Durys 2019 04 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2019 BALANDIS / Nr. 4(64)

Greta Grendaitė, Tomas Vosylius. Įvietinta instaliacija „Kūno tęsiniai 2“. 2017. Plienas, 260 X 49 X 5 cm.

Eglė Ulčickaitė. PFAFF. 2016. Drobė, aliejus, 139 X 175 cm.

Indrė Stulgaitė. Instaliacija „Atmintis“. 2018. Videoprojekcija, stiklo objektai.

Rūta Šipalytė. Mieste. Iš ciklo „Miestai. Keliaujantys namai”. 2018. Akmens masės plokščių konstrukcija, lietas porcelianas, glazūros, aukso ir sidabro danga.

Nerijus Erminas. Instaliacija „Svečiai“. 2018. Mišri technika.

Rimantas Milkintas. Instaliacija „Nėra laiko“. 2017. Virinta geležinė armatūra, geležiniai vamzdžiai.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2019 balandis / Nr. 4(64) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

MUZIKA

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė

Danguolė VILIDAITĖ. Muzika, ateinanti kartu su pavasariu (1)

Rūta VILDŽIŪNIENĖ. Muzikinė kelionė Baltijos keliui atminti

KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

Ieva BUDRIŪNAITĖ. L.Lapė: esu vienas universaliausių trimitininkų Lietuvoje

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2019 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Žaneta SKERSYTĖ. Dirigentas S.Domarkas: Klaipėda – mano sėkmės miestas

ATMINIMAS Miglė MOSĖNIENĖ. Gyvenimo palikimas – muzika

KULTŪROS MARŠRUTAIS Danutė PETRAUSKAITĖ. Slovėnijos muzikos dienos Liublianoje

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. „Paradas“: teatrališka tolerancijos pamoka

Jūratė GRIGAITIENĖ. Aktorius M.Urbonas: kai mane giria, man žiauriai nepatinka

ISSN 2351-5848

KINAS

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Aivaras DOČKUS. Arktinis lūkuriuojančio naujojo kino sezono pavasaris

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2019 2 psl. – šiuolaikinės dailės kvadrienalės „Q19: Memorabilia“ parodos „Įkūnyta atmintis“, balandžio 19 – gegužės 12 d. veikiančios KKKC Parodų rūmuose, fragmentai 4 psl. – trimitininkas Laurynas Lapė. Vytauto Petriko nuotr.

Dainius VANAGAS. Atrodo, kad viskas gerai

ŽURNALĄ REMIA

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Žaidimas su knyga

Benas TARKERIS. Paskutinis noras

Jurgis RAUDYS. Eilėraščiai

Th.Manno festivalio esė konkursas

Marina KULČINSKAJA. Miško alyvos

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Karalienės Luizės atminimas Zelenogradske

MUZIKA

Dirigentas S.Domarkas: Klaipėda – mano sėkmės miestas „Gyvenimas – ne muzika. Labai sunku jį įvertinti. Draugais vadinu absoliučiai visus sutiktus kūrybinės veiklos bendraminčius, nenorėdamas išskirti nei jų pareigų, nei pavardžių. Visi man vienodai brangūs, formavo mane kaip asmenybę. Jie suteikė džiaugsmo, kartais ir rūpesčių... Kai mintyse peržiūriu savo gyvenimo retrospektyvą – visur tik žmonės... Ir aš labai dėkingas šiems savo gyvenimo pakeleiviams“, – sakė visoje šalyje garsus dirigentas Stasys Domarkas, balandžio 15-ąją šventęs 80-ąjį jubiliejų.

ypatinga jūsų šeima, šaliai davusi net tris iškilius muzikus: jus, garsų dirigentą Juozą bei operos teatro režisierių Eligijų? – Gal mano tėvai buvo muzikalesni už mane ar mano vyresnį brolį Juozą, kurio pranašumus aš pripažįstu? Genetinių privalumų nevardykime. Buvome trys broliai ir taip jau susiklostė, kad visų likimai susiję su muzika. Nieko čia ypatingo. Profesija perduodama įvairiose specialybėse, bet ne visiems tai pavyksta. Mūsų atveju vyresniojo brolio pavyzdys paskatino mane ir Eligijų pamilti muziką, baigti muzikos mokyklas.

muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, Plungėje vyksta Mykolo Oginskio tarptautinis festivalis. Jo iniciatyva, paprašius ar tiesiog jam palaikant pasaulį išvydo ne vienas stambios formos lietuvių kompozitorių kūrinys. Dar daug būtų galima išvardyti kitų veiklų bei naujovių, prie kurių atsiradimo prisidėjo garsusis maestro.

– 1957 m. baigėte Klaipėdos muzikos mokyklą (dab. Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija), 1957–1962 m. obojaus specialybės mokėtės Vilniaus konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), o 1967 m. baigėte dirigavimo studijas Sankt Peterburgo konservatorijos Iljos Musino klasėje. Kas įsiminė iš tų laikų? – Tai buvo sunkios studijos pokarinėse aukštosiose mokyklose. Teko pasiieškoti darbo, kad studijuodamas turėčiau iš ko gyventi. Mano instrumentas buvo obojus, tačiau studijuodamas grojau saksofonu, buvau subūręs estradinę kapelą. ►

Žaneta SKERSYTĖ

S.Domarkas – vienas iš iškilių asmenų, kurį vis dar galima sutikti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koridoriuose. Šiuo metu jis ruošiasi savo jubiliejinio gimtadienio koncertui „Operetės šventė“, kuris balandžio 27-ąją vyks Klaipėdos koncertų salėje. Garsaus dirigento veikloje būta daug svarbių darbų, kuriuos ilgai minės ne viena karta, bet jis pats nelinkęs jų sureikšminti. S.Domarko dėka pavasarį rengiamas jaunųjų talentų festivalis, vasarą pajūryje šurmuliuoja jo inicijuotas operos ir simfoninės 4

Siekti daugiau – Jūsų gyvenimo istorija prasidėjo Plungės rajone Merkeliuose, kur gimėte. Kuo

Olesios Kasabovos nuotr.

MUZIKA

Prezidento Algirdo Brazausko rankos paspaudimas.

S.Domarkas ir Augustinas Rakauskas.

◄ – Studijuodamas Sankt Peterburge buvote konservatorijos operos studijos sufleris, o vėliau ir dirigentas? – Visi studentai tai turėjo išbandyti: nuo antro kurso studijuojantieji simfoninį dirigavimą turėjo lįsti į suflerio būdelę, kad suprastų, kokios sunkios ir atsakingos suflerio pareigos, o vėliau – stoti prie pulto.

išsilavinimą – instrumentininkai, chorinio dirigavimo meistrai. Ši specialybė reikalauja daugiau mokėjimo, išprusimo, kad galėtum studijuoti ir suprastum, ko iš tavęs reikalauja simfoninio dirigavimo profesoriai. Dirigavimas nėra toks paprastas dalykas... Beje, kaip ir gerai kasti žemę ar kapoti malkas (juokiasi).

– Kaip atėjo mintis mokytis simfoninio dirigavimo? – Baigus Vilniaus konservatoriją norėjosi siekti kažko daugiau šioje srityje. Buvo tarsi taisyklė, kad studijuoti simfoninio dirigavimo stojo žmonės, jau turintys aukštąjį muzikinį

Avansu „paskaičiuotas“ – Kokius pirmuosius kūrinius teko diriguoti Sankt Peterburge?

Su dirigentu Petru Bingeliu ir poetu Antanu Drilinga.

– Kadangi studijavau operinį ir simfoninį dirigavimą, tad ir pirmieji mano ten diriguoti kūriniai – „Eugenijus Oneginas“, diriguotas daug kartų, bei porą kartų – „Traviata“. – Kokia buvo pirmoji jūsų darbovietė baigus studijas? – Kauno valstybinis muzikinis teatras. Tada daug kas buvo numatoma iš anksto: kai mano brolis Juozas įstojo mokytis į Sankt Peterburgo konservatoriją, tuometis Kultūros ministras Juozas Banaitis numatė, kad po penkerių metų galimai šis jaunuolis galėtų dirbti Nacionaliniame simfoniniame orkestre dirigentu. Aš buvau iš anksto avansu „paskaičiuotas“ darbui Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Tuometis šio teatro vyriausiasis dirigentas Juozas Indra turėjo sveikatos problemų, tad pramatyta, kad gali tekti ieškoti jam pamainos. Kai aš baiginėjau studijas, į mano valstybinį egzaminą atvyko vyriausiasis Kauno valstybinio muzikinio teatro režisierius ir pradėjo kalbėtis apie būsimus darbus. 1967–1989 m. dirbau Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiuoju dirigentu, 1980–1985 m. – dar ir direktoriumi, 1989–1992 m. – dirigentu. 1970 m. Kaune įkūriau kamerinį orkestrą. Kaune dirbau 25 metus. Tai labai daug... – Kaip grįžote į Klaipėdą? – Džiaugiuosi, kad atsiplėšiau nuo Kauno ir 1992 m. pabaigoje atsiradau

MUZIKA

Uostamiesčio verslininkų, teatro mecenatų apsuptyje.

Klaipėdoje. Kodėl baigęs studijas Sankt Peterburge negrįžau į Klaipėdą? Nes tuo metu pajūryje nebuvo muzikinio teatro, tad buvau nukreiptas į Kauną. 1993–1995 m. buvau Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas, 1995–1998 m. vyriausiasis dirigentas ir vadovas, 1998–2004 m. – šio teatro vadovas. 1993 m. subūrėme Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą. Jau ketvirtį amžiaus esu Klaipėdoje ir tuo labai džiaugiuosi. Tai ne gimtasis mano miestas. Pavadinčiau jį savo sėkmės miestu. Klaipėdoje su tėvais atsiradome bėgdami nuo tremties į Sibirą. Kompiuterių tais laikais nebuvo, tad Plungės saugumas uostamiestyje mūsų neberado. Tai tik detalė: negimiau Klaipėdoje, gyvenau čia nuo 10-ies, bet jaučiuosi vietinis. Džiaugiuosi jūra ir oru, pamario teikiama gaivia vėsa.

Su operos dainininku Virgilijumi Noreika.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nuo orkestro iki festivalio – Bet jūsų veikla niekada neapsiribojo vien Kaunu ar Klaipėda: dirigavote simfoniniams orkestrams Rusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje. – Dar dirbdamas Kaune, du sezonus 1990–1992 m. dirbau ir Minsko didžiajame operos ir baleto teatre dirigentu, ten dirigavau „Faustą“, „Figaro vedybas“, „Traviatą“ ir kitus spektaklius. Kaip Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro dirigentas, ir ne tik, padirbėjau įvairiose šalyse. Dalyvaudavome įvairiuose festivaliuose. 60-ies metų darbo panoramoje viskas ištirpsta... Visa veikla buvo nukreipta į tai, kad Muzikinio teatro orkestras, arba vadinamas Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, galėtų išvažiuoti į užsienį pasisemti patirties, tobulėti. Norėjosi, kad mūsų

žmonės išvystų muzikinę Europą, muzikinį pasaulį. Mane net pirmasis infarktas ištiko likus vienai dienai iki kelionės su orkestru į Italiją, kur turėjome atlikti I.Stravinskio „Karalių Edipą“. Orkestras išvyko be manęs, nes tam prieštaravo medikai (juokiasi). – Jūs ne tik gastroliavote su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru. Jūs jį subūrėte 1993-iaisiais. – Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro atsiradimas ir buvo priežastis judėti pasaulio link... Šio orkestro pagrindą sudarė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, bet kai kažko trūkdavo, papildomai samdydavome ir kitus muzikantus. Juk nevyksi į užsienį atlikti žymių kūrinių – tokių kaip D.Šostakovičiaus, H.Berliozo, galų gale M.K.Čiurlionio „Jūros“ – su tam tikslui nesukomplektuotu orkestru. Taip ir gimė Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras. ►

Su kompozitoriumi G.Kuprevičiumi.

MUZIKA

Visa šeima kartu: dukra Barbora su savo vaikais Aurelija ir Justu, Kristina ir Stasys Domarkai, dukra Monika su vyru Ernestu ir jų sūnus Tadas. ◄ – Nuo 1998 m. jūsų sumanymu Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras turi operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Ar tai jau galima vadinti pasiekimu, ar bent tuo, kuo didžiuojatės? – Joks pasiekimas. Nematau čia savo nuopelno. Džiaugiuosi, kad dirbdamas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre turėjau galimybę vykti į įvairias muzikines laboratorijas plačiojoje Rusijoje. Keli meistriškumo kursai arba laboratorijos vyko Odesoje. Atkreipiau dėmesį, kad Odesos operos teatras vasarą dirba, o mūsų šalies visi teatrai atostogauja, nes atostogauti išvyksta ir teatro gerbėjai. Vasarą teatruose sunku suburti žiūrovus, bet ne pajūryje. Tai pasitvirtino Odesoje. Pamaniau, kad tai turėtų tikti ir Klaipėdai. Turime ką parodyti prie jūros atvykusiems svečiams iš kitų miestų, tad mums beliko pasinaudoti pajūrio teikiamomis galimybėmis. Operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ gimė 8

tarsi savaime ir vis dar vyksta, įgaudamas vis naujų formų. Mane tai labai džiugina.

Tarsi pagal dainą – Ar ne jūsų dėka Klaipėdos muzikiniame teatre atsirado ir Jaunųjų talentų festivalis? – Tai natūralu. Tarsi pagal lietuvišką dainą: „taip darykit, kaip tėvelis daro“ (juokiasi). Taip vyksta visuose miestuose, kur yra simfoninis orkestras. O Klaipėda simfoninį orkestrą turi. Ne vien grojantį spektakliuose. Klaipėdoje turime net penkias muzikos mokyklas, tad kodėl nepaskyrus vieno vakaro, pridėjus kelias savaites repeticijų, ir neparodžius miestui jaunimo, kuriuo galime didžiuotis? Nesitikėjome, kad leisime moksleiviams pagroti su mūsų orkestru ir visi jie užaugę taps mūsų orkestro nariais. Tiesiog

smagu žinoti, kad šis festivalis suteikė galimybę patiems geriausiems, talentingiausiems pagroti su mūsų teatro simfoniniu orkestru. Koncertai vyksta kiekvieną gegužę ar birželį, o vėliau su simfoniniu orkestru grojusį jaunimą galima išgirsti Katare ar Paryžiuje. Jaunimui reikia atiduoti viską, ką gali, jei tikiesi kažko... Visa tai – procesas. Ir labai reikalingas. – Maestro, jūs tarsi nepripažįstate savo veiklos vertės, nors esate šaliai davęs tiek daug... – Nėra už ką man dėkoti. Bet aš esu labai dėkingas daugeliui už suteiktas galimybes, pasitikėjimą, paskatinimą. Atrodo, gavau visus įmanomus apdovanojimus: 1975 m. – nusipelniusio artisto vardą, 2003 m. – Italijos Kalabrijos Redžo miesto Francesco Cilea konservatorijos garbės docento, o 2004 m. – Klaipėdos kultūros magistro titulus, 2008 m. Prezidentas Valdas Adamkus man įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžių.

MUZIKA

Jei Mefistofelis man kaip Faustui sugrąžintų jaunystę, eičiau tuo pačiu keliu, bet stengčiausi padaryti daugiau, geriau, profesionaliau, ryškiau, su didesne energija ir užsidegimu. žiūrovų pagarbą bei įvertinimą. Geras dirigentas moka ir žino, kaip dirbti, o svarbiausia – pasiekia gerų rezultatų. – Geras dirigentas gimsta tik sutikus gerą kolektyvą? – Nereikia prisigalvoti. Geram orkestrui ar gerai operai su gerais solistais gali bet kas padiriguoti. Žymiai sunkiau padiriguoti silpnam orkestrui, silpniems vokalistams ar detonuojančiam chorui. Bet jūs veikiausiai klausiate apie dirigento darbo procesą? Geriau sekasi tiems dirigentams, kurie daugiau pastangų investuoja į žmonių, su kuriais jiems tenka dirbti, paruošimą. Juk vėliau jiems tenka kurti bendrą meninį produktą. Jei dirigentas moka suburti kolektyvą, dainininkams pasakyti atitinkamas pastabas, dėl kurių jie tampa geriau dainuojančiais, pasiekti didesnio ansambliškumo, toks dirigentas laikomas geresniu nei tas, kuris lieka tiesiog mojuotoju arba, kaip mano brolis vadina, tiesiog „oro pjaustytoju“ (juokiasi).

Diriguoja S.Domarkas, priekyje groja jo anūkas Tadas.

Su anūkais Aurelija ir Justu.

Nuo 2006 m. Plungėje mano iniciatyva vyksta M.Oginskio tarptautinis festivalis. Esu dėkingas plungiškiams už Plungės miesto garbės piliečio vardą. Be to, pernai už nuopelnus teatro menui iš Klaipėdos miesto gavau „Padėkos kaukę“. Ji kabo mano namuose ir ja džiaugiuosi. Atrodo, kad net per daug visko... Jaučiuosi sėkmės lydimu žmogumi. Dirbau kaip sugebėjau. Gal ne visada ir viską suspėdavau. Kartais gal apsiimdavau daugiau nei pajėgdavau: turėdavau per daug pareigų – teatro vyriausiasis dirigentas ir vadovas vienu metu. Svarbiausia, kad visada aplink jaučiau ir jaučiu gerus

Asmeninio archyvo nuotr.

žmones, ne tik muzikantus, bet ir žiūrovus, teatro rėmėjus, globėjus. Visi padėjo, kuo galėjo.

Kas iš tikrųjų svarbu – Koks yra geras dirigentas? – Tai klausimas geram dirigentui (juokiasi). Aš jau buvęs... Kiekvienas dirigentas savitas. Geras yra tas, kuris savo meninėmis vertybėmis sugeba išsikovoti autoritetą ne tik kolektyve, bet ir sėdinčių jam už nugaros

– Tai radome, kuo didžiuojatės? – Vienintelis dalykas, kuo galiu pasigirti, – esu prisidėjęs prie pirmųjų lietuviškų operų atlikimo ir paskatinęs lietuvių autorius jas kurti. Esu labai dėkingas operos Lietuvoje pradininkams bei visada palaikiau naujų veikalų atsiradimą. Ypač didžiuojuosi, kad pasisekė paraginti Giedrių Kuprevičių parašyti operą „Prūsai“, vėliau – lemtingu telefono skambučiu – ir miuziklą „Veronika“. Kaune dirbant kartu su kompozitoriumi Algimantu Bražinsku, 1976 m. gimė pirmasis lietuviškas miuziklas „Pagramančio šnekučiai“. Didžiuojuosi, kad Kauno valstybinis muzikinis teatras anuomet už mūsų pastatytą A.Rekašiaus operą-oratoriją „Šviesos baladė“ gavo antrąją plačiosios Rusijos premiją. Tokie momentai svarbūs ir įsimintini. Nebuvome patys paskutiniai. Tokie tie pasiekimai. ► 9

MUZIKA

◄ Esu prisidėjęs prie lietuvių profesinės teatrinės-muzikinės kultūros atsiradimo. Nacionaliniai autoriai man visada rūpėjo ir norėjau, kad jų kūriniai būtų kuo plačiau atliekami. Tai pasitvirtino ir su klaipėdiečiais, ypač su Alvidu Remesa. Klaipėdoje buvo atliktos visos šio kompozitoriaus iki šiol sukurtos simfonijos. A.Remesos Septintoji simfonija jau atsirado ir vaizdo įrašų platformoje internete, tapo prieinama vis platesniam klausytojų ratui. Man tai labai svarbu.

Ateities vizijos – Kodėl savo jubiliejaus proga visus pakviesite klausytis ištraukų būtent iš operečių? – Studijuodamas buvau ruošiamas tapti operos ir simfoninės muzikos dirigentu, bet kadangi žinojau, jog dirbsiu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, supratau, jog operečių man labai prireiks. Pirmasis mano darbas Kaune 1968 m. – J.Strausso operetės „Vienos kraujas“ pastatymo dirigentas statytojas. Neseniai dabartinis Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas mane pakvietė dalyvauti būtent šio operetės pastatymo, su tais pačiais kostiumais ir dekoracijomis, pasikeitus kelioms solistų kartoms, 50 metų jubiliejuje. Kauno valstybinis muzikinis teatras turėjo platų repertuarą, bet operetes vietinė publika visada ypač vertino. „Operetės šventėje“, skirtoje mano jubiliejui, vengiau subretinių numerių (jų gal tik pora), liko vien „mėlyno kraujo“ herojai. Būtent jie palieka didžiausią įspūdį žiūrovams, skatina juos kelionei į laimę, džiaugsmą... Juk operetė – toks žanras, kur kulminacija visada su laiminga pabaiga. Operetė – tai jaunystės pasaka, kuria klausytojai kuo vyresni, tuo labiau žavisi. Taip ir gimsta „Operetės šventė“, kurioje skambės ištraukos iš J.Strausso, I.Kalmano ir F.Leharo kūrinių. Tikiuosi, kad tai nebus paskutinis operetės kvėptelėjimas teatre (juokiasi). Tikiuosi Klaipėdoje dar išvysti gerų, tikrų operečių. Senelio svajonė (juokiasi). – Esu tikra, kad kaip buvęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas į naujo pastato statybą ir teatro perspektyvas žiūrite ypatingai. Kokios jūsų vizijos? 10

– Dirbdamas teatre sutikau vieną kultūros ministrą, kuris visada sakydavo, kad teatras lipa į kalną. Džiugu, kad Klaipėdos muzikinis teatras niekada nėjo į pakalnę ir, manau, kad niekada neis. „Šiandieninės sąlygos neįmanomos“, – taip sakytume, jei norėtume kažką pagąsdinti. Net sunkiomis sąlygomis šis teatras gyvuoja ir lipa į kalną. Tuoj bus ir opera „Don Žuanas“, kiti nauji ypatingi pastatymai. Įsivaizduoju, kad naujo teatro pastato atidarymas taps didžiuliu įvykiu ne tik Klaipėdai, bet ir visai Lietuvai. Kad tai bus puikus modernus teatras. Kad artistams bus didžiulė laimė dirbti naujame pastate, sugrįžus po klajonių metų. Naujas pastatas taps tarsi nauju teatro kvėpavimu: atsiras naujų pastatymų, čia besiveržiančių kūrėjų – solistų, muzikantų, šokėjų. Mes esame didelės kultūrinės šventės išvakarėse (juokiasi). Aš tikiuosi... Turiu tikslą sulaukti naujo teatro pastato atidarymo ir ateiti kaip žiūrovas. Mūsų teatro ateitis – jaunimas bei repertuaras. Per repertuarą mes kreipiamės į savo publiką, miestą, tautą ir išsakome savo pamąstymus. Repertuaro formavimas – labai sunkus ir atsakingas procesas, bet ir čia viskas bus puiku, nes į tai veda užtikrinti žingsniai. Džiaugiuosi naujos teatro vadovės ir jos komandos veikla.

Gyvenimas tęsiasi – Vis darbinė veikla. Ar liko laiko šeimai? – Viskas labai gerai. Džiaugiuosi savo dukra Barbora, kuri yra gera smuikininkė, groja Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. Dukrai net pavydžiu, nes šiame orkestre ji groja tokią fantastišką simfoninę muziką. Kita dukra Monika dirba Lietuvos radijo ir televizijos žurnaliste. Sėkmingai dirba. Kad taip ir toliau jai sektųsi. Esu senelis, turintis keturis anūkus. Vienas anūkas mokosi groti violončele Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kita anūkė – ten pat antrus metus mokosi groti smuiku, jauniausias anūkas ir žada ten mokytis groti violončele. Kone visi taiko į muzikus. Tik vyriausia anūkė studijuoja užsienio šalių diplomatiją. Tik ji neina sunkiais muzikiniais keliais (juokiasi), nors baigė

septynias klases muzikos mokykloje, pramoko groti fortepijonu. – Kas atrodo svarbu šiuo gyvenimo tarpsniu? – Man viskas svarbu. Nesu pasitraukęs į šoną. Turiu daug veiklos. Kita vertus, jau pasveriu savo jėgas, turiu omenyje susidėvėjimą – raumenų ir smegenų (juokiasi). Ateina laikas, kai įvertini viską. Gyvenimas tęsiasi. – Ar įvykdyta viskas, kas suplanuota? – Taip nebūna, kad padariau viską ir ilsiuosi. Priešingai. Jei Mefistofelis man kaip Faustui sugrąžintų jaunystę, eičiau tuo pačiu keliu, bet stengčiausi padaryti daugiau, geriau, profesionaliau, ryškiau, su didesne energija ir užsidegimu. Tai tarsi atšvaitas, kad tarsi ne viską padariau... – Sulaukėte garbaus jubiliejaus... – Svarbiausia, kad sveikas ir dar normalaus proto sulaukiau 80 metų. Tuo džiaugiuosi. Kad per šį laiką daug visko pratekėjo pro šalį – tiesa. Sutikau daugybę nuostabių žmonių, buvau su jais susijęs kūrybiniais saitais. Taip vadinamas mano darbas: pastatyminis, dirigavimo veikla. Draugais vadinu absoliučiai visus sutiktus kūrybinės veiklos bendraminčius, nenorėdamas išskirti nei jų pareigų, nei pavardžių. Visi man vienodai brangūs, formavo mane kaip asmenybę. Jie suteikė džiaugsmo, kartais ir rūpesčių... Kai mintyse peržiūriu savo gyvenimo retrospektyvą, visur – tik žmonės, kuriuos sutikau. Ir aš labai dėkingas savo gyvenimo pakeleiviams. – Bet jūs ir dabar daug dirbate. Net sudėtinga jūsų dienotvarkėje rasti laiko susitikimui. – Ne... Džiaugiuosi, kad neseniai atgimė miuziklas „Smuikininkas ant stogo“, kuriam diriguoju. Yra veikalų, kaip „Smuikininkas ant stogo“, kurie paliečia žmogų iki pat gilumos. Žydų tautos tema skausminga ir artima daugeliui lietuvių. Planavau miuziklą „Smuikininkas ant stogo“ statyti Kaune, tačiau tai pavyko sėkmingai įgyvendinti Klaipėdoje. Vėliau labai išgyvenau, bet kartu ir labai džiaugiuosi, kad sėkmingai pavyko šį miuziklą atnaujinti, į jį įvesti jaunus solistus ir šiam pasaulinio garso kūriniui duoti naują gyvenimą. Tai ir yra laimė.

MUZIKA

Muzika, ateinanti kartu su pavasariu (1) Prasidedant šiemečiam „Klaipėdos muzikos pavasariui“ miesto meras Vytautas Grubliauskas išsakė mintį, kad tai daugiau nei lapelis kalendoriuje, tai metas, kai Klaipėdoje tarsi atsiveria simboliniai vartai prasmingai, dvasingai ir profesionaliai muzikai, kiekvienam jos gerbėjui. Galima būtų pridėti, kad šis festivalis yra vienas seniausių Lietuvoje, vyksta jau 44-ąjį kartą. Pavydėtinas amžius, prisimenant, kiek daug madingų projektų, trumpalaikių darinių per tą laiką buvo net užmiršta. Dar galima būtų prisiminti, kad „Klaipėdos muzikos pavasaris“ – tai reta galimybė mūsų mieste išgirsti tiek daug orkestrinės muzikos, nedažnai, o gal ir pirmą kartą atliekamus akademinės klasikos šedevrus.

„Šveicarijos meistrai ir Beethovenas“: „Orchestra della Svizzera italiana“, solistas F.Piemontesi (fortepijonas), dirigentas M.Poschneris. Vytauto Petriko nuotr.

