Durys 2019 12 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2019 GRUODIS / Nr. 12(72)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2019 gruodis / Nr. 12(72) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2019 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848

TURINYS ŽEMAITIJOS METAI Daiva JANAUSKAITĖ. Žemaičiai – Lietuvos druska

TEATRAS Danutė PETRAUSKAITĖ. Klaipėdiečiai sėkmingai „atplaukė į Tilžę“

AUTOPORTRETAS Evelina ZENKUTĖ. V.Rimkaitė: kiekvienas kūrinys – tam tikru laiku

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. S.Kanaverskytė: tarp vėliavų

Jurgita LUDAVIČIENĖ. Amber Room: gintaro viduje

FOTOGRAFIJA Galyna GLEBA. Meilė, geismas ir įniršis. Šiuolaikinės ukrainiečių fotografijos paroda Klaipėdoje

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. Kinas ar televizija?

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2019 2 psl. – Klaipėdos muzikinio teatro premjeros – E.Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ akimirkos. Prokadras.lt nuotr. 4 psl. – Vytauto Liaudanskio nuotr. ŽURNALĄ REMIA

SVEČIAS Kristina SADAUSKIENĖ. Poezijos terapija. Kaip poezija padeda kenčiantiems iškalbėti save

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Šį tekstą galėtų parašyti algoritmas

Ramūnas ČIČELIS. Iš rinkinio „Siena“

Marijus ŠIDLAUSKAS. Kas kiro gintarų maišelyje?

Alma RIEBŽDAITĖ. Liaunas liemuo

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Darbai svarbesni už žodžius

60 3

ŽEMAITIJOS METAI

Žemaičiai – Li e

Istorijos mokslų daktaras V.Vaivada apie Žemaitijos praeitį gali kalbėti įvairiais aspektais ir visada prieina prie tos pačios išvados: tai – neatsiejama ir itin reik šmi

ŽEMAITIJOS METAI

i etuvos druska

reik šminga Lietuvos dalis.

Žemaitijos metai eina į pabaigą. Po daugybės šiemet tai progai skirtų renginių ne vienam galvoje liko kirbėti klausimas: kuo ypatinga ši Lietuvos dalis? Ar tik paminėjimas senuosiuose dokumentuose lėmė tokį jai šiemet parodytą dėmesį? Į šiuos ir kitus klausimus Žemaitijos tema atsakymų padėjo ieškoti istorijos mokslų daktaras, docentas Vacys Vaivada. Daiva JANAUSKAITĖ

Svarbos neskubėjo vertinti – Ką šiais laikais reškia profesionalių istorikų darbai visuomenei? – Istorikas turi jausti labai didelę atsakomybę už kiekvieną svarbų valstybei artefaktą. Kiekvieno kaimo ir net viensėdžio gyventojai turi teisę ir net privalo apmąstyti ne tik savo pačių vietą istorijoje, bet ir santykį su sostine bei visa šalimi. Jei jie to nedaro, jie neturi savo pozicijos valstybės atžvilgiu. Kiekvienas turi išsiugdyti natūralų, tikrą pilietiškumą savo valstybės atžvilgiu. Be savo šaknų neįaugsi į normalią, sveiką dirvą. Tos šaknys prasideda nuo gyvenamosios vietos, plačiau žiūrint, apima regionus ir galiausiai įauga į bendrą visos šalies gyvenimą. Jeigu organizmas subrendo harmoningoje aplinkoje, yra mažiau baimių dėl tolesnio jo likimo. O jo teisę tokiems apmąstymams ir pozicijai privalo gerbti tie, kurie žvelgia iš aukštesnių kėdžių. Jeigu tokių apmąstymų nėra, labai greitai gimsta negebėjimas susikalbėti. Jeigu istorikas neturi atsakomybės, privalomos kiekvienam profesionalui, labai greitai atsiranda F.Fellini’o filme „Orkesto repeticija“ vaizduojamas orkestro byrėjimas. Tokiu atveju užuot telkęs tautą istorikas sudaro sąlygas byrėjimui. Vytauto Liaudanskio nuotr.

– Ką žemaičiams reiškia tai, kad 2019-ieji paskelbti Žemaitijos metais?

– Lietuva turi gana daug regionų. Vieni jų yra oficialiai fiksuoti, kiti – nėra. Pavyzdžiui, žemgaliai reiškiasi kaip kultūrinis darinys, bet ir tai yra labai gerai. Derėtų gerbti ir kitas kultūrines, tautines mažumas, kurios turi tokias pat teises formuoti savo praeities puslapius. Kalbant apie Žemaitiją, kuri šiemet gavo progą pagerbti savo paminėjimo, kartu lyg ir gimimo metus, taip pat didelei daliai šiame regione gyvenančių ir iš jo net labai seniai išvykusių žmonių (pažįstu tokių, kurių protėviai dar XIX a. išvyko į Lenkiją) tai yra pasididžiavimo ir džiaugsmo metas. Tai yra laikas ir galimybė švęsti. – Ką manote apie Žemaitijos metų paminėjimą? – Dalyvavau ne visuose šiemet vykusiuose ta proga surengtuose renginiuose, bet mačiau nemažą jų dalį. Įsitikinau, kad žemaičių yra daug, jie visi jaučiasi tokie esą ir tuo didžiuojasi, tuo belieka pasidžiaugti. Kartu verta pagalvoti, ar 800-osios Žemaitijos vardo paminėjimo pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose metinės nėra vertos platesnio atgarsio. Jei kalbėtume visos Lietuvos Respublikos mastu, akivaizdu, kad Žemaitijos metams niekas kitas neskyrė tiek dėmesio kaip patys žemaičiai. Valstybė pasitenkino tik deklaravimu, kad tokie metai yra, suteikė galimybę juos švęsti. Pabandymo įvertinti, ką šis regionas reiškia Lietuvai atskirais valstybės istorijos laikotarpiais, šiemet nelabai tepajutome. Tai galėtų kelti teisėtą žemaičių nuoskaudą ar net susirūpinimą. ► 5

ŽEMAITIJOS METAI

Nes toks požiūris rodo, kad ne visi valstybės piliečiai yra vienodi, perfrazuojant G.Orwellą, tarp jų yra pilietiškesnių piliečių. Tokios žmonių nuostatos būtų visai suprantamos.

◄

Buvo daugiau kunigaikščių – Priminkite, kokius žemaičius minėjo 1219 m. dokumentas. – 1219-aisiais pirmą kartą paminėta ne Žemaitija, o žemaičių kunigaikščiai Vykintas ir Erdvilas. Bet žemaičių kunigaikščių tada tikrai buvo ne du. Esu šia tema parašęs straipsnį, skaitęs pranešimų. Prie šių dviejų kunigaikščių reikėtų priskirti ir dalį Ruškaičių, ir dalį Bulionių. Į tai dėmesį yra atkreipusi ir istorikė Inga Baranauskienė. Tai sakau norėdamas parodyti, kad mano minimas faktas nėra jokia naujiena. Dar studijuodamas Vilniaus universitete girdėjau apie tai kalbantį ir profesorių Edvardą Gudavičių. Bet kuo toliau, tuo kažkodėl vis labiau kalbama, kad žemaičių

kunigaikščių skaičius buvo ribotas. Taip sakyti, pirmiausia, būtų nelabai tikslu, nes Žemaitiją mes įsivaizduojame kaip turinčią daugiau kunigaikščių, o tai reiškia, kad šioje teritorijoje buvo mažesnis centralizavimo lygmuo. Kadangi vyresnieji kunigaikščiai labiau minimi Rytų Lietuvoje, daroma išvada, kad būtent rytinėje dalyje buvo didesnis valdžios centralizuotumo lygmuo. Jei kalbėtume tik apie du kunigaikščius, kurie neabejotinai priskiriami žemaičiams, turėtume pripažinti, kad žemaičiai turėjo dar aukštesnį valdžios centralizavimo lygmenį nei Lietuvoje, o tai būtų netiesa. – Ką apie žemaičius mums sako minėtoji sutartis? – Svarbu, kokias išvadas mums leidžia daryti šio fakto apmąstymas. 1219 m. sutarties sudarymo prioritetas, iniciatyva ir atsakomybė tenka ne tiek žemaičių, kiek Lietuvos kunigaikščiams. Tai yra labai aišku, bet žemaičių kunigaikščių įsijungimas yra ne kas kita, kaip jų parama bendrajai idėjai, kad visiems drauge reikia sudaryti sutartį su Volynės kunigaikštyste, nes ji ruošiasi karui su Kijevo kunigaikščiu. Volynei reikėjo su-

tarties su kažkokiu didesniu valdovų, kurie laikėsi vieningos pozicijos, junginiu. Čia ir matome, kad vieningai su lietuvių kunigaikščiais galvojo žemaičiai. Tai rodo, kad jie nevystė vienijimosi procesui trukdančio veiksmo. – Ar kas nors žinoma apie didžiųjų žemaičių moteris? – Minėtos sutarties tekstas perteikia ir to meto, ir vėlesnius įvykius. Pavyzdžiui, sužinome, kad antroji Mindaugo žmona Morta iki ištekėdama už jo buvo vieno žemaičių kunigaikščių Vismanto Buliaičio (arba Bulionio) žmona. Jis žuvo kovodamas dinastiniame kare, besipriešindamas Mindaugo pusei. Vismanto žmona turėjo seserį, kuri buvo ištekėjusi už Nalšios kunigaikščio Daumanto. Tai byloja, kad jos buvo dukros kažkokio kunigaikščio, kurio teritorijos buvo labai didelės. Prieš mirtį Morta Mindaugui, ko gero, patarė pasikviesti į žmonas jos seserį ir taip sustiprinti vaikų pozicijas bei sujungti valdas. Aš taip iššifruočiau romantiškai aprašomą pasakojimą, kad sesuo mylės Mortos vaikus. Kitaip sunku būtų suprasti ryžtą susipykti su gabiu karo vadu

Kasmet visos Lietuvos žemaičiai sukviečiami į talką tvarkyti Vykinto buveine vadinamo Vembutų piliakalnio. Šiemet talkininkai atnaujino ir piliakalnio vardo užrašą.

ašą.

ŽEMAITIJOS METAI

Daumantu. Galima manyti, kad valstybės valdovą Mindaugą turėjo veikti kažkoks ypatingas veiksnys ryžtis tokiam žingsniui. Ko gero, šis žingsnis buvo ne tik svarbus jam pačiam, kiek jo palikuonims. Nepamirškime, Mindaugas jau buvo brandaus amžiaus, turintis vaikų, reikėjo pasirūpinti jų ateitimi, sukurti jiems geresnes galimybes, nei jis pats turėjo kurdamas valstybę.

Tai yra laikas ir galimybė švęsti. Šie faktai rodo, kad žemaičių kunigaikščiai minimu laikotarpiu nebebuvo užsidarę savo visuomenėje, Žemaitijos politinis elitas peržengė savo teritorijos ribas ir bandė suartėti su kitomis, labiau nutolusiomis giminėmis, jungėsi į bendrą kovą, būdingą teritorijai, kurią vėliau vadinsime Lietuva. Tą pačią tendenciją matome vieno vyresniųjų kunigaikščių Dausprungo ir žemaičių kunigaikščio Vykinto santykiuose. Juk Vykinto sesuo ištekėjo už Dausprungo. Taigi akivaizdu, kad giminių ryšiai plėtojosi.

Daivos Janauskaitės nuotr.

– Minėjote daugiau žemaičių kunigaikščių, gyvenusių XIII a. Ar dabar galime atsekti, kas jie buvo ir kur jų gyventa? – Dabar gerai žinome Ruškio ežerą ir Vembutų arba Vykintų piliakalnį, šie hidronimas ir vietovardis sutampa su žemaičių kunigaikščių Ruškaičių gyvenimo vieta. Giminės protėvis Ruškys turėjo būti kilęs maždaug iš Tverų apylinkių. Neaišku, kuris piliakalnis galėjo būti jo, esantis prie pačių Tverų ar prie Lopaičių. Apie šios giminės gyvenimo vietą nedviprasmiškai byloja ir Ruškio ežeras. Pasirašant 1219 m. sutartį dalyvavo Vembutas arba Vykintas Ruškaitis, kurių gyvenimo vietą profesorius E.Gudavičius lokalizuoja netoli Panevėžio. Tai reiškia, kad iš Žemaitijos šios giminės teritorijos plėtėsi į rytus. Kažkur šios giminės viduryje, vertinant laiko požiūriu, buvo ir tas Ruškaitis, kurio dukros ištekėjo už Daumanto ir Vismanto.

Rėmė Lietuvos politiką – Kokie buvo žemaičių kunigaikščių santykiai su Lietuvos kunigaikščiais? – Kai kurie Ruškaičiai aktyviai įsijungė į vyresniųjų Lietuvos kunigaikščių veiklą rytinėje erdvėje. Apie tai kalbame todėl, kad parodytume, jog Žemaitijos visuomenės elitas labai plačiai integravosi ir į Lietuvos politinį gyvenimą. Todėl kalbėti vien apie žemaičių kunigaikščius nebegalime. Pavyzdžiui, Ruškaičiai giminiavosi su Lietuvos kunigaikščiais ir dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime. Tą patį galime pasakyti ir apie Bulionius. Vismantas dalyvavo Tautvilo grupuotėje, todėl galime spręsti, kad jis buvo arčiau Žemaitijos, nes Tautvilas glaudėsi prie savo dėdės žemaičių kunigaikščio Vykinto. Labiau Žemaitijos laikėsi ir Sprudeikis. Nepamirškime šiandien mums gerai žinomo Sprūdės piliakalnio netoli Varnių, siejamo su Bulionių gimine. Vykinto gyventas vietas lokalizuojame apie Tverus ir Laukuvą, Ruškaičius – apie Tverus ir žemes Varnių link, Bulionius sietume su Bilionių bei Sprūdės piliakalniais, o vėliau ir tam tikra teritorija Šiaulių pusėje. 1219 m. labai aiškiai rodo, kad žemaičių kunigaikščiai visiškai integravosi į Lietuvos kunigaikščių vykdomą politiką. Prieštarų tarp jų nėra.

– Kalbame apie žemaičių pritarimą lietuviams. O lietuviai ar padėjo žemaičiams? – Galima būtų sutikti su daktaro Romo Batūros samprotavimu, kad 1236 m. Saulės mūšyje į pagalbą žemaičiams, konkrečiai – kunigaikščiui Vykintui, galėjo ateiti jo svainis Dausprungas, Mindaugo brolis. Tarp šių metų ir 1237-ųjų Dausprungo metraščiai nebemini, spėliojama, kad šiame mūšyje jis galėjo būti sužeistas. Jei kalbėtume, koks yra 1219 m. paminėtų žemaičių kunigaikščių vaidmuo, turime pasakyti, kad jie parėmė Lietuvos kunigaikščių politiką. O 1236 m. žemaičiai sėkmingai kovėsi pagrindinėse kovose su iš šiaurės ateinančiu Kalavijuočių ordinu ir, sprendžiant iš jų giminiavimosi konteksto, visai galimas dalykas, kad laukė pagalbos iš Lietuvos. – Neretai žemaičiams priskiriamas nuopelnas pakėlus didžiąją kovos su Vokiečių ordinu naštą. – Nuo Saulės mūšio žemaičiams atiteko pagrindinis vaidmuo apsaugant lietuviškąją pusę nuo kalavijuočių puldinėjimų, juolab kad nuo 1237 m. pasikeitė geopolitika: Kalavijuočių ordinas sutriuškintas, jis reorganizuotas į Vokiečių ordiną. Nepaisant to, kad jis dar nebuvo nugalėjęs prūsų, vis dar vykdė ekspansiją iš pietų pusės ir dar nebuvo pasiekęs Žemaitijos kontroliuojamų teritorijų. Puldinėjimais iš šiaurės ordinas turėjo tikslą susijungti su centru pietuose. Taigi žemaičiams kliuvo našta atsilaikyti prieš juos. Grupuojantis jėgoms, nemažą vaidmenį atliko dausprungaičių dinastinis karas prieš savo dėdę Mindaugą. Dausprungaičius tuo metu parėmė žemaičiai, bet tai nebuvo žemaičių pasipriešinimas valstybei. Tai – įsijungimas į dinastinį karą, tiesiog jie pasirinko vieną šių kovojančių pusių, bet ne kovą prieš Lietuvą. Esant grėsmei iš šiaurės ir pietų, būtų sunku suprasti, jei žemaičiai būtų susipriešinę dar ir su savo bendraminčiais. Kita vertus, žemaičiai aiškiai matė, kad jiems patiems teks imtis atsakomybės už savo teritorijos išsaugojimą.

Turėjo ne vieną priešą – Žinome, kad šiauriau buvo įsikūrę ne tik kalavijuočiai, vėliau tapę Vokiečių ordinu, bet ir Rygos vyskupas. Ar tarp šių dviejų krikščionybę nešusių jėgų veiklos buvo skirtumas? ► 7

ŽEMAITIJOS METAI

Prieš kelerius metus V.Vaivada kartu su būriu klaipėdiečių lankėsi Durbėje ir pasakojo apie garsiojo 1236 m. įvykusio mūšio ypatumus bei pasekmes. Daivos Janauskaitės nuotr.

◄ – Akivaizdu, kad Vokiečių ordinui rūpėjo ne tik krikštas. Taikingas misionieriškas Rygos vyskupo, vėliau – arkivyskupo, darbas buvo labai komplikuotas. Taikios misijos jie negalėjo plėtoti, kai bekompromisius karinius veiksmus pradėjo Vokiečių ordinas. Jis ėjo į žemaičių žemę su kalaviju rankose. Pirmas ordino uždavinys buvo pavergti, įjungti į savo valstybę ir tik po to apkrikštyti žemaičius. Panašu, kad dvasiškių tikslai buvo kiti – pirmiausia, komunikavimas ir vietos gyventojų patraukimas į savo pusę. Šioje situacijoje Rygos vyskupo padėtis buvo labai dviprasmiška, juk žmonės Žemaitijoje ir Lietuvoje puikiai matė, ko siekia ordinas. Vyskupas turėjo palaikyti ordiną, nes, kad ir kaip būtų, jis skleidė krikščionybę. Aiškinančiu, kad einama savo keliu, Rygos vyskupu žemaičiai netikėjo, nes suprato, kaip tai gali pasitarnauti Vokiečių ordinui. Todėl taiki misijinė veikla čia buvo neįmanoma. Ši priešprieša neišnyko iki pat Žalgirio mūšio.

– Prie jūros, visiškai šalia žemaičių žemių, pačiame kovų su ordinu įkarštyje atėjūnai įkūrė miestą – Memelburgą, Mėmelį, vietos gyventojų nuo seno vadintą Klaipėda. Kaip turėtume tai vertinti? – Klaipėdos įkūrimas dabartiniu žvilgsniu yra gražus dalykas. Miestą kūrė ir Vokiečių ordinas, ir Kuršo vyskupas. Taip mūsų pa8

kraštyje pagaliau atsirado Vakarų pavyzdžio miestas, nepaisant to, kaip jis veikė ir kokie buvo jo įkūrėjų pradiniai kontaktai. Kita vertus, šis miestas davė mūsų protėviams galimybes pažinti pasaulį ir aktyviau su juo bendrauti. Juk nuo XVI a. Klaipėda tapo labai aktyviu tarpininku vystant prekybą. Bet nepamirština, kad miesto gyvenimo pradžioje Klaipėda žemaičių ir sembų buvo vertinama kaip ordino forpostas, todėl tiek vieni, tiek kiti stengėsi šį miestą sunaikinti. Žemaičiams išpuoliai prieš Klaipėdą buvo bendros kovos už išlikimą dalis. Kad ir kaip stengėsi, nei sembai, nei žemaičiai Klaipėdos nesunaikino. Klaipėdos antpuoliai ir noras sunaikinti šį ordino miestą buvo bendros kovos už jų išlikimą dalis.

Žaidė kaip katė su pele – Pakalbėkime apie tai, ką kiekvienas žemaitis žino ir prikiša lietuviams – apie ne vieną atvejį, kai didieji Lietuvos kunigaikščiai ordinui dovanojo Žemaitiją. – Po to, kai Mindaugas apsikrikštijo ir Vakarams pranešė apie Lietuvos valstybės egzistavimą, žemaičiai atsidūrė neaiškioje padėtyje. Už Vokiečių ordino livoniškosios šakos pagalbą Mindaugas buvo priverstas

ordinui atiduoti Žemaitiją. Visi tie užrašymai Vokiečių ordinui yra išvargti Žemaitijos visuomenės. Ji koordinavo veiksmus su Kęstučiu, Gediminu, gal kiek sudėtingiau buvo Vytenio laikais, įdomūs santykiai buvo Vytauto valdymo laikais, nepaisant jo ambicijų ir savito Žemaitijos padėties suvokimo. Žinomas faktas, kad Žemaitijos klausimas jam visada buvo svarbus. Žalgirio mūšis ir įvykiai po jo ne tik Vytautui, bet ir Jogailai rūpėjo ir jie nuosekliai siekė sugrąžinti Žemaitiją į teisėtą Lietuvos valstybės gyvenimą. 1398 m. Salyno sutarties tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Vokiečių ordino didžiojo magistro Konrado fon Jungingeno sudarymo aplinkybės verčia domėtis, apie ką tuo metu turėjo galvoti Vytautas. Jeigu viskas būtų pasibaigę sėkmingai, Vytauto padėtis Vakarų Europoje būtų buvusi visai kitokia, ko gero, jam tada nebūtų tekę taip sudėtingai spręsti žemaičių klausimo. Po Žalgirio mūšio šis klausimas galiausiai buvo išspręstas Melno taikos sudarymu. – Kodėl Žemaitija buvo tai dovanojama vokiečiams, tai atsiimama Lietuvos didžiųjų kunigaikščių? – Žemaitija Vokiečių ordinui buvo kaip katinui pelė. Šiuo skaniu kąsneliu jį visada buvo galima suvilioti. Paaiškėjo, kad Vytauto žaidimas buvo ne tik avantiūra. Labai sunku nustatyti, kokie buvo žemaičių santykiai su vykdančiais didesnę politiką jau minėtais didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais. Prisiminkime, kai Vytautas atbėgo į Vokiečių ordiną, į pagalbą kvietėsi žemaičius. Žemaičiai atėjo ir jam padėjo. Kartu ir ordinui. Bet pirmiausia Vytautui. Žemaičiai turėjo suprasti, kad jų klausimo, atėjęs į valdžią Vytautas, nepamirš, tikėjosi jo globos.

Žemaičiai – ne tik gentis – Koks žemaičių vaidmuo kovojant su ordinu? – Po Vykinto mirties žemaičių kilmingųjų taryba, vadovaujama Algmino (ar Almino, ar Alemano), iškėlė baltų vienybės idėją. Šios idėjos susiformavimas buvo ne mažiau svarbus nei Lietuvos valstybės įkūrimas. Tai buvo lygiaverčiai dalykai, nes žemaičių išlikimas kartu reiškė ir Lietuvos apsaugą. Vargu ar tokia kova būtų įmanoma be Vaka-

ŽEMAITIJOS METAI

rų Europoje pripažintos Lietuvos valstybės, turinčios aiškų valdovą, pagalbos. Minimu laikotarpiu susiformavo du svarbiausi regiono veiksniai: baltų vienybės idėja Žemaitijoje ir Lietuvos valstybės tapsmas. Abu jie vienas kitam padėjo. Vargu ar Lietuvos valstybė būtų galėjusi atsilaikyti, jei žemaičiai nebūtų laikęsi savo užsibrėžto tikslo. Kaip minėjau, toks atsparumas išorės veiksniams pastebimas iki pat Žalgirio mūšio ir Melno taikos. – Kaip galėtume politiniu požiūriu apibūdinti Žemaitiją tuo metu, kai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti žemaičiai? – Nuo XIII a. galėtume konstatuoti Žemaitijos svarbą Lietuvai. Jau tada vargu ar galime žemaičių kunigaikščius, minimus sutartyje, įvardyti kaip atstovaujančius gentinei visuomenei. To, kaip gyvena visuomenė, materialinė padėtis neapibūdina. 1219 m. labai aiškiai matome, kad politinio

elito susisaistymas su tolimesnėmis sritimis toli gražu nebyloja apie gentinę visuomenę. Visuomenės gyvenimas jau buvo labai judrus. Po Durbės mūšio 1260 m., ypač po aštuntojo dešimtmečio, kai Vokiečių ordinas nuslopino vietinių gyventojų sukilimus tiek Prūsijoje, tiek Kurše, nebegalime apie Žemaitiją kalbėti kaip apie teritoriją, kurioje gyvena viso labo gentys. Nuo XIII a. pirmosios pusės Žemaitijoje turime politinį

1219 m. labai aiškiai rodo, kad žemaičių kunigaikščiai visiškai integravosi į Lietuvos kunigaikščių vykdomą politiką. Prieštarų tarp jų nėra.

Ant Durbės piliakalnio išlikusios seno statinio liekanos.

darinį, kurį puolančioji pusė vadina Žemaitija. Net kartografijoje ši teritorija vadinama ne kaip kitaip, o būtent šiuo žodžiu. Tai buvo ne genties pavadinimas, o sudėtingai besiformuojančio politinio darinio vardas. Jis pradžioje apėmė tik vidines jungtis, tai yra tuo vardu besivadinančias žemes, o paskui priimdamas iš Vokiečių ordino besitraukiančius kuršius ir žemgalius, dalį prūsų. Tie nuo vokiečių besitraukiantys kaimynai atėjo ne į žemaičių gentį, o į šiuo vardu besivadinantį politinį darinį. Taip Lietuvos valstybėje labai svarbūs tapo du politiniai dariniai: bendrą kovą prieš Vokiečių ordiną vystanti Žemaitija ir Lietuva, kunigaikštystė ir karalystė. Tad XIII a. antroje pusėje nebegalime kalbėti apie gentis, turime kalbėti apie sudėtingesnius darinius, kurie įsijungė ir vystė bendrą veiklą kryptingai nukreipdami ir vystydami Lietuvos valstybę. O Lietuva be Žemaitijos atsilaikyti negalėjo. ►

Daivos Janauskaitės nuotr.

ŽEMAITIJOS METAI

Kunigaikščio Mindaugo brolio Sprūdeikio pilis stovėjo ant dabar Sprūde vadinamo piliakalnio, iki šiol ant jo matomos apsauginių įtvirtinimų liekanos. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos nuotr.

Žemaičių aukštuma nuo Sprūdės piliakalnio.

Šarūno Šimkaus nuotr.

