Durys 2018 11 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2018 LAPKRITIS / Nr. 11(59)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2018 lapkritis / Nr. 11(59) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2018 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. „Karo requiem“ – visai ne herojiška spalva

Danutė PETRAUSKAITĖ. Tapatybių jungtys muzikoje

Laima SUGINTIENĖ. Štai kokius vaikus užaugino!

Algytė MERKELIENĖ. Unikalus duetas

KULTŪROS MARŠRUTAIS Arūnas PEŠTENIS. Klaipėdiečių choras „Cantare“ – didingame tarptautiniame projekte

ŠOKIS Žaneta SKERSYTĖ. A.Krasauskaitė: svarbiausia leisti sau gyventi

TEATRAS Evelina ZENKUTĖ. Klimpstantis „Mamos Drąsos“ vežimas

FOTOGRAFIJA

ISSN 2351-5848

Danguolė RUŠKIENĖ. Vidurdienio ir vidurnakčio pa(si)dalijimai

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Tomas PABEDINSKAS. Šventinis pasivaikščiojimas paribiais

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2018 2 psl. – Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos 95-mečio teatralizuoto koncerto „Gieda paukštis ir giedos“ akimirkos. Domo Rimeikos nuotr. 4 psl. – šokėja ir choreografė Aušra Krasauskaitė. Vidmanto Kirklio nuotr.

KINAS Aivaras DOČKUS. Lietuviška rapsodija tikroms ir išgalvotoms istorijoms

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Gyvybė gyvybėje

Haiku kūrybinės dirbtuvės

ŽURNALĄ REMIA

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Verdenė Monika VALKIŪNAITĖ. Eilėraščiai

Ieva Marija SOKOLOVAITĖ. Dievdirbys

Ieva KADŽIULYTĖ. Eilėraščiai

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Jovita SAULĖNIENĖ. Senosios Klaipėdos gyventojų dorybės ir ydos (1)

60 3

MUZIKA

„Karo requiem“ – vis a Viename koncerte susijungė simfoninis ir kamerinis orkestrai, trys solistai, du chorai – suaugusiųjų ir vaikų. Daugiau nei 200 atlikėjų iš Lietuvos uostamiesčio, Vokietijos ir Lenkijos lapkričio 3-iąją Klaipėdos žvejų rūmuose atliko B.Britteno oratoriją „Karo requiem“.

Danguolė VILIDAITĖ

Nukreiptas į ateitį „Mano tema – karas ir širdgėla dėl jo. Mano poezija liūdna... Viskas, ką gali šiandien padaryti poetas, – tai perspėti.“ Šie anglų lyriko Wilfredo Oweno, dvidešimt penkerių metų gyvybę praradusio Pirmojo pasaulinio karo apkasuose, žodžiai tapo vienos iš reikšmingiausių XX a. chorinių partitūrų – Benjamino Britteno „Karo requiem“ epigrafu. Kompozitorius irgi šventai tikėjo turintis moralinę teisę ir pareigą kalbėti apie karą. Antrajame pasauliniame kare žuvo keturi jo draugai. „Baladė apie didvyrius“, „Pacifistų maršas“, daina „Pirmyn, demokratija“, dedikuota anglų kariams, kovojusiems prieš Franko režimą Ispanijoje, – tai kita B.Britteno kūrybos dalis, gana griežtai išreiškianti autoriaus poziciją. Antrindamas W.Owenui jis sakė: „(...) nieko herojiško kare nėra. (...) Requiem nukreiptas į ateitį. (...) Matydami baisius praeities pavyzdžius, turime stengtis užkirsti kelią tokioms katastrofoms, kokios yra būtent karai.“ Savo monumentalumu ir išraiškos gelme „Karo requiem“ nurungė ne vieną to meto žymų opusą, parašytą šia tema. ► 4

Klaipėdoje pirmąsyk suskambėjęs B.Britteno „Karo requiem“ nustebino savo apimtimi bei užmojais.

MUZIKA

s ai ne herojiĹĄka spalva

Vytauto Petriko nuotr. 5

MUZIKA

◄ 1962-aisiais įvykusi premjera buvo tokia sėkminga, kad per kelis mėnesius parduota net 200 tūkst. plokštelių įrašų. Pačiam kompozitoriui šis kūrinys buvo it savotiškas simbolinis priešiškų tautų susitaikymo aktas. Solo partijas jis pavedė trijų valstybių, dalyvavusių Antrajame pasauliniame kare, atstovams.

Minint 100-ąsias metines Ir štai, praėjus daugiau nei 50 metų, „Karo requiem“ pagaliau suskambo Klaipėdoje ir savo apimtimi bei užmojais nustebino ne vieną. Grandiozinio projekto įgyvendinimui, pratęsiant kompozitoriaus mintį, buvo sutelktos jungtinės atlikėjų pajėgos ne tik iš Lietuvos (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras), bet ir iš Vokietijos (Pomeranijos teatro simfoninis orkestras ir operos choras), Lenkijos (Ščecino pilies operos orkestras ir choras, Ščecino berniukų choras „Słowiki“, Ščecino Vakarų Pamario techninių mokslų universiteto akademinis

Džiugu, kad klaipėdiečiams pavyko prisidėti prie tokio įdomaus ir aktualaus „prasiveržimo“, laikytino svariausiu pastarųjų metų tokio tipo renginiu Klaipėdos mieste, gal net ir visoje Lietuvoje. choras). O daugiaprasmė šių dienų Europos situacija, gąsdinanti pabėgėlių problema, ekonominiais embargais, nacionalistiniais proveržiais ir šaltojo karo užuominomis, konfliktais Sirijoje ir Ukrainoje, rodo ir politinę šio sumanymo svarbą. Galiausiai juk šį mėnesį minime 100-ąsias Pirmojo pasaulinio karo baigties metines. Džiugu, kad klaipėdiečiams pavyko prisidėti prie tokio įdomaus ir aktualaus „prasiveržimo“, laikytino svariausiu pastarųjų metų tokio tipo renginiu Klaipėdos mieste, gal net ir visoje Lietuvoje. Nors tobulame mano įsivaizduojamame šio kūrinio variante salės galimybės būtų didesnės, jos akustika geresnė, atskiros atlikėjų grupės geriau viena su kita komunikuotų ir, be 6

abejo, daugiau garso jėgos būtų išlieta bent jau Dies irae dalyje (bet tai jau individualios interpretacijos dalykai). Ir, žinoma, titrai. Jų labai reikėjo, norint perprasti visą šio kūrinio sudėtingumą, perteiktų minčių gilumą. Pateiktas bukletėlis vokiečių ir anglų kalbomis, smulkiu šriftu bei prieblandoje nedaug kuo, manyčiau, padėjo. Tekstas čia, kas be ko, yra labai svarbus. Offertorium dalyje, sakykime, naujai permąstoma, perrašoma biblinė Abraomo sūnaus paaukojimo scena. Senolis, galbūt arogancijos apimtas, nepriima Dievo aukai siunčiamo avinėlio, o mes su Izaoko mirtimi prarandame pusę Europos, vieną žmogų po kito, „sėklą po sėklos“. Siurrealistiškai, keistai skamba ir dviejų mūšyje žuvusių kareivių pokalbis

iš Libera me – apie netikėtą mirtį, padėjusią tarsi „pabėgti“ iš kovos lauko, paslaptingą tunelį, apie naujai atrastą draugą, kuriame netikėtai atpažįstamas tave nukovęs priešas. „Ar mirusieji tikrai prisikels, į juos sugrįš gyvybė? Ar bus nušluostyta kiekviena ašara?“ – klausiama Sanctus dalyje. Deja, ugninę žemės širdį sopuliai suspaudė, jos atvėsusiose gelmėse ugnies jau nebėra. Tai mirtis.

Kaip Koventrio katedra Žymus XX a. vokiečių filosofas ir muzikos teoretikas Theodoras Adorno yra mestelėjęs frazę, kad B.Britteno kūryba pasižymi be-

MUZIKA

lotyniškai giedama apie amžiną ramybę, o angliškai – apie priešų po mirties susitaikymą, visi atlikėjai susijungia bendroje muzikos tėkmėje. Tikrasis šios kompozicijos novatoriškumas – tradicinio requiem žanrui būdingo lotyniško teksto jungimas su XX a. pirmosios pusės poetų eilėmis, kaip restauruotoje Koventrio katedroje susijungia senojo pastato bokštas ir sienos, išlikę po nacių bombardavimo, su šalia išaugusiu modernios stilistikos pastatu. Nedarna matoma ir čia. Naujos katedros konsekravimo iškilmių proga „Karo requiem“ ir buvo sukurtas.

Nuo pat pirmųjų taktų...

skoniškumu, naivumu, tam tikra muzikine nebranda ir naudojamų techninių priemonių skurdumu, kad tai kvalifikuotumo ir bejėgiškumo mišinys, kad kompozitorius tokiu prastumu puikuojasi. Tiesa, panašiai jis kritikavo ir kitus žymius to laikmečio muzikus – I.Stravinskį, D.Šostakovičių. Kategoriška ir tikrai klaidinga nuomonė. Po dabar išgirsto „Karo requiem“ dar kartą buvo galima tuo įsitikini. B.Brittenas tikrai mėgo jungti, derinti paprastus ir itin komplikuotus komponavimo principus. Muzikinė faktūra kartais tokia paini ir daugiasluoksnė, kad primena sudėtingiausius drobės raštus, tik čia išaustus iš įvairiausių ritmų, sąskambių, melodijos fragmentų. Pati muzikinė kalba dažniausiai

nėra labai ekspresyvi. Joje galima įžvelgti ir polistilizmo apraiškų (pvz., viduramžiams būdingo giedojimo maniera). Trys atlikėjų grupės su savo atskirais dirigentais tarsi supriešinamos, išreiškia tris skirtingus pasaulius – dangiškąjį (berniukų choras, dirigentas – Grzegorzas Handke), kareivių ir amžininkų (Benjaminas Hulettas – tenoras, Stephanas Genzas – baritonas, kamerinis orkestras, dirigentas – Jerzy Wołosiukas), visos žmonijos balsą (Aga Mikolaj – sopranas, simfoninis orkestras, dirigentas – Florianas Csizmadia). Ir tai vyksta vienoje scenoje, vienu metu. Tam tikra muzikos ir teksto nedarna partitūroje užprogramuota iš anksto. Tik pačioje pabaigoje, kai

Kūrinys įspūdingas, tikrai vertas dėmesio. Nuo pat pirmųjų taktų. Stiprūs solistai. Tikrai nustebino bendras pianisimo, išgautas valdant tokią didelę grupę žmonių. Taip pat įsiminė Requiem aeternam gedulingos eitynės, palydimos laidotuvių varpų, tylaus teksto murmėjimo, išaugančo į grėsmingą pakilimą, tarsi netikėtą jausmų prasiveržimą. Skaidrus ir šviesus berniukų choro unisonas, skambantis po jo, tarsi kažkur iš ten, aukštai, „iš Dangaus“ (choras ir buvo sutalpintas balkonuose); ir tragiškas tenoro monologas, teigiantis, kad kruvinų skerdynių aukoms mišios neaukojamos, pabūklų kanonados, jų griausmas jiems telieka – čia W.Oweno tekstas prieštarauja lotyniškai daliai, bylojančiai apie amžiną ramybę, amžiną atilsį. Išraiškingai atlikta Dies irae tema (nors garso svorio tikėtasi daugiau), įspūdingos ją pertraukiančios karinių signalų fanfaros (o gal tai angelai, pranašaujantys pasaulio pabaigos pradžią?). Įsiminė ir dramatiškas soprano solo Sanctus pradžioje, melodiniai Benedictus epizodo vingiai. Vienu gražiausių šio pasirodymo numerių vis dėlto laikyčiau tenoro solo iš Agnus Dei – tokį sukauptą ir gilų, mums bylojantį apie golgotą, šalia jos vaikštinėjančius išdidžius šventikus, jau priėmusius žvėries ženklą, ir apie Didžiąją meilę, tokią meilę, dėl kurios už draugus savo gyvybę gali atiduoti. „Pagaliau aš supratau tiesą – sakė W.Owenas, – (...) nuolankumas, bet kokia kaina! Ištverk negarbę ir gėdą, bet niekada nesiimk ginklo. Būk apšmeižtas, iškeiktas, nužudytas, bet pats nežudyk...“ Toks poeto patarimas ateities kartoms. 7

MUZIKA

Tapatybių jungtys muzikoje Lapkričio 13-ąją klaipėdiečiai turėjo galimybę išgirsti dar mažai Lietuvoje žinomą instrumentinį trio „Agora“, kuris atliko šiuolaikinių lietuvių kompozitorių ir pasaulio klasikų kūrinius. Trio nustebino jaunatvišku entuziazmu, kiekvieno nario individualiu meistriškumu ir darniu ansambliniu susiklausymu.

Danutė PETRAUSKAITĖ

Trio susikūrimo ir veiklos istorija Vieni kameriniai ansambliai susiburia spontaniškai, kiti – palaipsniui brandina mintį ir atidžiai renkasi scenos partnerius. Pastarajam atvejui priklauso ir naujasis netradicinės sudėties trio, kuriame groja klarnetininkas Žilvinas Brazauskas, violončelininkė Natania Hoffman ir pianistas Robertas Lozinskis. Abu vaikinai susipažino mokydamiesi Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje ir jau nuo septintos klasės pradėjo kartu groti: klarnetininkui reikėjo akompaniatoriaus, o pianistui – koncertmeisterio patirties. Kurį laiką draugai buvo išskirti, nes Ž.Brazauskas tolesnėms studijoms pasirinko Liubeko 8

aukštąją muzikos mokyklą, o R.Lozinskis – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tačiau jie palaikė ryšius, kartais susitikę drauge muzikuodavo. Vienas atsitiktinumas juos ypač suartino: kai Žilvinas, ruošdamasis laikyti bakalauro baigiamuosius egzaminus sužinojo, kad jam negalės akompanuoti jo pianistė, į pagalbą atskubėjo Robertas, tuo metu studijavęs fortepijoną Karališkoje Škotijos konservatorijoje Glazge. Tada, 2016 m., ir gimė mintis steigti ansamblį – ne duetą ir ne klasikinį fortepijoninį trio, kuriame groja smuikininkas, violončelininkas ir pianistas, bet smuiką pakeisti klarnetu. Violončelės ilgai ieškoti nereikėjo – Žilvinas tuo metu draugavo su kartu besimokiusia Natania. Ši atlikėja, kurios italų kilmės mama gyvena Florencijoje, o tėtis, turintis litvakiškų šaknų, – JAV, jaučia ypatingą palankumą lietuviškai muzikai. Juk jos prosenelis dar XX a. pradžioje iš Zapyškio emigravo į Ameriką. Natania puikiai kalba angliškai, itališkai, prancūziškai, vokiškai ir... lietuviškai. Šiuo metu Žilvinas su Robertu, abu daugelio respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatai, gilina žinias Berlyno Hanso Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje, o Natania, baigusi Karališkąją Briuselio konservatoriją, tobulinasi Belgijos karalienės Elžbietos įkurtoje mokykloje – Chapelle Musicale Reine Elisabeth. Ji dalyvauja įvairiuose festivaliuose, meistriškumo kursuose, rengia koncertus.

Vien transkripcijomis nesitenkina Ilgai negalvodami trio nariai draugiškai nusprendė savo ansambliui duoti Agoros vardą. Graikijoje šiuo vardu buvo vadinama

centrinė miesto aikštė, kurioje rinkdavosi miestelėnai. Naujasis ansamblis tapo simboline aikšte tuo metu skirtingose šalyse – Škotijoje, Vokietijoje ir Belgijoje – gyvenusiems atlikėjams. Vienas pirmųjų kūrinių, kurį šis ansamblis pagrojo, buvo L. van Beethoveno Trio klarnetui, violončelei ir fortepijonui. Deja, kūrinių tokios sudėties ansambliui yra labai nedaug. Todėl tenka smuiko partiją pritaikyti klarnetui, o šis darbas atima nemažai laiko, bet jauni muzikantai yra pasiryžę nugalėti visas kliūtis. Apie tai byloja 2017 m. dienos šviesą išvydusi kompaktinė plokštelė „Youth“ („Jaunystė“), į kurią pateko F.Mendelssohno, C.Debussy, S.Rachmaninovo ir L.van Beethoveno kūriniai. Trio su koncertine programa jau lankėsi Italijoje, Belgijoje, Olandijoje, šį ansamblį ypač mėgsta Vokietijos klausytojai. Vien transkripcijomis „Agora“ nesitenkina. Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, ansamblis kreipėsi į keturis vidurinės bei jaunosios kartos lietuvių kompozitorius, taip pat į Natanios tėtį – kompozitorių Joelą Hoffmaną ir paprašė ta proga sukurti po kūrinį. Taip gimė projektas, kuriuo „Agora“ papildė savo repertuarą ir prisidėjo prie reikšmingos istorinės datos įprasminimo.

Tapatybių atspindžiai muzikinėje kūryboje Ansamblio koncertas susidėjo iš dviejų dalių. Pirmoje skambėjo lietuviškos tematikos kūriniai. Jie atskleidė kompozitorių santykį su praeitimi ir dabartimi, jų muzikinę mąstyseną, tautinę ir meninę savimonę. Reikia sveikinti šiuos kūrėjus, kurie vien iš draugiškų paskatų atsiliepė į jaunųjų atlikėjų kvietimą.

MUZIKA

Trio „Agora“ – klarnetininkas Ž.Brazauskas, pianistas R.Lozinskis, violončelininkė N.Hoffman – Klaipėdos koncertų salėje.

Tiesioginės sąsajos su Lietuvos istorija išryškėjo Mykolo Natalevičiaus, Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininko, muzikoje. Savo kūrinį jis pavadino Echoes of Silence („Tylos aidai“) ir dedikavo jį politiniams kaliniams, pokario metais šiaurės Rusijoje tiesusiems geležinkelio bėgius. Šiuo metu tik dalis tų bėgių naudojama transportui. Visa kita – apleista ir pamiršta. Kūrinyje klausytojai galėjo išgirsti aštrius sąskambius, geležies žvangėjimą imituojančius dūžius, pajusti skausmo ir beprasmybės dvelksmą. Jono Jurkūno kompozicija Audiodoodle akivaizdžių ryšių su Lietuvos jubiliejumi neturi. Doodle angliškai reiškia laisvą abstrakčių ar konkrečių figūrų piešimą, sutelkiant dėmesį į kitą veiklą. Tad autorius, atradęs vieną tokį piešinį, nutarė jo atraminius taškus perkelti į garsų aukščio matricą. Vėliau ją suskaldė į atskirus segmentus, naudodamas „hipermontažo“ principą. Šis garsinis piešimas – techninis žaidimas, kurio pagrindinis tikslas buvo vien piešinys partitūroje. Tačiau klausytojų ausims jis yra sunkiai girdimas ir suvokiamas. Mat jie yra labiau įpratę sekti dramaturginę liniją –

atpažinti pasikartojimus, ėjimus į kulminacijas, kontrastus, ieškoti muzikinės minties prasmės. Algirdas Klova, autentiško folkloro puoselėtojas, „Agorai“ sukūrė Ferihymnia, tiksliai nepaaiškinęs šio pavadinimo reikšmės ir kilmės, tik užsiminęs, kad kompozicija yra skirta draugo atminimui. Tai lietuviškų dainų intonacijomis pagrįsta lyrinė pjesė, persunkta nostalgiškų jausmų ir liaudiškojo romantizmo stilistikos.

Ansambliečių užsakymo paradoksai Juta Pranulytė, jauniausioji iš kompozitorių, tik ką baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, „Agorai“ pasiūlė „Ladą“– spėjamos baltų deivės Lados garbinimo giesmę, tarsi bandydama apčiuopti ir savo baltiškas šaknis. Tai itin ekspresyvus kūrinys su mikrotoniniais intervalais, skambančiais klarneto ir violončelės partijose. Jame daug veržlumo, dinaminių kontrastų, repetityvinės technikos, sutartinių elementų perdirbi-

Vytauto Petriko nuotr.

mo ir perkūrimo. Tik klausantis šio kūrinio neapleido jausmas, kad visa tai jau kažkur girdėta, net prieš kelis dešimtmečius. Matyt, natūralu, kad istorijos ir kūrybos ratas sukasi spirale, grįždamas į tą patį tašką, tik jau kitame aukštyje. Apibendrinant girdėtus kūrinius susidarė vaizdas, kad šiuolaikiniai lietuvių kompozitoriai, gavę ansambliečių užsakymą, pirmiausia siekė atskleisti savo asmeninius išgyvenimus ir instrumentų technines galimybes, todėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis liko pamirštas (išskyrus M.Natalevičiaus kompoziciją). Suprantama, kad pasauliui globalėjant, nūdienos kūrėjai negali rašyti taip, kaip prieš 50 metų, tačiau labiau išryškinti savo valstybinę tapatybę jie vis dėlto galėjo. Paradoksalu, bet labiausiai lietuvišką kompoziciją parašė violončelininkės Natanios tėtis – amerikiečių kompozitorius J.Hoffmanas. Rašydamas keturių dalių sutartinių ciklą, jis tarsi susitapatino su Lietuvos praeitimi ir dabartimi, jos liūdesiu ir džiaugsmu. Sakoma, kad tikras meistras yra tas, kuris sugeba tiksliai atlikti darbą pagal užsakymą. ► 9

MUZIKA

◄ Vis dėlto nesinori nuvertinti mūsų autorių kūrinių. Juk jie byloja apie naujus ieškojimus ir žymi lietuviškos muzikinės kultūros antrojo šimtmečio pradžią.

Išvyko tam, kad sugrįžtų Ansambliečiai gerai apgalvojo koncerto dramaturgiją. Pirmoji dalis prasidėjo J.Hoffmano kūrinėliais „Motula mano“ ir „Išjoja joja, sodauto“. Pirmąją sutartinę klarnetininkas Ž.Brazauskas atliko balsu – pradėjo ją dainuodamas salės gale ir užbaigė priartėjęs prie scenos. Gražus atlikėjo balsas ir akustinis efektas klausytojams padarė įspūdį. Kitos dvi šio kompozitoriaus sutartinės „Ei, jauga jauga“ ir „Ošei pati, martala“ suskambo lietuviškos programos pabaigoje, tarsi ją įrėmindamos.

Jie sugrįžta, kad sukviestų mus visus į koncertų sales, lyg į skambančią aikštę, metaforiškai vadinamą Agora. Koncerto kulminacija buvo pasiekta antroje dalyje – klausytojai išgirdo itin virtuoziškus kūrinius: F.Mendelssohno Koncertinę pjesę Nr. 2 ir S.Rachmaninovo Eleginį trio. Visi trys atlikėjai pademonstravo puikią techniką ir meninę nuovoką. (Gal tik S.Rachmaninovo kūrinyje fortepijonas dėl pakelto dangčio šiek tiek užgožė klarnetą ir violončelę). Juk kiekvienas jų rengia solines programas, tad kamerinių ansamblių partijos jiems nekelia iššūkių, o darnumo siekis ugdo garsinio balanso pojūtį. Labiausiai publiką patraukė trio narių atvirumas naujoms idėjoms, nuoširdumas ir gilus kūrinių suvokimas bei interpretavimas. Koncertui nereikėjo jokio vedėjo, nes kiekvieną programos numerį komentavo patys muzikantai, net ir Natania. Jie pasakojo kompozicijų atsiradimo istorijas, atkreipė dėmesį į specifinius jų bruožus ir savo teiginius iliustravo muzikiniais pavyzdžiais. Galima tik padėkoti tėvams, užauginusiems tokius vaikus ir nenuogąstauti, kad jaunuoliai, išvykę į svetimus kraštus, užmirš savo kilmę, gimtinę ir tautinę tapatybę. Jie sugrįžta profesiškai patobulėję ir dvasiškai praturtėję; sugrįžta, kad sukviestų mus visus į koncertų sales, lyg į skambančią aikštę, metaforiškai vadinamą Agora. 10

MUZIKA

Štai kokius vaikus užaugino! „Štai kokius vaikus užauginau! Dabar aš ramus, Lietuva muzikais bus aprūpinta.“ Šie kompozitoriaus ir konservatorijos įkūrėjo Stasio Šimkaus žodžiai sukosi galvoje, klausantis jubiliejinio 95-mečio koncerto „Gieda paukštis ir giedos“.

Laima SUGINTIENĖ

Regis, ką tik sausakimšoje salėje (dalis atėjusiųjų net liko gatvėje, S.Šimkaus konservatorijos direktorės Loretos Jonavičienės teigimu, tai Klaipėdos koncertų salės rekordas, – buvo per 600 žiūrovų) efektingai mokytojų, dabartinių ir buvusių mokinių koncertu buvo paminėtas 90-metis. Tąkart skambėjo istoriškai „teisingas“ repertuaras: M.K.Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, Ch.Gounod operos „Faustas“ fragmentai, kuriuos atliko žymieji konservatorijos absolventai: solistai – Sigutė Stonytė (sopranas), Almas Švilpa (bosas, Vokietija), Viktoras Gerasimovas (sopraninas) ir Kęstutis Alčauskis (tenoras); dirigavo Stasys Domarkas ir Tomas Ambrozaitis. Beje, šiemet Klaipėdos S.Šimkaus konservatorija mini dar vieną datą: sukanka 25 metai, kai šiai, vienai seniausių Lietuvos muzikinio ugdymo įstaigų, vadintai muzikos technikumu ir aukštesniąja muzikos mokykla, buvo grąžintas istorinis konservatorijos vardas.

