Durys 2019 03 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2019 KOVAS / Nr. 3(63)

04/01

04/18

PIRMADIENIS 18.30 val.

KETVIRTADIENIS 12.00 ir 18.30 val. OPERA VAIKAMS IR VISAI ŠEIMAI

ŠVEICARIJOS MEISTR AI IR BEETHOVENAS

K AULO SENIS ANT GELEŽINIO K ALNO

„Orchestra della Svizzera Italiana“ /Šveicarija/ Dirigentas Markus Poschner /Vokietija–Austrija–Šveicarija/ Solistas Francesco Piemontesi /fortepijonas, Šveicarija/

04/03

2019/ 04/1–30

TREČIADIENIS 18.30 val.

KONCERTAS JAUNIMUI

R ADIOHEAD REWRITE Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO): Augusta Jusionytė, Dalia Simaškaitė, Julija Ivanovaitė /smuikai/, Deividas Dumčius /violončelė/, Vincas Bačius /bosinė gitara/ Meno vadovas ir dirigentas Gediminas Gelgotas Per Lundberg /fortepijonas, Švedija/ Paulius Andersson /fortepijonas/ Vitalija Raškevičiūtė-Gelgotė /altas/ Valentinas Gelgotas /ﬂeita/ Marius Kavaliauskas /klarnetas/ Džiugas Daugirda /mušamieji/

X L I V

F E S T I VA L IS

04/24

TREČIADIENIS 18.30 val.

AKORDEONO PLANETA

04/10 TREČIADIENIS 18.30 val.

AIRIŠK AS VĖRINYS

DIDINGA S K L A SIKOS SK A MBE S YS

04/26

G LO B Ė JA S

M EC EN ATA S

04/12

R ĖM Ė JA S

TYLI MADRIDO NAKTIES MUZIK A Klaipėdos kamerinis orkestras Meno vadovas Mindaugas Bačkus Dirigentas ir solistas Andres Mustonen /smuikas, Estija/ Solistas Mikhail Rudy /fortepijonas, Prancūzija/

PENKTADIENIS 18.30 val.

PA R T N ER I A I

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras Meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas Solistės: Viktorija Miškūnaitė /sopranas/ Gunta Gelgotė /sopranas, Latvija–Lietuva/ Anastasia Lebedyantseva /mecosopranas, Latvija/

www.koncertusale.lt 2

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras Meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius Solistas Martynas Levickis /akordeonas/

PENKTADIENIS 18.30 val.

Klaipėdos kamerinis orkestras Meno vadovas Mindaugas Bačkus Solistai: Zoë Conway /smuikas, vokalas, Airija/ Mia Cooper /smuikas, Didžioji Britanija/ Seamus Flaherty /keltiška arfa, Airija/ Siobhan Manson /šokis, Airija/

RICHARDO STR AUSSO GALA KONCERTAS

Kompozitorius Bronius Kutavičius Teksto autorius Sigitas Geda Klaipėdos kamerinis orkestras Meno vadovas Mindaugas Bačkus Klaipėdos choras „Aukuras“ Meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas Dirigentas Egidijus Kaveckas Solistai ir aktoriai: Rasa Ulteravičiūtė, Evelina Šimelionė, Gytis Šimelionis Dalyvauja Klaipėdos Vydūno gimnazijos 6-7 klasių mokinių vokalinis ansamblis /vadovė Ingrida Bertulienė/ Režisierė Birutė Mar Dailininkė ir scenografė Indrė Pačėsaitė Vaizdo projekcijų dailininkas Karolis Bratkauskas

04/30 ANTRADIENIS 18.30 val.

TEISUTIS MAKAČINAS IR BAROKAS Lietuvos kamerinis orkestras Meno vadovas Sergej Krylov Dirigentas Robertas Šervenikas Solistas Laurynas Lapė /trimitas/

Bilietams taikomas Bilietai LT 0,80 Eur aptarnavimo mokestis.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2019 kovas / Nr. 3(63) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2019 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

TEATRAS Irma STASIULIENĖ. Benas Šarka: į ką žiūri, tas ir esi Evelina ZENKUTĖ. „Helverio naktis“: šifro pinklės

Loreta NARVILAITĖ. Muzikinis tiltas sujungė Lietuvą ir Vokietiją

Danutė PETRAUSKAITĖ. „Nailono uždangą“ praskleidus

Virginija KOCHANSKYTĖ. Šveicarijos lietuvių meilės tėvynei glėbyje

PARODŲ SALĖSE Rosana LUKAUSKAITĖ. Atsargiai! Dūžtančios dimensijos: D.Truskaitės stiklo paroda „Ne apie“

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. V.Sušilovo jubiliejinėje parodoje – daiktų invazija

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE Birutė SKAISGIRIENĖ. Gražiausia 2018-ųjų Klaipėdos knyga – absoliučiai klaipėdietiškas projektas

MUZIKA Žaneta SKERSYTĖ. R.Giedraitis: profesionalas neturi teisės klysti

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

KINAS

ŽURNALĄ REMIA

KULTŪROS MARŠRUTAIS

ISSN 2351-5848

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2019 4 psl. – Benas Šarka judesio spektaklyje „Taka“. Pauliaus Sadausko nuotr.

91-ieji „Oskarai“: kompromituojantys skurdaus sezono kompromisai

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Erdvėlaikio erdvėlaivis

Sondra SIMANA. Kovo 8-osios slemas

Alma RIEBŽDAITĖ. Iš visos širdies

Jūratė SUČYLAITĖ. Eilėraščiai

Nijolė KEPENIENĖ. Minties gimimas

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Senosios Klaipėdos tapatybės ženklai

60 3

TEATRAS

Benas Šarka: į ką žiūri, tas ir esi Šis kūrybinis sezonas klaipėdiečiui menininkui Benui Šarkai – 30-asis. Anot KC Žvejų rūmų, kuriuose ir reziduoja Gliukų teatras, tinklalapio, per tuos metus pastatyti 40 spektaklių, dalyvauta 80 festivalių ir tarptautinių projektų. Tiesa, duomenys netikslūs, nes trūksta pastarųjų metų įrašų. Bet koks skirtumas, – pasakytų B.Šarka. Ir būtų teisus. Ne skaičiai svarbiausia. Kur kas svarbiau, kad yra proga švęsti – sukviesti bičiulius, bendražygius, gerbėjus, ir su jais pasidalyti kūrybinio kelio akimirkomis.

Irma STASIULIENĖ

Ar galima iš netradicinio režisieriaus, aktoriaus, performansų kūrėjo tikėtis tradicinio jubiliejaus paminėjimo su daugybe tuščių kalbų ir dirbtinių šypsenų? Kvailas klausimas. B.Šarka, kaip visada, daro savaip – rengia tris vienadienes trumpalaikes parodas, kuriose, ištraukęs iš savo archyvų, parodys kažkuriuo gyvenimo etapu šalia buvusių ir jo gyvenimą bei kūrybą fiksavusių draugų nuotraukas. Taigi parodų lankytojai turėtų pamatyti itin retus Raimundo Urbono, Aurelijos Čepulinskaitės, Algio Darongausko ir Remigijaus Treigio fotokadrus. Žinoma, ir paties B.Šarkos. Parodų dienos – irgi „šarkiškai“ netradiciškos: savaitės pradžia, pradedant nuo kovo 26-osios. Vieta – Žvejų rūmų rūsys, ten, kur rodomas paskutinysis menininko kūrinys – jo ir draugų garso vaidenimasis „AOUM“. Šiek tiek apmaudu, kad interviu pasirodys jau įvykus pirmajai parodai, todėl skaitytojai, ko gero, žinos daugiau. 4

Nes tuomet, kai kalbėjomės, Benas žadėjo, kad parodose bus ir kažko netikėto. Ko konkrečiai – išpešti nepavyko. O gal dar ir nebuvo sugalvojęs... Kam nors kartą teko kalbėtis su B.Šarka – žino: tiesaus atsakymo į klausimą nesulauks. Intelektualaus pašnekovo mintis kaip paukštis apskrieja didelį ratą, kliudydama daugybės autorių – nuo senųjų išminčių iki šiuolaikinių kūrėjų – patirtis. O pokalbio metu prisimintas dievdirbys Lionginas Šepka (1907–1985) tapo viso interviu leitmotyvu – kaip grynumo, paprastumo ir doros matas. Jis buvo taip dažnai minimas, kad tapo lyg trečiuoju pokalbio dalyviu, su savo drožtais paukštukais jaukiai įsitaisiusiu tarp sceninių kostiumų, knygų stirtų, B.Šarkos tapybos darbų, koliažų, nuotraukų ir kitų lobių, vos sutelpančių jo darbo kabinete Žvejų rūmuose. 30 metų kūrybinės veiklos proga tikėjausi kalbėtis su B.Šarka apie jo kūrybą, tačiau kokia gali būti menininko veikla be jo gyvenimo? Ir ar įmanoma nors ir labai ilgo pokalbio metu papasakoti viską? Atsakymas aiškus. Pavyko išplėšti tik keletą fragmentų. Bet, pasak Beno, koks skirtumas?..

Turi būti sunku – 30 kūrybinės veiklos metų... Kas dabar atrodo svarbiausia? – Žinai, galvoju: jei aš imčiau interviu, ką naujo galėčiau pasakyti apie žmogų? Yra įdomesnių nei mano istorijų. Pavyzdžiui, vieno rusų profesoriaus. Jis buvo 25 metams ištremtas į Sibirą. Po to emigravo į Ameriką, ten pradėjo nuo gatvės šlavėjo. Jam prireikė 15-os metų, kad vėl grįžtų prie ankstesnės savo veiklos. Įsivaizduok: 40 metų, išbrauktų iš gyvenimo. Kaip aprašyti, ką jis patyrė per tuos metus? Man lygiai taip pat: kaip papasakoti savo gyvenimą? Man svarbu paprastumas. O svarbiausia per tuos 30 metų man buvo ir yra sunkumai, nuovargis. Pats nuostabiausias dalykas – pavargti. Dabar jauni žmonės galvoja, kaip padaryti, kad būtų lengviau, kad finansavimą projektui gautų, kad kas nors padėtų... Nieko panašaus. Turi būti labai sunku. Tai išbando. – Esi kilęs iš Švėkšnos. Iš ten ir atvažiavai į Klaipėdą? – Ne. Mes nuolat kraustydavomės, nes tėvas dirbo melioratoriumi, ir jį visur siųsdavo. Šilutėje ilgai gyvenome. O kai man buvo šešeri, jam davė butą Utenoje, iš aš ten baigiau vidurinę mokyklą. Po to išėjau į armiją. Grįžęs buvau įstojęs mokytis į tuometį Kauno politechnikos institutą (KPI). Taip pat, kaip ir rašytojas Viktoras Pelevinas, „Čiapajevo ir Pustotos“ autorius, – jis irgi baigė techninius mokslus. Bet aš nebaigiau – studijavau tik metus. KPI veikė toks teatras, ir aš beveik nieko nesimokiau – visą laiką praleisdavau jame. – Kas jam vadovavo? – Matai, Kaune buvo labai senas Leonardo Zelčiaus vadovaujamas klasikinis liaudies teatras. ►

TEATRAS

B.Šarkos portretas.

Artūro Šeštoko ambrotipija, 2017.

TEATRAS

◄ O aktorius Rimantas Bagdzevičius įkūrė

eksperimentinį teatrą. Jis buvo kitoks – statė J.Kerouacą, R.Bradbury. – Po Kauno atvažiavai mokytis į Klaipėdą. Pas ką baigei režisūros studijas? – Galėsi, jei norėsi, profesoriaus Petro Bielskio paklausti, kaip aš baigiau (juokiasi). Gerbiu P.Bielskį, kad jis kažką matė manyje ir tolerantiškai leido daryti, ką noriu. Aš dariau savarankiškus darbus. Tiesa, labai pasisekė su aktorinio meistriškumo dėstytojais – man dėstė Liubomiras Laucevičius, Valentina Leonavičiūtė, Ričardas Poškus. Bet nejaučiu, kad mane studijos ko nors išmokė – man atrodo, kad ir tada, ir dabar darau tą patį.

– Po studijų likai Klaipėdoje ir įkūrei teatrą? – Aš ir pats pagalvoju, pažvelgęs į save tarsi iš šalies, – kaip galėjau tai padaryti? Buvau saugumo įskaitoje, manęs niekas neturėjo teisės priimti į darbą. Nelegaliai pasilikau Klaipėdoje – man buvo uždrausta gyventi didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Būti mieste, kur, žinai, niekas nepriims į darbą... Reikia pinigų nuomai, valgiui... Augo mažas vaikas... Dabar daug kas skundžiasi: oi, prastai gyvenu, neišgyvenu iš algos. Net algos nebuvo! Mano teatras buvo privatus, niekam nepriklausė. – Bet patalpas teatrui davė? – Niekas nedavė, kas tau duos 1988-aisiais. Buvo miręs miestas! Senamiestis jau septin-

Spektaklis „Linkime pasveikti“ pagal G.Grajausko tekstus, 2003.

tą valandą vakaro būdavo tuščias. Vienintelės vietos – „Kava, ledai“ ir „Teatrabaris“, kur mūsų bendruomenė rinkdavosi, užsidarydavo septintą valandą vakaro. Už Dramos teatro kitoje gatvės pusėje buvo tokia kavinė „Nida“ (dab. viešbutis „Astra“, – aut. past.). Mes ten rūsyje buvome įsikūrę – draugas padėjo tą rūsį gauti. Bet gavome tik dėl to, kad jis buvo niekam nereikalingas, nes jame buvo išpilta sustingusio betono. Reikėjo

Pats nuostabiausias dalykas – pavargti. Turi būti labai sunku. Tai išbando.

Remigijaus Treigio nuotr.

TEATRAS

Spektaklis „Keafri“ pagal G.Grajausko poeziją, 1997. Remigijaus Treigio nuotr.

du mėnesius dirbti, kol jį išdaužėme! Du mėnesius dirbti negaunant pinigų – kam viso to reikia? Žinant, kad tu net neegzistuoji mieste! Niekas mumis nesidomėjo, niekam nerūpėjau. Paskui gavome Gliuknamį, bet privertėme jį mums duoti. Buvo priėję iki to, kad galėjome bet ką padaryti. Aš jau norėjau kurti gaują, kuri apiplėšinėtų bankus. Buvo į viską nusispjauti. Nes aš – ne Lietuvos pilietis, niekur neregistruotas. Ištempti trejus metus po studijų, neturint jokių teisių, nebuvo taip paprasta. Buvo toks atvejis: 1990 m. režisūros studentai galėjo pasirinkti dėstytoją. Kai kurie jų buvo matę mano spektaklius „Balti debesų namai“ ir kitus. Visas kursas parašė dekanatui prašymą, kad jiems dėstytų Benas Šarka. Ir mane priėmė! Labai apsidžiaugiau, galvojau: gal pagaliau bus šansas užsikabinti... Bet kai kurie Režisūros katedros dėstytojai pareiškė, kad aš esu „asocialus elementas, neturintis registracijos“, ir mane vieną dieną priėmė, o kitą – atleido...

Butoh.

Padėti žmogui – Bet iki šiol esi Klaipėdoje. Kokiu būdu buvai „įteisintas“? – Pasilikau tik vieno žmogaus dėka. Tai buvo Rimantas Ulevičius. Tokių žmonių daugiau Klaipėdos valdžioje nebuvo. Matai, po trejų nepriklausomybės metų atėjo blokada. Net maisto pirkti nebuvo, ir tie žmonės, kurie dirbo, gaudavo talonus maistui. O aš iš viso šaliai neegzistuoju. Manęs nėra. Gerai, tuos trejus metus, kai manęs nebuvo, aš dariau, ką noriu. Bet iš nevilties gali bet ką padaryti. Ir vienintelis Rimas padėjo. Jis, buvęs mokytojas, tapo vicemeru kultūros reikalams. Tokios pareigos ir dabar turėtų būti. Nuėjau pas jį ir sakau: viskas, daugiau nebegaliu. Ir papasakojau apie savo padėtį. Jam vieninteliam buvo suprantama, kad taip gyventi – nesąmonė. Jeigu jis nebūtų padėjęs, aš būčiau faktiškai bet ką padaręs. Įsivaizduok, kai visa sistema – prieš tave. Ir galvoji – apie kokią laisvę čia visi kal-

Raimundo Urbono nuotr.

ba? Tai va: nuo vieno žmogaus priklauso, kaip tu toliau gyvensi. Nuo VIENO. Tik jo dėka aš buvau priskirtas iš pradžių prie Klaipėdos muzikos centro – jie neturėjo kur pripaišyti manęs. O aš jau buvau festivaliuose dalyvavęs. Įsivaizduok: atstovauju Klaipėdai, nors jai nepriklausau, ji net nenori manęs priregistruoti. Ta pati įstatymo baimė egzistuoja ir dabar. Nėra tokio įstatymo, kad negalėtum padėti žmogui! Laisvų žmonių yra labai nedaug. O jis buvo toks. Jis buvo drąsus. Su polėkiu. – Tuomet ir įkūrei Gliukų teatrą? – Tokio teatro iš viso nėra! Čia tas pat, kai visi žino, kad Himalajai yra. O kiek iš tavo draugų buvo Himalajuose? Čia lygiai taip pat. Ne aš sugalvojau tą žodį „Gliukai“... Kas yra Jaunimo teatras? Ką, ten vien jaunimas? Kažkas taip pavadino, ir aš nesikračiau. – O kodėl taip pavadino? – Pavadino nuo Gliuknamio. 1987-aisiais, kai dar negalėjau nutuokti, kad po ketverių metų bus Nepriklausomybė, ► 7

TEATRAS

◄ mes egzistavome nelegaliai, nepriklausėme jokiam kultūrnamiui, ir iš idėjos pasivadinome Laisvuoju teatru, o žiūrovai tą pastatą, kuriame vaidinome, pavadino Gliuknamiu. Bet idiotiška buvo vadintis Laisvuoju teatru, kai atėjo Nepriklausomybė. Man labiau patinka vadintis „Teatro trupais“.

– Jūsų daug buvo tame teatre? – Visada buvo daug. Ir dabar yra daug. – Bet buvo toks laikotarpis, kai dirbai vienas? – Ai, koks skirtumas... Žinai, kaip rašytojas gali parašyti knygą su daug personažų, o gali, kaip, pavyzdžiui, Edgaras Allanas Poe, – apie vieną žmogų. Arba N.Gogolis – yra jo „Pamišėlio užrašai“ ir „Mirusios sielos“. Čia tas pats – kaip yra, taip yra. Arba kaip su pinigais: kartais ir už eurą gali pragyventi, kartais ir už šimtą negali... Taigi klausti apie tai – jokios prasmės.

Kūrybinės draugystės – Daugybę kartų esi bendradarbiavęs su kitais kūrėjais. Pavyzdžiui, su dailininku Stasiu Eidrigevičiumi. Kaip judu susitikote? – Jis man pasiūlė kartu statyti spektaklį. Dviese. Mes susipažinome 1995-aisiais. Panevėžyje vyko Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Kelias“. Kadangi tais metais dalyvavau tarptautiniame festivalyje Vokietijoje, grįžusį mane ir pakvietė į Panevėžį. – O kas tai per festivalis Vokietijoje ir kaip tu ten patekai? – Tai buvo tarptautinis Ludwigsburgo pilies festivalis, skirtas Antrojo pasaulinio karo baigties 50-mečiui. Į jį buvo atvažiavę teatralų ir iš užsienio, buvo ir Robertas Wilsonas su spektakliu „The Black Rider“, Tomas Waitsas. O aš 1995-aisiais buvau su jais viename festivalyje! Rodžiau „Baltus debesų namus“. Pakvietė mane dėl to, kad vokiečiai pamatė spektaklį, kai jį vaidinome „Prieplaukoje“, sakė: „Mums reikia!“ Sienos dar neatidarytos, niekas negali taip paprastai išvažiuoti... O jie pakvietė, ir išvažiavome. Po to atsiuntė festivalio katalogą – jame visos žvaigždės! „Kronos“ kvartetas, „Maskvos virtuozai“ su V.Spivakovu... O mes buvome pirmieji iš Lietuvos. Kai grįžome ir pasirodė 8

Projektas „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai“.

geros recenzijos, mus pakvietė į Panevėžio profesionalių teatrų festivalį. Čia yra toks savotiškas kekšizmas – nebūtume dalyvavę festivalyje Vokietijoje, aišku, nebūtų kvietę ir į Lietuvos profesionalių teatrų festivalį. Buvo juokinga stebėti tuos pačius žmones – kaip pasikeitė jų santykis, kai sužinojo, kad dalyvavau tokio lygio renginyje. Panevėžyje spektaklius rodė visi garsiausi režisieriai – R.Tuminas, E.Nekrošius, O.Koršunovas... Iš Klaipėdos buvome dviese – P.Gaidys ir aš. Ten buvo ir S.Eidrigevičius. Kitais metais jis turėjo švęsti 50-metį, ir ta proga ruošėsi surengti Panevėžyje tris parodas. Ir kai jis pamatė „Baltus debesų namus“, nusipiešė visą spektaklį. Paskui man paskambino ir sako: „Noriu, kad atvažiuotum ir mudu

padarytume spektaklį.“ Ir aš nuvažiavau. Gavau viešbutį, Panevėžio dramos teatras skyrė viską, ko tik reikėjo. S.Eidrigevičius trijose erdvėse surengė parodas, ir mes per savaitę sukūrėme spektaklį. – Ir jis pats dalyvavo? – Taip, mes tik dviese vaidinome. Ir garso takelis jau buvo. Po to Panevėžio festivalio vakarėlyje mes su juo grojome, o ten buvo kažkas iš Lenkijos radijo ir įrašė. S.Eidrigevičius man skambina iš Varšuvos ir sako: „Garso takelį jau turime, man radijas davė tą įrašą.“ Jį ir panaudojome. Viskas buvo susiję: ir prieš metus įrašytas mūsų pačių garsas, ir visas vizualas. Patys kostiumus pasidarėme. Aišku, buvo nelengva viską

TEATRAS

dvi premjeras išpirko vien masonai, nes jie „Užburtąją fleitą“ laiko savo opera. Ir čia staiga A.Baricco parašo libretą kaip F.Fellini „Amarkordą“ – veiksmą perkelia į mažą miestelį, ten aikštė su karusele, miesto meras ir panašiai. Viską pakeičia. Turino operos teatras yra antras garsiausias Italijos teatras po „La Scalos“. Salėje telpa 2,5 tūkst. žiūrovų. Bilietai į pirmas dvi premjeras buvo labai brangūs, į likusius 14 spektaklių – pigesni. Kai pamatai iš visos Europos suvažiavusius turtingiausius žmones: kailiai, briliantai... – Ir kaip jie reagavo į spektaklį? – Aišku, jie buvo išprusę. Bet teatre elgėsi kaip namie: atsistoja, šnekasi, vaikšto. Daliai nepatiko, kad pakeistas libretas, tie rėkia operos metu, kiti juos tildo... Jie daro, ką nori, jiems nusispjauti. Po pirmos dalies jie ne plojo, o, rodydami nepasitenkinimą, baubė ir trypė kojomis. Mes to gyvenime nebuvome patyrę... – O kaip buvo priimti kiti 14 spektaklių? – Labai puikiai. Su furoru. Ir buvo geros recenzijos. Viskas labai gerai. – Koks buvo tavo vaidmuo? – Taip išėjo, kad pats pasiūliau, koks turėtų būti mano personažas, ir mano pasiūlymą priėmė. Aš buvau toks neaiškus valytojas – su cilindru, ilgu paltu, – kuris maišo realybę su fantazija. Jis ištisai dalyvauja. Ir pačioje pabaigoje aš padarau taip, kad ta užburtoji fleita kyla ore. Pasiūliau tokią idėją, sako: o, gerai. Įsivaizduok: pats finalas, visi sustoja, aš laikau fleitą, pakeliu rankas ir staiga ta fleita kyla... Pauliaus Sadausko nuotr.

tarpusavyje suderinti... Aš norėjau švarios erdvės, jis norėjo spintų, stalčių, stalų. Tas pasirodymas vadinosi „Dirvožemis“. – Dirbai ir su Oskaru Koršunovu. Kokia tai istorija? – Su O.Koršunovu dirbau Italijoje 2006aisiais. Tuomet irgi buvo toks sutapimas. Režisierius J.Vaitkus mane pakvietė vaidinti Valstybinio jaunimo teatro spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“. Siūlė pasiimti kokį noriu vaidmenį. Nuvažiavau į Jaunimo teatrą, pradėjome repetuoti. Bet po dviejų savaičių man paskambino O.Koršunovo teatro vadybininkė ir pasakė, kad Oskaras siūlo važiuoti į Italiją. Jis ten turėjo statyti W.A.Mocarto „Užburtąją fleitą“. Ir tuomet

priklausė nuo manęs: ar vaidinti pas J.Vaitkų, ar vykti į Italiją. Kadangi Jaunimo teatre buvo pradinis repeticijų etapas, pamaniau, kad Lietuvoje aš dar vaidinsiu, jei išvažiuosiu – jie išsikapstys. Pasakiau režisieriui: „Atleisk, bet tokia situacija...“ Jis mane suprato ir paėmė vaidinti kitą žmogų. O aš išvažiavau į Turiną. – Ką ten veikei? – Vaidinau spektaklyje. Tai ilgas pasakojimas. Gal reikėtų pradėti nuo to, kad buvo pakeistas „Užburtosios fleitos“ scenarijus. Žinai tokį italų rašytoją Alessandro Baricco? Kažkada viename festivalyje O.Koršunovas buvo susitikęs su juo ir pasiūlė parašyti naują operos libretą. Tai buvo pirmą kartą pasaulyje! Ir kilo skandalas. Bilietus į pirmas

– Kas dar, be tavęs ir O.Koršunovo, važiavo į Turiną? – Važiavo Lietuvos komanda: trys aktoriai lietuviai – aš, šokėja Rūta Butkus ir dar vienas aktorius. Mes teksto neturėjome. Jūratė Paulėkaitė kūrė scenografiją, Agnė Kuzmickaitė – kostiumus. Komanda buvo stipri. Viskas buvo nuostabu: gyveni centre, dviejų kambarių bute už 500 metrų nuo teatro. Pamatai Turiną visai kitokį, nei pamato turistai, tam laikui tampi jo gyventoju. Italai laikė savu, net užknisdavo, nes nuolat klausdavo kelio... Bet aš galiu tik vieną kartą dalyvauti tokiame pastatyme, daugiau to nenorėčiau. Negalėčiau taip. Nes tai buvo pasaulinio lygio projektas, jam Oskaras ruošėsi penkerius metus. Solistams konkursas buvo paskelbtas prieš dvejus metus... ► 9

TEATRAS

Išmokti pamoką ◄ – Teatras, tapyba, fotografija, garsas. Ko dar galima iš tavęs tikėtis? Knygos? – Bet pažiūrėk – kiekvienoje šeimoje rasi albumų su anoniminėmis fotografijomis. Jų buvo tūkstančiai. Su užfiksuotais mūsų senelių, prosenelių gyvenimais – kaimuose, miestuose. Dabartiniam fotografui tai jau būtų menas, o anais laikais jiems buvo tik kadro užfiksavimas. Ir aš senais laikais nusipirkau juostinį fotoaparatą „Smena“, būčiau gal ir toliau fotografavęs, bet jį iš manęs pavogė. Galima sakyti, tada pragyvenau iš meno. Tapydavau ir parduodavau – vienintelės pajamos buvo. Kai tavęs nepriima į darbą, tai vis geriau, nei eiti vogti. Vogti negražu. Trejus metus aš pragyvenau iš tapybos. Mes jau tada ir parodų buvome surengę su Danieliumi Rusiu – ir Vilniuje, ir Klaipėdoje. Aš net buvau priimtas į tautodailininkų sąjungą. Ir dėl to man davė dirbtuves.

– Ką tuomet tapydavai? – Šviesą. Tapyba yra taip pat kaip kino kadras – vien tik šviesa ir šešėlis. – Dar buvo ir kitokia tavo tapyba – erdvinė. Kaip tu ją vadini? Kokiam žanrui priskirtum? – Vadinu „Paukščiais“. Buvo daug jų parodų. Kam nori, tam ir galima priskirti. Koks skirtumas! Kūryba yra ne tik tai, kas padaroma rankomis. Kūryba yra daugiau. Tu net gali būti paralyžiuotas, aklas ir kurčias, ir vis tiek kursi. Lygiai taip pat kursi savo visatos sodą. Į ką tu žiūri, tas ir esi. Supranti? Nes jeigu tu bendrauji su visišku dunduku, tu ir esi tas dundukas. Kaip tu šneki ir ką tu šneki – toks tu ir esi. Aš nieko daugiau negaliu pasakyti apie savo kūrybą. Imi ir padarai, ir taip tu kalbi. Ši kalba neskirta mums bendrauti. Ši kalba skirta tik man mąstyti. Arba R.Treigys – ką jis pasakytų apie savo kūrybą žodžiais? O nesvarbu – jo darbą nuveši į Italiją ar kitur – jį supras. Arba tą patį M.K.Čiurlionį... Įsivaizduok: imtum interviu iš M.K.Čiurlionio – ką tau jis pasakytų, kaip jis tapė, kūrė muziką?

