinio. / Šypt. Jei nepabučiuosi, turėsi paklausti, kodėl tavo tokie dideli dantys. / Prajuokinai. Bijau bijau, geriau neklausiu.

Septintas laiškas – sapnas Labas, Greta, žadėjau papasakoti tau savąjį sapną. Taigi. Pradžioje buvo taip gera, aplinkui daug naujo, per naktį iškritusio sniego. Ryškiai švietė

saulė, o aš lyg vaikas dūkau su nepažįstamu, bet draugišku man šunimi. Mes vartėmės atsigulę, ėjome imtynių, švelniai braukiau jo kailį, o šuo vis taikėsi palaižyti man veidą. Prisimenu, kaip laikiau jį pakėlęs už priekinių letenų ir vėjavaikiškai vedžiojau lyg šokio partnerį. Snukiu jis siekė mano rankų, atsargiai grybštelėdavo jas dantimis lyg vaidintų nepatenkintą. Buvome net apsikabinę. Nežinau, kas man užėjo. Gal nusibodo, gal pailsau, o gal tiesiog turėjo kažkada visa tai pasibaigti. Tokios laimės akimirkos ilgai netrunka. Pasidariau gniūžtę. Šildžiau ją rankose, kol suledėjo, kol pradėjo varvėti iš saujos vanduo. Tada nusitaikęs paleidau gniūžtę į šunį. Ir, o siaube, pataikiau ledo gabalu jam tiesiai į tarpuakį. Šuo pasipurtė ir puolė ant manęs. Mačiau jo ugninius nasrus, pasiruošusius man perkąsti gerklę. Jis tarytum ūgtelėjo, žymiai nuo pykčio padidėjo ir persmelktas neapykantos bėgo į mane. Buvau paklaikęs iš siaubo. Labai gailėjausi savo poelgio, ir, nors netikiu į Dievą, karščiausiai prašiau jo padėti. „Saugokis, tai kovinis šuo“, – išgirdau perspėjimą. Tai buvo labai mielas ir gražus balsas. Toks gali būti tik mamos. Balsas pažadino mane ir sapnas dingo. Pabudęs iš košmaro, susijaudinęs sėdėjau ant lovos krašto, svarsčiau apie savo poelgį sapne. Supratau tik vėliau, jau būdamas darbe. Aš netikėjau nuoširdžiu gerumu ir norėjau patikrinti. Netikėjau savo laime ir būtinai turėjau viską sugadinti. Pietaujant, kramtant kąsnį, kartu judinant savo mintis, pagalvojau, kad tas malonus balsas buvo manojo angelo. Juk ir aš jį turiu, – mąsčiau. Mama yra mums viso labo simbolis beatodairiškos pagalbos, ištikus bėdai, todėl pirma mintis ir buvo apie ją. Bet juk yra žmonių, netekusių mamos. Juos kažkas turi globoti. Reikia tuo tikėti. Žmogui būtinai reikia tikėti, kad gerumas, pagalba ir padėka yra nuoširdūs. Suprasdamas tai, tikėdamas tuo, esu geresnis angelas kitam žmogui. Šiandien tavasis angelas vaišina tave pietumis restorane „Skanus sapnas“, todėl pagalvok apie tai prie pietų stalo. Padavėjas tave pažins. Skanaus. – Senas dvėseliena, jaučiu įklimpai. Neišdulkinai dar? Neskubėk, suspėsi. Turėk kantrybės ir nežiūrėk filmų, kuriuose poros būtinai dulkinasi tik susitikusios ir jau iki ausų spėjusios įsimylėti. Taupo juostą, senuk, ir mūsų laiką. O tu, netaupyk, klausyk mano išminties. Mūsų Greta irgi eina iš proto. Kas čia jums visiems darosi? Kaip maži vaikai. Pasakok, pasakok, ilgai nelauksiu. Kaip jums ten?

GINTARO LAŠAI

– Tomuk, viskas gerai. Vakare žiūrėjome pas mane filmą. Tik paglosčiau jos nugarą. Daugiau neturiu ką pasakoti. Na, buvo kažkaip paprasta ir gerai jaučiausi. Tu kažkoks ypatingas. Mačiau tavo ašarą. / Ačiū tau. Buvo labai gera. Ačiū tau. / Norisi prikabinti širdutę. Prikabink. / Prikabinu. Kaip miela. / Bučkis tarp nosytės ir akytės. Į užuovėją. Oi, kaip jaukiai. Tu labai švelnus. Jaučiu tai. / Būnu visoks. Žinau. Ir aš. / Ką norėtum veikti vakare? Noriu vėl žiūrėti filmą. Man patinka.

Aštuntas laiškas – šventė baigiasi Labas, Greta, sėdžiu prie kompiuterio, liečiu pirštais klaviatūrą ir dūsauju. Taip, dūsauju. Žinai, darosi gaila to besibaigiančio žaidimo. Jau greitai stipriu mazgu užrišim dovanų ir dalijimosi jausmais maišą. Vieną dieną viskas baigiasi, nukrenta sparnai ir dažnai net nespėjame švelniai nusileisti į tikrovę. Kažkas nustato mums dieną, valandą, minutę. Kažkas sustabdo mus ir pasako - nebegalima žaisti, tu jau didelis, šventė baigėsi. – Sauliau, kas atsitiko? Netylėk, ožy, kalbėk. Ragelyje tyla. – Vakar skambino sesė ir sakė, kad Adelė apie tave jai pasakojo. Durniau, tu jai patinki. Kas tau atsitiko? Ryt angelų akistata. Turi parašyti paskutinį laišką. Sakyk ką nors. – Hmm... Parašysiu... Susiimsiu... Ji dingo – visą vakarą, iki pat ryto tylėjo. Staiga ėmė ir dingo. Paklausė, ką veikiu, ir išgaravo. O paskui... Ech... Viskas gerai – susiimsiu. Pyp – pyp – pyp... Kur tu dingai, mažyte? Kodėl neatsiliepi? Kas atsitiko? Tyla. Labai atsiprašau. Esu pasimetusi. Užėjo netikėtai buvęs. Atsinešė vyno. Kalbėjom. Negalėjau parašyti. Negaliu rašyti tau prie jo. Nepyk. Nieko tarp mūsų nebuvo. Pasikalbėjome kaip draugai. Kodėl tyli? Tu man svarbus. Pasakiau jam apie tave. Bet sutrikau. Suprask, kaip būtų tau pasirodę – užėjo buvęs ir mes kalbamės. Galvojau bus geriau, jei paaiškinsiu kitą dieną.

Netylėk, Sauliau. / Buvau prie tavo namų. Viską mačiau. Mačiau kaip jūs buvote išvedę šunį. Jis buvo tave apkabinęs. Sudie.

Paskutinis laiškas Labas, Greta, rašau paskutinį laišką, būdamas inkognito. Šiandien nustebinsiu tave ir tikriausiai pagalvosi ką nors apie nesąmonę ir neįmanomą dalyką. Bet, žinai, ką padarysime? Apsikabinsime. Taip. Apsikabinę užsimerksime ir mintyse skaičiuosime iki dešimties. Gal tada pajausi, kad esu tikras. Ne tas, kokį matai kiekvieną darbo dieną. Ne. Pabaigos būna įvairios. Bet tik pats žmogus gali įvertinti, ar ji laiminga, ar kokia nors kitokia. Angelai už mus negali to padaryti. Ir aš – vis dar vaidinantis angelą – negaliu pasakyti, ar mūsų istorija visada atrodys lyg mažytis blizgutis, gražus papuošimas ant kalėdinės eglutės. Tikiu, kad šis buvimas angelais bus kažkas ypatingo ir stebuklingo mums nutikę gyvenime ir be pabaigos. Tikiu, jog norėdami pamatyti savo laimę, prisimerkę galvodami apie ją, mes matysim ir tą blizgutį. Vis dar ir dar... Tikrasis tavo angelas. – Atsiliepk, Sauliau, senas ožy neraliuotas, atsiliepk, blet. Kas per laiškas, ką tu sau galvoji? Mūsų istorija... Kieno jūsų? Ir ką reiškia tos pabaigos, tas tikrasis angelas, Sauliau? Tu per daug įsijautei. Tai tik žaidimas. Paaiškink... – Sese, dingo Saulius, blet. Einu iš proto – šūdas. Neatsiliepia į skambučius. Darbe jo nėra – buvau nuvažiavęs, namie – taip pat. Paskambink tai Adelei, blet, ir pasakyk, kad sutvarkytų reikalą, nes nežinau, ką jai padarysiu. Už save neatsakau, blet. – Labas, broli. Ko čia užsivedei? Kiek žinau, vakar buvo užėjęs jos buvęs. Keista man ji. Ypač pastaruoju metu. Sako, negaliu paaiškinti, kokia esu pasimetusi. Paprašė, kad išvesčiau jos šunį. Visai smagiai pasivaikščiojome, Giedrius mane net apkabino. – Tikrai keistos jūs. Prie ko čia tavo vyras? Nervinat mane, blet. Ta mano Greta, na, žinai, manoji angelo globotinė, irgi nepasirodė vakarėlyje. Kas čia darosi, blet? Nesuprantu. Turėjau ją apsikabinti, po velnių. Gerai, paskambink Adelei ir duok man žinią. Blet, sukelsiu visą miestą ant kojų. Eina visi šikt. Nemielas penktadienio vakaras. Lauke lėtai leidžiasi snaigės. Jų nedaug ir jos greitai ištirpsta ant miesto gatvių. Per greitai. Praeiviai per daug linksmi. Šviesos ir miesto kalėdiniai

