Durys 2019 07

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2019 LIEPA / Nr. 7(67)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2019 liepa / Nr. 7(67) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2019 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. Festivalis „TheATRIUM“: ieškojimai, atradimai ir kritika

4

MUZIKA Žaneta SKERSYTĖ. Smuikininkė J.Voludskytė: įkvėpimas – tik žarija, o kad uždegtum laužą, reikia padirbėti 14 KULTŪROS MARŠRUTAIS Danutė PETRAUSKAITĖ. Gdanske – baltiečių solidarumo akcija

17

Regimantas GUDELIS, Laima DROMANTAITĖ. Klaipėdos universiteto choras – pirmąkart tarptautiniame konkurse

20

Ugnė ŠALTENYTĖ. Nidą ir Los Andželą sieja ne tik paplūdimiai

26

Skaistė MARČIENĖ. Projektų erdvių festivalyje Berlyne

29

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. (Ne)trapi menininkė ir tūkstančio kvadratų siena

34

Virginijus KINČINAITIS. Meno fortai

40

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2019 4 psl. – Projektų erdvių festivalis Berlyne. Donato Jankausko-Duonio instaliacijos „Statybininkai“ (2019) fragmentas. Piotro Pietrus nuotr.

ŽURNALĄ REMIA

KINAS Aivaras DOČKUS. „Netflix” pergalės konvejerinės konkurencijos srautuose

44

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Recenziją gali parašyti bet kas

48

Nijolė KEPENIENĖ. Jausmų išnaros ir labai gyvas asiliukas

49

Dainius SOBECKIS. Išganytoja

51

Alma RIEBŽDAITĖ. Švelninančios aplinkybės

53

JAUNŲJŲ KŪRYBA Vytas ČEPULIS. Draugai

56

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Viešbučių reklama senojoje Klaipėdoje

60 3

TEATRAS

Festivalis „The A ieškojimai, atra d Klaipėdos dramos teatre birželio 2–16 dienomis vyko trečiasis tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“, o gegužės 21–26 dienomis pirmą kartą uostamiestyje buvo pristatyta jo lietuviška vitrina, kurios metu žiūrovai ir pusšimtis kviestinių prodiuserių iš įvairių užsienio šalių turėjo galimybę susipažinti su įdomiausiais pastarųjų metų lietuvių teatro pastatymais.

Formuojasi graži tradicija, kad pasibaigus festivaliui būrelis teatrologų susirenka į apskritojo stalo diskusiją aptarti renginio, pasidalyti mintimis, iškelti problemas. Šiais metais diskusijoje dalyvavo ir savo nuomonę apie festivalio lietuviškąją ir užsienio programas išsakė teatrologai Petras Bielskis, Jūratė Grigaitienė, režisierius Ramūnas Kaubrys, kultūros apžvalgininkė Sondra Simanaitienė ir teatrologijos studentė Evelina Zenkutė.

Trečiojo tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ atidarymas Klaipėdos dramos teatre: Alice Phoebe Lou ir grupės (Vokietija) koncertas.

4

TEATRAS

e ATRIUM“: a dimai ir kritika „Vinies“ nesurado

P.Bielskis (P.B): Šių metų Klaipėdos teatrinis pavasaris suskilo į dvi vitrinas: lietuviškąją ir tarptautinę. Visi Lietuvos teatrai festivalyje galėjo bendrauti su užsienio ir šalies vertintojais, plėsti tarpusavio ryšius.

Klaipėda kaip lygi nesidrovėdama atsistojo greta pasaulinio lygmens miestų. Į Lietuvą ateina Graikijos, Lenkijos, Belgijos, Čekijos, Prancūzijos, Vokietijos, net Korėjos kultūra.

S.Simanaitienė (S.S.): Lietuviška vitrina šiemet atvėrė erdvę žiūrovams patirti didįjį teatrą, o užsienio programoje buvo labai daug mažų nišinių, subtilių dalykų. Kažkokio vieno didžiulio įvykio, kurio laukėme galbūt iš lenkų, vis dėlto nebuvo. Uždarymo koncertas galėjo būti tas pagrindinis akcentas, tačiau tai jau ne teatras. Įdomu, kokius spektaklius nupirko beveik pusšimtis užsienio prodiuserių, nes lietuviškoje programoje dominavo žodingas teatras, išskyrus kelias alternatyvas – Apeirono „Stabat Mater“ (rež. E.Kazickaitė), Beno Šarkos pasirodymus. Skirtingai nei užsienio programoje, kurioje buvo mažai žodžių, tekstas paprastas, o trukmė apie valandą.

R.Kaubrys (R.K.): Prieš metus „TheATRIUM“ festivalyje mačiau lenkų spektaklį apie P.P.Pasolinį. Jis paliko be galo didelį įspūdį. Ir į šį festivalį ėjau su viltimi, kad pamatysiu kažką panašaus, tačiau tos „vinies“ nesuradau. O į lietuvišką programą iš pradžių žiūrėjau gana skeptiškai, bet dabar esu įsitikinęs, kad tai labai geras sumanymas, kurio reikia Klaipėdai. Gyvenimo tempas toks, kad mes retai turime galimybių susipažinti su šiuolaikiniu lietuvišku teatru, jo naujovėmis, meninėmis tendencijomis.

Lietuviška vitrina padarė gerą įspūdį, nekantriai jos lauksiu ir kitais metais. Užsienio

„Late Night“ (rež. A.Papoulia, Ch.Passalis, Y.Valais, „Blitz Theatre Group“, Graikija).

programa atrodė silpnoka. Suprantu, kad viskas priklauso nuo finansavimo, tačiau gal tada geriau pakviesti mažiau spektaklių, bet tikrai profesionalių ir aukšto meninio lygio, nei daug, keliančių nemažai klausimų. Todėl norėtųsi sužinoti, kokie buvo atrankos į festivalį kriterijai.

S.S.: Šiais metais į renginio programą žiūrėjau kaip į festivalio meno vadovo Gintaro Grajausko pasirinkimus. Suprantu, kad sprendė ne jis vienas, bet festivalio pradžioje Akvilės Melkūnaitės organizuotas kaimyniškas susitikimas su G.Grajausku mane nuteikė tokiam žvilgsnio fokusui. Europos saulėlydžio pajauta, saviironija, mokymasis mirti gražiai, mažosios istorijos – visa tai atradinėjau festivalio teatre ir vis pagalvodavau apie žmones, kurie renkasi vieną ar kitą spektaklį parodyti Klaipėdos publikai.

Įvairovė ir gerovė E.Zenkutė (E.Z.): Bandydama apibendrinti užsienio programą, tarp žodžių „visaip“ ir „kažkaip“ padėjau lygybės ženklą. Konfeti pokštelėjo, prikrito popierėlių, bet konfeti ne fejerverkai. Panašu, norėta taikyti į įvairius segmentus – tam davė, tam davė. Šokis, lėlės, šiek tiek egzotikos, truputį mažažodiško performatyvumo, muzika, dokumentika. Vis dėlto ši teatrinė diversifikacija turi veikiau neigiamą nei teigiamą krūvį. Tos praleistos geometrijos pamokos... Kartais kelios ryškios susikertančios tiesės geriau už krūvą padrikų taškų plokštumoje. Nežinia kur vedanti įvairovė, kuri, be abejo, susijusi su verslu, daugelio Lietuvos teatrų problema. Tai ypač akivaizdu susipažįstant su sezono naujovėmis – repertuarinis beveidiškumas. ► 5

TEATRAS

„Pelenai“ (rež. Y.Aspeli, „Plexus Polaire“, Prancūzija).

Šiais metais festivalis „TheATRIUM“ – medūziškas. Persišviečiantis ir keistokos konsistencijos. Širdies neužgavo, juslių nepažadino, proto nesujaukė nė vienas spektaklis, nors ankstesni metai atmintyje

◄

6

įspaudė ir latvių Stavangerį, ir lenkų apokalipsę, o vėliau – vestuves, ir estų revoliuciją.

Tikiu, šįkart situaciją būtų pakeitusi taip ir neatvykusi repuojanti Grzegorzo Jarzynos svita. Jaka szkoda! Dievaži, būčiau iškei-

tusi išties puikius atidarymo ir uždarymo koncertus į kažką jaudinančio, novatoriško, pavyzdiniai postdramiško. Veikiau prieštaraučiau deklaruotai organizatorių idėjai parodyti teatro įvairovę – labiau norėtųsi gerovės. Šiuosyk sutinku su kitais – geriau mažiau, bet ryškiau. Mano akimis, bent kelerių metų festivalio judėjimo trajektorija turėtų aprėpti geriausius netolimų šalių – lenkų, latvių, estų, rusų – kūrėjų darbus.

Beje, viena iškalbinga smulkmena, kuri, geriau pagalvojus, išdidėja iki esmės. Kiek teko girdėti nuomonių, didžiausią įspūdį palikusi užsienio programos dalis – Dhafero Youssefo užbaigtuvių koncertas. Teatro festivalio nugalėtojas – muzika.

P.B.: Klaipėda pamažu, bet tvirtai tampa teatriniu miestu. Kartais kviečiami garsūs ir seni kitų tautų teatrai, surengiama vietinio teatro repertuaro peržiūra – vyksta teatrinė manifestacija. Ir svarbiausia, kad teatras į spektaklius sukviečia visą teatrinę miesto visuomenę. Miestas švenčia. Tokioje šventėje aiškiai matyti ne tik miesto teatro vieta ir lygis, ugdomas dvasinis bendruomenės susitelkimas, savumo jausmas, bendra atsakomybė už miesto kultūrinį veidą – mūsų

TEATRAS

teatras ir mūsų miestas. Tai yra mūsų laikų kultūros reiškinys.

R.K. Festivalio programėlėje taip pat akcentuojama šventė. Labai džiaugiausi, kad būtent šis akcentas iškeltas į pirmąjį planą, nes man to labai reikėjo. Tačiau nuo pirmo graikų spektaklio man šventės troškimas blėso. Pradedant nuo šventės atributikos, susirūpinusių veidų ir pan. Galvoju, kur čia ta šventė, kas atsitiko? Suprantu, kad visada organizatoriams iškyla netikėtų kliuvinių ir problemų, tačiau kartais ir patiems teatralams reikia suvaidinti, kad šventine nuotaika užkrėstų žiūrovus.

Tiesa, mano mintys labai subjektyvios, nes aš nemačiau festivalio atidarymo ir uždarymo. Gal tai ir turėjo tapti tuo šventiniu papuošalu, suteikiančiu renginiui tam tikrą struktūrą.

E.Z.: Aksesuarai svarbu. Bet vien jais garderobo nesukomplektuosi. Žmogiškajame pasaulyje kokiai nors impozantiškai būtybei gal ir pakanka koljė ar ryškaus lūpdažio. Šiuo atveju kūnelį kažkuo pridengti reikia. Suprantu, festivaliui trūksta pinigų, ne visai aiškus jo finansavimas kitais metais. Gal todėl muzikai skirtus eurus geriau perkelti į teatro eilutę? Arba ieškoti kažko Tom Waits’iško ar Nick Cave’iško, kad būtų galima vertinti spektaklių kontekste. „The Tiger Lillies“ – tas gerasis pavyzdys.

Perskaitė žinutę, bet...

J.Grigaitienė (J.G.): Muzikiniais koncertais atidaryti ir uždaryti „TheATRIUM“ jau tapo graži tradicija, tam tikru išskirtiniu šio festivalio bruožu. Pakviečiami žinomi visame pasaulyje atlikėjai ar grupės. O šiemetis uždarymo koncertas buvo bene sėkmingiausias festivalio projektas, privertęs žiūrovus ne kartą aikčioti iš nuostabos ir patirti neįkainojamų emocijų. Tačiau grįžkime prie teatro ir pirmojo festivalio spektaklio – graikų „Late Night“ (rež.

A.Papoulia, Ch.Passalis, Y.Valais). Ypač įdomu būtų išgirsti mačiusio beveik visus festivalio spektaklius režisieriaus R.Kaubrio nuomonę.

R.K.: Pradėsiu kiek iš toliau. Teatras – spektaklis – festivalis man asmeniškai yra judėjimas. Aš noriu gauti, patirti, išmokti, noriu kad vyktų progresas manyje. Lietuviškoje vitrinoje įsiminė Lietuvos rusų dramos teatro spektaklio „Rusiškas romanas“ režisieriaus O.Koršunovo atrasta metafora – geležinkelio bėgiai, kylantys į dangų, kuriame yra pats Tolstojus. Baisiausia, kad jis viršuje ir numiršta, nenusileidęs ant žemės. Šią metaforą su judančiu traukiniu galima pritaikyti ir festivaliui, norint jį apibendrinti. Visi „TheATRIUM“ spektakliai buvo tarsi tie traukinio vagonai-namukai, tačiau

norėjosi nors kažkokio mažo siūlelio, jungčių tarp jų. Norėjosi, kad mane šis traukinys pavėžėtų ir aš kažką įgyčiau, suvokčiau apie save ir pasaulį. Tas pirmasis vagonas ir buvo graikų kūrinys, kuris gana nesmagus, dulkėtas tarp tų griuvėsių, bet jis mane suintrigavo ir labai nekantravau pamatyti kitus spektaklius. Atradau sau artimų temų, suvokiau ir pajutau šiame spektaklyje, kaip, beje, ir daugelyje kitų, labai stiprią neviltį.

Buvo laikai, kai pirmykščiai žmonės šoko aplink laužą ir tikėjo sėkme. Šiandien esame nevilties laike, o sėkme nebetikime. Šokame ant civilizacijos griuvėsių... Perskaičiau šią žinutę, todėl šis spektaklis mane kažkur pavėžėjo.

J.G.: Pritariu, kad mintis apie Vakarų civilizacijos saulėlydį buvo aiški, tačiau man pritrūko režisūrinės koncepcijos. Idėja ir tekstas prasmingi, bet pateikti nepakankamai profesionaliai ir įtaigiai.

S.S.: Graikų spektakliu nusivyliau. Man patiko tema – apokalipsė. Tačiau ji nebuvo psichologiškai motyvuota. Gyvenimas žlugo, žmonės skendi prisiminimuose, melancholiškai šoka senus valsus, tarsi būtų sudegęs jų namas, na, gal penkiaaukštis, bet ne visas pasaulis. Jau po 15 minučių buvo nuobodu gilintis į temą, nors žiūrėti į šokančius ir kalbančius skirtingo psichologinio tipo veikėjus įdomu, o ir tekstai geri, tačiau nebuvo režisieriaus rankos. ►

„Kirina“ (rež. S.A.Coulibaly, „Frans Brood Productions“, Belgija, Burkina Fasas).

7

TEATRAS

◄ Pietų Korėja parodė tai, ką galėtų parodyti bet kuris Europos teatras. Pagalvojau, kad pasaulis išties labai kosmopolitiškas ir suvienodėjęs.

Šokis netapo šoku R.K.: Tu sakai, kad nuobodžiavai graikų spektaklyje, o man buvo graudu. Spektaklyje skambėjo patys genialiausi valsai, genialesnių nėra. Ir tų valsų didybėje tokie menkaverčiai žmonės, kad graudu buvo į juos žiūrėti. Gal tai ir padarė man poveikį – įvairiataučių žmonių sambūris ir staiga visi suvienodėję, pavargę, pasimetę... Valso didybėje tai dar labiau išryškėjo.

P.B.: Nepaisant to, kad visą spektaklį skamba maloni muzika ir trys aktorių poros nuolat sukasi valso sūkuryje, bendras įspūdis labai slegiantis. Nėra vieningo siužeto, intriga nesivysto, bet aktoriai, kartais atsiplėšdami nuo valso, kalba per mikrofoną prisiminimų nuotrupas apie meilę ant Dievo Motinos katedros stogo, karą,

J.Turkowski „Margaretė“ (Lenkija).

8

žygiuojančią Europos kariuomenę, lėktuvų antskrydžius, sužeistus žmones ir kruvinus tvarsčius, apie marksizmą, komunizmo revoliuciją ir fašizmą... Toks jų gyvenimas, buvusių dramų fragmentai arba tai, kas dar atmintyje išliko. Šokio aikštelė irgi įrengta tarp sudaužytų namų nuolaužų, netvarkingai išmėtytų barokinių baldų likučių, tarp šiukšlių ir dulkių. Sąvartynas ne tik būties, bet ir žmogaus dvasios, jo minčių. Jokios vilties, jokios prošvaistės – suirutė ir dulkės.

Spektaklis apie Europos mirtį. Šeši personažai, perėję karo mėsmalę, išgyvena dvasinį krachą. Teatras stengiasi atskleisti ne tik materialinės kultūros chaosą, bet ir žmogaus vidinę dykvietę. Kažkokie pigūs triukai, bandymas išsiveržti iš pilkumos ar pademonstruoti kūrybinę iniciatyvą dar labiau stumia juos į neviltį. Viskas, ką jie daro, atrodo naiviai ir bejėgiškai, banaliai, nebrandžiai – provincialaus cirko klaunada: prailgintas liežuvis, stovėjimas ant galvos, nevykęs špagatas, peilių rijimas... Tragiškas bejėgiškumas. Banalumas panaudotas sąmoningai – kaip meninės raiškos kalba. „Matau tavo kaktą dulkėse“, – sako kažkuris

iš šešių šokančiųjų. Tai tarsi viso spektaklio leitmotyvas. Žmogus išgyveno visas revoliucijas, ideologijas, karus ir dabar stovi kaip dulkė dulkėse. Čia ryškūs du keisti personažai: griuvėsiai ir valso muzika. Spektaklis suvokiamas keliais lygiais. Šokis čia yra aktorių egzistavimo būdas. Po muzikiniu ritmu arba garso monotonu paslėptas vidinis personažų sąmonės srautas.

E.Z.: Nė dienos be pasaulio pabaigos.

Taip labai norima išnykti – kultūriškai, civilizaciškai, personališkai. O, saldžioji apokalipse! Akimis įžengiau į dulkėtą, nuolaužų nusėtą sceną, virtusią šokių aikštele, ir, kaip liepta, dantiškai praradau viltį. Ne todėl, kad įtikėjau nukraujavusiu ir esą ateities nebeturinčiu Senuoju žemynu.

Graikų spektaklis „Late Night“ – vienas įrodymų, jog tokiais pavyzdžiais Europos ar net pasaulio teatro geriau nereprezentuoti.

Nes nereprezentatyvu. Ir choreografijos, ir režisūrinių sprendimų atžvilgiu. Arba, jei visai paprastai, šokis netapo šoku. Valsas čia – alsus, Europos griūtis – nostalgiškai cukruota. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, pasaulio pabaiga – patogi. Tik

TEATRAS

tiek. Europos saulėlydis, kaip tose feisbuko nuotraukose, romantiškai palydėtas pajūryje, delne laikant bangų tuoj prarysimą saulę. Štilis. Todėl net smiltys (ar tos besisukančiųjų valso ritmu sukeltos dulkės) neįgalios sudrėkinti akių.

Programos favoritas J.G.: O kaip vertintumėte norvegų lėliųobjektų spektaklį „Pelenai“ (rež. Y.Aspeli), nuolat pasikartojantį gaisro motyvą, žmogaus ir lėlės santykį? Ugnis šiame spektaklyje įgyja metafizinę nuskaistinimo funkciją, kuri išdegina personažų vidinį skausmą, paversdama sielą dykviete arba pelenais.

R.K.: Jeigu iš visų spektaklių reikėtų išrinkti vieną ryškiausią, tai būtų „Pelenai“.

Man atrodo, labai meistriškai supintos dvi istorijos – rašytojo ir padegėjo. Atrasti jų sąlyčio taškai. Įdomi formų žaismė, kai gyvą žmogų pradedi priimti kaip lėlę, o lėlę – kaip žmogų. Ir jei reikėtų išskirti įdomiausią vaidmenį – tai man būtų ta lėlė-padegėjas. Nuskamba namų tema. Sudėtingi mamos, tėčio ir sūnaus santykiai. Namuose ir dėl namų šis padegėjas pradėjo taip keistai ir neadekvačiai elgtis. Po spektaklio prisiminiau F.Nietzsche’ės mintį – kur aš galiu būti namie?

S.S.: „Pelenai“ man patiko. Istorija pasakojama rašytojo balsu, kuris permąsto savo užslėptą patirtį. Tai suaugusio berniuko išpažintis. Jis padeginėjo namus, keršydamas tėvui ugniagesiui už dėmesio trūkumą ir įtampą, lydėjusią vaiką nuo pat gimimo. Įspūdingos lėlės ir ne mažiau įspūdingas jų valdymas, artimų ir tolimų planų scenografiniai sprendimai sukūrė iliuziją, kad lėlė yra žmogus, o žmogus – lėlė.

R.K.: Iškelta labai aktuali jauniems žmonėms problematika. Šiandien auga daug panašaus likimo ir mąstymo žmonių, ir negali atspėti motyvų, iš kur vienam ar kitam kyla noras žudyti, naikinti save ar kitus.

E.Z.: Iš programos, kuri buvo tokia, kokia buvo, mano favoritas – taip pat „Pelenai“. Graži įtraukianti tamsa ir plačiąja tų žodžių prasme košmaro – kas dabar tiksliai apskaičiuos, kiek ten būta sapno, kiek pasąmonės, o kiek vizijų – estetika.

Puikios lėlės ir jų valdymo technika, gerai parinkta muzika – nuo sunkių metalinių registrų iki minimalizmo, šviesų pasjansas, klaustrofobiškas erdvėlaikis. Ir tylos pauzės,

„Anuomet“ (rež. Si-joong Yoon, „Haddangse Theatre“, Pietų Korėja).

kai bijai, kad kaimynas išgirs, kaip kvėpuoji.

Puikiai tinka tiems, kurie nepamena sapnų, ir lengvesne ar sunkesne forma prijaučia ugniai. Patiko tai, kad atsispirta nuo tikros, visiškai antimasiškos istorijos, kuri, lyg iš voro pilvo išsiskiriant voratinkliniam šilkui, buvo suausta į simpatišką ir jau gerokai globalesnį bei atpažįstamą raštą. Man jis – apie kūrėjo demonus, apie manijas ir nusikaltimus, apie nenusikratomą ir persekiojančią praeitį. Kalbant plačiau, teatre pasigendu tikrų istorijų. Įvykio, kaip batuto, kilstelėjančio į platesnių kontekstų erdvę. Kol kas dažniau demontuojama, dekonstruojama, plaka kūjai ir plaktukai, cechas ūžia. Laukiu, kol kas nors sukurs „Hamletą“, pradanginę patį Hamletą.

Kaip edukacinis projektas S.S.: Be „Pelenų“, man dar vienas iš festivalio favoritų buvo visai netradicinės teatro formos spektaklis „Margaretė“. Jame vertingas dalykas – itin jautrus šiuolaikinio žmogaus santykis su praeitimi ir joje gyvenusia paprasta, jam nepažįstama moterimi

Margarete. Jos 20 metų realią gyvenimo istoriją aktorius pamatė filmuotoje medžiagoje, kai atsitiktinai nusipirko senovinį vaizdo projektorių ir daug juostelių su užfiksuotais kadrais. Aktorius tarsi draugas, pasikvietęs į svečius kelis draugus žiūrovus, pradeda pasakoti dokumentinę istoriją, žaidžia vaizdais, spalvomis, analizuoja įvykius, žmones ir panašiai. Mane nustebino žmogiškas jautrumas, nuoširdi empatija svetimam žmogui, gyvenančiam kitoje šalyje. Toks spektaklis galėtų būti rodomas kad ir, pavyzdžiui, muziejuje kaip edukacinis projektas.

P.B.: Lenkų spektaklyje „Margaretė“ nedidelėje kamerinėje patalpoje ant grindų sėdi Janekas Turkowski ir pasakoja kaip jis įsigijo kažkieno mėgėjiška kamera padrikai nufilmuotus kadrus, net ne siužetus, o kadrus, ir čia pat bando juose šmėžuojančios moters likimą. Kaip archyvaro darbas įdomus, gal net pažintinai prasmingas, bet teatro kūriniui iki šiol būdavo to per maža.

J.G.: Manyčiau, kad kiekvieno festivalio tikslas ir yra pristatyti kuo įvairesnį teatrą, parodyti vyraujančią tradicinių ir netradicinių žanrų įvairovę, teatrinius eksperimentus, kad žiūrovai susidarytų įspūdį ► 9

TEATRAS

„Antiwords“ (rež. P.Bohačius, „Spitfire Company“, Čekija). ◄ apie šiuolaikinio teatro naujausius ieškojimus ir pagrindines tendencijas. Koks įspūdis išliko pažiūrėjus belgų šokio spektaklį „Kirina“ (rež. S.A.Coulibaly)?

R.K.: Nesu didelis šiuolaikinio šokio žinovas ir mano santykis su šiuo žanru gana komplikuotas. Galbūt ir dėl to šis spektaklis manęs niekur „nepavėžėjo“. Žavu, kad spektaklyje dalyvavo būrelis klaipėdiečių, ir tai, manau, buvo geras performansas patiems dalyviams.

J.G.: Bet pokalbio pradžioje minėjai, kad iš festivalio laukei šventės, džiugios ir pakilios nuotaikos bei atmosferos. Ar šis šokio spektaklis nebuvo ryškiausias šventės pavyzdys?

R.K.: Man visada spektaklyje labai svarbus muzikinis aspektas. Net keista, tačiau šiame pasijutau atsidūręs laike prieš 20 metų. Neįdomu buvo klausytis, neįdomu girdėti, o ta kūno pasikratymo stilistika, matyt, atstovavo specifinei šokio kultūrai, kurios aš nepriėmiau.

Dominavo praeinantys žmonės, laukiau, kol jie praeis, tačiau nesupratau, kur jie eina ir kodėl.

10

Atsvara destrukcijai S.S.: Spektaklio ten beveik ir nebuvo, greičiau gerų gatvės šokėjų pasirodymai. Šoko jie iš tiesų ugningai. Tai juodaodžių, atplaukusių gyventi į Europą, istorija, jų papročių, muzikos, tradicijų integracija. Spektaklyje matėme, kaip kitos rasės žmonės atplaukė į Belgiją, vyksta iniciacija, o tikrosios tapatybės arba „vidinio aš“ nužudymo apeiga pasibaigia baltos kaukės uždėjimu, po to vyksta skausmingas integracijos procesas. Tačiau pabaiga atrodė per ilga, kai iki pusės išsirengęs juodaodis kūno plastika kviečia sugrįžti atgal į gamtą, į pirmykštį būvį. Ir toks jo kvietimas nepanašus į D.H.Toro „Voldeną, arba Gyvenimą miške“. Nyksta senoji Europa. Ir aš jaučiausi įsprausta į kampą to gaivališko siautulio.

Smagu, kad šiame spektaklyje dalyvavo vietiniai žmonės, kurie atspindėjo senosios Europos veidą.

J.G.: Asmeniškai man tas jų gaivalas, iš aktorių sklindanti energija ir netramdomas temperamentas buvo labai paveikus ir

žavus. Mes jau tarsi nebemokame džiaugtis, mene ypač jaučiamos desperatiškos nusivylimo, nuovargio, depresijos, kitaip tariant, apokaliptinės nuotaikos. O šiame spektaklyje šokiai, muzika, dainos, spalvos, judesys – kaip atsvara vyraujančiam vakarietiškam tamsumui, išsekimui ir destrukcijai. Įspūdingai atrodė iš ryškiai raudonų drabužių-atraižų sudėliotas ritualinis ratas, apie kurį ritmiškai judėjo bendruomenės nariai. O baltosios merginos apmėtymas tais raudonais skudurais, šiuolaikinės civilizacijos atributais priminė biblinį apmėtymą akmenimis ir tai buvo vienas ryškiausių ir vizualiai teatrališkiausių sceninio konflikto sprendimo pavyzdžių. Man šis spektaklis padarė stiprų įspūdį.

R.K.: Šis epizodas reginį priartino prie teatro meno žanro. Žaviai atrodė raudonų audeklų skrydis, kaip atmetimo, smerkimo, atsisakymo įrankis. O ratą galima visaip interpretuoti – galbūt šie žmonės vėl šoka aplink laužą ir tiki būsima sėkme.

J.G.: Mano galva, tie raudoni drabužiai buvo aiškūs civilizacijos ženklai, varžantys prigimtinę žmogaus laisvę ir laimę. O ratas

TEATRAS

simbolizavo koridą, kurioje vyksta žmogiškos dramos. Daug epizodų ir pagrindinis konfliktas nebuvo išvystyti iki galo, tačiau ta džiaugsminga atmosfera, kūrybos laisvė paliko gerą įspūdį ir teatriniu, ir emociniu požiūriu. Palyginti su graikų griuvėsiais, ant kurių valso ritmu sukosi trys pavargusios poros, tai buvo vis dėlto kūrimas / teigimas o ne griovimas / neigimas, kaip įprasta matyti šiuolaikiniame postdraminiame teatre ir mene apskritai. Viena vertus, spektaklyje atradau vilties ir šviesos, kita vertus, suvokiau skausmingą tiesą, jog europietiška kultūra tiek išseko ir nukraujavo, kad jau pasiekė nevilties ir destrukcijos dugną. Nejaukus įspūdis susidarė nuo minties, kad tiek amžių puoselėtą Europos kultūrą užgožia svetimos kultūros, kaip tie invaziniai iš svetur atvežti augalai. Nors jie gražūs, tačiau pamažu agresyviai užgrobia vietinių kultūrų erdvę. Tų, kurios nebepajėgios pasipriešinti.

Kad teatras įkvėptų E.Z.: Daugeliui – ugnis, o man „Pelenuose“ kaitros buvo daugiau. Tik mano problemos, susijusios su „Kirina“, dar buvo ir kontekstinės. Per beveik vienerius metus teko laimė pamatyti du legendinio Alaino Platelio – irgi belgų režisieriaus ir choreografo, irgi šokio teatro atstovo, irgi kuriančio su kosmopolitiška komanda, irgi paliečiančio skirtingų kultūrų temas – spektaklius. Kartelė sykiu yra ir rykštė. Tiek publikai, tiek kitiems kūrėjams. A.Platelis sukūrė savą alfabetą, iš kurio išaugo unikali šokio kalba, meistriškai papildoma muzika – klasika, Afrika, šiuolaikiniais, džiazo sąskambiais. „Kirinoje“ nieko savito, originalaus – nei kūno kaip ženklo, nei garsiniu požiūriu – nepamačiau.

S.S.: Apokaliptinės nuotaikos buvo ryškios visuose trijuose „TheATRIUM“ festivaliuose. Ypač pasigedome estų teatro „No99“, kuris nutraukė savo veiklą. Tokio konceptualaus ir apibendrinančio spektaklio, koks buvo estų teatro „Purvas“ ar „Revoliucija“, mes šiemet, deja, festivalyje neturėjome.

J.G.: Pritarčiau Sondrai, kad jaunas „TheATRIUM“ tikrai jau turėjo labai aukštų meninių viršukalnių, į ką galima būtų lygiuotis ir ko siekti. Gaila, kad trečiajame festivalyje tokio lygio spektaklių nebuvo. ►

Kūrybinių teatro dirbtuvių aktoriams drauge su vadovais iš „Chorea Theatre“ (Lenkija) pasirodymas.

11

TEATRAS

◄ S.S.: Bet pamatėme labai įvairų europinį teatrą. Pavyzdžiui, itin išsiskyrė žiūrovų nuomonės po čekų spektaklio „Antiwords“ (rež.

P.Bohačius) pagal Vaclavo Havelo pjesę.

R.K.: Mačiau penkis festivalio spektaklius, tačiau emociškai kreivė ėjo vis žemyn.