Danguolė VILIDAITĖ

Aštuoni vakarai, šešių skirtingų orkestrų pasirodymai Klaipėdos koncertų salėje. Vienas iš jų ypač intriguoja. Tai Klaipėdoje dar negirdėtas „Orchestra della Svizzera italiana“ (dirigentas – Markusas Posch-

neris) iš Šveicarijos. Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas – Mindaugas Bačkus) šiam festivaliui paruošė net tris programas. Laukia įdomūs muzikiniai susitikimai, bent jau to viliuosi, su pianistais virtuozais Francesco Piemontesi (Šveicarija) ir Mikhailu Rudy (Prancūzija), kiekvienam Lietuvos melomanui žinomais Martynu Levickiu (akordeonas) ir

Laurynu Lape (trimitas), kelių Auksinių scenos kryžių laureate Viktorija Miškūnaitė (sopranas). Koncertai, dedikuoti tik vieno autoriaus – Ludwigo van Beethoveno, Richardo Strausso, Broniaus Kutavičiaus – kūrybai, leidžia labiau į ją įsigilinti ir suprasti. „Klaipėdos muzikos pavasaris“ jau vyksta, pirmieji įspūdžiai yra. Tad apie tai. ► 11

MUZIKA

Veržlumas ir energija ◄ Vienas iš šilčiausių išgyvenimų tiek muzikos, tiek žmogiškuoju požiūriu šiais metais man susijęs su Klaipėdos kamerinio orkestro pirmuoju pasirodymu, festivalio svečiais Mia Cooper (smuikas), Zoe Conway (smuikas ir vokalas), Siobhan Manson (tradicinis airių šokis) ir Seamusu Flaherty (keltiška arfa). Nuolatiniai orkestro vadovo M.Bačkaus naujų idėjų, netikėtų formų, tradicinio ir netradicinio junginių ieškojimai šįkart dėmesį atkreipė į Airiją, autentišką airių tautos muzikinį palikimą, originalius profesionalių autorių pavyzdžius. Koncerte skambėjo žymių šio krašto kūrėjų, mums visai turbūt nežinomų Liamo Bateso, Gero Wolfe’o, Micheálio Ó Súilleabháino, Jimo McKillopo opusai. Kompozitorius Billas Wheleanas, išgirdęs, kad programos didelę dalį sudaro jo kurtos ir aranžuotos kompozicijos, pats nusipirko į Lietuvą bilietus, užsisakė viešbutį ir pasisiūlė pagroti kartu. Jo „Riverdance“ palydi turbūt visus airių šokių kolektyvų pasirodymus visame pasaulyje. Šokis – labai sena ir neatsiejama airių kultūros dalis, perduodama iš kartos į kartą. Kai kuriuose kaimuose, kur instrumentalistų nebūdavo, kad judesys neatrodytų tuščias, jam pritardavo balso improvizacija, vadinama lakatavimu.

„Orchestra della Svizzera italiana“ Klaipėdos koncertų salėje.

Šiuo požiūriu didžiausią įspūdį turbūt paliko jaunasis atlikėjas S.Flaherty, ne tik įvaldęs sudėtingą grojimo keltiška arfa techniką, bet ir šokęs, dainavęs, net lakatavęs. Tas kontrastas tarp ugningų, savo pozityvia energija uždegančių ritmų ir ilgesingų, plataus alsavimo, keistai išvinguriuotų melodinių linijų ir buvo šio vakaro esmė. Įsiminė airiškų balsų skaidrumas ir tyrumas, taip pat efektingai, veržliai suskambėjęs L.Bateso „Vivo“ styginių orkestrui.

„Radiohead Rewrite“: NIKO, meno vadovas ir dirigentas G.Gelgotas.

Ištikimi sau – NIKO Naujų idėjų kamerinio orkestro (NIKO: Augusta Jusionytė, Dalia Simaškaitė ir Julija Ivanovaitė – smuikai, Vitalija Raškevičiūtė-Gelgotė – altas, Deividas Dumčius – violončelė, Vincas Bačius – bosinė gitara, Valentinas Gelgotas – fleita, Peras Lundbergas (Švedija) ir Paulius Anderssonas – fortepijonai, Džiugas Daugirda – mušamieji) koncertas, pavadintas

MUZIKA

„Radiohead Rewrite“, iš dalies pratęsė ir atkartojo gruodį Klaipėdoje atliktos programos idėjas. Vėl atlikta šio kolektyvo meno vadovo ir dirigento Gedimino Gelgoto kompozicija, sudaryta iš koncerto smuikui Nr. 1 fragmentų, populiarusis „Never ignore the Cosmic Ocean“. Tik šiame vakare vietoje „Vasaros“ iš Antonio Vivaldi / Maxo Richterio keturių koncertų ciklo „Metų laikai“ suskambo „Žiema“, o polinkis į minimalizmą pasireiškė atlikus šio stiliaus guru vadinamo Steve

Reicho kūrinius „Clapping Music“ ir „Radio Rewrite“. Grupės (nedrįstu vadinti orkestru) pasirodymas kaip visuomet imponavo jaunatviškumu, aistringu muzikavimu, naujų pateikimo formų išbandymu, kaip šiuo atveju – programos inspiracijomis, ateinančiomis iš roko ar elektroninės muzikos puslapių. Gal ir ne su viskuo jų interpretacijoje galima sutikti, bet nuobodu tikrai nebuvo. Vakare itin jautriai suskambo paties G.Gelgoto „Į dangų“ ir „Choralas“, parašytas

XII a. vienuolės mistikės Hildegardos von Bingen giesmės pagrindu, – graži kompozicija. Įdomu būtų buvę sužinoti ir panaudoto choralo pavadinimą, nes šiuo terminu dažnai apibūdinamos ir neliturginės sakralinės muzikos dramos „Dorybių tvarka“ personažų – pranašų, dorybių ar sielų (laimingų, nelaimingų, atgailaujančių) – partijos. „Radio Rewrite“ tikėjausi preciziškesnio, tikslesnio garso, tokio labiau mechaniško, būdingo S.Reichui kai kurių epizodų atlikimo, gyvesnio tempo pradžioje. ►

Vytauto Petriko nuotr.

MUZIKA

◄ Šiame opuse kartais gali atpažinti „Ra-

diohead“ dainų intonacijas, geriau žinantys grupės kūrybą išgirs panašią harmoniją, bet iš tikro nuo originalo nutolta net labai, ypač sudėtinga ir komplikuota kūrinio ritmika. Remdamasis tomis pačiomis dainomis („Everything in its Right Place“, „Jigsaw Falling into Place“) savo variantą parašė ir pats G.Gelgotas, taip tarsi varžydamasis, atskleisdamas savo kiek kitokį, subtilesnį požiūrį į pasirinktą medžiagą.

Ir amžinoji klasika Svečiai iš Šveicarijos „Orchestra della Svizzera italiana“ savo pasirodymui „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ pasirinko du L.Beethoveno opusus: koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 c-moll, op. 37 ir rečiau atliekamą jo simfoniją Nr. 8 F-dur, op. 93. Pastarojo kūrinio interpretacija sužavėjo ne tik orkestro virtuoziškumu, gražiu garsu, bet ir jo dinaminiu lankstumu, tuo, kaip atlikėjai lengvai ir jautriai vykdė dirigento nurodymus. Maestro M.Poschnerio vadovavimo maniera, iš pirmo žvilgsnio atrodanti kiek lengvabūdiška, iš tikro labai racionali, apskaičiuota, kiekvienas muzikinis pasikeitimas čia savo vietoje, kulminacijos pasvertos

(neatsitiktinai jis 2004 m. pelnė geriausio Vokietijos dirigento apdovanojimą). Minėta kompozicija smelkte persmelkta šokio charakteriu ir grakštumu. Net pirmoji jos dalis, kuri grindžiama sonatos forma ir tradiciškai turėtų būti pati dramatiškiausia. Dėl to dažnai sakoma, kad L.Beethovenas šiame kūrinyje žengė žingsnį atgal, atsigręžė į J.Haydną. „Mažojoje simfonijoje“, kaip pats ją įvardijo, didysis klasikas vėl ieškojo naujų kelių, keitė dalių prasmes (vietoje lėtos antrosios – scherzo), grąžino trečiosios dalies tradicinį menuetą, o antroje panaudojo gana primityvią, savo draugui Nepomukui Mälzeliui, metronomo išradėjui (specialiai L.Beethovenui jis buvo sukonstravęs ragelį, skirtą stiprinti klausai) skirtą temą. Genijaus galybė kartais vis dėlto prasiveržia tarsi kažkokia paslėpta ar užspausta jėga. Ir, o stebuklas, moka juokauti. Abejoju dėl pernelyg lyriškos fortepijoninio koncerto (solistas – F.Piemontesi) pirmajai daliai pasirinktos išraiškos. Nors pats kompozitorius yra minėjęs, kad šio kūrinio naujovė – tai „poetiškumo idėja“, jo pasirinkta c-moll tonacija, kuria parašyti patys dramatiškiausi opusai, leidžia manyti, kad šioje interpretacijoje su kompozitoriaus sumanymu vis dėlto buvo prasilenkta, medžiaga romantizuota, pasažai pernelyg minkšti, kartais net suvelti. Dėl to dalį

Tas kontrastas tarp ugningų, savo pozityvia energija uždegančių ritmų ir ilgesingų, plataus alsavimo, keistai išvinguriuotų melodinių linijų ir buvo šio vakaro esmė. žavesio prarado ir antroji dalis. Finalas, kaip priklauso, – greitas ir gyvas rondo, žaižaruojantis efektingais pasažais, įtvirtinantis optimistišką apšvietos epochos pasaulėžiūrą. Šiek tiek istorijos. Trečiasis fortepijoninis koncertas buvo parašytas 1800-aisiais, o pirmą kartą atliktas po trejų metų. Per tą laiką L.Beethoveno gyvenime nutiko daug svarbių dalykų: pirmą kartą jis išdrįso viešai prabilti apie savo klausos problemas, svarstė apie savižudybę, broliams parašė Heiligenštato testamentą. Sunkumus nugalėti jam padėjo suvokimas, kad tikrai dar ne viskas pasakyta, tai ne pabaiga. Kančios sutemos, pergalė prieš jas įkvėpė parašyti „Herojinę simfoniją“, baletą „Prometėjo kūriniai“, prasidėjo didžiųjų atradimų metas. Išties „per kančias – į žvaigždes“. (Tęsinys – kitame numeryje)

„Airiškas vėrinys“: Klaipėdos kamerinis orkestras, solistai M.Cooper (smuikas), Z.Conway (smuikas ir vokalas), S.Flaherty (keltiška arfa), S.Manson (šokis).

MUZIKA

Vytauto Petriko nuotr.

MUZIKA

Muzikinė kelio n Baltijos keliui a t Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto koncertų salėje kovo 3-iąją įvyko jaudinantis koncertas, skirtas artėjančiai Baltijos kelio 30 metų sukakčiai paminėti.

Rūta VILDŽIŪNIENĖ

Trijų chorų projektas Koncerto „Baltijos keliu“ sumanytoja – dirigentė Judita Kiaulakytė, šiai idėjai įgyvendinti pasikvietusi savo koleges Rasą Gelgotienę (Vilnius) ir Ilzę Valcę (Liepoja).

Klaipėdos moterų choras „Dangė“.

Jų vadovaujami moterų chorai – Klaipėdos „Dangė“, Vilniaus universiteto „Virgo“ ir Liepojos universiteto „Atbalss“ (Latvija) šių metų tarptautinį meninį projektą skyrė trijų kaimyninių Baltijos šalių gyventojams ypatingai istorinei datai atminti. Daugeliui vyresnės kartos žmonių ši data – 1989 m. rugpjūčio 23 d. – ir šiandien kelia neišdildomus jausmus ir prisiminimus, kuriuos tuomet teko patirti. Gyva žmonių grandinė nuo Vilniaus, per Rygą iki Talino susikibo rankomis ir pasauliui

parodė taikų, bet ryžtingą norą siekti šalių nepriklausomybės. Taip tuomet buvo paminėta skaudi trims tautoms MolotovoRibentropo 1939 m. pakto data. 1989 m. rugpjūčio 23-iąją išgyventa simbolinė kelionė, kai visų trijų Baltijos šalių žmonės, susiimdami rankomis, susijungė laisvės idėjos vedami, leido patirti ypatingą vienybės jausmą. Tas bendrystės, pasitikėjimo, jėgos ir stiprybės jausmas, patirtas kelionės metu, buvo neapsakomas. Jį prisiminus ir tuomet, ir dabar sugrunda širdis. Daugelis važiavusiųjų pagrindinio kelio nepasiekė, įstrigo pakeliui. Visi keliai ir keliukai buvo užtvindyti. Nupjautose ražienose stovėjo išsibarsčiusios mašinos, o susikibę rankomis žmonės sudarė tarsi kokią gyvą kraujotakos sistemą, išsišakojusią ir pulsuojančią laisvės troškimu...

o nė a tminti

MUZIKA

Zino Kazėno nuotr.

Liepojos universiteto merginų choras „Atbalss“.

Šią vasarą, artėjant jubiliejinei Baltijos kelio datai, ko gero, sulauksime nemažai atmintinų renginių. Minėtas kovo 3-iosios koncertas – tai trijų chorų bendras sumanymas, skirtas Nepriklausomybės priešaušriui paminėti.

Chorinio meno sklaida Kas seka chorinio judėjimo veiklą, tas žino, jog šie moterų chorai kasmet parengia po bendrą programą, dedikuotą kokiai nors iškiliai istorinei datai ar įvykiui. Bendri sumanymai įgyvendinami jau šeštus metus. Vienas iš jų buvo skirtas Motinos dienai, praėjusių metų koncertai žymėjo trijų valstybių atkurtos nepriklausomybės 100-mečio jubiliejus, šiemetės programos pašvęstos Baltijos kelio 30-mečiui. Dažnai kolektyvai pasirenka atlikti kokį nors stambios formos kūrinį.

Pirmieji tarptautiniai „Virgo“, „Dangės“ ir „Atbalss“ (aidas) chorų bendri koncertai vyko bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto kameriniu orkestru. Kartu buvo paruoštos ir atliktos G.B.Pergolesi „Stabat Mater“, S.Moniuszkos mišios, F.Mendelssohno-Bartholdy „Trys motetai“ (Drei Motetten su vargonais). Šiems chorams yra tekę koncertuoti Rygos Domo katedroje, Vilniuje, Liepojoje, Klaipėdoje, Marijampolėje ir kitur. Choristėms tokio lygio programos – rimtas išbandymas ir neabejotinai kelia atlikėjišką meistriškumą. Tai ne tik atsakomybė, rengiant sudėtingas partitūras, bet ir nedažna galimybė kūrinius atlikti su orkestru bei pasirodyti reikliai publikai. Vilniaus ir Liepojos universitetų chorų dalyvių sudėtis nuolat keičiasi. Studijuojančios ir dainuojančios merginos juose patirti muzikavimo džiaugsmą dažniausiai gali vos kelerius metus. ► 17

MUZIKA

Vilniaus universiteto merginų choras „Virgo“. ◄ Nuolat vyksta atlikėjų kaita, prie kurios meno vadovėms tenka taikytis. Tačiau abu minėti merginų chorai yra laimėję ne vieną tarptautinį konkursą ir pelnę publikos pripažinimą. Klaipėdos žvejų rūmų moterų choras „Dangė“ šiuo požiūriu yra privilegijuotas. Čia atlikėjos savo įgūdžius lavina ne ketverius ar penkerius metus, o po studijų likusios gyventi ir dirbti Klaipėdoje, dainuoja toliau. Vadovei ir dainininkėms nuolat kyla naujų sumanymų siekiant sudėtingesnio repertuaro. Choras kasmet dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, iš kurių dažniausiai grįžta su apdovanojimais. 2017 m. už nuopelnus populiarinant chorinį meną ir laimėjimus tarptautiniuose konkursuose „Dangės“ chorui įteikta „Aukso paukštė“.

Tikslas – bendradarbiauti Šis trijų chorų sumanymas remiasi ne konkuravimo, o bendradarbiavimo tikslu. Vadovės, pasibaigus vienam koncertų turui, kartu apgalvoja, derina, kažkam skiria 18

Tas bendrystės, pasitikėjimo, jėgos ir stiprybės jausmas, patirtas Baltijos kelyje, buvo neapsakomas. kitų metų naują idėją ir ruošia jai skirtą repertuarą. Paruošta programa atliekama diriguojant bet kuriai iš trijų chorų vadovių. Tą pačią programą chorai atlieka keletą kartų iš eilės Latvijoje ir Lietuvoje, diriguojant skirtingoms dirigentėms. Veikiausiai choristėms ypač įdomu, kaip viename koncerte tuos pačius kūrinius diriguoja viena, kitame kita, trečiame – dar kita vadovė. Jų interpretacijų subtilybės – kūrinio atlikimo tempas, charakteris, emocinis užtaisas ir kiti niuansai atlikėjų turėtų būti subtiliai pajaučiami ir lyginami. Tokia patirtis choristes brandina ir leidžia pajusti kūrybingumo, individualumo, savito požiūrio ir meninės įtaigos jėgą, kurią pademonstruoja kiekviena iš dirigenčių. Be vidinio sutarimo, teigiamo nusiteiki-

Jungtinis moterų choras atliko „Bunda jau Baltija“.

MUZIKA

mo, atsidavimo muzikavimo momentui, koncertai nebūtų tokie paveikūs. Tačiau publikai, klausančiai vienintelio koncerto varianto, dirigenčių interpretacijų skirtumai lieka nežinomi, nors dirigavimo braižas, temperamentas, mosto reiklumas ir plastiškumas yra matomi.

Simbolinio kelio idėja Šįkart susirinkusius klausytojus jaudino Baltijos kelio prisiminimai ir pasirinktas repertuaras. Koncerte skambėjo žymiausių Lietuvos, Latvijos ir Estijos kompozitorių choriniai opusai, tinkantys pasirinktai temai. Atskirai ir kartu chorai atliko V.Augustino, T.Kutavičiaus, V.Miškinio, E.Ešenvaldo, P.Vasko, R.Paulo, R.Kullo, G.Svilainio ir kitų autorių kūrinius. Tai ir harmonizuotos liaudies dainos, ir originalios kompozicijos, ir sakralinės muzikos pavyzdžiai. Programai pasikeisdamos dirigavo visos trys skirtingo braižo chorų vadovės. Latvių „Atbalss“ choro parengtai programai taip pat dirigavo chormeisterė Olga Blauzdė, dainavo solistės Erika Gaučiūtė bei Rasa Lukšienė,

chorams akompanavo koncertmeisterė Rasa Gedminienė. Koncerto scenarijus buvo pagrįstas simbolinio kelio idėja. Muzikinė kelionė pradėta nuo Klaipėdos, pakeliui tęsta vilniškių, dar vėliau su Liepojos choru pajausta Latvijos dvasia, užbaigai estišku repertuaru persikelta į Estiją. Deja, iš Estijos prisikviesti kokio nors choro šiemet nepavyko. Tačiau lietuvės ir latvės paruošė kaimyninės šalies kompozitorių dainų. Taigi muzikinis Baltijos kelias įvyko. Visą koncertą vainikavo dabar Baltijos kelio himnu vadinama Boriso Rezniko daina „Bunda jau Baltija“ (žodžiai V.Pavlovskio). Choro artistės apsupo publiką, susiėmė rankomis – abejingų neliko. Reikėjo tvardytis, kad netektų braukti sunkiai suvaldomų prisiminimų ašarų. Jos veržėsi, nes tuomet Baltijos kelyje tvyrojusi vienybės dvasia, gerumo, supratingumo jausmas buvo sunkiai apsakomi. Tai teko išgyventi visiems, į kelią išsiruošusiems, juo važiavusiems, į didžiulius mašinų kamščius papuolusiems, su nepažįstamaisiais kelio atkarpoje susitikusiems, vienas kitam rankas padavusiems ir dainas dainavusiems. Ačiū Dievui, kad tokį jausmą gyvenime teko patirti. Koncertas baigėsi jautriai ir pakylėtai.

Žyginto Jūrevičiaus nuotr.

MUZIKA

L.Lapė: esu vienas universaliausių trimitininkų Lietuvoje Ieva BUDRIŪNAITĖ Blizgantys šortai „Eurovizijos“ scenoje, grojimas solo su orkestru, pasirodymai su Andriumi Mamontovu, „Lie- Tai plečia muzikinį pojūtį tuva brangi“ pro Valdovų rūmų langą, kitos spalvingos – Esate ne tik Lietuvos nacionalinio pažintys su įvairiais muzikos simfoninio orkestro artistas, įvairių stiliais, taip pat savo vaikų ir klasikinės, šiuolaikinės ir džiazo muzikos projektų dalyvis, bet ir žmogus, studentų ugdymas – visa tai užkopęs ant didžiosios „Eurovizijos“ telpa vieno muzikos atlikėjo scenos, keliaujantis kartu su naujauistorijoje. Netikėtai būgnus į siu A.Mamontovo projektu. Ar pats trimitą iškeitęs Laurynas Lapė ieškote naujų iššūkių, avantiūrų, projektų, ar jie susiranda jus? Ar dažnai dabar yra vienas žinomiausių tenka sakyti „ne“? ir aktyviausių Lietuvos trimi- – Manau, drąsiai galiu teigti, kad esu universaliausių trimitininkų tininkų. Viename po kito pro- vienas Lietuvoje. Nors iš esmės esu akadejektuose jis plečia savo jau ir minės muzikos atstovas, tačiau gana dažnai tenka dalyvauti įvairiuose taip platų muzikinių patirčių populiariosios, džiazo ar šiuolaikinės akiratį ir tikrai nežada sustoti. muzikos projektuose. Mano nuomone, Mokydamasis Klaipėdoje jis skirtingus stilius būtina „pačiupinėti“ kiekvienam atlikėjui – tai plečia muzivisa galva nėrė į šią nuotykinį pojūtį. Pagrojus džiazo projekte, kių pilną kelionę, kurioje tai klasika skamba kitaip. Dalyvavimas daryti skatina ir savo studen- „Eurovizijoje“ su grupe „InCulto“ buvo potyris. Ne kiekvieną dieną tus – būsimas Lietuvos trimito įdomus pastovėsi su blizgančiais šortais prieš muzikos pažibas. milijoninę auditoriją. Įvairūs projektai 20

dažniausiai suranda mane. Esu užimtas žmogus – darbas Filharmonijoje, dėstymas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) bei du maži vaikai namuose reikalauja daug laiko. Negaliu sakyti, kad dažnai tenka sakyti „ne“. Jei projektas įdomus, bandau jam rasti laiko. – Lietuvos šimtmečio proga įgyvendinote ypatingą projektą – visus metus kasdien iš Valdovų rūmų balkono 19.18 val. skambėdavo trimitu atliekama Juozo Naujalio „Lietuva brangi“. Galbūt tai – jūsų idėja? Ar buvo kokių nors su projektu susijusių iššūkių, netikėtumų? – Laisvės trimitininko akcijos idėja kilo tuomečiam „Go Vilnius“ vadovui Dariui Udriui, jis mane ir susirado. Šis projektas nė kiek nepabodo. Nors tą pačią melodiją teko pagroti bent 300 kartų, visada stengiausi ją perteikti kuo iškilmingiau, dainingiau – tarsi poliruoti brangakmenį. Kasdienis prisirišimas kartais kišdavo koją tai derinant su kitais darbais, bet čia į pagalbą atskubėdavo mano studentai iš LMTA. Žiemą būdavo ypač nelengva. Atsidarius langui, tiesiai į veidą pūsdavo šaltas vėjas, o grojant trimitu reikia giliai kvėpuoti. Ne kartą po vėjuotų dienų susirgau. Prisimenu šį projektą kaip vieną įdomiausių. ►

MUZIKA

L.Lapė – vienas žinomiausių ir aktyviausių Lietuvos trimitininkų.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Muzika

Metė būgnus, čiupo trimitą ◄ – Kaip ir kada pasirinkote trimitą bei nusprendėte tapti profesionaliu trimitininku? – Trimitu pradėjau groti gal būdamas dešimties. Mano tėtis taip pat trimitininkas, studijas baigęs dabartiniame LMTA Klaipėdos fakultete, tad nenuostabu, kad ir aš einu šiuo keliu. Tik tuo metu man trimitas nelabai rūpėjo – mieliau mušiau būgnus ir aktyviai koncertavau su

Groti orkestro priekyje yra kas kita, nei sėdėti gale, pasitenkinimas – taip pat kitoks. Jurbarko roko grupėmis. Tėčio orkestro studijoje turėjau savo kambariuką, kur ištisas valandas sėdėdavau prie mušamųjų komplekto ir nuo įrašų „nuiminėdavau“ ritmus. Net nežinau, iš kur atsirado noras studijuoti muziką, juolab pūsti trimitą, nes tuo metu tikrai buvau geresnis būgnininkas nei trimitininkas. Mokykloje pasiekiau

Su dirigentu R.Šerveniku.

gerų rezultatų, planavau studijuoti anglų kalbą. Bet taip jau nutiko, kad atsidūriau Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, Virgilijaus Nemaniūno trimito klasėje. Čia labai greitai pamiršau būgnus ir fanatiškai čiupau naują iššūkį – trimitą. – Koks yra jūsų mėgstamiausias trimitui skirtas muzikos kūrinys ir kodėl? – Yra daug man patinkančių kūrinių trimitui, sunku būtų išskirti vieną. Manau, trimitas yra pats universaliausias instrumentas, juo galima groti tiek klasiką, tiek džiazo muziką. Turiu svajonę kada nors gyvenime atlikti Henri’o Tomasi Koncertą trimitui ir simfoniniam orkestrui. Labai spalvingas ir sudėtingas kūrinys. – Papasakokite nors apie vieną koncertinę patirtį, kurią labai vertinate ir saugote atmintyje. – Vėlgi sunku būtų išskirti vieną, bet manau, kad iš man pačiam reikšmingiausių – solo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant maestro Modestui Pitrėnui. Atlikome Roberto Planelio Koncertą trimitui ir styginių orkestrui. Groti orkestro priekyje yra kas kita, nei sėdėti gale, pasitenkinimas – taip pat kitoks.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

– Ar pats esate aktyvus kultūrinių renginių lankytojas? Koks įvykis iškyla prisiminimuose, pagalvojus apie ryškų įspūdį palikusį renginį, kuriame buvote žiūrovas? – Turiu pripažinti – būdamas toks užimtas, tikrai nelengvai randu laiko sau. Ypač kai namuose du maži vaikai, su kuriais norisi pabūti kiek įmanoma daugiau. Bet stengiuosi nepraleisti, jei kas nors įdomaus ir ypatingo vyksta. Vienas labiausiai įstrigusių tikriausiai būtų saksofonininko Kenny’io Garretto koncertas prieš maždaug 10 metų. Tai, kaip jis pats mėgavosi tuo, ką daro, ir kaip tai perteikė publikai, buvo nepakartojama.

