Durys 2018 10

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2018 SPALIS / Nr. 10(58)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2018 spalis / Nr. 10(58) www.durys.diena.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė adresas Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2018 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spindulio spaustuvė“

MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. Muzika, minimalizmas, „Permainų“ šešėliai Ieva BUDRIŪNAITĖ. Pianistas T.Daukantas: svarbu turėti bendrus siekius ir kantrybės

4 11

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. „Materia Magica LT“: pirmosios nacionalinės lėlių teatro vitrinos atspindžiai

14

ŠOKIS Violeta MILVYDIENĖ. Vydūnas „plaukė giedančia upe“

20

KINAS Kino festivalio „GoDebut 2018“ atradimai

24

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Kęstutis MEŠKYS. N.Powellas: jei galiu kinu mėgautis, ką nors iš jo gauti, aš laimingas kaip vaikas

26

Aivaras DOČKUS. „Taip gimė žvaigždė“: dainos ir pasirinkimai tapatybės paieškose

29

ISSN 2351-5848

Danguolė RUŠKIENĖ. Apie subjektyvų laiką matuojantį meną

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2018 2 psl. – šokėjai Inga Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas vertikalaus šokio spektaklyje „Giedanti Vydūno upė“. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

4 psl. – aktorius Liudas Vyšniauskas klounų studijos „Dulidu“ spektaklyje „Nojaus laivas“. ŽURNALĄ REMIA

PARODŲ SALĖSE 32

ERDVĖS Sondra SIMANAITIENĖ. Klaipėdos knygų mugė – horizonto link, gilyn

40

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Aktas surado profesorių

46

Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Eilėraščiai

47

Algis KUKLYS. Bendrabučio madona

50

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Tomas ABROSIMOVAS. Eilėraščiai

52

Mindaugas JAKUBKA. Švyturys. Ahazaras

55

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Jovita SAULĖNIENĖ. Didžiosios senosios Klaipėdos nelaimės

60 3

MUZIKA

Muzika, minim „Permainų“ šeš Muzikos avangardu, vieninteliu akademinės šiuolaikinės muzikos placdarmu Klaipėdoje tapęs „Permainų muzikos“ festivalis šiais metais ir vėl buvo kitoks, gal paprastesnis, santūresnis nei anksčiau, tarsi vėl pradėjęs ieškoti savo naujo kelio, kokybės.

„Tau bet kokios sutemos šviesios“: Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“, dirigentas V.Augustinas.

„Garsoraižiai“: R.Sviackevičius (akordeonas), R.Lipaitytė (smuikas), I.Baikštytė (fortepijonas), L.Lapė (trimitas).

4

alizmas, ėliai

„Minimali gravitacija“: šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“, dirigentas K.Variakojis.

Danguolė VILIDAITĖ

Stiprioji pusė ir investicijos į ateitį Šiemet nuo rugsėjo 19-osios iki spalio 5-osios vykusiame 14-ajame „Permainų muzikos“ festivalyje pristatyti devyni renginiai – vis dėlto gana tradiciški. Jie, nors ir pasižymėjo žanrų įvairove, naujesnių formų ir išraiškos priemonių paieškomis, nebuvo itin stebinantys ar ekspresyvūs.

Gražiai čia pritapo edukacinis projektas, koncertas kartu su kompaktinės plokštelės pristatymu, žiupsnelis elektronikos, keli vaizdo projekcijos epizodai. Žodžiu, visko po truputį. Šiek tiek „paklaidžiota“ įdomesnėse „paribio teritorijose“. Juk,

suprantama, sunku pralenkti 2017-ųjų „Permainų“ šlovę su jos neįtikėtina „Stifterio daiktų“ instaliacija ar kultinės grupės „Bang on a Can All-Stars“ koncertu. Šiųmečio festivalio stiprioji pusė, gal ir ne tokia ryški ar matoma, bet, mano nuomone, svarbi, – tai atsigręžimas į uostamiestyje augusius, brandintus, Stasio Šimkaus konservatorijoje ar Eduardo Balsio menų gimnazijoje savo studijas kadaise baigusius muzikus. Išgirdome Gaivilės Simaitytės, Kristinos Budvytytės-Mejerės, Dovilės Kazonaitės, Sigito Gailiaus ir Andriaus Rekašiaus virtuoziškus, efektingus pasirodymus – tikrai buvo verti dėmesio, pakylėjo, kurstė pasididžiavimo jausmą.

Taip kartais ir pagalvoji, kiek jų, tokių gabių, mūsiškių, išsibarstė ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, gal jau tikrai verta ir Klaipėdoje organizuoti „Sugrįžimų“ festivalį.

MUZIKA

Vytauto Petriko nuotr.

Dvi programas su solistais („Vėjo arfa“ ir „Apeigos orkestrui II“) paruošė Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas – Mindaugas Bačkus), specialiai šio festivalio koncertui („Mažiau yra daugiau“) buvo suburtas iš šio orkestro narių sudarytas styginių kvartetas.

Pastebimas dar vienas toliaregiškas sprendimas: „Permainų muzikoje“ vietos atsirado ir vaikų muzikinei pamokėlei („Ritmo žaidimai“ su aktore Rugile Latvėnaite ir mušamųjų grupe iš Švedijos „Rhythm Art Duo“), ir neprofesionalių atlikėjų dalyvavimui (Vydūno gimnazijos ir S.Šimkaus konservatorijos moksleivių koncertas vakare „Kutavičiaus oratorijų magija“). Atrodo, kad festivalio organizatoriai tyčia ar netyčia, bet atrado būdą, kaip šiuolaikiniu menu iki jaunų žmonių greičiau prisibelsti, juos sudominti. ► 5

MUZIKA

„Apeigos orkestrui II“: Klaipėdos kamerinis orkestras, solistai L.Valickas (smuikas), M.Bačkus (violončelė), D.Kirilauskas (fortepijonas), dirigentas A.Biveinis.

Ir vėl visa nugalintis „paprastumas“ ◄ Minimalistinis / postminimalistinis stilius, atrodo, vis dar lieka aktualus pasaulyje, Lietuvoje. Bent jau taip buvo galima spręsti iš šiųmetės festivalio programos, kurioje būtent tokia muzika vyravo, skambėjo beveik visuose koncertuose. Išgirdome Philipo Glasso, Steve’o Reicho, Johno Adamso kompozicijas, jaunesnės kartos autorių Gavino Bryarso, Davido Lango bei Michaelio Gordono ir dar daug įvairių muzikos kūrėjų, daugiau ar mažiau šios komponavimo manieros paveiktų, opusus. Net visas vakaras pašvęstas Broniaus Kutavičiaus, lietuviško minimalizmo pradininku laikomo kompozitoriaus, kūrybai.

Prie savitesnių sėkmingų šios stilistikos atstovų pasirodymų reikėtų turbūt priskirti fortepijoninio dueto G.Simaitytės ir K.Budvytytės-Mejerės grojimą koncerte „Mažiau yra daugiau“. Ypač dinamiškai ir intensyviai jų interpretuojami suskambo Ph.Glasso „Four Movements“, 6

klaipėdiečio Zigmo Virkšo „Paskutinis rudens divertismentas“. Pastarojo opuso atsiradimas festivalyje ypač nudžiugino.

Kaip ir Vidmanto Bartulio „O, brangioji“ styginių kvartetui (Ingrida Rupaitė-Petri-

kienė – I smuikas, Teodora Morta Staigė – II smuikas, Edvinas Kaziukaitis – altas, M.Bačkus – violončelė). Kad būtų įdomu, kartais visai nebūtina ieškoti toli kažko ypatingo, reikia tik atsigręžti, prisi-

„Perkusijos naktis“: „Rhythm Art Duo“ ir ansamblis „Giunter Percussion“.

MUZIKA

minti anksčiau sukurtus, gerai skambančius kūrinius, tokius, kuriuos laikas jau tikrai patikrino.

Užsienio žvaigždžių stygių „Permainų muzikoje“ bandyta kompensuoti Lietuvos atlikėjais, naujais mūsų scenos vardais.

Tokiu atradimu man šiais metais tapo šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ (dirigentas ir meno vadovas Karolis Variakojis) pasirodymas koncerte „Minimali gravitacija“, jų atsidavimas minimalistinei / postminimalistinei išraiškai.

Gal ir ne visa, ką tą vakarą išgirdome, skambėjo būtent taip, kaip tikėjausi, bet lietuviškų kompozicijų atlikimas, sakyčiau, tikrai buvo vertas dėmesio. Įsiminė tos nejaukios slankiojančios faktūros su vos pajaučiamais, subtiliais garsų mikropasikeitimais Ričardo Kabelio „Celėje“ ►

„Ritmo žaidimai“: „Rhythm Art Duo“ (D.Bergas – marimba, F.Duvlingas – perkusija), aktorė R.Latvėnaitė.

7

MUZIKA

◄ ar Dominyko Digimo „Kitoks požiūris“ (videoautorius Kristijonas Dirsė), jo mirguliuojanti muzikos erdvė, ilgų, tęsiamų garsų kontrapunktai, šios kompozicijos mąsli nuotaika; ir vaizdai: metro eskalatorius, kylantis į viršų tarsi į dangų, žmonių beprasmiai žvilgsniai – kažkur ten, į šoną, ir išsiliejančios jų akys tada, kai jie nebemato vienas kito, žiūri tik į knygą ar telefoną.

Iš atliktų užsienio autorių kompozicijų savo išraiška turbūt labiausiai prie originalios „Bang on a Can All-Stars“ priartėjo D.Lango „Cheating Lying Stealing“ (festivalyje skambėjo praėjusiais metais) – įsiminė toks jai būdingas mechaniškas, suskaičiuotas, šiek tiek arogantiškas judėjimas su ilgesingais solo intarpais, desperatiškos vieno ar kelių garsų repeticijos fortepijonu.

Gyvenimas, vienatvė, nostalgija.

Galima pastebėti, kad susidomėjimas šiuo muziku buvo pareikštas net trijuose festivalio koncertuose. Iš jų įtaigiau interpretuota gal buvo „Simple song #3“ sopranui, smuikui ir fortepijonui (D.Kazonaitė – sopranas, I.Rupaitė-Petrikienė – smuikas, G.Simaitytė – fortepijonas), bei „Concerto (world to come)“ violončelei ir kameriniam orkestrui (M.Bačkus – violončelė, Klaipėdos kamerinis orkestras).

„Vėjo arfa“: Klaipėdos kamerinis orkestras, solistai M.Bačkus (violončelė), S.Okruško (klavesinas), dirigentas N.Šnė.

8

MUZIKA

Ypatingi akcentai: profesionalu, įtaigu Bendras šių metų „Permainų muzikos“ vaizdas mintyse dėliojasi kaip freska, daugelio spalvų ir potėpių visuma. Šiuo margumu pasižymėjo net ir kai kurie koncertai, skambėję tarsi dėlionė, surinkta iš kontrastingų fragmentų, atliekamų įvairaus plano muzikantų. Įspūdžiai po jų – taip pat labai įvairūs.

Du koncertai festivalyje vis dėlto buvo ypatingi profesionalumo ir įtaigumo požiūriu. Tai „Tau bet kokios sutemos šviesios“ su Vilniaus savivaldybės choru „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas) ir „Perkusijos naktis“ su „Rhythm Art Duo“ (Danielis Bergas, Fredrikas Duvlingas) ir „Giunter Percussion“ (Pavelas Giunteris, Sigitas Gailius, Tomas Kulikauskas, Andrius Rekašius) mušamųjų ansambliais.

„Giunter Percussion“ grupės pasirodymas, kaip visada, žavėjo savo temperamentu, virtuoziškumu, charizmatiška P.Giunterio asmenybe. Kiekvienas jų atliktas kūrinys – tarsi nedidelis šedevras.

Patrauklesnės tą vakarą pasirodė intensyvi, aistringa, „kietai nukalta“ Izraelio kompozitoriaus ir perkusininko Tomerio Yarivo kompozicija „Gyro“ bei dano Anderso Koppelo „Toccata“ marimbai ir vibrofonui, laikoma šio žanro etalonu mušamiesiems instrumentams. Svečių iš Švedijos „Rhythm Art Duo“ grojimas nustebino kitokio plano virtuoziškumu, subtiliu požiūriu į savo instrumentą, įvairiais išgaunamais garso ir dinamikos atspalviais, jų niuansais tokiose kompozicijose kaip Idos Fahl „Meditation a deux“, Emanuelio Sejourné „Losa“. Įdomu buvo sužinoti, kad klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės „Akataka“, irgi atlikta koncerto metu, nuolat skamba šių muzikų repertuare užsienyje.

Kitas svarbus festivalio meninis akcentas – V.Augustino autorinis vakaras. Nors

šis kompozitorius jau gerai žinomas ir Klaipėdos klausytojams pažįstamas, jo kūriniai ne kartą laimėjo tarptautiniuose konkursuose, jis yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, pirmoji autorinė plokštelė, deja, išleista tik šiais metais. Plokštelės „Tau bet kokios sutemos šviesios“ pristatymui ir buvo skirtas taip pat pavadintas koncertas-interviu (vedė muzikologė Rasa Murauskaitė).

Vakaras pasižymėjo nuostabia garso kultūra (choras „Jauna muzika“), kiekvienas žodis, kiekviena intonacija čia buvo giliai išgyventa, pajausta, kaip, beje, ir visoje V.Augustino kūryboje, kiekvienam opusui atrasta sava išraiška, ypatybė. Skambėjo tokios populiarios chorinės dainos kaip „Anoj pusėj Dunojėlio“, „Ąžuolėli šimtašaki“, dramatiška „Jerusalem, surge“. Kompozitoriaus kartais naudojama paprastesnė muzikinė kalba ir aiški forma, padedanti tekstui suskambėti, nenustelbia jo prasmių, leidžia išgirsti jų sakralumą. Taip pat buvo įdomu sužinoti apie įvairias ►

„Mažiau yra daugiau“: Klaipėdos kamerinio orkestro styginių kvartetas, D.Kazonaitė (sopranas), G.Simaitytė, K.Budvytytė-Mejerė (fortepijoninis duetas).

9

MUZIKA

◄ šio muziko kūrybinio gyvenimo peripetijas, kompozicijų atsiradimo istorijas, nežinomus faktus, akademinių kūrinių ryšį su roko muzika.

Lietuviški festivalio puslapiai Džiugu, kad ir šiais metais „Permainų muzikoje“ didelis dėmesys skirtas lietuvių autorių – tiek vyriausios, tiek vidurinės, tiek jauniausios kartų – kūrybai. Jų darbai užėmė beveik pusę festivalio programos, mūsų kompozitorių opusus buvo galima išgirsti kiekviename koncerte. Be jau anksčiau aptartų, prie įdomiau atliktų galima būtų priskirti Justės Janulytės spindinčių faktūrų meditatyvią „Vėjo arfą“ klavesinui ir styginiams (Sergejus Okruško – klavesinas, Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas – Normundas Šnė), nostalgiškas ir ekspresyvias Jurgio Juozapaičio „Vizijas“ violončelei ir styginių orkestrui (M.Bačkus – violončelė, Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas – Algirdas Biveinis).

Atrodo, kad festivalio organizatoriai atrado būdą, kaip šiuolaikiniu menu iki jaunų žmonių greičiau prisibelsti, juos sudominti.

„Kutavičiaus oratorijų magija“: Klaipėdos Vydūno gimnazijos moksleiviai ir mišraus choro grupė, vadovė I.Bertulienė, solistės A.Stančikaitė (sopranas), Ž.Čapienė (vargonai), Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos mišrus choras ir pučiamųjų ansamblis, dirigentas E.Kaveckas.

10

Intrigavo ir vieno iš jauniausių festivalio kūrėjų – Andriaus Šiurio kompozicija gastronominiu pavadinimu „Višta ant iešmo, įdarytas šnicelis“ akordeonui, balso įrašui, elektronikai ir vaizdo projekcijai (Raimondas Sviackevičius – akordeonas).

Prancūziški šnabždesiai, ramūs akordeono sąskambiai, finale tampantys grėsmingais „maurojimais“, įtampos augimas iki neįmanomo crescendo, kuriama baimingos nuojautos atmosfera... Klausantis kilo daug keistų, su muzika visai nesusijusių klausimų: „Kas tie ligoniai?“, „Kodėl čia pateikiami moters veido fragmentų vaizdai?“, „Kaip su tuo susijusi Friedricho Dürrenmatto knyga „Fizikai“?“ Pabaigoje visa išaiškėja, net pavadinimo ryšys su numanomu siužetu – veiksmas vyksta psichiatrijos sanatorijoje.

MUZIKA

Moki muzikos kalbą – susikalbėsi visame pasaulyje. Tai gali patvirtinti visi tarptautinės karjeros siekiantys muzikai.

Atsivėrę keliai į įvairius pasaulio kampelius paskatino menininkus juos godžiai tyrinėti. Tarp tokių – iš Lietuvos uostamiesčio kilęs Tomas Daukantas ir jo žmona Vilija Poškutė, atsidūrę Šveicarijoje, kurioje lietuvių bendruomenė yra visai nedidelė. Scenoje jie yra fortepijoninis duetas – įvaldę vieną sunkiausių kamerinės muzikos formų. Kaip gyvena sutuoktiniai, kartu kuriantys ne tik šeimą, bet ir karjerą? Šia ir kitomis temomis bendravome su Klaipėdoje pianisto kelią pradėjusiu T.Daukantu. ►

Katharinos Schweizer nuotr.

Pianistas T.Daukantas: svarbu turėti bendrus siekius ir kantrybės

11

MUZIKA

Ieva BUDRIŪNAITĖ

Muzikinė kelionė dviese ◄ – Tomai, kokie jūsų prisiminimai iš vaikystės ir jaunystės Klaipėdoje, kai mokėtės E.Balsio menų gimnazijoje? Iš kur kilusi jūsų žmona Vilija?

– Tie prisiminimai – patys gražiausi, šviesiausi ir šilčiausi. Tai jausmai, kuriuos sunku apsakyti žodžiais ir kurie mane lydi visą laiką. Prisimenu E.Balsio mokyklos pradžią, savo pirmąją specialybės mokytoją Ireną Abromaitytę, solfedžio mokytoją Mariją Stanevičiūtę, pradinių klasių mokytoją Danutę Žitkevičienę, mokyklos direktorių Albertą Rožę ir daug kitų entuziastingų pedagogų. Negaliu visų išvardyti, bet juos mielai prisiminsiu visą savo gyvenimą.

Vilija gimė ir užaugo Vilniuje, baigė Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą.

– Kaip tapote duetu ne tik gyvenime, bet ir scenoje? Jūsų pavyzdys įrodo, kad galima sėkmingai ir gyventi, ir dirbti su tuo pačiu žmogumi. Kaip pasiekėte harmoningą derinį abiejose srityse?

– Mes kartu studijavome ir kartą koncerte pabandėme pagroti kelis kūrinius keturiomis rankomis. Patiko ir nusprendėme rimtai atsidėti šiam kamerinės muzikos žanrui. Manome, kad svarbu turėti bendrus siekius ir, svarbiausia, kantrybės, kantrybės, kantrybės (šypsosi).

Norėjosi kažko naujo – Kodėl Šveicarija? Kaip jūsų duetas ten atsidūrė?

– Mes baigėme studijas Lietuvoje, tačiau norėjome pamatyti, išgirsti, atrasti, sužinoti ir išmokti kažko naujo. Mūsų kolegė Gabrielė Kondrotaitė tuo metu mokėsi Šveicarijoje ir trumpam buvo grįžusi į Lietuvą. Pasikalbėjome, išklausinėjome ir išvažiavome laikyti stojamųjų egzaminų.

Mus priėmė į Ciuricho–Vintertūro aukštąją muzikos ir teatro mokyklą. Taip prasidėjo mūsų „muzikinė kelionė dviese“.

12

– Kaip sekėsi įsitvirtinti ir atrasti savo vietą Šveicarijoje?

– Kaip ir kiekvienam pradėjusiam kažką naujo – su pakilimais ir nusivylimais. Šiuo metu, manau, esame atradę savo vietą, o kaip bus vėliau, pamatysime. Dirbame fortepijono mokytojais muzikos mokykloje ir paraleliai aktyviai dalyvaujame koncertiniame gyvenime.

– Kokius pastebėjote Lietuvos ir Šveicarijos muzikos pasaulio skirtumus?

– Labai daug panašumų, visi stengiasi ir bando, ieško naujų muzikinių sprendimų ir galimybių juos realizuoti. Pastebėjome vieną didelį skirtumą – šveicarų muzikinis gyvenimas yra ypatingai tarptautinis. Vien tik Vilijos ir mano fortepijono klasėse mokosi 15 tautybių vaikai! Taip pat Šveicarijoje labai aktyvūs muzikantai mėgėjai.

Jie buriasi į orkestrus, chorus, grupes, repetuoja ir aktyviai dalyvauja koncertinėje veikloje.

Namai – ten ir čia – Ar sutiktumėte, kad gyvenant Šveicarijoje galimybės ir pasaulis atsiveria plačiau?

– Sutinku, kad atvykus į Šveicariją pasaulis mums labai prasiplėtė. Bet, tiesą sakant, nežinau, kaip būtų buvę, jei nebūtume išvykę iš Lietuvos, negaliu palyginti.

– Gyvename lygumų krašte Lietuvoje ir, matydami kalnuotosios Šveicarijos vaizdus, neslepiame susižavėjimo. Ar aktyviai naudojatės progomis pažinti įspūdingą tos šalies gamtą?

Tie prisiminimai – patys gražiausi, šviesiausi ir šilčiausi.

– Dar gyvendamas Klaipėdoje, ne visada rasdavau laiko nueiti prie jūros. Panašiai ir Šveicarijoje – reikia rasti laiko aplankyti tas visas įspūdingas vietas. Jau labai daug pamatėme, bet dar yra labai daug ką atrasti.

– Kas jums yra namai: vieta, žmogus, o gal jausmas? Ar Šveicarijoje jaučiatės kaip namuose? O kaip Lietuvoje?

– Gyvename Šveicarijoje, todėl ten irgi yra mūsų namai. Lietuva yra mūsų gimtinė, bet kartu ir namai, į kuriuos bet kada galime grįžti. Visada, važiuodami į Lietuvą, važiuojame namo.

Ypatingas jausmas – Jūsų koncertų geografija apima kone visą pasaulį. Kaip jaučiatės koncertuodami gimtinėje?

Pianistų dueto vizitinė kortelė Vilija Poškutė užaugo Vilniuje, o Tomas Daukantas – Klaipėdoje.

Abu pasirinko fortepijono specialybę ir po studijų Lietuvoje (Vilija – M.K.Čiurlionio menų mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Tomas – E.Balsio menų gimnazijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) mokslus tęsė Ciuricho–Vintertūro aukštojoje muzikos mokykloje Šveicarijoje bei Rostoko aukštojoje muzikos mokykloje Vokietijoje.

2000 m. abu pianistai nusprendė groti kartu ir sukūrė fortepijoninį duetą.

Netrukus Vilija ir Tomas laimėjo prizus tarptautiniuose fortepijoninių duetų konkursuose Čekijoje, Italijoje, Šveicarijoje, San Marine.

Vienas didžiausių pasiekimų – 2005 m. tarptautiniame ARD muzikos konkurse Miunchene laimėta antroji vieta (pirmoji neskirta).

2011 m. duetas tapo Edvardo Griego tarptautinio fortepijoninių duetų konkurso nugalėtoju.

Pianistai koncertavo Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, San Marine, Liuksemburge, Austrijoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lietuvoje, Šveicarijoje, Azerbaidžiane, Bahamuose, JAV ir Kinijoje.

Duetas yra išleidęs šešias kompaktines plokšteles, pusė jų skirtos kompozitoriaus Camille Saint-Saënso muzikai.

MUZIKA

– Ypatingai! Įdomiausia, kad visi supranta, kaip ir ką kalbame.

– „Muzikinė kelionė dviese“ – taip pavadinote spalio 26-osios koncertą Klaipėdos koncertų salėje. Ko tikitės iš koncertinės viešnagės jūsų gimtajame mieste?

– Labai džiaugiamės šia galimybe ir nuoširdžiai kviečiame klausytojus bent trumpam prisijungti prie mūsų „kelionės“.

Mūsų koncerto programa „Muzikinė kelionė dviese“ – labai įvairi, pradedant baroku ir baigiant XX a. Joje yra labai

žinomų melodijų, pradedant J.S.Bacho choralais ir baigiant W.A.Mozarto operos „Don Žuanas“ arijomis, kurias F.Lisztas perkomponavo dviem fortepijonams.

Atliksime ir mažiau žinomus, bet labai vertingus C.Saint-Saënso ir M.Ravelio kūrinius.

Šveicarijoje gyvenanti lietuvių pianistų pora V.Poškutė ir T.Daukantas drauge muzikuoja jau 18 metų.

Vytauto Petriko nuotr.

13

TEATRAS

„Materia Magi

pirmosios nacionalin lėlių teatro vitrinos a Pirmoji nacionalinė lėlių teatro vitrina „Materia Magica LT“, rugsėjo pabaigoje į Klaipėdą sukvietusi Lietuvos teatrus, sulaukė ne tik publikos, bet ir užsienio ekspertų, tarptautinių festivalių programų sudarytojų, prodiuserių, lėlių teatro tyrinėtojų, kritikų, kūrėjų dėmesio ir virto platforma gyviems susitikimams bei netikėtiems atradimams. Vilniuje prasidėjusiame ir uostamiestyje tris dienas vykusiame festivalyje buvo parodyta 12 Lietuvoje įvertintų ir apdovanotų spektaklių.

Nacionalinės lėlių teatro vitrinos „Materia Magica LT“ publika, diskusijos ir svečiai.

14

Jūratė GRIGAITIENĖ

Lėlininkų mieste Šiandien uostamiestį be patoso galima vadinti ir lėlininkų miestu, gal net sostine, nes Klaipėdos universiteto Menų fakultete (vėliau – Menų akademija, dabar – LMTA Klaipėdos fakultetas) keletą dešimtmečių buvo rengiami profesionalūs lėlių teatro režisieriai ir aktoriai, aktyviai spektaklius kuria

TEATRAS

ca LT“:

ės tspindžiai ne tik Klaipėdos lėlių teatras, bet ir trupė „459“, šeimos teatras „Lino lėlės“, klounų studija „Dulidu“. Turbūt ne atsitiktinai pirmą kartą Lietuvoje lėlių teatro vitriną „Materia Magica LT“ buvo nuspręsta surengti ne kur kitur, o Klaipėdoje. Rugsėjo 20-ąją Vilniuje prasidėjęs festivalis kitas tris dienas vyko uostamiestyje.

Pažiūrėti geriausių pastarųjų metų šalies lėlininkų kūrybinių darbų sugužėjo net dvi dešimtys prodiuserių, meno vadybininkų, lėlių teatro žinovų ir tarptautinių festivalių programų sudarytojų iš įvairių pasaulio šalių – Japonijos, Kini-

„Meile, don’t stop“ („Trupė 459“).

jos, Izraelio, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Latvijos, Estijos ir kitur. Festivalio metu mezgėsi asmeniniai ir kūrybiniai ryšiai, kilo naujų bendrų projektų idėjų, o pavienius pokalbius mažose grupėse vainikavo diskusijų vakaras, kurį vedė literatūrologė, kultūros apžvalgininkė Sondra Simanaitienė.

Svečiai ir žiūrovai turėjo galimybę Klaipėdoje pamatyti 11 lėlių teatro spektaklių (dar vienas – Vilniaus teatro „Lėlė“ „Smėlio žmogus“ (rež. G.Radvilavičiūtė) festivalį pradėjo Vilniuje). Savo naujausius spektaklius parodė Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Klaipėdos lėlių teatrai. Lėlių

teatro vitrina pristatė didelę šiuolaikinio lėlių teatro įvairovę – nuo lėlių teatro ištakas menančių tradicinių iki modernių ieškojimų pavyzdžių.

Tradiciniai ir netikėti Festivalio programą Klaipėdoje pradėjęs Panevėžio lėlių vežimo teatras su tradicine maniera sukurtu spektakliu „Sniego karalienė“ (rež. Vitalijus Mazūras) atrodė gerokai nutolęs nuo šiuolaikinio lėlių teatro galimybių tiek formos, tiek turinio požiūriu. ►

Donato Bielkausko nuotr.

15

TEATRAS

„Smėlio žmogus“ (rež. G.Radvilavičiūtė, Vilniaus teatras „Lėlė“).

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. ◄ Kai kam užkliuvo jaunų aktorių

sceninė kalba, jų dikcija, tačiau, atsižvelgiant į aplinkybę, kad vaidino ne lietuvių, o ukrainiečių tautybės žmonės, per trumpą laiką pramokę svetimos kalbos, galutinis rezultatas nebuvo labai prastas.

Palyginimui – Kauno „Nykštuko“ teatro aktorius ir režisierius Darius Armanavičius, paskutinis parodęs tradicinį pirštininių lėlyčių spektaklį vaikams už širmelės „Gaidelis – saulės valdovas“, neiškrito iš bendro konteksto, žavėjo tikslia išpuikusio gaidelio, apsupto kvailų vištelių ir kitų pasakos personažų, animacija, humoru, šmaikštumu ir žaisme.

Tad tradicinis dar nereiškia, kad neįdomus ir / ar jau atgyvenęs reiškinys.

Stalo teatro spektaklis „Kas pasaulyje g(a)ražiausia“, kurį režisavo ir vaidino lėlininkė Saulė Degutytė, buvo toks netikėtas ir kiek šokiruojantis, kad suvokti jo meninę vertę irgi tapo tam tikru iššūkiu žiūrovams. Veiksmas vyksta garaže tarp įvairiausių įrankių ir instrumentų, sudėliotų ant metalinių lentynų ir kopėčių. Lėlių teatro objektais tampa replės, plaktukas, kirvis, vinys, veržlės ir kiti tik garažų savininkams pažįstami darbo įrankiai ir daiktai. Simpatiškos moters dalyvavimas grynai vyriškų atributų erdvėje atrodė nenatūralus ir svetimas. Spektaklyje buvo daug estetiškai vizualių ir įsimenančių vaizdų bei scenų, kurias gražiai papildė videoprojekcijos ekrane ir gyvai kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės atliekama

„Molinis sapnas“ (rež. A.Žiurauskas, Kauno valstybinis lėlių teatras).

16

„Sniego karalienė“ (rež. V.Mazūras, Panevėžio lėlių vežimo teatras).

muzika, tačiau daugiažodis ir gana primityvokas dramaturginis tekstas ne padėjo, o greičiau trukdė atskleisti pagrindinę mintį. Siužeto ir veiksmo logika trūkinėjo kiekviename žingsnyje, todėl atrodė, kad spektaklis įgautų didesnę meninę vertę ir prasmę, jei aktorės atliekami veiksmai su įvairiais objektais nebūtų tiesmukai iliustruojami ne visada reikšmingų ir reikalingų žodžių gausa. Žiūrovai taip ir liko nesupratę, apie ką šis spektaklis ir kas jame g(a)ražiausia: karalienė, pavydinti podukrai jaunystės ir grožio, ar tikros meilės nepatyrusi Snieguolė, laukianti savojo princo ant balto žirgo.

Sovietmečio kritika Psilikono teatras (rež. Auksė Petrulienė, Darius Petrulis) iš Vilniaus, jau daug metų kuriantis unikalia pačių išrasta lėlių ir objektų iš psilikono technika, festivalyje pristatė spektaklį „Plaukuota burna“. Jis žiūrovams atskleidė vieno realiai sovietmečiu Kaune veikusio tekstilės fabriko, kuriame dirbo net keli tūkstančiai darbuotojų, beveik kriminalinę istoriją.

Išraiškingos A.Petrulienės sukurtos ir jos mikliomis rankomis animuojamos psilikoninės lėlės ekrane prikaustė žiūrovų dėmesį. Įsiminė unifikuotas vaikų portretas, įspraustas į penkiakampį „spaliukų Lenino anūkų“ ženklelį su dar nekaltu Volodios veideliu, Lenino ir kitų marksistų trigalviai profiliai, plūduriuojantys bendrame karste-laive, ir iškreipti grotestiškų formų sovietinių laikų darbininkų klasės

TEATRAS

moterų ir vyrų atvaizdai. Tačiau sovietmečio kritika buvo tokia arši ir negailestinga, kad susidarė įspūdis, jog tuomet nebuvo jokio šviesos ar vilties spindulėlio, nes visi darbininkai – begėdiški vagys, po darbo išnešantys ant kojų išradingai paslėptus kilometrus siūlų, vaikai – tėvų neprižiūrėti, alkani ir apleisti, visi vyrai – tinginiai ir girtuokliai, o moterys – gašlios ir godžios.

Pažiūrėjus tikrai ne koks vaizdelis apie sovietmetį turėtų susidaryti jaunosios kartos žiūrovams. Kažkodėl tik pasibaigus spektakliui atsitiktinai sužinojau, kad tame pačiame „beviltiškai blogai“ dirbusiame tekstilės fabrike buvo gaminami plonyčiai, labai aukštos kokybės tik medicininiais tikslais naudojami siūlai širdies kraujagyslėms sutvirtinti. Tai buvo unikalus ir mažai žinomas lietuvių mokslininkų išradimas, kurį juk buvo galima įpinti į spektaklio dramaturginį audinį – kaip atsvarą sovietmečiu klestėjusiems negatyviems reiškiniams.

„Kas pasauly g(a)ražiausia“ (rež. S.Degutytė, Stalo teatras).

Mažas molio stebuklas Dėl objektyvių priežasčių (žiūrovų vietų stokos) nemačiau vieno įdomaus „Trupės 459“ spektaklio, apdovanoto Auksiniu scenos kryžiumi, „Meile, don’t stop“. Tačiau man asmeniškai šio festivalio atradimu tapo Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Molinis sapnas“, kurį režisavo ir atliko aktorius Andrius Žiurauskas.

Spektaklis konceptualus, gyvas, jautrus, muzikalus, nešantis emocinį ir prasminį krūvį bei gražią lietuvybės išaukštinimo ir nacionalinio pasididžiavimo idėją be pompastikos ir didaktikos. Tikras Lietuvos šimtmečiui dedikuotas sceninis kūrinys, kuriame istoriniai personažai (Mindaugas, Gediminas, Vytautas, lakūnai Darius ir Girėnas bei kt.) ir reikšmingi tautos objektai / įvykiai (Gedimino pilis, Žalgirio mūšis ir kt.), sušildyti aktoriaus rankų šilumos, gimsta ir miršta ant plataus medinio stalo iš molio „čia ir dabar“, tiesiog žiūrovų akyse. Profesionaliam muzikantui įvairiais lietuvių liaudies muzikos instrumentais pritariant, iš molio aktorius išminko, išpasakoja bei išdainuoja reikšmingiausius Lietuvos istorijos etapus nuo Gedimino sapno iki Nepriklausomybės paskelbimo. O sovietmečio mėsmalė, permalusi ir sutraiškiusi daugelio žmonių likimus,

„Gaidelis – saulės valdovas“ (rež. D.Armanavičius, „Nykštuko“ lėlių teatras).

bei lakūnų Dariaus ir Girėno legendinis skrydis per Atlantą įsirėžė ne tik į atminties, bet ir į širdies kertelę ilgam, gal net ir visam laikui. Taip retai pasitaikantį mažą molio stebuklą scenoje sukūrusiam aktoriui A.Žiurauskui idėjomis ir patarimais padėjo Klaipėdos universiteto studentai lėlininkai.

Menas ir edukacija Du klaipėdiečių – šeimos teatro „Lino lėlės“ ir klounų studijos „Dulidu“ – spektaklius galima būtų vadinti itin įtaigiais ir pavykusiais meninės ir edukacinės jungties ieškojimais.

„Dulidu“ spektaklyje „Nojaus laivas“ (rež. Kamilė Kondrotaitė) labai svarbus ir įdomus dailininkės Liudos Liaudanskaitės kūrybinis darbas. Biblinė pasaulinio Tvano ir Nojaus išsigelbėjimo istorija atsiskleidžia aktoriui Liudui Vyšniauskui vartant ir komentuojant nuostabiais piešiniais ir raštais išmargintos didelės bei paslaptingų kertelių ir kišenėlių turinčios knygos puslapius. Kaskart iš jų išnyra vis nauji personažai: žmonės, gyvūnai, paukščiai, ropliai, laivo korpuso detalės ar teksto nuotrupos. Piešiniuose ir tekstuose, tarsi senoviniuose papirusuose ar olose išraižytuose ornamentuose, suskamba visiems gerai žinoma Šventojo Rašto istorija. Originaliai, jautriai ir nebanaliai. ► 17

TEATRAS

atkaklumas, fanatiškas siekis daryti, regis, neįmanomus dalykus – bet kokia (net ir savo gyvybės) kaina įveikti Žemės trauką ir pakilti aukštai į dangų. Spektaklyje gražiai įprasminama žmogaus svajonė skraidyti. Nuo seniausių laikų iki dabar.

Tačiau didžiausias dėmesys sutelkiamas į lietuvių aviacijos priešaušriu gyvenusio konstruktoriaus, teoretiko ir bandytojo Aleksandro Griškevičiaus asmenybę. Šio žmogaus veikla įkvėpė L.Zubę atskleisti užsispyrusio svajotojo, keistuolio, kūrybiškai mąstančio ir nepaliaujamai tikinčio tikslo realumu, istoriją. Spektaklis tampa ne tik estetine vertybe, bet ir teatralizuota pamoka oreivystės tema bei gražia paskata niekada neišduoti ir neišsižadėti kad ir beprotiškiausios savo svajonės. „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (rež. G.Radvilavičiūtė, Klaipėdos lėlių teatras).

Laikas parodys

„Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ (rež. R.Driežis, Vilniaus teatras „Lėlė“).

Lietuvos lėlių teatro vitrina pristatė didelę šiuolaikinio lėlių teatro įvairovę – nuo lėlių teatro ištakas menančių tradicinių iki modernių ieškojimų pavyzdžių.

18

◄ Žymus lėlininkas Linas Zubė naujausiame spektaklyje „Apie orlaivius ir Aleksandrą“ bando sujungti du labai skirtingus savo pomėgius – skraidymą lėktuvu ir lėlių teatrą. Pasak paties aktoriaus, nors aviacija ir teatras akivaizdžių sąsajų lyg ir neturi, jam abi šios veiklos mielos, tad ir daro savotišką kryžminimą, ieško meninės formos, kuri skambėtų. Aktorių ir režisierių sukurti lėlių-objektų spektaklį inspiravo pirmųjų aviatorių entuziazmas,

Festivalio organizatoriai ir šeimininkai Klaipėdos lėlių teatras festivalio publikai ir užsienio ekspertams vertinti pristatė ne naujausią, tačiau laiko patikrintą ir žiūrovų pamėgtą spektaklį be žodžių „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė). Įdomu, bet nepaprastą kelionę aktoriai Renata Kutaitė ir Vytautas Kairys sukuria paprastais pliušiniais ar iš plastiko pagamintais ir parduotuvėje nupirktais šiuolaikiniais žaislais, lėlėmis ir baldais (barbės, kenai, mašinos, traktoriai, slibinai ir kt.). Spektakliu tokiu neįprastu būdu siekiama atkreipti dėmesį į besaikį šiuolaikinės visuomenės vartojimo mastą, kuris ne tik nepataisomai žaloja ir mažina gamtos resursus, bet ir skurdina žmonių, ypač vaikų, dvasią.

Pirmosios lėlių teatro vitrinos „Materia Magica LT“ programa buvo turininga ir įvairi, todėl festivalis, tikėtina, atliko savo misiją: žinią apie Lietuvos lėlių teatrą paskleidė užsienyje, atvėrė kelius megztis naujiems drąsiems eksperimentams ir bendriems kūrybiniams projektams su užsienio menininkais ir institucijomis. Dabar tik laikas parodys, kurie mūsų šalies lėlininkų darbai atsidūrė akylų užsienio prodiuserių ir lėlių teatro žinovų akiratyje ir kuriems iš jų pagaliau pavyks išplaukti į platesnius tarptautinius vandenis.

TEATRAS

„Apie orlaivius ir Aleksandrą“ (rež. L.Zubė, šeimos teatras „Lino lėlės“).

„Akmuo, vanduo, geluonis“ (rež. K.Žemytė, Pojūčių teatras).

„Plaukuota burna“ (rež. A.Petrulienė, D.Petrulis, Psilikono teatras).

„Nojaus laivas“ (rež. K.Kondrotaitė, klounų studija „Dulidu“).

Festivalio „ Materia Magica LT“ archyvo nuotr.

19

ŠOKIS

Vydūnas „plauk

Vertikalaus šokio spektaklio „Giedanti Vydūno upė“ akimirkos. Atlikėjai – I.Briazkalovaitė ir A.Liškauskas.

Vertikalaus šokio spektaklis poetišku pavadinimu „Giedanti Vydūno upė“ – be abejonės, specifiškas, Lietuvoje unikalus projektas. Beje, prieš premjerą ypač plačiai reklamuotas, o po jos sulaukęs gausių, įvairialypių, teigiamų, analizuojančių ir / ar negatyvių, net skeptiškų atgarsių. Iškalbingas vien šis faktas – reiškiantis, kad publika (skelbiama, jog du pasirodymus spalio 6-osios vakarą aplankė daugiau nei 1 500 žmonių) ne tik susidomėjo, ėjo, matė, bet ir mąstė, rašė, komentavo, diskutavo...

Violeta MILVYDIENĖ

Mano asmeniniai pasamprotavimai – taip pat dviprasmiški ir kiek prieštaringi.

Dėmesį patraukęs spektaklio pavadinimas inicijavo norą darkart perversti rašytojo publicisto, žymaus XIX a.

20

kultūros veikėjo Wilhelmo Storostos (slapyvardžiu Vydūnas), kurio 150-osioms gimimo metinėms ir skirtas šis kūrinys, filosofinius apmąstymus. Lyg pasaka, nežinomybė, lyg paslaptis traukė išvysti pačių kūrėjų provokatyvių pareiškimų realią traktuotę. Privertė susimąstyti ir naudojama sąvoka „šokis“, kai akrobatinis judėjimas išties labiau koreliuoja

su cirko ar šou terminais. Kita vertus, reginys jau nebebuvo visiška naujovė...

Debiutą prisiminus Puikiai pamenu debiutą – pirmąjį virtualaus šokio spektaklį „Kalbantis bokštas“,

ŠOKIS

ė giedančia upe“

Eglės Sabaliauskaitės / šokių mokyklos „Coda“ archyvo nuotr.

pristatytą 2017-ųjų vasarą, sutraukusį į Danės gatvę bei jos prieigas maždaug 2 000 žiūrovų minią. Tuomet ant 17 metrų aukščio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro fasado sienos baleto trupės artistai Inga Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas pasirodė kartu su olandų trupės „Bencha Theatre“ atlikėjais Micka Karlsson ir Dimiteriu Simenovu.

Iškilus palyginimams su „Giedančia Vydūno upe“, drįsčiau teigti, jog pagrindiniu koziriu minėtame debiute pernai „žaidė“ šokis – judėjimas įvairiomis pozomis, kūnų rakursų pokyčiai buvo ryškiai matomi, o tiek individuali, tiek duetinė choreografija – žymiai sodresnė. Galbūt nesuklysiu manydama, kad ir publikoje tuomet kilo didesnis nei dabar psichoemocinis ažiotažas spektaklio finale.

Naująjį pamačius Pirmasis išlikęs įspūdis – savotiška atrakcija tapusi „ekskursija“, praeinant pro Vakarų Baltijos laivų statyklos cechų teritoriją. Tiesa, toje neįprastai kvepiančioje ir gaudžiančioje aplinkoje, jaučiant sunkią darbinę atmosferą, pasirodymo pradžios laukimas šiek tiek prailgo... „Giedanti Vydūno upė“, parengta ant 25 metrų aukščio elingo vartų, – Klaipėdos šokių mokyklos „Coda“ suburtos gausios kūrybinės komandos produkcija.

Vertinant naujojo spektaklio visumą (idėjos autorė – Kristina Norvilė), manyčiau, pristigta simbiozės, įvairius ► 21

ŠOKIS

◄ meno žanrus – muziką (kompozito-

rius – Kristijonas Lučinskas), vizualizaciją (vaizdo projekcijų dailininkė – Vesta Obolevičiūtė), tekstą (scenarijaus autorė – Sondra Simana, režisierė – Rūta Bunikytė) ir šokį – formuojančio bei, svarbiausia, vienijančio naratyvo. Pernelyg daug abstrakcijų, metaforų, dramaturginės kakofonijos...

Gi choreografija (Rachel Melief, asistentė – M.Karlsson) čia – ypatingai dozuota.

Glumina ir kai kurios ne banalios, tačiau dirbtinai pritemptos imitacijos. Štai viename epizode atskiri žodžiai ir / ar frazės iš moksleivių rašinių prabėga ekrane, kitame rodomas užfiksuotas kadras su tautiniais kostiumais vilkinčiomis

22

merginomis, skambant liaudiškai dainai.

Nespalvotų asmeninių Vydūno fotografijų koliažą keičia spalvingi gamtos peizažai, filmuotos medžiagos ištrauką – stilistiškai nederanti moderni kompiuterinės grafikos mozaika... Aktyviai „šokinėjama“ nuo vienos minties prie kitos, pernelyg laisvai ir veikiausiai labiau intuityviai „nardoma“ Vydūno asmenybės „labirintuose“, veiklos ar kūrybos vizijose.

Nors maloniu vyrišku tembru skelbiamą tekstą užgožė pernelyg garsus muzikinis akompanimentas, neprofesionaliai muzikinei „ausiai“ ir sąlyginai meniškai „akiai“ kokybiškiausiai sukonstruotos atrodė būtent sąsajos tarp grupės „DRIE-

ZHAS“ atliekamo kūrinio ir vaizdo (garso operatorius – Mindaugas Putna, šviesų dailininkas – Stasys Jamantas).

Apmaudžiausia, kad vaizdo projekcijos „paskandino“ pavydėtinos drąsos, stebėtino ryžto, nesenkančios energijos ir, atrodytų, nesibaigiančio potencialo bei nenugalimo sąmoningo poreikio kupiną baleto atlikėjų darbą. Ištisą fragmentą bebaimiai šokėjai (I.Briazkalovaitė ir A.Liškauskas) it dryžuoti kolorado vabaliukai lyg pasimetę klaidžiojo „didžiuliame bulvių lauke“. Vos keli skrydžio ar kritimo elementai (visiškai netikėtai, užvertus galvą) buvo „surasti“ išryškintuose šešėliuose ant stogo.

ŠOKIS

Apmaudžiausia, kad vaizdo projekcijos „paskandino“ pavydėtinos drąsos, stebėtino ryžto, nesenkančios energijos, nenugalimo sąmoningo poreikio kupiną baleto šokėjų darbą.

Išskirtini tik keli – trumpučiai, bet įspūdingiausi – momentai, prasmingai choreografiškai įkūniję idėją: kai šokėjų figūrėlės tampa lėliukėmis akių vyzdžiuose, o delnuose virsta baltais paukščiais...

Vis dėlto – lemtingą nementalinį lūžį laikyčiau įvykusiu – nejučia, refleksiškai „Giedančios Vydūno upės“ srovės vingiai nunešė kažkur toli, į misticizmą, panardino į didžiuliame ekrane vykstantį procesą, emocijų srautas užvaldė protą, šviesios energijos pojūtis darėsi vis stipresnis už skleidžiamą žinutę. Kai / tiesiog elementariausiai suvoki, koks žmogutis esi mažas gigantiškoje planetos erdvėje, beviltiškai silpnas neprognozuojamoje gamtos stichijoje. Galbūt toji akimirka tebuvo vienintelė aliuzija į Vydūno tikėjimo gelmę (būtent gamtoje ir jos didybėje jis įžvelgė Kūrėją, garbino šį melsdamasis girioje, apkabinęs medį ar prie jūros, ošiant pušims...).

Trečiojo belaukiant Bet kuriame, ypač novatoriškame projekte ieškodama esmės ir prasmės, dažnai susimąstau ir apie išliekamąją vertę bei tikslą.

Tad galvoje vėl sukirba svarbus klausimas: kokia šio re(n)ginio paskirtis? Ar tai gausiai plačiajai visuomenei skirta pramoginė akcija, ar, turint omenyje kūrėjų pateiktą intelektualią spektaklio koncepciją, čia vis dėlto svarbesnis edukacinis aspektas?

Kol kas aišku tik viena – panašiam vertikalaus šokio pasirodymui Lietuvoje konkurencijos nėra.

Jau teko girdėti, jog planuojamas kitas, trečiasis vertikalaus šokio spektaklis (K.Norvilės sumanymu – ant 87 metrų aukščio uostamiesčio kamino).

Kad ir kaip būtų, norėtųsi jį išvysti. Bent pasimėgauti vaizdu. Arba... pasipildyti gilesne cirkuliacija, dar efektyvesniais vidinės energetikos klodais. Mentaliniais – irgi.

23

KINAS

Kino festivalio „GoD

Festivalio „GoDebut 2018“ didysis prizas – „Auksinė Anikė“.

Į sferinį kiną.

„GoDebut 2018“ susitikimai.

Žiuri verdiktą paskelbė inovatyvių animacinių filmų kūrėja M.Meštrovič.

Trečiasis Europos kino festivalis „GoDebut 2018“, rugsėjo 26–30 dienomis surengtas Klaipėdoje, sulaukė daugiau nei 700 debiutuojančių kino profesionalų filmų iš visos Europos.

„Parodyk, ką turi...“ Debiutavęs prieš trejus metus, Europos kino festivalis „GoDebut“ šiemet pasitiko kiek provokuojančiu šūkiu „Parodyk, ką 24

turi...“, kviesdamas ir drąsindamas tuos, kuriems priklauso ateities kinas. Tai atradimų, inovacijų ir kūrybiškumo šventė, į kurią festivalio organizatoriai sukvietė ne tik debiutuojančius kino kūrėjus, atvykusius iš įvairių šalių, bet ir klaipėdiečius, miesto svečius.

Festivalio rengėjai didžiuojasi, kad festivalis „GoDebut“ – pirmasis klaipėdietiškas tokio masto kino forumas visoje Vakarų Lietuvoje. „GoDebut 2018“ sudarė sąlygas profesionaliems kino startuoliams ne tik pateikti savo darbus autoritetingam tarptautiniam žiuri, jų laukė ir daugybė dalykinių susitikimų, diskusijų. Jie turėjo galimybę išgirsti vertingų patarimų, užmegzti naudingus kontaktus, pateikti savo naujus projektus.