Laukiau to kulminacinio taško, kuris vainikuos visą renginį, o tas mano teatrinis pavėžėjimas turės prasmę ir mane įkvėps, nes noriu, kad teatras įkvėptų gyventi, dirbti, mąstyti. O šis spektaklis mane labai nuliūdino, ypač viso spektaklio leitmotyvu tapusi frazė – viskas yra šūdas. Ši frazė taip įstrigo, kad iki šiol negaliu atsitokėti. Man buvo baisu, nemalonu, negera... Neplojau, prieštaravau, neįžvelgiau jokios meninės vertės. Bet suprantu, kad dalis žiūrovų pamatė šiame spektaklyje kažką vertingo.

J.G.: Priėmiau jį kaip tam tikrą performansą, kai žiūrovų akivaizdoje patikrinamos žmogaus kūno fiziologinės galimybės ir ribos. Juk išgerti per valandą beveik dėžę alaus pareikalauja iš aktorių didelės fizinės ištvermės ir valios. Žiūrovai iš anksto turėjo būti paruošti ir įvesti į platesnį politinį, socialinį, kultūrinį lauką, nes vien paskaityti anotaciją programėlėje, akivaizdu, neužteko. Įsivaizduoju, kad visai kitaip šį spektaklį žiūri patys čekai, kuriems kiekviena V.Havelo ištarta frazė yra žinoma ir savaime suprantama. Man to konteksto arba aukštesnio idėjinio lygmens pritrūko, todėl teliko brutalus, neestetiškas alaus maukimo aktas. Tačiau formos požiūriu spektaklis buvo įdomus, nes pirmą kartą mačiau grynai fiziologinio, fizinio teatro vaidinimą su daug ekstremalių iššūkių. Veikė išraiškingos kaukės-galvos, o aktorių tiksli rankų ir kūno plastika buvo labai techniška. Kilo noras daugiau pasidomėti V.Havelo biografija ir kūryba.

Nepataikė į bokalą S.S.: Mano nuomonė skirtinga nei daugelio. Pastebėjau, kad spektaklis sukėlė stiprų žmonių fiziologinį pasipriešinimą, kitus net supykino. Aš žiūrėjau iš čekų pozicijos, jie žaidė su labai stipria nacionaline verte. Čekiškas alus jiems yra kaip lietuviams krepšinis ar lenkams bažnyčia. Ėjau į spektaklį žiūrėti čekų politiko intelektualo V.Havelo pjesės, suprasti, ką jis norėjo pasakyti. Absurdo tekstą perskaičiau kaip sovietmečio retoriką, tam tikrus 12

to laikmečio kalbos kodus, kai žmogus pakviečiamas pas saugumietį ir paprašomas papasakoti, kas vyksta jo kaimyno ar bendradarbio aplinkoje. Tai sovietinio šnipinėjimo mechanizmas. Kai merginos nusiima kaukes, jos ir toliau geria tą patį alų, tik vietoj šnipinėjimo istorijos matau lyčių skirtumų nykimo ir nuobodulio istoriją, būdingą šiuolaikiniam pasauliui.

P.B.: Lenda įkyri mintis, kad atkakliai griaunami teatro kaip meno šakos epochomis suformuoti kūrybiniai principai. Prie tos minties dar labiau verčia grįžti matytas čekų spektaklis „Antiwords“. Režisierius P.Bohačius paėmė „dvi moteris, tikro čekiško alaus dėžę, dideles kaukes, absurdo humorą“ ir beveik valandą lėbavo, šlapino-

Anksčiau skyrėme grūdus nuo pelų, dabar turime persikvalifikuoti – išmokti į skirtingas krūveles sudėti tai, kas išties vertinga, inovatyvu, ir tai, kas tik išpūsta bei manieringa. si, kalbėjo pilnai salei žmonių niekus apie užpakalį ir šūdą. Kažkada Balys Lukošius pyktelėjęs yra pasakęs: „Ko iš jų norėti, jei jų nacionalinis herojus yra šungaudis.“ Aš taip nemanau, bet kai dabar vietoje moteriškos ir vyriškos giminės beveik reikalaujama sakyti ano, tai ir šitas viešas meninio bendravimo įšūdinimas atrodo labai pretenzingai.

E.Z.: Panašių promilių performansų liudininke tampu pub’uose savaitgalių vakarais, besikeičiančiais į naktis ir virstančiais paryčiais. Tiesa, vis rečiau. Tose gūžtose baras transformuojasi į patiltę ar siaurą senamiesčio skersgatvį, kalbos – spalvingesnės, nusivylimas – gilesnis, šokiai – įmantresni, ironija – skalsesnė, o ir kūno pajėgumų ribos perbraižomos gerokai platesne trajektorija, nei žiūrovams buvo parodyta spektaklyje „Antiwords“. Gyvenimas šiuosyk įdomesnis už teatrą. Ar tai, ką scenoje darė dvi čekės, šokiruoja? Manęs ne. Nežinau, kokie aktai besukrėstų. Nebent tokie, už kuriuos taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Bet tai jau ne teatras, o kriminalai. Ar tai, ką scenoje darė dvi čekės, liudija destruktyvias

teatro tendencijas? Irgi ne. Lygiai taip pat, kaip nuolaužos graikų scenoje nereiškia, kad Europa mirė. „Antiwords“ savo čekiškojo nepataikė į bokalą. Liko tuščia stiklinė forma. Anksčiau skyrėme grūdus nuo pelų, dabar turime persikvalifikuoti – išmokti į skirtingas krūveles sudėti tai, kas išties vertinga, inovatyvu, ir tai, kas tik išpūsta bei manieringa.

Lengvi, aiškūs J.G.: Tačiau, pavyzdžiui, pirmą kartą festivalyje dalyvaujančios Pietų Korėjos trupės spektaklis „Anuomet“ (rež. Si-joong Yoon) buvo visai kitokios stilistikos, nuotaikingas ir žaismingas.

S.S.: Žiniasklaidoje ir iš organizatorių pristatymo supratau, kad tai turėjo būti programos „vinis“, tačiau šiame spektaklyje neradau nei dramos, nei psichologijos. Jie bando ironizuoti. Saviironija yra intelektualumo požymis, bet europiečiai yra tiek pažengę ironizuodami ir rodydami save iš blogosios pusės, kad korėjietis negali to parodyti geriau už mus.

R.K.: Aš taip pat laukiau šio spektaklio, nes iš pristatymo supratau, kad pamatysime kažką ypač savito ir nacionalinio. To nebuvo. Man šis spektaklis mokyklinio lygio.

J.G.: Man jame žaviausi dalykai buvo aktorių ansambliškumas, susiklausymas ir iš to išplaukiantis sinchroniškas veiksmo „čia ir dabar“ įgarsinimas. Taip pat išradingas ir techniškas žaidimas su įvairiais daiktais, objektais ir šešėliais, pavyzdžiui, su prožektoriais ir šviestuvais (mašinos, meilės scenų epizodai ir kt.). Tačiau viskas taip ir liko labai buitinio realistinio lygmens ir nepakilo į aukštesnį apibendrinimo lygmenį. Studijiniu principu sukurtas spektaklis net kiek priminė greitai besikeičiančius detektyvinio komikso paveikslėlius – teatrališkus, spalvingus, žaismingus, bet ne daugiau.

E.Z.: Bet ar visada būna tas „daugiau“ ir tas „aukštesnis lygmuo“? Gal pastarasis šiuo atveju net nebuvo planuotas. Mes taip įpratę ieškoti simbolių, metaforų, atrakinti bent kelis dugnus, kad kartais, rodos, pamirštame atsipalaiduoti, galų gale priimti spektaklį tokį, koks jis yra. Ypač tada, kai jo esmė veikiausiai ir yra ne turinio gyliai, o forma.

Nors forma spektaklyje „Anuomet“, įtariu, tikrai ne nauja. Turime gana dinamišką ir žaidybišką detektyvą, turime nebyliojo kino

TEATRAS

Festivalį uždarė D.Youssefo ir grupės (Prancūzija) koncertas.

ir komikso derinuką, matome, kaip scenos šonuose gimsta kitų aktorių balsai ar kaip įgarsinami jų veiksmai. Trupė – pozityvi. Tai buvo labai juntama, kai, pasibaigus spektakliui, aktoriai išėjo nusilenkti – mojuoja, šypsosi. Mūsiškiai pabaigoje dažniausiai dėkoja sustingusiais ar skausmo perkreiptais veidais. Ir tai ne priekaištas ar pašaipa.

Veikiau įrodymas, kad mūsų geografinėje plokštumoje sutankėjusi kančia. Rūpintojėlių kraštas. Korėjiečiai, nors ir nenustebino itin aukštu teatriniu meistriškumu ar scenos inovacijomis, bet buvo lengvi, aiškūs. Beje, to pasiilgto lengvumo, ten, kur tiek daug mirties, būta ir lietuviškoje teatro vitrinoje parodytame nuostabiame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Durys“ (dramaturg., rež., scenogr. Jo Stromgrenas)

Peršasi palyginimai S.S.: Dar norėčiau pasidžiaugti organizatorių sumanymu prieš festivalį rengti susitikimus su kaimynais – G.Grajausku,

Agnija Šeiko, Valentinu Masalskiu. Ir taip pat labai gerą įspūdį šiemet paliko kūrybinės dirbtuvės „Meistriškumo klasė“, kurias antrus metus iš eilės vedė „Chorea“ teatro įkūrėjas ir režisierius Tomaszas Rodowiczius. Kūrybinė grupė išeities tašku pasirinko graikų vazą, ant kurios nupieštos šokančios, dainuojančios mūzos.

Tas pirminis vaizdinys buvo pakartotas erdvėje. Taip pat dalyvius improvizacijai inspiravo graikų muzika, apeiginės giesmės, giedotos Delfų šventykloje. Aktoriams scenoje reikėjo ne save eksponuoti, o bandyti atskleisti šalia esančius žmones, savo partnerius. Svarbus žmogiškasis vektorius – TU. Per penkias dienas sujungti senosios Graikijos apeigą su savo asmeniniu suvokimu ir savęs integracija kitame – tai be galo įdomus procesas tiek aktoriams, tiek mums, žiūrovams, atėjusiems pamatyti dirbtuvių rezultatą.

J.G.: Teko girdėti, kad kūrybinė laboratorija iš aktorių pareikalavo daug fizinių jėgų, ištvermės, buvo sunku repetuoti, tačiau tai pasitvirtino – gražus rezultatas. Ir dar kilo spontaniška mintis, kad

Algirdo Kubaičio / Klaipėdos dramos teatro nuotr.

jie sąmoningai paėmė graikų motyvus, muziką, ritmą, nes festivalio pavadinimas „TheATRIUM“ yra graikiškos kilmės ir apskritai europinis teatras kilo būtent iš Graikijos.

R.K.: Puiki idėja, kuri galėtų ir ateityje išlikti kaip tam tikra edukacija. O gal čia ir buvo viso festivalio esmė ir „vinis“. Ačiū Dievui, ne viskas „šūdo verta“.

P.B.: Bet vis dėlto norom nenorom skverbiasi mintis, kad lietuviškojo teatro dalis festivalyje atrodė turiningesnė nei užsienio programa. Tiksliau, lietuvių režisieriai – ir E.Nekrošius, ir J.Vaitkus, ir O.Koršunovas, ir kiti – teatrui kelia aukštesnius socialinius ir moralinius uždavinius. Kita vertus, tuo tokie teatro festivaliai, kūrybiniai mainai ir reikšmingi mums. Pasirodo, lietuvių teatro režisūrinė mintis prilygo, o gal kai kur ir pirmavo europinio teatro kontekste jau prieš kelis dešimtmečius.

Dėkojame diskusijos dalyviams ir laukiame festivalio „TheATRIUM“ kitais metais.

Parengė Jūratė GRIGAITIENĖ 13

MUZIKA

Smuikininkė J.Vo l

įkvėpimas – tik žarija , o kad už d Jolanta Voludskytė jau 30 metų griežia pirmuoju smuiku Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre. „Įkvėpimas – tik žarija, o kad uždegtum laužą, reikia padirbėti. Tad savo mokiniams akcentuoju, kad be kasdienio darbo nieko nebus“, – įsitikinusi ne tik orkestre grojanti, bet ir vaikus smuiko paslapčių mokanti J.Voludskytė. Su šia stilinga, žavia moterimi kalbėjomės apie nenuobodžią muzikanto kasdienybę ir bandėme atsakyti į klausimą, kur slypi meilės daug atsidavimo reikalaujančiai profesijai paslaptis.

Žaneta SKERSYTĖ

Sakė, kad neturi klausos – Kokia buvo jūsų muzikinio kelio pradžia?

– Mano šeimoje visi mėgo muziką. Nors tėvai ne muzikantai: mama šiek tiek jaunystėje grojo smuiku, mandolina, o tėtis – akordeonu ir fortepijonu. Jis ilgą laiką vadovavo Statybos tresto kaimo kapelai (vėliau pavadintai „Žvelsa“), tad muzika mane lydėjo nuo vaikystės.

Juokingiausia, kad manęs nenorėjo priimti į muzikos mokyklą – sakė, kad neturiu klausos. Priėmė kandidate, o po pusės metų ta pati mokytoja, kuri nenorėjo priimti, nebegalėjo paaiškinti, iš kur atsirado mano gabumai muzikai. Tiesiog aš, kaip ir daug kitų vaikų, „nevaldžiau balso“.

Iš pradžių buvo ašarų, kai paskyrė į smuiko klasę, nes man labiau patiko fortepijonas. Bet fortepijono mokytoja, kuri man labai patiko, įkalbėjo mokytis groti abiem instrumentais. Ketvirtoje klasėje, kai prasidėjo orkestro repeticijos, jau ir mano pačios požiūris pasikeitė. Tais metais vyko 14

respublikinė moksleivių dainų šventė, tad su orkestru daug važinėjome. Tada tvirtai apsisprendžiau likti su smuiku. Baigusi Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklą įstojau į Stasio Šimkaus konservatoriją, vėliau studijavau Vilniuje – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

– Sakoma, kad smuiku groja tik absoliučia klausa apdovanoti muzikantai. Ar tiesa?

– Aš – „absoliutininkė“, bet nemanau, kad visi smuikininkai turi absoliučią klausą.

Manyčiau, kad stygininkų klausa paprastai būna „aštresnė“ nei kitų muzikantų.

Salsa su orkestru – Kokią muziką jums labiausiai patinka groti?

– Svajonė būtų simfoniniame orkestre kartu su grupe „Klazz Brothers“ atlikti salsą.

Gal mūsų teatras kada nors surengs tokį projektą?.. Mielai klausausi džiazo, ambientinės, Lotynų Amerikos muzikos. O teatre praėjusį sezoną labiausiai patiko groti Giacomo Puccini „Bohemą“ ir Eduardo Balsio simfoninių kūrinių koncertą. ►

o ludskytė:

MUZIKA

ž degtum laužą, reikia padirbėti

15

MUZIKA

◄ – Ar geram grojimui reikia įkvėpimo, o gal užtenka nuolatinio darbo? Ką akcentuojate savo mokiniams?

– Įkvėpimas – tik žarija, o kad uždegtum laužą, tenka padirbėti. Tai ir akcentuoju savo mokiniams: be kasdienio darbo nieko nebus.

– Ar teko sutikti dirigentą, kurį laikytumėte pavyzdžiu visiems šios profesijos atstovams?

– Taip, studijuojant akademijoje buvo viena repeticija, palikusi neišdildomą įspūdį. Jai vadovavo Jonas Aleksa.

– Kokia jūsų kaip muzikantės kasdienybė?

Gal turite užslėptų talentų?

– Darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, pamokos Klaipėdos J.Karoso muzikos mokykloje, namai... Dienotvarkė gana užimta, laisvalaikio beveik nelieka.

Patinka megzti, siūti, tačiau tai galiu daryti atradusi daugiau laisvo laiko.

Dar su šunimi Rika išeiname pasivaikščioti po parką. Patinka fotografuoti gamtą iš arti (makrofotografija).

Koncertas per audrą – Vaikystėje svajojote būti muzikante arba šokėja. Gal slapčia vis dar planuojate suktis ant parketo?

– Pirmoje klasėje trumpai lankiau pramoginių šokių būrelį, vėliau – tautinių šokių.

Man visada patiko šokiai, ypač pramoginiai. Manau, dar bus progų pasisukti ant parketo.

– Esate žavinga, stilinga ir visada pasitempusi moteris. Ar lieka laiko moteriškiems gražinimosi ritualams?

– Kažkokių ypatingų ritualų neturiu, o svarbiausias dalykas gerai savijautai – miegas.

– Tris dešimtmečius grojate Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre. Per tiek laiko veikiausiai būta daug linksmų nutikimų?

– Oi, visko buvo, ir batai į orkestro „duobę“ nuo scenos krito, ir karoliai, kamuoliai...

Kartą esame rodę operetę penkiems žiūro-

vams, kitą kartą dirigentas nepasuko laikrodžio valanda į priekį ir spektaklis vaikams smarkiai vėlavo.

Bet daugiau netikėtumų būna gastrolėse. Kartą gastroliuojant Italijoje, viename Sicilijos miestelyje, orkestras sėdėjo scenoje beveik valandą laukdamas, kol atvyks svarbus asmuo.

Priešinga situacija buvo Lenkijos mieste Gdanske. Mes vėlavome į šį koncertą, nes pasirinkome trumpesnį kelią per Kuršių neriją. O Rusijos muitininkai „prisikabino“ prie mūsų instrumentų, be to, autobuso vairuotojas Lenkijoje pasiklydo... Žodžiu, 200 kilometrų atstumą važiavome 12 valandų. Koncertų salėje susirinkę žiūrovai mūsų laukė visą valandą. O koncerto metu kilo audra su perkūnija ir žaibais, ir štai mes pradedame groti Piotro Čaikovskio simfoniją, pagrojame kokius aštuonis taktus, žaibas trenkia ir dingsta elektra. Mes tris ar keturis kartus bandėme iš naujo pradėti groti tą nelemtą simfonijos dalį, ir, įdomiausia, elektra kaskart dingdavo toje pačioje kūrinio vietoje...

Mes tris ar keturis kartus bandėme iš naujo pradėti groti tą nelemtą simfonijos dalį, ir, įdomiausia, elektra kaskart dingdavo toje pačioje kūrinio vietoje...

J.Voludskytė tris dešimtmečius griežia pirmuoju smuiku Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre. KVMT ir J.Voludskytės asmeninio albumo nuotr.

16

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Gdanske – baltiečių solidarumo akcija Birželio 26–29 dienomis lietuviai, latviai ir estai, susibūrę į asociaciją AABS (Association for the Advancement of Baltic Studies), 13-ąją Europoje vykstančią konferenciją pirmą kartą surengė Lenkijoje, Gdanske. Ji buvo skirta Baltijos šalių solidarumui aptarti. Joje dalyvavo keli šimtai mokslininkų ne tik iš Baltijos regiono valstybių, bet ir tolimesnių kraštų.

Danutė PETRAUSKAITĖ

Lenkiško solidarumo centras Neatsitiktinai konferencijai buvo pasirinktas Gdanskas – uostamiestis, iki Antrojo pasaulinio karo priklausęs Rytų Prūsijai, o vėliau – Vokietijai. Jame 1980 m. susikūrė nepriklausomų profesinių sąjungų susivienijimas „Solidarumas“. Jam vadovavo Lechas Walęsa – Gdansko laivų statyklos elektrotechnikas, kuris ne kartą buvo areštuotas ir kalintas. Nuo 1981 m. šis antikomunistinis judėjimas veikė pogrindyje. Jam priklausė įvairių politinių srovių atstovai, kovoję už socialinį teisingumą ir totalitarinio režimo likvidavimą taikiomis priemonėmis. Todėl 1983 m. L.Walęsa buvo apdovanotas Nobelio taikos premija.

Europos solidarumo centras Gdanske lankytojams atvėrė duris 2014 m.

Visą šį laiką „Solidarumas“ gyvavo sunkiomis sąlygomis ir buvo aplaistytas nekaltų žmonių krauju, o jo veikla oficialiai legalizuota tik 1989 m. pavasarį. Nuo šios datos prabėgo jau 30 metų. „Solidarumas“, atvedęs lenkų tautą prie laisvų parlamento rinkimų ir Lenkijos Respublikos atkūrimo, tapo skaudžia, tačiau tautinio pasididžiavimo verta praeitimi.

Jai įamžinti 2014 m. Gdanske duris atvėrė Europos solidarumo centras (ESC) – pastatas, iš išorės primenantis aprūdijusį bei šiek tiek pakrypusį laivą, kurio viduje ištisus metus žaliuoja augmenija ir veikia

daug erdvių salių. Jose per kelis aukštus eksponuojama „Solidarumo“ istorija su autentiškomis nuotraukomis ir šio judėjimo dalyvių asmeniniais daiktais, biblioteka, L.Walęsos, 1990–1995 m. ėjusio Lenkijos prezidento pareigas, biuras, veikia nevyriausybinių organizacijų atstovybės. Šiose patalpose rengiamos konferencijos, rodomi filmai, demonstruojamos laikinos parodos.

Pirmąsias dvi dienas baltiečių konferencija taip pat vyko ESC (kitas dvi – Gdansko universitete). Į renginio atidarymą atvykęs L.Walęsa nustebino ► 17

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Lenkijos „Solidarumo“ įkūrėjas, Nobelio taikos premijos laureatas L.Walęsa.

Lietuvos kultūros propaguotojai, kalbantys lietuviškai: C.Barna, A.Kimura ir A.Vitale.

◄ konferencijos dalyvius, nes apie jo

archyvarais, muziejininkais, religijotyrininkais. Pagrindinis jų žvilgsnis krypo į paskutiniųjų dešimtmečių istoriją, žyminčią šaltojo karo pabaigos 30-metį ir ES plėtros centrinių bei rytinių Europos valstybių link 15-metį. Buvo suformuluotos trys aktualiausios konferencijos temos. Pirmoji – Baltijos regionas 1918–1921 m.: Pirmojo pasaulinio karo padariniai. Už šios temos pristatymą buvo atsakingas jaunas estų mokslininkas skandinavistas Martas Kuldkeppas, šiuo metu besidarbuojantis universiteto kolegijoje Londone. Antroji – Baltijos šalių dainų ir šokių šventės, kurias aptarti pasiūlė Vašingtono universiteto docentas dr. Guntis Šmitchenas, 2014 m. išleidęs knygą „Dainos galia: taikingos tautinės tradicijos Baltijos šalių dainuojančioje revoliucijoje“. Trečioji – Baltijos jūros regiono šalių bendradarbiavimas saugumo srityje. Ją inicijavo teisininkas iš Latvijos universiteto, Europos saugumo analitikas Otto Tabunas.

Būta nemažai pranešimų, kurie peržengė šių temų ribas. Pvz., praeities ir dabarties migracijos; lyginamosios politinės studijos; tarpukario istorija; genocidas ir rezistencija; kolektyvinė atmintis ir kultūrinis identitetas; moralinės ir materialinės vertybės karo pabėgėlių naratyvuose; Baltijos šalių kova už nepriklausomybę tarptautiniame kontekste; kalba, literatūra ir teatras; kultūros studijos; komunikacija ir kalba; besikeičiantis medijų vaidmuo Baltijos šalių visuomenėje. Lietuviai,

pasirodymą nebuvo pranešta. Mat iš anksto žinoti šio žymaus žmogaus, tapusio Lenkijos atgimimo simboliu, planus ir gauti sutikimą pasirodyti tribūnoje nėra lengva. L.Walęsa atrodė labai paprastai – karštą dieną buvo apsirengęs marškinėliais trumpomis rankovėmis su užrašu „Konstitucija“, tuo pabrėždamas įstatymo viršenybę, ir užsidėjęs akinius su nežymiai nuo saulės pritemdytais stiklais. Jis kalbėjo laisvai ir įtikinamai, kaip būdinga geriems oratoriams, pabrėždamas, koks yra svarbus socialinis teisingumas, kurio stokoja šiuolaikinis pasaulis, ir akcentavo Jono Pauliaus II įtaką „Solidarumo“ atsiradimui. Pirmą kartą Karolis Jozefas Vojtyla kaip popiežius lankėsi Lenkijoje 1979 m. Tais gūdžiais laikais šalyje trūko visko – pradedant maisto produktais ir baigiant viltimi kada nors gyventi geriau. Popiežiaus dėka lenkai suprato, kad negali pasitikėti komunistų valdžia, ir atsigręžė į Bažnyčią, kuri jiems tapo dideliu autoritetu, suteikė jėgų kovoti už savo šalies laisvę.

Konferencijos problematika Į konferenciją buvo pakviesti įvairių sričių mokslininkai – pradedant antropologais, ekonomistais, filologais, istorikais, sociologais, politologais, teisės žinovais ir baigiant įvairių meno sričių specialistais, 18

latviai ir estai, aptariantys šiuos klausimus, nieko nestebino, tačiau kitataučiai, besidomintys Baltijos regionu ir mokantys kurią nors iš jos kalbų, patraukė ne vieno klausytojo dėmesį. Galima tik žavėtis lietuviškai kalbančių italų Claudio Barnos ir Alessandro Vitale pastangomis gilintis į Lietuvos istoriją bei kultūrą. Pirmasis jų skaitė pranešimą apie dalelytės „gi“ vartojimą lietuvių, sanskrito ir lotynų kalbose, akcentuodamas lietuvių kalbos archajiškumą, antrasis – apie kartografines problemas, ženklinant Gulago žemėlapiuose lietuvių trėmimo bei kalinimo vietas. Neliko nepastebėtas ir japonės Aya’os Kimuros pranešimas apie Lietuvos muziejų skaitmeninimo procesą. Savo tvirtu pasiryžimu išmokti lietuvių kalbą ir gilintis į pokario partizaninį judėjimą nustebino Dominikas Wilczewskis – Balstogės universiteto doktorantas, perskaitęs pranešimą apie atminties prieštaravimus, tyrinėjant partizaninį judėjimą Lietuvoje, konkrečiai – Alfonso Ramanausko-Vanago atvejį.

Konferencijoje dalyvavo būrys VDU ir VU mokslininkų, taip pat keli klaipėdiečiai – Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius dr. Vasilijus Safronovas, skaitęs pranešimą apie Pirmąjį pasaulinį karą ir pristatęs naujausią instituto mokslinę produkciją, bei šio straipsnelio autorė. Vis dėlto reikia pripažinti, kad lietuvių konferencijoje buvo mažiau nei latvių, kurie ypač aktyviai reiškiasi AABS veikloje.

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Dainų švenčių aktualijos Apie lietuviškas dainų šventes kalbėjo LMTA muzikologai – Rimantas Astrauskas, Rasa Murauskaitė ir Danutė Petrauskaitė. Pastarųjų pranešimuose buvo akcentuoti lietuvių ir latvių muzikiniai ryšiai, ypač 1924 m. rengiant pirmąją Dainų dieną Kaune, ir latvių požiūris į šį renginį. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto etnomuzikologė Austė Nakienė pasidalijo savo įžvalgomis apie partizanų dainas ir istorinį naratyvą nepriklausomoje Lietuvoje, Ramunė K.Kubilius iš Čikagos pristatė turtingą lietuvių diasporos muzikinį palikimą, išskirdama meno ansamblį „Dainava“ ir šokių kolektyvą „Grandis“. Latvių dainų šventės pateko į keturių muzikologų akiratį. Ilzė Šarkovska-Liepina pažvelgė į jas per tradicijos ir modernumo prizmę. G.Šmidchenas analizavo susiskaldymo ir vienybės atvejus, vertinant dainų švenčių tradiciją 2013–2019 m. Šis mokslininkas, mokėdamas lietuvių kalbą, yra susipažinęs su filosofės Nerijos Putinaitės teiginiais, kvestionuojančiais dainų švenčių reikalingumą, ir atvirai pasišaipė iš jų. Vis dėlto reikia pripažinti – Latvijoje, kur dainų šventės jau perkopė 150 metų gyvavimo

slenkstį, kur irgi yra diskutuojama apie repertuarą ir renginių patrauklumą, tokių abejonių nekyla. Tad tenka tik apgailestauti, kad Lietuva, paskutinė iš Baltijos šalių pradėjusi organizuoti dainų šventes, pirmoji ėmė siūlyti jas pakeisti alternatyviais renginiais. Kad dainų šventės yra daug giliau įsitvirtinusios latvių gyvenime bei tapusios neatskiriama latvių kultūrinio identiteto dalimi, iliustravo

Tenka tik apgailestauti, kad Lietuva, paskutinė iš Baltijos šalių pradėjusi organizuoti dainų šventes, pirmoji ėmė siūlyti jas pakeisti alternatyviais renginiais.

Rūtos Muktupavelos bei jos vyro Valdžio pranešimai. Pastarajame buvo analizuojama „sadziedāšanās“ tradicija – spontaniškai sovietmečiu kilęs įprotis po oficialios šventės dalies dainuoti liaudies mėgstamas dainas, neįtrauktas į renginio programą. Žmonės jas dainuoja visą naktį ir tai jiems teikia ypatingą džiaugsmą.

Sugriautas per karą Gdansko senamiestis greitai buvo atstatytas.

Danutės Petrauskaitės nuotr.

Šiuo metu šią tradiciją bandoma formalizuoti ir suteikti jai ryškesnių meniškumo bruožų, tačiau kažin ar įsprausta į tam tikrus rėmus ji nepraras savo žavesio.

Pranešėjų iš Estijos nebuvo. Jų vietą užėmė amerikiečiai. Suomių chorinės bendrijos vadovė dr. Heather MacLaughlin Garbes iš Siatlo parengė pranešimą apie dainų švenčių reikšmę, skatinant kitų tautybių žmones domėtis baltiečių kultūra. Naujojo Heiveno universitete dirbantis dr. Bradley’s Woodworthas, dar studijų laikais susidomėjęs šiaurrytinėmis Europos šalimis, bandė apčiuopti vidines bei išorines tendencijas, turinčias įtakos Estijos dainų šventėms. Architektė dr. Marie-Alice L’Heureux aptarė muzikos, meno ir architektūros sąsajas, formuojant kultūrinį identitetą.

Konferencijos pabaigoje Gdansko universiteto studentų dainų bei šokių ansamblis „Jantar“, kaip ir pats universitetas švenčiantis 50-ies metų sukaktį, pradžiugino svečius koncertu.

Kita baltiečių konferencija jau vyks JAV, pirmą kartą – pietinėje jos dalyje, Šiaurės Karolinos valstijos Šarlotės miesto Karalienių universitete, kur bus aptariamos naujausios tyrimų kryptys Baltijos studijų procese.

Gdansko universiteto dainų ir šokių ansamblio „Jantar“ dalyviai.

19

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Klaipėdos universi t pirmąkart tarptaut i Birželio 6–9 dienomis Krokuvoje (Lenkija) vyko X tarptautinis chorų festivalis-konkursas „Cracovia Cantans“. Jame dalyvavo tik du chorai iš Baltijos šalių – Vilniaus kolegijos merginų choras „Vaidilutės“ (vad. Genovaitė Kumpienė, koncertmeisterė Dalia Šakenytė, chormeisterė Gabrielė Pintukaitė-Pocienė) ir Klaipėdos universiteto (KU) mišrus choras „Pajūrio aidos“ (vad. Algirdas Šumskis, koncertmeisterė, chormeisterė Justė Šilaitė). Pastarajam chorui tai buvo pirmasis tarptautinis konkursas.