ŽEMAITIJOS METAI

Žemaitija visais laikais Lietuvos valstybės gyvenime buvo savotiška druska. ◄ Užrašydamas žemaičius Vokiečių ordinui Mindaugas teisiškai juos įvardijo kaip kitokią teritoriją. Taip Žemaitija tapo įaugęs į Lietuvos valstybę, bet vis dėlto kitoks organizmas. Žemaitija XIII a. atliko didžiausią vaidmenį, sukeldama pasipriešinimo vokiečiams judėjimą. Tokios kovos nebuvo jokioje kitoje Pabaltijo vietoje nuo estų žemių iki pat Marienburgo. Tokia yra Durbės mūšio reikšmė. Ši kova leido ramiau ir iki galo susiformuoti Lietuvos valstybei. Tai yra didžiulė dovana besikuriančiai valstybei, tai didžiulis indėlis į bendrų reikalų vystymą.

Sprūdė. Viršūnės aikštelė.

Žemaičių negalėjo įveikti

Sprūdė. Viršūnės link.

Sprūdės piliakalnis.

Šarūno Šimkaus nuotr.

– Kodėl Vytauto vokiečiams padovanoti žemaičiai jį vis tiek rėmė? – Istorikai dabar tyrinėja žemaičių nuostatą, kaip jie turėjo laikytis. Esama duomenų, kad žemaičių elgsena nebuvo smarkiai priklausoma nuo to, kaip į ją reaguos Lietuvos valdovas. Kol kas tai sunku suprasti, bet Vytauto laikais kilę žemaičių sukilimai yra akivaizdus to požymis. ►

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos nuotr.

ŽEMAITIJOS METAI

◄ Po pirmojo sukilimo, kai prasidėjo ordino spaudimas, vokiečiai įkaitais paėmė nemažai žemaičių didikų vaikų, o dalis žemaičių bajorų po Salyno sutarties pasitraukė pas Vytautą. Jie žinojo, kad grįžę namo jų vaikai nebebus tokie, kaip tėvai, tada ir ėmė formuotis naujasis elitas, kuris savo veiklą vykdė savarankiškai ir savo problemas sprendė pats. Akivaizdu, kad sukilimus ši nauja jėga rengė tada, kai tai buvo palanku Vytautui. Akivaizdu, kad tai buvo naudinga Lietuvai, nes be žemaičių valdyti santykių su ordinu buvo neįmanoma, nes tik jie buvo jėga, kurios ordinas negalėjo įveikti.

– Ar žemaičių veiksmai buvo vien tik parama Lietuvos valdovams? – 1441-ųjų žiemą Žemaitijoje gyventojai sukilo prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį Kazimierą Jogailaitį. Sukilimas buvo nukreiptas prieš Goštautų politiką, jie buvo realūs valdovai, regentai. Žemaičiai tada sukilo ne prieš Lietuvą. Jie nenorėjo valdovu matyti Kazimiero, jų noras – valdovo poste matyti Žygimanto Kęstutaičio, kuris žuvo dėl Goštautų politikos, sūnų Mykolą. Lygiai kaip XIII a., kai žemaičiai kovojo ne prieš Lietuvą, o ieškojo valdovo, kurio politika galėtų būti palankesnė jiems. Tai iš dalies rodo jų savarankiškumą, bet jokiu būdu ne nuostatą prieš Lietuvą. Sukilimai nestiprina valstybės, bet padeda sukilusiems spręsti gyvenimo modelio klausimą. Žemaičiai tada gavo teisiškai labiau apibrėžtą padėtį Lietuvos valstybėje. Pažadas nesiųsti teismo vykdytojų už Nevėžio buvo tam tikras Žemaitijos savivaldos požymis. Žemaitija visais laikais Lietuvos valstybės gyvenime buvo savotiška druska. Žemaičiai visada parodydavo savo požiūrį į didžiąją valstybės valdovų politiką.

Kovojo nebijodami žūti – Ar vėlesniais laikais Žemaitijos vaidmuo Lietuvos gyvenime taip pat buvo svarus? – Nepamirškime Žemaičių vyskupystės, Kražių ir Pašiaušės kolegijų reikšmės. Vienuolynų bei dvarų gyvenimas taip pat buvo reikšmingas ir ryškus. Tai rodo kultūrinio gyvenimo aktyvumą. Kitas žemaičių veiklos ženklas ryškus aptariant didžiuosius sukilimus. XVII a. vidurio sukilimas prieš švedus buvo ypatingas, 12

juk Žemaitijoje buvo visiškai sunaikintos švedų įgulos. Prieš šį sukilimą žemaičių bajorai demonstravo savo poziciją pasirašant Kėdainių sutartį. Jie neslėpė buvę pašaukti kariauti ir prieš Rusiją, ir prieš Švediją, tad kodėl jie turėtų pasirašyti šią sutartį. Labai įdomus ir sudėtingas laikotarpis – pati XVII a. pabaiga ir XVIII a. pradžia. Jame taip pat rastume, ką pasakyti apie žemaičius. Prasidėjo trečiasis arba Didysis Šiaurės karas. Sapiegų, kurių valdos buvo Žemaitijoje, veiksmai nebuvo nukreipti prieš valstybę. Žemaičių seniūnas Grigalius Oginskis labai aktyviai kovojo prieš didžiausią krašto žemvaldį Sapiegą. Žemaičių seniūnas buvo vienas tų, kuris organizavo prieš šią didikų giminę nukreiptą konfederaciją ir pats pasižymėjo Valkininkų mūšyje, kuriame kovėsi bei nugalėjo reguliariąją Sapiegų kariuomenę. – Ar žemaičių vaidmuo buvo toks pat ryškus ir didžiųjų sukilimų prieš Rusiją metu? – Ko gero, spalvingiausias laikotarpis – Tado Kosciuškos sukilimas, kuriame žemaičiai dalyvavo nuo pat Kuršo iki Varšuvos. Paskutiniuose sukilimo etapuose žemaičių sukilėlių vadas vadovavo Varšuvos gynybai. 1831 m. sukilime dar iki galo istorikų neįvertinti Telšių pavieto sukilėlių veiksmai. Generolas Antanas Gelgaudas neišnaudojo palankios situacijos ir žuvo. Jis norėjo pasiduoti Prūsijai, paprasti sukilėliai ir karininkai to nenorėjo, jie siekė kariauti iki galo, todėl A.Gelgaudas buvo nušautas. Jei jis būtų panaudojęs išsklaidytus, partizaninį karą kariavusius Telšių pavieto sukilėlius, būtų galėjęs gerokai supurtyti Rusijos kariuomenę. Apie šį sukilimą iki šiol gyvuoja daina: „Dar lenkai neprapuolė, kol žemaičiai gyvi.“ Tai aiškiai byloja, kaip žemaičiai įvertino savo vietą sukilimo metu ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos mastu. Dar ne iki galo ištirti 1863 m. sukilimo dalyvių veiksmai. Žemaičiai vėl kovojo ne tik už savo kaimus ir regioną, bet kur kas plačiau. Per visą XIX a. matome nuoseklią žemaičių veiklą, o žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais žmonės pradedami pratinti skaityti, taip pamažu formuojamos modernios valstybės prielaidos. Uždraudus lietuvišką raštą, Mažojoje Lietuvoje užvedamas švietimo Lietuvoje mechanizmas. Nepamirškime Kęstaičių, Kražių. 1886 m. Kęstaičiuose pralietas kraujas norint išsaugoti bažnyčią, kurią uždaryti ir išardyti vertė carinės Rusijos vietinė administracija.

Žemaičiai, įsitvirtinę bažnyčioje, išsilaikė kelis mėnesius, kol buvo pakviesti keli garnizonai kazokų. O 1893 m. Rusijos imperijos administracijos paliepimu kazokai Kražiuose susidorojo su Kražių parapijos tikinčiaisiais, pasipriešinusiais valdžiai, norėjusiai bažnyčią ir vienuolyną nugriauti. Visais Lietuvos istorijos metais žemaičiai buvo aktyvūs, jų vaidmuo buvo didžiulis. Kartais jie buvo valstybės druska, o kartais – labai reikalingas valstybei skydas ir priedanga.

Pradėti – nuo savo šeimos – Ar ne keista, kad kiekvienas žemaitis pokalbio su nepažįstamu žmogumi pradžioje visada pasisako esąs žemaitis. Kaip manote, ar tai yra žemaitiško identiteto apraiška? – Juokais atsakyčiau: „Ko gero, kitus per mažai pardavinėjo.“ O jei rimtai, Lietuvos istorikai, net atkūrus nepriklausomybę, ne vieną kartą sakė, kad žemaičių nebėra, ir kartu baiminosi žemaičių separatizmo. Galiu atsakingai pasakyti, kad tokio dalyko nėra, tad ir kalbėti apie tai nėra reikalo. Pirmiausia separatinių veiksmų neleidžia valstybės organizavimo sistema. Žemaitijoje žmonės gyvena tokį pat visavertį gyvenimą, kaip žmonės kituose regionuose. Žemai-

Žemaičiai gyvena su savo praeitimi ir toliau nori būti atsakingi už savo gyvavimą. čiai yra nuosekliai nugyvenę visą valstybės raidos laikotarpį su visais džiaugsmais ir kančiomis, kurios yra ir jų. Žemaičiai gyvena su savo praeitimi ir toliau nori būti atsakingi už savo gyvavimą. Todėl jie ir vadinami žemaičiais. – Kaip jūs vertinate Žemaitijos praeitį romantizuojančius žmones bei jų veiklą? – Esu įsitikinęs, kad kiekvienoje troboje, o dabar – bute turėtų būti apmąstoma savo šeimos, giminės, savo gatvės, kvartalo ar kaimo istorija. Nuoseklus domėjimasis savo šaknimis, net jei ta praeitis pagražinama,

ŽEMAITIJOS METAI

Vienas įspūdingiausių Žemaitijoje Bilionių piliakalnis, manoma, buvo kunigaikščių Bulionių giminės pilies vieta.

šaknimis, net jei ta praeitis pagražinama, yra labai gražu ir vertinga. Gali būti, kad kažkokios grupės, nebūtinai čia gyvenančių žmonių, norėtų papiktnaudžiauti. Todėl tokie apmąstymai praeities tema turėtų būti labai atsakingi. Kalbėti, ką nori, negalima. Bet įsivaizduoti istoriją kitaip yra kiekvieno žmogaus teisė. Viena, kaip istoriją tiria ir kuria profesionalūs istorikai, kita – kaip ją matys žmonės. Kokie skurdūs būtume, jei neturėtume pasakų. Turėdami tokią turtingą praeitį, galime galvoti apie ateitį, ką turėtume pasakyti žmonėms, į ką labiau koncentruotis ir kaip orientuotis praeities labirintuose. Profesionalams tenka kai kuriuos faktus kritiškai peržiūrėti, patikrinti, vertinti. Nesijaudinu dėl to, kad mėgėjai pernelyg kažką mūsų is-

torijoje iškraipys. Taip, kai kurios neprofesionalios įžvalgos kuriam laikui gali sukelti nedidelę sumaištį. Gyvenimas vis tiek sudėlios viską į vietas ir tuos bereikalingus virpesius atmes. Praeina kažkiek laiko, ir klaidingas mintis skleidžiantys žmonės savaime kažkur dingsta, kritiškas požiūris nugali. – Ar kiekvienas save žemaičiu laikantis žmogus turėtų tuo didžiuotis? – Istorikui šis klausimas nėra labai paprastas. Nes jei žiūrėtume tik į valstybės istoriją, senojoje jos dalyje matome tik du darinius – Lietuvą ir Žemaitiją. Dažnai Lietuvą reikėtų suprasti didžiąja to žodžio prasme. Žemaitija yra vienintelis darinys, iki šiol likęs mūsų valstybėje. Žemaičiams tai nėra tik tuščias

Daivos Janauskaitės nuotr.

pasididžiavimas. Tai kartu ir atsakomybė už regionus. Net tik vien už savo, bet ir kitus. Nes, kovodami už savo išlikimą, jie kovojo ir už kitus regionus. Nesvarbu, kaip kiekvienas žemaitis tai suvokia arba ne, bet savaime jie yra istoriškai subrendusio ir per šimtmečius išlikusio regiono atstovai. Lietuva, išgyvendama naują laikotarpį, formuoja kitą sampratą apie regioną, ir tai yra normalu. Istorija yra kintantis mokslas. Tai reikėtų ramiau priimti ir suprasti. Pastaraisiais laikais Žemaitija teritoriniu požiūriu nukentėjo, bet idėjiškai ji išliko ir tapo tam tikru atsakomybės saugikliu. Dabar net kai kuriuos miestus galima suvokti kaip regionus, todėl turėtume suprasti ir jų raidą, kokią vietą jie užima to regiono gyvenime. 13

TEATRAS

Klaipėdiečiai sė k „atplaukė į Tilž ę Jubiliejiniai Eduardo Balsio (1919–1984) metai, prasidėję jo baletine siuita „Eglė žalčių karalienė“ ir Koncertu smuikui ir orkestrui Nr. 2, užsibaigė opera „Kelionė į Tilžę“. Tai tarsi kompozitoriaus nueito kūrybinio kelio apžvalga ir jo įrėminimas. Lapkričio 22 ir 24 dienomis Žvejų rūmuose įvykusi operos premjera buvo kulminacinis momentas, iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pareikalavęs daug pastangų, grąžinant į sceną šį kūrinį.

Scenos iš Klaipėdos muzikinio teatro premjeros – E.Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ (rež. G.Padegimas, dirig. T.Ambrozaitis).

ė kmingai ž ę“

TEATRAS

Danutė PETRAUSKAITĖ

E.Balsio operos istorija Šilutiškio rašytojo Hermanno Sudermanno novelės „Kelionė į Tilžę“ meninį poveikį pirmą kartą E.Balsys pajuto dar jaunystėje, žiūrėdamas Holivude pastatytą filmą „Saulėtekis. Daina apie du žmones“ (1927), kurį režisavo vokiečių ekspresionistas Friedrichas W.Murnau. Šis filmas su sinchronizuotu garsu, pasirodęs pačioje nebyliojo kino eros pabaigoje, sujaudino Amerikos ir Europos žiūrovus, nors jie negirdėjo veikėjų dialogų, galėjo tik skaityti retkarčiais pasirodančius titrus. Būsimajam lietuvių kompozitoriui ypač įsiminė Žmonos (Indrės) vaidmens atlikėja – gražuolė Janet Gaynor. Tik tuomet negalvojo, kad jam pačiam teks prisiliesti prie šio kūrinio, bet tai įvyko prabėgus daugeliui metų. Kaip byloja amžininkai, dar 1973 m. E.Balsys, užklaustas, ar nesiruošia kurti operos, atsakė: „Labai norėčiau, tik nerandu tinkamo siužeto.“ Ir dar pridūrė, kad jame turi vyrauti didelės aistros, nepaprasti charakteriai, dramatiški herojai. Jam renkantis siužetą, operų libretistas Jonas Mackonis pasiūlė atidžiai įsiskaityti H.Sudermanno novelę „Kelionė į Tilžę“. Nors kompozitorius ją buvo skaitęs dar mokyklos suole, patarimo paklausė. Ir jaunystės įspūdžiai vėl iškilo prieš akis, suaudrinę vaizduotę ir net ėmę trukdyti gyvenimui. Jis ėmė girdėti veikėjų balsus, apie juos nuolat galvoti, mintimis nusikelti į tas pamario vietas, kuriomis pats anksčiau buvo keliavęs. ►

Ansas – M.Zimkus, Indrė – R.Petrauskaitė.

Indrė – A.Stančikaitė, Bušė – G.Kuzmickaitė, Ansas – R.Baranauskas.

Prokadras.lt nuotr.

TEATRAS

Ansas – R.Baranauskas, Indrė – A.Stančikaitė.

Ansas – M.Zimkus, Indrė – R.Petrauskaitė.

Bušė – J.Vaškevičiūtė.

◄ Tuomet suprato, kad, norint „išsigydyti“, reikia kuo greičiau į rankas imti plunksną. Darbas prasidėjo nuo libreto kūrimo. Mat E.Balsiui atrodė, kad pats jį rašydamas geriau išsaugos novelės psichologinį pradą, išlaikys glaudesnį muzikos ir žodžio ryšį. 1979 m. opera buvo baigta. Jos pastatymu ėmė rūpintis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Premjera įvyko 1980 m. birželio 29 d. Prie dirigento pulto stojo Jonas Aleksa, kuris stengėsi kuo tiksliau perteikti muzikinę mintį. Sunkiausia buvo solistams. Jiems teko nuolat rungtyniauti su galingu orkestru, stengiantis pasiekti pusiausvyrą. Kompozitorių, maniusį, kad spektaklyje bus panaudoti šviesų bei garsų efektai, gal net vaizdo projekcija, labiausiai nuvylė neišradinga režisūra (Rimantas Siparis) ir skurdus scenovaizdis (Feliksas Navickas). Opera žiūrovams, tarp jų – ir šio straipsnio autorei, pasirodė itin statiška ir nuobodi. Taip atsitiko todėl, kad E.Balsys teatre nesutiko sau lygiaverčių bendraminčių, be to, ir pats suprato, jog didesnę sėkmę operai būtų garantavęs veiksmingesnis siužetas, didesni konfliktai, įvairesni personažai. Jis tikėjosi, kad pastatymas bus tobulinamas, tačiau taip neįvyko – po dviejų spektaklių opera išnyko iš repertuaro. 1999-aisiais, minint kompozitoriaus 80metį, „Kelionę į Tilžę“ prisiminė jaunesnės kartos dirigentas Robertas Šervenikas, kuris kartu su minėto teatro artistų grupe, Kauno valstybiniu choru ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru parengė kelis operos fragmentus. Pasak muzikologės Jūratės Katinaitės, tuomet buvo įsitikinta – veikalo esama efektingo, emocingo, įtraukiančio, atliepiančio ekspresionistinę estetiką. Tačiau operos prikelti naujam gyvenimui niekas nesiryžo. Tik prabėgus dar dviem dešimtmečiams, šios misijos ėmėsi Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras su jo vadove Laima Vilimiene priešakyje. Šiam teatrui tapo prestižo reikalu klaipėdiečio kompozitoriaus veikalą apie Pamario krašto žmonių gyvenimą atgaivinti Klaipėdos scenoje.

Kūrinio muzikos kalba E.Balsys kūrė operą tuo metu, kai lietuvių muzikoje jau buvo įsitvirtinusi dodekafonija, t. y. nepriklausomų 12-os garsų seka bei jos atmainos, padedančios išvengti tonalumo. Kompozitorius buvo pirmųjų 16

TEATRAS

gretose, išbandęs šios Vakarų šalyse seniai paplitusios muzikinės sistemos veiksmingumą – 1965 m. sukūrė „Dramatines freskas“ simfoniniam orkestrui, vieną iškiliausių savo kūrinių, remdamasis nauja komponavimo technika. Ir ji pasiteisino, ypač kuriant ekspresionistinę muziką. Jam buvo žinomi R.Strausso, A.Schönbergo sceniniai kūriniai, ypač žavėjo A.Bergo opera „Vocekas“. Studijuodamas jos partitūrą, kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus liudijimu, E.Balsys net perrašė ją savo ranka. Žvelgiant į „Tilžę“ vokaliniu požiūriu, akivaizdu, kad tai yra kamerinė opera. Joje neišvysime didelių masinių scenų, išskyrus kelis chorus. Trys pagrindiniai veikėjai – Indrė, Ansas ir Bušė – savo išgyvenimus perteikia monologais ir dialogais. Visa opera grindžiama psichologines įtampas įkūnijančia atonalia garsų sankloda, tik tose vietose, kur norima parodyti trapų svajonių pasaulį ir pabėgti nuo slegiančios realybės, pasigirsta liaudies melodijų intonacijos arba tonalios muzikos inkliuzai („Baladė apie žuvėdrą“, „Daina apie Tilžę“, galopas). Analizuojant operos instrumentinę sudėtį, darosi aišku, kad labai svarbus vaidmuo yra skirtas simfoniniam orkestrui, skambesio jėga primenančiam vagneriškų muzikinių dramų užmojus. Todėl neatsitiktinai, šiai operai pirmą kartą nuskambėjus, ją net imta vadinti simfonija su vokalu. Žinant, kad ji Klaipėdoje bus rodoma Žvejų rūmuose, kuriuose nėra orkestrantams skirtos „duobės“, tapo aišku – solistams dainuoti bus itin sunku. Ką gi daryti?

Partitūros redagavimas

Indrė – A.Stančikaitė, kaimynė Anė – A.Dovydaitienė.

Dainininkė – D.Kužmarskytė.

Ir čia į pagalbą atėjo buvęs E.Balsio studentas – kompozitorius G.Kuprevičius. Partitūrą jis tvarkė sėdėdamas prieš tris monitorius. Pirmajame galėjo matyti operos klavyrą, antrajame – partitūros originalą, o trečiajame – skaitmenizuotą partitūros versiją ir archyvinį garso įrašą. Kūrinį suskaldęs pagal autoriaus nurodytus du veiksmus ir keturis paveikslus, redaktorius galėjo viską sinchronizuoti ir rasti konkrečią vietą, kurią manė turįs pakoreguoti. Klausydamasis įrašo, jis atkreipė dėmesį į, jo nuomone, bereikalingas pauzes, pasyvius interliudus, tirštos faktūros epizodus, stipriai užgožiančius vokalines partijas. Bet kaip redaguoti? ► 17

TEATRAS

◄ G.Kuprevičius puikiai žinojo, jog negalima naudoti drastiškų priemonių, daryti didelių intervencijų ir keisti E.Balsio stiliaus, tad pakeitimus stengėsi daryti minimalius. Redaktorius nieko neprirašė, išskyrus IV paveikslo viename takte pridėtas dvi ketvirtines natas, siekdamas sustiprinti jo dinamiką. Bet jis „iškirpo“ veiksmą stabdančius epizodus, atsisakė trečios fleitos, kontrafagoto, vieno trimito ir vieno trombono, tokiu būdu praskaidrindamas tirštą orkestro skambesį. Nenorėdamas pažeisti akordų harmonijos, subtiliai praretino tik tas natas, kurių klausytojai negirdi, o kitas perkėlė į giminingų instrumentų partijas. (Šias smulkias korekcijas galima išvysti tik partitūroje.) Taigi G.Kuprevičius sumaniai atliko jam patikėtą darbą, kuris buvo baigtas 2019 m. gegužės 19 d., tik galbūt persistengė trumpindamas operos finalą, kuriame gamtos ir jausmų stichija turėjo pasiekti kulminaciją. Juk E.Balsys puikiai jautė kūrinio formą ir sąmoningai išplėtojo šį epizodą, siekdamas dramaturginės bei meninės raiškos, tačiau šiuo atveju ji nebuvo tokia stipri, kaip tikėtasi.

Bušė – G.Kuzmickaitė, Ansas – R.Baranauskas.

Dainininkų rūpesčiai Pastatymo darbai prasidėjo nuo atlikėjų paieškos. Pagrindiniams veikėjams buvo atrinkti šie solistai: Indrės vaidmeniui – Ieva Juozapaitytė, Rita Petrauskaitė ir Agnė Stančikaitė; Anso – Rapolas Baranauskas ir Mindaugas Zimkus; Bušės – Gabrielė Kuzmickaitė, Ernesta Stankutė ir Jovita Vaškevičiūtė; Jakštaičio – Valdas Kazlauskas ir Artūras Kozlovskis; Anės – Aurelija Dovydaitienė ir Dalia Kužmarskytė; Dainininkės – Jadvyga Grikšienė ir Dalia Kužmarskytė; Damos – Dina Mataitienė ir Vitalija Trinkė; Pono – Vytautas Bytautas ir Vilius Trakys; Vežėjo – Arūnas Ramelis ir Remigijus Mickus. Ne vienas dainininkas, pradėjęs mokytis savo partiją, buvo skeptiškai nusiteikęs operos atžvilgiu. Juos baugino nelengva muzikos kalba ir tiršta orkestro faktūra. Bet baimę padėjo nugalėti mikrofonai ir orkestro dirigentas Tomas Ambrozaitis, kurį solistė R.Petrauskaitė pavadino dainuojančiu dirigentu. Mat jis dainuodavo

Ansas – M.Zimkus.

kartu su operos personažais ir savo gestais padėdavo jiems įstoti sudėtingiausiose vietose. Jo dėka orkestras išaugo, subrendo, o pats dirigentas daug pasidarbavo šiemet populiarindamas E.Balsio muziką visoje Lietuvoje. Išmokus partijas, pirmieji sunkumai buvo įveikti. Laukė mizanscenų mokymasis. Tai buvo itin atsakingas etapas. Mat atsistojus nenumatytoje vietoje ar pavėlavus / paskubėjus įstoti su savo partija, galima nesunkiai sutrikdyti savo partnerį. Todėl dainininkui ar dainininkei, pasak R.Petrauskaitės, būtinas nuoseklus mąstymas, šaltas protas, o ne spontaniškas pasidavimas emocijoms. Atlikėjai repetavo be jokios konkurencijos. Jų kolektyvas buvo draugiškas, susitelkęs. Įsisavinus muzikinę medžiagą ir mizanscenų derinį, atsivėrė ir E.Balsio operos grožis, atsirado malonumas dainuoti, o užsivilkus sceninius kostiumus, sustiprėjo pasitikėjimas savimi. Didžiausio džiaugsmo Indrės vaidmens atlikėjoms suteikia I paveikslo monologasrauda, kur kompozitorius panaudojo tekstą iš Antano Juškos „Lietuviškų dainų“ rin-

TEATRAS

kinio (tai vienas gražiausių operos lyrinių epizodų), taip pat II paveikslo monologas „Ak, tėveli, jeigu tu žinotum, koks sunkus Indrei šis kelias“. R.Petrauskaitei labai norėtųsi, kad žiūrovai suprastų, jog Indrė žino, jog gali nebesugrįžti pas savo vaikus. Ji net būtų pageidavusi atskiros scenos su Ane, bet jos kompozitorius nesukūrė. Šią žinią galima perduoti tik režisūrinėmis priemonėmis. Anso vidinis pasaulis bene geriausiai atsiskleidžia IV paveikslo monologe „Kokia baisi gelmė žmogaus širdis“. Sielininkų choras – dramatinė II paveikslo kulminacija. Vyrai pasirodo pačiu laiku ir sustabdo

Viena vertus, įdomu stebėti, kai kas nors juda, mirga. Kita vertus, išskaidytas žiūrovų dėmesys neleidžia tinkamai susikaupti ir įdėmiai stebėti atlikėjų. Ansą nuo nusikaltimo. Karo dainos tekstas paimtas iš to paties rinkinio, tik jam pritaikyta kita melodija. Vyrai dainuoja kovingai ir priverčia Ansą išsigąsti. Kitas chorinis epizodas – „Daina apie Tilžę“. Jai panaudota vokiška melodija puikiai perteikia XIX a. Rytprūsių atmosferą. Choristai švelniai, svajingai atlieka valso ritmu parašytą dainą (chormeisteris – Vladimiras Konstantinovas), kuri laipsniškai pereina į Didįjį valsą ir užbaigia III paveikslą. Visi abiejuose premjeriniuose spektakliuose girdėti atlikėjai verti pagyrimų. Jų personažai skirtingi, bet įtikinantys ir patrauklūs. Solistė A.Stančikaitė pasižymi gražiu balso tembru. Indrės likimą ji priima ramiai, nebandydama parodyti, kad ketina jam priešintis. Jos partneris R.Baranauskas šiek tiek susikaustęs, tačiau turi puikų balsą ir gerai jį valdo. R.Petrauskaitės ir M.Zimkaus duetas labiau įtikina žiūrovus. Galima pasidžiaugti ne tik jų muzikine interpretacija, bet ir aktoriniais gebėjimais. Kaip pasakojo pastaroji Indrės vaidmens atlikėja, jai ypač pagelbėjo H.Sudermanno novelės skaitymas. Abi Bušės tinkamai įvykdė joms skirtą užduotį – pasirodė temperamentingos, įžūlios, pajėgiančios suvilioti Ansą ir aptemdyti jo protą.