Festivalio programoje publika galėjo pamatyti ir kino madų „diktatoriaus“ –

Prancūzijos kino klasikos filmus, kurie pristatyti Prancūzijos kultūrai skirtame projekte, intrigavusiame prancūzų maisto kultūros aspektu. Festivalis viliojo ir kitais inovatyviais renginiais – originaliu muzikos atlikėjos Elizabete Balčus iš Latvijos koncertu, unikalia kino technologija intriguojančiu sferiniu kinu.

Vertino dvi žiuri Į pagrindinę konkursinę programą pateko daugiau nei 50 įvairaus žanro trumpametražių filmų iš 24 šalių. Juos vertino tarptautinė žiuri. Joje dirbo tokie žinomi kino profesionalai kaip daugelio Holivudo filmų prodiuseris Nickas Powellas (Didžioji Britanija), vienas iš Venecijos kino festivalio

KINAS

ebut 2018“ atradimai

Prieš konkursinę filmų programą.

Pažintis su „Anikėmis“.

Režisierė K.Matvejevaitė įvertinta už filmą „Paskutinė diena“.

Seminaro akimirka.

organizatorių, programų sudarytojų Enrico Vannucci (Italija), režisierius, daugelio kino festivalių nugalėtojas, „Nethercott“ kino studijos įkūrėjas ir vadovas Paulas Nethercottas (JAV), žinoma inovatyvių animacinių filmų kūrėja Martina Meštrovič (Kroatija), AMII medijų inkubatoriaus vadovė, režisierė Inesa Kurklietytė (Lietuva).

Vienas svarbiausių tarptautinės komisijos uždavinių buvo išrinkti ne tik pagrindinio prizo – „Auksinės Anikės“ – laimėtoją, bet ir paskelbti kelių kitų nominacijų laureatus – paskirti apdovanojimus geriausio inovatyvaus filmo, filmo novelės ir trumpo metražo filmo kūrėjams. Publikos žiuri, kuria sudarė įvairių profesijų žmonės, akademinio jaunimo atstovai iš Klaipėdos – E.Jackaitė, R.Treigys, D.Ložytė, S.Žižienė, A.Rimkuvienė, – uždavinys buvo ne mažiau atsakingas: paskelbti pu-

blikos geriausią „GoDebut 2018“ filmą ir „Sidabrinės Anikės“ prizo nugalėtoją, taip pat įvertinti atskirą konkursinę Lietuvos kūrėjų programą, kurią sudarė 11 jai atrinktų filmų. Jos nugalėtojui publikos žiuri skyrė specialų apdovanojimą – „Auksinį knechtą“, kurį įsteigė Lietuvos jūrų uosto direkcija. Ir štai Klaipėdos kultūros fabriko kino salėje rugsėjo 29-ąją tarptautinė vertinimo komisija ir publikos žiuri iškilmingai paskelbė savo įvertinimus.

Festivalio apdovanojimai Tarptautinės žiuri verdiktas: Geriausias „GoDebut 2018“ filmas inovacija – „Nervai ant nervų“ (rež. Inze Alce Kazaka, Latvija, 2018).

Vytauto Petriko nuotr.

Geriausias „GoDebut 2018“ filmas novelė – „Teksa“ (rež. Jonas Smuldersas, Olandija, 2017).

Geriausias „GoDebut 2018“ trumpas filmas – „Nakties šešėlis“ (rež. Shady ElHamus, Olandija, 2017).

Festivalio „GoDebut 2018“ didysis prizas „Auksinė Anikė“ – filmui „Laiko mašina“ (rež. Janas Bujnowski, Lenkija, 2017).

Publikos žiuri savo balsus ir apdovanojimus skyrė šiems filmams: Geriausias „GoDebut 2018“ lietuvių filmas – „Paskutinė diena“ (rež. Klaudija Matvejevaitė, 2017). „Sidabrinė Anikė“ už publikos geriausią „GoDebut 2018“ kūrinį – filmui „Juosta“ (rež. Serkanas Fakili, Turkija, 2018).

▪

25

N.Powellas: KINAS

jei galiu kinu mėgautis, ką nors iš jo gauti, aš laimingas kaip vaikas Trečiasis Europos kino festivalis „GoDebut 2018“ pradžiugino ir dalyvius, ir žiūrovus ne tik inovatyviais, kūrybiškumu spindinčiais kino debiutantų filmais iš visos Europos, bet ir įvairiais renginiais – nuo kino klasikos, kūrybinių dirbtuvių jaunimui, diskusijų iki kino technologijų naujovių ir netradicinių muzikos atlikėjų pasirodymų. Ypač pritraukiantis dėmesį bei įvairus buvo ir festivalio svečių sąrašas, kuriame – daugelio Europos šalių ir JAV kino grandai, festivalių organizatoriai, žiuri nariai, kino mokyklų vadovai, filmų prodiuseriai, režisieriai, pelnę prestižiškiausius taptautinius apdovanojimus.

Tarp jų – ir festivalio „GoDebut 2018“ tarptautinės žiuri narys Nikas Powellas (Didžioji Britanija).

26

Kęstutis MEŠKYS

Spalvinga tiek pozityvumu ir jaunatviška energija spinduliuojanti Niko išvaizda, primenanti 60-ųjų hipių kartą, tiek kūrybinė jo biografija, įspūdingas titulų ir apdovanojimų sąrašas. Jiems išvardyti prireiktų atskiro straipsnio. Priminsiu, kad dar 1970-aisiais jis su garsiuoju Richardu Bransonu sukūrė „Virgin Records“, kuri per dešimtmetį išaugo į didžiulį konglomeratą. Kartu su Stephenu Woolley 1982 m. N.Powellas įsteigė kino kompanijas „Palace Video“, „Palace Pictures“, o po to – „Palace Productions“, kur jis dirbo vykdomuoju prodiuseriu filmų, sulaukusių „Oskaro“, Kanų festivalio, „Auksinio gaublio“ nominacijų ir apdovanojimų.

Tarp jų – jo prodiusuotų režisieriaus Neilo Jordano kino juostos „Skandalas“, „Mona Liza“, „Žiaurus žaidimas“ ir daugelis kitų.

Per savo kūrybinį kelią N.Powellas prodiusavo daugiau nei 40 filmų. Jis bendradarbiavo su ryškiausiomis britų kino žvaigždėmis – Michaelu Caine’u, Bobu Hoskinsu, Helen Mirren, Jeremy Ironsu, taip pat žinomais aktoriais iš kitų šalių – Forestu Whitakeriu, Melanie Griffith, Dennisu Hopperiu. Kurį laiką N.Powellas dirbo Nacionalinės kino ir televizijos mokyklos direktoriumi. Jis yra Europos kino akademijos, daugelio kitų

kino ir visuomeninių organizacijų valdybų narys, BAFTA filmų komiteto pirmininkas ir patikėtinių tarybos narys (2010–2016), JAV kino akademijos narys, Europos kino prodiuserių klubo valdybos pirmininkas, „Ateities“ labdaros fondo rėmimo komiteto narys. N.Powellas – Prancūzijos literatūros ir meno apdovanojimo „Chevalier dans l’ordre des arts et lettres“ kavalierius, daugelio prestižinių tarptautinių kino festivalių, taip pat ir „GoDebut 2018“, žiuri narys. Svečias festivalio metu ne tik vertino filmus, bet ir vedė įdomų seminarą „Nuo idėjos iki filmo. Sėkmės istorija“, skirtą filmo prodiusavimo subtilybėms.

Pradėjo nuo rokenrolo – Jūsų kūrybinė biografija – plati ir spalvinga. O kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai kine?

– Šiek tiek kitokie nei daugumos žmonių, kadangi aš pradėjau nuo muzikos verslo, nuo rokenrolo. O į kino industriją įžengiau nebe jaunas, gana vėlai, kai jau turėjau įkūręs sėkmingą muzikos įrašų kompaniją. Taigi mano istorija skiriasi nuo kitų jaunų žmonių, bet, manau, patirtis kuriant savo pirmąjį filmą visuomet yra ta pati, nesvarbu, iš kur esi atėjęs. Pirmasis mūsų prodiusuotas filmas buvo Neilo Jordano „Vilkų draugija“. Tai buvo pirmas mano

Vytauto Petriko nuotr.

KINAS

darbas kartu su S.Woolley, mano tuometiniu partneriu. Svarbiausia tada išmokta pamoka, – kad kartais neverta klausyti kitų žmonių. Mes ieškojome lėšų filmui ir aš pasiūliau Stephenui nusiųsti pasiūlymą vienai kompanijai, bet jis nesutiko, nes, jo nuomone, ta kompanija mums niekuo negalėtų padėti. Bet aš jo nepaklausiau, išsiunčiau paraišką ir gavome finansavimą visam filmui.

būti toks, kokį sukuria pats menininkas. Ir jei galiu juo mėgautis, ką nors iš jo gauti, tuomet aš laimingas kaip vaikas. Visada laikausi nuostatos, kad jei žmogui patinka tik vienas ar du filmų žanrai, jis daug praranda gyvenime. Manau, esu laimingas žmogus, patiriu didelį malonumą eidamas į kiną, kadangi man patinka įvairūs žanrai ir filmai iš skirtingų pasaulio kampelių.

– Mes kiną mėgstame kiekvienas savaip, atrasdami jame ką nors sau. Koks kinas artimiausias jūsų dvasiai, jūsų prigimčiai?

– Man patinka nauji filmai. Nesvarbu, koks žanras. Svarbu, kad aš iš jų sužinau ką nors naujo arba jie mane prajuokina, sujaudina, verčia susimąstyti ir visa tai perteikia man dar nematytu būdu. Aš nenoriu remtis vien tik menu, nes daugelis menininkų, gal net kalbant apskritai apie visus, iš pradžių buvo publikos linksmintojai ir tik po to sukūrė kažką gero.

Taigi aš nenorėčiau griežtai apibrėžti, kad menas turi būti vienoks ar kitoks. Jis turi

Abiem aspektais – Pasaulis dabar išgyvena neramius laikus, daug politinių, socialinių problemų, vertybių krizė. Ar kinas turi apie tai kalbėti, gilintis į šias problemas, ieškoti jų sprendimų, ar priešingai – turėtų padėti žmonėms užsimiršti, pabėgti nuo jų?

– Nuostabus jausmas, kai gali pateikti įkvepiančių istorijų tiems žmonėms, kurie jaučia priespaudą, kuriems naudinga atitrūkti nuo kasdienybės. Ir, žinoma, filmų

kūrėjų darbas – toliau kalbėti apie pokyčius, problemas, sunkumus, kurių esama visame pasaulyje. Taigi kinas turi apimti abu aspektus ir neapsiriboti tik vienu iš jų.

– Gyvename kompiuterizacijos ir technologijų amžiuje. Internetas pilnas informacijos, spėjame skaityti tik straipsnių antraštes, į „YouTube“ ir kitus portalus kasdien sukeliama milijonai videosiužetų, trunkančių vos kelias minutes ar net sekundes. Kokia, jūsų manymu, trumpametražių filmų, kuriems ir skirtas festivalis „GoDebut“, ateitis? Ar jie pakeis ilgametražius filmus ir kodėl tai dar nevyksta?

– Vis dėlto vyksta fantastiškas trumpametražių filmų kūrybos proveržis. Šį proveržį skaitmeniniame amžiuje pavadinčiau rokenrolu. Ankščiau jaunas žmogus, pasiėmęs elektrinę gitarą, galėjo sukurti grupę būdamas 12-os ar 13-os. Lygiai taip pat yra dabar, atėjus skaitmeniniam amžiui: jaunas kūrėjas gali pasiimti savo kamerą ar išmanųjį telefoną ir sukurti filmą. ► 27

KINAS

◄ Nemanau, kad trumpametražiai filmai

bus plačiai rodomi kino teatruose, nes juose vyrauja kitoks ekonominis modelis. Tačiau viso pasaulio meno centruose, festivaliuose daugėja trumpametražių filmų programų.

Taigi publika mato vis daugiau trumpų filmų, pasitelkę technologijas jauni žmonės turi lengvesnę prieigą perteikti savo istorijas vizualiniu būdu ir pradėti karjerą.

„Ponas optimistas“ – Holivudo kinas vis labiau remiasi technologijomis, aktorių vaidybą pakeičia įvairios kompiuterinės vaizdo simuliacijos programos. Kokios tendencijos – ar kinas judės daugiau technologijų kryptimi, ar „gyvas“ aktorius, jo vaidyba liks ekrane?

– Vėlgi nenorėčiau daryti skubotų išvadų.

Technologijos leidžia sukurti animacinius filmus kartu su gyvu vaizdu, taigi, kai kūrėjas kalba apie vizualinius efektus, jis kuria animuotą pasaulį, todėl mes matome ne Niujorką, o Gotamą – įsivaizduojamą miesto versiją. Manau, kad technologijos

28

leidžia kine sukurti kitus pasaulius, bet juose vis tiek turi būti žmonių istorijos. Technologijos turėtų mums padėti perteikti senas istorijas naujuose pasauliuose. Taip pat technologijos gali padėti sukurti naują realybę. Kalbu apie įvairius istorinius laikotarpius – Antrąjį pasaulinį karą, viduramžių Lietuvą, kur būta įdomių istorijų... Technologijos gali jas atgaivinti ir įtikinamai perteikti žiūrovams. Tai gali būti istorinė, reali ar išgalvota istorija. Aš save vadinu „ponu optimistu“ ir manau, kad kine visada yra vietos veiksmui – tam, ką žmonės vadina „wham-bam“ filmais. Žmonėms patinka veiksmas, bet visas pasaulis nebūtinai turi toks būti.

– Jūs ne pirmą kartą lankotės Lietuvoje.

Ar per tuos septynerius metus nuo tada, kai čia buvote atvykęs anksčiau, Lietuva pasikeitė? Kaip manote, kokia kryptimi?

– Lankiausi Lietuvoje ir anksčiau, bet Vilniuje. Teko būti Latvijos ir Estijos pajūrio regione, bet pirmą kartą esu Lietuvos pajūryje. Šis mano apsilankymas skiriasi nuo prieš tai buvusių, nes atvykau saulėtą dieną, į Lietuvos pajūrio dalį, kurioje daug miškų, mažų miestelių, ir tai mano

Technologijos leidžia kine sukurti kitus pasaulius, bet juose vis tiek turi būti žmonių istorijos. dar nematyta šalies dalis. Anksčiau, kai lankiausi Vilniuje, centrinėje aikštėje vyko kažkokia medžioklės šventė, ir dabar jau žinau, kur žmonės medžioja, nes mačiau miškus, daugybę miškų, lėktuvui leidžiantis į Palangos oro uostą (juokiasi).

– Koks jūsų įspūdis apie „GoDebut“ festivalį? Ko norėtumėte jam palinkėti?

– Mano pirmi įspūdžiai puikūs, nes festivalis vyksta išties gražiame mieste, renginys puikiai suorganizuotas, jame vyrauja maloni atmosfera. O mano svarbiausias palinkėjimas – kad kuo aktyviau žmonės dalyvautų filmų peržiūrose, kad publika įgytų neįkainojamos patirties, žiūrėdama filmus, per kultūrines patirtis, bendravimą su kitomis kultūromis. Antras svarbus dalykas – platus filmų pasirinkimas festivalyje. Taigi svarbu, kad festivalis pasiektų kuo daugiau žmonių, širdis ir protus.

KINAS

Kadras iš filmo „Taip gimė žvaigždė“ (rež. B.Cooperis, 2018).

„Taip gimė žvaigždė“: dainos ir pasirinkimai tapatybės paieškose Filmų kūrimas – daugiafunkcis ir sudėtingas procesas. Niekada negali būti šimtu procentų tikras, jog gera istorija taps gera idėja, gera idėja taps geru scenarijumi, o geras scenarijus taps geru filmu. Bet kur šioje virsmų grandinėje įmanoma pasiklysti. Kažkas nesulips.

Kažkas bus neapdairiai prarasta. Vienas ne toks „klik“ ir viskas. Lygiai taip pat gali nutikti ir priešingai. Kažkurioje daugiasluoksnės grandinės dalyje spragtelės magiškos žiežirbos mygtukas ir niekingas atrodęs įrenginys ims veikti taip, kad niekas nesupras kur, kodėl ir kokių būta nesklandumų. Graži diena. Gražus filmas. Apie gražesnes dažnai niūrokos kino industrijos puses dabar ir rašysiu. Taip sulipo. Taip pasitaikė. Teisingas bilietas į teisingą seansą. Įvyko „klik“. Bet chronologiją truputėlį sumaišysiu. Ekrane tai madinga. ► 29

KINAS

Aivaras DOČKUS

Pabėgimas nuo „popso“ ◄ Kai sužinojau, jog Lady Gaga (tikras vardas – Stefani Joanne Angelina Germanotta) pasirodys penktajame stingdančiai nuostabaus serialo „Amerikietiška siaubo istorija“ sezone „Viešbutis“, nutuokiau, jog galima tikėtis įdomių staigmenų, nes tie du vyrukai – jo kūrėjai Ryanas Murphy ir Bradas Falchukas – tiesiog ne iš šios planetos. Ir viskas, prie ko prisiliečia, ima tviskėti kruviniausiai tamsiausiu auksu.

Ypač – aktoriniai darbai. Bet kai rezultatą išvydau realybėje, jau po poros dalių iš naujo ėmiausi perklausyti Lady Gagos albumus. Kad įsitikinčiau, kokia ši mergiotė multitalentinga. Ir iš tiesų, kai įsiklausai, tie albumai nėra jau tokie blogi. Ne pats prasčiausias „popsas“. Labai tiksliai atrinktas šuoliui į žvaigždes, kurios dažnai gimsta ne su pačia geriausia muzika.

Vėliau, savo dar didesnei nuostabai, aptikau, kad paskutinieji du albumai – „Cheek to Cheek“ su Tony Bennetu ir autorinis studijinis „Joanne“ visai gali skambėti mano ausinėse. Solidžiai parašyti ir įrašyti darbai. Beje, pardavimai teigia ką kita. Akivaizdu, kad publikai labiau patiko jos auksinis „popsinis“ takas, o ne paskutinieji tapatybės paieškos klystkeliai.

30

Blaškymosi pastaruosius kelerius metus Lady Gagos karjeroje buvo apstu. Vienoje atkarpoje ji pakeliui rinko visus įmanomus projektus (nuo Davido Bowie atminimui skirto jo dainų mišinio atlikimo „Grammy“ apdovanojimų įteikimo ceremonijoje iki tviskėjimo amerikietiškojo futbolo superfinalo pertraukoje). Vieni jos apsireiškimai buvo kokybiški ir kūrybiški, o kiti – šiaip sau. Arba paprasčiausiai: Lady Gagos buvo per daug, ir nesupaisysi kokios. Panašu, jog kinas padėjo susidėlioti jai tapatybę. Stojo pauzė. Ji pradingo iš visur. O tada sušvytėjo „Viešbutyje“ ir buvo apdovanota „Auksiniu gaubliu“. Jau tada atrodė, jog tai nebus vienkartinis – atsitiktinis triumfas. Ir ji neišnyks iš kino kaip Bjork po įsimintino vaidmens „Šokėjoje tamsoje“. Murphy su Falchuku išleido džiną iš butelio. Ir pakako dviem minutėms užmesti akį į muzikinės dramos „Taip gimė žvaigždė“ reklaminį filmuką, kad pirštųsi mintis, jog laukia kažkas ypatingo.

Net ne taip svarbu, ar pati juosta spindės.

Kaip išsilaisvinimas Kai perskaičiau, kad Bradley Cooperis nusprendė išbandyti režisieriaus profesiją, pamaniau – kodėl gi ne? Galbūt jam režisūra bus kaip išsilaisvinimas nuo pilkų vaidmenų. Tegul debiutuoja. Ir tegul jo penktas filmas nebūna toks prastas kaip

Melo Gibsono. Aš vėl – apie tą patį. Kartais sulimpa. O kartais – ne. „Klik“. Prieš devynerius metus B.Cooperis buvo „tas prietrankų lyderis iš „Pagirių Las Vegase“.

Ir daugiau nieko. Niekas jo kitokio ir nenorėjo matyti. Komedijų vaikis. Lengvabūdiškų komedinio plano kino hitų asas. Jei gyventų Lietuvoje, keliautų iš komedijos į komediją. Iš prastos į dar prastesnę.

Bet Holivude visada yra menkutis šansas pasukti kitur. B.Cooperis išmintingai žengė pamažu. „Šalutiniame efekte“ jis jau buvo pusiau toks ir pusiau kitoks. Jo tapatybės medžioklė – daug kryptingesnė ir nuoseklesnė už Lady Gagos. Žingsnis po žingsnio jis matavosi naują profilį ir tyrinėjo kitas teritorijas.

Rimtesnis posūkis įvyko vidutiniškame trileryje „Niujorko šešėlyje“. Jame įkūnytas herojus aktoriui leido nusileisti į aštresnes gelmes ir visiškai išsiskirti su „pagirių“ komforto zona. Tačiau didysis trakštelėjimas – „klik“ į kitokį lygmenį jį perkėlė aštuoniems „Oskarams“ nominuotoje komiškoje romantinėje dramoje „Optimisto istorija“. Pats vaidmuo pareikalavo sujungti kelis aktoriaus instinktų pradus – komiškąjį, tragiškąjį ir keistuoliškąjį. B.Cooperis buvo įvertintas nominacija „Oskarui“, bet jį, kaip ir kitus puikios aktorių komandos narius, į vienus vartus „nusolavo“ Jennifer Lawrence. Užtat savo karmos taškų B.Cooperis užsidirbo, ir Clintas Eastwoodas pakvietė jį į prieštaringą „Amerikiečių snaiperį“. Pats filmas – su ne pačia skoningiausia patrio-

KINAS

tiškumo „perspauda“, suteikta nevienapusei asmenybei, bet B.Cooperis savo užduotį atliko. Ir vėl – iššvaistyta nominacija „Oskarui“. Aišku, dar pagal sutartį reikėjo sušmėžuoti „Pagirių“ trilogijos pabaigoje, ir jos fiasko aktoriui net išėjo į naudą. Bent jau kurį laiką prodiuseriai į stalčius sukiš tęsinio pagundas. Keista, bet po „Amerikiečių snaiperio“ prasidėjo net kelerius metus trukę „lady – gagiškos“ tapatybės netekties vargai. Vienas už kitą beviltiškesni scenarijai ir filmai. Duoklė kolegoms ir pauzė užaugti troškimui tapti režisieriumi. Dar daugiau. Savo kuriamame filme jis pasišovė režisuoti save. Dvigubai sunkesnė našta.

O ji net triguba. B.Cooperis užsimanė būti ir scenarijaus bendraautoriumi. Ir jis labai gerai dainuoja. Įsitikinsite.

Filmas atrado kūrėjus „Taip gimė žvaigždė“ – ne pats palankiausias projektas režisieriui startuotojui. Nuo 2011-ųjų su juo studijos, prodiuseriai ir kino kūrėjai žaidė savotišką stalo tenisą.

Kai vieni norėjo, kitiems pradingo noras, ir atvirkščiai. Tokio projekto tikslas galėjo būti tik komercinis. Ketvirtą kartą perpasakoti 1937-aisiais pirmą sykį ekranizuotą muzikantų meilės istoriją?

Iš pradžių žygiuota patikimiausiu keliu.

Režisierius – C.Eastwoodas. Merginos vaidmenyje – dainininkė Beyonce. Kandidatai vyro personažui – Christiane’as Bale’as, Tomas Cruise’as, Leonardo DiCaprio, Willas Smithas, Johnny Deppas. Kitaip tariant, filmo tapatybės paieškos aukščiausioje kategorijoje. Bet visos garsenybės šį projektą įterpdavo kažkur tarp savo pagrindinių darbų ir kitų prioritetų. „Taip gimė žvaigždė“ tapo antraeilės reikšmės reikalu. Niekas nematė potencialios perspektyvos klišiniame pasakojime. Susidomėjimas atslūgo, ir savo progą startuoti režisūroje stvėrė B.Cooperis.

Dar jį domino galimybė reabilituotis aktorystėje. Ryžtingai veikti paskatino vieno iš scenaristų – Willo Fetterso idėja: tapant herojaus Jacksono Maine’o charakterį, prisiminti „Nirvanos“ lyderio Kurto Cobaino tragediją. B.Cooperis neabejojo – pagrindinio vaidmens neperleis niekam kitam.

Lady Gagos taip pat nereikėjo įtikinėti. Ji nedvejodama priėmė naujos transformacijos iššūkį. Taip pat tapo pagrindine filmo garso takelio autore.

Intymumo efektas Kūną ir kraują muzikinei dramai „Taip gimė žvaigždė“ suteikia režisūra ir vaidyba. Scenarijaus minimalizmo taip pat negalima nuvertinti. Jis – sąmoningai toks paprastas. Todėl šokiruojantys originalių sprendimų pliūpsniai iš karto išmuša iš po kojų žemę. Jei ne keli būtinieji holivudiniai implantai, filmas drąsiai atsidurtų „Nepatogaus kino“ festivalio premjerų sąrašuose.

Jau pirmieji kadrai pristato nesumeluotą natūralumo erdvę, kurioje plėtosis garsių pasakų ir pjesių junginys. Vienus kūrinius beregint atpažinsite, kitų fragmentai persmelks gerokai po peržiūros.

B.Cooperis siekia nesikartoti, pasakodamas dalykus, kurie kartosis tol, kol suksis pasaulis. Pavyzdžiui, koncertai.

Ypač – pirmasis. Vien dėl garso ir vaizdo, leidžiančio pajusti muzikanto trapumą ir galybę vienu metu, verta šį filmą žiūrėti kino teatre. Galime tikėtis masinių scenų su ūžiančia minia ir įspūdingos didybės. Ne, to nėra. Yra privatus atlikėjo ir scenos, atlikėjo ir mikrofono, atlikėjo ir gitaros santykis. B.Cooperio tikslas – ne nufilmuoti galingą koncertą. Jo užduotis – jį parodyti iš vidaus. Net ne iš muzikantų pozicijų. Labiau – iš instrumentų, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Intymumas – tiksliausias režisūros stiliaus apibūdinimas. Artumas herojams ir jų būsenoms. Stambūs planai. Nuotaikų kaitos. Jokio perspaudimo. Ir – liūdesys kaip neišvengiamai neparankios laimingų pabaigų gerbėjams atomazgos nuojauta.

Pakeliui į „Oskarus“ Pirmasis herojų pasimatymas transseksualų bare – absoliuti kino klasika. Netikėta vieta, spalvingi personažai, pojūtis kaip sapne. Atsargus ir spontaniškas humoras.

Paradoksų romantika, balansuojanti tarp alkoholinių kliedesių ir gotikinių paryčių poezijos. Įtraukiamai švelni apgaulė. Kaip kinas ir muzika.

Lady Gagos ir B.Cooperio duetas magnetiškai organiškas. „Taip gimė žvaigždė“ persikeltų į teatro sceną be adaptacijos turbulencijos. Du pagrindiniai veikėjai.

Daug persmelkiančios ir įsismelkiančios

paprastos muzikos. B.Cooperio versijoje viskas paprasta. Uždainis pereina į priedainį. Sceninis gyvenimas nužengia į rutiną.

Susižavėjimą keičia nusivylimas. Svaigulį – blaivybė. Šlovę lydi pagirios. B.Cooperis leidžia Lady Gagai jį nustelbti ekrane, nes istorijos proporcijos geometriškai pasislenka į jos herojės pusę. Per kelis scenaristo rašiklio brūkštelėjimus. O galbūt dėl to, jog Lady Gaga neatpažįstamai kitokia, nei matoma vaizdo klipuose ir sceniniuose pasirodymuose. Kitokia nei „Viešbutyje“. Ji ir dainuoja kitaip. Veriančiai ir atveriančiai.

B.Cooperis irgi stulbinantis. Kaip režisierius ir kaip aktorius. Galime užsirašyti pirmąsias „Oskarų“ nominacijas. Už jų abiejų vaidmenis – tai tikrai. Taip pat – geriausio režisieriaus, filmo ir operatoriaus darbo kategorijose. Kamerų meistrai, vadovaujami B.Cooperio, pasirūpino išskirtine juostos atmosfera. Personažų savijautas galima paliesti ir pasukinėti ranka. Tas

Šis filmas ne toks jau paprastas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Jame – daug paprastumu užkoduotų universalių dalykų. pats skausmingas intymumas. Nemanau, jog JAV kino akademija turi kitą pasirinkimą. Atrodys kvailai. „Taip gimė žvaigždė“ – kaip tik apie pasirinkimus. Ir tapatybės paieškas. Net radęs KAŽKĄ TIKRO negali būti stabiliai ramus. O kas, jeigu staiga persigalvosi?

Sumanysi būti dar DIDESNIS. Arba – pasitraukti. Net jeigu tai klaidinga. Persigalvojau. Šis filmas ne toks jau paprastas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Jame – daug paprastumu užkoduotų universalių dalykų. Sudėtingų pasirinkimų. Šis filmas – apie kai kurių žmonių pasmerktumą niekada nesustoti. Net geriausiais momentais, kurių tiek laukė ir dėl kurių tiek kovoja. Ir tai – pavojingai emocingas bei paveikus filmas. Po vieno epizodo kino salėje tvyrojo nejauki nežinia. Panašu, kad niekas TO nesitikėjo.

Buvau pirmajame seanse. Gal dvidešimt žiūrovų. Du trečdaliai išėjimo link judėjo ašarodami. Arba prislėgti. Arba klausiamai žvilgčiodami į titrus.

31

PARODŲ SALĖSE

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose veikia menotyrininkės Agnės Narušytės ir fotomenininko Gintaro Zinkevičiaus kuruojama šiuolaikinio meno paroda „Chronometrai“. Joje dalyvaujančių skirtingų menininkų kūrinių pagrindas vienas ir tas pats – laikas, tačiau būdai kalbėti apie jį – taip pat skirtingi.

Apie subj matuojan

Danguolė RUŠKIENĖ

Parodoje – Alekso Andriuškevičiaus, Eglės Bertašiūtės, Violetos Bubelytės, Alfonso Budvyčio, Cooltūrisčių ir Adomo Žudžio, Kęstučio Grigaliūno, Arūno Kulikausko, Algimanto Kunčiaus, Dainiaus Liškevičiaus, Aurelijos Maknytės, Valentino Odnoviuno, Remigijaus Pačėsos, Liudo Parulskio, Eglės Ridikaitės, Rūtos Spelskytės, Ričardo Šileikos, Gintauto Trimako, Dariaus Žiūros ir Remigijaus Treigio darbai.

Pabrėždami vieną ar kitą momentą, sietiną su asmenine ar visuomenine patirtimi, autoriai išryškina laiko sąvokos daugiabriauniškumą. Tam tikru požiūriu išmontuoja jį ir, atsakingai peržiūrėję sudedamąsias dalis, surenka iš naujo. Tam, kad kitas, jų sukonstruotas laikas parodytų ne tik materialaus pasaulio pokyčius, bet ir subjektyvų – jų asmeninio santykio su būtimi laiką. Taip atsiduriama ten, kur niekada neteko būti, stebima tai, ko realybėje pamatyti jau / dar neįmanoma, akis į akį susiduriama su gėdingiausiais žmonijos istorijoje momentais ir nūdienos kontrastais.

Tokio laiko užčiuopti nepajėgūs laikrodžiai, todėl kuratoriai pasitelkė ► 32

Parodos „Chronometrai“ atidarymas KKKC Parodų rūmuose.

PARODŲ SALĖSE

bjektyvų laiką ntį meną

Nerijaus Jankausko nuotr.

33

PARODŲ SALĖSE

R.Treigys. Rudas peizažas. 1989.

R.Treigys. Rudas peizažas po 25 metų. 2014.

chronometrus, gebančius išmatuoti vidinį menininko ir jo kūrinio laiką. Ši paroda yra Vilniaus dailės akademijos projekto „Įsivaizduoti laiką: chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene“ dalis ir savotiškas pranešimas apie netrukus pasirodysiančią naują A.Narušytės knygą. Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Paroda KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) eksponuojama nuo rugsėjo 14-osios ir lapkričio 4-osios.

◄

Tikram gyvenimui (ne)pavaldus laikas Tradiciškai laikas suvokiamas ciklais, metų laikais, paros metu ar tiesiog stebint judančią laikrodžio rodyklę.

34

Paprastai remiantis tuo, kas yra akivaizdu ir galima įrodyti, jog laiko judesys egzistuoja. Kad kažkas jau nusikėlė į praeitį, o kažkas dar tik artėja. Kita vertus, laikas visuomet suvokiamas kaip praeitis, dabartis ir ateitis. Jis remiasi į jau išgyventus ir sukauptus momentus, ypatingas akimirkas, dėliojamas į tam tikras trukmes, intervalus, dabartį pripildant praeities prisiminimų ir pamąstymų apie ateitį. Būtent dabartį ir yra sunkiausia išmatuoti, nes kiekviena jos milisekundė tuo metu, kai apie ją pagalvoji, jau yra prarandama ir teisėtai tampa praeitimi. Jeigu laikysimės šios nuostatos, dabartis praktiškai neegzistuos.

Akivaizdu, kad laiką sudėtinga paaiškinti ir dar sudėtingiau pavaizduoti. Kita vertus, visi vaizdai byloja apie laiką. Net

ir tie, kurie nesiremia tikrove, neturi realistinio pagrindo, jie vis tiek neperžengia laiko suvokimo ribų, yra turintys, turėję ir turėsiantys vienokį ar kitokį santykį su juo. Yra begalės apmąstymų ir teorijų šia tema. Ko gero, tai yra viena iš plačiausių temų ir vaizduojamajame mene.

Parodai „Chronometrai“ kuratoriai atsirinko būtent tuos autorius (ir kūrinius), kurie galėtų atskleisti įvairius laiko aspektus, paliudytų jo formų įvairovę. Kitas svarbus momentas – kad Klaipėdoje eksponuojami darbai, išskyrus daugumą R.Treigio fotografijų, čia pristatomi pirmą kartą.

Kaip parodos atidarymo metu pasakojo kuratoriai, laikas juos sudomino kaip objektas, kuris nėra lengvai pavaizduojamas meno kūriniuose. „Laikas – tokia substancija be medžiagos, bet kartu ji yra mūsų būties esminė dalis.

Norėjosi apie jį pamąstyti, paanalizuoti, kaip mes jį įsivaizduojame. Kita vertus, tai yra toks dalykas, kuris vis pabėga ir pradingsta. Ši tema aktuali dar ir todėl, kad visi, su kuriais šnekiesi, neturi laiko.

Tarsi laikas būtų materialus daiktas, kurį galima turėti“, – teigė A.Narušytė.

Kiekvienas menininkas intuityviai ar sąmoningai konstruoja savo asmeninį santykį su laiku. Net ir nekalbėdamas apie jį tiesiogiai, jis tampa jo dalimi.

Taigi laikas yra neišvengiamas, tik vienur jis įvardijamas labai aiškiai, analizuojamas, kitur – paliekant abstrakčią užuominą.

Kaip ekskursijos prieš parodą metu aiškino A.Narušytė, ji laiką įsivaizduoja kaip liniją, nuosekliai besirutuliojantį, su istorijos pradžia, eiga ir pabaiga. Ir tai pirmiausia atvedė ją prie R.Treigio fotografijose dominuojančio horizonto – esminio vaizdo, minties ir neišvengiamai laiko atspirties momento. R.Treigio fotografija, anot jos, „veikia kaip tiršto, judančio laiko patirties fragmentai, kuriuose laikas tarsi įgyja substanciją“.

Todėl būtent čia laikas tampa apčiuopiamas, gauna tam tikrą materialų būvį, realų pagrindą, ant kurio jau galima statyti kitas šio reiškinio / sąvokos / objekto interpretacijas. R.Treigio fotografijų horizontas tampa tiek vidinės, tiek išorinės šios parodos formos pagrindu. Savotišku išeities tašku, nuo kurio pradedama dėlioti laiko įvairovę iliustruojanti vizualaus meno skalė.

PARODŲ SALĖSE

Horizontaliai mąstanti fotografija R.Treigys jau senokai Lietuvoje yra rezervavęs vieno ryškiausių šiuolaikinės lietuvių fotografijos atstovo pozicijas, gana dažnai jo kūryba pristatoma ir užsienio meno lauke. Prieš kelis mėnesius šiam klaipėdiečiui menininkui už jo kuriamos fotografijos meninės kalbos išskirtinumą ir įtaigumą buvo suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas. Dabar KKKC ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga pateikė jo kandi-

R.Treigys. Stulpas. 2011

R.Treigys. Cafe. 2015.

R.Treigys. Tilto fragmentas rūke. 2015.

datūrą Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti. Nacionalinė kultūros ir meno premija yra aukščiausias kūrėjo įvertinimas, įrodantis išskirtinį jo braižą ir kūrybos pripažinimą. Šis apdovanojimas skiriamas už reikšmingiausius kūrinius, sukurtus per pastaruosius septynerius metus. Šiais metais Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijai yra pateikta 40 kandidatų, iš kurių atrinktiems laureatams bus skirta iki šešių premijų.

Išskirtinis R.Treigio fotografijos bruožas – jos daugiasluoksniškumas. Ne tik autoriaus naudojamų formalių raiškos

R.Treigio fotografijų horizontas tampa tiek vidinės, tiek išorinės šios parodos formos pagrindu, savotišku išeities tašku. priemonių padiktuotų sprendimų, bet ir konstruojamų prasmių atžvilgiu. Užfiksuotas kadras jo kūryboje – pirmas sluoksnis, pradinė medžiaga, reali dabartis. ►

R.Treigys. Prieplauka. 2015

R.Treigys. Fotografija, kuri neturi pavadinimo, 3. 2015.

R.Treigys. Garažas. 2015.

35

PARODŲ SALĖSE

◄ Kita vertus, tai ir tas turinys, kuris ins-

piruoja autorių tolesniems sprendimams.

Bet tai tikrai nereiškia, kad pasirinkdamas vaizdą fiksavimui, fotomenininkas jį atsirenka vien pagal turinį. Čia lygiai taip pat svarbi autoriaus asmeninė būsena, bendra atmosfera, svarbūs tokie veiksniai kaip rūkas, dargana, dėl kurių horizontalus matomumas tikrovėje (ir fotografijoje) sumažėja. O tai akivaizdžiai niveliuoja materialių objektų skirtybes. Tokiu būdu aštrus, akivaizdus vaizdo suvokimas prislopsta ir įsigali ištęstas laikas, tarsi nejučia apimantis praeitį, dabartį ir ateitį.

Nutraukdamas akivaizdžius saitus su konkrečia realybe, jis tampa neapibrėžiamas ir todėl universalus. Būtent toks laikas R.Treigio fotografijoje vyrauja jau daug metų.

Kaip teigė pats autorius, geriausiai jo kūrybos esmę atspindi peizažas. Ko gero, todėl šis žanras jo fotografijoje yra toks

populiarus. Kita vertus, galima sakyti visų R.Treigio konstruojamų fotografinių vaizdų sąranga turi horizontalią kompoziciją, nesvarbu, kas tai būtų – kambario erdvėje išsidėstę baldai, fotogeniškai

Tokio laiko užčiuopti nepajėgūs laikrodžiai, todėl kuratoriai pasitelkė chronometrus, gebančius išmatuoti vidinį menininko ir jo kūrinio laiką. klostes demonstruojančios draperijos, ore pakibę objektai ar akimis neaprėpiamos lygumos. Kur ne kur tokiuose peizažuose pasitaikantys objektai nepajėgūs liudyti dabarties. Tirštas rūkas panaikina bet kokį

jų išskirtinumą, kartu – ir laiko ženklus.

Taip patiklus suvokėjo žvilgsnis panardinamas į komfortišką erdvę, kurioje be didesnių pastangų išsiskleidžia subjektyvūs kiekvieno apmąstymai. „Mano fotografijoje laikas – horizontalus. Ką reiškia šis horizontalus laikas man pačiam? Tai, kad tą horizonto liniją suformavo aplinka, kurioje aš gyvenu: Pamario kraštas, jūra, jokių kalnų, nieko daugiau nėra. Kita vertus, tuos horizontus mes visi skirtingai galime pamatyti, bet mano fotografijoje – tai mąstymas, suformuotas būtent tokios aplinkos. Kai nėra jokio žmogaus, jokio veiksmo, jokių laiko ženklų. Kai yra tik horizontas ir tyla“, – apie laiką savo kūryboje pasakojo menininkas.

Kartais savo horizontalaus pasakojimo nuoseklią raidą autorius sąmoningai sustabdo griežta riba, vertikaliai, pačiame fotografijos krašte atveriamu tamsiu lauku.

G.Trimakas. Dienoraštis. 1990–1996.

V.Bubelytė. Apdainavimas 1. 2018.

36

V.Odnoviunas. Kalėjimo kameros durų akutė. KGB kalėjimas, Talinas, Estija. 2017.

PARODŲ SALĖSE

Ši siaurutė erdvė – dar vienas dėmuo jo kūryboje, šiandien turintis labai įvairių interpretacijų. Kad ir galimybę pasitraukti, pasislėpti, žvilgtelėti už kadro ir pan.

Ir bene paskutinis R.Treigio fotografijos sluoksnis – autoriaus rankų pėdsakus žymintys įbrėžimai, dėmės, paviršiaus raibuliavimai ir kita. Tai jau kuris laikas įvardijama kaip unikalus jo fotografijos garsas. Šie vizualūs triukšmai skirtingais jo kūrybos periodais pasireiškė labai skirtingai. Kartais jie sustiprėdavo, o kartais išvis išnykdavo, atverdami erdvę klampiai tylai.

Parodoje „Chronometrai“ kaip savotiškas ribas, įrėminančias aktualią kūrybą, R.Treigys eksponuoja dvi didžiausia laiko atkarpa viena nuo kitos nutolusias fotografijas – „Rudas peizažas“ (1989) ir „Rudas peizažas po 25 metų“ (2014).

Pirmoji buvo sukurta tik vienu atspaudu, nes anuomet menininkui ji neatrodė kažkuo ypatinga. Po 25 metų, užfiksavęs kitą peizažą, jis pastebėjo, kad pastarasis jo kūrinys savo kompozicija, turiniu, atmosfera atliepia tą pirmąjį, apie kurį jis buvo visai pamiršęs. Autorius stebėjosi, kad būdamas kitame laike, kitoje vietoje ir kitą patirtį turinčiu žmogumi, jis intuityviai pakartojo pirmąjį variantą. Sąšaukos, prasminės jungtys buvo akivaizdžios.

Sugrįžimas į emociškai panašią vietą tik dar kartą paliudija jo kūriniuose kuriamo laiko universalumą.

R.Treigio kūrybos raida gana nuosekli, radikalių pokyčių ar drastiškų sprendimų jis niekada nesiėmė. Tai reiškia, kad šis fotomenininkas labai anksti atpažino tai, ko jam reikia. Kaip jis prisimena, iš pradžių jo fotografija niekuo neišsiskyrė, tam tikru požiūriu buvo teisinga. Lūžis įvyko 1989-aisiais. Būtent tada jam atėjo supratimas, kad nebūtina paisyti nusistovėjusių taisyklių. „Ko gero, ne viskam tie rūbai, į kuriuos aš įvelku savo fotografiją, tinka, ne bet kuriam vaizdui. Svarbiausia, kaip tu tą vaizdą jauti, kaip tu jį vizualiai girdi. Neužtenka vien matyti. Kaip jau esu minėjęs, tave turi užkalbinti kažkoks objektas ar detalė. Kai tai įvyksta, atsiranda kažkokie nematomi saitai, kurie tau padeda sukontaktuoti su ta realybės medžiaga, ir tada viskas įvyksta taip, kaip įvyksta“, – apie savo kūrybos stilių pasakojo fotomenininkas.

Kartais jam tenka grįžti į tą pačią vietą kelis kartus. Ne todėl, kad nepavyko kadras, bet todėl, kad jis jo nerado. Nebuvo

K.Grigaliūnas. 1941. Parodos galerijoje „Kairė – dešinė“ (Vilnius) dokumentacija. 2011.

V.Odnoviunas. Horizontai. 2018.

apšvietimo, atmosferos, būsenos. Kažko trūko. Tokiais atvejais tenka grįžti vėl ir vėl, kol pajunta, kad viskas sueina į viena, susidėlioja būtent taip, o ne kitaip, ir tik tada galima pajudėti kūrybos link.

Lėtos fotografijos pasakojimai R.Treigio horizontus ekspozicinėje erdvėje, su nedideliu intarpu – R.Spelskytės obelimi, saugančia trauminę atmintį („Obelis“, 2014–2015), pratęsia A.Budvyčio „Bebro pusryčiai“ (1991). Iš keturių atskirų fragmentų sudėliotas fotografinis vaizdas skaičiuoja žymiai lėtesnį, atokaus kaimo padiktuotą A.Budvyčio laiką. Kiekviename fragmente – ne tik vis kita vaizdo, bet taip pat ir laiko atkarpa.

Itin lėtą, meditatyvaus pagrindo sprendimą pasiūlo ir A.Kulikauskas. Eksperimento, trukusio net iki pusės metų, laiko-

tarpiu jis sukūrė „Saulės tako fotografijas“ (2016, 2018). Išgautą laiko pavaizdavimo variantą galima buvo nujausti, kažkiek numatyti, bet tikrai neįmanoma buvo jo suplanuoti. Nuo sausio 14 d. iki birželio 30 d. atverta pinhole kamera (tiek laiko į ją sklido šviesa) išlenkė tiesią horizonto liniją ir užfiksavo saulės patekėjimus skirtingomis dienomis, nubrėždama ryškią šviesos srauto trajektoriją. Taip skirtingi laiko tarpai susijungė į vieną liniją, suformuodami saulės pėdsaką danguje ir pateikdami konkretaus laiko iliustraciją.

Kita fotografija, bylojanti apie dar intymesnį laiką, glaudžiai susijusį su asmenine patirtimi, – G.Trimako iš mažų segmentų kadaise dėlioti „Dienoraščiai“ (nuo 1990). To projekto metu fotomenininkas pasirinktą dieną ar įvykį įamžindavo per tam tikrą objektą. Kiekvienas kadras – kitas laiko intervalas, žymintis, kiek laiko praėjo nuo ankstesnio momento. Akivaizdžių pokyčių pastebėti neįmanoma. ► 37

PARODŲ SALĖSE

◄ Tik žinojimas, kaip tai vyksta, priverčia galvoti apie tai, kad daiktas taip pat „išgyvena“ laiką ir jame keičiasi. Kaip pasakojo kuratorė, G.Trimako dienoraščiai jai buvo įdomūs dar ir dėl to, kad jie pirmaisiais Nepriklausomybės metais gyveno labai intensyvų parodinį gyvenimą užsienyje. Po to grįžo į Lietuvą ir taip supakuoti prabuvo iki šios parodos, t. y. beveik 30 metų. Taigi juose užprogramuotas jau kelių sluoksnių laiko matmuo, tik, skirtingai nei R.Treigio, šie sluoksniai nėra vizualūs, jie – prasminiai ir patiriami kontaktuojant su papildoma informacija.

Asmeninės patirties perkainojimas Kitas horizontas, jau nesutelpantis į asmeninės patirties rėmus, – ukrainiečio, beveik dešimtmetį gyvenančio Lietuvoje Valentino Odnoviuno. Iš pradžių jokio nerimo nežadinantis jo ciklas „Horizontai“ (2018) iš tikrųjų yra Lenkijos kalėjimų laiptų briaunos. Vieni jų dilo nuo einančiųjų į kalėjimo kameras žingsnių, kiti saugoja kelionės į bausmės vykdymo vietą pėdsakus ir pats kraupiausias – laiptelis-horizontas, ant kurio šios bausmės prasidėdavo ir baigdavosi.

Nors šios fotografijos nebuvo kurtos tam, kad apmąstytų laiką, bet, anot kuratorės, jos parodai buvo reikalingos, kad parodytų ribą, už kurios asmeninio laiko nebelieka. Politinės represijos apmąstomos ir kitame šio autoriaus kūrinių cikle „Stebėjimas“ (2017–), kuriame užfiksuotos buvusių KGB (Valstybės saugumo komiteto) kalėjimų durų į pasivaikščiojimo kiemus stebėjimo akutės. Pro jas prižiūrėtojai stebėdavo savo kalinius. Padidinęs šias akutes, menininkas sukuria nuostabiai estetiškus objektus ir kartu labai aiškiai parodo laiko (tyčinių stiklo pažeidimų ir natūralaus jo susidėvėjimo) slinktį.

Diskusiją apie bendrą ir mums visiems aktualią patirtį tęsia K.Grigaliūnas.

Tiksliau – ekspozicijoje pateikiama jo vykusių parodų dokumentacija. Autorius daug metų lankėsi ypatingajame Lietuvos archyve, kuriame studijavo sovietų represuotų žmonių bylas. Taip jis surinko tų žmonių, kurie buvo įkalinti, 38

išvežti į Sibirą ar nužudyti, portretus.

Galerijoje „Kairė-dešinė“ tokius padidintus portretus jis sukabino ant lubų, visiems virš galvų, kad simbolinis kaltės blokas slėgtų kiekvieną. Vėliau jis dirbo su antrosios sovietų okupacijos aukų portretais. Po tiriamojo darbo, ilgo kontakto su psichologiškai sekinančia medžiaga K.Grigaliūnas visus savo kūrinius sunaikino. Panašiomis priemonėmis, tik jau su kino ir videoarchyvu, kaip spėjama, priklausiusiu sovietų kino cenzoriui, dirbo ir A.Maknytė („Dėžė“).

Iš šios archyvinės medžiagos ji sumontavo vaizdų seką, savą pirkinio atsiradimo istoriją, įgarsintą pačios sukurtu pasakojimu. Į ne tokius tolimus ir tragiškus laikus, bet taip pat sietinus su sovietmečiu ir jo užauginta patirtimi, atsigręžia L.Parulskis (instaliacija „Kioskai“). Čia laikas dar konkretesnis, 1993-ieji, vos keli metai po Nepriklausomybės atkūrimo. Dvi kioskininkės, atrodo, visiškai įprastai leidžia laiką savo darbo vietose, kioskuose, kuriuose anuomet buvo prekiaujama alumi, cigaretėmis ir muzikos įrašais. Tokiu kasdieniu epizodu labai taikliai atveriama ano laiko būsena – staiga įvykę radikalūs pokyčiai šalyje ir piliečių sąmonėje, „kai Sąjūdis ir laisvė dar tvyrojo ore“.

