Durys 2019 11

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2019 LAPKRITIS / Nr. 11(71)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2019 lapkritis / Nr. 11(71) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2019 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2019 4 psl. – Raimondo Daukšos paroda „Bluebird“galerijoje „Si:said“. Skaistės Marčienės nuotr. ŽURNALĄ REMIA

TURINYS MUZIKA Laima SUGINTIENĖ. Rudens muzika

4

Agnė JANUŠAITĖ. „Muzika kviečia kiekvieną“: trečiasis vaikų ir jaunimo festivalis pajūryje

14

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. Kitokia Jaunimo teatro „Motina“

20

KINAS Kęstutis MEŠKYS. Klaipėdietė režisierė E.Rivière – unikalaus tarptautinio kino projekto dalyvė

24

Andrius RAMANAUSKAS. Ar „Oskarai“ vis dar svarbūs?

27

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. V.Balsys: kažkada svajojau eksponuoti skulptūras Neringos kopose...

30

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Trisdešimt penki briedžiai (2)

38

AUTOPORTRETAS Skaistė MARČIENĖ. Kasdienybės proza ir pabėgimas. Pokalbis su menininku R.Daukša

42

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Visai nieko

46

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ. Eilėraščiai

47

Alma RIEBŽDAITĖ. Gerasis dėdė

49

Tadas ŽVIRINSKIS. Toksika

52

Deimantė ŽUKAUSKIENĖ. Braškės

54

Dainius SOBECKIS. Nuomininkai

56

JAUNŲJŲ KŪRYBA Agnė KUGINYTĖ. Eilėraščiai

58

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Pagarbos dienos – laiko dovana

60

3

Rudens muzika MUZIKA

Taip jau sutapo, kad spalį ir lapkritį koncertų salėse skambėjo daug įvairių žanrų ir stilių pučiamųjų muzikos, tad jos gerbėjai tikrai turėjo iš ko rinktis. Chorinės muzikos mėgėjams tikrą dovaną Klaipėdoje įteikė Flensburgo (Vokietija) Bacho choras. O pasiklausyti simfoninės muzikos teko pavažiuoti kiek tolėliau.

Laima SUGINTIENĖ

R.Giedraitis ir draugai Kamerinės pučiamųjų muzikos mėgėjai spalio 23 d. rinkosi jaukioje Klaipėdos koncertų salės fojė. Čia Klaipėdos brass kvintetas (meno vadovas Sigitas Petrulis) su kai kuriais jau vos ne nuolatiniais talkininkais – Beata Ignatavičiūte (sopranas), Rasa Serra (vokalas), Mindaugu Putna (klavišiniai), Edmundu Federavičiumi (mušamieji) bei šiame projekte prisijungusiais Rimantu Giedraičiu (fleita) ir Mindaugu Bačkumi (violončelė) pristatė naują programą „Rimantas Giedraitis ir draugai“.

Kaip skelbia pavadinimas, programa dedikuota puikiam aranžuotojui, nesuskaičiuojamą daugybę kartų talkinusiam ne tik Brass kvintetui, bet ir beveik 4

visiems profesionaliems Lietuvos kolektyvams. Be jo darbų neapsieina nė viena Lietuvos dainų šventė, pučiamųjų orkestrų fiestos ir defilė. Kaip sakė kvinteto vadovas, jį nudžiugino nuoširdus kolegų entuziazmas, noras prisidėti pagerbiant klaipėdietį fleitininką, kompozitorių ir aranžuotoją. Koncertas išskirtinis ir dar vienu požiūriu. Jame debiutavo trombonininkas Arvydas Stakvilevičius, pakeitęs savo dėstytoją, paskutinį pirmosios kvinteto sudėties narį Steponą Sugintą, grojusį kvintete nuo pat jo įsikūrimo 1986 m. Beje, pasigirdo nuomonių, kad kolektyvas turėtų net pavadinimą keisti, nes iš jo įkūrėjų ansamblyje neliko nė vieno nario.

Be jau trejus metus kolektyvui vadovaujančio S.Petrulio, šiuo metu ansamblyje muzikuoja Alius Maknavičius (trimitas), Mindaugas Paškauskas (valtorna) ir Vidmantas Liasis (tūba). Prie vairo stojus naujam vadovui, pakito kvinteto repertuarinė kryptis, imta groti daugiau aranžuočių,

akompanimentų. Tad, be jau ne kartą atlikėjų repertuare skambėjusių, kolektyvo vizitine kortele tapusių kūrinių, malonu buvo išgirsti ir originalias paties R.Giedraičio kompozicijas – „Papliauškutį“, „Vasaros muziką“, fanfaras bei specialiai pirmos sudėties kvintetui dedikuotą ciklinį kūrinį „Muzika draugams” (premjera), parašytą, kaip teigė autorius, dar maždaug 2000 m. ir ilgokai gulėjusį stalčiuje. Linkėčiau atlikėjams paieškoti stalčiuose ir daugiau originalių kūrinių.

„Trimitas“ ir visuma Pasirinkti ir dar bičiuliams rekomenduoti lapkričio 9-ąją Klaipėdos koncertų salėje skambėjusį valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ koncertą „Rapsodija fortepijonui ir pučiamiesiems“ (dirigentas Aleksandras Šimelis) paskatino XX a. kompozitorių Eriko Satie, Igorio Stravinskio, George’o Gershwino pavardės, retai pasitaikančios pučiamųjų orkestrų repertuare. Muzika skambėjo drąsiai, naujai ir intriguojamai, taigi patraukė idėja. Žavėjo ir solistas, klarnetininkas Rimvydas Savickas, o iš mūsiškių pianistų tik Petrą Geniušą buvo galima įsivaizduoti tokios programos kontekste.

Scenoje – dailininkės Kristinos Norvilaitės-­­Geniušienės minimalistinės dekoracijos, lyg aliuzija į dailininko Pablo

MUZIKA

Koncertas „Rimantas Giedraitis ir draugai“ Klaipėdos koncertų salėje: Klaipėdos brass kvintetas, solistai B.Ignatavičiūtė, R.Giedraitis, M.Putna, R.Serra, M.Bačkus, E.Federavičius.

Vytauto Petriko nuotr.

Picasso, kūrusio dekoracijas vienam iš kūrinių, stilių. Nostalgiškoji E.Satie Gymnopédie Nr. 1 puikiai tiko introdukcijai ir vykusiai sukūrė laukimo atmosferą. Nebloga pradžia... Tačiau vėliau skambėjusių kūrinių interpretacijoms tiesiog trūko elementaraus

susigrojimo, solisto ir orkestro balanso.

Puikiame I.Stravinskio Ebony koncerte klarnetui ir džiazo grupei, beje, parašytame legendiniam Woody Hermanui, talentingas klarnetininkas R.Savickas buvo tiesiog „paskandintas“.

Suprantamas noras iš baleto muzikos (E.Satie baleto „Paradas“ versija pučiamųjų orkestrui (aranž. Guuso Dohmeno) padaryti kažką teatrališko. Tačiau tam, ką matėme, ir avanscenos erdvė nepritaikyta, ir pati mintis sekli. ► 5

MUZIKA

Teatralizuotas koncertas „Rapsodija fortepijonui ir pučiamiesiems“ Klaipėdos koncertų salėje: valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“, dirigentas A.Šimelis, solistai R.Savickas ir P.Geniušas.

Vytauto Petriko nuotr.

6

MUZIKA

◄ Skambant G.Gershwino „Žydrajai

rapsodijai“ fortepijonui ir džiazo (pučiamųjų) orkestrui, dėmesį blaškė nežinia ką simbolizuojantis personažas, viso atlikimo metu kabėjęs už atlikėjų nugarų. Muzikantai į švarko atlapus įsisegė gėles, bet jos taip ir „neiššovė“. Ilgai, labai ilgai scenoje stovėjusi šokėjų pora (programėlėje neradau šokėjų pavardžių. Atsiprašau atlikėjų, tačiau pažinau tik Donatą Bakėjų) kūrinio kulminacijoje sušoko šokį, matyt, turėjusį atrodyti dramatiškai ir aistringai, tačiau jis balansavo veikiau ties vulgarumo riba.

Mieliau būčiau be jokių „priedų“ tiesiog pasiklausiusi muzikos (teatralizuoto koncerto režisierė – Birutė Mar).

Kažkodėl koncerto metu kirbėjo mintis, kad nepasitikima klausytojais ir gana drąsiai parinktą modernios muzikos programą režisūriniais choreografiniais dalykėliais tarsi dūmų uždanga norima pridengti, palengvinti klausytojų dalią ir / arba jais užmaskuoti atlikimo trūkumus.

Po koncerto nesmagiai sukau akis į šoną, vengdama bičiulių ir pažįstamų žvilgsnių.

Nei anonse žadėtos „vientisos sceninės-režisūrinės visumos“, nei muzikinės atlikimo kokybės.

Publika plojo stovėdama.

Teisinga maniera Ne kartą Lietuvoje koncertavęs džiazo legendos Glenno Millerio orkestras, teisingiau, vienas iš jo „klonų“, šįkart neaplenkė ir Klaipėdos, lapkričio 10-ąją koncertavo uostamiesčio Žvejų rūmuose. Vadinu jį klonu, nes po paslaptingomis aplinkybėmis dingusio jo įkūrėjo orkestro atliekama ir taip populiari muzika tapo dar paklausesnė.

Yra paklausa, atsiranda ir pasiūla – vienas po kito įkuriami net trys licencijuoti orkestrai, kurių veiklą griežtai saugo legendinio džiazmeno artimųjų įkurta kompanija „Glenn Miller Productions, Inc.“. Šie orkestrai yra griežtai pasidaliję teritorijas, kuriose gali koncertuoti. Lietuvoje girdime nuo 1990 m. gyvuojantį „Glenn Miller Orchestra Europe“ – Wilo Saldeno vadovaujamą kolektyvą, kuriam priskiriama teisė koncertuoti posovietinėse respublikose.

Kolektyvas atliko naujausią programą „Jukebox Saturday Night“. Joje – ne tik džiazo klasika („Moonlight Serenade“, „In The Mood“, „The Saint Louis Blues March“ ir kt.), bet ir V.Solovjovo-Sedojaus „Pamaskvio vakarai“ ar net P.Čaikovskio koncerto fortepijonui ir orkestrui aranžuotė.

Programa, tiesą sakant, gerokai senstelėjusi. Neatsekiau, kada įvyko jos premjera,

tačiau radau, kad prieš metus „Jukebox Saturday Night“ atlikėjai jau grojo. Šio orkestro specifika kardinaliai skiriasi nuo mažoje Lietuvos rinkoje koncertuojančių mūsų atlikėjų, kad ir išvakarėse girdėto „Trimito“. Jei mūsiškiai yra priversti nuolat rengti naujas programas, „Glenn Miller Orchestra Europe“ surepetuotą programą groja nesuskaičiuojamą daugybę kartų vis kitose šalyse, miestuose, salėse. Kaip sakė orkestro trombonininkas Hansjorgas Finkas, mus pasiekusių gastrolių atkarpa prasidėjo dar lapkričio 1 d. Rusijoje (Kalugoje, Tuloje, Maskvoje, Smolenske, vėl Maskvoje, Peterburge, Kaliningrade – štai kam tie „Pamaskvio vakarai“...), o tada – Klaipėda, Kaunas, Vilnius, Ryga, Šiauliai.

Po to gastrolių maršrutas suka į Baltarusiją.

Lapkričio 19 d. orkestras grįžo koncertuoti į Vokietiją ir Nyderlandus, taigi – namo, nes būtent šių šalių muzikantai sudaro jo branduolį. Dažnai būna gastrolių epizodų, kai grojama po šešis koncertus paeiliui kas vakarą su pervažiavimais vis į kitą miestą.

Neteisinu atlikėjų, tokia jų duona, tačiau visa tai uždeda tam tikrą antspaudą, mąžta spontaniškumas, padvelkia rutina. Taip nutiko ir Klaipėdoje. Nepaisant to, girdėtas koncertas buvo „teisingos manieros” tiek atlikimo, tiek įvaizdžio atžvilgiu, o tai ir yra pagrindinis ►

„Glenn Miller Orchestra Europe“ Klaipėdos žvejų rūmuose atliko naujausią programą „Jukebox Saturday Night“.

Asmeninio archyvo nuotr.

7

MUZIKA

Buvusio Šv. Jono bažnyčios pastoriaus B.Janzo sūnus prof. M.Janzas.

Interneto nuotr.

◄ šių orkestrų tikslas: ne tik saugoti ir skleisti G.Millerio orkestro dvasią, bet ir – man regis, tai itin svarbu – atspindėti to laikmečio estetiką.

Klaipėdoje muzikantų neįkvėpė ir apytuštė Žvejų rūmų salė. Pirmoji koncerto dalis nuskambėjo formalokai ir negyvai.

Dainininkė Ellen Bliek, nors, atrodė, viską daro teisingai, „nevežė“, pritrūko to, kas vadinama charizma. Tačiau tikri profesionalai antroje koncerto dalyje atgijo.

Išskirtinis šio orkestro bruožas – muzikantų šou, savotiška instrumentų taurių „choreografija“, trombonų slankiklių „piešiniai“.

Beje, šiai instrumentų grupei teko išskirtinis dėmesys, tai greičiausiai susiję ir su tuo, kad pats orkestro įkūrėjas buvo trombonininkas. Pavydėtinas muzikantų universalumas – beveik visi improvizuoja, dalis puikiai dainuoja. Ne be reikalo kolektyvo vadovas laikomas šio žanro ekspertu – jis ne tik grojo fortepijonu, stilingai dainavo sinatrišku baritonu, bet ir puikiai vedė visą šou. Laikysena, maniera, kalbų trukmė ir, svarbiausia, turinys – viskas profesionalu ir skoninga.

Stebuklas bažnyčioje

Po Flensburgo Bacho choro koncerto Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje surengta simbolinė akcija buvusios Šv. Jono bažnyčios vietoje.

8

Kaip aklai vištai grūdas. Jau po pirmo akordo atsisukome vienas į kitą. Pakelti antakiai, išpūstos akys, žodžiu, nuostaba veide. Karštligiškai skaičiuoju draugus ir bičiulius, gyvenančius netoli Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios – jei parašyčiau žinutę, gal nors į kurią koncerto dalį suspėtų. Bet reikės išsitraukti telefoną. Negaliu, pati gi nuolat apie tai kalbu ir rašau. Ir šįkart rašysiu. Jaučiuosi kaip koks Aurelijus Katkevičius iš „Verslo klasės“, kuris kiekvieną redaktoriaus pratarmę baigia raginimu kelti mokytojams atlyginimus. Ir taip jau kas mėnesį apie dvejus metus. Aš, nors ir ne kas mėnesį, bet dvejus metus tai tikrai.

Informacija apie šį koncertą sklido netradiciniais kanalais, tad labai gaila, kad fantastišką koncertą išgirdo net ne visi chorinės muzikos profesionalai. Tikrą dovaną, stebuklą Lietuvos uostamiesčio publikai įteikė Flensburgo (Vokietija) Bacho choras, pakeliui į Karaliaučių spalio 13-ąją koncertavęs Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje.

Koncertas buvo skirtas istorinės Šv. Jono bažnyčios Klaipėdoje atkūrimui. ►

MUZIKA

Naujasis Berlyno filharmonijos simfoninio orkestro vadovas ir dirigentas – Kirilas Petrenka – skelbia reklaminis tentas ant filharmonijos pastato sienos.

Berlyno filharmonijos prieigose.

Publika į koncertą renkasi gana anksti.

Asmeninio archyvo nuotr.

9

MUZIKA

Dirigento pulto nematyti. Sudėtingą programą 83-ejų Z.Mehta dirigavo mintinai. ◄ „Tai simbolinis aktas, parodantis, kad klaipėdiečių bendruomenė supranta Šv.

Jono bažnyčios atkūrimo svarbą miestui, vienijasi. Tai simbolinis startas atkuriant istorinę tapatybę, grąžinant miestui karūną ir įprasminant čia ir Klaipėdos krašte gyvenusių ir ne savo valia jį palikusių žmonių atminimą“, – teigė koncerto organizatoriai – Klaipėdos miesto evangelikų liuteronų parapijos atstovai. Koncertui pasirinkta ir simbolinė data – jis skambėjo praėjus 75 metams ir penkioms dienoms po to, kai Klaipėdos Šv. Jono bažnyčioje pastorius Bruno Janzas laikė paskutines mišias.

Intrigavo ir tai, kad choro vadovas – šio pastoriaus sūnus prof. Matthiasas Janzas, gimęs Liubeke. Jis ne tik dirigavo, bet ir grojo vargonais. Įspūdinga koncerto programa, 10

kurioje Johanno Sebastiano Bacho, Claudio Monteverdi, Antono Brucknerio, Felixo Mendelssohno, Arvo Parto ir kiti kūriniai buvo atlikti pačiu aukščiausiu profesiniu ir meniniu lygiu. Tai, ką patyrėme, ir vadinama katarsiu. Į koncertą ėjau neatlikusi namų darbų, t. y. nepasidomėjusi nei kas, nei ką atliks.

Tiesiog norėjau palaikyti Šv. Jono bažnyčios atstatymo iniciatyvą. Grįžusi paguglinau, kas ir iš kur tie nuostabūs atlikėjai. Pasirodo, Flensburgas yra miestas Vokietijos šiaurėje, prie pat Danijos sienos – dabar aišku, kodėl M.Janzas yra įvairiais garbės ordinais apdovanotas ne tik Vokietijoje, bet ir Danijoje.

Mieste gyvena maždaug 90 tūkst. gyventojų. Taigi perpus už Klaipėdą mažesniame mieste yra tokio lygio cho-

ras! Jis įkurtas dar 1906 m., o nuo 1975 m. jam vadovauja M.Janzas. Choras gieda Flensburgo Marijos bažnyčioje, labai daug koncertuoja. M.Janzas yra ne tik ilgametis šios bažnyčios vargonininkas, choro vadovas, bet ir Liubeko aukštosios muzikos mokyklos profesorius, su įvairiais orkestrais ir chorais koncertuojantis dirigentas.

Po koncerto procesija patraukė Jono kalnelio link, kur buvusios bažnyčios, projektuotos žymaus architekto Friedricho Augusto Stulerio, vietoje buvo uždegtos simbolinės žvakutės. Gal reikalai pagaliau pajudės, nes Klaipėdos savivaldybė paskelbė, kad Šv. Jono bažnyčios atkūrimo procesą koordinuos Klaipėdos mero potvarkiu sudaryta darbo grupė. Ji rugsėjo pabaigoje nutarė mero vardu kreiptis į Prezidentą

MUZIKA

Programa buvo atliekama paeiliui tris dienas, visas jas 2 250 vietų Berlyno filharmonijos salė buvo sausakimša.

Gitaną Nausėdą ir pakvietė jį tapti Šv. Jono bažnyčios atkūrimo projekto globėju.

O mes su Šv. Jono bažnyčios atkūrimo ir bendrovės „Senamiesčio projektai“ architektu Aurimu Širviu grožėjomės Berlyne išlikusiomis arba atkurtomis F.A.Stulerio bažnyčiomis. Viena jų – Šv. Mato bažnyčia, esanti šalia garsiosios Berlyno filharmonijos, beje, labai panaši į mūsiškę.

Pats muzikos įsikūnijimas Gyvai pamatyti diriguojantį legendinį indų kilmės dirigentą Zubiną Mehtą buvo sena svajonė. Prieš porą metų važiavau į Berlyno filharmonijos simfoninio orkestro koncertą,

kuriame žvaigždė turėjo diriguoti, bet jo pasirodymas buvo atšauktas dėl dirigento ligos. Šią vasarą buvo galimybė išgirsti jį arčiau, Jūrmaloje, tačiau... Latvijoje įvyko išties neįtikėtinas dalykas: verslininkai sutelkė jėgas klasikiniam Rygos ir Jūrmalos muzikos festivaliui. Jie rėmėsi tyrimais, kad klasikinė muzika sutraukia tarptautinę auditoriją, o populiariosios muzikos festivaliai – tik vietinę. Latviai į šį pirmąjį festivalį sugebėjo sukviesti tokias žvaigždes kaip Mariso Jansono diriguojamas Bavarijos radijo simfoninis orkestras, Gianandrea Nosedos diriguojamas Londono simfoninis orkestras, Rusijos nacionalinis orkestras su vadovu Michailu Pletniovu bei Zubino Mehtos diriguojamas Izraelio filharmonijos orkestras.

Taip, taip, broliukai latviai pasiekė tokį lygį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Teko skaityti, kad šiame koncerte maestro į sceną jau žengė pasiramsčiuodamas lazdele ir dirigavo sėdėdamas. Tad, dar kartą įsigijus bilietus į Berlyną, buvo neramu, ar šįkart pagaliau pavyks. Pavyko!

Norėjosi būtinai pamatyti Z.Mehtą, diriguojantį Berlyno filharmonijos simfoniniam orkestrui. Dėl kelių priežasčių.

Ne vien dėl to, kad šis orkestras dabar yra laikomas vienu geriausių, jei ne pačiu geriausiu simfoniniu orkestru pasaulyje, bet ir dėl išskirtinės dirigento ir orkestro istorijos, kuri trunka jau 58 metus. Garbusis Z.Mehta prie jo pulto debiutavo dar 1961 m., ir, kaip pats teigė, turėjo garbės diriguoti net trims orkestro kartoms. Jis muzikantų itin mylimas, šių metų vasarį jam suteiktas orkestro garbės nario titulas. ► 11

MUZIKA

◄ Ta proga ištarti tokie žodžiai: „Jį vadinti galima įvairiai, bet jau seniai nebe „svečias“, labiau draugas, patarėjas, pavyzdys, publikos numylėtinis ir pats muzikos įsikūnijimas.“ Drauge jie parengė lygiai 200 programų, vieną jų ir teko laimė Berlyne išgirsti spalio 31 d. Šiuo metu su šia programa muzikai gastroliuoja Japonijoje.

Jau ne kartą teko patirti, kad dideliems, kolektyvą reprezentuojantiems turams besiruošiantys orkestrai programą dažniausiai sudaro panašiu principu, kaip ir girdėtoji: būtinai įtraukiamas kūrinys, kuris leistų pademonstruoti visą orkestro galimybių (techninių, tembrinių, atskirų instrumentų grupių muzikavimo, solo epizodų ir t. t.) arsenalą, ir kas nors klasikinio. Koncerte skambėjo Richardo Strausso simfoninė poema „Don Kichotas“ ir Ludwigo van Beethoveno simfonija Nr. 3 Es – dur „Eroica“. Pradžioje atrodė keista, kad koncertas prasidėjo nuo R.Strausso su nuostabiais Amihai Groszo (altas) ir Ludwigo Quandto (violončelė) solo. Orkestras pademonstravo viską, ką čia išvardijau, ir ko ne. Tokių ovacijų jau po pirmos koncerto dalies neteko girdėti.

Nuskambėjus simfonijai, mūsų grupėje buvę net profesionalūs muzikai prisipažino, kad tokio Beethoveno nebuvo girdėję.

Tai buvo etaloninis atlikimas. Aukščiausia lyga. Publika plojo, trypė, rėkė, bet sėdėjo.

Biso nebuvo.

Jokių pranešėjų, švieslenčių. Tik labai daug didesnės ar mažesnės apimties leidinių.

Geras koncertas – kas tai?

Koncertą lydėjo absoliutus furoras, tačiau publika liko sėdėti.

12

Kad koncertas įvyktų (na, ne tuo atveju, kai dėl atlikėjo ligos neįvyks), reikia daugelio dalykų. Pirmiausia – idėjos, koncepcijos.