Dainininkė – J.Grikšienė.

Scenovaizdžio ypatumai Labai gerą įspūdį paliko operos scenografija. Dekoracijos asocijuojasi ir su laivu, ir su ūkininkų kiemu, jos tinkamos ir parko aikštelei, todėl jų nereikia keisti, keičiantis operos paveikslams. Scenografijos autorė – dailininkė Birutė Ukrinaitė. Ji pagamino ir akį traukiančius sceninius kostiumus. Indrės suknelės kelia aliuzijas į XIX a. Mažosios Lietuvos turtingų ūkininkų ar į aukštesnį socialinį luomą pretenduojančių moterų aprangą. Šviesūs lininiai drabužiai, papuošti tekstilės dekoravimo technika, iš permatomos medžiagos siūtos rankovės suteikia Indrei elegancijos ir trapumo. Kai ji II veiksme pasirodo su juodu apsiaustu,

kostiumas pagrindinei veikėjai suteikia prūsiško santūrumo, kartu ir kilmingumo, juodos ir raudonos spalvos derinys tinka ir šventei, ir tragiškos lemties simbolikai. Anso rūbai paprasti, būdingi kaimo jaunuomenei. Jakštaičio tamsus surdutas jį charakterizuoja kaip valstiečių luomo atstovą. Savita Bušės apranga. Tiesa, ji paimta ne iš kaimo samdinės garderobo. Jos sijonas primena ispanišką Karmen apdarą, matyt, siekiant pabrėžti šios veikėjos aistringumą, išskirtinį charakterį, didžiulį kontrastą, lyginant ją su Indre. Kai kuriems žiūrovams užkliuvo tik pavienės kai kurių kostiumų detalės. Pvz., nelabai suprantami liko Jokūbynės parke sėdinčių moterų galvų apdangalai, iš tolo primenantys rytietiškus turbanus ar virėjų kepures. ► 19

TEATRAS

◄ Vis dėlto reikėtų įvertinti, kaip vienas ar kitas kostiumas atrodo ne tik iš arti, bet ir iš paskutinės žiūrovų salės eilės.

Režisūriniai sprendimai

Indrė – A.Stančikaitė, Ansas – R.Baranauskas.

Tilžės parke. 20

Bene sunkiausias uždavinys teko režisieriui Gyčiui Padegimui. Žinodamas liūdną operos pastatymo Vilniuje istoriją, jis visomis išgalėmis stengėsi padaryti kūrinį žiūrimą. Jam į pagalbą atėjo vaizdo projekcijos, kurioms medžiagą parengė Linartas Urniežis, o šviesas parinko Andrius Stasiulis. Šių dailininkų dėka, sėdint salėje, galima išvysti debesis ir bangas, linguojančius medžius ir skraidančius paukščius. Tokiu būdu scenoje užprogramuotas nepertraukiamas vyksmas, neleidžiantis didžiajai žiūrovų daliai nuobodžiauti. Bet nuolat besikeičiantis reginys turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Viena vertus,

TEATRAS

įdomu stebėti, kai kas nors juda, mirga. Kita vertus, išskaidytas žiūrovų dėmesys neleidžia tinkamai susikaupti ir įdėmiai stebėti atlikėjų. Kartais net rodomi titrai silpnina jų pastabumą. Todėl, jei tik yra įmanoma, rekomenduojama su operos turiniu susipažinti iš anksto. Šį kartą klaipėdiečiai tokią progą turėjo, nes teatro administracija parengė bukletą, kuriame išspausdino E.Balsio operos libretą ir išsamų Klaipėdos universiteto istorikės, humanitarinių mokslų daktarės Silvos Pocytės straipsnį apie H.Sudermanną bei jo laikus. Paprastai operos prologas, prilygstantis uvertiūrai, skiriamas vien klausymui, t. y. susipažinimui su pagrindine kūrinio mintimi. Šį kartą veiksmas prasideda nuo pirmųjų prologo garsų. Į sceną išbėgę šokėjai iš karto patraukia publikos dėmesį ir linksmai ją nuteikia. Žiūrovai spėlioja, kas gi čia vyksta. Gal jaunimo pasilinksminimas? Juk berniukai beveik pusnuogiai, tik su trumpomis baltomis kelnaitėmis, mergaitės taip pat minimaliai apsirengusios. O gal žvejų šventė? Bet nėra jokių ženklų, bylojančių apie pamario žmonių buitį. Šokėjai, paruošti choreografės Editos Stundytės, šoka puikiai, tačiau ar prologe, kuriame skamba tragiška likimo tema, reikalingas toks šokis? Opera psichologinė. Likimo tema apibendrintai byloja apie tragišką operos finalą. Deja, žiūrovai neparuošiami tragedijai, o tik įvedami į meilės trikampio peripetijas ir išvysta net komiškų scenų. Viena jų – kai operos pradžioje Bušė muša Jakštaitį, kita – kai sėdintis choras kaip įgeltas šokinėja

Indrė – R.Petrauskaitė.

nuo suolo (II veiksmo trečias paveikslas). Gal režisierius norėjo ką nors šaržuoti? Bet juk pastarajame epizode – ramūs ir paprasti miestelėnai, Tilžėje aplinka visai kita nei Indrės namuose. Šiame paveiksle pasikeičia kompozitoriaus muzikos kalba, atslūgsta psichologinė įtampa, Indrė įgyja didesnį pasitikėjimą savimi, o Anso viduje įvyksta persilaužimas – jis iš naujo atranda ir pamilsta savo žmoną. Įterpta anksčiau sukurta daina „Baladė apie žuvėdrą“ yra skirta Indrės dvasiniam pasauliui atskleisti. Kompozitoriui žuvėdros, kaip vienišo ir laisvo paukščio, įvaizdis ypač tiko. Tačiau šios dainos atviras atlikimas primena sovietmečio estradinių ansamblių stilių ir iškrenta iš operos meninio konteksto. Gal režisieriui būtų vertėję kaip nors kitaip ją įprasminti, pridengti kokiu nors veiksmu ir, tuo pasinaudojant, labiau susitelkti į Indrės personažą. Ketvirtas paveikslas – dramos atomazga. Indrė su Ansu plaukia iš Tilžės į namus. Ansas prisipažįsta žmonai ketinęs ją nuskandinti, o ši jam viską atleidžia. „Ir štai guli jie ramūs ir laimingi vėl šalia vienas kito, o valtis plaukia tolyn, tarytum pati Laimė sėdėtų prie jos vairo.“ Ansas atlieka monologą, dainingus epizodus keičia rečitatyvinės replikos, įsiterpia Indrė. Deja, susigūžusių pagrindinių herojų beveik nematyti, ypač jų veidų, nes juos nuo žiūrovų skiria uždanga. Nors ji ir permatoma, įžvelgti nušvitimo veikėjų sielose neįmanoma. Ilgai, labai ilgai rodomas ištemptų virvių vaizdas paverčia šį epizodą ypač statišku. Prasideda

Prokadras.lt nuotr.

audros scena. Sunkiai galima įžiūrėti, kas darosi valtyje. Veiksmas spartėja. Apšvietimas tamsėja. Ansas nepastebimai dingsta, o scenoje su meldų ryšulėliais pasirodo Indrė. Žiūrovai, nesusipažinę su operos libretu, nelabai suvokia, kas įvyko. Neakcentavus Anso žūties, jie įsitikinę, kad nuskendo Indrė. Bet argi gali laimėti blogis? Vaizdo projekcijos sukurtame paveikslėlyje pasirodęs briedis, lyg nužengęs iš kičinio kilimėlio, kabančio močiutės kaime ant sienos, mažai ką tepasako. Spektaklis baigiasi, iki galo neatskleidęs pagrindinės operos idėjos – atpirkimo, atgailos ir pasiaukojimo temos. Suprantama, kad režisieriui buvo nelengva dirbti mažoje Žvejų rūmų scenoje. Jis ir taip įdėjo daug pastangų, ieškodamas įdomiausių sprendimų ir bandydamas kuo išradingiau panaudoti scenos erdvę. Pvz., plaukiant į Tilžę, Indrė, vedama prisiminimų, išlipa iš valties, ir veiksmas tampa daugiaplanis, judresnis. Panašių priemonių G.Padegimas galėjo imtis ir IV paveiksle, plukdydamas pagrindinius veikėjus į namus. Lengva pasakyti, bet daug sunkiau padaryti. Pats režisierius prisipažino, kad ši opera jam – kietas riešutėlis.

Keli palinkėjimai Žiūrovų visuomet ir visur būna įvairių, kaip ir kritikų. Vieniems spektaklis gali patikti, kitiems – priešingai. O ir spektaklių tobulinimui nėra ribų. Svarbiausia, kad statytojai ir atlikėjai nenutoltų nuo kūrinio autoriaus sumanymo ir tikėtų tuo, ką daro. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, įveikęs sunkiai atliekamą užduotį, išsiveržė toli į priekį. Prie sėkmės prisidėjo visas operos kolektyvas, entuziastingai įsitraukęs į pastatymo darbus. Nepaisant anksčiau išsakytų pastabų, galima teigti, kad premjeriniai spektakliai puikiai pavyko. Jie buvo ryškūs, netradiciniai, patraukę klausytojus šiuolaikinėmis technologijomis ir profesionaliu muzikos atlikimu. Tik tegul nepristinga žiūrovų, tegul nuostabiai graži E.Balsio muzika ir toliau skamba, o „Kelionė į Tilžę“ kuo ilgiau tęsiasi, pasitarnaudama šio kompozitoriaus kūrybinio palikimo bei idėjų sklaidai. Galbūt teatrui pavyktų šią operą ar jos fragmentus įrašyti į kompaktinę plokštelę ir tokiu būdu išsaugoti ją ilgesniam gyvenimui. 21

AUTOPORTRETAS

V.Rimkaitė: kiekvienas kūrinys – tam tikru laiku Nuo apmąstymų apie svaigų gyvenimą virtualybėje, neretai kliudančioje tvirtai stovėti ant žemės, virtusių naujausia pjese, iki tykaus tekėjimo senelio gimtinėje beveik kitoje Lietuvos pusėje, bandant išgyventi liepą. Kažkur „tarp“ – pastaruoju metu apsupta lėlių ir joms gyvybę įpučiančių kūrėjų – gyvena Virginija Rimkaitė, dramaturgė ir rašytoja. Kartais, sako ji, imi žinoti taip, kad nelieka nieko kito – tik užrašyti.

V.Rimkaitei patinka gyvenimas periferijoje su galimybe kar

Evelina ZENKUTĖ

Svarbi, bet reliatyvi sėkmė – Ar metų laikų ritmika priverčia pulsą mušti skirtingai? Sezoniškumas daro jums įtaką? Dokumentuokite savo patirtis. – Taip. Yra laikas, kai pulsas muša, ir yra liepa. Liepą stengiuosi tiesiog ištverti. Apie 22

metodus, kurie palengvina mano būtį liepą, papasakosiu truputį vėliau. Labiausiai mėgstu pavasarį. Kas gali būti gražiau už pavasarį. – Fotografija, į kurią gilinotės kelerius metus, uždaro akimirkas, jas archyvuoja. Ar rašymas – prozos, dramaturgijos – irgi savotiškai įšaldo, registruoja blykstelėjimus? Gal tai kardinaliai priešingas procesas, kai viena mintis, idėja, emocija išskaidoma, sutrupinama, na, toks savotiškas vazos daužymas?

– Ir tai, ir tai. Rašant, prieš išgryninant idėją, neretai reikia labai daug ką perskaityti, išanalizuoti, kad pagaliau pavyktų atrasti tą vieną pamatinį sakinį. Manau, kad kiekvienas kūrinys yra tam tikru laiku. Aktualiausias tada, kai turi būti aktualiausia. Atsigręžus labai aiškiai matyti, kokie blykstelėjimai kuriuo metu buvo įšaldyti. – Apie vazą – ne be reikalo. Puikiai žinoma, ką lyg ir turėtų atnešti šukės. Pripažintas, vertinamas menininkas yra tiesiog aukštos prabos kūrinius kuriantis žmogus

AUTOPORTRETAS

ybe kartais priartėti prie centro, arba gyvenimas centre su galimybe priartėti prie periferijos.

ar vis dėlto jam būtina ir sėkmė? Neretai atrodo, kad, be duotybių, jums neblogai klojasi. – Nežinau, ar man sekasi gerai, ar neblogai, ar nesiseka. Tai turbūt reliatyvu, kaip ir visa kita. Bet dažnai būnu įvairiose komisijose, kur reikia išrinkti laimėtojus. Kai kuriuose projektuose esu ne vienerius metus, todėl galiu pastebėti tam tikrų tendencijų. Taip – sėkmė yra svarbi. Deja, ji turbūt labiausiai neįvardijama, nesuvokiama, nepermanoma. Esu mačiusi labai talentingų žmonių darbų, kurie kažkodėl vis nebūna adekvačiai įvertinti.

– Mėgstama sakyti – „ne likimas“. – Toks piktas gyvenimo pokštas. Tikiu, kad tai jų kelias, bet visada nuoširdžiai linkiu, kad sėkmė pagaliau tuo keliu ateitų.

Kraupiai aiškus žinojimas – Kuriu, vadinasi, dirbu sunkų, neretai alinamą darbą. Toli gražu ne visi menininkai patenkinti net galutiniu

Dmitry Finkovskiy nuotr.

rezultatu. Ar kada nors plunksna tampa ta kita plunksna – lengva, levituojančia? Gal satisfakcija įmanoma tik žvelgiant retrospektyviai? – Širdy malonus lengvumo jausmas atsiranda, kai lieka maždaug trys dienos iki galutinio termino. Tada viskas būna aišku, tikra, kraupiai tikra: žinai, kaip atrodo veikėjų kūnai ir sielos, ką jie galvoja, kai tyli, kaip atrodo jų kambariai, ar paklotos jų lovos, ar šlepetės tvarkingai guli ant kilimėlio, kokia praeitis yra už žodžių, kuriuos jie taria dabar, kaip sušukuoti jų plaukai, kokia ► 23

AUTOPORTRETAS

◄ jų akių spalva, kokia jų intonacija, ką jie daro su trupiniais ant stalo – nubraukia delnu ant grindų ar tvarkingai surenka ir išmeta. Žinai jų ydas, nuopuolius, aistras, nuodėmes, troškimus, sapnus. Žinai, ką vaikystėje jiems pasakė tėvas. Dėl ko verkė motina. Žinai taip, kad belieka tik užrašyti.

– Ir tada? – O po to išeiti. Ilgainiui viskas pasimiršta, atmintyje lieka tik nuotrupos ir beveik visada toks pats jaukumu ir liūdesiu atmiežtas rašymo prisiminimo faktas.

Griežta absurdo tvarka – Ar absurdas nėra gana patogus įrankis, suteikiantis progą paleisti vadeles, nenurodyti išeičių, nieko nepaaiškinti? – Kalbant apie kūrybą, nemanau, kad reikia naudotis patogiais įrankiais. Teatre XX a. šeštajame dešimtmetyje susiformavęs absurdo teatras perėmė egzistencializmo idėjas, ir jo tikslas, visų pirma, buvo paneigti nusistovėjusią

dramaturginę tradiciją. Visos šios idėjos prisidėjo prie radikaliojo judėjimo prieš literatūrinį teatrą ir paties logocentrizmo kritiką. Atspindint bendrąsias istorines aktualijas, tuometę pasaulėžiūrą ir pasaulėvoką, absurdo pjesėse vaizduojamas bejėgis, bevalis žmogus, esąs tik racionaliai nesuvokiamų būties dėsnių marionetė. Nepaisant to, toje beprasmybėje, kurią siekė parodyti absurdo teatro kūrėjai, stebėtinai griežtai paisoma klasikinių dramos elementų. Griežtai prasmę kvestionuojantis teatras save suvokė kaip

Virtualybės svaigulys – Jūsų kūryba neatsiejama nuo absurdo. Vis dar nepaleidžia? Apie ką nauja pjesė? – Su absurdu mes vis susiduriame: tiek mene, tiek gyvenime. Jis man patinka dėl savo šmaikščios formos ir (neretai) tragiško turinio. Be abejo, pati absurdo sąvoka turi platų semantinį lauką – kalbėdamiesi apie absurdą, pašnekovai labai retai turi omenyje tą patį. Naujausia mano pjesė „Švinas“ yra apie tikro ryšio ilgesį. – Kokio pobūdžio? – Zygmuntas Baumanas savo knygoje „Globalizacija: pasekmės žmogui“ cituoja Margaret Wertheim: „Lygiai kaip ankstyvieji krikščionys įsivaizdavo dangų esant suidealintą sritį virš materialaus pasaulio chaoso ir puvimo – jo irimas buvo visiškai akivaizdus, aplinkui byrant imperijai, – taip ir šiais socialinės ir gamtinės aplinkos irimo laikais dabartiniai kibererdvės agitatoriai siūlo savo valdas kaip „virš“ ir „anapus“ materialaus pasaulio problemų esantį idealą. Ankstyvieji krikščionys skelbė dangų esant sritį, kurioje žmogaus siela bus išlaisvinta iš kūno trapumo bei silpnybių, taip ir dabartiniai kibererdvės šalininkai sveikina ją nelyg vietą, kurioje „aš“ bus išlaisvintas iš fizinio įkūnijimo gniaužtų.“ Man ši įžvalga labai įdomi. Mes taip greitai pripratome prie gyvenimo virtualybėje, prie to svaigaus anapusybės pažado – ten, kur mes tokie puikūs, tokie nuostabūs, – kad turbūt tampa vis sunkiau gyventi čia, ant žemės. 24

Svarbi V.Rimkaitės kūrybinio gyvenimo dalis – fotografija.

AUTOPORTRETAS

pasaulio projektą: net ir pabrėždamas pasaulio absurdiškumą, vis tiek liko pasaulio atvaizdu, tuo nesiskirdamas nuo tradicinio, aristoteliškais principais grįsto teatro. Absurdo teatras paklūsta tai pačiai hierarchijai, kurioje dominuoja tekstas, personažų konfliktas ir, kad ir labai groteskiško, veiksmo bei pasaulio atvaizdo visuma. Todėl nemanau, kad absurdas savaime suteikia galimybę paleisti vadeles. – Absurdas inkorporavosi į ne vieną meno sritį – literatūrą, teatrą. Kaip yra su fotografija? Absurdo nuotraukos – pripažinkime, skamba neblogai? Ką nufotografuotumėte, jei gautumėte užduotį užfiksuoti absurdą? – Absurdo, neretai tapatinamo su siurrealizmu, pasitaiko ir fotografijoje. Ypač dabar, kai yra daugybė nuotraukų reda-

gavimo programų, padedančių lengvai sukurti įvairias manipuliacijas. Jei gaučiau tokią užduotį, ko gero, įkvėpimo semčiausi iš Joelio Peterio Witkino darbų.

Būti herojumi ir kūrėju – Prisilietėte prie teatro kritikos ne tik teoriškai, studijuodama teatrologiją, bet ir praktiškai – kultūrinėje spaudoje esate apmąsčiusi kelis spektaklius. Verbalinisantiverbalinis, draminis-nedraminis, bažnytinis-žaidimų aikštelės, režisūrinis totalitarinis-kolektyvinis – ir dar daugybė kitų oponuojančių kategorijų. Kur, mąstant jų ribose, stovite jūs? – Nebeturime atskaitos taškų, etalonų, su kuriais galėtume ką nors lyginti, siekdami

įvertinti, – esame palikuonys žmonių, kurie patikėjo, kad absoliutų nėra. Arba bent suabejojo, ar jie tikrai yra. Ryškūs pokyčiai teatre pastebėti jau XIX a. pab.–XX a. pr., suabejojus draminio teksto, kaip spektaklio pagrindo, reikšme: įvyko kokybinis lūžis pačiame požiūryje į teatrą, į jo autonomiškumą ir savarankiškumą. Logocentrizmo kritika teatre sutapo su bendrosiomis kultūrinėmis nuostatomis: kritikuojamas ne tik vadinamasis literatūrinis teatras, bet ir pats logocentrizmas, kaip, Nomedos Šatkauskienės žodžiais tariant, „perdėm racionalizuota mąstymo tradicija, atvedusi į aklavietę visą Europos civilizaciją, ypač meną“. Jacqueso Derrida dekonstrukcija, decentracija, logocentizmo kritika (su visa „onto- teo- teleofalo- fono- logocentrizmo“ kritikos teorija priešakyje), Friedricho Nietzsche’s garsioji ištara „Dievas mirė“ ir kt. panaikina ►

Virginijos Rimkaitės nuotr.

AUTOPORTRETAS

◄ visas su metafizinio centro idėja susijusias hierarchijas. Metafizikos neigimo idėja įeina į bendrą postmodernizmo vertybių krizę: XX a. antrojoje pusėje prasidėjusi kultūros ir dvasinių orientyrų kaita bylojo apie destrukciją, nihilizmą, ontologinio tapatumo krizę, atsirado požiūris, skelbiantis meno pliuralizmą, intertekstualumą, eklektiką. Daugelis postmodernistinių idėjų integravosi į teatrą.

dramos teatre aktorius, atsisėdęs ant kėdės, gali tylėti minutę, ir mes matome, kaip jo viduje vyksta didingi suvokimai, kilnios transformacijos, taurūs apsisprendimai, gili sielą apvalanti kančia. Lėlių teatre per tokią neveiksnumo minutę dingtų visa magija ir gyvybė, kuria ką tik buvote įtikėjęs. O tai turbūt ir yra svarbiausia lėlių teatre – kad magija įvyktų ir nedingtų.

– Ir stojo tvarka? – Pamažu aistros aprimo, žmogus sustojo, apsidairė: jeigu nėra herojaus etalono, vadinasi, herojumi gali tapti kiekvienas. Ir kūrėju gali tapti kiekvienas. Kiekvienas gali režisuoti, vaidinti – kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Kiekvienas gali klysti, nes argi tai nėra žmogiška?

– Magiją plačiąja to žodžio prasme subrendę žmonės traktuoja savotiškai. Viename gale iliuzijos, kitame – skepsis, nepatiklumas. – Į lėlių teatrą suaugusieji vis dar prisibijo ateiti be vaikų. Ko gero, dėl gana siauros, ribojančios pavadinimo konotacijos. Bet tokios lėlės, kokias mes įpratę įsivaizduoti, – tik viena galimų formų. Lėlių teatro objektai gali būti labai įvairūs.

– Koks, jūsų akimis, teatras yra dabar? – Mačiau labai daug neveiksmingų, tačiau sėkmingai gyvuojančių spektaklių. Taigi teatras darosi vis liberalesnis. Ir vis greitesnis. Dažnai spektaklis pagaliau įvyksta, t. y. įgauna savo ritmą, dinamiką ir pan. po penkto rodymo, dabar turime tokią prabangą, kad spektaklis gali būti parodytas tris kartus ir pakeistas kitu. – Didžiųjų Lietuvos teatro režisierių – ne taip ir daug. Vieno jų – Eimunto Nekrošiaus netekome pernai lapkritį. Kur naujos kartos teatro genijai, turintys pakeisti senuosius? Kartais atrodo, kad aplink vien migla ir blankūs siluetai. – Garsas sklinda lėčiau nei vaizdas. Gal kažkas jau pamatė, bet mes dar neišgirdome.

Kas pradangina magiją – Pastaruoju metu jūsų gyvenimas smarkiai susijęs su Klaipėdos lėlių teatru – esate jo atstovė spaudai, prisidedate ir prie spektaklių kūrimo. Kas čia kitaip nei dramos teatruose – be jau savaime suprantamo dalyko, t. y. įvairių nefiziškų objektų scenoje? Lėlės jus užbūrė? – Lėlių teatras įdomus dėl bemaž neribotų raiškos galimybių. Vertinant dramaturgijos aspektu, tiek dramos, tiek lėlių teatre dėsniai – tie patys. Išskyrus pauzę: 26

stebėtojais. Mačiau ir verkiančiųjų, ir desperatiškai bandančiųjų savo krūtine užstoti lėlę. Tad įmanomi.

Užgautas visatos nervas – Štai lėlių teatre jūs darote mažus stebuklus – daiktams įkvepiate gyvybę. Kaip sukurti kitą stebuklą – įpūsti gyvastį Klaipėdai? O gal nereikia? – Ilgą laiką gyvenau gana izoliuotai, nes rašiau pjesę, o po to persikėliau į Klaipėdos lėlių teatrą, nes kūrėme judesio ir objektų spektaklį suaugusiesiems „Meistras“. Po visko kažkurį vakarą ėjau senamiesčiu – jis man buvo gyvas; neįtikėtinai.

Ir net ne tai svarbiausia. Iš tikrųjų lėlių teatras prasideda tada, kai lėlės ar objekto scenoje nebematai, kai scenoje pamatytos detalės vaizduotėje užsipildo vaizdiniais, asociacijomis, įgauna apimtį, tūrį ir masę, kai negyvas tampa gyvas. Tada įvyksta lėlių teatras.