Apie tylą.

Aurelijos Čepulinskaitės nuotr.

– Bet gali pasakyti savo mintis. Pavyzdžiui, pastaruoju metu viešumoje daug kalbi apie meilę. Kas tau svarbiau: meilė ar empatija? – Į meilę telpa viskas – ir atjauta, ir ta tavo empatija. Viskas. Tai yra neatsiejama ir

TEATRAS

Teatro-šokio projektas „Pelenai“, 2000.

niekas nesidalija. Net ir didžiausi niekšai myli. Net kai ant jo linksmai pyksti, tai irgi yra meilė. Aš ant jo pykstu iš meilės. Tai jam yra šiokia tokia pamokėlė. Jo elgesys man irgi yra pamoka, nes bet koks niekšas yra toks pat gėris, kaip ir tas, kuris man padaro gerą darbą. Viskas yra gėris. Viskas. Net didžiausi nusikaltėliai – visi mus moko. Tik nuo tavęs priklauso, ar išmoksi tą pamoką. Ne dėl to, kad reikia su tuo kovoti. Absoliuti nesąmonė yra tie, kurie nori padaryti pasaulį geresnį. Jie patys nežino, ką šneka. – Ar tau pačiam nebaisu, kai pamatai, kiek daug per tris dešimtmečius pats nuveikei ir dalyvavai? – Oi, ne. Man neįdomus tas klausimas. Mano gyvenime buvo taip, kad aš niekur nesiprašiau, man visada siūlė dalyvauti. Pakvietė ir į tą projektinį „Vyšnių sodą“, kurį statė 2011 m. Vilniaus – Europos kultūros sostinės programai. Ten vaidino daug garsių žmonių, nesvarbu – režisierius ar aktorius,

Algirdo Darongausko nuotr.

sėsdavome į autobusą ir mus veždavo į tikrą sodybą. Jį režisavęs suomis Kristianas Smedsas turėjo savo koncepciją, kas yra tas Vyšnių sodas. – O kas tau yra Vyšnių sodas? – Viskas, kas aplinkui (mosteli ranka į savo kūrinius, – aut. past.). – Galima tokia metafora, kad tie kūrybiniai 30 metų ir yra tavo sukurtas Vyšnių sodas? – Kūryba ir menas man yra du skirtingi dalykai. Menas man yra... Šiaip žiūrint, autorystė dar yra vystykluose. Toks teatras, koks dabar yra, – tik akimirksnis. Nieko nežinai, kas buvo prieš 700 metų ir tęsėsi šimtmečius. Jis yra akimirksnis. Dar po poros šimtų metų sakys: ai, čia buvo toks trumpas laikotarpis... Jo nereikia sureikšminti! Kūryba tai yra... Kūrėjas vienas, mes esame tik jo dalis. O menas jau tampa kaip sportas, mes konkuruojame.

Vaizduotės galia – Kažkada esi sakęs, kad tau negalima sakyti trijų žodžių iš „p“ raidės: projektas, performansas ir... trečio nebeatsimenu. Ar tavęs paties nestabdo tokie tabu? – Tuo metu taip pasakiau, dabar jau taip neskambėtų. O dėl projektų: nerašė projekto F.Kafka, kad gautų finansavimą parašyti knygą. O kaip dabar: duokite pinigų, aš žadu rašyti romaną... Taigi M.Bulgakovas net nesulaukė savo kūrinių išleidimo. Jis niekur net nebuvo išvažiavęs, nebuvo jokiame užsienyje. Kai buvau Kijeve, lankiausi jo muziejuje, kur rašė „Meistrą ir Margaritą“. Kambario langas buvo į sieną. Žiūri į sieną, ir parašai tokį romaną! Ta siena atsiveria vaizduotei. Mes esame, ir to užtenka. – O kai nebūsime? – Esmė ta, kad kai artėji prie to, pradeda dingti kategorijos. ► 11

TEATRAS

◄ Čia taip pat, kaip dzen meistras trenkia mokiniui ir klausia: kur tu buvai, kai nebuvai šitame kūne? Buvimas šitame kūne yra toks pat trumpas, kaip prisidegti cigaretę. Ir sureikšminti to nereikia. Pats savęs klausi: ko iš tikrųjų gyvena tie žmonės? Ypač jauni. Pagal save žiūrėk – kas galėjo tave suformuoti? Ką tu iš tėvų tokio girdėjai, kad tavo kūrybai galėjo ką nors duoti? Atrodo, kad iš tėvų nieko negavai.

– Bet gauname per genus – iš tėvų, senelių... – Nieko negauname. Ne genai lemia gyvenimą. O iš senelių tikrai daug gavome, nes tėvai nuolat būdavo darbe. Mano močiutė man pasakodavo daugybę istorijų. Ji būdama gal 17 metų tarnavo didelėje vokiečių šeimoje, kuri turėjo stambų ūkį, daug tarnų. Naktimis sunkiai kuldavo, pavargdavo taip, kad paryčiais akyse dvejindavosi. Ir kartą tą akimirką, kai buvo pakėlę spragilus, staiga per vidurį prabėgo juodas šuniukas. Močiutė sakė: „Jei aš būčiau spėjusi spragilu trenkti į tą šuniuką, būtų pinigai pažirę.“ Ir šitai aš ne knygoje perskaičiau, o išgirdau iš jos lūpų. Ir tuomet tai, ką formavo vaikų darželis, mokykla, pradeda griūti. Pradeda atsidarinėti kiti pasauliai. Lygiai taip pat man nebūtina būti kitoje šalyje, kad aš apie ją sužinočiau.

– Sukurti? Iš tos meilės? – Ne, yra du žodžiai: „kurti“ ir „tverti“. Užtverti tvorą – apriboti. Kaip yra vandenynas ir pelkė, ir ją pradeda sausinti, kažką tverti, daryti, kaip patogiau sau. Paskui suvokia, kad melioracija padarė baisių dalykų – dingo pelkės dėl žmonių naudos. O jei žmogus prisitaikytų ir nieko nekeistų: nei pelkių sausintų, nei upių vagų keistų. Gamtoje viskas taip protingai sudėliota. Kai žmogus pradeda keisti vagas, tada upės pradeda eiti į apačią, sunktis ne vietoje – vėl bėda. O jei žmogus prisitaikytų prie to, kaip yra? Bet ne, reikia kištis... Tą patį daro ir smegenyse. Todėl

ir sakau: į ką tu žiūri – toks ir esi. Dėl ko visi taip pasimeta, kai ateina prie vandenyno ar jūros? Smegenys pasimeta, joms nėra kur užsikabinti. Tada sėdi palaimoje ir žiūri į nieką. O įsivaizduok, tie, kurie neturi galimybės atvažiuoti prie jūros, net užmiršta, kad tokia egzistuoja. Paklausi klaipėdiečių – kai kurie penkerius metus nebuvo prie jūros. – Na, tikriausiai kiekvienas renkasi sau artimą veiklą. Gal kiti mieliau eina į teatrą? – Yra dešimtys tūkstančių klaipėdiečių, kurie nė karto nebuvo teatre. Mes jų nepažįstame. Man Klaipėda yra maža, nes aš

– O ypač šiais laikais. Bet sugrįžkime prie juodo šuniuko. Argi tai ne tautosaka, mitai? – Jokie ne mitai. Tu nežinai, kas ką nori pranešti. Daug vėliau aš gavau labai seną J.Basanavičiaus knygą „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“. Tais laikais buvo labai mažai informacijos apie tai. Didžioji dalis – rusų kalba. Šuniukas iš tikro yra materializacija troškimo, kad būtų įdomu gyventi. Esame žaidime, kurį kažkada patys sukūrėme ir užmiršome. Labai greitai atėjo karta, kuri absoliučiai nieko nežino, kas buvo iki tol. Ir jie galvoja, kad daro kažką ypatingo. Aišku, gal jie dėl to nekalti. Skundžiasi, kažkur kovoja, kažko jiems maža. Va dėl to reikia domėtis esme, kas tai yra. – O esmė – įdomiai gyventi? – Mes gimėme ne darbui. Mes gimėme meilei ir džiaugsmui. O tave skatina tik dirbti. Štai dėl to aš esu labai prieš delfinariumus. Delfinai yra aukštesnio lygio civilizacija, jie gyvena vien meilei ir džiaugsmui. Maitinasi, užsiima meilės reikalais ir žaidžia. Ir žmonės taip galėtų. Esmė, ką tu gali sukurti. 12

Judesio spektaklis pagal Tibeto vienuolių muziką „Taka“, 2013.

TEATRAS

pažįstu tik kelis šimtus žmonių. Kiti man neegzistuoja. Aš juos sutinku, bet atrodo, kad tokius pat žmones sutinku Panevėžyje, Vilniuje, nes aš jų nepažįstu. Koks skirtumas... Ir tada dingsta tas skirtumas, ar tave pamato penki šimtai, ar dešimtys tūkstančių. Tu paklausk apie Klaipėdos dramos teatrą arba kokį nors Lietuvos režisierių kur nors Lenkijoje – jie išvis nieko nežinos. Apie juos žino tik ta karta, kuri augo su Klaipėdos dramos teatro spektakliais. Apie J.Miltinį žino karta, užaugusi su J.Miltiniu. Arba F.Šaliapino karta. Kurie susiję. Mane irgi žino tik ta karta, kuri brendo kartu su manimi.

– Tai turbūt natūralu: kaip gamtoje, taip ir tarp žmonių susikuria tam tikros ekosistemos? – Buvo toks skulptorius Lionginas Šepka. Jis buvo toks nevykėlis, kad jam net bulvių skusti neleisdavo. Jis didžiąją gyvenimo dalį pradykaduoniavo sėdėdamas ant suoliuko... – Ir paukštukus droždamas... – Ne, jis tuomet nieko nedrožė. Jis nieko nedarė. Ir tik tada, kai numirė brolis, jis tą pačią naktį užlipo į palėpę ir pradėjo drožti. Ir kiek pridrožė! Tik, aišku, viską sukniso miesto periodas. L.Šepkos darbai, išdrožti Vilniuje – man nebe L.Šepka... Trys L.Šepkos perio-

dai: kai nieko nedarė, kai drožė nuostabius kūrinius, ir kai buvo išrautas iš savo aplinkos ir perkeltas į miestą. Apie tą periodą, kai jis nieko nedarė, mes žinome labai mažai – kažkur vaikštinėjo, bastėsi. Dabartiniais laikais jis būtų „lūzeris“, tinginys. O susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, jis tarsi išsprogo kūriniais. Kiekviename mūsų yra Šepka. Man taip pat: iš kur aš žinau, kaip ateina mano kūriniai... Lygiai taip pat gali būti su bet kuo – poetas tam tikromis aplinkybėmis gali nebebūti poetu. Ko vieniems reikia ilgai siekti, – pavyzdžiui, šokėjui: jis turi mokytis „čiurlionkėje“, paskui Muzikos ir teatro akademijoje, daug šokti, – kitiems ateina staiga.

Taip ir turi būti – Sugrįžkime prie tavo teatro. Dabar reziduoji Žvejų rūmuose. Kaip jie tave priėmė? – Jie nežinojo, ką daryti su manimi. Nuo R.Ulevičiaus laikų prilipdė iš pradžių prie Muzikos centro, ir keliauju toje sistemoje. O „verslo daryti“, kurti viešąją įstaigą, dokumentus pildyti, samdyti buhalterį, rašyti projektus aš nenoriu. Nenoriu dirbti, kai pasako: tu turi su juo dirbti. Būtų tas pat, kaip L.Šepkai ateitų ir sakytų: „Na, žinai, mes į galeriją paimsime, jei tokį ir tokį darbą išdroši...“ Aš visada ėjau tokiu pačiu keliu. Jei nori suprasti mano 30 metų kelią – visada buvo taip. Aš su savimi ir bendraminčiais susikalbu. Pirmajame mano spektaklyje „Kukučio baladės“ dalyvavo 11 žmonių, „Debesų namus“ vaidinome keturiese, paskui vienas emigravo, likome trise...

Pauliaus Sadausko nuotr.

– Kaip manai, ar tas tavo kelias galėjo būti kitoks? – Aš nežinau, kaip galėjo būti. Vadinasi, taip ir turi būti. Tiktai tiek, kad aš sau niekada nerūpėjau. Nesuprask klaidingai, aš nejaučiu pasipriešinimo pačiam darbui. Fizinio darbo, palyginus, dirbu daug daugiau, nei teatruose, kur pilna scenos darbininkų, apšvietėjų, butaforų, aprengėjų, grimuotojų... Čia viską darau pats: muziką, šviesą, pats nešioju. Bet tai, ką padarau, tarsi nesiskaito. Ten tik išeini ir suvaidini. Aš neprieštarauju – gali būti ir toks teatras, bet tai per daug lengva, o tai jau yra blogai. Manau, kad tai yra bausmė ir meilė, kaip Jobui. Arba bausmė, kai staiga nukrenta daug pinigų. Tuomet kyla daug pagundų. ► 13

TEATRAS

◄ – Tavo spektakliai per tuos metus labai pasikeitė. Nebenori scenos? – Sceninė kultūra... Bandau nueiti nuo tos kultūros, kur yra scena, jau kurį laiką to nedarau. Žiūrėjau vieną interviu su Dalai Lama. Apie kultūrą jis pasakė: „Kai tautoje atsiranda sceninė kultūra, tuomet prasideda tos tautos kultūros mirtis.“ Prasideda – nereiškia, kad jau mirė. Bet tai jau nebe buvimas kartu. Ir aš jį suprantu. Manau, kad net mūsų dainų šventės turėtų vykti ne scenoje, o, pavyzdžiui, Sereikiškių parke, kur, suvažiavę iš visur maži folkloro ansambliai dainuotų sutartines. Vieni padainuoja vienoje vietoje, kiti – kitoje. Turėtų būti taip. Atėjo vakaras, prie laužo vienas ratas, antras ratas, tūkstančiai žmonių... Dega ugnis, ir jie visi yra KARTU. Čia tas pat, jei vienuoliai išeitų iš vienuolynų ir grigališkas giesmes pradėtų giedoti scenoje. Apie tai šnekame. Niekas nežino, kas yra progresas ir kas – regresas. Mano manymu, yra prasidėjęs kultūros regresas. Absurdiškumas, kad nėra jokios išliekamosios vertės, bet jos niekam ir nereikia. O visa tai (mosteli į savo darbus, – aut. past.) yra tik ėjimas į save. Koks skirtumas – ar tu peiliuką pasiėmęs medį droži, ar kitką darai... Vis tiek žiūri į save. Ir garsas man yra savęs išreiškimas. Dar Lao Zi sakė, kad silpnumas visada nugali kietumą, stiprumą. Vanduo – silpnas ir minkštas, tačiau bet kokią uolą suskaldo. Dėl to sakome – būk kaip lanksti žilvičio šakelė pavasarį. Iš jos gali vyti ne tik krepšius – tu gali sodą sukurti. Didžioji mūsų atmintis, ko turėtų mokyti mokykloje, – kabantys sodai. Vaikai žiūrėtų į tą harmoniją, ir tai keistų jų mąstymą. O dabar pamatytum, kas darosi paryčiais mieste po didelių švenčių – visas grįžtančios minios kelias nuo pat senamiesčio nužymėtas sudaužytais stotelių paviljonais, buteliais, vienkartiniais indais, kitomis šiukšlėmis... Tai jų kalba.

– Apie tai savo spektakliuose ir kalbi? O kas tau rašo pjeses? – Man nereikia, kad kas nors man rašytų. Pats rašau, pats darau. Matei mano spektaklį „Topor sosi“? Parašiau rusiškai pjesę, paskui ją vaidinau ir Maskvoje. Palangoje vyko tokia dramaturgų laboratorija, ir mane pakvietė parodyti spektaklį. O ten, pasirodo, buvo atvažiavę daug garsių prodiuserių iš Maskvos, vienas iš jų MCHAT’o prodiuseris Pavelas Rudnevas pamatė mano „Topor sosi“ ir sako: „Tau būtina į Maskvą, į festivalį „Novaja drama“. Tame festiva14

lyje pradėjo dramaturgai J.Griškovecas, I.Vyrypajevas. Po kiek laiko gaunu pakvietimą į festivalį. Man nerūpėjo tapti dramaturgu, aš buvau pakviestas į „Novaja drama“ Maskvoje, nes parašiau pjesę rusų kalba! Jie šiaip bet ko nekviečia, daro atranką. Tais metais iš Lietuvos važiavau vienas. Pjesę pasirašiau Sorokino pavarde (soroka rusų k. reiškia „šarka“, – aut. past.). Specialiai taip pasirašiau. Personažas irgi buvo Sorokinas. Ilgai aš tą spektaklį vaidinau – ir Vilniuje, ir kitur.

– Kai buvome A.Šeštoko ambrotipijų dirbtuvėse, ėmeisi režisuoti jo fotografuojamą kadrą. Negali ištverti neįsikišęs? – Tai kad nyku buvo... Taip ir būna gyvenime – patys susikuriame sau vaidmenis. Juokinga, kai žmonės, užėmę aukštas pareigas, pradeda vaidinti viršininkų vaidmenis, supranti? Žmogaus nebematyti... Jie daro teatrą kaip aktoriai mėgėjai... Man tai neįdomu. Man įdomu, kai žmogus kvėpuoja tuo, ką daro – natūraliai, be jokių pastangų.

– Ar tau greitai atsibosta vaidinti tą patį spektaklį? – Ne, neatsibosta. Bet pajauti, kada reikia baigti. Juk vis tiek į mano spektaklius neina masinė publika, kuri turi susiformavusi savo teatro viziją ir jos neišmuši. Reklamuok nereklamavęs – jie neis. Tai yra skirtingi pasauliai. O man neįdomu, kas vyksta klasikiniuose teatruose.

– Parodose dalysiesi tik R.Urbono darbais? – Ne, dar bus A.Čepulinskaitės, A.Darongausko ir R.Treigio. Va, turiu 1991-ųjų A.Darongausko nuotraukų iš Gliuknamio. Jis staiga prišokęs fotografuodavo – kadras ant kadro... Koks skirtumas, ar jos čia yra, ar bus parodoje... Bet ten bus kitoks išdėstymas. Ir aš nežadu ilgai jų rodyti.

Pamatyti save – Papasakok apie būsimas parodas. Kas jose bus? – Aš nežinau, ar tai galima pavadinti parodomis. Gal geriau vadinkime tai vaidenimusi. Šiaip norėčiau pasidalyti tuo, ką turiu. Yra mažai kam matytų R.Urbono nuotraukų. Visos jos – paties R.Urbono atspaustos, nėra net negatyvų. Mes turėjome dirbtuves viename name J.Karoso gatvėje. Ir nuolat vienas pas kitą ateidavome, sėdėdavome vakarais pas mane dirbtuvėse. Jis tuo metu dirbo Dramos teatre, bet jam nelabai sekėsi tuos aktorius fotografuoti... O tai, kaip jis fotografuodavo mane ir mano spektaklius, buvo nuostabu. Mūsų požiūriai sutapo. Man niekada nebuvo įdomios reportažinės nuotraukos. Jos neatspindi tos dvasios. Tam, kad nuotraukos atspindėtų spektaklį, kuriamas kitas spektaklis. Jis ne pastatyminis, specialiai nepozuoji, bet kažką darai dėl gero kadro. Aš šiame procese irgi esu, dalyvauju, nes man norėtųsi, kad nuotrauka būtų kaip kino kadras – svarbu šviesa, šešėliai... Ne šiaip sau – bet kas bet kaip... – Surežisuoti kadrai... Visur gyvenime režisuoji? – Visi režisuojame. Ir ūkininkas, ir bitininkas režisuoja...

– Kur vyks tos parodos? – Tai bus neparodinė erdvė – Žvejų rūmų rūsys ir šalia esanti patalpa. Mes pradėjome nuo pogrindžio, todėl dabar ir parodą, ir vyksmą rengsime rūsyje. – O kas dar bus? Ar tik parodos? – Kaip tuo metu gims. Aš dar nežinau, kas dar. Ten bus galima gal ne tik pamatyti, bet ir išgirsti. – Bus ir garso... Kaip tu vadinai – vaidenimasis „AOUM“? Ar daug reikėjo repeticijų, kad keli žmonės taip derėtų tarpusavyje? – Ten susišnekėta be jokių pastangų. Nebuvo daug repetuota. Repetavimas su kūryba nėra susijęs. Tie, kurie stato rąstinius namus, – nerepetuoja. Jie tiesiog stato. Čia lygiai taip pat. Tu nerepetuoji, kaip tu gimdysi, tu tiesiog gimdai. – Betgi jūs ten esate komanda – kaip vienis! – Čia visų, su kuriais tai dariau, nuopelnas. Tokį dalyką darant, reikia būti... Kaip čia pasakius?.. Gal švariam kaip vaikui... Sutapo žmonės, kurių nereikėjo įkalbinėti. Nes jei reikia įkalbinėti, jei žmogui niekas nebeįdomu, viskas atsibodę, jis mano viską žinąs, – niekas nepavyks. Stebuklai vyksta kiekvieną dieną, tik reikia juos pamatyti. Žiūrovai atėję turi pamatyti ne mane – jie turėtų pamatyti tik save.

TEATRAS

B.Šarkos „Paukštis“.

– Pamatyti save garso misterijoje? – Nesvarbu kur. Lygiai taip pat tas, kas minko molį – ne molį minko, o save. L.Šepka irgi drožė save. Jam galėjo užtekti tų tikrų paukščių, tikrų medžių, tikrų pelkių. Vakaro, sėdint tamsioje palėpėje... Ir staiga ta brolio mirtis jį išlaisvino. Jis tiesiog buvo kaip grūdas, kuris gavo drėgmės ir pradėjo augti. Lig tol jis tik stebėjo pasaulį. Ir pradėjo kurti savo pasaulį. Jis negalvojo apie jokias sales. Lygiai taip pat ir aš – jei galėčiau to nedaryti, aš tuo neužsiimčiau. Aš lygiai taip pat gal esu „lūzeris“ ir nieko nemoku daryti. Aišku, fizinio darbo tenka daug atlikti: kažką sumąstai, konstruoji, jungi, kad nenutrūktų. Išmoksti to. Bet nepraktiškas tas darbas. O šiaip nesu kuo nors ypatingas... R.Akutagava rašė: „Žmogaus gyvenimas yra nevertas vienos Baudelaire’o eilutės.“ Štai ir susimąstai, ko vertas tavo gyvenimas...

Pauliaus Sadausko nuotr.

Festivalio „Seas“ metu 2004-aisiais B.Šarka sukūrė instaliaciją „Žuvę“. Aurelijos Čepulinskaitės nuotr.

Performansas „Vabi sabi vasabi“, 2009.

Petros Valiskovos nuotr. 15

TEATRAS

„Helverio naktis“: Klaipėdos jaunimo teatro spektaklį „Helverio naktis“ įvardyti Evelina ZENKUTĖ antruoju dubliu būtų loginė klaida, gal net naujų išraiškos išeigų privalėjusiųjų ieškoti ambicijų sumenkinimas, nors Rolando Rastausko verstą lenkų dramaturgo Ingmaro Villqisto Kas (ne)įvyko? pjesę, kurios personažus įkūnijo Arūnas Sakalauskas ir Jolanta Dapkūnaitė, pirmąkart 2003 m. Lietuvos nacionaliniame dra- Scenografės Paulės Bocullaitės sukonstruotame tikroviškame kambaryje ruošiamos teatre pastatė Jonas Vaitkus. Tąsyk pjūvis buvo tikslus – ma Jos (aktorė Laima Akstinaitė) laukimo spektaklis sėkmingai gyvavo dešimtmetį. Antruoju bandymu, ir nerimo prifarširuota vakarienė. Klara pernai gruodį pristatytu uostamiesčio Kultūros fabrike, vėliau įsitempusi, laukia Jo, Helverio (aktorius Pinigis). Už lango vakaras – fašisparodytu ir Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje, teatrinės Paulius tinės ideologijos aušra, tarp pastarosios ir anatomijos seansui, ko gero, kiek pristinga precizijos ir papirmojo – viena tragiškai pasibaigsianti diena. Namo grįžta vėliava – prie paveikumo – atšipę instrumentai, užuot prarėžę, veikiau slysta galio pririštu šiukšlių maišu – nešinas šaltais prisilietimais. Helveris.

: šifro pinklės

TEATRAS

Vėliau dangus griūva. Toliau – antipasaka. Griausmingas kolapsas įvyksta išties – Klaipėdos jaunimo teatro spektaklyje, režisuotame Valentino Masalskio, Jo ir Jos pasaulėlis, su iš kartono suręstomis sienomis, fiziškai žlunga. Klampi tamsa, prakertama vienintelio žibintuvėlio, fone girdimos agresyvios minios crescendo (garso efektų autorius – Edvinas Vasiljevas), griuvėsiuose likusių aktorių diminuendo, turėtos nujausti artėjančios mirties mimikrija su šešėliais. Kas čia vis dėlto (ne) įvyko? Rodos, vietoj apokalipsės – lyg tame vaikams migdyti skirtame pramane – ant katino uodegos tenukrenta kopūsto lapas. Arba, jei dar kitaip, namelis ant kojelės neatlaiko – osteoporoziškai trapu, juntamas tankio deficitas. Tačiau jį galima pateisinti tikrai sudėtingais, psichologiškai giliais ir aktorinės patirties reikalaujančiais pjesės personažų charakteriais. P.Pinigis veikiau primena kaprizingą, kojomis trepsintį vaiką, bet ne psichikos negalią turintį suaugusį vyrą. Manipuliuojamąjį. Programuojamą, jaukinamą militaristinių žaidimų, turintį tapti po ranka esančiu ir lengvai valdomu instrumentu. L.Akstinaitės Klara bando klampinti emocijų tirštume. Rodos, jos praeitis, dabartis, nujaučiama tragiška ateitis tai ne tik leidžia, bet ir primygtinai prašo daryti – spektakliui įsibėgėjant paaiškėja, kad moteris atsisakė savo neįgalios dukrytės, sugriuvo jos santuoka, bandydama išpirkti kaltę, Klara apsiėmė globoti protinę negalią turintį Helverį. Tačiau, užuot nugrimzdus į natūralų, tikrą produktą, įklimpstama dirbtiniame sirupe.

Nurašyta auka Klaipėdiečiai ėmėsi naujos interpretacinės traktuotės, spektaklio ašimi pasirinkdami ne Helverį, bet Klarą, jos kaltę, velkamą naštą, moterišką pasiaukojimą, išryškindami ne totalitarizmo grėsmes, o esą minios nesugebėjimą priimti kitoniškumą. Šiandien teatre madinga atnašauti, o sykiu įsiaudrinus šauti sau į kojas, nenu-

Scenos iš Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „Helverio naktis“ (rež. V.Masalskis). Ji – aktorė L.Akstinaitė, Helveris – aktorius P.Pinigis. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

stojant mojuoti nepritampančiųjų vėliava, tačiau kyla klausimas, ar ši tema teatre nėra išsemta. Dvejonių kelia ir „Helverio nakties“ centre atsidurianti Klaros figūra. Pranešimuose spaudai nuskambėjo mintis apie esą beveik išnykusį moters atsidavimą, tarnystę kitam. Argi? Abejotina, ar tikrai neliko

žmonių (nesiremiant lytiškumu, tiesiog žmonių), kurie prižiūri ligotus artimuosius ar tolimuosius, augina savus ir svetimus neįgalius vaikus. Lenkų dramaturgas, užčiuopęs pjesės nemarumą, turint omeny ir kontekstą – pastaraisiais metais stiprėjančias Kremliaus remiamas radikalias dešiniąsias ► 17

TEATRAS

◄ politines jėgas, apskritai kraštutinių dešiniųjų keliamą grėsmę, visais laikais egzistavusias manipuliacijas naiviaisiais, silpnaisiais – spektaklio kūrybinei komandai įteikė raktą, tereikėjo pataikyti į spynelę.