Jei ji yra, tai gal jau būtų metas skelbti, kas jos autorius, nes tai ne mažiau (o kartais ir labiau) svarbu nei atlikėjai. Štai Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, skoningai ir profesionaliai parengtuose bukletuose pristatydamas 100-ojo sezono repertuarą, įvardijo net leidinio stiliaus idėjos autorių. Puiku!

Toliau – atlikėjai, jų meistriškumas, charizma, interpretacijos originalumas ir t. t. Tai koncerto ašis, stuburas, ant kurio kabinami visi koncerto „raumenys“. Būtent

MUZIKA

šią dedamąją tarsi kokie patologoanatomai labiausiai mėsinėja recenzentai.

Trukmė. Šiuo požiūriu rasti aukso vidurį taip pat labai svarbu. Šio sezono rekordas – „Permainų muzikos“ atidarymo koncertas, trukęs daugiau nei tris valandas. Tuomet negali kaltinti publikos, kai ji po pirmos dalies stveria paltus. Tačiau išgirdau ir pralinksminusį komentarą: „Tiek muzikos ir tik 10 eurų!“ Žmogus, matyt, baigęs pozityvaus mąstymo kursus.

Kalbėtojai (vedėjai, pranešėjai) koncertuose. Tobulas G.Millerio orkestre. O štai „Trimito“ koncerte mergina (programėlėje jos pavardės neradau) iš lapelio (!) perskaitė gana ilgą tekstą su daug informacijos apie būsimo koncerto programą ir atlikėjus.

Ji niekaip „neįsipaišė“ į po to, kaip skelbta, buvusią „vientisą sceninę-režisūrinę visumą“, mat ji, toji „visuma“ taip pat turėjo kažką panašaus į vedėją.

Brass kvinteto vedėjas aktorius Simonas Lunevičius entuziastingai stengėsi būti savas, nuoširdus, mėgino net šiek tiek apvaidinti programą, tačiau forma užgožė turinį. Nepristatyti atlikėjai, net ne visi kūriniai pranešti. Sunku suprasti, kodėl, kalbant apie vakaro „kaltininką“ R.Giedraitį, pasirinkti būtent tie faktai, nors menininko biografijoje yra tikrai svaresnių profesinių pasiekimų. Taip dažnai nutinka, kai pasakotojas menkai nutuokia apie tai, ką kalba.

Publika. Bet kokiu atveju, be publikos niekaip. Norėtųsi jos daug, išprususios, „teisingai“ plojančios, nesistojančios po kiekvieno, net nevykusio koncerto. Dažnas vaizdas – stojamasi dar net nenuskambėjus paskutiniems garsams, o iš scenos dar tik išeinant atlikėjams šie entuziastingiausi plojikai jau paltuoti, kailiniuoti užveria laukujes duris.

Ir dar – svajonių klausytojai su išjungtais telefonais, o geriausia – visai be jų. Juk koncerto metu vis tiek neatsiliepsi. Ai, bet ne, kodėl gi neatsiliepsi. Štai viename koncerte, vykusiame kamerinėje aplinkoje, po kokių trijų skambučių moters nervai neatlaikė ir ji... atsiliepė. Visiems (ir atlikėjams – taip pat) girdint, ji skambintoją maloniai ir aiškiai, nes gana garsiai informavo, kad esanti koncerte ir kalbėti negalinti. Visiškas fiasko su nenutylančiai skambančiais telefonais buvo KVMT naujojo sezono atidarymo koncerte „Uvertiūra“. Tąkart publika dar ir su paltais bei striukėmis salėje sėdėjo.

Manau, tokiu atveju ir įstaigos darbuotojai turėtų įsikišti, paprašyti paėjėti iki rūbinės.

Architektas A.Širvys prie F.A.Stulerio projektuotos, 1950-aisiais atstatytos Šv. Mato bažnyčios šalia Berlyno filharmonijos.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau ir išjungtas telefonas nėra išsigelbėjimas. Visada juk galima aplinkiniams į akis švitinant naršyti feisbuko ir instagramo platybėse, siųsti tiesioginius reportažus, taip sakant, iš įvykio vietos. O tam reikia nuotraukų, dar geriau – vaizdo įrašų. Štai

Tai buvo etaloninis atlikimas. Aukščiausia lyga. Publika plojo, trypė, rėkė, bet sėdėjo.

Biso nebuvo. minėtame sakralinės muzikos koncerte pirmuosiuose bažnyčios suoluose sėdėjo garbingi miesto piliečiai, greičiausiai – Šv. Jono bažnyčios atstatymo mecenatai. Viena žymi miesto sveikatinimo srities verslininkė nepailsdama fotografavo viso koncerto metu.

Arčiau sėdintįjį nesusiturėjusi paplekšnojau per petį – susiprato.

Tačiau žanro viršūnė – G.Millerio orkestro koncertas. Aistringa šios epochos muzikos gerbėja atėjo į pirmąją eilę ir, mums prieš nosis stovėdama, į taktą siūbuodama prabangiais klubais, filmavo visą antrąją koncerto dalį. Žinau: psichologai sako, kad nelaimingas tampi tada, kai save lygini su tais, kurių pasiekimai didesni. Bet lyginsiu. Šiuo atveju

su vokiečiais, su „Berliner Philharmoniker“.

Galima su italais, ispanais, britais ar austrais. Tiesiog šie įspūdžiai dar „šilti“. Kaip jie, tie vokiečiai, pasiekia, kad 2 250 tūkst. klausytojų (tikrai buvo anšlagas) skirtoje salėje nė karto nesuskamba nė vienas telefonas?! Ir kai tu aplodismentų metu fotografuoji, jautiesi nelabai kaip, nes aplink niekas to nedaro. Maža to. Jie net kosčioja tik tarp dalių ir, be abejo, neploja. Grįžusi skaitinėju visą parsivežtą medžiagą. Jos daug, viskas nemokamai: 160 puslapių koncertinio sezono albumas, viso sezono programų sąsiuvinis, skaitmeninių transliacijų bukletas, rudens serijos koncertų žurnalas ir, galiausiai, koncerto programa. Visi leidiniai (afišos, bilietai, lankstinukai ir t. t.) – to paties, kaip ir prieš porą metų, t. y. nesikeičiančio su kiekvienu nauju vadovu, nauju sezonu, vieningo ir atpažįstamo dizaino. Ir štai, verčiame spalio 31 d. koncerto bukleto titulinį puslapį. Jo atvarte – tekstas, cituoju: „Mieli koncerto lankytojai, šios salės akustika tokia gera, kad taip pat ir šalutiniai garsai yra visų aiškiai girdimi. Kosėjimas turi įtakos menininkų koncentracijai ir klausytojų mėgavimuisi muzika. Prašome, pabandykite koncerto metu išvengti kosėjimo ir krenkštimo (čiulpinukai!). Beje, garso stiprumą iš esmės prislopina nosinaitės naudojimas. Iš anksto jums dėkojame.“ Kad taip mums, vokiečiai, jūsų problemas.

13

MUZIKA

„Muzika kvieč i

trečiasis vaikų ir jauni m Paskutinę rugpjūčio savaitę Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija dar kartą atvėrė duris jauniesiems muzikams iš Klaipėdos miesto bei Vakarų Lietuvos muzikos ir meno mokyklų.

Jau trečią kartą festivalis „Muzika kviečia kiekvieną“ subūrė moksleivius, pedagogus ir kviestinius lektorius iš Lietuvos bei užsienio, gražiausio iš menų – muzikos – kūrybai ir jaunųjų talentų muzikos atlikimo įgūdžių lavinimui. Lapkritį festivalį vainikavo baigiamasis koncertas Klaipėdos koncertų salėje.

Agnė JANUŠAITĖ

Jau pirmasis vaikų ir jaunimo festivalis 2015 m. sutelkė jaunuosius talentingus muzikos meno aistruolius, skatino skirtingų miestų pedagogų ir mokyklų bendradarbiavimą. Susitikimai ir meistriškumo pamokos su Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos

pedagogais virto spalvingais koncertais, o šie – tradicija, kuri sėkmingai tęsiasi iki šiol. Didžiulis festivalio dalyvių aktyvumas ir noras muzikuoti 2016 m. visus kvietė į antrojo festivalio susitikimus, o 2017 m. vyko pirmoji vasaros stovykla. Rezultatai puikūs – dalyvių skaičius augo, o antrojo festivalio koncertus buvo galima išgirsti „Klaipėdos – Lietuvos kultūros sostinės 2017“ renginiuose.

Lektorių prisistatymas. Koncertas S.Šimkaus konservatorijoje. Scenoje – A.Bružaitė.

14

Šiemet festivalį papildė dar daugiau dalyvių, kurių net 90 dalyvavo penkias dienas trukusiose vasaros kūrybinėse dirbtuvėse su žymiausiais šalies ir užsienio atlikėjais. Jaunieji muzikai turėjo progą ne tik kiekvieną dieną bendrauti su garsiais profesionalais, bet ir kartu pasirodyti scenoje. Be įtempto repeticijų tvarkaraščio, ekskursijų, poilsio prie jūros, moksleiviai dalyvavo trijuose koncertuose. Juose skambėjo klasikinės,

MUZIKA

č ia kiekvieną“:

i mo festivalis pajūryje

Koncertas Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje.

Kanklininkų duetas.

populiariosios muzikos kūriniai, žinomi instrumentiniai opusai, džiazo improvizacijos ir net viena ruošiama premjera. Muzika kvietė pamatyti, išgirsti, susipažinti su jaunųjų atlikėjų ir pasaulinio garso muzikos profesionalų darbu, kurio rezultatus apibendrino lapkričio 16-ąją Klaipėdos koncertų salėje vykęs festivalio „Muzika kviečia kiekvieną“ finalinis koncertas.

Prisistatė lektoriai

Festivalio atidarymas. S.Šimkaus konservatorijos direktorė L.Jonavičienė.

Dalyviai, atvykusieji iš aplinkinių miestų ir miestelių, turėjo galimybę visą stovyklos laikotarpį apsigyventi Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos moksleivių bendrabutyje.

Daugybė jaunųjų muzikų ten priminė naujų mokslo metų pradžią: lengvas šurmulys, kambarių paieška, susipažinimai su stovyklos dalyviais ir pasiruošimas kelionei į konservatoriją. Vos spėjus įsikurti vyko pirmasis dalyvių susitikimas bendrabučio salėje, šiltą sveikinimo žodį tarė festivalio sumanytoja ir organizatorė, S.Šimkaus ►

Stovyklos dalyvė S.Norvaišaitė.

15

MUZIKA

◄ konservatorijos direktoriaus pavaduotoja, pedagogė Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė. Moksleiviai, susipažinę su savo vadovais ir juos globosiančiais „šimkiukais“, traukė į konservatoriją pietauti, o po pietų laukė individualūs ir grupių užsiėmimai su kviestiniais stovyklos lektoriais.

Buvo sudėtinga suvokti, kiek visų – dalyvių, vadovų, lektorių, organizatorių – daug, kol jie susirinko konservatorijos salėje į stovyklos lektorių prisistatymą-koncertą.

Gausybė publikos klausėsi Lietuvoje ir užsienyje aktyviai koncertuojančių atlikėjų istorijų apie muziką ir muzikanto gyvenimą.

Kiekvieno istorija – skirtinga, bet ne vieno prasidėjusi būtent čia – „Šimkinėje“. Šiais metais su projekto dalyviais savo išmintimi ir muzikine patirtimi dalijosi pianistas Aidas Puodžiukas, smuikininkė Teodora Morta Staigė, violončelininkas Jurgis Karbauskas, gitaristai Dainius Žilinskas ir Eugenijus Jonavičius, perkusininkas Tomas Kulikauskas, saksofonininkas Laimonas Urbikas, trimitininkas Dovas Lietuvninkas, trombonininkas Egidijus Miknius, kanklininkė Aistė Bružaitė, birbynininkas Vytautas Zelenis, akordeonininkė Eglė Bartkevičiūtė, vokalistės Auksė Petroni ir Raimonda Narsejeva.

Prisistatymo vakarą konservatorijos salėje tvyrojo neįtikėtina ramybė. Nors salė buvo sausakimša, kiekvieno atlikėjo pasakojama istorija ir atliekami kūriniai buvo išklausyti lyg brandžios publikos – nepraleidžiant nė

Koncertas Kintų bažnyčioje.

16

vieno žodžio, nė vienos natos, drąsiausiems klausytojams užduodant bent keletą rimtų klausimų. Lektoriai koncerte atliko sau artimus kūrinius – fragmentus iš stambesnių opusų, nuoširdžias improvizacijas, nesudėtingas miniatiūras.

Po pirmosios dienos darbų vyko jaukus stovyklautojų susipažinimas bendrabučio salėje. Pokalbius apie muzikanto profesiją, perspektyvas ir mokymąsi S.Šimkaus konservatorijoje vedė stovyklos savanoriai „šimkiukai“. Kiti vakarai taip pat neprailgo – buvo rengiamas pižamų vakarėlis, diskoteka ir net stovyklos talentų vakaras.

Sportavo ir keliavo Kiekvieną dieną stovyklautojų laukė ne tik darbai, repeticijos, bet ir rytinė mankšta ,,Pasisveikinimas su saule“. Šiuos užsiėmimus vedė stovyklos lektorė A.Petroni, į kūrybinę mankštą įtraukusi visus norinčius.

Aktyvūs kvėpavimo pratimai, meditacija energingai nuteikdavo dienos iššūkiams.

O jų pasitaikė kone kiekvienam. Kažkam dideliu išbandymu tapo repeticija orkestre, pasiruošimas koncertui, lipimas į sceną. Ne vienam buvo rimtas išmėginimas visą dieną intensyviai darbuotis 25 laipsnių karštyje.

Tiesa, paskutinė rugpjūčio savaitė lepino vasariškais orais, tad didžiausia atgaiva stovyklos dalyviams tapo saulėti vakarai

prie jūros. Vieną vakarą atsigaivinti keltu jie plaukė į Smiltynę, kitą – po koncerto aplankė Girulių paplūdimį. Pasidžiaugti jūra, smėliu ir gardžia vakariene gamtoje buvo kviečiami visi stovyklos dalyviai – ir jauniausieji muzikai, ir lektoriai, ir vadovai.

Prisimenant išvykas, viena įdomiausių buvo organizuota paskutinę stovyklos dieną, prieš koncertą Kintų bažnyčioje.

Autobusais pajudėję nuo konservatorijos, stovyklautojai pirmiausia aplankė Dreverną – nepakartojamos atmosferos vietą, apsuptą jachtų, laivelių, Kuršių marių ir Drevernos upės. Marios, vėjas, smėlis sukuria išskirtinį Pamario krašto peizažą, o vaizdai į Kuršių marių ir Kuršių nerijos Mirusias kopas – tiesiog užburiantys. Pasigrožėti nepaprasta aplinka visi kilo į 15 m aukščio apžvalgos bokštą.

Vėliau vyko į Kintų miestelį, kurio istoriją jiems pasakojo viena stovyklos vadovių G.Motiejaitė. Pasižvalgę po miestelio centrą, kuriame stovi XVIII a. evangelikų liuteronų bažnyčia, pasivaikščiodami stovyklos dalyviai atkreipė dėmesį ir į žymaus lietuvių rašytojo, filosofo Vydūno, kuris kadaise čia gyveno, memorialinį muziejų. Vėliau visi pasuko miško takeliu, kuris atvedė prie didžiosios tujos. Už girininkijos pastato augantis gamtos paminklas nustebino savo dydžiu ir amžiumi. Nepaprasta Europoje didesnė tuja žinoma tik Šveicarijoje. Kintuose augančios tujos aukštis siekia maždaug 18 m. Nors tikslus šios įspūdingos tujos amžius

Jungtiniam stovyklos orkestrui dirigavo E.Miknius.

s.

MUZIKA

nežinomas, manoma, kad ji buvo pasodinta daugiau nei prieš šimtmetį.

Po ramaus pasivaikščiojimo visi suskubo pietauti ir ruoštis koncertui Kintų bažnyčioje.

Muzikiniai atradimai Dalyvaudami projekte „Muzika kviečia kiekvieną“, jaunieji muzikai ne tik pasisėmė patirties ir patarimų iš pasaulinio garso atlikėjų, bet ir patys demonstravo savo atlikėjiškus įgūdžius koncertuose. Per penkias vasaros stovyklos dienas buvo surengti trys koncertai, kuriuose stovyklautojai turėjo galimybę muzikuoti skirtingose erdvėse, taip žingsnis po žingsnio besiruošdami didžiajai baigiamojo koncerto scenai.

Pirmoji stovyklos muzikinė popietė vyko Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Kadangi stovyklos dalyvių buvo daug, įvairių instrumentų muzikos – taip pat. Pradedant įvairiais solistais, pianistų, kanklininkų duetu, baigiant smuikininkų ir perkusininkų ansambliais. Koncerto numerių būta beveik 20, ir visus jaunuosius dalyvius norisi pasveikinti sukūrus skirtingas festivalio akimirkas. Štai labai jautriai ir šiltai kanklių muzikos skambesiu publiką palietė S.Lalaitės ir M.Uberkio duetas iš Naujosios Akmenės, atlikęs P. de Senneville’io „Baladę Adelinai“. Tempe-

ramentu išsiskyrė fortepijoniniai duetai: A.Kazlauskaitė ir D.Sermontytė iš Gargždų paskambino „Karabaso Barabaso lėles“, o A.Rimkutė ir P.Šatkauskaitė iš Plungės – žymiuosius „Teodoro kupletus“. Be populiariosios klasikos kūrinių, buvo smagu išgirsti nemažai lietuvių autorių opusų – B.Dvariono „Svajonę“ (atliko D.Kairys, akompanavo I.Šličiuvienė), „Liūdną valsą“ (atliko S.Jonušaitė, akompanavo Ž.Čapienė), A.Kačanausko „Prie Nemunėlio“ (atliko A.Trakšelytė, akompanavo Ž.Čapienė), T.Adomavičiaus „Elegiją“ (atliko N.Vaupšas, akompanavo I.Benetienė).

Pirmąjį koncertą užbaigė populiariosios muzikos kūriniai: Aktorių trio „Paukščius“ padainavo S.Vaičikauskaitė ir L.Adomaičio „Vandenynus“ atliko A.Kazlauskaitė.

Antrasis – išskirtinai vokalinės muzikos – koncertas vyko Klaipėdos viešosios bibliotekos Girulių filiale. Kiek atsiriboję nuo miesto šurmulio, įkvėpę gaivaus jūros oro, klausytojai grožėjosi skirtingais stovyklos dalyvių balsais. Lektorė A.Petroni ruošė klasikinio vokalo dalyvius ir padėjo teatrališkai atskleisti kiekvieno kūrinio idėją. Programa labai įvairi – nuo visiems puikiai žinomų liaudies dainų „Oi tu rūta, rūta“, „Rūta žalioji“ iki vokalo klasikos – B.Dvariono „Žvaigždutės“ ar F.Schuberto „Palaimos“. Koncerte dainavo šie stovyklos dalyviai: R.Kondrotas, A.Puzinevskaitė, A.Sadauskaitė, L.Šiaudvirtaitė, D.Leonenko ir I.Vasiliauskaitė (akompanavo D.Čer-

Vokalinis ansamblis su A.Petroni.

niauskaitė, G.Simaitytė). Kiekvienas dainininkas labai skirtingai ir individualiai pasakojo savo atliekamo kūrinio istoriją, tačiau visi bendrai kūrė pakilios nuotaikos atmosferą.

Lengvesnių ir žaismingų spalvų koncertui suteikė populiariosios ir džiazo muzikos atstovės drauge su R.Narsejeva. Publika išgirdo du vokalinio ansamblio atliekamus kūrinius – „Čiūta čiūtoji“ (pritarė perkusininkai ir Ž. Čapienė) ir „Lean on me“ bei solistes R.Lieliungaitę, D.Bendikaitę, S.Vaičikauskaitę. Po klasikinės muzikos rimties svinguojantys ritmai ir daug kam girdėtos melodijos bei žinomi tekstai viliojo padainuoti drauge.

Festivalio „Muzika kviečia kiekvieną“ stovyklos trečiasis koncertas surengtas Kintų bažnyčioje. Pirmosios dvi muzikinės popietės suteikė galimybę „apšilti kojas“ koncertuojant naujose erdvėse, o trečiasis koncertas savo dydžiu ir pasiruošimu išties tapo ryškiausias. Daug davė stiprūs ir energingi ansambliai, užtikrintas solistų muzikavimas. Koncertą netikėtai pradėjo efektingas perkusininkų ansamblio (vad.

T.Kulikauskas) pasirodymas. Po jo skambėjo ne mažiau gyvybinga jungtinio liaudies instrumentų ansamblio, vadovaujamo Vidos ir Vytauto Zelenių, improvizacija „Už žalių miškelių“ (aranž. V.Zelenio). Gilia vienas kito pajauta pasižymėjo vokalinis ansamblis su A.Petroni, atlikęs G.F.Handelio „Lascia chio pianga“ iš operos „Rinaldo“. ►

S.Šimkaus konservatorijos archyvo nuotr.

17

MUZIKA

◄ Jam darniai akompanavo styginiai

ir Ž.Čapienė. Naujo skambesio jėga ir darnumo duetu sužavėjo stovyklos lektorių D.Lietuvninko (trimitas) ir A.Puodžiuko (fortepijonas) atlikta O.Bohme Koncerto trimitui ir orkestrui melodingoji antroji dalis.

Ansamblių numerius išskirtinės pietietiškos muzikos ritmais ir improvizacijomis papildė pučiamaisiais ir kitais pritariamaisiais instrumentais atliekamas T.Puente „Oye Como Vo“, dalyvaujant L.Urbikui (saksofonas).

Nors koncerto didžiąja varomąja jėga tapo ansambliai, tądien koncertavę solistai pasirodė išties puikiai. Jaunasis akordeonininkas J.Kulevičius preciziškai atliko A.Tuchovsky’o „Jazz-toccata“, B.Žiubrytė (fortepijonas) jautriai ir jausmingai paskambino R.Schumanno „Polėkį“, o stovyklos lektorė E.Bartkevičiūtė (akordeonas) visus nukėlė kažkur toli į Argentiną, atlikdama A.Piazzollos „Oblivion“.

Stovyklos uždarymas virto tikra švente ir atlikėjams, ir klausytojams.

Baigiamieji akordai Prabėgus spalvingai festivalio stovyklos savaitei, muzika dar kartą sukvietė visus – stovyklos dalyvius, lektorius, S.Šimkaus konservatorijos pedagogus ir moksleivius – baigiamajam koncertui Klaipėdos koncertų salėje lapkričio 16-ąją. Scenoje ir vėl susitiko Vakarų Lietuvos muzikos ir meno mokyklų mokiniai bei jų pamėgti lektoriai – garsūs Lietuvos ir užsienio profesionalai. Siekiant įtraukti kuo daugiau jaunųjų atlikėjų, tądien scenoje muzikavo gausybė ansamblių, S.Šimkaus konservatorijos choras ir jungtinis festivalio orkestras. Didžiulis būrys jaunųjų muzikų visus žavėjo paruošta įvairia koncerto programa.

Baigiamąjį koncertą pradėjo festivalio svečiai – Klaipėdos miesto „Vyturio“ progimnazijos būgnų orkestras (vadovai A. ir S.Užkuratai), energingai atlikęs A.Užkurato „Kartu smagiau“. Po garsiųjų būgnų skambėjo žaisminga liaudies instrumentų ansamblio (vadovai V. ir V. Zeleniai) improvizacija ir užburianti kanklių muzika.

