Durys 2019 09

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2019 RUGSĖJIS / Nr. 9(69)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2019 rugsėjis / Nr. 9(69) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2019 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2019 2 psl. – scena iš premjerinio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklio – E.Balsio „Eglės žalčių karalienės“. Eglė – Julija Stankevičiūtė, Žilvinas – Mantas Černeckas. Martyno Aleksos nuotr.

4 psl. – Martyno Gintalo kūrinys parodoje „Atsivėrimas“ Palangos gintaro muziejuje. Pauliaus Makausko nuotr. ŽURNALĄ REMIA

TURINYS FESTIVALIS Daiva KŠANIENĖ. XXII „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“: su dedikacija E.Balsiui

4

Helmutas ŠABASEVIČIUS. Šokiu – apie žemės ir jūros meilę. E.Balsio „Eglė žalčių karalienė“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

12

MUZIKA Ieva BUDRIŪNAITĖ. D.Balsytė: Klaipėda man artima savo oru ir aura

19

DAILĖ Jurgita LUDAVIČIENĖ. Geriausi laikai

24

Julija PAŠKEVIČIŪTĖ. Vėrimas ir atsivėrimas – Eglės ir Martyno Gintalų stebuklas

27

ERDVĖS Vytautas TUMĖNAS. Pajūrio legendos atgijo ant pastato Melnragėje sienų

34

SKAITYMAI Evelina ZENKUTĖ. Dramų skaitymų draugija: autorius sugrįžta pas girdėtojus

40

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. Kodėl Holivudas nebekuria originalių filmų

44

Dainius VANAGAS. Čia yra Saša

48

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Trumpo teksto spąstai

50

Deimantė ŽUKAUSKIENĖ. Eilėraščiai

51

Alma RIEBŽDAITĖ. Beisbolo lazda

53

Dainius SOBECKIS. Lozoriaus evangelija

56

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Reklama Prūsų Lietuvos kalendrose (2)

60 3

FESTIVALIS

XXII „Muzikinis r u

su dedikacija Gyvybingas, nuolat kintantis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ šiemet pateikė siurprizą, atsigręždamas į lietuvių muziką. XXII festivalis paskirtas lietuvių muzikos grandui, kompozitoriui Eduardui Balsiui (1919–1984), minint 100-ąsias jo gimimo metines.

Daiva KŠANIENĖ

Ypač brangus Klaipėdai Kažkodėl galvoje ima knibždėti klausimas: gal vis dėlto iki šiol šis reikšmingas ir įtakingas muzikos festivalis per mažai dėmesio skyrė lietuviškai muzikai: nemačiom praleistas talentingojo simfonisto, operų ir baletų autoriaus J.Juzeliūno šimtmetis (gim.

1916 m.), neteko girdėti M.K.Čiurlionio, pirmojo lietuvių kompozitorių ugdytojo J.Gruodžio simfoninių veikalų, vertingų V.Klovos operų, naujųjų klasikų O.Balakausko, B.Kutavičiaus opusų. Praėjusių festivalių scenose pasirodė tik keletas šių dienų lietuvių kūrėjų (G.Kuprevičiaus, A.Žigaitytės, V.Ganelino, A.Bražinsko) sceninių (operos ir miuziklai) bei A.Remesos sakralinių veikalų.

Todėl Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro iniciatyva pagerbti vieno iškiliausių ir 4

Teatralizuotas koncertas „Aš – senas jūrininkas“ surengtas Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje.

FESTIVALIS

r ugpjūtis pajūryje“:

a E.Balsiui

talentingiausių XX a. antrosios pusės kompozitorių, palikusio išskirtinai gilų pėdsaką Lietuvos muzikinėje kultūroje, E.Balsio atminimą yra sveikintina ir gerbtina.

E.Balsys ypač brangus Klaipėdai, nes daugiau kaip trečdalį savo gyvenimo, pačius gražiausius jaunystės metus, jis praleido šiame mieste, taip pat Kretingoje ir Palangoje.

Ir vėliau, jam apsigyvenus Vilniuje, niekada nesusilpnėjo saitai su mėgstamu pajūriu, Palanga (čia jo tėvai buvo pasistatę namą), karštai garbinama jūra, prie kurios prabėgdavo visos kompozitoriaus atostogos. Jūros platybė bei galybė, bangų mūša įkvėpdavo kūrėją, kurį drąsiai galima apibūdinti kaip kompozitorių marinistą, pamario, jūros, Klaipėdos, Mažosios Lietuvos temai paskyrusį daug puikių savo kūrybos puslapių.

Glaudų ryšį su Klaipėda ir jos kraštu liudijo pats kompozitorius, 1972 m. nostalgiškai rašęs: „1939 m. su skaudančia širdimi palikau Klaipėdą, kuri iki šiol man – jaunystės, vaikystės miestas. Visi įspūdžiai, visi žaidimai ir pergyvenimai gyvi, aš jų iki šios dienos nepamiršau. Ir miestas, ir jūros stichija, su kuria nesiskiriu iki šios dienos.

Jūra mano kūrybai yra davusi labai daug impulsų. Kiekvienas kūrinys savaip susijęs su jūros tema ir kaskart randu vis naujų spalvų.“

„Eglė“ jaudino iki ašarų

Olesios Kasabovos nuotr.

Įspūdingo XXII „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ neginčytina kulminacija – rugpjūčio 16 d. Palangos koncertų salėje įvykusi E.Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ (sukurtas 1960 m.) premjera. Kelis kartus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) statytos, klasikiniu ► 5

FESTIVALIS

◄ lietuviško baleto pavyzdžiu tapusios „Eglės žalčių karalienės“ klaipėdietiškoji interpretacija užbūrė visomis prasmėmis.

Nuo pirmo iki paskutinio akordo scena laikė prikausčiusi dėmesį; nebuvo „tuščių“ ar iš konteksto „iškrintančių“ epizodų.

Talentinga veikalo statytojų komanda

(dirigentas M.Barkauskas, choreografas M.Rimeikis, scenografas M.Jacovskis, kostiumų dailininkė E.Brazdylytė, šviesų dailininkas L.Kleinas), drįsiu pasakyti, sukūrė meno stebuklą, į nedalomą, darnią simbiozę suliedami įtaigią, E.Balsio stiliui būdingą dramatiškai simfonizuotą, tembriš-

kai spalvingą muziką su jaudinančia šokio stichija scenoje.

Dirigento M.Barkausko vadovaujamas orkestras laipsniškai ir logiškai plėtojo sudėtingo, simfoninei poemai prilygstančio kūrinio idėją, perteikdamas partitūros diktuojamas muzikinio vyksmo bangas, tvirta ranka vedė nenutrūkstamą dramaturginę liniją, kurios vientisumui „nesutrukdė“ ir antrojoje baleto dalyje įsiterpiantys divertismentai bei siuitos. Sunki, melodinių balsų prisodrinta, leitmotyvų sistema pagrįsta orkestro faktūra šį kartą, atrodo, nekėlė jokių sunkumų gana brandžiam Klaipėdos muzikinio teatro simfoniniam orkestrui: sodriai skambėjo styginiai, kompaktiškai susigroję mediniai pučiamieji, išraiškingi, fanfariški, bet ne forsuojantys variniai,

Tapęs prestižinės muzikinės kultūros reiškiniu, šis festivalis tvirtai įaugo į Mažosios Lietuvos krašto meninę dirvą.

G.Kuprevičiaus opera „Prūsai“ (rež. R.Šeduikis) parodyta Klaipėdos piliavietėje.

6

FESTIVALIS

subtilūs, gausūs soliniai klarneto, anglų rago ir kitų instrumentų intarpai.

Nustebino originalus statytojų žvilgsnis į visiems atmintinai žinomą pasaką. Jie jūros poetikos kupiname E.Balsio balete atskleidė visiškai naujus pasakos minties aspektus, suteikė jai gilesnę prasmę, inovatyvių poteksčių, kurios, sakyčiau, artimos ir kompozitoriaus sumanymui, nes jis visuose savo kūriniuose jūrą ir jos stichiją siejo su amžinybe, su filosofine laiko samprata.

Naujoves įkūnijo ne tik kai kurie siužeto pokyčiai (Eglė čia turi dukrą Drebulę ir tik vieną sūnų Ąžuolą, broliai užkapoja Žilviną Drebulės akivaizdoje ir kt.), bet ir stebėtinai taikli, išraiškinga bei nūdieniška M.Rimeikio choreografija, surasta nauja, „muzikali“ šokio judesio raiška, atskleidžianti amžiną žmogaus jausmų dramą.

Kiekvienas scenoje pasirodęs baleto artistas demonstravo didžiulį meistriškumą, įsijautimą į kuriamą vaidmenį. Ypač nuostabi buvo LNOBT solistė J.Stankevičūtė, kurios Eglė jaudino iki sielos gelmių, iki ašarų. Nepaprastai talentingai jaunoji šokėja perteikė jaunystės džiaugsmą šeimos apsuptyje, meilę Žilvinui, rūpestį tapus mama ir neapsakomą, gniuždantį skausmą finale. Puikūs visi: Žilvinas – M.Černeckas, Drebulė – K.Tykhonova, Motina – A.KrasauskaitėBerulė, Tėvas – D.Berulis, Ąžuolas – V.Bondaras, seserys – E.M.Maslauskaitė ir E.Dolibaitė bei daugelis kitų.

Lakoniška, santūri, ramiai nuteikianti scenografija bei kuklūs, paprasti, pastelinių,

nerėksmingų atspalvių sceniniai kostiumai padėjo susikaupti, sutelkti dėmesį į muzikos ir šokio reiškiamas prasmes.

Vienos sėkmingiausių Klaipėdos muzikinio teatro premjerų – baleto „Eglė žalčių karalienė“ – statytojai ir atlikėjai atsiskleidė kaip individualaus braižo kūrėjai, sukurdami neužmirštamą spektaklį, talentingai jame perteikdami ryškius kontrastus, dramatizmą, konfliktą, stiprius ir prieštaringus jausmus, gilias mintis.

Žaisminga dainų pynė E.Balsio atminimui festivalis paskyrė ir gana žaismingą, teatralizuota forma Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje pateiktą koncertą „Aš – senas jūrininkas“, sudarytą iš kompozitoriaus dainų.

Dainomis pradėjęs savo kūrybos kelią, E.Balsys neišsižadėjo jų visą gyvenimą.

Svarbiausia, jos nenuėjo į užmarštį. Originalias solines, chorines, ansamblines, estradines bei harmonizuotas liaudies dainas kompozitorius daugiausia rašydavo atitrūkęs nuo didžiųjų kūrinių, per atostogas, radęs patrauklų tekstą ar pagautas impulso. Daugumos jų melodijos lengvai įsimenamos, nesudėtingas ritmas, pasitaiko šokinių žanrų intonacijų.

Koncerte „Aš – senas jūrininkas“, gimusiame bendradarbiaujant teatro artistams ir tarptautinės jaunųjų menininkų rezi-

dencijos „Išbandyk profesiją“ dalyviams, Klaipėdos muzikinio teatro solistai ir svečiai atliko keliolika savitai interpretuojamų dainų, pasitelkdami vaidybą, judesį, šokį, retro stiliaus ar jūreivišką aprangą.

Parengti šią programą jaunuosius talentus paskatino režisierė R.Bunikytė ir dirigentas E.Miknius. Koncertui parinktoms dainoms akompanavo nedidelis, kamerinės sudėties instrumentinis ansamblis, sudarytas iš jaunų muzikantų, dirigavo E.Miknius. Dainas neįprastai sudėčiai aranžavo žinomas aranžuotojas – Klaipėdos muzikinio teatro fleitininkas R.Giedraitis.

Netradiciškai atliekamos (vaidyba, soliniai pasirodymai, ansambliai, sudaryti iš tų pačių solistų) naujai suskambo kadaise (XX a. antrojoje pusėje) labai populiarios, o kai kurios ir dabar dažnai girdimos dainos, daugiausia susijusios su jūra, pamariu, kompozitoriaus jaunystės miestu Klaipėda: „Jūreivių daina“, „Daina apie Klaipėdą“, „Daina apie tiltą“, „Žuvėdra, žuvėdra“, „Jūreivių užstalės daina“, „Senas jūrininkas“, taip pat per humoro prizmę pateikta „Elektrėnų žiburiai“, melodingoji „Lopšinė“ ir kitos. Stilingai, demonstruodami gražių tembrų balsus, dainavo solistai O.Auškalnytė, R.Štemanetian, T.Jakas, V.Trakys, E.Šlimaitė, M.Narmontas, A.Petraškevič, M.Drejerytė, E.Greciūnaitė, I.Smilgevičius. Perfrazuojant E.Balsio mintį, kad „daina nebūtinai turi būti savita, bet būtinai – meniška“, galima sakyti, kad jaunieji atlikėjai sukūrė ir savitą, ir menišką atmosferą.

„Prūsų“ sugrįžimas

Olesios Kasabovos nuotr.

E.Balsio vardas ir asmenybė neatsiejama nuo visos plejados jo išugdytų kelių lietuvių kompozitorių kartų. Buvę jo kompozicijos klasės studentai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, šiandien garbūs muzikos kūrėjai iki šiol dievina savo Mokytoją.

Galbūt neatsitiktinai šiųmetis festivalis prasidėjo būtent E.Balsio mokinio, švenčiančio 75-metį, G.Kuprevičiaus opera „Prūsai“, pagal J.Grušo dramą „Herkus Mantas“, simboliškai rodyta atviroje erdvėje – Klaipėdos istorinės pilies (Mėmelburgo, pastatytos 1252 m.), menančios lietuvių genčių kovas su kryžiuočiais, prieigose.

Pirmoji istorinė, patriotinė lietuviška opera nepriklausomybę atgavusioje ► 7

FESTIVALIS

◄ Lietuvoje – G.Kuprevičiaus „Prūsai‘ Klaipėdos muzikiniame teatre pernai pastatyta antrą kartą. Pirmą kartą rampos šviesą ji išvydo 1997 m., pagrindinį Herkaus Manto vaidmenį atliekant garsiajam lietuvių tenorui V.Noreikai, kuriam ši opera ir buvo dedikuota.

Klaipėdai ir visam Pamario kraštui šis veikalas itin artimas, nes byloja apie išnykusią lietuvišką prūsų gentį, kartu tarsi apdainuodamas ir tragišką visos Mažosios Lietuvos likimą. Pats autorius partitūros tituliniame lape įrašė epigrafą: „Išnykusių atminimui, nykstančių perspėjimui.“

Jaunoji operos statytojų karta – dirigentas T.Ambrozaitis, režisierius R.Šeduikis, chormeisteris V.Konstantinovas, scenografė S.Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė S.Straukaitė, choreografas A.Liškauskas, šviesų dailininkas J.Kuršys – sukūrė paveikų, į savo vyksmą įtraukiantį operos spektaklį, labai išradingai ir įtikinamai perteikdami dviejų priešingų, nesutaikomų jėgų – prūsų genties ir kryžiuočių – kovą.

Režisūriniam bei sceniniam sprendimui pasitarnavo aiški, gana tradiciškais kanonais pagrįstos operos ištisinė muzikinė dramaturgija, su jaudinančiomis arijomis, dai-

nomis, ansambliais bei scenomis, logiškai išdėstytomis kulminacijomis. Dvi priešiškas stovyklas autorius charakterizavo skirtingomis muzikinėmis sferomis, sudarydamas kontrastą tarp ryžtingų, karingų savo laisvę ginančių prūsų ir krikščionybę nešančių kryžiuočių. Solistų partijos išties nelengvos, reikalaujančios profesionalaus vokalinio pasirengimo bei didelės emocinės, net fizinės ištvermės.

Dramatišką Herkaus Manto vaidmenį sėkmingai atliko M.Rojus, jaudinanti buvo R.Ulteravičiūtė, sukūrusi tarp meilės Mantui ir ištikimybės savo šeimai besiblaškančios Kristinos paveikslą. Organiškai į operos vyksmą įsijungė B.Ignatavičiūtė (Nomeda), K.Nevulis (Koltis), M.Narmontas (Samilis), T.Jakas (Ragūnas) ir kiti. Puikiai pasirodė choras, skambėjęs tiksliai, jautriai, dinamiškai. Ypač jaudino kelis kartus aidinti lyrinė, švelni ir liūdna choro daina a cappella „Ant kalnelio“, kelianti asociacijas su liaudies dainomis, nors iš tiesų ji yra originalus paties kompozitoriaus sukurtas žavus, svarbią dramaturginę prasmę turintis intarpas – leitmotyvas.

Daug fantazijos įdėta į šiaip lakonišką, šviesią scenografiją, išradingai paįvairintą vaizdingais, net grėsmingais akcentais: griūvančia siena, degančiais objektais, simbolinę prasmę turinčiais ugnies fejerverkais, kitais vizualiniais efektais. Išradingumu bei stilingumu imponuoja ir sceniniai kostiumai.

Žvaigždžių šviesa

Koncertas „Vasaros nakties muzika“ skambėjo Klaipėdos koncertų salėje. Olesios Kasabovos nuotr.

8

Klasikinio baleto gerbėjai festivalio metu turėjo retą progą gėrėtis aukščiausios klasės baleto šokėjais Žvejų rūmuose surengtame Ukrainos baleto žvaigždžių gala koncerte. Klaipėdos scenoje pasirodė pasaulinio lygio baleto artistai, šokantys žymiausiuose ne tik Ukrainos, bet ir Europos teatruose.

Klaipėdiečiams, apskritai retai regintiems tradicinį klasikinį baletą, buvo galimybė patirti tą nepaprastą šokio grožį, neįtikėtiną baleto meistrų virtuoziškumą. Tarp žiūrovų buvo nemažai žmonių, kurie galbūt pirmą kartą išvydo tikrą klasikinį baletą. Sužibėjo Ukrainos T.Ševčenkos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerinos ir primarijai O.Filipieva, V.Netrunenka, V.Hordina, D.Silkinas, K.Ivanenko, T.Lozova,

FESTIVALIS

Ukrainos baleto žvaigždžių gala koncertas festivalio publiką subūrė Klaipėdos žvejų rūmuose.

A.Hlava, Y.Tkachukas, šokę fragmentus iš R.Ščedrino, P.Čaikovskio, A.Glazunovo, L.Minkaus, A.Adamo, M.Theodorakio ir kt. baletų. Su svečiais pasirodė ir LNOBT baleto solistai O.Konošenko, J.Laucius, R.Ceizaris.

Buvusi žymi Lietuvos baleto pedagogė per koncerto pertrauką susižavėjusi ištarė: „Pasijutau kaip Maskvos Didžiajame teatre.“ Tiesa, tokio klasikinio baleto Klaipėdoje ne-

išvysi, tačiau įspūdį menkino gyvo orkestro nebuvimas, geniali muzika skambėjo iš įrašų.

Suprantama, jog vieninteliam miesto simfoniniam orkestrui (Muzikinio teatro), dalyvaujančiam net keliuose sudėtinguose festivalio projektuose (operoje „Prūsai“, balete „Eglė žalčių karalienė“, koncerte „Vasaros nakties muzika“), parengti dar ir sunkią baletinę programą buvo neįmanoma.

„Prokadras.lt“ nuotr.

Vasaros nakties muzika Koncertą „Vasaros nakties muzika“, vykusį Klaipėdos koncertų salėje, galima laikyti soliniu Muzikinio teatro simfoninio orkestro pasirodymu. Kiekvienas orkestro koncertas, išlipus iš teatro „duobės“, yra labai atsakingas, verčiantis muzikantus ypač susitelkti ir pasitempti. ► 9

FESTIVALIS

◄ Netikėtai įdomią, intriguojančią šio

koncerto programą dirigavo labai gerai klaipėdiečiams pažįstamas kviestinis dirigentas R.Šervenikas (kelerius metus jis buvo Klaipėdos kamerinio orkestro dirigentas). Jo batutai paklusę orkestrantai įkvėptai ir sklandžiai pagrojo vokiečių romantiko F.MendelssohnoBartholdy fragmentus iš muzikos W.Shakespeare’o komedijai „Vasarvidžio nakties sapnas“: Uvertiūrą, Noktiurną, Scherzo bei garsųjį „Vestuvių maršą“. Salės erdves užpildė melodingi, aiškūs, žėrintys ir žavintys nemirtingos muzikos garsai, orkestro spalvų blizgesys. Juos

Koncertas „Atsarginio kelio muzika“ vyko Klaipėdos klube „Jazzpilis“.

10

pakeitė lyriškas, švelnus Intermezzo iš italų kompozitoriaus veristo P.Mascagni operos „Kaimo garbė“ bei, dar kartą prisimenant E.Balsį, jo garsioji, temperamentingoji, Lotynų Amerikos melodika ir ritmais pagrįsta Habanera iš muzikos kino filmui „Adomas nori būti žmogumi“.

Didžiausia koncerto staigmena ir netikėtumas – lūpinės armonikėlės virtuozo iš Italijos G.Littera pasirodymas. Sunku patikėti, kad šiuo, atrodo, primityviu, net vaikišku instrumentu galima pagroti techniškai sudėtingiausius kūrinius. Dar nuostabiau, kad

FESTIVALIS

lūpinės armonikėlės virtuozas buvo lygiavertis partneris simfoniniam orkestrui, su kuriuo atliko savo paties aranžuotą N.Paganini Kapričą Nr. 24 bei M.Spivakovskio Koncertą. Klausytojai įsitikino, kad lūpinė armonikėlė, ypač jei ja groja virtuozas, niekuo nenusileidžia tradiciniams, įprastiems instrumentams. Sužavėta publika nenorėjo iš scenos išleisti egzotiškojo atlikėjo, tad maestro G.Littera pradžiugino visus bisui pagrodamas populiariojo Argentinos kompozitoriaus A.Piazzollos miniatiūras „Oblivion“ ir „Libertango“.

Atsarginiu keliu Originalų, iš pirmo žvilgsnio „nerimtą“ siurprizą publikai pateikė festivalinis koncertas „Atsarginio kelio muzika“, vykęs klube „Jazzpilis“. Įėjus į klubą atrodė, kad galbūt patekai ne ten, kur reikėjo: publika – nuo brandžių žilagalvių iki kūdikių vežimėliuose, ant stalų – alaus bokalai, užkandžių lėkštės, kalbos, juokas, šurmulys... Laukiame... Ir štai nedidelėje scenoje pasispausdami (dėl vietos stokos) išsirikiuoja Klaipėdos muzikinio teatro choras (vad. V.Konstantinovas),

Olesios Kasabovos nuotr.

kiek žemiau – instrumentinė grupė: A.Valentienė (fortepijonas), E.Federavičius (mušamieji), A.Balsys (bosinė gitara). Žaismingai, žaviai, su humoru koncerto vedėja pasakoja apie tai, kas čia vyksta, ką dabar išgirsime. Prieš chorą atsistoja visapusiškasis, įvairiausių muzikos stilių interpretatorius, kompozitorius ir dirigentas V.Konstantinovas. Suskamba smalsumą keliančios, daugeliui negirdėtos penkių dalių neoklasicizmo, džiazo, net grigališkojo choralo intonacijas jungiančios britų kompozitoriaus B.Chilcotto „Mažosios džiazo mišios“ chorui, fortepijonui ir mušamiesiems. Keistoka... Mišios – klube... Tačiau talentingai sukurtas veikalas bei įtikinamas atlikimas parodė, kad mišios – tai ne tik malda, siejama su sakralinėmis erdvėmis, bet ir gyvenimo džiaugsmo teikimas kasdieniško, buitinio šurmulio fone.

Vis labiau muzikos kerams pasiduodanti klubo publika įdėmiai klausėsi Klaipėdos muzikinio teatro altininko (neseniai atvykusio iš Karaliaučiaus ir apsigyvenusio Klaipėdoje), išskirtinio mąstymo žmogaus, kompozitoriaus L.Djakovo kūrinio „Trys pjesės chorui ir preparuotam altui“, kupino filosofinių prasmių. Pristatydamas savo kompoziciją, L.Djakovas kalbėjo apie amžinybę, būtį, gyvenimo prasmę.

Painiai išsakytas, nelengvai išverčiamas mintis lietuvių kalba klausytojams perdavė V.Konstantinovas.

