Durys 2018 08 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2018 RUGPJŪTIS / Nr. 8(56)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2018 rugpjūtis / Nr. 8(56) www.durys.diena.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

ŠOKIS

adresas Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2018 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spindulio spaustuvė“

Danguolė VILIDAITĖ. Kandido odisėja ir kiti „džiaugsmingieji“ paradoksai

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Aivaras DOČKUS. Robertėlio Lietuva epinio melo trumpikėse

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Pažintis su vėlyvąja V.K.Jonyno kūryba

ISSN 2351-5848

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. Lengvi pokyčių vėjai

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2018 2 psl. – scena iš M.Theodorakio baleto „Graikas Zorba“ pastatymo Klaipėdos muzikiniame teatre. Eglės Sabaliauskaitės / KVMT archyvo nuotr. 4 psl. – 12-ojo tarptautinio folkloro festivalio „Parbėg laivelis“ akimirka. Vytauto Liaudanskio nuotr. ŽURNALĄ REMIA

Laima SUGINTIENĖ. Dainų šventė. Saugotina ir brangintina ar sovietmečio paveldas?

Violeta MILVYDIENĖ. Vasaros šokio apraiškas pajūryje vainikavo baleto „Graikas Zorba“ renesansas 10 MUZIKINIS TEATRAS 15

FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. Dabartis, išauginta po praėjusios epochos šviesa

KINAS 24

DAILĖ

MENO MARŠRUTAIS Irma STASIULIENĖ. Tapytojas R.Petrovas: apie „NordArt“ ir ateities parodas

ETNOKULTŪRA Daiva JANAUSKAITĖ. Folkloro festivalis „Parbėg laivelis“ – Klaipėdos pasididžiavimas

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Minčių ataskaita

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ. Eilėraščiai

Sigita BARTKUTĖ. Poetinis kelias įsikūnijant į žodį GYVENTI

Alma RIEBŽDAITĖ. Žinutė

Mindaugas LAURINAITIS. Eilėraščiai

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Jovita SAULĖNIENĖ. Senoji Klaipėda – tarsi paveikslas...

60 3

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Dainų šventė. Saugo ar sovietmečio pavel Kodėl visi nustemba, kai pasakau, kad noriu dainuoti Dainų šventėje? Ne žiūrėti per televiziją, ne žiūrėti „gyvai“, bet dainuoti. Būti noriu ten. Ir aš nustembu, kad jie nustemba.

Laima SUGINTIENĖ

Jau per pirmą repeticiją suprantu, kad buvau labai naivi: nors traukinyje pareigingai mokiausi partijų, dainuoti nesisekė. Daugiau verkiau nei dainavau. Iš gėrio, iš laimės, iš džiaugsmo. Na, himno, beje, visų posmelių niekada dar nepavyko sugiedoti... Net profesionalų klausiau, kaip jie suvaldo užplūdusias emocijas, kai daugiatūkstantinis choras, diriguojant legendi-

2018 m. Lietuvos šimtmečio dainų šventė „Vardan tos...“ kėlė susidomėjimą ir renginio atributika. 4

niam Lionginui Abariui, gieda: „Lietuuuuva braaaangi...“ Pasirodo, įvairiai: kas kumštį gniaužo, kas dar kokias technikas įvaldęs. Bet visi liudija: tai stipru. Kaip (ar) galima objektyviai parašyti savo, t. y. subjektyvią nuomonę? Tad visiškai subjektyviai – keli pastebėjimai apie Lietuvos šimtmečio dainų šventę ir jos klaipėdietiškus akcentus. Iki išvykstant neanalizavau visų chorų repertuaro, nesekiau dirigentų pavardžių, bet per repeticijas pastebėjau, kad šioje balsų jūroje buvo labai daug Klaipėdos.

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

tina ir brangintina das? Klaipėdietiškas pėdsakas Liepos 6-osios, karaliaus Mindaugo karūnavimo, dienos pats didžiausias valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo renginys – dainų šventė „Vardan tos...“ ir jos dainų diena „Vienybė težydi“. Šiemet ją rengė konkursą laimėjusi kūrybinė grupė, neoficialiai klaipėdiečių grupe vadinta: meno vadovas Artūras Dambrauskas (Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmų mišraus choro „Cantare“ vadovas), programos kūrėjai Tomas Ambrozaitis (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas, Klaipėdos berniukų ir jaunuolių choro „Gintarėlis“ bei kamerinio choro „Polifonija“ vadovas), Algirdas Šumskis (Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ tarybos pirmininkas) ir filosofas, rašytojas Arvydas Juozaitis. Daugeliui tai buvo netikėta. Betgi apskritai dainų šventės gimimo istorijoje labai ryškus klaipėdietiškas, „šimkietiškas“ pėdsakas. Kai 1923 m. Stasys Šimkus įkūrė Klaipėdos konservatoriją, šiemet rugsėjo 30 d. minėsiančią 95-metį, joje teorines disciplinas dėstė Juozas Žilevičius, kurį laiką buvęs ir konservatorijos direktoriumi. Jis, „Dainos“ draugijos pirmininkas, ir buvo pirmosios Dainų dienos, įvykusios Kaune 1924 m. rugpjūčio 23-iąją ir 24-ąją, iniciatorius. Tarp chorų dirigentų, be paties S.Šimkaus, dirigavusio jungtiniam chorui, buvo ir kompozitorius Juozas Karosas – dar vienas minėtos konservatorijos direktorius. O antrąją šventės dieną anuomet pradėjo jungtinis klaipėdiečių choras, tądien vėl dirigavo S.Šimkus. Prisiminiau šiuos faktus (o kur dar Mažosios Lietuvos chorinio sąjūdžio įtaka!), nes visuose šventės renginiuose klaipėdiečiai, ypač „šimkiukai“ ne kartą lipo ant dirigentų pakylos, o tokia jų gausa Dainų dienoje – bene pirmą kartą. ►

Šventės eitynių dalyviai rinkosi prie Katedros.

„Šimkiukai“ T.Ambrozaitis, J.Kiaulakytė, A.Kavavaliauskis, V.Skapienė, A.Pečiulis Lietuvos prezidentūroje. 5

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Vario audra. Diriguoja A.Kavaliauskis.

Unikalus reiškinys ◄ Viešojoje erdvėje vis pasigirsta

diskusijų apie Dainų šventę: ar yra joje vertingų, t. y. saugotinų tradicijų, apie jos formą ir turinį. Tiesa, jos pavadinimas seniai turinio neatitinka: 1924 m. Kaune buvo surengta tikrai tik Dainų diena (teisingiau – dvi dienos), o šiandieninis formatas seniai „išaugo“ šį pavadinimą. Tai buvo akivaizdu ypač šiemet. Čia panašiai kaip su „LRT Kultūros“ kanalu: jame, be tiesiogiai su kultūra susijusių laidų, transliuojamos ir naujienos, ir sporto varžybos, ir „Klauskite daktaro“... Taip ir su Dainų švente: po šiuo „skėčiu“

Aistė Bružaitė (dešinėje) Šv.Jonų bažnyčioje.

– ir šokiai, ir pūtikai, ir teatras, ir amatų miestelis, ir... Aplink šventę vis kunkuliuoja aistros. Vieniems tai atgyvena, pelėsiai ir naftalinas, kitiems – sovietmečio palikimas. Štai filosofė Nerija Putinaitė teigė, jog „dainų švenčių renginiai turėtų keistis, kad labiau įtrauktų žiūrovus ir šie taptų šventės dalyviais“. Palaikau tą mintį. Ir man norėtųsi, kad žiūrovai, kaip Latvijoje ir Estijoje, labiau įsitrauktų, kad dainuotų. Tačiau N.Putinaitė skleidžia ir neteisingą informaciją, esą „eisena atsirado apie 1970 m. – ji prasidėdavo nuo Lenino aikštės su visais [LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro] Griškevičiaus ir kitų vadų pasveikinimais ir paskui būdavo einama

Čikagos lietuvaitės ir japonai, išmokę lietuviškų dainų. 6

iki Vingio parko“. O mano galva, tai viena gražiausių ir labiausiai brangintinų tradicijų, ir eisena buvo jau pirmosios Dainų dienos metu. Įdomu, kad tuomet, 1924-aisiais, generalinė repeticija vyko 7 val. ryto, o po jos eisena, lydima pučiamųjų orkestro, patraukė iš Karo muziejaus sodelio. Viena iš tradicijų – kuruojančių vadovų „vizitacijos“. Jau ruošiantis pirmajai Dainų dienai, chorų pasirengimo lygiu rūpinosi tam sukurta Muzikos komisija (Juozas Naujalis, Aleksandras Kačanauskas ir J.Žilevičius, o S.Šimkus ir Julius Štarka) visą mėnesį lankė chorus ir tikrino jų pasiruošimą. Taip ir šiais laikais – chorai yra „egzaminuojami“.

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Generalinėje repeticijoje diriguoja T.Ambrozaitis.

Kalnų parke aidėjo ansamblių vakaras.

Pasiremkime žinovais. Prof. dr. Regimantas Gudelis (beje, taip pat klaipėdietis), dainų švenčių tyrinėtojas, vienas iš fundamentalaus leidinio „Lietuvos dainų švenčių tradicija“ autorių, vertindamas 80 metų laikotarpį, per kurį Dainų šventė iš Šveicarijos atkeliavo iki Lietuvos, stebisi: „Sunku suvokti,

amžiaus anksčiau už mus: Estija – 1869 m., Latvija – 1873 m.) ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją bei simboliką UNESCO pripažino žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru, o 2008 m. ši tradicija įrašyta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Mano subjektyvia nuomone, tai yra unikalus reiškinys, ir unikalus buvo būtent... sovietmečiu. Tik prisiminkite, juk (tik) ten viešai skambėdavo tokios dainos, kaip Č.Sasnausko „Kur bėga Šešupė“, į privalomąjį repertuarą buvo įkomponuotos „Lietuva brangi“, „Kur giria žaliuoja“ ir kitos. Sovietmečiu tai kėlė tautos dvasią. ►

Išskirtinė, Lietuvos šimtmečiui dedikuota šventė tarsi apglėbė visą ankstesnių metų patirtį, visą aukso fondą. kad per tokį trumpą laiką (10 metų nuo spaudos draudimo atšaukimo, Pirmojo pasaulinio karo metai ir keli po jo) lietuviai sugebėjo perimti daugiabalsį europietiško stiliaus chorinį dainavimą ir 1924 m. dainų šventėje 3 000 choristų gana darniai padainuoti didelį repertuarą, paklusti skirtingiems dirigentams.“ Jis pabrėžė ir dainų švenčių išskirtinumą: „Romos katalikų bažnyčios arealuose dainų švenčių nėra, – mes, lietuviai, šiame areale dabar v i e n i n t e l i a i (išskirta aut.) ją turime.“ Tad tikriausiai neatsitiktinai 2003 m. lapkričio 7 d. Estijos, Latvijos (beje, jie dainų šventes suorganizavo puse

Ažuolų vainikais pagerbti šventės dirigentai, tarp jų – klaipėdiečiai T.Ambrozaitis, J.Kiaulakytė, A.Pečiulis. 7

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Dainų dienos kūrybinė grupė ir dirigentai Lietuvos prezidentūroje.

Kaip pažiūrėsi ◄ Ir jau visiškai subjektyviai.

Prezidentūroje. J.Kiaulakytė, A.Pečiulis, V.Zelenienė.

Virš Vingio parko estrados kabojo didžiulė emblema. Joje įžvelgiau ir lietuvaitę su tautinės juostos raštų karūna, ir Lietuvos kontūrus su miškais ir ežerais. Grįžusi radau feisbuką pilną... trumpikių, kelnaičių ir spėlionių – kieno jos. Taip, eitynės vėlavo, daug kartų stabčiojo. Tačiau kaip buvo smagu matyti žiūrovus, gausiai pasipuošusius tautine atributika. Na, ne visi kaip legendinė žurnalistė Nijolė Baužytė – su visu tautiniu kostiumu ir penkiomis eilėmis gintaro karolių, bet daug, labai daug. Ir vaikai! Netikiu, kad tai rašau: negi ačiū vienam politikui?! Mums, choristams, jau eitynių metu įvyko Dainų šventė: išdainavome ne tik beveik visą Dainų dienos repertuarą, bet ir daugybę liaudies dainų. Daug kas pritarė – aha, taigi įsijungė!

„Šimkiukai“ – Lietuvos šimtmečio dainų šventės kūrinių autoriai, aranžuotojai, dirigentai Iš kreipimosi į pirmosios šventės dalyvius: „Nuo Jūsų, chorų vedėjai ir dainininkai, uolaus darbo ir tinkamo pasirengimo veik išimtinai priklausys pirmosios Dainų dienos pasisekimas.” Liepos 3 d. koncertas „Skambėkite, kanklės“ „Untytė“ – muz. Leono Povilaičio, dirig. Vida Zelenienė. „Eina bernelis“ – muz. Rimvydo Žigaičio, dirig. Ingrida Spalinskaitė-Kurienė. „Vai žydėk, žydėk“ – muz. Vaclovo Paketūro, dirig. Aistė Bružaitė. Liepos 4 d. ansamblių vakaras „Tėvyne mūsų“ Šventės ugnies įžiebimo ceremonija „Dega ugnelė“ – muz. lietuvių liaudies ir Raimundo Martinkėno, dirig. Egidijus Kaveckas. „Kur sakalėlis“ – Raimundo Martinkėno 8

išplėtota lietuvių liaudies daina, dirig. Egidijus Kaveckas. „Malūnėlis“ – muz. Jono Švedo, aranž. Kęstučio Lipeikos, dirig. Milda Damalienė. „Eina garsas“ – muz. Juozo Naujalio, ž. Maironio, aranž. Giedriaus Svilainio, dirig. Egidijus Kaveckas. Dalyvauja multininstrumentininkas Saulius Petreikis. „Vakaruškos“ – muz. Broniaus Mūro, dirig. Laurynas Vainutis. Liepos 5 d. pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“ Tarp kūrybinės grupės narių – Marius Balčytis. „Lietuva nenugalėta“ – muz. Giedriaus Svilainio, dirig. Vygantas Rekašius. „Trombonų funky“ – muz. Vytauto Pilipavičiaus, dirig. Marius Balčytis.

„Šventinis saliutas“ – muz. Kazio Daugėlos, dirig. Anatolijus Kavaliauskis. „Tėvynė šaukia“ – muz. Kazio Daugėlos. Liepos 6 d. dainų diena „Vienybė težydi“ „Malda už tėvynę“ – muz. Aleksandro Kačanausko, aranž. pučiamųjų instrumentų orkestrui Kazio Daugėlos, dirig. Arūnas Pečiulis „Tokia esu“ – muz. Laimio Vilkončiaus, aranž. pučiamųjų instrumentų orkestrui Rimanto Giedraičio, dirig. Judita Kiaulakytė. „Kelias į mokyklą“ – muz. Artūro Noviko, aranž. pučiamųjų instrumentų orkestrui Kazio Daugėlos, dirig. Valerija Skapienė. „Vaka, vakulele“ – muz. Sauliaus Petreikio. „O kai sauliūtė tekėjo“ – Donato Zakaro išplėtota lietuvių liaudies daina, dirig. Tomas Ambrozaitis.

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Karšta, išgėrėme visas turėtas vandens atsargas. Ir kokia staigmena eitynių dalyvių laukė Z.Sierakausko gatvėje! Namo (ar kelių namų) gyventojai, išrikiavę stalus, pilstė ištroškusiems eitynių dalyviams vandenį. Vyrai iš kibirų pylė į mažesnius indus, iš jų moterys, vaikai – į stiklines. Stiklinę vandens tiesė ir stalą vos siekiantis bamblys. Iš balkonų pasipylė saldainių „Vilnius“ lietus. Paėjus apie 30 metrų stovėjo dešimtmetė mergaitė, laikydama už save didesnius šiukšlių maišus ir surinko vienkartines stiklinaites... Beje, teko girdėti, kad būtent jie, tie nuostabieji lūzeriai (toks A.Matelio filmas) buvo apkaltinti dėl eitynių vėlavimo. Tiesa, dešrelės. Kaip čia švelniau pasakius. Na, neskanios. Veidaknygė sprogsta: dainų šventės dalyviai marinami badu, kažkas jau apsinuodijęs... O kad situacija jau kitą dieną pagerėjo (tiesą sakant, nemačiau tragedijos ir pirmąją) – nė žodžio. Vingio parke atsirado furgonai su lauknešėliais, kuriuose (tyčia vardiju) – vanduo, sultys, sumuštiniai, koks nors vaisius ir daržovė, javinukas. Jų galėjai imti kiek paneši be jokių dalyvio maisto talonų. Na, lėtokai aptarnavo. Bet kai matai, kad paauglys (veikiausiai savanoris) gal pirmą kartą laiko rankoje samtį ir mėgina įpilti sriubos į popierinį kavos puodelį... Komentatoriams užkliuvo ne tik meniu, bet ir repertuaras. Esą, kiek galima vis tą patį dainuoti. Bet manau, kad ši išskirtinė, Lietuvos šimtmečiui dedikuota, šventė tarsi apglėbė visą ankstesnių metų patirtį, visą aukso fondą. Tad kaip be J.Naujalio ir Č.Sasnausko? Kaip be S.Šimkaus?!

Vandens buvo visur.

Jaunieji „šimkiukai“ Dainų šventėje Vilniuje.

Teatro diena Katedros aikštėje.

Poilsio akimirka.

Asmeninių archyvų nuotr. 9

ŠOKIS

Vasaros šokio apraišk baleto „Graikas Zorb Ši vasara Lietuvos pajūryje ir lepina, ir stebina įvairių švenčių, renginių bei reginių gausa. Bemaž kaip neprognozuojamais gamtos reiškiniais: tropinis karštis, stulbinantys viesulai, liūtys, kiti kataklizmai. Ir kaip fizinė iškrova siautėjančioje oro stichijoje, taip ir neretai moderniuose projektuose vyraujantis judesys juos stebintiems žmonėms suteikia vizualų ar efekto įspūdį, tikrai kažką reiškiantį jų emocinei būsenai. O įvairialypį šokio spektrą lyg fejerverkų ir vandens fontanų fiesta vainikavo baleto „Graikas Zorba“ renesansas.

Violeta MILVYDIENĖ

Miesto švenčių atgarsiai Štai 69-osios Jūros šventės metu (liepos 26–28 dienomis) VšĮ „Klaipėdos šventės“ ir Italijos „Teatro dei Venti“ klaipėdiečiams bei uostamiesčio svečiams pristatytame Hermano Melville’o romano motyvais sukurtame spektaklyje-legendoje „Mobis Dikas“ (režisierius – Stefano Tè) publiką žavėjo ne tik gausybė cirko meno triukų, bet ir teatrališki choreografiniai junginiai. Minimalistines, tačiau konceptualiai įpintas į veiksmą šokio kompozicijas

Festivalinės Klaipėdos muzikinio teatro premjeros – M.Theodorakio baleto „Graikas Zorba” (choreogr. L.Massine’as) akimirkos. 10

ŠOKIS

as pajūryje vainikavo a“ renesansas matėme rugpjūčio 1-ąją miesto gimtadieniui skirtame Baltijos baleto teatro ir LDK Valdovų rūmų projekte – šiuolaikiniame Justino Marcinkevičiaus istorinės dramos „Mindaugas“ pastatyme (režisierė ir choreografė – Marija Simona Šimulynaitė), kuriame tarp 12-os herojų / vyrų pasirodė penki profesionalūs Baltijos baleto teatro šokėjai. Jau tradiciniu (nuo 2011-ųjų vykstančiu) šventės renginiu tapęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) projektas „Ore“ – žavi ir prasminga akcija, kai žiūrovai gali iš labai arti stebėti nelengvos baleto atlikėjų veiklos užkulisius – nors momentiškai pažvelgti į kasdienio darbo procesą, bandyti suvokti

subtilius repeticijų niuansus. Gaila, bet liepos 28-osios rytą gausiai užlijus šokio dangą, klasikinio šokio exercise buvo nutrauktas (teisingas trupės vadovo Donato Bakėjaus sprendimas). Netrukus tęsiniui pasirinktos ištraukos iš šokio spektaklio „Laukimai“ – 2018-ųjų Lietuvos auksinio scenos kryžiaus („Jaunojo menininko debiuto“ nominacijoje) ir Klaipėdos „Padėkos kaukės“ („Metų choreografo“ nominacijoje) už choreografiją šokio spektakliui „Karmen“ laureatės Aušros Krasauskaitės-Berulės naujojo kūrinio. Jo premjera – Tarptautinės šokio dienos dovana (pristatyta balandžio 24-ąją pilnutėlėje KUFA salėje), paliko itin gerą įspūdį. „Ore“ repeticijoje ir vakariniame

pasirodyme į šio „aušriškojo“, stilingo, kokybiško „produkto“ miniatiūras, persmelktas humoro, ironijos, sarkazmo, džiugesio, jaudulio, rimties... intonacijų, vaidybiškai įpinti keli baletiniai „numeriai“. Asmeninis buvusios trupės narės, dabar vilnietės baleto šokėjos Kristinos Tarasevičiūtės monologas bei Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) primarijaus Manto Daraškevičiaus solo iš baleto „Korsaras“ įliejo akademizmo, šelmiškasis KVMT baleto trupės vaikinų „pas de quatre“ – natūralių emocijų, finalinis sirtakis iš naujojo baleto „Graikas Zorba“ – charakteringų spalvų. Tad pelnytai susilaukta gausių susirinkusiųjų aplodismentų. ►

Eglės Sabaliauskaitė / KVMT archyvo nuotr. 11

ŠOKIS

Turtinga priešistorė ◄ KVMT organizuojamo XXI tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ programoje atsirado legendiniu vadinamas baletas „Graikas Zorba“. Jo priešistorė labai turtinga – 1988-aisiais sukurtas baletas jau pastatytas 35-iose pasaulio šalyse, parodytas daugiau nei 5 tūkst. kartų, jį matė daugiau nei 2 mln. žiūrovų. Afišose – vyrų / kūrėjų pavardės: Lorca Massine’as (kitaip – Leonidas Miasinas Jaunesnysis, garsaus rusų šokėjo ir choreografo Leonido Miasino sūnus), įvardijamas kaip pasaulinio garso choreografas, jis taip pat yra rašytojo Niko Kazantzakio to paties pavadinimo apysakos libreto autorius, ir kompozitorius „revoliucionierius“ Mikis Theodorakis. LNOBT scenoje šis pastatymas (nuo premjeros 1998-aisiais iki 2012-ųjų) pasiekė įspūdingą skaičių – parodytas 97 kartus. Vieną teko matyti (su Aurelijumi Daraškevičiumi ir Nerijumi Juška), tad palyginimų – panašumų ir skirtumų – su Klaipėdoje atgimusiuoju, rasti būtų nesunku.

„Opera omnia“ kūrėjai Rugpjūčio 10-osios vakarą Palangos koncertų salėje, priimančioje 2 200 žiūrovų, anšlago nebuvo. Tiesa, ir laisvų vietų liko nedaug. Scenos erdvę nuo pirmųjų minučių užpildė 20 kordebaleto atlikėjų (prie KVMT baleto trupės prisijungė nauji nariai, laimėję skelbtoje atrankoje). Įsiveržę lyg viesulas, savo dinamika, darna, žingsnių derinių bei piešinių kaita jie, regis, iš karto pakerėjo publiką (vos vienas akimirksnis – ir tai, kad spektaklio pradžia vėlavo 15 min., buvo pamiršta). Abiejuose amfiteatro šonuose ant laiptelių išsirikiavęs choras (net 70 KVMT ir valstybinio choro „Vilnius“ dainininkų), be abejo, – irgi aktyvus dalyvis bei savotiškas partneris, atliepiantis šokėjų nuotaiką. Ypač buvo smagu girdėti KVMT orkestro, diriguojamo Martyno Staškaus, atliekamą „fenomenalią, ekstraordinarią“ muziką. Išties šioje „operoje omnia“ šokis susilieja su drama, muzika, daina, įvairiaspalve jausmų bei emocijų gama. O visa ko esmė – laisvė, meilė, bendruomeniškumas (teiginiai ir kai kurie tolesni epitetai – iš teatro anonsų – „originalesnių“ ir nesugalvosi...). ► 12

Å OKIS

ŠOKIS

◄ Sigutė Šimkūnaitė spektakliui sukūrė minimalistinę scenografiją, estetiškus, stilingus kostiumus – Sandra Straukaitė, grimo dailininkė – Aira Braždienė, šviesų – Eugenijus Sabaliauskas.

Spektaklio solistai Pagrindinis herojus – graikų čigonas Zorba, įprasmintas LNOBT solisto M.Daraškevičiaus, – gaivališkas, aistringas, pasižymintis impulsyvumu, gyvenantis šia akimirka, nugalėjęs vienatvę ir depresiją. Jis nėra jaunystės simbolis – tai subrendęs žmogus, atradęs savitą išmintį, „tarsi susiliejęs su žeme“, propaguojantis džiaugsmo filosofiją. Dar vadinamas „avangardiniu herojumi“, „kontroversišku šiuolaikiniu žmogumi“, „protagonistu“ (?). O juk jis – tiesiog šlovina gyvenimą.

Nepaliauja maloniai stebinti Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės senbuviai. Tai tikri darboholikai, degantys ir nenuilstantys, verti atskirų pagyrų. Palengva, be ypatingų pastangų, savotiškai charizmatiškas M.Daraškevičius pradeda savo šokį: platūs rankų mostai, elastingi pliés, derinami su graikiško / čigoniško charakterio, kūno plastikos niuansais, skleidžia atitinkamą žanrui vyrišką jėgą bei vidinę energetiką. Įtaigiai pateiktas ir personažo įvaizdis. Kitą LNOBT baleto trupės šokėją – Joną Laucių – ištikus kojos traumai, Džono partijoje pakeitė iš Sofijos (Bulgarija) nacionalinio operos ir baleto teatro atvykęs primarijus Nikola Hadjitanevas. Pasitikintis, techniškai atliekantis „tekstą“, išties jautėsi lengvai ir nevaržomai. Nenuostabu – jis Džoną jau šokęs kone 100 kartų. Vyrų duetas remiasi bent dviejų stilistikų sinteze – Zorba šoka „liaudiškai, iš dūšios“, o Džono demonstruojami amžiais nesenstančio klasikinio baleto „šablonai“ dvelkia kiek „šaltoka“ aristokratiška maniera. 14

Vieningą kaimo bendruomenės šėlsmą keliskart nustelbia Marinos pasirodymas – kontrastingas vyraujančiai „masės“ nuotaikai veiksmas. Liekna ir gracinga it smilga Auksė Mikalajūnaitė-Osadčenko (Kauno valstybinio muzikinio teatro balerina) – Našlės vaidmenyje savo liūdesį ir skausmą išreiškia santūriai, elegantiškai. Jausmingoje populiarioje raudoje, pritariant ant pakylos scenos gilumoje pasirodžiusiai Ernestai Stankutei (mecosopranas), regis, ji jaučiasi stabiliau ar bent atrodo labiau susikoncentravusi nei duetuose su jaunuoju graiku Manolios (LNOBT primarijus Žilvinas Beniuševičius) ir amerikiečiu Džonu. Kita atsvara liaudiškam temperamentui – dramatiškasis madam Hortense personažas, pradžioje sukėlęs kai kam juoko pliūpsnį, kai kam – sumišimą, paskui atrodęs mielai ir jaudinančiai, dar vėliau – graudinančiai. Šiame tragiškame, vaidybos įgūdžių reikalaujančiame amplua talentinga, universali, intuityvi bei mėgstanti iššūkius A.Krasauskaitė-Berulė įkūnija nelaimingą, naivią ir trapią – lyg toji gėlė Hortenzija – garbaus amžiaus moterį. Išryškindama neviltį, ji chaotiškai vaikšto po sceną kreivai susuktomis kojomis, kol susmunka kėdėje kančios perkreiptu veidu. Vos keli išėjimai į sceną, tačiau kokie sodrūs, įsimintini! Be to, atrodė tinkamai subalansuoti ir išfiltruoti, tarsi jaučiant plonytę ribą tarp galimos pašaipos ir užuojautos.