Jungtinis kanklių ansamblis ir festivalio stovyklos lektorė A.Bružaitė išraiškingai atliko R.Vovlando Pasakaliją iš muzikinio albumo „Paslaptingas sodas“.

Smuikininkų ansamblis (vadovė S.Čilinskaitė) šį kartą pagriežė melodingą18

ją B.Dvariono „Barkarolę“ (akompanavo Ž.Čapienė). Violončelininkų ansamblis atliko sudėtingąjį G.Holsto „Jupiterį“ iš siuitos „Planetos“. Ir lyriškos, ir ekspresyvios melodijos veržėsi iš jaunųjų atlikėjų violončelių, kurias ne visada buvo taip paprasta suvaldyti, tad gražus ansambliškumas mezgėsi vedamas lektoriaus J.Karbausko.

Muzika būrė kūrybai ir ieškojimams, kurie skleidėsi kiekvieno užsiėmimo, kiekvieno koncerto metu.

Koncertą toliau puošė įvairūs ansambliai ir duetai. Aukšta atlikimo kultūra ir tarpusavio pajautimu išsiskyrė M.L.Lizzi ir G.Kuniskaitės akordeonų duetas, temperamentingai atlikę R.Galliano „Tango Pour Claude“. Ne ką mažiau šiam duetui nusileido ir fortepijoninis kvartetas: A.Rimkutė, P.Šatkauskaitė, D.Štangej, R.Valančiūtė, prie vieno instrumento paskambinusios A.Chaudron „Gaivaus pavasario nuotaiką“ (aranž. K.Gurt). Nemažai koncerto ansamblių narių – S.Šimkaus konservatorijos moksleiviai, visai neseniai buvę festivalio „Muzika kviečia kiekvieną“ dalyviai.

Renginio vedėja S.Norvaišaitė, dabartinė konservatorijos moksleivė, spėjo įsitraukti į muzikinę koncerto dalį, kartu su stovyklos lektoriumi A.Puodžiuku atlikdama C.Debussy Arabeską. Tarp dabartinių konservatorijos mokinių – ir N.Vaupšas, grojęs trombonininkų ansamblyje (vad.

E.Miknius) S.Prokofjevo maršą iš operos „Meilė trims apelsinams“.

Finalas – su premjera Trečiojo festivalio baigimasis koncertas klausytojus kvietė išgirsti ne tik klasikinės muzikos programą, bet ir džiazo bei populiariosios muzikos kūrinių. Antrojoje koncerto dalyje suskambo spalvingas R.Rodgerso „Do Re Mi“ iš miuziklo „Muzikos garsai“, jį atliko džiazinis vokalinis ansamblis (vad. A.Smičiūtė-Butkevičienė), akompanavo styginių instrumentų ansamblis. Atliekant šį kūrinį, prie festivalio dalyvių prisijungė ir konservatorijos absolventė

solistė E.Bučinskaitė. Ramybės ir susikaupimo nuotaiką sukūrė pasipildęs džiazinis vokalinis choras (vadovės R Narsejeva ir A.Smičiūtė-Butkevičienė), kartu su stovyklos lektore, koncerto soliste R.Narsejeva atlikęs A.Brauno „Worth“.

Nekantriai laukiamas trečiojo festivalio finalas buvo papuoštas specialiai šiam projektui parašyta jaunosios kartos kompozitorės Monikos Sokaitės kompozicija „Padėk mane kaip antspaudą ant savo širdies“. Kompozicija skirta atlikti stovyklos jungtiniam orkestrui ir chorui, kurio pagrindą sudaro jaunieji stovyklos dalyviai. Vos kelios surengtos repeticijos sparčiai augino dar nelabai tvirtą, bet jaunųjų muzikų kuriamą bendrą muzikos vienį. Tiesa, pirmą kartą ši kompozicija nuskambėjo trečiajame vasaros stovyklos koncerte Kintuose. Tąkart jaunieji atlikėjai dar visai netvirtais žingsneliais keliavo per visus muzikinius iššūkius. Šiame koncerte energijos ir nuotaikos buvo kur kas daugiau, juolab kad atlikėjus supo didelė palaikymo komanda – aplodismentai sklido ir iš salės, ir iš užkulisių. Žinoma, didžiulės padėkos keliauja stovyklos lektoriams, kurie kantriai patarė ir padėjo įsisavinti atlikėjams ne visada paprastas muzikines subtilybes. O vienas sudėtingiausių darbų teko orkestrui vadovavusiam E.Mikniui, kuris pavienes melodines linijas per neįtikėtinai trumpą laiką pavertė muzika.

Atsisveikinant ir iškilmingai uždarant trečiąjį vaikų ir jaunimo festivalį „Muzika kviečia kiekvieną“, skambėjo S.Šimkaus konservatorijos himnas. Atliko mišrus konservatorijos choras ir pučiamųjų orkestras, solistai I.Smilgevičius ir R.Narsejeva, dirigavo J.Vyšniauskienė.

Prisimenant festivalio įspūdžius, atmintyje iškyla žaismingi muzikiniai vakarai ir įsimintini koncertų momentai. Muzika būrė kūrybai ir ieškojimams, kurie skleidėsi kiekvieno užsiėmimo, kiekvieno koncerto metu. Nepaprastai graži festivalio idėja, kviečianti bendradarbiauti ne tik muzikos ir meno mokyklų moksleivius bei mokytojus, bet ir jaunuosius kompozitorius, kurie savo kūryba gali dalytis su bendraminčiais. Štai M.Sokaitės kompozicija „Padėk mane kaip antspaudą ant savo širdies“ tapo vienu pagrindinių trečiojo festivalio „Muzika kviečia kiekvieną“ stovyklos ir baigiamojo koncerto akcentų. Festivalio dalyviams norisi palinkėti ištvermės ir sėkmės muzikiniame kelyje – aukite ir tobulėkite, jaunosios muzikos atžalos. O visus neabejingus muzikai festivalis kvies susitikti ir vėl.

MUZIKA

Festivalio baigiamasis koncertas Klaipėdos koncertų salėje.

Džiazinis vokalinis choras, solistė – R.Narsejeva.

Džiazinis vokalinis ansamblis, solistė – E.Bučinskaitė.

Dirigentas E.Miknius.

Domo Rimeikos nuotr.

19

TEATRAS

Kitokia Jaunimo t Klaipėdos jaunimo teatras lapkričio 9-ąją pristatė premjerą – spektaklį „Motina“, kurį režisavo Darius Rabašauskas. Prieš daugiau nei šimtą metų (1910), ikirevoliuciniu laikotarpiu Maksimo Gorkio parašytoje pjesėje originaliu pavadinimu „Vasa Železnova“ atskleista vienos irstančios šeimos tragedija kaip niekada aktuali šiandienės vartotojiškos visuomenės akivaizdoje.

20

Jūratė GRIGAITIENĖ

Netikėtas pasirinkimas Režisierius, pasirinkdamas gerai žinomą pjesę, ne kartą statytą įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose bei ekranizuotą kine, susiduria su didele rizika ir iššūkiais. Ne tik teatro kritikai, bet ir labiau išprusę žiūrovai klasikinės dramos atveju laukia kažkokios ypatingos šiuolaikinės interpretacijos, novatoriško režisūrinio sprendimo ar ankstesniuose pastatymuose kitų kūrėjų neatrastų temų, konfliktų, originalių įžvalgų.

Atvirumu naujoms idėjoms garsėjantis Klaipėdos jaunimo teatras pagrin-

diniam Vasos Železnovos vaidmeniui pasikvietė žymią aktorę Viktoriją Kuodytę, sukūrusią iškilių vaidmenų Eimunto Nekrošiaus ir kitų režisierių spektakliuose. Visi kiti pjesės personažai, įkūnyti Klaipėdos jaunimo ir Dramos teatro aktorių, tai priartėdami, tai vėl nutoldami, nuolat sukasi valdingosios Motinos orbitoje.

Klasikinėje pjesės interpretacijoje Vasa Železnova – geležinė moteris, despotė, kurios pagrindinis tikslas – bet kokia kaina, nesilaikant jokių moralės dekalogo principų, uždirbti kuo daugiau pinigų ir išlaikyti savo rankose ilgai ir sunkiai kurtą verslą.

Kviestinės aktorės V.Kuodytės kūno konstitucija ir pati natūra iš pirmo žvilgsnio atrodo visiška priešingybė, kliūtis šiam

TEATRAS

o teatro „Motina“

Scenos iš premjerinio Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „Motina“ pagal M.Gorkio pjesę „Vasa Železnova“ (rež. D.Rabašauskas).

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

vaidmeniui atskleisti. Ji smulkutė, trapi, dvasinga, tauri. Todėl nenuostabu, kad po spektaklio teko išgirsti žiūrovų nuomonių, kad Vasa Železnova šiame pastatyme pernelyg „minkšta“, neturinti jos personažui būdingo valdingumo, žiaurumo, tvirtumo.

Bet gal netikėtame pagrindinės aktorės pasirinkime ir slypi pjesės interpretacijos novatoriškumas? O šiuolaikinės visuomenės sumaterialėjimas, nežabotas pinigų ir turto troškulys, šeimos narių susvetimėjimas ir moralinis nuopuolis – labai aktualios, daugelyje pjesių ir spektaklių gvildenamos problemos.

Tylus leitmotyvas Spektaklyje „Motina“ iškyla dar viena ne mažiau svarbi nūdienos tema – palikuonių, tiksliau – fiziškai ir dvasiškai sveikų palikuonių problema. Galima sukurti galingą verslo imperiją, kaupti pinigus visą gyvenimą iki pamišimo, tačiau, kai nėra kam to turto palikti po mirties, gyvenimo absurdas ir vidinis žmogaus dramatizmas išryškėja ir paaštrėja dar labiau.

Panašu, kad šiame spektaklyje būtent ši tema galėjo tapti pagrindine. Ar šią pjesės

briauną sąmoningai, ar tik intuityviai siekė išryškinti režisierius, nėra visiškai aišku, nes spektaklyje pritrūko režisūrinės drąsos, aiškesnės pozicijos ir ryškesnių konceptualių meninių priemonių bei akcentų.

Palikuonių problema skamba veikiau kaip tylus, vos girdimas leitmotyvas, o ne kaip pagrindinė spektaklio temos melodija.

Todėl šioje interpretacijoje ir pavadinime ne Vasa Železnova, o tiesiog Motina yra nelaiminga moteris-auka, siekianti uždirbti pinigų, kad galėtų pasirūpinti šeimos gerove ir savo fiziškai ir / ar dvasiškai suluošintais dviem sūnumis. ► 21

TEATRAS

◄ Atrodo, kad Motiną kankina skaudus

suvokimas, jog, besivaikydama pinigų ir geresnio gyvenimo, prarado viską – vaikus, artimųjų meilę ir šeimos ateitį.

Pavyzdžiui, nuo vaikystės luošą sūnų Pavelą (akt. Paulius Pinigis) motina nori įtaisyti gerame vienuolyne, dažnai glosto, ramina. Tinkamai parinktas tipažas jau nuo pirmojo pasirodymo scenoje vienomis trumpikėmis įtikina žiūrovus savo negalia, keistumu ir nepritapimu prie socialinės aplinkos. Jauno vyro trūkčiojantis balsas, kreiva eisena, neadekvatūs poelgiai išduoda jo fizinį ir vyrišką neįgalumą. Vedęs motinos parinktą gražuolę Liudmilą (akt. Vaida Kvedaravičiūtė), jis kankinasi pats ir kankina sutuoktinę. Liudmila, siekdama meilės, ištvirkauja ir demonstratyviai erzina visais atžvilgiais netikusį savo vyrą. Iškalbinga pabaigos scena, kai Pavelas, netekęs palikimo, sutinka eiti į vienuolyną, bet prieš tai paprašo žmonos Liudmilos jį pabučiuoti atsisveikinant. O Liudmila su pasibjaurėjimu

ir šleikštuliu neleidžia Pavelui net rankomis prisiliesti prie jos kūno, tuo parodydama visą jų vedybinio gyvenimo beprasmiškumą ir dramatizmą.

Per daug neaiškumų Stipri ir kulminacinė scena, kai, po tėvo mirties netekę ilgai laukto palikimo, sužvėrėję sūnūs puola savo motiną, sukeldami ne tiek panieką vaikų skriaudikei, kiek užuojautą. Norisi ne smerkti, o suprasti ir pateisinti tokią trapią ir pažeidžiamą, vaikų niekinamą aktorės V.Kuodytės kuriamą Motiną.

Visi personažai įsitempę, pikti ir nelaimingi, be sąžinės graužaties laukia tėvo mirties, kuris merdi scenos gilumoje esančiame kambaryje. Nuolatiniai vaikščiojimai pas ligonį pagal varpelio skimbtelėjimus publikai vis primena, kad šeima gyvena

artėjančių laidotuvių nuotaikomis ir viltimi, kad tada prasidės tikras gyvenimas. Tačiau kai kurie vaidmenys nesukurti iki galo.

Užuominų yra, tačiau dažnai vaidmens linijos staiga nutrūksta tik įpusėjus vystymuisi, kažkur ties viduriu.

Taip ir lieka neaišku, kokie santykiai susiklosto tarp Liudmilos ir dėdės Prochoro (akt. Kęstutis Macijauskas), kas ta paslaptinga, kūdikio netekusi savižudė, kuri kartais vaidenasi šiuose namuose, kodėl Michalimas (akt. Rimantas Pelakauskas) toks tolerantiškas ir atsidavęs Vasai, ir kt. Viena mizanscena apskritai iškrito iš stilistinio ir žanrinio spektaklio konteksto. Joje du (gal ir daugiau) pusiau nuogi, pusiau apsirengę ak-

Gal netikėtame pagrindinės aktorės pasirinkime ir slypi pjesės interpretacijos novatoriškumas? toriai (scenoje buvo gana tamsu, tad ką nors įžiūrėti buvo sunku) ilgai pušinėja scenoje, gaudo vienas kitą, glamonėja... Vieniems žiūrovams tai priminė kažkokias erotines orgijas, kiti įžvelgė net pietos motyvą. Gal atskirai paėmus toji spektaklio vieta galėtų būti įdomi ir netikėta, tačiau šiame pastatyme visiškai nesuprantama ir neturi ryšio su bendru jo siužetiniu naratyvu. Neaiškus ir vaidinamas laikotarpis, nes personažų rūbai – tarsi praėjusio amžiaus vidurio, o išmanieji telefonai (visai nebūtinas atributas) jų rankose – jau šių dienų produktas.

Vizualu ir funkcionalu Vienas vertingiausių ir įdomiausių atradimų šiame spektaklyje yra dailininkės Renatos Valčik scenografinis sprendimas. Pagrindinis veiksmas vyksta sodriai žalios spalvos gėlių-augalų-sodinukų pilnoje patalpoje-sandėlyje-kambaryje.

Metalinės lentynos-stelažai ant ratukų su įvairių rūšių gėlių vazonėliais ne tik vizualūs, bet ir labai funkcionalūs.

Vazonines gėles personažai sodina ir persodina, kilnoja ir dėlioja iš vienos vietos į kitą, laisto ir purškia vandeniu, karpo, formuoja, keičia vietomis ir pan. Žaliasis 22

TEATRAS

kambarinių gėlių alpinariumas gražiai užpildo erdvę, malonus akiai ir ne tik netrukdo, o labai prisideda prie temos plėtotės. Kartais įvairaus pobūdžio gėlių dėlionės pirmyn atgal ir aukštyn žemyn yra vienintelė režisūrinė priemonė, užpildanti bei paslepianti aktorių neturėjimo ką veikti ir kuo užsiimti scenoje zonas ar atsiradusias tylos pauzes. Tačiau daugeliui žiūrovų atmintyje išliks žaliosios

oranžerijos vaizdinys – stilingas, ryškus, funkcionalus ir nenuobodus.

Taip pat džiugina gerokai išaugęs ir darnus jaunų aktorių ansamblis. Jie nuoširdžiai ir atsakingai dirba. Organiškai į Klaipėdos jaunimo teatro trupę šiame spektaklyje įsiliejo vyresnės kartos Klaipėdos dramos teatro aktoriai R.Pelakauskas ir K.Macijauskas, neleisdami teatrui amžinai užstrigti studentiško teatro statuse. Tinka-

mai parinkti tipažai, ypač Pavelas, Semiono žmona Natalija (akt. Rugilė Latvėnaitė), Ana (Ieva Pakštytė) ir kt. Tačiau, kaip minėjau anksčiau, veiksmą stabdo ir daugelyje epizodų monotonijos įneša visame kame jaučiamas kažkoks režisūrinis neryžtingumas, neapsisprendimas, kur norima sudėti pagrindinius akcentus ir kurią tematinę briauną siekiama apšviesti ryškesniu prožektoriaus spinduliu.

23

KINAS

Klaipėdietė režis i

unikalaus tarptautinio k Pasaulinis kino tinklas „Around Films“ suvienijo pripažinimo jau sulaukusius kino kūrėjus iš įvairių šalių, kad sukurtų bendrą unikalų kino projektą. „Astrall Story“ („Astralinės istorijos“) yra bendromis pajėgomis kuriamas filmas apie nematomas, dvasines patirtis. Juo užsimota pasiekti pasaulinį rekordą: daugiausia režisierių, dalyvavusių kuriant vieną filmą. Unikalaus kino projektas ekranus pasieks 2020-aisiais. Tarp pakviestųjų jame dalyvauti – ir klaipėdietė, jauna filmų kūrėja Emilija Rivière, jau pelniusi ne vieną tarptautinį kino apdovanojimą, tarp jų – Florencijos trumpametražių filmų festivalio inovatyvių ir eksperimentinių filmų programos didįjį prizą. Apie naujus iššūkius ir tarptautinį kino projektą – pokalbis su Emilija.

Kęstutis MEŠKYS

Jungia meną ir mokslą – Daugelis klaipėdiečių prisimena tave, tavo filmus, kurie buvo pristatyti ir uostamiesčio kino ekrane, festivalyje „GoDebut“.

Ką veiki dabar, kur nuvedė tavo gyvenimo ir kūrybiniai keliai?

– Šiuo metu studijuoju Hagos karališkoje akademijoje „ArtScience“ (Nyderlandai) bakalauro programą. Tai itin plačios studijos, jungiančios meną ir mokslą, visi studentai užsiima labai skirtingais dalykais – nuo eksperimentų su genetine medžiaga iki būrimo algoritmų. Praėjusiais metais mikrokompiuteriu (Raspberry Pi) kūriau kodinę instaliaciją, filtruojančią garso dažnius ir verčiančią juos į šviesą, o dar šiemet tikriausiai kursiu kvepalus. Be to, mokausi kriptografijos – tai papildomos studijos. Labiausiai patinka, kad studijos individualizuotos – galiu išbandyti daug sričių ir paskui gilinti žinias savarankiškai.

24

– Mokslo ir meno sintezė – labai perspektyvi ir daug žinių reikalaujanti sritis. Kaip organizuojamos šios inovatyvios krypties studijos?

– Kadangi didžiąją dalį gyvenimo keliavau su tėvais, man lengva adaptuotis naujose vietose. Studijos yra modulinės – tai reiškia, kad tiek paskaitos, tiek dėstytojai vis keičiasi, vienas paskaitų ciklas trunka maždaug dvi savaites ir būna labai intensyvus. Tai ir patinka, nes leidžia ištyrinėti daugybę temų / sričių – tiek techninių, tiek meninių. Mūsų kurse labai nedaug studentų, tad kiekvienais metais turime po vieną dėstytoją-mentorių, kuris prižiūri darbo procesą ir pataria, kuria kryptimi judėti geriausia. Taip pat turime galimybę privačiai kreiptis į skirtingus dėstytojus, jei trūksta tam tikrų (pvz., techninių) žinių. Studijų pagrindas yra individualūs projektai, o ne paskaitos ar atsiskaitymai.

Tobulėti yra kur – O kokią vietą naujų interesų rate dabar užima kinas? Kas tau kine, jo kūryboje svarbiausia?

– Tikriausiai svarbiausia – kaita ir mokymasis. Tiek kūryboje, tiek gyvenime. Man patinka įvairialypiai filmai – kai kūrinyje matyti daug sluoksnių, kai jis tampa organiškas, gyvas organizmas su savo pasauliu ir taisyklėmis. Nežinau, ar man kada nors pavyks pasiekti tokį meistriškumo lygį, bet norėčiau keliauti to link.

– Kokius iš naujų filmų matei, kas patiko ir kodėl?

– Paskutinis matytas kino salėje filmas buvo „Joker“ („Džokeris“), tačiau jame patiko tik garso takelis ir kinematografija, vien dėl jos ėjau į filmą du kartus. Galbūt nelabai gerai taip „mėsinėti“ filmus, bet retai kuris pastaruoju metu patraukia kaip visuma. Toks buvo „The End of the F***ing World“ („Suknisto pasaulio pabaiga“) – britų juodojo humoro serialas.

Dar tikrai patiko Q.Tarantino filmas „Once upon a time in Hollywood“ („Kartą Holivude“). Jo scenarijus genialus – veikėjai gali laisvai judėti po siužeto liniją, turi daug oro. Tačiau senokai mačiau filmą, kuris išliktų atmintyje ilgam ir giliai. Labai laukiu brolių Safdie „Uncut Gems“ („Neapdirbti deimantai“) – turėtų greitai pasiekti kino ekranus. Jų paskutinis „Good Time“ („Geras laikas“) buvo vienas tų retų atradimų. ►

KINAS

s ierė E.Rivière –

o kino projekto dalyvė

Paulos Buškutės nuotr.

25

KINAS

◄ – Lietuviškas kinas, manoma, šiandien patiria atgimimą. Kasdien girdime apie naujus vardus, filmus, tarptautinius jų apdovanojimus... Ar žiūri lietuviškus filmus?

Kas juose patinka ir nepatinka?

– Stengiuosi juos pamatyti, kai grįžtu į Lietuvą. Nežinau, ar išeitų taip kategorizuoti, nes lietuviškų filmų yra be galo įvairių, ypač turint omenyje studentų ar jaunų profesionalų darbus. Paskutinis matytas buvo Igno Jonyno „Nematoma“. Ypač patiko kinematografija bei lokacijos, atmosfera sukurta įtaigiai. Siužeto požiūriu man šis filmas kiek silpnesnis nei „Lošėjas“, jame daugiau pretenzijų ir akivaizdžiai matyti, kaip jis buvo sukonstruotas, užsižaista su filosofija, tad tobulėti dar yra kur.

Apie „Astralines istorijas“ – O koks tarptautinio projekto „Astralinės istorijos“, kuriame dalyvauji, tikslas?

– Papasakoti vientisą istoriją, dalyvaujant 44 režisieriams iš skirtingų pasaulio šalių.

Tai savotiškas kino koliažas, siekiant įrodyti, kad mus visus – Motinos Žemės gyventojus – jungia kolektyvinė sąmonė.

– Kodėl ėmeisi to, kas patraukė šiame kino projekte?

– Vaikystėje labai mėgau tą žaidimą, kuriame daug vaikų pasakoja istoriją

po vieną žodį, tačiau vis užlenkia lapelį, kad nematytų, ką parašė prieš tai kitas. Šio filmo principas panašus – aš turiu kadruotes, tam tikrų techninių suvaržymų, tačiau nežinau, kokios kitų režisierių scenos, ir mes visi pasakojame vieną istoriją. Labai įdomu, kokios bus kitų interpretacijos.

– O kaip sekėsi kurti? Kokie buvo iššūkiai?