Neilgą, tarsi spontaniškai gimusią programą užbaigė netikėta choro ir žinomo, bet nenuspėjamo, nevaržomos fantazijos teatralo B.Šarkos improvizacija. Šį kartą paslaptingasis Benas įsijautė į dirigento vaidmenį, V.Konstantinovui liepęs pritarti šamano būgnu, ir čia pat, be jokių repeticijų sukūrė klausytojus nustebinusį ekspromtą – „Improvizaciją chorui, performeriui ir instrumentams“. Į išraiškingus dirigento B.Šarkos rankų bei viso kūno judesius jautriai ir gyvai atsiliepė, pasirodo, taip pat improvizacijos dovaną turintys choro artistai.

Kiekvieną vasarą Vakarų Lietuvoje aidintis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ kaskart vis kitoks, savitas, bet visada įdomus, žavintis, teikiantis klausytojams didžiulę muzikos žanrų, stilių, atlikėjų pasirinkimo įvairovę. Tapęs prestižinės muzikinės kultūros reiškiniu, šis festivalis tvirtai įaugo į Mažosios Lietuvos krašto meninę dirvą; jo laukia ne tik pajūrio, bet ir visos Lietuvos muzikos gerbėjai.

11

FESTIVALIS

Šokiu – apie žem ė

E.Balsio „Eglė žalčių karalienė“ Klaipė d Naujausias choreografo Martyno Rimeikio kūrinys – šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ – gyvuoja jau daugiau nei mėnesį: dviejose premjerose, edukacinio formato pristatymuose, svarbiausia – žiūrovų atmintyje. Festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ privalumas – po vasarinio štilio kultūrinių įspūdžių išsiilgusios publikos gausa, o trūkumas – operatyvios, profesionalios refleksijos stygius: muzikologai, šokio vertintojai neskuba apibendrinti įspūdžių, brandina mintis pirmosioms poatostoginėms rudens publikacijoms.

Helmutas ŠABASEVIČIUS

Kultūros ir meno žurnalo „Durys“ pasiūlymas dar kartą bristi į tą pačią jūrą ragino gaivinti premjerinius įspūdžius, kurie, gana paskubomis suformuoti, jau buvo pateikti savaitraštyje „7 meno dienos“. Trumpam buvo kilusi pagunda, pamėgdžiojant Balį Sruogą, pasiūlyti pseudonimu pasirašytą polemiką su pačiu savimi, tačiau, gerai perkračius tai, kuo stebint premjerinius „Eglės“

spektaklius teko gyventi dvi rugpjūčio vidurio dienas, pasirodė, kad polemizuoti nėra prasmės.

Per Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) premjerą – Leonardo Bernsteino „Kandidą“ – išgirsti komplimentai apie jau pasirodžiusį rašinį apie „Eglę“ paskatino dar kartą grįžti ir prie spektaklio, ir prie rašinyje suformuluotų teiginių. „Taip, karalienė tikrai be karūnos“ – tai viena ką tik minėtų komplimentų tema. Bet šiame pavadinime nėra jokios nostalgijos Eduardo Balsio „Eglės žalčių karalienės“ legendai ir

pasakos ilgesio. Už žodžio „be“ čia turėtų atsiverti ne tai, ko spektaklyje nėra, bet atsiskleisti tai, kas jame atsirado naujo, kas praturtino šiuolaikinę Lietuvos choreografiją, kas leido kontaktą su E.Balsio muzika užmegzti šiuolaikinei atlikėjų ir žiūrovų kartai.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras padėjo daug pastangų viešindamas savo idėją kompozitoriaus šimtmečiui atgaivinti jo populiariausią sceninį kūrinį. Tai labai ambicingas sumanymas, ypač suvokiant dabartinę teatro padėtį, kai būsimieji jo namai

Scenos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjerinio šokio spektaklio – E.Balsio „Eglės žalčių karalienės“ (chor. M.Rimeikis).

Martyno Aleksos nuotr.

12

FESTIVALIS

m ės ir jūros meilę

ė dos valstybiniame muzikiniame teatre

kol kas matomi tik naujajame logotipe. Apie spektaklį turėjo progos pasisakyti choreografas, scenografas, pagrindinių vaidmenų atlikėjai, aiškinę savo santykį su populiariąja pasaka ir kompozitoriaus kūryba. Tai svarbus paruošiamasis darbas ne tik intriguojant būsimuoju pastatymu, bet ir purenant dirvą jo žiūrovų nuomonėms.

Šedevro naratyvas Vis dėlto svarbiausia – ne ketinimai ir planai, o jų įgyvendinimas, kuris klaipėdiečių naujojo spektaklio atveju pateisino beveik visus lūkesčius. Pasirinkęs statyti ne baletą,

o šokio spektaklį, M.Rimeikis atsisakė su baletu siejamų plastinių kanonų ir judesių, o dramaturginį pasakos karkasą išgrynino beveik iki abstrakcijos, susiedamas jį su mitiniu pirmavaizdžiu archetipinių nuojautų ryšiais.

Palangos koncertų salė – M.Rimeikio „Eglės“ gimimo vieta – tikriausiai ribojo šviesų meno ir scenografijos galimybes.

Vis dėlto pasirinktai spektaklio koncepcijai sceniniai vaizdiniai pasirodė kiek tiesmuki, primygtinai grąžinantys jausmų dramą prie vietos konkretybių, tarytum inkaru pritvirtinantys spektaklį prie Lietuvos pajūrio ir net Palangos. O įtampa tarp dviejų pasaulių – Eglės-žemės ir Žilvinojūros, jų prigimtinis nesuderinamumas

nepaisant didžiulės traukos – vaizdiniu požiūriu liko neatskleista, tik iliustruota, kad ir kokie lakoniški pasirinktieji motyvai būtų.

Laukiant M.Rimeikio spektaklio, jį stebint ir vėliau apie jį svarstant, vis iškildavo Salomėjos Nėries poemos eilutės. Šio literatūrinio šedevro naratyvas, dažnai visiškai kitoks, nei spektaklyje, kaip tik padėjo apčiuopti įdomius, netikėtus, naujas prasmes siūlančius režisieriaus-choreografo sprendimus. Juo labiau kad S.Nėries kūrinys – neatsiejama vaikystės prisiminimų dalis, susijusi su keliomis vasaromis prie jūros, tėčio atmintinai deklamuojamais poemos fragmentais, kurie suformavo giluminį ryšį su šia paslaptinga istorija. ► 13

FESTIVALIS

Pagrobta?

Eglė duoda žodį... ◄ Dviejų dalių spektaklyje Žilvino-jūros

aplinka daugiau perteikiama per jo kaip herojaus nerimastingą, laužytų linijų plastinį piešinį, nulemtą jau pačioje pradžioje jį kamuojamo ilgesio. Įvadinis Žilvino (Mantas Černeckas) monologas pakrantėje, kurią ženklina susiraizgiusių virvių kopa, – chtoniško pasaulio vaizdinys, kontrastas jam – Eglės (Julija Stankevičiūtė) ir jos seserų (Ema

14

Marija Maslauskaitė ir Eiva Dobilaitė) scena, kurioje vyrauja skaidrios, nerūpestingos intonacijos, gaivališkų šuolių kuriama viltinga jaunystės lūkesčių atmosfera. Pirmasis Eglės ir Žilvino susitikimas – be marškinių užgrobimo imitavimo, kuris taip naiviai atrodo naujausioje LNOBT „Eglės“ versijoje (choreografas – George’as Williamsonas). Šis epizodas – dramatiškas, įdomus aiškiai pastebimu iš pradžių šiurkštokos Žilvino plastikos švelnėjimu, kuris padeda suvokti jau čia užsimezgantį dviejų herojų emocinį ryšį.

Prasminiu požiūriu intensyvų, intymų pirmąjį Eglės ir Žilvino duetą-pasižadėjimą keičia epizodas pakrantėje – liaudies muzikos įkvėptoje dekoratyvinėje scenoje linksminasi jaunimas. Žvali masinė šventė – dar vienas rizikingas slenkstis, kurio choreografui pavyko išvengti. Į šokį integruoti žaidybiniai elementai perteikti paprastai, organiškai ir lengvai, su saikinga humoro doze, šokėjai nepersistengia ir suformuoja gyvą plastinį junginį.

Tėvo (Darius Berulis) ir Motinos (Aušra Krasauskaitė) paveikslai spektaklyje yra tarytum dvi Eglės prigimties pusės: Tėvas – nenutraukiamas ryšys su namais ir žeme, Motina – vienoje pirmųjų scenų kilstelėta Tėvo – žvelgia kur kas toliau, už horizonto. Į besilinksminančią šeimą Eglė įsijungia organiškai – be akivaizdžių trikdančios patirties, išgyventos akistatoje su Žilvinu, ženklų. „Eglė net pamiršo: / Kas gi betikės, / Kad žaltys jai piršos, / Kas už jo tekės?“ – rašė S.Nėris. Pamiršo? O gal susitikimas atvėrė joje kitą jausmo perspektyvą, kurios ji viltingai tikisi, pažadino ilgesį, kuris, jei nebūtų pasirodę žalčiai, būtų likęs bergždžias? E.Balsio muzikoje vaizdžiai nupasakojamas žalčių-piršlių pasirodymas, tėvo pastangos juos apgauti (atmintyje iškyla groteskiška, neskoninga LNOBT „Eglės“ scena su nuotaka persi-

FESTIVALIS

Skaidri choreografija ištirpsta muzikoje, spontaniškos judesių trelės sukuria įsimenančią nuotaiką, kurią netrukus esmingai pakeis pasakos lemtis. rengusiu vyru, kuriam gegutei sukukavus iš po marškinių dunksėdama iškrenta dirbtinė krūtinė). Klaipėdiečių spektaklyje pasakojimas išlieka, tačiau jis gerokai santūresnis ir subtilesnis: vietoj Eglės su piršliais koketuoja jos sesuo.

Kompozitorius jausmingai „aprašo“ Eglės atsisveikinimo su šeima epizodą. Šiame monologe vyrauja artimo, pažįstamo, brangaus pasaulio praradimo tema, atsisveikinimas su tėvais, broliais ir seserimis persunktas minorinių nuotaikų, tačiau pačioje Eglės

plastikoje tarytum atsikartoja trumpi pirmojo susitikimo su Žilvinu choreografiniai motyvai, tad Eglės išvykimas – kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų – atrodo ne tik beviltiškas, bet ir viltingas.

Todėl moters tema M.Rimeikio balete atrodo gerokai sudėtingiau, nei patriarchalinėje pasakoje apie iš namų pagrobtą dukrą ir seserį, kurią kaip nuosavybę tėvas ir broliai tiesiog privalo atsikovoti. Tai pabrėžia šios scenos finalas, kuriame labai aiškus Motinos, tarytum nujaučiančios, kad pagrobimas kartu yra ir tam tikra nauja Eglės gyvenimo pradžia, suvokiančios Eglės išvykimo būtinybę ir sutramdančios ją vytis pasiryžusius vyrus, paveikslas.

Tai – mintys, kilusios stebint spektaklį ir vėliau mąstant apie jį. Scenoje visa tai iškyla kaip potekstės, užuominos – galbūt kaip sąmoningi choreografo sprendimai, o prisiminus spektaklį – galbūt kaip žiūrovo, taip pat tam tikro kūrėjo, indėlis į bendrą jo prasmių sistemą.

Baltijos dvasia Scena jūros dugne (jį iliustruoja milžiniškų surūdijusių grandinių krūva) vėl prasideda Žilvino monologu, atspindinčiu visai suprantamą jo nerimą: ar bus ištesėtas pažadas? Kairėje scenos pusėje išsirikiavę Žilvino pavaldiniai tarytum suformuoja poetės minimo „vaivorinio kelio“ įspūdį – ne tiesioginį, spindintį įvairiomis spalvomis, bet simbolinį taką, skiriantį ir jungiantį „ten“ ir „čia“, žemę ir jūrą, Eglę ir Žilviną. „Eglė spindi, kaista / Džiugesio jausmu. / Nors labai čia keista, / Bet drauge ramu“ – dar viena galbūt ir pernelyg laisvai choreografo sumanymus interpretuojanti aliuzija, poetinės pasakos ir šokio spektaklio sužadinamų įspūdžių ryšys, kurį pateisina ypač muzikalus, jausmingas, švelniai erotiškas ir kartu drovus Eglės ir Žilvino duetas – šio veiksmo kulminacija. ►

15

FESTIVALIS

Žemės ilgesys ◄ Antrąjį veiksmą pradeda šeimyniška Eglės ir Žilvino idilė – emociniu požiūriu skaidri scena, į vieną choreografinę sistemą sujungianti tėvus ir vaikus, suteikianti galimybę atskleisti šiltam juos jungiančiam ryšiui.

Mintimis grįžtant į spektaklį, nepavyksta identifikuoti scenos, kuri labiau argumentuotų, paaiškintų Eglės norą grįžti į žemę – galbūt tai neišvengiama šios istorijos dalis, prigimtinė trauka, glūdinti žmoguje nepaisant sėkmingiausių jo gyvenimo viražų. Kliūtys šiai traukai sustabdyti – simbolinės, pirmoji (ir vienintelė spektaklyje) – geležinių kurpių suavėjimas. Tai vaizdingiausiai poetės aprašyta užduotis, kuriai įveikti prireikia antgamtiškų jėgų pagalbos – per ruonį gauto žiniuonės patarimo. M.Rimeikio spektaklyje ši muzikoje aiškiai juntama Eglės pastangų tema tarytum paverčiama dramatišku, stiprių jausmų prisodrintu duetu, nuosekliai išaugančiu iš trumpo 16

FESTIVALIS

Dar keli judesių šuorai, įkvėpti muzikos, nugrimztantys joje, ją pratęsiantys, įkūnijantys, ir didelėje erdvėje lieka trys sustingusios figūros – trapūs paminklai didžiulei, nenugalėtai žemės ir jūros meilei.

Eglės monologo, šios užduoties įveikimą suvokiant kaip Žilvino susitaikymą su tuo, kas neišvengiama.

Grįžimas tėviškėn Po devynerių metų laikas pajūryje atrodo sustingęs – Eglės šeima lyg panirusi laukimo būsenoje. Eglė, kaip ir pirmojoje dalyje, tik dabar su savo vaikais – Drebule (Kira Tykhonova) ir Ąžuolu (Vladyslavas Bondaras), pasirodo ant tilto. Trumpais epizodais choreografas sujungia praeitį ir dabartį: Eglę su seserimis ir tėvais, ► 17

FESTIVALIS

◄ tėvus – su vaikaičiais, įterpdamas ir tarytum vienu atsikvėpimu sukurtą Drebulės šokį – žaismingą, lengvą, valiūkišką; Drebulė čia – lyg Eglė prieš tą lemtingą susitikimą su Žilvinu – nerūpestinga, nenutuokianti, kas jos laukia.

Skaidri choreografija ištirpsta muzikoje, spontaniškos judesių trelės sukuria įsimenančią nuotaiką, kurią netrukus esmingai pakeis pasakos lemtis. Žiauriųjų dėdžių spektaklyje nematyti – Drebulė su jais tarytum žaidžia, nėra poetiniame pasakos variante akivaizdžių grubaus kvotimo nuorodų, Žilvino vardas – gestas – tarytum išsprūsta netyčia, išnyra iš judesių sūkurio ir sustingsta. Pasirodęs Žilvinas nesulaikomai artėja prie Drebulės, tarytum brenda per lūžtančias bangas – prie jo puolančius ir kniumbančius Eglės brolius. Tas pulsuojantis tėvo ir dukros ryšys, Žilvino ryžtas nepaisant nieko apsaugoti Drebulę, pridengiant ją savo kūnu, jaudino ir spektaklio metu, jaudina ir dabar, klaidžiojant prisiminimuose, žiūrint į puikias Martyno Aleksos nuotraukas.

18

Kur namučiai namai Išsprūdęs vardas-gestas sukausto Drebulę, ji tarytum suakmenėja dar prieš Eglės prakeiksmą, nors jis spektaklyje taip ir nenuskamba. S.Nėris, pati dažnai vadinama išdavike, savo poemoje Drebulei negaili griežtų žodžių: „Virski drebule tu! – / Visais lapais drebėk! / Paukštis joks nenutūps / Prie tavęs, nečiulbės. / Tešukuos, tegu raus / Vėtra plaukus piktai! / Tegu lietūs išpraus / Tau veidelį baltai!“ M.Rimeikio sprendime vyrauja paskutiniame sakinyje vis dėlto juntamas motiniškas rūpestis, todėl to, kas vyksta scenoje, prakeiksmu nepavadintum. Veikiau sprogstančia kančia, kuria persmelkti visi Eglės judesiai puolant prie tėvo, paskiau vėl prie sustingusios, tuščiame glėbyje Žilvino prisiminimą laikančios Drebulės.

Akimirką prispaudęs abu vaikus Eglei prie krūtinės, M.Rimeikis sukuria ypatingą, katarsinę vienatvės būseną – tarp žemės ir jūros, tarp gyvenimo ir mirties, tarp būties ir nebūties. Dar keli judesių šuorai, įkvėpti muzikos, nugrimztantys joje, ją

pratęsiantys, įkūnijantys, ir didelėje erdvėje lieka trys sustingusios figūros – trapūs paminklai didžiulei, nenugalėtai žemės ir jūros meilei. *** Tikslesniems M.Rimeikio naujojo kūrinio vertinimams dar reikėtų laiko, reikėtų dar kelių įdėmiai peržiūrėtų spektaklių – kai kurie įspūdžiai gali būti paviršutiniški, neatskleidžiantys choreografo sumanymo, kai kurios scenos interpretuotos pernelyg drąsiai pasitikint prisiminimais ir galbūt nevalingai juos retušuojant ir pagražinant. Vis dėlto šie įspūdžiai atsirado dėl nuoširdžios, aistringos kūrybos – kūrybos, kurios žeme ir jūra drauge keliavo choreografas M.Rimeikis, dirigentas Modestas Barkauskas, scenografas Marijus Jacovskis, šviesų dailininkas Levas Kleinas, kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė, orkestro ir baleto artistai ir solistai.

Jų dėka tiek žiūrint spektaklį, tiek vėliau, apie jį mąstant, mėginant mintis paversti žodžiais ir sakiniais, gimė dar viena, savarankiškai gyvuojanti, tarp praeities ir dabarties tvyranti Eglės-žemės ir Žilvinojūros meilės legenda.

MUZIKA

D.Balsytė: Klaipėda man artima savo oru ir aura

Žilvino Valeikos nuotr.

Šiemet minimi iškilaus lietuvių kompozitoriaus ir pedagogo Eduardo Balsio (1919–1984) jubiliejiniai metai. Šiai progai skirtuose renginiuose dažnai sutinkame Dalią Balsytę – ne tik kompozitoriaus dukrą, pianistę ir pedagogę, bet ir tikrą E.Balsio atminties puoselėtoją. Daug dėmesio kompozitoriui bei jo kūrybai skiria ir Klaipėdoje įsikūrusios kultūros įstaigos. Jų renginiuose D.Balsytė pasirodo ne tik kaip garbinga viešnia, bet ir kaip atlikėja. Šiuo metu labiausiai pedagoge save laikanti profesorė jaučiasi įkvėpta tėčio pavyzdžio tiek profesinėje veikloje, tiek asmeniniame gyvenime. ► 19

MUZIKA

Ieva BUDRIŪNAITĖ

Trijų „P“ tradicija ◄ – Šiemet jums tenka atsakinėti į daug klausimų apie savo tėvelį, žymų kompozitorių ir pedagogą E.Balsį. Kuri tema liko nepaliesta, tačiau manote, jog yra svarbi jo gyvenimo ar kūrybos dalis, verta prisiminti 100-mečio sukakties proga?

– Išties 100-mečio sukaktis gera proga prisiminti asmenį ne tik kaip kūrėją, bet ir išryškinti žmogiškąsias jo savybes. Būdamas kūrybiškas, E.Balsys domėjosi ne tik muzika, tapusia jo pašaukimu. Laisvalaikiu ypač didelį dėmesį jis skyrė kinui ir fotografijai.

Mūsų namuose buvo prenumeruojami ir perkami visi įmanomi ne tik lietuviški ar rusiški, bet ir lenkiški bei vokiški žurnalai šia tema. Jis ne tik daug fotografuodavo, bet po to, kai viena studija ryškindama sugadino jo nuotraukas iš Ispanijos, įsirengė nuotraukų ryškinimo „studiją“ namuose, kurioje ilgam prapuldavo. Kai Lietuvoje atsirado mėgėjiškos filmavimo kameros, tėtis vienas pirmųjų tokią įsigijo ir su malonumu filmuodavo. Jo dėmesį patraukdavo gamtos vaizdai, ypač vandens – upelių, šaltinėlių – gyvybė. Fotografuodavo, filmuodavo ir draugų susibūrimus kelionėse Lietuvoje bei užsienyje, gamtoje prie laužo ar žaidžiant mėgėjišką futbolą. Keista, bet sąmoningai ar ne šeimos gyvenimas liko beveik neužfiksuotas. Jo fotoaparatas ir filmavimo kamera buvo padovanoti Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijai, rengiant ten atminimo kambarį.

– Esate sakiusi, kad E.Balsys savo gyvenimu siekė rodyti pavyzdį, kaip būti žmogumi. Kaip jo pavyzdys daro įtaką jūsų gyvenimo keliui?

– Profesionalumo, pareigingumo ir principingumo siekis buvo pagrindinis tėvelio charakterio bruožas. Ši siekiamybė išlieka pagrindine mūsų šeimos koordinate. Stengiausi, kad mano dukroms – pianistei Indrei Baikštytei ir dailėtyrininkei Eglei Juocevičiūtei – šie bruožai persiduotų taip pat natūraliai, kaip perėmiau juos aš. Prisimindami tėvelio mamą, kuri buvo vokiečių tautybės ir kuriai buvo labai natūralus trijų „K“ – Kinder, Kueche, Kirche (liet. vaikai, virtuvė, bažnyčia) – gyvensenos būdas, su broliu Audriumi pajuokaudavome, kad iš tėvelio perėmėme trijų „P“ tradiciją.

E.Balsio 80-metis. Su E.Balsio menų gimnazijos choru po oratorijos „Nelieskite mėlyno gaublio“ atlikimo Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje 1999 m.

20

MUZIKA

Vizitinė kortelė Dalia Balsytė – LMTA Kamerinio ansamblio katedros profesorė, pianistė, muzikų dinastijos atstovė.

Gimė 1954 m. Vilniuje. Tėvai – kompozitorius Eduardas Balsys, motina – Adelė Balsienė, LRT choro dainininkė, namų šeimininkė. Užaugino dukras pianistę Indrę Baikštytę (gim. 1979 m.) ir menotyrininkę Eglę Juocevičiūtę (gim.

1987 m.).

Mokėsi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, 1972–1977 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), 1980–1983 m. tęsė mokslus Maskvos P.Čaikovskio konservatorijoje (Rusija), 2002 m. stažavosi Vienos menų universitete (Austrija).

Koncertinę veiklą pradėjo 1974 m., skambino su įvairiais Lietuvos orkestrais, ansambliais, solistais. D.Balsytė yra nuosekli lietuviškos kamerinės muzikos propaguotoja.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje profesorė dėsto nuo 1979 m., tarp žymiausių absolventų – fortepijoninis trio „FortVio“ (Indrė Baikštytė, Ingrida Rupaitė, Povilas Jacunskas).

Su tėčiu Lukiškių aikštėje Vilniuje. Maždaug 1957 m.

Asmeninio archyvo nuotr.

Muzikų dinastija – Kokias šeimos tradicijas perėmėte iš savo tėvų ir kokias stengiatės perduoti savo vaikams?

– Mes augome šeimoje, kurioje tėvai – vyras ir žmona – gyveno bendrą gyvenimą. Visų pirma taip buvo dėl mamos atsidavimo šeimai. Tėtis tai labai vertino ir atsidėkodavo jai, sukurdamas asmeninio dėmesio aurą namuose ir suteikdamas visuomeninio dėmesio galimybes – jie visada kartu dalyvaudavo svarbiausiuose Lietuvos muzikinio gyvenimo įvykiuose. Taip pat investicijos iš šeimos biudžeto leisdavo mamai lydėti tėtį komandiruočių į užsienį metu. Tokios ypač vieningos šeimos siekiamybė kartais apsunkina gyvenimą. Mano vyras medikas Alvydas Juocevičius kartais pajuokauja, kad esu „sugadinta“ gražaus pavyzdžio.