papuošimai per daug ryškūs. Nuleidęs galvą Saulius eina ten, kur ramybė, kur tiek, kiek reikia. Namo jis nenori. Kojos pačios neša keliu, kuriuo laimingas lydėdavo ją. Atrodo lyg norėtųsi dar šiek tiek save pakankinti, lyg būtų per mažai, lyg reikėtų kontrolinio šūvio. Paskutiniu metu daug praradimų. Adelė. Prieš metus mirė brolis. Pusseserė paprašė iki Kalėdų penkis mėnesius palaikyti katę. Išvyko į Norvegiją. Nieko neatsitiks, palaikysi, o po Kalėdų atsiimsiu, – pasakė. Pradžioje katė buvo jam svetima. Dabar žiūri tokiomis keistomis akimis į jį, lyg nujausdama, kad tuoj nebematys. Nori įsižiūrėti, įsiminti jo veidą. Ar atsimins? Katės akyse jis pradėjo matyti save. Katės akys pasidarė savos, virto jo akimis. Jis dar nežino, kaip jausis. Gal žino? Juk tiek kartų... Turėjo priprasti. Ne. Tam vieno gyvenimo per maža. Nors... Dabar vis vien. Nebesvarbu. Tomas turi raktą nuo jo namų. Upėje, už miesto centro, raibuliuoja tamsi ramybė. Girdisi švelnūs ir paslaptingi vandens stuktelėjimai į krantą. Prie kranto senas medinis nusileidimas į kažkada čia švartuotas valtis. Saulius sėdasi ant ką tik apsnigtos lentos, nuleidžia kojas. Pats jis jaučia viduje įstrigusią lentą, tokią seną ir sausą. Jaučia, kaip lentą ėda kirvarpos. Jos lenda iš burnos ir juda nuogu jo kūnu. Jis nežino, kaip jos atrodo. Tik gali įsivaizduoti. Mato jų kandžias šypsenas, girdi juoką. Pakvėpavusios Sauliaus oru, jos sugrįžta su nauja energija, didesnės. Kojos beveik liečia vandenį. Viskas labai arti ir kartu vienodai. Pasukęs galvą, kiek tolėliau, lygiai taip pat sėdinčią, jis pamato kažkokią žmogystą. Ji nereaguoja į jį. Su tuo, kas atėjo ir nepastebėjom, – prisiminė kažkada per Kalėdas gautą pasveikinimą. Taip, tada nebuvo sniego ir Kalėdos atrodė kalendorinės. Su tuo, kas išėjo, – perfrazuoja. Ar pastebės kas nors jo išėjimą? Mama... Laikas išgydys. Kvailystė. Laikas nieko negydo. Mes tiesiog prisipratiname atmintį. Štai kas svarbiausia laike – suklastota, patogi atmintis. Jis nebenori gyventi su tokia, o ištraukti tos lentos nebepajėgs. Koks jis kvailas. Pameni, Sauliau, kažkada diskutavai apie skausmą? Tikinai, kad fizinis daug stipresnis, kad jis labiau žaloja žmogaus vidų. Rašei savo įsivaizdavimus apie stomatologą psichopatą, kuris kiekvieną rytą vietoje kavos puodelio žmogui pasiūlo sėstis į paruoštą kankinimams kėdę. Jis traukia be nuskausminimo kaskart po dantį, ir tu žinai, kad tavęs kiekvieną rytą laukia kruvina kėdė. Po to, jei dar neišprotėtum, tavęs lauktų sadistas manikiūrininkas. Be jokios galimybės išsisukti. ► 49

GINTARO LAŠAI

◄ Ar ramiai miegotum? – paklausei pašnekovo. Nepameni, ką jis atsakė? Visiškai neseniai autoavarijoje buvo žuvusi jo aštuonerių dukrytė. Tu nežinojai. Argi būtum toks beširdis? Nebijai skausmo? Tai ko čia atėjai? Eik namo ir gulkis, kirvarpa tu. Atslinks katė, pažiūrės keistu žvilgsniu ir prisiglaus prie rankos. Gal paskutinį kartą prieš pašalinant ją iš tavo akių. Ne tavo tos akys. Tu gi nemėgsti savintis, ar ne? Dediesi išmintingas. Nejuokink žmonių. Dar sakei, kad gailestis yra netikras jausmas. Tai baimės iškreiptas šypsnys. Tai kodėl dabar gailies praradimų? Turėjai didelę viltį? Tai atsuk atgal laiką ir įsivaizduok, kad nieko nebuvo. Viską įsivaizduok...Viską nusipiešk... Šūdas – neišeina. Nežinai, nuo kurios vietos atsukti? Neišeina, supranti, neišeina, susikūriau mintyse jaukius namus su ja, katė čia nieko dėta, svajojau, nešu kavą į lovą, kaip miegojai, kaip jauties, ką gaminsime savaitgalį, einam pasivaikščioti, geras oras, tingiu, gerai, eisiu vienas, gal parnešti ko nors iš parduotuvės, aš tavęs lauksiu namie, mielasis, išlyginsiu tau marškinius, esu pavargęs, skauda galvą, būtinai nueik pas gydytoją, pataisyk spintos duris, ačiū. – Su kuo jūs kalbatės? – išgirsta balsą Saulius. Jis pasuka galvą. Jo link mažais, atsargiais žingsneliais artėja žmogysta. Pradeda ryškėti kontūrai. Vyras. Rankoje šviečia baltas popieriaus lapas, kitoje – butelis. Stambus, apvalaus veido, trumpai pakirpti žilstelėję plaukai, suraukta kakta, liūdnos akys. Ne valkata. Turbūt brangus, kelius dengiantis paltas. – Su angelais, – atsidusęs atsako Saulius. – Galiu prisėsti šalia? Nebijok, viskas gerai, tiesiog noriu pasikalbėti. Gal nori įkalti? Turiu viskio. Neįsižeisk, truputį jau nugėriau. Blet, keista kažkokia diena. Ups – nusikeikiau – nesupyk, brolau. Bet eina visi nahuj. Kodėl žmogus negali keiktis, ką? Jei jaučiasi sumautai ar laimingas. Kodėl negali pasakyti, ką? Atsakyk man prašau, blet, bet nuoširdžiai. Žmogus sėdasi šalia Sauliaus. Į tarpą pastato butelį, patiesia lapą, iš kišenės traukia kalėdinio senelio formos meduolį, iš kitos kišenės – dešros gabalą ir deda ant popieriaus. – Galvoji, neturiu kur ir su kuo išgerti? Turiu, blet. Ir pinigų turiu kaip šieno. Bet eina visi nahuj. Matau, esi padorus žmogus. Gerai, gerai, nereikia. Žinau, kaip sunku atsakyti į gerą žodį, nuoširdžią padėką. Atsigerk, brolau, matau, kad šūdinai jauties. Antraip čia nesėdėtum tokiu laiku. Gerk 50

iš kakliuko. Neužsikrėsi, blet, viskis viską nuvalys. Gal ir tavo šūdą nuplaus. Imk, va, dešros, meduolio laužk – supistoje kalėdinėje mugėje pirkau. Saulius nedrąsiai ištiesia ranką, šliūkšteli į burną gerą gurkšnį, atsilaužia meduolio, užuodžia cinamono kvapą. – Imk, laužk drąsiai dešros. Negailėk, blet. Galiu paskambinti, tuoj pristatys kalną dešrų ir šalia sukraus viskio piramidę. Tokią aukštą, blet, iki dangaus. Iš meduolių pastatys didžiulę kalėdinę eglę. Bet kas iš to? Su kuo gerti, blet? Nėra su kuo. Matau, turi geras akis. Žmona irgi turi geras, bet yra kvaila ir nuolanki. Ar tu tiki, blet, kad yra gerų, nuoširdžių žmonių? – atsidūsta. – Žmona, jo, tikrai gera, ir kartais atrodo, kad aš už ją kvailesnis. Žinai, ką tau pasakysiu? Nepažįstamasis paima butelį ir užsiverčia. Laužia dešros ir kramto. – Smagu su tavim kalbėtis, ir nesvarbu, blet, kad nieko nesakai. Dedu dešrą ant žodžių, – matai? Jis paima dešrą, pamojuoja ir padeda atgal ant popieriaus. – Bet ne savo dešrą, blet, ne, – prikišęs arti prie Sauliaus savo veidą, žiūrėdamas į akis, kiek ironiškai šypsosi. – Gerai parašyta, blet. Lygiai taip pat jaučiuosi. Kiekvienąkart, kai pasijaučiu laimingas, metu gniūžtę į draugišką man šunį, blet, savo žmoną ar kokį kitą žmogų, sakantį man komplimentą, padėką ar sveikinimą. Netikiu – supranti? Netikiu, blet. Man atrodo, kad visi galvoja tik apie save. Saulius pašiurpsta, jaučia sudirgusią odą, žiūri jam tiesiai į akis, paskui nuleidžia jas į popierių. Ten kažkas parašyta. Užsiverčia butelį, išsitraukia cigaretę ir užsirūko. – Iš kur gavote tą lapą? – Kalėdinėje mugėje, Teatro aikštėje, viena moteris dalija. Neturėjau kur susivynioti dešros, todėl pasiėmiau ir netyčia perskaičiau. – Kaip ji atrodė? – Galvoji, prisimenu, blet? Neišraiškinga tokia, brunetė, trumpi plaukai. Būtų gražuolė ar dideliais papais, prisiminčiau. Koks skirtumas, blet. Kodėl klausi? Saulius staiga atsistoja ir pasileidžia bėgti. Stabteli, atsisukęs dar nori kažką jam sušukti, bet užsikerta ir apsisukęs nubėga. – Sauliau, blet, kur tu dingęs, dvėseliena tu neraliuotas. Ačiū Dievui, gyvas. Pydare tu. Kiaule tu dygliuota, blet. Kur tu? – Tomai, – uždusęs telefonu kalba Saulius. – Bėgu į Teatro aikštę. – Būsim už dešimties minučių, blet. Ir jei tavęs ten nerasiu, blet, nusuksiu kiaušius,