– Didžiausias iššūkis buvo komunikacija su organizatoriais ir vientisumo išlaikymas – tiek vizualiai, tiek istorijoje. Pati kol kas neįsivaizduoju, ar tai pavyko įgyvendinti, nes mačiau tik savo sceną.

– Koks tavo epizodo, trunkančio iki minutės, siužetas, idėja – kas vyksta?

– Mano epizodas apie vyrą, kuris turi rasti knygą, ją sudeginti ir surasti joje kulką. Jo motyvacija šiam veiksmui nėra žinoma net man. Ją lems kito epizodo siužetas, kurį sukurs kitas režisierius.

– Įdomu, kas vaidina tavo epizode ir kas talkininkavo, kas filmavo?

– Filmavimai buvo labai nedideli ir nepriklausomi. Vaidino Arūnas Kasauskas, operatorius – Džiugas Šėma.

– Ar planuoji grįžti į Lietuvą, Klaipėdą? Jei ne, kas trukdo tai padaryti?

– Kol kas į Lietuvą grįžtu tik atostogų ir kurti kino. Vilniuje puiku filmuoti, Klaipėdoje – rašyti, nes labai ramu ir nėra trukdžių. Galbūt grįšiu po studijų, tačiau kol kas per anksti apie tai galvoti.

Vizitinė kortelė

„Astralinių istorijų“ filmavimo akimirkos.

26

Agnės Vei nuotr.

Emilija Rivière (Povilanskaitė) gimė 1997 m.

Klaipėdoje. Profesinį išsilavinimą kino srityje įgijo JAV – Niujorko universiteto Kūrybinių ir vaizduojamųjų menų mokykloje, kurioje 2013 m. baigė scenaristų, o 2014 m. – kino režisierių kursus. 2016 m. ji baigė menų bakalauro programos kursus Niujorko kino akademijoje (New York Film Academy). Dabar studijuoja meną ir mokslą Hagos karališkoje akademijoje „ArtScience” (Nyderlandai).

Sukūrė trumpametražius filmus „Arbūzo cukrus“ (2012), „Kolekcionierius“ (2014), „Žiemos transporto apmąstymai“ (2017), „Möbius“ (2017), kurie, pelnydami laurus, apkeliavo tarptautinius studentų, nepriklausomo kino, trumpametražių filmų festivalius Vermonte, Los Andžele, Paryžiuje ir Florencijoje.

KINAS

JAV kino meno ir mokslo akademijos metų apdovanojimus už nuopelnus kine simbolizuoja 25 „Oskarų“ statulėlės, pagamintos iš auksu aplieto britanio ir pastatytos ant juodo metalinio pagrindo.

Ar „Oskarai“ vis dar svarbūs?

Andrius RAMANAUSKAS Kiekvienais metais, įsibėgėjant rudeniui ir laukiant vasario, „Oskarų“ tema pradeda vis labiau dominuoti medijų antraštėse. Kokie filmai bus apdovanoti? Kurie labiau verti įvertinimo? Ar JAV kino meno ir mokslo akademija, teikianti apdo- Reitingai krenta vanojimus, tinkamai reprezentuos skirtingus kino kūrėjus? Ar sugebės šiais metais surasti nepriekaištingos reputacijos vedė- Pats dirbdamas kino komunikacijos srityje, ją, kurio nesunaikins socialinių tinklų aktyvistai? Ir apskritai, dažnai save pagaunu mąstant, ar, reklamuodakurį nors filmą, būtinai turiu paminėti, kear „Oskarai“ turi esminę įtaką už kino industrijos ribų? Kitaip mas liems „Oskarams“ ar kitiems apdovanojimams tariant, ar jie vis dar svarbūs? jis buvo nominuotas ir kiek jų laimėjo. ► 27

KINAS

◄ Neretai pastebiu, jei filmas man pačiam įdomus, lengvai atrandu ir be to, ką apie jį pasakyti (geras scenarijus, aktorių ansamblis, įdomus faktas iš filmo ir t. t.). Jei filmas labiau standartinis ir pačiam didelių emocijų nekelia, visada einu tradiciniu siužeto ir apdovanojimų reklamavimo linkme.

Paskaitinėjus „Oskarų“ karštligės tema, susidaro įspūdis, kad nėra žmonių, kuriems jie keltų susižavėjimą. Tai įrodo ir vis mažėjantys ceremonijos televizijos transliacijos reitingai. Per paskutinius metus jie nukrito žymiai. Nuo 2000-ųjų iki 2014-ųjų jie dažnai perlipdavo 40 mln. ir daugiau žiūrovų ribą. Paskutinės dvi ceremonijos nepasiekdavo nė 30 mln.

„Oskarai“ visada buvo laikmečio atspindys, o ne žinutė ateities kartoms. „Oskarų“ žiūrovai piktinasi dėl visko: nuo per mažo dėmesio užsienio filmams, neįvertinto juodaodžių kino iki ilgos ir nuobodžios ceremonijos, kurios neįmanoma ištverti iki galo. Seniau kino kritikams nepatikdavo, kai laimėdavo stipriai komerciniai filmai. Dabar paprasti žiūrovai nepatenkinti, kad laimi filmai, kurių niekas nėra matęs. Per daug įvertinama vyrų režisierių, 28

per mažai moterų. Sunku paneigti, problemų daug, o „Oskarai“ per metus vieni.

Apžvelgsiu keletą vis dar prestižinio kino renginio ir jam jaučiamo didelio nepasitenkinimo priežasčių.

Kad laimėtum...

Pagrindinis argumentas prieš „Oskarų“ ceremoniją dažniausiai būna toks: akademija neapdovanoja labiausiai to vertų filmų. Šis nusiskundimas turbūt toks pat senas, kaip ir pati „Oskarų“ ceremonija.

Galima sutikti, kad, žvelgiant į „Oskarų“ istoriją, ne kartą laimėdavo filmas, kuris turėjo didelį viešųjų ryšių biudžetą, skirtą specialiai šiems apdovanojimams laimėti. Geriausias pavyzdys dabar jau liūdnai linksniuojamas kino prodiuseris Harvey Weinsteinas. Jo įmonės globojamų filmų „oskarinė“ kampanija pasižymėdavo itin dideliu agresyvumu ir gudrumu. Jo komanda pasistengdavo išsiaiškinti kino akademijos narių įpročius, kur jie keliauja, atostogauja, ką skaito ir kokias televizijos programas žiūri. Tikslingai nupirktos reklamos ir straipsniai, net specialiai akademijos nariams suorganizuotos filmų peržiūros ne visus paveikdavo, tačiau norimą rezultatą duodavo. Kad laimėtum, nereikia paveikti visų balsavimo teisę turinčių akademijos narių. Užtenka subtiliai įtakoti mažą jų dalį. Žymiausias tokio agresyvumo

pavyzdys buvo režisieriaus Johno Maddeno filmas „Įsimylėjęs Šekspyras“ (1998). Ši H.Weinsteino kompanijos prodiusuojama istorinė drama nustebino visus, laimėdama geriausio metų filmo nominaciją, kai, atrodė, tais metais lygių nebuvo Steveno Spielbergo karinei dramai „Gelbstint eilinį Rajaną“.

Kitas argumentas, kad geriausio režisieriaus nominacijoje „Oskaro“ niekada nėra gavę tokie kino grandai kaip Stanley Kubrickas, Alfredas Hitchcockas, Orsonas Wellesas, Robertas Altmanas, Paulas Thomas Andersonas, Akira Kurosawa, Federico Fellini, Quentinas Tarantino ir Davidas Lynchas. Taip, be jų neįsivaizduojama visa kino istorija. Bet pagal kino akademiją, atrodo, kad gautum auksinę statulėlę, turi padaryti kažką įspūdingesnio, nei patekti į kino meno vadovėlius.

Iš dalies tai lengva paaiškinti. Atskirti genialumą, kuris bus aktualus po daugybės metų, nėra lengva, o tai ir nėra pagrindinis tikslas. Kiekviena karta gyvena savo laikmečio iššūkiais. Kai kuriems filmams reikia laiko, kad suprastum jų tikrąjį potencialą.

Taip pat mūsų šiandienos favoritai nebūtinai bus įdomūs dar negimusiai auditorijai po kelių dešimtmečių. „Oskarai“ visada buvo laikmečio atspindys, o ne žinutė ateities kartoms. Be to, dauguma išvardytų režisierių filmų figūravo mažiau prestižinėse nominacijose. Įvertinimo sulaukdavo, nors iš istorinės perspektyvos jis neatrodo visiškai teisingas.

Politinis šou Kiek pamenu, „Oskarų“ ceremonija visada buvo labai politizuota. Dažnai laimėdavo filmai ne dėl kinematografinės vertės ar originalumo, o dėl politinio aktualumo.

Priklausydavo nuo laikmečio ir konkrečių metų. Yra buvę, kai laurus susišluodavo filmai Holokausto tema, karinės juostos, istorinių asmenybių biografijos, Amerikos užsienio politiką kritikuojantys filmai arba tiesiog Holivudo istoriją šlovinantis ir apie jo didybę primenantis kinas. Pastaraisiais metais karaliauja socialiniai filmai, tautinių ir seksualinių mažumų problematiką nagrinėjančios istorijos. Kiekvienais metais galima pajusti, kad dėl vyraujančio politinio ir socialinio fono lieka pamiršti eksperimentuojantys su kino žanru ar jo taisyklėmis režisierių darbai.

KINAS

Yra vienas pokytis, kuris erzina visus. Pati „Oskarų“ ceremonija politizuota kaip niekada anksčiau. Kiekviena aktoriaus ar režisieriaus kalba atsiimant apdovanojimą tampa politiniu pareiškimu ar perdėtu vertybių demonstravimu. Renginys virsta cirku, pradedant madų demonstravimu, žengiant raudonuoju kilimu, baigiant jausmingomis politinėmis kalbomis ant scenos. „Oskarai“ ne visada buvo tokie.

Pirmoji politinė kalba „Oskarų“ scenoje buvo pasakyta 1973 m. Tuo metu geriausio pagrindinio aktoriaus kategorijoje laimėjo Marlonas Brando, jis gavo „Oskarą“ už mafijos boso vaidmenį filme „Krikštatėvis“.

M.Brando boikotavo apdovanojimus ir vietoj savęs atsiimti statulėlės atsiuntė už indėnų teises kovojančią aktyvistę Sacheen Littlefeather. Tuo metu tai buvo neįprastas poelgis, ir dabar, žiūrint vaizdo įrašą, galima išgirsti publikos nepasitenkinimo balsus.

Tuomet „Oskarus“ daug kas suvokė kaip kino šventę, kurioje pasaulio problemos paliekamos nuošalyje. Nedaug kas drįsdavo priminti socialinius skaudulius. O 2018 m. ceremonijoje nuskambėjo tik dvi kalbos,

nesusijusios su jokiais politiniais pareiškimais. Kino industrijos atstovai per apdovanojimus dažnai tampa labiau panašūs į grožio konkursų merginas, kurios nori pasaulyje taikos ir kad visi būtų laimingi.

Retas iš jų išsiskiria saviironija ar elementariu realybės suvokimu.

Trūksta saviironijos Apie saviironijos trūkumą ir didelį apdovanojimų surimtėjimą byloja ir atsisakymas leisti komikams vesti ceremonijas ar pristatyti nominacijas. Dar ne taip seniai, maždaug prieš penkerius metus, britų komikas Ricky’s Gervaisas per „Emmy“ apdovanojimus juokavo ir dalijo patarimus, kaip reikia kalbėti atsiimant statulėlę: „Prašau, kalbėkite trumpai. Labai prašau, tik kalbėkite kuo trumpiau. Ypač jei nesate aktorius. Niekas nenori klausytis prodiuserių ir režisierių kalbų. Laimėdami neverkite, tai apgailėtina. Tai tik apdovanojimas. Ir atminkite, niekam nerūpi šis apdovanoji-

mas taip, kaip jums.“ Dabar tokie komikai į ceremonijas nekviečiami.

Nors, ko gero, nėra tokių kino mėgėjų, kurie neturėtų ką paburbėti apie neteisingus apdovanojimų sprendimus. Iš esmės „Oskarai“ gali suteikti visavertį džiaugsmą tik mažai daliai auditorijos. Žmonių, palaikančių filmus, kurie nelaimėjo, skaičius visada bus didesnis nei tų, kas laimėjo. Dėl to, kad pretendentų visuomet bus daugiau nei laimėtojų. Kita vertus, kad ir kokį nepasitenkinimą sukeltų „Oskarai“ ar kiti apdovanojimai, sunku paneigti, kad vis dėlto jie sutelkia dėmesį. Jeigu žiūrovų prie televizijos ekranų mažėja, tai diskusijos internete vis tiek netyla.

Neteisingi apdovanojimai gali suteikti tiek pat naudos, kiek ir teisingi. Kuo didesnė praraja tarp kino elito ir paprastų kinomanų, tuo daugiau įvertinimų kinui apskritai. Ne vienas sociologas pasakytų, kad kol bus dirbančių žmonių, bus ir norinčiųjų už savo darbą gauti įvertinimą. Kol bus Holivudas, tol bus „Oskarai“. O „Oskarų“ ceremonija bus svarbi tol, kol Holivudas bus pirmaujanti kino industrija pasaulyje.

29

DAILĖ

V.Balsio jubiliejinė monumentaliosios juvelyrikos paroda „Amžinasis laikinumas“ Klaipėdos koncertų salės pirmojo aukšto fojė.

V.Balsys: kažkada s v skulptūras Neringo s ...Prieš gerą dešimtmetį išsakytas sumanymas kol kas liko svajone. Bet per tuos metus menininkas eksponavo savo skulptūras Vilniuje ir Molėtų rajono Kulionių kaime, Florencijoje ir Kaune. Kol svajonės apie kopas išsipildys – juk jos pildosi, tiesa, – jubiliejinę klaipėdiečio skulptoriaus Vytauto Balsio kūrinių parodą „Amžinasis laikinumas“ iki kitų metų pavasario galima apžiūrėti Klaipėdos koncertų salės pirmojo aukšto fojė.

30

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Jeigu ramybės neduoda klausimai, kodėl parodos laikas toks ilgas ir kodėl ji surengta Koncertų salėje, patartina parodoje apsilankyti ir nerimas išsisklaidys. Pirma, taip galima realiai įvertinti skulptūrų mastelius ir įsivaizduoti numanomą jų svorį. An-

DAILĖ

Vytauto Petriko nuotr.

s vajojau eksponuoti o s kopose... tra, apsilankymas taps dvigubai maloniu susitikimu su dviejų menų mūzomis. Kartu ir pertraukos tarp koncerto dalių pasirodys labai jau trumpos, nes nespėta, nespėta pamatyti tų skulptūrų, jos tokios gražios, brangios, provokuojančios, atviros, bet truputėlį neaiškios, žinai, jau tie menininkai...

Jubiliejinė V.Balsio kūrybos paroda „Amžinasis laikinumas“ šių metų vasarą veikė „Parko galerijoje“ Kaune. Klaipėdoje ji surengta kuruojančios galerijos

pastangomis. Pasirinkęs tokią erdvę savo skulptūros darbams, V.Balsys pats juos instaliavo. Kita vertus, jo skulptūra iš „Rojaus sodų“ ciklo Koncertų salės fojė puošia jau kelinti metai („Rojaus sodai XIV“, 2004). Gausiai į parodos atidarymą rugsėjo 14-ąją Koncertų salėje susirinkusiai publikai „Parko galerijos“ vadovė Jolanta Gutauskienė išsamiai pristatė parodą, jos eksponatus taikliai pavadindama monumentaliąja juvelyrika.

Inventorizacija Bet kokia paroda, ne tik jubiliejinė, yra atskaitos taškas, kuris viena užbaigia ir kita pradeda. Dažniausiai. Kai per tam tikrą laiką sukurti darbai išsidėsto parodinėje erdvėje, tarp jų prasideda naujos sąveikos ir sąsajos, neretai ir konfrontacija. Bet kokiu atveju, jubiliejinė ekspozicija yra gera proga pasižvalgyti, kas nuveikta ► 31

DAILĖ

Reljefuose iš marmuro ir bronzos itin išraiškingai linijomis gys tekstūrą su figūrų apybraižomis.

Dukters paklydėlės sugrįžimas.

V.Balsys. Ieva. 2018. Granitas, bronza.

32

Ketvirtoj

DAILÄ–

jomis gysloto marmuro reljefuose V.Balsys subtiliai derina akmens

Viktorija.

Ketvirtoji diena.

TroĹĄkulys. 2018. Granitas, bronza, melchioras.

33

DAILĖ

per 35 kūrybos metus (apie gyvenimo metų skaičių nekalbame, jis V.Balsiui kažkaip nelimpa).

Vytautas gimė Klaipėdoje paskutinę 1958 m. dieną. Ketverius metus (1969–1973) mokėsi Vaikų dailės mokykloje (dab. Adomo Brako dailės mokykla), vėliau penkerius – Stepo Žuko taikomosios dailės technikume Kaune (dab. Kauno kolegija). Dar penkeri metai (1977–1983) prabėgo studijuojant skulptūrą Lietuvos valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija).

Pagaliau jaunas, gabus, daug žadantis skulptorius sugrįžo į gimtąjį miestą.

Klaipėda tuo metu jau turėjo susikvietusi gražų tokių pat jaunų, įvairių specialybių dailininkų būrį. 1984 m. Vytautas pirmą kartą dalyvavo granito skulptūrų simpoziume Smiltynėje. Klaipėdos skulptūrų parke buvo pastatyta jo „Legenda“, po dvejų metų parke atsirado kito simpoziumo metu sukurta jo kompozicija „Dvi mylimos“ (įdomu, kad 1986 m. simpoziume jis vienintelis atstovavo uostamiesčiui). Tuo pačiu metu Vytautas pradėjo dalyvauti bendrose parodose. Tai buvo parodos Klaipėdoje, kituose Lietuvos ◄

V.Balsys. Marija.

34

DAILĖ

miestuose, kaimyninėje Liepojoje, kiek tolėliau – Čekijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Pirmąją personalinę parodą jis surengė 1991 m. Klaipėdoje, po to penkios personalinės parodos Vilniuje (1995, 2000, 2003, 2013, 2015), Silkeborge (Danija, 2001), Lietuvos etnokosmologijos muziejuje (Kulionių kaime, 2012), Kaune (2019).

V.Balsio kūryba buvo pristatyta tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’2014“, o 2015 m. skulptorius dalyvavo X Florencijos bienalėje, tradiciškai vykstančioje Šv. Jono Krikštytojo tvirtovėje (Fortezza da Basso). Keturis beveik toną sveriančius darbus jis pats „per visą Europą“ nuvežė autobusiuku į Florenciją ir tapo pirmuoju bienalės dalyviu iš Lietuvos.

Be jau minėtų dviejų V.Balsio kompozicijų Skulptūrų parke, Klaipėdos universiteto miestelyje stovi jo sukurtas bronzinis Lietuvos ministro pirmininko Ernesto Galvanausko (1882–1967) biustas (2006).

Tai, žinoma, labai mažai, ir akivaizdu, kad kūrėjo potencialas jo gimtojo miesto viešosiose erdvėse neišnaudojamas. Kelis

skulptoriaus kūrinius po atviru dangumi galima pamatyti aplinkiniuose miestuose: „Potvynį“ (1989) prie Šilutės kultūros ir pramogų centro, o J.Basanavičiaus alėjos prieigose Palangoje – skulptūrą fontaną (metalas, granitas, 2008), kurio keturios vandens čiurkšlės primena pirmojo gėlojo vandens gręžinio kurorte šimtmetį. Nedaug Vytauto kurta ir antkapinių paminklų. Verta paminėti žurnalisto Vito Lingio paminklą Antakalnio kapinėse Vilniuje, vaizduojantį suglamžytą ir perplėštą ranka rašyto laiško lapą su inicialais (1994, bronza), ir Nepriklausomybės akto signataro Bronislavo Lubio antkapį iš norvegiško kvarcito akmens Plungės miesto kapinėse (2012).

Akrobatas Tikra tiesa, kad visas skulptoriaus talentas ir juodas darbas sudėti į monumentaliąją juvelyriką – mažosios plastikos (nors kai kurie darbai nustatytų jai standartų neatitinka, nes yra didesni) arba interjerinės

Tokia jo estetinė strategija – žengti iki pat slidžios gražumo-dailumo briaunos, tarsi akrobatui aštriai atvirai balansuoti ant jos. plastikos kūrinius. Galų gale ne taip svarbu, kaip juos pavadinsi. Įdomiau idėjų generavimo ir kūrybos procesas, autoriaus meninio mąstymo savitumas. Kiekvienas naujas skulptoriaus kūrinys, išvydęs dienos šviesą, įtaigiai reikalavo pratęsimo, papildymo, tolesnių interpretacijų. Taip daugėjo detalių, nuorodų, perkeltinių prasmių, užslėptų metaforų ir simbolių; atsirasdavo mini siužetai, emocionalūs esė, filosofiniai pamąstymai, kurie skleidėsi per medžiagų dermes (bronza, melchioras, metalas, granitas, travertinas, marmuras), per jų savybes (kietumas, lankstumas, tekėjimas, blizgumas, žvilgesys, matiškumas, tekstūros, atspalviai), per tikroviškų, iki siurrealizmo natūralistinių ir abstrahuotų formų sąveikas. ► 35

DAILĖ

◄ Savo ruožtu daugėjo galvosūkių.

Analogų tokiam kūrybos formatui mūsų dienomis nedaug, o gal ir visai nerasime.

V.Balsio kūrybos kelias – ne nuosaikiai tolygus judėjimas nuo vieno kūrinio prie kito, o proveržiai per vieną kūrinį į kitus.

Kažkas panašaus į patvinusią tamsią požemio upę, kuri, nuolat papildoma šaltinių, kupina dumblo ir gaivalo, kaip lavina šluoja viską savo kelyje, bet naikindama grynina – mintį, formą, plastiką, atskiria tai, kas gera, šviesu, nuo to, kas bloga, niekinga, juoda žmogaus būtyje. Tokia jo estetinė strategija – žengti iki pat slidžios gražumodailumo briaunos, tarsi akrobatui aštriai atvirai balansuoti ant jos (balansavimas Vytauto skulptūroms būdingas ir kompoziciniu, ir medžiagų požiūriais: svorio centro patraukimai, didelių formų kėlimas ant kuo liaunesnės vertikalės, aptakios, vizualiai slystančios atramos, nes kuo daugiau nestabilumo, tuo daugiau ir išraiškos). Ir tuomet, kai žiūrintysis jau pradeda girdėti savo galvoje pergalės trimitus „ar aš nesakiau, tai bus kičas“, menininkas trinkteli paskutinį formos-plastikos argumentą ir palieka visus it musę kandusius...

