Durys 2018 09 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2018 RUGSĖJIS / Nr. 9(57)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2018 rugsėjis / Nr. 9(57) www.durys.diena.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

TEATRAS Akvilė MELKŪNAITĖ. Dabar yra pats laikas. Pokalbis su režisieriumi J.Vaitkumi Jūratė GRIGAITIENĖ. „Noktiurnas“ repo ritmu

4 10

MUZIKA Agnė VANAGIENĖ. Koncertų sezono pradžiai – rafinuotas barokas ir D.Sinkovskio subtilybės

adresas Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2018 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spindulio spaustuvė“

Ieva BUDRIŪNAITĖ. Pianistas L.Geniušas: klaidos ir beprotybės stumia menininką į priekį

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Pillė VELJATAGA. Užsikrėtę emaliu, arba 16-oji emalio meno laboratorija „Pamario ženklai“

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Dvi parodos Naujojoje Klaipėdos galerijoje

ISSN 2351-5848

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Liuneburge, druskos mieste

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2018 2 psl. – Aleksandras Dapkevičius (1929–2007). Iš ciklo „Fotografika“. 2002–2007 4 psl. – aktorius Dovydas Stončius monospektaklyje „Noktiurnas“. Kauno miesto kamerinio teatro archyvo nuotr. ŽURNALĄ REMIA

KINAS Aivaras DOČKUS. Misionierių Tomo ir Pepo nuotykiai kreivų strategijų pasaulyje

DAILĖ

KULTŪROS MARŠRUTAIS 34

FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. Ant realaus pasaulio pagrindo. A.Dapkevičiaus fotografijos retrospektyva

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Apvogtas žmogus

Benas TARKERIS. Krizė

Donaldas PAVLOVAS. Eilėraščiai

Dainora KANIAVIENĖ. Ėjimai iš

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Dainius VANAGAS. Aš gerai, o kaip tu? Ištrauka iš rašomo romano

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Jovita SAULĖNIENĖ. Karališkosios mokymo įstaigos senojoje Klaipėdoje

60 3

Dabar yra TEATRAS

Pokalbis su režisieriumi J.Vaitkumi Klaipėdos dramos teatre nuo Giminingi dalykai rugpjūčio dirba režisierius Jonas Vaitkus, kuris su teatro – Įvykis Klaipėdos dramos teatre – jūs trupe ir kviestiniu svečiu – grįžote dirbti čia maždaug po dešimties aktoriumi Rolandu Kazlu sta- metų, kai statėte G.Grajausko „Mergaitę, to naują klaipėdiečio rašytojo kurios bijojo Dievas“? – Per tą laiką dar buvo Dorotos Masłowsir dramaturgo Gintaro Grakos pjesė „Mums viskas gerai“. 2011-aisiais jausko pjesę „Kas prieš mus“. šiame teatre. Ją išleidome Žvejų rūmuose. Taigi Klaipėdos dramos teatre esu pastatęs du spektaklius.

Akvilė MELKŪNAITĖ

Scenografiją naujam spektakliui sukūrė dailininkas Vytautas Narbutas, kostiumus – Jolanta Rimkutė. Pagrindinis pjesės herojus – Gabrielė d’Anuncijus (akt. R.Kazlas), italų poetas, lakūnas, nacionalinis Italijos didvyris, moterų numylėtinis, metus ir du mėnesius išsilaikiusios valstybėlės Fiumės (dabar Rijekos miestas Kroatijoje) komandantė. Iki šiol – sunku pasakyti, ar tikrai pelnytai – jis laikomas fašizmo pradininku. Jį savo mokytoju viešai vadino Musolinis, su kuriuo Gabrielė d’Anuncijus nuolat konfliktavo ir laikė jį vidutinybe. Kartu su spektaklio kūrėjais žiūrovams bus proga pasvarstyti (premjera – rugsėjo 29, 30 dienomis), kas nutinka, kai romantiškas idėjas perima jomis susižavėjusi minia – nepernelyg protingi, bet labai uolūs ir stropūs vykdytojai. Per pertrauką tarp repeticijų kalbėjomės su režisieriumi J.Vaitkumi. 4

– Kodėl pasirinkote G.Grajausko pjesę, kaip tai įvyko? Esate išrankus medžiagai. – Ryšiai su G.Grajausku jau susiklostę, man imponavo ir pirmoji jo pjesė, kurią stačiau. Kiek suprantu, ji iki šiol turi žiūrovų (spektaklis teberodomas). Matyt, tai buvo svarbiausia. Be to, sekiau, ką Gintaras rašo, ir O.Koršunovas čia statė jo pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Vėliau paprašiau jo paskaityti viską, ką parašė. Perskaičiau – nauja jo pjesė remiasi dokumentika, realiomis asmenybėmis, tad nėra visai prasimanyta, tai labai įdomi istorija. Ji galbūt ir pamokanti, ir... tinkama iliuzinių lūkesčių apnuodytiems žmonėms, manantiems, kad galima kažką nuveikti nesiaukojant arba kad auka politikoje yra nebūtina. Juolab kad yra daug sąšaukų su šiuo laiku, kad tuoj prasidės tos katavasijos prieš rinkimus. Vėl paaštrėja neapykanta vienų kitiems, prasideda kokių nors kliauzių arba nuodėmių paieškos. Atlaidumas išvis dingo. Ir viso šito bus dar daugiau. Tad dabar laikas labai įdomus, pasakyčiau, šekspyriškas – konfliktiškas ir chaotiškai šizofreniškas. Labai sunku normaliam žmogui. Kokiu požiūriu normaliam? Tam, kuris sąžiningai dirba, jaučia kokią

nors temą, plėtoja tam tikrą kryptį. Dabar turbūt labai sunku sutelkti žiūrovų dėmesį į ką nors pastovesnio, nešokiruojamo. Apmąstymams dabar netinkamas laikas. Daug kas pasinėrę į stebinimo, intrigų paieškas. Spaudoje pilna keistų pasakymų. Matyt, visko dar bus. Galvočiau, kad tai truputį liūdina. Bet ne pirmąsyk, jau daug įvairiausių etapų išgyvenome. Tad dabar reikia atsigręžti į save, susirūpinti savimi ir kuo mažiau dalyvauti tokiose kompanijose, ten, kur daugina destruktyvumą, transliuoja neigiamą nuotaiką ir būseną, irzlumą. Dabar yra pats laikas ir save suprasti, pamatyti: kas gi vyksta su mumis tokioje aplinkoje, tokioje apsuptyje. Tai ši Gintaro pjesė ir yra apie tai. Joje, nori ar nenori, daug sąšaukų su dabartimi, nes politikoje vykstantys dalykai labai giminingi – kad ir kur jie būtų.

Sąmoningas alkis – Pagrindinis pjesės veikėjas, tikras istorinis asmuo Gabrielė d‘Anuncijus – idealistas, lyg ir idealus vadas. Bet jo valstybės Fiumės, gyvavusios maždaug metus, sumanymas žlunga. Kaip jūs matote tą pjesės veikėją, ar jums jo paveikslas atrodo aktualus? – Pirmiausia, aišku, gaila jo. D’Anuncijus iki pat galo tarsi išlaiko orumą... Jis vis tiek laikė save teisiu, nors beveik visi jį pardavė: pasinaudojo juo, bet nepriėmė jo idėjų. Gal ir laikas dar nebuvo tinkamas tokiems dalykams. Vis dėlto jis sugebėjo, išbandė savo sumanymą – jo vadovaujama valstybė išsilaikė metus ir du mėnesius, jis pats sukūrė ir konstituciją. ►

pats laikas TEATRAS

Algirdo KubaiÄ?io nuotr. 5

TEATRAS

◄ Buvo jo kelyje ir nuopuolių, bet buvo ir gerų dalykų. Pavyzdžiui, jo santykis su priešo žūtimi: kovojo italai su italais, bet jis laidojo juos visus kartu. Net klūpojo prie jų kapų ir sakė, kad jei Dievas būtų atėjęs į šią žemę, tie priešai apsikabintų ir vienas kitam atleistų. Buvo jautrus žmogus. Nors jame buvo ir daug sunkiai sutramdomo gaivalo, kurio turi kiekvienas žmogus. Juolab kad buvo pripažinimo, šlovės viršūnėje, buvo garbinamas. Tam, aišku, ir moterys daug pasitarnavo.

– Jam netrūko gerbėjų? – Netrūko, taip, ir buvo pagrindas tokiam būti. Tačiau turbūt reikia visada pamatyti save iš šalies ir nepervertinti savo kaip žmogaus galimybių šioje žemėje, nepulti į dievišką svaigulį, esą aš viską galiu, manęs visi klausys, ką noriu, tai darau, ir kaip noriu. Tokia pamokanti istorija. Visų profesijų žmonėms, ypač tų, kurios susijusios su šlove, garbe, pripažinimu, garbinimu. – Jūsų nuomone, kas galėtų būti tokio dalyko priešnuodis? – Priešnuodis – pirmiausia tam tikras susivokimas, kas tu esi kaip žmogus ir kokios tavo galimybės. Ar tos galimybės netampa prievarta, priemone kitiems pavergti, juos niekinti ar jų nematyti. Ar netampi aklas ir kurčias kitų žmonių gyvenimui, jų nelaimėms arba laimei. Sakoma, kad menininkas visada turi būti truputį alkanas... Bet jeigu jis pats nesilaikys tam tikros askezės, gali drausti, neduoti jam pinigų – tai visai nepadės. Jo gyvenime alkis ir nepersirijimas, nepasinaudojimas viskuo, kuo gali naudotis, turi būti sąmoningi. Thomo Manno pjesės „Florencija“ veikėjas Lorencas de Medičis labai aiškiai pasakęs: jei pulčiau įgyvendinti visus savo polinkius, aistras, seniai būčiau pasmirdęs, niekam nereikalingas ožys, ir, nors pats esu negražus, dievinau grožį ir kiek įstengdamas sąmoningai stabdžiau save nuo paklydimų, nukrypimų. Tačiau vis tiek nesugebėjo visko sutramdyti. Bet jis suvokė, kad tik toks yra kelias – sąmoningas savęs kontroliavimas. Tai neturi būti išorinė prievarta, bet reikia remtis savo supratimu, kad jei aš nepadarysiu taip, pavirsiu daržove ar visai nereikšmingu, nereikalingu gyviu. Nors nesakau, kad reikia nemokėti algų ar panašiai. Žmogus turi save prižiūrėti ir išlaikyti, bet tam neturi būti nei perte6

kliaus, nei išorinės prievartos. Sąmoningai žmogus privalo tvarkyti savo gyvenimą. Rinktis.

Poreikis – iš vidaus – Koks jūsų požiūris į Gabrielės d‘Anuncijaus valstybės idealą? Jis norėjo, kad piliečiai skaitytų Dantę, mokytųsi muzikos (groti instrumentu – privaloma). Ar toks idealistinis valstybės įsivaizdavimas gali būti mums kuo nors naudingas, įkvėpti?

– Gali ir įkvėpti, ir pasitarnauti, ir pamokyti. Ką reiškia „privalomas“? Vėl ateiname prie to paties – greitai nieko čia padaryti neįmanoma. Juk reikia kokių 50 metų, kad valstybės piliečiams kiltų poreikis, kad patys norėtų šiek tiek išmanyti muziką, susidomėtų poezija, daile, norėtų ir sporto. Toje valstybėje siekiama, kad žmogus galėtų visapusiškai augti, būtų po truputį išsilavinęs visose srityse. Tiesa, kad toks žmogus kitaip žiūri spektaklį. Jei žmogus, pasimokęs, pavyzdžiui, dailės mokykloje, šokęs ar baigęs muzikos mokslus, – jis visai kitoks žiūrovas, su juo gali kitaip bendrauti, jis kitaip kontaktuoja su kūriniu, į kurį

Klaipėdos dramos teatre į sceną žengia naujas spektaklis – G.Grajausko „Kas prieš mus“. Repeticijų

TEATRAS

ateina ir kurį stebi. Idealiai taip ir turėtų būti. Bet reikia, kad patiems piliečiams kiltų noras taip sutvarkyti visuomeninį, socialinį gyvenimą, kad poreikis kiltų iš vidaus. Kad nuo pat mažumės vaikai būtų ne šiaip paleidžiami į gatvę daryti ką nori, kai tėvai išvažiuoja, o jie siautėja likę su močiutėmis. Tas karštligiškas skubėjimas, bandymas įrodyti, kad per kelerius metus galime pasiekti rezultatų, – tai infantilizmas, nesuvokimas, kas yra žmogaus sąmonė, psichologija, nervinė struktūra, kaip kaupiama nervinės ląstelės patirtis. Ji ateina iš praeities, ateina čia ir dabar, ir turi būti modeliuojama perspektyva – tai ilgas, kruopštus darbas.

Yra valstybių, kurios jau daug metų panašiai gyvena, kur gyvuoja tokie dalykai. Tai nykštukinės valstybės, kurioms po kelis šimtus metų.

Teatro galia – Supažindinti žmogų su menais – tai lyg ugdymo priemonė? – Menas juk yra ir bitininko, ir kalvio, ir šaltkalvio, ir santechniko profesijose. Juk puikiai padarytas darbas turi kažkokio estetinio poveikio ir grožio, sukelia pagarbą.

Kultūra – tai labai plati sąvoka, ji būtina, kad neatsirastų didelis atotrūkis tarp išsilavinusių žmonių ir turinčių paprastesnes profesijas. Vis tiek gamta ką nors suteikia ir įtraukia į savo lauką, joje matai didelius kontrastus, bet jie visi kartu – dera, kad ir kokie būtų žiaurūs. Net koks nors cunamis. Bet ir jis turi pozityvios, baisios užuominos. To negalima nematyti, nepriimti ir nesuvokti, koks efemeriškas esi šiame gyvenime. – Ar teatras šiame kontekste turi misiją, poveikį, ar turi galios? – Taip, turi galios. Aš tai suprantu iš to, ką girdžiu iš senųjų savo žiūrovų, kurie buvo spektakliuose Kaune, Šiauliuose, Peterburge. Jie atsimena, ir jų atmintyje išlikęs tas dalykas, kuris užgavo ar net stumtelėjo savęs supratimo, sąmoningo savęs vertinimo linkme. Suprantu, kad gali paveikti, bet niekas negali to išmatuoti. Ar tai misija, aš nežinau. Bet tai kaip skiepai nuo būsimų ligaų, kad žmonės įgautų imunitetą ir nors truputį suvoktų, jog gyvenimas pilnas apgavysčių, veidmainysčių, išdavysčių, ko

Yra ką daryti šioje žemėje ir dėl ko daryti.

akimirkos.

Algirdo Kubaičio / Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.

tik nori. Teatras šiek tiek paliečia tas temas ir žmones tarsi įspėja. Bet tai tikro teatro galia. To, kuris iš tikrųjų užsiima vidinio žmogaus gyvenimo problemomis. Tokių dramaturgų yra, jie nesensta. Jie įrodo, kad žmogus yra būtybė, linkusi nesimokyti ir iš savo, ir iš kitų klaidų. Todėl teatras gyvas ir jis neišnyks. Mūsų amžiuje yra ir didelių atotrūkių: esama žmonių ir beveik urvinio išsivystymo lygio, ir esama labai išsivysčiusių. Toje amplitudėje, žvelgiant į žmonių išsivystymą visais požiūriais – kultūriniu, moksliniu, žmogiškuoju, etiniu, moraliniu, religiniu, – jie labai skirtingi. Ir kiekvienas tikro teatro spektaklis randa savo publiką, daro asenizatoriaus, sanitaro ar seselės darbą, tarsi suleidžia reikiamų vaistų arba sukelia tam tikrą ligos pojūtį, galimybę. Teatras kaip skiepai. Taip, tuo požiūriu, jis turi reikšmę. Bet jis, man atrodo, ir labai individualizuotas. Be to, tai savotiška kolektyvinė gal ne išpažintis, bet... Atsiranda toks kolektyviškumo pojūtis, kai žmonės juokiasi arba apsiverkia visi kartu, to nebijo. Tokia vieša vienatvė. ► 7

TEATRAS

◄ – Teatre teisėtai gali tai daryti, kitur būtų nepadoru? – Taip, kitur nebūtų padoru. Tai ir yra teatro jėga ir sugestija, teatro šamanizmas. Gero aktoriaus sukurtas iliuzinis įvedimas į tam tikrą situaciją, aplinkybes, kuriomis žmogus patiki. Tas poveikis yra apvalantis, suteikia ne visiško vienišumo jausmą, suvokimą, kad yra žmonių, kurie tai vertina, kad scenoje vykstantys dalykai juos veikia, jie reaguoja į juos.

Iš vieno šaltinio – Kokia čia menininko pozicija? – Menininko... Priklauso nuo to, kaip esi įaugęs į terpę, kurioje esi: ar tu abejingas, ar užsiėmęs savo individualia būsena, veikla, ar tau reikalingi kiti žmonės, ar galvoji apie tai, kad tavo vaikams reikės kažkaip gyventi, ne bėgioti ir kažko ieškoti, o būti čia. Ar tu bandai susivokti kaip žmogus: ką aš čia darau, kodėl tai darau. Nuo susivokimo ir priklauso tavo pozicija. Man atrodo, jei teatre dirba šiems dalykams neabejingi žmonės, jie visada sulauks atgarsio. Nes žmonės nori bendrauti, vienytis, pasitikėti vieni kitais, nori daugiau pozityvumo nei priešiškumo. Žmogus vis tiek gimsta turėdamas daugiau nekaltumo, tyrumo, o ne bjaurasties, kuri kartais ateina su metais. – Kaip tik norėjau klausti, ar matote viltį. – Tik tiek, kiek pats nenugriūni. Tiek matau tos vilties. Už kitus sunku atsakyti ir žinoti, kas vyksta jų širdyse, viduje. – Pastaraisiais metais jūsų spektakliuose buvo svarbi Dievo, tikėjimo tema (P.Claudelio „Apreiškimas Marijai“ Nacionaliniame dramos teatre, A.Andrejevo „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ Rusų dramos teatre). Ar kalbate šiomis temomis? – Daug iš ko matyti, kad krikščionybei atėjęs labai svarbus metas, galbūt net totalus išmėginimas. Todėl, kad kėsinamasi į svarbiausias vyro, moters, šeimos sukurtas vertybes. Sakoma, kad visa tai nieko nebereiškia. Einama prieš gamtos dėsnius, kuriuos – ar Dievo, ar kažkokios jėgos sukurtus, – nežinau, kaip pavadinti. Bet viskas jungiasi, religija ir mokslas jau 8

pradeda artėti vienas prie kito, tai yra akivaizdu, ir garsūs mokslininkai pamažu supranta, kad viskas iš vieno šaltinio išeina ir į tą patį šaltinį sugrįžta. Kas tas šaltinis, kas ta juodoji dėmė, skylė, kurioje prasideda ir baigiasi, ir vėl prasideda gyvenimo šioje žemėje ciklas – turbūt tai turėdamas galvoje turi suvokti, kas yra toji dievybė. Kaip aš toje dievybėje dalyvauju. O jeigu ne, tada suvokimas darosi išvis beprasmis, nėra bendrystės, nėra sąmoningo buvimo Žemėje etapo. Arba einame į robotišką, daržovišką, mankurtišką buvimą be emocinės, moralinės, religinės patirties ir į žmogaus nuvertinimą. Žmoguje yra ir begalybė, ir ribotumas. Klausaisi kokio nors kompozitoriaus, muzikanto ar matai sportininko pasiekimus, kuris, atrodo, daro neįmanomus dalykus, – suvoki, kad tai daro žmogus. Žmogui irgi duota tokia amplitudė, kad kartais galva svaigsta. Esi tarsi... neturintis galimybių tokį save matyti, o visada norisi būti aukštumoje. Tad yra ką daryti šioje žemėje ir dėl ko daryti.

Artima daugumai – Noriu grįžti prie G.Grajausko dramaturgijos. Sekėte jo kūrybą. Kokie ypatumai jai būdingi? – Pirmiausia, jis akivaizdžiai yra sociumo žmogus. Būdingas noras daryti įtaką, veikti, priimti tai, kas jį supa, vertinti, ryškinti dalykus, kurie, manau, yra labai svarbūs. Tai yra žmogaus pozicija ir, aišku, ji reiškiasi per jo dramaturgiją. Todėl ji visada yra šiuolaikiška, turi tam tikrų paslėptų nuostatų, yra artima daugumai žmonių. Ši vertybė man atrodo pagrindinė. Todėl jis ras atgarsį kituose žmonėse, ir jį norisi statyti, kalbėti per jį. – Ne pirmą sykį dirbate su scenografu Vytautu Narbutu. Koks jūsų metodas? – Kartais dirbu kartu, kartais pasitikiu žmogumi, kadangi jis irgi jaučia, supranta tą laikmetį. Scenografijoje šįkart gal nėra tikro to laiko detalumo vaizde. Tiesa, yra tokių žmonių, pavyzdžiui, viena iš jų – scenografė Dalia Mataitienė. Ja pasitikiu ir bandau jos vizualųjį pasaulį tarsi įvaldyti per aktorinį, kūnų buvimą erdvėje, mizanscenavimą, intonavimą,

Mano metodika yra apnuoginti kažkokį nervą, atvirumą, duoti galimybę tikrai atsidavusiai, pasiaukojančiai kažką daryti deginant savo riebalus. muziką, šviesas. Viskas priklauso nuo to, ar matau tame dalyke visumą – jei jau priimu asmeniškai, mėginu dirbti smarkiai nekeisdamas ar nedarydamas didelių invazijų į pasiūlytą erdvės viziją. Šiuo požiūriu gal truputį detaliau su V.Narbutu dirbome, kai stačiau P.Claudelio „Apreiškimą Marijai“ ir turėjau konkrečių prašymų, į ką norėtųsi atkreipti dėmesį. O čia tiesiog žiūriu, kas atsiranda, kaip ir kodėl, bandau suvokti patį scenografą, kodėl jam susiklostė tokios mintys. Paskui pamatau, kad ir man jos priimtinos ir galbūt reikia išmoningumo visa tai panaudoti. Vyksta toks lyg nebylus bendradarbiavimas. Bet tai yra įdomu. Nors dabar pasiilgstu daugiau bendravimo, kad dailininkas dalyvautų procese, kad nebūtų iškart sugalvotas kažkoks dalykas, kurį paskui sunku pajudinti, keisti ir pakreipti. Bet vis laikas, laikas, laikas... Juolab kad V.Narbutas gyvena ne Lietuvoje (scenografas gyvena Islandijoje). Bet ir tokiu atveju galima rasti sąšaukų ir susiderinti. – O kaip dirbate su aktoriais? Koks jūsų metodas? Ar duodate daug laisvės improvizuoti? – Absoliuti laisvė. Tik toje laisvėje aš noriu girdėti tikrą nervą, kad aktorius nenubėgtų į perdėtą teatrališkumą ar dirbtinumą. Man visada įdomu dirbti su žmonėmis, kurie turi savo patirtį ir ją naudoja. Kai matau, kad sako ne savo tekstą, bet jį paverčia tarsi savu. Jiems nereikia kažkokių ypatingų profesinių priemonių, kad taptų gyvi ir paveikūs. Su tokiais žmonėmis man įdomu dirbti. Yra tokių žmonių ir Klaipėdos teatre. Tiesa, ne taip jau daug, bet yra. Be to, aktoriaus darbas priklauso nuo to, su kokia dramaturgine medžiaga jis dirba, kaip gyvena, kuo domisi, ar išvis kuo nors domisi, ar jam svarbi profesijos garbė, ar jis priima bet ką.

TEATRAS

Spektaklio režisierius J.Vaitkus su pjesės autoriumi G.Grajausku.

Apnuoginti nervą – Ar stebite savo mokinių darbus? Mokinių turite daugybę. – Aš nesu tipiškas mokytojas, net nežinau, ar galiu save vadinti mokytoju. Jeigu jie vadina, tai gal suranda kažkokių pedagoginių dalykų. Mano metodika yra apnuoginti kažkokį nervą, atvirumą, duoti galimybę tikrai atsidavusiai, pasiaukojamai kažką daryti deginant savo riebalus, nereikalingą sukauptą antsvorį – ir smegenų, ir pilvo, ir naudojimosi savo aistromis, visais dalykais, kurie iš esmės labai reikalingi, bet juos būtina tramdyti ir valdyti. Tų dalykų sandūroje ir atsiranda kūrybinis degimas, polėkis, aistra ir jėga. Tai mokiniai, kuriuos atsimenu, dažniausiai pasinaudodavo tarsi stumtelėjimu į pavojingą bandymą. Juk nemokai kiekvieno judesėlio, kaip plaukti, bet skatini panerti į kažkokias aplinkybes nuo pat pradžių, pajusti, kad tai yra ir labai gera, ir labai pavojinga. Kiek

esu dėstęs, šį principą taikiau ir užsienio mokyklose, ir Maskvoje, ir Peterburge, ir čia, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Man jis pasitvirtindavo ir savaime atbaidydavo žmones, kurie neturi reikalingų drąsos ir jėgos. Tada nereikėdavo spręsti, kaip jų atsisakyti, o likdavo tie, kurie pajusdavo alkį, apsinuodijimą teatru, teatro nuodu – valdyti publiką, vesti paskui save, pajusti sokratišką poreikį apmąstyti savo gyvenimą per dramaturgiją, kokį nors tipažą ar charakterį. Kartu save patį auklėjant, vedant prie kažko. Toks mano metodas, o ar jį galima užrašyti... kažkokius dalykus galima užrašyti. Pavyzdžiui, mano pirmo kurso „Antigonė“, kur labai drąsiai vaidinome viską psichologiškai pagrįsdami, tiesiog buitiškai: lakstėme, daužėmės, draskėmės. O paskui surikiavau visus į vieną eilę, užmerkiau akis, ir jie suvaidino visą tą dalyką per intonacijas. Publika matydavo, kas su jais vyksta. Labai dažnai naudoju tą principą – jis padeda atsisakyti bereikšmių, nereikalingų judesių, išorinio purvo,

mintis eina labai tiksliai, aktoriai sugeba nepasiduoti vidinei įtampai – ji nediktuoja judesių ir suteikia vidinį matymą: kur jis, ką, kaip – viską mato pats. Aktoriui ta juosta mintyse sukasi labai gyvai. O žiūrovai tai priima ir mato, eina kartu su aktoriais. Dabar tą principą išmėginau su Astanos rusų dramos teatro trupe. Ten stačiau A.Jablonskajos pjesę „Stabmeldžiai“. Aktoriai priėmė tą metodą, nors iš pradžių buvo labai sunku. Laikėmės to paties principo: repetavome kaip įprastą spektaklį, ryškinome linijas, mizanscenas, laikėmės to, kas aktorius labai pririša ir padeda atsiskleisti, o paskui visko atsisakėme ir perkėlėme į vidinį gyvenimą. Tai gal ir yra vienintelis išlikęs metodas, kuris kaip tam tikras etapas būna po repeticijų – kai scena beveik apvaldyta, kūno dalyvavimas veiksme išanalizuotas, tada ateina tyla ir viskas. Jis padeda aktoriams suvokti, kad nebūtina viską išmosikuoti rankomis ir išbėgioti kojomis. – Ačiū. Laukiame premjeros. 9

TEATRAS

„Noktiurnas“ repo ritmu Vasarą kultūrinis gyvenimas uostamiestyje ne ką mažiau intensyvus nei kitais metų laikais – viliodami publiką, kaip iš gausybės rago pasipila vasaros festivaliai ir renginių ciklai. Nelėtina tempo ir Klaipėdos bibliotekos, kviesdamos į knygų pristatymus, parodų atidarymus, susitikimus, koncertus ir spektaklius, pritraukiančius nemažai publikos.