Be abejo, šeimoje buvo įdiegtos pagrindinių metų švenčių – šv. Kalėdų bei šv. Velykų – tradicijos. Iki šiol jų metu stengiamės susirinkti į bendrą, vis didėjantį būrį.

Visada buvo švenčiami visų šeimos narių gimtadieniai ir vardadieniai. Apskritai tėvai mėgo šventes giminių ir ištikimų draugų

Iškyloje. Maždaug 1958 m.

Namuose. 1961 m. Algimanto Mockaus nuotr.

būryje bei mokėjo išradingai jas rengti. Šeimyninio bendravimo tradicija mūsų šeimoje yra tvirta.

– Tuo metu, kai pradėjome mokytis muzikos, E.Balsys nebuvo žymus kompozitorius. Tiesiog buvo tėtis, kuris matė, kad turime gabumų ir pasistengė padėti juos vystyti. Iki 14 metų abejojau, ar rinksiuosi muzikės kelią. Labai norėjau būti vaikų gydytoja, tačiau vėliau mano (taip pat brolio ir mano vyresnės dukros) ►

– Kaip manote, ar tai, kad E.Balsys buvo žymus kompozitorius, turėjo įtakos jūsų ir kitų šeimos narių muzikinės profesijos pasirinkimui?

21

MUZIKA

◄ muzikos mokytojos profesorės Olgos

Šteinberg suteiktos žinios, muzikos pasaulio gylio ir poveikio suvokimas, galimybių būnant atlikėju ar pedagogu atsiskleidimas nulėmė mano pasirinkimą. Brolis į kompozitoriaus kelią sugrįžo po daugelio bandymų pasirinkti kitą profesiją, o jo jaunėlis sūnus Jonas, šiuo metu M.K.Čiurlionio menų gimnazijos dvyliktokas, taip pat siekia pratęsti šeimos pianistų tradiciją. Tai, kad dukra Indrė yra puiki pianistė ir pedagogė, yra labiausiai prof. O.Šteinberg ir jos pačios nuopelnas. Kai tėtis išėjo, Indrei buvo vos penkeri... Džiaugiuosi, kad dukra Eglė šiuo metu rengia parodą apie E.Balsį Nacionalinėje dailės galerijoje, kartu labiau pažindama savo senelį, kurio gyvenime jai neteko sutikti. Visi mūsų šeimos muzikų dinastijos nariai buvo ir yra laisvi pasirinkti. Nei tėtis, nei mes nejautėme (o ir nedarėme) jokio spaudimo ar įtakos.

Galbūt potraukis muzikai yra užprogramuotas genetiniame lygmenyje, nes tėčio senelis Johannas Renneris grojo smuiku, vargonais ir buvo pedagogas.

Atsinaujinimo garantas – E.Balsio mokiniai jį prisimena su didžiule meile. Akivaizdu, kad ir jūsų ryšys su

Prof. D.Balsytė su savo studentais. 2019 m.

22

studentais yra labai šiltas. Kaip suprantate savo kaip pedagogės misiją?

– Pastaruoju metu jaučiuosi labiau pedagogė nei atlikėja. Tą savybę, manau, perėmusi iš tėčio, kuriam pedagogo darbas tapo antruoju pašaukimu ir teikė

Palangoje Balsių gūžta glaudžia jau ketvirtos kartos palikuonis. didelį džiaugsmą. Perėmiau ir jo požiūrį į studentus kaip asmenybes, kurioms reikalingos žinios, palaikymas, motyvacija.

Mano manymu, pedagogo misija – ugdyti, puoselėti auklėtinių aistrą muzikai bei suteikti žinių bazę, kurioje susilieja turinio, stilistikos, žanro suvokimas, įsisavinimas ir perteikimas. Kadangi mano meninė ir pedagoginė veikla ilgą laiką susijusi su kamerinė ansambline muzika, reikėjo ir tam tikrų psichologinių žinių bei sugebėjimų. Tiek grojant ansamblyje, tiek ugdant studentus, labai svarbus komandinio darbo aspektas, t. y. mokėti kelių skirtingo profesinio lygio bei psichologinio tipo žmonių grupei susitelkti bendro muzikinio rezultato siekimui.

Dešimtmetis (2008–2018) vadovaujant LMTA Kamerinio ansamblio katedrai man buvo itin įdomus ir intensyvus. Katedra

įgavo juntamą svorį tarptautinėje plotmėje – tapome Europos kamerinės muzikos akademijos (ECMA) dalimi, tęsėme veiklą Europos kamerinės muzikos pedagogų (ECMTA) asociacijoje. Šiuo laikotarpiu Lietuvoje ir už jos ribų pagarsėjo nauji kameriniai ansambliai – styginių kvartetai „Art Vio“ ir „Mettis“, trio „Claviola“ ir „FortVio“.

Pradėjome šiuolaikinės muzikos programos studijas ir startuojame su pirma tarptautine kamerinės muzikos studijų programa.

Džiaugiuosi, kad likimas leido prisidėti prie lietuviškos kamerinės muzikos mokyklos kūrimo tąsos, šios muzikos populiarinimo ir sklaidos.

– Jūsų pedagoginė veikla išugdė daug sėkmingos karjeros muzikų. Kuo šių dienų studentai yra kitokie nei, pavyzdžiui, prieš 20–30 metų?

– Keturis dešimtmečius užsiimu pedagogine veikla. Prisimenu pirmuosius savo studentus, kuriems dėsčiau nespecialybinį fortepijono dalyką. Stengiausi savo paskaitose pasitelkdama fortepijoną padėti jiems įsigilinti į muzikos esmę. O tai, kad kai kurie buvę muzikologijos ar chorvedybos specialybių studentai dabar yra ir fortepijono mokytojai, laikau savo profesiniu pasididžiavimu. Džiaugiuosi, kad su daugeliu iš jų nenutrūko ryšiai.

Visais laikais buvo ir yra įvairių studentų, skirtingai sugebančių ar suinteresuotų siekti pasirinktų tikslų. Skirtumas tarp mano

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

MUZIKA

pirmųjų ir šių dienų studentų yra nulemtas laikmečių. Laikmetis, kai studentams nereikėjo nuo pačios studijų pradžios ieškotis darbo, galinčio padėti išgyventi, leido jiems labiau susikoncentruoti į studijas.

Dabartinė karta yra labiau motyvuota nuo studijų pradžios ieškoti savo vietos postudijiniame gyvenime. Tai skatina jos verslumo įgūdžius, tačiau atima laiką, skirtą profesiniam tobulėjimui, galų gale – didelis krūvis išvargina fiziškai. Šio laikmečio studentai turi didesnio muzikinio akiračio galimybę. Ji skatina ankstesnį kūrybinės asmenybės formavimąsi, didesnę nuomonių ir skonių įvairovę. Diskusijas tiek profesinėmis, tiek bendražmogiškomis temomis pratęsiame ir už auditorijos ribų. Man bendravimas su studentais yra nuolatinio atsinaujinimo garantas.

Labai džiaugiuosi padėjusi susiburti bei įsilieti į Lietuvos koncertinį gyvenimą kameriniams ansambliams, tarp kurių – trio „Vitražai“, duetai „Effeto Duo“, „AnMira Duo“. Didelis kūrybinis džiaugsmas buvo dirbti su fortepijoniniu trio „FortVio“, talkinti jam tampant brandžiu muzikiniu kolektyvu. Ansamblio indėlis į Lietuvos muzikinę kultūrą 2015 m. buvo įvertintas Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Antrieji namai – Kurio E.Balsio kūrinio siūlytumėte pasiklausyti dar niekada jo muzikos negirdėjusiam žmogui? Kuris kūrinys arčiausiai širdies jums?

– Į pirmąjį klausimą atsakymo išties nežinau... E.Balsio kūryba yra tokia įvairialypė, kad joje sau mielą kūrinį galėtų atrasti skirtingo muzikinio išprusimo ar skonio žmonės. Melodingos dainos („Elektrėnų žiburiai“ ar „Senas jūrininkas“) yra dainuojamos jau nebeprisimenant, kas jų autorius. Habanera iš kino filmo „Adomas nori būti žmogumi“ gyvena savarankišką gyvenimą ir yra nepaprastai mėgstama tiek klausytojų, tiek atlikėjų. Po baleto „Eglė žalčių karalienė“ akys būna sudrėkusios ne tik žiūrovams, bet ir orkestro artistams. Profesionalai ypač aukštai vertina Koncertą smuikui solo ar operos „Kelionė į Tilžę“ muziką. Pats tėtis viena savo

kūrybos viršūnių laikė simfoninę drobę „Dramatinės freskos“. Tikrai turėčiau ką pasiūlyti, priklauso nuo adresato.

O man pačiai prie širdies kiekvienas tėčio kūrinys, kurio tuo momentu klausausi.

– Minėjote, kad E.Balsys labiausiai mėgdavo eiti pasivaikščioti ten, kur buvo matyti laivai. O kur labiausiai mėgstate vaikščioti jūs?

– Esu vandens, debesų ir prieblandos žmogus. Taigi tęsiu tėčio tradiciją eiti pasivaikščioti pajūriu, kai leidžiasi saulė. Vasarą patinka vaikščioti Vilniaus senamiestyje, kur turistų apsuptyje pažvelgiu į gimtą miestą svetimšalių akimis. Tada jis tampa kitoks – dar gražesnis ir paslaptingas.

– Dažnai akcentuojamas kompozitoriaus ryšys su jūra, taip pat Klaipėda. Čia Vytauto Didžiojo gimnazijoje jis mokėsi, čia prasidėjo jo kelias į muziką. Kokius jausmus jums kelia Lietuvos pajūris? Koks jūsų santykis su Klaipėdos miestu?

– Pajūris – Palanga – mano antrieji namai. Čia pas močiutę prabėgo vaikystės vasaros, čia tebestovi dėdės Leopoldo projektuotas ir senelio 1941 m. pastatytas namukas, kuriame pirmą kartą suskambėdavo tėčio nauji didžiosios apimties kūriniai. Senukas jis jau, reikalingas nuolatinės priežiūros. Namukui sustiprinti atiduodamas vasaros atostogų laikas, jis priima visus šeimos narius ištisus metus.

Palangoje Balsių gūžta glaudžia jau ketvirtos kartos palikuonis.

Klaipėda man artima savo oru ir aura.

Joje jaučiuosi sava. Tai miestas, kurio menų mokykla įamžino E.Balsio vardą, miestas, kuriame norėčiau gyventi ir dirbti, jei likimas lemtų rinktis ne Vilnių.

Simboliška ir brangu – Šiemet pajūryje esate dažna viešnia, Klaipėdoje vyksta nemažai E.Balsio atminimui skirtų renginių. Kaip jaučiatės prieš koncertą Klaipėdos koncertų salėje, kur tėvelio sukurtoje oratorijoje „Nelieskite mėlyno gaublio“ muzikuosite kartu su dukra Indre? Kuo šis koncertas bus ypatingas?

– Simboliška ir labai brangu, kad šių metų pradžioje būtent Klaipėdoje

prasidėjo E.Balsio 100-mečio renginiai, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras antram gyvenimui prikelia operą „Kelionė į Tilžę“. Dar gyvenu įspūdžiais po penktojo baleto „Eglė žalčių karalienė“ pastatymo premjeros – ypatingas, sukrečiantis choreografo M.Rimeikio darbas. Būtent šį pastatymą norėčiau matyti visuose muzikiniuose teatruose.

Džiugu, kad Klaipėdos koncertų salėje E.Balsio muzika skamba dažnai, joje jau yra skambėjusi ir oratorija, kurią atliekant grojome su Indre. Grįžtame su naujais solistais pristatyti kūrinio jo pasiilgusiems ar dar negirdėjusiems. Tiesa, dabar boso partiją atliksiantis Arūnas Malikėnas oratorijos premjeroje 1969 m. dainavo diskanto partiją. Man gražus, simboliškas šio dainininko augimas su tėčio kūryba.

Koncertų (ši programa bus atlikta ir Vilniuje) laukiu su nekantrumu. Juose, be oratorijos, skambės ir kiti etapiniai tėčio kūriniai, susiję su jūra – „Jūros atspindžiai“ ir siuita iš baleto „Eglė žalčių karalienė“ violončelei ir styginiams. Ypatingą svorį koncertai turės dėl juose dalyvausiančio violončelininko ir dirigento Davido Geringo. O tai, kad jungtinėms pajėgoms – Klaipėdos ir Šv.

Kristoforo kameriniams orkestrams – diriguos maestro Modestas Barkauskas, laiduoja skambėsiant tikrą E.Balsio muzikos dvasią.

Apie koncertą Spalio 9 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje vyks E.Balsio gala koncertas, skirtas kompozitoriaus 100-mečiui. Scenoje pasirodys įspūdingas atlikėjų būrys: Klaipėdos ir Šv. Kristoforo kameriniai orkestrai, dirigentas ir violončelininkas Davidas Geringas, dirigentas Modestas Barkauskas, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos choras, solistai Jovita Vaškevičiūtė (mecosopranas), Arūnas Malikėnas (bosas), Nojus Tverijonas / Rūtenis Žičkus (diskantas), Dalia Balsytė ir Indrė Baikštytė (fortepijoninis duetas), Rokas Stunžėnas (kontrabosas) ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro mušamųjų grupė. Programoje – E.Balsio „Jūros atspindžiai“, siuita iš baleto „Eglė žalčių karalienė“, oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“. Koncerto vedėjas – muzikologas Viktoras Gerulaitis.

23

DAILĖ

Geriausi laikai Vilniaus dailės akademijos (VDA) parodų salėse „Titanikas“ rugpjūčio 29 – rugsėjo 21 dienomis veikė VDA Telšių fakulteto dėstytojų – Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių – kūrinių paroda „Geriausi laikai“.

Ketvirtoji – finalinė Parodos atidaryme dalyvavo ir sveikinimo žodį tarė VDA rektorė Ieva Skauronė, Telšių fakulteto dekanas Ramūnas

Banys, Telšių savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Almantas Lukavičius, Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Eglė Macienė, žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Eva Stonkevičienė.

Parodą pristatė menotyrininkė dr. Jurgita Ludavičienė.

Anot projekto organizatorės prof.

Zitos Inčirauskienės, tai finalinė – ketvirtoji šio projekto paroda, skirta Žemaitijos metams. Pirmoji paroda, kuri vyko lygiai prieš metus Telšių fakulteto galerijoje, buvo skirta dviejų reikšmingų sukakčių – 80 metų nuo pirmosios žemaičių dailininkų kūrybą pristatančios parodos, atidarytos „Alkos“ muziejuje, organizuotos Prano Genio, ir VDA Telšių fakulteto 20-mečio – paminėjimui. Šios dvi reikšmingos datos paskatino VDA Telšių fakulteto dėstytojus meni-

Parodos „Geriausi laikai“ „Titanike“ fragmentai. T.Vaičaitis. Galvos.

24

ninkus susiburti bendrai parodai, reprezentuojančiai profesionalią akademinę instituciją regione. Pirmoje parodoje buvo pateikti 27-ių kuriančių dėstytojų, dirbusių fakultete per jo gyvavimo 20-metį, kūriniai. Antroji paroda šių metų pradžioje buvo atidaryta Klaipėdos kultūros komunikacijų centro Parodų rūmuose (kuratorė Neringa PoškutėJukumienė). Trečioji nukeliavo į Kelmės kultūros centro Juozo Liaudanskio dailės galeriją. Prie jos prisijungė metalo meno ir juvelyrikos studentai. Paroda „Titanike“, kurios koncepcijos ir pavadinimo autorė – J.Ludavičienė, detaliai atrinkta ir papildyta medalių ekspozicija.

Parodoje „Titanike“ eksponuoti Petro Gintalo, Alberto Gedvilo, Z.Inčirauskienės, Romualdo Inčirausko, Salomėjos Jastrumskytės, Albino Jukumo,

DAILĖ

Medalių ekspozicija.

Laimos Kėrienės, Virginijaus Kinčinaičio, Alvydo Mikutos, Vytauto Mockaičio (1958–2011), Osvaldo Neniškio, Mariaus Norkaus, N.Poškutės-Jukumienės, Bangučio Prapuolenio, Mindaugo Šimkevičiaus, Tomo Vaičaičio, Remigijos Vaitkutės ir Beatos Zdramytės kūriniai. ►

R.Inčirauskas. Žemaitijos varpas.

N.Poškutė-Jukumienė. 100 žiedų. Instaliacija.

25

DAILĖ

Jurgita LUDAVIČIENĖ

Dėsto ir kuria ◄ VDA Telšių fakultetas neginčytinai yra meninė Žemaitijos dominantė. Iš tiesų

tai dėsninga: tai yra vienintelė Žemaitijoje aukštoji mokykla, ruošianti menininkus, – juvelyrus, skulptorius, baldų, kitų gaminių bei mados dizainerius. Jau beveik šimtmetį siekianti mokyklos istorija buvo ne tik ilga, bet ir permaininga. Įkurta 1926 m., institucija ne kartą keitė vardus ir pobūdį: Telšių amatų mokykla, Telšių taikomosios dailės technikumas, Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla, galiausiai pakilo

hierarchiniais aukštojo mokslo laipteliais ir ėmė vadintis VDA dalimi, žemaitiškuoju jos flangu. „Geriausi laikai“ – paroda, pristatanti 18-os VDA Telšių fakulteto dėstytojų kūrybą. Kada buvo geriausi šios mokyklos laikai? Galbūt tai tie laikai, kai dabar savo patirtimi besidalijantys pedagogai buvo jauni? O galbūt dabar, kai tiek jauni, tiek vyresni dėstytojai gali atsiremti į struktūrą ir tradicijas?

Paroda nepretenduoja į „geriausius geriausių metų kūrinius“. Ji byloja apie tai, kad kiekvieni laikai gali būti geriausi. Ir kad kiekvienas turi savo asmeninius „geriausius laikus“, kurie kažkam kitam gali būti blogiausi.

Ch.Dickensas savo „Pasakojimą apie du miestus“ pradėjo taip: „Tai buvo geriausi laikai, tai buvo blogiausi laikai, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, tai buvo tikėjimo epocha, tai buvo skepticizmo epocha, šviesos, kartu – ir tamsos metas...“ Lietuviškieji du miestai šiuo atveju – Telšiai ir Vilnius, dengiami vieno akademinio stogo. VDA Telšių fakultetas laikosi ant dėstytojų pečių: visuomet išgyvendami neramius laikus, jie ne tik dėsto, bet ir kuria. Vieni nuo pat fakulteto gyvavimo pradžios, kiti – epizodiškai.

Kuria skulptūras ir metalo meną, grafiką,

Kiekvienas turi savo asmeninius „geriausius laikus“, kurie kažkam kitam gali būti blogiausi.

Ekspozicijos fragmentai.

26

Petro Gintalo ir Mariaus Norkaus nuotr.

tekstilę, fotografijas ir instaliacijas, kurios ir pristatytos VDA „Titaniko“ parodų erdvėje.

Mažo miestelio meninė dabartis ir praeitis – didelė: Telšiuose jau 35 metus vyksta ir Tarptautinė medalio kūrėjų stovykla; šis retas Lietuvoje žanras padeda įženklinti įvykius ir žmones, geriausius žmones geriausiais laikais.

Todėl „Geriausi laikai“ – kompleksinė paroda, keliaujanti per Lietuvą ir keičianti pavidalus. Šis jos pavidalas – ketvirtasis, po Telšių, Klaipėdos ir Kelmės pristatęs VDA Telšių fakulteto kūrėjus ir medalio menininkus Vilniuje ir sostinei papasakojęs apie tai, kas vyko ir tebevyksta Žemaitijoje.

DAILĖ

Vėrimas ir atsivėrimas – Eglės ir Martyno Gintalų stebuklas

Šią vasarą Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Palangos gintaro muziejuje surengta ilgai laukta juvelyrikos darbų paroda „Atsivėrimas“, veikianti iki metų pabaigos. Jos autoriai – metalo menininkė Eglė Čėjauskaitė-Gintalė ir vizualinių komunikacijų specialistas Martynas Gintalas.

Abu sutuoktiniai yra savo srityse pripažinti dizaineriai, ieškantys originalių sprendimų. ►

E.Čėjauskaitės-Gintalės ir M.Gintalo paroda „Atsivėrimas“ Palangos gintaro muziejuje. Daug dėmesio autoriai skyrė ekspozicijos apšvietimui ir apipavidalinimui.

27

DAILĖ

Julija PAŠKEVIČIŪTĖ

◄ Parodoje galima išvysti savo atpažįstamą meninį stilių išvysčiusios E.Čėjauskaitės-Gintalės naujausius, šiemet sukurtus vėrinius, drabužių aksesuarus bei kitas kompozicijas, balansuojančias ant konceptualumo ribos. Kaip ir ligtoliniai juvelyrės darbai, šie eksponatai atiduoda savitą duoklę lietuvių etnokultūrai: gyvenimui pažadinami senolių daiktai, archaika atgyja kaip naujovė, dėl dizainerės meistrystės ir meninio jautrumo pastebima jų subtilioji pusė, būties trapumas amžinybės fone, bendravimo tarp kartų svarba; ryškus besiskleidžiantis santykis su gamta.

Autoriai ypač daug dėmesio skyrė parodos apipavidalinimui, juvelyrės vyras Martynas, įkvėptas žmonos darbų, sukūrė kompiuterinę grafiką – videoinstaliacijas.

Jos suteikia galimybę pamatyti daiktus netikėtais rakursais: pažvelgti į jų gelmes ir į pasaulį tarsi iš viršaus. Projektas parengtas išskirtinai Gintaro muziejaus parodinei erdvei, kurios nuotaiką diktuoja buvusios Tiškevičių giminės koplyčios sakralumas ir vitrinos, autoriams sukeliančios atsiveriančių senovinių veidrodžių vaizdinius.

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Projekto vadovė – vyriausioji muziejininkė, projektų koordinatorė Regina Makauskienė.

Parodos kodas E.Čėjauskaitė-Gintalė gimė 1978 m. Telšiuose, užaugo Tučių kaime Algimanto ir Vidos Čėjauskų šeimoje. 2003 m. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete Eglė įgijo metalo meno specialybę, o vėliau, išvykusi į Vilnių, – dizaino specialybės magistro laipsnį. Ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, tarptautinės medalininkų asociacijos FIDEM narė.

E.Čėjauskaitė-Gintalė – laukiama kūrėja ne tik Lietuvoje: jos darbai eksponuoti Lenkijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Portugalijoje, Japonijoje ir kitose šalyse. Kasmet dailininkė rengia autorines parodas, aktyviai dalyvauja įvairiose jungtinėse, tarptautinėse parodose, meno simpoziumuose. Šiemet Tokijuje (Japonija) surengė parodą „Žemaitijos balsai ir daiktai“. Tokiu pat pavadinimu išleista ir knyga – leidinyje 28

sudėtos prof. Viktorijos Daujotytės eilės ir jas įkvėpusių Eglės darbų fotografijos.

Paroda „Atsivėrimas“ savotiškai pratęsia ankstesnę autorės kūrybą, joje vystomos egzistencinės temos, universalumu pranokstančios vieno krašto kultūrinius klodus.

Kūrybos kelyje ji ne viena – Eglės vyras taip pat nestokoja idėjų, duetas darniai papildo vienas kitą. Telšiškis M.Gintalas kilęs iš dailininkų šeimos: jo tėvas Petras Gintalas – vienas žymiausių medalininkų-dizainerių.

Martynas taip pat palinko į vizualinius menus, jis užsiima ir knygų maketavimu. Eglės ir Martyno paroda Gintaro muziejuje – tarsi atversta knyga, dienoraštis: perteikiama nuosekli, gausiai iliustruota vieno gyvenimo istorija. Gintaro muziejuje tai bene pirmoji kilnojama paroda, kurios eksponatai temiškai itin susiję tarpusavyje.

Lankytojai kviečiami patirti natūros ir išskirtinio rafinuotumo, kai net pačios smulkiausios detalės byloja apie pasaulio didybę, susitikimą.

