Durys 2018 03

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2018 kovas / Nr. 3(51)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2018 kovas / Nr. 3(51) www.durys.diena.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

MUZIKA

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

Daiva JANAUSKAITĖ. Gyvenimas – lyg istorijos iliustracija

Danutė PETRAUSKAITĖ. Atgimusi pirmoji lietuviška simfonija

11

Danguolė VILIDAITĖ. Pirmieji pavasariniai fortepijoninės muzikos puslapiai

14

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. „Jaunatis“: šalies teatrai vaidino vaikams ir jaunimui

17

Akvilė MELKŪNAITĖ. Apie vidinį triušį. Pokalbis su režisieriumi M.Pažerecku

20

adresas Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

ŠOKIS

REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

FOTOGRAFIJA

Violeta MILVYDIENĖ. „Mano Piteris Penas“: apie spektaklį – su studentais

ir kalbėjimą vaizdu

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Aivaras DOČKUS. Dviračiai, statulėlės, čiliečiai, olimpiečiai, anapiliečiai ir vėl dviračiai

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2018 4 psl. – Klaipėda. Biržos tiltas. 2010.

Vyto Karaciejaus nuotr. ŽURNALĄ REMIA

25

Danguolė RUŠKIENĖ. V.Karaciejaus „Požiūris“. Apie realybės suvokimą per fotoaparato ieškiklį

LEIDĖJAS © 2018 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spindulio spaustuvė“

ISSN 2351-5848

4

28

KINAS 37

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. A.V.Burba. Laiko smilčių sėjėjas

40

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE Birutė SKAISGIRIENĖ. Klaipėdos metų knygos rinkimuose triumfavo „Druka“

46

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Prisiminti pamirštant

49

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ. Atsitiktinumas – Dievo vardas?.. Poetui S.Jonauskui – 70

50

Algis KUKLYS. Išdavystės šešėlis

54

Diana LATVYTĖ. Gabalėlis žemės. X diena

56

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Akvilė MATULIONYTĖ. Sąmoningi sapnai

58

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Kuršių marios senosios Klaipėdos žmonių gyvenime

60 3

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Gyvenimas – lyg istorijos iliustracija Klaipėdietės Kazimieros Statkuvienės gyvenimas – tarsi gyva Lietuvos istorijos iliustracija.

1926-aisiais gimusi moteris per ilgą amžių daug matė ir patyrė. Dar vaikystėje jai teko sutikti nemažai Lietuvos valstybei ir istorijai nusipelniusių asmenybių, o jos pačios prisiminimai gyvai byloja apie nepriklausomos Lietuvos augimą bei valstybės piliečių moralines nuostatas ir patriotizmą.

Daiva JANAUSKAITĖ

Bajorai nuo Prialgavos – Ne dažnas lietuvis žino savo kilmę.

Ar galite papasakoti apie jūsų giminės šaknis?

– Mano mamos mama buvo Prielgauskaitė. Močiutės tėtis buvo bajoras, kilęs nuo Prialgavos. Jų giminaičiai plačiai paplitę, jų gyventa ir Telšiuose. Močiutė ištekėjo už Jazdausko ir su juo susilaukė 21 vaiko, bet užaugo tik 13. Kai nebeliko kam valdyti dvaro, Prielgauskas pasikvietė savo žentą Jazdauską ir išdalijo nuosavybę 13-ai jo vaikų. Aplinkui dvarą liko apie 40 hektarų žemės, o vaikai gavo po keliolika hektarų. Mano mamai teko 12 hektarų žemės.

Mano tėvukas Adomas Gineitis buvo 4

siuvėjas, kviečiamas pas turtingesnius žmones pasiūti visai šeimai rūbų. Taip jis dirbo Jazdauskų, mano senelių, šeimoje.

Buvo jaunas, nenuostabu, kad įsižiūrėjo šeimininkų dukrą Vaclavą, o ir jai siuvėjas patiko. Tėvai buvo numatę ją ištekinti už turtingo jaunikio ir pagrasino, kad neduos dukrai dalies, jei nepaklus jų valiai. Mano mama Vaclava nepaklausė tėvų ir ištekėjo už mylimojo, todėl tėvas įvykdė savo ketinimą. Bet gyvenimas pasisuko taip, kad jai teko palikimas.

Mano tėvukas buvo geras, darbštus siuvėjas, jį žmonės nuolat kviesdavo siūti, taip jis susitaupė pinigų, pasistatė namelius.

Pradžioje mažą namuką, o kiek vėliau – didelį, erdvų. Jiedu susilaukė septynių vaikų. Vienas mano broliukas būdamas šešerių žaidė su ginklu ir netyčia nusišovė. O 12 metų jaunesnė sesutė staiga mirė būdama 19-os. Neaišku, ar tai buvo sepsis, ar sustojo jos širdis. Tarp mūsų su jauniausiu broliu – 16-os metų skirtumas.

Aš buvau vyriausias vaikas šeimoje, man

kliuvo daugiausia darbo. Reikėjo visus brolius ir seseris prižiūrėti. Labai pavydėjau draugėms, kai jos eidavo rinkti uogų, o aš turėjau vargti su mažaisiais. Šeimoje kas dveji metai gimdavo po vaiką.

Deklamavo apie Vilnių – Kokiomis spalvomis buvo nuspalvinta jūsų vaikystė?

– Galbūt todėl, kad tai buvo seniai, vaikystė man – šviesus metas. Gyvenome kultūringai ir prasmingai. Šačių miestelio viduryje buvo tokia aikštelė, kuri vadinosi S.Dariaus ir S.Girėno vardu, jos viduryje stovėjo paminklas su kryžiumi, aplinkui augo ąžuolai. Aikštėje vykdavo šventės, po mišių mokytojai surikiuodavo mokinius, kuris nors iš garbingų žmonių pasakydavo prakalbą. Mes skanduodavome. Mokytojai tardavo: „Pavergtas Vilnius.“ Mes atsaky-

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

92-uosius bebaigianti K.Statkuvienė per savo gyvenimą yra sutikusi daug ypatingų žmonių ir išgyvenusi santvarkų kaitą.

Kazimieros Statkuvienės albumo nuotr.

davome: „Atvaduosim mes jį!“ Deklamuodavome patriotinius eilėraščius. Vieną iš jų atsimenu: „Ei pasauli, būki rimtas ir teisingas, Kaupias skausmas ir dangus toks debesingas, Jeigu reiks, laisvi mes mirsim, Mes be Vilniaus nenurimsim!“ Panašių eilėraščių mokėdavome daug.

Dažnai sakoma, kad vaiką turi auklėti šeima, bet mums patriotizmą įskiepijo mokykla. Miestelyje veikė jaunalietuviai, pavasarininkai, tretininkai, angelaičiai. Bet mano mama neleido stoti į jokią organizaciją. Sakydavo: „Vaikeliai, būkite angeliukais be jokių organizacijų.“ Ir aš taip savo vaikus auginau, jie abu nebuvo nei pionieriai, nei komjaunuoliai, nors buvo grasinama, kad negalės įstoti į aukštąją mokyklą. Tos bendrijos tarpukariu mūsų miestelyje rengdavo įvairiausius vakarus, visos organizacijos turėjo savo vėliavas.

Vasario 16-oji būdavo labai didelė šventė,

bet žmonės burdavosi ir religinių švenčių proga. Per Užgavėnes mokykloje būdavo kaukių balius. Vakarėliuose šokdavome ratelius, žaisdavome žaidimus su muzikantais ir be jų. Dalyvaudavo ir tėvai, todėl būdavo labai linksma. Pamenu, kad iš Laumių atvažiuodavo tokie dvarininkai Lenkauskai. Jie dalydavo prizus. Žmonės susiburdavo mokyklos salėje. Grodavo dūdų orkestras, vykdavo vaidinimai. Aš bandau palyginti su dabartiniais laikais ir galiu pasakyti, kad nieko mandresnio nesumanyta. Švęsdavome vardadienius, smagiai, su visokiausiomis išmonėmis. Ir šiaip Šačių miestelyje buvo linksmas gyvenimas. Vykdavo baliai, į kuriuos kviesdavo ne tik giminaičius, bet ir kaimynus. Šatėse valdžios atstovas buvo seniūnas, dar būdavo tokie launinkai, tai žmonės, kurie pranešdavo valdžios žinias. Pamenu, kad kiekvienas ūkininkas turėjo prižiūrėti tam tikrą kelio

ruožą, priklausomai nuo valdomos žemės kiekio. Ūkininkai turėdavo pavasarį pilti žvyrą, tie ruožai žymėti akmenimis ir ant jų užrašytais numeriais. Buvo prievolė prižiūrėti savo ruožą ir griovius šalia jo.

Skubėjo grąžinti skolą – Gal pamenate kokį nors išskirtinį įvykį?

– Kaimynai buvo labai draugiški ir glaudžiai bendravo. Toks Kupys turėjo sunkvežimį. Vietos valdžia organizuodavo ekskursijas. Ko gero, ryškiausiai prisimenu, kaip važiavome į Žvejo šventę, kuri tada kažkodėl vyko Šventojoje. Tėvai vežėsi ir mane. Atplaukė laivas „Prezidentas Smetona“. Kai dabar apie jį kalbama, labai ryškiai prisimenu, kad pati mačiau tą laivą ir jo vėliavą. Pamenu, kad kopose ► 5

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Šačių pradinės mokyklos mokinukai. Daugelis su medinėmis klumpėmis. ◄ buvo padarytas altorius, vyko pamaldos. Iš laivo išlipo prezidentas. Nepamenu, ar jis sakė kalbą, mačiau jį gana arti, įsiminiau, kad asmens sargybinių nepastebėjau.

Po visų ten vykusių apeigų mus dar nuvežė į Palangą. Ten mamos dėdė dirbo pašto viršininku. Kadangi poilsiautojų tuo metu buvo daugybė, mus priėmė nakvoti „ant aukšto“. Pamenu, mama pyktelėjo, kad tokį nepuikų kambarį mums davė, ji nepagalvojo, kad vasarą laisvą kampą buvo sunku rasti. Man didelį įspūdį paliko restoranas, kuriame lankėmės. Buvo labai gražu, ypatingai puošnu.

K.Statkuvienės tėtis Adomas Gineitis – Lietuvos kariuomenės karys.

6

– Gal teko sutikti ir daugiau žinomų asmenybių?

– Esu mačiusi ir gyvą generolą Povilą Plechavičių. Mano pusseserė Rožė Žiemelytė karo metais ištekėjo už Telšių vachmistro Ražausko. Ji buvo mano mamos krikšto dukra. Jos tėvai gyveno prie Skuodo, Šarkėje turėjo didelį ūkį. Buvo didelės vestuvės, jose dalyvavo ir P.Plechavičius.

Pamenu, vestuvėse jis buvo vienas, toks neaukšto ūgio, truputį pliktelėjęs. Elgėsi paprastai, be jokio pasipūtimo. Vakare visi išėjo į lauką, dainavo, šoko, ir garbus

Kopose buvo padarytas altorius, vyko pamaldos. Iš laivo išlipo prezidentas. svečias – kartu su visais. Juokavo, kad mėnulis jam į plikę pernelyg stipriai šviečia.

Pusseserės tėvas mirė dar karo metais, o jaunavedžiai ir daugiau tos šeimos vaikų išvažiavo į Ameriką. Didžiuojuosi dar vienu savo gyvenimo faktu – sutvirtinimo sakramentą gavau iš Nepriklausomybės akto signataro, vyskupo Justino Staugaičio.

– Kaip miestelio žmonės sugyveno su kaimynais?

– Šatės buvo nedidelis miestelis, bet veikė ne viena parduotuvė. Tai kooperatyvo krautuvė, Juozapo Rimkaus smulkių prekių parduotuvė, dar tokie Kaupai turėjo parduotuvę, kur buvo galima nusipirkti bandelių, rūkalų, visokių skanumynų.

Be to, buvo žydelio Benskio parduotuvė, kur pirkdavome silkių, o vyrai – visokių geležių, ir atskirai veikė degtinės monopolio parduotuvė. Jis neretai parduodavo

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

„bargan“ – skolon. Per karą bandelių parduotuvė užsidarė, ten veikė audinių krautuvė, aš joje dirbau kasininke. Ten pat dirbo Šačių žydelių Benskių dukra Roželė.

Gerai sutarėme. Pamenu, Rožė atnešdavo namie keptų pyragėlių, vaišinomės ir dalydavomės tuo, ką turėjome. Kai karo metais juos vedė per kaimą, visi suprato, kad išveš. Tie, kas buvo jiems skolingi, priėję atidavė pinigus. Žydelis klausė, kodėl taip elgiasi, bet žmonės nenorėjo nuodėmės – likti skolingi. Pamenu, mama labai griežtai draudė ką nors imti iš ištuštėjusių žydų namų, sakė – ne savo jokiu būdu neliesti.

Sudėtingas karo metas buvo ir lietuviams.

Mano dėdė Konstantinas karo pradžioje ėjo iš bažnyčios, vokiečiai pamatė, pakvietė ir liepė stovėti prie pastato, kur buvo visus tarybinės valdžios veikėjus uždarę.

Po karo už tai jis buvo išvežtas į Sibirą, nors pasirinkimo neturėjo, – jeigu būtų nepaklusęs, jį vokiečiai būtų nušovę.

Plinkšių žemės ūkio mokykla buvo įsikūrusi dvaro pastate.

– Ar pamenate, kaip žmonės reagavo į valdžios pasikeitimą?

– Pradžioje nuotaika buvo gal ir nebloga, nes buvo vykdoma didelė sovietinės valdžios propaganda. Mano tėvukas nuolat skaitydavo laikraščius. Ypač patraukli ta nauja valdžia buvo tiems, kurie neturėjo žemės. Jiems davė sklypus, apkarpę turtingesniuosius. Pavyzdžiui, mano dėdė Amerikoje sunkiai dirbo, o grįžęs nusipirko žemės. Jis nieko nenuskriaudė, kai kuriems kaimynams sumokėjo pinigų, kad jam paliktų didesnius sklypus. Taip žmonės buvo sukiršinti. Nuotaikos labai greitai keitėsi. O kai pradėjo imti į kariuomenę ir vežti į tremtį, kilo didelis nusivylimas.

Ėjo dešimtis kilometrų – Ar jūsų vaikystės laiku buvo lengva siekti mokslo?

– Pradžios mokyklą baigiau Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio sukakties metais – 1938-aisiais. Tai buvo keturių skyrių mokslas. Jo baigimo proga mums buvo surengta kelionė į Kauną. Pamenu, kad vežimais mus vežė iki Šateikių, o tai buvo apie 30 kilometrų, ten jau sėdome į traukinį, kuriuo keliavome iki Kauno. Iki šiol atsimenu, kad tada aplankėme karo, zoologijos muziejus. Tos iškamšos ne tik

Plinkšių dvare tarpukariu veikė žemės ūkio mokykla. Šalia rūmų stovi mokiniai.

stebino, bet ir gąsdino. Muziejuje matėme S.Dariaus ir S.Girėno lėktuvą. Užsukome ir į parduotuves. Pirmą kartą pamatytų apelsinų, bananų kvapas buvo neužmirštamas. Šačių parduotuvėse tokių dalykų negaudavome. Gerokai vėliau studijavau Kaune, tada jau daugiau pamačiau, su draugėmis aplankydavome visas operetes.

– O kas po to?

– Nuo mažens labai mėgau skaityti, norėjau mokytis. Net verpdama po prijuoste paslėpusi knygą skaitydavau. Tėvukas

gailėdavo žibalo, todėl aš prisiskaldydavau skalų, uždegdavau ir skaitydavau prie tokios balanos. Mano mamos brolis Julijonas karo metais dirbo lentpjūvės direktoriumi.

Jam reikėjo sąskaitininkės. Jis žinojo, kad aš mėgstu skaičiuoti, ir pakvietė pas save.

Mama išleido, o tėvukas pyko, nes jam siuvėjaujant reikėjo pagalbos ūkyje. Kol jis siūdavo, man, kaip vyriausiam vaikui šeimoje, tekdavo dirbti nelengvus darbus. Kai nuvažiavau pas dėdę į Plungę, atėjo mano pusbrolio žmona Onutė, kuri tada laukėsi vaikelio, ir paprašė, kad jai padėčiau. ► 7

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Jaunųjų ūkininkų saviveiklos pasirodymas. Jonas Statkus, K.Statkuvienės sutuoktinis, – antroje eilėje trečias iš kairės. ◄ Pažadėjo mane maitinti ir leisti vaka-

rais lankyti suaugusiųjų gimnaziją. Taip palikau dėdę. Kai vakarinėje gimnazijoje baigiau pirmą semestrą, mane pasikvietė direktorius ir patarė per atostogas pasimokyti ir grįžus iškart mokytis antroje klasėje.

Pavasarį baigiau antrą klasę, ir vėl mane direktorius kviečia. Ir vėl patarė vasarą pasimokyti, o rudenį iškart stoti į ketvirtą gimnazijos klasę. Pasimokiau. Rudenį iš

Mama labai griežtai draudė ką nors imti iš ištuštėjusių žydų namų, sakė – ne savo jokiu būdu neliesti. Šačių į Plungę nuvažiavau dviračiu. Mokslo metų pradžioje buvau perkelta viena klase aukščiau. Mano klasės auklėtoja turėjo labai ligotą dukrą. Ji paprašė atsisakyti darbo ir padėti jai prižiūrėti mergaitę. Taip praėjo mano pirmas semestras. O tuo metu mano brolis Adomas iš Prialgavos į Mosėdį ir atgal žingsniuodavo kiekvieną dieną po 12 kilometrų. Buvo karo metai, kadangi Skuodas buvo arti fronto, Skuodo gimnazija buvo perkelta į Mosėdį. Mama prašė kaip nors pagelbėti, todėl, baigusi pirmą ketvirtos gimnazijos klasės semestrą, persikėliau į Mosėdį. Tėvai mums išnuomojo 8

kambariuką, pagaliau broliui nebereikėjo kasdien toli pėdinti. Taip per dvejus metus baigiau keturias gimnazijos klases. Patyriau nemažai vargo. Iš Plungės važiuodavau į Šateikius traukiniu, o iš ten eidavau namo pėsčia. Pradžioje – nieko, o prieš galą jau nebežinodavau, kaip trumpinti kelią. Kai gyvenau Plungėje, duona buvo parduodama pagal korteles. Mama duoną kepdavo namuose. Ją suraikydavo, įkišdavo į krosnį ir sudžiovindavo. Maitinausi tais džiūvėsiais, veždavausi ir truputį bulvių.

– Aukštesniųjų mokslų siekėte jau pokariu, sovietų laikais. Kaip jums sekėsi?

– Baigusi gimnaziją svarsčiau, ką daryti toliau. Nenorėjau stoti į komunistines organizacijas, todėl supratau, kad mokytoja būti negalėsiu. Norėjau tapti stomatologe.

Kai ėjau medicininę apžiūrą, gydytojas man pasakė, kad į šią specialybę yra labai didelis konkursas. Tada paskaičiau laikraštyje reklamą, kad Kaune yra toks finansų ir kredito technikumas. Įstojau, nuvažiavau mokytis, bet pradžioje reikėjo sumokėti bene 75 rublius už mokslą. Parašiau namiškiams laišką, prašydama pinigų.

Gavau atsakymą, kad tėvai negali niekuo padėti ir paragino mane grįžti namo. Buvo labai apmaudu išlaikius tiek egzaminų viską mesti. Nuėjau į bažnyčią, verkdama meldžiausi. Bendrabutyje kambario draugės pažadėjo sudėti, kuri kiek turi. Gal

po savaitės gavau perlaidą, man atsiuntė 200 rublių. Juos atsiuntė mano tolimas giminaitis Matas Untulis. Prie perlaidos dar buvo toks laiškelis: „Siunčiu pinigų, gal tau reikia. Kai baigsi mokslus, padėsi man rinkti tautosaką.“ Tarpukariu jis buvo Palangos gimnazijos direktorius. Kadangi garsėjo laisvamaniškomis pažiūromis, jį atleido. Tai buvo nepaprastai geros širdies žmogus, padėdavo mokslų siekiantiems jauniems savo krašto žmonėms. Žinau, kad ir tokią Dirvanskaitę, gyvenusią netoli Barstyčių, studijų metais jis šelpė.

Kraštietis Jonas, vėliau tapęs mano vyru, pokariu mokėsi Vilniuje ir gyveno su du vaikus auginusia seserimi. Buvo labai sunkūs laikai. M.Untulis užeidavo jų aplankyti. Matydamas, kaip varganai jie gyvena, jis diplomatiškai pasakydavo, kad neturi kur dėti pinigų, esą norįs, kad jie palaikytų, o dar geriau panaudotų, o vėliau kada nors atiduos. Norėjo padėti, bet neįžeisti. Šventas žmogus. Kai būna Mato vardadienis, visada užsakau už jį mišias.

Pokariu jį nužudė pamanę, kad jis koks šnipas, nors iš tikrųjų jis kalbino žmones rinkdamas tautosaką. Pas jį rado popieriukus su užrašytais žodžiais, posakiais, o tie žmonės tokių dalykų nesuprato. Skolos jam taip ir negrąžinau, užtat mano dukra Rūta šį darbą dirba visą gyvenimą. Vėliau paramos man nebereikėjo, nes gaudavau padidintą stipendiją, o 1951-aisiais baigiau technikumą su pagyrimu. Mane norėjo siųsti mokytis į Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) esantį finansų institutą, bet aš pasirinkau darbą Telšiuose, arčiau tėviškės, nes reikėjo padėti išlaikyti brolį ir seserį.

Dirbau Valstybės pajamų inspekcijoje, tada mokesčių ir valstybės pajamų inspekcijos buvo atskiri dalykai. Pradėjau dirbti ir kartu įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti finansų ir kreditų Ekonomikos fakultete. Sesijai ruošdavomės prie medžiais apžėlusio Gedimino kalno, pasiklodavome patiesalus ir mokydavomės. Studentiškas gyvenimas nebuvo lengvas, viskas kainavo, o alga būdavo maža. Į studijas ir namo važiuodavome traukiniu. Nusipirkdavome bilietą iki arčiausios stotelės, kad tik įliptume. Stengdavomės atsisėsti prie vyresnio amžiaus žmonių, o kai pamatydavome kontrolierius, su drauge slėpdavomės po suolu. Reikėjo išgyventi, teko taupyti kiekviename žingsnyje. Į Vilnių veždavausi daug savo maisto, kad kuo mažiau pinigų išleisčiau sostinėje.

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Istoriko komentaras

Hektoras Vitkus: Iš pirmo žvilgsnio, K.Statkuvienės prisiminimai sutampa su bendru pirmojoje Lietuvos Respublikoje gimusių bei subrendusių žmonių prisiminimų masyvu. Kita vertus, juose fiksuoti momentai ne tik liudija charakteringus tarpukario Lietuvos visuomenės pokyčius, bet ir asmeninio pobūdžio patirtis, kurios yra ypač vertingos.

Ponia Kazimiera, gimusi 1926-aisiais, priklauso Pirmosios Lietuvos Respublikos generacijai, kuri savo brandos laikmetį

reflektuoja, remdamasi jai aktualiomis vertybinėmis nuostatomis bei kitokio pobūdžio preferencijomis. Tai rodo ir pasakojimas ne tik apie jos šeimos (tėvo, kuris buvo siuvėjas, ir mamos, kuri buvo stiprių ūkininkų, buvusių dvarininkų palikuonių duktė) atsiradimą, bet ir apie bendrą socialinį kontekstą, kuris leidžia suvokti, kokios asmenybės supo pasakotoją vaikystėje bei jaunystėje. Galima daryti pagrįstą prielaidą, kad K.Statkuvienės prisiminimuose paminėtos asmenybės arba epizodinis ryšys su jomis padarė liudininkei gilesnę įtaką.

Ir dėl savo veiklos Nepriklausomybės kovų Žemaitijoje tarpsniu, ir dėl nevienareikšmiško vaidmens tarpukario Lietuvos kariuomenės administraciniame aparate bei politiniuose įvykiuose (1926 m. gruodžio 17 d. perversme), ir dėl asmeninių charakterio bruožų pašnekovės minimas P.Plechavičius viešajame Pirmosios Lietuvos visuomenės lygmenyje buvo vertinamas kaip kontroversiška personalija.

Nenuostabu, kad tada itin jauno amžiaus pašnekovei P.Plechavičiaus asmenybė buvo įdomi, gal net imponuojanti, kaip, beje, nemenkai tuometės lietuvių visuomenės daliai. Ne mažiau iškalbingas momentas yra K.Statkuvienės pabrėžtas simbolinis

(sutvirtinimo sakramento) ryšys su 1918 m. vasario 16 d. akto signataru – Telšių vyskupu J.Staugaičiu. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje J.Staugaičio asmenybė turėjo nepajudinamą autoritetą ne tik dėl aukšto statuso bažnytinėje hierarchijoje bei dalyvavimo politiniame nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo procese, bet ir dėl jo lituanistinės veiklos Varšuvoje bei Suvalkijoje XX a. pradžioje. Aktyviu visuomenės veikėju J.Staugaitis išliko ne tik tarpukario laikotarpiu, bet ir pirmosios sovietinės bei nacių okupacijos laikotarpiais (pvz., iki savo mirties 1943 m. J.Staugaitis buvo vienas aktyviausių žydų gelbėjimo tinklo Telšių apskrityje organizatorių. Po jo mirties šią veiklą tęsė naujai paskirtas Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius).

Todėl ryšys su J.Staugaičiu K.Statkuvienei yra svarbus ne tik dėl jos vertybinių nuostatų, bet ir dėl konstruktyvesnio istorinio konteksto apmąstymo. Šiuo požiūriu reikšmingi ir ponios Kazimieros prisiminimai apie jos tolimą giminaitį visuomenės veikėją M.Untulį.

K.Statkuvienės vaikystė praėjo vidutinio socialinio sluoksnio aplinkoje (tėvas – siuvėjas, iš savo amato gebėjęs ne tik aprūpinti šeimą, bet ir pastatydinti ►

Šačių parapijos šventės dalyviai. Nors miestelyje nebuvo muzikos mokyklos, parapija turėjo savo orkestrą.

9

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

◄ tarpukario Lietuvos mastais vidutinio gausumo šeimai gyventi tinkamą namą bei sudaryti vaikams tinkamas ugdymo sąlygas). Tai – tarpukario Lietuvoje vykusių socialinių pokyčių liudijimas.

Kita vertus, pašnekovė mini, kad, būdama vyriausia duktė, ji neišvengė jaunesnių brolių ir seserų priežiūros pareigų bei namų ruošos darbų. Tokia patirtis vėliau jai pravertė ieškant išgyvenimo galimybių ne tik nepriklausomos Lietuvos, bet ir sovietinės okupacijos laikotarpiu. Iš esmės toks socialinis profilis buvo būdingas nemažai tarpukario lietuvių jaunosios kartos daliai, atsidūrusiai tarp savo tėvų tradicionalistinio gyvenimo būdo bei slinkties į modernesnio gyvenimo galimybes. Tai liudija ir K.Statkuvienės prisiminimai apie jos norą mokytis, ir pateiktas epizodas apie įsimintiną apsilankymą tuometėje Lietuvos sostinėje – Kaune bei pasakojimas apie tikriausiai ne anksčiau, kaip 1939 m. vykusią Žvejo dieną Šventojoje ir vizitą į Palangą.

Ponios Kazimieros vaikystės prisiminimuose fiksuotas iškalbingas tarpukario Lietuvos visuomenės moralinės „mobilizacijos“ epizodas. Tai prisiminimas apie „Vilniaus gedulo“ dienos (spalio 9 d.) minėjimo jos gimtajame Šačių miestelyje ritualą. Tokia tradicija Pirmojoje Lietuvos Respublikoje buvo įvesta Vilniui vaduoti sąjungos, įsteigtos 1925 m., iniciatyva. Ši organizacija propagavo Vilniaus atgavimo „kultūrinėmis priemonėmis“ idėją, rėmė Vilniaus krašto lietuvių bendruomenes, prisidėjo prie jų mokyklų išlaikymo bei leido periodinį leidinį „Mūsų Vilnius“. Iki 1938 m.

