Durys 2019 08

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2019 RUGPJŪTIS / Nr. 8(68)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2019 rugpjūtis / Nr. 8(68) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

ETNOKULTŪRA Daiva PAULIUKEVIČIENĖ. „Lauksnose“ – pasaulio vertybės

4

TEATRAS Daiva JANAUSKAITĖ. Pūdas druskos L.Vilimienei dar neapkarto

16

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

Jūratė GRIGAITIENĖ. 20-asis „Šermukšnis“: teatro stebuklas ant grindinio, ore ir vandenyje

20

LEIDĖJAS © 2019 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“

Rita BOČIULYTĖ. „Faktas-Forma“. Pirmasis formos meno festivalis Klaipėdoje

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

PROJEKTAS 28

KINAS Aivaras DOČKUS. Q.Tarantino devintasis: „Vieną kartą Holivude“ – pabaiga kaip kaprizingas pradžios dubleris

40

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

ERDVĖS

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2019 4 psl. – per 20-ąjį tarptautinį gatvės teatrų festivalį „Šermukšnis“ Klaipėdos piliavietėje parodyto spektaklio „Felliniana“ („Ondadurto Teatro“, Italija) akimirka. Vytauto Petriko nuotr.

Asta ANDRIKONYTĖ. Meno versmė po Th.Manno idėjų skėčiu

44

Ramūnas ČIČELIS. Th.Manno festivalis: atostogos, tėvynė ir laisvė

52

ŽURNALĄ REMIA

Dainius VANAGAS. Uždaras atvirumas

53

Benas TARKERIS. Apsikabinimas

54

Alma RIEBŽDAITĖ. Cirko šunelis ir katinėliai

57

GINTARO LAŠAI

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Reklama Prūsų Lietuvos kalendrose (1)

60 3

ETNOKULTŪRA

„Lauksnose“ – p a Klaipėda nėra provincija, čia galima pamatyti vertingiausius, labiausiai UNESCO saugomus paveldo dalykus.

Liepą Pasaulis atėjo į Klaipėdą. Taip klaipėdiečiai trumpai apibūdino liepos 11–14 dienomis uostamiestyje vykusį antrąjį tarptautinį nematerialaus kultūros paveldo festivalį „Lauksnos“.

Vienas unikaliausių lietuviško dainavimo būdų – sutartinės – visada žavi klausytojus.

Daiva Pauliukevičienė

Festivalį lydėjo sėkmė Į daugelį šalių nuvykę žmonės gali nė nepamatyti būtent to krašto senųjų tradicijų, užtat Klaipėdos etnokultūros centro rengiamas festivalis siekia parodyti klaipėdiečiams ir miesto svečiams tai, kuo pagrįstai didžiuojasi pasaulio tautos, ką stengiasi išsaugoti ir apsaugoti.

Klaipėdiečiai, rengiantys ne tik šį, bet ir seną tradiciją turintį folkloro festivalį „Parbėg laivelis“, tik prieš pirmąsias „Lauksnas“ galėjo baimintis, ar žiūrovai nesupainios šių dviejų renginių. Kai prieš porą metų klaipėdiečiai pasišovė surengti tarptautinį nematerialaus kultūros paveldo festivalį „Lauksnos“, būta baimės, ar šis renginys netaps aukštesnės kokybės „Parbėg laiveliu“.

Antrasis festivalis „Lauksnos“ įtikino visus taip galvojusius, kad jie klydo. Šis festivalis parodė, kad žiūrovai jame gali pamatyti tai, ką pasaulio tautos turi 4

vertingiausio ir ką net apsilankę tose šalyse turistai ne visada pamato bei patiria. „Tai lėmė mūsų apsisprendimas. Žiūrėjome UNESCO saugomų tradicijų sąrašus.

Pirmajame festivalyje tautodailės ar kitų ne muzikinių tradicijų beveik neturėjome, išskyrus ukrainiečių tapybą, vadinamą petrikivka. Antrajam festivaliui pasiskirstėme, kas kokių tradicijų ieškos. Reikėjo nemažai sėkmės prisikalbinant tų tradicijų puoselėtojus“, – atviravo Klaipėdos etnokultūros centro vadovė Nijolė Sliužinskienė.

Teatro aikštė dar kartą patvirtino nuostatą, kad tai yra puikiausia erdvė nedideliems festivaliams. Užteko vietos ir amatininkams, čia tilpo dvi scenos, be to, Klaipėdos dramos teatro fojė gamintos ir demonstruotos Krokuvos prakartėlės buvo gerai matomos per didžiulius langus. Dar vienas pliusas – koncertus aikštėje stebėję žiūrovai galėjo paskutinę minutę ateiti į Didžiąją teatro salę, kur vyko vakaro koncertai. Šiemet klaipėdiečiai turėjo progą ir šiame festivalyje pajusti, kokios įtaigos turi naujosios technologijos. Mat, pristatydami UNESCO saugomą vertybę – mūsų dainų šventes, festivalio rengėjai pasitelkė

galimybę išgyventi pernai vykusios dainų šventės „Vardan tos...“ pojūčius. Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir prekybos tinklas „Technorama“ suteikė progą sugrįžti į praėjusius metus. Žiūrovams buvo išdalyti specialūs akiniai, leidžiantys tarytum grįžti laiku ir su pernai šventusiais atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį žmonėmis pajusti bendrystę kartu giedant „Tautišką giesmę“, su tūkstantine minia dainuoti Dainų dienoje, įsilieti į Šokių dienos dalyvių kuriamą piešinį ar grožėtis Folkloro dienos įvykiais. Žiūrovai buvo dėkingi organizatoriams už didžiuliame ekrane rodomus vaizdus, kuriuos galėjo matyti net tada, kai atlikėjus buvo sunku įžiūrėti scenose ar šalia jų.

Lietuva turi ne tik UNESCO saugomų vertybių, bet ir Nacionalinio nematerialaus kultūros paveldo sąvadą, kuriame – 22 tradicijos. Šį kartą „Lauksnose“ jos taip pat buvo pristatomos. Šiemet publika pamatė dalį šių vertybių.

Pavyzdžiui, ristynes, gyvai skambančias Kauno marių užlietų kaimų dainas. Šioje festivalio dalyje labai talkino Nacionalinis kultūros centras. Jo darbuotojai ne tik konsultavo, bet ir pristatė, padėjo rodyti šį

ETNOKULTŪRA

p asaulio vertybės paveldą. Vienas įdomiausių ir visai netikėtai daug žiūrovų sutraukęs lietuvių pasirodymų – „Kupiškėnų vestuvės“.

Festivalio svečiams ir žiūrovams labai patiko muziejininko Dionyzo Varkalio lietuvių kryždirbystės pristatymas. Šių metų festivaliui palankus buvo net oras. Prisiminus didžiuosius birželio karščius, paskui užklupusį lietingą ir gana šaltą orą, džiugu, kad „Lauksnos“ lyg pagal užsakymą nesulaukė nė lašo lietaus, keturias dienas pajūryje karaliavo tipiškai lietuviška vasara.

Baimintasi be reikalo „Kai tariamės su atlikėjais, žinome, kokią tradiciją prašome juos pristatyti, bet nežinome, ar jie viską atliks taip, kaip

mes tikimės, iš dalies tai lieka paslaptis.

Todėl baimių visada turime, bet nė viena jų nei pirmojo, nei antrojo festivalio metu nepasitvirtino. Mūsų lūkesčiai buvo patenkinti pačiu geriausiu būdu“, – atviravo Etnokultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Loreta Dargužienė.

Viena pirmųjų festivalio „Lauksnos“ rengėjų baimių buvo susijusi su sodų gaminimo pamokomis. Organizatoriai abejojo, ar žmonės susigundys palikti Teatro aikštę ir ateiti į senamiesčio labirintuose įsikūrusį Etnokultūros centrą mokytis rišti sodų.

Nors dirbtuvės turėjo prasidėti vidurdienį, dalyviai pradėjo rinktis prieš pusvalandį iki paskelbto laiko. Meistrė Marija Liukienė, pakviesta vesti pamokas, tuomet buvo ką tik įvažiavusi į Klaipėdą, bet dar nepasiekusi Etnokultūros centro.

Panašiai baimintasi, ar sekmadienio popietę į Dramos teatro salę ateis žmonės žiūrėti „Kupiškėnų vestuvių“. „Svarstėme, ar susirinks bent kiek žiūrovų. Žinome klaipėdiečių įpročius, kai paskutiniąją festivalio dieną žmonės mažai ko tikisi ir kur lankosi. Įbėgau į salę paskutinę akimirką ir neradau kur atsisėsti. Tai buvo tarsi stebuklas. Susirinko ne tik ištikimieji folkloro gerbėjai, bet ir žmonės, kurie prieš kelis dešimtmečius, dar sovietmečiu per televiziją buvo matę „Kupiškėnų vestuves“. Jie atėjo vedami šių prisiminimų. Dar gerokai prieš festivalį, kai mieste pasirodė jo renginių programa, ne vienas mūsų klausė, kaip reikia gauti kvietimus į šį pasirodymą. Salėje matėme labai daug nepažįstamų žmonių“, – pasakojo N.Sliužinskienė.

Kadangi festivalis buvo labai margas, publika renginiuose labai ryškiai keitėsi. ►

Tokio didelio sutartinių rato Klaipėda dar nematė.

5

ETNOKULTŪRA

Nebylūs kroatų šokiai stebino ir kruizinio laivo keleivius.

Šokis be muzikos ◄ „Lauksnos“ yra stebinantis žiūrovus festivalis, kaskart į jo renginius užsukę žmonės sužino iki tol negirdėtų dalykų. Taip atsitiko ir su tyliaisiais kroatų šokiais.

Jau į pirmąjį festivalį norėta pasikviesti kroatus, kurie šoka tyliuosius šokius. Prieš porą metų šio ketinimo nespėta įgyvendinti, bet šiemet tai įvyko. Atlikėjus galima buvo pamatyti ir ant scenos, ir tiesiog aikštėje, iš toliau ir arčiau. „Nijemo Kolo“ – taip vadinasi tylieji pietinės Kroatijos Dalmatijos krašto bendruomenės tradiciniai šokiai. Jie atliekami uždarame rate, šokėjai vyrai veda partneres moteris energingais, spontaniškais žingsniais – viešai tikrina jų gebėjimus, atrodo, be apibrėžtų taisyklių. Žingsniai ir figūros, dažnai energingi ir įspūdingi, priklauso nuo dalyvių nuotaikos ir norų.

Išskirtinis tyliojo šokio bruožas, kad jis atliekamas be muzikos, nors prieš šokį ar po jo gali būti dainuojama ar grojama. Tokie šokiai tradiciškai atliekami karnavaluose, mugėse, per šventes ir vestuves. Tai būdas merginoms ir vaikinams susitikti ir susipažinti. Skirtinguose kaimuose skirtingai atliekamas „Nijemo Kolo“ taip pat parodo jų gyventojų išskirtinį tapatumą. „Kai jie šoko mažojoje aikštės scenoje, buvo galima iš arti patirti tokį ypatingą susiklausymą, kad atrodė – oras aplink juos vibravo. Atlikėjai dainuoja vienu tempu, šoka visai kitu. Buvo labai sunku suvokti, kaip tai įmanoma, – savo nuostabos neslėpė 6

L.Dargužienė ir paaiškino: – Pasirodo, tai labai susiję su istorinėmis realijomis, su Balkanų tautų kova prieš užkariautojus turkus.

Atrodo, kad tokie šokiai atsirado tais laikais, kai buvo draudžiama groti tautines melodijas. Atsirado tradicija šokant patiems sau pritarti balsu. Tai buvo savotiškas vidinis pasipriešinimas. Kita vertus, turkai turėjo įtakos – šiuos šokius kroatai šoka susikibę grandinėle, bet, skirtingai nuo turkų, su vyrais šoka ir moterys.“ „Nijemo Kolo“ tradiciją Klaipėdoje pristatė 1964 m. įkurta kultūros ir meno draugija, dabar besivadinanti „Milan Begović“.

Autentiškumo ženklai Kroatų kaimynų albanų dainavimas šįkart daugelio žiūrovų įvertintas kaip vienas egzotiškiausių dalykų festivalyje. Užburiantis, primenantis bendravimą tarpusavyje jų dainavimas tapo ypatinga dovana publikai.

Folkloro ansamblis „Bilbili“, įkurtas 1994 m., iš Vliorės miesto stebino ypatingu burdoniniu dainavimu. Burdonas atliekamas dviem būdais: toskai visada nepertraukiamai dainuoja garsą „e“, paskirstydami kvėpavimą, o kartais dainuoja ritminiu tonu pagal dainos tekstą. Dažniausiai dainuoja vyrai. Šios dainos tradiciškai lydi įvairius visuomeninius renginius, tokius kaip vestuvės, laidotuvės, derliaus ir religinės šventės, festivaliai.

Etnologijos mokslų daktarė Elena Matulionienė atkreipė dėmesį į odines

albanų vyrų kurpes su užriestomis viršūnėmis ir didžiuliais, spalvingais bumbulais. Tokią avalynę su baltomis kojinėmis iki kelių avintys vyrai priminė lėlių teatro personažus.

Panašiai avėjo ir kroatai bei serbai. Nė vienas vyras nebuvo plikomis kojomis.

Minkštas apavas su šiltomis kojinėmis leido šokėjams lengvai judėti nelygiu mūsų Teatro aikštės grindiniu.

Balkanų tautų neatskiriantys žiūrovai kartais painiodavosi, kurios šalies atlikėjus mato ant scenos ar aikštėje. Susigaudyti padėdavo koncertų vedėjų paaiškinimas, kad šokti vienoje linijoje, susikibus nuleistomis rankomis, yra serbų Kolo tradicija. Tai yra kolektyvinis liaudies šokis, kurį šokėjai šoka paprastai judėdami linija ratu. Pritariant muzikai jis atliekamas privačiuose ir viešuose susibūrimuose, dažniausiai taip įtraukia visus vietos bendruomenės narius. Šis šokis yra nacionalinio tapatumo simbolis ir vietinių bei regioninių bendruomenių tapatybės autentiškumo ženklas. Šią tradiciją pristatė ir daug žiūrovų pabandyti jį šokti mokė serbų kultūros centro „Vuk Stefanovic Karadzic“ nariai iš Bačka Topoloje miesto.

Dainose – karo aidai Dar vienas slaviškas, artimesnių mums kaimynų, ukrainiečių ansamblio „Volodar“ iš Kijevo pasirodymas jaudino publiką iki ašarų.

ETNOKULTŪRA

Albanų dainavimą ne vienas žiūrovas palygino su ypatingu pašnekesiu.

Ukrainiečiai dainuoja Dnipro regiono bendruomenės kazokų dainas. Jose pasakojama apie karo tragedijas ir asmeninius kazokų karių santykius. Šiose dainose galima atsekti ne tik tikrus krašto istorinius įvykius, bet ir vietos gyventojų išgyvenimus bei požiūrį į juos. Kai kurios senosiose dainose apdainuojamos realijos aktualios ukrainiečiams ir šiandien, kai šalis išgyvena kruviną karą su didžiąja kaimyne.

Būtent šis jautrus dainavimas ir vertė žiūrovus įsiklausyti ne tik į dainų žodžius, bet ir, klausantis emocijas perteikiančių melodijų, kartu išgyventi sielvartą bei įtampą. „Volodar“ demonstravo tradiciją dainuoti dviem grupėmis: pirmasis dainininkas žino visų dainų žodžius, po to aukštesniu balsu prisijungia antrasis, po jų seka likusioji grupė, pasižyminti vidutiniais ir žemais balsais.

Jei grupėje nėra dainininkų vyrų, moterys imituoja juos pažemindamos balsus.

Ansamblio repertuarą sudaro dainos ir kalendorinių švenčių apeigos, užrašytos pačių dalyvių per daugybę folklorinių ekspedicijų į skirtingus šalies regionus.

Ukrainiečių kazokų dainos virpino širdis ir priminė buvusias bei dabartines kovas.

Garsai gręžė širdį Šįkart žiūrovai itin šiltai priėmė armėnus, pristačiusius duduko – armėnų obojus – muziką. Iš grupės muzikantų tik vienas gyvena tėvynėje, kiti du – Prancūzijoje. Nors tarpusavyje vyrai kalbėjo prancūziškai, jų grojimas buvo visiškai autentiškas.

Minkšta abrikoso mediena idealiai tinka instrumento korpusui. Armėnijos duduko muzikos šaknys siekia armėnų karaliaus Tigrano Didžiojo laikus (95–55 pr. Kr.). ►

Skudučiavimas yra tam tikra sutartinių forma.

7

ETNOKULTŪRA

Ji lydi populiarias įvairių regionų armėnų tradicines dainas ir šokius, yra grojama renginiuose, pvz., vestuvėse ir laidotuvėse. Šiuo instrumentu paprastai groja du muzikantai. Vienas sukuria muzikinę aplinką pagrindinei melodijai, grodamas nenutrūkstamą burdoną, palaikomą kvėpavimo, o kitas groja sudėtingas melodijas ir improvizacijas.

Daugelis armėnų laiko duduką instrumentu, kuris geriausiai perteikia šilumą, džiaugsmą ir tautos istoriją.

Duduko virtuozus „Arsava“ trio itin šiltai priėmė vietos armėnų bendruomenė, muzikantai kartu su tautiečiais aplankė armėnų paminklą Skulptūrų parke.

Duduko garsai tarsi gręžia širdį, verčia jausti ilgesį ir virpina širdį. Visa tai dar aštriau ir jautriau buvo jaučiama instrumentinės muzikos koncerte, vykusiame Dramos teatro scenoje.

Panašiai kaip duduko virtuozai žiūrovus žavėjo muzikavimo airišku dūdmaišiu specialistas Chrisas McMullanas iš Airijos.

Iš Strabano, Tirono grafystės atvykęs jaunas muzikantas dūdmaišiu pradėjo groti aštuonerių. Jis reprezentavo muzikavimo būdą, kai grojama tam tikru airišku dūdmaišiu, kuris vadinamas „airių“ arba „unijos“ dūdmaišiu. Itin ištobulintas instrumentas turi giliai įsišaknijusias tradicijas, susiformavusias prieš daugelį kartų.

Grojimas airišku dūdmaišiu yra svarbus bendravimo būdas, atliekantis reikšmingą vaidmenį pagrindiniuose gyvenimo

◄

„Kupiškėnų vestuvės“ – spektaklis, kuriame rekonstruotos tikros apeigos.

įvykiuose – vestuvėse ar laidotuvėse, kur jis suteikia giminystės jausmą ir ryšį su praeitimi.

Užkoduodavo kryžių Bosnijos ir Hercegovinos moterys rodė tradicinį jų krašte ornamentų siuvinėjimą kryželiu. Zmijanjės siuvinėjimas yra specifinė technika, kurią naudoja Bosnijos ir Hercegovinos Zmijanjės regiono kaimų

Serbų būdas šokti susikibus rankomis suvienija žmones.

8

moterys. Tradiciškai juo puošiami moterų kostiumai ir namų apyvokos daiktai, įskaitant vestuvines sukneles, šalikus, kitus drabužius ir patalynę.

Pagrindinė ypatybė yra tamsiai mėlyni siūlai, kurie dažomi rankomis augaliniais dažais, jais siuvinėjamos improvizuotos geometrinės formos.

Nors ši technika pažįstama daugeliui tautų, viešnios demonstravo įmantriausius ornamentus. Pasirodo, jų tikslas kiekviename ornamente užšifruoti kryžiaus motyvą. Tai daroma nuo laikų, kai kraštą buvo okupavę

ETNOKULTŪRA

tas audinys nėra mėlynas, jo spalva labiau primena purvinoką bulvių tarkių spalvą, ir tik pabuvęs ore jis įgauna ryškų mėlynumą, kuris atsiranda cheminės reakcijos metu.

Tokį audinių dažymo būdą Austrija, Čekija, Vokietija, Vengrija ir Slovakija yra pateikusios į UNESCO paveldo sąrašą.

Kaip pasipriešinimas

musulmonai, o krikščionybę išpažinę vietos gyventojai tokiais ornamentais demonstravo savo religinę ištikimybę.

Indigo dažymas – ypatingas būdas marginti audinį – yra tapęs paveldo objektu. Kelias nuo audinio gamybos iki jo realizavimo yra ypatingas. Net šiais visuotinės globalizacijos laikais kai kurie žmonės nešioja senuoju būdu dažytų ir margintų audinių drabužius.

Smalsuoliai „Lauksnose“ galėjo apžiūrėti vengrų demonstruotus šimtmečius naudotus medinius audinio ornamentavimo spaudus. Pasirodo, iškilioji spaudo dalis

būdavo pamerkiama į tam tikrą tirpalą, kurio sudėtis iki šiol tebėra paslaptis. Šiais spaudais ornamentuojami audiniai.

Tokių spaudų su tam tikrais ornamentais yra daugybė, jie tarpusavyje derinami, kartais formuojant iš jų juostas, kartais – centrinį ornamentą. Po to audinys tvirtinamas prie tam tikrų rėmų. Visa tai primena bitininko darbą, kai jis įdeda korį į medaus sukimo aparatą. Įtemptas audinys merkiamas į dažus, laikomas reikiamą laiką, o vėliau su visu aparatu ištraukiamas. Įdomiausia, kad ištrauk-

Vengrų auksarankės rodė, kaip jų močiutės ornamentuodavo indigo spalvos audinius.

Visiškai netikėtai sutapo, kad daugelis svečių, pristatydami savo tautų palikimą, rodė iš pasipriešinimo musulmonams gimusias tradicijas. Net vienas italų lėlių spektaklis buvo skirtas tokiai riterio kovai. „Nieko panašaus neplanavome tyčia, negalime bėgti nuo istorijos. Kad ir kokie būtume tolerantiški, suvaidinti, kad istorija buvo kitokia, nesugebėsime. Daugiabučių namų kvartale gyvenantis vienas iš trijų armėnų kasdien susiduria su tam tikra kultūrine ir religine priešprieša.

Jam kaip niekam kitam aišku, kaip ir kas dėliojasi šių dienų Europos istorijoje, kaip visi šie reiškiniai veikia žmonių savastį, kaip užuot trynę ribas tarp tautų jie verčia saugoti tapatybę. Kad ir kokią nuomonę žmonės turi apie vykstančius reiškinius, jų sustabdyti niekas nepajėgus, – mano N.Sliužinskienė. – Apmaudu, kad artimiausios mūsų kaimynės – Skandinavų šalys nelabai daug savo tradicijų yra įtraukusios į UNESCO saugomųjų sąrašą. ►

Airis mokosi groti dūdmaišiu nuo vaikystės.

9

ETNOKULTŪRA

Brolių Napoli puoselėjamas lėlių teatras – gyva, iš kartos į kartą perduota tradicija. ◄ Balkanai priešingai – labai stengiasi

išsaugoti savo paveldą ir šį sąrašą vis plečia.

Tuo ypač pasižymi Kroatija. Ko gero, ir kitos šalys turėtų kuo didžiuotis, tik dar nepasirūpino savo tradicijų įtraukti į saugotinų sąrašą.“

Pristatė klaipėdietė Klaipėda nėra mačiusi nieko panašaus į siciliečių tradicinį lėlių teatrą.

Italijoje gyvenusi ir Katanijoje su lėlininkų Napoli šeima susigyvenusi klaipėdietė Goda Pavilanskaitė padarė labai daug, kad klaipėdiečiai pamatytų šią nepaprastą šeimą ir jos puoselėjamą tradicinį lėlių marionečių meną.

Ji ir dabar prisimena, kaip kartu su Fiorenzo Napoli šlifavo velnio persona-

žui įkūnyti skirtos sicilietiškos lėlės koją.

Mergina iš šios šeimos atstovo Fiorenzo sužinojo, kaip, dar būdamas visai mažas, jis kasnakt matydavo nedidelę dirbtuvę pilną žmonių, kurie jo tėvų ir dėdžių vaizduojamuose spektakliuose išvysdavo riterius, atiduodančius gyvybę už tiesą, draugystę, meilę. Tokie riteriai kaip Rinaldo įkvėpdavo priešintis blogiui (pavyzdžiui, išdavikui Gano iš Mainco). Iki šiol tradiciškai teigiami personažai pasirodo iš dešinės scenos pusės (kairės publikos atžvilgiu), o piktieji įžengia į sceną iš kairės. Lėlių teatrą galima laikyti savotišku dabartinių televizijos serialų protėviu, nepraleidžiant nė užkandžių dalies, mat vos darbą baigę vyrai kartu su visa šeima pasiimdavo žmonų iš anksto paruoštą ir supakuotą vakarienę, butelį vyno ir skubėdavo į lėlių teatrą.

Mokytis verti šiaudinius sodus atėjo daugiau norinčiųjų, nei tikėtasi.

10

Šis festivalis parodė, kad žiūrovai jame gali pamatyti tai, ką pasaulio tautos turi vertingiausio ir ką net apsilankę tose šalyse turistai ne visada pamato bei patiria.

Scenoje reprezentuojama istorija kartais tęsdavosi net pusmetį, o kiekvieno vakaro pasakojimas būdavo vis papildomas improvizacijomis, dienos aktualijomis.

Scenoje buvo galima pamatyti draugų ar pažįstamų figūras, atgimstančias lėlėse.

Didžiausios lėlės sverdavo iki 35 kilogramų ir siekdavo 130 centimetrų aukščio.

Bosnių moterys siuvinėdamos ornamentus stengiasi užšifruoti kryžių.

ETNOKULTŪRA

Aktoriai personažų žingsnius bei kardo smūgius patys įgarsina kaukšėdami specialia avalyne mediniais padais. Prie mikrofono stovintys oratoriai įgarsina veikėjų balsus bei kitus garsus.

Kelios kartos – su lėlėmis Bėgant metams, virvelėmis valdomos marionetės, sicilietiškų lėlių pradininkės, galiausiai pasirodė netinkamos repertuarui: istorijose apie Karolį Didįjį pasirodantys riteriai, vangiai judinami virvelėmis, veikiau būtų sukėlę juoką nei susižavėjimą, tad marionetėms reikėjo keistis. Taip gimė geležiniais strypais valdomos sicilietiškos lėlės, vadinamos il pupo. Jų judesiai kur kas ryžtingesni ir iškilmingesni, o solidumo ir žavesio joms suteikia rankomis sukurti šarvai bei puošnūs apdarai.