supratai? Ta kurva dar dingusi, blet. Vyrą jos tampausi kartu visą pusdienį, ieškom, blet. Neatėjo apsikabinti, blet. – Greta? Manau, kad ji Teatro aikštėje. Pyp – pyp – pyp. Aikštėje nedaug žmonių, kepamos mėsos kvapas, skamba kalėdinė giesmė, Saulius uždusęs, girdi vaikų juoką, pamato moterį, mojuojančią popieriaus lapais, sustoja, pasilenkia, sunkiai gaudo orą, vis dar neatgavęs kvapo prieina prie brunetės ir be žodžių apsikabina, ji sutrikusi, kas tu, nežinau, tu mano angelas, Greta, kodėl ne vakarėlyje, Tomas turėjo tave apsikabinti, nebijok, tau niekada neįgels besimylinčios bitės, ji švelniai vaduojasi iš glėbio, linguoja galvą, tavo veidas man kažkur matytas, tu rašei tuos laiškus, tu tas, kuris rašė man tuos laiškus, taip, tai tu, tikrai, Tomas nebūtų jų parašęs, niekas, kas mane pažįsta, nebūtų parašęs, žinau, kas gi būtų drįsęs pasidalyti savo išgyvenimais, abejonėmis, sapnais, meile su manimi, supranti, iš pažįstamų ir artimųjų niekas, jiems esu šalta, viską suprantanti ameba, supranti, atsidūsta. Šiandien gavau žinutę, kad jis mane palieka, vyras, penkeri metai kartu, paskambinau, o jis susinervinęs pasakė, kad nebegali daugiau kentėti dėl slepiamų jo drabužių, jo daiktų, tvarkydama padedu juos ne ten, kur jis paskutinį kartą juos paliko, pasakė, kad dabar jau tikrai, matyt, jį erzinu, norisi kaip geriau, jis kažkoks nervingas, jis nori sūnaus, myli vaikus, negaliu pastoti, negalėjau eiti į tą kalėdinį vakarėlį, negalėjau tokia apsibliovusi, todėl sugalvojau dalyti žmonėms tavo laiškus, buvo velniškai tamsu, nematyti šviesos, kažko turėjau imtis, tu pats taip rašei, jie man dėkoja, supranti. Saulius iš tolo pamato ateinančius tris žmones. Jis dar negali įžiūrėti. Vienas pasilieka šešėlyje, moteris ir vyras artėja prie jų. Prie Gretos prieina vyras ir apkabina. Jos vyras. Pasako atsiprašau. Myliu. Moteris paima švelniai Sauliui už rankos. Adelė. Kvailiukas. Tu man reikalingas. Daugiau nedinkim, gerai? Nusišypso. Apsikabina. Jie neskaičiavo iki dešimties, bet laikas darė savo. Visi lyg sutartinai atsisuko į šešėlyje stovinčio žmogaus pusę. Angelas. Jo neįmanoma neatpažinti – stovi ir rūko, spjaudosi ir neramiai mindžikuoja, nenustygsta vietoje ir makaluoja rankomis, kvepia prakaitu. Pamatęs jų dėkingus žvilgsnius, pakelia ranką į viršų, staigiai nuleidžia, lyg duotų startą bėgikams, apsisuka, ir tyliai nusikeikęs nueina mašinos link.

Mumifikuoti jausmai

GINTARO LAŠAI

Sondra Simana. Iškamšų kontora. Kitas takas, Klaipėda, 2018, 196 p. Nijolė KEPENIENĖ

Anot Arvydo Šliogerio, pasaulį galima būtų laikyti Didžiojo Anonimo metafora. Tuomet žmogus tame perkeistame pasaulyje visada yra baigtinė būtybė, sukurta ir nebesivystanti, primenanti iškamšą. Bet apie iškamšas A.Šliogeris nerašė, apie iškamšas rašė Sondra Simana, net sukūrė gana dailų Klaipėdos maketą su pažįstamomis vietomis ir taikliomis aliuzijomis į miestelio šiandieną. Taigi tame fantasmagoriškame mieste svarbiausia (nesgi reklama puikuojasi net ant miesto simbolio „Meridiano“ burių) įstaiga ir yra Iškamšų kontora, kurioje dirba pagrindinė apysakos veikėja Vincė, tokia neapibrėžta vieniša mama, nes tėvas geria, be to, yra savose veiklose prašapęs. Dar yra senas ir išmintingas Meistras, paaiškinantis Vincei viską, ko ši pati sau paaiškinti negali. Šiaip jau Vincė yra linkusi aiškinti sau kasdieniškus dalykus, stengdamasi šiems suteikti tam tikro papildomo grožio ir pridėtinės vertės. Pavyzdžiui, net atsakydama sūnui į klausimą, ji stengiasi kaži kaip tą kasdienybę praplėsti: „...tada, kai iš dangaus kris balos ir mes plauksime gatvių kanalais, susėdę į grakščias tiranozaurų kaukoles“. Tie epitetai – epitetų S.Simana vartoja gana daug – suteikia tam tikro manieringumo, kuris gal ir pasitvirtina, kalbant apie gana statišką išgalvotą pasaulį. Vis dėlto nederėtų tuo per daug užsižaisti, nes dažniausiai jie skandina mintį. Apysaką galima būtų laikyti trumpuoju meilės romanu, nes, be iškamšų gaminimo ir akivaizdžios veikėjų aistros, būtent tokios rūšies gyvūnijai ir gyvenimo stiliui nieko daugiau ir nevyksta. Bet meilė irgi nedaug tepasistūmėja. Vis dėlto labai džiaugiuosi, pasirodžius

būtent tokios stilistikos tekstui, sakyčiau, susitelkusios ir „čiupinėjančiam“ tai, kas sustingę, bet verta įprasminimo. Nes tai visiškai kitoks tekstas, palyginti su lentynas nugulusiais bestseleriais, stokojančiais ne tik minties ir stiliaus, bet ir išradingesnio autorinio regos kampo. S.Simanos aptarti jausmai suvaldyti, išskrosti ir mumifikuoti, bet leidžiantys pasigrožėti ir pasimėgauti ypatingomis kasdienybės metamorfozėmis. Antrasis knygos tekstas „Plunksnų priauginimas“ išsivystė iš mudviejų su Sondra susirašinėjimo, todėl man itin jaukus, o ir Zehira bei čiužinio istorija ypač artima.

Truputį gaila, kad mudviejų tekstas neišsivystė į laiškų romaną, kurį planavome, – ne taip lengva dviem sutilpti į viena. Tai, žiūrėk, vienos ambicijos išlenda ne vietoj, tai kitos tingumas ar dar kas nors, – vis dėlto labai smagu, kad impulsas buvo, o ir Sondros tekstas išsiskleidė gražus. Meilė čia vėlgi daugiau apmąstoma, nei vyksta, bet vis dėlto – yra. Aplink ją sukasi visi kiti veikėjai ir kartais nesuprantami jų poelgiai, bet po visais nesusipratimais ir bandymais išsiaiškinti, kas ir kaip yra, visada lieka vietos žmogiškai užuojautai. Tuo ir paperka S.Simanos tekstai. 51

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

Sveikiname konkurso laimėtojus!

Baigėsi 2018 m. „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkursas: skelbiame ir sveikiname jo nugalėtojus! Literatūriniam leidiniui „Gintaro lašai“ jau 13 metų jauni rašytojai iš visos Lietuvos siunčia tekstus kasmečiam konkursui. Jaunųjų kūrybos konkursas savo pradžią skaičiuoja nuo 2006-ųjų sausio. Kaip ir kasmet, šiemet buvo atrinkti stipriausieji autoriai, kurių tekstai publikuoti kultūros ir meno žurnalo „Durys“ literatūrinėje dalyje „Gintaro lašai“. Tokių šįkart buvo 12 – po šešis prozininkus ir poetus. Dėkojame visiems atsiuntusiems savo kūrybos ir su džiaugsmu pristatome 2018-ųjų jaunųjų kūrybos konkurso laureatus. Jais tapo: 1 vieta – Verdenė Monika Valkiūnaitė, 2 vieta – Ieva Marija Sokolovaitė, 3 vieta – Dainius Vanagas. Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti piniginiais prizais: pirmosios vietos laimėtojas – 250 Eur, antrosios vietos – 150 Eur, trečiosios – 100 Eur premijomis. Sveikiname laureatus ir paskutiniame šių metų numeryje siūlome geriau su jais susipažinti, paskaityti dar truputį jų kūrybos. 52

Verdenė Monika VALKIŪNAITĖ I vieta Šiuo metu gyvenu dvidešimt ketvirtuosius į pabaigą. Į darželį ir mokyklą ėjau Kretingoje. Studijuoju Vilniaus dailės akademijoje scenografijos magistrantūroje, kartais ten pat kažko įdomesnio pasimokau. Be to, jog užsiimu scenografijomis, dar ir tapau. Bandau atrasti grafikę savyje, kol kas šioji – nė cypt. Labai mėgstu rūpesčių neturėti ir keliauti, o dar... Dar patinka stipri šviežiai malta kava ir paprasti žmonės. Dažnai daug ir nuoširdžiai juokiuosi iš nesąmonių, smailinu pieštukus, keičiu nešvarų vandenį. Turiu draugų ir manau, jog

tai pasako apie mano gyvenimą kur kas daugiau nei visa, ką šiaip pavyko iki šio laiko nuveikti. Praėjusiais metais supykau ant vienos mokytojos ir nusprendžiau pati ja tapti. Kol kas puikiai nesiseka. Visai neseniai pamėgau juodas dėžutes – maketus, lendu į jas ir krapštausi mastelyje. Kasdien bėgiodama nepažįstamais ir nejaukiais mūrinių namų kiemais nešioju dažais aptaškytus nelygintus rūbus ir skirtingas kojines. Jaučiuosi visai gerai, valgau cukrų, užsiiminėju raiškomis. Paskutiniu metu visus (ir save) kankinu klausimu „kas yra namai?“. Visi atsakymai gerai blogi ir blogai geri, taigi, ko gero, dar pasi(pa) kankinsiu.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

Kalbos (tiesioginis)

\ žiemos, kada nebus žiemos, žirgų, kanopų, karčių, besivoliojančių smėlyje suprakaitavusių kūnų \

Aš klausausi klausausi medinių grindų Girgždėjimo sienų kvėpavimo gilią naktį Atsilošiančių tarakonų po tapetais Alsuoju terpentino garais Įsiklausau į grioveliais

\ stovėti prie, stovėti už sienos, prie žiemos slenksčio lūkuriuot pievų iš žirgų nugarų įspaudų išaugant. \

Tekančio vandens čiurlenimą Matau, kaip vysta gėlės ant palangės Girdžiu, kaip jos traška riečiamos Dar vienos dienos Saulės Klausausi Tekstų Neberegiu gimimo žodyje prisikėlusių Būtųjų kartinių vaikščiojančių Raštuose ir nėra tekstų Nėra manęs Yra sukulentai ir begonijos Nykštukiniai augaliukai Kalbu vien tekstais Vien pauzėmis tarp Matau sukulentus begonijas Palangę žodyje

laikaieškis (poetinis) \ žiemą, kai nebuvo žiemos – susikeitė su pavasariu, liepė klausytis kovo mėnesy dundančių kanopų – taip nunešė saulę tolyn, į kovą nujojo snaigės \ \ klausytis jų pamėklių laukti ateinant, laukti nusinešant, saulės miškų suspindint laukti laukti laukti \

gret 1 (kasdienybės žodis) pusė liko mėnulio spalis variniais virsta medžiai ir Marsas užsižiebė priešingoj pusėj pūksė pūksėjo aplink nuraudo dangus didžiulė lempa stalinė juodu mygtuku po dvylikos turėjo sugėdintą dangų užgesinti

migot (tarmiškas dviskiemenis) pamestos adatos po grindimis – gyvos, atmena, alsuodamos traškina namų lentas. nusvyra vokai ant akučių – mano pavargusi galva jums ant pečių – tuoj tuoj būsim namie. pamiegok, išsapnuok geliamas kojas, dilgėles ant padų, pelkėse knibždančias siurbėles, laukiančias šviežio kraujo.

sapnuok bekelnius indėnus, bėgimą per lauką link vandens – ten nekalba pamestos adatos pavargusia galva, paremta klajoklių pečiais, išsapnuok dilgėles tarp pirštų.

apie (trumpas siužetinis) draugas a kilnojo stulpus, kasė duobes smaigams. draugas b kilnojo stulpus, ramstė viršutinius balkonus. vedėm elektros laidus, statėm tvorą. po to atvažiavo popiežius vaikščiojo saugiai. popiežiaus drabužis baltas. mes – purvini, nesapnuoti.