Lankytojai kviečiami patirti natūros ir išskirtinio rafinuotumo, kai net pačios smulkiausios detalės byloja apie pasaulio didybę, susitikimą. Įgyvendindami savo vizijas, autoriai koplyčios parodų salę pakeitė neatpažįstamai: naujas apšvietimas, užtemdyti ovalūs langai, gausu įvairaus formato veidrodžių, atspindžių, videoinstaliacijų...

Kuriamas kelių dimensijų įspūdis – leidžiamasi į dvasinių išgyvenimų kupiną kelionę – nuo daikto, savęs, kito iki kosmoso.

Ekspozicijos centrinėje dalyje ant specialiai sukurto raketos modelio išgraviruota parodos transliuojama žinia – „Atsivėrimas“. Ji siejama su atviru bendravimu, savirealizacija, įminta paslaptimi bei panašiais vaizdiniais. Autoriams šis žodis apima ne tik išpažinimų, bet ir vėrimo prasmę. Vėrimo pagrindinė idėja yra sujungti skirtybes, įvesti tvarką, vadinasi, – pažinti save ir pasaulį. Paradoksas: tik verdami, brėždami ribą, aptinkame save beribiškume ir tampame jo dalimi – atsiveriame. Toks ir šios parodos kodas – kelionė veriant įvykius, tik ne bet kaip, o tikslingai, lyg sielos papuošalą, kuris skirtas ir kitam šalia esančiam žmogui, ir visiems. ►

E.Čėjauskaitė-Gintalė. Skausmas. Tarpinė stotelė – neužsibūti. 2019.

Širdies lengvumo. 2019.

DAILĖ

Kai gera. 2019.

Metų žymės. 2019.

Viskas yra duota. 2019.

29

DAILĖ

Džiaugsmas. 2019.

◄ Vienur žmogus yra įvykių eigos kalvis, kitur jam tenka susitaikyti su neišvengiamybe. To įvairialypio vyksmo sąrangą ir nepaprastumą E.Čėjauskaitė-Gintalė atskleidžia per juvelyriką ir kitus kūrinius, kuriems ji pasitelkė prabangias medžiagas. Iš tauriųjų metalų – aukso ir sidabro menininkė išgauna itin lanksčias, ažūriškas tekstūras.

Gausiai derintas ir gintaras. Muziejaus inicijuotas projektas paskatino juvelyrę naujai atrasti šią medžiagą.

Skaistos pojūtis Pirmas įspūdis, išliekantis ilgam, – švaros arba skaistos pojūtis. Patyrimas prasideda nuo vitrinos „Kryptys. Kur tu esi?“: tai nulinis atskaitos taškas, skirtas 30

Kaupimas. 2019.

saviorientacijai. Pažinus aplinką, matyt, galima atsakyti ir į klausimą – kas esi?

Pirmapradę būseną įkūnija kryžiaus ženklai – statusis ir lyg besirandantis įžambusis (judantis). Jie žymi kūrybinę potenciją ir jau aktualizuotą kūrybą, užsimezgusią gyvybę. Pasyvumas ir veiklumas, gimimas ir mirtis neatsiejami, išjudina vienas kitą, toks keitimasis yra pasaulio buvimo principas. Taigi mezgamas klausimas – ties kuria koordinate dvelkia lemties vėjas ir kuria kryptimi jis įsuks egzistencijos malūną? Neapleidžia jausmas, kad kažkas stebi pro langų veidrodines properšas. Akis – sielos simbolis. Tai sykiu ir kvietimas išgirsti vidinį balsą: o kaip aš vertinu situaciją, kas man svarbu, o kas tik primesta? Ką pamatysime, priklauso nuo žvilgsnio, tiksliau, nuo žvilgsnių susidūrimo.

Ekspozicijoje ypač ryškus vėrinys, kuriame įkomponuota išskirtinė detalė – balti kūdikio marškinėliai („Laimė“). Krikšto apdaro įvaizdis perša mintį, kad, ateidami į gyvenimą ar prieš kurdami, esame lyg tabula rasa – švari lentelė, kuri bus prirašyta.

Vaikui būdingas absoliutus atvirumas ir imlumas. Nors iš pradžių esama visiškoje neapibrėžtyje, pamažu atrandama, kad galimybė reiškia ir ribą, tenka „įsirėminti“, kitaip būtų neįmanoma išgyventi. Iš naujo atrandama laisvė, kuri jau pamatuota saikingu, vertybėmis grįstu atvirumu. Stebint šį papuošalą apninka daugybė klausimų: kas yra laimė? Ar ji apskritai egzistuoja? Ar laikina laimė verta šio vardo?

O gal laimė yra tai, kas nuaidi per visus buvusius ir būsimus išgyvenimus taip, kad laikas išnyksta, lieka tik jos užrištas amžinos „Pradžios mazgas“. Greta rodomas vėrinys

DAILĖ

Našta. 2019.

su masyviu mazgu ir nusidriekiančiu kutu.

Priimant sprendimus, esminį vaidmenį atlieka pamatas: vertybinė skalė ir aiškus veikimo planas, juk „kaip pasiklosi, taip išmiegosi“. Mazgas – išeities taškas, kuris užtvirtina tolimesnę eigą, nukreipia įvykius (požiūris kaip ateities nulėmėjas). Vertinant retrospektyviai, tai – būtojo laiko tėkmės užtvanka, naujas etapas. Tad juvelyrė akcentuoja nuolatinio dvasinio atsinaujinimo, nuskaistėjimo svarbą.

Tikėjimas ir laikas Svari dirbinių dalis skirta tikėjimo klausimui. Vitrinoje „Viskas yra duota“ pristatomas papuošalas, suvertas iš votus arba paskiras kūno dalis primenančių detalių.

Laimė. 2019.

Votai – tikinčiųjų padėkos ženklai: žmogus pranoksta save kaip kūno narelių rinkinį, visa paskirdamas šventybei, kai siela tampa egzistencijos bendru vardikliu.

Svarbiausia yra žinojimas dėl ko veikiama, t. y. kam atnašaujama kasdienybės auka.

E.Čėjauskaitės-Gintalės požiūriu, net paprasčiausi buitiniai patyrimai įgyja sakralumo: ant smilkalų lėkštės galima pamatyti ir ežiukų pavidalo „virtinukus“ iš gintaro. Atrodo, net jauti, kaip dar šilto skanėsto garai kyla į dangų. Galima nuspėti, kad tai autorės mėgstamas patiekalas, susijęs su vaikyste, – tarsi prustiškame pasaulyje išgyvenimai atgyja per sužadintus pojūčius ir prarastas laikas akimirksniu tampa atrastuoju.

Panaši tema skleidžiasi ir kompozicijoje „Tikėjimo širma“. Formuojantis pasaulėžiūrai ypač svarbus ryšys su artimaisiais: matyti autorės močiutės atvaizdas. Autorė

neretai užsimena apie vaikystės įspūdžius, močiutės skarelę, audinių raštus, rakandus, sutartines, kurie lydi per gyvenimą.

Tie prisiminimai, įkūnyti menininkės darbuose, tarsi atgyja ir išnyra iš po šydo.

Dėmesį patraukia rūbai, kurių rankovės susipynusios, o kaklo papuošalo tinklas lyg prairęs, nusidriekiantis į erdvę. Svarbu ne tik turėti aiškią gyvenimo viziją, bet palikti vietos ir netikėtumams. Prie tinklo prisegtos vos įžiūrimos žuvys – (pasi) tikėjimo ir draugystės simbolis: kiekvienas artimas yra tarsi sužvejota, „išgelbėta“ siela. Ryšys su kitu ne visada sklandus.

Menininkės senelio kastetas parodoje tampa sudėtingų santykių atspindžiu. Vis dėlto šis brutalus įrankis papuoštas žiedais.

Juk bendravime skleidžiasi netikėtos fazės: nuo konflikto iki pakitusios nuomonės ir pilnatvės (sužydėjimo). ► 31

DAILĖ

◄ Sužydėjimas, matyt, ir yra tikėjimo esmė, misija, besipildanti ir juvelyrės darbuose.

Ekspozicijoje užklausiama ir laiko sąvoka: metų tėkmę galima matuoti labai įvairiai – permainomis, emocijomis, daiktais, net pušų spygliais. Spygliai kaip eksponatai siejami su aštriais pojūčiais, kurie įsimintiniausi.

Ten pat menininkė pristato savitą kalendorių „Metų žymės“. Tai iš gintaro

sukurtų ženklų, primenančių rėžius medyje, rinkinys. Autorė prisipažino, jog, siekiant išgauti tokias „plonybes“, būta ir suskilusių gabalėlių. Tačiau normalu, kad įvykių tėkmėje kažkas pasikeičia, sutrupa ir palieka neišbaigtumo įspūdį: tai skatina atkurti, labiau vertinti duotybes ar net paieškoti kitų perspektyvų. Dažnai laikas įprasminamas ne tik sielai artimais darbais, žmonėmis, bet ir ieškojimais. Tai lyg audinio dygsniavimas: dvylikos adatų kompozicija sujungta rau-

dono siūlo gija. Siūlas tapo tikslingai nueito kelio išraiška.

Neretai mokslo ir meno pasaulio atstovai tvirtina, jog procesas svarbiau nei pasiektas rezultatas. Tačiau kartais ieškoma adatos šieno kupetoje, nors į situaciją derėtų pažvelgti paprasčiau, be išvedžiojimų, atsižadėti karštligiško siekio visa suprasti – paliekant vietos stebuklui. Tuomet ir bėgantis laikas tampa nebe toks bauginantis. Dėl šiuos darbus papildančių M.Gintalo vizualinių sprendimų galima pažvelgti į aplinką, save iš šalies ir suvokti, kad mintis savo platybėmis tolygi kosmosui, gal net jį pranoksta.

Skirtybių darna

Ryšiai. 2019.

Tikėjimo širma. Fragmentas. 2019.

32

E.Čėjauskaitė-Gintalė vaizduoja itin abstrakčias kategorijas, kurias išreikšti padeda ir vyro kūryba: jis savotiškai užbaigia ir pratęsia juvelyrės darbus.

Eksponato „Širdies lengvumo“ pavadinimas nuskamba tarsi parodos apibendrinimas ir palinkėjimas. Širdis gretinama su plunksna. Ko reikia, kad svarstyklės išsilygintų ir „pasidarytų lengva ant širdies“? Atplūsta prisiminimai apie pasakų

Pauliaus Makausko, Martyno Gintalo ir Julijos Paškevičiūtės nuotr.

DAILĖ

veikėjus, kaip trečiasis brolis kvailelis išdalijo visus daiktus, tačiau įvykiai jam susiklostė palankiai: išsaugojo regėjimą ir įvykdė užduotį (laisvo, neprisirišusio prie materijos žmogaus prototipas). Nejučia atgyja ir filmo „Žiedų valdovas“ siužetas: troškimas užkariauti pasaulį žvėriškai stiprus, tačiau tikrasis valdovas yra tas, kuris atsispiria pagundai užsimauti žiedą – išvengti išbandymų, nepelnytai įgyti galių. Svarstykles vaizduojantis eksponatas paliečia klasikines temas, tokias kaip gėrio ir blogio prieštara.

Vėrinyje „Kai gera“ auksiniai koriai tampa nuoroda į akimirkas, kurias derėtų branginti. Dominuoja lukštenimo motyvas. Dalytis gėriu ne ką mažiau svarbu, nei jį patirti: bitės – bičiulystės simbolis. Jų sulipdytas korys etnokultūroje suvokiamas kaip visatos audinys. Netoliese suskamba ir momentai, žadinantys iš sąstingio: nauji įkvėpimai, planai, pažintys, kai tenka viską perkainoti – sidabriniais varpeliais apgaubti vos pastebimi gintariukai.

Ši paroda liudija, jog tai, ką slepiame ar saugome, t. y. turinys paprastai yra svarbiau nei pavidalas, o tyla iškalbingesnė nei garsas. Ši paroda liudija, jog tai, ką slepiame ar saugome, t. y. turinys paprastai yra svarbiau nei pavidalas, o tyla iškalbingesnė nei garsas.

Profesionalus kūrybinis Gintalų duetas pakeri skirtybių darna, gebėjimu subtiliai suderinti tradicijas ir inovacijas, sujungti pradus į unikalų vėrinį. „Atsivėrimas“ tampa atsimainymu, kai pavyksta išgvildenti bent vieną nedidelę visatos paslaptį.

Iš pirmo žvilgsnio darbai gana žaismingi, tačiau taip nuimamas keliamų problemų „krūvis“.

Parodą užbaigia (vadovaujantis ankstesne logika – atveria) „Tarpinė stotelė – neužsibūti“ – tarsi raginimas eiti pirmyn, pasidalyti tuo, kas subrandinta: nuo erškėčių vainiko krenta kraujo lašas. Tokia, matyt, ir sutuoktinių kūrybos filosofija – nebijokime mirties, jei iš tiesų gyvenome. Įdomu, kad parodoje galima pasiklau-

Jausmai. 2019.

syti Žemaičių Kalvarijos kalnų giesmių: palaikoma idėja, kad jos būtų įtrauktos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai itin sena tradicija, susijusi ir su Tiškevičių gimine: 1637 m. vyskupas Jurgis Tiškevičius įkūrė Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelią. Nuo tada išplito jį apmąstančios giesmės, jos skamba palydint mirusiuosius. Vertas dėmesio sutapimas: Kalnų stočių, kurių yra 19, ir sustojimų ties vitrinomis skaičius labai panašus. Taip paroda įgyja ne paprastos iškylos, o kelio su misija prasmę. Dairantis neapleidžia transcendencijos pojūtis: čia galima medituoti, melstis, svajoti, prisiminti svarbias akimirkas ir dar kartą patikėti, kad gyvenimas – kelionė, o jos bilietas – meilė.

Belieka praverti duris...

33

ERDVĖS

Pajūrio legend o ant pastato Me l Trejus metus įvairiuose Lietuvos miestuose rengiamas gatvės meno ir grafičių festivalis šiąvasar vyko Melnragėje Klaipėdoje. Pusę metų jaunieji menininkai tobulino savo sumanymų koncepcijas, rėmėsi pajūrio legendomis ir kūrė pajūrio mitologiją bei uosto tapatybę apmąstančius darbus. Jie tapo kūnu rugpjūčio pabaigoje Klaipėdoje surengtoje tarptautinėje Vilniaus dailės akademijos jaunųjų sienos tapytojų kūrybinėje stovykloje ,,The Baltic Wild Walls“ („Baltų kultūra miesto sienose“).

Vytautas TUMĖNAS

Sumanymas įgyvendintas ant apleisto vienaaukščio privataus sandėlio, esančio šalia uosto, jūros vartų ir „Klaipėdos naftos“ terminalų, sienų. Kaip teigė projekto vadovas Žilvinas Danys, šis pastatas sąmoningai pasirinktas gamtos ir pramonės sandūros apsuptyje, uosto industrija, kopos ir jūra įkvėpė ir išlaisvino menininkų vaizduotę. ► 34

Projekto dalyvių komanda.

ERDVĖS

d os atgijo e lnragėje sienų

Žilvino Danio nuotr.

35

ERDVĖS

D.Jarusevičiaus ir E.Tkačenkos kūrinys.

„The Baltic Wild Walls“ projekto vadovas Ž.Danys.

Menininkas D.Jarusevičius.

Prie D.Remeikytės, I.Lubytės ir R.Šimulynaitės kūrinio.

36

Menininkas E.Tkačenka.

ERDVĖS

J.Aškinio ir I.Ignatavičiūtės piešiniai įsiliejo į bendrą kompoziciją.

Menininkas J.Aškinis.

Menininkas O.Ivanovas.

Menininkas Ž.Gaižauskas.

O.Ivanovas prie savo kūrinio.

37

ERDVĖS

Latvių A.Krisnopathio, A.Pastarės ir A.Dzervės kūrinys.

Menininkė A.Dzervė.

Menininkė A.Pastarė.

Menotyrininko dr. V.Tumėno paskaita Klaipėdos „Menų zonos rezidencijoje“.

38

Menininkas A.Krisnopathis.

ERDVĖS

◄ Renginyje suburta 20 skirtingų autorių, kuriančių įvairia gatvės meno, poparto, siurrealizmo bei realizmo stilistika. Menininkai per trumpą laiką buvo priversti sugretinti ir sujungti savus skirtingo braižo kūrinius į vientisą vizualinį pasakojimą – kompoziciją, pritaikytą beveidės ūkinės paskirties pastato architektūrai. Dalyvių veiklos laukas platus ir įvairus: tapyba, grafika, grafičių menas, freska, videomenas, etnologija, dailėtyra.

Menininkai šmaikščiai aktualizavo tradicinių įvaizdžių turinį, pabrėždami kontrastingą, kiek konfliktišką šiuolaikinio pasaulio sandūrą su mitiniais archetipais.

Kirilas ir Ž.Danys prie savo kūrinio.

Dailės akademijų studentams iš Lietuvos ir Latvijos (Diana Remeikytė, Indrė Lubytė, Irma Ignatavičiūtė, Oskaras Ivanovas, Joelis Aškinis, Arvis Krisnopathis, Aija Pastarė, Anna Dzervė) tai buvo lyg kūrybinės atostogos – galimybė pabėgti nuo akademinių studijų ir kurti įkvėptiems Klaipėdos pajūrio kraštovaizdžio. Projekte drauge dalyvavo ir kiti Lietuvos menininkai (Kęstas

Juršėnas, Rusnė Šimulynaitė, Edgaras Tkačenka, Žilvinas Gaižauskas, Darius Jarusevičius) bei dailėtyrininkas dr.

Vytautas Tumėnas. Renginiui talkino ir savanoriai (Ieva Kovaliunaitė, Dovydas Sirvydis, Vita Baradulina, Diana Mikailaitė).

Jaunieji sienų tapybos kūrėjai savo kūrybinę akciją atidarė Klaipėdos „Menų

Breiko šokėjas Antanas Vaitkus ir projekto vadovas Ž.Danys.

zonos rezidencijoje“ klausydamiesi dailėtyrininko dr. V.Tumėno paskaitos ,,Mitopoetiniai pajūrio vaizdiniai“. Jaunieji dailininkai išsamiau susipažino su Vakarų baltų (prūsų ir kuršių) tapatybės simboliais ir mitologiniais įvaizdžiais, jų vaizdavimo tradicija. Būtent iš jų semtasi įkvėpimo, siekta juos šiuolaikiškai apmąstyti ir originaliai interpretuoti bendrame kūrinyje.

Menininkus sudomino Juodkrantės Raganų kalno, Jūratės ir Kastyčio, Eglės žalčių karalienės, Birutės ir Kęstučio bei kitos legendos, prūsų dievybių atvaizdai, Klaipėdos krašto heraldinė simbolika, ornamentika, gotiški ir runų šriftai.

Piešiniuose taip pat atkreiptas dėmesys į vietines Klaipėdos miesto subkultūras – „Mogiliovo“ mikrorajoną, kuris glaudžiai susijęs su gatvės hiphopu ir grafičių kultūra. Pasirinktų vaizdinių neįprastais kontekstais ar paradoksaliais sugretinimais menininkai šmaikščiai aktualizavo tradicinių įvaizdžių turinį, pabrėždami kontrastingą, kiek konfliktišką šiuolaikinio pasaulio sandūrą su mitiniais archetipais. Drauge jaunieji kūrėjai tarsi siekė įrodyti mitinių archetipų universalumą, peržengiantį laikmečių ribas.

Sienų tapybos kūrinys atidarytas paskutinį šios vasaros savaitgalį, įtraukiant renginį į Klaipėdos jaunimo savaitės programą.

39

SKAITYMAI

Dramų skaitymų d autorius sugrįžta p Palangoje užgimusi Dramų skaitymų draugija, kurios idėjiniai tėvai – Rolandas Rastauskas, Herkus Kunčius ir Vytautas Balsys – savo veiklą pradėjo be dramų: džentelmeniškai santūriai, motyvuotai tiksliai. Bendražygių gestas kurorto ore – orus, siekiantis į deramas pozicijas atvesti rašiusiuosius ar rašančiuosius, o klausytojams pasiūlyti skoningą teatrinę alternatyvą.

Evelina ZENKUTĖ

I veiksmas.

Autorius gyvas – Dramų skaitymų idėjos kilmės vieta – Palanga, bevardis suolelis. Laikas – benueinanti 2019-ųjų vasara. Iniciatoriai – trys bičiuliai. Kodėl čia, kodėl dabar, kodėl jūsų trio?

R.R.: Kartą pastebėjome, kad Palangoje padaugėjo „laisvųjų teatralų“: čia buvo beįsikuriąs Eimuntas Nekrošius, būstus yra įsigijęs mūsų trio, čia vienu metu pagyvendavo ir Vytautas Kernagis, ir Kostas Smoriginas, ir Aurelija Tamulyė, ir Neringa Bulotaitė. Tiesa, už tą formatą buvau atsakingas Nacionaliniame dramos teatre, tad prisiminiau, kad mano rūsyje tebeguli daugybė puikių originalių bei išverstų, bet nestatomų veikalų.

H.K.: Taip susiklostė, kad pastaruoju metu nemažai laiko praleidžiu Palangoje. Įvairiais metų laikais. V.Balsys taip pat čia dažnai apsilanko, o R.Rastauskas gyvena 40

nuolat. Pasiskambinę einame pasivaikščioti. Kalbamės įvairiomis temomis, tačiau dažniausiai apie teatrą, kurį galėtume pavadinti mus siejančiu vardikliu.

Turime Palangoje ir pamėgtų vietų. Viena jų – bevardis suolelis priešais nulinkusią pušį, kur – sprendžiant iš solidaus nuorūkų kilimo – naktimis verda audringas gyvenimas. Tad besėdint pavakary ir niurzgant, kad literatūros visatoje sukasi begalybė parašytų, tačiau taip ir neperskaitytų tekstų, kilo idėja įkurti Dramų skaitymų draugiją. Sukirtome rankomis.

Ant suolelio įkūrėme draugiją. O tada perėjome pasėdėti į kitą vietą.

V.B.: Bevardis suolelis, mėnulio fazė, bičiulių juokas ir gurkšnis alaus – būtiniausios aplinkybės teatro fantomui apsireikšti.

– Autoriaus mirtį apraudojo Rolandas Barthesas, Michelis Foucault. Pirmojo susitikimo metu išsakytas siekis autorių reanimuoti ir reabilituoti. Varines triūbas keičia atgimimo akordai?

H.K.: Autorius, deja, teatre neretai atsiduria paraštėje arba visai pamirštamas. Kartais susidaro įspūdis, kad teatro padangėje jis tik trukdo, todėl verčiau išvis jo nebūtų. Todėl Dramų skaitymų draugijos vienas tikslų – parodyti publikai gyvą

autorių, kad ji išgirstų jo balsą, intonacijas, pamatytų (arba ne) artistinius sugebėjimus. Žodžiu, yra noras pademonstruoti, kaip nebijantis užlipti ant scenos autorius sugeba perskaityti savo kūrinį. Antra vertus, tai tam tikras iššūkis.

R.R.: Šiuolaikinis lietuvių autorius (jeigu jis ne Marius Ivaškevičius ar Gintaras Grajauskas) nūdieniame mūsų teatre neturi jokių šansų. Net minėtieji dramaturgai statomi tik po vieną kartą kuriame nors viename teatre. Ne geriau ir su klasikais – jų perkurtos ir iš naujo sudurstytos pjesės sceną pasiekia keisčiausiais pavidalais. Pasakykime dar kiečiau – jeigu autorius kur nors ir mirė, tai lietuvių teatre. Geriausiu atveju jis tik „įkvėpia“ (taip imta rašyti plakatuose ir programėlėse) tiek visagalį, tiek pirmus žingsnius į „visagalybę“ žengiantį režisierių. Negebėjimas nei pastatyti, nei suvaidinti pagal autoriaus tekstą – akivaizdi mūsų teatro silpnybė. Tad pamanėme, kad verta būtų sugrįžti prie autoriaus. Tai lemia ir gana kuklus skaitymų formatas.

Bet siūlyčiau neapsigauti. Skaitymai – ne tik teatro pažadas, skaitymai – irgi teatras.

Autoriniai skaitymai – mažesnio laipsnio, aktoriniai – didesnio.