– Po studijų Klaipėdos universitete taip ir negrįžote į gimtąjį Vilnių. Gyvenimas periferijoje (be jokių neigiamų konotacijų) tausoja periferinę, o ir kitas nervų sistemas? – Tiesą sakant, po magistro studijų Klaipėdos universitete buvau grįžusi į Vilnių. Bet turbūt mano grįžimas užgavo kažkokį visatos nervą. Nes staiga viskas sugriuvo, subyrėjo, sutrupėjo. Taigi vėl atvažiavau į Klaipėdą klotis naujų pamatų. Arba nereikėjo išvažiuoti, arba reikėjo sugrįžti – dar tiksliai nežinau, kuris scenarijus. Man patinka gyvenimas periferijoje su galimybe kartais priartėti prie centro, arba gyvenimas centre su galimybe kartais priartėti prie periferijos. Taigi periferinę ir kitas nervų sistemas turbūt labiausiai tausoja galimybė būti ten, kur tuo metu norisi būti.

– Žmogų, esantį scenoje, turbūt galima net įsimylėti. Jei mažiau drastiškai, jam simpatizuoti, tapatintis su juo, prieštarauti, po spektaklio mintyse pratęsti dialogą. Ar įmanomi jausmai lėlėms? – Šių metų Klaipėdos lėlių teatro organizuotame tarptautiniame lėlių teatro festivalyje „Materia Magica“ turėjome svečių iš Dresdeno jaunimo teatro. Jų spektaklyje „Laukimo valandos baigtos“ susirinkusi publika dalyvauja viešoje lėlių egzekucijoje – kūrėjai palieka galimybę žiūrovams pasirinkti, kaip dalyvauti veiksme: ar bandyti lėles išsaugoti, ar likti pasyviais

– O jeigu taip iš periferijos – į prerijas ar kur kitur? Geografas, keliautojas Kazys Pakštas turėjo Dausuvą – atsarginį užjūrio variantą Lietuvai. Turite savąjį pabėgimo planą, jei vieną dieną viskas labai nusibostų? – Turiu. Netoli Trakų yra mano senelio gimtinė. Laukas, kelias, pieva, kryžius, šilo juosta mėlyna, avižų laukas, medinis namas, nėra interneto, upė, svogūnų laiškai tiesiai iš daržo su žemėm, avietės nuo krūmo, vyšnios ir kitos uogos, paukštis ant stogo, saulė, ramunės vazoje ir aš. Laiminga. Dažniausiai ten būnu liepą.

Nebeturime atskaitos taškų, etalonų, su kuriais galėtume ką nors lyginti, siekdami įvertinti, – esame palikuonys žmonių, kurie patikėjo, kad absoliutų nėra.

Vidmanto Kirklio nuotr.

AUTOPORTRETAS

Vizitinė kortelė Virginija Rimkaitė 2010 m. baigė Vilniaus Fabijoniškių vidurinę mokyklą. 2014 m. Klaipėdos universitete baigė lietuvių filologijos ir režisūros bakalauro studijas. 2016 m. Klaipėdos universitete baigė teatrologijos magistro studijas; tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dramaturgijos konkurso „Versmė“ laureate; kūrybinių dirbtuvių metu parašė pjesę „virimo temperatūra 5425“ (dirbtuvių mentoriai – Piotras Gruszczyskis ir Sigitas Parulskis). Tų pačių metų lapkritį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko pjesės „virimo temperatūra 5425“ skaitymai (aktoriai: Motina – Rimantė Valiukaitė, tėvas – Vytautas Rumšas, Vyras – Algirdas Dainavičius, Sūnus – Gabrielius Zapalskis). 2017 m. Artūro Areimos teatro eskizas pagal V.Rimkaitės pjesę „virimo temperatūra 5425“ laimėjo Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursą. Tais pačiais metais pagal šią pjesę A.Areimos teatre pastatytas spektaklis (rež. A.Areima, aktoriai: Motina – Monika Poderytė, Tėvas – Tadas Gryn, Vyras – Valerijus Kazlauskas). 2017 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos“ konkurso laureate (išleista apysaka „21 a“). 2018 m. apysaka „21 a“ apdovanota Kazimiero Barėno literatūrine premija; Niurnbergo valstybinio teatro (Vokietija) organizuotame

tarptautiniame dramos konkurse „Kalbėjimas apie sienas“ Virginijos pjesė „Patina“ laimėjo trečią vietą. Tų pačių metų birželį Niurnbergo valstybiniame teatre festivalio metu vyko „Patinos“ skaitymai (rež. Markus Hoppe, aktoriai: Motina – Jutta Richter-Haaser, Vyras (Robertas) – Janco Lamprecht, Žmona (Adelė) – Lilly Gropper, Teta – Adeline Schebesch, Pusbrolis (Albertas) – Marco Steeger); rugpjūtį Virginija pradėjo dirbti Klaipėdos lėlių teatre (ryšių su visuomene atstovė). 2018 m. rugsėjį–2019 m. rugsėjį – Klaipėdos dramos teatro Meno tarybos narė. 2019 m. kovą kūrė spektaklio „Virginia Wolf“ dramaturgiją (Balstogės lėlių teatras, Lenkija, rež. Gintarė Radvilavičiūtė), balandį kūrė spektaklio „Audra“ dramaturgiją (Klaipėdos jaunimo teatras, Lietuva, rež. Povilas Makauskas); gegužę pagal pjesę „virimo temperatūra 5425“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytas spektaklis (rež. Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė, aktoriai: Motina – Rimantė Valiukaitė, Tėvas – Vytautas Rumšas, Vyras – Algirdas Dainavičius, Sūnus – Paulius Matuzas); birželį Klaipėdos paslaugų ir verslo mokykloje gavo fotografijos specialybės diplomą, kūrė spektaklio „Namai“ dramaturgiją (Klaipėdos lėlių teatras, rež. Aušra Bakanaitė); lapkritį kūrė spektaklio „Meistras“ dramaturgiją (Klaipėdos lėlių teatras, rež. G.Radvilavičiūtė).

DAILĖ

S.Kanaverskytė: t S.Kanaverskytės dekoratyvinių vėliavų parodos „Lietuvos Respublikos Prezidentai“ atidarymas P.Domšaičio galerijoje.

Baigiantis metams scenografė Sofija Kanaverskytė vėl pakvietė savo gerbėjus į išskirtinių tekstilės meno objektų pristatymą. Prano Domšaičio galerijoje gruodžio 5-ąją atidaryta jos dekoratyvinių vėliavų paroda „Lietuvos Respublikos Prezidentai“. Efektinga 12-os vėliavų ekspozicija, palydėta 2020 m. kalendoriaus, iliustruoto parodos kūrinių reprodukcijomis, pristatymu, tapo gražia proga susirinkti kūrėjos talento gerbėjams, kurių kitąmet laukia dar viena – jubiliejinė – šios dailininkės paroda. Atidarymą papuošė ir puikus Dainoros Tetenskienės (smuikas) ir Vytauto Tetensko (birbynė) duetas.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Prezidentų atvaizdų ciklas S.Kanaverskytė 1964 m. baigė scenografijos studijas Valstybiniame dailės institute 28

(dabar Vilniaus dailės akademija), dirbo dailininke statytoja Panevėžio dramos teatre, vėliau – Valstybiniame jaunimo teatre (dabar Jaunimo teatras) Vilniuje. Kai 1975 m. menininkė atvyko į Klaipėdą, ji buvo pirmoji ir vienintelė scenografijos specialistė mieste. Klaipėdos dramos teatre ir kituose šalies teatruose S.Kanaverskytė sukūrė scenografijų ir

kostiumų daugiau nei 80-iai pastatymų, jai teko apipavidalinti visus su scena susijusius uostamiesčio renginius. Menininkė 35 metus dėstė scenografiją Klaipėdos universiteto Menų fakultete, dosniai dalydamasi patirtimi su būsimaisiais režisieriais ir teatrologais, surengė daugiau nei 30 personalinių tapybos, grafikos, tekstilės parodų Klaipėdoje ir kituose Lietuvos miestuose. Ką pamatė S.Kanaverskytės draugai ir gerbėjai, susirinkę į atidarymą ir ką pamatys lankytojai, iki 2020 m. sausio 12 d., tai yra, kol veiks paroda, užsukę į P.Domšaičio galeriją? Parodoje „Lietuvos Respublikos Prezidentai“ dailininkė pristato I Lietuvos Respublikos ir atkurtos II Lietuvos Respublikos prezidentų – Antano Smetonos (1884–1944), Aleksandro Stulginskio (1885–1969), Kazio Griniaus (1866– 1950), Algirdo Mykolo Brazausko (1932–2010), Rolando Pakso, Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės, Gitano Nausėdos ir kitų aukščiausių šalies vadovų atvaizdų ciklą. ►

DAILĖ

: tarp vėliavų

Vaidės Gaudiešiūtės nuotr.

Ciklą pradeda Lietuvos Respublikos prezidento vėliavos pagrindu sukurta trijų dalių heraldinė kompozicija, o užbaigia minorinės nuotaikos vėliava „Angelas sargas, Lietuvos globėjas“. 29

DAILĖ

◄ Asmenybių atrankai pasitelkdama istorijos faktus, specialistų nuomonę ir savo meninę intuiciją, dailininkė įtraukė į ciklą ir asmenis, kurie yra pripažinti įvairiais XX a. laikotarpiais ėję valstybės vadovų pareigas: kovojančios Lietuvos prezidentą Joną Žemaitį-Vytautą (1906–1954), Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios TarybosAtkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį. Ciklą pradeda Lietuvos Respublikos prezidento vėliavos pagrindu sukurta trijų dalių heraldinė kompozicija, o užbaigia minorinės nuotaikos vėliava „Angelas sargas, Lietuvos globėjas“.

Skirta Lietuvos istorijai Tai jau trečias S.Kanaverskytės tekstilinių kompozicijų ciklas, skirtas Lietuvos istorijai. 2015 m. pabaigoje P.Domšaičio galerijoje buvo pristatyta jos pirmoji dekoratyvinių vėliavų paroda „Lietuvos valdovai“, įamžinusi šlovingą Lietuvos 30

Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpį. Paroda turėjo ilgą priešistorę: dekoratyvų ir romantišką Barboros Radvilaitės atvaizdą aplikacijos ir siuvinėjimo stiklo karoliukais technika dailininkė buvo sukūrusi dar 2007 m. Kūrinys įkvėpė ir jam natūraliai reikėjo tęsinio. Pasitelkus įvairiausių blizgių ir matinių audinių skiautes, kutus, nėrinius, spalvotas juosteles, siuvinėjimą stiklo karoliukais ir šilkiniais siūlais, buvo sukurtos istorinės prabangos spindesio kupinos vėliavos su Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto, pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo, kitų valdovų atvaizdais. Jubiliejinių 2018 m. išvakarėse S.Kanaverskytė pristatė Lietuvos atkūrimo 100-mečiui skirtą ciklą „Lietuvos didieji“, kurį sudarė dekoratyvinės vėliavos su iškiliausių XIX a. pab.–XX a. lietuvių tautinio sąjūdžio atstovų, valstybingumo žadintojų, nepriklausomybės siekėjų ir puoselėtojų, valstybės, visuomenės ir kul-

S.Kanaverskytė puikiai jaučia kūrinių kontekstą ir kiekvienoje kompozicijoje subtiliai atranda portretiškumo, meninio apibendrinimo ir dekoratyvumo santykį. tūros veikėjų, pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvių atvaizdais, pradedant nuo Jono Basanavičiaus (1851–1927) ir baigiant Justinu Marcinkevičiumi (1930– 2011). Pasak dailininkės, šie tekstiliniai koliažai buvo asmeninės pagarbos ir meilės Lietuvos istorijai ir jos žmonėms, paskyrusiems savo gyvenimus Tėvynei, išraiška. Tuomet dekoratyvinėms vėliavoms dailininkė naudojo lietuvišką, rankomis austą lininę drobę, daug smulkaus ir kruopštaus rankų darbo ►

DAILÄ&#x2013;

DAILĖ

◄ pareikalavusius vaizdus kūrė aplika-

cijos ir įvairiomis siuvinėjimo technikomis. O užbaigusi ciklą visus 12 atvaizdų autorė pirmą kartą sudėjo į 2018 m. kalendorių.

Sujungė tekstilę ir tapybą Į klausimą, kas paskatino pasirinkti tokią formą kūriniams, dailininkė atsakė nuo vaikystės menanti bažnytines vėliavas, kurios būdavo nešamos Velykų ryto procesijoje aplink bažnyčią: „Man tai šventas formatas, kaip ir tie asmenys, kuriuos pavaizdavau ant audinių juostų. Visus juos gerbiu.“ Iš tikrųjų tradicines bažnytinių procesijų metu nešamas vėliavas menančios kompozicijos, jų dydis, eksponavimo būdas ir spalvingumas suteikia darbams santūraus iškilmingumo, žiūrovai pasi32

junta esą istorinio vyksmo, savotiškos procesijos per istoriją dalyviais. Ruošiantis pirmajai vėliavų parodai 2015 m., didžiulė autorės patirtis scenografijos ir teatrinio kostiumo srityje padėjo pritaikyti ir jų eksponavimo būdą, kuris leidžia instaliuoti jas bet kokioje erdvėje, iškeliant virš žiūrovų akių lygio ir taip sustiprinant įspūdį. Reikia pasakyti, kad šis paprastas, tradicinis būdas suteikė parodoms mobilumo, tai savo ruožtu prisidėjo prie ciklų „Lietuvos valdovai“ ir „Lietuvos didieji“ populiarumo: su didžiuliu pasisekimu jie keliavo per pačias įvairiausias Lietuvos miestų ir miestelių kultūrinių įstaigų erdves. Užbaigus du ciklus, trečiasis, skirtas nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovams, atsirado savaime ir natūraliai. Per dvejus metus, naudodama medvilninį audinį ir naują technikų konfigūraciją – batiką, aplikaciją, tapybą ir dekupa-

žą, S.Kanaverskytė vėl sukūrė 12 įspūdingų tekstilės kompozicijų. Neabejotina, kad paroda „Lietuvos Respublikos Prezidentai“ sulauks pasisekimo visoje Lietuvoje. Šiandienos visuomenei gerai žinomų mūsų laikų aukščiausių valstybės vadovų atvaizdų kūrimui pasitelkdama tekstilės ir tapybos technikų jungtį, dailininkė siekė ir portretinio panašumo, ir dekoratyvaus apibendrinimo. Autorei, kaip visada, buvo labai svarbu per išskirtines asmenybes atskleisti šiuo atveju XX–XXI a. pradžios Lietuvos istoriją, kurti romantizuotą, pakylėtą nuo kasdienybės, poetišką vaizdą. Lakoniškos detalės – trispalvės motyvai, heraldiniai ženklai, ąžuolo lapų girliandos, lietuvių liaudies juostų raštai, gaidų fragmentai, javų lauko, tamsaus miško ar spalvingų gėlių motyvai – subtiliai apibūdina vaizduojamų asmenų veiklą, idėjas, laikotarpį. Labai svarbus šiame cikle yra spalvinis

DAILĖ

sprendimas. Kiekviena kompozicija pasižymi savita spalvine gama, kuri turi ir emocinę, ir simbolinę prasmę.

Kur slypi paslaptis Kur slypi S.Kanaverskytės dekoratyvinių vėliavų patrauklumo ir populiarumo priežastis, kitaip sakant, kodėl jos yra išskirtinis šiandienės dailės reiškinys? Dalis visuomenės pirmiausia žvelgia į pavaizduotus asmenis, tai akivaizdu ir suprantama, nes tai mūsų istorija, mūsų garbė. Kiti, kurie paprastai sako, kad istorija nesidomi, yra patraukiami būdo, kaip ta istorija pasakojama. Pasak autorės, „tapyboje tokių portretų turime nemažai, bet atlikti juos tekstilės technikomis yra tikras iššūkis“. Akivaizdu – niekas dabar taip nebedaro. Niekas tiek laiko negaišta. Būtent subtiliame

tradicinių tekstilės technikų panaudojime, jų dermėse, romantizuotos poetinės vizijos išsiskleidime iš rankdarbio, iš medžiagiškų dalykų slypi paslaptis. Ją suponuoja daugybė dalykų: kūrėjos energija, talentas, įkvėpimas, optimizmas, neregėtas darbštumas, gebėjimas ne tik išsikelti tikslus, bet ir juos įgyvendinti. Kaip smagu, kad tų tikslų ir planų neįveikia gyvenimo iššūkiai, o kūrėjos veide nedingsta šypsena.

Autorei buvo labai svarbu per išskirtines asmenybes atskleisti XX–XXI a. pradžios Lietuvos istoriją, kurti romantizuotą, pakylėtą nuo kasdienybės, poetišką vaizdą.

Antra vertus, S.Kanaverskytė puikiai jaučia kūrinių kontekstą ir kiekvienoje kompozicijoje subtiliai atranda portretiškumo, meninio apibendrinimo ir dekoratyvumo santykį. „Lietuvos valdovuose“ ji galėjo laisvai interpretuoti LDK valdovų, kurių autentiškų portretų nėra išlikę, atvaizdus, o cikle „Lietuvos didieji“, ypač naujausiame mūsų prezidentams skirtame cikle, šios panašumo ribos buvo gana aiškios, aliejinės tapybos atveju net kiek pavojingos. Todėl kūrybiškai panaudotas dekupažas ir jo kuriama paviršiaus tekstūra padeda išlaikyti puikią pusiausvyrą, o kiekvienoje vėliavoje vis kitais atspalviais mirguliuojantis batikos fonas sujungia motyvus į visumą. Dėl S.Kanaverskytės meninio skonio ir intuicijos sąlygiškesnio taikomojo ir laisviau interpretuoto vaizduojamojo pradų dermė, emocionalus pasakojimas detalėmis, spalvomis, faktūromis išties pasiteisino. 33

Amber Room: g DAILĖ

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius įgyvendino projektą, kuriuo, įsibėgėjus gintariniam rudeniui, Klaipėdoje pristatė šiuolaikinės gintaro juvelyrikos parodą „Amber Room“. Ji spalio 25 – lapkričio 23 dienomis atvėrė duris į „gintaro kambarį“ Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

Jurgita LUDAVIČIENĖ

Pretekstas žaidimui Lietuviškajame gintaro meno kontekste klestėjimo laikotarpiu neabejotinai galima būtų vadinti XX a. dešimtąjį dešimtmetį. Laiką, kai menininkai, kantriai skatinami Virginijos ir Kazimiero Mizgirių (jų vaidmuo gintaro populiarinimo procese yra nenuginčijamas), pasinėrė į žaidimus su tarpukario ir sovietiniu gintaro įvaizdžiais. Kai bandė suprasti, kaip ką tik tapusioje nepriklausoma Lietuvoje elgtis su mineralu, kuriame, kaip teigta nuo XX a. pradžios, glūdi nei mažiau, nei daugiau, o tautos dvasia, pati, baisu net ir pasakyti, lietuviškumo esencija. Iš kitos pusės, dorotis reikėjo ir su neaprėpiamu kiekiu šlifuotų karolių virtinių, tapusių privalomu stilizuoto lietuviško tautinio kostiumo atributu, ir su šeštojo–septintojo XX a. dešimtmečių vorų, vabalų ir vyšnių pavidalo segėmis, anuomet iš Kaliningrado dailės kombinato plūdusiomis į visą Sovietų Sąjungą. 34

Tarptautinę juvelyrikos parodą „Amber Room“ pristatė jos kuratorės K.Kazlauskaitė ir N.PoškutėJukumienė bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius J.Genys.

Visa ši vizualinė medžiaga tame dešimtajame dešimtmetyje staiga nustojo būti balastu ir tapo pretekstu žaidimui. Žaidimui, į kurį menininkai su džiaugsmu pasinėrė. Tada atsirado ironiški ir kandūs Adolfo Šaulio Lietuvos ir Estijos portretai, Solveigos ir Alfredo Krivičių betoninis kubas su gintaru viduje, gintarinis Redo Diržio batonas ir daug kitų darbų, kuriuos šiandien jau galime laikyti tegu ir nesena, bet klasika. Vis dėlto nieko nėra amžino, ir menininkų susidomėjimas gintaru netruko ilgai. Ne, nenoriu pasakyti, kad gintaro mūsų kasdienybėje nebėra. Meistrai toliau skaptuoja gintarinius suvenyrus ir šlifuoja karolius, gintarinius papuošalus iš suvenyrų parduotuvių namo vežasi turistai – ši sritis niekur nedingo ir jos gy-

vybingumu galima įsitikinti kad ir kasmet rengiamoje gintaro ir juvelyrikos mugėje „Amber Trip“. Tačiau menininkai dabar kūrinius su gintaru kuria vis rečiau, o, tiesą sakant, ir progų jiems tai daryti pasitaiko nedaug. Galiausiai – vyresniajai ir viduriniajai autorių kartai ši medžiaga, ko gero, jau pabodo, o jauniesiems ji tėra viena iš daugelio. Sudėtinga, įnoringa, reikalaujanti ir žinių, ir kantrybės. Situacija išties komplikuota; kad ir kaip ten būtų, lietuvių santykis su gintaru – iš tikrųjų ypatingas, ir labai nesinorėtų, kad profesionalių menininkų domėjimasis šiuo mineralu išblėstų visiškai. Todėl tuo labiau reikėtų džiaugtis kiekviena proga pamatyti rečiau matomų autorių kūrinius. ►

gintaro viduje DAILĖ

Ekspozicijos fragmentas.

L.Kutavičiaus šviesos instaliacija „Amberscope“.

Klauso Leo Richterio nuotr.

DAILĖ

K.Kazlauskaitė. Dviprasmybė. 2019. Gintaras, kiaulės pūslė.

N.Poškutė-Jukumienė. Gal susitinkam kavos? 2017. Gintaras, geležis, sidabras, porcelianas.

A.Mačiulaitienė. Daug daugiau nei dulkės. 2019. Gintaro dulkės, sidabras, epoksidinė derva.

S.Malaškevičiūtė. Gintarinių akių šviesa. 2019. Gintaras, stiklas, kriauklė, bambukas.

DAILĖ

Ironiškas žvilgsnis ◄ Tokia proga – žvilgsnis į lietuviško gintaro meno kontekstą – ką tik buvo Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Muziejaus parodinėje salėje eksponuota Baltijos šalių menininkų paroda „Amber Room“ (kuratorės Neringa Poškutė-Jukumienė ir Karina Kazlauskaitė). Baltijos šalys čia suvokiamos tradiciškai – Lietuva, Latvija, Estija; pažiūrėjus įdėmiau, buvo akivaizdu, jog latvių ir estų autorių – tik keletas, o didžiąją dalį sudarė, žinoma, lietuviai. Kita vertus, tai ir dėsninga: mes išties turime daug daugiau iš gintaro kuriančių menininkų, nei artimiausi kaimynai. O pamatyti bent šiek tiek kitokią gintaro traktuotę – visada įdomu.

„Amber Room“ – vienas iš negausių bandymų vėl atgręžti autorius gintaro link, parodyti jiems, jog vis dar yra ko ieškoti. J.Erminaitė-Šimkuvienė. Krikštas. 2017. Gintaras, medis, auksas.

J.Erminaitė-Šimkuvienė. Tai tik laiko klausimas. 2017. Gintaras, šluotos kotas, klijai, siūlas.

K.Vellerind. Samdomas žudikas. 2019. Sidabras 925˚, gintaras, imperatoriškasis topazas, perlai. Mano namai. 2016. Sidabras 925˚.

Estijai atstovavo (iš dalies) šioje šalyje jau pusę gyvenimo gyvenantis Adolfas Šaulys, dygus ir ironiškas, kaip visada. Ir seniai gintarą siūlantis kaip panacėją nuo visų negalių, kaip laimės tabletę ar kapsulę. Taip ir šį kartą – gintarinė kapsulė ir čiulpinukas su užrašu „Brexit“ plakatiškai demonstravo, kad autoriui, skirtingai nuo kolegų, gintaras vis dar tebėra aktualus, ir būtent jo kaip tautos dvasios įvaizdžio aspektu. Žinoma, čiulpinukas su „Brexit“ šioje vietoje galėtų reikšti nebent apeliavimą į Didžiojoje Britanijoje gyvenančius tautiečius ir bandymą pasaldinti jiems jų neapibrėžtą (ir tikrai nelengvą) egzistenciją šalyje, kuri pakibusi ES tarpduryje. Ironiškas gintaras ir Solveigos ir Alfredo Krivičių kūrinyje-žaidime, kur gintaras dalyvauja labiau kaip žodis (dar pamenu jų darbą konkursui „Gintaras interjere“, kur fotografijoje interjere išdidžiai sėdėjo žmogus vardu Gintaras) – jų dar praeitame šimtmetyje sukurtą žaidimą valdo gintarinis kauliukas. Žaidybiški autoriai į gintarą dažniausiai žiūri konceptualiai, atsietai ir taip, ironiškai. Kaip ir N.PoškutėJukumienė, pavertusi kavos pupeles gintarinėmis, ir Sandra Malaškevičiūtė, kurianti koliažus ► 37

DAILĖ

Š.Vaitkutė. Trys segės. 2017. Gintaras, auksas, sidabras.

◄ iš rastų objektų ir atsukanti įprastus daiktus netikėtais rakursais. Taip ir šįkart – medinė pjaustymo lentelė virto plokščiu, bet keistu veidu-kauke, suteikusia visai ekspozicijai savotišką primityvios magijos atspalvį. Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė gintarą pavertė sausainių gabaliukais, įstrigusiais lietuviškame presuotos žemės „tinginyje“, patiekiamame popierinėje kiniško maisto dėžutėje. Visai nieko pakylėto, tačiau tuo ir patrauklus gintaras autoriams: tiek jo simbolinis kapitalas, tiek fizinės galimybės yra praktiškai neišsemiamos.