Vilniui vaduoti sąjungos veikla sulaukė nemenko Lietuvos visuomenės dėmesio (turėjo apie 25 tūkst. narių ir ne mažiau kaip 600 tūkst. rėmėjų, gavusių simbolinius „Vilniaus pasus“) bei tokių, kaip Lietuvos šaulių sąjunga, palaikymo. Vilniui vaduoti sąjunga turėjo savo skyrius daugelyje Lietuvos miestų ir didesnių miestelių. „Vilniaus gedulo“ dieną, skirtą paminėti Vilniaus netekimo 1920 m. spalio 9 d. įvykius, sustodavo visų valstybinių įstaigų bei privačių įmonių darbas, būdavo giedama „Vilniaus giesmė“ ir kartojama „Vilniaus priesaika“ – ją savo prisiminimuose cituoja ir ponia Kazimiera. Su ideologemomis „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ ir „Atvaduosime Vilnių!“ išaugo ir subrendo jaunoji Pir10

Šačių bažnyčios choras.

mosios Lietuvos Respublikos generacija, kuriai priklausė ir ponia Kazimiera.

Kita vertus, K.Statkuvienės prisiminimai liudija, kad dalis lietuvių visuomenės atsargiai vertino priklausymą valstybės politinių struktūrų bei administracinio aparato kontroliuojamoms visuomeninėms organizacijoms (XX a.

4-ajame dešimtmetyje Lietuvoje nebuvo nekontroliuojamų ir nekoordinuojamų visuomeninių organizacijų). Tai liudija pašnekovės prisiminimuose išlikęs jos mamos raginimas vaikams nepriklausyti jokioms organizacijoms, net ir tarpukariu populiariems dešiniosios orientacijos jaunalietuviams (lietuvių tautiško jaunimo sąjungai „Jaunoji Lietuva“). Nors galima prielaida, kad tokia nuostata galėjo būti paveikta tarpukariu tvyrojusios jaunalietuvių ir katalikiškai srovei atstovavusių (pvz., ateitininkų, tretininkų) organizacijų konkurencijos. Neatmestina, kad K.Statkuvienės mamos poziciją galėjo nulemti ir bendro XX a. 4-ojo dešimtmečio politinės situacijos konteksto bei politinių procesų suvokimas, kai tam tikra dalis Lietuvos visuomenės stengėsi nesusisaistyti su organizacijomis ir judėjimais, priklausymo kuriems faktas eventualiai pakitusiomis politinio režimo sąlygomis galėjo būti traktuojamas kaip pretekstas persekiojimui. Kad ponios Kazimieros mamos nuostata buvo gana įžvalgi, patvirtina prisiminimų nuotrupa apie 1940-ųjų sovietinę okupaciją, kurios pradžioje, kaip mini respondentė, „[gyventojų] nuotaika

buvo gal ir nebloga“, nes „ypač patraukli ta nauja valdžia buvo tiems, kurie neturėjo žemės. Jiems davė sklypus apkarpę turtingesniuosius“. Ponia Kazimiera taikliai konstatuoja, kad „taip žmonės buvo sukiršinti“ ir „nuotaikos labai greitai keitėsi“, ypač po to, „kai pradėjo imti į kariuomenę ir vežti į tremtį“. Teigčiau, kad tokiu lakonišku būdu pašnekovė nusakė esminį sovietinio režimo įsitvirtinimo okupuotoje Lietuvoje mechanizmą bei visuomenės psichologinę situaciją.

Ne mažiau iškalbingas yra K.Statkuvienės prisiminimų epizodas, apibūdinantis Šačių žydų bendruomenės (štetlo), tiksliau, lietuvių ir žydų santykių šiame miestelyje situaciją bei kardinalius jos pokyčius. Iš pirmo žvilgsnio šios prisiminimų dalies struktūra yra gana stereotipiška: pirmiausia akcentuojamas ekonominis lietuvių ir žydų santykių aspektas, toliau konstatuojami kaimyniški santykiai ir pasakojimo epizodas staiga nutrūksta ties lakonišku Holokausto apibūdinimu.

Aptariamas ponios Kazimieros prisiminimų epizodas leidžia manyti, kad dalis Šačių gyventojų lietuvių, naciams užklupus jų miestelio ir apylinkių žydų bendruomenę, elgėsi išties kaimyniškai. Tačiau, kita vertus, kai kurios pasakojimo detalės liudija ypač gilią nacių okupacijos patirties ir būtent žydų genocido sukeltą traumą, kurią ponios Kazimieros atveju padidino ir respondentės dėdės Konstantino likimą nulėmęs nacių okupacijos ir sovietinių represijų verpetas.

MUZIKA

Atgimusi pirmoji lietuviška simfonija Kovo 9-ąją Kaune ir kovo 10-ąją Vilniuje po daugelio metų vėl suskambo pirmoji lietuviška simfonija, kuri buvo laikoma dingusia. Jos autorius – buvęs Klaipėdos muzikos mokyklos pedagogas, 1927–1928 m. ėjęs direktoriaus pareigas, Juozas Žilevičius. Šios simfonijos atgimimas atveria platesnius šio žanro horizontus ir praturtina lietuviškojo simfonizmo istoriją.

J.Žilevičius – Petrogrado konservatorijos studentas 1915 m.

Danutė PETRAUSKAITĖ

Diplominis darbas J.Žilevičiaus (1891–1985), Žemaitijos laukų vaiko, kelias į muziką pradėjo vingiuoti po bažnyčių skliautais. Kaip daugelis XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos muzikų, jis savo jaunystę praleido vargonininkaudamas, tačiau neapsiribojo ►

Pirmosios lietuviškos simfonijos fragmentas.

11

MUZIKA

Muzikologė D.Petrauskaitė J.Žilevičiaus-J.Kreivėno lietuviškos muzikos archyve Čikagoje 1991 m. ◄ vien liturginiu giesmynu ar lietuviškų dainų dainavimu, buvo linkęs didesniems darbams. Tam jį skatino pažintis su M.K.Čiurlioniu, prof. E.Volteriu, vėliau ir su Č.Sasnausku, kurio paragintas ryžosi stoti į Sankt Peterburgo (tuomečio Petrogrado) konservatoriją. Ten jis 1915–1919 m. mokėsi vargonų klasėje ir lygiagrečiai lankė paskaitas, studijuodamas specialiuosius teorijos dalykus – harmoniją, polifoniją, muzikos formas, bei pradėjo rašyti pirmąsias savo kompozicijas Aleksandro Glazunovo, Viačeslavo Karatygino ir Jazepo Vitolio prižiūrimas. Artimiausias jam tapo iš pastarojo kompozitoriaus perimtas rašymo braižas – klasikinė harmonija, aiškus formos ir stiliaus pajautimas. Anot muzikos kritiko V.Jakubėno, šio mokytojo duotas pagrindas, „ypač sugebant parašyti ką nors paprasto, bet ne banalaus“, J.Žilevičiui liko visam gyvenimui. Tai liudija ir diplominis darbas – trijų dalių simfonija – pirmasis tokio žanro lietuvio kompozitoriaus kūrinys.

Sukurti lietuvišką simfoniją dar 1902 m. mėgino M.K.Čiurlionis, bet ji taip ir liko jo sumanymuose bei juodraštiniuose eskizuose. Tad J.Žilevičius, 1919 m. rašydamas savo diplominį darbą, žinojo – šiame žanre savo jėgų dar nėra išbandęs nė vienas lietuvių 12

Kompozitorius A.Malcys.

kompozitorius. Galima daryti prielaidą, kad Sankt Peterburge buvo sukurtas tik Simfonijos klavyras ar bent pradėta pirmosios dalies orkestracija. Mat gavęs paskyrimą, jis turėjo išvykti dirbti į Vitebską, kuriame neišbuvo nė metų ir 1920-ųjų pavasarį grįžo į Lietuvą. Atsikuriančiame krašte labai trūko profesionalių muzikų, todėl į Kauną atvykęs kompozitorius įsitraukė į nesibaigiančių darbų sūkurį – Švietimo ministerijoje ėjo Meno skyriaus viršininko pareigas, bendrojo lavinimo mokykloms rengė muzikos programas, prisidėjo prie operos teatro steigimo, inicijavo pirmąją dainų šventę Lietuvoje, vasaros metu rengė kamerinius bei simfoninius koncertus. 1923 m. liepos 27 d. Kauno miesto sode suskambėjo ir jo paties Simfonija f-moll, diriguojant Izaokui Zaidmanui.

Partitūra pradingo Pasinėręs į darbus autorius, matyt, neturėjo laiko užbaigti pradėtos instrumentuotės, todėl kreipėsi pagalbos į Emeriką Gailevičių – gerą šios srities žinovą, tuo metu grojusį Kauno operos teatro orkestre.

Ir partitūra buvo parengta laiku. Tarp žiūrovų sėdėjęs muzikos kritikas Arkadijus Presas po koncerto rašė: „Po tylios, savo paslaptingu grožiu primenančios Griegą melodijos staiga prasiveržia trankūs garsai ir lyg nuo aukštos uolos krioklio srovė purškia, putoja, verda, verčia akmenis, ore išsklinda į vandens dulkes. Vėliau vėl giedra pagrindinė tema, vėl ją užlieja audringa srovė ir t. t. Šviežias, jaunąją sielą užpildąs aistringas jausmas veržiasi per kraštus, ir, rodos, menininkas nepajėgia to suturėti. Net antrojoje, lėtoje dalyje aistringi prasiveržimai iškyla į paviršių, o trečiojoje – Scherzo – šposas pavirsta į pergalės maršą ir nelauktai nutrūksta vyriškame mažore. Žodžiu, tai jaunystės simfonija. Ketvirtosios dalies nėra. Ir tai pilnai suprantama: negalima taip ilgai jaudintis. Žilevičiaus jėga, sakytume, ne pačiame jausme ir ne pačiose temose, dargi ne sąskambių išugdyme, bet nuostabiame temų apdirbime ir formos meistriškume.“ Deja, Lietuvoje daugiau šis kūrinys nesuskambėjo. Teko nugirsti, kad Juozas Karosas kartą jį atliko Rygos radiofone, bet ši žinia nėra patikrinta. 1929 m. iš Klaipėdos į JAV išvykęs J.Žilevičius partitūros nepasiėmė, o paskui ilgus metus jos ieškojo. Gali

MUZIKA

būti, kad ji karo metais sudegė Šiauliuose kartu su ten atsikėlusios Klaipėdos muzikos mokyklos biblioteka arba nežinia kur pasimetė. Todėl nenuostabu, kad daugelyje lietuvių muzikos istorijos darbų rašoma – pirmoji lietuviška simfonija yra dingusi.

Atradimas ir nusivylimas Vykdamas į JAV, J. Žilevičius nemanė, kad praleis ten visą savo likusį gyvenimą, todėl dalį daiktų paliko Lietuvoje, nes ketino po kelerių metų grįžti. Pasiėmė tik dokumentus, vertingiausius savo muzikinės kolekcijos eksponatus bei kūrinių rankraščius, kurie iki šiol yra saugomi J.Žilevičiaus-J.Kreivėno lietuvių muzikos archyve Čikagoje.

Ten lankydamasi 1991 m. ir radau pirmosios lietuviškos simfonijos juodraštį – ištisinį 190 taktų pirmosios dalies fragmentą. Džiaugsmo būta didžiulio, nes surasta ekspozicija ir temų perdirbimas reiškė, kad galima atgaminti reprizą ir atkurti visą kūrinio dalį.

Grįžusi į namus, apie savo radinį pranešiau kolegoms, tačiau jų reakcija buvo rezervuota. Bandžiau tuo klausimu sužinoti ir tuomečio Klaipėdos muzikinio teatro dirigento nuomonę, bet iš karto supratau, kad šis kūrinys jo nedomina.

Tad neliko nieko kito, kaip atsivežtą simfonijos fragmento kopiją nukišti giliai į stalčių ir prarasti viltį, jog jis kada nors gali suskambėti.

Kūrinio rekonstrukcija Atsitiktinis pasidalijimas su draugais feisbuke praeities muzikiniais įspūdžiais suvedė mane su Lietuvos valstybinės filharmonijos generaline direktore Rūta Prusevičiene, kuri, išgirdusi apie šios Simfonijos fragmento egzistavimą, iš karto paprašė atsiųsti partitūrą. Ji kaip muzikologė, turinti didžiulę vadybininkės ir muzikinių renginių organizatorės patirtį, iš karto suprato lietuviškos kultūros paveldo išsaugojimo svarbą. Todėl ilgai nelaukusi atidavė natas kompozitoriui Arvydui

Malciui, prašydama jo paruošti partitūrą koncertiniam atlikimui.

R.Prusevičienės pasirinkta šiam darbui kompozitoriaus kandidatūra nebuvo atsitiktinė. A.Malcys, Vytauto Laurušo auklėtinis, yra ir violončelininkas, nuo 1979 m. griežiantis Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. Tad jo kūrybos sąraše galima rasti nemažai simfoninių kūrinių: keturias simfonijas, koncertus įvairiems instrumentams, M.K.Čiurlionio kūrinių instrumentacijas. Tarp pastarųjų – simfoninė poema „Pasaulio sutvėrimas“, muzikinėje visuomenėje sukėlusi nemažai diskusijų. Galima ginčytis dėl požiūrio į M.K.Čiurlionio kūrybinio palikimo traktavimą, bet sunku paneigti, kad A.Malcys puikiai išmano simfoninio orkestro specifiką ir yra geras instrumentuotojas.

Atrodo, kad J.Žilevičiaus kūrinio rekonstrukcija A.Malciui nekėlė tokių didelių problemų, kaip darbuojantis su M.K.Čiurlionio muzikinių minčių nuotrupomis. Mat Simfonijos pirmosios dalies fragmentas yra suinstrumentuotas, ir jam teko, remiantis ekspozicija, tik atkurti reprizą ir išryškinti atskirų ►

Ji yra gana brandus darbas, galintis šiandien skambėti koncertų salėse, net užsienyje ir reprezentuoti lietuviškos simfoninės muzikos ištakas.

J.Žilevičiaus Simfoniją f-moll atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo M.Barkauskas. Dmitrijaus Matvejevo ir asmeninio archyvo nuotr.

13

muzika

◄ instrumentinių grupių skambesį, nustatyti tinkamiausius tempus, sutvarkyti metroritmiką, sudėlioti reikiamus akcentus bei dinaminius ženklus. Vis dėlto tam darbui teko paaukoti nemažai brangaus laiko. Rezultatas – naujai parašyti 110 taktų ir parengta skaitmeninė partitūra.

Suskambėjo po 95 metų Koncerte J.Žilevičiaus Simfonija f-moll, skambėjusi greta Piotro Čaikovskio, Edvardo Griego ir Emilio Darzinio kūrinių, puikiai tiko romantiškos muzikos vakarui. Ypač įsiminė jos pagrindinė lyrinė tema, atliekama medinių pučiamųjų – šiaurietiškai santūri, į pirmą planą neiškelianti užslėptų skausmo bei ilgesio intonacijų. Ji nėra priešpriešinama antrajai temai, tik vystoma įgyja dramatizmo bruožų ir tampa pagrindiniu muzikinės minties varikliu. Kulminacijų ir čia nestigo, kaip A.Preso aprašytų krioklio vandens srovių, kurių A.Malcys nenuslopino, o gal ir dar labiau sustiprino. Po jų ėjusiuose atoslūgiuose galima buvo išgirsti M.K.Čiurlioniui būdingų intonacijų, bylojančių apie XX a. pradžios lietuvių kompozitoriams būdingą muzikinį mąstymą. Nors J.Žilevičius nelaikė savęs kompozitoriumi, nes buvo susitelkęs prie labiau mėgstamų darbų – muzikinio švietimo, muzikinių institucijų kūrimo, muzikologinio archyvo kaupimo, jo Simfonijos pirmoji dalis netelpa studijinio darbo rėmuose. Ji yra gana brandus darbas, galintis šiandien skambėti koncertų salėse, net užsienyje ir reprezentuoti lietuviškos simfoninės muzikos ištakas, kaip ir M.K.Čiurlionio simfoninės poemos.

Kažin, ar J.Žilevičius būtų patikėjęs, kad jo dingęs kūrinys po 95 metų vėl suskambės Kaune ir net Vilniuje. Tai tikras stebuklas, už kurį tenka padėkoti ne tik R.Prusevičienei ir A.Malciui, bet ir klaipėdiečiams pažįstamam dirigentui Modestui Barkauskui – naujajam Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovui, 10-ojo tarptautinio Grzegorzo Fitelbergo dirigentų konkurso Katovicuose bronzinės batutos laimėtojui, kuris, diriguodamas Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, pasistengė įtaigiai išryškinti dramaturginę muzikinės minties liniją ir apibendrintai perteikti kūrinio meninę visumą.

14

Pirmieji pava fortepijoninės Klausydamasis koncerto, ypač jeigu jo programa sudaryta iš gana gerai žinomų, populiarių kūrinių, negali likti nešališkas. Atmintyje visada „turi“ kurią nors vieną, beveik idealią interpretaciją, patirtį, žinojimą, kas, kurioje vietoje ir kaip turi įvykti, kad muzika išties suskambėtų. Kita vertus, jeigu visi grotų vienodai, be įsijautimo, būtų nuobodu; ir kiekvieną kartą lauki to atlikėjiško individualumo pasireiškimo, originalaus kūrinio perteikimo, tikiesi, kad kitokie akcentai, pabrėžiamos mintys ar artikuliacijos pakeitimai bus tau logiški, priimtini. Du rečitaliai, įvykę Klaipėdos koncertų salėje pačioje šio mėnesio pradžioje, šiuo požiūriu buvo ypatingi.

Danguolė VILIDAITĖ

Klaipėdos publikai pasirodė žymūs Lietuvos fortepijono meno meistrai – Kasparas Uinskas ir Jurgis Karnavičius. Atskirai jų pristatyti turbūt net nereikia. Dvi kartos, du požiūriai, dvi skirtingos asmenybės.

Nori nenori pradedi lyginti. Tuo įdomiau.

Populiariausi opusai K.Uinskas savo koncerto pradžiai pasirinko pačius dainingiausius, lyriškiausius J.S.Bacho kūrybos puslapius, juos šiek tiek romantizuodamas. Gal ir teisinga pozicija, juk XIX a. kūrėjams šis baroko epochos menininkas buvo tarsi naujai atrastas šaltinis, susėmė iš jo visa, kas jiems buvo priimtiniausia. Be to, fortepijoninės aranžuotės jau savaime lemia naujų išraiškos galimybių, dažnai kardinaliai pakeičiančių originalų skambėjimą, atsiradimą.

Koncerte skambėjo Siciliana iš koncerto vargonams d-moll BWV 596 (J.S.Bachas / A.Vivaldis), Adagio iš klavyrinio koncerto d-moll BWV 974 (J.S.Bachas / B.Marcello), Arija iš orkestrinės siuitos D-dur BWV 1068 (J.S.Bachas / A.Silotti), Siciliana iš sonatos fleitai Es-dur BWV 1031, choralas „Jesus bleibet meine Freude“ iš kantatos BWV 147. Įsiminė tas barokinis žingsnio tempas, kviečiantis tarsi atitolti, pasižiūrėti į pasaulį iš šalies, muzika, kvėpuojanti subtilia nostalgija, balsų dialogai ir temų kantilena, spindinčios melizmų figūros.

K.Uinsko garso pojūtis keri, kaip visada, toks šopeniškai subtilus ir spindintis.

Kitas vakaro kūrinys – tai L.Beethoveno „Patetinė sonata“ (Nr. 8 c-moll, op. 13), vienas žymiausių jo fortepijoninių opusų. Šiame pasirinkime vėl įžvelgiu atlikėjo norą klausytojams įsiteikti, juos tokiu būdu pritraukti. Ką gi, sprendžiant pagal publikos reakciją, pataikyta į dešimtuką. Virtuoziška, aistringa, išryškinti visi šios įsivaizduojamos dramos personažai, bet to privalomo šiam autoriui rūstumo elemento, kuris čia pirmoje dalyje, jos įžangoje turi būti labai aiškiai išreikštas, kiek pritrūko.

MUZIKA

asariniai s muzikos puslapiai

Pianistas K.Uinskas Klaipėdos koncertų salėje.

„Ar mėgstate Bramsą?“ Prancūzų rašytojos F.Sagan novelėje „Ar mėgstate Bramsą?“ minimas kompozitorius yra tapęs savotiška patikrinimo, žmonių skirstymo priemone. Ne šiaip sau. Juk ne kiekvienas gali „ištverti“ nepertraukiamą 40 minučių muzikinį intelekto grūdinimą. Būtent tiek apytiksliai ir trunka J.Brahmso sonata Nr. 3 f-moll, op. 5, atlikta šio koncerto antroje dalyje. Sudėtingiausias vakaro programos opusas, kad ir kaip keista, paliktas pabaigai.

Vytauto Petriko nuotr.

Ši sonata – tai vienas ankstyvųjų autoriaus kūrybos pavyzdžių, dar stipriai paveikta L.Beethoveno ir R.Schumanno stilistikos, bet jau gana originali ir savita, brandžiausias darbas šiame žanre. Svarbu, kad vėliau ypač išryškėjęs kompozitoriaus siekis prisilaikyti logiškos, klasikinės struktūros nesutramdė, neužgožė impulsyvaus jausmų prasiveržimo šiame opuse.

Tam tikru raktu kūrinio supratimui galėtų būti vokiečių poeto O.J.Inkermanno (pagal pseudonimą C.O.Sternau) eilės, pasirinktos antrosios dalies epigrafu: „Ateina vakaras / Išnyra mėnuo / Dvi sielos meilei susijungia / Palaimos glėbyje“ (šiek tiek gyvumo šios

dalies pačioje pradžioje būtų labai tikę ir gal tada crescendo vėliau nebūtų tokie šiurkštūs, nenatūralūs). Apie kokią meilę čia kalbama?

Galbūt apie jo draugų ir bendraminčių Roberto ir Claros Schumann’ų meilę, o gal apie paties J.Brahmso – Clarai?

K.Uinskui, sakyčiau, pavyko perteikti maištingą ir prieštaringą romantinio žmogaus pasaulį, tas meilės godas ir nerimą, „amžinas“ klajones ir viltis. Ypač efektingai jo interpretacijoje suskambo šokinio charakterio scherzo bei pakilus, triumfuojantis finalinis sonatos epizodas – toks tikras atlikėjo virtuoziškumo ir meistriškumo įrodymas. ► 15

MUZIKA

„Pokalbiai su Steinway“ Klaipėdos koncertų salėje: pianistas J.Karnavičius.

Muzikiniai „niekučiai“... ◄ L.Beethoveną išgirdome ir J.Karnavičiaus programoje „Pokalbiai su Steinway“. Pianistas atliko rečiau koncertinėje praktikoje pasitaikančius bagatelės žanro pavyzdžius (Šešios bagatelės op. 126).

Rečiau pasitaikančius, bet ne mažiau vertingus (pats kompozitorius vertino labai rimtai). Sakoma, kad šiomis fortepijoninėmis pjesėmis, muzikiniais niekučiais (taip žanro pavadinimas verčiamas iš prancūzų kalbos) didysis Vienos klasikas išpranašavo romantikų pamėgtos miniatiūros formos atsiradimą. Žymioji „Elizai“ yra vienas populiaresnių šio žanro pavyzdžių.

Pjesės įvairiaplanės, jose galima atsekti ankstesnių šio autoriaus kūrinių atbalsius (pvz., „Herojinės“ simfonijos, „Hammerklavier“ sonatos ar styginių kvarteto op. 127), plėtojimo principus, būdingus monumentalesnėms jo kompozicijoms.

J.Karnavičiaus interpretacijoje daug dėmesio skiriama detalėms, tiksliam tempo ir charakterio nuorodų perteikimui, nuosekliam ir logiškam dinaminiam vedimui – mums įprastas L.Beethovenas, toks kartais 16

paprastas ir kartu beveik nesuprantamas, gilus ir dramatiškas, kiekvienas ženklas, jo pasikeitimas čia prasmingi.

...Ir minčių polėkis Aistringu preliudo b-moll (VL 269) prasiveržimu prasidėjo šio vakaro laikas, skirtas M.K.Čiurlioniui. Koncertui pasirinktas „Neatpažintas ciklas V. Laiškai“. Tai Rimanto Janeliausko savaip pateikta atskirų opusų versija, paliekant originalų jų tekstą, neužpildant neužbaigų, tuščių vietų pen-

Dvi kartos, du požiūriai, dvi skirtingos asmenybės. klinėse (kaip anksčiau savo redakcijose padarė J.Čiurlionytė ir V.Landsbergis).

Iškeliamas klausimas, kad gal taip ir buvo kompozitoriaus sumanyta. Išties didžio Lietuvos menininko kūryboje daug mįslių,

Vytauto Petriko nuotr.

nežinia, ar kada nors jas įminsime, ar sužinosime, ką autorius vienu ar kitu kūriniu iš tikro norėjo pasakyti.

D-dur (VL 272), b-moll (VL 270, 271, 271a), fis-moll (VL 272a) – spontaniški, jausmingi minčių polėkiai, fragmentai ir užuominos, liudijančios apie kažką labai svarbaus, trapaus, reikšmingo. Prasmingai tuos eskizų likučius sujungti, kai kartais likęs tik vienas balsas, ir buvo tas nelengvas pianistui skirtas uždavinys. Įdomiai J.Karnavičiaus atliekami suskambo ir minimalizmo apologeto Ph.Glasso etiudai fortepijonui (Nr. 1, Nr. 2, Nr. 9, Nr. 14, Nr. 19). Gal kiek dinamiškiau ir ekspresyviau nei įprasta. Tikrai reikia tam tikros tolerancijos, lūžio ir kitokio suvokimo, kad pasirinktum groti kūrinius, nepasižyminčius tradiciniu virtuoziškumo ar melodingumo supratimu, kad tuose nuolatiniuose pasikartojimuose atrastum grožį.

Koncerto pradžioje J.Karnavičius užsiminė, kad nesieks publikos priblokšti trijų forte garsu, stebinti techniškais pasažais, jam svarbiau bus tapti tuo tikru, padedančiu išgirsti, pajausti, pabūti su muzika, tarpininku. Didžiam publikos džiaugsmui ir vieno, ir kito šiose interpretacijose nestigo.

„Jaunatis“:

TEATRAS

šalies teatrai vaidino vaikams ir jaunimui Visi festivaliai turi vieną gerą savybę – suteikia galimybę susipažinti su naujausiais ir ryškiausiais sezono pastatymais vienoje vietoje.

Ne išimtis ir jau daug metų Klaipėdos kultūros centre Žvejų rūmai tradiciškai vasario mėnesį vykstantis renginys „Jaunatis“: šalies teatrai – vaikams ir jaunimui. Šiemet uostamiesčio žiūrovai per keturis savaitgalius galėjo pamatyti tris jaunimui ir keturis vaikams skirtus spektaklius.

I.Vyrypajevo „Šokis Delhi“ (rež. O.Koršunovas, OKT / Vilniaus miesto teatras).

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Trys dimensijos Vienas ryškiausių jaunimui (ir ne tik jam) adresuotų spektaklių – Ivano Vyrypajevo egzistencialistinė komedija „Šokis Delhi“, kurią su nesenai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vaidybos studijas baigusiais savo studentais pastatė

žymus lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas. Iš rusų kalbos vertė Rolandas Rastauskas. „Šokis Delhi“ – tai septynios novelės apie garsią šokėją ir jos aplinkos žmones, kurie bando tarpusavyje išsiaiškinti, kas jungia tris dimensijas – meilę, mirtį ir šokį.