Neužvadintas I Išėjo nepažinti, Įsimylėti tik po nuomaro, Prabėgusio kojų gyslelėm į kaulų Audinius. Kalba jau nepajėgiu Paklausti kurioj stotelėj Išlipdavo nupirkti Ramunėlių arbatos Nuraminti Drebančių Rankų, purtomų Artėjančios Mirties Nuojautos. ► 53

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

◄

rugpjūtė rugių spalvos dangus, ruginio atspalvio Kafka ant žolės – pilis neišaugo procesas tęsiasi ant rudens. kur baigias dangus – rugiai nuo žemės, rugiai nuo dangaus. Kafka, prigulęs po uosiu, sapnuoja – pily ties rudeniu – rugpjūtė.

įmygy miega tykiai, šnopuoja, o blakstienomis kariasi karkvabaliai pažiūrėti aky skęstančių paukščių. Ieva Marija SOKOLOVAITĖ II vieta

beveik sonetas namams ir jaukumui išnertus kailius susidžiovė išilgai stogo plazda plaukeliai droviai viksi aplink ratu pakritę šešėliais snaudžia maniškiai namai knarkia išnertus nupūsdami atsisveikinti 54

Nelabai moku rašyti arba kalbėti apie save, kas aš, iš kur aš, ko noriu, ir taip toliau. Man visada atrodo, kad tai, ką rašau ne apie save, apie mane pasako žymiai daugiau nei visokiausi prisistatymai. Kai susimąstau, suvokiu, kad nelabai daug ką apie save ir žinau. Žinau, kad esu truputį kvaištelėjusi. Esu susivėlusi, užsisvajojusi, kartais neurotiška. Aš esu naivi, pikta, kandi, nesusitupėjusi, neapsisprendusi, įsimylėjusi rudenį, obuolius, tamsiai žalią spalvą, samanų kvapą, sidabrinius šaukštus, kartais klajokliška, abejinga, pavargusi. Gimiau Palangoje, o dabar esu pirmo kurso studentė. Vilniaus universiteto (VU) Gyvybės mokslų centre studijuoju biologiją – planktono dumblių gyvenimo ciklų

ypatybes, askaridžių bei kepeninių siurbikių lytines sistemas (jos pasiutusiai sudėtingos!) ir panašius stebuklus. Priklausau studentiškam VU Rašytojų klubui, su kurio nariais diskutuojame apie literatūrą, dalijamės mintimis, organizuojame renginius, nardome po garsiausius pasaulio ir Lietuvos kūrinius, įkvepiame vienas kitą. Literatūrinis žodis mane lydėjo visą gyvenimą, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Vaikystėje mama man prieš miegą skaitydavo pasakas arba išgalvodavo jas (tokios pačios įdomiausios). Būsiu amžinai jai dėkinga už šią dovaną. Dabar pati galvoju pasakas, seku jas sau, bandau tikėti, bet tai ne tas pats. Vis dėlto nerašyti labai sunku. Kafka buvo teisus, rašymas yra maldos forma. Nepriklausoma nuo religijos, pažiūrų, amžiaus ir dar daugelio dalykų. Taip aš meldžiuosi nežinia kam, nežinia kodėl, bet reikia, ir tiek.

Dievdirbys

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

(Tęsinys. Pradžia – DURYS, 2018 lapkritis, Nr. 11(59) 8 Laiškus tėvui tebeneša senuoju adresu. Ne laiškus, tiksliau, o visokias sąskaitas, lombardų ir plastikinių langų gamintojų skrajutes. Užvakar šūsnį vokų ir popierių pirštais iškrapščiau iš pašto dėžutės. Dėžutė užrakinta, o raktas mažas ir kažkur nusimetęs. Galima, taikant kaimynų praktiką, rakinti spyną nagu arba sulenkta vinimi. Bet išsikrapšto ir taip. Praverčia protėvių primatų įgūdžiai. Ant pirštų lieka storas dulkių sluoksnis, bet lengvai nusibraukia į kelnes. Kišenėje lieka balti vokai su polietileno langais, pro juos spokso tvarkingai atspausdinta tėvo pavardė. Užsismaukiu kepurę ant ausų, įgrūdu laiškus giliau į striukės kišenę. Visas vokas netelpa, vis tiek kyšo baltas kampas. Nieko. Jau netoli. Gal bus pavykę nugabenti sąskaitinę korespondenciją labai neapgadintą. Kelio pakrašty telkšo balos, negiliam vandeny atsispindi dangus. Šaldytos menkės spalvos. Man smunka kelnės – kol pasiekiu vartus, dar šešis kartus turiu timptelėti jas aukštyn. Tamsaus metalo vartai aprasoję ir sustingę. Stabteliu. Yra ir pašto dėžutė – švari, baltai nudažyta. Tikriausiai yra netgi raktas, o spyna turbūt begėdiškai lengvai rakinama. O gal ir ne. Ant priekinės sienos plonais skaičiais išraitytas namo numeris. Keturiasdešimt devyni. Bet nemesiu į tą dėžutę, juk vis tiek netikrins. Atstumiu vartelius, įeinu kieman. Iki durų veda iš trinkelių sudėstytas takas. Žolė drėgna ir bedvasė. Ties stogo kraštu virš durų pakibęs lašas niekaip nekrenta žemyn, nors jau didelis ir sunkus. Atsistoju ant guminio kilimėlio. Pabeldžiu. Praeina gera minutė, kol pro pailgą durų langą pamatau kojas. Duris atidaro tėvas – man įėjus, ir uždaro. Viduje smarkiai prikūrenta. Šviesa gelsva, su vos pastebimu sidabro atspalviu. Iš svetainės girdisi televizorius, perdėtai džiaugsmingas balsas beria tekstą taip greitai, kad žmogaus ausis nesugeba jo užfiksuoti. Gelto-

nų tėvo marškinių vidury, ant pilvo, gražiai žydi riebalų dėmelė. Atkišu sąskaitas tėvui, jis atplėšia kiekvieną ir trumpai peržvelgia. Nieko įdomaus. Sukišęs popierius atgal į vokus, padeda į lentyną šalia durų. Kažin, ar jis visada vaikščiojo taip apsipylęs kvepalais, ar mano nosis atprato? Greičiausiai nosis. Per televiziją pasigirsta simfoninis orkestras, bet trumpai – gal tai tik reklama. Nežinau, kodėl neatsisakiau arbatos. Paprastai atsisakau. Gal tiesiog tingiu sliūkinti atgal tuo pačiu keliu su tom pačiom duobėm ir dangiškom balom. Nusiaunu ir palieku batus prieškambaryje, ant drobinio maišo, kuris atstoja kilimą, čia juk niekas nelaukia murzinų upelių. Svetainėje pleška židinys. Beviltiškai varžosi spragsėjimu su plačiaekraniu televizoriumi, dabar transliuojančiu teniso turnyrą. Juodaodė tenisininkė iškelia aukštyn ranką, užsimoja, jos šnervės išsiplečia. Tėvas nueina užkaisti arbatos. Tada pastebiu ant sofos dekoratyvinę detalę. Jos kojos liaunos, bet neraumeningos, pėdos ilsisi pūkuotose rožinėse šlepetėse, marškinėliai bruka akims „Coca-colos“ logotipą, plaukai nušviesinti ir subanguoti. Šįkart už nugaros nespindi kalnų oras. Galva pasisuka, į mane vos nesusminga blakstienos. Nesu žinovas, bet galėčiau lažintis, kad netikros. Nuotraukose taip neišryškėjo. Kelias sekundes užtrunka, kol žvilgsnis perbėga mane nuo pasišiaušusių plaukų iki kojų pirštų, ir nuodugniai ištyrinėja. Paskui ji plačiai išsišiepia, atkiša man ranką (dvejoju, ar spausti, galiausiai tiesiog sugriebia mano delną ir pati pakrato), pasisako vardą, paplekšnoja sofą šalimais, kad ten prisėsčiau. Tokio entuziazmo suglumintas tik atsisėdu ant grindų tolėliau ir pariečiu po savimi kojas. Mano vardą ji, pasirodo, jau žinanti. Pagiria, kad gražus ir retas, jai esą primena kažkokį knygos ar filmo herojų. Turbūt nejučia vypteliu, nes jos lūpų kontūras akimirkai tampa griežtas. Tėvas grįžta su trimis puodeliais arbatos, nuo jų kyla ir rangosi tiršti garai. Aišku, iškart nusiplikau liežuvį. Blakstieningoji dekoracija, papūtusi lūpas, siurbteli kelis