Regimantas GUDELIS, Laima DROMANTAITĖ

Kelias į Krokuvą Būtų galima kalbėti apie laimėjimus ir pralaimėjimus, tačiau kur kas labiau verta pasvarstyti, koks KU choro kelias iki šio konkurso, ką dalyvavimas jame duoda jaunam chorui.

Susikaupimo akimirka prieš konkursą.

20

KU mišraus choro „Pajūrio aidos“ kelias į „Cracovia Cantans“, nusitęsęs per visą dešimtmetį, tiesa, sudėtingas, negarsėjęs kokiais nors ryškiais pasiekimais vietiniuose konkursuose. Tenka pripažinti, kad iki šiol apie šį chorą rašyta mažai ar iš viso nerašyta. Keistoka. Juk choras universitete ar kitoje aukštojoje mokykloje visuomet buvo ir bus visuomenės akiratyje. Įprasta, kad kiekviena visuomenė studentijoje mato savo pačios idealų atvaizdą, aspiracijas, viltis, kurių dažniausiai jai nepavyko savo gyvenime išskleisti, – nenumaldomas noras

Rasos Šimkutės nuotr.

susitapatinti su jaunimu ir prisiminti savąsias dieneles.

Ir taip romantizuotas, kone metafizinis universitetinio choro įvaizdžio sureikšminimas būdingas visoms Europos šalims, toks jis ir Rusijoje, ir kituose žemynuose.

Lietuvoje universitetinio choro prestižas nemenkėja nuo pirmųjų studentiškų chorų.

Tai buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijos choras, kuriam vadovavo garsusis daržininkytės specialistas, profesorius Viktoras Ruokis, ir Vytauto Didžiojo universiteto centrinis choras, įkurtas Stasio Šimkaus, bet

Festivalio „Cracovia Cantans“ konkurso akimirka.

KULTŪROS MARŠRUTAIS

i teto choras – t iniame konkurse išgarsėjęs vadovaujant Konradui Kaveckui.

O kaip nuosekliai Klaipėdos miesto muzikinę kultūrą pureno ir vaisius brandino KU Menų fakulteto chorai, vadovaujami Vytauto Pučinsko, Artūro Dambrausko, Gedimino Purlio, Fabijono Sereikos! Gal miesto visuomenė išpaiko ar ką, kad jaunam, dar augančiam chorui „Pajūrio aidos“ buvo pernelyg reikli, mažai jam skyrė dėmesio? Šiaip ar taip, chorui „Pajūrio aidos“ jau dešimt metų. Sutikime, kad dėl daugelio objektyvių ir subjektyvių priežasčių chorui lyderiauti prestižinėje scenoje ar leistis į atsakingus konkursus dar nėra lengva. Taigi, kodėl prireikė net dešimtmečio, kad choras pagaliau ryžtųsi nuvykti į savo pirmąjį tarptautinį konkursą? Ir ne kur nors į Suvalkus ar į Čekijos pakraštį, o tiesiai į Krokuvą – „Cracovia Cantans“.

Priežasčių yra ne viena, bet nors dvi paminėti verta. Pirmoji – persitvarkymai paties universiteto infrastruktūroje, Menų akademijos (buvęs Menų fakultetas) atskilimas nuo Klaipėdos universiteto.

Prieš pirmuosius choro veiklos metus, kai Menų fakultete ėmė mažėti studentų, ypač studentų vyrų, mišrų chorą (choro studiją) sudaryti nebeliko iš ko. Teko tenkintis vien merginų choru. Šiuo lūžio momentu gimstantis naujas mėgėjų choras, savo gretose telkiantis visų KU fakultetų studentus, siekė išaugti iki atnaujinto profilio choro studijos, į kurią, be studentų humanitarų, vadybininkų, laivininkystės specialistų, galėtų įsilieti ir negausi Menų fakulteto vyrija – vokalistai, muzikantai ar kiti, kuriems būtina atlikti chorinę praktiką visos sudėties mišriame chore. Ir nors tuo metu naujojo choro vizijos ratai sukosi girgždėdami, vis dėlto choras judėjo pirmyn. Antai 2012 m. buvusio Menų fakulteto profesoriaus Algio Zaboro kvietimu choras leidosi į tolimąją Grenadą (Ispanija). Ten A.Zaboras vysto plačią muzikinę veiklą, organizuoja chorų festivalius. Į vieną tokių festivalių „Pajūrio aidos“ vyko kartu su kitais keliais chorais ir atliko A.Vivaldi kantatą „Gloria“. Choras giedojo bažnyčiose ir net dideliame kon-

certe garsiojoje Manuelio de Falja koncertų salėje. Choro lygis buvo neblogas.

Po kelionės choro perspektyvos niaukstėsi: patyrę dainininkai baigę studijas išsivažinėjo, mažokas buvo pastiprinimas naujais nariais, o iš Menų fakulteto jų visai nebuvo.

Kita bėda, gal ne bėda, bet realybė – studentai dėl sunkios materialinės padėties uždarbiauja, laisvalaikio, kurį galėtų skirti chorui, turi vis mažiau. Tad bene pagrindinę choro dalį sudaro ir padėtį gelbsti veteranai absolventai.

Vis dėlto ir sudėtingomis sąlygomis „Pajūrio aidos“ gebėjo atgyti ir net per gana trumpą laiką pakilti. 2018 m. chorui suteikta pirmoji kategorija. Praėjusių metų pasirodymai Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje nudžiugino klausytojus, pradėta kalbėti apie gražų, stiprų studentų chorą. Kad veikla suaktyvėtų ir kiltų choro prestižas, išvyka į festivalį-konkursą Krokuvoje jau atrodė tiesiog gyvybiškai būtina.

Ryžtą parodė ir lemiamą žodį tarė choro vadovas doc. A.Šumskis. ►

Soukaina Elyaagoubi nuotr.

21

KULTŪROS MARŠRUTAIS

◄ Pristatinėti maestro lyg ir nereikia –

klaipėdiečiams jis gerai žinomas, jo darbai matomi. Jis yra miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ tarybos pirmininkas, dainų švenčių ir tarptautinio S.Šimkaus konkurso bei kitų renginių organizatorius ir meno vadovas.

Ne be trūkumų Kasmet Lenkijoje vyksta bene 20 chorinių festivalių ir konkursų, tarp jų ir „Cracovia Cantans“, kaip sako organizatoriai, bene vienas iškiliausių. Tiesa, informacijos apie jį internete (www.krakovchoirfestival.pl) nedaug. Festivalio rengėja yra meno agentūra „Melodija“. Renginio prospekte / programoje buvo informacija apie chorų koncertus bažnyčiose ir konkursą – pasirodymų tvarką bei atliekamo repertuaro reikalavimus.

Festivalio organizavimas buvo ne be trūkumų. Net įvardinant chorų repertuarą pasitaikė netikslumų, ypač rusų autorių.

Pavyzdžiui, pranešama, kad Krokuvos choras „Dominanta“ gieda Sergejaus Rachmaninovo „Bogorodice Dievo“. Iš kur? Juk S.Rachmaninovo kūryboje tų „bogorodicų“ yra kelios. Panašių netikslumų buvo ir daugiau. „Pajūrio aidos“ – ne pirmasis choras iš Lietuvos šiame festivalyje. 2016 m. Kauno choras „Saliuto“ jame dalyvavo ir užėmė an-

Repeticija prieš koncertą.

22

trąją vietą; 2017 m. pirmąją vietą bei prizą už geriausiai atliktą lenkų kompozitoriaus kūrinį pelnė choras „Liepaitės“. Šį kartą pirmosios vietos laimėjimą, pelnytą savo kategorijoje, parsivežė Vilniaus kolegijos merginų choras „Vaidilutės“. „Cracovia Cantans“ organizaciniu požiūriu yra ir festivalis, ir konkursas. Buvo chorų, kurie atvyko festivalio teisėmis, pasirodė bažnyčiose, bet nedalyvavo konkurse. Buvo ir itin solidaus amžiaus dainininkų chorų.

Antai moterų choro „Wings if Song“ (JAV) kai kurioms dainininkėms – 80 ar net daugiau metų. Amerikiečių moterys nustebino: nors senyvo amžiaus, o dainuoja tyliai, šviesiais, lygiais balsais – kaip gimnazistės.

Aišku, tos moterys – ne kokie fenomenai, panašu, kad taikoma savita chorvedybinė metodika, kurios vertėtų pasimokyti tos srities specialistams ir Lietuvoje.

Būta ir priešingų įspūdžių – štai vienas vyrų choras iš Švedijos, galima sakyti, net juokino klausytojus ilgais polifoniniais veikalais, kuriuose buvo girtėti ne polifonija, o vien kakofonija. Klausytojai, suprantama, kultūringai tvardėsi, bet iš viso to kilo ne itin optimistinė abejonė: nejaugi Švedijoje žmonės taip susvetimėjo, izoliavosi vieni nuo kitų, kad neatsirado, kas tiems vyrams patartų susiprotėti. Pas mus tokie dalykai būtų visiškai neįmanomi – gal mes per daug savikritiški, gal, bet taip pat turime ir savigarbos. Šalia tokių žemesnio meninio kvaliteto chorų, kurių visose kategorijose buvo net de-

šimt, šeši ar septyni chorai buvo labai aukšto lygio, žavėjo išskirtiniais pasirodymais.

Choras „Pajūrio aidos“ varžėsi mišrių chorų A kategorijoje, kurioje pasirodė stipriausi chorai. Čia dar buvo Lenkijos ekonomikos universiteto „Dominanta“, chorai „L’Asenzio“ ir „Sbor Pratel Zpevu Permonik“ iš Čekijos, Sedlcų miesto (Lenkija) choras ir didelis rusų choras iš Novgorodo.

Repertuaras ir sėkmės Konkurse reikalavimai repertuarui buvo tradiciniai. Iš viso turėjo būti atliekami keturi kūriniai, tarp jų du – a cappella; vienas sakralinio, kitas klasikinio stiliaus, sukurtas iki XIX a. pabaigos, taip pat liaudies daina ir XX–XXI a. kompozitoriaus kūrinys.

Choras „Pajūrio aidos“ atliko Antonio Lotti (1667–1740) „Crucifixus“, Vaclovo Augustino (gim. 1959) „Anoj pusėj Dunojėlio“, Ola Gjeilo (gim. 1978) „Northem Lights“ ir Vytauto Laurušo (1930–2019) „Nakties balsai“. Visi keturi kūriniai – skirtingų epochų ir meninių stilių.

A.Lotti „Crucifixus“ paliko tvarkingo, gerai surepetuoto kūrinio įspūdį. Tiksli ritmika ir teksto tartis, tik aiškiai trūko renesansui būdingos vokalinės kultūros.

Kūrinys „Anoj pusėj Dunojėlio“ dėl savo populiarumo pasaulinėje erdvėje – proble-

Ievos Stasiulaitytės nuotr.

KULTŪROS MARŠRUTAIS

minis konkurso situacijoje. Choras dainavo dainų šventės variantą, t. y. su M.Mažvydo choralu (melodija lotynų). Ko gero, būtų buvę geriau dainuoti be choralo, bet repertuaro gaidos buvo išsiųstos anksčiau ir ką nors koreguoti buvo per vėlu. Dėl technikos priekaištų nebūtų – kūrinys įdainuotas, dainininkai jaučiasi drąsiai. Kas kita meninio turinio raiška – kontroversiškas choralo ir liaudies dainos junginys. Kažkas sudurta, kažkas nesulimpa, pagal choralą dainos tempas aiškiai per greitas. Žinoma, kad tą versiją kompozitorius V.Augustinas skyrė 2018 m. dainų šventei, kurioje choralą tarsi turėjęs giedoti atskiras ritualinis choras, diriguojant pačiam kompozitoriui. Turėjo išeiti didingas ritualas laisvės kovų aukoms pagerbti. Kompozitorius šventėje kažkodėl nedirigavo, ritualinio kamerinio choro nebuvo, kūrinio simbolinė idėja liko neišbaigta, bet tokia versija liko chorų repertuare.

Visa kalba sukasi apie tos dainos idėją – Reflections on Civil War (žr. to kūrinio įrašus internete). O autentiška šios liaudies dainos melodija pas mus iki šiol padainuojama ir buitinėje aplinkoje, suprantama, greitesniu tempu, „pilna gerkle“. Gal dėl to šventybiškumo inspiracija, persiorientavimas į kitą mąstymo dimensiją, atrodo, ir buvo konkurse sunkiausia „Pajūrio aidoms“.

Kūrinį „Northem Lights“ klaipėdiečiai girdėjo ne kartą, patiko, daug plojo. Pavyko ir konkurse. „Pajūrio aidos“ labiausiai girtinos tiesiog už rimtą požiūrį į partitūrą.

Beje, šį kūrinį giedojo dar du chorai. Kiekvienas savaip improvizuodamas partitūrą, melodiją ir pritarimą tampydami į visas puses, per visas dinamikos zonas. Tokios savivalės su partitūra dar neteko matyti.

Galbūt tai kitos kūrinio redakcijos, tačiau to programoje nebuvo nurodyta. O tvarkingas, laikantis kompozitoriaus nurodymų, kūrinio atlikimas darė tiesiog profesionalesnį, meniškai išbaigtos kompozicijos įspūdį.

V.Laurušo „Nakties balsai“ – šaunus „arkliukas“, netikėtai „įšokęs“ į KU choro repertuarą. Juo prieš daugelį metų iškilusis vyrų choras „Varpas“ nustebino Areco (Italija) konkurse ir net visą muzikinę visuomenę. Tai geriausias, efektingiausias „Pajūrio aidos“ repertuaro kūrinys. Sėkmės aplinkybę galėtume aiškinti maždaug taip: gero vokalo šiam kūriniui nereikia, bet reikia geros intonacijos, o tai reiškia dainininkų su gera klausa. Jų choras tikrai turi. Turi ir fantazijos, jaunatviško šėlsmo, ko tam kūriniui ir reikia. Dar turi sopraną su absoliučia

klausa, gebančią po didelio triukšmo (aleatorikos) „paduoti toną“ – garsą lia. Šiaip ar taip, tai buvo pats sėkmingiausias kūrinio atlikimas konkurse.

Gaila, kad dėl tam tikrų priežasčių choras nesiryžo pademonstruoti „Nakties balsų“ ir baigiamajame koncerte – apdovanojimų ceremonijoje. Choras pasitenkino žemaitiška „Tylūs, tylūs vakarielia“.

Žiuri, laurai, koncertai Konkurso vertinimo komisijos pirmininkas – kompozitorius Romualdas Tvardovskis, gyvenęs ir studijavęs Vilniuje drauge su Czesławu Miłoszu, lietuvių gerbėjas, patronas. Kiti – ispanų kompozitorius ir dirigentas, nuolatinis tarptautinių žiuri narys Javier Busto, latvių kompozitorius, chorinės muzikos autoritetas Reihardas Dubra, kompozitorius ir dirigentas iš Slovėnijos Ambrož Čopi bei japonų kompozitorius ir dirigentas Ko Matsushita.

Pagrindinis mišrių chorų (A kategorija) konkursas vyko M.Karlovičiaus muzikos mokykloje, kuri pasižymi itin gera choro skambesiui akustika – puikiai skamba piano ir forte, teksto artikuliacija kuo aiškiausia.

Baigiamasis koncertas ir apdovanojimų ceremonija vyko senoviniame sporto centre, kurio salės akustika taip pat gera.

Pirmoji vieta mišrių chorų „A“ kategorijoje atiteko Novgorodo (Rusija) chorui, antroji – Krokuvos universiteto chorui „Dominanta“, trečioji – taip pat lenkų chorui iš Sedlcų.

Rusų choras iš Novgorodo priminė tradicinį rusų chorą, pusiau profesinį (Rusijoje tokie būna sričių chorai), o Krokuvos „Dominanta“ – charakteringas lenkų universitetinis, ypač aukšto meninio lygio choras (jį būtų galima lyginti su Latvijos universiteto choru, kuris tarptautiniame S.Šimkaus konkurse yra pelnęs Didįjį gintaro prizą).

Sedlcų kamerinis choras meniniu braižu būtų panašus į Klaipėdos koncertų salės „Aukurą“, ko gero, dar stipresnis, Prahos „L’Asenzio“ pasižymėjo gražiu vokalu, tačiau dėl jaunos vadovės judrumo šiek tiek išsiblaškęs, be aiškios repertuarinės krypties, palyginti su kitais – blyškesnio meninio veido.

Turint omenyje, jog „Pajūrio aidos“ buvo pakviestos padainuoti didžiajame koncerte kartu su laureatais, magėjo spėti – užėmė

ketvirtąją vietą? (Buvo paskelbtos tik trys pirmosios vietos, neskelbė vertinimo balų).

Bet juk privilegija padainuoti didžiajame koncerte galėjo būti skirta ir dėl simpatijos jaunam chorui.

Chorų koncertiniai pasirodymai vyko keturiose bažnyčiose: renesansinėje Švč.

Mergelės Marijos Ėmimo į dangų arba Žygimantų bazilikoje (Bazylika Mariacka), gotikinėje (pastatyta 1363 m.) Šv. Katerinos, barokinėje (1597–1635 m.) Šv. Petro ir Povilo ir Pijorų. Trys ketvirtadienio ir penktadienio koncertai buvo su intencija „šwiatlo i Špiew“, šeštadienio – „Špiewanie po Zmierzchu“. „Pajūrio aidos“ dainavo Marijos bazilikoje kartu su chorais „Wings if Song“ (JAV), „Caldicot Male Voice Choir“ (Velsas), „L’Asenzio“ (Praha), „Wessex Choir“ (Anglija) bei Petro ir Povilo bažnyčioje su Adolfo Fredriko mokyklos choru (Stokholmas), „Siofok Male Choir“ (Vengrija), „Nesodden-Frogn Kammerkor“ (Norvegija), Novgorodo miesto N.Vasiljevo kultūros ir laisvalaikio centro choru (Rusija).

Chorams giedoti, taip pat jų klausytis patogiausia buvo geros akustikos Kotrynos bažnyčia. Marijos bazilikoje, kada benueisi, žmonių minia, susigrūdimas.

Kritiko nuomonė Praktika rodo, kad prestižinis konkursas svetimoje šalyje chorą taip stipriai įelektrina, kad į jo dalyvių atmintį įsirašo daug stipriau, nei joks kitas atsakingas pasirodymas namuose. Kiek kas nors abejotų tarptautinių konkursų įtaka choro brandai, kiek kas nors į juos bešnairuotų, kol kas jie yra realiausias ir efektyviausias impulsas, net metodas suaktyvinti veiklą ir siekti įsirašyti į europinį chorų kontekstą.

Turistiniai, pabendravimo motyvai taip pat svarbūs, bet jeigu ir dabar, kai užsienis mažiau mus jaudina, chorai veržiasi į tokius konkursus, vadinasi, jie instinktyviai jaučia jų aktyvinamąją reikšmę. Aišku, kai choras užsitarnauja aukščiausią meninį statusą ir jau būna svariai užsirekomendavęs tarp Europos chorų, jam maloniau laisvesnio pobūdžio festivaliai be žiuri vertinimo ir vietų skirstymo.

Konkursai turi žavesio. Publika nori pasiklausyti naujų chorų, naujos muzikos, pasmalsauti, įsitraukti į varžybų šurmulį. ► 23

KULTŪROS MARŠRUTAIS

◄ Panašiai kaip žirgų lenktynėse ar krepšinyje. Scenoje, už uždangos, jau kitas pasaulis – išėjimo laukiantys dainininkai, nerimas, įtempti nervai, nuo jaudinimosi džiūstančios gerklės, virpančios kojos, rankos plaštaka impulsyviai braižanti frazės figūravimą... Išgyvenę tuos dalykus klausytojai iš salės visa tai mato ir intuityviai perima jų nuotaiką. Patyrusių chorų dainininkams lengviau – jie prieš išeidami į sceną mintyse modeliuoja savo sceninę būseną, nes žino, kaip bus, ruošiasi ir tai juos šiek tiek nuramina. „Pajūrio aidoms“ „Cracovia Cantans“ buvo pirmasis tarptautinis konkursas, iki tol dar neišgyventa situacija. Tuo jis ir ypatingas.

Jau net chorui kylant į sceną galėjai aiškiai pasakyti, kad jis į tokį egzaminą eina pirmą kartą – dainininkai, nors ir stengėsi neišsiduoti, bet stipriai jaudinosi. Susikaupęs, dėmesingas, gerokai įsitempęs ir pats maestro. Sceninė apranga konkursui lyg ir pernelyg drąsi, bet gal tinkamesnės tokiai progai neturima. Programa – pagal reglamentą, gerai parinkta, kiek akademiška.

Tai rodo, jog choras pagal savo jėgas gerai pasiruošęs, nori pasirodyti kuo geriau ir kad jam tai yra labai svarbu. Tokie chorai dažnai pelno nuoširdžias klausytojų ir net žiuri simpatijas. „Pajūrio aidoms“ konkursiniame pasirodyme sekėsi. Galbūt dėl to „Pajūrio aidos“ buvo pakviestos dainuoti baigiamajame renginyje. Kad ir kaip ten būtų, sėkmingas pasirodymas tarptautiniame festivalyje liudija, jog choras pasiekė bent Lietuvoje universitetiniam chorui privalomą meninį lygį ir dabar jau gali jaustis saugiai.

Choristų įspūdžiai Konkursas – lyg lakmuso popierėlis, be kitų dalykų, ypač leidžiantis pasitikrinti bendrystę. Ji išbandoma išties nemenkai, nes ruošiantis prireikia be galo daug kantrybės, pakantumo vienas kitam, o kur dar iššūkis per tą juodą darbą nepamesti malonumo iš to, ką darai. Nors profesionalai muzikai ir kritikai įprastai mato tik konkursų naudą, dažnai mėgėjai choristai turi ir kitokį požiūrį. „Kai pradėjome koncentruotis tik į muzikines detales (o konkursų esmė juk tokia ir yra, tad normalu), choro viduje atmosfera pakito. Apėmė panika, jaudulys bei jausmas, jog namų darbai galėjo būti 24

atlikti ir kruopščiau. Tad ir malonumo liko tiek, kiek kiekvienas atskirai sugebėjo susirinkti iš tų dešimties žmonių aplodismentų, nuskambėjusių konkurso salėje po paskutinio kūrinio, paskutinės, stipriai atpalaiduojančios natos skambesio. Nenorėdama įžeisti profesionalų, sakau, jog aš malonumo varžytis muzikoje nepajaučiau.

Ar tikrai dalyvavimas konkursuose kažką pasako apie choro muzikinį lygį? Ir jeigu taip, tai kodėl atliekant konkursinį repertuarą liuteronų bažnyčioje Plikiuose, nors ir ne viskas nuskambėjo taip gerai, kaip buvo norėta, tačiau vienybės ir susidainavimo

Tokios išvykos labai naudingos visais požiūriais – padeda choro nariams geriau pažinti vienas kitą, susibičiuliauti, plėsti akiratį ir, svarbiausia, – augti, tobulėti kaip kolektyvui. jausmas, ta nuotaika ir bendrystė spinduliavo veik kiekvieno choro nario akyse? Ir tai, manau, daug svarbiau nei prizinės vietos statusas, kurio galiojimo laikas baigiasi jau po metų“, – pasvarstymais dalijosi „Pajūrio aidų“ choristė Greta Gyraitė.

Kita choristė Rasa Šimkutė mažiau griežta konkursų idėjai. Jos žodžiais, jie tarsi paskatina imtis didesnio užmojo: „Smagu, kad konkurso metu, anot vadovo, „išspaudėme maksimumą“, manau, kad mums tai didelis laimėjimas. O man, pradėjusiai šiame chore dainuoti vos prieš penkis mėnesius, tai neįsivaizduojamos aukštumos. Atrodo, tik visai neseniai nedrąsiai ir atsargiai bandžiau dainuoti „Tylūs, tylūs vakarielia“ ar „Už Raseinių, ant Dubysos“ ir staiga – nepaprastai sudėtinga programa konkurse Krokuvoje. Žinoma, iki konkurso repetavome daug. Pats darbo procesas man buvo labai įdomus. Iš pat pradžių atrodė, kad, pavyzdžiui, tokio kūrinio kaip A.Lotti „Crucifixus“, skirto aštuoniems balsams, tiesiog neįmanoma išmokti. Tačiau koks stebuklingas jausmas išgirsti, kai po nuoseklaus darbo ir ilgų repeticijų šis dieviško grožio kūrinys pagaliau suskamba!“ Choristai turi įvairių įspūdžių ir apie konkurso „Cracovia Cantans“ organiza-

vimą. Paulina Rupeikienė stebėjosi: „Esu mačiusi tarptautinio Stasio Šimkaus chorų konkurso, kuriame pati buvau savanorė, užkulisius, tad galiu pasakyti, jog Lietuvoje tikrai kur kas daugiau dėmesio skiriama savanoriams ir jie yra puikiai parengti dirbti konkurse, susigaudo, vienas kitam padeda, bendrauja ir bendradarbiauja su chorais ir nėra didelių problemų, kurių buvo Krokuvoje. Kartais atrodydavo, kad ten niekas neorganizuota, yra tik laikas ir vieta. Pats festivalis-konkursas labai gražus, koncertai bažnyčiose, laimėtų vietų paskelbimas dainuojant kiekvienam chorui. Tačiau trūko informacijos, kuri dažnai buvo dar ir neteisinga. Mūsų choras gavo vieną savanorį, kuris turėjo bet kokiais klausimais informuoti ir padėti visur susigaudyti, bet dažnai to trūkdavo. Pavyzdžiui, pirmas koncertas buvo be galo gražioje bažnyčioje, kuri yra centrinėje Krokuvos dalyje. Tačiau tik atvykę sužinojome, kad neturėsime galimybės ten parepetuoti. Baigiamajame rezultatų skelbimo renginyje taip pat buvo niuansų, kurie truputį sutrikdė. Mums skirtas savanoris nuvedė mus ne ten, kur turėjome būti. Galiausiai nuvykę bandėme patekti į pastatą. Kadangi vietos nedaug, o chorų – priešingai, sunkiai tilpome ir buvo be galo karšta.“ Paulinai apie konkurso organizavimą antrino ir choristė Milginta Palubinskaitė: „Konkurso-festivalio organiztoriams truputėlį pritrūko profesionalaus požiūrio.

Nebuvo pasirūpinta galimybe autobusams privažiuoti kuo arčiau koncertų vietų ir ten palaukti, kol dalyviai po koncertų su visais daiktais ir rūbais ateis iš bažnyčių. Ne visose vietose buvo paskirtos ir patalpos, kuriose atlikėjai turėtų galimybę persirengti ar pasilikti daiktus, jau nekalbant apie galimybę prasidainuoti. O ir paskirti savanoriai ne visada tiksliai žinodavo aktualius dalykus.

Rengėjams norėtųsi palinkėti ateityje skirti dalį dėmesio ir koncertams, ne vien visas pajėgas sutelkti į konkursą, kuris buvo puikiai organizuotas ir dalyviams nesukėlė jokių klausimų.“ Daugelis choristų pasigedo ir kitokių dalykų. Štai Greta sako: „Tikiu, jog muzikoje labai svarbu yra užmegzti naujus ryšius, kurie laikui bėgant atveria daugiau galimybių išvykoms bei bendradarbiavimui. Tačiau nei koncertinės, nei konkursinės programos metu chorai iš skirtingų šalių neturėjo progos susipažinti artimiau, t. y. trūko neformalios popietės ar vakaro

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Koncertas Krokuvos Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje.

kartu, kuriame nebūtų reikėję galvoti apie koncertinius drabužius, kūrinius, tonacijas, pauzes ir t. t.“ Nepaisant kritiško žvilgsnio į festivaliokonkurso užkulisius, choristai parsivežė ir daug gražių prisiminimų, pastebėjimų.

M.Palubinskaitė negailėjo pagyrų konkurso komisijos nariams, kurie buvo išties kompetentingi: „Jie tikrai puikiai išmano savo dalyką ir tai įrodė Didįjį prizą įteikdami chorui iš Rusijos, kuris konkurso bei koncertų metu pademonstravo aukštą meninį lygį, kuriuo gėdos nepadarytų net ir atsistojęs šalia profesionalų. Konkursas-festivalis įvyko ir pavyko, o dalyviai iš jo parsivežė neįkainojamos asmeninės patirties, daug puikių įspūdžių ir norą kada nors sugrįžti į karalių miestą, kuriame savaitę karaliauja muzika.“ „Didelis džiaugsmas, kad keturias paras galėjome gyventi pačiame senamiestyje, pėstute paklajoti po nepaprasto grožio Lietuvos istorijai reikšmingas vietas. Kartu su vadovu bei grupele choristų bevaikštinėdami po didingus Vavelio karalių rūmus, viename apžvalgos bokšte bei didžiuliame kieme kelis kartus improvizuotai sugiedojome senovinę giesmę apie Žygimantą Augustą. Kaip sakė mūsų vadovas, atlikome šventą

Patryko Topolski’o nuotr.

apeigą. O užklydę pasižvalgyti į vieną kitą auksu žėrinčią senamiesčio bažnyčią, čia pat surengdavome trumpučius improvizuotus koncertus – sugiedodavome A.Lotti „Miserere“, J.Naujalio „In monte Oliveti“, kokią nors kitą religinę giesmę ar net „Lietuva brangi“. Tokios akimirkos sugraudindavo iki ašarų. Po tokių mini koncertų malonu pamatyti dėkingumo kupinas lenkų akis ir šypsenas, išgirsti aplodismentus“, – dalijosi įspūdžiais Rasa. „Vienoje bažnyčių atlikę savo repertuarą sulaukėme daug gražių komplimentų. Džiugu, jog žmonės įsijautė, pajautė, ką norėjome pasakyti, ir už tai nuoširdžiai dėkojo.

Buvo visko, ir natos nuslydo, ir pritrūko oro, bet, mano manymu, svarbiausia yra jausmas, kurį mes bandome perteikti per dainą. Juk ne visi žmonės mokosi muzikos ir tikrai nežino, ar ta nata buvo teisinga, bet jei jau tai sujaudino, vadinasi, padarėme kažką labai gražaus“, – kalbėjo Paulina.

Apibendrinant pasakytina, kad, panašu, jog patiems choristams šis pirmasis tarptautinis festivalis-konkursas dar ilgai liks atmintyje kaip pirmoji tokia patirtis.

Nors choras patirs dar daug pamokų, kai teks konkuruoti, įrodyti savo muzikalumą ir vertę, kai ką jis jau yra laimėjęs be konkur-

so – puikų vadovą ir itin jaukią atmosferą, glaudų ryšį tarp choristų. „Tokios išvykos labai naudingos visais požiūriais – padeda choro nariams geriau pažinti vienas kitą, susibičiuliauti, plėsti akiratį ir, svarbiausia, – augti, tobulėti kaip kolektyvui“, – teigė choristė R.Šimkutė.

Puikusis Krokuvos miestas ir jo festivalis „Cracovia Cantans“ jau praeityje, „Pajūrio aidos“ jau atšventė Jonines ant Rambyno kalno, dainininkai pasklido vasaroti. Nors išsiskyrė trumpam, bet su panašiomis kaip choristės Gretos mintimis: „Choras, muzika, vadovas, sunkios ir atpalaiduojančios repeticijos man yra terapija sveikai sielai palaikyti... Man rūpi ir rezultatai, bet labiausiai aš mėgaujuosi chore vykstančiu procesu. Juk šimtai jausmų aplanko nuo pirmos susipažinimo su kūriniu dienos iki jo harmoningo skambėjimo koncertų metu. Juk kiek repeticijų užtrunka nuo pirmo pasisveikinimo su nauju choro nariu iki užgimusios tikros draugystės su tuo žmogumi...“ Tad rudenį vėl repeticijos. Vis dėlto svarbiausia yra ne įveikti konkursą, puikiai pasirodyti, bet išstudijuoti savo pasirodymo gerąsias bei silpnąsias puses, ramiai pasikartoti patirties pamokas, nes juk Repetitio est mater studiorum.

