Durys 2019 05 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2019 GEGUŽĖ / Nr. 5(65)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2019 gegužė / Nr. 5(65) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2019 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2019 2 psl. – II Tarptautinio Klaipėdos violončelės festivalio akimirka. Rimanto Navicko nuotr. 4 psl. – 44-ajame festivalyje „Klaipėdos muzikos pavasaris“ Klaipėdos koncertų salės pristatytos Broniaus Kutavičiaus operos „Kaulo senis ant geležinio kalno“ premjeros scena. Vytauto Petriko nuotr. ŽURNALĄ REMIA

VIETOVARDŽIŲ METAI Daiva JANAUSKAITĖ. Vietovardžiai mena mįsles

MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. Muzika, ateinanti kartu su pavasariu (2)

Ieva BUDRIŪNAITĖ. Pianistas G.Januševičius: esu visiškai laisvas

Iš festivalio Stambule – su puikia nuotaika

TEATRAS Gražina MONTVIDAITĖ. „Jauno teatro dienos 2019“. Iš teatro kritiko perspektyvos

KULTŪROS MARŠRUTAIS Agnė VIDUGIRYTĖ. Badas, tyla ir išnykęs laikas: Apeirono teatro patirtys M.Abramovič dirbtuvėse

ŠOKIS Sondra SIMANAITIENĖ. Radiaciją skleidžiantys kūnai, arba Mano mielas kūdiki, judi – mąstai – vadinasi, esi 36 KINAS Dainius VANAGAS. „Rūgštus miškas“, arba Kai gamta gadina gamtą

Aivaras DOČKUS. Moderniai lankstus priklausomo kino klestėjimas

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Būtinosios paraštės

Konkursas: kas reziduos Nidoje?

Algis KUKLYS. Ciklopas. Sukapotos durys

Bachas ACHMEDOVAS. Eilėraščiai

Alma RIEBŽDAITĖ. Gailestingosios seselės genas

KULTŪROS ISTORIJA Loreta LIUTKUTĖ. Klaipėdoje – I.Kantui skirta mokslinė konferencija

Jovita SAULĖNIENĖ. Senosios Klaipėdos įvaizdis reklamoje (1)

60 3

Vietovardžiai VIETOVARDŽIŲ METAI

Vietovardžiai yra vieni seniausių kalbos praeitį atspindinčių objektų, o juos tyrinėjantys žmonės daro išvadas apie toje vietoje gyvenusių žmonių kalbą, gyvenseną, migraciją ir dar daug svarbių dalykų. Neretai gilinimasis į vietovardžių reikšmes primena mįslės minimą. Bandydamas rasti tokių mįslių įminimą, kiekvienas mūsų labiau supranta kas esąs, kokios gilios mūsų šaknys driekiasi į žilą praeitį, kokia brangi yra ši žemė.

Kalvis D.Vilius pasakojo nustebęs, kai sužinojo, kad Vilkyčiai neturėtų būti siejami su vilkų gaujomis. Vytauto Petriko nuotr.

Daiva JANAUSKAITĖ

Papuošė skverą skulptūra Vilkyčių gyvenvietės, esančios netoli Priekulės, patriotas ir gražintojas kalvis Darius Vilius papuošė vieną gražiausių miestelio skverų simboline skulptūra. Joje vaizduojami vilkai ir vilkiukai vilioja ne tik vietos žmones, bet ir yra tapę traukos objektu čia užsukantiems atvykėliams. D.Vilius prisipažino kurdamas šį darbą įsivaizdavęs, kad šiame krašte gyveno gaujų gaujos vilkų. Šią mintį jis ir pavaizdavo savo kūrinyje. Vėliau jaunas vyras pagalvojo, ar nebus suklydęs ir ar nebus Vilkyčiai kilę nuo žodžio vilkti. Gal šiose vietose buvusiais vandens telkiniais buvo velkami 4

sieliai? Prieš kelis mėnesius, bendraudamas su Klaipėdos ir šio krašto istorijos žinovu Kęstučiu Demerecku, kalvis išgirdo dar vieną versiją, kuri nė kiek neprimena pirmojo Vilkyčių vardo aiškinimo. Pasak K.Demerecko, Vilkyčių vardas itin retas jau vien tuo, kad gyvenvietės pavadinimas yra ne vardažodinės kilmės, o gavęs vardą nuo upelio. Galima būtų svarstyti, kad ten gyveno šeima, besivadinusi Vilkyčiais, šeimos galva galėjęs būti Vilkytis.

Žemėlapyje rado Vilkytę Kalbininkas atkreipė dėmesį į visai netoli gyvenvietės esančią kalvelę, vadinamą Raganų kapinėmis. Dažnai važiuojantys į Šilutę žmonės žino vietą, kur kelias daro

kelis labai staigius vingius. Kelias šioje vietoje buvo tiesiamas prieš pusantro šimto metų. Tada darbininkai kalvelę perkasė per vidurį, bet jos nesunaikino, paliko. Kodėl jie tos vietos neaplenkė, galima tik spėlioti. Viena įtikimiausių versijų, pasak K.Demerecko, – aplinkui plytėjo privačios žemės. „Reikia nepamiršti, kad visi šventi dalykai (aukojimo miškai, akmenys, medžiai) atėjus krikščionybei buvo pervadinti kuo bjauresniais vardais – velnio, raganų ir panašiai. Kadangi ta kalvelė apjuosta upeliu, tai galėjo būti kažkoks gynybinis įtvirtinimas. 1725 m. žemėlapis, saugomas Berlyno nacionalinėje bibliotekoje, yra labai aiškus, jame nesunku perskaityti, kad upelis tada vadinosi Vilkytė. Dabar tas upelis, tiesa, truputį kanalizuotas, vadinasi visiškai nesąmoningai – Zumiškės upeliu, o dažniausiai rašoma, kad jis – bevardis. XVIII a. žemėla-

i mena mįsles VIETOVARDŽIŲ METAI

D.Viliaus sukurta skulptūra vaizduoja vilkiukus Vilkyčiuose.

pis parodo, kad Vilkyčių gyvenvietė, kaip ir daugybė kitų, gavo vardą nuo šalia tekančio upelio, kitaip ir būti negali. Tiesa, Mažojoje Lietuvoje tokių nėra daug: Pagėgiai prie Gėgės upės, Aisėnai nuo Aisio“, – paaiškino K.Demereckas. Šis atradimas pastūmėjo D.Vilių galvoti, kaip sugrąžinti Vilkytei tikrąjį vardą ir plačiau paskleisti žinią apie gyvenvietės kilmę. Šiomis mintimis kalvis pasidalijo kovo mėnesį Laikrodžių muziejuje Priekulės kultūros centro folkloro ansamblio „Vėlingis“ surengtame vakare, skirtame Vietovardžių metams. K.Demereckas – vienas praeities mįslių narpliotojų, ICOMOS (Pasaulio paveldo komitetui patariančios tarptautinės organizacijos) Lietuvos nacionalinio komiteto narys, kalbininkas, istorikas, knygų leidėjas, leidyklos „Libra Memelensis“ įkūrėjas.

Prasmė – labai netikėta Prisimindamas pokalbį su D.Viliumi apie Vilkyčius, jis prabilo ir apie šio vietovardžio prasmę. „Pradžioje galvojau, kad senais laikais čia buvo aukštesnis vanduo, tad gal vardas kilo nuo žodžio vilkti. Galbūt čia gyvenę žmonės galėjo šiuo upeliu iš Minijos vilkti laivus. Vikingų laikų laivai buvo nesunkūs, juk juos ir Smeltalės upeliu vilkdavo iki Žardės. Tai galėtų patvirtinti ir faktas, kad Vilkyčiuose buvo rasta Romos laikų monetų. Kaip jos ten atsirado, jei ne laivais? – svarstė K.Demereckas. – Man labiau patinka kita versija. Šio žodžio etimologija galėtų būti siejama su žodžiais vilkyti, suvilkyti, vilgyti – drėkinti. Mažas upelis vilgė, kai išsiliedavo, kažką lietė, drėkino. Per ilgą laiką g virto k.“

Daivos Janauskaitės nuotr.

Tyrėjas ragina nepamiršti ir jau paminėtos šventos vietos, upelio apjuostos kalvelės, kuri niekada nebuvo užstatyta, visada buvo saugoma.

Vilkyčių gyvenvietė, kaip ir daugybė kitų, gavo vardą nuo šalia tekančio upelio.

Šilutės archeologai tvirtina, kad ten buvo piliakalnis. Kad ir kuo tikėtume, senuosiuose žemėlapiuose ten buvo pažymėtas miškelis. Jeigu šioje vietoje per ilgus šimtmečius buvo išsaugotas miškelis, vadinasi, jis buvo reikšmingas, kaip ir jį juosiantis Vilkytės upelis. ► 5

VIETOVARDŽIŲ METAI

K.Demereckas jau kelis dešimtmečius tyrinėja vietovardžius ir upėvardžius. ◄ Teigiama, kad gyvenvietėje, gavusioje vardą nuo upelio, gyveno ne viena šeima, o ištisa bendruomenė.

Vietovardžiuose mini vilką Vilką primenančių vietovardžių Klaipėdos krašte labai daug. Akivaizdu, kad Vilkų Kampas taip vadinamas todėl, kad toje vietoje pirmasis apsigyveno žmogus pavarde Vilkas. Šiame krašte gyvenvietė dažniausiai vardą gaudavo nuo pirmojo toje vietoje apsigyvenusio žmogaus pavardės arba vardo. Vienas tokių – Pangesiai. Netoli Klaipėdos yra Stariškis. Galėtume spėti, kad šioje vietoje gyveno žmogus pavarde Staras. Juk turime daugybę lietuviškų pavardžių, kilusių nuo paukščių vardų: Gervė, Strazdas, Sakalas. Vilkomedis galėjo būti susijęs su medienos prekyba ir sielių gabenimu, vilkimu. Vilkyškiai siejami su Vilijos vardu. Šiame krašte esama ir kitokių vietovardžių prasmių. Pavyzdžiui, už Žemaičių 6

Naumiesčio į Pajūralio pusę yra sunkai įžengiamas miškas, vadinamas Meškine. Todėl kai kurios vietovės gali būti siejamos ir su ten gyvenusiomis vilkų gaujomis. Laikrodžių muziejuje vykusio vakaro metu dreverniškė šviesuolė, Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatorė Virgina Asnauskienė pasidalijo senose knygose rastomis žiniomis apie Pamario krašto vietovardžius.

Šiūpariai, vietos žmonių labiau vadinami Šiporiais, Klaipėdos krašto žmonių tarme – žvejais. Jos rasti duomenys liudija, kad Šiūpariai, vietos žmonių labiau vadinami Šiporiais, Klaipėdos krašto žmonių tarme – žvejais. Senieji žmonės sakė, kad ši vietovė yra buvęs tikras žvejų rojus, nes ten

Kęstučio Demerecko nuotr.

labai geras priėjimas prie marių, kitados vadintų Prūsų jūra. Kaimas turėjęs labai gerą karčemą. Kliošiai įsikūrę prie Klišupės, todėl ir vardą gavę nuo upės pavadinimo. K.Demereckas 1726 m. žemėlapyje rado šią upę, vadinamą visiškai lietuviams nesuprantamu žodžiu, kurio gale yra -upis. Kaip ji tapo Klišupe, kalbininkas atsakymo dar nerado. O V.Asnauskienė teigė, kad šišioniškiai klišėmis vadina visas galūnes – ir rankas, ir kojas. Toje vietovėje gyvenusi senolė jai yra pasakojusi, kad į Klišupę galėjai kojelėmis įsiminti, o rankelėmis žuvų pasisemti, tokia ji buvusi žuvinga. Dreverna senais laikais buvęs visai mažas kaimelis, įsikūręs prie kelių upių, viena jų turėjo Drevernos vardą. Kartais senieji žmonės vieną Drevernos dalį vadindavo Juoduoju Paryžiumi. Pasirodo, Vilhelmo kanalo galą kasti atvaryti prancūzų belaisviai, prie upės pamatę pajuodusius nuo dūmų, dengtus nendriniais stogais, varganai atrodančius namus, baksnoję į juos pirštais sakydami, kad tai yra Juodasis

VIETOVARDŽIŲ METAI

Paryžius. Prašmatniojoje Prancūzijos sostinėje taip pat esama tokio vargano, pajuodusio kvartalėlio. Svencelę V.Asnauskienė rado knygoje kildinamą iš dviejų kuršiškų žodžių: svents – šventas ir cels – kelias. Vadinasi, tai buvo šventą kelią reiškianti gyvenvietė, keliai iš jos ėjo į visas puses ir siekdavo Karaliaučių. Svenceliškiai aprūpindavo karališką miestą žuvimis, be to, pelnėsi parduodami ten pat kasamas durpes, tad kelias, kuriuo jie veždavo prekes ir gerai iš to uždirbo, galėjo būti vadinamas šventu.

Svijanė atspindi švytėjimą Spręsdami arti Klaipėdos ar dabartinėse miesto ribose esančių vandenvardžių mįsles, kalbininkai įsitikino, kad Kalotės ežero šiame žemėlapyje nėra, yra tik didysis ir mažasis Svijanės ežerai, Karklės upeliai. K.Demereckas Svijanės vardą linkęs vesti nuo žodžio šviesa, šviesti. Įmanoma asociacija su svijonų tauta, kurios pėdsakų randama palei Baltijos jūros krantus.

Kraštotyrininkas tikras, kad šio pavadinimo niekaip negalima sieti su žvejone. Taip bandyta aiškinti šį vardą tarpukariu, keli tyrinėtojai vėliau bandė palaikyti šią nuomonę, bet K.Demereckas yra tikras, kad tai klaida. Už dabartinio Jūrininkų prospekto į Smiltelės upę įteka Kruteinė. 1290 m. ši vieta buvo aprašyta. Kruteinės slėnį jau pradedama užstatyti, tačiau nedažnas klaipėdietis yra girdėjęs šį vietovardį, retas žino, kur yra toks slėnis, ar numano, ką šis žodis galėtų reikšti. ►

V.Asnauskienė neslepia ieškanti ir senosiose knygose randanti atsakymus į klausimus apie Drevernos apylinkių vietovardžius. Vytauto Liaudanskio nuotr.

VIETOVARDŽIŲ METAI

◄ Esama daug vietovardžių, kurių etimologijos mes nesuprantame. Pavyzdžiui, Aukštumalė yra aukštas krantas, tai – kuršiškas pavadinimas. Bet kodėl taip pavadinta upė, niekas nežino. „Ogi todėl, kad ten buvo didžiulė Kuršių marių įlanka, – pasakojo K.Demereckas. – Buvo aukštas krantas, Atmata ilgėjo, kol atėjo iki to kranto, atsirado Krokų lanka. Krantas taip ir liko vadinamas Aukštumale, o ta upelė pavadinta šiuo vardu, kad ir kaip paradoksaliai tai skamba.“ Kodėl kuršiai paliko tiek daug pavadinimų, atsakyti sunku.

Atpažino venetų pėdsakus Unikalus yra Ventės pavadinimas. K.Demereckas yra parašęs straipsnį apie venedus, venetus, vendus, kurie čia atplaukę davė vietovėms vardus. Tie venedai arba vendai yra užfiksuoti Livonijos kronikoje (maždaug 1143–1290 m.). Tai buvo turtinga čia gyvenusi tauta, vėliau išvaryta kuršių. Pasak tyrinėtojo, pradžioje jie išsikėlė ten, kur dabar yra Ryga. Iš ten kuršiai juos išvarė dar toliau, ši tauta pasiekė Vendeną, dabartinį Cėsį.

Švedai, kaip ir mūsų žmonės, turi žodį šaktarpis ir tikina, kad tai jų žodis. Apie venetų tautos gyvenimą ir judėjimą byloja vietovardžiai: Ventė, šventas Ventės miškas, Ventainės giria, Ventos upė. „Manyčiau, legendoje apie Palemoną minimas vadas buvo venetas iš Venecijos. Tai buvo keltų tauta, pasitraukusi iš savo tėvynės nuo Cezario. Tarp tų venetų buvo ir letovikai, kurie neidentifikuoti, – dėstė K.Demereckas. – Tie žmonės, kurie apsigyveno Riugeno saloje prieš germanus, vadinasi vendais. Beje, Riugene yra ir Rambynas. Ten tai yra aukščiausia, ko gero, šventa vieta su nuostabia apžvalga. Todėl galime numanyti, ką reiškia žodis Rambynas. Niekas nestudijavo, kaip plaukė legendinis Palemonas. Apie plačius prekybinius ryšius mums dabar byloja prie Nemuno, palei Miniją randami romėniški pinigai. 8

Esama užuominų, kad skalviai, puolami prūsus nukariavusių kryžiuočių, galvojo prašyti pagalbos pas Riugeno karalių. Vadinasi, tarp jų buvo seni ir geri ryšiai. Tikiu, kad tik laiko klausimas, kada mūsų žemėse atrasime vikingų laivų, nes daug mūsų upių yra užnešta. Juk Kuršių marios yra buvusios prie pat Šilutės.“

Su švedais sieja papročiai Aplink Baltiją gyvenančios tautos turi labai daug ne tik kitų, bet ir kalbinių bendrumų. Tai yra ne vien jau paminėtas Rambynas. K.Demereckas pasakojo apie švedų vietovardį Samtis. Švedai mano, kad tai kažkokiu būdu atkeliavęs slaviškos kilmės žodis. Bet mes žinome, kad tai mūsų žodis, mes jį dažnai vartojame ir šiandien. Nieko nuostabaus, kad turime daug bendro. Tyrėjas tikino radęs duomenų apie senąsias Riugeno žvejų vedybų apeigas, kurios buvusios tokios pat kaip Kuršių nerijos gyventojų. Dabar jau nebežinoma, kodėl vyrai atlape segėdavo žemę siekiančius kaspinus. Visas pamarys iki pat Pomeranijos kartu su Riugenu turėjo tas pačias žvejybos tradicijas. Žvejai Palangoje ir Riugene taip pat į senąsias runas panašiais ženklais žymėdavo savo įrankius. Visa tai byloja, kad šiose žemėse gyveno tos pačios kultūros žmonės. Įdomu, kad švedai, kaip ir mūsų žmonės, turi žodį šaktarpis ir tikina, kad tai jų žodis. Jiems, kaip ir mums, tai yra laikas, kai negali nei išplaukti, nei išeiti, tai šaka tarp gryno ledo ir gryno vandens. Danijoje yra kuršių vardu pavadinta įlanka, kalbinių bendrumų su danais turime nemažai. Kuršiai kažkodėl labai noriai keliaudavo į Danijos pusę.

Pamiršti deltos upėvardžiai Rusnėje etnografinę sodybą atkūręs K.Demereckas jau daug metų dirba tyrinėdamas kuršių etnokultūros palikimą. Kitų metų pavasarį jis ketina išleisti didelės apimties knygą „Nemuno delta. 500 metų akimirka“. „Tai mano vienas iš anksčiau pradėtų darbų. Noriu parodyti, kokia Nemuno delta buvo prieš pusę tūkstančio metų, kaip ji

keitėsi, kokios upės ir šakos radosi, kokios dingo iš atminties, kokie kaimai kūrėsi deltoje ir kokie žmonės čia gyveno bei kūrė tuos nuostabius būstus su žirgeliais ir gyvybės medžiu, su vėtrungėmis ir pagoniškais krikštais. Negalime to pamiršti ir išleisti iš akių, nes tai – lietuvybės lopšys. Dar svarbiau, kad dalis to krašto šiandien naikinama ir žūsta Kaliningrado srityje. Šiame darbe į vieną vietą susibėga daugelis mano atliktų tyrimų: dar jaunystėje pradėtos hidronimų studijos, Nemuno deltos raidos analizė ir net 2010 m. Nidos bei Preilos kapinių atkūrimo projektas“, – įpusėjęs darbą prieš kelerius metus, pasakojo knygos autorius. Šioje knygoje bus daug kalbama apie vandenvardžius. K.Demereckas džiaugėsi, kad jam pavyko patikslinti prieš kelis šimtus metų žemėlapiuose užfiksuotus vandenvardžius, kurie dabar mums atskleidžia, kokie žmonės čia gyveno, taip dar kartą įrodoma, kad seniausi gyventojai čia buvo baltai. Panašią misiją turėjo profesorė, baltų filologijos žinovė Dalia Kiseliūnaitė, kuri, lankydamasi Berlyno nacionalinėje bibliotekoje, turėjo progą patyrinėti tris žemėlapius. Juose fiksuotos mūsų žemės: Ragainės, Tilžės apskritys ir Klaipėda. 1723–1725 m. po maro kareiviai atliko naujus apmatavimus, rinko iki tol nežinotus vietovardžius ir užfiksavo begalę upelių pavadinimų. Daugybė jų mums dabar nežinomi. Tie žemėlapiai ypatingi ir norint pažinti upių pokyčius, ir kalbiniu požiūriu.

Atsakymai – žemėlapiuose K.Demereckas yra išnarpliojęs ne vieną ilgus metus neįmenama laikytą painiavą, susijusią su vietovardžiais. Viena jų – Linkūnų, esančių prie pat dabartinio Sovetsko. Tai yra buvusi vikingų gyvenvietė, prekyvietė viduryje pievų. Berlyno muziejaus darbuotojas, šios vietovės tyrinėtojas, tvirtino, kad netoliese tekėjo upė. Tačiau tas „netoliese“ yra už 10 kilometrų. Berlynietis nežino, kad senoji Nemuno vaga ėjo palei pat Linkūnus, ta vieta vadinosi Nemunynas. Jis nutekėjo iki pat Labguvos, kur įtekėdavo į Kuršių marias. Ten – tiesiai į Šarkuvą, o iš ten – į Baltijos jūrą. Visa tai K.Demereckui pavyko atkurti pagal senuosius žemėlapius.

VIETOVARDŽIŲ METAI

Dabar sunku suprasti, kodėl Nemunynas yra atokiai nuo Nemuno. Nebematome jungiamosios upės. Likutiniai ežerėliai rodo senvagės kryptį. Nuo Nemuno pirmiausia atsišakojo Šalteikė, paskui Gilija, toliau – Rusnė. Šalteikė – tokia pat plati šaka kaip Gilija. Lenkų kronikininkas Janas Dlugoszas aprašė tris Nemuno šakas, o dar prieš jas buvo Šnekė. Tik lietuvis gali suprasti, kiek prasmės būta upių varduose. Nemunas, vadintas Memuliu – nebylus, ramus, tyli upė. Lietuviui aišku, kokia upė yra Šnekė arba Gėgė. „Upės gyvena savo gyvenimą, greitai keičia vagą. Rusnės upė atiteka iki Rusnės ir to vardo nebelieka. Taip negalėjo būti, šis vardas turėjo likti iki pat marių. Pasirodo, Pakalnė, per vidurį Rusnės salos tekanti upė, anksčiau vadinosi Rusne ir tik XVIII a. gavo Pakalnės vardą. Gal nuo Pakalnės kaimo ar dėl kitų priežasčių.

Nors toks vardas nelogiškas. Ji yra vienintelė tokia upė Lietuvoje. Kai sužinojau, kad ji vadinta Rusne, tapo suprantama, kad toliau ji pasidalija į Rusnaitę ir Dievupę. Senieji žemėlapiai atskleidžia nemažai neišlikusių upių pavadinimų. Dabar galima tik teoriškai nurodyti, kur yra buvusi tokia upė kaip Tenužė“, – negirdėtus upėvardžus vardijo Nemuno deltos praeities tyrinėtojas. Iki šiol nebuvo pavykę iššifruoti prūsų istoriko, geografo, kartografo Kasparo Hennebergerio 1576 m. žemėlapyje užrašytų 13-os Nemuno deltos šakų vardų. Kai kurie upėvardžiai buvo nesuprantami ir neatsekama, kur tos upės tekėjo. Viena jų – Dievupė. Tik sulyginus K.Hennebergerio žemėlapio duomenis su 1709 m. Samuelio Suchodoleco žemėlapiais, kuriuose aiškiai parašytas tas vardas, į klausimą buvo atsakyta.

„Ta vieta, kur upės įteka į Kuršių marias, labai greitai keičiasi. Nereikia tuo stebėtis, aš pats pamenu, kaip dingo Kniaupo įlanka, kurioje žvejai traukė didžiausius tinklus. Dabar ten jau sausuma, liko tik mažytė upelė. Atmata, pagrindinė Nemuno šaka, atėjo iki Ventės rago. Keitėsi upių vagos, keitėsi ir prie jų gyvenusių žmonių gyvenimai. Apie tai ir rašau savo kitų metų kovą pasirodysiančioje knygoje. Joje bus ne tik tekstų, bet ir nuotraukų, žemėlapių, aprašymų“, – kalbėjo K.Demereckas. Dar 1555 m. K.Hennebergeris rašė, kad apklausdavo ne mažiau kaip tris žmones, kokį seniausią vietovės ar vandens telkinio pavadinimą jie žino, ir tik tada užrašydavo. Jau tada jis suprato, kad vardažodis yra mokslo vertybė. Tad senieji žemėlapiai patikimai atsako į atkakliausių tyrinėtojų klausimus.

1576 m. K.Hennebergerio Prūsijos žemėlapyje pateiktos Rusnės deltos upės.

MUZIKA

Muzika, ateinanti kartu su pavasariu (2) „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalis dažnam yra ta erdvė, kurioje pirmą kartą Klaipėdoje galima išgirsti rečiau atliekamus akademinės muzikos šedevrus, išgirsti kažką vertingesnio nei dabar ypač išpopuliarėję, visose arenose pristatomi populiariosios ir klasikinės muzikos atlikėjų miksai, tokie spindintys ir komerciniai. Tai festivalis, kuriame susitinkame su svarbiausiais Lietuvos orkestrais ir solistais, galbūt juos drįstame lyginti, vertinti, gėrimės interpretacijos atradimais; tai galimybė sužinoti, kokiomis intencijomis dabar gyvena sostinės kultūra; tai galų gale ir galimybė ugdyti savo supratimą, skonį. Dar pluoštas įspūdžių – apie šiemetį, jau 44-ąjį festivalį.

„Richardo Strausso gala koncertas“: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, solistės – G.Gelgotė (sopranas), A.Lebedyantseva (mecosopranas), V.Miškūnaitė (sop

MUZIKA

Danguolė VILIDAITĖ

Gražiausi puslapiai „Richardo Strausso gala koncerte“, skirtame vokiečių neoromantizmo atstovo R.Strausso kūrybai, pirmiausia buvo atliktas vienas garsiausių jo opusų – simfoninė poema „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ (Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestras Pitrėnas). ►

aitė (sopranas), dirigentas M.Pitrėnas.

Vytauto Petriko nuotr.