G.Pavilanskaitės teigimu, iki šių dienų yra išlikusios dvi skirtingų stilių mokyklos: Palermo ir Katanijos, kurioje dar XX a. buvo 14 šeimų, palaikiusių lėlių teatro tradiciją. Šiandien ją nenutrūkstamai tęsia vienintelė Napoli šeima. Klaipėdiečiai pamatė ketvirtosios šios šeimos kartos atstovus.

1921-aisiais Gaetano Napoli įsteigė brolių Napoli lėlių teatrą. Vieno iš jo keturių sūnų, Natale Napoli, dėka teatras išgyveno krizę, užklupusią publikai praradus susidomėjimą. Tada nuspręsta pritaikyti spektaklius naujiems žmonių įnoriams. N.Napoli ir jo žmonos Italia Chiesa santuokoje gimė keturi sūnūs: Giuseppe, Salvatore, Gaetano ir Fiorenzo, dabartinis teatro vadovas, kuris su žmona Agnese Torrisi užaugino ketvirtąją aktorių kartą. Būtent šią šeimą pamatė į festivalį atėję žmonės. Tai buvo broliai Davide, Dario ir Marco.

Pasikeitus laikams, jau ne publika ateidavo į teatrą, o lėlininkai keliaudavo pas žmones, kartu veždamiesi dekoracijas, scenas, lėles. Dėl šios gana pragmatiškos priežasties didžiosios lėlės jau seniai tapo eksponatais ir ramiai tūno dirbtuvėje Katanijos mieste arba įvairiose parodose bei muziejuose.

Mirė vaidinimo metu Naujosios lėlės tapo lengvesnės, jos sveria 8–15 kilogramų ir yra 80–90 centimetrų aukščio. Pagaminti vieną sicilietišką lėlę

Šokėjos rodė, kaip šokdavo klajokliai čigonai.

Lietuviai turi unikalias vyrų varžymosi rungtis, kurias vadina ristynėmis.

gali prireikti pusmečio, kartais šis procesas tęsiasi net metus. Toks rankų darbas vertinamas nuo kelių šimtų iki keliasdešimties tūkstančių eurų.

Simboliška, kad šios gausios šeimos tėvas pats mirė vaidindamas. Dirbti su daug sveriančiomis lėlėmis pagyvenusiam vyrui buvo nelengvas darbas. Tai didelė apkrova širdžiai, kuri vieną dieną neišlaikė.

Perduodama šią tradiciją iš kartos į kartą, Napolių šeima rengia pasirodymus, paremtus senoviniais siužetais ir savo tekstais. Šeima yra sukūrusi šiuolaikinių lėlių teatro spektaklių ir toliau saugo šią senovinę Katanijos profesiją. Šeimos kolekciją sudaro

XIX a. pabaigos–XX a. pradžios marionetės, dekoracijos, plakatai ir teatro įrenginiai.

Klaipėdoje broliai Napoli, negailėdami savo laiko, pasakojo ir rodė būriui smalsuolių savo lėles, leido jas liesti, po spektaklių noriai bendravo su publika, kol ją paviliodavo kiti renginiai.

Klajoklių čigonų būdas Kitas svečių būrelis, minias žiūrovų sutraukęs į Teatro aikštę, atvyko iš tolimosios Indijos. Ruošdamos festivalio svečių sąrašą ► 11

ETNOKULTŪRA

◄ Etnokultūros centro darbuotojos pa-

galvojo apie egzotišką Radžistano dainų ir šokių pristatymą. Kalbelijos žmonės yra buvę profesionalūs gyvačių kerėtojai, tai klajoklių čigonų tauta. Dabar šis gyvenimo būdas atspindimas muzikoje ir šokiuose.

Kalbelijos genties dainos skleidžia mitologines žinias per istorijas, o specialūs tradiciniai šokiai atliekami per spalvų

šventę Holi. Yra žinoma, kad jie kuria dainų žodžius spontaniškai ir improvizuoja pasirodymų metu, ši tradicija perduodama iš kartos į kartą be tekstų ar vadovėlių.

Rasti autentiškai išlaikiusių Radžistano dainų ir šokių tradicijas atstovų buvo itin keblu. Užsimezgę kontaktai ne kartą baigdavosi tada, kai atlikėjai paprašydavo labai didelių pinigų.

Lyg tyčia viena festivalio rengėjų – etnokultūrinės veiklos koordinatorė Rita Šukienė prisiminė žmogų, kuris jau buvojo Klaipėdoje prieš kelerius metus kitame festivalyje. Pakalbintas šis vaikinas pažadėjo padėti ieškoti įdomiai tradicijai atstovaujančių atlikėjų. Jo paieškos buvo panašiai nevaisingos ir tada vaikinas pasiūlė savo pagalbą. Būdami profesionalai ir įgudę pristatyti visos Indijos regionų folklorą, indai subūrė kompaniją, repetavo specialiai „Lauksnoms“ ir įvykdė pažadą.

Festivalio rengėjai laiko tikra sėkme, kad užteko lėšų šiai indų grupei apmokėti kelionę.

Tango liepsnojo aistra Iš kito žemyno atvykę svečiai pristatė tango.

Tai šokis, kuriuo žavisi visas pasaulis.

Argentinos ir Urugvajaus tango tradiciją išplėtojo Buenos Airių ir Montevidėjaus, esančių La Platos įlankoje, žemesniųjų kla-

Ugningieji tango šokėjai pasirodymo metu spėjo pabendrauti su muzikantais.

Milonga – ypatingas mokančiųjų šokti tango vakarėlis – nesibaigė iki pirmos valandos nakties.

12

Šokančius drauge „Lauksnų“ festivalio publika juos pamatė pirmą ir paskutinį kartą – tai buvo tikra intriga.

ETNOKULTŪRA

sių gyventojai. Šiame imigrantų iš Europos, Afrikos vergų palikuonių ir vietinių regiono gyventojų, žinomų kaip kreolai, mišinyje susiliejo įvairiausi papročiai, tikėjimai ir ritualai, kurie pavirto į savitą kultūrinį tapatumą.

Argentinos ir Urugvajaus šokėjų pora parodė gyvą šokio tradiciją. Žiūrovų susidomėjimą sukėlė ir intriguojanti žinia, kad būtent Klaipėdoje ši pora šoko paskutinį kartą drauge. Po to jų keliai išsiskyrė.

Kodėl, nepasakota, tiesiog taip susiklostė gyvenimas.

Aistringas jų šokis vertė spėlioti, ar šis išsiskyrimas reiškė tik šokių partnerių atsisveikinimą, o gal tai gilesnės ir kur kas romantiškesnės istorijos pabaiga. Kartais neatsakyti klausimai kaitina vaizduotę kur kas labiau, nei iki galo papasakota legenda. „Šokančius drauge „Lauksnų“ festivalio publika juos pamatė pirmą ir paskutinį kartą – tai buvo tikra intriga. Tango domina daugybę žmonių Lietuvoje, steigiasi nauji klubai, jie vienija daugybę žmonių. Tai yra sudėtingas šokis, nes tango – ne tik žingsneliai, tai – emocijos, aistra. Rasti atlikėjų iš pačios tango tėvynės Argentinos – sudėtinga. Mes kėlėme sau tikslą parodyti visą tango tradiciją: grojimą, šokį ir vakarėlį. Milonga yra tradicijos dalis. Į šiuos vakarus, vykstančius Lietuvoje, kiekvienas užsimanęs patekti negali. Paprastai juose dalyvauja šokėjai, jie registruojasi, moka mokestį ir patys šoka. Tik taip galima įeiti į tą bendruomenę. Norėjome žiūrovams parodyti, kaip tai atrodo iš šalies“, – pasakojo R.Šukienė. Žinovai teigia, kad paprastai tango šoka žmonės, perkopę 40-metį, todėl festivalio žiūrovai galėjo nuspręsti, ar patys galėtų pabandyti. Poros aikštelėje sukosi iki pirmos valandos nakties. ►

Klaipėdiečius stebino šopkų spalvų gausa ir blizgesys.

Lenkai negailėjo laiko rodyti, kaip gamina neįtikėtinai įdomias prakartėles.

13

ETNOKULTŪRA

◄ Klaipėdiečiai labai santūrūs ir ant pakylos, kurioje vyko rygiečių tango šokėjų milonga, nė nebandė lipti, nors dideliame žiūrovų būryje galbūt ir buvo mokančių šokti šį šokį. Ko gero, ir patys milongos dalyviai išgyveno iššūkį, nes tai galėjo būti vienas pirmųjų kartų, kai jie buvo stebimi iš šono. Paprastai jie šoka uždarose erdvėse.

Prakartėlės lyg lėlių namai Abejingų nepaliko mūsų kaimynų lenkų atvežtos lėlių namelius primenančios Krokuvos prakartėlės, vadinamos šopkomis.

Tai lengvos konstrukcijos, vaizduojančios kūdikėlį Jėzų, apsuptą Krokuvos namų ir paminklų, kuriuos meistrai išmoningai transformuoja. Naudojant figūrėles, dažnai judinamas mechaniškai, taip pat dirbtinį apšvietimą, rodomos ir kitos scenos, vaizduojančios istorinius, kultūrinius ir šiuolaikinius visuomeninius įvykius, susijusius ne tik su Krokuvos miesto, bet ir visos Lenkijos bei pasaulio gyvenimu.

Festivalio šeimininkai stebėjosi lenkų darbštumu. Jie prie teatro durų stoviniuodavo dar prieš 10-ą valandą ryto, mat žinojo, kad klaipėdiečiai norės pamatyti, ką jiems bus pavykę pagaminti festivalio metu.

Panašu, kad ir patiems meistrams buvo gera drauge dirbti, tvyrojo smagi atmosfera, svečiai nenustojo juokauti. Gal todėl daugybė vaikų ir suaugusiųjų panoro išmokti statyti pasakų pilis primenančias prakartėles.

Tikėtasi, kad atvažiuos vienas ar du šopkų meistrai, bet jų buvo 16 ir kiekvienas darė atskiras kuriamo rūmo dalis, todėl ir žiūrovams buvo aiškiau, kaip gaminami langai, sienos, pertvaros, smulkios detalės.

Pasirodo, foliją blizgiems kūriniams lenkų meistrai perka iš fabriko, kuris ją tiekia saldainių gamykloms. Karkasui naudojamas kartonas, kurį tenka susikarpyti pagal gana sudėtingus projektus.

Tokias prakartėles gamindavo tik krokuviečiai. Krokuvos muziejus turi jų iš XX a. pradžios. Kad tradicija nenunyktų, miesto centre vykdavo konkursai ir kasmet gruodžio 3-iąją tebevyksta iki šiol. Jie tapo geru stimulu nenustoti gaminti ypatingąsias prakartėles.

D.Varkalis svečius sudomino išsaugotais Mažosios Lietuvos kapinių kryžiais.

14

„Girdėjau labai įdomių pasisakymų apie spalvingąsias šopkas. Net profesionalūs dailininkai atviravo, kad pirmas įspūdis buvo labai keistas, mūsų akiai lyg ir pernelyg blizgu bei spalvinga. Daugelis netrukus susivokė, kad tai kalėdinis dalykas, tuo metu norisi spalvų ir šventės. Tada atėjo supratimas, kad tai – ne kičas, o kitos tautos tradicija ir jiems būdingas spalvų derinys.

UNESCO bet ko į savo saugomų objektų sąrašą nepriima. Todėl mes nesibaiminome.

Ilgai, labai smulkiai laiškais aptarinėjome lenkų atvykimą ir supratome, kad jie mūsų nenuvils“, – prisiminė tautinių rūbų ekspertė E.Matulionienė. Šopkos į Klaipėdą atgabentos krovininiu automobiliu, kiekviena jų buvo sumontuota ant mobilių staliukų su ratukais.

Sulaukė svarios paramos Festivalį remia Klaipėdos miesto valdžia, Etnokultūros centro darbuotojai jaučia šį palaikymą. Pagrindinės lėšos „Lauksnoms“

ETNOKULTŪRA

Profesionalūs indų muzikantai demonstravo Radžistano regiono muzikavimo tradiciją.

rengti yra miesto savivaldybės, dalį pinigų skyrė Lietuvos kultūros taryba.

Svarią pagalbą organizatoriai jautė iš Italų kultūros instituto ir Kroatijos ambasados, pasirūpinusių, kad būtų padengtos kolektyvų iš šių šalių kelionės išlaidos.

Klaipėdiečiai jau planuoja kitas „Lauksnas“ ir nekantrauja pradėti įdomias tradicijas pristatančių grupių paieškas bei megzti kontaktus.

Kalbėdamos apie ateitį, Etnokultūros centro darbuotojos atviravo: kol kas nelabai aišku, kada vyks koks festivalis. Mat kitais metais į Klaipėdą sugrįš didžioji „Europiada“. Tai bus labai didelis renginys ir koncertų, ir dalyvių skaičiumi, todėl pagal tradiciją turėjęs vykti festivalis „Parbėg laivelis“ 2020-aisiais nebus rengiamas.

Kurį festivalį rengti dar po metų, kol kas nenuspręsta.

Didžiulę pagalbą Etnokultūros centras jautė iš kitų miesto kultūros įstaigų: Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Klaipėdos dramos teatro, Žvejų rūmų, viešosios įstaigos „Klaipėdos šventės“. Visų jų darbuotojai nuoširdžiai domėjosi festivaliu, todėl jų pagalba buvo neformali, labai nuoširdi ir svari. „Teatras įsileido mus net į Didžiąją salę, buvome okupavę visą fojė. Pasitikėjimas buvo toks didelis, kad gavome net teatro raktus. Mes tai labai vertiname. Taip buvo parodyta didžiulė pagarba ne tik atlikėjams, bet ir žiūrovams. Juk jiems nereikėjo blaškytis ieškant koncertų vietos, jie iš Teatro

Arvydo Gurkšnio, Vytauto Petriko ir Domo Rimeikos nuotr.

aikštės kone paskutinę minutę ateidavo į salę ir taip sutaupydavo laiko aikštėje vykusiems renginiams pamatyti. Teatro fojė langai tapo tarsi parodų vitrina spalvingosioms šopkoms demonstruoti“, – džiaugėsi bendradarbiavimu su Klaipėdos dramos teatru N.Sliužinskienė.

Prisimindamos triūsą rengiant „Lauksnas“, etnocentro darbuotojos su didžiule pagarba ir dėkingumu kalbėjo apie savanorius.

Publikai negailėjo pagyrų Vos pasibaigus festivaliui, Klaipėdos etnokultūros centras sulaukė žinių apie tai, kad visi svečiai saugiai pasiekė namus. Niekam nekilo jokių problemų, iš savo gimtų kraštų visi siuntė linkėjimus ir padėkas už puikiai praleistą laiką ir įspūdingą renginį.

Kartais, pasikvietę žmonių iš Indijos ar Afrikos, šeimininkai abejoja, ar jie nepasuks į Vakarų Europą, bet šiuo atveju baimių nebūta, klaipėdiečiai tikėjo, kad viskas bus, kaip numatyta.

Armėnai negailėjo komplimentų mūsų publikai. Gebėjimas jautriai klausytis ir nuskambėjus paskutiniam garsui išlaukti mirtinos tylos pauzę iki prapliumpant aplodismentams buvo didžiausia dovana atlikėjams. „Kalbėdamos apie mūsų žiūrovų reakcijas, ukrainietės beveik ašarą braukė. Merginos

minėjo, kad vien dėl to pas mus gera atvažiuoti. Argentiniečiai stebėjosi ir žavėjosi ne tik publikos dėmesiu, bet ir festivalio formatu. Patys nesame girdėję, kad kažkas pasaulyje rengtų tokį festivalį. Kinai turi savo šalies saugomų paveldo objektų renginius. Mes užsimojome plačiau“, – tikino L.Dargužienė.

Matyt, tango šokėjus iš už Atlanto taip pat sužavėjo Klaipėdos publika. Sutarę, kad scenoje šoks nei mažiau, nei daugiau kaip valandą, jie po valandos sušoko dar aštuonis šokius, improvizavo, o po to triskart pasirodė bisui. „Klaipėda tiesiog spindi švara, o labiausiai – kultūra visomis to žodžio prasmėmis.

Tai, ką turite jūs, mums primena gimtąją Kataniją prieš daug metų. Kultūra atsispindi tiek jūsų žmonių bendravime, tiek aprangoje: lietuvės be galo elegantiškos, sportiškos, natūralios. Esame sužavėti festivalio rengėjų organizuotumu, garso ir scenos padėjėjų paslaugumu, seniai nesijautėme taip šiltai sutikti, nors su gastrolėmis viešėjome daugelyje šalių. Lietuviai labai imlūs kalboms, neturite akcento, sparčiai mokotės. Stebėjome jūsų meistrų darbą amatų mugėje ir, patikėkite, dar nematėme tiek daug būdų apdirbti medį, kartu neprarandant originalumo. Tiesiog neįtikėtina. Aukštos kokybės darbai“, – negailėjo pagyrų italų lėlininkai.

Nors dar neaišku, kada įvyks trečiosios „Lauksnos“, pasaulio šviesuliai Klaipėdoje tikrai švies. Tuo įsitikinę festivalio šeimininkai.

15

TEATRAS

Pūdas druskos L.Vili m

L.Vilimienė neslėpė daug metų kaupusi žinias, kurių prireikė grįžus į gimtąjį miestą vadovauti Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui. Vytauto Petriko nuotr.

16

TEATRAS

i mienei dar neapkarto Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras išgyvena nelengvą laiką. Dar ne vienerius metus jo darbuotojai turės glaustis svetimose patalpose, o spektaklius žiūrovai matys Žvejų rūmuose arba Palangos koncertų salėje. Prieš metus teatrui ėmusi vadovauti iš Vilniaus į gimtąją Klaipėdą grįžusi Laima Vilimienė neabejoja sėkme ir sieja savo optimistinį požiūrį su puikiais bendradarbiais bei pasitikėjimu savo jėgomis.

Daiva JANAUSKAITĖ

Nepastebimi darbai – Ar realybė jums teatro vadovo poste nepažėrė netikėtumų?

– Tai, ką planavau prieš pradėdama dirbti Klaipėdoje, vyksta. Pasakysiu atvirai, visko prieš metus numatyti negalėjau. Netikėtai atsirado situacijų, problemų, apie kurias negalėjau nė pagalvoti. Tai nėra susiję su menine veikla. Turiu omenyje naujojo teatro pastato statybas. Nors tai yra sunkiai nuspėjamas procesas, labai džiaugiuosi, kad darbai vyksta taip, kaip buvo suplanuoti. Statybos yra procesas, kuriame kliūtys iškyla visiškai netikėtai ir jas tenka tiesiog peršokti.

– Ar nėra sunku bendrauti su visai kito pasaulio žmonėmis – statybininkais?

– Jie yra tokie patys žmonės. Mūsų darbo galutinis tikslas yra tas pats – pastatyti teatrą: naują, gražų, šiuolaikišką. Tiek statytojai, tiek teatralai turime tą patį norą. Rangovai dažnai sako, kad jiems tai – garbės reikalas, nes statinys reprezentuos jų vardą.

– Kokioje stadijoje dabar yra teatro statyba?

– Ką reikėjo nugriauti, jau nugriauta. Dabar vyksta sudėtingi, bet iš išorės gal mažiau pastebimi, pamatų įrengimo darbai. Poliai sriegiami giliai į gruntą, po to bus iškasama žemė ir liejamas betoninis pagrindas. Šie konstrukciniai darbai labai svarbūs statiniui.

Jie daug kainuoja ir netrumpai trunka. Visa tai numatyta atlikti iki metų pabaigos, ir tik kitąmet pastatas pradės stiebtis į viršų. Tada vizualiai pradėsime matyti rezultatą. Senojoje pastato dalyje taip pat pluša darbininkai, nes prieš pradedant lyg korį lipdyti sienas, o po to – ir vidų, reikia atlikti daugybę paruošiamųjų darbų. Artėja malonioji statybos dalis – bendravimas su interjero dizaineriais, akustikos specialistais. Tai – kur kas mielesnė veikla, kurioje pati galėsiu aktyviai dalyvauti. Visa tai įkvepia, suteikia vilties ir įsivaizdavimo, ką pamatysime ateityje. Kadangi nuolat čiupinėju būsimojo teatro brėžinius, su statytojais, projektuotojais dažnai analizuojame ir aptariame daugelį vidaus ir išorės dalykų, šiuo projektu tikiu visu šimtu procentų, geriausiu rezultatu neabejoju.

Didžiuojasi premjeromis – Prieš pradėdama darbą Klaipėdoje viename interviu minėjote, kokių planų turite ir kaip ketinate patraukti į teatrą įvairaus amžiaus publiką.

– Tai buvo vienas svarbiausių mano tikslų pradedant dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuris neatsiejamas nuo meno kokybės kriterijaus. Bet kuriame teatre ar koncertinėje institucijoje, atėjus naujam vadovui, repertuaras šiek tiek transformuojasi. Viena vertus, kiekvienas vadovas gauna „paveldėtą“ repertuarą, kartu galvojama

apie ateitį. Be abejo, planavau ir aš. Per šiuos metus jau turėjome gražių premjerų. Vienas tų planų, kurį pavyko įgyvendinti, buvo šį pavasarį pastatyta W.A.Mozarto opera „Don Žuanas“. Šiame pastatyme dalyvavo W.A.Mozarto kūrybos žinovas Josefas Wallingas iš Austrijos, režisavo Jonas Vaitkus.

– Kai kurie žiūrovai jau spėjo pamatyti ir naująjį šokio spektaklį. Prašytume papasakoti apie jo kūrėjus.

– Eduardo Balsio baletą „Eglė žalčių karalienė“ pastatė Martynas Rimeikis. Baletui tai yra naujas žodis ir ypatingas lygis. Tai – šokio spektaklis, visiems gerai žinoma pasaka perteikta šiuolaikine šokio kalba.

M.Rimeikis nėra klasikinio šokio kūrėjas.

Jis yra vienas ryškiausių ir stipriausių šio meto jaunosios kartos choreografų. Manau, kad tik laiko klausimas, kada jis taps gerai žinomas pasaulyje. Džiaugiuosi, kad mes prie to prisidedame. Labai norėtume, kad „Eglė žalčių karalienė“ taptų vizitine mūsų teatro ir baleto trupės kortele. Rugpjūčio 16 ir 17 dienomis Palangos koncertų salėje įvyko premjeriniai spektakliai. Trečioji premjera bus rodoma spalį Klaipėdos žvejų rūmuose. Apie tai, kad šį spektaklį rodysime keliose scenose, galvojome kurdami scenografiją, šviesas ir visa kita.

– Kodėl premjera vyko Palangoje?

– Šis veikalas gimė kurorte. Balsių giminė gyveno Palangoje, J.Šliūpo gatvėje, jų namelis tebestovi ir šiandien. Gerai žinoma, kad vasarą atvažiavęs E.Balsys užsidarydavo kambaryje ir kiekvieną dieną iki pietų kurdavo muziką. Todėl namiškiai tokiu metu vaikščiodavo pirštų galais arba išeidavo prie jūros. Devynis mėnesius kompozitorius gyvendavo Vilniuje, o trims grįždavo į Palangą, kaip pats sakydavo, pagimdyti kūrinio.

Ten parašyta didžioji dalis jo muzikos.

Šoks ukrainiečiai – Ar teatro šokio trupė pajėgi įgyvendinti statytojų norus? ► 17

TEATRAS

◄ – Būtent šio spektaklio kūrimas buvo vienas postūmių atnaujinti šokėjų grupę.

Trupė išaugo dvigubai, nes pasamdėme dešimt naujų atlikėjų. Tai yra jauni, ką tik mokslus baigę šokėjai iš Ukrainos. Toje šalyje baletas yra labai aukšto lygio, atlikėjai gerai paruošti. Jie repetuoja Klaipėdoje nuo liepos. Matyt, nuo rudens liks dirbti teatre.

– Ar savų nebeturime?

– Realybė yra tokia, kad Lietuvoje nepakanka šokėjų. Tų penkių ar šešių, per metus baigiančių mokslus M.K.Čiurlionio menų mokykloje, Lietuvai negana, didžioji jų dalis įdarbinami Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Viena mūsų solistė perėjo dirbti į Kauno valstybinį muzikinį teatrą, kita išėjo vaiko auginimo atostogų, kažkam atėjo laikas gauti rentą ir natūraliai baigėsi karjeros laikas.

– Kaip sekasi susikalbėti su atvykėliais?

– Susikalbame be vargo. Šokio kalba suvienija, nepamirškime, kad baleto terminai – prancūziški.

– Ar kitose pozicijose atvykėlių papildymo nesulaukėte?

– Ne. Pradėjome nuo baleto trupės, nes taip susiklostė situacija. Manau, kad įdarbinti jaunuolius iš Ukrainos buvo labai geras sprendimas, pasikvietėme visą kursą. Jie noriai čia atvyko. Atrodo, juos tenkina ir buities sąlygos. Būstą naujiesiems šokėjams tenka nuomotis. Apie kitus pokyčius galiu pasakyti tik tiek – pagyvensime ir pamatysime. Kol kas apie tai nenoriu kalbėti.

Daug dėmesio E.Balsiui – Jūsų vadovaujamas teatras daug dėmesio skiria E.Balsio kūrybai. Ar tai duoklė šio muziko jubiliejui?

– 2019 metai dedikuoti kompozitoriaus E.Balsio 100-mečiui, ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras yra šiai sukakčiai skirtų renginių lyderis. Nors E.Balsys Klaipėdoje gyveno tik dešimtmetį, laikome jį klaipėdiečiu, nes būtent Klaipėda, jūra ir jos stichija buvo šio muziko kūrybos varomosios jėgos.

– Kokių dar naujienų turėtų laukti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro lankytojai?

18

– Jau prasidėjo dideli paruošiamieji darbai rudenį planuojamai premjerai – E.Balsio operai „Kelionė į Tilžę“. Kūrinys sukurtas 1980 metais ir iškart po to įvyko premjera Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Vėliau ši opera nebuvo statyta. Mes imamės šio iššūkio. Ne be reikalo taip sakau, nes tai tikrai labai sudėtingas muzikinės kalbos požiūriu veikalas, nelengvas tiek solistams, tiek orkestrui. Nelengvas ir turinys, tad režisieriui Gyčiui Padegimui taip pat teks pasukti galvą. Solistai jau atrinkti. Pastatymui režisierius su muzikos vadovu juos atrinko surengę perklausą, kurioje dalyvavo dainininkai iš visos Lietuvos. Kol kas pavardžių neatskleisiu, pasakysiu tik tiek, kad tai bus neabejotinai įdomus pastatymas.