Ką per penkmetį nuveikė Šįkart jubiliejinę (-es) sukaktį (-is) mokykla paminėjo dabartinių ir buvusių mokinių teatralizuotu koncertu simbolišku pavadinimu „Gieda paukštis ir giedos“, kuris įvyko

lapkričio 10 d. Klaipėdos koncertų salėje. Didžioji dalis atlikėjų konservatoriją baigė per pastarąjį penkmetį, šiandien kai kurie jau yra jauni ir veržlūs jos mokytojai. Taigi į sceną žengė tarpjubiliejinių laidų atstovai, daugiausia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studentai bei magistrantai. Šventinio koncerto programa buvo labai įvairi: nuo lietuvių liaudies iki M.Petrausko, G.Kuprevičiaus, V.Kernagio dainų, nuo W.A.Mozarto iki A.Piazzollos kompozicijų. Tarp programos kompozitorių buvo ir „šimkiukų“ pavardės. „Šimkiukai“ kompozitoriai – LMTA antro kurso M.Urbaičio kompozicijos klasės studentė Ieva Parnarauskaitė ir Deivydas Zvonkus, S.Šimkaus konservatorijos himno „Už savo svajones“ autorius. Įdomu, kad konservatorijoje jie abu mokėsi skambinti fortepijonu, o kompozicijos pradmenų juos mokė dar viena „šimkiukė“ – Loreta Narvilaitė. Koncerto programa buvo sudaryta ne tik norint pasidžiaugti ūgtelėjusiais, subrendusiais buvusiais mokiniais, bet ir siekiant pristatyti svarbiausius per penkmetį nuveiktus darbus. Taip programoje atsirado net keli skirtingų kolektyvų pasirodymai: minėtos I.Parnarauskaitės kūrinys „Mėlynas smėlis delnuose“ buvo sukurtas 2016–2017 m. edukaciniam projektui – antrajam vaikų ir jaunimo festivaliui „Muzika kviečia kiekvieną“ (netrukus vyks trečiasis); lietuvių liaudies daina „Čiūta čiūtoji“ ir Tennysono Stephenso „Party light“ – programiniai ► 11

MUZIKA

Dabartinių ir buvusių S.Šimkaus konservatorijos mokinių teatralizuoto koncerto „Gieda paukštis ir giedos“ akimirkos. ◄ tarptautinio mainų projekto „Building a European Orchestra“ pagal ERASMUS+ programą, vykusio tais pačiais metais, kūriniai. Techniškai sudėtingai įgyvendinamą sumanymą „pridengė“ koncerto režisierės Reginos Baronienės ir Haroldo Šliko susuktas filmas, atspindėjęs svarbiausius mokyklos pastarojo penkmečio gyvenimo įvykius: nuo dalyvavimo įvairiuose tarptautiniuose projektuose iki himno giedojimo, nuo „Vario audrų“ LRT iki naujų fortepijonų įsigijimo, nuo festivalių ir konkursų iki apdovanojimų Lietuvos prezidentūroje. Beje, dauguma grojusiųjų koncerte savo albumuose turi bent po vieną nuotrauką su šalies vadove.

Nuo arfos iki skrabalų „Lietuvai reikia daug žmonių, visokių instrumentų specialistų. Reikia orkestrams ir chorams gerai išlavintų vedėjų, reikia simfonijai ir operai orkestrantų“, – vėl cituoju įžvalgųjį S.Šimkų. Teatralizuoto koncerto programoje vyravo įvairūs instrumentiniai ansambliai, 14

pradedant arfa ir baigiant skrabalais. Jie buvo tiek tradicinių sudėčių (žaismingas Klimento Jaremčuko, Taisijos Kuščenko, Justės Šilaitės ir Linos Žutautaitės fortepijoninis ansamblis, atlikęs A.Lavignaco „Galop Marche“; charizmatiškas ir labai brandus Romenos Lengvinaitės ir Einaro Petniūno akordeonų duetas, grojęs B.Preczo „Toccata 3+3+2“; Kristinos Budvytytės-Mejerės, Teodoros Mortos Staigės ir Karolio Vaičiulio fortepijoninis trio, nostalgiškai atlikęs A.Piazzollos kūrinį „Žiema“), tiek labai netikėtų derinių (pvz., skrabalai, kontrabosas ir akordeonas – skambėjo P.Frosini „Jolly Caballero“ („Linksmasis kabaljero“), atliekamas Julijaus Zavecko, Edmundo Gylio ir Tado Čeliausko). Vokalinei muzikai atstovavo Monikos Junkarytės ir Domo Saulevičiaus duetas (koncertmeisterė Lina Žutautaitė), artistiškai padainavęs Cerlinos ir Don Žuano duetą iš W.A.Mozarto operos „Don Žuanas“, o viena Monika atliko retai girdimą lietuviškos operos pradininko M.Petrausko Birutės ariją iš operos „Birutė“, jai akompanavo Liudmila Mešenina. Jau pora metų konservatorijoje dėstoma ir arfos speciali-

zacija. O šventiniame koncerte S.Calhouno kūrinį „Mystyc bells“ („Mistiniai varpai“) arfa grojo konservatorijoje kanklių specialybę baigusi absolventė, šiuo metu LMTA arfą studijuojanti Gabrielė Ašmontaitė. Su ja drauge muzikavo Dainora Laukžemytė. Jubiliejinį renginį vedė buvę klasės draugai Deividas Batavičius ir Ūla Zemeckytė.

Didžioji dalis atlikėjų konservatoriją baigė per pastarąjį penkmetį, šiandien kai kurie jau yra jauni ir veržlūs jos mokytojai. Buvusi jų klasės auklėtoja, renginio režisierė R.Baronienė savo auklėtinius „infekavo“ teatro virusu. Deividas sėkmingai studijuoja vaidybą LMTA Oskaro Koršunovo kurse. O Ūla, toje pačioje aukštojoje mokykloje studijuojanti chorinį dirigavimą, ir koncerto metu stojo prie dirigento pulto – lyriškai interpretavo V.Kernagio dainą „Baltas paukštis“.

MUZIKA

Domo Rimeikos nuotr.

Jautriai ir šventiškai „Jaunimas, perėjęs mokyklose per gerų muzikos ir dainavimo mokytojų rankas, pabuvęs po keletą metų geruose choruose, o žymi dalis ir orkestruose, įgautų muzikos ir dainavimo pamėgimą, nors bendrąjį supratimą ir išeitų į gyvenimą su sustiprinta dvasia ir grožio pasiilgimu“, – kaip ir šiandien aktualiai skamba šis S.Šimkaus raginimas! Jubiliejinis renginys išsiskyrė kolektyvų pasirodymų gausa. Konservatorijos mišrus choras (chormeisteris Marius Lingvenis, koncertmeisterė Živilė Čapienė, vadovė ir dirigentė Jolanta Vyšniauskienė) G.Kuprevičiaus kūriniu „Skriski, skriski Lietuvėlėn“ pradėjo koncertą. Apšvietimas, basi atlikėjai ir prasmingas tekstas kūrė itin jautrią atmosferą. Chorui šiame projekte teko didelis krūvis, visi jo pasirodymai pasižymėjo simboliškais režisūriniais sprendimais, kukliu judesiu. Šventinę spalvą ir iškilmingumo renginiui suteikė pučiamųjų orkestro (vadovas ir dirigentas Zenonas Šimkus) ir specialiai ERASMUS

projektui suburto instrumentinio ansamblio (vadovas Sigitas Petrulis) koncertiniai numeriai.

Lietuvos reiškinys „Visiems reikia nuoširdaus, bešališko žodžio apie dirbamus darbus. Vienus muzikos darbuotojus reikia sustiprinti, apginti, kitų kenksmingiems Lietuvos darbams reikia kelius užkirsti“, – buvo įsitikinęs S.Šimkus. Neatsiejama jubiliejų dalis – sveikinimai, prisipažinimai ir... pažadai, pažadai... Per 95 metus išugdytas didelis būrys muzikų. Šiandien „šimkiukų“ yra visuose svarbiausiuose šalies orkestruose ir choruose, koncertinėse ir švietimo įstaigose, o beveik pusė konservatorijos muzikinių dalykų mokytojų yra patys ją baigę. Štai naujoji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė savo sveikinimą pradėjo nuo prisipažinimo, kad ji visada didžiavosi esanti „šimkiukė“ ir palinkėjo bei pakvietė konservatorijos 100metį paminėti naujajame teatre.

LMTA prorektorė studijų reikalams doc. dr. Vida Umbrasienė prisipažino, kad laikui bėgant vis labiau suprantanti ir įvertinanti tai, ką gavo šioje muzikų kalvėje, kad tai padėjo jai tapti tuo, kas ji šiandien yra tiek profesine, tiek žmogiškąja tų žodžių prasme. Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas nepraleido progos dar kartą padėkoti savo dėstytojui, visos Lietuvos trimitininkų „guru“ Virgilijui Nemaniūnui ir taip pat prisipažino, kad, nors groja jau ne itin dažnai, niekada neatsisako pamuzikuoti, jei kviečia „šimkiukai“. Siaučiant švietimo reformos vėjams ir skersvėjams, meras palinkėjo, kad jie palankiai pūstų į konservatorijos „bures“, o jei vėjas taip pasisuktų, kad Švietimo ir mokslo ministerija, dabartinė konservatorijos steigėja, atsisakytų ja būti, miestas tikrai „priglaustų“ šią muzikinio ugdymo įstaigą po savo sparnu. Ir pašmaikštavo: „Tai mokykla, kurioje net tūboje žydi gėlės, o prie fortepijono netelpa visi norintys groti.“ Seimo narė Irena Šiaulienė akcentavo, kad S.Šimkaus konservatorija yra ne tik Vakarų Lietuvos, bet visos Lietuvos reiškinys. ► 15

MUZIKA

S.Šimkaus konservatorijos mokytojų koncertas. A.Strimaitis ir G.Simaitytė, R.Krikščiūnaitė-Barcevičienė ir G.Zeicaitė.

S.Čilinskaitė, V.Ruzgienė, R.Agafonovienė, V.Kliukinskas. 16

MUZIKA

Visi koncerto dalyviai ir organizatoriai.

Mokytojų pavyzdys ◄ Įkūrus konservatoriją, S.Šimkui buvo labai svarbu, kad ir patys mokytojai aktyviai koncertuotų, jie sutartyje pasižadėdavo be atskiro atlyginimo dalyvauti orkestro ir kamerinės muzikos koncertuose ne mažiau kaip du kartus per mėnesį. Lapkričio 12 d. mokyklos salėje įvyko tradicinis mokytojų koncertas, kurį inicijavo Audronė Sabūnienė, o vedė Rita Juškienė. Profesionalumas, precizika, iki menkiausių detalių apgalvotas scenarijus, paties sumanymo idėjinė ir jo įgyvendinimo techninė „švara“ – tai pirmiausia, kas atėjo į galvą klausantis šio rudeniškai nostalgiškos atmosferos koncerto, kurį tai jautriai, tai šmaikščiai papildė koncerto scenarijaus autorės ir vedėjos bei H.Šliko sukurti filmukai apie kiekvieną atlikėją. Šalia nuolat koncertuojančių net kelių kartų senbuvių (Vytautas Kliukinskas, Virginija Ruzgienė, Ilona Benetienė, Rūta Agafonovienė, A.Sabūnienė, Giedrė Zeicaitė, Skaistė Čilinskaitė ir Živilė Čapienė) smagu buvo matyti ir smuikininką Aidą Strimaitį, dar visai neseniai kaip mokines į sceną žengusias pianistes K.Budvytytę-Mejerę ir Gaivilę Simaitytę. Jei kas pirmojo jubiliejinio koncerto scenarijuje ir pasigedo dėmesio mo-

Luko Gužausko nuotr.

kytojams, tai čia jis visas buvo skirtas jiems. Ir vėl – nuoširdžios padėkos, apsikabinimai, vėl gėlės ir linkėjimai. Dažniausias šventinės savaitės linkėjimas – sulaukti šimtmečio.

Šventė „YouTube“ ir „Facebook“ kanalais buvo transliuojama visam pasauliui. Jau kitos dienos rytą sulaukta per 5 tūkst. peržiūrų. Tiems, kas nebuvo koncerte: https:// www.facebook.com/konservatorija/

„Kas jums yra „Šimkinė“? – paklausėme šventės dalyvių J.Vyšniauskienė, choro vadovė: „S.Šimkaus konservatorija man yra Gyvenimo mokykla. Įsimylėjau ją nuo 15 metų. Čia radau nuostabius mokytojus, dabar jau kolegas, turėjau puikius kurso draugus. Su „Šimkine“ gyvenu ir šiandien. Džiaugiuosi galimybe čia dirbti, kurti, tęsti tradicijas ir dalytis „šimkiukų virusu“ su jaunąja karta.“ G.Simaitytė, pianistė: „Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos mokytojai suteikė man profesinių žinių, kuriomis šiuo metu galiu dalytis su savo mokiniais, o mokykloje sutikti draugai tapo kolegomis, su kuriais dalijamės muzikine ir scenine patirtimi. Džiaugiuosi būdama šios bendruomenės dalimi.“ K.Budvytytė-Mejerė, pianistė: „Konservatorija – tikras atradimų šaltinis! Joje ne tik radau geriausius draugus, bet ir įgijau neįkainojamos gyvenimiškos patirties. Dabar, būdama šios puikios mokyklos mokytoja, puikiai suprantu savo mokinius ir perduodu jiems visas sukauptas žinias.“ Edmundas, vienuoliktokas akordeonininkas: „S.Šimkaus konservatorija man – antri namai. Erdvė, kur susipynus savirealizacijos ir tobulėjimo galimybėms visada lieka vietos ir nuotykiams“. Einaras, dvyliktokas akordeonininkas: „Šimkinė” – tai toks „gyvas organizmas”, kuris suformavo mane kaip asmenybę, žmogų. Nors ir nesirinksiu muziko kelio, muzika išliks su manimi. Ir visiškai nesigailiu atėjęs būtent į šią mokyklą. Manau, kad niekas kitas manęs nebūtų „padaręs” tokio, koks esu ir būsiu. Tikrai bus ką prisiminti. Už tai ir ačiū, brangi „Šimkine”. Tadas, kontrabosininkas: „Namai.“ Jurgis Barakauskas, vyriausias, jau pusės šimtmečio stažą turintis trombono mokytojas: „Namai. Aš čia gyvenu, čia gimiau!” 17

MUZIKA

Unikalus duetas

Du retai scenoje matomi ir girdimi muzikos instrumentai − koncertinės kanklės ir keltiška arfa – skamba drauge! Tai išties netikėtas muzikinis siurprizas, kurį Lietuvos muzikos mėgėjams padovanojo profesionalios muzikės – arfininkė Giedrė Šiaulytė (Vokietija) ir kanklininkė Ingrida Spalinskaitė-Kurienė (Lietuva). Šių muzikančių pažintis prasidėjo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, kur abi mokėsi pedagogės Vidos Zelenienės kanklių klasėje. Vėliau atlikėjos akademines žinias praturtino studijomis užsienyje. Dabar jos žinomos kaip „Duo Unicum“.

Svetlanos Baturos nuotr. 18

MUZIKA

Koncerto Klaipėdoje akimirka. V.Kazlauskaitė (šokis), „Duo Unicum“: G.Šiaulytė (arfa) ir I.Spalinskaitė-Kurienė (koncertinės kanklės). Asmeninio archyvo nuotr.

Algytė MERKELIENĖ

Arfa ir kanklėmis G.Šiaulytė, kankles iškeitusi į arfą, studijavo Austrijoje Graco muzikos universitete, stažavosi Nacionalinėje Paryžiaus konservatorijoje. Magistrantūros studijų metu Zalcburgo universitete „Mozarteum“ laimėjo Lenkijos nacionalinio radijo simfoninio orkestro konkursą Katovicuose. 2011 m. ji su pagyrimu baigė „Mozarteum“ universitetą. Jame studijavo pas garsią Vokietijos arfininkę prof. H.Storck, kurios asistente vėliau dirbo Katovicų muzikos akademijoje. Be to, G.Šiaulytė penkerius metus tobulinosi Prancūzijoje pas prof. G.Lorenzini. Muzikė šiuo metu gyvena Vokietijoje, kur daug koncertuoja kaip solistė bei muzikuoja su įvairiais ansambliais ir orkestrais. Taip pat koncertuoja Lenkijoje, Lietuvoje ir Austrijoje. Koncertinėmis kanklėmis grojanti I.Spalinskaitė-Kurienė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) įgytas žinias papildė studijomis Helsinkio muzikos akademijoje Suomijoje. Atlikėja yra respublikinių bei tarptautinių konkursų laureatė. 2010 m. baigė mušamųjų instrumentų atlikėjo bakalauro studijas LMTA, dirbo Kauno miesto simfoninio orkestro mušamųjų grupėje bei pedagoginį darbą. I.Spalinskaitė-Kurienė

groja ne tik „Duo Unicum“, ji yra ir kolektyvo „Lajos“ muzikantė. Kaip kanklininkė bei perkusininkė Ingrida aktyviai koncertuoja įvairiuose muzikiniuose projektuose Lietuvoje ir užsienyje.

Pristatė savo plokštelę Prieš trejus metus pradėjusios muzikuoti drauge savo duetą Giedrė ir Ingrida pavadino „Duo Unicum“. Tai išties unikalus kolektyvas, vienintelis toks pasaulyje. Nepaisant skirtingos instrumentų kilmės, koncertinės kanklės ir keltiška arfa savo konstrukcija bei grojimo technika yra panašios. Dueto repertuare − lietuvių ir keltų tautų melodijos, nacionalinių kompozitorių kūriniai, baroko bei klasicizmo epochų, taip pat šių laikų kompozicijos. Unikalaus skambesio dueto, šiais metais laimėjusio Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, paruošti kūriniai jau įamžinti ir kompaktinėje plokštelėje. Vasarą Lietuvoje įrašytą kompaktinę plokštelę pavadinimu „Impressio“ Klaipėdos visuomenei atlikėjos pristatė spalio 18 d. Ievos Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje skambėjo liaudies melodijos bei Claudio Monteverdi, Giovanni Geronimo Kapspergerio, Johanno Pachelbelo, Jano Křtitelio Krumpholtzo, Claude Debussy, lietuvių klasiko Mikolojaus Konstantino Čiurlionio ir šių laikų kompozitorės Indrės Stakvilės kompozicijos.

Kūrinius šiam duetui pritaikė I.SpalinskaitėKurienė. Keltų arfos ir kanklių profesionaliai atliekama muzika koncerto klausytojus užbūrė meditacine ramybe. Šioje skubėjimo ir kakofonijos garsų prisodrintoje kasdienybėje tai buvo gėrio, grožio ir skaidrumo oazė. Koncertą papuošė, paįvairino ir muzikinę emociją sustiprino multimenininkės Viltės Kazlauskaitės šokio kalba papasakotos muzikinės istorijos.

Ir edukacinė programa Šio unikalaus kolektyvo koncertą spalio 19 d. White piano hall turėjo progą išgirsti ir Vilniaus klausytojai. Be suplanuotų koncertų Lietuvoje, atlikėjos su edukacine programa „Skambantis susitikimas“ aplankė Klaipėdos, Palangos ir Šilutės muzikos bei meno mokyklas. Moksleiviai turėjo progą ne tik išgirsti, kaip skamba šie instrumentai po vieną ir drauge, susipažinti su jų kilmės istorija, bet ir pamatyti instrumentus iš arti, net pabandyti jais pagroti. Lapkričio mėnesį „Duo Unicum“ kompaktinę plokštelę „Impressio“ pristatė Vokietijos publikai. Jaunosioms muzikėms linkint tolimesnio kūrybinio bendravimo norisi priminti, kad šis unikalus duetas, nors ir ne dažnas svečias Klaipėdoje, visada sugeba pakerėti klausytojus, yra laukiamas. 19

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Klaipėdiečių choras „ didingame tarptautiniame

Choro „Cantare“ grupė Berlyno „Mercedes Benz“ arenoje.

Lapkričio 2-ąją Berlyne (Vokietija), vienoje moderniausių pasaulyje, 17 tūkst. žiūrovų skirtoje „Mercedes Benz“ arenoje 2 tūkst. atlikėjų iš 27 šalių susibūrė atlikti Velso kompozitoriaus Karlo Jenkinso kūrinį „Ginkluotas žmogus: Mišios už taiką“ („The Armed Man: A Mass for Peace“). Tarp dalyvių buvo ir Klaipėdos žvejų rūmų mišraus choro „Cantare“ grupė. 20

Arūnas PEŠTENIS

Taikos ambasadoriai Pasaulio koncertų salėse dažnai skambantis kūrinys šįkart buvo skirtas Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 100-mečiui. Karą smerkianti muzikinė kompozicija parašyta chorui, solistams, musulmonų šventikui ir simfoniniam orkestrui. Kūrinyje tradicinės mišių dalys susipina su bibliniais, įvairių laikotarpių anglų poetų ir rašytojų tekstais, eilutėmis iš „Mahabharatos“, tradicine musulmonų malda, mintimis apie Hirosimos tragediją. Kompozicija atliekama rodant vaizdus – 2007 m. sukurtą dokumentinį

filmą „Ginkluotas žmogus“, kuriame vizualiai perteikiami praeities karų momentai ir dabartinių karinių susidūrimų, religinių prieštaravimų padariniai. Muzika ir vaizdai sukrečia, bet kartu neša viltį, tikėjimą taikia ateitimi: „Viešpatie, nušluostyk mūsų ašaras ir nebeleisk mums daugiau to patirti: nei liūdesio, nei skausmo“, – tokie žodžiai kaip malda išdainuojami kūrinio pabaigoje visiškoje tyloje. Didingam chorui akompanavo Pasaulio orkestras už taiką (World Orchestra for Peace). Šiame orkestre groja įvairių šalių geriausi muzikantai, tarsi tampantys savo šalies taikos ambasadoriais. Neatlygintinai grojantys artistai susiburia svarbiems projektams įgyvendinti. Nors unikalus orkestras neturi nuolatinės sudėties, dalis muzikantų jame groja jau daug metų.

s „Cantare“ –

KULTŪROS MARŠRUTAIS

e projekte

Dirigavo pats K.Jenkinsas Chormeisterio Ramūno Baršausko, ruošusio „Cantare“ grupę koncertui, teigimu, dalyvavimas šiame projekte buvo neįkainojama patirtis. „Unikalu jau tai, kad buvome vieninteliai atlikėjai iš Lietuvos. Muzika, vaizdai, susikaupimo nuotaika, filmas su „gyvu“ garso takeliu ir mums, ir žiūrovams leido dar tikroviškiau pajusti karo tragizmą bei kartu apmąstyti dabarties trapumą. Ne mažiau reikšminga, kad kūriniui dirigavo pats K.Jenkinsas, preciziškai laikęsis garso ir vaizdo sinchroniškumo, tikslaus tempo. Kad muzikinė faktūra būtų atlikta sklandžiai, atlikėjams prireikė nemažai laiko ir didelio atidumo. Tačiau patyrėme nepamirštamą įspūdį, atlikimą papildėme veržliu, dinamišku emociniu užtaisu“, – pasakojo R.Baršauskas. Choristė Alina Birbalaitė, daug komunikavusi su projekto kūrybine komanda, apgailestavo, kad dalyvauti projekte galėjo tik choro grupė, ir išsakė viltį, kad žinia apie naujas muzikines patirtis paskatins ir kitus atrasti save muzikuojant, dalyvaujant chorinėje veikloje, teikiančioje neįtikėtinai daug džiaugsmo ir nepamirštamų įspūdžių.

K.Jenkinso kūrinys „Ginkluotas žmogus: Mišios už taiką“ Berlyne suvienijo 2 tūkst. atlikėjų iš 27 šalių.

Jungia muzika Koncerto metu taip pat įvyko naujausio K.Jenkinso kūrinio „Lamentation“, sukurto pagal sirės Amineh Abou Kerech poemą „Rauda Sirijai“ („Lament for Syria“), premjera. 2017 m. Amineh šeima iš Sirijos persikėlė į Angliją. Jau po metų mergaitė laimėjo pirmąjį savo prizą už anglų kalba kuriamą poeziją. Koncerto metu jaunoji poetė poemą perskaitė, o paskui ji nuskambėjo atliekama 300 choristų (tarp jų – ir „Cantare“) bei simfoninio orkestro.

Klaipėdiečiai tarptautiniame projekte Vokietijos sostinėje atstovavo Lietuvai.