36

Sodininkas Apytikslė naujo etapo, kuris nesibaigia, pradžia sukasi apie 1995-uosius. Bet jei atidžiau pažvelgsime į pirmojo kūrybos dešimtmečio 1985–1995 m. kūrinių motyvus ir jų dar santūrokas improvizacijas, ruošimasis tam akivaizdus. Kadaise Klaipėdos paveikslų galerijos hole stovėjo įspūdinga jauno skulptoriaus kompozicija „Bučinys rytdienai“ (1987, tonuotas medis, LDM) – motinos ir kūdikio figūros, nestabili vertikalė, efemeriškas bučinys. Naršydama po internetą, viename Vytauto 2013 m. interviu radau jo žodžius apie kūrybines inspiracijas: „Pirmąjį ciklą „Rojaus sodai“ pradėjau kurti įkvėptas kelionės į Italiją. Pirmąsias tris skulptūras sukūriau per tris mėnesius – tiek stiprus buvo įkvėpimo jausmas gyvai prisilietus prie didžiųjų meistrų, tokių kaip Leonardo da Vinci ar Michelangelo, šedevrų.“ Kur kitur, jei ne toje šalyje, įkvėpusioje tiek atvirų menui sielų, galėjo kilti tobulo sodo elizijumo įvaizdis? Skulptorius iš esmės pakeitė jo tradicinę scenografiją, praturtino šiuolaikinio žmogaus egzistencinių baimių

ir abejonių motyvais. Jo soduose vienu metu veši visi būviai, grožis čia pat kinta, vysta, nyksta, atsigauna. Klasikiniai idealai trupa lyg iškorėjusio travertino gabalai, toskaninį orderį pakerta menkystė, fariziejiška kasdienybė subtiliai klesti, ir visa lėtai merdi po nevilties dulkių sluoksniu. 2001 m. 12-os kompozicijų „Rojaus sodų“ ciklas buvo lyg ir baigtas, bet kartą tapęs sodininku, supranti, kad tų plotų nebepaliksi. Tik pats autorius gali pasakyti, kiek iš tikro, 13, 14 ar dar daugiau, sodų yra jo žinioje.

Raštininkas Naujo ciklo „Laiškai“ pradžia sutapo su sąlygiška „Rojaus sodų“ pabaiga. Tiesą sakant, niekas ir nesibaigė. Formų ir metaforų požiūriu ramesnis, ne toks provokuojantis, labiau dekoratyvus ciklas kartais pasirodo gana skirtingo pavidalo kūriniais. Palyginimui galima prisiminti pirmąją, itin modernią, iš aliumininės vielos išpintą ažūrišką, gigantų laiptus primenančią kompoziciją „Laiškai I“ (2000) ir šioje parodoje eksponuojamus du

DAILĖ

naujausius darbus („Laiškai V“, 2016, marmuras, bronza; „Laiškai VI“, 2019, marmuras, žalvaris). Kūrinius daugiau ar mažiau jungia mintis apie žinią, kurią privalu rašyti, nešti, įteikti bet kokiu pavidalu, svarbu įtaigiai. Įdomu, kad 2016 ir 2019 m. kompozicijos beveik kinetiškos. Beveik, nes joms išjudinti nepakanka oro virptelėjimo, reikia žmogaus pastangų, kurios gali būti atlygintos mažais džiaugsmais – tyliu bronzinių lieknakočių nendrių ir plunksnų šnarėjimu, marmurinių rutulių ir pusrutulių karuseliniu sukimusi.

Tikra ar numanoma judėjimo sudedamoji plėtė kompozicijų prasmines ribas, bet tikra idée fixe tapo judėjimo / kitimo erdvėje iliuzijos kūrimas. To pasiekta „Troškulyje“ (2018, granitas, bronza, melchioras), „Nuodėmėse“ (2014, marmuras, bronza) ir „Ievoje“ (2018, granitas, bronza).

Vėl sodininkas Gal iš suvokimo, kad, net ir autoironiją pasitelkus, neįmanoma kaip niekur nieko išeiti iš to, kas taip ilgai ir skausmingai

buvo sluoksnis po sluoksnio tyrinėjama („Po rojaus sodų visada būna nuodėmė, o paskui jau bus pragaras... kai nebegalėsiu dirbti“), keleri metai nuo „Laiškų“ pradžios pradėjo ryškėti ciklo „Nuodėmės“ apybraižos. Išskirtiniu ciklo požymiu tapo reljefai iš marmuro ir bronzos. Itin išraiškingai linijomis gysloto marmuro reljefuose Vytautas, kaip koks ūkanotų klasikos laikų kamėjų raižytojas, subtiliai derina akmens tekstūrą su figūrų apybraižomis, iškilimais, gamtos sukurtas linijas pajungia savo kuriamai plastikai. Blizgesiu, skirtingais atspalviais marmurą papildantys bronzos, žalvario, vario intarpai suteikia reljefams „balsiško“ savitumo.

Bet grįžkime prie trijų minėtų skulptūrų, kurios, mano nuomone, parodoje turėjo sulaukti daugiausia dėmesio, kartu ir kontroversiškiausių vertinimų. Jos sukurtos ketverių metų laikotarpiu. Daugiarankė grakšti moters figūra „Troškulyje“, besistiebianti ant lengvai sulenktų kojų, balansuoja ir kartu veržiasi aukštyn, tarsi keliama ant galvos kerojančio medžio. Visa figūra,

rankos, kojos kietai ir tankiai apipintos prašmatniomis melchioro pynėmis. Nuo nepasiekiamų rankų tik žemyn liejasi gyvasis bronzinis vanduo, nemalšinamas troškulys stumia tik į priekį. Išraiškingas siluetas, juodo, iki blizgesio šlifuoto akmens, pinto ir šviesą sugeriančio metalo, auksu blizgančios bronzos dermės ryškina bendrą skulptūros dinamiką, sukaustyto judėjimo skirtingomis kryptimis trajektorijas.

Kompozicijos „Nuodėmės“ ir „Ieva“, priešingai, lyg juodosios bedugnės, siurbia erdvę į save. Abi yra tikras iššūkis – meistriškai apžaidžiant mūsų jusles, kuriant gal tariamo liejimo broko, gal 4D spausdintuvo programinių klaidų, gal nakties košmarų vaizdinius. Jokio moralizavimo.

Tiesiog gausiai susirinkusiems stebėtojams „iš arti“ pasakojama apie priežastis ir pasekmes, galimybes ir apribojimus, apie formų erdvėje begalybę, taigi ir apie kūrybos beribiškumą, apie nuolatinį augimą-kitimą-nykimą, tuštumą, kurios neįmanoma užpildyti, ir pilnatvę, kuri yra tik iliuzija. Taigi vėl apie rojaus sodus, kuriuose noksta visokiausi vaisiai.

37

DAILĖ

Trisdešimt pen k Prano Domšaičio galerijoje spalio pabaigoje atidaryta ir iki gruodžio 8-osios veikia tarptautinė paroda „Briedis kopose“ iš Rytprūsių krašto muziejaus Liuneburge (Vokietija) rinkinių. Praėjusiame „Durų“ numeryje buvo pristatyti parodoje eksponuojamų paveikslų ir grafikos darbų autoriai, iš dalies – ir Ludwigas Vordermayeris (1868–1933), Rytų Prūsijoje išgarsėjęs bronzinių briedžių skulptūrų kūrėjas. XX a. pradžioje skulptorius kelis kartus lankėsi Prūsų Lietuvoje, Nemuno deltoje ir studijavo bei eskizavo briedžius jų įprastoje aplinkoje. Tęsiame parodos pristatymą.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Pirmąjį pastatė Gumbinėje Iš Nemuno deltos į Berlyną su eskizų pluoštais ir darbiniu briedžio figūros modeliu sugrįžęs L.Vordermayeris pirmiausia atliko puikią viešųjų ryšių akciją – kai kur apsilankė su svarbiais vizitais ir išsiuntinėjo kolegoms bei kitiems reikalingiems asmenims kvietimus ateiti to briedžio 38

Parodą pristatė jos kuratorius, Rytprūsių krašto muziejaus direktoriaus pavaduotojas dr. Jornas Barfodas.

pasižiūrėti. Atrodo, kad į skulptoriaus dirbtuvę kolegos dailininkai traukė pulkais. Pasak L.Vordermayerio, per savaitę jis sulaukė 34 lankytojų, išgirdo prieštaringiausių nuomonių, nors apskritai

vertinimai buvę labai geranoriški. Lankėsi net šalies vyriausiasis girininkas Wrobelis, kuris organizavo (atrodo, neįvykusį) imperatoriškosios medžioklės turą į Tovelninkus (vok. Tawellnigken).

DAILĖ

n ki briedžiai (2)

Tarptautinės parodos „Briedis kopose“ atidarymas P.Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

P.Domšaičio galerijos archyvo nuotr.

Atėjo pasižiūrėti ir garsusis briedžių tapytojas profesorius Richardas Friese’ė (jo 1900 m. litografija „Briedis, saugantis savo teritoriją“ eksponuojama parodoje).

L.Vordermayeris labai džiaugėsi, kad didy-

sis R.Friese’ė nepagailėjo briedžio modelio apžiūrai dviejų pusdienių, net tris valandas draugiškai bendravo su autoriumi, tarp kitų detalių koregavo briedžio kaklą, suteikdamas jam daugiau išraiškingos jėgos.

„Jo korektūros buvo itin naudingos“, – pripažino skulptorius. Įtakingo R.Friese’ės įvertinimas buvo labai svarbus – juk pagal iš Gumbinės (vok. Gumbinnen, dab. Gusevas) kilusio dailininko modelį buvo nulieta bronzinė skulptūra garsiojo šešiolikaragio elnio, kurį imperatorius Vilhelmas II sumedžiojo Romintos girioje (vok. Rominter Heide) 1909 m.

Abu profesoriai – tapytojas R.Friese’ė ir skulptorius Peteris Christianas Breueris (nepamirškime, kad L.Vordermayeris buvo Klaipėdoje stovėjusio Borusijos paminklo autoriaus mokinys) – vienbalsiai patarė daryti briedžio skulptūrą kiek didesnę už natūrą, kad būtų tinkama stovėti po atviru dangumi, ne patalpose. L.Vordermayeris paklausė ir niekada to nepasigailėjo. Išėjo „tikras kolosas“, 2,20 m aukščio (1 ir ¼ natūros dydžio) gipsinė briedžio figūra.

Profesorius R.Friese’ė liko patenkintas, pamatęs, pasak jo, „gyvybei pavojingo dydžio“ figūrą: „Vordermayeris yra labai darbštus ir nuoširdus kūryboje, jis padėjo velniškai daug pastangų ir pasiekė savo.“ Teigiama, kad L.Vordermayerio didysis gipsinis briedžio modelis iš Berlyno buvo atgabentas į Marienbruchą (kartais nurodomi Tovelninkai). Bent jau 1910 m. balandį autorius planavo: „Šį mėnesį plauksiu laivu Šprė upe aukštyn, tada Oderiu žemyn iki Štetino, o jame krovinį perkelsiu į garlaivį Marienbrucho link.“ Pasak skulptoriaus, įveikti sudėtingą kelią prireikė daug pastangų ir „arbatpinigių“.

Birželio pradžioje girininkijos daržinėje modelį pastatė ant specialių bėgių, kad sunkią gipsinę skulptūrą būtų galima išstumti į lauką apžiūrėjimui. Kalbos apie menininko Berlyne sukurtą briedį greitai pasklido po apylinkes, sulaukta daug lankytojų, norėjusių savo akimis pamatyti tokį stebuklą.

Kelią atgal į Berlyną gipsinis briedis pakartojo spalio viduryje. Per vasarą taisytą ir tobulintą modelį L.Vordermayeris vėl parodė profesoriams R.Friese’ei ir P.Breueriui. Buvo padarytos paskutinės korektūros, nes reikėjo pagaliau atiduoti modelį į liejikų rankas. ► 39

DAILĖ

◄ 1911 m. vasarį Berlyno Frydenau rajone veikusioje Hermanno Noacko meno dirbinių liejykloje briedžio skulptūra buvo išlieta iš bronzos. Kurį laiką ji stovėjo skulptoriaus namų kieme. Žinoma, vėl visi norėjo skulptūrą pamatyti, sode nuolat būriavosi smalsuoliai. Tais pačiais metais briedis su pasisekimu buvo rodomas tradicinėje kasmetėje visos Vokietijos trofėjinių ragų parodoje.

1912 m. valstybinė krašto meno komisija nupirko skulptūrą, o kitais metais bronzinis briedis buvo pastatytas gražioje Gumbinės miesto Sandėlių aikštėje, netoli nuo tilto per Pisos (vok. Pissa) upę.

Antrasis atiteko Tilžei Sėkmė skulptorių paskatino tęsti briedžio temą. Antrasis L.Vordermayerio briedis buvo skirtas Karaliaučiui – kaip Prūsijos vyriausybės ministro pirmininko Otto Brauno dovana gimtajam miestui. Sumanymas nebuvo įgyvendintas nesutarus ar neradus vietos skulptūrai Karaliaučiuje, ir 1928 m. bronzinis briedis atiteko Tilžei (vok. Tilsit, dab. Sovetskas). Taip buvo išreikšta pagarba Rytų Prūsijos simboliui, sėsliam miškų masyvų gyventojui.

Po Antrojo pasaulinio karo bronziniai Gumbinės ir Tilžės briedžiai pateko į Kaliningrado zoologijos sodą. 1991 m. Gumbinės briedis vėl pastatytas dabar jau Gusevu vadinamame mieste. Po ilgų peripetijų 2006 m. į Sovetską „sugrįžo“ ir Tilžės briedis.

Praėjusio amžiaus trečiąjį dešimtmetį pagal 1911 m. L.Vordermayerio modelį buvo išleista nedidelio formato, maždaug 25 cm aukščio suvenyrinių bronzinių briedžių skulptūrėlių serija. Tikėtina, kad parodoje Klaipėdoje rodomas eksponatas yra būtent iš tos serijos.

Iš tikrųjų abu L.Vordermayerio briedžiai labai panašūs, tik Gumbinės briedžio galva pasukta į dešinę, o Tilžės briedžio – į kairę.

Tai tikroviškos, natūralistinės skulptūros pavyzdžiai. Svarbiausias ir, reikia pasakyti, tikrai nelengvas kūrėjo uždavinys buvo tikslus ir teisingas gyvūno anatomijos, proporcijų, judesio perteikimas, sukuriant kuo didesnį natūralumo įspūdį. Tais pačiais vertinimo kriterijais vadovavosi ir profesionalūs skulptūrų vertintojai, ir kolegos menininkai, ir ne mažiau reiklūs paprasti kaimiečiai. Šiuo 40

E.Schilke. Briedis žydinčioje pievoje. Drobė, aliejus. Rytprūsių krašto muziejus.

požiūriu L.Vordermayerio kūriniai yra būdingi XIX a. akademistinės skulptūrinės plastikos pavyzdžiai.

1914 m. gegužės 1 d. Karaliaučiuje buvo atidaryta pirmoji Kuršių nerijai skirta paroda „Kuršių nerija moksle ir mene“.

Parodą organizavo Karaliaučiaus meno sąjunga ir Goethe’ės sąjungos Karaliaučiaus skyrius, talkino B.Teicherto dailės salonas, o iš bilietų gautas pelnas buvo skirtas nuo audrų nukentėjusiems Rytprūsių žvejams ir jų šeimoms šelpti. Paroda vyko erdvioje ir modernioje, tik prieš metus prie Vrangelio bokšto atidarytoje meno galerijoje (arch. Friedrichas Lahrsas). Didžiausią beveik dviejų šimtų dailės kūrinių ekspozicijos dalį sudarė aliejiniai paveikslai, akvarelės, grafikos darbai. Parodoje buvo tik dvi skulptūros – du bronziniai briedžiai. Tikriausiai neverta net minėti, kad vieną iš jų parodai pateikė L.Vordermayeris.

Klasika iš Lazdynų Parodoje „Briedis kopose“ greta vaizduojamosios dailės darbų rodomi du taikomosios dailės eksponatai iš keramikos – kvadratinė plaketė (koklis) su smagiai risnojančiu

briedžiu ir labai kukli taurė, kurią taip pat puošia briedžio figūra. Abu dirbiniai buvo pagaminti Lazdynuose (vok. Lasdehnen, dab. Krasnoznamenskas, Kaliningrado sritis) praėjusio amžiaus 3–4 dešimtmečiais veikusiose keramikos dirbtuvėse.

Lazdynų keramika pas mus beveik nežinoma ir labai retai sutinkama. Kiek didesnis jos rinkinys saugomas Rytprūsių krašto muziejuje.

Lazdynai buvo nedidelis bažnytkaimis Mažojoje Lietuvoje, prie Šešupės upės. Šiandien tai visai netoli nuo Lietuvos sienos. Miestelis ypač išaugo ir įvairių verslų bei amatų vieta tapo XIX a. pab.–XX a. pr., kai pro jį buvo nutiestas plentas į Ragainę, siaurasis geležinkelis sujungė su Pilkalniu ir per Šešupę buvo pastatytas geležinis tiltas. Važiuojant tiltu, iš tolo buvo matyti 1874–1877 m. pagal architekto Friedricho Augusto Stullerio (to paties, kuris vadovavo Rietavo bažnyčios statybos darbams) projektą ant stataus Šešupės šlaito sumūrytos neogotikinės evangelikų bažnyčios 40 metrų aukščio bokštas. Miestelyje veikė Rudolfo Marschallo spaustuvė, kurios knygynėlyje buvo galima nusipirkti lietuviškų leidinių.

Iš Karaliaučiaus į Lazdynus 1905 m. atvykęs Wilhelmas Danielczickas kartu su dvaru įsigijo ir plytinę. Po Pirmojo pasaulinio

DAILĖ

karo Rytų Prūsijoje statybinių medžiagų, tarp jų ir plytų, poreikis buvo didžiulis, tad šeimos verslas sėkmingai augo ir pamažu įtraukė visą giminę. Plytinės savininko duktė Ema Danielczick baigė valstybinę profesinę keramikos mokyklą Bunzlau mieste (dab. Bolesławiec, Lenkija). 1932 m.

E.Danielczick kartu su savo drauge Renate Vesper, kuri, manoma, mokėsi keramikos garsiajame porceliano mieste Meisene, Lazdynuose įkūrė keramikos dirbtuves.

Raudonas molis (labai panašus naudotas ir Kadynės keramikos gaminiams) buvo imamas iš tėvo plytinei priklausančių vietinių molio resursų.

Abu L.Vordermayerio briedžiai labai panašūs, tik Gumbinės briedžio galva pasukta į dešinę, o Tilžės briedžio – į kairę.

Gana greitai keramikės suformavo savo stilių. Lazdynuose gaminami keramikos dirbiniai išpopuliarėjo visame regione ir dažnai buvo vadinami tiesiog „Lazdynų klasika“. Dirbtuvėse buvo gaminami įvairūs buičiai skirti nebrangūs praktiški indai: pietų ir kavos servizai, puodai ir puodeliai, dubenys, lėkštės, taurės, vazos ir vazelės. Indai dažniausiai buvo dengiami baltomis glazūromis ir dekoruojami stilizuotu melsvų rugiagėlių ar darželiuose pamėgtų dailiųjų auskarėlių motyvais, visada turėjo šviesiai mėlynus apvadus pakraščiuose. Dirbtuvėse taip pat buvo galima įsigyti žvakidžių, varpelių, mielų gyvūnų statulėlių ir figūrėlių, skirtų kalėdinėms prakartėlėms. Tarp kitų populiarių tradicinės Lazdynų keramikos dekoro motyvų buvo žvejų valtys kurėnai, žuvys stintos ir, žinoma, briedžiai.

Bendras darbas ir kūryba keramikos dirbtuvėse nutrūko 1939 m. dėl suprantamų priežasčių. Abi draugės ištekėjo ir išvyko iš Lazdynų. Hageno mieste R.Vesper tęsė keramikės darbą ir po Antrojo pasaulinio karo, vėliau perdavė dirbtuvę, ornamentų pavyzdžių sąsiuvinius ir didžiausią relikviją – originalų Lazdynų gaminių spaudą – savo mokinei. Taip tradicinė Rytprūsius menanti Lazdynų keramika įgijo simbolinį tęsinį iki mūsų dienų.

L.Vordermayeris. Stovintis briedis. 1929. Pagal 1911 m. modelį. Bronza. Rytprūsių krašto muziejus.

Bėgantis briedis. Maždaug 1935. Lazdynai, Rytų Prūsija. Keramika, tapymas. Rytprūsių krašto muziejus.

41

Kasdienybės proza ir pabėgimas AUTOPORTRETAS

Pokalbis su menininku R.Daukša Raimondas Daukša ‒ viduriniosios kartos menininkas, kaskart stebinantis žiūrovus savo išmone, originalumu, estetine pajauta bei glaudžia sąsaja su aplinka. Spalį galerijoje „Si:said“ Klaipėdoje Raimondas pristatė personalinę parodą „Bluebird“. Nors vizualiųjų menų lauke autorius dalyvauja beveik tris dešimtmečius, vis dėlto platesnei auditorijai jis mažai pažįstamas. Taigi neseniai atidaryta paroda buvo akstinas pasikalbėti apie kūrybinius užmojus ir procesus bei gyvenimą kurorte.

Skaistė MARČIENĖ

Kiti variantai – Naujausioje tavo parodoje „Bluebird“ lankytojai galėjo išvysti lengvojo automobilio kėbulą, aplipintą plunksnomis ir pūkais. Šalia – keli nedideli, iš tos pačios medžiagos pagaminti objektai. Kaip kilo mintis įžeminti mašinos atminimą?

– Pati galerijos erdvė pasufleravo sprendimą. Plunksnuotas, baltas automobilis buvu42

sioje mokyklos sporto salėje. Seniau matyta veidrodinė jos siena priminė apie gal čia buvusias baleto pamokas. Gulbės giesmė visais požiūriais.

– Atidarymo metu sakei, kad tai pomirtinė mylimos mašinos kaukė. Šioji yra tarsi automobilio tęstinumas, bet pati kaukė tęstinumo neturi. Paradoksas? Kiek tavo kūryboje yra paradoksų? Ar tęstinumas svarbus meno kūriniui, kūrybai, kūrėjui?

– Aiškaus vienareikšmio atsakymo kaip ir nėra. Bandau įvardyti savo kūrybą ‒ tai lyg kitokių, kitų variantų ieškojimas. Tiesiog įprasti daiktai netikėtai sužaidžia, išreiškia mano požiūrį į aplinką, kaip atsitraukimą,

nedalyvavimą. Bet gal tai ir pasiūlymas žiūrovams. Baigtis ‒ nebaigtis? Kūrinys visada turi baigtį ‒ sprendimą, kaip ir ši automobilio kaukė. Sprendimą, galintį pakeisti, suteikti variantų tolesniam tavo „tau“. Kalbu ne apie formą, o apie būsenas. Gal meno kūrinys gali turėti įtaką žiūrinčiųjų pasirinkimams: surasti ‒ nesurasti, koncentruotis arba ne, išlikti ‒ neišlikti. Paradoksalu, kad už viso to yra tęstinumas.

– Tavo kūryboje buvo kelerių metų pertrauka. Priešpaskutinė paroda „Sofizmai“ pristatyta bene 2016-aisiais. Joje persvarstei kultūrinę geografiją, turizmo rutiną ir vartotojiškumą. Kas lėmė atsitraukimą ir grįžimą prie kūrybos?

– Po gana intensyvaus kūrybinio laikotarpio, kai ištisai nuo ryto iki vakaro „sėdėdavau“ dirbtuvėje, sekė įprasta, gyvenimiška „proza“ ‒ „prosas“ ‒ „lygintuvas”. Grįžimą prie kūrybos inspiravo pati socialinė aplinka. Jai turbūt tiesiog atsibodo „lyginti“ ir išmetė mane į „second hand“. Iš ten ir socialinė kritika. Kodėl mane išmetė į „second hand“ ‒ aš taip stengiausi. Darbas „Sofizmai“ išreiškė kaip tik tą būseną ‒ uždarumą, laukimą. Vėl minkštas, nedūžtantis objektas, kurį gali „spardyti“, ‒ amortizuoja. Padarytas iš senų čiužinių taip, kad gali ištraukti vidinę dalį į išorę, bet tada nesinorėjo. ►

DAILÄ–

43

AUTOPORTRETAS

Viskas vyksta toli ◄ – Papasakok apie ankstesnį kūrybos etapą. Tada daugiau tapei, piešei, dabar dominuoja erdviniai objektai. Kokia buvo kūrybinio kelio pradžia?