Forma, technika, stilius Lyginant su anksčiau matytu šio baleto pastatymu, galima konstatuoti: tiek režisūriškai, tiek choreografiškai išlaikyta ta pati, tradicinė / standartinė forma – masinės scenelės epizodiškai kaitaliojasi su solo ir duetais, grupiniai šokiai sukomponuoti polifoniniu ar paralelės principu ir pan. Pastaruosiuose dažniau pasidalijama į merginų ir vaikinų grupeles, nei šokama poromis – viena išskirtinių graikų liaudies šokio ypatybių. Intensyvus, su neperdėta ekspresija viso ansamblio judėjimas, gerai perteiktas temperamentas. Technika – irgi stereotipinė, pagrįsta šiuolaikinio baleto ir demi-charakterinio šokio stilistikos deriniais: gausu ports de bras, grands jetées en tournant, cabrioles, dvigubų sauts de basque, pirouettes, tours

ore etc. Smulkūs ir vikrūs pas taip pat atliekami gana meistriškai ir sinchroniškai – aiškiai matomas artistų įdirbis, ryškus ir choreografo asistentės-repetitorės, žymios lenkų šokėjos bei pedagogės Annos Krzyskow-Jagodzinskos nuopelnas. Nepaliauja maloniai stebinti KVMT baleto trupės senbuviai. Tai tikri darboholikai, degantys ir nenuilstantys – kaip anksčiau, taip ir dabar verti atskirų pagyrų. Deja, akivaizdus ir nevienodas kai kurių trupės naujokų pajėgumas (atsainus požiūris, aistros darbui ar ištvermės stoka?).

Filosofija?.. Euforija! Gausiuose spektaklio aprašymuose kiek glumina frazės, neva „Graikas Zorba“ – filosofinis veikalas, kuriame vyksta priešybių kova. Zorba žaidžia su Rytų ir Vakarų pasaulėžiūromis, tačiau išlieka laisvas nuo bet kokios doktrinos (...), kiekvienas jo žingsnis laužo bet kokias schemas ir konvencijas“. Nors spektaklyje minėta kova neišryškinta, tam tikru požiūriu galima įžvelgti sąsajų su vertybių tema, kai tradicinės priešpriešinamos vakarietiškoms / liberaliosioms. Ir vis dėlto... Atnaujintas žymusis baletas, drįsčiau teigti, nėra filosofinis – vertinčiau jį elementariau, o kartu – realiau. Tai vizualiai ir emociškai raiškus, spalvingas spektaklis, pritraukiantis plačiąją visuomenę (nebūtinai šokio specialistus ir melomanus) savitu koloritu, energetiniu užtaisu, sentimentalumu... Tai istorija, suprantama visiems. Su nuostabia poetiška muzika, leidžiančia pasinerti į jaunystės svajones, jauseną, kažkam suvirpinančią jautriausią sielos kertelę. Tai bekompromisinis kūrinys, privalantis „sukelti apvalantį ir išlaisvinantį vidinį katarsį“, kaip, cituodamas Aristotelį, teigė pats L.Massine’as, beje, kodos kulminacijoje drąsiai stojęs prie pulto, užleisdamas savo sceninę kūrybos vietą orkestro dirigentui. Taigi choreografo lauktas dialogas tarp scenos ir salės užsimezgė – publikos euforija ir nerimstančios ovacijos išprovokavo net keturis finalinio fragmento, t. y. garsaus sirtakio, bisus, o „nepriklausomas lyg vėjas“ Zorba publikai įrodė, jog „laisvė, šokis ir muzika yra tiek pat reikalingi, kaip meilė ir... oras“.

MUZIKINIS TEATRAS

Kandido odisėja ir kiti „džiaugsmingieji“ paradoksai

„Kaip ją apibūdinti – operete, komiška opera ar dar kažkaip kitaip – lai sprendžia kiti. (...) Galbūt tai kažkokia nauja forma. Jos analogų dabartiniame teatre, atrodo, nėra, tad žiūrėsim, ką laikas parodys.“ Taip savo operetę „Kandidas“, kurios premjera Klaipėdos muzikiniame teatre nuskambėjo rugpjūčio pirmosiomis dienomis, neįprastą tiek žanro, tiek siužeto požiūriu, vertino pats kompozitorius Leonardas Bernsteinas; ir tuo tarsi palaimino, atvėrė kelius naujų išraiškos priemonių, režisūrinių sprendimų paieškoms. Teatralizuotas, koncertinis variantas, kurio šiame pastatyme laikosi klaipėdiečiai, yra vienas iš tokių (režisierė – Jūratė Sodytė, dirigentas – Martynas Staškus). Danguolė VILIDAITĖ

Operetė parašyta pagal žymaus Apšvietos amžiaus filosofo ir publicisto Voltaire'o apysaką „Kandidas, arba Optimizmas“. Būtent jos turinys, autoriaus kalbėjimo stilius bei mąstymo paradoksai (premjeroje papildyti lietuviškomis aktualijomis) suteikia šiam kūriniui pridėtinio išskirtinumo, reikalauja ypatingo dėmesio tekstui (adaptuota Herkaus

Kunčiaus). Jo žodis – ginklas, kad ir kokia graži būtų muzika, jis turi būti išgirstas. Tad operetėje atsiranda netradicinis personažas – skaitovas, pasakotojas (Šarūnas Juškevičius).

Visa į gera Voltaire'as, dar dažnai vadinamas didžiuoju savo epochos pašaipūnu, kritikavo beveik viską: religiją, politiką, meno menkaver-

tiškumą, intelektualų prisitaikėliškumą. Jo apysakos taikiniu tapo anuomet populiari Gottfriedo Leibnizo optimizmo teorija ir jos pagrindinė tezė, mintis, kad mūsų pasaulis yra geriausias iš geriausių, arba, kitaip tariant, tobulas. Tokia džiaugsminga nuostata, anot rašytojo, yra neteisinga ir ją tiesiog reikia trypte sutrypti. Tai „Kandide“ daroma labai ciniškai ir linksmai. Primityvūs personažai-šaržai čia „filosofuoja“ apie gyvenimo prasmę, kūrinijos džiaugsmą, tarsi gyvenimo moto ► 15

MUZIKINIS TEATRAS

Scenos iš L.Bernsteino „Kandido“ teatralizuoto koncertinio pastatymo Klaipėdos muzikiniame teatre. 16

MUZIKINIS TEATRAS

KVMT archyvo nuotr. 17

MUZIKINIS TEATRAS

◄ nuolat kartoja madingas idėjas, iškaltus jų šablonus. Jiems „Life is happiness indeed“. Kandidas (Aurimas Raulinavičius), Kunigunda (Rita Petrauskaitė), Maksimilianas (Modestas Narmontas), Paketė (Beata Ignatavičiūtė) ir Panglosas / Martinas (Steponas Zonys) yra laimingos šalies laimingi gyventojai, gyvenantys geriausiais laikais, o jų gimtoji Vestfalija (iš tikro tik Vokietijos užkampis) – pats nuostabiausias kraštas iš visų. Jam giedamos odės. Optimizmo teorija gaji net tada, kai veikėjų gyvenimai kardinaliai pasikeičia, iš pasirinkimo laisvės jiems lieka, sakykim, tik rimbo kirčiai ar kulka į galvą, o ištiesta žmonijos pagalbos ranka – tik karo tarnyba. Susirgus venerine liga ir netekus nosies, vis dėlto neabejojama, kad „meilės ligos“ pasekmė negali būti bloga – „visa į gera šiame geriausiame iš pasaulių“ (lietuviškai sakytume – „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“). Šiame pasaulyje net autodafė, viešas inkvizicijos sprendimo įvykdymas, atliekamas su didžiausiu pa-

Gyvenimo optimizmu trykšte tryško kiekviena pasirodymo minutė. sitenkinimu, naudojamas kaip nuostabus liaudį linksminantis reginys. Pagrindiniai herojai savo gyvenimo kelyje dažnai praranda vos ne viską, kai kurie iš jų net gyvybę, net kelis kartus, bet kažkokiu stebuklingu būdu, tarsi feniksas iš pelenų, vėl naujiems nuotykiams pakyla. Ir ko tik jie nedaro: apgaudinėja, žudo, ištvirkauja, dalyvauja krikščioniškoje misijoje. Išlikimo instinktas labai stiprus. Siužetas čia plėtojamas greitai, keičiasi šalys, absurdiški įvykiai, aplinkybės (Lisabona, Paryžius, Buenos Airės, paslaptingasis Eldoradas, Venecija, Surinamas, džiunglės, vergų galeros, kazino), realybė susipina su pasaka. Savo gyvenime jie tarsi laikosi principo – nepasisekė šioje vietoje, keliauk laimės ieškoti kitur. Muzikoje, paveiktoje amerikietiško miuziklo estetikos, irgi vyrauja žanrų įvairovė: mazurka, tango, valsas, barkarolė, serenada ir t. t. Tai įprasta. Jų pateikime net matomos tam tikros perversijos. Maldininkų procesija įgauna sunkaus fantasmagoriško maršo bruožų, o odė pinigams „Money, money, money“ suskamba 18

paslaptingai, viliojančiai, melodingai. Nors to taip reikalingo virtuoziško lengvumo kai kuriuose orkestriniuose klaipėdietiško pastatymo epizoduose, ypač uvertiūroje, tikrai pritrūko.

Tikrieji pra(at)radimai Svarbiausias šios operetės pasakojimo veikėjas Kandidas – tipiškas lyrinis herojus, naivus, paprastas vaikinukas, užaugęs dvaro aplinkoje, bet pats pagal kilmę jai nepriklausąs, „nekaltas benkartas“. Jo žvilgsniu mes vertiname pasaulį, jo mąstymo pasikeitimai mums yra svarbūs. A.Raulinavičiaus interpretacijoje jis buvo iš pradžių toks šiek tiek anemiškas, tarsi Nemorinas iš „Meilės eliksyro“, vėliau – atvirai jausmingas. Nubaustas už meilę Kunigundai, aukštesnio luomo merginai, Kandidas „išspiriamas“ iš savo patogaus gyvenimo, savo rojaus. Prasideda išbandymai – jo asmuo kažkodėl traukte pritraukia įvairiausias nelaimes. Ar atsisako džiaugsmo filosofijos? Kurgi ne, vis tiek dar ilgai pasikliauja savo tikėjimu meile ir optimizmu. Apie gyvenimo realybę rimčiau susimąsto tik pačioje pabaigoje, dar kartą Kunigundos apgautas. Šiai išpaikintai panelei iš pat pradžių reikėjo turtų, blizgesio, šampano, o ne paprastos kaimiškos šeimos idilės, skirtingos buvo jų svajonės. Finaliniame reziumė sužinome, kad gyvenimas nėra nei geras, nei blogas, gyvenimas paprasčiausiai yra gyvenimas. Vienas kitą turime mylėti tokius, kokie esame, ir geriausia, ką dar galime šioje žemėje padaryti, tai dirbti, puoselėdami savo sodą (tiesiogine ir perkeltine tų žodžių prasme). Iš visų Kandido solo pasirodymų įtaigiausiai šįkart suskambo Lamento iš pirmojo veiksmo (ieškant nužudytos mylimosios kūno).

Spalvingiausi momentai Galima sakyti, kad kiekvienas operetės veikėjas buvo kažkuo ypatingas, „su cinkeliu“, o ir pati spektaklio atmosfera – žaisminga, suvaidinta daug linksmų mizanscenų, veiksmui, improvizacijai lengvai pasidavė ne tik skaitovas, bet ir dirigentas. Gyvenimo optimizmu trykšte

tryško kiekviena pasirodymo minutė. Sužavėjo M.Narmonto mokėjimas vaikščioti moteriškais aukštakulniais, S.Zonio „pasibjaurėjimo pasitikėjimu žmogumi“ scena, Tado Jako efektingas pasirodymas „atsisveikinimo giesmėje“, „penkių nuverstų karalių“ epizodas. Vienas iš ryškiausių šio pastatymo personažų – R.Petrauskaitės Kunigunda. Ji spalvinga, įdomi ir šiek tiek vaikiška, lengvabūdiška asmenybė, savo amplua primenanti jau anksčiau dainininkės atliktus vaidmenis. Kaip sakoma tekste, baronaitė tokia iki pat „išsekimo džiaugsminga“ ir nepaprastai smalsi. Būtent pažinimo troškimas, siekis kartu su Kandidu išbandyti „eksperimentinės fizikos pradžiamokslį“ ir tampa visos įvykių grandinės, jų meilės pradžia, atspirties tašku. Gyvendama Paryžiuje ir savo meilės guolyje paeiliui „guosdama“ kelis įtakingus globėjus, Kunigunda supranta, kad prarastos garbės nebesusigražinsi, bet užtat galima drąsiai puikuotis dovanotais brangakmeniais, blizgučiais. Tuo metu atliekama virtuoziška jos arija (aliuzija į Margaritos ariją su perlais iš operos „Faustas“), papuošta keisčiausiomis koloratūromis, yra viena iš ryškiausių jos muzikinių charakteristikų operetėje ir vienas iš įsimintiniausių premjeros muzikinių momentų. Didžiausią įtaką Kunigundai nuo šiol darys ne kažkokios teorijos, ne ją mylintis Kandidas, o Senoji dama (Dalia Kužmarskytė): kompanjonė, sutenerė, patyrusi patarėja, moteris „su stažu“, išmokusi prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Įdomiausiai ši veikėja atskleidžiama ispaniško kolorito gyvenimo nuotykių pasakojimo epizode „Senosios ponios tango“ – toks nedidelis „Karmen“ inkliuzas.

Post scriptum Sakyčiau, kad toks „Kandido“ koncertinis pastatymo variantas, atsižvelgiant į dabartinę teatro situaciją, kai nėra savos scenos, visų repeticijoms ir pasiruošimui reikalingų patalpų, yra geras sprendimas. Vaidinimas tikrai turi ateitį, bet jam dar reikia laiko „užaugti“, o muzikiniam tekstui „susigulėti“, kad visa skambėtų dar laisviau ir efektingiau, tarsi vienu ypu. To visai operetės kūrybinei grupei šiandien ir linkiu.

FOTOGRAFIJA

Dabartis, išauginta po praėjusios epochos šviesa Nuo birželio 22 d. iki liepos 15 d. Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ veikė Artūro Šeštoko fotografijų paroda „Vieta ir laikas ambrotipuose“. Klaipėdietis fotomenininkas, keliaudamas po Lietuvą automobiliu su jame įrengta mobilia šlapio kolodijaus fotolaboratorija, daugiau nei metus kūrė ambrotipų seriją. Parodoje palyginimui buvo pateikti originalai – stiklinės ambrotipų plokštelės ir padidintos jų kopijos – atspaudai ant popieriaus. ►

A.Šeštokas. Plaškiai. 2018 m. kovas.

Nevieriai. 2018 m. kovas. 19

FOTOGRAFIJA

Danguolė RUŠKIENĖ

Magiška ambrotipija ◄ Tokį sprendimą autorius pasirinko, kad išryškintų jo pasirinktos raiškos specifiškumą ir kad kartu galėtų patyrinėti, kaip priimamas jos lemiamas fotografinis vaizdas, – kuo patrauklus arba ne šis fiksavimo būdas, kuo skiriasi ir kuo panašūs skirtingi jo pateikimo variantai. Tai – naujausias A.Šeštoko fotografinės kūrybos ciklas, dar vienas autoriaus kūrybinių ieškojimų senosios fotografijos technologija rezultatas, kuriame aktualus ne tik kūrybinis, bet ir edukacinis momentas. Pagrindinis klausimas, kurį šįkart kelia fotomenininkas, – kas yra fotografija ir ar įmanoma užčiuopti jos ribas? A.Šeštokas jau daugiau nei tris dešimtmečius dalyvauja bendrose parodose, įvairiuose kūrybiniuose bei edukaciniuose projektuose, yra surengęs daugiau nei dešimt personalinių parodų, išleido du savo fotografijų leidinius („Nutylėtos istorijos / Omitted stories“, Klaipėda, 2014; „Šviesos kaligrafija“, Klaipėda, 2009). Svarbiausi jo sukurti fotografijų ciklai: „Bohemos portretai“ (1984–1990), „Macikų pensionatas“ (1994–1995), „Pagėgių krašto žmonės“ (2002), „Kopų formos“ (1997–2000) ir „Šviesos kaligrafija“ (2003–2008). Gana aktyviai kuriantis autorius savo kūryboje neapsiriboja vien įprastomis fotografijos kūrimo priemonėmis. Pastaraisiais metais jis vis dažniau gilinasi į fotografijos raiškų specifiką ir ieško naujų būdų, kaip užfiksuoti bei perteikti vaizdą. Neabejotinai tai suteikia jam galimybę atrasti naujus vaizdo fiksavimo ir materializavimosi skirtingose plokštumose bei skirtingomis sąlygomis būdus, kartu ir žymiai praturtina jo asmeninę kūrybą. Ambrotipija Artūras pradėjo domėtis prieš kelerius metus. Ją pasirinko dėl to, kad jokiu kitu būdu neįmanoma išgauti to, ką gali ambrotipijos technika. Anot fotomenininko, joje esama „ypatingo įtaigumo ir skambesio, dar kažko, ko neįmanoma įvardyti, kažko hipnotizuojančio ir gilaus“. 20

Vaizdo klastotės Ambrotipus šlapio kolodijaus technologija fotografai kūrė nuo XIX a. pabaigos. 1851 m. ją aprašė anglų skulptorius Frederickas Scottas Archeris, kuris ir laikomas šios technologijos išradėju. Tokio kūrybinio proceso metu naudojamas stiklas su kolodijaus emulsija, kuri čia pat įjautrinama šviesai. Viskas turi būti atlikta per gana

Upė Atmata. 2018 m. balandis.

Peizažas Šilutės rajone. 2017 m. spalis.

trumpą laiką, kol plokštelė šlapia. Paruošiamieji darbai, vaizdo užfiksavimas ir po to ryškinimas, plovimas, kuris sustabdo ryškinimo procesą, ir kita trunka maždaug apie 15 min. Priklausomai nuo sąlygų, šviesos intensyvumo, ultravioletinių spindulių kiekio kinta ir fotografavimas. To neįmanoma išmatuoti, reikia nujausti. Taigi turi būti labai atidus ir susikaupęs. Sudėtingo cheminio proceso rezultatas – ant stiklo plokštelės išgautas pozityvinis

FOTOGRAFIJA

atvaizdas. Vien jau tai, kad jis yra vienetinis, garantuoja jam unikalumą. Anuomečiai fotografai turėjo išmanyti ne tik pagrindinius fotografavimo principus, bet ir turėti pakankamai fizikos bei chemijos žinių. Kaip, beje, ir šiandieniniai, kurie imasi tyrinėti ir savo kūryboje taikyti senuosius vaizdo fiksavimo būdus. Prieš daugiau nei pusantro šimto metų šlapio kolodijaus technologija buvo naudojama žymiai kuklesniais tikslais – kuo tiksliau

nukopijuoti tikrovę. Dabar ji pasitelkiama norint sukurti ypatingą vaizdą, apgaubtą keistos, gal net šiurpokos paslapties, sumišusios su nepažinto laiko ilgesiu. Ko gero, visi šie išvardyti aspektai ir masina šiandieninius kūrėjus pasinerti ne į naujo, bet į labai seno paieškas, kad atrastų ir išgyventų pirminį, tikrą, nesimuliuojamą jausmą, kai prieš akis veriasi praėjusių amžių vaizdai su tam laikui būdinga atmosfera.

Ši archajiška fotografijos technologija šiandien tampa savotiška alternatyva skaitmenizuotai industrijai. Tai dar palyginti mažai žinomas ir todėl itin patrauklus reiškinys. Dėl mįslingo atlikimo būdo, ypatingos estetikos – gaunamo atvaizdo, nukeliančio užfiksuotą objektą / subjektą ne tik į nerealią erdvę, bet ir į keliais šimtmečiais matuojamą laiką. Į terpę, kurioje niekada jis nėra buvęs ir niekada nebus. Tokiu būdu šie atvaizdai, nors gali būti užfiksuoti vos prieš kelias minutes, įgyja ypač didelį atstumą nuo šiandienos, taip tapdami savotiškomis vaizdo klastotėmis ar iliuzija.

Laiko įspūdis

Panemunėlis. 2017 m. lapkritis.

Juodkrantė. 2017 m. gegužė.

Ir čia įvyksta fotografijos paradoksas. Viena vertus, Artūras kuria metraštį, dokumentuoja aplinką ir įspūdžius iš savo kelionės, kruopščiai nurodydamas prie kiekvieno užfiksuoto atvaizdo datą ir tikslią vietą. Kita vertus, jo sukurti ambrotipai byloja apie visiškai kitą, tolimą ir nepažįstamą laiką. Autoriaus teigimu, vietos įvardijimas – tai toks savotiškas priešpriešinimas, kai suvokėjas, žiūrėdamas į šiandieninį realybės atspindį, pradeda dvejoti ir jausti, kad tai jau negali būti dabartis. Būtent tada ir įvyksta praėjusio ir šio laiko susidūrimas, kartu atsiranda suvokimas, kad tai galėjo įvykti tiek šiais, tiek ir kitais laikais. T. y. laikas stiklinėje plokštelėje tampa universalus. Fotografija visuomet siejama su laiku, ji nuo jo priklausoma visais požiūriais. Kartu ji visuomet išlaiko sąsajas su realybe, su tikru gyvenimu. Tačiau A.Šeštoko sukurtuose ambrotipuose nutinka kitaip. Čia turinys jau nebėra toks svarbus, kaip nėra svarbus ir užfiksuotas laikas. Svarbiausia – šis autoriaus senąja technologija sukurtas praeitų amžių laiko įspūdis. Būtent jis šiame fotografijos cikle tampa vyraujančiu dėmeniu ir idėjiniu centru. Artūras šlapio kolodijaus technologiją pasitelkia kaip būdą permąstyti šiandieninę fotografijos (kaip kūrybinės raiškos priemonės ir kaip meno objekto) situaciją. Fotografija yra nuolat veikiama naujų technikų ir technologijų, kurios vis dažniau suaktyvina jos meniškumo klausimus. ► 21

FOTOGRAFIJA

Pagrindinis klausimas, kurį šįkart kelia fotomenininkas A.Šeštokas, – kas yra fotografija ir ar įmanoma užčiuopti jos ribas?

Sena sodyba prie Priekulės. 2017 m. gegužė. ◄ Pastaraisiais dešimtmečiais fotografija kaip vizualinis pranešimas itin sparčiai plinta. Tačiau toks jos paplitimas ir besaikis atvaizdų dauginimas neretai verčia

Peizažas Šilalės rajone (2). 2017 m. spalis. 22

abejoti ne tik užfiksuoto vaizdo tikrumu. Tai lemia priežastis, dėl kurių abejojama fotografijos kaip meno kūrinio įmanomumu. Būtent tai pastūmėjo šį fotomeninin-

ką pasitelkti eksperimentinio pobūdžio procesą ir išanalizuoti šiuo metu itin aktualią fotografijos kaip estetinio objekto (su)kūrimo ir suvokimo problematiką. Todėl, pasak jo, iš anksto žinojo, kaip fotografuos, kokią techniką naudos ir kokius technologinius procesus išbandys, bet objektai fiksavimui atsirasdavo atsitiktinai. Artūras nebuvo išsikėlęs tikslo nuvažiuoti į konkrečią vietą ir įamžinti šį ar kitą objektą, bet teritoriją vis dėlto apsibrėžė, už Lietuvos ribų neišvyko. Kaip ir anksčiau, ir šiame cikle, dažniausiai jo dėmesį patraukdavo gamta bei seni, nykstantys pastatai. Kai kurie fotografiniai kadrai – itin lyriški, filosofiški. Žmonių ir čia nėra, tačiau kai kur pastebimi jų veiklos palikti pėdsakai.

Telšių vyskupijos kurija. 2017 m. spalis.

FOTOGRAFIJA

Notigalės ežeras. 2017 m. birželis.

Senasis tiltas per Miniją. Šernai. 2017 m. spalis.

Tikrovės interpretacijos Artūras ir šiame fotografijų cikle meistriškai operuoja juodos ir baltos spalvos deriniais, kontrastingais tonais, atidengia jautriausius kaitos niuansus, tačiau kadrą užpildančių šviesos ir tamsos srautų šiuokart beveik nekontroliuoja. Pasirinkdamas įprastus žiūros taškus, pateikiančius patogų santykį su fiksuojamu objektu, išvengia ir sudėtingų, įmantrių rakursų. Tačiau, skirtingai nei anksčiau, čia lieka žymiai daugiau vietos netikėtumams. Tai proceso metu atsiradę emulsijos nelygumai, vaizdo išplaukimai, sutrūkinėjimai, kai emulsija atitrūksta nuo pagrindo ryškinimo metu. Visa tai, kas prieš šimtą metų buvo nepageidautina ir paprastai tokios stiklo plokštelės nukeliaudavo į šiukšlių dėžes, šiandien – saviti realistinio vaizdo papildymai, autentiškumo įrodymai, suteikiantys fotografijai jau kiek kitokios prasmės ir vertės. Tai dar kartą primena autorinę A.Šeštoko poziciją – ne paliudyti realybę, pateikiant fotografinį vaizdą kaip įrodymą, bet, pasitelkus kuo įvairesnes priemones, pačiam sukonstruoti jos versiją – akivaizdžiai subjektyvų požiūrį išryškinančią tikrovės interpretaciją. Todėl ir dabar, nurodydamas konkrečią vaizdo fiksavimo vietą bei datą, jis šiuos niekuo neypatingus momentus-

Peizažas Šilalės rajone (1). 2017 m. spalis.

kadrus šlapio kolodijaus technologija panardina po kelių šimtmečių laiko sluoksniu. Vien dėl to, kad išplėštų suvokėją iš tikro gyvenimo. Tokiu būdu, nors ir atpažindamas šiandieninės realybės ženklus, nevalingai esi perkeliamas į nepažįstamą laiką. Vaizdas mistifikuojamas, tarsi savaime nugrimzta į praeitį ir nūdienis turinys tampa tolimas, lyg ir svetimas, bet be galo

įtraukiantis. Viso to neįmanoma nei išmatuoti, nei tiksliai apsakyti. Tačiau akivaizdu, kad tikro ir gryno ilgesys, nuo rutinos ir vaizdų gausos pervargusi sąmonė be didesnių pastangų priima autoriaus siūlomo žaidimo sąlygas ir savanoriškai sutinka būti apgaudinėjama. Ko gero, šis fotomenininko kuriamas pasaulis yra tai, kur vėl ir vėl norisi sugrįžti. 23

KINAS

Robertėlio Lietuva ep Esu vienas iš savo pažįstamų labiausiai liberalių ir tolerantiškų sutvėrimų. Bet dabar prabilsiu šiauriakorėjietiškai. Nebeatlaiko nervastygės.

Aivaras DOČKUS

Kadrai iš naujų lietuviškų filmų „Moterys meluoja geriau. Robertėlis“ (rež. Andrius Žiurauskas) ir „Leitis“ (rež. Andrius Bartkus).

„Zoja“ (rež. D.Doremusas) imponuoja poetiška juostos atmosfera ir įtaigiais aktoriniais darbais. 24

Kas nors – iš valdžia pateptųjų ir sugalvojusių į galvą trenkiančių skysčių prekybos apribojimus – prašau, suręskite kokį nors neblaiviaprotišką draudimą lietuviškam kinui, žalojančiam jau kelių šalies kartų akis ir supratimą apie šį švenčiausiai apgaulingiausią iš visų menų. Sustabdykite pamėkliškų emilijų ir robertėlių srautą kartu su sidabrinių gervių prisirijusiais šventaisiais ir kitais bandymais atlikti bandymą pabandyti sukurti kažką panašaus į filmą. Kiek galima pavertinėti žiūrovus bandomaisiais triušiais ir tuštinti jų kišenes ambicingai išpūstais jovalais be scenarijaus ir su klaikia vaidyba ištatuiruotais klumpakojiškai šleivais dialogais? Kaip ir kiek įmanoma kentėti siaubingą lietuvišką kiną vien dėl to, kad jis lietuviškas? Pats ir atsakau. Amžinai. Nes žiūrovų smegenys užkonservuotos keturkampiuose lietuviškų serialų ir filmų ekranų karstuose. Kažkas kaip ir lietuviškoje populiariojoje muzikoje nustatė standartus ir uždarė jų žemiausio lygio spąstuose dalį šalies. O toliau darbuojasi žiniasklaida. Tiksliau – nevykusių, bet priemones kurti turinčių lietuviškų filmų dailidžių draugai, giminės, pažįstami, kaimynai ir tie, kurie bijo taškytis blogomis recenzijomis. Neįleis į salę. Atleis iš darbo. Baugu sutikti bare. Kam laužyti šaką, ant kurios sėdi, ir ranką, kuri tave maitina? Geriau klonuoti milijonus nuotraukų ant raudono kilimo, žarstytis ditirambais ir tikėti, kad vieną dieną viskas

KINAS

inio melo trumpikėse išsispręs savaime. Ateis genijus ir pagaliau pateiks šedevrą. Iš niekur. O man baugu – kad neateis. Nes šimtai potencialių talentų lygiuojasi į lygį, kuriuo juos nuodija prodiuseriai ir režisieriai, rikiuojantys premjerų datas ne pagal siužeto intrigas, o pagal premjerų datas. Štai tokia ilga įžanga į pastebėjimus, kurie nebus akligatviškai užteršti lietuvišku kinu. Būtų per lengva ir kvaila pasiduoti ir leisti jam dominuoti. Tai nėra kinas. Ir jis negali sunaikinti kino.