Jau planuojame repeticijas. Norime būti kuo atviresni jauniesiems talentams, tokiu būdu sudarome jiems sąlygas.

Visai neseniai įgyvendinome kitokio pobūdžio sumanymą – rezidencijų projektą „Išbandyk profesiją“, kurio rezultatas buvo E.Balsio dainų teatralizuotas koncertas „Aš – senas jūrininkas“. Tai yra maždaug valandos trukmės atraktyvus pasirodymas su teatro elementais – kostiumais, vaidyba, choreografija. Jis supažindina su E.Balsio kitokio stiliaus kūryba. Šią programą rodėme ir Danės krantinėje prie „Arkos“, ir autobusų stotyje, ir Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Ji gyvuos ir ateityje, skambės dar ne kartą.

– Prašytume atskleisti šiek tiek tolesnės ateities planus.

– Planuojame statyti Jacqueso Offenbacho operetę „Orfėjas pragare“. Taip pat sudėtingas visais atžvilgiais kūrinys, bet aš tikiu, kad mes šį iššūkį įveiksime. Be to, 2020-aisiais muzikinis teatras Klaipėdoje švęs 200 metų sukaktį. Turime ambicingų planų, kaip paminėti šią datą. Jau vyksta derybos, bet kol kas detalių atskleisti nenorėčiau.

Atgaivino geriausius – Koks likimas laukia anksčiau pastatytų spektaklių?

– Kai ateina kažkas nauja, kažkas sena turi išeiti. Paprastai toks likimas laukia spektaklių, kurie jau nebeaktualūs, atgyvenę. Tai natūralu. Būna ir kitų priežasčių atsisveikinti su pastatymais. Pavyzdžiui, jei

spektaklių dekoracijos nutriušusios, susidėvėję kostiumai ir panašiai. Be to, mes išsikraustėme iš teatro pastato, todėl visiškai natūraliai reikėjo peržiūrėti, ką nurašyti, ką palikti. Toks yra teatro gyvenimas. Labai norėčiau, kad atsirastų naujų spektaklių, kurie būtų vadinami mūsų teatro vizitine kortele. Anksčiau vienas tokių buvo „Smuikininkas ant stogo“, aš jį prikėliau.

Prieš mane dirbęs teatro vadovas jį jau buvo benumarinantis. Mačiau, kaip šis spektaklis patinka ne tik žiūrovams, bet ir atlikėjams, kaip džiugiai jie dalyvauja jame.

Tokia vizitine kortele tarp šokio spektaklių buvo „Altorių šešėly“. Jį žiūrovai taip pat galės pamatyti.

– Jei jau prabilome apie jaunus talentus, noriu paklausti, kaip vertinate šio teatro atlikėjus?

– Teatre radau daug savo darbui atsidavusių, teatrą mylinčių žmonių. Buvau maloniai nustebinta, kad čia tiek daug jaunų solistų, choro dainininkų bei orkestro muzikantų. Mano akimis, solistų trupėje turime jaunų ir perspektyvių artistų, jiems linkiu tobulėti ir kuo daugiau gražių vaidmenų.

– Kokia jūs esate vadovė: viena tų, kuri teatrą kuria iš naujo, pagal save, ar ta, kuri pabando suprasti ir palaipsniui susigyventi su juo?

– Pradžioje ilgai žvalgiausi, stebėjau ir norėjau atrasti stipriausias teatro puses bei jas iškelti, panaudoti čia ir dabar. Paaiškėjo, kad tų stipriųjų pusių yra labai daug. Jau vien mano paminėta jaunų žmonių gausa. Esu tikra, kad jauniems solistams čia yra daugiau perspektyvų nei nacionaliniame teatre.

Būdamas mažesnis, teatras gali greičiau manevruoti ir keistis. Esu iš tų vadovų, kurie žiūri, kokia yra situacija, ir laivą kreipia sėkmingiausia linkme.

– Ar savo mintyse jau vadinate šį teatrą savu?

– Žinoma. Jau metus valgome druską drauge. Tai dar ne pūdas, bet prisimenant, kad metai buvo labai intensyvūs, tai jau – šis tas.

Kolektyvas mane sutiko darbingai nusiteikęs. Mūsų pagrindiniai siekiai sutapo.

Galvodama apie labai ryškiai mintyse sukurtą šio teatro viziją, siekiu rasti jo savitą nišą, sumodeliuoti jo veidą, kuris būtų atpažįstamas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Tam turiu suformuotą aiškią teatro strateginę perspektyvą.

TEATRAS

– Teatras dar mažiausiai dvejus metus bus be savų namų, o jūsų kadencija tęsis dar ketverius metus. Kokie yra jūsų pačios planai? Ar ketinate čia pasilikti ilgiau nei vienai kadencijai?

– Klaipėda man yra sava, aš čia užaugau, todėl nenorėčiau būti lyginama su tais vilniečiais, kurie čia atvažiuoja ir vertina darbą šiame mieste kaip dar vieną karjeros laiptelį. Dabar negaliu pasakyti, kaip pasisuks gyvenimas. Nebeprognozuoju, nes neplanavau ateiti į šią poziciją, kurioje dabar esu. Tiesiog taip sutapo aplinkybės.

Klaipėda – mano tėvų namai, čia gyvenu nuolat. Puikiai šį miestą pažįstu ir labai jį myliu. Parvažiavau namo, čia pažįstu labai daug žmonių, turiu draugų, nors Vilniuje gyvenau 30 metų. Man Lietuvoje yra tik du miestai, kuriuose galėčiau gyventi, – Klaipėda ir Vilnius.

Tiltas į teatrą – Kuo, jūsų akimis, skiriasi Vilniaus ir Klaipėdos žiūrovai?

– Sostinėje yra nemažai užsieniečių, kurie nuolat lankosi teatruose. Klaipėdoje į teatrą ateina ne tik uostamiesčio, bet ir visos Vakarų Lietuvos žmonės. Nesiryžtu lyginti publikos. Rudenį ketiname atlikti žiūrovų tyrimą. Jo išvados mums suteiks daugiau žinių. Pati daug metų tyrinėjau Nacionalinio operos ir baleto teatro publiką, turiu tam reikalingą metodiką, tam tikru požiūriu esu ir teoretikė, ir praktikė. Man bus labai įdomu palyginti, ar mano įsivaizdavimas teisingas ir kokie yra tikrieji publikos skirtumai.

Esu tikra, kad mes turime daryti tai, ką daro visi pasaulio ir Europos muzikiniai teatrai – galvoti apie savo žiūrovus, lavinti juos. Nes savaime suformuotas noras ir interesas šiame mene neatsiranda. Čia reikia įdėti daug pastangų. Turbūt todėl visas scenos meno pasaulis angažuotas galvoti apie publikos plėtrą, ugdymą ir kitus panašius dalykus.

Vien žinoti, kokia yra teatro publika šiandien, negana. Turime galvoti, kokie žiūrovai bus po penkerių metų.

– Ar turite konkrečių planų, kaip pritraukti tuos žmones, kurie iki šiol nėra buvę teatre?

– Tai daryti galima daugybe būdų, naudoti metodikas, pradedant tam tikro repertu-

aro formavimu, nors tai labai sudėtingas dalykas. Jau pradėjome taikyti ir kitą būdą – kai statome premjerą, kuriame ir sutrumpintą, ne ilgiau kaip valandą trunkančią spektaklio versiją. Tokį mažesnį, edukacinį „Don Žuaną“ ar „Eglę žalčių karalienę“ galima bus rodyti mokyklose, neįprastose erdvėse. Tai yra savotiška vilionė meno vartojimo patirties neturintiems žmonėms. Tam tikrus dalykus jiems reikia paaiškinti, parodyti. Toks tiltas atveda žiūrovus į teatrą. Turime visokių edukacinių projektų. Atvirą spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ repeticiją surengėme prie „Arkos“.

Jūros šventės metu senamiesčio skverelyje rodėme sutrumpintą „Don Žuaną“. Jautėme, kad žiūrovams labai patiko. Įvairių panašaus formato renginių bus ir daugiau.

Kai žmonėms parodome teatro virtuvę iš vidaus, paaiškiname įdomius dalykus, tai juos užkabina. Klaipėda turi labai daug erdvių, kur tai galima daryti.

Vien žinoti, kokia yra teatro publika šiandien, negana. Turime galvoti, kokie žiūrovai bus po penkerių metų.

– Pasaulyje yra daug būdų rodyti klasiką. Neretai siekdami sudominti žiūrovus režisieriai moderniomis interpretacijomis paverčia klasikinį kūrinį nebeatpažįstamu.

Kokio požiūrio laikotės jūs?

– Aš linkusi atidžiai ir pagarbiai žiūrėti į muzikinį tekstą, žinoma, žvelgiant į jį šiuolaikinio žmogaus akims. Bet tai nereiškia, kad kūrinys turi būti visiškai transformuojamas.

– Klaipėdoje buvo metas, kai Dramos ir Muzikinis teatrai buvo gal ne konfliktinėje situacijoje, bet tarp jų tvyrojo nemenka įtampa. Koks jūsų požiūris į dviejų teatrų gyvenimą mieste, kuriame žiūrovai lankosi abiejų pastatymuose?

– Natūralu, kad teatrai konkuruoja.

Manau, kad tai yra gerasis konkuravimas, kuris ir turi būti, jis leidžia auginti meno kokybę. Tad konkuruojame bendram tikslui. Galbūt būtų įdomu sugalvoti ir bendrų projektų. Kodėl gi ne? Mes atviri.

O svarbūs meniniai įvykiai tarp teatrų yra

derinami, kaip ir visur. Reikia sudaryti sąlygas žiūrovams pamatyti abiejų teatrų spektaklius.

Priglaudė akademija – Kur dabar glaudžiasi teatras?

– Prieš metus rugsėjį įsikėlėme į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetą. Čia įsikūrė mūsų administracija ir kūrybiniai darbuotojai. Dekoracijos laikomos sandėlyje Svajonės gatvėje. Pastatyminė dalis ir siuvykla – Žvejų rūmuose. Kol kas dirbame išsiblaškę po miestą. Mūsų spektaklių rodymo pagrindinė buveinė yra Žvejų rūmai. Tačiau retkarčiais, kai yra tam tikras kontekstas, proga, pasinaudojame ir kitomis erdvėmis.

– Ar nesibaiminate, kad kaip Dramos teatras per statybų metus prarasite publikos kartą, kuri augo su teatro spektakliais?

– Žinau, kad panašią istoriją išgyveno ir Klaipėdos filharmonija, kuri sovietmečiu veikė ką tik pastatytoje bažnyčioje. Kai ji buvo grąžinta tikintiesiems, kitos koncertų salės dar nebuvo. Visa karta užaugo be tokios koncertų įstaigos. Vėliau koncertų salės darbuotojams teko labai rimtai ir ilgai dirbti, kol prisijaukino klausytojus. Bet jie neturėjo jokių sąlygų. Liūdna buvo ir Dramos teatro istorija. Mūsų situacija kiek kitokia. Mes veikiame ir rekonstrukcijos metu, tikimės, kad viskas bus gerai, greitai grįšime į atsinaujinusį, tiksliau – beveik visai naują teatrą.

– Kas jus labiausiai neramina po metų darbo Klaipėdoje?

– Yra tam tikrų dalykų, bet – ne mūsų valioje juos pakeisti. Norėtųsi didesnės valstybės paramos menininkams, atlikėjams, požiūrio į juos, kaip į žmones, kurie turi išgyventi iš savo darbo. Kalbu apie atlyginimus.

Mano pirmas žvilgsnis buvo nukreiptas į kuriančius žmones. Per metus pakeičiau priedų kūrybiniams darbuotojams mokėjimo sistemą, norime sudaryti jiems sąlygas gauti kuo didesnes algas. Tai darome iš savo resursų. Atlygis turi priklausyti nuo talento, aktyvaus dalyvavimo spektakliuose. Šiemet buvo pradėti indeksuoti kultūros ir meno darbuotojų atlyginimai. Tikimės, kad tai bus tęstinis ir visus teatro darbuotojus aprėpiantis procesas.

19

TEATRAS

20-asis „Šermukšni s ant grindinio, ore ir v Liepos pradžioje į Klaipėdos uostamiestį jau 20-ąjį kartą sugrįžo kas dvejus metus Žvejų rūmų rengiamas reprezentacinis miesto festivalis „Šermukšnis“, vėl publiką stebinęs ypatingais gatvės teatrų pasirodymais. Tarptautinėje fiestoje per tris ilgas dienas ir vakarus festivalio žiūrovai pamatė daugiau nei dvi dešimtis vaidinimų.

gatvės teatrų festivalį „Šermukšnis“.

Miesto meras Vytautas Grubliauskas sveikinimo kalboje pašmaikštavo, kad jei gatvėje paprastų klaipėdiečių paklaustume, ką jiems reiškia žodis „šermukšnis“, dauguma greičiausiai atsakytų, kad teatrų festivalį, o ne medį, rudenį nokinantį rūgštokas uogas. Nuo 1985ųjų rengiamą tarptautinį gatvės teatrų festivalį „Šermukšnis“ patys organizatoriai pristato kaip ryškų, nepakartojamą,

Jūratė GRIGAITIENĖ

Ryškus, nepakartojamas Gatvės teatro ištakos siekia senovės Graikijos, o gal net ir senesnius priešistorinius laikus, kai persirengėlių eisenos kalendorinių ar religinių švenčių metu stebino, džiugino, kvietė žmones ne tik džiaugtis gyvenimu, bet kartu ir pamaloninti dievus, išreikšti jiems dėkingumą.

Gatvės teatras įdomus ir žavus, nes iki šių dienų išliko labai demokratiškas, nenuspėjamas ir spontaniškas. Todėl džiugu, kad Klaipėdos kultūros centras Žvejų rūmai liepos 5–7 dienomis uostamiestyje surengė jubiliejinį, 20-ąjį tarptautinį 20

„Felliniana“ („Ondadurto Teatro“, Italija).

spalvingą uostamiesčio vasaros kultūrinį akcentą. Kaskart naują ir jauną, intriguojantį ir provokuojantį, paslaptingą ir stebinantį. „Šermukšnis“ – tai fantazijos šėlsmas ir karnavalas, tai per šimtmečius susiklosčiusi tradicija ir modernūs ieškojimai. Tai vyksmas ant žemės, ore ir vandenyje. Tai alogiškas, keistas ir (ne)paprastas teatro pasaulis.

Teatrų festivalis „Šermukšnis“ Pilies teatro režisieriaus Alvydo Vizgirdos

TEATRAS

i s“: teatro stebuklas r vandenyje iniciatyva iš pradžių buvo rengiamas kasmet, vėliau pradėtas organizuoti kas dveji metai. Prasidėjęs kaip rudeninė kamerinių spektaklių šventė, „Šermukšnis“ išaugo į prestižinį ne tik miesto, bet ir visos šalies renginį. Pirmieji festivaliai 1985–2001 m. buvo rengiami Klaipėdos miesto teatruose. 2002-ųjų išskirtinis, jubiliejinis festivalis buvo įtrauktas į Klaipėdos miesto šventę, pavadintas gatvės teatrų festivaliu ►

21

TEATRAS

„Bestiariumas“ („Mr. Pejo’s Wandering Dolls“, Rusija).

◄ ir persikėlė į netradicines miesto

erdves. 2011 m. ir 2013 m. šis festivalis vyko aikštėje prie burlaivio „Meridianas“, 2015 m. – Klaipėdos piliavietėje, o nuo 2017 m. – Teatro aikštėje. Tiesa, šiemet festivalio svečiai pasigedo įvairesnių unikalaus senamiesčio erdvių (skverų, gatvelių, aikščių ir kt.) panaudojimo, nes renginio metu rodomi ne tik spektakliai, vyksta įvairios akcijos, karnavalinės eitynės, spontaniškos improvizacijos „čia ir dabar“ ar tiesiog spalvingas teatrinis veiksmas.

„Nublokštieji“ („La Industrial Teatrera“, Ispanija).

22

Širdžiai ir protui Šiemet jubiliejinėje „Šermukšnio“ programoje dalyvavo trupės iš Lenkijos, Ispanijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Rusijos ir Lietuvos.

Svarstant apie gatvės teatrą kaip kultūros reiškinį, visada iškyla dilema, ar jis yra pramoga, ar turi ir minties krūvį. Dažniausiai geriausi gatvės teatro pasirodymai išlaiko tam tikrą balansą tarp šių dviejų diskursų.

Pavyzdžiui, „La Industrial Teatrera“ (rež.

J.Purti, M.Olias) aktorių duetas iš Ispanijos

Jaume Navarro ir Cristina Sole parodė spektaklį klounų kalba „Nublokštieji“, kuriame forma ir turinys puikiai derėjo tarpusavyje. Šmaikščiuose aktorių improvizacijų, subtilaus humoro bei interaktyvaus bendravimo su publika epizoduose nepaskendo pati mintis ir žiūrovai perskaitė kūrėjų jiems siunčiamą žinutę. Sudužus vieno gyvenimo etapo laivui, vyras ir moteris siekia pradėti savo gyvenimo kelionę iš naujo. Žvejoja ne tik butelius su žinutėmis, bet ir gražias gyvenimo akimirkas, sutiktus žmones, situacijas, kol gyvenimo vėtros

TEATRAS

„Virtuvės princas“ (B.Graaflandas, Nyderlandai).

vėl juos nubloškia kažkur tolyn. „Gaudyti palankų vėją“ yra neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Gerokai pavargę ir gyvenimo audrų nugairinti du pakeleiviai ieško laimės, šventės ir džiaugsmo kasdienybės rutinoje ir kartais ją suradę pasidalija su kitais. Pabaigoje žiūrovams pasiųsti oro bučiniai, pražydę gėlių-plaštakių pavidalais, vainikavo pasirodymą, o publika svečiams iš Ispanijos negailėjo aplodismentų.

Originaliu kūrybos braižu išsiskyrė ir Prancūzijos teatro trupė „Compagnie Bilbobasso“ (rež. H.Perrin, D.Dartus), pa-

rodę iš tiesų įspūdingą Argentinos tango – muzikos bei ugnies šou „Polar“. Ugnis šiame spektaklyje tampa ne fonu ar gražia dekoracija, bet realiai žiūrovų protą ir jausmus audrinančiu personažu. Dažnai ugnis teatre naudojama kaip priedanga, brangiai kainuojantis momentinis, tačiau nebūtinas efektas. Tačiau „Polar“ ji tampa pagrindine minties raiškos platforma, be kurios nebūtų šio spektaklio. Scenoje sukuriama meninė formulė tango–meilė–aistra–ugnis, kurioje visi komponentai nuostabiai dera tarpu-

savyje, o ugnies efektas turi prasminį protagonisto krūvį. Nuo pat spektaklio pradžios iki pabaigos atmosfera kaista, kibirkščiuoja ir skęsta ugnies fejerijoje: sprogstantis pianinas, liepsnojančios dailių moterų skrybėlės, degančios didžiulės vėduoklės ar banknotų lietus ir pan.

O kada aistros pagauti vyras ir moteris, eidami degančiu koridoriumi-labirintu, šoka savo meilės šokį, estetinio vaizdo ir minties raiška pasiekia aukštą kulminacinį tašką. Emociškai stipru, vizualu, tikra ir nieko nereikalingo. ►

23

TEATRAS

„Polar“ („Compagnie Bilbobasso“, Prancūzija).

Su atsidavimu ir azartu ◄ Kitos prancūzų trupės „Les Com-

mandos Percu“ „Ugnies koncertas“ (rež.

R.Gabriel) gražiai pratęsė kraštiečių ugningos dvasios spektaklio intrigą. Šiame pasirodyme pagrindinis veikėjas buvo ritmas, kurį kiekvienas jaučia labai individuliai ir intuityviai. Fantastines būtybes iš ateities primenantys muzikantai energingais būgnų ritmais ir garsais, atrodo, kažką išsprogdino iš vidaus ir sukūrė nuostabią garsų ir ugnies

„Ugnies koncertas“ („Les Commandos Percu“, Prancūzija).

viražų misteriją danguje, vakarėjančios Teatro aikštės atmosferą įelektrindami iki aukščiausio registro ir nepalikdami nė vieno žiūrovo abejingo. Tai tikrai buvo įstabu ir nepakartojama, bet kiek arčiau koncerto nei teatro.

Klaipėdos piliavietėje parodytas italų „Ondadurto Teatro“ spektaklis „Felliniana“ (rež. M.Paciotti) ) dedikuotas pasaulinio garso italų kino režisieriaus Federico Fellini atminimui, nes 2020 m. bus minimos 100-osios jo gimimo metinės. Sukurti „Fellinianą“ įkvėpė žymiausi F.Fellini filmai. Idėja graži

ir prasminga, tačiau didingas spektaklis paskendo formos ieškojimuose. Įspūdingo dydžio kelių aukštų dekoracijų konstrukcijos, aktorių akrobatiniai triukai, šviesos efektai, didžiulė aikštės mašinerija, įspūdingi vaizdo siužetai, filmų epizodai, senovinis motociklas, realios vandens vonios ir kaskados bei kiti efektai darė didelį įspūdį akims, tačiau kažkur prapuolė F.Fellini filmų dramatizmas. Todėl šį kartą išorinė kiekybė kiek nustelbė vidinę kokybę. Daugeliui pritrūko ir konteksto, nes reikia būti dideliam F.Fellini žinovui, kad per trumpą pasirodymo laiką aprėptum visas menines užuominas bei paslėptus spektaklio kodus. Tačiau maloniai nustebino italų intencija teatro kalba pagerbti savo tautos kino legendą – plačiai, ryškiai, negailint nei jėgų, nei lėšų.

Bendraudamas su praeiviais, jis išsisukdavo iš kebliausių situacijų ir priversdavo nusišypsoti net rimčiausius žmones.

„Žaliasis žmogus“ (A.Schvarzsteinas, Ispanija).

24

Lenkų gatvės vaidinimas „Nebyliame kine“ (rež. B.Ostapczuk) taip pat įkvėptas kino legendų – Charlie’o Chaplino, Busterio Keatono ir Georgeso Melies.

Nespalvotoje į dvi vaidybos aikšteles padalytoje erdvėje veikiantys šeši juodai ir baltai apsirengę personažai dirbo su dideliu atsidavimu ir azartu. Epizodai preciziškai surepetuoti, išlaikytas vientisas

TEATRAS

„Komediantai“ (teatras „Mimo“, Lenkija).

stilius ir sunkaus triūso įdėta tikrai daug.

Tačiau pritrūko laisvumo pojūčio, žaismės, pernelyg matyti aktorių pastangos – tarsi tie „balti siūlai“, kai norisi viską padaryti tobulai tiksliai. Galbūt šis spektaklis labiau pritaikytas scenai, o ne gatvei, nes aktorius trikdė ir žiūrovų šurmulys, ir krapnojantis lietus, ir kiti veiksniai.

Gerokai senstelėjusia maniera sukurtas to paties lenkų teatro „Mimo“ spektaklis „Komediantai“ sudurstytas kaip senas audeklas iš margų mokyklinių etiudų lopų. Nors buvo keli gražūs ir jautrūs epizodai, tačiau visuma dvelkė seniai prigesusios pirmosios meilės prisiminimais.

Daugiau – ne visada geriau Kitas kraštutinumas – pernelyg didelis siekis būti moderniam ir originaliam. „Virtuvės princas“ Bramas Graaflandas (Nyderlandai) savo paties sukonstruotu virtuviniu vargonų-būgnų kombainu valandą ►

„Kauksmai ir kaukai“ (Šarka-Mockūnas-Milašius-Naujokaitis, Lietuva).

25

TEATRAS

(saksofonas), Juozu Milašiumi (gitara) ir Daliumi Naujokaičiu (perkusija). Kaukais pavirtę atlikėjai baltai išdažytais veidais ir pajuodintomis akimis kauksmais ir kitais šiurpą keliančiais muzikiniais garsais valandą drebino Teatro aikštę. Daugelis žiūrovų, neatlaikę triukšmingo pasirodymo, pasišalino, tačiau likusieji buvo vienaip ar kitaip pamaloninti ir savotiškai pakrikštyti bei apvalyti galinga profesionalaus džiazinio improvizavimo ir teatrinio šamano atliekamos apeigos energetika. Juk, anot Beno, terminas „kaukas“ kilęs iš žodžio „kaukti“, o iš „kauko“ – „kaukė“, kuri labai arti teatro ar / ir ritualinės apeigos.

Tarsi jungianti grandis „Nebyliame kine“ (teatras „Mimo“, Lenkija).

„Spalvoti akmenukai“ (pantomimos teatras „A“, Lietuva). ◄ itin energingai žongliravo įvairiais mais-

to produktais. Laistė pieną, kiaušinius, bėrė miltus ant savo veido ir kūno (kliuvo ir publikai), tačiau šiame pasirodyme neįžvelgiau nei pramogos, nei estetikos, nei humoro, nei juolab meno. Tai buvo greičiau vieša fiziologinė aktoriaus savirefleksija, po kurios (bent jau man) norėjosi nusiplauti rankas.

Rafinuotu estetiniu skoniu ir subtilumu išsiskyrė „Šv. Genezijaus trupės“ (Lietuva) muzikinis spektaklis „Kelionė per Europą į Klaipėdą“, kurį režisavo Adrianas Schvarzsteinas (Ispanija). Klajojantys artistai pristato įvairių šalių kultūrą per barokinę

26

muziką, elegantišką šokį, dainą bei aktorių kuriamus komiškus dialogus ir situacijas, saviironiją ar interaktyvų bendravimą su publika. Tačiau spektaklis užtruko, atsirado monotonijos, pasikartojimų, norėjosi griežtesnės meninių priemonių atrankos.

Todėl ne visada daugiau yra geriau (veikiau atvirkščiai), nepaisant to, kad spektaklyje vaizduojamas barokinis menas yra labai turtingas ornamentų ir puošnaus dekoro.