25

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Nidą ir Los Andželą si e Vienas iš XX a. literatūros grandų, Nobelio premijos laureatas rašytojas Thomas Mannas ir turtingas jo kūrybos bei idėjų palikimas sulaukė renesanso. Tai akcentavo birželio paskutiniosiomis dienomis Lietuvos pajūryje viešėję tarptautinio Th.Manno namų tinklo atstovai. Nidoje veikiančiam rašytojo memorialiniam muziejui tai yra dingstis dar labiau išsiskirti ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniame kultūros įstaigų bei lankytinų objektų žemėlapyje.

Ugnė ŠALTENYTĖ

Th.Manno namų tinklas Kuršių nerijos istorijos muziejuje skambėjo vokiečių kalba: tinklo suburta komanda diskutavo apie bendrus projektus. Šis

susitikimas prieš dvejus metus įkurto tinklo nariams – penkioms Vokietijos, Šveicarijos, JAV ir Lietuvos įstaigoms, puoselėjančioms Th.Manno atminimą ir paveldą, – buvo jau trečiasis.

Iškilios XX a. asmenybės gyvenimo kelias driekėsi per kelias valstybes. Tad Th.Manno namų tinklas vienija Budenbrokų namus Liubeke, gausų Mannų šeimos archyvą saugančius Monacensia Hilde-

brandto namus Miunchene, Th.Manno kultūros centrą Nidoje, Th.Manno archyvą Ciuriche ir vilą „Aurora“ bei Th.Manno namus – šie pastatai yra JAV, o įstaigos administracija veikia ir Berlyne.

Liubeke, gimtajame rašytojo mieste, prieš dvejus metus įvyko pirmasis tinklo susitikimas. Pernai viešėta Ciuriche, kur Th.Mannas pasitiko gyvenimo saulėlydį.

Didžioji dalis naujosios organizacijos na-

Th.Manno namų tinklas jau trečius metus vienija kultūros įstaigas iš Vokietijos, Šveicarijos, JAV ir Lietuvos, įvairiai puoselėjančias šio rašytojo paveldą: šįkart susitikimas įvyko Nidoje.

Gintauto Beržinsko nuotr.

26

KULTŪROS MARŠRUTAIS

i eja ne tik paplūdimiai

Th.Manno namų Los Andžele ir vilos „Aurora“ vykdomoji direktorė H.C.Mertens teigė, kad Vokietijos visuomenė itin palankiai sutiko sprendimą įsigyti JAV esantį kadaise Th.Manno šeimai priklausiusį namą.

rių ir susipažino pradėjus bendrą tinklo veiklą.

Th.Manną prisimenate tik liepą išgirdę per nacionalinio transliuotojo TV kanalą reklamas, kviečiančias apsilankyti kasmet Nidoje rengiamame rašytojui dedikuotame festivalyje? Nieko keisto. Klasiko statusas neretai reiškia, vaizdžiai tariant, garantuotą vietą vienoje iš aukščiau esančių knygų lentynų – garbingą, tačiau nebūtinai sutampančią su dideliu šių dienų skaitytojų susidomėjimu.

Tačiau Th.Manno vardu pavadintų kultūros įstaigų specialistai pastebėjo, kad domėjimasis kaip tik auga. Ir bene svariausia priežastis – rašytojo paveldo daugiasluoksniškumas. „Mūsų jungtinės iniciatyvos tikslas – aktualizuoti Th.Manną ne kaip vokiečių rašytoją, bet kaip pasaulio literatą bei politiškai aktyvų pilietį, kuris pasisakė už demokratines vertybes, nuomonių laisvę ir gvildeno šias temas savo kūryboje“, – akcentavo Th.Manno namų Los Andžele ir vilos „Aurora“ vykdomoji direktorė Heike Catherina Mertens.

Budenbrokų namų Liubeke vadovė dr. B.Lipinski konstatavo, kad susidomėjimas Th.Manno literatūros kūriniais šiuo metu yra išaugęs.

Anot dr. L.Motuzienės (dešinėje), Th.Manno gvildentų temų gausa atrodo neišsemiama, nors jų inspiruojamas kasmetis kultūros festivalis Nidoje po dvejų metų vyks jau 25-ąjį kartą. Nuotraukoje – su Th.Manno namų tinklo veiklos koordinatore A.Klose.

Prikėlė naujam gyvenimui Th.Manno šeimai priklausiusio namo Los Andžele įsigijimas tapo vienu iš akstinų inicijuoti tarptautinio tinklo kūrimą. Mat

šios vilos, kaip ir rašytojo šeimos vasarnamio Nidoje, istorija glaudžiai susijusi su Th.Manno gyvenimo aplinkybėmis.

Iš pelnytos Nobelio premijos lėšų pastatytame vasarnamyje Nidoje Th.Mannas ir jo artimieji praleido tris vasaras iš eilės. ► 27

KULTŪROS MARŠRUTAIS

◄ Paskutinįkart – 1932-aisiais. Netrukus po to pasikeitus Vokietijos politinei santvarkai, rašytojas su šeima emigravo iš gimtinės. 1939 m. Hitleriui prijungus Klaipėdos kraštą prie Vokietijos, Th.Manno vasarnamis buvo nacionalizuotas ir pertvarkytas į medžioklės namelį. Per karą jis nukentėjo, tad buvo įtrauktas į griautinų namų sąrašą.

Sudėtinga dabar pasakyti, ar atsakingi asmenys šito nepadarė sąmoningai, ar tiesiog praleido pro akis. Namelis, tiesa, be langų ir durų, apžėlęs žolėmis, išliko.

1955-aisiais Veimare tuometis tarybinių rašytojų delegacijos vadovas Antanas Venclova susitiko su Th.Mannu ir pietų metu rašytojui „avansu“ pasakė, kad jo namas Nidoje yra tapęs muziejumi. Grįžęs įkalbėjo tuometį sovietinės Lietuvos vadovą Antaną Sniečkų sutvarkyti namelį.

Pradžioje tarnavęs kaip viešbutis, jaunų specialistų namas, galiausiai jis buvo restauruotas ir ėmė tarnauti kultūros reikmėms – čia įkurdinta skaitykla su maža ekspozicija. O 1990-aisiais Lietuvoje buvo įsteigta Th.Manno draugija, paskatinusi naujam gyvenimui prikelti rašytojo vilą – šitaip čia įkurtas memorialinis muziejus.

O kaip klostėsi Th.Manno kelias? „Vokietija yra ten, kur esu aš“, – 1938-aisiais rašė jis. Tais metais Th.Mannas, būdamas žinomas literatas ir visuomenės veikėjas, su šeima atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas.

Ten tapo kviestiniu Prinstono universiteto dėstytoju. Manoma, kad dešimt Kalifornijoje praleistų metų buvo vienas iš laimingiausių rašytojo šeimos gyvenimo laikotarpių.

Suprojektuoti gyvenamąjį namą savo šeimai jis užsakė vokiečių kilmės architektui Juliusui Ralfui Davidsonui. Be kita ko, Th.Manno namai tapo ir vietos intelektualų susibūrimų erdve.

Vėliau Mannai grįžo į Europą – gyvenimo saulėlydį rašytojas pasitiko Šveicarijoje.

Jungtinės iniciatyvos tikslas – aktualizuoti Th.Manną kaip pasaulio literatą bei politiškai aktyvų pilietį, kuris pasisakė už demokratines vertybes, nuomonių laisvę ir gvildeno šias temas savo kūryboje.

28

Jų parduotas namas JAV keliavo iš vienų savininkų rankų į kitas, kol 2016 m. buvo pasiūlytas potencialiems pirkėjams kaip nugriauti skirtas statinys. Tuomet buvęs jau labai prastos būklės.

Anot H.C.Mertens, apie tai sužinoję aktyvūs Vokietijos piliečiai ir politikai susibūrę į grupę ir nutarę negalintys leisti, kad toks reikšmingas istorinis objektas nunyktų, juo labiau – būtų nugriautas.

Tad Vokietijos valdžios sprendimu buvo skirta lėšų namui įsigyti ir atstatyti. „Teko girdėti išimtinai teigiamų atsiliepimų apie šį sprendimą – Vokietijai buvo svarbu, kad įsigyjamas toks istoriškai reikšmingas objektas“, – pabrėžė pašnekovė.

Prieš metus šie Th.Manno namai atvėrė duris kaip transatlantinio dialogo įvairiomis mūsų laikmečio temomis erdvė bei rezidentūra tyrėjams ir menininkams. Šie įvykiai paskatino susidomėjimą Th.Mannu jo gimtojoje Vokietijoje, tad naujojo kultūros įstaigų tinklo steigimas, įtraukęs ir Nidos kultūros įstaigas, įvyko labai laiku.

Kartu virtualioje erdvėje Tinklo, veikiančio Vokietijoje įsikūrusių privačių fondų bei valstybės lėšomis, veiklos koordinatorės Alice Klose teigimu, jau išgryninti bendros veiklos tikslai. „Judame į priekį kurdami skaitmeninę platformą. Ji suteiks visiems besidomintiems prieigą prie Th.Manno asmenybės palikimo, sukaupto skirtingose šalyse, padės skleisti žinias apie jo brangintas vertybes ir idėjas. Be to, norime skatinti viso pasaulio intelektualus ir tyrėjus gvildenti rašytojo keltas temas“, – sakė A.Klose.

Vis dėlto ką šiuo metu labiau traukia Th.Manno kūriniai – literatūros tyrinėtojus ar plačiąją skaitytojų publiką? „Žinoma, visame pasaulyje yra daug Th.Mannu besidominčių tyrėjų. Tačiau labai išaugęs ir jo literatūros kūrinių skaitomumas. Jie verčiami į vis naujas kalbas, o seniau išleisti vertimai – atnaujinami“, – teigė Budenbrokų namų Liubeke vadovė dr. Birte Lipinski.

Tinklo veikloje dalyvauja ir lankytojų nestokojantys muziejai, ir įstaigos, kurių pagrindinė veikla susijusi su archyvų puoselėjimu. Kiekvienas narys turi vis kitokių pranašumų. Th.Manno memorialinio muziejaus Nidoje veiklos rodikliai ir nemąžtantys lankytojų srautai, sudarantys apie 50 tūkst.

svečių per metus, padarė įspūdį ir Th.Manno paveldo propaguotojams iš svetur.

Užsienio svečiai neslėpė, kad viešnagės Nidoje metu juos sužavėjo ne tik Kuršių nerijos geografijos bei gamtos savitumai, išryškinti puikaus birželio oro, bet ir šeimininkų svetingumas.

Kultūros turistams „Prieš penkerius metus pirmųjų sezono lankytojų istoriniame rašytojo vasarnamyje Nidoje sulaukdavome ne anksčiau kaip gegužę. Dabar įpratome plačiai atverti duris svečių grupėms jau baigiantis kovui“, – pasakojo dr. Lina Motuzienė, viešosios įstaigos Neringos muziejai direktorė, vadovaujanti ir Th.Manno kultūros centrui. Įspūdžių ieškantys lankytojai prašosi kultūrininkų aktyvumo – prieš kelerius metus iš esmės atnaujinus Th.Manno memorialinio muziejaus ekspoziciją, toliau rūpinamasi infrastruktūra, aplinka bei moderniais sprendimais. Be to, naujieji partneriai iš Th.Manno įstaigų tinklo noriai dalijasi savo įdirbiu, tad Nidoje laukiama naujų teminių parodų, susijusių su rašytojo idėjiniu palikimu, jo amžininkais bei laikmečiu.

Prieš dešimtmetį mažytis muziejus galėjo svečiams pasiūlyti nebent žavų peizažą, nepakitusį nuo Th.Manno vasaros atostogų laikų. Šiandien autentiškoje aplinkoje patraukliai pateikiama informacija apie rašytojo bei jo šeimos gyvenimą ir jo istorinį kontekstą. Be to, pridūrė dr. L.Motuzienė, nuolat aktualizuojamas rašytojo idėjinis palikimas. Štai šiųmetis tarptautinis Th.Manno festivalis, surengtas jau 23-iąjį kartą, bylojo apie „Tėvynių Europą“, šia provokacija kviesdamas permąstyti įvairialypę tėvynės sąvoką. Ji gali reikšti namus, gimtąjį miestą, šalį, bendrystės jausmą... Ir, galiausiai, atostogų tėvynę – rašytojo Th.Manno šeima, reguliariai važiuodavusi prie jūros, šitaip vadino Nidą. Kurortas aktualumo neprarado iki šiol – kaip ir Th.Manno literatūrinis palikimas. Festivalio metu jis nagrinėjamas keleriopai. Kartais tarnauja kaip inspiracija, kitąsyk – kaip atspirties taškas istoriniam kontekstui įvertinti. Tačiau, anot dr.

L.Motuzienės, akivaizdu, kad temų gausa – neišsemiama, nors po dvejų metų renginys skaičiuos jau ketvirtį amžiaus. Ir tai puikiai atskleidžia Th.Mannui rūpėjusių idėjų universalumą bei įvairovę.

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Projektų erdvių festivalyje Berlyne

Klaipėdos „Si:said“ galerijos parodos „Echo“, eksponuotos Berlyne, Rumelsburgo įlankos prieigose, fragmentas. R.Marčiaus instaliacija „Verdure“. 2019.

Vokietijos sostinėje Berlyne penktus metus iš eilės rengiamas projektų erdvių festivalis „Kai prasideda alkis“. Šiemet jis pirmąkart tarptautinis. Kasdien visą birželį 29-ios projektų erdvės, daugiau nei 120 menininkų Berlyno urbanistinėse vietose kvietė į renginius. Parodos, diskusijos, ekskursijos, performansai subūrė 20 vietinių ir devynias tarptautines projektų erdves iš Stambulo („Pose“), Klaipėdos („Si:said“ galerija), Londono („Ginny“), Prahos („Berlinskej Model“), Maskvos („TZVETNIK“), Rygos („427“), Vilniaus („Editorial“), Vienos („GOMO“) ir Vroclavo („Cave“). ► 29

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Skaistė MARČIENĖ

Už balto kubo ◄ Projektų erdvių festivalį kuruoja „Kreuzbergo paviljono“ kūrybinė komanda: kuratoriai Heiko Pfreundtas ir Lisa Schorm.

Pasak organizatorių, šių metų festivalis atsigręžia į nepavaldžias miestą formuojančias jėgas ir kartu ieško netikėtų jungčių tarp miesto protagonistų ir jų kuriamos vietos konteksto. Vietoj to, kad būtų lankomasi projekto erdvių baltuose kubuose, festivalis žengia į urbanistinį kraštovaizdį.

Ginčytina ir diskutuotina projektų erdvės termino apibrėžtis, šių kultūros laiko žaidėjų vaidmuo meno pasaulyje bei platesniame bendruomenės ir socialiniame kontekste. Festivalio kuratoriai daly-

V.Balsio instaliacija „Inkilas“. 2019.

30

KULTŪROS MARŠRUTAIS

vius skatina ne tik rodyti ir rodytis, bet ir tinklaveiką. Siekiama palengvinti svarbų kultūrinio žemėlapio kūrimo procesą ir vystyti diskursą apie estetiką ir praktiką už architektūros ribų. Pasak kūrybinės komandos, kalbantis su parodų rengėjais, buvo išsakytas noras atsikratyti erdvės apribojimų ir vietoj to permąstyti aplinką ir formatą, išeinant už tradicinių izoliuoto gipsinio kambario galimybių. Festivalis gali būti matomas kaip spekuliatyvus ateities kultūrinis modelis, padedantis kovoti už erdvę mieste, kuriame vyrauja krizės, stygius ir dirbtiniai pažadai.

Projektų erdvė – kas tai?

Kaip reiškinys projektų erdvė Berlyne atsirado 7-ajame dešimtmeyje. Žinoma, tai lėmė palankios sąlygos gimti naujoms iniciatyvoms, kartu kintanti meno produkcijos ir suvokimo struktūra. Kultūriniai taškai sutelkti ne vienoje teritorijoje, o išsklaidyti ‒ policentrinio miesto savybė.

Mažesnieji miestai paprastai turi vieną centrą (monocentrinis miesto modelis), o šiuolaikiniams didmiesčiams būdingi jų centrų skaičiaus ir tipų įvairovė (policentrinis miesto modelis). Naujasis darinys taip pat ir priemonė būti nepriklausomiems nuo valstybės ir rinkos.

Tai vis dėlto, kas yra projektų erdvė?

Tai – meno organizacija, kuri gali būti įvardijama įvairiai: galerija, salonas, parodų erdvė, savipagalbinė galerija, menininkų vystoma erdvė ir pan. Projektų erdvė kone atitinka galerijos funkcijas. Nuo maždaug 1980-ųjų sąvoka „galerija“ prasiplėtė ir yra daug atviresnė, nepametanti etimologinės reikšmės – patalpa, kurioje eksponuojami meno kūriniai – nurodomas eksponavimo aktas, veiksmas. Projektų erdvėse vystomos eksperimentinės, diskursyvios ir tarpdisciplininės meninės praktikos. Sumanymai nėra uždaromi erdvėse, jie viešai pristatomi auditorijai.

Tokio tipo organizacijos – nekomercinės, jų veiklos finansuojamos viešojo sektoriaus ir dažnai nenuosekliai.

Pastaraisiais metais Berlyne priskaičiuojama maždaug 150 projektų erdvių. Ypatingas pagausėjimas fiksuojamas po 2000-ųjų, tada įvyko keletas imigracinių menininkų judėjimo bangų. Minėtos iniciatyvos būna stacionarios arba keliaujančios per erdves,

dar vadinamos nomadinėmis. Kadangi iniciatyvos neturi pastovaus kasmetinio biudžeto, vienos erdvės užsidaro, kitos atsidaro. Šis kultūrinis fenomenas yra neabejotinai įtakingas meno lauko žaidėjas.

Atgavus nepriklausomybę Lietuvoje taip pat tokių erdvių būta. Pavyzdžiui, Vilniuje DDD studija, architekto V.Ozarinsko studija ir pan. Greičiausiai panašių atitikmenų rastume ir sovietmečiu. O šiandien aptariamos organizacijos daugiausia susitelkusios, žinoma, sostinėje.

Tarp natūralaus ir modernaus Šešerius metus uostamiestyje veikianti galerija „Si:said“ projektų erdvių festivaliui pasirinko konfliktinę interesų zoną. Grupinė keturių lietuvių menininkų – Vlado Balsio, Tomo Daukšos, Rolando Marčiaus, Donato Jankausko-Duonio – paroda „Echo“ eksponuota Rumelsburgo įlankos prieigose.

Festivalis gali būti matomas kaip spekuliatyvus ateities kultūrinis modelis, padedantis kovoti už erdvę mieste, kuriame vyrauja krizės, stygius ir dirbtiniai pažadai.

Pėsčiųjų takas, einantis palei Šprė upę, atriboja tris miesto rajonus – Frydrichštainą, Kreuzbergą ir Lichtenbergą. Nuo XIX a. ši vieta tapo rekreacine Berlyno gyventojams. Po Antrojo pasaulinio karo tai buvo industrinis rajonas. Po 1990-ųjų daugelis gamyklų užsidarė ir Rumelsburgo įlanka po truputį transformavosi į ištaigingų gyvenamųjų namų rajoną. Šprė upės krantinės apstatytos nepriekaištingais moderniais pastatais. Paskutinė prie upės „nesušukuota“, „modernistams“ badanti akis vieta ‒ Rumelsburgo įlanka. Čia gyvena apie 5 000 gyventojų. Įlankoje plaukioja laiveliai, plaustai, palei ją vinguriuoja itin populiarus pėsčiųjų ir dviratininkų takas. Nemažą teritoriją užima benamių stovykla. Vietinė bendruomenė siekia išsaugoti rekreacinę zoną tokią –

šiek tiek laukinę, neišdailintą, būtent tuo Berlynas ir išsiskiria iš kitų didmiesčių.

Lichtenbergo savivaldos politikai bei investuotojai planuoja teritoriją paversti pramogine. Projektas, pavadintas „Koraliniu pasauliu“, po stogu talpins vandens baseinus, vandens parkus, daugiau nei 400 gyvenamųjų butų, parduotuves bei viešbutį. Numatoma, kad šis pramogų centras pritrauks apie 500 000 lankytojų per metus. O bendruomenė reikalauja mokyklos ir vaikų darželio bei išsaugoti natūralią rekreacinę teritoriją. Politikų planuojamai modernizacijai priešinamasi, pasirašomos peticijos, vyksta piketai, net įrengta piketuojančiųjų stovykla. Taigi tokioje netiesioginio konflikto zonoje mezgamas dialogas tarp gamtos ir žmogaus.

Lietuviškos refleksijos Klaipėdiečių paroda „Echo“ byloja apie žmogaus santykį su gamta, „skaitmeninį grįžimą atgal į gamtą“ bei miesto gyvenimą. Kiekvienas iš menininkų prie temos prisilietė savais rakursais. Tai fragmentinė refleksija ir reakcija į įlankos likimą, kurį skirtingai mato politikai, investuotojai ir bendruomenė.

Skulptoriaus D.Jankausko-Duonio instaliaciją „Statybininkai“ sudaro keturios gipsinių beždžionių galvos, pasislėpusios po skirtingais šalmais. Jie, atsiskyrę nuo skulptūrų ir „užsodinti“ ant lankytojų galvų, tapo autonomiškais kūriniais. Stabilūs objektai transformavosi į performatyvius tragikomiškų veidų statybininkus, besiblaškančius šalia esančiose statybvietėse.

Galime savęs klausti, nuo ko atitrūkome ar bandome pabėgti nuo archetipų, pirmapradės prigimties ar aritmetinės bei geometrinės ginties.

R.Marčiaus instaliacija „Verdure“ fokusuojasi į žalumą. Žali, skirtingų formų balionai, susodinti lygiagretėmis, performuoja landšaftą ir taip pabrėžia tvyrančią įtampą tarp gamtinių ir urbanistinių erdvių. Žalia spalva veikia kaip objektas ir kaip erdvė. Žaliuojantis apvalių ir ištįsusių ovalų sodas reflektuoja įlankos „galimybių studiją“.

Architekto V.Balsio instaliacija „Inkilas“ atkreipia dėmesį į pasikeitusią mūsų gyvenseną. Dėl išmaniųjų telefonų skleidžiamų garsų žmonės tapo „čiulbančiais paukščiais“. ► 31

KULTŪROS MARŠRUTAIS

D.Jankausko-Duonio instaliacija „Statybininkai“. 2019. ◄ „Čiulbantis mobilumas šiais laikais

yra daugiau nei technologinis žaislas – tai gyvenimo būdo koncepcija“, ‒ mano autorius. Keliaujantieji pėsčiųjų taku, be įvairių parko garsų, girdėjo paslėptos ins-

32

taliacijos skleidžiamus garsus. Menininkas teigė, kad parke egzistuoja absoliučiai kitokios kūrinių pažinimo sąlygos. Parke nėra tikslaus adreso, klaidžiojama ir ieškoma kitaip nei baltose muziejų parodų

salėse. Gamtinėje erdvėje ištrinami atstumai ir nenustatomos kultūrinės ribos.

Instaliaciją su užprogramuotu garsiniu įrašu paslėpdamas medyje architektas siekia išplėsti tikrovės ribas, papildant

KULTŪROS MARŠRUTAIS

parko paukščių čiulbėjimą analogiškais garsais – įvairiais šiuolaikinių elektroninių pranešimų tonais („ICQ“, „Skype“, „WhatsApp“, „Facebook“ ir pan.).

Menininkas juokavo, kad į inkilą įkeltas užprogramuotas „robotas“ negalėjo iš jo išskristi.

T.Daukšos instaliacija „No limit (stationary edition)“ ‒ judantis, šviečiantis ir garsą skleidžiantis dirbtinis padaras. Gali atrodyti mielas, priminti žaislą ar gyvūnėlį iš vaikams skirto animacinio filmo ar pasakų knygos, tačiau jis sukuria chaotiško judėjimo ir triukšmo pripildytą erdvę.

Kartu galimai sukelia mintis apie gyvūno ir mašinos hibridizaciją, svarstymus, kur yra riba tarp gyvo ir negyvo, tarp žaislo ir kažko kito. Žiūrovai atsiduria erdvėje, kurioje nebeaišku, ar tai, kas aplinkui vyksta, yra žaidimas, ar košmaras. Ar ne analogiška situacija mus ištinka atrakcionų parkuose?

T.Daukšos instaliacija „No limit (stationary edition)“. 2019.

Piotro Pietrus nuotr.

33

DAILĖ

(Ne)trapi meninin k ir tūkstančio kvadr a Per keturis kūrybinio darbo dešimtmečius tapytoja, Klaipėdos kultūros magistrė Angelina Banytė sukūrė 21 monumentaliosios tapybos objektą, dar tris – kartu su bendraautoriais.

Sudėjus į vieną vietą, jos kūrybos siena užpildytų daugiau nei 1 000 kv. metrų plotą. Kaip tai atrodytų natūroje, galima pasipraktikuoti jubiliejinėje parodoje „Monumentalumas tyloje“, 34

DAILĖ

n kė r atų siena

kuri iki liepos 28-osios veikia Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose. Pastovėti prie maždaug pusšimčio kvadratinių metrų sienutės, pasifotografuoti – įspūdis irgi neblogas... ► 35

DAILĖ

A.Banytės jubiliejinės parodos „Monumentalumas tyloje“ atid

Monumentalistė A.Banytė.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Dar vienas būdas pamatyti ◄ XX a. antroje pusėje sukurtų monumentaliosios tapybos objektų situacija mūsų dienomis skaudžiai aktuali. Prieš kurį laiką nuskambėjo ypatingo XX a. Lietuvos dailei objekto – Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės didžiulės freskos buvusioje Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė“ (1969–1972) – atvejis. Tik 2015 m. (!) kultūros paveldo objektu paskelbta freska buvo visiškai suniokota ne kažkada, o mūsų moderniais XXI a. laikais. Laukiant nesulaukiant restauravimo, skaitmeniniu būdu ant aliuminio kompozito plokštės atkurtas jos fragmentas (maždaug 19 metrų ilgio), tik be šiuolaikinio vandalizmo pėdsakų puošia MO muziejaus bistro sieną. Kaip neprisiminti tų pačių autorių freskų, buvusių legendinėje vaikų kavinėje „Nykštukas“ Vilniuje, kaip nepalyginti su vaikų kavinės „Du gaideliai“ Klaipėdoje sienine tapyba (Juozas Vosylius, Vidas Pinkevičius), kuri buvo tiesiog uždažyta, likimu. Ir naujausias pavyzdys – skulptoriaus Algirdo Boso „Plaukikai“ (metalas, 1976), „nuplaukę“ nuo buvusio baseino fasado. A.Banytės monumentaliosios tapybos darbų daugiausia yra Vakarų Lietuvo36

je – Klaipėdoje, Palangoje, Juknaičiuose, taip pat Vilniuje ir Druskininkuose. Turint omenyje Valkininkų sanatorijos ir kitus atvejus, galima pasidžiaugti, kad visos Angelinos ištapytos sienos išliko ir tik tris sieninės tapybos kūrinius autorei teko restauruoti.

Jubiliejinė visada jaunatviškos dailininkės paroda yra tiesiog pažodinė Rytų išminties „Jei Mahometas neina prie kalno, tai kalnas ateina pas Mahometą“ iliustracija. Joje rodomi du suskaitmeninti ir ant audinio atspausdinti sieninės tapybos darbai: „Jūros dugnas“ (1975–1976, freska, sgrafitas, 100 kv. m, Palanga, dvi sienos poilsio namų „Gintaras“ valgykloje ir vestibiulyje, arch.

Romualdas Šilinskas) ir „Gamtos dovanos“ (1978, freska, sgrafitas, 42 kv. m, Palanga, poilsio namai „Pušynas“, arch. Vytautas Batkevičius). Kurgi čia dabar ieškosi Palangoje tų freskų, nežinai, ar įleis jų apžiūrėti, žodžiu, vienas vargas su tuo menu... Kol dar neatsirado entuziastų, kurie suburtų norinčiuosius pakeliauti ir pamatyti Klaipėdoje, Palangoje, Šventojoje ir kitų miestų miestelių viešosiose erdvėse esančius monumentaliojo meno kūrinius, tol teks tokiu puikiu prievartiniu būdu „atnešti“ juos žiūrovams.

Tai irgi gerai, nes susirinkusieji į atidarymą turėjo progą ir pamatyti, ir pagerbti bei pasakyti daug gerų žodžių menininkei, pakloti prie jos kojų, kaip pasakytų koks nors jautrus blogeris, gėlių jūrą. Dėmesio kūrėjams niekada nėra per daug.

Iš „čiurlioniukų“ laidos Gimusi Mažeikiuose, augusi Panevėžyje dailininkė visada buvo supama šviesių žmonių. Pirmiausia artimųjų. Anksti mirus tėvui, mama Jadvyga viena išaugino ir į aukštuosius mokslus išleido visus keturis vaikus. Ji buvo pripažinta skaniausių pyragų ir tortų kepėja, dailiai mezgė ir siuvo, rašė eilėraščius – sau ir vaikams. Senelis vargonininkas kurį laiką vargonavo Palangos bažnyčioje, o apie prosenelį pasakojama, kad buvęs knygnešys.

Panevėžietis tapytojas ir piešimo mokytojas Kazimieras Naruševičius (1920–2002) anksti pastebėjo mergaitės gabumus ir patarė mamai siųsti ją mokytis dailės. M.K.Čiurlionio meno mokykla (dab. Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla), kurioje Angelė mokėsi nuo penktos klasės, irgi paliko gerų prisiminimų. Namų ir artimųjų stygių kompensavo ypatinga mokyklos atmosfera, mokytojai ir bendraklasiai, pastarieji, kaip ir ji, susirinkę ar surinkti iš įvairių Lietuvos kampelių. Tarp 1961 m. penktokų buvo Algis Kliševičius (1950–2008 ), Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė, Romualdas Vaitkus (1947–2017), Juozas Vosylius.

Visi jie tapo žinomais dailininkais klaipėdiečiais, o mokyklinė draugystė, atlaikiusi visus išbandymus, tęsiasi iki šiol.

DAILĖ

oje“ atidarymas KKKC Parodų rūmuose.

Kai Angelina 1968 m. baigė meno mokyklą, dėl profesijos pasirinkimo galvos taip pat nereikėjo sukti. Kelias buvo aiškiau nei aiškus. 1968–1974 m. ji studijavo freską ir mozaiką Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab.

Vilniaus dailės akademija) pas prof.

Sofiją Veiverytę-Liugailienę, kurios tapybos braižas ir monumentaliosios dailės samprata turėjo didžiulę įtaką visai Lietuvos tapytojų monumentalistų kartai. Interviu „Durims“ A.Banytė kadaise sakė: „Tuomet kaip tik sušvito S.Veiverytės žvaigždė, buvo vilties atgaivinti šį Lietuvoje bemirštantį meną. Man buvo įdomu. Be to, juk negalėjome visi „čiurlioniukai“ studijuoti molbertinę tapybą, nors, beje, M.K.Čiurlionio meno mokyklą baigdama, specializavausi būtent šioje srityje. O toliau mes tarpusavyje draugiškai pasiskirstėme, kas, kur bandysime jėgas. Į dailę tai visi norėjom! Galima sakyti, man pasisekė. Turėti tokią mokytoją ir užtarėją kaip S.Veiverytė – ne kiekvienam nusišypso tokia laimė, – tais metais jos kurse buvome penki. Už daug ką jai esu dėkinga.“ Dailės institute A.Banytė įgijo tvirtus sienų tapybos komponavimo, piešimo meistriškumo bei architektūrinės erdvės suvokimo pagrindus, o dėkingumą Mokytojai jaučia iki šiol.