Dingusi Jo grėsmė Groteskiška tragiškai įsidienosiančio režimo kontekste rašyti žodį „eliminavo“, tačiau Klaipėdos jaunimo teatro komanda būtent taip (sąmoningai ar priešingai) pasielgė su keliais svarbiais I.Villqisto pjesės elementais, kurie, tikėtina, būtų padėję labiau priartėti prie teksto šerdies ar gelbėję siekiant didesnio emocinio sukrėtimo. Klaipėdiečių spektaklyje išdyla veik sadistiškos, smurtinės scenos, kurioms J.Vaitkus skyrė didelį dėmesį. Ten Helverio demonstruotas vyriškumas, galia, didžiavimasis įvaldytomis komandomis bei bandymas gal ir nepiktybiška, bet psichiškai neįgaliems žmonėms būdinga, kartais prasiveržiančia nevaldoma jėga jų išmokyti ir Klarą – skausmingai įtaigus, pateisinamas, būtinas. Pjesėje išrašytam ambivalentiškam – nekaltam ir potencialiai pavojingam, pažeidžiamam ir kartu fizinę jėgą demonstruojančiam, stipriam – pačiame spektaklyje Helveriui, ko gero, kiek pritrūksta radikalumo, skausmingo kraštutinumo.

Lenkų dramaturgas, užčiuopęs pjesės nemarumą, spektaklio kūrybinei komandai įteikė raktą, tereikėjo pataikyti į spynelę. Turbūt todėl jo aistra žaisliniams kareivėliams, lauke organizuojamas jaunuolių mobilizavimas, parengtis labiau primena berniukiškus kiemo žaidimus, pradangina Helverio nujaučiamo pavojingumo faktorių, kuris, nepaisant galimybių rinktis, kaip adaptuoti medžiagą scenai, vis dėlto yra bene svarbiausias. Ypač galvojant apie neblėstantį pjesės aktualumą. J.Vaitkaus pastatyme buvo justi ir kartkartėmis lyg netyčia prasiveržianti keista, komplikuotą Klaros ir Helverio santykį atskleidžianti, seksualinė įtampa. Jie – nei motina su sūnumi, nei vyras su moteri18

TEATRAS

mi. Tai Jis antroje spektaklio pusėje, nors apčiuopiamų, vizualių ženklų ir nebuvo matyti, įvardija garsiai. Esminio dvilypumo dramaturgijoje yra ir daugiau – spektaklio pabaigoje Ji nunuodija Jį vaistais, kurie gelbėjo, leido funkcionuoti tiksliau. Svarbu dozė ir girdančios rankos motyvas. Kareivėlis nevirto naikinti rengtu ginklu. Pastatyme pradanginama ir verbalinė pjesės ekvilibristika. Tiek dramaturginėje medžiagoje, tiek J.Vaitkaus versijoje Helveris vis sakydavo „su galva, su galva“, „tai ne“, „juokėsi ir verkė“. Dabar kartotės neliko. Klaipėdiečiai, devalvuodami žodžius, mantrišką jais žongliravimą, žaismę, panašu, tekstą suniveliavo su už lango ūžiančia minia – sakiniai buvo nunešti, o ne smigo.

ir V.Masalskį, link, papuolama į patalpą, kurioje daiktai nebepasakoja istorijos, nebeturi krūvio, lieka tik apvalkalu. Stebint pastaruoju metu teatre vykstančius procesus, kartais susidaro įspūdis, kad aktoriai netampa personažais, gebančiais žodžiais įtikinamai perteikti siužetą.

Formos įkaitai? Mąstant jau minėto švytavimo trajektorijos ir aktorių įtikinamumo problemos kontekste, reikšmingas ima atrodyti vienas teatro-

logijos legendos Patrice’o Pavio akcentuotų draminio ir postdraminio teatro diferenciacijos aspektų. Anot teoretiko, pirmuoju atveju žiūrovai susiduria su aktoriumi, antruoju – su performeriu. Jei pastarąjį žodį ne verčiame, o išskaidome į lietuviškus „per formą“, sukuriame ne tik paviršutinišką morfologinį žaismą – galbūt jaunoji karta, pasaulį (iš)pažįstanti per vizualinę architektoniką, triukšmo tonacijas, įvairius fizinius tūrius, nebeveiksni arba nebedega dideliu noru (skirtingai nei jos mokytojai) užčiuopti ir įveiklinti tekste, žodyje slypinčių niuansų.

Batas tebešvytuoja J.Vaitkaus „Helverio naktyje“ Jūratės Paulėkaitės kurtą scenografiją papildydavo vis išnyrantis siūbuojantis milžiniškas batas. Jis tebešvytuoja. Šiuosyk apeliuodamas į guminį nūdienos teatro stuburą, sveriantį tai į modernios laboratorijos, tai į antikvariato krautuvėlės pusę. Tik problema – ne ekstremumuose, ji nuolatinėje sumišusioje būsenoje tarp vieno ir kito. Atsakymas, kas yra tas „tarp“, – patologija, kelianti grėsmę, ar dėsningas evoliucijos, kurios rezultatams užčiuopti būtina ilgesnė laiko perspektyva, procesas, – priklauso nuo stebinčiojo pasaulėžiūros. Kai artėjama prie pirmosios erdvės, bandoma nukenksminti dramos tekstą (sykiu – herojų, fabulą, joje įrašytus konfliktus), eksperimentuoti performatyvumu, medijomis, sintetinimu, tačiau tyrų, sumanių, originalių, idėjiškai išgrynintų postdraminio teatro pavyzdžių (ypač – Klaipėdoje) nėra tiek ir daug. Tai, kas vyksta scenose ar kitose erdvėse, labiau primena eskizus, bandymus, repeticijas, kuriuos kritikams vėliau tenka uždangstyti mozaikomis, koliažais, vitražais, įvairiais lingvistiniais viražais ir kita teatrologinių sąvokų ornamentika. Laivelis tolsta nuo žemės, ant kurios buvo pradėtas. Kartais, kai labai užsupa, norisi į krantą – atgal prie teksto, istorijos, į žodžių įmagnetintą erdvę, teatrinę iliuziją. Tačiau, krypstant sendaikčių parduotuvėlės, kurios apologetu galima laikyti 19

Kultūros maršrutais

Muzikinis tiltas su j Lietuvą ir Vokietij ą

Koncertų Frankfurte afiša.

KKO ir pianistė G.Gedvilaitė du vakarus koncertavo Frankfurto Dr. Hoch’s konservatorijoje. Rolanos Kunske nuotr.

Mindaugo Bačkaus vadovaujamas Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO) vasario 13–19 dienomis gastroliavo Vokietijoje. Frankfurte įsikūrusios, į Lietuvą ir Vokietiją nuolat keliaujančios pianistės Guodos Gedvilaitės iniciatyva įvykusio koncertinio turo metu klaipėdiečiai surengė net šešis koncertus. Jie nutiesė didingai skambantį muzikinį tiltą tarp abiejų valstybių, juolab kad koncertuose buvo atliekama lietuvių ir vokiečių kompozitorių muzika.

Kultūros maršrutais

u jungė ją Loreta NARVILAITĖ

Dedikacija C.Schumann

Frankfurto Dr. Hoch’s konservatorija.

Frankfurtas – prie Maino upės įsikūręs Vokietijos didmiestis, stebinantis tvarkingomis krantinėmis, restauruotu fachverkiniu senamiesčiu ir stikliniais daugiaaukščiais pastatais miesto centre. Klaipėdos kamerinį orkestrą jis pasitiko nusiteikęs pavasariškai ir iškart panardino į savo šurmulį. Pro viešbučio langus buvo galima stebėti nuo pat ankstyvo ryto dirbančius kranus ir ant daugiaaukščių namų stogų vaikštančius statybininkus. Virš jų iškilęs įspūdingo dydžio Europos Centrinio Banko pastatas tris dienas lydėjo klaipėdiečius maršrutu viešbutis– Dr. Hoch’s konservatorija. Jos koncertų salėje, pavadintoje čia dirbusios žymios XIX a. kompozitorės ir pianistės Claros Schumann vardu, vasario 14 ir 15 dienomis skambėjo G.Gedvilaitės ir KKO programa. Ji buvo dedikuota C.Schumann (2019 m. minimos jos 200-osios gimimo metinės) – talentingai savo vyro, garsaus kompozitoriaus romantiko Roberto Schumanno, ir kitų to meto menininkų įkvėpėjai. Įspūdinga ir tai, kad susilaukusi aštuonių vaikų Clara sėkmingai tęsė pianistės karjerą. G.Gedvilaitę galima pavadinti lietuviškąja Clara. Ryškiomis ir originaliomis idėjomis išsiskirianti pianistė turi ypatingą sugebėjimą suburti žmones, todėl jos sumanymų partneriais dažnai tampa ne tik muzikai, bet ir kitų meno sričių atstovai. Ji mielai eksperimentuoja ir meta iššūkį nusistovėjusioms klasikinės muzikos normoms. Jau kelerius metus G.Gedvilaitė rengia „Claros Schumann saloną“, kurio skirtingas programas pristato tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje. ►

Orkestrantės keliauja į repeticiją Frankfurte.

KKO su G.Gedvilaite (trečia iš dešinės) po koncerto Frankfurte.

Loretos Narvilaitės nuotr.

Kultūros maršrutais

◄ Klaipėdos koncertų salėje 2017 m. taip pat vyko du šio ciklo koncertai, o daugiau nei metus planuotas pianistės ir orkestro gastrolinis turas tapo C.Schumann skirtų renginių kulminacija.

Frankfurte – ovacijos C.Schumann Koncertu fortepijonui ir orkestrui prasidėjo koncertų Frankfurte programa. Stebina, kaip 14-metė mergina galėjo sukurti tokį visapusišką ir ypač bravūriška solisto partija pasižymintį kūrinį. Pasak Guodos, „Clara rašė koncertą sau, kad galėtų pademonstruoti savo pianistinius sugebėjimus, nes tuomet pianistams buvo įprasta varžytis tarpusavyje“. Būdama 16-os Clara pirmąkart jį atliko savo gimtajame mieste Leipcige, diriguojant Felixui Mendelssohnui. KKO šią ir kitas gastrolių programas atliko be dirigento. Kolektyvas turėjo galimybę pademonstruoti klausytojams savo išskirtinumą – stiprų ansambliškumo pojūtį ir puikų tarpusavio derėjimą. Žinoma, kad solistui, taip pat orkestro koncertmeisterei Ingridai Rupaitei-Petrikienei tokių pasirodymų metu tenka dar didesnė atsakomybė. KKO koncertuose griežė ir tik styginių orkestrui parašytus opusus – F.Mendelssohno Simfoniją styginiams Nr. 10 bei Ramintos Šerkšnytės kūrinį „De Profundis“. Ypač vertingas ir sveikintinas buvo dviejų lietuviškų kūrinių įtraukimas į gastrolių programas – kas kitas, jei ne mes patys turime skleisti savo tautiečių kūrybą svetur. Nacionaline kultūros ir meno premija įvertintos autorės kūrinys, plačiai keliaujantis po pasaulį, atliekamas mūsų šalies ir užsienio orkestrų, šįkart taip pat buvo sėkmingai pristatytas. Energingas klaipėdiečių orkestro ir G.Gedvilaitės muzikavimas Dr. Hoch’s konservatorijos C.Schumann salėje sukėlė vokiečių publikos ovacijas. „Bravo!“ šūksniais buvo palydėtas Nijolės Sinkevičiūtės opusas „Kryžkelės apeigos“. Jo solo partiją įtikinamai atliko KKO meno vadovas violončelininkas M.Bačkus, kurio prašymu kūrinys ir buvo sukurtas. Nuo pat pirmųjų minučių publika buvo įtraukta į magišką ritualą, kurio centre buvo solistas. Nuo beldimo per instrumento korpusą iki dainavimo, nuo paslaptingų sonorinių solo violončelės skambesių iki griausmingo orkestrinio tutti – visa tai buvo perteikta itin meistriškai ir paveikiai. 22

Bad Vildungeno „Wandelhalle Quellen“ salė, kur vyko du KKO koncertai. Loretos Narvilaitės nuotr.

Violončelininko M.Bačkaus solo su jo vadovaujamu KKO.

„Bravo!“ šūksniais buvo sutiktas ir programą vainikavęs R.Schumanno Koncertas fortepijonui, kurio emocinį užtaisą tvirtai savo rankose laikė žavioji Guoda. Beje, kūrinio premjerą kadaise skambino kompozitoriaus žmona Clara, po to jį labai išpopuliarinusi. Pasigėrėjimą ir nuostabą kėlė G.Gedvilaitės sceninė ištvermė bei pasirinkimas atlikti abiejų Schumannų fortepijoninius koncertus (t. y. virš 50 minučių grynos muzikos) vienoje programoje. Iš solistės sklindantis stiprus energinis užtaisas rezonavo su emocionaliu orkestro skambesiu. Taip įsiklausant vieniems į kitus ir kuriant kartu scenoje buvo pasiektas išties gražus meninis rezultatas. Antrasis G.Gedvilaitės ir KKO koncertas net pakėlė solidžią vokiečių publiką nuo kėdžių ir ji stovėdama ilgai dėkojo atlikėjams. G.Gedvilaitė dalijosi sulauktais klausytojų atsiliepimais: „Jūsų koncertas konservatorijoje penktadienio vakare labai patiko man

Klauso Göhle nuotr.

ir mano draugams. Tai buvo tiesiog puiku! Aš niekada negirdėjau, kad R.Schumanno fortepijoninis koncertas būtų toks gražus. Jūs jautriai grojote fortepijono partiją, temperamentingai ir ekspresyviai. Tačiau ir Klaipėdos kamerinio orkestro skambesys buvo ypatingas. Malonu buvo susipažinti su šiuolaikinėmis lietuvių kompozicijomis. Taip pat norėčiau greitai vėl išgirsti M.Bačkų ir jo violončelę. Dėkojame už pasiryžimą organizuoti viską taip gerai. Laukiu jūsų kito koncerto“, – rašė Lietuvos garbės konsulė Eva Charlotte Dude.

Dalyvavo festivalyje Bad Vildungenas – kurortinis miestelis Vokietijos viduryje, garsėjantis didžiausiu Europoje dirbtinai sukurtu poilsio parku, mineralinių vandenų šaltiniais. Pasak G.Gedvilaitės, čia dukart gydėsi Maironis,

Kultūros maršrutais

G.Gedvilaitė ir M.Bačkus atliko R.Schumanno Pjeses violončelei ir fortepijonui.

Pianistai G.Gedvilaitė ir G.Januševičius grojo drauge – keturiomis rankomis.

G.Gedvilaitė ir KKO kvartetas.

koncertavo J.Heifetzas, poilsiaudavo Herbertas von Karajanas. Miestelis primena Druskininkus, Birštoną ir Palangą. Pagrindinėje jo gatvėje daug kavinių ir sveikatingumo įstaigų. Yra nedidukas senamiestis su bažnyčia, apžvalgos aikštele ir fachverkiniais namais. Dar tik vasaris, bet atvykusių žmonių gana gausu, o ypač garbaus amžiaus vokiečių. Jie ramiai vaikštinėja arba sėdi lauko kavinėse ir mėgaujasi pavasariška vasario šiluma. Kasmet vasario viduryje G.Gedvilaitė Bad Vildungene rengia Internationale Bad Wildunger Klaviertage festivalį. Dalyvauti jubiliejiniame 10-ajame festivalyje ji pakvietė KKO. Wandelhalle Quellen salė vasario 16 ir 17 dienomis vykusių orkestro pasirodymų metu buvo pilnutėlė. Garbaus amžiaus vokiečiai sudarė pagrindinę klausytojų dalį, nors netikėta buvo išgirsti lietuvišką kalbą ir sutikti čia gyvenančias lietuvaites, po koncerto pasidžiaugusias galimybe išgirsti lietuvišką muziką nuostabios gamtos apsuptame Vokietijos kurorte. ►

G.Gedvilaitės solo.

KKO po koncerto Bad Vildungene.

Angelės Mėčiūtės nuotr.

Kultūros maršrutais

◄ Abiejų Bad Vildungeno koncertų programos buvo skirtingos. Pirmojoje, be anksčiau minėtų F.Mendelssohno, R.Schumanno, N.Sinkevičiūtės ir R.Šerkšnytės kompozicijų, buvo atlikta dabarties lenkų autoriaus Wojciecho Kilaro „Orawa“. Šis efektingas kūrinys gerai išjudino publiką. Kitą dieną orkestras, solistai G.Gedvilaitė, M.Bačkus ir prie jų prisijungęs Hanoveryje gyvenantis pianistas Gintaras

Lietuvių atlikėjų profesinis meistriškumas, neišsenkanti kūrybinė energija, susitelkimas, siekiant geriausio meninio rezultato, Vokietijoje buvo pastebėtas ir aukštai įvertintas. Januševičius taip pat sulaukė itin šiltos ir nuoširdžios klausytojų reakcijos. Ši taip pat C.Schumann dedikuota programa perteikė „Claros Schumann salono“ idėją, nes skambėjo ir kamerinė muzika, kuri XIX a. viduryje buvo dažna viešnia Schumannų namuose. R.Schumanno

KKO ekskursija prie „akmenų jūros“.

Pjeses violončelei ir fortepijonui atliko M.Bačkus ir G.Gedvilaitė, kuri kartu su kolega G.Januševičiumi fortepijonu (keturiomis rankomis) dar pagrojo Schumannų šeimos draugo Johanneso Brahmso Valsus. Skambėjo ir kito garsaus romantiko Franzo Schuberto dvi „Forelių“ kvinteto dalys, kurias kartu su G.Gedvilaite atliko orkestrantų kvartetas: I.Rupaitė-Petrikienė, Auksė Kaziukaitienė, M.Bačkus ir Romas Grigaitis. Dar vieno Schumannų šeimos draugo F.Mendelssohno „Capricio briliante“ fortepijonui ir orkestrui solo partiją užtikrintai atliko G.Januševičius. Klaipėdoje gyvenęs ir muzikos mokslus E.Balsio menų gimnazijoje pradėjęs pianistas taip pat dažnai, kaip ir kolegė Guoda, keliauja iš Vokietijos į Lietuvą ir tiesia muzikinius tiltus. Festivalio programą užbaigė C.Schumann Koncertas fortepijonui ir orkestrui su tarsi niekada nepailstančios G.Gedvilaitės solo partija. Išties visos koncertinio turo dienos tiek jai, tiek orkestrui buvo šiltos, o kartais net karštos veiklos intensyvumo požiūriu. Teko prisitaikyti prie prastos akustikos ar nepatogių sąlygų. Tačiau scenoje lietuvių atlikėjų komanda atidavė visas jėgas, klausytojus nustebindama meistriškumu, kūrybine energija ir polėkiu. „Klaipėdos kamerinio orkestro dalyvavimas sustiprino mūsų fortepijoninio festivalio 10-mečio jubiliejų. Buvo malonu

Angelės Mėčiūtės nuotr.

klausytis kolektyvo, kuris groja tobulai ir aistringai be jokio dirigento. Be orkestrinio pritarimo pianistei G.Gedvilaitei atliekant Schumannų fortepijoninius koncertus, styginių orkestras taip pat padžiugino publiką puikių šiuolaikinių kompozicijų atlikimu“, – teigė Gereonas Schoplickas, vienas iš Internationale Bad Wildunger Klaviertage festivalio organizatorių.

Vasario 16-osios gimnazijoje „Esu sužavėta tokio profesionalumo. Tikrai nuostabu buvo panirti į garsų jūrą ir pleventi kartu su ja. Neprasta programa. Ačiū už šviežio oro gurkšnį kasdienybėje. Tai atgaiva kūnui ir sielai. Su nekantrumu lauksime jūsų orkestro gastrolių, arba, jei sutaps, mielai apsilankysime koncertuose Lietuvoje“, – po Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde įvykusių paskutiniųjų koncertinio turo renginių įspūdžiais dalijosi aktyvi lietuvių bendruomenės Vokietijoje narė Jurgita Noreikaitė-Pickel. Hiutenfeldas – unikali lietuvybės salelė Vokietijoje. Jame įsikūrusi Vasario 16-osios gimnazija veikia jau beveik 60 metų. Gimnazijos interneto puslapyje rašoma, kad joje mokosi maždaug 200 mokinių, iš kurių 30–40 proc. yra lietuvių kilmės. Gimnazija dirba pagal Vokietijos valstybinę mokymo programą, todėl pagrindinė dėstomoji kalba yra vokiečių. Lietuvių kilmės vaikai taip pat mokosi lietuvių kalbos, literatūros bei Lietuvos istorijos. Taip jiems suteikiama galimybė išlaikyti lietuvišką tapatybę ir kartu integruotis į Vokietijos visuomenę. Vasario 18 diena, tikėtina, bus įrašyta į gimnazijos bendruomenės atmintį, nes tada čia pirmąkart koncertavo profesionalus orkestras. Edukaciniai ir visai šeimai skirti projektai yra svarbi KKO kūrybinės veiklos dalis. Daug kartų pristatęs tokias programas įvairiose Lietuvos salėse, KKO pirmąkart grojo mokiniams ir jų mokytojams užsienyje. G.Gedvilaitės abiem kalbomis komentuojami koncertai juos supažindino su N.Sinkevičiūtės, W.Kilaro ir R.Schumanno kūryba. Taip atlikėjai ne tik įkvėpė jaunus ir vyresnius klausytojus savo muzika, bet ir išreiškė dvasinę bendrystę su toli nuo tėvynės gyvenančiais tautiečiais. Juolab kad tai vyko dar tebeskambant Nepriklausomybės dienos šventės aidams ir ne tik žodžiais, bet realiais veiksmais išreiš-

Kultūros maršrutais

Koncerto Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde akimirkos.

Justino Gečo nuotr.

kiant savo poziciją, kaip yra svarbu skleisti lietuvišką muzikinę kultūrą, neaplenkiant ir atokesnių lietuviškų salelių, tokių kaip Vasario 16-osios gimnazija.

Lūkesčiai pasitvirtino Gimnazijos mokytojo Gintaro Ručio nuomone, „Klaipėdos kamerinio orkestro sukurta koncerto atmosfera, kai nedidelė salė skambėjo labiau quadro nei stereo, nepaliko abejingo nė vieno mokinio. Kiekviena instrumentais išgaunama nata vedė jaunuosius klausytojus skambančios muzikinės istorijos paslapties labirintais. Nors orkestrui niekas nedirigavo, galėjai pajusti kiekvienos jo grupės, kiekvieno atlikėjo svarbą. Suprantama, ne kasdieninis įvykis gimnazijos gyvenime – profesionaliai grojančio orkestro pasirodymas. Ko gero, tai buvo pirmasis per pastaruosius kelis dešimtmečius. Garsios pianistės G.Gedvilaitės ir Klaipėdos kamerinio orkestro vadovo M.Bačkaus pastangos padovanoti muzikinę puokštę Vasario 16-osios gimnazijos mokiniams buvo tikrai vertos to, ką jie išgirdo ir patyrė. Būtų be galo gaila, jei tai liktų tik vienkartinis projektas Vokietijos lietuvių bendruomenės ir Vasario 16-osios gimnazijos buveinėje – Romuvoje. Nedidelė kamerinė salė ir joje tikrų pianistų pirštų išsiilgęs fortepijonas yra pati geriausia priežastis čia vėl sugrįžti. Taip jau atsitiko, kad lietuviai išsibarstė po visą platų pasaulį. Nors nedidelis būrys lietuvių mokinių Vasario 16-osios gimnazijoje išeina ir lietuviškus mokslus, tačiau to nepakanka, jei jaunatviška jėga nebus nukreipiama naujos Lietuvos

Orkestrantės ir G.Gedvilaitė po koncerto Vasario 16-osios gimnazijoje.

kūrimui. Kiekvienas kultūrinis aktas jaunus žmones artina prie savo tėvynės. Galbūt ateityje Klaipėdos kamerinio orkestro jie su malonumu klausysis ir pačioje Klaipėdoje.“ G.Gedvilaitė savo interviu reporteriams Vokietijoje po pasirodymų Vasario 16-osios gimnazijoje kalbėjo: „Klaipėdos kamerinis orkestras yra Lietuvos pasididžiavimas, labai impulsyvus, modernus, ieškantis naujų idėjų ir spalvų, realizuojantis labai įdomius projektus. Jie pasiryžo šiam turui ir labai sunkiai programai, kurią mudu su meno vadovu M.Bačkumi sugalvojome. Jis pats sakė, jog kiekvienas kūrinys reikalauja didžiausios emocinės iškrovos ir koncentracijos. Tačiau vis tiek mes to ėmėmės, nes norėjome būtinai pristatyti lietuvišką

Angelės Mėčiūtės nuotr.

muziką. Džiaugiuosi, kad pasitvirtino mano lūkesčiai, daug repetavome ir su dideliu malonumu atlikome visus koncertus. Tikiuosi, kad įkvėpėme ir nustebinome savo publiką.“ KKO gastrolės Vokietijoje, iš dalies finansuotos Klaipėdos miesto savivaldybės, praėjo labai sėkmingai, visos komandos įdėtos pastangos davė puikių rezultatų. Nepaprastai svarbu, kad lietuvių atlikėjų profesinis meistriškumas, neišsenkanti kūrybinė energija, susitelkimas, siekiant geriausio meninio rezultato, buvo pastebėtas ir aukštai įvertintas. Skambantis tiltas sujungė Lietuvą ir Vokietiją, nuostabi muzika suvienijo skirtingus žmones, o pasaulis – tuo labai norisi tikėti – tapo dar gražesnis ir saugesnis. 25

Kultūros maršrutais

„Nailono uždangą“ p 20-ojoje Vilniaus knygų mugėje šiemet pristatytos dvi knygos tuo pačiu pavadinimu ‒ „Nailono uždanga“. Pirmoji yra kolektyvinė monografija apie Šaltąjį karą, tarptautinius mainus ir lietuvių muziką. Antroje publikuojama 1945‒1990 m. lietuvių muzikų užsienio korespondencija. Tekstus parašė ir laiškų rinktinę parengė trys autorės ‒ buvusios Klaipėdos universiteto, dabar ‒ Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) mokslininkės Rūta Stanevičiūtė, Vita Gruodytė ir Danutė Petrauskaitė.

Danutė PETRAUSKAITĖ

Kas ta nailono uždanga? Šaltojo karo laikotarpis, trukęs 1946‒1991 m., dažnai apibūdinamas geležinės uždangos metafora. Šis žodžių junginys reiškia po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusią politinę, ideologinę, ekonominę, informacinę bei kultūrinę Sovietų Sąjungos ir jos sąjungininkių saviizoliaciją nuo Vakarų. Pokarinės Europos padalijimo požiūriu pirmasis šią sąvoką 1945 m. pavartojo hitlerinės Vokietijos liaudies švietimo ir propagandos mi-

Knygų „Nailono uždanga“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje: D.Katkus, Š.Nakas, V.Gruodytė, D.Petrauskaitė, Jokūbas Jacovskis, V.Landsbergis.

“ praskleidus nistras Josephas Goebbelsas. Terminas prigijo, kai jį 1946 m. pakartojo Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Winstonas Churchillis. Jis taip paplito mokslinėje ir šnekamojoje kalboje, jog atrodė, kitaip ir neįmanoma apibūdinti Šaltojo karo. Tačiau vengrų istorikas, tyrinėdamas SSRS ir Rytų Europos kultūrinio bendradarbiavimo tendencijas, 2004 m. publikavo straipsnį, kuriame panaudojo kitą ‒ nailono uždangos ‒ metaforą. Tai pastebėjo muzikologė R.Stanevičiūtė ir, teikdama paraišką Lietuvos mokslo tarybai vykdyti valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos programą, savo projektą pavadino „Nailono uždanga? Lietuvių muzikų korespondencija Šaltojo karo

Kultūros maršrutais

politiniuose ir kultūriniuose kontekstuose“. Klaustukas reiškė tarsi abejonę, ar tokia uždanga išties egzistavo, nes į trijų projekto vykdytojų akiratį buvo patekusios ne tik Rytų, bet ir Vakarų valstybės. Įsitikinus, kad nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos geležinė uždanga ėmė dilti ir ją pakeitė skaidresnė ir pralaidesnė medžiaga, buvo nutarta abi knygas pavadinti „Nailono uždangos“ vardu.

Tikslai ir rezultatai Trijų muzikologių tyrimo pagrindu tapo itin gausus ir menkai tyrinėtas kultūros baras – lietuvių muzikų tarptautinė korespondencija Šaltojo karo periodu. Susiformavo kelios kryptys ir tikslai: ištirti lietuvių muzikų ryšius su išeivijos kompozitoriais bei atlikėjais; nustatyti Vakarų ir Rytų Europos muzikos profesionalų ir mokslininkų ryšių dinamiką; ištirti nemuzikinių procesų poveikį sovietmečio Lietuvos muzikų tarptautiniam bendradarbiavimui. Buvo numatyta didžiausią dėmesį skirti laiškams bei jų analizei, tačiau projektą vertinusieji ekspertai ėmė abejoti, ar tyrinėtojoms pavyks surinkti pakankamai medžiagos. Kaip paaiškėjo, jos būta tiek daug, jog laiškai su autoriniais straipsniais netilpo į vieną knygą, todėl buvo nutarta parengti du leidinius ‒ kolektyvinę monografiją ir korespondencijos rinktinę. Knygas leido LMTA leidykla, neturinti nei savo redaktorių, nei dailininkų, todėl jai teko specialistus samdytis iš šalies. Deja, jie neatsižvelgė į autorių pageidavimus, todėl vizualinis leidinių vaizdas nesutapo su muzikologių sumanymais, liko nepublikuotas ir didelis pluoštas vertingų istorinių nuotraukų. Gal ir buvo galima siekti meniškesnio, įtaigesnio knygų apipavidalinimo rezultato, patrauklesnės pirkėjams prekinės išvaizdos, tačiau pritrūko laiko. Mat projektiniam darbui atlikti skirtas terminas jau ėjo į pabaigą.