Teatralizuotą muzikinį performansą „Kauksmai ir kaukai“ klaipėdietis aktorius ir režisierius Benas Šarka atliko kartu su Lietuvos džiazo korifėjais Liudu Mockūnu

Tris dienas trukusią gatvės teatrų fiestą uostamiestyje vainikavo ne pirmą kartą „Šermukšnio“ festivalyje dalyvaujančio teatro „Mr. Pejo’s Wandering Dolls“ / „Klajojančios pono Pežo lėlės“ (Rusijos Federacija) spektaklis „Bestiariumas“, sukurtas teatro teatre principu. Todėl pradžioje negali suprasti, kada prasidėjo vaidinimas, nes ryškiai oranžiniais darbiniais kombinezonais vilkintys scenos darbininkai ilgai tvarko vaidybos aikštelę ir taiso po lietaus atsiradusius techninius apšvietimo ir garso nesklandumus.

Viskas atrodo labai tikra. Vėliau, supratęs žaidimo taisykles, lengvai įsitrauki į interaktyvų sceninį vyksmą. Kiekvienas laimės rato pasukimas įtraukia aktorius ir žiūrovus į fantastišką nuotykį ir eksperimentą. Iš žiūrovų pakviesti mergina, vaikinas, vaikas už stebuklingos širmos, panaudojus kostiumus, perukus, rekvizitą, persimaino ir tampa bet kuo kitu, tik ne savimi. Pagrindiniu veikėju tampa ne aktorius, o žiūrovas, kuris pasirodo vis kitame, dažniausiai egzotiškų šalių kultūrines tradicijas reprezentuojančio personažo kailyje. Suskamba teatro galia ir magija, kai scenoje gali virsti bet kuo – ir labai didingu, ir labai menku. Spektaklis spalvingas, naudojama daug ryškių efektų, tačiau vėl gerokai ištęstas. Todėl labai svarbu dalyviams jausti laiką ir saiką, ypač festivalių metu, kai per dieną žiūrovams tenka pamatyti ne vieną, o kelis spektaklius.

Jei reikėtų įvardyti šio festivalio alter ego – be jokios abejonės ir konkurencijos tai būtų „Žaliasis žmogus“, aktorius ir režisierius A.Schvarzsteinas, kuris tarsi jungianti grandis atstovavo ne kuriai nors šaliai ar

TEATRAS

meniniam stiliui, o tiesiog skleidė grynojo improvizacinio gatvės teatro idėją. „Žaliasis žmogus“ pasirodydavo netikėčiausiose vietose ir smagiai išdykavo, provokavo, džiugino praeivius. Jo pasirodyme išryškėjo beveik visi šiuolaikinio gatvės teatro bruožai: spontaniškumas, improvizacija, rizika, išradingumas, laisvumas, žaidybiškumas.

Bendraudamas su praeiviais, jis išsisukdavo

iš kebliausių situacijų ir priversdavo nusišypsoti net rimčiausius žmones. Aktorius prisipažino, kad jam trukdė tik vienintelis dalykas – tiesiogiai transliuojamas vaizdas ekrane. Nes, užuot bendravę su „Žaliuoju žmogumi“ gyvai, žiūrovai iš saugaus atstumo stebėjo vyksmą ekrane, todėl neleido aktoriui atskleisti visų savo kaip improvizatoriaus gebėjimų.

Šioje vietoje su palengvėjimu dedu tašką, nes XXI a., kai karaliauja technologijos, gatvės teatras sugebėjo išsaugoti gyvą žmogaus bendravimo su žmogumi ryšį, kurį pajutę jauni žmonės nustemba, kad gali būti nepaprastai įdomu „čia ir dabar“, realiu laiku ir realioje erdvėje, o ne tik įbedus akis į virtualų pasaulį ekrane.

„Kelionė per Europą į Klaipėdą“ („Šv. Genezijaus trupė“, Lietuva).

Vytauto Petriko, Gedimino Pilaičio, Adomo Trakumo ir festivalio organizatorių nuotr.

27

PROJEKTAS

„Faktas-Forma“.

Pirmasis formos meno festivalis Klaipėdoje Į spalvingą uostamiesčio vasaros renginių paletę rugpjūčio pradžioje įsiliejo naujas tarptautinis formos meno festivalis „Faktas-Forma“. Paroda „Sekcija“ prasidėjęs Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose, po savaitės jis nukeliavo į piliavietę. Ten Pilies muziejaus erdvėse įsikūrė Lietuvos menininkų darbų paroda „Faktas-Forma“ ir svečių iš Lenkijos – Gdansko dailės akademijos Skulptūros katedros dėstytojų bei jų asistentų meno kūrinių ekspozicija, buvo surengtas forumas „Atminties kultūra“. Šio didžiulio Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus projekto kuratorė Neringa Poškutė-Jukumienė, skyriui vadovaujanti treti metai, tvirtino, kad tai – tik ambicingo užmojo pradžia.

Rita BOČIULYTĖ

Pasėjo sėklą – Kaip kilo tarptautinio meno festivalio „Faktas-Forma“ idėja? Kokių tikslų turėjote? Ar pavyko juos įgyvendinti?

– Respublikinės mažosios plastikos parodos Klaipėdoje rengiamos nuo 2005 m. Jų tikslas – pristatyti mažosios skulptūrinės formos, mažosios metalo plastikos 28

tendencijas nuo klasikos iki eksperimentų, sujungti įvairių kartų menininkus bendroje erdvėje. Per 14 metų gyvuojant šiai tradicijai pribrendo idėja plėsti projekto koncepciją ir neapsiriboti tik viena respublikine paroda kaip projekto išraiška.

Vis dėlto tai yra vienkartinis reiškinys, o parodų katalogai nusėda sandėlio dėžėse.

Ambicija pasiūlyti menininkams kūrinius patikėti kuratoriams, kurie, juos organiškai integravę į muziejaus ekspoziciją, visus kartu kviestų patirti laiko distancijos ribų išnykimą, istorinio fakto įprasminimą, kilo dar ir dėl to, kad pastaruoju metu tapo ypač aktualu permąstyti paminklų, atmi-

nimo lentų klausimą ir jų (ne)galimybių perspektyvas. FAKTAS ir FORMA iš karto tapo raktiniais žodžiais formos meno festivalio pavadinimui. FAKTAS – informacija apie realų pasaulį, kas vyko iš tiesų, kas yra tiesa, o FORMA – pavidalas, kuris mūsų atveju jau taptų neribojantis. Dažnai respublikinėse mažosios plastikos parodose „mažoji“ forma būdavo kompromituojama pačių menininkų ribų bandymų poligonu, tad siekis nebevaržyti formos mastelio tapo aktualus, kad paskatintume erdvę patirti naujus iššūkius, o smalsią auditoriją supažindintume su gana klaidžiais meno terminais. Taip šalia klasikinės skulptūros

PROJEKTAS

LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkė, menininkė N.Poškutė-Jukumienė įsitikinusi, kad Klaipėda – vienas iš miestų, galintis labai stipriai ir svariai byloti apie formos meną.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

sampratos atsirado objekto, instaliacijos ne tik terminų bet ir formos reikšmių poreikis. Prisitraukti tarptautinę kūrėjų bendruomenę tapo tikslinga keičiantis įvaizdžiais, mezgant tarptautinius kultūrinius mainus. Tai šiandien gana lokalioje mūsų buityje turi būti gyvybiškai svarbu ir įdomu.

Klaipėda – vienas iš miestų, galintis labai stipriai ir svariai byloti apie formos meną, nes Smiltynės granito skulptūrų simpozumai pasėjo sėklą, kuri užaugino Klaipėdos skulptūrų parką, unikalią vietą ne tik Lietuvos, bet ir Europos kontekste. Tikslo Klaipėdą paversti savotiška formos meno

meka ne tik šalies, bet ir pasaulio kontekste įgyvendinimas – ne vienerių metų darbas, bet esu įsitikinusi, kad šiemet padėjome tvirtą pagrindą jam pasiekti.

„Sekcija“ – įvadas – Kodėl būtent „Sekcija“ tapo įvadine festivalio paroda? Kokie jos ypatumai, įdomiausi autoriai ir kūriniai?

– Parodoje „Sekcija“ dalyvauja LDS skyrių skulptorių (ir ne tik jų) sekcijų nariai su

skulptūrinės formos, objekto, instaliacijos meno kūriniais. Žodis „sekcija“ (lot. sectio – pjūvis, dalijimas) – tai ne tik įstaigos ar organizacijos poskyris ar padalinys, tam tikra žmonių grupė, bet ir baldas, kuriame dar nesenoje praeityje būdavo įprasta tarsi parodai išeksponuoti visą savo gyvenimą ar tai, ką turime geriausio.

Dabar gyvename laisvės laiku, ir atminties kultūra bei jos įprasminimas meno kūriniais – gyvybingi kaip niekada anksčiau, tad parodos koncepcija apeliuoja į ekspozicinio lauko vizualinį sprendimą, žiūrovams pateikiant faktinį rezultatą, formos faktinį egzistavimą. ► 29

PROJEKTAS

◄ Ir iš tikrųjų parodos formatas įgalino net ne į erdvinius menus orientuotus kūrėjus pateikti savo formos meno interpretacijas: eksponuojama grafikės Tomos Šlimaitės instaliacija „Žaislų metamorfozė“, tapytojos Tatjanos Simanaitienės objektas „Paslėpti lobiai“. Maloniai nustebino ir vyresnės kartos meistrų, kurie dar aktyviai kuria, darbai: Daniaus Drulio instaliacija „Šachmatai. Nugalėtojai ir lūzeriai“, Sauliaus Bertulio objektas „Neužmirštamas laikas“, Algirdo Boso „Beakis portretas“ ir „Incognito“. Įdomūs šių metų meno mugėje „ArtVilnius“ kritikų pastebėto Aurimo Anuso idėjiškai vieningi kūriniai „Komplektas Nugalėtojui“, „Mada pagal Idiot Idyot / (Aš, tėtė ir mama)“ ir „Didysis generolo šaukštas“. Formos performavimo idėją gerai atspindi Algirdo Kuzmos darbas „Autonomiškas skulptūros fragmentas“, Sauliaus Milašiaus „Šėpa“, Mindaugo Šnipo skulptūriniai objektai „Kiaušinis“ ir „Įnagis II“, Eglės Maskaliūnaitės objektai iš serijos „Kampuotas“ ir kt.

Taigi „Sekcija“ tapo iššūkiu patiems šios parodos kuratoriams S.Bertuliui ir D.Druliui, kurie, manau, jį įveikė, gana neblogai padirbėjo.

Paroda „Sekcija“ KKKC Parodų rūmuose. Įeinant į parodinę salę.

Lenkų kūrybiškumas Parodą pristatė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė N.Poškutė-Jukumienė.

– Kaip vertinate parodą, į festivalį Klaipėdoje atkeliavusią iš Gdansko? Lenkai nenuvylė?

– Gdansko dailės akademija buvo įkurta 1945 m. Beveik nuo pat pradžių ji sukūrė charakteringą meninės raiškos kalbą, gerai atpažįstamą Lenkijoje. Šia paroda siekiame pristatyti Pomeranijos meno tendencijas, plačiajai visuomenei parodydami net 16-os lenkų menininkų, kurių viena iš raiškos priemonių yra metalas, kūrybiškumą. Lenkų menininkai tikrai nenuvylė, nes Gdansko dailininkų kūriniai pasižymi tvirtais klasikinio meno pagrindais ir šiuolaikiniu požiūriu – autoriai atviri eksperimentams ir netikėtiems sprendimams.

Gdansko akademijos Skulptūros fakultetas savo veiklomis neabejotinai propaguoja šią mąstymo strategiją. Gdansko dailės akademijos metalo liejimo skulptūros tradicija siekia beveik 40 metų, nuo to laiko, kai buvo įkurti medalio ir mažųjų skulptūrų kursai. ► 30

Ekspozicijos fragmentas.

Nerijaus Jankausko nuotr.

PROJEKTAS

A.Bosas. Incognito. 2019. Raudonmedis, metalas.

M.Šnipas. Kiaušinis. 1997. Medis. Fragmentas.

K.Dovydaitis. Lakštingalos. 2014. Bronza, metalas, granitas.

S.Bertulis. Neužmirštamas laikas. 2019.

Marmuras, geležis, žalvaris.

A.Anusas. Mada pagal Idiot Idyot (Aš, tėtė ir mama).

2019. Juodasis laivų ąžuolas, nerūdijantis plienas.

J.Gelčys. Dano šuo. 2019. Koliažas, metalas.

J.Gelčys. Mieloji. 2019. Koliažas, įvairios medžiagos.

D.Gineitė. Žinių radijas. 2019. Poglazūriniai dažai, molis.

31

PROJEKTAS

◄ Tačiau Gdansko skulptoriai neapsiriboja mažais masteliais. Šiuo metu metalo liejimas, metalo virinimo technika atliktos skulptūros ir meno instaliacijos yra reikšmingi Gdansko akademijos kūrybinio gyvenimo elementai.

T.Šlimaitė. Žaislų metamorfozė. 2012–2015. Plastikas, guma, emaliniai dažai, fanera, videoinstaliacija.

– O kaip festivalio parodų kontekste atrodo klaipėdiečių dailininkų darbai?

– Klaipėdiečių dailininkų darbai stiprūs savo koncepcija ir atlikimo technika, tik šiek tiek liūdina retos jų gretos bei pastebėtas vangumas, atsiliepiant į kvietimus dalyvauti festivalio parodose. Norėtųsi, kad kitą kartą gerosios patirties atgarsis, sklindantis iš Vilniaus ir Kauno menininkų, dalyvavusių projekte „Faktas-Forma“, pasiektų suabejojusius mūsų miesto menininkus ir festivalyje dalyvautų tendencingai daugiau klaipėdiečių kūrėjų. Net nežinau, ar tai spaudai, bet per savo jau įsibėgėjusius trečius vadovavimo LDS Klaipėdos skyriui metus pastebiu, kad tik vienas kitas Klaipėdos skyriaus Skulptorių sekcijos narys kuria ne tik komercijai ar užsakovo įnorių patenkinimui, bet ir visuomenės, auditorijos edukacijai, meno lauko profesionaliai aktualizacijai. Visi kiti, o tai yra kone 90 proc. profesionalių skulptorių, dievagojasi, kad stinga laiko, spaudžia užsakymų terminai ir nepaleidžia darbų karuselė, lyg patys nebūtų to parado dalyviai.

Bendrystė su istorija

D.Drulys. Šachmatai. Nugalėtojai ir lūzeriai. 2019. Medis, dažai.

32

Nerijaus Jankausko nuotr.

– Kodėl kita Lietuvos menininkus subūrusi festivalio paroda „Faktas-Forma“ įkurdinta muziejuje? Kaip meno kūrinius sekėsi integruoti į muziejaus ekspoziciją?

– Menininkus įtraukti į istorinių vertybių lobyną, kad savo instaliacijomis bei skulptūriniais objektais papildytų ekspozicijas, buvo vienas iš projekto tikslų. Siekdamas istorinių faktų interpretacijų galimybes išvysti meno kūriniuose, meno kūrinių formose, o ir, kaip minėjau, visiems kartu patirti laiko distancijos ribų išnykimą, istorinio fakto įprasminimą, LDS Klaipėdos skyrius šiam projektui susitelkė bendrystei su istorija. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, atsinaujinęs ir atvėręs naujas Klaipėdos pilies erdves, tapo patrauklus šiuolaikinio meno atstovams, jų minčių ir idėjų srautų vizualiniams įprasminimams. ►

PROJEKTAS

Vernisažo akimirka.

Paroda „Faktas-Forma“ Pilies muziejaus Karlo poternoje.

S.Milašius. Žirgelis.

K.Dovydaitis. Kristijonas Donelaitis – Metų laikai. Fragmentas.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

33

PROJEKTAS

K.Musteikis. Siela.

K.Dovydaitis. Simbolis.

A.Jasiukevičiūtė. Karmazinų kraštovaizdis. Fragmentai.

34

D.Kučas. Lietuvininko sodyba.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

PROJEKTAS

◄ Deja, tenka pripažinti, kad vienas iš prioritetų mūsų strateginiame kultūros plane – tarpinstitucinis bendradarbiavimas – nebuvo lengvas „reikalas“. „Reikalas“ sakau dėl to, kad mes buvome to „reikėjimo“ koncepcijos formuotojai ir to „reikalo“ kurstytojai. Tačiau iš pirmo žvilgsnio iniciatyvumas sutiktas palankiai vėliau įgavo kitus nuotaikų pavidalus. Lyg perfrazuotoje patarlėje ar priežodyje „skendimas – pačių skęstančiųjų reikalas“. Bet nesklandumai, įvairūs požiūrių skirtumai tik augina, verčia tobulėti. O šiuolaikinis meno ir muziejaus pasaulis, manau, privalo būti artimas santykiais, ryšiais ir vienas kito verčių papildymais. Tuo labiau kad ir mes patys esame gerokai sąmoningesni, dažniau kuriame, saugome, puoselėjame, o ne griauname. Tik kaip tai garsiai pasakyti? Štai čia pabandėme, pamatėme.

– Vis dėlto kodėl iš tradicinių parodinių erdvių – KKKC Parodų rūmų – festivalis persikėlė į Pilies muziejaus valdas?

– Šiuo metu erdviniai menai patiria iššūkius, kuriems apmąstyti būtini meniniai, analitiniai tyrimai, diskusijos, forumai, ir šis projektas ambicingai ėmėsi šios problematikos, siekdamas įtraukti kuo daugiau skirtingų visuomenės sluoksnių gyventojų, spręsdamas įvairias su istorinės atminties sritimi ir menininkų saviraiška susijusias problemas.

Netikėtų erdvių pasitelkimas meniniams ir kūrybiniams tikslams, fakto per formą aiškinimas ir įprasminimas naujais būdais, vizualinės formos ir fakto sintezė leido pasiekti profesionalaus meno vartojimo kokybę ir platesnį prieinamumą bei, tikiuosi, turėjo įtakos muziejaus lankytojų skaičiaus padidėjimui, nes, kaip teko pastebėti, Šiaurinės kurtinos erdvėse labai trūksta patrauklių ekspozicijų bei informacijos anglų kalba. Savaitė nuolatinio darbo tose erdvėse parodė, kad atverti dar nereiškia kažką rodyti. Pastebėjome, kad turistai iš užsienio vaikšto tose erdvėse pasimetę tarytum nelaukti svečiai. Manau, meno kalba yra universali ir ji padės geriau suvokti mūsų istorinės tapatybės mentalitetą (geriau suprasti, kas čia vyksta, taip pat padės ir kūrinių etiketės anglų kalba). Tam tikru požiūriu pridėtinės vertės suteikimas muziejui, o mums naujos erdvės įprasminimas kūryba tapo festivalio dalyvių provokacine ašimi, dėl kurios, manau, pasiektas sėkmingas rezultatas. ►

Gdansko dailės akademijos Skulptūros katedros dėstytojų ir jų asistentų metalo meno paroda Klaipėdos pilies muziejaus Šiaurinėje kurtinoje. Parodą pristatė LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkė N.Poškutė-Jukumienė ir parodos kuratorius M.Elsneris. Pirmame plane – D.Sitekas. Nebuvimas.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

35

PROJEKTAS

A.Majdzinska. Simboliai.

M.Elsneris. Metaforinis objektas.

J.Szczypka. Raiteliai I.

36

M.Kręcka-Rozenkranz. Meilė ir kiti demonai.

M.Burdekas. Objektas II.

A.Bulawka-Fankidejska. Kova II.

PROJEKTAS

◄ Pasiekti žiūrovus, juos edukuoti, plėsti muziejaus kaip institucijos sąvoką – nelengvas, bet įmanomas uždavinys ir Klaipėdoje. Labai tikiuosi, ne paskutinis.

Pralenkė lūkesčius

W.Sęczawa. Portretas.

M.Burdekas. Grūdas.

M.Elsneris. Ypatingas poreikis būti naudingam.

M.Wisniewska. Oras.

Vakarų Lietuvoje turėdami aukšto lygio mokyklą – Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetą, galime turėti augančią kūrėjų kartą, kuriai Klaipėda bus patraukli ne tik kaip miestas prie jūros, bet ir kaip ambicingų kūrybinių sumanymų įgyvendinimo vieta.

M.Targonski. 2000 m.

– Į festivalį įsiliejęs forumas „Atminties kultūra“, matyt, irgi neatsitiktinai vyko muziejuje? Ar forumas pateisino lūkesčius?

– Forumo tikslas buvo paskatinti visuomenę atkreipti dėmesį į atminties kultūros ženklus, vizualinę formos meno kultūrą miesto erdvėse, jų pasiūlą, formos / erdvės meno sampratą ir užmegzti diskusiją atminties kultūros tema. Tikimės, kad profesionalų apžvalgos ir nuomonės, institucinis dėmesys ir visuomenės edukacija lems aktyvesnę diskusiją, įsiklausymą į atminties ženklų temą, įvietinto meno, visuomenės ir meno bendruomenės bei miesto vizualinės kultūros pasiūlą.

Forumo rezultatai pralenkė lūkesčius, nes iki šiol sulaukiame pagiriančių pastabų, kad forumas, kurio turinys tą vakarą buvo gerokai platesnis, nei tikėtasi, sukėlė labai pozityvių vilčių Klaipėdoje turėti ne vienos krypties / pozicijos diskusiją. Mano asmenine nuomone, nuomonių skirtumai išjudina galimus mąstymo ir suvokimo posūkius, kurių kompromisiniai paieškų diskursai atveria profesinius mūsų skirtumus.

Visi dalyvavę pranešėjai (Klaipėdos miesto savivaldybės Architektūros poskyrio vyriausiasis specialistas Mindaugas Petrulis, architektas prof. Algis Vyšniūnas, rašytoja, kuratorė Paulina Pukytė, LDS Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkė, skulptorė Aušra Jasiukevičiūtė, VDA Kauno fakulteto Skulptūros katedros koordinatorius, skulptorius Lukas Šiupšinskas, istorijos mokslų daktarė, visuomenininkė Rasa Čepaitienė bei menotyrininkas Ernestas Parulskis) yra savojo lauko profesionalai, tad turėjo teisę teigti ir savo nuomonę pagrįsti kaip tik įmanoma svaresniais argumentais. Todėl provokacijos pagava buvo juntama ir tai laikyčiau pavykusia išraiška. Labai apmaudu, kad dėl laiko stokos, nes ribotas muziejaus darbo laikas, pritrūko laiko diskusijoms. Tai tik įrodo, kad kitą kartą forumą reikėtų plėsti ir bandyti apimti daugiau temų. Klaipėda perspektyvi tokiems aktualiems forumams / diskusijoms / konferencijoms. ► 37

PROJEKTAS

Didelis potencialas

Parodos iš Gdansko vernisažas.

M.Schmidt-Góra. Angelas.

T.Skórka. Bonsai medelis / Bonsai.

38

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

T.Skórka. Viščiukas 2.

◄ – Ar šis festivalis – pirmas ir paskutinis?

– Tikrai ne paskutinis! Manau, kad būtent Klaipėdoje turėtų vykti toks „skulptūros festivalis“, nes tai miestas, garsėjantis savo skulptūros kokybės, istorijos, tapatybės savitumu, multikultūrine potencija, taip pat skulptūros meno kūrinių gausa, modernistinės skulptūros parku bei įvairių su erdviniais menais susijusių vyksmų iniciatyvomis.

Klaipėdoje dar daug nepanaudotų, didelį ekspozicinį potencialą turinčių erdvių, kuriose kitą kartą galėtų vykti festivalio renginiai. Šiemet festivalis „Faktas-Forma“ nesulaukė Kultūros tarybos paramos, o Klaipėdos savivaldybės kultūros projektų ekspertai, nors ir „įjungė žalią šviesą“, vis dėlto išreiškė abejonių projekto sėkme. Tikiuosi, renginio šiųmetis pasisekimas įrodė, kad Klaipėdai tikrai reikia tokio formos meno festivalio ir šią iniciatyvą verta kuo labiau skatinti.

– Dar kokių ambicijų turite?

– Klaipėda turi būti viena iš tų vietų, kurioje aktualiai ir drąsiai būtų kalbama apie formos meno dabartinę situaciją ir ateitį, įvairias jos aktualijas. Reflektuodami „iš šono“ rodome savo neįgalumą, o Vakarų Lietuvoje turėdami aukšto lygio mokyklą, turiu omenyje Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetą, galime turėti augančią kūrėjų kartą, kuriai Klaipėda bus patraukli ne tik kaip miestas prie jūros, bet ir kaip ambicingų kūrybinių sumanymų įgyvendinimo vieta.

Kalbėdami apie atvirumą ir jaunos energijos pritraukimą, turime žinoti, kad privalome pasiūlyti inovatyvius ir gilesnius turiniu vyksmus, kurie taptų nauju aukso amžiumi, produktyviai ir esmingai pripildančiu istoriją. Esu VDA Telšių fakulteto docentė, matau tuos smalsius jaunus žmones, kuriems, jaučiu, mes per mažai ir per tingiai atveriame duris.

Festivalio „Faktas-Forma“ parodą „Sekcija“ KKKC Parodų rūmuose galima apžiūrėti iki rugsėjo 1 d., abi parodas Pilies muziejuje – iki rugsėjo 7 d.

PROJEKTAS

Forumo „Atminties kultūra“ akimirkos. Forumo pranešėjai: rašytoja, XI Kauno bienalės kuratorė P.E.Pukytė, istorikė, visuomenininkė dr. R.Čepaitienė, LDS Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkė, skulptorė A.Jasiukevičiūtė, LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkė, menininkė N.Poškutė-Jukumienė, Klaipėdos miesto savivaldybės Architektūros ir miesto planavimo skyriaus Architektūros poskyrio vyriausiasis specialistas M.Petrulis, architektas prof. A.Vyšniūnas, VDA Kauno fakulteto Skulptūros katedros lektorius, skulptorius L.Šiupšinskas.

Menotyrininkas E.Parulskis.

Forumo auditorija. Centre – skulptorius A.Kuzma.

Forumą „Atminties kultūra“ pristatė LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkė N.Poškutė-Jukumienė.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

39

KINAS

Q.Tarantino devintasis: „Vieną kartą Holivude“ – pabaiga kaip kaprizingas pradžios dubleris

B.Pittas, L.DiCaprio, Q.Tarantino.