Kiekvienas vaidybinis epizodas pasibaigia aktorių stilizuotais judesiais-šokiu bei ironišku nusilenkimu išsirikiavus prieš publiką, skambant hinduistinei „Harė Krišna“ mantrai. Vieta – sterilus ir nejaukus ligoninės koridorius-laukiamasis. Spektaklio

išeities taškas – žinia apie motinos mirtį ir dukters bandymas susivokti savo jausmuose ir išgyvenimuose. Kiekvienas personažas spektaklyje savaip apmąsto mirties, gyvenimo ir meilės problematiką, o šias skirtingas dimensijas ir veikėjus sujungia kone mistinio, sunkiai žodžiais apibūdinamo šokio „Delhi“ vaizdinys. Pjesėje ieškoma atsakymo į klausimą, kas vienija žmones nestabiliame ir į smulkias daleles suskilusiame šiuolaikiniame pasaulyje. Pats autorius teigia, kad, norint išgyventi šiuolaikiniame pasaulyje, būtina suvokti, jog tu ► 17

TEATRAS

ir pasaulis – viena visuma: „Tu ir esi tas pasaulis, o ne tik jame gyveni. Man atrodo, kad, kai tik mes tai suprasime, iškart atsiversime vienas kitam ir sau.“ I.Vyrypajevo požiūris į teatrą, kuriame nebereikia dirbtinio patoso, yra itin artimas O.Koršunovo laboratoriniams ieškojimams OKT studijoje. Juos režisierius eksperimento būdu išbandė ir realizavo kituose savo spektakliuose „Hamletas“, „Žuvėdra“, „Dugne“. Teatre pereinama prie naujos komunikacijos rūšies tarp energijų ir sąmonių, o žiūrovai, atėję į teatrą, tikisi atviro dialogo ir gyvo ryšio.

◄

Galima sakyti, kad festivalis ne tik įvyko, bet ir pavyko.

Dialogas tarp aktorių ir žiūrovų šiame spektaklyje įvyko. Gal ne iš karto, tačiau tikrai įvyko. Pagrindinė veikėja Katia (akt.

Ugnė Šiaučiūnaitė), klajodama Indijoje, dieviško įkvėpimo pagauta, sukūrė įstabų šokį atsivėrimą-išpažintį „Delhi“, kuriame įprasmino viso pasaulio žmonių skausmą ir kančias. Meno šedevras tampa nušvitimu ir lūžio tašku jį išgyvenusiems žmonėms, nes kardinaliai transformuoja jų gyvenimus bei požiūrį į save ir pasaulį.

Genialus meno kūrinys tampa nemirtingas, nes nugali pačią mirtį. Štai intelektualioji baleto kritikė Lera (akt. Kamilė Petruškevičiūtė) suvokia pragyvenusi ne savo, o svetimą gyvenimą, mirtinai serganti Katios motina (akt. Paulina Taujanskaitė) nuolankiai priima likimo smūgius, kuriuos jai siunčia gyvenimas, o Katios mylimasis Andrejus (akt. Kęstutis Cicėnas) blaškosi, neišsivaduodamas iš kaltės jausmo dėl savo ir kitų žmonių padarytų skriaudų ir nuodėmių.

Tik po kurio laiko suvoki, kokio gilumo ir svarbumo filosofinės-egzistencinės temos yra keliamos garsaus dramaturgo I.Vyrypajevo pjesėje. Aktoriai gana statiškai sėdi ir kalbasi ligoninės laukiamajame, tačiau kartu su tekstu, dialogais nuo scenos sklinda itin intensyvi jų vidinė raiška ir energija. Spektaklyje derėjo visi komponentai, būdingi geram pastatymui – daugiaprasmė dramaturgija, atvira, štampais dar nespėjusių apaugti jaunų aktorių vaidyba ir talentinga režisūra, ištirpusi aktoriniuose darbuose.

18

A.Špilevojaus „Neišmoktos pamokos“ (rež. A.Špilevojus, Vilniaus menų spaustuvė ir grupė „Colours of Bubbles“).

„Bambeklis Bajoras“ (rež. A.Giniotis, Keistuolių teatras).

Spektaklis ar koncertas?

Spektaklio-koncerto „Neišmoktos pamokos“ siunčiama žinutė pažėrė kritikos šiuolaikinei švietimo sistemai, kuri pernelyg daug dėmesio skiria dalykinių žinių įsisavinimui ir kaupimui, užmiršdama ugdyti jaunų žmonių dvasingumą.

Sceninį audinį sudaro ne itin malonūs ir šviesūs paties režisieriaus Aleksandro Špilevojaus mokyklos laikų prisiminimai, kai nuolat atsiduri nepavydėtinoje ir dviprasmiškoje situacijoje, – arba priekyje

bėgi pats, arba kiti, bėgdami greičiau, negailestingai trypia tave. Keturi aktoriai pasakoja aštuntokų istorijas. Ir nors jauni aktoriai (Greta Grinevičiūtė, Paulius Markevičius, Greta Petrovskytė, Severina Špakovska) stengiasi rėkte išrėkti savo mokykliniais metais patirtas skriaudas ir patyčias, tačiau paviršutiniškas verbalinis audinys atsimuša tarsi žirniai į sieną, nepasiekdamas žiūrovų. Lėkšta paauglių leksika, banalios istorijos veikiau erzina nei sukelia atjautą ar norą kažką keisti netobuloje švietimo sistemoje. Turbūt reikia būti aštuntoku, kad spektaklis-

TEATRAS

„Keturi metų laikai“ (rež. G.Kandelaki, rankų šešėlių teatras „Budrugana Lietuva“).

Režisierius, scenarijaus ir idėjos autorius Aidas Giniotis jau ne pirmame spektaklyje („Mykolas Žvejas“, „Jonas Kareivis“, „Juzė Dykaduonis“) įžvalgiai ir labai išradingai derina tradicijas ir modernumą. Kai lietuvių bajoras Boleslovas suvokia, kad gimtajame kaime neras savo aukštai kilmei ir prigimčiai tinkamos profesijos, nusprendžia iškeliauti į platųjį pasaulį savo tikrojo pašaukimo ir laimės ieškoti. Tada ir prasideda žaismingos ironijos bei humoro sklidini bajoraičio nuotykiai, kurie patinka ne tik vaikams, bet ir jų tėvams.

Nesėkmingi Boleslovo bandymai „pasimatuoti“ įvairias profesijas (vertėjo, dizainerio-audėjo, žvejo, Anglijos karalienės sargybinio ir kt.) sukelia ne tik daug juoko, bet ir verčia susimąstyti apie gimtąją šalį pastaruoju metu užklupusias rimtas bėdas – emigraciją, paviršutiniškumą, nemokšiškumą, puikybę, tinginystę ir pan. Spektaklis „Bambeklis Bajoras“ neįkyriai perša žiūrovams mintį, kad mieliausi darbai ir žmonės yra visai šalia, tik reikia mokėti laiku tai pamatyti.

Rankų šešėlių teatras

„Kvailių laivas“ (rež. A.Mažonas, pantomimos teatras „A“).

Dmitrijaus Matvejevo ir Lauros Vancevičienės nuotr.

koncertas, perfrazuojant pačius kūrėjus, pažadintų norą išmokti ir pažinti šiek tiek daugiau to, ko nesimokėme iki šiol mokykloje.

Didelė vertybė gyvai atliekama roko grupės „Colours of Bubbles“ muzika, taip pat sceninis apšvietimas (Povilas Laurinaitis) ir scenografija – palubėje netvarkingai ir gana grėsmingai virš aktorių galvų kabantys svarbiausi mokykliniai atributai – stalai ir kėdės. Todėl muzikinių intarpų lauki labiau nei verbalinės raiškos. Norėjosi, kad aktoriai ne tik rečitatyvu pasakotų istorijas, bet kartais parodytų ir savo

vokalinius gebėjimus, kurie būtų suteikę spektakliui daugiau spalvų ir meninio svorio. Todėl rašau didelį klaustuko ženklą – ar tai spektaklis, ar koncertas?

Bajoraičio nuotykiai Kaip visada žaismingai, lengvai ir šmaikščiai lietuvių liaudies pasakų ir folkloro elementus naudoja Keistuolių teatras naujausiame savo pastatyme vaikams „Bambeklis Bajoras“.

Spektaklis „Keturi metų laikai“ – tai unikalus lietuvių ir gruzinų lėlininkų projektas. Vytauto V.Landsbergio 2014 m. Klaipėdos universiteto Menų akademijoje suburti šešėlių teatro aktoriai unikalios rankų technikos dvejus metus mokėsi pas garsų vienintelio tokio pasaulyje šešėlių teatro įkūrėją prof. Gela Kandelaki.

Stebino spektaklio žanrinis grynumas ir devynių jaunų vieno kurso aktorių ansambliškumas bei susiklausymas scenoje. O rankų valdymo technikos tikslumas, plastiškumas, miklumas, etiudų išbaigtumas „nuo – iki“ galėtų būti apibūdinamas taip: veikia tarsi vienas kumštis. Aktoriai profesionaliai įvaldė ypatingą šešėlių teatro techniką, kai tik rankomis kuriami personažai, scenografija, daiktai, atmosfera, pasakojamos įvairios istorijos. „Keturi metų laikai“ – tai istorija apie vienišą meškiuką, kuris prabudęs ankstyvą pavasarį išgyvena ne tik daug džiugių naujo pasaulio atradimo akimirkų, bet ► 19

TEATRAS

◄ ir įvairių baimių, sutinka naujų draugų ir priešų, savo kailiu patiria įvairius gamtos pokyčius (vėją, audrą, pūgą, lietų), sezonų kaitą, kol užmiega kietu žiemos miegu iki kito pavasario.

Vien rankų ir šviesos magija kuriama istorija labai novatoriška, originali ir paveiki. Žiūrovai mėgavosi nespalvotais grynojo netradicinio žanro vaizdais baltame ekrane. Džiugu ir kiek pavydu, kaip gruzinai moka saugoti ir puoselėti unikalios šešėlių teatro technikos tradicijas ir jas perduoti jaunajai kitos šalies kartai.

Apie vidi

Pokalbis su režisie

Tarp gėrio ir blogio Klaipėdos žvejų rūmų pantomimos teatras „A“ pristatė judesio premjerą „Kvailių laivas“, kurioje režisierius Aleksas Mažonas kartu su jaunų žmonių grupe išryškina aiškią takoskyrą tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, galbūt net Dievo ir Šėtono. Šiandien visuotinės suirutės ir chaoso fone labai svarbu be didelių dviprasmybių atskirti ir parodyti jauniems žmonėms, kas yra gėris ir blogis, šviesa ir tamsa.

Tačiau traktuotė be gilesnių poteksčių, tik „juoda ir balta“ turi šalutinį poveikį, nes labai greitai išsisemia, tapdama gana schematiška ir pernelyg tiesmuka. Todėl kūrėjų komandai rekomenduočiau ateityje pagalvoti apie bendradarbiavimo galimybę su vienu ar kitu žinomu, o gal jaunu, tik pradedančiu dramaturgu ar bent literatu.

Nedidelės korekcijos, žvilgsnis „iš šalies“ visada pasitvirtina, suteikdami kūriniui meninio svorio. Ir dar reikėtų atkreipti dėmesį į spektaklyje naudojamą muziką, nes muzikinis takelis žanriniu požiūriu labai eklektiškas ir netolygus. Stilistinio vientisumo ir išbaigtumo spektakliui suteikė talentinga kostiumų dailininkė Aina Zinčiukaitė, aprengusi artistus išskirtinio dizaino tamsiais stilizuotais kostiumais.

Taigi kiekvienais metais „Jaunatis“ pritraukia vis daugiau jaunųjų žiūrovų, turi savo ištikimų draugų būrį (Keistuolių teatras, „Atviras ratas“, „Labaiteatras“, pantomimos teatras „A“, jaunimo teatras „Be durų“ ir kt.), ieško naujų jaunų talentų, parodo bent kelis tikrai dėmesio vertus, novatoriškus spektaklius. Todėl ir šiemet galima sakyti, kad festivalis ne tik įvyko, bet ir pavyko.

20

Su spektaklio „Labas rytas, pone Triuši“ aktoriais.

inį triušį

TEATRAS

eriumi M.Pažerecku Marius Pažereckas, baigęs režisūros studijas Klaipėdos universiteto Menų akademijoje, nuo 2013-ųjų dirba režisieriaus asistentu Klaipėdos dramos teatre ir vaidina spektakliuose.

Pats sėkmingai režisavo jau tris pastatymus, iš kurių naujausias – „Labas rytas, pone Triuši“ sulaukė ypatingo publikos dėmesio ir anšlagų.

Akvilė MELKŪNAITĖ

Algirdo Kubaičio nuotr.

2007 m. kaip režisierius M.Pažereckas debiutavo pastatęs spektaklį „Globotinis nori būti globėju“ (pagal Peterį Handkę), 2015 m. Pilies teatre režisavo Yasminos Rezos „Skerdynių dievą“, o 2017 m. pabaigoje Klaipėdos dramos teatre – kosmopolitiško, Švedijoje gyvenančio serbų dramaturgo Milano Markovićiaus Matthiso pjesę „Labas rytas, pone Triuši“, skirtą jaunimui. „Kai statai pjesę, niekur nuo savęs nepabėgi. Svarbu, kad tau pjesės temos artimos, kad nemeluotum visų pirma sau, o tada ir žmonės, – kam reikia, – pamatys“, – teigė M.Pažereckas. ► 21

TEATRAS

Žvelgti su šypsena ◄ – Atrodo, kad vaidinantieji pastara-

jame tavo spektaklyje patiria vaidybos džiaugsmą ir žiūrovus juo užkrečia. Kodėl pasirinkai būtent šią pjesę?

– Gal tada buvo man sunkus metas.

Dvasiškai: nuolatinis lėkimas visur. Kaip išgyventi, ką daryti? Buvo toks labai liūdnas laikas. Kaip tik tuo metu paskaičiau pjesę „Labas rytas, pone Triuši“. Tada buvo „persivertimo laikotarpis“: pamačiau Triušį savyje, atėjo ir mintis, kad reikia mažiau parintis, mažiau galvoti, o daugiau daryti.

Tai buvo svarbu.

Kai mirė mano bočius, aš vienintelis šeimoje turėjau automobilį, todėl greitai parvažiavau į Plungę. Močiutė pasigavo ir sako: dabar važiuosi su manim, aprodysiu, ką reikia daryti, kai aš numirsiu, nes mamą ištiks šokas. Tas močiutės ramumas ir net ironijos prieskonis balse paskatino iš gyvenimo priimti tai, ką jis duoda.

Nesvarbu, ar tai gera, ar bloga, – priimti kaip natūralų dalyką. To ir pats mokausi kalbėdamas teatro kalba. Esu tikras degtukas, o mano močiutė į viską žiūri su šypsena, nors viduje ir skauda, bet visada įžvelgia teigiamus dalykus. Kartais pasako su ironija, per juoką. Kaip ir Triušis į viską žiūri su šypsena. Šito norisi išmokti ir pasiūlyti kitiems taip žiūrėti į pasaulį.

– Pjesė padeda išsivaduoti iš nerimo?

– Pamatai, kaip tai yra absurdiška. Galvoji, kad kažkas yra labai blogai, o net spektaklio metu pamatai, kad tai niekinga ir nereikšminga. Algirdas Julius Greimas yra pasakęs: „Po Camus ir Sartre’o į ką nors per daug rimtai žiūrėti, ypač į save, yra taip juokinga...“ Ta pjesė labai šviesi, man ji atrodė turinti budistinės filosofijos. Jos pradžioje rodomas Jovano gyvenimas nuo kritinio taško – žmogus žudosi netekęs vilties, viskas jo gyvenime blogai, staiga jam pasirodo Triušis ir sako: ko tu taip kankiniesi?

Gyvenk paprasčiau, išmok šokinėti per matricas. Turbūt kiekvienas žmogus gy-

Marius Pažereckas: Jaunam žmogui noriu pasakyti: reikia nebijoti būti savimi. Nebijok! vena atskiroje matricoje, visi skirtingose...

Panašiai ir Mažasis Princas per planetas šokinėja. Jaunimui reikia to laisvumo, draivo, lengvumo. Lengvumo!

Ar Jovanas išgyvena, kaip toliau plėtojasi jo istorija? Norėčiau tikėti, kad jis nepasiduoda, išmoksta šokinėti per planetas, nors ir vartotojiškumo išplauta sąmone.

M.M.Matthiso „Labas rytas, pone Triuši“ (rež. M.Pažereckas, 2017, Klaipėdos dramos teatras).

22

– Ar prieš statydamas jau žinojai ką nors apie dramaturgą?

– Nieko nežinojau. Gavau paskaityti kelias pjeses. O tas lengvumas man patiko.

Kad būtų gyva – Studijavai režisūrą, tavo mokytojai – Velta ir Vytautas Anužiai, Darius Meškauskas, Regina Šaltenytė... Ir dirbdamas čia turbūt kaupi žinių bagažą?

– Štai kaip atėjau į teatrą: su kurso draugais pastatėme „Lietuvius“ pagal Gintaro Grajausko pjesę, režisavo mano bendrakursis Donatas Savickis. Dirbau ir pas režisierę M.Kimelę, buvau prieš metus baigęs studijas. O Darius Rabašauskas pakvietė dirbti į teatrą. Iš pradžių buvo ir režisūra, ir vaidyba, paskui susibalansavau.

– Ar esi griežtas režisierius?

– Nuo aktorių priklauso. Vieni mėgsta patys sukurti vaidmenį, įsijaučia, pagauna, tada būna labai gerai: žmogus laisvas scenoje, to ir reikia. To ir noriu – kad būtų gyva. O kai sustatai...

– Kokie režisieriai tau imponuoja?

– Dabar labai domiuosi lenkų teatru, jis labai man patinka. Krzysztofas Warlikowskis, Grzegorzas Jarzyna. Įdomu, kad pastarasis,

TEATRAS

baigęs filosofijos studijas, staiga tapo puikiu režisieriumi, kuris išanalizuoja pjesę, žiūri į tai atsakingai ir su užsidegimu. Pastaruoju metu lenkų teatras man – kažkas nuostabaus. Tai, ką jie kuria, – aktualu, stipriai padaryta, laužomi standartai, šokinėjama nuo temos prie temos, nuo vienos formos prie kitos... Mane tai labai veža.

Nemeluoti pačiam sau – Ką tik grįžai iš Lenkijos. Ką matei, kokie įspūdžiai?

– Pirmąkart buvau Lenkijoje, Varšuvoje. Įdomu. Ta kelionė buvo tokia: anksti atsidūriau Varšuvoje, reikėjo kažkur prasitrinti, vis laukti vakaro, kai galėsiu pamatyti spektaklį. Buvau Varšuvos šiuolaikinio meno centre, mačiau įdomių darbų. Mažas tas centras, o darbai visi atrodė įdomūs, su idėja. Nuotraukų ekspozicija, vyko kažkoks performansas. Buvo aišku, apie ką jie tuose darbuose kalba.

Iš pradžių ėjau į generalinę repeticiją. „Teatr Narodowy“ žiūrėjau lenkų dramaturgo J.M.Rymkiewicziaus pjesę „Ulonai“ (rež. Piotras Cieplakas). Klasikinė lenkų dramaturgija, kažkas panašaus gal į mūsų „Žaldokynę“. Man patiko.

– Klasikinis?

– O paskui ten pat žiūrėjau G.Büchnerio „Dantono mirtį“ (rež. Barbara Wysocka).

Apie jį dvejopų minčių kilo. Apskritai patiko, buvo smagu prasiblaškyti.

– Kitokį teatrą pamatei?

– Aktualų, teisingą, tvirtą, gerą teatrą.

– Kas tau kaip režisieriui yra gera pjesė?

– Kai skaitai pjesę, iškart ir matai vaizdinius, charakterius, bandai įsivaizduoti, kaip tai atrodytų scenoje. Gal net ne scenoje – tiesiog fantazija veikia, bandai viską jungti, rišti, kas vyksta, suprasti, dėl ko viskas. Kad idėjiškai nemeluotum pats sau. Tai man svarbu. O svarbiausia – ar žmonėms bus įdomu?

– Vis kertasi du požiūriai: žiūrovai eina į teatrą kaip į pramogą pailsėti ar pamatyti kitos realybės. Iš kitos pusės, yra sudėtingesnių spektaklių, kuriuos sunkiau žiūrėti...

Y.Rezos „Skerdynių dievas“ (rež. M.Pažereckas, 2015, Klaipėdos pilies teatras).

– Man atrodo, kiekvienas teatras su tuo susiduria. Varšuvoje nuėjau į teatrą, jie sako – mes išgyvenam sunkius laikus, nes žmonės nori komedijų, po sunkios darbo dienos nori atsipalaiduoti. Sako, Varšuvoje pilna tokių teatrų, kur rodo tokius spektaklius. Bet mes kalbame... visai ne ta gaida. Komedija – gerai, puikus žanras, jos reikia. Ir ji turi būti. Bet gerą komediją sunku surasti. Kad ji būtų ir gili, nepaviršutiniška, tai čia ohoho!.. Iš kitos pusės, kiekviename pastatyme gali būti ironijos...

Bet jei nori situacijos, geros komedijos, tai... Mes neturime dramaturgų. Dabar gal po truputį atsiranda.

– Dabar daug rašoma repetuojant. Kai visa komanda kuria, vienas rašo kaip scenaristas.

– Nebent taip.

Reikia daryti!

– Kokia Klaipėdoje kūrybinė atmosfera?

– Mes esame mažyčiai, labai labai mažyčiai! Labai labai maži. Kai pasižiūri, kas ten dedasi, kur ant kiekvieno kampo

po teatrą, aišku, nežinia, koks jų lygis, visko negali aprėpti. Bet... reik daryti.

Reik mažiau kalbėti, daugiau daryti – čia esmė. Bet prieš tai reikia ir gerai apgalvoti, ką darysi. Nusibrėžti aiškią struktūrą, į ką einama, ir žinoti, ką nori tuo pasakyti.

Labai tiksliai tai nusibrėžti. Ta kūryba, ji yra, bet į ją reikia įdėti labai daug darbo. Žmogus galvoja: čia menininkas, viskas jam einasi paprastai. Taip nėra, baikite juokus. Tikriausiai taip niekada ir nebuvo – žmonės dirba darbą. Tas darbas gal kitoks, kiti principai, bet tu dirbi. Pjesė neatsiranda taip, tarsi nukristų iš dangaus ir dabar statyk ją. Žmonės galvoja: jūs užsiimate savirealizacija. Bet jeigu sau pradėsi spektaklius statyti, tai niekam neįdomu. Ar mes teatralams statome? Ne teatralams, o paprastiems žmonėms, kuriems būtų įdomu ateiti į teatrą, kur juos trauktų, sudomintų, supykdytų, pravirkdytų, prajuokintų... Leistų susimąstyti, sužadintų naujas mintis. O dabar daug yra tokio... Nenoriu sakyti „aplamumo“, bet... Savęs mylėjimo teatre. Nepatinka man tai.

– Paskutinis tavo darbas buvo su Eimuntu Nekrošiumi, dirbai asistentu, kai jis statė „Kalės vaikus“. Kokia patirtis? ► 23

TEATRAS

pabūti su savimi, susidurti su savo problemomis.

Skaičiau labai gerą straipsnį apie reklamą ir vartojimą: kaip per reklamą vyksta smegenų plovimas. Daviau aktoriams paskaityti. Žmonės lyg ir gyvena, bet jei visai nusivylę, lieka vienintelis dalykas – save graužti, kad kažko neturi, gyvenime neturi tikslų. Tokie žmonės tiesiog sėdi, būna su savimi, ant savęs pyksta, ėda save iš vidaus.

Ir kai nebėra gyvenimo džiaugsmo, labai baisu. Būna žmonių, kurie iš liūdesio eina apsipirkti, nors psichologai sako, kad kaip tik šito nereikia daryti, nes tai blogiausia išeitis.

A.Strindbergo „Tėvas“ (rež. M.Kimelė, 2016, Klaipėdos dramos teatras): Rotmistras – D.Meškauskas, Noidas – M.Pažereckas.

P.Zelenkos „Paprastos beprotybės istorijos“ (rež. D.Rabašauskas, 2014, Klaipėdos dramos teatras): Musė – M.Pažereckas.

Algirdo Kubaičio ir Vytauto Petriko nuotr. ◄ – Įdomu buvo. Buvo daug ko pasimo-

kyti. Nenoriu šia tema labai plėstis, darbas su režisieriumi yra intymus reikalas. Kas lieka teatre, tas lieka, to nelabai norisi pasakoti.

– Tai režisieriui svarbiausia ateiti su idėja?

– Kalbant apie režisieriaus darbą, visų pirma svarbu mokėjimas taip įtraukti aktorius, kad jie patikėtų jo idėja ir eitų kartu su juo. Tada sukuriame kažkokį bendrą gyvenimo vaizdą, tada ateina žiūrovai ir mes kartu tą vaizdą analizuojame.

Režisierius turi būti avantiūristas, kuris tau įrodys: žinok, turime eiti taip, daryti taip, bus labai gerai. „Pakalbėkime šiandien apie tai.“ Tada visi susirenka, atsisėda ir kalbamės.

24

Pagauti lengvumą – Spektaklyje „Labas rytas, pone Triuši“ kalbate apie vartojimą. O kaip su kultūros vartojimu? Pasiūla didelė. Kaip susigaudyti?

– Vartojimas prasideda nuo to, kad yra publikai pataikaujantys ir nepataikaujantys spektakliai. Man atrodo, kad Klaipėdoje teatras ir kultūra labai pataikauja publikai.

O jei nepataikauji, esi neįdomus: „nesuprantu ir neįdomu“. Kalbant apie teatrą, sakyčiau, kad Klaipėdos publika labai išlepinta.

Gaila, kad žmonės neina į sudėtingesnius spektaklius, kur reikia pagalvoti,

– Kokie būdai tam džiaugsmui pažadinti?

– Pilna būdų, juk yra gamta, yra jūra. Yra draugai. Su draugais pabūti, išeiti prasiblaškyti. Yra toks budistinis požiūris. Žiūrėjau Dalai Lamos kalbos transliaciją, jos būna per feisbuką. Borisas Grebenščikovas paklausė jo, kaip patirti tikrąją laimę. Dirbi, dirbi, nerviniesi. O jam sako: tu daryk ramiai, tvarkingai. Geras darbas tas, kuris padaromas ramiai, nesinervinant. Tai ką, man visai nedirbti? Ne, sako, dirbk, tiesiog nesinervink, neimk visko taip giliai į širdį...

Kai statėme spektaklį, tai ir buvo svarbu – kad Mikas (aktorius Mikalojus Urbonas) pagautų Triušio lengvumą. Man ta idėja svarbiausia: lengvumas, požiūris į pasaulį, žmones lengvai ir be pykčio, atleidžiant, besišypsant. Tas budistinis paprastas požiūris į pasaulį mane labiausiai ir sužavėjo toje pjesėje. Būk! Tegu viskas teka. Aišku, tai sunku dabartinėje visuomenėje, bet įmanoma.

Būti savimi. Nebijoti būti savimi. Jaunam žmogui noriu pasakyti: reikia nebijoti būti savimi. Nebijok!

– Koks tavo vidinis gyvūnas? Ar Triušis tau artimas?

– Katinas. Jis vaikšto vienas. Nors nesu vienatvės mėgėjas.

– Dirbi tokioje aplinkoje, kur vienatvę mėgstančiam būtų sunku.

– Aš labai bijau bendrauti su žmonėmis.

Tiesiog... čia esi priverstas bendrauti, o bendraudamas, bandydamas reikšti mintis, tobulėji.

– Ar statysi dar spektaklių?

– Be abejo.

ŠOKIS

„Mano Piteris Penas“: apie spektaklį – su studentais Naujasis šokio teatro „PADI DAPI Fish“ spektaklis „Mano Piteris Penas“, skirtas vaikams ir jaunimui (+12), kovo 7-ąją buvo pristatytas Klaipėdos koncertų salėje, kuri yra šio projekto partnerė. Anonsuose teigiama, jog „tai XXI a. draugystės istorija“, gvildenanti „aktualias paauglystėje tarpusavio santykių peripetijas“. Pridurčiau – neįprasta neįprasto Piterio Peno istorija... ►

Scenos iš šokio teatro „PADI DAPI Fish“ ir Klaipėdos violončelių kvarteto bendro projekto – spektaklio „Mano Piteris Penas“ (choreogr. ir rež. A.Šeiko).

Vytauto Petriko nuotr.