MUZIKA

„Akordeono planeta“: Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas G.Rinkevičius, solistas – M.Levickis (akordeonas). ◄ Kompozicija – programinė, parašyta

tarsi laisva fantazija, įkvėpta vieno iš žymiausių XIX a. filosofų ir rašytojų Friedricho Nietzsches kūrinio. Siekdamas mintis dar labiau konkretizuoti, kompozitorius partitūros pradžioje net įdėjo prologo tekstą apie Persijos išminčiaus Zaratustros širdies pasikeitimą, jo kreipimąsi į saulę („Tu, šviesuly didysis, ar pagalvoji bent, kokia gi būtų

tavo laimė, jei neturėtum tų, kuriems siunti tu šviesą savo!“), atsiskyrėlio apsisprendimą vėl sugrįžti pas žmones, nešti jiems atrastą šviesą. Devynių muzikinių padalų pavadinimai irgi iš ten: „Nematomo pasaulio gyventojai“, „Didis ilgesys“, „Džiaugsmai ir aistros“, „Rauda“ ir t. t. Ryšys su literatūriniu šaltiniu čia toks akivaizdus, kartais net iliustratyvus, kad išsamesnis simfoninės poemos

Vytauto Petriko nuotr.

aprašymas lankstinuke, bent jau epizodų pavadinimų paminėjimas yra, manyčiau, būtinas – kad geriau suprastume, pajaustume šio monumentalaus opuso gelmę. Muzikinė poemos medžiaga – daugiasluoksnė, dažnai plėtojimui pasirenkamas vienas ir tas pats motyvas ilgai pinamas, atkartojamas vis kituose orkestro balsuose. Jausmingi smuiko solo, niūrus paslaptingu-

MUZIKA

„Teisutis Makačinas ir barokas“: Lietuvos kamerinis orkestras, solistas – L.Lapė (trimitas), dirigentas R.Šervenikas.

mas, dramatiški ir aistringi melodijos šuoliai čia kalba mums apie „dievažmogį“, jo susidūrimą su slėpiningu pasauliu, gamta ir žmogumi, su savimi pačiu. Didingoms idėjoms atskleisti kompozitorius pasitelkė ne tik galingą orkestrą, bet ir vargonus. Ypač įspūdingai jie suskamba pačioje pradžioje, „saulės patekėjime“ – pati populiariausia kūrinio scena, mums žinoma iš įvairių reklamų, Stanley Kubricko filmo „2001 m. kosminė odisėja“ garso takelio. Kad suvaldytų šią maištingą garsų stichiją, M.Pitrėnas pasirinko naują dirigavimo stilių, ne ką mažiau aistringą, plačių mostų. Kiti tą vakarą skambėję kūriniai – orkestrinė siuita, sudaryta iš populiariausių operos „Rožių kavalierius“ numerių, ir finalinis šios operos trio (solistės: Gunda Gelgotė – sopranas, Latvija, Lietuva, Anastasia Lebedyantseva – mecosopranas, Latvija,

Viktorija Miškūnaitė – sopranas). Vokalinis ciklas sopranui ir orkestrui „Keturios paskutinės dainos“, vienas iš paskutiniųjų R.Strausso darbų, atskleidė šio didžio menininko lyrinę pusę: plataus alsavimo melodinė linija, orkestro sotto voce, subtilios, tarsi ištirpstančios viršūnės. V.Miškūnaitės solo partijoje neišgirdome nė vieno perspausto ar forsuoto garso. Labai skoninga ir trapu.

Kai suskamba planetos Dar vienas įdomesnis festivalyje nuskambėjęs simfoninės muzikos opusas – švedų kilmės anglų kompozitoriaus Gustavo Holsto programinė siuita „Planetos“ (Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius). Kū-

Vytauto Petriko nuotr.

rinys pasaulyje pirmiausia išpopuliarėjo dėl savo tematikos – jo dalys skirtos septynioms pagrindinėms Saulės sistemos planetoms (išskyrus Žemę). Pati šio kūrinio koncepcija veikiau astrologinė nei astronominė, perteikia šių dangaus kūnų poveikį žmogaus mintims ir jausmams, mūsų įsivaizdavimą apie jas. Jei kai kuriems G.Holsto amžininkams šios kompozicijos partitūra atrodė pernelyg komplikuota, tai mūsų laikams jos romantizuota muzikinė kalba – kad ir spalvinga, bet ne tokia jau sudėtinga. Valstybinio simfoninio orkestro interpretacijoje išgirdome karingą „Marsą“, džiaugsmingąjį „Jupiterio“ scherzo ir „Venerą“, nešančią taiką, „Neptūnas“ užbūrė paslaptingais melodinių frazių pasikartojimais, netikėtu vokaliniu finalu (Kauno valstybinio choro moterų grupė, meno vadovas Petras Bingelis), nunešančiu kažkur ten, į kosmines erdves. Viskas taip, kaip ir turi būti. ► 13

MUZIKA

„Tyli Madrido nakties muzika“: Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas ir solistas – A.Mustonenas (smuikas), M.Rudy (fortepijonas). ◄ Pragyvenimui G.Holstas užsidirbdavo įvairiausiais darbais: vargonuodamas, grodamas trombonu operos trupėje, o vasarą – poilsiautojams, tačiau daugiausia savo laiko jam teko skirti mokytojavimui. Maždaug tris dešimtmečius jis buvo Šv. Pauliaus mergaičių mokyklos Londono priemiestyje muzikos direktorius (iš čia ir mergaičių balsai „Planetų“ finale). Pripažinimo laukti teko ilgai. Įdomus biografijos faktas: nepakęsdamas prastų induistinės literatūros vertimų, net pramoko sanskrito kalbą. G.Holstas šventai tikėjo, kad muzika iš visų menų artimiausia „dangiškiems“ dalykams, ji neskirta jausmų žadinimui ar pramogai, kad muzika – tai amžinybės būsena. Koncerte išgirdome ir virtuozišką akordeonininko Martyno Levickio pasirodymą, gal ir ne visai tradiciniame amplua, labiau akademišką, bet, kaip visada, efektingą ir išskirtinį. Muzikas atliko šiuolaikinio lenkų kūrėjo Mikolajaus Majkusiako „Concerto Classico“ ir žymaus argentinietiško tango kūrėjo Ástoro Piazzollos siuitą „Punta del Este“, dedikuotą nedideliam Urugvajaus miesteliui. Pastarojo kūrinio orkestro partijoje kiek pritrūko šiam šokiui būdingo aistringumo, ryškesnių akcentų, lankstesnės artikuliacijos.

Nuo šiandien iki baroko Paskutinieji du festivalio koncertai – „Tyli Madrido nakties muzika“ bei „Teisutis Makačinas ir barokas“ – pateikė gana margą pluoštą įvairios stilistikos ir skirtingų 14

laikmečių kūrinių. Lietuvos kamerinio orkestro (meno vadovas Sergejus Krylovas, dirigentas Robertas Šervenikas) ir trimitininko Lauryno Lapės programoje skambėjo du T.Makačino kūriniai (Sinfonia Giocosa, Koncertas trimitui ir kameriniam orkestrui), Klaipėdoje turbūt dar negirdėti, ir italų baroko meistro Giuseppe᾽s Torelli Sonata à cinque Nr.7 D-dur trimitui ir styginiams. Vis dėlto didesnį įspūdį tą vakarą paliko ne žėrintis trimito solo, o preciziškas Josepho Haydno simfonijos Nr. 44 e-moll atlikimas – toks grynas klasicizmo šedevras su šiai epochai būdingu džiaugsmo ir pozityvumo užtaisu, jo nenustelbia nei kompozitoriaus pasirinkta minorinė tonacija, nei „atodūsių“ intonacijos pagrindinėje temoje. Gal pernelyg keistai ir manieringai Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovas Mindaugas Bačkus) ir dirigento bei smuikininko Andreso Mustoneno interpretacijoje nuskambėjo Johanno Sebastiano Bacho (Tonio Kaumanno perdirbimas) žymioji čakona iš Partitos Nr. 2 d-moll smuikui solo, bet ta orkestro laisvė ir aistra, atliekant kompoziciją, pasažų virtuoziškumas tikrai verti pagarbos. Nuotaikinga Ispanijos karaliaus rūmų kompozitoriaus Luigi Boccherini „La Musica Notturna delle strade di Madrid“ C-dur, lyrines spalvas perteikianti Valentino Silvestrovo „Tyli muzika“, nostalgiškai dramatiška Giya Kancheli „Valse Boston“ fortepijonui ir styginiams – kiti koncerte atlikti kūriniai. Šiek tiek jaučiuosi apgauta dėl pianisto Mikhailo Rudy dalyvavimo šioje programoje. Natūralu, kad kai į

Klaipėdą iš Prancūzijos atvažiuoja tokio aukšto lygio muzikas, fortepijono legenda, norisi jo išgirsti daugiau.

Ypatinga operos tema Broniaus Kutavičiaus operos vaikams atlikimą Austrijoje prieš kelerius metus, atsisveikindama su meno vadovo pareigomis Zalcburgo valstybiniame teatre, inicijavo dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla. Būtent šio pastatymo variantas su jo kostiumais ir scenografija (Indrė Pačėsaitė) bei vaizdo projekcija (Karolis Bratkauskas) pasiekė šių metų „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalį. Klaipėdietiškos premjeros dalyviai: Klaipėdos kamerinis orkestras, Klaipėdos choras „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas), Klaipėdos Vydūno gimnazijos 6–7 klasių mokinių vokalinis ansamblis (vadovė Ingrida Bertulienė), projekto režisierė – Birutė Mar, dirigentas – Egidijus Kaveckas. Nors opera neilga, trunka vos 40 minučių, sudaryta iš prologo ir dviejų paveikslų, jos siužetas gana sudėtingas. Libretui pasirinkta keista ir šiurpi Jono Basanavičiaus užrašyta pasaka apie žmogaus susidūrimą su chtoniškojo pasaulio būtybe ir gėrio pergalę. Čia daug paslaptingų personažų, stebuklingų daiktų, burtų, sutartis pasirašoma krauju, paukščiai virsta žmonėmis ir atvirkščiai, gyvūnai kalba, pasirodo magiškieji skaičiai 3 ir 12. Pasakojime – daug sluoksnių ir užkoduotų prasmių, kai kurios iš jų ateina ir iš krikščioniškojo pasaulio:

MUZIKA

Vytauto Petriko nuotr.

mistinį blogį gali nugalėti tik Žmogaus Sūnus, Kaulo seniui finale, kad neliktų žemėje daugiau jokio blogio, duodama 100 žvakių – „dėl šviesumo“. Siužetas plėtojamas neįtikėtinai greitai. Vienu iš svarbiausių veiksmo dalyvių, atskleidžiant operos turinį, tampa choras, o galimo margumo spektaklyje sėkmingai išvengiama panaudojant tik tris solistus: Kaulo senį (Gytis Šimelionis), Mergelę gulbę ir Sakalą (Rasa Ulteravičiūtė), Pasakotoją ir kitus personažus (Evelina Šimelionė).

Viskas – dėl vieno grūdo „Kaulo senio ant geležinio kalno“ istorijos pradinė intencija graži – žvirblis su pele susitaria bendromis jėgomis užsėti lauką, gautą derlių vėliau pasidalyti (ir linksmai toliau gyventi). Dėl vieno likusio grūdo, svarstant, kuris iš jų vertesnis jį gauti, netikėtai kyla didžiausias ginčas. Vienu iš dinamiškiausių būtent šios scenos elementų klaipėdietiškame pastatyme tampa aktyvus vaikų dalyvavimas joje. Ansamblio padalijimas į grupes, jų supriešinimas tarsi sako, kad kova jau persikėlė į kitą lygmenį, ji vyksta ne tik tarp dviejų gyvūnų. Nedideli choreografiniai elementai šią mintį tik paryškina. Žvirblio ir pelės konfliktas suteikia galimybę pasireikšti blogiui – tai jis, Kaulo senis, visą šį laiką įdėmiai stebėdamas pasaulį, tik ir laukė progos įsikišti. Sardonišku juoku ir replika „pažiūrėsim, kaip čia bus“, prasideda jo veiksmai. ► 15

MUZIKA

◄ Ginčą bandantis spręsti Sakalas nukenčia, jam atpildas už gerą darbą – perplėštas gūžys. Veiksmas persikelia į žmonių pasaulį, įvykių grandinei įsisukus atsiranda vis daugiau veikėjų. Žmogus kaip padėką už pagalbą Sakalui gauna stebuklingą skrynelę, kurios nevalia atidaryti, kol neparsigaus iki namų. Herojus neiškenčia, smalsumas nugali ir iš atvertos skrynelės, kaip iš Pandoros skrynios, išsiveržia nevaldoma Kaulo senio armija. Išbandymas neatlaikytas. Ir vėl vietoje paprasto apdovanojimo už padarytą gerą darbą jo laukia vien problemos, nesuprantama sutartis patvirtinama krauju, pažadu tarnystei pas Senį atiduoti savo sūnų – „tai, ko namie nepalikai“. Tik Žmogaus Sūnui, padedant Mergelei gulbei, galų gale pavyksta visus išbandymus atlaikyti, Kaulo senį nugalėti. Kaip dainuojamose pasakose, dalis teksto spektaklyje sakoma, dalis – dainuojama. Dainuojant pakartojamos jau anksčiau minėtos siužeto linijos, kartais pirmauja muzika, kartais – žodis. Muzikiniai intarpai atskiria epizodus – paveikslus, rodo veiksmo vietos pasikeitimą. Svarbiausios mintys ištariamos be instrumentinio pritarimo – kad visi išgirstų. Yra čia ir labai teatrališkų elementų, tokių kaip fortepijono glisando ir smūgis į lėkštes, pranešantys operos pradžią, kviečiantys vaikus atkreipti dėmesį į sceną – čia pristatomi visi pagrindiniai veikėjai, gongo garsas, kiekvieno paveikslo pabaigoje nuskamba moralas. Kūrinio muzikinis audinys, kaip ir pats siužetas, įvairialypis. Paprastas tonalumas su nuolatiniais pasikartojimais, motorišku ritmu pakeičiamas keliasluoksne faktūra ar kanonu, įterpiamas dodekafonijos fragmentas.

Linksmai apie viską Kaulo senio personažas šiame pastatyme yra pats ryškiausias, vienintelis iš tikro nugrimuotas, išsiskiriantis savo išsikerojusia juodų šakų / šaknų karūna. Tamsią jo prigimtį simbolizuoja ir prie rūbo, primenančio kunigo sutaną, prisiūtos juodos siūlų juostelės – tarsi negandos sparnai ar koks blogio šleifas. Antrame paveiksle, nustūmęs dirigentą, nors trumpam jis gauna valdžią, puola kaulais diriguoti „visam pasauliui“ (tikrojo dirigento neapsaugo net pašventinta verbų vytelė, kuria iki tol jis sėkmingai 16

dirigavo pasirodymui). Siekiant nuo jo apsisaugoti, naudojama lazda su javų varpos, nukreipiančios blogį, simboliu. Įdomu, kad dviem kitiems pagrindiniams operos herojams – Žmogui Tėvui ir Sūnui – atskiri vaidmenys net nėra skirti. Moksleiviai vaidinime dalyvavo smagiai. Nuolatiniai pasikartojimai, nesudėtingos melodinės ir ritminės schemos, ne tik dainavimas, bet ir kalbėjimas, šnabždėjimas, glisando, šūksniai, kareiviškas marširavimas jiems, atrodo, labai tiko. Scenose su Sakalo seserimis atsirado net moteriškumo, koketiškumo elementų. Tas vaikiškas gyvybingumas suteikė papildomo žavesio.

B.Kutavičiaus operos „Kaulo senis ant geležinio kalno“ premjera – svarbus „Klaipėdos muzikos pavasario“ įvykis. Choras (vaikų ir suaugusiųjų) išties tapo dinamiškiausiu šio pastatymo veiksniu, jam teko pagrindinis krūvis perteikiant siužetą, kuriant įvairias nuotaikas. Išraiškos priemonių jo arsenale labai daug. Sceninio veiksmo trūkumą šiame koncertiniame variante iš dalies kompensuoja negausūs multimedijos vaizdai. Pasakotojos partija buvo atlikta gražiai ir patraukliai, bet ne taip ryškiai, kaip norėtųsi. Juk jai duota galia ne tik atverti vartus į stebuklingą pasaulį, bet ir suteikti istorijai papildomų spalvų, ir nuo jos interpretacijos, ne tik nuo muzikos charakterio priklausė, kaip bus sudėlioti svarbūs akcentai, kokia intonacija jie bus ištarti ar išdainuoti. Pasakotojos vieta spektaklyje, kaip suprantu, turėjo būti svarbiausia, nors gal čia toks režisierės sprendimas. B.Kutavičiaus operos „Kaulo senis ant geležinio kalno“ premjera – svarbus „Klaipėdos muzikos pavasario“ įvykis. Nors kai kurie rimti ženklai ir mintys, paslėpti tekste bei muzikoje, šiame pastatyme suskambėjo daug santūriau arba pateikiami kitaip, nei tikėtumeisi (vaikų net neišgąsdina realus „blogio apsireiškimas“, Kaulo senio nusileidimas į žiūrovų salę, tai suvokiama greičiau kaip linksmas pokštas), gal taip ir geriau. Koncertinė spektaklio versija įdomi, verta, sakyčiau, ne tik jaunųjų klausytojų dėmesio.

B.Kutavičiaus opera vaikams ir visai šeimai „Kaulo senis ant R.Ulteravičiūtė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos 6–7 klasių mok

MUZIKA

enis ant geležinio kalno“: Klaipėdos kamerinis orkestras, Klaipėdos choras „Aukuras“, dirigentas E.Kaveckas, solistai ir aktoriai – E.Šimelionė, G.Šimelionis, asių mokinių vokalinis ansamblis. Vytauto Petriko nuotr.

MUZIKA

Pianistas

G.Januševičius:

esu visiškai laisvas Ką darytumėte turėdami visišką kūrybinę laisvę? Pianistas Gintaras Januševičius, ko gero, tiesiog tęstų savo veiklą, kurioje viskas sukasi apie vieną dalyką – muziką. Jo kūrybos vaisius ragauja viso pasaulio melomanai, tačiau paties aistra muzikai, menui ir publikai gimė čia – Klaipėdoje. Pianistas turi aiškių idėjų, kaip praturtinti menininko gyvenimą, suteikti puikias sąlygas tobulėti, užmegzti ryšį su publika ir net kaip pats sukurtų savo skoniui idealų žmogų. Kviečiame pažinti šią asmenybę iš arčiau ir pasisemti įkvėpimo.

Ieva BUDRIŪNAITĖ

Buvo nepaklusnus vaikas – Su fortepijonu susipažinote Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Papasakokite, kaip ir kodėl šis instrumentas tapo jūsų gyvenimo palydovu. – Iš pirmųjų fortepijono pamokų pamenu tik tiek, kad buvau labai nepaklusnus vaikas ir mano mokytoja Valentina Potejenko turėjo naudotis visais jai žinomais ir itin kūrybingais būdais, kad tik įtrauktų mane į pamoką. Esu jai dėkingas, kad ji trejus metus dėmesingai ir įkvepiančiai klojo pagrindus mano tolesniam atlikėjo keliui ir nepasidavė mano provokacijoms. 18

Iki 14 metų skambinimas fortepijonu man buvo tarytum neišvengiamas darbas, protarpiais dovanojęs euforinių akimirkų. Dirbau nuo egzamino iki egzamino, gaudavau gerus pažymius, tačiau viduje, matyt, nelabai supratau, kur tai veda. 14-os pradėjau reguliariai koncertuoti, būti scenoje ir manyje bemat įvyko lūžis, kažkoks stiprus muzikos, meno ir publikos įsimylėjimas, kuris neapleidžia iki dabar. Degu kiekvienu nauju kūriniu, kiekvienu koncertu, kiekvienu studentu, su kuriuo tenka dirbti.

Universalumas praturtina – Sėkmingai derinate atlikėjo, vadybininko ir pedagogo veiklas. Kodėl pasirinkote tokį kelią? Ar manote, kad šiuolaikinis menininkas turėtų siekti tokio universalumo?

– Visą gyvenimą mane supo įdomūs ir universalūs žmonės. Vienas didžiausių mano įkvėpėjų – Leonardas Bernsteinas, suderinęs kompozitoriaus, pianisto, dirigento, lektoriaus, pedagogo, laidų vedėjo, knygų autoriaus ir filantropo talentus. Publika kiekvieną atlikėją sutinka visų pirma kaip žmogų. Jo menas – tai jo emocijų ir intelekto atspindys. Mene atsispindi kiekvieno kūrėjo charakterio savybės, žinios, patirtis – taigi kūrybą mes privalome pradėti nuo savęs, savo asmenybės lavinimo. Studijų metais susipažinau su kolegomis, kurie fortepijonu skambindavo po 10–12 valandų per dieną. Jų techninės galimybės buvo fenomenalios, tačiau neretas visiškai neskirdavo laiko savęs kaip asmenybės tobulinimui. Taigi jie susikurdavo fantastišką techninį arsenalą, bet neturėdavo idėjų, kurias tos technikos padedami galėtų perduoti publikai. Mano nuomone, technika turi vertę tik tada, kai yra pajungta klausytojams perduoti vaizdus, mintis, jausmus. Jei jų nėra, koncertas virsta banaliu virtuozišku cirko šou, lengvai pabostančiu vos perpratus atlikėjo vienpusiškumą. Tad ir savo studentus varau iš prakaitu smirdančių auditorijų, kad nueitų į teatrą, kiną, muziejų ar pasimatymą. Kiekvienas mano vaidmuo yra nauja nuostabi gyvenimo patirtis. Vien profesinėje srityje esu išbandęs daugelį amplua – buvau pianistas, renginių prodiuseris, pedagogas, kompozitorius, aranžuotojas, lektorius, talentų skautas, dirigentas, net dainininkas. Tik nesutinku su žodžiu „vadybininkas“, nes niekada nebuvau vadybininku, kaip šią profesiją įprasta suprasti Lietuvoje. ►

Floriano Spiekerio nuotr.

MUZIKA

G.Januševičiaus rečitalio akimirka. 2014 m. ◄ Nevadybininkavau jokiam kitam menininkui, tik sau pačiam ir tai dariau ir tebedarau tik todėl, kad mėgstu pats rūpintis visomis su koncertu susijusiomis detalėmis. Taip turiu visišką laisvę kurti taip ir tiek, kiek pats to noriu, o kartu galiu kontroliuoti visas su mano muzikinėmis idėjomis ir įvaizdžiu susijusias smulkmenas. Taigi esu savo veiklą asmeniškai organizuojantis menininkas, bet tikrai ne vadybininkas. O pedagoginis darbas yra didžiausias mano įkvėpėjas – darbe su jaunesniais kolegomis išmokstu tiek daug! Kai kurios publikai labiausiai patikusios mano idėjos gimė pamokų arba diskusijų metu. Taigi apibendrindamas galiu pasakyti, kad universalumas yra labiau ne reikiamybė, o nuostabus gyvenimo praturtintojas.

Idėjas kuria ir išbando pats – Turite daug patirties pianistų konkursuose kaip dalyvis, o dabar ir pats juos 20

Jurgeno Wahnschaffe nuotr.

organizuojate. Ar remiatės kokiu nors sektinu pavyzdžiu? Galbūt stengiatės sukurti išskirtinę aplinką tobulėti? – Konkursus ir kitus muzikinius projektus organizuoju daugiau nei 10 metų. Laikausi tokios logikos: jei mano aplinkoje yra deficitas, kurį galėčiau sumažinti, taip ir darau. Niekada nekuriu to, kas jau yra ir veikia, nekopijuoju kitų projektų modelių. Kai kūriau „Plathner’s Eleven“, stengiausi duoti sceną studentų saviraiškai, atrasti talentus ir galimybes, kurioms nebuvo vietos mano universiteto programoje. „Hanoverio muzikos talentų biržą“ įsteigiau tam, kad studentams atsivertų koncertinės salės, kurios jiems iki tol buvo uždarytos. Galiausiai „Klaipėda Piano Masters“ atsirado tam, kad Lietuvos ir užsienio pianistai turėtų savo vasaros universitetą, kuriame jiems būtų atskleidžiami muzikos pasaulio užkulisiai, padedama atrasti ir stiprinti savo meninį „aš“ ir rasti jam vietą šiuolaikinėje muzikos rinkoje. Visais atvejais projektai buvo unikalūs ir neturintys analogų pasaulyje, nors labai reikalingi – tai įrodė jų paklausa. Sek-

Koncertas man – dalijimosi ir bendravimo ritualas. ti neturėjau kuo – visas idėjas kūriau ir išbandžiau pats, vildamasis, kad jos suveiks. Organizaciniu požiūriu, be abejo, labai padėjo dalyvavimas ir darbas skirtinguose projektuose, kuriuose pamačiau ir fantastiškų profesionalumo, ir baisių diletantizmo pavyzdžių – iš visų jų daug išmokau. – Kodėl jauniesiems pianistams skirtą vasaros akademiją „Klaipėda Piano Masters“ įkūrėte būtent Klaipėdoje? Ar tai susiję su faktu, kad šiame mieste prasidėjo jūsų profesinis kelias? – Be abejo. E.Balsio menų gimnaziją širdyje nešiojuosi ir kaip savo pirmąją mokyklą, ir kaip vietą, kurioje daug metų leisdavau vasaras kaip Lazario, Valentinos ir Pavelo Bermanų meistriškumo kursų studentas. „Klaipėda Piano Mas-

MUZIKA

ters“ akademija buvo visiškai nauja savo idėjomis ir forma, tačiau mano gyvenimo kontekste ji – tradicijų tęsėja, užtikrinanti, kad ateities pianistų karta augs su tomis pačiomis moralinėmis vertybėmis, kurios augino ir mane.

Lietuvoje ir Vokietijoje – Kaip pianistas koncertuojate viso pasaulio scenose. Kuo jums ypatingi pasirodymai Lietuvoje? – Lietuvos publika labai pasikeitė, į sales ateina vis daugiau žmonių, kurie anksčiau nelaikė klasikinės muzikos dėmesio verta laisvalaikio praleidimo forma. Tai – nuostabus mano kartos nuopelnas. Kolegos ir aš išties daug padarėme, siekdami rasti patrauklių erdvių ir formų, kad priartintume klasikinį meną prie šiuolaikinio gyvenimo normų. Pamenu, 2013 m. į Lietuvą atvežiau pirmąją savo teminę programą ir salėje buvę klausytojai nejaukiai jautėsi, kai su jais bendravau nuo scenos ir stengiausi įtraukti į koncerto veiksmą. Šiandien kalbėjimas su publika yra populiarus tarp daugelio atlikėjų ir publika džiaugiasi galimybe sužinoti daugiau apie atliekamą kūrinį ar kompozitorių, o galbūt net aktyviai dalyvauti veiksme. Mano pastarosios kelionės po Lietuvą buvo labai įkvepiančios ir jaudinančios, tad nekantraudamas laukiu artėjančių koncertų. – Minėjote, kad gyvendamas Vokietijoje pasiilgstate tam tikrų Lietuvos vaizdų, skonių, kvapų. Pasidalinkite plačiau, ką turite omenyje. – Lietuva ir Vokietija yra labai skirtingos ir kuo toliau, tuo mažiau panašumų jose matau, pradedant duonos ir vandens skoniu ir baigiant žmonių mentalitetu. Kalbant apie pastarąjį – man artimas vokiškas mentalitetas, kurio bruožai, tokie kaip organizuotumas, ilgalaikis planavimas, žodžio laikymasis, produktyvumas, atviras asmeninis bendravimas bei asmeninio ir profesionalaus gyvenimų griežtas atskyrimas padėjo man pasiekti didžiąją dalį to, ką esu susikūręs. Vis dėlto jei vokiečiams įskiepytume lietuvišką pareigos jausmą, kruopštumą, fanatizmą, aistrą, estetikos suvokimą, tada turėtume mano skoniui idealius žmones.