Pabandykite įtikinti prisiekusį „The Beatles“ gerbėją, kad muziką revoliucionizavusi ketveriukė ne visur buvo originali, o Paulas McCartney ir Johnas Lennonas sistemingai ir sąmoningai interpretuodavo kitų dainų kūrėjų įtakas savo originaliose albumų koncepcijose. Arba pamėginkite įrodyti „Manchester United“ klubo aistruoliui, jog neginčijamas adaptacijos meistras seras Alexas Fergusonas futbolo vystymuisi suteikė daug mažiau naudos nei šešėlinis cattenacio kardinolas Nereo Rocco ir skolinosi taktines idėjas iš Italijos. Abiem atvejais sulauksite ekstremaliai chaotiško arba argumentuotai organizuoto pasipriešinimo. Bet užuot leidę įsiplieksti laukiniam ginčui, diskusiją su oponentais pratęskite kino teatre. ► 40

KINAS

Aivaras DOČKUS

Posūkis – aštuntajame filme Kiekviename šiuolaikiniame filme pilna palikimų, kopijų ar net tiesioginių citatų kratinių, dėl kurių niekas neketina kaltinti plagiatais ir aferomis. Atvirkščiai – filmų autoriai atvirai flirtuoja žaidimu „atspėk nuorodą, atpažink žinutę“ ir kiekviename interviu demonstruoja begalinę meilę įkvėpėjams, dar ir primindami, kurią sceną iš kokio filmo paveldėjo. Pirmasis tokią akivaizdžią ir stilingai akiplėšišką sekimų bei kūrybiškų duoklių laboratoriją prieš 27 metus debiutiniu pilnametražiu filmu „Pasiutę šunys“ atidarė Quentinas Tarantino. Dabar įtakų maestro grįžo į ekranus su devintuoju savo filmu „Vieną kartą Holivude“.

Aštuntasis kultinio scenaristo ir režisieriaus darbas „Grėsmingasis aštuonetas“ buvo teatrališkiausias jo karjeroje ir groteskiškiausiai žaidžiantis su kino dramaturgijos, laiko ir erdvės sąvokomis, bėgantis į personažų karikatūriškumą ir grįžtantis su anarchiškai organiškais portretais. Beveik atsisakantis atvirų peizažų („išoriniams“ vaizdams skirtas tik pirmasis trečdalis) ir pasikliaujantis vienos filmavimo aikštelės dekoracijomis. Susitelkiantis į vidinius krustelėjimus ir begalę išradingų dialogų, kuriais galima mėgautis vien tik tekstinėje titrų išraiškoje. Brutaliai smaguriško Q.Tarantino virsmas subtiliai smagurišku.

Kraujo pirtys – antraplanėje siužeto kompozicijoje. Kaip prekinis ženklas, išlaikantis nesuskaičiuojamas sekėjų ir pasekėjų gretas.

Bet Q.Tarantino šiame filme jau pradėjo išsilaisvinimo nuo publikos lūkesčių procesą, užrakindamas veiksmą teatrališkame pauzių sąstingyje.

tiškai pavojingai ištrynė realaus gyvenimo linijas ir Los Andželas atsidūrė kažkokiame jokiais terminais nenusakomame lengvabūdiškos gravitacijos pasienyje.

Tačiau Q.Tarantino dabar dar subtiliau smaguriškas. Arba dar smaguriškiau subtilus. Ir dar grėsmingiau griaunantis ankstesniojo savęs mitą, nes pirmą kartą taip smarkiai atsirėmė į formą, drąsiai iš po scenarijų rašančiųjų rankų išspirdamas turinį. Neabejotinai žinoma, jog didysis įtakų maestro ir prieš tai įžūliai piktnaudžiaudavo, slysdamas maloniai kreiviausių ir keisčiausių formų reljefais, bet visada pikiravimo zonas prismaigstydavo prašmatnių turinio saugiklių, į kuriuos atsitrenkusi forma pakildavo į neišmatuojamai aukštą lygmenį.

Juostoje „Vieną kartą Holivude“ jis net nemano teisintis dėl formos dominavimo ir savo totalinio persimainymo, apie prekės ženklą primindamas tarsi stebėtojas iš šono arba vienas iš nedrąsių pradedančiųjų Q.Tarantino sekėjų. Dar niekada jis nebuvo taip rizikingai atitolęs nuo savęs.

Prisipažįstu, kad be išankstinio žinojimo, jo braižą būčiau atpažinęs tik atskiruose epizoduose. Net ne atpažinęs, o pradėjęs įtarti tarantiniškąjį sąmokslą. Apskaičiuotos dramaturgijos geometrija išsaugoma tik tam, kad būtų galima pažymėti tolimiausius nuklydimo nuo griežtos struktūros taškus. Neapsigaukite, Q.Tarantino savo kūrybinę laisvę kontroliuoja. Tiesiog toks sumanymas. ►

Pažeistos proporcijos Naujausiame savo kino kūrinyje Q.Tarantino teatrališkumą išlaikė specifinėms atkarpoms, pasirinkdamas radikaliai priešingą pasakojimo metodą – tviskantį spalvingumą, pretenzingai tiksliai perteikiantį Holivudo aukso amžiaus pabaigos tuštybę, kai svajonių fabriko ribos apokalip-

Aktoriai L.DiCaprio ir B.Pittas režisieriaus Q.Tarantino filme „Vieną kartą Holivude“ sukūrė pagrindinius vaidmenis.

41

KINAS

Klonų ataka ◄ „Vieną kartą Holivude“ taip pat sėkmingai galėtų pasirodyti trumpametražių novelių formatu, kuriame personažus sietų tik 1969-ieji, prieškrizinis kino industrijos švytėjimas ir Charleso Mansono sektos kruvinieji pėdsakai. Tarantiškiausi šioje eklektiškoje dėlionėje išlieka du pagrindiniai herojai – į „Oskarus“ taikantis, bet į vesterniškas mėsmales patenkantis aktorius Rickas Daltonas, sergantis savęs pervertinimo sindromu, ir jo ištikimas bičiulis – kaskadininkas Cliffas Boothas, kaskart vis kitaip nuobodžiaujantis, bet nesukantis galvos, kad visą karjerą tiesiog fiziškai „dubliuoja“ R.Daltoną.

Vyrukai taip susigiminiavę, kad primena vientisą dvigalvį slibiną. Šiais personažais Q.Tarantino tarsi šaiposi iš veidrodinių pamėgžiojimų efekto savo ir kitų kino kūrėjų karjeroje. Kitas galbūt absoliučiai netyčinis tokio susidvejinimo rezultatas – pradedi svarstyti, kad kai kurie šiuolaikiniai aktoriai niekuo dėti dėl savo prigimtinio vienaplaniškumo ar neišraiškingo vienaveidiškumo. Leonardo DiCaprio ir Bradas Pittas idealiai atitinka Q.Tarantino lūkesčius. Iš vienos pusės abu šiame filme sukūrė išskirtinius charakterius, o iš kitos – niekuo jie neypatingi ir iki kameros dugno įsišakniję mūsų vaizduotės suformuotose vidutiniškų veiksmo filmų žvaigždžių aprašuose.

Šalutiniai žaidimėliai Jei manote, jog Q.Tarantino kartais niekšiškai specialiai niekur neskuba, surakindamas savo filmų vyksmą įtemptoje nebūtyje prieš kertinius – pakaušiu nukaukšinčius konfliktų ir tarpinių atomazgų driokstelėjimus, pernelyg nesusigundykite „know how“ euforija, nes ją užtemdys suvokimas, kad šįkart tyla bus ne prieš kažką efektingo, o prieš kruopščiai suplanuotą naują tylą. „Vieną kartą Holivude“ – lygiausias įtakų virtuozo kūrinys, neskubantis ieškoti netikėtų kreivių arba ambicingo vientisumo.

Q.Tarantino leis personažams pasivaikščioti, tarpusavyje paplepėti, pasižvalgyti aplinkui, pasigėrėti savimi ir pasibjaurėti kitais dvikojais padarais, nusistebėti ir praeiti pro šalį, tapti miesto organizmo dalimi, o kai pasidarys klaikiai neprofesionaliai nuobodu 42

Kadrai iš filmo „Vieną kartą Holivude“ (2019, rež. Q.Tarantino).

– susimušti su Bruce Lee. Daug šalutinių linijų ir nė vienos pagrindinės. Nė vienos.

Realių asmenybių čia netrūks – Romanas Polanskis, Sharon Tate, Steve’as McQueenas, Ch.Mansonas ir kiti. Bet tikros istorijos taip susiraizgo su pramanytais veikėjais ir jų išgalvotais nuotykiais, kad patenki į slegiančiai žavingą „pusiau realybės“ karalystę, kuri kiekviename žingsnyje išsiskleidžia vaiduokliškų iliuzijų vėduoklėmis.

Jei kas nors parodytų man šį filmą kaip nuo siužeto stuburo atšlijusią ir montažo metu į ekraną netilpusią medžiagą, besąlygiškai patikėčiau.

Q.Tarantino pirmą kartą atitrūko ne tik nuo savęs, bet ir nuo tolimųjų savo įtakų, įprastai čiuptuvais apraizgančių praeities girgždesio dulkėmis nusėtus praėjusio amžiaus dešimtmečius ir egzotiškų šalių platininius kino archyvus. Dabar įtakos – perregimai artimos. „Vieną kartą Holivude“ persismelkia rafinuotu Paolo Sorrentino, Sofia Coppola ir Woody Alleno trijulės suokalbiu. Na, gerai, tebūnie, prieš sudėdami parašus ant galutinio scenarijaus, jie išgėrė, trūktelėjo žolės, pasiutusiai apkvaišusiame svaigulyje susapnavo lazerinę Q.Tarantino projekciją džedajaus poza ir nusprendė su juo pasikonsultuoti dėl kelių neesminių detalių. „Bulvarinio skaitalo“ ir „Nužudyti Bilą“ autoriaus alsavimą galima pajusti tik neesminėse detalėse. Pamatiniame

mechanizme įtaisyta visai kas kita. Tai, kas tikrai nesprogs. Kai tik pradeda tiksėti, sulauki akcinio režisieriaus pasiūlymo pasukti į dar vieną žavingą šalikelę. Tolyn nuo bet kokio apčiuopiamesnio turinio.

Konfliktai „Vieną kartą Holivude“ – miniatiūriniai, dramos – kartoninės, dialogai – daugybę kartų girdėti. Dominuoja savos ir svetimos klišės, kuriomis žongliruojama skersai ir išilgai. Personažai irgi kartais priartėja prie šabloninių dekoracijų. Laikmetis keičiasi, hipiai kone virsta zombiais, o filmavimo aikštelės – dvasiniais kalėjimais, tačiau herojai beveik nieko nepastebi – jie susirūpinę nesiliaujančiu viduje jau pūvančios prabangos spindėjimu. Q.Tarantino kartu ir žavisi holivudine imperija, ir stengiasi iš jos ištrūkti, prisipažindamas, jog šiame sudėtingame versle išlikti ant aukščiausio sėkmės pjedestalo yra nepakeliamai sunku.

Dirbtinio juoko grožis Komiškiausi filmo epizodai susiję su žinutėmis Holivudui. Jie pateikiami daugiasluoksniškai užšifruotais kodais. Pavyzdžiui, pagrindinė scena su B.Lee. Kuo logiškiausiai supranti, jog tuoj bus mėginama tave prajuokinti absurdiškomis kumštynėmis.

Kuo natūraliausiai įtari veiksmus ir frazes.

Aktoriai vaidina atmestinai. Regis, tuoj

KINAS

gerai pažinoję. Duok mums mūsų kasdienio kraujo, apversk žemiausios kategorijos filmus jų genialiais smaigaliais į viršų, ištaškyk įmantriais dialogais, priversk laukti amžinybę dėl kelių sekundžių katarsio. O jeigu – nebe? Įtakų maestro tyliai šypsosi mąstančio stebėtojo išraiška. Žvelgia į savo ankstesnius filmus kaip į vaiduoklių armiją kažkur anapus Holivudo kalvos. Smalsiai tyrinėja publiką, kažkur premjerinio seanso gilumoje slėpdamasis už gerbėjų lyg už dekoracijų.

Finalas be apokalipsės

prunkštelės ir režisierius paskelbs apie nevykusį dublį. Muštynės tik pusiau profesionalios.

Ne tai, kad filmas filme, kas irgi baisiausia klišė, bet iš standartinių filmų negrabiai sudurstyta tikrovė tikrovėje. Tiesą rasi tik viskuo suabejojęs. Visiškai viskuo. O labiausiai – šio filmo autoriumi. Kaip toks juvelyrinis pedantas Q.T. galėjo nufilmuoti tokią dirbtinę sceną? Vienintelė problema – nuspėjama scena su B.Lee spontaniškai prajuokina mažiausiai trims milžiniškoms minutėms. Banalu ir tik kokiu trečdaliu tarantiniška, bet juodai juokinga.

Juokinga dar ir dėl to, kad be kraujo – jo šlakelį režisierius šykščiai pralies finaliniuose akorduose. Juokinga, nes Q.Tarantino išduoda dialogų rašymo receptūrą. Nes ir jie devintajame jo filme – minimaliai tarantiniški. Tipiškai holivudiški, su aiškiai įskaitomais sudėties elementais, komponentais ir prieskoniais. Pasigaminkite patys, jei sugebėsite.

Komfortabilūs nepatogumai Net ir atitrūkęs nuo įprasto savęs eksperimentinių migracijų distancijomis Q.Tarantino nelieka svetimas nuosavai filmografijai. „Vieną kartą Holivude“ jis tarsi sumuoja kūrybą, meniškai suasmenindamas ją iki nuasmeninimo. Jis ne

tik įtakų, bet ir paradoksų meistras. Dar vienas tokios meistrystės įrodymas – išėjimas iš komforto zonos. Patogiausias, koks tik begali būti. Jokios įtampos ir kaustančių nuojautų. Jokio adrenalino

Dar niekada Q.Tarantino nebuvo taip rizikingai atitolęs nuo savęs. ir intensyvumo. Bet kadrų dinamika niekur nedingsta. Ekrane lyg ir nieko reikšmingo, bet kartu – ir labai daug mažagabaritinio vyksmo, kuris jo herojams yra pats tikriausias išbandymų maratonas, alinantis iki atminties praradimo ir verčiantis reinkarnuotis kitoje filmavimo aikštelėje ir kito veikėjo viduje. Jie zirzia kaip gaištančios musės, pačios įkalinusios save stikliniame gaubte, kuriame jaučiasi saugiai, bet yra pasmerktos nenutrūkstamai tolygiam deguonies mažėjimui. „Vieną kartą Holivude“ – kuo gryniausias pabaigų filmas. Ne apokalipsių, o pabaigų, su kurių atėjimu būtina susitaikyti dėl naujų pradžių. Baigiasi auksinė era.

Baigiasi talentų ištekliai. Baigiasi žavėjimasis alternatyvia realybe. Galbūt baigiasi tas Q.Tarantino, kurį manėme neklystamai

Q.Tarantino yra deklaratyviai paskelbęs, jog nustos sukiotis Holivude lygiai po dešimties pilnametražių filmų. Ką tai reiškia, spėlioti būtų naiviai ufonautiška. Nebūtinai po dešimtojo filmo, kuris gali būti dar vienu subtiliai šokiruojančiu lūžiu, jis taps muzikantu arba amerikietiškojo futbolo komandos treneriu (ir kodėl, po paraliais, būtinai amerikietiškojo?), galbūt stryktelės į nostalgiškai siūbuojantį serialo autoriaus krėslą, išvengdamas prodiuserių spaudimo ir suteikdamas sau daugiau palaimingo kūrybinio lėtumo. „Vieną kartą Holivude“ taikosi ne tik į praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigą, bet ir į šio amžiaus antrojo dešimtmečio galą. 1969. 2019. Sumautai simboliška. Tada atropojo auksinės eros kulminacija, o dabar internetinio rodymo platformos ketina nudobti kino teatrų industriją. Pavyks ar ne, ne taip ir svarbu, kinas po šių platformų invazijos jau niekada nebebus toks, kaip prieš jų atsiradimą.

Stebuklas, jog vaizdelių virpulyje gali išnykti tik salėje užgesus šviesoms, dabar tik žavingai melaginga pasaka. Ta pati, kuri savo ekstazine apgaule įtraukė Holivudo kino kūrėjus, pasiklydusius kamerų veidrodžiuose ir įtikėjusius, jog tirštas grimo sluoksnis jų sieloms įpučia nemirtingumą. Ta pati, kuri Ch.Mansoną ir jo sektantų šeimą dar prieš kompiuterinių žaidimų erą įtikino, kad juos supantis pasaulis tėra aktoriai, režisieriai ir siužetai.

Ta pati, su kuria grakščiai atsisveikina jos įtakų maestro, pasirinkęs teisingai keistą laiką keistis.

Bet kai kurios pabaigos labai gražios.

43

ERDVĖS

Paradoksas: žymaus XX a. rašytojo idėjas skleidžiantis festivalis klesti ir atsinaujina, kai jo paties kūryba, regis, Lietuvoje skaitoma vis mažiau ir čia seniai nebeleidžiama. Tokia mintis kirbėjo, pasibaigus 23-iajam tarptautiniam Thomo Manno festivaliui Nidoje, kuris liepos 13–20 dienomis pakvietė nidiškius ir poilsiautojus į beveik 30 muzikos, šiuolaikinio meno, kino ir žodžio programos renginių. Kur glūdi šios spalvingos ir intelektualios menų šventės, neturinčios analogų savo formatu Lietuvoje, gyvybingumo paslaptis? Ar ji iš tikrųjų susijusi su Nobelio premijos laureato, praleidusio Nidoje vos tris vasaras, gyvenimu, kūryba, asmenybe? O gal rengėjai jau semiasi įkvėpimo kitur?

Asta ANDRIKONYTĖ

Kuršių nerijos paveldas Th.Manno festivalio globėjas kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, prieš mėnesį tapęs ir Neringos miesto garbės piliečiu, visada sveikindamas šventės

dalyvius pabrėžia Th.Manno humanistinių idėjų aktualumą. Šiemet jis taip pat kvietė įsiskaityti į rašytojo žodžius kaip į mums visiems skirtą laišką, raginantį gerbti žmonių teises, vertinti tautų ir gyvenimo įvairovę.

Prezidento sveikinimo žodis tapo gera įžanga festivaliui, siūliusiam diskutuoti ir improvizuoti „Tėvynių Europos“ tema – ne politiniu, o individualaus pasirinkimo požiūriu, kuris istorinių kataklizmų laikais nebūna vienareikšmis.

Tradiciškai iškilmingas festivalio pradžios koncertas vyko Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje.

44

Me n

po Th. M

Štai žodžio programos svečias iš Kanados, lietuvių kilmės rašytojas Antanas Šileika tikino auditoriją, jog tėvynę gali atstoti ir vaizduotė. Jis pats teigė suradęs Europos tėvynę padedant bibliotekoms ir knygoms.

Tai tėvynė, apimanti daugybę pasaulių – Česlavo Milošo, Tado Ivanausko, nepriklausomos Lietuvos karininko Konstantino Žuko, kontržvalgybininko Jono Budrio. „Šios vaizduotės tėvynės yra turtingai aprašytos, jos laukia manęs. Aš einu į šias

e no versmė

ERDVĖS

. Manno idėjų skėčiu tėvynes rašydamas, gyvenu ten mintimis.

Mano romanai – šių prisiminimų tąsa“, – aiškino A.Šileika.

Th.Mannas taip pat turėjo kelias tėvynes: kilęs iš Vokietijos uostamiesčio Liubeko jis vėliau gyveno Miunchene, dėl nacių režimo pabėgo į JAV, o gyvenimo saulėlydį praleido Šveicarijoje. Rašytojo skirtingų gyvenimo etapų palikimą puoselėja 2017-aisiais Liubeke susikūręs kultūros įstaigų tinklas.

Beje, nė viena tų įstaigų (Budenbrokų namai Liubeke, Monacensia Hildebrandto namai Miunchene, Th.Manno archyvas Ciuriche, „Vila Aurora“ ir Th.Manno namas Los Andžele ir Berlyne) neaprėpia tokios plačios paletės rašytojui skirtų renginių kaip Th.Manno festivalis, randantis vis naujų sąlyčio taškų su, regis, neišsemiama jo asmenybe.

Nenuostabu: kaip pažymėjo Th.Manno kultūros centro vadovė dr. Lina Motuzienė, Th.Mannas – Kuršių nerijos paveldo dalis, o per šį žemės kampelį, kaip ir per rašytojo unikalios šeimos gyvenimą, ritosi viso šimtmečio katastrofos ir iššūkiai.

Trečdalį savo gyvavimo istorijos skyręs Th.Manno biografijos vingių, asmenybės bei kūrybos studijoms, Nidos festivalis vis dar atranda nevartytų jo kūrybos puslapių ir įdomių faktų apie rašytojo šeimą, išauginusią didelį būrį rašančių skirtingo temperamento, likimo, sugebėjimų amžininkų.

Antrąją festivalio dieną, liepos 14-ąją, Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčioje susirinkę svečiai tapo jaudinamos ceremonijos liudininkais: renginio globėjui, kadenciją baigusiam Lietuvos prezidentui V.Adamkui, čia įteiktos Neringos miesto garbės piliečio regalijos.

Didžiojo brolio šešėlyje Pavyzdžiui, niekada iki šiol festivalyje nesilankė Th.Manno brolio, taip pat iškilaus rašytojo Heinricho Manno, šeimos atstovas. ►

J.Mannas, rašytojo Th.Manno brolio Heinricho vaikaitis, bus paveldėjęs protėvių kūrybinį geną: festivalyje jis skaitė ištraukas iš prieš dešimtmetį išleisto savo autobiografinio romano apie vaikystę komunistinėje Čekoslovakijoje.

45

ERDVĖS

Kūrybinės veiklos 20-metį šiemet minintis operos solistas E.Montvidas spalvinga muzikine programa penkiomis kalbomis pelnė publikos ovacijas.

◄ Šiemetė šventės tema „Tėvynių Europa“ buvo gera proga pristatyti jo palikuonį – čekų režisierių ir rašytoją Jindrichą Manną, kuris savo tėvyne vadina ir Čekiją, kur užaugo, ir Vokietiją, kur gyvena nuo 1968-ųjų, ir visą jo vertinamą šių dienų Europą. Įdomu, kad Čekijoje užaugęs ir tik čekiškai ilgą laiką kalbėjęs Jindrichas gimtinėje net nebuvo siejamas su garsiąja Mannų šeima. Mat žymiųjų brolių palikuonys dėl seno šeimos kivirčo ryšių nepalaikė.

J.Manno motina, vienturtė Heinricho duktė Leonie, 1933-aisiais pabėgo iš Vokietijos su savo mama žyde į šios gimtąją Prahą. Tačiau nacių valdžia Jindricho senelę pasivijo: 1947-aisiais Maria Kanova mirė koncentracijos stovykloje. Tais pačiais metais Leonie susipažino su Jindricho tėvu – čekų rašytoju Ludviku Askenazy.

Svečias festivalyje skaitė ištraukas iš prieš dešimtmetį išleisto savo autobiografinio romano „Praha, poste restante“ („Praha, iki pareikalavimo“) apie vaikystę komunistinėje Čekoslovakijoje. Kaip pažymėjo festivalyje viešėjęs vokiečių leidyklos „Rowohlt“ redaktorius literatūrologas Uwe Naumannas, paskatinęs autorių parašyti šią knygą

Ilgametis Th.Manno festivalio bičiulis – choras „Aidija“ ir šįsyk skambėjo po Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios skliautais.

46

ERDVĖS

Festivalio originaliausiu pasirodymu žiūrovai neoficialiai pripažino austrų baritono, „Grammy“ laureato W.Holzmairo ir iš Nidos kilusios pianistės G.Bandzinaitės koncertą: jie meistriškai supynė austrų kompozitorių E.Kreneko ir F.Schuberto kūrybą.

vokiškai, Jindricho talentas savaip perkurti tikrovę liudija kūrybinį Mannų geną.

Svečių iš Vokietijos duetas netikėtai suintrigavo publiką ir H.Manno figūra bei kūryba, sovietmečiu vertinta mūsų platumose net labiau nei Th.Manno, bet vėliau dėl rašytojo kairuoliškų pažiūrų išstumta iš akiračio. Anot U.Naumanno, Heinricho populiarumas šiuo metu auga, tačiau jo kūriniai skleidžiami vis dar kur kas mažiau nei didžiojo brolio.

Redaktorius prisipažino Mannų dinastija susidomėjęs pirmiausia dėl Heinricho palikimo, mat norėjęs ištraukti jį iš garsiojo brolio šešėlio. Iš dalies dėl to jo akiratyje atsirado ir anūkas Jindrichas, nors pastarojo gyvenimas ir asmenybė, anot U.Naumanno, savaime verti dėmesio.

Prikelia naujam gyvenimui Th.Mannas iki šiol Vokietijoje – ant pjedestalo. Išskirtinėmis jo kūrinių leidybos teisėmis disponuojanti „Fischer“ leidykla skuba solidžiai išleisti jo raštus, kad pasibaigus

teisių galiojimui (tai įvyks jau 2025-aisiais) skaitytojams nereikėtų tenkintis prastos kokybės leidiniais.

O Lietuvoje būtent Th.Manno festivalis prikelia rašytojo kūrinius naujam gyvenimui, nes mūsų šalies leidėjų jie nedomina – tai esą per sunki skaitytojams lektūra, o ir jos leidyba vargu ar sulauktų paramos, nes praeityje Th.Manno kūrybos buvo nemažai išleista.

Festivalis antrus metus iš eilės kvietė į Kuršių nerijos istorijos muziejuje rengiamus rytinius Th.Manno kūrybos skaitymus, kuriuose skambėjo ir naujai išversti rašytojo ankstyvieji apsakymai, skaitomi vertėjo Antano Gailiaus. „Smagu grįžti prie vokiečių kalbos ir Th.Manno, nes pastaruoju metu verčiu tik Nyderlandų autorius. Th.Manną žinome iš didžiųjų jo romanų, nors visą laiką jis kūrė ir noveles, kai kurios ne mažiau reikšmingos už romanus. Jau ankstyvosios novelės, nuo kurių prasidėjo Th.Manno kūryba, pranašauja didelio rašytojo atėjimą“, – pasakojo A.Gailius.