Mimikrinė medžiaga Gintaras šioje ekspozicijoje ir mimikrinis. Turiu galvoje, kad šis mineralas dėl savo spalvinės gamos ir skaidrumo geba būti ne tik poetų prilygintas „lietuvio sielai“. Gintaro spalvos varijuoja nuo juodos (tiksliau – tamsiai rudos), melsvos, žalsvos, iki kone baltos. Gintaras gali būti pavasarinio medaus ir klampaus dumblo spalvos, ryškiai geltonas ar oranžiškai rudas. Slidus, matinis ar porėtas. Daugybė šios medžiagos versijų suteikia menininkams galimybę gintaro gabalėlyje įžiūrėti panašumų į kitus objektus, daiktus ar jų detales. Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, jau kuris laikas kurdama ieškanti savo šaknų, asmeninės bei kolektyvinės praeities įprasminimo per materialius juvelyrinius objektus, gintarą pavertė žvakių liepsnelėmis; nors tokia jo traktuotė gana sentimentali, šis darbas – vienas iš dabar menininkės 38

U.Mikuda. Dėkoju už jūsų kelią. 2019. Sidabras, gintaras, sintetinis siūlas. Ar matai? Tai jūros gintarai! 2019. Sidabras, gintaras, plastiko maišelis, sintetinis siūlas.

kruopščiai renkamo asmeninio „kraičio“ dalių. Susijęs su atmintimi, pagarba išėjusiesiems ir praeities ilgesiu. Aušra Mačiulaitienė kuria savotiškus gintaro „debesis“ iš to, kas jau tarsi ir nebeegzistuoja – gintaro dulkių. J.Erminaitė-Šimkuvienė realistiškai atkartojo žemės riešuto lukštą, kuriame guli mažutis krikštui skirtas šaukštelis. Kertu Vellerind (Estija) iš gintaro sukūrė daiktus, asmeninį savo namų modelį, savotišką nykštukų namelį: daiktų miniatiūros iš trapaus gintaro kažkaip graudžiai byloja apie mūsų visų gyvenimus, kaip mes laikomės įsikibę kažko, kas mums brangu – močiutės akinių, knygų, palūžusios kėdės, ir kaip graudžiai juokinga ir laikina visa tai, ir kaip tai reikia saugoti, kol dar turime.

Lyriškai ir drastiškai Be abejonės, šioje parodoje neapsieita ir be tikriausiai labiausiai paplitusio – lyriškojo – gintaro įvaizdžio. Una Mikuda (Latvija) gintarą nuvarvino lašais, Vita Pukštaitė-Bružė gintaru ir emaliu pasakojo paprastas, tačiau gilias istorijas – sunku patikėti, kad sidabrinė viela ir apskritimai būna tokie iškalbingi, tačiau tai tiesa. Birutė Stulgaitė priminė ir įtvirtino savo kaip lietuvių gintaro „matriarchės“ poziciją, demonstruodama kadaise revoliucingu tapusį gintaro ir arklio ašutų derinį. Tokį, kuriam nieko nereikia, jokių papildomų reikšmių ir prasmių – jis pats sau pakankamas ir tobulas. Ugnė Blažytė dekoratyviai, spalvingai pasitelkė gintarą, kurdama kinetinius papuošalus su Brailio raštu.

Sigitas Virpilaitis, kitas lietuvių juvelyrikos grandas, demonstravo legendine tapusią meistrystę. Jo gintaro ir aukso auskarai pasižymi nepaprastu atlikimo kruopštumu, ne veltui autorius dirba su mikroskopu ir kiekvienas kūrinys, anot jo paties, – iššūkis sau pačiam. Šarūnė Vaitkutė priminė, kad gintaras randamas ne tik jūroje, bet ir žemėje; jos gintarinės segės – šiurkščiu paviršiumi, tarsi žemėtos, tamsios, su žieve. Sukilnintos mažučiais aukso ar sidabro inkliuzais. Ir galiausiai visą šią pagarbą ir švelnumą gintarui tarsi švitriniu popieriumi perbraukė K.Kazlauskaitė. Sukišdama gintarus į kiaulės žarnas, ji virtuoziškai balansuoja tarp bjaurumo ir iššūkio, tarp gintaro kaip lietuviško lobio, jūros gelmių turto įvaizdžio ir noro sunaikinti šį dažniausiai naudojamą stereotipą, nugalėti jį organiniu būdu, priversti stebėtojus galvoti ne apie Jūratės rūmus ar gintarines jos ašaras, o apie žarnas, gleives ir, pavyzdžiui, vėdarus. Kodėl ne? Pastarieji taip pat mūsų pasididžiavimo objektas, tik kulinarinio. Tokia abjektiškoji strategija, tegul ir gana švelni – nedažna gintaro atžvilgiu, gal todėl ji žvilgsnį sulaiko labiausiai. Priverčia galvoti apie tai, kas mums yra gintaras dabar. Apie tai, kad šis mineralas vis dar išlaiko savo paslaptį, apie tai, kad mes laike – kaip tos muselės gintare. Kita vertus, parodoje buvo galima pažiūrėti, ir kaip tai realiai atrodo, – pakliuvus į Lino Katavičiaus instaliaciją „Amberscope“. Bet kokiu atveju gintaras vis dar įdomus. Ir gintaro kambarys, turiu galvoje tą tikrąjį, – vis dar nerastas. „Amber Room“ – vienas iš negausių bandymų vėl atgręžti autorius gintaro link, parodyti jiems, jog vis dar yra ko ieškoti.

DAILĖ

V.Pukštaitė-Bružė. Kaip danguje, taip ir žemėje. 2019. Sidabras, gintaras, emalis, plienas.

B.Stulgaitė. Segė. 2018. Gintaras, sidabras. Antkaklis. 2016. Arklio ašutai, gintaras, sidabras.

I.Eglė. Gintariniai debesys. 2019. Anodinis aliuminis, legiruotas sidabras, gintaras, virvelė.

A.Šaulys. Labas rytas, Europa 1–2. 2019. Sidabras, gintaras, juodmasė, stiklas.

FOTOGRAFIJA

Meilė, geismas i

Šiuolaikinės ukrainiečių fot o Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose tęsiasi Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuojama ketvirtoji Fotografijos šventė – pristatoma šiuolaikinės ukrainiečių fotografijos paroda „Meilė, geismas ir įniršis“. Joje jauni ukrainiečių menininkai žvelgia į save ir realybę, kur pusiausvyros tarp asmeninės ir pilietinės laisvės paieška virsta kova su savimi. Meilė, geismas ir įniršis – ne jausmai ir ne epochos bruožai. Tai įrankiai kovai su savimi dėl teisės tapti asmenybe. Galyna GLEBA

Visuomenės kūno metafora Meilė, geismas ir įniršis – ne šiaip emocijos. Tai būsenos, slypinčios Ukrainos dabartyje, konkretų žmogų ir visos visuomenės kūną apibrėžiantys simptomai. Kiekviena šių būsenų yra vidinės bei išorinės kovos su savimi

I.Čekačkovas. Iš serijos „NA4JOPM8“.

ir kitu dėl teisės tapti asmenybe apraiška. „Individualus kūnas turi dvigubą sindromą: viena vertus, jis atskleidžia jausmus ir aistras, kita vertus – visuomenės atmetimo formas, nukrypimus ir tabu“, – rašė tyrėjas Michelis Frizot, permąstydamas pasaulio fotografijos istoriją per psichiatrijos ir kriminalistikos, pornografijos ir kolonializmo prizmę. M.Frizot mintis apie individualų kūną parodos autoriams tapo šiuolaikinio Ukrainos visuomenės kūno metafora. Siekdama išanalizuoti ir atkurti Ukrainos realybę, paroda

„Meilė, geismas ir įniršis“ pristato fotografų ir menininkų kūrybą, kuri reprezentatyvi kiekvienoje iš apžvelgtų sričių. Ukraina yra nepriklausoma valstybė jau 28 metus, tačiau ukrainiečių visuomenės savivoka iš tiesų formuojasi tik dabar. Visai šaliai trikdžiu tapo karo ir netekčių skausmas. Mąstysenos ir pasaulėžiūros tektoninė slinktis pasireiškė per teisingumo bei žmogaus laisvių troškimą, kolonijinių saitų nutraukimą ir liguistos priklausomybės nuo agresoriaus pripažinimą. Dainininkės ir performanso menininkės Stasik kūrinys „Lopšinė priešui“ įkūnijo Ukrainos per pastaruosius penkerius karo metus ir daugiau nei 300 metų kolonijinio ryšio su Rusija patiriamo kolektyvinio skausmo priėmimą ir pripažinimą. Taikų sugyvenimą su kaimynais pakeitė būtinybė gintis nuo jų, o ginklai nustojo gąsdinti ir „apsigyveno“ ukrainiečių namuose. Andrejaus Lomakino serija „Amuletas“ atspindi visuomenę, kurioje šaudynės nebėra tik vaikų žaidimai. Tikriems ukrainiečiams teko paimti į rankas tikrus ginklus, ir savo fotodiptikuose „Užkardos“ Sergejus Melničenka vaizduoja šauktinių kartą, kuri pirmą kartą ►

J.Krivič. Iš serijos „Daring and Youth“.

s ir įniršis

FOTOGRAFIJA

t ografijos paroda Klaipėdoje

A.Lomakinas. Iš serijos „Amuletas“.

Grupė „Gorsad“. Be pavadinimo.

S.Kurmazas. Be pavadinimo.

FOTOGRAFIJA

B.Guliajus. Iš „Nepabaigtos Ukrainos erotinės fotografijos serijos“. ◄ nepriklausomoje Ukrainoje atsidūrė korumpuotos beginklės kariuomenės dvigubų standartų ir tikro karo gniaužtuose.

Vizualiosios kultūros dalis Pasak M.Frizot, daugiau nei 150 metų išliekantis glaudus ryšys tarp fotografijos ir etnografijos kaip žmogaus tyrimų susijęs su

S.Melničenka. Iš serijos „Karinis komisariatas“.

tuo, kad kūnas liudija ir būdamas nuogas, ir anapus tipologinių „apnuogintos natūros“ rėmų. Paauglystės realijos portretuose, pramogose ir buityje užfiksuotos Andrejaus Boiko kadruose, kuriuose jaunystė ir adrenalinas veikia kaip dopingas, leidžiantis išsilaisvinti iš viešosios nuomonės ir posovietinės moralės pančių. Savojo „aš“ formavimui būtinos tapatybės paieškos tapo Julijos Krivič filmo „Mano pasaulis ne ten, kur aš esu“ tema. Jana Kononova fotodip-

tikų serijoje išryškino vos pastebimą žmogaus individualumo ir jo offline gyvenamos aplinkos panašumą, sujungdama portretus su miglotais ukrainietiškais peizažais. Ukrainos realybę daugiausia suformavo vėlyvojo sovietmečio vertybinė ir pasaulėžiūrinė sistema. Sovietinė istorija stigmatizavo nuogumą ir seksualumą, smerkdama šias žmogaus gyvenimo sritis kaip „pornografiją“. Nuogas kūnas buvo oficialiai draudžiamas, todėl neoficialioje kultūroje buvo tapatinamas su laisve ir individualumo teise, tapo neoficialaus meno bei vėlyvojo sovietmečio ukrainiečių fotografijos bendriniu vaizdu ir simbolizavo jų gebėjimą vaizduoti realų žmogų, o ne homo sovieticus. Kūniškumas ir šiandien tebėra labai reikšminga ukrainiečių vizualiosios kultū-

Menininkams pavyko pavaizduoti būtent tą ukrainiečių visuomenės „kūną“, kuriame slypi daugybės kartų baimės ir abejonės, kurio kolektyvinės traumos virsta stigmomis, o nuogumo atmetimas – nacionalinės idėjos bruožu.

kinas

ros dalis. Anastasijos Lazurenko ir Bogdano Guliajaus fotografijų serijos kontrastingai atskleidžia kūno ir seksualumo kategoriją atitinkamai per jausmingą lyriką ir įžūloką brutalumą. Grupė „Gorsad“ savo praktikoje atidengia vaikiško seksualumo briaunas bei visuomenės leidžiamo ir draudžiamo elgesio ribas. O štai menininkas Saša Kurmazas net sukūrė buitinės pornografinės gausos meninę knygą, surinkęs anoniminius vaizdus iš ukrainiečių socialinių tinklų.

Kova dėl tapatybės Tačiau fizinis pasaulis vis aktyviau virtualizuojasi, lyg atkartodamas XIX a. industrinę revoliuciją, XXI a. prasideda nauju civilizaciniu perversmu – konkuravimu su skaitmeninėmis mašinomis. Igorio Čekačkovo darbų serija turi būti pristatoma kaip bendras kūrinys su kompiuteriu, juk gedimo procese mašina savarankiškai sugeneravo klaidą, tapo vaizdų bendraautore ir ištirpdė visą fotografo nuotraukų archyvą daugybėje spalvotų pikselių. O Valentinas Bo savo nuotraukų serijoje žvelgia dar toliau į ateitį ir poetiškai vaizduoja kiberhumanizmą artėjančioje postrealybės ir virtualybės epochoje. Tačiau nuo XX a. gelmių iki dabar, ritantis per seksualinės revoliucijos ir pornografinio persisotinimo bangas, Ukrainos visuomenei taip ir nepavyko priskirti kūno atskiram žmogui. Egzistavimas virtualios posttiesos ir realaus karo sąlygomis įkūnijamas kaip nuolatinė kova dėl teisės į savo tapatybę. Net kūnas, paskutinė neatimama individualumo tvirtovė, priklauso konkrečiam asmeniui vis mažiau. Projekte „Pornosiaubas“ menininkei AntiGonnai pavyko nesąmoningai ir metaforiškai pavaizduoti būtent tą ukrainiečių visuomenės „kūną“, kuriame slypi daugybės kartų baimės ir abejonės, kurio kolektyvinės traumos virsta stigmomis, o nuogumo atmetimas – nacionalinės idėjos bruožu. Jauni ukrainiečių menininkai žvelgia į save ir realybę, kur pusiausvyros tarp asmeninės ir pilietinės laisvės paieška virsta kova su savimi. XXI a. kūnas vis dar politiškas, kolektyvinis ir sudaiktintas. Galbūt todėl mes trokštame griauti tokį kūną, naikinti šį socialinį konstruktą? Kad po to priimtume. Galbūt net pamiltume. Savo artimą ir save. Paroda veiks iki sausio 19 d.

Kinas ar televizija? Po Antrojo pasaulinio karo Amerikos valstijose, o vėliau ir Europoje žmonių namuose sparčiai pradėjo plisti „kalbančios dėžės“. Iš pradžių jos transliavo tiesiogines pokalbių laidas ir sporto varžybas, tačiau netrukus gimė ir serialų era. Kino studijos ir tada dar prabangiai atrodę kino teatrai pajuto didžiulę grėsmę, kai vis daugiau žmonių rinkdavosi praleisti vakarus prie televizoriaus užuot ėję į kino sales. Nuo to laiko vyksta nuožmi kova tarp šių skirtingų ir kartu panašią pramogą siūlančių medijų. Buvo pranašysčių, kad kino teatrai išnyks, nes jiems bus sunku atsilaikyti prieš pigesnę ir mobilesnę „kalbančių dėžių“ invaziją į paprastų žmonių namus. Kinas neišnyko, tačiau priešprieša ir begaliniai palyginimai, kuri medija geresnė, tęsėsi ilgai ir išliko iki pat šiandien. Ypač filmų ir televizijos serialų kaktomuša ryški kaip niekada. Panagrinėkime šių dviejų industrijų kaitą bei tarpusavio santykį per pastaruosius 80 metų.

Andrius RAMANAUSKAS

Pradžia ir pamatas Pirmieji populiarūs serialai atsirado maždaug 1950-aisiais („I Love Lucy“, „Gunsmoke“, „The Twilight Zone“, „Alfred Hitchcock Presents“, „Bonanza“). Jie buvo televizijos serialų formato, vyravusio iki XXI a., pradžia ir pamatas: nuo buitinių situacijų

komedijų iki tuo metu populiarių vesternų, mistinių istorijų ir kriminalinio siužeto pasakojimų. Reguliariai kas savaitę tuo pačiu metu rodomos serijos su pažįstamais veikėjais viliodavo auditoriją nuolat sekti ir stebėti jose rodomo gyvenimo įvykius. Serialuose vaidindavo arba jauni neišgarsėję, arba kine nuolatinio darbo negaunantys aktoriai. Nors A lygio kino žvaigždės buvo tik didžiųjų ekranų privalumas, tuo metu gimė ir pirmosios televizijos žvaigždės (aktorė Lucillė Ball, scenaristas Rodas Serlingas ► 43

KINAS

A.Hitchcockas – pirmoji Holivudo žvaigždė, ypač sėkmingai dirbusi ir televizijoje.

šiandien. Filmai tapo labiau kinematografiški dėl gilesnio vaizdo, platesnio matymo kampo. Visu gražumu atsiskleidė kadro kompozicija bei tikrasis kino grožis, kurio negalėjo pasiūlyti maža televizoriaus dėžutė. Kinas visuomet stengėsi būti priekyje, siūlydamas žiūrovams tai, ką jie galėjo patirti tik kino salėse. Daug metų jis viliojo erdvinio garso sistemomis, 3D technologija, vibruojančiomis kėdėmis, teminiais pramogų parkais, praktiniais ir kompiuteriniais vaizdo efektais, dar didesniais kino ekranais (IMAX) ir išpūstais filmų biudžetais. O televizija negalėjo eiti sparčiai koja kojon su kinu. Nors tarp šių medijų nusistovėjo tam tikras atstumas ir išryškėjo tam tikri jų privalumai bei trūkumai, abi industrijas žiūrovai pamėgo ir pripažino. Susiformavo požiūris, ką gali duoti kinas, ko negali duoti televizijos serialai, ir atvirkščiai.

Kokybė ir laisvė

Atsiradus televizijai prabangūs kino teatrai išnyko. ◄ bei pirmoji kino žvaigždė, išgarsėjusi televizijoje, – režisierius A.Hitchcockas). Kino studijoms iškilo naujas iššūkis, kaip prisivilioti žiūrovus atgal į kino sales. Dėl ekonomikos vystymosi daugelis amerikiečių pirkdavo nuosavus namus priemiesčiuose. Juose nebūdavo kino teatrų, todėl žmonės dažniau rinkdavosi vakarus prie televizoriaus nei išvykas į miesto centrą su šeima. Įsivyravo rimta konkurencija, kuri į kino industriją įnešė naujovių. O visos naujovės iš JAV persikėlė ir į kitas šalis. 44

Stengėsi būti priekyje Studijos pradėjo kurti spalvotus filmus. Kino kompanijos pradėjo naudoti vis pažangesnes kameras ir objektyvus („CinemaScope“ ir „Panavision“). Didesnės raiškos ir gebos. Šiems filmams reikėjo ir didesnių, ir platesnių ekranų. Taip atsirado „VistaVision“ formatas, arba, kitaip tariant, filmai nuo kvadratinio vaizdo perėjo į platesnį stačiakampio vaizdą, kokį žinome

Sinefilai nuolat pabrėždavo jaudinamą žiūrėjimo patirtį kine. Sėdėjimas tamsioje salėje priešais milžinišką ekraną suteikia didybės jausmą, panašiai kaip simfoninio orkestro gyvai atliekama muzika palyginus su jos klausymusi namuose. Kinas visada buvo labiau socialus reiškinys. Nors ne visiems patinka pilnos žiūrovų salės, vis dėlto sėdėjimas kartu su kitais dažnai sukuria kažko svarbesnio, nei tiesiog žiūrėjimas namuose, įspūdį. Kinas visada buvo technologinių naujovių nešėjas ir didesnės kokybės garantas. Dar nė vienas žymus kino režisierius, sukūręs filmą, nėra pasakęs: „Mano filmas atrodys puikiai per televizorių ar telefoną.“ Kinas laikomas garso ir vaizdo sintezės viršūne. Naujausius filmus visada galėjai pirmiausia pamatyti tik kino teatre, o filmų premjeros suteikdavo šventiškumo ir prestižo pojūtį. Kita vertus, kalbant apie televizijos serialus ir pastebint pagerėjusią jų kokybę, galima paminėti keletą argumentų televizinių produktų naudai. Dėl savo ilgesnio formato serialai gali papasakoti daugiau nei filmai. Serialo istorija nėra įsprausta į ribotus 90 minučių trukmės ir trijų veiksmų rėmus. Televizijos labiau rizikuoja ir stengiasi labiau nustebinti,

kinas

todėl nesivadovauja patikrintomis ir saugiomis formulėmis. Televizija nesiūlo tiek franšizių ir tęsinių. Kur kas daugiau įvairovės tiek žanrų, tiek kokybės požiūriu. Scenaristai ir režisieriai televizijoje turi kur kas daugiau laisvės.

Įžengė į naują erą O kaip yra šiandien? Kinas ir televizija įžengė į naują erą. Ypač televizija. Seniau buvusi priešprieša tarp šių medijų išnyko, žvelgiant iš paprastų žiūrovų perspektyvos, o atstumas dar labiau sumažėjo. Pastaraisiais metais net galima įžvelgti šių industrijų supanašėjimą arba susiliejimą, turint omenyje, kaip masiškai kino teatruose rodomi franšizių, tęsinių ir kino visatomis vadinamų „Marvel“ bei „DC“ filmai. Kino studijos perėmė televizijos serialų rinkodaros strategijas ir jas pritaikė didžiajam ekranui. Jei matei vieną komikso herojaus filmą, iškart viliojama pamatyti kitą panašų, nes jų siužetai šiek tiek susiję, net susipynę. Visai kaip serialuose. Dėl pastaraisiais metais tradicinę televiziją beveik pakeitusių internetinių plat-

formų bumo („Netflix“, „Amazon Prime“, „HBO“) pasikeitė ir patys serialai. Padidėjo jų biudžetai, kurie susilygino su holivudinių filmų biudžetais, o kartais juos jau ir lenkia („Vakarų pasaulis“ („Westworld“), „Sostų karai“ („Game of Thrones“). Serialų kūrėjams nebereikia užpildyti ilgo sezono tinklelio ir kurti po seriją kiekvienai savaitei 30 savaičių iš eilės. Vieno sezono forma-

Senasis požiūris, kad rimti aktoriai filmuojasi kine, o visi likusieji – televizijoje, visiškai išnyko. tas sumažėjo iki 10-ies serijų ar net 8-ių. Serialai tapo labiau išbaigtomis istorijomis, kurios trumpesnės ir kokybiškesnės. Taip pat senasis požiūris, kad rimti aktoriai filmuojasi kine, o visi likusieji – televizijoje, visiškai išnyko. Dabar jau sunku prisiminti A lygio kino žvaigždę, kuri nesifilmuotų kuriame nors televiziniame projekte. Dėl saviraiškos laisvės kai kurių aktorių vaidmenys televizijoje būna geriausi jų karjeroje.

Puikiai sugyvena Taip pat serialai dažnai virsta filmais, o filmai – serialais. Žiūrovai reikalauja, kad jų mėgstamas televizijos serialas turėtų kino filmą, o kino mėgėjai nori matyti ir mažiesiems ekranams skirtą filmo versiją. Kartais patys režisieriai nusprendžia išleisti savo filmą televizijos platformoms kaip serialą. Taip pasielgė Quentinas Tarantino, filmą „Bjaurusis aštuntukas“ („The Hateful Eight“) išleidęs kaip keturių dalių mini serialą „Netflix“ platformoje ir papildęs jį niekur nematytomis scenomis. Kino ir televizijos ryšys tapo kaip niekada glaudus. Jei kalbama apie kiną, turi paminėti ir televiziją, ir atvirkščiai. Vieno nuo kito nebeskiria kokybės praraja. Skirtumų liko tik du: erdvė, kurioje žiūrima, ir ekrano dydis. Nė vienai industrijai kol kas negresia išnykimas ir abi puikiai sugyvena, sprendžiant iš uždirbto pelno ir parduotų bilietų į kino seansus. Kaip rodo sociologiniai tyrimai, žmonės vis daugiau laiko praleidžia prie ekranų. Seniau buvo tik televizorius ir ekranas kine, dabar sąrašas pasipildė kompiuteriu, planšete ir telefonu.

Q.Tarantino filmas „Bjaurusis aštuntukas“ („The Hateful Eight“) televizijoje pasirodė kaip keturių dalių mini serialas.

Poezijos terapija SVEČIAS

Kaip poezija padeda kenčiantiems iškalbėti save Lapkričio pabaigoje Klaipėdos universitete vyko teorinis praktinis seminaras „Poezija, rašymas ir pagalba traumuotiems žmonėms bei onkologiniams ligoniams“. Ar gali įsiterpti menas, kovojant su agresyvia liga? – jau ne vieną dešimtmetį abipus Atlanto tikinama, kad įvairios meno formos gali turėti savitą poveikį ten, kur tradicinė medicina negali ar jau nebegali padėti. Seminare Klaipėdoje dalyvavo amerikietis Johnas Foxas – žinomas poezijos terapijos specialistas, Poetinės medicinos instituto vadovas. Kristina SADAUSKIENĖ

Pilna netikėtumų kelionė Paskutinę iš keturių viešnagės dienų Lietuvoje sutikęs pasikalbėti J.Foxas sunkiai galėjo nuslėpti nuovargį. Kasdien – kitas miestas, kitas susitikimas, praktinės dirbtuvės. „Atleisk, Kristina, jei kalbu padrikai“, – vis atsiprašinėjo pirštų galais trindamas kaktą. Vėl visu kūnu palinkdavo artyn. Galbūt profesinė liga – būti nepaprastai jautriu pašnekovui. – Pirmą kartą esate Lietuvoje. Kokie mes jums pasirodėme? – Ši kelionė buvo pilna netikėtumų. Išskirčiau tai, kad nežinojau, kokį didelį 46

poveikį šaliai paliko sovietų okupacija – suprantu, kad teoriškai turėjau tai žinoti, bet nežinojau, neturėjau jokio supratimo. Tai labai stipriai mane paveikė. Visa ta istorija jums yra gyva, šalia jūsų. Tas periodas vis pasirodydavo pokalbiuose su žmonėmis per jų potyrius. Jutau didelį tiesos – asmeninės ir universalios – troškimą. Tai labai svarbu, prie to mintimis grįšiu dar ne kartą. Sunku apibūdinti bendravimo su žmonėmis patirtį, tai reikėtų pamatyti. Gaila, kad tie susitikimai buvo vienkartiniai. Turiu tokį Charleso Olsono eilėraštį: „Šiomis dienomis“ („These days“) „Ką beturėtum pasakyti, palik / šaknis leisk joms / kaboti / ir purvą / kad būtų aišku / iš kur jos“ („whatever you have to say, leave / the roots on, let them / dangle / And the dirt / Just to make clear / where they come from“) – jį mėgstu naudoti dirbtuvių pradžioje. Ką

reiškia purvinos šaknys? – kad nereikia stengtis dalykų daryti gražesnių, nei jie yra, kad nereikia atmesti savo istorijos, paveldo. Tai svarbu daugeliui. Po šio eilėraščio žmonėms siūlau patiems parašyti eilėraštį tokiu pat pavadinimu. Dažniausiai jis daug atskleidžia apie dalyvius. Net jei mus skiria kalbos barjeras, žmonės vis tiek rašo iš gelmės. Tai labai stipriai jutau čia, Lietuvoje. Negaliu teigti, kad to nejutau kitose šalyse, tai – universalu. Bet čia to jautrumo ir dvasingumo, jausmo nuoširdumo ir tikrumo jutimas buvo nepaprastai ryškus.