Dvitomį „Nailono uždanga“ sudaro kolektyvinė monografija „Šaltasis karas, tarptautiniai mainai ir lietuvių muzika“ bei laiškų rinktinė „Lietuvių muzikų užsienio korespondencija 1945–1990“.

Muzika – paranki priemonė Kolektyvinę monografiją sudaro trys stambūs skyriai. Pirmasis pavadintas „Muzika ir geopolitika“. Jame R.Stanevičiūtė aptaria lietuvių ir lenkų mainus Šaltojo karo metais ‒ Maskvos centrinės valdžios įtaką dviejų kaimyninių šalių bendradarbiavimui, Goskoncerto ir SSRS kompozitorių sąjungos tarptautinių ryšių strategiją, ► 27

Kultūros maršrutais

◄ „Varšuvos rudens“ festivalį kaip idėjų langą. V.Gruodytė supažindina skaitytojus su italų kompozitoriaus Luigi Nono vizitu Taline, dodekafininės technikos plėtra Lietuvoje, pianistės Birutės Vainiūnaitės ir muzikologo Algirdo Ambrazo stažuotėmis Paryžiaus konservatorijoje, pateikia Vakaruose susiformavusį sovietinės Lietuvos įvaizdį. Antrojo skyriaus „Diptikas kultūrinio bendradarbiavimo tema“ autorė ‒ D.Petrauskaitė. Pirmajame savo straipsnyje ji analizuoja JAV lietuvių santykius su okupuota Lietuva ‒ aptaria ideologiniu pagrindu susiskaldžiusią išeiviją, jos požiūrį į ryšius su tėvynainiais, į iš Lietuvos atvykusius atlikėjus bei kompozitorius, nupiešia kultūrinių mainų puoselėtojo Juozo Kreivėno paveikslą. Antrajame straipsnyje muzikologė pažvelgia į šią temą iš kitos pusės ‒ atskleidžia sovietinių institucijų pastangas siekiant prisivilioti iš JAV lietuvių menininkus, apžvelgia „Tėviškės“ draugijos atliktą propagandinį darbą skleidžiant komunistinę ideologiją per tautiečiams siunčiamą periodinę spaudą, knygas ir muzikos kūrinius, įvertina užsienio lietuviams rengtų ekskursijų po sovietinę Lietuvą eigą bei tikslus. Trečiame skyriuje „Muzikų tinklaveika“ vėl publikuojami V.Gruodytės ir R.Stanevičiūtės tekstai. Pirmajame teoriškai analizuojama korespondencija kaip intymumo mikrosfera, savimonės raiška ir kultūrinio tęstinumo aspektas, antrajame grįžtama prie lietuvių ir lenkų muzikų bendradarbiavimo ir pasipriešinimo oficialiajam diskursui. Tyrinėdamos Šaltojo karo laikmetį ir darydamos išvadas, muzikologės rėmėsi istorikės J.Gienow-Hetch požiūriu į muziką kaip į priemonę tarptautinei istorijai analizuoti, kartu, pasitelkdamos politinį ir socialinį kontekstą, giliau pažvelgė ir į užslėptus muzikinės kultūros procesų klodus.

Ne vien intymi istorija Laiškų rinktinėje tilpo per 500 epistolinių tekstų, atskleidžiančių lietuvių ir užsienio muzikų bei institucijų ryšius Šaltojo karo metais. Korespondencija buvo renkama Lietuvos bei užsienio archyvuose ir, išskyrus porą atvejų, skelbiama pirmą kartą. Laiškai tematiškai surūšiuoti į du skyrius. Pirmajame išryškintas tėvų ir vaikų, atsidū28

Muzikologas V.Landsbergis pasidalijo įspūdžiais su knygos autorėmis R.Stanevičiūte, D.Petrauskaite ir kompozitoriumi F.Bajoru. Asmeninio archyvo nuotr.

rusių skirtingose Atlanto pusėse, emocinis pasaulis. Čia galima patirti, kaip ir su kokiomis viltimis gyveno Lietuvoje likę pianisto Vytauto Bacevičiaus ir dirigento Vytauto Marijošiaus tėvai, ką jautė vienturčio sūnaus netekusi muzikos mokytoja Elena Navickaitė-Martinonienė, Kaune įstrigusi dainininkė Marijona Rakauskaitė, koks ilgesys kamavo kompozitoriaus Felikso Bajoro mamą, ne vienerius metus laukusią iš JAV grįžtančio sūnaus ir anūkų, bet taip ir nesulaukusią. Laiškai byloja ir apie lituanistinę knygų bei natų kolekciją Amerikoje kaupusio J.Kreivėno skaudžią gyvenimo istoriją, ir apie komunistine propaganda patikėjusius pirmosios bangos lietuvių emigrantus. Pastarieji veržėsi ne tik apsilankyti, bet ir apsigyventi sovietinėje Lietuvoje, bet LSSR institucijoms buvo reikalingi tik pripažinti menininkai, kuriuos ideologiniais tikslais ir siekta prisivilioti į tėvynę. Šiame skyriuje nemažas dėmesys tenka buvusiems klaipėdiečiams ‒ Klaipėdos muzikos mokyklos auklėtiniams Jeronimui Kačinskui, Vytautui Marijošiui, Juozui Stroliai, Jonui Švedui ir metus ėjusiam šios mokyklos direktoriaus pareigas Juozui Žilevičiui. Didelę antrojo skyriaus „Menas neturi sienų“ dalį sudaro muzikologo Vytauto Landsbergio susirašinėjimas su įvairiais asmenimis M.K.Čiurlionio ir kitų lietuvių kompozitorių muzikos tyrimo bei sklaidos klausimais, tarp jų ‒ su FLUXUS judėjimo pradininku Jonu Mačiūnu, lenkų muzikologu Krzysztofu Droba. Rinktinėje taip pat galima rasti įdomią kompozitorių Vytauto Montvilos, Osvaldo Balakausko,

muzikologų Algirdo Ambrazo, Adeodato Tauragio, pianistės Birutės Vainiūnaitės korespondenciją su užsienyje gyvenusiais menininkais ‒ Olivier Messiaenu, Benjaminu Brittenu, Jacques Di Vanni, Claude’u Baliffu, Dorothée Eberlein, Žibuntu Mikšiu. Visuose šiuose tekstuose atsiskleidžia ne tik subtilūs asmeniniai santykiai, bet ir lietuvių muzikų siekis prasiveržti į vakarietišką erdvę ir sukurti kitokios Lietuvos įvaizdį.

Vilniaus knygų mugėje Vasario 21-ąją Vilniaus knygų mugėje surengtame šių leidinių pristatyme, be autorių ir diskusijų moderatoriaus istoriko Aurimo Švedo, dalyvavo „Nailono uždangą“ jau spėję pavartyti lietuviškos muzikos pasaulio atstovai ‒ Donatas Katkus, V.Landsbergis ir Šarūnas Nakas. Pirmieji du prisiminė savo patirtį Šaltojo karo metais, o trečiasis, nuodugniai perskaitęs abi knygas, vaizdingai jas charakterizavo: monografiją įvardijo vos ne kaip nuotykių romaną, o laiškų rinktinę ‒ kaip liūdną dokumentiką, atskleidžiančią išardytų šeimų likimus, sovietinės Lietuvos materialinį skurdą ir ideologizuotą meną, tuomet tvyrojusią baimės bei prisitaikymo atmosferą. Šios knygos gali būti aktualios ne tik muzikinei bendruomenei, bet ir platesniam skaitytojų ratui, taip pat turėtų pasitarnauti tiems, kurie studijuoja ar domisi pokario metų Lietuvos kultūros istorija.

Kultūros maršrutais

Šveicarijos lietuvių meilės tėvynei glėbyje Visada jaudina, kai toliose šalyse sutinki žmonių, kuriems brangus gimtasis kraštas ir svarbi to krašto ateitis. Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen pakvietė šiemet atvykti į Ciurichą ir su kameriniu muzikiniu spektakliu „Lietuviškų romansų vainikas“ įsilieti į bendruomenės Vasario 16-osios minėjimo šventę. Virginija KOCHANSKYTĖ

Nuvilnijus minėjimams Lietuvoje, vaikams sugrįžus iš moksleivių atostogų, Šveicarijos lietuviai sugužėjo iš viso krašto į Ciurichą. Šventė prasidėjo Marijos Lourdes katalikų bažnyčioje šv. Mišiomis už Lietuvą ir Šveicarijos lietuvius. Šv. Mišias aukojo kunigas iš Lietuvos dominikonas Saulius Rumšas. Kol didžiojoje parapijos salėje vyko metinis Šveicarijos lietuvių bendruomenės narių susirinkimas, mažojoje su vaikais keliavome Vinco Kudirkos gyvenimo keliu, dainavome, muzikavome. Kai mažuosius pakvietėme pasimokyti giedoti Lietuvos valstybės himną, buvome sujaudintos – paaiškėjo, kad nors ne visi lietuviškai kalba, bet himną puikiai moka ir rankas uždėję ant širdučių išdidžiai drauge sugiedojo. Vasario 16-osios minėjimo dalyvius pasveikino Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė J.Caspersen, Lietuvos Respublikos ambasadorius prie tarptautinių organizacijų Ženevoje Andrius Krivas. M.K.Čiurlionio kūrinius atliko fortepijoninis duetas Vilma ir Danielius Zbindenai. Mūsų pasirodymas („Lietuviškų romansų vainiką“ pynė tarptautinių konkursų laureatė, dainininkė Giedrė Zeicaitė, pianistė, tarptautinių festivalių dalyvė Edita Zizaitė ir aktorė, režisierė V.Kochanskytė – red. past.) žiūrovams sukėlė daugybę prisiminimų, jausmų, emocijų, vakarą pripildė tėvynės ilgesio. Po spektaklio dar ilgai drauge būtume dainavę, jei ne vakarinės šv. Mišios gretimoje bažnyčios erdvėje.

Ruošiant šventę nuoširdžiai dalyvauja nemažai bendruomenės narių, kuriems svarbus lietuvybės palaikymas emigracijoje: kalbos, tapatybės, tradicijų puoselėjimas. Daug darbo įdedama, kad ryšiai su gimtuoju kraštu nenutrūktų, – veikia lituanistinė mokykla, vyksta literatūriniai vakarai, susitikimai su žymiais Lietuvos žmonėmis. Ypač daug širdies, asmeninio laiko, net finansų lietuvybės puoselėjimui Šveicarijoje skiria bendruomenės pirmininkė J.Caspersen. Knygoje ,,Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ ji įvardijo savanoriškai prisiimtą misiją:

,,Istorinė ir kultūrinė atmintis kartu su lietuvių kalba yra mūsų Šveicarijoje gyvenančių lietuvių tapatumo garantas, suteikiantis mums atsparumo prieš nutautėjimą, skatinantis tautinės vienybės jausmą. Svarbu, kad žymių lietuvių pėdsakai Šveicarijoje niekada neišnyktų ir mūsų tautos istorinė bei kultūrinė atmintis čia būtų gyva.“ Buvome apdovanotos širdingu dėmesiu, gerais žodžiais, sėkmės linkėjimais. Atsidėkodami J.Caspersen ir kiti bendruomenės nariai pasistengė, kad pamatytume Šveicarijos kalnus, ežerus, aplankytume Einzydelno vienuolyną, išvystume paslaptingąją šv. Mergelę Mariją – juodąją Madoną, pasivaikščiotume po Ciuricho centrą, bent kelias valandas pasigrožėtume Ciuricho meno muziejaus vertybėmis. Ir kaip malonu atsisveikinant buvo išgirsti: „Iki pasimatymo!“ Susitikimas su Šveicarijos lietuviais dar labiau sustiprino tėvynės meilę ir suvokimą, kad tavąją savastį augina kalba, šeima, gimtasis kraštas, jo kultūra, tradicijos, istorija.

Ciuriche po šv. Mišių už Lietuvą ir Šveicarijos lietuvius.

Asmeninio archyvo nuotr.

PARODŲ SALĖSE

Atsargiai! Dūžtanči o D.Truskaitės stiklo p D.Truskaitė. Keturios saujos. 2013. Maltas brendžio, alaus, vyno butelių stiklas, pajūrio smėlis.

Kovo 15-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose atidaryta Dalios Truskaitės (Vilnius) stiklo meno paroda „Ne apie“, alsuojanti postminimalizmo estetika.

Vernisažo akimirka.

Rosana LUKAUSKAITĖ

D.Truskaitė yra vidurinės kartos šiuolaikinio meno kūrėja, savo kūrybinį kelią pradėjusi nuo vitražų, stiklo plastikos architektūrinėse

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

PARODŲ SALĖSE

i os dimensijos: o paroda „Ne apie“ erdvėse, pastaruoju metu kurianti parodinius darbus, instaliacijas. Anot menininkės, plokščiasis stiklas yra ne itin eksploatuojamas ir žinomas Lietuvos stiklo meno lauke, labiau populiarus esąs vitražas. O stiklo meno ekspozicijomis klaipėdiečiai lepinami ypač retai, tad ši Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuota paroda yra puiki proga geriau susipažinti su unikalia šiuolaikinės monumentaliosios dailės atšaka.

Trapu, įspūdinga Kaip aprašyti parodą, kuri vadinasi „Ne apie“? Parodą, kuri jau pavadinimu bando nuneigti savo pačios prasmę?.. Menininkė D.Truskaitė Klaipėdoje pristatė kūrinius „Nepasakyti“, „Su užuolaida“,

„Investicija“ ir „Keturios saujos“. Vienas didesnio formato kūrinys „Su užuolaida“ iš formose sulydyto stiklo, pasak autorės, atsirado jai besiginčijant su KKKC Parodų rūmų ekspozicine erdve, tiksliau – su ten esančia juoda užuolaida. Nors darbai tik keturi, eksponatų – daug: instaliaciją „Nepasakyti“ sudaro 380 itin plonų A4 formato popieriaus lapo dydžio matinio stiklo lakštų, simetriškai suguldytų ant parodų salės grindų. Tai centrinė ekspozicijos dalis, kurios tarsi egzistencinio šiurpo pašiaušti stiklo objektai nestokoja filosofinių poteksčių. Geriau įsižiūrėję pamatytume, kad minimalistinė estetika yra įsišaknijusi kiekviename šios didžiulės erdvės lopinėlyje. Kaip saulės (arba mėnulio) baterijos, atsuktos į slaptą alternatyvios energijos šaltinį, šie lakštai, turėdami nežymų paaukštinimą apačioje, lengvai levituoja

virš parodinės erdvės grindų. Vaizdas – trapus, patrauklus, įspūdingas. Stiklo plokštumoje išgautas judesio dinamiškumas ir vyksmo jaudulys verčia suklusti, laukti atoveiksmio. Tai šiek tiek primena Lietuvoje kuriančio prancūzų menininko Philo Vono šokio performansų trepsėjimą, bandant atkartoti katarsį, kurį patiriame, kai įprastinę tylą ar šurmulį nutraukia kažkas netikėto, kad ir, pavyzdžiui, viešajame transporte įvykstantis improvizuotas menininkų pasirodymas, gerojo samariečio altruistinis poelgis ar net piktas nepažįstamųjų apsižodžiavimas. Įprastame maršrute namo atsiranda nauja stotelė mikrorajone, apie kurio egzistavimą prieš tai net nesusimąstėme. Smegenyse susiformuoja nauji neuronų ryšiai, pasaulio suvokimas prasiplečia, o įsitikinimas, kad viskas jau seniai pažinta, subyra į šipulius. ►

Parodą „Ne apie“ pristatė KKKC direktorius I.Kazakevičius, parodos autorė D.Truskaitė ir LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkė N.Poškutė-Jukumienė.

PARODŲ SALĖSE

Patirti ir įveikti ◄ „Nepasakyti“ matiniame lakštų paviršiuje neatsispindi šviesa, ji sugeriama, tik pačios briaunelės išsiduoda esant tam tikram apšvietimui. Ne veltui rusiškas žodis „akis“ (glaz) ir angliškas „stiklas“ (glass) skamba nepaprastai panašiai, tarsi senieji protoeuropiečiai būtų pastebėję simbolišką ryšį tarp šių dviejų dalykų, kurie veikia šviesos reflektavimo principu. Kaip teigė medijų teorijų pradininkas Marshallas McLuhanas, žmonės nuolatos įvairiais būdais pratęsia savo kūną per daiktus: kastuvai bei kiti įrankiai atstoja rankas bei kojas, ginklai – dantis, o stiklas, savo ruožtu, tampa savotiškomis autonomiškomis akimis. Taigi šie D.Truskaitės stiklo lakštai atsisako „matyti“, atspindėti, žaisti šviesos žaidimą su išoriniu pasauliu. Neangažuotas, nepritvinkęs reikalingų ar nereikalingų poteksčių, atsisakantis ekscesinių detalių, neprimetantis jokio požiūrio, nebandantis pakeisti nuomonės, šokiruoti ar provokuoti – esantis kaip faktas, kaip gyvenimas, kuris nereikalauja interpretacijų, D.Truskaitės „Nepasakyti“ ragina patirti ir įveikti nežinomybės arba balto (stiklo) lapo baimės jausmą.

Parodos autorė sukuria meditacinę aplinką, kuri įrodo, kad laikas gali turėti ir materialią formą. Darbas „Keturios saujos“ žaismingai permąsto patį stiklą: balta sauja pagaminta iš susmulkinto brendžio butelio stiklo, geltona – iš alaus butelio, žalia – iš vyno butelio, o ketvirtoji yra smėlio sauja iš mūsų pajūrio, tad vaizduojama ne tik medžiagos virsmas, bet ir stiklo pirmapradė forma. Materijos transformacija šiame kūrinyje neegzaltuojama ir nedramatizuojama – tai veikiau susitaikymas su natūraliu gyvenimo ciklu: „Iš dulkės kilę, dulkėmis ir pavirsime...“ Kūrinyje „Investicija“ vėlgi sužaidžiama su stiklo traktuote: sumalto vaikų maistelio stikliniai indeliai išlydyti į aukso luitą imituojantį objektą su unikaliu serijiniu numeriu, praba bei žodžiu MAMA. Stikle išlikę oro burbuliukai tarsi užkonservuoja laiką, mažyčius įkvėpimus ir iškvėpimus. Objekto reikšminį lauką pastiprina šalia 32

eksponuojamos kūrėjos vaikų nuotraukos. Jie ir yra ta didžioji neatlygintina investicija į ateitį, kurios nepalies nei devalvacija, nei infliacija. Menininkė motinišką pasiaukojimą bei įsipareigojimą savotiškai pastato kaip priešpriešą materializmui ir vartotojiškai kultūrai, bet kartu galima pajusti ir švelnų įspėjimą – nors stiklas ir nesuyra tūkstančius metų, ši investicija vis vien labai trapi.

Pajusti laiką D.Truskaitės darbai tiria realybę, ją tarsi išmėsinėdami iki smulkiausių pikselių ir vaizduodami laiką kaip erdvę per savotišką sustabdyto kadro technikos interpretaciją stikle. Gali būti sunku „įeiti“ į šiuos darbus dėl jų suabsoliutintos simbolių redukcijos, subjektyvių elementų nebuvimo, griežto racionalumo, labai supaprastintų (ar net geometrizuotų) formų, išryškinančių objektų struktūrą. Tačiau būtent šios kūrinių savybės suaktyvina žiūrovų kritinį mąstymą ir suteikia akstino permąstyti kūrinio ir erdvės santykį arba net jų priešpriešą. Monumentalistė tyrinėja abstrakčią ir ramią sceną kaip motyvus, apibūdinančius begalinės erdvės idėją. Naudodama stiklo lakštus, nelinijinius naratyvus ir lėtai suvokėjo mintyse judančius vaizdus kaip modelius, D.Truskaitė sukuria meditacinę aplinką, kuri įrodo, kad laikas gali turėti ir materialią formą. Pasinėrus į stiklo aštrumo sukeltą minkšto transo būseną, reikia užmerkti akis, sulaikyti kvapą ir laukti, kol sukurtoji stiklo banga atslūgs. Tai būna trumpos prieblandos valandėlės prieš ateinant sutemoms. Užsimerkus ir apie nieką negalvojant, galima pajusti laiką, nelyginant tykią vandens srovę, tekančią kūnu. Išsivalyti nuo pasaulio ir savos taršos. Bangoms atsitraukus, vėl galima grįžti į savo būtį, tarsi nieko nebūtų įvykę, tarsi atvertus naują puslapį žengtum jau į kiek pakylėtą dimensiją. Tiesa, negaliu teigti, kad mes būsime pamatę tą pačią parodą, nes esame skirtingi žmonės su skirtingomis patirtimis ir emociniais dirgikliais, o ir ne visi fenomenai gali būti paaiškinti žodžiais... D.Truskaitės stiklo meno paroda „Ne apie“ KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki balandžio 14 d.

Nepasakyti. 2017. Lenktas, matintas stiklas.

Su užuolaida. 2019. Stiklas.

PARODŲ SALĖSE

Mama 2. Investicija. 2011–2019. Formose lietas stiklas, fotografijos.

PARODŲ SALĖSE

V.Sušilovo jubiliejin ė parodoje – daiktų i n Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje (Liepų g. 33) iki kovo 31-osios galima pamatyti klaipėdiečio dailininko ir dailės pedagogo Vladimiro Sušilovo tapybos parodą „Natiurmortai“, skirtą autoriaus 70mečiui. Išskyrus vieną kompoziciją, visi kiti paveikslai visuomenei rodomi pirmą kartą.

V.Sušilovas. Arbata ir vaisiai. 2017.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Plačių meninių interesų V.Sušilovas gimė 1949 m. Telšiuose. 1967 m. baigęs Nevarėnų vidurinę mokyklą studijavo Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Šiaulių universitetas) Dailės fakultete. Po studijų pradėjo dirbti mokykloje ir pedagogo pašaukimui liko ištikimas visą gyvenimą: 1972–1975 m. Kražių vidurinėje mokykloje dirbo piešimo, braižybos ir darbų mokytoju, 1975–1982 m. buvo Telšių taikomosios dailės technikumo direktorius, 1982 m. persikėlęs gyventi 34

į Klaipėdą, aštuonerius metus vadovavo Klaipėdos vaikų dailės mokyklai (dabar Adomo Brako dailės mokykla). Vėliau iki 2011 m. toje pačioje mokykloje dėstė tapybą. Nuo 1973 m. V.Sušilovas dalyvauja jungtinėse parodose, yra surengęs personalinių aliejinės tapybos, akvarelių parodų. 1999 m. jis tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. V.Sušilovo kūryba atspindi išskirtinį autoriaus žinių siekį ir plačius meninius interesus – nuo senųjų civilizacijų, skandinavų epų, Prūsijos, Žemaitijos istorijos ir mitologijos iki lietuviško kaimo gyvenimo. Dar besimokydamas vidurinėje mokykloje jis pradėjo rašyti eilėraščius. Literatūrinės kūrybos etapą apibendrino 2014 m. pasirodęs poezijos rinkinys „Vieškelių dulkės“.

Ir tapyboje, ir poezijoje vyrauja tos pačios temos ir motyvai, atspindintys bendruosius dailininko interesus.

Ne tik puikus piešėjas Pradėsime nuo to, kad V.Sušilovas yra puikus piešėjas. Jis gerai sutaria su paprastu grafito pieštuku, jį vertina ir mėgsta. Kelerių metų kruopštaus darbo pareikalavęs naujausias ir intriguojantis piešinių ciklas, kuris, tikėkimės, bus pristatytas publikai artimiausiu laiku, tai patvirtina. Antra vertus, ne ką mažiau nei aliejinę tapybą dailininkas mėgsta akvarelės techniką ir taip pat gerai su ja sutaria. O akvarelė, tiesą sakant, yra

PARODŲ SALĖSE

n ėje i nvazija gana aikštinga ponia. Dailininkas dalyvauja nuo 1974 m. Klaipėdoje rengiamuose tradiciniuose tarptautiniuose akvarelės pleneruose ir jų parodose. Plenerus daug metų organizuodavo puiki akvarelininkė Renatė Lūšis (po dailininkės mirties 2014 m. pagerbiant jos atminimą ir indėlį, tarptautiniai akvarelės plenerai buvo pavadinti Renatės Lūšies vardu). V.Sušilovas dalyvauja ir kitose bendrose akvarelės parodose, rengiamose Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus, taip pat yra surengęs ne vieną personalinę akvarelių parodą. Kolegoms ir gerbėjams V.Sušilovas visų pirma yra žinomas kaip peizažų, portretų, istorinių kompozicijų kūrėjas. Verta prisiminti išskirtinį jo gestą: 2009 m., švęsdamas 60 metų jubiliejų, Žemaičių dailės muziejui Plungėje dailininkas padovanojo 25 tapybos darbų rinkinį. Dovanotų paveikslų pavadinimai (tarkime, „Du kunigaikščiai“, „Sakmė apie Prūsiją. Didysis prūsų sukilimas“, „Prūsija 1260. Belaisviai“) atskleidžia autoriaus dėmesį regiono praeičiai ir istorinio žanro svarbą jo kūryboje, kurios visuma pasižymi romantizuotu vaizdu, poetišku pasakojimo stiliumi, sodriomis spalvomis.

Žalvario šviesa. 2017.

Pamėgo natiurmortus Nors daiktų pasauliui skirtas žanras visada turėjo savo vietą V.Sušilovo kūryboje, jubiliejinėje parodoje eksponuojamų (nežinia, kiek dar jų liko dirbtuvėje) natiurmortų skaičius patvirtina, kad pastaraisiais metais dailininkas juos yra labai pamėgęs. Žvalgantis po ekspoziciją, momentais net švysteli mintis apie savotišką daiktų iš namų ir aplinkos invaziją. Daržovės ir vaisiai, vasaros ir rudens gėrybės, dauguma vietinės, savos, ne atvežtinės – obuoliai, agurkai, patisonai, moliūgai, porai, svogūnai – paįvairinamos vienu kitu

Rudens gėrybės. 2016.

abrikosu, avokadu, granatu ar vynuogėmis, pateikiamos visokiais būviais ir saugojimo formatais – ant stalų, suolų, lentynų, stiklainiuose, puodynėse, pintinėse. Toliau eina įvairiausios smulkmenos, suvenyrinės kilmės memorabilijos, kurių dalį, atlikę in-

ventorizaciją, rastume ir savuose namuose. Tai kas buvo, ką verta atsiminti, arba bent manoma, kad atsiminti verta. Greta jų beveik visada – įvairių gėrimų, stiprių ir švelnesnių, buteliai, kurie, be stiklo savybių ir atspalvių perteikimo, netikėtai ► 35

PARODŲ SALĖSE

◄ tampa informatyviomis nuorodomis į laikotarpį, tuo metu vyravusią gėrimų madą, madą apskritai ar šalį. Tarkime, ką šiuolaikiniams jauniems žmonėms sako pavadinimas „Becherovka“? Bet negali būti, kad niekas neatsimins jo rango sovietiniais laikais. Svarbūs natiurmortuose yra audiniai: įvairiais ornamentais, augaliniais ir

Atspindžiai. 2016.

Amžina vasara. Nevarėnai. 2018.

geometriniais, margintas blizgantis šilkas, minkštas, žakardo raštais dekoruotas, šviesą sugeriantis gobelenas. Tos įvairiaspalvės skiautės, kurių paprastai pilna natiurmortus tapančių dailininkų dirbtuvėse, tarsi „paauksina“ paprastas daržoves, kasdienius stalo indus, pigius suvenyrus ir arbatos pakelius, suteikia daiktams kilmės ir išskirtinumo.

Vizualiai iškalbingas Bet ar regime V.Sušilovo natiurmortuose jo kūrybai būdingą romantizuotą vaizdą? Galbūt. Ar tie nature morte (pranc. negyvoji gamta) objektų deriniai išjudina emocijas, asociacijas, tai yra, ar jie atitinka įprastą ekspresyviąją tapybos liniją, kurios apraiškų yra dailininko istorinėse kompozicijose? Ar atseka žiūrovai istorijas, kurias inscenizuoja dailininkas savo daugiakalbiais / daugiasluoksniais pastatymais? Reikėtų jų paklausti. Žvelgiant į parodos visumą ir atskiras drobes, manau, galima atrasti kitų, ne mažiau vertingų aspektų, kitas trajektorijas ir kryptis, bylojančias apie įprastinę natiurmorto sampratą ir kartu primenančias mažųjų olandų tapybines manipuliacijas su negyvosios gamtos objektais, kurios išsivystė į originalų natiurmorto žanrą su meistriška specializacija. Ir nubrėžti paraleles su V.Sušilovo darbais. Tikrai juose nereikia ieškoti asmeninių pasakojimų (jie aktualūs tik autoriui), poezijos, kankinamai klausti savęs, kodėl ši daržovė – stiklainyje ir ką tai galėtų reikšti.