miniatiūrinius gurkšnelius. Juos nurijusi, toliau imasi darbo. Pasitikslina, kiek man metų, paklausia, ar sunku baiginėti mokyklą, iš anksto sultingai šypsosi, taip, ji atsimena, kai pati buvo tokio amžiaus, bet juk man viskas sekasi, ar ne?.. Jos žodžių labai daug, jie tiesiog agresyvūs, atakuoja mano protą ne po vieną, o gaujomis. Iš kur gavau šitą nuostabų megztinį, kokia mano mėgstamiausia arbatos rūšis, ar man patinka tenisas, ką mėgstu veikti, kokie mano ateities planai??? Atsakau, kad laisvalaikiu miegu, gadinu orą arba trainiojuosi mokyklos teatre. Staiga pasirodo, kad ji – o, sutapime! – irgi prisiekusi teatro gerbėja, nuo pat mažumės, kaipgi, ji vaidindavo visuose spektakliuose, kartą buvo fėja, o kitą kartą – kiškutis, kaip ryškiai atsimena, o jau dabar tai negalinti praleisti nė vienos premjeros! Žiūriu į virš sijono gumos ištrauktus apatinių kraštelius. Balti ir nėriniuoti. Tėvas tylėdamas stebi juodaodės tenisininkės judesius, kartais pakelia puodelį prie burnos. Kiek valandų? Man darosi šalta, aš noriu namo. Tėvas niauriai žvilgteli į mane. Kol išsiurbiu paskutinį arbatos gurkšnį, sužinau, jog mudu su užkietėjusia fėja esame neįtikėtinai panašūs, ir tiesiog mistiška, kad iki šiol nesusitikome ir nesulipome į neišskiriamus draugus. O plėšrus optimizmas jos balse neleidžia abejoti, kad šią klaidą dar galima ištaisyti. Stalas ir sėdmaišiai ant grindų meta keistų formų šešėlius, garai iš puodelių pranyko palubėje, malkos židinyje sugruzdėjo į anglis. Romantišką idilę drumsčia tik tenisininkių šūksniai, kai jos smūgiuodamos iškvepia orą. 9 Esu ant pirmo laiptelio. Pakopos leidžiasi į požeminės perėjos šaltį. Esu išbadėjęs. Kaip ir varna, kuri beveik iš po kojų stveria trupinį, ir tik pakilusi suvokia, kad tai ne duonos ir ne sausainio trupinys, o plastmasinė plaukų segtuko nuolauža. Kai pasibjaurėjusi paleidžia ją iš snapo, nuolauža vėl drinkteli į grindinį, kelis kartus persiverčia, sustoja ant kitos pakopos. ► 55

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

◄ Peržengiu atsargiai, pats nežinodamas, kodėl. Gal todėl, kad mane iš abiejų pusių stebi ryškūs, kampuotų linijų grafičiai ant tunelio į perėją sienų. Deformuotos, išdidintos, išsukinėtais sąnariais raidės – civilizacijos patobulintas būdas žymėtis teritoriją. Iš tiesų, juk norint pažymėti šlapimu, reikėtų nusimauti kelnes, na, bent atsisegti, o tada šaltų strėnos ir visa kita. Jeigu bandytum įtrinti savo kvapą kaip stirninas, iki kraujo nusigremžtum odą. Labai jau nepatogu. Užtat neoniniai užrašai ir piešiniai patikimai trenkia instinktu. Net nejauku įžengti ten, kur jau būta tiek patinų. Bet įžengiu. Kasdien. Net kelis kartus per dieną. Nulipus nuo paskutinio laiptelio, patekus į požeminės perėjos nasrus, akimirksniu užsikemša aplink mane teliūskuojantys garsai – kulnų kaukšėjimas, čiaudėjimas, polietileno čežėjimas, motorų gaudimas, žingsniai, žingsniai, žingsniai, batų girgždėjimas. Jie virsta tolimu nereikšmingu gargaliavimu. Čia yra aidas. Ir nieko daugiau. Net ir žmonės, net ir šešėliai, net ir drėgmė – persmelkti aido. Matau, kaip vienos pavytusios, bet kailiniuotos moteriškės kulniukas krypteli į šalį, ji susvyruoja, bet nesiploja. Įgudusi, treniruota. O aš niekaip nesugebu išsitreniruoti negalvoti apie šaldytą mėsą, kai pamatau požeminės perėjos prekeivių gėles. Vėl ir vėl. Kotai žemyn – visi švariai nupjauti; žiedai į viršų – tiesūs lyg pamatuoti liniuote, akis graužiančių spalvų, vienodo dydžio, vienodo aukščio. Tos gėlės nenuvystų mėnesių mėnesiais, pagalvoju kaskart vis tą patį. Gėlių aromato nebeturi, tik einant visai arti galima užuosti – šaldytos nugarinės kvapą. Negaliu išsitreniruoti nesiklausyti, ką vapa už prekystalių sutūpusios senutės. Beveik visada nesuprantu žodžių. Bet jie yra, lipnūs ir kimbantys prie drabužių – kaip yra ir aidas. Neišmokstu nežiūrėti sau po kojom. Neišmokstu nežiūrėti į veidus priešais. Mane varsto žvilgsniai, ir žodžiai, ir mintys. Svetimos sminga tiksliai, o manosios susiveja į glitų gniužulą, nes mažai treniruotos. Mano plaukais laipioja šaltis, ūžimas, veidai, mano pakaušiu trypčioja grafičiai, o mano pasąmonė prisimena pirštus, kelis centimetrus, kelias sekundes. Aš nežinau, ar oda gali kvepėti šaldyta mėsa, bet iš kur tada atsiminčiau? Čia sunku kvėpuoti. Nėra kur pabėgti. Mano kaktinė skiltis nesugeba susidoroti su aidu, garsai kaukolėje dūžta, apsiverčia, lekia į priešingas puses. Ir spalvos, ir žvilgsniai, ir kvapai. Ir žalias suoliukas, ir ranka. Mano pilkoji masė 56

svarsto, ar tikrai tie pirštai baltesni už mano, ar tikrai oda tokia plona, kaip atrodo, ar jie nutildo triukšmą, ar sušvelnina spalvas, ar. Ar tik jie. Mano nervai suminkštėja, jiems vėsu, jie prisimena, jie nenori nežinoti, jie neurotiškai, kaip ir priklauso, kikena. Man norisi perrėkti aidą, bet ką aš išrėkčiau? Keturias raides? Meditacinį vardą? Tu silpnas, Teodorai. Tu vaikiškas ir juokingas. Tu kalbi apie savo kūno dalis, lyg jos būtų atskiros būtybės. Ne itin protinga, pripažink. Nebegali ignoruoti supratimo, kad esi vientisas tvarinys, ir visos tavo dalys vienodai prisimena, vienodai laukia, vienodai pasiilgsta, ar ne? Esi toks, kaip visi, padaras iš kūno ir kraujo, o tiedu – kūnas ir kraujas – išsaugo tai, ką pamiršta protas. Bėk, Teodorai. Šauk, Teo. Tu jau pavirtai aidu. Niekas neišgirs. 10 Niekada neabejojau besąs biologinė būtybė, bet kartais būtų lengviau patikėti, kad esu augalas, o ne gyvūnas, ar – dar labiau neįtikima – toks mokslo, meno ir visų galų sudievintas sutvėrimas kaip protingasis žmogus. Jeigu būčiau protingas, sugebėčiau mintyti viena kryptimi, sklandžiai, švariai. Daryti tai, ką sakau, sakyti tai, ką galvoju, galvoti tą patį, ką ir prieš minutę. Ir taip toliau. Galėčiau suvokti, ką matau, arba į tai nesigilinti – tam irgi reikia proto pastangų. Galvodamas gal rasčiau išeitis. Arba, gali būti, tik dar labiau viską sujaukčiau. Bala žino. Mąstymo procesas man dar toks evoliuciškai tolimas, kad tuo nebandau užsiimti išvis. Lengviau patikėti, kad esu augalas. Gana paprastas. Turiu šaknis, kuriomis instinktyviai siurbiu iš žemės – tikros ar metafizinės – švelnumo syvus, šventumo mineralus. Kartais jais springstu, bet vis tiek siurbiu – taip jau yra. Ir turiu šakas, lapus, nuolatos apskabomus ir nugraužiamus neoninių naujojo amžiaus stirnų. Nuo to graužimo blogėja medžiagų apykaita. Lapai atauga, atsinaujina – blizgantys ir gražūs. Vis mažiau ko bijantys. Bet nebesusisiekia su žeme. Mano šaknys ir mano šakos tapo atskiromis respublikomis. Gležnos, plonos, nuogos šaknys, kurių, kaip pridera, plika akimi nematyti, ir kieti, užgrūdinti, šiurkštūs lapai. Syvai teka, teka ir kur nors užsikemša. Minkštėju iš apačios, medėju iš viršaus. Esu perskeltas mažiausiai į dvi dalis (o gal ir daugiau, neskaičiuoju), suaižėjęs per patį vidurį. Teodorai, – šnabžda šaknys. Teo, – kužda šakos.

Velniai jas griebtų. Tu silpnas, tu toks pažeidžiamas, kaip tu to nematai, kvailiuk, kuo apsimetinėji, ką? – vapa į ausį šaknys, kai einu, kai bėgu, kai skubu ir nespėju, kai nirštu ir loju. Tu turi svajonių, tik jau neišsisukinėk, sūtrauka. Žvarbdamas ieškai šilumos, gali nepasakoti. Nežudai vilčių – nesi toks žlugęs, – tik laikai jas narvelyje. Ieškai, o ar žinai, ko? – ir taip toliau, ir panašiai. Negaliu nutildyti, bandžiau, bet šnibžda, pasakoja, kalba, baisiai atkaklios. Užčiaupčiau vienu judesiu, jei tik žinočiau, pro kur sklinda balsas. Apsiseilėjęs mulkis, – atsako mano šakos, lapai, kurie apie seiles nusimano. Radai ko klausytis! Ir nejuokink su tuo savo šventumu. Tu ir tavo erdvės šventumo turi tiek pat, kiek pašvinkusi silkė. Neįsivaizduok to, ko visai nėra, idiote, – ne mažiau atkakliai niurna šakos, kai laukiu, tyliu, stebiu. Matyk tikruosius daiktus, tokius, kokie jie yra, – menki, juokingi ir dar besidedantys svarbiais. Viskas, ką išpūsi, supoetinsi, kuo įtikėsi, kada nors komiškai subliukš. Netikėk pažadais, mulki Teodorai, jau verčiau auginkis storesnę žievę. Egzistuoti įmanoma tik šioje vietoje ir šią sekundę, o tavo kvailas įprotis apgaubti viską, ką matai, švytinčia aureole, – juokingai graudus kaip venesuelietiška telenovelė, – šnypščia į kitą ausį. Ir šakų neįstengiu užkimšti. Retkarčiais užsimirštu, bet beviltiškai per trumpai ir per retai. Nesistengiu galvoti, nes tai vienas, tai kitas balsas visada veržiasi man padėti. Norėčiau mokėti vaikščioti kūlgrindomis, statyti pėdą po pėdos, žinoti, kad nenugarmėsiu. Vienintelė substancija, besismelkianti kiaurai mano augališku kūnu, nuo šaknų iki lapų, yra šleikštulys. Šaknys bjaurisi lapais, lapai bjaurisi šaknimis, o aš bjauriuosi ir tuo, ir tuo. 11 Tėvas vairuoja staigiais ir kartu švelniais judesiais. Jo rankos blyškiai rausvos, dešinioji nuolat migruoja tarp vairo ir pavarų svirties. Pirštai stiprūs, nagai platūs ir apvalaini. Raukšlelės ties pirštų sąnariais negilios, simetriškai išdėliotos. Važiuodamas per sankryžas, tėvas nežymiai pasuka galvą į šoną, kartais jo žvilgsnis atsiduria galinio vaizdo veidrodyje. Jis moka atrodyti ramus ir susikaupęs, ir apie nieką kitą pasaulyje, išskyrus šią minutę ir šį raudoną folksvageną, kurį lenkia, negalvojantis. Bet ant kaklo matau įsitempusią gyslą – vieną vienintelį neatitikimą – ir žinau, kad tėvas mąsto.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