„Kaip lengva draugėn suburti daugybę skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių ir kartu su jais dainuoti. Gera būti bendrystėje, kai kalbi apie skaudžią žmonijos istoriją, bet tiki taika, kai išpažįsti tas pačias vertybes, kai atrandi taip pat plakančias širdis. Mus, skirtingai

„Cantare“ archyvo nuotr.

kalbančius, jungia ir buria viena – muzikos – filosofija“, – įspūdžiais dalijosi choro „Cantare“ artistai, grįžę iš Berlyno. Klaipėdiečių dalyvavimą šiame tarptautiniame renginyje rėmė UAB „BIOK laboratorija“. 21

A.Krasauskaitė: svarbiausia leisti sau gyventi ŠOKIS

Žaneta SKERSYTĖ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupės šokėja, choreografė, Lietuvos muzikos ir teatro Atkaklios prigimties akademijos (LMTA) Klaipėdos fakulteto Šokio katedros – Kokios miesto kultūros darbuotojų lektorė Aušra Krasauskaitė nuotaikos? Juk jūs ne tik dirbate Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre baleto sako, kad menininkui sudėšokėja, choreografe, buvote choreografo tingiau save „pateikti“ arba asistentė statant šokio spektaklius „Altorių šešėly“ bei „Divizija“, Klaipėdos dramos „parduoti“ nei kurti. Įdomu sukūrėte choreografiją Jono Vaitkaus sužinoti, kaip A.Krasauskaitės teatre režisuotam spektakliui – Gintaro Grajausgyvenimą paveikė šiemet ko „Mums viskas gerai“. Taip pat esate šokio teatro „PADI DAPI Fish“ narė, jame už geriausią jaunojo kūrėjo statote spektaklius, dėstote LMTA. debiutą gautas Auksinis sce– Kultūros darbuotojų nuotaikos prastos. Negaliu kalbėti už visus, bet jaučiu sklannos kryžius, skirtas už chodančią nežinomybę... Pati kaip niekada reografiją šokio spektakliui rimtai mąstau apie išvažiavimą iš Lietuvos. Ir anksčiau būdavo, kad tokios mintys sun„Karmen“. Šiai kūrėjai tik 31 kiais momentais aplanko ir dingsta. Dabar metai, iš kurių 20 ji atidavė savyje neberandu optimizmo, kad kažkas šokiui. Anot A.Krasauskaitės, bus šviesiau ir geriau. Manau, kad 400 eurų atlyginimas „į rankas“ – per mažai... Tokia kaip šokėjai šis amžius – soli- situacija ne tik Klaipėdoje, visoje Lietuvoje. Visa Lietuva permaitinta pažadais. di branda, verčianti matuoti, Visada buvau meno žmogus, toli nuo to, vertinti ir net kirpti... kas vyksta aplinkui, bet nebeįmanoma, 22

žvelgiant į tai, užmerkti akių. Man suėjo 31-eri (liūdna „šventė“ kaip šokėjai), tad gal čia kalba mano brandumas (juokiasi). Nesijaučiu užtikrinta nei kaip baleto šokėja, nei kaip dėstytoja. Aplink tiek daug žadančių valdžios atstovų, bet mažai vykdančių tuos pažadus. Viskas vilkinama, atidedama arba išvis neįvyksta. Menininkai jaučiasi lyg spektaklyje „Smuikininkas ant stogo“, kuriame yra tokia frazė: „Dabar mesijaus lauksime kitur“ (juokiasi). Pavyzdžiui, mes Klaipėdoje turime puikią choreografę Agniją Šeiko, kuriai pigiau kurti ir parodyti spektaklį užsienyje nei Lietuvoje. Ir daugiau yra tokių kūrėjų. Ar tai normalu? Mane tai labai liūdina. – Kaip tokiomis aplinkybėmis atsirado jūsų autorinis kūrinys „Laukimai“? – „Laukimai“ įvyko mano iniciatyva. Aš dėkinga teatrui, kad suteikė man salę. Visa kita gimė iš KVMT trupės iniciatyvos, didelio noro šokti bei mano noro kurti, veikti. KVMT dabar sunkiau, nes neturi savo patalpų. Niekas ir nesitikėjo, kad bus lengva, kol vyks rekonstrukcija ir statybos. Bet sunku šį laiką išgyventi. Pagal zodiaką esu skorpionas. Tai ženklas, kuriam kuo sunkiau, tuo lengviau ir įprasčiau (juokiasi). Esu atkaklios prigimties. Viskas bus gerai. ►

Å OKIS

Vidmanto Kirklio nuotr. 23

ŠOKIS

men“ ieškojimai buvo trumpi ir neesminiai. Kiekvieną rytą eidama į teatrą, į „Karmen“ repeticijas, jau žinodavau, kas vyks jų metu, kokie darbai, kas ir ką šoks, kodėl... Aš labai dėkinga savo šauniajai komandai: scenografei Sigitai Šimkūnaitei, kostiumų dailininkui Deividui Januliui, šviesų dailininkui Viliui Vilučiui, dirigentams Modestui Pitrėnui ir Martynui Staškui, Klaipėdos kameriniam orkestrui ir mušamųjų ansambliui „Giunter Percussion“. Sujungus tai į visumą, buvo šaunu.

Gyvenimo žmonės

Auksinis scenos kryžius – už choreografiją šokio spektakliui „Karmen“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Nusilenkimai publikai po „Karmen“ premjeros.

Auksu blizganti „Karmen“ ◄ – Kas pasikeitė jums gavus Auksinį

scenos kryžių? – Jokių pasikeitimų. Noriu, laukiu pasiūlymų kurti. – Koks jausmas grįžti į Klaipėdą su Auksiniu scenos kryžiumi ant kaklo? – Labai geras jausmas... Norėjosi šaukti: „Ei, mūsų baleto trupė turi kryžių! Klaipėda, parvežiau tau kryžių!“ Džiugu, kad pastebėjo, kad įvertino... Manau, kad kiekvienam menininkui to reikia... Galima apsimetinėti

Gintarės Grigėnaitės nuotr.

ir sakyti, kad nereikia, bet juk visiems yra svarbus pastebėjimas, vertinimas. Kiekvienas menininkas į savo darbus įdeda visą širdį ir džiaugiasi sulaukęs tai suprantančių, atliepiančių. Kurdama šokio spektaklį „Karmen“, negalvojau apie įvertinimus. Tiesiog kuri... Tai tavyje užkoduota. „Karmen“ „gimė“ greitai – kone per keturias savaites. Dar pradėdama kurti žinojau viską, ką noriu pamatyti scenoje. Tai liejosi iš mano fantazijos, iš širdies, iš emocijų... Mačiau visą „Karmen“ savo vaizduotėje labai ryškiai, man tereikėjo tai materializuoti. Vizija buvo ryški, tad nereikėjo klaidžioti ilgose kūrybinėse paieškose, kurių kūrėjams pasitaiko. „Kar-

– Kas gero įvyko per šiuos metus? – Geriausias 2018-ųjų įvykis – baleto „Graikas Zorba“ premjera. Gavau puikų vaidmenį – Madam Hortens bei susipažinau su pasaulinio garso choreografu Lorca Massine. Aš niekada gyvenime nebūčiau net pasvajojusi, kad man teks Madam Hortens vaidmuo ir dirbti su L.Massine. Mane sužavėjo jo asmenybės gilumas, kurį galima pastebėti net žvilgsnyje. Jis ne „vaikšto“ paviršiumi, o gilinasi į asmenybes, personažus.

Ne judesius sunkiausia sukurti: tai suderinama, to išmokstama. Sudėtingiausia padaryti taip, kad veiksmas scenoje jaudintų publiką, kad norėtųsi verkti. Jei žmogus paviršutiniškas, susidomėjęs tik materija, man jis nėra įdomus. Labai vertinu asmenybes. L.Massine turi daug gyvenimiškos patirties. Jis – daug patirties sukaupęs šokėjas bei choreografas. Man buvo labai įdomu jo pasiklausyti, padiskutuoti. L.Massine priskirčiau prie žmonių, kurie į mano gyvenimą įnešė naujovių. Turiu tokį tarsi savo gyvenimo žmonių „lobyną“: tai žmonės, kurie mane gludino kaip asmenybę, turėjo man įtakos. Ir tai nebūtinai menininkai. Yra įvairiausių sričių atstovų, tarp jų – ir vienuolis brolis Kazimieras iš Palendrių, pas jį visada ieškau ramybės ir paguodos.

ŠOKIS

L.Massine man kartą pasakė: „Gyvenime niekas nesvarbu. Tik reikia gyventi.“ Iš jo lūpų tai nuskambėjo labai užtikrintai. Laukiu, kol galėsiu šią tezę priimti kaip žmogus, kaip asmenybė. Kai galėsiu sau konstatuoti, kad aš gyvenu ir nieko nėra už tai svarbiau. Nes gyvenimas yra duotybė. L.Massine žavi ir tuo, kad turi skvarbų protą – jis kiaurai mato žmogų.

Jaudinantis vaidmuo – Kuo ypatingas Madam Hortens vaidmuo? – Madam Hortens man gilų įspūdį paliko nuo vaikystės, kai mokiausi baleto Vilniuje bei dažnai žiūrėdavau pastatymus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Vienas jų buvo baletas „Graikas Zorba“. Madam Hortens tada šoko Jūratė Sodytė, Živilė Baikštytė, Rūta Kudžmaitė. Būdama vaikas Madam Hortens mačiau paveikta mokyklos, aplinkos ir supratau visai kitaip nei dabar. Prisimenu, kad ji man buvo tarsi mistinė būtybė – įdomi, keista,

Baleto „Žizel“ repeticijos akimirkos.

dramatiška. Mano vaikiškam protui buvo sunku išanalizuoti šį personažą. Kai gavau šį vaidmenį, negalėjau patikėti savo laime. – Gal galite atskleisti, kokia toji Madam Hortens? – Manau, kad aš būsiu tokia kaip Madam Hortens senatvėje... Nežinau, kodėl manęs neapleidžia tokia mintis kuriant šį personažą. Aš kažkada gilioje senatvėje būsiu išprotėjusi moteris... Neprogramuoju... Tikrai ne... Madam Hortens gyvena savo praeityje. Jos nėra dabartyje. Man šis vaidmuo be galo artimas. Manau, kad visos moterys nori būti mylimos, ieško meilės kaip Madam Hortens. Tik dauguma tai slepia. Madam Hortens – man labai jaudinantis vaidmuo. Kiekvieną kartą, kai scenoje Madam Hortens miršta, aš verkiu. Užvaldo emocijos. Kai per premjerą šią sceną šokau su LNOBT šokėju Mantu Daraškevičiumi, užkulisiuose jis manęs nusistebėjęs paklausė: „Tu verkei scenoje? Nesu matęs, kad taip būtų.“ Yra tokia „Graiko Zorbos“ scena, kur jis man neva valo ašaras, tad negalėjo patikėti, kad ašaros buvo tikros. Mane šis vaidmuo labai veikia. Aš į jį įsigyvenu.

Leisti sau viską – Ko tuo momentu būna gaila? – Laikinumas. Mūsų būties trapumas. Suvokimas, kad mes visi vieną dieną išeisime... Ir kokie reikšmingi sau beatrodytume (kalbu ir apie save), kokio dydžio mūsų ego būtų, kokį neva reikšmingą gyvenimą nugyventume... Mes gyvenimą užbaigsime liūdni ir vieniši. Kaip sakoma, atėjai į šį pasaulį vienas ir išeisi vienas... Tuo momentu mes turėsime nusilenkti Amžinybei. Man čia labiausiai tinka posakis: „pasibaigus žaidimui ir pėstininkai, ir karalienės keliauja į tą pačią dėžę“. Scenoje tuo momentu tarsi atsidaro mistinis paveikslas: tu esi mažas ir niekingas... Gali būti apsikarstęs dešimčia auksinių kryžių, užsidėjęs karūną, bet tu eisi į tą nebūties „dėžę“ kartu su visais... Nemigos naktimis mąstau, kokios paskutinės mintys bus paliekant pasaulį. Ar turėsiu laiko toms mintims, ar tai įvyks staiga... Ką nuostabaus prisiminsiu ir kieno akis matysiu mintyse? Ko gailėsiuosi ir kuo didžiuosiuosi? Ar įvertinsiu savo gyvenimą „puikiai“? ►

KVMT archyvo nuotr. 25

ŠOKIS

◄ Ar melsiu reinkarnacijos, kad sugrįžčiau?.. Gal mintys ir beprasmės, bet jos man suteikia galimybę pamatyti viską iš kitos perspektyvos. Iš amžinybės ir visatos didumo perspektyvos. Atsitrauki nuo savo žmogiško menkumo ir pakimbi tarsi dar viena planeta Saulės sistemoje. Ir supranti, kad nieko nesupranti, kad nieko nežinai, o tik svaičioji savo kasdienybės pinklėse...

– Kai susimąstai apie mirtį, nejučia prisimeni frazę: „bijome mirti, bet dar labiau bijome gyventi kaip norime“. Ar ir jums taip būna? – Dažnai apie tai susimąstau. Kartą iš vienos psichologės išgirdau apie charakterio tipą – „teatrališkas charakteris“. Supratau, jog tai apie mane. Teatrališko charakterio tipo žmogus nevaidina. Jis tiesiog toks yra: emocingas, viską priimantis ir tai transliuojantis aplinkiniams. Toks vaikščiojantis „teatras“. Aš įsijaučiu į tai, kas vyksta aplink, ir susimąstau, kaip elgčiausi, jei man praneštų, jog mano laikas baigiasi... Ar man rūpėtų tai, kas svarbu dabar? Tikrai ne. Pirmiausia, ką daryčiau, – paprašyčiau man duoti daug pinigų. Ir likusį laiką praleisčiau kelionėse. Gal net keliaučiau pėsčia. Eičiau ten, kur dar nebuvau, aplankyčiau daug vietų, kur noriu pabuvoti. Nešokčiau. Ar leidžiu sau gyventi? Galėčiau leisti daugiau, bet esu labai laiminga ir dėkinga likimui, susiklosčiusiam savo gyvenimui, kad galiu būti tuo, kuo noriu būti. Dėl to ir esu teatre, nes mano kai kurie charakterio subtilumai atleidžiami, nes esu menininkė. Bet norėčiau būti dar spontaniškesnė.

Mąstydama apie laikinumą, prisimenu savo mamą. Tėvo netekau visai maža, o mamos – būdama 14 metų. Nuo išgirstos mamos diagnozės iki jos išėjimo praėjo tik pusantrų metų. Mamos gyvenimas tada kardinaliai pasikeitė. Pasikeitė jos požiūris į viską. Turėdama tokį artimojo pavyzdį galiu patikinti, kad gyventi reikia čia ir dabar. Ir leisti sau viską.

Apie Dievą ir mistiką – Atsiprašau, jei jus pravirkdėme... – Ištryško ašaros, nes pagalvojau, jog mama būtų labai laiminga matydama mane šokančią, gavusią Auksinį scenos kryžių. Žinau, kad dėl nieko negalima apgailestauti. Ir nieko nekaltinu: nei Dievo, nei aplinkybių... Man tik gaila, kad mama manęs neišvydo scenoje. Aš tikiu, kad ji mane mato iš Anapus. Aš jaučiu išėjusiųjų globą bei kreipiuosi pagalbos, kai atrodo, jog nebepanešu to, kas man duota. Ir Dievas yra mano gyvenime. Aš tikiu antgamtinėmis jėgomis, ne tik materialiuoju pasauliu. Neturiu nei brolių, nei sesių. Esu kilusi iš Plungės, o po mamos mirties mane globojo krikšto tėvai, gyvenantys Klaipėdoje. Esu jiems už tai labai dėkinga. Kita vertus, mirus mamai mokiausi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje baleto, tad mano šeima iš dalies tapo ir ši mokykla, nes neturėdamas šeimos prisiriši dar labiau. Visi ten ne tik mokosi, bet ir gyvena, auga.

Baleto „Graikas Zorba“ repeticijoje su choreografu L.Massine. 26

Tai nėra tradicinė mokykla, kur tu ateini dieną. Man visada gera sugrįžti į ją, nes jaučiu dėstytojų palaikymą, meilę. Mano gyvenime pilna mistikos: aš pradėjau mokytis baleto Vilniuje, tada susirgo mano mama ir aš jos netekau, bet toks jausmas, kad viskas susidėliojo taip, kaip turėjo būti. Ji, tarsi nujausdama savo lemtį, mane patikėjo baletui, klojo kelią šokio atsiradimui mano gyvenime. Visada būdavo žmonių ir situacijų, kai pajusdavau, jog tai vyksta neatsitiktinai. Tarsi tai būtų planas iš aukščiau, kurio aš negaliu valdyti. Tos nematomos jėgos mane globoja, neša, veda.. Ir aš laiminga.

„Dega“ šokiu – Ar norisi dėmesio ne tik scenoje? – Gyvenime dėmesio man nereikia. Tačiau viskas priklauso nuo mane supančių žmonių. Jei esu atsipalaidavusi ir gerai jaučiuosi, išlenda teatrališkumas. Jei jaučiuosi nejaukiai, tai nieko nenoriu. Būna, kad vakarėlių metu kažkas būtinai paprašo padaryti špagatą ar atsistoti ant pirštų galiukų. Tenka paaiškinti, kad norint stovėti ant pirštų galų būtini puantai. Manau, kad visi menininkai su tuo susiduria: dainininkų prašoma dainuoti, muzikantų – groti, šokėjų – šokti. Negaliu paneigti, kad mano ugningo charakterio nepaslėpsi. Muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis yra pasakęs, kad neva aš esu moteris, aplink

Tomo Ivanausko nuotr.

ŠOKIS

kurią būtina vaikščioti su gesintuvais. Aš net susimąsčiau, kodėl jis taip pasakė. Sau atrodau kaip visi. Stengiuosi nebūti chamiška, šiurkšti, bet kai esu suerzinta, visi mano nuomonę išgirs dvidešimt metrų spinduliu aplink. – Ar emocijų būna daug ir dirbant choreografe? – Būna, bet mes su kolegomis vieni kitus gerai pažįstame. Niekas karštų pasisakymų nepriima asmeniškai. Ir, žinoma, stengiamės neperžengti ribų: neįskaudinti, neįžeisti žmogaus. Iš šokėjų tikiuosi daug ir stengiuosi, kad jie „degtų“ šokiu tiek pat, kiek ir aš. Tau svarbus tavo darbas, o kitam gal tai svarbu tik 70 ar 90 proc. Šokio spektaklio pastatymas – gyvas procesas. Aš kuriu padedama ne tik proto, bet ir širdies, jausmų. Šokis – tai gyvas veiksmas, santykis su kolegomis. Ne judesius sunkiausia sukurti: tai suderinama, to išmokstama. Sudėtingiausia padaryti taip, kad veiksmas scenoje jaudintų publiką, kad norėtųsi verkti kaip per „Laukimus“. Ašaros nėra mano siekiamybė, tačiau jaudinti noriu. Matai, ar žiūrovai tavimi kaip kūrėju patiki, ar ne.

Gyvenimas – scenoje – Kaip šokėjui pavyksta perteikti herojų? Spėju, kad ne tik judesiais? – Žvilgsniu, pozicija, veidu. Pati šoku. Žiūrėjau įvairius pastatymus ir vaizdo įrašus. Daug tuo domiuosi. Būna, sakytum, tobulas šokėjas – tikslūs judesiai, net gerai vaidina, bet jis nejaudina žiūrovų. Manau, kad herojų perteikia šokėjo skleidžiama energetika: ji arba yra, arba jos nėra. – Kokia jūsų sukurta Žizel? Gal ši herojė per daug nuolanki jūsų karingai natūrai? – Šokau ir Snieguolę, nors kai kas sakytų, kad man labiau tiktų raganos vaidmuo. Kaip ir mes visi, aš esu įvairiapusė asmenybė, turinti didelių ir įvairių klodų. Pastebėjau, kad man pavyksta perteikti išprotėjusius personažus, tokius kaip Madam Hortens arba Žizel, kuri spektaklio gale pakliūna į psichiatrijos ligoninę. Man patinka personažai, balansuojantys ant aštrių išgyvenimų ribų. Tokia ir „Altorių šešėly“ mano sukurta Liucė, kuri spektaklio metu žiūrovams pateikia platų jausmų spektrą.

A.Krasauskaitės Madam Hortens balete „Graikas Zorba“.

Mano svajonė – vaidmuo dramos spektaklyje. Norėčiau išbandyti save. Tikiuosi sutikti tokį režisierių, kuris priverstų save išvysti tokią, kokios nemačiau, atrasti tokią, kokios nepažįstu. Man būtų labai įdomu. Grįžtant prie klausimo – kada aš gyvenu? Aš gyvenu tokiais momentais. Ir tikroji aš esu būtent scenoje, nors tai kitiems atrodo tik sukurti vaidmenys. Iš tikrųjų ten jūs matote mane. Nesvarbu, ar tai Madam Hortens, Žizel, Liucė, ar dar kažkas... Ten jaučiuosi visiškai atsiskleidusi. Tai ir yra mano tikrasis gyvenimas. – Vaidmenį filme „Pasaka“ jau turėjote...

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

– Man buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo A.Šeiko ir Artūro Šimonio filme „Pasaka“. Tai buvo labai unikali patirtis, kurios linkėčiau kiekvienam šokėjui. Apskritai A.Šeiko esu dėkinga už įstabias savo gyvenimo patirtis, apie kurias nebūčiau net pasvajojusi. Tai asmenybė iš tų lemtingų mano gyvenimo žmonių „lobyno“. Suprantu, kad žmonės, kaip A.Šeiko, mano gyvenime atsiranda ne atsitiktinai. Jos dėka formavosi mano asmenybė. Suvaidinusi filme „Pasaka“ supratau, kaip sudėtinga tą patį daugybę kartų kartoti prieš kameras. Finale visada matome galutinį rezultatą, tačiau nežinome, kaip sunkiai tai gimsta. ► 27

ŠOKIS

Trenažas.

Pateikti ir įteikti ◄ – Kaip vaidmenys suranda jus? – Choreografas šokėjus išsirenka. Visada viskas jo valioje: arba mato tave, atliekantį vieną ar kitą vaidmenį, arba – ne. Visi kareiviai nori būti generolais... Visi tikisi geriausių vaidmenų. Šokėjai visada turi nuoskaudų, bet tai tik parodo, kad jie gyvi žmonės, kurie siekia savo tikslų.

– Ar teatro publiką reikia ugdyti? – Sudėtinga ją atrasti. Žiūrovai nori eiti į arenas. Jiems reikia šou. Kaip ugdyti žiūrovą – aš nežinau. Problema ne arenos, o turinys. Mes gyvename socialinių tinklų epochoje, tad sudėtinga surasti publiką, norinčią išvysti kad ir šiuolaikinio šokio pastatymus skaudžiomis, aktualiomis temomis. Šiandieninis žmogus nori būti gražus, populiarus ir gyventi tokiame įsivaizduojamame pasaulyje. Gali galvą į sieną trankyti, šio mąstymo nepakeisi. – Gal potencialiais žiūrovais taps jūsų ugdomos mažosios balerinos? – Iš jų daug tikiuosi. Man labai artimos Beatos Molytės šokių mokyklos, kurioje aš dirbu, diegiamos vertybės. Čia svarbi pagarba vienas kitam, o svarbiausia – pačiam sau.

Šokio mokyklos tikslas nėra visas mokines išugdyti balerinomis. Čia baletą gali šokti ir suaugusios, niekada to nedariusios moterys. Neatstumiamas nė vienas. Neinama „popso“ pramintais takais, tad viskas daug tauriau, subtiliau ir aukščiau nei mes įsivaizduojame. – Ar šiuolaikiniam choreografui būtini ir vadybininko pradmenys? – Man sunku šioje srityje, nes nemoku derėtis, prašyti. Labiausiai nemoku savęs įsiūlyti. Artimieji irgi akcentuoja, kad turiu mokytis save pateikti. M.K.Čiurlionio menų mokykloje mus mokė, kad reikia tik gerai dirbti, o darbas kalbės pats už tave. Mums tokias diegė vertybes. Deja, gyvenimas kitoks... Turi save pateikti ir įteikti.

Klausytis ir išgirsti – Iš ko, kur semiatės įkvėpimo kūrybai? – Iš lietuvių choreografų mane žavi A.Šeiko, Anželika Cholina, Martynas Rimeikis, Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius. Patinka švedų choreografas Matsas Ekas. Kūrybai mane įkvepia gamta, o ypač begalinė jūra. Supranti, kad su gamta nepakovosi – tai galingiau nei žmogus. Dievinu

A.Krasauskaitės kūrybinė veikla KVMT Sukurti vaidmenys: Madam Hortens – „Graikas Zorba“ (2018), Karmen – „Karmen“ (2017), Žizel – „Žizel“ (2017), Ožka – sesė – „Ten, kur gyvena pabaisos“ (2016), Pelė I – „Makaronų opera“ (2014), Liucė – „Altorių šešėly“ (2014), Vėlė – „Veronika“ (2009), Šokėja – „Vienos kraujas“ (2008), Kancleris Beūsis (sloguojantis aktorius) – „Bulvinė pasaka“ (2007) ir kt. Šokio spektaklio „Karmen“ (2017) choreografė. Spektaklio vaikams „Pasaka be pavadinimo“ (2016) judesio konsultantė. Šokio spektaklio „Altorių šešėly“ (2014) choreografo asistentė. 28

Larso von Trierp bei Woody Alleno filmus. Taip pat įkvepia bendravimas su žmonėmis – geriu į save kitų išgyvenimus ir jausmus. Tada juos transformuoju. Apskritai labiau mėgstu klausytis nei kalbėti. Iš čia irgi įkvėpimas ateina. Linkiu kitiems kartais pasiklausyti. Ir ne tik pasiklausyti, o ir išgirsti (juokiasi). Jaučiu žmonių emocijas, jų „atsineštą“ energetiką. Turiu stiprų šeštąjį pojūtį, kuris beveik niekada neapgauna. Mane įkvepia žmonės. Pavyzdžiui, sėdi močiutė ir pardavinėja kojines: aš nevaidinu močiutės, pardavinėjančios kojines, bet kurdama personažus pritaikau jos žvilgsnį, parodantį vienatvę, beviltiškumą... Panaudoju kažkokius žmonių specifinius judesius. Pavyzdžiui, „Laukimuose“ panaudojau tokią sceną, kai aš beldžiu į duris, o manęs tarsi niekas nemato ir nekreipia dėmesio. Kartą mačiau, kaip girtuoklis bando patekti į parduotuvę, tačiau dėl savo būsenos neranda durų, beldžia, o į jį niekas nekreipia dėmesio... Tokia tragikomiška situacija. Žmonės-pirkėjai stovi ir nekreipia dėmesio, nors žmogus prašosi į vidų. Kartais to beldžiančiojo vietoje jaučiasi ir menininkas... Pavaizdavau atskirties jausmą. – Toks „aušriškasis“ šokio stilius? – Jį galiu pritaikyti savo pastatymuose. Kai dirbu kaip šokėja, sudėtinga su juo susitvarkyti. Tai manyje – lenda, sunku paslėpti.