Parodos kuratorė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa PoškutėJukumienė, monumentalistė A.Banytė ir multimedijų projekto autorius Gintautas Beržinskas.

Klaipėdos aukso amžius Baigusi dailės institutą, A.Banytė gavo paskyrimą į Valstybinio Lietuvos televizijos ir radijo komiteto televizijos studiją.

Jai tai nebuvo svajonių darbas. Bet likimas vėl sudėliojo aplinkybes taip, kaip reikia.

1975–1976 m. dailininkė darbavosi prie dviejų sienų (tų pačių, kurios parodoje) Palangoje, „Gintaro“ poilsio namuose. Keli jos bendraklasiai tuo metu jau gyveno Klaipėdoje. Užteko architekto Petro Šadausko kelių žodžių apie gabią ir perspektyvią jauną monumentalistę miesto LDT vykdomojo komiteto pirmininkui Alfonsui Žaliui ir nuo 1976-ųjų Angelina – jau uostamiesčio gyventoja, tais pačiais metais gavusi ir butą, ir dirbtuvę.

Tai buvo tikras Klaipėdos atgimimo laikotarpis, aukso amžius. Dėl toliaregiškos A.Žalio kultūros politikos per gerą dešimtmetį miestas, galima sakyti, apsirūpino visų sričių vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrėjais, buvo sukurtos visos sąlygos nykiam pramoniniam miesteliui tapti Vakarų Lietuvos kultūros centru. Panašiu būdu į uostamiestį atvyko būrys įvairių specialybių jaunų menininkų – čia juos vertino ir gerbė, sudarydavo geras buities ir kūrybos sąlygas. Pasak nepavargstančio Klaipėdos dailės metraštininko Petro Šmito, nuo 1971 iki 1976 m. į Klaipėdą atsikėlė 47 jauni dailininkai. Daugelis meno lauko

įvykių tais laikais vyko pirmą kartą – didelės bendros teminės ir proginės parodos, pirmosios „Dailės dienos“, kūrybinės stovyklos, unikalus granito skulptūrų simpoziumas, plati dailės sklaida visuomenėje.

Klaipėdoje penkerius metus A.Banytė dirbo dailininke kūrybininke kombinate „Dailė“, vėliau buvo laisvai kurianti menininkė, bet niekada nebuvo laisva nuo kūrybos.

Per tuos keturis kūrybos dešimtmečius A.Banytė iki smulkiausių niuansų pažino ir iki tobulumo įvaldė klasikinę freskos techniką (al fresco), kai dirbama su vandenyje skiestais pigmentais ant drėgno tinko, ir jos al secco variantą, atliekamą ant sauso tinko, taip pat, žinoma, mišrią freskos techniką, kai dirbama abiem būdais vienu metu; sgrafito techniką, atsparią ir labai tinkamą drėgnam Lietuvos pajūrio klimatui; dviejų technikų – freskos ir sgrafito jungimo galimybes bei privalumus; tradicinės mozaikos ir itin sudėtingos klasikinės smaltos mozaikos technikas, jau nekalbant apie sieninę tapybą akrilu.

Viena pirmųjų Lietuvoje Kurti mišria freskos ir sgrafito technika A.Banytė pradėjo viena pirmųjų Lietuvoje.

Dar studijų metų darbe „Šventė“ (1973, vadovė prof. S.Veiverytė, Vilnius, VDA, neišliko) ir diplominiame darbe „Dainavos šalis“ (1974, 35 kv. m, vadovė ► 37

DAILĖ

◄ prof. S.Veiverytė, Druskininkai, sanatorija „Dainava“, arch. Algimantas Mačiulis) foną ir kai kurias detales ji atliko sgrafito, o žmonių, gyvulių, paukščių figūras – freskos technika. Pasak A.Mačiulio, „Dainavos šalyje“ „tirštos sgrafito spalvos lyg karkasas konstruoja pačią kompoziciją ir iš tolo pabrėžia kūrinio struktūrą, o švelnios freskos spalvos leidžia iš arti gėrėtis formos, apimties bei spalvų pustoniais, niuansais.

Al fresco atliktos žmonių figūros lyg reljefai išnyra iš sienos, intensyvaus sgrafito fone sudarydamos ištisą vaizdą.“ Kelis dešimtmečius plėtodama mišrios freskos ir sgrafito technikos menines bei technologines savybes, dailininkė 1975–1995 m. laikotarpiu sukūrė originalių kompozicijų, kurios tapo ne tik dominuojančiais įvairių visuomeninių interjerų akcentais, bet ir laikmečio ženklais: tai parodoje rodomi „Jūros dugnas“ ir „Gamtos dovanos“, „Medicina“ (1976, 15 kv. m, Klaipėdos universitetinės ligoninės fojė, arch. Zigmas Rutkauskas), „Amatai (1977, Klaipėda, kombinatas „Dailė“, arch.

V.Batkevičius), „Paukščiai“ (1981, 12 kv. m, Klaipėdos universitetinės ligoninės Gimdymo departamentas). Visuose darbuose kartu su bendromis modernėjančios lietuvių monumentaliosios tapybos tendencijomis – dekoratyvumu, iliuzinės erdvės nebuvimu, kiliminiu stiliumi – ryškėjo ir individualus Angelinos braižas. Jis formavosi iš autorei būdingo minties ir formos lakonizmo, gebėjimo atrasti ir išryškinti objektų kontekstualumą. Tai vedė prie savitos dekoratyvumo ir plastikos dermės visumoje ir atskiruose motyvuose.

Negalima pamiršti ir kūrybinio bendradarbiavimo atvejų, kurie, atsižvelgiant į sieninės tapybos formatus, dažnai yra tiesiog būtini. Kartu su J.Vosyliumi buvo kuriama freska-sgrafitas „Knygos kelias“ Juknaičių vidurinėje mokykloje (Šilutės r., 1977).

1978–1980 m. prof. S.Veiverytė pakvietė buvusias savo mokines A.Banytę ir Nataliją Daškovą bendram darbui prie didžiulės, 240 kv. m freskos „Mūsų kraštas“ Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto aktų salėje Vilniuje (arch. Vytautas Edmundas Čekanauskas). Visoms trims dailininkėms už freską 1981 m. buvo suteikta SSRS valstybinė premija. Didžiausias bendras monumentaliosios tapybos darbas Klaipėdoje yra sgrafitas „Laikas ir Klaipėda“ LDM Laikrodžių muziejaus kiemelyje (1989–1996, 65 kv. m, bendraautoris J.Vosylius).

38

Vernisažo akimirka.

Balansavo, bet nepataikavo Pastarieji ketveri dešimtmečiai lietuvių monumentaliajai dailei buvo permainingi. Praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio viduryje studijas baigusiai dailininkei dar teko patirti sovietinio laikotarpio ypatumų. Tie laikai neretai vadinami monumentalistų aukso amžiumi. Standartiniai visuomeniniai interjerai dėl monumentaliosios ir taikomosios dekoratyvinės dailės įgaudavo savitumo, jaukumo ir šilumos.

Anų laikų dailininkė toli gražu neidealizuoja. Juk būta visko – ir sienos ar, kitaip sakant, kažkieno freskoms numatytos vietos ne visada būdavo tobulos („tai koridoriuje, tai laiptinėje, amžinai ne vietoje...

Nurodo sieną ir dirbk“), ir balansuoti reikėjo, kad galutinis meninis rezultatas būtų toks, kurio nereikėtų gėdytis. Angelinos atveju balansavimą reikia labai aiškiai atskirti nuo pataikavimo. Šitas tai jau tikrai ne jos charakteriui.

Atkūrus šalies nepriklausomybę, sustyguota valstybinių užsakymų sistema freskoms, vitražams, mozaikoms subyrėjo kaip kortų namelis. Žvelgiant pro kūrėjų prizmę, pasikeitusi situacija monumentalistikos srityje dirbusiems dailininkams buvo gana problematiška. Teko ir iš naujo permąstyti monumentaliosios dailės paskirtį ir reikšmę visuomenės gyvenime, ir galvoti apie elementarų išgyvenimą.

Baigusi institutą ir per dvidešimt metų

dirbusi prie dešimties sieninės tapybos objektų, 2005 m. interviu A.Banytė sakė tiesiai šviesiai: „Kaip menininkė jaučiuosi visiškai nereikalinga.“ Priverstines kūrybines pauzes Angelina užpildydavo molbertine tapyba, piešiniais anglimi ir pastele, portretais ir natiurmortais. Tokie „atokvėpio“ periodai praturtino mūsų dailę puikiais kūriniais, bet pačiai autorei kainavo pernelyg daug įtampos ir nuolatinio nerimo. Antai 1992 m. parodoje, skirtoje Klaipėdos 740 metų jubiliejui, eksponuotas A.Banytės portretų ciklas „Mažoji Lietuva“ (Kristijonas Donelaitis, Martynas

A.Banytės monumentaliosios tapybos darbų daugiausia yra Vakarų Lietuvoje – Klaipėdoje, Palangoje, Juknaičiuose, taip pat Vilniuje ir Druskininkuose.

Mažvydas, Vydūnas, Ieva Simonaitytė) galėtų būti pirmavaizdžiu po daugiau nei dešimties metų Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto pastate sukurtų aštuonių sieninės tapybos kompozicijų „Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos didieji“ (Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius,

DAILĖ

Keramikė Daiva Ložytė ir monumentalistė A.Banytė.

2008–2009, akrilas, 17 kv. m). Kompozicijose išryškėjo dailininkės gebėjimas kurti ne tik amžininkų, bet ir istorinius portretus, atskleisti krašto kultūros istorijos savitumą, universalia simbolių ir vaizdų kalba kreiptis į šių dienų žmones. Tapyti sieninę kompoziciją akrilu – nereiškia dirbti paprasčiau.

Sienas reikia ruošti taip pat pamažu ir rūpestingai kaip freskai – šlifuoti, dengti gruntu, tapyti labai plonu akrilo dažų sluoksniu. Antra vertus, motyvai iš sieninės tapybos neretai pereidavo į molbertinę, suteikdami paveikslams (vertėtų išskirti daiktų natiurmortus) išskirtinės plastikos ir įtaigos. Šiandien situacija monumentaliajai tapybai interjeruose nėra palanki – dėl įsivyravusios stiklo architektūros, dėl viešųjų pirkimų schemos, dėl kūrinių kaštų, pagaliau ir dėl užsakovų meninio skonio bei išprusimo. Bet praėjusio amžiaus pabaigoje nepriklausomos Lietuvos monumentalistikoje pradėjo ryškėti nauji viltingi ženklai: nebereikalinga visuomeniniams interjerams sieninė tapyba vėl atrado šventovių erdves, kurios jai buvo įprastos nuo krikščioniškojo meno pradžios. Uostamiesčio ir aplinkinių Vakarų Lietuvos vietovių sakraliniuose pastatuose yra ne vienas šiuolaikinės monumentaliosios tapybos pavyzdys. Pačios A.Banytės kūryboje esmingu posūkiu tapo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje 1996 m. nutapyta freska „Dievas Tėvas“ (35 kv. m, arch. Juozas Baltrėnas).

Dar vienas nedidelis, bet atsakingas žingsnis

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

buvo tradicinės smaltos mozaikos technikos išbandymas, kuriant Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdą 2008 m. (Klaipėdos r. Lėbartų kapinių Aušros Vartų Dievo Motinos koplyčios fasadas, arch. Adomas Skiezgelas).

Kūrybinio likimo dovanos Pastarojo dešimtmečio A.Banytės kūrybos viršūnė yra sieninė tapyba Klaipėdos Šv.

Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno bažnyčioje (2011–2014). Ji taip pat parengė kartonus bažnyčios fasado sgrafitui (dėl nuo dailininkės nepriklausančių priežasčių kūrinys neįgyvendintas). Tai buvo didžiulis darbas.

Nenuostabu, kad Angelina šį objektą ir prie jo praleistą laiką priėmė kaip žemiškais masteliais neišmatuojamą dovaną.

2012 m. Klaipėdoje pastatytos bažnyčios (arch. Nunzio Rimmaudo, Saulius Plungė) architektūra iš dalies buvo įkvėpta netoli Asyžiaus miesto Italijoje esančios ir liaudiškai Porciunkule vadinamos mažos katalikų šventovės (Švč. Angelų Marijos), kurioje XIII a. prasidėjo pranciškonų istorija. Paprastas stačiakampis bažnyčios pastatas dvišlaičiu stogu neturi perdengimų. Interjere atsiveria nuostabiai plastiška medinė stogo gegnių konstrukcija. Po šiuo globiančiu skliautu plytinčios erdvės ramų tekėjimą atliepia išraiškingos tekstūros onikso akmens langai. Iš tikrųjų kiekvie-

nas langas jau yra kaip atskiras meno kūrinys.

Altorinės dalies freską A.Banytė turėjo harmonizuoti su šia subtilia interjero erdve.

Autorė rėmėsi sukaupta ilgamete monumentalistės patirtimi ir įspūdžiais, kuriuos patyrė keliaudama šv. Pranciškaus Asyžiečio keliais Italijoje. Pravertė jos kūryboje vėl išryškėjęs nuosaikus tradicionalizmas, grindžiamas harmonijos ir formų tobulumo paieškomis bei giliu monumentalistikos principų suvokimu. Architektūrinis altorinės dalies sprendimas šią užduotį ir lengvino, ir sunkino. Centrinėje dalyje klasikinės pusapvalės formos apsidė yra vizualiai ir prasmiškai izoliuota. Joje metaforiškai, susikertančiomis ir viena į kitą persiliejančiomis konstruktyviomis plokštumomis A.Banytė išplėtojo Prisikėlimo temą: nuo skilusių uolų įvaizdžio apačioje iki vienintelių daugiau ar mažiau tikroviškų objektų žemiško-dangiško slinktyje.

Abipus apsidės esančių stačiakampių konstrukcijų vidiniuose paviršiuose (sąlygiškos sienos ir lubos) dailininkė įkomponavo kompozicijas iš Šventojo Rašto. Freskos matomos tik dalimis, priėjus iš vienos ir kitos pusės, niekada visos iš karto. Centrinės dalies sprendimas remiasi iš karto suvokiamu vaizdiniu impulsu, o šoninių dalių visumos suvokimas vyksta palaipsniui, vaizdas po vaizdo. Toks vaizdų dėstymas pats savaime tampa stipria metafora – jau nebematai, bet žinai, kad Tai yra...

Jubiliejiniai 2019 metai atnešė dar vieną dovaną – dosnią, sunkią ir atsakingą, kaip visos dovanos, tenkančios A.Banytės kūrybiniam likimui. Visagino Šv. Apaštalo Pauliaus bažnyčioje kartu su dailininku Antanu Damijonaičiu jau pradėti sieninės tapybos darbai prie 70 kv. m altorinės sienos. Kitais metais laukia dar viena tokio pat dydžio siena. Pirmosios Apaštalo Pauliaus kelio apybraižos jau ryškėja.

Vaikštinėjant po erdvią parodos salę, „matuojantis“ dviejų sieninės tapybos darbų formatus, tyrinėjant motyvų ir formų požiūriu, atrodo, neaprėpiamą žemės ir vandenų pasaulį, kurį taip „skaniai“, tiesiog smaguriškai ir su tokiu užmoju, ekspresija, spalvos pojūčiu sukūrė Angelina, vis dėlto neapleidžia mintis – gerai būtų čia pat pamatyti kelis, visai nedidelius originalius darbus – eskizus ar jų fragmentus, ar jų fragmentų fragmentus, kurie impozantišką dviejų sienų skaitmeninę visumą papildytų autentišku, gyvu kūrėjo rankos prisilietimu.

39

Meno fortai DAILĖ

Tai, kad jūra traukia, magnetizuoja ir išskleidžia neįtikėtinas kūrybiškumo galias, žino ne tik menininkai, tai jaučia kiekvienas žmogus. Aplankęs krantą, jau esi kitoks, giliau reflektuojantis, plačiau žvelgiantis. Savo 40-metį pasitinkančio Lietuvos jūrų muziejaus surengta tapybos paroda „Veidu į jūrą“ yra šio jūros ir kūrėjų dialogo tąsa, tik labiau išplėtota ir tikslingiau įgyvendinta.

Tapybos parodos „Veidu į jūrą“ autoriai su organizatoriais.

40

Virginijus KINČINAITIS

Birželio 18–27 dienomis Jūrų muziejaus lankytojai galėjo užsukti į improvizuotas tapytojų Audriaus Gražio, Miglės Kosinskaitės ir Svajūno Armono studijas muziejaus teritorijose ir stebėti plačiaformačių drobių plokštumose gimstantį tolimo jūros horizonto ilgesį ar povandeninius blyksnius. Tai buvo ir paroda, ir

Alfonso Mažūno nuotr.

DAILĖ

muziejaus erdves, jo lankytojus ir kūrėjus suvienijusi meninė laboratorija, kurioje gimė netikėtos patirtys ir sąveikos.

Muziejaus aplinkoje menininkai galėjo labiau įsigilinti į jūros tematiką, mokslinė, pramoginė muziejaus erdvė praturtėjo meninių vaizdinių įtaiga, lankytojai gavo papildomų estetinių patirčių. Juolab kad menininkų studijoms buvo priskirti trys skirtingi muziejaus eksponatai – kriauklės, laivo modelis ir sekstantas. Organiškai muziejaus aplinkoje gimę ir ten pat įsikomponavę nauji kūriniai praturtina muziejaus ekspoziciją, papildo ją netikėtu turiniu ir, žinoma, provokuoja įžvalgoms apie jūrų muziejaus ir meno sferas.

Stipriųjų teritorija Protą temdančios aistros, galingų vandenynų ošimas ir įnirtinga meninė ekspresija yra privilegijuota stipriųjų teritorija. Todėl vandenynų, laivininkystės ikonografija mene priklauso drąsiausiems pasaulio užkariautojams. Marinistinė Nyderlandų, Britanijos, Vokietijos tapyba išplėtė pasaulio suvokimo ribas. Pirmapradis vandenyno ir dangaus jungties chaosas W.Turnerio tapyboje išjudino vandenynų stichijoje slypinčią galią.

Prancūziško impresionizmo gimimas neįsivaizduojamas be hipnotizuojančiai mirgančių vandens paviršių. Vandenynas žadina meninę vaizduotę ir didingumo išgyvenimus. Jo gelmėje slypi ir impulsyvaus, pirmapradžio kolekcionavimo ištakos. Kas iš mūsų bent kartą gyvenime negrįžo nuo jūros krantų su kriauklių, akmenėlių, gintaro ar bangų nugludintų šakelių kolekcija? Jūra įkvepia kitokio, nepažinaus, gilaus ir nematomo pasaulio ženklų rinkimui. Visos pagrindinės pasaulio muziejų kolekcijos iš tolimų kraštų buvo pargabentos jūriniais laivais.

Daugelį beprotiškų žygių vandenynais paskatino vaizduotėje užgimęs troškimas užkariauti nematytų žemių lobius. Tokios kelionės užtrukdavo kelerius metus, todėl buvo laiko įdėmiau pažvelgti į vandenyno gelmes, ten slypinčias paslaptis ir faunos įvairovę. Jau pirmosiose kunstkamerose šalia mineralų, meno kūrinių gausu jūros žvaigždžių ir įvairiausių kriauklių. Tai jūros muziejų prototipai, kuriuose dominuoja porcelianinė kriauklės šypsena. ►

A.Gražys. Devynios horizonto versijos. 2019. Drobė, aliejus, 230 x 170 cm.

M.Kosinskaitė. Gyvasis vanduo. 2019. Drobė, aliejus, 170 x 230 cm.

S.Armonas. Melodija laiveliams. 2019. Drobė, akrilas, autorinė technika, 170 x 230 cm.

41

DAILĖ

Kad ir kaip žiūrėtume, kriauklė yra puikus meno ir jūros tarpininkas. Kriauklė nuo senovės buvo vandens stichijų ir moteriškų dievybių simbolis. Jos vaizdų gausu antikinėse mozaikose. Graikiška meilės dievybė Afroditė ar romėniška Venera menininkų kūryboje iš vandenyno išplaukia būtent ant kriauklės. Viduramžiais kriauklės perlamutras simbolizavo nekaltybę, todėl tiek daug jų religiniuose paveiksluose. Spiralinės kriauklės padėjo Renesanso architektams atrasti tobulas proporcijas. Kriauklės kaip ir žuvys krikščioniškoje ikonografijoje reiškė krikštijimo ritualą.

Gausu kriauklių kaip savotiškų gamtos griaučių ir gyvybės laikinumo simbolių Nyderlandų menininkų natiurmortuose.

O hedonistiškai elegantiškas prancūziškas XVIII a. rokoko stilius jau tiesiogiai kildinamas iš kerinčių moliuskų namelių savybių. Kriauklių perlamutras spindi taikomojo meno šedevruose, prabangių interjerų, baldų apdailoje. Jų proporcijų paslaptis vilioja ir šiuolaikinio meno atstovus.

O kas sieja meną ir navigaciją? Menininkas ir sekstantas žvelgia už horizonto, už dangaus skliauto, vaizduoja ir parodo tai, kas mums nematoma. Pirmieji jūreivystės padėjėjai buvo laužai ir švyturiai. Finikiečiams išmokus orientuotis jūroje pagal žvaigždynus, prasidėjo nauja, astronominės navigacijos era.

Optikos, matematikos, astronomijos mokslų sankirtoje sukurtas prietaisas išvaduoja jūreivius iš tiesioginio jūros stichijos savybių ir žvaigždžių stebėjimo. Taip gimė nauja matematinių skaičiavimų era, o maldos vėjų dievybėms persikėlė į poezijos sritį.

Abstrakčiame mene menininkai taip pat pasikliauja begaliniais skaičiavimais, nesibaigiančiomis formų variacijomis, kad prasibrautų už horizonto, kad įgytų absoliutaus regėjimo galią ir niekada nebepasiklystų vienalaikių, išdavikiškų juslių ir banguojančių jausmų stichijoje.

◄

Išradinėjimo dvasia Visų pirma tai artima A.Gražio kūrybai, kurioje gausu vientisų kūrybos periodų ir stebinančių pokyčių, asambliažų ir žaismingų meninių akcijų. Tačiau įdomiausia stebėti, 42

kaip šis kūrėjas tapyboje plėtoja metafizinius elementus, kaip jis per monotoniškas struktūras braunasi į sąmonę nuskaidrinančio lengvumo potyrius.

Pradedant abstrakčiomis kompozicijomis, intensyviomis spalvomis, ritmiškais deriniais, baigiant žvaigždynų žemėlapius primenančiais potėpių, dėmių, spalvų ornamentais, akivaizdu, kad autoriui ypač artimas vos įžiūrimų horizontų, abstrakčių idėjų, mentalinės kontempliacijos pasaulis.

Tai išskirtinė kūrybinės laisvės erdvė, kurioje labai daug vietos formų žaismui, išradinėjimui, nesibaigiančioms dėlionėms.

Todėl šio menininko kūryboje tiek daug temų tęstinumo, cikliškumo, į begalybę nusidriekusio serijiškumo. Šie žaismingi, banguojantys, šokinėjantys, gęstantys ir judriai besirangantys trumpų, bet stipriai sukimbančių potėpių skliautai A.Gražio drobėse jau daug metų vilioja žiūrovus į mentalines keliones.

Ikoninės, tirštai raudonos plačiaformatės pulsuojančių potėpių kompozicijos tapatinamos su jo gebėjimu „sugroti“ santūriai minimalistinius, lėtų transformacijų kūrinius.

Kaip tokie kūrybos motyvai galėtų būti susieti su Audriaus studijoje žvilgančiu ir jūreiviams puikiai pažįstamu laivų navigacijos prietaisu – sekstantu?

Tiesiogiai. A.Gražio drobėje plenero metu gimusi įvairialypė horizonto studija primena, kad jo tapybą ir sekstantą sieja abstraktaus mąstyto principai, nuolatinio išradinėjimo ir azartiško eksperimentavimo dvasia. Taip galima modeliuoti nematytus pasaulius ir atverti begalinę temų, potėpių, spalvų dermės perspektyvą.

Jausti iš naujo O kaip susieti ekspresionistiškai S.Armono nutapytą smuikuojančią Sireną ir jūrą?

Saulėlydžio gaisrų, kraujo, rytmečio žydrynės ir bangų mūšos spalvos priklauso ekspresionistams. Vienur jos siautėja kaip nuplėštos burės, kitur sutramdomos tvirta teptuko linija. S.Armonas akinantį spalvų intensyvumą įvilioja į plastiškas linijas, klampius spalvų sutirštėjimus, poetinio piešinio svajones. Taip sukuriama neramaus judesio, įtampos, jaudulio atmosfera.

Dialogai atgyja, laivas pradeda plaukti, suskamba smuikas.

Fiziški, pastoziškai lipnūs potėpiai suvirpina jusles, pažadina geidulius, išlaisvina vaizduotę. Tokia šio menininko ekspresionistinių tapybos kūrinių prigimtis – grąžinti pirminių juslinių potyrių vertę, mokyti iš naujo jausti.

Juk simboliniai siužetai, sapniškos figūros, somnambuliški šešėliai vilioja jausmus naujiems išbandymams. O tai sutampa su

Organiškai muziejaus aplinkoje gimę ir ten pat įsikomponavę nauji kūriniai praturtina muziejaus ekspoziciją, papildo ją netikėtu turiniu. kelionės magija, su laivo įgulos nerimu, su įkaitusio laukimo spengimu. Todėl šio tapytojo studijoje eksponuojamas burinio laivo modelis plastiškai įsikomponuoja į jausmais banguojančius menininko paveikslų siužetus.

Juolab kad vienas išraiškingiausių jo kūrinių yra fantastinis laivas, kurio denyje telpa visas pasaulis su katedromis ir piligrimais, o vietoj burių boluoja didingo angelo sparnai.

Autoriaus plėtojama įvairialypio moteriškumo tema tiesiogiai susijusi su ilgaamže jūros kaip moteriško prado simbolika.

Baugia giluma, amžinu nepastovumu, visa ko pradžia ir mirtinais pavojais vandenynai į savo gelmes įviliojo pačius drąsiausius vyrus. Pražūtingoje meilės aistroje jie buvo iškelti audrų bangomis iki dangaus, kad prasmegtų gelmių tamsoje. Mes nežinome, ar vandens dievybė Izidė gelbėjo šiuos drąsuolius. Galbūt tik palydėdavo dieviškai atsainiu žvilgsniu.

Taip ir regiu, kaip S.Armono drobėse atgyja pasakiški ichtiokentaurai, kumeles naktimis vilioja žvilgantys jūros arkliai, gražuolės sirenos saldžiais kaip medus balsais gundo ir skandina jūreivius, delfinų pelekais mojuoja tritonai, o žiedu žemę juosiantis Okeanas ryja savo uodegą.

Mėgstantis fantazuoti menininkas gali naujam gyvenimui iš nebūties prikelti keisčiausias mitologines būtybes, jų visada bus, nes tamsiose vandenynų įsčiose mezgasi begalinė jų įvairovė.

DAILĖ

Būsenų archeologija Kitokią pasaulio optiką atskleidžia M.Kosinskaitė. Jos kūryboje dominuoja grafiškas, figūratyvus, preciziško piešinio pasaulis. Muziejaus fortuose gimusi tapybinė jūrų liūtų kompozicija taip ir prašosi į šių elegantiškų gyvūnų pasirodymus.

Tačiau šios menininkės kūrinys nevienaprasmis, jame gausu ekologinės katastrofos nuojautų, sudėtingų gyvūnijos ir žmogaus santykių užuominų. Tai neturėtų stebinti.

M.Kosinskaitės kūryboje daug dialogo tarp publikos ir jos personažų, tarp įvairių pasaulio pasireiškimo būdų, tarp tikrovės ir fantazijos. Iš jos paveikslų prieblandos į žiūrovus nukreiptas provokuojantis ar gundantis žvilgsnis kviečia svajoti apie kitoniškos būties galimybę.

Tai iš labai toli atkeliavęs žvilgsnis, įelektrinta jo energija perskrodė šviesmečius, įveikė inertiškos vaizduotės pasipriešinimą ir sugrąžino prarastą pasaulį, kuriame žvėrys ir žmonės, dievai ir gyvūnija buvo nedalomas vienis. Miglės kūrinių paviršius primena fantastinių, seniai prasmegusių šventyklų sienų faktūras, karalių tarnų sandalais numintų senovės rūmų laiptų paviršius.

Nepaisant grafiško piešinio, lygaus drobės paviršiaus dengimo, kūriniai labai taktiliški. Jie fiziški nutrynimais, dažų krešuliais, sluoksnių irimu, per blausias spalvas sklindančia vidine šviesa. Tai giluminių būsenų archeologija, pavojingos psichinių traumų atodangos. ►

Per plenerą Jūrų muziejuje tapytojai M.Kosinskaitė, S.Armonas ir A.Gražys sukūrė po tapybos darbą, kurie liko muziejuje.

Alfonso Mažūno nuotr.

43

DAILĖ

Todėl jos maskuojamos dekoratyviais ornamentais, neutraliais fonais ar hipnotizuojančiu žvilgsniu.

Susitaikymo ieškoma individualios mitologijos įsčiose užgimusiose būtybėse, kurios gali sutaikyti neįmanomus dalykus ir išvesti mus į šviesią rimstančios jūros audros properšą. Tik jais reikia patikėti.

Būtent tokiam žingsniui mus ir drąsina autorė.

Tačiau šie kūriniai svarbūs ir dėl kitų dalykų. Visų pirma, dėl rokokiškos linijų elegancijos, kuri būdinga erotiškoms kriauklės apvijų formoms, kūniškai jų lūpų spalvai ir glazūra spindintiems paviršiams. Rafinuota, vidų ir išorę išmoningai jungianti begalinė kriauklės linija tiesiog prašosi Miglės teptuko elegancijos.

Tačiau tapybos kūrinyje menininkė linijos lankstumą labiau perteikia tapydama keistą ruonių nerangumo ir lankstumo dermę, jų povandeninio skrydžio lengvumą. Kita vertus, Miglės studijoje eksponuojamos kriauklės ir nutapytos ruonių linijos labai nesunkiai susipina vaizduotėje ir grafiškai dekoratyvioje šios menininkės kūrybos stilistikoje. ◄

„Netflix“ per g konkurencij o Kine kaip ir bet kuriame kitame konkurenciniame kūrybiniame versle – nesuskaičiuojama begalybė pasivaikščiojimų idėjų ratais. Kai pagalvoji, kokie visa triuškinantys dabar yra pagrindinių industrijų mastai, rašymo mašinėlės ir kompiuterių klaviatūros užstringa nuo neišsenkančio kūrėjų barbenimo pirštais. Produktyvumas automatiškai gamyklinis, konkurencija – konvejerinė, o gebėjimo vienu metu aprėpti šimtus nesutampančių oazių poreikis net pačius genialiausius paverčia efektyviais, bet neefektingais – nekokybiškais trypčiotojais vietoje. Svaiginančio intensyvumo šokėjais burbule, kuris sukasi pašėlusiu tempu.