„Neįmanoma misija“ ir T.Cruise’as palauks Mano pykčio protrūkį sukėlė vėlyva naujausios – šeštosios „Neįmanomos misijos“ dalies premjera (recenzija perkeliama į rugsėjį). Didžiojoje pasaulio dalyje juosta startavo liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje. Gerai, Latvijoje ir Estijoje – rugpjūčio 10-ąją. O pas mus – dar savaitėlę vėliau. Turiu įtarimų, jog visa tai dėl „laukiamiausios metų premjeros“ – dar vieno antikino pavyzdžio – filmo „Moterys meluoja geriau. Robertėlis“. Neprilygstami rinkodaros virtuozai prisegė šio apraudotino serialo aprypuotinai kino versijai tobulai idealų palyginimą: „Sekso ir miesto“ gerbėjams. Jūs rimtai? Tikrai matėte nors sekundę šio kadaise labai labai seniai populiaraus amerikiečių serialo? Dar su kultiniais „Draugais“ palyginkite. Leiskite „Robertėliui“ pasigalynėti su šiais abiem pavyzdžiais – scenarijumi, personažais, vaidyba. Pirmyn. O po to dar parašykite, jog „Moterys meluoja geriau“ palengva pavojingai artinasi prie „Fargo“, nes keli personažai nužengę iš kriminalinio pasaulio. Viena televizija serialo jubiliejui surentė „Behind the Scenes“ stiliaus paminėjimą. Tai buvo vienas smagiausių vakarų mano gyvenime. Susireikšminę šio pasaulinio šedevro kūrėjai ir aktoriai pasakojo istorijas apie patirtis filmavimo aikštelėje. Filmas apie serialą, kuris yra nusikaltimas serialo sampratai. Vieša paslaptis, kad teatro aktoriai ne iš gero gyvenimo sutinka dalyvauti tokiuose pro-

jektuose, pamiršę apie profesinę žalą sau ir sąžinės graužatį dėl iš žiūrovų pavogtos prigimtinės teisės sužinoti, kas yra kinas. Bet dar yra tokie elementarūs dalykai kaip savigarba ir savivertė. Visa tai sėkmingai keliauja į šiukšliadėžę – po įtikinamai apčiuopiamų honorarų sluoksniu. Hamletas ir Lyras negali vaikščioti tuščiais skrandžiais. Per jų gurgimą nebus girdėti tekstų. Ir tada scenoje reikės dar smarkiau rėkti. Nors kur čia smarkiau. Aktoriai lietuviškuose spektakliuose rėkia taip nuoširdžiai, jog gali likti kurčias. O lietuviškų filmų ir serialų prodiuseriai kurti intelektualesnės publikos maldavimams kurti padoresnę produkciją. Užsikemša ausis. Laiko nėra kokybei. Reikia kepti pragarišku greičiu. Kuo daugiau. Išleisti naują „Robertėlių“ partiją.

Epas lietuviškai: trumpaplaukė veislė Bet „Robertėlis“ bent jau neslepia savo toliau publikos kišenių nesiekiančių ambicijų. Dažnas mūsų šalies kino projektas prisišlieja prie skambios istorinės datos ir stengiasi pasinaudoti tautiečių patriotišku jautrumu. Naujausias pavyzdys – liepos 6-ąja kaip palankiausia starto platforma pasinaudojęs „Leitis“ yra stulbinantis modernios lietuviško kino aferos pavyzdys. Lietuviai tikriausiai pirmieji pasaulyje pristatė istorinį epą, kurio trukmė... 44 minutės. Trumpiau nei futbolo rungtynių kėlinys. Ir dar pareikalavo už bilietą pakloti kaip už trijų valandų Holivudo superherojinį blokbasterį. ►

Filmas „Likimas – mano meilė“ ( rež. A.Kechiche’as) panardina į aistringą gyvenimo ritmą.

„Diena, kai aš sugrįšiu“(rež. J.Marshas) – biografinė drama apie avantiūristą. 25

KINAS

◄ Už neišvystytą siužetą, kuris geriausiu

atveju tiktų studentiškų filmų festivaliui. Už įspūdingą epinį mūšį, kuriame saujelė varganų ypatų imituoja grandiozinį susirėmimą. Prodiuseriai pamiršo prierašą „Leičio“ plakate: „Žiedų valdovo“ ir „Sostų karų“ gerbėjams. Kino platintojai žaibiškai susiprotėjo ir miniatiūrinis lietuviškas epas beregint buvo pašalintas iš repertuaro. O mes pasišalinkime iš mūsų kino teritorijos. Ilgalaikis buvimas joje mane dreifuojančiai žudo. Galiu tik dar kartą paprašyti žiūrovų: pabuskite iš raudonais kilimais apaugusio fake film košmaro, nebekraukite turtų vertelgoms, diletantams ir sukčiams, jauskite pagarbą sau ir nepasiduokite reklaminiams paistalams. Atsispirkite. Nes laukia ištisas leičių ir robertėlių konvejeris.

Paprastas „Zojos“ poetiškumas Stuktelėtas neigiamų emocijų, kruopščiai ieškojau premjeros, kuri mane pribaigtų, kad tuščiai nebesukčiau galvos dėl nevykusių filmų. Išsirinkau kino kritikų suniokotą režisieriaus Drake’o Doremuso (scenarijaus autorius – Richardas Greenbergas) romantinę mokslinės fantastikos dramą „Zoja“ su Ewanu McGregoru, Lea Seydoux ir Christina Aguilera. Ir nepajutau, kaip tapau tuo, kuris, nekreipdamas dėmesio į perspėjimus, išdrįso pakelti ragelį ir atsiliepti. Arba

užsukti į kambarį, kurio nevalia aplankyti. Ne tik atsiliepti, bet ir pasikalbėti. Ne tik užeiti, bet ir praleisti naktį su kultinės kino klasikos „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ ir „Dirbtinis intelektas“ interjero kontūrais. „Zojos“ siužetas neoriginaliai atkartoja vyro ir kiborgės – sintetinio roboto meilės temą. Bet skeptiškumas lėtais grybšniais išsisklaido poetiškoje juostos atmosferoje, į kurią nugramzdina įtaigūs L.Seydoux ir E.McGregoro aktoriniai darbai. Siužetas nuplaukia į antrą planą, lieka hipnotizuojantys vaizdai ir seksualūs pokalbiai. Kažkas skolinto iš filmo „Ji“. Kažkas iš Ray’aus Bradbury ir Philipo K.Dicko apsakymų ir romanų. Yra ne vienas abejotinas scenarijaus suktelėjimas. Bet visuma priverčia išgyventi, mąstyti ir klausti „o kas, jeigu?“. Ašara „Zojos“ pabaigoje tarsi atsiprašo už turinio spragas ir nelygumus, perkoduodama filmą į modernios pasakos žanrą. Ne nauja, bet jautru ir poetiška.

Porelė nelietuviškų nusivylimų Daug „lietuviškiau“ nuvilia tunisiečių kilmės prancūzų scenaristo ir režisieriaus Abdellatifo Kechiche’o, pribloškusio kino pasaulį drama „Adelės gyvenimas“, naujausias trijų valandų darbas „Likimas – mano meilė“. Nuobodi daugybės charakterių, susipynusių su kitais personažais trumpalaikiais meilės nuotykiais, dykynė, žadanti, jog bet kurią akimirką pagriebs už

S.Kingo ir J.J.Abramso projekto „Castle Rock“ (rež. S.Shaw) pradžia teikia vilčių, kad tai bus vienas vertingiausių šių metų serialų. 26

Tai nėra kinas. Ir jis negali sunaikinti kino. rankos ir nusitemps į netikėtus slėpinius. Bet tai – filmas, kuris slapstosi ne tik nuo žiūrovų, bet ir pats nuo savęs. Daug organiškiau ir įtempčiau susižiūri „Visko teorijos“ režisieriaus, brito Jameso Marsho biografinė drama „Diena, kai aš sugrįšiu“ – apie avantiūristą Donaldą Crowhurstą, amžiams pradingusį Atlanto vandenyne dėl pervertintų gebėjimų, virtusių neregėtai kastanediška afera. Netyčiomis užsimezga paralelės su keliautoją suvaidinusiu „Oskaro“ laureatu Colinu Firthu, pastaruoju metu paklydusiu vidutiniškų vaidmenų brūzgynuose.

Naujas deimantas karaliaus karūnoje Didžiausias eklektiškos kinomaniškos kelionės atradimas – naujausias produktyviųjų Stepheno Kingo ir J.J.Abramso projektas – serialas „Castle Rock“ (režisierius – Samas Shaw), sujungiantis keliolika siaubo karaliaus pasakaičių viena nuoseklia ir nežinia kur nuvesiančia linija, ant kurios kaip varvantys skalbiniai išdžiaustyti likimo mėtyti ir vėtyti herojai, rankovėse paslėpę praeities paslapčių vėrinius. Pirmosios penkios dalys (jų parengta dešimt – po premjerą kiekvieną savaitę) atsiduria palyginimų tunelyje tarp „Tvin Pykso miestelio“ ir „Keistų dalykų“. Jei dar kyla abejonių, ar verta prasidėti, jas beregint išvaiko mistinėmis akimis į ekraną įsisiurbiantis Billas Skarsgardas, persikūnijimo galiomis supančiojęs S.Kingo romano „Tas“ ekranizacijoje, kurioje užsivilko klouno Penivaizo kruvinai išbalusią odą. Seriale „Castle Rock“ pasirodo ir „Oskaru“ apdovanotoje „Mėnesienoje“ sužibęs Andre Hollandas bei šios premijos laureatė Sissy Spacek. Bet labiausiai stebina S.Kingas, kurį laiką atsisakęs taikytis prie naujų fantastikos ir mistikos porūšių, o pastaruoju metu pradėjęs su jais jaunatviškai ir įdomiai eksperimentuoti. Jei „Castle Rock“ išlaikys tokį lygį, tai bus vienas vertingiausių šių metų serialų. Bet, žinoma, visada galite rinktis „Robertėlį“. Neapsiriksite.

DAILĖ

Pažintis su vėlyvąja V.K.Jonyno kūryba Prano Domšaičio galerijoje nuo rugpjūčio 7 d. iki rugsėjo 23 d. veikia paroda „Visa širdimi į Lietuvą“, kurioje eksponuojami Vytauto Kazimiero Jonyno (1907–1997) darbai, po Antrojo pasaulinio karo sukurti Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir sugrįžus į Lietuvą, – vitražų ir mozaikų projektai, piešiniai anglimi ir tušu, akvarelės. Parodą pristato Nacionalinio V.K.Jonyno galerija, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padalinys Druskininkuose. Visi galerijoje saugomi dailininko kūriniai yra jo dovana Lietuvai.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Universalus menininkas XX a. Lietuvos dailės istorijoje V.K.Jonynas užima ypatingą vietą. Tai vienas iškiliausių praėjusio amžiaus lietuvių menininkų – grafikas, knygų iliustratorius, tapytojas, vitražų kūrėjas, skulptorius, pedagogas. Dailininko kūrybos palikimas yra itin gausus ir įvairus, kaip ir jo gyvenimas, kuris buvo susijęs su prieškariniu Kaunu,

V.K.Jonynas. Meno muziejus Vašingtone. 1952. Iš V.K.Jonyno galerijos rinkinių.

pokarine Vokietija, JAV ir vėl su nepriklausoma Lietuva. Dailininkas jau iki Antrojo pasaulinio karo buvo garsus ir žinomas Lietuvoje. 1923–1929 m. jis studijavo Kauno meno mokykloje tapybą pas Adomą Varną ir grafiką pas Adomą Galdiką. 1931 m. studijuoti išvyko į Paryžių. Tai buvo itin intensyvūs ketveri metai. Vienu metu V.K.Jonynas mokėsi dviejose aukštosiose meno mokyklose, jau 1935 m. Zak galerijoje surengė pirmąją personalinę parodą. Iš pradžių jis net negavo stipendijos, kurią LR švietimo ministerija pradėjo mokėti tik nuo 1932 m. Nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje (Conservatoire National des Arts et Métiers) pradėjo mokytis kilimų audimo ir sienų apmušalų marginimo, vėliau perėjo prie medžio graviūros, knygų iliustravimo ir meninio plakato studijų. Boulle mokykloje (Ecole Boulle) jis gilinosi į grafiko

amatą, medžio skulptūrų drožimą, baldų projektavimą ir konstravimą. Pastarąją mokyklą baigė su pagyrimu. Negana to, piešimo įgūdžius tobulino lankydamas laisvąją Juliano akademiją (Académie Julian). Taigi į Lietuvą jaunasis menininkas grįžo turėdamas labai universalių kūrybinių ir praktinių gebėjimų. Patirtį perteikė Kauno meno mokykloje dėstydamas grafiką ir medžio skulptūrą 1935–1940 m., o 1940–1944 m. buvo tos pačios mokyklos, tik jau performuotos į Kauno taikomosios dailės institutą, direktorius ir dėstytojas.

Intensyviai kūrė Tikriausiai ne tik prancūzų kalbos įgūdžiai ir gyvenimo Prancūzijos sostinėje patirtys lėmė, kad 1937 m. pasaulinėje parodoje ► 27

DAILĖ

◄ Paryžiuje V.K.Jonynui, oficialiai atstovaujant Lietuvai, teko dirbti administracinį darbą. Dailininkas pasižymėjo ypatingais organizaciniais gebėjimais, buvo veiklus ir komunikabilus žmogus. Bet labiau žinomi pirmieji kūrybiniai apdovanojimai, gauti toje parodoje, – du aukso medaliai už grafikos kūrinius ir plakatus, garbės

diplomas už baldų projektus. 1938 m. dailininkui buvo suteiktas Prancūzijos Garbės legiono karininko laipsnis, taip įvertinant nuopelnus už dviejų šalių kultūrinių ryšių stiprinimą. V.K.Jonyno kūrybos tyrinėtojai pabrėžia, kad jo kūrybinė veikla visada buvo artimai susijusi su knygos menu. Iliustruoti lietu-

Popiežius Paulius VI sveikina dailininką V.K.Jonyną po šv. Mišių Mater Misericordiae koplyčioje Šv. Petro bazilikoje. Viduryje – prelatas Paulius Marcinkus. 1970. Iš V.K.Jonyno galerijos rinkinių.

V.K.Jonyno parodos „Visa širdimi į Lietuvą“ P.Domšaičio galerijoje fragmentas. 28

vių ir užsienio rašytojų kūrinius grafikas pradėjo dar besimokydamas Kauno meno mokykloje. Didžiausiu ikikariniu jo pasiekimu tapo naujo Kristijono Donelaičio „Metų“ leidimo iliustracijos ir visas knygos apipavidalinimas. „Metai“ buvo išleisti 1940 m., jau sovietų okupuotoje Lietuvoje. Tais pačiais metais už knygos iliustracijas ir apipavidalinimą dailininkui buvo paskirta Taupomųjų kasų premija. Ikikarinė V.K.Jonyno veikla Lietuvoje buvo įvertinta ir daugeliu kitų premijų – jis aktyviai dalyvaudavo įvairiuose kūrybiniuose konkursuose (pvz., tautinių plakatų, pašto ženklų, skulptūrų viešosiose erdvėse ir kt.). 1944 m., artėjant frontui, dailininkas su šeima pasitraukė iš Lietuvos. Namuose Kaune likusių jo kūrinių, dokumentų likimas nežinomas. Kitas gyvenimo periodas buvo susijęs su Vokietija. Jis ne tik intensyviai kūrė, bet ir visiems laikams įėjo į Lietuvos dailės istoriją kaip Freiburgo dailės ir amatų mokyklos (École des Arts et Métiers) įkūrėjas, vadovas ir dėstytojas. Padedant iki karo Vytauto Didžiojo universitete Kaune prancūzų kalbą dėsčiusio Raymondui Schmittleinui, kuris pokariu buvo aukštas prancūzų valdomos pokari-

V.K.Jonynas. Niujorkas (Fontanas). 1952. Iš V.K.Jonyno galerijos rinkinių.

DAILĖ

Ekspozicijos fragmentas.

nės Vokietijos zonos pareigūnas, prancūzų valdžia davė leidimą Freiburge įkurti ne vien lietuviams, bet ir visiems karo pabėgėliams skirtą dailės mokyklą. Ji veikė ketverius metus ir savotiškai tęsė Kauno meno mokyklos tradiciją – juk didžioji dalis joje susirinkusių pedagogų buvo buvusieji tos mokyklos dėstytojai.

Naujas posūkis 1951 m. – vėl naujas posūkis. V.K.Jonynas emigravo į JAV, apsigyveno Niujorke. Įsikūrimas nebuvo lengvas, trukdė ir kalbos barjeras. Iš pradžių dailininkas dėstė privačioje meno mokykloje, vėliau – Fordhamo universiteto Suaugusiųjų vakarinio švietimo centre. Kūryba nebuvo pamiršta. Gyvendamas JAV, V.K.Jonynas daugiausia iš lietuvių emigrantų dailininkų sukūrė darbų lietuviškoms šventovėms. 1955– 1983 m. jis dekoravo bažnyčių interjerus, kūrė didelių formatų vitražus, mozaikas, skulptūras ir bareljefus, projektavo liturginius reikmenis, baldus, altorius, šviestuvus. 1955 m. kartu su Donaldu Shepherdu Niujorke jis buvo įkūręs bažnytinio meno ir vitražų studiją. Šiame gyvenimo etape dailininkas taip pat sukūrė knygų iliustracijų, liejo akvareles. 1974 m. V.K.Jonynas vienas iš pirmųjų po Antrojo pasaulinio karo apsilankė Lietuvoje. Čia buvo sutiktas itin iškilmingai, Kaune ir Vilniuje vyko jo kūrybos parodos. 1986 m. Lietuvos dailės muziejui ir Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui dailininkas padovanojo didelį

P.Domšaičio galerijos archyvo nuotr.

savo kūrybos rinkinį. Už reikšmingą indėlį į Lietuvos kultūrą jam buvo suteiktas Lietuvos Respublikos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas ir valstybės lėšomis pradėta statyti vardinė galerija Druskininkuose, šalia M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus. V.K.Jonyno galerija (architektas Algimantas Kančas), Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padalinys, duris lankytojams atvėrė 1993 m. Dailininkas šioje galerijoje leisdavo vasaras, tapydavo, bendraudavo su lankytojais, komentuodavo savo kūrybą. Tais pačiais metais apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. V.K.Jonynas mirė 1997 m., palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.

Visa širdimi į Lietuvą Parodoje „Visa širdimi į Lietuvą“ atspindimas V.K.Jonyno kūrybos laikotarpis nuo pokario iki buvimo Lietuvoje. Eksponuojamos lengvos, subtiliai nulietos akvarelės: „Freiburgo apylinkų kalnų viešbutis“, „Žvejys prie Reino“, „Mainco apylinkės“, 1950, „Niujorkas (Fontanas)“, 1952, „Pliažas Kodo kyšulyje“, 1966. Maince Vokietijoje sukurta litografija „Adomas ir Ieva“ (1951) atskleidžia grafiko gebėjimus. Besidominčiųjų heraldika dėmesį parodoje patrauks Kernavės, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Tilžės herbų projektai. Pristatomi monumentaliosios tapybos projektai, tarp jų – vitražo „Kristus Karalius“ projektas Dievo Motinos seserų koplyčiai Viltone (1961).

1964–1965 m. Niujorke vykusiai pasaulinei parodai buvo paskelbtas Vatikano paviljono apipavidalinimo konkursas, kurį laimėjo V.K.Jonyno ir D.Shepherdo studija bei skulptoriai Aleksandra ir Vytautas Kašubos. V.Kašuba sukūrė teksto kompozicijas ant švino plokščių, kurios buvo pritvirtintos ant paviljono išorės sienų, V.K.Jonynas suprojektavo bareljefą „Šv. Trejybė“ fasade ir žėrintį kryžių, vainikavusį Vatikano paviljoną. Atskirai verta paminėti kitą V.K.Jonyno darbą, atliktą Vatikano užsakymu, – Šv. Petro bazilikos Romoje Lietuvių kankinių koplyčios apipavidalinimą. Koplyčia buvo pavadinta Gailestingumo Motinos Aušros Vartų Marijos titulu Mater Misericordiae. Atidaryta 1970 m. kriptoje netoli šv. Petro kapo. Ji buvo skirta lietuvių tautos kankinių atminimui. Parodoje eksponuojamos koplyčios bareljefų nuotraukos ir archyvinė nuotrauka, kurioje popiežius Paulius VI sveikina dailininką V.K.Jonyną po šv. Mišių Mater Misericordiae koplyčioje. Dar vieną susitikimą su popiežiumi Pauliumi VI primena 1997 m. tekstinis palaiminimas V.K.Jonyno 90-mečio proga. Aptardama koplyčios stilistiką, monografijos apie dailininką autorė Rasa Andriušytė-Žukienė teigė: „Palyginus su tautinėmis lenkų, vengrų, bulgarų koplyčiomis, lietuviškoji išsiskyrė tuo, kad joje apie savo šalies šventuosius ir kunigaikščius, įvykius ir relikvijas yra kalbama XX a. vidurio menui būdinga kalba“ (Akistatos. Dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas pasaulio meno keliuose, Vilnius, 2007, p. 139). 29

DAILĖ

Lengvi pokyčių Rugpjūčio 3 – rugsėjo 2 dienomis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose vykstanti paroda „Vakarų vėjai 2018“ „okupavo“ visus rūmus, taip skatindama nuodugniai (į)vertinti Klaipėdos meno lauką ir bandyti išryškinti jo veidą. Iš tikrųjų tai nėra lengva užduotis, nors paroda organizuojama kas dvejus metus ir vasaromis pritraukia gausų lankytojų būrį. Jai nuolat lipinama „ataskaitinės parodos“ etiketė. Kyla klausimas, kam išties tie Klaipėdos krašto menininkai atsiskaito – sau ar žiūrovams? Kita vertus, parodos pavadinime akcentuojami „vėjai“ turėtų žymėti pokyčius, kurių kartais taip reikia. Bet „Vakarų vėjai 2018“ – tai tik vėjelis, kuris, tikimasi, turėtų atnešti ryškių pokyčių ateityje.

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS

Septintas bandymas Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus menininkų paroda „Vakarų vėjai 2018“ dedikuojama Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Tai septintas bandymas, kuriuo siekiama suformuoti aiškią Klaipėdos meno visumą. Parodos kuratorė

ir naujoji Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė ekspozicijoje būtent ir siekė palaipsniui įnešti naujų vėjų bei taip skatinti pokyčius. Kuratorė pasirinko tikslius šiuolaikinės kuratorystės būdus: atsisakė darbų etikečių ir žiūrovus privertė vadovautis trimis ekspozicijos planais, t. y. savotiškais žemėlapiais. Kaip parodos anotacijoje minima, jos tikslas yra paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir paskatinti kūrėjus reprezentuoti savo kūrybą per istorinę / kultūrinę / meninę

Ž.Kriūkaitė-Juciuvienė. Ženklas. 2016. Linas, 97 x 47 cm. 30

išraiškas. Vis dėlto gausi darbų ekspozicija – tapyba, skulptūra, grafika ir taikomasis menas – išskiriama į tris atskirus mikropasaulius, kurie tik reprezentuoja Klaipėdos menininkus, bet, deja, nemezga dialogo tarp autorių. Ekspozicijos erdvėse nuolat matai menininkų darbus, kurių braižas visiškai neturi jokio santykio su šimtmečiu, jo nereflektuoja. Parodos kuratorės tikslas nebuvo vien tik parodyti darnią ekspoziciją. N.PoškutėJukumienė paliko tam tikrų ironiškų intertekstų, kuriuos ne visi atpažins ar

V.Viningas. Poilsis. 2018. Drobė, akrilas, 170 x 160 cm.

DAILĖ

vėjai priešingai traktuos. Galima drąsiai konstatuoti, kad parodos ekspozicija pirmajame KKKC Parodų rūmų aukšte yra geriausiai sustyguota ir vientisa, kai kurie darbai turi stiprų emocinį krūvį ir sunkiai „paleidžia“ žiūrovus. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad vėliavos (Sofija Kanaverskytė), instaliacijos (Zita Inčirauskienė, N.Poškutė-Jukumienė, Danius Drulys) ir įvairūs objektai (Aurimas Anusas) nedera. Bet eksponatai atspindi parodos temą ir turi sąsajų vieni su kitais. Kuriamas, viena vertus, vientisas parodos paveikslas, kita vertus, jis per skirtingų autorių kūrybą trūkinėja ir formuoja „atviro kūrinio“ koncepciją.

Kairėje – S.Kanaverskytė. Iš ciklo „Lietuvybės atgimimo pradžių pradžia“. Vyskupas Motiejus Valančius. 2018. Vėliava, 65 x 190 cm. Nerijaus Jankausko / KKKC archyvo nuotr.

Stiprioji pusė Būtent „atviro kūrinio“ koncepcija ryški N.Poškutės-Jukumienės instaliacijoje „Šimtas žiedų“, kuri vienareikšmiškai nepalieka abejingų, ir autorė žiūrovams nepateikia vieno „perskaitymo“ būdo. Menininkė analizuoja biologinį laikinumą, krypstantį į žmogaus ir gamtos ryšius, kurie ►

A.Klemencovas. Ciklas „Konfedencialiai“: „Balansiruotė“, „Serafimas“, „Virš žemės“, „Įkvėpimas“. 2018. Popierius, spauda, aplikacija, tušas, 72 x 102 cm.

A.Bosas. Branda. 2017. Raudonmedis, poliravimas, dažymas, 60 x 42 cm. 31

DAILĖ

A.Karvelis. Be pavadinimo. 2018. Popierius, akrilas, kiekvienas – 85 x 200 cm.

N.Poškutė-Jukumienė. 100 žiedų. 2018. Auksas, sidabras, varis, geležis, flora.

A.V.Burba. Didžioji meilė I, II, III. 2018. Aliejus, kartonas III – 55 x 60 cm.

A.Bosas. Kompozicija 01. 2017. Poliruotas granitas, metalas, bronza, 171 x 84 x 20 cm.

R.Marčius. Iš ciklo „Žalioji zona“. 2017. Drobė, aliejus, 60 x 60 cm, 140 x 75 cm, 60 x 60 cm.

I.Baroti. (Inte)gracija. 2017. Šamotas, glazūra, h 62 cm. 32

P.Balčius. Simas. 2018. Žalvaris, medis, mineralas, h 2 valtyje. 2018. Žalvaris, medis, h 22 cm.

Prie A.Anuso kūrinių.

DAILĖ

A.Adomavičienė. Klaipėdietė. 2018. Batika, 50 x 90 cm. Aukštaitė. 2018. Batika, 50 x 90 cm.

Tapytojas E.Malinauskas (dešinėje) prie savo paveikslų.

s, I – 55 x 60 cm, II – 53 x 81 cm,

20 cm. Vienas

R.Eidėjus. Prof. dr. Wolfgango von Stetteno (garbės konsulas Baden-Viurtembergo žemėje) portretas. 2017. Gipsas, bronza, h 53 cm (su pjedestalu h 78 cm).

K.Pūdymas. Oskaro Milašiaus portretas. 2018. Bronza, marmuras, 50 x 25 cm, h 35 cm.

R.Martinionis. Lėta animacija spiraline trajektorija. 2017. Drobė, aliejus, 170 x 120 cm. Išvykimo melancholijos romantizavimo procedūra. 2017. Drobė, aliejus, 170 x 120 cm.

J.Vosylius. Dedikacija Lietuvos 100-mečiui stimpanko stiliumi I. 2018. Drobė, aliejus, 90 x 126 cm. Dedikacija Lietuvos 100-mečiui stimpanko stiliumi. 2018. Drobė, aliejus, 74 x 179 cm.

Priekyje – R.Inčirauskas. Kabinetas. 2018. Bronza, aliuminis, 110 x 75 x 60 cm.