Tačiau tokią patirtį atgaivinti įgalūs tik tie, kurie tą laiką išgyveno. Kitiems, su tokia realybe nekontaktavusiems, tai veikiausiai suveiks kaip istorinį tarpsnį

pristatanti medžiaga. Arčiau šiandienos yra šio autoriaus ciklas „Betonas ir barokas“, sujungiantis modernaus (betoninio) miesto monumentalumą ir šaltumą su jaukia istorine Vilniaus baroko architektūra. Šios jungtys tarp atskirų miesto istorijos etapų autoriaus gyvenime įvyksta kiekvieną dieną iš mikrorajono jam važiuojant į centrą.

Tai – jo sąmonėje užsifiksavęs miestas, neturintis atitikmens realybėje.

Efemeriškumas ir sagos degtukų dėžutėje Visiškai kitokios laiko formos atskleidžiamos D.Liškevičiaus performanso – dūmų skulptūros „Vienos minutės Jurgio Mačiūno portretas, sakantis CIAO!“ videodokumentacijoje. Nors čia taip pat kalbama apie istoriją, atmintį, svarbius meno raidos momentus, bet, skirtingai nei ankstesniuose kūriniuose, akcentuojamas laikinumas, kūrinio trumpaamžiškumas.

Apie kūrybinių sprendimų įmanomumą bet kur, be pretenzijų į ilgaamžiškumą užsimenama ir R.Šileikos „Mažosiose galerijose“ (2010), kuriose su ypatingu išradingumu komplektuojami autoriaus rasti smulkūs daiktai, fotografijų fragmentai ir buities nuotrupos. Tokie kūriniai pateikiami kaip įrodymai, kad menas nereikalauja laiko, gali atsirasti bet kada ir iš bet ko.

Fragmentai iš ekskursijos po parodą „Chronometrai“.

PARODŲ SALĖSE

Parodos „Chronometrai“ kuratorė A.Narušytė.

Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Panaši nuotaika, nesunkiai įsileidžianti laukimo momentą kaip dar vieną laiko formą, vyrauja E.Ridikaitės lietuje („Lapcės arba negalėjimas apsispręsti“, 2018). Šmaikščiai nerami ateities laiko nuojauta – E.Bertašiūtės kūrinyje „Dvikalbė dauba knygai „Ateities fizika“ (2018). Ir visiškai bepretenzinė kauniečio A.Andriuškevičiaus kūryba ant vyniojamojo popieriaus – apie vaizdo tiražavimą, laiko pasikartojimą ir ypatingą subjektyvią atlikimo techniką, kai visi atspaudai sukuriami trinant šaukštu.

Taip pat natūraliai įsiliejanti čia ir V.Bubelytės fotografija. Autorė, sugebanti vienu metu atlikti kelis vaidmenis, visą kadrą užpildyti skirtingomis savo kūno pozomis, kaip ir anksčiau, kuria savo asmeninį teatrą. V.Bubelytės fotografija laiko temai yra pavaldi keliais aspektais.

Pirmiausia – joje pati autorė natūra-

Fotomenininkas R.Treigys.

liame žmogaus kūno raidos procese.

Tai – visiškai asmeninis laikas, kuriame pasireiškia laiko poveikis kūnui. Kitas aspektas – laikui bėgant kintantis autorės mąstymas ir vis dar raidoje – santykis su kūryba.

Parodoje – ir netikėta R.Pačėsos gyvenimo bei kūrybos sankloda – jo sukurtos monotipijos, apimančios 1993–2011 m. autoriaus gyvenimo metus Vilniuje, o vėliau – Marijampolėje. Eksponuojamų monotipijų gausa leidžia sekti subjektyvias menininko nuotaikas, jo kūrybos kreivę, žyminčią tiek aktyvius, tiek pasyvius periodus.

Akivaizdžius laiko ir erdvės konfliktus Cooltūristės ir A.Žudys aptaria savo audiovizualiniame darbe „Ką pasakė Zaratustra“ (2017), kuriame kalbama apie Vilniuje veikusį kino teatrą „Lietuva“. Jo neseną istoriją dar visi prisimena. Fil-

Nerijaus Jankausko nuotr.

Nerijaus Jankausko nuotr.

muota tuo metu, kai dar tik buvo kalbama apie ateities muziejų. Dabar tai – mūsų realybė, Modernaus meno centras jau veikia. Vieną meno šventovę, prabėgus keliems dešimtmečiams, pagaliau pakeitė kita. Stanley’o Kubricko „Kosminės odisėjos“ garso takelis vaizdo įraše susilieja su Lietuvos himnu lyg ir pranašaudamas laimingą pabaigą. Būtent to tiek metų ir laukėme.

Du mėnesius vykusį tylos performansą – kaip asmeninį tyrimą – pateikė D.Žiūra. Performanso pabaigai jis sukūrė ir tris filmus, iš kurių parodoje pristatomas vienas – „Paukščių takas“. Jis buvo nufilmuotas iš televizijos bokšte esančio restorano, kuriame apsilankyti bent kartą teko kone kiekvienam. Vienos dienos įrašas, suspaustas į vienos valandos trukmės juostą, pateikia transformuoto vaizdo patirtį, kur mirgantys ir blyksintys lauke miesto žiburiai persikloja su žmonių atspindžiais iš restorano vidaus. Taip susidaro įspūdis, kad stebimas laikas prasilenkia ir keičiasi ne visai logiškai, negalėdamas paliudyti nei dabarties, nei praeities.

Ir pabaigai, visiškai pereinant prie vertikalaus laiko sampratos, belieka paminėti A.Kunčiaus videofilmus, nufilmuotus 2010 m. kovo 11-ąją ir koncerto, vykusio prie Baltojo tilto, metu. Abu šie filmai priverčia kantriai sulaukti tam tikro momento, kai atsiveria tai, ką autorius norėjo pasakyti. Būtent šį laukimą, kai stovi vietoje ir apmąstai viso to prasmę, kartu ir savo paties buvimą, A.Narušytė įvardijo kaip vertikalų laiką.

Jis suvokiamas visiškai kitaip nei erdvėje ištysęs horizontalus R.Treigio laikas, kuris beveik niekada iki galo neišlaukiamas ir apmąstomas žymiai abstraktesnėmis sąvokomis.

39

ERDVĖS

Klaipėdo horizont VI Klaipėdos knygų mugė, vykusi spalio 4–6 dienomis, minėjo Valstybės atkūrimo šimtmetį. Į Klaipėdos apskrities viešąją Ievos Simonaitytės biblioteką šiemet knygų mugė sugrįžo su dar platesne nemokamų renginių programa, viliojusia ne tik susitikimais su knygų autoriais, leidėjais, bet ir parodomis, spektakliais, literatūros ir muzikos popietėmis, įvairiais edukaciniais užsiėmimais.

40

ERDVĖS

s knygų mugė – o link, gilyn Sondra SIMANAITIENĖ

Su svečiais iš užsienio Klaipėdos knygų mugė I.Simonaitytės bibliotekoje spalio pradžioje su gelstančiais lapais pasirodė jau šeštąjį kartą.

Pradėdama ją organizuoti, bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Laima Pačebutienė turbūt suko galvą, kuo turėtų išsiskirti Klaipėdos knygų mugė. Aišku, jau tai, kad mugė vyksta bibliotekoje, nusako jos nekomercinį pobūdį ir kompaktiško turinio renginius. Prie idėjos virtimo realybe prisidėjo Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacija, kuri į Klaipėdą sukvietė savo narius, ir knygų vartojimo procesas įgavo pagreitį.

Bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis pasidžiaugė, kad pagaliau po penkerių metų darbo knygų mugė gavo Klaipėdos miesto savivaldybės paramą. Štai ką byloja skaičiai: šiais metais mugėje apsilankė maždaug 6 000 žmonių (praėjusiais metais – apie 3 500), dalyvavo 23 leidyklos ir 11 įvairių organizacijų. Ją galima vadinti tarptautine, nes asmeninių monstriukų kūrimo užsiėmimus vedė vaikų rašytoja, dramaturgijos ir kūrybinio rašymo mokytoja, lėlių teatro įkūrėja iš Farerų salų Rakelė Helmsdal, objektų iš popieriaus kūrybines dirbtuves – meno dizaineris, iliustratorius iš Prancūzijos Ericas Singelinas ir grafikos dizainerė Agathe’a Demois (tai bendradarbiavimo su Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetu rezultatas), o romaną „Raudonos pelytės“ pristatė autorė iš Vokietijos Jutta Noak.

Verta pagarbos Klaipėdos knygų mugė verta pagarbos jau vien dėl to, kad joje prisistato mažosios ir vidutinio dydžio leidyklos, – jos kaunasi su monstrais dėl išgyvenimo ir nenuleidžia rankų. Juk puikiai suvokiame, ką reiškia Lietuvoje būti nedideliam, – tai beveik tas pats, kaip būti nematomam.

Prie šios kovos už individualumą priskirčiau ir mugės metu organizuotą dzūkų tarme rašančiųjų vakarą, kurį vedė dzūkas J.Šikšnelis drauge su Juozu Žitkausku, asociacijos „Vilniaus dzūkeliai“ pirmininku.

Tarmės yra toks savitumas, kurio nemėgsta unifikacijos siekiančios santvarkos. Kaip žinoma, pasaulio globalėjimo procesai tarmes taip pat sėkmingai naikina. Galbūt galima sakyti, kad Lietuvoje stebime tarmiškai rašančiųjų ir skaitančiųjų pakilimą. Jau vien ką reiškia Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ – romanas, parašytas šiaulietiška tarme ir pripažintas geriausia praėjusių metų knyga. Galbūt Klaipėdos knygų mugė galėtų aktyviau propaguoti būtent gerų tarmiškų kūrinių skaitymus ir jų pristatymus.

Du mugės veidai Galvojant apie mugės veidus, išskirčiau du – tai Vieno aktoriaus teatro vadovas, Klaipėdos kultūros ir istorijos aktyvus skleidėjas Sigutis Jačėnas bei aktorė, Klaipėdos universiteto docentė Virginija Kochanskytė.

S.Jačėnas vedė mugės atidarymo ir uždarymo renginius. Atidaryme jis pristatė savo išleistą kompaktinę plokštelę su įskaityta Kristijono Donelaičio kūryba, taip

minint 200 metų jubiliejų, kai Liudvikas Rėza Karaliaučiuje pirmą kartą išspausdino „Metus“. Mugės atidarymo renginys sutraukė pilną salę suvažiavusių leidėjų ir mugės lankytojų. V.Kochanskytė skaitė K.Donelaičio pasakėčią „Lapės ir gandro čėsnis“, o pirmosios dienos vakarą užbaigė jos interpretuoti Sigito Gedos ir Maironio eilėraščiai, pritariant klarnetininkui Valdui Andriuškevičiui. Galima mėgti arba nemėgti skaitymo pakilia dramatiška intonacija, tačiau nepaneigsi, kad toks skaitymas susakralina tekstą, primena ritualinį teatrą, kuriame žodis atlieka iniciacijos vaidmenį.

Todėl ir išskiriu šiuos du asmenis iš daugelio mugėje kalbėjusiųjų, nes jie reprezentuoja renginio energetiką ir rengėjų pasirinkimą – kalbėti apie kultūrą ir jos kūrėjus pagarbiai, išaukštinant asmenybes ir patį viešpatį Žodį.

Atminties premija Prie pagerbimo ritualų reikėtų priskirti ir šiųmetę Klaipėdos atminties premijos „Prūsa“ įteikimo ceremoniją. Esu atsilikusi, nežinojau apie tokią premiją, bet, kad šiais metais ją gavo leidyklos „Eglė“ vadovas, žurnalistas ir poetas Antanas Stanevičius, smagu. Nuo šiol žinosiu, kad tokia premija egzistuoja, pasirodo, ją yra gavę Kęstutis Demereckas, Jovita Saulėnienė, Aleksandras Popovas.

Po apdovanojimo A.Stanevičius nuoširdžiai ir sąžiningai atliko savo darbų išpažintį. Bendruomenė užskaitė ir prasidėjo buvusio Nidos mero Viganto Giedraičio fotoalbumo „Tarp vėjų ir vandenų“ pristatymas. Beje, albumą išleido leidykla „Eglė“. ► 41

ERDVĖS

Šeštus metus spalio pradžioje vykusi ir tradicija tapusi Klaipėdos knygų mugė pritraukė kaip niekada anksčiau daug lankytojų, kurių Klaipėdos apskrities literatūros ir muzikos popietės, edukaciniai užsiėmimai.

42

ERDVĖS

viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje per tris dienas laukė net 43 renginiai – knygų pristatymai, susitikimai su autoriais ir leidėjais, parodos, spektakliai, Eugenijaus Maciaus / Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

43

ERDVÄ–S

44

ERDVĖS

◄ Tai antrasis papildytas albumo leidimas: prisidėjo 18 puslapių, pakeista 20 nuotraukų. Kaip juokavo dabartinis Nidos meras Darius Jasaitis, šio albumo neturi gal tik Šiaurės Korėja, mat jis dosniai dalijamas Nidos svečiams iš viso pasaulio.

V.Giedraičio fotoalbumas – tai Nidos akimirkų fiksavimas – rūkas, paukštis, voverė pro miegamojo langą, žvejo siluetas ankstų rytą... O rytų albume gausu, nes šį paros laiką fotografas ypač mėgsta.

Fizika širdimi Nidos vaizdų albumas arti širdies fizikos, galbūt pasakytų pedagogė Irena Stulpinienė, kuri mugėje pristatė knygą „Fizika širdimi“ (leidykla „Andrena“). Irena prisiminė, kad kai nustojo bijoti ir pradėjo vesti pamokas taip, kaip ji supranta fizikos paskirtį, pasijuto tarsi kiekvieną pamoką ji taptų 45 minučių švietimo ministre – kalbėti vaikams apie fiziką meilės ir suvokimo kalba.

Jos įkvėpėjas – humanistinės pedagogikos kūrėjas gruzinas Šalva Amonašvilis. Fizikos širdimi pažinimas veda spirale visumos, o ne susiskaldymo link, kaip vyksta dabartiniame mokymo procese, sakė knygos autorė. Judama spirale ratu, bet ne grįžtant į tą patį tašką, o kylant į aukštesnį energetinį informacinį lygį. Kosminis mąstymas, visuminė pasaulėžiūra – tai, kiek suprantu, yra teosofinės ir antroposofinės doktrinos, kurias į pasaulio mąstymą XIX a. integravo J.Blavatskaja, jos sekėjai N.Rerichas, R.Steineris, Vydūnas ir kiti. Tad galima maloniai nustebti, kad ir paprastose Lietuvos mokyklose (ne R.Steinerio) dirba humanistinių idėjų skleidėjai. I.Stulpinienė šiek tiek apgailestavo, kad dabartinėje mokykloje ji negali pasiekti aukštesnio profesinio vertinimo. Didžiausia padėka – jau užaugusių mokinių žodžiai, kad jos fizikos pamokos buvo pačios įdomiausios ir prasmingiausios.

Jie reprezentuoja renginio energetiką ir rengėjų pasirinkimą – kalbėti apie kultūrą ir jos kūrėjus pagarbiai, išaukštinant asmenybes ir patį viešpatį Žodį.

Vardan tos Lietuvos Knygų mugėje pristatyta istorinė studija apie Pirmąjį pasaulinį karą – „Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija“ (autoriai: istorikai dr. Vasilijus Safronovas, dr. Vytautas Jokubauskas, prof. dr. Vygantas Vareikis, dr. Hektoras Vitkus; išleido Klaipėdos universiteto leidykla).

Prof. dr. V.Vareikis apžvelgė literatūrą, kurioje atspindėtos Pirmojo pasaulinio karo, pražudžiusio ir suluošinusio milžinišką kiekį žmonių, pasekmės ir žiaurumai. Minėjo J.Tumą-Vaižgantą, Maironį, I.Simonaitytę (jos romanas „Vilius Karalius“), kunigo Prano Žadeikio iš Skuodo prisiminimus, o kaip vertingiausius karo apmąstymus pristatė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Didžiojo karo užrašus“. Tačiau Didžiojo karo baisumus greitai užgožė Lietuvos kovos už nepriklausomybę, valstybės atstatymo darbai ir ekonominis sunkmetis, pasakojo istorikai. Ir, kaip žinoma, pasaulį greitai supurtė Antrasis pasaulinis karas.

Tarpukariu Pirmasis pasaulinis karas iš dalies buvo traktuojamas kaip gėris: jei nebūtų Didžiojo karo, nebūtų Lietuvos nepriklausomybės. Pagrindinė žinutė – vardan tos Lietuvos.

Virtualaus pasaulio tema Iš grynai literatūrinių įvykių norėtųsi paminėti du: Monikos Budinaitės romano „Selfų slėnis“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pristatymą ir pažintį su rašytoja iš Vokietijos J.Noak, kuri prisistatė Klaipėdos publikai su savo naujausiu romanu „Raudonos pelytės“ (Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras).

Rašytoją M.Budinaitę apie jos ketvirtą romaną „Selfų slėnis“ įdomiai ir jautriai, kaip moka tik ji, kalbino Birutė Skaisgirienė. Ji naujausiame autorės romane pasigedo ilgų išplėstinių detalių sakinių, kuriais mėgavosi skaitydama ankstesnius jos romanus. Taip, paantrino romanistė, išties ji rašanti ilgais gūdžiais sakiniais, bet galbūt paveikta mados, „Selfų slėnyje“ pabandžiusi būti konkretesnė, trumpesnė. O ir pasirinkta tema turbūt reikalauja sakinio staccato, – tai romanas apie socialinius internetinius tinklus, jų

neigiamą poveikį. Kiek spėjau suprasti, autorei būdingas sąžiningas santykis su tikrove. Ji pati epizodiškai dalyvauja socialiniuose tinkluose ir nori suvokti jų poveikį žmonių tarpusavio santykiams.

Autorės sąžiningumas traukia paskaityti „Selfų slėnį“, įžvelgti virtualaus pasaulio, kuris jau yra mūsų valdančioji realybė, horizontaliai veikiantį gylį.

Antikurtumo paieška Rašytojos J.Noak ketvirtojo romano „Raudonos pelytės“ pristatymas buvo šiltas ir jaukus kelių žmonių pasikalbėjimas. Jutta su šeima po sausio 13-osios įvykių pasitraukė į Vakarus. Profesionalė stomatologė paliko darbą, namus ir emigravo, nes pajuto milžinišką grėsmę iš Rytų. Gyvendama Vokietijoje, Jutta rašo lietuviškai.

Jos kūrybos bagaže – trys poezijos ir trys novelių rinkiniai, keturi romanai, trys eseistikos apybraižos.

Naujausias J.Noak romanas „Raudonos pelytės“ yra autobiografinis pasakojimas, skiriamas seneliui, kuris, būdamas kurčias, išgelbėjo šeimą nuo žūties Antrojo pasaulinio karo metu. Kurtumo tema šiame romane labai svarbi. Pagrindinis herojus gyvena Vokietijoje ir ieško vidinio stabilumo, kuriame tarsi ant svarstyklių būtų sudėta praeitis, gyvenimas Lietuvoje ir dabartis Vokietijoje. Labai jautriai vystomas vidinis dialogas, savistaba ir reakcija į kitą – tai žmogiškojo antikurtumo paieška. Bet tai jau recenzijos reikalaujantis aptarimas.

Neįmanoma suminėti visų edukacinių dirbtuvių, kurios nuo ryto iki vakaro dūzgė bibliotekos erdvėse. Gal išskirčiau tik šeštadienio dirbtuves „Šimtas inkilų LAISVĖS paukščiams“, kurių metu visi norintieji kalė inkilus ir juos papuošė tautine simbolika.

Girdėjau, kaip leidėjai sekmadienio popietę klausė vienas kito: „Ar jau susikalei inkilą namo parsivežti?“ „O kaipgi, turiu“, – atsakė patenkintas kolega.

Knygų mugė man asmeniškai – ne knygų pirkimas, bet susitikimai, pažintys, kurios praplečia literatūrinį kultūrinį horizontą. Klaipėdos mugėje norėčiau matyti daugiau gerų knygų pristatymų, diskusijų, tų keistai žaižaruojančių rašytojų veidų, kuriais bėgioja vidiniai balsai, – neigiantys teigiamą ir teigiantys neigiamą.

45

GINTARO LAŠAI

Aktas surado profe Liudas Mažylis. 99 metai po įvykio. Veiksmo dokumentika. Šviesa, Vilnius, 2018, 318 p. iškęsti, turi priežastį šypsotis, švęsti ir negalvoti apie tai, kad rytoj viskas prasidės iš naujo.

Tai didi diena, ir ją reikia panaudoti dirigento pozicijoms sustiprinti.

Dainius VANAGAS

Istorikas žino – jei valstybė neranda savo gimimo liudijimo, vietoje jo pateikia legendą: apie paslėptą raštą, apie skirtingus jo variantus, apie konspiraciją ir pavojus, apie avilį, bibliotekos rūsius, dvigubas sienas, užsienio ministerijas, šnipus, pasiuntinius, žodžiu – apie paslaptį, kurią reikia įminti.

Nes paslaptis yra amžinasis variklis – ji įsismelkia iki kaulų gilumos, kursto vaizduotę, apauga interpretacijomis, tampa metafora, simboliu, kultūriniu leitmotyvu, gyvybine energija.

Kai gimimo liudijimas atrandamas, paslaptis išslaptinama. Ją išstumia buitinės detalės, o galiausiai sudaužo į šipulius nuoga realybė.

Dar blogiau, kai nuoga realybė nėra romantinė realybė: ne avilys, ne požemiai, ne dvigubos sienos, o tvarkingi, modernūs ir saugūs archyvai – dokumentų saugyklos ir kapinės, labiausiai logiška ir mažiausiai herojiška vieta.

Netrukus paslaptis atsiduria skrodikų rankose; žingsnis po žingsnio, įvykis po įvykio. Tačiau ši detektyvinė istorija, kad ir kaip norėtųsi, detektyvu nekvepia – ji kvepia apmaudžiu neapsižiūrėjimu ir valstybiniu farsu. Ar nustebtumėte kepykloje radę duonos arba lentpjūvėje – lentų?

Toks dokumento radimas yra paslapties vagystė, jos kapo apiplėšimas. Kartais geriau nerasti.

Dirigentas žino – praeitis yra molis, ji leidžiasi minkoma ir lipdoma. Praeitį lengva pakuoti, perrišti kaspinu, padėti į lentyną – nes ji nebeturi balso, negali gintis ar nesutikti; ją lengva parduoti, o ypač savimi nepasitikinčiai valstybei, kuriai nuolat trūksta įrodymų, kad yra valstybė.

Kai įrodymų atsiranda, suvirpinamos širdys.

46

Bet suvirpinti neužtenka. Gimimo liudijimą reikia pamatyti, ir geriausia – savo akimis, nes akys nemeluoja. Apie jį reikia rašyti, ir geriausia – su šauktukais, nes jausmai nėra argumentai, jų nereikia pagrįsti. Apie jį reikia kalbėti, ir geriausia – daug, nes tik taip pavyks užmaskuoti, kad kažkas čia vis dėlto ne taip.

Dirigentas moka maskuoti. Jis žino, kad dokumentas svarbus ir kad savaitę dominuos antraštėse. O savaitė prilygsta amžinybei, ką jau ten – amžinybė baigsis dar iki vakarienės, o savaitė nebus nė įpusėjusi. Dirigentas mojuoja batuta, siuntinėja pasiuntinius, kala geležį, kol karšta, kursto patriotinius jausmus, stato įsivaizduojamas bendruomenes, pardavinėja atributiką ir faksimiles, dažo veidus, rašo komentarus, kreipiasi iš balkono, prašo susivienyti, neišvykti, stovėti minioje, nes antraip nebus į ką kreiptis ir nebus ko valdyti.

Kai valstybė turi gimimo liudijimą, ji trumpam pamiršta, ko neturi. Tai ramina žmones, jie pajunta bendrystę, mažiau skundžiasi, labiau susitelkia, gali daugiau

Kolekcininkas žino – gimimo liudijimai yra lobis. Ir nesvarbu, kieno – žmonių, valstybių, daiktų. Liudijimas yra egzistencijos įrodymas, pasaulio steigimas, neabstrakti abstrakcija. Tačiau liudijimas vertingas, jei retas, jei ieškomas, sapnuojamas, romantizuojamas, mitologizuojamas. Jei signatarai būtų pasirašę tūkstantį nepriklausomybės aktų – tūkstantį originalų – ir išsiuntinėję visoms pasaulio valstybėms, organizacijoms, institucijoms, frakcijoms, jei būtų išslapstę juos galybėje slėptuvių, ir XXI a. kas dvi savaites kas nors vis rastų naują originalą – toks liudijimas būtų pasityčiojimas iš žanro.

Laimė, taip nėra. Kolekcininkui reikia popieriaus skiautės, nes tai ne popieriaus skiautė – tai rankų virpėjimas, galvos svaigimas, adrenalinas, tautos šauklių vaizdinė priemonė, valstybės turtų puošmena. Apie tokią svajoja kiekvienas laiko ir erdvių medžiotojas.

Kolekcininkas renka realybės atplaišas, konservuoja, slepia. Tada retomis akimirkomis, kai jaučiasi saugus ir nematomas, klaidžioja po slėptuvę gėrėdamasis tik jam priklausančiu unikalumo rinkiniu, kurio vertę lemia ne individualios objektų savybės, o faktas, kad šių objektų neturi niekas kitas.

Ir jei atsirastų daugiau originalų, kolekcininkas, jei tik būtų jo valia, juos sunaikintų. Originalų negali būti daug – tokia originalo esmė. O geriausia, jei yra vienas – tas, kuris tavo seife.

Liudas Mažylis žino – Lietuvai jis daug svarbesnis už atrastą Nepriklausomybės Aktą. Juk ten tik popieriaus lapas, kurio turinys ir reikšmė buvo jau seniai visiems aiškūs ir žinomi. Bet atradėjas –

sorių ne. Šeštame knygos „99 metai po įvykio“ skyriuje pavadinimu „O bus taip...“ išdėstomi įvykiai, nutikę paviešinus žinią apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto suradimą. Šioje dalyje L.Mažylis atvirai, ironiškai ir taikliai nupasakoja, kaip iš siauram ratui žinomo mokslininko tapo nacionaline žvaigžde: kaip teko pratintis prie aukštų pareigūnų kompanijos, prie interviu dalijimo, filmavimo ir fotografavimo sesijų, prie nuolatinių kelionių, vairuotojo paslaugų, pristatymų, garbės ordinų nešiojimo. Tai – svarbiausias ir autoriui labiausiai pavykęs knygos skyrius. Jame parodoma intensyvi ir daugiabriaunė viešųjų ryšių mašina, po kurios volu L.Mažylis buvo akimirksniu paguldytas.

Taigi šiame šimtmečio detektyve didysis atradimas yra ne valstybės Nepriklausomybės Aktas, o profesorius L.Mažylis. Nes Aktas juk niekada nebuvo dingęs – jis gulėjo vokiečių archyvuose, dabar guli po lietuvišku stiklu, o paskui vėl gulės vokiečių archyvuose.

Savo neprilygstamą funkciją Lietuvos valstybei jis atlieka tiek pamestas, tiek rastas, tiek saugomas mūsų valstybėje, tiek kitoje. Taigi dokumentui belieka iškilmingai gulėti, atrodyti senam ir ryžtingai kartoti tai, kuo daugelis lietuvių ir taip besąlygiškai tikėjo, o netikintieji vis tiek niekada nepatikės. O štai su L.Mažyliu yra kitaip – jo laukia gerokai intensyvesnė darbotvarkė: rašyti knygas, vesti laidas, sukti filmus, sakyti kalbas, komentuoti politinius įvykius, atidenginėti paminklus, drąsinti moksleivius, skelbti nominacijas, įteikinėti premijas, populiarinti mokslą.

Kiekvienai valstybei gyvybiškai reikia šias sunkias visuomeninių klijų pareigas atliekančių žmonių, ir gerai, kad Nepriklausomybės Aktas mums tokį surado.

GINTARO LAŠAI

Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ

Siūbuojantis vėjyje peizažas su miesto fragmentais Birželio rytais susitinkam rasotoj žolėj.

Aidint laiko garsams...

Iš praėjusio šimtmečio atminos žemės, Iš praėjusio.

Pirkioj medinėj, po langais ir bijūnai, ir rūtos.

Moteris gimdė septynis vaikus ir augino.

Sakysit skurde? Išmylėtoj pilnatvėj.

Susėdę prie stalo senoliai, tėvai ir vaikaičiai.

Peilis į kepalą duonos atriekdamas meilę sminga.

Klegesys, šurmulys.

Karvės, paršai ir vištos – ne paveiksle, šalia.

Vaikštinėja po sodą diedukas su angelu sargu.

Gieda tyliai. Šventieji.

Paukštis baltas sparnu obely antaninėj pamoja.

-------------------------Esu šiame veiksme ir būtyje ištirpęs laikas yra be veido. Šypsenos tik popierinėje dėžutėje.

Aukštai, reklaminiam nublukusiam plakate, šiukšlės. Sukauptos nepritekliaus gadynėj.

Tiktai pakuotė. Be vertės – bevertė.

Esu tokia ryški, tarytum būčiau sugalvota, šio miesto prieglaudos kamputyje, prie lango.

O už jo vežimai, traukiami arklių ir gatvių dulkės, moterų ilgi sijonai, akmeninis grindinys, tramvajų bėgiai, geležinkelis – išnykę.

Dvi stotys, smuklės, krautuvė, kalėjimas...

Pirmi žiedai: narcizai, tulpės, pinavijos.

Vandens pasemsiu iš (ne)esamo fontano. Ši prieglauda priglaudusi, sūpavusi, lingavusi.

Sugriuvusi...

-----------------------Birželio rytais susitinkam rasotoj žolėj.

Aidint laikui... ► 47

GINTARO LAŠAI

◄

*** Mano erdvė – miniatiūrinė freska.

Ant sienos, virtuvėje ir valgomajame kambaryje...

Kai užkaičiu virdulį, ir švilpiantys garai užspaudžia ausų būgnelius, saugodami nuo pašalinių garsų ir žodžių.

Kavos malūnėlis papildo

duetą, virstantį tercetu, peraugančiu į kamerinį orkestrą, būtyje ir buvime.

Skambant virdulinėms simfonijoms girdžiu žodžius, įrodančius, kad: „vaiko ji nepagimdė pati, jai buvo atliktas Cezario pjūvis, tarsi grožio randas, ant kraujuojančio kūno, išaukštinantis tas, kurios gimdė pačios“.

Tarsi kitaip būtų išnešiojusi kūdikį, augusį joje.

Atleiskite, stiklinėje kolboje, eksperimentiniame mėgintuvėlyje.

Sumaišomos spalvos ir dažai.

Kiekvieną akimirką – kitokie atspalviai.

Jausminės būsenos, ryto dienos ir vakaro šviesoje.

Kai žaidžia šešėliai smulkiomis, ironiškomis šypsenomis.

Moliniuose jų veiduose, apgaubtuose skaromis, bulvinių maišų tobulomis iškarpomis, slepiančiomis tai, ko negalima rodyti ir pamatyti.

Mano erdvė – miniatiūrinė freska.

***

Vakare tylą drumsčia svirpliai.

Iš dienos atradimų dėlioju Savo laiką – smėlėti takai į marias, Per vėstantį dangų, debesy atspindys.

Rausvas saulės miražas ir pušys.

Paprastai, realistiškai šviečia viršūnės.

Aš tavęs nemačiau. Tik tuos dvidešimt metų ieškojau: neatrasta. Atrasta.

Tarp dangaus bučinių iškedenta...

Ir už viską ši žemė sumoka krauju, Mėnesienai žėruojant į veidą.

Susminga žuvėdrų ir varnų balsai.

Tolumoj pranašauja ne audrą. O ugnį ir liepsną, ir alsuojantį karštį.

Daivos Molytės-Lukauskienės nuotr.

48

GINTARO LAŠAI

Aldona Mačiau ją Nidos bažnyčioje per pamaldas.

Tupinėjo degiodama žvakeles prie altoriaus.

Užpirko mišias už neseniai mirusį brolį.

Mostelėjau ranka. Ji nematė. Nieko.

Tik meldėsi alsuodama dievui ir kunigui į veidą, į širdį. Už save ir kitus. Prašydama palaimos ir atleidimo šioje žemėje.

Nė viena ašara nenuriedėjo per skruostą.

Neišgirdau atodūsio. Gal labai stipri moteris. Sukuždėjau. ***

Sugrįžus iš rudens į rudenį, supuosi ir skęstu uostamiesčio melancholijos verpetuose, ieškodama ramybės.

O už lango sustoja dvi gaisrinės, policijos ir greitosios mašinos.

Ir besiblaškantys vyrai kelia kopėčias į šeštą daugiabučio namo aukštą.

Pasieks arba ne gyvą arba jau mirusią kaimynę.

Po insulto ji vaikštinėdavo po kiemą, vedžiodama juodą, gauruotą šunį.

Stebėdavau ją iš aukšto.

Ir kai kita kaimynė nuvežė juodį į šunų kirpyklą, nepažinau jo, sugrįžusio su nauja šukuosena, tarsi nauju kailiu ir išgražėjusiu kūnu.

Kitoks šuo vizgindavo uodegą Šalia tirpstančios senolės.

Pajūrio vėjai užpučia žvakes.

Užgęsta šviesos. Mokykla Ramybės prieblandon panyra.

Tu tyliai ištari: – Sudie... Į šią saulėtą dieną telpa Pavasariai ir vasaros žali laukai.

Piliakalniai, kalnai ir slėniai, Keliai, takeliai, debesys, dangus Ir tu, ir tavo mokytojai... ***

Išbūti laukimą nebylio pakrantėj sustingusia medžio poza pilkos dienos kai neprašvinta ir nelieka spalvinių dermių kai siurbi į plaučius nenusakomos gaivos orą bekraštėj Tavo pilkas kamienas belapės šakos vertikaliai stiebiasi aukštyn į dangų ten kur tolimos erdvės išnyksta beribiame laike ir skubėjime Apie tai čiauška mokykloje mergiotės susėdusios į mašiną žvelgia pro langus sausakimšoje sankryžoje pilna šviesulių ir šešėlių raudonuojančios lempelės tamsiame dangaus fone

Paskutinis skambutis

Susitapatiname su gamtiškuoju pragmatizmu visi mes esame jo dalis ląstelės kūnai ir sielos augaliniu ar gyvuliniu pavidalu

Į šią saulėtą dieną telpa Pavasariai ir vasarų žali laukai.

Piliakalniai, kalnai ir slėniai, Keliai, takeliai, debesys, dangus.

Ir tu, ir tavo mokytojai, mokykla.

Tėvų namai.

Dalijamės viskuo skleisdami aistrą ir šviesą ir tamsą rinkdami dienas ir naktis blogį ir gėrį tarsi žinodami kad šioje erdvėje jo kažkam labai reikia

Šitoj dienoj yra tiek daug erdvių, Kad atsigręžus, ritmiškai pabyra laikas.

Vienodais intervalais išdėlioti žodžiai, Mintys. Skambėjimas varpelio Tarsi giesmės vyturių...

Kai naktys šviesėjančiomis glamonėmis gaubia kas kartą daugiau šilumos Ir švinta 49

GINTARO LAŠAI

Bendrabučio Algis KUKLYS

Jeigu ne jo bičiulis, į tą niūrų, apleistą daugiabutį namą nebūtų kėlęs kojos net už pinigus. Ar tokioje vietoje įmanoma gyventi? Juk čia nėra švarios vietos, keikėsi jis, kai skubaus „reikalo“ prispirtas nulingavo iki tualeto, vos neapsivėmė. Net Jonavos azoto gamykloje nepasitaiko tokių kvapelių ir vaizdelių... Gerai, kad buvo neblaivus, todėl netrukus vėl atsidūrė bičiulio Vinco kambarėlyje ir tuoj atsidrėbė ant sofos, paskui užsivertė stikliuką.

Ir kaip tu čia gyveni, išpūtė akis žvelgdamas į bičiulį.

Aš retai bendrabutyje nakvoju. Tu žinai, kad mano darbas ir gyvenimas visada ant ratų, atsiduso Vincas.

Suprantu ir užjaučiu. Mano gyvenimėlis taip pat ne geresnis. Paimam...

Už poros dienų – vėl į darbą, vėl keliausiu į Vokietiją su kroviniais, kalbėjo Vincas.

Ar niekas tavęs negundė, kad nugabentum narkotikus, domėjosi jis.

Vieną sykį bandė ir siūlė gerą kainą, bet aš atsisakiau. Nesu toks kvailas...

Taip, žinau. Tu iš tiesų nekvailas vyras, pritarė jis kąsdamas raugintą agurkėlį.

Staiga pasigirdo beldimas į duris, jos prasivėrė ir priešais juos išdygo jauna moteris mėlynomis, naiviomis akimis. Ji dėvėjo džinsines kelnes ir pilką megztuką.

Pardon, Vincai. Ar neturi cigaretės, paklausė ji.

Bet juk tu nerūkai, nustebo jo bičiulis.

Reikia Vytukui, atsakė ir nusišypsojo.

Vincas ištiesė cigarečių pakelį.

Pasiimk, Laimute, kiek tau reikia...

Ji ištraukė tris cigaretes, o akis nukreipė į ant stalo blizgantį butelį. Vincas jai pasiūlė išgerti ir ji tuoj pat išgėrė, o paskui padėkojo.

Tu esi geras žmogus, pasakė ji ir tuoj išnyko, tarsi jos čia nė nebuvo.

O kas tas... Vytukas?

Tuoj pamatysi, šyptelėjo Vincas.

50

Ir tikrai už dešimties minučių pro duris įlindo susivėlusi vyro galva ir apsimiegojęs veidas, tarsi ką tik pabudęs.

Ateik, ateik, įpilsiu, paragino Vincas, o Vytukas, kažką burbtelėjęs, lyg ir pasisveikino, po to paėmė stikliuką, išgėrė ir apsilaižė.

Matau, esi labai ištroškęs, juokavo Vincas.

Vytukas, žodžio neprataręs, išmaukė dar vieną stikliuką degtinės, tuomet plačiau prasivėrė jo akys. Kažką sumurmėjęs, atsistojo ir išnyko iš kambario tarsi dvasia.

Kur jis dirba, pasiteiravo bičiulio.

Niekur nedirba, numojo ranka Vincas, todėl kiauras dienas drybso Laimutės lovoje vaizduodamas ligonį. O ji valo patalpas keliose įstaigose, nes kažkaip reikia gyventi... Tai čia tu esi lyg milijonierius, tarė jis.

Tikriausiai...

Man regisi, kad visi bendrabučiai vienodi, tokių liko dar nemažai, svarstė valgydamas paskutinį agurkėlį.

O kur tokie žmonės gyvens, nes geriems butams jie neturi pinigų, lyg tarp kitko

burbtelėjo Vincas, paskui iš spintelės ištraukė dar vieną buteliuką.

Gal jau užteks? Nes namų nepasieksiu...

Būk ramus. Iškviesiu taksi, nuramino jį Vincas.

Kitą dieną bendrabučio antrame aukšte kilo triukšmas, kurį pakėlė Marytė, nes ji kepė kepsnį, paliko tik kelioms minutėms, kad atsineštų prieskonių, o kai atėjo, kepsnio nebeliko. Fantastika.

Iš tiesų kepsnį netyčia aptiko Vytukas, kai lingavo į tualetą, todėl jį griebė ir – tiesiai į burną, o pasislėpęs tualete greitai sukramtė. Paskui, kai Marytė šaukdama nubėgo koridoriumi, jis žaibiškai atsidūrė Laimutės kambaryje ir tuojau užrakino duris. Nors kiekvieną dieną sugyventinei dejuodavo, kad vos pavelka kojas, šį sykį ir pats nustebo, kad esąs toks vikrus. Tačiau netrukus išgirdo beldimą į duris, bet jų neatidarė, nes suprato, kad Marytė tikrina visus, gyvenančius antrame aukšte. Šiaip dieną niekas durų nerakina, nebent kai išeina iš bendrabučio, todėl Marytei kilo įtarimas, kodėl užrakintos šitos durys, nes Vytukas niekur nedirba, todėl kiauras dienas riogso priešais televizorių.

madona Atidaryk, šaukė ji, aš žinau, kad esi, begėdi. Girdi? Atidaryk...

Vytukas sustingęs tupėjo ant sofos kraštelio, o kai beldimas nutilo, atsigavo ir įjungė televizorių, bet garsą pritildė. Duris atrakino vakarop, nes tuo laiku iš darbo sugrįždavo Laimutė ir visada ko nors parnešdavo. Ir kaip ji taip sugebėdavo, juk pinigai po kojomis nesimėto. Gal kokia pardavėja jai duodavo skolon?

Parėjusi pirmiausia atsisėsdavo ant kėdės pailsėti, paskui paruošdavo sultinį, kuris tiko valgant bandeles su mėsa. Na, o Vytukas tas bandeles greitai sučiaumodavo ir visada jai padėkodavo bučiuodamas skruostus. Laimutė niekam nesiskundė nei gyvenimu, nei Vytuku, kuris nesusirasdavo darbo. Motina ir sesuo ją smerkė, kai išvydo sugyventinį, abi šaipėsi: kaip tu gali gyventi su tokiu lepšiu, nusmurgėliu? Ji tik tylėjo, todėl net per šventes jų neaplankydavo. Ji gyveno sau, o jie – sau, tarsi būtų ne artimieji. Tik vienai savo draugei prisipažino, kad jai gaila Vytuko, nes jis pražūtų, jeigu juo nesirūpintų. Tačiau atslinkus rudeniui, Laimutei prasidėdavo lyriniai priepuoliai. Ji atsisėsdavo

prie lango ir žvelgdavo į krentančius nuo medžių lapus, žvelgdavo ilgai, kol akyse pasirodydavo ašaros. Jų nematė Vytukas, o gal apsimesdavo, kad nemato: tokiomis akimirkomis jis tyliai gulėdavo lovoje, tarsi būtų nualpęs.

Jos draugė Rūta, kai būdavo šventės, pasikviesdavo į svečius. Vytukas, daugiau išgėręs vyno, netrukus pavirsdavo ant šono ir tuojau užmigdavo. Laimutė nusijuokdavo sakydama, kad neverta kreipti dėmesio: jis pamiegos, o paskui pabus. Kadangi Rūta buvo senmergė, ant Vytuko nepyko.

Anot jos, čia nieko nepakeisi, nes visa vyrų giminė niekam tikusi.

Vienu metu Rūta rimtai susimąstė, ar jai netapus vieniša motina, tačiau kur surasi švarų ir tinkamą vyrą. Juk žmonės – ne triušiai, o ištekėti ji prarado viltį, nes jau stuktelėjo keturiasdešimt metukų. Stebuklų nebus, be to, jais niekada ir netikėjo.

Ji tikėjo skaičiais, nes dirbo buhaltere. Žmonės apgauna, bet skaičiai visuomet byloja tiesą.

O metai kaip debesys lėkė ir nulėkė, ir tai jautė jos abi, nes nieko neužgyveno ir laimingo loterijos bilieto nenusipirko.

Ričardo Šileikos nuotr.

GINTARO LAŠAI

Galvok ką nori, tačiau ne visiems tenka didelis pyragas.

Ar nenorėtumei dirbti užsienyje, sykį jos paklausė Laimutė.

Oi, ne, niekada nevažiuosiu į svetimą kraštą pas svetimus žmones, atkirto Rūta, savo kaulus šičia patiesiu, kur guli ir mano tėvai... * Laimutę pažinojo visi bendrabučio vaikai, nes ji kiekvienam paglostydavo galvą, apdalydavo saldainiais, su jais pasikalbėdavo. Tiesiog ji mylėjo vaikus ir jie tai jautė. Net Vytukas jai regėjosi kaip didelis vaikas, kurį kiekvienas nuskriaus, todėl jį slaugė ir globojo. Galbūt visi bendrabučio vyrai pavydėjo Vytukui tokios švelnios moters.

Nors čia vakarais nebūdavo ramu, kol kas nieko baisaus neatsitiko: nei gaisras, nei žmogžudystė neišgąsdino. O juk nuo baisių nelaimių niekas neapdraustas jokiu draudimu.

Vytukas, žinoma, jai neprisipažino, kad nušniaukė Marytės kepsnį: juk Laimutė sugrįžo pavargusi, todėl tebūnie tai paslaptis. Gyvenimas gražesnis, kai jame yra paslapčių. Pagaliau jie abu išsitiesė lovoje.

Ją apkabinęs bučiavo, glostė plaukus, o netrukus netikėtai apsiverkė.

Kas atsitiko? Kas tave nuskriaudė?

Atleisk, man gėda...

Pasakyk, kas tau atsitiko?

Supranti, tu dirbi, vargsti, o aš dykas sėdžiu bendrabutyje. Gal aš galėčiau tau padėti?

Galėtum... Aš norėčiau, kad sutvarkytum kambarį, išplautum grindis, nuvalytum dulkes, kalbėjo Laimutė.

Gerai, rytoj tai padarysiu. Aš galėčiau dirbti sargu, bet visas vietas jau užtūpė kiti. Žinau, Vytuk. Jau pasakojai... Gal mes ilsėkimės, nes rytoj vėl anksti kelsiuos.

Viskas bus gerai. Nepražūsime...

Ir jie užmigo, vienas prie kito prisiglaudę, kaip degtukai dėžutėje. Galbūt jie kažką sapnavo, nes Vytuko lūpos čepsėjo, o Laimutė krūpčiojo. Taip miega vaikai, bet ne suaugusieji. ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ Rytą pliaupė lietus, o ji neturėjo lietsargio.

Ką man daryti? Lietsargį palikau darbe, svarstė Laimutė.

Lukterėk, kol nustos, ramino jis, suspėsi...

Ji prisiminė, kad dar turi kavos, todėl paruošė jos sau ir jam, o kol gėrė, aprimo ir lietus. Vytukas išbučiavo Laimutės skruostus ir palydėjo iki bendrabučio lauko durų. Jis mielai būtų surūkęs cigaretę, tačiau vakar pabaigė paskutinę. Nueitų ir nusipirktų, bet neturėjo pinigų. Ir tą minutę pasijuto toks menkas, kad norėjosi pasikarti, tačiau neturėjo net virvės, o kelnių diržas per trumpas. Todėl sugrįžo į kambarį, išsitiesė ant sofos ir šluostėsi delnu ašaras. Paskui užsnūdo, tačiau prikėlė atkaklus beldimas į duris. Kai atidarė, išvydo rūstų Marytės veidą.

Tai tu suėdei mano kepsnį?

Taip, netyčia...

Kitą kartą gausi „netyčia“ į sprandą nuo mano vyro. Supratai, suriko ji ir tuojau užtrenkė duris.

Ir kaip ta ragana sužinojo, stebėjosi jis, gal turi šuns uoslę?

Laimutei šito nuotykio neatskleidė, tačiau vis vien ji sužinojo iš Marytės. Ji pažadėjo, kai gaus algą, nupirkti kiaulienos, iš kurios paruoš kepsnį.

Ji Vytuko nepeikė, nepasakė nė vieno pikto žodžio, lyg nieko nebūtų atsitikę. * Artėjo Naujieji metai. Žmonės naršė po parduotuves, langus ir vitrinas papuošė švytinčiomis girliandomis, šiai šventei ruošėsi visas miestas. O prieš Naujuosius ištuštėdavo ir bendrabutis, nes tik beprotis norėjo čia gerti šampaną ir valgyti tortą.

Ir Laimutė iš anksto susitarė su Rūta, kad su Vytuku ją aplankys. Tačiau viskas netikėtai pasisuko į kitą pusę...

Ji parslinko pavargusi iš darbo, prisiartino prie kambario durų, bet jos neatsidarė. Tuomet įkišo raktą ir norėjo atrakinti. Deja, nepavyko, nes jos buvo užrakintos iš vidaus. Ji raktais pabeldė į duris, paskui dar kartą ir dar kartą. Mirtina tyla... Laimutė išsigandusi prisiglaudė nugara prie sienos ir atrodė, jog netrukus pavirs statula, o galvoje įkyriai stukseno vienintelė mintis: ką man daryti, ką man daryti? Staiga trakštelėjo užraktas, lėtai prasivėrė durys, o už jų stovėjo Vytukas sumuštu, ištinusiu veidu ir suplėšytais marškiniais.

52

Tomas ABROSIMOVAS

1.

Klykia gyvuliai Savo pūlingais snukiais Vaizduodami Dievo pavidalą Garsai, kalba, žodžiai Bereikšmiai Patys tai suprantat Tik amžinas neigimas Verčia justi tave gyvybės dvelksmą Dubliuojamą su lavonų Trys žingsniai – trys gyvenimai Taip sakė Žynys naujo amžiaus Kurio vizijas skleidžia sunkus alkoholio kvapas Bet jis teisus Bent mano girtas protas Tuo nori tikėti Ech, kam aš šneku Tik savo paties tuštumai Stiprinamai deficito skonių Toks gi melancholiko likimas Kentėti ir verkti už tuos Kurie nemato tamsios rankos Kabančios virš kiekvieno mūsų

2.

Leisk man nusidėti Paragauti uždrausto obuolio Stipriai įsikabinti dantimis Jausti tas saldžias sultis Aš Žmogaus šešėlis Besislepiantys žvėrys Bijantys Parodyti savo iltis Naktie Per dažnai tu rodai Mano tamsiąsias puses Vis numeti apsiaustą Slepiantį žvėries kūną Juk žinom kaip baigsis Kruvinos dantenos Pilnas mėnulis Akys nukreiptos į dangų Tik su klausimais Bet be atsakymų

3. Nuobodulys Paprasta stebėti stacionarius objektus Žavėtis jų buvimu Laisve elementariai nieko neveikti Atlikti Kūrėjo duotą pareigą Nejaučiant jokių kvailų priešingybių Atsakomybių, verčiančių įprasminti kiekvieną molekulę Vandens lašą, kitus brudus Apsuptus nuvalkiotų frazeologizmų Sudėtingų žodžių Tau nuobodu.