Nerti visa galva – Žinoma, kad daug profesionalių Lietuvos pūtikų mokėsi Klaipėdoje. Ar jaučiate kokį nors ypatingą ryšį su taip pat S.Šimkaus konservatorijoje besimokiusiais kolegomis? – Niekam ne paslaptis, kad V.Nemaniūnas išugdė daugybę puikių trimitininkų. Tikriausiai nerasime nė vieno profesionalaus orkestro, kuriame negrotų buvę gerbiamo Virgilijaus klasės studentai. Nemanau, kad bendravimas su kolegomis „šimkiečiais“ kažkuo ypatingesnis. Esame vieningi, kai rengiamos dėstytojo jubiliejinės šventės. Visi mielai sutinka koncertuoti ir pagerbti žmogų, kuriam esame už viską be galo dėkingi. Iki šiol paskambinu jam ir pokalbis dažniausiai trunka apie valandą – visada yra apie ką pašnekėti. – Papasakokite apie mokslų Klaipėdoje metus. Kokie išliko prisiminimai? – Tiesą sakant, daug neturiu ką pasakoti, nes tuo metu nieko daugiau neveikiau – tik grojau. Tik įstojus dėstytojas V.Nemaniūnas man pakeitė „pastatymą“ (lūpų padėtis grojimo metu – red. past.), tad viską turėjau pradėti iš naujo, tarsi žmogus po traumos vėl mokytųsi vaikščioti. Bet mano užsispyrimas neleido pasiduoti – grodavau po aštuonias valandas per dieną. Tai dabar atrodo visiškai neįtikėtina ir nežinia kiek naudos davė, nes lūpos turi pailsėti, bet tuo metu noras groti ir tobulėti buvo svarbiausia. Pirmus dvejus metus kiekvieną dieną nuo

muzika

šeštos valandos ryto jau pūčiau trimitą. Mūsų kursui pasisekė, kad turėjome tokią nuostabią auklėtoją kaip Jūratė Šilinienė. Linkėjimai jai! – Dirbate pedagoginį darbą LMTA. Ką stengiatės perduoti savo studentams, kad jiems gerai sektųsi profesiniame kelyje? – Bandau jiems įskiepyti atsidavimą trimitui ir muzikai, parodyti, kad reikia visa galva nerti į šią kelionę, jei nori kažką pasiekti. Taip pat turi būti priekabūs ir siekti kiekvienos natos kokybės, klausyti savęs. Muzikanto gyvenimas nėra lengvas, studijų metai greitai prabėga ir tada pamatai, ką galėjai padaryti, bet patingėjai. Mokau juos būti savo pačių mokytojais, nes grojimo trimitu galimybės beribės – tobulėti galima visą gyvenimą. Studijų metams prabėgus tenka dirbti su savimi ir, jei tam nesi pasiruošęs, būna išties sunku.

Solo festivalio koncerte – Ką manote apie lietuvių kompozitorių kūrybą, skirtą trimitui? Kokią vietą ji užima jūsų repertuare? – Lietuvių kompozitoriai galėtų daugiau kurti trimitui. Repertuaras labai menkas – vos keli koncertai ir kelios pjesės. Laukiame naujų kūrinių! – Klaipėdos koncertų salėje kartu su Lietuvos kameriniu orkestru balandžio 30-ąją muzikuosite festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“ baigiamajame koncerte, skirtame pernai 80-metį minėjusiam kompozitoriui Teisučiui Makačinui. Kodėl uostamiesčio publikai būtų verta apsilankyti šiame koncerte? – Kaip minėjau anksčiau, turime labai nedaug lietuvių kompozitorių kūrinių trimitui. T.Makačino Koncertas trimitui ir kameriniam orkestrui – moderniai skambantis, atlikimo požiūriu tiek solistui, tiek orkestrui gana sudėtingas kūrinys. Pasistengsime perteikti jo nuotaiką kaip įmanydami geriau – spalvų tikrai netrūks. Barokinė italo Giuseppe Torelli Sonata trimitui ir styginiams, beje, atliekama picollo trimitu, spinduliuos kitokią nuotaiką. Diriguos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Robertas Šervenikas. Lauksime jūsų!

Vytauto Petriko nuotr.

Vizitinė kortelė Laurynas Lapė – vienas ryškiausių ir aktyviausiai koncertuojančių trimitininkų Lietuvoje. Gimė 1982 m. Jurbarke muzikantų šeimoje. Dar būdamas visai vaikas dainuodavo mamos vadovaujamuose choruose, vėliau trimitu grojo tėčio suburtame pučiamųjų orkestre. Mokėsi Antano Sodeikos muzikos mokykloje, 1998–2000 m. – Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje, dėstytojo eksperto V.Nemaniūno klasėje. Besimokydamas surengė keletą solinių koncertų, grojo solo su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru. Studijavo LMTA, taip pat Malmės (Švedija) muzikos akademijoje. Gyvendamas svetur grojo švedų ansamblyje „Aero Brass“, Helsingborgo ir Malmės simfoniniuose orkestruose, dirbo Malmės operos teatro orkestre. Nuo 2008 m. groja Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, taip pat yra pučiamųjų kvinteto „Vilnius Brass“, „Protoberus Brass“, „Gaidos“ ansamblio narys, groja džiazo ir šiuolaikinės muzikos festivaliuose Lietuvoje bei užsienyje. Dėsto LMTA, docentas.

ATMINIMAS

Gyvenimo palik i Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje kovo 12-ąją įvyko koncertas „Tu palikai mums Muziką“, skirtas šviesaus atminimo profesoriaus Gedimino Purlio (1948–2014) 70-osioms gimimo metinėms.

G.Purlys 1989 m. Klivlande (JAV).

Koncerto akimirkos. „Ąžuolyno“ gimnazijos vokalinis ansamblis, vadovė J.Vyšniauskienė.

Šeimos archyvo nuotr.

ATMINIMAS

k imas – muzika Miglė MOSĖNIENĖ

Šviesus prisiminimas Šiltas, stiprių emocijų prisodrintas, įdomus puikių muzikos kūrinių atradimais – taip būtų galima apibūdinti renginį, kuriame itin gausiai susirinkusius klausytojus ir atlikėjus siejo šviesus ir pilnas pagarbos prisiminimas apie talentingą muziką – žymų Lietuvos choro dirigentą, pedagogą, kompozitorių prof. G.Purlį. Keli koncerto pavadinimo žodžiai „Tu palikai mums Muziką“ nuostabiai taikliai perteikia G.Purlio gyvenimą, kurį galima pavadinti laimingu, išpildžiusiu savo žemiškosios kelionės paskirtį bei palikusiu

turtingą palikimą ateičiai, kitoms kartoms. Maestro paveldas – muzika, kuri gyva visuose jo darbuose ir veiklose. Respublikinių dainų švenčių, studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ vyriausiasis dirigentas, intensyviai su kolektyvais koncertavęs Lietuvoje bei užsienio šalyse (Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Švedijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, JAV), paskleidė muziką tūkstančiuose jo mostams paklususių chorų dainininkų širdžių bei atmintyje. G.Purlys paliko savo muziko-mokytojo talentą gausiame mokinių ir studentų būryje, dėstydamas Klaipėdos universiteto Menų fakultete (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakultetas), Stasio Šimkaus konservatorijoje bei Eduardo Balsio menų gimnazijoje, dalydamasis patirtimi, žiniomis, interpretacinėmis paslaptimis su jaunaisiais kolego-

Kamerinis duetas „Grand Duo“ – E.Šoriūtė ir J.Kulevičius.

mis. Daugelis jų tapo žinomais muzikais, dirigentais, tarp jų – Tomas Ambrozaitis, Jolanta Vyšniauskienė, šviesaus atminimo Pranas Mačernis, Audrius Rubežius, Rita Urniežienė ir kiti. Tiesiogine žodžių prasme muziką jis paliko savo originalioje kūryboje, kurioje išsakė giliausias mintis bei jausmus, atskleidė tikrąjį, turtingą vidinį pasaulį, apnuogintą ir nuoširdžią sielą. G.Purlio pažintis su kompozicija prasidėjo ankstyvoje jaunystėje. Studijuodamas chorvedybą jis nuolat domėjosi muzikos kūrybos paslaptimis. Mokydamasis Vilniaus M.K.Čiurlionio menų mokykloje, jis lankė kompozicijos klasę pas prof. Rimtautą Kašponį, o Vilniaus konservatorijoje (dabar LMTA) kūrybinius bandymus tęsė vadovaujamas profesorių Juliaus Juzeliūno ir Povilo Tamuliūno. ►

Eugenijaus Maciaus nuotr.

ATMINIMAS

◄ Vėliau chorinio dirigavimo bei kompozicijos žinias gilino Maskvos P.Čaikovskio konservatorijos neakivaizdinėje asistentūroje – stažuotėje.

Pamėgti ir dar negirdėti Didžiąją G.Purlio kūrybos dalį sudaro chorinė muzika – originalūs kūriniai, aranžuotės, harmonizuotos lietuvių liaudies dainos bei giesmės. Chorinės kompozicijos jau yra įsitvirtinusios įvairių chorų repertuaruose, ne viena jų – labai populiari, skamba dainų šventėse, koncertuose, chorinės muzikos konkursuose. Koncertas „Tu palikai mums Muziką“ atskleidė ir kitą – didelę, turtingą, įdomią ir įvairią G. Purlio kūrybinio palikimo dalį – kamerinę muziką. Renginio sumanytojos ir organizatorės – G.Purlio dukros Vaiva Purlytė ir Živilė Purlytė-Čapienė – taip pat muzikės profesionalės – pianistės, puikios pedagogės, abi turinčios ir kūrybinę gyslelę. Tėvelio kūrybos gerbėjos, propaguotojos ir puoselėtojos atliko didžiulį darbą bei subūrė gausias Klaipėdos muzikos atlikėjų (nuo pačių jauniausių iki brandžių ir patyrusių) pajėgas, norėdamos kuo išsamiau pristatyti ne tik jau muzikantų pamėgtus, bet ir dar negirdėtus G.Purlio kamerinio žanro kūrinius balsui, fortepijonui, styginiams, akordeonui, vokaliniams ir instrumentiniams ansambliams. Drąsiai galima teigti, kad G.Purlio mėgstamiausias instrumentas buvo žmogaus balsas, kurio technines ir spalvines savybes jis puikiai išmanė. Be jau minėtos chorinės muzikos, kompozitoriaus kūryboje gausu kūrinių solo balsui bei vokaliniams ansambliams. Ypač džiugina kūrėjo dėmesys jauniesiems dainos mėgėjams – tiek patiems mažiausiems, tiek vyresnio amžiaus jaunuoliams. Koncerto metu atliktos kelios smagiai, jautriai, nuotaikingai nuskambėjusios dainos iš 2012 m. išleisto leidinio „Labas rytas, boružėle“ (pagal Lauros Gedgaudaitės tekstus), kuriame surinktos dainelės apie mamą, gamtą, vaikiškus išgyvenimus. Koncerte skambėjo dainelės „Kmynai“, „Apie mamas“, „Pianistas“, „Naktį, kai būna tamsu“, „Vasara“, „Kalėdų angelėlis“, kurias atliko Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos mokiniai Paulė Pakulytė, 26

Lėja Merkevičiūtė, Pijus Dumbrauskas, Viltė Olcvikaitė, Polina Jakovleva, fleitininkė Liucija Gudžiūnaitė bei vokaliniai ansambliai (mokytojai Aurika Skardžiūtė, Jolanta Vasiliauskienė, Ina Zagvozdina, Lina Lisauskaitė, koncertmeisteriai Jūratė Gedminienė, Aurelija Kržnavičienė). Itin jautriai ir išraiškingai nuskambėjo daina „Šią tylią naktį“, atlikta Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro dainos studijos „Keberiokšt“ dainininkų Paulos Jereminaitės ir Raido Mikovičiaus (vadovė Regina Vindžigalskienė, koncertmeisteris Žilvinas Gaubas).

Iš kūrybinio paveldo Ypač svarbią vietą G.Purlio gyvenime užėmė sakralinė muzika visomis jos apraiškomis. Apie 25 metus maestro buvo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios Sumos choro vadovas ir vargonininkas. O solidų jo sakralinės muzikos kūrybinį palikimą sudaro tiek stambios formos kūriniai (penkerios mišios), tiek kamerinės vokalinės kompozicijos. Koncerto metu skambėję „Christe eleison“, „Kyrie eleison“, „Karalienė angelų“ – ypač jausmingi ir nuoširdūs kūriniai balsui solo, įkvėpti vienos ryškiausių Lietuvos religinės poezijos kūrėjų Marijos Katiliūtės – Lacrimos tekstų ir pavadinti sonetais – giesmėmis, norint pabrėžti itin glaudų muzikos ir žodžio dermės santykį. Brandžiai ir įkvėptai šiuos kūrinius atliko LMTA Klaipėdos fakulteto lektorė Giedrė Zeicaitė (koncertmeisterė V.Purlytė) bei jos studentė Greta Dulkytė (koncertmeisterė Edita Zizaitė). G.Purlio kaip muzikos aranžuotojo talentu buvo galima įsitikinti klausantis „Maldos angelui“ (Bruno Coulas muzika), atliekamos G.Zeicaitės bei G.Dulkytės dueto. Ypač žaismingai nuskambėjo „Etiudas“, kuriame žinomas kompozitoriaus Alberto Loeschhorno fortepijoninis etiudas sugulė į kūrybingai suderintus chorinius balsus. Šį kūrinį muzikaliai ir profesionaliai atliko J.Karoso muzikos mokyklos vokalinis ansamblis (vadovė Adolfina Arlauskienė). Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos vokalinis ansamblis (vadovė J. Vyšniauskienė, koncertmeisterė Birutė Pakarklienė) jautriai ir jausmingai padainavo chorų repertuaruose labai populiarias,

dainų šventėse atliekamas G.Purlio aranžuotas dainas „Mama“ (muzika Galinos Savinos) bei „Lietuva“ (muzika Valerijaus Gavrilino). Koncertą praturtino G.Purlio fortepijoninė kūryba. Fortepijonas – instrumentas, kuriuo kompozitorius puikiai grojo jau vaikystėje, mokydamasis Vilniaus M.K.Čiurlionio menų mokyklos chorinio dirigavimo klasėje. Buvusi Gedimino bendraklasė (M.K.Čiurlionio meno mokykloje), Klaipėdos J.Karoso muzikos mokyklos mokytoja, puiki altininkė, Klaipėdos kamerinio orkestro įkūrėja Liuda Kuraitienė dalijosi šiltais seniai prabėgusių mokslo metų prisiminimais, ypač pabrėždama puikų jo skambinimą fortepijonu: „Prisimenu jį kaip labai ramų, gerą, visada besišypsantį ir neabejotinai labai talentingą bendraklasį. Svarbiausia – visada mielai pasiruošusį akompanuoti mums, visiems instrumentininkams, įvairiuose pasirodymuose, renginiuose, koncertuose.“ O koncertmeisterio darbas, kaip žinoma, reikalauja tiek geros muzikinės orientacijos, tiek puikių skaitymo iš lapo sugebėjimų. Pirmų fortepijoninių programinių pjesių ciklas „Mano draugai“ G.Purlio parašytas jaunystės metais. 2009 m. šis ciklas bei kitos nedidelės apimties fortepijoninės pjesės sudėtos į rinkinį „Ir aš mažas buvau“, kurį redagavo ir leidimui paruošė kom-

G.Purlio mėgstamiausias instrumentas buvo žmogaus balsas, kurio technines ir spalvines savybes jis puikiai išmanė. pozitoriaus dukra V.Purlytė. Vakaro metu publika išgirdo žaismingai ir charakteringai atliktus šio ciklo kūrinius – pjesę „Žąsiukai“ (atliko Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos mokinys Elijus Dilys, mokytoja Vanda Šarkuvienė) bei aranžuotas keturioms rankoms pjeses „Perekšlės rūpesčiai“ bei „Katinas ir žvirblis“ (skambino S.Šimkaus konservatorijos mokinių Karolinos Jurkutės ir Radvilės Gailiūtės fortepijoninis ansamblis, mokytoja bei aranžuočių autorė Ž.Purlytė-Čapienė). G.Purlio anūkė K.Jurkutė jautriai pagrojo noktiurną Des – dur – vieną

ATMINIMAS

mėgstamiausių paties kompozitoriaus pjesių. Svajingą lyriką bei dramatišką susimąstymą paskleidė preliudas C – dur bei noktiurnas H – dur, paskambinti J.Karoso muzikos mokyklos mokinių Vytauto Šukio ir Justo Federavičiaus (mokytoja Miglė Mosėnienė).

Aranžavo tėvelio muziką Renginio metu žavėjo V.Purlytės ir Ž.Purlytės-Čapienės kūrybingumas aranžuojant tėvelio muziką. Nuotaikinga fortepijoninė pjesė „Čarlstonas“, V.Purlytės pritaikyta fortepijonui ir akordeonui, tapo koncerto puošmena. Ją atliko labai artistiškas ir muzikalus J.Karoso muzikos mokyklos mokinių duetas „Grand Duo“ – Emilija Šoriūtė ir

Jokūbas Kulevičius (mokytojai V.Purlytė ir Robertas Užgalis). Ž.Purlytės-Čapienės aranžuotės klausytojams suteikė galimybę pasimėgauti styginių instrumentų skambesiu. Nuskambėjo melodinga „Elegija“ valtornai ir fortepijonui, aranžuota smuikui, kurią išraiškingai pagriežė S.Šimkaus konservatorijos smuiko mokytoja Skaistė Čilinskaitė (koncertmeisterė Ž.Purlytė-Čapienė). Pjesę „Liūdnai lyrinis ekspromtas“ iš ciklo „Laukimas“ smuikui, altui ir vargonams, aranžuotą dviem smuikams ir fortepijonui, atliko E.Balsio menų gimnazijos mokinės Liepa Vozgirdaitė ir Raminta Macaitė (mokytoja Kristina Kupšienė). „Pastoralę“ iš to paties ciklo sodriai pagriežė S.Šimkaus konservatorijos mokinių styginių kvartetas (aranžuotės autorė ir mokytoja S.Čilinskaitė). Nuoširdžiai ir jautriai nuskambėjo Pjesė smuikui ir fortepijo-

Po koncerto. K.Jurkutė, Ž.Purlytė-Čapienė, A.Purlienė, V.Purlytė, M.Mosėnienė.

nui, ją grojant S.Šimkaus konservatorijos mokiniui Lukui Pronskui (mokytoja K.Kupšienė). Savitą spalvą koncertui suteikė akordeono muzikos skambesys, klausantis pjesės akordeonistų ansambliui, atliekamos J.Karoso muzikos mokyklos mokytojų. Šventišku koncerto pabaigos akcentu tapo viena populiariausių G.Purlio originalių chorinių dainų „Tamošius Bekepuris“, smagiai padainuota „Ąžuolyno“ gimnazijos vokalinio ansamblio kartu su J.Karoso muzikos mokyklos liaudies instrumentų mokytojų ansambliu, diriguojant J.Vyšniauskienei. Koncertas „Tu palikai mums Muziką“ tapo jaudinančiu ir įsimintinu įvykiu, pilnu jautrių prisiminimų apie klaipėdiečiams artimą, brangų ir nuoširdų žmogų, dovanojusį ir palikusį mums Muziką.

Vladimiro Kondratjevo nuotr.

Kultūros maršrutais

Slovėnijos muzikos d Jau 34 metus iš eilės Slovėnijos sostinėje vyko muzikos festivalis, trukęs 11 dienų. Kartu su juo buvo surengtas ir tarptautinis muzikologų simpoziumas, skirtas Liublianos konservatorijos 100-mečiui ir Muzikos akademijos 80-mečiui.

Liubliana. Vaizdas nuo kalno.

Danutė PETRAUSKAITĖ

Epochų pėdsakai Alpių tarpukalnių duburyje įsikūrusi Slovėnijos sostinė turi 800 metų gyvavimo istoriją. Per šį laikotarpį daugiausia ją valdė Habsburgai, bet kai 1918 m. žlugo Austrijos-Vengrijos imperija, miestas tapo slovėnų tautinio atgimimo centru. Tuomet ir ėmė steigtis nacionalinės mokymo bei kultūros

įstaigos, davusios didžiulį postūmį tautinio meno plėtrai. Antrojo pasaulinio karo metais Slovėnija buvo okupuota Italijos ir Vokietijos, o nuo 1945 m. tapo komunistų valdomos Jugoslavijos dalimi. Jai pavyko išsikovoti nepriklausomybę 1991 m. Šiandien Liublianoje – maždaug 290 tūkst. gyventojų. Miestas kompaktiškas, jame galima pasigėrėti praėjusiais amžiais statytomis bažnyčiomis bei vienuolynais ir nuo viduramžių išlikusia ant kalno stovinčia mūrine pilimi. Galima rasti nemažai panašumų su Vilniumi. Žvelgiant iš viršaus, gerai matyti rausvų čerpių

Kultūros maršrutais

s dienos Liublianoje stogai, barokinė architektūra, gausių parkų žaluma, vingiuojanti siaura Liublianicos upė, nusagstyta tilteliais. Deja, miesto grožį centre darko komunistinio režimo metais išdygę niūrūs ir masyvūs pastatai, sudarantys ryškų kontrastą su grakščiais senamiesčio siluetais. Nežinia, kiek Josepo Broz Tito palikimas dar stovės, bet reikia pripažinti, kad slovėnai neskuba nieko naikinti. Ypač jie saugo medžius – įvairių rūšių bei formų, palinkusius ir išsišakojusius, kurie vietiniams gyventojams teikia gaivumo, o svečius maloniai stebina miesto valdžios požiūriu į gamtą bei kultūrinį paveldą.

Slovėnijos muzikos dienų programa.

Koncertų įspūdžiai Muzikos dienos Liublianoje per tris dešimtmečius tapo tradiciniu slovėnų renginiu, be kurio šiandien būtų sunku įsivaizduoti kultūrinį miesto gyvenimą. Jau įprasta, kad jos rengiamos pavasarį ir įtraukia tiek vyresnės kartos muzikus, tiek jaunimą. Pasitaikė galimybė išgirsti tik du koncertus. Vienas jų įvyko balandžio 3 d. Cankaro rūmuose. Šis pastatas yra vienas didžiausių Slovėnijoje kultūros centrų, statytų aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje, ir pavadintas politiko socialdemokrato Ivano Cankaro vardu. Nepaisant to laikmečio architektūros bruožų, salės akustika neturi didelių trūkumų ir leidžia klausytojams iš bet kurios vietos puikiai girdėti atliekamus kūrinius. Pirmasis iš jų, pradėjęs festivalio programą, buvo L. van Beethoveno Simfonija Nr. 6, dar vadinama Pastoralinės simfonijos vardu. Pradžioje buvo neaišku, kodėl slovėnų muzikos dienos pradedamos būtent šiuo kūriniu. Kaip pavyko išsiaiškinti vėliau, jis jiems itin brangus. Mat Simfonijos rašytinė kopija su autoriaus autografu ir korektūromis, padarytomis 1808 m., buvo išsiųsta Liublianos filharmonijos draugijai, kurios nariu L. van Beethovenas tapo 1819 m. Taigi šio kūrinio atlikimu buvo pagerbtas didysis Vienos klasikas ir jo 200 metų narystės Liublianos filharmonijos draugijoje sukaktis. Simfoniją atliko Muzikos akademijos simfoninis orkestras, diriguojant Simonui Dvoršakui. Po pertraukos skambėjo trijų vyresniosios kartos slovėnų kompozitorių – Matijo Bravničaro (1897–1977), Marjano Kozino (1907–1966) – Liublianos konservatorijos auklėtinių, ir Antono Lajovico (1878–1960) kūriniai. Pastarasis autorius – vienas iš tautinės slovėnų mokyklos ideologų, jaunus kūrėjus skatinęs ieškoti savito kelio, o ne dairytis į vokiečius, kurių muziką mažesnėms tautoms jis laikė „nuodinga“. Šioje koncerto dalyje turėjo progą pasirodyti ir Muzikos akademijos bei Liublianos konservatorijos mišrus choras. Didžiausią įspūdį paliko melancholija dvelkianti A.Lajovico „Rudens daina“.

Antrasis koncertas vyko Filharmonijoje – mažame ir sename pastate prie pat Liublianicos upės. Jame skambėjo vidurinės kartos ir jauniausiųjų kompozitorių kūriniai, atliekami Slovėnijos RTV orkestro, diriguojant Mojcai Lavrenčičiui. Brandumu išsiskyrė vieno pirmųjų Liublianos konservatorijos absolventų Pavelo Šivico (1908–1995) Siuita klarnetui ir orkestrui. Prie šio kūrinio sėkmės prisidėjo puikiai grojęs klarnetininkas Jože Kotaras. Džiugu, kad profesionalus orkestras ryžosi atlikti ir XX a. pabaigoje gimusių autorių – Federicos Lo Pinto, Domeno Gnezdos, Matejaus Bonino ir Leono Firšto – kompozicijas. Jos parodė, kad kompozitoriai yra gerai įvaldę simfoninių kūrinių rašymo techniką, žavisi variu ir mušamaisiais instrumentais, šokių ritmais, tačiau jiems dar trūksta aiškios dramaturginės linijos ir meninės brandos.

Muzikologų simpoziumas Neatskiriama Slovėnų muzikos dienų dalimi tapo tarptautinis muzikologų simpoziumas, surengtas Križanke – buvusiame Šv. Kryžiaus vienuolyne, skirtas konservatorijų vaidmeniui muzikos profesionalizacijos bei specializacijos procese įvertinti. Liublianoje konservatorija buvo įsteigta prieš 100 metų, o pirmoji muzikos mokykla – dar 1816 m. Tad slovėnai galėjo apžvelgti netrumpą muzikos mokymo įstaigų istoriją. Be jų, simpoziume dar dalyvavo mokslininkai iš Vokietijos, Airijos, Anglijos, Austrijos, Italijos, Kroatijos, Prancūzijos, Rumunijos, Serbijos, Slovakijos ir Lietuvos, kuriai atstovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos muzikologė Vita Gruodytė ir šio teksto autorė. Kiekvienas pranešėjas gilinosi į savo krašto istoriją, tyrinėjo konservatorijų įsikūrimo aplinkybes bei raidą, detaliai analizavo pedagogų bei absolventų veiklą iki 1945 m. Apmaudu, kad XIX a., kai Vakarų Europos šalyse klestėjo menas, kūrėsi konservatorijos, Lietuvoje buvo draudžiama ne tik skaityti ir rašyti lietuviškais rašmenimis, bet ir steigtis pasaulietiniams chorams, viešai lietuviškai dainuoti. ► 29

Kultūros maršrutais

Piranas.

Tarptautinis muzikologų simpoziumas surengtas Križanke – buvusiame Šv. Kryžiaus vienuolyne.

◄ Todėl nebuvo kuo ypač pasigirti – teko tik supažindinti auditoriją su liūdna Lietuvos dalia ir apžvelgti vos trijų dešimtmečių muzikos institucijų veiklą, apibrėžiant užsienio pedagogų indėlį į Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus muzikos mokyklų istoriją. Simpoziumas truko dvi dienas, o trečiąją vyko tik ką Slovėnijoje pasirodžiusios knygos „Orgle Slovenije“ („Slovėnijos vargonai“) pristatymas. Seniai teko matyti tokį kruopštų ir išsamų mokslinį darbą. Jo autoriai – Edo Škulj ir Jurijus Dobravecas – rinko medžiagą ne vienerius metus. Knygoje pateikta 1 094 vargonų, veikusių per 500 metų, metrika. Leidinio poligrafija nepriekaištinga, į jį sudėtos aukščiausios kokybės visų vargonų nuotraukos. Be to, prisijungus elektroniniu adresu www.orgle.si, galima net išgirsti, kaip skamba kiekvienas aprašytas instrumentas.

Kultūros maršrutais

Susitikimas su G.Tartini Pasibaigus knygos pristatymui visi simpoziumo dalyviai buvo susodinti į autobusą ir išvežti į ekskursiją po Piraną – nuostabaus grožio Slovėnijos pietvakarių kurortą prie Adrijos jūros, viduramžiais priklausiusį Venecijos respublikai, o vėliau patekusį į Austrijos-Vengrijos sudėtį. Čia 1692 m. gimė pasaulinio garso smuikininkas virtuozas bei kompozitorius Giuseppe Tartini. Iki šiol stovi namas, kuriame jis gyveno, o miestelio centre, priešais šį pastatą – įžymiam muzikui skirta skulptūra.