Sėdžiu šalia jo, į mane plūsta šiltas oras iš automobilio šildytuvo. Kai tėvas atvažiavo manęs pasiimti, salone buvo vėsiau; kol važiavome, prikaito, dabar jau darosi karšta. Bet nieko nesakau, tuoj sustosime. Kelią žinau – dar vienas posūkis, tada ilgesnis ruožas plentu, įsukimas į siauresnę gatvelę, vingis, parkavimosi aikštelė. Man keista suvokti, kad tėvas pasiėmė mane pasivaikščioti. Tiesiog, kaip jis sako, prasieiti – be jokio tikslo, neužsukant į statybinių prekių parduotuvę ar pas kokį pažįstamą. Tėvas šiaip jau niekada nesivaikščiodavo. Kai jis paskambino, tingėjau kur nors eiti, nes buvau paskleidęs ant grindų savo panaudotų dantų krapštukų ir tuščių vaistų kapsulių kolekciją, kurią ketinau tvarkingai susidėlioti skyreliais, ir buvau į tai didžiai įsigilinęs. Pasidarė truputį ir smalsu, bet smalsumą tingulys būtų be vargo nugalėjęs – taip būna visada. Užtat mačiau, kaip motina priėjo prie lango virtuvėje ir pro stiklą įsižiūrėjo į tėvo mašiną. Ji nė nekrustelėjo, ir nieko man nesakė, tik žiūrėjo – ilgai, net beveik nemirksėdama, – ir staiga panorau dingti iš ten.

Gabrielės Venckutės akvarelė.

Dingau – užsimečiau striukę, nusileidau laiptais, įsėdau į tėvo džipą. Nepakėliau akių į langą įsitikinti, kad motina tebežiūri. Grotuvas tyli, ir aš tėvui už tai dėkingas. Važiuojant gatvės vingiu, pusė rato prarieda priešinga juosta. Aikštelė prie parko nedidelė, bet mums pasiseka rasti laisvą vietą. Tėvas užgesina variklį. Išlipę trinktelime durelėmis beveik tuo pačiu metu. Tėvas pasirąžo, užrakina mašiną, ir mudu patraukiame taku parko vartų link. Virš galvos karkia išalkusios varnos, mūsų žingsniai gurgžda kietoje žemėje. Užsitraukiu striukės užtrauktuką. Tėvas eina rankas susikišęs į kišenes, akimis tyrinėdamas medžių kontūrus. Nežinau, ar tuose medžiuose jis ko nors ieško, ar tiesiog stengiasi nežiūrėti sau po kojomis. Galvoju, ko galėčiau jį paklausti. Jis svarsto, ko turėtų paklausti manęs. Mūsų pėdsakai skystame gruode beveik identiški. – Žiūrėk, kokia kreiva pušis, – tarsteliu, mudviem jau įžengus pro vartus. – Tikrai. Atrodo, lyg kažkas būtų bandęs ją surišti į mazgą, – atsako tėvas. – Taip.

– Bet šiaip gražu čia. Gražus parkas. – Žinoma, gražus. – Net ir dabar, kai medžiai be lapų. Klausyk, tikrai reikėtų mums čia ateiti dažniau. – Taip. Takai vingiuoja netaisyklingomis, bet vis tiek geometrinėmis linijomis, tai susikirsdami, tai nutoldami. Kūpso eglišakių krūvos, jais greičiausiai uždangstyti kokie nors augalai. Daug kur kyšo sausi stagarai, neaišku, kaip atrodę vasarą, ir tik medžių nuogumas išlikęs didingas ir monumentalus. Kelią mudu su tėvu renkamės atsitiktinai. Sukame dešinėn, kairėn, išvis nesukame, juk mums nesvarbu, kur nueisime. Mes turėtume atpalaiduoti smegenis ir duoti laisvę liežuviams, aš tai suprantu. Bet yra priešingai. Burnos nenori vertis. Mintys raizgosi aplink, painiojasi, veliasi tarpusavyje, kliūva už krūmų arčiau tako. Mums nesvarbu, kur nueiti, bet reikia judėti. Reikia ką nors daryti. – Kas šiaip naujo? – klausia tėvas, ir toks staigus abstraktumas mane suglumina. – Nežinau. Nieko. – Nu tai papasakok ką nors. Ką tau pasakoti? Kas man yra nutikę, ką galėčiau tau apsakyti? Aš nepatiriu nuotykių, neieškau lobių, nerandu slaptų durelių, už kurių maži žali žmogeliukai gyvena savo slaptame pasaulėlyje. Ar tau nupasakoti, kaip vakar kriauklėje su ūkišku muilu mazgojau kojines, o paskui sudžiausčiau ant radiatoriaus? Arba kaip eidamas iš mokyklos įlipau į balą? Arba kaip šįryt baigėsi dantų pasta? Juk tai nė velnio neįdomu. Aš nemoku papasakoti ko nors. O tu – argi tu man papasakosi istorijų? Aš kalbėčiau apie kojines ir dantų pastą, jeigu tai būtų ir tavo kojinės, ir tavo dantų pasta. Mes negalim šnekėtis kaip bičiuliai, nesimatę šimtą metų, nes iš tikrųjų šimtas metų neprabėgo, nei kaip broliai, besidalinantys viskuo įskaitant kambarį, nes iš tikrųjų turim atskirus kambarius. Kaip rasti vidurį? Bet kokiu atveju, ką bepasakočiau, tai vis tiek bus iliuziška. Todėl geriau klausti ir atsakyti. Klausti. Atsakyti. Klausti. Noriu paklausti tėvo, ar jis yra tikras ir gyvas, ne stiklinis, ne popierinis, ar tikrai eina su manim. O dar geriau – apčiupinėti jo veidą, išbraidyti pirštais po odos linkius ir pasivaikščioti tarp jo plaukų. Įsitikinti, kad tikrai yra čia. Noriu paklausti, ar ir jam toks pat nejaukus tas tikslingas, koncentruotas, suplanuotas artumas. Šypsena pagal grafiką. Plepėjimas pagal planą. ► 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

◄ Noriu paklausti, ar jis žino, kad mintis galima girdėti. Bet neklausiu. Pasiteirauju, ar jam nešąla nosis. Ne, esą nešąla. Jis pasidomi, ar nepavargau. Ne, nepavargau. Aš paklausiu, ar sunkus buvo budėjimas, sužinau, kad nesunkus, beveik normaliai išsimiegojo. Tėvas paklausia, kodėl nenešioju kepurės, atsakau, kad vis pamirštu pasiimti. Nepastebiu, kaip šitaip prabėga pusvalandis, valanda. Palengva kyla vėjas, įsisuka į medžių viršūnes, sliuogia už apykaklių. Medžių nepažadina, bet priverčia garsiai girgždėti. Mudu su tėvu išneriame atgal pro vartus, grįžtame prie mašinos. Jis parveš mane atgal, lygiai toks pat ramus ir susikaupęs. Motina jau bus pasitraukusi nuo lango, tai gerai, pamojuosiu tėvui ir įeisiu į laiptinę, ir užlipsiu į antrą aukštą neskubėdamas. Ir grįšiu prie dantų krapštukų kolekcijos. 12 Dangus, pavargęs išradinėti naujas debesų formas, nuogybę laiko pridengęs klampia pilka mase. Atrodo, kad į ją pasistiebus galima įsmigti viršugalviu. Erdvė po dangumi mažesnė nei paprastai, negelbėja net atspindžiai upės vandenyse. Ką veikiu aš? Visiškai nieko. Stoviu užsikvempęs ant krantinės turėklų, brūžinu nagu šaltą parūdijusį metalą. Tolėliau tiltu zvimbia virtinės mašinų, tiltas garsiai braška. Oras nejuda. Tik netolygiais intervalais virš upės nusirita atonalinės trenksmų ir keiksmų aido bangos. Spoksau į kitame krante už statybinės tvoros besisukiojantį geltoną ekskavatorių. Griauna kažkokį pastatą (nebeprisimenu, kas buvo viduje), riaumodamas kopia plytgalių ir geležių krūvomis – išdidus užkariautojas – ir gremžia sienas atšipusiu kaušu. Dar liko pusė korpuso, o nugriautoji pusė atidengė pastato vidurius. Pastebiu antrame aukšte, prie kiauro lango, tebestovinčią kėdę, man net atrodo, jog įžiūriu slavišką gėlių raštą ant atlošo. Artėja ekskavatoriaus kaušas, kėdė tuoj pavirs dar vienu šaižiu trinktelėjimu virš vandens, kurio aidas pasieks kitą krantą šiek tiek atsilikęs. Aš tiesiog stoviu ir spoksau. Kartais man patinka švaistyti laiką beprasmiškiausiais būdais. Vanduo blykčioja smulkiais atspindžiais, jie nyra gilyn ir nusėda ant paskendusių plastmasinių jogurto indelių, klijų pakuočių, vienkartinių šaukštų. Vandeninės žolės glosto juos laumių pirštais. Naktimis laumės 58