Taškas sienoje visai neprastas pašnekovas O ta musė neverta nė šūdo, kurio ieško Zirzia trys balsės Kampas ekspresyvus Bent pakankamai, kad trauktų dėmesį Norą žavėtis Paversti šią tuščią akimirką tūkstantmečio įvykiu Apie kurį svaičiosi savo anūkams Apie paprastesnius laikus Kai stebuklas rėžė tavo akis Slėpdamas faktą Tau nuobodu Saldus kakavos aromatas Vienintelis stimuliantas Leidžiantis tau užsiliūliuoti Prisiminti vaikystę Jausti nekaltų dienų ilgesį Dvi žibančias motinos akis Veriančias besiformuojantį protą Akimirkas apsuptas meilės, nuoširdumo O dabar tu vienas Būtis tava jaučiasi pridususi Kaip kėdė nejudinama Kol kažkieno fizinė jėga nesuteikia gyvybės Užpultas tu šių minčių Tau nuobodu Kartais bus linksmiau, Leisiesi pribloškiamas amžino puvimo Judėjimo kuris veržia Dusina kaip pseudo erotiniame filme Švelnus gaivališkumas Vaizdus sudedantis į dėžių liūną Tapsi šios sekundės Dievu Leidžiančiu kištis Bet pokyčių grandinėje Viskas nutrūks Tau nuobodu

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Taip toliau ir bus Nes kėdė, nekeldama šių klausimų Jaučia didesnį nušvitimą

4.

Rankos pilnos akmenų Sunkių kaip visas pasaulis Sveria bedugnės krašto link Kritimo palaima Laisvės pojūtis Neapibūdinamas paprastu žodžiu Kova prieš slibiną Sukurta tavo paties minčių Nebus kilmingo riterio Žavingos princesės Tik padaras, kuris graužiasi krūtine Milijonai galvų

Kiekviena iš jų vis piktesnė Atgrasesnė Besispjaudanti rūgštimi Tokio padaro nesunaikins nei ugnis Nei kalavijai Nei branduoliniai ginklai Tik paties asmeninė viltis ir noras kovoti Prieš nemirtingumu besigiriantį parazitą Įsisukusį į smegenų kamieną Dantimis besilaikantį ir čiulpiantį džiaugsmą Manymą, jog išvysi šviesesnį rytojų Laimingos pabaigos nebūna Kai esi savo paties proto įkaitas Sukuriantis pabaisas Savo noru Nes viltis durnių motina Nors vaikus savo myli Bet giliai širdyje Kaltina

5.

Bohemiškas smalsumas Pamatyti šį dusintą pasaulį Dar vieną kartą Apsuptą beribės svajų galios Virpi įkalintas vidinio aš Konsistencinių dalių Kurios kaip rūgštys graužia sienas Laikančias tave rėmuose Ir šviesa pasitinka tavo demonus Nuobodžiu žodžiu Virstant orui Žvelgi į atvaizdą Padaro kurį vadini tau duotu vardu Odos pigmentai kaip laužo ugnis šoka Akyse Juodas mėnulis prarijęs dangų Galiausiai matai virpančią asmenybę Minkštas molis ►

Pauliaus Sadausko nuotr.

53

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Minkomas aplinkos dirgiklių Žiūri į tą patį kasdienį vaizdą Ir tari – kas tu?

Pamiršęs save ir numetęs egoizmo sukuriamą tamsą Pasimeti tuose giliuose vandenyse Žinoma Nepriimi savo būsenos kaip naujos eros pradžios Pasimeti Panikuoji Paranojini Verki Šiziniesi Tu nieko vertas Tu šūdas Tu neturi tikslo Tu švaistai gyvenimą Tu turi dingti Išnykti Spjauti Mirti Dusti Degti Kankintis Būti surytas Tavo kūnas kaip katilas Verda ir dega viduje Kas tikra – iškraipyta Laikas tik iliuzija Viskas galiausiai sukuriama mano paties proto Kitos mintys tau leis pasileisti Dingti ir galiausiai Tu viska uždarysi Į mažą dėžutę Nes blogis, ydos ir demonai Sudaro tavo tikrąjį veidą Išsižadėti jų – išsižadėti savęs

6.

Sveikas, labas, hello, priviet, czia, bonjour ir kažkaip dar Nesvarbu, taigi, kas vyks šiandien Tu būsi entuziazmo įsikūnijimas Nors šypseną savo veide nematytą Įsijungsi dar vieną „insert Youtube video here“ 54

Ir trumpam dingsi Sukursi foną juokui, balsams Užpildysi kambarį virtualia gyvybe Greitu metu pasidarys liūdna Atsiras retas realizacijos epizodas Muzikos takelis pasikeis Su juo sena Trijų dalių istorija Aš smulkus, dulkelė ant stalo Jeigu kažkas norėtų ir tiesiog mane nuvalytų Aš dingčiau Manęs nėra Epizodas tęsiasi Alkoholis Greičiausiai brangus Saugomas ypatingai progai Žinai, vestuvėms, gimtadieniams ar dar kažkokiai specifinei nesąmonei ir staiga orą užpildys „ambient’as“ smegenų bangos pradės slysti iš rankų spalvos taps truputį įdomesnės Aš entuziastingas ir svarbus asmuo Vienas ir vienintelis Aš ne koks „geziukas“, kuris laksto per kales Aš, aš, aš Asmuo numeris 25 Palengvinimui vadinamas vardu Suasmeninta etiketė Mano muzika geresnė, ji laužo sienas Tai paryškina mano egzistencinę prasmę Ar kokia tokia vogta citata Aš asmenybė Stumiu ant to paties, nes kodėl gi ne Man nepatinka mokyklos Nes jos naikina individualybę Nes sielos tyrumas svarbiau už mokėjimą skaityti ir nebūti bulve Vis tiek aš asmenybė Klausau tik senos ir geros muzikos Bet, žinote, tik patikrintos Kam ieškoti pačiam Jeigu kažkas jau seniai nusprendė už mane Bet aš vis tiek asmenybė Iki tam tikros ribos Kol nereikia pačiam galvoti ir spręsti Aš tik retesnis archetipas Daugiau nieko Trečia dalis

Pasaulis sukasi Galva pilna kažko lyg ir gilaus Lyg ir prasmingo Reikia su kažkuo pasidalyti Internetas! Įkėlė kažkas naują nuotrauką Jie laimingi Duodu dvi savaites Klasikinė neapykanta pasauliui Cigarečių skaičius jau seniai pamestas Ir viltingos žinutės Bent minimaliai komunikacijai „Sveika, ką veiki?“ Apsimetam, jog tiesiog smalsu O ne liūdna Silpnumas tik apgailėtiniems Epizodas pasibaigė / B / Shut Down

7.

Kampainis, kertantis mano žvilgsnį automobiliai ir jų gaivališkai šokantys šešėliai traiško ramuma ir šneka dėdulė pasaka apie pasaulį naujo jutimo rožinę kibernetinę ateitį pakurstyta to, ko nebuvo bet buvo Nostalgija apakina stipriau už serotoniną kitus miesto brudus ir jaunystės geismas perkopia krūtinę tu laisvas išdžiūvęs padaras dėkingas jausdamas bent naują emociją ačiū dėde iš ketvirtos gatvės „padvalo“ Smirdalais ir gaivalais kyli nauja paralelė Tamsa

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Mindaugas JAKUBKA

Švyturys Ne visada sutardavau su tėvu, bet jis nuo pat mažų dienų man buvo brangus. Buvo aukštas, tvirtas. Man jis buvo vyro pavyzdys. Kai mane tėvas nusivedė prie švyturio, man buvo tik dešimt metų.

Iš karto noriu pasakyti – buvo padorus žmogus, visada rūpindavosi šeima, finansais, pramogomis, auklėjimu, mano bei mamos sveikata, norais bei poreikiais.

Kažkuriuo momentu jis pasikeitė – atrodė labiau susimąstęs nei įprastai. Vietoj to, kad žiūrėtų kažkur, kad ir bet kur, jis pradėjo žiūrėti niekur. Jo akys nebuvo nukreiptos į kažkokį objektą, judesį, masę. Jis žiūrėjo niekur. Daiktų, žmonių, gyvūnų judėjimas nedarė jo akims jokios įtakos. Aš mažas, aš negalėjau to suprasti. Dabar kitaip.

Mama buvo mieliausias ir maloniausias žmogus žemėje. Ji tvarkydavosi, gamindavo, dekoruodavo namus, tai suspėdavo net dirbdama buhaltere. Rasdavo man laiko net per sunkius darbus ir popierių šūsnis.

Mes gyvenome gražiai ir tvarkingai, kaip ir priklauso šeimoms, dar turėdami finansų keliaudavome. Mama visada surasdavo kur keliauti, o tėvas visada atrodė pavargęs, užsiknisęs ir susimąstęs. Bet jis buvo garbingas ir tvarkingas žmogus, nenorėdavo apsunkinti šeimos. Visuomet, kas bebūtų, jis į namus parnešdavo maisto ir nemažą sumą pinigų. Abu tėvai visada stengdavosi dėl manęs.

Tik viskas turi pabaigą. Būdamas mažas pastebėjau, kad tėvas nuolatos kažko ieškodavo – jo netenkindavo toks gyvenimas.

Visada – kiekvieną vakarą – prieš miegą jis išeidavo parūkyti, dažnai būdavo nuleidęs galvą. Aš kartais prie jo sėdėdavau, bet jis nieko nesakydavo, o parūkęs parvesdavo mane namo. Nežinau, kada visa tai pasikeitė.

Jį pradėjau pastebėti kitokį. Jis nebežiūrėjo į ateitį, mamą, namą, brangų alkoholį, puikų darbą, pinigus, draugus, reputaciją. Viskas iš šono buvo taip pat,

Gabrielės Venckutės akvarelė.

bet jo akyse – ne. Jose buvo tuštuma, rūkas. Vieną dieną namo jis parvažiavo vėlokai, maždaug dešimtą vakaro. Susirado mane ir išsivedė prie automobilio.

Mama nieko nematė. Jis tik nuėjo į viršų, kur turėjo būti mama, ir grįžo. Mane pasodino į automobilį ir išvažiavome kažkur į miškus. Visą kelią nieko nesakė, dabar jis nebežiūrėjo niekur, jis žiūrėjo švelniomis akimis į mane, į kelią bei į ateitį.

Važiuojant maždaug penkis kilometrus mus supo miškai. Mes nedideliu greičiu nuvažiavome prie kažkokios įmonės ant kalno – prie jūros kranto, ant šlaito.

Pastatėme automobilį įmonės stovėjimo aikštelėje. Nežinia kokios įmonės aukštas pastatas su įjungtomis šviesomis. Jau buvo vėlu, todėl iš ten išeidinėjo nuvargę

darbuotojai. Tėvas paėmė už rankos ir mes nuėjome prie pakeliamos horizontalios užtvaros. Apsauga mus praleido, vos tik pamatė mano tėvą.

Mes ėjome toliau nuo įmonės priešais mus stovinčio švyturio link. Kelias buvo apipintas medžiais, todėl iš toli jo nebuvo matyti. Dešimt minučių paėję takeliu, priėjome pastatą, kuriame buvo įėjimas į švyturį. Švyturys atrodė siaubingai keistas.

Tada nesuvokiau, kad jis apleistas, nors mačiau, kad šviesa jame nedegė. Tėvas atidarė duris ir mane nusivedė metaliniais laiptais žemyn. Toliau – žemiau paėjus pasidarė nejauku. Tėvas įjungė žibintuvėlį, po to – šviesas. Mes ėjome toliau, ir jam visai nerūpėjo, kad mane varžė baimė. Tvirčiau įsikibau į jo ranką ir nebebijojau. ► 55

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Aplinkui buvo daug metalinių grotų.

Jos buvo žalsvos, aprūdijusios ir kėlė šiurpą. Stengiausi abiem savo rankomis laikytis didelės tėvo plaštakos. Pagaliau priėjome tamsų tunelį, kurio takas buvo iš metalinių strypų, strypai taip pat buvo šonuose ir virš galvos. Tėvas liepė vienam paeiti į priekį, o jis eisiąs įjungti šviesų.

Paėjau metrą nedrąsiai į priekį ir tada grotos už manęs staiga užsidarė, bet įsijungė kelios lempos, vos apšviesdamos tunelį.

Labai išsigandau, bet mane ramino artėjantys tėvo žingsniai. Jis lipo metaliniais laiptais virš manęs. Pasižiūrėjo su išgąsčiu į mane iš viršaus ir liepė toliau judėti staigiai nubėgant į priekį – į tamsą. Sakė, ten lauksiąs, ir padrąsino nebijoti – jis kartu su manimi. Baikščiu žingsniu judėjau į priekį žvalgydamasis, kur tėtis.

Taip nepastebėjau išlūžusių strypų skylės po kojomis ir kritau žemyn. Nukritau nežmoniškai skaudžiai ant nugaros, bet

likau gyvas. Gulėjau sulaužytais kaulais ir paplūdęs ašaromis. Visiškai negalėjau pajudinti kūno.

– T...t...t... – liežuviu liesdamas dantis, – tė...tė...tė, tėti... tėti... Tėti... – pro ašaras lemenau.

Dabar aš kalne, nepamenu jau kiek laiko esu jo dalis, bet skausmas toks pat, dar didesnis. Man skauda iki šiol, kartais nurimsta.

– Bet tu ant jo nepyksti.

Ahazaras Per tiek metų nė karto nedariau remonto. Šiame name aš nuo pat to laiko, kai nusprendžiau pakeisti savo gyvenimą, išeiti iš namų ir jį susirasti. Pradėti siekti savo tikslų. Šis miestelis turėjo pasiūlymų, ypač man, baigusiam veterinarijos mokslus. Atrodo, viską turėjau savo smulkiose pianisto, veterinaro, vos ne vagies rankose. Daug gerų dienų čia praleidau, bet viskas pasikeitė. Ne, tai nebuvo mirtina liga, užkrėtusi gyvūnus, nors aš, kaip veterinaras, save irgi gyvūnu pradėjau laikyti. Ta pati mėsa, tik mažiau plaukuota, nes visada pasižymėjau smulkiu sudėjimu ir testosterono trūkumu.

Dabar lauke, iš antro namo aukšto stebėdamas, matau tikrai apsiniaukusį dangų. Pasidariau tikras šikšnosparnis.

Nekenčiu šviesos, tiesiog neapkenčiu.

Mane labiau žavi melancholija, apklojanti miestą. Greičiausiai dėl to, kad pats toks pasidariau, net nepamenu kodėl. Viskas buvo gerai, bet kas įvyko, taip ir nesuprantu ir aiškintis nebebandau. Buvau naivus, maniau, kad kažkas pasikeis.

Dabar tapau drąsus, atidaviau savo likimą Dievui į rankas. Prakeiktas aliejus, viską sugadino. Namas apdegė, bet viskas su juo gerai, smilkimo kvapas ir juoda spalva puikiai tinka, gaila tik šuns, tas pabėgo į amžinus medžioklės plotus. Ko jau ko, o jo pasiilgstu, bet ir tai nubraukiu ranka ir toliau stebiu gyvenimą.

Retai beišeinu į miestą, ten nieko nerasiu, nebent pigių konservų, kuriais jau metus maitinuosi. Neturiu iš ko viską 56

susitvarkyti, jie man nebemoka. Mat turi atrodyti gražiai, ir aš atrodau gražiai sau, bet jiems aš nevala. Viskas sudegė, net tie nuostabūs marškiniai iš Italijos, kuriuos ji man parvežė. Bet su marškiniais išėjo ir ji, net kartais pagalvoju, jog aš jai patikau vien dėl to, kad nešiojau marškinius.

Jiems sudegus ir ji pabėgo. Pas ką, pas gydytoją, mat traukdamas veršelius iš gimdos aš neatrodžiau geru gydytoju.

Veterinaras mat ne gydytojas, bet aš ir uždirbau mažiau, ir viską jai atidaviau.

Viskas atrodė gražu: vynas su draugais, vakarais pasivaikščiojimai, puikus darbas, gražios figūros mergina ir puiki sugulovė, su draugais diskusijos apie politiką, darbą, religiją, knygų skaitymas vakarais.

Turėjau, atrodo, viską, ko reikia, kad žmogui „normaliai“ pulsuotų hormonai. Ir mama džiaugėsi: „Haroldai, tu normalus ir tvarkingas žmogus.“ Dabar net ji manęs nebeaplanko, mat vyresnysis brolis – verslininkas, o jaunesnis – chemijos inžinierius. Mano nuostabai, manimi net tėvas didžiavosi, ypač kai pradėjau draugauti su ta mergina. Dėkui, prakeiktas Ahazaro aliejau. Ačiū tau, kad viską sudeginai. Kai namas degė, iškviečiau gaisrinę, bet kol atvažiavo, aš tiesiog žiūrėjau. Atėjo tik mintis, kad pagaliau viskas baigėsi. Viskas buvo suknistai prakeikta, kaip ir tas aliejus. Nujaučiu, jis buvo švenčiausias, sugebėjo sudeginti viską, tiesiog nuostabiai liepsnojo. Ir visi pabėgo iš mano gyvenimo, pagaliau. Likau tik aš ir ta prakeikta skylė palėpėje su

skeletu ir užrašu „Ahazaras“. Pašventintasis tamplierius. Net nežinau, kas jis. Jis, supratau, buvo slaptas tamplierių ordino vadovas. Iš kur žinau? Domėjausi jais. Jis turi kryžių ant krūtinės, kryžius įdurtas tarp jo kaulų. Aš jam iki šiol dėkoju už pagalbą ir už neišsemiamą išmintį.

Dėkoju, kad jis nepaliko manęs, kaip visi tie sugniuždyti mėsgaliai, jis man padėjo, patarė, ką daryti. Dar pamenu, kaip pridėjau prie jo ranką ir nušvitau, nors apalpau, bet vis tiek nušvitau. Nepyk, bet šiandien dar pamiegosiu, į tą restoraną, kurį man siūlei, eisiu rytoj.

Tas traškesys antrame aukšte, jaučiuosi ne toks vienišas. Laikas čia bėga greitai, galiu bet kada pailsėti. Daryti, ką noriu, esu neribojamas, neribojamas kvailų diskusijų, santykių ir marškinių. Dabar dėviu tik tai, ką noriu, dabar ir lauke dėviu tik chalatą. Šiandien nusprendžiau, kad dar neisiu į tą restoraną, eisiu išsimaudyti upėje. Niekas nepyksta, pagaliau čia visiems vienodai dėl manęs. Jie mieli, bet kai tyli. Man patinka į juos žiūrėti, bet nieko nekalbėti, nes jie kalba nesąmones.

Kažkokias keistas erezijas. Pagaliau man padėjo, pagaliau aš išėjau su Ahazaro pagalba. Čia likimas, jis manęs laukė. Kiek jis kantrybės turėjo laukti manęs, naujojo pranašo. Eisiu išsimaudyti, dabar jau ramu, vaikai daugiau nebetrukdo man.

Kai užsiauginau barzdą, jie atstojo nuo manęs. Jų tėvai mano, kad galiu jų vaikus traumuoti ar dar baisiau – išprievartauti. Keista, tėvai patys juos traumuoja, o

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Alvydo Vaizdinio / eFoto nuotr.

sulaukusius šešiolikos išprievartauja bendraamžiai. Dulkinimas nuo masturbacijos niekuo nesiskiria, todėl santykiuose neturėdavo reikšmės, kad buvusi mergina norėdavo tik dulkintis, o supratusi mano nuomonę, norėjo dulkintis su kitu. Iki šiol nesuvokiu, kaip ji gyveno, bet, atvirai kalbant, buvo durna ir pasimetusi, kaip ir tie tėvai prie upės su savo embrionais.

Kol kas nesuvokiau, kaip jie gali būti tokie akli. Aišku, aš irgi buvau, bet manyje kirbėjo baimė, kurią sugebėjau įveikti.

Mintys materializavosi, ir viskas sudegė.

Nuėjęs neilgą kelią, sugebėjau išsimaudyti, nusiprausti. Dabar svarbiausia susitvarkyti išvaizdą ir nueiti į restoraną.

Laisvai galiu atrodyti kaip koks valkata, bet tai nepriimtina. Žmones tai atgraso, o mane dar labiau išduos, nes visi atpažįsta tik iš to, kaip atrodai. Man svarbiausias anonimiškumas, kad niekas negalėtų manęs atpažinti. Prausiuosi, galvoju, valgau.

Net dabar turiu darbą, už kurį gaunu

vertingesnį dalyką nei pinigai. Amžinybės išmintį, Ahazaro, pasaulio klajūno ir didžiojo požemių karžygio. Toks kaip jis, tik toks kaip jis galėjo valdyti tamplierių ordiną iš už užkulisių. Tik jis galėjo priversti visus kankintis, pačius žmones tos kančios norėti, pulti, kovoti. Jis per galingas ir per svarbus, kad būtų paliktas negyvas per amžius.

Grįžęs namo susirinkau daiktus ir nuėjau į praeitą kartą lankytą namą. Įėjau pro galinį įėjimą ir susirinkau tai, kas man dabar priklauso. Ten prieš savaitę gyveno labai maloni moteris, vidutinio amžiaus, netekėjusi, bet neblogos figūros. Jos namai buvo tvarkingi ir ji labai puikiai gamino. Pirmą kartą, dar prieš sudegimą, kai pas ją apsilankiau, labai skaniai pavalgiau. Gal todėl pas ją apsilankiau dar kartą, po visko. Mes puikiai sutardavome ir rasdavome apie ką pasikalbėti.

Iš jos vienišų namų ir nesušildyto kūno vakarais buvo juntama intencija, noras su

manimi išgerti dar porą taurių vyno ir eiti apžiūrėti jos miegamojo. Aš ja žavėjausi, ji buvo išsimokslinusi moteris, supratinga, turinti savo nuomonę. Be abejo, ji mane traukė, ji nebuvo sena, ji buvo tik kokiais dvidešimčia metų už mane vyresnė, bet eidavo į sporto salę. Aš tada buvau viduje.

Buvusi mergina grįždavo iš darbo, nes „netikėtai atsirasdavo daug užsakymų, reikėdavo pildyti daug dokumentų“ – tokiame mažame miestelyje. Pirmą kartą atsirado daug užsakymų. Kaip tik po mėnesio. Supratau, kad dulkinimasis ne man. Net tai žinodamas neišdrįsau prisiliesti prie kaimynės kūno, nors abu žinojom, kad vienas kito geidžiam, bet bijojau, negalėjau perlipti moralės iki dabar.

Iškart po sudegimo užėjau pas ją, mažiau nei savaitė po sudegimo. Dar atrodžiau puikiai, nebuvau apšepęs ir nešantis ožio kvapą. Bet buvau pasikeitęs. Pasitariau su Ahazaru ir užėjau pas ją. Jis man suteikė drąsos ir išminties vandens. ► 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Tą vakarą buvusi mergina pabėgo nuo manęs, net nespėjau jos pastebėti, lyg jos niekada nebuvo. Užėjau pas kaimynę, ji mane užjautė, padėjo atsipalaiduoti įpildama vyno. Po vienos taurės, kai pylė man vyną, ją apkabinau ir pradėjau karštai bučiuoti kaklą. Dar niekada gyvenime nesupratau, kad tai yra taip lengva ir ji taip to troško, taip troško, kad net nėjome į miegamąjį, viskas vyko vietoje. Bet dabar ne apie tai. Dabar ji yra išvažiavusi ir paliko man raktus, kad prižiūrėčiau jos namus. Nenoriu čia miegoti, mano namai yra mano namai, o ką dar pagalvos kaimynai. Ne, ne esmė, ką pagalvos, dėl manęs tai tegu ir visą gyvenimą galvoja, bet bent jau nekalbėtų. Jų kalbėjimas mane tiesiog žudo.

Nuėjęs prie veidrodžio apsiskutau, susilaižiau plaukus, užsivilkau juodą švarką, net suradau senų kvepalų. Atrodau puikiai, puikai, kad nueičiau atsiimti to, ko man reik. Susitvarkęs atsigėriau kavos, nusiteikiau darbui ir išėjau kaip visada pro galines duris.

Didis Ahazarai, suteik man jėgų judėti toliau, ačiū tau, kad iš manęs darai naują žmogų, ne aną mėsos gabalą. Už tavo dosnumą atsilyginsiu tuo pačiu. Nė nesitikėjau. Koks nuostabus jausmas būti apdegusiame name. Namas nebuvo sudegęs, jis tik sudegino tai, ko man nereikėjo.

Savęs klausdavau, kodėl aš tikiu Ahazaro galia. Todėl, kad sudegė viskas, ko nereikėjo, name medis tik apdegė juodai, bet išlaikė tvirtumą ir prisigėrė tamsaus kvapo. Jame idealiai galima gyventi, nė viena siena nesudegė, tik apdegė. Ahazaras žinojo, kam lemta sudegti, o ką reikia palikti. Žmonės stebėjosi, kad medinis namas tapo tik juodas. Sakė, Dievo ranka, aš jiems pritariau. Nuo namo vakarais eidavo juodi pelenai, primenantys apie jo gyventojų didybę, tamsumą ir paslaptingumą.

Atrodžiau puikiai, o paėjus dešimtį metrų niekas nebegalėjo pasakyti, kad aš iš to didingo namo. Apėjęs namus, vietas, kur seniau lankiausi, prisiminiau, kas man kažkada rūpėjo. O dabar į tai žiūriu su panieka ir cinizmu. Praėjo nemažai laiko, ir visi manęs nebepažino, mano veidas buvo išbrauktas iš kalėdinių draugų sąrašo. Tvarkingai atrodančio manęs nepažino kavinėje. Mačiau tuos, kurie seniau su manimi bendravo tuščiomis temomis, bendravo iš gailesčio. Dabar vėl 58

juos matau ten sėdint, pažiūriu į juos, jie manęs nebepažįsta. Mano akys kitos, jos pilnos didingumo ir nesuvokiamos jiems galios. Jie mane pastebėjo, bet pastebėjo kaip tvarkingą pilietį, visuomenės dalį.

Džiaugiausi, kad nepažino, dėka Ahazaro mano veidas pradėjo keistis, jis nebebuvo suglebusio veterinaro, jis buvo tvirto chirurgo veidas, tvirtas ir aštrus kaip skalpelis.

Nužvelgęs tuos pašlemėkus nuėjau iki restorano, be abejonės, kinų. Visada žavėjausi rytų kultūra bei maistu. Užėjęs per galinį įėjimą, susiradau tą azijietį, kuriam daviau pinigų, kad viską sutvarkytų. Šiam susitikimui reikia privatumo. Su tiek pinigų galėjau pasiekti tik tiek, kad susitikimas su man paskirtu Ahazaro norimu žmogumi įvyktų tik vakare. Mums paskirtas susitikimas šiandien, tas asmuo to dar nežino, bet jam ir neturi būti svarbu. Pusė valandos prieš užsidarymą ji atėjo. Ta mergina, kurios man reikėjo. Aš jos nepažinojau, kaip ir ji manęs. Savaime aišku, nuėjau su ja susipažinti. Ji pasirodė jauna, paprasta mergina, besispecializuojanti instinktyviame viliojime. Nieko daugiau, todėl stengiausi neskambėti per labai protingai, jai tiesiog reikėjo šilumos ir tvirtumo, kaip ir visoms.

Po pokalbio ir poros vyno taurių likome dviese visame restorane, neskaitant kino virėjo, kuris rūkė lauke. Po jau keturių taurių vyno jai vienai ir keturių taurių vynuogių sulčių man vienam mes išėjome pro galines duris. Kinui įkišau pinigų ir pasakiau, jog būtų malonu, kad jis mus parvežtų. Jis mus parvežė.

Jam buvo keista, kad mes čia važiuojam, bet pasakiau, kad noriu, jog jos kraujas užvirtų. Užėjus į namus, ją nusivedžiau į antrą aukštą, ji matė duobę ir aš pasakiau, kad ten mano draugas. Suleidau migdomųjų, tas jos veidas: „Kaip, iš kur migdomieji?“ Moterie, aš veterinaras, o tu niekuo nesiskiri... Gero miego.

Iki ryto miegos, dabar reik nueiti pas azijietį. Nuėjęs į apačią, pasikviečiau jį kavos. Nesitikėjau, kad jis toks sunkus bus, nunešiau į antrą aukštą ir palikau juos ten gulėti. Negalėjau iškart surišti, nes reikėjo nuvairuoti automobilį, gerai, kad turėjau pažymėjimą, bet mašina tai pas buvusiąją. Automobilį pastačiau prie upelio, aišku, vairavau su pirštinėmis ir nuploviau antspaudus spiritu. Ėjau namo. Jau tikrai nuvargęs. Žiūrėdamas

į namą, kartu atgaudamas jėgas, įėjau į vidų. Jaučiau jėgų augimą, net Ahazaras manimi džiaugėsi. Dabar laikas ritualui. Nors gal dar pamarinuosiu juos ir ryt atliksiu? Taip! Ahazaras to ir nori.

Reik išlaukti momento. Kam išvis juos nutempiau į antrą aukštą, dabar reikės į rūsį numesti. Nuėjau į viršų, rankose laikydamas gerą lininę virvę iš kaimynės namų. Lieka spėlioti, kam tokiai moteriai reikėjo ilgų lininių virvių. Gerai, kad prieš išvykstant raktus paliko. Ahazaras jai padėkos už pagalbą man. Atėjus laikui, aš būsiu ne vienas. Surišau juos abu atskirai ir laukiau rytojaus dosniosios nakties, kaip tik pilnatis, nors aš to nesureikšminu.

Rytą jie vis dar saldžiai miegojo. Pamačius juos, apėmė siaubas, negi aš galėjau suleisti per didelę dozę. Ne, ne! Visada buvau tikslus, negaliu šį svarbų momentą klysti. Užčiuopęs abiem už miego arterijų, supratau, kad gyvi. Tada pačiupinėjau už riešo, jie dar švieži. Ta proga išėjau nusipirkti maisto, kaip atsisakysi, kai tave vaišina.

Susivėliau plaukus, paslėpiau rūbus spintoje, rytoj parnešiu į kaimynės namus, kažkiek saugiau. Žmonės, paprasti mirtingieji, pamatę šį „apleistą“ ir sudegusį namą, bėga. Policija, deja, ne, vengia, bet eitų ten tikrinti. Juos labiau gąsdintų maisto ant stalo ir alkoholio trūkumas nei Ahazaro ir jo pranašo kvapas. Vėl užsivilkęs išplautus, bet nuvalkiotus rūbus, išėjau į parduotuvę maisto. Žiūrėdamas į žmones pastebėjau, kad jie ne taip jau vengia manęs, kiti rūbai, apsiskutęs, bet stengiausi nerodyti veido. Juos atgraso tik jiems nesuvokiama galia mano viduje, nešanti senos galios kvapą. Parduotuvėje pasiėmiau kažko daugiau nei konservų, mat to azijiečio mašinoje radau jo algą ir savo pinigus. Prisiminiau, jo automobilį reikės nuskandinti, nors antspaudų nepalikau, bet vis tiek saugiau.

Parduotuvėje nusipirkau bulvių, mėsos, dešros, duonos, konservų, sviesto, pagriebiau miltų, kiaušinių ir džiūvėsėlių.

Vakare pabūsiu kaimynės namuose, nes savo namuose nieko susijusio su elektra naudoti negaliu, mat viskas neveikia, teks būti pas kaimynę. Eidamas nebijojau ir net negalvojau apie policiją. Jie ieško žmonių tik po paros, o tada bus per vėlu. Įėjęs į namą, pajutau tą labai malonų, vis dar išsilaikiusį kaimynės kvapą. Nie-

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

ko nelaukęs išėjau pamarinuoti mėsą, kol laukiau, atradau pas ją Henrry’o Millerio knygą. Dabar supratau, kokia ji iš tikrųjų moteris buvo, jeigu pastebimoje vietoje laikė tokią knygą. Sulaukiau, kol pasimarinuos mėsa, ir ėmiau ramiai kepti, virti. Sulaukęs vakaro išėjau namo pro galines duris, kaip visada, manęs niekas nematė. Svarbiausia vakare susitikti su Ahazaru. Dabar galiu eiti apžiūrėti tų palaimintųjų ir ruošti ritualui. Grįžęs girdėjau tų mėsgalių kirbėjimą. Jie jau atsibudo, aš jiems nieko aštraus tame kambaryje nepalikau. Dabar saugumas buvo svarbiau už viską. Negaliu nuvilti Ahazaro. Užlipęs į antrą aukštą, ramiu, šaltu žvilgsniu žiūrėjau į jų drebančius snukučius. Pilni baimės triušiukai, belaukiantys savo likimo. Gaila tik, kad jie jo nežinojo, o aš žinojau. Man Ahazaras pasakė, kaip bus, tai parodė. Liko šešiasdešimt trys minutės. Jie atrodo nepasiruošę, bet aš, aš tik ir laukiau to momento, tik ir noriu, kad jie nusiramintų. Ačiū jiems, kad bent tyli.

Nuėjau į rūsį. Rūsyje buvo visi svarbūs daiktai ir pats Ahazaras. Ramiai, su pagarba priėjęs prie Ahazaro, iškėliau virš jo ranką. Pajaučiau galią ir supratau, kad jis pasiruošęs, beveik pasiruošęs.

Paėmiau ant žemės gulintį operacinį chalatą, kurį pasiėmiau iš darbo paskutinę dieną, nes tie mėsgaliai mane atleido.

Tegu dabar paspringsta gyvūnų lavonais, jie visiškai nemoka jų gydyti, aš ten geriausiai dirbau, bet tai jau nesvarbu.

Užsidegęs žvakes, paruošiau pirmame aukšte esančią skylę aukojimui. Nusitempiau juos abu ir išsitraukiau skalpelį.

Nusprendžiau, kad mergina bus paaukota pirma, nenoriu matyti jos besikankinančios ilgiau. Ne, ne, nuo to mano viduje nekirbėjo baimė ir abejonė, tik baikštumas. Ką aš išmokau iš operacijų – pradžioje skaudės, bet po to bus geriau.

Puikioje žvakių šviesoje parklupdžiau ją prie duobės ir pridėjau skalpelį, aštrų kaip deimantą, šaltą ir žiaurų kaip realybę. Nuleidau jos galvą, kad jį žiūrėtų tiesiai į Ahazarą. Ji matė iš Ahazaro skeleto silpnai sklindančią mėlyną šviesą, kuriai padėjo užgimti mėnulio šviesa. Mergina buvo labai išsigandusi, bet jau laikas. „Ahazar gas maga keram noska“, – ištaręs tuos žodžius, greitu, staigiu ir, svarbiausia, tiksliu vienu pjūviu perpjoviau jai gerklę. Pabaigęs su ja, numečiau

lavoną į Ahazaro kapą, tą patį padariau su virėju. Jų kūnai gulėjo prie Ahazaro, o jis, apipiltas krauju, didžiavosi mano neabejotina ištikimybe, mano galia ir drąsa. Jis atsigaus. Iš vos prasivėrusio žandikaulio matyti, kad jis pagaliau grįžta. Svarbiausia, kad jie ilgai nesikankino.

Aš ne sadistas, aš savo darbo žinovas.

Kas pora savaičių atrasdavau auką didžiajam Ahazarui. Kiekvieną kartą matydavau jo galią, bent kažkokį jos ženklą. Aukas būdavo lengva surasti. Jis jas patiekdavo man ant delno, telikdavo paruošti. Jos būdavo jau iš karto pažymėtos Ahazaro ženklu. Niekada neklausdavau, kodėl ir kaip, tai nesvarbu dabar. Ahazaras pareiškė, kad į šią gyvenvietę – miestelį atvažiuoja jo priešas. Priešiško ordino žvalgas, tikrai lemta mirti nuo Ahazaro durklo – nuo manęs. Tai buvo lemtinga auka. Dabar mano viduje skamba laisvė.

Neilgai visiems teliko kankintis.

Dabar rytas, lyja lietus – tai ženklas. Žemės skambesys. Net pati gamta apipina Ahazaro amžinus kaulus gyvybe.

Motiniškomis rankomis. Ahazaras tik vakare praneš, kada ir kur bus kita auka.

Nuėjau į tos moters namus. Jos kambaryje palikau nemažai kraujo, bet reikėjo, nebuvo išeities. Ahazaras supranta, žmonės klysta, bet jis neklydo dėl manęs, mane pasirinkdamas. Tik aš galiu tarp miegančiųjų atrasti visus atsakymus, tik aš galiu suprasti.

Viską sutvarkęs, paėmęs žvakes iš jos apleistų namų nuėjau į savo. Ten sustačiau žvakes į tam tikrą formaciją ir palikau. Paruošiau peilius, virvę, kitus virtuvinius įrankius, nežinia, gal ir jų reikės. Ahazaras paprašė medinio altoriaus, kur aš atliksiu apeigas, bei benzino ar kito degaus skysčio.

Viską suruošiau ir visą dieną nesibaigiančiame lietuje laukiau, laukiau žinios. „Jis bus bare, prie viešbučio, norės atsipalaiduoti po kelionės. Jis atrodys kaip padorus verslininkas, kad pasislėptų nuo įtarimų ir tuo labiau nuo Ahazaro.

Todėl eis į kazino – pokerio. Jis nori atrodyti pavargęs, užsiknisęs nuo kelionės.

Saugotis – nežinia, kas jį žino, ar sugeba.

Reikia būti pasiruošus viskam. Ritualą reik daryti greitai – nes...“ Turėjau rizikuoti viskuo, bet nebijojau. Ne dėl to, kad nebuvo ką prarasti, dėl žinojimo, kad laimėsiu. Tai ir yra tikėjimas. Pasiėmiau vienintelį automobilį – savo. Jo teko eiti

iki buvusios merginos namų. Nuvažiavau iki viešbučio laukti aukos.

Per valandą pravažiavo net dvi policijos mašinos. Manęs tai negąsdino, tikėjau, kad jie nieko nežino, o jei žino, tai tik lašus tiesos. Jeigu žinotų daugiau, stengtųsi prisiryti vaistų, viską užmiršti ir nesukti galvos. Automobilį pasistačiau prie viešbučio kazino ir laukiau. Nežinojau, kaip jis atrodo, žinojau tik tiek, kad jis bus pirmasis žmogus, išėjęs nepasibaigus turnyrui. Po valandos jis išėjo. Su randu ant veido, vidutinio amžiaus, ne senas. Buvo ne vienas – su dama. Jie stovėjo prie durų nugaromis į mane. Užsidėjau daktaro kaukę, privažiavau arčiau ir suleidau silpnų migdomųjų.

Jie bandė bėgti, bet trenkiau merginai per galvą ir įmečiau į automobilį. Verslininkas greitai prarado jėgas. Nieko nelaukdamas nutempiau ir jį į mašiną ir lėkiau namo.

Reikėjo skubėti, nes kameros matė.

Namie greitai nutempiau juos į vidų ir net nepasirūpinau automobilio saugumu.

Pasodinau juos prie sienos ir surišau merginą. Vyrą palikau, jis bus pirmas.

Nusimečiau nereikalingus daiktus, uždegiau žvakes aplink duobę. Nutempiau kaltinamąjį prie altoriaus, kartu nurengdamas. Laikas. Stipriai trenkiau jam per galvą. Jis atsibudo ir persigandęs pastebėjo Ahazarą. Mėsos plaktuku stipriai trenkiau į stuburo apačią, kaklą ir kaktą.

Jis kankinosi.

– Ar... tu supranti, ką darai, lunatike prakeiktas, – lemeno.

– Tu tai tikrai suprasi, – susmeigiau jam peilį į alkūnę.

Jis klykė ir rėkė, net mergina atsibudo ir išsigando. Jai neleidau klykti, ją valdė baimė – jėga iš mano akių, gąsdino. Nebuvau nusiteikęs su ja žaisti. Priėjau prie vyro ir, nespėjęs ištarti maldos, išgirdau policiją. Mergina pradėjo klykti, kad atkreiptų dėmesį. Tai pamatęs, sugrūdau jai skalpelį į kaklo apačią. Kalė, ne su tuo žaidi. Priėjau prie vyro ir baiginėjau ritualą. Jis negalėjo iš skausmo pajudėti.

– „Ahazaras degonus krago galego“, – ištariau perpjaudamas gerklę. Po to, susmeigdamas peilį į gerklę per galvą: „Ahazarus degmo“.

Kraujas tryško. Jaučiausi gyvas, bet nespėjau pasidžiaugti. Įėjo policija.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Didžiosios senosios Kiekvieno miesto paveikslas – individualus ir nepakartojamas. Savitą miesto charakterį formuoja išskirtinės gamtinės sąlygos, istoriniai įvykiai, gyventojai ir dar daugybė veiksnių. Klaipėdai – jau 766-eri. Miesto biografijoje – nemažai šventiškų valandų, tačiau jo neaplenkė ir juodos negandos. Kovos su smėlių audromis, karai, gaisrai, tarp jų – ir didysis 1854 m. gaisras, bado metai, maras, okupacijos... Tie į miestą plūstelėję juodi debesys paliko jo veide randų.

Richardas Sprickas (1901–1968). Gerasis samarietis. Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugijos „Nidden“ kolekcija.

Jovita SAULĖNIENĖ

Prisiminkime dvi didžiąsias nelaimes, XIX a. užgriuvusias senąją Klaipėdą, kaip didžiulę naštą miestas pakėlė, koks po to kilo, kokios žmonių istorijos iš tų dienų pasiekė mus. Susitelksime prie infekcinių ligų – choleros ir raupsų – epidemijomis.

Choleros metai Cholera, vadinamoji rytietiška bjaurybė, pirmiausia išplito Rusijoje ir netruko pasiekti Prūsijos pasienį. Siekiant šalyje išvengti epidemijos, buvo uždarytas judėjimas per sieną ir išimties tvarka, praėjus 10–20 dienų karantiną, pereiti ją buvo galima tik prie Smalininkų, Laugalių 60

Pasienis prie Nemirsetos.

ir Nemirsetos. Pastarojoje karantinui buvo pastatytas 14 kambarių pastatas ir pirtis.

Panašus punktas įrengtas ir Laugaliuose.

Taip pat imtasi saugos priemonių keliaujantiesiems jūra. Buvo užginta plaukiant laivais imti keleivių ir atplukdyti juos į krantą. Prasižengėliai buvo uždaromi į karantiną, o jų valtys konfiskuojamos. Žvejai taip pat turėjo gauti leidimus išplaukti

žvejoti į jūrą. Gyventojams buvo uždrausta ir prekyba su kaimynine epidemijos apimta šalimi.

Lenkijoje vyko 1831 m. sukilimas, kurį malšino Rusija. Liepą lenkų kariuomenė neatlaikė jos spaudimo, prie Katyčių bei Priekulės peržengė Prūsijos sieną ir buvo nuginkluota. Tarp lenkų karių buvo užsikrėtusių cholera. Vietiniai nepaisė

KULTŪROS ISTORIJA

Klaipėdos nelaimės geltonos lentelės su užrašu: CHOLERA. Mirusiuosius gabeno užrištuose maišuose tiesiai į kapines jau iš anksto pakinkytais vežimais. Gydytojai, vykdami pas ligonius, kaip rašė Johanas Zembrickis, „įsisupdavo į vaškinius rūbus, ant veido užsidėdavo kaukes“. Choleros epidemijai suvaldyti trūko medikų. Į pagalbą atėjo lenkų divizijos gydytojai Marcinkowskis ir Schraderis. Miesto valdžia už pasiaukojamą gydymą juos apdovanojo po 100 dukatų ir auksiniais žiedais su raide M (Memel).

Reagavo jautriai

Raupsuotųjų ligoninė Plantacijoje.

Palanga. Rusijos pasienis.

draudimo bendrauti su kariais, su kuriais prasidėjo ir tam tikra prekyba. Tai lėmė choleros plitimą pasienio vietovėse – Rusnėje, Kintuose ir kitur. Šios nelaimės neišvengė ir Klaipėda.

Lenkų kariuomenė buvo įsikūrusi prie Šernų. Ten ateidavo pasmalsauti vietinių gyventojų. Nors be raštiško leidimo nebuvo leidžiama įkelti kojos į miestą, ne

vienas prasmukdavo ir pro karių saugomą užtvarą. Todėl būta skaudžių pasekmių.

Klaipėdos mieste per keturis mėnesius nuo choleros mirė virš 1 000 žmonių, nors buvo imtasi įvairiausių apsaugos priemonių. Klaipėdos paštas buvo iškeltas tris mylias už miesto. Laiškai buvo perduriami ir aprūkomi. Ant susirgusių gyventojų namų durų buvo kabinamos

Senojoje Klaipėdoje tuo metu tvyrojo įtampa ir baimė. Vitės priemiestyje žmonės net sukilo prieš gydytojus, galvodami, kad sergantieji gabenami į ligoninę tik tam, kad nuplikytų garu ir nunuodytų vaistais. Manyta, jog taip „turtingieji nori tik nusimesti vargšus nuo sprando“ (J.Zembrickis). Maištas nuslopintas įsikišus ginkluotai kariuomenei.

Tačiau dauguma miestiečių į epidemiją reagavo jautriai. 1831 m. Klaipėdoje įsikūrė Choleros aukų našlių ir našlaičių šelpimo sąjunga ir Moterų sąjunga vaikams, dėl choleros likusiems be tėvų, šelpti. Aukota maisto, rūbų, surinkta 2 150 talerių.

Epidemija buvo įveikta. Sanitarinė komisija paskelbė choleros epidemijos pasitraukimą 1831 m. spalio 28 d. ir lapkritį įvyko padėkos pamaldos.

Epidemijai atslūgus buvo nukaltas atminimo medalis. Jo averse pavaizduotas arkangelas Mykolas su kalaviju, o po jo kojomis – Klaipėdą simbolizuojanti moteris su mūro karūna. Medalio pakraščiuose buvo įrašyta: „Nuolankūs tau po galingąja Dievo ranka! Azijos cholera pasiekė Mėmelį 1831 m. liepos 18 d.“ Medalio reverse pavaizduota ta pati klūpanti moteris pakeltomis rankomis ir įrašas aplinkui: „Per Dievą malonė ir išgelbėjimas. Nuo kančių išgelbėti 1831 m. spalio 28 d.“ Bet liga vėl atgijo. 1894 m. Bomelsvitėje susirgo 11 žmonių. Mieste užregistruotas vienas atvejis. Laiku buvo susigriebta. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

Rusijos siena prie Bajorų.

Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr.

Miesto valdžia skyrė Plantacijoje 2,5 ha sklypą tokios gydymo įstaigos statybai.

Pagal architekto Josepho Callenbergo projektą 1899 m. liepos 20 d. raupsuotųjų ligoninė jau buvo pašventinta. Anot J.Zembrickio, „paviljonų sistema pastatytas jaukus pastatas gali būti laikomas pavyzdine įstaiga“. Ligoninės kompleksą sudarė pagrindinis pastatas ir trys padaliniai, iš kurių vienas buvo skirtas gydytis 8 vyrams, kitas – 8 moterims, o centriniame įkurdinta administracija.

Pastarasis pastatas buvo dviejų aukštų.

Viduje sienas puošė Klaipėdos krašto vaizdai, stogą – bokštelis su laikrodžiu ir vėjarodė. Čia buvo įrengtos patalpos ne tik administracijai, bet ir laboratorijai, kur buvo atliekami medicininiai tyrimai, dalijantis rezultatais su daugelio šalių mokslininkais. Aplinkui pasodinta daug gėlių, dekoratyvinių krūmų. Pastatų kompleksas aptvertas aukšta tvora. Juk reikėjo izoliuoti sergančiuosius.

Senojoje Klaipėdoje tuo metu tvyrojo įtampa ir baimė. Tačiau dauguma miestiečių į epidemiją reagavo jautriai.

Siena prie Smalininkų. ◄ Ligos plitimą sustabdė skubiai paskelbtas karantinas Kopgalyje, į kurį iš ligos židinio buvo perkelti gyventojai. Klaipėdos uoste tuomet įrengta choleros stebėjimo stotis. Gydytojai itin griežtai kontroliavo atvykstančiuosius į miestą. Buvo priimtas įstatymas dėl užkrečiamųjų ligų, įsteigti dezinfektoriai ir pan.

Raupsuotųjų ligoninė Raupsų (leprozė) lėtinė infekcinė liga, siautėjusi įvairiose šalyse daugybę metų, nusinešė milijonus žmonių gyvybių.

Klaipėdos krašte raupsų liga nusta62

A.Kuehlewindto nuotr.

tyta XIX a. viduryje. Neaplenkė ji ir uostamiesčio. Iš pradžių ši liga paplito Smeltėje, paskui persimetė į Bomelsvitę, Sendvarį, Karklę, Melnragę. 1893 m. žydų ligoninės vyriausiasis gydytojas dr. Julius Pindikowskis aprašė devynis raupsų susirgimo atvejus ir siūlė pastatyti leprozoriumą. Jo siūlymą parėmė Berlyno infekcinių ligų instituto direktorius prof. Robertas Kochas (1843–1910), kuris buvo atsiųstas ištirti situaciją, kiek liga išplitusi Klaipėdoje ir jos krašte. Už tuberkuliozės, choleros ir juodligės sukėlėjų atradimą 1905 m. įvertintas Nobelio premija R.Kochas atliko didžiulį darbą ir šiandien nepelnytai pas mus pamirštas.

Jo siūlymu 1897 m. nuspręsta miesto parke statyti ligoninę raupsuotiesiems.

Ligoninės atidarymo metais gydėsi 15 ligonių. 1937 m. registracijos knygoje pažymėta jau 117 ligonių.

Personalą sudarė vienas gydytojas ir dvi medicinos seselės, virėja, valytoja, ūkvedys. Vėliau ligoninė, ypač jos ūkinės patalpos buvo plečiamos: įrengta skalbinių virinimo patalpa, pastatytos dirbtuvės, įvesta elektra, įjungtas vandentiekis. Raupsuotųjų ligoninė veikė iki 1944 m. Tų metų rugpjūčio 2 d. buvo įsakyta per tris valandas patalpas atlaisvinti, o ligonius išvežti į Karaliaučių. Manoma, jog ligonių buvo likę 12, kitais šaltiniais remiantis – 5. Jų likimas nėra žinomas. Šiandien neliko ir žymės, kur stovėjo leprozoriumas. Deja, nepasakysime, kada jis buvo subombarduotas, o tai, kas iš jo buvo likę, sunaikinta. Bet apie raupsuotųjų ligoninę ir jų gydymą galima pasiskaityti dr. P.Urbanowicziaus studijoje „Raupsų ligos kilmė ir ligšiolinė raida Klaipėdos krašte“ (1899).