Ankstyvųjų apsakymų vertimai atsirado tik dėl to, kad Vilniaus mažasis teatras

panoro sukurti pagal juos spektaklį. Pernai režisierės Gulnaz Balpeisovos pastatytame spektaklyje „Manno laimė“ panaudoti teatro užsakymu A.Gailiaus išverstų novelių fragmentai.

Pasak vertėjo, Th.Manno apsakymus derėtų perleisti pirmiausia. Vienintelis jų tomas pasirodė jau labai seniai, – kad jo kalba šiandien skamba keistokai, patyrė ir festivalio publika per rašytojo ir vertėjo Lauryno Katkaus skaitymus. Daugybė Th.Manno apsakymų dar nėra išversti nė karto.

Šimtmečio šeimos aistra Subūręs Th.Manno bičiulius į tradicinį rašytojo įkurtuvių Nidoje metinių (šiemet – 89-ųjų) paminėjimą, U.Naumannas jiems pateikė dar vieną staigmeną.

Daug kas yra matęs paplūdimio krėsle rašančio Th.Manno nuotraukas – baltomis kelnėmis, mėlynu švarku, su kapitono kepure, o apie ypatingą visos Mannų šeimos ryšį su jūra festivalio publika pirmą kartą išgirdo iš minėto svečio. ► 47

ERDVĖS

Festivalio pabaigos vakaras virto mažąja dainų švente: trys lietuvių dirigentai, buvę „čiurlioniukai“, studijuojantys Šveicarijoje (I.Jankauskaitė), Vokietijoje (M.

◄ Anot daugybę metų Mannų palikimą studijuojančio literatūrologo, jokia kita Vokietijos šeima tiek daug nerašė apie jūrą.

Savo pranešime „Manno šeima ir jūra“ U.Naumannas pacitavo 14 tekstų, parašytų 9-ių šios šeimos narių – nuo Th.Manno motinos Julios Mann iki jauniausios Mannų atžalos Elisabeth, pramintos „jūrų ledi“. Mat ši dukra visą savo gyvenimą paskyrė jūrų tyrinėjimams ir kovai už jų išsaugojimą, taip ištrūkdama iš rašytojų klano šešėlio, kuriame tyliai tūno ne vienas viešumo vengiantis Mannų palikuonis.

Paties Th.Manno sentimentai jūroms išliko per visą klajoklišką jo gyvenimą. „Jūra ir muzika visiems laikams mano širdyje sudarė idėjinę, jausminę sąjungą ir iš šios jausmų ir idėjų sąjungos kažkas išėjo. (…) Norėčiau manyti, kad jūra, jos ritmas, jo muzikinė transcendencija yra visad kažkokiu būdu juntama mano knygose“, – atviravo Th.Mannas 1926-aisiais pasakytoje kalboje „Liubekas kaip dvasinio gyvenimo forma“.

Baltų dėmių jau mažiau Iš Th.Manno gimtojo Liubeko į šių metų festivalį atkeliavo ypatinga paroda, parengta su menais nesusijusios mokslininkės Lore’s Drath. Nuolat pildanti Nidos menininkų kolonijos istoriją menų šventė šį kartą grąžino jos istorijai pamirštus seserų 48

menininkių Annos ir Helene’s Michelau vardus.

Dar prieš metus jie buvo užkloti užmaršties dulkėmis, nors anuomet dailininkės ir grafikės Annos bei fotografės Helene Michelau meną labai palankiai vertino Rytų Prūsijos spauda, apskritai iš aukšto žvelgusi į moterų kūrybą.

Kilusios iš paprastos ir gausios Rytprūsių ūkininkų šeimos Michelau šiandien stebina ne tik talentingais darbais, bet ir įsitvirtinimu to meto visuomenėje, nedraugiškoje moterims menininkėms. Tarkime, Karaliaučiaus meno akademija priimdavo tik vyrus, moterų darbai beveik visada parodų recenzijose būdavo pristatomi atskirai ir aptariami paskutiniai. O seserys Michelau atliko svarbų vaidmenį to meto meno gyvenime ne tik kaip parodų dalyvės: Anna vadovavo Rytų ir Vakarų Prūsijos menininkių sąjungai, jos sesuo Helena turėjo nuosavą fotografijos ateljė ir atvirukų spaustuvę.

Būtent šis aspektas paskatino tolimą seserų giminaitę L.Drath ieškoti menininkių pėdsakų senuose parodų kataloguose, laikraščiuose ir archyvuose. Parodos kuratorei pavyko surasti kitų palikuonių šeimose įspūdingų A.Michelau grafikos darbų, kelias akvareles, H.Michelau fotografijų su vaikų portretais, kraštovaizdžio nuotraukų ir atvirukų. Vienintelė akvarelė „Kurėnas Nidoje“ į parodą atkeliavo iš solidžios klaipėdiečio Aleksandro Popovo meno kolekcijos. Šio kolekcininko duktė Jelena pripažino, kad seserų Michelau darbai – šian-

dien didelė retenybė, jų surasti tiesiog neįmanoma. Beveik visi Annos aliejinės tapybos darbai prapuolę be pėdsakų, neišliko arba prarado kokybę Helene’s meninės fotografijos. Beje, anuomet fotografijos nebuvo laikomos menu – Helene dirbo ligoninėje ir patologijos institute kūrė mokslines fotografijas ir piešinius, kol neatidarė savo meninės fotografijos dirbtuvių.

Nežinia, ar dar kas nors, be Kuršių nerijos istorijos muziejaus lankytojų, išvys L.Drath tyrimo vaisius. „Aš nesu galerininkė – tiesiog surinkau ir atvežiau darbus, o netrukus krausiu juos į lagaminą ir vešiu atgal į Liubeką“, – sakė per parodos atidarymą kuratorė.

Smagus klasikos fonas Festivalį papildančios šiuolaikinio meno parodos paprastai nepretenduoja į sąsajas nei su Th.Mannu, nei su šventės tema.

Tačiau jos sukuria patrauklų foną šventės klasikinio meno programoms. Šiemet ilgametis renginio partneris Virginijos ir Kazimiero Mizgirių menininkų namai įdomiai pratęsė ir jūrinį motyvą – pristatė žinomo konceptualisto Nerijaus Ermino parodą „Liečiant dugną“, kuriai menininkas pirmą kartą surinko tiek daug savo mažosios plastikos darbų su gintaru.

ERDVĖS

joje (M.Stakionis) ir Austrijoje (J.Česonytė), dirigavo kūrybinėse dirbtuvėse parengtas tų šalių muzikos programas.

Būtent Mizgiriai N.Erminą, dar Vilniaus dailės akademijos studentą, paakino naudoti gintarą meno kūryboje, išryškinti darbuose natūralias jo savybes ir formas. „N.Ermino talentas įkvepia pasaulį rimtai žiūrėti į gintarą. Atidarę savo pirmąją gintaro galeriją prieš 30 metų, žinojome, kad skatinsime menininkus gintarą jaukintis, pamėgti ir kelti į menines aukštumas“, – sakė V.Mizgirienė.

Ji su vyru jau daugiau kaip 20 metų bendradarbiauja su Th.Manno festivaliu. Šeimos įkurtuose Menininkų namuose parodas yra surengę juvelyrai, fotografai, tapytojai, gintaro ir kitokie menininkai iš Islandijos, Italijos, Suomijos, Vokietijos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos. Šių metų festivalį pagyvino ir Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos paroda „Gyventi smarkiai“, kvietusi menininkus patyrinėti gyvenimo spartėjimo fenomeną per virtualybės ir intymumo sąsajas. Menininkai iš Lietuvos, Vokietijos, Danijos ir Jungtinės Karalystės pristatė šešis darbus, tarp jų – specialiai šiam projektui Nidos rezidencijoje sukurtas instaliacijas ir garso kūrinius.

Sakytum, tai – svetimkūniai Th.Manno festivalyje, bet jie gražiai paryškino klasikinio meno – kaip dvasinės atgaivos ir atvangos greitėjant gyvenimo tempui – prasmę. Juolab kad šio meno lobyne glūdi daug neatrastų perlų, tuo kasmet nustebina šventės muzikos programa.

Dienos palydos su muzika Nedaug kas leidžia sau prabangą dėl vienintelio pasirodymo suburti didelius kolektyvus atlikti partitūras, kurių nesiryžta imtis kiti. Tokie koncertai – Th.Manno festivalio brangakmeniai. Šio festivalio scenoje skambėjo jau daug retenybių, tarp jų – Maxo Brucho, George’o Enescu, Felixo Mendelssohno Oktetai, Ericho Korngoldo Siuita kairei rankai, dviem smuikams ir violončelei, Richardo Strausso Styginių sekstetas.

Nidos festivalis vis dar atranda nevartytų Th.Manno kūrybos puslapių ir įdomių faktų apie rašytojo šeimą.

O šiemet festivalyje įvyko Franzo Schuberto Okteto F-dur, užmoju prilygstančio simfonijai, lietuviškoji premjera. Ji į mažą orkestrą subūrė Kauno styginių kvarteto, Kristupo medinių pučiamųjų kvinteto bei Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantus ir tapo muzikine visos šventės kulminacija.

Anot muzikos programos kuratorės Vytautės Markeliūnienės, unikalius šventės muzikos projektus įkvepia tvari partnerystė,

mat publikos pamėgti atlikėjai kviečiami sugrįžti į Nidą vis naujais amplua – festivalio muzikinį veidą formuoja gana stabili kūrybinė komanda. Štai du festivalio bičiuliai – smuikininkė Ingrida Armonaitė ir pianistas Daumantas Kirilauskas – šiemet pirmą kartą susivienijo scenoje, kad pristatytų mažai lietuviams žinomo Nikolajaus Medtnerio (1880–1951) kūrybą. Šis duetas ir dainininkas Nerijus Masevičius atliko mūsų scenose dar neskambėjusius jo kūrinius.

Tačiau bene originaliausią programą pristatė austrų baritonas, dainos ir oratorijos žanrų meistras, „Grammy“ apdovanojimo laureatas Wolfgangas Holzmairas su savo kolege iš Zalcburgo universiteto „Mozarteum“, Nidoje gimusia pianiste Gaiva Bandzinaite. Jie supynė į vientisą pasakojimą dar negirdėto festivalyje austrų kompozitoriaus Ernsto Kreneko (1900–1991) ir Franzo Schuberto kūrybą.

Neįprastas dviejų kompozitorių dialogas prikaustė klausytojų dėmesį ir dėl nepaprastos atlikėjų meistrystės bei įtaigos. Šiandien nedažnai koncertuojantis W.Holzmairas maždaug prieš 20 metų sudarė šią unikalią dainų programą ir tobulai ją nugludino.

Ovacijų audrą sukėlė ir kito dainininko rečitalis. Publika nenoriai paleido iš scenos po daugelio metų į festivalį grįžusį tenorą Edgarą Montvidą bei jo rečitalio bendraautorį britų pianistą Simoną Lepperį. ► 49

ERDVĖS

Virginijos ir Kazimiero Mizgirių menininkų namai įdomiai pratęsė jūrinį motyvą – pristatė žinomo konceptualisto N.Ermino parodą „Liečiant dugną“, kuriai menininkas parinko savo mažosios plastikos darbų su gintaru.

50

ERDVĖS

Festivalis ugdo intelektualų pamainą: rengėjai antrus metus iš eilės kvietė jaunimą dalyvauti esė konkurse. Trys šių metų finalininkai – Justinas Martinkus, Lina Hall ir Domas Lavrukaitis – viešėjo festivalyje ir specialiame renginyje, kurį moderavo konkurso kuratorius, rašytojas, eseistas, vertėjas L.Katkus, dalijosi savo įžvalgomis „Tėvynių Europos“ tema.

Gintauto Beržinsko nuotr. ◄ Plačiu akiračiu ir kūrybingumu garsėjantis solistas šį sykį parengė itin spalvingos stilistikos programą penkiomis kalbomis, tad pamalonino ir subtilios lyrikos, ir pietietiško temperamento garbintojus, operos ir vokalinių miniatiūrų mėgėjus.

Kad Nidos publiką traukia ne tik klasika, bet ir patraukliai pateikiama šiuolaikinė muzika, kasmet įtikina „Lietuviškos muzikos valanda“. Šiemet joje skambėjusios Eduardo Balsio (1919–1984) ir Vytauto Barkausko (gim. 1931) kūrybos taip pat klausėsi pilnutėlė Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia.

Vakare buvo priminti ir šių iškilių kompozitorių kūrybos perlai (E.Balsio Koncertą ir V.Barkausko Partitą smuikui solo virtuoziškai pagriežė I.Armonaitė), ir atgaivinti itin retai atliekami įspūdingi opusai (Kauno kvartetas sužavėjo ankstyvuoju E.Balsio Styginių kvartetu, choras „Aidija“ – V.Barkausko Septyniomis miniatiūromis kameriniam chorui), verti skambėti koncertų salėse kur kas dažniau.

Nusistovėjus šventės bičiulių muzikų ratui, visada festivalio įvykiu tampa debiutai.

Bene sunkiausia debiutanto misija šiemet teko kompozitoriui Teisučiui Makačinui, papildžiusiam festivalio užsakymu gims-

tančių kūrinių galeriją. Tarpukario pramoginės muzikos nuotaika dvelkianti jo siuita „Rudens motyvai“ pučiamųjų kvintetui tapo 21-uoju festivalio įkvėptu opusu. Beje, 80-metis kompozitorius pirmą kartą ėmėsi tokio žanro kūrinio.

Neįprasti išbandymai teko ir Nidoje debiutavusiems Kristupo medinių pučiamųjų kvintetui, sopranui Guntai Gelgotei, fleitininkui Giedriui Gelgotui – atlikdami savitus šiuolaikinius kūrinius (Luciano Berio „Opus Number Zoo“ ir Onutės Narbutaitės „Labirintą“) jie koncerte ir grojo, ir vaidino, kalbėjo.

O festivalio pabaigos vakaras virto mažąja dainų švente. Mat trys lietuvių dirigentai, buvę „čiurlioniukai“, studijuojantys Austrijoje (Jurgita Česonytė), Šveicarijoje (Izabelė Jankauskaitė) ir Vokietijoje (Martynas Stakionis), dirigavo chorui „Aidija“ kūrybinėse dirbtuvėse parengtas negirdėtas Lietuvoje tų šalių muzikos programas – nuo Heinricho Schutzo iki šiuolaikinių kūrinių.

Jaunųjų chorvedžių kūrybos dirbtuvės – dar tik metus gyvuojanti festivalio naujovė. Ji, kaip ir prieš porą metų sumanytas jaunimo esė konkursas, įliejo Nidos menų šventei šviežio kraujo.

Festivalio idėjos plinta Th.Manno festivalis tiesiog braška nuo renginių gausos – visuose apsilankyti vienam žmogui sunkiai įmanoma.

Nedaug kas ir ryžtasi maratonams nuo rytinės kavos su Th.Manno kūryba iki nemokamų naktinių kino seansų, kuriuose, festivalio partnerio Goethe’s instituto rūpesčiu, taip pat nestinga retenybių ir įdomių svečių.

Todėl smagu, kad Th.Manno festivalio idėjas jau perima ir kiti renginiai.

Tarkime, ne tik jis pats sėkmingai ugdo intelektualų pamainą esė konkursais, šiai misijai įkvėpė ir naujai susikūrusį Nidos forumą. Pernai debiutavęs šis giminingas žodžio programai renginys kviečia akademinį jaunimą ir visus norinčius diskutuoti apie svarbiausias Europos aktualijas. Mat festivaliui plėsti savo programos jau nebėra kur, o intelektualių pokalbių alkis dar juntamas.

Telieka pasvajoti, kad Th.Manno festivalio originalūs sumanymai pasklistų ir už Neringos ribų.

51

ERDVĖS

Th.Manno festivalis:

atostogos, tėvynė ir laisvė

Gintauto Beržinsko nuotr.

Ramūnas ČIČELIS

Vasarą Nidoje vykęs tarptautinis Thomo Manno festivalis šiais metais siekė reikšmingai išplėsti „tėvynės“ sąvoką ir nustatyti naujas jos ribas. Tradiciniame pasaulyje būdavo įprasta, kad tėvyne vadinama ta šalis, vieta, kurioje gimta ir užaugta. Į Nidą susirinkę rašytojai, profesionalūs muzikos atlikėjai ir kinomanai šiandien sako, kad tėvynė yra ta vieta, kurioje augama nuolatos – ši nuostata dera su viso Europos žemyno socialinės politikos kryptimi, pagal kurią šiuolaikinis žmogus lavinasi visą gyvenimą.

Nida, kaip tokia tėvynė, yra tikrai dosni inspiracijų asmeniniam augimui.

Tie, kas į Th.Manno festivalį vyksta kasmet, yra jo nuolatinė publika, įpratusi prie tradicija tapusių skaitymų, koncertų, parodų ir kino filmų peržiūrų. Šių eilučių autorius festivalyje šiemet lankėsi pirmąkart. Ryškiausias mentalinis Nidos ženklas, kad šiame miestelyje vykstantis festivalis ir jo gamtinė bei kultūrinė aplinka veikia kaip sąmonės „trintukas“ – atostogų tėvynė per savaitę ištrina daugelį anksčiau buvusių 52

tėvynių. Lietuvoje reta vietų, kurios taip atitrauktų nuo kasdienybės ir leistų taip visapusiškai pailsėti. Jei atsidurtume Palangoje ar Birštone, vis tiek rūpintumėmės reikalais prie nešiojamųjų kompiuterių ar laikydami rankose telefonus. Nida atpalaiduoja nuo įpročių, pilkų dienų ir pasikartojimų. Th.Manno festivalis vietoje mūsų rutinos pasiūlo savąją kasdienybę, kuri yra hedonistiškai graži ir įdomi.

Aptariamas festivalis, ištrynęs daugelį ankstesnių patirčių, papildo sąmonę naujais vaizdiniais, kurie veikia ilgai: Antano Gailiaus, Antano Šileikos, Jindricho Manno ir kitų autorių skaitymai šiais metais leido keliauti po pasaulį, niekur neišeinant iš jaukaus Th.Manno muziejaus balkono. Rašytojai ir vertėjai atvėrė tas patirtis, kurios ilgą laiką slypėjo sąmonės užkaboriuose ir troško būti suprastos – tai suvokimai apie tėvynės trapumą, dvigubą tapatybę ir manniškąjį humanizmą.

Klasikinės muzikos koncertai Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo tai, kas leido tiesiog įsižiūrėti į kokią nors minėtos šventovės detalę ir sustingti ilgiau nei valandai – muzikos melodijos yra ta reta galimybė, kurią ne atostogų tėvynėje sau leidžiame ne taip dažnai kaip Nidoje.

Th.Manno festivalis savo muzikine programa suteikia saugumo jausmą, nes įtikina, kad klasikinis mąstymas ir senosios kultūros formos niekur nedingo ir nepražuvo.

Festivalio metu atidaryta seserų Michelau paroda įvietina žiūrovus Nidoje. Be šio įsivietinimo pasijusti tėvynėje neįmanoma – tai, kad kažkada anksčiau šiame kurorte buvo originaliai piešiama, sakoma, jog čia į vieną judesį susijungia akys ir rankos. Postmodernieji medijų teoretikai puikiai žino, kad viena iš svarbiausių kultūros paliesto žmogaus žymių yra akies ir rankos sąsaja. Tai mus išlaisvina nuo brutalumo ir ugdo sąmoningumą – tokių žmonių judesiai nėra beprasmiai ir nepaaiškinami. Kuo daugiau motorinių patirčių suvokiama protu, tuo subtilesnė asmenybės sąmoningumo trajektorija.

Th.Manno festivalio metu demonstruoti filmai plėtė tėvynės percepcijos ribas.

Tėvynės suvokimas tapo nevienareikšmis ir labiau susijęs su intuicija. Tai, kas nujaučiama, bet ne išsakoma, yra vienos stipriausių mūsų elgesio priežasčių. Manniškųjų atostogų tėvynė festivalio kino ekrano akivaizdoje vėrėsi kaip žmogaus unikalumo liudijimai, saugantys nuo prievartos, vienmačio gyvenimo ir rasizmo.

Ar šiais metais festivalyje lankėsi Th.Manno dvasia? Jei ją suprasime kaip kūrybinę mintį, literatūros ir kitų menų autorių savitą mąstymą, atsakymas bus neabejotinai teigiamas. Egzistencializmo filosofijoje žinoma, kad žmogus yra laisvas tada, kai gyvena ne šiandienos aktualijomis, o vienu žingsniu ateityje. Th.Mannas neabejotinai buvo laisvas asmuo, nes gyveno ir kūrė taip, lyg Antrasis pasaulinis karas būtų pasibaigęs ir žmonėms vėl reikėtų iš naujo atrasti meną, mokslą ir religiją kaip civilizacinius pamatus.

Th.Manno festivalio raida ir šiųmetė tema irgi pretenduoja į mąstymą vienu žingsniu priekyje, nes tėvynės suvokimas ateityje turbūt bus nesinguliarus ir daugialypis.

Taigi festivalis perkėlė mąstymą bent keliais dešimtmečiais į ateitį, būsimą pasaulį ir žmogaus likimą jame.

Uždaras atvirumas

GINTARO LAŠAI

Virginija Kulvinskaitė. Kai aš buvau malalietka. Vilnius, 2019, 164 p.

Dainius VANAGAS

Galima ilgus metus nugyventi neuždavus sau nė vieno nepatogaus klausimo.

Galima neieškoti savo sprendimų priežasčių; arba ieškoti jų trumpai ir neradus nieko apčiuopiamo padėti į lentyną dulkėms rinkti.

Galima iš to, ką patyrei, ne kažin ką atsiminti, vien nuotrupas, tokias menkas, kad iš jų neišeitų istorija, tik pavieniai vaizdiniai, neapdirbti, nepripildyti naujos, aktualios gyvybės ir netinkami vartojimui. Įmanoma nepažinti savo mylimųjų ir meilužių, jų nelyginti. Neprisiminti, kaip jauteisi kartu su jais, nepasiilgti arba pasiilgti vangiai, nejautriai. Į vaikystę, į paauglystę galima žvelgti kaip į praėjusios savaitės pietus: žinai, kad valgei, bet nepasakytum, ką.

Gyvenimas gali praeiti nepastebėtas, nedetalizuotas, neišgyventas.

Tačiau taip knygos neparašysi. Virginijos Kulvinskaitės romane „Kai aš buvau malalietka“ gyvenimas sugriebiamas už gerklės ir tardomas, iš jo reikalaujama istorijos. Ta istorija dvilypė – lyg ir autobiografija, lyg ir fikcija.

Bet knyga pavadinta romanu, todėl šios temos neverta per daug eskaluoti. Ir nesvarbu, kad malalietkos vardas sutampa su autorės vardu, kad dalis judviejų gyvenimo trajektorijų susipina – tai vis tiek romanas. Ir net jei autorė kada nors viešai pripažintų, kad tai – biografinis kūrinys (ir net jeigu tai būtų tiesa, nes, žinote, kartais galima prisipažinti ir už svetimus nusikaltimus), vis tiek ši knyga liktų romanu, fikcija, kruopščiai atrinktų, apgalvotų, perkurtų, persimintų, pagrąžintų, pabjaurin-

tų, apkarpytų ir papildytų savų ir svetimų istorijų rinkiniu.

Nepaisant konstruktyvios (bet kokio) teksto prigimties, „Kai aš buvau malalietka“ pulsuoja atvirumu, tiesmukumu, stengiamasi ištrinti ribą tarp faktinės ir potencialios patirties. Šis kūrinys dedasi atviru, jis sugalvotas kaip atviras, jis skleidžiasi kaip atviras; jam tinka būti atviram, jį „veža“ atviras plepėjimas, nes tai pagrindinė ašis, leidžianti kūriniui nesubliūkšti, mat jo skeletą sudaro išskleisti įspūdžiai ir atplaišos, o ne vientisa, rišli herojės istorija.

Bet šis atvirumas poetinis, šykštus, apgaulingas.

Tai ne toks atvirumas, apie kurį pati autorė rašo: „Kai žmogui, kuriam žinai, kad patinki, atskleidi savo mažus nukrypimus ir jis ar ji sako, kad viskas gerai, bet abu suprantate, kad taip nėra“ (p. 160).

Kad ir ką skaitytojams atskleidžia romano protagonistė, jie neperskaito nieko, kas paliktų tokį neišdildomą nejaukumo pojūtį, kuris taptų grėsme tolesniam skaitymui.

Grupinis seksas, biseksualumas, abortas, narkotikai, švelni, miesčioniška mizantropija – visi šie elementai jau pernelyg įsirėžę į pagrindines kultūros kategorijas, jie nusavinti, nuasmeninti, todėl sunkiai panaudojami intymumo / atvirumo pozicijai pagrįsti.

Romane Virga išlieka normali, atpažįstama mergina. Kaip sako prodiuseriai – personažas turi būti likeable (patrauklus, simpatiškas), nes kitaip skaitytojai ar žiūrovai nenorės apie jį nei skaityti, nei žiūrėti. Malalietka būtent tokia – ji išbando tam tikrus ekscesus, tačiau atsargiai, aptakiai lyg nusikamavęs doktorantas: lyg ir smalsiai, bet pro pirštus, lyg ir giliai, bet per aplinkui. Ji atvira tik tiek, kiek atvirai būti cool; tik tiek, kad dar gautų respekto taškų iš tų, kurių nuomonė jai iš tiesų rūpi, tačiau nė lašo daugiau.

Dėl šio atsargumo mažumėlę gaila, nes tai – romanas. Autorė nėra teksto malalietka, tačiau saugo ją taip, lyg būtų. Rašytoja slopina tamsiausius protagonistės impulsus ir įžūliausias mintis, kurias galima nujausti, bet negalima perskaityti; šios mintys retušuojamos, trinamos, slepiamos, nors kuriamas įspūdis, kad rodomos. Taip veikiausiai siekta išvengti dramatizavimo ir isterijos – ir tai pavyksta. Bet kartu dingsta ir komplikuotas augimo procesas, dirglus polinkis į kraštutinumus, kylantis iš nežinojimo, kai „jauti baimę, sutrikimą, gėdą, nes vaikystėje nieko negali suprasti, pasaulis tiesiog per didelis tavajam viščiuko protui, todėl nuolat jautiesi visiška debilė“ (p. 134), bet vis tiek bandai jį sau kažkaip paaiškinti, nes neturi kitos išeities, nes turi kažkaip, kad ir nesėkmingai, užaugti. ► 53

GINTARO LAŠAI

◄ Kai žmogus iš tiesų atsiveria (reti ir pavojingi atvejai; saugiausia tik tiems, kurie už tai ima pinigus ir dėl to negali nusisukti), dažniausiai jis nebėra likeable – jis tampa žmogiškai, natūraliai, trikdančiai atstumiantis. Su juo nebesinori turėti reikalų.