Klausytojai – skirtingi – Įprastai savo koncertus pats ir vedate. Keliomis kalbomis tai esate daręs? Kuo labiausiai skiriasi klausytojai skirtinguose pasaulio kraštuose? – Esu vedęs koncertus lietuviškai, rusiškai, angliškai ir vokiškai. Kitomis kalbomis nešneku taip gerai, kad galėčiau bendrauti. Vis dėlto manau, kad yra mandagu su publika pasisveikinti jų kalba ir padėkoti už jų dėmesį, o tai esu daręs daugiau nei 20 kalbų. Klausytojai skirtingi visose šalyse, tačiau šiluma ir žinių troškimas jiems visiems bendras. Didžiausi mano matyti skirtumai yra tarp Vakarų ir Rytų Europos publikos. Rytuose, ypač buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje, klausytojai į koncertą labiau pasipuošia, atlikėjams net atneša gėlių. Vietiniai organizatoriai pagamina puošnias afišas, kur atlikėjai pristatomi su visomis regalijomis, nuo „tarptautinių konkursų laureato“ iki „profesoriaus“, kad publika juos matytų kaip savotiškas legendas. Atitinkamai ir atlikėjas skleidžia neprieinamumo aurą, elgiasi rimtai net grodamas humoro nestokojančius kūrinius. Vakaruose viskas paprasčiau ir viso to patoso ar asmenybės kulto beveik nėra. Salėje tarp atlikėjo ir publikos vyksta natūralus žmogiškas bendravimas, o atlikėjai leidžia sau būti paprastiems. Suprantu abu šiuos pasaulius, bet pirmasis man visiškai nepriimtinas. Jei susiduriu su juo Lietuvoje, stengiuosi publikai parodyti, kad nesu nei antžmogis, nei kažkokia žvaigždė, o koncertas man – dalijimosi ir bendravimo ritualas. – Nuolat ruošiate naujas, kruopščiai apgalvotas, konceptualias programas. Iš kur joms semiatės idėjų? Ar jos pačios netikėtai aplanko? O gal prie idėjos susiformavimo tenka daug ir kantriai dirbti? – Idėjos aplanko visur – skaitant knygas, žiūrint filmus, dėstant studentams, lankantis galerijose, net sapnuojant. Idėja – tarytum blyksnis, trumpasis jungimas, iš kurio su kiekviena sekunde galvoje pradeda gimti įgyvendinimo būdai. Idėjas šlifuoju, ruošiu kelis programos variantus ir galiausiai tik koncertuose-testuose galiu įsitikinti, ar viskas veikia. Nuo idėjos gimimo iki pirmojo koncerto dažnai prabėga net keleri metai. ►

Vizitinė kortelė Gintaras Januševičius – lietuvių pianistas, konkursų laureatas, aktyviai koncertuojantis Europoje ir už jos ribų. Gimė 1985 m. Maskvoje (Rusija) lietuvių trimitininko Algirdo Januševičiaus ir totorių bei žydų kilmės kompozitorės Nailios Galiamovos šeimoje. 1987 m. šeima persikraustė gyventi į Klaipėdą. Groti fortepijonu pradėjo ketverių E.Balsio menų gimnazijoje mokytojos V.Potejenko specialybės klasėje. 1993 m. tėvui tapus Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro trimitų grupės koncertmeisteriu, Januševičiai persikėlė į Vilnių. Ten Gintaras tapo M.K.Čiurlionio menų gimnazijos (dabar M.K.Čiurlionio nacionalinė menų mokykla) auklėtiniu. Baigęs mokyklą jis metus studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir 2004 m. išvyko į Hanoverį mokytis pas vieną žymiausių rusų pianistų, profesorių V.Krainevą, po profesoriaus mirties 2011 m. tęsė studijas vieno iškiliausių vokiečių pianisto ir pedagogo, profesoriaus B.Goetzke klasėje. Pirmą kartą su orkestru G.Januševičius debiutavo būdamas 15 metų – Vilniaus kongresų rūmuose su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojant Vytautui Lukočiui, atliko F.Mendelssohno Capriccio Brillante op.25. Pirmoji konkursinė sėkmė Gintarą aplankė 16-os, kai jis laimėjo respublikinius Balio Dvariono ir Johanno Sebastiano Bacho konkursus. G.Januševičius išgarsėjo 2004 m., tapęs jauniausiu Tarptautinio Monrealio konkurso finalininku. Netrukus po to prasidėjo jo pasirodymai legendinėse pasaulio koncertų salėse. Atlikėjas grojo daugiau nei su 30-ia orkestrų, solines bei kamerines programas pristatė daugelyje Lietuvos ir Vokietijos miestų, taip pat Niujorke, Vašingtone, Hamamacu, Rio de Žaneire, Berlyne, Prahoje, Šendžene, Londone, Paryžiuje, Madride, Romoje, Vienoje, Barselonoje, Stokholme, Tel Avive, Varšuvoje, Budapešte, Dubline, Ciuriche, Kišiniove ir kitur. 2017 m. G.Januševičius Klaipėdoje įkūrė vasaros fortepijono akademiją „Klaipėda Piano Masters“, pasak organizatorių, savo muzikinėmis idėjomis bei paskaitų įvairiapusiškumu analogų neturinčią visame pasaulyje.

Muzika

Paminklas svajonėms ◄ – Klaipėdoje pasakosite istorijas iš XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios, kai bado ir karų nualinti europiečiai pradėjo masiškai emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Kuo ši tema jums aktuali ir kuo programa „Naujasis Kolosas“ gali sudominti klausytojus? – Idėją pagimdė perskaitytas Emmos Lazarus sonetas „Naujasis Kolosas“, aprašęs ką tik pastatytą Laisvės statulą. E.Lazarus ją pavaizdavo kaip vilties motiną, atviromis rankomis priimančią silpniausius, pavargusius, antros galimybės aistringai siekiančiuosius pabėgėlius. Niujorkas – mano sielos miestas, o jo istorija – neišsemiamo įkvėpimo šaltinis. Kiekvienas tos istorijos epizodas turėjo tiesioginės įtakos visai pastarųjų 400 metų žmonijos istorijai, o mano koncerte aptariamas etapas glaudžiai susijęs ir su Lietuva. Jame stengiausi į vientisą fantaziją sudėti įdomiausius to meto įvykius ir žmones, pastatyti jiems ir jų svajonėms muzikinį paminklą.

– Koks jūsų požiūris į emigraciją ir šiuo metu Lietuvoje labai aktualią temą – dvigubą pilietybę? – Politika – vienas įdomiausių mano hobių. Turiu stiprią nuomonę daugeliu mane liečiančių klausimų, tačiau laikausi principo ne komentuoti viešai, o išreikšti balsavimo urnoje. Tepasakysiu tiek, kad susipažinęs su nauja kultūra kiekvienas mūsų tampa turtingesnis. Ir aš nė vienos akimirkos nesigailėjau, kad pasirinkau keliauninko dalią. Širdis ir darbai mane visada grąžina į Lietuvą, bet ir Lietuvai esu reikalingiausias tik sukaupęs savo patirčių bei žinių bagažą.

G.Januševičius vasaros fortepijono akademijoje „Klaipėda Piano Masters“. Jono Šopos ir Povilo Jarmalos / „Klaipėda Piano Masters“ nuotr. 22

– Kas jums yra laisvė? Ar jaučiatės laisvas, kurdamas šiandieniniame pasaulyje? – Esu visiškai laisvas. Muzikinėse idėjose mane varžo tik abejonės tam tikro projekto kokybe. Tikiu, kad galiu sakyti viską, kas neprieštarauja bendražmogiškoms vertybėms. Neegzistuoju erdvėse, kur mano laisvės būtų varžomos – visada galiu tiesiog išeiti ir kurti kitur, kaip ne kartą esu padaręs. Džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais tenka dirbti tik su bendraminčiais.

muzika

Iš festivalio Stambule – su puikia nuotaika Klaipėdos žvejų rūmų moterų choras „Dangė“ dainavo Turkijoje. Gegužės 8–10 dienomis jis dalyvavo Stambule, prof. dr. Tiurkan Saylan (kovotoja už moterų teises) vardu pavadintame kultūros centre vykusiame VI tarptautiniame chorinės ir folkloro muzikos festivalyje-konkurse „Harmanfolk“.

Konkurso organizatoriai akcentavo, kad pagrindinį dėmesį skiria įvairių šalių folklorui ir autentiškumui. Pagal šiuos reikalavimus ir buvo ruošiamas klaipėdiečių pasirodymas. Konkurse įvairiose kategorijose varžėsi chorai, instrumentiniai ir šokių ansambliai iš Bulgarijos, Irano, Šiaurės Makedonijos, Rumunijos, Slovėnijos ir Turkijos. Kolektyvų pasirodymus vertino tarptautinė komisija. „Pirmą kartą dalyvavome tokio formato konkurse. Pasirinkome lietuvių kompozitorių kūrinius, kuriuose dominuoja lietuviško folkloro elementai bei šiuolaikinės muzikos išraiškos priemonės. Tai V.Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“, T.Kutavičiaus „Lioj“ (M.Milašiaus žodžiai) ir N.Sinkevičiūtės „Skrido bitė“. Konkurse dalyvavę chorai derino liaudiško ir akademinio dainavimo stilius. Mums (ir komisijai) labai patikusios bulgarės savo kūrinius atliko vadinamu gerkliniu dainavimo būdu“, – pasakojo choro „Dangė“ meno vadovė Judita Kiaulakytė. Klaipėdiečių choras konkurse laimėjo antrąją vietą, pelnė festivalio laureato sidabrinę taurę, o visos atlikėjos apdovanotos sidabro medaliais bei sertifikatais. Choro „Dangė“ atlikėjos Stambule, be repeticijų ir konkurso, turėjo taip pat šiek tiek laisvo laiko pasigrožėti senosios kultūros paminklais ir šiuolaikine architektūra pribloškiančiais vaizdais. Tuo pasirūpino festivalio organizatoriai. Merginos aplankė Sofijos soborą ir Mėlynąją mečetę (Sultan Ahmet Camii) – didelį įspūdį paliko antifoninis giedojimas tarp šių didingų statinių (buvo ramadano laikotarpis). Visi

festivalio dalyviai kartu praleido simbolinę draugystės popietę, plaukiodami garlaiviu Bosforo sąsiauryje, skambant įvairių šalių dainoms, sukantis šokio sūkuryje ant denio. „Dangietės“ nuo 1348 m. pastatyto Galatos bokšto grožėjosi Stambulo panorama, o bokšto apačioje – senamiestyje skanavo turkiškų saldumynų. Ilgam išliks atmintyje „Besisukančių dervišų šou“ Hodja Pasha kultūros centre. Prieš išvykstant namo festivalio organizatoriai (grupės kuratorius – tarptautinių ryšių departamento atstovas Omeras Ferda

Festivalyje-konkurse „Harmanfolk“ klaipėdiečių „Dangė“ atstovavo Lietuvai.

Coskunas) padėkojo „Dangės“ chorui už puikų pasirodymą ir išreiškė didelį norą pratęsti kultūrinį bendradarbiavimą tarp Turkijos ir Lietuvos, sulaukti kitų meno kolektyvų iš Klaipėdos vizitų.

▪

„Dangės“ choras prie Stambulo T.Saylan kultūros centro po apdovanojimų. Asmeninio archyvo nuotr.

TEATRAS

„Jauno teatro di e Iš teatro kritiko p tražį spektaklį, simboliškai atidarydama duris Pavasarį jau septynerius metus iš eilės Klaipėda šešioms ciklui „idėja-spektaklis“ vystytis. Nors dienoms virsta teatro eksperimentų uostu. Jei kam nors kada naujam organizatoriai užsiminė, kad tokia praktika nors pritrūksta ryžto ir atrodo, kad kultūros srities žmonės nebebus plėtojama, mano galva, idėja verta dėmesio ir įgyvendinimo ateityje. negali nieko pakeisti ar padaryti, vertėtų pažvelgti į šio festivalio organizatorių grupę – Klaipėdos jaunimo teatro aktorių šeimynišką būrį ir jų vedlį bei švyturį Valentiną Masalskį. Ši Tarp garso ir vaizdo kompanija gali papasakoti, kaip iš nieko padaryti kažką ir žibanti Miranda išauginti tai iki valstybinės reikšmės festivalio, į kurį veržiasi teatralai iš visos Lietuvos ir jau antrus metus – net iš užsienio. Pasakišką Williamo Shakespeare’o dramą „Audra“ režisierius P.Makauskas kartu su Žinoma, buvo gero, buvo kliurkų ir bendrų nesusipratimų, bet Klaipėdos jaunimo teatro kūrybine grupe pasitelkė kaip pagrindą spektaklio struktūapie viską iš pradžių.

Gražina MONTVIDAITĖ

Festivalio tikslas – komunikacijos kūrimas Festivalį papildant vis naujais elementais, antrus metus iš eilės, be teatro dirbtuvių, surengtos ir kino dirbtuvės. Taip pat jau antrus metus bandyta kviesti teatro kūrėjus iš užsienio. Teatro kritikų dalyvavimo formatas kinta kone kasmet, bet funkcionalaus būdo įjungti šią bendruomenės dalį į festivalį iki šiol nepavyksta rasti. Išties sunku suprasti, kokia būtų tinkamiausia forma, nes, darant išvadas iš asmeninės patirties ir pačių festivalio organizatorių išsakytos nuomonės, kiekvienas kritikas dirba skirtingais metodais, tad prie kiekvieno prisitaikyti nepavyksta, o galiausiai ir nereikia, nes tikslas visai ne toks. Svarbiausias festivalio tikslas – komunikacijos kūrimas, teatro žmonių 24

sukvietimas į bendrą erdvę susipažinimui, ištrinant režisierių kursų, amžiaus ar atstumo tarp miestų bei šalių ribas. Šį tikslą įgyvendinti tikrai pavyksta. Kyla pojūtis, tarsi kiekvienais metais festivalio dalyviai suformuoja savą ryšių burbulą ir yra lyg akademijos kursas, perėjęs per vienodas patirtis, mokęsis apie teatrą gyvenimo akademijoje. Tačiau yra ir grupelė žmonių, festivalyje dalyvaujančių kasmet. Jiems akademijos gyvenimas nesibaigia niekad, tik padaugėja patirčių, pažįstamų veidų. Abu būdai semtis teatro šiame festivalyje vienodai geri ir bet kokiu atveju praturtinantys. Žvelgiant konkrečiau į šešių dienų vyksmą ir veiklas, galima išskirti kelis blokus, kuriuos norėtųsi aptarti nuodugniau. Kadangi išsiaiškinome tikslą, į visa kita galima žvelgti kaip į skirtingas formas jam pasiekti. Tiesa, festivalio atidarymo dieną parodyta spektaklio, kurto per metus nuo praėjusių „Jauno teatro dienų“, premjera – Povilo Makausko režisuota „Audra“. Pasirodymo idėja, gimusi pernai festivalio dirbtuvių metu, šiemet išaugo į ilgame-

rai sukurti. Utopinio pasaulio scenovaizdis įtikino nuo pat pradžių (komplimentai scenografei Dominykai Kačonaitei). Taip pat, vos prabilus Prosperui, publika ėmė aktyviai reaguoti. Salos šeimininko vaidmuo mistifikuotas – jis patikėtas techniniam sprendimui, keičiančiam balsą. Prospero vaidmenį atlieka Arijelis (dviejuose asmenyse – aktorės Asta Zacharovaitė ir Karolina Kontenytė), kalbėdamas į balsą vyrišku keičiantį įrenginį. Visą salą bei jos gyventojus valdantis veikėjas lieka nematomas. Arijelio vaidmens atlikėjos gana mechaniškai, kartais su intonacija, juoką keliančiais laiku ir vietoje pasakytais intarpais bei komentarais sulaukė žiūrovų reakcijos beveik viso spektaklio metu. Toks režisūrinis sprendimas simboliškas ir tinkamas žvelgiant ir iš pjesės perspektyvos. Spektaklis apipintas šiuolaikiškais stereotipiniais vaizdiniais (pavyzdžiui, vaizduojamas narkotikų vartojimas, o Trinkulo ir Stefano kalbos maniera bei rūbai primena gatvinę kultūrą), priartina teatrą prie žiūrovų iki tiesioginio kreipimosi ir jo įveiksminimo. Tokiu būdu teatras tikrai ateina pas publiką, žvelgia tiesiai į akis. ►

i enos 2019“. o perspektyvos

Klaipėdos jaunimo teatro premjerinio spektaklio „Audra“ (rež. P.Makauskas) akimirkos.

TEATRAS

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

TEATRAS

„Jauno teatro dienų“ bazė – Klaipėdos kultūros fabrikas. ◄ Klaipėdos jaunimo teatro „Audros“ stiprybės slypi muzikoje bei vizualinėje dalyje (scenografija, kostiumai, apšvietimas). Muzikos (kompozitorė Gabija Gaigalaitė) panaudojimas priverčia suklusti. Vis dėlto tai nepadeda visam spektakliui, nes atitraukia dėmesį nuo veiksmo bei vaidybos. Kitas dėmesį vagiantis veiksnys buvo šviesos. Panašu, kad šviesų dailininko (Julius Kuršis) darbas buvo stipresnis už pasakojamą istoriją. Šalia kuriamo salos pasaulio, apimančio Kalibano, Trinkulo, Stefano ir net Arijelio personažų veiklą, išvesta pagrindinė pasakojimo tema – meilė, nugalinti visas kliūtis. Mirandos (Ieva Pakštytė) ir Ferdinando (Donatas Stakėnas), ryškiausių spektaklio veikėjų, tyri jausmai išlaisvino Prosperą iš salos, piktadarius – iš kaltės, gavus mago

Dalyviai pasiskirstė komandomis.

Festivalio atidarymo atributas.

atleidimą, ir transformavo visa, kas juos supo. Paveikiausia ši tema dėl stiprios I. Pakštytės vaidybos ir gana darnaus aktorių dueto. D.Stakėno vaidmuo, nors labai nuoširdus, neįtikino dėl aktoriaus neužtikrintumo ir kalbėjimo manieros – dažnų prasminių pauzių, kiekvieną frazę baigiant tarsi klausiama intonacija. Dėl šios priežasties tekstas skambėjo netvirtai ir ne itin įtikinamai.

Improvizacija ir eksperimentavimas Grįžkime prie kitų „Jauno teatro dienų“ veiklų. Taigi, kadangi nieko aplink nepažįstant prieiti prie pirmo pasitaikiu-

Kūrybinės dirbtuvės.

sio žmogaus ir pradėti pokalbį nėra nei lengva, nei įprasta, visi teatro dirbtuvių dalyviai buvo paskirstyti į grupes, kuriose dirbo dvi dienas, vėliau paskirstyti dar kartą (burtų būdu) likusioms dviem dienoms. Grupelėse – po šešis aktorius, režisierių, dramaturgą ir scenografą – pagal gautas inspiracijas kurti trumpi eskizai. Pirmoji diena buvo skirta idėjai išsigryninti, o antroji – scenografijai, repeticijoms ir viešam pasirodymui numatytu laiku. Darbo daug, laiko mažai. Šių sąlygų išdava – improvizacija ir eksperimentavimas. Aukso grynuoliai, gelbėjantys iš kebliausių situacijų. Perfekcionizmui tokio tipo dirbtuvėse vietos nelieka. Dėl šios aplinkybės džiugu, kad sukviesti jauni teatro kūrėjai, nes tokios sąlygos kūrybai senus vilkus greičiausiai ne juokais pa-

TEATRAS

Aktorių atranka kino dirbtuvėms.

Kino dirbtuvės.

piktintų ir iš smagaus žaidimo neliktų nei smagaus, nei žaidimo. Pirmomis dienomis dalyviams dar pratinantis ir varžantis, kūrybinis darbas ėjosi gana lėtai ir atsargiai, tačiau po antro komandų paskirstymo teatralai jautėsi kur kas laisviau ir, kaip patys pripažino, buvo žymiai lengviau. Kritikai taip pat burtų būdu buvo priskirti prie dviejų kūrybinių komandų. Jų užduotis – stebėti darbo procesą, parengti tekstus apie būsimą pasirodymą po pirmos

Darbo daug, laiko mažai. Perfekcionizmui tokio tipo dirbtuvėse vietos nelieka. dirbtuvių dienos ir po eskizo pristatymo viešai. Darbo metodas logiškas – tokie procesai išties vyksta realiame gyvenime, tačiau dėl dirbtuvių formato ir didelio tempo negalima tikėtis išbaigto kūrinio pristatymo, tad nėra jokios prasmės rašyti recenziją apie eskizą. Kūrybinio proceso stebėjimo dalis išties daug atskleidžia apie skirtingų režisierių darbo su komanda būdus, metodus, tad tai analizuoti išties įdomu ir naudinga. Tekstams apie pasirodymus kritikai nusprendė pritaikyti įdomias eksperimentines recenzavimo formas. Dažniausiai, rengiant tekstus publikavimui, rašoma gana standartišku stiliumi, nes žinoma, ko tikisi redakcijos, skaitytojai. Dirbtuvių metu kritikai pasinaudojo laisve išmėginti menišką / literatūrišką / filosofišką grojimą kompiuterio klaviatūros klavišais. Apie rezultatus neverta net kalbėti. ►

Filmų peržiūra Kultūros fabrike.

Diskusija po filmų peržiūros.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

TEATRAS

Pasirodymų diena. Teatro dirbtuvių dalyviai savo kūrinius publikai pristatė palapinėse. ◄ Viena aišku, yra kur tobulėti, ir kūrybinio rašymo dirbtuves vertėtų organizuoti kur kas dažniau (matyt, pačiam sau, nes kritikai juk įpratę dirbti po vieną).

Išaiškėjo, kad nemokame diskutuoti Grįžtant prie veiklų skirstymo į blokus – aptarėme jau du veiklos blokus: komandų kūrybinį darbą rengiant eskizus; pasirodymų pristatymą publikai, apie kurį tik tiek ir galima pasakyti, kad nevertėtų orientuotis į rezultatą, kai kokybei išgauti nėra daug sąlygų. Vis dėlto eskizai parodyti ne tik festivalio dalyviams, bet ir miestiečiams. Tarp pasirodymų lauke šalia Kultūros fabriko, naviguojant nuo vienos palapinės prie kitos, kur komandos pristatė eskizus, buvo girdėti publikos diskusijų užuomazgos. Tai atveda prie trečiojo veiklos bloko – diskusijų. Po pasirodymų organizuotos diskusijos-susitikimai, skirti žiūrovams, norintiems iš pačių kūrėjų sužinoti daugiau apie inspiracijas ir 28

kilusias idėjas. Toks stilius tikrai sveikintinas ir puiku, kad tai įtraukta į festivalio programą tarsi paskaita „praktikuojame realius teatro procesus festivalio ribose, mokymosi, eksperimentavimo erdvėje“. Tik kilo dvi problemos: 1) dalyvaujant užsieniečiams reikėjo viską versti į angų ir lietuvių kalbas. Tai smarkiai sumažino pokalbio dinamiką, bet greičiau dėl dvikalbių diskusijų įgūdžių stygiaus, nei dėl paties dviejų kalbų vartojimo fakto; 2) išaiškėjo, kad iš tiesų nemokame diskutuoti. Kaip pastebėjo aktorė iš Vokietijos, nemokame argumentuoti savo nuomonės. Bijoma kalbėti viešai, tad kai jau pavyksta prabilti nelūžtančiu balsu, gimtąja ar užsienio kalba, tepavyksta pasakyti: „patiko ta vieta, buvo gerai“, bet nepavyksta išlaužti pagrindimo. Todėl tai, kas vyko du vakarus po pasirodymų, veikiau galima vadinti pokalbiu nei diskusija. Tačiau ši problema atskleidė, kiek dar reikia nudirbti edukacinio darbo kultūrinėje erdvėje, kad žiūrovai, kultūros vartotojai įgytų įprotį kalbėti diskusijose, idealiu atveju – ne tik gimtąja kalba, ir visi išmoktume argumentuotai reikšti mintis (šių eilučių autorei taip pat dar reikia to išmokti).

Kreipiant fokusą, taisant rakursą Ketvirtasis veiklos blokas, tiesiogiai nukreiptas į pagrindinį tikslą – laisvalaikis. Nedaug jo būta, juolab idėjų generavimo dienomis, kai komandos po vakarienės pasilikdavo kurti toliau. Tačiau pietų, pertraukų metu, pasibaigus kūrybai vakarais dalyviai daugiausia laiko galėjo skirti bendravimui, maišymuisi, pažindinimuisi. Nors tuo laisvu laiku kino kūrėjai šmėžavo tarp visų dalyvių, tačiau jų komandos ir dirbtuvės buvo atskiresnės, pasiskleidusios po miestą, veikė ne tik Kultūros fabrike kaip teatralų. Kino dirbtuvių dalyviai turėjo dvi savaites nuo inspiracijų iki trumpametražių filmų parodymo paskutiniąją festivalio dieną. Tačiau intensyviausias darbas virė paskutines tris festivalio dienas, jau išsigryninus koncepcijas, atrinkus aktorius ir filmavimo alokacijas. Tad darbai vyko paskubomis, naktimis, iki paskutinės minutės. Kino pasaulis visai kitoks nei

TEATRAS

Pasirodymų diena. Mėnulio laidotuvės.

teatro, filmų kūrėjai visą festivalio savaitę gyveno tarsi atskiroje saloje, tad šie pasauliai mažai tesusilietė. Atskirą pagiriamąjį žodį vertėtų paskirti festivalio dalyviams iš užsienio, kurie įsiliejo į komandas organiškai ir išties gerokai jas praturtino, įpūtė šviežių minčių, papildė teatrinės kalbos įvairovę (fiziniu, judesio teatru). Dalyviai atvyko iš Serbijos, Bulgarijos, Izraelio, Vokietijos, Lenkijos ir Latvijos. Net ir po festivalio jų dalyvavimas atveria plačias tarptautinio bendradarbiavimo galimybes, o tai mūsų kūrėjams – didelis pliusas. Apibendrinant norisi išryškinti negatyvą, likusį atmintyje, ir padidinti kontrastą, kad būtų matyti aiškios ir išblukusios nuotraukos dalys. Aiškiosios skatina džiaugtis šiandieninio jauno lietuviško teatro stiprybėmis, didžiuotis jau įvaldytais ir puikiai veikiančiais dalykais. O išblukusios dalys rodo, jog reikia kruopščiai ir atidžiai dirbti sprendžiant problemas, kreipiant fokusą, taisant rakursą, kad po metų visa nuotrauka būtų ryškesnė.