D.Drulys. Mediniai šoviniai. Instaliacija, 60 vnt. 2018. Medis, metalas, dažai. 33

DAILĖ

◄ instaliacijoje yra dekonstruojami (ant

baltų kalijų kotų užmauti aukso, sidabro žiedai traktuojami kaip gyvenimo ir mirties jungtis). Parodomas laikinumas, kurį galima stebėti, nes kasdien instaliacija keičiasi – linksta kalijų žiedai, byra žiedadulkės... Juk žiedas simbolizuoja amžinybę, kurią instaliacijos autorė skatina permąstyti individualiai ir siūlo publikai stebėti meno procesą. Štai D.Drulys instaliacijoje „Mediniai šoviniai“ sukūrė gana ryškią ir žaismingą karo zoną, kurioje galėtų būti sprendžiami meno išlikimo klausimai. Autorius ironiškai paėmė medinius šovinius ir juos išmargino įvairiomis spalvomis, kartu pabrėždamas šiuolaikinio meno dirbtinumą. D.Drulys savo instaliacija konstruoja iliuziją, leidžiančią pastebėti tikrovės įtrūkius. Šiuo atveju instaliacija „Mediniai šoviniai“ gali apeliuoti į skaudžią Lietuvos istorinę praeitį, taip pat nurodyti į šiuolaikinio

Klaipėdos krašto menininkai kuria stiprų konceptualųjį meną ir tai galėtų būti tam tikras išskirtinis bruožas. meno paradigmą, t. y. menas – kaip karo zona ar nuolatinė įtampa, kurią patiria šiuolaikinis menininkas. Galima patvirtinti, kad Klaipėdos krašto menininkai kuria stiprų konceptualųjį meną ir tai galėtų būti tam tikras išskirtinis bruožas. Parodoje N.Poškutė-Jukumienė, D.Drulys, A.Anusas ar Z.Inčirauskienė konstruoja dialogą, taip kuriamas vientisas pasakojimas, per kurį parodoma istorinės ir kultūrinės atminties svarba kiekvienam. Įdomu, kad dailininkai individualiai apmąsto skaičiaus „100“ prasmę ir sukuria tam tikrą dviprasmybės efektą tarp autoriaus ir žiūrovo.

Skirtingų kartų Parodoje „Vakarų vėjai 2018“ lankytojų laukia įvairių kartų menininkų darbai. Vieni turi lengvai atpažįstamą braižą, kiti netikėtai gali nustebinti. Kažkodėl „Vakarų vėjų 2018“ ekspozicijoje Parodų rūmų antrajame aukšte sudėtinga identifikuoti, koks autorių santykis su Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu. Čia tapytojai Simas Žaltauskas, Virginijus Viningas, Rytis Martinionis, Edvardas Malinauskas pristato puikiai atpažįstamus ar net anksčiau eksponuotus darbus. Todėl jie sunkiai įsikomponuoja į visumą, kuri turėtų remtis bendra tema. Turbūt Klaipėdos publika labiausiai pasigenda jaunosios kartos menininkų, kurie aktyviau dalyvautų parodose, nepaliktų gimtųjų namų ir nebijotų įpūsti naujų vėjų. Parodoje „Vakarų vėjai 2018“ ant rankos pirštų galima suskaičiuoti, kiek dalyvauja jaunųjų menininkų, bet jie drąsūs, nebijo eksperimentuoti. Pavyzdžiui, Agnės Matulionytės kūrinys „Šimtas“, kuris tapo parodos vizitine kortele, subtiliai perteikia Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio temą ir nepraranda žaismingumo. Skaičius „100“, žymintis begalybę, taip pat per geltoną, žalią ir raudoną koloritą atspindi Lietuvos trispalvę. Į Lietuvos valstybingumo šimtmetį žaismingai žvelgia ir Toma Šlimaitė, kurios darbas „Durnių laiptai“ atskleidžia Lietuvos 1985 m. politinę bei socialinę padėtį. Koliažo principu kuriamos dvi meninės plotmės – 1985-ųjų ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio. Čia tampa svarbi metafora „durnių laiptai“, kuri žmogų išskiria pagal tam tikrus kriterijus – išsilavinimą, socialinę padėtį ar minties laisvę. Autorė parodo įvairius kūrinio klodus, kuriais pabrėžiamos erdvės šiapus ir anapus jo. Šalia eksponuojama originali nuotrauka, kuri atkartota darbe, pabrėžia skirtingus „perskaitymo“ būdus. Taip senovinė nuotrauka

Parodos „Vakarų vėjai 2018“ komisijos nominacijos Jaunojo menininko prizas ir UAB „Fotopliusas“ direktoriaus Dariaus Lapinsko premija – Agnei Matulionytei ir Gražinai Eimanavičiūtei. Už ištikimybę menui ir autorinį kūrinį – Petrui Balčiui ir Romualdui Inčirauskui. Už taiklią istorinės minties refleksiją kūrinyje – Liudai Liaudanskaitei už akvarelės kūrinį „Šimtasiūlė“. Už konceptualiausią kūrinį – Daniui Druliui už instaliaciją „Mediniai šoviniai“. Specialusis komisijos prizas už geriausiai parodos temą atspindinčius kūrinius – Aurimui Anusui už tris metalo plastikos objektus ir piešinį „Prūsų mišios“. Kiekvienas laureatas gavo diplomą ir simbolišką 100 eurų premiją. 34

praranda istorinę prasmę ir tampa XXI a. dalimi. Todėl T.Šlimaitei svarbu ardyti žiūrovų suvokimą apie praeitį dabarties akivaizdoje. Žinoma, tarp parodos dalyvių – tik maža dalis jaunųjų menininkų, bet jie parodo, kaip suvokia ir reflektuoja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio temą, koks jų santykis su istorija, kaip dabartyje į ją galima pažvelgti kitaip. Be to, istorinei atminčiai yra dedikuota skulptūrų ir objektų salė, kuri patraukia savo įvairove. Darbus galima išskirti į dvi grupes – atkartojančius tradicinę griežtą formą ir linkusius į formos interpretacijas. Dėmesį patraukia Isroildžono Baroti keramikos kompozicija „(Inte)gracija“, išsiskirianti šiuolaikiškumu ir minimalizmu. Autorius (inte)gracijos sąvoka operuoja ne tik žiūrovo sąmonėje, bet ir meno kūrinyje. O štai Algirdas Bosas mažosios plastikos „Kompozicijoje 01“ pabrėžia griežtas formas ir konceptualumą. Arba Klaudijus Pūdymas ir Rimantas Eidėjus, kurie įamžino žymius žmones. Tik ar menininkų darbai reprezentuoja Klaipėdos meno kodą, ar tiesiog jį dedikuoja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui? Lieka neaišku.

Yra ko tikėtis Atrodo, kad į skaičiaus „100“ reikšmę menininkai turėjo pažiūrėti atidžiau. Nors parodoje „Vakarų vėjai 2018“ jie pristatė dviejų pastarųjų metų darbus, kai kurie visiškai iškrenta iš konteksto. Nebent klaipėdiečių autorių idėjos yra lanksčios ir universalios, prisitaikančios prie to meto (žinoma, kad taip nėra). Galima daryti prielaidą, kad parodos kuratorė N.PoškutėJukumienė taip siekė išryškinti esamą Klaipėdos meno situaciją, kai jaunųjų menininkų reikia ieškoti su žiburiu, kai vyresnioji karta sunkiai susitaiko su kritika. Viena vertus, ateityje svarbiausia užduotis parodos rengėjams galėtų būti tikslas parodyti, kuo Klaipėdos meno laukas skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų. Kita vertus, kas dvejus metus organizuojami „Vakarų vėjai“ gali būti dar ryškesnis Klaipėdos meno atspindys. Bet kaskart, rodos, tie vėjai nukrypsta kažkur kitur. Šiais metais surengta paroda įrodė, kad yra ko tikėtis ateityje: tai tik lengvas vėjelis prieš didelius pokyčius. Tereikia palankios krypties.

MENO MARŠRUTAIS

R.Petrovas prie savo kūrinių šiemetėje „NordArt“ parodoje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tapytojas R.Petrovas: apie „NordArt“ ir ateities parodas Mažame Vokietijos miestelyje Biudelsdorfe, esančiame 100 km į šiaurę nuo Hamburgo ir apie 30 km į vakarus nuo Kylio, birželio 9 d. – spalio 7 d. veikia viena didžiausių Europoje šiuolaikinio meno parodų „NordArt“. Joje savo kūrinius pristato ir klaipėdietis tapytojas Rodionas Petrovas (Rodion Petroff). ► 35

MENO MARŠRUTAIS

R.Petrovas. Sintetinis prieš biologinį. 2017. Drobė, aliejus, plaukai, 70 x 100 cm.

R.Petrovas. Išsaugoti kaip. 2018. Drobė, aliejus, plaukai, 140 x 110 cm.

Irma STASIULIENĖ

◄ Kad būtų aiškiau, kokio masto šis renginys, derėtų pateikti keletą faktų: šiemet „NordArt“ vyksta 20-ąjį kartą. Ekspozicija įkurdinta buvusioje geležies liejykloje ir šalia esančiame parke, ji sudaro apie 22 tūkst. kv. m. Parodoje kiekvienais metais vienos šalies šiuolaikinis menas pristatomas plačiau – šiemet tokia šalis yra Čekija. Ir dar viena parodos organizatorių tradicija – skirti ypatingą dėmesį kaskart vis kitam garsiam menininkui. Šiais metais pristatomas čekų kilmės skulptorius prof. Janas Koblasa (1932–2017), daugelį metų gyvenęs bei 36

R.Petrovas. Kas, jeigu paklaustume Džono Lilio. 2017. Drobė, aliejus, plaukai, 70 x 100 cm.

R.Petrovas. Kiekvieno po truputį II. 2017. Drobė, aliejus, plaukai, 70 x 100 cm.

kūręs Vokietijoje ir prisidėjęs prie „NordArt“ ištakų. Atskiras paviljonas skirtas ir Kinijos šiuolaikiniam menui. Parodos „NordArt“ organizatorių tikslas – skatinti kultūrinę plėtrą ir tapti įkvėpimo šaltiniu menininkams iš viso pasaulio, nesvarbu, ar jie yra tarptautinio masto kūrėjai, ar meno lauko naujokai. Kasmet vienas menininkas apdovanojamas rėmėjų įsteigta 10 tūkst. eurų premija. Dar trys menininkai, sulaukę daugiausia lankytojų balsų, apdovanojami tūkstančio eurų premijomis ir įgyja teisę be atrankos dalyvauti kitų metų parodoje. Šiemet parodos organizatoriai sulaukė daugiau kaip 3 tūkst. menininkų paraiškų iš 105 šalių. Eksponuoti savo kūrinius speciali „NordArt“ komisija atrinko tik

200 dalyvių. Tarp jų – du menininkai, atstovaujantys Lietuvai: skulptorius Aspencrow (Edgaras Askelovičius), šiuo metu gyvenantis Birmingeme (JK), ir klaipėdietis tapytojas R.Petrovas.

Dalyvauja ne pirmą kartą Faktai – iškalbingi, bet kur kas įdomiau apie parodą išgirsti gyvai. Menininkas R.Petrovas, paprašytas pasidalyti įspūdžiais, svetingai pakvietė į savo dirbtuvę, esančią kažkada buvusioje laivų remonto įmonės teritorijoje, šiuo metu pilnoje įvairaus pobūdžio verslo ir meninės gyvybės. Pokalbio metu už praviro lango pasigirdus

MENO MARŠRUTAIS

kanopų kaukšėjimui, į mano nustebusį žvilgsnį Rodiono žmona Žana – tapytojo mūza ir bendražygė – atsakė juoku: „Taip taip, čia yra ir arkliukų garažas.“ Rodionas ir Žana ne tik dalijasi kūrybine erdve, bet ir į visas parodas keliauja kartu. Abu buvo ir parodos „NordArt“ atidaryme, todėl pasakodami apie ją nuolat vienas kitą papildydavo. – Ar pirmą kartą dalyvaujate šioje parodoje? Žana: Rodionas joje dalyvauja jau antrą kartą. Pirmasis kartas buvo 2016 m. – Kaip ten patekote – patys siuntėte paraišką ar jums atstovavo kokia nors galerija? Rodionas: Siuntėme patys. Siųsti paraiškas gali įvairūs menininkai, nepriklausomai nuo institucijų ir galerijų. Vėliau komisija atrenka dalyvius. – Turbūt šios parodos atitikmuo Lietuvoje būtų „ArtVilnius“? Žana: Ne visai. „NordArt“ nėra komercinė meno mugė, jie pardavimu

neužsiima kaip, pavyzdžiui, „ArtVilnius“, turinti tikslą parduoti. „NordArt“ siekia suburti ir parodyti viso pasaulio menininkus. Per keturis mėnesius, kol vyksta paroda, ją aplanko daugybė žmonių. Tiesa, norint galima įsigyti darbų ir šioje parodoje.

Įkvepiantys susitikimai – Kiek laiko buvote Biudelsdorfe? Rodionas: Dvi dienas – abiejuose atidarymuose. Pirmą dieną vyko tarsi mažasis parodos atidarymas – menininkų, rėmėjų ir organizatorių susitikimas. Žana: Toks atidarymas – labai gerai, nes į kitą dieną vykusį oficialų atidarymą susirinko labai daug žmonių – apie 5 tūkst., ir tada jau nežinai, kas menininkas, kas žiūrovas. O per mažąjį atidarymą, skirtą menininkams ir kuratoriams, gali pamatyti, kas iš kur atvyko, pabendrauti su dailininkais iš skirtingų šalių, sužinoti, kaip kam sekasi.

R.Petrovas. Šiapus. 2017. Drobė, aliejus, 180 x 120 cm.

– Koks susitikimas jums buvo įsimintiniausias? Žana: Kiekvienais metais parodos organizatoriai akcentuoja vieną menininką. Šiais metais ypatingas dėmesys buvo skirtas pernai mirusiam čekų kilmės menininkui, garsiam skulptoriui J.Koblasai, ilgai gyvenusiam Vokietijoje, vienam iš „NordArt“ pradininkų, Kylio menų akademijos profesoriui. Jam parodoje buvo skirtas atskiras paviljonas. Per atidarymą labai netikėtai susipažinome su J.Koblasos našle. Ji yra rusų kilmės, bet daug metų gyvena Vokietijoje. Ši menininkė kuria ir Vokietijoje, ir Prahoje. Ji daug papasakojo apie savo vyro gyvenimą, patirtis, apie tą laikmetį, jo sunkumus. Buvo labai įdomu pabendrauti. Rodionas: Mums gal didžiausią įspūdį ir padarė šio menininko kūryba. Jis emigravo į Vokietiją, kai į tuometę Čekoslovakiją važiavo sovietų tankai. Dėstė Vokietijoje, išaugino ne vieną skulptorių kartą, dalyvavo Venecijos bienalėje. Labai įdomus menininkas, matyt, dėl to jį kažkada ir pakvietė prisidėti prie „NordArt“ organizavimo. ►

R.Petrovas. Arka nuimta, o Christo Vladimirov jau pradėjo savo projektą. 2017. Drobė, aliejus, 140 x 120 cm. 37

MENO MARŠRUTAIS

◄ Žana: Susipažinome su indu menininku Harsha Vardhan Durugadda, su juo daugiausia ir bendravome. Labai progresyvus skulptorius, įdomus, apsiskaitęs žmogus, turi puikų humoro jausmą, daug papasakojo apie savo šalį. Jis Australijoje už savo skulptūrą laimėjo 50 tūkst. dolerių vertės prizą ir dabar visur keliauja. Rodionas: Jis kuria labai įdomiai: įrašo tos vietovės, kur stovės jo skulptūra, garsą, ir pagal to garso takelio formą sukuria erdvinę skulptūrą.

– Kas dar padarė įspūdį? Rodionas: Labai didelės erdvės. Kad viską vien apeitum, reikia mažiausiai trijų valandų. Erdvės visiškai nestandartinės, šalia yra didelis skulptūrų parkas. Organizatorių teigimu, ši paroda yra viena didžiausių Europoje – 22 tūkst. kv. m ekspozicinės erdvės. Žana: Kol mes viską apėjome, prie visų darbų pastovėjome, pajutome, kad jau pavargome. Po parodos atidarymo ten vyksta ekskursijos, įvairūs koncertai.

Vietoj keturių – šeši – Šiemet „NordArt“ ypatingą dėmesį parodė Čekijai. Ar Lietuvos šiuolaiki-

nis menas kada nors irgi buvo pristatytas? Žana: 2013 m. ypatingo svečio teisėmis dalyvavo Baltijos šalys – Latvija, Estija ir Lietuva. – Šių metų parodoje – tik du dalyviai iš Lietuvos. Įdomu, kodėl? Ar daugiau lietuvių nesiuntė paraiškų, ar jų neatrinko? Žana: Nežinome. Nebuvo pateikta informacijos apie siuntusius paraiškas, bet neatrinktus menininkus. Gal nesiryžo dalyvauti. – O pernai nesiuntėte paraiškos ar nepatekote? Rodionas: Pernai pavėlavau nusiųsti paraišką. Bet ir taip užteko veiklos: dalyvavau parodoje Pekine, surengiau dvi personalines parodas: Vilniuje „Pamėnkalnio“ galerijoje ir Malmėje (Švedija). – Kokius kūrinius pateikėte „NordArt“? Rodionas: Vežėme darbus iš ciklo „Triukšmas“. – Tuos pačius, kurie dalyvavo parodoje Pekine? Rodionas: Kelis tuos pačius, buvo ir naujų darbų. – Kiek iš viso paveikslų?

R.Petrovas. Geltoni lapai. 2017. Aliejus, MDF, 60 x 48 cm. 38

Rodionas: Šeši, kaip ir užpernai. 2016-aisiais mano darbams buvo skirta labai gera ekspozicinė erdvė – atskira siena pačiame centre. Šiemet irgi buvo labai gerai, nes daugiau trijų keturių darbų retai kas rodo. O mano iškabino šešis. – Kaip juos priėmė žiūrovai? Žana: Iš karto sunku suprasti, kokia technika šie darbai sukurti. Žmonės, priėję arčiau ir suvokę, kad paveiksluose panaudoti plaukai, labai nustebdavo. – Pekine jūsų klausė, ar tie plaukai nenukris nuo paveikslo, kiek jie laikysis... Rodionas: Šioje parodoje irgi sulaukiau panašių klausimų – ar stipriai laikosi tie plaukai? – O ar stipriai jie laikosi? Rodionas: Taip, labai stipriai. Tikrai nenukris – jie yra po daugybe lako sluoksnių.

Tarsi Tibeto vienuolis – Kaip sugalvojote kūrybai panaudoti barzdos plaukus? Rodionas: Kai skusdavausi, matydavau į kriauklę krentančius plaukus, ir tas vaizdas man buvo tarsi savotiška grafika.

R.Petrovas. Pradėti iš naujo. 2017. Drobė, aliejus, 140 x 146 cm.

MENO MARŠRUTAIS

Pati medžiaga, gulinti kriauklėje, man buvo savaime įdomi. Mane tai inspiravo ir interpretavau tai darbuose sujungdamas tapybą ir naują medžiagą. Ši serija yra labiau reflektyvi, leidžiu sau daugiau improvizuoti. – Kodėl ši serija vadinasi „Triukšmas“? Rodionas: Nes man tie plaukai asocijavosi su tuščiu šnypščiančiu televizoriaus ekranu pasibaigus programai. Tokį vaizdą žmonės vadina triukšmu. Tai buvo mano pradinė asociacija, laikui bėgant nuo jos nutolau, bet pavadinimą palikau kaip raktinę frazę.

Šiemet parodos organizatoriai sulaukė daugiau kaip 3 tūkst. menininkų paraiškų iš 105 šalių. Eksponuoti savo kūrinius speciali „NordArt“ komisija atrinko tik 200 dalyvių. – Naudojate tik savo barzdos plaukus? Rodionas: Taip, tik savo. Bet susidūriau su problema, kad man pradėjo nebeužtekti plaukų. Todėl sukūriau paveikslą, kuriame panaudoti ir mano barzdos, ir sintetiniai plaukai. Šis darbas vadinasi „Synth vs Bio“ („Sintetinis prieš biologinį“). Jame vienas kumštis yra sintetinis, o kitas – biologinis. Gal niekas ir neatspėtų, kur koks yra. Tai tarsi pereinamasis darbas, po jo paveiksluose naudosiu tik sintetinius plaukus. – O kaip visa tai daroma? Tiesiog beriate plaukus ant drobės? Rodionas: Galima berti, kartais naudoju popierių ir, kaip Tibeto vienuoliai kuria mandalas iš smėlio, kažkaip panašiai ir aš darau – lengvai mušu per sulankstytą popierių su plaukais, ir jie pradeda byrėti. – Taip ir jaučiatės kurdamas, kaip tibetiečiai? Jie darydami mandalas medituoja... Rodionas: Nupiešti, pavyzdžiui, veidą, yra ilgas procesas. Reikalinga didelė koncentracija beriant tuos plaukelius. Kiekvienas jų turi savo kryptį.

– Kokias istorijas pasakoja jūsų paveikslai? Rodionas: Žmonės kiekvienoje dėmėje ieško kokios nors prasmės, pavyzdžiui, buria iš kavos tirščių, klausia patarimo arba nori sužinoti ateitį. Šiame cikle aš ironizuoju šia tema. Kita vertus, kadangi egzistuoja viena iš teorijų, jog meno pasaulyje jau viskas sukurta, ši pozicija tapo mano kūrybos pagrindu. Paveiksluose susitinka tam tikrų meno pasaulio lyderių, autoritetų kūriniai arba jie patys ir bendrauja su mano žiūrovais. Pavyzdžiui, mano darbe „Kiekvieno po truputį“ yra po truputį Chagallo, Duchampo, Miro, Rembrandto ir kitų autorių kūrinių fragmentų. Tokiu būdu aš bendrauju su meno istorija ir kartu pasakoju autobiografiją. Darbas, kuriame yra degtukas ir ranka, prideganti žvakę, vadinasi „Jurgis Mačiūnas pridega Jonui Gasiūnui“. Mačiūno simbolis – degtukai, su kuriais jis norėjo deginti visą meną, Gasiūnas savo tapyboje naudoja žvakės liepsną ir irgi savotiškai bando deginti meną. Sujungiau du istorinius personažus, kurie turi kažką bendro. Šioje serijoje atsiras ir eksperimentų. Labai įdomu eksperimentuoti su tais plaukais. Norėčiau įvesti daugiau abstrakcijos, nes pati technika tai leidžia.

Iš parodos – į parodą – Kuo dabar gyvenate, aprimus įspūdžiams po „NordArt“? Rodionas: Jau galvoju apie savo personalines parodas Stokholme ir Klaipėdoje. – Apie parodą gruodį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose žinau. O Stokholme kada ir kur ji bus? Rodionas: Spalį privačioje galerijoje. Ten bus rodomi paveikslai, kuriuose dominuoja architektūriniai motyvai. Eksponuosiu ir naujus, ir kelis ankstesnius darbus, pavyzdžiui, „Arka nuimta, o Christo Vladimirov jau pradėjo savo projektą“ ir „Pradėti iš naujo“. Šio ciklo darbuose aš kalbu apie miesto architektūrą kaip praeities kodą.

– Praeities kodą? Rodionas: Laikui bėgant viskas, kas supa žmogų, keičiasi. Keičiasi ir miesto peizažas, bet istorinė architektūra lieka. Ji man ir yra architektūrinis praeities kodas, pagal kurį mes nuskaitome tą laikmetį, sužinome apie praeitį arba bandome įsivaizduoti, kas galėjo tuomet atsitikti. Aš spontaniškai pasirenku tam tikrus motyvus, kuriuos pats esu matęs. Stengiuosi rinktis mažiau populiarias vietas, bet jeigu į kadrą tokia vieta patenka, ieškau naujų interpretacijų. Pavyzdžiui, Paryžiuje prie šviesoforo stovėjo žmogus, laukdamas žalios šviesos. Aš, tapydamas šį siužetą, paveiksle iš kitos pusės simetriškai iš plaukų padariau žmogaus figūros siluetą. Tuomet pirmą kartą ir panaudojau plaukus. Tai buvo po teroristinių atakų Paryžiuje. Tas tarytum šešėlis, žalia ir raudona šviesos kelia bombos detonacijos asociaciją... – Stipru. Bet turbūt ne taip lengva sugalvoti tokią idėją? Rodionas: Nesakyčiau, kad geros idėjos labai dažnai ateina. Ir nesinori išspausti to, ko pats nejauti. Jei nejauti, kad idėja gera, tai... Ji tiesiog neateina, ir viskas. Lauki tos idėjos. O paveikslas be idėjos – nieko vertas. Hiperrealizmas dėl hiperrealizmo nieko vertas. Tai nieko nepasakantis darbas, tiesiog amatas, ir tiek. Norisi to išvengti. – Norėčiau paklausti, ko gero, neetiško klausimo apie hiperrealizmo kūrybinę virtuvę. Esu girdėjusi nuomonių, esą tokie paveikslai tapomi tiesiai ant nuotraukos. Ar tai tiesa? Rodionas: Ne, netiesa. Tapau iš nuotraukos, bet ne ant nuotraukos. Štai, pažiūrėkite (rodo į nebaigtą tapyti paveikslą, – aut. past.), matote, fragmentas nebaigtas tapyti ir matyti balta drobė. Aš turiu net vieną videoįrašą, kuriame užfiksuotas visas procesas. Nors toks fiksavimas atrodo šiek tiek banaliai, bet atmeta visas abejones. – Taigi paroda Stokholme, o po to – Klaipėda. Ar eksponuosite tuos pačius darbus? Rodionas: Ne. Mano paroda KKKC Parodų rūmuose vadinsis „Triukšmas“. Bus ciklas su plaukais, darbai su projekcijomis. Idėjų jau turiu, telieka jas įgyvendinti. 39

ETNOKULTŪRA

Folkloro festivalis

Klaipėdos pas Viena ryškiausių, romantiškiausių bei įspūdingiausių festivalio „Parbėg laivelis“ tradicijų – svečius į miestą atplukdyti laivais.

Klaipėdiečiai didžiuojasi daugybe dalykų, o juos vardydami tvirtina, kad uostamiestis yra ne tik džiazo, bet ir folkloro miestas. Viena ryškiausių, labiausiai Klaipėdą sudrebinančių folkloro švenčių yra kas antrus metus rengiamas festivalis „Parbėg laivelis“. Šiemet liepą jis surengtas 12-ąjį kartą.

Daiva JANAUSKAITĖ

Į politiką nesigilino Šių metų festivalio svečiai, pasak Klaipėdos etnokultūros centro direktorės pavaduotojos kultūrinei veiklai Loretos Dargužienės, pasirinkti negalvojant apie politiką. Tik gerokai vėliau festivalio 40

šeimininkai suprato, kad nemaža dalis valstybių, iš kurių atvyko svečiai, yra arba buvo priešiškos, kariavo ar turi istorinių sąskaitų. Jokios įtampos nebuvo justi tarp ukrainiečių ir rusų, kroatų, makedoniečių ir serbų, lietuvių, latvių bei rusų. „Rinkdamiesi dalyvius labiau kreipėme dėmesį į grupių pateikiamos folkloro medžiagos autentiškumą. Mes žinome, kad vykdami į festivalius ansamblių nariai gauna informaciją, kokių šalių pasiuntiniai dalyvaus tame pačiame renginyje. Gyvenimiška patirtis pakužda, kad politiniai dalykai ne

visada yra gyvi tų šalių žmonėse, o dainos ir šokiai, folkloras, tautos savastis ir kultūra yra ne tautas skiriantys, o vienijantys dalykai. Esame pastebėję, jeigu žmonės domisi savo tautos kultūra, jiems visada įdomi ir kitos tautos tapatybė, – teigė Klaipėdos etnokultūros centro vadovė Nijolė Sliužinskienė. – Tai pajutome ir šiemet būdami šalia mūsų svečių. Neišgirdome nė pusės neigiamo žodžio. Ir tai nebuvo formalus mandagumas. Pirmąjį festivalio vakarą pasiplaukiojimas keltu mariomis parodė puikų bendrą ryšį. Makedonų ir kroatų merginos šoko su serbų vyrais. Atrodo, kad tai jau yra kita karta, kuriai galbūt dalis tam tikrų skaudžių dalykų irgi yra istorija. Panašu, kad per kultūrinį kalbėjimą einame prie gražių, taikingų santykių. Žmonės nekalti dėl savo šalių politikų sprendimų. Kiekvienas turi savo nuomonę apie savo bei kitų šalių oficialiąją politiką, bet rengdami festivalį mes apie tai neklausinėjome ir džiaugėmės, kad nei svečiai, nei mūsų žmonės nepolitikavo.“

ETNOKULTŪRA

„Parbėg laivelis“ –

ididžiavimas Egzotika iš kaimynystės Festivalio organizatoriai dažnai sulaukia klausimų, kas šį kartą „Parbėg laivelyje“ bus egzotiško. Šių metų patirtis parodė, kad egzotiška gali būti ne būtinai tai, kas iš toli. Ne visada tolimai šaliai atstovauja autentiškiausia grupė. Šių metų svečių iš Makedonijos, kroatų, ansamblio iš Ibizos pasirodymai galėtų būti vadinami egzotiškais. Tai, ką jie parodė klaipėdiečiams, tų tautų išlaikyta per šimtmečius. Šiemet buvo akivaizdu, kad ne šalies pavadinimas lemia egzotiką. Patys artimiausi mūsų kaimynai latviai iš čia pat, iš Nycos savivaldybės – Uotankių folkloro ansamblis yra vienos bendruomenės nariai. Stebėtina, kad

jie dainuoja tik savo kaimo dainas, nes kaimynai juos išjuoktų, jei būtų kitaip. Jiems užtenka savų dainų ir jų dar vis pasiseka užrašyti. O kai tautinio kostiumo pristatymo valandą Nycos moterys pradėjo rodyti 100 metų senumo sijonus, kurių plotis siekia penkis metrus, o kiekvienas sveria apie aštuonis kilogramus, beliko nuoširdžiai nustebti ir pripažinti, kad tai yra tikra egzotika. Ji dar brangesnė tuo, kad yra šalia mūsų. Daugelis ansamblio dalyvių yra giminaičiai, šeimos nariai, o jų tautiniai kostiumai ar bent jų dalys yra paveldėtos iš senelių ir siekia XIX a. pabaigą. „Egzotika yra nebūtinai tai, kas iš toli. Egzotika yra tai, kas gali nustebinti. O nustembame tada, kai domimės, kai pamatome skirtumus nuo mums įprastų dalykų“, – kalbėjo N.Sliužinskienė.