INICIATYVA

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2018 SPALIS / Nr. 10(58)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2018 spalis / Nr. 10(58) www.durys.diena.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė adresas Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2018 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spindulio spaustuvė“

MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. Muzika, minimalizmas, „Permainų“ šešėliai Ieva BUDRIŪNAITĖ. Pianistas T.Daukantas: svarbu turėti bendrus siekius ir kantrybės

4 11

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. „Materia Magica LT“: pirmosios nacionalinės lėlių teatro vitrinos atspindžiai

14

ŠOKIS Violeta MILVYDIENĖ. Vydūnas „plaukė giedančia upe“

20

KINAS Kino festivalio „GoDebut 2018“ atradimai

24

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Kęstutis MEŠKYS. N.Powellas: jei galiu kinu mėgautis, ką nors iš jo gauti, aš laimingas kaip vaikas

26

Aivaras DOČKUS. „Taip gimė žvaigždė“: dainos ir pasirinkimai tapatybės paieškose

29

ISSN 2351-5848

Danguolė RUŠKIENĖ. Apie subjektyvų laiką matuojantį meną

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2018 2 psl. – šokėjai Inga Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas vertikalaus šokio spektaklyje „Giedanti Vydūno upė“. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

4 psl. – aktorius Liudas Vyšniauskas klounų studijos „Dulidu“ spektaklyje „Nojaus laivas“. ŽURNALĄ REMIA

PARODŲ SALĖSE 32

ERDVĖS Sondra SIMANAITIENĖ. Klaipėdos knygų mugė – horizonto link, gilyn

40

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Aktas surado profesorių

46

Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Eilėraščiai

47

Algis KUKLYS. Bendrabučio madona

50

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Tomas ABROSIMOVAS. Eilėraščiai

52

Mindaugas JAKUBKA. Švyturys. Ahazaras

55

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Jovita SAULĖNIENĖ. Didžiosios senosios Klaipėdos nelaimės

60 3

MUZIKA

Muzika, minim „Permainų“ šeš Muzikos avangardu, vieninteliu akademinės šiuolaikinės muzikos placdarmu Klaipėdoje tapęs „Permainų muzikos“ festivalis šiais metais ir vėl buvo kitoks, gal paprastesnis, santūresnis nei anksčiau, tarsi vėl pradėjęs ieškoti savo naujo kelio, kokybės.

„Tau bet kokios sutemos šviesios“: Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“, dirigentas V.Augustinas.

„Garsoraižiai“: R.Sviackevičius (akordeonas), R.Lipaitytė (smuikas), I.Baikštytė (fortepijonas), L.Lapė (trimitas).

4

alizmas, ėliai

„Minimali gravitacija“: šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“, dirigentas K.Variakojis.

Danguolė VILIDAITĖ

Stiprioji pusė ir investicijos į ateitį Šiemet nuo rugsėjo 19-osios iki spalio 5-osios vykusiame 14-ajame „Permainų muzikos“ festivalyje pristatyti devyni renginiai – vis dėlto gana tradiciški. Jie, nors ir pasižymėjo žanrų įvairove, naujesnių formų ir išraiškos priemonių paieškomis, nebuvo itin stebinantys ar ekspresyvūs.

Gražiai čia pritapo edukacinis projektas, koncertas kartu su kompaktinės plokštelės pristatymu, žiupsnelis elektronikos, keli vaizdo projekcijos epizodai. Žodžiu, visko po truputį. Šiek tiek „paklaidžiota“ įdomesnėse „paribio teritorijose“. Juk,

suprantama, sunku pralenkti 2017-ųjų „Permainų“ šlovę su jos neįtikėtina „Stifterio daiktų“ instaliacija ar kultinės grupės „Bang on a Can All-Stars“ koncertu. Šiųmečio festivalio stiprioji pusė, gal ir ne tokia ryški ar matoma, bet, mano nuomone, svarbi, – tai atsigręžimas į uostamiestyje augusius, brandintus, Stasio Šimkaus konservatorijoje ar Eduardo Balsio menų gimnazijoje savo studijas kadaise baigusius muzikus. Išgirdome Gaivilės Simaitytės, Kristinos Budvytytės-Mejerės, Dovilės Kazonaitės, Sigito Gailiaus ir Andriaus Rekašiaus virtuoziškus, efektingus pasirodymus – tikrai buvo verti dėmesio, pakylėjo, kurstė pasididžiavimo jausmą.

Taip kartais ir pagalvoji, kiek jų, tokių gabių, mūsiškių, išsibarstė ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, gal jau tikrai verta ir Klaipėdoje organizuoti „Sugrįžimų“ festivalį.

MUZIKA

Vytauto Petriko nuotr.

Dvi programas su solistais („Vėjo arfa“ ir „Apeigos orkestrui II“) paruošė Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas – Mindaugas Bačkus), specialiai šio festivalio koncertui („Mažiau yra daugiau“) buvo suburtas iš šio orkestro narių sudarytas styginių kvartetas.

Pastebimas dar vienas toliaregiškas sprendimas: „Permainų muzikoje“ vietos atsirado ir vaikų muzikinei pamokėlei („Ritmo žaidimai“ su aktore Rugile Latvėnaite ir mušamųjų grupe iš Švedijos „Rhythm Art Duo“), ir neprofesionalių atlikėjų dalyvavimui (Vydūno gimnazijos ir S.Šimkaus konservatorijos moksleivių koncertas vakare „Kutavičiaus oratorijų magija“). Atrodo, kad festivalio organizatoriai tyčia ar netyčia, bet atrado būdą, kaip šiuolaikiniu menu iki jaunų žmonių greičiau prisibelsti, juos sudominti. ► 5

MUZIKA

„Apeigos orkestrui II“: Klaipėdos kamerinis orkestras, solistai L.Valickas (smuikas), M.Bačkus (violončelė), D.Kirilauskas (fortepijonas), dirigentas A.Biveinis.

Ir vėl visa nugalintis „paprastumas“ ◄ Minimalistinis / postminimalistinis stilius, atrodo, vis dar lieka aktualus pasaulyje, Lietuvoje. Bent jau taip buvo galima spręsti iš šiųmetės festivalio programos, kurioje būtent tokia muzika vyravo, skambėjo beveik visuose koncertuose. Išgirdome Philipo Glasso, Steve’o Reicho, Johno Adamso kompozicijas, jaunesnės kartos autorių Gavino Bryarso, Davido Lango bei Michaelio Gordono ir dar daug įvairių muzikos kūrėjų, daugiau ar mažiau šios komponavimo manieros paveiktų, opusus. Net visas vakaras pašvęstas Broniaus Kutavičiaus, lietuviško minimalizmo pradininku laikomo kompozitoriaus, kūrybai.

Prie savitesnių sėkmingų šios stilistikos atstovų pasirodymų reikėtų turbūt priskirti fortepijoninio dueto G.Simaitytės ir K.Budvytytės-Mejerės grojimą koncerte „Mažiau yra daugiau“. Ypač dinamiškai ir intensyviai jų interpretuojami suskambo Ph.Glasso „Four Movements“, 6

klaipėdiečio Zigmo Virkšo „Paskutinis rudens divertismentas“. Pastarojo opuso atsiradimas festivalyje ypač nudžiugino.

Kaip ir Vidmanto Bartulio „O, brangioji“ styginių kvartetui (Ingrida Rupaitė-Petri-

kienė – I smuikas, Teodora Morta Staigė – II smuikas, Edvinas Kaziukaitis – altas, M.Bačkus – violončelė). Kad būtų įdomu, kartais visai nebūtina ieškoti toli kažko ypatingo, reikia tik atsigręžti, prisi-

„Perkusijos naktis“: „Rhythm Art Duo“ ir ansamblis „Giunter Percussion“.

MUZIKA

minti anksčiau sukurtus, gerai skambančius kūrinius, tokius, kuriuos laikas jau tikrai patikrino.

Užsienio žvaigždžių stygių „Permainų muzikoje“ bandyta kompensuoti Lietuvos atlikėjais, naujais mūsų scenos vardais.

Tokiu atradimu man šiais metais tapo šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ (dirigentas ir meno vadovas Karolis Variakojis) pasirodymas koncerte „Minimali gravitacija“, jų atsidavimas minimalistinei / postminimalistinei išraiškai.

Gal ir ne visa, ką tą vakarą išgirdome, skambėjo būtent taip, kaip tikėjausi, bet lietuviškų kompozicijų atlikimas, sakyčiau, tikrai buvo vertas dėmesio. Įsiminė tos nejaukios slankiojančios faktūros su vos pajaučiamais, subtiliais garsų mikropasikeitimais Ričardo Kabelio „Celėje“ ►

„Ritmo žaidimai“: „Rhythm Art Duo“ (D.Bergas – marimba, F.Duvlingas – perkusija), aktorė R.Latvėnaitė.

7

MUZIKA

◄ ar Dominyko Digimo „Kitoks požiūris“ (videoautorius Kristijonas Dirsė), jo mirguliuojanti muzikos erdvė, ilgų, tęsiamų garsų kontrapunktai, šios kompozicijos mąsli nuotaika; ir vaizdai: metro eskalatorius, kylantis į viršų tarsi į dangų, žmonių beprasmiai žvilgsniai – kažkur ten, į šoną, ir išsiliejančios jų akys tada, kai jie nebemato vienas kito, žiūri tik į knygą ar telefoną.

Iš atliktų užsienio autorių kompozicijų savo išraiška turbūt labiausiai prie originalios „Bang on a Can All-Stars“ priartėjo D.Lango „Cheating Lying Stealing“ (festivalyje skambėjo praėjusiais metais) – įsiminė toks jai būdingas mechaniškas, suskaičiuotas, šiek tiek arogantiškas judėjimas su ilgesingais solo intarpais, desperatiškos vieno ar kelių garsų repeticijos fortepijonu.

Gyvenimas, vienatvė, nostalgija.

Galima pastebėti, kad susidomėjimas šiuo muziku buvo pareikštas net trijuose festivalio koncertuose. Iš jų įtaigiau interpretuota gal buvo „Simple song #3“ sopranui, smuikui ir fortepijonui (D.Kazonaitė – sopranas, I.Rupaitė-Petrikienė – smuikas, G.Simaitytė – fortepijonas), bei „Concerto (world to come)“ violončelei ir kameriniam orkestrui (M.Bačkus – violončelė, Klaipėdos kamerinis orkestras).

„Vėjo arfa“: Klaipėdos kamerinis orkestras, solistai M.Bačkus (violončelė), S.Okruško (klavesinas), dirigentas N.Šnė.

8

MUZIKA

Ypatingi akcentai: profesionalu, įtaigu Bendras šių metų „Permainų muzikos“ vaizdas mintyse dėliojasi kaip freska, daugelio spalvų ir potėpių visuma. Šiuo margumu pasižymėjo net ir kai kurie koncertai, skambėję tarsi dėlionė, surinkta iš kontrastingų fragmentų, atliekamų įvairaus plano muzikantų. Įspūdžiai po jų – taip pat labai įvairūs.

Du koncertai festivalyje vis dėlto buvo ypatingi profesionalumo ir įtaigumo požiūriu. Tai „Tau bet kokios sutemos šviesios“ su Vilniaus savivaldybės choru „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas) ir „Perkusijos naktis“ su „Rhythm Art Duo“ (Danielis Bergas, Fredrikas Duvlingas) ir „Giunter Percussion“ (Pavelas Giunteris, Sigitas Gailius, Tomas Kulikauskas, Andrius Rekašius) mušamųjų ansambliais.

„Giunter Percussion“ grupės pasirodymas, kaip visada, žavėjo savo temperamentu, virtuoziškumu, charizmatiška P.Giunterio asmenybe. Kiekvienas jų atliktas kūrinys – tarsi nedidelis šedevras.

Patrauklesnės tą vakarą pasirodė intensyvi, aistringa, „kietai nukalta“ Izraelio kompozitoriaus ir perkusininko Tomerio Yarivo kompozicija „Gyro“ bei dano Anderso Koppelo „Toccata“ marimbai ir vibrofonui, laikoma šio žanro etalonu mušamiesiems instrumentams. Svečių iš Švedijos „Rhythm Art Duo“ grojimas nustebino kitokio plano virtuoziškumu, subtiliu požiūriu į savo instrumentą, įvairiais išgaunamais garso ir dinamikos atspalviais, jų niuansais tokiose kompozicijose kaip Idos Fahl „Meditation a deux“, Emanuelio Sejourné „Losa“. Įdomu buvo sužinoti, kad klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės „Akataka“, irgi atlikta koncerto metu, nuolat skamba šių muzikų repertuare užsienyje.

Kitas svarbus festivalio meninis akcentas – V.Augustino autorinis vakaras. Nors

šis kompozitorius jau gerai žinomas ir Klaipėdos klausytojams pažįstamas, jo kūriniai ne kartą laimėjo tarptautiniuose konkursuose, jis yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, pirmoji autorinė plokštelė, deja, išleista tik šiais metais. Plokštelės „Tau bet kokios sutemos šviesios“ pristatymui ir buvo skirtas taip pat pavadintas koncertas-interviu (vedė muzikologė Rasa Murauskaitė).

Vakaras pasižymėjo nuostabia garso kultūra (choras „Jauna muzika“), kiekvienas žodis, kiekviena intonacija čia buvo giliai išgyventa, pajausta, kaip, beje, ir visoje V.Augustino kūryboje, kiekvienam opusui atrasta sava išraiška, ypatybė. Skambėjo tokios populiarios chorinės dainos kaip „Anoj pusėj Dunojėlio“, „Ąžuolėli šimtašaki“, dramatiška „Jerusalem, surge“. Kompozitoriaus kartais naudojama paprastesnė muzikinė kalba ir aiški forma, padedanti tekstui suskambėti, nenustelbia jo prasmių, leidžia išgirsti jų sakralumą. Taip pat buvo įdomu sužinoti apie įvairias ►

„Mažiau yra daugiau“: Klaipėdos kamerinio orkestro styginių kvartetas, D.Kazonaitė (sopranas), G.Simaitytė, K.Budvytytė-Mejerė (fortepijoninis duetas).

9

MUZIKA

◄ šio muziko kūrybinio gyvenimo peripetijas, kompozicijų atsiradimo istorijas, nežinomus faktus, akademinių kūrinių ryšį su roko muzika.

Lietuviški festivalio puslapiai Džiugu, kad ir šiais metais „Permainų muzikoje“ didelis dėmesys skirtas lietuvių autorių – tiek vyriausios, tiek vidurinės, tiek jauniausios kartų – kūrybai. Jų darbai užėmė beveik pusę festivalio programos, mūsų kompozitorių opusus buvo galima išgirsti kiekviename koncerte. Be jau anksčiau aptartų, prie įdomiau atliktų galima būtų priskirti Justės Janulytės spindinčių faktūrų meditatyvią „Vėjo arfą“ klavesinui ir styginiams (Sergejus Okruško – klavesinas, Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas – Normundas Šnė), nostalgiškas ir ekspresyvias Jurgio Juozapaičio „Vizijas“ violončelei ir styginių orkestrui (M.Bačkus – violončelė, Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas – Algirdas Biveinis).

Atrodo, kad festivalio organizatoriai atrado būdą, kaip šiuolaikiniu menu iki jaunų žmonių greičiau prisibelsti, juos sudominti.

„Kutavičiaus oratorijų magija“: Klaipėdos Vydūno gimnazijos moksleiviai ir mišraus choro grupė, vadovė I.Bertulienė, solistės A.Stančikaitė (sopranas), Ž.Čapienė (vargonai), Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos mišrus choras ir pučiamųjų ansamblis, dirigentas E.Kaveckas.

10

Intrigavo ir vieno iš jauniausių festivalio kūrėjų – Andriaus Šiurio kompozicija gastronominiu pavadinimu „Višta ant iešmo, įdarytas šnicelis“ akordeonui, balso įrašui, elektronikai ir vaizdo projekcijai (Raimondas Sviackevičius – akordeonas).

Prancūziški šnabždesiai, ramūs akordeono sąskambiai, finale tampantys grėsmingais „maurojimais“, įtampos augimas iki neįmanomo crescendo, kuriama baimingos nuojautos atmosfera... Klausantis kilo daug keistų, su muzika visai nesusijusių klausimų: „Kas tie ligoniai?“, „Kodėl čia pateikiami moters veido fragmentų vaizdai?“, „Kaip su tuo susijusi Friedricho Dürrenmatto knyga „Fizikai“?“ Pabaigoje visa išaiškėja, net pavadinimo ryšys su numanomu siužetu – veiksmas vyksta psichiatrijos sanatorijoje.

MUZIKA

Moki muzikos kalbą – susikalbėsi visame pasaulyje. Tai gali patvirtinti visi tarptautinės karjeros siekiantys muzikai.

Atsivėrę keliai į įvairius pasaulio kampelius paskatino menininkus juos godžiai tyrinėti. Tarp tokių – iš Lietuvos uostamiesčio kilęs Tomas Daukantas ir jo žmona Vilija Poškutė, atsidūrę Šveicarijoje, kurioje lietuvių bendruomenė yra visai nedidelė. Scenoje jie yra fortepijoninis duetas – įvaldę vieną sunkiausių kamerinės muzikos formų. Kaip gyvena sutuoktiniai, kartu kuriantys ne tik šeimą, bet ir karjerą? Šia ir kitomis temomis bendravome su Klaipėdoje pianisto kelią pradėjusiu T.Daukantu. ►

Katharinos Schweizer nuotr.

Pianistas T.Daukantas: svarbu turėti bendrus siekius ir kantrybės

11

MUZIKA

Ieva BUDRIŪNAITĖ

Muzikinė kelionė dviese ◄ – Tomai, kokie jūsų prisiminimai iš vaikystės ir jaunystės Klaipėdoje, kai mokėtės E.Balsio menų gimnazijoje? Iš kur kilusi jūsų žmona Vilija?

– Tie prisiminimai – patys gražiausi, šviesiausi ir šilčiausi. Tai jausmai, kuriuos sunku apsakyti žodžiais ir kurie mane lydi visą laiką. Prisimenu E.Balsio mokyklos pradžią, savo pirmąją specialybės mokytoją Ireną Abromaitytę, solfedžio mokytoją Mariją Stanevičiūtę, pradinių klasių mokytoją Danutę Žitkevičienę, mokyklos direktorių Albertą Rožę ir daug kitų entuziastingų pedagogų. Negaliu visų išvardyti, bet juos mielai prisiminsiu visą savo gyvenimą.

Vilija gimė ir užaugo Vilniuje, baigė Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą.

– Kaip tapote duetu ne tik gyvenime, bet ir scenoje? Jūsų pavyzdys įrodo, kad galima sėkmingai ir gyventi, ir dirbti su tuo pačiu žmogumi. Kaip pasiekėte harmoningą derinį abiejose srityse?

– Mes kartu studijavome ir kartą koncerte pabandėme pagroti kelis kūrinius keturiomis rankomis. Patiko ir nusprendėme rimtai atsidėti šiam kamerinės muzikos žanrui. Manome, kad svarbu turėti bendrus siekius ir, svarbiausia, kantrybės, kantrybės, kantrybės (šypsosi).

Norėjosi kažko naujo – Kodėl Šveicarija? Kaip jūsų duetas ten atsidūrė?

– Mes baigėme studijas Lietuvoje, tačiau norėjome pamatyti, išgirsti, atrasti, sužinoti ir išmokti kažko naujo. Mūsų kolegė Gabrielė Kondrotaitė tuo metu mokėsi Šveicarijoje ir trumpam buvo grįžusi į Lietuvą. Pasikalbėjome, išklausinėjome ir išvažiavome laikyti stojamųjų egzaminų.

Mus priėmė į Ciuricho–Vintertūro aukštąją muzikos ir teatro mokyklą. Taip prasidėjo mūsų „muzikinė kelionė dviese“.

12

– Kaip sekėsi įsitvirtinti ir atrasti savo vietą Šveicarijoje?

– Kaip ir kiekvienam pradėjusiam kažką naujo – su pakilimais ir nusivylimais. Šiuo metu, manau, esame atradę savo vietą, o kaip bus vėliau, pamatysime. Dirbame fortepijono mokytojais muzikos mokykloje ir paraleliai aktyviai dalyvaujame koncertiniame gyvenime.

– Kokius pastebėjote Lietuvos ir Šveicarijos muzikos pasaulio skirtumus?

– Labai daug panašumų, visi stengiasi ir bando, ieško naujų muzikinių sprendimų ir galimybių juos realizuoti. Pastebėjome vieną didelį skirtumą – šveicarų muzikinis gyvenimas yra ypatingai tarptautinis. Vien tik Vilijos ir mano fortepijono klasėse mokosi 15 tautybių vaikai! Taip pat Šveicarijoje labai aktyvūs muzikantai mėgėjai.

Jie buriasi į orkestrus, chorus, grupes, repetuoja ir aktyviai dalyvauja koncertinėje veikloje.

Namai – ten ir čia – Ar sutiktumėte, kad gyvenant Šveicarijoje galimybės ir pasaulis atsiveria plačiau?

– Sutinku, kad atvykus į Šveicariją pasaulis mums labai prasiplėtė. Bet, tiesą sakant, nežinau, kaip būtų buvę, jei nebūtume išvykę iš Lietuvos, negaliu palyginti.

– Gyvename lygumų krašte Lietuvoje ir, matydami kalnuotosios Šveicarijos vaizdus, neslepiame susižavėjimo. Ar aktyviai naudojatės progomis pažinti įspūdingą tos šalies gamtą?

Tie prisiminimai – patys gražiausi, šviesiausi ir šilčiausi.

– Dar gyvendamas Klaipėdoje, ne visada rasdavau laiko nueiti prie jūros. Panašiai ir Šveicarijoje – reikia rasti laiko aplankyti tas visas įspūdingas vietas. Jau labai daug pamatėme, bet dar yra labai daug ką atrasti.

– Kas jums yra namai: vieta, žmogus, o gal jausmas? Ar Šveicarijoje jaučiatės kaip namuose? O kaip Lietuvoje?

– Gyvename Šveicarijoje, todėl ten irgi yra mūsų namai. Lietuva yra mūsų gimtinė, bet kartu ir namai, į kuriuos bet kada galime grįžti. Visada, važiuodami į Lietuvą, važiuojame namo.

Ypatingas jausmas – Jūsų koncertų geografija apima kone visą pasaulį. Kaip jaučiatės koncertuodami gimtinėje?

Pianistų dueto vizitinė kortelė Vilija Poškutė užaugo Vilniuje, o Tomas Daukantas – Klaipėdoje.

Abu pasirinko fortepijono specialybę ir po studijų Lietuvoje (Vilija – M.K.Čiurlionio menų mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Tomas – E.Balsio menų gimnazijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) mokslus tęsė Ciuricho–Vintertūro aukštojoje muzikos mokykloje Šveicarijoje bei Rostoko aukštojoje muzikos mokykloje Vokietijoje.

2000 m. abu pianistai nusprendė groti kartu ir sukūrė fortepijoninį duetą.

Netrukus Vilija ir Tomas laimėjo prizus tarptautiniuose fortepijoninių duetų konkursuose Čekijoje, Italijoje, Šveicarijoje, San Marine.

Vienas didžiausių pasiekimų – 2005 m. tarptautiniame ARD muzikos konkurse Miunchene laimėta antroji vieta (pirmoji neskirta).

2011 m. duetas tapo Edvardo Griego tarptautinio fortepijoninių duetų konkurso nugalėtoju.

Pianistai koncertavo Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, San Marine, Liuksemburge, Austrijoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lietuvoje, Šveicarijoje, Azerbaidžiane, Bahamuose, JAV ir Kinijoje.

Duetas yra išleidęs šešias kompaktines plokšteles, pusė jų skirtos kompozitoriaus Camille Saint-Saënso muzikai.

MUZIKA

– Ypatingai! Įdomiausia, kad visi supranta, kaip ir ką kalbame.

– „Muzikinė kelionė dviese“ – taip pavadinote spalio 26-osios koncertą Klaipėdos koncertų salėje. Ko tikitės iš koncertinės viešnagės jūsų gimtajame mieste?

– Labai džiaugiamės šia galimybe ir nuoširdžiai kviečiame klausytojus bent trumpam prisijungti prie mūsų „kelionės“.

Mūsų koncerto programa „Muzikinė kelionė dviese“ – labai įvairi, pradedant baroku ir baigiant XX a. Joje yra labai

žinomų melodijų, pradedant J.S.Bacho choralais ir baigiant W.A.Mozarto operos „Don Žuanas“ arijomis, kurias F.Lisztas perkomponavo dviem fortepijonams.

Atliksime ir mažiau žinomus, bet labai vertingus C.Saint-Saënso ir M.Ravelio kūrinius.

Šveicarijoje gyvenanti lietuvių pianistų pora V.Poškutė ir T.Daukantas drauge muzikuoja jau 18 metų.

Vytauto Petriko nuotr.

13

TEATRAS

„Materia Magi

pirmosios nacionalin lėlių teatro vitrinos a Pirmoji nacionalinė lėlių teatro vitrina „Materia Magica LT“, rugsėjo pabaigoje į Klaipėdą sukvietusi Lietuvos teatrus, sulaukė ne tik publikos, bet ir užsienio ekspertų, tarptautinių festivalių programų sudarytojų, prodiuserių, lėlių teatro tyrinėtojų, kritikų, kūrėjų dėmesio ir virto platforma gyviems susitikimams bei netikėtiems atradimams. Vilniuje prasidėjusiame ir uostamiestyje tris dienas vykusiame festivalyje buvo parodyta 12 Lietuvoje įvertintų ir apdovanotų spektaklių.

Nacionalinės lėlių teatro vitrinos „Materia Magica LT“ publika, diskusijos ir svečiai.

14

Jūratė GRIGAITIENĖ

Lėlininkų mieste Šiandien uostamiestį be patoso galima vadinti ir lėlininkų miestu, gal net sostine, nes Klaipėdos universiteto Menų fakultete (vėliau – Menų akademija, dabar – LMTA Klaipėdos fakultetas) keletą dešimtmečių buvo rengiami profesionalūs lėlių teatro režisieriai ir aktoriai, aktyviai spektaklius kuria

TEATRAS

ca LT“:

ės tspindžiai ne tik Klaipėdos lėlių teatras, bet ir trupė „459“, šeimos teatras „Lino lėlės“, klounų studija „Dulidu“. Turbūt ne atsitiktinai pirmą kartą Lietuvoje lėlių teatro vitriną „Materia Magica LT“ buvo nuspręsta surengti ne kur kitur, o Klaipėdoje. Rugsėjo 20-ąją Vilniuje prasidėjęs festivalis kitas tris dienas vyko uostamiestyje.

Pažiūrėti geriausių pastarųjų metų šalies lėlininkų kūrybinių darbų sugužėjo net dvi dešimtys prodiuserių, meno vadybininkų, lėlių teatro žinovų ir tarptautinių festivalių programų sudarytojų iš įvairių pasaulio šalių – Japonijos, Kini-

„Meile, don’t stop“ („Trupė 459“).

jos, Izraelio, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Latvijos, Estijos ir kitur. Festivalio metu mezgėsi asmeniniai ir kūrybiniai ryšiai, kilo naujų bendrų projektų idėjų, o pavienius pokalbius mažose grupėse vainikavo diskusijų vakaras, kurį vedė literatūrologė, kultūros apžvalgininkė Sondra Simanaitienė.

Svečiai ir žiūrovai turėjo galimybę Klaipėdoje pamatyti 11 lėlių teatro spektaklių (dar vienas – Vilniaus teatro „Lėlė“ „Smėlio žmogus“ (rež. G.Radvilavičiūtė) festivalį pradėjo Vilniuje). Savo naujausius spektaklius parodė Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Klaipėdos lėlių teatrai. Lėlių

teatro vitrina pristatė didelę šiuolaikinio lėlių teatro įvairovę – nuo lėlių teatro ištakas menančių tradicinių iki modernių ieškojimų pavyzdžių.

Tradiciniai ir netikėti Festivalio programą Klaipėdoje pradėjęs Panevėžio lėlių vežimo teatras su tradicine maniera sukurtu spektakliu „Sniego karalienė“ (rež. Vitalijus Mazūras) atrodė gerokai nutolęs nuo šiuolaikinio lėlių teatro galimybių tiek formos, tiek turinio požiūriu. ►

Donato Bielkausko nuotr.

15

TEATRAS

„Smėlio žmogus“ (rež. G.Radvilavičiūtė, Vilniaus teatras „Lėlė“).

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. ◄ Kai kam užkliuvo jaunų aktorių

sceninė kalba, jų dikcija, tačiau, atsižvelgiant į aplinkybę, kad vaidino ne lietuvių, o ukrainiečių tautybės žmonės, per trumpą laiką pramokę svetimos kalbos, galutinis rezultatas nebuvo labai prastas.

Palyginimui – Kauno „Nykštuko“ teatro aktorius ir režisierius Darius Armanavičius, paskutinis parodęs tradicinį pirštininių lėlyčių spektaklį vaikams už širmelės „Gaidelis – saulės valdovas“, neiškrito iš bendro konteksto, žavėjo tikslia išpuikusio gaidelio, apsupto kvailų vištelių ir kitų pasakos personažų, animacija, humoru, šmaikštumu ir žaisme.

Tad tradicinis dar nereiškia, kad neįdomus ir / ar jau atgyvenęs reiškinys.

Stalo teatro spektaklis „Kas pasaulyje g(a)ražiausia“, kurį režisavo ir vaidino lėlininkė Saulė Degutytė, buvo toks netikėtas ir kiek šokiruojantis, kad suvokti jo meninę vertę irgi tapo tam tikru iššūkiu žiūrovams. Veiksmas vyksta garaže tarp įvairiausių įrankių ir instrumentų, sudėliotų ant metalinių lentynų ir kopėčių. Lėlių teatro objektais tampa replės, plaktukas, kirvis, vinys, veržlės ir kiti tik garažų savininkams pažįstami darbo įrankiai ir daiktai. Simpatiškos moters dalyvavimas grynai vyriškų atributų erdvėje atrodė nenatūralus ir svetimas. Spektaklyje buvo daug estetiškai vizualių ir įsimenančių vaizdų bei scenų, kurias gražiai papildė videoprojekcijos ekrane ir gyvai kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės atliekama

„Molinis sapnas“ (rež. A.Žiurauskas, Kauno valstybinis lėlių teatras).

16

„Sniego karalienė“ (rež. V.Mazūras, Panevėžio lėlių vežimo teatras).

muzika, tačiau daugiažodis ir gana primityvokas dramaturginis tekstas ne padėjo, o greičiau trukdė atskleisti pagrindinę mintį. Siužeto ir veiksmo logika trūkinėjo kiekviename žingsnyje, todėl atrodė, kad spektaklis įgautų didesnę meninę vertę ir prasmę, jei aktorės atliekami veiksmai su įvairiais objektais nebūtų tiesmukai iliustruojami ne visada reikšmingų ir reikalingų žodžių gausa. Žiūrovai taip ir liko nesupratę, apie ką šis spektaklis ir kas jame g(a)ražiausia: karalienė, pavydinti podukrai jaunystės ir grožio, ar tikros meilės nepatyrusi Snieguolė, laukianti savojo princo ant balto žirgo.

Sovietmečio kritika Psilikono teatras (rež. Auksė Petrulienė, Darius Petrulis) iš Vilniaus, jau daug metų kuriantis unikalia pačių išrasta lėlių ir objektų iš psilikono technika, festivalyje pristatė spektaklį „Plaukuota burna“. Jis žiūrovams atskleidė vieno realiai sovietmečiu Kaune veikusio tekstilės fabriko, kuriame dirbo net keli tūkstančiai darbuotojų, beveik kriminalinę istoriją.

Išraiškingos A.Petrulienės sukurtos ir jos mikliomis rankomis animuojamos psilikoninės lėlės ekrane prikaustė žiūrovų dėmesį. Įsiminė unifikuotas vaikų portretas, įspraustas į penkiakampį „spaliukų Lenino anūkų“ ženklelį su dar nekaltu Volodios veideliu, Lenino ir kitų marksistų trigalviai profiliai, plūduriuojantys bendrame karste-laive, ir iškreipti grotestiškų formų sovietinių laikų darbininkų klasės

TEATRAS

moterų ir vyrų atvaizdai. Tačiau sovietmečio kritika buvo tokia arši ir negailestinga, kad susidarė įspūdis, jog tuomet nebuvo jokio šviesos ar vilties spindulėlio, nes visi darbininkai – begėdiški vagys, po darbo išnešantys ant kojų išradingai paslėptus kilometrus siūlų, vaikai – tėvų neprižiūrėti, alkani ir apleisti, visi vyrai – tinginiai ir girtuokliai, o moterys – gašlios ir godžios.

Pažiūrėjus tikrai ne koks vaizdelis apie sovietmetį turėtų susidaryti jaunosios kartos žiūrovams. Kažkodėl tik pasibaigus spektakliui atsitiktinai sužinojau, kad tame pačiame „beviltiškai blogai“ dirbusiame tekstilės fabrike buvo gaminami plonyčiai, labai aukštos kokybės tik medicininiais tikslais naudojami siūlai širdies kraujagyslėms sutvirtinti. Tai buvo unikalus ir mažai žinomas lietuvių mokslininkų išradimas, kurį juk buvo galima įpinti į spektaklio dramaturginį audinį – kaip atsvarą sovietmečiu klestėjusiems negatyviems reiškiniams.

„Kas pasauly g(a)ražiausia“ (rež. S.Degutytė, Stalo teatras).

Mažas molio stebuklas Dėl objektyvių priežasčių (žiūrovų vietų stokos) nemačiau vieno įdomaus „Trupės 459“ spektaklio, apdovanoto Auksiniu scenos kryžiumi, „Meile, don’t stop“. Tačiau man asmeniškai šio festivalio atradimu tapo Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Molinis sapnas“, kurį režisavo ir atliko aktorius Andrius Žiurauskas.

Spektaklis konceptualus, gyvas, jautrus, muzikalus, nešantis emocinį ir prasminį krūvį bei gražią lietuvybės išaukštinimo ir nacionalinio pasididžiavimo idėją be pompastikos ir didaktikos. Tikras Lietuvos šimtmečiui dedikuotas sceninis kūrinys, kuriame istoriniai personažai (Mindaugas, Gediminas, Vytautas, lakūnai Darius ir Girėnas bei kt.) ir reikšmingi tautos objektai / įvykiai (Gedimino pilis, Žalgirio mūšis ir kt.), sušildyti aktoriaus rankų šilumos, gimsta ir miršta ant plataus medinio stalo iš molio „čia ir dabar“, tiesiog žiūrovų akyse. Profesionaliam muzikantui įvairiais lietuvių liaudies muzikos instrumentais pritariant, iš molio aktorius išminko, išpasakoja bei išdainuoja reikšmingiausius Lietuvos istorijos etapus nuo Gedimino sapno iki Nepriklausomybės paskelbimo. O sovietmečio mėsmalė, permalusi ir sutraiškiusi daugelio žmonių likimus,

„Gaidelis – saulės valdovas“ (rež. D.Armanavičius, „Nykštuko“ lėlių teatras).

bei lakūnų Dariaus ir Girėno legendinis skrydis per Atlantą įsirėžė ne tik į atminties, bet ir į širdies kertelę ilgam, gal net ir visam laikui. Taip retai pasitaikantį mažą molio stebuklą scenoje sukūrusiam aktoriui A.Žiurauskui idėjomis ir patarimais padėjo Klaipėdos universiteto studentai lėlininkai.

Menas ir edukacija Du klaipėdiečių – šeimos teatro „Lino lėlės“ ir klounų studijos „Dulidu“ – spektaklius galima būtų vadinti itin įtaigiais ir pavykusiais meninės ir edukacinės jungties ieškojimais.

„Dulidu“ spektaklyje „Nojaus laivas“ (rež. Kamilė Kondrotaitė) labai svarbus ir įdomus dailininkės Liudos Liaudanskaitės kūrybinis darbas. Biblinė pasaulinio Tvano ir Nojaus išsigelbėjimo istorija atsiskleidžia aktoriui Liudui Vyšniauskui vartant ir komentuojant nuostabiais piešiniais ir raštais išmargintos didelės bei paslaptingų kertelių ir kišenėlių turinčios knygos puslapius. Kaskart iš jų išnyra vis nauji personažai: žmonės, gyvūnai, paukščiai, ropliai, laivo korpuso detalės ar teksto nuotrupos. Piešiniuose ir tekstuose, tarsi senoviniuose papirusuose ar olose išraižytuose ornamentuose, suskamba visiems gerai žinoma Šventojo Rašto istorija. Originaliai, jautriai ir nebanaliai. ► 17

TEATRAS

atkaklumas, fanatiškas siekis daryti, regis, neįmanomus dalykus – bet kokia (net ir savo gyvybės) kaina įveikti Žemės trauką ir pakilti aukštai į dangų. Spektaklyje gražiai įprasminama žmogaus svajonė skraidyti. Nuo seniausių laikų iki dabar.

Tačiau didžiausias dėmesys sutelkiamas į lietuvių aviacijos priešaušriu gyvenusio konstruktoriaus, teoretiko ir bandytojo Aleksandro Griškevičiaus asmenybę. Šio žmogaus veikla įkvėpė L.Zubę atskleisti užsispyrusio svajotojo, keistuolio, kūrybiškai mąstančio ir nepaliaujamai tikinčio tikslo realumu, istoriją. Spektaklis tampa ne tik estetine vertybe, bet ir teatralizuota pamoka oreivystės tema bei gražia paskata niekada neišduoti ir neišsižadėti kad ir beprotiškiausios savo svajonės. „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (rež. G.Radvilavičiūtė, Klaipėdos lėlių teatras).

Laikas parodys

„Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ (rež. R.Driežis, Vilniaus teatras „Lėlė“).

Lietuvos lėlių teatro vitrina pristatė didelę šiuolaikinio lėlių teatro įvairovę – nuo lėlių teatro ištakas menančių tradicinių iki modernių ieškojimų pavyzdžių.

18

◄ Žymus lėlininkas Linas Zubė naujausiame spektaklyje „Apie orlaivius ir Aleksandrą“ bando sujungti du labai skirtingus savo pomėgius – skraidymą lėktuvu ir lėlių teatrą. Pasak paties aktoriaus, nors aviacija ir teatras akivaizdžių sąsajų lyg ir neturi, jam abi šios veiklos mielos, tad ir daro savotišką kryžminimą, ieško meninės formos, kuri skambėtų. Aktorių ir režisierių sukurti lėlių-objektų spektaklį inspiravo pirmųjų aviatorių entuziazmas,

Festivalio organizatoriai ir šeimininkai Klaipėdos lėlių teatras festivalio publikai ir užsienio ekspertams vertinti pristatė ne naujausią, tačiau laiko patikrintą ir žiūrovų pamėgtą spektaklį be žodžių „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė). Įdomu, bet nepaprastą kelionę aktoriai Renata Kutaitė ir Vytautas Kairys sukuria paprastais pliušiniais ar iš plastiko pagamintais ir parduotuvėje nupirktais šiuolaikiniais žaislais, lėlėmis ir baldais (barbės, kenai, mašinos, traktoriai, slibinai ir kt.). Spektakliu tokiu neįprastu būdu siekiama atkreipti dėmesį į besaikį šiuolaikinės visuomenės vartojimo mastą, kuris ne tik nepataisomai žaloja ir mažina gamtos resursus, bet ir skurdina žmonių, ypač vaikų, dvasią.

Pirmosios lėlių teatro vitrinos „Materia Magica LT“ programa buvo turininga ir įvairi, todėl festivalis, tikėtina, atliko savo misiją: žinią apie Lietuvos lėlių teatrą paskleidė užsienyje, atvėrė kelius megztis naujiems drąsiems eksperimentams ir bendriems kūrybiniams projektams su užsienio menininkais ir institucijomis. Dabar tik laikas parodys, kurie mūsų šalies lėlininkų darbai atsidūrė akylų užsienio prodiuserių ir lėlių teatro žinovų akiratyje ir kuriems iš jų pagaliau pavyks išplaukti į platesnius tarptautinius vandenis.

TEATRAS

„Apie orlaivius ir Aleksandrą“ (rež. L.Zubė, šeimos teatras „Lino lėlės“).

„Akmuo, vanduo, geluonis“ (rež. K.Žemytė, Pojūčių teatras).

„Plaukuota burna“ (rež. A.Petrulienė, D.Petrulis, Psilikono teatras).

„Nojaus laivas“ (rež. K.Kondrotaitė, klounų studija „Dulidu“).

Festivalio „ Materia Magica LT“ archyvo nuotr.

19

ŠOKIS

Vydūnas „plauk

Vertikalaus šokio spektaklio „Giedanti Vydūno upė“ akimirkos. Atlikėjai – I.Briazkalovaitė ir A.Liškauskas.

Vertikalaus šokio spektaklis poetišku pavadinimu „Giedanti Vydūno upė“ – be abejonės, specifiškas, Lietuvoje unikalus projektas. Beje, prieš premjerą ypač plačiai reklamuotas, o po jos sulaukęs gausių, įvairialypių, teigiamų, analizuojančių ir / ar negatyvių, net skeptiškų atgarsių. Iškalbingas vien šis faktas – reiškiantis, kad publika (skelbiama, jog du pasirodymus spalio 6-osios vakarą aplankė daugiau nei 1 500 žmonių) ne tik susidomėjo, ėjo, matė, bet ir mąstė, rašė, komentavo, diskutavo...

Violeta MILVYDIENĖ

Mano asmeniniai pasamprotavimai – taip pat dviprasmiški ir kiek prieštaringi.

Dėmesį patraukęs spektaklio pavadinimas inicijavo norą darkart perversti rašytojo publicisto, žymaus XIX a.

20

kultūros veikėjo Wilhelmo Storostos (slapyvardžiu Vydūnas), kurio 150-osioms gimimo metinėms ir skirtas šis kūrinys, filosofinius apmąstymus. Lyg pasaka, nežinomybė, lyg paslaptis traukė išvysti pačių kūrėjų provokatyvių pareiškimų realią traktuotę. Privertė susimąstyti ir naudojama sąvoka „šokis“, kai akrobatinis judėjimas išties labiau koreliuoja

su cirko ar šou terminais. Kita vertus, reginys jau nebebuvo visiška naujovė...

Debiutą prisiminus Puikiai pamenu debiutą – pirmąjį virtualaus šokio spektaklį „Kalbantis bokštas“,

ŠOKIS

ė giedančia upe“

Eglės Sabaliauskaitės / šokių mokyklos „Coda“ archyvo nuotr.

pristatytą 2017-ųjų vasarą, sutraukusį į Danės gatvę bei jos prieigas maždaug 2 000 žiūrovų minią. Tuomet ant 17 metrų aukščio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro fasado sienos baleto trupės artistai Inga Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas pasirodė kartu su olandų trupės „Bencha Theatre“ atlikėjais Micka Karlsson ir Dimiteriu Simenovu.

Iškilus palyginimams su „Giedančia Vydūno upe“, drįsčiau teigti, jog pagrindiniu koziriu minėtame debiute pernai „žaidė“ šokis – judėjimas įvairiomis pozomis, kūnų rakursų pokyčiai buvo ryškiai matomi, o tiek individuali, tiek duetinė choreografija – žymiai sodresnė. Galbūt nesuklysiu manydama, kad ir publikoje tuomet kilo didesnis nei dabar psichoemocinis ažiotažas spektaklio finale.

Naująjį pamačius Pirmasis išlikęs įspūdis – savotiška atrakcija tapusi „ekskursija“, praeinant pro Vakarų Baltijos laivų statyklos cechų teritoriją. Tiesa, toje neįprastai kvepiančioje ir gaudžiančioje aplinkoje, jaučiant sunkią darbinę atmosferą, pasirodymo pradžios laukimas šiek tiek prailgo... „Giedanti Vydūno upė“, parengta ant 25 metrų aukščio elingo vartų, – Klaipėdos šokių mokyklos „Coda“ suburtos gausios kūrybinės komandos produkcija.

Vertinant naujojo spektaklio visumą (idėjos autorė – Kristina Norvilė), manyčiau, pristigta simbiozės, įvairius ► 21

ŠOKIS

◄ meno žanrus – muziką (kompozito-

rius – Kristijonas Lučinskas), vizualizaciją (vaizdo projekcijų dailininkė – Vesta Obolevičiūtė), tekstą (scenarijaus autorė – Sondra Simana, režisierė – Rūta Bunikytė) ir šokį – formuojančio bei, svarbiausia, vienijančio naratyvo. Pernelyg daug abstrakcijų, metaforų, dramaturginės kakofonijos...

Gi choreografija (Rachel Melief, asistentė – M.Karlsson) čia – ypatingai dozuota.

Glumina ir kai kurios ne banalios, tačiau dirbtinai pritemptos imitacijos. Štai viename epizode atskiri žodžiai ir / ar frazės iš moksleivių rašinių prabėga ekrane, kitame rodomas užfiksuotas kadras su tautiniais kostiumais vilkinčiomis

22

merginomis, skambant liaudiškai dainai.

Nespalvotų asmeninių Vydūno fotografijų koliažą keičia spalvingi gamtos peizažai, filmuotos medžiagos ištrauką – stilistiškai nederanti moderni kompiuterinės grafikos mozaika... Aktyviai „šokinėjama“ nuo vienos minties prie kitos, pernelyg laisvai ir veikiausiai labiau intuityviai „nardoma“ Vydūno asmenybės „labirintuose“, veiklos ar kūrybos vizijose.

Nors maloniu vyrišku tembru skelbiamą tekstą užgožė pernelyg garsus muzikinis akompanimentas, neprofesionaliai muzikinei „ausiai“ ir sąlyginai meniškai „akiai“ kokybiškiausiai sukonstruotos atrodė būtent sąsajos tarp grupės „DRIE-

ZHAS“ atliekamo kūrinio ir vaizdo (garso operatorius – Mindaugas Putna, šviesų dailininkas – Stasys Jamantas).

Apmaudžiausia, kad vaizdo projekcijos „paskandino“ pavydėtinos drąsos, stebėtino ryžto, nesenkančios energijos ir, atrodytų, nesibaigiančio potencialo bei nenugalimo sąmoningo poreikio kupiną baleto atlikėjų darbą. Ištisą fragmentą bebaimiai šokėjai (I.Briazkalovaitė ir A.Liškauskas) it dryžuoti kolorado vabaliukai lyg pasimetę klaidžiojo „didžiuliame bulvių lauke“. Vos keli skrydžio ar kritimo elementai (visiškai netikėtai, užvertus galvą) buvo „surasti“ išryškintuose šešėliuose ant stogo.

ŠOKIS

Apmaudžiausia, kad vaizdo projekcijos „paskandino“ pavydėtinos drąsos, stebėtino ryžto, nesenkančios energijos, nenugalimo sąmoningo poreikio kupiną baleto šokėjų darbą.

Išskirtini tik keli – trumpučiai, bet įspūdingiausi – momentai, prasmingai choreografiškai įkūniję idėją: kai šokėjų figūrėlės tampa lėliukėmis akių vyzdžiuose, o delnuose virsta baltais paukščiais...

Vis dėlto – lemtingą nementalinį lūžį laikyčiau įvykusiu – nejučia, refleksiškai „Giedančios Vydūno upės“ srovės vingiai nunešė kažkur toli, į misticizmą, panardino į didžiuliame ekrane vykstantį procesą, emocijų srautas užvaldė protą, šviesios energijos pojūtis darėsi vis stipresnis už skleidžiamą žinutę. Kai / tiesiog elementariausiai suvoki, koks žmogutis esi mažas gigantiškoje planetos erdvėje, beviltiškai silpnas neprognozuojamoje gamtos stichijoje. Galbūt toji akimirka tebuvo vienintelė aliuzija į Vydūno tikėjimo gelmę (būtent gamtoje ir jos didybėje jis įžvelgė Kūrėją, garbino šį melsdamasis girioje, apkabinęs medį ar prie jūros, ošiant pušims...).

Trečiojo belaukiant Bet kuriame, ypač novatoriškame projekte ieškodama esmės ir prasmės, dažnai susimąstau ir apie išliekamąją vertę bei tikslą.

Tad galvoje vėl sukirba svarbus klausimas: kokia šio re(n)ginio paskirtis? Ar tai gausiai plačiajai visuomenei skirta pramoginė akcija, ar, turint omenyje kūrėjų pateiktą intelektualią spektaklio koncepciją, čia vis dėlto svarbesnis edukacinis aspektas?

Kol kas aišku tik viena – panašiam vertikalaus šokio pasirodymui Lietuvoje konkurencijos nėra.

Jau teko girdėti, jog planuojamas kitas, trečiasis vertikalaus šokio spektaklis (K.Norvilės sumanymu – ant 87 metrų aukščio uostamiesčio kamino).

Kad ir kaip būtų, norėtųsi jį išvysti. Bent pasimėgauti vaizdu. Arba... pasipildyti gilesne cirkuliacija, dar efektyvesniais vidinės energetikos klodais. Mentaliniais – irgi.

23

KINAS

Kino festivalio „GoD

Festivalio „GoDebut 2018“ didysis prizas – „Auksinė Anikė“.

Į sferinį kiną.

„GoDebut 2018“ susitikimai.

Žiuri verdiktą paskelbė inovatyvių animacinių filmų kūrėja M.Meštrovič.

Trečiasis Europos kino festivalis „GoDebut 2018“, rugsėjo 26–30 dienomis surengtas Klaipėdoje, sulaukė daugiau nei 700 debiutuojančių kino profesionalų filmų iš visos Europos.

„Parodyk, ką turi...“ Debiutavęs prieš trejus metus, Europos kino festivalis „GoDebut“ šiemet pasitiko kiek provokuojančiu šūkiu „Parodyk, ką 24

turi...“, kviesdamas ir drąsindamas tuos, kuriems priklauso ateities kinas. Tai atradimų, inovacijų ir kūrybiškumo šventė, į kurią festivalio organizatoriai sukvietė ne tik debiutuojančius kino kūrėjus, atvykusius iš įvairių šalių, bet ir klaipėdiečius, miesto svečius.

Festivalio rengėjai didžiuojasi, kad festivalis „GoDebut“ – pirmasis klaipėdietiškas tokio masto kino forumas visoje Vakarų Lietuvoje. „GoDebut 2018“ sudarė sąlygas profesionaliems kino startuoliams ne tik pateikti savo darbus autoritetingam tarptautiniam žiuri, jų laukė ir daugybė dalykinių susitikimų, diskusijų. Jie turėjo galimybę išgirsti vertingų patarimų, užmegzti naudingus kontaktus, pateikti savo naujus projektus.