Geriausia diena – Sukūrusi šokio spektaklį „Karmen“, sulaukėte pripažinimo, bet, kaip žinoma, menininkai dažnai nebūna patenkinti galutiniu rezultatu. Gal jau norisi kažką keisti?

ŠOKIS

Vidmanto Kirklio nuotr.

– Norisi šį pastatymą sumažinti ir pritaikyti mažesnėms scenoms, kad galėtume parodyti kuo platesnei Lietuvos publikai ar keliauti į užsienį. Apie tai diskutavome su maestro Mindaugu Bačkumi. Manau, kad mums pavyks. – Santykis su maistu: atsitiktinis kąsnis balerinai draugas ar priešas? – Priešas. Kovoju, stengdamasi žiūrėti, ką dedu į burną. Kartais maistas mane nugali, kartais – aš jį. Būna, kad galiu vienu ypu suvalgyti visą šokolado plytelę, dar ir traškučių pakelį. Ir tuoj pat pradedu galvoti: kam viso šito reikėjo?.. Kartais šią kovą aš laimiu (juokiasi). Jei valgyčiau negalvodama, nebūčiau liekna. Ir mokydamasi mokykloje nebuvau labai liekna, tad mane už tai dažnai bardavo. Ir dirbdama baleto šokėja gali gauti užuominų, kad tau reikėtų susiimti... Tavo svoris nėra vien tavo reikalas. – Ar taip pat kankinasi ir šokantys vyrai? – Šokančių vyrų trūksta, o moterų – daugiau, tad tarp moterų didesnė konkurencija. Balete būti vyru privalumas. Ateisi šokti ir visi džiaugsis. – Kokia jums yra geriausia diena? – Laisva diena. Dažniausiai – pirmadienis. Vienintelis laisvas rytas – pirmadienį. Pirmadieniais keliuosi tik 9.30 val., vietoje įprasto režimo – 8 val. Leidžiu sau išgerti kavos miesto kavinukėje bei suvalgyti pyragaitį – tokiais rytais viskas galima. Pirmadienį galima viskas, kam nelieka laiko per savaitę. Net pasivaikščioti užsidėjus ausinukus ir klausantis mėgstamos muzikos. Be krypties, be tikslo. Tai labai išvalo mintis. Geriausia kompanija tuomet esu aš pati. Pasivaikščiojimų metu daug gerų idėjų gimsta.

Pirmadienių rytais A.Krasauskaitė leidžia sau atsikelti vėliau, išgerti kavos miesto kavinukėje bei suvalgyti pyragaitį – tokiais rytais viskas galima. Asmeninio albumo nuotr. 29

TEATRAS

Klimpstantis „Mam o Tiesą ar drąsą? Gal vis dėlto abi. Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Mama Drąsa“ pagal Bertolto Brechto pjesę „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ įvardijamas farsu. Jei pažaistume šaradas ir ant raidės „s“ uždėtume paukštuką, žodis „faršas“, rodos, irgi atitiktų kūrybinės grupės idėją apie visą traiškantį ir malantį karo mechanizmą, paremtą verslu. Vis dėlto į postdraminio teatro kanonus taikantis spektaklis – labiau šios sąvokos vaiduoklis, o lauktas a la kusturiciškas balaganas su Motušės Kuraž į priekį vedamu karo vežimu įklimpo rudenio arimuose.

Evelina ZENKUTĖ

Per lūžtantį ledą Pasirinkimas Motušę Kuraž leisti įkūnyti aktoriui Dariui Meškauskui viešojoje erdvėje buvo pristatytas deklaracija apie monstro belytiškumą – esą tokiame sąlygiškame spektaklyje nėra skirtumo – vyras tai ar moteris. Kūrybinės grupės laikysena – ori, tačiau veikiau supozuota. Idėja moterišką vaidmenį skirti vyrui labiau panaši į komercinį triuką, siekiant pritraukti žiūrovus. Spektaklio kūrėjų povyza kiek suzmenga, kai išvysti aukštakulniais avintį ir po sceną pūpsančia dirbtine krūtine bėgiojantį D.Meškauską. Ar toli nukaukšėta nuo agitbrigadinio humoro laikų, kai sijonuotas, balsą paploninęs veikėjas buvo juokingas? Iš spektaklį stebinčių žiūrovų reakcijų sprendžiant – ne. Žinant šį kontekstą, mintis į Motušę Kuraž leisti įsikūnyti D.Meškauskui kūrybinę grupę perkelia ant plono ledo, kuris, regis, neatlaiko. Beje, paradoksalu tai, kad vyras, persirengęs moterimi, scenoje yra pateisinama, gal net nostalgiškai šildo, tačiau realybėje translyčiai asmenys žaibiškai ištremiami į biblinę Sodomą ir Gomorą. 30

Nepaleidžia teksto Iš Latvijos atvykę režisierius Elmaras Senkovas ir dramaturgė Rasa Bugavičiūtė-Pecė perrašė klasikinę B.Brechto pjesę „Motušė Kuraž ir jos vaikai“, palikdami pagrindinius veikėjus (D.Meškausko Mamą Drąsą, Karolio Maiskio Eilifą, Justinos Vanžodytės Katriną, Donato Švirėno Šveicerkasą, Liudo Vyšniausko Viršilą, Renatos Idzelytės Ivetę, Vaido Jočio Kapelioną ir Aurimo Pintulio Pulkininką) bei nedidelę dalį dramaturginės medžiagos, į ją dar įpindami tikrus kariškių kasdienybės pasakojimus, perteiktus D.Švirėno, Mikalojaus Urbono, Jono Viršilo, Jono Baranausko, Lino Lukošiaus ir kt. Teatro teoretikai kalba apie tai, kad dekonstravus klasiką naujai suklijuoti tekstai turi atverti kitą kontekstą, naujų reikšmių, skirtingą suvokimą, išsižadėti tradicinio žinojimo ir lūkesčių, taigi sykiu paneigti ir teatrologijos profesoriaus Hanso-Thieso Lehmanno išskirtą B.Brechto teorijoje slypinčią tradicionalistinę tezę: teatro esmė – fabula. Tačiau lyg vaikystei pasibaigus su senais žaislais tebemiegantis paauglys Klaipėdos dramos teatras, užuot kūręs būsenų ir sceninės dinamikos teatrą, iš rankų nepaleidžia klasikinio ar nūdienos draminio teksto. Spektaklyje „Mama Drąsa“, net ir įpynus dokumentinio teatro elementų – liudijimų (kurie vieniems tapo inkliuzu, kitiems – pernelyg susiniveliavo su dekonstruota

pjese), neapleidžia nuojauta, kad nieko nauja nepasakyta. Ant vienos svarstyklių pusės dedant B.Brechto pjesės idėjas, kūrybinė grupė atsako tuo pačiu: karas niekada nesibaigia, jis šalia, karas – tai verslas, nauda, valdžios žaidimai, manipuliacijos. Dekonstruota klasika prifarširuota įvairių dabar madingų sintetinių papildų (nes atsilikti niekas nenori) – vaizdo projekcijų, kelių kolizijų su publika, reklaminių intarpų, tačiau vietoj sukurtų frankenšteinų matome tik apdangstytą B.Brechto skeletą. Literatūrinio teatro tradicijos pastumtas (šįsyk – pjesės, kad ir smarkiai kupiūruotos) inertiškai į priekį juda „Mamos Drąsos“ vežimas, o jo ratai dar apsivelia visu tuo, ką taip mėgstama pakišti po absurdo ar postdramos vėliava.

Apie ką pagalvoti? Režisierių, kuris nuvyko į poligoną, nustebino, kad niekas ten nekalba karo tema, noriai pasakoja tik apie tarnybą, kasdienybę. O, Sanctus Simplicitus! Dar Erichas Maria Remarque’as savo romaną „Vakarų fronte nieko naujo“ pradėjo eilutėmis apie sočius pilvus: „Mes stovime devyni kilometrai nuo fronto. Vakar mus pakeitė. Mūsų pilvai net braška nuo pupelių su jautiena, ir dabar mes sotūs ir patenkinti. Net ir vakarienei kiekvienas galėjo pasiimti po pilną katiliuką; be to, dar turime po dvigubą davinį dešros ir duonos, – vadinasi, gyventi galima.“ Klišėmis ir drungnomis brechtiškomis formuluotėmis kvepia ir pranešimuose spaudai suformuluotas postamentas – mes, spektaklio kūrėjai, ir jūs, žiūrovai, visi drauge pasvarstykime ir pasidarykime išvadas apie karą, jo santykį su mumis, tarnybą kariuomenėje, gyvybės kainą. Sustokime ir susimąstykime, kaip mėgstama sakyti. Teatro kritikė Rasa Vasinauskaitė išskyrė, kad anuomet B.Brechtas siekė ne parodyti tikrovę, ne eksponuoti tiesą, o paversti tikrovę problemiška – akcentuojami kritiniai taškai, įtrūkiai, aporijos, pakrikimai, kurie, apnuogindami visuomeninius / klasinius ►

TEATRAS

m os Drąsos“ vežimas

TEATRAS

◄ prieštaravimus, priverčia suvokėjus priimti tam tikrą kritinę / vertinamąją poziciją. Epinis B.Brechto teatras apeliavo ne į žmonių jausmus, bet kėlė tikslą keisti pasaulį. Kokį sandėrį siūlo „Mama Drąsa“? H.Th. Lehmannas teigia, kad postdraminių teatro formų tekstas scenoje tampa lygiateise gestų, muzikos, vaizdo ir t. t. visumos dalimi. Arba netampa, kaip šiuo atveju. Spektaklis netampa aktu, apnuoginančiu problemas, besibadančiu pirštais, neatveria naujų kampų, kontekstų, horizontų, netaiko į jusliškumą, pasąmoningumą, nesuteikia progos išgyventi performatyvią „čia ir dabar“ būseną. Štai vieno liudijimo metu detaliai pasakojama, kaip tarnyboje iš gertuvės, kempinės ir prezervatyvo pasigaminti įrenginį, skirtą pasitenkinti. Jei staiga labai prireiktų. Tai labiau pagalvoti, keisti pasaulį verčianti ar vis dėlto kiek paviršutiniška publiką masinanti scena (buvo ir dar viena – kiek aštresnė – ant geležinės lubų konstrukcijos)? Pagalvokime, ar spektaklyje yra apie ką pagalvoti.

Gyvatė, ryjanti savo galvą Brechtiškai tuščia, periodiškai besisukanti ar ratu aktorius bėgti verčianti scena (scenografas Reinis Suhanovas) apjuosta šviesia vertikaliai sukarpyta uždanga, ant kurios – Rimo Sakalausko vaizdo projekcijos. Iš pirmo žvilgsnio traukiančios akį, tačiau vis dėlto – šiek tiek tiesmukos. Jei žongliruojame kategorijomis „karas–absurdas“, „karas–komercija“, būtinai pakiškime publikai daiktus su jau tikraisiais jų vardais – tankus, naikintuvus, ginklus, bananus ir spurgas. Deklaruota lunaparko, cirko estetika veikiausiai ir lieka kažkur už pastato sienų esančiuose lunaparkuose bei cirkuose. O aktorių blaškymasis apvalia Mažosios salės scenos trajektorija išraižo uroborą – gyvatę, ryjančią savo galvą, kuri tampa ne tik šio spektaklio, bet ir Klaipėdos bei daugelio kitų teatrų simboliu. Preparuotą pjesę ar dokumentinius intarpus brechtiškais zongais pertraukia gyvai muziką (kompozitorius Edgaras Makenas) atliekančių Klaipėdos dramos teatro aktorių orkestrėlis. Ir jis čia – labiausiai išskirtinis spektaklio komponentas. 32

Scenos iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Mama Drąsa“ pagal B.Brechtą (rež. E.Senkovas).

TEATRAS

Dekonstruota klasika prifarširuota įvairių dabar madingų sintetinių papildų, tačiau vietoj sukurtų frankenšteinų matome tik apdangstytą B.Brechto skeletą.

Algirdo Kubaičio / Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr. 33

FOTOGRAFIJA

Vidurdienio ir vidurnakčio pa(si)dalijimai Lapkričio 5-osios vakare Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose vyko dviejų valandų trukmės Beno Šarkos ir Remigijaus Treigio fotografijų ciklo „Vidurnakt ir giliau“ paroda-peržiūra. Tai – trečias šių menininkų bendro kūrybinio darbo / įvykio pristatymas.

Parodos autoriai R.Treigys ir B.Šarka. 34

FOTOGRAFIJA

Danguolė RUŠKIENĖ

Keliaujančios parodos trečioji stotelė Pirmą kartą ne virtualioje, o realioje erdvėje jų fotografijas (taip pat tik kelias valandas) buvo galima pamatyti buvusios „Laivitės“ teritorijoje architektūros renginių ciklo „Klaipėdos architektūra“ metu. Tada susirinkusieji buvo paprašyti užsimauti baltas pirštines ir užsidėti kepurėles, o fotografijų lakštus jie lėtai apžiūrinėdami tiesiog leido per rankas, smaguriškai degustuodami fotografiją. Netrukus po to autorių darbai jau tradicine forma buvo išeksponuoti ir pristatyti Baroti galerijoje, kur užsibuvo ilgiausiai lig šiol – dešimt dienų. Šįkart didžiausias parodines erdves mieste užplūdę smalsuoliai, vos tik įžengę pro duris, buvo apdalyti dovanomis – leidinio „Vidurnakt ir giliau“ puslapiais-fotografijomis, čia pat pažymėtais jų kūrėjų autografais. O po to pagarbiai apauti antbačiais ir pakviesti į trumpą susitikimą su Remigijumi ir Benu bei gausybe ant grindų išklotų jų fotografijų – jau matytų ir fizinėje erdvėje rodomų pirmą kartą. Kol kas tik uostamiestyje keliaujančios parodos, pasiekusios savo trečią stotelę, metu buvo pristatytas ir ką tik išleistas originalios formos albumas (leidėjas – „Kūrėjų sąjunga“, dailininkas – Gytis Skudžinskas, teksto autorė – Aistė Paulina Virbickaitė, spausdino S.Jokužio leidyklaspaustuvė, tiražas – 200 vnt.). Kvadratinėje kartoninėje dėžutėje – 124 fotografijos, po lygiai abiejų autorių, vienas iš ilgai trukusio dialogo fragmentų. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Vieši pasikalbėjimai, arba bendravimas vaizdu Tai – tik nedidelė Beno ir Remigijaus vizualinių pokalbių, kuriuos daugiau nei pusantrų metų buvo galima stebėti feisbuko socialiniame tinkle, dalis. Kiekvieną dieną Benas savo paskyroje paskelbdavo fotografiją (ar kelias), o Remigijus komentaruose palikdavo jam atsakymą – iš savo aplinkos

B.Šarkos ir R.Treigio fotografijų parodos „Vidurnakt ir giliau“ atidarymas KKKC Parodų rūmuose. Pauliaus Sadausko nuotr.

ištrauktą vaizdą, savo fotografiją. Tai prasidėjo tarsi savaime, kaip tam tikra viešo pasikalbėjimo tarp dviejų draugų forma. Vėliau tapo abiem įdomu ir įtraukė į savotišką žaidimą. Šią jų vizualią diskusiją buvo galima ne tik stebėti, bet ir komentuoti, į ją įsijungti, siunčiant savo vaizdus-replikas, ir pan. Būtent tai kai kurie internautai ir darė. Visi šie vaizdai buvo fiksuojami ir į internetą įkeliami maždaug tuo pačiu metu – apie vidurnaktį ir vidurdienį, taip tarsi nužymint esminius paros kaitos ir jos tąsos taškus, sukuriant savotišką viso proceso ritmą. Beno atveju šie fotografiniai pokalbiai tapo tam tikra provokacija, adresuota

konkrečiam asmeniui. Kai pasiunčiama žinutė, užklausimas, užuomina ir laukiama atsakymo-rakto, kuris arba išspręs ją, arba užmins naują. Toks bendravimas čia pat gali „užsidaryti“ (kai atsakymas gaunamas), gali rutuliotis keletą dienų, savaičių, gali tęstis ir visą gyvenimą. Interpretuoti tokį veiksmą ir šias fotografijas galima įvairiai, tačiau viena yra akivaizdu – pasirinkta „pokalbio“ forma tiek apie gyvenimą, tiek apie meną, asmenines būsenas ir jausenas, senas ir naujas patirtis jiems itin paranki ir priimtina. Tik todėl ji galėjo būti vystoma tokį ilgą laiką be jokių konkrečių užmačių, planų, tiesiog kaip dar viena galimybė apsikeisti mintimis ir nuomonėmis. ► 35

FOTOGRAFIJA

◄ Abu autoriai šiuo atveju fotografuoja savo išmaniaisiais mobiliaisiais telefonais ir naudoja tą pačią vaizdų apdorojimo programą. Tik skirtingai nuo Remigijaus, kuris visuomet prie savo fotografijų

B.Šarka. Vidurnaktis. 36

pažymi laiką minučių tikslumu, Benas jį nusako apytiksliai: „jau vidudienis“ arba „vidurnaktis artėja“. Toks bendravimas tapo jų kasdienybės dalimi, ritualu, paskatinusiu rinkti ir kolekcionuoti aplink

save esančius vaizdus. Kartais tik fiksuojant tai, su kuo atsitiktinai susiduria akys. Kartais kadrų ieškant ilgėliau, realybę kai kur pakoreguojant ar perkonstruojant ją iš esmės.

FOTOGRAFIJA

Asmeninio pokalbio transformacijos Iš kasdienybės atkeliavusiam natūraliam veiksmui tarp dviejų kūrėjų tik vėliau buvo sumanyta suteikti meninę formą, perkeliant šiuos pokalbius vaizdais į fizines erdves ir surengiant trumpus pasimatymus su žiūrovais. Kaip teigė B.Šarka, toks žaidimas radosi iš kasdienybės poezijos ilgesio, kurį iš dalies paskatino ir kino režisieriaus Jameso Roberto Jarmuscho filmas „Patersonas“ (2016). Šioje kino juostoje amerikiečių režisierius žiūrovams pasiūlo kelias valandas pagyventi pagrindinio veikėjo, paprasto piliečio, autobuso vairuotojo Patersono, kuriančio poeziją, ritmu. Anot Beno, jis su Remigijumi poeziją vaizdais rašo kasdien ir kasnakt. Vidurnaktis ir vidurdienis – du paros momentai, dvi sąvokos, kurios čia kartojamos nuolat ir į kurias sutalpinamas visas jų viešas bendravimas. Tai – dienoraštis, kurį jie rašo dviese visiems matant. Tik ar tie visi pajėgūs jį perskaityti? Tai nėra nei nauja, nei keista. Menininkams įprasta savo kasdienę veiklą paversti menine praktika, o vizualūs dienoraš-

Norisi tikėti pokalbio nuoširdumu ir tuo, kad poezija kasdienybėje, kad ir kokia ji agresyvi būtų, yra įmanoma.

čiai viena ar kita forma meno lauke egzistuoja jau daug metų. Kita vertus, šis vizualus pokalbis fotografijomis dar nėra pasibaigęs, jis tęsiamas. Ir visiškai neaišku, kokias trans-

formacijas gali patirti tolesnė jo raida ir kaip atrodys jo pabaiga. Tikėtina, kad to nežino net ir patys autoriai, veikiantys gana spontaniškai ir vengiantys bet kokio konkretumo. ►

B.Šarka. Vidurdienis.

FOTOGRAFIJA

R.Treigys. 12.00.

Apie poeziją, kuriai būtina kasdienybė ◄ Kaip leidinio „Vidurnakt ir giliau“ įvadiniame tekste parašė A.P.Virbickaitė, šiose fotografijose „nėra nieko, kuo socia-

R.Treigys. 00.17. 38

R.Treigys. 14.02.

liniuose tinkluose dalijasi dauguma žmonių: lėkščių su skaniu maistu, asmenukių, dailiais rakursais pagautos buities detalių, laimingų draugų veidų ar aplankytų vietų dokumentacijos. <...> Jiedu bendrauja nuotaikų ir nuojautų užuominomis, perteikdami jas per bevardžius objektus

ir šviesą.“ Čia fiksuojamos kasdienybės nuotrupos, abstrakčiais vaizdais grįsti apmąstymai, susidūrimas su menu ar visiškai nepageidaujama informacija – savotišku gyvenimo užkratu. Kaupiamos nostalgiškos ar net lyriškos užuominos. Kartais prasiveržia ironija, atsiveria skepticizmas ar net sarkazmas. Tačiau nėra tiesioginių iliustracijų, tiesioginių pasakojimų, tiksliau – nėra nei vietos, nei įvykio dokumentacijos. Yra tik apytikslis (Beno atveju) ir labai konkretus (Remigijaus atveju) laikas. Tai – dviejų bičiulių menininkų, viena vertus, išgalvotos istorijos, gimusios iš pirminės, antrinės ir dar kažin kelintos realybės. Kita vertus, net ir tais momentais, kai akivaizdu, kad tikrovėje jos išvis negali egzistuoti, šios istorijos atrodo kaip tiesa. Todėl jau tampa nebesvarbu, kokia forma ar kokiomis priemonėmis ji išsakyta. Tiesiog ja norisi tikėti, kaip norisi tikėti pokalbio nuoširdumu ir tuo, kad poezija kasdienybėje, kad ir kokia ji agresyvi būtų, yra įmanoma. Skelbdami socialiniame tinkle savo fotografijas, menininkai tarsi atsisako nuo pretenzijų į meną. Fotografijų gausa, nuolatinis nepertraukiamas srautas jau iš anksto užprogramuoja savaiminį jų nuvertėjimą. Ir tik patekę į parodinę erdvę, susidūrę su oficialia publika, anot A.P.Virbickaitės, jos tampa „labiau menu“. Ar tokiomis aplinkybėmis įgytas meno statusas galios visą laiką, ar tik tam tikrą jo atkarpą – vieną, dvi valandas, kol paroda pasibaigs, paliekama nuspręsti

FOTOGRAFIJA

R.Treigys. 14.12.

pačiam. Vėliau šias fotografijas ir vėl bus galima be saiko ir / ar priežasties „vartyti“ feisbuke, stebėti naujus Beno užduodamus klausimus ir Remigijaus siunčiamus komentarus.

Kai feisbukas atsiduria dėžutėje Benas su Remigijumi šįkart dar atviresni eksperimentams. Jie ne tik žaidžia patys, į šį masinantį procesą siūlo įsitraukti ir

R.Treigys. 12.01.

R.Treigys. 14.14.

kitiems. Žiūrovą pasistato greta savęs ir pasiūlo jam tapti leidinio sudarytoju, parodos kuratoriumi, ekspozicijos architektu, surengti jų parodą savo bute ar kitoje vietoje, padovanoti jų fotografijas draugui ar priešui ir pan. Įvairią paskirtį, anot autorių, galintis įgyti leidinys pritaikomas labai plačiai. Iš jo kasdien galima susidėlioti savo dienos versiją, pabandyti atsekti, kaip, kada bendravo menininkai, kokie galėtų būti vizualiniai klausimai ir jiems tinkami atsakymai. O galbūt vertėtų pakišti jį po lova kaip šio laikotarpio relikviją ir saugoti jį ten ateities kartoms.

Ši dėžutė galėtų tapti ne tik knyga ar atvirukų rinkiniu. Universali leidinio forma suteikia galimybę šiems autorių darbams virsti 200 keliaujančių parodų. Tai – sumažinti ir padauginti parodos rinkiniai, kurie gali būti nusavinami ir legaliai eksploatuojami asmeniniuose kontekstuose. Dalis jų jau išdalyti. Likusieji „Vidurnakt ir giliau“ tęs savo kelionę toliau. Taip po truputį išsibarstydami mūsų laike, įnešdami į rutiną esmines juodos ir baltos spalvų korekcijas, tokiu būdu išgrynindami atsitiktinę būtį iki sąmoningos egzistencijos ir suteikdami kasdienybei šansą tapti poezija.