25

ŠOKIS

Violeta MILVYDIENĖ

◄ Kadangi Klaipėdos universiteto

Menų akademijos Šokio katedros studijų programų sanduose (dalykų aprašuose) nurodomi tokie studijavimo metodai, kaip spektaklių lankymas bei recenzijų rašymas, šiuokart pasitelksiu mačiusių spektaklį būsimųjų šokio meno specialistų nuomones, bandysiu pa(si)remti tapačiais ir (ar) skirtingais jų požiūriais... Juolab kad jauni žmonės mąsto ir mato savitai, kitaip, laisviau priimdami modernias apraiškas bei šiuolaikines interpretacijas. Nepaisant fakto, jog knygos „Piteris Penas“ dauguma

26

nėra ir akyse regėję (šiuo atveju ir nebūtina, nes jos siužetas neiliustruojamas), studentai, akivaizdu, artimesni Z kartai, kuriai, pasak teatro reklamos, ir skirtas šis vizualus muzikinis, šokio kalba pasakojamas kūrinys.

Apie temą ir idėją Vyksmo centre – pasauline vaikų literatūros klasika tapusios škotų dramaturgo ir rašytojo Jameso Matthew Barrie’o knygos herojaus Piterio Peno prototipas, bendraamžis. Tai nepaprastas berniukas, kuriam būdingos vidinės brandos paieškos, tačiau negalėdamas

ir (ar) nenorėdamas suaugti, jis klajoja po savąjį, regis, stebuklingą pasaulį, balansuodamas tarp vaikystės ir jaunystės laikotarpio.

Idėja į sceninį veiksmą integruoti Dauno sindromu sergantį berniuką (Julius Jurevičius), kilusi choreografei ir režisierei Agnijai Šeiko, kaip reiškinys – besąlygiškai – negali palikti abejingų. Kad kūrybinis repeticijų procesas (asistentės / repetitorės – Dovilė Binkauskaitė ir Gintarė Marija Ščavinskaitė) buvo neordinarus bei įkvepiantis, galima tik įtarti... Pasak pačios projekto vadovės, „Julius tapo ne tik dramaturgijos, bet ir komunikacijos tarp kūrybinės komandos narių ašimi. Šalia jo mes tiesiog negalime meluoti sau, kitiems ar ko nors nuslėpti“ (https://www.

ŠOKIS

atviraklaipeda.lt/2018/03/05/pravere-mano-piterio-peno-uzkulisius/).

Išties esminė idėja – intriguojanti, jausminga, patraukli, tinkamai išreikšta, bet šalutinės – draugystės, lyderystės – potemės ne tiek išryškintos. „Netikėtumai, kelionė į Niekados šalį?“ Čia yra spragų. Ir siaurutė, itin trapi riba tarp manipuliacijos bei natūralios elgsenos. Neišrutuliota patyčių, atsakomybės tema, kiti personažai neišgryninti, neiššifruojami: tai realūs draugai, ne draugai ar tik egzistuojantys berniuko sapnuose bei svajonėse žmogiukai?

Tiesa, kažkiek matomas paaugliškas lėkimas, norint aprėpti daug ir viską, protestuojantis ir maištaujantis jų būdas, paviršutiniškas supratimas apie pamatines

vertybes, nesusiformavusi mąstysena, įvairūs patyrimai...

Studentams / bakalaurams koncepcijos įprasminimas liko keblus, nesuprantamas klausimas, o pirmo kurso magistrantė, jau kurianti ir sėkmingai dirbanti choreografė Rasa Želnytė-Šembergė ją apibūdino taip: „Žmogutis viduryje – ramybė tarp išprotėjusių.“

Apie choreografiją Spektaklio visuma priminė iš spalvingų kaladėlių sudėliotą koliažą. Štai pritemdytoje prologo scenoje pasirodžiusio jaunuolio

(Mantas Černeckas) robotiški judesiai, nuolatinis kasymasis išduoda tam tikrus kompleksus, kurie tarytum nejučia pradingsta, sutikus naująjį draugą... Finalinė scenelė, jiedviem kartu supantis mažoje baltoje „valtelėje“ – tarytum laimės oazėje, buvo ypač jautri.

Mergaičių ketvertuko (Inga Kuznecova, G.M.Ščavinskaitė, Oksana Griaznova, Eiva Dobilaitė) choreografija, sukomponuota iš kelių vienodų judesių bei suktukų junginių, irgi pasižymėjo lengvumu, šviesia, pakylėta nuotaika.

Choreografinius sprendimus studentai apibūdino įvairiai: vieni liko sužavėti „ypatinga technika“, keli pastebėjo „choreografijos trūkumą“. ►

27

ŠOKIS

◄ Iš atlikėjų kai kurie išskyrė „šviesiosios merginos“ (G.M.Ščavinskaitė) charakterio ypatybes, o vienas pasidžiaugė puikiu I.Kuznecovos-Beleškienės (katedros pedagogės, šokėjos ir choreografės) įvaizdžiu. Šėlsmą bei linksmybių sumaištį vaizduojančiame epizode šokėjų judėjimas atrodė improvizacinio pobūdžio. Negatyvumą sukėlė nuspėjamai pasikartojantis, užtęstas „muštynių“ fragmentas („pernelyg daug smurto“, – pastebėjo Irmina Kušleikaitė), kaskart lyderystės siekiantįjį nustumiant nuo baltojo kauburėlio.

grafas ir kostiumų dailininkas – Artūras Šimonis). Apversta kiaušinio pusė ilgainiui pavirsta siūbuojančia valtele, o žaismas su balionu, chaotiškai lakstant po scenos erdvę ir perduodant jį vienas kitam, „išduoda“ lakstančiųjų infantilumą – nenorą subręsti.

Pastebėta estetiška vizualizacija (vaizdo menininkas – Tomas Jurginas): ant galinio užkulisio demonstruojamos 3D vaizdo projekcijos „išaugina“ pažinimo medžio šakas, vaikystės svajonę įkūnija subtiliu oranžinės spalvos tonu.

Apie akompanimentą

Apie tikslą ir reakciją

Kaip pozityvią spektaklio ypatybę dauguma jaunuolių / recenzentų išskyrė elektronikos garsų, ritmų ir gyvos muzikos skambesį.

Išties žymaus šiuolaikinio vokiečių kompozitoriaus ir muzikos prodiuserio Sveno Helbigo specialiai sukurta elektroninė ir Klaipėdos violončelininkų kvarteto (jo vadovo Mindaugo Bačkaus, Glebo Pyšniako, Jurgio Karbausko ir Karolio Vaičiulio) atliekama muzika – ryški, iškalbinga, kartais – hipnotizuojanti, tinkanti meditacijai.

Dėl spektaklio tikslo / paskirties jaunųjų vertintojų požiūriai išsiskyrė, ypač akcentuojant amžiaus cenzą. Be to, nevaikiškai atrodanti raiškos forma įtikina ne visus.

Apatiška šalia su mama sėdinčios mergaitės „reakcija“, už nugaros sėdinčiųjų naršymas „aifonuose“, vidury veiksmo atsistojantys ir išeinantys žmonės (kelios šeimos su mažais vaikais) leido dar labiau suvešėti ankstesnei nuomonei, kad didelei mūsiškės publikos daliai muzika ir šokis asocijuojasi su pramoga, linksmybėmis ar pan. Juk negalima kaltinti, smerkti ar teisti – kiekvienas turi pasirinkimo teisę. Spektaklio paskirtis nėra auklėti ar moralizuoti. Galbūt tik sufokusuoti suaugusiųjų dėmesį į savo vaikų problemas, nors kiek priversti susimąstyti apie realius gyvenimiškus dalykus ar pačius jaunuolius paveikti prevenciškai.

Vis dėlto tai pakurstė mintį, jog šis spektaklis labiau tiktų kamerinei aplinkai ir išskirtinei auditorijai. Gal būtent tokiems jaunuoliams, kaip minėti studentai?

Deja, daugelis jų, nors geranoriškai pasidaliję mintimis, panoro išlikti anonimais... Tai liudija apie baimę atvirai reikšti savitą poziciją, kad ir kokia ji būtų (šioje situacijoje pasielgta etiškai, vengiant konkrečių vardų, neskelbiant jų be pačių sutikimo).

Tad pabaigai tiktų pacituoti pirmo kurso studentės Redos Knabikaitės mintį: „Bandydami užgniaužti savo vidinį vaiką, nors kartais turime nebijoti būti tokie, kokie esame iš tiesų...“ Manyčiau, tai ir buvo spektaklio esmė.

Apie scenovaizdį Daugelis studentų atkreipė dėmesį į minimalistines šiuolaikiškas dekoracijas bei stilingus šokėjų kostiumus (sceno-

28

V.Kara

Apie realyb ieškiklį ir „Kaip ir kiekvienas mirtingasis, aš noriu palikti pėdsaką savo aplinkoje, savo žemėje. Ateina žmogui laikas, kai jis turi ką pasakyti, turi ką parodyti. Tai daryti reikia, ir tai yra tik maža dalis to, ką esi per savo gyvenimą nuveikęs. Man pasisekė.

Visą gyvenimą ne tik dirbau kasdienius darbus, bet ir kūriau“, – personalinės parodos atidarymo metu kalbėjo Vytas Karaciejus. Jo jubiliejinė retrospektyvinė paroda „Požiūris“, visą mėnesį iki kovo 25 d. veikusi KKKC Parodų rūmuose, buvo dedikuota Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Danguolė RUŠKIENĖ

Parodoje eksponuojami darbai „kalbėjo“ ne tik tradicinėmis šiam fotomenininkui tapusiomis temomis – apie miestą, žmones ir jūrą, bet ir apie tolimą praeitį, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), jos palikimą vakarų Baltarusijoje. Tuo

FOTOGRAFIJA

aciejaus „Požiūris“.

bės suvokimą per fotoaparato kalbėjimą vaizdu

V.Karaciejus. Šiaurinis molas. 1999.

pačiu metu Žvejų rūmuose veikė dar viena V.Karaciejaus fotografijų paroda „Buvimo ženklai“, pristatanti daugumai jau pažįstamus autoriaus kūrinius. O niekur nematytus siurrealistinių nuotaikų fotografinius eksperimentus ir dabar galima apžiūrėti ilgalaikėje fotomenininko kūrinių ekspozicijoje, kuri jau metus veikia Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje (S.Nėries g. 3).

Kūrybos akcentai Plačiai, bet gana fragmentiškai autoriaus kūrybos lauką apimančioje parodoje „Požiūris“ – nuo 1994 iki

2018 m. sukurti darbai iš pagrindinių jo fotografijų ciklų: „Smėlio legenda“ (1994–2010), „Jūros paslaptys“ (1998– 2017), „Klaipėda: buvimo ženklai“ (2002), „Būties miražai“ (2007–2017), „Pajūrio peizažai“ (2008–2017) ir kt.

Tai – pajūryje ir uostamiestyje užfiksuoti kadrai, urbanistiniai ir gamtos peizažai. Paskutinę ekspozicijos dalį sudarė pats naujausias, nuo 2016ųjų kuriamas ciklas – „LDK buvimo ženklai“, kurio statišką kompoziciją papildė ekrane nuolat besimainantys vaizdai. Kitą svarbią ekspozicijos dalį – 100-mečio sieną fotomenininkui pagelbėjo suformuoti dizaineris Valerijus Pulokas. Jis iš bičiulio fotografijų sudėliojo miesto, įvykių ir žymių

asmenybių portretų mozaiką. Šios sienos centre – pats V.Karaciejus, šįkart nepasilikęs už kadro, o tapęs savotiška ašimi, aplink kurią rikiuojasi jo paties kadaise užfiksuoti kadrai. Ekspozicinę erdvę užtvindanti fortepijono muzika darniai susiliejo su didžiuliais projektuojamų fotografijų vaizdais. Čia – daugiausia dokumentika, reportažai iš jūrininkų, kapitonų gyvenimo, kai kur įterpti kolegos – fotografai, miesto menininkai ar kiti žinomi veidai. Gausioje (59 atspaudai bei per 60 projekcijų) ir ryškioje ekspozicijoje – įspūdingų formatų fotografijos, žyminčios kelią, kurį su savo aparatu per 40 metų nukeliavo klaipėdietis fotografas. ► 29

FOTOGRAFIJA

Visa ko pradžia

Gydytojas Jonas Sąlyga. 2012.

Aktorius Darius Meškauskas. 2000.

Krėvos milžinai. Iš ciklo „LDK buvimo ženklai“. 2016.

30

◄ V.Karaciejus Klaipėdoje apsigyveno 1975 m. ir iš karto Aloyzo Každailio kvietimu pradėjo dirbti Jūrų muziejuje, kur kartu su kitais ruošė muziejų atidarymui. Tuo tikslu jis sukūrė Lietuvos jūrų muziejaus fotografinę ekspoziciją ir Baltijos gyvūnų gipso bareljefus. Beveik tuo pačiu metu V.Karaciejus dalyvavo ir rengiant įvairias liaudies pasiekimų parodas, kurios sovietmečiu miestui buvo ypač svarbios. Tais laikais jo fotografinė kūryba iš gana kuklaus klaipėdiečių fotografų būrio labai neišsiskyrė. Nebent tuo, kad V.Karaciejus jau tada gebėjo kokybiškai atspausti didelio formato (iki 4 x 8 m) fotografijas, kurias eksponuodavo Klaipėdos miesto gatvėse. 1977 m. įstojęs į Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga), jau po dvejų metų jis buvo paskirtas ką tik įsteigtos Klaipėdos sekcijos atsakinguoju sekretoriumi. Ir tapo tuo žmogumi, kuris rūpinosi klaipėdiečių fotografų parodomis ne tik mieste, bet ir apskrityje, taip prisidėdamas prie fotografijos meno populiarinimo šiame krašte. Šis jo veiklos epizodas, kaip dabar aiškėja, yra ne mažiau svarbus Klaipėdos fotografijos istorijai, kaip ir visa jo fotografinė kūryba.

Parodose ir tarptautiniuose fotografijos meno projektuose aktyviau V.Karaciejus pradėjo dalyvauti nuo 1980 m. Kartu su kitais lietuvių autoriais jo fotografijos buvo eksponuojamos Čekijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Japonijoje ir kitur. Šis fotomenininkas priskirtinas tiems menininkams, kurie ne tik produktyviai dirba, bet ir gana aktyviai rengia savo kūrybos pristatymus. Nuo 1994 m. jis beveik kasmet surengia po vieną ar dvi personalines parodas. 1989 m.

V.Karaciejus Klaipėdoje atidarė asmeninę taikomosios fotografijos studiją, kurioje nuo 1992 m. dirba spalvotos fotografijos srityje. Šio klaipėdiečio fotomenininko kūryba yra įvertinta ne vienu reikšmingu apdovanojimu. Vienas iš svarbiausių – 1997 m. V.Karaciejui suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas. Lig šiol jam pavyko išleisti du puikiai miestą reprezentuojančius fotografijų albumus: „Klaipėda: buvimo ženklai“ (S.Jokužio leidykla-spaustu-

FOTOGRAFIJA

vė, 2002) ir „Klaipėda: laiko ženklai“ (spaustuvė „Druka“, 2011). Tačiau šio fotomenininko kūrybos monografijos vis dar laukiama.

Adresuojama visiems Pačiame parodos pavadinime „Požiūris“ jau yra užkoduotas apsidraudimas nuo objektyvių ir išsamių įžvalgų tiek turinio, tiek ir atlikimo aspektais. Nėra pretenzijų ir į šiandien madingas meno formas. V.Karaciejaus fotografijose neaptiksime problemų, aštresnių socialinių pjūvių, nematyti čia nei paties autoriaus vidinių atsivėrimų. Viso to, kas neginčytinai būtų aktualu, tik vargu ar įdomu ir priimtina jam pačiam. V.Karaciejus neabejotinai yra estetas. Jo meninio požiūrio formavimuisi, kaip teigė jis pats, didelę įtaką turėjo bendravimas su fotomenininku Rimantu Dichavičiumi.

Klaipėdietis, kaip ir jo kolega iš sostinės, yra tas fotografas, kuris, fiksuodamas bet kokią informaciją, siekia pateikti ją kuo estetiškiau. Kiek joje autentiškumo ir tiesos, o kiek subjektyvių autoriaus minties ir vaizdo interpretacijų, jau yra kita kalba. Tačiau rinkdamasis bet kokią temą, apie grožį jis prabyla visuotinai priimtinais dėmenimis. Todėl jo fotografinė kalba lengvai suvokiama ne tik saujelei lankančių fotografijos parodas, bet ir visiems kitiems. O tai, atrodo, autoriui yra itin svarbu.

Kitas reikšmingas momentas šio fotomenininko fotografijoje – fiksuojamo vaizdo atvaizdo kokybė. Kūryba, V.Karaciejaus nuomone, turi prasidėti nuo labai gero amato išmanymo. Anot jo, „tik tada atsiranda galėjimas kurti, kai nebevaržo amato dalykai. Ir tai tampa ne kasdieniu rutininiu darbu, bet emocijomis, dvasios švente, dalele, pakelta nuo kasdienos, nuo amato, dvasios ir kūno atpalaidavimu.“ V.Karaciejus, šiandien jau pelnytai priskirtinas Klaipėdos fotografijos klasikams, kaip ir dera tradicionalistui, tiek anais (sovietmečio), tiek ir šiais laikais akcentuoja, kad kūryboje meistriškumas yra kaip garantas, užtikrinantis meno kūrinio kokybę visais atžvilgiais. Jaunystėje, studijuodamas Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (1975 m. ten baigė meninio apipavidalinimo su fotografijos specializacija specia-

Baltosios burės. 2017.

Aktas. 1995.

lybės kursą), jis fotografijos mokėsi pas Povilą Karpavičių, taikomosios fotografijos pradininką ir teoretiką pokario Lietuvoje, daug eksperimentavusį spalvotos fotografijos srityje. Ši patirtis, be abejonės, anuomet ne tik paliko stiprų įspūdį, bet ir ryškų pėdsaką V.Karaciejaus kūryboje. Todėl jis ir dabar fotografijoje pirmiausia siekia aukšto techninio lygio, nuolat tobulina įvaldytas technikas ir noriai eksperimentuoja su naujomis, šiandieninėmis technologijomis. Taip per daugybę metų pamažu buvo nukeliauta nuo analoginės fotografijos iki skaitmeninių manipuliacijų, nuo

šviesai ir chemikalams jautraus fotopopieriaus iki sintetinės drobės. Kaip teigė pats autorius, jam visada buvo svarbu, kad jo fotografija būtų išbaigta, užpildyta iki pat kraštų tiek formos, tiek turinio požiūriu.

Klaipėda – jo miestas V.Karaciejus pirmiausia išgarsėjo kaip urbanistinio peizažo meistras, skirtingai nei kiti Klaipėdą fiksavęs ne dokumentiškai, bet per gana specifinį subjektyvizuotą filtrą. ► 31

FOTOGRAFIJA

◄ Jo Klaipėda – dažniausiai paskendusi miglose, kintanti nuo mažiausio šviesos blyksnio anksti rytą ar temstant, kai žibintų šviesos liežuviai pradeda laižyti grindinius ir namų sienas. Gal dėl to čia beveik nelieka žmogaus, o miestas nugrimzta į vienumą ir pasilieka visiškame sąstingyje. Nauji ir seni, modernūs ir istoriniai jo pastatai – visi vienodomis sąlygomis, tirštų rūkų aptirpdytomis sienomis ir vakaro žaros išdegintais langais.

Tačiau V.Karaciejaus Klaipėda niekada nebūna kasdieniška. Ne tik šventinės atributikos ir šypsenų pritvinkusiuose kadruose, bet net ir tada, kai jos vaiduokliški betoniniai siluetai skendi prietemoje ar ūkuose, jaučiama jos didybė.

V.Karaciejus mėgsta bendrus planus, kai kadras apima dar daugiau, nei galėtų aprėpti žvilgsnis. Tai suteikia miestui erdvės ir savotišką laisvės įspūdį. Bet lygiai taip pat kruopščiai ir atidžiai jis gali susikaupti prie kiekvieno skersgatvio

Jis kuria visiems, pasiruošusiems priimti jo kūrybą, bet pirmiausia siekia išlikti atviras pats sau. ar fachverkinio pastato konstrukcijos fragmento. Be didesnių gudrybių, gana įprastai jis fiksuoja tiltus, Danės krantinę ir vandenis, pasikliaudamas realaus vaizdo įtaiga ir neprimesdamas jam savo valios. Taip sąmoningai ar ne įprasminamas buvimas čia, tame pačiame mieste, daugybę metų ir daugybę kartų fiksuojant tuos pačius, bet kiekvieną sykį kitokius namus, gatves, tiltus, jų turėklus...

Nors V.Karaciejus niekada neslėpė, jog gamta yra jo prigimtinė erdvė ir geriausia saviraiškos terpė, akivaizdu, kad jis puikiausiai užčiuopia ir miesto būtį. Ir dabar, naujausiame savo darbe („Miesto paslaptis“, 2017) užfiksuodamas miesto statinius, jis iki pat dangaus užklojo juos šlapiu grindiniu, taip suformuodamas stiprų nuolatinės drėgmės pojūtį.

Taip, tai miestas, kuriame visada drėgna, oras gaivus iki svaigulio, o vėjai – nuolatiniai pasivaikščiojimų palydovai. Ir iš tiesų būtent taip apie šį miestą kalbame mes, atvykėliai, čia užsilikę neribotam laikui. ► 32

Aktas. 1997.

Paslaptis. Iš ciklo „Smėlio legenda“. 1996.

Iš ciklo „Smėlio legenda“. 19

Atėjau. Iš ciklo „Smėlio leg

FOTOGRAFIJA

Vytauto Didžiojo pilis Naugarduke. Iš ciklo „LDK buvimo ženklai“. 2016.

996.

genda“. 1996.

Atminties sargai. Iš ciklo „LDK buvimo ženklai“. 2016.

Didikų Radvilų nekropolis Nesvyžiuje. Iš ciklo „LDK buvimo ženklai“. 2016.

33

FOTOGRAFIJA

Kapitonas Arvydas Padriezas. 2017.

◄ Taip šį miestą mato ir klaipėdiečiai, gimę bei užaugę čia.

V.Karaciejaus miesto charakteristika tikrai nesibaigia urbanistiniais peizažais ir švenčių fragmentais. Puikiai suvokdamas čia gyvenančių žmonių svarbą miestui, jo istorijai, jis savo archyve sukaupė šimtus čia kuriančių ir dirbančių klaipėdiečių portretų. Tai – realistiškos kasdienybės akimirkos iš rašytojų, teatralų, dailininkų, kapitonų ir kitų žmonių gyvenimo. Šis autorius jau seniai įrodė, kad geba būti visoks: įgudęs vaizdų manipuliatorius, taiklus reportažo kūrėjas ar objektyvus dokumentalistas.

Nors nemažai jo sukurtų portretų yra surežisuoti, tai nesutrukdo fotomenininkui pasiekti tikrumo, atpažinti ir užfiksuoti charakteringiausias portretuojamųjų išraiškas. Jo herojai – panirę į apmąstymus, sustingę prieš vaidmenį, patogiai įsitaisę krėsle ar draugiškai žvelgiantys į fotografą. V.Karaciejus atviravo: „Ir dabar man labiau patinka gamtos dalykai nei miestas ir net labiau nei pats žmogus. Bet jau pakliuvau į miesto mūrų tinklą, iš kurio nebegaliu ir nebenoriu išsikapstyti. Ir į jį, jo žmones mėginu pasižiūrėti kaip į gamtos dalykus. Tik mintyse atitolstu nuo miesto ir grįžtu į kaimą, – visa mano esmė jau yra čia, mieste...“

Smėlis ir jūra Kapitonas Juozas Liepuonius. 2017.

Kapitonas Zenonas Kaupas. 2008.

34

Su gamta V.Karaciejus buvo glaudžiai susijęs nuo pat savo gyvenimo pradžios.

Gimė vaizdingose Dzūkijos vietovėse (Milvyduose, Varėnos raj.). Ir nors vaikystę praleido prie Nemuno Šilutėje, Dzūkija, jos smėlynai visam laikui jam pasiliko ypatinga vieta su ypatingais gamtos stichijų nulemtais reiškiniais. Jau tada jis ne itin domėjosi mokslais ir mieliau savo laiką leisdavo gamtoje. „Man įdomiau buvo pasėdėti prie upės, klausytis paukščių balsų ar žuvų pleškenimo nei kokios nors matematikos mokytis, pažaisti kelio smėlyje, palipdyti“, – prisimena autorius. Ilgainiui į gamtą jis pradėjo nešiotis pieštuką su sąsiuviniu, kažką paišyti, o vėliau pasiimdavo ir fotoaparatą. Ko gero, toks ankstyvas pažinimas ir užsimezgęs ryšys lėmė, kad V.Karaciejaus gamta šiandien atsiskleidė

FOTOGRAFIJA

V.Karaciejaus jūrą ne tik matai, bet ir girdi jos griausmingą ošimą, sumišusį su žuvėdrų klyksmu, jauti jos sūrų vandenį burnoje. pačiomis subtiliausiomis ir vaizdingiausiomis išraiškomis.

Jau gyvendamas Klaipėdoje, maždaug 1990-aisiais jis vis dažniau pradėjo lankytis Nidoje, jos kopose. Tiesa, jau senokai fotografų pramintais keliais. Savo fotografijų ciklą „Smėlis“ (1970–1972) vienas pirmųjų čia sukūrė Audrius Zavadskis. Žymiai ilgiau fotografines meditacijas čia rengė ir savo archyvuose paliko vieną vertingiausių kopografijos ciklų kaunietis Jonas Kalvelis („Kopos“, 1973–1985).

Visais metų laikais Neringoje apsilankydavo ir jau Klaipėdoje tuo metu gyvenęs čionykštis klasikas Vaclovas Straukas („Kopos“, 1975). Ypač daug šia tema tuo metu fotografavo ir dar vienas pajūrio fotomenininkas Kazimieras Mizgiris („Kopų peizažai“, 1976–1993; „Kopų veidai“, 1979–1993; „Fantastinis kopų pasaulis“, 1982–1991). Beveik kiekvienas anuomet aktyviai kūręs fotomenininkas ilgiau ar trumpiau užtrukdavo prie kopų temos. Todėl nieko keisto, kad kopų ir smėlio motyvai, kaip vieni būdingiausių pajūrio regionui, noriai buvo plėtojami ir V.Karaciejaus fotografinėje kūryboje.

Taip atsirado vienas svarbiausių jo kūryboje ciklų „Smėlio legenda“ (1994–1996).

Savo fotoaparato objektyvą koncentruodamas tai į mikroskopinę smėlio smiltį, tai į beribes erdves, V.Karaciejus bando suprasti šio ypatingo gamtos reiškinio esmę. Jis nuoširdžiai grožisi gamta ir skuba fiksuoti pirminį impulsą inspiravusius vaizdus. Jo kopų fotografija – įvairialypė. Kartais jis siekia išryškinti tam tikro kraštovaizdžio fragmentą, akcentuoti detalę, kartais įprastu vidutiniu planu peržvelgia vaizdingus smėlio masyvus. Bet kuriuo atveju čia visuomet akcentuojama dekoratyvioji gamtovaizdžio pusė, ištikimai pasiliekant prie tradicinio peizažo sąvokų. Spalvotoje autoriaus fotografijoje nubalusios kopos, patamsėję jų ruožai keičia įprastas gamtos spalvas, klaidindami ieškant pirminio atpažįstamumo. ►

Kapitonas Antanas Anilionis. 2007.

Kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius ir kapitonas Eimutis Astikas. 2009.

Jūrų muziejaus įkūrėjas Aloyzas Každailis. 2010.

35

fotografija

◄ Įdėmus žvilgsnis į kruopščiai vėjo supūstas formas mezga asociacijas, užuominas į materialius žmogaus, o ne gamtos sukurtus objektus. Tačiau visuomet lieka akivaizdu, kad pagrindinis šio kūrinio scenarijaus autorius – gamta, režisierius – šviesa, o fotografas – aktorius, įkūnijantis jam patikėtus vaidmenis. V.Karaciejaus pasirinktas vaidmuo buvo organiškai susijęs su juo pačiu, todėl puikiai tiko jo kūrybinei saviraiškai ir padėjo jam atsiskleisti kaip ypatingą įžvalgą turinčiam fotografui.