– Kartą supratau, kad esu „0“ (nulis). Nepritapau tarp 1 (vieneto) ir 10 (dešimtuko).

H.Hesse’ės „Stepių vilkas“, J.D.Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, J.Updike’o „Kentauras“ ir dar tie „niekšeliai“ V. van Goghas su P.Gauguinu „uždegė“ jaunoje galvoje lemputę ‒ kokių 200 W stiprumo. Dabar jau yra „taupiosios“, turiu tokią. Aišku, tada tapiau, piešiau. Švietė 200 W lemputė (gal dešimt metų) ir to užteko. Po to perdegė. Tas laikotarpis (maždaug 1994‒1998 m.) buvo gana aktyvus ne tik kūrybiniu, bet ir kultūriniu požiūriais: tuomet Klaipėdoje aktyviai rodėsi menininkų grupė „Doooooris“, virė bohemos gyvenimas Baroti galerijoje.

Palangoje buvome įkūrę grupę „V.V.T.“ (Raimondas Daukša, Arvydas Šapoka, Arvydas Stonkus, Alvydas Kaštaunas) ‒ viskas vyksta toli. Sunkvežimiu iš vienos poilsinės į miesto biblioteką privežėme metalinių lovų, paklojome kaip priklauso – su čiužiniais ir baltais užvalkalais, ant sienos pakabinome A.Smetonos portretą su jo prakalba apie Palangos kurortą. Bibliotekos direktorė iškart išėjo atostogų, o bibliotekininkės gulėdavo tose metalinėse lovose pietų pertraukos metu. Buvo ir linksmų momentų. „Antilox“-ai irgi buvo linksmi.

– Kiek svarbi yra vieta, miestas tavo kūryboje?

– Visada norėjosi diskutuoti su savo erdve, miestu, žmonėmis. Akcijos, parodos ir buvo ta diskusija, kai norėjosi išjudinti, prisidėti, žvelgti be pykčio. Ne visada pavykdavo.

Kartą teko ką tik pakabintą parodą nusikabinti ir išsinešti. Galėjau palikti, būtų leidę, bet nebesinorėjo. Bet tai būdavo vienetiniai išlindimai iš dirbtuvės. Palėpė, stoglangis, krosnelė, sodas aplink, pavasaris, vasara, ruduo, žiema ‒ to visiškai užteko.

Vizitinė kortelė Raimondas Daukša (gim. 1962 m.) Vilniaus dailės institute 1992-aisiais baigė dailės pedagogikos mokslus. Nuo 1993 m. dalyvauja parodose. 1997–2002 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 2010-ųjų yra judėjimo „Antilox“ narys.

Gyvena ir kuria Palangoje.

44

– Kuo vadovaujiesi kūryboje? Kas pačiam svarbu joje?

– Lakoniška forma. Nemėgstu smulkių detalių. Svarbu vieta. Nuolat susirasdavau vietas – dirbtuves keistokose vietose, bet man jos patiko. Belikdavo kažką padaryti.

Vieta man lemia, kas bus toliau.

Metafizinis pabėgimas – Gyvenimas Palangoje turbūt yra gana izoliuotas, pasyvus, kalbant apie kultūrinį lauką? Ar netrūksta judesio? Kas paskatino judėjimo „Antilox“ (Mindaugas Špokauskas, R.Daukša, Eglė ir Darius Petreikiai, Meilė Sposmanytė) atsiradimą?

– Palangoje jauti mažo miestelio sindromą.

Jam norisi būti svarbiu, neturint jokios kultūrinės vizijos, noro keistis, daryti.

Negrįžtamai keičiama tik aplinka – kertant, užstatant. Neliko miesto dvasios. Kalbėjome apie tai parodoje „Nykstantis arealas“, apie vietos unikalumą, būtinybę ją saugoti. „Antilox“-ai ir atsirado kaip alternatyva visai tai neigiamybei, kaip mažo miestelio „sindromas“.

– Jauti poreikį pabėgti fizine ir mentaline to žodžio prasmėmis?

– „Pabėgimas“ visada buvo mano gyvenime. Įvairiomis formomis. Nuo „sėdėjimo“ dirbtuvėje iki dabar „varant” senu automobiliu Latvijos žvyrkeliais. „Pabėgimas“ geriau skamba, bet tai gali būti ir atsitraukimas, nedalyvavimas. Nesinori viso to sureikšminti, apie tai tiek daug kalbėta menuose, literatūroje, nuo Maxo Frischo „Štilerio“ iki Vladimiro Nabokovo „Lolitos“. Pabėgimas yra kažkokia metafizika, kažkas pirmykščio, kažkas asmeniško, neapčiuopiamo, džiaugsmingo ‒ tai, ką gali atrasti ir suvokti, ‒ kalbu apie kūrybą.

– Ir tradicinis klausimas pokalbio pabaigai: kokie kūrybiniai planai?

– Būtų neblogai grįžti prie tapybos.

Kūrinys visada turi baigtį – sprendimą, kaip ir ši automobilio kaukė.

Sprendimą, galintį pakeisti, suteikti variantų tolesniam tavo „tau”.

– Palangoje vizualiųjų menų kūrėjų – vos keli. Turbūt ir ne visi ten priima tavo kūrybą. Ar nesijauti vienišas? Ar nėra bendrystės, bendradarbiavimo poreikio? Ar kaip tik vienišaujant kurti produktyviau?

– Prieš tai užsiminiau apie „taupiąją lemputę“. Aišku, tai kvailystė, ironija. Kažkaip ne taip atrodytų kūrėjas, kuris šviečia kaip „taupioji lemputė“. Bet tokių yra, nes tai logiška (tu taupus ir ilgiau švieti). Čia ir iškyla klausimas, kuri geresnė? Bandau pasiūlyti „kaitriąją“, jie siūlo „taupiąją“. Būna nesusipratimų, bet šiaip viskas gerai. Gerai ir žvakės, ir prožektoriai.

– Tavo kūryboje vyrauja socialinio gyvenimo kritika: gyvenimas kurorte, tiksliau – pasekmės po vasaros sezono, automobilių fetišas. Ar tau svarbu reflektuoti gyvenamąją aplinką, ar tai tiesiog organiški komentarai, atsiradę savaime?

– Bandant pasakyti kažką savo, nori ar nenori atsiranda socialinė kritika. Pabėgimas – tai galėtų būti dar vienas parodos „Bluebird“ apibūdinimų. Automobilis – kaip pabėgimo bendrininkas: ten – kelyje ir čia – žiūrovams galerijoje.

R.Daukšos parodos „Bluebird“, surengtos galerijoje „Si:

oje „Si:said“, fragmentai.

AUTOPORTRETAS

Skaistės Marčienės nuotr.

45

Visai nieko GINTARO LAŠAI

Jurga Tumasonytė. Undinės. Apsakymai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019, 192 p.

Dainius VANAGAS

Yra tokia estetinė kategorija – visai nieko.

Dažniausiai taip apibūdinami kūriniai, kurie nėra tokie blogi, kad susilauktų priekaištų, bet ir ne tokie geri, kad būtų giriami.

Tokie kūriniai išsiskiria tuo, kad niekuo per daug neišsiskiria. Jie vertingi, tačiau jų vertė labai asmeniška ir nenuspėjama; jie įdomūs, bet jų įdomumas apgaulingas ir gali greitai išblėsti; jie atlikti kokybiškai ir profesionaliai, tačiau taip, kaip kokybiškai ir profesionaliai būna atliekamas vonios remontas – veikiau atitinkant nei pranokstant lūkesčius.

Visai nieko kūriniai puikiai tinka prastumti laiką. Jie jo, laiko, nesugadina ir neiššvaisto, net suteikia jam malonių pojūčių ir aktualumo; tačiau visai nieko kūriniai nepaverčia laiko atmintimi, neįrėžia jame ilgėliau išliekančio įspūdžio.

Tokie kūriniai pakankamai geri, kad jaustum pagarbą jų kūrėjams, norėtum perskaityti jų interviu ir susimokėti už kūrinį, ar net lauktum būsimų darbų. Tačiau ne tokie geri, kad skubėtum papasakoti apie juos draugui arba prisimintum prieš užmigdamas.

Jie pakankamai geri, kad priverstų kartą kitą nusišypsoti, ilgėliau susimąstyti ir pasigrožėti, bet ne tokie geri, kad leistų šiam geram jausmui užsitęsti.

Visai nieko kūriniai moka atkreipti į save dėmesį, jie puikiai naudojasi pamatinėmis žmogaus emocijomis ir poreikiais, sukuria intrigą. Tiesa, ši intriga nuosekliai slopsta, vis labiau atskiedžiama nerūpestingumo ir nuobodulio. Visai nieko kūriniams dažniausiai rūpi žmogiškumas ir tai, kad geras žmogus ne visada geras, o blogas – ne visada blogas. Ir kad viskas keičiasi.

Ir kad gyvenime būna visko, ir nieko čia nepadarysi.

46

Šiai kategorijai priklausantys kūriniai visuomet šaukiasi konteksto ir palyginimų.

Kaip lietuviškas – labai geras. Kaip debiutas tai pusė velnio. Kaip vakaro žiūralas – puikus variantas. Kaip už tokius pinigus – ką aš žinau, buvo galima geriau. Kitaip tariant, visai nieko kūriniai nėra tokie geri, kad išstovėtų ant savo kojų: juos vis reikia šiek tiek padrąsinti, stumtelti, įmesti į kontekstą. Bet kartu jie nėra tokie blogi, kad jų negalėtų išgelbėti tinkamai parinkti palyginimai arba kruopščiai apgalvotos vartojimo aplinkybės. Su visai nieko kūriniais skaitytojams ar žiūrovams tereikia pridėti visai nieko pastangų, ir tuomet rezultatas tampa daugiau nei patenkinamas.

Visai nieko kūriniai yra saugus ir patikimas komunikacijos būdas: jie retai laužo nusistovėjusius kanonus, aiškiai ir trumpai perteikia pagrindines idėjas ir yra lengvai prieinami platesnei auditorijai.

Bet ne. Yra daugybė visai nieko kūrinių, kurie laužo nusistovėjusius kanonus, patys painiojasi savo reiškiamose ideologijose

ir yra sunkiai prieinami net mažiausioms auditorijoms. Taigi ne, šis punktas netinka.

Visai nieko kūriniai kuria apgaulingą įspūdį, kurį galima apibūdinti taip: ir aš taip galėčiau. Tai, žinoma, netiesa, tačiau dažniausiai niekas nebando veiksmais pagrįsti savo skepsio, tad ir nesuteikia sau progos sužinoti, kaip smarkiai klysta.

Visai nieko kūrinių yra labai daug. Tai – pati populiariausia kūrinių kategorija. Ne be priežasties: jie turi labai aiškią visuomeninę funkciją – užpildo kultūrinį lauką, realizuoja saviraiškos poreikį, formuoja žanro ir kanono taisykles, kolekcionuoja ir skleidžia įtakas, tampa bendruomenes sujungiančiais klijais. Visai nieko kūriniai yra šiaudas, kurio griebiamasi, kai nebėra apie ką kalbėtis; tokie kūriniai kuria temas ir komentarų grandines, net išprovokuoja diskusijas, daug svarbesnes už pačius kūrinius, ir parengia dirvą kitokio kalibro kūriniams, kurie yra ne visai, o labai nieko.

Visai nieko kūriniai yra trumpalaikiai, jie nepatenka į vadovėlius ar svarbiausius kūrybinius almanachus, nebent kas nors labai užsispyrusiai dėl to stengiasi. Tai, beje, visai nieko kūriniams išeina į naudą, nes ilgaamžiškumas jiems tik pakenktų.

Mat kaskart vertinant juos iš naujo į paviršių iškiltų vis daugiau trūkumų; ir galbūt greitai iš visai nieko liktų tik nieko. Ne, tokiems kūriniams patinka trumpalaikiai blykstelėjimai, jie stipriausiai jaučiasi tada, kai ant scenos lipa tik kartą.

Visai nieko kūriniai teikia didžiulį malonumą būtent todėl, kad prie jų daugiau nebereikia grįžti. Jie nesistengia užlaikyti, nėra įkyrūs ir pretenzingi. Jie ramiai plaukia upės paviršiumi ir nesidaužo į krantus.

Visai nieko kūriniai žybteli lyg žaibas, tačiau jo neseka griaustinis. Po tokio kūrinio niekas nepasikeičia – nei viduje, nei išorėje.

Jis nekaltas tarsi neužtaisytas ginklas, tarsi peilis su rankenos storio geležte, jis nepavojingas, negali nei pernelyg pradžiuginti, nei perdėm užgauti.

GINTARO LAŠAI

Yra ir dar šis tas: visai nieko kūriniai priverčia jų vartotojus suabejoti savo vartojimo sugebėjimais. Juk kai žavimasi puikiu kūriniu ar bjaurimasi prastu, visą mąstymo erdvę užima arba žavėjimasis, arba bjaurėjimasis. Dažniausiai šios emocijos neturi nieko bendra su vertinamu kūriniu – veikiau su vertinančiu žvilgsniu ir jo estetinių normų atitikimu ar neatitikimu.

Puikūs ar prasti kūriniai stipriai sujaudina, aktyvuoja biologines, chemines reakcijas.

Jie nepatenka į mąstymo lauką, nes patys tampa mąstymo sąlyga ir prielaida.

O štai visai nieko kūriniai yra atsparūs kraštutinėms emocijoms. Jie neįžeidžia, bet ir nepakylėja; jie padeda išlaikyti distanciją ir kritiškumą, įdėmiai įvertinti savo estetinius polinkius, poreikius ir ydas. Galbūt visai nieko kūrinys iš tiesų yra net labai nieko. Galbūt būtent vartotojai yra tik visai nieko skaitytojai ar žiūrovai: pakankamai šaunūs, kad skirtų kūriniui laiko, bet nepakankamai įžvalgūs ir atviri, kad tinkamai jį įvertintų. O galbūt visai nieko kūrinys iš tiesų yra tiesiog nieko, bet vartotojai nėra pakankamai drąsūs ar kvaili, kad tai pripažintų.

Visai nieko kūriniai yra patys tikroviškiausi, jie tiksliai atskleidžia visai nieko žmogaus gyvenimą ir parodo jo visai nieko pastangas. Tokie kūriniai paskui save palieka abejingumo šleifą, ir tai, reikia pripažinti, yra nemenkas privalumas, mat abejingumas – dieviška būsena.

Jurgos Tumasonytės apsakymų rinktinė „Undinės“ yra visai nieko knyga.

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ x x x

x x x

balandžio pradžia žalia tik nuo TV perštinčiose akyse

sutraiškytos sraigių kriauklės o sakei, pirkim namą...

x x x

x x x

gegužio sniegas naktį nubiro neišsiskleidę žiedai

musė ant parašiuto!.. instruktorius sakė, išlaiko tik vieną

x x x

x x x

vėjas užverčia natų sąsiuvinį kalena gandrai

įgėlė bitė visai pamiršau skolą už liepžiedžius

x x x

x x x

birželio naktis kregždės lizdelyje ciepsi tamsa

laivas dalija upės vagą per pusę žiūriu atgalios

x x x

x x x

pajūry širdies formos akmenukas niekas neima

vasara per trumpa laiško iš tavęs taip ir nesulaukiau ►

Ričardo Šileikos nuotr.

47

GINTARO LAŠAI

x x x

x x x

x x x

◄ vakaro gaisai nenoromis užverčiu vaikystės albumą

rudens vakaras tarakonas vonioje – vis ne viena!..

šaltalankyje – paukščiai kruvinais pilvais sniegan nelaša

x x x

x x x

x x x

vasarinis vaiko batukas baloj ankstyvas ruduo

vos tik sutemsta iškart pas mane į lovą bambalis karšto vandens

kūčioms pakabinu užuolaidas su špokais – virtuvėj pavasaris

x x x

x x x

x x x

rudenio kopos – skruzdėlė velka šapą gal padėt, maže?..

laikrodis stovi prikelia varnų kranksmas geltonam kleve

sniegas taip spindi kad net apakina žiemos nematyt

x x x

x x x

x x x

prie marių į batą įsmigo kabliukas sužvejojo!..

šokoladas išgertas jis ir ji – į skirtingas puses

surinkit emocijas! psichologė padeda tuščią dėžutę

Živilės Dementavičiūtės / eFoto nuotr.

48

Gerasis dėdė GINTARO LAŠAI

x x x tau trūksta akies!.. motina moko dukrą megzti kojinę x x x gyvas paveikslas jaunos moters portretu ropoja skruzdė x x x Medūzos galva mitologijos knygą sklaidau su akiniais x x x žemėlapis eidamas vandeniu voras neskęsta x x x aš nebe tavo saldaininėj krūva blizgių popieriukų x x x tiek to – atleidžiu pro skylę užuolaidoj skverbiasi šviesa x x x vienai nakčiai ruošiasi visus metus amorfofalas x x x dievai pabaigai, kai nebus kur skubėti! šūkteli gidė

Alma Riebždaitė

„Man depresija“, – sakau įėjusi į kambarį vienoje lovoje gulinčioms mamai su seserimi. „Iš kur? Tu tokia aktyvi... Visur eini, judi...“ „Na, žinote, yra tokia depresija su šypsena, – sakau, – ir būtent ji man yra.“ Jos nusisuka ir vėl sulenda į savo telefonus.

Nerimstu: „Bet man tikrai depresija, visi požymiai atitinka.“ Tomis dienomis visam pasauliui paskelbiau, kad man yra depresija. Niekam nebuvo įdomu, net man pasidarė neįdomu.

Niekas nepaklausė, kaip jautiesi, gal tau kuo nors padėti ir panašiai.

Ir aš supratau, kad ta depresija man nereikalinga. Bandžiau ją išmesti, nepavyko.

Kaip bandžiau?

Mintyse pradėjau dainuoti savo mėgstamiausią mantrą „tirlimpompomtralialia“, išmečiau iš savo gyvenimo du kibirus šiukšlių maišų, nusipirkau vaisių ir daržovių, pradėjau gerti vitaminus, geležį, kalcį su vitaminu D, žuvų taukus ir kalį su magniu, nustojau prieš miegą klausytis muzikos visu garsu ir supratau, kad ištisai dirbti, o laisvomis minutėmis kiekvieną akimirką piešti arba rašyti – taip netinka. O aš jau galvojau, kad suradau tobulą gyvenimo būdą.

Einu per pavasarį, obelys žydi ilgai, šalta, ir kad kažkas vyksta, suprantu tik iš to, kad žiedlapių ant akmenimis grįsto takelio vis daugiau, – einu ir galvoju, kad nusivyliau, kad uždirbu daugiau, kad piešiu, kad galiu nusipirkti krūtą tačką, bet visa tai neteikia džiaugsmo.

Ne, tai netiesa, tai tik depresyvios mintys, iškraipančios tikrovę, sakau sau.

Šeima džiaugsmo neatnešė, laime nebetikiu. Va taip, toliau pamąstyk ir parašyk, ir tikrai sulauksi gero kabutėse rezultato. Šalta, kūnas dreba. Drebu kaip sušalęs gyvulys, drebu kaip gyvulys, ilgai merkiamas šalto ledinio lietaus rudens laukuose. Leidžiu sau drebėti, gyvuliai dreba ir nesuserga depresija, stresas išeina per kūno drebulį.

Parašiau N., kad man depresija ir kad man reikia pagalbos.

Skambina N. „Tai sveikinu, – sako. – Tavo depresija tikra ir graži, o mano, žinai, tokia nerimta.“ Pisau telefoną į sieną. Mūsų ryšys nutrūko tikrąja to žodžio prasme.

Nežinau, kaip jam tai pavyko, bet kažkada jis man davė absoliučios meilės iliuziją.

Prisimenu, mokiausi gal dešimtoje klasėje, sėdžiu ant laiptelių, o jis – žemiau manęs, ir glostau jam galvą, taip švelniai švelniai glostau. Labai ilgai glosčiau, ir skambėjo pasaka absoliučiais švelnumo akordais.

O kartą ėjau iš miestelio per miškus naktį septynis kilometrus namų link ir jis mane pasivijo dviračiu. Tai buvo absoliučiai nerealu, visiškas išsipildymas. Mes sėdėjome prie kažkokios fermos ir vienas kitą glostėme. Aplinkui sutemose orą karpė čirškaudamos kregždės.

Mes šokome klasėje, buvau prie jo prisiglaudusi ir visiškai ištirpusi. Visiškai. Šokome gal valandą. Paskui jis mane pradėjo vestis, mes užlipome kopėčiomis į mažytę kamarėlę, kur buvo paklotas čiužinys. Jis man numovė pėdkelnes, storas, mokyklines pėdkelnes. Buvau tokia apsvaigusi, kad net nesupratau, ar mes mylėjomės.

O paskui vieną rytą jis mane pasigavo prie mokyklos, nusivedė į savo klasę ir laižė tarpukojį. Jaučiausi nejaukiai, buvau nesipraususi. ► 49

GINTARO LAŠAI

◄ Išvažiavau mokytis ir mes išsiskyrėme.

Jis niekada manęs neieškojo, o aš jį ir jo žmoną sapnavau dešimt metų, kol išsapnavau, bet taip ir vaikščiojau, klydinėjau šitame pasaulyje su absoliučios meilės, meilės, kurios nėra, kuri neįmanoma, kurią reikia nužudyti, patyrimu. „Kartą mes baliavojome tavo bute, prisimeni, buvo ir tavo žmona, kaip ji tai leido?“ „Aš jos klausiau. Ji sakė, kad jai buvo gaila tų mergaičių.“ „Taip gaila, kad leido toms mergaitėms dulkintis su jos vyru?“ Vakarais neberandu muzikos, kuri man patiktų, niekas neskamba. Piešti noriu, bet negaliu. Su žmonėmis bendrauti sunku, nebepajėgiu jų klausytis, nors tu ką.

Ateina žmogus. „Žinok, šį vakarą aš tavęs nesiklausysiu.

Man išrovė dantį ir aš blogai jaučiuosi. Sėsk ir žaisk.“ Kraupstu nuo savęs. Stengiuosi neužduoti jokio bereikalingo žmones atidarančio klausimo. Neužduoti klausimo man sekasi sunkiai. „Žinote, prisipažinsiu, aš sirgau depresija, bet štai dabar jau esu pasveikusi.“ „Nežinau, kas man atsitiko, bet kažkaip susisuko galva, aš norėjau išgelbėti pasaulį, ir toks jausmas, kad neišgelbėjau savęs.“ Tyliu, bet žmonės man vis tiek kalba, ir aš kartais prabylu į mamą tokiais žodžiais: „Mama, meldžiu, išgirsk mane. Mama, dabar ne apie tave kalbam, dabar apie mane.

Prašau, mama.“ Rašyti irgi nebegaliu, jaučiuosi išdeginta. Iš niekur nebegaunu jokio gurkšnio.

Vieną rytą atsikeliu geros nuotaikos.

Girdžiu, kaip mama kalbasi su tėčiu. „O kodėl aš turiu sakyti tau?“ „Teisingai, mama, – komentuoju juokaudama iš koridoriaus, – puikiai, žmogus turi pats priimti sprendimus, būti savarankiškas.“ „Jei neklausysi patarimų, – sako tėtis, – gali pridaryti klaidų.“ „Tai kad nėra universalių patarimų, vienam tinka tas, kitam kitkas.“ Tėtis nutyla, mūsų ginčas nepiktas. „Tylėk, parazite, – atskrenda sesers balsas iš kambario, kur ji miega vienoje lovoje su mama, – vaiką pažadinai.“ Išties nepagalvojau apie vaiką.