Scenos iš monospektaklio „Noktiurnas“ (rež. G.Padegimas). 10

Jūratė GRIGAITIENĖ

Traukos centras Keletą pastarųjų metų Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje vasarą meninį-edukacinį projektą „Nak-

TEATRAS

tigonės“ įgyvendino aktoriaus ir režisieriaus Sigučio Jačėno įkurtas VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“. Šiemet „Naktigonių“ formatą pakeitė liepos 4-ąją prasidėjęs naujas to paties teatro renginių ciklas – Klaipėdos istorijos, kultūros ir menų festivalis „Žemėj Lietuvos“, dedikuotas Lietuvos valstybės atkūrimo ir Tilžės akto šimtmečiams. Festivalį dainomis pradėjo aktoriai Evelina ir Gytis Šimelioniai bei dailininkas Ernestas Žvaigždinas, pristatęs savo tapybos darbų parodą „Burių poezija“. Nemokami renginiai kvietė klaipėdiečius ir miesto svečius susitikti bibliotekoje kiekvieną vasaros trečiadienį iki rugsėjo 5-osios. Traukos centru tapusioje bibliotekos erdvėje kūrėsi bendruomenė su tam tikromis tradicijomis ar mažyčiais ritualais, ir tai svarus ne tik S.Jačėno, bet ir viso darnaus ir nuoširdžiai dirbančio bibliotekos kolektyvo ilgametis įdirbis. Šimtmečio renginių ciklą lydėjo įvairi ir įdomi programa: Kristijono Lučinsko muzikinės improvizacijos, susitikimai su filosofu, rašytoju, publicistu Arvydu

Juozaičiu, aktore Ilona Balsyte, kino režisieriumi Donatu Ulvydu bei monografijos „Vydūnas“ autoriais Vaclovu Bagdonavičiumi ir Aušra Martišiūte-Linartiene. Taip pat vyko poeto Sigito Gedos poezijos skaitymai, eseistės, poetės, gydytojos psichiatrės Jūratės Sučylaitės kūrybos valanda, fotomenininko Antano Stanevičiaus parodos atidarymas. Solidų dviejų mėnesių projektą vainikavo kompaktinės plokštelės „Metų“ metai: Vyžlaukio „viežlybieji“ ir „nenaudėliai“ – dedikacija Kristijonui Donelaičiui ir Liudvikui Rėzai – sutiktuvės.

Tarp knygų Margoje festivalio „Žemėj Lietuvos“ kultūrinėje panoramoje išsiskyrė Kauno miesto kamerinio teatro spektaklis „Noktiurnas“ (rež. Gytis Padegimas) pagal to paties pavadinimo amerikiečių dramaturgo Adamo Rappo (gim. 1968 m.) pjesę.

Rašytojas, dramaturgas, prodiuseris, muzikantas, aktorius bei kino režisierius A.Rappas yra parašęs tris dešimtis pjesių, devynis romanus jaunimui, dešimt scenarijų televizijai, režisavo tris kino filmus pagal savo kūrinius. 2012 m. šio autoriaus pjesė „Inertiškos dujos“ (rež. Tomas Jašinskas) buvo pirmą kartą pristatyta Lietuvos publikai Šiaulių dramos teatro scenoje. „Noktiurnas“ įvertintas kaip viena iš dešimties geriausių 2000–2001 m. pjesių. Ji pirmą kartą pastatyta 2001 m. Niujorko teatro studijoje, už ją autorius pelnė Bostono Ellioto Nortono apdovanojimą už geriausią scenarijų. Pjesę iš anglų kalbos išvertęs rašytojas ir vertėjas Aivaras Mockus prisipažino, kad „Noktiurno“ tekstas itin literatūrinis, net poetinis, parašytas savita ritmine proza, tarsi koks polifoninis repas – tai greitėjantis, tai švelniai plaukiantis, tai trūkčiojantis ir šokinėjantis, bet visada aiškiai juntamas ir įtaigus – todėl tekstą perteikti lietuvių kalba buvo nemenkas iššūkis. ►

Kauno miesto kamerinio teatro archyvo nuotr. 11

TEATRAS

◄ Ne mažesnis iššūkis savitą polifoninį „Noktiurno“ tekstą įtaigiai perteikti žiūrovams iškilo ir pagrindinio vaidmens atlikėjui aktoriui Dovydui Stončiui, uostamiesčio žiūrovams pažįstamam iš iki šiol gausiai žiūrovų lankomo, istoriniais faktais pagrįsto spektaklio „Karalienė Luizė“, kuriame jis sukūrė įsimintiną imperatoriaus Aleksandro I personažą. Tai aktoriaus debiutas monospektaklio žanre, nors taip šį kūrinį galima vadinti tik iš dalies, nes pabaigoje režisierius įvedė merdinčio tėvo personažą. Įdomu ir novatoriška, kad šis spektaklis rodomas išskirtinai netradicinėse – bibliotekų ir knygynų – erdvėse. Pavyzdžiui, premjera kovo mėnesį įvyko Kauno centriniame knygyne. Ar toks sumanymas prasmingas? Pats pjesės turinys ir forma nereikalauja išskirtinės vietos kaip būtinos

Įdomu ir novatoriška, kad šis spektaklis rodomas išskirtinai netradicinėse – bibliotekų ir knygynų – erdvėse.

sąlygos, o aktorius ir scenografė Birutė Ukrinaitė kiekvieną kartą susiduria su papildomais sunkumais, nes turi įvaldyti vaidybai nepritaikytas erdves tarp daugybės knygų ir prisitaikyti vis naujose. Tačiau toks kūrėjų apsisprendimas, matyt, turi savų edukacinio pobūdžio motyvų, siekiant nukreipti žiūrovų dėmesį nuo kompiuterio ekranų prie knygų, iš naujo atrandant gerų tekstų skaitymo malonumą.

Šioje pjesėje iškeliama atleidimo tema, kuri, pasak spektaklio režisieriaus G.Padegimo, šiandien tampa vis aktualesnė. Neatsitiktinai spektaklio leitmotyvu ir idėjiniu pagrindu kūrybinė grupė pasirinko rašytojo Romaino Gary citatą: „Vienintelis dalykas, kurio negalima atleisti, – tai neatleidimas.“

Ne įsijausti, o mąstyti Monodrama prasideda į ketvirtą dešimtį įkopusio vyro šokiruojančiu prisipažinimu – aš nužudžiau savo seserį, – kuris stipriai smogia visai greta aktoriaus sėdintiems žiūrovams staigiu emociniu kirčiu be išankstinio pasirengimo. Vėliau literatūrinio repo ritmu vis sugrįžtama

TEATRAS

prie kraupaus išeities taško, skrupulingai prisimenant visas tragiškos automobilio avarijos detales: išdarkytos mergaitės kūno dalys, rūbai, kvapai, garsai, spalvos, vaizdai ir kiekviena smulkmena, įsirėžusi į atmintį tarsi niekada neišnykstantis ir vis dar kraujuojantis randas. Paauglystės metais įvykęs nelaimingas atsitikimas persekioja jauną vyrą kasdienybėje ir sapnuose kaip baisiausias košmaras, nuo kurio neįmanoma išsivaduoti net pabėgus iš gimtųjų namų, nusiraminimo ieškant kūryboje ar užsidarius nuo viso pasaulio ir savęs paties totaliame vienatvės ir sielvarto narve. Anot pjesės autoriaus, „sielvartas neužgęsta kaip žvakė ar švyturio žibintas. Tik pakinta jo temperatūra. Jis pasidaro lyg kokia asmeninė klimato sistema. Sniegas nusėda į kepenis. Viduriai pritvinksta drėgmės. Ledas sukausto skrandį. Šerkšno voratinklis pasklinda po

plaučius. Širdį užpildo šilti lietūs, kurie pavirsta miglomis ir išgaruoja pro šaltesniąją arteriją.“ Antroji dalis, prasidėjusi jaukiu aktoriaus ir publikos kavos gėrimo ritualu, jau ne tokia slogi ir baugi, gerokai šviesesnė ir viltingesnė. Įvyksta staigus personažo karjeros šuolis tapus rašytoju, išaugęs jo knygų populiarumas ir tiražas, netikėta šlovė ir pirmasis įsimylėjimas, pasibaigęs visišku fiziologiniu vyriškumo fiasko. Pjesės „Noktiurnas“ kontekste vyriška negalia suskamba kaip fatališka bausmė už prieš daug metų netyčia įvykdytą žmogžudystę arba atpildas už kaltę be kaltės. Istorija skaudi ir paini, o poetinis ne linijinis naratyvas, kylantis aukštyn ir besileidžiantis spirale žemyn, reikalauja atitinkamos vaidybos leksikos. Pasigirdo nuomonių, kad aktorius pernelyg racionaliai ir šaltai perteikė tokį

skaudžių įvykių ir išgyvenimų prisodrintą pjesės tekstą. Monospektaklio žanras reikalauja ne suvaidinti personažą, o tiesiog papasakoti istoriją, šiek tiek atsiribojus, į siužeto įvykius ir kolizijas žvelgiant iš tam tikro atstumo. Taigi šioje vietoje susiduriame su epiniu brechtiškojo teatro modeliu arba atsiribojimo efektu, skatinančiu žiūrovus ne įsijausti į situaciją, o mąstyti. Jeigu aktorius bandytų atskleisti personažą tradiciniu psichologiniu metodu, iškiltų realus pavojus nuslysti į sentimentalią melodramą. Netikėta mirties patale gulinčio tėvo (akt. Albinas Budnikas) ir sūnaus akistata spektaklio pabaigoje suardo epinio pasakojimo struktūrą, tačiau šviesiomis emocijomis sušildo ir papildo pagrindinę – atleidimo / atgailos – temą, ištirpdydama tarp dviejų artimų žmonių daugybę metų mirties šalčiu dvelkiančio susvetimėjimo ledus.

Sondros Simanos / www.facebook.com nuotr. 13

MUZIKA

Jau 15-ąjį kartą Klaipėdos koncertų salė pradėjo koncertinį sezoną ir atvėrė duris klausytojams. 15, regis, ne tiek jau daug, jei matuosime metais... Tačiau, jei matuojame darbu, į 15 sezonų telpa be galo daug: augantis ir nuolat tobulėjantis kolektyvas, pildomas ir atnaujinamas repertuaras, kviestiniai ansambliai, pasaulinio garso solistai, organizuojami festivaliai... Visa tai ir ne tik tai telpa į Klaipėdos koncertų salę, kurioje kiekvieną sezoną malonių staigmenų sulaukiame iš dinamiškojo Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovas Mindaugas Bačkus). Šio sezono pradžia – ne išimtis.

Koncertų sezo

rafinuotas barokas ir D. Agnė VANAGIENĖ

Rugsėjo 14 d. sezono atidarymo koncerte kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru scenoje griežė jau trečią kartą Klaipėdoje svečiavęsis Dmitrijus Sinkovskis (Rusija) – smuikininkas, dirigentas, reto balso – kontratenoro savininkas. Koncerto programa „Fejerverkai sezono pradžiai“ taip pat buvo ypatinga – skambėjo žymiausių Ba14

roko epochos meistrų instrumentinė muzika kartu su paties D.Sinkovskio vienam iš koncerto programos opusų parašyta timpanų partija.

Autentiškas skambesys Lankantis senosios muzikos koncertuose, ne visada pasitaiko proga išgirsti senųjų instrumentų skambesį. Neretai vietoje ieškomo autentiško skambesio tenkinamės

jo imitavimu, įvairiai pritaikant šiuolaikinius instrumentus ir technikas. Tačiau ar įmanoma atskleisti baroko muzikos estetiką, grožį ir didybę, jei pasirenkamos netinkamos priemonės? Džiugu, šiame koncerte tokių minčių nekilo. Jau ne vienerius metus Klaipėdos kamerinis orkestras nuosekliai gilinasi į baroko muzikos interpretaciją, dalyvaudamas meistriškumo kursuose su senosios muzikos atlikimo specialistais, nuolat kviesdamas barokinės muzikos ansamblius ir solistus bendriems projektams.

MUZIKA

Vytauto Petriko nuotr.

no pradžiai –

.Sinkovskio subtilybės Štai pernai startavus pirmajam Klaipėdos violončelės festivaliui, koncertų salės lankytojai turėjo progą pasiklausyti barokinės violončelės atlikėjų Bruno Cocset, Violos de Hoog bei klavesinininko Menno van Delfto, kurie muziką atliko autentiškais barokiniais instrumentais, sekdami šios epochos muzikos atlikimo tradicijas. Pasisemti įkvėpimo galėjome iš daugiau nei prieš metus koncertų salėje nuostabiai grojusių senosios muzikos meistrų – prancūzų ansamblio „Les Talens Lyriques“, kuris gilinasi ne tik į gausų

instrumentinės, bet ir vokalinės muzikos palikimą. Žinoma, vardyti galima ir daug kitų atlikėjų... Taigi Klaipėdos kamerinio orkestro bendras pasirodymas su D.Sinkovskiu mūsų publikai – ne naujiena, veikiau brandus ir solidus žingsnis senosios muzikos atlikimo tobulinimo srityje. Jiems atliekant barokinės muzikos programą, be kita ko, publika grožėjosi istoriniais instrumentais – ne tik baroką reprezentuojančiu klavesinu, bet ir D.Sinkovskio griežiamu barokiniu smuiku.

Lygiaverčiai partneriai Pirmąją koncerto dalį skambėjo Georgo Philippo Telemanno, Johanno Sebastiano Bacho bei Francesco Geminiani koncertai įvairioms atlikėjų sudėtims. Nors šie kompozitoriai amžininkai, o kūrinius vienija bendra baroko muzikos filosofija, kiekvienas jų atliktas su skirtinga ekspresija. Energingas G.P.Telemanno koncertas trims smuikams, styginiams ir basso continuo, TWV 53:F1 labai aiškiai atspindėjo ► 15

MUZIKa

◄ kompozitoriaus įkūnytą ir atlikėjų iš-

reikštą koncerto žanro prigimtį – rungimąsi ir varžymąsi. Tarsi vienas su kitu „prasilenkdami“ greitosiose – pirmoje (Allegro) ir trečioje (Allegro) koncerto dalyse solistai D.Sinkovskis, Ingrida Rupaitė-Petrikienė ir Aidas Strimaitis kūrė vieningą, veržlios tėkmės muzikos srautą. Jiems darniai pritarė styginiai ir savito tembro klavesinas (Reinutas Teppas, Estija) – atliko basso continuo partiją. Ir nors buvo nekantru pasiklausyti D.Sinkovskio barokinio smuiko skambesio, G.P.Telemanno opuse jis nedominavo, priešingai – visi trys smuikininkai „varžėsi“ kaip lygiaverčiai partneriai. O lėtojoje kūrinio dalyje (Largo) norėtųsi išskirti smuikininkę I.Rupaitę-Petrikienę – jos atliekamos melodinės linijos buvo ypač lanksčios, dainingos, lydimos saikingo veržlumo ir organiškai derančios harmonijos. Panašiai kalbėti galėtume ir apie paskutinį pirmosios dalies opusą – rečiau atliekamą F.Geminiani concerto grosso Nr. 12, d-moll. Variacijų forma parašytas koncertas iš charakteringos lėto tempo temos nuosekliai transformavosi į viesuliškos energijos variacijas.

Šio kūrinio atlikimas žavėjo muzikantų ansambliškumu, kuris mezgėsi ne tik tarp solisto D.Sinkovskio ir koncertmeisterės I.Rupaitės-Petrikienės, bet ir su M.Bačkaus griežiama violončele. Solisto smuiko skambesio šame kūrinyje išgirdome kur kas daugiau, tačiau greiti

tempai ir temperamentingas atlikimas atskleidė veikiau technines D.Sinkovskio virtuozerijos galimybes. Bet tai nė kiek nesumenkino atlikėjo ar kompozicijos. Priešingai, barokinės harmonijos grožiu ir stiprumu prasiveržusi muzika abejingų nepaliko – publika plojo atsistojusi.

„Fejerverkai sezono pradžiai“ Klaipėdos koncertų salėje: Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas ir solistas D.Sinkovskis, solistai I.Rupaitė-Petrikienė ir 16

MUZIKa

Netikėta pabaiga Pirmoje koncerto dalyje taip pat skambėjo J.S.Bacho koncertas smuikui, styginiams ir basso continuo, BWV 1041. Išgirdusi šią kompoziciją, pagalvojau – pagaliau išlaukta akimirka! Kitokia nuotaika ir pajauta tą vakarą suskambo didingojo vokiečių genijaus muzika. Barokinio smuiko skambesio grožis ir J.S.Bacho muzikos gelmė užbūrė. Turtinga solinės partijos melodika, nesibaigiantis muzikos plėtojimas organiškai susijungė į solisto ir orkestro muzikos darną. Tačiau kalbant

A.Strimaitis (smuikai).

apie šio kompozitoriaus opusus, vidiniai lūkesčiai nejučia peržengia muzikos atlikimo, skambesio ir kokybės normas. O besiklausant muzikos paprasčiausiai užmiršti koncertinę prabangą ir liaupsinamus atlikėjus virtuozus, nes tai visiškai

Barokinės harmonijos grožiu ir stiprumu prasiveržusi muzika abejingų nepaliko – publika plojo atsistojusi.

Vytauto Petriko nuotr.

nedera su šio kompozitoriaus muzikos filosofija. Taigi apie nieką nesinorėjo galvoti klausantis D.Sinkovskio atlikimo, norėjosi tik mėgautis meistriškai išgaunamu švelniu it šilkinis smuiko garsu. Panašios emocijos lydėjo ir antroje koncerto dalyje, kurioje suskambo žymioji Georgo Friedricho Händelio siuita „Vandens muzika“ bei... netikėta pabaiga. Pagal iš anksto suplanuotą koncerto programą vakaro pabaigoje publika turėjo išgirsti ilgai lauktą D.Sinkovskio atliekamą A.Vivaldi psalmę Nisi Dominus... Ilgai laukta ir planuota, tačiau nesuskambusi. Deja, bet negailestingai susiklosčius aplinkybėms kerinčio D.Sinkovskio kontratenoro tą vakarą neišgirdome. Dėl netikėtai užklupusios ligos, gydytojams rekomendavus, atlikėjas dainuoti negalėjo. Koncerto metu šią žinią su didžiuliu apmaudu, manau, priėmiau ne tik aš... Juk kontratenoras – labai retas, aukščiausias iš vyrų operinių balsų, puikiai tinkantis subtiliai baroko ornamentikai atskleisti. O Klaipėdoje viešėjusio solisto vokaliniai sugebėjimai apibūdinami ne tik gražiausiais epitetais, tokiais kaip „spinduliuojanti magiška garso šviesa“, bet ir garsėja aukštu meistriškumo lygiu. Vakaro metu turbūt daugelis įsitikino neeiliniais D.Sinkovskio gabumais griežti barokiniu smuiku, lygiai taip pat, kaip galėjo mėgautis jo interpretuojama muzika. Nors solistas šį kartą negalėjo atskleisti savo unikalaus balso galimybių, vietoje neatliktos A.Vivaldi psalmės jis su orkestru paruošė to paties autoriaus koncertą smuikui, orkestrui ir basso continuo D-dur, RV 562. Ši neplanuota koncerto dalis tapo ne tik vienu įsimintiniausių D.Sinkovskio atliekamų kūrinių, bet ir nustebino klausytojus papildyta instrumentine sudėtimi. Smuikininkas, siekdamas sukurti efektingą koncerto pabaigą, A.Vivaldi koncertui leido sau parašyti timpanų partiją (timpanais tą vakarą grojo Ingrida Spalinskaitė-Kurienė). Sunku vertinti, ar „prikurta“ timpanų partija turėjo didelės reikšmės kūrinio atlikimui, nes žiūrovai labiausiai reagavo ne į trankiuosius kūrinio epizodus, kurių su timpanais netrūko, bet nuščiuvę klausėsi subtiliai atliekamų dinaminių kontrastų ir... piano. Trapios, regis, vos priliečiant stygas atliekamos melodijos tapo vienu šviesiausių ir ryškiausių šio koncerto ir viso vakaro akcentų. 17

Pianistas L. klaidos ir beprotybės stu MUZIKA

Jis mąsto apie žmogaus prigimtį ir laiko kaitą, o mes stebimės, kaip greitai ir natūraliai pianistų elito naujokas tapo pasaulyje pripažintu profesionalu, pelnytai pritraukiančiu pilnas sales klausytojų. Į koncertinių kelionių ekspresą įšokęs Lukas Geniušas neretai stabteli Klaipėdoje ir kiekvieną kartą iš naujo sužavi vietinę publiką. Šį kartą pianistas suteikė galimybę pažinti jį kitu kampu – be tradicinių klausimų apie muzikų dinastiją ir svarbiausius apdovanojimus. Ieva BUDRIŪNAITĖ

Svarbiausi komponentai – Jūsų profesija ir hobis – muzika. Kokia kita tema galite su bendraminčiais šnekučiuotis valandų valandas? – Ko gero, apie patį gyvenimą, apie žmonių prigimtį ir charakterius, apie laiko kaitą. Visada buvau linkęs į filosofiją ir psichologiją, o pastaraisiais metais tas interesas tik padidėjo. – Augote apsuptas klasikinės muzikos gerbėjų. Kaip sutariate su tais, kuriems tai visiškai svetima? – Man būna sunku šnekėtis ir bendrauti su žmonėmis, kuriems ne tik klasikinė muzika, bet ir menas apskritai yra svetimi dalykai. Tokių žmonių yra nemažai ir aš turiu savo „triukus“ bendraudamas su jais, bet tai nėra visiškai natūralu, deja. – Esate sakęs, kad klasikinė muzika visame pasaulyje užima tvirtą poziciją. Vis 18

dėlto tikslas jai pasiekti platesnį klausytojų ratą niekur nedingsta. Kaip manote, kokie būdai paskatintų žmones pamėgti klasikinę muziką? – Mano supratimas šia tema yra šiek tiek elitistinis arba, paprasčiau pasakius, skiriantis žmones į grupes pagal interesus. Normalu, kad vieniems menas yra suprantamas dalykas, o kitiems – svetimas. Manau, kad palaipsniui ir atsargiai galima populiarinti klasikinį meną, galbūt ieškoti naujų koncertinių formų, interakcijos, rašyti apie subtilius dalykus šiek tiek lengvesne kalba. Bet iš esmes meną supaprastinti dėl populiarumo ir platesnės auditorijos man atrodo klaidinga. Viena iš pagrindinių klasikinės muzikos, literatūros ir dailės savybių yra tiek intelektualinis, tiek jausminis subtilumas, kurį praradę jos netenka svarbiausio ir vertingiausio komponento.

Stimulas tobulintis – Muzikos kritikai dažnai jus pavadina anksti subrendusiu atlikėju. ►

Vytauto Petriko nuotr.

.Geniušas: mia menininką į priekį MUZIKA

MUZIKA

Vizitinė kortelė Lukas Geniušas gimė 1990 m. Maskvoje, kelių kartų muzikų šeimoje. Jo močiutė Vera Gornostajeva – garsi fortepijono pedagogė, senelis Rimas Geniušas – ilgametis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dirigentas, o tėvai Petras Geniušas ir Ksenija Knorre – žinomi pianistai ir pedagogai. L.Geniušas – F.Chopino (2010) ir P.Čaikovskio (2015) tarptautinių konkursų laureatas, mokęsis tų pačių kompozitorių vardais pavadintose mokyklose – Maskvos F.Chopino muzikos atlikėjų koledže ir Maskvos valstybinėje P.Čaikovskio konservatorijoje. ◄ Tačiau galbūt esate susidūręs su jau-

natvišku maksimalizmu? Ar būta neapgalvotų investicijų ir siekio pasinaudoti visomis pasitaikiusiomis galimybėmis? – Turbūt tokių dalykų yra buvę, nors prisipažinsiu – svajočiau, kad būtų buvę kur kas daugiau. Klaidos ir beprotybės stumia menininką į priekį, duoda labai svarbių pamokų, paskatina tolesniems ieškojimams. Tas ankstyvas subrendimas, kuris iš tikrųjų manyje yra tiesiog pernelyg uoliai perimtas vyresniųjų rimto elgesio pavyzdys, padaugintas iš mano paties nekonfliktiško ir harmoningo charakterio, man pačiam kartais labai trukdo. – Ar turite planų toliau aktyviai bandyti jėgas pianistų konkursuose? O galbūt tai – jau praeitas karjeros etapas? – Iš esmės taip, mano karjeroje tarptautinių konkursų ir aukštų rezultatų juose buvo pakankamai daug, kad nebesiekčiau vėl į juos patekti. Bet žiūriu į konkursus pozityviai, kaip į puikų stimulą tobulintis iki „kovinės formos“, tad neatsisakau idėjos kada nors vėl išbandyti savo jėgas. – Menininkai neretai puikiai laužo nusistovėjusius stereotipus. Ar yra kokių nors profesinių stereotipų, kurie jus persekioja? Galbūt žmonės yra linkę apie jus susidaryti klaidingą įspūdį? – O, taip! Iš tų klišių sudaryta dauguma nuomonių apie muzikantus, gal ir ne tik apie juos. Pamažu pripranti prie to, pats neretai pagauni save mąstantį stereotipiškai. Aš nesu „laužytojas“ iš prigimties, 20

bet esu visiškai tikras, kad kiekvienos esybės individualumas nugali bet kokius stereotipus.

Nepanašūs vienas į kitą – Klaipėdos koncertų salėje esate skambinęs rečitalius, grojęs duetu su tėvu pianistu Petru Geniušu, atlikęs solo partijas su įvairiais orkestrais. Pavasarį išgirdome jūsų ir pusseserės dainininkės Marijos Geniušaitės duetą, o šį rudenį Klaipėdos publika susipažins su jūsų žmona – spalio 12-ąją pirmą kartą uostamiestyje klausysimės šeimyninio Luko ir Annos Geniušų dueto. Bendra sutuoktinių profesija – akivaizdus du žmones jungiantis reiškinys. Galbūt turite ir ryškių skirtumų, kurie padeda jūsų gyvenimo partnerystėje? Kuo vienas kitą papildote? – Galiu tvirtai pareikšti, kad aš ir mano žmona esame labiausiai nepanašūs vienas į kitą žmonės. Ne visi tiki horoskopais (aš taip pat), bet mūsų su Anna pavyzdys yra tai, kas verčia tikėti labiau – gimtadienius skiria lygiai pusė metų: aš esu Vėžys (liepos 1 d.), o ji – Ožiaragis (sausio 1 d.). Tai

Meną supaprastinti dėl populiarumo ir platesnės auditorijos man atrodo klaidinga. mūsų asmenybėse, kaip ir kalendoriuje, pasireiškė kaip visiškas poliškumas. Sunku net įsivaizduoti, kiek truko mūsų „prisitrynimas“ vienas prie kito, kiek artėjome, kad pasiektume supratimą ir pagarbą abiejų nuomonėms... Visa tai liečia ir muzikinius dalykus, tik čia aš turėjau pradinį pranašumą dėl muzikų šeimos. Turėjau galimybių daug ko pamokyti Anną, o pats naviguoti kryptį, tikslinti laikrodį pagal ją, nes ji dažniausiai demonstravo atvirkštinę, labiausiai nepanašią į mano, nuomonę. – Koncertinės kelionės – įprasta jūsų profesijos dalis. Ar skiriate laiko pažinti naują aplinką už koncertų salės sienų? Kokią veiklą tokiu atveju renkatės?