Atrodo, kad ne mažiau svarbi jo kūryboje yra ir jūros tema. Ji galbūt nebuvo analizuota taip nuosekliai, kaip smėlio ir kopų žanrai, ir todėl neatrodo iki galo išplėtota. Tačiau ryškių spalvų panoraminiai jūros vaizdai, parodoje eksponuoti ant didelių formatų drobės, apimantys autoriaus kūrybinį periodą nuo 1999 iki 2018 m., liudija, kad jis prie šios temos grįžta nuolat. Kažin ar kitaip ir įmanoma, kai gyveni šalia jūros ir jauti itin stiprų ryšį su miestą įrėminančiais gamtovaizdžiais. V.Karaciejaus jūra – aistringa ir kartu agresyvi. Ne visuomet išsaugodamas visus tradiciniam peizažui reikalingus dėmenis, autorius čia dažnai apsiriboja vien vandens ir dangaus fiksavimu. Nėra čia ir tiesioginio saulės atvaizdo. Visas dėmesys koncentruojamas į vandenį, bangas, nuolatinėje kovoje intensyviai talžančias betoninius bangolaužius ir kitas kliūtis, trukdančias joms pasiekti krantą. Kitur jūros vandenys šiek tiek aprimsta, bet vis dar kunkuliuoja savo sūkuriuose, susipriešinančiose bangų kryptyse. Ir čia tiesiog jauti jūros vandenų trauką horizonto link, kur ji pasibaigia ir prasideda dangus. O jis – jau paukščių, tankiai siuvančių debesis, stichija. V.Karaciejaus jūrą ne tik matai, bet ir girdi jos griausmingą ošimą, sumišusį su žuvėdrų klyksmu, jauti jos sūrų vandenį burnoje ir stiprius vėjo gūsius, nubloškiančius į kadro pakraštį ne tik neatsargius paukščius, bet ir visas tavo kasdieniškas mintis.

LDK buvimo ženklai Bene pirmas kartas, kai V.Karaciejus atitrūko nuo jam įprastų temų ir su savo fotoobjektyvu priartėjo prie Lietuvos 36

istorijos, buvo 2016-aisiais, kai jis išvyko į vakarų Baltarusiją, turėdamas tikslą ten aplankyti ir užfiksuoti išlikusias LDK pilis ir rezidencijas, jų liekanas. Tokio stipraus įspūdžio, kaip teigė autorius, jis tikrai nesitikėjo. „Ten patyriau stebuklo jausmą, kad LDK yra ne mitas, ne įspūdinga istorinė legenda, ne tik keli dažniausiai kartojami vardai ir kelios iš mokyklinių vadovėlių į galvą įsirėžusios datos, bet tikra istorinė realybė. Kad LDK – realiame laike gyvenę stiprūs ir valingi žmonės, savo garbei ir mūsų ateičiai nuveikę didingus darbus, sukrovę materialius ir dvasinius turtus, palikę stiprybės ir išlikimo, savigynos ir narsumo, orumo ir išdidumo, pagarbos savo žemei ir protėviams ženklus. Jie sukūrė valstybę, be kurios jau niekada nebus įsivaizduojama Europos istorija ir likimas. LDK yra tikrų tikriausias mūsų istorinis, kultūrinis ir dvasinis slaptažodis“, – savo įspūdžiais dalijosi fotografas.

Taip, tai istorija, atmintis, kuri išskiria mūsų tautą iš kitų ir verčia mus jaustis ypatingais. Šiandien – tai net ne prisiminimas, bet veikiau vizija, grįsta miglotomis praeitų amžių žiniomis, kai istoriją nuolat, metai po metų koreguoja dabartis.

Toks ir yra naujausias V.Karaciejaus fotografijų ciklas „LDK buvimo ženklai“. Jo darbai apima istoriją, tiksliau tai, kas yra iš jos likę, ir prideda ryškias autoriaus šiandienos korekcijas. Kaip jau šiam fotomenininkui įprasta, čia – dideli masteliai, sodrios spalvos ir autoriniai sprendimai, pernelyg realistiškai materijai suteikiantys mistifikuotą laiko atstumo įspūdį. Architektūra, buvę didingi statiniai ar šiandien stūksantys griuvėsiai – su nedideliais, kartais vos pastebimais gyvybės ženklais: žaliuojančia žole ir medžiais, balandžiais, besifotografuojančių turistų pora. Jo fotografijos, sudarytos iš 2–3 nespalvotų ir spalvotų pozityvų sluoksnių. Nespalvotus kadrus perklodamas su spalvotais, fotomenininkas įžiebia šiems griuvėsiams gyvybės, sukuria kažką panašaus į vos juntamą judesį, laipsnišką vaizdų kaitą. Anot jo, nespalvoto kadro panaudojimas duoda netikėtus, įdomesnius tonus, kurie vienur pasireiškia stipriau, kitur – silpniau, bet, susipindami su spalva, jie visuomet fotografijai suteikia vaizdo gylio. „Įkvėpimas sumontuoti

šiose fotografijose persidengimus atėjo vėliau, po patirčių Baltarusijoje. Supratau, kad būtent taip man reikia perduoti savo įspūdžius ir informaciją iš šio susitikimo su šalies praeitimi, istorija“, – pasakojo autorius.

Manipuliuojama ne tik spalvomis, tokie realybės iškarpų persidengimai papildo vienas kitą tiek formos, tiek turinio atžvilgiu, faktus pratęsdami iki nūdienių apmąstymų. Taip Radvilų nekropolyje Nesvyžiuje, prie storu dulkių sluoksniu nuklotų karstų atsiranda šiandieninio pasaulio personažas, didikų atmintį pagerbiantis uždegdamas žvakę. Kitur, įspūdingoje Puslovskių rezidencijoje Kasavoje, pro langą ištrykšta ne šviesos, bet žydros upės srovė. O ant didžiulės kalvos išlikusias Vytauto Didžiojo pilies Naugarduke dalis sujungia galingas saulės šviesos srautas, prasiveržęs iš po pilkų, sunkių debesų. Ar taip ir atrodo ta akimirka, kai praeitis visa savo jėga įsilieja į dabartį ir ateina suvokimas?

Buvusio, esamo ir tam tikru požiūriu būsimo laiko. Kai tampa nebesvarbu, kiek ši istorijos dalis tiksli šiandien, bet neabejoji, kad tiesiog privalai ją išsaugoti ateičiai. Kad kiti, atėję po tavęs, galėtų taip pat patirti laiko, kada viskas ne tik atrodė, bet ir buvo tikra, pojūtį. Parodų rūmuose buvo pristatyta tik trečdalis V.Karaciejaus ciklo „LDK buvimo ženklai“ darbų. Visas jis nuo balandžio mėnesio bus eksponuojamas Vilniuje, LR Seimo rūmuose. Ši tema puikiai papildė V.Karaciejaus kūrybinį rinkinį ir tik dar kartą patvirtino, kad jam pavaldžios kone visos ne tik gyvenimo, bet ir laiko formos. Žinoma, tarp tų ribų, kurias pats sau jau seniai yra pasižymėjęs šis fotomenininkas. Aiškiai žinodamas savo tikslą, be jokių klaidžiojimų, įsipareigojimų ir didelių pretenzijų. Kaip tradicijas gerbiančiam fotografui jam visą laiką buvo ir yra svarbiausia vaizdas, kuris, užfiksuotas jo fotoaparate, nugula jo mintyse, o vėliau vienokiu ar kitokiu sprendimu išsiskleidžia ir jo fotografijų lakštuose. Jis kuria visiems, pasiruošusiems priimti jo kūrybą, bet pirmiausia siekia išlikti atviras pats sau. Gal dėl to jo fotografija, nors ir nestebina, nešokiruoja, bet visuomet išsaugo stiprią trauką ir norą prie jos sugrįžti dar kartą.

KINAS

Kadrai iš naujų lietuviškų filmų „Pelėdų kalnas“ (rež. A.Juzėnas, 2018), „Nuostabieji lūzeriai.

Kita planeta“ (rež. A.Matelis, 2017) ir „Rūta“ (rež. R.Buožis, R.Darulis, 2018).

Dviračiai, statulėlės, čiliečiai, olimpiečiai, anapiliečiai ir vėl dviračiai

Kartais atradimai aplanko ten, kur jų visiškai nesitiki. Arba jau nebesitiki. O su planuotomis gėrybėmis dažnai tenka susipykti, su jomis vos susitikus akis į akį. Dar sykį supratau, kad kino įvykių gausa anaiptol nereiškia lūkesčių išsipildymo. Pasitvirtino tik viena beveik niekada nekintanti laiko patikrintos formulės dalis – kartu su kovo mėnesiu baigiasi senasis ir prasideda naujasis kino sezonas. Metas atskirti praeitį nuo ateities. Kovas kino pasaulyje yra ryškiausias dabarties įsikūnijimas. Nubrėžkime brūkšnį.

Aivaras DOČKUS

Dokumentika be tapatybės Pradėsiu neatslūgstančia lietuviško kino invazija. Įspūdingą sąrašą sutrumpinsiu iki Arūno Matelio juostos. „Pelėdų kalną“ užšaldysiu viename sarkofage su „Emilija iš Laisvės alėjos“, o „Rūtos“ projektas labiau primena gyvenimo būdo laidą arba (geriausiu atveju) pretenzingą dokumentinę apybraižėlę, nusitaikiusią klonuoti filmą

„Nerimas“ apie amerikiečių žmogų-amfibiją (nepainiokite su „Vandens formos“ veikėju) Michaelą Phelpsą.

Kaip ir beveik kiekvienas lietuviškas kino projektas, „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ beregint apaugo prestižinių festivalių reklaminiais plakatais, legendomis apie uždarą dviračių sporto pasaulį, į kurį prasibrovė A.Matelis, parduotą butą, aštuonerius kūrybinės kančios metus ir t. t.

Visas šis triukšmas laimi lenktynes su pačiu filmu, kuris nuo didžiausios jo vertės – pradinės idėjos susukti juostą apie „gregorius“ (dviratininkus-juodadarbius, kurie aukojasi dėl favoritų pergalių) – nužengia

gana netoli. Pasakojimo stilius chaotiškas, pritrūko režisūrinių sprendimų natūraliems konfliktams įžiebti, atskiros detalės nesujungtos į visumą, o bandymai pabėgti nuo televizinės sportinės dokumentikos baigiasi nuobodžiai tuščiais lietuviškais poetizmais. Filmas pagal blogiausias tautinio kino (ir dokumentinio, ir vaidybinio) tradicijas kartais pakimba ore – tarp kažkur ir niekur. Nepadeda ir daug pagyrų sulaukusi muzika, suteikianti juostai dar pilkesnės monotonijos. Galbūt vertėjo istoriją glaudžiau susieti su vienu kuriuo nors herojumi ir pasakojimas būtų įgavęs konkretesnę formą. ► 37

KINAS

„Fantastiška moteris“ (rež. S.Lelio), „Ikaras“ (rež. B.Fogelis) ir „Koko“ (rež. L.Unkrichas, A.Molina) apdovanoti „Oskarais“ kaip geriausi 2017-ųjų filmai. Pi dokumentinė juosta, trečiasis – geriausia ilgametražė animacija. ◄ O tie momentai, kuriuose dviratininkai patys (klišinio interviu pavidalu) aiškina savo funkcijas lenktynėse, panašūs į pedalų mynimą vietoje. Man šis valandos ir vienuolikos minučių dokumentikos etapas smarkokai prailgo.

rams“ nematomu minčių paštu jau keliavo mano atlaidumas ir dėkingumas. Dėl trijų apdovanojimų. Geriausias filmas užsienio kalba – „Fantastiška moteris“. Geriausia dokumentinė juosta – „Ikaras“. Geriausia ilgametražė animacija – „Koko“.

Maži „Oskarų“ stebuklai

Fantastiški čiliečiai

Pereikime prie paauksuotų kino premijų švytėjimo Los Andžele. Du trečdaliai 90-ąją „Oskarų“ naktį išdalintų 24-ių apdovanojimų stebuklingai paneigė mano tamsiausias prognozes. „Diunkerkas“ pagrįstai pagirtas statulėlėmis už geriausią montažą, garso montažą ir garso efektus. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ pelnytai atitiko geriausio operatoriaus darbo ir vaizdingiausių specialiųjų efektų kriterijus. Geriausia antro plano aktorė – charizmatiškoji Allison Janney komiškoje dramoje „Aš esu Tonia“.

Viliuosi, kad šis laimėjimas leis jai pakartoti nuostabiojo J.K.Simmonso karjeros šuolį po „Oskaro“ už pirmojo plano vertą antraplanį vaidmenį „Atkirtyje“.

Kitose kategorijose JAV kino akademikai rado smagurių puotos nesugadinusių kompromisų, kuriuos nulėmė sugebėjimas pasirinkti geresnę blogybę arba aukštesnę vidutinybę, duoklė „Oskaro“ anksčiau nelaimėjusioms ikonoms ir taktiniai-strateginiai žaidimėliai, norint atremti kelių praėjusių metų kritiką ir net įgelti netolerantiškajam „runkelių“ prezidentui. Laurai geriausiam filmui ir režisieriui buvo tokie nuspėjami ir kvepiantys nešviežiomis „avietėmis“, kad nuvinguriavo ceremonijos pakraščiais, nors tai – dvi prestižiškiausios kategorijos. Kai buvo traukiami paskutinieji vokai, „Oska-

Net pačiam keista, bet gyvybingus vidinius pavasarius atveriančio kino simptomus pastaraisiais metais aptinku ispanų ir italų kalbomis bylojančiame kine, kuris neatsisako iš paprastų istorijų išsirutuliojančio neracionalaus poetiškumo. Taikliai šių šalių filmų kūrėjų idėjų virpesius iliustruoja Argentinoje gimusio, Čilėje užaugusio ir reziduojančio prodiuserio, scenaristo, režisieriaus Sebastiano Lelio juosta „Fantastiška moteris“: filmo pusiaukelėje – pusiau mistinė scena, kurioje vėtra pantomimiškai pribloškia pagrindinę heroję, plevenančią gūsiuose efektingiau už Rūtą olimpiniame baseino takelyje. Kadrai – tarsi sulaužantys siužeto konstrukcijos rėmus ir pažeidžiantys pradinio sumanymo liniją. Ne. Scena praplečia suvokimo ribas ir padeda vėliau logiškai apčiuopti realistiškus kitapusinius įsibrovimus, kurie tik paryškina žiaurų situacijos kasdieniškumą. Solidaus amžiaus pono jausmai translyčiui suardo jaukų vienos šeimos srovenimą. Bet pasakojimas ne apie juos, o apie JĮ-JĄ-Mariną, priverstą susidurti su ne fantastiškomis būtybėmis, kurios nepalaužiamai įsitikinusios, kad pasaulis turi būti tik toks, kokį jos įsivaizduoja esantį, ir kad jis priklauso joms, ne fantastiškoms būtybėms. Marina nelabai kovoja. Nesipriešina. Ji žino apie ne fantastiškų būtybių dominavimą ir jų pasaulio

38

negailestingumą. Ji vaikšto ir veikia kaip jų veidrodinė priešingybė. Kiekvienas, pažvelgęs į ją, iš tiesų pamato ne fantastiškąjį save. Berlyno kino festivalyje už geriausią scenarijų apdovanota „Fantastiška moteris“ nestokoja ašaka gerklėje užstringančios ironijos. Dialogai užčiuopia ir užspaudžia tragikomiškas arterijas. Marinos charakteris – daugialąsteliškai trans-sudėtingas.

Tarp penkių kandidačių į „Oskarą“ nepatekusi čilietė Daniela Vega (taip, translytė ir realiame ne fantastiškame gyvenime; taip, pagal reglamentą ji galėjo būti nominuota) verta ne tik nominacijos, bet ir apdovanojimo už pasirodymą, kuriame už žodžius reikšmingesni nutylėjimai, pauzės, žvilgsniai, būsenos ir pabėgimai nuo ne fantastinių būtybių. „Fantastiškos moters“ paviršiai ir gelmės įpareigoja peržvelgti kūrybinės komandos sudėtį. S.Lelio ir Gonzalo Maza (scenarijaus bendraautoris) drama „Glorija“ prieš ketverius metus pelnytai tapo „Kino pavasario“ festivalio atidarymo filmu. Vienas „Fantastiškos moters“ prodiuserių – Pablo Larrainas sukūrė vienus įsimintiniausių pastarųjų trijų kino sezonų darbų – „Klubą“, „Žakliną“ ir „Nerudą“. Jau galime drąsiai kalbėti apie fantastiškąjį čiliečių kino klaną.

Nepatogi dokumentika Kai lietuviško dokumentinio filmo autoriai apdovanoja save komplimentu, kad jų filmas sumeistrautas be išankstinio scenarijaus, nebegaliu nugalėti diletantiškai slepiamos šypsenos. Devyni iš dešimties dokumentikos kūrinių sustyguoti pagal griežtą scenarijų su specialiai atvertomis erdvėmis užfiksuoti čia ir dabar besiklojančius įvy-

KINAS

irmasis – geriausias filmas užsienio kalba, antrasis – geriausia

kius. Vienas labiausiai įsidėmėtinų praėjusio sezono dokumentikos šedevrų – „Oskarą“ iškovojęs Bryano Fogelio filmas „Ikaras“, atskleidžiantis šokiruojančią Rusijos valdžios ir sporto sistemos dopingo aferą. Režisierius planavo kiek kitokį tiriamąjį eksperimentą, bet pradėjus aižėti didžiosios Sočio apgaulės apsauginiam skydui, jis perrikiavo filmo stuburo slankstelius pagal naują įvykių šukuoseną, išpešdamas iš posūkio visas įmanomas palūkanas. „Ikarą“ būtina pamatyti ne tik sporto bendruomenei. Kad nekiltų klausimų, kodėl rusams olimpinėse žaidynėse Pjongčange neleista atstovauti savo šaliai. Kodėl B.Fogelis Rusijos sugrąžinimo į olimpinę šeimą išvakarėse kritikavo tarptautinio olimpinio komiteto atlaidumą?

Kodėl atletų iš Rusijos neįmanoma skirstyti į „švarius“ ir susitepusius? Kodėl vokiečių dokumentikos ir B.Fogelio juostos herojai gyvena pagal specialias apsaugos programas ir ekstremaliai keičia savo išvaizdą, nes baiminasi, kad juos nužudys? Ir kodėl Putino Rusija nemoka nesukčiauti? Nors čia jau nebe klausimas.

Netradicinė animacija Animacinė Holivudo produkcija primena populiariausius pasaulyje prekės ženklus, kurių skonis ir išvaizda yra neginčijamai kokybiški, tačiau niekada nekinta, kad nesulauktų publikos reakcijos – „grąžinkite mums senąją kokakolą“. „Koko“ kūrėjai pergudravo sistemą, pakeisdami vieną iš dviejų taip visų mėgstamo animacinio kino gėrimo dėmenų.

Lee Unkrichas ir Alfredas Molina su visa kūrybine grupe nepabūgo suaugusiųjų temų, supynė jas su žaisminga ir nepapras-

Komiška drama „Stalino mirtis“ (rež. A.Iannucci, 2017) – taikli ir labai juokinga politinė satyra.

tai drąsia istorija apie gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių paralelinį bendradarbiavimą ir išgavo originalų žanrų, kaukolėtų personažų ir Meksikos kultūros mišinį, kuris pranoksta daugelį „Oskarui“ nominuotų filmų ir kurio magiškuoju realizmu didžiuotųsi genialusis kolumbietis Gabrielis Garcia Marquezas. Įsivaizduoju, kaip turėjo suglumti prodiuseriai, išgirdę pasiūlymą kurti animacinį filmuką apie... barškančius negyvėlius. Šaunuoliai tie, kurie įtikino, ir tie, kurie patikėjo. Siužeto posūkiai, kurių pavydės trilerių meistrautojai. Juokas ir ašaros, kurių neišgaus profesionaliausi emocijų spaudikai. OSCAR GOES LATINO. Ir aš spaudžiu „patinka“.

Kruvinas saulėlydis Ir pagaliau – apie laisvalaikiu peržiūrėtą „Stalino mirtį“. Politinės satyros meistrai – škotas Armando Iannucci ir anglai Davidas Schneideris bei Ianas Martinas taip smogė Stalino-Putino imperijai, kad jų kūrinys akimirksniu buvo uždraustas Rusijoje, Kirgizijoje, Kazachstane ir Azerbaidžane.

O patys britų kino ekspertai nesugebėjo „Stalino mirčiai“ įteikti nė vienos iš dviejų BAFTA premijų, kurioms šis unikalus kruvino kikenimo kūdikis buvo pristatytas. Įtarus skepsis dėl britiškai šnekančių ir juokaujančių personų neįtikinamumo išgaruoja sulyg pirmuoju epizodu koncertų salėje. Tiesa, visas filmas spyruokliuoja ant trapaus akrobatinio karikatūriškumo lyno.

Bet niekur nenugarma ir pasceniui apauga plieniniais „savų taisyklių pasaulio“ turėklais.

Tekstiniai ir situaciniai pokštai vilnija tokiu čempionišku tempu, kad linktum reikalauti tuščiaduobių suvirškinimui. Iš kiekvienos

situacijos išsunkiami visi pasiekiami syvai iki giliausių gręžinių. Aktoriai kaip geriausiais blogiausio sovietmečio laikais triumfuoja komandiškai-kolektyviškai. Antrame plane – periodiškai – lyg tarp kitko žudomi ir tre-

Gyvybingus vidinius pavasarius atveriančio kino simptomus pastaraisiais metais aptinku ispanų ir italų kalbomis bylojančiame kine. miami žmonės. Stalininiai sovietiniai standartai. Čia šaudoma ir deginama šlovingai, su muzika ir atitinkamais lydinčiais ritualais.

Kentėti čia turi būti smagu, o kankintis tiesiog privaloma. Ir mirštama juk dėl aukštesnių tikslų – kad vadukai turėtų kuo užkąsti susiverstą ąsotį degtinės. Istorinis-retorinis pokštas-paklausimas iš filmo: „Pakvieskite gydytoją Stalino būklei nustatyti. Geriausią gydytoją. Tokių šalyje nebėra. Visi geriausi – ištremti arba sušaudyti.“ Klausimas ne iš filmo: kas „Stalino mirtyje“ taip pašiaušė Rusijos cenzūrą?

Kad šaudė ir vežė ne tik savais tapusius svetimus, bet ir svetimais tapusius savus?

Bet ar „šaudė į savus“ – ne pačios Rusijos valdančiųjų mėgstamas posakis? Akyse vėl žioruoja paskutinieji kadrai iš Andrejaus Zviagincevo „Nemeilės“: moteris mina dviratį treniruoklį kaip pelė rate. Ji pasipuošusi sportininko kostiumu su užrašu „Russia“, o televizorių kamuoja propagandiniai vaizdai iš Ukrainos. „Stalino mirtis“ neišvengiamai taps kultine komedija. Puoselėju viltį, kad šio filmo kūrėjai vieną vaiskią dieną pasiųs atominę juoko bombą Kim Jong Unui.

39

DAILĖ

A.V.Burba. Laiko

A.V.Burba. Europos pagrobimas. 2014.

Lazdynėliai III. 2012.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose nuo vasario 23-iosios iki kovo 25-osios veikė vieno ryškiausių Klaipėdos grafikų Augustino Virgilijaus Burbos jubiliejinė paroda „Smėlio žmonės“. Parodoje buvo eksponuojami pastaraisiais metais – nuo 2012 m. rudens iki 2018 m. pradžios – sukurti aštuoni grafikos (lino raižiniai) ir vienas tapybos ciklai, taip pat keli su konkrečiais ciklais nesusiję ar jiems tik epizodiškai atstovaujantys estampai.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Mokytojo paskatintas Dailininkas gimė 1943 m. Kretingos rajone, Grūšlaukės kaime, mokėsi Įpilties septynmetėje ir Darbėnų vidurinėje mokyklose. Darbėnų mokyklos piešimo, braižybos ir rusų kalbos mokytojo, dailininko 40

Fabijono Šulco paskatintas pirmą kartą į rankas paėmė pieštuką. Mokytojo, kuris studijavo tapybą Kauno meno mokykloje (1922–1928), gavo valstybės stipendiją plastinio meno studijoms Paryžiuje, o grįžęs į Lietuvą vietoj triukšmingo Kauno pasirinko nedidelio ūkelio Darbėnuose ramybę, istorija būtų verta atskiro pasakojimo ir A.V.Burbos prisiminimų.

Mokytojo šviesuolio pavyzdžio paskatintas A.V.Burba 1966 m. pradėjo studijuoti Vilniaus valstybiniame dailės institute

(dabar Vilniaus dailės akademija), mokėsi dailės pedagogikos ir tapybos. 1971 m. sėkmingai baigęs dailės mokslus, kelerius metus dirbo Tūbausių septynmetėje mokykloje, vėliau – dailininku apipavidalintoju Elektrėnuose. Veikiai kartu su būriu jaunų ir perspektyvių menininkų buvo pašauktas į kultūros ir meno link atsisukančią XX a. 8-ojo dešimtmečio Klaipėdą. Čia dailininkas tęsė pedagoginę karjerą, tik jau dailės mokymo įstaigose: nuo 1975 iki 2016 m. dirbo Adomo Brako vaikų dailės

DAILĖ

o smilčių sėjėjas mokykloje, nuo 1990 iki 2017 m. dėstė piešimo pagrindus ir spalvotyrą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete.

1980 m. buvo priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. Šiandien grafikas yra laisvas ir nepriklausomas menininkas, tuo nelimituotu laiku kūrybai itin besidžiaugiantis.

Bent taip atrodo, žvelgiant į naujų, didelio formato lino raižinių gausą parodoje.

A.V.Burba bendrose parodose pradėjo dalyvauti dar iki atvykimo į Klaipėdą.

Ilgame kūrybos kelyje dailininkas surengė per 30 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, o svarbiausios sritys per daugiau nei 40 kūrybos metų buvo ir išlieka piešiniai, estampai, ekslibrisai, proginiai medaliai ir tapyba. Kūrybiniai darbai, ypač ekslibrisai, kurių A.V.Burba sukūrė per 650, ir pedagoginė veikla pelnė jam per 30 įvairių apdovanojimų. 2013 m. už kūrybą grafikos srityje, kuri remiasi tradicijomis, per ilgus kūrybos metus įgytu meistriškumu ir tvirtomis estetinėmis ir etinėmis nuostatomis, dailininkas buvo apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos auksiniu ženkliuku (Nr. 41). A.V.Burbos kūrinių yra įsigiję privatūs asmenys, muziejai mūsų šalyje ir užsienyje. Jų turi Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos dailininkų sąjungos Dailės fondas, Vilniaus ir Pizos (Italija) universitetų grafikos kabinetai, Čiurlionio galerija Čikagoje ir kt.

tradicinio prado ir XX a. 3–4 dešimtmečių Kauno meno mokyklos grafikos tradicijų moderni tąsa. Kūrybos kelią pradėjęs būtent nuo lino raižinių (ši grafikos technika buvo labai populiari XX a. 7–8 dešimtmečių lietuvių grafikoje), vėliau dailininkas dažniausiai kūrė ofortus ir akvatintas.

Sugrįžęs prie lino raižinių brandžiame amžiuje, jis su džiaugsmu ir įkvėpimu nardo raižymo ir spausdinimo stichijoje, didina formatus, sprogdina formas iš vidaus ir tarsi stebi iš šono, – o kas gi iš viso to?

Ekspresyvūs kūriniai pasižymi turtinga raižysena, veržliu štrichu, siautulingu juodos ir baltos spalvų šokiu. Nenutrūkstantis vaizdinis pasakojimas, tikras formų viesulas gali prasidėti viename amžiuje ir persikelti į kitą, keisti vietas, rinktis naujus herojus, bet visada jo tikslas yra žmonės, paliekantys ryškius pėdsakus istorijoje, atmintyje, širdyse. Nors naratyvas svarbus autoriui kaip pradinis taškas, kol idėja įgaus tinkamą formą, estampuose nėra iliustratyvumo.

Pagrindinis visų A.V.Burbos kūrinių motyvas – stipri ir dinamiška žmogaus figūra, dažnai vaizduojama iš sudėtingų rakursų, deformuojama, apsupama nesuskaičiuojamų simbolinių ir buitinių objektų, detalių.

Kai figūra tykšta į visas puses lekiančiais fragmentais, tuoj pat kiekviena jos dalis jungiasi su kitomis formomis. ►

Tarp linoleumo drožlių Nors parodos ekspozicija buvo sudaryta tarsi iš dviejų dalių – grafikos ir tapybos, jas skyrė ne temos, motyvai, bet formalūs techniniai dalykai (įdomu, kad ir vienu, ir kitu atveju autorius naudoja popierių, ant jo ne tik tradiciškai daro atspaudus, bet ir tapo vandeniniais dažais).