R.Treigys. 15.21. 39

FOTOGRAFIJA

Šventinis pasivaikš č Trijų parodų atidarymu, tingai atmetamos bet kokios jos pretenzijos į Tomas PABEDINSKAS nuo tikro gyvenimo nutolusį aukštąjį meną. ekskursijomis po ekspozicijas Žinoma, visa tai šiuolaikinėje Lietuvos ir naujos fotografui Remifotografijoje neatrodo nauja, tačiau parodų autoriai atstovauja tam tikro laikotarpio ir gijui Pačėsai skirtos knygos Nepraradę įtaigos kultūrinės aplinkos kūrybiniam avangarpristatymu lapkričio 9-ąją dui, šiandien tapusiam istorijos dalimi, bet Klaipėdos kultūrų komunika- Pasitelkiant Vilémo Flusserio sąvokas ir nepraradusiam savo įtaigos. atskleidžiant šio filosofo moksliniame kalbos cijų centro Parodų rūmuose stiliuje besislepiančią ironiją, parodų autoprasidėjo fotografijos šventė, rius galima drąsiai vadinti fotografais – Sustingę kadrai žmonėmis, siekiančiais sukurti atvaizdus su kurią jau trečią kartą sureninformacija, nenumatyta fotoaparato progė Lietuvos fotomenininkų gramoje. O išbandytus ir lengvus kūrybinius Tuo galima įsitikinti dviejų lietuvių menisąjungos Klaipėdos skyrius. sprendimus šie fotografai palieka aparaninkų, kūrusių Jungtinėse Amerikos Valstais žaidžiantiems ir kaip aparatų funkcija tijose, – Jono Meko ir Arūno Kulikausko Šventės pradžią šį kartą skelveikiantiems „funkcionieriams“ . Ne tik – parodoje. Niujorke gyvenantis poetas, filbė ir čia pat parodų salėje su- fotoaparato programoje, bet ir meninės fo- mininkas J.Mekas vadinamas Amerikos nepriklausomo kino krikštatėviu, o fotografas tografijos kanonuose nenumatyti kūrybiniai rengtas šamanizmo seansas. A.Kulikauskas XX a. devintajame dešimtpasirinkimai kiekvieno parodų autoriaus Neįprastas parodų atidarydarbuose įsikūnijo vis kita forma. Čia drąsiai metyje buvo Kauno fotografų neformalaus mas – tai kartu ir užuomina, sugriaunama ir fotografijos – kaip objekty- avangardinio judėjimo vedlys. Lietuvai atgakad kiekvienas jose pristato- vaus tikrovės atvaizdo – iliuzija, ir negailes- vus nepriklausomybę A.Kulikauskas išvyko į JAV, kur bendradarbiavo su J.Meku ir iš mas autorius savaip praplečia Vilém Flusser. Fotografijos filosofijos link. pastarojo kino juostų sukūrė atspaudų seriją Vilnius, Išmintis, 2015, p. 115. „Sustingę kadrai“. Šie kūriniai svaiginančiai tradicinės fotografijos ribas. 1

J.Meko ir A.Kulikausko parodoje „Sustingę kadrai“. Ekspozicijos fragmentas. 40

FOTOGRAFIJA

š čiojimas paribiais

J.Mekas, A.Kulikauskas. Holis Melton (J.Meko žmona).

balansuoja tarp fotografijos ir kino. Viena vertus, tai statiški, judančio vaizdo magiją ir laiko matmenį praradę atvaizdai. Kita vertus, viename atspaude matoma kelių kadrų seka, kiekvieno jų fragmentiška kompozicija ir „lemiamos akimirkos“ trūkumas neleidžia žiūrovų žvilgsniams apsiriboti kuriuo nors vienu konkrečiu atvaizdu ir verčia vaizduotę kurti jų tęsinius. Todėl, kitaip nei įprasta fotografija, „Sustingę kadrai“ gyvenimo nesuskaido į reikšmingas akimirkas, bet priešingai – leidžia pajusti laiko tėkmės tolydumą ir iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingus jos momentus nuspalvina sodriomis autoriaus emocinės patirties spalvomis. Be to, kaip maksimalaus kūrybinio atvirumo ženklas, čia atskleidžiama sustabdytų kadrų analoginė, materiali prigimtis – J.Meko filmų fragmentai atspausti kartu su kino juostos per-

J.Mekas, A.Kulikauskas. Mama. Iš filmo „Reminiscencijos. Kelionė į Lietuvą“. 1972.

foracijos juostomis ir garso takelio pėdsakais. Tokie atspaudai atrodo kaip labai asmeniški „suvenyrai“ iš gyvenimo, kurio žiūrovai tiesiogiai nepatyrė, bet pažįsta iš J.Meko kino filmų. Sustabdytų kadrų sąsajos su jų pradiniu kontekstu šiuo atveju yra lemiamos – tik žiūrovai, kurių atmintyje gyvi J.Meko poetiniai kino dienoraščiai, jų kadruose ne tik atpažins to meto meno pasaulio žinomas asmenybes, bet ir pajus neįtikėtiną artumą seniai praėjusių dešimtmečių kasdienybės akimirkoms. Gal kaip tik dėl to šią parodą fotografijos šventės organizatoriai vadina „gurmanišku“ akcentu. O patys menininkai ir toliau pasitiki nesenstančiais kadaise avangardinės kūrybos principais: J.Mekas tęsia savo kino dienoraščius JAV ir kitose pasaulio šalyse, o A.Kulikauskas, sugrįžęs į Lietuvą, fotografijose įamžina savo šeimos kasdienybę kaime.

Anapus nuobodulio Kasdienybė buvo svarbiausia „medžiaga“ ir fotografo R.Pačėsos (1955–2015) kūrybai, kuri pristatoma pagrindinėje fotografijos šventės parodoje „Geltona gulbė neatplauks“. Tik šio fotografo darbuose kasdienybė susideda ne iš nuoširdžiai išgyvenamų, emociniu turiniu pripildytų akimirkų, bet virsta „lėta laiko be įvykių tėkme”. Taip viena iš parodos kuratorių Agnė Narušytė apibūdino kasdienybės laiką ne tik R.Pačėsos, bet ir kitų vadinamos „nuobodulio estetikos“ Lietuvos fotografijoje kūrėjų darbuose2. ► 2 Agnė Narušytė. Nuobodulio estetika. Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p. 238.

FOTOGRAFIJA

◄ Dalis ankstesnių Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijų atsisakiusių fotografų devintojo dešimtmečio pradžioje savo pačių kasdienybės ir viešojo gyvenimo nuobodulį fiksavo tarsi atsiriboję nuo aplinkos, stebėdami nereikšmingas akimirkas pro bejausmį fotoobjektyvą. Tačiau toks tariamas nejautrumas iš tiesų buvo tinkamiausia ir tuomečiame kontekste avangardinė kūrybos strategija, leidusi demaskuoti to

Čia drąsiai sugriaunama ir fotografijos – kaip objektyvaus tikrovės atvaizdo – iliuzija, ir negailestingai atmetamos bet kokios jos pretenzijos į nuo tikro gyvenimo nutolusį aukštąjį meną. istorinio laikotarpio socialinio bei politinio gyvenimo absurdą ir gintis nuo banalumo privačioje aplinkoje. Vienoje fotografijos šventėje sugretintos J.Meko sustabdytų kino kadrų ekspozicija ir retrospektyvinė R.Pačėsos paroda parodo ne tik skirtingus autorinius požiūrius, bet ir fundamenta-

R.Pačėsa. Krantas I, II. 1980–1982. 42

lius geležinės uždangos padalyto pasaulio skirtumus. Įspūdingiausia, kad šį kartą jie atsiskleidžia ne istorijos faktuose, bet visu ryškumu (ar blankumu) pasirodo kasdienybės vaizdiniuose kaip mūsų žmogiškosios patirties dalis. Vėlyvojo sovietmečio absurdui atskleisti ar jį kritikuoti įprastos fotografijos vizualinės kalbos R.Pačėsai nepakako. Autorius suardydavo fotografinio atvaizdo tikroviškumo iliuziją, įterpdamas banalius kasdienybės objektus, pavyzdžiui, „Prima“ cigarečių pakelį, arba tiesiai ant fotografijos užrašydamas ironišką komentarą. Retrospektyvinė paroda leidžia ne tik sekti R.Pačėsos kūrybos raidą nuo beveik poetiškų aštuntojo dešimtmečio Nidos vaizdų ir ankstyvųjų natiurmortų iki spalvotų skaitmeninių jau Lietuvos nepriklausomybės laikais užfiksuotų Marijampolės vaizdų. Tikriausiai išsamiausias iš iki šiol eksponuotų R.Pačėsos retrospektyvinės parodos variantų taip pat parodo, kad kritiškas žvilgsnis, ironija ir netradicinis elgesys su fotografiniu atvaizdu jo kūryboje išliko nepriklausomai nuo politinės situacijos kaitos. „Shtai“ – užrašė autorius ant kelių fotografijų, sukurtų gimtojoje Marijampolėje, į kurią iš Vilniaus grįžo naujo tūkstantmečio pradžioje. Tačiau net tūkstantmečių kaita neatneša reikšmingų pokyčių į R.Pačėsos

fotografuojamą kasdienybę. Apie naują politinę situaciją byloja tik ironiškas lietuviško „š“ garso užrašymas anglišku raidžių junginiu, tačiau kasdienis gyvenimas išlieka pilnas banalybės, kuri istorinių pokyčių ir didžiųjų lūkesčių fone atrodo dar labiau nuvilianti. Pažvelgti anapus nuobodulio leidžia tik intuityvi transcendencijos ir amžinybės nuojauta, pažadinta R.Pačėsos fotografijų ir sustiprinta britų poeto vizionieriaus Williamo Blake’o citatos prie įėjimo į parodą. „Žmogaus oloj – penki langai: pro vieną jis alsuoja, pro kitą girdi sferų muziką, pro trečią mato amžinybės fragmentus“, – skelbia paties fotografo mėgtos cituoti W.Blake’o poezijos eilutės, kurios įvairiomis progomis kartotos draugams, tikriausiai taip pat neretai įgydavo ironijos atspalvį.

Peržengė ribas Tačiau bendrame fotografijos šventės kontekste ši citata netikėtai susieja skirtingus autorius ir tampa visiškai rimta nuoroda į Augustino Našlėno parodos „Sapnų pjovėjas regėjimų ieškotojas“ tematiką. Šamanizmo praktikomis savo kūrybą grindžiantis A.Našlėnas teigia, kad ir dvasiniam ieškotojui, ir kuriančiam menininkui rūpi tas pats

FOTOGRAFIJA

R.Pačėsa. Paminklas Primai. Maždaug 1991.

klausimas: „kas aš esu?“, į kurį atsakymo autorius ieško dvasinėse patirtyse anapus įprastai suvokiamo pasaulio ribų. Taigi nenuostabu, kad ir kūrybiniu požiūriu nuo tradicinės fotografijos sampra-

tos A.Našlėnas nutolsta labiausiai iš visų fotografijos šventėje pristatomų menininkų. Jo kūrybos ekspozicija susideda iš autoriaus pasirodymų su britų psichodelinio roko grupe videodokumentacijos, šamaniškų

praktikų reikmenų, amuletų, totemų, „automatinio“ piešimo būdu sukurtų paveikslų ir fotomontažų. Vis dėlto čia išryškėja ir fotografijos kaip medijos panaudojimo kūryboje galimybių ribos. ►

R.Pačėsa. Krantas V, VI. 1980–1982. 43

FOTOGRAFIJA

A.Našlėno parodos „Sapnų pjovėjas regėjimų ieškotojas“ ekspozicija. ► Kitos fotografijos šventės ekspozicijos parodė, kad šviesos sukurti atvaizdai gali lengvai migruoti tarp kino ir fotografijos sričių, atskleisti paprastai žiūrovams nematomą savo technologinę, materialiąją prigimtį ir net priimti banalius kasdienybės objektus, paaukodami fotografijos tikroviškumo iliuziją. O A.Našlėno parodoje fotografija peržengė ribas, už kurių pakito ne jos stilistika, ne materialus pavidalas, o pati šviesos piešiamo atvaizdo savastis. A.Našlėno fotomontažai fotografiją tarsi grąžino į XIX a. piktorializmo laikus, kai ji ėmėsi imituoti dailę. Šiandienos skaitmeniniai kūrybos įrankiai ir jais išgaunamas kone hiperrealistinis vaizdas fotografijos nuo tokių paklydimų neišgelbsti. Šiuo atveju vaizdą kuria menininko vaizduotė, o ne tiesioginis šviesos prisilietimas, kurį prancūzų filosofas Rolandas Barthesas kaip tik ir laikė pačia fotografijos esme. Gyvas „Fotografijos grūdas“3 išliko ne tikroviškumu nuotraukas primenančiuose 3 2014 m. Kauno fotografijos galerijoje kultūros kritikas Jurijus Dobriakovas kuravo parodą „Fotografijos grūdas“, kurioje siekė atrasti „tai, kas [fotografijoje] yra, buvo ar galėjo būti vertingiausia, ir mobilizuoti […] naujam gyvenimui kitose estetinėse platformose“. Prieiga internete: https://dobriakov. files.wordpress.com/2014/09/fotogrudas.pdf

A.Našlėno fotomontažuose, bet menininko piešiniuose, kurie yra tarsi tiesioginiai dvasinių patirčių pėdsakai, užfiksuoti „automatinio“ piešimo būdu. Fotografijos virsmas autoriaus išgyvenimų interpretacijomis ir sinteze tikroviškuose fotomontažuose prieštarauja ne tik fotografijos prigimčiai, bet ir daugeliui šiuolaikinio meno principų. Šių dienų meno „gurmanai“ malonumą patiria ne pasiduodami iliuzijoms, bet provokuojami jas dekonstruoti, ne atpažindami apibendrintus simbolius ir metaforas, bet per kūrinius priartėdami prie „mažų“ tikro gyvenimo istorijų.

Verta įsižiūrėti Tad ką svarbaus apie Lietuvos fotografiją galima mąstyti, nurimus trečiosios fotografijos šventės Klaipėdoje pradžios šurmuliui? Viena vertus, būtų sunku išvengti minties, kad fotografija švenčiama jau neabejojant jos garbinga vieta bendrame Lietuvos meno kontekste. Tą patį vakarą kaip ir uostamiestyje kita fotografijos šventė vyko Vilniuje, kur Nacionalinėje dailės galerijoje buvo atidaryta retrospektyvinė Lietuvos fotografijos kla-

Dariaus Vaičekausko nuotr.

Šių menininkų kūriniai kasdienę būtį padaro vertą mūsų dėmesio, leidžia joje įžvelgti prasmę ir be ironijos parodo – štai kodėl verta įsižiūrėti į mažas gyvenimo detales. siko Antano Sutkaus paroda. Kita vertus, šių dviejų reikšmingų įvykių sutapimo laike išprovokuotas jų palyginimas dar kartą parodo „mažų ir asmeniškų dalykų svarbą didžiųjų užmojų laikais“4. Ir Klaipėdoje eksponuojamų parodų autoriai, kažkada atstovavę maištingam kūrybiniam avangardui, ir Vilniuje savo kūrybos retrospektyvą pristatęs A.Sutkus savo žvilgsnius kreipia į kasdienybę ir iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas „paprastų“ žmonių gyvenimo akimirkas. Tačiau šių menininkų kūriniai kasdienę būtį padaro vertą mūsų dėmesio, leidžia joje įžvelgti prasmę ir be ironijos parodo – štai kodėl verta įsižiūrėti į mažas gyvenimo detales. Taip vadinosi Jono Meko paroda, 2006 m. vykusi Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. 4

KINAS

Lietuviška rapsodija

tikroms ir išgalvotoms istorijoms Šis ruduo – realiai „didelis“ kino premjeromis. Tik spėk sukinėtis į visas puses ir atsakinėti į bičiulių – filmų mėgėjų klausimus: „Kaip tau tas, o kaip anas, ar jau buvai, kada eisi?..“ Ir taip be galo, be krašto. Karštas dalijimasis nuomonėmis, kurios dažnai tokios įkaitusios, jog nenoromis gali paleisti iš rankų, kad pirštai neišsilydytų. Skeptikų būrelis, pikdžiugiškai randantis šimtus priežasčių nusivilti, pasipiktinti ir paniurzgėti. Dūzgiantis lūkesčių katilas prakiurusiu dugnu. Malūnas, kuriam patinka suktis prieš vėją. Maištautojų armija, liguistai apsėsta maišto idėjos...

Aivaras DOČKUS

Nejauku prisipažinti, bet ir aš priklausau šiam entuziastingų visa ko – bet ko – nesvarbu ko – kritikų būriui ir nevengiu atsidurti pirmose jo eilėse. Kilus avarinei situacijai, apsimesiu, jog šurmuliuojančiųjų šalia nepažįstu. Masiniai renginiai – ne man. Arba – kaip nutiks šiame straipsnyje – užimsiu kuklaus ramintojo poziciją. Viskas su didžiosiomis rudens kino premjeromis gerai. Žinau, jog tikitės seisminio kritikos elektrošoko. Bet nupurtysiu jus filosofiškai banalia fraze, dvelkiančia smegenų suglebimu. Viskas su rudens kino premjeromis gerai. Tik mažas kompromisas su namo – gatvės – rajono – miesto – šalies – pasaulio skeptikais ir su skeptiku savyje: beveik gerai. Su mikroninėmis išimtimis.

nis. Kažkam užkliuvo ne tų laikų kastuvai ir ne tų vietovių peizažai. Kažkam nkvd-istas ne tokio žiauraus veido. Vieniems – siužetas primityvokas. Kitiems – neatskleista visa trėmimų tragedija. Tretiems – aktoriai „neišaugino personažų“. Standartinė Lietuva. Sveiki atvykę, užsienio kino kūrėjai. Trys milijonai ekspertų visada su jumis.

Krepšinio. Futbolo. Muzikos. Kino. Pagal įvykį, nuotaiką ir situaciją. Socialiniai tinklai nutiesė raudoną kilimą kiekvienam, pleškančiam troškimu pasisakyti. Pasitikite tiesą. Trys milijonai ekspertų dabar turi daug platesnę auditoriją nei nišiniai klaviatūros maigytojai, tokie kaip aš. Socialiniai tinklai nugalabijo kritiko profesiją. Nebėra poreikio. Galima dalytis milijonais nuomonių atviroje erdvėje – susipykti, susitaikyti, auklėti menininkus ir jiems dėkoti. Trys milijonai ekspertų, kasdien leidžiantys savo žurnalą ir rašantys įvertinimus. Jeigu jie pasakys, jog filmas – šlamštas, jis ir yra šlamštas. Net jeigu scenarijaus rašymo, kino istorijos ir gamybos vadovėlius kiauromis paromis studijuojantis profesorius pažers priešingų argumentų. Nebent profesorius būtų panašus į Indianą Džounsą ir turėtų milijonus sekėjų socialiniuose tinkluose. Nesu nei profesorius, nei panašus į Harrisoną Fordą ir nesurinkčiau nė šimto sekėjų. Bet trims milijonams kino ekspertų įžūliai rašau žinutę, kurios jie neskaitys: „Tarp pilkų debesų“ – tikrai geras filmas. ►

Pelenai ekspertų girnose Viskas tikrai gerai su Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ ekranizacija, kuri Lietuvos žiniasklaidoje sulaukė nemažai piktų vanojimų ir vaitojimų. Kažkam istorinis tautos kančios mastelis pasirodė nykštuki-

Kadras iš filmo „Tarp pilkų debesų“ (rež. M.A.Markevičius). 45

KINAS

Kadrai iš filmų „Bohemijos rapsodija“ (rež. B.Singeris), „Pirmasis žmogus“ (rež. D.Chazelle), „Juodasis kukluksklano narys“ (rež. S.Lee) ir siaubo serialo

Glaudžiai ir kartu lanksčiai suveržtas scenarijus, tautos patirties siaubą atskleidžiantis pagrindinių herojų akimis. Tiksliai sudėliotos scenos – per konkrečius, o ne abstrakčius išgyvenimus leidžiančios priartėti prie vidinių būsenų, emocijų ir reakcijų. Išgryninti charakterių portretai, detalė po detalės išryškinantys žmogiškąsias stiprybes ir silpnybes. Nuoseklus judėjimas per įvykius, konfliktus, susidūrimus, pokyčius ir virsmus. Niekur nenuklystama, nepaklystama, neužsižaidžiama bereikšmiais simboliais. Scenarijaus autorius – amerikietis Benas Yorkas Jonesas ir režisierius Marius A.Markevičius istorijos simboliais pristato žmones. Jie tokie ir yra. Kovojantys dėl išgyvenimo, draskomi prieštaravimų, dūstantys pasirinkimuose, kuriuos diktuoja kiti žmonės. „Tarp pilkų debesų“ – istorinė išgyvenimo drama, subtiliai iš asmeninių tragedijų pereinanti į pelenų riksmu sniege pasklidusį tylų tautos gedulą, kuriam nėra ir nebus pabaigos. Įtaigių britės Bel Powley, norvegės Lisos Loven Kingsley, suomio Peterio Franzeno ir švedo Martino Wallstromo aktorinių darbų nepajėgus sunaikinti kartais pernelyg uoliai pagal kalbos taisykles sterilizuotas lietuviškas dubliavimas (pasirinkau tokią versiją). „Raudonųjų klonų“ armijos kario Nikolajaus vidinė drama epizodiškai užkariauja pirmąjį planą ir tokį drąsų sumanymą nuostabiai realizuoja M.Wallstromas, prikaustydamas prie ekrano kiekvienoje personažo proto ir širdies dvikovoje. M.A.Markevičiui pavyksta per herojų būsenų skambesį išgauti erdvinį to niūraus laikotarpio gaudesį, nusėtą baimės ir mirties natomis. Filmui nebūtinai reikia

◄

vizualios epinės didybės, kad jis realistiškai pavaizduotų neišmatuojamos platybės skausmą, išsineriantį iš protu suvokiamų horizontų. Jeigu trys milijonai kino ekspertų priremtų prie sienos, – ne visai prigyja „flashbackiniai“ šokinėjimai į dailią praeitį. Taip pat pritrūksta svaresnės ir lėtesnės įžangos, įtraukiančios į veiksmą herojus ir žiūrovus, o vienintelė apčiuopiama gilesnė juostos „Tarp pilkų debesų“ spraga atsiveria filmo pabaigoje, kuriai pristinga išvystymo. Atomazga įvyksta žaibiškai, lyg būtų įsikišęs pats dievas Perkūnas ir vienu kirčiu suskaldęs blogio imperijos skydą. Pabaiga neatitinka kelio iki jos proporcijų ir M.Wallstromui tenka spurtuoti verčiantis per galvą, kad sutaptų su personažo kontūrais, krečiamais finalinio sprendimo drebėjimo. Tačiau – nors ir kiek neišbaigta – „Tarp pilkų debesų“ ekranizacija yra aukščiausio lygio kino projektas.

Šviesioji mėnulio pusė Viskas gana gerai su biografine muzikine drama „Bohemijos rapsodija“, pasakojančia apie didingąją grupę „Queen“ ir jos chameleoniškai charizmatišką lyderį Freddie Mercury. Filmas tobulai pataikauja publikai, aistringai geidžiančiai spalvingos ir melodingos istorijos apie legendą. Net ne apie įvairiapusę daugiasluoksnę asmenybę, o apie legendą – nuotraukose, ant plokštelių viršelių, koncertų įrašuose. Patyręs prie „Oskarų“ prisilietusių dramų „Visko teorija“ ir „Tamsiausia valanda“

siužeto skulptorius Anthony McCartenas scenarijuje išskaptuoja publikos (ir kitų „Queen“ narių, prisidėjusių prie juostos kūrimo patarimais) pageidaujamą legendinio F.Mercury skulptūrą. Ne provokuojančią, bet tviskančią. Be gilesnių detalių, bet ikonišką. Kaip statulėlę gerbėjams. „Bohemijos rapsodija“ – gryna pramoga, skriejanti pašėlusiu greičiu ir nesuteikianti pauzių pasvarstyti, kokios vienatvės šmėklos persekiojo F.Mercury jam nulipus nuo scenos, kaip psichologiškai ir fiziškai jį kamavo AIDS, kas dėjosi be atvangos naujai persirenginėjusioje dainininko sieloje. Dinamiškas montažas, muzikos pliūpsniai, talpūs dialogai, keliose eilutėse surimuojantys ištisus atskirus „Queen“ kūrybinius etapus: filmas „Bohemijos rapsodija“ labiau primena dainą – singlą, o ne konceptualų albumą. Publika triumfuos, nes „šventės, kuri visada su tavimi“, atmosfera įtrauks, užburs ir nepaleis. Ar Freddie suvaidinęs egiptietiškos kilmės Rami Malekas triumfuos patekdamas tarp nominantų „Oskarui“? Aktorius nuo pirmo iki paskutinio ūsų plauko persisunkia F.Mercurio DNR, tačiau scenarijaus paviršutiniškumas neleidžia jam užsinerti visos muzikanto odos. „Iksmenų“ krikštatėvio Bryano Singerio režisuotą „Bohemijos rapsodiją“ filmuoti ir montuoti dėl neskelbiamų priežasčių baigė Dexteris Fletcheris. Filmo pabaiga – paskubomis ir nesandariai prilipdytas svetimkūnis. Išsikvėpęs. Ne dėl D.Fletcherio kaltės. Dėl pačios prilipdymo operacijos, negalinčios išvengti neatitikimo pasekmių. Dirbtinio priauginimo randas ryškus kaip žmogaus pėda mėnulyje.

„N

alo

KINAS

„Namo ant kalvos šmėklos“ (rež. M.Flanaganas).