– Stengiuosi kuo daugiau pasinaudoti laisvalaikiu kelionėse. Žinoma, stengiuosi, kad tai nesutrukdytų koncentracijai ir pasiruošimui koncertams. Labai dažnai ir pritrūksta to laiko, tenka apsiriboti pėsčiųjų maršrutais tarp viešbučio ir filharmonijos. Kai yra galimybė, paimu papildomų dienų, atvažiuojame kartu su Anna ir lankomės parodose, nagrinėjame vietinę architektūrą arba susiruošiame į keliones gamtoje. Paskutinį kartą turėjau progą pasigrožėti Dolomitinėmis Alpėmis Pietų Tirolio regione – pasiėmėme dviračius ir keliavome po kalnų ežerus bei slėnius. Nepakartojami įspūdžiai!

Šventė Juodkrantėje – Lietuvos pajūrį pažįstate puikiai, nes nuo pat vaikystės dažnai vasarojate Kuršių nerijoje. Kuris prisiminimas, susijęs su šiuo kraštu, jums yra brangiausias? – Tiesa, net savo gimtadienį šių metų liepos 1-ąją švenčiau su draugais (daugelis atkeliavo iš kitų šalių) Juodkrantėje, net surengiau nedidelį rečitalį vietinėje meno galerijoje. Prisiminimų, susijusių su Nida ir Juodkrante, yra labai daug: tėčio rečitaliai ir koncertai su Raimundu Katiliumi mano vaikystės laikais Tomo Mano festivalyje, mūsų su pussesere vasariniai išdykavimai paauglystėje, mūsų su Anna (tada dar ne žmona) pirmos romantiškos atostogos dviese... – Jei nebūtumėte koncerto atlikėjas, ar „Kombinacijos 2x2“ programa sudomintų ateiti į koncertą? Kodėl? – Manau, kad taip. Žinodami, kad pianistai yra sutuoktiniai, klausytojai gali tikėtis, kad bent jau repeticijų laiko šiai porelei nepritrūko (šypsosi). Iš tikrųjų dviejų fortepijonų skambėjimas suteikia labai plačias išraiškos galimybes, yra tikrai „derlinga žemė“, kuri ir kompozitoriams, ir atlikėjams yra didelis potencialas. Mes stengiamės pasinaudoti tuo maksimaliai. Spalio 12 d. Klaipėdos koncertų salėje vyks ypatingas Luko ir Annos Geniušų koncertas „Kombinacija 2x2“. Fortepijoninis duetas atliks Roberto Schumanno, Georgeso Bizet, Maurice’o Ravelio ir George’o Gerchwino kūrinius.

KINAS

Misionierių Tomo ir Pepo nuotykiai kreivų strategijų pasaulyje Du projektai privertė kino kritiką pažvelgti žiūrovo-sirgaliaus akimis, suteikdami jam papildomų galių persikelti į tą pusę dėl kurios žaidžiamas futbolas ir kuriami filmai. Kino salėje ir futbolo stadione nutinka nuostabių dalykų.

Aivaras DOČKUS

Niekas jokiame vadovėlyje ar teisingo rašymo apie meną kritikuoti meną gide neužsiminė apie keistai sumišusius recenzijos autoriaus jausmus, kai teksto objektui ir subjektams viskas pavyksta. Na gerai, kaip etatinis kritikuotojas kinivarpiškai turėčiau parašyti – beveik viskas. Idealių filmų, kaip ir tobulų futbolo rungtynių, nebūna. Bent jau kino juostų kūrėjams ir komandų ar klubų treneriams. Taip pat filmų kritikams ir futbolo analitikams. Šių sričių profesionalai darbuojasi dėl detalių – dalelyčių, kurios gadina nuostabų vaizdą. ►

Kadrai iš filmo „Neįmanoma misija: atpildo diena“. 21

KINAS

◄ Žiūrovai ir sirgaliai – kitoje situacijoje. Emocingoje. Jie dalijasi gaivališka energija. Viduje ir su kitais. Žiūrėdamas mėgstamo Madrido „Atletico“ rungtynes, tvardausi ir dėlioju įspūdžius racionaliai apsvarstomomis atkarpomis – kaip ir kodėl. Bet kartais nebeištveriu. Dūsauju, alkūne kalenu orą ar pirštais barbenu į grindis. Baksnoju į aikštės plotus, kuriais turėtų pasinaudoti futbolininkai. Prarandu kontrolę. Bet tas išėjimo iš šalto nagrinėjimo aptvaro epizodas suteikia man papildomų galių persikelti į tą pusę, dėl kurios žaidžiamas futbolas ir kuriami filmai. Pragariškai gera iššokti iš storo analitiko kailio. Ir apie tai niekas neparašė. Neaprašė tos keistai nedramatiškos būsenos. Būtų neprofesionalu. Bet kiek galima vaidinti profesionalą, kvailai konkuruojantį su kitais profesionalais dėl profesionalų profesionalo titulo. Visada atsiras geresnių ir randančių originalesnių būdų dar labiau išprofesionalėti ir palikti tave visų šventųjų pamirštame užribyje, naiviai galvojantį, kad paprasčiausiai patekai į nuošalę, o kitą sykį būtinai atsidursi vienoje linijoje su gynėjais. Pagaliau – profesionalas Lietuvoje kur nors Anglijoje gali pasirodyti esąs tik vidutiniškas mėgėjas. Užtenka pasiteisinimų ir apylankų – du projektai sugrąžino man ploną žiūrovo-sirgaliaus odą.

Išmoktos penktosios dalies pamokos Kiek tų misijų dar bus – tikriausiai priklauso nuo vieno bekaulio, amžinai jauno Holivudo superherojaus – Tomo Cruise’o. O jis niekada nepasiduoda. Nesibylinėja su spauda dėl įžūlokų straipsnių apie jo religinę orientaciją ir asmeninių santykių lūžius. Ištveria nevykusių premjerų sudužimus ir toliau bėga į filmavimo aikšteles neatsigręždamas. Ištirpsta dabartyje, kaip sugeba išskirtinės kino ikonos. Nesuka sau galvos dėl „Oskarų“ ir nesiverčia per galvą, bandydamas išsiraudoti paliegusio ir nelaimingo vyruko vaidmenį, kuris pavasarį atneštų visų taip trokštamą auksinę statulėlę. Tomas jaučia tik jam vienam suprantamą nuotykių ir kaskadinių triukų alkį. Kuo pavojingiau. Kuo begalviškiau. Jei visi pakvaišę dėl vaizdo efektų, jis pasielgs atvirkščiai. Bėgs prieš kameras lyg aplinkui sproginėtų pasaulis. Be juokingo komiksų 22

Kadrai iš futbolo dokumentikos projekto „Viskas arba nieko: Manchester City“.

didvyrio kostiumo. Geriausi koncertai atliekami gyvai. Be fonogramų. Bet prieš trejus metus „Neįmanomos misijos“ projektas, girgždėdamas per scenarijaus siūles, buvo pakibęs virš išsivadėjimo prarajos. Nebegelbėjo T.Cruise’o charizma ir paaugliškas gėrėjimasis fizine forma. Jei ketvirtoji dalis „Šmėklos protokolas“ sumaniai iškaršė kailį ne ten pasukusiems Džeimso Bondo istorijų kurpėjams ir nusėdo akių rainelėse gurgiančiai smagiu reginiu, tai penktasis kūrinys „Slaptoji tauta“ nepasiūlė nei veiksmo, nei giliamintiškos nuostabos, nei kikenimo. Absoliuti ekrano vidutinybė, kuri, reikia pripažinti, nebuvo ir tarp prasčiausių tų metų didžiųjų „blokbasterių“. Tiesiog trypčiojimas vietoje, kurį geresniu pavertė kitų projektų bejėgiškumas. Scenaristas ir režisierius Christopheris McQuarrie’as, su kuriuo Tomas susibičiuliavo, atrodė pametęs tempą, ritmą, klaidžiojantis sau svetimuose toliuose ir nežinantis, kaip iš šio chaoso išspausti vientisą, nuoseklų pasakojimą. Tarsi prisiimdamas atsakomybę už galimas pasekmes, Ch.McQuarrie’as nusprendė būti ir šeštosios dalies – „Neįmanoma misija: atpildo diena“ prodiuseriu. Kartu su T.Cruise’u ir septyniais sėkmės instinktais apdovanotu J.J.Abramsu, kurį „Žvaigždžių karų“ pinigų kalyklos genijai jau nusprendė susigrąžinti paskutinei naujosios trilogijos daliai, jie ėmėsi šeštojo Itano Hanto nutikimų projekto, kurio net didžiausi optimistai neįrašė tarp laukiamiausių šios vasaros „didžiųjų filmų“. Ko jau ko, o šimtamilijoninių juostų per 90 dienų užderėjo sočiai. Ir tikrai niekas nesitikėjo, kad „Atpildo dieną“ teks įterpti tarp geriausių panašaus žanro pavyzdžių.

Įgyvendinta tapatybės misija Neapsigaukite – šeštoji dalis anaiptol ne lengva vienakryptė pramoga su nenutrūkstamomis kautynėmis, sprogimais, susišaudymais ir gaudynėmis. Ir net ne T.Cruise’o solo karnavalas yra šio filmo pamatai. Juosta gana intelektuali. Perfrazuojant vieną elektroninės muzikos žanrą – intelektualus veiksmo filmas. O svarbiausia – „Neįmanoma misija“ pagaliau rado savo aiškią tapatybę, kurią ateityje bus labai sunku išsaugoti ir apsaugoti nuo tuščių mutacijų. Tai išmanus šnipinis nuotykių trileris, kuris visiškai nebepanašus į „bondiados“ ir „apiplėšimų“ kino mišinį. Tik kelios iš ten pasisavintos ir unikaliai įsisavintos detalės. „Atpildo dienoje“ išryškėjo Ch.McQuarrie’o simpatijos televizijos serialams „Tėvynė“ ir „Juodasis veidrodis“. Su paslapčių uždangomis, herojų pasikeitimais vietomis, penkiomis vienos siužetinės linijos atomazgomis. Ir... – kaip sunku tai rašyti – pirmą kartą per visą „Neįmanomų misijų“ istoriją buvo nuoširdžiai įdomu. Herojai išėjo iš saugumo ir komforto zonos. Jie buvo pažeidžiami. Kažkur giliai viduje žinojau, jog Tomo personažas nežus, bet atvirai pasidaviau apgaudinėjamas, kad taip gali nutikti. O dar tas meilės kvadratas, toks nebūdingas Hantui. Taikliai, skaudžiai, persmelkiamai. Galbūt ne vienam atrodys, jog pristigo ankstesnių dalių humoro. Vos kelios atplaišėlės. Bet man jo netrūko, nes būtų suardęs natūralumo giją. Į modernų „bondišką“ niūrumą „Atpildo diena“ taip pat neįklimpo. Neįkliuvo į fantastinių epi-

KINAS

nių mūšių pagundos žabangas. Tvirtai atsistojo ant kojų savo pačios sukurtoje unikalioje ir universalioje priežasčių ir pasekmių planetoje. Pasižiūrėkite. Ir negalvokite, kaip ir kas bus toliau. Taip gerai, kaip dabar, gali ir nebebūti. Mėgaukitės akimirka. „Neįmanoma misija“ pasiekė viršūnę.

Revoliucinė sporto dokumentika Futbolo dokumentikos aštuonių dalių projektas „Viskas arba nieko: Manchester City“ – pastaraisiais mėnesiais bene labiausiai sporto gerbėjų aptarinėjamas fenomenas. „Amazon“ grupė kone pirmą kartą skaudžiai „nušluostė nosį“ neginčijamai lyderiaujančiam „Netflix“ tinklui. Jums gali nepatikti šeicho valdomas „Manchester City“ klubas (oligarchai ir naftos magnatai valdo du trečdalius Anglijos „Premier“ lygos komandų), jūs galite kapstytis po milžiniško klubo biudžeto prigimties tamsybes (perskaitykite geriausiu sporto žurnalistikos veikalu pripažintą Jameso Montague knygą „Milijardierių klubas“ ir sužinosite, jog daugelio turtai apšlakstyti krauju ir apraizgyti neskaidriais sandoriais), tačiau šis pionieriškas dokumentikos projektas leidžia patekti į futbolo komandos kasdienybę. Nuo taktikų ir strategijų iki įprastų žmogiškų santykių. Nuo brangiai kainuojančių klaidų aikštelėje iki neįkainojamai didelių skriaudų ir potyrių už jos ribų. Nuo pergalės šventimo komandos draugų būryje iki psichologiškai gniuždančios pralaimėjimo vienatvės. „Viskas arba nieko“ toks paveikus, jog „Netflix“

jau kalba apie savo atkirtį konkurentams. Gal tai bus „Liverpool“. Gal Madrido „Real“. Ir jie turės sustrateguoti sumanymą taip, kad niekas nepriekaištautų dėl piratinio plagijavimo.

Nuostabaus žaidimo misionieriai Atakuojančio „cruyffiško“ futbolo ideologas, poetas ir filosofas Pepas Guardiola yra pagrindinis šio dokumentikos mini serialo charakteris. Dažnai pakylėtas naujų idėjų, bet neretai įtūžęs dėl stringančio žaidimo, nenumatytų aplinkybių ir nepalankių teisėjų sprendimų. Jis diegia ne tik judėjimo aikštėje su kamuoliu ir be kamuolio vizijas, bet ir savitą mąstyseną, neatskiriamą nuo įvykių treniruotėse ir rungtynėse. Žiūrėdamas „Viskas arba nieko“, dar kartą įsitikini – koks nuostabus – paprastas, bet sykiu ir sudėtingas yra futbolas aukščiausiame lygmenyje. Vis sudėtingėjantis ir universalėjantis. Reikalaujantis meno kūrinio įvertinimo straipsniui prilygstančios analizės su dešimtimis įvairiausių niuansų. Viskas arba nieko. Psichologija, ištvermė, technika, taktika. Kiekvienas skyrius dalijamas į dešimtis atskirų poskyrių. Atrodytų, aikštės dydis ir futbolo taisyklės nekinta, tačiau konkurencija čia verčia progresuoti kiekvieną dieną. Nes kovoji su tokiais pačiais nuo ryto iki vakaro dirbančiais oponentais. Ieškančiais tavo silpnybių ir uždengiančiais savąsias. Atskleidžiančiais savo stiprybes ir nutildančiais tavąsias. Vieną dieną sustojai – ir tu jau pralaimėjai. Visas šis tobulėjimo

procesas puikiausiai juntamas, jei esi sporto žurnalistas. Norėdamas būti profesionaliu futbolo analitiku, privalai atsisakyti kitų sporto šakų. Nespėsi. Praleisi daug įvarčių. Futbolas daug suteikia, bet dar daugiau reikalauja. Tam tikros askezės. Futbole telpa labai daug įvairiausių sričių elementų. Todėl jis toks populiarus. Galima domėtis plaukiant paviršiumi ir galima nardyti gelmėse. Kiekvienam – savas futbolas. Individualus. Kaip ir mėgstamas klubas. Pažiūrėkite dokumentikos mini serialą „Viskas arba nieko“ ir suprasite, kodėl žaidėjai verti milžiniškų atlyginimų. Galėsite palyginti jų keliones į rungtynes su garsiausių muzikantų turais. Pabandysite apsivilkti jų marškinėlius ir patirti spaudimą per rungtynes, klausytis trenerio kalbų prieš jas ir po jų, džiaugtis keliomis palaimingai laisvomis akimirkomis su šeima. Per Kalėdas galvosite apie būsimus priešininkus. Per Naujuosius – apie tai, kas nepavyko aikštėje. Per Velykas intensyviai gydysitės traumą, nes vasarą kokteilius iškeisite į pasaulio futbolo čempionatą, po kurio kramtysite karčias replikas apie blogėjantį žaidimą. Rugpjūtį prasidės pasirengimas sezonui, o rugsėjį draugiškai šypsositės komandos naujokui, kuris nusiteikęs nudaigoti jūsų vietą pagrindinėje sudėtyje. Spalį treneris reikalaus superherojinio atsidavimo ir įgūdžių gerinimo, bet startavus „Čempionų lygai“ treniruočių laikas bus apkarpytas iki apšilimo. Lapkritį – vėl trejos rungtynės per dešimt dienų, mėlynėmis nusėtos kojos ir „iksmenišku“ plienu žvangantys penktos lygos klubo futbolininkai, duobėtame stadione pasirengę sužaisti viso gyvenimo mačą ir tavo nuovargio ašaras gėdingai perkelti į laikraščio antraštes, kuriose neliks vietos pasigailėjimui... Bet vis tiek futbolas nuostabus. Kaip ir kinas. Ne visos misijos įmanomos. Bet tos, kurios pavyksta, verčia švytėti iš laimės. O toms, kurios nepavyksta, „Manchester City“ strategas P.Guardiola turi rezultatyvų atsakymą: pralaimėjimas – varžybų dalis. O pergalė reiškia ne tik titulą, trofėjų ar tris taškus. Ji įamžinama sirgalių atmintyje kaip pasakiška istorija. Bet net švęsdami geriausi treneriai žino, jog laimėjimai nėra amžini. Rytoj vėl reikės kovoti. O po poros nesėkmingų mėnesių gali būti lyg niekur nieko atleistas. Tad privalai išmokti gyventi šiandienoje ir projektuotis tik į artimiausias rungtynes. Ne į tas, kurios po poros savaičių. Į tas, kurios rytoj. Čia yra svarbiausioji misija. 23

Užsikrėtę DAILĖ

arba 16-oji emalio meno lab Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje nuo rugsėjo 21-osios iki spalio 13-osios veikia paroda, sudaryta iš pernai ir šiemet Kintuose vykusioje tarptautinėje emalio meno kūrėjų laboratorijoje „Pamario ženklai“ menininkų sukurtų darbų.

A.Endzinis. Atvirukas.

A.Endzinis. Baltijos sesėms.

Pillė VELJATAGA

Kaip emaliuojama Noru kurti emalio meną užsikrėčiau ir aš, menotyrininkė, šių metų renginio kuratorės Neringos Poškutės pakviesta tapti „Pamario ženklų“ – emalio meno laboratorija pavadintų kūrybinių dirbtuvių Kintų Vydūno kultūros centre – dalyve, kurios užduotis buvo parašyti tekstą katalogui ir straipsnį kultūrinei spaudai, t. y. prisidėti prie projekto sklaidos. Mano mama buvo metalo dailininkė, pramokau dirbti su metalo dailininkų įrankiais, tad, nusivežusi mamos darytą vario plaketę, sumaniau pabaigti ją emaliavimu ir dviem dienoms užėmiau vietą prie darbastalio. Dar ir 24

G.Grendaitė ir T.Vosylius. Atvirukai.

todėl, kad ne svečio, bet saviškio teisėmis pažiūrėčiau, kaip emaliuojama. Emalis – tai kaitinant sustiklėjanti masė. Dirbtuvėje stovi visas arsenalas indelių su spalvotais emalio milteliais, jie sunumeruoti, pagal numerius reikia rasti kataloge nurodytą degimo temperatūrą, vieno degimo metu dirbinys turi būti padengtas tokiai pat degimo temperatūrai skirtomis spalvotomis masėmis, o jei pasirenki kitokios temperatūros reikalaujančią spalvą, vėl naujas degimas. Emalio milteliai maišomi su vandeniu, gauta košė strypeliu dedama ant metalo (vario, plieno, sida-

bro). Negalima per storu sluoksniu, nes atšoks – pamatę klaidą, perspėjo mane, ir teko perdaryti. Kaitinimo laikas matuojamas sekundėmis, aš taip pat pusę minutės suskaičiavau ir į krosnelės termometrą žiūrėjau, o mano dirbinuką į krosnelę „pašauti“ (būtent, tarsi pyragą, tik ant tinklelio ir naudojantis tokiu ilgakočiu įrankiu) apsiėmusi dailininkė pravėrė dureles, kad žvilgtelėtų, iki kokios spalvos dirbinys įkaitęs, ir sako, kad dar keliolika sekundžių reikia laikyti. Pokalbiui su dailininkais pasukus prie klausimo, ar emalio meno technologijose daug vietos netikėtumams,

emaliu,

DAILĖ

oratorija „Pamario ženklai“

K.Kazlauskaitė. Nėra blogosios pusės.

K.Kazlauskaitė. Inspiracijos, užkonservuotos sandariuose plastiko maišeliuose.

L.Kerienė. Atvirukas Lietuvai.

L.Kerienė. Atvirukas Estijai.

L.Kerienė. Atvirukas Latvijai.

išgirdau paaiškinimą, kad įtakos gali turėti netikėti veiksniai, pavyzdžiui, kad ir emalio miltelių cheminės sudėties niuansai, bet įgūdžiai leidžia nepasiklysti.

kūrybinę biografiją turinčių dailininkų, tačiau jie yra emalio meno naujokai. Kintų emalio meno laboratorijose yra dalyvavę ir nuolatos emalį kuriantys dailininkai, pavyzdžiui, iš Gruzijos, Rusijos, šalių, turinčių ilgaamžes emalio tradicijas, ir žinomi latvių, estų, lietuvių metalo dailininkai, kurių kūryboje emaliui tenka daugiau ar mažiau epizodinis vaidmuo. Kintuose dalijamasi patirtimi, čia – vienintelės Lietuvoje dailininkų profesionalų emalio meno kūrybinės dirbtuvės, kuriose jau 16 metų įgyvendinamas projektas „Pamario ženklai“, kasmet trunkantis daugiau nei dešimt dienų.

Kintų emalio laboratorijos tėvu laikytiną, bet su humoru šio titulo besikratantį Romą Tarvydą paklausiau, kodėl renginio darbotvarkėje ilgas laikas skiriamas dalyvių susipažinimui su Pamario krašto gamta, istorija, kultūros paveldu ir tik kažkelintą dieną visi sueina į dirbtuvę. Atsakė, jog norisi, kad rezultatuose būtų matyti „made in Kintai“, kad kūriniai nebūtų tokie, kokių galėjo atsirasti bet kur kitur, ir tam dailininkams reikia gyvų įspūdžių. Atsakymas liudija, kad projekto „Pamario ženklai“ rengėjai, Kintų Vydūno kultūros centro ►

Žino, ką daro Emaliavimo technologijos atveria plačias eksperimentavimo galimybes ir užkrečia noru išbandyti emalio meną. Todėl nėra ko stebėtis, kad tarp projekto „Pamario ženklai“ dalyvių (ir šiemet, ir anksčiau) būna solidžią

DAILĖ

A.Roolaht. Atvirukas.

A.Roolaht. Trijų valstybių laiško turinį saugantis vokas.

R.Puspurės interpretacija.

Tarptautinėje emalio meno kūrėjų laboratorijoje „Pamario ženklai“ sukurtų emalio atvirukų / atvirlaiškių ekspozicija ant Vydūno kultūros centro sienos lauke.

E.Persevicas. Interpretacijos tema „Šimtmetis: Lietuva, Latvija, Estija“.

Kintų Vydūno kultūros centro direktorė R.Tarvydienė. Laboratorijos uždarymas, parodos atidarymas.

◄ direktorė, dailės ir edukologijos studijas baigusi Rita Tarvydienė ir R.Tarvydas, baigęs lietuvių metalo dailininkų vyresniąją ir vidurinę kartą parengusią Talino dailės akademiją, žino, ką daro. Įgyvendina nuoseklų, pilietiškai angažuotą – gerąja šio žodžio prasme

– projektą taip, kad tematika menininkams taptų ne privaloma užduotimi, o inspiracijos šaltiniu. Pamario krašto genius loci pajusti leidžia Kuršių nerijos kopos, Nemuno delta, ekskursijos ir pasakojimai apie asmenis ir įvykius, buitį ir istoriją.

Emalio atvirukai „Tiltai“, „Mažoji Lietuva“, „Kodas – vėtrungė“, „Laiškai Vydūnui“, „SAGA Donelaičiui“, „Žuvies pyragas“, „Atvirukas Lietuvai“ (skirta istoriniam Pamario pašto

DAILĖ

B.Stulgaitės atvirlaiškis.

U.Mikuda. Laikas skrieja vėjo sparnais.

U.Mikuda. Baltijos žuvis.

A.Endzinis. Emalio atvirukas su Latvijos šimtmečio logotipu, dailininko signatūra, o jubiliejino sveikinimo tekstas – šimtas varyje iškalinėtų taškelių.

Kintų emalio laboratorijos sumanytojas R.Tarvydas ir šiemečių „Pamario ženklų“ kuratorė N.Poškutė-Jukumienė.

Latvijos dailės akademijos Metalo dizaino katedros vedėjas, prof. A.Endzinis (centre) su kolegomis dailininkais U.Mikuda ir T.Vosyliumi dalijosi įspūdžiais apie Kintuose praleistą laiką.

E.Persevicas. Dokumentas, kuriame pažymėta, kad Latvija dirbo nuo 1918 m. pradžios, o ne darbo laikas truko nuo 1940 iki 1990 m., nuo šios datos valstybė vėl dirba.

keliui) – tai emalio meno laboratorijų devizai. 1917-ųjų „Atvirukas Lietuvai“ buvo skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Šiemetis „Šimtmetis: Lietuva, Latvija, Estija“ dedikuotas trijų Baltijos valstybių šimtmečių jubiliejams, kūrybinėse dirbtuvės dalyvavo šių trijų šalių

mybės istoriją. Menininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos kviečiami sukurti nustatyto dydžio emaliuotą atviruką / atvirlaiškį, kuriame būtų kiekvienos šalies identitetą ryškiausiai atspindintys simboliai, ženklai“, ir savitai išreikšti sveikinimą, linkėjimą. ►

dailininkai. Naujovė – renginys turėjo kuratorę, metalo dailininkę, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkę N.Poškutę-Jukumienę, kuri anotacijoje rašė: „siekiame emalio meno kūriniais / atvirlaiškiais skleisti žinią apie trijų kaimyninių valstybių nepriklauso-

DAILĖ

Tradiciškai dalyviai įsiamžino atliepdami temą – K.Kazlauskaitė, R.Tarvydienė, L.Kerienė, B.Stulgaitė, P.Veljataga, A.Roolaht, N.Poškutė-Jukumienė, T.Vosylius, G.Grendaitė, A.Endzinis, E.Persevicas, U.Mikuda, R.Puspurė. ◄ Užduotis sukurti emaliuotą atviruką (standartinis atviruko dydis 10,5 x 14,8 cm), yra tik nuoroda, kodas, kuriuo menininkas turėtų pasinaudoti savo sumanymo semantikoje ir stilistikoje. Belieka pastebėti, kad atvirukas dar yra vadinamas atvirlaiškiu ir šioje nuo XIX a. pabaigos paplitusioje medijoje pranešimas yra visų pirma vizualus, o ne verbalus (beje, atvirlaiškiams atsiradus, proginių palinkėjimų žodžius ant jų užrašydavo gamintojas, siuntėjas nieko ranka neprirašydavo, tad individualią siunčiamos žinutės reikšmę perteikdavo pasirinkdamas paveikslėlį) ir reikalauja lakoniškų bei pagavių metonimijų, metaforų ar kitų tropų. Dar vienas atviruko kaip medijos ypatumas – tai, ką siuntėjas sako gavėjui atviruku, yra nekonfidencialu, kita vertus, – asmeniška, nuoširdu.