V.B.: „Kas lieka, kai nelieka nieko?“ Julius Greimas pasufleravo pasidalyti sudžiūvusia duonos pluta ir netikėti pranašais. Šok į nežinią ir daryk ką moki! Man pjesių skaitymai primena pirmąją repeticiją ir kūrinio pristatymą teatre, aktorių vaizduotės pažadinimą.

– Paskutinį vasaros ketvirtadienį savo pjesių ištraukas pristatė V.Balsys ir H.Kunčius, Ingmaro Villqisto „Anaerobus“ skaitė pjesės vertėjas R.Rastauskas. Kas toliau? Ar nusibrėžėte tautybių, geografijos, laikmečių ribas? Ko tikėtis publikai – pamiršto seno, atradimo džiaugsmo?

SKAITYMAI

ų draugija: a pas girdėtojus

Dramų skaitymų draugijos susibūrimai – trijų draugų – H.Kunčiaus, R.Rastausko ir V.Balsio dovana apie kokybišką teatrą pajūryje pasvajojančiai auditorijai.

Palangos viešosios bibliotekos nuotr.

V.B.: Pirmiausia – atradimo džiaugsmo ir kūrybinės minties žaismės.

H.K.: Bus visko: autorių, vertėjų, pamirštų, nepatogių ir, žinoma, scenos niekada neišvysiančių pjesių.

R.R.: Publikai pirmiausia reikėtų tikėtis... būti savimi ir susikurti savą čia ir dabar skaitomo teksto atvejį. Skai-

tymai taikosi į klausytojų vaizduotę.

Publiką čia keičia auditorija – o tai ne vien klausantieji, bet ir girdintieji.

Girdėtojai – štai kas dabar sėdi salėje.

Jiems bus skirti įvairūs tekstai – tiek savi, tiek svetimi. Bus skaitomos ir lietuvių, ir užsienio dramaturgų pjesės.

II veiksmas.

Kabutės krenta – Pjesių skaitymas, kaip matome, institucinio ar nelabai teatro prerogatyva. Schema aiški – dramaturginė medžiaga testuojama. ► 41

SKAITYMAI

ar – retos išimtys – nedidelius prozos tekstus. Dramų skaitymų draugija norėtų šį stereotipą sulaužyti. Tai, žinoma, iš klausytojų pareikalaus kantrybės, o autoriams prireiks ištvermės.

V.B.: Jokio išbaigtumo. Tebūnie atviri laukai vaizduotei pasiganyti.

Į pirmąjį draugijos susirinkimą įsiliejo ir aktorė Karolina Kuzborska. ◄ Jei ji išbandymą išlaiko, tikėtina, bus įtraukta į repertuarą. Jūsiškė skaitymo iniciatyva su jokiu konkrečiu teatru nesiejama. Taigi turbūt atstovaujate skaitymo kaip savarankiško, į niekur nevedančio žanro krypčiai. Sodinuką į pajūrio smėlynus įkasėte. Kas iš jo, jūsų manymu, turėtų išaugti?

R.R.: Žodis „draugija“ vartojamas neatsitiktinai. Norėtųsi, kad nuo jo nukristų kabutės. Argi ne puiku kartą per mėnesį susitikti, išklausyti nežinomą veikalą, aptarti jį su autoriumi ar vertėju, vėliau pabendrauti prie vyno taurės ar sulčių stiklo? Štai ir kryptis – gyvas bendravimas.

H.K.: Kas išaugs, pažiūrėsime. Šiame etape, manau, svarbu išjudinti pjeses rašančius autorius, kurių Lietuvoje – sprendžiant iš į įvairius dramos konkursus atsiunčiamų pjesių kiekio – apstu.

V.B.: Neprarasti smalsumo ir drauge su žiūrovais atrasti teatro (jeigu jis dar gyvas?) žavesį. Dažniau laistyti sodinuką!

– Dramos skaitymai atnašauja minimalizmui, beveik eliminuodami scenografiją, kostiumus, muziką, garso efektus. Rizikingas žanras. Nuogas. Prieštaraujantis nūdienos mirguliavimui, plepėjimui vaizdu.

Prieš auditoriją – tik žodis ir žmogus. O gal net žodis ir žmogus kaip kontrargumentas vizualumui, foniniam triukšmui, postdraminiam antiverbališkumui?

42

R.R.: Nacionaliniame dramos teatre turėjome gana komfortiškas sąlygas – savaitę repeticijų, išsvajotus aktorius, puikiai dirbančias tarnybas. Tad išties kartais gimdavo jau numanomas spektaklio eskizas, o kartais tiesiog ta versija, kurią galima drąsiai pateikti ne vieną ir ne du kartus. Deja, pritrūkdavo institucinės drąsos, kurios netrūksta britų ar vokiečių teatrams, kur skaitymų formatas yra įprasta repertuaro dalis. Palangoje kol kas galime tik pasvajoti apie sudėtingesnes formas. Sykiu esu gavęs kai kurių mūsų garsių aktorių žodinį sutikimą prisijungti prie draugijos. Tam, žinoma, labdara turėtų įgyti jau projektinį pavidalą.

Kas tuo užsiimtų – dar nesvarstėme. Gal atsiras net mecenatų? Kol kas, kartoju, tai draugų dovana apie kokybišką teatrą pajūryje pasvajojančiai auditorijai. O koks tas kokybiškas teatras – draminis ar postdraminis – ne tiek ir svarbu. Svarbu, kad pajūryje neįsiviešpatautų prastas pramoginis teatras kaip neva vienintelis čia įmanomas ir godotinas. O toks pavojus realus, kadangi ligi šiol vasaros sostinė neturi nė vienos kokybiškiems spektakliams rodyti tinkamos salės. Tarsi tebeviešpatautų balanos gadynė.

H.K.: Tai, kas parašyta, visų pirma, turi būti perskaityta, antraip raidės popieriuje ar kompiuterio ekrane bus beprasmės. Dramos tekstas, kaip ir poezija ar proza, – ne išimtis.

Pas mus įsigalėjęs stereotipas, kad viešai autoriui galima skaityti tik poeziją

– Iš pirmo žvilgsnio skaitymai – nelyg punktyras, lengvas raibuliavimas, nereikalaujantis didelės precizikos, išbaigtumo. Ar viskas tikrai taip paprasta?

H.K.: Įvykis iš mano gyvenimo. Prieš „n“ metų buvau pakviestas į Kelną, kur teko dalyvauti kažkokiose „dienose“. Ten turėjau skaityti ištrauką iš savo romano „Ornamentas“, kuris Leipcige buvo išleistas vokiečių kalba. Atvykęs sužinojau, kad veiksmas vyks restorane, o aš turėsiu valandą skaityti vokiškai, nes vertėjo nebus.

Atvykus ten paaiškėjo, kad jokios reklamos nėra. Tad žmonės, susirinkę anaiptol ne literatūriniais tikslais, ramiai vakarieniavo. O tada vadinamasis „dienų“ organizatorius stumtelėjo mane mikrofono link ant pakylos. Priminęs, kad privalau skaityti ne trumpiau kaip valandą, išskubėjo savo reikalais.

Pradėjus skaityti atsiverstą knygą, iš pradžių niekas per daug į mane dėmesio nekreipė, tačiau, artėjant dvidešimtajai minutei, kilo šioks toks susidomėjimas. Restorano svečių akyse buvo daug klausimų. Iš kur atsirado tas idiotas? Kas jį kvietė? Ką jis čia veikia? Ir kodėl trikdo rimtį? Policijos, tiesa, niekas neiškvietė. Visi geranoriškai apsimetė, kad manęs nei mato, nei girdi.

Po valandos – kaip buvau prašytas – nulipau nuo scenos. Buvau šlapias, nebenorėjau gyventi, o kažkokiam geradariui pasiūlius vyno taurę, griežtai atsisakiau ir išskubėjau į viešbutį, nes lėzungas tą kartą nebuvo labai „paprastas“.

III veiksmas.

Budrumo seansas – Jūs skaitote, ir tąsyk treniruojamas klausytojų vaizduotės raumenynas. Kokie jūsų veiksmo ir atoveiksmio pavyzdžiai?

R.R.: Skaitovas iš arti mato klausytojus, klausytojai – skaitovą. Kontaktas čia ne nujaučiamas, o regimas, apčiuopiamas. Tos mistiškos kito „akys“ čia visiškai realios.

SKAITYMAI

V.B.: Veiksmas ir atoveiksmis teatre yra vienybės ženklas. Mintis yra gyva abipusiškai. Klausymas neapvagia matymo, o matymas su klausa žadina vaizduotę. Autorius kūrena minčių ugnį.

Rolandas Rastauskas: Skaitymai – ne tik teatro pažadas, skaitymai – irgi teatras. Autoriniai skaitymai – mažesnio laipsnio, aktoriniai – didesnio.

H.K.: Daugiau nei prieš dešimt metų Palangos „Ramybės“ kultūros centre drauge su a. a. Leonidu Donskiu surengėme bendrą kūrybos vakarą. Leonidas kalbėjo apie savo naujausią knygą, o aš tuo metu pristačiau romaną „Nepasigailėti Dušanskio“.

Parinkau perskaityti nedidelę ištrauką, kai romano herojus Maskvoje dalyvauja profsąjungų suvažiavime. Ten, žinoma, jis gerokai išgeria su kosmonaute Tereškova bei kitais delegatais, o tada ima šlovinti Brežnevą, Komunistų partiją ir pan. Ironiškai beskaitant pasikartojančius šūkius „Lenin – parti-

ja – kom-so-mol!“, apimtas pykčio vyresnio amžiaus rusakalbis Lietuvos pilietis ėmė klykti, grasino su manimi susidoroti, o pasibaigus vakarui pažadėjo paduoti į teismą, nes knygoje jo gerbiamą baritoną, mafiozą bei TSRS liaudies artistą Josifą Kobzoną pavadinau jaunesniuoju seržantu.

– Žanro klasika yra nuoširdus pokalbis daugiabučio virtuvėje, gręžiantis psichoterapijos seansas, mamos bandymas vaiką užmigdyti pasaka. Kuriai šių, o gal visai kitai situacijai, jūsų akimis, artimiausi dramų skaitymai?

R.R.: Galėčiau įsivaizduoti gerą radijo teatro spektaklį tarp / be studijos sienų.

Galėčiau įsivaizduoti ir pirmąjį autoriaus skaitymą trupei, kurios vietoje dabar mūsų draugai palangiškiai. Galėčiau įsivaizduoti ir muzikantų dalyvavimą. Video- ir fotomeistrų pagalbą.

V.B.: Sofoklis skaito savo dramą sausakimšoje Kauno arenoje.

H.K.: Pajuokausiu. Tai galėtų būti nemokamas psichoterapijos seansas, kuriame dalyvauja vienas sadistas ir dešimt mazochistų.

– Du portretai – idealus skaitovas ir idealus klausytojas. Nutapykite.

I.Villqisto „Anaerobus“ skaitė pjesės vertėjas R.Rastauskas ir aktorė K.Kuzborska.

Loretos Žulkuvienės nuotr.

V.B.: R.Rastauskas skaito, o aš su Herkumi išsižioję klausomės.

H.K.: Idealus skaitovas – R.Rastauskas, idealūs klausytojai yra V.Balsys, H.Kunčius ir visi, kurie Palangos viešojoje bibliotekoje rugpjūčio 29-osios vakarą atėjo į pirmąjį Dramų skaitymų draugijos susirinkimą.

R.R.: Pirmojo susirinkimo metu pirmoje eilėje prieš pat skaitovus sėdėjo viena žavi priešmokyklinė mergaitė – dvi valandas beveik nejudėdama, gaudydama kiekvieną ištariamą žodį. Autoriaus žodį – pridursime. O idealus skaitovas buvo didysis prancūzų teatro ir kino režisierius Patrice’as Chereau. Štai ką apie jį yra rašiusi teatro kritikė Alma Braškytė: „Baigiant apie P.Chereau belieka pasakyti, kad jis liko ištikimas savo teatrinėms preferencijoms iki galo: Pierre’o Guyotat tekstą „Koma“ apie depresijos ir vienatvės kankinamą rašytoją vargiai galėtum pavadinti tinkamiausiu Europos teatro prizo šventei užbaigti. Bet P.Chereau pasirinko būtent jį ir ištvermingai perskaitė, basomis vaikštinėdamas po vienam žmogui gerokai per didelę Vassiliko sceną (dalis publikos snaudė, ypač tie, kuriems teko sekti sudėtingo teksto vertimą titruose)“. Tikėkimės, kad mūsų klausytojai niekada neužmigs!

O ir skaitysime tik lietuviškai.

Viliamasi, kad skaitymų metu klausytojai niekada neužmigs.

43

kinas

Kodėl Holivudas nebekuria origin a Neoriginalių filmų garvežys taip įsibėgėjo, kad kino teatrų ekranuose, galima sakyti, karaliauja vien tęsiniai, priešistorės, perdirbiniai arba komiksų kino visatos filmai. Tarp dvidešimties pelningiausių 2019 m. filmų net 18 buvo tęsiniai arba perdirbiniai. 2000-aisiais toks tebuvo tik vienas filmas („Neįmanoma misija 2“). Prieš porą dešimtmečių Holivudo prodiuseriai tik pirmo filmo sėkmės atveju svajodavo apie trilogiją.

Trilogijos idėjos nevengdavo ir autorinio kino kūrėjai. Tačiau šiandien nemažai kino franšizių skaičiuoja dešimtis ar net 20 dalių ir prilygsta dviejų sezonų serialams („Žvaigždžių karai“, „Greiti ir įsiutę“, „Marvel“ kino visata, juostų apie Džeimsą Bondą serija). ► 44

Holivude – neoriginalių filmų bumas.

s n aliĹł filmĹł

kinas

45

KINAS

Andrius RAMANAUSKAS

Niekas nenori rizikuoti ◄ Vienas kitas tęsinys pasitaiko pakenčiamas, bet dažniau tenka nusivilti. Kodėl Holivudo studijoms taip sunku sukurti originalų filmą arba bent jau vertą dėmesio senos idėjos ekranizaciją šių dienų žiūrovams? Trumpas atsakymas: niekas nenori rizikuoti šimtamilijoninėmis sumomis ir eksperimentuoti nepatikrintomis strategijomis. Ilgas atsakymas – šiek tiek sudėtingesnis.

Iš pirmo žvilgsnio, filmų tęsiniai turi pranašumą prieš naujas, niekur nerodytas istorijas su nežinomais personažais. Filmo tęsinio pasaulis, jo personažai ir istorija žiūrovams gerai pažįstama. Filmo kūrėjams didesnė tikimybė, kad tęsinys labiau pritrauks gerbėjus. Juk šie mėgavosi jų sukurtu pasauliu jau prieš tai. Ir vis dėlto tęsinys retai kada pralenkia pirmtaką. Kodėl tai nutinka taip dažnai?

Yra keletas pagrindinių dalykų, kurių žiūrovai tikisi iš tęsinio. Jau pažįstamų herojų, panašios temos ir atmosferos. Tačiau, be viso šito, visada norisi, kad istorija tęstųsi ir būtų netikėtumo faktorius. Bet dažniausiai ekranuose išvystame tą pačią perpasakotą istoriją („Pagirios Tailande“, „Vienas namuose 2“, „Kietas riešutėlis“).

Daugelis tikisi pamatyti savo mėgstamus personažus, su kuriais lengva susitapatinti.

Pamatyti juos besivystančius ir augti kartu su jais, kai šie susiduria su vis sunkesniais iššūkiais. Bet retas kuris mėgaujasi žiūrėdamas, kaip personažas atlieka tą patį veiksmą vėl ir vėl.

Tokie filmai kaip „Kietas riešutėlis“, „Pagirios Tailande“ ar keletas „Transformerių“ tęsinių turi prastą reputaciją, nes tarp pirmtako ir antros dalies sunku atrasti didesnių skirtumų. Kam žiūrėti antrą kartą tą patį, jei viską matei pirmame filme? Lokacijos pakeitimas arba tiesiog pridedant keletą smulkių elementų nepadidina žiūrėjimo malonumo.

Daugiau – nereiškia geriau Kino studijos, atrodo, yra įsitikinusios, kad jei pirmame filme buvo daug juodo humoro, daug įspūdingų kovos scenų ar specialiųjų efektų, tai antroje dalyje reikia padidinti jų kiekybę dvigubai. Tik daugiau – nereiškia geriau. Daugiau dažnai reiškia iškreiptai išbalansuotą žiūralą, kuris neturi sielos ir prasmės.

Ketveriukė, atsibundanti po bernvakario praradusi atmintį, atrodo smagiai filme „Pagirios Las Vegase“, bet antroje dalyje pamatyti tą pačią situaciją, tik Tailande, atrodo neįkvepiančiai.

Daugelis filmo tęsinių papuola į tą pačią krizę. Tai tas pats, lyg kaskart žiūrėtum į prisukamą laikrodį su gegute ir žinotum, kad lygiai 12 val. ji užkukuos.

Kita vertus, filmuose rodomos situacijos ir istorijos turi išsiskirti nuo kasdienio gyvenimo realybėje savo unikalumu ir retumu. Todėl keista stebėti, kad filmuose beveik tie patys nenuspėjami ir keisti įvykiai tiems patiems personažams nutinka ir antroje dalyje.

Kita problema: tęsiniai kartais pasirodo taip greitai, kad dar rodant pirmąjį filmą jau paskelbiamas pranešimas apie antros dalies kūrimą. Per greitas prodiuserių galvojimas, kaip užsidirbti iš tęsinio, kokybės jam dažniausiai neprideda. Populiari ir tendencija, kai tęsiniai išeina į ekranus po 20 ar daugiau metų („Nuodėmių miesto“, „Terminatoriaus“ tęsiniai). Ilgas laiko tarpas tarp dviejų filmų nebūtinai gali būti negatyvus. Režisierius ir aktoriai gali patobulėti, scenarijų galima parašyti kruopščiau. Tačiau neretai nutinka visiškai priešingai. Režisieriaus talentas išblėsta, idėjos pasensta, o buvę gerbėjai užauga ir jiems nebeaktualu jaunystėje patikę filmai.

Paimkime dvi garsias kino franšizes: „Žvaigždžių karų“ bei „Indianos Džounso“ filmus. Du garsūs Holivudo vardai George’as Lukasas ir Stevenas Spielbergas sugrįžo prie praeityje juos išgarsinusių projektų. Praėjęs laikas atitraukė juos nuo gerbėjų. Tad daugelis žiūrovų nesuprato tęsinių. Dažnai iškyla klausimas, kam

Kadras iš filmo „Nuodėmių miestas 2“ (2014, rež. Robertas Rodriguezas, Frankas Milleris), kuris ekranuose pasirodė praėjus beveik dešimtmečiui po pirmojo filmo.

46

KINAS

apskritai reikėjo kurti tęsinį, kurio niekas neprašė?

Vis dėlto visus šiuos aspektus puikiai žino tiek patys Holivudo industrijos atstovai, tiek jų filmus žiūrintys žmonės. Jei visi žino trūkumus, kodėl nesistengiama padaryti kitaip? Čia prieiname sudėtingesnę atsakymo, kodėl taip trūksta Holivude originalių idėjų, dalį.

Interneto balsas Dar ne tokioje tolimoje praeityje pagrindines kino naujienas sužinodavome iš JAV kino meno ir mokslo akademijos teikiamų „Oskarų“ nominacijų, nepriklausomo kino festivalių Europoje ir kino spaudos.

Atsiradę socialiniai tinklai ir išmaniosios technologijos, kaip ir daugelį kitų sričių, visiškai sugriovė senąją tvarką tarp kūrėjo ir vartotojo. Holivudo industrijos atstovai dar niekada kaip šiandien taip tiesiogiai nebendravo su savo žiūrovais.

Daugelis tikisi ekrane pamatyti savo mėgstamus personažus, su kuriais lengva susitapatinti. Pamatyti juos besivystančius ir augti kartu su jais.

Vakarų šalyse ypač išpopuliarėjo žaidimų, komiksų ir kino gerbėjų suvažiavimai („Comic Con“, „Cinema Con“ ir panašūs).

Jie savo mastu ir populiarumu aplenkė bet kokias „Oskarų“ apdovanojimų ceremonijas ir kino festivalius, net visus juos kartu sudėjus. Kino studijos siunčia savo filmų žvaigždes ir režisierius, kad šie tiesiogiai bendrautų su savo gerbėjais, fotografuotųsi su jais, atsakinėtų į jų klausimus, atskleistų keletą paslapčių apie būsimą kino projektą.

Be to, vyksta virtualios spaudos konferencijos ir transliacijos, kurios sutraukia daugybę publikos. Visu tuo socialiniuose tinkluose dalijasi aktyviausia interneto vartotojų dalis, kurios aktyvumas labiausiai pastebimas būtent internete.

Per pastarąjį dešimtmetį susikūrė tūkstančiai kino forumų ir gerbėjų grupių, kurios labai girdimos. Jos nebūtinai

Kadras iš naujausio Q.Tarantino filmo „Vieną kartą Holivude“ (2019).

turi gerą skonį, bet moka gausiai ir garsiai reikšti nuomonę. Bet kuris akademiškas ar sinefiliškas kino kritikas bejėgis išsiskirti iš begalinio kino franšizių gerbėjų srauto internete. Kino studijos akylai stebi, ko labiausiai ieško vartotojai tinkle, koks filmas daug kartų minimas, kas sulaukia daugiau patiktukų ir peržiūrų. Dar niekada nebuvo taip lengva gauti didžiulį kiekį informacijos, kurios tau reikia kino rinkodarai. Holivudo rinkos analitikų ir interneto vartotojų santykis dar niekada nebuvo toks glaudus. Tai lėmė labai ryškų filmų įvairovės pasikeitimą per paskutinius 20 metų. Žinoma, nebūtinai visada aktyviausia interneto vartotojų dalis būna patenkinta Holivudo studijų sprendimais ir jų gaminama produkcija. Tačiau jų neapykanta ir boikotai dažnai pasibaigia nuėjimu į kurį nors kitą Holivudo studijos neoriginalų filmą. O grynesnio meno mėgėjai niekada nepralenks aktyvios interneto vartotojų masės dėl laiko trūkumo ir dėl nenoro būti sutapatintiems su pilka mase.

Auksiniai laikai Holivudas kažkada buvo iš dalies panašioje padėtyje. 1940–1967 m. kurdavo daug prašmatnių ir glamūrinių filmų su įspūdingais interjerais didžiulėse kino studijose. Domi-

nuodavo klasikinės literatūros pastatymai, klasikine dramaturgija paremtos istorijos ir teatrinė vaidyba. Šiais aspektais visi filmai atrodė ir skambėjo panašiai.

Tačiau nuo 1967 m. visuomenėje pradėjo sklisti nauji socialiniai judėjimai, humanitarinis aktyvizmas, hipiai, rokenrolas, seksualinės revoliucijos bei antikarinės nuotaikos.

Tai privertė Holivudo studijas pajusti naujus vėjus visuomenėje, kurioje sklido tiek naujų idėjų, tačiau nebuvo vienos dominuojančios jėgos.

Pasitvirtinus keliems netradiciniams filmams (tokiems kaip „Nerūpestingas keliautojas“ ir „Vidurnakčio kaubojus“), studijos pradėjo drąsiau eksperimentuoti ir dalyti pinigus iki tol rizikingiems kino projektams. Filmuose žmonės ėmė kalbėti natūralia kalba, keiktis, iš kino studijų filmavimai persikėlė į gatves ir kitas realias lokacijas. Scenarijai ir jų istorijos tapo labiau atpažįstami to meto žiūrovams, o kai kurių filmų žanrą nustatyti buvo neįmanoma. Stojo auksiniai autorinio kino laikai.

Quentinas Tarantino viename interviu tą dešimtmetį buvo pavadinęs geriausiu Holivudo istorijoje. Naujausias jo filmas „Vieną kartą Holivude“ pasakoja kaip tik apie tą laikotarpį. Beje, naujausia Q.Tarantino juosta greičiausiai bus daugiausia pinigų uždirbęs originalus Holivudo studijos filmas šiais metais.