Lino raižinio technika, kuriai būdingos apibendrintos, šiurkštokos formos, stori pagrindiniai kontūrai ir smulkesnės ar visai smulkios linijos, stiprūs juodos ir baltos spalvų kontrastai, A.V.Burbos estampuose skleidžiasi kaip lietuvių liaudies

Iš ciklo „Smėlio žmonės“.

41

DAILĖ

A.V.Burbos kūrinių parodos „Smėlio žmonės“ ekspozicijos KKKC Parodų rūmuose fragmentai.

42

DAILĖ

Tuose cikluose lieka gelmė, paslaptis, kuri verčia vėl ir vėl gręžtis į kūrinius, į juose sukauptas prasmes.

Nerijaus Jankausko / KKKC archyvo nuotr.

43

DAILĖ

◄ Taip kuriamas nuolatinio judėjimo, keitimosi įspūdis. Atrodo, kad kiekvienas dailininko kūrinys turi savo perpetuum mobile.

Apie dailininko grafikos kūrinių paviršius, sudėtingus jų faktūrų „žemėlapius“, kuriuose sutelpa visi įmanomi štrichai ir linijos, taškai, zigzagai, kryputės, bangelės, galima ilgai kalbėti, bet būtų geriau savo akimis pamatyti. Tik taip įvertinsime ir suprasime estampo, rankomis daryto autorinio atspaudo, išskirtinumą. „Tai, kas spausdinimo formos raižymo etape buvo atmesta išpjaunant, atspaude atsiveria svarbia ir būtina vertybe. Dažnai apie tai galvoju, nužerdamas nuo darbastalio ir sušluodamas saujas linoleumo, medžio drožlių. Popieriaus, drobės plokštuma neardoma, neliečiama. O grafikas, kuriantis estampą, turi gerai apgalvoti paviršių ir plokštumą“, – teigė A.V.Burba.

Nespalvota, bet turtinga tonų ir pustonių, kurie tampa tikrais „atspalviais“, grafika kupina vėjo gūsių, veržlaus patoso ir kartu sunkaus praktiško žemiškumo.

Kiekviena nauja tema, kaip antai Kristijono Donelaičio, Mykolo Kleopo Oginskio, Europos (mitologiniame ir šiandienos aktualijų kontekste), tam tikram laikui „užvaldo“ autorių nuo–iki, yra išnarstoma iš visų pusių, „išsukinėjama“ tarsi koks Rubiko kubas ir vėl sudedama į niekieno dar netyrinėtą dėlionę. Į naują temą žvelgiama šimtu žvilgsnių iš šimto žiūros taškų vienu metu. Tai patvirtina ir pats autorius, prieš kelerius metus prisipažinęs: „Pradėjęs kurti K.Donelaičio tema, „švariai“ atsidaviau pagundai ištirpti trijų šimtų metų tarpsnyje.“ Subjekto, kuriuo yra pats autorius, susitapatinimas su personažais ir jų aplinka regimas ir polonezų epochos ar prieštarų draskomo senojo žemyno temose.

Sekmadienio žemės malda

Per vernisažą parodos autorius A.V.Burba surengė performansą.

44

Didžiausią parodos dalį sudaro K.Donelaičio 300 metų jubiliejui, kurį Lietuva minėjo 2014 m., skirti darbai: fundamentalus 2013–2014 m. sukurtas, bene 19-os lakštų ciklas „Sekmadienio žemė. Kristijono Donelaičio 300-ojo jubiliejaus proga“ ir savotišku įvadu jam tapęs triptikas „Kristijonas Donelaitis. Lazdynėliai“ (triptiko lakštus autorius datavo itin tiksliai, 2012 m. lapkričio mėnesiu, jis

DAILĖ

buvo svarbus kaip etapinio darbo pradžia).

Prie Lazdynėlių jungiasi dar vienas ciklas (galiu klysti, gal diptikas) su vietovės nuoroda „Kristijonas Donelaitis. Rominta“, datuojamas 2014 m. Donelaitiškojo pasaulio vaizdams ir vaizdiniams artimas 2013 m. triptikas „Tikiu tikėjimais“. Pirmą kartą pristatydamas ciklą, dailininkas yra pasakęs: „Atsidaviau linoleumo raižymui, tartum nusikeldamas į tikrą lino gadynės laiką, lietusį Tolminkiemį, Lazdynėlius, tos žemės žmones, kur ir kuriems K.Donelaitis teikė sekmadieninius palaiminimus.“ Ciklas „Sekmadienio žemė“ veda žiūrovus per regėjimų žemę, lakoniškomis mizanscenomis, užuominomis, nutylėjimais pasakoja vieną iš istorijų, autoriaus išgyvenamą savajame erdvėlaikyje. Tik pradiniuose ciklo lakštuose randame daugiau ar mažiau konkrečios aplinkos koordinačių, realesnių, iš atstumo pamatytų vaizdų.

Kituose lakštuose kartu su didėjančiais formatais, laisvėjančia linija ekspresyviau artėja / tolsta paskiri motyvai, figūros ir jų dalys, vėl sujungtos belaikėje beribėje erdvėje. Kuo toliau į ciklo gelmes, tuo fragmentavimas ir jungimasis vyksta didėjančiu, sūkuringą pagreitį įgaunančiu ritmu, „burbiškuoju“ šokinėjančios minties principu. Tik keliose kompozicijose trumpam priartėjama prie įprastos struktūros – viršus, apačia, dangus, žemė.

Dailininką užvaldžiusi K.Donelaičio asmenybė, praeities tema cikle skleidžiasi kaip krašto kultūrinių, istorinių klodų ir asmeniškai suvokto ryšio su nenutrūkstančia tradicija susipynimas.

Polonezo ritmu

„Bandau išrikiuoti dalykus, įsirašiusius mano pažinimo kelyje nuo vaikystės, dėl kurių dabar esu toks. Pradžioje – gerasis kambarys, kiemas su gėlynu, geroji skrynia, išeiginiai sekmadienio drabužiai. Vėliau – dvaras, grafai.

Galiausiai – M.Oginskis, polonezas, tėvynės ilgesys.“ „Polonezo“ ir „Nostalgijos“ cikluose dėmesį patraukia puikiai vizualizuojama metamorfozė, žmogaus figūros sutapatinimas su medžiu, virsmas juo: šaknys tysta lyg kojų pirštai, o gal stingsta lyg virtuozo pianisto rankos makabriškam pasažui pasibaigus. Triptike „Dvariškiai“ figūros įgauna išties netikėtas, nors, akivaizdu, gerai apgalvotas, stipriai abstrahuotas ir išgrynintas, bet nuo to ne mažiau keistas, beveik siurrealias formas. Manyčiau, būtent šis triptikas labiausiai išsiskiria pastarųjų metų A.V.Burbos grafikoje. Ir triptike „Dvariškiai“, ir kituose estampų cikluose lieka gelmė, paslaptis, kuri verčia vėl ir vėl gręžtis į kūrinius, į juose sukauptas prasmes.

Pagrobimai Tarp K.Donelaičio ir M.K.Oginskio jubiliejams ir asmenybėms skirtų ciklų 2014 m. įsiterpė šiek tiek nuo įprastos dailininkui tematikos besiskiriantis, ne į lietuvių liaudies tautosakos ir mitų pasaulį, o į klasikinės antikinės mitologijos erdves orientuotas ciklas „Europos pagrobimas“.

Mitą apie tai, kaip graikų mitologijoje galingiausias ir vyriausias iš dievų Dzeusas

pagrobia Finikijos karaliaus dukterį Europą, dailininkas sugretina su europietiško tapatumo dalykais, teigdamas, kad „visa savastimi aš / mes esame pasisavinę Europą“. Ši skaičiuotė „aš, tu, jis, ji, mes, jūs...“, kaip įsitraukimo į bendrystę ženklas, kolektyvinės dvasios identifikavimo dailės priemonėmis siekis, išreikštas per linijas, formas, šviesos ir šešėlių dermes, yra labai būdinga grafiko pasaulėjautai, atskleidžia jo pažiūras. Judėdamas nuo visumos prie detalės ir atgal, brėždamas idėjų ir vaizdų lauką, kuriame veikia kiti dėsniai, dailininkas teigia jaučiantis „savo paveikslų laiką kaip pasakišką, mitologinį laiką“.

Smėlio žmonių paslaptis Seniai seniai, bene maždaug 2010-aisiais duotame interviu A.V.Burba išsitarė, kad grafikos nebekuria. Jos vietą tuomet buvo užėmę didelio formato spalvoti piešiniai, pamažu išaugę į tapybą akvarele ir guašu ant didelių popieriaus lakštų. Juose ir pasirodė pirmieji „Smėlio žmonių“ provaizdžiai. 2018 m., intensyviu lino raižinių laikotarpiu, atrodo, kad nerimstanti, nuolat ieškanti kūrėjo dvasia vėl neria į spalvas, į greitesnį nei lino raižinio kūrimas darbo procesą. Pasak autoriaus, „norėdamas įvardyti paveikslą, suvokiu, kad bandau pagauti pro pirštus srūvantį smėlį. Smėlio laikas. Iš jo – smėlio žmonės.“ Įtariu, kad tai tie patys personažai, „išsprukę“ iš nespalvotos grafikos lakštų į spalvų, šilumos, atspindžių kupiną, betgi tokį miražišką byrančių smilčių pasaulį.

Po būrų poeto, „lietuviškojo žodžio riterio“ K.Donelaičio temos atėjo nauja, A.V.Burbos kūryboje iki tol neplėtota, aukštuomenės ir jos atstovo tema. 2015ieji Lietuvoje buvo paskelbti kompozitoriaus, visuomenės ir kultūros veikėjo kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) metais. Garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autoriaus gimimo metinėms A.V.Burba paskyrė estampų seriją „Mykolui Kleopui Oginskiui – 250“. Seriją sudaro trys ciklai: „Nostalgija“, „Polonezas“ ir „Dvariškiai“.

Savotiškas raktas į serijos prasmes yra dailininko žodžiai parodos tekstuose: 45

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Klaipėdos metų kn triumfavo „Druka“ Vilniaus knygų mugės išvakarėse, vasario 21-ąją, uostamiestyje baigėsi 12-asis Klaipėdos metų knygos konkursas.

Leidyklai ir spaustuvei „Druka“ šį kartą sėkmė nusišypsojo du kartus: Jovitos Saulėnienės knygai „Jos didenybė Prūsijos karalienė Luizė Mėmelyje“ atiteko skaitytojų simpatijos – ji buvo išrinkta populiariausia 2017 metų Klaipėdos knyga, ir lygiai taip pat palankus jai buvo gražiausią knygą rinkusios komisijos verdiktas. Pirmą kartą per 12 metų abiejų nominacijų laurai atiteko tai pačiai knygai ir, matyt, ne be reikalo.

Birutė SKAISGIRIENĖ

Tobulų nėra Labai nesudėtinga išrinkti populiariausią knygą – viską lemia skaitytojų balsai. O su gražiausia visada kebliau. Kasmet sudaroma speciali gražiausios knygos rinkimų komisija. 2017 metų konkurse jai vadovavo knygos dailininkas, dizaineris, LGDA asociacijos narys Vilhelmas Giedraitis (beje, sukūręs ne vieną puikų Klaipėdos universiteto leidinį), kitą, ne mažiau atsakingą vertintojų naštą prisiėmė profesionalūs dizaineriai, knygų kūrėjai – Jūratė Bizauskienė, Arūnas Juozapaitis, Agnė Kanaverskytė, Ernestas Šimkūnas ir fotomenininkas Remigijus Treigys.

Rinkdama gražiausią knygą, komisija išskiria ne iš pažiūros gražiausią, ne tą, kuri galbūt labiau traukia akį, o tą, kurios makete suranda mažiausiai klaidų.

Knygų meninė ir poligrafinė išvaizda vertinama pagal šiuos kriterijus: grafinis 46

apipavidalinimas ir iliustravimas, iliustracijų (žemėlapių, nuotraukų) kokybė, tipografinis apipavidalinimas, maketo struktūra, vaizdinės ir techninės medžiagos santykis, popieriaus ir įrišimo medžiagos parinkimas, spaudos ir įrišimo kokybė, privalomos informacijos pateikimas spaudinyje (UDK, autoriniai ženklai).

Taigi reikalavimų tikrai nemažai.

Vienintelės tokios, kuri būtų absoliučiai tobula ir dėl jos grožio nekiltų diskusijų, 2017-ųjų konkurse nebuvo. Bet knyga „Jos didenybė Prūsijos karalienė Luizė Mėmelyje“, komisijos nuomone, yra beveik be trūkumų. Knygą kūrusi dizainerė Aida Zybartė labai atsakingai priėmė jai tekusią užduotį. „Nedažnai tenka dirbti prie tokių perliukų kaip J.Saulėnienės „Jos didenybė Prūsijos karalienė Luizė Mėmelyje“. Darbas prie knygos buvo ir malonus, ir įdomus. Knyga padėjo lengva, paprasta forma įsiminti daug istorijos faktų. Kartais pagalvoju, kad ši knyga man reiškia tiek pat, kiek aktoriui suvaidinti Hamletą. Knygą kūriau tokią, kokią mačiau savo vizijose, ir autorė man leido tai daryti“, – pasakojo Aida. Maketuodama šį leidinį, A.Zybartė domėjosi to laikmečio istorija, knygų madomis. Ji norėjo atkurti

būtent karalienės Luizės laikmečio knygą.

Ir jai neblogai pavyko. Komisija turėjo pastabų tik dėl knygos viršelio. Raudonas, drobe dengtas viršelis su aukso raidėmis įrašytu autorės vardu ir knygos pavadinimu, papuoštas prašmatnia karūna, be abejonės, yra prabangus ir karališkas, tačiau mažas dekoro elementas – juostelė ar superviršelis būtų dar labiau priartinęs jį prie tobulybės. Deja, kaip sakė pati dizainerė, pačias gražiausias idėjas ir norus neretai sutramdo leidinio biudžetas.

Tačiau visa kita šioje knygoje – be priekaištų: apgalvotai pasirinktas popieriaus, šriftas, puikus teksto ir iliustracijų santykis. Gal karališkam viršeliui buvo galima paieškoti įmantresnio šrifto, na, bet čia jau subtilybės.

Nedaug atsiliko Didžiausia konkurentė knygai apie Prūsijos karalienę Luizę buvo jaunos neregės poetės Silvijos Beatričės Petkevičiūtės knyga „Sielos preliudai“ – eilėraščių rinkinys su kompaktinėje plokštelėje įrašytu Beatričės atliekamu septynių kūrinių fortepijoniniu ciklu „Ilgesys MKČ“. Šios knygos leidėjas – VšĮ „Verslas ar menas“, knygos dailininkė – Gitana Jurkienė. Šis leidinys buvo vienintelis, nustebinęs savo gaivumu, kitokia knygos estetika. Tai tapybiškiausia knyga, nekyla abejonių, kad jos turinio atskleidimui pasirinkta emocinė dominantė. „Sielos preliudai“, anot komisijos, yra knyga galvosūkis. Joje visko labai daug: tekstas lietuvių, anglų ir rusų kalbomis, įvairių dydžių šriftas ir Brailio raštas, bet suvokus leidinio struktūrą, viskas susidėlioja į vietas. Kiekviena knygos dalis logiškai ir kartu elegantiškai atskirta spalvotu,

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

nygos rinkimuose “

Klaipėdos metų knygos konkurse dviguba sėkmė nusišypsojo „Drukos“ išleistai J.Saulėnienės knygai „Jos didenybė Prūsijos karalienė Luizė Mėmelyje“. Ji susižėrė ir populiariausios, ir gražiausios knygos apdovanojimus, kuriuos per konkurso finalinį renginį atsiėmė knygos dizainerė A.Zybartė, autorė J.Saulėnienė ir „Drukos“ pardavimo vadovė Lina Šniukienė.

Vytauto Petriko nuotr.

prie viršelio kolorito derančiu priešlapiu.

Pagyrimų ši knyga pirmiausia pelnė dėl malonaus akiai viršelio, sėkmingai pasirinktos jo spalvos ir tekstūros. Ir knygos vidus, kas nedažnai pasitaikė konkursui pateiktuose 2017-ųjų leidiniuose, „susikalba“ su išore. Maketas išties yra modernus ir įdomus, tad komisijos simpatijų šis leidinys susilaukė nemažai. Vis dėlto teko prisiminti konkurso nuostatus ir, atsiribojus nuo knygos sukelto emocinio poveikio, atkreipti dėmesį į esmines maketo klaidas, o jų tikrai netrūko teksto išdėstyme.

Pelnė simpatijų, bet...

Dar viena knyga, pelniusi daugybę skaitytojų, taip pat gražiausios knygos rinkimų komisijos simpatijų, buvo Aido Jurkšto

„Lietuvos švyturių istorija“. Leidėjas – VšĮ „Aido švyturiai“, maketo autorė – A.Zybartė.

Sutvarkyti tokį kiekį informacijos būtų iššūkis bet kuriam, – neabejojo komisija. Tačiau, kad ir kaip sudėtinga buvo, dizainerė užduotį atliko maksimaliai gerai – vertinga knygos informacinė medžiaga kompaktiškai sugulė į leidinį. Būtent kompaktiškai, nes leidinys gerokai perkrautas, tekstas suspaustas, informacijos kiekis viename puslapyje – perteklinis, paraštės per siauros, apskritai knygoje labai pasigesta erdvės. Iliustracijos galėtų būti didesnės, nes leidinio informacinis turinys – neįkainojamas. Netolygi ir iliustracijų kokybė, bet jas suvienodinti beveik neįmanoma – labai skirtingi iliustracijų šaltiniai. Leidinys galėjo būti gražiausias, ir jam labai nedaug trūko iki tobulumo, jeigu būtų pasirinktas kitoks knygos formatas arba

medžiaga būtų suskaidyta į du to-mus, – svarstė komisija. Tačiau, kaip visi suprantame, leidyba nėra pigus malonumas, ir labai dažnai tokia maža smulkmena kaip pinigai nulemia knygos išvaizdą. Komisija įvertino puikų knygos viršelį, o labiausiai – turinį. Tai pirmoji knyga, kurioje tiek vertingos informacijos apie farologiją. Tokią knygą verta būtų turėti kiekvienam, ne tik gyvenančiam prie jūros.

...Sulaukė ir priekaištų Nepaprastai gražus, elegantiškas ir subtilus yra grafikės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės kūrybos albumas „Klodai“ (oficialus leidėjas – Palangos kūrybinė grupė „Mostas“, o tikrasis – grafikės šeima: dukros, žentas, anūkai). ► 47

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Gražiausios Klaipėdos metų knygos autorė J.Saulėnienė ir leidinio dizainerė A.Zybartė.

Vytauto Petriko nuotr. ◄ Knygą maketavo Gražina Eimanavi-

čiūtė. Puikiai parinktas popierius, jaukus viršelis. Komisijos nariai juokavo, kad tokiam albumui nieko nereikia daugiau, tik erdvės, nes grafikės darbai jau patys savaime yra grožis. Kalbant apie šią knygą, norisi kalbėti apie leidybos kultūrą, čia ji akivaizdi. Tačiau makete klaidų vis dėlto neišvengta. Iš bendro albumo maketo konteksto iškrinta knygos dalis, kurioje sudėti G.Oškinytės sukurti logotipai. Galbūt buvo galima paieškoti kitokio sprendimo, logotipus subtiliai sugrupuoti ar sumažinti arba tą knygos dalį atskirti kokiu nors priešlapiu. Lygiai tos pačios klaidos padarytos pateikiant grafikės kurtų skulptūrų fotografijas. Albumo pabaigoje truputėlį pritrūko to jaukaus subtilumo, kuris užburia atsivertus pirmuosius leidinio puslapius.

Kaip visada, jokių didelių priekaištų nebuvo Klaipėdos universiteto leidyklos knygoms – jų maketai profesionalūs, jei ir įsivelia viena kita klaidelė, didelės žalos bendram knygos vaizdui nepadaro. Puikus ir beveik nepriekaištingas yra Karolio Saukanto sukurtas Ernesto Vasiliausko knygos „Joniškio krašto dvarai. Didžioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai“ maketas. Bet, reikia pastebėti, kad Klaipėdos universiteto leidyklos maketai kasmet yra beveik tokie pat: švarūs, klasikiniai, tačiau jau besikartojantys ir truputį nuobodūs.

Net akademinėje leidyboje jau norėtųsi gaivesnių, drąsesnių sprendimų.

Nedaug priekaištų susilaukė ir leidyklos „Libra Memelensis“ knyga „Klaipėdos

48

jūrų krovinių kompanijos BEGA istorija“ (autorius – Kęstutis Demereckas), maketo autorė – Jolanta Mažeikaitė. Tai tipiškas, vientisas reklaminis leidinys, kurio kompozicija gerai suvaldyta. Vienintelė bėda – prastoka fotografijų kokybė. Kaip jau minėjau, tai beveik neišsprendžiama problema, nes reikia sudėti tai, ką pateikia užsakovas, o pateikta medžiaga paprastai būna labai netolygi.

Klaidos kartojasi „Eglės“ leidykla konkursui pateikė tris leidinius. Nepaprastai įdomios ir svarbios savo turiniu yra Aldonos KazlauskaitėsBalsevičienės „Raganų kalno pasakos“ (maketo autorė – Inga Matač), tačiau knygos makete apstu klaidų: prastai pasirinktas šriftas, per ilga eilutė, kliūva nuotraukų išdėstymas ir pateikimas. Panašios klaidos kartojosi ir kitame „Eglės“ leidinyje – Viganto Giedraičio fotoalbume „Tarp vėjų ir vandenų“. Leidinys susilaukė kritikos dėl šrifto, popieriaus parinkimo. Nepaprastai gražios nespalvotos pajūrio pušų fotografijos priešlapiuose „nesusikalba“ su intensyviu žydru viršeliu. Į akis krinta prasta nuotraukų kokybė.

Keletas žodžių apie „Ars Vite“ – meno kūrinių albumą-katalogą (Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus dailininkų darbai per du dešimtmečius dovanoti Jūrininkų ligoninei). Pernai šį dvitomį meno

kūrinių albumą-katalogą išleido VšĮ „Klaipėdos jūrininkų ligoninė“. Leidinio maketo autorė – A.Kanaverskytė. Savo struktūra šis leidinys yra sudėtingiausias iš visų konkursui pateiktų 15-os leidinių. Agnei teko išties sudėtinga užduotis: surinkti, suarchyvuoti, pagaliau net profesionaliai nufotografuoti po visą ligoninę išsibarsčiusius kūrinius.

Leidinys sudarytas su pagarba autoriams ir jų kūrybai. Kai reikia suvaldyti tokius informacijos srautus, smulkių maketo klaidų sunku išvengti. Komisijai užkliuvo antrojo albumo turinys ir dailininkų dovanotų darbų sąrašas. Ši dalis tvarkingiau atrodo pirmame tome, o antrajame kažkodėl subyrėjo lentelė (gridas), darbai grupuojami nebesilaikant pirmame tome taikyto principo, todėl atsiranda šiek tiek chaoso. Medžiagos labai daug, tad albumas išėjo kiek perteklinis, tačiau, reikia pripažinti, kad katalogo vizualią erdvę A.Kanaverskytė suvaldė.

Ir gal ne tiek svarbi šio leidinio meninė vertė, kiek reikšmingas pats leidinys, nes jis iš tiesų reprezentuoja Klaipėdos menininkų kūrybą, – jokio kito panašaus pobūdžio leidinio mes šiandien tiesiog neturime.

Sėkmė Lietuvos mastu Tai tiek būtų apie gražiausios knygos rinkimų vajų Klaipėdoje. Kartu labai norėtųsi pasidžiaugti klaipėdiečių leidėjų ir knygos menininkų sėkme respublikiniame „Knygos meno konkurse 2017“.

Vilniaus knygų mugėje vasario 23 d. dailininkei Linai Itagaki buvo įteikta pagrindinė – Metų premija – už inovatyvų aktualios temos pateikimą, taiklų šrifto panaudojimą, jo dermę su įtaigiomis iliustracijomis knygoje „Sibiro haiku“ (autorės – J.Vilė ir L.Itagaki, išleido leidykla „Aukso žuvys“, spaustuvė „Petro ofsetas“).

Sauliaus Jokužio spaustuvėje gimusios knygos „Vilniaus arkikatedros mįslės“ (autorės – V.Indriūnienė, R.Pauliukevičiūtė, A.Pavasarytė, B.Valečkaitė) kūrėjai A.Širinas ir J.Norkutė-Širin už dizaino interaktyvumą taip pat buvo apdovanoti specialiu diplomu. Ši knyga – daiktinis įrodymas, kokios pažangios yra S.Jokužio spaustuvės techninės galimybės. Neužtenka originalios idėjos, reikia, kad kažkas galėtų ją įgyvendinti. Džiugu, kad Klaipėdoje yra tokia spaustuvė. Ir ne viena.

Prisiminti pamirštant

GINTARO LAŠAI

Daiva Čepauskaitė. Aš tave užmiršau. Pjesės.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2016, 188 p.

Dainius VANAGAS

Knygoje „Aš tave užmiršau“ publikuojamos trys pjesės: „Pupos“ (2002 m.), „Musė“ (2003 m.) ir „Aš tave pamiršau“ (2011 m.) Pastaroji yra ne tik naujausia, bet ir, autorės Daivos Čepauskaitės žodžiais tariant, jai pati svarbiausia. Šis kūrinys pasižymi kompleksiška ir atvira mąstymo terpe, atlieka išradingą sąmonės skrodimą ir pasiūlo neįprastą etinę prieigą. „Aš tave užmiršau“ yra pasakojimas apie Holokaustą išgyvenusią žydę, kuri slėpėsi ją mylėjusio ir saugojusio, tačiau kitus žydus šaudžiusio lietuvio rūsyje. Šią istoriją pasakoja jos anūkė Milda: mūsų dienomis ji kartu su draugu Andriumi pasineria į istorijos tėkmę, aktualizuodami ir įkūnydami ją taip drastiškai, kad sutrauko juos siejusį meilės ryšį.

Pjesės konfliktas lipdomas aplink užmaršties ir atminties priešpriešą. Andrius yra užmarštis, jis atstovauja racionaliai, istoriją kaip neišvengiamybę ir neatsukamybę traktuojančiai pozicijai. Jis sako: „Visa tai buvo seniai. Buvo ir pražuvo.

Visos žaizdos seniai užgiję. Koks dabar skirtumas?“ (p. 146).

Savo ruožtu Milda yra atmintis. Ji Andriui atsako: „Jokio skirtumo. Viskas yra dabar.“ Jiedu nesusikalba, nes žodį „skirtumas“ vartoja (ironiška) skirtingai. Andrius klausia – kam dabar tai rūpi? Juk šiandien niekas žydų nebešaudo, o tie, kurie šaudė, taip pat nebegyvi. Tačiau Milda jo negirdi: tarp praeities ir dabarties ji nemato jokio skirtumo, nes praeitis niekada nesibaigia.

Šios pozicijos nesuderinamos, todėl galiausiai Andriaus ir Mildos draugystė išyra. Vis dėlto tai daugiau nei viso labo dviejų nesutampančių nuomonių susidūrimas. Tai – radikalių ir absoliučiai priešingų abstrakcijų, įmanomų nebent laboratorijos sąlygomis, kaktomuša.

Dialogas tarp grynosios užmaršties ir grynosios atminties negali užsimegzti net ir pačios intensyviausios komunikacijos sąlygomis. Užmarštis atsiriboja nuo istorijos; atmintis negali iš jos ištrūkti.

Užmarštis geidžia to, kas yra, atmintis – to, kas buvo. Atmintis jaučiasi besąlygiškai atsakinga, užmarštis – besąlygiškai nesusijusi.