Festivalio programoje publika galėjo pamatyti ir kino madų „diktatoriaus“ –

Prancūzijos kino klasikos filmus, kurie pristatyti Prancūzijos kultūrai skirtame projekte, intrigavusiame prancūzų maisto kultūros aspektu. Festivalis viliojo ir kitais inovatyviais renginiais – originaliu muzikos atlikėjos Elizabete Balčus iš Latvijos koncertu, unikalia kino technologija intriguojančiu sferiniu kinu.

Vertino dvi žiuri Į pagrindinę konkursinę programą pateko daugiau nei 50 įvairaus žanro trumpametražių filmų iš 24 šalių. Juos vertino tarptautinė žiuri. Joje dirbo tokie žinomi kino profesionalai kaip daugelio Holivudo filmų prodiuseris Nickas Powellas (Didžioji Britanija), vienas iš Venecijos kino festivalio

KINAS

ebut 2018“ atradimai

Prieš konkursinę filmų programą.

Pažintis su „Anikėmis“.

Režisierė K.Matvejevaitė įvertinta už filmą „Paskutinė diena“.

Seminaro akimirka.

organizatorių, programų sudarytojų Enrico Vannucci (Italija), režisierius, daugelio kino festivalių nugalėtojas, „Nethercott“ kino studijos įkūrėjas ir vadovas Paulas Nethercottas (JAV), žinoma inovatyvių animacinių filmų kūrėja Martina Meštrovič (Kroatija), AMII medijų inkubatoriaus vadovė, režisierė Inesa Kurklietytė (Lietuva).

Vienas svarbiausių tarptautinės komisijos uždavinių buvo išrinkti ne tik pagrindinio prizo – „Auksinės Anikės“ – laimėtoją, bet ir paskelbti kelių kitų nominacijų laureatus – paskirti apdovanojimus geriausio inovatyvaus filmo, filmo novelės ir trumpo metražo filmo kūrėjams. Publikos žiuri, kuria sudarė įvairių profesijų žmonės, akademinio jaunimo atstovai iš Klaipėdos – E.Jackaitė, R.Treigys, D.Ložytė, S.Žižienė, A.Rimkuvienė, – uždavinys buvo ne mažiau atsakingas: paskelbti pu-

blikos geriausią „GoDebut 2018“ filmą ir „Sidabrinės Anikės“ prizo nugalėtoją, taip pat įvertinti atskirą konkursinę Lietuvos kūrėjų programą, kurią sudarė 11 jai atrinktų filmų. Jos nugalėtojui publikos žiuri skyrė specialų apdovanojimą – „Auksinį knechtą“, kurį įsteigė Lietuvos jūrų uosto direkcija. Ir štai Klaipėdos kultūros fabriko kino salėje rugsėjo 29-ąją tarptautinė vertinimo komisija ir publikos žiuri iškilmingai paskelbė savo įvertinimus.

Festivalio apdovanojimai Tarptautinės žiuri verdiktas: Geriausias „GoDebut 2018“ filmas inovacija – „Nervai ant nervų“ (rež. Inze Alce Kazaka, Latvija, 2018).

Vytauto Petriko nuotr.

Geriausias „GoDebut 2018“ filmas novelė – „Teksa“ (rež. Jonas Smuldersas, Olandija, 2017).

Geriausias „GoDebut 2018“ trumpas filmas – „Nakties šešėlis“ (rež. Shady ElHamus, Olandija, 2017).

Festivalio „GoDebut 2018“ didysis prizas „Auksinė Anikė“ – filmui „Laiko mašina“ (rež. Janas Bujnowski, Lenkija, 2017).

Publikos žiuri savo balsus ir apdovanojimus skyrė šiems filmams: Geriausias „GoDebut 2018“ lietuvių filmas – „Paskutinė diena“ (rež. Klaudija Matvejevaitė, 2017). „Sidabrinė Anikė“ už publikos geriausią „GoDebut 2018“ kūrinį – filmui „Juosta“ (rež. Serkanas Fakili, Turkija, 2018).

▪

25

N.Powellas: KINAS

jei galiu kinu mėgautis, ką nors iš jo gauti, aš laimingas kaip vaikas Trečiasis Europos kino festivalis „GoDebut 2018“ pradžiugino ir dalyvius, ir žiūrovus ne tik inovatyviais, kūrybiškumu spindinčiais kino debiutantų filmais iš visos Europos, bet ir įvairiais renginiais – nuo kino klasikos, kūrybinių dirbtuvių jaunimui, diskusijų iki kino technologijų naujovių ir netradicinių muzikos atlikėjų pasirodymų. Ypač pritraukiantis dėmesį bei įvairus buvo ir festivalio svečių sąrašas, kuriame – daugelio Europos šalių ir JAV kino grandai, festivalių organizatoriai, žiuri nariai, kino mokyklų vadovai, filmų prodiuseriai, režisieriai, pelnę prestižiškiausius taptautinius apdovanojimus.

Tarp jų – ir festivalio „GoDebut 2018“ tarptautinės žiuri narys Nikas Powellas (Didžioji Britanija).

26

Kęstutis MEŠKYS

Spalvinga tiek pozityvumu ir jaunatviška energija spinduliuojanti Niko išvaizda, primenanti 60-ųjų hipių kartą, tiek kūrybinė jo biografija, įspūdingas titulų ir apdovanojimų sąrašas. Jiems išvardyti prireiktų atskiro straipsnio. Priminsiu, kad dar 1970-aisiais jis su garsiuoju Richardu Bransonu sukūrė „Virgin Records“, kuri per dešimtmetį išaugo į didžiulį konglomeratą. Kartu su Stephenu Woolley 1982 m. N.Powellas įsteigė kino kompanijas „Palace Video“, „Palace Pictures“, o po to – „Palace Productions“, kur jis dirbo vykdomuoju prodiuseriu filmų, sulaukusių „Oskaro“, Kanų festivalio, „Auksinio gaublio“ nominacijų ir apdovanojimų.

Tarp jų – jo prodiusuotų režisieriaus Neilo Jordano kino juostos „Skandalas“, „Mona Liza“, „Žiaurus žaidimas“ ir daugelis kitų.

Per savo kūrybinį kelią N.Powellas prodiusavo daugiau nei 40 filmų. Jis bendradarbiavo su ryškiausiomis britų kino žvaigždėmis – Michaelu Caine’u, Bobu Hoskinsu, Helen Mirren, Jeremy Ironsu, taip pat žinomais aktoriais iš kitų šalių – Forestu Whitakeriu, Melanie Griffith, Dennisu Hopperiu. Kurį laiką N.Powellas dirbo Nacionalinės kino ir televizijos mokyklos direktoriumi. Jis yra Europos kino akademijos, daugelio kitų

kino ir visuomeninių organizacijų valdybų narys, BAFTA filmų komiteto pirmininkas ir patikėtinių tarybos narys (2010–2016), JAV kino akademijos narys, Europos kino prodiuserių klubo valdybos pirmininkas, „Ateities“ labdaros fondo rėmimo komiteto narys. N.Powellas – Prancūzijos literatūros ir meno apdovanojimo „Chevalier dans l’ordre des arts et lettres“ kavalierius, daugelio prestižinių tarptautinių kino festivalių, taip pat ir „GoDebut 2018“, žiuri narys. Svečias festivalio metu ne tik vertino filmus, bet ir vedė įdomų seminarą „Nuo idėjos iki filmo. Sėkmės istorija“, skirtą filmo prodiusavimo subtilybėms.

Pradėjo nuo rokenrolo – Jūsų kūrybinė biografija – plati ir spalvinga. O kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai kine?

– Šiek tiek kitokie nei daugumos žmonių, kadangi aš pradėjau nuo muzikos verslo, nuo rokenrolo. O į kino industriją įžengiau nebe jaunas, gana vėlai, kai jau turėjau įkūręs sėkmingą muzikos įrašų kompaniją. Taigi mano istorija skiriasi nuo kitų jaunų žmonių, bet, manau, patirtis kuriant savo pirmąjį filmą visuomet yra ta pati, nesvarbu, iš kur esi atėjęs. Pirmasis mūsų prodiusuotas filmas buvo Neilo Jordano „Vilkų draugija“. Tai buvo pirmas mano

Vytauto Petriko nuotr.

KINAS

darbas kartu su S.Woolley, mano tuometiniu partneriu. Svarbiausia tada išmokta pamoka, – kad kartais neverta klausyti kitų žmonių. Mes ieškojome lėšų filmui ir aš pasiūliau Stephenui nusiųsti pasiūlymą vienai kompanijai, bet jis nesutiko, nes, jo nuomone, ta kompanija mums niekuo negalėtų padėti. Bet aš jo nepaklausiau, išsiunčiau paraišką ir gavome finansavimą visam filmui.

būti toks, kokį sukuria pats menininkas. Ir jei galiu juo mėgautis, ką nors iš jo gauti, tuomet aš laimingas kaip vaikas. Visada laikausi nuostatos, kad jei žmogui patinka tik vienas ar du filmų žanrai, jis daug praranda gyvenime. Manau, esu laimingas žmogus, patiriu didelį malonumą eidamas į kiną, kadangi man patinka įvairūs žanrai ir filmai iš skirtingų pasaulio kampelių.

– Mes kiną mėgstame kiekvienas savaip, atrasdami jame ką nors sau. Koks kinas artimiausias jūsų dvasiai, jūsų prigimčiai?

– Man patinka nauji filmai. Nesvarbu, koks žanras. Svarbu, kad aš iš jų sužinau ką nors naujo arba jie mane prajuokina, sujaudina, verčia susimąstyti ir visa tai perteikia man dar nematytu būdu. Aš nenoriu remtis vien tik menu, nes daugelis menininkų, gal net kalbant apskritai apie visus, iš pradžių buvo publikos linksmintojai ir tik po to sukūrė kažką gero.

Taigi aš nenorėčiau griežtai apibrėžti, kad menas turi būti vienoks ar kitoks. Jis turi

Abiem aspektais – Pasaulis dabar išgyvena neramius laikus, daug politinių, socialinių problemų, vertybių krizė. Ar kinas turi apie tai kalbėti, gilintis į šias problemas, ieškoti jų sprendimų, ar priešingai – turėtų padėti žmonėms užsimiršti, pabėgti nuo jų?

– Nuostabus jausmas, kai gali pateikti įkvepiančių istorijų tiems žmonėms, kurie jaučia priespaudą, kuriems naudinga atitrūkti nuo kasdienybės. Ir, žinoma, filmų

kūrėjų darbas – toliau kalbėti apie pokyčius, problemas, sunkumus, kurių esama visame pasaulyje. Taigi kinas turi apimti abu aspektus ir neapsiriboti tik vienu iš jų.

– Gyvename kompiuterizacijos ir technologijų amžiuje. Internetas pilnas informacijos, spėjame skaityti tik straipsnių antraštes, į „YouTube“ ir kitus portalus kasdien sukeliama milijonai videosiužetų, trunkančių vos kelias minutes ar net sekundes. Kokia, jūsų manymu, trumpametražių filmų, kuriems ir skirtas festivalis „GoDebut“, ateitis? Ar jie pakeis ilgametražius filmus ir kodėl tai dar nevyksta?

– Vis dėlto vyksta fantastiškas trumpametražių filmų kūrybos proveržis. Šį proveržį skaitmeniniame amžiuje pavadinčiau rokenrolu. Ankščiau jaunas žmogus, pasiėmęs elektrinę gitarą, galėjo sukurti grupę būdamas 12-os ar 13-os. Lygiai taip pat yra dabar, atėjus skaitmeniniam amžiui: jaunas kūrėjas gali pasiimti savo kamerą ar išmanųjį telefoną ir sukurti filmą. ► 27

KINAS

◄ Nemanau, kad trumpametražiai filmai

bus plačiai rodomi kino teatruose, nes juose vyrauja kitoks ekonominis modelis. Tačiau viso pasaulio meno centruose, festivaliuose daugėja trumpametražių filmų programų.

Taigi publika mato vis daugiau trumpų filmų, pasitelkę technologijas jauni žmonės turi lengvesnę prieigą perteikti savo istorijas vizualiniu būdu ir pradėti karjerą.

„Ponas optimistas“ – Holivudo kinas vis labiau remiasi technologijomis, aktorių vaidybą pakeičia įvairios kompiuterinės vaizdo simuliacijos programos. Kokios tendencijos – ar kinas judės daugiau technologijų kryptimi, ar „gyvas“ aktorius, jo vaidyba liks ekrane?

– Vėlgi nenorėčiau daryti skubotų išvadų.

Technologijos leidžia sukurti animacinius filmus kartu su gyvu vaizdu, taigi, kai kūrėjas kalba apie vizualinius efektus, jis kuria animuotą pasaulį, todėl mes matome ne Niujorką, o Gotamą – įsivaizduojamą miesto versiją. Manau, kad technologijos

28

leidžia kine sukurti kitus pasaulius, bet juose vis tiek turi būti žmonių istorijos. Technologijos turėtų mums padėti perteikti senas istorijas naujuose pasauliuose. Taip pat technologijos gali padėti sukurti naują realybę. Kalbu apie įvairius istorinius laikotarpius – Antrąjį pasaulinį karą, viduramžių Lietuvą, kur būta įdomių istorijų... Technologijos gali jas atgaivinti ir įtikinamai perteikti žiūrovams. Tai gali būti istorinė, reali ar išgalvota istorija. Aš save vadinu „ponu optimistu“ ir manau, kad kine visada yra vietos veiksmui – tam, ką žmonės vadina „wham-bam“ filmais. Žmonėms patinka veiksmas, bet visas pasaulis nebūtinai turi toks būti.

– Jūs ne pirmą kartą lankotės Lietuvoje.

Ar per tuos septynerius metus nuo tada, kai čia buvote atvykęs anksčiau, Lietuva pasikeitė? Kaip manote, kokia kryptimi?

– Lankiausi Lietuvoje ir anksčiau, bet Vilniuje. Teko būti Latvijos ir Estijos pajūrio regione, bet pirmą kartą esu Lietuvos pajūryje. Šis mano apsilankymas skiriasi nuo prieš tai buvusių, nes atvykau saulėtą dieną, į Lietuvos pajūrio dalį, kurioje daug miškų, mažų miestelių, ir tai mano

Technologijos leidžia kine sukurti kitus pasaulius, bet juose vis tiek turi būti žmonių istorijos. dar nematyta šalies dalis. Anksčiau, kai lankiausi Vilniuje, centrinėje aikštėje vyko kažkokia medžioklės šventė, ir dabar jau žinau, kur žmonės medžioja, nes mačiau miškus, daugybę miškų, lėktuvui leidžiantis į Palangos oro uostą (juokiasi).

– Koks jūsų įspūdis apie „GoDebut“ festivalį? Ko norėtumėte jam palinkėti?

– Mano pirmi įspūdžiai puikūs, nes festivalis vyksta išties gražiame mieste, renginys puikiai suorganizuotas, jame vyrauja maloni atmosfera. O mano svarbiausias palinkėjimas – kad kuo aktyviau žmonės dalyvautų filmų peržiūrose, kad publika įgytų neįkainojamos patirties, žiūrėdama filmus, per kultūrines patirtis, bendravimą su kitomis kultūromis. Antras svarbus dalykas – platus filmų pasirinkimas festivalyje. Taigi svarbu, kad festivalis pasiektų kuo daugiau žmonių, širdis ir protus.

KINAS

Kadras iš filmo „Taip gimė žvaigždė“ (rež. B.Cooperis, 2018).

„Taip gimė žvaigždė“: dainos ir pasirinkimai tapatybės paieškose Filmų kūrimas – daugiafunkcis ir sudėtingas procesas. Niekada negali būti šimtu procentų tikras, jog gera istorija taps gera idėja, gera idėja taps geru scenarijumi, o geras scenarijus taps geru filmu. Bet kur šioje virsmų grandinėje įmanoma pasiklysti. Kažkas nesulips.

Kažkas bus neapdairiai prarasta. Vienas ne toks „klik“ ir viskas. Lygiai taip pat gali nutikti ir priešingai. Kažkurioje daugiasluoksnės grandinės dalyje spragtelės magiškos žiežirbos mygtukas ir niekingas atrodęs įrenginys ims veikti taip, kad niekas nesupras kur, kodėl ir kokių būta nesklandumų. Graži diena. Gražus filmas. Apie gražesnes dažnai niūrokos kino industrijos puses dabar ir rašysiu. Taip sulipo. Taip pasitaikė. Teisingas bilietas į teisingą seansą. Įvyko „klik“. Bet chronologiją truputėlį sumaišysiu. Ekrane tai madinga. ► 29

KINAS

Aivaras DOČKUS

Pabėgimas nuo „popso“ ◄ Kai sužinojau, jog Lady Gaga (tikras vardas – Stefani Joanne Angelina Germanotta) pasirodys penktajame stingdančiai nuostabaus serialo „Amerikietiška siaubo istorija“ sezone „Viešbutis“, nutuokiau, jog galima tikėtis įdomių staigmenų, nes tie du vyrukai – jo kūrėjai Ryanas Murphy ir Bradas Falchukas – tiesiog ne iš šios planetos. Ir viskas, prie ko prisiliečia, ima tviskėti kruviniausiai tamsiausiu auksu.

Ypač – aktoriniai darbai. Bet kai rezultatą išvydau realybėje, jau po poros dalių iš naujo ėmiausi perklausyti Lady Gagos albumus. Kad įsitikinčiau, kokia ši mergiotė multitalentinga. Ir iš tiesų, kai įsiklausai, tie albumai nėra jau tokie blogi. Ne pats prasčiausias „popsas“. Labai tiksliai atrinktas šuoliui į žvaigždes, kurios dažnai gimsta ne su pačia geriausia muzika.

Vėliau, savo dar didesnei nuostabai, aptikau, kad paskutinieji du albumai – „Cheek to Cheek“ su Tony Bennetu ir autorinis studijinis „Joanne“ visai gali skambėti mano ausinėse. Solidžiai parašyti ir įrašyti darbai. Beje, pardavimai teigia ką kita. Akivaizdu, kad publikai labiau patiko jos auksinis „popsinis“ takas, o ne paskutinieji tapatybės paieškos klystkeliai.

30

Blaškymosi pastaruosius kelerius metus Lady Gagos karjeroje buvo apstu. Vienoje atkarpoje ji pakeliui rinko visus įmanomus projektus (nuo Davido Bowie atminimui skirto jo dainų mišinio atlikimo „Grammy“ apdovanojimų įteikimo ceremonijoje iki tviskėjimo amerikietiškojo futbolo superfinalo pertraukoje). Vieni jos apsireiškimai buvo kokybiški ir kūrybiški, o kiti – šiaip sau. Arba paprasčiausiai: Lady Gagos buvo per daug, ir nesupaisysi kokios. Panašu, jog kinas padėjo susidėlioti jai tapatybę. Stojo pauzė. Ji pradingo iš visur. O tada sušvytėjo „Viešbutyje“ ir buvo apdovanota „Auksiniu gaubliu“. Jau tada atrodė, jog tai nebus vienkartinis – atsitiktinis triumfas. Ir ji neišnyks iš kino kaip Bjork po įsimintino vaidmens „Šokėjoje tamsoje“. Murphy su Falchuku išleido džiną iš butelio. Ir pakako dviem minutėms užmesti akį į muzikinės dramos „Taip gimė žvaigždė“ reklaminį filmuką, kad pirštųsi mintis, jog laukia kažkas ypatingo.

Net ne taip svarbu, ar pati juosta spindės.

Kaip išsilaisvinimas Kai perskaičiau, kad Bradley Cooperis nusprendė išbandyti režisieriaus profesiją, pamaniau – kodėl gi ne? Galbūt jam režisūra bus kaip išsilaisvinimas nuo pilkų vaidmenų. Tegul debiutuoja. Ir tegul jo penktas filmas nebūna toks prastas kaip

Melo Gibsono. Aš vėl – apie tą patį. Kartais sulimpa. O kartais – ne. „Klik“. Prieš devynerius metus B.Cooperis buvo „tas prietrankų lyderis iš „Pagirių Las Vegase“.

Ir daugiau nieko. Niekas jo kitokio ir nenorėjo matyti. Komedijų vaikis. Lengvabūdiškų komedinio plano kino hitų asas. Jei gyventų Lietuvoje, keliautų iš komedijos į komediją. Iš prastos į dar prastesnę.

Bet Holivude visada yra menkutis šansas pasukti kitur. B.Cooperis išmintingai žengė pamažu. „Šalutiniame efekte“ jis jau buvo pusiau toks ir pusiau kitoks. Jo tapatybės medžioklė – daug kryptingesnė ir nuoseklesnė už Lady Gagos. Žingsnis po žingsnio jis matavosi naują profilį ir tyrinėjo kitas teritorijas.

Rimtesnis posūkis įvyko vidutiniškame trileryje „Niujorko šešėlyje“. Jame įkūnytas herojus aktoriui leido nusileisti į aštresnes gelmes ir visiškai išsiskirti su „pagirių“ komforto zona. Tačiau didysis trakštelėjimas – „klik“ į kitokį lygmenį jį perkėlė aštuoniems „Oskarams“ nominuotoje komiškoje romantinėje dramoje „Optimisto istorija“. Pats vaidmuo pareikalavo sujungti kelis aktoriaus instinktų pradus – komiškąjį, tragiškąjį ir keistuoliškąjį. B.Cooperis buvo įvertintas nominacija „Oskarui“, bet jį, kaip ir kitus puikios aktorių komandos narius, į vienus vartus „nusolavo“ Jennifer Lawrence. Užtat savo karmos taškų B.Cooperis užsidirbo, ir Clintas Eastwoodas pakvietė jį į prieštaringą „Amerikiečių snaiperį“. Pats filmas – su ne pačia skoningiausia patrio-

KINAS

tiškumo „perspauda“, suteikta nevienapusei asmenybei, bet B.Cooperis savo užduotį atliko. Ir vėl – iššvaistyta nominacija „Oskarui“. Aišku, dar pagal sutartį reikėjo sušmėžuoti „Pagirių“ trilogijos pabaigoje, ir jos fiasko aktoriui net išėjo į naudą. Bent jau kurį laiką prodiuseriai į stalčius sukiš tęsinio pagundas. Keista, bet po „Amerikiečių snaiperio“ prasidėjo net kelerius metus trukę „lady – gagiškos“ tapatybės netekties vargai. Vienas už kitą beviltiškesni scenarijai ir filmai. Duoklė kolegoms ir pauzė užaugti troškimui tapti režisieriumi. Dar daugiau. Savo kuriamame filme jis pasišovė režisuoti save. Dvigubai sunkesnė našta.

O ji net triguba. B.Cooperis užsimanė būti ir scenarijaus bendraautoriumi. Ir jis labai gerai dainuoja. Įsitikinsite.

Filmas atrado kūrėjus „Taip gimė žvaigždė“ – ne pats palankiausias projektas režisieriui startuotojui. Nuo 2011-ųjų su juo studijos, prodiuseriai ir kino kūrėjai žaidė savotišką stalo tenisą.

Kai vieni norėjo, kitiems pradingo noras, ir atvirkščiai. Tokio projekto tikslas galėjo būti tik komercinis. Ketvirtą kartą perpasakoti 1937-aisiais pirmą sykį ekranizuotą muzikantų meilės istoriją?

Iš pradžių žygiuota patikimiausiu keliu.

Režisierius – C.Eastwoodas. Merginos vaidmenyje – dainininkė Beyonce. Kandidatai vyro personažui – Christiane’as Bale’as, Tomas Cruise’as, Leonardo DiCaprio, Willas Smithas, Johnny Deppas. Kitaip tariant, filmo tapatybės paieškos aukščiausioje kategorijoje. Bet visos garsenybės šį projektą įterpdavo kažkur tarp savo pagrindinių darbų ir kitų prioritetų. „Taip gimė žvaigždė“ tapo antraeilės reikšmės reikalu. Niekas nematė potencialios perspektyvos klišiniame pasakojime. Susidomėjimas atslūgo, ir savo progą startuoti režisūroje stvėrė B.Cooperis.

Dar jį domino galimybė reabilituotis aktorystėje. Ryžtingai veikti paskatino vieno iš scenaristų – Willo Fetterso idėja: tapant herojaus Jacksono Maine’o charakterį, prisiminti „Nirvanos“ lyderio Kurto Cobaino tragediją. B.Cooperis neabejojo – pagrindinio vaidmens neperleis niekam kitam.

Lady Gagos taip pat nereikėjo įtikinėti. Ji nedvejodama priėmė naujos transformacijos iššūkį. Taip pat tapo pagrindine filmo garso takelio autore.

Intymumo efektas Kūną ir kraują muzikinei dramai „Taip gimė žvaigždė“ suteikia režisūra ir vaidyba. Scenarijaus minimalizmo taip pat negalima nuvertinti. Jis – sąmoningai toks paprastas. Todėl šokiruojantys originalių sprendimų pliūpsniai iš karto išmuša iš po kojų žemę. Jei ne keli būtinieji holivudiniai implantai, filmas drąsiai atsidurtų „Nepatogaus kino“ festivalio premjerų sąrašuose.

Jau pirmieji kadrai pristato nesumeluotą natūralumo erdvę, kurioje plėtosis garsių pasakų ir pjesių junginys. Vienus kūrinius beregint atpažinsite, kitų fragmentai persmelks gerokai po peržiūros.

B.Cooperis siekia nesikartoti, pasakodamas dalykus, kurie kartosis tol, kol suksis pasaulis. Pavyzdžiui, koncertai.

Ypač – pirmasis. Vien dėl garso ir vaizdo, leidžiančio pajusti muzikanto trapumą ir galybę vienu metu, verta šį filmą žiūrėti kino teatre. Galime tikėtis masinių scenų su ūžiančia minia ir įspūdingos didybės. Ne, to nėra. Yra privatus atlikėjo ir scenos, atlikėjo ir mikrofono, atlikėjo ir gitaros santykis. B.Cooperio tikslas – ne nufilmuoti galingą koncertą. Jo užduotis – jį parodyti iš vidaus. Net ne iš muzikantų pozicijų. Labiau – iš instrumentų, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Intymumas – tiksliausias režisūros stiliaus apibūdinimas. Artumas herojams ir jų būsenoms. Stambūs planai. Nuotaikų kaitos. Jokio perspaudimo. Ir – liūdesys kaip neišvengiamai neparankios laimingų pabaigų gerbėjams atomazgos nuojauta.

Pakeliui į „Oskarus“ Pirmasis herojų pasimatymas transseksualų bare – absoliuti kino klasika. Netikėta vieta, spalvingi personažai, pojūtis kaip sapne. Atsargus ir spontaniškas humoras.

Paradoksų romantika, balansuojanti tarp alkoholinių kliedesių ir gotikinių paryčių poezijos. Įtraukiamai švelni apgaulė. Kaip kinas ir muzika.

Lady Gagos ir B.Cooperio duetas magnetiškai organiškas. „Taip gimė žvaigždė“ persikeltų į teatro sceną be adaptacijos turbulencijos. Du pagrindiniai veikėjai.

Daug persmelkiančios ir įsismelkiančios

paprastos muzikos. B.Cooperio versijoje viskas paprasta. Uždainis pereina į priedainį. Sceninis gyvenimas nužengia į rutiną.

Susižavėjimą keičia nusivylimas. Svaigulį – blaivybė. Šlovę lydi pagirios. B.Cooperis leidžia Lady Gagai jį nustelbti ekrane, nes istorijos proporcijos geometriškai pasislenka į jos herojės pusę. Per kelis scenaristo rašiklio brūkštelėjimus. O galbūt dėl to, jog Lady Gaga neatpažįstamai kitokia, nei matoma vaizdo klipuose ir sceniniuose pasirodymuose. Kitokia nei „Viešbutyje“. Ji ir dainuoja kitaip. Veriančiai ir atveriančiai.

B.Cooperis irgi stulbinantis. Kaip režisierius ir kaip aktorius. Galime užsirašyti pirmąsias „Oskarų“ nominacijas. Už jų abiejų vaidmenis – tai tikrai. Taip pat – geriausio režisieriaus, filmo ir operatoriaus darbo kategorijose. Kamerų meistrai, vadovaujami B.Cooperio, pasirūpino išskirtine juostos atmosfera. Personažų savijautas galima paliesti ir pasukinėti ranka. Tas

Šis filmas ne toks jau paprastas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Jame – daug paprastumu užkoduotų universalių dalykų. pats skausmingas intymumas. Nemanau, jog JAV kino akademija turi kitą pasirinkimą. Atrodys kvailai. „Taip gimė žvaigždė“ – kaip tik apie pasirinkimus. Ir tapatybės paieškas. Net radęs KAŽKĄ TIKRO negali būti stabiliai ramus. O kas, jeigu staiga persigalvosi?

Sumanysi būti dar DIDESNIS. Arba – pasitraukti. Net jeigu tai klaidinga. Persigalvojau. Šis filmas ne toks jau paprastas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Jame – daug paprastumu užkoduotų universalių dalykų. Sudėtingų pasirinkimų. Šis filmas – apie kai kurių žmonių pasmerktumą niekada nesustoti. Net geriausiais momentais, kurių tiek laukė ir dėl kurių tiek kovoja. Ir tai – pavojingai emocingas bei paveikus filmas. Po vieno epizodo kino salėje tvyrojo nejauki nežinia. Panašu, kad niekas TO nesitikėjo.

Buvau pirmajame seanse. Gal dvidešimt žiūrovų. Du trečdaliai išėjimo link judėjo ašarodami. Arba prislėgti. Arba klausiamai žvilgčiodami į titrus.

31

PARODŲ SALĖSE

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose veikia menotyrininkės Agnės Narušytės ir fotomenininko Gintaro Zinkevičiaus kuruojama šiuolaikinio meno paroda „Chronometrai“. Joje dalyvaujančių skirtingų menininkų kūrinių pagrindas vienas ir tas pats – laikas, tačiau būdai kalbėti apie jį – taip pat skirtingi.

Apie subj matuojan

Danguolė RUŠKIENĖ

Parodoje – Alekso Andriuškevičiaus, Eglės Bertašiūtės, Violetos Bubelytės, Alfonso Budvyčio, Cooltūrisčių ir Adomo Žudžio, Kęstučio Grigaliūno, Arūno Kulikausko, Algimanto Kunčiaus, Dainiaus Liškevičiaus, Aurelijos Maknytės, Valentino Odnoviuno, Remigijaus Pačėsos, Liudo Parulskio, Eglės Ridikaitės, Rūtos Spelskytės, Ričardo Šileikos, Gintauto Trimako, Dariaus Žiūros ir Remigijaus Treigio darbai.

Pabrėždami vieną ar kitą momentą, sietiną su asmenine ar visuomenine patirtimi, autoriai išryškina laiko sąvokos daugiabriauniškumą. Tam tikru požiūriu išmontuoja jį ir, atsakingai peržiūrėję sudedamąsias dalis, surenka iš naujo. Tam, kad kitas, jų sukonstruotas laikas parodytų ne tik materialaus pasaulio pokyčius, bet ir subjektyvų – jų asmeninio santykio su būtimi laiką. Taip atsiduriama ten, kur niekada neteko būti, stebima tai, ko realybėje pamatyti jau / dar neįmanoma, akis į akį susiduriama su gėdingiausiais žmonijos istorijoje momentais ir nūdienos kontrastais.

Tokio laiko užčiuopti nepajėgūs laikrodžiai, todėl kuratoriai pasitelkė ► 32

Parodos „Chronometrai“ atidarymas KKKC Parodų rūmuose.

PARODŲ SALĖSE

bjektyvų laiką ntį meną

Nerijaus Jankausko nuotr.

33

PARODŲ SALĖSE

R.Treigys. Rudas peizažas. 1989.

R.Treigys. Rudas peizažas po 25 metų. 2014.

chronometrus, gebančius išmatuoti vidinį menininko ir jo kūrinio laiką. Ši paroda yra Vilniaus dailės akademijos projekto „Įsivaizduoti laiką: chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene“ dalis ir savotiškas pranešimas apie netrukus pasirodysiančią naują A.Narušytės knygą. Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Paroda KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) eksponuojama nuo rugsėjo 14-osios ir lapkričio 4-osios.

◄

Tikram gyvenimui (ne)pavaldus laikas Tradiciškai laikas suvokiamas ciklais, metų laikais, paros metu ar tiesiog stebint judančią laikrodžio rodyklę.

34

Paprastai remiantis tuo, kas yra akivaizdu ir galima įrodyti, jog laiko judesys egzistuoja. Kad kažkas jau nusikėlė į praeitį, o kažkas dar tik artėja. Kita vertus, laikas visuomet suvokiamas kaip praeitis, dabartis ir ateitis. Jis remiasi į jau išgyventus ir sukauptus momentus, ypatingas akimirkas, dėliojamas į tam tikras trukmes, intervalus, dabartį pripildant praeities prisiminimų ir pamąstymų apie ateitį. Būtent dabartį ir yra sunkiausia išmatuoti, nes kiekviena jos milisekundė tuo metu, kai apie ją pagalvoji, jau yra prarandama ir teisėtai tampa praeitimi. Jeigu laikysimės šios nuostatos, dabartis praktiškai neegzistuos.

Akivaizdu, kad laiką sudėtinga paaiškinti ir dar sudėtingiau pavaizduoti. Kita vertus, visi vaizdai byloja apie laiką. Net

ir tie, kurie nesiremia tikrove, neturi realistinio pagrindo, jie vis tiek neperžengia laiko suvokimo ribų, yra turintys, turėję ir turėsiantys vienokį ar kitokį santykį su juo. Yra begalės apmąstymų ir teorijų šia tema. Ko gero, tai yra viena iš plačiausių temų ir vaizduojamajame mene.

Parodai „Chronometrai“ kuratoriai atsirinko būtent tuos autorius (ir kūrinius), kurie galėtų atskleisti įvairius laiko aspektus, paliudytų jo formų įvairovę. Kitas svarbus momentas – kad Klaipėdoje eksponuojami darbai, išskyrus daugumą R.Treigio fotografijų, čia pristatomi pirmą kartą.

Kaip parodos atidarymo metu pasakojo kuratoriai, laikas juos sudomino kaip objektas, kuris nėra lengvai pavaizduojamas meno kūriniuose. „Laikas – tokia substancija be medžiagos, bet kartu ji yra mūsų būties esminė dalis.

Norėjosi apie jį pamąstyti, paanalizuoti, kaip mes jį įsivaizduojame. Kita vertus, tai yra toks dalykas, kuris vis pabėga ir pradingsta. Ši tema aktuali dar ir todėl, kad visi, su kuriais šnekiesi, neturi laiko.

Tarsi laikas būtų materialus daiktas, kurį galima turėti“, – teigė A.Narušytė.

Kiekvienas menininkas intuityviai ar sąmoningai konstruoja savo asmeninį santykį su laiku. Net ir nekalbėdamas apie jį tiesiogiai, jis tampa jo dalimi.

Taigi laikas yra neišvengiamas, tik vienur jis įvardijamas labai aiškiai, analizuojamas, kitur – paliekant abstrakčią užuominą.

Kaip ekskursijos prieš parodą metu aiškino A.Narušytė, ji laiką įsivaizduoja kaip liniją, nuosekliai besirutuliojantį, su istorijos pradžia, eiga ir pabaiga. Ir tai pirmiausia atvedė ją prie R.Treigio fotografijose dominuojančio horizonto – esminio vaizdo, minties ir neišvengiamai laiko atspirties momento. R.Treigio fotografija, anot jos, „veikia kaip tiršto, judančio laiko patirties fragmentai, kuriuose laikas tarsi įgyja substanciją“.

Todėl būtent čia laikas tampa apčiuopiamas, gauna tam tikrą materialų būvį, realų pagrindą, ant kurio jau galima statyti kitas šio reiškinio / sąvokos / objekto interpretacijas. R.Treigio fotografijų horizontas tampa tiek vidinės, tiek išorinės šios parodos formos pagrindu. Savotišku išeities tašku, nuo kurio pradedama dėlioti laiko įvairovę iliustruojanti vizualaus meno skalė.

PARODŲ SALĖSE

Horizontaliai mąstanti fotografija R.Treigys jau senokai Lietuvoje yra rezervavęs vieno ryškiausių šiuolaikinės lietuvių fotografijos atstovo pozicijas, gana dažnai jo kūryba pristatoma ir užsienio meno lauke. Prieš kelis mėnesius šiam klaipėdiečiui menininkui už jo kuriamos fotografijos meninės kalbos išskirtinumą ir įtaigumą buvo suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas. Dabar KKKC ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga pateikė jo kandi-

R.Treigys. Stulpas. 2011

R.Treigys. Cafe. 2015.

R.Treigys. Tilto fragmentas rūke. 2015.

datūrą Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti. Nacionalinė kultūros ir meno premija yra aukščiausias kūrėjo įvertinimas, įrodantis išskirtinį jo braižą ir kūrybos pripažinimą. Šis apdovanojimas skiriamas už reikšmingiausius kūrinius, sukurtus per pastaruosius septynerius metus. Šiais metais Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijai yra pateikta 40 kandidatų, iš kurių atrinktiems laureatams bus skirta iki šešių premijų.

Išskirtinis R.Treigio fotografijos bruožas – jos daugiasluoksniškumas. Ne tik autoriaus naudojamų formalių raiškos

R.Treigio fotografijų horizontas tampa tiek vidinės, tiek išorinės šios parodos formos pagrindu, savotišku išeities tašku. priemonių padiktuotų sprendimų, bet ir konstruojamų prasmių atžvilgiu. Užfiksuotas kadras jo kūryboje – pirmas sluoksnis, pradinė medžiaga, reali dabartis. ►

R.Treigys. Prieplauka. 2015

R.Treigys. Fotografija, kuri neturi pavadinimo, 3. 2015.

R.Treigys. Garažas. 2015.

35

PARODŲ SALĖSE

◄ Kita vertus, tai ir tas turinys, kuris ins-

piruoja autorių tolesniems sprendimams.

Bet tai tikrai nereiškia, kad pasirinkdamas vaizdą fiksavimui, fotomenininkas jį atsirenka vien pagal turinį. Čia lygiai taip pat svarbi autoriaus asmeninė būsena, bendra atmosfera, svarbūs tokie veiksniai kaip rūkas, dargana, dėl kurių horizontalus matomumas tikrovėje (ir fotografijoje) sumažėja. O tai akivaizdžiai niveliuoja materialių objektų skirtybes. Tokiu būdu aštrus, akivaizdus vaizdo suvokimas prislopsta ir įsigali ištęstas laikas, tarsi nejučia apimantis praeitį, dabartį ir ateitį.

Nutraukdamas akivaizdžius saitus su konkrečia realybe, jis tampa neapibrėžiamas ir todėl universalus. Būtent toks laikas R.Treigio fotografijoje vyrauja jau daug metų.

Kaip teigė pats autorius, geriausiai jo kūrybos esmę atspindi peizažas. Ko gero, todėl šis žanras jo fotografijoje yra toks

populiarus. Kita vertus, galima sakyti visų R.Treigio konstruojamų fotografinių vaizdų sąranga turi horizontalią kompoziciją, nesvarbu, kas tai būtų – kambario erdvėje išsidėstę baldai, fotogeniškai

Tokio laiko užčiuopti nepajėgūs laikrodžiai, todėl kuratoriai pasitelkė chronometrus, gebančius išmatuoti vidinį menininko ir jo kūrinio laiką. klostes demonstruojančios draperijos, ore pakibę objektai ar akimis neaprėpiamos lygumos. Kur ne kur tokiuose peizažuose pasitaikantys objektai nepajėgūs liudyti dabarties. Tirštas rūkas panaikina bet kokį

jų išskirtinumą, kartu – ir laiko ženklus.

Taip patiklus suvokėjo žvilgsnis panardinamas į komfortišką erdvę, kurioje be didesnių pastangų išsiskleidžia subjektyvūs kiekvieno apmąstymai. „Mano fotografijoje laikas – horizontalus. Ką reiškia šis horizontalus laikas man pačiam? Tai, kad tą horizonto liniją suformavo aplinka, kurioje aš gyvenu: Pamario kraštas, jūra, jokių kalnų, nieko daugiau nėra. Kita vertus, tuos horizontus mes visi skirtingai galime pamatyti, bet mano fotografijoje – tai mąstymas, suformuotas būtent tokios aplinkos. Kai nėra jokio žmogaus, jokio veiksmo, jokių laiko ženklų. Kai yra tik horizontas ir tyla“, – apie laiką savo kūryboje pasakojo menininkas.

Kartais savo horizontalaus pasakojimo nuoseklią raidą autorius sąmoningai sustabdo griežta riba, vertikaliai, pačiame fotografijos krašte atveriamu tamsiu lauku.

G.Trimakas. Dienoraštis. 1990–1996.

V.Bubelytė. Apdainavimas 1. 2018.

36

V.Odnoviunas. Kalėjimo kameros durų akutė. KGB kalėjimas, Talinas, Estija. 2017.

PARODŲ SALĖSE

Ši siaurutė erdvė – dar vienas dėmuo jo kūryboje, šiandien turintis labai įvairių interpretacijų. Kad ir galimybę pasitraukti, pasislėpti, žvilgtelėti už kadro ir pan.

Ir bene paskutinis R.Treigio fotografijos sluoksnis – autoriaus rankų pėdsakus žymintys įbrėžimai, dėmės, paviršiaus raibuliavimai ir kita. Tai jau kuris laikas įvardijama kaip unikalus jo fotografijos garsas. Šie vizualūs triukšmai skirtingais jo kūrybos periodais pasireiškė labai skirtingai. Kartais jie sustiprėdavo, o kartais išvis išnykdavo, atverdami erdvę klampiai tylai.

Parodoje „Chronometrai“ kaip savotiškas ribas, įrėminančias aktualią kūrybą, R.Treigys eksponuoja dvi didžiausia laiko atkarpa viena nuo kitos nutolusias fotografijas – „Rudas peizažas“ (1989) ir „Rudas peizažas po 25 metų“ (2014).

Pirmoji buvo sukurta tik vienu atspaudu, nes anuomet menininkui ji neatrodė kažkuo ypatinga. Po 25 metų, užfiksavęs kitą peizažą, jis pastebėjo, kad pastarasis jo kūrinys savo kompozicija, turiniu, atmosfera atliepia tą pirmąjį, apie kurį jis buvo visai pamiršęs. Autorius stebėjosi, kad būdamas kitame laike, kitoje vietoje ir kitą patirtį turinčiu žmogumi, jis intuityviai pakartojo pirmąjį variantą. Sąšaukos, prasminės jungtys buvo akivaizdžios.

Sugrįžimas į emociškai panašią vietą tik dar kartą paliudija jo kūriniuose kuriamo laiko universalumą.

R.Treigio kūrybos raida gana nuosekli, radikalių pokyčių ar drastiškų sprendimų jis niekada nesiėmė. Tai reiškia, kad šis fotomenininkas labai anksti atpažino tai, ko jam reikia. Kaip jis prisimena, iš pradžių jo fotografija niekuo neišsiskyrė, tam tikru požiūriu buvo teisinga. Lūžis įvyko 1989-aisiais. Būtent tada jam atėjo supratimas, kad nebūtina paisyti nusistovėjusių taisyklių. „Ko gero, ne viskam tie rūbai, į kuriuos aš įvelku savo fotografiją, tinka, ne bet kuriam vaizdui. Svarbiausia, kaip tu tą vaizdą jauti, kaip tu jį vizualiai girdi. Neužtenka vien matyti. Kaip jau esu minėjęs, tave turi užkalbinti kažkoks objektas ar detalė. Kai tai įvyksta, atsiranda kažkokie nematomi saitai, kurie tau padeda sukontaktuoti su ta realybės medžiaga, ir tada viskas įvyksta taip, kaip įvyksta“, – apie savo kūrybos stilių pasakojo fotomenininkas.

Kartais jam tenka grįžti į tą pačią vietą kelis kartus. Ne todėl, kad nepavyko kadras, bet todėl, kad jis jo nerado. Nebuvo

K.Grigaliūnas. 1941. Parodos galerijoje „Kairė – dešinė“ (Vilnius) dokumentacija. 2011.

V.Odnoviunas. Horizontai. 2018.

apšvietimo, atmosferos, būsenos. Kažko trūko. Tokiais atvejais tenka grįžti vėl ir vėl, kol pajunta, kad viskas sueina į viena, susidėlioja būtent taip, o ne kitaip, ir tik tada galima pajudėti kūrybos link.

Lėtos fotografijos pasakojimai R.Treigio horizontus ekspozicinėje erdvėje, su nedideliu intarpu – R.Spelskytės obelimi, saugančia trauminę atmintį („Obelis“, 2014–2015), pratęsia A.Budvyčio „Bebro pusryčiai“ (1991). Iš keturių atskirų fragmentų sudėliotas fotografinis vaizdas skaičiuoja žymiai lėtesnį, atokaus kaimo padiktuotą A.Budvyčio laiką. Kiekviename fragmente – ne tik vis kita vaizdo, bet taip pat ir laiko atkarpa.

Itin lėtą, meditatyvaus pagrindo sprendimą pasiūlo ir A.Kulikauskas. Eksperimento, trukusio net iki pusės metų, laiko-

tarpiu jis sukūrė „Saulės tako fotografijas“ (2016, 2018). Išgautą laiko pavaizdavimo variantą galima buvo nujausti, kažkiek numatyti, bet tikrai neįmanoma buvo jo suplanuoti. Nuo sausio 14 d. iki birželio 30 d. atverta pinhole kamera (tiek laiko į ją sklido šviesa) išlenkė tiesią horizonto liniją ir užfiksavo saulės patekėjimus skirtingomis dienomis, nubrėždama ryškią šviesos srauto trajektoriją. Taip skirtingi laiko tarpai susijungė į vieną liniją, suformuodami saulės pėdsaką danguje ir pateikdami konkretaus laiko iliustraciją.

Kita fotografija, bylojanti apie dar intymesnį laiką, glaudžiai susijusį su asmenine patirtimi, – G.Trimako iš mažų segmentų kadaise dėlioti „Dienoraščiai“ (nuo 1990). To projekto metu fotomenininkas pasirinktą dieną ar įvykį įamžindavo per tam tikrą objektą. Kiekvienas kadras – kitas laiko intervalas, žymintis, kiek laiko praėjo nuo ankstesnio momento. Akivaizdžių pokyčių pastebėti neįmanoma. ► 37

PARODŲ SALĖSE

◄ Tik žinojimas, kaip tai vyksta, priverčia galvoti apie tai, kad daiktas taip pat „išgyvena“ laiką ir jame keičiasi. Kaip pasakojo kuratorė, G.Trimako dienoraščiai jai buvo įdomūs dar ir dėl to, kad jie pirmaisiais Nepriklausomybės metais gyveno labai intensyvų parodinį gyvenimą užsienyje. Po to grįžo į Lietuvą ir taip supakuoti prabuvo iki šios parodos, t. y. beveik 30 metų. Taigi juose užprogramuotas jau kelių sluoksnių laiko matmuo, tik, skirtingai nei R.Treigio, šie sluoksniai nėra vizualūs, jie – prasminiai ir patiriami kontaktuojant su papildoma informacija.

Asmeninės patirties perkainojimas Kitas horizontas, jau nesutelpantis į asmeninės patirties rėmus, – ukrainiečio, beveik dešimtmetį gyvenančio Lietuvoje Valentino Odnoviuno. Iš pradžių jokio nerimo nežadinantis jo ciklas „Horizontai“ (2018) iš tikrųjų yra Lenkijos kalėjimų laiptų briaunos. Vieni jų dilo nuo einančiųjų į kalėjimo kameras žingsnių, kiti saugoja kelionės į bausmės vykdymo vietą pėdsakus ir pats kraupiausias – laiptelis-horizontas, ant kurio šios bausmės prasidėdavo ir baigdavosi.

Nors šios fotografijos nebuvo kurtos tam, kad apmąstytų laiką, bet, anot kuratorės, jos parodai buvo reikalingos, kad parodytų ribą, už kurios asmeninio laiko nebelieka. Politinės represijos apmąstomos ir kitame šio autoriaus kūrinių cikle „Stebėjimas“ (2017–), kuriame užfiksuotos buvusių KGB (Valstybės saugumo komiteto) kalėjimų durų į pasivaikščiojimo kiemus stebėjimo akutės. Pro jas prižiūrėtojai stebėdavo savo kalinius. Padidinęs šias akutes, menininkas sukuria nuostabiai estetiškus objektus ir kartu labai aiškiai parodo laiko (tyčinių stiklo pažeidimų ir natūralaus jo susidėvėjimo) slinktį.

Diskusiją apie bendrą ir mums visiems aktualią patirtį tęsia K.Grigaliūnas.

Tiksliau – ekspozicijoje pateikiama jo vykusių parodų dokumentacija. Autorius daug metų lankėsi ypatingajame Lietuvos archyve, kuriame studijavo sovietų represuotų žmonių bylas. Taip jis surinko tų žmonių, kurie buvo įkalinti, 38

išvežti į Sibirą ar nužudyti, portretus.

Galerijoje „Kairė-dešinė“ tokius padidintus portretus jis sukabino ant lubų, visiems virš galvų, kad simbolinis kaltės blokas slėgtų kiekvieną. Vėliau jis dirbo su antrosios sovietų okupacijos aukų portretais. Po tiriamojo darbo, ilgo kontakto su psichologiškai sekinančia medžiaga K.Grigaliūnas visus savo kūrinius sunaikino. Panašiomis priemonėmis, tik jau su kino ir videoarchyvu, kaip spėjama, priklausiusiu sovietų kino cenzoriui, dirbo ir A.Maknytė („Dėžė“).

Iš šios archyvinės medžiagos ji sumontavo vaizdų seką, savą pirkinio atsiradimo istoriją, įgarsintą pačios sukurtu pasakojimu. Į ne tokius tolimus ir tragiškus laikus, bet taip pat sietinus su sovietmečiu ir jo užauginta patirtimi, atsigręžia L.Parulskis (instaliacija „Kioskai“). Čia laikas dar konkretesnis, 1993-ieji, vos keli metai po Nepriklausomybės atkūrimo. Dvi kioskininkės, atrodo, visiškai įprastai leidžia laiką savo darbo vietose, kioskuose, kuriuose anuomet buvo prekiaujama alumi, cigaretėmis ir muzikos įrašais. Tokiu kasdieniu epizodu labai taikliai atveriama ano laiko būsena – staiga įvykę radikalūs pokyčiai šalyje ir piliečių sąmonėje, „kai Sąjūdis ir laisvė dar tvyrojo ore“.