Vėliavos spalvos Pokario metais miške užsilikusio, vaikų gyvybes nusinešusio sprogmens raudonai geltonas pliūpsnis miško žalumoje ir Lietuvos Respublikos vėliavos spalvos – šis asociatyvinis ryšys tapo paskata emaliavimo patirties turinčiai Laimai Kerienei, Vilniaus dailės akademijos (VDA) metalo meno specialybės dėstytojai, sukurti at28

virukus pasinaudojant mūsų ir abiejų kaimyninių valstybių vėliavų spalvomis. Sprogimų, kraujo ir miško reikšminis kodas – partizaninė kova, vienas ryškiausių Lietuvos laisvės simbolių. Estijai skirto atviruko fone mėlyna ir juoda, o Lidijos Koidulos, XIX a. poetės patriotinio eilėraščio, kurį chorai iki šiol dainuoja Estijos dainų švenčių pabaigoje, pavadinimas parašytas balta spalva. Apie tamsiai raudonos ir baltos spalvų Latvijos vėliavos atsiradimą legenda pasakoja, jog latgalių genties kariai laimėjo mūšį, kai tarytum vėliavą iškėlė audeklą, į kurį buvo suvynioję žuvusio vado kūną, o baltame audekle liko krauju nuspalvintos žymės. L.Kerienės kūrinyje raudonu ant balto parašyta „Dievas myli Latviją“, o raidės, kaip ir atviruke Estijai, sukomponuotos taip, kad atrodytų nusitiesusios pirmyn, į horizontą. Tris Baltijos valstybes sveikina metalo menas – taip interpretuočiau Birutės Stulgaitės, garsios metalo dailininkės, kuriai medžiagos išraiškingumas yra tapęs kūrybos principu, atviruką. Patys „kalba“ skaidrus neblizgus emalis, pro jį prasišviečiantis vario paviršius, tekstūra ir spalva. Kairėje pusėje, kur dažnai rašoma kam ir nuo ko, pavaizduoti trys šauktuko pavidalo ženklai, dailininkės vardas ir metai, dešinėje – baltas „suliniuotas“ stačiakampis, panašus į užrašui skirtą vietą. Tik kad rašyti nebeprireikia, palinkėjimų žodžiai

visiems žinomi, o jausmas Tėvynei keliauja kitais komunikacijos kanalais. Per ilgametę kūrybinę veiklą inspiracijos iš etnografijos besisemiančiai estų juvelyrei Annei Roolaht mūsų valstybių gyvenimo nueitą tarpsnį lydintys apmąstymai ir palinkėjimai, regis, yra dalykai, kuriems reikia nebe skambios viešos retorikos, o individualios refleksijos – tokią mintį kelia sveikinimą siunčiančių trijų valstybių laiško turinį saugantis vokas, užantspauduotas į vašką spaudžiamu spaudu per vidurį, kur susijungia trys voko kraštinės.

Įtaigūs skaičiai Valstybė, mininti šimtą metų nuo steigties datos, iš tiesų gyvuoja tik pusę šio laiko ir tas faktas išradingo palyginimo keliu išryškinamas Egono Persevico, daugiau nei dešimtmetį skulptūras bei objektus viešosioms erdvėms kuriančio latvių skulptoriaus, kūriniuose. Viename jų pavaizduotas darbo apskaitos tabelis, toks grafomis ir langeliais padalytas dokumentas, kuriame pažymėta, kad Latvija dirbo nuo 1918 m. pradžios, o ne darbo laikas truko nuo 1940 iki 1990 m., nuo šios datos valstybė vėl dirba. Tuščių langelių – penkiasdešimties okupacijos metų, tapusių priverstinio nedarbo metais, vaizdas – labai įtaigus.

DAILĖ

Bendraautoriai Greta Grendaitė ir Tomas Vosylius jau kuris laikas pasivadino „Legal (Art) Lovers“ ir sukūrė kelias instaliacijas. Tarptautinėse parodose kaip grafikė pripažinimo sulaukusi G.Grendaitė turi grafikos bakalauro ir menotyros magistro diplomus, T.Vosylius – skulptorius, dar užsiimantis fotografija, juvelyrika. Parodai jie pareikė tris, kaip rašė anotacijoje G.Grendaitė, tarpusavyje susijusius kūrinius laisvės tema. Menininkams rūpi įtampa tarp prigimtinės laisvės „svajoti, svajonėse išgyventi savo įsivaizduojamą laisvę“ ir paradigmos, kurioje postmodernistinis Kitas kėsinasi į svajonių laisvę, kurioje mums peršama virtuali realybė. Merginos su VR akiniais ekstatiška veido išraiška ir popkultūroje įsakmų „žiūrėk“ reiškiantis rankos rodomojo piršto atvaizdas, susikaupęs jaunuolio veidas ir debesų – laisvos svajos metafora? – atspindys jo akinių ekrane. Pagaliau – gracingas riešo gestas, ryškiai lakuotai nagai, pirštai, laikantys virvutę, kuria parištas sūpuojasi debesėlis. Šie vaizdiniai nestokoja paradokso, dažno G.Grendaitės kūryboje. VDA metalo specialybę baigusi, maždaug dešimtmetį konceptualią juvelyriką kurianti Karina Kazlauskaitė sukūrė melsvai pilkų atspalvių emaliu dengtus atvirukus, pavadintus „Nėra blogosios pusės“. Pirmojo „veidinėje“ pusėje – skaičiai 2018, „nugarinėje“ – 1918. Šią įtrūkimais ir panašiais laiko poveikio pėdsakais pažymėtuose paviršiuose pabirais skaitmenimis įrašytą žinią galima perskaityti kaip patikinimą, jog istorijoje nėra stebėtojams nematomos arba nesvarbios „blogosios pusės“. Antrojo atviruko vienoje pusėje iškalinėta šimtmečio data „1918–2018ieji” , kitoje – „3000-ieji“, – pasak autorės, „išlaisvinantis nuo istorijos ir pasakiškai nubloškiantis į fantastinį laiką“ skaičius.

nupiešta žuvis su trimis galvomis ir tos galvos negali būti išdėstytos kitaip, kaip tik žiūrinčios kiek skirtingomis kryptimis. Šis linkėjimas „Baltijos sesėmis“ vadinamoms, Briuselio biurokratų neretai į vieną krūvą suplakamoms mūsų valstybėms iš tiesų savalaikis. Kito kūrinio, tekstūros ir atspalvių turtingu emaliu padengto atviruko, pranešimas paprastas: Latvijos šimtmečio logotipas, dailininko signatūra, o jubiliejinio sveikinimo tekstas – šimtas varyje iškalinėtų taškelių.

Rasma Puspurė, Latvijos dailės akademijos metalo dizaino specialybės doktorantė, kūrybinėje biografijoje turinti kelias išraiškingo silueto auskarų kolekcijas, jubiliejinio atviruko meniniam sprendimui pasitelkė Vidurio Europos žemėlapio siluetą: žvilgsniu aprėpiant žemėlapyje švytinčiais taškeliais pažymėtus miestus, glaudi taškelių sankaupa mažame Baltijos valstybių plote padeda įsivaizduoti mūsų, mažų šalių, artumą. Kitame atviruke dailininkė supynė į kasą tris vario vielelių gijas, galus palikdama nesupintus: juk mūsų bendrystė dar tęsis.

Posakį „laikas skrieja vėjo sparnais“ latvių kalba neryškiomis, derančiomis su skaidriu emaliu dengto vario paviršiaus atspalviais ant atviruko formato plokštelės, truputį išlenktos, kad taptų panaši į sparną, užrašė Una Mikuda. Studijuojanti magistrantūroje Latvijos dailės akademijos Metalo dizaino katedroje, parodose dalyvaujanti, žaismingą papuošalų kolekciją „Žuvų turgus“ sukūrusi dailininkė Kintuose padirbino „Baltijos žuvį“, kurios „žvynai“ – iš 100 vario ir sidabro segmentų. Kokį šimtmečio kelią nuėjo nepriklausomybę atkūrusi, modernios tautinės valstybės gyvavimo požiūriu labai jauna valstybė Lietuva ir tokios pat jaunos, 1918 m. nepriklausomas valstybes sukūrusios Latvija ir Estija, ką jis reiškė žmonėms kaip piliečiams ir asmenims, kas sieja mūsų valstybes, – parodos koncepcija skatino menininkus tai apmąstyti. Be abejo, šie dalykai mąstantiems visuomet rūpėjo, tik susirinkusiųjų Kintuose mintyse, joms pasiekus ant darbastalio pasidėtą varį ir emalį, liko ir marias pašiaušiančio vėjo bei pamario meldų kvapo, ir didingų Nerijos kopų reginių pėdsakai. O jei be gražbylystės, tai paroda liudija, kad darbuotasi kūrybingai, kad vengta banalybių, dažnų šimtmečio minėjimo viešajame diskurse. Kintų Vydūno kultūros centre liks per dar vienerius tęstinio projekto „Pamario ženklai“ įgyvendinimo metus sukurtas emalio menas ir papildys turimą maždaug šimto kūrinių kolekciją.

Emalio meno kūrėjų laboratorijos uždarymas.

Janio Veverio ir Klauso Leo Richterio nuotr.

Paroda liudija, kad darbuotasi kūrybingai, kad vengta banalybių, dažnų šimtmečio minėjimo viešajame diskurse.

Su potekstėmis Šimtas metų, trys valstybės – tai tinkantys vizualizaviui semantiniai kodai, kuriuos dailininkai naudojo ir vienaprasmiškai, ir su potekstėmis. Sveiką humorą, paįvairinantį Baltijos valstybių jubiliejų minėjimų oficialią pakylėtą gaidą, demonstruoja Arvido Endzinio, Latvijos dailės akademijos Metalo dizaino katedros vedėjo, pramoniniu emaliu atlikta plaketė. Joje

DAILĖ

Dvi parodos Naujojoje Klaipėdos galerijoje

Taip sutapo, kad mados ir verslo centre „Herkaus galerija“ veikiančioje Naujojoje Klaipėdos galerijoje viena po kitos buvo pristatytos dvi menininkės. Nuo rugpjūčio 8 d. čia veikė grafikės Nijolės Šaltenytės ofortų paroda „Sutrikdytas ritmas“, o rugsėjo 13 d. ją pakeitė Jolitos Česonytės tapybos paroda „Krantas“. Pastaroji veiks iki spalio 10 d.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Sutrikdyti ritmai

J.Česonytė. Turiketuri. 2016. Drobė, akrilas, 100 x 100 cm. 30

Grafikė, knygų iliustruotoja N.Šaltenytė gimė 1946 m., studijavo dizainą ir grafiką LTSR valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), nuo 1974 m. dalyvauja parodose, gyvena ir kuria Vilniuje. Bet kuriame jos gyvenimo aprašyme greta daugkartinių apdovanojimų, gautų grafikos bienalėse ir ekslibrisų konkursuose, rasime svarbiausią – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių, kuris menininkei buvo įteiktas 2007 m. Dailininkė ne tik dalyvauja šalies ir tarptautinėse grafikos parodose, projektuose, ji yra daugelio jų sumanytoja ir kuratorė (tokių kaip tarptautinė mažosios grafikos trienalė ar knygų grafikos parodos). Nors N.Šaltenytė priklauso vyresniajai lietuvių grafikos kūrėjų kartai, jos kūrybos tyrinėtojai vienbalsiai konstatuoja, kad menininkė „nuosekliai žengia koja kojon su laiku, kuria neatsiribodama nuo dabarties ►

DAILĖ

Atviri atsakymai. 2018. Drobė, akrilas, 100 x 80 cm.

Pabirę karoliai. 2016. Drobė, akrilas, 70 x 100 cm.

Namas be numerio. 2018. Drobė, akrilas, 80 x 100 cm.

Kaimynės. 2018. Drobė, akrilas, 80 x 100 cm.

Rytas. 2015. Drobė, akrilas, 60 x 120 cm. 31

DAILĖ

N.Šaltenytė. Treji neramūs metai. 2014. Ofortas, akvatinta, 50 x 64 cm.

Nueinantys. 2018. Ofortas, akvatinta, 60 x 80 cm.

Liūdnas sekmadienis. 2017.

Tyla. 2011. Ofortas, akvatinta, 64 x 150 cm.

Po to. 2011. Ofortas, akvatinta, 50 x 64 cm. 32

Sla

Stovinti. 2007. Ofortas, akvatinta, 60 x 80 cm.

DAILÄ&#x2013;

aptas moters pasaulis 4. 2016. Ofortas, akvatinta, 60 x 80 cm.

. Ofortas, akvatinta, 60 x 80 cm.

Slaptas moters pasaulis 3. 2016. Ofortas, akvatinta, 60 x 80 cm.

Kitas liĹŤdnas sekmadienis. 2016. Ofortas, akvatinta, 60 x 80 cm.

Sutrikdytas laikas, 2017. Ofortas, akvatinta. 33

DAILĖ

◄ įtakos, bet kartu ir elegantiškai išlaikydama savo stilių“ (Dailė, 2016 / 2, p. 88). Nenuostabu, kad tokios patirties ir meistriškumo kūrėjos paroda buvo svarbi jos rengėjams. Tikiuosi, tokia tapo ir žiūrovams, ir kolegoms dailininkams. Gali būti, kad kam nors iš atėjusiųjų net kilo mintis įsitikinti, ar tikrai tie nemažo formato grafikos lakštai „atspausti“, o ne „atspausdinti“ geros firmos geru spausdintuvu... Klasikinis ofortas, derinamas su akvatintos technika, yra tapęs firminiu N.Šaltenytės ženklu. Akvatinta suminkština ofortą, suteikia jam subtilaus tapybiškumo. Nedideli raudonos spalvos akcentai (nuo mažo raudono taško iki laisvo brūkštelėjimo) veikia kaip papildomi ritmų „trikdytojai“ fragmentiškai fiksuojamuose vaizdiniuose, iš kurių klostoma moters pasaulio ir moters pasaulyje tema. Juose ryškėja vidinė kūrėjos nepriklausomybė ir telpa plati emocijų bei būsenų amplitudė, tik be buitiškojo poetizmo. Visko estampuose yra – realistiškų detalių, stilizacijos, intelektualaus šaržavimo. Ir visa tai, kaip minėta citatoje, pateikta elegantiškai išlaikant savo stilių. Geriau ir nepasakysi. Nebent galima šio bei to pasmalsauti su klaipėdiete grafike Danute Žalnieriūte, kuri pasakojo: „Susitikome institute antrame grafikos kurse ir iki šiol bendraujame. Nijolė tuo metu jau buvo bene trejus metus pasimokiusi dizaino ir apsisprendusi, kad tai ne jai. Nijolės kūrybą sudaro du komponentai. Vienas jų – amatas ar profesionalumas (čia kaip kam labiau patinka vadinti), kitas – talentas. Iš jų – ir kūrybos rezultatas. Kaip dailininkė ji yra visa galva aukščiau už kitus šiuolaikinius menininkus, kurie turi talento, bet stokoja amato įgūdžių. Su ofortu taip jau yra – reikia daug kruopštumo, bet rezultatas ne visada toks, kaip įsivaizduoji. Jos kūrybos stuburas iš tiesų yra moters pasaulis, su džiaugsmais ir lūkesčiais, bet be saldumo, daugiau su sarkazmu ir švelnia ironija. Ir to vyrai niekada nesupras. Tiesiog žiūrėti į jos darbus reikia pastangų, nes juose visada yra mįslė, kurią įminti ne taip paprasta.“

Tapytojos krantai Jolita Česonytė gimė 1966 m., mokėsi Šiaulių pedagoginio instituto (dabar – Šiaulių universitetas) Dailės fakulte34

te. Nuo 1989 m. yra dailės pedagogė, gyvena Žiežmariuose. Nors parodose dalyvauja nuo 1996 m., pirmąją autorinę parodą surengė 2017 m. Pylimo galerijoje Vilniuje. Dailininkės biografijoje Klaipėda tapo antrosios personalinės parodos miestu. Žvalgantis po parodą, kažkodėl kyla jausmas, kad gražus jos pavadinimas atsitiktinis, gal labiau paveiktas dailininkės buvimo Klaipėdoje ir pajūryje, nei to, ką matome ant sienų. Bet gal pavadinimu pernelyg sureikšminame? Tarkime, pernykštė jos paroda vadinosi „Balta vėliava“, kaip ir šioje parodoje eksponuojamas paveikslas. Tačiau bet kuris šios ekspozicijos kūrinys gali būti programinis šiandieninės J.Česonytės kūrybos kontekste. Dailininkė pateikė itin vieningą visumą – motyvų, komponavimo, spalvinio sprendimo ir tapymo būdo požiūriu. Tai akivaizdus trijų pastarųjų metų (2015–2018) raiškos gryninimo rezultatas, tarsi vienu atokvėpiu sukurti darbai. Jei jos paroda būtų veikusi prieš maždaug penkerius metus, kai stilius buvo visoks, gal ir nebūtų pastebėta. Kaip atrodo J.Česonytės tapyba šiandien, visiškai neklausiant, kaip ji atrodys rytoj? Įdomi, nes truputį kitokia. Su personažais, kurie daug ką primena ir kartu į nieką nepanašūs, turi ir žmogiško, ir jaukaus žvėreliško. Su dekoratyviai dėstomomis plokštumomis, dažnai pasitelkiant frizinę kompoziciją, siekiant sutalpinti visus ir visas. Portretuojanti ir apipinanti atvaizdus detalėmis, tuomet visuma pasakoja ne tiek apie šį gyvenimą, patyrimą ir gautas pamokas, kiek apie trokštamą, gal vizionierišką, gal paralelinį... Drobių debesyse ir vandenyse šuorais juda žuvelės, pinasi grakštūs grafiški vijokliai, alsuoja šiluma pusryčių puodeliai ir sukasi minčių nuojautos. Ramus, subtiliai spalvotas, kartais beveik monochrominis tapybos pasaulis, kuriame gal atpažinsime savo alter ego, o gal suvoksime kaip užuovėją. Nes ten nėra audrų, destrukcijos; antra vertus, nėra nei lėkšta, nei pernelyg teigiama. Nors autorė įsitikinusi, kad darbų pavadinimai labai svarbūs, kaip raktai į jos pasakojamas istorijas, reikėtų labiau pasitikėti vaizdais, kurie yra pakankamai išraiškingi, kad kiekvienas į juos žvelgiantis suprastų iš tikro turįs savąją to, kas vyksta, versiją.

Liun drus Rytprūsių krašto muziejaus Liuneburge (Vokietija) pavadinimas klaipėdiečiams bent viena ausimi turėtų būti girdėtas – juk nuo 2006 m. Prano Domšaičio galerijoje iš turtingų muziejaus Liuneburge rinkinių buvo surengtos net septynios Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto dailės paveldo parodos, kurios pristatė dailininkų, susijusių su šio krašto praeitimi, kūrybą.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Taip Klaipėdos gyventojai ir svečiai galėjo pamatyti Karlo Eulensteino, Alexanderio Kolde’ės, Carlo Knaufo, Ernsto Mollenhauerio, Annos Natali Sinnhuber ir Margarethės Sinnhuber, Horsto Skodlerrako ir kitų su Klaipėda, Kuršių nerija, Nidos dailininkų kolonija, Karaliaučiaus dailės akademija susijusių tapytojų originalius paveikslus, istorijos kataklizmuose visai užmirštų ar tik keliems specialistams žinomų dailininkų kūrinius.

KULTŪROS MARŠRUTAIS

eburge, kos mieste

Atidarymo svečiai prie Rytprūsių krašto muziejaus Liuneburge.

Šiandien Rytprūsių krašto muziejų minime dėl kitos, pačiam muziejui itin džiaugsmingos ir svarbios priežasties –

naujo atidarymo po daugiau nei trejus metus trukusios renovacijos. Džiaugsmas visiškai suprantamas. Keičiasi, iš dalies ar

iš esmės atsinaujina ir Klaipėdoje esantys muziejai. Vien 2018 m. džiaugiamės Lietuvos jūrų muziejaus atidarymu ► 35

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Tarp Rytprūsių gyvūnijos. ◄ po rekonstrukcijos, naujomis erdvėmis ir ekspozicijomis Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Prieš kelerius metus įvyko Prano Domšaičio galerijos renovacija. Kiekvieno muziejininko svajonė yra ir sudaryti kuo tinkamesnę aplinką vertingų eksponatų saugojimui, ir kuo įdomiau, įvairiapusiškiau pateikti eksponatus lankytojams.

Mena Rytprūsių istoriją Nedidelis Liuneburgas (maždaug 77 000 gyventojų) prie Ilmenau upės, turintis ir garbingą Hanzos miesto titulą, dažnai vadinamas vienu gražiausių šiaurinės Vokietijos miestų. Šlovinga Liuneburgo istorija jau tūkstantį metų susijusi su druska ir druskos kasyklomis. Apie tai šiandien primena buvusioje druskos virykloje įkurtas Vokiečių druskos muziejus. Turi miestelis 36

ir terminį druskos šaltinį. Liuneburgo nepalietė Antrasis pasaulinis karas, todėl vaikštinėdamas po jo senamiestį jautiesi esąs autentiškame viduramžių architektūros muziejuje po atviru dangumi. Miesto istorija interaktyviai atskleidžiama 2015 m. atidarytame itin moderniame Liuneburgo muziejuje, kuris, kaip ir Vokiečių druskos muziejus, priklauso Liuneburgo muziejų fondui. Taip jau susiklostė, kad 1987 m. šiame druskos, studentų (veikia universitetas) ir puikios architektūros mieste buvo įkurtas Rytprūsių krašto muziejus, kuriame rodoma Rytų Prūsijos istorija nuo pradžios, pirmykščių laikų, iki jos pabaigos, 1945 m., kai kraštas buvo „ištrintas“ iš Europos žemėlapio. Muziejui vadovauja Rytprūsių kultūros fondas, jį finansuoja ir Vokietijos Federalinė Vyriausybė, ir Žemutinės Saksonijos Vyriausybė. Muziejaus rinkiniai apima Rytų Prūsijos istoriją, kultūrą ir gamtą.

Muziejaus atidarymo po renovacijos oficialioji dalis vyko rugpjūčio 25 d. seniausioje Liuneburge Šv. Jono bažnyčioje. Atidaryme dalyvavo Vokietijos Federalinės Vyriausybės kultūros ir masinės informacijos priemonių ministrė prof. Monika Grütters, Žemutinės Saksonijos mokslo ir kultūros ministras Björnas Thümleris, Rytprūsių kultūros fondo tarybos pirmininkas Hubertusas Hilgendorffas, Estijos, Latvijos, Lietuvos ambasadoriai Vokietijoje, kiti svečiai. Prof. M.Grütters pastebėjo, kad Rytprūsių krašto muziejus yra „svarbus Europos kultūros ambasadorius“, nes vokiečių palikimo Vidurio ir Rytų Europoje tyrinėjimai, bendros istorijos pažinimas gali padėti geriau suprasti krizes ir konfliktus. Ypatingai buvo akcentuojamas naujo skyriaus, skirto Baltijos vokiečių istorijai, įkūrimas greta nuolatinės muziejaus ekspozicijos. Tą pačią dieną gausūs atidarymo svečiai, vos tilpę didžiulėje gotikinėje Šv.

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Trakėnų žirgų istorija.

Jono bažnyčioje, buvo pakviesti apžiūrėti pasikeitusių, iš esmės prasiplėtusių muziejaus ekspozicijų, pabendrauti su muziejaus vadovais ir muziejininkais, kurie buvo pasiruošę atsakyti į visus svečių klausimus.

Partnerystės ženklai Rytprūsių krašto muziejuje pirmą kartą teko lankytis dar 2003 m. – muziejus turi vertingą Karaliaučiaus dailės akademijos ir Nidos dailininkų kolonijos istoriją atspindintį tapybos ir grafikos darbų rinkinį, kuriame yra ir vienas P.Domšaičio paveikslas – peizažas, vaizduojantis bažnytkaimį netoli gimtųjų dailininko vietų. Palyginti su buvusiomis ekspozicijomis, kurios ir tuomet darė gerą įspūdį (ypatingai pabėgėlių iš Rytų Prūsijos likimo pristatymas), 2018 m. muziejaus vaizdas pasikeitė iš esmės. Net įėjimas įrengtas iš

kitos pusės, dabar į muziejų galima patekti ir apsilankius jaukioje muziejaus kavinėje „Bernstein“ (Gintaras). Greta stovi itin populiarus Vokiečių aludarystės muziejus, pristatomas kaip Rytprūsių krašto muziejaus partneris, į abu muziejus galioja bendras bilietas. Einantiems tik alaus gamybos istoriją tyrinėti, į bilieto kainą įtrauktas laikinų parodų Rytprūsių krašto muziejuje aplankymas. Muziejų partnerystės ženklų Liuneburge apstu. Bendromis miesto muziejų pastangomis, padedant rėmėjams išleistas specialus, vaikams ir šeimoms skirtas linksmas žemėlapis, kuriame nurodytos visos su menu, kultūra ir pramogomis susijusios Liuneburgo vietos. Įdomu, kad žemėlapyje pažymėtas ir knygynas, kuriame galima įsigyti knygų vaikams. Žinoma, visi Liuneburgo muziejai, kaip ir Klaipėdos ar bet kurio kito Europos Sąjungos miesto, dalyvauja Tarptautinėje muziejų naktyje, nuo 2005 m. tradiciškai vykstan-

čioje gegužės mėnesį. Bet Liuneburgas turi dar ir Ilgąją muziejų naktį, jau antri metai rengiamą rugsėjo pradžioje. Šiemet ji vyko rugsėjo 8 d., šeštadienį, nuo 17 iki 23 val. Su vienu bilietu buvo galima aplankyti septynis mieste veikiančius muziejus (pagrindinio bilieto kaina buvo 8 eurai, bet galiojo įvairios nuolaidos senjorams, šeimoms, vaikai iki 8 metų muziejus lankė nemokamai). Ilgosios nakties metu veikė specialus nemokamo autobuso maršrutas, sujungęs visus septynis muziejus.

Interaktyvus muziejus Bet grįžkime į ką tik duris atvėrusį, naujumu kvepiantį Rytprūsių krašto muziejų. Rytų Prūsijos istorija, kultūra ir gamta naujoje ekspozicijoje pateikiami itin atraktyviai. Regiono istorija, svarbiausi įvykiai, buities, amatų, prekybos ir kultūros aspektai ► 37

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Rytprūsių literatūros kampelis.

Klaipėdos krašto valstietės išeiginiai drabužiai. Maždaug 1900 m.

Paruošta gintaro tyrinėtojams...

Ne tik vaizdas, bet ir garsas.

◄ atskleidžiami labai išradingai, galvo-

(Trakėnų žirgų istorija), ekranai, kuriuose matoma, kokį gintaro gabalėlio fragmentą per mikroskopą tyrinėja lankytojas, ir kita padeda geriau suvokti pačius eksponatus. Jie neprapuola šioje iš pirmo žvilgsnio margoje ir klaidžioje aplinkoje. Svarbi sienų spalva – gilūs mėlynos, raudonos, žalios spalvų atspalviai vizualiai tampa atskirų temų „skirtukais“. Ekonomiškai panaudojamas plotas, panaudojant vitrinasstalčius, vitrinas-stumdomas sienas.

jant ir apie rimtus istorijos žinovus, ir apie vaikus, paauglius ar nieko apie išnykusią Rytų Prūsiją nenutuokiančius abejingus lankytojus. Ekspozicijoje akcentuojami edukaciniai momentai. Bendrai visa ekspozicija pasižymi interaktyvumu, bet ne tiek technologijų požiūriu, nes išlaikomas balansas tarp technikos ir originalaus eksponato. Panaudoti interaktyvūs stalai

Taigi lankytojai, norėdami apžiūrėti eksponatus, muziejuje turi ką veikti – neužtenka oriai vaikštinėti, rankas už nugaros susidėjus. Pvz., varpų muzikos kampelyje, kuris įrengtas už garsą sugeriančios veltinės užuolaidos, guminiu plaktuku galima išbandyti autentiško varpo garsą, o čia pat su edukacijai skirtais varpais pabandyti pagal nurodytą schemą sugroti paprastą melodiją. Itin įdomu buvo gyvai pamatyti ir išbandyti, kaip į nuolatinę, taigi „rimtą“

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Varpų edukacija.