Atmintis prisiima visapusišką atsakomybę, kuri remiasi krikščioniškąja prigimtinės nuodėmės samprata. Aš nesuvalgiau obuolio, tu nesuvalgei obuolio, bet Adomas ir Ieva suvalgė, todėl visi – ir jau seniai mirę, ir dar tik gimsiantys – iki pat pasaulio pabaigos bus atsakingi už pirmųjų žmonių klaidas. Ši atsakomybė peržengia laiko, erdvės ir tautos ribas. Esame atsakingi ne tik už Holokaustą; jei laikome save žmonijos dalimi, esame atsakingi už visas jos klaidas. Įskaitant XIII a. prūsų sukilimą, kai leidome Kryžiuočių ordinui išskersti visą tautą. Įskaitant XV–XVII a. vykusią konkistadorų ir Europos invaziją į Amerikos žemynus, kuriuose vos per du šimtus metų žudant, tremiant, užkrečiant ir prievartaujant vietinių žmonių populiacija nuo 145 milijonų sumažėjo iki 15 milijonų. Šie žmonės savo gyvybėmis sumokėjo už tai, kad dabar Europa yra vadinama pirmuoju pasauliu, o mes esame tiesioginiai šio pirmojo pasaulio palikuo-

nys ir paveldėtojai. Mes esame atsakingi už kiekvieną tragediją, kuriai leidome įvykti net patys to nežinodami.

Tokia atsakomybės forma nepaiso išvedžiojimų ir apribojimų; ji nekelia klausimo dėl senaties termino, nesvarsto, kada užmarštis turi teisę išstumti atmintį – ne, ji prisimena viską. Tiesa, su šiuo uždaviniu Milda nesusitvarko: jos atmintis selektyvi, ji ant savo pečių neša istoriją, tačiau tepakelia tik mažą jos dalį. Vienur įkūnydama atmintį, kitur ji įkūnija nesąmoningą ir neišvengiamą užmarštį.

Savo ruožtu Andriaus užmarštis yra sąmoningai totalinė – ji remiasi asmenine individo atsakomybe, ryšio su tauta, istorija ir žmonija neigimu. Ši atsakomybė griežtai apribota laike ir erdvėje tautos, kartos, situacijos kategorijomis; ji atskiria nuo visko, ko neįmanoma pakeisti, prie ko nebegalima prisiliesti ir susitepti. ► 49

GINTARO LAŠAI

◄ Tačiau iš tiesų konfliktas tarp užmaršties ir ateities yra neišsprendžiamas, nes neįmanomas. Atmintis ir užmarštis yra kraštutinės žmogaus, kaip socialinės ir dvasinės būtybės, atramos. Milda sako: „Aš jį užmiršau. Kaip ir tu. Kitaip nėra prasmės gyventi. Užmiršus – irgi nėra prasmės.“ (p. 185). Neužmirštant neįmanoma gyventi toliau; užmirštant neįmanoma gyventi giliau.

Atmintis yra pabaiga. Tai – spazmas ir įšalas: Milda negali judėti, kvėpuoti, ji suparalyžiuota, jos jausmai yra vogti jausmai, jos skausmas yra vogtas skausmas. Net jos meilė yra vogta meilė.

Užmarštis yra pradžia; tai – didžiausia gamtos dovana žmogui, leidžianti nutraukti paralyžiuojantį ir gyvybę gniaužiantį skausmą, tačiau atimanti tęstinumo ir istorijos galimybę. Andrius nori mylėti čia ir dabar, jis juslus, bet seklus.

Užmarštis yra gyvūno privilegija, tačiau be jos žmogus neturėtų jėgų rankos pakelti. Užmarštis, kaip ir maistas, vanduo, šiluma ir artumas, yra gyvybinis resursas: jei žmonės negalėtų užmiršti, daugiau niekada ir niekur nebūtų skambėjęs juokas po antro, pirmo pasaulinio karo ar prieš tai buvusių skerdynių. Daugiau niekur ir niekada nebūtų šypsomasi. Jei nebūtų įmanoma pamiršti kraujo ant rankų, veikiausiai mums neliktų nieko kito, kaip patiems persirėžti sau gerklę.

Pasaulis, kuris nemoka užmiršti, yra pasmerktas pasaulis. Juk atmintis yra ta mistinė harpija, kuri lesa žmogaus kūną, drasko jį į gabalus ir galiausiai palieka vėjui išnešioti. Štai ko nesupranta Andrius, štai ko nesupranta Milda, ir štai kodėl jie negali būti kartu: neįmanoma gyventi nei visiškoje užmarštyje, nei visiškoje atmintyje. Vienintelė pakenčiama išeitis yra prisiminti pamirštant ir pamiršti prisimenant.

Holokaustas yra neapmąstoma neįmanomybė, jos neįmanoma nei prisiminti, nei pamiršti, nei paaiškinti. Gyvenimas prisimenant Holokaustą yra beprasmis, jį pamiršus – taip pat.

Todėl žmogus, norėdamas išsaugoti bent kruopelytę prasmės, vienu metu turi įkūnyti ir užmarštį, ir atmintį.

D.Čepauskaitės pjesė „Aš tave užmiršau“ subtiliai paliečia individo ir istorinės savivokos temą, tačiau iki dugno jos neišsemia. Ši užduotis pavedama pjesės skaitytojams ar žiūrovams.

50

Atsitiktinum

Poetui S.Jonausku Dalia TAMOŠAUSKAITĖ

Pas mus įprasta, jog talentingieji – tik sostinėje Vilniuje. Na, nebent dar Kaune.

Arba Klaipėdoje (nors neretas vilnietis ir ją linkęs laikyti atokia provincija...). Bet jokiu būdu ne tokiame pasaulio pakraštyje, kaip Skuodas! Juk, sako, anuomet pasitaikydavo, jog, pavyzdžiui, Vilniaus universitete studijuojantieji žurnalistiką pasiprašydavo atlikti praktiką Skuode, kad tiesiog pažiūrėtų, kaip žmonės gyvena. Atvykti čia iš sostinės buvo tikra egzotika. (Beje, kaip ir dabar, kai pirmą kartą atvykusieji paprastai bent šiek tiek pavėluoja... Padejuoja, koks ilgas buvo kelias... Ir, kraipydami galvą ar net keikdamiesi, ištaria: „Na, ir užkampyje jūs gyvenate!..“) Tačiau, jeigu dabar prie Latvijos sienos prigludęs Skuodas ir visas rajonas nyksta akyse, anksčiau

čia tikrai virė gyvenimas. Mokyklų buvo daugiau nei du kartus. Bet šįsyk ne apie Lietuvos išsivaikščiojimą. Nors bent jau iš Skuodo rajono tikrai ne visi išsivažinėję po užsienius: daugelis iškart po studijų ar net kiek vyresnio amžiaus įsikuria šalies didmiesčiuose. Tačiau, jeigu tokiems negebėti atsilaikyti gyvenimo skersvėjuose ir po kurio laiko sugrįžti į gimtinę būna didžiulė trauma, Stasiui Jonauskui – visai atvirkščiai – bene didžiausios svajonės išsipildymas. Tad, nors ir turėjo galimybių, t. y. buvo kviečiamas, niekur gyventi bei dirbti iš savo gimtojo rajono neišvyko. Ir nesyk teigė nė kiek dėl to nesigailįs.

Tiesa, kai jubiliejų švenčia koks dailininkas ar rašytojas, iškyla dilema: o kas svarbiau – asmens ar kūrėjo biografija?

Juolab kad ir viena, ir kita nesunkiai galima rasti chrestomatijose, sąvaduose, internete... Tačiau kiek čia tos S.Jonausko biografijos – tik pora stirnų šuolių!..

Su literatūrologu Virginijumi Gasiliūnu ir kraštiete poete iš Australijos Lidija Šimkute „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ 2004 m.

GINTARO LAŠAI

mas – Dievo vardas?..

kui – 70

Skuode, ant netoli „Mūsų žodžio“ redakcijos esančio kabančio tilto, nuo seno vadinamo beždžionių tiltu.

Gimė 1948 m. kovo 28 d. anuomečio Mažeikių apskrities Ylakių valsčiaus (dabar Skuodo rajono) Gėsalų kaime; 1964 m. ten baigė aštuonmetę mokyklą; 1965 m. eksternu išlaikė Skuodo vidurinės mokyklos baigimo egzaminus; 1970 m. tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, bestudijuodamas neakivaizdžiai, baigė Agronomijos fakultetą. Kelerius metus tuomečiame „Pabaltijo“ kolūkyje

padirbėjo dirbtinio apsėklinimo techniku, fermos vedėju. 1967 m. atėjo į Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakciją, kur įvairiose pareigose – skyriaus vedėjo, redaktoriaus pavaduotojo, redaktoriaus – dirbo daugiau nei keturis dešimtmečius.

Tiesa, 1979–1981 m. stažas ten buvo nutrūkęs – buvo išvykęs į Maskvą, kur mokėsi M.Gorkio literatūros institute, aukštuosiuose literatūros kursuose. Su

žmona Stase užaugino tris sūnus, dabar džiaugiasi šešiais anūkais.

O nuo ko prasidėjo bibliografija?.. Aišku, nuo pirmojo išspausdinto eilėraščio. O jis 1963 m. pasirodė tame pačiame Skuodo rajono laikraštyje, kuriame paskui jam teko dirbti. Pirmoji rimtesnė publikacija – 1967 m. ką tik pradėtame leisti „Nemune“.

Na, o dabar poeto bibliografijoje – jau net 12 knygų. ► 51

GINTARO LAŠAI

Per tėvo laidotuves 1959-aisiais.

◄ Ir net šešios iš jų įvertintos įvairiomis literatūrinėmis premijomis: eilėraščių rinkinys „Lekia kaip metai“ – Salomėjos Nėries premija; už „Spalius“ 1987 m. poetas tapo „Poezijos pavasario“ laureatu; „Šiuolaikiniai rugiai“ pelnė Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją, „Laikas išeina pats“ – Dionizo Poškos premiją. O eilėraščių rinkinys „Širdis plaka delčią“ bei rinktinė „Žolės balsas“ – net po dvi premijas gavo: rinkinys – Pauliaus Širvio ir Simono Daukanto, rinktinė – Jotvingių ir Lietuvos rašytojų sąjungos (Trijų Karalių).

2004 m. S.Jonauskui suteiktas Skuodo rajono garbės piliečio vardas. 2016 m. jam įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Nors poetas nė vieno savo eilėraščio nėra niekam dedikavęs ar juolab parašęs kaip teksto dainai, kai kurie jo kūriniai dainuojami. 1990 m. sukurtame Raimundo Banionio meniniame filme „Vaikai iš „Amerikos“ vieš52

Maždaug 1972-aisiais.

bučio“ skambančia daina virto jo eilėraštis „Tiesą žinoti geriau“ iš rinkinio „Spaliai“. Kai buvo išleista poeto knygutė vaikams „Šoka žaliosios varlytės“, joje spausdintus eilėraščius ėmė dainuoti skuodiškės kompozitorės, muzikos pedagogės Jolantos Raišutienės vadovaujamos vokalo studijos „Upeliukas“ jaunieji dainininkai. Trys dainos pagal S.Jonausko tekstus įrašytos šios studijos vaikų popchoro kompaktinėse plokštelėse.

Na, o Arvydas Vilčinskas yra sukūręs dvi dainas pagal S.Jonausko tekstus iš pirmojo eilėraščių rinkinio „Didelis laukas“.

Kokia literatūros kritikų vienu originaliausių šiuolaikinių lietuvių poetų laikomo S.Jonausko kūryba? Bandant pasakyti apibendrintai, koncentruotai, – išties tokia originali, kad niekada jos nesupainiosi su niekieno kito. Tai labai savito pasaulio kūrimas, matant įprastus daiktus ir reiškinius žmogaus būties tragizmo šviesoje. Tarsi gyvenimą už žmogų nugyventų daiktai

bei reiškiniai, jam tepalikdami tik pasyvaus stebėtojo vaidmenį. Ir jeigu kai kurie rašytojai nuolat eksperimentuoja – keičia tai savo rašymo stilių, tai temų lauką, S.Jonauskas originalus būtent tradicija, tam tikru konservatyvizmu. Jis įsitikinęs, kad tikrasis poeto meistriškumas atsiskleidžia tik per klasikinę eilėdarą – ritmą bei rimą, tad, išskyrus anuomet savotišku manifestu tapusį eilėraščių rinkinį „Spaliai“, būtent klasikai savo kūryboje ir lieka ištikimas.

Nors, kaip sakė pats, kad gimtų eilėraštis, be vadinamojo techninio meistriškumo, būtina dar daugybė įvairių kitų dalykų – veiksnių, aplinkybių. Pavyzdžiui, jam – absoliuti tyla ir ramybė. Arba visiška vienatvė. Tad kur kas daugiau nei penktame daugiabučio namo aukšte Skuode parašydavęs savo gimtojoje sodyboje Gėsaluose.

O jaunesnis ten nuvažiuodavo dažnai – kartais praleisdavo beveik visą vasarą. Dabar jau ir amžius nebe tas, ir jėgos – į tam

GINTARO LAŠAI

S.Jonauskas – „Poezijos pavasario“ laureatas. Kaunas, 1987 m.

tikrus rėmus spraudžia ne vieną dešimtmetį kamuojanti Parkinsono liga. Tad vienintelė galimybė būti arčiau pradžių pradžios – tiesiog iš Skuodo išsikelti į Gėsalus. Tam pastaruoju laiku ir ruošiasi. Tik planus vis tenka atidėti – daug metų negyventai sodybai reikia nemažo remonto. Bet, kaip sako žemaičiai, „kaštytis“ tikrai verta – juk ten kiekvienas kampelis alsuoja ta pilnatve, kai gyveno visi trys su tėvais. Nors tėvas amžinojo poilsio atgulė, kai vienturčiui Stasiui tebuvo vos vienuolika. Tad atsities sodyba – sapnuose susės vėl visi už stalo...

Ir nesitvers džiaugsmu.

Neretai interviu su jubiliatu baigiamas klausimu, ką keistumėte, jeigu būtų leista atsukti laiką atgal. Na, kas būtų, jeigu būtų. S.Jonauskas tokioms provokacijoms niekada nepasiduodavo ir nepasiduoda.

Tikina niekada apie tai nė nepagalvojęs.

Pasiduodąs atsitiktinumui?.. O jeigu atsitiktinumas – Dievo vardas?

Anksčiau prie Simono Daukanto klėtelės Kalviuose vykdavo „Poezijos pavasario“ skaitymai.

Stasio Jonausko albumo nuotr.

Stasys JONAUSKAS

Pamiške bėgantis tekstas

Akys stikle pasiliko

Kas per amžius tenai gyveno Arba buvo kieno užrašytas? – Tai, surinkęs visus ligi vieno, Tyliai tirpo gyvenimas šitas.

Jis iš lėto artėjo prie nieko Tarsi pjūklo dylantis diskas.

O pasaulis tarytum sniegas Ėmė tirpti, ir baigėsi viskas.

Pasivijęs metus alsavo, Kol iš jų nebeliko nė vieno.

Jis turėjo gyvenimą savo Ir jame užsidaręs gyveno. Žvaigždės krito – nelaukė rugsėjo, – Kartais būna tokių dalykų, – Visą amžių pro langą žiūrėjo, Ir jo akys stikle pasiliko.

Voro tinklas, per dieną megztas, Po saulėlydžio primena rėtį.

O pažeme bėga tekstas – Vos įmanoma įžiūrėti.

Kaip ten pynėsi žodžių gijos, Kaip jį plakė lietūs ir vėjai.

Kur jis bėgo, ir kas jį vijos, Jeigu pats po medžiu stovėjai?

Kam gali dar sakyti „būsiu“, Kai jau baigias gyvenimas šitas.

Tas pasaulis jau nebe mūsų, Nors ir tavo ranka užrašytas.

53

GINTARO LAŠAI

Išdavystės šešėlis Algis Kuklys

Žmogaus dienos panašios į žolę.

Ps 103, 15 Staigus ir gausus rugsėjo lietus gatvėje žmones išsklaidė į visas puses: vieni palindo po medžiais, o kiti susispietė po autobusų stotelės stogine. Jaunimėlis šypsojosi ir laidė smagius žodelius ir tik senukas su maišeliu rankoje sėdėjo ant suoliuko susimąstęs, lyg būtų kažką svarbaus pametęs. Ką žinosi, gal taip ir atsitiko, nes visi kažką atrandame arba prarandame. Tąsyk iš karto pastebėjau, jog ant rankos riešo neturėjo laikrodžio, tarsi laikas jam visai nerūpėjo. O kai lietus liovėsi ir prasisklaidė debesys, jis lėtai persižegnojo ir, sunkiai atsistojęs, šlubuodamas patraukė gatve. Sekiau iš paskos, nes ir man teko žingsniuoti į tą pačią pusę.

Po kelių dienų vėl jį pamačiau mūsų rajono parduotuvėje. Kaip visi pensininkai, ilgai rinkosi prekes, atidžiai žiūrėdamas į kainas. Tuoj pat pagalvojau, kad ateityje nenorėčiau tokio skurdaus gyvenimo, kai tenka skaičiuoti kiekvieną centą. Pagaliau senolis išsirinko prekių ir atsistojo į eilę prie kasos. Ir, kaip sakoma, viskas būtų buvę gerai, jeigu senukui būtų užtekę pinigų. Kadangi jų pritrūko, jis sutriko ar išsigando ir taip stovėjo netekęs žado.

Tuomet kreipiausi į visąlaik gumą kramčiusią kasininkę, kad aš pridėsiu savo centų, kai prieisiu prie kasos. Šie žodžiai kasininkę įtikino. Senukas, pasitraukęs į šoną, laukė manęs, kad padėkotų. Taip ir atsitiko, be to, jis pakvietė ateiti į svečius.

Pažadėjau, kad būtinai tai padarysiu; 54

svarbu, jog neužmirščiau jo namų adreso.

Senukas šyptelėjo, tarsi būčiau jo bičiulis, paskui linktelėjo galvą ir pasuko stiklinių durų link.

Ne visada būnu toks konkretus, tačiau, kad ir kaip keista, pažadą ištesėjau, kai turėjau laisvą šeštadienį. Žinoma, iš pradžių, kol suradau, teko paklaidžioti mūsų rajono gatvelėmis. Galop prie apšiurusio namo išvydau tą patį senolį su žalsva striuke. Jis sėdėjo ant suoliuko apšviestas vidurdienio saulės. Abu pasisveikinome, po to jis pakvietė užeiti į vidų. Jis gyveno vienas, nes žmona iškeliavo į anapilį prieš kelerius metus.

Kai sėdėjau prie svetainės stalo, jis netrukus atnešė arbatos, užkandžių ir degtinės butelį. Aš pajuokavau, girdi, abu jo neišgersime. Nebūtina visą išgerti, atsiliepė jis, žmogaus gyvenimas degtine nematuojamas... Aš pritariau jo žodžiams, paskui atidžiai pažvelgiau į fotografiją, kurią pamačiau už spintos durelių. Taip atrodžiau jaunystėje, išgirdau tylius žodžius, pokario metais su šautuvu slampinėjau miškuose... Kai išgėrėme ir užkandome, kantriai laukiau, ką jis papasakos. Jeigu būčiau neišdavęs draugų, mano kauleliai dabar gulėtų pelkėje, išgirdau jo žodžius. Mes pakėlėme stikliukus. Pokaris atrodė baisesnis nei prasidėjęs karas, tęsė senolis, o mums, jauniems, to protelio – maža. Amžiną atilsį duok jiems, Viešpatie...

Tąsyk dingtelėjo galvoje: kodėl su manimi jis toks atviras? Ar jūs lankotės bažnyčioje, netikėtai man išsprūdo. Užeinu, bet niekada neinu išpažinties, atsiduso jis.

Atleiskite, nesupratau... Pokario metais ne vienas kunigas bendradarbiavo su saugumiečiais. Jums sunku patikėti. O tie, kurie atsisakė bendradarbiauti, atsidūrė

Sibiro platybėse... Negali būti, pasakiau ir tuoj užsiverčiau savo stikliuką. Žmogus – neviernas Tamošius, bet ir aš būčiau nepatikėjęs, jei kas nors būtų pasakęs, jog išduosiu draugus stribokams...

Kažkurią akimirką suvokiau, kad senukas dėl anos išdavystės labai išgyvena, o pasikalbėti nėra su kuo. Vienas ir vienas nuo ryto iki vakaro. Nueina iki parduotuvės, kartais sutinka kaimyną, o vakare riogso priešais televizorių. Tokia jo senatvė.

Atmenu, kad prieš tą nelaimę sapnavau, kad bėginėju aukštoje žolėje su skruzdėlėmis. Sakyčiau, jog tai nesąmonė, bet ką ten suprasi, kas dedasi žmogaus galvelėje, šnekėjo žiūrėdamas man į akis, tarsi norėdamas atspėti, ką apie jį galvoju. Paskui vėl įpylė degtinės į mano stikliuką. Padėkojau, bet nežinojau, ką dabar pasakyti: užuojautos žodžiai jį būtų įžeidę, o pagirti tarsi nebuvo už ką.

Netikiu, kad yra žmonių, kurie per visą gyvenimą ko nors neišdavė, pagaliau ištariau, esu ir aš išdavęs savo žmoną... O ji tai žinojo? Gal kas nors apie tai leptelėjo, nes ilgaliežuvių netrūksta, numykiau ir pakėliau stikliuką, laukdamas, kol senukas pakels savąjį. Kai pakėlė, truputį siurbtelėjo ir vėl pastatė ant stalo. Atrodė, kad mes atliekame kažkokį mįslingą ritualą. Taip, ilgaliežuvių netrūksta...

Vėliau pažįstami klausinėjo, girdi, kaip aš likau gyvas. Iš pradžių buvau „miškinis“, paskui – stribokas, todėl į Siberiją neišbogino, susiraukęs porino senukas.

Piktų liežuvių neužriši, bet, sakoma, pokario laikais skundikų netrūko, įsiterpiau tikėdamasis, kad jis dar ką nors pasakys. Jeigu mane, kai sugavo, būtų mušę, nieko nebūtų pešę. Tačiau stribokų vadas pasiūlė rusiškų cigarečių

GINTARO LAŠAI

ir konjako, atrodo, armėniško... Kadangi niekada nerūkiau, tai išgėriau vieną stiklinėlę, paskui – kitą, trečią ir pamažu ėmiau porinti... Turbūt ir stribų vadas to nesitikėjo, atsiduso senolis, nežiūrėdamas man į akis.

Staiga tyla tapo nejauki, juolab kad jau vakarėjo, todėl kambarį gaubė prieblanda. Dideliame fotelyje jis sėdėjo susigūžęs tarsi didelis voras. O aš be perstojo galvojau: nejaugi tai viskas, ką man atskleidė? Juk stribai ieškodavo ne tik partizanų, bet ir aukselio, kurį galbūt paliko žydai ar vokiečiai. Jums labai pasisekė, kad nenužudė saviškiai už aną išdavystę, atsikrenkščiau nenuleisdamas žvilgsnio nuo jo raukšlėto veido.

Bunkeryje žuvo mano keturi bičiuliai, todėl išdavystės paslaptis nunešta į kapus, atsikrenkštė senukas. Iš pradžių aš juos sapnuodavau, bet vėliau sapnai išnyko, tačiau neišnyko kaltės jausmas.

Juk aš tapau jų budeliu... Pokario kovos

buvo žiaurios, todėl anksčiau ar vėliau jie būtų žuvę. Ir jūs kartu su savo draugais, išdrįsau ištarti nemalonią mintį. Senukas atkakliai tylėjo, žvelgdamas į savo gyslotas rankas, tarsi jos būtų pajuodusios. Iš pradžių aš gėriau, vos nepraradau darbo, nors „stribokauti“ labai nepatiko. Tačiau kito pasirinkimo nemačiau – tik stikliuką ir šautuvą. Deja... Nuo šitos velniavos išgelbėjo mergina, kuri mane suprato.

Kitaip „samagonas“ būtų pribaigęs... Ta mergina – jūsų žmona? Taip. Ji buvo tikinti. Tačiau vaikų mes neturėjome. Žmona sakydavo: „Dievas mus nubaudė...“ Jis tuoj užvertė savo stikliuką. Žmonės daug ką nurašo Dievo karalystei, pridūriau. Pažadėkite man, kad šitos mano išpažinties niekam neatskleisite, išgirdau tylius žodžius. Žinoma. Aš – ne turgaus boba, be to, nežinau nei jūsų vardo, nei pavardės, atsakiau tvirtu balsu.

Esu Viktoras, kilęs iš Varėnos krašto...

Kambarį vėl apgaubė nejauki tyla, tiktai

retsykiais sukrenkšdavo senukas, kuris, regėjosi, išmes stikliuką iš silpnų pirštų.

Tą pavakarę butelio neišgėrėme ir aš, dirstelėjęs į laikrodį, ruošiausi išeiti. Jums padovanosiu žmonos rožančių, pasakė jis, po to iš kišenės ištraukė „škaplierių“, kaip žmonės jį vadino. Ar negaila? Man jis nereikalingas, o jūs prisiminsite mūsų susitikimą... Aš padėkojau už dovaną, suvertą iš mėlynų karoliukų. Šiam rožančiui daug metų, atsiduso Viktoras. Žmona jį gavo iš krikštamotės, o ši – iš savo senelės...

Kai atsisveikinęs atsidūriau gatvėje, susimąsčiau, ar jo nereikėtų aplankyti dar kartą. O netoli jo namų vyriškis juodais rūbais galinga žoliapjove lėtai suko ratus pievelėje. Deja, Viktoro daugiau nemačiau: nei parduotuvėje, nei gatvėje, nei jo namuose. Tarsi niekada jo ir nebuvo. Tik mėlynas rožančius, kabantis ant sienos, priminė netikėtą ir mįslingą susitikimą.

Ričardo Šileikos nuotr.

55

GINTARO LAŠAI

Diana LATVYTĖ

Gabalėlis žemės

Kai horizontas priartėja ir tampa beveik pasiekiamas ranka, suprantu, kad mano kelionė baigėsi. Aš namie. Nuo plento žygiavau pėsčiomis. Kelias vinguriavo per pievas, pro girininkiją, bityną, melsvų gėlių lauką, atsitrenkė į vartus. Tvoros nebuvo. Kam ji, kai aplinkui vien pelkynai?

Tvora – toks beprasmiškumo tvarinys, nuo savęs neapsitversi, o kiaunėms, ūdroms, bebrams užtvarai – vien menkas nesusipratimas.

Vilma su Tadu sėdėjo senojo namo terasoje, įsmeigę akis į priešais tyvuliuojantį ežerą. Felicija mankštino pirštus, tarsi jie turėtų virsti teptuko šeriais, įspausiančiais jos vaizduotės potėpius šalimais stovinčio molberto drobėje. Viskas taip pat, kaip palikau aną vasarą. Čia laikas visai bejėgis.

– Ar tu matai tą patį? – paklausė Vilma, man prisiartinus.

– Ką?

– Tą patį, ką ir aš?

Ežere plūduriavo sala, mažutė, apaugusi pastirusiais vėjyje skurdžių žolynų kuokštais, vidury plazdeno ir drebėjo menkas berželis – vieniša burė pilko vandens plynumoje.

56

– Negyvenama sala? Ji – mano, privatizuoju, įrengsiu ten fortifikaciją, – pašoko Tadas.

– Plaukime parūkyti, tebūnie ji Rūkelio sala, visų, – sumurkė teta Felicija, prisi-

degdama cigaretę tarp pirštų, nuterliotų akvarele.

– Ji reali? – paklausė Vilma.

– Niekieno žemė...

– Garantuoju, žemės registro apskaitoje tikrai jos nebus, – užtvirtino Tadas.

Vėjas pustė pliką ežero paviršių, bangelės prajuko smailiomis šypsenomis. Jos juokėsi iš mūsų fantazijų? Kvailumo? O gal iš didelio noro salomis išsibėgioti po platųjį pasaulį? Nuo malkų pašiūrės tyliai atslinko dėdė Vytas, kiekvieną vasarą toks pat, berankove marške ir trumpikėmis. Vilma atsisuko, pamatė mane, prajuko, pripuolė, apkabino, pakštelėjo į apžėlusį skruostą. Trumpas sutikimo džiaugsmas sujudino mus. Po valandėlės atsiminėme plaukiojančią salą. Jos nebebuvo.

– Miražas... – nusivylė Vilma.

– Nesu kvailys, kad nesuvokčiau, ką mačiau, – supyko Tadas – Ir aš, – numykė jam iš paskos dėdė Vytas, kasydamasis tarpkojį. – Gal lašelytį? – maldaujamai sužiuro į Vilmą.