Balkanų tautos stulbino Šiemet žiūrovams bene didžiausiu netikėtumu tapo ir jiems nuostabą kėlė makedonų ansamblis. Jie išsiskyrė viskuo: rūbų gausa bei įvairove, instrumentų skambesiu, parodytais papročiais. Gal todėl ansamblis „Makedonija“ sulaukė daugiausia ovacijų. Klaipėdiečiai iki šios vasaros nebuvo „gyvai“ matę šios šalies atstovų, jų folkloro. Kroatai iš ansamblio „Lovor“ išsiskyrė autentiškumu. Jie visi yra vieno kaimo gyventojai. 1928 m. įkurtą ansamblį lanko apie 120 to kaimo žmonių. Jie patys atkuria tautinius kostiumus, siuvinėja, mezga, dainuoja, šoka, groja. Patys būdami autoritetingi savo regiono tautinių rūbų kūrimo žinovai, savo kaime rengia tarptautinį tautinio kostiumo konkursą. Beje, būtent tame konkurse dalyvavo Klaipėdos etnokultūros centro pasiuntiniai ir laimėjo antrąją vietą. Taip užsimezgė draugystė. Etnocentro darbuotojos neabejojo, kad klaipėdiečiams patiks šis kroatų ansamblis. Šiemet uostamiesčio gyventojai žavėjosi ir serbų ansamblio „Djoka Pavlovič“ vyrų dainavimu. Ansamblis yra didelis, tačiau į Klaipėdą atvyko tik penkių dainininkų grupė. Vyrai mėgaujasi dainavimu, ne kartą, užsukę į senamiesčio kiemelį ir pajutę gerą akustiką, niekieno neprašomi uždainuodavo. Jie yra savo srities profesionalai, vienas jų yra parašęs knygą apie tautinius kostiumus.

Unikalūs dalykai

Serbų vyrai dainavo visur, kur matė susidomėjusius žiūrovus ir jautė gerą akustiką.

Ir vienas žmogus gali sužavėti, būti įdomus miniai žiūrovų. Tai akivaizdžiai pademonstravo klaipėdiečių reakcija ► 41

ETNOKULTŪRA

Ispanų šokiai stebino moterų santūrumu, vyrų šoklumu bei originaliais instrumentais.

Rusijos šiaurėje išlaikytas tradicijas dar puoselėjančios moterys rado pasekėjų Klaipėdoje.

į iš Prancūzijos kilusį suomių atlikėją Vinskis Laine, turintį šaknų Baltosios jūros Karelijoje, mat jo seneliai – suomiai. Būdamas 12-os jis pradėjo groti suomių kantelėmis. Taip vyras ėmė gilintis į savo protėvių tradicijas, vėliau – ir į senąsias Baltijos šalių tradicijas. Klaipėdiečiams jis parodė absoliučiai autentiškus kūrinius ir demonstravo tikrą grojimo būdą. Panaši sėkmė festivalyje lydėjo dvi merginas iš Estijos. Iš kaimyninių Saremos ir Muhu salų kilusios Karmen ir Laura kantelėmis groja daug metų, tačiau drauge – tik metus. Vilkėdamos tradicinius Muhu drabužius, merginos groja savas liaudies melodijų aranžuotes ir dainuoja tradicines dainas. Nebuvo gausus ir iš šiaurinės Rusijos dalies atvykusių moterų ansamblis „Uftyuzhanochka“. Jos atkako iš Vologdos srities Niuksenicos rajono. Tai unikali Šiaurės Rusijos teritorija, kurioje iki šių dienų saugomos gyvos ilgaamžės tradicijos, branginamas tautinis kostiumas, virtuvė, kalbos dialektas. Moterų demonstruotos vestuvių apeigos stulbino archaiškumu ir priminė,

◄

G.Kadžytė viliojo žiūrovus atsakinėti į klausimus ir laimėti prizus. 42

Merginos paruošimas vestuvėms Rusijos šiaurėje, kaip ir daugelyje tautų, truputį primena laidotuves.

jog ir lietuvių jaunamartės išgyvendavo tas pačias virsmo į moterystę tradicijas. Šįkart „Parbėg laivelis“ pateikė vieną nuostabų netikėtumą. Klaipėdietė Marija Serebriakova, puoselėjanti Klaipėdoje rusų folkloro tradicijas, rado puikų kontaktą su ansamblio „Uftyuzhanochka“ moterimis ir parengė bendrą projektą. Klaipėdoje gimusios ir užaugusios merginos turėjo puikią progą prisiliesti prie tikrojo savo tėvynainių dainavimo ir šokimo būdo.

Garsų ir spalvų gausa Kazokų ansamblis „Zabava“ iš Saratovo pritrenkė vitališkumu, linksmas triukšmas, rūbų margumas, šokių trankumas kaustė dėmesį, o kiekvienas ansamblio narys įkūnijo skirtingus personažus. „Zabava“ yra sukaupusi daugiau kaip 600 senųjų Rusijos kazokų dainų ir šokių. Ne mažiau spalvingi ir balsingi buvo svečiai iš Ukrainos sostinės – Kijevo nacionalinio kul-

ETNOKULTŪRA

Viename kaime gyvenantys kroatų ansamblio dalyviai nešioja pačių atkurtus tautinius drabužius.

tūros ir meno universiteto folkloro ansamblis „Kralytsya“. Pagrindinį ansamblio repertuarą sudaro dainos, įrašytos Rivnės, Žytomyro ir Černigovo regionuose, taip pat Ukrainos Voluinės, Kijevo ir Padnieprės regionuose. Ansamblyje dagumą sudaro jauni žmonės, jų užkrečianti nuotaika, begalinis noras dainuoti ir šokti, net nevilkint tautinių kostiumų, pavergė ne tik koncertų žiūrovus, bet ir festivalio naktišokiuose šėlusius žmones. Kur yra Ibisos sala, iki šios vasaros žinojo ne kiekvienas. Festivalyje „Parbėg laivelis“ dalyvavo šios salos tradicinių šokių ansamblis „Es Broll“. Izoliuotąją Ibisą dvasiškai formavo dauguma senovės civilizacijų. Dėl to šios salos šokiai yra unikalūs. Jie išliko gryni ir autentiški, be šiuolaikinių elementų. Garsūs folkloro specialistai juos apibūdino kaip „gyvąsias fosilijas“ ir „autentišką Viduržemio jūros šokių brangakmenį“. Ne vienas žiūrovas po ispanų koncerto panoro daugiau sužinoti apie šią salą ir pasigilinti į ten gyvenančių žmonių kultūrą. Moterų santūrumas bei kuklumas ir vyrų veržlumas bei besiveržiančios emocijos – tokia pagrindinė šių šokių idėja. Šiuos šokius mačiusiems žiūrovams įsiminė ne tik itin aukštai keliamos šokėjų vyrų kojos ar subtili, emocijų neišduodanti moterų laikysena, bet ir aukso papuošalų gausa bei įtaigus didžiųjų kastanječių kaukšėjimas. Nors ansamblis nemažas, kiekvienas jo narys vilki vis kitokius rūbus ir atspindi skirtingus socialinius salos gyventojų atstovus.

Stebino makiažas Viena renginio sėkmių – sprendimas tautinių kostiumų pristatymą rengti didžiojoje scenoje. Šis festivalio akcentas nėra naujas.

Latvės parodė prieš 100 metų pasiūtą sijoną, kuris sveria apie aštuonis kilogramus.

Naktišokiai drebino Danės krantinę visus tris vakarus, žmonės išsiskirstydavo tik vėlai naktį. Ištikimi „Parbėg laivelis“ žiūrovai yra stebėję aukštaitiškas nuometavimo apeigas, matę lietuvių tautinių rūbų pristatymus, o pats renginys dažniausiai vykdavo etnocentro kiemelyje ir būdavo gana kamerinis. Šiemet organizatoriai baiminosi, ar pavyks dienos metu, kai festivalio erdvėje paprastai nebūna daug žmonių, o karštis vertė ieškoti šešėlio, žiūrovus suburti arčiau scenos. Greitai paaiškėjo, kad baimintasi be reikalo, publiką šis renginys labai domino. Kadangi iš anksto buvo žinoma, kad šių metų dalyviai atvažiuos pasipuošę įvairiais

Vienas tautinis Ibisos salos gyventojos kostiumas turi kelias dešimtis detalių.

Bendrauti su svečiais iš Latvijos koncertų vedėjai R.Ambrasūnienei (dešinėje) padėjo profesorė Dalia Kiseliūnaitė.

turtingais rūbais, nuspręsta taupyti laiką ir lietuviškų kostiumų nepristatinėti. Klaipėdos etnokultūros centre dirbančią tautinių kostiumų ekspertę, dizainerę Eleną Matulionienę stebino kroatų, makedoniečių ir ispanų rūbų puošnumas, juos puošiančių siuvinėtų detalių gausa. „Atkreipiau dėmesį į įvairią ir be galo sudėtingą įvairių tautų moterų galvos dangą. Kroatės demonstravo, kaip jų kraštuose būdavo nešiojamos skaros. Skara uždedama ant galvos, užlenkiama, prisegama, pririšama, prismeigiama. Plaukai prieš tai paslepiami po kepurėle. Viskas be galo sudėtinga. Nepaprastai įdomu buvo ir tai, kad Balkanų vyrų ne tik marškiniai, bet ir kelnės – visiškai baltos. Juk žinome, kad vyrai greičiau ištepa drabužius. Labai įdomu, kaip jie išlaiko tą baltą spalvą. ► 43

ETNOKULTŪRA

Danės krantinėje iš arti buvo galima stebėti egzotiškai atrodančias merginas iš Makedonijos. ◄ Lietuviai ir kaklaskarę pasiriša, kad

pageltusią apykaklę paslėptų. Įspūdinga buvo stebėti, kaip kroatai šoko pristatomuoju žingsneliu ir tiek moterų, tiek vyrų drabužiai liūliavo, nuo tokio judesio dar labiau skleidėsi tautinių kostiumų grožis, – įspūdžiais dalijosi E.Matulionienė. – Šį kartą mane stebino ne tiek rūbai, kiek moterų makiažas, kuris yra etninės aprangos dalis. Iš Rusijos šiaurės atvažiavusios ansamblio „Uftyuzhanochka“ dalyvės pasidažė lūpas „širdute“, tai yra tik patį lūpų vidurį, o krašteliai liko nedažyti. Man tokio dalyko dar neteko matyti.“

Išėjo iš senamiesčio Festivalio erdvių pasirinkimą šiemet lėmė kai kurios objektyvios priežastys. Jono kalnelis šią vasarą išgyvena permainų metą, tad jis iškart atkrito. Teatro aikštė, ne kartą buvusi pagrindinė „Parbėg laivelio“ erdvė, šiemet taip

Folkloras patrauklus ir vaikams. 44

Bažnyčioje tradicinių giedojimų likę pasiklausyti žmonės žavėjosi makedonų

pat palikta nuošalėje. Mat dar planuojant festivalio renginius žinota, kad šią vasarą prasidės fachverko statinių senamiestyje atnaujinimas. Pamanyta, kad pastoliai šventės nepuoš, todėl apsispręsta, kad pagrindiniai 12-ojo festivalio renginiai vyks palei Danės krantinę, neperlipdami senamiesčio ribos. Tai buvo greitas ir praktinių sumetimų lemtas sprendimas, o gyvenimas parodė – ir visiškai teisingas. Renginių gausos išlepinti klaipėdiečiai ne visada spėja sekti, kas kada ir kur mūsų mieste vyksta. Važiuodami autobusais daugelis atkreipė dėmesį į didžiulį šurmulį miesto centre. Renginys reklamavo pats save, spalvomis ir veiklų gausa viliodamas nespėjusiuosius apie jį išgirsti.

Pirmąkart – keltuose Dar daugiau reklamos festivaliui suteikė rytiniai koncertai keltuose. Tai buvo klaipėdietiško festivalio naujiena.

Poilsio į Smiltynę susiruošę žmonės klausinėjo, kas čia vyksta, kodėl svetimšaliai koncertuoja ant kelto denio, ir taip sužinojo, kad, grįžus į Klaipėdą, verta neskubėti namo ir užsukti į Danės krantinę, kurioje nenutrūkdamas tris dienas vyko tarptautinis folkloro festivalis. Žmonės graibstyte graibstė renginio programėles iš ansamblius lydėjusios E.Matulionienės rankų. Koncertai ant kelto buvo viena labiausiai pasitvirtinusių naujienų. „Be galo įdomu buvo matyti keleivių reakciją. Pradžioje jie stebėjo koncertus nedrąsiai, o po kelių akimirkų jau klausinėjo apie ansamblius, festivalį, fotografavo ir filmavo. Mačiau, kaip kelto keleiviai tarsi prabudo, dėkojo, plojo. Kai kurie nenorėjo net išlipti, plaukė ten ir atgal, kad pasimėgautų koncertu. Buvo nuostabu, kaip perkėlos darbuotojai traukė telefonus ir fiksavo svečius, – įspūdžiais dalijosi E.Matulioninė. – Man atrodo, kad daugumai žmonių patiko koncertai ant kelto denio. Gal tik viena moteris labai demonstratyviai rodė, kad jai nepriimtinas kazokų ansamblio šėliojimas. Pamaniau, jei jau taip labai nepriimtina

Jomarke didžioji dalis prekių – liaudies meistro vardą turinčių gamintojų.

ETNOKULTŪRA

ir ukrainiečių merginų balsais bei rūbais.

tai, kas vyksta, būtų buvę mandagu pasitraukti atokiau, o ne sėdėti ausis užsidengus. Šie koncertai buvo gabalėlis festivalio ir jį gavo net tie žmonės, kurie taip ir nesusiruošė pažiūrėti didžiųjų koncertų ar kitų jo renginių.“ Dar viena festivalio naujiena buvo Gražinos Kadžytės vedama viktorina. Nemažai žmonių klausosi panašių viktorinų per Lietuvos radiją, tad greitai išdrįso atsakinėti į žinomos etnologės klausimus ir juos pagavo azartas laimėti prizus.

Nuolaida – už ištikimybę Festivalio „Parbėg laivelis“ jomarkas yra neblėstanti tradicija. Net pirmą kartą užsukę į prekybos palapinėmis apstatytą krantinę žmonės pastebėjo, kad tai nėra tradicinė mugė, kur gali gauti prekybos centruose ar turgavietėse matytų daiktų. Nuo seno susiklostė tradicija kviesti tik tautodailininkus, atstovaujančius tradiciniams amatams. Šių metų jomarke apie

Kunigas Saulius Stumbra yra didelis folkloro gerbėjas, tad nesunkiai rado kalbą su kroatų merginomis.

70 proc. pardavėjų buvo tautinio paveldo gamintojų vardus turintys meistrai. Jomarke nusipirkęs daiktą žmogus ilgam prisimena ne tik kur ir kada jį įsigijo, bet ir kas jį pagamino. Mat daugelis meistrų ir pardavinėjo, ir rodė, kaip gamina savo gaminius, aiškino ir pasakojo apie amato subtilybes. Pirkti jomarke nėra pigu. Net vafliukas, iškeptas ant tikros ugnies, kainavo du eurus. Bet leisti pinigus visiškai nebūtina, galima tiesiog bendrauti su meistrais, domėtis, žiūrėti, kalbinti ir net patiems pabandyti kažką sumeistrauti. Šiemet amatininkai buvo raginami sumažinti kainą pirkėjams, kurie padainuos, pašoks ar kaip kitaip įrodys savo ištikimybę tautinėms vertybėms.

Parodė pamirštus amatus Dar viena festivalio „Parbėg laivelis“ tradicija – šeimų kiemas. Jame paprastai pristatomi amatai, mokoma jų prad-

menų. Nemažai dalykų šiame kieme buvo ne sykį matyti, bet labai laukiami kaskart. Vienas jų – liaudiški žaidimai. Jie traukė mažuosius. Tapyba ant drobės, žvakių dekoravimas, šiaudinių gaminių pynimas viliojo ir vaikus, ir suaugusiuosius. Medžių paunksmėje karštos dienos neprailgo. Būrius smalsuolių pritraukė stogų malksnų drožėjas Gintas Čekauskas, atsivežęs originalų prietaisą. Daugelis vyresnio amžiaus žiūrovų prisipažino iki šiol nežinoję, kaip tokios malksnos drožiamos. Sukviesti įdomiai bei originaliai dirbančius amatininkus pasiseka ne per dieną. Pora metų nuo vieno festivalio iki kito yra laikas, kai uostamiesčio etnocentro darbuotojos stebi, ieško, kalbina meistrus. „Parbėg laivelis“ gausybėje panašių renginių yra pelnęs ypatingo festivalio reputaciją. Tautodailininkai žino, kad dalyvauti jame yra ir didelė garbė. Daugybė norinčiųjų čia net nepatenka, nes keliami itin aukšti reikalavimai. ►

Malksnų gaminimo staklės stebino žiūrovus. 45

ETNOKULTŪRA

Koncertai ant kelto denio įtraukė ir keleivius.

Pakvietė į sodą ◄ Pirmą kartą festivalio istorijoje koncertai ir kiti renginiai vyko Klaipėdos universiteto botanikos sode. Šiemet jame organizuotas ir pirmasis festivalio renginys. Čia žiūrovams prisistatė festivalio svečiai. Tarsi užsukę į svečius pas močiutę čia visi buvo savi, nebuvo scenų ir pakylų, todėl svečius galima buvo pamatyti iš arti, kai kurie ansamblių nariai net nesivilko tautinių drabužių. Kitomis festivalio dienomis sode vyko pažintiniai renginiai. Botanikos sodo darbuotojos stebėjosi, jog dažnas lankytojas prisipažino čia apsilankęs pirmą kartą, stebėjosi gražiais augalais ir festivalio rengėjų parengta paroda. „Festivalis skirtas Lietuvos 100-mečiui. Ieškodami šiai šventei simbolių, priėjome išvadą, kad tautosaka labiausiai atspindi dvasinį tautos kilimą. Taip svarstydami priėjome prie minties, kad tautinė kultūra, atstovaujama mūsų šalies ir iš svetur atvykusių ansamblių, čia pražysta tarsi sode. Tas žydėjimas simboliškai skleidėsi ne tik miesto širdyje, bet ir tikrame sode. Žmones traukė įdomios asmenybės. Sužinoję apie susitikimą su Virgilijumi Skirkevičiumi, etnologe Rita Balkute, jie atrado sau ir

Nijolė Sliužinskienė: Jeigu mes savų negerbsime, kas tada tai padarys? Juk būtent dėl pagarbos stokos Lietuva išsivaikšto. 46

Dramos teatre klaipėdiečių ansambliai parodė Dainų šventei parengtas programas.

Botanikos sodą. Botanikos sodo darbuotojams patiko mintis įsileisti festivalį, taip plačiau paskleidėme žinią apie šią gražią miesto vietą. Renginiai čia buvo nemokami, tad žiūrovai galėjo kartu apžiūrėti sodą“, – pasakojo etnocentro darbuotoja Irena Armonienė. Botanikos sode iki sezono pabaigos lankytojai gali apžiūrėti festivalio parodą, kuri skirta lietuvininkų dainuojamajai tautosakai. Tai yra profesionaliai parengta, į devynis stendus tilpusi paroda, kurioje chronologiškai pateikta glausta informacija apie Mažosios Lietuvos dainuojamąją tautosaką. Supažindinama su liaudies dainų rinkėjais, dainynų leidėjais, dainininkais – garsiausiais lietuvininkų dainų sodo sodininkais bei jų nuveiktais darbais.

Sužavėjo koncertų vedėja Dar vienas festivalio perlas – visų koncertų vedėja Rūta Ambrasūnienė. Kilusi iš Klaipėdos, pastaruoju metu gyvenanti Vilniuje moteris pirmiausia patraukė dėmesį savo dėvimu tautiniu kostiumu. Pasirodo, tai ne skolintas, o jos pačios klaipėdietiškas neseniai ištekėjusiai moteriai būdingas kostiumas. Vedėja nesutrikdama kalbino scenoje pasirodančius atlikėjus trimis kalbomis (lietuvių, rusų, anglų), čia pat pažerdama žiūrovams gausybę be galo įdomių faktų apie svečių drabužius, atliekamas dainas, demonstruojamas apeigas. Įdomesnius faktus vedėja surinko pati. Būdama artima folklorui, R.Ambrasūnienė tapo savotišku festivalio „Parbėg laivelis“ simboliu.

N.Sliužinskienė prisipažino, kad pasibaigus renginių maratonui sulaukusi panašių festivalių rengėjų skambučių. Daugelis domėjosi, kas yra ši vedėja ir kaip ją pavyko prisikalbinti nelengvam darbui vesti visus didesniuosius koncertus.

Nerimo iki išnaktų Vakarais, kai miestą apgaubdavo sutemos, Danės krantinė nenurimdavo. Aikštė prie didžiosios scenos traukte traukė iš arčiau pabendrauti su festivalio dalyviais. Naktišokiai drebino Danės krantinę visus tris vakarus, žmonės išsiskirstydavo tik vėlai naktį. Šių naktinių pasišokimų metu svečiai mokė savo šokių ir patys mokėsi lietuviškų. Būtent tai tapo ryškiausiu įrodymu, kad folkloras nėra vien senų bobučių reikalas, kad tautinė kultūra įdomi ir jauniems. Jau labai seniai praėjo laikai, kai užgrojus muzikai ansamblių nariai gaudyte gaudydavo žmones iš publikos, bandydami įkalbėti juos šokti. Dabar, vos pasigirdus muzikai, visi skuba į aikštelę. Tuo metu, kai prie Tautos vienybės paminklo vykdavo naktiniai pasišokimai, Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje skambėjo unikalūs koncertai. Jie buvo nemokami, o žiūrovai į juos veržėsi gerokai prieš pradžią. Pirmąjį vakarą pasirodė klaipėdiečiai – „Kuršių ainių“ ir „Alkos“ ansamblių nariai. Tai buvo Dainų šventei parengtos programos. Antrąjį vakarą folkloro smaguriai rinkosi klausytis skirtingų Europos tautų daugiabalsio dainavimo.

ETNOKULTŪRA

Makedonų vyrai atrodo ne ką mažiau įspūdingai nei moterys.

Vytauto Liaudanskio, Vytauto Petriko, Astos Poškienės, Algirdo Kubaičio nuotr.

Paskutinis vakaras buvo skirtas lietuviškam folklorui. Teatro scenoje muzikavo, dainavo, su žiūrovais bendravo „Vilko pupomis“ pasivadinę trijų šeimų nariai: Lina ir Albertas Bartašiai, Elena ir Gvidas Kovėros bei Rita ir Vytas Linkevičiai. Paprastas, jaukus ir kartu vingrus muzikavimas, kviečiantis jungtis dainavimas užkrėtė žiūrovus. Kanklės, būgnas, basetlė, dambrelis, dūdmaišis, okarina, dūdukas, manikarka, ryla, lumzdeliai, ragelis, giga ir kiti instrumentai papildė šešių dainuojančiųjų balsus. Tradiciniai giedojimai Švč. Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje sukėlė tikrą euforiją juos girdėjusiesiems. Šis koncertas sutraukė be galo daug publikos, o tie, kas netyčia po mišių liko bažnyčioje, buvo priblokšti atvykėlių giedojimo, jų balsų skambesio ir melodijų vingrybės. Tradicija rengti įvairių tautų giesmių koncertą yra viena mėgstamiausių ir tvirčiausių festivalyje.

renginių buvo tiesiogiai transliuojami per „Facebook“ festivalio paskyrą. Kad tai buvo teisingas sprendimas, bylojo dešimtys tūkstančių šių koncertų peržiūrų. Ne tik peržiūrų, bet ir pasidalijimų. Atsiliepimai internete buvo ne vienintelis būdas sužinoti, kaip klaipėdiečiai ir svečiai vertino festivalį. Kartais atsiliepimai pasiekia organizatorius visiškai netikėtu būdu. Kartą etnocentro darbuotojos atsitiktinai nugirdo miesto centre gyvenančių moterų pokalbį. Viena jų pasakojo vėlų vakarą girdėjusi, kaip būrelis lietuvių ėjo Danės krantine dainuodami. Moteris stebėjosi, kokios ypatingos buvo tos dainos, o dar labiau tuo, kaip žmonės sugeba eidami traukti dainą ir nepritrūkti oro. Moteris prisipažino tyčia plačiau atvėrusi langą. Kita garsiai telefonu su drauge gatvėje kalbėjusi moteris aiškino patekusi į nuostabų festivalį, kuris yra lyg savotiška Jūros šventės repeticija.

Padėjo skleisti žinią

Tarp geidžiamiausių

Vos pasibaigus didžiulį šurmulį sukėlusiems renginiams, etnocentro darbuotojos jau ėmė dėlioti idėjas būsimiems „Parbėg laivelis“ festivaliams, nes pora metų pralekia labai greitai. Viena mintis jau gimė – galbūt pavyktų Dane iš senamiesčio nuplaukti iki Botanikos sodo, galbūt upė galėtų tapti būsimų „Parbėg laivelis“ festivalių žydrąja gatve. Festivalis naudojosi šiuolaikinėmis technologijomis. Botanikos sode demonstruotoje parodoje buvo galima sužinoti daugiau apie jį pasinaudojant išmaniąja programėle, skaitančia QR kodus. Daugelis

Folkloro festivaliai yra populiarūs, jų vyksta labai daug. Ansambliai sulaukia nemažai kvietimų, tad rinkdamiesi folkloro puoselėtojai ieško atsiliepimų, bando sužinoti, kuris kuo ypatingas. „Parbėg laivelis“ nuo seno pasižymi itin tiksliu ir tvarkingu organizavimu. Kiekvienas ansamblis gauna detalią programą, jo laikas suplanuojamas iki smulkmenų. Klaipėdiečiai pasirūpina, kad ne tik svečiai iš kitų šalių gyventų patogiai, bet kad ir Lietuvos ansamblių nariai būtų apgyvendinti pagarbiai. Taip dalyviams ne tik suteikiami patogumai, bet ir parodoma pagarba.

„Jeigu mes savų negerbsime, kas tada tai padarys? Juk būtent dėl pagarbos stokos Lietuva išsivaikšto“, – kalbėjo N.Sliužinskienė. Dalyviams sudaromos sąlygos pamatyti įdomiausius mūsų miesto lankytinus objektus. Šis preciziškumas jau yra tapęs išskirtiniu festivalio bruožu. Įdomu, kad po kiekvieno festivalio atsiranda ansamblių, kurie primygtinai siūlosi atvykti ir kitą kartą. Šeimininkams tenka taktiškai aiškinti, jog stengiamasi tų pačių grupių bei atlikėjų nekviesti.