Rašė, kad išgyventų – Papasakokite šiek tiek apie save, kas jus atvedė į poezijos terapiją. ►

SVEČIAS

J.Foxo teigimu, dalydamiesi poezija atrandame bendrą mus vienijantį pamatą.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

SVEČIAS

ten sutikau gydytoją, nukreipusį mane susitikti su moterimi, kuri užsiėmė poezijos terapija. Tai nutiko maždaug 1983-iaisiais. Tuo metu ta moteris jau gal 20 metų dirbo ligoninėse, poeziją naudodama kaip vieną iš gydymo modalumų. Dirbau su ja maždaug trejus metus. Taip atradau savo kelią. Vėliau iš to atsirado ir mano knygos, seminarai, stovyklos, dirbtuvės. Šio seminaro koordinatorė klaipėdietė medikė ir rašytoja Jūratė Sučylaitė 1997 ar 1998 m. buvo rašymo konferencijoje JAV, knygyne ji atrado vieną iš mano knygų. Perskaitė ją ir parašė man, kad labai norėtų užsiimti poezijos terapija. Paskatinau. Jūratė pradėjo nuo nulio. Vis susirašydavome. Praėjusių metų pabaigoje ar šių pradžioje buvau taip sujaudintas to, ką ji sugebėjo nuveikti, kad nutariau, jog tikrai reikia atvykti į Lietuvą.

Vadovauja institutui

Lietuvos uostamiestyje su poete, gydytoja psichiatre, poezijos terapeute, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Holistinės medicinos ir reabilitacijos katedros doc. dr. J.Sučylaite. Vytauto Liaudanskio nuotr. ◄ – Tai ilga ir daugiasluoksnė istorija.

Vaikystėje mėgau rašyti. Kūriau įvairias istorijas, o mano mama jas iliustravo savo piešiniais. Kai buvau penktoje klasėje, nutariau mokykloje pradėti leisti laikraštį. Tai nebuvo poezija – 1967 m., gal skambės keistai, Džeimsas Bondas buvo tikra ikona, tad mano laikraštis vadinosi „005 spauda“. Jame buvo sporto naujienos, pokštai, istorijos. Man tada patiko kurti. Patinka iki šiol. Vėliau sumaniau studijuoti kūrybinį rašymą. Tuo metu, ir tai labai asmeniška šio pasakojimo dalis, mano koja, kuri kėlė problemų visą gyvenimą ir dėl jos praleidau nemažai laiko ligoninėse, buvo amputuota

žemiau kelio. Man buvo 18 metų. Tai buvo intensyvi patirtis. Rašymas buvo išsigelbėjimas. Man visai nerūpėjo kitų nuomonė apie tuos tekstus, man reikėjo rašyti, kad išgyvenčiau. Sugebėjau baigti mokslus, išgyvenau, iš Bostono išsikrausčiau į Kaliforniją. Ten sutikau Stepheną Leviną, jis dirbo su mirštančiais žmonėmis, buvo studijavęs kartu su Elisabeth Kübler-Ross. Gal ši pavardė girdėta ir Lietuvoje? Ji buvo europietė, savo darbu ištraukė mirtį į viešumą, priminė, kad mirtis yra tai, kas nutinka visiems, ir kad galima apie ją kalbėtis. Stephenas pakvietė skaityti eilėraščius jo stovyklose,

– Kokios veiklos šiuo metu užima daugiausia jūsų laiko? – Kai grįšiu iš Lietuvos į Portlandą Oregone, vesiu poezijos terapijos stovyklą. Ji vadinasi „Septynios dovanos“ – poezija medžiuose, upėse, poezija kaip socialinė liudininkė, kai reikia kalbėti apie taiką ir teisingumą. Taip pat vadovauju institutui, kuris finansuoja įvairius į socialiai jautrias grupes nukreiptus projektus – šeimoje prievartą patiriančias moteris, vyrus kalėjimuose, vaikus imigrantus, žmones, kovojančius su priklausomybėmis ar patyrusius sunkias smegenų traumas. Institutas nėra šių projektų vykdytojas – mes ieškome finansavimo jiems. Dar rengiu poezijos terapijos specialistų mokymų programą – nuo 2012 m. jau išugdytos dvi jų kartos. Kitą mėnesį mokytis pradės nauja grupė – dešimt žmonių lankys trejų metų trukmės programos užsiėmimus. Vėliau jie savarankiškai dirba – su benamiais, vaikais – veiklų spektras tikrai platus. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad daug laiko skiriu paieškai išteklių, kuriais galiu aprūpinti kitus. Pavyzdžiui, jei tau įdomu dirbti su tam tikra jautria grupe, suvesiu su reikiamais žmonėmis, nukreipsiu tinkama linkme, rekomenduosiu reikalingą literatūrą – trumpai tariant, pasistengsiu, kad galėtum kuo efektyviau daryti tai, ką

SVEČIAS

nori. Nereikalauju, kad žmonės dirbtų taip, kaip aš – visi turime skirtingą stilių, bet pabrėžiu, kad būtų atsargūs ir jautrūs savo darbe, tame, kaip prieina prie problemos. Man jau 64-eri. Iki dabar netikiu, kaip greitai eina laikas. Jau reikia kažko, kas artimiausioje ateityje perimtų mano darbus.

Rašymas – savirefleksija – Poezijos terapijos terminas Lietuvoje nėra labai plačiai skambantis, šiek tiek daugiau žinome apie biblioterapiją. Gal galite apibūdinti, kuo šie dalykai skiriasi? – Tai nėra visai svetimi terminai. Biblioterapija apima bet kokios knygos, bet kokios literatūros naudojimą, joje galima naudoti net filmų ištraukas. Labai platus galimybių laukas. Poezijos terapija yra tikslingas poezijos naudojimas, siekiant tam tikro tikslo. Pavyzdžiui, jei dirbu su kenčiančiais veteranais, galbūt naudosiu veteranų parašytus eilėraščius, kuriuose jie galės atpažinti tuos pačius juos kamuojančius dalykus – izoliaciją, skausmą, traumas. Poezijos terapijos metu skaitomas eilėraštis, iš jo imama eilutė, ir, jei žmogus sutinka, – čia ne mokykla, nėra nieko privalomo – jis rašo

Poezijos terapijoje svarbūs abu – sužadinantis ir išreiškiamasis – aspektai. Sužadinantis – eilėraščio naudojimas, kreipiantis į žmogų. Išreiškiamasis – kai tas žmogus atsako savo eilėraščiu. savo eilėraštį. Poezijos terapijoje svarbūs abu – sužadinantis ir išreiškiamasis – aspektai. Sužadinantis – eilėraščio naudojimas, kreipiantis į žmogų. Išreiškiamasis – kai tas žmogus atsako savo eilėraščiu. Kai žmogus rašo savo eilėraštį, pastarasis nėra kritikuojamas, neisiu per jį su raudonu pieštuku. Išklausysiu tą eilėraštį ir jį išgirsiu, gerbsiu jį. Pavyzdžiui, vienas iš būdų, kurį naudoju, jei žmogus skaito savo eilėraštį ir jame yra mano dėmesį patraukianti eilutė,

vietoj to, kad sakyčiau „ką tai reiškia?“ ar „gal galima būtų sakyti taip?..“, tiesiog ją atkartoju. Poezijos terapijoje rašymas yra svarbus kaip savirefleksija. Nekritikuojame, neanalizuojame ir nedekonstruojame eilėraščio. Leidžiame jam būti tokiam, koks jis yra. Poezijos rašymas padeda žmogui atrasti ar atgauti unikalų, savą kalbėjimo būdą. Dalydamiesi poezija atrandame bendrą mus vienijantį pamatą. Tai labai svarbu.

Be išankstinio nusistatymo – Poezijos terapijoje rašymas yra būtina proceso dalis? – Niekas nereikalauja, kad žmogus iškart rašytų. Būna tokių, kurie ateina į susitikimus ir gali juose tiesiog tyliai sėdėti kelias savaites. Atrodo, niekaip nedalyvaudami. Eilėraščių skaitymas taip pat yra svarbus. Pamenu, kai viena iš mano mokytojų buvo netoli mirties, lankydavau ją hospiso namuose. Per mėnesių trukmės laikotarpį ji manęs vis prašydavo jai skaityti poeziją. Tuo metu, kai ji jau kurį laiką nebekalbėjo su manimi ir net nežinojau, ar mane begirdi, vis tiek skaitydavau jai. Kartą skaičiau persų poeto Rumi eilėraštį. Jį skaitydamas kambaryje pajutau kažką. Lyg į ežerą būtų kritęs akmuo ir nesukėlęs raibulių. Tik kritęs. Pajutau kažką labai gilaus. Mano mentorė tuo metu pakėlė pečius nuo pagalvės, pasisuko į mane ir aiškiu balsu sukomandavo: „Perskaityk šį eilėraštį dar kartą.“ Tai turbūt buvo paskutinis dalykas, kurį ji man pasakė, ir paskutinis dalykas, kurį pasakiau jai. – Papasakokite šiek tiek apie poezijos terapijos procesą. Kiek ji trunka, kas joje svarbiausia? – Tas procesas kaskart yra labai individualus. Štai kartą dirbau ligoninėje su vaikais, kurie turėjo įvairių fizinių negalių. Dirbau individualiai su kiekvienu po 15 minučių. Viena iš pacienčių buvo 13-os metų, ji turėjo smegenų aneurizmą, kuri paveikė jos mobilumą ir kalbą. Buvo praėję metai po ją ištikusios nelaimės. Sėdėjome vienas prieš kitą už stalo, kaip tu ir aš dabar. Pasakiau jai trumpą eilėraštį: „anksti vieną rytą, kai paukščiai giedojo, turėjau savyje kitą širdį“ („early one morning when the birds were

singing I had another heart in me“). Trumpas haiku. Mergaitė, išgirdusi šį eilėraštį, staigiai iškėlė abi rankas į viršų ir sušuko: „Nekenčiu ryte giedančių paukščių!“ Nesijuokiau. Nekomentavau jos teiginio. Aišku, man jos reakcija ir ekspresyvumas pasirodė fantastiški, juk viena jos ranka buvo įtvare. Paklausiau, ką ji pati norėtų pasakyti. Ji nerašė, bet padeklamavo nuostabų eilėraštį apie savo ligą, apie savo tėvų ir savo pačios reakciją į ją. Ką noriu tuo pasakyti? Kad labai svarbu neturėti išankstinio nusistatymo, ką eilėraštis gali ir turi padaryti. Puiku, kad jo neturėjau, kai susitikau su šia mergaite. Pabendravome 15 minučių ir ji išėjo. Ją lydėjusi personalo atstovė vėliau sakė, kad mergaitė koridoriuje replikavo, kad jai buvo smagu. Tik pagalvok apie tai. Ji kalbėjo apie tai, kas labai svarbu, skausminga, daužo širdį, bet ji buvo kūrybiška, rado, kaip apie tai kalbėti. Tai jai suteikė erdvės kvėpuoti. Girdėjau, kad vėliau ji šį eilėraštį skaitė „open mic“ renginyje ligoninėje. Poezijos terapijoje labai svarbu gerbti kiekvieno žmogaus erdvę, teisę kalbėti apie savo patirtis taip, kaip jis nori. Vienas iš esminių dalykų, kad žmogus ne pragmatiškai suprastų, bet pajustų eilėraštį. Prašau žmones kelis kartus skaityti eilėraštį. Pirmą kartą skaito sau, antrą – jau kitiems, jis skamba „pilnai“. Taip pat mėgstu prašyti skaityti atsistojus – tada skaitoma visu kūnu.

Atverti tai, ką reikia – Skaitymas, poezijos ar prozos, yra individuali patirtis ir kiekvieną paliečia vis kitaip. Populiariojoje literatūroje skaitant apie biblioterapiją apskritai – nemažai receptinių patarimų, kokiais atvejais gali pagelbėti viena ar kita knyga. Viena autorė tai įvardijo kaip literatūrinį persekiojimą („lit bullying“). Ar sutiktumėte, kad tai viena iš grėsmių ir poezijos terapijos praktikoje? – Tai labai geras klausimas, Kristina. Taip, tikrai tai yra viena iš rizikų. Viena iš būtinų sąlygų – kad poezijos terapijos praktikas iš žmogaus kažko nereikalautų. Tai būtų neetiška, neatleistina. Patirtis padeda. Pats turėjau patirčių, kurios išmokė, kas veikia, o kas ne. Labai svarbu būti jautriam ir atidžiam, stebėti, kas vyksta. ► 49

SVEČIAS

◄ Jei dirbant grupėje yra vienas narys, kuris kalbantįjį nuteikia taip, lyg pastarasis būtų kažkuo nusižengęs, reikia daug patirties ir gabumų tam pokalbiui nukreipti pozityvia linkme. Būtina užsiėmimų pradžioje sukurti pasitikėjimą. Tai nutinka ne iš karto. Manau, kad pats jau turiu patirties, kaip su manimi bendraujantiems žmonėms sukurti saugią aplinką, kurioje jie gali laisvai pasakyti, ką turi pasakyti. Ir moku pasirinkti eilėraščius, kurie leidžia jiems reaguoti. Pasikartosiu, manau, kad tai labai svarbus klausimas. Dėl receptinių patarimų – netikiu universaliais receptais. Tokiu atveju žmogus, kuris kreipiasi į tave, pats tarsi išmetamas iš lygties. Lyg jis būtų nesvarbus. Kita vertus, kad ir koks būtų eilėraštis, svarbiausia – poezijos terapijos praktiko elgesys. Tas žmogus turi būti atidus, įsiklausantis, nesikišantis, bet palaikantis. Tik toks gali rasti tinkamiausią būdą atverti tai, ką reikia.

Vilties, supratimo link – Minėjote, kad mokate parinkti tinkamus eilėraščius. Papasakokite, ką tai reiškia. Kokie jie turi būti? – Taip, turiu sukaupęs nemažai eilėraščių, kurie mano praktikoje pasirodė veiksmingi. Kad ir kiek kartų naudočiau, jie dažniausiai sukelia pozityvų atsaką. Jau minėtas „Šiomis dienomis“ – jį naudoju daugybę metų. Jis padeda sukurti aplinką kalbėjimui apie kiekvieno žmogaus tiesą – tokią, kokia ji yra, nenudailintą. Kartais būna, kad eilėraštis nerezonuoja, bet tai nereiškia, kad kažkas negerai su tuo žmogumi – atidėsiu tą eilėraštį į šalį ir imsiu kitą. Rasime kažką, kas veikia. Atsirenkant eilėraščius poezijos terapijai, remiamasi „iso principu“ – jo esmė, kad kūrinio emocija ar tema sužadins pozityvią atsakomąją reakciją grupėje. Siekiu, kad mano atrenkami eilėraščiai savyje turėtų posūkį vilties, priėmimo, supratimo link. Kai kviečiu žmones rašyti savo eilėraščius, taip pat naudoju seniai patikrintą eilėraštį, kuris išreiškia leidimą saugoti savo patirtis, pasirinkti jomis nesidalyti, susitaikyti su jomis, bet taip pat kviečia jas mylėti kaip vaikus. Tai svarbu, nes suaugusieji dažnai turi žaizdą, susijusią su jų kūrybišku balsu, su tuo, kaip jie gali laisvai 50

reikšti mintis. Kažkas jiems kažkada pasakė, kad jie tai daro netinkamai, kad jų kūryba nevertinga. Kaip tik šįryt laiške skaičiau, „Mano mokytojas vaikystėje sakė, kad visai neturiu vaizduotės.“ Nieko keisto, kad žmonės nenoriai atsiveria. Suprantu ir gerbiu tai. Jų patirtis tokia, kokia yra. Kai žmonės rašo, taip pat neprašau, kad jų kūriniai būtų pozityvūs, tai gali būti labai pliki jausmai. Nesakysiu, kad rašytų pozityviai, bet man svarbu, reaguojant į jų eilėraščius, atsakyti taip, kad palikčiau galimybę atsirasti pozityvumui. Gal yra eilėraštyje neviltimi alsuojantis fragmentas, bet galiu paprašyti, kad papasakotų daugiau apie jį. Taip pat manau, kad žmonės gali kur kas daugiau, nei manome, kad jie gali. Ypač nuvertinami vaikai. Jie kur kas protingesni, nei mano suaugusieji. Labai daug išmokau dirbdamas su vaikais. Dalijuosi vaikų eilėraščiais su suaugusiaisiais. Tai padeda sumažinti suaugusiųjų gynybinę poziciją. – Kokios, jūsų nuomone, yra poezijos terapijos ribos? – Tai labai aktualus klausimas, kuriam reikia skirti tinkamą dėmesį. Trumpai tariant, kai kuriems žmonėms tiesiog reikia vaistų. Poezijos terapija gali padėti atsijojant, kas svarbu, bet biologiniam balansui sureguliuoti reikia vaistų. Svarbu nekurti kažkokių nepajudinamų teiginių apie poeziją. Kartais galima išbandyti viską ir žmogus vis tiek neatsivers. Tada siūlyčiau bandyti kažką kita. Svarbu, kad aš nemanyčiau, jog tai panacėja ar atsakymas į visus klausimus.

Visumos pojūtis – PBS televizijos dokumentiniame filme „Gydantys žodžiai“ („Healing words“) dirbate ligoninėje greta gydytojų. Gal galite šiek tiek papasakoti apie patirtį ligoninėse? – Svarbiausia – atvirumas. Ypač gydytojų. Minėtame filme yra trys gydytojai ir jie atstovauja trims aspektams, kodėl poezija gydant yra svarbi. Gydytojas Robertas Lawrence’as pats buvo gaisre ir smarkiai apdegė; jis naudojo poeziją išreikšti save, tai jam padėjo ir jis žinojo, kad tai taip padės ir jo pacientams. Neurologas Michaelis Okunas tyrinėjo poezijos terapiją ir kalba apie ją moksliškai. Gydytojas Johnas Graha-

mas-Pole’as naudojo poeziją su pacientais. Esminga, kad jie visi yra atviri. Manau, kad gydytojai gali būti tiek susitelkę į ligą, problemą, kad pamiršta matyti žmogų. Gydytojai filme supranta, kad medicininis paruošimas šiek tiek ribotas, į jį neįtrauktas žmogaus pažinimas. Jei galite, pažiūrėkite šį filmą – pamatysite, kaip bendraujama su pacientais ir kaip jie reaguoja. Reikia daugiau būdų, kaip meną medicinoje naudoti plačiau. Man patiko bendrauti su Klaipėdos universiteto rektoriumi, jis pasirodė atviras naujoms idėjoms, tai labai svarbu. Svarbu būtų pasiekti gydytojus jų mokymosi vietose. – Nugirdau, kaip kalbėdamas su rektoriumi išskyrėte gydymo ir sveikimo sąvokas. Gal galite plačiau paaiškinti, kaip jas skiriate? – Ligoninėse žmonės yra gydomi, bet jos mažiau rūpinasi sveikimu. Sveikimas man reiškia asmens vientisumą, pilnatvę. Menas padeda pasiekti tą visumos pojūtį. Poezijos terapijos užsiėmimuose kartais, rašydami savo eilėraščius, žmonės žino ir supranta, kad jie niekada nepasveiks, bet rašo apie savo gyvenimą kaip apie svarbų ir unikalų. Taigi net tokiais atvejais, kai gydymo laikas baigiasi, kai nieko nebegalima padaryti, sveikimo laikas nesibaigia. Kalbu apie tą visumos siekimą. Mano mama buvo labai protinga moteris ir kritiška mano poezijai. Nebijodavo pasakyti, jei, jos nuomone, parašiau kažką negerai. Išmokau būti atsargus su ja dalydamasis savo kūryba. Pamenu, kai ji buvo grįžusi iš hospiso namo ir gulėjo mirties patale, draugas jai buvo ką tik pagrojęs Johanneso Brahmso kūrinį. Ji pasakė, kad susitaikė su mirtimi. Pasilenkiau prie jos ir patikinau, kad ji tuoj bus „sutaikyta“. Tą minutę prisiminiau vieną sau pačiam rašytą eilėraštį. Paklausiau mamos, ar galiu jį jai paskaityti. Kai ji buvo mergaitė, daug laiko praleido Kolorado Uoliniuose kalnuose. Mano eilėraštyje taip pat buvo kalnai. Norėjau pasidalyti kažkuo, kas man buvo svarbu, juk jos greitai nebebus su manimi. Ji sutiko. Kai perskaičiau eilėraštį, nusišypsojo ir užmerkė akis – kelis kartus pakartojo: „Man patinka, labai patinka.“ Pajutau gilų jausmą, kad susitikome per šį eilėraštį. Ta akimirka mums abiem buvo svarbi. Po trijų dienų ji mirė. Tai buvo ilgas pasakojimas apie skirtumą tarp gydymo ir sveikimo.

GINTARO LAŠAI

Šį tekstą galėtų parašyti algoritmas Kai-Fu Lee. DI supervalstybės: Kinija, Silicio slėnis ir naujoji pasaulio tvarka. Kitos knygos, 2019, 326 p. Dainius VANAGAS

Dirbtinis intelektas puikiai mąsto, tačiau sunkiai judina pirštus. Praeis daug laiko, kol jis išmoks užsiūti su adata kelnių kišenę, bet nereikės ilgai laukti, kol jis ims tvarkyti mūsų sąskaitas, atrašinėti į žinutes, skaityti dokumentus ir pateikti jų santrumpas, versti, redaguoti ir kurti tekstus. Arba rašyti jiems recenzijas. Dirbtinis intelektas tai darys kitaip nei žmogus. Kitaip ne visada reiškia geriau – bet šįkart reikš. Įprastai recenzentas vienam kūriniui parašo vieną recenziją. Jis sukuria apgalvotą tekstą, pateikia koncentruotas pastabas, išdėsto argumentus arba jų trūkumą. Jis nerašo trijų, penkių, septynių tekstų tam pačiam kūriniui, jis nerašo tekstų, kurie vienas kitam prieštarautų, atstovautų skirtingoms pažiūroms ar socialinėms grupėms. Ne, recenzentas kruopščiai pateikia vienkartines savo įžvalgas, sudėlioja akcentus, stengiasi pagrįsti savo estetinę pajautą ir primesti ją kitiems, kurie – kaip jis viltingai tikisi – galbūt skaito jo tekstą. Savo ruožtu dirbtinis intelektas neturi preferencijų ir noro įtikinėti (nebent turi tokį nurodymą) – jį domina galimybės. Dirbtinio intelekto algoritmas galės parašyti tūkstantį skirtingų recenzijų tam pačiam kūriniui, pritaikydamas skirtingas literatūros teorijas, remdamasis skirtingais teksto bruožais ir interpretacijomis, požiūriais ir milžiniška tekstine atmintimi. Jis galės parašyti 500 teigiamų recenzijų ir 500 neigiamų recenzijų tam pačiam kūriniui per 0,8 sek. Dirbtinio intelekto nedomins, kokia yra objektyvi kūrinio vertė – jį domins, kokia vertė galėtų būti, kokią vertę įmanoma įžvelgti. Jo duomenų saugyklose glūdės visos

kada nors parašytos recenzijos, straipsniai, disertacijos ir analizės. Kitaip tariant, visa rašytinė žmonijos patirtis – ir dirbtinis intelektas naudosis ja laisvai, lengvai tarsi pirkinių sąrašu, priklijuotu prie šaldytuvo. Dažniausiai recenzentas rašo tai, kas jau yra parašyta, ir sunkiai vargsta bandydamas sugalvoti tai, kas jau yra sugalvota. Jis negali patikrinti ir apžvelgti visko, kas jau yra sukurta, todėl kartojasi to nežinodamas. Tačiau dirbtinis intelektas visa tai žinos. Jis galės skolintis nušlifuotas frazes iš nesuskaičiuojamos gausybės tekstų ir jas keisti, jungti, karpyti, tobulinti, adaptuoti. Jis galės išbandyti visus įmanomus ir galbūt neįmanomus variantus; ne visi ir ne iškart bus vienodai sėkmingi, bet ilgainiui jis ištobulins savo beribius sofistinius gebėjimus. Recenzentas sugeba apdoroti labai mažą dalį turinio, kurį pateikia tekstas. Jis nuskaito paviršinę prasmę, suvokia stilių, braižą, turi konteksto pojūtį ir keletą kitų puikių savybių – bet tai ir viskas. Dirbtinis intelektas akimirksniu galės apdoroti tokius duomenis, kuriuos žmogus įprastai ignoruoja; ne todėl, kad jie būtų nereikšmingi, o veikiau todėl, kad žmogus nemoka ir nemato reikalo juos analizuoti. Kitaip tariant – nelaiko jų relevantiškais. O dirbtiniam intelektui nėra nieko, kas būtų nerelevantiška. Jis galės akimirksniu nurodyti, kurių balsių tekste daugiausia, koks vidutinis pastraipų ar sakinių ilgis, kiek yra veiksmažodžių, būdvardžių ar daiktavardžių, koks žodis tekste dažniausiai pasikartoja ir su kokiais junginiais, kiek yra kablelių, taškų ar šalutinių sakinių. Jis žinos, kiek skyrių baigiasi kairiame puslapyje, o kiek – dešiniame, jis įvertins giluminę sakinio struktūrą, jo ilgį skyrių pradžioje ir pabaigoje, jis suskaičiuos, kiek žodžių skiriama apibūdinti žmonėms ir daiktams, koks santykis tarp būtojo, esamojo

ir būsimojo laiko, kas bendra skyrių pavadinimams, kokiomis techninėmis žiniomis remiamasi, ar yra klaidų ir kokios jos. Jis suskaičiuos, kiek tekste vartojama norminės kalbos, tarptautinių ar užsienio kalbų žodžių, įvertins kalbines tendencijas ir įtakas, raidžių dydį, tarpus tarp eilučių ir žodžių, lygiavimą, tikrinių ir bendrinių daiktavardžių santykį. Dirbtinis intelektas galės skaitline išraiška įvertinti tekste esančių originalių minčių ir sakinių kiekį, sugretinti tekstą su kitais saugykloje esančiais tekstais, suskirstyti į kategorijas ir pateikti sąsajas. Jis įvertins pardavimų statistiką ir reitingus, leidybos rinką, klimato sąlygas, akcijų biržų kursus, šildymo, vandens ir nekilnojamo turto kainą, vidutinį atlyginimą, interneto greitį, geopolitinę situaciją ir daugybę kitų parametrų. Šie duomenys tik iš pažiūros atrodo nereikšmingi ir nesusiję su tekstu, bet dirbtinis intelektas sugebės įžvelgti netikėtas koreliacijas ir paversti jas reikšme. Jis tai puikiai sugeba, tai jo arkliukas – dirbtinis intelektas sugebės ne tik imituoti įvairius žmogaus požiūrius ir vertinimus. ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ Jis galės įžvelgti tokias reikšmes, kurių žmogus iki šiol nebuvo įžvelgęs; atskleis tokius vertinimo ir suvokimo būdus, kokie anksčiau nebuvo taikomi. Dirbtinis intelektas pabrėš ne suvokiamą turinį, o jo suvokimo procesą. Jis parodys, ką apskritai galima daryti su turiniu, kaip jį eksploatuoti ir įsisavinti. Dirbtinis intelektas ras argumentų pagrįsti bet kurią poziciją, ir jo argumentai bus stiprūs, paremti subtiliomis sąsajomis ir įžvalgomis. Ir tuomet skaitytojas galės rinktis iš tūkstančių būtent jam parengtų recenzijų – galbūt tą, kuri labiausiai atitinka estetinę jo pasaulėjautą, jei jis ieškos šaltinio, patvirtinančio ir sustiprinančio pirminę jo nuomonę. O galbūt tą, kuri labiausiai prieštarauja jo įsitikinimams – jei norės pasiginčyti. Arba tą, kuri pateikia kraštutinius vertinimus – jei norės susipažinti su mąstymo įvairove ir keistybe. Arba tą, kuri laikosi klasikinių recenzijos žanro taisyklių – jei norės rafinuotos kritikos. Arba tą, kuri laužo kanonus ir vargiai bepavadinama recenzija – jei norės kūrybinio įkvėpimo. Arba tą, kuri padeda apsispręsti, ar pirkti – jei ieškos kalėdinės dovanos. Arba bet kurią kitą, kuri tuo metu jam pasirodys naudinga. Dirbtinis algoritmas, rašantis recenzijas, bus iš tiesų puikus dalykas: jis privers pasaulį atrodyti taip, kaip norėtume jį matyti. O kai suprasime, kokia nesąmonė iš to išėjo, bus jau per vėlu ką nors keisti.