Baigiamoji festivalio diskusija.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Kultūros maršrutais

Badas, tyla ir išnykęs laikas:

Apeirono teatro patirtys M.Abramovič dirbtuvėse Šį pavasarį Apeirono teatro Agnė VIDUGIRYTĖ kūrėjos Eglė Kazickaitė ir Greta Gudelytė turėjo nepaprastą progą išmėginti savo Išgyventi tą patirtį kartu galimybių ribas ir pasisemti patirties iš performatyvaus – Papasakokite, kaip kilo mintis dalyvauti meno legendos Marinos M.Abramovič instituto dirbtuvėse? Kas Abramovič mokinių. Lietuvos paskatino išvykti į Graikiją ieškoti naujų iššūkių? kultūros tarybos stipendiją Eglė: Buvo gana keistas laikotarpis kūrypelniusi G.Gudelytė drauge biniu požiūriu – jo metu įvyko savotiškas su E.Kazickaite penkias dielūžis. Man kilo dvejonių ir nebetikėjau teatru kaip idėja, meno forma. Greta labai nas praleido Eubojos saloje pyko, kai aš tai pasakiau, bet man pradėjo Graikijoje, kur dalyvavo atrodyti, kad esame praradę kažkokį svarbų M.Abramovič instituto orga- segmentą ir tai mums trukdo tikėti. Tos dvejonės atvedė mane prie domėjimosi nizuotose dirbtuvėse „Cleaperformanso menu, kuriame akcentuojama ning the house workshops“. tai, kas vyksta čia ir dabar – šis dalykas yra vienas iš esminių performanso ir teatro Meno pasaulyje įvairiausiais skirtumų. Pradėjau galvoti, kaip į teatrą mitais apipintos, ypatingos instaliuoti tą tikrąjį „čia ir dabar“, o ne tą „čia ir dabar“, kuris mums kalamas į galvas disciplinos reikalaujančios studijų metais. Taigi man priėjus prie perdirbtuvės lietuvėms teatro formanso kita grandis buvo M.Abramovič, kūrėjoms pasirodė ne tik o tuomet paieškų tinklai prasiplėtė iki dirbįveikiamos – menininkės įsi- tuvių. Jas radusi iškart skambinau Gretai. Greta: Aš labai pykau. Ir dabar girdėdatikinusios, jog ši patirtis būtų ma, kaip sakai, jog nustojai tikėti teatru, naudinga kiekvienam šiuolai- tuo netikiu. Net pati M.Abramovič pabrėžė skirtumą tarp teatro ir performatyvumo, kiniam žmogui. kartodama gana primityvų pavyzdį, kad 30

teatre naudojami netikri peiliai, o performanse viskas tikra. Mano nuomonė yra kitokia nei Eglės – galbūt taip yra dėl to, kad pastaruoju metu daugiau laiko praleidžiu aikštelėje, o Eglė dirba kaip režisierė. Manau, jog teatras yra toks, kokį mes jį padarome, kokias aplinkybes sau sukuriame. Man būnant aikštelėje vyksta labai daug „čia ir dabar“ – ypač paskutiniuose mūsų spektakliuose, kuriuose pasiekiami kritiniai taškai, kada su partneriu pasidavęs emocijoms žiūrovų akivaizdoje iš tikrųjų susipyksti ir nežinai, kuo viskas baigsis, o režisierė sėdi ir nežino, ar stabdyti, ar nestabdyti. O kalbant apie dirbtuves... Kaip Eglė ir sakė, M.Abramovič buvo jos atradimas – aš tuo metu trečius metus nardžiau Birutės Pūkelevičiūtės poezijoje, vis ieškojau, kaip ją pastatyti ir pateikti. Iš esmės prasidėjo moterų kūrėjų analizė. Tuo metu kaip tik buvo išleista M.Abramovič knyga „Eiti kiaurai sienas“, mes su Egle ją perskaitėme. Skaitydama ją radau daug atpažįstamų taškų. Galbūt žmonėms, gyvenantiems toje „šviesiojoje“ Europos dalyje, kur archajiška politika šiek tiek apslopusi, kai kuriais jos aprašomais dalykais sunku patikėti, tačiau mes gyvename posovietinėje valstybėje ir dėl to turime daug sąlyčio taškų su pačios M.Abramovič vaikyste bei šalimi. Visuomet beprotiškai gerbiau jos stiprybę, tačiau man ji nebuvo didžiausias autoritetas ir pradžioje jos dirbtuves vertinau skeptiškai. Pernelyg nenuvertinau galimos patirties, bet vykau ten tam, kad tą patirtį ►

Kultūros maršrutais

Klaipėdietės Apeirono teatro kūrėjos G.Gudelytė ir E.Kazickaitė lankėsi Eubojos saloje Graikijoje, kur dalyvavo M.Abramovič instituto organizuotose dirbtuvėse. ŽaliaMėlynė nuotr.

Kultūros maršrutais

mūsų teatre – žiūrovai mato mūsų supjaustytas kojas, neprognozuojamus dalykus, dėl kurių rizikuojame... M.Abramovič tam tikrais momentais taip pat rizikuoja, nors prieš tai ir būna tai išbandžiusi. Juk nė vieno performanso ji nerengė neišsityrusi erdvės, neapmąsčiusi psichologijos, o tai jau yra režisūra. Iš esmės mudvi turėjome skirtingus priėjimus prie M.Abramovič ir skirtingus tikslus.

Vila, kurioje vyko „Cleaning the house workshops“.

– Kokie tai buvo tikslai? Greta: Mano – šaltai profesinis. Kodėl šaltai? Todėl, kad aš suprantu, kokie yra prioritetai Lietuvoje. Mano pirminis tikslas – pasižymėti, kad aš ten buvau, kad mes parvežame naują patirtį, kuri yra svarbi, kažkam įdomi ir padės didinti susidomėjimą mūsų pačių veikla. Tai nereiškia, kad nebuvo noro, naudojant jos metodą, gilintis į save, bet, kalbant visiškai nuoširdžiai – daugeliui ten važiuojančiųjų yra svarbiausia sugalvoti, kaip pateikti dalyvavimo dirbtuvėse faktą. Mūsų bėda galbūt yra tai, kad nelabai mokame to daryti... Tačiau galų gale iš dirbtuvių gavau gerokai daugiau.

Pasiekti galimybių ribą

Dirbtuvių dalyviai. ◄ išgyvenčiau kartu su Egle ir pamatyčiau jos akyse atsakymą, kurio, beje, vis dar laukiu. Man įdomu, ar tau, Egle, ši patirtis netikėjimą teatru dar labiau pagilino, ar padidino tikėjimą performatyvumu, ar supratai, kad tai yra tas pats molis?

Performansas ir teatras – Greta, ar teigi, jog performansas ir teatras yra tas pats? Greta: Taip. Net analizuodami pačios M.Abramovič pasisakymus, pamatytume, 32

kad ji neslepia, jog paaštrina perduodamas emocijas dažname pasirodyme. Kodėl, pavyzdžiui, bėgant į sieną ir daugybę kartų į ją trankantis pasirenkama būti nuogam ir kodėl prie tos sienos tvirtinamas mikrofonas? Tam, kad kūno pliaukštelėjimas būtų garsesnis, aštresnis. Tai yra teatro momentas – paaštrinti rizikos, skausmingumo vertinimo faktorius. Performanse yra daug teatrališkų momentų, kurie neabejotinai pabrėžiami. Žinoma, yra ir spektaklių, kuriuose laviruojama ant postmodernistinio, performatyvaus teatro ribos. M.Abramovič stiprybėje ir tikrume mane žavi tai, kad ji iš tikrųjų viską daro visa siela – su visišku atsidavimu. Tai šiurpina žmones. To yra ir

– Kaip vyko šios dirbtuvės, kokias užduotis turėjote atlikti? Ar susidūrėte su dideliais netikėtumais? Greta: Mes nepatyrėme labai didelių staigmenų, nes „Cleaning the house“ yra daug sykių kartota programa – vien šių metų serijoje mes buvome trečia ar ketvirta grupė, apie pratimus bei metodikas galėjome pasiskaityti iš anksto. Be abejonės, viena yra matyti visa tai knygoje arba „YouTube“, o visai kas kita susidurti su tuo praktiškai. Pagrindinis dalykas, ką mes ten išgyvenome, turbūt labiausiai susijęs su asmeninėmis patirtimis ir įgytu suvokimu, kam skirtas vienas ar kitas metodinis pratimas. Eglė: Vienas iš dirbtuvių tikslų – pasiekti savo galimybių ribą. Visi pratimai buvo santykinai ilgos trukmės, tokie, kurie ilgainiui pasidaro fiziškai ar psichologiškai sudėtingi. Tada tu arba nutrauki pratimą, arba tęsi toliau. Greta: Man ypač išryškėjo paradoksas, kuris būdingas tiek performansui, tiek teatrui: visos dirbtuvės tarsi kviečia tave iššūkiui susiduriant su savo galimybių limi-

Kultūros maršrutais

tais, bet ten kiekvieną dieną yra kartojama: „Niekam nieko nesistenkite įrodyti, o kai nebegalite – nutraukite.“ Dirbtuvių metu labai greitai atsiskleidė psichologiniai dalyvių portretai, žmonės, kurie nori kitiems kažką įrodyti, būti pastebėti. Tai vieta, kur susirenka daug individualistų menininkų. Lietuviai galbūt yra kuklesni, bet žmonės iš Niujorko ar Prancūzijos jaučiasi esą tikrai dideli kūrėjai ir vyksta kovos demonstravimas. Tuo metu aplinkybės yra beprotiškai nepalankios vaidybai – alkis, tyla, ilga distancija, kurioje kažką vaidindamas ar apsimesdamas labai greitai netenki jėgų ir esi demaskuojamas. Žmonės, kurie vaidino, tiesiog nepadarydavo užduočių, nes iššvaistydavo energiją. Pavyzdžiui, elementarus pratimas: žymusis žiūrėjimas į akis: pirmą dieną tai darėme vieną valandą, trečią dieną – dvi, o penktąją – tris valandas. Jo tikslas yra sėdėti, nejudėti, stengtis nemirksėti ir žiūrėti partneriui tiesiai į akis. Tik atrodo, jog tai nesudėtinga. Užduoties metu galima pastebėti, kaip pradžioje partneris bando pozuoti, kilnoti lūpų kampučius, tačiau ilgainiui keičiasi jo kvėpavimas, jis tampa nestabilus, pradeda muistytis, galiausiai – atsipalaiduoja ir pradeda „smiginėti“. O juk svarbiausia yra nieko nevaidinti, nesistengti pamatyti ar įrodyti – tiesiog turi kvėpuoti ir žiūrėti.

Greta: Man sunkiausia buvo pirmas dvi paras nevalgyti. Antrą parą buvo ypač sunku susitelkti į užduotis, nes kas antra mintis buvo maistas – atrodė, neįmanoma atsipalaiduoti. Dėl maisto trūkumo paaštrėjo visi pojūčiai, sukilo sentimentalumas, meilė Lietuvai, savo šeimai... Galiausiai net į paukščius pradėjau žiūrėti kaip į potencialų maistą. Tačiau trečią parą viskas apsivertė. O buvo tokių, kuriems sustreikavo skrandis, jie nebegalėjo tęsti darbo. Kitas dalykas, erzinantis visos stovyklos metu, – nuolatinis norėjimas į tualetą, nes be perstojo geriami skysčiai yra vienintelis energijos šaltinis.

Prasidėjus pertraukai nežinodavome, kada suskambės varpas ir ji baigsis – o varpui suskambėjus turi iš karto prie jo atsidurti, neužsukdamas nei į tualetą, nei į dušą... O juk niekada negalėjome žinoti, kiek truks nauja užduotis. Dėl to persekiojo elementarus nuolatinis nerimas, jog dėl tokio paprasto fizinio dalyko privalėsi nutraukti tos užduoties vykdymą. Vakarais būdavo labai šalta, nes viskas vyko kalnuose – esant didelei vėsai dar labiau norėjosi šlapintis. Atlikome pratimą, kurio metu atrinkinėjome ryžius nuo lęšių – turėjome juos atskirti vienus nuo kitų ir suskaičiuoti. ►

Laikas tarsi ištrintas M.Abramovič metodinių pratimų priemonės.

– Kas dirbtuvių metu kiekvienai iš jūsų atrodė sudėtingiausia? Eglė: Dirbtuvių metu nuo pirmos dienos nevalgome, atsisakome technologijų, nebendraujame tarpusavyje, darome pratimus, laikomės griežtos disciplinos. Man sunkiausia iš šių dalykų buvo nesiorientuoti laike. Esame įpratę visuomet žinoti, kiek yra valandų, kada kur turime būti, kada keliamės – mes egzistuojame laike, o ten laikas buvo tarsi ištrintas vien todėl, kad buvo atimti laikrodžiai. Man buvo sunku nežinoti, kiek dabar yra valandų, kokio ilgio bus pertrauka ar kiek laiko trunka pratimas... Tai kėlė nerimą. Dažniausiai pagalvodavau ne apie maistą, kavą ar saldumynus, o apie laiką. Be to, ilgų pratimų, kuriuos atlikome, tikslios trukmės mes irgi nežinojome. Tik vėliau, dirbtuvių pabaigoje, kai visi buvome pamaitinti, mums pasakė, kiek laiko kas truko.

Baseinas, kuriame kas rytą 7.30 val. visi maudydavosi nuogi.

Kultūros maršrutais

Proto, kūno ir sielos imlumas tokiomis sąlygomis labai sustiprėja. ◄ Sėdi, skaičiuoji tuos grūdelius, beprotiškai nori į tualetą, bet negali atsitraukti, nes pagrindinė taisyklė, kurios siūloma paisyti, – nugalėti visus savo pojūčius ir nenutraukti užduoties. Kai skaičiavome ryžius, mums atrodė, kad tai truko tris ar keturias valandas. Tik vėliau, kai baigėsi stovykla, sužinojome, kad ten sėdėjome daugiau nei šešias valandas. Eglė: Šitas pratimas – pats geriausias! Pirmosiomis valandomis dar orientavausi, kiek praėjo laiko, tačiau vėliau visiškai praradau jo pojūtį. Man tai buvo vienintelis pratimas, kurio metu vyko tokia stipri kova su savimi, pagrindiniais poreikiais ir pojūčiais. Mūsų grupėje buvo 17 žmonių, bet tik keturi nė karto nepakilo nuo stalo ir nebaigė pratimo anksčiau. Atsimenu, kai vadovė suskambino varpu ir leido baigti užduotį, man buvo likę suskaičiuoti kokie penki šimtai ryžių. Tiesiog negalėjau nepabaigti! Tame yra ir meditacijos, ir apima pyktis – atrodo, kad krūva nemažėja, niekas nesikeičia... Šalia manęs sėdėjo Gretos kambario draugė iš Honkongo. Kažkuriuo metu pakėliau akis į ją ir pastebėjau, kad ji dėlioja po kelis ryžius, o šalimais esanti krūva nė kiek nesumažėjusi. Tuomet pamačiau, kad ji rūšiuoja ne tik atskirdama ryžius nuo lęšių, bet ir skirstydama lęšius pagal atspalvius...

Pritrūko dar kelių dienų Greta: Labai įdomu, kad su visais tais žmonėmis esi tyloje, tačiau per jų veiksmus supranti, kokie skirtingi yra jų vidiniai pasauliai. Mes visi prie bendro stalo stebime ir matome, kas pradeda su tais ryžiais kvailioti, kas vaikštinėja į tualetą, o kas iš tiesų išradinėja skaičiavimo technikas, rūšiuoja pagal spalvas... Atsiskleidžia visa paletė psichologinių portretų, taigi per tokius pratimus pažįsti ne tik save, bet ir aplink esančius žmones. Paskutinį rytą, kai visi prabyla, pasijunti tarsi kažkas griuvo. Eglė: Mes abi jautėme, kad mums pritrūko dar kelių dienų labai giliai įlįsti į savo potyrius, ir daug svarstėme, kodėl taip įvyko. Manau, jog taip gali būti dėl to, kad prieš išvykdamos rodėme „Ašmenų“ premjerą, 34

L.Peisinger su M.Abramovič.

o ruošimasis jai buvo labai intensyvus tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Dėl to, nors ir bijojome, kad būsime pavargusios, į dirbtuves vis dėlto nuvykome puikiai pasiruošusios, tikrai geros fizinės formos. Negana to, atvykusios kasdien nueidavome mažiausiai 16 kilometrų, ugdėme valią ir ištvermę. Greta: Visas ritmas ten buvo labai sulėtėjęs. Ketvirtą ar penktą parą būdavo net taip, kad žmogus išeina iš virtuvės į kiemą, pasiekia žolę, nukrenta ir miega... Tampama net nebe žmogumi, o kažkokiu augalu. Vykdytos užduotys, manau, daugelį nuvedė į tam tikras gilias būsenas, iš kurių reikėjo vėliau išeiti. Kai mes pagaliau atsidūrėme mieste, kuriame pilna garsų, greito judėjimo, iškart pradėjo „trumpinti“. Kaip bežiūrėtume, proto, kūno, turbūt ir sielos imlumas tokiomis sąlygomis labai sustiprėja. Viską daug lengviau sugeri į save ir daug skaidriau apdoroji informaciją. Labai įdomu, jog duodami užduotį vadovai tau nepaaiškina, kokia jos nauda, bet ją vykdydamas antrą ar trečią valandą neišvengiamai permąstai, kodėl tai darai, ir supranti. Gyvenime daugelis dalykų apriboti laiko, gyvename skubėdami, apsunkinti papildomų aplinkybių. O čia iš tavęs atimamos visos aplinkybės – tiek išore, tiek vidumi esi nuogas.

Galėjo pavadinti mokytoja – Kokios patirties pasisėmėte iš dirbtuvių vadovų, M.Abramovič mokinių? Greta: Mūsų vadovė buvo Lynsey Peisinger – choreografė, daugiausia dirbanti Amerikoje ir Vakarų Europoje. Man labiausiai imponavo tai, kad pamačiusi, kaip ji dirba, beveik nebegalvojau apie M.Abramovič, nes būtent Lynsey man labai greitai tapo autoritetu. Norėjosi visas užduotis atlikti gerai, nes turėjome žmogų, kuriam akivaizdžiai rūpėjo kiekvienas iš mūsų. Visuomet jaučiausi neturėjusi tikro mokytojo, tokių dėstytojų, kurie būtų man buvę autoritetai, kuriuos būčiau galėjusi sekti. Labai norėjau tai patirti ir man buvo gera, kad būdama jau pakankamai brandi moteris turėjau galimybę sutikti žmogų, kurį nors trumpam laikui galėjau pavadinti savo mokytoja. Tai buvo didžiulė dovana. Eglė: Tomis aplinkybėmis labai svarbu, kad savo vadovais gali pasitikėti besąlygiškai. Ten niekuomet nežinai, kas nutiks rytoj, tačiau žinai, jog yra žmo-

Kultūros maršrutais

nės, kurie tavimi pasirūpins. Jie – visiški profesionalai. Greta: Vadovai su mumis kalbėjosi labai atvirai ir pasakojo, jog tai, ką mes patiriame dirbtuvėse, yra gerokai sušvelninta palyginti su ta mokykla, kurią jie praėjo pas pačią M.Abramovič. Mūsų patirtys – jau gerokai adaptuotos įvairiems žmonėms. Taip pat buvo labai įdomu klausytis, kaip patys vadovai pasakojo apie M.Abramovič asmenybę, darbą su ja. Eglė: Pavyzdžiui, sužinojome, jog M.Abramovič knygos „Eiti kiaurai sienas“ audioversiją buvo planuojama įrašyti per penkias sesijas studijoje, bet atsitiko taip, kad šie įrašai truko 14 dienų – pirmą dieną pavyko įrašyti tik knygos ir pirmo skyriaus pavadinimą... Greta: Vadovai apie M.Abramovič atsiliepė labai šiltai. Tai paaiškino, kodėl jie patys dirba su tokia meile, ir atskleidė, ko mums trūksta Lietuvoje. Juk pas mus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje irgi esama tokių abramovič, bet skirtumas slypi tame, kad čia tai dažniausiai būna paprasčiausias dėstytojo galios demonstravimas. O ten yra atrasta pusiausvyra, kai dalijamasi savo stiprybėmis ir žiniomis ekstremaliomis sąlygomis, tačiau niekada nepamirštamas žmogiškumas, atjauta bei tolerancija.

Energijos dovana – Į šias dirbtuves abi važiavote su skirtingais lūkesčiais ir nusiteikimu. Ar tai, ko tikėjotės, pasitvirtino? O gal apvertė jūsų požiūrį aukštyn kojomis? Eglė: Sulig kiekviena diena vis labiau atrodo, kad įspūdis ir tų dirbtuvių palikimas mano viduje didėja, svarbėja bei kristalizuojasi. Pasibaigus dirbtuvėms pirmąją dieną jaučiau didelį sąmyšį ir atrodė, kad nieko esminio neįvyko, tačiau bėgant laikui viskas pradeda atrodyti priešingai. Aš neatradau tikėjimo teatru, bet atradau savo individualų atsakymą, ko šiuo metu pasigendu teatre. Kalbu ne tik apie Apeirono teatrą, bet ir apie visą lietuvišką teatro kontekstą. Norėčiau mėginti įtraukti performatyvumo segmentą į teatrą arba teatrą labiau įtraukti į performansą. Dirbtuvių patirtimi esu iš esmės patenkinta, nes tai buvo atradimas ne tik profesine, bet ir žmogiškąja šio žodžio prasme. Supratau, jog atsiribojimas mums yra labai reikalingas, nieko blogo nenutiks, jei išjungsime savo telefonus, o išvažiavę pabūti gamtoje neprisivalgysime šašlykų. Šiais laikais visi esame labai neramūs, todėl manau, kad toks atsiribojimas būtų naudingas ne tik scenos menų atstovams, bet ir kiekvienam žmogui. Tai kažką pakeičia,

atrakina pasaulėžiūroje, priverčia prisiminti dalykus, kuriuos mes tarsi jau žinome, bet paskandiname rutinoje. Greta: Ko gero, dėl savo skeptiško nusiteikimo aš buvau saugesnė – jei viskas būtų įvykę taip, kaip įsivaizdavau prieš išvažiuodama, nebūčiau nusivylusi. Tačiau įvyko tai, kas sugriovė mano skepticizmą ir dėl to esu labai laiminga. Jaučiu didelę įkrovą, grįžau su gausybe minčių, pasikrovusi kantrybės ir motyvacijos nuosekliai dirbti, toliau eiti savo keliu ir ieškoti dar drąsiau. Užsieninė patirtis, kuri mums tik prasideda, suteikė suvokimą, jog turėtume teikti didesnį prioritetą tarptautiniams projektams. Tuomet jau galima sugrįžti čia, nes, kad galėtum kitiems duoti žinias ir energiją, turi pirmiausia jų iš kažkur pasisemti. Čia, Lietuvoje, mums ypač stinga energijos ir pozityvumo, o būtent energija – didžiausia dirbtuvių dovana. Turiu didžiulį norą gilintis į metodikas, kurias perleidome per save, – po šių patirčių jautiesi užvestas ant kelio. Žinoti, ką darysi, ir to norėti – labai svarbu. Visiškai pritariu Eglei ir taip pat palinkėčiau tokioje stovykloje dalyvauti ne teatralams. Ji nėra pavojinga, tai nėra savęs žalojimas ar mazochistų būrelis, kaip daugelis mano. Priešingai, tai – savo skausmo, galimybių ir valios suvokimo mokykla, mokanti nustoti kovoti. Dabar mūsų su Egle tikslas – šiomis patirtimis dalytis su tais, kurie neturės galimybės išvykti į dirbtuves, ir paraginti visus drąsiai ten keliauti.

Su stovyklos grupe.

ŠOKIS

Radiaciją skleid ž

arba Mano mielas kūdiki, ju d Moderniosios filosofijos pradininko René Descartes žymioji frazė „Cogito ergo sum“ / „Mąstau, vadinasi, esu“ tinkama pradėti kalbą apie naująjį Šeiko šokio teatro spektaklį „Lumi“ kūdikiams nuo gimimo iki 12 mėnesių.

Sondra SIMANAITIENĖ

Nenutrūkstamas vyksmas Spektaklio pavadinimas yra žodžių „iliuminacija – apšvietimas“ trumpinys. Juodoje kvadratinėje erdvėje išdėstyti 26 įvairaus dydžio šviečiantys lankai – nuo 50 cm iki trijų metrų diametro. Šviesų instaliacijos kūrėjas – klaipėdietis menininkas Linas Kutavičius (Lightforms). Šviesos objektai

Šeiko šokio teatro performanso „Lumi“ (choreogr. D.A.Thelander) akimirkos.

suprogramuoti pagal kompozitoriaus iš Grenlandijos Qillannguaq „Q“ Berthelseno muziką. Lankai ir trys šokėjai, judantys erdvėje, sudaro spektaklio ekosistemą, prie kurios, kada nori, prisijungia ir kada nori nuo jos atsijungia kūdikiai su mamomis ir tėveliais. „Lumi“ vadinamas performansu, nes tai yra nenutrūkstamas trijų valandų (būna ir šešių) vyksmas, sudarytas iš kas valandą pasikartojančio ciklo. Tai labai patogu tėvams, nes jie gali ateiti ir išeiti pagal kūdikio poreikius, būdami viduje, gali kūdikį pamaitinti ir vėl leisti jam laisvai judėti naujoje, keistoje aplinkoje. Galbūt prietema ir

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

ŠOKIS

d žiantys kūnai,

u di – mąstai – vadinasi, esi švelnus šviesų mirgėjimas kūdikiui primins prenatalinį jo gyvenimo tarpsnį gimdoje. Spektaklio kūrėja choreografė ir edukologė Dalija Acin Thelander iš Švedijos atvyko pakviesta Šeiko teatro pastatyti Klaipėdoje unikalų edukacinį projektą, pagrįstą filosofijos ir antropologijos idėjomis apie vieningą visumą, iš kurios negali pašalinti vieno ar kito, nesuardžius visumos. Choreografė yra apgynusi disertaciją apie darbo su kūdikiais specifiką. Jos sukurti spektakliai rodomi Japonijoje, Švedijoje, Kinijoje.