Saugūs Wiki’epiniai žingsniai Viskas gana gerai su kita epine biografine drama – „Pirmasis žmogus“. Scenarijaus autorius – „Oskaro“ laureatas Joshas Singeris pasistengė, kad istorija ekrane nenukryptų nuo Jameso R.Hanseno knygos puslapių ir būtų kuo artimesnė Vikipedijoje aprašytiems faktams. J.Singeris yra neprilygstamas „saugumo zonos“ specialistas, veikėjus kaip astronautus pririšantis prie erdvėlaivio tvirtu variniu kabeliu. Kertiniai jo saugaus faktinio braižo tvariniai: „Sensacija“, „Valstybės paslaptis“ ir „Penktoji valdžia“. Naujausiame darbe „Pirmasis žmogus“ jie susirenka visi viename. Atidžiai, išsamiai ir varginamai nuobodžiai. Iš santūraus ir ne paties iškalbingiausio Neilo Armstrongo biografijos sunku išspausti kokią nors „bohemišką rapsodiją“. Vienas ryškesnių ir stipriausiai sukrečiančių motyvų, kuriuo intuityviai varijuoja J.Singeris – astronauto sielvartas dėl dukros. Jis nusidriekia per visus filmo ir herojaus etapus. Visa kita – žanras, kuriam prilipdyčiau Wiki’epo pavadinimą. Vikipedijos epas. Detalus ir žiovulingas. Armstrongą įkūnijęs Ryanas Goslingas – lygiai taip pat atsargiai tikslus. Neprasilenkiantis su herojumi. Visiška F.Mercury priešingybė – iš kito kosmoso. Ar to pakaks nominacijai „Oskarui“? Keisčiausia titruose matyti „Atkirčio“ autoriaus ir režisieriaus Damieno Chazelle pavardę. Nors po „Kalifornijos svajų“ „Pirmasis žmogus“ bet kokiam kitam kino kūrėjui būtų mažas žingsnelis į priekį, tačiau tam, kuris taip nustebino „Atkirčiu“, tai yra besitęsiantis didelis šuolis atgal. Arba

bent jau žingsniavimas vietoje. Publikai taip pat ne itin patiks. Skrydis į mėnulį verčia prisiminti vizualiai stingdančią gravitaciją.

Juodaodis ir žydas kukluksklano pragare Su sporto terminologija – geriausią formą atgavusio Spike’o Lee komiška drama „Juodasis kukluksklano narys“ viskas geriau negu gerai. Vienas geriausių šių metų filmų paremtas juodaodžio policininko Rono Stallwortho prisiminimų knyga, kurioje aprašomas anekdotiškas tikras nuotykis aštuntajame dešimtmetyje. Rasistinių nuotaikų draskomose Jungtinėse Valstijose Ronas telefonu susisiekia su vieno

Geriau vargu ar būna. Šiurpiau – taip pat vargu bau. kukluksklano poskyrio vadeiva – trauktis nebėra kur ir į kraupiosios organizacijos gretas įsilieja kolega detektyvas Flipas, kurio gyslomis teka žydų kraujas... Policininkų duetas beregint patenka į pragaro irštvą, kuri Jungtinėse Valstijose žioruoja ir klesti iki šiol. S.Lee su bendraautorių komanda taškosi sprangiu humoru, kurio išvirkščioje pusėje – karti netolerancijos ir nužmogėjimo tiesa. Komiškos situacijos taikliai dramatizuojamos, o kvatojimas iš nenutrūkstamų paradoksalių kultūrinių susidūrimų ne sykį baigiasi nemaloniu kosuliu. S.Lee ir parodijuoja, ir karikatūrizuoja, bet – saikingai ir skoningai.

Palaimingi drebėjimo iš baimės malonumai Geriau vargu ar būna. Šiurpiau – taip pat vargu bau. Šie komplimentai, dėl kurių tiesmukumo net baugu, skirti Mike’o Flanagano („Okulus“, „Vidža lentelė: blogio pradas“, „Džeraldo žaidimas“) dešimties dalių siaubo serialui „Namo ant kalvos šmėklos“. Moderni Shirley Jackson klasikinio romano ekranizacija privertė siaubo karalių Stepheną Kingą švaistytis epitetais, jog „Flanagano kūrinys – arti siaubingos tobulybės“. S.Kingas iš Sh.Jackson saujomis sėmėsi įkvėpimo, o M.Flanaganas virtuoziškai perfrazuoja S.Kingą, peržengdamas žanro ribas ir kai kurias serijas paversdamas klaustrofobiniais teatro spektakliais. Net nereikia šmėklų, o jau bijai krustelėti. Herojai šnekučiuojasi, o kamera sukinėjasi aplinkui objektą, kurio nesinori stebėti. Pokalbių scena vienoje lokacijoje užtrunka pusvalandį, o tavo galūnės nutirpusios, nes pasąmoningai žinai – KAS TEN ir kad VEIKSMAS ANKSČIAU AR VĖLIAU TEN PERSIKELS. Visos tavo baimės atvyks su tavimi susipažinti. Viena po kitos. Jokių iliuzijų, jog pavyks išsisukti. Nes jos – labai kasdieniškos ir kiekvienam pažįstamos. Jos esame mes. Kartais žiūrėti nebeįmanoma. Sunku išverti. Bet pagalvoji – juk norėjai pagaliau gero siaubo kino produkto. Gavai. Neinkšk. Palaimingai tirtėk. Techniniai „Namo ant kalvos šmėklų“ sprendimai verčia sukioti galvą – „Netflixo“ ištekliai beribiai. Didžiausi kino talentai anksčiau ar vėliau susisies su kuriuo nors šios platformos projektu. 47

GINTARO LAŠAI

Gyvybė gyvybėje Ed Yong. Manyje gyvena milijonai: apie mumyse gyvenančius mikrobus, arba platesnis žvilgsnis į gyvybę. Kitos knygos, Vilnius, 2018, 382 p. Dainius VANAGAS 1822 metų birželio 6 d. vienoje Didžiųjų ežerų (JAV) saloje dvidešimtmetis prekiautojas kailiais Alexis St. Martinas buvo netyčia sužeistas muškieta į šoną. Vienintelis gydytojas saloje buvo Williamas Beaumontas. Kai šis atvyko į įvykio vietą, sužeistas St. Martinas kraujavo jau pusvalandį. Jo šonkauliai buvo skilę, raumenys sudraskyti, šone buvo matyti lopinėlis apdegusio plaučio, o skrandyje žiojėjo piršto storio skylė, pro kurią lauk tekėjo maistas. „Esant tokiai būklei nusprendžiau, kad bergždžias reikalas bandyti išsaugoti jo gyvybę“, – vėliau rašė Beaumontas. Vis dėlto jis pabandė. Gydytojas nusivežė St. Martiną į savo namus ir, nepaisant išankstinių spėjimų, po daugybės operacijų ir kelių mėnesių slaugos Beaumontas sugebėjo stabilizuoti jo būklę. Vis dėlto St. Martinas niekada iki galo neišgijo. Jo skrandis prilipo prie odoje atsivėrusios skylės, taip susikurdamas nuolatinį iliuminatorių į išorinį pasaulį – „atsitiktinę angą“, kaip ją pavadino Beaumontas. Kadangi toliau prekiauti kailiais St. Martinas nebegalėjo, jis tapo gydytojo asistentu ir tarnu. Beaumontas su savo naujuoju kompanionu ėmė elgtis kaip su laboratorine jūrų kiaulyte. Kadangi žmonės tuo metu beveik nieko nežinojo apie virškinimo procesą, St. Martino žaizdoje Beaumontas tiesiogine žodžio prasme galėjo jį matyti savo akimis. Gydytojas surinko daugybę skrandžio rūgšties pavyzdžių ir kartais pro atvirą skylutę St. Martino pilve įkišdavo į jo skrandį maisto, kad galėtų stebėti, kaip virškinama realiu laiku. Eksperimentai tęsėsi iki 1833 metų, kai galiausiai šių vyrų keliai išsiskyrė – St. Martinas sugrįžo į Kvebeką, kur užsiėmė žemdirbyste ir mirė sulaukęs 78-erių, o Beaumontas išgarsėjo kaip gastrofiziologijos tėvas. Be daugybės kitų atradimų jis nustatė ir tai, kas šiandien mums atrodo 48

savaime suprantama – smegenys daro įtaką virškinimui, o virškinimas – smegenų veiklai. Juk kiekvienas iš mūsų yra pastebėjęs: mes netenkame apetito, kai keičiasi mūsų nuotaika, ir mūsų nuotaika keičiasi, kai esame alkani. Tačiau kodėl? Mokslininkams prireikė daugiau nei pusantro šimtmečio, kad sugebėtų įvertinti mikrobų reikšmę skrandžio ir smegenų sąveikai. Alkis, nemiga, atskyrimas nuo motinos, baimė, netinkama temperatūra, stiprūs garsai – visa tai gali pakeisti mūsų žarnyno mikrobiomą. Tačiau gali nutikti ir priešingai: mikrobiomas gali paveikti šeimininko elgesį, įskaitant jo socialines nuostatas ir gebėjimą susitvarkyti su stresu. Tokių vaizdingų istorijų britų mokslo žurnalisto Edo Yongo knygoje „Manyje gyvena milijonai“ gausu. Autorius vieną po kito gliaudo įvairius su mikrobų raida ir reikšme susijusius klausimus, pateikia dešimčių mokslininkų tyrimus ir hipotezes. Bene svarbiausias autoriaus uždavinys – pagrįsti ir gausiai iliustruoti protu kartais sunkiai suvokiamą faktą, kad žmonės, gyvūnai ir augalai yra milžiniškos mikrobų talpyklos. Kiekviename iš mūsų yra milijonai bakterijų, kurios dalyvauja daugelyje gyvybinių procesų ir lemia jų efektyvumą. Negana to, kiekvieno žmogaus mikrobiomas skiriasi. Glostydami šunį, išeidami į lauką, sklaidydami knygas bibliotekoje, gerdami vaistus, keliaudami po svečias šalis mes sukaupiame unikalią mikrobų sudėtį, suteikiančią mums išskirtinių savybių – savitą kvapą, tam tikrų maisto produktų netoleravimą ir virškinimo ypatumus, atsparumą ligoms, alerginį jautrumą ir kt. Mumyse esančios bakterijos lemia net tai, ar šiltą vasaros naktį sėdėdami prie ežero sudominsime kraujo ištroškusius uodus – vienų bakterijų išskiriamas kvapas juos traukia, kitų – ne. Kitas ne ką mažiau žurnalistą dominantis aspektas – dviejų labiausiai paplitusių požiūrių į bakterijas paneigimas arba, tiksliau, atnaujinimas. Vieną iš

šių požiūrį – įsitikinimą, kad bakterijos yra blogos – jau galima laikyti išėjusiu iš mados. Vis dėlto dar prieš kelis dešimtmečius buvo įprasta apie bakterijas kalbėti tik kaip apie invazinius parazitus. Tuo metu Vakarų pasaulyje įsivyravo antibakteriniai muilai ir kitos dezinfekcinės priemonės, paniškas sterilumo ir švaros siekis, o ligoninių langai buvo sandariai uždaromi, taip siekiant sumažinti galimybes žalingoms bakterijoms patekti į gydymo aplinką. Vėliau šį požiūrį pakeitė šiuolaikiškesnė pozicija – esą yra ir gerų, ir blogų bakterijų. Pastarųjų yra vos apie šimtą rūšių, o visos kitos žmogui yra arba naudingos, arba neutralios. Šį įsitikinimą stiprino įvairūs moksliniai tyrimai, nustatę, kad bakterijos yra itin svarbios mūsų virškinimo ir imuninei sistemoms. O dargi paaiškėjo, kad atvėrus ligoninių langus į vidų plūsta bakterijos, išvalančios ir pagerinančios patalpoje esantį orą. Tačiau ir antrasis požiūris nėra tikslus, teigia E.Yongas. Bakterijos yra nei geros, nei blogos. Jos yra savarankiški organizmai, siekiantys to paties, ko ir kiekviena gyvybės forma, – maitintis ir daugintis. Poveikis, kurį bakterijos daro žmogui, iš dalies yra atsitiktinis ir grindžiamas nauda. Vadinamosios gerosios bakterijos žmogui yra naudingos todėl, kad žmogus dėl vienų ar kitų priežasčių yra naudingas bakterijoms. Tačiau tai gali labai greitai pasikeisti: pavyzdžiui, kol virškinimo procesuose dalyvaujančios bakterijos yra virškinamajame trakte, tol jų interesai sutampa su žmogaus: visi maitinasi, visi sotūs. Tačiau jei ligos, traumos ar žaizdos atveju šių bakterijų patektų į žmogaus kraują, šie interesai akimirksniu išsiskirtų ir žmogui šios gerosios bakterijos taptų pražūtingomis. Lygiai taip pat vadinamosios blogosios bakterijos žmogui gali nepadaryti jokios žalos ar net būti naudingos, jei patenka į specifinę ir unikalią terpę. Kitaip tariant, mūsų kūnuose gyvena trilijonai bakterijų, besivadovaujančių

Haiku

GINTARO LAŠAI

kūrybinės dirbtuvės Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre (TVRC) Nidoje spalį vyko Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus sukurtas ir Klaipėdos miesto savivaldybės finansuotas rezidencijų projektas „Trys eilutės – gili prasmė. Haiku kūrybinės dirbtuvės“.

savo biologine logika. Jei žmoguje esančio mikrobiomo balansas stabilus – visi iš to gauna naudos. Tačiau reikia labai nedaug, kad šis balansas pasikeistų ir buvę partneriai taptų priešais. Ši bakterijų sugyvenimo sistema yra itin sudėtinga. Tarkime, jos pačios kontroliuoja skirtingų rūšių populiaciją, kad nė viena netaptų dominuojančia. Jos taip pat naikina naujai patenkančias bakterijas, kalibruoja imuninę sistemą, nes svetimkūniai gali pabloginti senbuvių bakterijų gyvenimo sąlygas. Įsivaizduokite, kad milijonas žmonių stengiasi susitarti, koks gyvenimo būdas yra geriausias. Neįmanoma, ar ne? Tačiau bakterijos kažkaip susitaria. Būtent todėl manoma, kad bakterijų įtaka žmogui yra gerokai didesnė, nei apie tai žinoma iki šiol. Pavyzdžiui, yra hipotezių, kad bakterijos gali turėti įtakos nutukimui – juk nemaža dalimi būtent jos lemia, kuris maistas ir kaip efektyviai yra suvirškinamas. Be to, gali būti, kad bakterijos net sugeba daryti giluminį poveikį mūsų mitybos pasirinkimams – sukelti alkio pojūtį arba paskatinti žmogų valgyti tai, kas naudinga ne jo, o bakterijų mitybai. Šioje knygoje klausimų daugiau nei atsakymų, nes mikrobų tyrinėjimas dėl begalinės jų įvairovės vis dar yra ankstyvojoje fazėje. Prielaidų ir ambicijų daug, tačiau abejonių – ne ką mažiau. Vis dėlto dėmesys ir palankūs įvertinimai, kurių knyga sulaukė vos pasirodžiusi, leidžia manyti, kad apie mikrobus ir su jais susijusius atradimus ateityje mes girdėsime vis dažniau.

Į renginį suvažiavo dalyvių iš visos šalies: Goda V.Bendoraitienė (Klaipėda), Artūras Šilanskas (Vilnius), Danielius Milašauskas (Klaipėda), Mindaugas Valiukas (Vilnius), Petras Gintalas (Telšiai), Ona Jautakė (Kelmė), Dalia Tamošauskaitė (Skuodas), Audreolė Pivorė (Molėtai) ir Edmundas Atkočiūnas (Nida). Sumanymo dalyviai iš anksto buvo suskirstyti į sensėjus ir adeptus. Sensėjai mokė, o adeptai mokėsi rašyti haiku, praturtindami vieni kitus. Haiku kūrybinėse

dirbtuvėse TVRC vyko teorinės paskaitos bei praktiniai užsiėmimai, kurių rezultatai ir postūmiai bei dalyvių sukurti tekstai kasdien būdavo aptariami. Vieši kūrybiniai rezultatai buvo pristatyti Ievos Simonaitytės bibliotekoje Klaipėdoje, Eduardo Jonušo namuose bei Tomo Mano namelyje Nidoje. TVCR haiku kūrybinėse dirbtuvėse buvo pateikta ir haiku – haiga (japonų trieilis ir fotografija) darbų. Kiekvienas projekto dalyvis taip pat sukūrė haiku, skirtų Lietuvos valstybingumo 100-mečiui.

Artūras ŠILANSKAS

*** Ruduo prie jūros. Iš varnų gluosnio viršūnėj Spėju, kur šiaurė.

*** šaltas pajūrio smėlis gelbėtojų namelis užkaltais langais *** ruduo prie jūros prijaukinta stirna skabo gyvatvorę *** bežvaigždė naktis žvejų kaimely anksti gesinamos šviesos

Ona JAUTAKĖ *** Jūra po audros. Vėjas kopose viksvom Braižo lankus.

*** Kuprinė ant pečių. Akmenuko bate Laukia kelionė.

Mindaugas VALIUKAS *** ruduo kurorte per perėją marių link dvi poros ančių *** bobų vasara paliekant haiku stovyklą šluoju lapus nuo mašinos *** viešbuty dviese ant naktinio stalelio kaštonai ir nosinės ► 49

GINTARO LAŠAI ◄

Danielius MILAŠAUSKAS *** mėnuo be lietaus pernakt klausaus lašų iš seno čiaupo *** bobų vasara primena moterį pliaže pamiršusią nusirengt *** rudens tyla Kernagis improvizuoja parke prie marių Audreolė PIVORĖ *** rūta žalioji močiutės daina čia pat, už lango *** tėvas ir sūnus skraidina aitvarą akys danguje *** kelias namo tirštame rūke pavasario kvapas

Goda V.BENDORAITIENĖ

Petras GINTALAS

*** google žemėlapiai… abipus vaikystės kelio bekraštė ražiena

*** Modiljanio moterys – kaklai link akių ir atgal užverčiu albumą

*** kryžkelėje — kiekvienas kelias praeitas kartą

*** negardi rytmetinė kava – amžinai nerandu sidabro šaukštelio

*** senosios durys — tas pats girgždesys šiapus ir anapus

*** belapis krūmas varnos dairosi likusių uogų

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ

Edmundas ATKOČIŪNAS

*** žiema neateis: šalna nepakanda žiedų ant pirštų

*** Praūžė audra Medis skersai kelio Takelis atgijo

*** dienos trumpyn špagatas po špagato laikrodžio rodyklių

*** Rudens vakarą Įsismarkavo vėjas Koplytstulpis krūptelėjo

*** žiemos rytas kiek lango pratirpdau – tiek ir pasaulio

*** Šimtametė užkliuvo slenkstį. Žvaigždėtas dangus.

Pauliaus Sadausko nuotr. 50

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Verdenė Monika VALKIŪNAITĖ

verksmas I (va va)

Iš parafrazių („ui jui“)

rauda rauda – kruvinų kelių ašarom* gegužiukų lizduos įpintų bičių*geluoniuos uždarytos nemariųjų mirties*gegučių vaikų*svetimųjų lizduos*

visut visutėlis veiduliukas ryškios lūpos raiškūs akių šešėliai blankūs skruostai apvaliai apvalainukėlis, tuojau lis ypač baltų dantų šypsenėlėm, labai raudonų nagų podelniniais įdrėskimukais ta moterytė priekin – mažytis sijonėlis lėlele lėkštelių akim talpyklom klapt klapt – marinuoti kaštonai rudi marinuoti kaštonai jai, be kevalėlių paruošti naudojimui

paauglystė (laikotarpis) ties Bernardinų k. varteliais laukia lapakryčio mėnesio – tik jei nori o noro yra – ateik remkis medine koja mosikuok oriai kulšelėm – laukia kryžiumi kojos, rankos ant Budos barsto pelenus – taip nuobodu gyventi nuobodumo nuobodybė – paauglystė barsto Budos pelenus rymo ties varteliais, raukšlėja pasirėmus – senauglystė atėjusiems paglosto prieš plauką galvą.

gailis gailis – sparneliais sulipusių dievo karvyčių ant akių baubia baubia – mūkimu* varvančių paakių* paukščių*plakančių žuvį sparnais* be garso* *tik tyliai

verksmas II (nu ir va) uždarytų pelėdų ūbavimu paausiuose šaukiuos varnų dievo raudonais takeliais ateinančio mirti

tikėjimas (kažkaip reikia) tikiu čiurlenimų pasakom miestų fontanų šnekomis, kalbėjimu į būtį daugiskaitos pirmo asmens kilmininkui, rusais kaimynais, ant pastolių aidais nuslenkančiais keiksmais link vienaskaitos pirmo asmens kilmininko.

įtikiu po kepurėmis stebuklingąją naktį apžėlusiomis plikėmis. esu pilnateisė vienaskaitos pirmo asmens vardininkė – klausaus tikiu linkčioju pritariu daugiskaitos pirmajam vienam pačiam nusilenkiu.

Iš parafrazių („ko če lauki?“) laukiu tylos ir pavasario išauštant, kai dangūs prasiskirs po Mozės lazda laukiu griaustiniai nutils, išeisiu iš už kopų į atvirą jūrą tuščiu žvilgsniu į stepę – galva kairėn dešinėn „na, ko gi lauki“ niekas nelaukia nelaukia nelaukia ir tu nelauk bet laukiu: pavasario laukuos bėgiojančių pelių, iš po žiemos, po pirmo sniego namuosna įžengiančių. laukiu pavasarių, buvusių mūsų vaikystės pavasarių. dar daugiabučių kiemuose nustipusių pelių prisikėlimo čia laukiu.

jn 1 (kasdienybės žodis) raiškaus mėlio dangus ir po debesim – taip pat. atsispindi ežeriuke lygiai tiek vandens. ► 51

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ link vandens nusvirę atsimerkia mėlynai lubinai sužydo ant vasaros glėbiu į rankas – palaikyk, čia tau –

vien tik mėlis, lubinai, pražydę vasaros pirmom dienom – imk, čia tau. paežeriuose akys pražysta lubinais. imk – visi vaikystės ežeriukai užpelkėja.

Žinom (-) Paskutinė žvakė užges Iškvėpsi visą plaučių Turinį Ištisai žiūrėsi į lubas Ant jų ropos musės Mažyčiais sparneliais braižys Kelius Kojos bus ištiestos Musės leisis Kojelėm tapšnos Sąnarius Per odą Per pūkelius Tapšnos kraujagysles Šluostys susirinkusių Ašaras Lįs į nosį Zirs paausiais Visos žvakės Sudegs Musės skraidys Paskutiniu atodūsiu Nusileis Nuo lubų

Gabrielės Venckutės akvarelė.

šiukšliavežių kabinos lieka tuščios komunalininkų parke. nė šnypšt nei balandžiai, nei maumedžiai, nei duobės. sausi „o“ – septyni pašto karveliai – lik šalia, prašau, tą dieną nevyk.

kas seka po to (-) septyniolikta (apie dieną, bet kaip ir ne) sausio septyniolikta yra diena, kurią niekas nevyksta. langai tamsūs atėjus vakarui. 52

nebesinori serbentų sutraukia lūpas ir šnervės sulimpa mainosi veido bruožai persikreipia savęs nebeatpažįsti ateina berankės mergaitės iš pirmojo košmaro

nebeturiu rankų seserys rate supa vis glaudžiau linguoja linguoja linguoja vieno kūno ir kraujo nutyla žingsniai tyli pati tyla suskausta krūtinę krentu ant jau prabrozdintų kelių balutėj ieškau dangaus nėra neįdomesnės temos stoviu prie kapo degu tą pačią žvakutę nesuprantu kodėl ne aš toj duobėj vėliau laukiau Godo buvo medis vienišas medis buvo galima pasikart bridau per begalines žalias pievas jis vis nutoldavo klausimai nutilo tada laukiau

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

liepiamasis (vingiuojantis) žandeliais byra smėlis, nukrapsi ant žemės. byra miltukai, trupa galvos, atsiveria kiaušai, bėga, krenta, sukruta ant pirštų. byra smėlis, užkasa kojas, žirgžda po pėdom. laikrody nėra laiko, broli, nežiūrėk į akis. girdis smėlis, sese, nemainyk akių. byra termitai – akeles, sese. akiduobes, broli.

Esu esu (įvardijant nepasitenkinimą) Pagal apibrėžimą gimti turėjau Laume, ilgiausiais gaurais šluoti Pastales, svetimas kojas Nusausinti plaukais, Prieš tai nuplovusi Dubenyje. Turėjau pirmą kartą riktelti Apsėstos būtybės dainos pradžią – Mano krūtinėj turėjo, Pagal apibrėžimą, Likti tuščia ertmė tarp šonkaulių, Iš vidaus girdėtis Neseniai gimusių Sibiro ruonių Kiauksėjimas. Turėjau gimti laume, Pagal apibrėžimą, Turėjau nušluostyti Plaukais Purvinas kitų Pėdas.

Iš parafrazių („Tapybą reikia deginti I“)

Kai nešies mišką (maža, ką nešies)

drobes suris liepsnos laižydamos liežuvėliais dvišakiais. grublėtu paviršiumi skaudžiai tarkuos, klius grioveliuose.