Žemės ūkio reikalai.

muziejaus ekspoziciją, kuri parengta ir numatoma ne vienerių metų veikimo laikotarpiui, drąsiai įjungiami edukaciniai motyvai ir fragmentai, tokie kaip žvitraus ir, matyt, labai smalsaus šeškiuko personažas.

Nepalieka abejingų Ekspozicija pirmame aukšte pradedama nuo prūsų sąvokos pristatymo ir svarbiausių artefaktų, toliau seka vienas į kitą pereinantys / persiliejantys nedideli skyriai, skirti literatūrai, mokslui, religijoms, kunigaikštystės ir karalystės laikotarpiams, Trakėnų žirgams, gintarui, gamtai, gyvūnijos ir paukščių įvairovei. Antrame aukšte pristatoma tolesnė Rytų Prūsijos raida XIX a., Pirmojo pasaulinio karo metais, Veimaro Respublikos laikais, nacionalsocializmo pasekmės, Antrojo pasaulinio karo padariniai. Nelieka nuošalyje žemės ūkis ir, žinoma, medžioklės Rytų Prūsijoje tradicijos. Trečiame aukšte tęsiama Rytprūsių istorija, apžvelgiant XX a. pirmosios pusės atsiminimų kultūrą ir vartojimo įpročius, baigiama tragiška pabėgėlių tema ir emocionaliais prisiminimais apie traukimąsi iš 1945 m. paliktos žemės. Šiame aukšte įkurdintas ir naujasis Baltijos vokiečių skyrius, kurio ekspozicija pristato Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje nuo senų laikų gyvenusių vokiečių kultūrą ir tradicijas. Skyrių įrengti padėjo Liuneburge veikiantis Baltijos vokiečių fondas, turintis didelį archyvą ir gausią biblioteką. Vaizduojamosios dailės skyriuje buvo smagu vėl pamatyti muziejaus parodo-

Medžioklės tradicijos.

Rytų Prūsijos istorija, kultūra ir gamta naujoje Rytprūsių krašto muziejaus ekspozicijoje pateikiami itin atraktyviai. se Klaipėdoje eksponuotus C.Knaufo, K.Eulensteino ar E.Mollenhauerio paveikslus, apžiūrėti atidarymui parengtą puikią Rytprūsių grafikos parodą. Ne mažiau smagu buvo sutikti muziejuje malonią vokiečių sutuoktinių porą, ką

Kristinos Jokubavičienės nuotr.

tik apsilankiusią Lietuvoje. Taip, žinoma, jie matė Juodkrantėje, Miniatiūrų muziejuje, veikusią tapybos ir žemėlapių parodą „Žvilgsnis į žemę ir vandenis“, skirtą kultūrinio turizmo maršrutui „Nuostabiosios žemės beieškant. Nuo Nidos dailininkų kolonijos iki Prano Domšaičio“. Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje, pora aplankė parodą „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje“ (abi parodos iš klaipėdiečio kolekcininko Aleksandro Popovo Rytų Prūsijos tapybos ir grafikos rinkinio). Tikrai ta nuostabioji žemė paveiksluose ir tikrovėje nepalieka abejingų... 39

FOTOGRAFIJA

Ant realaus pas

A.Dapkevičiaus fotografij Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13 L“ rugpjūčio 30-ąją atidaryta Lietuvos fotomenininko, klaipėdiečio Aleksandro Dapkevičiaus (1929–2007) retrospektyvinė fotografijų paroda „Ant realaus pasaulio pagrindo“ (kuratorė – straipsnio autorė). A.Dapkevičiaus fotografinis palikimas uostamiestyje pristatytas praėjus daugiau nei dešimčiai metų nuo paskutinės autoriaus parodos, kuri buvo surengta iš karto po jo mirties.

A.Dapkevičius. Žvejys, 1970. 40

Danguolė RUŠKIENĖ

Fotografijos klasikas Šioje parodoje – 35 fotomenininko darbai, iš kurių maždaug pusė – originalios, paties autoriaus rankomis spausdintos fotografijos ir nauji, pirmą kartą eksponuojami kūriniai, atspausti iš originalių negatyvų. Dauguma parodoje rodomų fotografijų buvo sukurtos maždaug 1970–1990 m. ir tik kelios – iš paskutinio A.Dapkevičiaus kūrybinio laikotarpio, kai fotomenininkas jau nefotografavo, bet originaliai perkūrė savo archyvines fotografijas. Tai – trečias jo kūrybos pristatymas. Prieš tai ši paroda lankėsi Vilniuje ir Šiauliuose. Klaipėdoje ją galima pamatyti iki rugsėjo 29 d. Kitais metais planuojama išleisti A.Dapkevičiaus fotografijų albumą, pirmą didesnės apimties leidinį, išsamiai pristatantį jo kūrybą. Lig šiol buvo publikuoti tik trys jo parodų katalogai (2007, 1990, 1985), kuriuose šio autoriaus fotografija apžvelgiama labai fragmentiškai. Šis projektas skirtas artėjančioms jubiliejinėms A.Dapkevičiaus gimimo metinėms. Jį finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė. A.Dapkevičius – vyresnės kartos Klaipėdos fotomenininkas, šiandien priskirtinas Lietuvos fotografijos klasikams. Jis gimė 1929 m. Sedoje, Mažeikių apskrityje. Nuo 1957 m. apsigyveno Klaipėdoje ir pradėjo dirbti fotografu gyventojų buitinio aptarnavimo kombinate „Gražina“. Tada fotografija jam buvo pragyvenimo šaltinis. Kita vertus, šie metai suteikė autoriui puikią galimybę ištobulinti savo fotografijos techniką. Amatas netrukus peraugo į pomėgį ir jau nuo 1969 m. A.Dapkevičiaus fotografijos vis dažniau pasirodydavo

FOTOGRAFIJA

aulio pagrindo os retrospektyva parodose, dalyvaudavo konkursuose. Tuo metu Klaipėdoje dar tik steigėsi Lietuvos fotografijos meno draugijos Klaipėdos sekcija (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyrius). Kuriančių fotografų labai trūko. Todėl jau 1973 m. A.Dapkevičius buvo priimtas į draugiją ir jo kūrybinė bei parodinė veikla dar labiau suaktyvėjo. Šio autoriaus kūryba, šalia kelių kitų fotomenininkų, atstovavo klaipėdiečių fotografijai. Ji buvo gerai vertinama, sulaukdavo apdovanojimų. A.Dapkevičiui palyginti dažnai buvo siūloma dalyvauti tarptautinėse parodose, daugiausia vykusiose Tarybų Sąjungos respublikose. Per daugiau nei 30 metų jis surengė per 20 autorinių parodų, aktyviai dalyvavo jungtinėse parodose, pelnė per 50 apdovanojimų. Svarbiausias iš jų – 1999 m. Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) suteiktas fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas. Nuo 1999 m. A.Dapkevičius buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Autorius mirė 2007 m. Klaipėdoje. Svarbiausi jo sukurti fotografijų ciklai: „Žemaitukai“ (1968–1978), „Aktai“ (1969–1991), „Pamario peizažai“ (1972– 1982), „Portretai“ (1972–1989) ir „Fotografika“ (2002–2007). A.Dapkevičiaus kūrybinis palikimas saugomas LFS, Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės bibliotekoje, Lietuvos dailės muziejuje ir privačiose kolekcijose.

Mėgo dirbti vienas Lietuvos fotografijos mokyklos (toliau – LFM) klestėjimo periodu susiformavusi A.Dapkevičiaus fotografija turi beveik

Vaikas su mama. Iš ciklo „Vaikai“. 1969–1989.

visus LFM būdingus bruožus. Tačiau jo kūriniai sunkiai galėtų pretenduoti į objektyvų realybės atspindėjimą. Šis autorius niekada nesiveržė į aktualių įvykių sūkurį, mėgo dirbti vienas, susikaupęs, atsiribojęs nuo chaotiško socialinio ir politinio veiksmo. Jis sau artimoje aplinkoje ieškojo lengvai suvokiamos neanalitinės tiesos, kadro autentiškumą ir vaizdo dokumentalumą paneigdamas subjektyvizuota jautria pozicija. A.Dapkevičius buvo iš tų autorių, kurie nepritarė jo vadinam žurnalistiniam stiliui ir savo kolegas kritikavo už tai, kad jų darbuose – per mažai psichologiškumo, filosofijos. Jis ne kartą griežtai pasisakė prieš tada lietuvių fotografijoje vyravusį

reportažinį stilių. Jį erzino ir tas faktas, kad tuo metu dauguma fotografų į meninę fotografiją buvo atėję iš periodinės spaudos. A.Dapkevičius taip aiškino savo poziciją: „Visi jie būdavo žurnalistinės fotografijos atstovai, visi laikydavosi tų pačių „socialistinio realizmo“ nuostatų. Uždavinys buvo aiškus: vaizduoti gražų gyvenimą gražiomis priemonėmis. Ne tuo keliu buvo einama... Pas Sutkų viską lemia atsitiktinumas. Kita vertus, man atrodo, kad jaunimas, kuris prieš keliolika metų ėmė kilti Lietuvos fotografijoje, „apšovė“ daugelį meistrų būtent tuo, kad visų pirma natūroje ieškojo „švarių“ kompozicijų. Tada ir susikirto du poliai, du požiūriai. ► 41

FOTOGRAFIJA

◄ Ne paslaptis, kad jaunimas nugalėjo. Jie įrodė, kad atsitiktinumas lemia nedaug, reikia iš anksto viską gerai apgalvoti, akylai ieškoti, o tik po to spustelėti aparatą.“ A.Dapkevičius visą savo aktyvų kūrybinį periodą liko išlaukto, gerai apgalvoto, daugiau ar mažiau surežisuoto kadro šalininkas ir atsitiktinumui beveik nepalikdavo vietos. Pasak jo, fotografija yra nieko verta, jeigu ji grindžiama atsitiktinumu, viskas joje turi būti apgalvota iki smulkmenų. Ko gero, dėl to jo darbai buvo preciziški tiek turinio, tiek technologiniu požiūriu. Jis prie vieno sumanymo galėdavo praleisti savaites, sunaudoti kelias fotojuostas, kol užfiksuodavo tą vienintelį kadrą, kurio jam reikėjo. Jis buvo griežtas tiek savo, tiek kitų kūrybos atžvilgiu, gana kategoriškai reiškė savo tiesas ir atkakliai gynė įsitikinimus.

Pats to nenorėdamas

Be pavadinimo. 1982. Iš ciklo „Aktai“. 1969–1991.

Iš ciklo „Aktai“. 1969–1991. 42

Nors A.Dapkevičių labiau norisi priskirti pastatyminės – režisuotos fotografijos autoriams, bet akivaizdu, kad socialinės tematikos jis taip pat nevengė. Kaip ir daugumai tuo metu kūrusių fotomenininkų, jam rūpėjo tautos praeitis, nykstantys jos istorijos pėdsakai. Jis taip pat skubėjo įamžinti išeinantį Lietuvos kaimą su jo senoliais, gyvenimo būdu ir tradicijomis. Kaip anuomet rašė fotografijos apžvalgininkas Andrius Juškevičius, „kaip niekas kitas A.Dapkevičius tapo nepakartojamas savo laikmečio metraštininkas (...). Ne kartą aštriai pasisakęs prieš vyraujantį reporterinį, žurnalistinį lietuviškos fotografijos stilių, A.Dapkevičius pats to nenorėdamas ir nesiekdamas sukūrė ištisas galerijas ryškių savo laikmečio dokumentų“. Nors šio fotografijos klasiko teigimu, jis niekada nebijojo ir nesišalino aštrių socialinių problemų, kaimo tematikos fotografijose dominuoja optimistiškas jo požiūris. Gal kiek šaržuotas, kartais groteskiškas, bet dažniausiai be didesnio kritinio vertinimo ar ryškios autorinės pozicijos krūvio. Ir vis dėlto, vertinant jo kūrybą to laikmečio kontekste, galima teigti, kad A.Dapkevičius gana drąsiai realizavo savo kūrybinius sumanymus, atrodo, pernelyg nesigilindamas į tuometės santvarkos primetamas sąlygas vaizduojamajam menui. Šiam fotomenininkui rūpėjo ne tik šalies periferijoje vykstančios permainos.

FOTOGRAFIJA

vimas, galima sekti jo mintį. Bet kartu peršasi abejonės dėl pažeistos natūralios kadro struktūros, būtent tokio autorinio sprendimo būtinybės. Tai tik įrodo, kad A.Dapkevičius turėjo savo pasaulėjautą, savo matymą ir savo suvokimą apie kūrybą. Ko gero, tai – vienas iš dėmenų, kurie daro jo fotografiją unikalią.

Aktai ir vaikai

Kopų galiūnas. 1975.

Gana dažnai jis apsilankydavo ir naujuose Klaipėdos miesto rajonuose, tik vedamas jau visai kitų tikslų. Šiose teritorijose jis stebėjo ir fiksavo naujakurių gyvenimo epizodus. Bandė užčiuopti būdingiausius uostamiesčio modernėjimo bruožus. Būtent čia, naujo gyvenimo, ateities ir, žinoma, darbo temose, galima atpažinti tą patį autoriaus kritikuotą socrealizmą ir pompastišką vaizdinės informacijos perteikimo stilių. Turbūt anuomet, kūryboje ir mene vyraujant ideologizuotam realybės vaizdavimo metodui, tokios raiškos išvengti būdavo itin sudėtinga. Akivaizdu, kad be to savo fotografinėje kūryboje neapsiėjo ir A.Dapkevičius.

Su gamta – glaudus ryšys Žymiai svaresnę A. Dapkevičiaus fotografinio palikimo dalį sudaro fotografijos, laisvesnės nuo socialinių temų ir konkrečių faktų, todėl neabejotinai autoriui suteikusios daugiau erdvės. Tarp jų – gamtos vaizdai. A.Dapkevičius visą gyvenimą su

gamta išlaikė glaudų ryšį. Jis praleisdavo begalę laiko vaikštinėdamas pajūriu, pamiškėmis, stebėdamas plačias laukymes ir braidydamas po pievas. Jam buvo įdomus kiekvienas metų laikas, bet daugiausia jis yra prikaupęs žiemos peizažų. Dirbdamas prie šio žandro, A.Dapkevičius iki subtilumo ištobulino savo kūrybinę manierą. Būtent čia atsivėrė lyriškiausi ir jautriausi jo kūrybos niuansai, stipriausiai pasireiškė asmeniniai grožio, dermės ir estetikos suvokimo principai. Svarbiausia A.Dapkevičiaus peizažuose – harmoningo vaizdo, sudėlioto iš atskirų gamtos elementų, turinčių nemenką simbolių ir metaforų krūvį, organizavimas. Kita vertus, šį autorių tikrai ne visuomet fotografijoje tenkindavo pačios gamtos formos ir prigimtinės jos išraiškos. Todėl visa tai, ką aptikdavo gamtoje, jis dažnai papildydavo išorine režisūra, ant rudens išmargintų medžių lapų nukloto tako padėdamas ką tik nuskintą chrizantemos šakelę ar ant išraiškingos faktūros kelmo rūpestingai išskleisdamas klevo lapų puokštę. Tokiose fotografijose stebima autoriaus ranka, akivaizdus jo dalyva-

Kitas itin populiarus A.Dapkevičiaus kūryboje žanras – aktas. Čia autorius beveik neišsiskyrė iš kitų to meto meistrų. Kaip ir dauguma jų, domėjosi tik jaunu ir savaime estetišku moters kūnu. Pasirinkdamas tokį kūną, jis smalsiai tyrinėjo bręstančios moters išorę. Kaip ir kiti, savo pozuotojas įprastai fotografuodavo natūros fone, taip siekdamas atskleisti ir įprasminti žmogaus bei gamtos vienovę. Pabrėždamas moters kūno daugialypę, tačiau natūrai artimą kilmę, kartais menininkas jį „formuodavo“ iš smėlio, vandens ar augmenijos. Kai kuriose jo fotografijose netikėtai moters kūnas išauga iš žemės, išnyra iš vandens, o kartais lyg ir nepastebimai įsilieja į medžius ar krūmus, taip įgaudamas gamtos objektams būdingų faktūrų.

Pasak jo, fotografija yra nieko verta, jeigu ji grindžiama atsitiktinumu, viskas joje turi būti apgalvota iki smulkmenų. Bet kuriuo atveju A.Dapkevičiaus moters kūno grožis ne konkuruoja su gamta, o natūraliai ją papildo. Ji – gamtos dalis, ne tik savo prigimtimi, bet ir charakteriu antrinanti jai. Nuogą kūną įkeldamas į jam giminingą erdvę, autorius izoliavo jį nuo bet kokių socialinių ir kultūrinių ženklų. Akto žanro fotografijos A.Dapkevičiaus darbuose jau visos yra kruopščiai surežisuotos. Kai kuriais atvejais konstruojamos nedidelės mizanscenos ar trumpi siužetai. Nors gamtos citatomis jis prislopino jaunų kūnų erotizmą, suteikdamas jiems platesnę prasmę, tačiau esminis tradicinio akto bruožas – seksualumas čia išliko gajus. ► 43

FOTOGRAFIJA

◄ Ir jau visiškai kitokie A.Dapkevičiaus

vaikai. Fotomenininkas visuomet akcentuodavo šios temos svarbą jo kūryboje. Jam ji buvo vertinga ne tiek formaliu išraiškos priemonių lemtu vizualumu, kiek turiniu. Būtent šioje temoje jis užsispyrusiai siekė vaizdo realistiškumo. Nesumeluotas vaikiškas nuoširdumas, ar jie džiaugiasi, ar verkia, kuria įtaigius psichologinius portretus ir atveria giliausias fotografijų prasmes. Šie darbai, priešingai nei autoriaus sukurti aktai ir peizažai, turi žymiai daugiau autentiškos akimirkos ir reportažinio metodo bruožų. Natūralumo ir tikro gyvenimo siekis A.Dapkevičiaus vaikų fotografijoms neretai sutrukdydavo prasibrauti pro sovietinę cenzūrą ir pakliūti į parodines erdves. Dabar galima teigti, kad taip nutikdavo būtent su tomis fotografijomis, kuriose gyvenimo spalvos buvo sodriausios, o turinio užtaisas veiksmingiausias. Be pompastikos, iškilmių, blizgančių fasadų ir šviesios ateities pažado. Tai kadrai, kuriuose gyvenimas tikras, akimirka tikra ir tikri – purvini, nuogi, bet laimingi vaikai. Tai realios egzistencijos pilnatvę liudijanti fotografija. Todėl nors ir neatitiko kokybės standartų anuomet, šiandien yra ypač vertinga.

A.Dapkevičius buvo prikaupęs tikrai daug. Po to autorius tiesiog sulipindavo dviejų negatyvų kraštus ir fotografiją atspausdavo jau iš tokių „susluoksniuotų“ kadrų. Būtent tokiais atvejais jo jauni, tobuli moterų kūnai pasidengdavo medžių žievės faktūra, ar šiurkščiu smėliu, o į jūrą įsibridusios smuikininkės fotografija iki pat kraštų pasidengdavo kamuoliniais debesimis. Nuoseklūs ir ilgi kūrybiniai ieškojimai liudija, kad tikroviškas vaizdas A.Dapkevičių tenkindavo retai. Kita vertus, tai buvo savotiškas mėginimas surasti asmeninę raišką, paklibinti pačios fotografijos ribas, praturtinti ją naujais prasminiais sluoksniais. Šio autoriaus bandymai neapsiribojo paieškomis vien formos ir turinio atžvilgiu. Ilgainiui jis

„Susluoksniuoti“ kadrai A.Dapkevičiaus fotografinės kūrybos raiškas stipriai praturtino tai, kad dar septintajame dešimtmetyje jis pradėjo kurti montažus, savotiškas realybės klastotes. Kaip ir jo kolegos, jis gana aktyviai domėjosi naujomis fotografinės kūrybos galimybėmis, įgalinančiomis dar stipriau koreguoti realybę, perkonstruoti tikrovę taip, kad ji kuo tiksliau atitiktų autorines intencijas. Montažai nebuvo vienintelė tam tikslui pasirenkama technika. Ne mažiau intriguoja šio autoriaus kūryboje tai, kad jis savo fotografijas sluoksniuodavo. T. y. vieną kadrą fotografuodavo turiniui, o kitą – to užfiksuoto turinio fonui užpildyti. Tokių „foninių“ kadrų, kuriuose buvo fiksuojami debesys, raibuliuojantis vanduo, žemė, pieva ir įvairios kitos faktūros, 44

Iš ciklo „Portretai“. 1972–1989.

savo nespalvotas fotografijas pradėjo tonuoti, viražuoti, įvairiais cheminiais procesais suteikdamas joms skirtingų atspalvių ir kartu dar labiau jose nutoldamas nuo realybės.

Radikalus posūkis Po beveik trisdešimties metų darbo tradicinės fotografijose srityje, jau būdamas brandaus amžiaus, A.Dapkevičius nustebino visus radikaliu kūrybos posūkiu. Nespalvotos fotografijos klasikas atsisakė fotografuoti ir savo archyvines fotografijas pradėjo spalvinti flomasteriais, guašu ir kt. Iš pradžių akcentuodavo tik detales, kur ne kur, galiausiai visiškai padeng-

FOTOGRAFIJA

damas jų paviršių ryškiomis spalvomis. Kartais jas aplipindavo ir džiovintų augalų žiedais ir lapais. Naudodamasis tokiomis raiškos priemonėmis, netrukus A.Dapkevičius visiškai pradėjo ignoruoti realistinį turinį ir tiesiogine to žodžio prasme paskandindavo vaizdą ryškių dėmių siautulyje. Taip radosi nauji kūriniai, jau beveik nieko bendra neturintys su fotografija. Nors tai ir nebuvo visiškai nauja Lietuvos meno lauke, bet jo kūryboje reiškė radikalų ne tik pasirenkamų raiškų, bet ir jo asmeninės kūrybos sampratos pasikeitimą. Susitelkdamas prie naujų formos, plastikos, spalvos išraiškos priemonių, fotomenininkas bandė sukurti savitą kūrybinį metodą. Būdingas tapybos eskiziškumas, spontaniškumas neatpažįstamai pakeitė gerai apgalvotą fotografinio vaizdo sąrangą. Tačiau teigti, kad ant fotografijos pagrindo kuriami nauji vaizdiniai praranda bet kokį ryšį su užfiksuotu vaizdu, taip pat nebūtų tikslu. Net ir savo fiktyvų pasaulį A.Dapkevičius kūrė ant realaus pasaulio pagrindo, naudodamasis realybės padiktuotomis formomis ir jų tarpusavio ryšiais. Tokiu principu buvo sukurtas paskutinis jo kūrybos ciklas „Fotografika“ (2002–2007), kuris prieš daugiau nei dešimt metų surengtoje parodoje Klaipėdoje sulaukė audringų ir labai prieštaringų vertinimų. A.Dapkevičiaus kūrybinis palikimas – gausus ir įvairialypis. Autorius nuolat eksperimentavo su įvairiomis technikomis, išmėgino skirtingus fotografijos žanrus. Tačiau kad ir ką būtų pasirinkęs, kokias priemones naudojęs, jo kūryboje visuomet išliko ryškios pastangos prasilaužti pro anuometinius ideologinius barjerus ir nusistovėjusius mąstymo standartus. Išlaikydamas pagarbą tradicijai, jis kartu ieškojo naujų raiškos galimybių ir jam jau buvo visiškai nesvarbu, kad jos neišsitenka fotografijos rėmuose. A.Dapkevičius buvo lyrikas, estetas. Labai jautrus, tik gal ne toks švelnus ir optimistiškas kaip Vaclovas Straukas. Gyvenimo druskos jo kūryboje aptinkama žymiai daugiau. A.Dapkevičiaus fotografinė kūryba darė didžiulę įtaką meninei Klaipėdos fotografijai. Tai jaučiama iki šiol. Neabejotinai ji įnešė savo indėlį ir į visą Lietuvos fotografijos istoriją.

Nida. Janušas su vaikais. 1978. Iš ciklo „Vaikai“. 1969–1989.

Saldžių sapnų. 1970. Iš ciklo „Vaikai“. 1969–1989. 45

GINTARO LAŠAI

Apvogtas žmogus Yuval Noah Harari. Homo deus. Glausta rytojaus istorija. Iš anglų kalbos vertė Tadas Juras. Kitos knygos, 2018, 390 p. Dainius VANAGAS

Gražus, saulėtas vakaras, pučia lengvas, gaivus vėjas. Žmogus vaikšto upės pakrante, lesina antis, nuo takelio į žolę pastumia keletą sraigių – kad kas nors neužliptų. Pievoje prikritę lapų – ruduo vėl dažais išpurškęs miškus ir parkus. Kokį vis dėlto gražų pasaulį sukūrė dievas, galvoja žmogus – net sielą supurto apsidairius. Bet yra žmonių, niūriai svarsto žmogus, kurie šio stebuklo nesaugo ir nevertina, – jie pila šiukšles ir atliekas, kerta miškus, be atokvėpio siurbia Žemės resursus. Ar jie proto neturi, ar paprasčiausio sąmoningumo?.. Juk jei žinotų pasekmes, jei tik pagalvotų, tikrai taip nesielgtų. Taip bemąstydamas apie globalius rūpesčius žmogus atsiduria turguje. Laisva valia jis pasirenka kvietinę, o ne ruginę bandelę, gražgarstes, o ne špinatus, avokadą, o ne svogūną, žaliąsias, o ne juodąsias alyvuoges. Šių produktų pageidauja jo „tikrasis aš“ – jis nori salotų, nes „tikrasis aš“ šiandien yra vegetaras. Lengvabūdiškai sukdamas aplink pirštą pirkinių krepšelį, žmogus traukia namo pro tamsų skersgatvį – taip greičiau. Tačiau skersgatvyje jį iš pasalų užpuola baltu chalatu vilkintis banditas. Grasindamas skalpeliu, švirkštu, tabletėmis ir mikroschemomis, jis žmogų apsvaigina, apiplėšia, išprievartauja ir sumuša. Kai žmogus atsipeikėja, jam sunku atsistoti. Kūną maudžia, galvą spaudžia, jis tarsi supjaustytas, išdraskytas mėsos ir kraujo gniutulas. Apsičiupinėja, ko neteko. Piniginė yra, laikrodis yra, telefonas yra, bet kažko trūksta. Nebėra sielos. Mokslininkas su žmogumi atliko dešimtis tūkstančių 46

eksperimentų, išieškojo kiekvieną širdies ir smegenų kampelį, tačiau iki šiol nerado jokių įrodymų, kad siela egzistuoja. Užtat rado gausybę įrodymų, kad egzistuoja troškimas ją turėti – tūkstančius šventraščių, rankraščių, šventųjų paveikslų, pomirtinio gyvenimo pažadų. Ir proto nebėra. Mokslininkas klausia – ar prote vyksta kas nors, kas nevyksta smegenyse? Jeigu prote nevyksta nieko, išskyrus procesus milžiniškame smegenų neuronų tinkle, – kam mums apskritai reikalinga proto sąvoka? O jeigu prote iš tikrųjų vyksta tai, ko nevyksta nervinių ląstelių tinkle, – tai kur, po velniais, tai vyksta? Ir sąmonę pavogė. Nors žmogus jaučia skausmą, baimę ir meilę, nors yra sklidinas įvairiausių potyrių – visa tai yra biocheminiai algoritmai, mentalinis triukšmas, elektronų nuosėdos. Ir dievą paėmė. Dievas nemirė – jo niekada nebuvo. Anksčiau žmonės dievu vadindavo pretekstą telkti, valdyti, gintis, augti, žudyti ar statyti. Dabar preteksto nebereikia – užtenka inercijos. Laisvą valią irgi atėmė. Smegenyse vykstantys elektrocheminiai procesai yra deterministiniai arba atsitiktiniai – arba ir tokie, ir tokie, – tačiau jie niekada nebūna nulemti laisvos valios. Kitaip tariant, žmogų sudarantys algoritmai yra suformuoti genų arba aplinkos veiksnių. Ir nors žmogus jaučiasi laisvas ir mano galįs veikti pagal savo norus ir sprendimus, – taip nėra. Ar žmogus gali pasirinkti, ko trokšta? Ne, negali. Kodėl jis trokšta nusipirkti juodą, o ne raudoną automobilį? Kodėl balsuoja už konservatorius, o ne už socialdemokratus? Kodėl stoja į universitetą, užuot nusprendęs mokytis namuose? Neaišku. Savyje besikaupiantį troškimą ar norą žmogus pajunta, nes šį jausmą

sukuria biocheminiai smegenyse veikiantys procesai. Jie gali būti deterministiniai arba atsitiktiniai, tačiau tikrai nėra laisvi. „Tikrąjį aš“ taip pat pavogė. Pasirodo, žmogus nėra individualus, jis – „dividualus“. Žmogaus smegenis sudaro du storo nervinio kabelio jungiami pusrutuliai. Vienas yra patiriantysis „aš“ – jis preciziškai sugeria ir registruoja pojūčius. Kitas – pasakojantysis „aš“ – pasakoja rišlią pojūčių istoriją, neturėdamas rišlios atminties ir patirties. Abu „aš“, nors ir glaudžiai susiję, nuolat grumiasi dėl įtakos, ir sunku nustatyti, kuris ir kada laimi. Žmogus šiaip ne taip paršlubčioja namo. Tai bent nesėkmė, galvoja jis dezinfekuodamas ir siūdamasis žaizdas, – tokie nuostoliai, tokios netektys! Viską pavogė. Bet jis klysta. Nes jau rytoj eidamas tuo pačiu tamsiu skersgatviu jis praras ekonominę ir karinę vertę. Mat net ir be sielos, dievo, proto, sąmonės, laisvos valios ir „tikrojo aš“ žmogus galėtų dirbti ir kariauti. Atlikti užduotis, atkišti savo kūną kaip skydą ir sugerti kulkas. Tačiau žmogus užduotis atlieka per lėtai, daug ko nežino ir dargi jo smegenys senos versijos. Ir kulkas prastai sugeria – žmogaus kūnas silpnas ir vienkartinis, sklidinas baimės ir fiziologinių poreikių. Dirbtinis intelektas, laimė, šių trūkumų neturi. Greitai žmogus neteks ir balso teisės, nes jis nepažįsta savęs, yra neryžtingas ir neracionalus. O štai duomenis siurbiantys ir visą planetą gaubiantys algoritmai žino viską: kas žmogui patinka, ką jis norėtų įsigyti, už ką balsuoti, su kuo tuoktis, ką studijuoti, kokią karjerą pasirinkti. Balso teisė leidžia klysti, algoritmai – ne. O netrukus žmogus praras ir privilegijuotą padėtį gyvūnijos piramidėje.