Prasminga rizika Menininkų studijomis tapusios trys muziejaus fortų patalpos, trys nauji didžiuliai tapybos kūriniai, papildomos šių menininkų kūrinių ekspozicijos, netikėtos jūrų gyvūnijos ir meno sąveikos, netikėti vizualūs nuotykiai ir estetinės provokacijos muziejaus lankytojams – tai prasmingo projekto rezultatas. Akivaizdu, kad prieš metus A.Gražio ir muziejaus vadovų galvose gimusi rizikinga idėja turėjo teisingas prielaidas. Nelengva derinti mokslinius, istorinius, pramoginius muziejaus tikslus su menininkų laisvamaniškumu. Tačiau dabar akivaizdu, kad toks drąsus, „jubiliejinis“ muziejininkų sprendimas yra būtinas muziejaus veiklos, lankytojų patirčių ir menininkų pasaulėžiūros kaitai, naujų veiklos formų atradimams ir dar didesniam muziejaus atvirumui meno bendruomenei. Parodą „Veidu į jūrą“ galima apžiūrėti iki spalio.

Labai įdomu, koks bus kitas muziejaus projektas, kokia nauja minties, kūrybos ir pojūčių laboratorija okupuos fortų skliautus.

44

Kadrai iš filmų „Keisti dalykai“, „Tamsa“, „Gyvenimas aukštybėse“, „Aš esu mama“.

KINAS

r galės konvejerinės j os srautuose Aivaras DOČKUS

Rūkstantys nenutrūkstantys sezonai Konkurencija ir produktyvumas – šių dienų rinkos palaima ir prakeiksmas. Artimiausias pavyzdys – mano mėgstami futbolo dalykėliai. Uždanga nusileidžia tik tam, kad pakiltų.

Pasibaigus planuotam sezonui prasidėjo dar intensyvesnė mėsmalė – UEFA Tautų lygos finalinis ketvertas, atranka į Europos čem-

pionatą, U-20 pasaulio čempionatas, U-21 Senojo žemyno pirmenybės, moterų planetos Taurė, „Copa America“ turnyras, Afrikos tautų varžytuvės, kvalifikaciniai UEFA čempionų lygos ir Europos lygos etapai. Mieli šio neišsijungiančio variklio inžinieriai, kada pasiūlytumėte miegoti arba nugvelbti atkarpėlę sau, draugams ir šeimai? Ar nors kiek tyrinėjote kalendorių – matėte, kad jau koja pasiekiamas... naujas planuotas sezonas?

Lygiai taip pat dabar viskas sudėliota muzikoje ir kine. Daugiau, greičiau, produktyviai, konkurencingiau. Nuojauta įspėja, kad dėl troškimo pranokti kitus ir save netrukus individualius sumanymus pradėsime

virškinti kolektyvinėmis žarnomis pakeliui į gimstantį produktą, prarasdami originalų išskirtinumą. Dėl konvejerinės konkurencijos jam gali nebelikti nei laiko, nei vietos.

Apimtas pykčio dėl tokio nepamatuoto ir sekinančio skubėjimo į niekur, nutariau serialų ir filmų premjeras suporuoti komercinėmis dvikovomis ir sportiniu principu parašyti rezultatą, įvertindamas pagal primityviausią dešimtbalę sistemą ir paskelbdamas rezultatą bei nugalėtoją. Esu tik šokėjas burbule.

„Keisti dalykai“ prieš „Tamsą“ Pirmajame ir didžiausiame mūšyje susiduria du „Netflix“ mokslinės fantastikos produktai: „Keisti dalykai“ (trečiasis sezonas) ir „Tamsa“ (antrasis sezonas). Žanro apibrėžimas labai sąlyginis, nes abiejuose projektuose telpa atskira stilių, rūšių ir atmainų visata.

Apie „Keistų dalykų“ prigimtį nepasakosiu, kas antras kinomanas kas trečią dieną nuo trečiojo sezono „trailerio“ pasirodymo tikrino premjeros datą, o socialiniuose tinkluose buvo skaičiuojamos valandos iki visų aštuonių dalių įkėlimo į „Netflix“ platformą. Recenzijos pasipylė pakvaišusiu tempu – lyg sporto žurnalistai aprašinėtų gyvai vykstančias rungtynes. Konvejerinės konkurencijos sindromas pačia didžiausia ir kvailiausia forma. Lenktynininkais virtusių rašeivų eskadrilė atėmė iš savęs smaguriškai lėto žiūrėjimo džiaugsmą. „Tamsą“ „Netflix“ pristatė prieš dvejus metus. Kaip eksperimentinį „Keistų dalykų“ palydovą. Gana tyliai, su apčiuopiamomis abejonėmis dėl projekto sėkmės. Bet serialo scenarijaus autoriai ir režisieriai – vokiečiai Baranas Bo Odaras ir Jantje Friese startavo drąsiai, be jokių išlygų ir užuolankų ► 45

KINAS

pateikdami daug tamsesnę „Keistų dalykų“ versiją. Vokiškasis eksperimentas amerikietiškąjį pirmtaką pirmiausia nustelbė kino citatų ir įtakų gausa. „Tvin Pykso miestelis“, „Dingę“, „Keisti dalykai“, apokaliptinis ir utopinis kinas, gotika, „Žiedų valdovo“ ir „Sostų karų“ sistematiniai kilmių žemėlapiai, laiko tuneliai ir labirintai, Černobylio katastrofa, Stepheno Kingo vizijos, „Amerikietiškos siaubo istorijos“ elementai, Dano Browno sąmokslo teorijos, „slasher“ žanro filmai – ir čia tik skolinių sąrašo įžanga. „Tamsos“ kūrėjai neribojo fantazijos amžiaus cenzūromis. Ten, kur „Keisti dalykai“ keliauja į plotį, vokiečių projektas neria į gylį, atsiribodamas nuo paviršinės pramogos. „Tamsa“ nėra patogiausias kinas nusprendusiesiems jaukiai suvartoti romantišką vakarą. Personažų čia labai daug, kaip ir siužetinių linijų, pagrindinių ir šalutinių.

Atmosfera – slogi ir bauginanti, kiekviename epizode primenanti, jog beveik nėra galimybių teigiamų išeičių kompromisams.

Atsakymai į klausimus virsta naujais galvolaužiais. Serialas skeptikams ir pesimistams.

Po pirmojo sezono abejojau, ar tai nėra tik laikini smagūs tamsiosios smegenų pusės žaidimėliai, bet antrasis įrodė, jog „Tamsa“ tapo kultiniu projektu nepriklausomų reikalų šalininkams, ieškantiems „kažko išskirtinai kitokio“. Apparat ir Beno Frosto muzika neleis sugrįžti į popsaugiklių kolonėlėmis apsuptą šviesios idilės embrionų karalystę.

Pirmosios trys trečiojo „Keistų dalykų“ sezono serijos akivaizdžiai yra kaip ekspozicija likusioms penkioms. Neskubrios, sutankintos dialogais, pagražintos humoro makiažo šešėliais, priartinančios prie senų ir naujų veikėjų, apgaubtos nostalgiška devintojo dešimtmečio dvasia, sufleruojančios, jog grįžo jūsų pamėgtas serialas su visais jo pamiltais atributais bei muzikiniais malonumais, bet tikrai bus naujovių, kurių galbūt pasigedote antrajame sezone.

Prisipažinsiu, po trečiosios dalies pamaniau, jog „Keistus dalykus“ ištiks „Juodojo veidrodžio“ krizė, nes siužeto ašys sukosi erzinamai vangiai. Bet ketvirtojoje, pavadintoje „Saunos išbandymu“, broleliai Dufferiai nukirto girgždančias scenarijaus grandines ir įjungė veiksmo smagračius intensyviausiu tempu. Nežinau, ar čia tie kino teatrai kam bereikalingi, jei per penkias valandas išsidrėbęs sofoje patiri kokių trejų metų vertės ekstazinį vizualinių pojūčių masažą, kuris atpalaiduoja labiau nei ilgai lauktos atostogos egzotiškuose kraštuose.

◄

46

Skirtingai nuo „Tamsos“ autorių, broliukai Dufferiai žengia šviesiausiu įmanomu taku su skaidriausiais graudulio epizodais, kai logiškai reikia paaukoti vieną kitą personažą, prisijaukinusį milijonus žiūrovų. Citatomis ir skoliniais „Keisti dalykai“ atvirai lenktyniauja su „Tamsa“.

Tik įtakos zonos – iš šviesiausių nuotykių kino horizontų. Džeimso Bondo epopėja, „Neįmanomų misijų“ kolekcija, „Indianos Džounso“ šventyklos, ankstyvieji Spielbergas, Zemeckis ir Kingas, vėlesnieji „Iksmenai“. Iš kiek tamsesnių atspalvių – „Svetimas“ ir „Grobuonis“. Naivioji devintojo dešimtmečio klasika moderniausiomis išraiškos priemonėmis. O personažai – vis tokie pat žavingi išgalvoti vaikystės draugai, nuolatos jaučiantys smalsų pasaulio pažinimo alkį. Trilogija išbaigta. Vienintelė pastaba – ketvirtajam pasirodymui jau reikės esminių reinkarnacijų, persikūrimų ir revoliucijų.

Rezultatas – visiškos lygiosios „Netflix“ naudai. „Keisti dalykai“ (trečias sezonas) – „Tamsa“ (antras sezonas) 9:9.

„Gyvenimas aukštybėse“ prieš „Aš esu mama“ Mokslinė fantastika dominuoja ir antroje konkurencinio konvejerio dvikovoje, kurioje susitinka dar „Kino pavasario“ programoje rodyta prancūzės Claire Denis juosta „Gyvenimas aukštybėse“ su Robertu Pattinsonu ir Juliette Binoche bei dar vienas „Netflix“ produktas – naujuoju Christopheriu Nolanu vadinamo australo Granto Sputore darbas „Aš esu mama“ su Hilary Swank ir Clara Rugaard.

Abu filmai provokuojančiai kelia tuos pačius motinystės ir tėvystės klausimus dėl egoistinių instinktų žlungančios civilizacijos, kuriai nepadės dirbtinio intelekto išradimai, kontekste.

C.Denis „Gyvenime aukštybėse“ tai daroma filosofiškai ambicingai ir pretenzingai, todėl struktūra virsta padrikai nuobodžia moralų dėlione, neatlaikančia visos pasakojimo distancijos.

Kadrai iš filmų „Skausmas ir šlovė“, „Paskutinis juodaodis San Fransiske“, „Rocketman“, „Kai jie mus mato“.

KINAS

G.Sputore savo kūrinyje aiškiai remiasi griežta tradicine priežasčių ir pasekmių charakteriams partitūra ir įtraukia į paprastas situacijas uždaroje erdvėje, tiksliai nustatydamas momentus vidiniams „vau“ ištiktukams, siužeto lūžiams ir kelioms netikėtoms atomazgoms. Filosofinį turinį susikuriame patys, kaip vaikai – spalvinimų arba lipdinių knygelėse.

Rezultatas: „Aš esu mama“ – „Gyvenimas aukštybėse“ 7,5:3.

„Skausmas ir šlovė“ prieš „Paskutinį juodaodį“ Trečiojoje dvikovoje vienas kitam į kūrybinius atlapus kimba Pedro Almodovaro naujausia drama „Skausmas ir šlovė“ ir mažai žinomo amerikiečio režisieriaus ir scenaristo Joe Talboto pusiau biografinė istorija „Paskutinis juodaodis San Fransiske“, kuri dalijasi novelės, tapusios siužeto pagrindu, – autoriaus ir svarbiausio vaidmens

atlikėjo Jimmy Failso patirtomis išmintingų išgyvenimų būsenomis.

Abu filmai – labai asmeniški ir poetiški, prismaigstyti psichologinių būties tyrinėjimų, meniškų pauzių, nutylėjimų, įsižiūrėjimų ir įsiklausymų į nepastebimas gyvenimo detales ir jose amžinųjų plaukikų pozomis reflektuojančius žmones.

Abiejose juostose išsiskiria subtilūs aktoriniai darbai. „Skausmo ir šlovės“ didžiausios vertybės – Antonio Banderas ir Penelope Cruz. „Paskutinio juodaodžio San Franciske“ kadruose pirmu smuiku griežia J.Failso ir Jonathano Majorso duetas.

Bet po P.Almodovaro dramos peržiūros lieka elegantiška tuštuma, o J.Talboto filmas akis iki sielos rainelių pripildo lyriškos ramybės – taip ir norisi įsitaisyti kuriame nors San Fransisko parkelyje sukryžiavus kojas, kad galėtum ištisą parą stebėti vis naujai skambantį miesto gaudesį, prisodrintą keistokų praeivių autoportretų.

Stulbinamai graži poetinė pasaka, leidžianti savyje apsigyventi senamadiškumui ir

modernumui. Paprastas ir jaukus tiltas tarp dabarties ir ateities. Be tviskėjimo. Tikroviškai šiltas ir gyvas.

Nemandagu rašyti rezultatą, bet vis dėlto.

Atsiprašau, Almodovarai. „Paskutinis juodaodis San Fransiske“ – „Skausmas ir šlovė“ 9:5.

„Rocketman“ prieš „Bohemijos rapsodiją“ Dar neatvėsus „Bohemijos rapsodijos“ komercinės ir apdovanojimų sėkmės ciklonams, Dexteris Fletcheris ėmėsi kitos iškilios popmuzikos personos biografinio epo. „Rocketman“ „traileris“ bylojo, jog Eltono Johno skausmo ir šlovės pasakėčia gali tiesiogiai klonuoti ditirambų Freddie Mercury ikoniškai personai rinkinį. Bet taip nenutiko. D.Fletcheris ir dramaturgas bei scenaristas Lee Hallas, palaiminti paties E.Johno ir jo vyro Davido Furnisho, ryžosi aštresniam pasakojimo stiliui – su labai įtaigiai prigijusiais kino miuziklų triukais.

Kad išlaikyčiau teisybės balansą, turiu paminėti, jog D.Fletcheris „Bohemijos rapsodijos“ režisūrą perėmė tik kažkur pusiaukelėje, o „Rocketman“ gamybą prižiūrėjo nuo pasiruošimo iki paskutiniųjų montažo sekundžių. Nors ir vėl buvo kone paskutinės minutės prodiuserių pasirinkimas.

Taronas Egertonas sero Eltono vaidmenyje nenusileidžia „Queen“ lyderį įkūnijusiam Rami Malekui, o L.Hallas su D.Fletcheriu stebuklingai pralindo pro mistinį gerosios pusiausvyros tarp lengvos pramogos ir solidžios istorijos plyšį.

Skambus rezultatas: „Rocketman“ – „Bohemijos rapsodija“ 8:3.

Vietoj loginės epiloginės ištarmės – bendras šokiruojantis rezultatas, prie kurio smarkiai prisidėjo ir sukrečianti „Netflix“ prodiusuota keturių dalių teisminė drama „Kai jie mus mato“ (tikra istorija apie nepagrįstai nuteistus juodaodžius paauglius, kuriuos siaubingai iškrypėliška JAV (ne) teisingumo sistema ilgam įgrūdo už grotų dėl serijinio žudiko įvykdyto nusikaltimo). „Netflix“ platformos produkcija – kino teatrų repertuaras 9:4.

Panašu, jog įprasto formato kinas nebeatlaiko konkurencinio konvejerio tempų.

o“.

47

GINTARO LAŠAI

Recenziją gali parašyti b

Oleg Surajev. Knygą gali parašyti bet kas. Iliustracijų autorė Gintarė Kavaliauskaitė. Vilnius, 2018, 11 Dainius VANAGAS

Recenziją gali parašyti bet kas. Kaip ir komentarą, atsiliepimą ar vertinimą. Požiūris yra pigus, nes kiekvienas turi jo į valias.

Kas kita su eteriu ir auditorija – šių visada trūksta, todėl parduoti požiūrį nėra lengva: žinoma, kiekvienas gali parašyti knygą, bet toli gražu ne kiekvienam pavyks ją išleisti ar sudominti skaitytojus. Kiekvienas gali komentuoti, tačiau toli gražu ne kiekvieno bus klausomasi.

Olegas Surajevas išleido knygą pavadinimu „Knygą gali parašyti bet kas“.

Tačiau jį patį daug labiau domina kita šio medalio pusė – „komentarą gali parašyti bet kas“. Šiai temai autorius skiria didžiausią dėmesį, todėl pati knyga panaši į komentaro komentarą; jis renka kasdienes replikas, pokalbių nuotrupas ir jas komentuoja. Jis komentuoja net savo knygą, paskirdamas tam porą pirmųjų puslapių.

Deja, kai kuriems žmonėms įdomus ne pats knygos turinys, bet kitų atsiliepimai ir komentarai. Taip pat jiems svarbu turėti galimybę pasireikšti.

„Nebloga idėja knygos pradžioje surašyti neigiamus komentarus, kad skaitytojai pradėtų simpatizuoti Olegui ir jo knygai.

Gudriai sugalvota.“

Ugnė, 27 m.

„Knyga – 10 / 10. Visa kita – šūdas.“ Algirdas, 30 m.

„Na, kaip pirmai knygai tai visai nieko.

Kaip Lietuvai – gerai, kaip Lenkijai – šūdas, kaip Etiopijai – nežinau, neturiu nuomonės.“ Rolandas, 56 m.

„Autorius neturi drąsos pasakyti žmonėms į akis tai, ką galvoja.“ Anoniminis komentaras

„Nesuprantu, kam išvis rašyti, kiek mums metų?“ Aldona, 58 m.

„Ši knyga – tai pretenzija į postmodernizmą ir metahumorą, kuri, mano subjektyvia kritiko nuomone, patyrė visišką fiasko. Vienintelė gera šios knygos vieta – tai mano komentaras. Autoriui pirmiausia reikėtų užaugti kūrybiškai, suprasti literatūros kontekstą ir tik tada ginti popierių. Nors už knygą nemokėjau, autorius man turėtų grąžinti pinigus už iššvaistytą laiką.“ Literatūros kritikas Agnius, 37 m.

„Kodėl šioje knygoje tik 7 trumpos istorijos ir 80 paveiksliukų??? Atvirai pasakius, aš nežinau, ar čia daug, ar mažai. Aš tiesiog pretenzingas, gyvenimu nepatenkintas vartotojas, kuris bando patenkinti savo ego galvodamas, kad jo nuomonė kažkam labai svarbi.“ Ramūnas, 39 m.

Tiek šioje knygoje, tiek savo stand up pasirodymuose autorius jautriai reaguoja

48

į nieko nekuriantį ir nieko nepridedantį reagavimą, į kultūrą, kurioje komentaras pranoksta komentuojamą turinį.

Komentuoti iš tiesų pasidarė labai lengva.

Tereikia mokėti rašyti. Ir ką nors jausti. Štai ir viskas.

Platformų komentarams yra daugiau nei reikia, jos šaukte šaukiasi būti užpildytos.

Kažkas patiko, bam, parašiau, kad geras.

Kažkas nepatiko, na, tai šūdas, ką padarysi.

Kažkas nesutinka? Tai durnas. Kažkam patiko, kas man nepatiko? Karas. Kas nors nerodo pakankamai dėmesio tam, kam rodau aš? Gyvename barbarų šalyje, žmonės negerbia tikrųjų vertybių. Kas nors tiki Dievą? Romantikas. Kas nors netiki Dievo? Bedvasis. Kas nors moka šimtus eurų už kažkokį šlamštą? Kvailas turčius. Kas nors nesugeba už šimtus eurų nusipirkti dar šlamšto? Daugiau dirbk, tingus ubage.

Kas nors jaučiasi nepakankamai įvertintas?

Per gerai apie save galvoji. Pasirodė naujas filmas? Geras, blogas, vertas, nevertas, būtinai turiu pranešti. Prezidento inauguracija? Gerai padarė, blogai padarė, rašyti, rašyti. Naujas restoranas? Būtinai eikite arba būtinai neikite, nes visada yra priežasčių bet kuriai nuomonei pagrįsti. Nauja paroda? Kokia nesąmonė, kam gaišti laiką.

Kokia gera paroda, pagaliau vyksta kažkas reikšmingo. Maisto kainos žiauriai didelės.

Maisto kainos normalios. Tik dėl vieno, rodos, sutinka visi: futbolas Lietuvoje yra miręs.

Nuomonė spontaniška, vertinimas žaibiškas. Užtenka fragmento, kad įspūdis būtų baigtinis, ir tuomet iškart į eterį, kol naujiena neatšalo.

Visa, kas seniau tebuvo užstalės ir virtuvės pokalbiai, dabar yra viešosios erdvės pagrindas. Komentaras tapo viena svarbiausių saviraiškos priemonių, leidžiančių apibrėžti savo santykį su viskuo, kas dedasi aplink, atskirti draugus nuo priešų, savo gentį nuo kitos genties. Kiekvienas įvykis tampa mūšio aikštele, kurioje aiškinamasi, kas su kuo ir kieno viršus, kas sugriebs viešąjį diskursą ir paduos toną. Komentaras tampa

GINTARO LAŠAI

i bet kas

18, 112 p. valiuta, produktu, kurį galima parduoti ir neblogai, o kartais net stulbinamai už jį užsidirbti, nes įvykis nėra toks svarbus kaip rinktinių žmonių nuomonė apie jį. Kūrinys apskritai yra joks, kol kompetentingas influenceris nepateikė savo išvadų. Neaišku, kaip vertinti politinę situaciją, kol politikos ekspertai nepateikė komentarų. Neaišku, ką veikti savaitgalį, kol draugai, žiniasklaida ir rinkodaros specialistai nesudaro rekomendacijų sąrašo. Komentarų žemėlapiai padeda susiorientuoti, už ką verta pasisakyti, nuo ko susilaikyti, kaip išvengti viešųjų ryšių klaidų, kokios nuotaikos sklando skirtinguose socialiniuose burbuluose ir kaip užsidirbti karmos taškų.

O.Surajevo knyga irgi plaukioja šiuose vandenyse. Jis komentuoja viską iš eilės – žiniasklaidą, skaitytojus, patarles, politikus, televiziją, mitus, religiją, ideologijas, populiariąją kultūrą, istoriją, technologijas, įpročius ir šiaip, kas tik šauna į galvą. Vieni komentarai labiau vykę, kiti banalūs ir lėkšti. „Knygą gali parašyti bet kas“ galima skaityti pažodžiui, ieškant smagių juokelių ir paveikslėlių. Tokiu atveju šis kūrinys neturi daug privalumų. Tačiau jį galima skaityti ir kaip komentarų kultūros parodiją, kurioje vykę komentarai sąmoningai derinami su nevykusiais vien todėl, kad būtent taip jie pasireiškia ir viešojoje erdvėje – chaotiškai, spontaniškai, tiksliai arba kreivai, racionaliai arba absurdiškai.

O.Surajevo knygą nėra labai įdomu ar smagu skaityti, užtat lengva ir paprasta – bet jei giluminis jos uždavinys buvo užkelti komentarą ant pjedestalo ir pristatyti kaip pagrindinį vakarėlio akcentą – gryną, savarankišką komentarą be kūrinio, be komentuojamo turinio, – tuomet autoriui pavyko tai pasiekti ir ši idėja išties verta dėmesio. Galbūt savo nuomonę iš tiesų reikėtų dažniau pasilaikyti sau, nes ji nėra nei tokia svarbi, nei tokia originali, kaip kartais atrodo.

Todėl idealiame pasaulyje šią recenziją reikėtų ištrinti. O bet tačiau kur rasti tą idealų pasaulį.

Jausmų išnaros ir labai gyvas asiliukas Nijolė KEPENIENĖ

Sakiau sau – pavasaris – grožėjimosi metas.

Sakiau sau, nieko nėra gražiau, kaip Lietuva pavasarį, bet kartais reikia truputėlį atsitraukti, kad pajustum ilgesį ir pažiūrėtum į viską skaidresniu žvilgsniu. Todėl, kai tik išpuola galimybė, kai tik man leista kur nors nukeliauti, keliauju. Šįsyk teko laimė apsilankyti Miunchene ir dar nugvelbti truputėlį Italijos, tiksliau, apsilankyti Masina Visconti miestelyje prie ežero Maggiore.

Na, štai, aplinkui žydi kamelijos (bent jau šitaip tas gėles vadino šeimininkė to namelio, kuriame apsistojome, nuostabios šilumos italė, išbučiavusi, vos susitikome), kalno apačioje tyvuliuoja ežeras, tolumoje tarsi saldus pažadas stypso ledinės viršukalnės,

tilindžiuoja septynių bažnyčių (suskaičiavau, kiekvienos vis kitoks skambesys) varpai, o man ausyse gaudžia Klaipėdos senojo pašto karilionas, ir kažkaip dvigubai gera, tarytum būčiau vienu metu ir čia, ir ten.

Paskui iškulniavome į San Donato bažnyčią (siauromis kalnų miestelio gatvelėmis ne toks jau trumpas kelias, tiesą sakant, tikras iššūkis), nes mūsų mielosios šeimininkės dukterys ten būtent tą vakarą giedojo „Ave Maria“. Tikrai angelų balsai, bet mane nustebino italų santūrumas: niekas bažnyčioje nesiklaupė, tik atsistodavo ir atsisėsdavo, ogi tikėjausi romanuose nuskaitytos religinės ekstazės. Ir vėl kažkoks susidvejinimo jausmas aplankė, vėl buvau tarytum ne čia, o mielojoje Klaipėdoje, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, tarp Angelinos Banytės freskų, ir taip jauku man ir šilta nuo tų tolimų pranciškonų maldų... ► 49

GINTARO LAŠAI

◄ Ten ir čia. Kažkodėl dažniausiai mums atrodo, kad kažkur kitur yra geriau. Juk ir visose pasakose trečias brolis Jonas (kvailys, nenoriu įžeisti, bet iš pasakos žodžių neišmesi) keliauja neaiškia kryptimi laimės ieškoti. Tiesa, kad ir koks kvailas būtų, dažniausiai (pasakose) ją randa. Gerai, nusprendžiau, ieškosiu ir aš, nors ir ne trečioji (juo labiau ne brolis), esu vienintelė tėvų dukrelė, proto pertekliumi negaliu pasigirti, gal todėl ir rojumi žemėje laikoma Stressos miestelio sala Bella užbūrė tik akis. Kur kas mielesnis man buvo kaimynų asilėlis, kurį kas rytą įpratau šerti morkomis.

Gyvenau prie Maggiore ežero keturias dienas, keturis rytus šėriau savo draugą asilėlį, o jis keturis rytus pasitikdavo mane griausmingu asilišku bliovimu. Bet laikas teka, viskas baigiasi, ir štai aš jau Miunchene.

K.Smith kūrinys.

50

Apžiūrėjusi vietines grožybes, dažniausiai lendu į kokią nors meno nišą, kur bandau perprasti tolimesnėje, kitokioje aplinkoje augusių ir brendusių menininkų atradimus ar bent jau minčių kryptį. Šįsyk Pinakothek’oje atradau Kiki Smith, amerikietę, gyvenančią Vokietijoje, savo darbais užėmusią net tris sales. Ši grafikė, gimusi 1954-aisiais, išgarsėjo tuo, kad pirmoji ėmė naudoti savo kūno atspaudus, ypač mielai eksponavo plaukus ir išrado savo ypatingą spaudos techniką. Menininkės gyvenimo aprašymuose teigiama, kad K.Smith menu vadavosi nuo ją kamavusių baimių, bet man ji atrodė labai drąsi, o, tai keisčiausia, ir paroda vadinosi „Čia ir ten“, taigi kuo puikiausiai siejosi su mano vidiniu susidvejinimu.

Atsisėdau ant suolo viduryje salės ir įnikau žvalgytis iš to tolimo taško, ir mirties nuojauta, tvyranti kiekviename darbe, tiesė kone draugišką ranką (anksčiau visada buvau linkusi manyti, kad ta ranka apgaulingai draugiška, bet dabar jau nežinau). K.Smith Raudonkepurės litografija šiurpoka, atrodo (iš toliau labai aiškiai matyti), kad pati mirtis, ne močiutė žiūri į anūkę iš viršaus. Bet taip jau yra – mirtis gyvena visuose mumyse, tik močiutė joje jau gyvesnė nei anūkėje, jau lyg ir įsiteisinusi, o tautodailininkiškas šios litografijos primityvizmas tik pagilina spėjimus: taip, mirtis šalia, nesvarbu, kad dabar juodvi, anūkė su močiute, išsigelbėjo, vilkas štai po kojomis guli tikrai negyvas. Ir tai ne pergalė, o perspėjimas.

Kita litrografija – Alisa, bėganti nuo žmogaus dydžio paukščių būrio, kraupių nuojautų irgi nestokoja, bet visos jos kažkaip lyg ir truputį prijaukintos, bent jau bandoma prie jų prisitaikyti. Negyvų paukščių, negyvo skrydžio K.Smith litografijose tikrai daug: antai moteris mosteli negyvomis pėdomis atsisveikindama, o štai ir vyras iriasi oru dar negyvesniais už jį patį batais, – bet tai kažkodėl ramina, tarytum ūmai tau toptelėtų mintis (nagi ji tikrai ne nauja, bet gal jau buvau primiršęs, gal jau buvau įtikėjęs savo nemirtingumu), kad atėjai į šį pasaulį tinkamai atlikti savo darbo ir išlėkti kitomis kryptimis (dabar tai jau tikrai esi trečias brolis, eik ir ieškok).

Menininkės darbuose daug visokių nunertų nuo kūno kailelių, mielų inkstų, žarnyno ir kitų intymumų išklotinių, kuriomis autorė teigia ieškanti savo buvimo čia ir dabar. Jos, visaip įprasmintos ir išeksponuotos, čia tiek daug, kad, atrodo, menininkė būtinai liks čia, nors ir persikraustys į TEN. Savo piešiniais K.Smith visada ieškojo atsakymų į iškylančius klausimus, bet, kaip teigė ji pati, „atsakymai ne visada iš karto ateina, kartais reikia atsigręžti atgal“. Kaip sakoma vienoje protingoje knygoje vaikams, visada reikia viską apžiūrėti iš visų pusių, iš viršaus ir apačios, na, iš visur. Tik tada jau gali spręsti.

Taigi ir aš štai nusprendžiu atsigręžti į kelionę ir apžiūrėti viską nuosekliai, iš visų pusių. Tik širdis proto neklauso, širdis visada žino visus atsakymus: rojus yra namai, Klaipėdos karilionai skambesni už Italijos bažnyčių varpus, o geriausias kelionėje sutiktas draugas – asiliukas, kurį kasryt šėriau morkomis. Tiesa, išvažiuodama mačiau, kad jis kuo mieliausiai šlamštė jau kitos mergaitės jam pasiūlytą brokolį.

GINTARO LAŠAI

Išganytoja

Algirdo Darongausko nuotr.

Dainius SOBECKIS

Miela skaitytoja ar skaitytojau (nežinia, kas dabar skaito), jūs tikrai nesuklydote perskaitę pavadinimą. Jo gale netrūksta raidės „s“. Jūs dabar svarstote savo širdyje, kaipgi taip galima kalbėti apie išganytoją moteriškos lyties vardininko forma. Juk jeigu yra išganytojas, turi būti ir išganytoja. Nieko čia nuostabaus nėra.

Apie moterų šventimus į kunigystę yra daug diskutuota. Kai kurios netradici-

nės religinės bendrijos turi dvasininkių moterų, vadovaujančių bendruomenėms.

Taip pat Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje dirba viena šventimus priėmusi kunigė. Tačiau katalikų bažnyčioje moteris kunigė yra tabu. 1976 m. Vatikanas pasisakė prieš moterų įšventinimą, teigdamas, kad tarp Jėzaus ir kunigo, be visų kitų dvasinių dalykų, dar turi būti ir fizinis panašumas. Ir labiausiai akcentuojamas būtent pastarasis.