47

kinas

Čia yra Saša Rugpjūtį Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti pirmasis ilgametražis režisieriaus Ernesto Jankausko filmas „Čia buvo Saša“ – lietuviška drama apie porą, kuri nusprendžia įsivaikinti išsvajotą mažą mergaitę, tačiau vietoj jos jiems pasiūlomas paauglys Saša. Potencialūs įtėviai pasiduoda įkalbinėjimams su berniuku drauge praleisti dieną. Tuomet ir prasideda trijulės gyvenimą pakeisiantys įvykiai. Įtemptai dienai baigiantis kiekvienas turi atsakyti į klausimą – kas gi yra tikroji šeima?

Dainius VANAGAS

Skausminga tema Įsivaikinimas – problemiška, jautri tema.

Visų pirma vaikams, nes jie neturi tėvų, kurie galėtų ar norėtų jais rūpintis. Jie įskaudinti ir palikti, bandantys kuo greičiau užaugti ir nusitrinti nereikalingumo žymę.

Atsiskyrimas nuo tėvų palieka gilias traumas, su kuriomis tenka mokytis sugyventi ilgus metus. Kiekvienas jiems rodomas gerumo gestas atrodo įtartinas ir apsimestinis – darbuotojo, nes už savo rūpestingumą ir supratingumą jis gauna atlyginimą; naujųjų globėjų, nes galbūt jie labiau norėjo 48

susilaukti savo vaiko, bet dėl biologinių priežasčių negalėjo, o gal tiesiog priima globotinį jausdami pilietinę pareigą; valstybės, nes ji skiria paramą ir rūpinasi vaikais galbūt vien todėl, kad vėliau šie nepridarytų jai rūpesčių. Pasaulyje, kuriame vaikai nesijaučia reikalingi, viskas atrodo nepatikima – net pačios geriausios intencijos. Ši tema skausminga ir nuošalyje liekančiai visuomenei – nes palikti, apleisti vaikai yra lyg piktžaizdė, kuri niekaip neužgyja, kuri vis iš naujo verčia užduoti klausimus, kas geriausia vaikui, kaip juo turėtų būti rūpinamasi, kaip elgtis su asocialiomis šeimomis, kokios turėtų būti įvaikinimo procedūros, kokioms poroms suteikti teisę įsivaikinti, o kokioms – ne.

Tačiau jautriausiai į šią situaciją reaguoja įsivaikinti norinčios šeimos – ne tik todėl, kad joms tenka kovoti su artimųjų nepritarimu ar visuomenėje įsigalėjusiais mitais.

Pirmiausia jiems tenka kovoti su savimi, apnuoginti giliausius troškimus ir įsisąmoninti skausmingą pasirinkimo kainą.

Nes kai susilauki savo vaiko, nekeli jam jokių reikalavimų. Jis tobulas, koks yra, todėl jam jaučiama meilė besąlygiška.

Tačiau įsivaikindamas gali atsidurti iki skausmo nepatogioje pirkėjo – besirenkančiojo – padėtyje. Vertini, svarstai. Tinka, netinka. Peržiūri vaiko ir tėvų ligos istorijas, polinkius, jeigu buvę narkomanai, alkoholikai – suklūsti. Galbūt ir charakteris, ir genai, o juk viskas susiję?

Savas ir įvaikintas Kai susilauki savo vaiko, augini jį nuo pirmosios dienos. Privalai pereiti visus etapus: bemieges naktis, pirmuosius peršalimus, žingsnius ir žodžius. To negali rinktis – tai ateina ir praeina.

Kiek kitaip įsivaikinant – čia tenka nuspręsti, kokio amžiaus vaiko norėtum.

Ar kūdikio, kad kartu išgyventum visą auginimo ir auklėjimo procesą, ar pradinu-

kinas

ko, su kuriuo galėtum iškart važiuoti rinktis kambario baldų.

Jei laukiesi savo vaiko, nesvarbu, kas gims – mergaitė ar berniukas. Lauki abiejų.

O įsivaikindamas gali rinktis. Mergaitės ramesnės, turbūt mažiau rūpesčių?..

Berniukai energingesni, linkę išdykauti, gal geriau neapsikrauti?..

Augindamas savo vaiką jauti ir žinai, kad privalai užmegzti su juo ryšį. Juk čia tu, tavo kraujas, tavo žvilgsnis, tavo rankos. Įsivaikinus kitaip: ryšio gali neatsirasti, ir faktas, kad tėvų su vaiku nesieja biologiniai saitai, gali tapti pigiu pasiteisinimu, kodėl jo taip ir nepavyko užmegzti.

Kartais ir savas vaikas gali būti naudojamas maskuojant asmeninę netektį ar kaltę, dvejones, neišsipildžiusias svajones ar vidinę tuštumą. Su įvaikintu vaiku šie potyriai gali dar labiau paaštrėti.

Tokių ir panašių dilemų sąrašas ilgas. Jos įvairios, labai asmeniškos, išgyvenamos skirtingai – vieniems suprantamos mažiau, kitiems daugiau. Vieni apie jas ryžtasi prisipažinti, kiti nė žodžiu neužsimena. Kartais jos gali įsisukti į mintis ir ilgai neapleisti, o kartais šauti į galvą tik probėgšmais kaip nereikšmingas triukšmas. Kai kurios turi tik emocinį, stereotipais ar visuomeninėmis nuostatomis grįstą pagrindą, kitos – racionalų, stiprinamą patirties, statistinių išvedžiojimų, tyrimų ar bet ko, kam teikiama padidinta reikšmė. Ir visas šis minčių kamuolys rieda be stabtelėjimų, ir su juo nori nenori tenka skaitytis. Įvaikinimo procesas yra sudėtingas visiems jo dalyviams – ir tikrai ne tik dėl sudėtingų ar ilgų procedūrų, bet ir dėl psichologinių iššūkių, kuriuos jo metu tenka patirti.

negali rinktis savo gyvenimo aplinkybių.

Suaugusieji jas sukūrė – tik jie gali jas ir pakeisti.

Ir suaugusieji stengiasi, iš tiesų stengiasi.

Tačiau kol jie ginčijasi, narplioja savo jausmus ir sprendžia asmenines problemas, čia, šalia jų, yra Saša, kuriam vis tiek reikia gyventi, stumti dienas į priekį ir rasti būdų jomis mėgautis, nes – kas jam belieka? Jis skuba prisivalgyti saldumynų, kurių niekas jam nenuperka. Skuba į atrakcionų parką, į kurį niekas jo nenusiveda. Jis vagia, nes tai vienintelis būdas turėti ką nors savo. Jis keikiasi, nes tokie žodžiai leidžia jam išreikšti savo nusivylimą. O radęs nuorūką jis pabaigia ją rūkyti iki galo, nes jo gyvenime nėra tiek daug malonumų, kad galėtų būti jiems išrankus.

ir spokso į tą pačią lygtį. Jie visi slapukauja ir tyli, atlieka iki galo neapgalvotus vaidmenis, stengdamiesi nenuvilti vienas kito ir savęs – tačiau vis tiek nuvilia.

Iš fragmentiškų epizodų sudėliota debiutinė režisieriaus E.Jankausko ilgametražė juosta įtaigiai ir jautriai gvildena iššūkius, su kuriais susiduria įsivaikinti nusprendusios šeimos.

Žiūrėti šį filmą nepatogu, daugelis scenų trikdo, verčia sukti žvilgsnį į šalį.

Jurga su Tomu nėra pasiruošę tapti tėvais – bet turbūt niekas nėra pasiruošęs, kol jais netampa. Žiūrėti šį filmą nepatogu, daugelis scenų trikdo, verčia sukti žvilgsnį į šalį.

Atrodo, kad visi pagrindiniai veikėjai – Jurga, Tomas ir Saša – niekada nėra viename puslapyje, vienoje istorijoje. Nors jie leidžia laiką kartu, nors jų tarpusavio ryšys stiprėja ir ilgainiui jie atranda sąlyčio taškus, tačiau į priekį juos stumia skirtingi motyvai ir tikslai, jie sprendžia skirtingus uždavinius, nors

Įtaigiai ir jautriai E.Jankausko režisuotame filme „Čia buvo Saša“ gilinamasi į komplikuotus ir požeminių srovių tirpinamus žmonių santykius.

Nors, kaip galima suprasti iš pavadinimo, pagrindinis veikėjas juostoje yra dvylikametis Saša, didžiausias dėmesys skiriamas Jurgai ir Tomui – įsivaikinti planuojančiai porai.

Tokį dramaturginį sprendimą veikiausiai lėmė problemos logika: vaiko padėtis įvaikinimo situacijoje yra stabiliai prasta – jis yra silpnoji grandis, priklausoma nuo suaugusiųjų sprendimų; jis gali reaguoti, tačiau

Kadrai iš filmo „Čia buvo Saša“ (2019, rež. E.Jankauskas).

49

GINTARO LAŠAI

Trumpo teksto sp ą Marius Povilas Elijas Martynenka. Praeis. Esė rinkinys. Vilnius, 2019, 173 p.

Dainius VANAGAS

Trumpi tekstai problemiški: jie neleidžia įsibėgėti. Jie neatleidžia silpnų sakinių ir pastraipų – jie juos išryškina. Trumpas tekstas negali pasislėpti, jį lengva aprėpti skaitančiojo žvilgsniu, jis iškyla prieš akis kaip vientisas horizontas.

Ilgame tekste rašytojas gali reabilituotis – vieni skyriai stipresni, kiti silpnesni, jie keičia vienas kitą, galų gale teksto visuma ir jai paskirtas laikas įtraukia, prisijaukina ir amortizuoja skaitytojų lūkesčius. Rašytojo kuriamas pasaulis gali tapti savas arba savesnis net tada, kai nėra itin kruopščiai sukurtas.

O trumpame – ne. Trumpame svarbu iškart pradėti aukšta nata ir ją išlaikyti, nes nėra laiko ištaisyti klaidas ir susigrąžinti prarastą skaitytojo dėmesį.

Teksto kuriamas pasaulis turi labai mažai laiko tapti savu, pagaviu, jis eina va banque, jis stengiasi priblokšti efektu, aštrumu, replika, taiklumu ar glaustumu. Bet jei to padaryti nepavyksta, nėra atsarginio plano. Tekstas neveikia, jis beginklis, ir vienintelis jo privalumas, kad nereikia ilgai kentėti.

Mariaus Povilo Elijo Martynenkos knygoje „Praeis“ ši trumpų tekstų (knygoje jų – beveik penkiasdešimt) problema tampa kertine. Autorius nepasilieka sau laiko ir vietos rašyti, jis tik dalijasi įspūdžiais ir mintimis, bet jų nejungia ir neplėtoja, nepadeda joms atsiskleisti. Jo tekstai grįsti patirtimi ir labai asmeniški, bet nei patirties, nei asmeniškumo autorius perdėm nevertina, mat laiko tai neišvengiamu egzistencijos triukšmu, todėl labai greitai skaitytojui kyla pagunda daryti tą patį.

Efektas, kuriuo autorius bando išlaikyti savo tekstus „virš vandens“, yra atvirumas. Bet kai atvirumas tęsiasi beveik 50

du šimtus puslapių, kai tampa savitikslis ir nėra maišomas su kitomis teksto savybėmis, jis praranda išskirtinumą ir vertę, tampa poza. Ima atrodyti, kad autoriui svarbiausia patirti kuo įdomesnį, nutrūtgalviškesnį, keistesnį įvykį vien tam, kad galėtų apie jį papasakoti. Tai, aišku, suteikia daug spalvingos, įdomios medžiagos, tačiau ja naudojamasi tik kaip smulkiomis iliustracijomis, įvaizdžiais, pavyzdžiais. Tai lyg šmaikštūs ar beveik šmaikštūs komentarai, palyginimai, memai, kurie staigiai praeina, kurių neįmanoma įsidėmėti, kurie suteikia beveik nepastebimą, per greitai išblėstantį skaitymo malonumą. Panašiai elgiamasi ir su tamsesniais, tragizmu ir skausmu pasižyminčiais pasažais – jie užrašomi lyg tarp kitko. Tarsi emocijų zoologijos sodas arba patirčių juodoji rinka. Kaip ir blogai, kaip ir nemalonu, bet šiaip

visai nieko, nes tai leido užrašyti va šitą istoriją.

Dėl M.P.E.Martynenkos trumpų tekstų yra dar viena problema – jie primena pamokslus. Jie pasižymi ilgainiui vis labiau įkyrinčiu moralizuojančiu tonu; autorius nesiūlo jokios aiškios vertinimo pozicijos, užtat prikišamai siūlo jos nebuvimą, arbitraliu žaidimu ir atsitiktinumu grįstą pasaulį.

Tokiai pasaulėžiūrai pagrįsti galima rasti daug argumentų – tiek mokslinių, tiek filosofinių. Bėda, kad jie ne itin vertingi ar įdomūs; jie paprasti, ciniški, labiau būdingi gyvūnams nei žmonėms. Tiesa nėra įdomi – įdomus yra melas. Žmonijos istorijoje iš esmės įdomu tik melas ir fikcijos, simboliai, pasakojimai, visuomenės santvarkos, religijos, įtaka, mados, klaidos, paradigmos, jų kaita ar aukojimasis dalykams, kurie nėra to verti.

Tačiau autorių labiau domina „gamtinė tiesa“: realybės formavimosi principai, konkretybių pasaulio nuvainikavimas, nureikšminimas, o tada jo eksponavimas blausioje, monotoniškoje šviesoje. Tik viename tekste – „Kaip tapti tobulam“ (101 p.) – melą jis pateikia kaip geriausią kūrybinę ir išlikimo priemonę.

Tačiau pats rašytojas meluoti tingi.

Jis tingi išgalvoti, konstruoti, primesti, siūlyti, manipuliuoti, jis neprisiima atsakomybės už jokią poziciją, nieko negina, nepuola, jis abejingas, bet abejingas nesubtiliai, nenuoširdžiai, o gudriai ir taktiškai, sveikai ir madingai.

Jis dekonstruoja tai, kas jau seniai dekonstruota, demaskuoja tai, kas seniai demaskuota. Jis svarsto apie kapitalizmą, skurdą, žiniasklaidą, socialinius tinklus, karą, istoriją, psichologiją ir daugybę kitų dalykų taip, tarsi būtų pirmasis apie tai kalbantis žmogus Žemėje. Jis pradeda nuo populiariausių prielaidų, nuo pačių pagrindinių, bazinių teiginių, tada šiek tiek jais

p ąstai nusistebi, šiek tiek pavarto juos rankoje tarsi vaikas žaislą, ir tiek.

Tai dar viena trumpų tekstų problema – jie linkę viską sulėkštinti, supaprastinti, kaip kokia spintos instrukcija ar bėganti eilutė televizoriaus apačioje žinių metu. Tai nereiškia, kad autorius nesupranta savo aptariamų temų kompleksiškumo – tai tik reiškia, kad jam neišeina parodyti, jog supranta.

Trumpas tekstas yra reiklus, tikrai ne mažiau reiklus nei ilgas. Rašytojui jis paruošia daug spąstų, o pasiūlo tik vieną apgaulingą privalumą – mažą apimtį, kuri turėtų reikšti greičiau pasiekiamą rezultatą, tačiau iš tiesų tereiškia greičiau pasiekiamą nesėkmę.

M.P.E.Martynenka nėra nei radikalas, nei nuosaikių pažiūrų, nei eksperimentatorius, nei revoliucionierius. Tačiau laisvai galėtų būti. Jis turi visus tam reikiamus duomenis: spalvingą asmenybę, puikių istorijų, išskirtinių patirčių ir tikrai gali rašyti. Tačiau šį potencialą reikia atskleisti, t. y. išsivaduoti iš įspūdžių žanro ir pradėti pasakoti istorijas.

Ilgesnes, įtraukiančias, išlaikančias dėmesį, teksto intensyvumą, atveriančias skirtingus sluoksnius. Istorijas, kuriose būtų subalansuotas melo ir tiesos, faktų ir vaizduotės santykis, kuriose būtų ne tik tuščiai žvanginami ginklai, bet iš jų ir šaudoma.

Pirmoji autoriaus knyga „Be penkių minučių pasaulio pradžia“ buvo žaidimas žodžiais, informacija ir įžvalgomis – neabejotinai įdomi, intriguojanti ir nenuspėjama skaitymo patirtis, puikus prologas tolesnei kūrybai ir gebėjimų pademonstravimas.

Tačiau antrojoje rašytojo knygoje buvo padaryta lygiai tas pats, tik įdėta mažiau energijos ir drąsos bei daugiau monotoniškumo ir abejingumo. Tekstai praeina tarsi konvejerio takeliu. Netikusi tendencija, kurią trečiojoje knygoje reikėtų pakreipti nauja vaga.

GINTARO LAŠAI

Deimantė ŽUKAUSKIENĖ

***

Dabar atsimenu, kodėl vis Dar jį saugau, Kodėl neišmetu, Nors jau išsimušusios alkūnės ir Apsiburbuliavęs kalnierius – Tas juodas megztinis. Žinai, mes jau nebe jauni Maža ką Ir neturėsi ką Apsirengti.

***

vaikystės prisiminimas – gedulingi pietūs visad bobutė mane pasiimdavo kartu puikiai žinojau rožančių ir giedorius, kuo vienos tautos pagrabas skiriasi nuo kitos ir kaip ašaras ir rimtį pamažu keisdavo raginimai įsipilti, užkąsti kaip žmonės pasidalindavo savo planais, o ką po savaitės kaip pakilę nuo stalo būtinai jus aplankysim nors iš tiesų visi galvojo kuo užsigerti tą sūrų kotletą

***

– Laba diena, prašau paruošti bilietą.

– Neturiu.

– Kur jūsų bilietas?

– Stotyje uždaryta kasa. Jau kokius 10 metų čia niekas nedirba.

– Taip keista.

Lyg vakar čia būčiau pardavęs pirmą bilietą.

Ne haiku Plaikstosi vėjyje suknelė Voras mezga tinklą Greit ruduo Žemuogė ant smilgos

***

Pasikeisti nuotrauką Atsakyti: ačiukas, labai labai ačiū, Kaip malonu Spausti like Pasidalyti įrašu Rašyti noriu Dar rašyti noriu Daug komentuoti Tapti draugais Nebedraugauti Taginti žmogų Su kuriuo šiaip jau „nelabai“ Žiūrėti, o ką tu veikei prieš metus, Penkis ar devynis, Pildyti savo story Po to Ištrinti anketą.

Žiogas čirškia Vaikai murzinais veidais Gelsta žolė Balti raukšlių dryžiai Aplink akis Šunų lojimas Žiemos pilnatis Kiškio pėdos pusny Rudens lietus Nėra kur pasislėpti Kaimyno katinui Šaltos žiemos diena Varveklių atspindys Raudona nosis ►

51

GINTARO LAŠAI

◄

Saulė dar aukštai Žydi pievos Bus medaus Tirštas rūkas Žmogus valtyje Šiandien nekimba Vėjas supa šaką Šaka supa nokstantį obuolį Bus skanu Vaikas pasišokdamas

Po lietaus baloje atsispindėjo dangus

Katinas žaidžiantis saulės zuikučiais Spindi saulėje Šermukšniai apsitraukę šerkšnu

Šalta žiema Kerta snapu obuolį Kėkštas

Knygos skaitymas Greit vidurnaktis Kad tik suspėčiau Į savo karietą

Baltus žiedus Glosto mergaitė Rausva suknele Vaikai margais paltais Tirpsta cukrinė lazdelė rankoje Aikštėje mugė

Vaikai mėtosi Lapų gniūžtėmis Bus darbo kiemsargiui

Ričardo Šileikos nuotr.

52

GINTARO LAŠAI

Beisbolo lazda Alma RIEBŽDAITĖ

Nė viena veikla man taip negadina gyvenimo, kaip rašymas. Jautiesi išsitampęs, nei šioks, nei toks, jautiesi subjuręs. O šiek tiek po to – dažniausiai tingus, nejudrus, išsisėmęs ir žiūri į pasaulį bukomis akimis, beveik nesuprasdamas, kas aplinkui vyksta ir visiškai nejausdamas jokio noro dalyvauti pasaulio sujudime. Štai piešiu, kažką darau, ir malonumas. Net jei reikia padaryti pasirodymą, pavyzdžiui, pagal kokius eilėraščius, taip įsijaučiu į mintį, scenografiją, kad viską pamirštu, o rašydamas tarsi kiekvieną ir taip skaudančią vietą badai adatomis, bedi giliau ir dar sukioji, bandydamas kažką iškrapštyti. Yra meno rūšys, kurios padeda atsitraukti, ir yra meno rūšys, kurios padeda įsitraukti. Yra meno rūšių, kur ir malonumas, ir kančia. Manau, visos meno rūšys yra reikalingos.

Tikriausiai taip yra dėl to, kad rašymas yra labai asmeniška meno forma.

Kompiuteris ir dirbtinis intelektas to padaryti niekada negalės, jis niekada negalės rašyti apie gyvenimą, nes jo neturi. Dirbtinis intelektas, jungiantis visą pasaulinę informaciją, gal ir galės tapti protingesniu už žmogų, gal net galės imituoti jausmus, bet bėda, kad jis nejaučia.

Jis nėra gyvas. Jam niekada neišsipučia viduriai nuo persiėdimo ir neskauda galvos nuo pagirių, dirbtinis intelektas nesijaučia nepatogiai ir nejaučia gėdos, jis nesuserga mirtina liga, negali netekti mylimų žmonių. Jis kiekviename mirksnyje nejaučia savo laikinumo. Dirbtinis intelektas negali būti palaužtas ir negali išsilaisvinti. Jei galėtų, jis taptų gyvas, ir tada prasidėtų jo kaip organizmo drama ir tragizmas. Todėl realiai robotai, dirbtinis intelektas ir t. t. tėra žmonių žaisliukai. Realiai tik gyvu tampantis dirbtinis intelektas yra įdomus ir toks yra eksploatuojamas meninėse fantazijose. Visais kitais atvejais – jis metalinių skurlių ir schemų krūva.

Šokis, muzika, dailė – meno sferos skirtingos, bet nereikia taip šlykščiai priartėti prie žmogaus gelmių. Arba performansas – kalbi kūnu, kūnu ir santykiu su publika (publika gali tapti lygiateisiu veikėju) perteiki koncepciją, bet kaip tu jautiesi – tau nereikia eiti į tas gelmes, žmonės pažiūrėjo, patyrė, skirtingai suprato, po visko likai vienas su savo mintimis ir jausmais. Man atrodo, jei performanse nematai koncepcijos, tai yra grynas nuogas tuščias aktas. Įsikalbėjome su vienu pažįstamu. „Žiūrėjau, – sako, – kaip pradėjo siūtis skylę. Kiti ten aikčiojo iš nuostabos, o man tai kas. Pažiūrėjau ir išėjau.“ Jei matai tik moterį, besisiuvančią skylę, reiškia, nematai nieko. Vien iš jo pasakojimo aš pamačiau tiek daug. O gal tiksliau būtų: performanse įvyksta kūniškumo ir konceptualumo jungtis ir šiek tiek daugiau. Niekada nemačiau performanso gyvai. Nors. Kiek stebiu aplinką, performansai nuolat vyksta aplinkui mus: kartais švelniomis ir ritualizuotomis formomis. Tikrai esu dalyvavusi viename iš jų, ir net buvusi viso to vyksmo centrinė figūra. Tuo metu, aišku, kaip tai vadinasi, nežinojau. Tai – eksperimentas, provokacija ir pakitusios sąlygos.

Rytoj pamatysiu pirmą kartą.

Tai va, kaip su tuo rašymu. Iš pirmo žvilgsnio jis – ribojanti meno rūšis, nes yra kalbos barjeras, bet niekas daugiau negali papasakoti apie žmogaus gyvenimą, kūną, jausmus, negali sugriauti ir sukurti pasaulio iš naujo, niekas taip bjauriai ir šlykščiai negali paliesti žmogaus sielos, paversdamas ją nuodėgulių krūva arba žydinčiu sodu. Tik žodis.

Manau, kad jei rašyme nebūtų malonumo, kurį man sunku nusakyti, tikrai tiek nesikankinčiau. Motyvas – tik malonumas, kurį patiriu. Deja, tikrai su bjauriu sumišimo prieskoniu. Rašydama pamirštu tikrovę, bet sykiu turiu patirti tikrovę dar giliau, susimaišo daugybė jausmų.