dainuoja ir šoka, draikosi žali plaukai, ties kulkšnimis barška karoliai iš plastmasinių šaukštų. Akies krašteliu stebiu tave. Atsirėmusi į turėklus kaip ir aš, pasitaršiusiais plaukais, išplėstomis akimis, vos pastebimai pravertomis lūpomis. Žiūri į tą patį ekskavatorių. Stovi nei arti, nei toli – praeivis negalėtų atskirti, ar mes atėjom kartu, ar esam visai nepažįstami, atsitiktinai stabtelėję pasiklausyti monolitiško ekskavatorininko keiksmažodžių aidėjimo virš vandens. Vis dėlto turi padorumo. Nugriaudi bildesys. Amžiną atilsį gėlėtajai kėdei, palaidotai po plytų krūva. Vėl pajuntu gerkle kylantį šleikštulį. Ir šaltį. Ir balsus. Esu sudžiūvęs ir susitraukęs, nejudančio oro liofilizuotas. Liežuvio link lipa pasibjaurėjimas viskuo – ir šituo metaliniu krantinės turėklu, ir pilku dangum, ir ištvirkusia upe, ir ekskavatoriumi, ir plytomis, ir tiltais. Galimas daiktas, kaltas mano silpnumas. Bet nesvarbu, nes jis lygiai toks pat bjaurus. Turiu už ko nors kabintis. Man reikia rasti išrišimą. Man reikia pasisukti tavo pusėn, žengti kelis žingsnius, šleikštulio kratomam nutrinti neutralumo ribą. Bijau gėlėtos kėdės likimo, todėl pasisuku, žengiu kelis žingsnius. Tris, gal keturis. Sujuda tik tavo akys. Galva pasisuka tik vos vos. Stabteliu, bet džiūstu ir toliau, tad ilgai nestoviniuoju. Ištiesiu ranką. Pirštais nutūpiu į tavo plaukus. Jie šalti, ir švelnūs, ir šiurkštūs vienu metu, vos atsiduodantys keptomis bulvėmis. Pabraukiu žemyn. Plaukų juodumas ir mano rankos rausvumas – kaip vilna ir kanopos, vynas ir actas, rasa ir prakaitas. Nieko nesakydamas užsuku sruogą ant delno. Tais plaukais apsivyniočiau burną, kad nereikėtų kalbėti, jais pasikločiau ir užsikločiau, ir užmigčiau ramus ir patenkintas it šerniukas prie šernės spenio. Kai paleidžiu plaukus, tavo akys vėl nukrypsta į tingius vandenis. Mudu turim duslius bildesius virš upės. Gerus batus – juose nešąla kojos. Žodžius, kurių niekada nebereikės ištarti. Vienkartinę, stiklinę ramybę. Minutės eina susmulkėjusios ir minkštesnės. Geltonam apdulkėjusiam ekskavatoriui pavyko nuversti šiaurinę sieną. Iš kabinos iššoka pilvota žmogysta ir nustypčioja kilnojamo darbininkų tualeto link. (Bus daugiau)

Dainius VANAGAS III vieta Šiuo metu rašau romaną apie futuristinį miestą, iš kurio deportuojami nedirbantys asmenys ir benamiai, panaikinama socialinė parama, o vertę prarandančių žmonių problema sunaikina nacionalizmą. Atsikratęs balasto miestas klesti, tačiau šis gerovės ir inovacijų pasaulis turi savo kainą: humanizmas įgauna naują – funkcionalumo – pavidalą. Pateikiu romano ištrauką.

Knygos Tu neskaitai knygų, nes tai nuobodu. Taip, jos lavina vaizduotę, bet tavoji ir šiaip laki, ir besikartojančios juodos raidės baltame fone kaži ar ką pakeis. Taip, tu žinai, kad yra labai gerų knygų, ne tokių, kurias skaito liurbiai ir vienišiai – bet ką tai keičia? Tu neskaitai knygų, nes skaitydamas turi būti vienas. Tu išsilavinęs žmogus, daug metų mokeisi, paskui dar ilgiau savo žinias taikei, esi protingas ir sumanus, bet kartu ir socialus. Tau patinka, kad filmą žiūrėti gali su draugais ar darbo kolegomis, kaip ir klausytis muzikos ar eiti į meno galeriją, kurioje juokiatės iš bereikšmių paveikslų ir perdėtai reikšmingų instaliacijų. O knygą turi skaityti vienas, ir dargi tyloje, nes muzika, kalbos ir ekranai blaško, tu negali susikaupti ir pavargsti vos pabandęs. Tu neskaitai knygų, nes neapsimoka. Tu skaitydavai anksčiau, kai dar buvai jaunas, nuobodžiaujantis jaunuolis, ir skaitydavai valandų valandas – nebūtinai todėl, kad labai patiko, o todėl, kad daugiau neturėjai kuo užsiimti. Ir? Dabar neatsimeni nė vienos iš skaitytų knygų, geriausiu atveju – idėją, siužetą, nuotaiką. Bet tam užtenka paskaityti knygos nugarėlę, kam ją atsiversti? Štai ko tu bijai labiausiai: kad po ilgų valandų, praleistų palinkus virš knygos, tu užversi paskutinį puslapį ir pajusi palengvėjimą – palengvėjimą, kad užbaigei. Tu nieku gyvu, nebent už didelius pinigus, ne-

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

siryžtum šios knygos perskaityti dar kartą. Ir ne todėl, kad ji bloga. Ne – tu apsipratai su veikėjais, ir pasakojimo stilius tau visai patiko. Bet tas visai tave labiausiai ir trikdo. Buvo visai gerai. Šitiek valandų skirti kažkam, kas nėra – oho, bl*t, čia gi pi**iec! – atrodo kaip praradimas, iššvaistytas laikas, netikusi rekomendacija. Tu trokšti nuostabių ir fantastiškų patirčių, o lieki su drungnumo šleikštuliu ant gomurio. Tas pats, be abejo, nutinka su daug kuo, ką darai savo gyvenime – tačiau niekas neatima tiek daug laiko kaip knygos. Filmas praeina per dvi valandas – kadrai juda net tada, kai kalbiesi, kai rašai žinutę ar eini į tualetą. Filmas nesustoja, jis neterorizuoja. Paveikslą gali apžiūrėti per sekundę arba valandą, tavo reikalas. Muzika taip pat gali būti tik fonas. O knyga – ne. Ji nesiskaito, kol jos neskaitai.

Ji nesiskaito, kol kalbiesi, rašai žinutę ar eini į tualetą; ji nepasislenka nė per pastraipą. Tu negali jos pagreitinti, nebent skaitytum kas antrą puslapį ar skyrių, bet tuomet kam apskritai vargintis? Knyga iš tavęs reikalauja pasišventimo – ji arogantiška. Tiesa, kartais knyga gali apdovanoti – kaip ir bet kas šioje planetoje – bet bandymo kaina per didelė, geriau jau lošti loterijoje. Tu neskaitai knygų, nes jos tave riboja. Taip, veikiausiai jos lavina mąstymą, stiprina kritiškumą, tačiau tą patį daro bet kuri veikla, kuria tu užsiimi. Tu skaitai straipsnius, koncentruotus tekstus, komentarus, santrumpas, dalyvauji renginiuose, susipažįsti su įvairiais žmonėmis, turi verslą ir šeimą, ir daug rūpesčių, niekada nestovi vietoje, o net kai stovi, tai vis tiek pamažu stumiesi. Ir tave erzina, kad knygose daug

balasto ir pertekliaus, jos visos nutukusios nuo stilistinių ambicijų. O tave domina žinios ir faktai, požiūriai, galimybės, vertinimai, vaizduotė. Tau nesinori bandyti – tu nori gauti tik tai, kas patikrinta. Tu puikiai žinai, kad geriau dešimt kartų išgirsti, negu vienąkart pačiam pabandyti. Nes 90 procentų visko yra mėšlas, Sturgeonas buvo teisus, ir tu kasdien tuo įsitikini. Skaityti knygas neatsiperka, kaip neatsiperka beveik niekas, kas gali būti, bet neprivalo. Tu neskaitai knygų, nes tai pasyvu ir nejaudina. Tu įstringi viename pasaulio fragmente, ir iš tavęs reikalauja, kad jame užtruktum. Bet tu esi daug didesnis už bet kokią knygą – net ir pačią geriausią. O aplink vyksta tiek daug dalykų, ir jie taip arti, tokie ryškūs, kad bijai juos praleisti. Ir ne, tu nepriklausai tai kartai, kuri neatitraukia rankų nuo mobiliojo telefono, neišlenda iš interneto, kuri negali sukaupti dėmesio ilgiau nei trunka vienas serialo epizodas. Anaiptol – tu gali ir tau tai lengva. Bet tu esi smalsus ir atviras žmogus – tu nenori būti paviršutiniškas, bet neketini būti ir giliai vienpusiškas. Pasaulyje gyvena 9 milijardai žmonių ir nuolat vyksta įvykiai, svarbesni už tavo pavakarę su knyga. Šie įvykiai keičia tavo finansinę padėtį, tavo ir tavo šeimos saugumą ir ateities perspektyvas, ir tu visu savo kūnu ir esybe į tai reaguoji. O knyga – ne. Ji lieka, kokia buvusi, nepaisant visko, kas keičiasi. Vos atspausdinta ji jau pasenusi. Ir tu guli lovoje arba sėdi fotelyje laikydamas jos yrantį lavoną rankoje, nors galėtum eiti ir kalbėtis su žmonėmis, išgirsti jų istorijas ir troškimus, įgyti žinių apie pasaulį, į kurį kojos nesi įkėlęs. Galėtum pasportuoti, nes tu mažai judi, per mažai judi, vėliau už tai sumokėsi; be to, kai tavo kaktą išmuša prakaitas, kai pabudus ryte skauda kojų raumenis, tu jautiesi gyvas ir laimingas. O knyga pūna ant tavo staliuko ir laukia, kol ją palaidosi. Kai kas sako, kad knyga geba atverti duris į pasaulį, kuris ne ką mažiau įdomus nei tas, kuriame gyvename. Kai kas su tuo nesutinka. Kai kas ir sutinka, ir nesutinka. Visi turi nuomonę – kaip netikėta. Bet yra dar viena priežastis – svarbiausia iš visų. Tokie kaip tu neskaito knygų; jie jas rašo.

KULTŪROS ISTORIJA

Senosios Klaipėdos gyve n Šįkart susitelkime į miestiečių ydas. Ko gero, nenustebsime, tik patvirtinsime tiesą, jog pasaulyje nieko naujo nėra. Šalia gėrio veši ir blogis. Ne visi žmonės nori ar sugeba garbingai gyventi. Čia svarbu ir mūsų požiūris. Juk ne visada ir gėlės vienodai gražios. Senosios Klaipėdos gyventojai – irgi ne šventieji. Tarp jų netrūko prasikaltusių, pamynusių moralės normas. Kaip visada, kaip visur.

Muitinė prie Danės upės.