Dievui pasirodyti Žemėje vyro ar moters pavidalu, kad išganytų žmoniją, nebuvo jokio skirtumo. Juk vyras ir moteris sudaro vieną ir nedalomą visumą, kaip Kristus tai

akcentavo evangelijose pagal Matą ir Morkų. Tačiau Dievas turėjo rinktis vieną ar kitą pavidalą ir juo pasirodyti žmonijai. Ir jis, anot Biblijos, pasirinko vyriškąjį pradą.

Dabar nuo Kristaus gimimo persikelkime į pasaulio pabaigą ir antrąjį jo atėjimą.

Jis žadėjo, kad kaip pakilo į dangų, taip ir vėl iš jo nusileis. Tačiau jis neakcentavo, kokiu pavidalu sugrįš. Tad jeigu, anot Biblijos, vyras ir moteris yra viena – vienas kūnas iš dviejų dalių, – tad jeigu iš mergelės Marijos gimė berniukas Kristus, pasaulio pabaigoje, kad vienio pusiausvyra nebūtų pažeista, dangaus debesyse nusileis moteris. ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ Įvardinkime ją Kristina. Toks scenarijus tikėtinas dėl to, kad kosmose neįsivyrautų chaosas. Kokia būtų nuostaba ir pasimetimas, kai iš dangaus nužengtų ne Kristus, bet Kristina. Daugelis krikščionių tikinčiųjų (turbūt dauguma vyrų ir beveik visas dvasininkijos sluoksnis) atsimestų nuo krikščionybės ir išsižadėtų Dievo vien dėl to, kad jis į žemę sugrįžo ne maskulinistiniu, bet feministiniu pavidalu. Pasaulyje nuvilnytų nusivylimo banga, tačiau tikriausiai daug netikinčių moterų įtikėtų. Dauguma moterų būtų išganytos, o daugelis vyrų ir dvasininkų – pasmerkti. Įsivaizduoju, kaip Kristina pasakytų dvasininkijos atstovams: „Tai kurgi tas kunigo fizinis panašumas į Išganytoją!“ Kunigėliai stovėtų be žado, apšalę, nežinodami, ką atsakyti, ir nusliūkintų nuo jos netarę nė žodžio, nusivylę ir nusprendę, kad Dievo nėra arba kad jis tiesiog norėjo iš jų pasityčioti. Ne, ne pasityčioti, o gyvai pamokyti Evangelijos žodžių, kur sakoma, kad du tampa vienu kūnu. Hipotetiškai apie tai galima dažnai kalbėti, tačiau jeigu tai įvyktų realiai, kažin ar tai būtų priimama kaip tariamoji nuosaka. Geriau, galvotų dvasininkai, tariamoji nuosaka ir liktų tariamąja, bet Dievo planai nežinomi niekam, net dvasininkams. Tad nieko stebėtino, kad Dievas veikia nepasitaręs su popiežiumi.

Pasaulio pabaigos scenarijų palikime vyriškajam Dievo pradui – Kristui ir grįžkime prie krikščionybės ištakų.

Pakalbėkime apie kiek kitokią krikščionybės pradžią. Čia net sąvoka krikščionybė nelabai tiktų. Įsivaizduokime, kad mergelė Marija laukiasi kūdikio ir jai nebuvo pasakyta, kas gims – berniukas ar mergaitė. Ji laukia bet ko, juk motinai nesvarbu, kas tai. Svarbiausia, jog tai kūdikis, kurio laukiama su nekantrumu. Tuo metu Palestinoje echoskopijos aparatų dar nebuvo, tad Marija negalėjo pasitikrinti, kokios lyties vaikas gims.

Atėjus reikiamam laikui ir jai su Juozapu nuvykus į gyventojų surašymą Betliejuje, tvarte gimė mergaitė! Marijos ir Juozapo dukrytė! Ją pasveikinti atvyko trys karalienės – Kotryna, Mikalda ir Beatričė.

Jos atnešė dovanų: deimantų, kiparisų eterinio aliejaus ir vaško. Dukrytei suteikė vardą – Kristina. Ji diena iš dienos vis augo ir stiprėjo. Sulaukusi dešimties metų ji buvo tiek išmintinga, kad diskutavo savo Tėvo reikalais su fariziejais, sadu52

kiejais ir esėjais. Sulaukusi dvidešimties metų ji pradėjo savo viešąją veiklą Palestinoje ir už jos ribų. Kristinos veiklą lydėjo ženklai ir stebuklai. Ji iš daugumos moterų sau išsirinko keturiolika apaštalių, kurios visą laiką keliavo su Kristina.

Ji mokė dieviškos išminties palestiniečius ir ne tik juos. Vandenį pavertė alumi, padaugino duonos ir avienos, iš mirusiųjų prikėlė merginą, pagyvenusią moterį ir berniuką, kad vyriškoji giminė neliktų nuskriausta. Vėliau už savo išmintį ir stebuklinę veiklą Kristina buvo pasmerkta myriop ant kryžiaus. Nukryžiavimo dieną ji buvo prikalta prie kryžiaus, o šalia Kristinos iš abiejų pusių taip pat buvo nukryžiuotos dvi moterys: viena paleistuvė, o kita – vagilka. Kristina paleistuvei pažadėjo, kad ji jau šiandieną bus dangaus karalystėje. Kristina mirė ant kryžiaus ir atpirko žmonijos nuodėmes.

Tik jos išganomoji auka mums garantuoja amžinybę su Dievu. Kai ji prisikėlė ir pasirodė savo apaštalėms, jos negalėjo patikėti, kad ji gyva. Nuo to laiko mokymas apie Kristinos išmintį paplito po visą pasaulį. Buvo parašytos penkios evangelijos – pagal Mortą, Mariją Nazarietę, Elžbietą, Rachelę ir Gabrielę; apaštalių darbai aprašyti Deboros; daug apaštalės Esteros laiškų bei Apokalipsė Mortai.

Vėliau Kristinos judėjimas įgavo kristiniados pavadinimą, jos sekėjos pavadintos kristinomis, o sekėjai – kristinais.

Pastaraisiais laikais bažnyčios dvasiškasis luomas išskirtinai priklauso moterims: jos diakonės, kunigės, prelatės, monsinjorės, klebonės, kardinolės, popiežės etc.

Tai kaipgi tokiu atveju jaustis vyrams? Jie tikrai norėtų ir siektų galimybės patekti į dvasininkijos luomą, kas išimtinai priklauso tik moterims. Būtų labai aktyvus maskulinistinis judėjimas už vyrų teises bažnytinėje institucijoje.

Iš tikrųjų būtų sunku pagrįsti, kad mergelei Marijai gimė Kristina, o ne Kristus, ir Romos imperijos istorikas Juozapas Flavijus mini maištautoją vardu Jėzus.

Bet tai visiškai nereiškia ir nesukuria preteksto, kad pasaulio pabaigos scenarijuje iš dangaus nusileis Kristus. Juk, anot evangelijų, vyras ir moteris yra vienis, ir kad vienis liktų subalansuotas, mes tikrai neturime tikėtis, kad viskas vyks pagal bažnyčios scenarijų. Nenustebkite, krikščionys, jeigu įvyks kitaip ir iš dangaus pasirodys ji – Kristina.

Šveln i aplin k Alma RIEBŽDAITĖ

Negaliu liautis. Aš tobulėju. Gavau net pasiūlymą šiais metais tobulėti nemokamai. Vos neapsivėmiau. Bet tobulėjimo inercijos jėga tokia galinga, kad niekaip neina sustoti. Viešpatie, aš nebenoriu tobulėti! Eilinį sykį pasimaiviau. Tobulėjimas – tai procesas, kai vemi ir vis tiek nori. Noriu atostogų nuo tobulėjimo, tačiau Žemė tokia vieta – dedi žingsnį ir tobulėji. Pasisuki šonu – ir tobulėji. Pakeli akis aukštyn – tobulėji, nuleidi – ir vis tiek tobulėji. O labiau tai niekas nemyli.

Netgi priešingai – ištobulėjęs tampi kažin koks atšiauresnis, ne toks patrauklus kitiems ir vis svetimesnis sau.

Dėl to prezervatyvo pakelio praėjusioje dalyje nepagalvokite nieko blogo. Mes jo tikrai nepanaudojome.

Dėl to galvos nebesuku. Niekas pasaulyje manęs nesiutina labiau nei vyras, susiruošęs sukelti man orgazmą. Tada jaučiuosi kažkaip privalanti patirti tą sušiktą orgazmą, įsitempiu, tais momentais tikrai nesijaučiu gerai. Sakai, džiaukis, mėgaukis, bet žmogus nesupranta. Jis daro orgazmą. Klaikiau nebūna. Abu jaučiasi nusikaltę, lyg kažką ne taip padarę. Taip, taip, savo kelyje buvau sutikusi keletą vyriškos lyties gerų žmonių, kurie norėjo man padaryti orgazmą. Man tai, aišku, nepatiko, jiems nepavyko, ir viskas kaip visada baigėsi sušiktai. Visos mano gyvenimo nesėkmės dėl to, kad aš jau būdama šešerių metų tėvą aplošdavau šachmatais ir kad nesugebu patirti orgazmo. Juk jei tik sugebėčiau patirti

GINTARO LAŠAI

n inančios n kybės orgazmą, geri žmonės taptų laimingesni, ir viskas būtų kažkaip gerai mano gyvenime. Galbūt aš net pradėčiau mažiau valgyti. Pradėjusi mažiau valgyti, tapčiau

gražesnė ir labiau patikčiau kitiems žmonėms. Tada jausčiausi laimingesniu žmogumi. Viskas susiję. Sunku gyventi, daug pažeminimų tenka patirti. Aišku,

stengiesi apie tokius dalykus ir tikruosius savo vidinius išgyvenimus niekam nepasakoti, nes jauti gėdą.

Juk visi apie tai ir tekalba: apie vienas kito storumus. Visas pasaulis sukasi apie lašinius ir papildomus kilogramus, nes ėsti šiais laikas tai daug visko yra ir skaniai, o reikalavimai kūno linijoms išlieka negailestingi. Kaip tam žmogui gyventi: iš vienos pusės siūlo viską ėsti ir pirkti, iš kitos reikalauja, kad būtum plonas, o kažkur per vidurį siūlo vaikščioti į sporto klubą. Lengviau būtų nusižudyti negu įgyvendinti visus reikalavimus. Mano tėvas mane pavadino stora beždžione.

Naujamečiu laikotarpiu vaikštinėdama vienišomis miesto gatvėmis girdėjau, kaip balkone dukterys kalbėjosi apie motinos figūrą, vadindamos ją storu krokodilu ir senu begemotu. Problemos su vyrais ir panašiai. ►

Almos Riebždaitės piešinys.

53

GINTARO LAŠAI

◄ Kai aš susitinku mamos seserį, prekiaujančią turguje, ji nieko daugiau nedaro, tik žiūri į mano kūną ir pradeda kalbėti apie kilogramus: 5 priaugtus arba 3 numestus. Tai tikrai yra labai malonu.

Kartą ji mus net pasikvietė į naujai pastatytus namus uostamiestyje. Čia, sako, liustra už 200 eurų, čia spinta už 900 eurų, šita siena kainavo tiek ir tiek. „Grįžę iš turgaus dažniausiai miegame.“ „Niekur nevažiuojame, visur pinigai.“ Jos mažos akys žybčioja, o veide žaidžia gudri šypsena. „Kapeiką prie kapeikos, blet, – ir rodo, vieną ranką taukštelėdama į kitą. – Skuduro neišmetu.“ Visos marčios barakudos, kažko norinčios iš jos sūnaus. Man yra aišku, kad ne sekso, o pinigų. „Sesuo tai graži, gali dar valgyti, o tau, sako, jau nebereikia.“ „Niekas pas mus neatvažiuoja, – kalba toliau, ir kviečia mus atvažiuoti dažniau.“ Nejaučiu jokio noro važiuoti pas ją į svečius, bet tyliu, nieko nesakau.

Net nepasakau, kad man toks gyvenimo būdas yra nesuprantamas ir nepriimtinas. Matyt, esu labai mandagi arba bailė, neturinti drąsos atstovauti sau.

Mamos sesers sūnus (toliau MSS) yra mano bendraamžis. Jie visi trys pas mus į kaimą atvažiuodavo su fūra. Tada mes buvom maži, o jie gyveno bute. Dabar važinėja su autobusiuku, nes prekiauja turguje. Tą kartą MSS buvo gerai nusiteikęs ir turėjo kai ką mums pasiūlyti.

Mums buvo labai įdomu, ką pasiūlys iš tolimų kraštų atvažiavęs MSS. Jis mums su broliu sako: „Palenkite galvas.“ Mes nuolankiai palenkėm savo galvas ir jis mums įsuko po griūšį.

MSS turi vidutinio dydžio mėsingą nosį su duobute nosies galiuke. Vaikystėje sirgo vėjaraupiais ir pirmasis klastingasis ir pavojingasis vėjaraupis įsimetė į nosies galiuką. Pirmieji vėjaraupiai labiausiai įsikasa į odą. Manau, kad dėl to jis ir nusigėrė, dėl tos duobutės nosies galiuke.

Jei ne ta duobutė, vyriško grožio gadintoja, jis dabar būtų laimingas. O man visai gražu ta duobutė. O ir MS, smulkutė graži senė, lengva jai kalbėti apie kitų žmonių kūnus.

Kartą jie mane su broliu apgavo ir kitaip. Mes visi susitarėm, kad parodysim vienas kitam, ką turime gražiausio. Aš parodžiau, ką turiu tarp kojų, o jie ne.

Grįžo močiutė ar kažkas ten. O paskui prašyti ir reikalauti to, kas priklauso tau, nebebuvo kaip. Ir nuotaika nebe ta 54

buvo. Man niekada nesisekė gyvenime.

Esu naivi, patikli, nuolanki, mane lengva apgauti.

Daug skanaus maisto aplinkui. Man patinka maistas. Vieną kartą per dieną turiu prisikimšti ir truputį apsvaigti nuo maisto. Man atrodo, jei aš nuo ko nors ir mirsiu, tai nuo persiėdimo. Visada turiu vilties, kad reikalai vieną dieną pradės gerėti, bet negerėja. Aš noriu valgyti. Pasižymiu tokiu geru apetitu, jog streikuoti pradeda net mano organai: kasa, tulžies pūslė ir apskritai visas pilvas. Organų vietoj aš irgi streikuočiau. Organams trūksta meilės. Aš labai užjaučiu savo kasą ir tulžies pūslę, bet nieko negaliu padaryti, nebent pasukti dešiniu delnu aplink bambą pagal laikrodžio rodyklę. Žinau, mano pilvui tai yra šventė. Na, aš kartais apkabinu save be erotinio motyvo ir paglostau skaudamą kūno vietą, kad mano kūnas neišeitų iš proto, o aš pati nesusirgčiau depresija. Man iškilo kūno kaip skylančio ir visaip kaip kitaip dylančio indo vizija.

Indas suskyla, ir siela, sidabrinis skystis, išteka. Viskas pasibaigia. Kur pasideda sidabrinis skystis, aš nežinau. Galiu tik fantazuoti. O man nebepatinka gyventi fantazijų pasaulyje. Aš realistė. Manau, tai labai aiškiai matyti.

Mano draugas N. pritaria tėvui mano storumo ir kitais klausimais. Manau, jie tikrai surastų bendrą temą: blogąją Misisipę. Susėstų prie butelio ir galėtų visą naktį kalbėti apie blogą Misisipę, kaip ji neklauso, kokia yra tinginė ir nevala.

Taip, kartais man ką nors skauda, bet jei man pavyksta į ką nors aistringai įsigilinti ar įsijausti, skausmą aš dažniausiai pamirštu. Žinoma, jei jis nėra ypač gilus, įkyrus ir varginantis.

Nežinau, kaip jūs, bet aš pajutau liūdesį. Tokį gilų visaapimantį liūdesį, lengvą kaip šilkas ir tirštą kaip rūkas.

Manau, kad jausti liūdesį yra sveika.

Kodėl taip sakau? Turiu tam pagrindo.

Iš visų mano teisminiuose procesuose dalyvavusių asmenų aš vienintelė turėjau psichiatrų pažymą, kad neturiu nei mąstymo, nei emocinių sutrikimų.

Paslaptingai proceso pabaigoje dingusi prokurorė, manau, ir ta neturėjo. Įsivaizduojat? Bet niekam tai nerūpėjo.

Vėjaraupiai tai niekis, kur kas baisiau, kai jautiesi kaip raupsuotasis. Ir čia netinki, ir kitur. Per galvą verties, netinki.

Teisėjas paskyrė aukščiausią prokuroro

skirtą bausmę. Manau, kad švelninančių aplinkybių ir nebuvo. Nuosprendį sutikau neįtikėtinai ramiai, prieš tai jau buvau prie upės. Niekaip negaliu prisiminti, Jūra vadinasi ar Minija. Na, bet juk čia nėra jokio skirtumo. Aišku, kai rašai, norisi kažkaip žinoti viską, bet taip nebūna, kad žinotum viską. Iš tiesų nuostabu būtų paieškoti švelninančių aplinkybių. Mano klausai „švelninančios aplinkybės“ nuskambėjo taip nuostabiai, kaip medus, jog panorau uždėti šiai daliai tokį pavadinimą, kurio iki šios akimirkos ši dalis dar neturėjo. Apsidžiaugiau ne tiek geru rastu pavadinimu, kiek pajutau begalinį ilgesį, norą ir geismą rasti savo gyvenime švelninančias aplinkybes, kad jų, tų švelninančių aplinkybių, mano gyvenime būtų vis daugiau ir daugiau. Net ne švelninančių, o švelnių aplinkybių.

Teisėjas, mano žiniomis, buvo senas girtuoklis, o advokatas gydėsi psichinę ligą ir per plauką buvo išvengęs baudžiamosios atsakomybės, vairuodamas automobilį neblaivus. Vargšas irgi buvo patekęs į pirmą laikraščio puslapį. Jis labai kankinosi. Daug teisėjų mačiau, visi skirtingi. Viena jų net mėgo poeziją. Advokatas su pypke bandė mane įtikinti, kad dėl to ji turinti būti mano pusėje. Susipažinau su keliais kitais advokatais. Vienas penktadienio ir šeštadienio vakarais prisigerdavo, kaip sakoma „na driebiazgi“, klausydavosi romantiškų dainų, ir naktimis man rašydavo visokias nesąmones. Visai kaip aš, kai buvau nelaiminga. Labai norėjo su manimi permiegoti. Aš su juo net pasibučiavau, nes jaučiausi pažeidžiama.

Jis sako, kad jam labai geri prisiminimai, o man, tiesą sakant, nelabai. Baisu buvo ne tik nepermiegoti, bet ir permiegoti.

Mano geriausia draugė (toliau MGD) sako, o kas, jeigu nepatiks. Ir ką daryti, kad įtiktum. Į faktą, kad siūlė seksą trise su savo žmona, irgi galima nekreipti dėmesio, nors girtumas ir nėra lengvinanti aplinkybė. Bet čia tai nieko.

Mano viena pažįstama bandė žudytis.

Ir iš karto pabudusi prie savo lovos rado žavingą psichiatrą. Atsiprašau, suklydau, figūros buvo išsidėsčiusios kitaip. Jis iš karto pasiūlė romaną. Terapija toliau buvo tęsiama abiem terapijos dalyviams esant horizontalioje padėtyje. Psichiatras ją ir jos vaikus apipylė dovanomis, o

GINTARO LAŠAI

romanui baigiantis viską panoro atsiimti.

Tai yra gyvenimas. Aš irgi esu mačiusi tą veikėją, nemanau, kad pajėgčiau atsispirti to psichiatro žavesiui tik pabudusi iš komos.

Dabar beveik visur jaučiuosi gerai. Kur bebūčiau. Na, kyla egzistencinių klausimų, bet jų kyla visur, kol esi. Egzistenciniai klausimai nėra pagrindas jaustis blogai ar kad tu kažkoks netikęs. Manau, kad kelti egzistencinius klausimus yra normalu. Ir tai tikrai nėra kažkokia ypatingo proto žymė. Juos kelia kiekvienas žmogus. Nors gal ir ne kiekvienas.

Pamenu, kaip kažkada kalbėjausi su vienu vyru, jis gyvenime norįs tik paprastų dalykų: naktį pasipisti ir kad ryte būtų kiaušinienės. Manau, jis buvo teisus.

Bėda tik, kad paskui žmogus užsinori kažko daugiau. Bet ko, nežino. Ir blaškosi iš vieno kambario galo į kitą, po pasaulį, tarp moterų, darbų ir panašiai. Užsimano meno. Tampa Krišnos sąmonės sudedamąja dalimi. Ir t. t.

Man atrodo, kad aš mąstau taip primityviai, kaip ta stora beždžionė iš tėvo pasakojimų, o žmonės sako, kad aš filosofė, būsima milijonierė ir dar tinkanti į Lietuvos prezidentus. Nesuprantu jų, visada kompleksavau dėl savo klaikiai primityvaus mąstymo. Sako, kai tu parašai, tai mes ilgai dar turim pagalvoti, ką tu norėjai pasakyti. Nu čia tai iš viso. Gal jie visi nukritę iš Kosmoso? Bet kai pagalvoji, tai reiškia tik viena, kad blogai, neaiškiai rašau. Kitų žmonių nuomonė man yra labai svarbi. Aišku, tekstą galėčiau pavadinti ir „Kitų žmonių nuomonė“. Žinoma, kad atsižvelgiu į kitų žmonių nuomonę, ir pradėjau stengtis kažkaip viską paprasčiau sakyti, aiškiai, trumpais sakiniais ir be visokių ten tarptautinių žodžių, kad žmonės suprastų, ką noriu pasakyti. Manau, tai aiškiai matosi.

Galvoju, kad orgazmas kaip malonė.

Darai viską, kas gera ir malonu, bet jo gali ir nebūti.

Anksčiau galvodavau, kad visada ir apie viską turiu galvoti teisingai ir tik tada turėsiu teisę parašyti vieną šventą sakinį. Dabar galvoju, kad neprivalau rašyti teisingai. Jei atvirai, netikiu, kad kas nors žinotų, kaip viskas yra teisinga, tik yra tokių, apsimetančių ar manančių, kad žino, kaip viskas turi būti teisingai. Vadinama tai guru, nori būti mokytojais ir panašiai. Man atrodo, kad tų žmonių toks

stiprus kontrolės poreikis, jog jie pasiryžę sukontroliuoti ne tik save, artimuosius, bet ir visą pasaulį.

Ta prasme realybėje su vyru aš niekada nesu patyrusi orgazmo. Na, vieną sykį su vyru orgazmą patyriau, bet ne sueities metu, o glamonėjantis. Pradėjau verkti kaip žvėris. Kūnas niekaip negalėjo nustoti drebėjęs. Tai buvo siaubinga. Rašyti apie tokias klaikias patirtis yra sunku, pradėjo durti širdį. Turiu sulėtinti tempą.

Visada orgazmą pasidarau sau pati, ir, jei reikia, po kelis sykius. Ramius, užtikrintus, patogius, pavojaus nekeliančius orgazmus.

Kaip tai atsitiko pirmą kartą? Paties pirmo karto aš neatsimenu, atsimenu tik aplinkybes, kaip visa tai prasidėjo ir kaip to išmokau. Jei ne literatūra, šiandien galbūt gyvenčiau normalų seksualinį gyvenimą. Mums liepė susipažinti su markizo de Sado kūryba. Kaip pavyzdinga filologijos studentė, nuėjau į biblioteką ir nieko blogo nenujausdama literatūros perlą parsinešiau į savo vienišą bendrabučio kambarėlį po laiptais.

Studijuodama privalomąją lektūrą, supratau, kad yra dalykų, kuriuos žmonės daro su savo kūnu vieni patys. Panūdau sužinoti, ar tai, kas yra aprašoma, yra tikrovė, ar fantazija. Smalsumas ir įgimtas noras tyrinėti nugalėjo. Pradėjau eksperimentuoti su savo kūnu. Paaiškėjo, kad knygoje aprašomi dalykai yra tikrovė.

Jūs galite galvoti, kad meluoju arba eilinį sykį viską išsigalvoju. Aš tikrai studijavau lietuvių filologiją.

Gerai, sako MGD, o kas yra meilė. Tai vyko paryčiais antrąją Kalėdų dieną, apie įvykius iki tol aš jums kada nors papasakosiu, jei turėsiu motyvacijos tęsti šitą istoriją. O man tai tas pats kaip Marinai Abramovič eiti Didžiąja kinų siena.

N. truputį pagalvojęs atsako, jog meilės šitam pasaulyje nėra arba ji atsitinka labai retai. Tikros meilės pavyzdys yra Romeo ir Džuljetos istorija, tikra meilė įkūnyta ir istorijoje apie Undinėlę.

Negalėjau jo klausytis, kraujas tiesiog virė. Nekenčiau Undinėlės, ir jis tai žinojo. Kiek sykių ginčijomės iki nukritimo.

Undinėlę aš vadindavau durne ir debilka, neintegravusia į save raganiškojo aspekto ir taip toliau. „Štai, sakydavau, žiūrėk, aš, išsinėrusi iš Undinėlės odos“, bet jis tuo netikėdavo ir toliau kurdavo ditirambus Undinėlei ir Valinskienei.

Aš irgi, sakau, jauna buvau įsimylėjusi Vinetu, bet jam nė motais, jis tvirtai laikosi savo. Tu įsimyli, realiai įsimyli, svaigsti ir fantazuoji apie būtybę, kurios nėra ir niekada nebuvo. Ir būdamas suaugęs sakai kam nors iš suaugusių žmonių: – Pamilau Vinetu. Nieko negaliu sau padaryti. Ruoškimės vestuvėms.

Ir eini prie altoriaus su knyga, nes ten, toje knygoje, gyvena tavo mylimasis.

Ir net negali pasakyti, ar toje knygoje gyvena mano sužadėtinis kaip paukštelis inkilėlyje, nes paukštelis yra, o mylimojo nėr.

Negaliu patikėti, jog man taip buvo atsitikę. Jaunystėje buvau iki ausų įsimylėjusi Vinetu ir daugybę kitų personažų, bet Vinetu labiausiai. Tai stipriai prasilenkia su sveiku protu.

Jauniems žmonėms kartais taip atsitinka, po to jie iš nerealios meilės išauga kaip kūdikiai iš sauskelnių. Bet jei tau keturiasdešimt ir tu vis dar tebemyli Vinetu, tai vadinasi bėda. Manau, kad bėda buvo ir tada, tik jos niekas nepastebėjo, net aš juk gyvenau savo susikurtoje realybėje. „O kaip tu suprastum, kad tave myli?“ – toliau klausia MGD. „Jei dėl manęs žudytųsi.“ „Ir ką tu darytum?“ „Na, jei būčiau arti, aišku, kad ją išgelbėčiau.“ „O jeigu ne?“ „Nu tai ką tada, – N. šiek tiek pasimuisto, – ką ką, tada numirtų, aišku, ir viskas. Toks jos likimas.“ Klausiausi jo su nuostaba. Tikrai nesiruošiau žudytis.

Iš tiesų padovanojau tėčiui atviruką su užrašu: „Nuostabiausiam pasaulyje tėčiui.“ Jis šiek tiek pasimuistė, pradėjo kvailai krizenti, aptarinėdamas gautą atviruką su motina. „Gal ji truputį ir persistengė.“ Po to karto jis daugiau prie manęs nelindo ir šiaip buvo gana malonus.

Kartą jis vėl aptiko truputį pravertas koridoriaus, jungiančio gyvenamuosius kambarius, duris. Jis jau ruošėsi rėkti, bet, pamatęs mane, nutilo. „Galvojau, kad motina“, – pasakė.

Tyliai sau švilptelėjau mintyse.

Kai mes susitiksime, aš būtinai jūsų paklausiu: – Gal norite pasikalbėti apie kūną?

55

Draugai GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

Vytas ČEPULIS

Pagaliau Vilis prisiruošia pramerkti akis. Į jo pašonę remiasi nuogos Lielos kojos: smulkūs pirščiukai kartais susigniaužia, kartais atsileidžia. Merginos blauzdos gerai įdegusios, o šlaunys įsitempusios, nes ji mėgsta miegoti prisitraukusi kelius kuo arčiau krūtinės. Leilos galva šiek tiek kilnojasi, tačiau akys užmerktos ramiai.

Markas miega nenusiavęs batų ir prisiglaudęs skruostu prie Leilos viršugalvio.

Vilis atsimena, kad jiedu lygiai taip ir užmigo. Kartais jie miega visi trys apsikabinę, jei vieta vėsesnė. Marko lūpos mergaitiškos, ir dabar, šį rytą, ką tik prabudęs Vilis į jas užsižiūri kur kas ilgiau. Tamsūs plaukai uždengia visą kaktą ir galiukais beveik siekia ilgas blakstienas. Vilis šypteli, uždeda delną ant Lielos įdegusios blauzdos ir vėl užsimerkia.

Pro jau atidarytas parduotuvės duris girdisi vandenyno ošimas ir įvairūs užsienietiški žodžiai. Šiandien stiprus vėjas, ir turistai skundžiasi, kad jų atostogos ne tokios, kokias jie įsivaizdavo. Leilos blauzdos švelnios, stangrios, jau moteriškos. Markas nepajudėdamas sušnabžda, kad laikas eiti, ir Vilis staigiai atitraukia dešinę ranką. Ar pro ilgas juodas blakstienas nematyti jo akių? Vilis tyliai pasikelia ir atsisėda. Po juo – keletas sluoksnių paklotų miegmaišių. Tai buvo Marko sumanymas. Kol Markas ir Leila trina akis, Vilis stebi visą parduotuvės iškylos skyrių pro sudėtas elektrinių orkaičių dėžes. Gerai, kad parduotuvė bando atrodyti didesnė ir lentynose laiko tik po vieną eilę dėžių. Tokiose lentynose gali ramiai išsimiegoti trys draugai. Tai taip pat buvo Marko sumanymas. Vilis mato, kad nieko nėra, tačiau Markas 56

purto galvą – kaip tik reikia sulaukti turistų, kad galėtume išeiti nepastebėti.

Jiedu žiūri vienas į kitą, ir Vilis mato, jog draugas žino, apie ką kalba, o Leila sėdi ramiai, nuleidusi akis. Koks skirtumas, ji sako pusbalsiu, ir kasininkas neužtikrintai pasisuka į iškylos skyrių. Leilai skauda galvą.

Išėjus spigina saulė ir septynias valandas laikosi vienoje vietoje. Kažkur toli, pasišiaušusiame vandenyne, girdisi juokas ir linksmybės. Jauni šviesiaplaukiai vaikinai ten buriuoja ir banglentėmis skrodžia kalnuotą blizgantį paviršių. Vilis nesirauko kaip atvykę anglai ar vokiečiai.

Iš abiejų pusių – barai su alų geriančiais turistais. O prie vienos kavinukės stovi stendas su ledų, turinčių 5 proc. alkoholio, nuotraukomis. Jos maišosi, ledai tirpsta ir grynas alkoholis laša. Vilius dar neatsigavo po vakar ir dabar krenta ant suoliuko šalia galvą nuleidusio tamsiaplaukio Marko. Tūkstančiai žmonių praeina pro vaikinus, kurie bando dairytis, bet nė vienas jų nenužvelgia. Vėjyje geriau nei prišilusioje parduotuvėje. Vilis atsigula galvodamas apie tai ir užmerkia akis. Jo ilgi šviesūs plaukai plaikstosi vėjo sugauti, ir Vilis dabar ant banglentės vandenyje.