BMC technika Viena iš spektaklio šokėjų Oksana Griaznova, studijuodama užsienyje, susipažino su įvairiomis šokio terapijos metodikomis. Ji sakė, kad choreografė D.A.Thelander naudoja „Body Mind Centering“ (BMC) techniką. Choreografė dirba su žmogaus anatomija, pridėdama tai, ko nėra terapinėje BMC technikoje, – kūrybinį (meninį) požiūrį. Pagrindinė BMC idėja – centralizuoti kūną ir mąstymą. Sąmoningai dirbama su kūno organais, kaulais, fascija, oda. Galima tris valandas koncentruotis į nykštį, kad suvoktum, kaip jis jungiasi su likusiu kūnu. BMC technika – tai sąmoningas, detalus kūno tyrinėjimas. Judesio menininkė, tyrėja, pedagogė ir terapeutė amerikietė Bonnie Bainbridge Cohen 1973 m. įkūrė „Body Mind Centering“ mokyklą. Šios mokyklos absolventai savo veiklą tęsia 32 pasaulio šalyse ir penkiuose žemynuose. Jos darbas paveikė šokio, jogos, kūno psichoterapijos, kūdikių ir vaikų vystymosi bei daugelio kitų kūno ir proto disciplinų sritis. BMC sistema kūdikiams, vadinama „Babyfit“ (pritaikyta kūdikiui), mažyliams suteikia galimybę ištirti naują aplinką, o tėvai gauna progą pabūti su savo vaiku motyvuojančioje ir nekritinėje aplinkoje. ► 37

ŠOKIS

Tik iš kūno ◄ Choreografė D.A.Thelander šokėjams daug kalbėjo apie judesio kokybę. Tema visada būdavo anatominė, tik iš kūno. Ir visa techninė darbo medžiaga remiasi kūnu, nekalbama apie emocinę išraišką, akis, veidą. Šokėjas yra tam tikros judesio kokybės būsenoje ir visa aplinka yra vientisa su juo. Tai yra būdas dalytis savo patirtimi su aplinka – vaikais, jų tėveliais, šviesos objektais, kolegomis. Oksana sakė, kad, šokdama šiame spektaklyje, ji jaučiasi taip, tarsi aplink savo kūną skleistų radiaciją. Choreografė Dalija spektaklio repeticijose nurodydavo konkretų koncentracijos tašką, o šokėjai improvizuodavo, kaip su tuo kūno tašku sukurti santykį per judesį. Kaip pajusti kaulus, raumenis, sausgysles, juos įcentrinti ir iš jų judėti. Koncentruojantis į vieną raumenį, siekiama suvokti 38

ŠOKIS

Tai yra būdas dalytis savo patirtimi su aplinka – vaikais, jų tėveliais, šviesos objektais, kolegomis. visą raumenyną. Tai holistinis požiūris, reikalaujantis iš šokėjų maksimalios koncentracijos. Šokėja Inga Kuznecova papasakojo apie repeticijas. Pradžioje jie atlikdavo dėmesio ir judesio koncentracijos pratimus įvairiomis kūno dalimis. Vėliau dirbo su judesio kokybe ir aplinka. Vietoj vaikų susistatydavo įvairių dydžių dėžutes, kad šokėjai stebėtų aplinką, jaustų partnerius, o ne tik būtų susikoncentravę į asmeninę judesio kokybę. Šokėjams reikėjo išmokti matyti aplinką 360 laipsnių kampu. Matyti, kas vyksta už nugaros. Nes spektaklio metu reikia judėti tarp šliaužiojančių kūdikių ir būtina pajusti, ar už nugaros yra mažylis, ar saugu padėti koją.

Pažinimo nuotykis Gali kilti klausimas, kas keičiasi kūdikio gyvenime po apsilankymo spektaklyje „Lumi“. Manau, svarbu, kad mamos ir tėčiai patys būtų atsipalaidavę ir mėgautųsi muzika bei vaizdu, tuomet mažyliai jausis saugūs ir leisis į pažinimo nuotykį. Kūdikiai išmoksta naujų judesių, o tai reiškia, kad vaiko smegenyse atsirado naujų jungčių, jo mąstysena patobulėjo, susidūrus su neįprasta aplinkos estetika. Svarbus momentas yra vaiko ir tėvų buvimas meninėje aplinkoje, mokymasis tą aplinką priimti, ją įterpti į bendras patirtis. Apsilankymas „Lumi“ spektaklyje turėtų būti ne vienkartinis, bet kas mėnesinis, nes vaikams vienas mėnuo yra labai ilgas ir svarbus gyvenimo laikotarpis, per kurį jų smegenyse susikuria tūkstančiai naujų jungčių. Tai turėtų būti grandinė patirčių su „Lumi“, po kurių mamos ir tėčiai aptartų potyrius ir pokyčius. Toks savotiškas kūdikių SPA. P.S. Teksto autorė dėkoja šokėjoms I.Kuznecovai ir O.Griaznovai už pasidalijimą patirtimi, kuriant spektaklį „Lumi“. 39

KINAS

„Rūgštus miškas“, arba K Tarptautinio pripažinimo sulaukusi Rugilės Barzdžiukaitės dokumentinė juosta „Rūgštus miškas“ pasižymi kompleksiška ir subtilia medžiagos atranka: filme užfiksuoti turistų pokalbiai apie kormoranų koloniją Juodkrantėje atskleidžia didžiulę požiūrių įvairovę. Požiūrių ne į kormoranus – į žmones.

Dainius VANAGAS

Mat su kormoranais viskas aišku – jie skraido, gaudo žuvis, tuštinasi, miega ir peri kiaušinius. Ir taip tūkstančius metų. Kiek kitaip yra su žmogumi, į kurį ir nukrypsta kamerų (bei kormoranų) žvilgsnis. Užlipęs į šių paukščių apžvalgos aikštelę žmogus jaučiasi taip, tarsi jam asmeniškai būtų pavesta išspręsti šį nemalonų gamtos nesusipratimą. Ir jis ryžtingai siūlo vieną galimą sprendimą po kito – įvairiomis kalbomis, intonacijomis, gėrėdamasis ar keikdamasis, taip pamažu atskleisdamas gausybę prieštaringų nuostatų, kurių kartais neįmanoma ne tik suderinti, bet ir atskirti. Todėl patogiausia jas papunkčiui išdėstyti: 1. Į Kuršių neriją žmonės atvyksta pasidžiaugti gamta – vėjo nušlifuotomis kopomis, banguojančia jūra, pušynais, ramybe ir laukiniais gyvūnais. Tačiau žvilgtelėjus į kormoranų koloniją išdžiūvusio miško laukymėje, to grožio ne tiek jau ir daug. Še kad nori – važiuoji šimtus kilometrų, kad pasigrožėtum gamta, bet pati gamta neleidžia ja grožėtis; ji drabstosi rūgštimi. Tokia gamta netinka grožėjimuisi, ji brokuota. Kitaip tariant – 2. Žmogus negražios gamtos nelaiko gamta. Jis ją susiaurina iki nacionalinių parkų, UNESCO saugomų objektų, turistinių, fotogeniškų ir nuošalių vietovių. Visa, kas nepatenka į šį sąrašą, nėra gamta – tai tik sausumos užpildas, žemėlapio dėmės: miestai, gamyklos, ganyklos, žemės ūkis, keliai, pakelių miškai ir krūmynai. Dėl to kartais gali atrodyti, kad – 3. Žmogus gamtą saugo. Tačiau gamta jis vadina tik mažytę, aukščiausius kriterijus atitinkančią gamtos dalį. Ir žmogus 40

pasiryžęs šią dalį saugoti bet kokia kaina – jei reikia, net nuo gamtos. Todėl nereikėtų stebėtis, jei – 4. Žmogus kasdien didina ir taip jau milžiniškus sąvartynus tiek vandenyne, tiek sausumoje, degina iškastinį kurą ir į tą pačią Kuršių neriją atvyksta anglies dioksidą į orą pumpuojančiais autobusais ir automobiliais – bet gamtą vis tiek žaloja kormoranai. Tuštindamiesi, maitindamiesi ir augindami savo jauniklius. Ši žmogaus ir kormorano poveikio aplinkai asimetrija absurdiška, tačiau ją lengva suprasti: Žemę žmogus laiko savo nuosavybe (o kas jam pasakys, kad yra kitaip?). Su planeta jis gali elgtis kaip nori, tačiau kormoranas – ne. Mat paukštis irgi priklauso žmogui, ir žmogui nepatinka, kai jo nuosavybė nesielgia taip, kaip jis nori. Tai tik parodo, kad – 5. Žmogus nelaiko savęs gamta. Kaip, beje, ir visko, ką sukūrė, – metalų ir žvyro kasyklų, naminių gyvūnų, miestų ar lėktuvų; ne, jis viso to nelaiko gamta. Gamtą jis paverčia eksponatu ir drastiškai atskiria nuo savęs. Jis mėgsta kalbėti tokiomis frazėmis – „važiuoju į gamtą“, „noriu pabūti gamtoje“, „man trūksta gamtos“. Tarsi gamta būtų ne sudėtinė žmogaus dalis, o prekybos centras užmiestyje, kuriame galima įsigyti stiklainį gryno oro, tris metrus ežero pakrantės ar kilogramą miško. Žmogus tokią gamtą saugo ir tausoja, tačiau joje negyvena. Todėl jis mėgsta parkus, pažintinius takus ir kitą išplėtotą gamtinę infrastruktūrą, kur gamta ne patiriama, o patiekiama. Ja grožimasi, bet tik laikantis distancijos. Dėl to – 6. Kuršių nerija jau seniai nėra gamta. Lygiai taip pat kaip Paryžiaus Dievo Motinos katedra nėra bažnyčia – ir ne todėl, kad sudegė, o dėl ją jau kelis šimtus metų slegiančio

kultūrinio statuso. Kuršių nerija įkūnija gamtos įvaizdį, Dievo Motinos katedra – bažnyčios. Tai – kvintesenciniai žanro pavyzdžiai (tik Kuršių nerija labiau lokaliu lygmeniu) ar veikiau – pats žanras. Ir būtent todėl – 7. Kormoranai erzina. Jie naikina ne gamtą, o gamtos įvaizdį; jie naikina tai, ką žmogus nori laikyti gamta, tai, ką jam patinka suvokti kaip gamtą. Todėl – 8. Valstybės pastangos reguliuoti kormoranų populiaciją yra visiškai suprantamos ir pateisinamos. Juk Kuršių nerija yra vienas didžiausių šalies turtų – kasmet čia suplaukia daugybė turistų iš viso pasaulio, palieka krūvas pinigų ir grįžę rekomenduoja šią vietą savo draugams ir kaimynams. Kaip atrodytų Lietuva, jei kažkokiems paukščiams (tarsi jų būtų maža pasaulyje) leistų sugadinti vieną iš patraukliausių savo prekių? Jei, tarkime, po 50 metų trečdalis Kuršių nerijos miškų būtų nudžiuvę? Ir kur beeitum, ore tvyrotų rūgšties dvokas? Iš mūsų juoktųsi, vadintų kvailiais, nesugebėjusiais pasirūpinti vienintele išskirtine vieta ir taip gamtos stebuklais neišsiskiriančioje šalyje. Todėl valstybės, verslo ir visuomenės gerovės požiūriu teisinga ne tik riboti kormoranų populiaciją, bet ir, reikalui esant, ją išnaikinti. Žinoma – 9. Viskas būtų kitaip, jei kormoranai gyventų kur nors nuošaliame, niekuo neypatingame miške šalia Kauno ar Antalieptės marių. Ten irgi yra žuvies, tegu gaudo. Ir miškai niekuo neypatingi, t. y. banali, neekspozicinė gamta. Ten perdėm gamtiški paukščiai galėtų gyventi perdėm gamtiškoje aplinkoje. O dabar kormoranai nusprendė apsistoti svarbiausiame Lietuvos pramogų parke. Ir lietuviui, plūstančiam kormoranus ar abejojančiam jų verte, gaila ne džiūstančių pušų ir vaiduokliškai atrodančio miško – jam gaila sutepto įvaizdžio, užgautos savigarbos ir patiriamų finansinių nuostolių. Juk jeigu koks nors retas, tebūnie beveik išnykęs paukštis sugalvotų įsikurti prezidentūros fasado pastogėje ir imtų kelti rūpesčių, pavyzdžiui, nuolat tuštintųsi ant sienų arba aukšto rango svečių – argi mes nenudaigotume šio paukštuko? Dar ir kaip nudaigotume. Kitaip tariant –

KINAS

a Kai gamta gadina gamtą 10. „Rūgštus miškas“ yra toks daugialypis, kad jį galima žiūrėti skersai išilgai, iškapstyti pačių įvairiausių interpretacijų ir prigerti nesibaigiančių argumentų jūroje; žmogaus buvimas pasaulyje pernelyg komplikuotas, kad būtų galima prieiti prie galutinių išvadų. Šiaip ar taip – 11. Visada galima tikėtis, kad iš žalos irgi gali būti naudos. Kaip ir su Dievo Motinos katedra, kuri, naikinama liepsnų, buvo pagerbta didžiausia tiesiogine transliacija per visą savo 800 metų istoriją. Dėl šios transliacijos apie šį architektūrinį stebuklą sužinojo net tie, kurie anksčiau nebuvo apie jį girdėję. Ir jei iki šiol per metus katedroje apsilankydavo 13 mln. turistų, dabar, po gaisro, šis skaičius dar labiau išaugs, tik, aišku, bus mažiau į ką žiūrėti, bet ne mažiau įspūdinga. Užtat atstatinėdami katedrą prancūzai jausis kaip niekada vieningi, jie rinks aukas ir su šviesiu kartėliu prisimins tą paskutinį kartą, kai lankėsi katedroje ir gerėjosi arba nuobodžiai apžiūrinėjo jos lobius. O kai šventovė vėl atvers duris lankytojams, bus didžiulė nacionalinė ar net tarptautinė šventė. Katedros simbolinė

reikšmė dar labiau išaugs nepaisant to, kad istorinė – sumažės. Be to, ši nelaimė, – kai bus nustatytos jos priežastys – inicijuos naujas prevencines priemones, pagerins saugumo standartus ir iškels klausimą, kaip išvengti panašių kultūros netekčių ateityje. Taip jau yra: nelaimės tapo greičiausiu ir efektyviausiu informacijos perdavimo būdu. O – 12. Kuršių nerijoje žala irgi duoda naudos – kormoranai naikina mišką, negražu,

bet pasižiūrėti taip knieti, taip norisi. Jau dabar žvilgtelti į mirusį mišką per metus užsuka daugiau nei 65 tūkst. žmonių. O tai dvigubai daugiau, nei apsilanko Mirusiose kopose, kuriose, deja, nėra nieko prieštaringo. Tikėtina, po šio filmo turistų dar padaugės. Ir vietovės simbolinė reikšmė išaugs, ji taps apokalipsinio turizmo etalonu, pramoginiu bjaurumo estetikos pavyzdžiu. Ir visi bus priversti turėti apie tai savo nuomonę, nes – kaipgi kitaip.

Kadrai iš dokumentinio filmo „Rūgštus miškas“ (2018, rež. R.Barzdžiukaitė).

KINAS

Moderniai lankstus priklausomo kino klestėjimas Pasaulinį kino boksofisą pramušė rekordiniai srautai. Taip iš karto. Nelaukiant tradiciškai tam reikalui parankiausios vasaros. Kompanijos staiga suprato, jog iš šiokios tokios kino teatrų lankomumo krizės geriausia išsivaduoti keliais aštriais samurajiškais dūriais, užuot toliau bailiai slėpus galvas strateginių planų erdvėlaiviuose, kurie į realybę gali taip ir nenusileisti. Jau pirmąjį šių metų mėnesį prasidėjo intensyvi ir agresyvi premjerų ataka, nepaisanti įvairiausių trukdančių objektų – kino ir muzikos apdovanojimų, sporto varžybų finalų ir kitų reitingų pyragą pjaustančių pramogų, leidžiančių pamiršti didžiuosius ekranus.

Aivaras DOČKUS

Pabaiga, tapusi efektyviausia įžanga

Rizika neatidėlioti grandiozinių kino projektų pasirodymo iki standartiškai palankiausių datų – daugiau nei pasitvirtino. Žiūrovai plūstelėjo į sales, o susidomėjimo viršūnėje atsidūrė vieną po kito lankomumo rekordus griaunantis superherojinis epas „Keršytojai. Pabaiga“, griausmingai užbaigęs keturių dalių sagą, subūrusią komiksų gerbėjų mylimiausius personažus ir ryškiausias Holivudo žvaigždes. Taip, šį kartą rašysiu apie priklausomą kiną, kurį buvau visiškai apleidęs praėjusių mėnesių apdovanojimų ir festivalių tyrinėjimuose. Pirmasis ir svarbiausias taikinys – ketvirtoji „Keršytojų“ epopėjos dalis, įsiveržusi į antro lankomiausio visų laikų filmo poziciją ir iki to ryto, kai bus išleistas šis „Durų“ numeris, dar galinti aplenkti dešimtmetį lyderiaujantį „Įsikūnijimą“. Tad ir aš, kaip naujausios „Keršytojų“ dalies personažai, turiu unikalią galimybę kažkiek prisiliesti prie laiko mašinos... taip į ją ir neįsėdęs.

Tai, jog kiekybiškai pasprunki nuo stagnuojančios rinkos, dar toli gražu nereiškia, kad šuolis į viršų susijęs su naujų idėjų protrūkiu. Kartais ištinka inercijos dėsnių iškrovos, šaudančios trumpalaikio efekto laimikiais. Galbūt žiūrovų piniginėse prisikaupė pernelyg daug emociškai senstančių banknotų, kuriais tiesiog atėjo laikas atsikratyti, ir jų išleidimo nesieja jokie giminystės ryšiai su naujuoju moderniojo kino veidu. Beje, o jūsų nepersekioja klausimas – koks ir kas yra tas šiuolaikinis priklausomas arba spragėsinis kinas? Juosta „Keršytojai. Pabaiga“ dalijasi beveik visais svarbiausiais priklausomo kino praeities, dabarties ir ateities akcentais. Jauką nežabotam susidomėjimo laukui užmetė priešpaskutinioji – trečioji „Keršytojų“ odisėjos dalis „Begalybės karas“, kuri

savo dviem vidutiniškais trečdaliais paneiginėjo būtinybę ištempti istoriją iš trilogijos struktūros. Daugelis detalių atrodė kaip laiko ir erdvės ištempinėjimas ketvirtajam filmui. Ciklopiškai cikliškas pasirengimas didžiajam šuoliui. Tačiau atomazga paliko mane be žado žagsintį ir apgailestaujantį, jog neturiu net minimaliausios priklausomybės nuo dūmų pūtimo. Finalas, artimas katarsiui, po kurio ne vienam komiksų fanatikui tikriausiai prireikė kateterio. Filmo kūrėjai gerą pusvalandį mėgavosi pralaimėjimo poskoniais. Kartu klastingai išgavo iš auditorijos pažadą po metų sugrįžti į kino teatrus. Ar bent įsivaizduojate, ką reiškia ištisus metus gyventi viltimi, jog pabaiga dar nėra pabaiga? Egzistuoja alternatyvi – antroji atomazga, paneigsianti pirmąją. Bet... kaip? Visa ši situacija labiausiai man priminė vieno „Šerloko“ sezono finalą. O su juo – ir begalinį tęsinio laukimą. Kaip save į aštriausią kampą įvarę scenaristai išsisuks? Ar užteks jiems plunksnos aštrumo?

KINAS

Klasikinės dramaturgijos pėdsakais „Keršytojai. Pabaiga“ tapo įrodymu, jog priklausomo kino scenarijaus autoriams nėra lengviau nei kuriantiems festivalines istorijas. Anaiptol. Čia viską reikia daug griežčiau suveržti. Kompleksiškai. Ketvirtoji „Keršytojų“ dalis – architektūriškai sudėtingas kompleksinis statinys su daugybe aukštų, laiptinių ir koridorių. Pilnas charakteriais ir veiksmų motyvais įvairuojančių gyventojų. Kiekvienas veikia savo teritorijoje ir kontaktuoja su kitais. Kiekvienas turi išskirtinių atspalvių, kurie privalo derėti visumoje. Scenaristai Christopher Markus ir Stephen McFeely, režisieriai Anthony Russo ir Johny Russo (arba tiesiog – broliai Russo) užsikrovė milžiniškos apimties naštą. Visas priklausomas kinas viename. Su truputėliu nepriklausomo kino pačioje pradžioje. Šį kartą neskubama su specialiaisiais ir vizualiaisiais efektais. Pirmiausia – istorija ir personažai. Nors pasakojimo tempas jau nuo pirmųjų kadrų skuodžia tokiais trišuoliais, jog, sumanęs pasiganyti mobiliajame ar ilgėliau nukreipęs žvilgsnį į savo ranką popierinėje spragėsių taurėje, gali likti su naujos siužetinės linijos nuotrupomis. Arba nubusti jau kitame žanre, peršokęs kelis prieš tai buvusius. Ketvirtojo „Keršytojų“ filmo žanrų išklotinė mirguliuoja sunkiai sugaudomais kodais. Nuo mokslinės fantastikos iki psichologinės dramos. Nuo linksmos situacijų komedijos su šmaikščių dialogų greitošauda iki apokaliptinio trilerio be vampyrų ir zombių. Šiose trijose valandose, kurios praskrieja kaip pustrečios minutės „traileris“, mažiausia... superherojinio epo. Vos keli elementai, suteikiantys atpažįstamumą. Daugiausia čia... klasikinės dramaturgijos. Filmo „Keršytojai. Pabaiga“ scenarijus parašytas kaip pjesė teatrui su specialiaisiais kino efektais. Antikinė tragedija plius šekspyriška drama padauginta iš moljeriškos komedijos. Sulig labai aiškiai nubrėžta riba, ties kuria prasideda modernusis kinas.

Kino istorija šiuolaikiniuose kontūruose Dešimtyse tekstų prieš tai vartojau terminą „modernusis kinas“, nesusimąstydamas, kaip nusakyčiau skiriamuosius ►

Kadrai iš filmo „Keršytojai. Pabaiga“.

KINAS

Kadrai iš filmų „Kapitonė Marvel“, „Shazam!“, „Stiklas“. ◄ „šiuolaikinio kino“ bruožus arba konkrečias laiko linijas, nuo kurių galima priskirti filmą „moderniajam kino menui“. XXI amžius. Ne. Praradę savo esminę vertę „Oskarai“? Ne. Manau, teisingiausia moderniojo kino eksponatais būtų įvardyti juostas, kuriose vienaip arba kitaip užsimenama apie socialinius tinklus ir internetą. Paprasta, ar ne? Lygiai taip pat paprastai į savo modernųjį kūrinį finalinės „Keršytojų“ dalies kūrėjai sudėjo visą kino istoriją. Nuo banaliausių klišių iki nuostabiausių atradimų. Nuo klonuotų skolinių iki originalių radinių. Atidžiau įsižiūrėję aptiksite nolanizmo ir tarantinizmo apraiškų, be galaktikos gido pasisvečiuosite „Žvaigždžių karuose“ ir „Sostų karuose“, godžiai flirtuosite su misijomis ir bondais, pažaisite pagal apiplėšimo filmų taisykles ir „Svetimo“ landšaftuose bėgiosite ant skustuvo ašmenų. Kad nesipyktumėte su logika, jums bus pasiūlyta susipažinti su kvantinės fizikos dėsniais. Kad nesusidraugautumėte su nuobodžia tikrove, pagaliau išvysite „Terminatoriaus“ sagoje vis žadėtą mašinų ir žmonių mūšį, patobulintą fantasy pasaulio privalumais. Sugrįžę po seanso namo, dar neatgavę kvapo pulsite „google’inti“ apie legendinę trilogiją „Atgal į ateitį“ ir galbūt turėsite dar tris žėrinčius kultinio kino vakarus. Aktorinių darbų kokybė mano veide įskėlė nesiliaujančią šypseną. Robertas Downey Jr., Jeremy Renneris, Scarlett Johansson, Paulas Ruddas, Chrisas Evansas, Brie Larson ir visi kiti savo vaidmenis atliko lyg dalyvautų „Oskarų“ lenktynėse ir po fotofinišo galėtų išplėšti pergalę. Nulis nuolaidų sau ir siekis neišnykti už kolegų 44

nugarų. Bet šis projektas sudarytas iš kokių dvidešimties atskirų trumpametražių filmų, o juose kiekvienam aktoriui sumontuotas pjedestalas individualiam suspindėjimui.

Komiksų visatų karo padariniai „Keršytojai. Pabaiga“ – ne vienintelis šio sezono superherojinis kūrinys. Anksčiau ekranų šviesą išvydę darbai, pratęsiantys nuožmią dviejų komiksų visatų kultūrinę kovą („Marvel Comics“ prieš „DC Comics“), neblogai pasitarnavo apšildančiais renginiais prieš pagrindinį pavasario reginį. Kaip jau išduoda pavadinimas, „Kapitonė Marvel“ – pirmojo komiksų milžino atsakymas antrojo titano kino kūriniui „Nuostabioji moteris“, sukėlusiam begalę diskusijų apie moterų – režisierių, aktorių ir superherojų – trūkumą bei ignoravimą abiejose filmavimo kameros pusėse. „Marvel Studios“ darbas aplenkė visus užkulisinius šurmulius ir savo scenarijumi bei jo įgyvendinimu labiau susitelkė į kinematografinės pramogos dalykus. Rezultatas visiškai pateisina lūkesčius. „Kapitonė Marvel“ nuosekliai siekia aiškiai nusibrėžto tikslo – pramoga pirmiausia. O tada – filosofiniai priedai ir gelmės. Norite – kapstykite, norite – ne. Siužetas išgrynintas kaip podiumas veiksmo scenoms su magnetiškąja aktore B.Larson. Sterilus fantastinis nuotykių filmas, dvelkiantis romantiška devintojo dešimtmečio juostų dvasia, neperkrautas šalutine informacija ir nestokojantis gražių minimalistinių intrigų. Lengvas ir įtraukiantis kino „popsas“.

Jei esate vizualinio džiazo gerbėjai, nieko naujo keliose kitose eilutėse neperskaitysite, nes tikrai jau spėjote įvertinti „DC“ atsakymą „Marvel“ veiksmo komedijų porelei „Deadpool“. „Shazam!“ – absoliutus konkurentų projekto brolis dvynys. Šviesesnė jo versija, jei lygintume humoro serviravimo stilių. Nesu kopijavimo (net ir labai atsargaus) šalinininkas, bet, turiu prisipažinti, jog šis vieno kąsnio, pažįstamo skonio kino sumuštinis nuslydo įtikinamai maloniai. Panašu, jog superherojinių filmų smaguriams šie metai įteiks dar ne vieną siuntinį iš tarpusavyje kariaujančių komiksų visatų, nors žiemą viskas prasidėjo nuviliančiu M.Nighto Shyamalano „Stiklu“. Bet M.N.Shyamalanas yra atskira visata, kuri dažnai pergudrauja ne tik jos sekėjus, bet ir pati save. Tačiau negali nesimėgauti James McAvoy vaidyba – suskilinėjusių asmenybių diapazonas praplėstas į mozaikiškas kreivų veidrodžių karalystės kronikas.