Netikėtumų neišvengė Nors ruošiantis festivaliui viskas buvo sustyguota iki smulkmenų, būta ir staigmenų. Ispanų ansamblis skrydžių metu laikinai buvo praradęs kelis lagaminus su tautiniais kostiumais, tad trys merginos krimtosi bene porą dienų negalėdamos pasirodyti drauge su saviškiais. Lagaminai galiausiai atsirado ir merginos iš Ibisos nušvito šypsenomis. Tikrą siaubą išgyveno organizatoriai, kai vieno svarbiausių koncertų metu, pasirodant festivalio svečiams, pirmos žiūrovų eilės viduryje įsitaisė du įkaušę benamiai. Vienam jų buvo taip linksma, kad jis kelis kartus šoko iš vietos, ketindamas prisijungti prie nuo scenos nulipančių atvykėlių. Apsaugininkai kelis kartus šį vyrą sutramdė, o galiausiai jiems teko jį išvesti. Benamis išdidžiai pareiškė, kad yra pats tikriausias vietos gyventojas, mat būtent šioje vietoje paprastai nakvoja. Panašu, kad šie du vyrai nespėjo sugadinti nuotaikos nei koncerto dalyviams, nei žiūrovams. 47

GINTARO LAŠAI

Minčių ataskai Sigitas Parulskis. Amžinybė manęs nejaudina. Eseistika. Alma littera, Vilnius, 2018, 235 p. Dainius VANAGAS

Jei nerašai – nesi rašytojas. O nerašai, jei neparodai. Neparodai, jei neišleidi. Neišleidi, jei nėra ką. Nėra ką, jei nerašai. Nerašai, jei neparodai. Neparodai, jei neišleidi. Rašytojas dirba visuomenei – jis jai atskaitingas. Tačiau savaip: jis nėra nei tautos balsas, nei moralinis vadovas, jis nebaksnoja pirštu, nemoko, neskatina, nelavina, neaiškina, neformuoja. Apskritai rašytojas nedaro nieko, ko iš jo tikimasi ar laukiama – todėl jis ir rašytojas. Jis privalo daryti tik viena – rašyti, ir geriausia tik tai, ką norisi. Nes juk nevadinsi gydytoju žmogaus, kuris negydo, ar pilotu to, kuris neskraido. Taigi rašytojas rašo ir rodo, kad visuomenė žinotų – mašina įjungta, staklės dūzgia, mintys gula, o štai ir susigulėjęs rezultatas. „Amžinybė manęs nedomina“ – kelių pastarųjų metų Sigito Parulskio kūrybinės veiklos įrodymas. Šioje eseistikos knygoje skaitytojas ras: 182 citatas apie laiką, kiną, filosofiją ir meną, kurios iš sudraskytų kontekstų patenka į suplėšytus; 28 šuniškas pastraipas ne tik apie šunis; 321 pastabą apie kūną, instinktus, jusles, pojūčius ir jų perduodamos informacijos svorį; 57 kareiviško gyvenimo prisiminimus; 280 įrodymų, kad pasaulis yra idiotiška vieta ir kad tik idiotai to nesupranta; 279 įrodymus, kad pasaulis yra nuostabi vieta – jau vien todėl, kad yra, o būti visada geriau nei nebūti; 38 kartus parašytą frazę „po velnių“; 253 istorinių ir mitinių įvykių, asmenybių interpretacijas; 13 pokalbių su rašytojais ir kitais kūrėjais ištraukas, nuotrupas ar nutylėjimus; 452 religinius komentarus apie dzenbu48

distus, bažnytistus, teroristus, kapitalistus, komunistus, šovinistus, nacionalistus ir visus kitus, kurie eina po vėliava; 1 didžiąją Europos civilizaciją; 100 000+ svetimšalių, svetimkūnių, svetimkalbių, svetiminčių, svetimveidžių, svetimodžių, kurie ketina ją sugriauti, atstatyti arba perstatyti, nes žmogui reikia turėti tikslą; 7 komentarus K.Marxo raštams; 1 negalėjimą nerašyti, kai rašymas yra ne tik tikslas, procesas ar pasitenkinimas, o---; 22 nusistebėjimus šiuolaikiniais vaikais, kurie kitokie nei kadaise buvome mes / jūs / jie / jos; 17 susirūpinimų apie pinigus, nes visi susirūpinimai anksčiau ar vėliau prie jų atveda; 42 istorijas apie buvimą ir nebuvimą su žmogumi; 256 mintis apie žydus, antisemitizmą ir pasaulį, kuris apie žydus galvoja per mažai, per daug, ne taip arba išvis negalvoja;

46 sovietmečio legendas; 38 posovietines traumas; 6 prisiminimus apie tėvą: tokį, koks buvo, ir tokį, koks ne; 117 įrodymų apie kūno ir dvasios neatskiriamumą; 14 rekomendacijų paskaityti J.M.Coetzee kūrybos; 79 keiksmus pasaulio galingiesiems, kurie savo linksmais ir neatsakingais darbeliais vis parūpina rašytojams temų; 1 seną gerą S.Parulskį, kasmet vis nuoširdesnį, atviresnį ir tiesesnį, nebegludinantį, nebeperrašinėjantį tekstų, nebe kuriantį, o komentuojantį, nebe pasakojantį, o atpasakojantį, nebe sugalvojantį, o prisimenantį, nebe jungiantį, o skaidantį, nebe spontanišką, o inertišką. Jo sakinys parulskiškai nugludintas, išvalytas, vangus, o tekstas vis labiau žodinis, vis mažiau formalus. Ši statistika, beje, gali būti klaidinga, bet tokią klaidą sunku ir brangu demaskuoti. Galų gale statistika, kaip ir amžinybė, nebejaudina – tai tik begalinės duomenų eilutės, kiekybiniai sąrašai, laiko, vietos ir asmeniškumo neigimas, kažkieno kito, bet, gink die, ne mūsų istorijos. Bet net ir klaidinga statistika rodo, kad S.Parulskis yra pritvinkęs įspūdžių, minčių ir reakcijų, jis komentuoja įvykius, procesus, aktualijas, tačiau užsispyręs nenori suteikti jiems tvaraus, transformuoto, apdoroto pavidalo. Jis nori jautienos kepsnį valgyti žalią, jei galėtų, mėsą turbūt valgytų tiesiai nuo jaučio. Į knygą sudėti tekstai nėra savarankiški – jie perdėm suaugę su autoriaus kūnu, pratęsia jį, įkalbina, išlieja; knyga primena patyrimų, replikų, sapnų, šūvių į galvą sąvadą, ataskaitą apie valandas, praleistas spoksant į skaitmeninį popieriaus lapą kompiuterio ekrane. O ataskaita, kad ir pačių geriausių intencijų įkvėpta, vis dėlto yra labiau biurokratinis nei literatūrinis žanras.

ta Knyga kiek ryškesnė vertybine pozicija: S.Parulskio, kaip ir Leonido Donskio, apie kurį jis rašo viename iš tekstų, irgi nepakando „šiuolaikiniam skaitančiam ir rašančiam žmogui beveik neišvengiamai būdingas cinizmas: nieku gyvu rimtai ir atvirai nekalbėti apie svarbiausius mūsų egzistencijos dalykus“ (p. 163). Iš tiesų – S.Parulskis kalba, ir kalba daug: atvirai, rimtai ir ieškodamas ryšio: „Galvoju apie du terminus, feedback ir payback. Pirmasis reiškia grįžtamąjį ryšį, antrasis skolos grąžinimą arba įdėtų lėšų grįžimą. Kritikai labai retai ilgėliau sustoja prie knygos ir imasi ją analizuoti. Grįžtamasis ryšys lieka tik skaitytojo nuomonė – patiko, nepatiko, įdomu, nuobodu. Rašytojas nori daugiau. Jis investuoja į knygą šį tą daugiau nei pinigus (tiesa, pastaruosius jis irgi investuoja netiesiogiai – laiko, nervų ir t. t. pavidalu), jis įkrauna ją savo emocijomis, savo energija, dalinasi tuo, kas sunkiai įvardijama. Taigi jis jaučiasi nusipelnęs šiek tiek daugiau nei patinka nepatinka. Bet dažniausiai taip ir nesulaukia atsako, niekas jam tos skolos taip ir negrąžina. Jis gauna šiek tiek pinigų, jeigu pasiseka – apdovanojimų, bet ar iš tiesų tai atsakas, kurio jis tikisi, reakcija į tą žinią, kurią jis siuntė ar tarėsi siunčiąs? Tikrasis atsakas, tikrasis ryšys?..“ (p. 69). Anksčiau S.Parulskiui dažnai klijuota ciniko etiketė – tai, galimas daiktas, buvo klaidinga interpretacija tada, o juo labiau ji klaidinga dabar. Ir vis dėlto – nepaisant rašytojo atvirumo ir jautrumo visuomeniniams ir asmeniniams skauduliams, aiškiai išreiškiamo atsakomybės ir bendražmogiškumo jausmo – S.Parulskio tekstams trūksta literatūrinio gaivalo, stiliaus, spalvos ir formos. Jie visuomeniški, bet neestetiški. Rašytojas tapo mąstytoju.

GINTARO LAŠAI

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ

Pasaulio pabaiga I. Ten Nebuvo Tvorų. Ar Spynų. Netgi Vartų. Bet vis tiek Niekada ir Nė Vienas Ten Nėjo. Tiktai Spietės Aplinkui ir Baikščiai Žiūrėjo, kaip Sode Baigia Pūt Neskinti Obuoliai. II. Nuo Šakų Byra Paukščiai. Kaip Nušaldyti Lapai. Kaip Anglėjantys Burių Skutai. Pasakyk, Ką Galėtų tai Reikšti? Ar Bereiškia tai Ką Apskritai?.. III. ... Bet kartą kažkur Pasigirdo: „Dieve Mano!..“ O

Dievas Tylėjo. Jis jau Buvo Toli Nuo Tų Vietų (net Norėdamas Neįžiūrėtum). Paskui Keldamas Debesis Dulkių. Kol tom Dulkėm Apėjo Vyzdžiai. IV. Jie Žiūrėjo Į kylančius Dūmus ir Verkė. Ne Iš Apmaudo – Dūmai jiems Graužė Akis. V. Galiausiai Visa Nusigrynino Iki pat Pradžios: Iš Veidų Beliko Randai, Iš Žodžių – tik Virpėjimas Oro. Trumputis. Kaip Mes. ► 49

GINTARO LAŠAI

Gabrielė Venckutė. Kelio pabaiga. Akvarelė. ◄

VI. Atrodo, Čia Tūkstančius Metų Nebūta Žmogaus. Tad Dievas Apžėlęs Žole. Ir Apėjęs Nurudusiom Kerpėm. VII. ... O viskas Yra Jau Buvę. Netgi tai, Ko Nebuvo. Juk Laikus Sugalvojo Žmonės. Nes 50

Kam Tuomet Reiktų Kalbos?!. X X X Suskaldyta Priešpilnė. O Gal tik Suskilus. Dabar Nesvarbu – vis tiek Įsipjoviau: Pro Langą jau Sunkias Vidun Baltas Kraujas. X X X Pati Gražiausia

Mano Daina Tau – Be Žodžių – ją Kvėpuoju Į temstantį Lango Stiklą.

X X X Visi Vardai, Kurie Verčia Plakti mano Širdį, – Anapus Tylos. Todėl Tu Neužčiuopi mano Pulso.

GINTARO LAŠAI

X X X Kiek tavo Žodžiai Sutraiško Lėliukių!.. Pražudo margiausių Drugelių!.. (Kai šie, Atsitrenkę Į Garsą, Pavirsta Pilkais Draiskalais.) Patylėk!.. Jų Sparnelių Virpėjimas daugsyk Šventesnis Už Šventojo Maldą.

X X X Tylos Kaimenė

Rupšnoja Apanglėjusią Žolę. Po Tavęs Daugiau Nieko čia Nebėra!.. Kaip Po Ugnikalnio Išsiveržimo. X X X Visokie Kurmiai ir Šikšnosparniai tau Sako: „Nori Gyventi – Gesink Šviesą!“ O Tu – Jonvabalis. Tik Šviesti ir Tegali.

X X X Nieko nėra Amžinesnio Už Dulkes: Šluostai ir šluostai... Vakarais ir Šventadieniais... Kol galiausiai Nušluosto Tave.

X X X Pabaiga Nėra Galas – Ant Kryžiaus Viskas tik Prasideda. O Baigiasi?.. Ant Vinies. 51

GINTARO LAŠAI

Poetinis kelias įsikūni Jūratė Sučylaitė. Laumės vaikas. Eilėraščiai. Klaipėdos universiteto leidykla, Klaipėda, 2018, 116 p. Sigita BARTKUTĖ

Nors kiek išmanantiems lietuvių mitologiją žmonėms vien iš Jūratės Sučylaitės poezijos knygos pavadinimo „Laumės vaikas“ jau tampa aišku, jog joje bus kalbama apie itin dramatišką įtampą tarp mirtiną grėsmę skleidžiančių iracionalių gyvenimo jėgų ir žmogui gyvybiškai būtinos dvasinės harmonijos. Kaip prisimename iš lietuvių sakmių apie laumes, jų vaikai – visais atžvilgiais svetimi žmonėms padarai. Tačiau taip yra, kai į laumiukus, sekant mito logika, yra žvelgiama vien iš šalies. J.Sučylaitės lyrikos subjektas gi laumės vaiko pasaulį mums parodo grynai per jo dvasią, tiesiog dienoraštiškai pirmuoju asmeniu sutapdamas su juo – su tuo, kurio (...) veidas pakeistas, kurio (...) balsas pakeistas, kurio nėra kam išgelbėti (p. 12), kurio „vieta“ – vien išjuoktų ir genėtų (p. 30) Atstumtųjų žemėje (p. 36). O drauge ir pati autorė identifikuojasi su juo, likdama vis nuogesnė (p. 88) – su švelniai karstelėjančiu šypsniu (prie širdies akmens klijuoju sparnus, / nulipdytus iš vaško, / sapnų ir vilties – ten pat) atskleisdama tas savo dramatiškos autobiografijos detales (pirmiausia dviejų eilėraščių, pakartojančių rinkinio pavadinimą, cikle – p. 12, 13), kurias neprakeiktųjų (p. 16) visuomenė net ir šiandien „politkorektiškai“ linksta vien nutylėti... Kartu, kaip ir tautosakos naratyvuose stoiškai palaikydama tuos, kurių niekas daugiau nepalaiko, J.Sučylaitė paremia ir romantinę lietuvių poezijos tradiciją. Vis dėlto „Laumės vaikas“ – tai tikrai ne visai įprasta lietuviškai romantizuotos išpažintinės lyrikos knyga. Tai ir profesionalios psichiatrės / psichoterapeutės itin intelektualiai kryptingai poetinės savistabos būdu skrodžiamas dvasinių traumų pažeisto žmogaus gyvenimas nuo pat vaikystės iki dėsningai artėjančios jo pabaigos. Taip tarsi ir mums, 52

skaitytojams, perteikiant žinią, kokiais būdais sužeistos sielos žmogui ne vien fiziškai išlikti, bet ir dvasiškai neprarasti savęs – būti savo [paties*] ramsčiu (eil. „Dienos gyvastis“, p. 87) ir tamsiąją valandą į žodį GYVENTI [pačiam] patekėti (eil. „Pati patekėsiu“, p. 41)... O drauge tai ir savita rekomendacija, kaip įgyti net tokių galių, jog ir kitam laumės vaikui būtų galima šiltą ir jaukų / dangaus prisilietimą / prie lūžusių pečių kaip tvarstį pridėti („Tylėjimas vėjyje“, p. 57) ar stebuklingą plunksną, prisimenant pasaką „Gulbė – karaliaus pati“, iš tos juodumos, kurioje neišaušta, pakilimui į dvasinę šviesą numesti (p. 13). Šiam tikslui tarnauja ir visų keturių aptariamos knygos skyrių – „Laumės vaikas“, ______________ *Į laužtinius skliaustus paimtos citatos liudija,

kad kai kurios J.Sučylaitės knygos „Laumės vaikas“ žodžių formos yra tikslingai pakeistos, nes kitaip itin asmeniškai vien pirmuoju asmeniu išsakytų aptariamo rinkinio poetinių akcentų analitinio pobūdžio rašinyje tiesiog negebėta įterpti.

„Karuselė“, „Likimo kuodelis“, „Gegutė kukuoja metus“ – gyvenimo vertikalės link skaitytojus kreipiantys pavadinimai. Iš jų net trys neatsiejami ir nuo baltiškosios mitologijos. Tai ne tik dar kartą įtikinamai paliudija J.Sučylaitės poetinę pagarbą romantizmo tradicijai, bet ir akivaizdų šios kūrėjos gebėjimą savo eilėraščių pasaulį išsakyti per išskirtinai autentišką moteriškumo dimensiją. Pradėjus nuo Laumės (be jos juk nebūtų ir laumės vaiko) – sakmėse įvardijamos kaip absoliučiai iracionalios, bet itin stiprų motinystės instinktą turinčios mitinės būtybės įvaizdžio, skyriumi „Likimo kuodelis“ apsibrėžusi grynai žemiškas moteriškų darbų sritis, neišvengiamai primenančias tautosakinių žiniuonių arba mitologinės Raganos skiriamas iniciacines užduotis, tarsi savaime persikeliama į skyrių „Gegutė kukuoja metus“, kuris per ką tik įvardyto paukščio įvaizdį veda mus jau į pačią aukščiausią – deivės Laimos (drauge ir Laimės / Dalios) globos sferą. Tik skyrius „Karuselė“, į kurį įeina ir penkių to paties pavadinimo eilėraščių ciklas, tarsi signalizuoja jau apie moderniąją – miestietišką būtį, kurioje žmogus ima priklausyti lyg ir ne sau, o mechanizmo valiai, tiesiog leidžiančiai laumės vaikui skverbtis ratas po rato (p. 24) į tą gyvenimo pragarą (šį pirmiausia paliudija eilėraščių paantraštės), kurio būta iki jo gimimo, nes kitaip ir rytojus – kaip ir žodis esu, jei iš jo yra pabėgusi raidė (ten pat), gali tapti absoliučia beprasmybe. Iš kitos pusės karuselė – tai ir mažyčiai vaikystės džiaugsmai, neatsiejami, kai šalia nelieka artimiausių žmonių, nuo būtinybės prisiglausti prie kažko itin gyvai šilto – lai tai vien vaiko vaizduotėje atgijęs medinis arkliukas ar butaforinis elnias (p. 24–28). O iš trečios pusės J.Sučylaitės karuselė – tai lyg ir priemonė, leidžianti išcentrinti „aš“ kūrybines galias ir iš vienatvės smėlio pily (p. 28) pagaliau atsidurti anapus tamsos (p. 26). Tad šis skyrius – tai akivaizdi jungtis tarp dar neįsąmonintų egocentriško vaikystės

GINTARO LAŠAI

jant į žodį GYVENTI pasaulio praradimų ir troškimų (labai ilgu žmogaus pasaulio / po gluosniais. / laumių namuose. – „Gluosniai 2“, p. 17) bei pamažu gimstančio itin blaivaus suvokimo, kad karuselės griūtyje (p. 28) gyvenimas vis dėlto nesibaigia, o tęsiasi... Ir tęsiasi per kūrybinį ryšį su kitais žmonėmis. Todėl eilėraščių „aš“ ir ima pati sau atsispindėti kaip veidrodyje akimis gerianti ir gerianti / kiekvieną žingsnį / žvilgsnį / žodį / išpirkai už pabėgusią raidę. Tai vėlgi akivaizdžiai įvardydama vien kaip savo esaties žmogišką misiją – dar ir su itin nuolankiai sukalbėta (savi)saugos maldele: kad tik neateičiau į jūsų gyvenimus kaip lietaus pritvinkęs debesis į šiltą vasarotojų popietę. (p. 34) Kodėl būtina pabrėžti ir maldos būsenos vyravimą rinkinyje? Todėl, kad iš tikrųjų „Laumės vaiko“ knygoje gana daug dvasinę „aš“ neviltį signalizuojančios juodos spalvos: juodo vandens, ūko, rūko, lietaus, miglų debesų, juodų sparnų, juodo nuovargio, purvinų batų, suodžių ir analogiškų savo tamsumu vaizdinių... Kaip ir akmeninės duonos, gyvenimo duženų, aštrių šukių, suledėjusių žvilgsnių, susikruvintų pirštų, skausmo nuolaužų ir panašių metaforų. J.Sučylaitės lyrikos „aš“ dažnai jaučiasi kaip žmogus be šaknų – akmuo į save įsikniaubęs (eil. „Tuštuma“, p. 75). Net ir buvimas šviesoje gali būti įvardytas vien kaip dienos dykuma (p. 91) – absoliuti be ateities saldumo beprasmybė, leidžianti net pagalvoti, kad gal ir nebuvo gyvenimo? (eil. „Nesuverti perlamutro karoliai“, p. 56). Tačiau skaitytojų tai kažkodėl neslegia, nors J.Sučylaitės eilėraščiuose spalvoto, o juolab auksu sublizgančio buvimo gana nedaug. Arba ir sušvyti jis vien žiedo akutėje / po varno snapu (p. 8) – kokia semantiškai originali ir talpi poetinė opozicija! Ir iš tikrųjų „Laumės vaiko“ lyrikos moteris geba būti ir neįkyriai pilietiška, ir nebanaliai filosofiška (ne tik itin netikėtai palyginti drugelio kokoną su atgimstančiojo kapu, bet ir

dar netikėčiau paklausti: Kodėl baisu jo netekti? – p. 65), ir subtiliai autoironiška (eil. „Užgyvenau“, p. 44), ir pažerti tikrai niekada negirdėtų metaforų – pvz., savo dvasinę būseną į nudegusią degtuko galvutę suvesti, ir ne tik per tropų kodus, bet ir per itin trumpos frazės akustinę gamą – lūžta ant stiklo grafitinės šerdys („Lietus į skardinę palangę“, p. 67) – perteikti tokį kinematografiškai gyvą rašančio žmogaus portretą, kurio kai kam kitam gal net per keletą eilėraščio strofų nepavyktų sukurti. Ir apskritai „Laumės vaiko“ tekstai itin vizualūs, o lyrinis pasakojimas gana panašus į lėtai slenkančius filmo kadrus, kuriuose net ir abstrakčios sąvokos įgyja itin konkrečius kontūrus: grimzta gelmėn / ir vėl išnyra / mano likimas – / laikraštinis laivelis. (eil. „Užgriuvus debesiui“, p. 47). Užtat kartais užtenka perskaityti vien eilėraščio antraštę (pvz., „Pajacas“, „Kaleidoskopas“, „Smiltys vėjuje“ ar kt. – šiame rinkinyje tekstų be pavadinimų tikrai nedaug) ir skaitytojų sąmonėje vaizdas jau gyvas... Tik kiek jis skaitant toliau sutaps su J.Sučylaitės sukurtuoju – jau kita problema, nes šios poetės eilėraščiai tokie autobiografiškai asmeniški, kad identifikacinei skaitytojų „aš“ raiškai vargu ar juose rasis vietos. Betgi šio „opuso“ autorė „Laumės vaiko“ adresu gal jau ir kiek per neatsakingai leidosi į pagyras, nes literatūrinėje tradicijoje itin nudėvėtiems įvaizdžiams – tokiems kaip baltos gulbės, balti sparnai, pakeltos (aukso) burės ar jų idealiniams analogams – aptariamo rinkinio autorei irgi nelabai sekasi sukurti šiek tiek įdomesnį estetiniu požiūriu kontekstą. Ką meniškai naujo patiria skaitytojai kad ir per tokį sugretinimą: iš gniaužtų / lukštenasi širdis – / taip upėje / skleidžiasi balta lelija (p. 38)? Tikrai mažai ką. Tačiau galimus šio rašinio skaitytojus būtina dar kartą perspėti, kad aptariamų poetinių tekstų vis dėlto nedera vertinti remiantis vien estetinėmis kategorijomis. Kur kas svarbesnės šių eilėraščių perskaitymo

premisos – etinė ir terapinė... Vien jomis vadovaujantis galima suprasti, kodėl taip atvirai „apsinuoginusio“ „Laumės vaiko“ eilėraščiai ne tik nesukelia pasidygėjimo ar nesmukdo į neviltį, o vien dvasiškai kelia... Juk ne vien visa knyga sukomponuota išskirtinai lietuviškai krikščioniškos dangaus ir žvaigždynų vertikalės link, taip sudėliota ir didžioji dauguma atskirų poetinių tekstų. Ypač gražus šiuo požiūriu absoliučiai asmeniškai išgyvento (skirto Onai Sučylienei) eilėraščio „Močiutės rankos“ (p. 70) finalas. Drauge puikiai išmanant, kaip nepažeisti ir individo dvasinio privatumo ribų: jei ir apsinuoginant, tai vien kaip žemė prieš sėją (p. 88) – ką šventesnio daugiau kasdienybėje turime už tokį nuogumą?.. O per tai gal šiek tiek giliau prasiskleidžia ir dvasinės (savi)terapijos subtilybės, kai aptariamoje knygoje [sėdama] verpti dilgėlių siūlus / megzti marškinius / juodvarniais išskridusioms / šviesioms valandoms (eil. „Tuštuma“, p. 75). Beje, nors „Laumės vaiko“ „aš“ pasaulis ypač uždarai privatus, o eilėraščių kalbos ritmas dargi gana proziškas, vis dėlto aptariamą rinkinį skaityti nėra nuobodu, nes jo autorė gana lanksčiai manipuliuoja ne tik jau minėtomis kinematografinėmis priemonėmis, sujungtomis su nemenkai įvairuojančia eilėraščių grafika, bet ir pakankamai įvaldytais lyrikos žanrais – nuo haiku ar tankų stiliaus tekstų iki pat gana griežtai sugrupuotų semantiniu požiūriu poetinių ciklų. Be to, knyga dar ir itin jaukiai sumaketuota – pradedant nuo viršelių spalvos ir baigiant visų keturių jos struktūrinių vienetų matinės šviesos paslaptį paskleidžiančiomis perskyromis. Arba bent taip tai pajuto šio rašinio autorės rankos ir akys, o pastarosiomis ji tikrai kur kas labiau pasitiki nei savo žodžiais, ką tik apie naujausią J.Sučylaitės knygą čia įrašytais...