Apmaudu, kad XIX a., kai Vakarų Europos šalyse klestėjo menas, kūrėsi konservatorijos, Lietuvoje buvo draudžiama ne tik skaityti ir rašyti lietuviškais rašmenimis, bet ir steigtis pasaulietiniams chorams, viešai lietuviškai dainuoti. Per karus Piranas nenukentėjo, todėl itališka dvasia, senoji architektūra ir gamtos grožis vilioja daugybę turistų. Jų dėmesį traukia ir G.Tartini muzikos festivaliai, vykstantys nuo 2002 m. Muzikologai taip pat turėjo galimybę pasiklausyti ant kalno stūksančioje didžiulėje Šv. Jurgio bažnyčioje vykusio vakarinio koncerto, kurio programą sudarė G.Tartini bei jo mokinių – Pietro Nardini, Giuseppe Michele Stratico ir Angelo Morigi – kūriniai. Juos grojo Slovėnijos filharmonijos kamerinis ansamblis, solo partijas atliko smuikininkai Črtomiras Šiškovičius ir Nika Toškanas.

Muzikos metraštininkas

Muzikologai Jacquesas Amblard (Prancūzija), Wolfgangas Marxas (Airija) ir J.Weissas (Slovėnija) – muzikologų simpoziumo organizatorius. Asmeninio archyvo nuotr.

Pagrindinis tarptautinio muzikologų simpoziumo organizatorius yra Jernejus Weissas, studijavęs Liublianos universiteto Menų fakultete ir Muzikologijos institute prie Regensburgo universiteto. Jis domisi slovėnų ir čekų muzikos sankirtomis, yra trijų monografijų autorius, nuo 2011 m. –

vyriausiasis žurnalo „Muzikološki zbornik“ redaktorius, nuo 2016 m. – Mariboro universiteto profesorius. Visi simpoziumo dalyviai jam buvo dėkingi už puikų renginį ir galimybę susipažinti iš arčiau su Slovėnija bei jos muzika. Pasibaigus simpoziumui J.Weisso

darbas nesibaigia. Iš pranešėjų jis renka straipsnius, kuriuos redaguoja ir deda į specialų rinkinį, kad jį galėtų įteikti kito simpoziumo dalyviams. Tokiu būdu metai iš metų kaupiama medžiaga yra įamžinama ir praturtina ne tik Slovėnijos, bet ir visos Europos muzikos istoriją. 31

TEATRAS

„Paradas“: teatrališka t Naujausia premjera Klaipėdos dramos teatre „Paradas“ pagal žymaus rusų dramaturgo ir kino scenaristo Aleksandro Galino to paties pavadinimo pjesę daugeliui pasirodė labai netikėtas ilgamečio teatro meno vadovo, vyriausiosios kartos režisieriaus Povilo Gaidžio kūrybos posūkis. Šiuolaikiška pjesė, parašyta prieš ketverius metus (2015), reflektuoja itin aktualias nūdienos problemas – homoseksualių žmonių situaciją, neribotos laisvės privalumus ir trūkumus, amžiną skirtingų kartų, tėvų ir vaikų konfliktą, tolerancijos kitaip mąstančiajam svarbą šiuolaikiniame pasaulyje.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Juokinga ir graudu Moderni ir vizuali spektaklio dailininko Artūro Šimonio scenografija nukelia žiūrovus į demokratijos ir laisvės simboliu tituluojamo Amsterdamo miesto viešbučio kambarį su lauko terasa, kur ir vyksta sceninis veiksmas, kartais pertraukiamas tuo metu gatvėje šurmuliuojančio garsaus visame pasaulyje gėjų parado muzikos garsų. ► 32

Scenos iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio – A.Galino komedijos „Paradas“ (rež. P.Gaidys).

TEATRAS

a tolerancijos pamoka

Algirdo KubaiÄ?io nuotr.

TEATRAS

◄ Modernaus, šviesių tonų interjero dizaino kambario fone vienomis trumpikėmis ir skaudančia galva po vakarykščių išgertuvių besiblaškančio atvykėlio iš Rusijos Skvorcovo padėtis iš tiesų atrodo gana tragikomiškai. Jaunas aktorius Mikalojus Urbonas sukuria emocingo, atviro, tiesmuko, kiek šiurkštoko tėvo ir verslininko iš Rytų portretą. Tas žmogus dar neišmoko apsimetinėti ir gražbyliauti su budėjimo režimu „įjungta“ europietiška dirbtine šypsena veide. Jo žmona Larisa (akt. Sigutė Gaudušytė) įvaldžiusi gerokai daugiau vakarietiško etiketo subtilybių, tačiau taip pat balansuoja tarp tradicinių šeimos ir besiformuojančių naujojo pasaulio vertybių.

Nors tai komedija, kur viskas įmanoma, tačiau vis tiek sunku patikėti, kad per tokį trumpą laiką situacija galėtų taip kardinaliai pasikeisti. Pirmoji spektaklio dalis efektinga ir turtinga komiškų situacijų, spalvingų personažų, netikėtų įvykių ir šmaikščių veikėjų dialogų. Ypač ryškus ir teatrališkas transvestito Dolores, labai jau primenančio „Eurovizijos“ nugalėtoją Končitą, pirmasis pasirodymas scenoje. Įspūdingas kūno linijas išryškinantis sidabrinis kostiumas su plunksnomis-sparnais, ryškus veido grimas su elegantiška barzdele, aukštakulniai bateliai ir specifinės manieros puikiai atliepia savo tikrąją tapatybę ir lytį praradusio šiuolaikinio žmogaus įvaizdį. Aktoriui Simui Buziliauskui, sukūrusiam įtaigų charakterinį vaidmenį, kiekvieną kartą iškyla realus pavojus nuslysti į paviršutiniškos ir primityvios homoseksualių žmonių parodijos demonstravimą. Tačiau pavyksta išvengti panašaus pobūdžio bėdų ir jis subtiliai išlaviruoja tarp pavojingų vaidybos rifų, suteikdamas savo personažui net kažkokio sunkiai paaiškinamo dramatizmo, vidinio liūdesio ir kančios gaidelių. Vienatvė, vidinė tuštuma ir skausmas, išsiskyrus su mylimu žmogumi, labiausiai atsiskleidžia 34

per Dolores dialogus su kitaip gyvenančiu ir mąstančiu rusu Skvorcovu. Giliai per daugelį amžių įsišaknijusių tradicijų ir kardinaliai skirtingos naujųjų laikų vertybių sampratos susidūrimas paaštrėja paaiškėjus faktui, jog Dolores visai nėra Olandijoje studijuojančio sūnaus mergina. Kulminacija pasiekiama, kai tėvai suvokia, jog jų sūnus taip pat gali būti netradicinių mažumų atstovas. Iš pirmo žvilgsnio juokinga, bet tampa graudu, žvelgiant į situaciją tėvų akimis arba plačiau mąstant apie būsimas kartas, ateities pasaulio perspektyvą.

Dramaturgijos vilkduobės Antroji dalis ir dramaturginiu, ir režisūriniu, ir tempo bei ritmo atžvilgiu atrodė silpnesnė ir ne tokia paveiki kaip pirmoji. Abi dalys skirtingos ir žanriniu požiūriu. Pirmojoje dalyje aktoriai vaidina komediją, o antroje – dramą ar net melodramą. Išsiblaivęs po klastingų Dolores atsineštų vaišių, Skvorcovas pabunda visai kitas žmogus. Giliai įsišaknijusius įsitikinimus personažas pakeitė pernelyg

TEATRAS

Antroje dalyje atsirado tam tikro didaktiškumo, pritrūko veikėjų mąstymo ir poelgių motyvacijos bei priežastingumo, o pabaigoje siužetas įgavo net sentimentaloką melodramos atspalvį.

Tiesiog žmonės

greitai ir lengvai, tarsi tas Dolores jam nupirktas naujas madingas kelnes. Bet čia jau ne tiek aktorių ar režisieriaus, o daugiau pačios dramaturgijos vilkduobės. Pagal klasikinius kanonus parašytoje pjesėje veiksmas vyksta vienoje vietoje lygiai parą. Nors tai komedija, kur viskas įmanoma, tačiau vis tiek sunku patikėti, kad per tokį trumpą laiką situacija galėtų taip kardinaliai pasikeisti. Storžievis tėvas atsiverčia į tolerantišką ir supratingą pilietį europietį. Jo sūnus Viktoras (akt. Jonas Viršilas) dar išvakarėse pasidabinęs moteriškais drabužiais

aktyviai dalyvavo gėjų parade, bet jau kitą dieną tampa pavyzdingu sūnumi. O jo mergina Karina (akt. Justina Vanžodytė) iš šiurkščios policininkės staiga virsta miela ir švelnia būsima mama. Siužetas tarsi prasilenkia su elementaria gyvenimiška logika. Galbūt vertėjo paradą parodyti tik kaip smagų ir nekaltą žaidimą, kuriame visi siekia trumpam pasilinksminti, tapdami kažkuo kitu, nei yra iš tikrųjų. Dabar šiame gėjų ir lesbiečių karnavale žaidžiama pernelyg rimtai ir tai klaidina žiūrovus.

Kita vertus, būtent tokia „minkšta“ autoriaus ir režisieriaus traktuotė teikia vilties ir sustiprina pagrindinę spektaklio mintį, teigiančią tolerancijos ir atlaidumo svarbą šiuolaikiniame pasaulyje, nepaisant jokių socialinių, rasinių, ideologinių ar lytinių skirtumų, nes visi esame tiesiog žmonės. Šią nuostatą sutvirtina antroje spektaklio dalyje gerokai „suminkštėjęs“ pagrindinio veikėjo Skvorcovo elgesys ir tonas, kuris skamba kaip atvira išpažintis ir viešas atsiprašymas. Komedija „Paradas“, turinti net kelis tematinius sluoksnius, panašu, bus gerai lankomas ir publikos mėgstamas spektaklis, nes žiūrovai išsiilgo paprastų ir suprantamų istorijų. O ši – graudžiai komiška – moko tolerancijos ir pagarbos kitaip mąstančiam ir gyvenančiam žmogui, aukšta nata suskamba ir krikščioniško Dekalogo viena svarbiausių tiesų, jog reikia su kitu elgtis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.

TEATRAS

Aktorius M.Urbonas: kai mane giria, man žiauriai nepatinka Klaipėdietis aktorius Mikalojus Urbonas nuo 2016-ųjų, kai dirba Klaipėdos dramos teatre, jame sukūrė devynis vaidmenis. Be to, jo kūrybinėje biografijoje įrašyti darbai teatro „Teorema“, Klaipėdos pilies teatro ir trijuose Nacionalinio Kauno dramos teatro pastatymuose. 34-erių aktorius jau spėjo nusifilmuoti ir trijuose lietuviškuose filmuose. Visa tai įvyko vos per šešerius metus nuo tol, kai 2013-aisiais baigė Klaipėdos universitetą, kuriame studijavo teatro meną iš pradžių režisieriaus Gedimino Šimkaus, vėliau – režisieriaus Gyčio Padegimo ir aktoriaus Dariaus Meškausko kurse. Pokalbį inspiravo naujausias aktoriaus vaidmuo A.Galino komedijoje „Paradas“, kurią pastatė režisierius Povilas Gaidys.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Režisierių metodai – Atvirai sakant, labai nustebino toks netikėtas brandaus amžiaus sulaukusio režisieriaus pasirinkimas. O kaip kūrybinė grupė sureagavo į pjesę, ar daug diskutavote, ar požiūriai neišsiskyrė ir kaip apskritai vyko kūrybinis darbas tarp labai skirtingų – vyriausios ir jauniausios – kartų menininkų? 36

– Šokiravo ne jus vieną. Visi kaip susitarę tą patį sakė. Režisierius atsinešė šiuolaikinę 2015 m. parašytą A.Galino pjesę, kurią mes priėmėme normaliai, nes tarp mūsų pažįstamų yra homoseksualių žmonių. Tačiau pasirinkimas ir mus šokiravo. Vienas pjesės sluoksnis – apie gėjus, bet ne tik apie juos. Požiūriai labai neišsiskyrė, nes pjesėje svarstoma ir apie amžiną tėvų ir vaikų nesusikalbėjimą, kartų skirtumus. Režisierius daug klausinėjo, iš mūsų kaip iš kempinės sunkė, ką mes žinome apie tai ir kaip tą patirtį galime pritaikyti spektaklyje. Pirmą kartą dirbau su režisieriumi P.Gaidžiu. Iš kolegų girdėjau, kad bus sunku. Tačiau nekilo jokių

konfliktų. Nors repetavome gana ilgai, apie 3–4 mėnesius, bet laikas prabėgo beveik nejučia, darbas buvo įdomus ir produktyvus. – Kokie šio režisieriaus darbo su aktoriais metodai ir ar labai jie skiriasi nuo kitų režisierių, su kuriais teko dirbti? – Skiriasi, be abejo, bet tai natūralu. Režisierius į kiekvieną repeticiją ateidavo jau tiksliai žinodamas, kaip atrodys viena ar kita scena. Preciziškai kūrė mizanscenas ir mus prašydavo užsirašyti, kad nepamirštume. Man turbūt pirmą kartą teko dirbti su režisieriumi, kuris konkrečiai žinojo, kaip spektaklis turėtų atrodyti vizualiai. ►

Audriaus Å idlausko nuotr.

TEATRAS

◄ Beje, ir šviesaus atminimo režisierius Eimuntas Nekrošius dirbo panašiai. Kai pirmą kartą susitikome repeticijoje aptarti būsimo spektaklio „Kalės vaikai“, jis pradėjo vartyti savo storą užrašų knygutę ir aš pamačiau, kad ten visas spektaklis surašytas nuo A iki Z, visos mizanscenos, absoliučiai viskas surašyta.

– Įdomu, kaip tai atrodo? Kaip kažkoks užrašytas tekstas, piešiniai, brėžiniai ar kokios nors ypatingos schemos? – Kaip kažkokie brėžiniai. P.Gaidys šiuo požiūriu irgi turi panašumų. Sakydavo mums, kad reikia stengtis į kiekvieną repeticiją ką nors naujo atnešti ir tai įgyvendinti scenoje. O kai atnešdavai kelis variantus ir bandydavai daryti kažką savaip, jau girdi režisieriaus balsą: „Ne – stok ten ir ten.“ Nors prieš 15 minučių sakė priešingai, kad reikia improvizuoti, nes nuolatinis kartojimas ir zulinimas atsibosta, niekur neveda. Iš esmės režisierius tvirtai laikosi savo įsivaizdavimo ir aktorius nelabai gali ką nors pakeisti. Bet juk kiekvienas režisierius turi savo darbo stilių.

Didžiausia nesėkmė – Nemažai aktorių visą gyvenimą vaidina pas vieną ar du režisierius, o pačiam likimas dosnus, nes jau leido patirti įvairių režisierių kūrybinį braižą. Tai duoda aktoriui daug naudos, bet kartu turbūt yra tam tikras iššūkis, nes kiekvieną kartą tenka susidurti su nežinomybe, nežinai, ko tikėtis ir laukti? – Šiandien kaip tik pagalvojau, kad per gana trumpą laiką teko dirbti su labai skirtingais, galima sakyti, legendiniais režisieriais – Jonu Jurašu, G.Padegimu, Jonu Vaitkumi ir kitais. Nedidelis vaidmuo J.Jurašo spektaklyje „Antigonė“ buvo mano debiutas scenoje. Kai paskambino iš Kauno ir pakvietė atvykti pasikalbėti su režisieriumi, pirma mintis buvo, o ar jis dar gyvas. Be to, turiu daug pažįstamų įvairiuose teatruose ir prieš atvykstant kuriam nors režisieriui išsiklausinėju, ko galima tikėtis. – Sukūrėte nemažai vaidmenų Kauno ir Klaipėdos teatruose, dauguma iš jų – pagrindiniai. Gal galite pasakyti, kuris iš jų buvo didžiausia kūrybinė sėkmė? – Neįsivaizduoju. Gal būtų lengviau, jeigu būčiau kokį nors prizą gavęs. Bet tikrai 38

tvirtai galiu pasakyti, kokia buvo mano didžiausia nesėkmė. „Kalės vaikai“ buvo mano asmeninė nesėkmė – aš tiesiog perdegiau. Kai sužinojau, kad gavau vaidmenį E.Nekrošiaus spektaklyje, jūs net neįsivaizduojate, kas ten viduje darėsi – džiaugsmas, panika, nesuvokimas, kad tai gali būti tiesa... Juk aš penkis kartus ėjau iki skelbimų lentos pasitikrinti, ar ten tikrai įrašyta mano pavardė. Nusifotografavau. Buvo didžiulis jausmų sąmyšis, naktimis nemiegojau, pykindavo prieš kiekvieną repeticiją. Mane D.Meškauskas ramino sakydamas, kad čia nieko baisaus nėra. Bet man niekaip neišeidavo iš galvos viena įkyri mintis, kad ten tamsoje ne bet kas sėdi, o režisierius E.Nekrošius. Su tuo jauduliu nesusidorojau, o per generalinę repeticiją tiesiog nualpau scenoje. Aš gyvenime nesu nualpęs. – Turbūt labai slėgė tas didžiulis autoritetas ir atsakomybė? – Taip. Ir dar atsirado didžiulis nepasitikėjimas savimi. Nežinau, iš kur jis atsirado. Yra buvę, kad jauti, jog kažkas ne taip, kai nebesinori eiti repetuoti, bet galiausiai viską pergalvoji ir persilauži. O čia viskas buvo kitaip. Plius pirmą kartą dirbau su dubleriu, o dėl to dar didesnė atsakomybė prislėgė. Nes dirbau ne su bet kuo, o su savo mokytoju D.Meškausku, kuris man iki šiol imponuoja ir kaip žmogus, ir kaip aktorius. Kartu vaikščiojome į repeticijas. Aš žiūriu, kaip jis dirba scenoje ir galvoju, kaip gerai. O kai aš einu į sceną ir vaidinu, man kažkas viduje sako – ne, ne, viskas blogai. Nors, nesigiriant, girdėjau iš kolegų atsiliepimų, kad mano variantas kai kuriems patiko net labiau nei Dariaus.

Remiasi intuicija – Aktoriai yra įvairūs. Vieni labiau intelektualūs, racionaliai, iki smulkmenų viską apgalvoja, kiti vadovaujasi intuicija. Kokiam aktorių tipų save priskirtumėte? – Aš kuriu remdamasis intuicija. Niekada nebuvo, kad ilgai galvą laužyčiau – gal taip, gal anaip? Viskas išeina kažkaip intuityviai. Jau per pirmą pjesės skaitymą matau, kaip personažas kalba, vaikšto, juda. Įsivaizduoju, galima sakyti, viską. Yra aktorių technikų, kurie sugalvoja daug prisitaikymų scenoje. Tai yra geras dalykas, aš norėčiau prisiversti to išmokti ir ateiti į repetici-

Aš kuriu remdamasis intuicija. Niekada nebuvo, kad ilgai galvą laužyčiau – gal taip, gal anaip? Viskas išeina kažkaip intuityviai. ją su 10–15 skirtingų variantų. Bet man atrodo, kad jei tu turi tiek daug variantų, tai blaškaisi ir todėl tikrai kažkas čia ne taip. Aš paprastai įsikertu į vieną variantą ir dažniausiai pataikau. Aišku, repeticijų metu personažas kinta, bet esminiai dalykai lieka, kaip ir kuriant Skvorcovo vaidmenį „Parade“. – Kaip sekėsi kurti šį pagrindinį spektaklio vaidmenį? – Režisierius P.Gaidys tiesiog pasakė – rask rusą savyje. Tada pradedi galvoti, kas tas rusas: jei jam nepatiks, tai atvirai pasakys, ką galvoja, pasiųs „ant trijų raidžių“ arba į dūdą užvažiuos. Užtenka tokių kelių niuansų ir randi savyje rusą. Iš pradžių buvo juokinga, kad kuriu gerokai vyresnį už save amžiumi personažą, turintį jau suaugusį sūnų. Nekirpau barzdos iki premjeros, kad atrodyčiau senesnis. Bet kai priimi tai kaip teatrinę duotybę, viskas atsistoja į savo vietas. – Dabar populiarus dokumentinis teatras, kai aktorius scenoje atlieka savotišką išpažintį. Koks vaidybos modelis jums pačiam priimtinesnis – kai aktorius scenoje yra savimi, ar kai kuria personažą arbą fantomą, kaip mėgdavo sakyti režisierius Juozas Miltinis? – Nelabai pažįstu tą dokumentinį teatrą, mažai mačiau, bet visai ne prie širdies jis man. Aš nežinau, kam įdomus aktorius, kuris nuolat yra savimi ir pasakoja savo istoriją. Man įdomiau, kaip jis sugebės mane sudominti, pasakodamas išgalvoto personažo istoriją.

Dieviška režisūra – Kuris iš sukurtų vaidmenų jums mieliausias? – Tikriausiai Petras Ohėjus, nes su šiuo vaidmeniu atėjau į Klaipėdos dramos teatrą. Kaskart, kai vaidinu šį personažą spektakly-

TEATRAS

je „Petro Ohėjaus kankinystė“, sukyla labai geros emocijos, grįžta pirmųjų repeticijų atmosfera. Kompanija, su kuria vaidinu šiame spektaklyje, yra mano krikštatėviai. Labai lengvai įsiliejau į trupę, nes visus aktorius ir režisierių Darių Rabašauską pažinojau nuo studijų laikų. G.Padegimo parašytos ir Kaune režisuotos pjesės „JAH“ Herbačiauskas irgi buvo tam tikras iššūkis, nes repetuodavome po 11 valandų kasdien ir net pirmadieniais, o teksto reikėjo išmokti „paklodes“, vien monologų buvo apie 20 lapų. – Beje, kaip sekasi išmokti pjesės tekstą? – Aš visada į šį klausimą turiu atsakymą. Kai tiek laiko tenka dirbti su tuo pačiu tekstu, tai ir beždžionė jį išmoktų. Režisieriai dažnai ima vieną sceną ir kokias šešias valandas ją repetuoja. Nori to ar nenori, tau tekstas įsikala į galvą. Be to, tekstas prisiriša prie veiksmo ir prie partnerio. Tu pasakoji istoriją, o jei ką pamiršti, partneris tau primins. Yra tokių aktorių, kurie pasako kiekvieną žodį, gali net sekti pjesės tekstą. Yra improvizuojančių, bet taip gerai, jog nesuprasi, kad sako ne pjesės tekstą. – Kažkur skaičiau, kad į teatrą patekote visiškai atsitiktinai, vengdamas privalomosios karinės tarnybos? Ar niekada nesigailėjote, kad likimas arba dieviška režisūra nuvedė tuo keliu? – Kad nelabai daugiau ką moku, o ir kiti sako, kad man sekasi neblogai. Aš stengiuosi tikėti jais, nors turiu keistą kompleksą. Kai mane giria, man žiauriai nepatinka. Visada atrodo, kad man meluoja, kyla įtarimas, kad kažkas čia ne taip. Į teatrą papuoliau visiškai netyčia, bet negaliu sakyti, kad viskas taip jau netyčia įvyko. Aš šiame teatre lankiausi nuo pat vaikystės, nes mano tėvas (fotografas Raimundas Urbonas – J.G.) jaunystėje dirbo scenos darbininku, o vėliau fotografavo spektaklius. Mano mama buvo Rasos Paukštytės klasiokė. Tai aš pas Vytautą Paukštę sename bute pusę savo vaikystės praleidau. Bendra teatro aura pleveno ir, matyt, visai neatsitiktinai mano mama, eidama gatve, sutiko režisierių Virginijų Vyšniauską, kuris ir pasiūlė pabandyti stoti į režisūrą. Per stojamuosius išgirdau tokį keistą klausimą, bent man taip tada atrodė. Režisierius G.Šimkus, kuris tais metais rinko kursą, manęs paklausė, kokią teatro studiją lankiau. Aš prisipažinau, kad

jokios, tik kovos menų, ir dabar pirmą kartą stoviu scenoje. Bet režisierius nepatikėjo, pamanė, kad meluoju.

Neįkainojami metai – Kodėl po trejų metų metėte režisūros studijas ir vėliau sugrįžote jau į G.Padegimo ir D.Meškausko kursą? – Buvo daug įvairių dalykų, apie kuriuos nenoriu kalbėti. Bet ir aš daug prisidėjau iš blogosios pusės. Tačiau, kai mes netekome G.Šimkaus, supratau, kiek daug jis mūsų kursui davė. Aš labai džiaugiausi, kad atėjau į D.Meškausko ir G.Padegimo kursą. Buvo daugiau laisvės ir, turiu pripažinti, daugiau profesionalumo. Darius buvo vaidinantis aktorius, Gytis – režisierius praktikas, o G.Šimkus – daugiau teoretikas. Be to, jis rinko režisierius ne profesionaliam, o mėgėjų teatrui. O aš jau pirmame kurse supratau, kad režisieriaus iš manęs nebus ir į provinciją vykti nesiruošiu. Mūsų požiūriai nesutapo. Bet kuo daugiau dabar apie tai mąstau ir prisimenu, tai tie treji studijų metai buvo neįkainojami. G.Šimkus davė mums visus pagrindus, įskiepijo meilę teatrui, pagarbą profesijai ir nuostatą, kad reikia daug dirbti. – Esate klaipėdietis, tačiau ar niekada nekilo noras vėl sugrįžti į Kauną ar išvykti į sostinę?

– Į sostinę tai tikrai nenorėčiau, nes per didelė konkurencija. Vilniuje ir Kaune turiu daug pažįstamų aktorių, kurie turi verstis per galvą ieškodami darbo. O kiti per mėnesį suvaidina net po 28 spektaklius. Kartais būna minčių, kad per mažai darbo turiu čia, tačiau nesinori ir labai apsikrauti. Bet kad viskas daugiausia į pinigus susiveda ir vis tiek lieki nepatenkintas, nors, atrodo, dirbi tikrai nemažai. – Akivaizdu, kad materialinis aktorių atlygis nėra adekvatus įdėtam darbui. – Žinoma, kad taip. Aš galiu suprasti tuos žmones, kurie, sunkiai dirbdami žuvų fabrikuose užsienyje, piktinasi sakydami, jog reikėtų tuos liurbius aktorius pastatyti prie staklių 12-ai valandų. Aš prieš ateidamas į teatrą dirbau Klaipėdos baldų kombinate ir stovėdavau po 12 valandų prie staklių. Nuo tokio monotoniško darbo vos neišprotėjau. Gerai, kad tuo metu Marius Pažereckas statė diplominį spektaklį „Skerdynių dievas“, kuriame aš laisvu nuo darbo metu vaidinau. Buvo neblogų atsiliepimų, o D.Rabašauskas kaip tik ieškojo aktoriaus savo spektakliui „Petro Ohėjaus kankinystė“ ir pakvietė mane sukurti pagrindinį vaidmenį. Ir vėl, kaip jūs gražiai pasakėte, suveikė kažkokia Dievo režisūra ir aš, tą pačią dieną parašęs pareiškimą išeiti ir net neatidirbęs fabrike privalomų dienų, lyg ir netyčia atėjau dirbti į Klaipėdos dramos teatrą. – Ačiū už pokalbį ir linkiu, kad ta dieviška režisūra jus nuolat lydėtų, kad būtų daug gerų atsitiktinumų, kurie nuvestų būtent ten, kur ir norėtumėte būti.