Savy nešiesi mišką Laužo dūmuose skęstančius Dangaus žvaigždynus Dešinėj Aky talpini visą Skliautą Kairėj banguoja marios Ritasi ritasi Veržias tolyn

suės pasigardžiuodamos pilką rudens vakarą kai pro dūmus ir debesis neprasibraus saulė. suris paglostinėdamos žydrus mėlynus ir rausvus. nepažinūs žmonės šoks ratu trypimo ritmu tiesiai iš apkvaitėlio užrašų nužengę. pilka pelenų krūvelė sklandys – jokios tapybos, poezija pažemiuos.

Piemuo (kasdienybės žodis) Atėjo pas mus nuo rusų. Užsikrėtęs kitos rūšies nebylyste Lietuviškai vadina Mergaites div čion kė. Nors nei dvi, Nei čion, Nei kekė. Pasibaigus tabakui. Traukė lauro lapus – Visai nieko, sakė, Macniai, čiondvikė. Niekas iki šiol Net čion Nežino Ką tai reškia. Gal koks keiksmažodis, Gal lauro lapų Pavadinimas.

Kai nešiojiesi viduje mišką Ausyse nuolat ošia Šnara Lapeliai spygleliai Marių dugne Dygsta kalninės pušys Tavy dega miškas Rūksta Akių skliautu Aukštyn

Pabaigos (kai viena koja esi dar) Savaitė pusryčių ir vakarienių Liko Savaitė keistų žmonių Vietų Tylinčių dialogų Dabar savaitė Ėdesys iš vidaus Šylė rašė dainas spausdintinėmis raidėmis Dabar iškabintas muziejuose Ištempta jo siela ant žvilgsnių Liko savaitė Stebėjimo Skimbčioja Pusryčių ir vakarienių Lėkščių stalas Primirštomis Dainomis

Dievdirbys GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Ieva Marija SOKOLOVAITĖ

„Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje.“ Mt 26, 23

1 Šaltu stiklu ropoja riebi juoda musė. Lipnios kojos sparčiai kyla ir leidžiasi, kyla ir leidžiasi. Judėjimo trajektorija driekiasi aukštyn. Už virtuvės lango – tanki debesų pilkybė, musė iriasi per ją. Ji vis stabteli prie pirmtakių paliktų pėdsakų – tamsių taškų stikle, ir vėl karštligiškai tapnoja, aukštyn ir aukštyn. Kojos kyla ir leidžiasi. Pamišėlio skubėjimas. Iš svetainės girdėti balsai. Žemas vyriškas – neskubus. Ir tylus moteriškas – jis pasigirsta rečiau, po valandėlės pauzės. Negaliu atsekti paskirų žodžių. Nesiklausau. Jeigu norėčiau, galėčiau nutipenti iki durų apsimovęs vilnones kojines, kad uždusintų garsą, tikėdamasis, jog nesugirgždės grindų lenta, ir pasiklausyti balsų. Vyriško ir moteriško. Bet dangiškąja koše veržiasi mano musė. Kažin, ar vabzdžiai prakaituoja? Skubėk lėčiau, Muse, to pokalbio ir pradžia, ir pabaiga buvo aiškūs jam dar neprasidėjus. Lieka vis mažiau kojų trūktelėjimų iki viršutinio lango rėmo. Tada musė pakils ir nuzvimbs tirštu minoriniu gaudesiu, kuris užgoš balsus. Vėl bus nuobodu. Virpteli miniatiūrinis murzinas sparnas, pasisukimas, stabtelėjimas, lipni kojytė. Man garsiai sugurgia pilvas. Pilka jūra sprogsta ir išsilieja, aptaškydama kaktą monolitišku dūzgimu. Balsai nutyla. Neapsimaunu vilnonių kojinių. Nesistengiu eiti tyliai, net tyčia nerangiai statau pėdas, kad grindų lenta sugirgždėtų ar bent jau sutraškėtų kojos piršto sąnarys. Jie turėjo išgirsti mano žingsnius, stabtelėjimą prie slenksčio. Durų rankena vėsi, liečiu ją tik pirštų galiukais. – Gal jau reikėtų virti vakarienę, jūs dar nenorit valgyt? – girdžiu save klausiant. Motina susirangiusi fotelyje ir rankomis apglėbusi kojas. Matyti kaulėtos pėdos. 54

Motinos akys drėgnos ir paraudusios. Tėvas sėdi ant sofos. Žvilgsnis nudelbtas žemyn, spokso į dėmę grindyse. Atrodo, kad man įėjus kažkas užsikimšo. Tėvas pakelia akis. – Mama sako, kad šiandien tavo eilė gaminti vakarienę, – neskubiai taria. Motina akių nepakelia, ji tyli. Linkteliu, nosimi brėžtelėdamas tylą, apsigręžiu. Vėl uždarau duris. Vėl nesiklausau. Ir nueinu girgždindamas grindis. Grįžęs į virtuvę susivokiu, kad nemoku gaminti valgio. Iki šiol mano kulinarinė meistrystė apsiriboja sugebėjimu išvirti pirktinius arba motinos prilankstytus koldūnus. Pravartu, bet dabar koldūnų nėra. Sumuštiniai nesiskaito. Mąstyk, Teodorai. Nukeliu nuo lentynos knygą, ant jos viršelio – įmantrus burokėlių darinys. Puslapiai blizga nuo įčiupinėtų riebalų. Dilgėlių sriuba; jautienos kepsniai; bulviniai blynai; vyriškas balsas pakyla į klausiamąją intonaciją; salotos su kriaušėmis; plovas. Taip nieko nebus. Mąstyk, Teodorai. Krapštyk smegenis. Įkišu nosį į šaldytuvą. Girdžiu, kaip svetainės durys krykteli atsidarydamos. Motinos žingsniai koridoriuje – netvirti, vos girdimi. Šaldytuve kiurkso keletas kiaušinių, bet nemoku kepti net kiaušinienės. O gal nereikia mokėti? Kiaušinių turinys suvarva į keptuvę be didesnių isterijų. Kertėje vėl pasigirsta budeliškas zvimbimas. Motina basa, jos plaukai išsidraikę, akys kažko ieško. Matau, kad jai šalta. Tėvas nejudrus, tarsi išskaptuotas iš akmens. Susėdame įprastinėse vietose. Tėvas viename stalo gale, motina – kitame, aš – šone, priešais langą. Man geriausiai matyti musių nutupėti taškai stikle. Vis dėlto reikia mokėti kepti kiaušinienę. Manoji lėkščių baltume virto gailesčio vertu svilėsiu. Kraštai apdegę, vietomis sukrekėję į ploną plėvelę, kurią nemalonu laikyti ant liežuvio. Įverčiau per daug druskos. Tėvo žvilgsnis klaidžioja po dangų, nulydi varnas, besipešančias dėl batono riekės. Kur dingsta diplomatija? Motina knebinėja kiaušininį mano kūrinį, jos galvoje skambiai grumdosi mintys. Nevalgyk, aš sugalvosiu ką nors geriau. Ar tu jauti skonį? Netylėk. Negi, laužydama

duoną, negalėjai pasakyti, kas tave išduos? Negi negalėjai ištarti, kad daugiau nevalgysi ir negersi su mumis iki tos dienos, kai vėl atgimsi? Aš nenoriu tavęs kankinti ta kiaušiniene, tavo pėdos per gražios kryžiui. Bet nereikėjo taip ilgai kalbėtis. Nepasakei, kaip atsargiai reikia elgtis su druska. Tu melavai, ar atsimeni, kaip sakei, kad mes esame žemės druska? Nesame. Mes tik kiaušiniai, sudūžtantys iš neatsargumo. Lengva persūdyti. Lengva pasakyti: Teodorai, dabar tavo eilė. Dabar mano eilė sudužti. Dabar aš paveldėjau apokaliptinį kurioziškumą. Mano lukštas per plonas. Reikia sportuoti. Reikia užsiauginti storesnį. Akies krašteliu pastebiu, kad aptaškiau sieną virš viryklės, ir dabar pilkai gelsva plytele žemyn tįsta riebaluotas lašas. 2 Uosinės grindys keistai braška. Einu basas, nes ir tėvas basas. Nėra kilimų. Lubos svetainėje pilkšvai baltos spalvos, aukštai, ir ant jų nekrinta šviesa pro didžiulį langą. Čia

Prieš audrą. Gabrielės Venckutės akvarelė.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

paviršiai dar nespėjo pasidengti pirmapradėmis dulkėmis iš odos atplaišų, šunų plaukų ir minčių nuotrupų. Tėvas klesteli ant sofos, o man lieka klastingas sėdmaišis, įsiurbiantis išsiblaškiusį prisėdusįjį kaip plėšrus vabzdžiaėdis augalas. Susmengu, imu laukti, kol kūną apsems virškinimo sultys. Vis neįprantu tėvo valdose, nes nežinau, ar esu svečias, ar šeimininkas. Tėvas pasikelia paimti fotoaparato. Parskrido užvakar. Dabar, kaip įprasta, klausysiuos apie svetimą maistą, orą, pastatus ir žmonių keistybes, iliustruotas atostoginėmis nuotraukomis. Nuotraukų daug, nes tėvas fotoaparatą neseniai nusipirko ir vis dar neatsižaidžia. Jis visada man parveža saldainių. Atėjau, nes norėjau tų saldainių. Man prieš akis – sustingdytas mėlynas dangus, raukšlėti akmeniniai kalnai, atspindžiai. Įvairiais rakursais. Vaiskumas, horizontai, didybė. Tėvo pasakojimas prigrūstas detalių, jis nuolat prisimena, kad dar pamiršo paminėti tą ar aną, grįžta, paskui vėl šokteli į priekį, kol suprantu, kad nebesiorientuoju laike, ir ima spengti ausyse. Puošni vaizdų procesija slenka pro akis. Mėlynas dangus, raukšlėti kalnai, atspindžiai. Akivaizdžiai dažyti plaukai, akiniai nuo saulės, tėvo ranka, apglėbusi liauną juosmenį. Jos plaukai kaip motinos, tik šviesesni, akys kaip motinos, tik žydresnės. Atnaujinta versija. Kai kur ji nufoto-

grafuota viena, ant delno laikanti mažytę kalno keterą, lipanti laiptais ar pro šiaudelį siurbčiojanti rausvą skystimą kalnų trobelės terasoje. Kitose – prisišliejusi prie tėvo. Cukrinė šypsena. Tėvo lūpose – atsainumas, kuriuo jis taip stengiasi tikėti. Aišku, yra ir kitokių vaizdų. Nedarkomų jokio žmogiško padaro buvimo. Kai tokie ekrane, girdžiu, kaip mano žarnos garsiai rėkauja viena ant kitos. Pasinaudoju pauze, kai tėvas bando prisiminti, kurią dieną jų vos neapgavo toks barzdotas vietinis, ir nukicenu laiptais į antrą aukštą. Unitazo dangtis šaltas, bet prisėdimas vis tiek malonus. Tiesiai priešais – spintelė su kriaukle, apstatinėta daugybe įvairiausių buteliukų, tūbelių ir dėžučių. Beveik nėra laisvos vietos. Visi jos. Armija losjonų, kremų ir pudrų, išdidžiai uzurpavusi spintelės baltumą. Niekad anksčiau nepastebėdavau, kad jų šitiek daug. Užsisegęs kelnių sagą, prieinu prie kriauklės. Mano veidas veidrodyje vos pastebimai pablyškęs. Paakiai pilkšvi. Mano akys tiksliai tokios pačios formos, kaip tėvo. Ir nosis. Ir lūpos. Ar ir mano lūpose toks fantastinis atsainumas? Tegul. Tegyvuoja natūrali atranka, išgyvena tik stipriausi. Grįžęs į svetainę, randu tėvą pro langą spoksantį į lietaus debesį. Nežiūrėsiu dau-

giau į tas nuotraukas. Galėčiau dar saldžiai pasišypsoti, bet baisiai tingiu. Susirenku saldainius ir išeinu. Tėvo pakaušiui dingstant už siaurėjančio durų plyšio, pastebiu žilą sruogą jo plaukuose. Nusikeikiu, kai gigantiškas lietaus lašas tekšteli ant nosies. 3 Mano išbalę pirštai slysta bibliotekos knygų nugarėlėmis. Tarpai tarp knygų lentynų palaimingai tušti, prisigėrę popieriaus kvapo. Miegantys žodžiai nežeidžia. Užsimerkus galima išgirsti ritmingą miegančiųjų alsavimą. Neištraukiu nė vienos knygos, nes nenoriu suardyti tylos. Tyla yra mano dievas. Kas gali būti tyriau už tylą prieš pasaulio sukūrimą, už dangiškąjį nieką? Palaiminti kurtieji, nes jie niekada neišgirs, kaip kankinamai cypia sugedę stabdžiai, kaip kas kelias minutes nepažįstamas balsas trata priešvartomipasitarsgydyjurvaistinku, kaip kaukia miegamuosiuose užrakinti pudeliai. Geriu tylą godžiai ir pasimėgaudamas, lyg eliksyrą, kurio šalutinis poveikis neištirtas, ir kaip malonu tai žinoti. Įsibrovęs garsas sugriauna sakralumą. Čeža drabužis, kai nematomas Minotauras sėlina knyginiu labirintu. Jis artėja, budina miegančiuosius. Jau visai netoli. Žūsta dievai, nespėję išpirkti nuodėmių, kai iš už lentynos pasirodo trumpas sijonas ir strazdanotas veidas. Skruostai rausteli. ►

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Tik po geros valandėlės parsibasto mintis, kad tą veidą pažįstu iš matymo. Neprisimenu vardo, o gal ir nežinau. Šiaip ji visai nieko, kokie aštuoni balai – ilgos kojos, neatstumianti fizionomija, matyti neblogas krūtų augimo potencialas. Strazdanė ima guviai čiauškėti. Tas balsas vargina, jis tarsi saulė dykumoje, kai neturi skrybėlės, kai blakstienos sulimpa nuo prakaito, vokai apsunksta. Matau, kaip tos akys pasigardžiuodamos gurgia mano siluetą. Pažįstu tokį žvilgsnį. Banalu. Scenarijus jau žinomas. Dabar ji, kai tik vėl atsitiktinai (?) susidurs su manim, stengsis įvairiausiais būdais šyptelėti, dirstelėti, vingtelėti. Gal tikisi, kad ir aš žiūrėsiu tokiomis akimis? Tai kvaila. Paskui jai baigsis kantrybė, prieis prie protu nesuvokiamų išvadų, ims svaidyti įtarius žvilgsnius ir dargi piktintis. Ar ji pati nesuvokia, kokia yra juokinga?.. Sijonas užsiveda apie knygas, saulė kepina be jokio pasigailėjimo. Gerai, kad žmonija išrado neaiškius murmesius. Rankose beveik teatrališkai vartaliojamas storas tomas tamsiais viršeliais. Akivaizdžiai laukia, kol bus paklausta, ką skaito. Už išbalintų dantų jau kaupiasi neva nerūpestingas ir spontaniškas atsakymas. Tyliu. Ar dar toli iki oazės? Negaliu suklupti, nes smėlis toks pat deginantis, kaip ir saulė. Negaliu nusivilkti ašutinės. Esu kaltas? Merginos balsas atskiestas nusivylimu, kai tenka pačiai išsipliurpti. – Man tai patinka istorinės knygos. Pamėgau prieš keletą metų, jau skaičiau apie Tiudorus, Marką Antonijų, Karolį Didįjį. Ar man bus atleista, kai pasieksiu menką palmės šešėlį? Ar mano nuodėmių negali nuplauti prakaitas, žliaugiantis įkaitusia oda? – Ten daug kovos scenų ir intriguojančių smulkmenų. Žaizdos? Išdžiūvusi gerklė, dehidratavusios smegenys? – Bet svarbiausia – labai apsimoka. Gauni šešis šimtus puslapių tik už devynis devyniasdešimt devynis. Puiku, ar ne? Puiku ar ne puiku ar ne puiku pui pui ku ku ku ku ar ne ar ne ar ne ne ne ne neeeeeeeee Ji pažeria dar saują beverčių sakinių, žodžių. Paskui dingsta, nušvytruoja su istoriniu tomu prie snaudžiančios bibliotekininkės. Oda maloniai šiurpteli, įžengus į pavėsį. 4 Autobuse tvyro irisų ir sukandijusio audinio kvapas. Salsvas ir aštrus. Keleivių galvos siūbuoja asfalto duobių ritmu. Priešais 56

susėdusios senutės garsiai diskutuoja apie sviesto kainas, jų balsai – žemi ir karkiantys – išsilieja į šonus, pasklinda, atsimuša nuo sienų ir susimaišo su murkimu pagal besikartojantį vienodą taktą, sklindantį iš grotuvo. Dainininkei per aukštos natos, bet ji dėl to nėmaž nesijaudina. Mylėk mane, mylėėėėėk maneeeeeeeee, stena ji. Senučių argumentai ir iki grynosios filosofijos išplėtoti pavyzdžiai šiek tiek gelbsti melodijos muzikalumui. Gimsta naujas žanras. Toks maloniai skambėtų peklos laukiamajame registruojant atvykusiuosius. Šone sėdintis storulis krapšto nosį. Vieta šalia manęs tuščia. Išlipu ne paskutinėje stotelėje iki namų. Šiandien nelis. Juntu, kaip sportbatyje kojinės skylė įsirėžia į pirštą. Vėl pamiršau užsisiūti kojines. Stotelė tuščia. Suoliukas apdulkėjęs. Nuvažiuodamas autobusas kriokteli ir palieka išmetamųjų dujų debesį, vieną iš tūkstančių. Ant stotelės sienos priklijuota Klimto stiliaus moters portreto reprodukcija. Plaukai juodi, prie veido pakelta smulki, beveik kaulėta plaštaka. Skruostuose prabangus rausvumas. Ne iš karto susivokiu, kad tai – abejotino šampūno reklama. Dizaineris bandė išlupti naudos iš to, kad nenutapytos pleiskanos. Žavinga fikcija. Bet klijuota prastais klijais, kairysis apatinis kraštas užsirietęs. Moters lūpos koralų spalvos, praviros, matyti dviejų stambių dantų kraštai. Tamsus žvilgsnis nutūpęs ant manęs. Tokios akys, kokias galima tikėtis pamatyti pro aklinai uždangstyto hidžabo plyšį, pro klausyklos groteles ar kaukių baliuje – tik ne čia, taip atvirai ir begėdiškai. Ji sumirksi, kairės akies vokas sutrūkčioja. Ranka kilsteli dar aukščiau, nubraukia už ausies nepaklusnią plaukų sruogą. Ji eina artyn. Judesiai lengvi ir plastiški. Kitoje gatvės pusėje suskalija šunėkas. Pro šalį pralekia dviratininkas geltona aptempta apranga, vos neslysteli sukdamas. Aš šiąnakt gerai miegojau, man neskauda galvos. Aš nieko nelaukiu. Pasisuk į dešinę, Teo, tau reikia namo. Pasisuku į dešinę. Man reikia namo. Girdžiu žingsnius už nugaros. – Mums pakeliui, – taria. Jos balsas kaip berniūkščio. Aš nieko nelaukiu, nesitikiu, man nieko neskauda, niekas netrukdo. Man net nezvimbia ausyse. Einu namo. Tik. Einu. Namo. Ji eina greta, puse žingsnio atsilikusi. Delikatus atstumas. Jei nekreipi dėmesio, praeina? Man nieko neniežti. Tik skylė kojinėje gremžia kojos pirštą. Truputį šąla ausys. Gruodžio pradžia vis dėlto. Neskubu, nors

gal reikėtų. Nebėgu, o turėčiau? Neužsimerkiu. Nesustoju. Į akis braunasi reklaminių užrašų spalvos. Gatvėje žvygteli padangos. Netylantis motorų ūžesys jungiasi į aidą, gaudžiantį kaukolės sienomis. Tamsiaplaukė moteris seka tylėdama, tikriausiai ji apie ką nors galvoja, nesiklausau. Rankas susikišu į kišenes, dešiniosios pirštai tarp popiergalių ir poros ištrūkusių sagų užčiuopia pusantro euro. Gerai. Matau, kaip kitoje gatvės pusėje mergaitė pasilenkia surinkti į maišelį šiltų balto gauruoto sutvėrimo išmatų. Kitus dūmus išspjauna kitas autobusas. Tavo kvėpavimas gilus. Už pusės žingsnio, visai šalia. Oras iš tavo plaučių palengva kondensuojasi, telkiasi į debesį, vos nekliudo mano nugaros. Tavo žingsniai porcelianiniai. Meistriški. Atrodo, lyg kojos nesibaigtų pėdomis su penketu pirštų, kurie išsisukinės senatvėje, kurie dvokia, kai suprakaituoji, kuriems auga nagai ir juos reikia karpyti. Kojinės tikriausiai šilkinės, tikriausiai niekada nesuplyšta. Tapybiški žingsniai. Šitaip žengia motina. Lengvai ir subtiliai. Tavo rankos prie juosmens siūbuoja nežymiai. Tavo pečiai truputį atlošti. Tavo smakras. Tavo liemuo. Tavo kojos. Įstabus lėtumas. Muziejinis lengvumas. Nykstančios rūšies padarų orumas. Kirtus dar vieną gatvę, mūsų žingsnių tempas pamažu susilygina. Pasuku dešinėn, tiesiai iki elektronikos prekių parduotuvės, tada kairėn, per perėją tiesiai. Ji – irgi. Kelias veda pro daugiabučius aptrupėjusiomis plytomis. Kai kur sienos išdaužytos kamuoliais. Kai kur tiesiog, iš nuobodulio, nubyrėjusios. Peržengiu šaligatvio duobę. Namai jau netoli. Šiandien nelis ir šiandien nešvies saulė. Įžengsiu pro duris tyliai, kaip visada. Pakabinsiu striukę ant kablio. Bandysiu atspėti motinos mintį, kai šnekėsimės apie niekniekius. Išgirsiu? Kokios spalvos šiandien bus motinos akys? Bandysiu trumpai nusistebėti, prunkštelėsiu ir pamiršiu tavo pėdas, pečius ir akių begėdystę. Štai taip, paprastai. Man nereikalingas porcelianinių žingsnių skambumas, nes aš turiu suplyšusias kojines, prie kurių esu pripratęs ir prisirišęs. Bus gaila jas išmesti. Likus keliems metrams iki laiptinės durų, ritmingas žingsnių taktas nutyla. Mano, tavo. Nenoriai pasisuku. Galėtum jau eiti, ko čia žiūri. Neužfiksuoju, kada sujuda koralinės lūpos. – Aš vardu Goda, – lūpos juda lėtai, kinematografiškai. Nusigręžiu. Daugiabučių plytos aptrupėjusios, langai nešvarūs, šaligatviai duobėti. Atveriu namų duris tyliai, kaip visada.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