GINTARO LAŠAI

Žinutė Alma RIEBŽDAITĖ

Viename paveikslėlyje feisbuke buvo pavaizduoti įsimylėję vyras ir moteris. Drugeliai pas moterį skraido pilve, o pas vyrą – jo lytiniame organe. Suprask, kad moteris yra nelytiška ir neseksuali būtybė, kuri nenori jokių intymių santykių su vyru, kurią reikia užkariauti, apgauti ir priversti patirti sueitį su vyru, už tai jai prižadėjus maistą, namą, santuoką, mašiną, vieną su puse vaiko Lietuvoje ir auskarus. Ją reikia nusipirkti, aktą su moterimi reikia nusipirkti, nes moterys lytinių santykių nenori. Paprastai dėl to, kad yra šventosios, gyvena tame pačiame upės krante, kuriame lankosi angelai, yra geros Marijos bičiulės. Ilgai žiūrėjau į tą paveikslėlį, žiūrėjau ir piktinausi netiesa, melu ir apgaule, nes drugeliai man skraidė tik pievose ir tarp kojų. Pilve judėjo vaikai. Atleisk, Viešpatie, už drugelius, kurie neskraido pilve. Mąstyti apie neteisybę yra įdomu ir tai mane veža, kalbėdama apie neteisybę ir visokį melą net pakeliu balsą, taip sakant įsiaudrinu. Tikrai yra dalykų, kurie mane uždega arba yra šventi. Ne, ne, šį kartą nejuokausiu, tai bus nei linksma, nei liūdna istorija, nes esu lyriškai nusiteikusi. Ir istorija ne apie žinutę butelyje. Kiek esu gavusi žinučių savo gyvenime, tai buvo pati geriausia žinutė, ir, kai ją prisimenu, negaliu liautis juokusis mažiausiai tris valandas. Tarp kitko, šita žinutė prieš kokį pusmetį mane, ko gero, būtų mirtinai sužeidusi. Tą žinutę man padovanojo sesuo, tikra sesuo. Aš jai taip ir pasakiau: „Tavo žinutė pateks į literatūrą.“ Dabar subtiliai kryptelėkime į šoną, nes šitoje istorijoje dalyvauja paslaptingai atsiradęs Jis. Taigi vieną rytą jis pradėjo pasakoti, kaip įsivaizduoja mano kabinetą, pasitelkdamas savo kambario analogiją. Greitai pasimečiau, buvo sunku sekti jo pasako54

jimo giją. Mes išsiaiškinome, kad mano erdvinio suvokimo reikalai prasti. Žinoma, pasitelkusi brėžinį, sukaupusi dėmesį aš, Misisipė, tikrai pajėgčiau suprasti, kaip jis įsivaizduoja mano kabinetą, pasitelkęs savo kambario analogiją. Ar mėgstu eiti į parduotuves? Tiesą sakant, kartą per ketvirtį mielai apsilankyčiau rūbų, batų, papuošalų, rankinukų parduotuvėse, praleisčiau ten porą trejetų valandų ar net pusę dienos, bet paprastai greitai išvargstu. Konstatuojame, kad šitoj vietoj su vyrais rasčiau bendrą kalbą. Ar aš mėgstanti liesti? Na, kažkiek taip, bet man tikrai nėra poreikio ir būtinybės viską iščiupinėti, bet taip saikingai, per vidurį. Kartais net sąmoningai truputį prisiliečiu prie žmonių, paprastai vieną kartą per pokalbį, dažniausiai jo pabaigoje. Jeigu jau atvirai, mane čiupinėjantys pašnekovai man nepatinka kaip ir pats procesas. Malonu, kai mane liečia vyras, kuris man patinka. Aišku, nuostabu būtų, kad ir aš jam patikčiau ar jis mane mylėtų, bet, jei atvirai, tai man nėra kriterijus. Jau nesvarbu, naudojasi ten manimi ar panašiai. Čia juk ne mano reikalai. Man svarbu, kad man patiktų. Žodžiu, absoliuti darna su savimi. Šitaip vystantis pokalbiui pradėjau jaustis neypatingai. Na, kai taip atsakai ir labai sąžiningai į save pasižiūri. O kai dar pagalvoji apie kitus klausimus, kuriais iš viso nieko nerauki ir neturi jokių sugebėjimų. Nesijaučiau prastai ir man nesukirto per savivertę, bet pasijutau neypatinga. Tai nebuvo labai malonus jausmas, bet ramino. Svaigino, kad štai tu, tokia neypatinga, o tave myli, o jeigu ir nemyli, tai laukia, skambina tau, kalbina, kreipia dėmesį į tavo nuotaikas, glosto ir išbučiuoja tave visą. Šiandien nutariau, jog klausimai, ar aš myliu ir ar myli mane, gal nėra tokie svarbūs, galbūt tai klausimai, dėl kurių neverta su tokiu begaliniu nerimu kautis iki paskutinio kraujo lašo, iš kitos krūtinės siekiant išsimušti atsakymą. Viena, tai abstraktu. Tai tas pats, kas pirmą dieną naujoje darbovietėje klykti „man niekas nesise-

ka“, užuot kolegos paklausus, kaip laikyti peilį. Geriau užduoti klausimus: ar man patinka būti su tuo žmogumi? Ar dabar aš norėčiau su juo būti? Ar man patinka su juo mylėtis? Ar valyčiau jo šūdus, jeigu jis susirgtų? Ar norėčiau gultis į bendrą kapo duobę? Ar pavyko pasiekti susitarimą, kuris karste gulės po apačia, o kuris ant viršaus? Ar man patinka jo balsas? Na, ir taip toliau. Ar norėčiau su juo gyventi ir diena po dienos trintis subinėm? Kaip ištveriu jo susierzinimą? Kas mane erzina? Ar patinka su juo kalbėtis ir ar turime apie ką tylėti? Noriu kažkaip pajuokauti, bet neišeina. Matyt, žemas oro slėgis. Ar gali būti, kad žodžiai „myliu tave“ tėra viena geidžiamiausių akustinių apgaulių? Paskui jis paklausė, kaip aš suvokianti giminystės ryšius. Čia man panašiai kaip su erdviniu suvokimu. Kai kas nors pradeda pasakoti visokias istorijas tarp giminių, pasimetu, ir paprastai sėkmingai pametu pasakojimo giją, sunkiai atseku tuos ryšius. Turiu ilgai bendrauti su žmogumi ir paprastai keletą kartų klausytis tų pačių istorijų, kad pradėčiau raukti, kas ir kaip su tais giminėm. Genealoginiai medžiai manęs irgi netraukia. Jei trauktų objektyviai, nemeluojant, aš jį tikrai turėčiau nusipiešusi. Atleisk man, Viešpatie. Istorijos analfabetai tikrai verti griežčiausios kritikos. O tai kaip tą giminę suvokiu, klausia jis. Na, prisimenu močiutės veidą, kažkokios situacijos, pasakojimai, prisilietimai, išnyrantys vaizdiniai, dėmės... Ir staiga pokšt jis man – tai Tu viską suvoki kaip vaikas. O jezusmarija, aš, toks protingas ir intelektualus žmogus, su trimis žvilgančiomis drakono odomis ir 12 galvų, kai nukirtus vieną, akimirksniu atauga trys. Aš, Misisipė, viską suvokiu kaip vaikas?! Ir tada sau uždaviau klausimą, o kas man labiausiai patiko tame rytmetiniame pokalbyje su tuo žmogumi? Labiausiai patiko klausytis jo balso ir jausti jį kaip vyrą. Tikriausiai tai yra vaikiška, paklausiau jo retoriškai. Jis man neatsakė nieko. Nebeturėjau jėgų priešintis. Pasidarė liūdna,

GINTARO LAŠAI

pradėjau grimzti į drėgną ir vėsų ramybės purvą. Neturėjau jokių gabumų ir galių veikti socialinėje erdvėje, turėjau tik vaiko tikrovės suvokimą. Ak, Dieve, kur Tu buvai, kai brandinai žmones kaip senus gerus vynus, kodėl mane apleidai? Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl taip sunkiai senau, net fiziškai. Sunku suvokti absoliučiai uždarą ir sykiu judrią sąmonę, turėjau dovaną tikrovę patirti intensyviu, bet visiškai bereikšmiu būdu. Man liūdna. Ar tai suvokusi pradėsiu kitaip, svarbiau mąstyti, kitu būdu pradėsiu veikti socialiniuose verpetuose. Vargu. Tingiu, o ir nelabai įdomu. Radau savus būdus išgyventi šitame keistame ir pavojingame pasaulyje. Tiesą sakant, kontaktai su psichiatrais šitoje vietoje mane tik pastiprino, be viso to, tapau žmogumi, viską rėžiančiu į akis tiesiai šviesiai ir kas man nepatinka, ir ko noriu. Vienas jaunas psichiatras su begaline meile net atėmė iš manęs žodį „refleksija“. Psichiatrai man leido būti savimi, jie niekada iš manęs nesijuokė, leido pasakoti savo istorijas ir dalytis pasaulio suvokimu apie žydintį lazdyno krūmą,

kosmose atsivėrusias vidines žaizdas ir kraują, simbolizuojantį gyvybę. Jie man viską leido, ir jie niekada nesakė, kad aš keista, išprotėjusi, nenormali. Jie manęs net nekoregavo ir nebandė pašalinti mano asmenybės defektų. Gal dėl to laikui bėgant jaučiausi vis gražesnė ir gražesnė, kol galų gale, žinau, nekuklu sakyti, pradėjau jaustis nuostabi. Jei atvirai, paskutiniu laiku Mikę Pūkuotuką jaučiu kaip artimiausią sielos giminaitį. Mes abu mėgstame valgyti svetimą medų. Manau, kad psichiatrams net savotiškai patikau ir jie žiūrėjo į mane kaip į didelį retą vabalą, įrašytą į Raudonąją knygą ir sykiu sugebantį egzistuoti tikrovėje. Jausmai buvo abipusiai: mano esybė, pritvinkusi priešiškų jausmų, vieną dieną persipildė gilios ir nuoširdžios meilės psichikos ligų specialistams. Išgyvenau tokį stiprų ir gilų prasmės jausmą, kad numirti galėjau rytoj arba dabar pat, šią akimirką, galėjo ir jie numirti, ir vis tiek viskas tviskėjo absoliučia prasmės giluma. Tiesą sakant, jam nepavyko. Mikė Pūkuotukas yra neišgydomas. Aš nežinau, ką reiškia žodis „refleksija“, bet jis man taip patinka, jog ir dabar suskamba iš mano

lūpų. Keistas žodis, nesuprantamas, svaiginantis savo skambesiu ir slaptimi, kaip ir medų, nuo šiol vartoju jį retai ir saikingai, nes kai šneki tau gražiais, bet nesuprantamais žodžiais – gero nelauk. Prisiminiau, ką mes dar kalbėjome tą rytą! Mes įsikalbėjom apie mano paveikslus, kurie su kitais studijos narių paveikslais buvo pakabinti parodoje. Jis pradėjo kalbėti, kad paveikslus kuo greičiau parsivežčiau, nes pradės jie ten verkti vieniši ir prisigers blogos energijos. Atsakiau, kad tuo netikiu, kad tai tik paveikslai ir jiems nieko nenutiks. Mes abu truputėlį sutrikome. Jis pasakė, kad aš jį norinti valdyti, patikinau, kad visiškai to nesiruošiu daryti, kad laikrodis man yra tik laikrodis, kėdės tik kėdės, dangus tik dangus ir nieko daugiau. Ir staiga jisai sako: „Žinai, laikrodis yra tiktai laikrodis, laikraščiai yra tiktai laikraščiai...“ Ir t. t. Negalėjau patikėti. Iš jo lūpų tai skambėjo neįtikinamai, lyg kalbėtų kitas, visiškai svetimas žmogus. Aš jam tai pasakiau ir jis paprašė, kad duočiau jam truputį savojo suvokimo. Mes kaip ir turėjome susitikti šitame tikrovės suvokimo taške, bet nesusitikome. ►

Ričardo Šileikos nuotr. 55

GINTARO LAŠAI

◄ Vėliau, apmąstydama mūsų pokalbį, atsiprašau, atlikdama refleksijos judesį, t. y. truputį paragavusi medaus, padariau prielaidą, kodėl taip galėjo atsitikti. Mano tikrovės suvokimas buvo aiškus ir paprastas, nes visas savo fantazijas ir net netikėtus patyrimus nudrenuodavau į kūrybą, ir likdavo tik skaidrus tikrovės suvokimas be vaiduoklių, be karmų, mistinių išgyvenimų ir patirčių, be gyvų pasakojimų žmonėms apie tai, kaip daiktai flirtuoja su manimi ir merkia man akį, kviesdami į ontinį pasimatymą. Tai vadinama prisitaikymu. Neinu ir nepasakoju žmonėms, kaip kartą buvau numirusi, kaip atsiskyriau nuo kūno ir patekau į juodą beribę visatą, ir labai retai šneku žmonėms apie savo tikruosius jausmus bei patyrimus, būdama kasdienybėje. Ir tai reiškia, kad aš nesu savimi, ir tai reiškia, kad kitaip jau nemokėčiau būti. Ir sykiu randu būdą, kaip išsaugoti save. Tai vadinama tobulu prisitaikymu. Nepaisant to įkyraus ir šleikštaus tobulumo, man iškilo klausimas, o kas, jei mes visi daugiau ar mažiau taip darome ir žaidžiame socialius gyvūnus, tokius vienodus, žodžiais ir judesiais ritmingai judančius pagal kažkieno diktuojamas taisykles? Bet, kas tas Kažkas, kurio diktatui mes paklūstame, atsakyti negali niekas. Sakyti, kad tai Didžiojo Nieko tironija, būtų neteisinga, nes Niekas man – šventas dalykas. O gal tai filosofų minimas niekingojo niekio gabalas, didžioji išpera? Prie ko mes prisitaikome? Prie didžiojo Anonimo diktato ir tampam pilkais didžiojo Anonimo sūnumis ir nykiomis dukromis? Mes turime atrodyti taip, kaip dera, ir už kiekvieną nukrypimą nuo „kaip dera“ būsime nubausti, nusibausime patys ar būsime nubausti kitų? Net jei mes tik truputėlį nukrypsime nuo „normos“, Didysis Reguliatorius uždegs mumyse raudoną lemputę. Tarp mūsų kaip koks eteris pasklidę Tobulojo Kontrolieriaus lipšnūs smaugiantys dūmai. Tobulas Kontrolierius valdo neegzistuodamas, ir vis dėl to atpažįstame jį iš savo minčių ir išgirstame iš kitų žmonių lūpų! Bet kaip taip gali būti? Ir vis dėlto yra teritorija, kur net Tobulas Kontrolierius yra bejėgis, tai – kūryba, absoliučiai šventa vakuojanti vieta žmogaus sąmonėje kaip stigmos ant Kristaus ir šv. Pranciškaus delnų. Visos kultūros ir civilizacijos gyvuoja iš šitos kuriančios galios, bet ar 56

yra labiau nekenčiamų žmonių už menininkus, tuos keistuolius ir nenuspėjamus žmones, kurie realiai mūsų visuomenėje atlieka žynių funkciją. Tas vyras, su kuriuo kalbėjausi telefonu ryte, buvo tikresnis už mane. Po truputį pradėjau jį suprasti, ir kuo toliau, tuo gilesnę pagarbą jam jaučiau. Ir – net nuostabą, plintančią ant grindų kaip tirštą raudoną dėmę, vis lašant ir lašant kraujui iš atsivėrusios žaizdos. Jis, kaip ir aš, buvo nuodėmingas, klaidžiojęs ir klydęs, bet, patikėkite, jis nebuvo blogesnis nė už vieną iš mūsų. Na, žinoma, mes bendraudavome ne tik telefonu, mes turėjome keletą gyvų ontinių susitikimų. Na, tai buvo naktis ir po to keletas saldaus buvimo akimirkų dieną. Iš pradžių sesuo man paskambino. Pasakiau, kad netrukus grįšiu. Mano netrukus užtruko, jeigu paimtume vidurkį, užtruko tris valandas, na, gerai gerai, keturias, nes aš ten ruošiausi išsiskirti ir bla bla bla. Mikės Pūkuotuko širdis irgi kartais srūva kraujais. Tada ir supypsėjo telefonas. Aš perskaičiau ir sakau jam: „Gavau geriausią žinutę pasaulyje.“ Jis susidomėjo. Kiekvienas, gavęs tokią žinią, norėtų sužinoti, kas toje žinutėje parašyta. Nenorėjau jam to skaityti, bet jis nesiliovė smalsavęs. „O tu gal pamirsai kad vaikucius turi. Ar bybis svarbiau?“ Aš ne, bet jis turėjo atsakymą į žinutę: „O tu paklausk jos, iš kur atsiranda vaikai.“ Pastebėjau, jog labai mėgstu žodžius „siaubingai“, „absoliučiai“, „labiausiai“ ir „labai“, „kažkaip“ ir „kažkodėl“, žinote, kai aš, negrabaila, skaičiau savo parašytus teksto gabalus, bandydama juos sujungti ir sukurti teksto visumą, man jie nebeskambėjo. Man užteko paprastų žodžių ir išsireiškimų. Jei kartais netyčia būsiu palikusi vieną kitą panašų išsireiškimą, ištrinkite tuos žodžius arba leiskite jiems gyventi. Juk kai rašai „ilgiuosi Tavęs“, nebūtina rašyti „beprotiškai“. Jei kažką sakai arba rašai, tai taip ir yra. Ir kiekvienas iš mūsų pajėgus ištverti savo ilgesį. Tą vakarą vaikštinėjau su šunimi, įsigytu iš Pupų dėdės, du kartus šikusiu kraujais, bet vis dar sėkmingai gyvu pudeliu. Kai aš tą šiltą mažą gniužulėlį vežiausi namo, priglaudusi prie krūtinės, jis mane apsisiojo savo irgi šiltu šlapimu. Lakti jis nepajėgė. Tuo metu mano sesuo turėjo pagimdžiusi kūdikį ir namuose buvo pieno mišinių, tad maitinome jį iš buteliuko per tūtę. Nieko

nenusimanau ne tik apie gimines, bet ir apie gyvūnų auginimą, tad įkišti tariamai dviejų savaičių šuniuką buvo lengva. Vieną dalyką supratau: visos gyvos būtybės kakoja, praėjo diena, dvi, o tas šiltas mažas gniužulėlis – ne. Veterinarė man paaiškino, jog kalė ką tik į pasaulį atėjusius šunyčius išlaižo, nes jie yra nepajėgūs iš savo vidaus išstumti kakalų. Supratau savo vaidmenį. Pasiėmiau vatos tamponėlį, šilto vandens ir išmasažavau tam gyvybės gniužulėliui pilvą. Pasaulyje stojo taika. Kad gyventum, iš savo vidaus kartais tiesiog užtenka išsivalyti šūdus. Ką kiti yra į tave pridarę arba prisidarei pats. Tiesa bjauri ir negailestinga: kad kažkas gerai pasijustų, turi pridaryti į kitą, dažniausiai silpnesnį, pažeidžiamą, trapų, jautrų. Yra žmonių, kurie vaikšto tarp mūsų, gyvi, net juokiasi kartais, kurie išmoko būti profesionaliomis pelkėmis, tikri švaros ekosistemoje palaikytojai. Dažniausiai jie tyli. Jei esi nepajėgus iš savo vidaus išsivalyti šūdų, leisk tai padaryti kitiems. Profesionalams. Specialistams. Kalėms. Vaikštinėjau su šunimi neypatingą vakarą, žiūrėjau į dangų: platų beribį, ir erdvu buvo krūtinėje. Jaučiausi laiminga, prasmės išgyvenimas mirties akivaizdoje sruvo: žinojau, kas yra meilė. Žodį „tikra“ nutryniau, nes be jo geriau skamba. Ir dar nuolat skambėjo viena mintis. Nesupratau, metus, gal dvejus, o ji skambėjo: „Tu negyvenai, kol nepadarei gero kažkam, kas negalės tau atsilyginti tuo pačiu.“ Mes diskutuodavome su dalyviais grupėse, bet tos minties nesisekė išrišti nei vienai, nei padedant kitiems žmonėms. Dabar žinau, kodėl. Tos minties neįmanoma suprasti. Ją jauti arba ne. To nepaaiškinsi. Arba gyveni, arba ne. Gyventi yra vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų. Gyventi, net jei antstolis yra žmogus, šiame gyvenime parodęs didžiausią dėmesį tavo poreikiams. Žinoma, tai nėra tiesa. Šiuo atveju, tai metafora, na, ir šiaip, gražiai skamba: „Antstolis, parodęs didžiausią dėmesį tavo poreikiams.“ Blet. Tai va, gerieji žmonės, nereaguokite į mano žodžius tiesiogiai. Tai – kūryba, kurioje gražaus skambesio ieškojimai užima ne paskutinę vietą. O, žinote, ką tas vyras sako man? Jis sako, kad aš esu jo antstolis. Žinoma, kad sučiulbėjau: „Būti savimi – tai būti šventu.“

GINTARO LAŠAI

Mindaugas LAURINAITIS

Viskas galima Inteligentų mums Nereikia, darbininkų reikia 1. Galima būti namie Galima niekur nebūti Galima būti čia Kur teatro sienos Uždaro a i d ą poeto Kai nieko viduje Nėra Tai ir nereikia nieko Poezijos reikia man Gal net labiau Nei tau Skystos duonos ar oro Kad įprasminčiau Savo būtį Kad pėdsaką smėly Palikčiau Kurio jūros vanduo Nenuplaus 2017 / Vilniaus lapai 2. Galima visą naktį Kalbėtis Aiškintis pasaulio Visatos tiesas Ir teisybę Galima kilti į aukštas Materijas Galima veidu kristi Į purvą Galima diskutuoti apie Prasmę Voltaire, Schopenhauer ar Nietzche Also Sprach Zaratustra

Kad galima viskas Jeigu dievo nėra

Tik įskilusį rėmą Ir įtrūkusį stiklą

Galima viskas Bet tu man pasakyk Kai vinį tiesiai įkalti reikės Ar sugebėsi?

Klaidas tavo gimimo Kurių tu pats Niekada neregėjai ir Suprast negalėjai

Nes šansą tik vieną Turi Ir tą patį Jau išnaudojai

2018 04 19 / Šiauliai

2017 / Tauragė *** Ja tvoj sluga Ja tvoj rabotnik Ja tvoj sluga Ja tvoj rabotnik Kraftwerk Išimi pakeli įdedi Išimi pakeli įdedi Išimi pakeli įdedi Balto veidrodžio plokštę Išimi pakeli įdedi Išimi pakeli įdedi Išimi pakeli įdedi Ir taip dešimt kartų Ir taip dešimt kartų Ir dar dešimt kartų Ir dar dešimt kartų Ir dar tūkstantį kartų Ir dar tūkstantį kartų Ir taip visą dieną Ir taip visą savaitę Ir taip visą mėnesį Filologiškai Veidrodžių semantiką Į rėmus dėlioji Kol ritmas robotic Niekada neįgauna reikšmės Ir tikrovės nelieka Bet nesijaudink Nei tu pirmas Nei tu paskutinis Tad nereikia čia Škėmos vaidinti Egzistencinis nerimas svetimas Kaip svaiginantis krytis Kaip sielos kančia Ir dvasios metamorfozės Šiandien esi Rytoj jau nebūsi Žiūrės ji į veidrodį baltą Bet tavęs nematys juk

*** Labas rytas, beprotybe Mirti einantys Sveikina tave! Tu visada buvai šalia Nepastebima Nelaukiama Bet neišvengiama Kaip pilnatis Nakties tamsybėj Kaip krentantis lėktuvas Piloto klaidoje Ir valios triumfas Atskleidė Kiek daug nueiti Gali manijos ir Beprotybės apimtas Žmogus Aš sveikinu tave Ak, beprotybe! Keliu aš stiklą Gėrimo tauraus Už tavo pastangas Išlikti Kuo niekada nebuvai Kur niekada nebuvo Niekuomet Istorija bjauri kalė Ji linkusi kartotis Tiems, kurie akli Likimo vingiams Kurie nebuvo pakelti Aukščiau už savo Būtį Tu man atleisk, Graži bjaurybe ► 57

GINTARO LAŠAI

◄

Aš tik pasveikint mirtį atėjau Ir tuoj išnyksiu Iš praviro dangaus iškrisiu Lyg apversta stiklinė Taip buvo nuo Amžių amžinųjų Tu lyg vienišas Keleivis Bet atsakyk Koks gali būti Vienišumas astronauto Beorėj erdvėje Kai net žvaigždė Nesukuria gyvybės Brėkšta rytas Jau susirinkova visi

Tas raudonis Tas mėlynas tolis Trapus 2018 06 06 / Šiauliai *** Pasaulis baigias, todėl reikia rašyti eilėraščius. Aidas Marčėnas Kaip turi būti sunku Kad pradėtum rašyti Eilėraščius Lieti žodžius Iš sielos gelmių

Šito daryt nenorėjau Patikėk Tai nėra lengva Bet kai nieko kito Nelieka Imiesi rašyti eilėraščius Ir tikies – Palengvės Bet niekuomet Nelengvėja 2018 06 10 / Šiauliai ***

Ak, beprotybe Tu atsakyk

Kalbėti metaforomis Kurių nesupras Kalbininkai ir Literatai

Ar patogu tau Praradus viltį Netekus visko Laukti malonės iš kitų

Manau Nuslėpti pavyks Pasakysi kiek Reikia

No hard fielings Just buisness

Ir vis dėlto Tiesa išaiškės Kai knygą ims Nagrinėt magistrantės

Nieko Žudyk mane Drauge su Savimi

Apleistoje bibliotekoje Kurioje praradai Nekaltybę

Nusivesk į lėtą Miegą Į gyvenimą sugrąžink Prasmę

Tad labas rytas, Beprotybe Aš pasiruošęs Sveikink į mane! 2018 05 03 00:30 / Šiauliai

Aguonų laukai per amžius Tas raudonis tavo Skruostų Tas mėlynas tolis Dangaus Mėlynas šokis rugiuose Prie bedugnės Raudonos akys bemiegės Nakties Tu esi Tu čia būsi Visada ta pati Užmarštis Atminimo brangaus 58

Tu slapta įtikėjai Kad viską užrašius Viduje palengvėja Bet tik tą kartą Iki kol rašiklis vėl Lyg peilis Tavo sielą Akėja Popieriaus lapai Šiugždena Paslaptis ir tiesas Kurių net sau Patikėt negalėjai Lyg išpažintyje Pirmos komunijos To nedariau

Dviese vienatvėje Prie vieno stalelio Norėčiau kavos ir Peleninę – Tu nieko prieš, Jeigu aš?

Ir norą išlikti Bet kuo Tik niekada Savimi Ar galima Dar vieną? – Tu skubi? Rasti tą vieną Kuri sunaikins Vienatvę ir tylą Kad niekada neReikėtų prie Stalelio Mėgautis tik savimi

GINTARO LAŠAI

Ir gyvenimą Burti iš Tirščių

Priešais kryžių Ak, Viešpatie! Kodėl aš

2018 06 18 / Šiauliai

Šitą vienatvę iškęsti Turiu Vietoj tavęs?!

*** Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Mt 19, 5 Galbūt tai tiesa Galbūt tik troškimas Iš dviejų tapti Vienu Kūnu ir krauju Vienu gyvenimu Varo į priekį Varo iš proto Kai naktimis Pakirdęs iš miego Meldies

Tai tavo tiesa Tavo pasirinkimas Naktis vieniša Tavo dvasios ramybė Ateis su aušra Kai akys ims Merktis Nukris obuolys nuo Krūtinės Čia tavo namai Tavo taisyklės Tu pats išeini Ar tave išlydėti? Kaip čia yra Kad 1+1=1

Net tobuliausia vienatvė Dviejų sumai Niekada neprilygsta Tik koks aklas Troškimas Abu išlaikyti Dangausžemės Tvėrėjo vardu Pavadinti Imu tave Save atiduodu Saugok iki mirtyje Mus išganysi Aš patikėsiu Kai tu ištekėsi Kad nieko švento Daugiau nebeliko Tik aklas troškimas Iš dviejų Tapti Vienu 2018 06 18 23:30 / Šiauliai

Algirdo Darongausko nuotr. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Senoji Klaipėda – tarsi paveikslas...

Miestas – tai „rankų ir minties darbštumo kūdikis, darnos ir grožio indas, talentų sostas, mūsų skydas ir kalavijas, gražiausia litanija“ (Valdas Papievis). Kiekvienas turi kurti ir gražinti savo miestą, žinoti jo istoriją, regėti ateities viziją. Tik praeities, dabarties ir ateities mirksnyje miestas atsivers kaip „gražiausia litanija“. Klaipėda – seniai įkurtas miestas, gyvuojantis 766 metus. Keliaujant miesto istoriniu laiku, atsiveria daug įdoJuodasis vaiduoklis. Skulptoriai S.Plotnikovas ir S.Jurkus. Autorės nuotr. mių paslapčių, padedančių suprasti, kad nuolat tekantis buvo „šventos Marijos vokiečių namų Tebūnie visiems žinoma brolių poreikiams“ ir „tikrojo krikščiolaikas ne viską nusineša į niškojo tikėjimo išplatinimui“. Ordinas į nebūtį. Tik reikia to slėpinių Klaipėdos miesto įkūrimo pradžia ofici„neužstatytus kraštus“ geroje strateginėje indo paieškoti ir laiko atšvai- aliai laikoma 1252 m. rugpjūčio 1 d., kai vietoje prie jūros, marių, upės skelbėsi atėjęs „platinti tarp stabmeldžių šventąjį tiKuršo vyskupas Heinrichas ir Livonijos tai iš toli suspindės.

Jovita SAULĖNIENĖ

Šįkart atsigręžkime į miesto pradžių pradžią (iki 1328 m.) ir prisiminkime to „rankų ir minties darbštumo kūdikio“ gimimą, paieškokime čia „darnos ir grožio“, pasidomėkime, gal kas nors iš tų senų laikų sėda į „talentų sostą“... Deja, tame paieškų kelyje atvirų klausimų daugiau nei atsakymų. Tarsi žvelgtum į seną graviūrą... 60

ordino magistras Eberhardas von Seyne pasirašė sutartį dėl Mėmelburgo pilies statybos ir miesto įkūrimo. Sumanytus darbus lydėjo sutartys, rašytos ne tik dėl sąlygų. Rūpėta, kad tie darbai arba, kaip sutartyje įvardyta, „dalykai laikui bėgant ir žmonių atminčiai blėstant nebūtų užmiršti“ ir kad tai „ainiams būtų tiksliai perduota“. Ką byloja šiandien Klaipėdos miesto įkūrimo sutartys? Išlikusios sutartys ar jų fragmentai – svarbus medžiagos apie Klaipėdos gimimą šaltinis. Rašytojo V.Papievio žodžiais tariant, šis „rankų ir minties darbštumo kūdikis“ prie didelių vandenų sumanytas

kėjimą“. Iš tikrųjų siekė savo didžiojo tikslo – užkariauti baltų žemes. Tais nesibaigiančiais karų žygių laikais nukariavimui reikėjo tvirtos pilies ir šalia išsivysčiusios gyvenvietės. Ir imtasi užmojų įgyvendinimo. Garsas apie būsimą pilį ir naują miestą turėjo plačiai pasklisti, todėl pirmasis 1252 m. rugpjūčio 1 d. sutarties paragrafas prasidėjo skelbiama žinia: „Tebūnie visiems žinoma.“ Skirdami savo „raštą visiems krikščionims“, jiems Kuršo vyskupas su Livonijos ordino magistru linkėjo „didelės laimės ir išganymo“. Šis seniausias mus pasiekęs linkėjimas – graži kuriamo miesto „litanijos posmų“ eilutė.