Sakau: „Ačiū, žinau, kas esu, nereikia kartoti.“ 50

Parašo N. Jis apgailestauja, kad nemoku jo mylėti. Tai esą dėl to, kad jis NEPATOGUS. Man belieka galutinai kapituliuoti ir pripažinti tiesą.

Mano kalba pradeda strigti. Įtampa neslūgsta, bandau atsekti vidinį konfliktą. Įtampa pasiekia apogėjų: jaučiu iš širdies mušant bangą, kuri taip trenkia į galvą, kad aš kaip reikiant susvyruoju. Ir tai per dieną kartojasi dažnai. Suprantu, kad tai kažkas panašaus į panikos ataką, bet nepasiduodu.

Laikausi ramiai, nes žinau, kad nieko neatsitiks. Žinot tai žinau, bet jaučiuosi tokia pažeidžiama ir svyruojanti, net ir fizine tų žodžių prasme.

Jaučiuosi kaip padaras, kuris ką tik išsinėrė iš kiauto, yra visas minkštas, purus, odelė tokia plona, permatoma, jog matyti vidaus organai. Tai metas, kai norisi nuslinkti į pakraštį ir tūnoti, tūnoti ištisas dienas ir naktis. Ir daugiau nebematyti žmonių. Niekada! Įtampa vakarais tokia, kad nuėjusi į parduotuvę nejučiom pradedu sukinėtis alkoholio skyriuje. Nusiperku nealkoholinio alaus, o šiaip dažniausiai prisivalgau.

Akimirką net pagalvojau, kad įtampa apsikrėčiau nuo Nato Tvirkučio, bet dabar suprantu, kad ji mano.

Turiu stipriai prisiversti, kad atsikelčiau iš lovos, kambarys netvarkytas jau pusę metų. Apie tokius veiksmus kaip manikiūras ir pedikiūras net nekalbu. Skauda visą kūną.

Ir kaip tik tuo metu perku krūtą tačką, kurią visa virpėdama iš registrų centro nuvairuoju į servisą.

Liliputų cirkas tęsiasi. Damos numeris su šuniuku: šuniukas užsispiria ir nedaro to, ko nori dama. Liliputė jam neduoda nė kąsnelio. Šuniukas jau baigia numirti, bet yra labai užsispyręs ir vis tiek nedaro, ko prašo liliputė dama. Šunelis nežino, bet jo maža šuniška širdis taip trokšta to mėsos kąsnelio, kuris būtų nė už ką.

Užtektų vieno kraujo lašelio, nuvarvėjusio nuo sultingo mėsos gabalo, kad jis būtų išgelbėtas, bet šeimininkė negailestinga.

Jam nereikia daug, jis nėra išlepęs, vieno vienintelio lašelio būtų užtekę, kad jis būtų išgelbėtas. Šuniukas ėda. Šunelis vis dar svajoja apie vieną vienintelį išganantį rausvą lašelį, krintantį

nuo sultingo mėsos gabalo, ir todėl vis dar tebėra prisirišęs prie šeimininkės, vis dar tebežiūri į ją viltingomis padėrusiomis akimis. Guli paslikas ant grindų ir savo šuniškomis akimis sekioja šeimininkę kaip dievą. Jis vis dar tiki, kad šeimininkė, ji, ji vienintelė šeimininkė gali jį išgelbėti. Šeimininkė jam yra svarbi, vienintelė, galinti duoti lašelį nė už ką, bet šeimininkė neduoda. Arba tu darai, kaip noriu aš, arba. Šuniukas yra toks alkanas, jog ėda ir ėda.

Ir štai paskutinės šunelio akimirkos, dar truputis, ir jis bus palaužtas, ir taps šeimininkės amžinai. Jis jau ne cirko šunelis, artistas, o be šeimininkės išgyventi negalintis ligonis. Toliau šeimininkė bus jo išgelbėtoja, jis miegos vienoje lovoje kartu su šeimininke, ir viskas, ką daro šeimininkė, bus nuostabu, šūdai ir tie bus kvepiantys, o krenkštimas skambės kaip muzika ar emocinio artumo ženklas. Šuniukas ėda taip, kad vidaus organai nebeatlaiko, nuo įtampos viskas vibruoja, virpa, pradeda plyšti.

Ir štai šuniukas guli ant grindų, bet nedaro to, ko nori šeimininkė, kraujuoja, akys išsisklaidžiusios, girdėti silpna dejonė, šeimininkė jį paspiria, jau ruošiasi čiupti už sprando, neštis į savo guolį, kad šunelis šildytų jos gyvenimą... Visi cirko šuneliai yra skirti vykdyti savo šeimininkų nurodymus.

Paskutinę akimirką šuniukas vytuodamas atsistoja ir, palikdamas paskui save kraujo šliūžę, dviejų užpakalinių kojų jis nepavelka, savo sunkią subinę nuneša pas... o dangau, pas psichoterapeutą. Valio, cirko šunelis turi psichoterapeutą! „Labas, mama, buvau pas gydytoją, kažkas su virškinimo organais, reikės operacijos...“ „O ką tau tavo psichas bepasakė?“ Krūptelėjau. Pajutau baisų tikrovės niveliacijos pavojų, kai nebeaišku, kas yra kas, bet buvau pasiruošusi, mat ryte prieš tai buvo kilusi fantazija, kaip mano gydytoją artimiausi šeimos nariai pavadina psichu ir kaip aš jiems atsikertu. „Jis ne psichas, jis psichoterapeutas. Psichas yra Natas Tvirkutis ir kiti. Vadinkime daiktus tikraisiais vardais. Mes pasikalbėjome, ir tiek.“ Mama pasimuistė: „Tai kad jie...“ „Tu nori pasakyti, kad daugiau žinai ir išmanai už psichoterapeutą?“

GINTARO LAŠAI

Alma Riebždaitė. Bandymas nupiešti katinėlį.

Iš veido supratau, kad taip. Ji tai patvirtino ir žodžiais. „Bet žinai, jis baigė mokslus, daug metų dirba šioje srityje. Apie tavo širdies ir akių daktarą mes kalbame pagarbiai. Jis toks pat daktaras kaip ir kiti.“ Ji atrodė šiek tiek pasimetusi: „Tai kad... kad aš neištariu žodžio „psicho... psichoterapeutas.“ Dabar šiek tiek pasimečiau aš, ieškodama, kokius žodžius pavartoti. „O... o... „nervų daktaras“ ištari?“ Klausiu, nors žinau, kad tai netikslu.

Labiau noriu sakyti „emocijų“, bet, bijau, kad tai irgi bus per sudėtinga ištarti. „Taip, „nervų daktaras“ ištariu.“ „Ateityje prašau mano gydytoją vadinti pagarbiai.“

Sakau, nors esu tikra, kad jai ateityje tikrai išsprūs žodis „psichas“. Ji apsimes, kad netyčia.

Po pirmojo susitikimo su psichoterapeutu patyriau tikrą savo asmenybės dalių alasą, daviau joms vardus. Susitikau su Amžinai verkiančiu vaiku, aukštesnio lygio subasmenybe, kurią pavadinau Tamsiuoju balsu, Fantazuotoja ir Sužeistu žvėriuku, na, ir, žinoma, kartu buvau aš, keista būtybė, visa tai stebinti ir suvokianti. Į mano gyvenime atsiradusią psichoterapeuto figūrą jos visos reagavo skirtingai, net priešingai.

Labiausiai draskėsi, žinoma, Sužeistas žvėris. Jis draskėsi ir draskėsi, šaukė garsiausiai, visur matė pavojų ir buvo tikras, kad psichoterapeutas nori mane nužudyti.

Jis nuolat rinko įrodymus ir juos pateikinėjo.

Turėjo kažkas imtis priemonių, ir Tamsusis balsas Sužeistam žvėriukui pasakė: „Cypk, kiek nori, bet psichoterapiją turėsi praeiti.“ Sužeistam žvėriui mano viduje užeidavo priepuolis ir jis pradėdavo daužytis. Kantriai laukdavau, kol išseks ir nurims. Žinojau, kad reikia išlaukti.

Sužeisto žvėries atakos po truputį rimo ir silpnėjo.

Jeigu Sužeistas žvėris imtų vadovauti paradui, tapčiau paranojike. Ir, tiesą sakant, jis kartais visai sėkmingai suveikia, t. y. sugroja pirmu smuiku.

Pajutęs psichoterapeutą, pakilo Vidinis vaikas, jis jautė beribį skausmą, tiesė į naujai atsiradusią figūrą rankas, norėjo ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ pulti į gerojo dėdės psichoterapeuto glėbį ir papasakoti apie baisų jį skriaudžiantį pasaulį.

Vakarais vaizduotėje jis pasistatydavo gerojo dėdės psichoterapeuto ikoną ir verkdavo. Žiūriu į tą vidinį vaiką, na, ir leidžiu jam verkti. Žiūriu, verkia ir verkia, pasikūkčiodamas. Žiūriu toliau ir suprantu, kad jis gali verkti ir verkti ir tam niekada nebus galo. Jis gali verkti visą amžinybę ant kiekvienos pakampės.

Pagalvojau, kiek man metų, ir supratau, kad jeigu Vaiko nesustabdysiu, jis verks ir verks. O kas iš to, kad verksi ir verksi. Gerojo dėdės psichoterapeuto ikona nunyko.

Vieną rytą pabudo Fantazuotoja ir pradėjo vaizduotėje meiliai leisti laiką su geru ir švelniu psichoterapeutu.

Man tai niekada nepatiko, bet stebiu, žiūriu, ką ji išdarinėja, ir išgirstu iš tamsos išnyrant Tamsųjį balsą. „Gerai, mes tai aptarsime su psichoterapeutu.“ Fantazuojanti dalis pajuto įtampą, Fantazuotojai tie žodžiai labai nepatiko, ji susigūžė ir greitai nustojo dirbti savo juodą darbą.

Pagalvojau, iš kur ji, tikriausiai iš kūdikystės laikų, kai savo poreikius įpratau tenkinti vaizduotėje, o ne realybėje.

Sužeistas žvėris nerimo: „Tu pažiūrėk, čia viskas netikra. Kažkur nueini, šnekiesi, nėra jokių dokumentų, nieko, čia viskas netikra, apgaulė.“ Jis draskosi vis rečiau ir trumpiau, bet iš paskutiniųjų bando dirbti savo tamsius darbelius.

Pagaliau Sužeistas žvėris, padaręs išvadas, nutyla. „Jis tikrai tave norėjo nužudyti. Pūlinys sprogo, jis atvėrė tavyje žaizdą ir tam tavęs neparuošė. Taip, daktaras žino, kad tu nepradėsi psichuoti ir kitiems nieko nepadarysi, bet tavo širdis galėjo neatlaikyti.“ Skambina N. Parašau: „Atleisk, kad neatsiliepiu.

Psichoterapeutas su pašlemėkais, ypač su arogantiškais pašlemėkais rekomenduoja atsisveikinti visiems laikams. Rūpinuosi savo sveikata ir gydytojo nurodymų klausau.“ Natas Tvirkutis ir toliau nepaliauja man skambinti, bet aš jam daugiau nieko neturiu ką pasakyti.

52

Toksika Tadas ŽVIRINSKIS

Dabar daug rašoma apie toksiškus žmones.

Esą tai tokie individai, kurie nuodija kitų gyvenimus ir jokio vargo nemato. Psichologai išskiria apie dešimtį būdingiausių toksiškų žmonių bruožų. Baisiai susinervinau, nes bent aštuonis bruožus įžvelgiau savyje. Nieko nelaukdamas nuėjau pas savo psichologę ir pasidalijau nuogąstavimais. Ji ramiai išklausė ir tarė: – Ne, jūs nesate toksiškas žmogus. Toksiškas žmogus niekada nepripažintų toks esąs.

Pasijutau kiek nusivylęs, nes tokio atsakymo nenumačiau.

Grįžęs namo supratau, kad mane tiesiog apsėdo mintys apie žmonių toksiškumą.

Galvoje perkračiau savo artimųjų, draugų ir pažįstamų elgseną. Žinoma, dauguma jų – užkietėję niekšai ir menkystos, bet kad kuris ar kuri būtų tipiniu vaikščiojančiu nuodu?

Kažin... Nutariau atidžiau stebėti mane supančius žmones. Šūdas iš to stebėjimo išėjo. Darbe buvau pratęs dirbti, tad mano stebėjimai vis užsimiršdavo. Apie savo pasiryžimą ieškoti tipinių toksiškų žmonių dažniausiai prisimindavau darbo dienai pasibaigus.

O vakarais jau ne tas rūpėdavo. Ko gero, būčiau ir užmiršęs savo pasiryžimą, jei ne ryški šio mėnesio pilnatis. Plieskė taip, kad net pro naktines užuolaidas prasiskverbdavo. Mėnuliui esu jautrus, per pilnatį prastai miegu.

Darbe knapsėjau prie kompiuterio, nepadėjo net stipri kava. Artėjo devinta ryto.

Likus penkioms minutėms iki devintos, suskambo mano telefonas.

– Klausau.

– Aš noriu užsisakyti jūsų papildų.

– Prašom.

Na ir prasidėjo! Pirma, turėjau išklausyti išsamią ligos istoriją. Antra, skambinusi dama iki smulkmenų iškvotė mane apie jai rūpimų preparatų sudėtį ir kiekvieno komponento veikimą. Trečia, ji iškart pa-

reikalavo nuolaidos, nors niekada anksčiau pas mus nebuvo pirkusi. Mano bandymai įsiterpti ir neleisti pokalbiui nukrypti į lankas buvo bergždi. Taip praėjo trisdešimt minučių. Padėjau telefoną ant stalo ir nuėjau į tualetą. Grįžęs pridėjau ragelį prie ausies. Girdėjosi tylus dažnas šnopavimas.

– Ar pirksite?

– Ne! Neigiamą atsakymą patvirtino monotoniški pypsėjimai. „Ot k...!“ – pagalvojau, nors paslaugas suteikiau aš pats. Be to, nemokamai. Praradau pusvalandį gyvenimo.

Bet ar ji buvo toksiška? Biesai žino. „Reikia būt dėkingam už bet kokią patirtį“. Taip man kartą pasakė patirties stoka nesiskundžiantis nacionalinės premijos laureatas. Žvilgtelėjau laukan.

Vasaros saulės atspindžiai žaismingai žybčiojo priešais esančio pastato languose, giedrame danguje nardė džiaugsmingai spygaujantys čiurliai, o prieš vitrininį langą esančioje pievelėje kielių porelė medžiojo muses. Kiek tolėliau mirgėjo karpotojo beržo lapija, žydėjo ryškiaspalviai gvazdikai ir pūpsojo didžiulis rausvo granito riedulys.

Jo nerūpestingas grubumas aiškiai disonavo su aplinkine architektūra. Vasara skelbė gamtos brandos apogėjų. Kažkas čia buvo ne taip. Ilgai nesvarstęs ėmiausi darbo.

Lyg ir neblogai viskas sekėsi, bet į kaimynų biurą užėjo Kalėdų Senį primenantis dėdulė, nešinas lentomis. Nešulį jis paliko bendrame koridoriuje. Susidomėjau. Išėjau į koridorių. Čia atkreipiau dėmesį, kad lentos buvo kruopščiai nuobliuotos, net jų briaunos gražiai užapvalintos. Ir svarbiausia, jos maloniai kvepėjo sakais. Šešios.

Eglinės. Maždaug pusantro metro ilgio. Iš tokių lentų išeitų gražus suoliukas arba art nouveau stiliaus karstelis. Įtraukęs į plaučius malonaus spygliuočių aromato, trumpam išėjau į lauką.

Kaimyninio biuro mergina čia mobiliuoju telefonu su kažkuo bendravo angliškai. Jos nuolat suvalkietišku akcentu kartojamas „Jėsytyz!“ skambėjo itin komiškai. O mane už rankovės timptelėjo gal dešimties metų berniukas.

GINTARO LAŠAI

– Laba diena, ar jūs pažįstate mano tėtį?

Jo vardas Petras.

Kaip iš žemės išdygęs būtų! Apsidairiau: tik kaimynė su mobiliuoju tebekursuoja palei sieną. Kažkokia velniava. Atidžiai pažvelgiau į vaiką. Blondinas, kiek per storu tokio amžiaus vaikui kaklu. Balti marškinėliai su dviejų sukryžiuotų raktų piešiniu, melsvi džinsiniai šortai ir rusvos odinės basutės. Nieko ypatingo.

– Mano pavardė – Uolinis, nes tokia yra mano tėčio pavardė, – kuo ramiausiai dėstė man pyplys, ramiai žvelgdamas tiesiai į akis.

– Na, dažniausiai tėčių ir jų vaikų pavardės sutampa... – pagaliau suvapėjau nei šį, nei tą.

– Tai ar pažįstat mano tėtį?

– O tu pats pagalvok: iš kur aš galiu pažinti tavo tėtį?

– Jį daug kas pažįsta! Šis pokalbis, ši situacija ėmė nervinti. Jau norėjau klausti jaunojo Uolinio, iš kur jis čia atsirado – vienas be tėvų ar vyresniųjų priežiūros, bet atsidarė tolėliau esančio

odontologijos kabineto durys ir jose pasirodė kresnas barzdotas vyras. Jo veidas man buvo matytas, tik negalėjau prisiminti, kur ir kada.

– Sūnau mano, neklaidžiok pakiemiais vienas, ateik manęspi, čia tujen rasi žaislų irgi paveikslėlių!

Berniukas apsisuko ir nubėgo pas tėvą.

Kur, kur? „Manęspi“. Tavęspi. Pi-pi. Pilnatis.

Grįžau į biurą lengvai šokiruotas. Lentos tebestovėjo koridoriuje. Šešios. Eglinės.

Užjaučiamai palingavau galvą. Ne juokas tokie klientai per pilnatį... Na, bet nieko, nieko, darbas išlaisvina. Ėmiausi nebaigtų užduočių. Fone grojant lengvam džiazui, nė nepastebėjau, kad turiu klientę.

Griežto nordinio veido senjorė spigino mane šaltu žvilgsniu. Atsistojau ir pasisveikinau, vildamasis, kad čia ne ta pati, kuri mane pusvalandį kvotė telefonu. Damai aiškiai patiko, kad atplėšiau sėdimąją. Žvilgsnis sušvelnėjo, lūpų kampučiai vos vos pakilo.

– Norėčiau įsigyti „Fakitolio“. Turite?

– Taip, turime. Ir „Pochuino“ gavome. Jis kiek pigesnis.

– Ne, ne – man prašom „Fakitolio“!

– Kiek norėtumėt?

– Vieno, bet pirmiau patikrinsiu. Duokite man pakuotę!

– Patikrinsite?.. Kaip tai?..

Kol svarsčiau, ką ji turėjo omeny, senolė vikriai iš rankinuko išsitraukė aukso žiedą, parištą ant raudono šilkinio siūlo. Kairėje rankoje laikydama „Fakitolį“, dešine ji pakėlė žiedą-pakaruoklį – tiesiai virš pakuotės ir sustingo.

Biure buvo taip tylu, kad net nekaltas pirstelėjimas būtų nugriaudėjęs sprogimu. Ištįsusiu veidu stebėjau ant siūlo pakabintą žiedą, kuris sujudėjo ir iš lėto ėmė suktis ratu.

– Geras! – konstatavo, ir svambalą prarijo rankinukas.

Klientė susimokėjo ir aš ją palydėjau tradicine padėka su palinkėjimu: „Ačiū, kad pirkote, gero vartojimo.“ Tik „Laukiame sugrįžtant!“ nepridūriau. Tyčia. ►

Ričardo Šileikos nuotr.

53

GINTARO LAŠAI

◄ Lentos koridoriuje tebestovėjo.

Tebestovėjau ir aš, vis dar abejodamas, ar nesapnuoju. Vasaros saulės atspindžiai žaismingai žybčiojo priešais esančio pastato languose, giedrame danguje nardė džiaugsmingai spygaujantys čiurliai, o prieš vitrininį langą esančioje pievelėje kielių porelė medžiojo muses. Kiek tolėliau mirgėjo karpotojo beržo lapija, žydėjo ryškiaspalviai gvazdikai ir pūpsojo didžiulis rausvo granito riedulys. Jo nerūpestingas grubumas aiškiai disonavo su aplinkine architektūra.

Vasara skelbė gamtos brandos apogėjų.

Kažkas čia išties buvo ne taip.

Kadangi iškilus bet kokiai neaiškiai situacijai esu pratęs eiti miegoti, nuėjau išsivirti kavos.

Kol arbatinukas nepatenkintas burbuliavo, dar kartą susimąsčiau apie toksiškus žmones. Juk visi žinome, kad vaistą nuo nuodo skiria tik dozė. Tikėtina, kad panašiai yra su toksiškais žmonėmis. Vieniems jie – nemaloniausi tipai pasaulyje, gi kitiems – malonus ir trokštamas narkotikas. Kaip mano brangiausioji. Beje, kaip ji? Pasiilgau, reikia paskambinti.

– Alio?

– Labas, gražiausia Eurazijos moterie.

Kaip tu?

– Sveikutis, vargstu. Pilnatis, penktadienis, pašalpos... Pavargau. Ką tu?

– Žinok, tebemąstau apie toksiškus žmones.

– O Dieve!

– Taigi... Piktadarys toliau tedaro piktadarybes, kas susitepęs, tesusitepa dar labiau, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja...

– Hm...

– Kas vakarienei?

– Ėriena. Juk pats užmarinavai.

– Ak taip. Pasimatysim namie. Bučkis!

– Ate. Lentos koridoriuje tebestovėjo. Kaimynai, ko gero, jau baigė darbą, nes jų biure buvo tamsu ir tylu. Pasiėmiau mišku dar kvepiančias lentas. Visas šešias. Užsimečiau nešulį kaip Jėzus kryžiaus skersinį. Išėjęs į lauką trumpam stabtelėjau ir apsidairiau.

Vasaros saulės atspindžių priešais esančio pastato languose nebebuvo matyti, dangus apniuko ir čiurliai nutilo. Pievelėje ant nugaros gulėjo negyva kielė, jos kojos styrojo į dangų. Kiek tolėliau degė karpotasis beržas, gvazdikų neliko nė padujų, o didžiulis rausvo granito riedulys skilo pusiau. Ši vasara paskelbė gamtos brandos apogėjų.

Ir viskas, absoliučiai viskas čia pasidarė nebe taip.

54

Braškės Deimantė ŽUKAUSKIENĖ

Ji atvažiavo jau penktadienio popietę.

Galvojo, ilgiau pabus su tėvais, apžiūrės ūkį, tėvas telefonu taip gyrėsi, kad naujų obelaičių, vyšnių, persikų, nektarinų prisisodino. Oras vis šilo, maloniai gaivino pavasario vėjas. Dienos jau ilgos, o naktys trumpos, laukai žali, gėlynuose po truputį skleidžiasi margi žiedai, kažkur medžiuose girdėti paukščiukų smagus čirškimas. Dar pagalvojo, kad

būtų linksma pabraidžioti ežere, bet vanduo turbūt bus dar šaltas. Jau šiek tiek temo. Pasistatė mašiną prie namo, kaip visada į kiemą pirmas išėjo tėvas, parodė, kur nuvaryti mašiną, nes dar, žiūrėk, koks vaikėzas eis ir užsimanys padangas nuleist. Tada išėjo ir mama teisindamasi: dar kepa, dar per anksti atvažiavo. Nedažnai ji aplankydavo tėvus, todėl, kai jai kiekvieną kartą sakydavo: nuvažiuok iki parduotuvės, nupirksi ko saldaus, atsakydavo: noriu pasivaikščioti. Ji pastebėjo, kad viskas miestelyje keičiasi, ir nejučiom ėmė dairytis. Ji pajuto, lyg kažkas eina jai iš užnugario.