Būtent natiurmortuose jis pasiekia ir vizualinio paveikslų sluoksnio iškalbingumo, o per materialaus daiktų pasaulio substancijas užčiuopia daiktiškojo simbolizmo apybraižas. Reikia priimti paprastas žaidimo taisykles pirmiausia dėl natiurmortuose vaizduojamų objektų įtikinamo medžiagiškumo perteikimo, nes ir autorius priima šį iššūkį, suvokdamas tai kaip pasigalynėjimą su pačiu savimi meistriškumo požiūriu. Tačiau fotografinis realybės pakartojimas nėra V.Sušilovo tikslas. Jis yra gerai pakartojęs klasikinio natiurmorto pamokas, pasitelkia tradicinį „akademinį“ tapymo būdą ir laikosi žanro rėmų. Bet kartu būtent natiurmortuose pasiekia ir vizualinio paveikslų sluoksnio iškalbingumo, o per materialaus daiktų pasaulio substancijas užčiuopia daiktiškojo simbolizmo apybraižas.

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Gražiausia 2018-ųjų

Klaipėdos knyga –

absoliučiai klaipėdietiškas projektas Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje vasario 11-ąją iki pat vėlyvo vakaro vyko nuostabi diskusija apie knygos meną. Autoritetinga klaipėdiečių dizainerių ir meno kūrėjų komanda, vadovaujama knygos meno žinovės Agnės Dautartaitės-Krutulės (Vilnius), rinko ir išrinko gražiausią 2018 metų Klaipėdos knygą. Birutė SKAISGIRIENĖ

Dalyvių rekordas Jau įteikti apdovanojimai, išsakyti gražūs žodžiai, ir dabar taip nebesinori būti griežtuoju cenzoriumi, kalbėti apie klaidas ir trūkumus (juolab kad nesu komisijos narė, tik sekretorė, referuojanti posėdžio medžiagą), bet teks, nes visiems turi būti aišku, kuo gi ta gražiausia knyga buvo pranašesnė, ko pritrūko kitoms ir galbūt verta pasimokyti ne iš kitų, o iš savo klaidų. 13-asis klaipėdietiškas knygos konkursas, turėjęs ir pasibaigti vasario 13 d. (o baigėsi 12 d. tik dėl organizacinių dalykų), nesibaigė tragiškai – kaip kasmet skaityto-

jai išrinko populiariausią, o komisija – gražiausią 2018 m. Klaipėdoje išleistą knygą. Dešimtoji palangiškio menininko Vytauto Kuso trieilių ir autoriaus pieštų miniatiūrų knyga „Kertinis akmuo“ (spaustuvė „Druka“)sulaukė daugiausia skaitytojų simpatijų, o Beno Šarkos ir Remigijaus Treigio keliaujančios fotografijų parodos „Vidurnakt ir giliau“ albumas (nuotr.), kurį išleido Klaipėdos kūrėjų sąjunga, didele komisijos narių balsų persvara buvo pripažintas gražiausiu 2018 m. leidiniu. Šiame konkurse dalyvavo 19 leidėjų, kurie rinkimams pateikė 27 knygas. Tiesa, finišo sulaukė tik 26, bet tai niekaip nesusiję su knygos grožiu, o tik su turiniu (Aidos Zybartės apipavidalinta knyga „Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios istorija“ galėjo būti rimta konkurentė 2018-ųjų gražiausiajai). Tai išties didžiausias knygų skaičius per

visą klaipėdietiškos knygos konkurso istoriją. Jį lėmė atnaujinti konkurso nuostatai, leidę konkurse dalyvauti ne tik Klaipėdos leidyklų ir leidėjų, bet ir kitose šalies bei užsienio leidyklose išleistoms klaipėdiečių autorių knygoms (tiesa, tokių buvo nedaug – vos šešios). Prie konkurso organizatorės – Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos su nominacija „Knyga, prakalbinusi popierių“ 2018 m. prisijungė viena iš pirmaujančių popieriaus didmeninės prekybos įmonių Europoje UAB „Papyrus Lietuva“, o tai patvirtina, kad jau esame matomi ir girdimi šalyje. Garbingas „Papyrus“ diplomas atiteko klaipėdietei rašytojai Ritai LatvėnaiteiKairienei už knygą „Kas tas Asis“ (pasaka vaikams), kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, o iliustravo dailininkė Ieva Babilaitė. ► 37

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Septynios lyderės ◄ Gražiausios knygos rinkimo komisijai šiais metais vadovavo knygos meno žinovė A.Dautartaitė-Krutulė, pati sukūrusi ne vieną dešimtį knygų, puikiai įvertintų meniškiausių knygų konkursuose. Klaipėdiečiams tikrai pasisekė, kad Agnė rado mažytę spragelę savo nesibaigiančių darbų virtinėje – juk artėjo Vilniaus knygų mugė – ir sutiko imtis šios atsakingos misijos. Jai talkino klaipėdiečiai knygų kūrėjai ir dizaineriai: Jūratė Bizauskienė, Virginijus Bakas, Arūnas Juozapaitis, Ernestas Šimkūnas, Agnė Matulionytė, menotyrininkė Danguolė Ruškienė, fotomenininkas R.Treigys ir UAB „Papyrus Lietuva“ atstovė Vilija Liutkevičienė. Kaip niekada lengvai ir sklandžiai dirbo komisija, V.Liutkevičienei pasiūlius taikyti respublikinių knygos konkursų vertinimo metodą, kiekvienam komisijos nariui suteikiant po du balsus, kuriuos jis galėtų atiduoti už dėmesį patraukusią knygą. Knygos

buvo išdėliotos ant apskrito skaityklos stalo, tad kiekvienas komisijos narys, apėjęs keletą „garbės“ ratų ir susipažinęs su visomis konkurso knygomis, priklijavo „savo balsus“ (lipnius popierėlius) ant gražiausiųjų. Jau po pirmojo rato buvo aišku, kad nuodugnesnio aptarimo buvo vertos šios knygos: Violetos Bubelytės fotoalbumas (leidėjas Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, spausdino S.Jokužio leidykla-spaustuvė), „Jūros abėcėlė“ (Lietuvos jūrų muziejus, tekstų autorė Nina Puteikienė, iliustracijų dailininkė Viktorija Dambrauskaitė-Ežiukas, dizaineris Andrius Lekštutis), knyga vaikams reginčiųjų ir Brailio raštu „Užsimerk“ (leidėjas VšĮ „Verslas ar menas“, sudarytoja Eglė Jokužytė, knygos dailininkė Nomeda Marčėnaitė, dizainerė Gitana Jurkienė, iliustracijų redaktorė Austėja Šeputė, spausdino S.Jokužio leidykla-spaustuvė), „Klaipėdos (Memel) kraštas: nuo ištakų iki XVIII amžiaus“ (Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, knygos dailininkė Rasa Janulevičiūtė), „Didysis karas visuomenėje ir kultūroje“ (Klaipėdos

universiteto leidykla, dailininkė Eglė Dučinskienė, maketuotojas Karolis Saukantas, spausdino „Petro ofsetas“), Sondros Simanos novelių romanas „Iškamšų kontora“ (leidykla „Kitas takas“, maketo autorius Gytis Skudžinskas, fotografijos R.Treigio, spausdino S.Jokužio leidykla-spaustuvė) ir Kūrėjų sąjungos išleistas, G.Skudžinsko sumaketuotas, S.Jokužio leidyklos-spaustuvės atspausdintas B.Šarkos ir R.Treigio fotodialogo albumas „Vidurnakt ir giliau“. Taigi apie jas ir buvo kalbama.

Idėja ir forma Visoms šioms komisijos atrinktoms knygoms iki pergalės trūko visai nedaug, anot komisijos pirmininkės A.Dautartaitės-Krutulės, – vos milimetro. Ir tikrai norėjosi apdovanoti visas, bet teko suvaldyti emocijas ir ieškoti vienintelės gražiausios. V.Bubelytės fotoalbumas – prabangus leidinys su originalia autorės nuotrauka

Gražiausios Klaipėdos 2018 metų knygos apdovanojimą už fotoalbumą „Vidurnakt ir giliau“ atsiėmė vienas iš jo autorių – fotomenininkas R.Treigys ir leidėjo – Kūrėjų sąjungos vadovas Vladas Balsys.

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

ir autografu – negalėjo likti nepastebėtas. Jis įvertintas paskatinamuoju diplomu už idėjos ir formos dermę. „Dėžutę vien jau liesti yra malonumas, ji tiesiog limpa prie rankos. Kai pamačiau, iš karto susižavėjau tobulai parinktu santykiu ir jau tokį susikūriau lūkestį... O atidariau ir nusivyliau – kontrastas toks, kaip iš „Lexus“ ar „Mercedes“ būtų tekę persėsti į „Zaporožietį“. Toks kontrastas estetikoje labai nuvilia. Pati albumo dėžutė padaryta tobulai, o tai, kas viduje, lyg turėtų visai kitą vertę“, – apgailestavo A.Dautartaitė-Krutulė. Kitam komisijos nariui užkliuvo knygos konstrukcija, – anot A.Juozapaičio, nuotraukos grakščiai nesugula į dėželę, slysta. Padarytas didelis darbas – tokia leidinio konstrukcija tikrai sudėtinga, bet gal dėželė turėjo būti gilesnė, neapgalvotas dėželės aukštis. Nuotraukų blizgumas irgi neprisidėjo prie leidinio kokybės ir išbaigtumo. Fotoalbumą menkina jo sprendimui netinkamai pasirinktas popierius (kartonas, kaip konstatavo popieriaus žinovė V.Liutkevičienė). „Blizgus, šaltas

popierius yra nejaukus ir per daug pigus tokiam leidiniui“, – savo nuomonę išsakė fotomenininkas R.Treigys. Jam užkliuvo ir nuotraukų metrika. Komisijos pirmininkė taip pat rado esminių klaidų leidinio tipografikoje: pačioje pradžioje ji yra labai sklandi, bet tekstinėje knygos dalyje šriftas nėra sutvarkytas optiškai, neįmanoma skaityti, akivaizdi klaida – šriftas nepritaikytas skirtingoms kalboms, vienur jis limpa, kitur išskysta. V.Bakas pastebėjo, kad nesėkmingas pasirinktas ir šriftų poros derinys. Na, ir esminis trūkumas, kurį vieningai pripažino visi komisijos nariai, tai į plastikinę įmautę įdėtas V.Bubelytės fotonuotraukos originalas su autorės autografu. Tikrai

Agnė Dautartaitė-Krutulė: Ši knyga-dėžutė yra geriausias neįrištas, bet kaip knyga veikiantis sprendimas.

buvo galima rasti subtilesnį sprendimą ir vietoj nuotrauką menkinančios plastikinės įmautės panaudoti kalkinį ar šilkinį popierių. „Tai pridėtų leidiniui vertės ir prasmė visai kita atsirastų“, – sakė menotyrininkė D.Ruškienė.

Natūraliai, be kančios „Jūros abėcėlė“ – pažintinė knygelė mažiesiems. Knyga vaikams Klaipėdoje yra šiek tiek užmiršta, o juk visa kultūra ateina pas mus nuo vaikystės. Džiugu, kad šiame konkurse buvo net kelios vaikams skirtos knygelės, o „Jūros abėcėlė“ susilaukė daugiausia simpatijų. Anot E.Šimkūno, ši knygelė labai išsiskyrė visų „šeimyninių albumų“ kontekste. Dauguma konkursinių knygų yra panašiai sumaketuotos, atspausdintos ant kone identiško popieriaus ir tuo pačiu šriftu, todėl nedaug skiriasi viena nuo kitos. O „Jūros abėcėlė“ sukurta nuoširdžiai ir nesivaikant madų. ►

B.Šarkos ir R.Treigio „Vidurnakt ir giliau“ yra fotoalbumas dėžutėje, kurios turinys bet kada ir bet kur gali virsti fotoparoda. Vytauto Liaudanskio nuotr.

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

◄ Komisijos narius sužavėjo spalvotos ir žaismingos V.Dambrauskaitės-Ežiuko iliustracijos. „Kažkaip natūraliai ir be kančios padaryta“, – įvertino J.Bizauskienė. Tačiau, anot E.Šimkūno, tipografika visuomet yra krizinė renkant gražiausią knygą... Šioje mieloje knygutėje, deja, taip pat neišvengta klaidų. A.Dautartaitė-Krutulė atkreipė dėmesį į per sudėtingus prasminius sprendimus, dėl kurių ši knygelė nebeturi funkcijos: juk vargu ar raidę H vaikai pažins sužinoję, kad piešinėlyje pavaizduotas Hoborto pingvinas. Keistas pasirodė ir maketo autoriaus sprendimas knygos viduryje įsiūti pastorintą lapą – komisija taip ir nesuprato šio sprendimo esmės. Jei ne gražiausiai knygai keliami dideli reikalavimai, „Jūros abėcėlė“ būtų galėjusi pretenduoti į laurus. „Iškamšų kontora“ – Sondros Simanos apsakymai su R.Treigio fotografijomis. Pirmame svarstymų etape šį knyga surinko daugiausia komisijos narių balsų, nes jau savaime yra įdomi kaip kultūrinis reiškinys. Minimalistinis estetiškas knygos viršelis puikiai atspindi novelių siužetą bei nuotaiką, malonus akiai ir lytėjimui popierius – neabejotini knygos privalumai. Tačiau vėl ta nelemtoji tipografika, niekais paverčianti pirmąjį įspūdį. Komisijos pirmininkė rado ne vieną klaidą: stringa teksto kėlimas, nesutvarkytas arba „nušokęs“ ritmas (kartais taip atsitinka net patyrusiems maketuotojams). O jautri fotomenininko R.Treigio akis pastebėjo vieną keistą detalę – knygos blokas sudarytas iš skirtingos spalvos popieriaus. Komisija susidomėjo šiuo pastebėjimu, ilgokai vartė knygą ir net tikrino jos popierių specialia „akimi“, spėliodama, kokia gi šio sumanymo esmė. Gal skirtingo spalvinio tono popierius panaudotas atskirti vienai novelei nuo kitos? Anot A.Dautartaitės-Krutulės, toks sprendimas būtų buvęs žiauriai puikus, bet, atidžiai išnaršę knygą, vertintojai šią įžvelgtą subtilybę nurašė menkai klaidai. Neesminei, bet dar vienai.

Akademinis grožis Puikūs E.Jokužytės leidiniai vaikams reginčiųjų ir Brailio raštu, jau ketvirtus metus dalyvaujantys klaipėdietiškos knygos konkursuose, matyt, gerokai išpaikino komisijos narius, todėl pasakų knygelę „Užsimerk“ vertintojai sutiko santūriau. Prie gero priprantama ne greitai, o iš karto. 40

Konkurso „Klaipėdos knyga 2018“ apdovanojimus įteikė jo organizatorės – Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė ir ištikimo konkurso finansinio rėmėjo – bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas.

V.Kuso trieilių ir autoriaus pieštų miniatiūrų knyga „Kertinis akmuo“ sulaukė daugiausia skaitytojų simpatijų ir jų buvo išrinkta populiariausia 2018 metų Klaipėdos knyga.

Leisti knygas su termoefektais (Brailio raštu ir taktilinėmis iliustracijomis) labai brangu ir kol kas Lietuvoje šios knygos yra retos. Tokia spauda labai pažangi – gerokai išplečiama knygos funkcija, todėl komisijos nariai vieningai pritarė leidinio koncepcijai, tačiau rado ir šiokių tokių klaidų. A.Dautartaitė-Krutulė prisiminė, kad yra kalbėjusi su neregiais vaikais, bandžiusiaisiais skaityti seniau leistas E.Jokužytės knygas, ir domėjosi, ar jiems patogu skaityti. Pasirodo, tokia spauda jiems yra per

aštri ir skaitymo procesas yra sudėtingas. „Pati idėja man patinka, superinė mintis sukurti tokias knygas, kad ir aklieji galėtų skaityti, bet reikia pagalvoti, kaip padaryti, kad vaikai galėtų skaityti patogiai. Reljefinė spauda yra brangesnis būdas išleisti knygą, bet tas aštrumas lytint kažin ar yra gerai. Du zuikius nušauti vienu ypu nėra paprasta“, – dalijosi mintimis komisijos pirmininkė. Menotyrininkė D.Ruškienė suabejojo ir įmautės, pakartojančios knygos viršelį, funkcionalumu. Užkliuvo šiek tiek

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Nepaprastai puikus ir tikrai retas sprendimas – knygos blokas turi perėjimą, kuris yra atspausdintas puslapių šonuose.“

Paroda dėžutėje

Gražiausios Klaipėdos metų knygos komisijai šiemet vadovavusi vilnietė knygos meno žinovė A.Dautartaitė-Krutulė per finalinį renginį apibendrino rezultatus.

„Papyrus Lietuva“ diplomas atiteko klaipėdietei rašytojai Ritai Latvėnaitei-Kairienei už knygą „Kas tas Asis“. Vytauto Liaudanskio nuotr.

per didelė knygos nugarėlė, dėl ko stringa jos puslapių vartymas. Jokių priekaištų nesulaukė Klaipėdos universiteto leidyklos išleista knyga „Didysis karas visuomenėje ir kultūroje“. „Tokias knygas leisti yra didelis vargas, autoriai priekabūs, reikia suvaldyti daug medžiagos, tvarkingai sudėlioti išnašas, o Klaipėdos universiteto knygos tipografika tokia tvarkinga, taip viskas išlygiuota, kad galiu tik pagirti šią leidyklą kokybiškai atlikus užduotį“, – kalbėjo A.Dautartaitė-Krutulė.

Bėda, kad akademinis leidinys negali nurungti meno albumų. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus parodos katalogas „Klaipėdos (Memel) kraštas: nuo ištakų iki XVII amžiaus“ irgi sulaukė komisijos pirmininkės dėmesio: „Tokias knygas labai sunku leisti. Jos leidžiamos dviem kalbom, ir kas leidžia, žino kaip sunku išversti, sutvarkyti ir suvaldyti tekstą. Į šią knygą sudėta labai daug informacijos ir, nepaisant visko, sumaketuota kokybiškai, šiuolaikiškai. Ji tikrai labai graži.

Gražiausia 2018 m. Klaipėdos knyga „Vidurnakt ir giliau“, vienintelė neturinti jokių klaidų, savo forma yra visiškai nutolusi nuo tradicinės knygos sampratos. Ši knygadėžutė, anot A.Dautartaitės-Krutulės, yra geriausias neįrištas, bet kaip knyga veikiantis sprendimas. Poligrafika yra kokybiška, nuotraukos – skonio reikalas – gali patikti, gali nepatikti, bet leidinio kokybei priekaištų komisija nerado. Tad paskutiniame balsavimo etape šis nuotraukų albumas pelnė keturis komisijos balsus, o būtų gavęs šešis, jei nuo balsavimo nebūtų nusišalinę albumo bendraautorius R.Treigys ir menotyrininkė, Kūrėjų sąjungos narė D.Ruškienė. Lietuva yra tokia mažytė, ir dažnai pasitaiko atvejų, kai intensyviai kuriantys menininkai yra kviečiami ir į vertinimo komisijas. Lyg nujausdamas konkurso baigtį R.Treigys ilgai svarstė, ar jam iš viso dalyvauti komisijos darbe. „Vidurnakt ir giliau“ yra fotoleidinys, išėjęs iš skaitmeninio pavidalo, ir jeigu mes laikysime jį dėžute, greičiausiai niekada neimsime jos į rankas, o tiesiog stumdysime iš vienos vietos į vietą. Ši knyga – labai netipiškos formos, ir norint ją vartyti pirma reikia išpakuoti. Dėžutės dugne yra skylelė, įkišus pirštą visas nuotraukų blokas išsikelia iš dėželės ir jį patogu vartyti. Labai įdomus idėjos pateikimas ir realizavimas. Einame į parodas, žiūrime į kūrinius, bet negalime jų pasiimti su savimi, o čia – paroda, kurią galime parsinešti namo, padovanoti draugui, kam nors nusiųsti. Tai knyga, kuri gali išsiskleisti bet kokiu pavidalu, ji gali tapti laiptinės ar koridoriaus paroda (tai išbandė rašytoja Sondra Simanaitienė, surengdama parodą savo namų baltajame koridoriuje), knygų lentynos ar bibliotekos ekspozicija. Šios parodos sklaida yra begalinė“, – susižavėjusi kalbėjo A.Dautartaitė-Krutulė. Jos teigimu, viskas labai gerai išėjo – gražiausios knygos konkursą laimėjo absoliučiai klaipėdietiškas projektas: B.Šarka, R.Treigys ir G.Skudžinskas yra klaipėdiečiai, o knygą išleido Klaipėdoje gyvuojanti Kūrėjų sąjunga, atspausdino irgi klaipėdiečio S.Jokužio leidykla-spaustuvė. 41

MUZIKA

R.Giedraitis: profesionalas neturi teisės klysti Rimantas Giedraitis – fleitininkas, aranžuotojas ir kompozitorius. Jubiliejų švenčiantis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro fleitų grupės koncertmeisteris, kuriuo kolektyvas didžiuojasi. Pedagogas, keleto atlikėjų konkursų laureatas. R.Giedraitis save kukliai vadina orkestro muzikantu, tačiau jį derėtų tituluoti universaliu muziku: jis sukūrė jau daugiau nei 1 700 įvairaus stiliaus aranžuočių įvairiems orkestrams bei ansambliams, taip pat nemažai autorinių kūrinių.

Žaneta SKERSYTĖ

„Per mano rankas perėjo daugybė įvairios muzikos, kurią privalėjau išstudijuoti, suprasti ir pamėgti. Kitaip neparašysi aranžuotės, kuri iš esmės reiškia tavo požiūrį į kito sukurtą muzikinę idėją. Toks darbas. Iš kitų sukurtos muzikos visą gyvenimą mokiausi ir tebesimokau. O rašydamas visada galvoju, kaip padaryti, kad net išrankiems klausytojams tai būtų suprantama, priimtina ar net malonu. Ir nebūtinai tik saldu“, – teigė R.Giedraitis.

Amatas ir meistrystė – Muzikanto profesija, stebint iš šono, atrodo viena lengviausių žemėje. Galima pamanyti, kad žmogus groja taip natūraliai tarsi vaikšto šia žeme. Ar dar reikia stengtis, mokytis, nerimauti? Ar kamuoja scenos baimė? – Jei apie scenos baimę... Kaip sakoma, lazda turi du galus. Blogai, kai muzikantas jaučia tik fizinę baimę ir paralyžiuojančią 42

nervinę įtampą, keliančią paniką. Tačiau niekuo ne geriau, kai groti einama nusiteikus atsainiai, be atsakomybės bei pagarbos klausytojams, savo amatui ir sau. Tai, ką patiria scenoje, daugelis artistų bei muzikantų vadina tiesiog scenos jauduliu, kuris profesionaliems atlikėjams būtinas. Ir nebūtinai tai sukelia diskomfortą. Nuo scenos baimės geriausias vaistas – mokytis, tobulėti ir visada būti maksimaliai pasirengus. Atlikėjus scenoje visada lydi ne tik sceninis jaudulys, bet ir maksimali koncentracija. Tam reikia daug fizinės bei psichologinės ištvermės. Taip pat ir grojant orkestre. Profesionalas klysti neturi teisės. O muzikuoti tiksliai, jautriai, elegantiškai ir natūraliai – tai jau meistrystė. Kartu – siekiamybė. – Esate fleitininkas, daugybės aranžuočių autorius, kompozitorius. Tai profesija ar pašaukimas? – Manau, pirmiausia amatas. Gerai įvaldytas amatas – jau profesija tikrąja to žodžio prasme. Pašaukimas skamba labai deklaratyviai. Gal vienu savo gyvenimo tarpsniu tiesiog suvoki, kad atsidūrei ten, iš kur nebenorėtumei grįžti. Kita vertus, kai žinai, kad daugiau nelabai ką ir bemoki, kad jautiesi tarsi savo vietoje, nebėra ko ir filosofuoti pašaukimas tai ar ne.

– Gal norisi atliekančiuosius jūsų kūrinius pamokyti, pataisyti? – Sakoma, kad privalu persirgti vaikiškomis ligomis. Anksčiau norėjau, dabar jau nebe. Gal tik išskyrus atvejus, kai repetuojant mano konsultacija dėl interpretavimo yra pageidaujama. Paleidai partitūrą ir ji jau nebe tavo. Pats groji kaip nori arba kaip išeina. Kiti taip pat turi šią teisę (juokiasi).

Apie profesiją – Ar grojate solo? – Pastaruoju metu nustojau. Anksčiau buvo ne vienas rečitalis, nemažai solo pasirodymų su orkestru. Teko groti su orkestru net Nacionalinės filharmonijos didžiojoje salėje. Viskam savas laikas. Visi mano „solo“ dabar jau tik mūsų orkestre. – Jei ne muziko, tai kokią profesiją būtumėte pasirinkęs? – Net nežinau. Juolab kad „muziko profesija“ gana plati ir įvairialypė sąvoka. – Ar ši profesija suderinama su šeima, laisvalaikiu? ►

MUZIKA

Vytauto Petriko nuotr.

MUZIKA

◄ – Jei tai profesija, o ne manija – viskas puikiai dera. Taip pat kaip medikams, gaisrininkams, lakūnams ir visiems kitiems, kurių darbas vyksta ir tada, kai visi švenčia. Viską įmanoma suderinti, prie visko prisitaikyti. Kokie nors su tuo susiję nepatogumai – tik maža dalis visko, bet šeima niekada neprieštaravo mano pasirinkimui.

– Kaip susipažinote su žmona? Gal viskas susipynę su muzikine veikla: kaip žinoma, moterys labiau atkreipia dėmesį į muzikantus? – Kaip pirštu į akį. Grojau simfoniniame orkestre. Gastroliavome Klaipėdoje. Lemtingai sutapo pažįstamų muzikantų ratas, taip ir susipažinome. – Kam skiriate daugiau dėmesio – fleitai ar žmonai? – Abiem per mažai. – Gal muziko profesijas pasirinko jūsų vaikai? – Vyresnysis sūnus Martynas – ne muzikantas, tačiau visada širdyje su muzika. Deja, šią vasarą bus lygiai 10 metų, kai netekome savo jaunėlio Juliaus. Jis buvo jau neblogai užsirekomendavęs fleitininkas, laimėjęs Juozo Pakalnio respublikinio konkurso pirmąją vietą, rašė savo muziką...

kad nepažįstu nė vieno sąžiningo doro muzikanto, kuriam reikėtų duoneliauti. Tiesa, tas puldinėjimas per kelis darbus gal šiek tiek ir primena duoneliavimą. Bėda, kad nuolat mažėja gabaus jaunimo, siekiančio būti profesionaliais muzikantais. Apie kokią bedarbystę galima kalbėti, kai Klaipėdoje katastrofiškai trūksta daugelio specialybių muzikų. – Populiarumas, žinomumas... Kaip tai veikia? – Nežinau, kas tai yra. Taip, pažįstu daug gerai žinomų žmonių, jie pažįsta mane. Darbiniai santykiai ir... viskas. Orkestrantas ar aranžuotojas nėra ir niekada nebus „frontman’as“.