Arba bent jau mažiau ir kitokių. Net jei trokšti būti supratingas, solidarus ir ištikimas draugas, požiūris į atsivėrusį žmogų neišvengiamai pasikeičia, ir nieko negali sau padaryti – santykiai tiesiog nebegali būti kaip anksčiau.

O štai požiūris į malalietką skaitant knygą nesikeičia: pabaigoje ji tokia pat nepažįstama kaip ir pradžioje, užsidariusi, sukta ir linksma, kai liūdna.

Bet kuo čia dėtas atvirumas? Juk iš literatūros (ar meno apskritai) dažniausiai jo nesitikima. Apdorotas gyvenimas turi mažai ką bendro su pačiu gyvenimu: kūrinys, kad ir koks atviras ar tiesmukas, yra sutvarkytas, paruoštas, iškočiotas, o gyvenimas – ne, jis kaip tešla, nėra ką apie jį kalbėti. Jis neapdorotas ir neapgalvotas, vengiamas arba semiamas, guldomas į gilius stalčius arba išbarstomas pavėjui. Nieko baisaus, jei kūrinys nėra atviras ar nuoširdus – to niekas iš jo ir nereikalauja; net priešingai – žino, kad atvirumas jam veikiausiai pakenktų, jį susilpnintų.

Išskyrus vieną atvejį – kai atvirumas tampa kūrėjo tema arba pagrindine kūrinio savybe.

Būtent tada atvirumo desperatiškai ieškoma, o neradus arba radus nepakankamai, lieka kartėlis. „Kai aš buvau malalietka“ nėra atvira, išpažintinė literatūra (nors lyg ir norėtų būti), o veikiau brendimo nuotykių romanas. Profesionaliai, subtiliai parašytas apie likeable merginą, turinčią įdomių patirčių, telpančių į progresyvios, išsilavinusios visuomenės nustatytus rėmus, bet šiek tiek erzinančių konservatyviausius jos narius. Šis kūrinys nėra atviras jau vien dėl to, kad jis pernelyg gerai užrašytas, pernelyg sklandus ir apgalvotas. Tiesa, jame trūksta struktūros (sąmoningai), užtat per akis stiliaus ir žvitrumo, kuris neleidžia užrašyti to, ko skaitytojai bijotų ar negalėtų perskaityti.

Bet čia ne trūkumas, o savybė. „Kai aš buvau malalietka“ yra įdomus, techniškas kūrinys, pasižymintis įvairiais šiame tekste nepaminėtais privalumais, kuriuos savo apžvalgose gausiai aprašė kiti autoriai.

Neverta kartotis.

54

Apsikabin i Benas TARKERIS

Stoviu atsirėmęs į kavinės sieną, su cigarete dantyse stebiu savo batų rudumą, galvoju apie juodą kremą, mintis peršoka prie šuns šūdo, kurio tamsoje ieškojau pasišviesdamas telefonu, kad surinkčiau, bet ant kurio galiausiai užmyniau visu savo svoriu. Daugiau nebegersiu – gana. Ryt į darbą. Rudas... Juodas...

Gerai. Dar vieną alaus ir namo. Greičiau užmigsiu. Taip ir nepaskambinau sūnui. Kiek dabar valandų? Be dešimties devynios.

Gal užsisakyti keptos duonos? Jaučiuosi alkanas. Ar tikrai? Išeidamas iš namų suvalgiau du virtus kiaušinius. Ne. Tris. Draugė atidarė naują majonezo „Hellmann’s“ indelį.

Jo dangtelį visada lengva atsukti. Nereikia pastangų. Negana to, jis muzikaliai pokšteli.

Kompanija nemažai investavo į indo ir dangtelio santykius. Atliko daugybę bandymų. Tūkstančiai moterų rankų. Vadybininkų parinktos pagal dydį, išsilavinimą, socialinę padėtį, protą, emocinį intelektą, jos prieš specialiai įrengtas kameras nusukinėjo indams dangtelius.

Būkite savimi, nevaidinkite, – prašė vadybininkai. Nebūtina šypsotis. Įsivaizduokite buitinę, įprastą situaciją. Jūs ką tik išsivalėte namus ir, kol vyras vedžiojo šunį, išvirėte vakarienei kiaušinių. Ar normalūs žmonės vakare juos valgo? Reikalo tai nekeičia, nesukite dėl to galvos. Esmė ta, kad vyras kartu su batais parsinešė į namus šuns šūdą ir, negana to, nenusiavęs, prispirtas reikalo, nubėgo į tualetą. Paleisime jums „Mėnesienos sonatą“. Turite nusukti dangtelį tarsi suktumėte galvą. Net nepajutote, kaip atidarėte? Bet mes fiksuojame garsą.

Jis stabiliai vienodas. Visada si bemol antros oktavos ir nesvarbu, kokios jūs būsenos.

Perku majonezą visada gerai nusiteikęs, kai yra akcija, kai galvoju, kad visi tie bandymai su dangteliais yra pašalinti iš majonezo kainos. Dar patinka šaukšteliu suniokoti taip meniškai supiltą majonezo kauburėlį. Gal dėl to jo skonis ypatingas?

Jaučiu, kad kažkas mane stebi, kad pažeista privati erdvė, bet, tiesą pasakius, tingiu pakelti galvą, nes ausyse zvimbia si bemol ir dramatiškas „Mėnesienos sonatos“ taaam ta tam. Tuo metu esu užsiėmęs apmąstymais.

Mano galva yra koncertų salė, o kūrinys skamba patogia tonacija, o gal originalia.

Mažytė galimybė egzistuoja, ar ne? Šiandien man jos labai reikia.

– Apsikabinkit, apsikabinkite mane, prašau, – išgirstu maldaujantį balsą.

Matau jauno vyro smalsiai išsprogusias akis. Jos kažkokios keistos – normaliam žmogui neproporcingos. Nenormalus, – pirma mintis. Panašus į mano šunį – antra. Šūdas, prisikabino – trečia. Norėjau pabūti vienas, pamąstyti, išsivalyti ir taip toliau.

Visada keistai sureaguoju į rodomą man dėmesį. Kartais atrodo, kad pasaulyje esu vienas, padalytas į nesuskaičiuojamą kiekį dalių – kažkodėl manau, kad tai žvaigždės, – jog viskas yra sukurta tam, kad šokinėčiau per kliūtis, kad apeičiau jas arba patogiai ant jų įsitaisyčiau. Todėl manoji reakcija į netikėtai atsiradusį pašnekovą, į netikėtą klausimą ar prašymą yra lyg į vidury nakties savaime įsijungusį siurblį. Nepatinka.

– Kodėl? – sugebu pasakyti tik tiek.

Neparodau jokio susižavėjimo. Gal atšoks?

Neatrodo girtas arba yra išgėręs ne daugiau už mane. Geriau įsižiūrėjęs konstatuoju, kad veidas gana simpatiškas, jis panašaus ūgio į mano, sudėtas gana tvirtai, apranga tvarkinga. Raminu save. Bent jau neišsitepsiu. Prisimenu matytą filmą „Kaip bus, taip gerai“. Pagrindinį vienišo pedanto vaidmenį atlieka Nicholsonas – vardą pamiršau, o gal niekada nežinojau. Žmonės jam irgi buvo tik objektai, bet priešingai nei aš, jis paniškai bijojo prie jų prisiliesti.

– Jūsų veidas intelektualus. Man reikia, prašau jūsų, labai reikia.

Tai keičia reikalo esmę, – pagalvoju. Jau gerdamas antrą bokalą alaus, pajutau, kad šį vakarą esu ryškesnė žvaigždė, nei valgydamas tuos sumautus kiaušinius ir girdėdamas antros oktavos si bemol. Gal prisipažinti, kad esu rašytojas? Bet turėsiu pasakyti, kad

n imas nesu išleidęs nė vienos knygos ir teisintis dėl leidyklų nenoro publikuoti mano kūrybą, nes novelės yra nepopuliarios ir komerciškai nenaudingos. Ne. Susilaikysiu.

Iš patirties žinau, kad po to seks klausimas, iš ko pragyvenu. Nė viena iš nesuskaičiuojamų manųjų dalių nemoka tinkamai, be raudonio skruostuose meluoti. Tektų prisipažinti, kad vairuoju taksi automobilį.

Tai visai padorus ir geras darbas, – skeltų pašnekovas, matydamas akyse vaizdą, kaip senovėje taksi vairuotojai sėdi priekyje karietos, glaudžiai prilipę prie arklio subinės.

Laikai keičiasi, – nutaisęs gailestingą miną, bandytų pats sau prieštarauti. Nežinau, kartais atrodo, kad niekas nesikeičia, tik žmonės išmoksta naujų žodžių, ištrindami

GINTARO LAŠAI

senuosius. Tiek to pasikeitimo. Dar lengvai atsukamas majonezo dangtelis ir gražus kauburėlis.

Velniškai knieti pateisinti intelektualų veidą, nes negali gi veidas būti savaime toks. Jis turėjo praeiti daug išbandymų. Bet ar specialiai jų ieškojau? Ei, – girdžiu savo balsą, – noriu save išbandyti. Įkiškite mane į bandyklę, įjunkite didžiausią įmanomą greitį, sumalkite į dulkes, užpilkite nuo stogų surinktą lietų ir lipdykite bet ką, kas patinka.

Lipdykite tikėjimą, dievus, velnius, meiles, laimes, drėbkite namų sienas, nusilipdykite visus reikalingiausius daiktus. Dar žuvėdros klyksmą. Po to grąžinkite juos į pirminę būseną. Grąžinkite man veidą. Intelektualus?

– Gerai, apsikabinam, – pasakau atsainiai, tarytum man nieko tai nereikštų.

Su kokia energija jis puolė. Lyg visai dienai uždarytas namie šuo, išbarstęs visą šiukšlių kibiro turinį, apgraužęs stalo kojas, nepataisomai sudraskęs pagalves, primyžęs ant brangiausio kilimo ir trečią dieną sulaukęs šeimininko atleidimo šypsnio. Buvau tam nepasiruošęs, nespėjau net išskėsti rankų – surakino lyg replėmis.

Nemėgstu pasyviai ir abejingas stebėti, kas darosi mano kūnui, todėl protas visada ieško galimybės perimti iniciatyvą į savo rankas arba bent jau išlyginti padėtį, bet rankos bejėgiškai kabo ties jo klubais. Visą laiką apie tai ir galvoju. Esu mašinoje prisisegęs saugos diržu ir slystu su absurdiška mintimi, kad patogiai įsitaisęs nebepažiūrėsiu krepšinio rungtynių. Nebešals ranka.

Nebenubrauksiu rasos lašelių nuo alaus skardinės. Tai mano gyvenimo prasmė. Teisūs majonezo gamintojai, investavę didžiulius pinigus į indo ir dangtelio santykius.

Patogūs dalykai svarbiausia. Iš jų išauga tradicijos. Po kurio laiko – esu tikras – pamatysime per televizorių dangtelių nusukinėjimo ir mėtymo į taikinį šou, o dar vėliau, susėdę prie Kūčių stalo, prieš pradėdami valgyti žmonės turės suskaičiuoti dvylika majonezo indelių. Kodėl gi ne? Turėtų būti gražu. Bet argi privalo skambėti si bemol, kai draugės paleistas dangtelis atsitrenkia į mano ausį, o indas teškiasi į grindis?

Kiekvieną kartą šokdamas į jūrą priimu sprendimą. Dabar, ne, dabar, ne, dabar – pyst ir paniręs galvoju ar išnirsiu, ar išlipsiu ►

Ričardo Šileikos nuotr.

55

GINTARO LAŠAI

◄ į krantą ir glostysiu mylimosios nugarą,

gurkšnosiu kavą, žaisiu tinklinį, skaitysiu knygą, bet niekada nesu pagalvojęs, kad vakare nebenueisiu į spektaklį ar į ryt Atgimimo aikštėje nepriklausomybės dienai rengiamą mitingą.

Nežinau, kada, kur ir kaip numirsiu ir neinu pas būrėjas, kad netyčia neprasitartų.

Bijau. Jaučiu, kad man išnykus pasaulis sutriks, o draugė stojusiam į mano vietą vyrui pirmus metus bus be galo meili. Tų metų jam pavydžiu ir svajoju apie darnią žmonijos mirtį arba sielos nemirtingumą.

Bet nesugebu ilgiau apie tai sukoncentruoti minčių ir jos užleidžia vietą chaosui. Štai ir dabar užuodžiu apkabinto objekto megztinį ir galvoju, kokios jis sudėties. Kam ji man? Tik tam, kad kažkada vaidinau didelį specialistą ir pardavėjos akyse pauostęs paltą ėmiau vardyti medžiagos sudėtį procentais.

Pirmas ant liežuvio triženklis skaičius man yra 364, nes tiek prašydavau pasverti dešros, kol vieną dieną nesutrikusi ir savimi pasitikinti pardavėja atpjovė tiksliai. Todėl, kai sūnus paklausė, kiek jūrų muziejaus akvariume yra žuvų, atsakiau nesusimąstęs ir konkrečiai. Taip pat nesutrikau pirmaisiais pažinties metais draugės paklaustas, kiek kartų esu pagalvojęs apie intymius santykius su vyrais.

Gal senka jo jėgos? Sunku įvertinti spaudimo stiprumą, nes mano kūnas priprato ir to, ką jaučiau slysdamas prisegtu saugos diržu, negaliu palyginti su dabartine būsena, kai į ją įsiskverbė mintis apie santykius su vyrais. Norint nuvyti nemalonią mintį reikia turėti drąsos su ja susidraugauti. Draugystei su laiku reikia viskio arba alaus bokalo.

Pasisodinu jį šalia – jis puikus pašnekovas.

Ta prasme – laikas. Mušdamas save vienodu ritmu jis glosto mano bambėjimą.

Galiu laisvai paliesti objekto užpakalį.

Gal tada paleistų? Negaliu žinoti, kaip bus, todėl neliesiu. Be to, kodėl turiu spurdėti, jei darosi visai nieko. Paprašiau, kad paleistų Beethoveną, atidariau vyną ir sugalvojau išvesti šunį. Galėjau gi palaukti. Ne, norėjosi prieš tai atlikti visus reikalus. Prieš šokdamas į eketę, įsikaitinu pirtyje tris kartus, nes žinau, kad taip reikia. Namie pirmiausia šuo ir jo šūdas, po to šventė, nes taip norisi.

Gal todėl stoviu apkabintas nepažįstamojo ir laukiu. Neturiu pasirinkimo arba nieko negaliu pakeisti.

– Fu fu fu, eina sau, buvo gera. O tau?

– Tikrai, – išstenėjau. – Einu į vidų. Noriu 56

pabūti vienas, – paskutinių trijų žodžių nepasakau.

– Jei nori, prisijunk prie mūsų kompanijos.

– Ne, ačiū. Nenusiteikęs.

Geriu paskutinį bokalą, bet galvoju apie dar vieną, nes nebežinau apie ką galvoti.

Apie nusiteikimą pasakiau tik šiaip sau, kad atsikabintų. Jaučiuosi tuščias, lyg niekam nereikalinga, virtuvėje ant spintelės palubėje pastatyta vaza. Jos viduje voras kartais įsirengia medžioklės lauką, po to persiėdęs nugaišta ir sudžiūva. Po to kitas, kitas, dar vienas ir dar. Jei kas paklaustų, kiek vaza jų matė, atsakymą žinau. Kai būnu nusiteikęs, gaunu iš „Hellmann’s“ dangtelio į ausį.

Mano ausų skylutės nepritaikytos kitų nuomonei. Supratau tai, negalėdamas susikišti mažiausių guma aptemptų ausinukių.

Informaciją susirenku akimis ir per odą.

Tikriausiai todėl ji šiurkšti, gumbuota ir apkerpėjusi. Ech, jei būčiau tai supratęs anksčiau... Tam reikalingi psichologai. Kad išsaugotų žmogaus odą, jie turi tikrinti pirmiausia ausis ir reikalui esant nukreipti pas chirurgą skylučių praplėtimui.

Būdamas kompanijoje, labiausiai kankinuosi norėdamas pasakyti ką nors reikšmingo, nors žinau triženklį skaičių, kiek kartų esu nusišnekėjęs. Tylėti man atrodo nepadoru. O juk puikus būdas atrodyti intelektualiai. Todėl kažkuri manoji dalis rašo. Vienintelė ir tikroji priežastis, bet paklaustas dažniausiai imu sakyti paruoštus žodžius ir gestikuliuoju rankomis, lyg koks statybininkas, mūrijantis proto bokštą.

Prie gretimo staliuko berniukas guli ant mamos kelių. Mažytis kūnelis, tikriausiai dar nemoka kalbėti, nenustygsta vietoje, raitosi, atverčia galvą, kad vaizdą matytų aukštyn kojomis, plaukai siekia grindis. Po stalu vizgina uodegą juodas šuo. Anksčiau jo nepastebėjau. Šuo uostinėja berniuko veidą, palaižo. Jis ima krykštauti. Mama sudrausmina, pasodina berniuką, šuo užlenkia uodegą, pasitraukia, bet neilgam.

Vaizdas kartojasi ir kartojasi. Berniukas išsiriečia, atverčia galvą, šuo palaižo, berniukas krykštauja. Apverčiu vaizdą. Šuo ant kelių, atverčia galvą, berniukas po stalu uostinėja ir palaižo... Nejaučiu pasidygėjimo. Žinau, kad majonezo dangtelį greitai pamiršiu, bet šito – ne.

Pagaunu vaiko žvilgsnį, po to mamos.

Turbūt šypsausi, nors velniškai norisi krykštauti. Sudrėksta akys, nusisuku. Jaučiu gailestį sau. Jis be traukulių, kaltinimų – švelnus ir tyras. Tos būsenos nesugebu ilgiau

išlaikyti. Ne pirmą kartą imu matyti šios dienos vaizdus iš viršaus ir lyg pagreitintame filme. Visi sutikti žmonės bėga, šaukia, pykstasi, šypsosi, juokiasi, glamonėjasi, maivosi, kiša vienas kitam pinigus ir negali sustoti.

Už sienos dejuoja kaimynė. Ji dažnai barasi, kad vedžioju šunį be antsnukio. Šiandien ją aplankė draugas. Apačioje gyvena senutė. Ji nebeišeina iš namų. Stenėdama atsikelia nuo klozeto ir nuleidžia vandenį. Ne tokia jau sena. Prispaudusi prie ausies telefoną, mergina išpuoselėtu veidu prie kasos krauna prekes į krepšį ir sako meilingus žodžius nematomam pašnekovui.

Kitoje parduotuvėje kita pardavėja nežino prekės kodo, atsiprašiusi eina pagalbos pas kolegę. Išpuoselėtas veidas persikreipia. Tas pats veidas.

Manęs nėra niekur, nedalyvauju nė vienoje scenoje. Niekaip negaliu suprasti, kur tuo metu esu. Gal ieškodamas sau vietos beprasmybėje aš susireikšminu? Tikriausiai... Kažkas turi visa tai filmuoti.

Baisiai negraži, fiziškai neįgali jaunų žmonių pora parke sėdi ant suoliuko ir planuoja vasaros atostogas. Vyras paralyžiaus iškreiptu veidu apkabina moterį per pečius ir sako, kad yra sutaupęs lėktuvo bilietams.

Moteris neproporcingai trumpomis kojomis meiliai nuleidžia galvą vyrui ant peties. Šalio jos stovi tuščias invalido vežimėlis. Ne, ne tuščias. Jame sėdi kažkas neapčiuopiamas, plika akimi nematomas, kažkas, kas apverčia beprasmybės vaizdą, pakelia nuo invalido vežimėlio ir veda prie tiesos, kuri tinka visiems, kuri nieko neskaudina.

Nežinau, kokia nesąmonė ateis į galvą už sekundės, pučiu alaus putą, jaučiu jos bučinį, darosi karšta, girdžiu savo viduje šaltą krioklį, vedžioju pirštu ant alaus padėkliuko raides ir jaučiuosi it nevykęs verslininkas, nepaliaujamai braižantis ant lentos veiklos planą. Tokiu būdu mano sekundės virsta minutėmis, minutės pusvalandžiais ir šį vakarą jau subrendo iki kelių valandų. Jos mane stumia namo ir kartu nori sulaikyti.

Manasis apsikabinimo partneris sėdi nuleidęs akis, susigūžęs kampe, atskirtas nuo draugų, tarsi nuosavoje koncertų salėje klausytų Beethoveno sonatos mėnesienoje.

Gal jį išvargino originalia tonacija skambanti melodija? Tokia galimybė egzistuoja.

Aš priešingai – galėčiau šokti į ledinę jūrą.

Dabar tikrai paskutinis, bet turiu atsistoti ir prieiti prie baro. Padavėjos čia nėra. Gal dėl to, kad svirduliuodamas iki baro apsispręsčiau, ar noriu dar vieno.

Cirko šunelis ir katinėliai Alma RIEBŽDAITĖ

Rytas. Triauškinu saulėgrąžas.

Skambina N. Bijau atsiliepti ir pasakyti, kad su vaikais planuoju išvyką į nardymo akademiją.

Toliau kaip paukštis triauškinu saulėgrąžas.

Triauškinu ir staiga man ateina suvokimas, kad saulėgrąžų triauškinimas yra viena

iš meditacijos formų, padedanti nuimti įtampą.

Vieni mėgsta kavą su cigarete, o aš kavą savaitgalio rytais mėgstu su saulėgrąžomis ir klasikine muzika, nors labiausiai mėgstami yra nedvasingi gabalai „Later Bitches“ ir „Blurred Lines“.

Gerai, kokį vidinį konfliktą čia aš galėčiau patirti arba patiriu? Tai tik bandymas įspėti.

Užsiimu tokiu nereikšmingu dalyku kaip saulėgrąžų triauškinimas, kai galė-

GINTARO LAŠAI

čiau padėti žmogui, galbūt net išgelbėti jam gyvybę! Saulėgrąžų triauškinimas – vienišas, nelaimingas, kenčiantis žmogus.

Saulėgrąžų triauškinimas – vienišas, nelaimingas, kenčiantis žmogus. Saulėgrąžų triauškinimas – vienišas, nelaimingas, kenčiantis žmogus. Išgyvenu didžiulę kaltę ir saulėgrąžas pradedu traškinti dar įnirtingiau ir, žinoma, nesustoju, kol neišsibaigia 0,5 kg pakis.

Kaltės jausmas dar labiau padidėja, kai suprantu, jog užuot padėjusi ►

Alma Riebždaitė. Dievas žengia į vidinį pasaulį.

57

GINTARO LAŠAI

◄ kenčiančiam, nelaimingam, vienišam žmogui aš... ne, ne saulėgrąžos. Aš skiriu laiką savo malonumams, naujiems batams, rūbams, pramogoms, kai galėčiau padėti mamai, sesei, savo vaikams ir, žinoma, N. Ak, pamiršau paminėti pasaulį.

Skambina N. Paskutinis jam likęs žmogus Žemėje neatsiliepia.

Jis tikrai vienišas, velnioniškai vienišas.

Mažas nelaimingas katinukas. Vyras, kuriam greitai šešiasdešimt ir kuris aistringai trokšta būti vaiku, moterimi – kuo tik norite, žalčiu, rupūže, bet tik ne vyru.

Ne tai svarbiausia – jis mano pirmoji meilė. Ir jį, žinoma, man atsiuntė Dievas.

Jūs žinote, kaip stipriai myli šešiolikmečiai ir kokia tikra būna toji meilė. Jie myli ne kūnu, ne siela, jie neieško pasitenkinimo ir naudos, ir, menkai apie tai tenutuokiu, nelabai suvokia realybės reikalavimus.

Jis buvo gražus, žibančiomis akimis, meniškos prigimties, svaiginanti viso mūsų miestelio pažiba. Jis buvo kažko ieškanti, aštri žvaigždė. Ir ta žvaigždė buvo mūsų mokytojas. Įsimylėjau kvailai, beprotiškai, be reikalo.

Išvysti jį, būti šalia – didesnė palaima neegzistavo.

Kodėl kursyvas? Čia pavyzdys, kaip nereikia rašyti. Čia pavyzdys, kai rašai bet ką.

Nejaučiu jokios kaltės. Jei ir jaučiu, tai visai dėl kitų dalykų.

Ateina žmogus. Jis yra mano pažįstamas jau ilgą laiką. Jis ir vakar atėjo. Ir pradeda pasakoti apie savo gyvenimą. Jo gyvenimas tragiškas, labai sunkus. Nesu sutikusi žmogaus, kuris savo gyvenime būtų patyręs tiek žiaurumo iš artimųjų, tiek patyčių iš draugų ir tiek daug smūgių iš gyvenimo.

Vakar jis irgi atėjo. Atsisėdo už stalo ir pradėjo pasakoti. Nežinau, kas man atsitiko, ar kokia širšė įkando, ar išties gailestingosios seselės genas apmirė. Žiūriu į jį šiek tiek atsilošusi, klausausi ir galvoju: „Tu šitiek kartų ateini pas mane ir nė karto nepaklausei, kaip aš jaučiuosi, kaip gyvenu.“ Ne, ne, norėčiau pasakyti, kad man to nereikia. Man tik reikia bliuskės su užrašu: „Paklauskite, kaip aš jaučiuosi.“ Galvoju, kaip geriau suformuluoti, kad skambėtų.

Prie manęs prisiartino kita mintis. Nekviesta, įžūliai. Ir jau nebeapleidžia. „Kodėl tave turėtų kažkas mylėti?“ Mes manome, kad mus turi mylėti tėvai.

Bent tėvai, jeigu nesijaučiame mylimi (net 58

nedrįstu rašyti „jeigu mūsų niekas nemyli“). Ne, jie privalo mus mylėti. Ar tikrai?

O kas, jeigu neprivalo? Arba, kad vaikai PRIVALO mylėti savo tėvus? O kas, jeigu neprivalo?