5 Šiltas vonios vanduo apsemia nuogą kūną gosliai ir godžiai. Panyru iki pat ausų. Vandens pliuškenimas nuaidi garsiai, atsimušdamas nuo sienų ir dar sustiprėdamas. Vanduo balsvas. Oda blyški. Vanduo yra mano dievas. Dievas, kuris yra trijuose asmenyse: Garai, Ledas ir Skystoji Dvasia. Leidžiu šiltoms srovėms apglėbti smakrą, paliesti lūpas. Tik vandens prisilietime galiu grįžti į saugų, ramų, intymų prieglobstį motinos įsčiose. Meldžiuosi vandeniui, nes tik jis dovanoja rojaus iliuziją, dangaus karalystę. Du trečdaliai planetos, trys ketvirtadaliai manęs priklauso vandeniniam dievui. Visos upės teka į jūrą, lėtai plaukia rūtų vainikėliai, paskenduolės, debesų atspindžiai. Palubėje nuo baltų keraminių plytelių nusidriekęs voratinklis, ir liesas alkanas voras stebi procesiją. Valandėlę pasvarstęs, voras ima leistis žemyn, palengva vyniodamas giją. Pasiekia vonios kraštą, plonos kojos atsiremia į slidų baltą paviršių. Skimbtelėjimas. Atsitiesia aukšta figūra ir paleidžia voratinklio siūlą. Juodi plaukai, grakščios kojos, šešios grobuoniškos rankos, koralų spalvos lūpos. Aš vardu Goda, nuaidi balsas, atsimušdamas nuo sienų ir dar sustiprėdamas. Šešetas rankų juda pagal niekam negirdimą muziką. Virpa delnai, pirštai, plaštakos šoka neįžiūrimą šokį. Plaštakos plaštakės. Aš vardu Goda. Gauni šešetą rankų tik už devynis devyniasdešimt devynis. Ji nuoga, ir pilnos krūtys siūbuoja į šalis. Balsas vis garsėja, jo pilna visur, nuo jo ima šiauštis oda. Tik už devynis devyniasdešimt. Devynis. Tik už devyyyyyyniiis. Žodžiai virsta riksmu, įsiūtis tykšta į baltas plyteles. Rankų judesiai greitėja. Plaštakos liejasi akyse. Tik už devyyyniis, tik už deevyyyyyyyyyyyyyyyniiiiiiiiss! Krūptelėjęs staigiai atplėšiu akis. Iš nosies šnirpšteli vandens fontanas, paspringęs užsikosėju. Susivokiu, kad buvau gėdingai užmigęs vonioje, dar truputis – ir būčiau paskendęs. Ot būtų buvę gražu. Nupurto drebulys. Išlipu iš vonios, kai vanduo jau visai atvėsęs, o pirštai susiraukšlėję it graikinis riešutas. 6 Motina vėl blizgina grindis. Susilenkęs kresčiojantis jos siluetas neskubriai juda po namus nelyginant besiganantis žolėdis. Paskui save stumdantis dubenį su drumz-

linu vandeniu. Dabar ji tvarkosi namuose tiesiog maniakiškai. Kelis kartus per dieną skrupulingai brauko įsivaizduojamas dulkes nuo spintelių, lentynų, kėdžių. Kone kasdien plauna grindis. Aišku, darydavo tai ir anksčiau, mano galva, nesuvokiamai dažnai, bet dabar – dar ir keistai mėgaudamasi. Ji ištęsia kiekvieną judesį iki skaidrumo, preciziškumo, užsimiršimo. Kartoja trumpus šluostelėjimus, kruopščius pakrapštymus ir ilgus nuplovimus kaip mechanines mantras. Kuria muiluotas odes nugaros skausmui. Rambus, susikaupęs žolėdis. Ji stengiasi įsijausti į kiekvieną rankos, stumiančios skudurą, raumenį, tų raumenų susitraukimais ir atsipalaidavimais užpildyti sąmonę. Klūpodama ant kelių ir vėl gramdo vis tą patį grindų plotelį. Man atrodo, tos grindys jau seniai blizga kaip veidrodis, gal ir ji jau mato savo veido atspindį, bet trina jį dar įnirtingiau. Jai nereikia ofeliškai nuskęsti papilkėjusio vandens dubenyje su plaukiojančiais katės plaukais. Tik viską nuvalyti. Tik. Prapėdinu ką tik išplautu plotu, palikdamas kreivokus basų kojų pėdsakus. Jau išmokau naudotis tuo sportiniu motinos tvarkymosi azartu. Patogu. Dabar visiškai legalu palikti šlapiu sniegu aplipusius batus varvėti vidury prieškambario. Po jais subėga tokia murzina balutė, bet motina jos beveik laukia. Tik dar viena mantra. Šiandien sniegas ištirpęs ir, kai grįšiu, po batais nepribėgs balutė. Nebus ko laukti. Gal snigs rytoj, nutariu, atstumdamas laiptinės duris. Sausai šąla, žemė atrodo trapi, prie grindinio prilipę žvirblių pūkai – traškūs. Vėsus oras pro kelnių audinį smelkiasi į odą ir negrįžta atgal. Išeinu kiek pasikūprinęs. Gal dėl šalčio. Po kojomis girgžda asfaltas. Už namo dusulingai loja kažkieno šuo. Man jo nematyti. Man matyti žalias suoliukas, prišlietas prie sienos, – senutėms sėdėti priešais saulę ir pasakotis poliklinikų istorijas. Dabar senučių nėra, jos pasodintos prie radiatorių. Dabar yra žalias suoliukas ir nuo jo nuleistos lieknos kojos, ant jo nutupdytas gracingas liemuo, į jį atsirėmusi ranka. Yra tas pats odos baltumas. Yra trumpas vardas, kurį galima ištęsti iki begalybės. Meditacinis vardas. Stabteliu. Kokio velnio?.. Ne, nesistebėk, Teodorai. Net čia, tarp pilkų plytinių sienų. Net dabar, sausai šąlant, motinai antrame aukšte šveičiant veidrodines grindis. Netrakšteli kojos pirštas, bet ji pajunta, kaip sustoju. Ant senučių suoliuko atrodo egzotiškai. Pasuka galvą, sutinka mano

žvilgsnį. Rankos dvi – šiek tiek palengvėja. Vis tiek pamažu ima mausti pakaušį. Nesinori stypsoti, atsisėdu šalia. Suolas kietas ir nepatogus. Ironiškai šypsosi priešais sustatyti automobiliai. Tyliai juokiasi aptingęs asfaltas. Abejingai tįso išblukęs dangus. Spoksau sau į batus, odos plaukeliai per striukę junta tris dešimtis centimetrų iki grakščiai sudėtų šlaunų. Galvos maudimas neslopsta. Baltas kaklas nenusisuka. Matau, kaip jos ranka išslysta iš pirštinės, pakyla, pasiekia mano ausį, pakaušį. Ilgi pirštai vos liesteli prie mano plaukų, užsibūna juose kelis širdies tvinksnius, išima, atrodo, popieriaus skutelį, atsitiesia, paleidžia jį kristi. Tikėjausi, kad kris ilgiau. Ranka sugrįžta į pirštinę. Nieko. Net čia, Teodorai. Jei nenori, nematyk. Jei nenori, negirdėk. Pakapstau batu žvyrą. Atsimenu, ko išėjau. Atsikeliu – užpakalis baigia prišalti. Susikišu rankas į kišenes. Nusigręžiu, nueinu. Jaučiu nugara ropinėjantį žvilgsnį, nekenčiu to jausmo. 7 Mokyklos koridorius pilnas balsų. Aukštų, žemų, mergaitiškų ir nelabai, kikenančių, greitakalbe pasakojančių, pagiežingų, besijuokiančių. Jie tyla ir garsėja, neriasi į eklektišką ūžesį, kuris kyla iki koridoriaus lubų, ten kondensuojasi ir pamažu laša žemyn. Mano kojos ieško kelio tarp privarvėjusių balsų. Pasuku kairėn, iki koridoriaus galo, dešinėn, laiptais aukštyn. Pakopos šimtų batų padų nugremžtos. Priešais mane laiptais kopia valytoja. Jai kokie šešiasdešimt metų. Plaukai ant pakaušio išretėję, matyti ataugusios šviesios šaknys. Prigludusiomis kelnėmis aptempti platūs klubai ir riebalų atsargos. Lipdama šiek tiek krypuoja, į taktą teliūskuoja purvinas vanduo plastikiniame kibire, jame plaukioja išmirkusi violetinė kempinė. Valytojos kojinės išmargintos „Playboy“ zuikučiais. Nesu miręs, nesu subadytas, nesu išbrinkęs, nemoku piešti, nestatau namų, nekloju rytais lovos, valausi dantis ilgiau nei reikia, neauginu kaktusų (patys auga), nešoku fokstroto, neturiu pleiskanų, nematau saulės, nesigrožiu batais, neperku kramtomosios gumos, nevagiu, neturiu pinigų, nenoriu grįžti namo, negarbinu savo šypsenos, turiu kreivus dantis, neklausiu praeivių kelio. Neužsidengiu akių nuo reklamų po 21 valandos, neaukoju labdarai, netaupau elektros, nebėgioju parke, neužsiimu joga, nesu veganas, nenešioju ► 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ sidabrinės striukės (neturiu), netransliuoju virtuvės vaizdo internetu, nesimokau aštuonių užsienio kalbų, išvis nesimokau, gyvenu ir nesimokau, moku už duoną, sviestą, agurkus motinos pinigais, moku keiktis. Esu? Esu po kapsinčiais balsais, esu ant priešpaskutinės pakopos, esu neišsimiegojęs, esu alergiškas. Nesu optimistas. Nesu krepšininkas. Nebūsiu turtingas. Nenoriu į Ameriką. Nevaikštau į bažnyčią, neapsimetu, kad vaikštau. Nepasistačiau bažnyčios. Nenoriu dėlioti paukščiukų sakramentų sąraše. Nenoriu pirkti šešeto rankų, net jei būtų pigesnės, man nereikia baltesnių už mano rankų. Neturėčiau, kur jų laikyti – spinta prigrūsta. Rūsy slidės. Man nereikia, kad į nugarą, pilvą, galvą smigtų žvilgsnis, jei reikėtų, išmaudyčiau vonioj katę. Nereikia, kad kas iškrapštytų iš plaukų popieriaus skutus, tebūsiu nevalyvas. Nenoriu, kad svetimos lūpos tartų mano vardą, tegu ir mintyse, man dar jo prireiks. Nepirksiu nei rankų, nei kojų, nei, po galais, veido. Neapsimoka. Ne. Apsi. Nenoriu mokėti už tai, ko negausiu. Just business. Neturiu laiko numirti ir paskui vėl prisikelti. Vaikystėje nesirgau vėjaraupiais, mane paskiepijo. Esu paskiepytas, esu atsparus. Nesu atsargus, nesu sterilus, bet esu neužkrečiamas. Esu primityvus, bet moku skaičiuoti. Suskaičiavau devynis laiptelius.

Kairė koja nuo devintojo pakyla nerangiai. Valytoja nupūškuoja dar aukščiau, į trečią aukštą. Man tiks ir antras. Tarp grindų lentų, prasiskėtusiam nuo senumo plyšy, kiūto rašiklio spyruoklė. Neseniai įkrito, anądien nebuvo. Nuo žingsnių pažįstamai dunda nesandarios metalinės spintelės išklišusiomis spynomis. Du šimtai devyniolikta, du šimtai dvidešimta, durys, du šimtai dvidešimt pirma. Ant palangės eksponuojamas valytojos dar neužtiktas jogurto indelis, į jį prigrūsta languotų popiergalių. Sustoju prie baltų durų nusilupinėjusiais dažais. Du nulis keturi kab taškas. Viduje šilčiau, oras kelių dešimčių nosių iškvėpuotas. Atsisėdu į savo vietą. Kitam suole, priešais mane, atidžiai daiktus dėliojasi smulkaus sudėjimo perfekcionistė. Jos plaukai ilgi ir juodi. Tiesiog juodi. Daug žmonių turi juodus plaukus. Ir baltą odą daug žmonių turi. Kiek procentų? Nežinau. Koks skirtumas. Pasikliaukite, smegenys, kūgiais ir trapecijom, centimetrais ir miligramais, kampais ir statmenimis. Aš esu statmenas trumpiems vardams, esu lygiagretus baltai nutinkuotoms sienoms. Mano du kampai susilankstė į vieną ir patys to nepastebėjo. Esu vaikščiojantis origamis, švari popierinė beždžionė. (Bus daugiau) 58

Ieva KADŽIULYTĖ

(2017. 10. 10) Šiandien niekas neatėjo Vėl Šalta Tylu Kitame kambaryje žydi orchidėja Į langą atsitrenkia balandis Nukrenta Negyvas Pilka plunksna, prilipusi prie lango Į dešimt eilučių sutalpinau šitą apniukusį rytą Šiauliuose. *** Šiandien. Paprastai. Juoduoja. Beržai. Vaikai. Laivai. Tik laisvai. Šiandien – laisvai.

Liukas. Gabrielės Venckutės akvarelė.

*** mano dievas manęs nerado o aš nežinau gyva ar seniai mirusi pildamas į taurę kraują tu dainavai ne man ežerui tyliai banguojant pasakei mesk lapės ūsus į vandenį ir lik čia labai šalta kai tyli girdžiu ką sako ežero banga bespalvė atrodo it bejausmė negyva antis išplūduriuoja nejuda baugu nėra vėjo nebejuda medžių šakos paukščiai stori tavo akys begalybė mirtinai šaltà šálta širdyje dievas mane apleido ir tu sakai išeisiu

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Kodėl manęs neklausia pirmiausia reikia klaustuko nes aš nesuprantu kodėl manęs neklausia kai renkuosi lūpų dažus aš ne vizažistė kodėl pardavėja manęs neklausia kai sekretorius dėlioja mano darbo grafiką nežino kada noriu dirbti ar ryte ar vakare kodėl manęs neklausia kai dėstytoja klausosi kaip mes atsakinėjame man baisu nes pažymį gauti privalu kodėl manęs neklausia gal aš per paskaitas labai nusišneku jei dėstytoja manęs neklausia?

*** Tėkši laimę ir sakysi išdidžiai: Tai tik fikcija, susirinkite ją. Nieko nepažinoti, su niekuo nekalbėti. Niekur nebūti. Išlįsti tik vėlų vakarą į Parduotuvę. Duonos, pieno. Tik egzistuoti. Bet jokiu būdu ne gyventi.

*** Jis dar vieneriais metais paseno. Šiandien tik jam skamba bažnyčios varpas, kviečiantis išsirinkti vietą kapinėse. Kokio karsto norėsi? Pušinio? Ąžuolinio? Jis juokiasi. Jaunutė meilužė pila konjaką. Jis valgo tortą iš jos baltų rankučių. Jis juokiasi, dairosi, kas ant stalo. Ko dar išgerti? Šiandien tik gerti, gerti, gerti... Ant stalo putoja vynas. Raudonas kraujas, tirštas kraujas. Šiltas kraujas plona srovele pro lūpų kampučius užtiško ant stalo, kur putoja vynas, brangus vynas. Raudonas vynas, raudonas kraujas it žaltys raudona srovele per stalą. Kokio karsto norėsi? Pušinio? Ąžuolinio?

Išeinu į vandenį Eilėraštis proza Išeisiu į vandenį. Galėsit rinkti mane ir dėlioti į vieną darinį.

Išplauksiu į saulę. Stebėsitės, kaip gražiai žėri vakaro dangus. It būtų įsimylėjęs. Nors iš tikrųjų dangus bus išplautas mano ašarų. Neikite dar miegoti! Žiūrėkit, kaip deginu savo širdį. Nepražiopsokit šito realybės šou. Įsidėmėkit mano veidą, ramybės kupiną. Juk sudegus širdžiai keliai ves į niekur. Nepraminti, siauri takai ves į tuštumą. Saugokis, įsimylėjėli, kad netektų vėl nusivilti. Adatas, kurios duria mano širdį, pažersiu ant siaurų takų. Kas eis – užmins. Bet suskaus ne pėdas, o jųjų širdis. Tad įsidėmėkit mano veidą. Ir mano vardą. O kol kas aš išeinu į vandenį. Mano vardas iš lėto, tingiai, nerangiai eis kartu, nenoromis sušlaps drungname rudame vandenyje. Bet kol dar neišėjau, kol nepamiršau, prašau, įsidėmėk mano veidą. Vardą.

*** Akys, nuolat užtinusios nuo verksmo. Jį reikia gydyti Nuo besaikių skausmo paieškų. Siela šaukiasi pagalbos, O jo niekam negaila. Prabėgę metai Sustabarėjusi širdis Ir siela Jau tuoj nutils Ir vis dar niekam negaila...

Fikcinės tekybos Bus balta suknele apvilkta, Baltais bateliais ir kojinaitėmis padabinta, Bus su rūtų vainiku ant kvailos galvelės! Ir labai laiminga. O jis tik juoksis iš to, kas bus Bet iš tikrųjų nebus.

*** Dešimt tūkstančių metų nebuvo nakties, o diena praėjo taip greitai Ir toje dienoje nuplikęs ruduo slepia mano nuogumą Jautrų kaip iš žiemos pargrįžusius bučinius Tik ką su jais, nenuoramomis, man veikti? Neturiu, kam jų pasiūlyti, nes diena per trumpa Nes tamsoje žmogaus nematau. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Senosios Klaipėdos gyve n Jovita SAULĖNIENĖ Ar gyvenimo tikrovė yra morali? Kodėl toje tikrovėje reikia reguliuojančių normų tarp valdžios pareigūnų ir visuomenės, vadovų ir pavaldinių, skolintojo ir skolininko ir pan.? Ar joms visi paklūsta? Atsigręžkime į senosios Klaipėdos gyvenimo Reguliuojančios normos tikrovę įvairiu istoriniu laiku ir akies krašteliu žvilgtelėkime į vyravusius miesto gyventojų dorovės dėsnius bei jų laikymąsi. Tikriausiai nė vienoje valstybėje nebuvo priimta tiek visuomenę reguliuojančių Be abejo, tai plačios studijos tema. Čia stabtelėsime tik ties dokumentų kaip Prūsijoje. Neatsitiktinai posakio „Ordnung ist Ordnung“ keliais fragmentais.

Biržos ir pašto pastatai prie Biržos tilto.

Karališkoji Aleksandro gatvė, kurioje buvo įsikūrę daug žymių senosios Klaipėdos pirklių. 60

(tvarka yra tvarka) šaknys – šioje valstybėje. Prūsijos sudėtyje esančioje Klaipėdoje, tuomet Mėmelyje, tvarka buvo nustatyta nuo gyventojų pagal socialinę padėtį apgyvendinimo mieste ar priemiestyje, tik medinių namų statybos reikalavimo iki nurodymo šeimos šventes švęsti vieną dieną ir valgyti vieną kartą per jas. Net buvo privaloma, vadovaujantis drabužių nuostatais, rengtis „pagal luomą ir turtą“ bei tautybę, kad būtų matyti skirtumai tarp aukštesnio ir žemesnio visuomenės sluoksnių. Pagal tuos nuostatus amatininkams buvo uždrausti šilkiniai drabužiai, sabalų kailių kepurės, jų moterims neleista dėvėti sijonų, rištis skarelių, puoštis perlų vėriniais ir nėriniais ant kykų. Lietuviai negalėjo dėtis kiaunės ar lapės kepurių, nešioti skrybėlių. Tarnus irgi galėjai atskirti pagal jiems nuostatais priskirtus rūbus. Beje, apie klaipėdiečių madas ir miestiečių skonį nelabai daug ir žinoma. Johanas Zembrickis yra nurodęs, jog XVIII a. viduryje moterys nepripažino skrybėlių. Buvo madingos įvairių spalvų atlaso ir damasto kepurėlės su sidabriniais ar auksiniais nėriniais bei juodo aksomo su auksiniais nėriniais. O vyrai mėgę raudonas kelnes, raudonas liemenes ir mėlynus ar rudus surdutus. Daugiausia reglamentuojančių nutarimų buvo priimta prekybai ir amatams. Nelengva iš tos gausybės išskirti pavyzdžių. Iš esmės nustatytai tvarkai buvo paklūstama. Nustatytos elgesio normos įvairiems gyvenimo atvejams formavo ir tam tikras gyventojų nuostatas. Deja, nevengta ir apeiti įstatymus. Klestėjo kontrabanda, būta moralės normų pažeidimų (ištvirkavimo, vagysčių, nesąžiningumo ir pan.). Vis dėlto aki-

KULTŪROS ISTORIJA

e ntojų dorybės ir ydos (1)

Masonų ložės „Memphis“ namai Aleksandro (dabar Liepų) gatvėje. R.Schmidto leidyklos atvirukas.

Masonų ložės „Memphis“ sodas. R.Schmidto leidyklos atvirukas.

vaizdus senosios Klaipėdos miestiečių, ypač aukštesnio luomo gyventojų (pvz., pirklių) pilietiškumas.

Pagarba ir ištikimybė J.Zembrickis kaip išskirtinį senosios Klaipėdos gyventojų bruožą akcentavo jų patriotinį sąmoningumą. Taip susiklostė istorinės aplinkybės, jog miestas tapo laikinąja Prūsijos sostine 1807–1808 m., kai jame karo su Napoleonu metu prieglobstį surado Prūsijos karališkasis dvaras. Užsimezgė abipusiškai šilti ir pagarbūs ilgalaikiai santykiai su Prūsijos valdovų pora – karaliumi Friedrichu Wilhelmu III ir karaliene Luize, vėliau – su karališkosios dinastijos asmenimis, kuriuos gyventojai iškilmingai sutikdavo keliaujančius pro miestą į Peterburgą. Įdomi iki šiol nenagrinėta pirklių Consentių, Argelanderių, Rupelių, Plawų ir kitų miesto žymių šeimų korespondencija su karališkąja šeima. Miestiečių pagarbos ir ištikimybės ženklai karališkajai šeimai – princo Karlo vardu pavadintas tiltas (dabar Pilies), Karališkoji giraitė, karalienės Luizės paminklinis akmuo ir ąžuolas Tauralaukyje, paminklas imperatoriui Wilhelmui I, atminimo lentos Šv. Jono bažnyčioje ir Smiltynės smuklėje, „Borusijos“ paminklas... ►

1783 m. statyti buvę pirklio L.Lorenzo namai. Šiuose istoriniuose išlikusiuose namuose dabar įsikūrusi Klaipėdos miesto administracija.

Pirklio L.Lorenzo namų sodo kampelis. 61

KULTŪROS ISTORIJA

– „Oratorius, Eilių Nešėjas ir abu Maršalai su juodai apmuštomis maršalo lazdomis, nuo kurių kabo ilgos krepo juostos; toliau – visi broliai“. Abipus eitynių nešta 15 žibintų. Šalia jų – 20 kareivių. Eitynėms sustojus prie mirusiojo namų, pirmiausia į juos iškilmingai įžengė muzikantai, kurie atliko „kantatą su giedojimu ir instrumentine muzika“. Jiems baigus groti į namus įėjo Oratorius, Eilių Nešėjas ir abu Maršalai. Po trumpos kalbos Eilių Nešėjas mirusiojo našlei įteikė gedulingas mirusiojo garbei sukurtas eiles. Grįžta į ložę taip pat iškilmingai, muzikantams grojant gedulingą muziką.

Pirklių testamentai Pirklio H.Gerlacho namas. Dabar jame – Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka. Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr. ◄ Na, ir įspūdinga 1871 m. kovo 22 d. Taikos šventė, skirta karaliaus Wilhelmo II gimtadieniui. Šiam gyventojų santykiui elgesio normų nustatyti nereikėjo...

Hierarchijos viršūnėje Senojoje Klaipėdoje gyvenimo gerovė priklausė nuo socialinės hierarchijos. Jos viršūnėje buvo pirkliai, pagrindiniai miesto ir jo gyventojų gerovės kūrėjai. Be Roerdanszų, Simpsonų, Argelanderių, Beerbohmų, Lorckų, Pietschų, Gerlachų ir kitų garsių pirklių įnašo neįsivaizduojama Klaipėdos istorija. Visi vystė sėkmingus verslus. Buvo turtingi. Gyveno miestą puošusiuose gražiuose namuose su angliško planavimo sodais. Turėjo nuosavus kėgelbanus. Laikėsi angliškų gyvenimo būdo tradicijų. Mėgo skaityti knygas. Daug valgydavo ir gerdavo „iki pat paryčių“, o išsiskirdami sudainuodavo mėgstamą užstalės dainą... Nevengė ritualų. Į mieste išskirtinius Biržos namus popiečiais aptarti verslo reikalų rinkdavosi pasipuošę frakais ir cilindrais. Itin ritualus mėgo ložės „Memphis“ nariai, kuriais tapo žymiausi miesto pirkliai, daug nuveikę miesto labui. Prisiminkime ložės brolio Lorenzo Lorcko, mirusio 1805 m., gedulingą ritualą, aprašytą knygoje „Švento Jono ložė „Memphis“ Klaipėdos mieste 62

1776–1926“. Ložės nariai, kad mirusiojo našlei iškilmingai perduotų gedulingas eiles, susirinko „juodai apsirengę, su krepo juostomis prie skrybėlių“ prie ložės namų

Tikriausiai nė vienoje valstybėje nebuvo priimta tiek visuomenę reguliuojančių dokumentų kaip Prūsijoje. Liepų gatvėje aštuntą valandą vakaro ir, išsirikiavę poromis, patraukė į mirusiojo namus Danės gatvėje. Priešakyje ėjo muzikantai, grodami gedulingą maršą. Po jų

Prūsijoje testamentai buvo suprantami plačiau nei dabar. Juos skelbė ir valdžia, siekdama įdiegti tarnybinį jaunesniųjų pavaldumą vyresniesiems. Tai įdomūs anų laikų dokumentai. Tuo galima įsitikinti kad ir iš čia pateiktos 1768 m. karinio testamento ištraukos. Sakoma, jog turtuolis be dosnumo – kaip medis be vaisių. Klaipėdos pirkliai įformino daug testamentų, kuriais po savo mirties paskyrė didžiules sumas miestui ir jo gyventojams. Be jau visiems žinomo J.L.Wienerio didžiulio palikimo, tokių didžiadvasiško poelgio labdarių sąrašas gana didelis. Nemažai pirklių iš savo lėšų pastatė našlių namų, prieglaudų vaikams, vargšams... Tai rodo jų jautrumą artimui. Privalu būtų išsamiau ir dažniau prisiminti senosios Klaipėdos pirklių dosnius darbus. Toks jų dorovinis elgesys laiko ribos neturi.

Iš 1768 m. Prūsijos karinio testamento Kariuomenė privalo būti paklusni ir gerai išmuštruota, jei nori kažką su ja nuveikti. Drausmės pagrindas – paklusnumas ir punktualumas. Drausmė prasideda nuo generolų ir baigiasi būgnininkais. Jos esmė – subordinacija. Nė vienas pavaldinys negali priešgyniauti. Kai aukštesnis laipsniu įsako, kiti privalo paklusti. Jei karininkai neatlieka savo pareigos, tai eilinis kareivis jos tikrai nepaisys. Drausmė prilygsta grandinei, kurioje negali trūkti nė vienos grandies. Daugumą kareivių galima suvaldyti tik griežtumu ir kartais – tik prievarta. Jei drausmė nelaiko jų už apynasrio, kareiviai linkę į pačius šiurkščiausius nusižengimus. Kadangi jų žymiai daugiau nei jiems įsakančiųjų, juos suvaldyti gali tik nuolatinė baimė. Dėl šios priežasties net menkas pasipriešinimas griežčiausiai baudžiamas. Jokios malonės tam, kuris pakėlė ranką prieš puskarininkį ar užsipuolė pulko karininką. Be pasigailėjimo baudžiama už vagystes, dezertyravimą, bet kokį nepaklusnumą, aplaidumą poste, neatvykimą įsakytu laiku, trumpai tariant, už viską, kas prieštarauja dorovei, tarnybos taisyklėms ir subordinacijai.

INICIATYVA

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8