Didžiausia laimė – Kovo 7-ąją jums sukako 65-eri. Gyvenimo patirtis leidžia reziumuoti, kad gyvenimo prasmė yra..? – Labai jau pompastiškas ir suktas klausimas. Kažkada, kažkokia proga esu sakęs, kad man svarbiausia, jog galėčiau kiekvienam savo kelyje sutiktam žmogui ramiai, be jokių skrupulų į akis pažiūrėti. O kalbant apie jubiliejų, pačiame skaičiuje nematau

jokio savo nuopelno (juokiasi). Jei Dievulis leido nugyventi tuos metus, aš dar kvėpuoju, dirbu, esu kažkam vis dar reikalingas – tai didžiausia laimė. Geriau ir nesugalvosi. – Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbate nuo 1987-ųjų sausio. Kaip vertinate praėjusį laiką? Neabejojote savo pasirinkimu ir praėjus daug metų galite konstatuoti, kad tai buvo labai sėkmingas sprendimas? – 1987 m. sausio 1 d. yra oficiali Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atidarymo data. Tačiau čia dirbau jau šiek tiek anksčiau: nuo 1984 m. rugpjūčio 1 d. Tada dar buvo Liaudies opera, bet atlyginimus jau mokėjo. Tiesą pasakius, Klaipėdoje grojančiam žmogui daugiau nelabai ir buvo kur dirbti. Na, dar galėjo mokytojauti. Išgyventi padėjo ir darbas Palangos orkestre. Galima sakyti, nuo jo ir pradėjau kiek produktyvesnę aranžuotojo karjerą. Vargu ar tai galėjo įvykti kitur. Tiesiog atsitiko taip, kad reikalingas vaikinas reikiamu laiku pasirodė tinkamoje vietoje. Netrukus manimi susidomėjo Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“, paskui buvo dainų šventės ir t. t. Kalbant apie Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, vargu ar galima sakyti, kad per visus šiuos 32 metus teatrui, nepaisant svarių pasiekimų, labai ir sekėsi. Vadovų kaita, biudžeto karpymai... Ir vis nepritekliai, nepritekliai,

Visada rašydamas muziką galvoju, kaip padaryti, kad klausytojams būtų suprantama, malonu. Ir nebūtinai tik saldu. – Sakoma, kad muzikantas išgyventų ir ištremtas į negyvenamą salą, nes kažkas jį pasamdytų... Ar bedarbystė ir pinigų stoka muzikantus tikrai aplenkia? – Na, kas čia gali pasamdyti, jei sala negyvenama (juokiasi)... Muzikantai, ypač orkestrantai, nei dabar, nei sovietmečiu nepateko į geriausiai apmokamų profesijų kategorijas. Greičiau atvirkščiai. Ir tai slegia, verčia žmones blaškytis. Dabar visuomenėje yra tokia „mada“ atkalbinėti jaunimą nuo muzikanto duonos, apskritai nuo tokios profesijos pasirinkimo. Neva niekada nepadarysi karjeros ir padoriai neuždirbsi. Tačiau visiems sakau, 44

E.Balsio simfoninės muzikos koncerto akimirka. R.Giedraitis – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro fleitininkas ir fleitų grupės koncertmeisteris. Olesios Kasabovos nuotr.

MUZIKA

nepritekliai. Visa tai jautė savo kailiu ir visi teatralai. Tačiau dar ir šiandien tie, kas prisimena, jaučia didžiausią nostalgiją „Traviatai“ ir dirigentui Dantei Anzolini. Kelių pastarųjų metų teatro gyvenimas teikia naujų gerų vilčių. Ir ne tik naujo teatro statybos atžvilgiu. Į gerąją pusę keičiasi požiūris į profesiją, teatrą ir profesionalumą, man patinka repertuarinės ambicijos ir pan. – Esate muzikos kūrėjas: kaip ji gimsta? Reikia nusiteikimo, įkvėpimo, ankstyvo ryto, netikėtų įspūdžių? Koks kūrinys „gimsta“ šiuo metu? Ar produktyviai dirbate? – Visas mano kūrybinis gyvenimas susiklostė taip, kad mano repertuarą visada lėmė užsakovai. Viskas, be išimties, ką iki šiol esu fiksavęs natomis, buvo konkretūs užsakymai. Tiek autoriniai darbai, tiek aranžuotės. Kai turi darbų grafiką su konkrečiomis datomis pusmečiui į priekį, geriausias įkvėpimas – pažiūrėti į kalendorių. Ar produktyviai dirbu? Spręskite patys: per metus parašau maždaug 80–100 įvairios apimties partitūrų įvairioms atlikėjų sudėtims. Jos būna skirtos Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui (LNOBT), Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui (LVSO), Kauno miesto simfoniniam orkestrui, Kauno bigbendui, orkestrui „Vil-

niaus sinfonietta“, Klaipėdos kameriniam orkestrui, Klaipėdos brass kvintetui ir t. t. Šiuo metu rašau didelės apimties kūrinio aranžuotę pavasarį vyksiančiam Tarptautiniam Klaipėdos violončelės festivaliui.

Tarsi likimo ironija – Per savo karjerą esate parašęs kone 1 700 aranžuočių įvairių sudėčių orkestrams, 2010 m. sukūrėte simfoninę siuitą orkestrui ir chorui „Sudie, Maiklai“ Maiklo Jacksono repertuaro motyvais. Atlikėjai suranda jus, ar jūs – atlikėjus? – 2010-ųjų gegužės pradžioje man paskambino dirigentas Gintaras Rinkevičius ir pasiūlė parašyti kažką panašaus į jau keletą metų sėkmingai LVSO grojamą pasaulyje populiarią brito Tolga Kashifo „The Queen Symphony“. Tik nebe „Queen“, o M.Jacksono repertuaro temomis. Premjera buvo numatyta 2011-ųjų sutikimo koncerte Kongresų rūmuose. Taip išėjo, kad atlikėjai „surado“ mane. Na, ne gatvėje, žinoma. Su maestro G.Rinkevičiumi bei LVSO ir iki tol produktyviai bendradarbiavome jau kelerius metus. Simfoninę siuitą skyriau dar tada neseniai žuvusio sūnaus Juliaus atminimui.

Vizitinė kortelė Rimantas Giedraitis (gim. 1954) – fleitininkas, aranžuotojas ir kompozitorius, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro fleitų grupės koncertmeisteris, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakulteto docentas. Yra keleto atlikėjų konkursų laureatas. Studijos: 1965–1970 m. – Šiaulių vaikų muzikos mokykla (pirmasis fleitos mokytojas – Antanas Mačiulskis), 1970–1973 m. – Šiaulių aukštesnioji muzikos mokykla, 1973–1978 m. – Vilniaus valstybinė konservatorija (dabar LMTA) (prof. Algirdo Vizgirdos klasė), 1982– 1985 m. – Maskvos P.Čaikovskio konservatorija (asistentūra, prof. Jurijus Dolžikovas) Darbas: 1976–1984 m. – Lietuvos valstybinės filharmonijos simfoninio orkestro (dabar Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras) artistas, 1984–1987 m. – Klaipėdos liaudies operos orkestro muzikantas, nuo 1987 m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro fleitų grupės koncertmeisteris. 1984 m. įkūrė Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos Pučiamųjų

instrumentų skyrių. Ten dirbo 1984–1986 m. Nuo 1986 m. su pertraukomis – Klaipėdos universiteto Menų akademijos (dabar LMTA Klaipėdos fakultetas) dėstytojas, nuo 2005 m. – docentas. Dėsto fleitos, kamerinio ansamblio, aranžuotės dalykus. Kūryba: sukūrė daugiau kaip 60 autorinių kūrinių simfoniniams, kameriniams, pučiamųjų ir džiazo orkestrams bei įvairios sudėties ansambliams ir daugiau nei 1 700 aranžuočių. Kūrybinis diapazonas – nuo barocco iki fusion. Žymiausi darbai – pjesė „Vasaros muzika“ (1991), Jono Novakausko baleto „Baltasis vilkas“ redakcija ir aranžuotė (1992), miuziklas „Vandenė“ (2009), simfoninė siuita „Sudie, Maiklai“ gospelų chorui ir simfoniniam orkestrui (2010). Bendradarbiauja su LVSO, LNOBT, Vienos radijo (Austrija) ir Kauno simfoniniais orkestrais, Lietuvos ir Klaipėdos kameriniais orkestrais, taip pat orkestrais „Trimitas“, „Ąžuolynas“, Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendu, Kauno ir Liepojos (Latvija) bigbendais, Klaipėdos brass kvintetu.

– Papasakokite apie savo aistrą džiazui... – Jei trumpai, tai kai reikėjo rinktis iš džiazo ar akademinio muzikavimo, „saugumo sumetimais“ pasirinkau pastarąjį. Nors didžioji dalis mano aranžuočių, tarsi likimo ironija, yra sympho pop, sympho rock arba jazz rock stiliumi. Nemažai teko bendradarbiauti ir su Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestru, Klaipėdos ir Kauno bigbendais. Su pastaruoju buvo įgyvendinta Stasio Povilaičio solinė programa didžiosiose Lietuvos arenose. Iš tikrųjų nesu nei praktikuojantis džiazmenas, nei didelis melomanas, tačiau visada su dideliu malonumu prie klaviatūros atsiduodu bliuzo „kvadratui“. – Muziką kuriate daugiau nei 30 metų. Ar ji keičiasi, reaguoja į laikmečio pokyčius? – Per pastarąjį gana ilgą laikotarpį mano muzika struktūriškai beveik nesikeičia. Labiausiai keičiasi garso estetika. Visuose žanruose. – 2011 m. už nuopelnus teatro menui buvote apdovanotas „Padėkos kauke“. Ar kūrėjui reikia įvertinimo? – Pirmiausia labai nustebau, kai buvau nominuotas tarp teatralų. Tos kaukės iš esmės yra skirtos aktoriniams ir režisūriniams pasiekimams scenoje įvertinti. O čia dabar „čirpintojas“ iš orkestro duobės (arba orkestro ložės, kaip dar mandagiai dabar vadinama) – tarp scenos grandų. Kažkaip gal ir nelabai adekvatu. Bent nesu nieko panašaus girdėjęs. Taip, kiekvienam žmogui yra svarbus įvertinimas. Tik jį kiekvienas priima skirtingai. Vieniems svarbi apdovanojimų pompastika ir kad jį visi iš visur matytų ir juo gėrėtųsi. Kitiems gal kiek kitaip. – Ko palinkėtumėte savo muzikos klausytojams? Ar apie juos galvojate kurdamas? – Ką atsakyti į tokį klausimą? Keblu. Šiaip muzikos neskirstyčiau į „savo“ ir „ne savo“. Pats ne tiek jau daug ir parašiau. Per mano rankas perėjo daugybė įvairios muzikos, kurią turėjau išstudijuoti, suprasti ir pamėgti. Nuo savęs niekur nepabėgsi. Kitaip neparašysi aranžuotės, kuri iš esmės reiškia tavo požiūrį į kito sukurtą muzikinę idėją. Toks darbas. Iš kitų sukurtos muzikos visą gyvenimą mokiausi. Buvo jos visokios. Apskritai muziką skirstyčiau į tą, kuri patinka, ir į tą, kuri nelabai... O savi marškiniai visada arčiau... Ir visada rašydamas muziką galvoju, kaip padaryti, kad klausytojams būtų suprantama, malonu. Ir nebūtinai tik saldu. 45

KINAS

91-ieji „Oskarai“: kompromituojantys skurdaus sezono kompromisai Vertintojui vertinti vertintojus? Kiekvieną kovą kovoju su savimi, kai tik apninka mintys, kaip būtų saugu išsisukti nuo „Oskarų“ dalybų recenzavimo. Tomis dienomis slankioju iš kampo į kampą, įteikinėdamas sau paauksuotas laiko švaistymo statulėles. Bet visada atsitrenkiu į plieninį superherojišką argumentą – jeigu teks be gailesčio pliekti septynių tūkstančių kino akademikų pasirinkimus, bent jau atliksiu šventą misiją ir išryškinsiu į nuošalę ištremtų kūrinių kontūrus. Arba tūkstantąjį sykį paprašysiu skaitytojų svarbiausiomis metų juostomis apsivynioti savo išmanias galvas, užuot panardinus jas svetimuose raudonuose kilimuose, nusagstytuose elitinėmis pusiau politinių kompromisų dulkėmis. Nebegražbyliausiu. Pasivaikščiokime tarp laimėtų ir pralaimėtų „Oskarų“ trofėjų. Misija – „Oskarai“ 2019’91. Aivaras DOČKUS

Taktiniai prioritetai Po kelerių metų ekstremalių mano ir JŲ nuomonių nesutapimų praradau lažybininkišką entuziastingo analitiko instinktą. Dar niekada nebuvau toks abejingas svarbiausių kino apdovanojimų surimavimui, po kurio dažniausiai tenka ilgai rymoti laužytų ritmų nuostabos būsenoje. Ypač po ankstesnėse „Duryse“ aprašytų ir sutaršytų „Auksinių gaublių“ absurdiškų humoreskų. Tačiau 46

peržvelgęs „Oskarų“ nominacijas supratau, jog mano vidinių gyvatukų raizgalynėje staiga pradėjo stiebtis į legendinį SVETIMĄ panašus netikėtos intrigos padaras. Kaip filmų akademikai visa tai išspręs? Kokiu grimu užglaistys vienų skurdžiausių kino metų padarinius? Kaip išsisuks iš situacijos, kuri nepasiūlo lengvų išeičių? Nė vienoje iš pagrindinių kategorijų neįžvelgiau aiškių favoritų, kuriems galėčiau išeikvoti visą komplimentų ir epitetų energiją. Geriausiu atveju galiu apsiriboti robotiškai saikinga empatija. Arba sužaisti klampią taktinę kompromisų partiją. Lygiagretiems strateginiams ėjimams buvo pasmerkti septyni tūkstančiai JAV kino akademijos

ekspertų. Jiems buvo daug sunkiau – reikėjo kompromisų ne tik su pačiais savimi, bet ir su kolegomis bei nominuotais kino kūrėjais. Kita vertus, jiems kažkiek ir lengviau. Dėl pragmatiškai, bet aiškiai nustatytų prioritetų. Pirma – duoklė lankomiausiems filmams ir dingstančio ryšio su perkamosios galios nešėjais – žiūrovais reanimacija per apdovanojimus komerciškai sėkmingiems projektams (tai padės sugrąžinti smunkančius „Oskarų“ ceremonijos žiūrimumo reitingus). Antra – skandalingo 2016-ųjų fiasko su #OscarsSoWhite ženklu ištrynimas iš publikos atminties, įteikiant kaip įmanoma daugiau statulėlių kitaodžiams, kitataučiams ir filmams, iliustruojantiems

KINAS

jų problemas baltose ir žiauriose istorijos pūgose. Trečia – pranašumas juostoms apie draugystę, toleranciją ir socialinių skirtumų susiliejimą humaniškų išgyvenimų bendrystėje. Šie prioritetai yra nuostabiausios ir tiesiausios mano įsivaizduojamo idealaus pasaulio projekcijos. Tik įprastai jie nesusišneka su kino meno vertinimo kriterijais pagal ...kino meno vertinimo kriterijus. Bet šioje kompromisų sąmokslo teorijoje gali pasitaikyti ir išimčių.

Vienintelis iš aštuonių Visuose JAV kino akademijos gildijų ir intymesnių grupelių suokalbiuose, sąskrydžiuose ir susišnabždėjimuose svarbiausia ir sunkiausia susitarti dėl geriausio metų filmo. Tai – pamatinė plyta, kuri suformuos esminę apdovanojimų paskirstymo (ypač didžiajame penkete – filmo, režisieriaus, originalaus scenarijaus, pagrindinių aktorių kategorijose) struktūrą. Kaip tik čia taktiškai ir strategiškai braižoma „Oskarų“ politikos architektūra. Jeigu nėra ryškaus favorito, išrinkus geriausią filmą, kitose kategorijose bus galima pamaloninti nuskriaustuosius ir nutildyti skeptikus. Ant akademikų operacinio stalo – aštuonios nominuotos juostos. Pirmoji šioje taktinėje ruletėje iškrenta „Juodoji pantera“, įtraukta dėl kino teatruose surinkto 1 mlrd. 300 tūkst. JAV dolerių (antras lankomiausias metų filmas pasaulyje) ir dėl to, jog superherojai čia juodaodžiai. Palanki proga sudeginti gėdingos „Oskarų“ praeities ir patirties kalorijas. „Valdžia“ taip pat neturėjo jokių šansų tapti Metų filmu. Vien dėl šiurkščiai kandaus ir chaotiško pasakojimo stiliaus, hipotetiškai sumaitojančio visą JAV užsienio politiką ir vieną jos prieštaringiausių figūrų – buvusį viceprezidentą Dicką Cheney. O jei vėliau teks bylinėtis arba teisintis dėl to, jog didžioji demokratijos tvirtovė vaizduojama kaip kruvinasis Mordoras, proteguojantis gerai įmitusius savanaudžius politikus? Ir taip ne kartą sušlubavusi „Oskarų“ reputacija subyrės kaip kortų namelis su piktdžiugiškai kosmine Kevino Spacey’o šypsena. Ne. Statulėlė „Juodajam kukluksklanininkui“ smarkiai suskaldytų baltąją ir juodąją Amerikas. Be to, paties filmo stilius suskilęs į komediją, dramą ir trilerį, o kai kuriuose epizoduose pasiutpolkiauja su parodijos

Režisieriaus P.Farrelly „Žalioji knyga“ įvertinta „Oskaru“ kaip geriausias metų filmas.

žanru. Per lengva išorė, kad nusipelnytų pagrindinio prizo. Per sunkus vidus, iki kurio nusikapsčius galima sulaukti nepatogaus antausio. Tegul Spike’as Lee pasidžiaugia vieta finaliniame aštuonete ir to pakaks. „Taip gimė žvaigždė“ – ketvirtoji tos pačios, dar 1937-aisiais pirmąkart ekranizuotos istorijos versija. Rezultatai kino teatruose solidūs – daugiau nei 400 mln. JAV dolerių, bet juostos pabaiga primena pesimisto žinutę butelyje, kurią perskaitys visas pasaulis. Tikrai ne. Po abejotino „Kalifornijos svajų“ triumfo miuzikliškiems filmams savo naujosios šlovės valandos teks palūkėti. „Bohemijos rapsodijos“ pajamos artėja prie 900 mln. JAV dolerių. Publika kraustosi iš proto su visais baldais. Muzikos industrija gitaros stygų virpesiais lenkiasi šio biogra-

finio epo kūrėjams dėl sugrįžusio „Queen“ įrašų populiarumo. Bet pripažinti geriausiu filmu kino projektą, kurį pirmosiomis pasirodymo savaitėmis kritikai talžė įmantriausiais kovų menų stiliais, būtų nepadoriai veidmainiška, nors daugelis rašeivų per mėnesį, kitą išvertė kailius ir lyg niekur nieko padžiovė apgaulingoje kompromisų su sąžine šviesoje. „Oskarų“ išvakarėse JAV kino akademiją turėjo užlieti palengvėjimas – režisierius Bryanas Singeris sulaukė kaltinimų seksualiniu priekabiavimu. Tokie atspalviai užveria visus plyšius bet kokiam rankos kyštelėjimui nustverti statulėlę geriausiam filmui. Liko trijulė kandidatų. „Favoritė“ rimtai kėsinosi į apdovanojimą, bet filmui pritrūko išbaigtumo ir aiškiau nutaikytos pagrindinės idėjos – žinutės. ► 47

KINAS

R.Malekas laimėjo „Oskarą“ už vaidmenį „Bohemijos rapsodijoje“. ◄ Ko jau ko, o intrigų, konfliktų ir didelės raiškos personažų buvo į valias. Tik pabaigoje juostos daliniai siuntiniai iškeliauja skirtingais adresais, kai jo didenybė „Oskaras“ reikalauja vienos didelės ir daugeliui suprantamos krypties. Finišo tiesėje „Favoritė“ nepakėlė sumanymo naštos ir išbarstė jį į visas smulkias puses. „Kitoms apdovanojimų kategorijoms“ – šypsodamiesi pasižymėjo akademikų gildijų vadovai. Kritikų numylėta, bet publikos vos daugiau nei vidutiniškai sutikta „Roma“ ar žiūrovų pamėgta (188 mln. JAV dolerių kino teatruose), bet ekspertų truputėlį geriau nei vidutiniškai įvertinta „Žalioji knyga“? Įtariu, jog šis galvos skausmas JAV kino akademijos nariams kainavo ne vieną debatų vakarą. Peterio Farrelly režisuotoje „Žaliojoje knygoje“ yra viskas, ko reikia „Oskarų“ reitingų ir tikėjimo kino pramonės stebuklais pakėlimui. Bet filmas toks jau kažkur ne vieną kartą matytas ir taip jau akivaizdžiai iš baltosios ir juodosios Amerikos prieškalėdinio susitaikymo repertuaro, jog įžvalgieji kino snobai gali sumanyti įsteigti alternatyviųjų prizų naktį. Nuo „Romos“ dėl poetinio nespalvoto lėtoko kinematografijos braižo nusigręžė ne

vienas greito kino maisto vartotojas, o dešimtys smagurių, akylai išnagrinėję scenarijaus sudėtį, aptiko, jog siužetinis kamienas pernelyg paprastas. Alfonso Cuarono filmo nenaudai suveikė ir „Netflixo“ veiksnys. „Roma“ pasirodė platformoje, su kuria dėl kasdien nugvelbiamų finansinių rodiklių konfliktuoja didieji kino platintojai. Sprendimą šioje sudėtingoje dvikovoje padiktavo neregėta kompromiso galimybė, kurią suteikė kategorija „Geriausias filmas užsienio kalba“. Ispanakalbė „Roma“ pateko į nominuotųjų penketą, kuriame besąlygiškai lyderiavo. Štai mums ir jums genialus taktinis manevras avių sveikumui ir vilkų sotumui. „Roma“ paskelbiama geriausiu filmu užsienio kalba, o „Žalioji knyga“ – absoliučiai geriausiu filmu. Kad A.Cuaronas nesijaustų nuskriaustas, jam visiškai pagrįstai įteikiamas apdovanojimas už režisūrą. Gal net svaresnis už geriausiojo filmo trofėjų. Modernioje „Oskaro“ eroje režisieriaus įvertinimas virto labiau orientuotu į kiną jo grynąja prasme, o statulėlę geriausiam filmui atsiima juostos prodiuseriai, pademonstravę komercinį, socialinį ir politinį įžvalgumą, orientuotą į plačiąsias žiūrovų

mases ir į kino industrijos klestėjimą. Kitaip tariant, geriausio filmo kategorija skirta palaikyti Holivudo židinio spragsėjimą. Nors tokiems kaip man tai labiau primena kompromisinį žagsėjimą. Bet su Kanais, Berlynais, Venecijomis ir Gaubliais viskas lygiai taip pat. Tik pagal savų kompromisų ir pavienių kino menininkų kaprizų taisykles. Gal jų kaprizai ir kompromisai labiau nepriklausomi nuo įplaukų į filmų kūrėjų kišenes ir nuo statistinių „vidutinių“ žiūrovų nuomonės. Tačiau kaip bepažvelgtum, vis tiek tai yra kaprizai ir kompromisai. Ir čia galime baigti bet kokius debatus, susijusius su „Oskarų“ objektyvumu. Ypač vieną skurdžiausių sezonų kino istorijoje.

Akademijos atstumtieji Jis gal ir būtų buvęs vidutiniškai turtingas, jei į geriausiųjų aštuonetą, maitinantį visas kitas kategorijas, vietoj „Juodosios panteros“ ir „Bohemijos rapsodijos“ būtų patekusios juostos „Raitelis“ („The Rider“) ir „Nepalikti pėdsakų“ („Leave No Trace“),

Kadrai iš filmų „Juodasis kukluksklanininkas“, „Taip gimė žvaigždė“, „Favoritė“, „Raitelis“, „Nepalikti pėdsakų“, „Žmogus-voras“ ir „Šunų sala“.

KINAS

Skurdaus kino sezono vidutiniškuose kompromisų „Oskaruose“ nėra vietos šedevrams.

„Oskarų“ apdovanojimuose „Roma“ paskelbta geriausiu filmu užsienio kalba.

kurias „Duryse“ recenzavau ir rekomendavau anksčiau. Režisierės ir scenaristės Chloe Zhao „Raiteliui“ nedvejodamas įteikčiau „Oskarus“ geriausio filmo, režisierės, originalaus scenarijaus ir pagrindinio aktoriaus (Brady Jandreau) kategorijose. Kitos režisierės ir scenaristės Debros Garnik darbas „Nepalikti pėdsakų“ mano įsivaizduojamų subjektyvių apdovanojimų ceremonijoje laimėtų „Oskarą“ už geriausią adaptuotą scenarijų ir operatoriaus darbą (Michael McDonough), o aktoriai Benas Fosteris ir Thomasin McKenzie būtų nominuoti vietoj Willemo Dafoe ir Glenn Close. Keisčiausia, kodėl apie būtinybę atverti kuo daugiau durų moterims kalbėję kino akademikai nuo dviejų talentingų scenarijų kūrėjų ir režisierių atsiribojo geležine užtvara? Ir, žinoma, netoleruotinas absurdas – tarp penkių geriausių režisierių neįrašyti Bradley Cooperio, kuris potencialiai banalią klišinę pasaką „Taip gimė žvaigždė“ pavertė romantiška realistine rauda, siužetą palikdamas kaip aranžuotę į aktorinius darbus sutelktai personažų santykių kompozicijai.

Geri ir blogi kompromisai Taktinių „Oskarų“ kompromisų realybėje geriausiu metų filmu būčiau rinkęsis „Romą“. Geriausiu originaliu scenarijumi – „Favoritę“, o ne „Žaliąją knygą“, kurios siužetą ir dialogus laisvai būtų galima paskelbti neegzistuojančioje „geriausio neoriginalaus scenarijaus“ kategorijoje. Geriausia antrojo plano aktore – „Favoritėje“ grafienę Sarą suvaidinusią Rachelę Weisz, o ne Reginą King iš dramos „Jei Beale gatvė prabiltų“, kurios pasirodymas paprasčiausiai neįstrigo kaip kažkuo išskirtinis. Su kitais kompromisais beveik sutinku. Nors Rami Malekui (Freddie Mercury „Bohemijos rapsodijoje“) Bradley Cooperis (Jacksonas Maine juostoje „Taip gimė žvaigždė“) nusileido tik grimo sluoksniais, o Lady Gaga (Ally filme „Taip gimė žvaigždė“) – Oliviai Coleman (Karalienė Anne „Favoritėje“) tik tuo, jog galbūt dainininkei įkūnyti dainininkę yra trupinėlį lengviau. Geriausio antraplanio aktoriaus sektoriuje Mahershala Ali (Donas Shirley „Žaliojoje knygoje“) nepatyrė jokios konkurencijos, nes jo ekrane praleistas laikas

tolygus pagrindinio aktoriaus nominacijos apibrėžimui. S.Lee buvo įteiktas pelnytas kompromisinis „Oskaras“ už „Juodojo kukluksklanininko“ adaptuotą scenarijų, o Lady Gagai ir bendraautorių kompanijai atiteko prognozuota geriausios originalios dainos statulėlė už melodingąją „Shallow“. Tarp gerųjų kompromisų – argumentuotos kino premijos „Romos“ multiinstumentininkui A.Cuaronui – režisieriui Cuaronui ir Cuaronui operatoriui. Išties, ar bereikia jam tos geriausio metų filmo premijos?

Tapatybės krizės atspindys Tai, jog „Oskarai“ išgyvena užsitęsusią tapatybės krizę, primityviausiai atspindi filmuko „Žmogus-voras: į naują visatą“ laimėjimas pilnametražinės animacijos kategorijoje. Tiksliau – Weso Andersono stopkadro lėlinės animacijos technikos darbo „Šunų sala“ pralaimėjimas amerikietiškąją kultūrą labiau atspindinčiam ir daugiau žiūrovų kino teatruose sutraukusiam projektui. Nelygi kova tarp mokslinę fantastiką, nostalgišką nuotykių kino žanrą bei politinę satyrą suderinusio eksperimento su japoniškos kultūros elementais ir sunkiasvorio holivudinio produkto su keliais išradingų potėpių grybštelėjimais. Skurdaus kino sezono vidutiniškuose kompromisų „Oskaruose“ nėra vietos šedevrams. O šių apdovanojimų tapatybės krizė gali ilgokai užsitęsti. Laikas prie to priprasti.