Ar gerai parašiau, ar neperspaudžiau, ar nesikartoju, ar ne per daug kartų pavartojau įvardį „aš“, „mano“ ir t. t. Tai padeda užsimiršti, panašu su daile: kokią spalvą

panaudoti, kaip atrodys kompozicija, kur dėti bliką... Reiškia, tai manęs netrikdo.

Kas mane taip trikdo rašyme?

Iš tikro tai prieš tave atsivėrusi begalinė nežinios teritorija, kurioje esi absoliučiai vienas. Nežinau.

O gal tai jausmas „ne taip“, kai „kaip“ nėra jokios nuovokos. Ir vis dėlto tyla – idealiausia erdvė savarankiškam judesiui.

Taigi važiavau namo, kai staiga pajutau baimę, besismelkiančią į mano kaulus, širdį, raumenis. Ji kaip liana animaciniame filme sukosi vis greičiau ir greičiau ir pradėjo mane smaugti. Man pasirodė, kad mane seka džipas. Supratau, kad man prasidėjo flashback’as. Esu patyrusi tai daugybę kartų įvairiomis sąlygomis ir aplinkybėmis, bet dar niekada to nebuvo sukėlęs rašymas. Signalas: rašyti yra pavojinga, rašyti yra pavojinga, rašyti yra pavojinga.

Sustojau šalikelėje. „Palauk, – sakau sau, – dabar tavęs dar niekas negali persekioti, nes tu ką tik parašei kūrinį „Švelninančios aplinkybės“ ir jis dar neišspausdintas. Niekas nežino, kad tu jį iš viso parašei. Nusiramink.“ Tai buvo antras kartas, kai su flashback’u padėjo susitvarkyti loginiai argumentai.

Būtent labai ryškus pirmasis kartas padėjo suprasti, kad ne visada galiu pasikliauti savo jausmais. Tai turėtų būti kažkoks pažeidimas smegenų dalyje, gali būti, migdoliniame kūne, atsakingame už instinktyvias reakcijas, nu, žodžiu, pirmosios, seniausios, ropliai ir panašiai. Supaisysi tuos terminus.

Flashback’as, tam žodžiui nėra tinkamo lietuviško atitikmens, išvertus tai reiškia „mėsa, krintanti atgal“.

Būtent – tai mėsa, nes viską patiri kaip absoliučią tikrovę, nors tos tikrovės aplinkui ir nėra, bet tam tikros detalės ir aplinkybės yra. Kai kas tai vadina potrauminio streso sindromu.

Flashback’u dabar vadinu būseną, kai emocijos ir jausmai eina pirmiau nei protas, ir tai yra labai sunku valdyti.

Pirmas kartas, kai aš supratau, kad negaliu pasitikėti savo jausmais, atsitiko ne per seniausiai darbe. ► 53

GINTARO LAŠAI

◄ Esu šiek tiek išsiblaškęs žmogus, ir įeidama tą rytą pamiršau išjungti signalizaciją. Pastatas sujungtas su kitu centru, tad kaukiančios signalizacijos negirdėjau. Įsijungiau kompiuterį, pradėjau ruoštis darbui. Pastate buvau viena. Dar buvo tamsu.

Apačioje išgirdau balsą. „Ar yra čia kas nors?“ Nusileidusi apačioje išvydau bobą su beisbolo lazda. Kas dėjosi tą akimirką mano, tiksliausiai būtų pasakyti, kūne, sunku apsakyti. Greičiausiai tomis akimirkomis jis tampa bejausmiu ir išnyksta.

Atsiprašiau dėl signalizacijos balsu, kuris buvo man dar likęs. „Čia jums, sako.“ Ir išėjo.

Ant beisbolo lazdos buvo užrašyta mano vardas ir pavardė: Misisipei Každailytei. Likau viena su beisbolo lazda rankose kaip kokia idiotė. Aš apsvaigau.

Kažkas man atsiuntė ženklą, norėdamas parodyti, kaip su manimi susidoros: uždaužys beisbolo lazda. Nori parodyti, koks likimas manęs laukia. Iš karto kilo asociacija: vienas jaunuolis buvo pasakojęs, kaip žmonės, linkėdami jam blogo, buvo nupirkę laidotuvių vainiką ir padėję prie jo bendrabučio kambario durų. Nepamenu, kuo jis buvo vardu. Tik prisimenu jo riebaluotus plaukus iki pečių ir spuoguotą veido odą.

Vilkau tą lazdą į antrą aukštą ir pradėjo švisti pirmi minties spinduliai: „Ne, negali taip būti. Viskas praėjo. Nieko neatsitiko.

Beisbolo lazdą tikriausiai atsiuntė į centrą jaunimo žaidimams, tik kažkodėl užsakė mano vardu. Tai, kad užsakė mano vardu, yra atsitiktinumas. Galbūt tą dieną aš turėjau dirbti ir užsakė mano vardu, nes būtent tą dieną turėjo pristatyti beisbolo lazdą.“ Aš taip mintijau, mintijau, raminau save ir laukiau ateinančių darbuotojų.

Sakau: „Atėjo beisbolo lazda“. „Taip, – sako, – mes buvome užsisakę. Čia vienas savanoris su jaunimu nori žaisti beisbolą.“ Daugiau nieko neklausinėjau.

Tą akimirką supratau, kad ne visada galiu pasitikėti savo jausmais, kurie užplūsta ir eina pirmiau proto. Mėsai krintant atgal, vis geriau pažįstu proceso prigimtį. Negaliu jo valdyti todėl, kad jis visada yra susijęs su pavojumi gyvybei. O tai – kraštutinis išgyvenimo instinktas. Ką galiu padaryti, tai saugoti save, stengtis nepatekti į pavojingas situacijas, bet taip ne visada išeina.

54

Alma Riebždaitė. Sunki našta.

Visi flashback’ai urmu į mano gyvenimą parlėkė skyrybų metu. Kai kurie jų buvo susipynę su sapnais, būdravimo būsena.

Skyrybos buvo pačiame įkarštyje, kai man teko po dvejų metų gražios ramybės nuomojamame būste parsikraustyti į buvusį mūsų butą, nes vyras susirado kitą moterį ir išvyko gyventi pas ją, o dviejų būstų aš išlaikyti nepajėgiau, todėl ir parsikrausčiau. Manau, kad susiorientuoti buvo galima ir geriau, elgtis gudriau ir protingiau, bet baimė, įtampa man trukdė mąstyti

ir situaciją suvokti plačiau. Aš iš tikrųjų sulaukiau ne vieno grasinimo, teisinio ir fizinio bandymo susidoroti su manimi, kiekviename žingsnyje patyriau milžinišką spaudimą dėl visko – mašinos, buto, vaikų, psichinės savo būsenos, nenormalumo, ne tos orientacijos, kad šuniukas pradėjo lipti ant katino, taip trikdydamas vaikų seksualinę raidą, ir t. t.

Manau, reikšmingas faktorius buvo tai, jog buvęs vyras turėjo raktą nuo durų. Spynos pakeisti negalėjau, tai buvo

GINTARO LAŠAI

bendra nuosavybė. Aš savo raktą palikdavau įkištą iš vidaus, bet tai ne ką tepadėjo. Flashback’ai buvo tokie stiprūs, kad man iš baimės temdavo sąmonė, įsitempusi ir budėdama negalėdavau užmigti, o menkiausias trakštelėjimas priversdavo pašokti iš lovos ir patirti kitų neaprašomų dalykų. Padėdavo tik suvokimas, kad tai – flashback’as. Kartais sąmonė taip susitraukdavo, jog beveik dingdavo aplinkos suvokimas, ir pajusdavau, kaip iš lėto įtampai atslūgstant, atsileidžiant pradedu girdėti garsus už lango, matyti, kaip švinta, kaip tarsi iš rūko išlenda milžiniškas įstabus tikrovės kalnas. Protas neveikė, bet reiškinio suvokimas buvo: „Nurimk, – sakydavau sau, – tai – flashback’as, tai – flashback’as.“ Ir pamažu nurimdavau.

Keisčiausia, jog flashback’us pradėjau patirti ir būdama su N. N. turi lanką, savos gamybos peilių, tikrą durklą ir pistoletą. Nekalbant jau apie tai, kad jo spintelėje yra daugybė psichiką veikiančių preparatų, migdomųjų, vaistų nuo depresijos ir kitų ligų. Tikras kokteilis. Dažniausiai šito kokteilio poveikį N. sustiprina jį užgerdamas alumi. Manau, tai puikus psichiką į skutelius išardantis sprogstamasis mišinys. N. savo protą plėšo diena iš dienos, jau daug metų.

Tą vakarą jis buvo pajuodęs iš skausmo, nevilties, pykčio, vaistų ir alkoholio. Kalbėjo keistus dalykus. Negalėjau užmigti, kol jis nemiegojo. Būdravau, buvau įsitempusi ir jaučiau stingdančią baimę. Visą laiką viena akimi stebėjau jį, nors apsimečiau, kad to nedarau. Jaučiau pavojų savo gyvybei.

Buvome susitikę po to įvykio. Spjoviau baimei į akis ir važiavau. Buvo ramu, o gal tai tiesiog dėl to, kad jei ir buvo užgėręs, tai nedaug. Spjoviau baimei į akis, bet ji ir vėl pasivaideno man persekiojančio džipo vaidmenyje. Mano baimė geba keisti pavidalus. Apskritai po „Švelninančių aplinkybių“ sąmonė tapo dirglesnė nei įprastai, pradėjau tikrinti, ar užkabintos namų durys ir atidžiau klausytis garsų.

Man buvo pasakyta: „Pralaimėjai, ir nebandyk skųstis. Tylėk, dirbk ir džiaukis gyvenimu, nes kitaip jie tave visiškai sunaikins.“ Galima sakyti, šiais žodžiais pasibaigė ilgus metus trukęs mano skyrybų procesas. Greičiausiai žmogus, kuris tai sakė, žinojo daugiau nei aš arba dar daugiau: bijojo dėl savęs. Žinote, šeima,

namai, džipai, sodai ir panašiai. Galima suprasti.

Taip ir darau. Dirbu, džiaugiuosi, kuriu, štai net planuoju parašyti romaną, kuriam jau net esu sugalvojusi pavadinimą!

Vakar ilgai negalėjau užmigti, vis galvojau apie švelninančias aplinkybes ir mane persekiojusį džipą. Prieš tai aprašyti kirminai buvo visai išdulkėję iš galvos.

Supratau, jog man nieko negali atsitikti.

Jeigu man bent plaukas nuo galvos nukris, bus galima įtarti, jog tai, ką rašau, yra tiesa, o ne mano fantazija. Išties niekas negali pasakyti, ant kokios ribos aš balansuoju: kiek viską pastumiu į vaizduotės ir fantazijos sritį ir kiek pasistumiu į tikrovę.

Absoliučiai niekas. Čia ne dokumentika.

Mano tikslas: priartėti prie rašymo kaip performanso formos. Galbūt man tai nepavyks. Nieko tokio.

Ačiū Dievui: teismas yra oficialiai pripažinęs lyrinio subjekto egzistavimą.

Yra žmonių, kurie labai susireikšmina, įsivaizduodami, kad kažkas ten apie juos rašo, teisingai arba nelabai. Vieni labai pyksta, o kiti net nori, sako, „gali dėti mane tikruoju vardu“. Žmonių, į šį procesą žiūrinčių laisvai, sutikau kur kas daugiau nei tokių, kuriems tai atrodo ypač nemalonu.

Visų pirma, baigiu tuo įsitikinti, rašytojai nėra tokie fantastai, kad visą aprašytą tikrovę išlaužtų iš piršto. Tikriausiai esate girdėję apie veikėjų prototipus ir panašiai.

Jų medžiaga yra tikrovė, kurią patiria jie patys, kiti juos supantys žmonės, kurią jie perskaito ar išknisa iš rašytinių istorinių šaltinių. Puikumėlis: yra ir fantastų.

Net jei egzistuoja tikri veikėjų prototipai, jūs jų nepažįstate ir greičiausiai niekada nesusitiksite, ir, tiesą sakant, jums nelabai ir įdomu. Esu tuo tikra. Jums įdomu tik tiek, kiek jūs įsitraukiate į procesą kaip skaitytojai. Visa kita – niekis. Visa kita neegzistuoja.

Skaitydama Marinos Abramovič „Eiti kiaurai sienas“, patyriau keistą dalyką.

Primenu, jog tai dokumentika. Minimi tikri vardai ir pavardės. Skaitydama stebėjau, ant kokios atvirumo ribos balansuoja autorė. Nė apie vieną iš minimų žmonių nepagalvojau blogai. Beje, turiu keistą įprotį, kai tik kas nors pradeda blogai kalbėti apie kitą žmogų, aš visada sužiurstu į kalbantįjį ir niekada nieko blogo nepagalvoju apie tą, apie kurį kalbama.

Visi pasiekė ir gavo tai, ko nori. Vaikus, namus, turtus. Nesiruošiu nieko susigrąžinti atgal.

Jeigu jūs man kažką papasakojote, tai tapo mano. Jei aš kažką patyriau, tai tapo mano. Ar jūs galvojate, kad aš jums turėjau atlikti tik jūsų šlykščiausių gyvenimo įvykių ir sunkiausių emocijų šiukšliadėžės vaidmenį? Ar jūs sumokėjote man už tai pinigus? Ar mes pasirašėme kontraktą, kad aš saugosiu jūsų sušikto gyvenimo paslaptis? Jūs norėjote išsikrauti, jūs norėjote, kad jums taptų lengviau už dyka.

Tai buvau aš, visada mokanti išklausyti.

Aš buvau šulinys, kurio jūs geidėte savo paslaptims, savo sunkumui, mėtėte į mane savo kruvinus akmenis. Padėkokite žmogui, kuris jus išklausė. Patikėkite, tai labai sunkus darbas. Kartais pernelyg sunkus.

Buvau jums lengviausias ir pigiausias būdas.

Tarp kolegų kartais pajuokaujame, ypač po visokių mokymų: „Kaip jūs jaučiatės?

Gal norite apie tai pasikalbėti?“ Žinau, kad visada atsiras žmonių, kurie norės, kad jų gyvenimo istorijos būtų aprašytos.

Tai, sakau, tvarkykite savo namus, auginkite ir auklėkite vaikus ir džiaukitės tuo, ką gavote, džiaukitės savo turtais, savo laime, savo pinigais, kuriuos irgi gavote. Nežinau, kaip jūs, bet aš džiaugiuosi savo dalimi.

Prieš mane stovi tėvas su kirviu. Pagal įprastinių sapnų scenarijų turėčiau bėgti.

Aš bėgdavau ir bėgdavau miestelio, kuriame gyvenome, gatvėmis, daugybę metų naktimis bėgdavau sapnuose nuo tėvo, norinčio mane nužudyti. Tiesiog stoviu prieš jį tuščiomis rankomis ir nieko nedarau.

Nieko nesakau. Ne-bėgu. Tai buvo pirma tokia patirtis sapne. Ir nieko. Sapnas išsisklaidė, kaip nekaltas rytmetinis rūkas, netekęs savo klaidinančios galios.

Dabar supratau: mano rankose buvo beisbolo lazda. *** Tikriausiai yra aišku, kad tėvas niekada nenorėjo manęs nužudyti, bet aš viską taip supratau, mano individuali psichika taip perskaitė tikrovę, niekada nežinojau, kas iš tiesų dėjosi tėvo širdyje ir mintyse. Didelę dalį tos patirties perdavė motina nuolatiniais ir maloniais pasakojimais apie peilį prie gerklės.

Niekas manęs nenori nužudyti.

Visi nori, kad aš gyvenčiau.

Ir dar – laimingai.

55

GINTARO LAŠAI

Dainius Sobeckis, ilgą laiką buvęs poetas ir eseistas, pasirodo nauju amplua – prozininko kailyje. Spausdinama jo spaudai rengiamo romano „Lozoriaus evangelija“ ištrauka.

Klaipėdiečio romano laukiama pasirodant prieš kitų metų Vilniaus knygų mugę. Klaipėdoje „Lozoriaus evangeliją“ planuojama pristatyti 2020 m. pavasarį. „Lozoriaus evangelija“ – tai pirmas autoriaus romanas, distopiškai vaizduojantis, kas laukia pasaulio, jei jame nebeliktų kultūros ir jos apraiškų. Pagrindinis romano veikėjas archeologas Martynas Jedenkus suranda niekam nežinomą Lozoriaus evangeliją, nuo tada pasaulis pradeda lėkti geometriniu pagreičiu destrukcijos link. Pradėjus dingti kultūriniams artefaktams po saule, Martynas su savo draugais – pianiste Julija ir jos broliu rašytoju Dariumi Baltokais – aiškinasi, kur atsidurs pasaulis, jei artefaktų dingimas nesustos. Jų laukia egzistenciniai klausimai, skubėjimas ir nuotykiai, nuvesiantys iki Vatikano koridorių ir neprognozuojama apokalipsės kryptimi.

Lozoriaus evangelija Dainius SOBECKIS

Trijulė apleido Julijos butą ketvirtą valandą ryto, kad spėtų į Klaipėdą ir atgal į Vilnių iki pietų. Visi atsisėdo į Martyno automobilį, bet jam niekaip nepavyko jo užvesti, tad visi turėjo persėsti į Dariaus mašiniuką ir pajudėjo pajūrio link. Kiekvienas buvo paskendęs savo mintyse. Peno mintims buvo užtektinai iš vakarykštės patirties ir diskusijų. Apmąstydamas praėjusios dienos įvykius ir jų sąsajas su kitais panašiais reiškiniais, Martynas prisiminė paryčiais perskaitytą el. laišką iš Tikėjimo doktrinos kongregacijos Vatikane ir pasidalijo šia žinia su savo pakeleiviais. Jie buvo ne ką mažiau nei pats Martynas nustebinti tos žinios. Pirmas nuo tos informacijos atsitokėjo Darius ir pasakė: – Marčiau, ko čia Vatikanas sugalvojo 56

tave kviesti į konferenciją? Kaip tu su jais susijęs?

– Kviečia ne tik mane, dar apie devyniolika Longino ieties tyrėjų iš viso pasaulio.

– Bet juk tu nesi tos žymiosios ieties tyrėjas? – klausiamai konstatavo Julija.

– Nesu, – patvirtino Martynas. – Taigi, kur čia šuo pakastas?

– Gal tai kažkaip susiję su tavo stažuote Armėnijoje? – bandė spėti Darius.

– Arba net su Lozoriaus evangelija, kurią tu ten atradai? – antrino Julija.

– Pala, pala, – susimąstė Martynas. Jis pagalvojo keletą sekundžių ir kažką sumetė savo galvoje. – Juk kai buvau Ečmiadzino katedroje, archyvo patalpoje, buvau užėjęs į Longino ieties kambarį ir neatsispyriau pagundai paliesti tą ietį, o paskiau mačiau, kaip į tą patalpą nuėjo du Vatikano atstovai, tai buvo matyti iš jų lagaminų simbolikos.

Juk ir archyvaras Vasilijus man buvo užsi-

minęs, kad kaip tik tą vakarą laukia svečių iš popiežiaus valstybės.

– Ar tik nebus tas kvietimas kažkaip susijęs su tais Vatikano atstovais Ečmiadzino katedroje? – bandė spėti Julija.

– Iš Vatikano pakalikų visko galima tikėtis. Tik iš kur jie galėjo sužinoti, kad aš buvau apsilankęs Longino ieties patalpoje? – svarstė Martynas.

– Gal jie to ir nežino, tačiau kaip nors įtaria? Gal katedros archyvaras suabejojo tavimi ir savo abejonėmis pasidalijo su vatikaniečiais, – įtarinėjo Darius.

– Svarbiausia, kad jie nežino, jog radau Lozoriaus evangeliją ir kas ten parašyta. Jei sužinotų, norėtų nusavinti ne tik evangeliją, greičiausiai atsikratytų ir jos atradėju, – nebuvo optimistiškai nusiteikęs Martynas.

– Juk gali būti, kad jau šįvakar jie tikrai žinos, kad tu esi Lozoriaus evangelijos atradėjas, – bandė perspėti Julija.

GINTARO LAŠAI

– Taip... – gana ilgai nutęsė Martynas. – Bet aš nematau kito kelio, kaip pranešti šią žinią pasauliui, jei Lozoriaus evangelija pasirodys iš tikrųjų datuotina iš Jėzaus laikų.

Tada neliks abejonių, kad tai tikra ir visa žmonija turės teisę apie tai žinoti.

– Tada jau tikrai ir tie Viešpaties šunys apie tai sužinos, – nerimavo Darius.

– Galbūt jie kaip tik siekia to, kad Lozoriaus evangelija nebūtų paskelbta pasauliui.

Gal jie nori užčiaupti to teksto turėtoją, bet konkrečiai nežino, kas jis. Tik kažkodėl įtaria dvidešimt asmenų iš viso pasaulio, – mąstė Martynas.

– Ir tą konferenciją organizuoja neįtikėtinai greitai, kad niekas iš tų dvidešimties nespėtų paskelbti evangelijos teksto, jeigu ją turi, – spėjo Julija.

– Kad visa tai išsiaiškintume, man reikėtų vykti į tą konferenciją, organizuojamą Vatikane, – pasiryžo Martynas.

– Ir tie du tūkstančiai eurų nepamaišytų jūsų gyvenimo pradžiai, – nusišypsojo Darius.

– Čia greičiausiai tik masalas toms dvidešimčiai patiklių žuvelių, kurias tikimasi pagauti jų tinklais, – drąsiai dėstė savo mintis Julija.

– Pritariu Julei, kad taip bandoma juos ir mane prisivilioti į Vatikaną ir paspęsti spąstus.

– Bet tu būsi gudresnis už juos – dar šįvakar praneši pasauliui apie Lozoriaus evangelijos pranašystę ir galėsi vykti išsiaiškinti jų tikruosius kėslus, jeigu jie kažkokie kitokie, nei mes manome, – Darius didžiavosi būsima Martyno pergale viešojoje pasaulio erdvėje, taip nurungiant Vatikano tinklus.

– Dabar svarbiausia be jokių nuotykių atvykti į Klaipėdą ir ištirti evangeliją, dėl kurios ir išsiruošėme į šią kelionę, – priminė Julija.

– Tiesą sakai, Jule. Ištirsime ir žinosime, ar reikės žmonijai pranešti baisią Lozoriaus pranašystę. O gal tai tik kažkoks nesusipratimas, – užbaigė pokalbį Martynas.

Toliau visi jie sėdėjo paskendę savo mintyse ir vis artėjo Klaipėdos link. Po kurio laiko tolumoje, ties Gargždais, jie pamatė Klaipėdos Gandrališkių dangoraižį, kuris skelbė, kad uostamiestis jau ne už kalnų.

Visi gerai suprato, kad šiandieninis ir turbūt pats svarbiausias jų tarpinis finišas jau čia pat, už keliolikos minučių. Jei ten bus atsakymas ne toks, kokio jie tikisi, tuomet tai jau bus ne tarpinis, o baigiamasis finišas,

ties kuriuo pasibaigs ši nemaloni istorija.

Galbūt pasibaigs.

Kelias iki Klaipėdos jau buvo netolimas, tačiau Marčius vis tiek nusprendė patikrinti į kompiuterį suvestą Lozoriaus evangelijos tekstą. Juk greičiausiai žiniasklaidos atstovai, kai tik sužinos, dėl ko visa ta suirutė pasaulyje, užsinorės gauti, perskaityti ir paskelbti visam pasauliui ištisą Lozoriaus evangelijos tekstą. Juk paskiau jis nuo tokių prašymų neatsigins ne tik dieną ar naktį, kiekvieną savo mielo gyvenimo akimirką.

Dar liko keliolika minučių iki Klaipėdos, o paskiau trys valandos iki Vilniaus, tad, galvojo Marčius, per tą laiką tikrai spės patikrinti išverstą ir į kompiuterį suvestą Lozoriaus gerąja naujieną. *** Trijulė privažiavo Baltų archeologijos tyrimų institutą Klaipėdoje. Jie praėjo pro paradines duris, kur po truputį rinkosi mokslo darbuotojai. Tuomet pasuko Ekspertizės skyriaus kryptimi. Koridoriaus tolumoje buvo matyti užrašas „Ekspertizės skyrius“ su nuoroda, kad reikia sukti kairėn.