Dirbtinio intelekto tyrinėtojas ir vystytojas Kai-Fu Lee savo knygoje „DI supervalstybės: Kinija, Silicio slėnis ir naujoji pasaulio tvarka“ apžvelgė Kinijos ir JAV technologinius ir vertybinius skirtumas, pateikė dirbtinio intelekto raidos santrumpą ir nubrėžė ateities gaires. Kol autorius rašo apie praeitį, DI intelekto raidą ir šiandieninį kontekstą, jį skaityti įdomu ir verta: jis pateikia informatyvių įžvalgų, faktų, paralelių, supažindina su Kinijos technologiniu lauku, socioekonominėmis sąlygomis. Maišo nebent pernelyg lėkštas, salstelėjęs stilius ir kokie 90 puslapių egocentrizmo. Tačiau kai autorius pradeda rašyti apie ateitį ir galimus jos scenarijus, padėtis tampa nevaldoma. Nepaisant Kai-Fu Lee kompetencijos technologijų srityje, jis ima tuščiažodžiauti ir dalytis sentimentaliomis abstrakcijomis, stokodamas drąsių, konkrečių įžvalgų. Knyga puikiai tinkanti pavartymui, bet ne skaitymui. 52

Iš rinkinio „ S Ramūnas ČIČELIS

*** Hienos Drasko kūną Paklydęs Miestas Ir Tu Su visais Keleiviais Į Niekur Amžinybę Rojų Skaistyklą Pragarą Į žemę Po ją Mes vaikščiojam Ten, Gera žinoti *** Velnias. Einu paskui Bet Ne Į Jį. Virvė Gali Bet nenori Negali Gyventi Nori Likti Su jais Tavyje.

*** Nežinoma Žemė Artojas Laukas Beria Tave Į gilumą. *** Gaila Tu ne vienas Lazda Seniams Ir žaislas Vaikams Gerklos Uždūsti Susitiksime Kitoje pusėje. *** Juokas Iš savęs Klausimas Nori gerti? Negaliu Nuryti Vanduo Ir tirščiai Tavo rankose. *** Kablys Žuvys Tinkle Pamoju Tau Gudrus Kabliukas

GINTARO LAŠAI

„ Siena“ Triukas Ruletė Korta Bilietas Į Pragarą. *** Ranka Siekia Tavo Krūtinės Ji perverta Ieties Šonkaulis – Gyvybė Ar Žiaurumas? *** Dovana Iš Berlyno Sodoma Gomora. Pokalbis Su Tavimi Žvelgiant į Nuotrauką Tu – gėris. *** Barzda Plaukai Dantys iššiepti Kąsti Išminčius Prie tvoros Statinėje Seniausias

Išminčius Tu. *** Kryžius Keturi Veidai Janas Dviveidis Tai Aš *** Nagas Lūžis Mirtina Skeveldra Kariai Dievo Be rankų Kojos Plauti Jas Sunku Būtina –

Živilės Dementavičiūtės / eFoto nuotr.

Ugnies Spalva Vaivorykštė

Gatvė Didmiestis Paryžius Luvras

Lašas

Tu Dangiška Šypsena

Alus Vydūnas Iksas

***

Mes Nieko Nežinome Viskas

Dangus Teptukas Nudažyti Jam

***

Parašyta Tavo Rašte 53

GINTARO LAŠAI

Kas kiro gintar ų Daiva Molytė-Lukauskienė. Kaip kiras gintarus rinko. Pasakaitės. Homo liber, Vilnius, 2019, 38 p. Marijus ŠIDLAUSKAS

Mūsų krašte prie Baltijos mokančiųjų rašyti vaikams netrūksta. Galima kalbėti jei ne apie Klaipėdos mokyklą, tai bent kolegiją, kurioje vaisingai darbavosi R.Černiauskas ir A.Každailis, tebesidarbuoja S.Poškus ir D.Kudžmaitė, N.Kepenienė ir R.Kairienė. Čia įspaustos ir vaikų literatūros klasiko P.Mašioto bei vaikams rašiusių I.Simonaitytės, P.Tarasenkos, K.Kauko, J.Liniausko, T.S.Butkaus ir kitų pėdos. Vaikų literatūra yra suviliojusi net didįjį skeptiką G.Grajauską, kurio „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ skirtos, anot autoriaus, arba labai trenktiems suaugusiesiems, arba labai išmintingiems vaikams. Kadangi priklausau pirmajai mirtingųjų kategorijai ir nesu vaikų literatūros žinovas, ne visai atsakingai pasidalysiu keliomis mintimis šia tema. Iš savo kuklaus pažinimo lagaminėlio ta proga siūlau du „pranešimus spaudai“: 1) įspūdingiausia pastarųjų metų vaikų literatūros knyga man yra Kate Di Camillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. 2) Čekijoje kasmet balandžio 2-ąją, Hanso Christiano Anderseno gimtadienį, vyksta viešųjų bibliotekų tinklo organizuojami renginiai „Naktis su Andersenu“, kurių metu vaikai bibliotekose gali pasilikti nakvoti – kad taip ir Lietuvoje, kur 2019-ieji paskelbti čekų literatūros vertimo metais... Bet kad tokie nakvynės namai (šalia jaukių literatūros kavinių, arbatinių ar šiaip užeigėlių) pas mus rastųsi, tikriausiai koks nors žaibas turėtų trenkti į kokį nors labai labai suaugusį Kultūros komitetą, taigi tikimybė nedidelė... Sakoma, kad vaikams reikia rašyti kaip suaugusiesiems, tik geriau. Turima 54

galvoje – skaidriau, įdomiau, nuotaikingiau. Nūdienos praktikoje dažniau pasitaiko kitaip – rašoma iš esmės taip pat kaip suaugusiesiems, tik vaiduokliškiau, įmantriau, dirbtiniau. Ir, dažniausiai, banaliau. Kodėl taip atsitinka, galima svarstyti ilgai ir nuobodžiai, tačiau viena priežastis akivaizdi – vaikų literatūros, ypač jos leidybos ir prekybos pasaulis juk žymiai patrauklesnis, o kalbant suaugusiųjų kalba – kur kas labiau finansiškai motyvuojantis. Žinoma, kad rašymas vaikams yra ne vieną išgelbėjęs iš ekonominės ar kūrybinės krizės, nors iš talento stokos neišgelbėjo nė vieno. Pastaruoju požiūriu vaikai negailestingi – jie naivūs, tačiau falšą ir apsimetinėjimą atpažįsta neklystamai. Kita vertus, turime pripažinti, kad modernybė vaikiškumo sampratą gerokai pakoregavo. Antai S.Freudas, savo amžininkų pykčiui ir visų politkorektiškų pedagogų siaubui, vaiką vertino kaip polimorfinį iškrypėlį. O XX a. rašytojai vaikų sužvėrėjimo pavyzdžius jau apmąstė kaip rimtą įspėjimą žmonijai – pakanka prisiminti W.Goldingo romaną „Musių valdovas“, kuriame atvirai parodoma žmogaus prigimties tamsa. Ir vis dėlto vaikams rašoma kitaip. Čia nevalia piktnaudžiauti neišbaigtumu, fragmentiškumu, žaisti mįslingomis potekstėmis ar nutylėjimais. Čia privalu kur kas atsargiau dozuoti lyrinės melancholijos ar egzistencinės refleksijos antplūdžius, idant neprislėgtum vaikiškos sielos suvelta beprasmybės migla. Vertinti vaikų literatūrą taip pat keblu. Ji, regis, priklauso vaikams, tačiau ją valdo, t. y. kuria, aiškina, vertina ir rekomenduoja suaugusieji. Įskaitant ir tuos abiejų lyčių suaugusius asmenis, kuriems trūksta sveiko vaikiško trenktumo. O juk, nuosekliai mąstant, turėtų ar bent galėtų vertinti vaikai, jų ranka ir širdimi turėtų būti patvirtintas galutinis

nuosprendis literatūros istorijoje. Nes vaikų ir suaugusiųjų skonis vis dėlto skiriasi. Tarkim, vertindami gintarą suaugusieji dairosi kuo glotniau nušlifuotų, kuo įmantresnių papuošalų, o vaikus labiausiai domina natūralūs gintaro luistai su inkliuzais. Vaikas daiktą vertina kaip daiktą, o ne kaip turtą. Pametęs auksinį pinigėlį ar radęs gintarėlį jis verkia arba džiūgauja dėl brangaus žaislo, o ne dėl to, kad nustojo arba įgijo dar vieną turto dalelę, naudos ir pelno nešėją. Tad logika neatremiama: menininkas – didelis vaikas; kur yra vaikų, ten tebesitęsia aukso amžius; Lietuvos auksas – gintaras. Poetė ir dailininkė Daiva Molytė-Lukauskienė šiais metais išleido gražią gintarinių pasakaičių knygelę „Kaip kiras gintarus rinko“. Kadangi tai ir paveikslėlių knyga, kur tekstas ir vaizdas vienodai svarbūs, būtina pažymėti, kad šį leidinį, kaip ir ankstesnes savo knygas, piešiniais papuošė pati autorė, dizainą kūrė Živilė Jackūnaitė-Šantarienė, o išleido poetų mėgstama leidykla „Homo liber“. Pakeliui į šią vaikams skirtą knygą ši autorė išleido keturis poezijos rinkinius, kurių paskutinysis, „Baltojo kiro giesmynai“, neliko nepastebėtas kritikų ir 2013 m. pelnė Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją. Pastaroji knyga išsiskiria pajūrio ir pamario motyvų gausa, vandenų alsavimas ir jūros kvapas čia jau įgauna lyrinės energijos, gebančios pajūrio gamtovaizdį paversti sielovaizdžiu. Įdomu, kad šią knygą „Duryse“ („Gintaro lašai“, 2012 10 25) recenzavusio Dainiaus Vanago vertinimas taip pat primena krintančią ir kylančią Baltijos bangą. Iš pradžių kritikas poetės eilėraščius paskelbia mažai ko vertais (neapdorotų, nesustyguotų įspūdžių rinkinys, kupinas lėto, kone nejudančio laiko vaizdinių; blanki, monotoniška raiška ir minimalistinė stilistika, paralyžiuojanti visas

GINTARO LAŠAI

r ų maišelyje?

pastangas eilėraščiams atsiskirti vieniems nuo kitų, tapti savarankišku kūnu, krauju, kalba). Tačiau netrukus ima ginti „mažųjų kūrėjų“ teisę į vienadienę kultūrą, kuri priešinama elitinei kultūrai (kuriai kategorijai priklauso „Baltojo kiro giesmynų“ autorė, darosi neaišku) ir kurios šviesoje „tiesiami keliai ir gydomi pacientai, taisomi kompiuteriai ir ruošiamas maistas restoranuose, pasirašomos sutartys ir siuvami batai“. Aistringa ginamoji kalba baigiama pakiliu himnu popkultūrai bei neišsenkančioms jos humanizavimo galioms. Kitaip tariant, kritikas iš pradžių diskvalifikuoja, o paskui reabilituoja, reikalaudamas gerbti kiekvieną kultūros apraišką be išlygų ir įspėdamas trumparegius kolegas nesišvaistyti kritikos kardu. Tik nežinia, kodėl šio paskutinio reikalavimo nesilaiko pats, dažnoje recenzijoje kirsdamas iš peties taip, kad maža nepasirodo. Betgi ne apie tai daina. Šiuokart svarbu pastebėti, kad būtent iš šios knygos ir atskrido kiras Aidis Va-

karis pas vaikus gintarų rinkti. Atskrido pakeitęs įvaizdį, atsinešdamas turtingą spalvų paletę ir iš baltojo persidažęs į rudagalvį. Ką gi randame kiro suneštame gintarų maišelyje? Pirmiausia tai tikslingai bei turiningai papasakota

Kas ją perskaitys, jausis tarsi gavęs dovanų gintarų maišelį. ir apdairiai sušiuolaikinta stebuklinė pasaka, sudaryta iš penkių gintarinių pasakaičių. Toji archetipinė pasaka baltiškai-lietuviška, atremta į mitologiją, kurioje žmogaus siela dažnai įsikūnija į paukštį. Prisiminkime „Sigutę“, kur našlaitė įkrenta į pamotės iškastą žarijų duobę, bet iš pelenų, juos palaižius karvutei, pakyla ir išskrenda antytė. Kita šios istorijos magiškojo paveldo šaknis ir vandenų akompanimentas – „Eglė žalčių

karalienė“, taip pat M.L.Rėzos baladė „Dainuojanti jūros mergelė“, iš kurios siužeto Maironis išaugino „Jūratę ir Kastytį“. Rėzos pėdsakas labai konkretus – tą valandėlę, kai Aidis Vakaris nusprendžia pasvajoti apie svarbiausius dalykus gyvenime ir tolumoje išvysta žvejų laivą, pasigirsta paukščių choro atliekama daina „Parbėg laivelis nuo Venčio rago, o tam laively sėd jaunas bernelis...“ – tai viena mėgstamiausių Klaipėdos krašto dainų iš garsiojo Rėzos rinkinio. Šios pasakos kodas galėtų vadintis gintaro pažinimo kelias (toks aiškinimas turėtų paglostyti savimeilę „Gintaro lašams“ ir jų ilgamečiam sudarytojui Gintarui G. – ne visai atsakinga M.Š. pastaba). Einant šiuo keliu, pasakojama amžių amžius užtrukusia istorija, kaip Senosios Fenoskandijos pušų-gintarmedžių sakai per milijonus metų tapo gintaru, kurį šiandien išplauna Baltijos bangos. Tačiau, norint susižvejoti pačius didžiausius ir vertingiausius gintaro grynuolius, būtina pasidirbdinti graibštą. Šito ir imasi kiras Aidis Vakaris, nusprendęs išgriebti savo svajonių gintarą ir iš jo padirbdinti amuletą mylimajai kielei Bangelei Kolytei. Apie tolesnius kiro ir gintaro nuotykius skaitykite patys – primygtinai rekomenduoju. Čia rasite ne tik istorinių žinių, pamokančių pamąstymų bei atsitikimų, bet ir labai naudingų sveikatai patarimų, kuriuos išmintingasis ruonis Skalvijus Opa teikia ne prasčiau už daktarą Unikauską – juk, pavyzdžiui, ne visi žino, kad gintaro dūmais galima išgydyti skaudamą ausį. Šioje knygelėje skraidžioja ir daugiau paukščių – aplinkos sergėtoja ir informatorė Jūrinė šarka, gydytojas traumatologas gandras Skaudenis, medicinos seserys dvynės Meletos. Šie skrajūnai susieja jūrą ne tik su dangumi, bet ir su žemišku gyvenimu, su nebūtinai poetiškomis to gyvenimo realijomis (kielė Bangelė pakliūva į brakonierių tinklus, jai tenka operuoti sutrupintą sparną; ruonis Skalvijus nebeturi kam ► 55

GINTARO LAŠAI

◄ perteikti tėviškos išminties, nes jo sūnus Jovas ieškoti laimės emigravo į užjūrius). Atsisakoma baisių, sukrečiančių vaizdų – jų netrūksta visų tautų, įskaitant lietuvių, pasakose, – tačiau pasakotoja, matyt, nujaučia, kad šiurpių (tai žanro pavadinimas) pomėgis jau tampa ir madinga konjunktūra. Sykiu justi pastanga tikrovės nenudailinti ir nenusaldinti. Kiras jūrą ne tik myli, bet ir pažįsta jos grėsmę, jis nepaverčiamas superherojumi, iškeliant jo maginius sugebėjimus. Fantastika ir antgamtinės galios čia tikslingai nukreipiamos į tikslą – vaizduotė derinama su praktiniu pažinimu, išryškinamos pamatinės žmogiškosios savybės, mokoma praktinio sumanumo ir atsargumo, paslaugumo, atjautos. Šalia neįkyrios didaktikos maga atkreipti dėmesį į šių pasakaičių estetines pamokėles. Kiras, pasirodo, ne tik išmano antikinį principą ut pictura

poesis – poezija kaip paveikslas – ir geba mėgautis estetine vienove, kurią sukuria grafinis žodžių, sakinių, raidžių išdėstymas, taip pat šriftų, linijų, spalvų žaismė. Jis demonstruoja įstabią muzikinę pagavą, kai užburtas klausosi „Parbėg laivelis...“ melodijos. O pavadinime, toje asonansų ir aliteracijų pynėje kai-kir-ginar-rin, Aidis Vakaris, be abejo, atpažįsta melodingą paukščių pašnekesį, tokį mielą jo romantiškai širdžiai. Belieka jam priminti, kad ir lotyniškoji rudagalvio kiro versija Larus ridibundus savo sonantais tobulai atkartoja lietuviškąją aliteracinę instrumentuotę. Ką gi, poetai turi išmanyti garsyno poetiką, juk jie gieda kaip paukščiai. Bet jau laikas atsisveikinti su mūsų išmaniuoju kiru – mat jis nebeturi laiko plepėti, nes yra užsibrėžęs sukurti vėtrungę su Klaipėdos ženklu (tikėkimės, nepažeis niekieno autorinių teisių). Poetai – ypač kol jais tampa – dažnai pakartoja pasakų herojaus gyvenimo

liniją: turi iškeliauti iš namų, susidurti su sunkumais, nugalėti priešininką ar surasti nepaprastą objektą, gauti atlygį ir laimingai gyventi. Molytė pirmąją šio iniciacijos ritualo dalį, regis, jau yra atlikusi ir savo nepaprastą objektą suradusi. Belieka gauti atlygį ir laimingai gyventi, o šį palinkėjimą burtažodžiu tesutvirtina išminčiaus ruonio Skalvijaus šuldi buldi, aldi šaldi, vingu vingu, ringu ringu. Beje, šis burtažodis gali praversti beviltiškai rimtiems suaugusiesiems atgauti viltį – tereikia nebijoti pasirodyti labai trenktiems ir sveikai, smagiai suvaikėti. Arba atsiversti šią knygelę – kas ją perskaitys, jausis tarsi gavęs dovanų gintarų maišelį. Pristatydama knygą šių metų Klaipėdos knygų mugėje, tokius maišelius autorė dosniai dalijo visiems susirinkusiesiems – ir aš ten buvau, kliuvo ir man, malonumą apturėjau, per barzdą varvėjo, burnoj... na, nesakysiu.

Poetė D.Molytė-Lukauskienė ne tik parašė pasakaičių knygelę vaikams „Kaip kiras gintarus rinko“, bet ir pati ją iliustravo.

GINTARO LAŠAI

Liaunas liemuo Alma RIEBŽDAITĖ

Stebiu Misisipę. Čia labai subtilus reikalas, net nežinau, nuo ko pradėti. Na, suprantat, ji yra praradusi liemenį. Nu, ne tai, kad visai nebeturi liemens, ne. Ta žodžio prasme, ten, kur turi būti liemuo, yra pilvas. Na, suprantat, ką noriu pasakyti. Ir aš nutariau padėti Misisipei atgauti liauną liemenį. Noriu, kad ji būtų graži moteris ir patiktų vyrams, o ne vaikščiotų kaip kokia žėrtva. Nu, suprantat. Kartu su ja nusipirkome 7 apelsinus. Praėjo trys dienos, apelsinai kaip 7, taip septyni. Ir taip įdomiai: ji žada juos valgyti vakare, kad lengviau būtų prieš naktį, ir tas troškimas yra toks stiprus, jog tu jau patiki, kad viskas taip ir bus, arba ryte, kad diena prasidėtų gerai, esi visiškai tikras, kad dieną ji pradės nuo apelsinų, bet nepradeda. Ir toks elgesys, aišku, kad tave išbalansuoja. Stebiu: pusryčiams kepasi kiaušinius su dešra. Gerai, galvoju, tiek to. Aš net žinau, kad jai yra bloga, bet ji vis tiek nevalgo apelsinų, nuo kurių jai būtų gerai. Vadinasi, laukia kol visiškai susuks. Galų gale, supratusi, kad 7 apelsinų neįveiks, Misisipė juos išdalijo kitiems žmonėms. Supratęs, kad reikalai su apelsinais nepaėjo, pigių rūbų parduotuvėje jai radau nepaprasto grožio džinsus, na, bet kad grožis būtų ne kelnių apačioje ar raštai ir paplėšymai ant šlaunų, ne, visas grožis tų kelnių ant liemens ir apie liemenį. Ir kad atsiskleistų visas tų džinsų grožis, jokiu būdu negali nešioti viską maskuojančio megztinio tįsalo, tokius Misisipė pastaruoju laiku yra ypač pamėgusi. Ačiū Dievui, viskas praėjo taip ant ribos, bet ji į mano išrinktus džinsus įtilpo. Jau maniau, kad neužsegs sagos, bet ji tuos džinsus energingai trūktelėjo į viršų ir sagą užsegė. Liko žiojėti išsiplėtusi užtrauktuko ertmė. Aš žiūrėjau į ją ir baisėjausi. Supratau, kad kažkas nepavyko.