GINTARO LAŠAI

Erdvėlaikio erdvėla i Kęstutis Šapoka. Pušis, kuri juokėsi. Apsakymų romanas. Kitos knygos, Vilnius, 2018, 180 p. Dainius VANAGAS

Kęstutis Šapoka dešimtajame dešimtmetyje buvo metalistas ir svajojo tapti prarabu statybose arba automechaniku autoservise. Deja, svajonė neišsipildė – tapo menininku, rašytoju, menotyrininku ir parodų kuratoriumi. Ši nuoskauda persekiojo jį daugelį metų. Ypač kai Lietuvą apėmė statybų karštinė arba kai šalį užtvindė naudoti automobiliai, kuriuos kasdien reikėjo lopyti ir gaivinti. Tačiau rašytojo profesija paranki širdgėlos malšinimui – ko neišeina realizuoti gyvenime, tai galima išpildyti puslapiuose. K.Šapoka taip ir padarė – detaliai atkūrė pasaulį, kuriame jo svajonės galėjo ir net privalėjo tapti realybe. Ir štai jis jau sėdi pirmose spektaklio apie nepriklausomą Lietuvą eilėse. Ant kiekvieno kampo kuriamos naujos taisyklės ir dėsniai, prieš akis – milžiniškas vakuumas, kurį reikia užpildyti bet kokiu turiniu, nes gamtoje tuščių vietų nebūna. Skaitytojams, niekada negyvenusiems arba jau seniai negyvenantiems laukinėse betono džiunglėse, romane vaizduojamas pasaulis gali atrodyti perspaustas ir neįtikimas. Tačiau knygos herojui taip neatrodo – jis nemano, kad gyvena laukinėmis, žiauriomis sąlygomis. Jam nėra keista, kad eidamas gatve nei iš šio, nei iš to gali būti suspardytas urlagano, netekti batų ar striukės. Arba kad gali ar net turi būti apiplėštas Gariūnuose. Jam nekeista, kad ten pardavinėjami „Abibas“ batai, „Nikke“ treningai ar „Somy“ grotuvai. Arba kad policininkai ima kyšius. Būtų keista, jei neimtų. Arba kad žmonės skirstomi į urlas, reiverius, metalistus, pankus, depešistus, padsobnikus ir aborigenus. 50

Arba kad gatvėje sproginėja mafijos automobiliai. Arba kad odekolonas visai nieko gėrimas. Arba kad eterį užtvindę kašpirovskiai, raganos, magai, ekstrasensai, religinės sektos, su ateiviais bendraujantys kunigai, žyniai ar pranašai. Ne, knygos herojui tai neatrodo keista, nes pasaulyje, kuriame jis gyvena, tai nėra keista. Erdvėlaikis prisijaukina žmogų, paverčia jį čiabuviu, sąlyginumą uždengdamas absoliutumo kauke. Čiabuviui belieka kuo greičiau perprasti žaidimo taisykles arba sėsti ant suolo. Taigi jis išmoksta laviruoti tarp taisyklių ir dėsnių, amortizuoti nesėkmes ir mėgautis sėkme. Išmoksta kalbėti, įvaldo intonacijas, žodyną, prasmes. Išmoksta meluoti, kai tiesa nenaudinga. Išmoksta, kur gauti alkoholio. Kur gauti alkoholio, jei nėra pirmoje vietoje. Kur gauti alkoholio, jei nėra antroje vietoje. Kurių gatvių ir rajonų vengti. Kaip užsidirbti. Ką su uždirbtais pinigais veikti. Kaip prastumti laiką. Kaip nelįsti ten, kur nereikia. Kaip rengtis. Kaip kietai rengtis. Kokios muzikos klausytis. Kaip jaustis. Ko tikėtis. Ko nesitikėti. Šie įgūdžiai padeda nenuskęsti, nors jų kartais neužtenka, kad pavyktų išplaukti į krantą. K.Šapoka gyva gatvės, turgaus, patvorių ir paupių kalba išliejo dešimto dešimtmečio erdvėlaikį. Tačiau dokumentinis tikslumas ir autentiškas skambesys nėra vieninteliai knygos privalumai. Autorius sukūrė, viena vertus, negyvą, bet kartu nemirtingą personažą, kuris sąmonin-

gai nereflektuoja savo epochos, kuris nėra pranašesnis už kitus ar, kaip įprasta literatūrinei tradicijai, – svetimas tarp savų. Bevardis knygos veikėjas neužbėga įvykiams už akių, jis nėra įžvalgus, išradingas, nepasižymi išskirtinėmis savybėmis ar gebėjimais; jis nesistebi, nesibjauri, nesvajoja, nekritikuoja ir nemato alternatyvų; jis taip smarkiai permirkęs savo erdvėlaikiu, kad neišdžiūtų net pakabintas ant skalbinių virvės. Toks personažas, viena vertus, neklijuoja teksto ir taip silpnina jo struktūrą. Tačiau drauge suteikia kūriniui mito atspalvį. Herojus čia funkcionuoja kaip archetipas; jam nereikia nieko aiškinti, teisintis, grįsti savo motyvų, atskleisti detalų savo psichologinį portretą. Jis atlieka tai, ko neatlikti negali; individualios savybės, mintys ir vertinimai tėra foninis triukšmas. K.Šapokos pasirinkimas konstruoti pasyvią veikėjo sąmonę atrodo gerai apgalvotas ir aktualus – ypač nuolatinio komentavimo ir replikų laikais, kuriais turime garbės gyventi. Drauge tai išlaisvina romaną iš dešimto dešimtmečio ir leidžia jį, vaizduotėje šiek tiek modifikavus, perkelti praktiškai į bet kurį laikmetį.

a ivis Pavyzdžiui, šiandien skaitant begalvių vaikėzų nuotykius tik ką į laisvę ištrūkusios valstybės sostinėje galima juoktis arba šlykštėtis. Mat dabar kiti laikai, kitokios realijos, ir, apskritai kalbant, viskas žymiai geriau. Bet nepraeis nė trisdešimt metų, ir mūsų pasaulis, šiandien toks įprastas, modernus ir išpuoselėtas, atrodys ne ką mažiau keistas, gluminantis ir atgrasus. Galbūt ne mums, kurie, žinoma, prisimins jį su jaunystės ilgesiu. Bet tos pušys, kurios gims už penkiolikos ar dvidešimties metų, va jos tai juoksis. Juoksis iš pramoginių laidų ir realybės šou, kuriuose ekstrasensus ir būrėjas pakeitė visažiniai gydytojai arba gyvenimo receptais besidalijančios eterio žvaigždės. Iš mūsų schematiškai tikslaus bendravimo socialiniuose tinkluose, iš politkorektiškumo, kurio nepaisydamas gali būti suspardytas kojos iš namų neiškėlęs. Iš mūsų vartojimo įpročių, iš stovėjimo eilėse prie naujai atidaromų parduotuvių ar tik versijos numeriu nuo pernykščio modelio besiskiriančių elektroninių prietaisų. Iš lakstymo gatvėmis ir laukais gaudant magiškomis būtybėmis virstančius kamuolius. Iš maniakiško rekordų vaikymosi ir priklausomybių. Iš politikų, kuriuos išsirenkame, iš idėjų, kuriomis gyvename. Bet kol kas viskas atrodo normáliai. Dar nejuokinga. Na, gal šiek tiek. Bet apskritai gyvename pačiu geriausiu laiku ir dargi geriausiame iš pasaulių. Dėl to nėra jokių abejonių. Todėl skaitydami „Pušį, kuri juokiasi“ mes jaučiame pranašumą. Tą patį pranašumą, kurį jaus ateities kartos skaitydamos apie mus. Nes juokiasi – arba verkia – tik ta pušis, kuri paskutinė.

GINTARO LAŠAI

Kovo 8-osios slemas

Sondra SIMANA

Noriu būti vyru (I) Jums gal pasirodys mažumėlę keista, Bet pastaruoju metu Vis dažniau noriu būti vyru. Kodėl? Paaiškinti gal ir ne taip sunku Kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kai jūs ateinate į parduotuvę, Pasiimate nukainuotą sviestą Ir pasižiūrite į galiojimo terminą, Bandote įskaityti tas smulkias raideles... Neseniai supratau, Kad galiojimo terminas labai svarbus Ne tik nukainuotam sviestui, Bet ir mums, moterims, Kai mus paimate į rankas ir bandote įskaityti Mūsų galiojimo terminus Tų, kurios dar nori poetinio ir viešo gyvenimo Sąjungose, mitinguose, komitetuose Aišku, Mes savo galiojimo terminus rašome Labai smulkiai, kartais net tokia nežinoma kalba, Kad jūs vyrai tik su lūpa ir enciklopedija perskaitytumėte, Ir vis tiek po visų tų maskaradų, aš gaunu laišką „laikas nelaukia, mieloji, pasensi niekas tavęs neims į sąjungą.“ Tai štai todėl ir noriu būti vyru, Kad TAS NIEKAS imtų mane Į sąjungas, mitingus, komitetus, Leistų pasisakyti prie kruizinio laivo, Nes juk vyrų galiojimas neterminuotas, Jie tik miršta anksčiau Bet koks skirtumas, kai numiršti, Svarbu, kad neterminuotai gyvenai.

Noriu būti vyru (II) Ne tulpių, o teisių, (parašyta Kovo 8-osios plakate) Ne teisių, o pagarbos, Ne pagarbos, o meilės ► 51

GINTARO LAŠAI

Ričardo Šileikos nuotr. ◄ Ne meilės, o supratimo, Ne supratimo, o palaikymo, Ne palaikymo, o atšok pagaliau, Ne atšok pagaliau, o mašinos raktelių, Ne mašinos raktelių, o paklok lovą, Ne paklok lovą, o vyno, Ne vyno, o pilnos vonios, Ne vonios, o naktinio kino, Ne naktinio kino, o išeinu Ne išeinu, o sulaikyk mane Ne sulaikyk mane, o ko šauki Ne ko šaukiu, ne teisių, Ne tulpių, ne pokalbių, Ne laukimo, ne ašarų, ne šokolado, O, siaube, kaip gražiai tu verki, mano vyre, – noriu ir aš būti vyru, kad galėčiau taip nuoširdžiai bliauti, kai ta moteris mano vaikų motina iš manęs reikalaus atiduoti paskutines teises, kurių regis jau seniai akyse neregėjau

Noriu būti vyru (III) Norėčiau ūsų, – Sakau barzdaskučiui iš Kepėjų gatvės, Užbėgusi pasiimti man čia palikto daikto. Tepkite medumi iš išorės Vištašūdžiu iš vidaus, – Senas metodas kaip šitas namas, Sako barzdaskutys, žiūrėdamas į trupantį fasadą, Paskui į mane įdėmiau nei prieš tai, – Žmonės kalba, anksčiau o kokie vešlūs buvę, Medus iš išorės, vištašūdis iš vidaus, pone. Medaus turiu, bet štai su antru komponentu Ne kas, vištų mieste negirdėti. Taip, suprantu, tai teks jums be ūsų gyventi Nebent priauginčiau be šūdo, Hormoniškai taip sakant. Hormoniškai ir be š, Kiek minučių prireiktų? Na, matot, pone, Čia jau kiekvienai skirtingai. Jūs, matau, ne gražuolė,

GINTARO LAŠAI

Ilgai neužtruksim, Nusirenkit po lempa. Kepėjų gatvėje gyvena barzdaskutys Ir mano ūsų tėvas.

Noriu būti vyru (IV) Senatvėje norėčiau būti vyru, kad saldžiai mane masažuotų gražiais žodžiais, liaupsintų einantį iš nugaros nors ir su lazda įpiltų šimtą gramų kontoroje ir dar pridėtų tris eurus sakytų kad labai protingai šypsausi nors dantys tik kas trečias nukritę vokai puoštų mano išmintingą žvilgsnį ir rojaus obuoliai po akimis tik rojaus būtų patalas ne kapas pasakyčiau išdidžiai jei jau kartais taip atsitiktų vieną rytą atsibusti ne tarakonu o VYRU ruduo tavo akys ir balos pajuodę nebeišskrenda niekur žiemoti užsimerk, mylimoji, senatvėje norėčiau būti tavo vyru

Vyras pagal Gilles Deleuze’ą (V) vyras neturi mirties jausmo nė nujautimo jis nežino kaip reikia numirti atskirtam nuo moters nuo gyvūno nuo molekulės nuo tekančios į Letą upės jis atskirtas savo žinojimu ir tobulos formos paieška sudūžta į teoremos urną Ikaras nepaskaičiavęs Saulės poveikio vaško sparnams Vyras neturi mirties jausmo Nė nujautimo Ir todėl mirties baimė jo viduriuose Susisuka lizdą ir peri vis naujas saules Homogeniško mokslo vardan Ir todėl aš vis dėlto nenorėčiau būti vyru

Iš visos širdies

Alma RIEBŽDAITĖ

Nuvykusi į dailės studiją, teptuko pakelti nepajėgiau. Iš tiesų beveik niekas ir nepiešė. Norėjau pabūti su žmonėmis, žiūrėti į juos, klausytis jų balsų, juoko ir kalbų apie raunamus protinius dantis. Protinio danties tema iš tiesų yra įdomi ir, manau, aktuali visais laikais. Šventėme dviejų moterų gimtadienius. Stalas lūžo. Buvo brendžio, šampano, naminio agrastų vyno. Rūkytų dešrų, mėsos vyniotinio, tortas, pyragas ir, svarbiausia, buvo natūraliai raugintų agurkų, iš bačkos ir tiesiai iš šulinio. Kietų traškių raugintų agurkų. Tai buvo fantastika. Naminės džiovintų vaisių, uogų, imbiero arbatos, kuri buvo nepaprastai gardi. Visi įnikome, kas į gėrimus, kas į maistą, kas į protinių dantų tematiką. Tiesa, viena jauna mergina labai domėjosi dvasinio tobulėjimo keliais. Nežinau, kodėl, aš jai pasirodžiau įdomi ir ji atslinko prie manęs, lyg aš būčiau dvasinio tobulėjimo enciklopedija. Visi jau pakilo nuo stalo tvarkyti dalykinių reikalų, o mes kalbėjomės apie dvasinius dalykus. Nenorėjau jos nuvilti ir nepasakiau, kad neturiu su tuo nieko bendra. Man patinka bendrauti su žmonėmis ir jų klausytis. Mus pertraukė. Sako: „Ar prisidėsit prie dovanos?“ „Ne, – sakau, – neprisidėsiu. – Jūs kikenote, vieni apipiešėte drobės plėvelę širdutėmis ir užrašais ir nepakvietėte to padaryti manęs, todėl aš neprisidėsiu prie dovanos.“ Buvau šoke, tai atsitiko spontaniškai svetimų žmonių grupėje. Visiškai to neplanavau. Atsisukau, palinkusi prie šilko sėdėjo viena jubiliačių. Aš jos nemačiau. Buvo gaila, kad jai teko tai išgirsti. Šalia buvo ir dvasingumo ieškanti mergina. Greičiausiai jai pasirodžiau beširdis ir

labai piktas žmogus, ir man niekada nebus lemta tapti jos feisbuko drauge. Man tai būtų didžiulis smūgis. Suklydau, ką tik ja tapau. Ta proga galite mane pasveikinti. Man atrodo, kad jie dėl prisidėjimo prie dovanos merginai jau nieko nebesakė, nes ji irgi nebuvo pakviesta daryti ant drobės plėvelės užrašų. Šiame gyvenime daryti užrašus ant drobės plėvelės yra gyvybės ir mirties klausimas. Mačiau, kaip kompanijos veidai šiek tiek kryptelėjo, bet jie 140 km/h greičiu pasistengė tai paslėpti. Toliau su visais bendravau maloniai ir atsisveikinusi išskubėjau namo. Pajutau, kad ištarusi „ne“, jeigu man kažkas nepatiko, turiu teisę nebūti išstumta iš grupės. Ir kuo dar labai stebėjausi, nesukau galvos, ar pasielgiau teisingai. Pagalvojau, jog organizatoriams reikėtų atsakingiau imtis organizacinių reikalų. Jei aš emociškai netapau to dalimi, vadinasi, neprivalau prie to prisidėti finansiškai. Esmė, žinoma, ne pinigai. Jų tikrai turėjau. Oj, tik nepagalvokite, kad tai blogi žmonės. Jie nuostabūs, labai juos myliu ir mielai leidžiu su jais laiką. Šventėme daug švenčių ir net dalyvavome laidotuvėse. Nesijaučiu maksimaliai įsitraukusi į grupės gyvenimą, bet ir nelabai to noriu. Man visko užtenka tiek, kiek yra. Aišku, būna, kad kartais neužtenka kitiems, ypač artimiems žmonėms. Jiems pradeda trūkti mano meilės ir dėmesio, jie siunta, vieną sykį pratrūksta ir apdaužo mane šepečio galu. Kai mažoji sesutė kirto man šepečio galu per mano storą riebų žastą, iš smūgio stengiausi pajusti, kiek joje susikaupę pykčio. Nuo antro smūgio susilaikė. Žiūrėjau į ją ir galvojau, gal man pulti ją ir pradėti muštynes, ir supratau, kad tingiu. Jau mačiau, kaip juokingai tai atrodo. Arba, galvoju, galėčiau tau iškviesti policiją. Mano ramybė gražiąją sesutę dar labiau supykdė ir ji nurimo tik tada, kai aš apsiverkiau. ► 53

GINTARO LAŠAI

◄ Praėjo savaitė ir mes vėl viena kitą

šukavome auksinėmis šukomis. Anksčiau mušė tėvai, dabar mane muša mano mažoji sesutė. Tai bent gyvenimas. Nežinau, kodėl, bet man tai sukėlė juoką. Išties galėčiau šį kūrinį pavadinti „Kitų žmonių nuomonė“, nors iš pradžių galvojau „Protinis dantis“. Myliu savo seserį. Žinau, kodėl taip atsitiko. Ji nekalta. Ji nori, kad viskas būtų gerai, o taip ne visada būna. Mes esame panašios. Kaip ir aš, ji moka bendrauti su klientais. Yra labai maloni. Kai grįžau, tėvas virė makaronus. O aš užsikaičiau kalafiorą. Jis pyktelėjo, bet stengėsi to neparodyti, tikėjosi, kad makaronai bus man tinkamas maistas. Jo prašymu, pakepinau lašinukų su svogūnais, įdėjau pomidorų padažo ir užpyliau ant nusunktų makaronų. Makaronai su sultinio kubeliais buvo gardžiai suvirę ir aš pavalgiau, o kalafiorą pasilikau pusryčiams. Pavyzdžiui, kai verdi valgyti ir įdedi labai daug širdies į maistą, būna sunku nesupykti, jei kitas iš šaldytuvo pasičiumpa varškės sūrio gabalą, pradeda gamintis kiaušinienę su špinatais arba nutaria eiti į kavinę picos. Kad nesupyktum, tikrai turi nueiti ilgą dvasinio tobulėjimo kelio galą, beveik iki pabaigos. Galvoju, ką reikia daryti? Gal mažiau dėti į maistą širdies (kartais sudedame net visą širdį), o daugiau druskos, pipirų ir prieskonių? Na, jūs patys suprantate, kur čia šuva pakastas. Supratau savo tėtį. Ar norėjau, kad jis gerai pasijustų. Iš tikro jo motyvas buvo kitas. Jis norėjo, kad aš norėčiau tų makaronų, juos pasigaminčiau kaip ir sau, ir tada pavalgytų jis. Mano vyras, kai norėdavo išgerti, visada klausdavo manęs, kokio gėrimo aš norinti, vėliau įsigudrino klausti, kokio skanėsto iš parduotuvės aš norinti ir t. t., nors tiesiog norėdavo nusipirkti alkoholio sau. Daugybė žmonių taip elgiasi, ir su išsilavinimu tai neturi nieko bendra. Taip yra su žmonėmis, kurie nedrįsta tenkinti savo poreikių, jaučia dėl to kaltę. Jie nedrįsta išsakyti prašymo tiesiai, nes dažniausiai buvo dėl to išjuokti, pažeminti, neišgirsti, nubausti. Savo poreikius jie išmoko tenkinti per aplinkui, kartais ir destruktyviu būdu, nes poreikiai yra poreikiai. Poreikių tenkinimas ir jausmas, kad gyveni, yra tas pats. Virtuvėje sėdėjo mano bendraamžis, tėvo draugas. Vaikystėje jis buvo persirgęs meningitu ir dabar gėrė alų iš bambalio. Jis manęs gaminančios valgyti klausinėjo apie 54

gripą, sveikatą, vaikus. Mandagiai ir tokiomis bendromis temomis. Mane tai truputį erzino, bet aš nieko jam nesakiau. Kodėl jam nepasakiau: „Atsiprašau, jūsų kalbos mane erzina. Ar negalėtumėte patylėti?“ Jis gyvena viename name su kitu vyru, ir kartą tą vyrą buvo sukapojęs kardu. Tėvai kalbėjo, kad neištvėręs pažeminimų. Ačiū Dievui, tas išliko gyvas. Byla keliama nebuvo, nes kaltininkas buvo nepakaltinamas. Laisvalaikiu nepakaltinamas žmogus drožinėja šaukštus ir juos pardavinėja turguje. Kurį laiką jis negėrė, o dabar geria abu su tuo vyru ir apskritai geria su kuo pasitaiko išgerti. Negi atsisakysi. Matyt, viskas todėl, kad esu labai nuolaidaus charakterio. Arba nenoriu būti užkapota kardu. Kai pasižiūriu, mano gyvenime aplinkui vien psichai ir alkoholikai. Nesuprantu, iš kur atsirado menininkai, gamtininkai ir kiti veikėjai? Tikriausiai todėl, kad įgijau išsilavinimą ir jau būdama šešerių tėvą aplošdavau šachmatais? Mokslininkai sako, kad protiniai dantys yra rudimentiniai ir linkę atrofuotis, kadangi anksčiau žmonių žandikaulis buvo platesnis, nes dantimis mūsų protėviai plėšdavo žalią mėsą, todėl pavadinimas „protinis dantis“ yra visiškai tinkamas. Tai ženklas, kad mes tapome intelektualesni, rafinuoti, žodžiu, tapome civilizuotais žmonėmis. Tą naktį, po „Švelninančių aplinkybių“ parašymo ir nelemto atsitikimo studijoje (pradedu pyktis su svetimais žmonėmis!), šis tas atsitiko su kūnu. Atkrito mano vienas apmautas dantis. Jis buvo kietas ir sveikas, turėjau eiti pas dantistą, kad ir vėl jį priklijuotų. Planavau jį gerai nušveisti iš išorės ir vidaus, kad užklijuotų labai švarų. Tada ir pamačiau. Vieną judantį. Paskui antrą. Trečią. Tai buvo kirminai. Balti nedidukai kirminai. Jei būtum dailininkas ir juos pieštum, būtinai reikėtų horizontaliai įvesti pilkos spalvos, kad tikroviškai atrodytų raveliai. Tokius jau kartą mačiau. Mama virė šaltieną ir prie dujų baliono buvo palikusi kiaulės galvos kaulus, ir kai aš juos atkėliau, norėdama sutvarkyti, pamačiau besiraitančius baltus kirminus. Aš juos valiau, o jie sukosi ir vėlėsi, buvo gana sunku išvalyti, nes sutraiškyti kirminai buvo linkę kibti prie grindų. Neįtikėtina, pagalvojau, kaip jie galėjo būti mano viduje po dantim. Nors, kai pagalvoji, tai dėsninga. Į vidų galėjo prilįsti visokių nešvarumų ir ten jie galėjo pradėti daugintis. Žiūrėjau į juos

ir galvojau, kaip iškrapštyti. Gal pasiimti kokią nors adatą? Man pavyko iškrapštyti iš danties vidaus pirmuosius kirminus ir kažkodėl kriauklėje jie pavirto trimis dideliais raudonais kirminais, kurie sunkiai pralindo pro virtuvės kriauklės kanalizacijos skyles. Pagaliau vanduo juos nuplovė. Tada vėl pažiūrėjau į danties vidų ir pamačiau, kad ten dar yra daug kirminų, o ties viena šaknimi susidaręs ištisas kirminų trombas. Supratau, kad iškrapštyti juos bus ypač sunku. Pradėjau pilti actą ir skalauti. Kirminai vis ritosi ir ritosi. Aš pyliau juos į kriauklę prie skylės, kad kuo greičiau nuplautų vanduo, tačiau kirminai pradėjo raitytis pro kriauklės kraštus. Pabudau iš košmaro. Buvo taip nemalonu, jog nepajėgiau mąstyti. Pamenu, jau baigiantis terapijai streso ligų skyriuje pajutau, kaip iš manęs visu kūnu eina utėlės, o aš jas bandau nubraukti, plaudama kūną šampūnu. Tik grįžusi iš terapijos po kelių dienų susapnavau, kad iš savo vidaus pro gerklę traukiu milžiniško dydžio susiraičiusią gyvatę. Aš ją pačiupau už uodegos ir pradėjau traukti. Ištraukiau beveik visą ir pradėjau galvoti, kaip gyvatės galva dabar pratilps pro mano gerklę. Pratilpo sūka. „Tėti, – sakau, – aš išvirsiu valgyti.“ „Išvirk skaniai, – sako jis, – kad mamai patiktų. Mama grįžta.“ Tėtis labai myli mamą. Negali be jos gyventi. Galvoju, kokį stebuklą čia išvirus. Ir išviriau sriubą su vištienos krūtinėle ir dar rudenį mano daryta šparaginių pupelių mišraine. Jei atvirai, jausmas toks, kad neįdėjau nė trupučio širdies. Jei nepatiks, galės pasidaryti ką nors skaniau. Man atrodo, kad visą širdį paprastai sudeda tie žmonės, kurie neturi savo gyvenimo ir labai stengiasi dėl kitų. Šiuo metu aš užsiėmusi rašymu ir manęs tikrai dar laukia daugybė kitų reikalų. Jaučiuosi visiškai normaliai dėl to, kad į sriubą nesudėjau visos savo širdies. Man berašant ir beverdant sriubą, tėtis atneša pažiūrėti vaizdo įrašą. Nesu jo mačiusi. Moteris krepšyje ant nugaros nešioja savo neįgalų vyrą be kojų ir jie kartu džiaugiasi gyvenimu, skambant romantiškai muzikai. „Matai, – sako, – kaip moteris myli savo vyrą.“ Jis nesupranta, kad čia ne apie moteris, nešiojančias vyrus ant rankų, atsiprašau, ant kuprų, ir visaip juos popinančias, o apie meilę. „Jeigu tau reikėtų nešioti savo

GINTARO LAŠAI

buvusį vyrą, – kalba truputį vėliau, – numestum jį į griovį, tegu pats rėplioja.“ Ir juokiasi. Aš ragauju sriubą. Visai skani. Su trupučiu rūgštelės, kuri man visada patinka. Apsidžiaugiau, kad nebuvau į sriubą įdėjusi savo širdies. Kai pagalvoji, koks kanibalizmas: valgyti savo paties virtą širdį. Žmonės, nebeblūdykit, sakau rimtai. Nevirkit savo širdžių ir nereikalaukit, kad jas ėstų kitas žmogus. Gal jis vegetaras. Gal jam ta jūsų širdis paprasčiausiai neskanu. Gal jis nori skrylių, o gal nenori nieko. Aišku, širdžių ėdikų irgi pasitaiko. Gal paprasčiausia būtų paklausti, nori jis tos jūsų širdies ar nenori. Negrūskit per prievartą. Nejau ta jūsų širdis jums patiems tokia nereikalinga, kad taip ir taikotės ją iškišti ir įmesti į puodą? Žinau, kad žmonės, viską darantys iš širdies, su širdimi ir panašiai, o tokių tikrai yra nemažai, ir aš tokia buvau, dabar labai rimtai pyksta ant manęs. Suprantu jus, anksčiau irgi būčiau pykusi ir nesupratusi, kaip galima taip nedorai, egoistiškai mąstyti. Jums atrodo, kad vertę turi tik tai, kur yra įdėta širdis. Turiu jums priminti, jog be širdies yra ir

daugiau organų. Ir kur kas įdomesnių. O jeigu dar pagalvoji apie gamtos reiškinius, pasaulis iš viso yra labai turtingas. Taip, taip, čia skonio reikalas. Vis tiek vietoj širdies aš geriau verdu dešrą. Ar galvojate, kad aš nieko nebemyliu, nemoku mylėti ir panašiai? Tiesą sakant, nežinau. Šiuo klausimu šią akimirką neturiu atsakymo. Manau, nusiminti nėra ko. Girdėjau, kad šansai patirti meilę iki grabo lentos bėgant metams stipriai išauga. Mano mielas N., kartą, kai buvau dailės studijoje ir negalėjau atsiliepti į skambučius kas penkias minutes, neištvėręs mano abejingumo, parašė žinutę: „Kas tau svarbiau – meilė ar menas?“ Tai tikrai svarbus klausimas. Sakyčiau, esminis moteriai. Keista tik, kad jį uždavė menininkas. Atsakiau: „Meilės menas.“ Aišku, jis nebuvo skaitęs Fromo ir neįsikirto. Apie šį klausimą diskutavau su savo mažąja sesute. „Reikėjo parašyti, – sako ji, – aš tau visai atrodau durna ar dar truputį protinga?“ Esu nusistačiusi, kad viena dalis, kurią siunčiu redaktoriui, gali būti tik trys

puslapiai su nedideliu trupučiu. Nežinau, kodėl. Šį kartą erdvė taip sparčiai mažėja, kad neįtikėtina. Kokiais niekais taip sparčiai užpildau visą šią baltą erdvę? O dar tiek daug visko yra papasakoti... Štai ir viskas šiam kartui, mano brangus skaitytojau. Tikiuosi, visa savo širdimi pajutai koks nuostabus yra šis trumpas gyvenimas. Kartą, kai Marina Abramovič buvo pas šamanus, šie jai pasakę, jog jos gyvenimo misija yra padėti žmonėms peržengti skausmo slenkstį. O kokia yra mano misija? Mano misija yra parodyti žmogaus gyvenimo nuostabumą. Aš taip gerai laikiausi ir pačioje pabaigoje apsiblioviau. Mes visi norime būti laimingi. Man atrodo, kad laimės formulė yra labai paprasta – jūs patiriate laimės tiek, kiek ištvėrėte skausmo. Nei daugiau, nei mažiau: lygiai tiek, kiek ištvėrėte skausmo. „Gal norite sriubos?“ – klausiu po savaitės grįžusių viešnių. „Ne, – sako mama, – pavalgėme kavinėje.“

Ričardo Šileikos nuotr.