– Ne, – užkirto ji.

GINTARO LAŠAI

– Gaila, nespėjome užmest tinklų ir parsitempti ją arčiau kranto, – nusijuokiau.

Sala išnyko. Vėjas tebetaršė pilkas bangeles, šokdino ežero meldus, tačiau aš žinojau – ką mačiau prieš tai ir ką matau dabar, yra mano gimtoji žemė, į kurią kiekvieną vasarą sugrįžtu. Čia – namai, kur manęs laukia sesuo Vilma, svainis Tadas, nepraktiškoji teta Felicija, galutinai suvaikėjęs dėdė Vytas. Čia gyvena visi mano mylimi ir mylintys žmonės. Visai nesvarbu, kad ši žemė maža, nuskurdusi, svaidoma audrų, blaškoma vėjų, plėšoma pavasarinių potvynių, apspjaudyta svetimų ar iškeikta savųjų. Ji yra mano. Ir amžinai liks vienintelė žemė, į kurią aš visuomet sugrįšiu, kad ir kas nutiktų.

X diena

Žmonės gyvena pertekliuje, perka ir kaupia, tarsi karščiuojanti jų pasąmonė ruoštųsi karui ar baimintųsi ateities nepritekliaus. Jie sukaupia, priruošia daugiau maisto, nei pajėgia suvalgyti, po to išmeta. Žmonės daug apsikrauna ir dar daugiau išmeta. Aš nekaupiu nieko, renku ką išmeta žmonės, tik tiek, kiek galiu panešti. Blogiausia, paskutiniu metu ryšulys

pasunkėjo, į nugarą įsimetė dieglys. Renku butelius ir maistą. Konteineriuose. Dar mėgstu rinkti jachtų ir kateriukų vardus.

Upėje. Savo malonumui. Laivelių vardai nesunkūs, nieko nesveria, užtenka mažos kertelės galvoje. Užvakar Šiaurės rage užtikau elegantišką „Upaitį“ ir gražuolę „Ingrid“, kurios kapitonas, labai mielas vyrukas, davė butelį alaus ir dešimt eurų.

Dianos Latvytės nuotr.

Štai vakar radau dvynius „Bentį“ ir „Airą“.

O kai visą aną mėnesį lijo, prisiglaudžiau denyje kateriuko, pavadinto šiaurės dievo Toro vardu. Naktimis slapčia ten įsliūkindavau, o rytais pradingdavau. „Toras“ senas kaip aš, nutriušęs ir pavargęs. Krantinėje jau ilgokai stovi mįslingasis „X-day“.

Nagi, kuo taip svarbi kapitonui toji X diena? Atsakymo dar nežinau.

Turiu rūpestį, bėda užpuolė, nauji batai, gerųjų žmonių padėti šalia konteinerio, pėdas nutrynė iki žaizdų, jos sutino, nebetelpa atgal. Panardinu kojas į vandenį, užsimerkiu. Geras ruduo, saulė negaili paskutinių spindulių. Man ir priklydėliui rudžiui. Tas bjaurybė vis neperstoja laižyti išplikusio šono, o šuniškos akelės suktai blizga. Gudrus gatvinis. Mudu mėgstame gatves. Skambteli metalas. Rudis ir aš atsisukame. Krantine tolsta skrybėlėta nugara. Moneta nedaili, aptraukta žalsvomis apnašomis, nevietinė, apmaudu.

– Matai, rudi, mums šiandien sekasi. Tai tikriausiai bus toji X diena.

Uolus pritariantis šuns uodegos klaptelėjimas pakelia nuo grindinio sausų lapų sūkurį. Nusičiaudėju. Vanduo godžiai siurbia saulės spindulius, kyla šilta drėgmė, magi patirti, kokio gi krašto ši moneta, grandau ir plaunu jos apnašas. Upe tyliai šliuožia luotas. Sujundu. ► 57

GINTARO LAŠAi

◄ Naujas egzempliorius mano kolekcijai – mažas irklinis laivelis, labai retas šioje rudenio platumoje.

– Ei, koks laivuko vardas, – šūkteliu.

Jokio atsako. Žmogus, iriantis luotą, visai nekalbus. Jam priartėjus, irklininkas mosteli ranka. Įlipti? Apsidairau. Aš? Paklūstu. Dažnai paklūstu. Paprastai žmonės mane veja šalin, rėkia, šaukia, prisėdus spaudžiant šaltukui parduotuvės tarpduryje, ten, kur nuo lubų pučia šiltas vėjas. Šis mostas draugiškas, kviečiantis. Įlipu, įspraudžiu monetą į irklininko delną, geram žmogui negaila. Pinigas nevietinis, kam man jis. Rudis liuokteli iš paskos, suinkščia ir strykteli atgal. Kilsteliu galvą, mano akys sutinka žvilgsnį, žiūrintį į niekur, nematantį. Tampa nejauku. Žmogus

manęs nevaro, ritmingai mojuoja irklu, kabina vandenį, o šis nebyliai slysta atgal į upę. Irklininko tylėjimas ramina, nugara atsileidžia, kojų skausmas aprimsta, jaučiu, kaip ši diena lėtai plukdo paskutinę rudens šilumą ir permainas. Atsigręžiu atgal. Ant kranto liūdnai tupi rudis, mataruodamas uodega, kaip pažadu pasirūpinti manuoju paltu ir batais. Apima gailestis. Akimirką.

Bet grįžti nesinori. Priešakyje mirguliuoja saulė ir begarsis upės vanduo.

Bėga dienos. Žmonės sutinka rudį, besisukinėjantį upės krante. Visi, kurie jį pažįsta, šnekina, glosto, maitina, kviečia, žada namus, bet rudis kantriai tebelaukia grįžtančio luoto, jo šuniška ištikima galvelė žino ateisiant X dieną. Šeimininkas taip sakė.

Dianos Latvytės nuotr.

58

Sąmon

Akvilė MATULIONYTĖ

Sąmoningas sapnas (ang. lucid dream) – tai patirtis, kai REM miego metu asmuo suvokia, kad sapnuoja, ir naudojasi galimybe tą sapną valdyti.

Artemas laikė užlaužęs jos galvą, viena ranka spausdamas nuo ašarų slidžią burną, kita už šaknų tempdamas plaukus žemyn, prirėmęs prie sienos nepailstamai talžydamas keliu jos yrančius vidurius. Pažvelgus į jos springčiojantį pamėlusį kaklą, jį suėmė kartus šleikštulys, išprovokavęs finalinį smūgį, praskiedusį ašaras krauju, ištryškusiu jam ant delno.

Tebelaikydamas jos sunkų kūną, Artemas sudrebėjo, pajutęs nugarą slegiantį spaudimą, kuris rėmė jį vis arčiau to vimdančio išpurtusio kaklo. Jis juto, kaip tuoj pat kris veidu į tą slidžią šlykštynę, tačiau, laimė, sugebėjo atsibusti pusę sekundės iki skausmingo bučinio su miegamojo grindimis. Atsikrenkštęs pakilo, atsirėmė į lovą ir pažvelgė į knarkiančią Mildą, išsitiesusią įstrižai čiužinio. Kelias minutes taip pameditavo. Vėliau nuėjo į virtuvę ruošti kavos, nes jau buvo beveik penkios ryto.

Po pusryčių, kuriuos sudarė kava ir dvasinis penas, gautas vartant vakarykštį kaimyno laikraštį, Artemas išėjo susitikti su Daktaru Be Daktaro Laipsnio. Jau buvo po šešių, o jis nemėgo vėluoti.

Jiedu vienas kito gyvenimuose vaidenosi jau senokai, bet Artemui niekada nekilo mintis paskaičiuoti, kiek metų. Dabar, kaip jau kelis mėnesius, jis skubėjo į rytinį susitikimą – nuo pusės septynių iki pusės aštuonių ryto antradieniais ir penktadieniais besitęsiančią būsiančią išbrauktą dar vieną savo gyvenimo valandą, kurios metu sėdės ant tos pačios sudžiūvusių žirnių spalvos sofos ir dar kartą įrodinės Daktarui Be Daktaro Laipsnio (taip jis vadindavo savo psichoterapeutą, bet ne jam į akis), kad neketina susprogdinti banko, tuo pačiu metu tikrindamas, ar lubose nepamažėjo plytelių. Visada įsitikindavo, kad nepamažėjo, ir visada tai būdavo maloni staigmena. Galvodamas apie lubų plyteles, Artemas įžengė į kabinetą.

Susitikimas vystėsi kaip įprastai. Pirmiausia atsisėdo, pasisveikino. Artemas tuos

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

ningi sapnai kelis mėnesius jautėsi esąs terapeuto kava ir dvasinis penas, – atidaręs duris rasdavo jį vos įstengiantį girdimai prabilti, o po to, praėjus šešiolikai minučių Daktaro Be Daktaro Laipsnio samprotavimų, nešdama į konteinerį šiukšles, veikiausiai klausydavosi puskurtė valytoja.

– Bet ar kartais tavęs tikrai nebepavilioja mintis kaip nors... išsilieti ant kitų? Šešios keturiasdešimt septynios – kaip laikrodis. Ši dalis Artemui nepatiko labiausiai. Jis turbūt tūkstantąjį kartą pradėjo maloniausiu tonu aiškinti apie savo būklę žmogui, kurio darbas buvo ją suvokti po penkių seansų. Taip, Artemui buvo diagnozuota lengva psichopatijos forma. Kai jam buvo dvylika. Papjovė savo triušį. Norėjo pažiūrėti, kaip atrodo. Po to savaitę verkė. Ir ką, dabar visą gyvenimą pavojingas visuomenei? Na, taip, buvo ir kitų incidentų, kuriuos ne itin malonu prisiminti, – pora muštynių mokyklos laikais, kelios ne tokios ir stambios vagystės. Daugiausia pakliūdavo dėl moterų persekiojimo, bet ir tai buvo senokai. Dabar jau daugiau nei dvejus metus jis su Milda, ši zyzia, kad nori vaiko, kol gyvenimo būdas sugyventinio nepavertė impotentu; pasipeša truputį, susitaiko, pasimyli, vaiko nėra, tada vėl iš naujo – ko daugiau norėti? Paskutinį kartą teisme sėdėjo trisdešimties, dabar jau trisdešimt ketveri. Ir vis tiek Daktaras Be Daktaro Laipsnio nedingo iš gyvenimo. Vis tiek Artemas turėjo sėdėti ant tos pačios sofos ir įrodinėti, kad jis joks Aleksas de Lardžas, – pamatęs gatvėje muštynes ar pražergtą merginą, kartais net truputį sunerimsta. Bet jei įsivaizduodavo save įsivėlusį į tokias scenas, stačiai nukrėsdavo šiurpas, pasaldintas šaltu prakaitu, širdies permušimais, o kartais ir pietų grąžinimu į pasaulį. Matyt, terapija veikė. Ir vis tiek tie susitikimai jam neteikė šiltų emocijų (plytelių buvo tiek pat, kaip praėjusį kartą).

Tie sapnai – kita kalba, į kurią su Daktaru Be Daktaro Laipsnio Artemas niekada nesileisdavo. Jie prasidėjo maždaug tada, kai jis įsikėlė gyventi į Mildos butą, taigi gal prieš metus. Anksčiau tai vykdavo tik po itin audringų barnių. Dabar sapnuose žudyti savo sugyventinę tapo savotišku ritualu. Ir vis dėlto Artemas sunerimo, kad tie sapnai pastaruoju

metu buvo pasidarę kiek per ryškūs. Apie tai galvodamas, jis grįžo namo.

Milda jau buvo išmetusi į šiukšlinę dar vieną nėštumo testą, jis tai matė jos žvilgsnyje, kuris visa savo galybe niekino daugiabučio kieme augusius krūmus. Nuo to momento vaizdas kiek išbluko. Artemas prisiminė tik paskutinius jos žodžius: – Vieną darbą turi, ir to nesugebi! Ir ko aš tąsausi su tavimi kaip durnė kokia?

Taip bent kas mėnesį. Tokiomis dienomis Artemas negrauždavo savęs dėl sapnų. Būtent apie ją nieko nesakė psichoterapeutui, priimdavusiam jį anksti rytais. Ir lankėsi dabar vien dėl to, kad nematytų jos bent porą ryto valandų. Ta nediagnozuota šizofrenikė kartu su kūno skysčiais jau buvo išsunkusi iš jo visą savigarbą ir romantiškas viltis apie laimę. Kartais jis tiesiog negalėdavo į ją žiūrėti kitaip nei į nuodingą, bevertį, šaltą supuvusių organų maišą, nevertą už blakstieną ilgesnių kaulų, tiesiog besiprašantį plikomis rankomis kaip sultis išspausti kraują vien todėl, kad galėtų užlieti juo tos pūvančios karvės akiduobes.

Artemas porai sekundžių užsimerkė, įkvėpė, praėjo pro tebeisterikuojančią sugyventinę, trenkė durimis iš lauko pusės, iškvėpė, nusileido laiptais ir kelioms valandoms prisėdo kieme.

Tą naktį Milda stipriai apkabino į lovą įgriuvusį girtą, vėmalais dvokiantį savo mylimąjį, nubraukė kelis lašus ašarų į jo kaklą ir aprimusi užmigo. Ji sapnavo šeimą, jis – ją. *** Po kelių mėnesių Artemas atsibudo pusę keturių nakties, išpiltas šalto prakaito, drėgnomis akimis ir sunkiai kvėpuodamas.

Vengdamas pažvelgti į ramiai tebemiegančią Mildą, nuslinko į virtuvę, parėmė alkūnes į stalą ir gailiai apsiašarojo. Kurį laiką sapnai buvo pakitę. Dabar jis jų taip nebekontroliuodavo, kaip sugebėdavo anksčiau, – anksčiau jis juose darydavo tai, ką norėdavo, o dabar jį juose lyg tampydavo už virvučių kažkoks pamišęs lėlininkas, versdavęs Artemą Mildai daryti tokius šlykščius dalykus, kankinti ir žudyti ją taip žiauriai, jog šis atsibusdavo vidury nakties, kad tik galėtų nubėgti į vonią pravalytį skrandžio. Tuomet atsisėsdavo virtuvėje ir spoksodavo į dėmėtą stalą, kartais apsiverkdavo. Viso to jam buvo per daug. Blogiausia, jog

po kurio laiko jis beveik niekada nebesugebėdavo suprasti, kad sapnuoja. Ir kodėl?

Pastaruoju metu jiedu gyveno kaip niekada taikiai, iki tol, kol Milda pradėjo pastebėti jos vengiantį Artemo žvilgsnį. Tuomet ėmė prikišinėti jam, kad šis beveik nemiega, nevalgo, nemyli jos, pas daktarą neina, koks tapo nervingas ir beveik niekada nesirodo namuose.

Ji galvojo, kad Artemas jos vengia, nes ši jam nusibodo. Keisčiausia, kad, pakrikus sapnams, jis kaip tik pastebėjo, kad ji jam rūpi. Jis buvo prie jos prisirišęs, net jei kartais nenorėdavo sau to pripažinti. Dabar savotišką malonumą teikiantys sapnai pavirto košmarais, kėlusiais įtampą jų bendrame gyvenime.

Artemas pradėjo bijoti, kad nesapnuoja, kad iš tikrųjų Milda rėkia iš skausmo jo rankose. Taip atėjo metas, kai jis tiesiog neidavo miegoti. Pagulėdavo lovoje, kol sugyventinė pradėdavo knarkti, tuomet tyliai išslinkdavo į virtuvę skaičiuoti valandų. Po kurio laiko net neapsimetinėjo, tiesiog nustojo rodytis miegamajame. Jis bijojo net būti prie jos. O Milda zyzė, kad šis veikiausiai susiradęs kitą, kad ji jam nereikalinga, kad jo nebeatpažįsta, kad jis kvėpuoja, bet atrodo miręs. Artemas ją girdėdavo ir, kad ir kaip to nenorėdavo, po tokių kalbų vis tiek imdavo virti kraujas, – ir net stipriau nei anksčiau.

Atėjo diena, kai, nebeatlaikęs valandas užsitęsusių rėkavimų ir kaltinimų, jis pagavo save befantazuojantį, kaip žemyn atšalusia Mildos krūtine čiurkšlėmis bėga tamsus kraujas. Jis drebėjo nuo tos minties, tačiau iš dalies ji atrodė tokia saldi ir taip nesunkiai tada galėjo būti įgyvendinta. Artemas jautėsi kaip šuo, kuriam pavadys neleido pasiekti trokštamo kaulo, tik tą pavadį laikė jis pats ir puikiai suvokė, kaip lengva būtų jį nutraukti. Jis nebeiškentė tų minčių. Vos nusvyravo į miegamąjį, trenkė už savęs duris. Nuo garso aptemo akys.

Jis krito ant grindų.

Vaizdas liejosi, linijos išbluko. Milda kratė Artemą už pečių, rėkdama į veidą. Jis prieš save matė tik pageltusias, gleivėtas jos akis, riebaluotus plaukus ir tą šleikštulį keliantį, sutinusį raudoną kaklą, kuris, rodos, tuoj leis išvemti ant jo nesibaigiančią galybę juodų, šlapių vidaus organų. Artemas pašoko ant Mildos, užgulė keliais jos krūtinę ir smaugė, ir smaugė, ir smaugė...

59

KULTŪROS ISTORIJA

Kuršių marios senosios Kl Klaipėda – vandenų miestas. Danės upės, Kuršių marių, Baltijos jūros vandenys kūrė ir kuria jūrinį miesto vaizdą, formavo ir ugdo jo charakterį. O šiose vandenų pakrantėse įsikūrę gyventojai – jei ne vandeniai, tai tikrai vandenų paveikti, neretai ir jų apžavėti. Dvasinis jų gyvenimas su vandenimis artimai susietas. O kur dar praktiškoji pusė. Kokios skirtingos prie vandenų įkūnytos miestiečių reikmės: prie Danės įkurtas pirmasis miesto uostas, Baltijoje ne tik žvejota, bet ir jūra įvairiais tikslais plaukta į įvairias šalis. O Kuršių marios? Apie tai ir pasvarstykime, nesileisdami į visapusišką apžvalgą ir nuodugnią analizę. Tam reikėtų nemažos studijos. Prisiminkime bent kelis epizodus.

Jovita SAULĖNIENĖ

Kuršmarių pavadinimas

Keltas „Sandkrug”.

Kuršių marios arba Kuršmarės seniau vadintos Prūsų jūra. Anot vieno žymiausių Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorikų bei etnografų Mato Pretorijaus, jos „yra tikra Niemon arba Mümmel upės estuarija, susidariusi upei išsiliejus“. Vokiškai jos vadinamos Kurisches Haff.

Mažesnė marių dalis priklauso Lietuvai, o pietinė ir didesnė – Rusijos Karaliaučiaus sričiai. Įdomu, jog Kuršių mariose yra tik viena sala, šiame krašte vadinama gurgždu. Tai prie Klaipėdos esanti Kiaulės Nugara.

Marių plotis nuolat kito. To paties M.Pretorijaus teigimu, Kuršių marios ties Smelte vienu metu buvusios tokio pločio, kad „vyras lengvai galėjo permesti akmenį į kitą krantą“.

Gyvenvietės prie marių

Klaipėdos vaizdas prie marių.

60

Seniai jau tyrėjų pastebėta, jog Kuršių marios savo vandeniu paverčia derlingomis daugybę pievų ir žemių, teikia gyventojams daug puikių žuvų, išskalauja gražų smulkų smėlį, išplauna į krantą gintaro.

M.Pretorijus liudija, jog „prie Kuršių marių netoli Klaipėdos iškasdavo įvairiausių rūšių gintaro ir jo statines siųsdavo į Karaliaučių, į kurfiursto rezidenciją“. Todėl prie marių įsikūrė nemažai gyvenviečių,

KULTŪROS ISTORIJA

laipėdos žmonių gyvenime

Garlaivis „Cranz”.

Laivas „Kurisches Haff”.

kurių žmonės pragyvenimui ieškodavo įvairios veiklos. Palei Kuršių marias gyveno darbininkai ir vadinamieji butelninkai.

Pastarieji turėjo nedidelius ir dažniausiai praskolintus žemės sklypelius, kuriuose augino bulves, daržoves, laikė gyvulių, kuriems reikėjo pašaro. Jo pritrūkdavo po dažnų potvynių. Labai vargana buvo jų buitis, apie kurią nemažai rašė keliautojai.

Pamaryje daugiausia buvo įsikūrę žvejų kaimeliai, kur „viskas čia pakvipę žuvimis, net mokykla, klebonija ir bažnyčia“, kaip pastebėjo vokiečių žurnalistas ir rašytojas Otto Glagau. Žuvys buvo ne tik pagrindinis maistas žmonėms ir pašaras gyvuliams. Kiekvienuose namuose buvo gaminami ir žuvų taukai, verdant pašvinkusias žuvis, dažniausiai stintas, kurių mariose žvejai sužvejodavo nesuskaičiuojamus kiekius. Taukus naudojo kaip degalus šviesai, dalį parduodavo. Ar ne iškalbingas apie jų gyvenimo būdą teiginys, jog pamariečiai ilsėjosi užsikloję varnų plunksnų prikimštomis duknomis?.. Šie ir kiti žvejų gyvenimo epizodai, jų tradicijos, papročiai, kuriuos lėmė žuvingos

Laivas „Stadt Memel”.

Žvejų uostas.

Kuršių marios, aptarti daugelio autorių. Tie tyrinėjimai – puikus šaltinis, atskleidžiant ir buvusių žvejų gyvenviečių, vėliau tapusių Klaipėdos miesto dalimis, gyvenimo vaizdą.

Tapo miesto dalimi Prie Klaipėdos miesto buvo prijungtos trys žvejų gyvenvietės. Tai 1856 m. į miesto sudėtį inkorporuota Vitė su 5 114 gyventojų, o 1918 m. – Bomelsvitė su 3 000 gyventojų ir Smeltė su 6 600 gyventojų.

Miesto teritorija išsiplėtė tiek į šiaurę, tiek į pietus. Padaugėjo 14 714 gyventojų.

Klaipėda iš nedidelio miesto tapo didmiesčiu. Ką ir kokias vertybes atsinešė Vitės, Bomelsvitės, Smeltės žvejų kaimeliai, prijungus juos, atsakyti ne taip paprasta. Lengviau atskleisti, ką miestas davė toms buvusioms žvejų gyvenvietėms, ir labai nedaug galima pasakyti, ką jos davė miestui. Tikriausiai niekas nesiginčys, kad šių minėtų jau miesto rajonų prie Kuršių marių išskirtinius

Sutemus iš kito marių kranto tekdavo uždegtu žibintu mojuojant išsikviesti keltininką, kurio namas stovėjo Šiaurės rage. bruožus nulėmė ilgametės gyvenimo tradicijos, žmonių gyvenimo būdas. Jų analizė ir leistų išryškinti miestui suteiktą savitumą, nustatyti, kas iki šiol išlikę iš tų laikų, ką saugo savo atmintyje ir dabar skambantys Vitės, Smeltės bei kiti vardai.

Pramoginės kelionės Pramoginės kelionės Kuršių mariomis nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio pradėtos rengti XIX a. paskutinį dešimtmetį, kai Klaipėdos pirkliai įsteigė Mėmelio-Kranto garlaivių bendrovę, kurios tikslas – Kuršių mariose garlaiviais palaikyti ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

Prie miestiečių pramogų, pasak keliautojo Paulio Rozenvalio, galima priskirti ir pasiplaukiojimą po Kuršių marias. Kai 1814 m. jis lankėsi Klaipėdoje, vieną dieną sėdo į „atvirą valtį su stiebu, burėmis bei vairu“ ir išplaukė į marias. Staiga kilo audra ir keliautojui su draugais vos pavyko „nuimti bures ir išsigelbėti“. P.Rozenvalis padarė išvadą, jog „Kuršių marios garsėja piktais pavojingais vandenimis, kurie pražudo daugybę laivų. Čia dažnai dūksta ir siautėja viesulas, nors jūra tuo metu būna visai rami. Prūsų nacionalinis keiksmažodis – „Kad tave kuršių orai užkluptų!“ – rodo šio vandens klastingumą“.

Bomelsvitė.

Keltininkai ir keltai

Žuvų turgus.

Iliustracijos iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo

◄ reguliarų susisiekimą tarp Klaipėdos, Tilžės, Labguvos, Kranto. Pirmasis tuo maršrutu plaukė Anglijoje pastatytas puošnus laivas „Cranz“ su „denyje erdviu salonu, tarnavusiu keleiviams ir kaip valgomasis“, o apatiniame denyje įrengtais „rūkymo ir damų salonais“. Vėliau buvo įsigytas dar vienas ratinis garlaivis „Memel“, kuris plaukiojo tuo pačiu maršrutu kaip ir „Cranz“, tik priešinga kryptimi. Abiejuose laivuose buvo įrengti galingi garo varikliai, todėl kelionė iki Kranto tetrukdavo apie 12 valandų.

Iš pradžių garlaiviai neužsukdavo į Nidą. Keleiviai, norėdami ją pasiekti, buvo išlaipinami iš laivo į dideles valtis ir nuplukdomi į prieplauką arba iš jos – į laivą. Audringu metu tai buvę labai pavojinga.

Kelionės garlaiviu per Kuršių marias buvo itin mėgstamos. Tai buvo ir poilsis, ir pramoga. O ir maitinimas, kuriuo rūpinosi žinomas pirklys Hermanas Gerlachas su žmona, buvęs puikus. Todėl atsirado ir naujas maršrutas Mėmelis–Juodkrantė.

„Geležinis tiltas per Kuršių mares ties Klaipėda“ Lietuvos universiteto Technikos fakultetas (kuriame yra apie 700 studentų) 1934 m. pavasarį išleido 15 naujų inžinierių, kurie balandžio 15 d. apgynė savo diplominius projektus. Kaip tiriama, vienam tų inžinierių, Stasiui Gergeliui, inžinieriaus titulas suteiktas už diplominį projektą „Geležinis tiltas per Kuršių mares ties Klaipėda“. Žinoma, tokį tiltą per mares statyti kol kas niekas rimtai dar nemano. Vis dėlto įdomu ir malonu, kad jaunieji inžinieriai domisi ir mūsų krašto statybomis.

Iš 1935 m. kalendoriaus 62

Senuoju pašto keliu atvykę į Smiltynę keliautojai, norėdami patekti į miestą, turėjo naudotis keltininko paslaugomis. Sutemus iš kito marių kranto tekdavo uždegtu žibintu mojuojant išsikviesti keltininką, kurio namas stovėjo Šiaurės rage. Kiek įvairiausių pasakojimų išlikę apie tuos perkėlimus per marias ar užsilaikymus smuklėje audringu metu!.. Tačiau laikas viską keitė. Neliko pašto kelio, pasikeitė ir miestiečių poreikiai.

Smiltynei tapus populiariu kurortu, reikėjo per marias perkelti to trokštančius poilsiautojus. Tam tikslui buvo įsigytas pirmasis garlaivis „Sandkrug“, kurį žmonės netruko praminti „vonia“. Jis, anot amžininkų, buvo perstatytas iš žvejybai naudoto garlaivio „Paul Beneke“ ir abiejuose laivo galuose turėjo po sraigtą, todėl jam nereikėdavo apsisukti. Amžininkai pasakoja apie „keleivių šturmą“ į „Sandkrug“ keltą, kuriame reikėjo „susispaudus kaip silkėms“ stovėti. Todėl kelti į Smiltynę dar buvo įsigytas laivas „Nehrung“ ir Pauliaus Lindenau laivų statykloje pastatytas erdvus keltas „Stadt Memel“, galėjęs perkelti iš karto 500 keleivių. Žiemą šis laivas atliko ledlaužio ir gaisrų gesinimo funkcijas. Didėjant keleivių srautui, P.Lindenau laivų statykloje buvo pastatytas paskutinis iki karo didžiausias ir modernus dar vienas keltas „Sandkrug“, skirtas jau 1 000 keleivių.

Beje, 1934 m. Jūros šventės metu keltas į Smiltynę perkėlė apie 40 000 tūkstančių žmonių, o atskirais laivais krantą pasiekė dar apie 10 000.

INICIATYVA

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8