Mes stovim abu prieš veidrodį ir esam visiškai pasimetę prieš tikrai neįveikiamą kliūtį. Supratau, kad visos mano pastangos padėti Misisipei susigrąžinti liauną liemenį yra bevaisės. Bet ji kažką padaro, ta prasme, kažkaip keistai susipurto ir, o dievulėliau, užtrauktukas tiesiog mano akyse neplyšęs pasiekia kelnių viršų. Tai dėl to, kad džinsai tvirti, firminiai. Tiesa, vaizdelis ne koks, dabar visas kūno perteklinis turinys yra atsiradęs virš džinsų kaip koks kalnas. Negaliu žiūrėti, galvojau, kad apalpsiu. Sukoncentravau žvilgsnį į nuostabaus grožio kišenes ir diržo kilpas, pavyko išsilaikyti, nes esu estetas. Ir mes su Misisipe kaip ir sutarėme, kad mūsų tikslas dabar yra, kad tie džinsai gultų gražiai, stovėtų kaip nulieti, kad atsivertų plokščias pilvas, o dar gražiau būtų net šiek tiek dubtelėjęs. Tą dieną mes valgėme mažiau, bet atėjo vakaras, ir aš negaliu patikėti tuo, ką matau. Misisipė nuvažiuoja į parduotuvę ir perka duoną. Aš šaukiu jai, kad negalima, bet toks jausmas, kad manęs ji visiškai negirdi. Pasijutau siaubingai, lyg iš viso neegzistuočiau. Kai ji pirko tą silkę aliejuje, aš jau buvau netekęs žado. Nu, gerai, galvoju, tiek to, jeigu labai nori. Sakau, valgyk ilgai ir gerai kramtyk, pusę riekės duonos ir trys silkės gabaliukai. Ji ne tik suvalgė silkę, bet ir išgėrė aliejų. Tikrai, aš nemeluoju. Duonos net neminiu, duonos namo mes net neparsinešėme, suėdė mašinoje vairuodama. Suprask, jai nepatiko mano dieta. Aš šaukiau jai „STOK, STOK“, bet ji į mane visiškai nekreipė dėmesio. Tikrai, gal manęs iš viso nėra? Supratęs, kad Misisipės mitybos sureguliuoti nepavyks, aš nutariau ją priversti sportuoti. Žinau, kad sporto ji nekenčia, na, bet galvoju, pabandyti reikia. Suvedžiau su Saša. Ta irgi gera: kartais prisiryja tiek, kad tyli, bijo, kad jai išsižiojus koldūnas iššoks per viršų. Aš tikrai nesuprantu, kodėl žmonės tiek ryja. Lyg būtų ne kiaulės, o begemotai. Buvau jai nupirkęs sveikųjų riešutų, tai dabar šlamščia rašydama. Sako: „Sme-

genims reikia maisto.“ Bandau taktiškai priminti, kad ką tik pietums tris kukurūzų burbuoles sušveitė. Buvau su meile nupirkęs, tai laikė laikė šaldytuve, sudžiūvo, vos nesugedo. Tai, sakau, vieną, antrą riešutėlį, ne, valgo, kol žandikauliai pradeda skaudėti. Ir taip visada: riešutus nustoja valgyti, kai žandikaulių skausmas pasidaro nepakeliamas ir jau nebepažiaumoja. Gerai, sakau, pasidaryk žolelių arbatos, gera moterėlė dovanojo iš Dievo sodo. Ne, garantuotai pasidarys pusę litro kavos raugalo, kuris jai iš organizmo galutinai išvarys visą kalcį. Bandau suprasti, kad palaikyti tokią kūno masę nėra paprasta, bet kuo čia dėta kava? Na, gerai gruzdintų bulvyčių ji neperka, bet kai nusiperka kitas ir jai pasiūlo, tai suvalgo visas kito žmogaus gruzdintas bulvytes. Žmogus bando kažką sakyti, sako, pats pasiūlei. Tas pats yra su kebabais, kokakola, šokoladu ir tortais. Sakau, niekada niekada nepirkite šių produktų prie Misisipės, nes jūs jų nė neparagausite. O jei nusipirksite, jokiu būdu nesiūlykite, tegu kenčia. Nemanau, kad turėtų tiek įžūlumo maistą pagriebti iš jūsų rankų, lyg būtų kokia plėšri šarka. Na, o jei gražiai paprašys duoti atsikąsti, jokiu būdu neapsigaukite, nepasitikėkite jos saldžiu meiliu balsu. Jums net nesumojus, kas atsitiko, ji praris visą kebabą. Taip atsitikus, ji pradės kalbėti apie reliatyvumo teoriją ir atliks kitus refleksijos judesius. Gali įtikinti, kad jūs suvalgėte kebabą, kurį ji ką tik prarijo, ir jūs jai atiduosite kokakolą, nes labai norite gerti. Ir kai ji pradeda statybinę savo organizmo akciją iš šokolado plytų, jai visada galioja tas pats argumentas: „Ji išsekusi. Jos smegenims reikia maisto.“ Ką aš žinau, gal ji ir teisi, jeigu omeny turėti ir mane. Bet kai pagalvoji, kad viskas nueina į kūną, o ne į smegenis, tai Misisipės argumentu būtų galima ir suabejoti. Bet aš nedrįstu. Kartu su Saša jos nuėjo į sporto salę. Jūs pamatytumėt, kaip jos atrodo: mažutė apvalutė Saša ir milžiniško dydžio Misisipė. ► 57

GINTARO LAŠAI

◄ Ten, aišku, susirinkę daug lieknų moterų, kurios yra gražios ir nori būti dar gražesnės. Bet kaip jos varo, turiu omeny Sašą ir Misisipę, skruostai raudoni, plaukai sulipę nuo prakaito gražiomis sruogomis gula ant kaktos, kaklo, prikimba ant truputį apnuogintos krūtinės. Triusikai ir tie suprakaituoja. Nieko joms neišeina, kamuoliukai vis išsprūsta iš jų negrabių kūno dalių ir rieda per visą salę, o jos bėga jų gaudyti tarp besitreniruojančių moterų, kurios kamuoliukus išlaiko. Išsižergia jos siaurai, matyti, kad lytinių santykių neturi, nors Saša ir ištekėjusi. Ant vienos kojos nepastovi nė viena. Kur tu pastovėsi, kaip viena koja gali išlaikyti tokį svorį! Labiausiai Misisipei patinka ta aerobikos dalis, kai ateina metas išsitraukti kilimėlius. Visų pirma, ji supranta, kad treniruotė jau eina į pabaigą. Ją pradeda tvilkyti džiaugsmo banga. Antra, nesvarbu, kokiomis kregždutėmis bereikėtų skristi, tu guli arba stovi ant keturių, ir aiškiai supranti, kad išgyvensi. Aišku, net paprasti reikalai ant kilimėlio taip lengvai Misisipei nesibaigia. Ant tų kilimėlių reikia visaip raitytis. Ir tada, visas nereikalingas oras, susikaupęs žmogaus viduje, pradeda eiti lauk. Tai pati siaubingiausia dalis. Misisipė iš paskutinių jėgų bando savyje nesėkmingai sulaikyti visas nereikalingas susikaupusias dujas. Bet, o Dieve, vieną koją į šoną, kitą ant viršaus, ranką atmesti, torsą susirietus persukti, ir salėje nugriaudi šūvis. Tai ne brauningas su duslintuvu ar vienas šūvis iš medžioklinio šautuvo, pasigirsta tikra kulkosvaidžio serija. Nuo žemės drebėjimo išsijungia kolonėlė. Gražios moterys nevalingai atsisuka ir sužiūra į Misisipę. Negana to, pradeda kilti debesis, prisodrintas cheminio ginklo, kuris pamažu apgaubia visas salėje esančias moteris. Treniruotę tenka skubiai nutraukti dėl dūlio išsiveržimo. Pradedama aerobikos treniruotės dalyvių evakuacija iš įvykio vietos. O paskui ateina pati geriausia dalis. Tu guli ant kilimėlio ir tau nieko nereikia daryti. Šitaip treniruotis Misisipė galėtų amžinai. Aišku, tą kartą geriausia dalis neatėjo. Misisipė jaučiasi sumautai, ji jaučiasi didžiausia nevykėlė visame pasaulyje. Ji jaučiasi taip sumautai, kad net neverkia, tik visa įkaitusi iš gėdos vos gaudo orą. Saša ją visaip ramina, ištempia į lauką ir papasakoja baisiausią savo gyvenimo įvykį. Na, gal ne patį baisiausią. 58

– Mes šventėme su vyru dešimtąsias mūsų vestuvių metines, įžadų atnaujinimą. Susikvietėme draugus, gimines. Visi suvažiavo su tortais, gėlėmis, dovanomis. Visa giminė suvažiavo iš tolimiausių kampelių, net pusseserė iš Londono atskrido, pažįstami susirinko, mūsų mylimiausi mokiniai, dalyvavo miestelio meras ir kiti garbūs miestelio žmonės, Severiutė iš Užpalių kaimo. Iš pradžių programa buvo numatyta bažnyčioje, paskui iškyla ir fotografavimasis gamtoje, o po to vaišės restorane. Labai daug pinigų sukišome. Vien ką reiškia pasamdyti profesionalų fotografą. Aišku, buvome pasamdę ir filmuotoją, norėjome, kad apie mūsų šeimos istoriją būtų sukurtas filmas, nes mano tikri pusbroliai yra žinomi poetai ir dainiai. Tiesa, jau mirę... – Taip, taip, – sakau, – žinau, skaičiau jo knygą, kai kurios eilutės dar iki šiol skamba ir apskritai įspūdis toks geras, šviesus palikęs... Labai jaunas mirė, kažkas su viduriais buvo negerai... Ištariu žodį „viduriai“ ir vėl iškaistu iš gėdos. Žodį „viduriai“ bandau išbraukti iš savo gyvenimo: – Yra įtarimų, kad KGB buvo įsikišęs... – O kur suknelės, makiažai, šukuosenos. Važiavau į saloną pas meistrę. Nu, tai va, iš pradžių visi šventiškai nusiteikę, pakilios nuotaikos susirinkome bažnyčioje. Sėdamės, stovime, vėl sėdamės, vėl stojamės... Aš daug nebūnu tose bažnyčiose, neišmanau tų ritualų... Vėl stojamės, ir negaliu patikėti tuo, ką girdžiu... – Ta prasme, kažkas paperdė? – Ne... – Ar tau pačiai atsitiko kažkas sudėtingiau, kažkas, ko jau pataisyti nebeišeina ant baltos suknelės?.. – Ne... – Nu, tai kas, sakyk, Saša, greičiau... – Misisipė iš smalsumo nebesitveria savo kailyje. – Girdžiu, kaip sako: „O dabar pasimelskime už mirusius Sašą ir Aleksą... Amžiną jiems atilsį...“ Tarp Misisipės ir Sašos stojo nejauki tyla, nes Misisipė yra tokia nejautri ir neatjauti, kad ką tik užduso iš juoko. Saša ją atidaužė ir Misisipė sako: – Aš tokio smūgio psichologiškai būčiau neatlaikiusi, bet tu atlaikei, – Misisipė su susižavėjimu žiūri į Sašą, negali patikėti, kad Saša yra gyva ir vis dar santuokoje su tuo pačiu vyru. – Kodėl neatlaikiusi?.. „Būčiau priėmusi tai kaip Ženklų Ženklą ir skubiai pakasusi mirusį reikalą arba

atlikusi kosminį prikėlimo iš mirusiųjų ritualą, – aišku, kad nesakau, tyliu, – negana Bažnyčios, dar aš pradėsiu traukyti šventus santuokos saitus.“ – Aš pradedu judėti, nenustygstu vietoje iš pasipiktinimo, vyras, žinodamas mano charakterį, laiko mane už rankos ir šnypščia: „Tylėk, nieko nesakyk.“ Tada pakyla mano motina ir nueina pas klapčiuką ir pasako, kad kunigas vietoj vestuvių minėjimo metinių laiko mišias už mirusius... – Ir ką, pakeitė plokštelę, laikė laikė mišias ir pradėjo šventinę ceremoniją?.. – Ne, pasakė, kad visos klaidos – Dievo valioje ir pasiūlė susitikti kitą sekmadienį, bet mes nebenorėjome... Žinoma, kad apie paleistą cheminį ginklą sporto salėje aš visiškai pamiršau. – Ir... ir kaip po viso šito tu dar gali gy... gy... venti?.. – Nieko, kitą dieną nuėjome į parduotuvę. O, sako, labas, nabašnikai atėjo... Mes iš tų nervų sutariame, kad esame labai išalkusios ir sutariame, kad važiuosime paėsti į kavinę. Sutariame, kad nusipirksime čili sriubos, pilną šonkaulių porciją ir desertui obuolių pyrago su ledais. Pakilti nuo stalo yra sunku, bet mes didvyriškai tai padarome. O paskui užsimanome ko nors išgerti ir važiuojame į kitą vietą, nes sutariame, kad norime įspūdžių ir kad būtų įdomiau. Saša susiverčia vyno butelį, o aš kaip įprastai – geriu nealkoholinį viskį, nes esu prie vairo. Visą kelią klausomės Otis Redding „The Dock Of The Bay“ ir kitų, nes Mersedesa turi bliutūfą, o mano telefas – neribotą internetą... Ir kas galėtų ištverti tokį gyvenimą? „Gal, – sakau, – važiuojam prie jūros?“ Bet Saša manęs nebegirdi, užmigo mašinoje. Ji, aišku, parašė skundą vyskupui, niekas į tai nekreipė dėmesio. Nežinau, ką daryti, ne kažkas Misisipei su sveika mityba ir sportu. Sakau, tu rašyk, piešk, mes juk turime gražių tikslų, bet ji nepiešia ir nerašo. Ilgai stebiu Misisipę. Toks jausmas, kad jos mėgstamiausia veikla yra nieko nedaryti. Kad kažką pasiektum gyvenime, reikia daug dirbti – sakau Misisipei, bet toks jausmas, kad jos mėgstamiausia veikla yra gerti aliejų ir gulint klausytis romantiškų dainų. Ir svajoja ji apie dar vieną saulėgrąžų pakelį savo gyvenime. Ir viskas, jokios motyvacijos žmogus judėti toliau neturi. Na, yra dar dalykų, apie kuriuos galvoja Misisipė, pagauta instinktų. Nuolat galvoja,

GINTARO LAŠAI

kaip ji ten su kažkuo bučiuojasi ir glamonėjasi. Siaubas kažkoks. Arba bijo. Savaitgaliais pradėjo bijoti būti namuose, nes vienas žmogus pasaulyje žino jos namų adresą ir ji klaikiai bijo, kad tas žmogus gali atvažiuoti pas ją į svečius. Aš galvoju, kad tas baimes ji susigalvoja, juk negali žmogus taip nerealiai bijoti. Bet dabar atsikelia, nusiprausia (ačiū Dievui, žmogus prausiasi!) ir iš karto kažkur dingsta. Kur, niekas nežino, net aš. Kartais jai viskas išnyksta, net aš išnykstu. Bet kai tik turiu galimybę, aš ją stebiu. Ji atsikelia ir išeina, visą dieną žaidžia stalo tenisą su paaugliais. Ping-pong, pingpong. Ji gerai sutaria su paaugliais. Ji gerai sutaria ne tik su svetimais paaugliais, ji gerai sutaria su savo sūnumi paaugliu, kurį mintyse vadina Didžiuoju Vincu. Didžiuoju todėl, kad Vincas yra labai išdidus ir kietas. Kiečiausias iš visų. Ir kiekvienas jų yra toks:

kiečiausias iš visų. O žinote, kaip sunku su tokiais bendrauti. Nežinau, kaip, bet Misisipė sugeba. O paskui kartu su jais kepasi picas. Aš jai sakiau, kad ji jokiu būdu nesikeptų sau picos, jokiu būdu, kad valgytų žmonėms išdalyti atsineštus apelsinus. O jaunuoliai, kurių virškinimas geras, aišku, tegu valgo picas. Lieka maisto produktų. Vakarienei ji ir vėl valgo picą. Pusryčiams ji valgo picą taip pat. Gal ji specialiai taip elgiasi neprotingai? Gal ji nori mane įsiutinti? Bet aš visai neįsiuntu, niekada, manęs neįmanoma įsiutinti, bet štai aš jau jaučiu, kaip Misisipei saulės rezginio srityje nuo picos ir dviejų puodelių kavos pareina skausmas. Ir man yra labai liūdna, kad ji taip žiauriai negailestingai elgiasi su savimi. Ping-pong, ping-pong, girdžiu, visą dieną girdžiu, į tarpus girdžiu keiksmažodžius,

dainas Ryčka, pasitūsinam, Slavka Channel, turtingu žodynu pasižyminčias dainas ir reivą, aišku, reivą, rusišką muzoną, karkadil karkažu, „tu nusijuok ir aš nusijuoksiu, tu uždainuok ir aš dainuosiu tau, šypsosiuos tau, dings liūdesys ir dings abejonės, nosies nenukabink, nenusimink, nenusimink... galima galima savo gyvenimą sukt atgal ratu, bus mažų vaikų ir vėl, juoktis garsiai galima galima, nori ir galima, dar ne per vėlu, tik nenusiminki tu“, o paskui Komarovo, pingpong, prasiblaškom. Vakare Misisipė nusprendžia pirkti mocą. – Sveiki, štai ir susipažinote su manimi, pačia geriausia Misisipės dalimi. Galų gale psichoterapeutas mane pastebėjo ir tinkamai įvertino, sakydamas, kokia gera, kūrybinga, drąsi, protinga Misisipės dalis esu. Taip, tai aš išgelbėjau Misisipę. Man irgi malonu su jumis susipažinti afigenai.

Alma Riebždaitė. Tuštumos užpildymas.

KULTŪROS ISTORIJA

Darbai svarbes n Artėja į pabaigą 2019 metų kelionė. Kiekvienam žmogui svarbu įvertinti, kuo šitie metai jį praturtino, o ką gyvenimo valandos sparnuotos nusinešė į nebūtį. Akistata su laiku išryškina mūsų kelio sėkmes ir nesėkmes. Senovėje paprasti žmonės buvo labiau susitelkęs į dienos ar mėnesio tėkmę. Metų eigą jie skaičiavo pagal šventes, vieną ar kitą gaisrą bei karą, audrą ar potvynį ir pan. Jie buvo labiau nei mes suaugę su gamta. Dabar laiką suvokiame visai kitaip. Per greitą gyvenimo tempą dažniausiai nespėjame padėkoti patiems brangiausiems šalia esantiems žmonėms už jų širdies šilumą, neprisiruošiame nuoširdžiu žodžiu pagerbti tų, kurie savo darbais kuria šalies, miesto gerovę ar tiesiog stiprina dvasią silpnesniems ar palūžusiems. Gerumu dalytis niekada ne vėlu. Šįkart norisi palinkėti šviesių ir prasmingų dienų tiems klaipėdiečiams, kurie savo darbais mieste paliko neišdildomus pėdsakus.

Vydūno paminklas Klaipėdoje.

Jovita SAULĖNIENĖ

Kultūros židinys

Vydūno paminklo atidengimo iškilmių akimirka.

Antano Stanevičiaus nuotr.

Bene vienas iš svarbiausių ir labiausiai miestiečių lankomų kultūros židinių – Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka, kuriai ilgai vadovavo Juozas Šikšnelis. Žinomas rašytojas, skulptorius, bibliotekininkas, imponuojanti asmenybė. Apie šį iš Švendubrės atkilusį ir Klaipėdoje prigijusį didį žmogų puikią apybraižą parašė Antanas Stanevičius, atrišęs jo darbų ryšulį. Ne ką pridursi. Tik pasidžiaugsi pozityviu autoriaus požiūriu ir įtaigiu pasakojimu. J.Šikšnelis bibliotekoje sukūrė dvasinę oazę, kurioje buvo daug prasmės ir jauku-

KULTŪROS ISTORIJA

s ni už žodžius mo. Norisi tikėti, kad tai bus puoselėjama, o rašytojo kūrybos kraitį papildys dar ne viena knyga, tarp kurių bus ir jo rašoma I.Simonaitytės bibliotekos istorija.

Nauja aikštė Šiemet Puodžių ir Bokšto gatvių sankirtoje suformuota nauja aikštė, tikintis, kad ji taps mieste gražiausia. Joje iškilo paminklas Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui, filosofui Vydūnui (architektas Petras Džervus, skulptoriai Arūnas Sakalauskas, Olesis Sidorukas ir Borisas Krylovas). Tai išties nepaprastas įvykis. Juk ne taip dažnai statomi paminklai nusipelniusiems mūsų krašto žmonėms. Prireikė net septynerių metų, kol idėja pastatyti paminklą Vydūnui virto kūnu. Šio paminklo statymo komisijos pirmininkas, verslininkas, dosnumu garsėjantis mecenatas Rimantas Cibauskas atidengimo šventėje pasidžiaugė gimusia bendryste sumanymo realizavimo kelyje. Ir – svarbiausia. Paminklas skirtas asmenybei, kuri savo gyvenimu, veikla, kūrybiniu palikimu skatina kiekvieną suprasti savo tautos likimą, galvoti apie aukštą žmogaus paskirtį ir savo taurių idealų įgyvendinimą. Pasak Vydūno, gyvename tam, kad žmoniškėtume. Turime pereiti tris etapus: tapti žmogumi sau, paskui – tautai, o galiausiai – visai žmonijai. Tikėkimės, jog bus pasistengta, kad Vydūno aikštė atgytų. Kol kas – tyla...

kultūrinį palikimą, pristatė S.Dacho, K.Donelaičio, karalienės Luizės, didikų Chodkevičių ir Tiškevičių, G.Sauerweino, M.Jankaus, D.Zauniaus, Otto von Mauderodės, A.Bezzenbergerio portretinius piešinius didelio formato paveiksluose. Pirmiausia patraukia jų spalvinis fonas. Spalvų tonai ir pustoniai, vos įžiūrimi brėžiai sukelia laiko bėgsmo įspūdį. Iškylančios iš amžių tolių asmenybių miniatiūros, prie kurių dailininkės valia tenka arčiau palinkti, kad atpažintumėme (o gal nusilenktume), įveda į istorinį kultūrinį lauką. Imi vertinti tų istorinių asmenybių įnašą į politinį, materialinį, dvasinį Prūsų Lietuvos gyvenimą. Ir kai suvoki, koks neužmatomas ir iš sykio neaprėpiamas tas istorinis laukas, imi į miniatiūras žiūrėti kaip į savitus kultūrinius ženklus. Tada svarbu surasti to ženklo įprasminimo raktą, kad kiekviena vaizduojama asmenybė atsiskleistų ir kartu išryškintų tam tikrą Prūsų Lietuvos istorinį kultūrinį aspektą. Tas raktas kiekvienam suvokėjui gali būti vis kitoks. Man pirmojo Klaipėdos žinomo poeto S.Dacho, kurio 360-osios mirties metinės mieste liko nepaminėtos, pristatymui „pasitarnauja“ giesmės. ►

Generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė R.Gecevičienė prie ką tik iškilusio Taravos Anikės bareljefo ant muziejaus-kultūros centro sienos Vladimirove, kur atidaryta A.Stanevičiaus fotografijų paroda „Taravos Anikės“ paslaptis“.

Įprasminimo raktas Paskutinėmis lapkričio dienomis Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje minint Tilžės akto 101-ąsias metines atidaryta dailininkės Irmos Leščinskaitės paroda „Klaipėdos krašto istorinių asmenybių miniatiūrų vaizdavimas abstrakčioje tapyboje. II dalis“. Autorė, siekdama aktualizuoti ir naujai įprasminti XVII–XX a. Prūsų Lietuvos

Restauruojamoje Taravos bažnyčioje Vladimirove. J.Saulėnienė, Eglė Zalatoriūtė, B.Barfeldas su Valdimirovo muziejaus-kultūros centro darbuotojomis. Antano Stanevičiaus nuotr.

KULTŪROS ISTORIJA

Pasak Vydūno, gyvename tam, kad žmoniškėtume. Turime pereiti tris etapus: tapti žmogumi sau, paskui – tautai, o galiausiai – visai žmonijai.

Klaipėdiečiai J.Saulėnienė, E.Zalatoriūtė ir A.Stanevičius prie Taravos Anikės bareljefo ant Vladimirovo muziejaus-kultūros centro namo sienos. ◄ Karalienės Luizės įnašui atskleisti pasirinkčiau klaipėdiečių Šv. Jono bažnyčioje kabojusioje atminimo lentoje įrašytus Biblijos žodžius: „Tegu bus palaiminti visi Tave mylintys.“ Įdomus A.Bezzenbergerio pasisakymas: „Mokslo darbą bedirbdamas pamilau lietuvių tautą ir išmokau aukštai gerbti Lietuvos žmones.“ Didikų Tiškevičių nuopelnai išryškėtų per jų giminės devizą: „Išsirink, ką myli.“ Žodžiu, norint Prūsų Lietuvos paveikslą atkurti ir jo iškilias asmenybes atskleisti, raktas gali būti ne vienas. Pasirinkimo spektras platus ir individualus. Jau nekalbant apie galimus interaktyvius techninius sprendimus, papildančius dailininkės meninius sumanymus. Klaipėdiečiams verta aplankyti šią prasmingą parodą ir atlikti sau Prūsų Lietuvos istorinių asmenybių testą.

„Dūšios atkvepėjo“ Tai lietuvininko Martino Tydeko žodžiai apie S.Dacho giesmių poveikį Prūsų Lietuvos gyventojams. Jis taip pat teigė, kad „jausmus nėra galima aprašyti, bet be jų žmogus negali gyvuoti“. Kaip tik ir norisi pasidalinti tuo gražiu M.Tydeko išsakyto jausmo apibūdinimu, kai žmogaus siela „at62

kvepėja“ (kvepia), kai nuo patirtų įspūdžių širdis prisipildo. Tokį jausmą atsivežiau iš išvykos į Kaliningradą (buv. Karaliaučius), Vladimirovą (buv. Tarava) ir Zelenogradską (buv. Krancas). Lietuvių konsulato Karaliaučiuje kultūros atašė Raminta Gecevičienė organizavo šių eilučių autorės ir fotomenininko A.Stanevičiaus kūrybinius susitikimus su Kaliningrado visuomeninio fondo ir kraštotyrininkų klubo nariais, Vladimirovo ir Zelenogradsko visuomene. Vaizduojamojo meno muziejuje Kaliningrade pristačiau savo knygą „Jos didenybė Prūsijos karalienė Luizė“. A.Stanevičius Vladimirove atidarė savo fotodarbų parodą „Taravos Anikės paslaptis“ ir papasakojo Taravos Anikės paminklo Klaipėdoje istoriją. Aš kalbėjau apie meilės sampratą S.Dacho eilėse. Zelenogradske vėl abu dalijomės mintimis apie S.Dacho kūrybos reikšmę Prūsų Lietuvos žemės gyventojams, apie kultūros, istorijos, meno pažinimą ir jų įtaką. Susitikimai buvo turiningi, šilti. Plušome iš peties, bet ir mums labai daug davė ši kelionė. Poetas Borisas Barfeldas mums įdomiai praskleidė Karaliaučiaus miesto praeitį. Restauruotoje buvusioje miesto rotušėje įsikūrusiame Vaizduojamojo meno muziejuje susipažinome su turtinga šio pastato istorija ir dabar ten veikiančiomis parodomis, apsilankėme iš

Sankt Peterburgo Ermitažo atkeliavusioje parodoje „Aleksandras I ir Napoleonas ant Nemuno“. Vladimirove apžiūrėjome ten veikiančio muziejaus-kultūros centro ekspoziciją, pasidžiaugėme ant jo pastato sienos iškilusiu bareljefu Anikei iš Taravos, pabuvojome XVI a. valstybės saugomame architektūros paminkle – restauruojamoje Taravos bažnyčioje. Parke storiausius ąžuolus apkabinome, linkėdami draugiškos šilumos vienas kitam. Na, o Zelenogradske vėl prisiminėme S.Dachą, jo apdainuotąją Anikę, karalienę Luizę... Visko neišsakysi. S.Dacho giesmės Naujiesiems metams vienos eilutės tokie paskutiniai žodžiai: „diena dilinas.“ Gal ir taip. Greit diena „dilinas“, tačiau žmonių draugystė – amžina. Tai gražiausia dovana. Ir visiems to linkiu. Taigi šauniai palydėkime senuosius metus, viltingai žvelgdami į naujuosius. O vaišių stalą gali papuošti ir daug Klaipėdai nusipelniusios karalienės Luizės tortas.

Karalienės Luizės tortas 180 g sviesto, 150 g cukraus, 6 šaukštai kefyro, 1 svaras (410 g) miltų, citrinos griežinėlis, 1 paketėlis kepimo miltelių. Užpildas: vanilinis kremas, šokoladinis kremas, aviečių uogienė. Suplakti sviestą su cukrumi, miltais, kefyru, citrinos griežinėliu ir kepimo milteliais iki vientisos masės ir iškepti 4 paplotėlius. Juos ataušinti. Pirmąjį paplotėlį sutepti vaniliniu kremu, antrąjį – aviečių uogiene arba ruž žele*, trečiąjį – šokoladiniu kremu. Ketvirtąjį paplotėlį papuošti vaniliniu ir šokoladiniu kremu bei šviežiomis avietėmis. *Ruž želei reikia 500 ml vyšnių sulčių, 0,5 svaro (205 g) aviečių, 3 valgomųjų šaukštų degtinės, žiupsnelio smulkintos melisos, 1 svaro (410 g) cukraus su želatina, šviežių mėtų lapelių. Visus ingridientus 1 minutę pavirinti nuolat maišant. Šiltą masę supilti į formas ir sustingdyti. Pateikiant papuošti grietinėle, smulkintu šokoladu, mėtų lapeliais. (Iš Hanso Joachimo Engelio knygos „Putešestvija i trapezy korolevy Luizy“, III dalis)

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8