Marijos Kobylskajos nuotr.

KINAS

Kadrai iš filmų „Vasara“ (rež. K.Serebrenikovas, 2018, Rusija, Prancūzija), „Kafarnaumas“ (rež. N.Labaki, 2018, Libanas, Prancūzija, JAV), „Vagiliautojai“ (rež

Arktinis lūkuriu o naujojo kino sez o Festivalis „Kino pavasaris“ įprastai atlapoja priplėkusių praėjusio sezono filmų namų duris, įleidžia gaujas naujų skersvėjų ir išvaiko užsitupėjusius praeities demonus, prisitaikėliškai tingiai girgždančius po devyniais susidėvėjusiais užraktais. Bet šiemet tos premjeros, kurias pavyko pamatyti, tapo simboliniu to paties, užsitęsusio iki begalinės nežinomybės, niekaip nenorinčio susipakuoti daiktus ir oriai išeiti, sezono tęsiniu. Jos du tūkstančiai devynioliktąjį sykį patvirtino, jog kai kurie vyksmai be virsmų tiesiog piktdžiugiškai mėgaujasi bakteriniu klestėjimu ir be baterijų perkrovimo gali komfortabiliai nejudėti pabaigos link, gėrėdamiesi savo aksominiu sąstingiu. Supratęs, kad nelabai jau čia aš kažką pajėgus pakeisti, užkėliau koją ant kojos ir akiplėšiškai vartotojiškai pradėjau kramsnoti ištįsusio senojo kino sezono dulkių šokiais nusėtus vaizdus. 40

Aivaras DOČKUS

Suskaldė apdovanojimus „Kino pavasario“ atidarymo filmą – rusų režisieriaus Kirilo Serebrenikovo juostą „Vasara“ daugybė socialinių tinklų bendrabučio gyventojų savo laikjuostėse įvardijo kaip didžiausią metų atradimą bei solidų atkirtį rezonansiniams muzikiniams vaidybinio kino darbams „Taip gimė žvaigždė“ ir „Bohemijos rapsodija“. Revoliucinės devintojo dešimtmečio kartos paaugliai persismelkė rusiško roko, Viktoro Cojaus ir grupės „Kino“ įrašų nostalgijos euforija, o mėgstantys dramatiškai politizuoti bet kokį didžiosios neprognozuojamos kaimynės krustelėjimą atspirties tašku pasirinko prieštaringą režisieriaus įkalinimą, skiriant namų areštą. Kad anoje valstybėje hamletai koperfildiškai paverčiami ofelijomis

KINAS

jai“ (rež. H.Kore-eda, 2018, Japonija), „Degantis“ (rež. L.Chang-dong, 2018, Pietų Korėja).

u ojančio z ono pavasaris arba grafais montekristais, ne didesnė naujiena, nei tos šalies kino apdovanojimų skilimas į Nikitos Michalkovo globojamus „Auksinius erelius“ ir laisvesnę kino premijų atšaką – „Nikos“ įvertinimus. Nikitos kompanija „Vasarą“ ignoravo net nominacijose, o beveik jo bendravardė „Nika“ dosniai atseikėjo keturias statulėles – už geriausią režisūrą, montažo ir garso režisieriaus darbą bei metų atradimą (aktorius – Roma Zver-Bilyk).

Forma – garsiau už turinį „Vasara“ – gal net labiau ne V.Cojaus kaip kultinės figūros iškilimo legenda, o grupės „Zoopark“ lyderio Maiko Naumenkos vidinės dramos istorija. Pažvelgus dar giliau – tai rusiškojo roko užgimimo eros, Mozarto ir Salieri mitas, atveriantis kūrybiškas erdves jų santykių interpretacijoms – per meilės trikampį ir per įvairiausias

konfliktines muzikinių įkvėpimų formas, susidarančias iš natūralios konkurencijos ir vienas kito talento pripažinimo. Atmosfera nuolatos persunkta įtampa ir susižavėjimu. Būdamas šio pasakojimo scenaristu ir režisieriumi, taikyčiausi į būtent šių akcentų išgryninimą. K.Serebrenikovas rizikingai nusprendė aprėpti viską – laikmečio dvasią, rusiško roko nuotaiką, antraplanių sovietinių personažų žavesį, epinį projekto mastą apvilkdamas sceniniu alternatyvaus nespalvoto miuziklo kostiumu (praėjęs, o tiksliau, tebesitęsiantis kino sezonas – ne tik skambiai muzikinis, bet ir pretenzingai nespalvotas). „Vasaros“ forma pirmame juostos trečdalyje pavojingai priartėja prie šedevro ir net kai kuriomis detalėmis jį užkliudo. Pavyzdžiui, V.Cojaus ir jo bičiulio pasivaikščiojimas miške, kai jų duetas vizualiai primena ateivius iš japoniškų filmų apie klajojančius samurajus. Arba genialiai sumanyta (su minimalistiniais animaciniais efektukais) masinio nusi-

dainavimo scena troleibuse, parodijuojanti sterilius amerikietiškus miuziklus. Garso montažas toks subtiliai tobulas, jog imi galvoti, kad kino seanse sėdi realus didžėjus, kuris pagal besikeičiančius kadrus miksuoja gyvai. Bet palaipsniui „Vasaros“ šviežumas išsisklaido, muzikiniai ir kiti formos triukai pradeda kartotis, į eterį landžioja papildomos siužeto linijos su įdomiais, bet nieko pagrindinei istorijai nesuteikiančiais personažais... Ir liekame su kiek aukštesniu už vidutinišką filmu apie maištininkų kartą, įsiūbavusią rusiško roko lopšį. Su truputėlį vogtomis dainomis ir šiek tiek kopijuotomis staigaus spalvų atsiradimo scenomis. Epocha, aplinka ir roko ritmai iškyla į pirmąjį planą, o pagrindiniai filmo herojai užkulisiuose žybsi stilingai gęstančiomis cigaretėmis. Tiesa, Maiką suvaidinęs Roma Zver-Bilyk savo soluojančių pozicijų neužleidžia – jo pasirodymas įtaigiai stereoląstis ir vientisas. ► 41

KINAS

Sugrįžimas prie šaknų ◄ Jei užklumpa idėjų sunkmetis, tikslingiausia yra „back to basics“ – sugrįžti prie pamatinių šaltinių. Asmeniškai man stipriausios „Kino pavasario“ premjeros – du tradiciniai savo turiniu ir forma filmai. Abu pateko į „Oskarų“ kategorijos „juosta užsienio kalba“ penketuką, kuriame triumfavo „Roma“. Abu drąsiai ir laisvai galėjo pasisavinti statulėlę, jeigu ne mano kovo „Duryse“ jau aprašyti taktiniai JAV kino akademikų žaidimėliai. Libano režisierės ir scenaristės Nadine Labaki socialinio realizmo drama „Kafarnaumas“ turi labai aiškią žinutę, kuri perteikiama neįjungus išorinės ašarų spaudyklės. Pagiežingo keršto ir tulžingos kritikos sistemai čia daugiau nei kartaus graudulio dėl vaikų tragedijų barbariškame dvikojų pusgyvulių pasaulyje. Meniškas sąskaitų suvedinėjimas su pabaisomis, kurios niekada neatsisakys privilegijų laužyti silpnesniųjų likimus. N.Labaki pasikliauja beveik iki dokumentikos nugludintu natūralistiniu pasakojimo braižu, nesiekdama išskirtinio originalumo. Kančių maratonas atskirose dalyse pasirodys jau įveiktas ne viename filme, tačiau distancijos pabaigoje visi fragmentai išsirikiuos vienoje nuoseklioje terpėje, kurioje išsisukti nuo vientiso sukrėtimo būsenos nepavyks net puikiai ištreniruotam cinikui. Jis neprisipažins ir sakys, jog virksmai iš jo buvo išvynioti dirbtinai, bet tai ištaręs pripažins savo pralaimėjimą.

Scenarijaus autoriaus ir režisieriaus iš Japonijos Hirokazu Kore-eda multipersonažinis vitražinis projektas „Vagiliautojai“ apsilanko marqueziškuose magiškojo realizmo toliuose, tačiau net atokiausiuose taškuose išsilaiko klasikinės šeimos odisėjos žanre. Neįsivaizduoju, kam ši juosta galėtų nepatikti, nes joje telpa trileris, drama, komedija, nuotykių filmas. Kartais „Vagiliautojai“ – nuspėjami ir sugriebiami už rankų dėl standartinių ėjimų, kartais – švelniai nustebina atsargiais piruetais. Bet niekada – šiurkščiai ir visada – su japoniška pagarba žiūrovams iš bet kokio planetos kampelio. Filmo pabaigoje pasijunti lyg būtum stebėjęs kažką didingo ir kartu nepriklausomai intymaus. Devintojo ir paskutiniojo praėjusiojo amžiaus dešimtmečių sandūroje tokius epus tirtančiomis iš susijaudinimo rankomis perkeldavo į šilkinius kino klasikos lobynus.

Degančios spintos Dar viena kino drobė, kuriai festivalio publika suteikė išankstinį smalsumo kreditą dėl dėmesio prestižiniuose renginiuose ir kritikų sąrašuose – Pietų Korėjos filmų kūrėjo Lee Chang-Dongo mįslinga psichologinė drama „Degantis“. Scenarijaus pagrindu tapo Haruki Murakami apsakymas. Prisipažinsiu, jog neseku šio žymaus japonų rašytojo kūrybos ir labiau žaviuosi jo griežta mūzų gaudymo dienotvarke, nei gausiu ir neišsenkančiu vaizduotės

laimikiu. Vien žinodamas, kam priklauso pradinė „Degančio“ tekstinė autorystė, jau gali bent preliminariai sustyguoti lūkesčių radarą. Kino teatre užtruksite pustrečios valandos, etapiškai spėliodami, ar būsite apdovanoti kažkuo apčiuopiamesniu už poetinio detektyvo kybojimą virš atsakymų kiaurymės. Jei pakanka smagių miražinių slėpynių su keistuoliškais personažais vaiduokliškų nuojautų prigrūstose spintose, kurios taip ir nebus iki galo atvertos, – pasirinkote teisingą filmą. Epizodiškai jis net irzliai holivudinis, nors flirtuoja autentiškai murakamiškai. O dėl tų spintų – dar nuo pirmojo „Tvin Pykso miestelio“ sezono laikų aišku, jog jos dažnai patraukliausios uždarytos ir su kiekvieno savaip įsivaizduojamais skeletais.

Dolaniškos parafrazės Jei nebūčiau žvilgtelėjęs į biografinės kriminalinės juostos „Angelas“, kurią prodiusavo broliai Almodovarai, aprašymą, pamanyčiau, jog režisieriaus pulteliu manipuliavo kanadietis Xavieras Dolanas, po nesėkmingų kūrybinių eksperimentų vėl įsinėręs į ankstesniąją savo odą. Tačiau šią tikrą žudiko kūdikio veidu istoriją į ekraną perkėlė argentinietis Luisas Ortega, pasirinkęs išraiškingiausias kino pramonės priemones su kultinių tokio žanro pavyzdžių vizualinėmis citatomis. Grakštūs kamerų viražai, prašmatnus spalvingumas, audringas

Kadrai iš filmų „Angelas“ (rež. L.Ortega, 2018, Argentina, Ispanija), „Gražus sūnus“ (rež. F. van Groeningenas, 2018, JAV), „Arktis“ (rež. J.Penna, 2018, Isla

KINAS

garso takelis – margas „tarantiniškai – rodrigesiškai – stouniškai finčeriškas“ karpinys. Vogtos formos gražbylystė be individualaus potėpio.

Carelliškas vaidybos grožis Belgų scenaristo ir režisieriaus Felixo van Groeningeno anglakalbis debiutas „Gražus sūnus“ neišvengia didaktinės dramos etiketės, kad ir kaip desperatiškai buvo stengiamasi ieškoti autonomiškų aplinkkelių ir šalikelių. Kartais paprasčiausiai neįmanoma kitaip – dėl pačios užkoduotos informacijos, kurią žiūrovai gali iššifruoti tik vienintele galima skaičių kombinacija. Nors nominacijų lentynas įlaužinėjo jaunasis aktorystės talentas Timothee Chalamet, man „Gražus sūnus“ tapo dar vienu įrodymu, koks nuostabus ir įvairiaplanis yra Steve’as Carellas. Prašau, apsaugokite jį nuo komedijų bei antraplanių vaidmenų ir leiskite pakovoti dėl „Oskaro“.

M.Mikkelsenas kaip filmas Kad vieno aktoriaus galia geba kompiuterio iki dešimties tūkstančių sandarių dvikojų vienetų klonuotas masuotes paversti vangiais pirmaisiais pavasario vabalėliais, įsitikinau užklydęs į didžiajame kine debiutavusio Brazilijos muzikanto ir

vaizdo klipų kepėjo Joe Pennos išgyvenimo žanro juostą „Arktis“. Tyli premjera šalia „Kino pavasario“ šurmulio. Ji be trikdžių būtų įsiliejusi į festivalio programą. Vos pora prabangių efektų, kurie nepastebimai išnyksta danų vaidybos milžino Madso Mikkelseno paunksmėje. Herojus kaip grandiozinis efektas. Leidžiantis parašyti unikalų scenarijų su vos keliais puslapiais monologų, be klišinių „flash-backų“ ir ekrano laiką švaistančios priešistorės. Interpretuokite kaip norite. O svarbiausia ir neįtikėtina, kad M.Mikkelsenas neleis prasiverti jokioms loginėms spragoms ir užsimegzti retorinių klausimų painalynei. M.Mikkelsenas nėra didžioji „Arkties“ dalis. JIS yra ARKTIS. Šio filmo originaliame scenarijuje J.Penna ir Ryanas Morrisonas savo herojų buvo perkėlę į Marsą, bet po Ridley Scotto „Marsiečio“ persigalvojo ir adaptavo ledinių gniaužtų lokacijai. Koks, po galais, skirtumas, kai turi M.Mikkelseną. Nors į zombių sugraužtą Lietuvos nacionalinį futbolo stadioną. Pašėlęs Madsas ištemps.

Struktūros pamokos Ir dar. Netveriu strateginiu kino analitiko džiaugsmu, jog susiviliojau „National Geographic“ premjeros – „Oskaru“ ir BAFTA premija apdovanoto dokumentinio filmo „Free Solo“ peržiūra. Neginčijamai ryškiausias praėjusio sezono trileris, kuriam nė iš tolo neprilygsta jokie

„Free Solo“ – neginčijamai ryškiausias praėjusio sezono trileris, kuriam nė iš tolo neprilygsta jokie vaidybinės rūšies kūriniai. vaidybinės rūšies kūriniai. Jei kam iš kino akademikų būtų šovusi ekstremali mintis įrašyti šį Jimmy Chin ir Elizabeth Chai Vasarhelyi darbą tarp nominuotųjų už geriausią metų filmą, peticiją pasirašyčiau nevirptelėjęs. Alpinistas Alexas Honnoldas, be virvių šturmuojantis El Kapitano uolą, – jau savaime adrenalinu įkvepianti medžiaga, bet scenų, epizodų ir kadrų planavimas bei išrikiavimas – neįkainojama bet kokio dokumentinio ar vaidybinio kino kūrimo Biblija. Su atomazgos išrišimu aukščiausioje natoje. Tegul nykiosios lietuviškosios dokumentikos kūrėjai ir gerbėjai nebekliedi apie įvykių spontaniškumą ir genialų pabuvimą šalia kameros be aiškesnės struktūros. Neva situacijos pačios pasiūlys sprendimus. Tikra tiesa, pasiūlys. Jeigu ir sprendimai pasiūlys situacijas. Nes kitaip – rezultatas bus toks, kokį mums įprasta aptikti. Raibuliuojančių drebučių niekalas. „Free Solo“ – siužetinės linijos ir įvykių sekos išgryninimo viršūnė. Jauniesiems kino kūrėjams rekomenduoju stabdyti, užsirašinėti, vėl stabdyti ir pasidalyti su kolegomis.

18, Islandija), „Free Solo“ (rež. J.Chin, E.Ch.Vasarhelyi, 2018, JAV).

KINAS

Atrodo, kad viskas g Bet taip nėra. Ši įtampa tarp buvimo ir atrodymo nuolat pasireiškia žmonių santykiuose, o dažnai net tampa jų pagrindu. Tačiau atrodymas nėra apgaulė ar inscenizacija; tai – režimas, leidžiantis amortizuoti destruktyvų išorės poveikį ir apsaugoti trapias vidines jausenas. „Kino pavasaryje“ rodomuose filmuose atrodymo problematika reflektuojama dažnai, tačiau šįkart žvilgtelkime į du radikaliai skirtingus, bet savitai susijusius filmus, kurie intensyviai žongliruoja įvairiais žmogaus tapatybės lygmenimis.

Dainius VANAGAS

„Vagiliautojai“ Japonų režisieriaus Hirokazu Kore-eda filmas „Vagiliautojai“ išsiskiria subtiliu, organišku ir įtaigiu pasakojimu – žiūrovams rodomas jaukus, bet vargingas ir komplikuotas Tokijo šeimos gyvenimas: tėvas Osamu dirba statybose, tačiau laisvalaikiu vagiliauja su sūnumi, taip siekdamas padidinti nedideles šeimos pajamas; žmona dirba drabužių lyginimo ceche, močiutė gauna pensiją, tačiau nevengia prašyti pagalbos turtingesnių giminaičių; jos anūkė teikia seksualines paslaugas. Prie šios kompanijos prisideda ir keturmetė Yuri, kurią Osamu, atsitiktinai radęs sustirusią nuo šalčio iš išbadėjusią, parsiveda namo ir „įsidukrina“. Nepaisant daugybės sunkumų, šios spalvingos šeimynos gyvenimas vaizduojamas kaip jautrumo ir rūpestingumo idilė. Jos nariai nuoširdžiai rūpinasi

Kadras iš filmo „Vagiliautojai“ (rež. H.Kore-eda, 2018, Japonija).

vienas kitu, dalijasi laimingomis akimirkomis, kartu vakarieniauja, keliauja ir mokosi. Tačiau netrukus paaiškėja, kad tai – atrodymo istorija: iš tiesų tėvas nėra tėvas, žmona nėra žmona, močiutė nėra močiutė, sūnus nėra sūnus, dukra nėra dukra, sesuo nėra sesuo, anūkė nėra anūkė, o draugai nėra draugai. Niekas nėra tas, kuo dedasi. Kol reikalai klostėsi pagal planą, jiems puikiai sekėsi apsimetinėti. Tačiau kai spektaklis buvo brutaliai nutrauktas, aktoriams teko išduoti savo vaidmenis: nėra triumfuoja. Nėra užgožia rūpestingumą ir tarpusavio meilę, atvėsina iš ekrano plūdusią šilumą, prislopina meilius, jautrius žodžius. Paaiškėja, kad šeima yra gauja, veikianti pagal viduje nustatytas taisykles ir vertybes; jos nariai net pasikeičia savo vardus, taip tarsi atsikratydami ankstesnio gyvenimo pėdsakų. Filme svarstoma opi dilema: ar gyventi su šeima, kurią pasirenki, gali būti geriau nei likti toje, kurioje gimsti? Tačiau šis klausimas tampa dar aštresnis, jei abi galimybės pasirodo netinkamos.

KINAS

s gerai Osamu suburta šeima nėra šeima ne todėl, kad jos nesieja kraujo ryšys, o dėl saugumo ir atvirumo trūkumo. Paslapčių šydas neleidžia prasiskverbti giliau paviršinio, dekoratyvinio artumo. Nepaisant rūpestingumo ir tėviškos atidos, mažamečiai vaikai išnaudojami ir mokomi vagiliauti. Jie nelanko mokyklos, neturi draugų, nemoka užmegzti lygiaverčių santykių, todėl jų ateities galimybės atrodo miglotos. Tačiau biologiniai Yuri tėvai taip pat nėra šeima; jie niekada nenorėjo susilaukti vaikų, smurtaudavo prieš dukrą, o jai dingus net nesivargino pranešti policijai. Abiem atvejais vaikais yra nesirūpinama arba rūpinamasi nepakankamai. Jie nereikalingi arba reikalingi tik tiek, kiek gali suteikti pasitenkinimą juos auginantiems tėvams. „Daiktai, esantys parduotuvėje, niekam nepriklauso“, – sako Osamu. Tą patį jis galvoja apie daiktus, paliktus automobiliuose ar gatvėse – net jei tie daiktai yra vaikai. Vagiliaudamas Osamu susikuria pasaulį iš kitiems žmonėms nereikalingų (jis pats taip nusprendžia) gyvenimo atplaišų, taip įkvėpdamas joms naują gyvybę ir sugrąžindamas vertę. Ir vis dėlto net gražus miražas lieka miražas. Šiame filme atrodymas nėra savybė, įvaizdis ar klasta, tai – gebėjimas, išgyvenimo strategija, mąstymo būdas, reikalaujantis akrobatinių sąmonės viražų. Juk nėra taip paprasta atrodyti pirkėju, bet būti vagimi. Atrodyti tėvu, bet būti pagrobėju. Atrodyti auka, bet būti žudiku. Atrodyti rūpestingu, bet būti savanaudžiu. Ir vis dėlto geriau atrodyti nei būti, nes už nesuvaidintą buvimą, už sąžiningumą, už tikrovės pripažinimą mainais negaunama nieko. Atrodymas suteikia vilties, buvimas – ne. Osamu ir jo „žmonos“ nusikaltimai siekiant asmeninės laimės nėra maži, bet, susiklosčius kitoms aplinkybėms, galėtų būti ir žymiai didesni. Ir tai kelia klausimą: kiek toli gali nueiti tie, kurie neturi galimybių išpildyti net mažiausių savo svajonių? Labai toli. Ir iš esmės nėra tvirto pagrindo juos teisti.

Kadras iš filmo „Išgyventi vasarą“ (rež. M.Kavtaradzė, 2018, Lietuva).

„Išgyventi vasarą“ Savaip atrodymo temą gvildena ir debiutinis Marijos Kavtaradzės ilgametražis filmas „Išgyventi vasarą“. Jauna psichologė Indrė sutinka į kliniką pajūryje nuvežti du pacientus: bipoliniu sutrikimu sergantį Paulių ir nusižudyti bandžiusią Justę. Dažniausiai veikėjai, turintys psichinių sutrikimų, filmuose vaizduojami taip, kad visiems būtų aišku – jie turi problemų. Jiems prikabinama daugybė išduodančių savybių, dažnai tampančių sukarikatūrintomis ligos vaizdavimo klišėmis. Tokiu būdu psichinė būklė ir su ja susiję sutrikimai dažnai mistifikuojami, ir sutrikimas, užuot tapęs veikėjo sudedamąja dalimi, tampa atskiru veikėju. Juostoje „Išgyventi vasarą“ elgiamasi priešingai – psichinių sutrikimų savybes stengiamasi prislopinti arba bent jau pateikti taip, kad jos taptų integruota veikėjų dalimi. Dėl šios priežasties Paulius ir Justė atrodo kaip niekuo neišsiskiriantys du jauni žmonės: plepa, dalijasi prisiminimais, juokauja, maudosi jūroje, klausosi muzikos, retkarčiais parūko. Jie nepanašūs į ligonius – ir nesuvokia savęs kaip ligonių, todėl šią savo asmenybės dalį bando pridengti ne tik nuo žiūrovų, bet ir nuo kitų filme veikiančių personažų. Ir jiems tai puikiai sekasi: Paulius klinikoje ilgą laiką nekalba su gydytojais, bendrauja tik rašteliais, tačiau prasidėjus kelionei į Palangą jis ima taukšti neužsičiaupdamas (tai vienas iš bipolinio

sutrikimo manijos fazės požymių, tačiau lygiai taip pat gali pasirodyti, kad vaikinas klinikoje paprasčiausiai kvailiojo ir vaidino ligonį). Justė apsirengia megztinį ilgomis rankovėmis, kad nepasimatytų supjaustytos venos. Kai keliautojų kompanija trumpam užsuka pas Pauliaus brolį, jie visi sėkmingai atlieka įprastus socialinius vaidmenis – jie moka atrodyti, kalbėti, elgtis taip, kaip reikia. Net automobilį, ant kurio užrašyta „Psichiatrijos klinika“, jie apklijuoja kartono lakštais, kad pašaliniai žmonės neatkreiptų dėmesio. Jie eina į pliažą, vakarieniauja kavinėje, pasikalba su senais pažįstamais – niekas nė neįtartų, kad čia kažkas ne taip. Šiomis detalėmis tarsi bandoma priminti žiūrovams, kad psichinis sutrikimas – priešingai nei lūžusi koja ar ranka – nėra akivaizdus. Jis nebūtinai save manifestuoja, leidžiasi nustatomas ir gydomas; be to, psichinių sutrikimų turintys asmenys nebūtinai guli specializuotose ligoninėse – žymiai dažniau jie gyvena taip kaip ir jų neturintys – gatvėse, namuose, darbuose, bandydami išlaikyti galvą virš vandens. Kartais net pats depresija sergantis žmogus nesugeba to įsisąmoninti, tad nieko stebėtino, kad ir aplinkiniai ne visada tai pastebi. Šiame filme atrodymas maskuoja ligą. Jis padeda išvengti nepatogių situacijų ir tiesmukos akistatos su savimi, imituoti santykius ir neatkreipti į save nereikalingo pašalinių dėmesio. Tačiau, kaip suponuoja tragiška filmo pabaiga, trukdo pasveikti. Jei „Vagiliautojuose“ atrodymas tampa vienintele įmanoma realybe, tai „Išgyventi vasarą“ – vienintele neįmanoma. 45

GINTARO LAŠAI

Žaidimas su kn y Johan Huizinga. Homo ludens. Mėginimas apibrėžti kultūros žaidiminį elementą. Iš nyderlandų kalbos išvertė Antanas Gailius. Gelmės, Vilnius, 2018, 358 p. Dainius VANAGAS

Šis žaidimas nėra nei skaitymo pakaitalas, nei alternatyva, nei juo labiau kritika. Veikiau tai būdas įsisąmoninti knygos daiktiškumą; paimti ją į rankas tarsi kamuolį ir pamėtyti į orą, pasukti tarp pirštų, suspausti, pakratyti, pasverti, galbūt net perpjauti siūles ir išleisti orą. Šis žaidimas lengvas, net lengvabūdiškas. Jis remiasi neapibrėžtumu, neužtikrintumu ir – pagal skonį – drąsa arba baime. Tai tarsi vaikščiojimas po dailės galeriją – kartais prie paveikslo sustojama dešimčiai sekundžių, bet galima ir valandai, galima ir dienai. Kuriuo atveju paveikslas iš tiesų apžiūrimas? Ar jis apskritai gali būti apžiūrimas? Lygiai tai pat galima klausti: kada knyga yra perskaityta – kai akys apčiupinėja visas joje išguldytas eilutes? Kada šalis aplankyta – kai apkeliaujami svarbiausi jos turistiniai objektai? Kada žmogus pažįstamas – kai drauge su juo nugyvenamas visas gyvenimas? Žaidimas leidžia demaskuoti rimtį. Ne todėl, kad rimtis niekam netikusi, o todėl, kad ji nėra rimta. Ji tokia dedasi, jai patinka rimtumo povyza, gedulo drabužiai, tamsios spalvos, dalykai tuomet atrodo svarbesni, reikšmingesni ir „pastatyti ant kortos“. Žaidimas įneša sumaišties, jis nerimtai rimtas, rimtai nerimtas. Jis geba transformuoti vertes, visiškai pakeisti jų turinį; tai ne visada pavyksta arba ne visada sėkmingai. Bet žaidimas vis randa būdų įsismelkti po rimties oda ir ją atpalaiduoti, suglebinti. Kaip kine: kartais filmą pristatantys anonsai sukurti taip subtiliai ir koncentruotai, kad sugeba perteikti giluminį juostos įspūdį. Tokiu atveju ilgametražio filmo žiūrėjimas tampa perteklinis; treileris pranoksta filmą – ne tik jį atskleidžia, bet ir komentuoja, parodijuoja, išmontuoja. Treileris nėra tik reklama – tai žaidimas filmu. 46