Per įtakas – į originalią vertę Kol pripažintas šikšnosparniškai viską apverčiančių pabaigų ir proto stabdžiams nepaklūstančių siužeto posūkių autorius smaginasi ant vaizduotės bedugnės krašto, jo apleistas erdves išsijuosę įelektrinančiai eksploatuoja atkaklūs pasekėjai. Kai kurie apdovanoti rašytojiško supertalento galiomis. Vienas tokių – dėl siaubo pasakėlių kvaištelėjęs komikas Jordanas Peele, trinktelėjęs per kritikų užrašus ir žanro mėgėjų

KINAS

dienoraščius ironišku trileriu „Pradink“. Kino teatrų lankytojų suneštos fantastinės sumos įpareigojo jį naujai traukulingų virpulių dozei „Mes“, kuri įrodo, jog J.Peele rimtai nusiteikęs persikvalifikuoti į siaubo gamyklos tarnautoją, palaipsniui siekiantį žanro valdovo titulo. Jis neslepia savo įtakų. Atvirkščiai – puikuojasi taip demonstratyviai, jog norisi nubrėžti tiltų lygiagretes į cituojamus kūrinius. Štai jums „Smagūs žaidimėliai“, štai – „Tvinpykso miestelis“, o štai – vienas didžiausių pastarųjų kino sezonų atradimų „Jis tave seka“. Reikia vyriausybinių sąmokslo teorijų, nubloškiančių į paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį – prašom! Žiupsnelis Stepheno Kingo, atraiža M.N.Shyamalano. „Mes“ neapsiriboja moderniomis nuorodomis į kultines juostas. Čia varijuojama

ištisomis žanrų rūšimis ir porūšiais. Yra „mistinio vaiduoklinio“ kino elementų, yra „skerdyklinio trilerio“ detalių, yra psichologinės įtampos „hičkokizmo“ ir viskas nusėta

Net akivaizdūs trūkumai neatima optimistinės prognozės, jog šie priklausomo kino metai gali būti geri. mokslinės fantastikos lobyno auksinėmis žiedadulkėmis. O atomazga logiškai taisyklingai pakelia viso šio hibridinio darinio vertę. Šimtais nekantrybės muistymosi pozų laukiau naujosios „Naminių gyvūnėlių

kapinių“ ekranizacijos – tai vienas šiurpiausių S.Kingo romanų, kurio pirmoji adaptacija 1989-aisiais pusiau kultine juosta tapo nuo premjeros prabėgus ne vieneriems metams. Šiemet pasirodžiusiam darbui nepavyko pranokti originalo, kurį norėta ištrinti iš atminties kokybiškais efektais ir keliomis neesminėmis siužeto korekcijomis. Tačiau apgailėtinu nusivylimu naujasis Kevino Kolscho ir Denniso Widmyero variantas taip pat nevirto. Su blogos nuojautos atmosfera susidorota, personažai irgi gana išraiškingi, tik pačios kapinaitės – ne pačios kraupiausios ir režisūriniai sprendimai – jaukioje saugumo zonoje. Bet net akivaizdūs trūkumai neatima optimistinės prognozės, jog šie priklausomo kino metai gali būti geri. Net jeigu tai skubota optinė apgaulė.

Kadrai iš filmų „Mes“, „Naminių gyvūnėlių kapinės“.

GINTARO LAŠAI

Būtinosios paraš t

Raidžių paveikslai: vizualioji poezija lietuvių kalba. Sudarė Benediktas Januševičius ir Gytis Skudžin sk Dainius VANAGAS

Dažniausiai eilėraščiai rašomi, bet kartais būna ir tapomi. Būtent taip šįkart ir atsitiko. Rinkinį „Raidžių paveikslai“ sudarė Benediktas Januševičius ir Gytis Skudžinskas, o turinį nutapė būrys autorių: Donaldas Apanavičius, Alis Balbierius, Vladas Braziūnas, Tomas S.Butkus, Sigitas Geda, Mantas Gimžauskas, Leonardas Gutauskas, B.Januševičius, Antanas A.Jonynas, Aušra Kaziliūnaitė, Vilma Fiokla Kiurė, Žygimantas Kudirka-Mesijas, Dovilė Kuzminskaitė, Eduardas Mieželaitis, Gytis Norvilas, Auris Radzevičius-Radzius, Mindaugas Švėgžda, Rimas Vėžys. Iki smulkiausių šukių suskilusi rinka turi akivaizdžių privalumų: kiekviena knyga suranda savo skaitytojus – kaip ir kiekviena prekė suranda savo pirkėjus. Ši knyga irgi turi savo skaitytojus. Nepaisant to, kad išspausdinta tik 300 egzempliorių, kurių nemaža dalis atsidūrė bibliotekose ir autorių lentynose ar jų bičiulių rankose; šios knygos neįsigysi fiziniame ar internetiniame knygyne – nebent turėtum slaptos informacijos arba ryšių leidykloje. Bet ši knyga vis tiek turi savo skaitytojų. Jie, tiesa, gali būti tokie pat nematomi ir nepasiekiami kaip pati knyga. Bet jie yra – ir jie ypatingi. Šiems skaitytojams knygų skaitymas nėra laisvalaikis – tai jų buvimo, pažinimo ir mąstymo būdas. Tokie skaitytojai knygą būna perskaitę dar prieš ją atsiversdami. Kūrinio logika ir struktūra jiems svarbesnė už jame aptariamas mintis ir idėjas – nes logika ir struktūra keičiasi, o mintys ir idėjos jau tūkstančius metų išlieka tos pačios. Tokie skaitytojai vengia sakinių, kuriuos jau yra skaitę, ir jiems kelia nuobodulį ryšiai tarp žodžių, kuriuos jau yra užmezgę. Šie skaitytojai nemėgsta žanrinės literatūros, kurioje tema, o ne dėstymas sudaro pasakojimo esmę. Tokiems skaitytojams skaitymas yra tas pats, kas sportininkams – svorių kilnojimas. 46

Raumens priešinimasis sukuria jame jėgą; kai jis plyšta – auga, kai sveikas – glemba. Tokie skaitytojai pavargę nuo siužeto, nuo begalinio jausmų ir asmeninių patirčių, kurios niekada nėra asmeninės, eksploatavimo; jų nejaudina prasmė ir jos tinklai, jie žino, kad prasmė yra pigi: ji visada atsiranda, kai ieškai. Ir kuo daugiau laiko skiri dalykams, tuo jie darosi prasmingesni, ir visai nesvarbu, ar tai primityvaus TV serialo epizodas, Nobelio premijos laureato knyga, ar reklaminė parduotuvės brošiūra. Užtenka šiek tiek pastangų, pakreipti kitaip žvilgsnį, šį tą atsiminti, su šiuo tuo palyginti – ir prasmė atsiranda. Didelio čia daikto. Tai nereiškia, kad raidžių paveikslai, sudėti į rinkinį, yra beprasmiai; vien tai, kad jie publikuoti, sugulę į knygą, apdoroti, atrinkti, susieti su autoryste ir istoriniu kontekstu, suteikia jiems svorio. Galų gale jie kalba ir kreipiasi, jie kuria arba atima nuotaiką, yra įtartini ir nepalieka instrukcijų. Tiesą sakant – jie daro viską, kad tik atstumtų skaitytojus, nuvytų juos šalin. Tokie skaitytojai net negalėtų pasakyti, kad „Raidžių paveikslai“ jiems patinka. Jie tokių žodžių apskritai nevartoja – patinka /

Tik nepatogūs ir neaiškūs pakraščiai leidžia centrui jaustis patogiai ir aiškiai. Tik pakraščiai leidžia centrui būti centru. nepatinka, noriu / nenoriu. Jie delikatūs, jie nereikalauja iš meno, kad jis jiems patiktų, paliktų įspūdį, sukrėstų, padėtų prastumti laiką, suteiktų pramogų. Tai, žinoma, visuomet malonu ir netrukdo – bet nėra būtina, o kartais net kenkia. „Raidžių paveikslų“ skaitytojai neieško žinių ar siužetų – tą etapą jie jau praėję. Jų nedomina net intelektualiniai žaidimai ir rebusai, autorių paliktos užuominos ir už-

duotys, kurias reikia ar galima išspręsti. Jie atsipalaidavę, jų veidai rimti, bet be rimties. Jie varto ir karpo ausimis, karpo akimis, karpo žirklėmis, jie sukioja savo mintis tarsi mechanikas varžtus – tai užveržia, tai atsuka. Tad ką vis dėlto tokie skaitytojai randa „Raidžių paveiksluose“, kuriuose tekstai įgauna malūnų, žiurkių, avių aptvarų, etikečių ar jovalo pavidalus? Jie randą naujas kalbas ir naują jų vartoseną. Dalis šiuose vizualiniuose eilėraščiuose randamų raidžių ir žodžių panašūs į lietuvių, anglų ar rusų kalbos raides ir žodžius. Tačiau šis panašumas atsitiktinis – patys eilėraščių tapytojai šiomis kalbomis nekalba ir jų nemoka. Jie tik skolinasi žodžius iš žodynų ir lipdo vieną prie kito atsitiktine arba pusiau juokais apgalvota tvarka. Jie patys nežino, kas išeis, juo labiau skaitytojai nežino, ką supras ir pajaus. Greičiausiai nieko reikšminga, nieko, apie ką būtų galima papasakoti prie pietų stalo, bet prie pietų stalo apie tokias neaiškias ir neartikuliuojamas patirtis dažniausiai nė nekalbama, nes pasidarytų ne tik nejauku, bet ir neskanu.

GINTARO LAŠAI

š tės

žin skas. VšĮ „Nerutina“, 2018, 119 p. Skaitytojai randa raišką, kuri nesivargina komunikuoti, kuri, kaip pasakytų reklamos specialistai, neišgrynina savo žinutės. Tai nereiškia, kad žinutės nėra – galbūt yra, bet ji tokia balzgana, tokia maišyta ir paini, kad niekaip tokios neprakištum net už dyka, ką jau kalbėti apie pardavimus. Ir tai – ypatingas reiškinys: dabar ne taip lengva rasti tokį miglotą kūrinį, nes visi svajoja būti suprasti, jie turi ką pasakyti ir stengiasi tai įrodyti. Tačiau tik ne šių vizualių eilėraščių autoriai. Jie dėl to nesuka galvos, o jei ir suka, tai tikrai per mažai arba nejausdami jokio diskomforto. Be abejo, kai kurie iš jų jau seniai mirę, būtų keista, jei jie jaustų diskomfortą arba suktų dėl ko nors galvą. Bet šiuo atveju ir gyvieji autoriai panašūs į mirusius kolegas – jie nerėkia, neskelbia, nedeklamuoja, nesiafišuoja, jie tiesiog būna, kaip išeina ar neišeina. Skaitytojai jiems nereikalingi. Bet ir skaitytojams jie nereikalingi. Bent jau ne kaip asmenys, ikonos ar autoriai, o tik kaip saviti reikšmės pavidalai, egzotinėmis kalbomis kalbantys atokių salų čiabuviai, kaip keistuoliai didžiuliame nekeistų žmonių pasaulyje, kaip priešpriešos ir priešgynos viskam, kas normalu ir įprasta, prognozuojama ir paaiškinama. Bet ir šie skaitytojai neskaitantiems arba skaitantiems kitas – aiškesnes, labiau apčiuopiamas knygas – taip pat nereikalingi. Visos šios grupės tokios uždaros, baigtinės, visavertės, joms užtenka vidinės jėgos neieškoti jėgos išorėje. Bet tokių knygų kaip „Raidžių paveikslai“ skaitytojų niekada nebuvo daug. Kaip ir tokių autorių. Kaip ir tokių kūrinių. Kaip ir didelių tiražų. Bet jie nėra ir niekada nebuvo išstumti į paraštes – jie ir yra paraštė. Jie nepralaimėjo konkurencinėje kovoje – jie joje nedalyvavo. Jie užima tą nišą, kurią ir turi užimti – pakraščius. Tik nepatogūs ir neaiškūs pakraščiai leidžia centrui jaustis patogiai ir aiškiai. Tik pakraščiai leidžia centrui būti centru. Ir šis užburtas ratas niekada neims suktis priešinga kryptimi – nes juk ne šiaip sau jis užburtas.

Konkursas: kas reziduos Nidoje? Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka paskelbė konkursą 500 Eur stipendijai bei trijų savaičių rezidencijai Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre Nidoje. Rezidentas turės sukurti esė žanro kūrinį apie Neringos kraštą bei surengti kelis savo kūrybos vakarus miesto bendruomenei. Gavusiojo stipendiją rezidavimo laikotarpis: rugsėjo 16 – spalio 6 d. Laisvos formos paraiškų stipendijai gauti, nurodant narystę Rašytojų sąjungoje, savo kūrybinius pasiekimus, I.Simonaitytės biblioteka laukia iki liepos 1 d. elektroniniu paštu juozas.siksnelis@klavb.lt. Pateiktas paraiškas vertins komisija, sudaryta iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus, Neringos savivaldybės atstovų.

Projektą vykdo Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka, projekto partneris – Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius. Projektas finansuojamas Neringos miesto savivaldybės. Tarptautinis vertėjų ir rašytojų centras Nidoje – vienintelė tokio pobūdžio įstaiga Lietuvoje. Centras suteikia šalies ir užsienio rašytojams bei vertėjams išskirtines sąlygas gyventi ir kurti nuostabiame gamtos kampelyje – Nidoje. Pagrindinis šio centro tikslas – plėtoti daugiašalius kultūrinius, kūrybinius, pažintinius mainus, siekiant, kad Lietuvos literatūra juose visąlaik veiktų kaip stipri, nuolatinio dėmesio verta partnerė.

Tarptautinis vertėjų ir rašytojų centras įsikūręs Nidoje, Skruzdynės g. 9.

▪

TVRC nuotr.

GINTARO LAŠAI

Ciklopas Algis KUKLYS

Jis mėgo keltis anksti, bet iš pradžių ilgai krapštydavo akis, apšepusį veidą ir kasydavo pirštais galvą, dar keletą sykių nusižiovaudavo, o tuomet lėtai pakildavo ant kojų. Pirmiausia pasukdavo į tualetą ir ten, riogsodamas ant unitazo,

svarstydavo, ką šiandien veiks, nes laisvo laiko turėjo į valias. Taip besvarstydamas ką nors prisimindavo iš savo ankstesnio gyvenimo, kai mėgo moteris ir visas jų grožybes. Dabar tapo labai įtariu ir piktu vyru, tiksliau – padaru su nematomais aštriais spygliais. Pirmiausia jis pyko ant visų jaunų ir sveikų, nes pats, būdamas mažametis, netyčia išsidūrė dešinę akį, kai lakstė po tėvų sodą.

Kadangi našlavo, visus darbelius pasidarydavo pats, nors anksčiau net sriubos nemokėjo išsivirti, nes viską paruošdavo pablyškusi žmonelė, kurią vadino Kukuliu. Bet už vis sunkiausia Anuprui buvo priprasti prie nykios vienatvės, kuri kaip šmėkla sekiojo iš paskos. Ir toks vienodas gyvenimas – nuo pensijos iki pensijos – jam baisiausiai pakyrėjo, todėl greitai suirzdavo dėl menkiausio nieko.

Živilės Dementavičiūtės / eFoto nuotr.

GINTARO LAŠAI

Vien televizorius Anuprą truputį prablaškydavo, tačiau taip pat gerokai sunervindavo, nes paprastam žmogui jau neįmanoma suprasti, apie ką šneka dideli ponai, tarsi jie būtų dievai. Kad juos velnias griebtų, nusispjaudavo jis ir tuoj pat išjungdavo televizijos kanalą. Paskui, šlubčiodamas dešine koja, nučiurindavo į virtuvę, atsipjaudavo rūkytų lašinių brizelį, paimdavo raugintą agurką ir, įsipylęs į stiklinaitę degtinės, išgerdavo, kad nervus nuramintų. Tik po to krisdavo į savo migį ir kurį laiką, įsijungęs radijuką, klausydavosi muzikos. Kartais taip ir užmigdavo, bet, pabudęs ir išjungęs radijuką, ilgai vartydavosi lovoje galvodamas apie sūnų, kuris gyveno sostinėje, net vasarą retai aplankydavo nusenusį tėvą. Pagaliau pasibaigus ilgai, slegiančiai žiemai pašviesėdavo dienos ir Anuprui, nes turėjo svarbiausią pomėgį: jis nuolatos slankiojo po savo rajoną rinkdamas pagalius, butelius bei gelžgalius, todėl visuomet pasiimdavo keletą didesnių maišelių. Jeigu nukarusios rankos būtų ilgesnės, o kojos – per kelius sulinkusios, jis atrodytų kaip vienaakis ciklopas, kuris atidžiai dairosi į šalis ieškodamas grobio. Todėl, ką surasdavo, tempdavo į namus ir laikydavo nedideliame ūkiniame pastate. Ir ko tik čia nebuvo, dievulėliau brangiausias... Neįmanoma visko apsakyti, tačiau ir pats Anupras užmiršo, ką yra sukaupęs per tiek metų. O toks chamiakas buvo nuo mažens, atrodė, kad jo kairioji akis viską matė ir nuo jos niekur negalėjai pasislėpti. Nenuostabu, jog dėl vieno, atsiprašant, šūdniekio jis susiriejo su kaimynu Jonu, kuris sekmadieniais lankydavo bažnyčią. Nu a graže tep yr, bandė kaimynas prabilti į Anupro sąžinę, juk esi suaugės žmuogus... Tačiau „suaugės žmuogus“ elgėsi kaip aikštingas vaikas ir nemanė nusileisti. Tiesiog nuo tos nelemtos dienos jie vienas su kitu nesisveikino, tarsi būtų didžiausi priešai. Jonas seniai pastebėjo, kad neįgalūs žmonės neretai būna užgaulūs ir pilni užslėpto pykčio tiems, kurie yra sveiki. Tą rytą, anksti atsikėlęs ir nusiprausęs veidą, gerdamas arbatą svarstė: į kurią pusę pasuks, nes senokai lankėsi parkelyje, o ten dažniausiai rinkdavosi mėlynosiai, tačiau ir jie ne visada palikdavo tuščių butelių. Bet koks būtų džiaugsmas, jeigu atrastų nors dešimt litų... Juk pensininkui pinigai nesimėto, todėl kai kurie prekiauja turguje arba gamina naminukę. O kas belieka daryti? Nepasikarsi, jeigu trūksta pinigų.

Jis patraukė įprastu maršrutu, bet vėliau, perėjęs tykią gatvelę, išvydo parkelį su žvyruotais takeliais ir menkais suoliukais, šalia kurių, kaip įprasta, mėtėsi plastikiniai buteliai ir maišeliai. Tačiau Anupras tokių smulkmenų nerinko. Staiga, eidamas pro vešlius krūmus, pastebėjo gulintį žmogų, o prisiartinęs išvydo, kad nelaimėlis pabalusiu veidu drybso kraujo klane, nes kažkas jam peiliu perrėžė pilvą. Pasibjaurėjęs vaizdu, skubiai pasišalino, lyg būtų sutikęs nelabąjį. Vis dėlto sutrikusia širdimi apsuko lanką apie visą parkelį, suradęs kelis alaus butelius. Šūdina dienelė, suirzo sugrįžęs į namus ir, atsisėdęs virtuvėje prie lango, laukė kol užkais virdulys su vandeniu. Paskui toptelėjo į galvą, kad užmiršo paimti laikraštį iš pašto dėžutės. O čia jo laukė kitas netikėtumas. Kai atidarė dėžutę, išvydo suglamžytą cigarečių pakelį ir įspūdingos gražuolės nuotrauką iš „Playboy“ žurnalo. Pacanų darbas, susiraukė Anupras, niekas jiems neužtvoja su lazda per nugarą... Pusę dienos keikė pacanus linkėdamas, kad jie nusisuktų rankas ir kojas, po to jam palengvėjo ir net išsitiesė ant sofos snūstelėti, nes taip buvo įpratęs. Tačiau pakilo iš migio dar labiau įsiutęs, nes šiandien nieko doro į namus neparsinešė. Anksčiau tokiomis akimirkomis jo žmonelė išeidavo aplankyti kaimynės arba į parduotuvę, kad nereikėtų susitikti su piktu Anupro kairiosios akies žvilgsniu. Atrodė, kad esąs ne žmogus, o tikrų tikriausias Ciklopas. Išėjęs į kiemą užsižiopsojo į seną stogą, kurį seniausiai reikėjo pakeisti, tačiau tam reikalui neturėjo pinigėlių. Nebent sūnus susimylėtų. Bet labiausiai Anupras nustebo, kad po šitiekos metų tik dabar pastebėjo nusidėvėjusį šiferį. Juk su kaire akimi dažniausiai dairėsi ten, kas pamesta ant žemės, o į debesis nesmaksojo. Ir ką ten pamatysi, nebent skraidančias varnas. Dar vienas itin svarbus Anupro darbas buvo šešių vištelių priežiūra: jas reikėjo palesinti, pagirdyti. Svarbiausia, kad visos dėtų kiaušinius. Nori nenori, bet jam teko pirkti kruopas ir smulkiai pjaustyti burokų lapus. Kai ateidavo Velykos, ant stalo pasidėdavo kiaušinių, kuriuos nudažydavo virdamas su svogūnų lukštais ir burokais, todėl jie atrodydavo juodi, tarsi geležiniai. Valgydavo tokius kiaušinius su krienais, nes majonezo nemėgo, o čiaumodamas žiopsodavo į televizorių. Kai nusibosdavo, krisdavo į lovą ir įjungdavo radijuką. Tačiau atėjus vasarai Anuprui nuobodulį išbloškė netikėtai apsilankęs sūnus su

dukrele, kuri drąsiai ištiesė mažą delniuką sušukdama „labas, seneli“. Staiga Anupras sutriko, nes neišmanė, ką daryti su savo nematomais spygliais. Juk anūkę matė pirmą kartą, todėl neišmanė, ką atsakyti ir kokią veido grimasą parodyti. Galop pusbalsiu išstenėjo „labas labas“, o primerktą akį įsmeigė į sūnų, kuris gudriai šypsojosi, tarsi norėtų pasakyti, jog čia – ne visi siurprizai, tėvai. Jų tau bus daugiau... Tuo metu Anupras ilgai vėpsojo į anūkę vardu Jolanta, priekaištavo sūnui, kad šis nepranešęs apie savo atvykimą, todėl nenupirko nei saldainių, nei pyrago. Nepergyvenk, mes atsivežėme maisto, atsakė jis ir ant stalo ėmė krauti valgius, saldumynus, pagaliau padėjo skaidriosios butelį. Štai čia – kitas dielas, atsiduso Anupras ir skubėjo kaisti virdulį, kad visi išgertų arbatos, o kol ji virė, sūnus porino apie save, apie Jolantėlę, klausinėjo, kokia tėvo sveikata. Eee, numojo ranka Anupras, verčiau neklausk... Tėvai, aš esu gydytojas, rytoj tave nuvešiu patikrinimui: pora dienų pagulėsi ligoninėje, kol padarys tyrimus, nenusileido sūnus. Ką tu kalbi, Petrai, išsigando jis, tie daktarai mane papjaus... Nebijok, viskas bus gerai, o dabar paragausime tavo arbatos su priedais, šypsojosi svečias. Naktį Anupras miegojo prastai, nes labai nenorėjo keliauti į ligoninę, tačiau, kita vertus, atsirado gera proga pasitikrinti sveikatą, nes ką ten žinosi... Jis sunkiai kėlėsi iš migio, ėjo į lauko tualetą, vėl atsiguldavo, tačiau miegas, lyg tyčia, akių neužspaudė. Gal truputį degtinės padauginau, kad šitaip durnavoju, pagalvojo žiūrėdamas į lubas. Vis dėlto kitą dieną jis nusileido sūnui, todėl kartu su anūke išvažiavo į ligoninę ir buvo paguldytas į palatą, kurioje stovėjo trys lovos: dvi jau buvo užimtos, todėl Anupras įsitaisė trečioje, arčiau lango. O kai baigėsi tyrimai, kurie senoliui nieko malonaus nežadėjo, mažoji anūkėlė netyčia jam atskleidė paslaptį, girdi, jos tėvelis iš senelio tvartelio išvežė visokį šlamštą. Ką išvežė, suriko jis, o veidas tiesiog pamėlynavo, ką išvežė?.. Staiga Anupras pasijuto giliai įžeistas ir paniekintas, nes jo net neatsiklausė, ir visa tai padarė ne kaimynas Jonas ar įžūlūs pacanai. Jo veidas persikreipė iš pykčio, akys išsiplėtė, ir netrukus jis išsitiesė ant palatos grindų be sąmonės. Slaugės ir budintis gydytojas bandė jį gaivinti, suleido vaistų, tačiau senolio širdis neatlaikė tokios baisios „naujienos“. 49

GINTARO LAŠAI

Sukapotos durys Algis KUKLYS

Muziejaus mokslo darbuotojas Tomas kiekvieną rytą į darbą ateidavo pirmas, nes mėgo anksti keltis: pirmiausia atrakindavo savo kabinetą ir įjungdavo kompiuterį, paskui užvirindavo vandenį arbatai. Jo kolegės ryte surūkydavo po vieną cigaretę ir tik po to vartydavo dokumentus. Rūkydavo ir muziejaus direktorė, tačiau nei cigaretės, nei visokios dietos jos apkūnios figūros nepakeitė. Tiesiog nuo jaunystės buvo pasmerkta, kad niekada nedėvės elegantiškų rūbų. Tačiau Tomui ne tas rūpėjo. Prieš porą metų jis neteko sūnaus, kuris dirbo užsienyje, ir uolaus kolegos Simono. Pastarąjį staiga pakirto infarktas, todėl jį surado tą pačią dieną užsikniaubusį ant rašomojo stalo. Šitos netektys taip skaudžiai užkabino, tarsi būtų netekęs daug kraujo: jį kamavo nemiga, todėl pradėjo gerti vaistus, taip pat nedavė ramybės surasti dominikono brolio Juozapo užrašai lenkų kalba, kurie stebuklingai išliko nuo XVII a. Kai galop juos perskaitė, jis tarsi išvydo anuos laikus. Ne veltui vienas žymus vokiečių mokslininkas kažkada prisipažino, kad apie XVI a. žino daugiau nei apie XX. Ir tuo neverta stebėtis. Kiekvieną dieną dominikonas brolis Juozapas, atėjęs iš greta stovinčio vienuolyno, pirmas atrakindavo bažnyčios ąžuolines duris ir po vakarinių pamaldų vėl jas užrakindavo. Ši tvarka buvo geležinė, nes, užklupus ligai, Juozapą pakeisdavo brolis Andriejus – jaunesnis ir miklesnis. Tačiau Juozapas sirgdavo retai, nes užsigrūdino nuo mažens, jo niekas tuomet nelepino. Taip lėtai, tarsi prikrautas vežimas slinko dienos vienuolyne: sekė darbai darbeliai, krikštynos ir laidotuvės, pamaldos, o vakare – meditacijos celėse. Tuomet niekas neįsivaizdavo, kad atslinks baisūs laikai, lyg iš Jono pranašysčių. Brolis Juozapas, jeigu labai nepavargdavo, vakare prie žvakelės su žąsies plunksna rankoje brūkštelėdavo kelis sakinius. Tai buvo tarsi pokalbis su savo Angelu sargu. Po to užpūsdavo žvakelę ir išsitiesdavo siauroje lovoje sukalbėjęs poterius. 50

Bet visiems broliams būdavo sunkiausia, kai tekdavo išgyventi darganotą rudenį ir žiemos speigus. Nuo viso to nepasislėpsi. Kartais sapnuose brolis Juozapas regėdavo savo tėvus, kurie kažką jam kalbėdavo, bet pabudęs nieko neprisimindavo, viskas paskęsdavo užmaršties rūke. Kadangi vienuolynui trūko vaistų, su Andriejumi vasarą traukdavo į pievas ir miškelius nuo ankstaus ryto, dar neišaušus. Brolis Juozapas daug žinojo apie vaistažoles, nes kartu su motina jas rinkdavo, paskui stebėdavo, kaip jos džiovinamos. Tai buvo rimtas mokslas, kurį ne kiekvienas išmanė. Todėl už gydymą žmonės broliui Juozapui atsidėkodavo duona, kiaušiniais ar kitomis gėrybėmis. Per patį vasaros darbymetį miestelį ir vienuolyną pasiekė suplukęs žygūnas, kuris dusdamas pranešė, jog netrukus čia pasirodys švedų kariauna, kuri plėšia ir žudo. Bažnyčios varpai paskelbė pavojų, kurį daug kas girdėjo ir suprato, jog reikia slėptis ir prašyti Dievo pagalbos. O kas toliau? Kaip gyventi, kai pasirodys ginkluoti, godūs atėjūnai? Tą kraupią dieną vienuolyno ir bažnyčios durys užsivėrė ilgam, tačiau netrukus išsigandę vienuoliai išgirdo duslius, bet aiškiai girdimus bumbsėjimus. Tai švedų kareiviai aštriais kirviais kapojo storas ąžuolines bažnyčios duris. Žuvėdai, kaip juos vadino lietuviai, tikėjosi čia surasti grobį, o kad pasiektų bjaurų tikslą, veržėsi į vidų. Vėliau jie vienuolius kankins, kad šie pasakytų, kur slepia brangenybes... Ir šičia brolio Juozapo užrašai nutrūko paskutiniu sakiniu: „Viešpatie, gelbėk mūsų sielas. Jie mus nužudys.“ x Tomas susirinkime klausėsi muziejaus direktorės kalbos, nes jai niekada netrūko originalių idėjų. Restauratoriai pradėjo darbus bažnyčioje, todėl ir mes nesišalinkime nuo tų reikalų. Manau, jog Tomas su Akvile be priekaištų atliks savo pareigas, baigdama posėdį pranešė direktorė, po to visus pakvietė prie kavos puodelių. Tomas nužvelgė garbės ir padėkos raštus, kabančius direktorės kabinete, paskui susitiko su Akvilės žvilgsniu. Tai matai... Mus ir vėl „suporavo“, skystai šyptelėjo Tomas.