Krizė GINTARO LAŠAI

Benas TARKERIS

XX a. medicina siekė gydyti ligonius, o XXI a. medicina vis labiau siekia patobulinti sveikuosius. Žmogus norės geresnės atminties, aukštesnio nei vidutinis intelekto, pirmarūšio seksualinio pajėgumo ar papildomų šimto metų gyvenimo. Tai bus įmanoma, bet kainuos, ir daug. Ir tie, kurie galės sau tai leisti, taps antžmogiais, daugeliu aspektų pranokstančiais žmones. Ir lygiai taip pat, kaip žmogus negali suprasti mėlynojo banginio, taip antžmogis nebegalės suprasti žmogaus. O kadangi žmogus naikina mėlynuosius banginius, kodėl antžmogiui reikėtų sukti galvą dėl žemesnės formos žmogaus ir jį saugoti? Iš jo odos išeitų graži rankinė. Ir taip nuo vieno prie kito... Galima susigalvoti bet kokį scenarijų, ir jis vis tiek skirsis nuo žmonijos ateities. Nors pasaulyje akimirksniu išgarsėjusio istoriko Yuval Noah Harari knygą „Homo deus. Glausta rytojaus istorija“ skaityti ir su ja ginčytis įdomu bei smagu, mintis, kad žmogus nieko nebeturi ir greitai turės dar mažiau, nejučia ima piktinti ir slėgti. Autorius leidžia suprasti, kad rytojus – nepaisant technologinių ir biologinių atradimų, ilgėjančios gyvenimo trukmės, didėjančios ekonominės gerovės, – greičiausiai bus žiauri, abejinga ir preciziškai suprogramuota vieta gyventi. Jei tai tiesa, gal ir gerai, kad nė vienas jo nesulauksime.

Joninių naktį, kai Jonui suėjo devyniasdešimt devyneri ir susirinkę jį pagerbti svečiai uždainavo „Ilgiausių metų“, Jonas numojo ranka ir išėjo. Ne dėl to, kad nebenorėjo gyventi ir buvo beviltiškai pavargęs, ir ne todėl, kad linkėjimai dar ilgai gyventi skambėjo jam it nesusipratimas. Ne. Jis buvo dar kupinas jėgų, žvalus, sėkmingai darbavosi sūnaus geriausio draugo finansinės apskaitos įmonėje ir buvo miesto reprezentacinės krepšinio komandos treneris. Jonas be ypatingų pastangų pataikydavo į krepšį iš vidurio aikštės, išmoko dirbti su naujausia kompiuterine programa, buvo įmonės vyriausiasis buhalteris ir dar būtų be rūpesčių dirbęs neaišku kiek, bet vieną dieną aptiko sistemoje klaidą. Programoje, ten, kur reikia nurodyti darbuotojo gimimo metus, mėnesį ir dieną, greit neliks pasirinkimui jo metų. Programoje nėra vietos triženkliam skaičiui. Jis sutriko. Ta pasiekta metų riba jį pirmą kartą gyvenime privertė sunerimti. Darbdaviui tai neatrodė problema. Kai taip atsitiks, Jonas galės tiesiog nurodyti paskutinę programoje galimą datą. Niekas į tai nežiūri ir niekam tai neįdomu, – dėstė Jonui darbdavys. Tai formalumas, – pridėjo. Bet Jonas į tai žiūrėjo labai rimtai. Gal net per daug. Jis neleido sau nukrypti nuo moralinių normų ir gyvenime pamelavęs buvo tik vieną kartą, kai būsima žmona paklausė, ar ją myli. Jis nežinojo, kas tai yra, bet jautė, kad pasakęs teisybę nebegaus dviejų saldainių, kuriais būsimoji nuotaka jį kiekvieną dieną lepindavo. Daugiau niekada nemelavo ir žmogaus nebuvo apgavęs. Sakydavo ką galvoja, ir tik tada, kai pašnekovas paklausdavo jo nuomonės. Dažniausiai jo paklausdavo jaunimas – po darbo, švenčiant kurio nors darbuotojo gimtadienį ar po krepšinio rungtynių.

Jonas pasakojo jiems apie Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame būdamas septynerių jis veikė kaip slaptas ryšininkas, dvigubas agentas ir nuogas lakstydavo per fronto liniją tarp kariaujančių pusių lyg tarp susipykusių mamos ir tėvo. Jonas buvo gabus matematikai ir geometrijai, todėl tiksliai suskaičiuodavo kareivius, artileriją, lengvai įsimindavo jų išsidėstymą ir perduodamas informaciją vienai iš kariaujančių šalių, tuo pačiu metu atsimindavo ir jų pozicijas. Kad neprapultų veltui informacija, grįžęs smėlio dėžėje nubraižydavo visą matytą vaizdą kitai kariaujančiai šaliai. Taip lakstydamas pirmyn atgal jis neturėjo priešų, nes abiem pusėms buvo naudingas. Vienos pusės vadas jam sakydavo, kad turi talentą ir toli eis, kitos – kad yra geras žmogus ir geru kareiviu niekada nebus. Po karo jam norėjo pastatyti paminklą kaip didžiausiam taikdariui, kurio dėka fronto linija ilgai stovėjo sutrikusi vienoje vietoje, todėl buvo išgelbėta daug beginklių žmonių, išsaugoti miestai ir miesteliai. Jis atsisakė garbės ir, paskaičiavęs paminklo pastatymo išlaidas, pasiūlė valdžiai už dvigubai mažesnius pinigus nupirkti jam trijų kambarių butą su balkonu miesto centre. Ant namo valdžia pritvirtino lentą apie jo nuopelnus, bet lenta užgožė namo numerį, metė ant jo šešėlį, todėl Jonas jau antrą dieną plikomis rankomis ją nuplėšė. Nuo tada jis ir pasirinko buhalterio darbą – vieną taikiausių ir nekalčiausių profesijų. Gal todėl jis buvo puikus krepšinio treneris. Jonas labai greitai perprasdavo priešininko komandos aikštėje naudojamus derinius ir įžaidėjui išsimetant kamuolį iš užribio suspėdavo jam perduoti gynybos ir puolimo planą. Labiausiai jį tenkino lygiosios draugiškose rungtynėse, o žaidžiant turnyruose be jokių emocijų reagavo tiek į laimėjimus, tiek į pralaimėjimus. Jis savo komandai neleido viešai džiaugtis pergale, o savęs mėtymą kaip džiaugsmo proveržį buvo griežtai uždraudęs. ► 47

GINTARO LAŠAI

◄ Netapšnojo jis draugiškai žaidėjų, neleido jiems po pralaimėjimų skaityti žinių, o nuostatą, kad iš pralaimėjimo yra pasimokoma, Jonas laikė didžiausia kvailyste ir siūlė mesti tai žaidėjams iš galvos. Susirado ją netikėtai, perskaitęs ant stulpo priklijuotą, ranka pakeverzotą lapelį. Jame buvo parašyta, kad žmogaus tikroji gyvenimo trukmė matuojama hektarais. Daugiau nieko, išskyrus telefono numerį, nebuvo. Pasėtas nerimas padarė savo ir jis paskambino nurodytu telefonu. Joana papasakojo, kad gyvenimo metų ilgumas turi būti padaugintas iš gyvenimo pločio ir tada, pasitelkus specialią formulę, nustatomas realus žmogaus amžius. Jonas suprato, kad Joana tai gali padaryti už nustatytą mokestį, bet ne telefonu. Visą gyvenimą Joną supo skaičiai ir įvairiausios formulės. Net dėl savo vaikų

Gabrielės Venckutės akvarelė. 48

jis nesivargino ir negalvojo, kaip juos pavadinti. Visas keturias mergaites sutuoktiniai pavadino žmonos vardu, pridėdami prie vardo romėniškus skaičius. Žmonai jis ramiai paaiškino, kad jie tai daro ne iš pagarbos vienas kitam, o tiesiog dėl patogumo. Berniukai buvo visi Jonai ir visi sunumeruoti. Pats jauniausias iš jų, pagrandukas, gimė labai vėlai, kai gydytojai sutartinai sakė, kad žmonai jau per vėlu gimdyti. Jonas nekreipė dėmesio į gydytojų rekomendacijas ir toliau nesusimąstydamas dirbo savo darbą, kol neišlygino šeimoje mergaičių ir berniukų santykio. Šaukiant vaiką, nereikėjo sukti galvos, o prisiminus vardą – gilintis į jo asmenybę, pasiekimus ar blogąsias jo savybes. Skaičiai vaikus išrikiavo, nurodė eiliškumą ir sustatė į vietas. Ir tik bėgant metams, kai mergaitės jau paaugo ir subrendo, kad

nebūtų nesusipratimų iš kito kambario šaukiant žmoną, jis jai pasiūlė vadintis nuliu. Nulis, – aiškino jis kiek nepatenkintai sutuoktinei – yra visko pradžia. Bet kurį vaiką, padauginus iš nulio, būtų nulis. Reiškia be jos nebūtų nieko. Jonas pasakė, kad žmonės iškraipo skaičių prasmę, suniekina jų prigimtį. Ją tai įtikino. Savo patirtimi Jonas su niekuo nesidalijo ir gabumų niekam nedemonstravo. Jam niekada neatėjo į galvą mintis, kad jis kažkuo naudingas pasauliui, lygiai taip pat ir iš pasaulio jis nereikalavo nieko. Jis sunkiai jautė skausmą ir žmonai pastebėjus, kad ant jo nugaros daugybė ryškių mėlynių, negalėdavo atsakyti iš kur jos. Tiesiog jautri oda – teisinosi jis. Priešų jis neturėjo, o mėlynės atsirasdavo visada toje pačioje vietoje, lyg turėtų atmintį ir norėtų kažką priminti. Jonas nekreipė į jas dėmesio ir

GINTARO LAŠAI

jos savaime, nieko jam nepriminusios, išnykdavo lyg vaivorykštė. Pasakęs, kad tęstų dainą, o jis grįš už septynių minučių, Jonas apsisukęs išėjo. Svečiai nenustebo, nes Jonas, svečiams užtraukus tą dainą, kiekvieną kartą išeidavo parūkyti. Baigdavo rūkyti tada, kai išgirsdavo svečius dainuojant apie kelionių metus. Tai paprastai būdavo paskutinis posmelis prieš „valio valio valio“. Kol užlipdavo laiptais į trečią aukštą, daina būdavo pasibaigusi, o šventės dalyviai, pamatę Joną sugrįžusį, giliai atsidusdavo ir sėsdavo į savo vietas. Klausimas, ar jis laimingas, nors ir retai užduodamas, jam nesukeldavo jokių jausmų. To, ko negalima išmatuoti, jis tiesiog nesuprasdavo ir automatiškai tai atmesdavo. Kokiais skaičiais matuoti laimę, Jonas nežinojo. Jam nesukeldavo jokių emocijų

pinigai, už kuriuos jis gali kažką įsigyti. Jo užgyvento turto aprašymas ir pavadinimai jam nieko nereiškė. Jei kuris nors pažįstamas primindavo, kad Jonas užaugino daug vaikų, turi anūkų ir tai turi sukelti jam laimės ir pasididžiavimo pojūtį, jis pašnekovui tiesiai pasakydavo, kad jam nusišvilpt. Jonui atrodė, kad vaikai augo patys, o jo rūpestis būdavo juos ryte ir vakare suskaičiuoti. Jis jų nebardavo, negirdavo ir tik kartais paklausdavo, kelinta dabar valanda. Nerūpėjo jam ir jokie vaikų postringavimai apie mokytojų neteisybę jų atžvilgiu. Jei būdavo vaikams noro pasigirti ar pasiguosti, užtekdavo pasakyti pažymį. Kartais, kai jo krepšinio komanda sužaisdavo lygiosiomis, jis vaikams pasakydavo, kad geriau gauti stabiliai vidutinį pažymį nei šokinėti nuo neigiamo prie teigiamo ir atgal.

Eidamas gatve ir toldamas nuo namų, šį kartą Jonas galvojo apie kelią, kuriuo jis kiekvieną dieną eidavo į darbą. Keitėsi jo danga ir kraštovaizdis – teko eiti kietai žemės suplūktu keliu, asfaltuotu, išmuštomis duobėmis, išklotu trinkelėmis, šlapiu, slidžiu, pabarstytu druska ir smėliu. Apgriuvę ir nuo karo suniokoti namai po truputį buvo atstatomi, remontuojami, griaunami, statomi nauji, išpaišomi grafičiais, vėl griaunami ir vėl statomi. Keitėsi ir jo žingsnių skaičius. Tas mažytis medelis, miestiečių vadinamas pinigų medžiu, kuris buvo pasodintas skurdaus gyvenimo proga ir kuris buvo Jonui labai patogus nusimyžti, peraugo visus aplink esančius namus. Jis buvo įtrauktas į saugomų objektų sąrašą, jo šakos išsikerojo ir lindo pro žmonių langus, skverbėsi į butus, lovas, išlįsdavo iš kitos namo pusės ir tik tada – dėl neaiškių priežasčių – nusvirusios leidosi ant žemės. Jis net nebuvo per visą savo gyvenimą išvažiavęs iš šalies. Kiekvieną dieną Jonas stebėdavo turistus, atvykusius į jo miestą ir nieko daugiau neveikiančius, tik ieškančius įsimintinų vietų save įamžinti. Paskaičiavęs piniginių išlaidų ir laiko santykį, jis nusprendė, kad nevertos pastangos, nes neišeidamas iš namų, pasitelkęs kompiuterinę programą, jis gali prisidaryti nuotraukų iš kiekvieno pasaulio kampelio. Bet kam to reikia – niekada neuždavė sau tokio klausimo, nes nežinojo atsakymo. Laisvalaikiu jis mezgė. Taip. Jam patiko skaičiuoti akis. Mezgimas jam buvo tarsi karas, tarytum gėrio ir blogio kova. Skaičiuodavo akis lyg vaikystėje kareivius. Jam patiko, kad geros ir blogos akys visumoje išlaikydavo pusiausvyrą. Reikėdavo tik išversti į kitą pusę mezginį, ir geros akys su blogom susikeisdavo vietomis. Geroji akis visada turi savo antrą – blogąją akį. Mezgimas buvo Jono pagrindinis laisvalaikio užsiėmimas. Jis buvo apmezgęs visą šeimą, gimines, draugus, kaimynus ir bendradarbius. Be kojinių, pirštinių, megztinių, jis eksperimentavo megzdamas sienų apmušalus, kilimus, pakabinamas lentynėles, lesyklas paukščiams, šviestuvus, rankines ir daugybę kitų dalykų, o giminaičio paprašytas numezgė jo mašinai prietaisų skydelį. Laikui bėgant, kiek paniurzgėjusi, kad vyras užsiima moteriškais niekais, žmona ir pati to nenorėdama įsitraukė į jo hobį. Jonas mezgė, o žmona jam garsiai skaitė. ► 49

GINTARO LAŠAI

◄ Pradžioje ji tai darė iš piktumo, norėdama parodyti jam, kad dykai skaitydama ji apleis namų ruošą. Bet Jonui tai buvo nė motais, ir jie sudarė puikią komandą. Žmonai skaitant banalią meilės istoriją, Jonas nesąmoningai visas gerąsias akis išversdavo į blogąją pusę ir žmonai mezgami kailiniai vis išeidavo išverstu kailiu. Jis nepyko, tik pasiūlė paimti iš bibliotekos knygą apie realų, tikrovišką gyvenimą. Žmona skaitė užsikirsdama, nepratusi prie knygoje aprašomų šlykštynių, bet susižavėjusi stebėjo kaip mikliai dirba Jono pirštai ir koks gražus jo mezgamų kailinių raštas. Kai knygoje būdavo aprašomas nuostabus gamtos vaizdas, Jonas užmigdavo ir pamesdavo skaičių, bet pabudęs jis pradėdavo nuo ten kur baigė ir pastebėdavo, kad jo blogosios akys nusidažiusios įvairiomis spalvomis. Bet net mezgimas nepadėjo Jonui atsikratyti minties, kad yra kažkas tokio, ko jam per gyvenimą nepavyko savyje atskleisti. Juk yra buvę ir ne kartą, kad, bėgant vaikui pro šalį, Jonas tik didžiulėmis pastangomis susivaldydavo nepakišęs jam kojos. Tas susivaldymas lyg saldžiarūgštis saldainis tirpdavo Jono burnoje ir išskirdavo didžiulį kiekį seilių, o jis dar kurį laiką stovėdavo kaip įmūrytas stulpas ir rydamas seiles įsivaizduodavo griūvantį vaiką, praskeltą jo galvą, kraujo klaną, baisų riksmą, aplinkinių isteriją, paralyžuotą eismą ir visišką valstybės, net pasaulio chaosą. Vieną rytą jis nebeatlaikė: siurbčiojant kavą, Jono galvoje išdygo nauja idėja. Tiems sutuoktiniams, kurie seniai svajoja išsiskirti, tačiau draugų, giminių ir artimųjų yra vadinami gražia pora, jis kurs konfliktines situacijas ir tokiu būdu paruoš dirvą skyryboms. Jis kurs baisias istorijas, sudarys sutuoktiniams konfliktinį scenarijų, kurio jie privalės kruopščiai laikytis, o pats Jonas tarsi režisierius visa tai valdys. Pagaliau aš užsiimsiu tikra kūryba! – pirmą kartą gyvenime entuziastingai pabučiavęs žmoną, sušuko Jonas ir susimąstė. Po to kiek tyliau pridūrė, kad žmonijos paruošimas blogai naujienai, jos išgelbėjimas nuo šoko, o silpnesnio žmonijos atstovo galbūt ir nuo galimai patirto infarkto bus tarytum mezginio geroji akis. Gal jis tai pasakė per tyliai, nes žmona tylėjo blizgančiomis akimis įsistebeilijusi į jį, ir Jonas jautė, kad ji užduoda nebylų klausimą „Ką darysiu aš, mielasis?“ Jis at50

sakė, kad ji skleis visuomenei žinią, nešios ją po namus kam reikia ir kam nereikia ir bus jo atstovė žiniasklaidai. Tačiau Jonui teko nusivilti: pradėjęs idėją realizuoti, jis suprato, kad kurti nieko nereikia, nešioti naujienų nebūtina, kad konfliktinės situacijos yra realios, norintys išsiskirti sutuoktiniai jas pasakoja su begaliniu užsidegimu ir ne tik jam, Jonui nuo tų istorijų eina pagaugais kūnas, o sutuoktinių giminės, draugai ir artimieji tik dedasi tų istorijų nežiną. Tą naktį lijo lietus ir griaudėjo perkūnas, bet Jonas buvo pasiryžęs eiti ir niekas jo nebūtų sugebėjęs perkalbėti. Turėjo su ja išsiaiškinti ir kuo greičiau užbėgti už akių dirginančiam nerimui. Jis bandė pats atrasti formulę ir apskaičiuoti, bet iš Joanos ne ką pavyko išpešti. Telefonu ji kalbėjo daug, o vietoje taško sakinio gale vartojo kablelį. Buvo susijaudinusi, nedavė progos įsiterpti, užduoti klausimą, ir Jonui pavyko tik nustatyti – jaudulį ji malšina maistu ir turėtų būti apkūni. Neskaitant vaikystėje patirtų bėgiojimų nuogam per fronto liniją, Jono nuogo daugiau niekas nematė. Visišką nuogumą jis kruopščiai slėpė net nuo žmonos ir leisdavo vienu metu jai pamatyti savo nuogo kūno tik vieną pusę. Miegodavo su pižama. Jei nusimaudavo kelnes, viršutinė pižamos dalis likdavo ant kūno ir atvirkščiai. Prie jūros jis nusirengdavo tik iki odos spalvos kombinezono, pro kurį neprasiskverbdavo saulės spinduliai. Tai buvo tėvo megztas, neskęstantis ir žmogų keliantis į paviršių drabužis, padovanotas jam po lakstymo per frontą. Jonui augant, kombinezonas išsitempė ir glaudžiai prigludo prie jo kūno. Jonas priėjo nurodytu adresu ir pabeldė į senas medines duris kumščiu, kaip buvo telefonu sutarę: šešiolika kartų stipriai, aštuonis kiek silpniau ir keturis kartus labai stipriai. Joana tikriausiai nesitikėjo tokių stiprių smūgių ir jau po pirmų Jono prisilietimų, durims kaip reikiant braškant, Jonas išgirdo moteriškų keiksmažodžių tiradą. Jis sąžiningai baigė sutartinio signalo procedūrą ir su paskutiniu smūgiu į duris išgirdo jas rakinant. – Atsargiau, siauraproti, išlaušite gi duris, – pravėrusi jas, keikėsi neaiškaus amžiaus moteriškė. – Taip buvo sutarta. O jūs, gerbiamoji, turėjote pasakyti slaptažodį. Tikriausiai ne

čia pataikiau, – Jonas ramiai išsakė savo pastebėjimus ir jau gręžėsi eiti. – Devyniasdešimt devyni eurai ir septyni centai, – ištarė jau aprimusi Joana. – Reiškia vis tik čia. Galiu užeiti? – Prašom, gerbiamasis. Ačiū, kad laikotės konspiracijos. Žinote, kokie dabar laikai. Jonas, deja, nežinojo, bet kadangi jam tai nuskambėjo kaip klausimas, jis pasakė, kad kitų laikas jam yra nesvarbus. Viduje Jonas pirmiausia suskaičiavo devynis katinus ir Jorkšyro terjerą. Išsitraukęs iš kišenės gabaliuką šakočio, kurį nuo šventinio stalo buvo įsimetęs kelionei, tiksliai lygiomis dalimis jį padalijo visiems gyvūnams. Sužavėta jo elgesiu, Joana pagalvojo, kad klientas užkibo ant jauko ir nuolaidos už savo paslaugą ji nepadarys. Tokia taktika jai buvo įprasta. Gyvūnai iš dalies ir buvo reikalingi tam, kad klientas, tikėdamasis nuolaidos, rodytų meilę jiems ir pataikautų. Negana to, ji apsimes neturinti grąžos. Norėdama gauti finansavimą verslo pradžiai, Joana buvo parašiusi verslo planą. Optimistiniame plano variante ji nurodė, kad jos pagrindiniai klientai bus vidutinio amžiaus, bet gyvenimas parodė, kad ir daug senesni žmonės šiais laikais neturi supratimo, kaip apskaičiuoti savo tikrą amžių, kaip pamatuoti gyvenimo plotį ir pasijusti laimingiems. Kadangi Joanos paslaugos kainavo tiek, kiek žmogui metų pase, jos verslas klestėjo. Aišku, dažnai nustatyto kainininko ji nesilaikydavo, ypač jei jaunas žmogus gyveno gana plačiai ar gyveno dvigubą gyvenimą. Juk, kad išklausytų jo istoriją, tekdavo skirti daug jos brangaus laiko. Bankas sutiko ją finansuoti, ir Joana fiktyviai nusipirko iš savęs beveik visą biurui reikalingą įrangą. Reikalingi verslui devyni grynaveisliai sfinksai jau seniai buvo naudojami patalpų šildymui; šunį irgi turėjo jau nemažai metų, bet ir jį Joana įrašė į pirkinius kaip būtiną garsinę signalizaciją biuro apsaugai; kėdės, stalai, spinta buvo suaugę su jos kambariu, atrodė senoviškai, stilingai nubraižyti katinų, todėl Joana juos dar kartą nusipirko kaip dvigubos paskirties baldus, darančius teigiamą poveikį klientams. Didžiausias ir tikras išlaidas Joana patyrė reklamai ir įvaizdžiui gerinti: lapeliai, žirklės, klijai, rašymo priemonės, pinigų tikrinimo aparatas ir Sibiro lapės kailiniai.