Knyga taip pat turi treilerio formą. Taisyklės 1. Žaidėjas išsirenka jį dominančią knygą. 2. Pasirenka žaidimo trukmę: 5, 15, 30 ar 60 minučių. 3. Šį laiką žaidėjas išnaudoja visapusiškam knygos tyrinėjimui. 4. Pasibaigus nustatytam laikui žaidėjas iškart padeda žaidimo įrankį į šalį. 5. Tuomet apibendrina savo patirtį ir įsivertina tyrinėjimo rezultatus. Žaidimo tikslas Pažinti ir perprasti knygos struktūrą, nuotaiką, tėkmę, stilių, idėjas, veikėjus ir kitus svarbius elementus apribojant skaitymo ir išlaisvinant analitinius gebėjimus. Patarimai pradedantiesiems * Rekomenduojama pradėti nuo 30 ar 60 minučių seansų – tai leidžia sklandžiai įsisavinti žaidimo su knyga principus. Didėjant patirčiai žaidimo trukmė trumpinama. Profesionalai žaisdami neskiria vienai knygai daugiau nei 4–5 minučių. * Nereikia baimintis, jei iš pradžių žaidimas su knyga perauga į jos skaitymą arba

atvirkščiai – skaitymas perauga į žaidimą. Tai įprastas dėmesio nevaldymo požymis, kuris ilgiau praktikuojantis išnyksta. * Pirmiausia derėtų apžvelgti turinį ir viršeliuose pateikiamą informaciją – tai leidžia identifikuoti leidėjų lūkesčius ir marketingo strategijas. * Susitelkti į pastraipų ir skyrių pabaigas – tai leidžia suprasti pasakojimo logiką ir kompoziciją. * Atkreipti dėmesį į bendrinius daiktavardžius, ieškoti vardų, vietovių pavadinimų, tai suteikia kontekstinę informaciją. * Nustatyti sakinių ilgį, jų sudėtingumą ir jungimo tipus – tai leidžia suvokti teksto kompleksiškumą. * Perskaityti kelis atsitiktinius puslapius iš knygos vidurio – to pakanka norint pajusti pasakojimo ritmą. * Užmesti akį į keletą dialogų – tai padeda atskleisti veikėjų tarpusavio santykius ir įtampas, polinkį į refleksiją. * Perskaityti paskutinį knygos puslapį – tai sumažina priklausomybę nuo intrigos arba pabaigos laukimo. * Nerekomenduojama taikyti greitojo skaitymo, nes ši technika žaidimą paverčia darbu. Žaidimo privalumai * Padeda neįsigyti knygų. * Padeda įsigyti knygų. * Leidžia lengviau identifikuoti autorių tipus ir jų pasaulėvaizdžius. * Prasto teksto skaitymas padaro jį dar prastesnį, tačiau žaidimas su prastu tekstu jį pagerina. * Lavina analitinius gebėjimus, leidžia greičiau nustatyti privalumus ir trūkumus bei atpažinti auditoriją, kurios skoniui ir nuostatoms tekstas yra skirtas. * Knygos skaitymas lavina vaizduotę, tačiau žaidžiant su knyga vaizduotė lavina skaitymą. * Skaitymas yra pragmatiškas veiksmas – siekiama žinių, malonumo, užsimiršimo ar nušvitimo. Skaitymas knygą

GINTARO LAŠAI

n yga Paskutinis paverčia priemone; žaidimas leidžia jai išlikti tikslu. * Nuoseklumo ir išbaigtumo stoka, patiriama žaidžiant su knyga, primena išorinio pasaulio sandarą: jame taip pat dominuoja nežinojimas ir iš informacijos pertekliaus kylantis informacijos trūkumas. Žaidimas su knyga detaliai iliustruoja mūsų kasdienį žaidimą su pasauliu. Pergalė Žaidime yra dviejų tipų pergalės: * Didžioji – kai pažaidus su knyga nebesinori jos skaityti. * Mažoji – kai pažaidus su knyga norisi ją perskaityti. Pralaimėjimas Žaidime yra dviejų tipų pralaimėjimai: * Mažasis – jei žaidėjas viršija nustatytas laiko ribas. * Didysis – jeigu pažaidęs su knyga žaidėjas vis dar neperpranta, su kokio tipo, lygio ir turinio kūriniu susidūrė. Įdomūs faktai * Napoleono Bonaparto dienotvarkė buvo labai intensyvi; jis neturėjo kada skaityti knygų, tačiau rasdavo laiko su jomis pažaisti. Kasdien jis ištirdavo bent po penkias naujas knygas nesugaišdamas tam daugiau nei pusvalandžio. * 2018 m. sausio 14 d. japonė Aido Kami užfiksavo rekordą – ji per parą spėjo sužaisti 425 knygomis. Bet net ir kasdien žaidžiant tokiu tempu jai prireiktų daugiau nei 900 metų, kad sužaistų visomis pasaulio knygomis. Žinoma, su sąlyga, kad nuo šiandien nebebūtų išleista nė viena knyga; priešingu atveju šiam uždaviniui įgyvendinti reikėtų šiek tiek daugiau nei begalybės. * Geriausiais knygų žaidėjais laikomi bibliotekininkai – jie knygų neskaito; būtent todėl jie puikiai jas pažįsta. Pastaba Daugiau apie žaidimo formas skaityti Johano Huizingos „Homo ludens. Mėginimas apibrėžti kultūros žaidiminį elementą“.

noras Benas TARKERIS

Dabar, kai žiūrėdamas į dangų kartais pamatau sėdintį ant debesies berniuką, kai vidury nakties pabudęs išgirstu, kaip nusiplūkęs vyras gramdo pilnatį, tas noras atrodo velniškai tikras. Kalėdų rytą Andrius svečiavosi pas mamą, sėdėjo virtuvėje, nervingai barbeno pirštais į stalą, galvoje skambėjo kalėdinė giesmė, o motina sulinkusi prie viryklės laukė, kol užvirs vanduo kavai. Ant stalo stovėjo kelios lėkštės su patiekalais, degė žvakė, šalia gulėjo panaudoti degtukai, už lango dvi varnos kovojo dėl didelio kąsnio, po šiukšlių konteinerius kažką kramtydamas rausėsi žmogus. – Mama, ar prisimeni tą istoriją su seneliu? Stovėdama nugara į Andrių, mama nežymiai krūptelėjo ir stenėdama su virduliu rankoje atsisuko. Prigesusiose akyse pamatė priekaištingą žvilgsnį. Mama puikiai suprato, apie kokią istoriją jis klausia, nes be Andriaus to paklausti niekas negalėjo. Tai žinojo tik jiedu. Tai buvo judviejų paslaptis ir, kas nutiko prieš senelio mirtį, jie niekada neužsimindavo. Pripylusi į puoduką verdančio vandens mama tylėjo. Andrius stebėjo ant sienos kabančio laikrodžio bėgančias sekundes. Nepersuktas vasaros laikas, ant palangės nuo pomidorų daigų sodinimo pabirę žemės trupiniai ir dar kažkas. Andrius niekaip negalėjo suprasti – kažko trūksta ar per daug. Kokia prasmė? Kokio velnio reikėjo pradėti? Galėjo ramiai išgerti kavą, išklausyti mamos padejavimus, palinguoti galva į jos vardijamus mirusius giminaičius ir pažįstamus, atsistoti, pabučiuoti, sumeluoti apie neatidėliotinus reikalus ir išeiti. Kas jam užėjo? Galėjo apsisukęs dingti ir be kavos gėrimo, ir visų tų ritualinių apeigų.

Daugybę kartų yra taip daręs ir nejautė sąžinės priekaištų. Kodėl šiandien? Juk kildamas liftu į šeštą aukštą Andrius bandė deramai nusiteikti: stengėsi pamatyti, kaip mama užkloja jį vaikystėje prieš miegą, kaip persisvėrusi per langą šaukia valgyti, kaip valytojai užtėškus purvino sniego ant naujų batukų valo jam ašaras, kaip už rankų susikibę jiedu eina į knygyną, o ji įdėmiai klausosi jo čiauškėjimo. Atrodė, kad tai buvo prieš Kristaus gimimą arba per lėtai kyla liftas. Kojų padai jautė, kaip lifto grindys vibruoja atmintį ir prisiminimai pakimba kūno vidury tarsi daiktai nesvarumo būsenoje. Andriui rodėsi, kad norint sujudinti skrandžio dugne prilipusią atmintį ir pasiekti savo vaikišką veidą reikia daug didesnio greičio. Arba šauti į viršų, arba kritimo greičiu – žemyn. Tikriausiai nėra skirtumo. Atmintį galima pasiekti abiem būdais. Bet tokio greičio užteko, kad pamatytų mamą virtuvėje su nauju vyru geriančią degtinę. Išsitaršę mamos plaukai, stiklinės akys, apsiblausęs girto vyro meilingas šypsnys ir iškilmingas mamos klausimas, ar Andrius nori naujo tėvo. Nori. Bet kiek gi galima klausti? Kelintas vyras, kelintas butelis? Kas jam užėjo? Pamiršk. Po trisdešimties metų autobuse sutikta moteris, kurią jaunystėje buvai įsimylėjęs... Ji ne tau buvo skirta. Ji į tave nežiūrėjo. Bet gal reikėjo kovoti? Ne, tu su pirma į tave meiliai pažiūrėjusia mergina sukūrei šeimą. Norėjai pasirodyti neprastesnis už kitus. Buvai rūpestingas tėvas, geras sutuoktinis, sumanus verslininkas. Bet... Tu niekada nejautei pavydo, niekada nesi pirkęs papuošalo, nesi pasakęs žmonai, kad ji graži. Liftas sustoja ir Andrius lyg maldą lūpomis virpina meiliausius žodžius. Ne mamai. Kažkam, kuo labiau tiki. Mato mamą sėdinčią nuleistomis rankomis ir sakančią, kad namie nebėra duonos. ► 47

GINTARO LAŠAI

◄ Andrius su broliu išeina ieškoti tuščių butelių. Jiems nesiseka, ima temti, pasirodo mėnulis, ir tada Andrius pamato žolėje gulinčius du deimantus. Jie perka duonos kepalą, o už likusius – pilstomos giros. Susidaužia. Mama juos apkabina ir kūkčioja. O Andrius ima jausti greitį, mama virsta gražiausia moterimi pasaulyje. Balta suknelė su juodais žirneliais vos dengia kelius, tviskantys auskarai siekia nuogus pečius, ant pirštų briliantiniai žiedai, iškėlusi galvą ji leidžiasi rūmų laiptais, o apačioje prie didžiulio vaišėmis nukrauto stalo jos laukia tūkstančiai susižavėjusių akių. Su broliu jie lenda po stalu ir ieško mamos auksinių kurpaičių. Per daug įsibėgėjęs jis peržengia durų slenkstį. Smarvė smogia į nosį, į paširdžius ir Andrius atsiduria paralelinėje realybėje. Ji lenda iš įvairiausių ant grindų sudėtų ir mamai gyvybiškai reikalingų maišelių, prikimštų senų drabužių, iš ne vietoje numesto šlapio rankšluosčio, iš neplautų lėkščių ir maisto likučių, iš keliasdešimt po butą išsimėčiusių atverstų senų maldaknygių ir laikomų lentynose pageltusių nuo laiko sąskaitų, iš įvairiausių raštelių-priminimų, iš ant stalo išmėtytų vaistų, iš televizoriaus, rodančio meksikietiškus serialus, ir iš pačios mamos, kuri neleidžia savo tvirtovėje nieko paliesti. Pamatęs ją Andrius turi labai susiimti, kad nepradėtų šaukti. Beformė didžiulė kūno masė, prasiskleidęs chalatas, iš po kurio begėdiškai matyti apnuogintos krūtys ir tarpukojis, – viskas, kas liko iš jį pagimdžiusios moters. Perlinkusi per pusę, abiem rankomis įsikibusi į lazdą ji eina iš lėto, siaubingai linguodama, lyg pasirodymams nebetinkantis jūrų liūtas. Pasiekusi kojomis tikslą – lazdos galą – truputį kilsteli galvą, perkelia lazdą į priekį ir išleidžia kažką panašaus į atodūsį. Tie garsai jį nupurto. Andrius nori matyti vien tik jos veidą, atsiriboti nuo kūno ir smarvės, bet nesugeba ir jį supykina. Turi užsimerkti ir kažką pakeisti. Kažką, kas ne taip kankintų. Tikriausiai gailestis paima viršų, nes pajunta, kaip drėksta akys, kaip atsiduria tamsiame tunelyje. Stovi nugara prisišliejęs prie drėgnos uolos, rankomis į ją įsikabinęs, o pro šalį didžiuliu greičiu lekia traukinys. Pro atvirus traukinio langus Andrius mato smalsiai stebinčius jį vaikus. Kažką jie nori pasakyti, gal perspėti ar kažko paklausti, bet per traukinio dundėjimą jis nesupranta žodžių. Nori sušukti, kad 48

negirdi, bet nežino, kodėl negali šaukti. Gal žino, kad nesugebės peršaukti? Nori parodyti, bet negali gestikuliuoti, negali paleisti rankų, nes bijo būti nušluotas oro srauto. Kaip dar parodyti? Tempia veido raumenis iki ausies, mirksi akimi ir krato galvą lyg šuo, norintis nusikratyti pasityčiojimui uždėtą burtininko kepurę. Vaikai atsako tuo pačiu. Atrodo juokingai. Bet gal tai tik riedantys veidai? Jie ima šaipytis iš Andriaus nesupratimo, maivosi tarytum didžiuotųsi turėdami paslaptį, bet kartu dega noru išsiduoti: lenda pro langus, stumdosi, kiša kuo arčiau savo veidus, grimasose atsiranda raukšlės, vešlius plaukus keičia bespalviai šiaudai, pieniškas kvapas virsta išrūgom, krenta dantys, o akys virsta prigesusiais naktiniais šviestuvais. Pagaliau visi veidai sulimpa į vieną. Jis žiūri atidžiai į Andrių ir traukinys sustoja. Veidas krypuodamas išlipa iš traukinio. Jis ryškiai mato senelio akis ir jo medinę lazdą. Mostas į viršų ir jaučia, kad medyje savo uodega puikuojasi voveraitė arba kedena plunksnas varnėnas, žemyn – lapės urvas, bėgantis ežiukas, besišildanti saulutėje gyvatė. Jis vardydavo gyvūnus lyg būtų asmeniškai juos pažinojęs. Dar ir dabar Andriui atrodo, kad kiekvienas jų sutiktas miško gyventojas turėjo vardą, o gal ir pavardę. Rodydamas jų namus, pasakodamas apie jų gyvenimo būdą, senelis darydavo tai kažkaip lengvai ir linksmai. Jo vilkas, kaip ir priklauso miško sanitarui, buvo su balta kepure, raudonu kryžiumi ir ilgais guminiais batais. Parimęs ant lazdelės, besišypsantis veidas. Kaimo siuvėjas, pažinojęs tiek paukščių, visokiausių vabalų, gyvačių ir kitų miško gyventojų. Atrodė, kad jis niekada nepyksta. Net tada, kai jie paslapčia su broliu ėmė iš senelio stalčiaus pinigus. – Ar norite tikrų tikriausio darbo? – kartą, sėdint jiems prie pietų stalo, paklausė senelis. Anksti rytą pasikinkęs arklį pienininkas surinkdavo iš kaimiečių pieną ir veždavo į kolūkio pieninę. Andrius su broliu pareigingai keldavosi labai anksti ir dardėdavo palei Minijos slėnį vingiuotu kaimo keliuku, sustodami prie kiekvienos sodybos paimti, o grįžtant iškelti tuščių aliumininių bidonėlių. Ant jų aliejiniais dažais buvo užrašytos pavardės, ir jie privalėjo grąžinti, pastatyti tvarkingai juos į vietą. Kaip senelis žadėjo, tai buvo pats tikriausias darbas.

Vienintelis nesusipratimas – už tikrą darbą jie nebuvo suderėję atlygio. Tada atrodė, kad tai nereikalinga. Ir nebūtų ėmę pinigų iš senelio stalčiaus – nesijautė, kad dirba veltui ar išnaudojami. Tikrai. Tiesiog labai norėjosi saldainių. Patiems jų nusipirkti ir labai labai daug. Nors suprato, kad daro kažką negero, bet apie vagystę broliai nepagalvojo. Tai buvo tiesiog paslaptis. Ir tik daug vėliau mama pasakė, kad paslaptį žinojo visas kaimas. Senelis nieko nesakė, tik nustojo rytais žadinti, o stalčiuje, kur gulėjo pinigai, jie rado didžiausią kada nors matytą krūvą įvairiausių saldainių. Jis neidavo į bažnyčią, bet neprieštaraudavo savo sesei, kad ruoštų juos pirmajai komunijai, kad mokytų poterių ir verstų kartoti Dievo įsakymus. Kai pavargę nuo beprasmių ir nesuprantamų žodžių kalimo broliai sukeldavo maištą, senelis šypsodamasis ir kartu suraukęs savo raukšlėtą kaktą sakydavo, kad žmogus turi turėti tikėjimą. Bet tada rodėsi, kad nieko nėra nuobodesnio už Dievą. – Nedrįsk, sūnau, apie tai net užsiminti. – Bet, mama, praėjo tiek metų, – bandė prieštarauti Andrius. – Nedrįsk, – nurėžė griežtai, ir jei būtų turėjusi dar jėgų, tikriausiai būtų kumščiu trinktelėjusi į stalą.

Gabrielės Venckutės akvarelė.

GINTARO LAŠAI

Jis pakėlė puodelį, priglaudė prie lūpų ir išnarinęs akis stebėjo jos nuleistą galvą. Tylą perskrodė gilus atodūsis. Andrius atidavė mašiną remontuoti ir važiavo į darbą autobusu. Nebuvo juo važiavęs šimtą metų. Įlipęs iš vairuotojo nusipirko bilietą ir suradęs komposterį pažymėjo. Kiek pastovėjo, apsiprato ir susigundė šalia laisva sėdyne. Atsisėdęs priešais save pamatė ją. Išsitiesusi ir išlenkusi nugarą ji atrodė lyg gulbė, per klaidą nusileidusi į nevertą jos pelkę. Ilgas ir apnuogintas kaklas tik stiprino įspūdį. Purūs geltoni plaukai truputį dengė veido kontūrus bei akių kraštelius, ir turbūt dėl to veidas atrodė smulkus, o akys ir lūpos – priešingai – išraiškingos. Jis nebeturėjo valios pastangų laikytis padoraus elgesio normų ir nesugebėjo atitraukti akių. Visa laimė, kad ji nežiūrėjo į jo pusę. Visada, kai pamato ypatingai gražią moterį, Andrius visiškai netenka gėdos jausmo, lyg turėtų nenuginčijamą teisę ją stebėti ir gėrėtis, tarytum moters grožis nepriklausytų jai ir būtų aukščiausiojo sukurtas meno kūrinys, kuriuo grožimasi paveikslų galerijoje ar muziejuje. Netikėtai ji tarsi atgijo, atsuko akis į Andrių, suklapsėjo kelis kartus blakstienomis ir šyptelėjo. Jis pasijuto nejaukiai ir neatlaikęs nuleido žvilgsnį. Avėjo ji kone vyriškais

batais, be moteriškai avalynei būdingais kulniukais, o iki kelių mūvėjo indėniškais raštais išmegztas vilnones kojines. Sijonas nevisiškai slėpė likusią kojų dalį, todėl Andrius nedrįso spoksoti ir vėl pakėlė akis. Ir vėl pamatė šypseną veide, tačiau šį kartą jos akys keistai spindėjo. – Kaip laikosi tavo senelis? Nors žodžiai nuskambėjo švelniai ir labai tyliai, jis krūptelėjo ir išsigando. Daug metų negirdėtas klausimas išniro lyg vaiduoklis. – Atsiprašau, – pasakė švelniai, ranka bandydama užkišti už ausies plaukų sruogą. Andrius bijojo išsižioti, kad kažko nesugadintų, kad neišsiveržtų iš vidaus gyvuliškas riaumojimas. Nežinojo, ką sakyti, tik jautė, kad kvailai šypsosi ir linksi galva lyg daug metų badu marintas arklys, pagaliau išvydęs šeimininką, nešantį glėbį šieno. O ji su kažkokia ypatinga užuojauta žiūrėjo į jį, lyg senelis vakar būtų miręs. Andrius nusuko akis į langą. Turėjo kažką pamatyti kasdieniško, kad galėtų pradėti pokalbį. Bet kaip tyčia viskas atrodė nematyta. Nematyta gatvė, kuria daug metų slampinėjo, nematytos parduotuvių vitrinos, kurių stikluose šimtus kartų regėjo savo atvaizdą, nematytas druskos sužlugdytas sniegas, nuo kurio ant batų paliktas dėmes valydavo kiekvieną rytą, nematyti

žmonės, kurių veidai vaikystėje atrodė vienodi. Nejaugi nėra nieko matyto? Paliesk pirštu stiklą, – išgirdo savo balsą. Paliesk ir pažiūrėk į save iš šalies. Kaip? Kaip jis gali matyti save lyg svetimą nuosavomis akimis? Nupiešk ant apšalusio stiklo savo veidą. Tik veidą. Kūno nereikia. Lyg dailininkas, pagautas įniršio, Andrius nervingai kelis kartus brūkštelėjo, tarsi norėdamas keliais štrichais nupiešti atminties eskizą. Pamatė ją kitoje aplinkoje. Jos neryškūs veido bruožai įsprausti tarp sovietinių daugiaaukščių. Daug ryškiau mato jos kojas. Aptemptos baltomis kojinėmis jos šokinėja kiemo aikštelėje ant nubraižyto ir padalyto kvadratais stačiakampio. Vėl mato veidą. Ryškesnis. Susikaupęs iki rūstumo veidas šokinėja per virvę, abejingai sukamą dviejų berniukų. Ir vėl kojos. Dieve, kaip ryškiai jas mato. Viena koja pasukta į vidinę pusę. Palauk, neskubėk, dar parodyk tą vaizdą – atsuk ir sustabdyk. Jis negali atitraukti akių. Rūstus veidas ir pasukta į vidų koja. Dieve, kaip jam gražu. Darosi šalta. Papučia pirštus. Nori dar kažką nupiešti. Ne. Nori išlydyti eskizą. Aptemptais džinsais ji sėdi prietemoje ant suoliuko ir koketiškai rūko vieną pirmųjų cigarečių. Girdi jos kiek vulgarų juoką ir pašaipas. Atsargiai trina stiklą. ►

GINTARO LAŠAI

◄ Darosi aiškiau, aiškiai regi jos matytą veidą. Jis kažką jam sako. Ranką grąžina į vietą. Ji pasikeitusi – šiltesnė. Akimis matuoja atstumą iki lango. Per toli, kad paliestų. Ji sėdi nejudėdama. Rankos ant kelių. Viena nežymiai virpa, arba nežymiai virpa Andrius. Jis jaučia, kaip raudonuoja, suneria pirštus ir lyg už bausmę juos stipriai suspaudžia. Gal pasakyti, kad bet ką palietęs glosto save? Moterį, vaiką, šunį, katę, žolę, vandenį, kavos puodelį, viskio taurę, radiatorių ir net dulkes. Viską, kas gali atsakyti jam tuo pačiu. Ar ji supras? – Jis mirė tą pačią naktį. Po to, kai išėjai, jis nebepabudo. Tai pirmieji jo žodžiai. Balsas pasirodė svetimas. Gal tikrai mato save iš šalies, o balsas diktoriaus? Gal stebėdamas situaciją pro galinio vaizdo veidrodėlį ir norėdamas jį išgelbėti vairuotojas paleido įrašą? Kiek laiko jis mąsto? Kiek laiko nuo pašnekovo pasakytos minties galvoje sukasi jo mintys, kol randa žodį? Tikriausiai ilgai. Pagalvoja, kad norės kada nors išmatuoti. Dar spėja prisiminti, kad kažkada vaikystėje pavadino mamą prostitute, spėja pamatyti mamos krypavimą einant lazdos galo link ir pagalvoja, kad niekaip negali suprasti, kokį garsą primena jos dūsavimas. Dar nustemba, kaip laikas kartais sustoja ir užstringa. Ir išlipa senelis. – Žinai, niekada tau nesakiau, nes nebuvo progos pasakyti, o be to... Tai supratau tik dabar. – Ką supratai? – paklausė Andrius, kiek palinkęs į ją. Nosis užuodė jos kvapą. Kodėl graži moteris jam visada gaiviai kvepia? – Jo labai švelnios rankos. Nuo netikėto atsakymo Andrius atšoko ir atsirėmė į sėdynės atkaltę. Tuo metu autobuso garsiakalbis pranešinėjo kitą stotelę ir priminė keleiviams, kad reikia laiku pažymėti bilietus. Mama senelį parsivežė iš kaimo, nes sumanė išmaudyti ir, kaip tada pasakė, šiek tiek mieste papopinti. Savo namuose jis dar puikiai tvarkėsi: pasikurdavo pečių, išsiliuobdavo, pasigamindavo valgyti, eidavo grybauti, uogauti, rinkdavo vaistažoles ir vis kažką pasiūdavo. Gal kelionė jį taip išvargino, o gal pasijuto išrautas iš savo žemės, kad prilaikomas mamos žengdamas pro duris jis beveik nebematė, o Andrių pažino tik iš balso. Atrodė visiškai praradęs orientaciją ir jautėsi kaltas lyg vaikas, išaugęs per vasarą mokyklinę uniformą. Bet nepaisant to senelis nudžiugo ir pagyvėjo išgirdęs jo balsą. 50

Gabrielės Venckutės akvarelė.

– Kodėl paprašei manęs? Ir kodėl tada dorai nepaaiškinai? – Nes daugiau nežinojau, ko prašyti. Pasijutęs labai silpnas senelis paprašė mamos, kad vietoj kunigo atvestų savo draugę Teresę. Žinojau, kad ji baisiai jam patinka. Kartą per balių, sėdėdamas šalia jos prie stalo, tikriausiai nemažai išgėręs ir įsidrąsinęs senelis uždėjo ranką ant jos kojos. Nors senelis teisinosi, kad padarė tai netyčia, kad tiesiog nuslydo nuo stalo ranka, tada buvo kilęs skandalas. Ji tikrai buvo graži arba mūsų skoniai buvo panašūs. Paskutinis senelio noras buvo paliesti jos koją. – Ji nesutiko? – Mama tada įsiuto. Tuo metu, kai jis prašė, buvau kambaryje. Nežinau, ar Teresė būtų sutikusi, bet mama net neketino jos prašyti. „O, Dieve, kokia gėda, ką pasakytų žmonės“, – kartojo ji tyliai virtuvėje, žegnojosi ir verkė. – Ir? – Nedrįsau eiti pas mamos draugę. Paprašiau tavęs. – Ir prašydamas... Ne... Tu pirma ištiesei pinigus, o tik po to paprašei. Ką sau gal-

vojai? Kas aš tau? Kažką dar numykei, kad seneliui nieko gyvenime nėra gražesnio už moterį ir... – ji nebaigė sakinio ir klausiamai žiūrėjo. – Miegantis vaikas tik po jos, – Andrius baigė senelio jam pasakytus žodžius, kai kartą jau būdamas vyresnis paklausė apie jo tikėjimą. Jam pasirodė, kad ją tai paveikė šiek tiek raminamai. Jie buvo iš vieno kiemo, mokėsi paralelinėse klasėse. Vyresni berniukai laidė užuominas, kad ji laisvo elgesio, kažkas net gyrėsi turėjęs su ja vyriškų reikalų. Andrius netikėjo tais paistalais. Jau vėliau dar kažkurį laiką jie kartais susitikdavo, bet vis kažkokiomis netinkamomis aplinkybėmis. – Ne. Visai ne tai. Nors... Nežinau... Gal... – nerišliai jis bandė pateisinti savo poelgį prieš daugelį metų. – Tik negalvok, kad po tiek metų pykstu. Tik tada... – ji nebaigė sakyti ir nusuko akis. Tada sutartu laiku Andrius tyliai pravėrė laukujes duris ir ant pirštų galiukų ji įsliūkino į vidų, o po to – į senelio kambarį.