Kažkada jis Akvilę buvo įsimylėjęs, tačiau slėpė šiltą jausmą, nes nenorėjo bjaurių paskalų, be to, ir jai būtų nepatogu. Save įtikinėjo, kad šitą jausmą reikia pašalinti tarsi virusą. Bet lengva pasakyti, sunku tai padaryti... Tąsyk ir Akvilė pastebėjo, jog Tomas tapo drovus, tarytum kitoks nei visada, tačiau ant kaklo jam nesikorė. Jie abu geriausiai jautėsi, kai vasarą išvykdavo į archeologines ekspedicijas kasinėti senkapių. Kai dangaus skliaute sumirgėdavo žvaigždės, jie sėdėdavo ir tyliai kalbėdavosi iki vėlumos. Tuomet išnykdavo laikas ir nuovargis. Vėliau savęs klausdavo: nejaugi visa tai išgyveno? Kai dienos tampa sapnu, sunku susigaudyti savo jausmuose. Juk tie žmonės, kurių pageltusius kaulus tuomet atkasė, taip pat regėjo žvaigždes, jie mylėjo, augino vaikus... Todėl Tomą nuo mažens domino seni daiktai, jie sukeldavo klausimų ir visokių vaizdų. Ir niekada nekilo noras pakeisti darbą, nors čia atlyginimai nedideli; jis tikriausiai labiau gyveno praeitimi, nes dabartis atrodė pilka, lyg nublukusios medinės lentos. Kartą apsilankęs bažnyčioje jis pastebėjo nuošaliau pastatytas senas duris su giliais kirvio kirčiais. O švedai, vikingų palikuonys, mokėjo daryti įvairaus dydžio kirvius. Jis neabejojo, jog brolis Juozapas užrašė teisybę, tačiau stebėjosi, kad po neramių šimtmečių vienuolio užrašai išliko. Tai atrodė kaip stebuklas. Tačiau stebuklas buvo ir pati bažnyčia, kurios plytos po daugelio metų net nesuskilo, o mūrininkai jas meistriškai, patikimai paklojo. Deja, niekas nežino nei jų vardų, nei pavardžių, nors XVI a. apie šią statybą archyvuose gal kas nors išliko. O juk tuo laiku į Lietuvą baisus maras atslinko... Apie ką taip susimąstei, išgirdo jis ironišką Akvilės balsą. Apie daug ką, atsakė Tomas. O pati ką dėlioji? Kitą savaitę susitiksime su restauratoriais. Dabar jie bažnyčios centrinėje navoje nuima tinko sluoksnį, daro „zondažus“, kalbėjo Akvilė. Gersi kavos? Su tavimi išgersiu ir nuodų, šypsojosi Akvilė. Atsiprašau, nuodais aš tavęs niekada nevai-

GINTARO LAŠAI

šinsiu... Tai viduramžių aristokratų pomėgis. Beje, ar tavo kompiuteris šiandien nestringa? Deja, dirba lėtai, tarsi pensininkas. Metai negailestingi, Akvile. Nepajusime, kaip ir patys tapsime pensininkais... x Nuoširdūs restauratoriai patiko Tomui ir Akvilei. Štai ką mes atradome, parodė muziejininkams bažnyčios centrinėje navoje po tinku surastus raudonus Maltos ordino kryžius. Negali būti, nustebo Tomas, nejaugi tais laikais dominikonai bendravo su šituo ordinu, įsikūrusiu Viduržemio jūroje? Stebėjosi ir Akvilė, tačiau nepratarė nė žodžio. Svarbiausia naujiena jūsų laukia, kai parodysiu, ką mes aptikome vienuolyno požemyje, vėl prašneko tas pats restauratorius mįslingai šypsodamasis. Įdomi diena, pagalvojo Tomas, kai lipo laiptais žemyn į požemius. Mes netyčia pastebėjome siaurą, plytomis užmūrytą praėjimą, pasakojo restauratorius, rankoje laikydamas prožektorių. Kai atsargiai nuėmėme plytas, pamatėme senas medines duris. Jas atidarėme ir iš karto užuodėme

specifinį kvapą. Staiga nustebę išvydome prie sienos sėdinčius penkis sudžiūvusių vienuolių palaikus. Jie buvo susikibę rankomis... Juos tikriausiai užmūrijo švedai. Reikėtų patikrinti, bet palaikus tiria Vilniuje. Ką tu, Akvile, pasakysi? Aš esu apstulbusi... Šie vienuoliai, kol numirė, kentėjo baisias kančias, susijaudinusi atsakė ji. Tą akimirką Tomas suabejojo: ar vienas iš nužudytųjų nebūsiąs brolis Juozapas? Arba jam pavyko pasprukti su savo užrašais. Ar šitie požemiai turi slaptą išėjimą, pasiteiravo Tomas. Restauratorius patikino, kad yra toks nedidelis išėjimas, nes senovėje žmonės nebuvo kvailiai. Paskui, kai išlipo iš požemių į dienos šviesą, Tomas pagyrė restauratorius, kad jie šauniai padirbėjo. Vakar mus aplankė žurnalistai ir ilgai klausinėjo, fotografavo, tačiau niekas mūsų nepagyrė, ironiškai šypsojosi restauratorius. Nesistebėkite, pagyrimais jie nesimėto, pridūrė Akvilė. Tomui nedavė ramybės regėti vaizdai, po to atkakliai ieškojo internete informacijos apie dominikonus Lietuvoje, o vėliau nusiuntė raštą

Valstybiniam archyvui. Nejaugi tik vienintelis brolis Juozapas šiame vienuolyne vedė užrašus, suabejojo ieškodamas atsakymų. Gal tokie užrašai buvo, tačiau jie sudegė, nes laikas negailestingas. O kiek praradome per visus karus ir okupacijas... Tai panašu į Biblijos pranašystes, nors ten rašoma apie Artimuosius Rytus. Aš tau paruošiau žaliosios arbatos, išgirdo Akvilės balsą. Jis padėkojo, paskui pridūrė, kad, jeigu būtų rašytojas, parašytų knygą apie švedmetį, užmūrytus vienuolius ir sukapotas bažnyčios duris. Istorikai taip pat parašo įdomių knygų, šypsojosi Akvilė. Tai gal rašome kartu? Aš pagalvosiu... Bet prie šitos arbatos labai tiktų lietuviškas brendžiukas, kolega... Nevesk manęs į pagundą, bet... Išgerčiau stikliuką brendžiuko už nužudytus dominikonus. Gal turi buteliuką paslėpusi? Ji pakilo nuo kėdės ir išėjo į savo kabinetą. x Vėliau Tomas kai ką sužinojo. Būtent šio vienuolyno bažnyčioje XVII a. stovėjo dvylikos apaštalų sidabrinės skulptūros, tačiau kur jos dingo, kol kas nepaaiškėjo. Jis neabejojo, kad vienuoliai spėjo jas gerai paslėpti.

eFoto nuotr.

GINTARO LAŠAI

Poetas Bachas Achmedovas gimė 1967 m. Uzbekistano mieste Taškente, kur pastaruoju metu ir gyvena. 1990 m. baigė Maskvos M.Lomonosovo valstybinio universiteto Fizikos fakultetą. Dirba Taškento tarptautinėje mokykloje. 2007 m. spalį užėmė pirmąją vietą tarptautiniame poezijos konkurse „Puškinas Britanijoje“. Šeštojo Taškento poezijos festivalio 2008 m. dalyvis. 2011 m. tapo vienu iš konkurso „Literatūrinė Viena“ laureatų. 2012 m. laimėjo antrąją vietą konkurse „Virš barjerų“, kuris vyko festivalio „Puškinas Britanijoje“ metu. Publikacijos spausdintos periodiniuose leidiniuose ir almanachuose Uzbekistane („Rytų žvaigždė“, „Ark“ ir pan.), Rusijoje („Literatūrinis laikraštis“, „Naujoji jaunystė“, „Šiaurinė Aurora“, „Argamak“), Moldavijoje („Rusijos laukas“), Estijoje („Talinas“), Kazachstane („Knygų mėgėjas“), Didžiojoje Britanijoje („Londonas info“). Jo eilėraščiai buvo įtraukti į šiuolaikinę Uzbekistano poezijos antologiją „Anor“ (Maskva, 2009 m.) ir į dvikalbę antologiją „Raidės ant akmens“ (Jerevanas, 2013 m.). 2010 m. išleido eilių rinkinį „Rutulio tylėjimas“, 2015 m. – „Tikimybių debesys“. Pirmą kartą poetas pristatomas lietuvių kalba. Bachas ACHMEDOVAS

*** Mėgstu citrinas ne dėl jų skonio, dėl geltonio, tarsi laikytum rankoje mažytį saulės kąsnelį. Mėgstu Beethoveno kvartetus ne dėl jų genialumo, jie moko pasitikėti savo vienatve. Mėgstu orchidėjas, ne dėl jų nuostabumo, jos primena man Prustą. Mėgstu kiekvieną tavo gestą ir šypsnį, ne dėl to, kad jie tavo, nes dovanoja erdvei 52

Ant baltos lentos priešais nupiešti pyragėliai, kurių niekas nesuvalgys. „Prašau, be analogijų!“ – ištari tu. Aš regiu, kaip tau už nugaros atsiveria durys ir įeina ateitis. Ji įdėmiai nužvelgia lankytojus, rinkdamasi eilinę auką. „Ko gi nutilai?“ – klausi tu, stuksendama mažu šaukšteliu į tuščią puodelį. *** Vakar atėjo sms nuo senatvės: „Atvyksiu antradienį, vakariniu traukiniu, 10 vagonas, sutik!“ Parašiau atsakymą: „Mieloji, atleisk, buvau neištikimas su jaunyste... Išsiskirkime draugiškai?“

naują išmatavimą bei laiką išmuša iš vėžių ir jis pamiršta kur keliauja. Tai moki padaryt tik tu.

Meditacija tuščio puodelio fone Šioje mažoje kavinukėje, primenančioje gabalėlį Londono, gera sėdėti priešais tave, klausytis tavo gražių akių ir mėgautis kiekvienu gurkšniu stiprios kavos. Balsai aplinkui susilieja į lygų dundesį ir mūsų žodžiai nereiklūs, kaip peteliškės. Atsitiktinumo tema gimdo muziką.

Už minutės gaunu: „Ir tu patikėjai ta bjaurybe?! Už mėnesio ji pames tave, žinau jos įpročius! Paskiau pats atbėgsi pas mane prašytis atgalios, bet manęs jau nebus!“ Pagalvojau: jei nebeturėsiu nei jaunystės, nei senatvės, kas užims jų vietą?.. Atsakymas šmėkštelėjo už lango juodo paukščio pavidalu. Parašiau: „Ar mane taipgi?“ Pagalvojau kelias sekundes, pridėjau smailiką ir nuspaudžiau: „Siųsti“. *** Ji dėlioja knygas vis augant liūdesiui. ...Kažkur pieninis rūkas apdengia miestą. Ji rūšiuoja laiškus tarsi iš praeito gyvenimo. ...Kažkur ugnis rusena ir jos atspindys jų veiduose.

GINTARO LAŠAI

Ji persuka laikrodžių rodykles rudens laikui. ...Kažkur kiti laikrodžiai jau seniai miega po sniegu. Ji aplinkui tvarkosi, nors žino, kaip tai pavojinga. ...Kažkur tuščiam kambary prie lango sėdi šuo.

Naktinis džiazas Iš visų mūsų aš versijų mes išsirenkam pačią netobuliausią, pačią nepatvariausią, pačią silpniausią... Pastoviai priklausomą nuo švelnumo nepritekliaus, nuo loginių sutrikimų, prieštaravimų keistumų... Pati netobuliausia versija, plačiai atvertomis galimybėmis, sukeliančiomis apstulbimą, tiksliau, skersvėjį... Pati keisčiausia versija, kur kiekvienas paaiškinimas melas, kiekvienas suartėjimas pavojingas ir kiekviena diena balansuoja ant galimybių slenksčio, prieš išnykdama laiko tunelyje... Iš visų mūsų beprotybės versijų mes išsirenkam pačią saugiausią, kad ištirptume joje visiems laikams šviesos lašiuku, skausmo kristalu... Tiksliau, druskos kristalu, juk tai gi tas pats. Ypač toje versijoje, kur tenka gyventi be odos.

Antikvariate Akla katė keliauja tarp krautuvės knygų lentynų.

Valgį randa palei kvapą, lankytojų nebijo. Sakoma, ji atskiria šviesą nuo tamsos.

Sėdime prie apskrito stiklinio stalelio. Kažkur virš mūsų dangus su nematomomis žvaigždžių skruzdėlytėmis...

Vienišas senolis sustingo tarp stelažų, ieškodamas reikalingos knygos. Jis ją randa apčiuopomis, suklysti nebijo. Sakoma, jis atskiria gėrį nuo blogio.

Kažkur tarp mūsų laikas su nubyrančiomis minučių nuotrupomis. Kartais šalia praplaukia reti praeiviai ir meilučių porelės.

Pasiklydusi peteliškė lakioja tarp stelažų, nutupia ant peties Zhuangzi. Ji jo nebijo. Sakoma, ji atskiria sapną nuo realybės. Bet yra kažkas ketvirtas... Kažkas, kas slepiasi knygose. Kas bijo tapti matomu ir vėl iš naujo įsikūnyti... Galbūt tik ruduo pamena jo užmirštą vardą. Tik jis niekam nepasakys – sugeba saugoti paslaptis. *** Tarti tavo vardą jau ne taip skaudu... Dėl to skauda. Mėtinis šaltukas ant mano lūpų, sidabras ant tavo riešo... Žibintų linijos susieina horizonte, už kurių dykumoje matosi tūkstantis ne. Rytdienos lėktuvas jau valo sparnus. Rytdienos likimas patikrins bilietą, atplėš šaknelę, įteiks įlaipinimą. Pasibaigus garsui, kol vėjas nepabaigs skaityti paskutinio puslapio... Kol žiūrėsiu, kaip tu lėtai kyli viršun, ir tirpsti nepasiekiamame danguje... *** Veiksmo vieta: kavinukė, stalelis lauke. Veiksmo laikas: vėlyvas vasaros vakaras.

Tavo balso garsas užgožia tylią liūdesio muziką, kol aš beviltiškai renku kiekvieną laiko kruopelytę, kad būtų kuo maitinti prisiminimus. Sunkiai bandau suvokti tavo žodžių prasmę ir neišsimušti iš ritmo. O puodelio tuštuma lėtai išsikeroja, sugerdama žodžius, žibintus, staliuką, gatvę, miestą... Visa tai iš lėto dingsta, ištirpsta ateityje kartu su bėdžiaus akimis. Tiktai tu pasilieki ten pat... Ir tavo nuvargusi šypsena, į kurią kabinuosi, prieš išmaudamas į nepasiekiamą rytojų.

*** laidai iš abiejų žodžio pusių tyluma įtempta kaip plikas laidas drebantis nuo įtampos šviesos akvariumas budintis selfis atminčiai laikas pasklido kaip akvarelė patekusi vandenin dar niekas neprasiskverbė sąmonėn viskas atrodo kasdieniška net atsisveikinimo apkabinimai net didelis tuščias liftas keldamas viršun tavo atvaizdą kartu su tavimi ► 53

GINTARO LAŠAI

◄ rytoj ateis suvokimas tik jam neatversiu durų

dabar tiesiog bandau rasti išėjimą iš vienos tuštumos į kitą

*** Ilgos derybos su rudeniu... Laikinos paliaubos. Atokvėpio diena. Pagyvenusi saulė trumparegiškai markstosi, tiria Žemę kiaurai debesų linzes. Bando atsiminti. Šalti lietūs sulaukė ateities, ir brinksta lėta tėkme. Laukia signalo. O žmonės perka dešrą vakarienei, miega televizoriuje arba knygose... Bando gyventi.

***

Ji turėjo protingą balsą, gražias kojas, lengvus pirštus.

Metaforos drebulys, pasprukusios iš sapno vis dar ataidi atminty tuštuma...

Kuomet ji liesdavo veidrodį, jis akimirksniu pasidengdavo švelnumu. Atspindys sustingdavo mirksniui, nespėdamas paskui jos šypseną. Ji žinojo kaip gimsta muzika ir girdėjo ateities kuždesius. Prie jos glausdavo savo skruostą, nebijodama būti atpažinta. Jos sapnai buvo vėjuoti ir erdvūs. Žodžiai laukdavo jos prisilietimų, kad įgytų amžinybės alsą. Ji paprasčiausiai norėjo gyvuoti akis į akį su savo tyla, aukšta kaip dangus, kuriame ji kažkada gimė...

Ilga naktis išvirto į lietų, kuris pavirto sniegu. Švintant pasaulis tampa juodai baltu, kaip sena nuotrauka su lemties įdrėskiais. Žiemos tiražas – devyniasdešimt egzempliorių, ir kiekviename – tušti lapai. Ir keistas jausmas, lyg gyvenimas aplink. Iš rusų kalbos išvertė Dainius SOBECKIS

Ričardo Šileikos nuotr.

GINTARO LAŠAI

Gailestingosios seselės genas Alma RIEBŽDAITĖ

Kavinėje prie stalo tolėliau nuo mūsų atsisėda pusamžis vyriškis. Padavėja jam atneša alaus ir keptos duonos. Vyriškis bando bendrauti su vienos kompanijos mažu vaikeliu. Moteriškės pasišalina. Jo dėmesys nukrypsta į mus. „Magu li ja vas ugastit kofim?“ Iš pradžių su juo bendrauja mūsų kompanijos vyriausia moteris. „Izvinite, no magu li ja vam kupit piva ili vino?“ „Ja ni pju, – prabilau. – A vsio što my chatieli, my užie siebie kupili. Spasiba.“ „Magu ja kvam prisiest?“ „Niet, ni možietė.“ Tada jis meta paskutinius kozirius. „Znajiete, u mienia ukrali paspart. Ja is Ukrainy. Mnie nužna vygavarivatsa.“ „Išsikalbėti“ jis pasako taip, lyg jo išklausyti būtų mūsų švenčiausia pareiga, kurios mes neturime teisės atsisakyti. „Izvinytie, no my nie psichoterapeuty.“ Moterys prunkštelėja, vyriškis nustemba ir šiek tiek lošteli atgal. Mesti savo juokelio apie „apmokamas ir brangias paslaugas“ nebedrįstu. Paskutiniu laiku jaučiu savyje besitvenkiančią įtampą. Negaliu jos atsikratyti. Galva kone kibirkščiuoja. Sunku bendrauti su žmonėmis. Pirmasis saulės spindulys atsitiko netikėtai. Turėjau aptarnauti klientą. Toks mano darbas: aš įkvepiu žmones gyventi. Žinote, paplūdimyje visada budi gelbėtojai. Aš irgi panašiai. Darau žmogui dirbtinį kvėpavimą, kad jis norėtų gyventi. Kartais man nepavyksta.

Prieš mane sėdėjo vyriškis, jį aptarnavau. Ir staiga pajutau, kad man patinka jo kvapas. Ir toks juokas pradėjo imt, kad beveik nebepašneku. Praradau galią perteikti įstatymus, kuriais visi turime vadovautis. Visi, išskyrus mano buvusįjį, bet čia kita, neįdomi kalba. Mano oficialus buvusysis labai galingas. Pats galingiausias. Žmonių įstatymai jam neegzistuoja. Jis daro taip, kaip nori. Keisčiausia, aš susitaikiau. Net pradėjau nekovos filosofiją taikyti praktiškai. Nieko nebedarau, dažniausiai tyliu. Nepriekaištauju, nepykstu ir net nesveikinu. Jis mane kviečia šokio, o aš meistriškai išsisuku. Džiaugiuosi savimi. Vyras irgi pradėjo juoktis. „Viską suprantate, taip, – vapu kažką ne į temą.“ „Taip, taip, – atsako jis, – viską suprantu.“ O koridoriuje sėdi jo pana, kurią ką tik įnirtingai maloniai iš visos širdies aptarnavau. Situacija ne iš maloniųjų. Tik kažkaip pajutau, kad susitvenkusi įtampa nuo to kvailo juoko akimirkai atslūgo, bet po kelių valandų įnirtingai pradėjo plūsti atgal, galima sakyti, dar stipresnė. Pradėjau galvoti, kokia psichine liga susirgsiu. Neseniai kalbėjausi su buvusiuoju dėl vaikų lankymosi tvarkos, tai stūpodovai savaitę vaikščiojau apnikta tvirtų abejonių dėl savo psichinės sveikatos. Apmąstau savo hardo apsaugos strategijas ir iki subtiliausių niuansų tobulinu antivirusinę sistemą. Kitą dieną žiūriu: klaida. Va taip ir būna: chi chi, cha cha. Žmogiškasis faktorius. Kodėl atsiliepiu į piktavalių skambučius? Todėl, kad esu idiotė, besitikinti, kad vieną dieną jie ims ir pasakys kažką gražaus. Ir negaliu atsikratyti pagundos neatsiliepti į piktavalio skambutį. Ir visada būna tas pats. Praėjau jau daug metų Žemėje ir jaučiu, kaip man nusibodo nuodyti savo mylimą organizmą.