Tačiau tokią patirtį atgaivinti įgalūs tik tie, kurie tą laiką išgyveno. Kitiems, su tokia realybe nekontaktavusiems, tai veikiausiai suveiks kaip istorinį tarpsnį

pristatanti medžiaga. Arčiau šiandienos yra šio autoriaus ciklas „Betonas ir barokas“, sujungiantis modernaus (betoninio) miesto monumentalumą ir šaltumą su jaukia istorine Vilniaus baroko architektūra. Šios jungtys tarp atskirų miesto istorijos etapų autoriaus gyvenime įvyksta kiekvieną dieną iš mikrorajono jam važiuojant į centrą.

Tai – jo sąmonėje užsifiksavęs miestas, neturintis atitikmens realybėje.

Efemeriškumas ir sagos degtukų dėžutėje Visiškai kitokios laiko formos atskleidžiamos D.Liškevičiaus performanso – dūmų skulptūros „Vienos minutės Jurgio Mačiūno portretas, sakantis CIAO!“ videodokumentacijoje. Nors čia taip pat kalbama apie istoriją, atmintį, svarbius meno raidos momentus, bet, skirtingai nei ankstesniuose kūriniuose, akcentuojamas laikinumas, kūrinio trumpaamžiškumas.

Apie kūrybinių sprendimų įmanomumą bet kur, be pretenzijų į ilgaamžiškumą užsimenama ir R.Šileikos „Mažosiose galerijose“ (2010), kuriose su ypatingu išradingumu komplektuojami autoriaus rasti smulkūs daiktai, fotografijų fragmentai ir buities nuotrupos. Tokie kūriniai pateikiami kaip įrodymai, kad menas nereikalauja laiko, gali atsirasti bet kada ir iš bet ko.

Fragmentai iš ekskursijos po parodą „Chronometrai“.

PARODŲ SALĖSE

Parodos „Chronometrai“ kuratorė A.Narušytė.

Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Panaši nuotaika, nesunkiai įsileidžianti laukimo momentą kaip dar vieną laiko formą, vyrauja E.Ridikaitės lietuje („Lapcės arba negalėjimas apsispręsti“, 2018). Šmaikščiai nerami ateities laiko nuojauta – E.Bertašiūtės kūrinyje „Dvikalbė dauba knygai „Ateities fizika“ (2018). Ir visiškai bepretenzinė kauniečio A.Andriuškevičiaus kūryba ant vyniojamojo popieriaus – apie vaizdo tiražavimą, laiko pasikartojimą ir ypatingą subjektyvią atlikimo techniką, kai visi atspaudai sukuriami trinant šaukštu.

Taip pat natūraliai įsiliejanti čia ir V.Bubelytės fotografija. Autorė, sugebanti vienu metu atlikti kelis vaidmenis, visą kadrą užpildyti skirtingomis savo kūno pozomis, kaip ir anksčiau, kuria savo asmeninį teatrą. V.Bubelytės fotografija laiko temai yra pavaldi keliais aspektais.

Pirmiausia – joje pati autorė natūra-

Fotomenininkas R.Treigys.

liame žmogaus kūno raidos procese.

Tai – visiškai asmeninis laikas, kuriame pasireiškia laiko poveikis kūnui. Kitas aspektas – laikui bėgant kintantis autorės mąstymas ir vis dar raidoje – santykis su kūryba.

Parodoje – ir netikėta R.Pačėsos gyvenimo bei kūrybos sankloda – jo sukurtos monotipijos, apimančios 1993–2011 m. autoriaus gyvenimo metus Vilniuje, o vėliau – Marijampolėje. Eksponuojamų monotipijų gausa leidžia sekti subjektyvias menininko nuotaikas, jo kūrybos kreivę, žyminčią tiek aktyvius, tiek pasyvius periodus.

Akivaizdžius laiko ir erdvės konfliktus Cooltūristės ir A.Žudys aptaria savo audiovizualiniame darbe „Ką pasakė Zaratustra“ (2017), kuriame kalbama apie Vilniuje veikusį kino teatrą „Lietuva“. Jo neseną istoriją dar visi prisimena. Fil-

Nerijaus Jankausko nuotr.

Nerijaus Jankausko nuotr.

muota tuo metu, kai dar tik buvo kalbama apie ateities muziejų. Dabar tai – mūsų realybė, Modernaus meno centras jau veikia. Vieną meno šventovę, prabėgus keliems dešimtmečiams, pagaliau pakeitė kita. Stanley’o Kubricko „Kosminės odisėjos“ garso takelis vaizdo įraše susilieja su Lietuvos himnu lyg ir pranašaudamas laimingą pabaigą. Būtent to tiek metų ir laukėme.

Du mėnesius vykusį tylos performansą – kaip asmeninį tyrimą – pateikė D.Žiūra. Performanso pabaigai jis sukūrė ir tris filmus, iš kurių parodoje pristatomas vienas – „Paukščių takas“. Jis buvo nufilmuotas iš televizijos bokšte esančio restorano, kuriame apsilankyti bent kartą teko kone kiekvienam. Vienos dienos įrašas, suspaustas į vienos valandos trukmės juostą, pateikia transformuoto vaizdo patirtį, kur mirgantys ir blyksintys lauke miesto žiburiai persikloja su žmonių atspindžiais iš restorano vidaus. Taip susidaro įspūdis, kad stebimas laikas prasilenkia ir keičiasi ne visai logiškai, negalėdamas paliudyti nei dabarties, nei praeities.

Ir pabaigai, visiškai pereinant prie vertikalaus laiko sampratos, belieka paminėti A.Kunčiaus videofilmus, nufilmuotus 2010 m. kovo 11-ąją ir koncerto, vykusio prie Baltojo tilto, metu. Abu šie filmai priverčia kantriai sulaukti tam tikro momento, kai atsiveria tai, ką autorius norėjo pasakyti. Būtent šį laukimą, kai stovi vietoje ir apmąstai viso to prasmę, kartu ir savo paties buvimą, A.Narušytė įvardijo kaip vertikalų laiką.

Jis suvokiamas visiškai kitaip nei erdvėje ištysęs horizontalus R.Treigio laikas, kuris beveik niekada iki galo neišlaukiamas ir apmąstomas žymiai abstraktesnėmis sąvokomis.

39

ERDVĖS

Klaipėdo horizont VI Klaipėdos knygų mugė, vykusi spalio 4–6 dienomis, minėjo Valstybės atkūrimo šimtmetį. Į Klaipėdos apskrities viešąją Ievos Simonaitytės biblioteką šiemet knygų mugė sugrįžo su dar platesne nemokamų renginių programa, viliojusia ne tik susitikimais su knygų autoriais, leidėjais, bet ir parodomis, spektakliais, literatūros ir muzikos popietėmis, įvairiais edukaciniais užsiėmimais.

40

ERDVĖS

s knygų mugė – o link, gilyn Sondra SIMANAITIENĖ

Su svečiais iš užsienio Klaipėdos knygų mugė I.Simonaitytės bibliotekoje spalio pradžioje su gelstančiais lapais pasirodė jau šeštąjį kartą.

Pradėdama ją organizuoti, bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Laima Pačebutienė turbūt suko galvą, kuo turėtų išsiskirti Klaipėdos knygų mugė. Aišku, jau tai, kad mugė vyksta bibliotekoje, nusako jos nekomercinį pobūdį ir kompaktiško turinio renginius. Prie idėjos virtimo realybe prisidėjo Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacija, kuri į Klaipėdą sukvietė savo narius, ir knygų vartojimo procesas įgavo pagreitį.

Bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis pasidžiaugė, kad pagaliau po penkerių metų darbo knygų mugė gavo Klaipėdos miesto savivaldybės paramą. Štai ką byloja skaičiai: šiais metais mugėje apsilankė maždaug 6 000 žmonių (praėjusiais metais – apie 3 500), dalyvavo 23 leidyklos ir 11 įvairių organizacijų. Ją galima vadinti tarptautine, nes asmeninių monstriukų kūrimo užsiėmimus vedė vaikų rašytoja, dramaturgijos ir kūrybinio rašymo mokytoja, lėlių teatro įkūrėja iš Farerų salų Rakelė Helmsdal, objektų iš popieriaus kūrybines dirbtuves – meno dizaineris, iliustratorius iš Prancūzijos Ericas Singelinas ir grafikos dizainerė Agathe’a Demois (tai bendradarbiavimo su Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetu rezultatas), o romaną „Raudonos pelytės“ pristatė autorė iš Vokietijos Jutta Noak.

Verta pagarbos Klaipėdos knygų mugė verta pagarbos jau vien dėl to, kad joje prisistato mažosios ir vidutinio dydžio leidyklos, – jos kaunasi su monstrais dėl išgyvenimo ir nenuleidžia rankų. Juk puikiai suvokiame, ką reiškia Lietuvoje būti nedideliam, – tai beveik tas pats, kaip būti nematomam.

Prie šios kovos už individualumą priskirčiau ir mugės metu organizuotą dzūkų tarme rašančiųjų vakarą, kurį vedė dzūkas J.Šikšnelis drauge su Juozu Žitkausku, asociacijos „Vilniaus dzūkeliai“ pirmininku.

Tarmės yra toks savitumas, kurio nemėgsta unifikacijos siekiančios santvarkos. Kaip žinoma, pasaulio globalėjimo procesai tarmes taip pat sėkmingai naikina. Galbūt galima sakyti, kad Lietuvoje stebime tarmiškai rašančiųjų ir skaitančiųjų pakilimą. Jau vien ką reiškia Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ – romanas, parašytas šiaulietiška tarme ir pripažintas geriausia praėjusių metų knyga. Galbūt Klaipėdos knygų mugė galėtų aktyviau propaguoti būtent gerų tarmiškų kūrinių skaitymus ir jų pristatymus.

Du mugės veidai Galvojant apie mugės veidus, išskirčiau du – tai Vieno aktoriaus teatro vadovas, Klaipėdos kultūros ir istorijos aktyvus skleidėjas Sigutis Jačėnas bei aktorė, Klaipėdos universiteto docentė Virginija Kochanskytė.

S.Jačėnas vedė mugės atidarymo ir uždarymo renginius. Atidaryme jis pristatė savo išleistą kompaktinę plokštelę su įskaityta Kristijono Donelaičio kūryba, taip

minint 200 metų jubiliejų, kai Liudvikas Rėza Karaliaučiuje pirmą kartą išspausdino „Metus“. Mugės atidarymo renginys sutraukė pilną salę suvažiavusių leidėjų ir mugės lankytojų. V.Kochanskytė skaitė K.Donelaičio pasakėčią „Lapės ir gandro čėsnis“, o pirmosios dienos vakarą užbaigė jos interpretuoti Sigito Gedos ir Maironio eilėraščiai, pritariant klarnetininkui Valdui Andriuškevičiui. Galima mėgti arba nemėgti skaitymo pakilia dramatiška intonacija, tačiau nepaneigsi, kad toks skaitymas susakralina tekstą, primena ritualinį teatrą, kuriame žodis atlieka iniciacijos vaidmenį.

Todėl ir išskiriu šiuos du asmenis iš daugelio mugėje kalbėjusiųjų, nes jie reprezentuoja renginio energetiką ir rengėjų pasirinkimą – kalbėti apie kultūrą ir jos kūrėjus pagarbiai, išaukštinant asmenybes ir patį viešpatį Žodį.

Atminties premija Prie pagerbimo ritualų reikėtų priskirti ir šiųmetę Klaipėdos atminties premijos „Prūsa“ įteikimo ceremoniją. Esu atsilikusi, nežinojau apie tokią premiją, bet, kad šiais metais ją gavo leidyklos „Eglė“ vadovas, žurnalistas ir poetas Antanas Stanevičius, smagu. Nuo šiol žinosiu, kad tokia premija egzistuoja, pasirodo, ją yra gavę Kęstutis Demereckas, Jovita Saulėnienė, Aleksandras Popovas.

Po apdovanojimo A.Stanevičius nuoširdžiai ir sąžiningai atliko savo darbų išpažintį. Bendruomenė užskaitė ir prasidėjo buvusio Nidos mero Viganto Giedraičio fotoalbumo „Tarp vėjų ir vandenų“ pristatymas. Beje, albumą išleido leidykla „Eglė“. ► 41

ERDVĖS

Šeštus metus spalio pradžioje vykusi ir tradicija tapusi Klaipėdos knygų mugė pritraukė kaip niekada anksčiau daug lankytojų, kurių Klaipėdos apskrities literatūros ir muzikos popietės, edukaciniai užsiėmimai.

42

ERDVĖS

viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje per tris dienas laukė net 43 renginiai – knygų pristatymai, susitikimai su autoriais ir leidėjais, parodos, spektakliai, Eugenijaus Maciaus / Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

43

ERDVÄ–S

44

ERDVĖS

◄ Tai antrasis papildytas albumo leidimas: prisidėjo 18 puslapių, pakeista 20 nuotraukų. Kaip juokavo dabartinis Nidos meras Darius Jasaitis, šio albumo neturi gal tik Šiaurės Korėja, mat jis dosniai dalijamas Nidos svečiams iš viso pasaulio.

V.Giedraičio fotoalbumas – tai Nidos akimirkų fiksavimas – rūkas, paukštis, voverė pro miegamojo langą, žvejo siluetas ankstų rytą... O rytų albume gausu, nes šį paros laiką fotografas ypač mėgsta.

Fizika širdimi Nidos vaizdų albumas arti širdies fizikos, galbūt pasakytų pedagogė Irena Stulpinienė, kuri mugėje pristatė knygą „Fizika širdimi“ (leidykla „Andrena“). Irena prisiminė, kad kai nustojo bijoti ir pradėjo vesti pamokas taip, kaip ji supranta fizikos paskirtį, pasijuto tarsi kiekvieną pamoką ji taptų 45 minučių švietimo ministre – kalbėti vaikams apie fiziką meilės ir suvokimo kalba.

Jos įkvėpėjas – humanistinės pedagogikos kūrėjas gruzinas Šalva Amonašvilis. Fizikos širdimi pažinimas veda spirale visumos, o ne susiskaldymo link, kaip vyksta dabartiniame mokymo procese, sakė knygos autorė. Judama spirale ratu, bet ne grįžtant į tą patį tašką, o kylant į aukštesnį energetinį informacinį lygį. Kosminis mąstymas, visuminė pasaulėžiūra – tai, kiek suprantu, yra teosofinės ir antroposofinės doktrinos, kurias į pasaulio mąstymą XIX a. integravo J.Blavatskaja, jos sekėjai N.Rerichas, R.Steineris, Vydūnas ir kiti. Tad galima maloniai nustebti, kad ir paprastose Lietuvos mokyklose (ne R.Steinerio) dirba humanistinių idėjų skleidėjai. I.Stulpinienė šiek tiek apgailestavo, kad dabartinėje mokykloje ji negali pasiekti aukštesnio profesinio vertinimo. Didžiausia padėka – jau užaugusių mokinių žodžiai, kad jos fizikos pamokos buvo pačios įdomiausios ir prasmingiausios.

Jie reprezentuoja renginio energetiką ir rengėjų pasirinkimą – kalbėti apie kultūrą ir jos kūrėjus pagarbiai, išaukštinant asmenybes ir patį viešpatį Žodį.

Vardan tos Lietuvos Knygų mugėje pristatyta istorinė studija apie Pirmąjį pasaulinį karą – „Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija“ (autoriai: istorikai dr. Vasilijus Safronovas, dr. Vytautas Jokubauskas, prof. dr. Vygantas Vareikis, dr. Hektoras Vitkus; išleido Klaipėdos universiteto leidykla).

Prof. dr. V.Vareikis apžvelgė literatūrą, kurioje atspindėtos Pirmojo pasaulinio karo, pražudžiusio ir suluošinusio milžinišką kiekį žmonių, pasekmės ir žiaurumai. Minėjo J.Tumą-Vaižgantą, Maironį, I.Simonaitytę (jos romanas „Vilius Karalius“), kunigo Prano Žadeikio iš Skuodo prisiminimus, o kaip vertingiausius karo apmąstymus pristatė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Didžiojo karo užrašus“. Tačiau Didžiojo karo baisumus greitai užgožė Lietuvos kovos už nepriklausomybę, valstybės atstatymo darbai ir ekonominis sunkmetis, pasakojo istorikai. Ir, kaip žinoma, pasaulį greitai supurtė Antrasis pasaulinis karas.

Tarpukariu Pirmasis pasaulinis karas iš dalies buvo traktuojamas kaip gėris: jei nebūtų Didžiojo karo, nebūtų Lietuvos nepriklausomybės. Pagrindinė žinutė – vardan tos Lietuvos.

Virtualaus pasaulio tema Iš grynai literatūrinių įvykių norėtųsi paminėti du: Monikos Budinaitės romano „Selfų slėnis“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pristatymą ir pažintį su rašytoja iš Vokietijos J.Noak, kuri prisistatė Klaipėdos publikai su savo naujausiu romanu „Raudonos pelytės“ (Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras).

Rašytoją M.Budinaitę apie jos ketvirtą romaną „Selfų slėnis“ įdomiai ir jautriai, kaip moka tik ji, kalbino Birutė Skaisgirienė. Ji naujausiame autorės romane pasigedo ilgų išplėstinių detalių sakinių, kuriais mėgavosi skaitydama ankstesnius jos romanus. Taip, paantrino romanistė, išties ji rašanti ilgais gūdžiais sakiniais, bet galbūt paveikta mados, „Selfų slėnyje“ pabandžiusi būti konkretesnė, trumpesnė. O ir pasirinkta tema turbūt reikalauja sakinio staccato, – tai romanas apie socialinius internetinius tinklus, jų

neigiamą poveikį. Kiek spėjau suprasti, autorei būdingas sąžiningas santykis su tikrove. Ji pati epizodiškai dalyvauja socialiniuose tinkluose ir nori suvokti jų poveikį žmonių tarpusavio santykiams.

Autorės sąžiningumas traukia paskaityti „Selfų slėnį“, įžvelgti virtualaus pasaulio, kuris jau yra mūsų valdančioji realybė, horizontaliai veikiantį gylį.

Antikurtumo paieška Rašytojos J.Noak ketvirtojo romano „Raudonos pelytės“ pristatymas buvo šiltas ir jaukus kelių žmonių pasikalbėjimas. Jutta su šeima po sausio 13-osios įvykių pasitraukė į Vakarus. Profesionalė stomatologė paliko darbą, namus ir emigravo, nes pajuto milžinišką grėsmę iš Rytų. Gyvendama Vokietijoje, Jutta rašo lietuviškai.

Jos kūrybos bagaže – trys poezijos ir trys novelių rinkiniai, keturi romanai, trys eseistikos apybraižos.

Naujausias J.Noak romanas „Raudonos pelytės“ yra autobiografinis pasakojimas, skiriamas seneliui, kuris, būdamas kurčias, išgelbėjo šeimą nuo žūties Antrojo pasaulinio karo metu. Kurtumo tema šiame romane labai svarbi. Pagrindinis herojus gyvena Vokietijoje ir ieško vidinio stabilumo, kuriame tarsi ant svarstyklių būtų sudėta praeitis, gyvenimas Lietuvoje ir dabartis Vokietijoje. Labai jautriai vystomas vidinis dialogas, savistaba ir reakcija į kitą – tai žmogiškojo antikurtumo paieška. Bet tai jau recenzijos reikalaujantis aptarimas.

Neįmanoma suminėti visų edukacinių dirbtuvių, kurios nuo ryto iki vakaro dūzgė bibliotekos erdvėse. Gal išskirčiau tik šeštadienio dirbtuves „Šimtas inkilų LAISVĖS paukščiams“, kurių metu visi norintieji kalė inkilus ir juos papuošė tautine simbolika.

Girdėjau, kaip leidėjai sekmadienio popietę klausė vienas kito: „Ar jau susikalei inkilą namo parsivežti?“ „O kaipgi, turiu“, – atsakė patenkintas kolega.

Knygų mugė man asmeniškai – ne knygų pirkimas, bet susitikimai, pažintys, kurios praplečia literatūrinį kultūrinį horizontą. Klaipėdos mugėje norėčiau matyti daugiau gerų knygų pristatymų, diskusijų, tų keistai žaižaruojančių rašytojų veidų, kuriais bėgioja vidiniai balsai, – neigiantys teigiamą ir teigiantys neigiamą.

45

GINTARO LAŠAI

Aktas surado profe Liudas Mažylis. 99 metai po įvykio. Veiksmo dokumentika. Šviesa, Vilnius, 2018, 318 p. iškęsti, turi priežastį šypsotis, švęsti ir negalvoti apie tai, kad rytoj viskas prasidės iš naujo.

Tai didi diena, ir ją reikia panaudoti dirigento pozicijoms sustiprinti.

Dainius VANAGAS

Istorikas žino – jei valstybė neranda savo gimimo liudijimo, vietoje jo pateikia legendą: apie paslėptą raštą, apie skirtingus jo variantus, apie konspiraciją ir pavojus, apie avilį, bibliotekos rūsius, dvigubas sienas, užsienio ministerijas, šnipus, pasiuntinius, žodžiu – apie paslaptį, kurią reikia įminti.

Nes paslaptis yra amžinasis variklis – ji įsismelkia iki kaulų gilumos, kursto vaizduotę, apauga interpretacijomis, tampa metafora, simboliu, kultūriniu leitmotyvu, gyvybine energija.

Kai gimimo liudijimas atrandamas, paslaptis išslaptinama. Ją išstumia buitinės detalės, o galiausiai sudaužo į šipulius nuoga realybė.

Dar blogiau, kai nuoga realybė nėra romantinė realybė: ne avilys, ne požemiai, ne dvigubos sienos, o tvarkingi, modernūs ir saugūs archyvai – dokumentų saugyklos ir kapinės, labiausiai logiška ir mažiausiai herojiška vieta.

Netrukus paslaptis atsiduria skrodikų rankose; žingsnis po žingsnio, įvykis po įvykio. Tačiau ši detektyvinė istorija, kad ir kaip norėtųsi, detektyvu nekvepia – ji kvepia apmaudžiu neapsižiūrėjimu ir valstybiniu farsu. Ar nustebtumėte kepykloje radę duonos arba lentpjūvėje – lentų?

Toks dokumento radimas yra paslapties vagystė, jos kapo apiplėšimas. Kartais geriau nerasti.

Dirigentas žino – praeitis yra molis, ji leidžiasi minkoma ir lipdoma. Praeitį lengva pakuoti, perrišti kaspinu, padėti į lentyną – nes ji nebeturi balso, negali gintis ar nesutikti; ją lengva parduoti, o ypač savimi nepasitikinčiai valstybei, kuriai nuolat trūksta įrodymų, kad yra valstybė.

Kai įrodymų atsiranda, suvirpinamos širdys.

46

Bet suvirpinti neužtenka. Gimimo liudijimą reikia pamatyti, ir geriausia – savo akimis, nes akys nemeluoja. Apie jį reikia rašyti, ir geriausia – su šauktukais, nes jausmai nėra argumentai, jų nereikia pagrįsti. Apie jį reikia kalbėti, ir geriausia – daug, nes tik taip pavyks užmaskuoti, kad kažkas čia vis dėlto ne taip.

Dirigentas moka maskuoti. Jis žino, kad dokumentas svarbus ir kad savaitę dominuos antraštėse. O savaitė prilygsta amžinybei, ką jau ten – amžinybė baigsis dar iki vakarienės, o savaitė nebus nė įpusėjusi. Dirigentas mojuoja batuta, siuntinėja pasiuntinius, kala geležį, kol karšta, kursto patriotinius jausmus, stato įsivaizduojamas bendruomenes, pardavinėja atributiką ir faksimiles, dažo veidus, rašo komentarus, kreipiasi iš balkono, prašo susivienyti, neišvykti, stovėti minioje, nes antraip nebus į ką kreiptis ir nebus ko valdyti.

Kai valstybė turi gimimo liudijimą, ji trumpam pamiršta, ko neturi. Tai ramina žmones, jie pajunta bendrystę, mažiau skundžiasi, labiau susitelkia, gali daugiau

Kolekcininkas žino – gimimo liudijimai yra lobis. Ir nesvarbu, kieno – žmonių, valstybių, daiktų. Liudijimas yra egzistencijos įrodymas, pasaulio steigimas, neabstrakti abstrakcija. Tačiau liudijimas vertingas, jei retas, jei ieškomas, sapnuojamas, romantizuojamas, mitologizuojamas. Jei signatarai būtų pasirašę tūkstantį nepriklausomybės aktų – tūkstantį originalų – ir išsiuntinėję visoms pasaulio valstybėms, organizacijoms, institucijoms, frakcijoms, jei būtų išslapstę juos galybėje slėptuvių, ir XXI a. kas dvi savaites kas nors vis rastų naują originalą – toks liudijimas būtų pasityčiojimas iš žanro.

Laimė, taip nėra. Kolekcininkui reikia popieriaus skiautės, nes tai ne popieriaus skiautė – tai rankų virpėjimas, galvos svaigimas, adrenalinas, tautos šauklių vaizdinė priemonė, valstybės turtų puošmena. Apie tokią svajoja kiekvienas laiko ir erdvių medžiotojas.

Kolekcininkas renka realybės atplaišas, konservuoja, slepia. Tada retomis akimirkomis, kai jaučiasi saugus ir nematomas, klaidžioja po slėptuvę gėrėdamasis tik jam priklausančiu unikalumo rinkiniu, kurio vertę lemia ne individualios objektų savybės, o faktas, kad šių objektų neturi niekas kitas.

Ir jei atsirastų daugiau originalų, kolekcininkas, jei tik būtų jo valia, juos sunaikintų. Originalų negali būti daug – tokia originalo esmė. O geriausia, jei yra vienas – tas, kuris tavo seife.

Liudas Mažylis žino – Lietuvai jis daug svarbesnis už atrastą Nepriklausomybės Aktą. Juk ten tik popieriaus lapas, kurio turinys ir reikšmė buvo jau seniai visiems aiškūs ir žinomi. Bet atradėjas –

sorių ne. Šeštame knygos „99 metai po įvykio“ skyriuje pavadinimu „O bus taip...“ išdėstomi įvykiai, nutikę paviešinus žinią apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto suradimą. Šioje dalyje L.Mažylis atvirai, ironiškai ir taikliai nupasakoja, kaip iš siauram ratui žinomo mokslininko tapo nacionaline žvaigžde: kaip teko pratintis prie aukštų pareigūnų kompanijos, prie interviu dalijimo, filmavimo ir fotografavimo sesijų, prie nuolatinių kelionių, vairuotojo paslaugų, pristatymų, garbės ordinų nešiojimo. Tai – svarbiausias ir autoriui labiausiai pavykęs knygos skyrius. Jame parodoma intensyvi ir daugiabriaunė viešųjų ryšių mašina, po kurios volu L.Mažylis buvo akimirksniu paguldytas.

Taigi šiame šimtmečio detektyve didysis atradimas yra ne valstybės Nepriklausomybės Aktas, o profesorius L.Mažylis. Nes Aktas juk niekada nebuvo dingęs – jis gulėjo vokiečių archyvuose, dabar guli po lietuvišku stiklu, o paskui vėl gulės vokiečių archyvuose.

Savo neprilygstamą funkciją Lietuvos valstybei jis atlieka tiek pamestas, tiek rastas, tiek saugomas mūsų valstybėje, tiek kitoje. Taigi dokumentui belieka iškilmingai gulėti, atrodyti senam ir ryžtingai kartoti tai, kuo daugelis lietuvių ir taip besąlygiškai tikėjo, o netikintieji vis tiek niekada nepatikės. O štai su L.Mažyliu yra kitaip – jo laukia gerokai intensyvesnė darbotvarkė: rašyti knygas, vesti laidas, sukti filmus, sakyti kalbas, komentuoti politinius įvykius, atidenginėti paminklus, drąsinti moksleivius, skelbti nominacijas, įteikinėti premijas, populiarinti mokslą.

Kiekvienai valstybei gyvybiškai reikia šias sunkias visuomeninių klijų pareigas atliekančių žmonių, ir gerai, kad Nepriklausomybės Aktas mums tokį surado.

GINTARO LAŠAI

Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ

Siūbuojantis vėjyje peizažas su miesto fragmentais Birželio rytais susitinkam rasotoj žolėj.

Aidint laiko garsams...

Iš praėjusio šimtmečio atminos žemės, Iš praėjusio.

Pirkioj medinėj, po langais ir bijūnai, ir rūtos.

Moteris gimdė septynis vaikus ir augino.

Sakysit skurde? Išmylėtoj pilnatvėj.

Susėdę prie stalo senoliai, tėvai ir vaikaičiai.

Peilis į kepalą duonos atriekdamas meilę sminga.

Klegesys, šurmulys.

Karvės, paršai ir vištos – ne paveiksle, šalia.

Vaikštinėja po sodą diedukas su angelu sargu.

Gieda tyliai. Šventieji.

Paukštis baltas sparnu obely antaninėj pamoja.

-------------------------Esu šiame veiksme ir būtyje ištirpęs laikas yra be veido. Šypsenos tik popierinėje dėžutėje.

Aukštai, reklaminiam nublukusiam plakate, šiukšlės. Sukauptos nepritekliaus gadynėj.

Tiktai pakuotė. Be vertės – bevertė.

Esu tokia ryški, tarytum būčiau sugalvota, šio miesto prieglaudos kamputyje, prie lango.

O už jo vežimai, traukiami arklių ir gatvių dulkės, moterų ilgi sijonai, akmeninis grindinys, tramvajų bėgiai, geležinkelis – išnykę.

Dvi stotys, smuklės, krautuvė, kalėjimas...

Pirmi žiedai: narcizai, tulpės, pinavijos.

Vandens pasemsiu iš (ne)esamo fontano. Ši prieglauda priglaudusi, sūpavusi, lingavusi.

Sugriuvusi...

-----------------------Birželio rytais susitinkam rasotoj žolėj.

Aidint laikui... ► 47

GINTARO LAŠAI

◄

*** Mano erdvė – miniatiūrinė freska.

Ant sienos, virtuvėje ir valgomajame kambaryje...

Kai užkaičiu virdulį, ir švilpiantys garai užspaudžia ausų būgnelius, saugodami nuo pašalinių garsų ir žodžių.

Kavos malūnėlis papildo

duetą, virstantį tercetu, peraugančiu į kamerinį orkestrą, būtyje ir buvime.

Skambant virdulinėms simfonijoms girdžiu žodžius, įrodančius, kad: „vaiko ji nepagimdė pati, jai buvo atliktas Cezario pjūvis, tarsi grožio randas, ant kraujuojančio kūno, išaukštinantis tas, kurios gimdė pačios“.

Tarsi kitaip būtų išnešiojusi kūdikį, augusį joje.

Atleiskite, stiklinėje kolboje, eksperimentiniame mėgintuvėlyje.

Sumaišomos spalvos ir dažai.

Kiekvieną akimirką – kitokie atspalviai.

Jausminės būsenos, ryto dienos ir vakaro šviesoje.

Kai žaidžia šešėliai smulkiomis, ironiškomis šypsenomis.

Moliniuose jų veiduose, apgaubtuose skaromis, bulvinių maišų tobulomis iškarpomis, slepiančiomis tai, ko negalima rodyti ir pamatyti.

Mano erdvė – miniatiūrinė freska.

***

Vakare tylą drumsčia svirpliai.

Iš dienos atradimų dėlioju Savo laiką – smėlėti takai į marias, Per vėstantį dangų, debesy atspindys.

Rausvas saulės miražas ir pušys.

Paprastai, realistiškai šviečia viršūnės.

Aš tavęs nemačiau. Tik tuos dvidešimt metų ieškojau: neatrasta. Atrasta.

Tarp dangaus bučinių iškedenta...

Ir už viską ši žemė sumoka krauju, Mėnesienai žėruojant į veidą.

Susminga žuvėdrų ir varnų balsai.

Tolumoj pranašauja ne audrą. O ugnį ir liepsną, ir alsuojantį karštį.

Daivos Molytės-Lukauskienės nuotr.

48

GINTARO LAŠAI

Aldona Mačiau ją Nidos bažnyčioje per pamaldas.

Tupinėjo degiodama žvakeles prie altoriaus.

Užpirko mišias už neseniai mirusį brolį.

Mostelėjau ranka. Ji nematė. Nieko.

Tik meldėsi alsuodama dievui ir kunigui į veidą, į širdį. Už save ir kitus. Prašydama palaimos ir atleidimo šioje žemėje.

Nė viena ašara nenuriedėjo per skruostą.

Neišgirdau atodūsio. Gal labai stipri moteris. Sukuždėjau. ***

Sugrįžus iš rudens į rudenį, supuosi ir skęstu uostamiesčio melancholijos verpetuose, ieškodama ramybės.

O už lango sustoja dvi gaisrinės, policijos ir greitosios mašinos.

Ir besiblaškantys vyrai kelia kopėčias į šeštą daugiabučio namo aukštą.

Pasieks arba ne gyvą arba jau mirusią kaimynę.

Po insulto ji vaikštinėdavo po kiemą, vedžiodama juodą, gauruotą šunį.

Stebėdavau ją iš aukšto.

Ir kai kita kaimynė nuvežė juodį į šunų kirpyklą, nepažinau jo, sugrįžusio su nauja šukuosena, tarsi nauju kailiu ir išgražėjusiu kūnu.

Kitoks šuo vizgindavo uodegą Šalia tirpstančios senolės.

Pajūrio vėjai užpučia žvakes.

Užgęsta šviesos. Mokykla Ramybės prieblandon panyra.

Tu tyliai ištari: – Sudie... Į šią saulėtą dieną telpa Pavasariai ir vasaros žali laukai.

Piliakalniai, kalnai ir slėniai, Keliai, takeliai, debesys, dangus Ir tu, ir tavo mokytojai... ***

Išbūti laukimą nebylio pakrantėj sustingusia medžio poza pilkos dienos kai neprašvinta ir nelieka spalvinių dermių kai siurbi į plaučius nenusakomos gaivos orą bekraštėj Tavo pilkas kamienas belapės šakos vertikaliai stiebiasi aukštyn į dangų ten kur tolimos erdvės išnyksta beribiame laike ir skubėjime Apie tai čiauška mokykloje mergiotės susėdusios į mašiną žvelgia pro langus sausakimšoje sankryžoje pilna šviesulių ir šešėlių raudonuojančios lempelės tamsiame dangaus fone

Paskutinis skambutis

Susitapatiname su gamtiškuoju pragmatizmu visi mes esame jo dalis ląstelės kūnai ir sielos augaliniu ar gyvuliniu pavidalu

Į šią saulėtą dieną telpa Pavasariai ir vasarų žali laukai.

Piliakalniai, kalnai ir slėniai, Keliai, takeliai, debesys, dangus.

Ir tu, ir tavo mokytojai, mokykla.

Tėvų namai.

Dalijamės viskuo skleisdami aistrą ir šviesą ir tamsą rinkdami dienas ir naktis blogį ir gėrį tarsi žinodami kad šioje erdvėje jo kažkam labai reikia

Šitoj dienoj yra tiek daug erdvių, Kad atsigręžus, ritmiškai pabyra laikas.

Vienodais intervalais išdėlioti žodžiai, Mintys. Skambėjimas varpelio Tarsi giesmės vyturių...

Kai naktys šviesėjančiomis glamonėmis gaubia kas kartą daugiau šilumos Ir švinta 49

GINTARO LAŠAI

Bendrabučio Algis KUKLYS

Jeigu ne jo bičiulis, į tą niūrų, apleistą daugiabutį namą nebūtų kėlęs kojos net už pinigus. Ar tokioje vietoje įmanoma gyventi? Juk čia nėra švarios vietos, keikėsi jis, kai skubaus „reikalo“ prispirtas nulingavo iki tualeto, vos neapsivėmė. Net Jonavos azoto gamykloje nepasitaiko tokių kvapelių ir vaizdelių... Gerai, kad buvo neblaivus, todėl netrukus vėl atsidūrė bičiulio Vinco kambarėlyje ir tuoj atsidrėbė ant sofos, paskui užsivertė stikliuką.

Ir kaip tu čia gyveni, išpūtė akis žvelgdamas į bičiulį.

Aš retai bendrabutyje nakvoju. Tu žinai, kad mano darbas ir gyvenimas visada ant ratų, atsiduso Vincas.

Suprantu ir užjaučiu. Mano gyvenimėlis taip pat ne geresnis. Paimam...

Už poros dienų – vėl į darbą, vėl keliausiu į Vokietiją su kroviniais, kalbėjo Vincas.

Ar niekas tavęs negundė, kad nugabentum narkotikus, domėjosi jis.

Vieną sykį bandė ir siūlė gerą kainą, bet aš atsisakiau. Nesu toks kvailas...

Taip, žinau. Tu iš tiesų nekvailas vyras, pritarė jis kąsdamas raugintą agurkėlį.

Staiga pasigirdo beldimas į duris, jos prasivėrė ir priešais juos išdygo jauna moteris mėlynomis, naiviomis akimis. Ji dėvėjo džinsines kelnes ir pilką megztuką.

Pardon, Vincai. Ar neturi cigaretės, paklausė ji.

Bet juk tu nerūkai, nustebo jo bičiulis.

Reikia Vytukui, atsakė ir nusišypsojo.

Vincas ištiesė cigarečių pakelį.

Pasiimk, Laimute, kiek tau reikia...

Ji ištraukė tris cigaretes, o akis nukreipė į ant stalo blizgantį butelį. Vincas jai pasiūlė išgerti ir ji tuoj pat išgėrė, o paskui padėkojo.

Tu esi geras žmogus, pasakė ji ir tuoj išnyko, tarsi jos čia nė nebuvo.

O kas tas... Vytukas?

Tuoj pamatysi, šyptelėjo Vincas.

50

Ir tikrai už dešimties minučių pro duris įlindo susivėlusi vyro galva ir apsimiegojęs veidas, tarsi ką tik pabudęs.

Ateik, ateik, įpilsiu, paragino Vincas, o Vytukas, kažką burbtelėjęs, lyg ir pasisveikino, po to paėmė stikliuką, išgėrė ir apsilaižė.

Matau, esi labai ištroškęs, juokavo Vincas.

Vytukas, žodžio neprataręs, išmaukė dar vieną stikliuką degtinės, tuomet plačiau prasivėrė jo akys. Kažką sumurmėjęs, atsistojo ir išnyko iš kambario tarsi dvasia.

Kur jis dirba, pasiteiravo bičiulio.

Niekur nedirba, numojo ranka Vincas, todėl kiauras dienas drybso Laimutės lovoje vaizduodamas ligonį. O ji valo patalpas keliose įstaigose, nes kažkaip reikia gyventi... Tai čia tu esi lyg milijonierius, tarė jis.

Tikriausiai...

Man regisi, kad visi bendrabučiai vienodi, tokių liko dar nemažai, svarstė valgydamas paskutinį agurkėlį.

O kur tokie žmonės gyvens, nes geriems butams jie neturi pinigų, lyg tarp kitko

burbtelėjo Vincas, paskui iš spintelės ištraukė dar vieną buteliuką.

Gal jau užteks? Nes namų nepasieksiu...

Būk ramus. Iškviesiu taksi, nuramino jį Vincas.

Kitą dieną bendrabučio antrame aukšte kilo triukšmas, kurį pakėlė Marytė, nes ji kepė kepsnį, paliko tik kelioms minutėms, kad atsineštų prieskonių, o kai atėjo, kepsnio nebeliko. Fantastika.

Iš tiesų kepsnį netyčia aptiko Vytukas, kai lingavo į tualetą, todėl jį griebė ir – tiesiai į burną, o pasislėpęs tualete greitai sukramtė. Paskui, kai Marytė šaukdama nubėgo koridoriumi, jis žaibiškai atsidūrė Laimutės kambaryje ir tuojau užrakino duris. Nors kiekvieną dieną sugyventinei dejuodavo, kad vos pavelka kojas, šį sykį ir pats nustebo, kad esąs toks vikrus. Tačiau netrukus išgirdo beldimą į duris, bet jų neatidarė, nes suprato, kad Marytė tikrina visus, gyvenančius antrame aukšte. Šiaip dieną niekas durų nerakina, nebent kai išeina iš bendrabučio, todėl Marytei kilo įtarimas, kodėl užrakintos šitos durys, nes Vytukas niekur nedirba, todėl kiauras dienas riogso priešais televizorių.

madona Atidaryk, šaukė ji, aš žinau, kad esi, begėdi. Girdi? Atidaryk...

Vytukas sustingęs tupėjo ant sofos kraštelio, o kai beldimas nutilo, atsigavo ir įjungė televizorių, bet garsą pritildė. Duris atrakino vakarop, nes tuo laiku iš darbo sugrįždavo Laimutė ir visada ko nors parnešdavo. Ir kaip ji taip sugebėdavo, juk pinigai po kojomis nesimėto. Gal kokia pardavėja jai duodavo skolon?

Parėjusi pirmiausia atsisėsdavo ant kėdės pailsėti, paskui paruošdavo sultinį, kuris tiko valgant bandeles su mėsa. Na, o Vytukas tas bandeles greitai sučiaumodavo ir visada jai padėkodavo bučiuodamas skruostus. Laimutė niekam nesiskundė nei gyvenimu, nei Vytuku, kuris nesusirasdavo darbo. Motina ir sesuo ją smerkė, kai išvydo sugyventinį, abi šaipėsi: kaip tu gali gyventi su tokiu lepšiu, nusmurgėliu? Ji tik tylėjo, todėl net per šventes jų neaplankydavo. Ji gyveno sau, o jie – sau, tarsi būtų ne artimieji. Tik vienai savo draugei prisipažino, kad jai gaila Vytuko, nes jis pražūtų, jeigu juo nesirūpintų. Tačiau atslinkus rudeniui, Laimutei prasidėdavo lyriniai priepuoliai. Ji atsisėsdavo

prie lango ir žvelgdavo į krentančius nuo medžių lapus, žvelgdavo ilgai, kol akyse pasirodydavo ašaros. Jų nematė Vytukas, o gal apsimesdavo, kad nemato: tokiomis akimirkomis jis tyliai gulėdavo lovoje, tarsi būtų nualpęs.

Jos draugė Rūta, kai būdavo šventės, pasikviesdavo į svečius. Vytukas, daugiau išgėręs vyno, netrukus pavirsdavo ant šono ir tuojau užmigdavo. Laimutė nusijuokdavo sakydama, kad neverta kreipti dėmesio: jis pamiegos, o paskui pabus. Kadangi Rūta buvo senmergė, ant Vytuko nepyko.

Anot jos, čia nieko nepakeisi, nes visa vyrų giminė niekam tikusi.

Vienu metu Rūta rimtai susimąstė, ar jai netapus vieniša motina, tačiau kur surasi švarų ir tinkamą vyrą. Juk žmonės – ne triušiai, o ištekėti ji prarado viltį, nes jau stuktelėjo keturiasdešimt metukų. Stebuklų nebus, be to, jais niekada ir netikėjo.

Ji tikėjo skaičiais, nes dirbo buhaltere. Žmonės apgauna, bet skaičiai visuomet byloja tiesą.

O metai kaip debesys lėkė ir nulėkė, ir tai jautė jos abi, nes nieko neužgyveno ir laimingo loterijos bilieto nenusipirko.

Ričardo Šileikos nuotr.

GINTARO LAŠAI

Galvok ką nori, tačiau ne visiems tenka didelis pyragas.

Ar nenorėtumei dirbti užsienyje, sykį jos paklausė Laimutė.

Oi, ne, niekada nevažiuosiu į svetimą kraštą pas svetimus žmones, atkirto Rūta, savo kaulus šičia patiesiu, kur guli ir mano tėvai... * Laimutę pažinojo visi bendrabučio vaikai, nes ji kiekvienam paglostydavo galvą, apdalydavo saldainiais, su jais pasikalbėdavo. Tiesiog ji mylėjo vaikus ir jie tai jautė. Net Vytukas jai regėjosi kaip didelis vaikas, kurį kiekvienas nuskriaus, todėl jį slaugė ir globojo. Galbūt visi bendrabučio vyrai pavydėjo Vytukui tokios švelnios moters.

Nors čia vakarais nebūdavo ramu, kol kas nieko baisaus neatsitiko: nei gaisras, nei žmogžudystė neišgąsdino. O juk nuo baisių nelaimių niekas neapdraustas jokiu draudimu.

Vytukas, žinoma, jai neprisipažino, kad nušniaukė Marytės kepsnį: juk Laimutė sugrįžo pavargusi, todėl tebūnie tai paslaptis. Gyvenimas gražesnis, kai jame yra paslapčių. Pagaliau jie abu išsitiesė lovoje.

Ją apkabinęs bučiavo, glostė plaukus, o netrukus netikėtai apsiverkė.

Kas atsitiko? Kas tave nuskriaudė?

Atleisk, man gėda...

Pasakyk, kas tau atsitiko?

Supranti, tu dirbi, vargsti, o aš dykas sėdžiu bendrabutyje. Gal aš galėčiau tau padėti?

Galėtum... Aš norėčiau, kad sutvarkytum kambarį, išplautum grindis, nuvalytum dulkes, kalbėjo Laimutė.

Gerai, rytoj tai padarysiu. Aš galėčiau dirbti sargu, bet visas vietas jau užtūpė kiti. Žinau, Vytuk. Jau pasakojai... Gal mes ilsėkimės, nes rytoj vėl anksti kelsiuos.

Viskas bus gerai. Nepražūsime...

Ir jie užmigo, vienas prie kito prisiglaudę, kaip degtukai dėžutėje. Galbūt jie kažką sapnavo, nes Vytuko lūpos čepsėjo, o Laimutė krūpčiojo. Taip miega vaikai, bet ne suaugusieji. ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ Rytą pliaupė lietus, o ji neturėjo lietsargio.

Ką man daryti? Lietsargį palikau darbe, svarstė Laimutė.

Lukterėk, kol nustos, ramino jis, suspėsi...

Ji prisiminė, kad dar turi kavos, todėl paruošė jos sau ir jam, o kol gėrė, aprimo ir lietus. Vytukas išbučiavo Laimutės skruostus ir palydėjo iki bendrabučio lauko durų. Jis mielai būtų surūkęs cigaretę, tačiau vakar pabaigė paskutinę. Nueitų ir nusipirktų, bet neturėjo pinigų. Ir tą minutę pasijuto toks menkas, kad norėjosi pasikarti, tačiau neturėjo net virvės, o kelnių diržas per trumpas. Todėl sugrįžo į kambarį, išsitiesė ant sofos ir šluostėsi delnu ašaras. Paskui užsnūdo, tačiau prikėlė atkaklus beldimas į duris. Kai atidarė, išvydo rūstų Marytės veidą.

Tai tu suėdei mano kepsnį?

Taip, netyčia...

Kitą kartą gausi „netyčia“ į sprandą nuo mano vyro. Supratai, suriko ji ir tuojau užtrenkė duris.

Ir kaip ta ragana sužinojo, stebėjosi jis, gal turi šuns uoslę?

Laimutei šito nuotykio neatskleidė, tačiau vis vien ji sužinojo iš Marytės. Ji pažadėjo, kai gaus algą, nupirkti kiaulienos, iš kurios paruoš kepsnį.

Ji Vytuko nepeikė, nepasakė nė vieno pikto žodžio, lyg nieko nebūtų atsitikę. * Artėjo Naujieji metai. Žmonės naršė po parduotuves, langus ir vitrinas papuošė švytinčiomis girliandomis, šiai šventei ruošėsi visas miestas. O prieš Naujuosius ištuštėdavo ir bendrabutis, nes tik beprotis norėjo čia gerti šampaną ir valgyti tortą.

Ir Laimutė iš anksto susitarė su Rūta, kad su Vytuku ją aplankys. Tačiau viskas netikėtai pasisuko į kitą pusę...

Ji parslinko pavargusi iš darbo, prisiartino prie kambario durų, bet jos neatsidarė. Tuomet įkišo raktą ir norėjo atrakinti. Deja, nepavyko, nes jos buvo užrakintos iš vidaus. Ji raktais pabeldė į duris, paskui dar kartą ir dar kartą. Mirtina tyla... Laimutė išsigandusi prisiglaudė nugara prie sienos ir atrodė, jog netrukus pavirs statula, o galvoje įkyriai stukseno vienintelė mintis: ką man daryti, ką man daryti? Staiga trakštelėjo užraktas, lėtai prasivėrė durys, o už jų stovėjo Vytukas sumuštu, ištinusiu veidu ir suplėšytais marškiniais.

52

Tomas ABROSIMOVAS

1.

Klykia gyvuliai Savo pūlingais snukiais Vaizduodami Dievo pavidalą Garsai, kalba, žodžiai Bereikšmiai Patys tai suprantat Tik amžinas neigimas Verčia justi tave gyvybės dvelksmą Dubliuojamą su lavonų Trys žingsniai – trys gyvenimai Taip sakė Žynys naujo amžiaus Kurio vizijas skleidžia sunkus alkoholio kvapas Bet jis teisus Bent mano girtas protas Tuo nori tikėti Ech, kam aš šneku Tik savo paties tuštumai Stiprinamai deficito skonių Toks gi melancholiko likimas Kentėti ir verkti už tuos Kurie nemato tamsios rankos Kabančios virš kiekvieno mūsų

2.

Leisk man nusidėti Paragauti uždrausto obuolio Stipriai įsikabinti dantimis Jausti tas saldžias sultis Aš Žmogaus šešėlis Besislepiantys žvėrys Bijantys Parodyti savo iltis Naktie Per dažnai tu rodai Mano tamsiąsias puses Vis numeti apsiaustą Slepiantį žvėries kūną Juk žinom kaip baigsis Kruvinos dantenos Pilnas mėnulis Akys nukreiptos į dangų Tik su klausimais Bet be atsakymų

3. Nuobodulys Paprasta stebėti stacionarius objektus Žavėtis jų buvimu Laisve elementariai nieko neveikti Atlikti Kūrėjo duotą pareigą Nejaučiant jokių kvailų priešingybių Atsakomybių, verčiančių įprasminti kiekvieną molekulę Vandens lašą, kitus brudus Apsuptus nuvalkiotų frazeologizmų Sudėtingų žodžių Tau nuobodu.