Jovita SAULĖNIENĖ

Tad kokios dominuojančios senosios Klaipėdos gyventojų silpnybės ir kaip miesto valdžia siekė jas „pažaboti“? Aktyvaus miesto valdžios reagavimo į moralinius žmonių nuosmukius nestigo. Anot Johano Zembrickio, moralės kontrolės įstatymams 1882–1883 m. nusižengė 215 asmenų, 1885–1886 m. – 105, o jau 1899–1900 m. – 10.

Miesto tvarkai Sakoma, jog iš blogų papročių gimsta geri įstatymai. Senosios Klaipėdos magistratas su miesto deputatais, atsižvelg60

Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr.

dami į gyventojų skundus dėl netinkamo žmonių elgesio, priimdavo nutarimų. Štai 1830 m. palaidi šunys, kurių mieste priskaičiuota 65, buvo tiesiog gatvėje praeivių užmušami. Tai sukėlė miestiečių pasipiktinimą. Pasiskundus buvo įsakyta kailialupiams, kurie šiaip už atlyginimą privalėjo valyti tualetus ir „žmonių tam naudotas vietas po tiltais“, tuos beglobius šunis išgaudyti ir juos užmušti tik kailialupinėje. Tvarka rūpinosi ir miesto policija bei karališkoji uosto policija. Nors buvo dvi policijos, tačiau dėl sprendimų sutarė. Pasak J.Zembrickio, tik „vienintelį kartą tarp jų įvyko nesusipratimas, turėjęs blogų pasekmių“. Tai nutiko 1875 m. pavasarį, kai Danėje, ledonešio metu susigrūdus ledams prie Biržos tilto, uosto policija nusprendė, kad 40 talerių – per didelė

suma darbams, ir nieko nedarė. Ledonešis tada sugadino dujų liniją po tiltu ir telegrafą, apsėmė sandėlius. Nuostoliai jau siekė kelis tūkstančius. Negi kaltinsi uosto policijos valdininkus neveiklumu ar nesąžiningumu... Žinoma, ir miestiečiai nesitaikstė su negerovėmis. Štai 1866–1867 m. buvo nederliaus metai. Mieste atsirado elgetaujančių. 1868 m. vieną dieną areštuoti 57, kitą – 35 elgetos. 1869 m. už elgetavimą sausio 17–23 dienomis buvo sulaikyti 25 vyrai, 46 moterys, 34 vaikai. Žymių miestiečių iniciatyva 1871 m. buvo įkurta „Sąjunga elgetavimui išgyvendinti“ ir dėl jos veiklos mieste beveik neliko elgetų. Stengėsi ir dažnas gyventojas, savo namų kieme ant specialiai tam skirto staliuko elgetoms padėdamas maisto, rūbų...

KULTŪROS ISTORIJA

e ntojų dorybės ir ydos (2) Prieš girtavimą Senojoje Klaipėdoje buvo gana paplitęs girtavimas, kuris dažnai baigdavosi muštynėmis. Itin dažnai tai nutikdavo šeimos šventėse. Neatsitiktinai į šią blogybę reagavo šalies vyriausybė. Kurfiursto įsakymu vestuves ar krikštynas klaipėdiečiai turėdavo atšvęsti per vieną dieną. Per laidotuves taip pat buvo nustatyta griežta tvarka, pastebėjus, jog „prie mirusiųjų, kol jie nepalaidoti, didelis bruzdesys, prašmatnumas, rijimas ir girtavimas vyksta, tai tuoj turi būti nutraukta gresiant didelei baudai“ (J.Zembrickis). XVIII a. buvo įsteigtos miestiečių kuopos, kurios, karių įgulai išvykus į manevrus, turėjo eiti tarnybą sargybos būstinėje ar prie vartų. Kai kurie miestiečiai į sargybą ateidavo girti ir sukeldavo skandalus. Už tai buvo skiriamos didelės baudos. Keliautojas Peteris Rozenvalis, lankęsis mieste 1814 m. ir svečiuodamasis miestiečių „turtingiausiuose namuose“, pastebėjo jų „besaikį, beprasmišką girtavimą“: „Aš, nors ir pats stikliuko mėgėjas, neatsisakyčiau, jei būtų siūlomas lengvas prancūziškas vynas, tačiau portveinai ir maderos, kurie čia paprastai siūlomi po pietų, yra taip atskiesti romu, kad tik klaipėdietis gali be sunkesnių pasekmių išgerti keletą butelių...“ Galima daug pasakoti apie su gėrimais susijusius įpročius bei tradicijas smuklėse, kavinėse ar namuose, tačiau apie kovą su šia žmonių yda, be skirtų baudų, daugiau nėra ką pridurti.

Gaisrinė Palangos (dabar S.Šimkaus) gatvėje. G.Waldhauerio graviūra.

Ištvirkavimo mastai 1830 m. Vitės priemiestyje veikė aštuoni viešnamiai, kuriuose darbavosi 78 merginos. 1842 m. viešnamių liko trys su 30 merginų. Juose mėgo lankytis jūrininkai. Anot P.Rozenvalio, „linksmindamiesi jie tokie besočiai, kad užsibūdavo čia ilgiau negu jiems leista“. Varyti nepaklusniuosius atgal į laivus kapitonai įdarbino „didžiulį, milžinišką vyrą, muštynių virtuozą, pavadintą „ferboteriu“ („Verbotter“)“. Jis nešiojosi didžiulį botagą, su kuriuo „barbariškai plakė surastą jūreivį nesustodamas, kol išsenka jo jėgos ►

Teismo ir kalėjimo kompleksas. XIX a. pab. G.Waldhauerio graviūra.

KULTŪROS ISTORIJA

Žvejai smuklėje. Motyvas iš Kuršių nerijos. Nežinomo dailininko graviūra pagal Maxo Rentelio paveikslą. 1880 m. Kopija iš Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugijos „Nidden”kolekcijos. ◄ arba kol nusikaltėlis nualpsta“. Byla prieš „ferboterį“ nekeliama, jeigu jis neužmuša to prasikaltėlio. Jūreivis net ir už menkiausią pasipriešinimą „sukaustomas grandinėmis ilgiems metams“. Tai aprašęs P.Rozenvalis stebėjosi, kodėl ištvirkusiems žmonėms reikia taikyti tokias žiaurias bausmes. Viešnamiai valdžios sprendimu buvo uždaryti, tačiau tai problemos neišsprendė. Mieste atsirado „perkamų paleistuvių“. Per savaitę policija sulaikydavo 8–10 prostitučių, prekymečių dienomis – net po 20. Bordeliai,

Dažnas gyventojas savo namų kieme ant specialiai tam skirto staliuko elgetoms padėdamas maisto, rūbų.

Heinrichas Wolffas. Pokalbis prie stalo. 1922 m. Kopija iš Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugijos „Nidden”kolekcijos.

šokių namai, kafešantanai teikdavo tokias paslaugas. Kam reikėjo, tas žinojo ir slaptus butus... Tačiau kaip ir kokiomis priemonėmis su ta blogybe kovota, medžiagos nepavyko užtikti. Beje, 1934 m. iš visų Rytų Prūsijos miestų Klaipėdoje gimė daugiausia nesantuokinių vaikų.

Nesąžiningumas gaisrų metu Miesto kūrimosi pradžioje gyventojai galėjo statytis tik medinius namus, kad priešui užpuolus galėtų per šešias valandas juos padegti. Tačiau būta ir tyčinių gaisrų, kad iš priešgaisrinio draudimo įstaigų namų savininkai gautų piniginę paramą. Išaiškinus padegėjus baudė iki 10 metų kalėjimo. Siekiant išvengti tokių nusikaltimų, 1817 m. buvo įsteigta

Gelbėjimo korporacija, subūrusi 70 narių. Deja, apie jos veiklą medžiagos nepavyko rasti. Per gaisrus nemažai pasitaikydavo ir vagysčių. Štai didžiojo 1854 m. gaisro metu buvo „degradavusių tamsuolių“, kurie užuot „padėję gelbėti turtą, įžūliausiu būdu šeimininkavo apgriautuose sandėliuose, parduotuvėse ir rūsiuose“, „girtavo ir vogė“. Buvo žmonių, kurie net vežimais vežė vogtus daiktus į kaimą ar per sieną. Valdžia reikalavo „išgelbėtus“ daiktus grąžinti, už nepaklusnumą grasindama griežtai nubausti. Net laikraštyje „Memeler Dambfboot“ buvo skelbiami turto sąrašai. Pas įtariamuosius darė kratas. Štai Smeltėje kratos metu pas gyventoją rasta „1 ritinys rudo kembriko, 27 uolektys iš parduotuvės, 1 ritinys baldų kartūno, 9 paveikslai auksuotuose rėmuose, indų paauksuotais pakraščiais. Kitur sofa, kėdės. Visa tai buvo konfiskuota“.

P.Rozenvalis. Apie kontrabandą ir apsukrų klaipėdiečių charakterį

Kontrabandininkai smuklėje prie Mozūrų sienos.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tiesiog siaubingai ir begėdiškai Klaipėdoje varoma kontrabandinė prekyba. Tam įtakos turi ir netolima siena su Rusija. Dauguma pirklių įsirengę didžiulius sandėlius pas kaimynus dvarininkus, kurie verčiasi transportavimu ir kontrabanda. Kolonijinės prekės, už kurias Prūsijoje paprastai reikia mokėti didesnį muitą nei Rusijoje, atgabenamos iš Rusijos, o manufaktūrinės prekės kontrabandos keliu gabenamos iš Klaipėdos į Rusiją. Kol Rusijoje nebus įvesta tobulesnė muitų sistema, kontrabanda liks pelningu Klaipėdos pajamų šaltiniu. Rusijos gyventojai sunaudoja daugybę manufaktūrinių prekių, kurių nė šimtoji dalis nėra gaminama pačioje šalyje. Bet vis tiek daugelis prekių yra uždrausta, kitoms uždėti tokie dideli mokesčiai, kad pelno siekiantis pirklys susivilioja apgavystėmis. Be to, daugybė muitinės tarnautojų yra menkai apmokami, tad jie turėtų būti be galo dorybingi, kad net bado akivaizdoje neimtų kyšių. Su kazokais, saugančiais sieną, taip pat galima lengvai susitarti. Pagaliau, ar įmanoma aklinai uždaryti kelių šimtų mylių sieną su Prūsija ir Austrija taip, kad jokia kontrabanda negalėtų prasiskverbti?

INICIATYVA

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8