Ar meilė yra privalomas dalykas kaip matematika arba lietuvių kalba mokykloje, kaip valstybiniai egzaminai? Štai sėdžiu, žiūriu pro langą ir visai nenoriu mylėti. Ar aš darau ką nors bloga?

Ar nusidedu, kai stebiu paukščius, piešiu paveikslą ir nieko nemyliu. Ar privalau nepaliaujamai įnirtingai, be gailesčio ir be perstojo visus mylėti ir visiems kaip ostiją dalyti save, atiduoti?

Ištryniau visus guru ir kitus dvasingo turinio transliuotojus iš savo paskyros.

Kad ir kiek juos skaitytum, jautiesi vis toks nepakankamas ir nepakankamas.

Kiek čia man sumokėti ir kur dalyvauti, kad jau būtų gana. Viena studija organizuoja dvasingus renginius non stop. Tengi visi jau turi būti išprotėję nuo tobulumo, bet ne, vis negana. Arba žiūriu grupės nuotraukas – išsižioję, išsišiepę, seilės beveik varva, o jau kad susiglaudę, kad glėbesčiuojasi, ir jei pasileistum įrašą, tai viena moteriškė ten patiria orgazmą, o kita staugia. Tai vadinama išsilaisvinimu.

Supranti, koks esi atsilikęs. Man atrodo, kad šiuo atveju yra eksploatuojamas, taip drįsčiau įvardyti, žmogaus savinepakankamumo jausmas, kurio šiandien apstu.

Dabar suprantu, kodėl vyrai egoistai dažniausiai į tokius mokymus nesiveržia.

Aš irgi.

Kaip tu turi duoti ir duoti? Aišku, jeigu tu duodi, tai kažkaip ne taip ir ne tą.

Meilė atsitinka, ji gali trukti tris dienas, metus, visą gyvenimą. Ji nėra prognozuojama. Ji kaip malonė. Būtent čia ir yra meilės žavesys. Negalvok, kad kažkas turi tave mylėti visą gyvenimą. Neturi. Negalvok, kad kažkas turi tave mylėti už kažką. Neturi, kad ir koks nuostabus būtum, neturi. Nėra nė vienos priežasties, kodėl meilė turėtų atsitikti su tavimi. Tu jau turi gyvenimą.

Tai nuostabu. Gali būti, kad tai yra tavo dokumentas, liudijantis beribę meilę. Jeigu meilė yra privaloma, ji negali nei atsitikti, nei vykti.

Tikriausiai tai irgi yra pavyzdys, kaip nereikia rašyti.

Niekas neturi tavęs palaikyti. Niekas neturi tavęs suprasti. Niekas neprivalo tavęs gailėti, užjausti. Niekas neprivalo su tavimi elgtis gražiai. Niekas neprivalo tavęs klausti,

kaip tu jautiesi. Bet kartais paklausia, supranta, palaiko, dėkoja, užjaučia, ir tai yra nuostabu.

O tu gali elgtis, kaip nori, kaip tavo širdis liepia. Tu gali rinktis, kaip tau reaguoti.

Niekas neprivalo tavęs mylėti net tada, kai tu esi geras ir daug duodi. Ir kai viską darai iš širdies, niekas neprivalo tavęs mylėti. Tai – dėsnis. Laisvė.

Atsitinka, kad kažkas tave myli ir tu kažką įsimyli, ir tame nieko nėra privalomo.

Būtinai reikės to vaikino paklausti, kodėl jis nepaklausia, kaip aš gyvenu, kaip jaučiuosi. Tiesiog įdomu, kaip sureaguos ir atsakys. Greičiausiai sutriks, kvailai nusijuoks ir toliau kalbės apie save.

N. kalba, kalba ir kalba. Iš visų mano sutiktų vyrų jis yra plepiausias vyras pasaulyje. Vaikštinėjome pajūriu, jis kalbėjo, kalbėjo ir kalbėjo. Būna momentų, kad jo nebegirdžiu arba jaučiu, kad nebepajėgiu klausytis. Klausti mylimo žmogaus „ką tu pasakei“ arba sakyti „atleisk, aš tavęs negirdėjau“ yra labai gėdinga.

Prisiminiau, jums tikriausiai įdomu, kaip žmonės prisiriša prie savo kankintojų, kaip juos myli, kaip jiems viską atiduoda ir pakloja po kojų. Tuo sunku patikėti, bet taip yra. Mes žinome, kad taip yra, bet sunku tai paaiškinti žodžiais, tai atrodo kažkokia mistika, neįtikėtina. Sunku atrasti tinkamų formuluočių.

Likimo posūkiai, keliai ir vingiai mane atvedė į liliputų cirką, ir prieš savo akis gavau progą pamatyti atsakymą.

Damos numeris su šuniuku. Šuniukas klusniai daro visus triukus ir sėkmingo triuko pabaigoje yra pamaitinamas. Aišku, kad į sceną jis neišėjo sotus. Jeigu jį kas nors išleistų sotų, pamaitintą, paglostytą, jis būtų tingus ir nieko nedarytų. Šunelis scenoje kažkodėl beprasmiškai amsi ir amsi, tas šuns lojimas erzina, bet kenti. Galbūt jis tuo lojimu nesąmoningai prašo žiūrovų pagalbos arba byloja apie savo beribę nesuvoktą kančią. Ir kad jūs matytumėte, su kokia meile jis šoka prie šeimininko, kai šis jam ištiesia kąsnelį.

Kaip myli šunelis tą šeimininką, kaip jį laižo, kaip šokinėja apie jį, kaip meilingai žiūri. Jeigu jis būtų patenkintas, tikrai taip nemylėtų šeimininko. Šis šunelis niekada nepaliks savo šeimininko, nes tas kąsnelis badaujančiam iškankintam šuneliui – šventė, lyg rojaus akimirka, lyg saulės spindulys tarp juodų debesų. Jis seks paskui savo šeimininką, kur šis beeitų, laižys jam

GINTARO LAŠAI

rankas ir kojas, meilingai vizgins uodegą ir karštligiškai blizgančiomis akimis užvertęs galvą žvelgs į savo dievą. Štai kas yra priklausoma meilė, priklausomi santykiai. Niekada dar gyvenime nebuvau gavusi tokio aiškaus atsakymo.

Sotus, laimingas, savimi patenkintas šuo niekada vergiškai neseks paskui jus.

O jeigu ir seks, tai jis bus laimingas, žais, bėgios, žvalgysis aplinkui ir tikrai nemylės jūsų taip, kaip išbadėjęs šuo, kuriam jūs numetate kąsnį. O įsivaizduokite, kartais jį paglostote, pašnekinate. Šuneliui, užaugusiam bado sąlygomis, reikia taip mažai, jis toks patogus, jis taip jus myli, jūs galite su juo daryti, ką norite ir kaip norite. Jūs lengvai jį sumalsite į miltus, dėl kiekvieno dalyko lengvai suversite kaltę, padarysite atpirkimo ožiu. Jis neturi stabilumo, nes nėra išmokęs pasikliauti savimi, jį kankina klausimai ir abejonės. O, kaip lengva šunelį nubausti, kai jis pradeda daryti ne taip, kaip jūs norite! Galbūt vieną kartą šuneliui jūs nupirksite žaisliuką ar tokį skanėstą, kokio jis nėra ne tik regėjęs, bet ir sapnavęs nėra. Jūs tapsite šunelio karaliumi, riteriu, išgelbėtoju, nuostabiuoju.

Mes žinome, kaip lengvai šuneliai ir katinėliai, gavę porciją visokio gėrio, liguistai prisiriša, tampa įkyrūs, tikri persekiotojai!

Baisiausia, kas gali atsitikti: šunelis užauga. Ir baisiausia atsitinka ne su šuneliu, su nuostabiuoju. Pirma, šuo irgi gali pradėti norėti jaustis nuostabus. Antra, jūs netenkate karūnos, riterio ir visų kitų statusų. Tai nepakeliama. Dar daugiau: šunelis, kuriam padaryta tiek daug gero, pradeda urgzti ir kandžiotis. Kitaip sakant, šuo užsimano savo teisių, kai turėtų būti tik jums dėkingas vergas. Tokį padarą maža sunaikinti. „O kai jūs užaugsite, nupirksite mums namus, mašiną?“ „Taip, nupirksime“, – atsakydavome.

Pajėgiame dovanoti tik smulkias dovanas.

Visokį mailių. Ledinukų dėžutę, medaus indelį, bulvių tarkavimo mašiną, pintinę rūkytų dešrų ar vaisių. „Audi 80“ ir tos nenuperkame, anei dviračio, gero patogaus retro stiliaus miesto dviračio su krepšeliu priekyje mamai nenuperkame.

Keistas dalykas, žmonės gyvena kartu ir sako, kad nekenčia vienas kito. Na, vienas kartais myli, o kitas nekenčia. Arba gyvena žmonės lyg būtų daiktai, likimo sumesti į vieną krūvą. Nei jie to nori, nei ką nors vienas kitam jaučia, o išsiskirti negali,

nes pernelyg baisu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą: neturi, kur eiti, kur gyventi, reikės daug dirbti, bijo, kad kita pusė juos nužudys, turtų prarasti nenori, ir taip toliau, ir panašiai. Tikriausiai savo antros pusės jie nekenčia todėl, kad kažkokiu būdu tas nuolat prieš akis šmėžuojantis objektas yra jų neįgalumo liudijimas, kuriuo nuolat mosuojama prieš akis. Kiti galvoja, kad visus klausimus už juos išspręs senatvė, kai aistros nebevargins. Ir neišsprendžia, savo akimis mačiau, neišsprendžia. Paradoksaliausia yra tai, jog šie žmonės, o ne vienas kitą mylintieji, yra taip įsitraukę į santykius, jog nebemato nieko, išskyrus vienas kitą, – nei saulės, nei dangaus, o apie tokį dalyką kaip vaikai iš viso neverta kalbėti. Tai sunku suvokti, bet būtent taip yra. Žinoma, yra šeimų, kur daromas kitas ėjimas: ant pjedestalo pastatomi vaikai, jie yra princai, karalaitės, apie juos sukasi gyvenimas.

Ir su mažais nelaimingais katinukais yra labai įdomiai. Mažą nelaimingą katinuką norisi priglausti, paglostyti, paimti ant rankų ir nešti per gyvenimą, saugant nuo lietaus ir audrų. Bet, matote, yra vienas nereikšmingas dalykas: mažas nelaimingas katinukas jums taip įsikabins į nugarą, taip suleis nagus, kad jie ten išleis šaknis, ir nusikratyti mažo nelaimingo katinėlio bus labai sunku. O štai jūs sutikote didelį riebų stiprų ir agresyvų katiną. Jis eina ir daro ten, kur nori. Jis nesiaiškina ir nesiteisina, kodėl sumurkė ne į taktą. Ar toks didelis riebus ir sveikas katinas norės jums įsikabinti į kuprą? Ne, nes gyventi ant kito kupros yra neįdomu. Na, jis nėra toks patogus ir valdyti jūs jo negalėsite. Gali būti, kad riebiam ir sveikam katinui tai paprasčiausiai tingisi daryti, juk pasaulyje jis turi savų sveikų ir gerų reikalų.

Va taip. Tiek apie šunis ir kates. „Mama, man atrodo, kad mano mažajai sesutei atėjo laikas skirtis su vyru.“ „Blogai galvoji.“ „Kodėl?“ „Prisiskaitei savo visokių psichologinių knygų ir aiškini nesąmones... Gyvenimas yra ne toks. Gyventi – ne kepurę padėti.“ „Bet gyventi su tokiu vyru...“ „Žmogui reikia padėti. Negalima žmogaus bėdoje palikti... Reikia duoti šansą, gal žmogus pasitaisys, pasikeis...“ „Bet jis turi motiną, tėvą, brolius, kitų giminių... Ir kad be rimto psichoterapinio

gydymo čia labai sunkiai, žmonės taip niekur nieko pyst ir nepasikeičia...“ „Žmona yra pati svarbiausia... Norės gyventi – pasikeis.“ „Reikia kažkam apie tai papasakoti, o paskui sakys, ideali šeima, išsiskyrė...“ „Nereikia nešti šiukšlių iš savo namų...

Uošvis prašė niekam nesakyti, net motinai.“ „Ar tu supranti, kad tavo mylimiausiai dukrai gresia realus pavojus?“ „Nieko neatsitiks, tegu pakenčia.“” Ir dar pagalvojau apie saugančias ribas. Įsivaizduokite, kad jūsų kiemą saugo įmitęs buldogas tiesiog tviskančiu kailiu ir aštriomis iltimis ir ateina kažkoks svetimšalis, ir bando tokį šunį sugundyti, pralaužti jo ribas. Nunuodyti, žinoma, gali. Gali ir apgauti. Bet jis kovos ir gins teritoriją iš visų jėgų.

O dabar įsivaizduokite, kad jūsų namus saugo nepašertas šunelis, sukinėjasi į šonus, taip ir taikosi kiekvienam į subinę įlįsti. Iltys aštrios, kailis pasišiaušęs, akytės laksto. Ir ateina prie tokio šunelio svetimšalis, ir pakiša jam sultingos mėsos kąsnelį.

Kuris iš šitų šunų geresnis jūsų teritorijos sargas?

O dabar įsivaizduokite, kad šuo – tai jūs.

Koks šuo esate jūs?

Asmeniškai aš vidutinio dydžio vilkšunis.

Mažus nelaimingus prie manęs prislinkusius katinukus uždaužau dešine letena.

Ne, ne, pajuokavau, prie manęs prislinkusiems ir gera valia neatstojantiems mažiems nelaimingiems katinukams taip vožiu dešine letena, kad tie pūkų kamuoliukai nusirita toli, toli.

Nepatikėsite, bet yra tokių, kurie slenka ir slenka prie tavęs. Žiūriu į juos ir galvoju: gal aš su jais kokiu stebuklingu švytinčiu kaulu pasidalijau?

Esu vilkšunis vizionierius ir jau matau minkštučių švelnučių katinėlių armiją, lendančią iš visų pakampių. Taip, taip, turiu būdoje pasislėpęs stebuklingą švytintį kaulą. Ištisus metus niekam jo nerodžiau, norėjau naudotis vienas. Iš čia visos mano nelaimės. Neteisingai gyvenau. Kodėl kaulą man patikėjo šeimininkas, aš nežinau.

Metu jį katinėliams. Katinėliai apipuola milžiniško dydžio stebuklingą švytintį kaulą. Lipa ant jo, laižo, bando įsikabinti savo mažais aštriais dantukais, ritinėjasi, riejasi, nepasidalija milžiniško stebuklingo švytinčio Kaulo.

Niekam nereikalingas įlendu į būdą ir laimingas užmiegu.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Reklama Prūsų Liet u

W.Holco ir M.Šerniaus 1883 ir 1905 m. išleistų kalendrų viršeliai.

Prūsų Lietuvoje pamėgtuose kalendoriuose esančiose reklamose siūlant prekes ir paslaugas nestokojama išradingumo.

60

KULTŪROS ISTORIJA

t uvos kalendrose (1) Reklama senojoje Klaipėdoje ar visam jos krašte – tarsi jūra.

Jos daug, įvairios ir informatyvios. Įvairių sričių reklaminiai skelbimai tarsi nubraižo ir savotišką krašto prekybininkų žemėlapį, informuoja apie tuo laiku siūlomas prekes, nusako gyventojų poreikius, atskleidžia reklamos skelbėjų pomėgius ir skonį. Šįkart atsigręžkime į Prūsų Lietuvoje pamėgtus kalendorius, vadinamus kalendromis.

Jovita SAULĖNIENĖ

Tekstų įdomybės E.Jagomasto, M.Labučio, W.Holco, M.Šerniaus ir daugelio kitų leidėjų „sutaisytos ant naudingo vartojimo“ „Evangeliškosios kalendros“, „Lietuviškosios kalendros“, „Prūsų Lietuvos kalendros“, „Ūkiškosios kalendros“, „Apžvalgos“ ir kt. buvo išties labai svarbūs leidiniai, kurių

poveikį krašto žmonių dvasiniam pasauliui sunku net įvertinti. Taikliai kalendros pavadintos Prūsų Lietuvos žmonių dvasinio gyvenimo knyga. Pavartykime keletą tų leidinių, pasigilinkime į jose gausiai spausdinamų reklamų tekstus ir pasižiūrėkime, kuo jie iškalbingi.

Reklamų tekstai kalendrose pirmiausia patrauklūs kalba, dvelkiančia anų laikų atmosfera. Šiandien šypseną kelia prekių pavadinimai. Prekybininkai siūlė pirkti terbikes panelėms, rankos terbikes, pasivaikštinėjimo lazdas, kišeniaus lempas, kavos pupikes ir pan. Kai kam gali

prireikti net vertėjų kad ir šiems dažnai pasikartojantiems reklamose žodžiams ar jų junginiams: tolkalbis, tolynpardavėjai, toliau parduodantiems, trumptavorai, verbludplaukiai, kvepylai, mučės, mėbelių ir grabų guolis, vynų guolis, lietaus manteliai, drožių prekyba, cigaretų specialybės, didis logeris ir kitiems.

Ne vienam gali atrodyti neįprasta ir reklamuojama prekių pardavimo vieta. Pirkėjai viliojami ne į krautuves ar parduotuves, bet į „darbavietes“ ar į „vyriausią sandėlį ir pardavimo sankrovą“, „sandėlį moderniškų gyvenimo įtaisymų bei pavienių rakandų“, „didį sandėlį“.

Nuotaikingai nuteikia pastangos reklamose savotiškai įsiteikti pirkėjams, primenant, jog „naudingas pirkimas visad palinksmina!“ Apsisprendimą pirkti turi lemti „seniausias, teisiausias ir pigiausias pardavimas“, „aštriai teisingas patarnavimas“, „meilus patarnavimas lietuviškai kalbančių pardavėjų“, „prie mūsų neleidžiama derėti, todėl ir mažiausias kūdikis mūsų krautuvėj gerai gali pirkti“.

Išradingumo nestokojama ir siūlant paslaugas. Štai tilžiškis „tepliorius meistras“ Hermannas Rudolffas kviečia į savo ►

Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr.

61

KULTŪROS ISTORIJA

◄ „darbavietę visiems moderniškiems išmuilavojimams paločiuose ir šiaip namuose“. Na, ar galima atsisakyti?

Kalendrose išskirtinai informatyvios muzikos instrumentų reklamos. Iš jų sužinome, jog paklausios buvo penkių akordų su „41 strune“ kanklės Columbia, taip pat „bandoninai, smuikai, mandolinės, gitaros, dambros“. Vieną kurį instrumentą nusipirkus, buvo nurodyta būtinai reikalauti „dovanai naujausio vyriausio kataliogo“. O ir kaip jo atsisakysi, jei, tarkime, įsigijus „vokiškas, vieniškas, bozeneriškas bei italjėniškas“ dūdas su „1, 2, 3 ir 1 eilėm balsų, pagal kataliogą kiekvienas ir natų nemokėdamas tuoj grajyti gal“.

Reklamose aibė visokių įdomybių. Tik tam kartui stabtelkime.

Metų ratu Dauguma reklamų kalendrose atrodo įprastai, kaip ir kituose leidiniuose. Dominuoja tekstai rėmeliuose, su piešiniais ar be jų.

Vienos – mažo formato, kitoms skirta po visą puslapį. Įdomiausios tos reklamos, kurios pateikiamos atsižvelgus į kalendrų specifiką. Jų principas toks: tas pats prekybininkas kiekvieną metų mėnesį reklamuoja vis kitas prekes, atsižvelgdamas į žmonėms iškilusias tuomet būdingas reikmes. Taip prisiderinama prie metų bėgsmo, išryškinančio laike išsirikiuojančius darbus.

Tokios yra 1930 m. kalendrose paskelbtos klaipėdiečio prekybininko I.Schrolowitzo „kolonialinių tavorų, drogų, dažų“ parduotuvės Grabenstrasės (Perkasų) gatvėje Nr. 9–10 reklamos. Ši nedidelė gatvelė buvo svarbi, nes čia ėjo tramvajaus linija, kuria galėjai pasiekti Smeltę, Melnragę, geležinkelio stotį ir, žinoma, iš daugelio vietų patekti į netoliese esantį Ferdinando turgų. Neatsitiktinai R.Schmidtas išleido šiai gatvei skirtą atviruką. Matyt, čia telkėsi ir prekybininkai, tarp kurių buvo ir I.Schrolowitzas. Peržvelkime jo reklamas kalendrose – kuo jis prekiavo ir kaip savo prekes reklamavo?

I.Schrolowitzo „kolonialinių tavorų“ parduotuvės pirmoji reklama sausį prasideda linkėjimu: „Linksmų Naujųjų metų!“ ir „turint kosulį“ rekomenduojama nusipirkti „saldųjų medukų, lakricų, sternanies ir cukerkanto“ patariant „viską piene suvirinti“.

Vasarį reklamuojamos skalbimo priemonės ir „dražai“, nurodant, jog „liuosų muilo 62

pulveriai, persilas, soda gabaluose, tepamas muilas yra geriausias dalykas skalbimui“.

Kovą siūlomi „visi budavonės reikmenys: cementas, „kalkis stukiais ir lešiuoti“, „geležies tavorai“, dažai, lakai, smalos.

Balandis – „įžegnojimų ir svodbų“ mėnuo, todėl raginama įsigyti „kepimo reikmenų“, vyno, alaus ekstraktų. Įsakmiai liepiama nepamiršti ir savo gyvulių: „imk ėdimo pulwerio, šėrimo kalkių, pieno pulverių, veršiams – leinkusvchen“.

Gegužė – kaimynystės mėnuo, todėl reklama prasideda kreipiniu „kaimyne!“ Jam draugiškai patariama pirkti daržovių ir „kvietkų“ sėklų iš „tikrosios vietos“ – I.Schrolowitzo „tavorų“ parduotuvės. Kaimynui primenama nepamiršti „įbarstyti į drabužius naftalino, pulverių ir pipirų prieš kandis“.

Birželį būtina įsigyti „strangų atvarslų, lininių ir kanapinių virvių, muilo, vežimo tepalo, centrifūgų aliejaus“.

Liepa – „mėnuo yra šiltas“, todėl atsigaivinimui nurodoma pasigaminti pačiam alaus iš „braumelino, alaus ekstrakto, apynių mielių“ ir suradus laiko nudažyti duris bei langus aliejiniais dažais. Pirmą kartą primenama, jog ūkininkams – „didi nuolaida ir kreditas“.

Taikliai kalendros pavadintos Prūsų Lietuvos žmonių dvasinio gyvenimo knyga.

Rugpjūtį „rugius dagojant prisiūlau visas reikmenas kepimui, gėralus už pigiausią kainą“. Raginama apžiūrėti savo namų stogus, kurių „pataisymui stogo papių ir negelių, asfalto, smalos – viskas gaunama pas I.Schrolowitzą“.

Rugsėjo reklama prasideda klausimu: „Ar veik kulsite?“ Siūloma nusipirkti „gero mašinų aliejaus“, „mašinų taukų“, „aliejaus motorams“, „centrifūgų aliejaus“, o „pleškėms ir skūros dalykams – geriausio žuvies trano“.

Spalį susirūpinama: „Ar jau vėl kosite?“ Ir liepiama „visų lašų, arbatų, drogų, portvynų, susvynų“ pasidaryti patiems, įsigijus „vyno mielių, rauginimo vamzdelių, maitinimo druskos ir kitų reikmenų“. Reklama užbaigiama prierašu skliausteliuose: „Apipintų butelkių žyčioju.“

Lapkritį pamokoma „taupyti Kalėdoms“ ir tik neišvengiamai prireikus pirkti pas I.Schrolowitzą.

Gruodį skelbiama: „Kalėdos artinasi!“ Kviečiama nusipirkti „geriausių kvietinių miltų, kepimo pulverių, kepimo aliejų, mandelių, riešutų, šokoladės, saldainių, eglės žvakių, vynų, ekstraktų“. Pirkėjams pažadama Kalėdų dovana. Reklama baigiama savininko padėka ir linkėjimu: „Dėkavodamas už man suteiktą pasitikėjimą veliju laimingų Naujųjų metų.“ Ir pasirašoma.

Skleidžiamos žinios Kalendrose įdėta dvylika I.Schrolowitzo reklamų. Visos jos – rėmeliuose, be piešinių.

Tik svarbesnės mintys pabrėžiamos paryškintu šriftu. Kiekvienos tekstas savarankiškas, sudėtas tuo pačiu principu. Pirmiausia stengiamasi įvardyti pagrindinius kiekvieno mėnesio darbus, šventes ar tuo metu žmones užtinkančius negalavimus. Kiekvienas mėnuo tarsi atsineša savotišką „misiją“. Taip sausis reklamoje tampa „linksmų Naujųjų metų“ linkėjimo mėnesiu, balandis – įžegnojimų ir vestuvių, gegužė – draugystės, spalis, kaip ir sausis, siejamas su dažnais peršalimais („kosulį turint“), gruodis – šv.

Kalėdomis ir pan. Atitinkamai minimi ir mėnesių darbai, kuriems nudirbti reikia ir tam tikrų priemonių. Todėl išvardijami „tavorai“, suteikiantys nemažai informacijos apie pačias parduotuves. I.Schrolowitzo parduotuvėje buvo prekiaujama maistu, ūkinėmis prekėmis, sėklomis ir net priemonėmis sveikatai taisyti.

I.Schrolowitzo 12 reklamų kalendrose suvokiamos ir kaip vientisas tekstas, prasidedantis linkėjimu ir užbaigiamas juo. Žinios jose skelbiamos savo vardu atvirai, nevengiant patarimų ir pamokymų. Adresuojama ūkininkams, stengiantis išlaikyti draugišką toną: kreipiamasi tiesiogiai („kaimyne“), vartojama liepiamoji nuosaka (imk, turi taupyti, pirk ir t. t.). Labai įdomūs reklamų skliausteliuose esantys prierašai, iš kurių galima nemažai pasakyti ir apie pačius prekybininkus.

Taigi šie reklamų tekstai praskleidžia tiek specifinius (pvz., įžegnojimai), tiek tradicinius (pvz., alaus gėrimas), tiek kasdieninio Klaipėdos krašto ūkininkų gyvenimo papročius bei įpročius.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8