GINTARO LAŠAI

Andrius tikėjosi, kad ruošdama vakarienę mama neišgirs. – Seneli, seneli, – pasilenkęs jis tyliai sušnibždėjo jam į ausį. – Tai tu, Andriuk? – Atvedžiau tau merginą. Nuskambėjo kažkaip neįprastai, lyg būtų atvedęs arklį. – Teresę? – prakutęs paklausė senelis. Gal reikėjo sumeluoti? Bet kaipgi galėjo? – Ne. Tai... – nedrįso sakyti jos vardo. – Tai daug jaunesnė ir labai graži mergina. Senelis suraukė raukšlėtą kaktą, sučepsėjo lūpomis ir neramiai sujudėjo. – Kaip ji atrodo? Andrius atsisuko į ją ir sukaupęs žvilgsnį, lyg turėtų nupiešti jos portretą iš natūros, nedrąsiai pradėjo apibūdinimą. – Ji vidutinio ūgio, plaukai tarsi anksti vasarą geltonai pražydusi pieva. Pameni, kaip brisdavome per ją, eidami į mišką ar prie upės, norėdami išvengti lanksto? Mes ją liesdavome pirštų galiukais, o tu kaskart sakydavai, jog mes šukuojame merginos plaukus. Pameni? Jis nieko neatsakė, tik atsisukęs Andrius pamatė veide įtampą. Kalbėjo toliau: – Jos nosis kiek riesta, akys truputį per didelės smulkiam veidui, drėgnos ir labai išraiškingai spindinčios, o lūpos putlios ir ryškios. Jos laibas kaklas, ji liekna, tokia lengvutė, lengvutė, apsirengusi balta suknele juodais žirneliais, iš po kurios pūpso dvi nuostabios krūtys. Senelis garsiai atsiduso. – Ar ji gali atsisėsti ant tavo lovos? Senelis palingavo galvą, sukrutino lūpas, bet garso neišleido. Ji be žodžių priėjo ir, kukliai atsisėdusi ant lovos kraštelio, nedrąsiai stumdama senelį, pasidarė daugiau vietos. Tada paėmė jo ranką, švelniai patrynė delnais ir užsidėjo sau ant šlaunies. Senelio veidas tarsi ištįso ir atrodė, kad tiesinasi visos jo raukšlės. Tuo metu girgždėdamos prasivėrė kambario durys ir atsisukęs Andrius pamatė tarpdury sustingusią mamą. Nespėjo net išsižioti, kaip durys užsidarė. – Mano stotelė. – Galiu tave palydėti? Jis pašoko iš vietos ir padėjo jai atsistoti. – Nežinau. Turiu vyrą, vaikų ir tikriausiai esu laiminga, – kalbėjo nusisukusi į duris. – Tiesa, – ji netikėtai atsisuko ir kažkaip keistai pažiūrėjo. Akys buvo drėgnos ir ypatingai spindėjo, visai kaip tada, kai Andrius seneliui piešė jos portretą. Juos skyrė tik

mažytis tarpelis ir tas artumas jį skausmingai jaudino. Jautė, kaip kojos medėja, likusi kūno dalis stabarėja ir darosi visiškai nepaslanki. – Kai paskui mamą išėjai iš kambario, jo ranką užsidėjau ant krūtinės. Jis neprašė, aš pati. Atsiduso, šiek tiek pasuko galvą į šalį, bet tuoj pat vėl atsisuko. – Ir dar kai ką tau pasakysiu, – ji skubiai, nesirinkdama ėmė berti žodžius: – Dariau tai ne dėl pinigų ir paėmiau juos, kad negalvotum... Ir ačiū už tą apibūdinimą. Niekas ir niekada daugiau man taip nesakė. Jūsų rankos tikrai labai švelnios. Dabar tai žinau. Be galo švelnios. Sudiev. Jis norėjo kažką atsakyti, bet išgirdo, kaip suspaustos sausos lūpos pokšteli išleisdamos neaiškios kilmės priebalsę, skambteli it norėdami tą raidę, to žodžio, to sakinio pradžią pagauti ir sulaikyti ją dantys. Dabar, Andriau. Dabar, gal dar ne vėlu. Jos paltas liečia tavo striukę. Daryk kažką. Daryk, ko nesi niekada gyvenime daręs. Sukąsk jos apykaklę ir nepaleisk. Ir sulaikyk. Laikyk įsikandęs stipriai, o kai ji norės pajudėti, truktelk ją atgal arba eik iš paskos, bet nepaleisk, Andriau. Maldauju. Tu gi puikiai žinai, kad viskas, ko gyvenime ėmeisi, nesąmoningai ar sąmoningai – koks skirtumas – darei tai įsikandęs jos palto apykaklę. Kiekvienąkart prašydamas Dievo pagalbos ar jam dėkodamas, tu net nenujausdamas galvojai apie ją. Dabar tikrai tai supratai ir nesileisk vėl pasodinamas į patogią mintį. Sukąsk ir laikyk. Aišku, ji nustebusi atsisuks, tikriausiai išplės akis ir bus netekusi žado. O gal ji meiliai paklaus, kodėl taip elgiesi? Ką darysi tada? Nesi sugalvojęs žingsnio į priekį? Jei paklaus, ar prisimindavai ją, kentėk sukandęs dantis, bet neišsižiok, tik išleisk garsą, panašų į šuns urzgimą. Jei pasidomės, ar matydavai jos veidą, neprasižiok ir nesakyk, kad kaskart atsitrenkdavai į rūsčią jos kaktą, niauriai primerktas akis ir patirdavai erzelį, nes niekaip negalėjai suprasti, kodėl lig šiol aiškiai matai kiemo draugus, o ją – tik atskiromis dalimis. Sukandęs dantis tu nepajėgsi pasakyti, kad ji velniškai graži, kad kartodavai tai kone kiekvieną rytą vietoj mankštos, bet kad ir kaip būtų keista, tavoji vaizduotė nesugebėjo sudėlioti jos į vieną visumą, nes veido bruožus išlydydavo – dabar tai supratai – iš jos vidaus išsiveržiantis karštis – ūmus jos būdas.

O jei neatsisuks? Jeigu lyg niekur nieko, net nejausdama tavo dantų, išlips iš autobuso ir eis? Gal tada įsikibk rankomis? Apkabink, paleisk dantis ir pasakyk, kad nesvarbu, ar matydavai jos veidą, ar ne, pasakyk, kad visos po to sutiktos moterys buvo tik mėsa, baltoji mišrainė, silkė, bulvės, alus, degtinė – maistas ir gėrimai, kuriuos kišai į save, kad numalšintum alkį ir troškulį. Išdrįsk pasakyti, kad meilės prisipažinimai kitoms moterims tebuvo noras maistą padaryti minkštesnį, lengviau sukramtomą, reikalaujantį mažiau pastangų iš tavo žandikaulio. Ne, vis dėlto nepaleisk dantų. Kokia prasmė? Šito sakyti neverta. Tai tik žodžiai. Nepaleisk, Andriau, dantų, kad pasiteisintum. Gal nepravėręs burnos kažkokiu būdu sugebėsi pasakyti, kad lig šiol saugai mamos, kuri nesugebėjo nieko išmesti, tau perduotą dėžutę su savo vaikystėje iškritusiais pieniniais dantimis, vis dar tikėdamas, kad vieną dieną dantukų fėja pakeis juos į didžiausią lobį. Matai ant jos palto kelis nežymius trupinius? Perbrauk ranka, nuvalyk ir tylėk. Andriui ima suktis galva. Bet keistas jausmas. Galva sukasi, o nosis, akys, ausys, lūpos prilipę tarsi įmagnetinti prie palto apykaklės ir nejuda. Ir pieniniai dantys. Jis aiškiai juos mato išsibarsčiusius taip nekenčiamoje dėžutėje, kurią kiekvieną kartą atėjus Kalėdoms ruošiasi išmesti. Liečia juos, atidžiai apžiūrinėja – ieško sukandimui labiausiai tinkamos poros: suima pirštais, spaudžia ir tikrina atitikimą. Andrius lyg užhipnotizuotas stebi, kaip senelis veria į adatą siūlą, be jokių pastangų nukanda ir vikriai siūlo gale susuka mazgą. To triuko jis taip ir nesugebėjo atlikti. Autobusas sustojo, durys atsidarė, o ji, grakščiai nušokusi ant grindinio, atsisuko ir piktai sušuko: – Vis dėlto abu jūs esate trenkti! Sutrikęs Andrius stebi, kaip šnypšdamos ir girgždėdamos veriasi durys, pagaliau supranta, į ką panašus mamos dūsavimas, apima abejingumas darbui, remontuojamai mašinai, vaikams, mamai, šuniui – viskam ir visiems, kurie nesupras jo būsenos. Autobusui pajudėjus rankomis atsiremia į durų stiklą. Mato pro langą, kaip ji sustoja, paskutinį kartą atsisuka ir rūsčiai pažiūrėjusi pasuka į vidų koją. Autobusas važiuoja. Jis žiūri į savo rankas, o pilvą perveria skausmingas pavydas seneliui. 51

GINTARO LAŠAI

Jurgis RAUDYS

paklydimai I imti ir išsižadėti savyje to kas yra geriausia taip nutinka visada kai labiau kliaujiesi savimi nei patyrusiu mokytoju

***

buvo verta n metų klūpoti nepatogiam maldos namų klaupte svetimas maldas savo lūpomis kramsnoti kad išmoktum nutilti susivokti ir paprašyti: Viešpatie apsaugok mane nuo manęs paties

pūsiu lūpų pusnimis užpustysiu žvakės liepsną nuris plaučių burės ausies sraigę lėtai lėtai lėtai iš vieno kambario šliauš į kitą kol pails kol sapno voratinklio drobėn įsisups su visais nakties garsais

II kai meti kaip sakoma kelią dėl takelio tai reiškia kad ieškai savo kelio o randi žvyrą tarp kojos pirštų tada sąžinę ėduonis griaužia kartais taip gimsta poezija dėl to būtent dėl to ir čia negali neįžvelgti tave mylinčio Dievo tau skirto gerumo

būsena suliepsnoja alėjos šviestuvai dar ne tamsu dar tik prieblanda užuomina kad šiandiena jau viskas baigta mieste daugėja tuštumos kol lieki vienas bet ne vienišas akmenim grįstom gatvėm kartu su savo nerimu ramiai vaikštinėji

*** nenoriu būti čia kur esu dabar nes dabar ir čia esu padalytas per pusę kai nubusiu vėl visas būsiu čia ir dabar bet ir vėl norėsiu būti ten kur manęs ką tik buvo tik pusė

*** vienas kambarys ir keturios vienodos sienos aukštai aukštai mažas stoglangis mažai pravertas pučia šiltas pietų vėjas vakarinę paukščio giesmę man atpusto ir varva tirpstantis mėnulio vaškas į mano sapno guolį pasiruošusį ir vėl paguosti mano pavargusią kaulinę sielos urną

*** užrašau ir perbraukiu vėl rašau braukau taip ir parašau tekstą apie tekstą

autoportretas kiekvieną rytą ji stovi prieš jo didenybę vonios didįjį veidrodį

GINTARO LAŠAI

mažu juodu pieštuku paryškina visus savo trūkumus

nevykusi fotografija mirkteli fotoaparato akis žinom mirtis pagavo nusikaltimo vietoje už riešo bet viso dugno nuryt neįstengė *** kai žmogus prisivalgo oro

jis atrodo labai oriai ir vaikšto jis vienas nes yra vienišas *** mes įrišim į raudonosios evangelijos knygą mokinsimės per istorijos pamokas namuose vartysime juodai baltus kelionių bukletus

ir skaičiuosime savo kišenes pirksime bilietus keliausime pažiūrėti kaip laikas stingsta į ledo paveikslus kaip kvepia sniegas *** stalkeriškas peizažas: pelkė pelkėje vėjas silpnas rūkas žemas švino dangus šalia rūdijantis gelžkelis staigus šūvis tylos siūlą raudoną nutraukia ir galvą pasukęs per apsnigtą petį matau: siauras takas šuns pramintas veda į namą lyg kontrabandininkas stoviu sutrikęs ant pažadėtosios žemės pakrantės pjautuvo per pasienio žolę žalią ir aukštą saugiai pernešęs badą marą nuopuolį atgailą ant savo krūtinės jūsų ►

Ričardo Šileikos nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄

nemigos prakaitą ir visų kartų amžiną klausimą _ _ _

vaikštau atsargiai aplink įtariai pasvirusį namą kaip garsiai traška braška po batų padais numintais smilkstanti rytmečio saulė kuris aukštas kuris langas kambarys ten drobulė kuria buvo išklotos mano kūdikystės ėdžios sapno šešėlių dėmėm lopyti vystyklai baimės ir nuostabos sąmyšio atoslūgio skliautą sugėrę ten vienaakė vienatvės lėlė ir arkliukas medinis šlubas į melo šalį nešęs ten vonios trupantis čiaupas suskaičiuoja iki begalybės ir įskilusi vaza su šakele nuo troškimų medžio nulaužta kur smaginasi Viešpaties kirminas sienoje raudonų plytų skiriančioje mane nuo manęs paties yra skylė už pakrypusio veido – paveikslo šovinio urvas suglumimo grota nagu pakrapštau kaip netikėlis Tomas šešėlio šoną skausmą pakurstau kuris tampa nerimu gyvenančių palėpėje cenzūros iškarpyta kino juosta knygoj pabraukta eilute pastraipa straipsnio antrašte Velykų antrąją dieną: ir mirtis pati save sunaikins atsisakęs savo ir jūsų siūlomo laiko vaikštau prieš laikrodžio rodyklę aplink raudonų plytų namą išėjęs į niekur į niekur sugrįžęs vaikštau pirštu ant balto popieriaus lapo pro langą žiūriu klausausi kaip gėlė vėjyje siūbuoja varnos rečitatyvui akompanuoja

*** esu pakviestas išviešinti savo švarko vidinių kišenių turinį 54

susirinkusiai auditorijai esu pastatytas ant ešafoto pro aukštus langų vitražus šviesos ašmenys ant manęs krenta bet aš dabar mieliau tylos siūlą sukandęs tarp dantų pirmyn ir atgal neramiai vaikštinėčiau po šią sceną ir klausyčiausi senų medinių grindų girgždančių istorijų nei lašas po lašo žodis po žodžio trupinčiau savo sielą į jūsų alkanas ausų geldeles nežinau nežinau ar man to reikia nežinau nežinau ar jums tai padės nesiruošiu jūsų glostyti palei plauką būsiu kaip K.Donelaitis kartais ironiškas kartais tiesmukas kartais didaktiškas nes man tai rūpi vos atmerkus akis šeštą valandą ryto šildantis prie verdančio aliuminio vandens virduliuko kad vėliau galėčiau su jums nematoma savo gyvenimo antrąja puse gerti kavą lovoje ir kalbėtis apie tai kas mums rūpi man tai rūpi ir antrąją dienos pusę vaikštant kartu su nepažįstamaisiais taip gerai mums visiems pažįstamom uostamiesčio gatvėm galvoju

galvoju galvoju apie tai ir sekmą dieną būdamas maldos namuose apie du reiškinius žmogaus gyvenime noriu kaip laikrodininkas laikrodį išnarstyti po kaulelį savo santykį su gimimu ir mirtim bet visada atsimušu į žodį paslaptis kuri nėra mums miglos pūtimas į akis kuo daugiau galvoju apie šią paslaptį tuo labiau mano kaulus aptraukusi oda pašiurpsta tai baimės ženklai ir simptomai nes niekas ir niekada neįmins gimimo paslapties galime tik nuolankiai palenkti galvas ir sutikti jog nė vienas iš mūsų nesame savo egzistavimo priežastis iš bevardės būties esame pašaukti pirmiausia būti o tik vėliau skandintis veiklos verpetuose taip tai reikia pripažinti nes esame šios paslaptingos tikrovės dalis taip tai pripažinę į save ir pasaulį imsim žiūrėti toliau savo šąlančios

GINTARO LAŠAI

nosies viduržiemy ir tarpuvarčių žmonės – avinėliai demonų veidais vėl bus tik žmonės kaip ir mes visi taip gimimas yra paslaptis taip gyvenimas yra vienas ir jį reikia gyventi iš visų jėgų bet taip pat yra ir mirtis lygiai tokia pat paslaptis tik kitokios konsistencijos ašaras nokina artimųjų akiduobėse galime persodinti kepenis inkstus ir širdį bet pasižymėti sieninio kalendoriaus brevijoriuje savo mirties datos niekaip neišeina mirtis yra taškas sako ateistas mirtis yra kablelis sako tikintysis nežinau nežinau kaip ten yra iš tikrųjų žinau tik tiek kad mirtis yra mirtis ir nieko čia gero nes ir Jėzus Kristus lankydamas dulkėtus biblijos kaimelius graudžiai verkė prie mirusio bičiulio tiesa bičiulis Jėzaus buvo prikeltas

Th.Manno festivalio esė konkursas Thomo Manno festivalis paskelbė jaunimo esė konkursą. Tai puiki galimybė dalyvauti Nidoje liepą vykstančioje tarptautinėje menų šventėje.

Tradicinis vasaros festivalis, rengiamas Th.Manno kultūros centro, Nidoje vyksta jau daugiau nei du dešimtmečius. Kiekvienų metų programa formuojama pagal tam tikrą temą, iškeliančią aktualius visuomenei klausimus. Norėdamas skatinti jaunimo sąmoningumą bei dalyvavimą kultūriniame gyvenime, Th.Manno kultūros centro kuratoriumas trečius metus iš eilės skelbia esė konkursą festivalio tema. Šiųmečio 23-iojo Th.Manno festivalio tema – „Tėvynių Europa“. Plačiau apie festivalio temą www.mann.lt. Festivalio rengėjai laukia esė, kurios iš asmeninės perspektyvos apmąstytų šiuos ir kitus susijusius klausimus: ar migracijos ir skaitmeninių tinklų amžiuje žmonėms dar reikia tėvynės? Jei taip – kokios? Ar tėvynė yra tik viena, ar jų gali būti daugiau? Kas – istorija, rinka, kultūra – yra svarbiausias Europos dėmuo? Ar Europa gali būti tėvynė?

Trijų geriausių esė autoriai festivalio metu viešės Nidoje (apmokama kelionė Lietuvoje ir nakvynė), dalyvaus festivalio renginiuose, bus apdovanoti festivalio atminimo ženklais ir Th.Manno knygomis. Ėsė ir jų vertimai į vokiečių kalbą bus paskelbti Th.Manno festivalio ir Goethe’s instituto Vilniuje internetinėse svetainėse. Konkurse gali dalyvauti jaunimas nuo 18 iki 26 metų imtinai. Lietuvių kalba parašytos esė festivalio tema apimtis – nuo 1 000 iki 2 500 žodžių (maždaug 3–8 psl.), reikalavimų neatitinkančios esė nebus vertinamos. Tekstus siųsti el. paštu ese@mann.lt iki birželio 1 d. Konkursui pateiktus darbus vertins trijų asmenų komisija. Konkurso rezultatai bus paskelbti Th.Manno festivalio svetainėje www.mann.lt birželio 10 d., nurodant tris į finalą patekusius esė autorius.

▪

Miško alyvos GINTARO LAŠAI

Marina KULČINSKAJA

Iki Kalotės ežero kelias netrumpas – pirmiausia turi ilgai (per visą miestą) važiuoti autobusu, paskui nuo Girulių turi praeiti pro ilga virtine nusidriekusias snūdžias užmiesčio vilas, pereiti pievą, po to mišką, tik tada pasieksi ežerą. Net šventadieniais žmonių ten nedaug, dauguma pirmenybę teikia pajūrio pliažams, taigi prie ežero visada tylu, ramu... Nedidelis rojus, ypač ilgosiomis vasaros pradžios dienomis, kai jauna, jėgų pilna gamta keri gaivalinga žaluma. Birželį norisi susiurbti į save kuo daugiau žalumos ir šviežumo, taip pat malonu stebėti ir pokyčius savyje, juk saulės šiluma ir žydėjimas keičia visus ir viską – net Tina, paslėpusi antresolėse pilkų tonų žieminius rūbus, tapdavo truputį ramesnė ir mielesnė. Lora taip mėgo tą ežerą, kad kelias jai neprailgdavo. Kai paskutinėje stotelėje išlipdavo iš autobuso, kai akimis pamatydavo kaštonuose skendintį seną stoties pastatą su užrašu „Giruliai“, iš anksto imdavo mėgautis ilga ir nerūpestinga laisva diena. O ir kaip nesidžiaugti pačiu ėjimu žalia Girulių gatve, kurioje tvyro malonus salsvas aromatas. Su niekuo jo negali supainioti, juk prisimeni jį nuo mažumės. Mielosios alyvos! Jų kvapas sieloje pažadina keistą nerimą, o širdį ima gnaibyti nesuprantamas ilgesys. Taip norisi tapti gražuole, nuveikti tūkstančius gerų darbų, apsikabinti ir nuraminti visą pasaulį. O štai ir stebuklinga pieva, geltonos pienės ten šviečia pramaišiui su kitomis kvapniomis gėlėmis. Virš jų raminamai dūzgia kamanės. Paskui kelias pasuka į Kalotės šilą, perregimą, šviesų, saulės spindulių jau sušildytą. Spygliuočių miške oras toks grynas, kad net skamba... 56

Greičiau, greičiau pirmyn miško taku! Štai ir vandens gaiva pakvipo, iš kairės jau mirguliuoja ežero lygus paviršius, tuoj ir žalioji pieva atsivers. Čia gera apsistoti, alksnių šešėlyje priglausti sunkų krepšį su valgiais, nusimesti drabužius, perbėgti smėlėtu dugnu ir, baidant mailių, mestis į ramius Kalotės vandenis. Jie apkabins ir sūpuos vos vos jaučiamose vėsiose bangose. Paskui jau, prisimaudęs iki drebulio, gali šildytis ant kranto, gali nuo savęs purtyti lašų brangakmenius, stebeilytis į lygų vandenį, gali net bandyti įžiūrėti, kas ten, gilumoje, toje povandeninėje karalystėje, kur verda savitas gyvenimas – mažais lapeliais siūruoja vandens augmenija (visai taip, kaip kažkieno plaukai), savais keliais traukia nedideli vėžiukai, vandens mirgėjime keistai rąžosi paskendę šiekštai ir kerplėšos. O, kad taip nupaišius... Tik gaila – rankos ne toje vietoje išaugo. Šitą nedidelį miško ežerėlį Lora apipynė visokiomis istorinėmis paslaptimis ir legendomis, o ir šiaip priskyrė jam stebuklinių galių. Jos vaizduotėje dievaitė Jūratė čia buvo pasistačiusi savo mažuosius rūmus, kur ilsėdavosi nuo bangų mūšos triukšmo ir šalčio, čia ji slėpdavosi ir nuo ūmaus būdo savo tėčio Perkūno. O gal čia kažkada buvo dvaras su turtinga biblioteka ir balkonu, į kurį mėgdavo išeiti gražuolė panaitė ir kur šukuodavosi ilgus savo plaukus. O vėliau, šėliojant nesiliaujančiam lietui, dvaras kartu su krantu nugrimzdo į gelmes, o iš pastato teliko povandeninis tunelis. Pūgžliai saugo tą įėjimą, o sienos apaugo kriauklėmis. Jeigu čia panardytum, turbūt rastum senų žiedų, taurių, žvangučių, galų gale strėlių antgalių. Tik kad baisoka nardyti. O jeigu sutiksi ežero dvasią? Gražuolę moterį, kurią Jūratė paliko saugoti savo mažuosius rūmus. Ji iškils iš sūkuriuojančios rūko tirštumos ir patyliukais nučiuoš ežero paviršiumi. Vietiniams ji – geroji

fėja gynėja, dangaus dvasia, gyvenimu gaivinanti jų laukus, pievas ir sodus. Bet vis tiek... kažkaip nejauku. O jeigu tikrai kas septyneri metai naktį, kai virš miško kybo geltona pilnatis, ežeras išnyksta, o tada viską apgaubia paslaptingi rūkai ir... Geriau paklausti senųjų ąžuolų ir šimtamečių pušų – jie daug matė. Prie ežero Lora keliaudavo su tėčiu. Tina į tą „balą“ žvelgė iš aukšto – jeigu jau išsiruoš į gamtą, tai tik į Smiltynę – arčiau namų ir vandens daugiau. Kartu su tėčiu Lora ištyrinėjo visa, kas buvo šalia ežero. Kalotės miško laukiniu nepavadinsi – ne viena karta jį skersai išilgai išvaikščiojo. Tai ir Lora su tėčiu – miesto žmonės – ryžosi su šilu susipažinti. Kelias vinguriavo pro birželio saulėje skendinčius medžius, šie draugiškai mojo šakomis. Visa aplink buvo žalia: gėlės, samanos palei keliuką, rodėsi, kviečia juoktis ir dainuoti, tai ir balsingi paukščiai stengėsi kiek išgali. Loros tėtis iš kitų skyrėsi įsišaknijusiu berniokišku smalsumu – viskas jam buvo įdomu. O savo žiniomis jis mielai dalijosi su mažąja savo dukryte. – Šita štai vadinama baltašakne, – aiškino tėtis. – Nemažas augalas, bet kuklus, kaip tik dabar žydi mažyčiais paprastais žiedeliais, primenančiais pakalnutes, o lapai dideli, panašūs į svirtis. Į svirtis? O, ne, jie panašūs į plunksnines vėduokles, ir, greičiausiai, ežero šeimininkė vėduojasi jomis, kai ilsisi medžių paunksnėje. Ypač šiltomis liepos naktimis, kai vanduo tampa šiltas kaip ką tik išmelžtas pienas. – O štai pro samanų kilimą išsistiebė baltos vaškinės gėlytės, kaip sagutės. Tai vienažiedė žemoklė. Ji tik vieną žiedelį teturi. Čia pat nuo žemės atsiplėšęs plonas stiebelis kelia aukštyn du širdelės formos lapelius, virš jų – maloniai kvepiantis purus baltų žiedelių žvaigždynas. ►