Taškas sienoje visai neprastas pašnekovas O ta musė neverta nė šūdo, kurio ieško Zirzia trys balsės Kampas ekspresyvus Bent pakankamai, kad trauktų dėmesį Norą žavėtis Paversti šią tuščią akimirką tūkstantmečio įvykiu Apie kurį svaičiosi savo anūkams Apie paprastesnius laikus Kai stebuklas rėžė tavo akis Slėpdamas faktą Tau nuobodu Saldus kakavos aromatas Vienintelis stimuliantas Leidžiantis tau užsiliūliuoti Prisiminti vaikystę Jausti nekaltų dienų ilgesį Dvi žibančias motinos akis Veriančias besiformuojantį protą Akimirkas apsuptas meilės, nuoširdumo O dabar tu vienas Būtis tava jaučiasi pridususi Kaip kėdė nejudinama Kol kažkieno fizinė jėga nesuteikia gyvybės Užpultas tu šių minčių Tau nuobodu Kartais bus linksmiau, Leisiesi pribloškiamas amžino puvimo Judėjimo kuris veržia Dusina kaip pseudo erotiniame filme Švelnus gaivališkumas Vaizdus sudedantis į dėžių liūną Tapsi šios sekundės Dievu Leidžiančiu kištis Bet pokyčių grandinėje Viskas nutrūks Tau nuobodu

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Taip toliau ir bus Nes kėdė, nekeldama šių klausimų Jaučia didesnį nušvitimą

4.

Rankos pilnos akmenų Sunkių kaip visas pasaulis Sveria bedugnės krašto link Kritimo palaima Laisvės pojūtis Neapibūdinamas paprastu žodžiu Kova prieš slibiną Sukurta tavo paties minčių Nebus kilmingo riterio Žavingos princesės Tik padaras, kuris graužiasi krūtine Milijonai galvų

Kiekviena iš jų vis piktesnė Atgrasesnė Besispjaudanti rūgštimi Tokio padaro nesunaikins nei ugnis Nei kalavijai Nei branduoliniai ginklai Tik paties asmeninė viltis ir noras kovoti Prieš nemirtingumu besigiriantį parazitą Įsisukusį į smegenų kamieną Dantimis besilaikantį ir čiulpiantį džiaugsmą Manymą, jog išvysi šviesesnį rytojų Laimingos pabaigos nebūna Kai esi savo paties proto įkaitas Sukuriantis pabaisas Savo noru Nes viltis durnių motina Nors vaikus savo myli Bet giliai širdyje Kaltina

5.

Bohemiškas smalsumas Pamatyti šį dusintą pasaulį Dar vieną kartą Apsuptą beribės svajų galios Virpi įkalintas vidinio aš Konsistencinių dalių Kurios kaip rūgštys graužia sienas Laikančias tave rėmuose Ir šviesa pasitinka tavo demonus Nuobodžiu žodžiu Virstant orui Žvelgi į atvaizdą Padaro kurį vadini tau duotu vardu Odos pigmentai kaip laužo ugnis šoka Akyse Juodas mėnulis prarijęs dangų Galiausiai matai virpančią asmenybę Minkštas molis ►

Pauliaus Sadausko nuotr.

53

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Minkomas aplinkos dirgiklių Žiūri į tą patį kasdienį vaizdą Ir tari – kas tu?

Pamiršęs save ir numetęs egoizmo sukuriamą tamsą Pasimeti tuose giliuose vandenyse Žinoma Nepriimi savo būsenos kaip naujos eros pradžios Pasimeti Panikuoji Paranojini Verki Šiziniesi Tu nieko vertas Tu šūdas Tu neturi tikslo Tu švaistai gyvenimą Tu turi dingti Išnykti Spjauti Mirti Dusti Degti Kankintis Būti surytas Tavo kūnas kaip katilas Verda ir dega viduje Kas tikra – iškraipyta Laikas tik iliuzija Viskas galiausiai sukuriama mano paties proto Kitos mintys tau leis pasileisti Dingti ir galiausiai Tu viska uždarysi Į mažą dėžutę Nes blogis, ydos ir demonai Sudaro tavo tikrąjį veidą Išsižadėti jų – išsižadėti savęs

6.

Sveikas, labas, hello, priviet, czia, bonjour ir kažkaip dar Nesvarbu, taigi, kas vyks šiandien Tu būsi entuziazmo įsikūnijimas Nors šypseną savo veide nematytą Įsijungsi dar vieną „insert Youtube video here“ 54

Ir trumpam dingsi Sukursi foną juokui, balsams Užpildysi kambarį virtualia gyvybe Greitu metu pasidarys liūdna Atsiras retas realizacijos epizodas Muzikos takelis pasikeis Su juo sena Trijų dalių istorija Aš smulkus, dulkelė ant stalo Jeigu kažkas norėtų ir tiesiog mane nuvalytų Aš dingčiau Manęs nėra Epizodas tęsiasi Alkoholis Greičiausiai brangus Saugomas ypatingai progai Žinai, vestuvėms, gimtadieniams ar dar kažkokiai specifinei nesąmonei ir staiga orą užpildys „ambient’as“ smegenų bangos pradės slysti iš rankų spalvos taps truputį įdomesnės Aš entuziastingas ir svarbus asmuo Vienas ir vienintelis Aš ne koks „geziukas“, kuris laksto per kales Aš, aš, aš Asmuo numeris 25 Palengvinimui vadinamas vardu Suasmeninta etiketė Mano muzika geresnė, ji laužo sienas Tai paryškina mano egzistencinę prasmę Ar kokia tokia vogta citata Aš asmenybė Stumiu ant to paties, nes kodėl gi ne Man nepatinka mokyklos Nes jos naikina individualybę Nes sielos tyrumas svarbiau už mokėjimą skaityti ir nebūti bulve Vis tiek aš asmenybė Klausau tik senos ir geros muzikos Bet, žinote, tik patikrintos Kam ieškoti pačiam Jeigu kažkas jau seniai nusprendė už mane Bet aš vis tiek asmenybė Iki tam tikros ribos Kol nereikia pačiam galvoti ir spręsti Aš tik retesnis archetipas Daugiau nieko Trečia dalis

Pasaulis sukasi Galva pilna kažko lyg ir gilaus Lyg ir prasmingo Reikia su kažkuo pasidalyti Internetas! Įkėlė kažkas naują nuotrauką Jie laimingi Duodu dvi savaites Klasikinė neapykanta pasauliui Cigarečių skaičius jau seniai pamestas Ir viltingos žinutės Bent minimaliai komunikacijai „Sveika, ką veiki?“ Apsimetam, jog tiesiog smalsu O ne liūdna Silpnumas tik apgailėtiniems Epizodas pasibaigė / B / Shut Down

7.

Kampainis, kertantis mano žvilgsnį automobiliai ir jų gaivališkai šokantys šešėliai traiško ramuma ir šneka dėdulė pasaka apie pasaulį naujo jutimo rožinę kibernetinę ateitį pakurstyta to, ko nebuvo bet buvo Nostalgija apakina stipriau už serotoniną kitus miesto brudus ir jaunystės geismas perkopia krūtinę tu laisvas išdžiūvęs padaras dėkingas jausdamas bent naują emociją ačiū dėde iš ketvirtos gatvės „padvalo“ Smirdalais ir gaivalais kyli nauja paralelė Tamsa

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Mindaugas JAKUBKA

Švyturys Ne visada sutardavau su tėvu, bet jis nuo pat mažų dienų man buvo brangus. Buvo aukštas, tvirtas. Man jis buvo vyro pavyzdys. Kai mane tėvas nusivedė prie švyturio, man buvo tik dešimt metų.

Iš karto noriu pasakyti – buvo padorus žmogus, visada rūpindavosi šeima, finansais, pramogomis, auklėjimu, mano bei mamos sveikata, norais bei poreikiais.

Kažkuriuo momentu jis pasikeitė – atrodė labiau susimąstęs nei įprastai. Vietoj to, kad žiūrėtų kažkur, kad ir bet kur, jis pradėjo žiūrėti niekur. Jo akys nebuvo nukreiptos į kažkokį objektą, judesį, masę. Jis žiūrėjo niekur. Daiktų, žmonių, gyvūnų judėjimas nedarė jo akims jokios įtakos. Aš mažas, aš negalėjau to suprasti. Dabar kitaip.

Mama buvo mieliausias ir maloniausias žmogus žemėje. Ji tvarkydavosi, gamindavo, dekoruodavo namus, tai suspėdavo net dirbdama buhaltere. Rasdavo man laiko net per sunkius darbus ir popierių šūsnis.

Mes gyvenome gražiai ir tvarkingai, kaip ir priklauso šeimoms, dar turėdami finansų keliaudavome. Mama visada surasdavo kur keliauti, o tėvas visada atrodė pavargęs, užsiknisęs ir susimąstęs. Bet jis buvo garbingas ir tvarkingas žmogus, nenorėdavo apsunkinti šeimos. Visuomet, kas bebūtų, jis į namus parnešdavo maisto ir nemažą sumą pinigų. Abu tėvai visada stengdavosi dėl manęs.

Tik viskas turi pabaigą. Būdamas mažas pastebėjau, kad tėvas nuolatos kažko ieškodavo – jo netenkindavo toks gyvenimas.

Visada – kiekvieną vakarą – prieš miegą jis išeidavo parūkyti, dažnai būdavo nuleidęs galvą. Aš kartais prie jo sėdėdavau, bet jis nieko nesakydavo, o parūkęs parvesdavo mane namo. Nežinau, kada visa tai pasikeitė.

Jį pradėjau pastebėti kitokį. Jis nebežiūrėjo į ateitį, mamą, namą, brangų alkoholį, puikų darbą, pinigus, draugus, reputaciją. Viskas iš šono buvo taip pat,

Gabrielės Venckutės akvarelė.

bet jo akyse – ne. Jose buvo tuštuma, rūkas. Vieną dieną namo jis parvažiavo vėlokai, maždaug dešimtą vakaro. Susirado mane ir išsivedė prie automobilio.

Mama nieko nematė. Jis tik nuėjo į viršų, kur turėjo būti mama, ir grįžo. Mane pasodino į automobilį ir išvažiavome kažkur į miškus. Visą kelią nieko nesakė, dabar jis nebežiūrėjo niekur, jis žiūrėjo švelniomis akimis į mane, į kelią bei į ateitį.

Važiuojant maždaug penkis kilometrus mus supo miškai. Mes nedideliu greičiu nuvažiavome prie kažkokios įmonės ant kalno – prie jūros kranto, ant šlaito.

Pastatėme automobilį įmonės stovėjimo aikštelėje. Nežinia kokios įmonės aukštas pastatas su įjungtomis šviesomis. Jau buvo vėlu, todėl iš ten išeidinėjo nuvargę

darbuotojai. Tėvas paėmė už rankos ir mes nuėjome prie pakeliamos horizontalios užtvaros. Apsauga mus praleido, vos tik pamatė mano tėvą.

Mes ėjome toliau nuo įmonės priešais mus stovinčio švyturio link. Kelias buvo apipintas medžiais, todėl iš toli jo nebuvo matyti. Dešimt minučių paėję takeliu, priėjome pastatą, kuriame buvo įėjimas į švyturį. Švyturys atrodė siaubingai keistas.

Tada nesuvokiau, kad jis apleistas, nors mačiau, kad šviesa jame nedegė. Tėvas atidarė duris ir mane nusivedė metaliniais laiptais žemyn. Toliau – žemiau paėjus pasidarė nejauku. Tėvas įjungė žibintuvėlį, po to – šviesas. Mes ėjome toliau, ir jam visai nerūpėjo, kad mane varžė baimė. Tvirčiau įsikibau į jo ranką ir nebebijojau. ► 55

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Aplinkui buvo daug metalinių grotų.

Jos buvo žalsvos, aprūdijusios ir kėlė šiurpą. Stengiausi abiem savo rankomis laikytis didelės tėvo plaštakos. Pagaliau priėjome tamsų tunelį, kurio takas buvo iš metalinių strypų, strypai taip pat buvo šonuose ir virš galvos. Tėvas liepė vienam paeiti į priekį, o jis eisiąs įjungti šviesų.

Paėjau metrą nedrąsiai į priekį ir tada grotos už manęs staiga užsidarė, bet įsijungė kelios lempos, vos apšviesdamos tunelį.

Labai išsigandau, bet mane ramino artėjantys tėvo žingsniai. Jis lipo metaliniais laiptais virš manęs. Pasižiūrėjo su išgąsčiu į mane iš viršaus ir liepė toliau judėti staigiai nubėgant į priekį – į tamsą. Sakė, ten lauksiąs, ir padrąsino nebijoti – jis kartu su manimi. Baikščiu žingsniu judėjau į priekį žvalgydamasis, kur tėtis.

Taip nepastebėjau išlūžusių strypų skylės po kojomis ir kritau žemyn. Nukritau nežmoniškai skaudžiai ant nugaros, bet

likau gyvas. Gulėjau sulaužytais kaulais ir paplūdęs ašaromis. Visiškai negalėjau pajudinti kūno.

– T...t...t... – liežuviu liesdamas dantis, – tė...tė...tė, tėti... tėti... Tėti... – pro ašaras lemenau.

Dabar aš kalne, nepamenu jau kiek laiko esu jo dalis, bet skausmas toks pat, dar didesnis. Man skauda iki šiol, kartais nurimsta.

– Bet tu ant jo nepyksti.

Ahazaras Per tiek metų nė karto nedariau remonto. Šiame name aš nuo pat to laiko, kai nusprendžiau pakeisti savo gyvenimą, išeiti iš namų ir jį susirasti. Pradėti siekti savo tikslų. Šis miestelis turėjo pasiūlymų, ypač man, baigusiam veterinarijos mokslus. Atrodo, viską turėjau savo smulkiose pianisto, veterinaro, vos ne vagies rankose. Daug gerų dienų čia praleidau, bet viskas pasikeitė. Ne, tai nebuvo mirtina liga, užkrėtusi gyvūnus, nors aš, kaip veterinaras, save irgi gyvūnu pradėjau laikyti. Ta pati mėsa, tik mažiau plaukuota, nes visada pasižymėjau smulkiu sudėjimu ir testosterono trūkumu.

Dabar lauke, iš antro namo aukšto stebėdamas, matau tikrai apsiniaukusį dangų. Pasidariau tikras šikšnosparnis.

Nekenčiu šviesos, tiesiog neapkenčiu.

Mane labiau žavi melancholija, apklojanti miestą. Greičiausiai dėl to, kad pats toks pasidariau, net nepamenu kodėl. Viskas buvo gerai, bet kas įvyko, taip ir nesuprantu ir aiškintis nebebandau. Buvau naivus, maniau, kad kažkas pasikeis.

Dabar tapau drąsus, atidaviau savo likimą Dievui į rankas. Prakeiktas aliejus, viską sugadino. Namas apdegė, bet viskas su juo gerai, smilkimo kvapas ir juoda spalva puikiai tinka, gaila tik šuns, tas pabėgo į amžinus medžioklės plotus. Ko jau ko, o jo pasiilgstu, bet ir tai nubraukiu ranka ir toliau stebiu gyvenimą.

Retai beišeinu į miestą, ten nieko nerasiu, nebent pigių konservų, kuriais jau metus maitinuosi. Neturiu iš ko viską 56

susitvarkyti, jie man nebemoka. Mat turi atrodyti gražiai, ir aš atrodau gražiai sau, bet jiems aš nevala. Viskas sudegė, net tie nuostabūs marškiniai iš Italijos, kuriuos ji man parvežė. Bet su marškiniais išėjo ir ji, net kartais pagalvoju, jog aš jai patikau vien dėl to, kad nešiojau marškinius.

Jiems sudegus ir ji pabėgo. Pas ką, pas gydytoją, mat traukdamas veršelius iš gimdos aš neatrodžiau geru gydytoju.

Veterinaras mat ne gydytojas, bet aš ir uždirbau mažiau, ir viską jai atidaviau.

Viskas atrodė gražu: vynas su draugais, vakarais pasivaikščiojimai, puikus darbas, gražios figūros mergina ir puiki sugulovė, su draugais diskusijos apie politiką, darbą, religiją, knygų skaitymas vakarais.

Turėjau, atrodo, viską, ko reikia, kad žmogui „normaliai“ pulsuotų hormonai. Ir mama džiaugėsi: „Haroldai, tu normalus ir tvarkingas žmogus.“ Dabar net ji manęs nebeaplanko, mat vyresnysis brolis – verslininkas, o jaunesnis – chemijos inžinierius. Mano nuostabai, manimi net tėvas didžiavosi, ypač kai pradėjau draugauti su ta mergina. Dėkui, prakeiktas Ahazaro aliejau. Ačiū tau, kad viską sudeginai. Kai namas degė, iškviečiau gaisrinę, bet kol atvažiavo, aš tiesiog žiūrėjau. Atėjo tik mintis, kad pagaliau viskas baigėsi. Viskas buvo suknistai prakeikta, kaip ir tas aliejus. Nujaučiu, jis buvo švenčiausias, sugebėjo sudeginti viską, tiesiog nuostabiai liepsnojo. Ir visi pabėgo iš mano gyvenimo, pagaliau. Likau tik aš ir ta prakeikta skylė palėpėje su

skeletu ir užrašu „Ahazaras“. Pašventintasis tamplierius. Net nežinau, kas jis. Jis, supratau, buvo slaptas tamplierių ordino vadovas. Iš kur žinau? Domėjausi jais. Jis turi kryžių ant krūtinės, kryžius įdurtas tarp jo kaulų. Aš jam iki šiol dėkoju už pagalbą ir už neišsemiamą išmintį.

Dėkoju, kad jis nepaliko manęs, kaip visi tie sugniuždyti mėsgaliai, jis man padėjo, patarė, ką daryti. Dar pamenu, kaip pridėjau prie jo ranką ir nušvitau, nors apalpau, bet vis tiek nušvitau. Nepyk, bet šiandien dar pamiegosiu, į tą restoraną, kurį man siūlei, eisiu rytoj.

Tas traškesys antrame aukšte, jaučiuosi ne toks vienišas. Laikas čia bėga greitai, galiu bet kada pailsėti. Daryti, ką noriu, esu neribojamas, neribojamas kvailų diskusijų, santykių ir marškinių. Dabar dėviu tik tai, ką noriu, dabar ir lauke dėviu tik chalatą. Šiandien nusprendžiau, kad dar neisiu į tą restoraną, eisiu išsimaudyti upėje. Niekas nepyksta, pagaliau čia visiems vienodai dėl manęs. Jie mieli, bet kai tyli. Man patinka į juos žiūrėti, bet nieko nekalbėti, nes jie kalba nesąmones.

Kažkokias keistas erezijas. Pagaliau man padėjo, pagaliau aš išėjau su Ahazaro pagalba. Čia likimas, jis manęs laukė. Kiek jis kantrybės turėjo laukti manęs, naujojo pranašo. Eisiu išsimaudyti, dabar jau ramu, vaikai daugiau nebetrukdo man.

Kai užsiauginau barzdą, jie atstojo nuo manęs. Jų tėvai mano, kad galiu jų vaikus traumuoti ar dar baisiau – išprievartauti. Keista, tėvai patys juos traumuoja, o

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Alvydo Vaizdinio / eFoto nuotr.

sulaukusius šešiolikos išprievartauja bendraamžiai. Dulkinimas nuo masturbacijos niekuo nesiskiria, todėl santykiuose neturėdavo reikšmės, kad buvusi mergina norėdavo tik dulkintis, o supratusi mano nuomonę, norėjo dulkintis su kitu. Iki šiol nesuvokiu, kaip ji gyveno, bet, atvirai kalbant, buvo durna ir pasimetusi, kaip ir tie tėvai prie upės su savo embrionais.

Kol kas nesuvokiau, kaip jie gali būti tokie akli. Aišku, aš irgi buvau, bet manyje kirbėjo baimė, kurią sugebėjau įveikti.

Mintys materializavosi, ir viskas sudegė.

Nuėjęs neilgą kelią, sugebėjau išsimaudyti, nusiprausti. Dabar svarbiausia susitvarkyti išvaizdą ir nueiti į restoraną.

Laisvai galiu atrodyti kaip koks valkata, bet tai nepriimtina. Žmones tai atgraso, o mane dar labiau išduos, nes visi atpažįsta tik iš to, kaip atrodai. Man svarbiausias anonimiškumas, kad niekas negalėtų manęs atpažinti. Prausiuosi, galvoju, valgau.

Net dabar turiu darbą, už kurį gaunu

vertingesnį dalyką nei pinigai. Amžinybės išmintį, Ahazaro, pasaulio klajūno ir didžiojo požemių karžygio. Toks kaip jis, tik toks kaip jis galėjo valdyti tamplierių ordiną iš už užkulisių. Tik jis galėjo priversti visus kankintis, pačius žmones tos kančios norėti, pulti, kovoti. Jis per galingas ir per svarbus, kad būtų paliktas negyvas per amžius.

Grįžęs namo susirinkau daiktus ir nuėjau į praeitą kartą lankytą namą. Įėjau pro galinį įėjimą ir susirinkau tai, kas man dabar priklauso. Ten prieš savaitę gyveno labai maloni moteris, vidutinio amžiaus, netekėjusi, bet neblogos figūros. Jos namai buvo tvarkingi ir ji labai puikiai gamino. Pirmą kartą, dar prieš sudegimą, kai pas ją apsilankiau, labai skaniai pavalgiau. Gal todėl pas ją apsilankiau dar kartą, po visko. Mes puikiai sutardavome ir rasdavome apie ką pasikalbėti.

Iš jos vienišų namų ir nesušildyto kūno vakarais buvo juntama intencija, noras su

manimi išgerti dar porą taurių vyno ir eiti apžiūrėti jos miegamojo. Aš ja žavėjausi, ji buvo išsimokslinusi moteris, supratinga, turinti savo nuomonę. Be abejo, ji mane traukė, ji nebuvo sena, ji buvo tik kokiais dvidešimčia metų už mane vyresnė, bet eidavo į sporto salę. Aš tada buvau viduje.

Buvusi mergina grįždavo iš darbo, nes „netikėtai atsirasdavo daug užsakymų, reikėdavo pildyti daug dokumentų“ – tokiame mažame miestelyje. Pirmą kartą atsirado daug užsakymų. Kaip tik po mėnesio. Supratau, kad dulkinimasis ne man. Net tai žinodamas neišdrįsau prisiliesti prie kaimynės kūno, nors abu žinojom, kad vienas kito geidžiam, bet bijojau, negalėjau perlipti moralės iki dabar.

Iškart po sudegimo užėjau pas ją, mažiau nei savaitė po sudegimo. Dar atrodžiau puikiai, nebuvau apšepęs ir nešantis ožio kvapą. Bet buvau pasikeitęs. Pasitariau su Ahazaru ir užėjau pas ją. Jis man suteikė drąsos ir išminties vandens. ► 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Tą vakarą buvusi mergina pabėgo nuo manęs, net nespėjau jos pastebėti, lyg jos niekada nebuvo. Užėjau pas kaimynę, ji mane užjautė, padėjo atsipalaiduoti įpildama vyno. Po vienos taurės, kai pylė man vyną, ją apkabinau ir pradėjau karštai bučiuoti kaklą. Dar niekada gyvenime nesupratau, kad tai yra taip lengva ir ji taip to troško, taip troško, kad net nėjome į miegamąjį, viskas vyko vietoje. Bet dabar ne apie tai. Dabar ji yra išvažiavusi ir paliko man raktus, kad prižiūrėčiau jos namus. Nenoriu čia miegoti, mano namai yra mano namai, o ką dar pagalvos kaimynai. Ne, ne esmė, ką pagalvos, dėl manęs tai tegu ir visą gyvenimą galvoja, bet bent jau nekalbėtų. Jų kalbėjimas mane tiesiog žudo.

Nuėjęs prie veidrodžio apsiskutau, susilaižiau plaukus, užsivilkau juodą švarką, net suradau senų kvepalų. Atrodau puikiai, puikai, kad nueičiau atsiimti to, ko man reik. Susitvarkęs atsigėriau kavos, nusiteikiau darbui ir išėjau kaip visada pro galines duris.

Didis Ahazarai, suteik man jėgų judėti toliau, ačiū tau, kad iš manęs darai naują žmogų, ne aną mėsos gabalą. Už tavo dosnumą atsilyginsiu tuo pačiu. Nė nesitikėjau. Koks nuostabus jausmas būti apdegusiame name. Namas nebuvo sudegęs, jis tik sudegino tai, ko man nereikėjo.

Savęs klausdavau, kodėl aš tikiu Ahazaro galia. Todėl, kad sudegė viskas, ko nereikėjo, name medis tik apdegė juodai, bet išlaikė tvirtumą ir prisigėrė tamsaus kvapo. Jame idealiai galima gyventi, nė viena siena nesudegė, tik apdegė. Ahazaras žinojo, kam lemta sudegti, o ką reikia palikti. Žmonės stebėjosi, kad medinis namas tapo tik juodas. Sakė, Dievo ranka, aš jiems pritariau. Nuo namo vakarais eidavo juodi pelenai, primenantys apie jo gyventojų didybę, tamsumą ir paslaptingumą.

Atrodžiau puikiai, o paėjus dešimtį metrų niekas nebegalėjo pasakyti, kad aš iš to didingo namo. Apėjęs namus, vietas, kur seniau lankiausi, prisiminiau, kas man kažkada rūpėjo. O dabar į tai žiūriu su panieka ir cinizmu. Praėjo nemažai laiko, ir visi manęs nebepažino, mano veidas buvo išbrauktas iš kalėdinių draugų sąrašo. Tvarkingai atrodančio manęs nepažino kavinėje. Mačiau tuos, kurie seniau su manimi bendravo tuščiomis temomis, bendravo iš gailesčio. Dabar vėl 58

juos matau ten sėdint, pažiūriu į juos, jie manęs nebepažįsta. Mano akys kitos, jos pilnos didingumo ir nesuvokiamos jiems galios. Jie mane pastebėjo, bet pastebėjo kaip tvarkingą pilietį, visuomenės dalį.

Džiaugiausi, kad nepažino, dėka Ahazaro mano veidas pradėjo keistis, jis nebebuvo suglebusio veterinaro, jis buvo tvirto chirurgo veidas, tvirtas ir aštrus kaip skalpelis.

Nužvelgęs tuos pašlemėkus nuėjau iki restorano, be abejonės, kinų. Visada žavėjausi rytų kultūra bei maistu. Užėjęs per galinį įėjimą, susiradau tą azijietį, kuriam daviau pinigų, kad viską sutvarkytų. Šiam susitikimui reikia privatumo. Su tiek pinigų galėjau pasiekti tik tiek, kad susitikimas su man paskirtu Ahazaro norimu žmogumi įvyktų tik vakare. Mums paskirtas susitikimas šiandien, tas asmuo to dar nežino, bet jam ir neturi būti svarbu. Pusė valandos prieš užsidarymą ji atėjo. Ta mergina, kurios man reikėjo. Aš jos nepažinojau, kaip ir ji manęs. Savaime aišku, nuėjau su ja susipažinti. Ji pasirodė jauna, paprasta mergina, besispecializuojanti instinktyviame viliojime. Nieko daugiau, todėl stengiausi neskambėti per labai protingai, jai tiesiog reikėjo šilumos ir tvirtumo, kaip ir visoms.

Po pokalbio ir poros vyno taurių likome dviese visame restorane, neskaitant kino virėjo, kuris rūkė lauke. Po jau keturių taurių vyno jai vienai ir keturių taurių vynuogių sulčių man vienam mes išėjome pro galines duris. Kinui įkišau pinigų ir pasakiau, jog būtų malonu, kad jis mus parvežtų. Jis mus parvežė.

Jam buvo keista, kad mes čia važiuojam, bet pasakiau, kad noriu, jog jos kraujas užvirtų. Užėjus į namus, ją nusivedžiau į antrą aukštą, ji matė duobę ir aš pasakiau, kad ten mano draugas. Suleidau migdomųjų, tas jos veidas: „Kaip, iš kur migdomieji?“ Moterie, aš veterinaras, o tu niekuo nesiskiri... Gero miego.

Iki ryto miegos, dabar reik nueiti pas azijietį. Nuėjęs į apačią, pasikviečiau jį kavos. Nesitikėjau, kad jis toks sunkus bus, nunešiau į antrą aukštą ir palikau juos ten gulėti. Negalėjau iškart surišti, nes reikėjo nuvairuoti automobilį, gerai, kad turėjau pažymėjimą, bet mašina tai pas buvusiąją. Automobilį pastačiau prie upelio, aišku, vairavau su pirštinėmis ir nuploviau antspaudus spiritu. Ėjau namo. Jau tikrai nuvargęs. Žiūrėdamas

į namą, kartu atgaudamas jėgas, įėjau į vidų. Jaučiau jėgų augimą, net Ahazaras manimi džiaugėsi. Dabar laikas ritualui. Nors gal dar pamarinuosiu juos ir ryt atliksiu? Taip! Ahazaras to ir nori.

Reik išlaukti momento. Kam išvis juos nutempiau į antrą aukštą, dabar reikės į rūsį numesti. Nuėjau į viršų, rankose laikydamas gerą lininę virvę iš kaimynės namų. Lieka spėlioti, kam tokiai moteriai reikėjo ilgų lininių virvių. Gerai, kad prieš išvykstant raktus paliko. Ahazaras jai padėkos už pagalbą man. Atėjus laikui, aš būsiu ne vienas. Surišau juos abu atskirai ir laukiau rytojaus dosniosios nakties, kaip tik pilnatis, nors aš to nesureikšminu.

Rytą jie vis dar saldžiai miegojo. Pamačius juos, apėmė siaubas, negi aš galėjau suleisti per didelę dozę. Ne, ne! Visada buvau tikslus, negaliu šį svarbų momentą klysti. Užčiuopęs abiem už miego arterijų, supratau, kad gyvi. Tada pačiupinėjau už riešo, jie dar švieži. Ta proga išėjau nusipirkti maisto, kaip atsisakysi, kai tave vaišina.

Susivėliau plaukus, paslėpiau rūbus spintoje, rytoj parnešiu į kaimynės namus, kažkiek saugiau. Žmonės, paprasti mirtingieji, pamatę šį „apleistą“ ir sudegusį namą, bėga. Policija, deja, ne, vengia, bet eitų ten tikrinti. Juos labiau gąsdintų maisto ant stalo ir alkoholio trūkumas nei Ahazaro ir jo pranašo kvapas. Vėl užsivilkęs išplautus, bet nuvalkiotus rūbus, išėjau į parduotuvę maisto. Žiūrėdamas į žmones pastebėjau, kad jie ne taip jau vengia manęs, kiti rūbai, apsiskutęs, bet stengiausi nerodyti veido. Juos atgraso tik jiems nesuvokiama galia mano viduje, nešanti senos galios kvapą. Parduotuvėje pasiėmiau kažko daugiau nei konservų, mat to azijiečio mašinoje radau jo algą ir savo pinigus. Prisiminiau, jo automobilį reikės nuskandinti, nors antspaudų nepalikau, bet vis tiek saugiau.

Parduotuvėje nusipirkau bulvių, mėsos, dešros, duonos, konservų, sviesto, pagriebiau miltų, kiaušinių ir džiūvėsėlių.

Vakare pabūsiu kaimynės namuose, nes savo namuose nieko susijusio su elektra naudoti negaliu, mat viskas neveikia, teks būti pas kaimynę. Eidamas nebijojau ir net negalvojau apie policiją. Jie ieško žmonių tik po paros, o tada bus per vėlu. Įėjęs į namą, pajutau tą labai malonų, vis dar išsilaikiusį kaimynės kvapą. Nie-

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

ko nelaukęs išėjau pamarinuoti mėsą, kol laukiau, atradau pas ją Henrry’o Millerio knygą. Dabar supratau, kokia ji iš tikrųjų moteris buvo, jeigu pastebimoje vietoje laikė tokią knygą. Sulaukiau, kol pasimarinuos mėsa, ir ėmiau ramiai kepti, virti. Sulaukęs vakaro išėjau namo pro galines duris, kaip visada, manęs niekas nematė. Svarbiausia vakare susitikti su Ahazaru. Dabar galiu eiti apžiūrėti tų palaimintųjų ir ruošti ritualui. Grįžęs girdėjau tų mėsgalių kirbėjimą. Jie jau atsibudo, aš jiems nieko aštraus tame kambaryje nepalikau. Dabar saugumas buvo svarbiau už viską. Negaliu nuvilti Ahazaro. Užlipęs į antrą aukštą, ramiu, šaltu žvilgsniu žiūrėjau į jų drebančius snukučius. Pilni baimės triušiukai, belaukiantys savo likimo. Gaila tik, kad jie jo nežinojo, o aš žinojau. Man Ahazaras pasakė, kaip bus, tai parodė. Liko šešiasdešimt trys minutės. Jie atrodo nepasiruošę, bet aš, aš tik ir laukiau to momento, tik ir noriu, kad jie nusiramintų. Ačiū jiems, kad bent tyli.

Nuėjau į rūsį. Rūsyje buvo visi svarbūs daiktai ir pats Ahazaras. Ramiai, su pagarba priėjęs prie Ahazaro, iškėliau virš jo ranką. Pajaučiau galią ir supratau, kad jis pasiruošęs, beveik pasiruošęs.

Paėmiau ant žemės gulintį operacinį chalatą, kurį pasiėmiau iš darbo paskutinę dieną, nes tie mėsgaliai mane atleido.

Tegu dabar paspringsta gyvūnų lavonais, jie visiškai nemoka jų gydyti, aš ten geriausiai dirbau, bet tai jau nesvarbu.

Užsidegęs žvakes, paruošiau pirmame aukšte esančią skylę aukojimui. Nusitempiau juos abu ir išsitraukiau skalpelį.

Nusprendžiau, kad mergina bus paaukota pirma, nenoriu matyti jos besikankinančios ilgiau. Ne, ne, nuo to mano viduje nekirbėjo baimė ir abejonė, tik baikštumas. Ką aš išmokau iš operacijų – pradžioje skaudės, bet po to bus geriau.

Puikioje žvakių šviesoje parklupdžiau ją prie duobės ir pridėjau skalpelį, aštrų kaip deimantą, šaltą ir žiaurų kaip realybę. Nuleidau jos galvą, kad jį žiūrėtų tiesiai į Ahazarą. Ji matė iš Ahazaro skeleto silpnai sklindančią mėlyną šviesą, kuriai padėjo užgimti mėnulio šviesa. Mergina buvo labai išsigandusi, bet jau laikas. „Ahazar gas maga keram noska“, – ištaręs tuos žodžius, greitu, staigiu ir, svarbiausia, tiksliu vienu pjūviu perpjoviau jai gerklę. Pabaigęs su ja, numečiau

lavoną į Ahazaro kapą, tą patį padariau su virėju. Jų kūnai gulėjo prie Ahazaro, o jis, apipiltas krauju, didžiavosi mano neabejotina ištikimybe, mano galia ir drąsa. Jis atsigaus. Iš vos prasivėrusio žandikaulio matyti, kad jis pagaliau grįžta. Svarbiausia, kad jie ilgai nesikankino.

Aš ne sadistas, aš savo darbo žinovas.

Kas pora savaičių atrasdavau auką didžiajam Ahazarui. Kiekvieną kartą matydavau jo galią, bent kažkokį jos ženklą. Aukas būdavo lengva surasti. Jis jas patiekdavo man ant delno, telikdavo paruošti. Jos būdavo jau iš karto pažymėtos Ahazaro ženklu. Niekada neklausdavau, kodėl ir kaip, tai nesvarbu dabar. Ahazaras pareiškė, kad į šią gyvenvietę – miestelį atvažiuoja jo priešas. Priešiško ordino žvalgas, tikrai lemta mirti nuo Ahazaro durklo – nuo manęs. Tai buvo lemtinga auka. Dabar mano viduje skamba laisvė.

Neilgai visiems teliko kankintis.

Dabar rytas, lyja lietus – tai ženklas. Žemės skambesys. Net pati gamta apipina Ahazaro amžinus kaulus gyvybe.

Motiniškomis rankomis. Ahazaras tik vakare praneš, kada ir kur bus kita auka.

Nuėjau į tos moters namus. Jos kambaryje palikau nemažai kraujo, bet reikėjo, nebuvo išeities. Ahazaras supranta, žmonės klysta, bet jis neklydo dėl manęs, mane pasirinkdamas. Tik aš galiu tarp miegančiųjų atrasti visus atsakymus, tik aš galiu suprasti.

Viską sutvarkęs, paėmęs žvakes iš jos apleistų namų nuėjau į savo. Ten sustačiau žvakes į tam tikrą formaciją ir palikau. Paruošiau peilius, virvę, kitus virtuvinius įrankius, nežinia, gal ir jų reikės. Ahazaras paprašė medinio altoriaus, kur aš atliksiu apeigas, bei benzino ar kito degaus skysčio.

Viską suruošiau ir visą dieną nesibaigiančiame lietuje laukiau, laukiau žinios. „Jis bus bare, prie viešbučio, norės atsipalaiduoti po kelionės. Jis atrodys kaip padorus verslininkas, kad pasislėptų nuo įtarimų ir tuo labiau nuo Ahazaro.

Todėl eis į kazino – pokerio. Jis nori atrodyti pavargęs, užsiknisęs nuo kelionės.

Saugotis – nežinia, kas jį žino, ar sugeba.

Reikia būti pasiruošus viskam. Ritualą reik daryti greitai – nes...“ Turėjau rizikuoti viskuo, bet nebijojau. Ne dėl to, kad nebuvo ką prarasti, dėl žinojimo, kad laimėsiu. Tai ir yra tikėjimas. Pasiėmiau vienintelį automobilį – savo. Jo teko eiti

iki buvusios merginos namų. Nuvažiavau iki viešbučio laukti aukos.

Per valandą pravažiavo net dvi policijos mašinos. Manęs tai negąsdino, tikėjau, kad jie nieko nežino, o jei žino, tai tik lašus tiesos. Jeigu žinotų daugiau, stengtųsi prisiryti vaistų, viską užmiršti ir nesukti galvos. Automobilį pasistačiau prie viešbučio kazino ir laukiau. Nežinojau, kaip jis atrodo, žinojau tik tiek, kad jis bus pirmasis žmogus, išėjęs nepasibaigus turnyrui. Po valandos jis išėjo. Su randu ant veido, vidutinio amžiaus, ne senas. Buvo ne vienas – su dama. Jie stovėjo prie durų nugaromis į mane. Užsidėjau daktaro kaukę, privažiavau arčiau ir suleidau silpnų migdomųjų.

Jie bandė bėgti, bet trenkiau merginai per galvą ir įmečiau į automobilį. Verslininkas greitai prarado jėgas. Nieko nelaukdamas nutempiau ir jį į mašiną ir lėkiau namo.

Reikėjo skubėti, nes kameros matė.

Namie greitai nutempiau juos į vidų ir net nepasirūpinau automobilio saugumu.

Pasodinau juos prie sienos ir surišau merginą. Vyrą palikau, jis bus pirmas.

Nusimečiau nereikalingus daiktus, uždegiau žvakes aplink duobę. Nutempiau kaltinamąjį prie altoriaus, kartu nurengdamas. Laikas. Stipriai trenkiau jam per galvą. Jis atsibudo ir persigandęs pastebėjo Ahazarą. Mėsos plaktuku stipriai trenkiau į stuburo apačią, kaklą ir kaktą.

Jis kankinosi.

– Ar... tu supranti, ką darai, lunatike prakeiktas, – lemeno.

– Tu tai tikrai suprasi, – susmeigiau jam peilį į alkūnę.

Jis klykė ir rėkė, net mergina atsibudo ir išsigando. Jai neleidau klykti, ją valdė baimė – jėga iš mano akių, gąsdino. Nebuvau nusiteikęs su ja žaisti. Priėjau prie vyro ir, nespėjęs ištarti maldos, išgirdau policiją. Mergina pradėjo klykti, kad atkreiptų dėmesį. Tai pamatęs, sugrūdau jai skalpelį į kaklo apačią. Kalė, ne su tuo žaidi. Priėjau prie vyro ir baiginėjau ritualą. Jis negalėjo iš skausmo pajudėti.

– „Ahazaras degonus krago galego“, – ištariau perpjaudamas gerklę. Po to, susmeigdamas peilį į gerklę per galvą: „Ahazarus degmo“.

Kraujas tryško. Jaučiausi gyvas, bet nespėjau pasidžiaugti. Įėjo policija.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Didžiosios senosios Kiekvieno miesto paveikslas – individualus ir nepakartojamas. Savitą miesto charakterį formuoja išskirtinės gamtinės sąlygos, istoriniai įvykiai, gyventojai ir dar daugybė veiksnių. Klaipėdai – jau 766-eri. Miesto biografijoje – nemažai šventiškų valandų, tačiau jo neaplenkė ir juodos negandos. Kovos su smėlių audromis, karai, gaisrai, tarp jų – ir didysis 1854 m. gaisras, bado metai, maras, okupacijos... Tie į miestą plūstelėję juodi debesys paliko jo veide randų.

Richardas Sprickas (1901–1968). Gerasis samarietis. Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugijos „Nidden“ kolekcija.

Jovita SAULĖNIENĖ

Prisiminkime dvi didžiąsias nelaimes, XIX a. užgriuvusias senąją Klaipėdą, kaip didžiulę naštą miestas pakėlė, koks po to kilo, kokios žmonių istorijos iš tų dienų pasiekė mus. Susitelksime prie infekcinių ligų – choleros ir raupsų – epidemijomis.

Choleros metai Cholera, vadinamoji rytietiška bjaurybė, pirmiausia išplito Rusijoje ir netruko pasiekti Prūsijos pasienį. Siekiant šalyje išvengti epidemijos, buvo uždarytas judėjimas per sieną ir išimties tvarka, praėjus 10–20 dienų karantiną, pereiti ją buvo galima tik prie Smalininkų, Laugalių 60

Pasienis prie Nemirsetos.

ir Nemirsetos. Pastarojoje karantinui buvo pastatytas 14 kambarių pastatas ir pirtis.

Panašus punktas įrengtas ir Laugaliuose.

Taip pat imtasi saugos priemonių keliaujantiesiems jūra. Buvo užginta plaukiant laivais imti keleivių ir atplukdyti juos į krantą. Prasižengėliai buvo uždaromi į karantiną, o jų valtys konfiskuojamos. Žvejai taip pat turėjo gauti leidimus išplaukti

žvejoti į jūrą. Gyventojams buvo uždrausta ir prekyba su kaimynine epidemijos apimta šalimi.

Lenkijoje vyko 1831 m. sukilimas, kurį malšino Rusija. Liepą lenkų kariuomenė neatlaikė jos spaudimo, prie Katyčių bei Priekulės peržengė Prūsijos sieną ir buvo nuginkluota. Tarp lenkų karių buvo užsikrėtusių cholera. Vietiniai nepaisė

KULTŪROS ISTORIJA

Klaipėdos nelaimės geltonos lentelės su užrašu: CHOLERA. Mirusiuosius gabeno užrištuose maišuose tiesiai į kapines jau iš anksto pakinkytais vežimais. Gydytojai, vykdami pas ligonius, kaip rašė Johanas Zembrickis, „įsisupdavo į vaškinius rūbus, ant veido užsidėdavo kaukes“. Choleros epidemijai suvaldyti trūko medikų. Į pagalbą atėjo lenkų divizijos gydytojai Marcinkowskis ir Schraderis. Miesto valdžia už pasiaukojamą gydymą juos apdovanojo po 100 dukatų ir auksiniais žiedais su raide M (Memel).

Reagavo jautriai

Raupsuotųjų ligoninė Plantacijoje.

Palanga. Rusijos pasienis.

draudimo bendrauti su kariais, su kuriais prasidėjo ir tam tikra prekyba. Tai lėmė choleros plitimą pasienio vietovėse – Rusnėje, Kintuose ir kitur. Šios nelaimės neišvengė ir Klaipėda.

Lenkų kariuomenė buvo įsikūrusi prie Šernų. Ten ateidavo pasmalsauti vietinių gyventojų. Nors be raštiško leidimo nebuvo leidžiama įkelti kojos į miestą, ne

vienas prasmukdavo ir pro karių saugomą užtvarą. Todėl būta skaudžių pasekmių.

Klaipėdos mieste per keturis mėnesius nuo choleros mirė virš 1 000 žmonių, nors buvo imtasi įvairiausių apsaugos priemonių. Klaipėdos paštas buvo iškeltas tris mylias už miesto. Laiškai buvo perduriami ir aprūkomi. Ant susirgusių gyventojų namų durų buvo kabinamos

Senojoje Klaipėdoje tuo metu tvyrojo įtampa ir baimė. Vitės priemiestyje žmonės net sukilo prieš gydytojus, galvodami, kad sergantieji gabenami į ligoninę tik tam, kad nuplikytų garu ir nunuodytų vaistais. Manyta, jog taip „turtingieji nori tik nusimesti vargšus nuo sprando“ (J.Zembrickis). Maištas nuslopintas įsikišus ginkluotai kariuomenei.

Tačiau dauguma miestiečių į epidemiją reagavo jautriai. 1831 m. Klaipėdoje įsikūrė Choleros aukų našlių ir našlaičių šelpimo sąjunga ir Moterų sąjunga vaikams, dėl choleros likusiems be tėvų, šelpti. Aukota maisto, rūbų, surinkta 2 150 talerių.

Epidemija buvo įveikta. Sanitarinė komisija paskelbė choleros epidemijos pasitraukimą 1831 m. spalio 28 d. ir lapkritį įvyko padėkos pamaldos.

Epidemijai atslūgus buvo nukaltas atminimo medalis. Jo averse pavaizduotas arkangelas Mykolas su kalaviju, o po jo kojomis – Klaipėdą simbolizuojanti moteris su mūro karūna. Medalio pakraščiuose buvo įrašyta: „Nuolankūs tau po galingąja Dievo ranka! Azijos cholera pasiekė Mėmelį 1831 m. liepos 18 d.“ Medalio reverse pavaizduota ta pati klūpanti moteris pakeltomis rankomis ir įrašas aplinkui: „Per Dievą malonė ir išgelbėjimas. Nuo kančių išgelbėti 1831 m. spalio 28 d.“ Bet liga vėl atgijo. 1894 m. Bomelsvitėje susirgo 11 žmonių. Mieste užregistruotas vienas atvejis. Laiku buvo susigriebta. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

Rusijos siena prie Bajorų.

Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr.

Miesto valdžia skyrė Plantacijoje 2,5 ha sklypą tokios gydymo įstaigos statybai.

Pagal architekto Josepho Callenbergo projektą 1899 m. liepos 20 d. raupsuotųjų ligoninė jau buvo pašventinta. Anot J.Zembrickio, „paviljonų sistema pastatytas jaukus pastatas gali būti laikomas pavyzdine įstaiga“. Ligoninės kompleksą sudarė pagrindinis pastatas ir trys padaliniai, iš kurių vienas buvo skirtas gydytis 8 vyrams, kitas – 8 moterims, o centriniame įkurdinta administracija.

Pastarasis pastatas buvo dviejų aukštų.

Viduje sienas puošė Klaipėdos krašto vaizdai, stogą – bokštelis su laikrodžiu ir vėjarodė. Čia buvo įrengtos patalpos ne tik administracijai, bet ir laboratorijai, kur buvo atliekami medicininiai tyrimai, dalijantis rezultatais su daugelio šalių mokslininkais. Aplinkui pasodinta daug gėlių, dekoratyvinių krūmų. Pastatų kompleksas aptvertas aukšta tvora. Juk reikėjo izoliuoti sergančiuosius.

Senojoje Klaipėdoje tuo metu tvyrojo įtampa ir baimė. Tačiau dauguma miestiečių į epidemiją reagavo jautriai.

Siena prie Smalininkų. ◄ Ligos plitimą sustabdė skubiai paskelbtas karantinas Kopgalyje, į kurį iš ligos židinio buvo perkelti gyventojai. Klaipėdos uoste tuomet įrengta choleros stebėjimo stotis. Gydytojai itin griežtai kontroliavo atvykstančiuosius į miestą. Buvo priimtas įstatymas dėl užkrečiamųjų ligų, įsteigti dezinfektoriai ir pan.

Raupsuotųjų ligoninė Raupsų (leprozė) lėtinė infekcinė liga, siautėjusi įvairiose šalyse daugybę metų, nusinešė milijonus žmonių gyvybių.

Klaipėdos krašte raupsų liga nusta62

A.Kuehlewindto nuotr.

tyta XIX a. viduryje. Neaplenkė ji ir uostamiesčio. Iš pradžių ši liga paplito Smeltėje, paskui persimetė į Bomelsvitę, Sendvarį, Karklę, Melnragę. 1893 m. žydų ligoninės vyriausiasis gydytojas dr. Julius Pindikowskis aprašė devynis raupsų susirgimo atvejus ir siūlė pastatyti leprozoriumą. Jo siūlymą parėmė Berlyno infekcinių ligų instituto direktorius prof. Robertas Kochas (1843–1910), kuris buvo atsiųstas ištirti situaciją, kiek liga išplitusi Klaipėdoje ir jos krašte. Už tuberkuliozės, choleros ir juodligės sukėlėjų atradimą 1905 m. įvertintas Nobelio premija R.Kochas atliko didžiulį darbą ir šiandien nepelnytai pas mus pamirštas.

Jo siūlymu 1897 m. nuspręsta miesto parke statyti ligoninę raupsuotiesiems.

Ligoninės atidarymo metais gydėsi 15 ligonių. 1937 m. registracijos knygoje pažymėta jau 117 ligonių.

Personalą sudarė vienas gydytojas ir dvi medicinos seselės, virėja, valytoja, ūkvedys. Vėliau ligoninė, ypač jos ūkinės patalpos buvo plečiamos: įrengta skalbinių virinimo patalpa, pastatytos dirbtuvės, įvesta elektra, įjungtas vandentiekis. Raupsuotųjų ligoninė veikė iki 1944 m. Tų metų rugpjūčio 2 d. buvo įsakyta per tris valandas patalpas atlaisvinti, o ligonius išvežti į Karaliaučių. Manoma, jog ligonių buvo likę 12, kitais šaltiniais remiantis – 5. Jų likimas nėra žinomas. Šiandien neliko ir žymės, kur stovėjo leprozoriumas. Deja, nepasakysime, kada jis buvo subombarduotas, o tai, kas iš jo buvo likę, sunaikinta. Bet apie raupsuotųjų ligoninę ir jų gydymą galima pasiskaityti dr. P.Urbanowicziaus studijoje „Raupsų ligos kilmė ir ligšiolinė raida Klaipėdos krašte“ (1899).

INICIATYVA

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8