Jis su draugais, kurie mėgsta kalbėti apie vandenį, saulę, šilumą, vėją, laisvę. Jis toli, vienas, o turistai ant kranto atrodo beveik miniatiūriniai. Jis gali plaukti bet kur, bet apžergęs banglentę sėdi ir žiūri į anglus ir vokiečius prie barų ir kavinukių.

Išsimaudykime šiandien, Markai, jis sako gulėdamas šalia atsigaunančio draugo, ir tada ateina Leila. Ji atrodo geriau. Ji su baltais kedukais ir liūdnokai šypsosi.

Viskas gerai, lūpomis klausia Markas.

Vilis pasisuka pramerkęs vieną akį. Viskas gerai, atsako Leila ir eina į priekį, pro žmones, mėgaudamasi vėju. Šis takas – ilgiausias mieste. Juo praeina daugiausia turistų, nes jis ištiestas

palei vandenyną. Vaikinai eina iš paskos Leilai ir stumdydamiesi juokiasi. Leila stato kojas užtikrintai, lėtai, taisyklingai, o Vilis ir Markas trypčioja. Vilis suima Marką per sprandą ir užuodžia jo plaukus. Markas juokiasi ir ištrūksta. Žmonių aplinkui nemažėja ir kiekvienas jų šneka sava kalba. Vaikinai nusiramina. Dabar jie jaučiasi kur kas geriau nei prabudę šįryt. Vilis stebi baruose susėdusius vyrus ir moteris. Vyrai geria alų, o jų moterys vyną. Jie visi mažais juodais akinukais spokso į vandenį, ir Vilis praeina nepastebėtas. Man jie jau pabodo, nesuprantama turistams kalba sako Vilis. Markas nužvelgia baruose sėdinčius žmones ir šypteli: jei nebūtų jų, nebūtų ir mūsų.

Vilis tyli ir praeidamas pro tuščią staliuką griebia šviežiai iškeptą sumuštinį. Po minutės iš tualeto grįš susenusi moteris ir ras tuščią lėkštę, o jos vyras neišdrįs prisipažinti, kad buvo nuėjęs prie baro pakalbinti barmenę. Vilis pasidalija pusryčiais su draugu ir pasiūlo Leilai, bet ji nieko neatsako. Ką tu apie juos galvoji, jis sako merginai. Leila eina ilgais žingsniais, spoksodama į vandenį, už kurio nieko nėra: koks skirtumas.

Trys draugai susėda ant smėlio. Priekyje jų čiuožia bangos. Markas paduoda tris vėsias skardines alaus ir jie stebi vandenį.

Leila nusimeta kedukus ir ištiesia kojas.

Leila visada atrodė vyresnė, o dabar šalia penkiolikos metų vaikinų ji tikra moteris.

Markui visada patiko jos kojos. Vieną kartą naktį, kai visi miegojo, jis lietė Leilos šlaunis. Nedrąsiai, pirštų galais, bet vis dėlto lietė. Tik jis tai žino. Markas ir dabar norėtų paliesti Leilos šlaunis.

Nedrąsiai, pirštų galais. Leila šypsotųsi, ir Markas pasakytų: aš myliu tave. Man reikia, ji sako. Draugai supranta, ką tai reiškia. Leila suraukusi antakius stebi bangas; tai reiškia – iš tikro reikia. Vilis sako: aš galiu pakentėti. Markas tyli. Negi

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

iš niekur kitur negautume? Be pinigų – ne, monotoniškai ištaria Leila. Tai pasidarykime. Leila stebi toli toli plūduriuojantį laivelį. Jis linksta į vieną, į kitą pusę.

Vanduo apsemia laivo viršų. Leila mąsto apie laivelio kapitoną – pagyvenusį, žilą vyrą, išmuštą prakaito: nori ar nenori?

Marko mintyse darbas sandėlyje. Avansas mėnesio viduryje: pusantro šimto eurų.

Daugiau nei pakankamai. Bet tai absurdas. Aš nenoriu, kad jis. Nori ar nenori, griežčiau pakartoja Leila. Kažkur toli, šalia vandens, ant smėlio, turistai mato tris figūras. Viena iš jų atsistoja ir kažką suspaudžia rankoje. Moteriški figūros plaukai staiga uždengia veidą išilgai.

Taileris prieina lėtai, tingiai statydamas vieną koją po kitos. Pro juodus akinius jis žiūri į Leilą ir šypsosi. Vyras apkabina merginą per pečius ir pabučiuoja kaktą. Jam nesvarbu, ko Leilai reikia, jam svarbi pati Leila. Markas su Viliu stovi nuošaliau, ir kai Taileris pro dantis pasako „žinojau, kad sugrįši, mažyte“, tamsiaplaukis Markas nuleidžia akis.

Man reikia, sako Leila žiūrėdama į vyrą, ir jis šypsodamasis nenugirsta: einam, pasivaikščiosime. Jiedu eina priekyje, lėtai, taip, kaip nori Taileris. Markas su Viliu atsilieka. Markas mato storą Tailerio ranką ant Leilos pečių. Kartais ranka liečia merginos liemenį, klubus, dešiniąją šlaunį, o turistai eina išsižioję ir to nemato. Tu teisus dėl jų, sako Markas. Nurimk, paimam ir dingstam, sako Vilis. „Paimam ir dingstam“, – lieka Marko galvoje.

Jie praeina vieną, antrą, trečią tualetą.

Ir nebeiškentusi Leila kažką pasako. Jiedu sustoja, o Markas ir Vilis prieina arčiau.

Taileris šiek tiek pagalvoja ir lengvai palinksi galvą. Leila drąsiai atsiplėšia nuo jo ir, eidama ketvirtojo tualeto link, nužvelgia draugus. „Nori ar nenori“, Markas girdi Leilos žvilgsnyje. Durys užsidaro.

Taileris suaugęs vyras, beveik Marko tėvo amžiaus. Tarp jo priekinių viršutinių dantų įstrigę maisto likučiai. Taileris čepsi, bandydamas liežuviu išsivalyti dantis.

Ir Markas norėtų dabar turėti peilį. Arba bent jau drąsos. Kai tualeto durys atsidaro, Leila išeina labai greitai. Rankas įsikišusi į džemperio kišenes ji prieina prie Tailerio ir spokso į jį. Taileris šypsosi.

Leila ištiesia dešinėje rankoje sugniaužtą rausvą medžiagą, ir vyras ją paima. Taileris ištiesia Leilos kelnaites priešais save abiem rankomis, kelnaitės plevėsuoja į

jo veido pusę. Taileris apsilaižo dantis, ir tik Vilis pamato jo spindinčias seiles ant liežuvio.

Markas – tai mažas berniukas, tamsiais plaukučiais. Mama sakydavo: „Marki, Markeli, Markiuk.“ Mama susirado vyrą, ir kartais tas vyras uždarydavo miegamojo duris. Jis specialiai nesutepdavo vyrių, nors mama jam vis primindavo.

Markis praveria savo kambario duris į ilgą tamsų koridorių. Miegamojo durys uždaros, o už jų – guli mama. Kodėl tu dar prieš jį negalėjai miegoti užsidariusi duris? Aš tuomet nežinočiau. Aš tuomet niekada nebūčiau žinojęs, kad tu tenai su vyru. Miegamojo durys atsidaro ir pro jas išeina nugalėtojas – Markelio mamos vyras. Jiedu žiūri vienas į kitą per ilgą tamsų koridorių. Berniuko pižama ilgomis rankovėmis, o mažyčiai meškiukai jau nublukę. Vyro kūnas didelis, tamsus, plaukuotas. Vyras susijaudinęs stebi Markiuko akis. Taip atrodo mano vaikystės žudikas. Vyras apsilaižo dantis, ir seilės pro atvėpusias lūpas nusileidžia ant papilkėjusių krūtinės plaukų. Mamos vyras nerakina tualeto durų, nes tai jo namai.

Duok, sako Leila labai rimtai. O Taileris šypsosi: dar einam. Sakei, kad duosi!

Markas dabar pakelia akis, nes Leilos balsas jam labai pažįstamas. Turistai apeina juos; jiems nerūpi Marko istorija.

O Taileris šypsosi. Nori ar nenori? Ir Vilis atsako: mes palauksim Leilos čia.

Anglai ir vokiečiai neina ant skardžių, nes jie čia negyvena. Jiems patinka smėlis ir lengvos bangelės. Jiems patinka stebėti lenkių ir olandžių nuogas krūtis, kol žmonos deginasi ant pilvo. Tu gražiau įdegsi ten, kur normalu būti be liemenėlės – jų pasiteisinimas. Ir žmonos patiki, jog yra vis dar gražios. Leila sėdi ant skardžio ir stebi stebinčius turistus. Vėjas lengvai tampo merginos plaukus. Jos lūpos išsausėjusios, bet Leila turi vazelino.

Leilos lūpos blizga saulėje, tačiau Markas ir Vilis mato tik jos nugarą. Ar užsimuščiau, jei nušokčiau, svarsto Leila viena.

Ar šokčiau, jei žinočiau, kad užsimušiu?

Prieš baigdamas Taileris timpteli Leilos šviesius plaukus ir ji šiek tiek springteli.

Rausvos kelnaitės jo burnoje. Jokio lytinio akto – toks susitarimas, tad Taileriui tenka įsivaizduoti. Tualeto būdelė neįgaliesiems didesnė ir greitai įkaista.

Nereikia daug įdirbio, kad ant tamsių

Tailerio krūtinės plaukų pradėtų kauptis prakaito lašai. Tačiau ant skardžio gera ir gaivu. Folijos paketėlis trumpuose Leilos šortukuose įsirėmęs į šlaunį. Tai yra ramybės kaina. Visa ši diena yra ramybės kaina, nusprendžia Leila ir nenušoka nuo skardžio.

Jie, Markas, Vilis, Leila, eina pagrindiniu taku. Jie susikibę už rankų, ir dabar gyvenimas visai nieko, nes jie vieni. Jie juokiasi, nes Markas yra charizmatiškas ir turi lakią fantaziją. Rytas nebeegzistuoja, yra tik dabar ir tik jie trys. Kai Leila juokiasi, jos ranka stipriau suspaudžia Marko ranką. Jie eina pro barus ir kavines, prie kurių stendai su ledų, turinčių 5 proc. alkoholio, nuotraukomis.

Užsieniečiai valgo ledus ir džiaugiasi.

Gal čia, klausia Leila staigiai sustojusi ir patempusi draugus už rankų. Jie trise nueina į siaurą skersgatvį, ir Leila iš mažytės kišenėlės išsitraukia suvyniotą foliją. Tuomet viskas nusidažo įvairių ledų spalvomis. Vilio akys primerktos – jis stebi banglentininkus vandenyne, jis ant banglentės vandenyne ir šalia Markas. Juodu aptemptu naro kostiumu.

Marko plaukai šlapi, sūrus vanduo teka jo vaikiškais skruostais. Marko nuostabi šypsena, galvoja Vilis ir jaučia, jog yra iš tiesų laimingas. Palauk, aš tau patvarkysiu plaukus, sako Vilis, ir Markas stebi jo pirštus blizgančiomis akimis. Marko plaukus kedena šiltas vėjas. Jis ramus, nes laiko Leilos ranką. Kartais jis užuodžia moteriškus plaukus. Markas dabar jau mato blizgančias Leilos lūpas ir smulkius baltus dantukus. Kokia tu graži, jis sako pirmą kartą garsiai. Aš myliu tave, Leila.

Kaip ilgai aš jau tave myliu. Aš myliu tavo kvepiančius plaukus, aš myliu tavo įdegusias blauzdas, aš myliu tavo blizgančias putlias lūpas. Kodėl tu mane myli?

Smulkūs balti dantukai ir ugnis akyse. Aš myliu tave, Leila, nes aš niekada neturėjau mamos, galvoja Markas, laikydamas sudrėkusią Leilos ranką.

Kažkur toli nuo šiandienos ryto leidžiasi saulė. Vėjas nebesugauna plaukų, ir turistai jau susimokėję sąskaitas. Kaip man patinka su jumis, sako Leila. Tarp jos švelnių pirštų lėtai slenka aptingęs smėlis. Vilis stebi švytintį dangų ir girdi bangas. Kaip man patinka su jumis, pakartoja tyliai Leila. Aš labai laiminga. Aš laimingiausia mergina pasaulyje. Vėjas pasupa krentantį smėlį. ► 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

◄ Aš norėčiau taip visą gyvenimą. Aš norėčiau čia gulėti su jumis visą gyvenimą. Markas užsimerkęs jaučia moteriškus plaukus ir nieko negalvoja. Leilos balsas labai gražus. Ji tyliai užtęsia: visą, visą, visą... Ir Markas tiki tuo. Kai Vilis nueina išsimaudyti, Markas ir Leila lieka vieni. Jų viršugalviai susiglaudę, ir jiedu užsimerkę. Kažkur aukštai girdėti skrendantys lėktuvai. Man patinka su tavimi, Leila, jis sako. Bet Leila tyli. Man labai labai patinka. Žinau tai, girdi jau moterišką balsą berniukas. Aš myliu tave, Leila. Vandenyne nardo apsvaigęs Vilis. Jis mato į krantą plaukiančius ilgaplaukius banglentininkus. Žinau tai, sako Leila. Markui vėsoka.

Po džemperiu jo oda pašiurpusi. Kūno plaukeliai nemaloniai kabinasi į audinį ir dilgčioja. Ar tu myli mane, Leila, jis klausia. Mergina prasimerkia ir mato be garso skrendantį lėktuvą. Į dešinę Vilio ausį pribėgo vandens.

Saulė, nors besileidžianti, vis dar šildo jo apnuogintą kūną. Vilis šypsosi ir mato

58

sėdinčius draugus, mato Marko plaukus ant akių. Gaila, kad tu nėjai maudytis, jis galvoja. Smėlis maloniai spaudžiasi tarp kojų pirštų ir spragsi. Šiandien gera diena. Vilis papurto savo ilgus šviesius plaukus, smulkūs vandenyno lašeliai staigiai slysta nuo jų. Kada nors mes išmoksime čiuožti taip, kaip tie banglentininkai. Ir mums nebereikės folijos paketėlio. Leila stebės mus nuo kranto ir šypsodamasi pamos ranka, Markai. Tuomet mes iš tiesų būsime laimingi. Mes nuplauksime toli toli, kur žmonės kalbės mums nesuprantama kalba. Ir kažkas paims mūsų sumuštinius lauko kavinėje nuo staliuko.

Mes tebemiegosime trise, nes mes – artimiausia, ką esame turėję.

Leila su Marku sėdi atokiau ir mato grįžtantį Vilį. Leila šypsosi, nes ji visada buvo šiek tiek vyresnė. Markas nebemato Leilos blauzdų, kad ir kiek saulių jose atsispindėtų. Tai viskas dėl jo, ar ne, jis sako žiūrėdamas tiesiai. Tu viską ne taip supranti, sako Leila ir moja ranka Viliui.

Jis šypsosi ir krenta tarp draugų: ar turime dar vieną skardinę, Markai? Markas tyli ir tebestebi drėgnus Vilio žingsnius smėlyje. Tamsiaplaukio pirštai traiško jį.

Susiraskime vietą, tada bus ir skarbonkė, Marko akys paraudusios ir šiek tiek vandeningos. Vilis žvilgtelį į Leilą: kažkas nutiko? Bet Leilos pečiai nė kiek nejuda.

Ji mato savo blauzdas: stangrias, įdegusias, motiniškas. Susiraskime pirmiau vietą, šypteli Leila Viliui ir pastebi pamėlusias berniuko lūpas.

Jie čia yra miegoję jau kelis sykius.

Tarp nuolaužų vėjas neužpučia, todėl čia pakankamai šilta ir ramu. Jie grįžta į savo įprastinę vietą, laužavietė, kurią pastatė Markas, dar nesutvarkyta. Markas ir Vilis aprenka šiukšles ir meta jas į ugnį: laikraščius, sudžiuvusius palmių lapus, banglenčių nuolaužas. Leila sėdi ir tyliai stebi ugnį. Liepsnos spraginėja viduje.

Aš žinau, kad dėl visko tu kaltas, Markas per ugnį stebi besikalbančius Vilį ir Leilą.

Ji turėjo būti mano, nes ji sukurta man.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

Tu esi išdavikas ir tu esi išdavikė. Vilis yra silpnas, o aš stiprus. Bet kodėl tu prisiglaudi prie jo, kai juokiesi? Kodėl tu išvis ėmei mano ranką? Jūs visos tokios – jūs visos trokštate mano mirties. Tačiau šiandien aš nemirsiu, nes nesu silpnas. Šiandien mirs gėris, ir tegul, nes jam nereikia manęs. O man nebereikia jo. Aš norėčiau niekada nebūti sutikęs tavęs, Leila. Aš norėčiau nebūti tavęs užkalbinęs. Aš džiaugiuosi, kad tu sutepta, nes dabar aš nebeturiu tikėjimo savo laime.

Kai Leila jau miega kuo arčiau kelius prisitraukusi prie krūtinės, Vilis per ugnį stebi Marko žybčiojančias akis. Šiandien jis laimingas ir šiandien yra diena, kai jis pasakys. Markas lėtai pakyla, jis stebi ugnį, ir Vilio širdis plaka vis stipriau. Aš, aš, aš... bando mintyse sakyti Vilis, žvelgdamas į Marką. Bet Markas praeina pro jį į tamsumą. Kai Markas grįš, aš paimsiu jo ranką. Aš... Vilis rausta. Smulkūs Leilos pirščiukai kartais susigniaužia, kartais atsileidžia. Ugnis spragsi priešais Vilį,

drąsina jį. Kaip siaubinga neprisipažinti, kad myli. Kai jis grįš, aš... Markas stovi Viliui iš nugaros ir banglentės nuolauža visomis jėgomis trenkia draugui į galvą.

Jis krenta ant šono. Kraujas pasipila iš dešinės ausies, ir šviesiaplaukis vaikinas nieko ja nebegirdi. Markas užsimoja vėl, ir šįkart pataiko į viršugalvį. Vilis tyli, jo širdis plaka dar stipriau. Jis pražiota burna krenta į smėlį, o Markas trenkia dar tris kartus vis stipriau į tą pačią vietą. Kai Leila prasimerkia, ji mato tik tamsiaplaukį ir jo įtemptus rankų raumenis. Vilis guli veidu į purvą ir nejuda. Mergina mato kruviną banglentės nuolaužą rankoje ir supranta, kad nebėra reikalo kažką sakyti.

Markas mėgsta miegoti nenusiavęs batų, tyliai sako Leila. Vilis šiek tiek pakelia galvą ir šypteli. Jam jau reikėtų apsikirpti, sako vaikinas. Marko blakstienos lengvai tvinkčioja. Rytoj galėsiu jį apkirpti, sako Leila. Ji paima Vilio abi rankas. Jos šaltos. Tu bijai? Vilis stebi

ant Marko kaktos užkritusius purius plaukus. Taip, jau ilgai, jis sako, aš labai myliu jį. Žinau tai, šypsosi Leila, kodėl tu jį myli? Markas miega susigūžęs, bet jam nešalta. Dar neįsivaizduoju, tyliai sušnabžda Vilis. Ir jiedu užmiega susikibę rankomis.

Markas mato, kad Vilis nebejuda, ir paleidžia kruviną banglentės nuolaužą.

Dabar ramu. Dabar jie dviese su Leila.

Dabar ji besijuokdama links prie Marko.

Jis sakys myliu ir ji sakys myliu. Ir Vilio nebebus. O rytoj – Taileris.

Leilai keturiolika. Ji stebi Vilį ir Marką.

Jiedu žaidžia, juokiasi, kartais kalbasi.

Leila stebi draugus pro langą. Vakar du policininkai išsivedė patėvį ir mama visą dieną verkė. Mergaitė prisimena storą, apžėlusį vyrišką veidą su balta medžiaga tarp lūpų, o mama verkia ir sako: vargšas mano vaikelis. Mergaitė nemato vyriško veido dviejuose berniukuose. Labas, aš Leila, ji sako priėjusi. Ir Markas pirmasis ištiesia jai ranką: labas.

Ričardo Šileikos nuotr.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Viešbučių reklama s Šįkart atkreipkime dėmesį į miesto viešbučius, kurie atverčia įdomius senosios Klaipėdos istorijos, kultūros, įvairių tradicijų puslapius. Stabtelėkime ties viešbučiais „Victoria“ ir „Britisch Hotel“. Jie įkurti ne vienu metu, todėl ir kiekvieno biografija savita. Užmeskime akį į šių viešbučių reklamas ir savininkų siekį pritraukti kuo daugiau klientų, kaip reklamose atsispindėjo XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios modernėjančio miesto pokyčiai. O jų būta nemažai: 1884 m. uostamiestyje pradėjo veikti telefono stotis, 1902 m. – miesto vandentiekis, 1904–1934 m. kursavo elektrinis tramvajus ir t. t. Reklamų dizaino neaptarinėsime.

Jovita SAULĖNIENĖ

Pradžia – smuklė Didžiausias senojo miesto viešbutis „Victoria“ buvusioje Palangos gatvėje buvo tapęs ne tik jaukia užeiga atvykėliams. Tai buvo ir populiarus miestiečių mėgstamas susibūrimo centras. Viešbutyje vyko žymių menininkų koncertai, buvo skaitomos paskaitos, organizuojamos dailės parodos. Pirkliai mėgo čia švęsti savo jubiliejus.

Viešbutis „Victoria“ buvusioje Palangos gatvėje.

Viešbučio „Victoria“ savininko G.Wegeli’o reklamos.

60

KULTŪROS ISTORIJA

a senojoje Klaipėdoje

Viešbutis „Berliner Hof“, anksčiau vadinęsis „Britisch Hotel“, Turgaus gatvėje.

Iliustracijos iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo

Viešbučio savininko H.Gronau 1900 m. rugsėjo 2 d. „Britisch Hotel“ pietų meniu.

Įdomus ir viešbutyje „Victoria“ su vienokia ar kitokia misija pabuvojusių istorinių asmenybių puslapis... Taigi išlikęs, nors pakeitęs savo išvaizdą, dabar vadinamo „Viktorijos“ viešbučio pastatas slepia daug įdomių paslapčių, kurioms atskleisti reikėtų išsamesnės studijos.

Viešbučio „Victoria“ istorija paliudija, kaip iš smuklių išaugo aukštesnės kokybės užeigos. XVIII a. pabaigoje šioje vietoje veikė smuklė „Baltasis žirgas“, kuriai priklausė du pastatai. Pasak architektūros istoriko Jono Tatorio, viename jų buvo valgykla, apnakvindinimui įrengta 13 kambarių, pastogėje – dar šeši. Kitame name buvo dar septyni apgyvendinimui skirti kambariai, taip pat biliardinė, žaidimų kambarys ir atskira patalpa žaisti kėgliais. Biliardas ir kėgliai buvo itin populiarūs žaidimai senojoje Klaipėdoje. Apsistojusieji smuklėje atsikvėpti galėjo išpuoselėtame sode, jame buvusiame paviljone.

Smuklės kieme stovėjo fachverkinė arklidė 12-ai arklių, ratinė aštuonioms karietoms. Galima tik įsivaizduoti, kiek keleivių, karietomis kursavusių 1649 m. atidarytu

Brandenburgo–Prūsijos pašto keliu nuo Klėvės per Berlyną ir Mėmelį į Peterburgą, svetingai priėmė nakvynei šie pakeleivingi namai išskirtiniu, žirgą pašlovinančiu pavadinimu. Deja, istorijos nugrimzdusios į nebūtį.

Neužtikta pėdsakų ir apie iš šios smuklės išaugusį viešbutį „Baltoji rožė“. 1870 m. nutiesus geležinkelio liniją Mėmelis–Tilžė, reikėjo prisitaikyti prie modernesnio susisiekimo. Anot rašytojos Sh.Kaizer, karietos „iškentė pažeminimą“: buvo nuimtos nuo ratų, ne viena paversta vištide. Ir smuklės savo istorinį vaidmenį jau atliko. Daugelis jų išaugo į patogesnius ir jau kitas tradicijas puoselėjančius viešbučius. Taip ir „Baltąjį ristūną“ pakeitė „Baltoji rožė“. Laikas galingas.

Naujas šios užeigos istorijos puslapis atverstas XIX a. pabaigoje. Viename iš jos rekonstruotų pastatų 1881 m. atsidarė viešbutis „Victoria“ su 100 vietų valgomuoju.

Sode iškilo medinis „stilistiškai prie viešbučio derantis“ (J.Tatoris) vasaros paviljonas.

Kieme išliko arklidės, ratinė. Šio viešbučio karietos budėdavo garlaivių prieplaukoje, geležinkelio stotyje, kad atvežtų klientus į viešbutį, o prireikus – ir atgal į stotį. „Victoria“ iki karo rekonstruota du kartus – 1922 m. ir 1938 m. Taip buvo sukurtas

Viešbučio savininko H.Wagnerio „Britisch Hotel“ reklama.

aukštos klasės viešbutis su centriniu šildymu, pirmos klasės restoranu. Net benzino kolonėlė karietas pakeitusiems automobiliams šalia stovėjo. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

Reklamavo savininkai ◄ Viešbučio „Victoria“ reklamos buvo spausdinamos Klaipėdos krašto laikraštyje „Memeler Dampfboot“. Bene įdomiausios dviejų šio viešbučio savininkų Arthuro Rutkowski’o ir Georgo Wegeli’o reklamos.

Jose rėmeliuose dominuoja informatyvus tekstas su viešbučio adresu, telefonu,

Viešbučio „Victoria“ savininko A.Rutkowski’o reklama.

Viešbučio „Rytas“ Turgaus gatvėje reklama.

62

išvardytomis teikiamomis paslaugomis ir savininko pavarde. Anuomet tai buvo tipiška savininko vardu skelbiama reklama.

A.Rutkowski’s, nurodęs viešbučio adresą (Palangos g. 5) ir telefoną (Nr. 49), reklamoje skelbė, jog šis viešbutis skirtas šeimoms, turistams ir keliautojams. Šeimoms įrengtas salonas. Tuo metu itin buvo populiaru rašyti laiškus, todėl reklamoje minima, kad viešbutyje yra skaitymo ir rašymo salės. Reklamoje informuojama, kad veikia restoranas, teikiamos „vežimo paslaugos“ į stotį, o keliautojams jūra – į garlaivius. Atvykusieji automobiliu gali jį pasistatyti autogaraže.

Neužmiršta pabrėžti, jog čia įvestas centrinis šildymas, yra elektra. Tuo metu ne visi galėjo tuo patogumu pasigirti. Žvilgtelėkime į G.Wegeli’o skelbtas dvi skirtingas reklamas. Vienos jų centre – viešbučio „Victoria“ vaizdas ir minimali informacija, primenanti, jog viešbutis su veranda ir sodu įsikūręs erdvioje vietoje – aikštėje, veikia atnaujinta virtuvė, keleiviai „pristatomi į traukinius ar garlaivius“. Reklamoje matomas viešbučio „Victoria“, prie kurio, žinoma, ir karieta, vaizdas yra vienas iš senesnių laikų mus pasiekęs.

Kitoje G.Wegeli’o reklamoje dominuoja tekstas. Savininkas klientus vilioja pasirinkti viešbutį „Victoria“ dėl patogios vietos – jis stovi miesto centre, ramioje vietoje, kur didžiulis sodas, pastatas su veranda. Pabrėžiama, jog čia veikia didžiulis restoranas, kurio pietų laikas – 13–15 val. Užsimenama, jog restorane galima pasirinkti šviesų ar tamsų alų. Klaipėdiškiams, mėgusiems sočiai pavalgyti ir pasimėgauti alumi, tai buvo viliojanti informacija. Įdomu, jog reklamoje minimas ne tik puikus aptarnavimas, bet ir „didelė švara“ bei „šilta vonia ir dušas“. Nepamirštama informuoti, jog viešbutyje teikiama paslauga nugabenti į stotį ir į garlaivius, paminint kelionių liniją „Cranz–Memel“, kurią tuo metu buvo pamėgę nemažai keliauninkų.

Taigi iš tų kelių ir kitų čia neaptartų reklamų matyti, kad labiau koncentruotasi į detalią žodinę informaciją, o ne į patrauklų reklamuojamo objekto vaizdą. Išsamus apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų pristatymas to meto reklamose šiandien mums leidžia suvokti konkretaus savininko viešbučio savitumą, kaip buvo prisitaikoma prie keliautojų reikmių ir pačių gyventojų pomėgių. Tiesa, tik apie pačius savininkus dėl medžiagos stokos ne kažin ką galima pasakyti.

Lankėsi garsenybės Viešbutis „Britisch Hotel“ iškilo po didžiojo 1854 m. gaisro Turgaus gatvėje Nr. 48/49, (dabar Turgaus g. 3) ir veikė iki 1920 m.

Nuo 1915 m. viešbutis vadinosi „Berliner Hof “, o vėliau veikė „Ryto“ pavadinimu. „Britisch Hotel“ kurį laiką buvo laikomas vienu geriausių viešbučių mieste, tačiau jis nebuvo toks populiarus kaip „Victoria“.

Jo istoriją garsina žymios asmenybės.

Viešbutyje kurį laiką gyveno labdaringasis sėklų pirklys Julius Ludwigas Wieneris (1795–1862), testamentu palikęs solidžią pinigų sumą miestui augti. 1857 m. pakeliui į Sankt Peterburgą žinomas Prūsijos ir Vokietijos veikėjas Otto von Bismarckas (1815–1898), nespėjęs pasiekti Rusijos iki uždarant vartus į ją pravažiuoti (pasienyje vartai būdavo uždaromi 20 val.), pernakvojo šiame viešbutyje, kuris jam pasirodė kaip „vargingi svečių namai“. Čia savo žmonai jis brūkštelėjo laiškelį, kuriame išgyrė klaipėdiečių moterų grožį...

Viešbutis „Britisch Hotel“ priklausė įvairiems savininkams: miesto tarėjui Johnui Masonui (1827–1870), Heinrichui Gronau, Hermannui Wagneriui ir kitiems. Žvilgtelėkime, ką sužinome iš jų reklamų.

H.Wagneris reklamavo viešbutį kaip „patogų naujiems laikams“. Jis skelbė, kad viešbučio numeriuose yra elektra, „šilta vonia su dušu“. Nuo viešbučio autobusais keleiviai vežami į „visus traukinius ir į garlaivius „Memel“, „Cranz“. Nurodė, jog stotį pasiekti patogiai galima ir elektriniu tramvajumi.

Savininkas Fritzas Puchertas taip pat nurodė viešbučio patogią vietą („gatvė į visas kryptis“), priminė, jog viešbutyje yra elektra, centrinis šildymas, teikiamos aukščiausios klasės maitinimo ir apgyvendinimo paslaugos. Pietūs 13.30–15 val. Nauja paslauga – veikianti kirpykla.

Išliko savininko H.Gronau 1900 m. pietų meniu, iš kurio matome ne tik kaip jis atrodė, sužinome ir patiekalus. Valgiaraštyje įrašyta vėžių sriuba, veršiena su žalumynais, kurapka su brokoliais, kepti šparagai, įvairūs desertai, kava, kompotas ir t. t. Ar valgiai galėjo patenkinti ir patį išrankiausią skonį, nesiginčysime. Bet tai detalė senosios Klaipėdos kulinarijos istorijai.

Taigi tekstinės savininkų reklamos pateikia daug įvairios informacijos apie miestą, jo modernėjimą, viešbučių prisitaikymą prie tų laikų naujovių ir lankytojų skonio.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8