GINTARO LAŠAI

Banko valdytojas puikiai suprato, kai ji paaiškino, kad gatvėje klijuodama lapelius, be kailinių, be respektabilaus verslininkės įvaizdžio ji gali patirti smurtą iš pasipiktinusių netvarka žmonių. Tiesa, dar už pusę euro pirko seną, neveikiantį skenavimo aparatą, į kurį kišdavo klientų asmens tapatybės dokumentus. Paspaudus mygtuką „skenuoti“, aparatas sudrebėdavo, o iš rozetės iššokdavo žiežirbos. Nelaimingam ir nusivylusiam klientui tai nedarydavo įspūdžio, bet kai Joana, tarsi išsiduodama ir lyg tarp kitko atskleisdama paslaptį, prisimerkusi pasakydavo žmogui, kad tas aparatas skenuoja vienu metu abi dokumento puses, žmogus paprašydavo vandens. Joana buvo keturiasdešimt vienerių, apvaliaveidė, gražiai įmitusi ir veido bruožams paryškinti naudojo pigią kosmetiką. Vyresni klientai, ypač smulkių kaulų vyrai, varvino seiles dėl jos patogios, pagalves primenančios krūtinės. Tik ne Jonas. Jam visada patiko smulkios, nedidele krūtine, berniukiškos moterys, panašios į jo žmoną. Ne kartą yra pagalvojęs, kad taip yra dėl jo racionalumo, dėl mažesnio moters užimamo ploto namie, dėl mažesnių išlaidų maistui, kad taip yra nesąmoningai ir pareina iš jo prigimties. Tikriausiai... Bet Jonas vienintelį kartą gyvenime apsiskaičiavo. Tokios moterys turi daugiau energijos – jos zuja po namus ir per dieną tris kartus reikalauja atsistoti, nes turi pavalyti grindis; neleidžia eiti į tualetą, nes įpylė į klozetą dezinfekavimo priemonių; vyrui žiūrint futbolo ar krepšinio rungtynes, jos įjungia siurblį; paraudusiais žandais, meilingai užšokusios ant vyro kelių, priekaištauja jam, kad neišsiplovė lėkštės ar paliko sujauktą lovą. Jos visur reikalauja tvarkos, ir Jonui kartais atrodo, kad jos nemyli vyrų, kad visuomenė užkabino joms etiketę „mylinti žmona“ ir galbūt dėl to jos jaučia pareigą keršyti. – Už paslaugą imu depozitą, – drąsiai rėžė Joana, po spausdintuvo sukeltų žiežirbų atsirėmusi užpakaliu į stalo kraštą ir sukryžiavusi ant krūtinės rankas. – Kiek? – Devyniasdešimt devyni eurai. Septynis centus sumokėsite po visiškai atliktos paslaugos. – Skaičiuokit. Joana kiekvieną penkių eurų banknotą perleido per aparatą ir nepatenkintu balsu pasakė, kad viskas gerai. Dar kartą jau

saldesniu balsu pakartojo, kad labai gerai. Jai nelabai patiko žmonės, kurie nenustebdavo, nepuldavo ginčytis dėl jos sąlygų ir nesiderėdavo dėl kainos. Ji buvo paruošusi atsakymus, norėjo demonstruoti verslo išmanymą, derybininkės sugebėjimus, stengdavosi kur tik įmanoma įterpti, dažnai ir ne vietoje, buitinėje kalboje nevartojamų žodžių, kurių prasmės pati gerai nežinojo, norėjo rodyti pačios surežisuotą spektaklį su visokiausiomis grimasomis, atodūsiais, išraiškingais rankų mostais, koketiškais plaukų pasitaisymais ir viršutinės sagutės sukinėjimais. Ji net paimdavo už kaklo vargšą katinėlį ir savo riebiomis rankomis tol meiliai spausdavo, – rodydama klientui, kiek daug ji patiria išlaidų, – kol klientas sutikdavo su visais jos argumentais. – Kuo skundžiatės? – dalykiškai paklausė ji. – Nesiskundžiu. – Hmm, – sukrenkštė Joana. – Ta prasme... Norėdama pamatuotuoti tikrą amžių, turiu žinoti jūsų nuveiktus darbus. – Turiu septynias minutes. – Bijau, gerbiamasis, kad nespėsime. Per tiek laiko jūs nespėsite išdėstyti savojo naratyvo ir net savo patirtų meilės nuotykių, – šelmiškai šypsodamasi, laukdama iš kliento supratimo, kalbėjo Joana. – Nulis. – Kas? Ko nulis? – Meilės, – nukirto Jonas. – Meilės moterims, – patikslino. Joana neramiai pasitaisė šukuoseną ir, pakėlusi nuo stalo užpakalį, pradėjo vaikščioti po kambarį. Po to atsisėdo ant minkšto kampo šalia Jono ir, žiūrėdama į jo viršugalvį, prisidengusi kumščiu burną, tris kartus sukosėjo. Ant jos kelių, tik ir laukę sutartinio ženklo, susirangė trys katinai. – Visą gyvenimą skaičiuoju svetimus pinigus ir mezgu. Nežiūriu televizoriaus, nesiklausau žinių, nenaršau internete, neskaitau knygų, laikraščių, nesiekiu jokių tikslų, nežinau, kas yra laimė ar nelaimė, nemeluoju. Mano gyvenimas ramus ir be nuotykių, ir mane lig šiol jis tenkino. Joana pakėlė katinus ir per stipriai numetė juos ant grindų. Ji pakilo, pasitaisė sijoną ir skubriu žingsniu perėjo per kambarį prie lango. Lauke ji nieko nematė, išskyrus tamsoje pravažiuojančių mašinų ryškias šviesas, kurios kartais ją apakindavo. Tarp pravažiuojančių mašinų keliamo

triukšmo Joana girdėjo smarkiai į palangę barbenantį lietų. Taip nebūna, – mintyse kartojo ji. Tai nežmoniška. Nieko neapgauti gyvenime, nesiekti tikslo? O moterys? Tai neįtikėtina. Tokio abejingumo gyvenimui Joana nepajėgė suprasti. Tokiai situacijai ji nebuvo pasiruošusi, smulkiai aprašytame verslo plane to nebuvo numačiusi. Oficialiai jos deklaruojama psichologinės pagalbos paslauga pradėjo trūkčioti lyg variklis užsikišusiu kuro filtru. Kažko reikėjo paklausti, bet ko – Joana nežinojo. – Jei pasakysite, kaip tai daroma, susiskaičiuosiu pats, – ramiai pasakė Jonas, nutraukdamas jos mintis. – Ne! - išplėtusi iš siaubo akis, sušuko Joana. – Formulės neatskleisiu, tai komercinė paslaptis! Ji ėmė skeryčioti rankomis ir, trindama ranka kaklą, nervingai vaikščiojo nuo stalo prie lango ir atgal. Kai Jonas mintyse suskaičiavo, kad liko tik trys minutės iki vizito pabaigos, Joana kiek nervingu balsu išdrožė: – Galiu tik pasakyti, kad esate dar nesubrendęs, o gal ir gimęs dar nesate ir jūsų siela klajoja kažkur šalia jūsų. Joana dirstelėjo į tą pusę, kurioje prie savo dubenėlių, privalgę šakočio, tingiai ir tvarkingai išsirikiavę gulėjo sfinksai. Ji norėjo jam pasakyti, kad net katinai nereaguoja į jį. Taip niekada nebūdavo. Bet tai irgi buvo komercinė paslaptis ir ji to nesakė. Dieve, kas prieš mane sėdi? – klausė savęs. Velnias? Nepanašu. Kad ir koks būtų puikus aktorius, prieš devynis sfinksus jis neatsilaikytų neišsidavęs. Mokesčių inspektorių šeriami nedeklaruotu maistu katinai irgi be vargo atpažintų. Tai kas gi jis? Joana buvo labai religinga. Perskaičiusi šventąjį Testamentą suprato apeigų prasmę, puikiausiai žinojo, kada bažnyčioje klauptis, stotis, sėstis, kada ir kokius žodžius šnibždėti panosėje bei kokius sakyti garsiai ir karštai, kad išgirstų kunigas. Bet... Išsiskyrusi su trečiuoju vyru, ji užsispyrė ir nebėjo išpažinties. Kiekvieną sekmadienį atėjus šventosios Komunijos laikui, sukryžiavusi rankas, sukiodavo jas su tokia jėga, jog traškėdavo sąnariai, o priekyje jos stovintys žmonės atsisukdavo pasižiūrėti keliamo triukšmo kaltininkės ir palinkėdavo Joanai ramybės. Vakarais, jei nesuviliodavo jokio vyro, prieš eidama miegoti ji prašydavo Dievo atleidimo ir karštai meldėsi. ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ Ji stovėjo veidu į langą, viena ranka atsirėmusi į stiklą. Jis iš karto jai nepatiko. Dar kalbant telefonu nebandė pertraukti, nekrenkštė, nedūsavo, ir kartais Joanai atrodė, kad dingo ryšys, kad kalbasi su savimi. Gal todėl ji ir pasakė jam žymiai didesnę kainą už savo paslaugą, o duris pravėrusi pagalvojo, kad visai nieko vyras: sušukuoti atgal plaukai, plati kakta, didelė kumpa nosis ir atsikišęs smakras ją net sujaudino. Jei jis, tik peržengęs slenkstį, be kalbų būtų suėmęs ją per liemenį ir stipriai suspaudęs, Joana tikriausiai nebūtų trenkusi jam per veidą. Ji būtų niuktelėjusi į krūtinę ir padariusi didelę nuolaidą. Laimė, kad vyrai tokio amžiaus labai nedrąsūs, nes kitaip ji tikriausiai bankrutuotų. Koks šlykštus lauke oras. Kaip per tokį lietų ji išves šunį? Staiga jai dingtelėjo mintis, kad klientas atėjo visiškai sausas. Jis nepurtė lietsargio. Jis jo neturėjo, – mintyse ji net atsisėdo, nuo tos minties jos visi kūno plaukai pasistojo piestu. – Kas jūs? – nedrąsiai, bijodama atsisukti, sutrikusi ir vos laikydama užspaudusi akyse nevilties ašaras, paklausė Joana. Vietoj atsakymo už lango sužaibavo ir tuoj pat ji išgirdo galingą griaustinį. Joana sudrebėjo ir susiėmė už galvos. Laikydamasi pirštais už smilkinių, ji nusisukusi ir nuleidusi galvą ėmė kalbėti: – Taip, Dieve, aš nuodėminga, – Joana drebančia ranka persižegnojo ir pradėjo kūkčioti, bet tuoj pat susitvardė ir kiek nurimusi tęsė: – Neslėpsiu, šį verslą sugalvojau paskatinta geriausios draugės. Išsiskyrusi su vyru, ji ištisai man skambindavo ir praplepėdavome telefonu po kelias valandas. Kiekvieną dieną ją guosdavau ir duodavau patarimų. Mokiau kaip elgtis darbe, gatvėje, su vaikais, su vyrais, ir kiekvieno pokalbio pabaigoje ji man sakydavo, kad esu talentinga, kad turiu gabumų teikti psichologinę pagalbą žmonėms. Pradžioje jos skambučiai kiek erzino ir pastebėjau, kad susierzinusi darausi labai aktyvi. Joana pradėjo braukyti pirštu ant palangės, lyg tikrintų pasamdytos valytojos atliktą darbą. Pirštas vingiavo, sukosi ratais, piešė kažką pailgo. Po to delnu ji užtrynė savo piešinį ir kalbėjo toliau: – Ilgainiui tie pasikalbėjimai pradėjo patikti ir, atrodo, savaime aišku, turėjau nurimti, bet ne – pradėjau laukti draugės skambučių, o nesulaukusi dar labiau nerimauti. Dieve, ji susirado naują vyrą, o 52

aš nebegaliu imtis įprastinių darbų, ištisai varstau šaldytuvą, valgau viską iš eilės ir geriu vyną. Nuo vyno mintys pradeda suktis dar didesniu greičiu, nuo jo pasikraunu lyg akumuliatorius. – Hmm, – Joanai pasigirdo krenkštelėjimas iš Jono pusės, ir beveik vienu metu ji išgirdo keistą balsą: – Nuojauta kužda, jog išsikraunate įspyrusi nekaltam šuniukui į pasturgalį. Ar ne tiesa? – Joanai pasirodė, kad klausimas apie tiesą nuskambėjo nuo laukujų durų pusės. Jei ji ir nebuvo tikra, kad kalbasi su savimi, tai dabar neliko jokios vilties. Su savimi bendraudama ji nevartoja tokių rafinuotų išsireiškimų, juolab apeliuodama į savo sąžinę, niekada nesikreipia daugiskaita. Aišku, faktą apie šuns spardymą ji tikrai norėjo nuslėpti. – Na, – teisinosi Joana. – Kartais taip užsivedu, kad nesusivaldau. Fidelis lyg tyčia lenda į akis ir vizgina uodegą. Gal jis jaučia mano energijos virpesius ir nori mane paguosti? Bet jo idiotiškas gerumas mane tik dar labiau išmuša iš pusiausvyros ir tada jau nebeištveriu. Tada lekiu į biblioteką, prašau ezoterinės literatūros, gilinuosi į Rytų filosofiją, įvairiausius burtus, sielos išvalymus ir ieškau gyvenimo prasmės. Ieškau knygose atsakymų ir sukauptomis žiniomis trokštu pirmiausia pasidalyti su draugais, bet jie kaip tyčia dažniausiai būna užsiėmę arba nekelia ragelio. Dieve švenčiausias, pradedu galvoti, kad jie man nedraugiški, ir norėdama nusiraminti einu į gatvę. – Ar tikrai žinote, ko ieškote? – išgirdo tą patį balsą Joana. Tas klausimas jai pasirodė kiek įžūlus ir nekorektiškas, bet nurijusi seilę Joana dėjosi jo neišgirdusi. – Sutikusi gatvėje iš matymo pažįstamą vyrą ir šiek tiek su juo pabendravusi, jaučiu jo paklydimus, neteisingą požiūrį ir nuoširdžiai noriu jį pataisyti. Be galo džiaugiuosi, Dieve, sulaukusi jo supratimo ir pagarbos, todėl pasikviečiu į namus išgerti arbatos. – Ir? Dabar Joana tikrai susinervino, suspurdėjo visu kūnu ir nedaug trūko, kad būtų pasakiusi, jog ne jo tai reikalas. Ji jau norėjo atsisukti ir buvo pasiryžusi bet kam, bet tas pats balsas ją nuramino. – Esate gi vieniša moteris. – Taigi... – ji giliai atsiduso. – Kas man belieka? Į socialinius tinklus keliu gra-

žiausius gamtos vaizdus su ištraukomis, citatomis iš knygų ir turiu begales gerbėjų, dėkojančių už manąją veiklą. – Padeda? Joana nesuprato klausimo, bet nesupratusi nelabai susikrimto ir lyg niekur nieko kalbėjo toliau: – Nebijau prisipažinti, yra ir tokių, kurie komentaruose rašo, kad esu kvaiša, kad keliu visokiausias banalybes, kad viską lemia prigimtis ir nieko neįmanoma pakeisti. Išminties iš mano pamokymų žmogus negali pasisemti it vandens iš šulinio. Tai neįmanoma. Toli gražu – rašė vienas iš jų – žinios ir patirtis dar ne išmintis. Dar kažko trūksta. Negaliu prisiminti, užstrigo, na, kaip gi jis pasakė, – norėdama ištraukti iš atminties žodį, Joana nervingai mojavo ranka. – Supratimo? – Taip, taip, taip. Taip ir pasakė. Bet argi aš ne protinga, Dieve?! – garsiai šaukė į langą Joana. – Ėėė, gerbiamoji, tyliau. Esate ne viena. Tas balsas jai pasirodė įžūlesnis nei pirma. Joana lango stikle bandė surasti savąjį atvaizdą. Pasitaisiusi plaukus, ji suabejojo, ar tikrai kalbasi su Dievu. Per daug jai norisi keiktis ir kuo toliau, tuo drąsiau pradeda jaustis jo draugijoje. Ji atsiduso ir dar kartą persižegnojo. – Dieve, juk jei daug ką išmanau?.. – Joana staiga nutraukė klausimą ir tarytum kažką supratusi lėtai lėtai atsisuko į Joną. Jis stovėjo ramus, nuleidęs rankas ir sudėjęs jas vieną ant kitos. Už jo, išsirikiavę eilėje, stovėjo dar keli žmonės. Ji vėl atsisuko į langą, bet vietoj lango pro medines groteles pamatė ramias, ryškiai švytinčias akis, kurios Joaną akino ir metė šešėlį ant veido. Staiga ji išgirdo švelnią vargonų muziką ir visiškai pasimetusi dar kartą atsisuko į Joną, bet jo ten jau nebuvo. Jis įmetė į aukų dėžutę septynis centus ir, be garso uždaręs laukujes duris, dingo tamsoje. Eidamas jis prisiminė, kur jam matyta prie klausyklos klūpanti ir aistringai nuodėmes išpažįstanti moteris. Taip, tai ji, nėra jokios abejonės. Sutiko ją klijuojančią ant elektros stulpo raštelį apie dingusį vyrą. Buvo žiema, o Jonas ėjo įprastu keliu namo iš darbo. Prie stulpo blaškėsi kailiniuota moteris ir Jonas būtų sau ramus praėjęs, bet ji staiga atsitraukė ir vos jo nepargriovė. Moteris entuziastingai jo atsiprašė, todėl Jonas iš mandagumo

GINTARO LAŠAI

buvo priverstas perskaityti jos priklijuotą skelbimėlį. Ji visą tą laiką stovėjo šalia, o jos kailiniai lietė ir kuteno jo ranką. Keista, bet Jonui pasirodė, kad skelbimo nuotraukoje vyro atvaizdas yra kažkuo panašus į jį. Toji nusiplūkusi moteris jam tąkart prisipažino, kad ieško ne vyro, o laimės. Ji nedrįsta taip parašyti. Taip niekas neberašo, – pareiškė ji, – žmonės kaipmat nuplėšytų skelbimus. Geriau ji nurodys vyro išvaizdą, švelnias jo rankas, užburiantį balsą ir kitas gražiausias jo savybes. O nuotrauka yra paimta iš interneto platybių, kažkokio galbūt jau seniai mirusio simpatiško žmogaus, – paaiškino ji. Danguje Jonui švietė ryškios žvaigždės, mėnulis buvo pakabintas tarsi pasakoje apie Jonuką ir Grytutę. Pinigų medis, pasodintas skurdo proga, buvo tvarkingai nugenėtomis šakomis. Sutikti nepažįstami praeiviai Jono nebestumdė ir net su juo sveikinosi, porelės stovėjo apsikabinusios ir meiliai bendravo. Jonui gyvenimas atrodė toks keistas, toks neįprastas, jame jis tarsi pametė savo metų skaičių. Jonas grįžo kaip visada, svečiams baigus šaukti „valio“. Sūnus, kurio draugo firmoje Jonas dirbo, pasakė iškilmingą kalbą apie laimę būti šalia tokio tėvo. Trejų metų anūkė sudainavo dainą apie paparčio žiedo paieškas. Tarp kitko – Jonui labai patiko. Daugiau nei labai. Jis po daugelio metų plačiai nusišypsojo ir pirmą kartą parodė svečiams puikiai atrodančius dantų implantus. Šurmuliui nurimus, kažkas iš svečių užsiminė, kad šiandien bjaurus oras. Visi gyvai ir sutartinai pradėjo kalbėti apie tai, kad per Jonines oras dažniausiai toks jau būna. Joanos kūnas buvo sustingęs. Akys matė tuščią vietą ant minkšto kampo. Ji troško prieiti ir paliesti tą tuštumą, norėjo patikrinti, ar ji šilta. Ji mielai būtų atsigulusi ir padėjusi galvą ant įsivaizduojamų Jono kelių, bet kojos jos neklausė. Suskambo ant stalo padėtas telefonas, o gal vargonų muzika, gal pribėgo šuo, o iš paskos ir katinai. O gal ji abejingai klausėsi F.Mendelsono „Vestuvių maršo“ ir tik po kurio laiko, telefonui nesiliaujant skambėti, Joana pamatė save? Kur ką tik buvo Jonas, ji sėdėjo ant lovos krašto apsirengusi balta vestuvine suknele – tokia įsitempusi, nenustygstanti vietoje, pasiruošusi bėgti. Visiškai tokia pat, visiškai nepasikeitusi.

Donaldas PAVLOVAS

*** Miegantys besibraunantys į tavo kaulus tu niekada nesijausi vienišas jei išsaugosi jungtis savyje įtempk raumenis valymas žvėries dantų mano rankose pakibo susiformavo teptukai ir visi arkliai tie baltesni ar kitomis dėmėmis turi būti išvesti iš kambario mums dar reikės trijų paveikslų penkiose eilėse nebūna pasiruošto gramatikos testo turėtumėt suprasti, kad prisėdimas tai ne poilsis žvėries iltys balinamos balinamos balinamos o paskui bučinys per visą tašką nusidriekia tik-tak-tik-tak-tik arkliai visada grįš namo jie suras vis nedegantį prietemos vaiduoklį kanda jis tik į žiaunas arkliai visada grįš namo, kad būtų nušauti ir lieka iltys baltos baltos baltos *** buvo karalius savo rudens nulaužto atspalvio soste raudonas uostas kruvina avių vilna aukota paliekant žudomo gyvūno balsą tuščiose celėse koridoriuose, salėse vienas karalius tik vieno bokšto pilyje kieme iš pirmo papjautos avys ir paskui vilkai juodas kailis susimaišęs su vilna apkloja tvartus nudažo grindinius link vartų ir atgal į sostą takas karūna dar aukse tik kandžiotas šarvas prie kojų tik rausvos kelnės jis tik jis ten žiūrintis vienišas karalius pro savo langą prisimena kas už tos kalvos žinau ten toli saulė sudegina šaltį ir aš tik kruvina avis lyg sielą pamaitinau akmenimis, vilkus ir vaikus ir sargai, karalienė užmigo kailiniais tam bokšte vienišas amžinas karalius negalintis numirti Gabrielės Venckutės akvarelės.

► 53

GINTARO LAŠAI

kažkada mūsų vaikai gaudys krentančius šviesuolius o mes vis giliau įsikandame į šaknis pokalbiams būti vis sunkiau mus išduoda naujos rūšys žemėje iškasęs mus nudegindamas galvą likę mūsų kūnai džiūsta tarsi skalbiniai ateina jie ir mus apsirengia *** jei paliksi mane palik kaip vaiką užsispyrusį ir paspringusį juk tame kūne tik siela ir verksmas žiūrėdamas į praeinančius apgaunu ištroškusius jūsų vynas ne iš vandens ar indų medinėmis aslomis ten tik žaizdos ant žemės užaugusios ant kojų miegantis žvėris tykojo judesio vynas ne iš vandens ar indų medinėmis aslomis žiūrėdamas į praeinančius apgaunu ištroškusius jūsų ir paspringusį juk tame kūne tik siela ir verksmas jei paliksi mane palik kaip vaiką užsispyrusį ant kojų miegantis žvėris tykojo judesio ir ten tik žaizdos ant žemės užaugusios lopšinė jei paliksi mane lyg aklas iš tamsos į tamsą kurtumas užsibus pasislėpus tarp medžių neužsibūk arba pasiimk šią nematomą jėgą iš prieangio arba šuns dantų detalės susijungia detalėm Gabrielės Venckutės akvarelė.

kartojasi žodžiai detalėm dantimis detalėm

◄

***

jei mane tai nužudys jei mane nužudys už tai kas mane padarys nemirtingą kvėpuoti kvėpuoti

pavogė mane kai buvau įsikibęs į miegą nešdavo per vandenį kramtydavo mano kelius nurengdavo ilgais nagais plėšdavo ir vėl dengdavo liežuvėliais klijavo randus randus vertė augti lipti ant savęs

liftas leidžiasi per skaldą užsukęs velnias degtine užkalbino gyventi užmigus kelias dešimtis 54

GINTARO LAŠAI

plėšyti tarsi knygą tarsi juodraštį savo odą pavogė dabartį prieš tai sudaužydami į erkes įsisiurbęs visas į kūną šviesus miestas be akių susirinkdavo visi liudyti buvo žiema atimti paukščiai atimtas riksmas nesustabdė pragaras ir kiti šunys pavirsta grindiniu pavirsta moters plaukais šešėliais priešais mus pažadink budintį uždėk kambario užuolaidas mums reikia triukšmo įniršio pasilikime nesustingusiomis lūpomis bučiuojantys be įtempto judesio tu čia tu kitoj celėj tu čia čia tu lipi ant savęs kaukiantys šunys 2 kvadratų balkonas išeina šviesos įjungiu tamsą

***

jei už kiekvieną nemiegotą naktį mane apdovanotų herbu ar tatuiruote ar atpažintum jei už kiekvieną nutrūkusį nervą mane po pinigą apklijuotų ar tapčiau brangus jei už kiekvieną praeities trinamą ištrintą žingsnį gaučiau tą vyrišką odą ar priimtum jei iš tavo verksmo paskandinčiau pripildžiau akvariumą ir ten paskandinčiau herbus vyrą žingsnius ar užaugintum priimtum brangintum atpažintum ir paskandintum *** ai nerandi žodžių nei šaukti nei rėkti nukerpa liežuvį

ištraukia po ranką ištraukia po koją galanda kol padaras virsta valtimi kaimynas paskutinis rajono indėnas visas suplyšęs nusenęs surinkdamas trupinius nuorūkų nepraverdamos lūpų rūkydamas kampe savo sumaišytais dūmais mane išlydi nustumia į kiemo centrą vaikai iš prievolės susikabinę būti laimingais atvirų dantų šypsenos skaičiuotę be lygties vis garsiau sakydami mane plakė plovė medinius šonus smėliu iškritusiu iš laikrodžio tarsi spindintis ar lako papuoštas mano kūnas vis aštrėjančiais irklais plaukė kažkada radę mane prie sąvartyno pavertė mane vežimėliu tempdama nemari močiutė dėjo faršą svogūną išėjusią iš datos ir pirminio kūno varškę vėliau jos sūnus tik butelius stiklo plastiko užkimšdavo mano tuščiavidurį vidų visi esantys ir laukiantys periamajame prie degančio katilo rodė į mane pirštais kad tik pabusčiau virsčiau visaverčiu savu organizmu tik pabusčiau iš budėjimo ir be scenos baimės numirčiau

*** tėvas pirmą kartą mirė kai sūnus dauždamas durų mozaiką sėdėjo prieš stalą skaitydamas svetimą dienoraštį atpažinsi mirtį iš akių kai rainės išsiskaido į daug jungčių atplyšta vėl klijuoja save tu grįžti užsidedi nematomą švarką išsijungia šviesa adaptuojasi kūnas tirpsta pirštai užsidengia vokai

lėtai lėtai tave pagauna aiškumas neapgauk savęs bandydamas įkvėpti visą miestą su visais nuolydžiais išvesk save kuo toliau nuo savęs pamiršk kad bėgsi pamiršk kad skauda atsibusk oru tapk niekas ir tada jau esi viskas klausk manęs tik nedrąsiai šnabždėdama tyliau nei paskutiniai lašai nusvyra nuo lapo tėvas antrą kartą mirė kai kūne liko mažiau inkstų ar kepenų vis dar pulsuojantis morfijus išpūsdamas akis praskleisdamas lūpas Čia Tu tėvas tėvo vaiduoklio paklausia palatoje lieka skalpelio ir chirurgo chalatų vėjas niekas tavęs neišveda nepameni kas įleido gyvas aš kiti sudėlioti iš naujo kūnai manau iš tiesų atradau kur tikra vienatvė

***

budink žadink mane iš praeities dar vienas žvėris įkanda tu giliau sergi atvira ugnis išdeginti langai niekas ratu jokio skliauto leidiesi žemiau žemiau neskaičiuok laiptų atsisukęs ir praleidęs tiek skaičiavimo ir laukimo veltui kai viskas ruduo kai viskas pavasaris tavo atviras pragaras atsiduoda kaip moteris jokių vilčių ar sielos aukštinimo pavargusius kūnus iškabina kaip skalbinius ramu dingsta klausimas kodėl ► 55