GINTARO LAÅ AI

Ingos Mazaj / eFoto nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄ – Žiūrėk, tėti, gal čia tokios laukinės

pakalnutės? – Ne, pakalnutės ana ten, jų lapeliai pailgi, panašūs į ožkos ausis. O šis nuostabus augalas – medutė, nors kvepia visai kaip pakalnutė. O šita, įsidėmėk – naktižiedė. Įdomu buvo visa tai Lorai, bet vis tiek tikėjosi, kad štai krūmuose sušmėžuos geltona lapės uodega ar bent jau kiškio letenos... Prie takelio augo medis su viena šaka, primenančia ranką, rodančią kelią: eikite štai tuo keliuku toliau. Štai ir varnas garsiai užkarkė tiesiai virš jų, tarytum kur kviesdamas, o tada jau tankynė prašviesėjo, ir jiedu išėjo į laukymę, apaugusią aukšta žole ir krūmais. – Tėti, kaip manai, tai varnas mus į pievelę atvedė? O, žiūrėk, kokią žalią arką supynė medžių šakos virš takelio... Žengę pro arką, laukymėje sustojo. Pilna krūtine įkvėpė pušyno oro, mėgavosi tyla, kurią tik paukščių balsai kartais sudrumsdavo. Laukymė buvo ypatinga vieta. Nuo viso to, ką pamatė per dieną, ji skyrėsi nedaug, bet vis dėlto tai buvo akivaizdu. Taip parkas skiriasi nuo miško. Čia nėra susipynusių medžių šaknų, akis ir širdį užlieja kvapų prisodrinta žaluma – tarytum čia būtų stovėjusi nematoma siena tarp dviejų pasaulių. Kas gi čia ypatinga? Ogi štai kas – aukštaūgiai krūmai su širdelių formos lapeliais ir nėrinių rankoves primenančiomis šviesiai alyvinės spalvos žiedų kekėmis. – Tėti, žiūrėk, alyvos! Priskinsiu mamai puokštę. – Ką gi, – patylėjęs sutiko tėtis. – Jeigu to nori. Ir pasitraukė į nuošalę, ieškodamas patogios vietelės poilsiui, kur galima būtų ir užkąsti. Lora nulaužė kelias šakas ir su puokšte patraukė pas tėvą, bet už kokių dešimties metrų jai kelią pastojo rudas debesis, kuris, bloškęsis jai po kojomis, ūmai pakilo į viršų. Lora įsižiūrėjo atidžiau – ant šakų, vos keli metrai nuo žemės, sūpavosi du paukščiai: gal pelėdos, o gal apuokai. Žiūri jai į akis ir niekur neskrenda, tik galvas sukioja. Ūmai Lora išsigando – greičiau, bėgte iš čia! Ir medžiai virš galvos ėmė kažkaip nemeiliai šiugždėti, tarytum bartųsi: „Eik,

eik iš čia mažoji įsibrovėle, nėra čia ko tau veikti!“ Vidudienio saulė švietė taip pat ryškiai kaip anksčiau, miškas net aidėjo nuo paukščių, monotoniškai dūzgė kamanės, bet Lora jautė siaubą žmogaus, atsidūrusio draudžiamoje zonoje. Kiek kojos nešė nubėgo pas tėvą – jis stovėjo, apžiūrinėdamas priešais gulintį didžiulį ąžuolo kamieną. – Žiūrėk, medžio vidus visai sutrūnijo, o raukšlėtą žievę apaugo žalios samanos. Jau ir lianos, gebenės kamieną apsivijo. Įdomu, kiek dar metų prireiks joms, kad visiškai medį po savimi palaidotų? Jiedu įsitaisė žolėje netoli medžio, iš sviestu įmirkusio popierinio maišelio tėtis ištraukė pyragėlius su kiaušinių ir svogūnų laiškų įdaru, į stiklines iš termoso įpylė karštos kakavos. Tyliai virš kalvos šnabždėjo lapija, žolėje čirpė žiogai. – Tėti, o kas čia per vieta tokia, Kalotė? Kuo ji įdomi? – Kai dirbau laivų remonto įmonėje, vietiniai vokiečiai pasakojo, kad iki karo Kalotė buvo didelė ir graži gyvenvietė. Kažkada čia buvo malūnas, geležinkelio stotis ir raudonų plytų mokykla, kurioje dėstė reiklus mokytojas vokietis. Mokyklos pastatas išliko iki mūsų dienų. Tik savo bažnyčios gyvenvietė neturėjo. Vietovės čia gražios – miškai, ežeras, jūra. Dangė netoliese teka. Iš aplinkinių miestelių ir gyvenviečių priemiestiniu traukiniu čia atvažiuodavo daug poilsiautojų, gera buvo pasivaikščioti, pasimaudyti. Paskui stojo tarybų valdžia, sumąstė čia kolūkį. Dauguma vietinių namus pardavė ir išvažiavo į Vokietiją. – Į kurią? – viltingai paklausė Lora. – Ar mūsiškę, demokratinę? – Ne. Į kapitalistinę. Tegu jie ten ir gyvena, jiems ten geriau, labai jau mes su jais nepanašūs. Turbūt todėl, – atsiduso tėtis, – šiandien čia viskas taip ir atrodo. Šventa tiesa, kolūkiuose nedaug romantikos: atsikrausto svetimieji su savo taisyklėmis, traktoriais, prisistato standartinių namų ir silikatinių plytų kiaulidžių... Kur čia išsiteks damos su ilgomis suknelėmis ir skėčiais, jūreiviškais kostiumėliais aprengti berniukai, mergaitės trumpomis suknutėmis ir nėriniuotais pantalonais... Kur gimnazistai su knygelėmis po pažasčia, kur visas tas

grožis?.. Viską apaugo užmaršos žolė, liko tik įkyrių musių zyzimas. – Kažkur netoliese yra čia ir apleistos kapinės, kuriose žmonės nė nesilanko. – Išeitų, apleido savo mirusiuosius? – O ką daryti? Visi kapai kaip vienas samanomis apaugę, lapais apkritę, o žolė virtusi šienu, žemės byra. Kryžiai surūdijo, sukrypo, beveik visi užrašai nusitrynė. Sunku net žiūrėti į tai... Lora susigūžė: – Gal eikime į kitą geležinkelio pusę, pažiūrėsime, kas ten. Jiedu priėjo rugių lauką, kur vėjas glostė jaunus pasėlius, paskui mišku pasuko Girulių link. Iš pradžių ėjo tiesiog žuoliais, paskui nusileido į takelį, sutryptą šalia bėgių. Priešais šmėžavo jų švyturys – aukštasis Girulių televizijos bokštas, žadantis civilizaciją šalimais. Lora tebesinešė alyvų puokštę – ji vyto tiesiog akyse – nėrinių kekės nusviro, drebėjo išsigandusios. – Neparneši, – pastebėjo tėtis. – Pakeliui visiškai nuvys, parsiveši šluotą. Taip ir atsitiko. Ir Lora susigėdusi, stengdamasi nežiūrėti, kaip krūpčioja mirštančios gėlės, jas išmetė. Jautėsi slogiai. Kuo ji skiriasi nuo tų, kurie savo rankomis suniokojo Kalotę? Visų čia įnašas – kieno didesnis, kieno mažesnis – vienas namą nugriovė, kiti išsigraibstė akmenis, dar kiti medį nukirto, o ji štai alyvų krūmą aplaužė. Fui, mėgėja gauti grožį už dyka! – Be reikalo, tėti, aš gėles skyniau, geriau būtų augę. Tėtis apkabino ją ir švelniai lūpomis palytėjo galvą. *** Kitą pavasarį Lora baigė pradinę mokyklą. Ketvirtoji klasė, paprastai primenanti žvėryną, ūmai nusprendė šį įvykį įprasminti iškyla į gamtą, – matyt, pavasario pabaigoje kažko ėmė reikalauti siela. Lora pasiūlė važiuoti į Kalotę (juk jau greit vasara, ir alyvos nužydės), ir jai pačiai netikėtai visi sutiko. Pasiekę laukymę prie ežero, mokiniai deginosi, maudėsi, spardė kamuolį, žaidė gaudynėmis. Lora kažkaip nepritapo, tai sutryptu miško takeliu patraukė prie alyvų, gal net pasimatyti su rugių lauku, kur visada siaučia vėjas. Gudobelės krūmas mojo jai žalia ranka. Lora sustojo, pasisveikino su pieva, mintimis paprašė atleidimo už praeitų metų vagystę. Ūmai

GINTARO LAŠAI

susimąstė, iš kur miške alyvos? Juk jos paprastai auga soduose. Štai ir atsakymas – du platūs, samanomis apžėlę laiptai. Kaip ji anksčiau jų nepastebėjo? Kažkada čia buvo namas, jame gyveno žmonės. Prisėdusi ant senų susimąsčiusių akmenų, Lora paglostė juos ranka. O, mielasis name! Kas gi tave, kuršių ir prūsų palikuonių statytą, nugriovė? O gal tau teko daugybę metų tuščiam stūksoti, kol virtai dūlėsiais? Juk ilgėjaisi savo gyventojų, tave apleidusių. Tikėjaisi, kad vienądien jie grįš... Bet jie negrįžo nei po metų, nei po dvidešimties. Jeigu būtum išgyvenęs, tai gal dabar atsivertų durys, pro jas lietųsi švelni šviesa, išgirstume tavy gyvenančių žmonių balsus. Pakalbintume juos, tokius nepanašius į mus, santūrius, nepažįstamus... Dabar gi tie žmonės iš prarasto jau laiko siunčia jai linkėjimus alyvų kekėmis ir apsamanojusiais laiptais. Prieš Loros akis tie žmonės praplaukė kaip filmas: kaimo vaikai karštą vasaros dieną bėgo ežero link, juodas šuo, iš pradžių tik markstęsis ir žiūrėjęs kreivai, nubidzeno iš paskos, paskui jau ruduo, vaikus į mokyklą išlydinčios mamos, moterys, traukiančios iš krosnies puodynėles su karštu maistu... Šventėms kepdavo pyragus. Žiemą lede gręžė eketes, meškeriojo. Tarpusavy rungėsi gėlynų, palangių grožiu – rožės, snapučiai čia žydėjo, jurginai, ramunės... Žvakės vakarais anksti gesdavo, ir kažkoks paukštis vis klykaudavo – tarytum moteris verktų ar vaikas... Lora dar atidžiau įsiklausė. Bet teišgirdo medžių viršūnėmis praūžiantį vėją. Pasaulis, kurio daugiau nebėra. O juk ne ilgi metai, ne liūtys, ne vėjai visa su žemėmis sulygino, tik žmonės su keistomis savo idėjomis. Nėra baisesnės jėgos už žmogaus idėjas. Šios geba daužyti pasaulius. Jau pažįstamu takeliu (štai žliūgė, štai baltašaknė, o štai baltažiedė notrelė) Lora nubėgo prie ežero, kur žmonės deginosi kaip ir anksčiau, paaugliai spardė kamuolį, vandenyje turškėsi mažyliai. Bendraklasiai, susėdę ant pakloto, gardžiavosi iš namų atsineštais užkandžiais.

Prie kranto augantys gluosniai, pasilenkę prie perregimo vandens, skalavo gelsvai žalias šakas. Vienas kamienas išsilenkė pavandeniui lyg patogus suolelis. Lora įsivaizdavo, kaip naktimis ant jo susėda laumės, kaip dainuoja užburiančias ir šaltas savo dainas. Ji įsibrido į vandenį ir užsiropštė ant mylimo gluosnio. Pro siūruojančias šakas matė, kaip ant kranto žaidžia mergaitė. Purius jos plaukus prilaikė pūkais virtusių pienių vainikas. – Šarlote! Šarlote! – šaukė ją mama. – Sugrįžk! Tik pasižiūrėk, koks gražus čia drugelis! Fricai, pasakyk jai! – Mama, aš dar noriu pasimaudyti! Noriu išmokti plaukti kaip Hansas! – varpeliu suskambo mažylės balselis. – Her Vegmiuller, Šarlotė sušlapins suknelę! O ta, kurią pasiėmėme persirengti, jau panaudota! – Nebijokite, froilen, nesušlaps! Šarlothen, bėk greičiau pas tėvelį! Mums jau reikia į stotį. Traukinys nelauks. Mažylė tebestovėjo vandenyje, įsibridusi iki kelių, rankytes ištiesusi kaip sparnus. – Vargšelė, nujaučia tikriausiai, kad mes čia paskutinį kartą, kad jau važiuosime į Tilžę, į mokyklą. – Tėti, aš ją parvesiu! – Nagi, Hansai! Vyresnysis brolis įsibrido į vandenį, paėmė seserį už rankos ir nusivedė į krantą: – Dabar, Šarlothen, važiuosime namo traukiniu, – kalbino jis mergaitę. Pro gluosnio šakas sušmėžavo nueinančiųjų stoties link nugaros – laiba jauna dama vapsvos liemeniu, prisidengusi nėrinių skėčiu, ponas su cilindru, nešantis užkandžių pintinę, jaunutė auklė, laikanti vaikus – vyresnį berniuką ir jaunesnę sesutę – už rankų. Mažylė, traukdama dainelę skardžiu balseliu, kitoje rankoje nešėsi pienių vainiką. Kol Lora ropštėsi iš blindyno, visa draugija dingo už posūkio, paskutinė ištirpo šviesi mažosios suknytė ir geltonos gėlytės rankelėje. Bendraklasiai, užsigerdami šiltu limonadu iš butelių, tebešveitė sumuštinius su dešra. – Matėte? Ką tik čia buvo vokiečių šeima su žavia dukryte. Draugužiai iš nuostabos net kramtyti liovėsi.

– Tau turbūt prisisapnavo. – Na, bet kaipgi čia... Negi negirdėjote angeliško jos balselio? – Jau ta tavo fantazija! – nusikvatojo Vitas Girkšas ir pasukiojo pirštu prie smilkinio. – Vienas žodis – trenkta! – Ne, jeigu jau tu angelų balsus girdi, tai pats laikas į Bangų gatvę pas Rubinšteiną, – juokais nutęsė Liucija Silenskaja. Iš Kalotės pusės pasigirdo prie stoties artėjančio traukinio dundesys. *** Ūkanotą lapkričio rytą frau Lora Vesterlund nubudo anksti. Jos vyras, nors jau dveji metai kaip pensininkas, niekaip neatsimiega, taigi atsikels ne anksčiau kaip dešimtą. Užkaitusi stiprios kavos, moteris įsijungė kompiuterį – gal atsirado kokių naujų objektų interneto aukcione. Įrašė jau įprastus žodžius: Memel Foto, ir štai išplaukė anksčiau nematyta nuotrauka su trapios blondinės atvaizdu, objektas su žymekliu: Charlotte Susa Memel. Kas gi čia dabar? Tuoj paguglinsim ir susipažinsim su frau Šarlote. Taip... Vokiečių aktorė ir dainininkė, o dabar štai ir pasiklausysim, kur čia jutubas? Iš jaudulio pirštai kliuvo už klavišų, bet po kurio laiko erdvę užpildė angeliškas balsas: Warum find’ ich die Welt grad’ heut’ so schon? Apmirusia širdimi Lora klausėsi trisdešimtųjų metų dainos ir kartu tikrinosi žinias: gimė 1898-aisiais... Kretingalėje... tėvas Fricas Vermiuleris, pieno produktų kokybės inspektorius... motina Olga, korsetų meistrė Mėmelyje, Šarlotė mokėsi privačioje mokykloje Tilžėje, septyniolikos debiutavo Tilžės operos teatre... Kaip kaleidoskope guglo nuotraukos keitė viena kitą: švelni gražuolė vakarine suknele, kailine kepure, nėrinių apsiaustėliu, išvargusi, liūdna, linksma – bet visa dieviška. Tai štai kuo pavirto šviesiaplaukis angelėlis, kažkada žaidęs prie Kalotės ežero! Lora vis klausėsi sidabrinio Šarlotės balso įrašų ir tokia švelni liūdna skaidruma ją užplūdo, tarytum pati būtų kažką praradusi... Tik šis liūdesys buvo toks šviesus ir taip arti laimės, kad jau sunku buvo beatskirti, kur viena baigiasi ir prasideda kita. Iš rusų kalbos išvertė Nijolė KEPENIENĖ 59

KULTŪROS ISTORIJA

Karalienės Luizės atm i

Restauruotas namas, kuriame 1807 m. sausio 7 d. Krante nakvojo karalienė Luizė.

Karalienės Luizės bareljefas. Skulptorius F.Morozovas.

Zelenogradsko (Rusija, Kaliningrado sritis) J.Kuranovo miesto bibliotekoje kovo 10-ąją surengta konferencija „Karalienės vardas miesto istorijoje“, skirta Prūsijos karalienės Luizės 243-iosioms gimimo metinėms. Joje pranešimus skaitė šių eilučių autorė ir VšĮ Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugijos „Nidden“ direktorė Ilona Motiejauskienė. Jovita SAULĖNIENĖ

Konferencijoje buvo perskaityti pranešimai „Širdžių karalienė“, „Iliustratoriaus menas“, aptarta knyga „Jos didenybė Prūsijos karalienė Luizė Mėmelyje“, apžvelgtos bibliotekoje sukauptos knygos apie karalienę, pristatyta paroda „Tarp caro ir imperatoriaus. Karalienė Luizė“. Diskutuota, kaip knygos apie žymias praeities asmenybes prisideda prie istorinės tiesos atkūrimo, žmogiškų vertybių sklaidos. Renginį organizavo Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė Raminta Gecevičienė ir Zelenogradsko miesto bibliotekos Kraštotyros 60

skyriaus vyriausioji bibliotekininkė Natalija Šumilova. Įspūdžių – daug ir jais norisi pasidalyti. Pirmiausia apie patį kurortą, kurio karališkoji istorija, kaip ir Klaipėdos, susijusi su Hohenzollernų dinastijos įpėdiniais – Prūsijos karaliumi Friedrichu Vilhelmu III, karaliene Luize, karaliumi Vilhelmu IV.

Istorinis kurortas Zelenogradskas, buvęs Krantas (vok. Cranz), – pirmasis Prūsų Lietuvoje įkurtas kurortas. Jo atsiradimą palaimino Prūsijos karalius Friedrichas Vilhelmas III, 1800 m. Rytų Prūsijos sanitarinei kolegijai paliepęs

tam parengti planą. Dėl karo su Napoleonu Kranto kurortas pradėjo veikti tik 1816 m. Graži gamta, grynas oras, promenados palei Baltijos jūrą, sveikatingumo procedūros, išvystyta pramogų industrija traukė poilsiautojus. Kurortas netruko išpopuliarėti. Prie kurorto augimo prisidėjo ir karalienės Luizės sūnus Prūsijos karalius Vilhelmas IV, apsilankęs Krante 1843 m. Vizito metu savo motinos garbei jis pasodino kalninę guobą, kuri iki šiol tebesistiebia į aukštį Karalienės Luizės skvere. Užrašas ant akmens prie medžio apie tai primena. 1844 m. Kranto kurortui suteiktas karališkasis statusas. Po karaliaus vizito papildomai skirtos kurortui lėšos buvo panaudotos įspūdingo parko „Plantažė“ įkūrimui.

KULTŪROS ISTORIJA

m inimas Zelenogradske Per Antrąjį pasaulinį karą Zelenogradskas nelabai nukentėjo. Čia praeitį liudija išlikusios jugendo, neogotikos, moderno ir kitų architektūros stilių vilos, viešbučiai, gyvenamieji namai, daug ką menanti geležinkelio stotis. Atminimo lentos ant senųjų stilingų namų primena čia gyvenusias (pvz., broliai Kuršaičiai ) ar apsilankiusias kurorte (pvz., P.Stolypinas) žymias asmenybes, apie tai byloja ir neseniai pastatyti paminklai (pvz., A.Mickevičiui parke). Pagarba istorinei praeičiai taip pat juntama einant karalienės Luizės turistiniu maršrutu, kuriuo konferencijos dalyvius vedė N.Šumilova.

Istorinės asmenybės Istorija – ir asmenybių istorija. Zelenogradske daug dėmesio skiriama praeities vertybėms, kurias skleidė žymios asmenybės. Viena iš jų – karalienė Luizė, kurios atminimas gana plačiai čia įamžintas. Pasak N.Šumilovos, kuri į tai įdėjo daug širdies, mieste sukurta palanki atmosfera širdžių karalienės atminimui. Bibliotekininkės teigimu, kiekvienas renginys ar festivalis, skirtas karalienei, visada sutraukia daug žmonių iš įvairiausių Rusijos kampelių, artimo ir tolimo užsienio. Atostogautojai yra pamėgę karalienės Luizės turistinį maršrutą, lankosi miesto bibliotekoje, kad susipažintų su ekspozicija, pažiūrėtų apie ją sukurtą filmą. N.Šumilova laiške šio teksto autorei daugiau papasakojo apie karalienės Luizės vardo garsinimą Zelenogradske: „2000 m. pirmą kartą apie karalienę Luizę parašiau straipsnį „Buvojo čia ir įžymybės“, kuriame papasakojau apie jos sustojimą Krante 1807 m. sausio 7 d., kai, bėgdama nuo Napoleono kariuomenės per Kuršių neriją į Mėmelį, pernakvojo žvejų kaimelio pašto stotyje. Paskui man į rankas pateko J.Saulėnienės knyga „Koroleva Luiza“ (Sovetskas, 2007). Taip parašyti apie karalienę duota ne kiekvienam – tiek meilės, švelnumo, o svarbiausia – atsakomybės jausmas už tai, kas pasakyta! Nuo

Zelenogradsko gyventojams ir svečiams karalienę Luizę primena informaciniai stendai.

to momento širdžių karalienės paveikslas manęs neapleido: atsirado didžiulis noras įamžinti jos atmintį Zelenogradske. Taip ant namo, kuriame buvo apsistojusi karalienė Luizė (I.Turgenevo g. 10), 2010 m. atsirado skulptoriaus F.Morozovo sukurtas karalienės Luizės bareljefas. 2013 m. šalia karalienės namelio iškilo varstinis Luizės stulpas, o po metų atsirado ir informaciniai stendai apie karalienę. ►

Istorinė tiesa – procesas, o ne dogma. Varstinis Luizės stulpas.

Bibliotekininkė N.Šumilova (dešinėje) prie stendo, skirto karalienei Luizei.

KULTŪROS ISTORIJA

◄ Prie bibliotekos pastato esančiame Karalienės Luizės skvere pastatytas vokiečių partnerių iš Bad Doberano dovanotas Prūsijos karalienės bronzinis biustas, išlietas pagal garsaus skulptoriaus Ch.Raucho kopiją. Promenadoje trykšta mineralinis šaltinis, 2006 m. pavadintas karalienės Luizės vardu. Biblioteka vokiečių ir rusų kalbomis parengė brošiūrą „Karalienės vardas miesto istorijoje“ (2012), taip pat išvertė į rusų kalbą ir išspausdino karalienės valgių receptų knygą (2017). Bibliotekos darbuotojai kartu su partneriais ir mecenatais Luizės garbei surengė penkis tarptautinius kultūriniusistorinius festivalius „Karalienės Luizės rugiagėlių vasara“. Sulaukus pagalbos ir partnerių iš Kaliningrado, Sankt Peterburgo, Hohenzieritzo, Klaipėdos, rusų, vokiečių ir lietuvių kalbomis sukurtas filmas „Luizė, Meklenburgo-Strelitzo princesė, Prūsijos karalienė“ (2014).“

Bronzinis karalienės Luizės biustas Karalienės Luizės skvere Zelenogradske.

Istorinė tiesa – procesas

Prūsijos karaliaus Vilhelmo IV sodinta kalninė guoba – Karalienės Luizės skvero puošmena. N.Šumilovos asmeninio archyvo nuotr.

Keletas minčių apie konferencijos diskusijas. Paliesime tik du aspektus. Klausytojai aktyviai domėjosi karalienės Luizės atminimo įamžinimu Klaipėdoje, kuri napoleonmečiu buvo tapusi laikinąja Prūsijos sostine ir karališkosios poros rezidencija. Deja, šiuo aspektu nė iš tolo Klaipėda negali lygintis su Zelenogradsku, kuriame karalienė pernakvojo tik naktį. Įvardyti galėjome tik du karalienės Luizės vardo Klaipėdoje įamžinimo pavyzdžius: Vokietijos „Taravos Anikės“ draugijos rūpesčiu pritvirtintą atminimo lentą ant pastato, kuriame Prūsijos karališkoji pora buvo apsistojusi, ir karalienės Luizės vardo grąžinimą buvusiai gimnazijai Puodžių gatvėje. Optimistiškesni buvo I.Motiejauskienės atsakymai į klausimus apie „Nidden“ draugijos sukauptus meno kūrinius, vaizduojančius karalienę Luizę. Konferencijos dalyviams rūpėjo ne tik kurie portretai sukurti pačiai karalienei pozuojant, bet ir kokiose parodose dailės kūriniai, susiję su karaliene, buvo eksponuojami. Užsiminus, jog knygoje „Jos didenybė Prūsijos karalienė Luizė Mėmelyje“ Luizės tapsmas žmonių širdžių karaliene atskleidžiamas per jos asmenybės vidinį gyvenimą, remiantis jos pačios ir artimų

jai žmonių dokumentacija, aiškintasi dėl istorinės tiesos ir autorės subjektyvumo santykio knygoje. Domėtasi, ar objektyviai knygoje perteikiama istorinė tiesa, kiek realiai atkuriamos karalienės Luizės ir kitų istorinių veikėjų asmenybės. Ir tai suprantama. Istorinė tiesa – procesas, o ne dogma. Rašytojams rūpi parodyti ne tik tai, kas svarbu vaizduojamojoje istorinėje epochoje, kartu jie siekia įtaigiai atskleisti, kaip istorija paveikia asmenybę. Kitaip tariant, kaip įprasminamas istorinės asmenybės gyvenimo jausmas. Jo sąmoningas kūrybinis įprasminimas, poeto Marcelijaus Martinaičio žodžiais, yra „aukščiausias žmogaus pašaukimas“. Minėtos knygos apie karalienės Luizės Mėmelio periodą tikslas ir buvo siekis įprasminti karalienės Luizės gyvenimo jausmą Prūsų Lietuvoje. Knygoje pasakojama, kaip karalienės Luizės sieloje nugula jai skaudūs istoriniai faktai, kiek dvasinių jėgų pareikalauja tiek malonūs jai, tiek sunkūs susitikimai su istorinėmis jos epochos asmenybėmis, kiek meilės ir pasiaukojimo išspinduliuoja ši moteris artimiesiems, kiek jos išminties ir jausmo paskleista kasdienybėje. Ir šiose bei nepaminėtose kitose situacijose atskleidžiami jos dvasiniai laimėjimai arba, kitaip tariant, tas gyvenimo jausmas, apimantis jos blaivų požiūrį į savo laikmetį, sugebėjimą pripažinti savo ir kitų valdovų silpnybes bei klaidas, pasiaukojimą kraštui ir jo žmonėms, meilę savo vyrui, įkvepiantį motinystės jausmą, dvasingumą ir paprastumą... Neatsitiktinai klaipėdiečiai atminimo lentoje, kabojusioje Šv. Jono bažnyčioje, karalienei skyrė žodžius: „Tebūnie palaiminti visi tave mylintys“ (122 psalmė). Laikas viską nusineša, didenybės išeina, grožis nuvysta... Išlieka dvasiniai laimėjimai. Jie tarsi deglas perduodami iš kartos į kartą ir šviečia įkvėpdami darbams bei žygiams. 2020 m. liepą minėsime 210-ąsias karalienės Luizės mirties metines. Vėl prisiminsime šios legendinės karalienės gyvenimą ir darbus. Turėkime vilties, kad Klaipėdos mieste, kuris šiai Prūsijos karalienei tapo likimo sostu ir kuriame palikti gilūs jos pėdsakai, atsiras daugiau jai skirtų atminimo ženklų. Juolab kad, M.Martinaičio žodžiais, „praeities kartų patyrimas, kultūros istorija taip pat yra tikrovė ir drauge – kūrybos šaltinis“.

INICIATYVA

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8