GINTARO LAŠAI

– Galvojau, paseksiu tave, ar tai tu, ar ne.

Atpažinti jį neprireikė nė minutės.

Kairėje akyje turėjo taškelį. Nors veidas buvo kažkoks kitoks – pilkas, išmėtytas smulkiomis dėmėmis, o aplink akis susikaupusios smulkios raukšlės.

– Gal padėt tau? Sunkiai neši.

– Taip, gali, tėvukai liepė nupirkt šio bei to, – toliau ji tylėjo, nes nežinojo, ką pasakyti.

– Tai dabar jau Vilniuj tik būni?

– Taip. Ten ir darbas mano. Ir dar mokausi.

– Aaa. O aš taip ir nebaigiau nieko.

Tik profkę šaltkalviu, bet taip niekad ir nedirbau pagal savo specialybę, – nusijuokė. – Kaip tau ten sekasi?

– Viskas gerai, neturiu kuo skųstis.

– Brolis pasakė, kad apsiženijai. Tai kiek čia jau laiko? – netikėtai paklausė.

– Metai jau.

– Atsimeni, kaip čia kaime apie tave kalbėjo. Jau tau tik kokio miestiečio reikia, niekas jai neįtinka niekada. Atsimeni, kai buvo Andrius prikibęs.

– Atsimenu, o kur jis dabar, ką veikia?

– Zonoj. Apvogė kelias parduotuves.

Gavo šešerius metus. Nors jis ne pagrindinis buvo. Andrius vėliau sėdo.

Ji nutilo. Bet norėjo būtinai kažko paklausti: – O kaip tu dabar? Ką veiksi?

– Noriu furos teises išsilaikyt. Brolis sakė, gal dar mašiną nupirks, ant savęs užrašys. Šiaip tai norėčiau ant reisų važiuot. Čia keli pasakojo, kad geri pinigai.

– Aha, aš ir tai girdėjau, – neturėjo ką pridurti.

– Tu į mane taip įsistebeilijai, klausk drąsiai, ko nori, atsakysiu.

Nebijok.

– Ne, aš nieko neklausiu. Ei, atsimeni, kaip prisirinkom pas kaimynus braškių. Galvojom, kad jie išvažiavę, o iš tikrųjų viską matė ir mus greit pas tėvus pristatė. Tu tada gavai lupt, o manęs į lauką ilgai neleido, – ji nusišypsojo.

Ir tą akimirką jis iš krepšio išėmė braškių maišelį.

– Žiūrėk, čia ne Kazlausko braškės, bet vis tiek. Čia tetos Liusės – nešiau mamai, ji liepė pririnkti šaldymui ar tai kažką virti norėjo, bet, ai, kitų nueisiu ir pririnksiu. – Dar pridūrė: – Ji daug turi braškių.

Ji kiek sutriko nuo tokio jo gesto, atrodo, net vieną akimirką pabijojo priimti tą nedidelį braškių maišelį, bet mintyse sugėdino save, paėmė ir įsidėjo į krepšį. Stovėjo sumišusi, stengėsi jam nusišypsoti.

Jis daugiau nieko nebepasakė, tik, atrodo, nuliūdo, susikišo sugrubusias rankas į striukės kišenes ir tyliai tarė: – Iki. Gal dar kada nors pasimatysime.

Rankos taip ir nepadavė.

Jie ėjo skirtingomis kryptimis ir tas ėjimas, kaip ir jų susitikimas, rodėsi, neturi tikslo.

Po kelių mėnesių jai paskambino mama. Sakė, vėl sėdo.

Ričardo Šileikos nuotr.

55

GINTARO LAŠAI

Dainius SOBECKIS

Pagaliau pasistačiau trobą. Dvišlaičiu stogu. Keleri metai bemiegių naktų, streso, alinančio darbo ir štai išaušo džiaugsmo diena. Ar ją būtų galima su kuo nors palyginti? Tarkime, su krikščionių dangaus karalystės samprata, kur Jėzus turi mums paruošti buveinių? Ne, ne ir dar kartą ne. Juk sunkiau pastatyti namą iš mūro blokelių ir betono nei dvasinę buveinę. Įsikėliau į trobą. Džiaugiausi gerą pusmetį. Gyvenau kaip kokioje sanatorijoje. Mane buvo užplūdusi palaimingos ramybės būsena. Tačiau vėliau sulig kiekviena diena mano entuziazmas ir džiaugsmas vis mažėjo.

Vieną dieną į trobą be mano sutikimo pradėjo atsikraustyti ir joje apsigyventi nuomininkai, kurie net nemokėjo nuomos mokesčio.

56

Nuomi n Pirmiausia į svetainę atsikraustė skruzdėlių kolonija. Pradžioje nusitiesė taką nuo vienos sienos iki kitos.

Pomidorų lapų nedėjau jų kelyje, kaip būčiau padaręs prieš metus, kad nukreipčiau jas nuo tako. Skruzdėlės dirbo savo darbus, nešiojo šapelius ir stebėjo mane. Įsitikinusios, kad jų nenaikinsiu, svetainės viduryje įkūrė skruzdėlyną.

Vėliau atsikraustė kariai tarakonai.

Jie savo baze pasirinko virtuvę. Ilgai nelipdavo ant stalo, kai matydavo

mane sėdintį prie jo. Tarakonų irgi nenaikinau, kaip būčiau padaręs prieš gerą pusmetį, tad jie įsidrąsino ir, kai valgydavau vakarienę, ateidavo prie manęs, o aš su jais pasidalydavau savo gėrybėmis.

Tada atsibaladojo velnio tuzinas pelių – visa daugiavaikė šeima, iš kurios neseniai bandė atimti vaikus katinų tarnyba. Iš pradžių jos šalinosi manęs, moliūgus ir cukinijas grauždavo tik naktimis, kai miegodavau. Neilgai trukus įsitikino mano geru būdu – buvau

i ninkai žiauriai nusistatęs prieš pelių spąstus ir jų neturėjau, nors ankstesniame gyvenime su pasimėgavimu atiduodavau katei spąstais sugautą pelę. Nuo tada mes kartu su pelių šeimyna svetainėje valgydavome pelėsinį sūrį, joms dar papjaustydavau rūkytų lašinukų ir žiūrėdavome žinias.

Tuomet į gyvenamąją erdvę įsiveržė žiurkės. Gerai, kad jų nebuvo tiek daug kaip pelių. Jos turėjo savo žvalgų spec. Tarnybą ir atvyko jau žinodamos, kad šioje troboje gera gyventi

visiems. Niekur geriau nerasi po Klaipėdos rajono saule. Ankstesniais metais būčiau panaudojęs nuodus, nuo kurių žiurkėms ima stigti oro viduje, tad išlekia į lauką ir padvesia.

Joms užleidau savo miegamąjį ir išsikrausčiau į darbo kambarį.

Kitą kartą į trobą atsikraustė trys benamiai šunys. Jiems irgi suteikiau gyvenamąjį plotą, atlaisvinau savo naujus darbo apartamentus. Atidaviau neatmenamais laikais likusius rūkytus šonkaulius iš šaldymo kame-

GINTARO LAŠAI

ros. Šveitė taip, kad net seilės varvėjo, o aš persikrausčiau gyventi į svetainę.

Paskiausiai be jokios baimės į trobą sugužėjo stirnos, kurios ir anksčiau sukiodavosi aplinkui. Joms paskyriau likusius obuolius rūsyje, kurie buvo suėsti pasigardžiuojant. Stirnoms palikau erdvės svetainėje, vis labiau suvokdamas, kad man vietos mano troboje vis mažiau ir mažiau...

Jau tuojau mane pradėsite laikyti jei ne šventuoju, tai bent paukštelių ir gyvulėlių pamokslininku. Ir jūs prasilenksite su tiesa.

Pagaliau supratau, kad vietos savo troboje nebeturiu, tad, kaip buvau apsirengęs, taip ir išėjau laukan. Ten sutikau praeinantį apiplyšusį bomžą, kuriam atidaviau originalių gamintojų drabužius iš piginės, o jis man – lazdą ir terbą. Tuomet nuogas, bet su lazda ir terba iškeliavau į mišką... Ir ką gi aš daugiau galiu padaryti, būdamas džainistu...

Ričardo Šileikos nuotr.

57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

Agnė KUGINYTĖ

xxx Žiū į bėgiko veidą mintis einančias per atlėpusias auskaruotas ausis. grandinę mažojo piršto storio ilgio ilgiausių kojų apvijusių kaklą galvoju kam šitiek aukselio, kas jei nepabėgs, pames, paslys, nepatogybė, sunkybė tokia, bijojau prie ekrano prigludus bijojau, kol sunėrus pirštus, delnais valtelę išskobus tavo kaklą, tavo ausį suguldžius įplaukiu į liniją auksinę dar sunkesnę

užtvankon daryti varlyčių daryti mane varlių karalaite. vėliau grūdau juos į didelę taurę liepiau atrodyt gražiai pasitaikius plokščiam tepiau dažais keisdama tapatybę: iš pilkai negyvo sutvėrimo į raudonjuodę sunkią gyvut gyviausią boružę jų buvo daug jos daužė dangų ir niekada neskrido. tai tęsėsi ilgai gal dešimt metų kol suauglystėje kažkas sušuko: jie viduje akmenys jau viduje užsislėpę todėl sakau gailiuosi atėjau prisipažinti dėl negalvojimo dėl proto stygiaus savyje.

– ar jau galiu eiti? xxx

lengvinanti aplinkybė vaikystėj nuskriaudžiau ir sužalojau daugybę jų: galandau nugaras keičiau kreidelėmis brūžinau iki įkaitusio spiegimo pradėjus priešintis (tepti pirštus) sviesdavau Nevėžio

58

kroviau drabužius metimui nemesk sakė bus tavo vaikams nesupratau ir sukroviau drabužius išeiginius. tokius vadiname nukatukatu, pasirodo, tas nukatukatu per amžius dviem kartoms: todėl plėšau jau trečio žurnalo puslapį suvedžiok skaičius nuspalvink edukuoti

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

vaikams kiek daug parodyti kiek daug parodyti: visi sąsiuviniai pieštukai flomasteriai visi ledų saldainių popieriukai batai makiažo priemonės vyriškas prieš dvejus metus pirktas šampūnas oi dar šitas anas kaipgi be to stoviu ir galvoju į naudą stoviu ir galvoju ateities kartoms

rūp -imas -estis noriu kad miegotum garsiai kai maudausi būna tavęs negirdžiu kartais taip būna per tyliai ir nežinau ar galiu jungti virdulį ir nežinau ar jį pralenksi garsiau garsiai gerai tu miegi tada einu mankštintis traškant sąnariams iškeliu koją traškant kitame kambaryje vėjo traškomoms durims tu nutyli taip anksti kodėl taip anksti kodėl tu nutyli keliuosi nuo žemės einu

einu ieškoti gyvybės ženklų kaip naujagimiui mama

lenk medį, kol jaunas jie nupjovė tują siekiančią penktą aukštą. nupjovė tują iki trečio aukšto. jos ketvirtas buvo gerai apgalvotas: spynos užsikirtimas liepsnos koridoriuje jeigu kas kada atsitiktų. tuja. išeitis tuja. ji turėjo specialias pirštines žieminę striukę apkaustytus batus reikėjo tik įsikibti ir šliaužti šliaužti iki sukaukšės pamušti batai. kaip dabar šliaužti kaip dabar įsikibti nėra į ką. tik per miegus žiū šypsosi ne liepsnos ne užsikirtus spyna. pratybos. užšokus neapskaičiavus svorio jėgų sukaukši ant žemės ir pažiūrėk tik pažiūrėk ateina jie. nupjovę tują siekiančią penktą aukštą. ateina žiūri. ta patį kartoja kiek kartų kartosim: lenkti ir šokti reikėjo. tu vėl išlaužei šakas. dabar jie nupjovė tują siekiančią penktą aukštą. nupjovė tują iki antro aukšto. jos ketvirtas.

Ričardo Šileikos nuotr.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Pagarbos dienos – Atkeliavo vėl lapkritis su kiaurai košiančiais vėjais, žvarbia dargana, šėmais rūkais. Šaltoka. Ilgimės saulės. Tačiau žmonių širdyse karaliauja vidinė šviesa. Juk lapkritis – pagarbos ir dėkingumo išėjusiesiems į amžinybę mėnuo. Širdies atminties vedami, skubame išreikšti pagarbą ir dėkingumą artimiesiems, kurių jau nėra šalia. Šviesūs prisiminimai ir taurus susimąstymas kiekvienam suteikia prasmės jo gyvenimo praeičiai, atneša santarvės dabarčiai, o kai kam sukuria ir rytdienos viziją. Toks jau žmogaus gyvenimo drobės audinys. Atmintis mūsų rankose, todėl turime grįžti prie jos, kad suvoktume ir iki mūsų uostamiestyje gyvenusių žmonių darbų prasmę, nusilenkti kūrybiškoms asmenybėms.

Senoji Klaipėda.

60

Jovita SAULĖNIENĖ

Šįkart prisiminkime nusipelniusius Klaipėdai architektą Herbertą Reissmaną, rašytojus Joną Žilių-Jonylą, Igną ŠeiniųJurkūną, muziejininkę Bronę LiktoraitęElertienę, tikėdamiesi, kad klaipėdiečiai vienaip ar kitaip pratęs pasakojimus apie jų gyvenimus, prikels iš užmaršties ir kitus vertus vardus.

Miesto veidui Pasivaikščiokime po miesto gatves bei gatveles. Ir apsidairykime. Paieškokime XX a. trečiame ir ketvirtame dešimtmečiais

Fritzo Kraushofo nuotr. Iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo

KULTŪROS ISTORIJA

s – laiko dovana statytų ir išlikusių pastatų. Tai pagal žinomų architektų V.Landsbergio-Žemkalnio, R.Steikūno, M.Songailos projektus išaugę statiniai, gražinantys Klaipėdos veidą. Bet tik retas kuris sieja pastatus su šių ar kitų architektų vardais.

Klaipėdos miesto ir jo krašto architektūroje ryškius pėdsakus įrėžė ir vokiečių architektas H.Reissmanas (1895–1961), gyvenęs Klaipėdoje 1923–1944 m. Jis dažniausiai paminimas tik kaip Thomo Manno vasarnamio Nidoje (1932) projekto autorius. Vis dėlto H.Reissmanas per 21 gyvenimo Klaipėdoje metus suprojektavo daugiau kaip 100 pastatų, kai kuriuos – drauge su architektu A.Nixdorfu, su kuriuo buvo įkūręs privačią projektavimo įstaigą. Tai buvo ne tik gyvenamieji namai ar užmiesčio vilos, bet ir svarbūs administraciniai statiniai.

Pagal H.Reissmano projektus pastatyta pedagoginio instituto pavyzdinė mokykla Dariaus ir Girėno gatvėje (1927), mūrinė dviejų aukštų klinika Puodžių gatvėje (1930), „Ryto“ spaustuvė (1926–1932), Vytauto Didžiojo gimnazija (1934), Klaipėdos elektrinės pastatų kompleksas (1938–1939), „Memeler Dampfboot“ redakcijos (1939) ir kiti pastatai.

H.Reissmanas dalyvavo ir XX a. ketvirtajame dešimtmetyje organizuotame lietuvių katalikų antrosios bažnyčios statymo konkurse. Tarp 24 konkurso dalyvių buvo premijuotas ir H.Reissmano projektas, tik dėl aneksijos liko neįgyvendintas.

H.Reissmanas – Klaipėdos miesto biografiją savo darbais praturtinęs menininkas. Jo projektuoti pastatai iškilūs, stilingi, puošiantys uostamiestį. Pasak architektūros istoriko Jono Tatorio, šis architektas kūrė „iš pradžių tėvynės stiliumi, buvo paveiktas ekspresionizmo, vėliau propagavo racionaliosios-konstruktyvistinės architektūros idėjas, nesvetima jam buvo ir liaudies architektūra“.

H.Reissmanas buvo visapusiška asmenybė. Jis tapė akvareles, rašė straipsnius architektūros klausimais, skaitė paskaitas.

1924 m. savo kūrybos darbų parodą suren-

gė garsiajame R.Shmidto knygyne Biržos gatvėje.

Ar neturėtų šio Klaipėdos miesto meninio veido ir charakterio kūrėjo vardas būti įamžintas?

Diplomatų įnašas Nemažai lietuvių rašytojų reiškėsi ne tik kaip kūrėjai, ne vienas iš jų ėmėsi ir diplomatinės veiklos. Vieniems sekėsi geriau, kiti į istoriją įrašyti ne itin gerais darbais.

Klaipėdoje ypač reikšmingu jai istoriniu metu bene aktyviausiai kaip diplomatai pasireiškė du rašytojai. Tai J.Žilius-Jonyla (1870–1932) ir I.Šeinius-Jurkūnas (1889–1959), stengęsi, kad Klaipėda atitektų Lietuvai, ir aktyviai kūrę lietuviškumo tradicijas mieste. Abu kurį laiką dirbo buvusioje Klaipėdos krašto gubernatūroje.

Tad praverkime jos duris ir prisiminkime jų kūrybinę veiklą.

J.Žilius-Jonyla buvo turtingos biografijos asmenybė – kunigas, rašytojas, poetas, vertėjas, valstybės veikėjas, ilgai gyvenęs JAV. 2020 m. minėsime šio tipiško XIX a. pab. – XX a. pr. inteligento šviesuolio, išsimokslinusio Ciuricho, Berlyno universitetuose, 150-ąsias gimimo metines. Tikėkimės, jog ta data nebus pamiršta. Juk Klaipėdai, kurioje jis gyveno 1921–1932 m., J.Žilius-Jonyla labai nusipelnęs.

Jis į Klaipėdą atvyko kaip Lietuvos atstovas Klaipėdos kraštui, turėdamas užduotį ruošiamam 1923 m. sukilimui organizuoti tinkamą atmosferą ir jį laimėjus išlaikyti Lietuvos deramus santykius tiek su miestą valdžiusiais prancūzais, pirmiausia – prancūzų prefektu G.Petisne, tiek su miesto gyventojais. Ši jo misija įdomiai atskleista I.Simonaitytės premija įvertintoje A.Eidinto knygoje „Pūga prie Mėmelio“ (2016). ►

Architektas H.Reissmanas.

I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Rašytojas J.Žilius-Jonyla.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.

61

KULTŪROS ISTORIJA

I.Šeinius-Jurkūnas su 2-osios lietuvių konferencijos dalyviais Stokholme. 1917 m.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Rašytojas I.Šeinius-Jurkūnas. Maždaug 1930 m. ◄ Kitas J.Žiliaus-Jonylos svarbus veiklos etapas atsiveria jam tapus Klaipėdos gubernatoriumi 1925–1926 m. Pasakojama, kad jis buvęs puikus oratorius, todėl jo kalbos tiek Joninių švenčių metu ant Rambyno kalno, tiek kitur uždegdavusios klausytojus. O kur dar J.Žiliaus-Jonylos kūrybinė veikla bei ne mažiau svarbūs jo ryšiai su kitais rašytojais, kuriuos jis įtraukė į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą. Deja, tuo nesidomima ir daugumai klaipėdiečių apie tai nežinoma. Būdama kartu su Jūrų kapitonų asociacijos kapitonais, susirinkusiais pagerbti kapitono L.Stulpino Kopgalio kapinaitėse, kur palaidotas ir J.ŽiliusJonyla, visada pasijuntu nesmagiai, kad ši kilni asmenybė nepelnytai pamiršta. Gerai, kad nors miestiečių iniciatyva sutvarkytas J.Žiliaus-Jonylos kapas, o jūrų kapitonai ir L.Stulpino gimnazijos moksleiviai uždega ir jam atminimo žvakę... Turėkime vilties, kad iki J.Žiliaus-Jonylos 150-ųjų gimimo metinių daugiau atskleisime jo darbų klaipėdiečiams.

Mūsų pagarbos nusipelno ir žinomas romano „Kuprelis“ autorius I.ŠeiniusJurkūnas (1889–1959), dirbęs Klaipėdos krašto gubernatūros spaudos patarėju 1935–1939 m. Per tuos ketverius gyvenimo Klaipėdoje metus jis nuveikė stebėtinai daug. Nemaži I.Šeiniaus-Jurkūno nuopelnai Klaipėdos uostui, stiprinant Lietuvos kaip jūrinės valstybės įvaizdį, organizuojant 62

Jūros šventę. 1936 m. jis buvo Jūros dienos komiteto pirmininkas, parašė akademinio jaunimo priesaikos jūrai žodžius („Ties Tavim susikaupęs aš pergyvenu Tavo didingą grožį, jaučiu krūtinėje Tavo visados jauną jėgą...“). I.Šeinius-Jurkūnas Irvio Gedainio slapyvardžiu 1938 m. išleido knygą „Kas tu esi, lietuvi“, kurios tikslas – žadinti lietuvių patriotiškumo jausmus.

I.Šeinius-Jurkūnas Klaipėdoje aktyviai įsitraukė ne tik į diplomatinę veiklą, jis aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame kultūriniame gyvenime: buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, vienas iš „Rotary“ klubo steigėjų ir sekretorius, Turizmo draugijos Klaipėdos skyriaus valdybos narys, įkūrė ir kurį laiką redagavo dienraštį „Vakarai“. Nepamiršo ir kūrybos.

Klaipėdoje parašė novelių rinkinį „Aš dar kartą grįžtu“ (1937), vaikystės atsiminimų knygą „Tėviškės padangėj“ (1938), komediją „Diplomatai“ (1937), kuri buvo pastatyta Klaipėdos dramos teatre 1939 m. Tai tik rašytojo darbų registras, už kurio slypi kūrybinga šio žmogaus dvasia.

1989 m. I.Šeiniaus-Jurkūno atminimui skulptoriaus Arūno Sakalausko sukurta memorialinė atminimo lenta pakabinta Herkaus Manto gatvėje ant namo, kuriame jis gyveno. Tuo ir baigėsi rašytojo, diplomato gyvenimo ir darbų įamžinimas Klaipėdoje. Ar ne per mažai?

Miesto dvasiai B.Liktoraitė-Elertienė (1921–2007) – aktorė, Klaipėdos kraštotyros muziejaus mokslinė bendradarbė, vėliau – direktorė,

Muziejininkė B.Liktoraitė-Elertienė.

I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

pedagogė. Dirbusieji kartu su šia Klaipėdai bei jos kraštui atsidavusia asmenybe ar artimai ją pažinojusieji atrištų didžiulį jos nuveiktų darbų ryšulį, atskleistų šios darbščios asmenybės žavesį. B.LiktoraitėElertienė paliko mums, klaipėdiečiams ir klaipėdiškiams, didžiulį dvasinį palikimą.

Dėkingi. Čia tik išvardysime keletą šios ilgametės Kraštotyros muziejaus direktorės prasmingos veiklos faktų: įsteigė muziejaus filialus Klaipėdoje, Nidoje, vadovavo archeologiniams Girkalnių, Slengių senkapių kasinėjimams, parašė maždaug 200 straipsnių istorijos, etnologijos klausimais, jos dėka miesto parke išsaugotas Adomo Brako sukurtas paminklas sukilėliams, kurį norėta susprogdinti...

Taigi, ar šių minėtų asmenybių darbai nėra didžiulė dovana Klaipėdai?

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8