GINTARO LAŠAI

◄

*** ai jau niekas nebegims išdalinsime vaikiškas kojines bijosime žvelgti į vieną kito veidą tuštumos ir taip jau nužudė sielas kirsdamos per mintis galvoje apgyvendina svorį kaklas lūžta pečiai nusvyra žvelgi į likusį tau dugną kiekvienam po velnią dogmą be balso nuolydis iki atgimimo pradininkas užsikirtęs virtuvėje verdamas pavidalus ir kaukes prakeikdamas mūsų nuodėmes prie stalo vaišins aš vėl mažas vėl bijau tų žmonių užstojančių šviesą apkvaitusi pagauta suplėšyta ji laižoma likimo įgavusio patino lytį skės kojas letenos letenos nagai nagai nešvari oda džiovinama atviru chaosu nuplėšė jai lūpas išlupo akis likęs skaistus drovus grožis kitom ugnims kitam aukojimui bus kruša it metalo kojom per snukį į skrandį lyg žuvis išsigandusi kranto tave atiduodu likusiam pasauliui užsidėdamas anglies gobtuvą išlydim dar vieną taiką tikiuosi gyvenimo paskutinio be tikėjimo be žiūrovų *** Gyvatė savo nuodais išspaudus likusias sėklas šuniui beliko išvemti tą obuolio žievę ar tada mirė paskutiniai rojuje be nuodo ar melo neišgyventų dviejų širdžių ritmo mašinos jei palikote stygas tai išjunkite ir šviesas pragaro kabaretas šiandien atviras kaip niekad kandu duoną springdamas juoduliu iš visų pabirusių anglių 56

sudėliokime tinklą sugaukime saulę iki jos ištirpimo į mėnulį nekęsk manęs dar turi būti dulkės kylančios degančios žodžių tos lūpos kur sudega mano veidas sušvelnėjus barzda pasikeičia gentis kartotinius ir gyvulius prieš lipdamas į kalną nepamiršk pabučiuoti akmens kuo aukščiau svoris vis mažesnis žemiškas dievas lieka ant žemės tik oras ne tavo namų degantis neapykanta visada nusiris kad ir keli liko sluoksniai kai nėra žemės o tik oras kai tik gali pajausti per visą veidą vėjo supynes kai bandai save prikelti vis pasikartodamas po natą kauksmo savo tavo degantys namai paveikslas spąstai išlaisvinsi iš to mažo kambario tavo dieną duoną kasdieninę dvi mirtys dvi mirtys lesė dvi seserys dvi seserys palydėjo girdžiu tą iškreiptą vaiko balsą nukirpau beveik visus praeities plaukus užmerk numesk blakstienas ten daugiau paslapčių nei iš mano kelionės iš kūdikio į vyrą neišsigąsk neužsibūnu tik užsimerkiu tu tik užmiegi pirštai mano prabėga pro kaklą į tavo sodus kur aš nuogas be odos paliktas degti kaulai šunims lieka širdis gaudyk kol mes vis dar svetimi pasauliui velnio lūpose visada rasdavo kilpas sugaunančias tavo koją iškišus į erdvę pirmąsyk jei spėji prabundi ir pabėgi durys užsidaro ant stalo sunkaus gilaus medžio taurės po vyną ar kitą spalvą ten nebereikia akių svarbiausia užuosti kiekvieną šukę dūžta ar įkrenta glausk mane stipriau kad pajausčiau šaltį nes ten per daug dega ir lieka iltys baltos baltos baltos

Aš ge Ištrauka Dainius VANAGAS

Didelė parduotuvė, o tu ieškai degtukų. Vaikštai aplink lentynas, dairaisi buitinių prekių skyriaus, bet nieko. Klausi salės darbuotojo, jis mandagiai tavęs išklauso ir paaiškina. Tu eini tiesiai, į kairę, tiesiai, į dešinę – taip, kaip nurodyta, – bet degtukų nerandi. Ką gi, apseisi. Gali eiti namo. Bet nejaugi tu, atkaklus, sumanus ir sėkmingas žmogus, taip lengvai pasiduosi neradęs paprasčiausių degtukų? Todėl suki ratus ir ieškai, bet randi tik kitą salės darbuotoją ir jo vėl klausi. O, čia netoli, sako jis, štai už tos lentynos bus kita lentyna, o už jos – dar viena, ir joje guli degtukai. Na štai – tik nereikia nuleisti rankų. Tu pasieki pirmą lentyną, dairaisi antros, bet jos nėra, tik siena. Nori atsisukti į salės darbuotoją ir pasakyti, kad jis suklydo, kad antros lentynos nėra, ir kad tu vėl nežinai, kur ieškoti – bet jo jau nematyti. Sumauta parduotuvė, galvoji tu, negali išdėlioti prekių taip, kad jas rastum. Pradedi žingsniuoti sistemingai – lentyna po lentynos, iš eilės, nepraleidžiant nė vieno skyriaus. Jei patikrinsi viską, anksčiau ar vėliau vis tiek rasi. Bet netrukus atsibosta vaikščioti, tau paskausta kojas, kakta žvilga, o dar nė pusės parduotuvės neapėjai, gal nė trečdalio ar ketvirtadalio, iš kur tau žinoti, juk nematavai. Atsiremi pailsėti. Dabar jau tikrai turėtum eiti namo. Degtukai dar nieko neįrodo, tikrai ne. Neradai, tai neradai. Bet yra dar šis tas – tu jau iššvaistei daug laiko ir pastangų. Jei rastum degtukus, šią gaišatį dar būtų galima pateisinti; jeigu ne, visa tai tebus tuščia auka. Todėl nusibrauki kaktą ir vėl

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

rai, o kaip tu?

iš rašomo romano ieškai. Rasi degtukus ir eisi namo. Reikia galvoti logiškai. Kur jie galėtų būti. Ne prie maisto produktų. Ne prie gėrimų. Ne prie drabužių. Ne prie--Pamatai salės darbuotoją ir bėgi prie jo. Tu nebeklausi, kur degtukai. Tu prašai jo parodyti. Bet jis užsiėmęs, krauna prekes į lentynas, jis negali palikti savo

darbo vietos, užtat gali labai tiksliai nupasakoti, kur sudėti degtukai. Tu nenusileidi – aiškini, kad jau buvai ten, taip, prie žvakių skyriaus, žalios lentynos, taip, ten, viską apieškojai, bet neradai. Aiškini taip karštai, su tiksinčia pykčio bomba tarp lūpų, kad salės darbuotojui pagailsta ir tavęs, ir savęs. Jis baukš-

čiai apsidairo ir sako, gerai, einam, tik greitai. Jis veda tave pasiutusiu žingsniu, užtikrintai suka į dešinę, į kairę, tu net pasimeti, bet jis lekia į priekį tarsi jį kas varytų. Bet štai jauti, kad jo žingsniai lėtėja, o posūkiai neužtikrinti. Jis vis dažniau stabteli ir apsidairo. Galiausiai sako – turi būti čia. ►

Ričardo Šileikos nuotr. 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Tu stabteli, apsidairai ir sakai – nepanašu. Man irgi, sako jis. Ar gali būti, kad jūs neturite degtukų, klausi. Ne, atsako jis. Ar gali būti, kad jūs nebeturite degtukų, klausi tu. Ne, sako jis. Ar čia yra žmogus, kuris galėtų man padėti? Jis tyli, ir tu grėsmingai pakartoji klausimą. Yra, sako jis – tai aš, bet šįkart negaliu. Ir jis nubėga prie savo lentynos. Tu stovi ir negali patikėti – tai vadinama aptarnavimu? Juk tu klientas. Jei ne tu, ši parduotuvė bankrutuotų. Tu leidi čia savo pinigus, o užuot sulaukęs pagalbos, turi pats plūktis ir dargi nesėkmingai. Ką, nėra kitų parduotuvių? Tu čia negrįši, tikrai ne, ir draugams nerekomenduosi, ir dar piktą atsiliepimą parašysi, ir dar. O tu, o taip, padarysi, tikrai, sužinos jie. Tau neberūpi degtukai, neberūpi sugaištas laikas. Tu orus, save gerbiantis žmogus ir šito taip nepaliksi. Tu gal net praneši žiniasklaidai, tegu suvarpo kulkomis, tegu sudegina šitą prakeiktą angarą – jei tik ras degtukų. O dabar tu eini namo – nes gana. Tu brauniesi pro lentynas, tiesiai, į kairę, tolumoje tarsi paukščiai čiulba kasos aparatai, seki paskui garsą, bet girdi tik aidą, sklindantį tai iš vienos, tai iš kitos pusės. O jau ištroškai ir išalkai. Pagriebi buteliuką vandens, atsigeri, koks skirtumas, vėliau susimokėsi. Prasiplėši pakelį sausainių, suvalgai sumuštinį. O tada vėl ieškai išėjimo, tu vis klausinėji salės darbuotojų, jie stengiasi padėti, jie tikrai stengiasi, bet, atrodo, patys nežino. Todėl tu eini palei sieną, taip tikrai prieisi duris, nepasiklysi, nepraleisi, bet siena banguoja, o lentynos blokuoja. Atsargiai, kad nenuplėštum kainos tu pasiimi dviratį, taip greičiau, bet nepakankamai greitai, todėl įsėdi į automobilį, švilpi tarp lentynų, kol baigiasi testinis kuras. Tada vėl eini, ne, tu čia neliksi, tikrai ne. O kažkas tamsiame kambarėlyje stebi tave ekranų mirgėjime ir laukia, kol pasiduosi. Bet kol kas tu

*** sėdi darbe ir jautiesi gana gerai. Aplink vyksta sandėriai ir pardavimai, viskas pagal planą. Kartais, aišku, nepasiseka, bet iš tiesų sėkmė nuo nesėkmės mažai kuo skiriasi, nes nė viena nėra 58

galutinė – po jų vis tiek ateina kita diena, ir vėl viskas prasideda iš naujo. Ir net atlyginimą dažniausiai moka už abi, nes rizika įtraukta į sutartį. Tu tik žmogus, sako tau, ir tu nežinai, ar tave giria, ar įžeidžia. Todėl tu sėdi darbe ir jautiesi gana gerai, nes jaustis gana blogai nėra priežasčių. Ir vis dėlto – ką tu veiki? Tu sprendi užduotis ir pasirašinėji sutartis. Tu mažini nuostolius ir didini pelną. Tu džiaugiesi, kai pavyksta, ir kremtiesi, kai nepasiseka. Ir vis dėlto – ką tu veiki? Tu pietauji su savo kolegomis ir norėtum privemti jiems tiesiai į skrandį, bet ką tu darai? Susitari penktadienį nueiti su jais alaus, nes nespėjai sugalvoti pasiteisinimo, kad negali. Ir vis dėlto – ką tu veiki? Vienintelis, vienintelis tikras dalykas – tu uždirbi pinigus. Šito neįmanoma paneigti, tai absoliučiai tikra, ir kaskart matydamas, kaip pinigai virsta kelionėmis, mašinomis, namais ir vaikų šypsenomis, tu tuo dar sykį įsitikini. Ir vis dėlto – ką tu veiki? Tu spaudai mygtukus ir darai žmones laimingus, saugius ir turtingus. Tu padedi jiems išspręsti jų problemas, ir nors kartais tos problemos juokingos ir beprasmės, tai vis tiek problemos, ir kai kam dėl jų labai skauda. Bet ką tu veiki? Tu kuri darbo vietas, šiaip jau vieną sukurtum, jei pats išeitum, bet tu turi savo metodą – tu leidi įmonėms plėstis ir augti, o tam reikia daugiau žmonių ir tarnų, ir todėl dalis sąvartynuose gulinčių griaučių vėl apauga mėsa ir tau paklūsta. Ir vis dėlto – ką tu veiki? Tu gyveni ir skaičiuoji, galvoji apie geresnius modelius, geresnius modelius bet ko – verslo, telefono, vyro, žmonos, kelionių, patirčių, nuotykių. Tu nesi toks turtingas, kad nusipirktum ką užsimanęs. Bet greitai būsi. Ir vis dėlto – ką tu darai? *** Tu velkiesi marškinius, galvoji apie svarbų susitikimą. Jau turi išeiti, bet niekaip neužsisegi. Kodėl, svarstai, gal akutės sagutėms per didelės, gal sagos – akutėms. Bet dar vakar viskas puikiai tiko – kodėl neturėtų tikti ir šiandien. Tu bandai užsisegti marškinius, bet supranti, kad bėda ne dėl sagų ar akučių. Bėda, kad tavo pirštai nesugraibo nei

vienų, nei kitų. Kas tiems pirštams, dar vakar geri buvo, o šiandien nebesilanksto. Kažkokie atbukę, sustingę, tu bandai įžiūrėti, šūdas, kokia nesąmonė, o tu skubi, dar tiek reikalų. Ir, po galais, kur tavo akiniai, reikia apžiūrėti tuos marškinius, ir tuos pirštus reikia apžiūrėti, gal nutirpo, gal bemiegant nuspaudei. Tu eini prie naktinio staliuko, nėra akinių, gal virtuvėje, nėra akinių, dar pažiūrėjai vonioje, nėra akinių, absurdas, jau pavargai vaikščioti, o vis nerandi. Kas toliau, galvoji, o tada pasikasai ausį ir užkliūni už akinių kojelės. Juokiesi iš savęs, taip jau būna, kartais visur ieškai raktų, o jie kišenėje. Bet jei tu su akiniais, tai kodėl nematai? Visada buvai silpnaregis, bet su akiniais būdavai visaregis. Vėl spoksai į marškinius, nieko, purslai akyse, nusiimi akinius, išvis rūkas. Reikės užsukti pas okulistą, o gal čia tik nuovargis. Vėliau pagalvosi, nes dabar tau reikia užsisegti marškinius, ir nešdintis, nes jau vėluoji, smarkiai vėluoji, o jei vėluosi dar labiau, tai greitai nebebus į ką vėluoti. Tu čiumpi sagas ir kiši jas į skyles, bet jos nelenda, niekaip nelenda, tu susinervini ir nusiplėši nuo savęs marškinius, nes kam jų reikia, apsivilksi megztinį, bet ir megztiniui jau vėlu, ir tau norisi prisėsti, nes kiek čia galima rengtis, tau norisi užsirūkyti, bet neturi kuo prisidegti. Tu pridusęs šnopuoji, svarstai, gal paskambinti ir pranešti, kad užtrukai kamštyje, bet niekaip negali atsiminti, kam turėtum pranešti. Kokia bjauri diena, galvoji. Turbūt per daug lakstai, per daug jaudiniesi, turėtum labiau mėgautis gyvenimo malonumais, sportuoti, keliauti. Tu, aišku, ir mėgaujiesi, ir sportuoji, ir keliauji, bet šių dalykų nebūna per daug. Tau tereikia įsiklausyti į kūno signalus. Atsipalaiduoti. Gal derėtų vakare susitikti su bičiuliais, seniai jų nematei, net vardus pamiršai, kaži, ką jie dabar veikia, kur gyvena, kaip vadinasi. Gal reikėtų apsikirpti, kad nepalaikytų nevala. Prieini prie veidrodžio, o į tave žvelgia senas, pilkšvas, suglebęs ir svetimas veidas. A, tai štai kas, pagalvoji.

GINTARO LAŠAI

Ėjimai iš Dainora KANIAVIENĖ

Spaliui įpusėjus ėmė debesimis žemai klajoti po Klaipėdą. Palengva leidosi baltos tirštumos ir vėlyvas šaltis su šerkšno gabaliukais. Švytintis miestas apsigaubė taip laukta skraiste. Ėjimui iš. Prarytos smiltys, jūra, siauros gatvės. Kopiant namų sienomis, bandyta veržtis pro uždaras langines, tačiau jos, aklinai užvertos, atsiribojo. Į akis pro kitapus lango stiklo priekaištingai žiūrėjo žmogus. Išėjusio žmogaus akys. Žvilgsnis liko tik. Ir ėmė duotis beržais ir liepomis klevų link. Kur ėjimas, spalvos, o nutolstant visa ištirpsta pilkumoje. Užgęsta. Įsitraukia į nebūtį. Nejauku žvalgytis atgal. O ir dažnai nereikia. Nuščiuvusi moteris su grėbliu rankose pasiutusiai puolė grėbti ir

Vyto Karaciejaus nuotr.

slėpti, grėbti ir slėpti rudenį į kibirą. Ant pageltusios žolės tykiai paukštis tupinėja, krenkščia, juokiasi. Pagelto mintys saulės ilgesiu – liūdnumo tiek ir dešimtkart. Viskas yra ėjimai iš. Ištiesė gervės kaklus skrydžiui, palikdamos Dangės slėny išgyventus vasaros sapnus. Ir sparnus ištiesė sklęsti. Paukščių regėjimai apima mąžtančius tolstančios upės krantus. Mylimos pievų linijos ima vientisėti. Į vieną gelsvą dėmę liejosi rudeniškos žemės spalvos. Tik šermukšnių uogos begėdiškai nepaliauja rausti. Rausta ir džiaugiasi: „Gervės skrenda, skrenda gervės!“ Viskas yra ėjimai iš. Raudona uoga nuriedėjo po šermukšniu. Neįvertino šerkšno gabalėlio pražūtingo prisilietimo. Viskas yra ėjimai iš. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Karališkosios mokymo įst Rugsėjis – gyvybės ir vilties mėnuo jau vien dėl to, jog mokyklose atgyja gyvenimas, prasideda nauji mokslo metai. Prasideda, K.Donelaičio žodžiais, „rudens gėrybių“ metas, atnešantis gaivų jaunimo veržimąsi pasisemti žinių. Po vasariškos ramybės ir mieste atsiranda daugiau jaunatviško šurmulio, judesio, spalvų... Ta proga šį kartą apžvelkime senosios Klaipėdos mokymo įstaigas, kurios buvo pastatytos valstybės lėšomis ir vadintos karališkosiomis. Tai senosios Klaipėdos švietimo ženklai, kurie buvo įprasminti ir atvirukuose. Taigi praverkime karališkųjų mokyklų duris ir apsidairykime...

Jovita SAULĖNIENĖ

Dėmesys švietimui

Karališkoji navigacijos mokykla. G.Waldhauerio litografija. 1862 m.

Karališkoji mokytojų seminarija. Atvirukas. 60

Pirmosios mokyklos senojoje Klaipėdoje atsirado XVI a., kai 1568 m. Prūsijos kunigaikštystėje buvo išleistas įsakymas steigti parapijines mokyklas prie bažnyčių. Vaikai buvo mokomi religinių tiesų, rašto, skaičiavimo. Mokytojais tada dirbo amatininkai ir algos negaudavo. Pragyvenimui jiems buvo leista prekiauti alumi ar laikyti smukles. Laikui bėgant buvo priimta svarbių švietimui potvarkių, paskatinusių kelių pakopų religinių bendruomenių, miesto, privačių savininkų ir kitų mokyklų atsiradimą. XVIII a. Klaipėdoje jau veikė Lotyniškoji, Senamiesčio, Friedricho miesto mokyklos, jų buvo įkurta ir prie lietuvių liuteronų, reformatų bei katalikų bažnyčių. 1736 m. paskelbtas 7–14 m. vaikams ketverių metų privalomas mokymasis pradžios parapijinėse mokyklose, reikalaujant vietiniams gyventojams mokytojus išlaikyti. Tai Europoje buvo vienas iš pirmųjų bandymų įgyvendinti visuotinį pradžios mokslą. Klaipėdos švietimui turėjo įtakos 1831 m. mokymo reforma, po kurios buvo statomos mokyklos ir valstybės lėšomis. Dėl liaudies mokyklų struktūros ir mokymo turinio buvo svarbus ir 1871 m. potvarkis, ilgam paveikęs mokymo procesą ir reikalavimus mokyklų pastatams.

KULTŪROS ISTORIJA

aigos senojoje Klaipėdoje XIX a. pab. – XX a. pr. – modernių mokymo įstaigų atsiradimo Klaipėdoje epocha. Tada iškilo Karališkosios navigacijos mokyklos, Karališkosios karalienės Luizės gimnazijos, Karališkosios mokytojų seminarijos ir Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjaus pastatai.

Navigacijos mokykla Poreikis rengti jūrinių profesijų specialistus Klaipėdoje atsirado XIX a. pradžioje. Pasak J.Zembrickio, 1811 m. čia veikė šturmanų egzaminavimo punktas. 1829 m. įsteigta valstybinė navigacijos mokykla, kuri buvo įsikūrusi buvusiame locmanų name, vėliau S.Šimkaus gatvės name, o nuo 1838 m. Turgaus gatvėje mokyklai pritaikytuose dviejuose gyvenamuose namuose, kurie per 1854 m. gaisrą sudegė. 1843 m. duris atvėrė pradinė jūreivystės mokykla, kuriai vadovavo balasto inspektorius Gottliebas Muelleris. Didelis įvykis – 1858 m. Šiaurės balasto aikštėje iškilusi moderni, su meteorologine stotimi valstybinė Karališkoji navigacijos mokykla, kurią, pasak J.Zembrickio, nuo 1857 m. kovo iki 1858 m. pabaigos sumūrijo mūrininkas W.Wossingas. Navigacijos mokyklos vadovu tapo kapitonas Davidas

Pirmosios mokyklos senojoje Klaipėdoje atsirado XVI a. Mokytojais tada dirbo amatininkai ir algos negaudavo. Kuhnas, o šiam 1861 m. išėjus į pensiją, jį pakeitė iš Dancigo atvykęs Friedrichas Wilhelmas Julius Reinbrechtas. Navigacijos mokykloje buvo rengiami kapitonai ir šturmanai. Auklėtinių netrūkę. Laivininkystės klestėjimo metais jų būdavę apie 30. XIX a. 9-ajame dešimtmetyje laivininkystėje įvyko didelių permainų – burlaivius ėmė keisti garlaiviai. Krovinius pervežti burlaiviais nebeapsimokėjo: iškilo sunku-

Karališkosios karalienės Luizės gimnazijos 50-mečio proga išleistas atvirukas.

Karališkosios karalienės Luizės gimnazijos aula.

mų juos apdrausti, krito ir krovinių gabenimo kainos. Sumenkus burlaivių laivybai ir prireikus jau „dūmtraukinių kapitonų“, sumažėjo ir norinčiųjų mokytis navigacijos mokykloje. Miesto burmistras, pirklių organizacija, garlaivių akcinė bendrovė stengėsi, ieškojo priemonių, kaip pritraukti kuo daugiau besimokančiųjų, skirdavo nemažas stipendijas nepasiturintiems būsimiems jūrininkams. Dėl mokyklos išlikimo kreiptasi į imperatorių, Jūrų žinybą, Preky-

bos ministeriją, tačiau po 40-ies gyvavimo metų 1898-aisiais Karališkoji navigacijos mokykla buvo uždaryta. 1897 m. jos patalpose įsteigta Žvejybos mokykla, veikusi iki Pirmojo pasaulinio karo. 1927 m. ji atkurta ir, pasak Bruno le Coutre, buvo vienintelė mokykla, kurios „atestatai buvo pripažįstami ir Imperijoje“. Kurį laiką čia buvo įsikūręs mokytojų rengimo skyrius. Šis iškilus pastatas vėliau virto gyvenamuoju namu. Deja, neišlikęs. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

Mokytojų seminarija 1908 m. Stoties gatvėje buvo pastatytas gražus Mokytojų seminarijos pastatų kompleksas – įrengtos mokomosios, gyvenamosios ir pagalbinės patalpos, užveistas didelis sodas, vėliau pristatytas moksleivių bendrabutis. Apie šią mokymo įstaigą nemažai parašyta straipsnių, paskelbta atsiminimų, todėl keliaukime toliau. Tik prisiminkime karališkąjį akcentą: puošniai įrengtoje auloje kabojo karaliaus Vilhelmo II portretas.

Mergaičių licėjus Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjus. Atvirukas.

Karalienės Augustės Viktorijos bronzinis bareljefas, kabojęs virš įėjimo į aulą. Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr.

Luizės gimnazija ◄ 1889 m. Puodžių gatvės pradžioje pradėta statyti gimnazija (architektas Liutje), pašventinta 1891 m. vasario 10 d., suteikiant jai karalienės Luizės vardą. Gimnazijos atidarymo šventėje organizuota mokinių eisena, miestiečiams rodyti vaidinimai, parodomieji gimnastikos pratimai. Iškilmėse dalyvavęs Vokietijos 62

kaizeris Vilhelmas II mokyklai padovanojo dailininko Johanno Tischbeino (1750–1812) karalienės Luizės portreto kopiją, nutapytą peizažisto Karlo Lessingo (1808–1880). Pirklys Heinrichas Gerlachas ta proga gimnazijai įteikė karaliaus Frydricho Vilhelmo III portretą. Abu portretai kabojo auloje, kur didelėmis raidėmis jaunimui buvo išrašyti karalienės Luizės žodžiai: „Reikia veržtis tolyn. Tik pasirūpinkime, kad su kiekviena diena taptume vis brandesni ir geresni.“ Gimnazija veikė 1891–1945 m. Nemažai jos mokytojų buvo iškilios asmenybės. Paminėsime dvi. Tai direktorius dr. Eduardas Kueselis, kuris 1900 m. išleido karalienės Luizės Klaipėdoje rašytus laiškus, spaudoje skelbė straipsnius miesto istorijos klausimais. Vertas atminimo ir piešimo mokytojas Gustavas Waldhaueris, kuris kartu su kitais mokytojais įkūrė vieną pirmųjų sporto draugijų, išleido linijinės perspektyvos vadovėlį ir XIX a. Klaipėdos litografijų albumą, aprašė miestą iki 1854 m. gaisro. Pagal G.Waldhauerio projektą 1863 m. pastatyta Klaipėdos anglikonų bažnyčia. Šią gimnaziją lankė arba baigė tokie žinomi žmonės, kaip F.W.Argelanderis, B.Beckeris, K.Eulensteinas, H.Scheu, A.Pierachas, V.Gaigalaitis, M.Brakas ir kiti. Išlikusiame pastate įsikūręs Klaipėdos jaunimo centras. 2016 m. grąžintas karalienės Luizės vardas. Karalienės Luizės „Rotary“ klubo narių iniciatyva ant pastato pakabinta karalienės Luizės atminimo lenta.

1910 m. buvusioje Parko (dabar K.Donelaičio) gatvėje pastatytas mergaičių licėjus, jame įrengta tais laikais moderniausia patalpų šildymo ir vėdinimo sistema. Licėjus pašventintas 1911 m. spalio 24 d., jam suteiktas karalienės Luizės proproanūkio Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo II (valdė 1888–1918 m.) sutuoktinės karalienės Augustės Viktorijos, globojusios mergaičių švietimą, vardas. Be kita ko, karalienė Augustė Viktorija rūpinosi ir bažnyčiomis. Juodkrantės bažnyčiai ji padovanojo krucifiksą ir dvi žalvarines žvakides, Nidos bažnyčiai – žvakių sietyną, o Klaipėdos anglikonų bažnyčiai – marmurines plokštes su biblijos tekstais. Licėjuje buvo įrengtos klasės, sporto salė, valgykla, itin graži aula, virš kurios įėjimo kabojo karalienės Augustės Viktorijos bareljefas. Aulos langus puošė menus ir istoriją atkuriantys vitražai, balkone buvo įrengti vargonai. Aplinka nuteikė mokslui ir menui. Koridoriuose kabėjo marmurinės lentos su Homero „Iliados“ siužetais. Vestibiulyje įeinančiuosius pasitiko užrašas „Frohes nehmen, frölich geben – erfültes Haus mit rechten Leben“ (maloniai priimti, linksmai atiduoti – čia viešpatauja teisingumas). Kieme buvo įrengtas fontanas. Licėjus buvo populiarus senojoje Klaipėdoje. Jo atidarymo metu veikė 10 klasių ir mokėsi 278 mergaitės, o po 1916 m. buvo jau 12 klasių, mokėsi 465 moksleiviai, dirbo 43 mokytojai. 1971 m. šviesaus atminimo V.Jakelaičio rūpesčiu salė restauruota ir joje įsikūrė Klaipėdos universiteto Menų fakultetas. Šiuo metu pastatas priskirtas Lietuvos muzikos ir teatro akademijai.

INICIATYVA

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8