Mano visas gyvenimas toks: kiek prisimenu save, visada tarnauju. Šunims ir tiems tarnauju. Skambina N. ir sako, koks vienišas, nelaimingas ir nereikalingas jaučiasi šitame gyvenime, kaip jo niekas nemyli, aš, žinoma, esu jam vienintelis likęs žmogus šitoje planetoje. Kaip sykis turėjau prasmingą, šiltą, įspūdžių kupiną šeštadienį ir pasiutau maždaug šitokiais žodžiais: „Taip, aš nesijaučiu vieniša, bet tam reikia mylėti žmones ir kažką daryti, krutinti savo subinę, o ne žaisti savo kvailus idiotiškus žaidimus.“ „O kokius žaidimus tu žaidi?“ – klausia jis manęs savo seksualiu ne pagal amžių jaunatvišku saldžiu gyvatišku balsu. „Tikrus, – atsakau, – mėgstu biliardą ir pokerį.“ Jo saldaus vyriško balso galėčiau klausytis ir klausytis, tiesa, jei ne nuodai, verksmai ir dejonės, kaip visi jį skriaudžia šiame gyvenime ir kaip jam sunku leisti šitas dienas, kaip jis kenčia. Atrodo N. kaip gražiausias vyras visoje visatoje. Jis iš tiesų buvo ir yra labai gražus vyras. Skambina N. po trijų minučių. „Negaliu kalbėti, – sakau, – vairuoju.“ „Gerai, – sako, – prašau man skirti tris sekundes, turiu pasakyti vieną labai svarbų dalyką.“ Kantriai jo klausausi, rizikuodama ne tik savo gyvybe staigiame posūkyje, bet ir užsirauti ant mentų ir patirti finansinių nuostolių. „Aš dabar, – sako, – išsiskalbiau vilnonį megztinį ir paguldžiau jį ant kėdės, kad neišsitampytų.“ Nu ok, aš netekau žado nuo tokios svarbios žinios ir trenkiausi į medį. Išlipau virpančiomis kojomis ir suplėšytomis pėdkelnėmis, bet visiškai gyva, susistabdžiau fūrą, mano mašiną ištraukė iš griovio, ačiū Dievui, sulankstytas buvo tik bamperis, radiatoriui nekliuvo, mat kamienas buvo gal penkių centimetrų storio. ► 55

GINTARO LAŠAI

◄ Važiuoju traukiniu visiškai nusikalusi po tobulėjimo seanso. Skambina N. Sakau: „Esu visiškai nusikalusi ir dar nežinau, ar užsives mano mašina. Juk tu žinai tą mano mašiną, kuri per visą žiemą negailestingai tampė mano nervus. Mano nervus tampo ne tik žmonės, bet ir daiktai.“ „Nori, – sako, – pasakysiu tau vieną dalyką?“ „Nu, – sakau.“ „Tavo mašina neužsives.“ Nusijuokęs savo demonišku juoku iškilmingai padeda ragelį, palikdamas mane vieną su savo siaubinga pranašyste. Kaip sykis tame traukinyje atlikinėju mentalinį pratimą, mat skaitau trečią knygą ir darau viską, kas joje parašyta. Žinoma, knygoje to nebuvo, bet, manau, kad būtent tai ir buvo turima omenyje. Sakau „paukštis“ ir bandau įsivaizduoti paukštį. Pradeda ryškėti juodas žvilgančio varno portretas ir tiesiog fiziškai jaučiu, pagaunu tą momentą, kaip vaizdas po truputį išstumia, suardo žodį „paukštis“. Mano mašina, kad ir kokia įnoringa būtų žiemos metu, vasarą sušvelnėja ir užsiveda. Skambina N. Sakau: „Rytoj varysiu jodinėti“. „Bet ar tu, žinai, – sako, – kiek traumų šitame sporte? Žinau vieną atvejį, žmogus labai mėgo piešti ir susilaužė dešinę ranką... Būtent dešinę...“ Ką jis sakė toliau, nebeišgirdau, nes buvau bebaigianti juodojo šokolado plytą ir paspringau paskutiniu lazdyno riešutu... Atsibudau reanimacijoje. Ir jau kitą dieną, žinoma, laiminga sėdžiu ant žirgo. Kas man ta reanimacija, jei lieki gyvas ir vėl esi sveikas kaip ridikas. Užblokuoju N. skambučius ir pamirštu atblokuoti. Po kelių dienų pasižiūriu – nieko nereiškiantis skaičius – 123 skambučiai. Mano širdis pasrūva krauju ir N. numerį atblokuoju. Gailestingosios seselės genas įnirtingai cirkuliuoja mano kraujyje. Sėdžiu ant to žirgo, išsipirkusi abonementą, ir jaučiu, kad reikalai sukasi ne ta linkme, kaip norėjau. Suprantat? Sėdi ant žirgo ir iš karto supranti, kad kažkas bus ne taip. Ir baisiausia, kad iš sykio supranti, kaip. O esi įvarytas į kampą: sėdi ant žirgo. Nėra kaip pabėgti. Arklininkė panoro man išsipasakoti savo gyvenimą ir jausmus. Man pradėjo svaigti galva, bet, žinoma, išsilaikiau balne ir niekas nė nepastebėjo, kaip truputį susvyravau. Nieko nebeliko, tik klausytis. 56

Arklys eina ir kartais sustoja, nes jam nuobodu. Arklininkė pažadina seną žemaituką jį papurtydama ir pasakoja toliau. Klausausi. Praeina pusantros valandos ant žirgo, nors buvau išsipirkusi tik valandai ir, žinote, arklininkė man sako tokius žodžius: „Kažkaip nepatogu, jūs man sumokėjote pinigus, kai mokėti turėjau jums aš. Na, aš ką nors sugalvosiu, kaip nors jums atsilyginsiu, duosiu papildomą pamoką.“ Arklys per tą laiką atlieka visus įmanomus gamtinius reikalus. Kažką neaiškiai suvapu, kad tai mano pasirinkimas jos klausytis, kad ji yra jaunas man brangus žmogus, ir pateikiu istoriją su vyriškiu pirmojoje pastraipoje. „Noriu, kad tu gyventum“, – sakau. Man taip gaila, kad raktus nuo savo gyvenimo ji yra patikėjusi eiliniam netikėliui. Tai atrodo taip neteisinga. Jau norėčiau baigti jojimo pamoką, bet arklininkė man dar turi kai ką papasakoti. Tai jaučiu. Ir kai jos pasakojimo energija jau ima išsekti, o aš tai jaučiu, pasiūlau baigti jojimo pamoką. Nežinau, ką dar bepasakyti sukant paskutinį ratą, iškapstau paskutinį argumentą: „Klausyk, tu esi raitelė, jojikė, žirgininkė, tu valdai savo arklį, laikai jo vadeles, tu supranti tai, esi žirgininkė. Negalima savo gyvenimo vadelių atiduoti kitam žmogui.“ O ji: „Man taip yra ir viskas, man jis – mano gyvenimo saulė, mano gyvenimo šviesa ir šiluma. Jis sutirpdė visus mano širdies ledus. Ir aš jam įrodysiu, kad esu gera, jo verta mergina.“ „Nieko tau nereikia įrodinėti, tu ir taip esi gera“, – neaiškiai sumurmu, nepatenkinta savo darbo vaisiais. „Jeigu jo nebebus, aš nusižudysiu.“ „Noriu tau kai ką pasakyti. Aš netekau savo vaikų ir išgyvenau tai.“ O ji: „Man taip yra ir viskas.“ „Ne, nu aš nieko nesakau. Aš... aš... tik dalijuosi patirtimi.“ „Jis labai mėgsta masažą ir aš jam darau masažą.“ „O jis tau daro masažą?“ „Kartais, bet nelabai nori.“ „Balvonas, blet“, – galvoju, bet tyliu, nieko nesakau. „Man taip yra. Aš apie žirgą galvoju kaip apie savo angelą, o mano draugą man siuntė Dievas.“

Mes nespėjame susivokti, o aš jau guliu ant puraus smėlio. Arklio nervai neišlaikė, užmigęs jis kluptelėjo ir aš nusiritau. „Ar jums nieko neatsitiko?.. Tikiuosi, kad jūsų neapkroviau“, – sako ji. „Oi, ne, – sakau, stovėdama keturiomis ir bandydama atsistoti, remdamasi sveika dešine, – ką jūs.“ Šlaunys po dviejų valandų jodinėjimo užtirpusios, vos pajudu. Ir iš tikro nesijaučiau apsikrovusi, bet po to apie ją mėnesį galvodavau prieš miegą, naktimis ir tik pabudusi ryte. Turiu pastebėti, jog savo vidines problemas ji artikuliavo neįtikėtinai sklandžiai. Galvoju ir apie tą vyriškį iš pirmos pastraipos ir vis keliu klausimą: „Ar turiu teisę į savo gyvenimą?“ Nepajuntu, kaip į mano širdį įsismelkia jojimo pamokų baimė. Skambina N. Klausia, kaip gyvenu. Sakau: „Planuoju pirkti jojimo kelnes. Baltas, su mėlynais įsiūvais, tinka ir kasdienai nešioti. Yra ir mėlynos, su rudais.“ N. sako, kad mano jojimo kelnės jam yra neįdomu. Pakeičiu žodyje vieną raidę ir sakau, pūsk iš mano gyvenimo, jei tau yra neįdomios mano jojimo kelnės. Jis padeda ragelį. Skambina N. „Klausyk, – sako, – ar tu čia ne per daug. Visokie rūbai, batai, žaidimai, dar ir jojimo kelnės... Ar tu ne per daug sau leidi?“ „Klausyk, aš nežinau, kiek man liko gyventi, du mėnesiai, metai, penkeri, penkiolika, trisdešimt... Ir išsiskyriau ne tam, kad kiekvienas lochas man aiškintų, kaip aš turiu gyventi... Supratai? Pūsk...“ Esu labai kultūringas žmogus ir tikrai nenoriu, kad mano sakiniuose kas trys žodžiai atsirastų keiksmažodžiai, bet žmonės taip kalba. Net arklininkė, pasakodama vieną nelaimingos meilės epizodą, kalbėjo maždaug šitaip: „Jis, supranti, piso mano draugę per visus galus ir paskui siūlo man draugystę. Mano širdis to negalėjo pakelti. Mes išsiskyrėme.“ Aš nemeluoju. Gailestingosios seselės genas mano kraujyje apmiršta iš gėdos. Užblokuoju N. ir pamirštu atblokuoti. Tomis dienomis aš rimtai susimąstau, kokio vyro man reikia. Ir pagaliau suprantu. „Mama, – sakau, – supratau, kokio vyro man reikia.“

GINTARO LAŠAI

Alma Riebždaitė. Suplonėjusi tikrovė, arba Moteris, patekusi į žiedlapių pūgą.

„Nu?“ „Protingo.“ „Ta prasme?“ „Man reikia tokio vyro, kad turėčiau, ką veikti, kai man yra mėnesinės.“ Mama nesupranta. „Ta prasme?“ Paaiškinu. Ta prasme, kad aš esu labai protinga ir man reikia protingo vyro. „Tai nereikia savęs iškelti“, – sako man mama. „Ta prasme?“ – klausiu aš. „Tai nereikia apie save per daug gerai galvoti.“ „Ta prasme tu nori pasakyti, kad aš esu durna?“ „Ne, nu, bet nereikia per daug girtis...“ „Ne, tu, mama, man pasakyk, aš durna ar protinga?“ „Ne, nu, protinga“, – sako mama, užlaužta į kampą. Išsimušiau, pagaliau. „Vadinasi, man reikia protingo vyro, nes aš esu protinga, ir tai sakau ne aš, tai sakai tu, vadinasi, tai yra objektyvu.“

Mama pasimuistė ir nieko nebesakė. Skambina N. Jis sugeba man paskambinti net užblokuotas. „Ką veiki?“ „Ai, nieko, ruošiamės su vaikais išbandyti vandenlenčių sportą...“ „Tu ką, juokauji, nori, kad vaikai galvas nusitrauktų?“ Man neatsitinka nieko. Pradedu jį suprasti. Štai kodėl jis paskutinius kelerius metus niekur neišėjo iš savo kambario. Gailestingosios seselės genas numiręs kraujyje cirkuliuoja geromis dalelėmis. Pavasaris, žydi sakuros. Tą vakarą jis buvo pajuodęs iš skausmo, pykčio, nevilties, alkoholio, vaistų nuo depresijos, nemigos, širdies, sutrauktų raumenų ir kalbėjo visokius keistus dalykus. „Kate Bush yra vienintelė pasaulyje moteris, turinti vyro sielą.“ Į klausimą „kas yra vienintelis vyras pasaulyje, turintis moters sielą?“ jis atsakyti negalėjo. Skambina N.

„Man liūdna, vieniša, niekas neįspiria man į užpakalį, kad kažką daryčiau... Tau gerai, tu visus siuntinėji...“ „Klausyk, o kas čia turėtų užsiimti tavo subinės spardymu ir motyvavimu? Aš tam tikrai neturiu laiko... Kam aš rūpiu, kam rūpi mano subinė ir mano gyvenimas? Kaip pasikloji, taip išsimiegi... Beje, mes vienas kitam nieko nesame skolingi.“ Tikrai stebiuosi begaliniu savo žiaurumu. Tikriausiai stebiesi ir tu, mano švelnus skaitytojau. „Aš tau per sunkus, ane?... Per sunkus? Tu pavargai?..“ „Klausyk, tu esi vyras ir tu galvoji, kad tave kažkas turi nešioti... Aš tikrai tavęs nenešiosiu. Nepyk, bet, žinai, aš nebenoriu su tavimi daugiau bendrauti. Ir tai tikrai ne dėl to, kad tu sergi šizofrenija.“ Skambina N. „Atvažiuok paskutinį kartą...“

KULTŪROS ISTORIJA

Klaipėdoje – I.Kantui skir t

Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto grafinio dizaino studentai sukūrė koncepcinius logotipus, skirtus I.Kanto vardu pavadintai bibliotekai.

Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje, minint I.Kanto (1724–1804) 295-ąsias gimimo metines, surengta mokslinė konferencija „I.Kantas: filosofinės minties ir lietuviškų šaknų paieškos“. Loreta LIUTKUTĖ

Nustebino įvairiapusiškumu Konferencija klaipėdiečius ir miesto svečius sudomino įvairiapusiškumu. „Tai įrodo, kad yra daug intriguojančių, dėmesį patraukiančių aspektų, kuriais galime kalbėti apie I.Kantą“, – pastebėjo konferencijos mecenatas, bibliotekos tarybos pirmininkas Rimantas Cibauskas. Pranešimus skaitė bene labiausiai I.Kanto gyvenimo peripetijas ir jo filosofijos veikalus tyrinėję mokslininkai: dr. Arvydas Juozaitis („I.Kanto gyvenimo drama“), Dainius Elertas („Kantai Klaipėdoje“), doc. dr. Tomas Kiauka („A posteriori: pradedančiojo laiškas Karaliaučiaus profesoriui I.Kantui“), prof. dr. Gintautas Vyšniauskas („Imanuelis Kantas ir Michailas Bulgakovas: kas juos sieja?“), dr. Ernesta Molotokienė („Vaizduotės reikšmė I.Kanto filosofijoje“), lekt. Raimondas Kazlauskas („Kategorinis imperatyvas ir teisinė valstybė“), dr. Nerija Putinaitė („I.Kanto „Į amžinąją taiką“ ir dabartinė Europa“). 58

Konferencijos dalyvių pasveikinti atvyko Klaipėdos miesto savivaldybės mero pavaduotojas Arvydas Cesiulis, kuris pasidžiaugė galimybe dalyvauti turiningame renginyje. Bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė priminė Imanuelio Kanto vardo suteikimo bibliotekai priešistorę – nuo idėjos iki naujų veiklos krypčių formavimo. „I.Kantas padarė neginčytiną įtaką filosofijos mokslui, jo istorijai, visai pasaulio kultūrai, – kalbėjo B.Lauciuvienė, akcentuodama, jog 2019 m. Klaipėdos miesto tarybos sprendimu miesto savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas I.Kanto vardas atskleis galimybes tapti dar svarbesniu miesto kultūriniu akcentu, žmonių traukos centru, skleidžiančiu Klaipėdos paveldą, jo išskirtinumą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Kodėl I.Kantas? I.Kantas – pasaulinės reikšmės asmenybė, žymus XVIII a. mąstytojas, vokiečių klasikinės filosofijos pradininkas. Anot dr. Alvydo Jokubaičio, iškilesnės, reikšmingesnės, didesnio masto asmenybės, susijusios su Klaipėdos kraštu, nerasime. Nuo XVII a. Klaipėdoje gyveno trys I.Kanto šeimos kartos – prosenelis, seneliai, tėvas ir dėdės. Jie buvo krikštyti,

Konferencijos dalyvius sveikino Klaipėdos miesto savivaldybės mero pavaduotojas A.Cesiulis.

tuokėsi senojoje ir naujojoje miesto Šv. Jono bažnyčioje. Čia ir palaidoti. Šeima turėjo nekilnojamojo turto abiejose Klaipėdos dalyse – senamiestyje ir Friedricho mieste. Filosofas parašė pratarmę „Draugo prierašas“ Kristijono Gotlybo Milkaus vokiečių–lietuvių, lietuvių–vokiečių kalbų žodynui (1800). Joje palankiai atsiliepė apie prūsų lietuvius, jų nacionalinio charakterio savybes, buities, kultūros ypatumus, žavėjosi lietuvių kalba. Tarp reikšmingiausių I.Kanto darbų minėtini „Grynojo proto kritika“ (1781), „Dorovės metafizikos pagrindai“ (1785), „Praktinio proto kritika“ (1788) ir kt.

Žinutė pasauliui Po konferencijos klaipėdiečiai ir miesto svečiai buvo pakviesti dalyvauti diskusijoje „I.Kanto vardo įprasminimas Klaipėdoje: bendradarbiavimo perspektyvos“. Diskusijos metu jos moderatorius R.Cibauskas ir bibliotekos atstovai kvietė išsakyti savo poziciją dėl I.Kanto vardo įprasminimo. Kraštotyrininkė Jovita Saulėnienė išskyrė dvi veiklos kryptis, kurias turėtų formuoti biblioteka – klaipėdiečiams ir iš užsienio atvykstantiems miesto

KULTŪROS ISTORIJA

r ta mokslinė konferencija

Bibliotekos direktorė B.Lauciuvienė priminė I.Kanto vardo suteikimo bibliotekai priešistorę.

Konferencijos mecenatas R.Cibauskas kvietė pasisakyti, pateikti pasiūlymų dėl I.Kanto vardo įprasminimo.

Mokslinėje konferencijoje „Imanuelis Kantas: filosofinės minties ir lietuviškų šaknų paieškos“ pranešimus skaitė dr. T.Kiauka, dr. E.Molotokienė, dr. A.Juozaitis, dr. N.Putinaitė. Algimanto Jarukaičio nuotr.

svečiams. Buvusi ilgametė Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė pabrėžė, kad itin svarbu I.Kanto gyvenamosios aplinkos istorijos atkūrimas. Diskutuota, kaip per I.Kanto asmenybę atskleisti svarbiausius Klaipėdos įvykius, supažindinti su Klaipėdos istorija. Taip būtų išspręsta problema, su kuria susiduriama, – dažnas klaipėdietis vis dėlto nežino savo miesto istorijos. R.Cibauskas atkreipė diskusijos dalyvių dėmesį į artėjančią svarbią datą – 300-ąsias I.Kanto gimimo metines ir atitinkamą pasiruošimą joms.

Tiek pranešėjai, tiek gausus būrys renginio dalyvių teigiamai vertino pirmąkart bibliotekos surengtą I.Kantui skirtą mokslinę konferenciją. „Tikimės, kad ji taps kasmetė, tradicinė ir pasieks tarptautinį lygmenį“, – kalbėjo konferencijos moderatorė, Klaipėdos universiteto Filosofijos, menotyros ir komunikacijos katedros vedėja dr. E.Molotokienė. Bibliotekai suteiktas I.Kanto vardas yra svarus pagrindas stiprinti veiklas, susijusias su lietuvių kalbos ir kultūros paveldo sklaida; inicijuoti genealoginius tyrimus,

gilinantis į I.Kanto protėvių bei kitų kraštui reikšmingų asmenybių praeitį, jų šaknis; plėtoti tarpinstitucinį bendradarbiavimą; kryptingai dirbti, kad biblioteka, pavadinta garsaus filosofo vardu, būtų pasauliui siunčiama žinia apie Klaipėdos miestą, jo išskirtinumą ir atvirą kultūrinę partnerystę. Renginio dalyviai buvo pakviesti įvertinti Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto grafinio dizaino studentų koncepcinius logotipus, sukurtus I.Kanto vardu pavadintai bibliotekai. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Senosios Klaipėdos į v Iškalbingi simboliai

Klaipėdos herbas Dramos teatro frontone.

Antano Stanevičiaus nuotr.

Akivaizdžios reklamos vystymosi stadijos. XIX a. pabaigoje pradėti leisti vadovai po miestą ir jo apylinkes („Führer durch Memel und Umgegend“). Juose detaliai pristatomas senosios Klaipėdos įvaizdis. Ne tik turiniui, bet ir jo išvaizdai skiriama daug dėmesio. Štai vieno iš tokių leidinių viršelis, kuriame pristatyta Prūsijos karalienė Luizė. Jame, be dailininko Gerhardo von Kiugelgeno karalienės portreto, dar pavaizduotas kaizerio Wilhelmo paminklas, karališkosios simbolikos atributas – ąžuolo šakelė, su karalienės įvaizdžiu susijusios rugiagėlės, miesto simboliai – švyturys, jūra ir įplaukiantis garlaivis. Čia yra net tautiškojo ornamento fragmentėlis. Tokiais būdingais karalienės asmenybę apibūdinančiais įvaizdžiais įvedama į karališkojo Klaipėdos laikotarpio atmosferą. Senosios Klaipėdos įvaizdis aktyviai kurtas ir atvirukais. Fotografų, apie kuriuos, deja, ne tiek daug ir žinome, nuotraukas atvirukams su miesto savitumą išryškinančiais objektais rinkosi leidėjai Johannesas Schmidtas, Josephas Cohnas, Augustas Pohlentzas, Hansas Kuhnkies, Johannesas Schenke, Heinrichas Reichas ir kiti. Skirtingų, dažniausiai neįvardytų fotografų pasikartojantys senosios Klaipėdos vaizdai atvirukuose, spausdintuose ne tik mūsų mieste, bet ir Berlyne, Drezdene, Tilžėje bei kitur, tapo iškalbingais simboliais, bylojančiais apie miesto charakterį, jo raidą, istoriją. Belieka mums tik tuos miesto paveikslo simbolius prakalbinti.

Jovita SAULĖNIENĖ Reklama – sena kaip ir mus supantis pasaulis. Jau Egipto papirusuose randama reklaminių žinučių. Nuo seno Sklaidos ištakos informacija skleista įvairiais būdais bei formomis. PirApie statomą Mėmelburgo pilį ir šalia jos būsimą miestą nuo pat pirmųjų žingsnių kėjus viliodavo piešiniai ant buvo garsinamos žinios. Su augančiu uolų greta senųjų prekybos miestu buvo kuriami ir jo tapatybės kelių, šaukliai miestų gatvėse ženklai. Antspaudų, herbų simboliuose ar išrėkdavo valdovų įsakymus, K.Henenbergerio (1529–1600) žemėlapio piešiniuose užkoduota daug informacivėliau įsitvirtino ir rašytiniai jos. Senojoje Klaipėdoje buvo populiarūs pranešimai. Labai ilga grandi- reklaminiai stulpai, ant rotušės namo sienos – skelbimų lentos, kur kabino nėlė... O kokia reklama kakarikatūras ir paskvilius apie tam tikrus raliavo senojoje Klaipėdoje? asmenis. Sėkmės miestas Reklama išpopuliarėjo ir tikrą savo paviKas jai būdinga? Kokią žinią dalą mieste įgavo Didžiojo Vandens gatvėje ji skleidžia šiandien? Įkelkime 1816 m. įsikūrus F.W.Horcho (1778–1855) Išskirtinis serijos „Gruss aus Memel“ Kurto Sieberto spaustuvėje išspausdintas Johannekoją į tuos iki šiol netyrinėtus spaustuvei ir po metų išleidus laikraštį „Memelsches Wochenblatt“ („Klaipėdišso Schenkės atvirukas, kurio simbolis – dirvonus ir pasižvalgykime. kių savaitraštis“). Periodikos leidiniuose dobilas. Jo žiedas su įprastu trilapiu lapu Žvalgytuves pradėkime nuo dominavo dekoratyviniuose rėmeliuose vaizduojamas kairiojoje atviruko apačioje. padidintu ir paryškintu šriftu pateikti Tačiau svarbiausias akcentas – centre jau senojo miesto įvaizdžio prireklaminiai tekstai. Vėliau prie jų atsirado laimingasis keturlapis dobilas ir jo žaliosios statymo, labiausiai sutelkdair piešinių. Tiek žodiniai tekstai, tiek piešimagijos lapuose iškylantys jūriniai miesto niai – iškalbingi. simboliai – Locų bokštas, Baltasis švyturys, mi dėmesį į atvirukus. 60

KULTŪROS ISTORIJA

į vaizdis reklamoje (1)

Vadovo po miestą ir jo apylinkes „Führer durch Memel und Umgegend“ viršelis.

Baltasis švyturys.

švyturys bei karališkosios Klaipėdos ženklas – paminklas kaizeriui Wilhelmui I. Kodėl pasirinktas dobilo simbolis? Šis magiškas augalas autorių pirmiausia siejamas su konkrečia Klaipėdos vieta. Tai buvusi Trilapio (Dreiblatt) pelkė, taip pavadinta dėl joje gausiai išplitusių dobilų. Vėliau šioje vietoje atsirado pavadinimą išsaugojusi Trilapio gatvė. Dobilas – vilties, tikėjimo, šventos trejybės ir sėkmės ženklas, kuriuo senoji Klaipėda pristatoma kaip magiškas miestas. Gyvybingas. Karališkas. Juk čia pat – jūra maitintoja. Čia napoleonmečiu priimti karališkieji sprendimai išsaugojo šalį nuo pražūties. Čia – laimės miestas. Tik patiems reikia sėkmės ją susirasti.

Gerovės miestas Locų bokštas.

Daugelyje atvirukų dominuoja jūriniai navigaciniai ženklai. Tai Locų bokštas, švyturys, Baltasis švyturys Šiaurinio molo gale. Šie atvirukų simboliai nukelia į buvusius Klaipėdos priemiesčius – žvejų kaimelius: karališkąją Vitę prie marių ir Melnragę prie jūros. Danės upė ir jos simboliai – Biržos

bei Karlo (dabar Pilies) tiltai – centre. Jūra, marios, upė nulėmė miesto jūrinį charakterį. Klaipėda – vandenų miestas, kuriame buvo statomi burlaiviai, paskui – garlaiviai, laivai, nuolat plečiami ir vystomi uostai, vyko prekyba jūra ir pan.

Senojoje Klaipėdoje miesto gerovės „malūną“ suko daugiausia irgi su vandenimis susiję žmonės. „Vandeniai“ arba jūrinės profesijos atstovai senojoje Klaipėdoje buvo itin vertinami. Ta pagarba išreikšta ir minėtuose simboliuose. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

Kiek daug galima pasakyti apie prekybą, tekstą, piešinius ir daugelį kitų dalykų iš šios tilžiškio R.Gerberio reklamos 1921 m. kalendrose (kalendoriuje).

J.Schenkės atvirukas iš serijos „Gruss aus Memel“.

vaizdu į marias, užsukti į buvusią locmanų laivų prieplauką, prie kurios 1890 m. rugpjūčio 25 d. prisišvartavo jachta „Hohenzollern“. Ja kaizeris Wilhelmas II, grįždamas iš Sankt Peterburgo, užsuko į savo garsių protėvių žemę, kurią jis laikė šventa. Apsilankiusiems prie švyturio ir užkopusiems į jo bokštą atsiverdavo įspūdingi iš aukštai matomi Baltijos jūros vaizdai.

Švyturys.

Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr.

◄ Dažniausiai vaizduojamas Locų bokštas – 30 metrų aukščio, mūrinis, baltas, su vėtrunge ir varpu, iškilęs 1899 m. vietoj buvusio 1807 m. statyto medinio sargybos bokšto. Jis siejamas su locmanais, kurie pirmieji užlipa jūroje į laivą ir saugiai jį įveda į uostą ar palydi išplaukiantį pro uosto vartus. Švyturys – tai jūrininkų kelio į saugų uostą orientyras, kartu ir tikėjimo bei vilties simbolis. Melnragėje jis įžiebtas 1796 m., o rekonstruotas 1819 m., pastarojo vaizdas atvirukuose dažniausias. 1874 m. švyturį nudažius raudonais ir baltais kvadratais, jis pradėtas vadinti Raudonuoju švyturiu. Po 50 metų trukusios Šiaurinio molo statybos jo gale 1884 m. iškilęs 10 metrų 62

aukščio Baltasis švyturys netruko tapti įvairiais metų laikais itin dažnai fotografuojamu, virto romantiniu senosios Klaipėdos įvaizdžiu.

Pamėgtos vietos Šiais simboliais atvirukuose siekta ne tik perteikti miesto jūrinę dvasią, priminti tos gerovės kūrėjus – jūrinės profesijos atstovus. Tai buvo pamėgtos miestiečių bei turistų lankomos vietos, pripildančios grožio, istorinės atminties pajautos bei sielos pilnatvės. Prie medžiais apsodinto Locų bokšto nutiestais takais miestiečiai mėgo pasivaikščioti ir pasigėrėti atsiveriančiu

Senosios Klaipėdos vaizdai atvirukuose tapo iškalbingais simboliais, bylojančiais apie miesto charakterį, jo raidą, istoriją. O atsikvėpti nuo įspūdžių ir pasiklausyti bangų ošimo miestiečiai galėjo gurkšnodami skaniausią mieste kavą, kurią, anot P.Andriušio, „paduodavo kliniškai švarios padavėjos“ šalia švyturio įsikūrusiame restorane. Ne kartą ir karalienė Luizė iš švyturio gėrėjosi jūros platybėmis. Mėgo čia ir Prūsijos karalius Wilhelmas III su karaliene Luize atvykti pasivaikščioti. Minėtų miesto jūrinių simbolių neliko. Tebestovi tik buvęs locmanų tarnybos pastatas, kur buvo vykdoma navigacinių prietaisų patikra, vedamas meteorologinių stebėjimų žurnalas. Per karą sugriautas švyturys atstatytas 1945 m., įranga atnaujinta 1953 m. Tik jo simbolinė prasmė jau kita.

INICIATYVA

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8