GINTARO LAŠAI

Jūratė SUČYLAITĖ

ką šiandien į mane įrašysi, vėjams atviras mieste?

Žurnalo puslapis

Gatvės klaviatūra laukia žingsnių, bet niekas dar neina, nebėga keliu, aš nelaukiu pakvietimo – nulekiu šaligatvio klavišais.

Išbalo miestas po nakties, pilkšva migla mintis skandina. Žurnalo puslapis – atidaryti vartai į laiką, užneštą smiltim.

Skambteli stiklas, įkvepia, ištiesia rankas lietumi plauna veidus pavargusieji gyventi afišose.

Aš išlipau iš sakinio vagono, toliau išklibinti pabėgiai, nutylėjimų druska pragraužia geležį, nutildyto širdy pasaulis baigias.

Lyja smarkiau ir smarkiau. Autobusas sustoja, ratuota pastogė. Už posūkio – kava vainikuotiems ir man, išgirdusiai tylą.

Po snaigių žiburiais – kalėdinė stotis, vienodas bilietas visiems maršrutams: į ateities pūgas, ore ištirpusius balsus, į veidus, nušviestus saulėlydžio ugnim.

Ilgesys

Šaligatvio klavišai Už nugaros palikau audras ir saulę vyšnių sakuose,

Miglos storos klostės ant medžių, namų ir veidų, vėjo vargonais, širdies plakimu ilgesys gaudžia ir gaudžia. Knygos puslapyje – jaukus, apsnigtas miestas,

tik niekaip jo neprieinu. Tai šlapdriba, tai sniegas – slydinėju, o žodžiai sprunka, sakiniai subyra į raides. Šalta migla į gatvę šaukia – ko ieškau? Kur veržiuos? Aš garsas žodyje skambėjęs, neberandu kelių atgal.

Šešėlis Saulė užmiršo kelią į drumzliną, miglotą miestą. Tai iš kur tas šešėlis, bėgantis langu? Jis puola ant stalo, rankraščio upėje įsuka verpetą ir dingsta gelmėje. O širdyje suverpetuoja laikas, buvęs, esamas ir būsimas, į požemio upę nutylėjimai kaupiasi.

Ričardo Šileikos nuotr.

GINTARO LAŠAI

Tai ne atodūsis. Tai tiesa pro akmenis veržiasi. Tai laimė proveržio vandenyje matyti save.

Gilė Mieste, kur į medžius įbeldėme tikėjimą, kad nusipraus lemtis, kur žiogai akimirkai nutildavo, kai medyje suplakdavo širdis, aš tik asfaltas po tavo kojomis, gilė, rudenį nukritus.

Riba Keli metrai padūmavusio vandens, ir baigiasi pasaulis. Riba. Alsavimas anapusybės, ir atsakas į klausimus – šalta migla. Ant valandos blyškiųjų vėliavų mėginu skaityti raštą. Tiktai ženklai. Minties akligatvis. Padangėje pradingsta kiras. Nutylėjimų dykumos. Jau nebegrįšiu, bet pučia iš ten šaltas vėjas. Leista paklyst miglose, Leista švyturio spinduliu būti.

Miglos Nyku ir šalta po dangumi. Ant kranto ledokšniai ir išnaros kalbėti besimokančio skausmo. Dienos, pervertos mirties žvilgsniu, blyškios ir klausiančios. Bežodis atsakymas – keltas Ištirpsta miglose.

Saulėlydžio langas Neberašau eilėraščių – erdvės kvėpuot ir augti jau pakanka, dabar treška, braška

į saulėlydį žiūrintis langas. Valandų duženos apmaudą ir ilgesį rašo ant mano odos.

Gyventi Vanduo nuplauna tamsą nuo mokyklinio sąsiuvinio lapo, paraštėje parašyto žodžio GYVENTI, daugybės šauktukų. Vanduo nuplauna tamsą nuo atsiskyrėlės kranto, siaurėjančio ir siaurėjančio, vėjui kvatojant į veidą. Valtis prakiurusiu dugnu – miestelio širdyje gėles augina. Ir aš seniai iš paraštės išėjau, rankoje – sauja gintaro dulkių. XXX Gyventi – gyti, išgyti, pagyti, vėl būti baltu lapu žodžiams, raštui miško takų ir tekančių upių.

Širdies tvinksniai Plaukioju šiltame vandeny Į Rytus, į Vakarus, sukuosi ratu. Gal ir nebuvo netikėto įsiaudrojimo, širdies tvinksnių, krintančių į skandinamą valtį – tų baltų mėnuliukų, skęstančių, išnyrančių, dugnu nusiridenančių į krantą?

Pragyventos dienos

sulankstytos, sudėtos į voką – nėra kam jų išsiųsti. Mirties žvilgsnis sminga į mano žodžius: susižavėsiu savimi – naktyje mėnulis užges, nutilsiu – suskris varnai, mano duoną sules. Kitų nepažinta, nubyrėk nuo manęs, žaizdota praeitie, takažolei adresuoju tave.

Širdis Sujuda širdis – tas laužomas visiems meduolis, kažkur paklydo žvirbliai, nėra kam trupinių surinkti. Įsivynioju į miglas... Dar miegokite, žodžiai, dar ant kelio erškėčių spygliai, dar žiedlapių vandens nėra abejonėms nuplauti. Dar kalbą šildyki, širdie, dar jos lediniai gniaužtai tyko. Į rožės žiedą – savo baigtį skuba klystkelių gėla.

Snieglašis Sunkus snieglašis į palangę do – leiskis, paukšteli, į vielų penklinę, užrašyk garsą nykstančio sniego Didelis lašas puola – prapuola išgulėtuos žiemos pataluos. Įklimstu į save ir paklystu, padangėje sujuda natos. Diena nunešiojo baltą drabužį, sudie praeičiai, nušviesintai širdim. Jaunystės savigulys, dešimtmečiai šiandien tėra tik vienas lašas į palangę do.

Pirštais nubraukiu nuo veido išsausėjusios odos atplaišėles – tai mano pragyventos dienos, 57

GINTARO LAŠAI

Minties gimimas Ištrauka iš rašomo romano Nijolė KEPENIENĖ

Sykį mama Heleną nusivežė į Svencelę. Pasikinkė arklį, sėdo abi į ratus ir išdulkėjo. Dar buvo likę senieji žvejo Raudonio, Anės tėvo, pastatai. Žinojo, juose jau gyveno kito žvejo šeima, ir kiti jau jurginai supo dideles savo galvas palei langus. Bet pakrantė tebebuvo užtvindyta ta pačia šviesa, kurią Anė atsiminė iš vaikystės, ir debesys, miglos tolimajame krante tebeaudė tuos pačius keistus paveikslus. Sustojo Anė prie kranto, įkvėpė giliai giliai ir įsižiūrėjo į tolius, ten vėl matė pilis su aukštais kuorais ir briedžių bandas, ir laisvūnus paukščius, sparnų mostais visa ir vėl pakeičiančius. Žvejas Anskis, dabar gyvenantis Raudonių sodyboje, įsisodino jiedvi į kurėną, didburės neiškėlė, užteko mažosios trikampės, kuria gaudė lengvus vėjo šuorus, ir laivas palengva yrėsi įstabiųjų vaizdų link. Septynmetei Anai Helenai viskas buvo įdomu, ji vis tampė ašutines burių virves, bandė sugauti vėją, bet labiausiai jai patiko sukioti laivo uodegą, taip ji pavadino kurėno vairą su vairakočiu. Helena matė. Jos mamytė visą tą dieną buvo labai keista, elgėsi taip, tarytumei jai, Helenai, nė truputėlio nepriklausytų. Ne, žinoma, ji niekada ir nepriklausė Anai Helenai kaip prijuostė ar delmonas, tai, žinoma, daugiau ne priklausymas, o jungtis, bet Ėžaičiuose gyvendama, vėliau Šlapšalėje, Ana Helena visada jautė, kad ji yra mamos trupinėlis, na, dar mamos rankos ten, kur pati mama nepasiekdavo. Ten, nuo marių nutolusiose žemėse, ji mamą kur kas geriau suprato nei čia, Svencelėje, kur vėjai kiekvieną mamos žodį kaži kaip išsijodavo, ir šie Anos Helenos nė nepasiekdavo, suduždavo į ribuliuojančias bangeles. Ėžaičiuose mamai nė sakyti nereikėdavo, Helena pati žinojo, kad jai teks pasirūpinti mažaisiais, todėl visada noriai, dar nė trejų neturėdama, sūpuodavo vygėje rubuilį Hansą, vėliau 58

ketverių, penkerių visi jos žaidimai (o gal pareiga? niekada nemokėjo šių atskirti) buvo Viliukas, Berta, Erikutis – mažasis alavinis kareivėlis su pritraukta rankele, šį Ana Helena mylėjo visa širdimi, krūpčiojo dėl kiekvieno jo žingsnio. Štai ir šiandien jai, septynmetei, neramu, kaip ten tas mažasis jos brolelis, ar pavalgydintas, ar pamigdytas. Barbelė, kurią mama pasikvietė į pagalbą Martai (jai, Helenai, niekada nereikėjo jokių pagalbininkų, su vaikais puikiai pati susitvarkydavo), tiesa, darbšti ir greita, bet ir jos namai vaikelių pilni, nenustygs, ketins kuo greičiau išbėgti... Ir taip neramu ūmai Anai Helenai pasidaro, besukiojant tą kurėno uodegą, kad atsigręžia ir šaukia: – Mama, noriu namo! Bet mama tokia keista, regis, jos nė negirdi, tik šypsosi ir alsuoja visa krūtine. Na, taip, namuose, jų ūkyje, Helenai viskas aišku, jos diena nuo ryto lig vakaro surašyta į baltą laiko lapą, jai tereikia prie atlikto darbelio padėti kryžiuką ar kitą kokį ženklą. Ne, žinoma, jokių regimų kryžiukų ji nededa, tik mintyse, kurios namie aiškios ir grynos kaip audeklas, kaip lininiai rankšluosčiai, išvelėti, išdaužyti upėje ir patiesti ant pievos džiūti. Šitaip daro jų samdinės lietuvės, dainuodamos žlugtą veli, ant kvapnių gėlynų išdžiausto. Paskui net žiemą, tais rankšluosčiais šluostydamasi po pirties, Helena visu kūnu siurbdavo jau prabėgusios vasaros kvapus, karštį ir linksmybes ir žinojo, kad žiema prabėgs ir vėl ateis vasara su savo darbais ir žaidimais. – Tau tik darbai, žaidimai ir dainos! – nesyk ant jos pyko Marta. Kaip gerai ji, aštuonerių metų mergaitė, savo sesę pažino. Kas gi dar? – stebėjosi Helena. Darbai, žaidimai, dainos – tai buvo jos dienos, jos gyvenimas, kūnas ir kraujas. Darbai – greičiausiai kaulai, žaidimai, kurių nuo darbų nė neskyrė, iš tikrųjų tai dirbdama žaidė, o gal atvirkščiai – buvo jos kraujas, o dainos – siela.

Tai ir paklausė Martos, naiviai išpūtusi mėlynas savo akis: – O kas dar? – Kas dar??? – užsiplieskė toji. Ji amžinai taip, tik plykst – kaip degtukas. Ir dar, Helena mato, Marta pakęsti negali naivių jos akių. Kartais Helena ir pati, žiūrėdama į veidrodį, išsigąsdavo – tokios žydros! Kiti dažniausiai nė nežiūri į jos akis. Negali. Nuo jų šviesos jiems tarytum viduje kaži ką ima skaudėti. Štai ir mokykloje, pavyzdžiui, Helmutas, tik pasižiūri ir nugręžia akis. Nurausta net, tarytum nuplikytas. Tai Helena ir stengiasi atvirai į nieką nežiūrėti, prisimerkia, pridengia žvilgsnį blakstienom. Bet dėl to jos markstymosi sunerimo mokytojas Šulcas ir nuvedė pas akių daktarą. Daktaras liepė Helenai pirma vieną akį pridengti tokiu voleliu, paskui kitą, liepė jai skaityti ant sienos pakabintas raides. Paskui pasakė: – Kaip švyturys. Švyturio Helena dar niekada nematė, tik mama jai pasakojo apie senąjį Mėmelio švyturį, kuris turėjęs būti pastatytas su šviesos kabina ir traukos kaminu, o dar ten turėjusi būti žmogaus su pelekais ir karūna figūra, bet pastatytas kitoks, su šviesą atspindinčiais reflektoriais. Helenai visada atrodė keista, kad žmonės atsimena ir pasakoja net apie tą švyturį, kuris buvo sugalvotas, bet nepastatytas, ji ir pati užsimerkusi regėdavo tą jūrų valdovą su pelekais ir karūna. Bet net ir nuo švyturių jos mintys vėl ir vėl nuklysta į namus. Dabar ji galvoja apie Martą, kuri tik atrodo pikta, bet iš tikrųjų tai Martos širdis auksinė, ne – krištolinė ir tokia trapi, kad ją būtinai reikia saugoti. Martos pyktis netikras, apsimestinis. Tik šitaip ji įstengia savo krištolo širdį išlaikyti nesuskilusią. Paskui, vis sukiodama tą kurėno uodegą, glostydama tuos dailiai nuobliuotus ir nugludintus šonus, Helena susimąsto apie Erikutį. Jam dar tik metukai, bet kaži kas negera darosi su jo rankele. Helena mato ir net žino, dėl ko ta rankelė neauga – kalta Barbė. Bet ir vėl... Anokia čia kaltė?.. Labai

GINTARO LAŠAI

eFoto nuotr.

išvargusi buvo. Visą dieną grėbė šieną, nevaliojo ilgiau, atbėgo pas Heleną, sako, rankos nelaiko, eik, vaikeli, tu ir pabaik, pievos kampas beliko. Gerai, sutiko, Helena, o tu pasaugok Erikutį. Ir Barbutė nusinešė Erikutį į pamiškę. Ir užmigo abu žolėse. Oras iš pradžių buvo gražus, saulėtas, ogi ūmai viskas pasikeitė, debesys juodi atplaukė. Kai Helena, sugrėbusi šieną, atbėgo į pamiškę, Barbė taip buvo įmigusi, kad ir pažadinta neišsyk suprato, kur esanti, kaži ką vapėjo apie kalną, iš kurio kyla dūmai, o aplink tą kalną, atseit, skraidą sparnuoti arkliai... Erikutis irgi buvo įmigęs, tik sušalęs baisiai. Mažas kūdikio kūnelis dar nedaug savyje karščio turėjo. Sirgo paskui Erikutis. Barbė vis verkė ir meldėsi. Ir vaikas pasveiko, tik štai rankytė – Helena mato – jau nebe ta. – Ana Helena! – šūkteli jai mama iš laivo priešakio, kur abu su Anskiu traukia tinklą, pilną sidabrinių žuvų. Jos šoka ant denio savo priešmirtinį šokį, plaka uodegom, ir Helena nesusilaiko, pastveria kelias ir meta atgal į vandenį. Jai gaila tų sidabražvynių žuvelių. – Auksinė, Ane, tavo mergaitės širdis, – juokiasi žvejys. O Helenos mama taip jam atsako:

– Auksinė, žinau. Bet akla. Toliau savo kiemo nemato. Ir taip skaudu ūmai pasidaro Helenai. Akla jos širdis. Toliau kiemo nemato. O kokia jos mamos – Anės – širdis? Štai stovi dabar laivo priešakyje, įsisprendusi rankomis į šonus, ir žiūri į paskutinį šokį šokančias ant denio žuvis. Tokia didelė besileidžiančios saulės šviesoje. Tikra milžinė. Stovi ir juokiasi. Toji Ėžaičiuose jos mama kitokia, tikrai ne tokia didelė, o ir juokiasi kitaip. Nors juokiasi ji ir ten, net vilkų nebijo. Žmonės kalba: pats Dievas girdi jos žodį. Net štai tas grėsmingas paukštis, vis sukantis ratus apie valtį, atrodo – jos draugas. – Ledinė tavo širdis, mama, sušnabžda Helena patyliukais, – niekada garsiai tokio dalyko nepasakytų. – Tau atrodo, kad tvirta ji kaip akmuo, o tu pati baisiai stipri ir galinga. Betgi greičiau už krištolą subyrėtų tavo širdis. Ir ištirptų. Helena žino, saugot jai reikia ir mamos širdį. Ūmai užverčia galvą ir į tą paukštį plėšrūną žiūri. Iš pradžių – piktai. Paskui – vis meiliau. Galiausiai jai ima atrodyti, kad paukštis jas saugo. Saugo valtį ir ją. Tarytum

senelis, apie kurį nesyk mama jai pasakojo. Po kurio laiko jau draugiškai ereliui žuvininkui moja Helena. Ir jai pasirodo, kad ir anas jai – būtent jai – mosteli sparnu. – Žiūrėk, Helena, švyturys! – šūkteli mama. Atsigręžė Helena, o ten – raudonais ir baltais kvadratais dažytas bokštas. O tolėliau – didelis dailus namas. – Strandvilla, – paaiškino Anskis. – Prabangus restoranas. Ponai iki jo atvažiuoja tramvajumi. Puotauja, švyturiu, jūra grožisi. Tik saulė dar buvo aukštai, ir Helenai švyturys didelio įspūdžio nepadarė. Labiau rūpėjo tie Strandvillos ponai. Iš valties matė juos kaip žaislines figūrėles, primenančias muzikinę dėžutę, kurią sykį į mokyklą atsinešė pirklio Hanso duktė. Tik visai vakare, saulei jau nusileidus, o jiems jau gerokai nutolus nuo Mėmelio su pilnu kurėnu žuvies, atsigręžė Helena į švyturį. Šis liejo šviesą, ir jos atspindžiai ribuliavo aplink kurėną sidabro bangelėmis. Toji milžiniška akis sukosi, apglėbdama vis naujus marių plotus, ir, rodėsi, niekas nuo to švyturio žvilgsnio pasislėpti neįstengtų, joks plūduras, jokia valtis. O ir jiems, nakties keleiviams, jis rodė tikrąjį kelią. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Senosios Klaipėdos t Miestas yra knyga, kurią reikia mokėti skaityti. Tas procesas arba šiuo atveju dialogas tarp miesto kūrėjų ir jo gyventojų užsimezga nuo pat pirmųjų dienų. Ir tęsiasi net tada, kai miestas nušluojamas nuo žemės paviršiaus. Lieka atminties liudijimai, kuriuose ir tam tikri ženklai – buvę, išlikę ir egzistuojantys – kalba. Tik, poeto Antano Miškinio žodžiais, reikia mokėti juos skaityti. Tad paieškokime Klaipėdos praeityje tų iškalbingų požymių ir pamėginkime pasiaiškinti jų prasmę.

Didysis miesto antspaudas.

Jovita SAULĖNIENĖ

Sutartiniai riboženkliai

Miesto herbas puikuojasi ant Klaipėdos dramos teatro, pastatyto 1857 m. Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr.

Pirmasis Klaipėdos gyvavimo šimtmetis. 1252 m. pastačius pilį ir pradėjus kurti miestą, reikėjo apibrėžti teritorijų ribas. „Amžinam viso šito atminimui, kad jokių abejonių ir nusiskundimų nekiltų“, 1253 m. vasario 8 d. sutartimi buvo nustatytos miesto ir jam skirtų ganyklų bei arimų ribos. Reikėjo pažymėti teritorijas. Pirmaisiais riboženkliais tapo išskirtiniai gamtos kūriniai. Tai Danės vaga, tame ribą brėžiančiame kelyje pasitaikantis upelis, ežeras ar skardis, kriaušė, sudžiuvęs medis, griova, alksnis, sausmedis. Juos surasti buvo galima tik vadovaujantis sutartimi. Vėliau Vokiečių ordinas riboženkliuose ėmė žymėti savo simboliką. Taip atsirado

KULTŪROS ISTORIJA

s tapatybės ženklai ribą ženklinantys akmenys su įkirstais, o medžiai su įrėžtais vienu ar dviem kryžiais. Buvo pasirenkami išskirtiniai medžiai, kaip ir tas istoriniuose šaltiniuose minimas „didelis ąžuolas su kryžiumi prie ežios“. Deja, gyvenimo valandos sparnuotos nusinešė ne tik to „didelio ąžuolo“ pėdsakus... Akmenys atsparesni griaunančiai laiko tėkmei. Tokių išlikusių Klaipėdos miesto ribą ženklinančių akmenų ir nūnai yra užtikęs kraštotyrininkas ir leidėjas Kęstutis Demereckas. Antruoju Klaipėdos gyvavimo šimtmečiu miesto teritorines linijas žymėdavo jau stulpais su trimis įkirtimais ar su dviem kryžiais, taip pat ir akmenimis su vienu ar dviem kryžiais. Viduramžių Klaipėdos riba buvo ne tik įtvirtinimų griovys ar išmūryta siena. Įkeliantiems koją į miestą reikėjo stabtelėti prieš vartus, kad atliktų būtinus formalumus ar įsitrauktų į čia verdantį gyvenimą. Miesto vartai – iškalbingas ženklas. Senojoje Klaipėdoje jų buvo pastatyta ne tik iš visų miesto pusių, varteliai stovėjo ir į priemiesčius. Nemažai nutekėjo Danėje vandens, kai

Miesto herbas.

jau sustiprėjusio miesto plečiamas ribas ženklino akmenimis su Klaipėdos herbu. Ko gero, tai siekia XVIII a. pabaigą ar XIX a. pradžią. Taigi ir riboženkliai savitai atveria duris į miesto raidą, jo biografiją. Tik skaitykime. Tam ir galimybių, ir būdų pakankamai. ►

Prie Biržos tilto buvusį Mėmelio taupomosios kasos pastatą (Tiltų g. 1) puošia miesto herbas su Kupidonu. Antano Stanevičiaus nuotr.

Ant istorinio pastato, pastatyto 1783 m., kur dabar įsikūrusi Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, puikuojasi miesto herbas. Jolantos Mažeikaitės nuotr.

KULTŪROS ISTORIJA

Klaipėdos Mažvydo alėjoje, minint 750-ąjį miesto gimtadienį, 2008 m. pastatyta bronzinė skulptūrėlė „Klaipėdietis” (skulptorius Svajūnas Jurkus, architektas Vytautas Paulionis). Interneto nuotr.

Trys antspaudai ◄ Teritorijos ribas žymėjo riboženkliai, o dokumentų tikrumą liudijo antspaudai su miesto ženklais. Iš tų senųjų laikų mus pasiekė trys heraldiniai antspaudai. Tai Didysis miesto, Pilies komtūro ir Mažasis miesto antspaudai. Nors skiriasi aiškinimai, ką reiškia skirtingu laikotarpiu juose pavaizduoti simboliai, jie visi byloja, kad Klaipėdos miesto heraldika siejama su gynyba, tikyba, laivyba. Seniausias mūsų laikus pasiekęs Didysis miesto antspaudas, spėjama, atsirado 1252–1300 m. Vienas jo egzempliorius saugomas Getingeno valstybiniame archyve. Šio antspaudo viduryje vaizduojamas bokštas, jo apačioje – laivas ir bokštus primenantys statiniai. Skirtingos antspaudo simbolių interpretacijos. Vidurinis bokštas vieniems – miesto įtvirtinimų dalis, kiti jame įžiūri švyturį, o tretieji, kurių daugiausia, tvirtina, jog tai – pilies vartų bokštas. Šoniniai pastatai interpretuojami kaip navigaciniai ar gynybiniai bokštai. Skirtingai suvokiamas ir laivas. Bene labiausiai įtikinantis kraštotyrininko Heinricho A.Kurschato aiškinimas, jog antspaude pavaizduotas „stabilus, tvirtas irklinis laivas (valtis). 62

(...) Laivas plaukia, ir plaukia jis būtent mariose, o priešais jį atsiveria Danės žiotys su abiem gynybiniais bokštais Šiaurės ir Pietų rage, kurie anuomet buvo išsidėstę kiek kitaip nei šiandien, ir tarp jų kyla Klaipėdos pilies bokštas – aukštas ir didingas, šaunantis į dangų, kurį simbolizuoja antspaude pavaizduotos žvaigždės. Tuomečiams be kompaso plaukiojusiems jūrininkams žvaigždės turėjo didelę reikšmę. Vėliau, kai nuo XV a. imta plačiai naudoti kompasą, žvaigždžių miesto herbe nebeliko.“ Pasak to paties H.A.Kurschato, „tikėtina aplinkybė, jog pilies komtūras, anksčiau nei gyventojai ar besikuriančio miesto valdžia, buvo priverstas įsigyti antspaudą, kadangi reikėjo užantspauduoti didžiajam magistrui siunčiamus laiškus“. Išlikusiame 1409 m. Klaipėdos komtūro antspaude pavaizduoti trys bokštai: didžiausias – viduryje, du mažesni – iš šonų. Centrinį bokštą puošia kupolas su kryžiumi, o abu mažesnieji bokštai – smailėjančiomis viršūnėmis su rutuliu. Kraštotyrininko ir rašytojo Rudolfo Naujoko nuomone, vidurinis simbolizuoja Šv. Marijos pilies, kairysis – Šv. Jono, dešinysis – Šv. Mikalojaus (vėliau Šv. Jokūbo arba Žemininkų) bažnyčių bokštus. Kitų nuomone, tik vidurinysis bokštas skirtas bažnyčiai, o šoniniai atspindi Klaipėdos pilies statinius arba yra miesto gynybinių įtvirtinimų dalis. Įdomus H.A.Kurschato pastebėjimas, jog

Teritorijos ribas žymėjo riboženkliai, o dokumentų tikrumą liudijo antspaudai su miesto ženklais. antspaudas gana tiksliai perteikia tuometę miesto topografinę padėtį: „Klaipėdos pilis su bokštu ir komtūrijos bažnyčia buvo įkurdinta Danės deltos saloje. Šv. Jono bažnyčia tikriausiai stovėjo senosios Danės vagos šiauriniame krante, o Šv. Mikalojaus – kitoje pusėje, pietiniame krante.“ Minėtina ir jo įžvalga dėl skirtingo trijų bokštų išsidėstymo aukščio: „Antspaudas pateikia mums užuominą apie Klaipėdos miesto vaizdą, kuris atsiveria nuo jūros atplaukiantiems laivams.“

Mažasis miesto antspaudas naudotas 1605 m. Jis dažniausiai lyginamas su Didžiuoju antspaudu. Nustatyta, kad jo struktūra detalesnė ir jame vaizduojami simboliai meniniu apipavidalinimo sprendimu siekia daugiau apibendrinimo. Manoma, jog Klaipėdos miesto herbas perėmė pavidalą iš Mažojo antspaudo.

Miesto herbas Akivaizdu, jog Klaipėdos herbo simboliai perimti iš antspaudų. Tačiau herbo istorijoje daug nežinomųjų. Neaišku, kada jis atsirado, kokios pirminės šio herbo spalvos. Apie jas pasisakė tik Klaipėdos istorijos tyrinėtojas Johanas Zembrickis, kuris, remdamasis 1730 m. „Rotušės inventoriaus knyga“, teigė, jog bokštas vaizduojamas geltonos spalvos, o gynybiniai bakenai ir laivelis iškyla raudoname fone. Raudona ir geltona spalvos išliko ir klaipėdiečio dizainerio Kęstučio Mickevičiaus 1992 m. pagal senuosius antspaudus atkurtame Klaipėdos herbe. Šiandien šis miesto tapatybės ženklas puošia trijų Klaipėdos reprezentacinių namų fasadus. Herbas matyti ant istorinio namo, 1846 m. tapusio rotuše, kur nūnai įsikūręs miesto savivaldybės meras, taip pat ant po didžiojo 1854 m. gaisro iškilusio teatro pastato ir Tiltų gatvėje prie Biržos tilto ant 1915 m. pastatyto buvusio pirmojo miesto banko statinio. Ant pastarojo herbo įsitaisęs mažasis berniukas Kupidonas – atkilęs amūras iš romėnų mitologijos. Net ir šiandieniniam praeiviui nusitaikęs ims ir įžiebs strėle meilės ugnį... Taip gali nutikti ir Mažvydo alėjoje, kur stovi bronzinė Svajūno Jurkaus statulėlė „Klaipėdietis“. Klaipėda – meilės miestas. „Taravos Anikės“ skulptūra, heraldiniai ir kiti ženklai tai byloja. Tik meilės pripildyta širdimi juos skaitykime... ...Ir pagalvokime, ar kūrybiškai įkūnytų senųjų relikvijų ne per mažai mieste? Koks galėtų būti ir Klaipėdos herbo tradicijos tolimesnis kūrybinis puslapis? Kaip kiekvienas galėtume prisidėti prie mūsų miesto gražumo ir jaukumo?

INICIATYVA

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8