KULTŪROS ISTORIJA

Senoji sutartis.

1252 m. rugpjūčio 1 d. sutartimi įsipareigota Danės santakoje į Kuršmares pastatyti pilį per metus ir miestą per dvejus „nuo pilies įsikūrimo“. Dar iki statybų pradžios ne vienoje sutartyje skelbtos būsimos pilies pasidalijimo, jos gynimo, išlaikymo sąlygos, aptarta bažnyčių statyba pilyje ir mieste, kur numatyta išsirinkti laisvus sklypus „didesniosios bažnyčios statybai“, „kanauninko namui ir kitiems poreikiams“, o žemes prie pilies pasilaikyti sau „kiek reikalinga“, o nepadalytąją pasiimti, „kai prireiks“. Įdomu, jog pirmosiose sutartyse skelbta ir apie Kuršo vyskupo bei ordino žmonių teisę „netrukdomai lankyti turgus po visą Kuršo kraštą“. Tai turėjo būti visiems žinoma.

Šv. Jono bažnyčia.

Kad nebūtų užmiršta Šia 1253 m. vasario 8 d. sutarties „Dėl Mėmelburgo pilies pasidalijimo ir miesto ribų nustatymo“ fraze siekta pabrėžti, kad „dalykai, kurie dar bus padaryti, laikui bėgant ir žmonių atminčiai blėstant, nebūtų užmiršti“ ir kad tai „ainiams būtų tiksliai perduota“. Visiems priderėjo žinoti, kad pirmiausia iškils Mėmelburgo pilis, kurią po metų Kuršo vyskupas su Ordinu numatė pasidalyti. Pilies statyba truko maždaug du mėnesius. Ji buvo „didžia dalimi tik iš medžio ir žievės, t. y. susidėjo iš blokhauzų, kuriuos

Mėmelis prieš didįjį 1678 m. lapkričio mėnesio gaisrą. R.Schmidto leidyklos atviruko fragmentas.

juosė pylimas su įkaltų į žemę stulpų tvora ir griovys“ (Johanas Zembrickis). Kadangi ši pilis nebuvo patikimas „skydas ir kalavijas“, 1253 m. pabaigoje užbaigta nauja mūrinė Ordino pilis, „akmens mūro sienomis ir giliais grioviais apjuosta“. Pasak Harry’o Aschmanno, tai buvo statinys iš „keturių fligelių ir turėjo keturis iš šonų stovinčius apvalius kampinius bokštus. Dėl stačiakampės išpjovos šiaurės rytiniame kampe prisidėjo ir penktasis bokštas“. Tuo pačiu metu piliavietėje ėmė veikti ir Šv. Marijos bažnyčia, kuriai buvo priskirtos žemės ir pievos, „duodančios 30 vežimų šieno“. Netruko piliavietėje atsirasti kiaulidės, kailių raugykla... ►

Livonijos ordino vėliava.

KULTŪROS ISTORIJA

Pilies kiemas. XIX a. pr.

Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo ir autorės asmeninio archyvo nuotr.

Sergejus Plotnikovas ir Svajūnas Jurkus pagal sakmę „Mėmelio juodasis vaiduoklis“ atgaivino skulptūroje „Juodasis vaiduoklis“ (2010). Kūrybiškiausių pasaulio skulptūrų konkurse „Juodasis vaiduoklis“ įrašytas devintuoju numeriu. Visiems tai pridera žinoti.

Kad abejonių neliktų

Krašto bažnyčia 1258 m. ◄ Tik 1252 m. spalio 19 d. sutartimi patvirtintas sumanymas kaldinti monetas pilyje liko neįgyvendintas. Apie vidinį gyvenimą piliavietėje žinoma nedaug. Pagrindiniai Mėmelburgo pilies medžiagos šaltiniai ją pristatė tik kaip tvirtovę. „Eiliuotoje Livonijos kronikoje“ (1290–1296), oficialioje Kryžiuočių ordino valstybės Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ (1326) aprašyti lietuvių, žemaičių, sembų, skalvių Mėmelburgo pilies antpuoliai. Kovas su švedais primena sakmė „Apie Mėmelį išgelbėjusį sūrį“. Piliavietėje 1595 m. vasario 19 d. 9 val. vakaro „apsilankė“ vaiduoklis, kurį klaipėdiečiai skulptoriai 62

1253 m. pabaigoje jau buvo matyti ir miesto užuomazga, todėl skubėta paskelbti, kad miestas augs Kuršo vyskupo ir Ordino „bendro pasitarimo sutikimu“, kad amžiams „jokių nusiskundimų ar abejonių neliktų“. Imtasi miesto statybos. 1253 m. vasario 8 d. sutartimi buvo nubrėžta devynių kilometrų ilgio ir trijų kilometrų pločio miesto teritorija nuo Danės upės žiočių iki Žardės, Budelkiemio, Tauralaukio, Aulaukio ežerėlio, Melnragės vietovių. Medžiuose iškirstais kryžiais, grioviais, kriaušėmis, sausmedžiais ir panašiais tų laikų riboženkliais žymėtos miesto ribos dėl įvairių priežasčių kito. Aprašytos buvo ir miestui skirtos ganyklų bei arimų ribos. Minėtoje sutartyje pabrėžta, jog gyventojai negali drausti miesto kūrėjams „daržus, sodus, daržines arba kitus būtinus dalykus statyti“ ir tam „pasiimti reikalingą sklypą“. Netrukus Ordinas pasirinktuose sklypuose miestui pastatė Šv. Jono bažnyčią, o krašto bendruomenei – Šv. Mikalojaus bažnyčią, kuriai 1258 m. suteiktas katedros statusas.

Gyventojai kūrėsi žemės sklypuose, paskirtuose ne tik namams, daržinėms, tvartams, bet ir sodams, daržams. „Dėl vietos ankštumo ir pelkėtos dirvos“ miestiečiams neleista statyti mūrinių namų. Be to, medinius namus lengviau padegti. Priešui pasirodžius per šešias valandas gyventojai privalėjo juos apleisti ir sudeginti. Priešų antpuolių ir gaisrų iki miesto pamatų būta nemažai. „Eiliuotoje Livonijos kronikoje“ teigiama, jog „Klaipėda (Mimele) ilgą laiką buvo niokojama, / ir vis tiek apsigynė / su Dievo pagalba negandoje“. Miestas negali būti bevardis. 1254 m. jį siekta pavadinti Naujuoju Dortmundu, net buvo suteiktos šio laisvojo Hanzos miesto teisės, tikintis sukurti klestintį prekybos centrą. Tačiau tais pačiais metais to sumanymo atsisakyta. Ilgam prigijo Mėmelio pavadinimas.

Davė ir suteikė Sutarčių paragrafo teiginys „davėme ir suteikėme“ nusako santykius tarp miesto įkūrėjų ir gyventojų. Kadangi ankstyvosios Klaipėdos gyventojų pagrindinis užsiėmimas buvo žvejyba ir prekyba, jiems buvo suteikta laisvos žvejybos teisė mariose iki Ventės pilies ir Nemune, o kurui ir statybai medžius kirsti prie Rusnės. Tačiau miestui, anot J.Zembrickio, įgijusiam blogą reputaciją „dėl priešiškų kaimynų antpuolių“ ir ordino valstybės „blogos padėties“, vystytis to nepakako. Nedaug tos „darnos ir grožio“. Be to, augti trukdė ir tai, kad pilis ir miestas tarpusavyje konkuravo kaip du savarankiški administraciniai vienetai, o gyventojai priklausė skirtingoms jurisdikcijoms (kurfiurstui, piliai, miestui, bažnyčiai ir pan.). Ieškota išeities. XII–XIII a. susiformavo miestų teisė Liubeke. Šios teisės esmė – savivaldos miestui, privilegijų pirkliams ir amatininkams suteikimas. 1258 m. Mėmeliui suteiktos Liubeko savivaldos teisės jūrinio verslo plėtrai. Tačiau laukiamo rezultato nebuvo. Reikėjo nueiti dar ilgą kelią, kol Mėmelis tapo pirmos klasės Prūsijos miestu. 1328 m. Livonijos ordinas perleido miestą valdyti Vokiečių ordinui. Prasidėjo naujas miesto vystymosi etapas.

INICIATYVA

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2018 RUGPJŪTIS / Nr. 8(56)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2018 rugpjūtis / Nr. 8(56) www.durys.diena.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

ŠOKIS

Danguolė VILIDAITĖ. Kandido odisėja ir kiti „džiaugsmingieji“ paradoksai

Aivaras DOČKUS. Robertėlio Lietuva epinio melo trumpikėse

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Pažintis su vėlyvąja V.K.Jonyno kūryba

ISSN 2351-5848

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. Lengvi pokyčių vėjai

Laima SUGINTIENĖ. Dainų šventė. Saugotina ir brangintina ar sovietmečio paveldas?

Violeta MILVYDIENĖ. Vasaros šokio apraiškas pajūryje vainikavo baleto „Graikas Zorba“ renesansas 10 MUZIKINIS TEATRAS 15

FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. Dabartis, išauginta po praėjusios epochos šviesa

KINAS 24

DAILĖ

MENO MARŠRUTAIS Irma STASIULIENĖ. Tapytojas R.Petrovas: apie „NordArt“ ir ateities parodas

ETNOKULTŪRA Daiva JANAUSKAITĖ. Folkloro festivalis „Parbėg laivelis“ – Klaipėdos pasididžiavimas

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Minčių ataskaita

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ. Eilėraščiai

Sigita BARTKUTĖ. Poetinis kelias įsikūnijant į žodį GYVENTI

Alma RIEBŽDAITĖ. Žinutė

Mindaugas LAURINAITIS. Eilėraščiai

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Jovita SAULĖNIENĖ. Senoji Klaipėda – tarsi paveikslas...

60 3

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Laima SUGINTIENĖ

2018 m. Lietuvos šimtmečio dainų šventė „Vardan tos...“ kėlė susidomėjimą ir renginio atributika. 4

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Šventės eitynių dalyviai rinkosi prie Katedros.

„Šimkiukai“ T.Ambrozaitis, J.Kiaulakytė, A.Kavavaliauskis, V.Skapienė, A.Pečiulis Lietuvos prezidentūroje. 5

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Vario audra. Diriguoja A.Kavaliauskis.

Unikalus reiškinys ◄ Viešojoje erdvėje vis pasigirsta

Aistė Bružaitė (dešinėje) Šv.Jonų bažnyčioje.

Čikagos lietuvaitės ir japonai, išmokę lietuviškų dainų. 6

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Generalinėje repeticijoje diriguoja T.Ambrozaitis.

Kalnų parke aidėjo ansamblių vakaras.

Ažuolų vainikais pagerbti šventės dirigentai, tarp jų – klaipėdiečiai T.Ambrozaitis, J.Kiaulakytė, A.Pečiulis. 7

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Dainų dienos kūrybinė grupė ir dirigentai Lietuvos prezidentūroje.

Kaip pažiūrėsi ◄ Ir jau visiškai subjektyviai.

Prezidentūroje. J.Kiaulakytė, A.Pečiulis, V.Zelenienė.

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Vandens buvo visur.

Jaunieji „šimkiukai“ Dainų šventėje Vilniuje.

Teatro diena Katedros aikštėje.

Poilsio akimirka.

Asmeninių archyvų nuotr. 9

ŠOKIS

Violeta MILVYDIENĖ

Festivalinės Klaipėdos muzikinio teatro premjeros – M.Theodorakio baleto „Graikas Zorba” (choreogr. L.Massine’as) akimirkos. 10

ŠOKIS

Eglės Sabaliauskaitė / KVMT archyvo nuotr. 11

ŠOKIS

Å OKIS

ŠOKIS

MUZIKINIS TEATRAS

Kandido odisėja ir kiti „džiaugsmingieji“ paradoksai

Visa į gera Voltaire'as, dar dažnai vadinamas didžiuoju savo epochos pašaipūnu, kritikavo beveik viską: religiją, politiką, meno menkaver-

MUZIKINIS TEATRAS

Scenos iš L.Bernsteino „Kandido“ teatralizuoto koncertinio pastatymo Klaipėdos muzikiniame teatre. 16

MUZIKINIS TEATRAS

KVMT archyvo nuotr. 17

MUZIKINIS TEATRAS

paslaptingai, viliojančiai, melodingai. Nors to taip reikalingo virtuoziško lengvumo kai kuriuose orkestriniuose klaipėdietiško pastatymo epizoduose, ypač uvertiūroje, tikrai pritrūko.

FOTOGRAFIJA

A.Šeštokas. Plaškiai. 2018 m. kovas.

Nevieriai. 2018 m. kovas. 19

FOTOGRAFIJA

Danguolė RUŠKIENĖ

Upė Atmata. 2018 m. balandis.

Peizažas Šilutės rajone. 2017 m. spalis.

FOTOGRAFIJA

Laiko įspūdis

Panemunėlis. 2017 m. lapkritis.

Juodkrantė. 2017 m. gegužė.

FOTOGRAFIJA

Pagrindinis klausimas, kurį šįkart kelia fotomenininkas A.Šeštokas, – kas yra fotografija ir ar įmanoma užčiuopti jos ribas?

Peizažas Šilalės rajone (2). 2017 m. spalis. 22

abejoti ne tik užfiksuoto vaizdo tikrumu. Tai lemia priežastis, dėl kurių abejojama fotografijos kaip meno kūrinio įmanomumu. Būtent tai pastūmėjo šį fotomeninin-

Telšių vyskupijos kurija. 2017 m. spalis.

FOTOGRAFIJA

Notigalės ežeras. 2017 m. birželis.

Senasis tiltas per Miniją. Šernai. 2017 m. spalis.

Peizažas Šilalės rajone (1). 2017 m. spalis.

KINAS

Robertėlio Lietuva ep Esu vienas iš savo pažįstamų labiausiai liberalių ir tolerantiškų sutvėrimų. Bet dabar prabilsiu šiauriakorėjietiškai. Nebeatlaiko nervastygės.

Aivaras DOČKUS

Kadrai iš naujų lietuviškų filmų „Moterys meluoja geriau. Robertėlis“ (rež. Andrius Žiurauskas) ir „Leitis“ (rež. Andrius Bartkus).

„Zoja“ (rež. D.Doremusas) imponuoja poetiška juostos atmosfera ir įtaigiais aktoriniais darbais. 24

KINAS

Filmas „Likimas – mano meilė“ ( rež. A.Kechiche’as) panardina į aistringą gyvenimo ritmą.

„Diena, kai aš sugrįšiu“(rež. J.Marshas) – biografinė drama apie avantiūristą. 25

KINAS

◄ Už neišvystytą siužetą, kuris geriausiu

S.Kingo ir J.J.Abramso projekto „Castle Rock“ (rež. S.Shaw) pradžia teikia vilčių, kad tai bus vienas vertingiausių šių metų serialų. 26

DAILĖ

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

V.K.Jonynas. Meno muziejus Vašingtone. 1952. Iš V.K.Jonyno galerijos rinkinių.

Intensyviai kūrė Tikriausiai ne tik prancūzų kalbos įgūdžiai ir gyvenimo Prancūzijos sostinėje patirtys lėmė, kad 1937 m. pasaulinėje parodoje ► 27

DAILĖ

V.K.Jonyno parodos „Visa širdimi į Lietuvą“ P.Domšaičio galerijoje fragmentas. 28

V.K.Jonynas. Niujorkas (Fontanas). 1952. Iš V.K.Jonyno galerijos rinkinių.

DAILĖ

Ekspozicijos fragmentas.

P.Domšaičio galerijos archyvo nuotr.

DAILĖ

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS

Ž.Kriūkaitė-Juciuvienė. Ženklas. 2016. Linas, 97 x 47 cm. 30

V.Viningas. Poilsis. 2018. Drobė, akrilas, 170 x 160 cm.

DAILĖ

Kairėje – S.Kanaverskytė. Iš ciklo „Lietuvybės atgimimo pradžių pradžia“. Vyskupas Motiejus Valančius. 2018. Vėliava, 65 x 190 cm. Nerijaus Jankausko / KKKC archyvo nuotr.

A.Klemencovas. Ciklas „Konfedencialiai“: „Balansiruotė“, „Serafimas“, „Virš žemės“, „Įkvėpimas“. 2018. Popierius, spauda, aplikacija, tušas, 72 x 102 cm.

A.Bosas. Branda. 2017. Raudonmedis, poliravimas, dažymas, 60 x 42 cm. 31

DAILĖ

A.Karvelis. Be pavadinimo. 2018. Popierius, akrilas, kiekvienas – 85 x 200 cm.

N.Poškutė-Jukumienė. 100 žiedų. 2018. Auksas, sidabras, varis, geležis, flora.

A.V.Burba. Didžioji meilė I, II, III. 2018. Aliejus, kartonas III – 55 x 60 cm.

A.Bosas. Kompozicija 01. 2017. Poliruotas granitas, metalas, bronza, 171 x 84 x 20 cm.

R.Marčius. Iš ciklo „Žalioji zona“. 2017. Drobė, aliejus, 60 x 60 cm, 140 x 75 cm, 60 x 60 cm.

I.Baroti. (Inte)gracija. 2017. Šamotas, glazūra, h 62 cm. 32

P.Balčius. Simas. 2018. Žalvaris, medis, mineralas, h 2 valtyje. 2018. Žalvaris, medis, h 22 cm.

Prie A.Anuso kūrinių.

DAILĖ

A.Adomavičienė. Klaipėdietė. 2018. Batika, 50 x 90 cm. Aukštaitė. 2018. Batika, 50 x 90 cm.

Tapytojas E.Malinauskas (dešinėje) prie savo paveikslų.

s, I – 55 x 60 cm, II – 53 x 81 cm,

20 cm. Vienas

R.Eidėjus. Prof. dr. Wolfgango von Stetteno (garbės konsulas Baden-Viurtembergo žemėje) portretas. 2017. Gipsas, bronza, h 53 cm (su pjedestalu h 78 cm).

K.Pūdymas. Oskaro Milašiaus portretas. 2018. Bronza, marmuras, 50 x 25 cm, h 35 cm.

R.Martinionis. Lėta animacija spiraline trajektorija. 2017. Drobė, aliejus, 170 x 120 cm. Išvykimo melancholijos romantizavimo procedūra. 2017. Drobė, aliejus, 170 x 120 cm.

J.Vosylius. Dedikacija Lietuvos 100-mečiui stimpanko stiliumi I. 2018. Drobė, aliejus, 90 x 126 cm. Dedikacija Lietuvos 100-mečiui stimpanko stiliumi. 2018. Drobė, aliejus, 74 x 179 cm.

Priekyje – R.Inčirauskas. Kabinetas. 2018. Bronza, aliuminis, 110 x 75 x 60 cm.

D.Drulys. Mediniai šoviniai. Instaliacija, 60 vnt. 2018. Medis, metalas, dažai. 33

DAILĖ

◄ instaliacijoje yra dekonstruojami (ant

MENO MARŠRUTAIS

R.Petrovas prie savo kūrinių šiemetėje „NordArt“ parodoje.

Asmeninio archyvo nuotr.

MENO MARŠRUTAIS

R.Petrovas. Sintetinis prieš biologinį. 2017. Drobė, aliejus, plaukai, 70 x 100 cm.

R.Petrovas. Išsaugoti kaip. 2018. Drobė, aliejus, plaukai, 140 x 110 cm.

Irma STASIULIENĖ

R.Petrovas. Kas, jeigu paklaustume Džono Lilio. 2017. Drobė, aliejus, plaukai, 70 x 100 cm.

R.Petrovas. Kiekvieno po truputį II. 2017. Drobė, aliejus, plaukai, 70 x 100 cm.

200 dalyvių. Tarp jų – du menininkai, atstovaujantys Lietuvai: skulptorius Aspencrow (Edgaras Askelovičius), šiuo metu gyvenantis Birmingeme (JK), ir klaipėdietis tapytojas R.Petrovas.

MENO MARŠRUTAIS

R.Petrovas. Šiapus. 2017. Drobė, aliejus, 180 x 120 cm.

R.Petrovas. Arka nuimta, o Christo Vladimirov jau pradėjo savo projektą. 2017. Drobė, aliejus, 140 x 120 cm. 37

MENO MARŠRUTAIS

Vietoj keturių – šeši – Šiemet „NordArt“ ypatingą dėmesį parodė Čekijai. Ar Lietuvos šiuolaiki-

R.Petrovas. Geltoni lapai. 2017. Aliejus, MDF, 60 x 48 cm. 38

R.Petrovas. Pradėti iš naujo. 2017. Drobė, aliejus, 140 x 146 cm.

MENO MARŠRUTAIS

ETNOKULTŪRA

Folkloro festivalis

Klaipėdos pas Viena ryškiausių, romantiškiausių bei įspūdingiausių festivalio „Parbėg laivelis“ tradicijų – svečius į miestą atplukdyti laivais.

Daiva JANAUSKAITĖ

ETNOKULTŪRA

„Parbėg laivelis“ –

Unikalūs dalykai

Serbų vyrai dainavo visur, kur matė susidomėjusius žiūrovus ir jautė gerą akustiką.

Ir vienas žmogus gali sužavėti, būti įdomus miniai žiūrovų. Tai akivaizdžiai pademonstravo klaipėdiečių reakcija ► 41

ETNOKULTŪRA

Ispanų šokiai stebino moterų santūrumu, vyrų šoklumu bei originaliais instrumentais.

Rusijos šiaurėje išlaikytas tradicijas dar puoselėjančios moterys rado pasekėjų Klaipėdoje.

◄

G.Kadžytė viliojo žiūrovus atsakinėti į klausimus ir laimėti prizus. 42

Merginos paruošimas vestuvėms Rusijos šiaurėje, kaip ir daugelyje tautų, truputį primena laidotuves.

ETNOKULTŪRA

Viename kaime gyvenantys kroatų ansamblio dalyviai nešioja pačių atkurtus tautinius drabužius.

Stebino makiažas Viena renginio sėkmių – sprendimas tautinių kostiumų pristatymą rengti didžiojoje scenoje. Šis festivalio akcentas nėra naujas.

Latvės parodė prieš 100 metų pasiūtą sijoną, kuris sveria apie aštuonis kilogramus.

Vienas tautinis Ibisos salos gyventojos kostiumas turi kelias dešimtis detalių.

Bendrauti su svečiais iš Latvijos koncertų vedėjai R.Ambrasūnienei (dešinėje) padėjo profesorė Dalia Kiseliūnaitė.

ETNOKULTŪRA

Danės krantinėje iš arti buvo galima stebėti egzotiškai atrodančias merginas iš Makedonijos. ◄ Lietuviai ir kaklaskarę pasiriša, kad

Folkloras patrauklus ir vaikams. 44

Bažnyčioje tradicinių giedojimų likę pasiklausyti žmonės žavėjosi makedonų

Pirmąkart – keltuose Dar daugiau reklamos festivaliui suteikė rytiniai koncertai keltuose. Tai buvo klaipėdietiško festivalio naujiena.

Jomarke didžioji dalis prekių – liaudies meistro vardą turinčių gamintojų.

ETNOKULTŪRA

ir ukrainiečių merginų balsais bei rūbais.

Kunigas Saulius Stumbra yra didelis folkloro gerbėjas, tad nesunkiai rado kalbą su kroatų merginomis.

Parodė pamirštus amatus Dar viena festivalio „Parbėg laivelis“ tradicija – šeimų kiemas. Jame paprastai pristatomi amatai, mokoma jų prad-

Malksnų gaminimo staklės stebino žiūrovus. 45

ETNOKULTŪRA

Koncertai ant kelto denio įtraukė ir keleivius.

Nijolė Sliužinskienė: Jeigu mes savų negerbsime, kas tada tai padarys? Juk būtent dėl pagarbos stokos Lietuva išsivaikšto. 46

Dramos teatre klaipėdiečių ansambliai parodė Dainų šventei parengtas programas.

ETNOKULTŪRA

Makedonų vyrai atrodo ne ką mažiau įspūdingai nei moterys.

Vytauto Liaudanskio, Vytauto Petriko, Astos Poškienės, Algirdo Kubaičio nuotr.

Padėjo skleisti žinią

Tarp geidžiamiausių

GINTARO LAŠAI

Minčių ataskai Sigitas Parulskis. Amžinybė manęs nejaudina. Eseistika. Alma littera, Vilnius, 2018, 235 p. Dainius VANAGAS

GINTARO LAŠAI

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ

GINTARO LAŠAI

Gabrielė Venckutė. Kelio pabaiga. Akvarelė. ◄

Kam Tuomet Reiktų Kalbos?!. X X X Suskaldyta Priešpilnė. O Gal tik Suskilus. Dabar Nesvarbu – vis tiek Įsipjoviau: Pro Langą jau Sunkias Vidun Baltas Kraujas. X X X Pati Gražiausia

Mano Daina Tau – Be Žodžių – ją Kvėpuoju Į temstantį Lango Stiklą.

X X X Visi Vardai, Kurie Verčia Plakti mano Širdį, – Anapus Tylos. Todėl Tu Neužčiuopi mano Pulso.

GINTARO LAŠAI

X X X Tylos Kaimenė

X X X Nieko nėra Amžinesnio Už Dulkes: Šluostai ir šluostai... Vakarais ir Šventadieniais... Kol galiausiai Nušluosto Tave.

X X X Pabaiga Nėra Galas – Ant Kryžiaus Viskas tik Prasideda. O Baigiasi?.. Ant Vinies. 51

GINTARO LAŠAI

Poetinis kelias įsikūni Jūratė Sučylaitė. Laumės vaikas. Eilėraščiai. Klaipėdos universiteto leidykla, Klaipėda, 2018, 116 p. Sigita BARTKUTĖ

GINTARO LAŠAI

Žinutė Alma RIEBŽDAITĖ

GINTARO LAŠAI

Ričardo Šileikos nuotr. 55

GINTARO LAŠAI

Mindaugas LAURINAITIS

Kad galima viskas Jeigu dievo nėra

Tik įskilusį rėmą Ir įtrūkusį stiklą

Galima viskas Bet tu man pasakyk Kai vinį tiesiai įkalti reikės Ar sugebėsi?

Klaidas tavo gimimo Kurių tu pats Niekada neregėjai ir Suprast negalėjai

Nes šansą tik vieną Turi Ir tą patį Jau išnaudojai

2018 04 19 / Šiauliai

GINTARO LAŠAI

◄

Šito daryt nenorėjau Patikėk Tai nėra lengva Bet kai nieko kito Nelieka Imiesi rašyti eilėraščius Ir tikies – Palengvės Bet niekuomet Nelengvėja 2018 06 10 / Šiauliai ***

Ak, beprotybe Tu atsakyk

Kalbėti metaforomis Kurių nesupras Kalbininkai ir Literatai

Ar patogu tau Praradus viltį Netekus visko Laukti malonės iš kitų

Manau Nuslėpti pavyks Pasakysi kiek Reikia

No hard fielings Just buisness

Ir vis dėlto Tiesa išaiškės Kai knygą ims Nagrinėt magistrantės

Nieko Žudyk mane Drauge su Savimi

Apleistoje bibliotekoje Kurioje praradai Nekaltybę

Nusivesk į lėtą Miegą Į gyvenimą sugrąžink Prasmę

Tad labas rytas, Beprotybe Aš pasiruošęs Sveikink į mane! 2018 05 03 00:30 / Šiauliai

Dviese vienatvėje Prie vieno stalelio Norėčiau kavos ir Peleninę – Tu nieko prieš, Jeigu aš?

Ir norą išlikti Bet kuo Tik niekada Savimi Ar galima Dar vieną? – Tu skubi? Rasti tą vieną Kuri sunaikins Vienatvę ir tylą Kad niekada neReikėtų prie Stalelio Mėgautis tik savimi

GINTARO LAŠAI

Ir gyvenimą Burti iš Tirščių

Priešais kryžių Ak, Viešpatie! Kodėl aš

2018 06 18 / Šiauliai

Šitą vienatvę iškęsti Turiu Vietoj tavęs?!

Algirdo Darongausko nuotr. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Senoji Klaipėda – tarsi paveikslas...

Jovita SAULĖNIENĖ

KULTŪROS ISTORIJA

Senoji sutartis.

Šv. Jono bažnyčia.

Mėmelis prieš didįjį 1678 m. lapkričio mėnesio gaisrą. R.Schmidto leidyklos atviruko fragmentas.

Livonijos ordino vėliava.

KULTŪROS ISTORIJA

Pilies kiemas. XIX a. pr.

Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo ir autorės asmeninio archyvo nuotr.

Kad abejonių neliktų

INICIATYVA

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8