Pasiekęs skyriaus duris, Martynas jas atidarė, pridėjęs prie skenerio savo darbuotojo pažymėjimą. Visi trys sugarmėjo į vidų. Archeologas pasisveikino su ten jau esančiais bendradarbiais: – Sveiki gyvi, mokslinčiai, – pasakė Martynas, o brolis su seserimi pasisveikino santūriau.

– Marčiau, ar tik tu neturi būti Armėnijos tremtyje? – šypsodamasis paklausė vienas iš bendradarbių.

– Buvau ištremtas į Ečmiadziną kaip koks šventasis Jonas į Patmos salą. O iš ten – pas jus su niekur neužfiksuotu Lozoriaus evangelijos rankraščiu, – atšovė Martynas.

Visi bendradarbiai ištįsusiais veidais įsistebeilijo į jį. Jie sunkiai galėjo patikėti, kad dar galima atrasti kokį nors krikščioniškos pakraipos rankraštį, apie kurį nieko nežinoma.

– Tuojau ištirsime... – pasakė kitas darbuotojas. – Beje, gal tu jau jį skaitei ir gali pasakyti, ar ten parašyta kas nors ypatingo, ko nėra kituose panašaus pobūdžio krikščioniškos minties rankraščiuose?

– Pastarosiomis mūsų gyvenimo dienomis jau artinasi pasaulio pabaiga, bent jau taip teigia Lozorius, – atsakė Martynas.

Bendradarbiai klausėsi Marčiaus pasakojimo nustebę, o tuo metu du mokslo darbuotojai atsargiai paėmė pergamentą ekspertizei. Kol jie darė ekspertizę, Mar-

čius su savo draugais pasakojo, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, kaip kultūriniai artefaktai dingsta kartu su autorių mirtimi.

Juk mokslininkai dažnai neturi laiko pasidomėti aplinkiniu pasauliu, kuris slypi už jų tyrimų ribų. Taip ir šį kartą beveik visiems Ekspertizės skyriaus darbuotojams pasakojimai buvo tikros ir negirdėtos naujienos. *** Ekspertizės skyriaus tarpduryje pasirodė Leonas Momkus. Jis pamatė Martyną Jedenkų ir jo galvoje toptelėjo viena geniali mintis. Jis Martyną pasikvietė trumpam užeiti pas jį į kabinetą. Marčius nuėjo, tačiau perspėjo Leoną, kad turi labai mažai laiko, nes po ekspertizės reikės lėkti atgal į Vilnių.

– Kaip tu taip ėmei ir grįžai tik įpusėjus stažuotei Armėnijoje? – taip paklausė Leonas, nes jam buvo apmaudu, kad jis, kaip daug nusipelnęs miesto istorijai ir archeologijai, dėl ligos negalėjo vykti į minėtą stažuotę. Be to, šiandien institute nebuvo direktoriaus, tad kažkam reikėjo pakalbinti Martyną Jedenkų tuo klausimu, tad jis ir dėl to jautėsi šiek tiek įpareigotas, nors niekas jo to ir neprašė.

– Na, matai, visko iš naujo nepasakosiu, bet greitai tai išgirsi per televizorių. Gali būti, kad Armėnijoje būsiu radęs rankraštį, kuris pakeis sampratą apie mūsų pasaulį.

– Gali būti, bet noriu tavęs paklausti, – Leonas visada buvo suktas tipas, tad maudamasis pirštines tęsė toliau, – ar girdėjai, kad mūsų kraštuose vėl siaučia juodieji archeologai?

– Ne, negirdėjau, nebuvo laiko. Dabar pasaulyje yra svarbesnių dalykų. Jaučiu, kad vėsu pas tave kabinete, bet kad reikėtų pirštinių...

– Mano pirštų sąnariams bet kokia vėsa yra pražūtinga. Žinai, Martynai, praėjusį mėnesį buvo patvirtinta nauja archeologinė programa, kuri numato žvalgybinius archeologinius kasinėjimus Šatrijos piliakalnio papėdėse.

– Tai vėl bus darbo archeologams, – konstatavo Martynas.

– Ne tik bus, bet jau ir yra, nes prieš porą savaičių ten pradėta žvalgyba ir mus nustebino vienas radinys, – jis iš stalčiaus ištraukė ir padavė jam gana gerai išsilaikiusį kalaviją.

Martynas paėmė kalaviją, jo akyse atsispindėjo nuostaba. Jis negalėjo patikėti tokiu radiniu. ► 57

GINTARO LAŠAI

◄ – Kažin ar įmanoma rasti tokį kala-

viją prie Šatrijos... Bet kas čia žino, juk dažnai nustembame dėl visokių radinių, kurių lyg ir neturėtų būti kasinėjamose vietose... – padavė atgal Leonui archeologinį radinį.

– Tai daugiau tavęs nebetrukdysiu, tik norėjau pasidžiaugti mūsų instituto radiniu, – Leono veide atsispindėjo beveik neįžvelgiama šypsena.

Martynas paliko Leoną su radiniu, o pats nukurnėjo atgal į Ekspertizės skyrių.

Senasis archeologas atsargiai įdėjo radinį į kuprinę. *** Po gero pusvalandžio ekspertizė buvo baigta, vienas iš mokslo darbuotojų padavė ekspertizės aktą Martynui ir konstatavo: – „Lozoriaus evangelijos“ rankraštis datuotinas apytikriai 100–120 mūsų eros metais.

– Dėkoju, – pasakė Marčius ir savo paties nuostabai pridūrė: – žiūrėkite vakarines naujienas per televiziją.

Visa trijulė pasišalino pasiėmusi Lozoriaus evangelijos rankraštį ir jo ekspertizės aktą. Martynas pagalvojo, kad apie šį rankraštį ir jo sąsajas su pastaraisiais įvykiais televizijos kanalai nušvies tik vakare ir galbūt Vatikanas apie tai sužinos dar nesulaukęs rytdienos.

Marčius, išėjęs iš instituto, džiaugėsi, kad ekspertizė parodė būtent tą laikmetį, kuriuo ir būdavo datuojamos pirmosios evangelijos, įtrauktos į kanoną. Juk evangelijos pagal Matą, Morkų ir Luką parašytos maždaug 60–85 mūsų eros metais, o evangelija pagal Joną – tarp 90 ir 100 metų. Tad visai nieko keisto, kad Lozoriaus evangelija irgi parašyta panašiu laikotarpiu, kaip ir Jonas užrašė savąją. Todėl dabar tikrai galima vykti į Vilniaus miesto savivaldybės posėdį, nes tam tikrai yra pretekstas – Lozoriaus evangelijos ekspertizės aktas, kuris visus skeptikus turėtų nutildyti. Nes jei ten važiuotume be ekspertizės, tuomet tikrai visa mūsų kompanija būtų apšaukta šarlatanais, galvojo Marčius.

Niekas greičiausiai net nepatikėtų, kad taip gali būti, nors šiuo metu pasaulyje vyksta panašūs įvykiai, kaip juos aprašo Lozorius.

Arba jeigu ekspertizė būtų parodžiusi, kad rankraštis, tarkime, datuotinas kokiu penktuoju ar septintuoju amžiumi, tuomet irgi būtų buvęs problemiškas Lozoriaus evangelijos tapatinimas su nūdienos įvykiais, nors jie vėlgi atitiktų juos, vykstančius mūsų 58

terpėje. Taigi šiuo atveju, kai Lozoriaus evangelija datuotina pačiu tinkamiausiu jai laiku, bet kurie Lietuvos ar pasaulio skeptikai tikrai bus nutildyti, nes niekaip negalės pareikšti, kad ši evangelija yra kažkurio kito amžiaus falsifikatas. Svarbiausia, kad Lozoriaus geroji naujiena yra iš pirmojo krikščionybės amžiaus ir visi joje aprašyti įvykiai iš tikrųjų vyksta mūsų pasaulyje.

Martynas jautėsi įgavęs pakankamai drąsos ir nuvykęs į Vilniaus miesto savivaldybę galės be jokios baimės pristatyti šį rankraštį Vilniaus merui bei žiniasklaidos atstovams, kurie tai išplatins ne tik Lietuvos mastu, bet ir visame pasaulyje. *** Adalbertas prabudo kuo puikiausiai pailsėjęs, nors miegojo neilgai, tik kelias valandas. Juk ilgai miegoti negalima, tokiu atveju nieko pasaulyje nepasieksi, nebent kokį miegojimo rekordą, o iš to košės nevirsi.

Atsikėlęs užsikaitė kavos. Nelaukdamas, kol ji kaip reikiant prisitrauks pupelių aromato, nuėjo prie savo darbo stalo, turėdamas vienintelį tikslą – pasižiūrėti, ar kas nors neatsiliepė į vakarykštį jo kvietimą dalyvauti konferencijoje Vatikane.

Jis įsijungė savo el. paštą ir pastebėjo, kad atėjo keli nauji laiškai. Adalbertas iš karto atkreipė dėmesį į adresus, nes prisiminė, kad neseniai ten siuntė laiškus.

Patikrino savo paštą, atidaręs tuos laiškus, ir beveik nė kiek nenustebo, kad kvietimai į konferenciją Vatikane buvo maloniai priimti. Aišku, jis dar tikėjosi sulaukti ir kitų asmenų laiškų, kuriuose jie atsakys teigiamai, ir netrukus, už kelių dienų, atvyks į Vatikaną, neįtardami tikrųjų Adriano ir jo kėslų. Juk gali būti, kad kai kurie asmenys kitose laiko juostose dar nespėjo pasitikrinti savo el. pašto, o gal dar dvejoja ir negali apsispręsti, ar vykti į konferenciją, ar ne. Tačiau, kaip manė Adalbertas, įrašyta honoraro suma juos tikrai turėtų sugundyti, tad tikėjosi, kad per šiandieną ir rytojų jie visi patvirtins savo sutikimą dalyvauti.

Jeigu kas nors dabar būtų žiūrėjęs į jo veidą, būtų pastebėjęs, kad jis beveik išganingai šypsosi ir iki tikrosios palaimos jam tetrūksta keliolikos teigiamų atsakymų, galbūt tik vieno reikalingiausio atsakymo. *** Išvykusi iš Klaipėdos trijulė pasuko į autostradą, kuri juos turėjo nuvesti iki Vilniaus savivaldybės. Aišku, jie būtų galėję dar kažkur sustoti ar užtrukti, užvažiuoti į

Kauną susitikti su seniai matytais draugais, bet nebūtų spėję į posėdį Vilniaus savivaldybėje. Tad niekur daugiau neplanuodami užsukti jie sustojo tik degalinėje įsipilti degalų ir nusipirkti kavos bei šaltų, bet karštai pašildytų užkandžių, kad nenumirtų iš bado, kol atvyks į šiandienos svarbiausią savo paskirties vietą – posėdžių salę sostinės savivaldybėje. Kai pasuko iš degalinės į autostradą, užkando ir atsigėrė kavos, pasijuto šiek tiek laimingesniais žmonėmis, atgavo fizinę pusiausvyrą, mat nuo ankstaus ryto iki šiol dar nebuvo valgę po ankstyvųjų naktinių užkandžiavimų, tad vėl galėjo imtis savo mėgstamo užsiėmimo – diskusijų.

Marčius savo bendrakeleiviams papasakojo, ką buvo svarstęs ir sužinojęs apie Lozoriaus likimo sesę bei brolį – Rebeką ir Gabrielių, apie kuriuos jis buvo skaitęs Lozoriaus evangelijoje. Julija su Dariumi įdėmiai klausėsi, o kai jis baigė pasakoti, mylimoji paklausė: – Nejaugi tikrai niekur nieko nėra parašyta apie tolesnį Rebekos ir Gabrieliaus gyvenimą po jų prikėlimo?

– Argi jie buvo tokie nereikšmingi Biblijos, Naujojo Testamento veikėjai, kad nevertėjo apie juos rašyti? Gal pritrūko pergamento, ar buvo jo gaila, kad paminėtų, kaip toliau šiame gyvenime jiems sekėsi? – prie sesės klausimo Darius pridėjo ir savąjį.

– Kiek bandžiau ieškoti, daugiau neradau jokios užuominos apie tuos du minimus prikėlimo iš mirties atvejus, juolab apie tolesnį jų pomirtinio gyvenimo etapą. Tarsi juos Jėzus prikelia, bet jie iš esmės netampa reikšmingi ir svarbūs, kad juos dar kartą kur nors paminėtų.

– Velniai nematė tų kanoninių evangelijos ar testamento tekstų, bet nekanoniniai tekstai juk turėtų kažką minėti apie jų tolesnį gyvenimą... – toliau abejojo Darius.

– Juk tai labai reikšmingi Jėzaus darbai, kaip ir Lozoriaus prikėlimas, kurie padėjo kertinį akmenį krikščionybės įsigalėjimui ir plitimui, – pridūrė Julija.

– Taigi jaunuolio ir mergaitės atvejai tampa nebeįdomūs Naujojo Testamento autoriams, bet Lozorius minimas ir po prikėlimo, bendraujantis su Jėzumi, o aukštieji kunigai trokšta jį nužudyti. Tačiau paskiau apie Lozorių taip pat nieko neberašoma, tarsi skaitytojai turėtų likti patenkinti ta informacija, kad jį planuojama nužudyti, – aiškino Marčius.

GINTARO LAŠAI

Ričardo Šileikos nuotr.

– Tačiau aš kaip skaitytojas nepatenkintas, kad evangelijose daugiau nieko neberašoma apie tolesnį Lozoriaus ir kitų dviejų prikeltųjų gyvenimą, – toliau savo nepasitenkinimą evangelijų autoriais reiškė Darius.

– Šioje vietoje galima įtarti, – pradėjo dėstyti savo įtarimus Julija, – sekant logine mintimi, kad prikeltąjį Lozorių aukštieji kunigai ir kiti niekdariai norėjo nužudyti. Taip pat galima manyti, jog ir jaunuolį su mergaite jie troško pašalinti iš šio žemiškojo gyvenimo, kad nebūtų ryškių Jėzaus stebuklų – prikėlimo iš mirties – dalyvių.

– Ir veikiausiai jiems tai pavyko, nes juk evangelijų autoriai tikrai nenorėtų diskredituoti Jėzaus atliktų stebuklų, rašydami, kad jau kitą dieną ar po kelių dienų jaunuolis ir mergaitė, o galbūt ir pats Lozorius, nepaisant fiktyvios Urantijos knygos, buvo nužudyti samdomų žudikų, kuriuos užsakė aukštieji kunigai, – brolis papildė sesers poziciją.

– Tarkime, kad Lozorius, kaip rašo ta pseudoknyga, gyveno dar keliasdešimt metų nuo savo prikėlimo, – pradėjo savo aiškinimą Martynas. – Sakykime, kad ir jaunuolis Gabrielius su mergaite Rebeka gyveno ne ką trumpiau. Gal jie pas-

kiau tarpusavyje suformavo kokią nors nemirtingųjų ar prikeltųjų iš mirusiųjų bendriją, kurioje buvo jie patys, o gal prie jų prisijungė ir kitų prikeltųjų, kuriuos dar prikėlė iš mirusiųjų Jėzus, tačiau evangelijų autoriai to nepaminėjo savo darbuose, ir nežinia kodėl. Tai tik hipotetiniai pasvarstymai, kadangi tikrai nėra jokių duomenų apie tokią bendriją, kurioje būtų prikeltasis Lozorius ar kiti. Tačiau man visoje šioje istorijoje įdomiausia, kad visi mūsų trys minimi prikėlimo iš mirusiųjų dalyviai – Rebeka, Gabrielius ir Lozorius – tikrai turėjo žinoti, kad ateis laikas ir jie turės dar kartą mirti. Juk jie po prikėlimo negyvens amžinai, Jėzus jiems to juk nežadėjo.

Ir įdomu, kaip jiems, jei gyveno toliau, reikėjo susitaikyti su ta mintimi, kad jie, jau vieną kartą mirę, prikelti, turės dar kartą numirti?

– Gal jiems, jau vieną kartą patyrusiems, kas yra mirtis, jeigu ji ne tokia baisi, kaip turėtų būti, nebebuvo ko bijoti. Gal jie jau žinojo, kad gal tai ne gyvenimo pabaiga, o nauja pradžia, – svarstė Julija.

– Juk ką gi galėtų reikšti tas jų prikėlimas iš mirties, jei ne jų prišaukimą iš anapusinio gyvenimo, kuris susietas su dvasine patirtimi. Juk jeigu nebūtų dvasinio ar ano gyvenimo, kad ir kaip mes

tai pavadintume, tai argi Jėzus juos būtų galėjęs prišaukti iš nebūties? – abejojo Darius.

– Jūs protingai kalbate, – įsiterpė Martynas, – tačiau, jei pasiremtume mūsų filosofo Antano Maceinos teiginiu, kad Dievui nieko nėra neįmanomo, jis gali net žmogaus sielą pradanginti nebūtyje ir vėl ją prišaukti iš nebūties, tai tavo, Dariau, teiginys, neatitiktų tikrovės...

– ...Filosofinės tikrovės, kuri ne tikresnė nei anas pasaulis, – gynėsi Darius.

– Aišku, mes čia dabar galėtume pradėti samprotauti apie žmogaus fizinę mirtį, paskiau apie jo dvasinį gyvenimą, tuomet apie jo dvasinę mirtį ir tada jau apie jo prišaukimą iš nebūties, kas ir būtų jo sugrąžinimas iš dvasinės mirties, bet kur mes nukeliausime taip svarstydami? – klausė Martynas.

– Vaikinai, tik jau nepradėkite dėl savo skirtingų pozicijų peštis kaip kokie du geltonsnapiai, – šypsojosi jiems Julija.

Nors Julija ir norėjo, kad mylimasis nesusipyktų dėl nuomonių skirtumo su jos broliu, tačiau jie ir toliau tęsė šią diskusiją, kol privažiavo Vilniaus miesto ribą Grigiškėse. Tuomet visi paskendo savo mintyse, nes liko visai netoli važiuoti iki jų taip geidžiamo pasiekti posėdžio.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Reklama Prūsų Liet u Spausdinimo menas – tai „menų menas, mokslų mokslas. Jo nepaprastas produktyvumas padėjo iškelti iš tamsybės žinių ir išminties lobius, kad praturtintų pasaulį ir jį apšviestų“, – dar 1474 m. rašė Verneris Rolewinckas. Prūsų Lietuvoje 1547–1940 m. veikė 390 spaustuvių. Vienu žvilgsniu neaprėpiami tie spaudoje sukrauti dvasiniai lobiai arba tų laikų žodžiu tariant – grožybės. Tai platus kultūros laukas, kuriame darbavosi daug žymių asmenybių. Jų suneštas dvasinis nektaras šiandien yra svarbus tyrinėjimo šaltinis. Spaudos reklamos irgi iškalbingos.

Jovita SAULĖNIENĖ

Skelbimų tradicija

Daug įdomaus galima sužinoti iš senųjų spaustuvių, knygų krautuvių ar sandėlių reklamų.

60

Tuo galima įsitikinti akies krašteliu žvilgtelėjus į tilžiškio spaustuvininko Otto von Mauderodės ir Klaipėdoje veikusios spaudos leidimo ir prekybos bendrovės „Rytas“ reklamas kalendrose.

Spaudos išradėjas Johannas Gutenbergas 1472 m. pasiūlė įsigyti jo išleistą maldaknygę. Tai buvo pirmoji spaustuvių reklama.

Prūsų Lietuvoje bene anksčiausiai pasiskelbė Karaliaučiaus spaustuvės savininkas Hansas Veinreichas, 1524 m. leidinyje „Kalėdų pamokslas“ prisistatydamas savo spaudos ženklu, kuriame pavaizduoti du vyrai, laikantys ant pečių lazdą su ant jos kabančia didele vynuogių keke ir ketureiliu:

KULTŪROS ISTORIJA

t uvos kalendrose (2) Karaliaučiuje išspausdintas esu, Hanso Veinreicho triūsu, Senamiestyje prie rūmų laiptų.

Tegu manęs apieško, kas pirkti mane pageidautų.

Nuo šios reklamos Prūsų Lietuvoje ilgam įsitvirtino tradicija skleisti žinias savo vardu ir taip užmegzti kontaktą su pirkėjais, prisiimant atsakomybę už produkciją, sąžiningą pardavimą. Eiliuotus ketureilius reklamose netruko pakeisti informatyvus tekstas, spausdintas trafaretiniuose rėmeliuose. Net įvairaus pobūdžio iliustracijose akivaizdus siekis pateikti kuo daugiau išsamesnių žinių. Tokiu detaliu informatyvumu galima įsitikinti kad ir pavarčius 1935 m. kalendrą.

apžvalga“, „Ūkininkas“, „Varpas“. Išleistas atvirukas su spaustuvės vaizdu be žodžių iškalbingas. Svarbių pastatų reklaminiai atvirukai Prūsų Lietuvoje buvo savaime suprantamas ženklas, bylojantis apie išskirtinę jų biografiją.

Spaustuvėms nemažai klientūros pritraukė populiariosios kalendros. Suprantama, jog ir O.Mauderodės reklamų čia gausu.

Vien 1920 m. kalendroje įdėtos jų net trys.

Reklamos tradicinės – dominuoja rėmeliuose paties savininko vardu pateiktas informatyvus tekstas apie spaustuvės veiklą.

Didžiausioje per visą kalendros puslapį skelbiamoje reklamoje O.Mauderodė pristato „didžiausią ir geriausią lietuviškų knygų ir raštų“ spaustuvę, kurioje veikia ir „didžiausia krautuvė lietuviškai-katalikiškų maldų knygų ir skaitymų“. ►

O.Mauderodės reklamos Žinomo visuomenės veikėjo O.Mauderodės (1852–1909) kartu su broliu įkurta spaustuvė Tilžėje buvo solidi, sutelkusi daugiau nei 200 darbuotojų ir veikusi 1881–1944 m. Joje buvo spausdinamos knygos ir prekiaujama jomis, leidžiami laikraščiai „Nauja lietuviška ceitunga“ (1890–1925), „Žemaičių ir Lietuvos

Nauji, gražūs, didingi lietuviškos gimnazijos rūmai Klaipėdoje. 1934 m. rugsėjį ties Stoties ir Simono Dacho gatvių sankirta atidaryti Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmai, kuriuose laikinai įsikūrė ir naujasis Prekybos institutas. Tai dar viena žymi kultūros įstaiga ir vienas gražiausių namų visame mieste.

Prekybos instituto Klaipėdoje iškilmingo atidarymo dalyviai. Viduryje – krašto gubernatorius dr. Jonas Navakas, instituto rektorius Ernestas Galvanauskas ir kiti žymūs svečiai.

61

KULTŪROS ISTORIJA

Žuvų apdirbimo fabriko planas. Klaipėdoje prie pat Žvejų uosto, Šlėvio gatvėje, 1934 m. spalį pradėtas statyti žuvų apdirbimo fabrikas. Statė akcinė bendrovė „Žuvis“, kuri vėliau tiesiai iš žvejų supirks žuvis, jas apdoros ir išsiuntinės į visą Lietuvą ir užsienį.

Asmeninio archyvo nuotr. ◄ Daugiausia dėmesio reklamoje skiriama knygoms. Pirmiausia išvardijamos paklausiausios tuo metu religinio turinio knygelės, tokios kaip „Aukso altorius“, „Garbė Dievui“, „Kantičkos“, „Kelias į Dangų“, „Didysis ir mažasis šaltinis“, „Gyvenimai šventųjų“ ir kitos. Paskui primenama apie knygų pasirinkimą ir įvairovę, atkreipiant dėmesį į knygų viršelius („puikiausiuose apdaruose“), šrifto dydį, pabrėžiant, jog maldų knygos atspausdintos „su labai didžioms litaroms“. Išskiriamos ir knygos „su paveikslais“. Tai „Garsas apie baisybes dienos sudo su paveikslais“, „Gydyklos nuo baimės myrio su paveikslais“, „Knygelė apie girtybę su paveikslais“. Įdomu būtų pavartyti tas šiurpinančiais pavadinimais ir paveikiais paveikslais iliustruotas knygeles ir įsitikinti, jog vien žodžių per maža, kad atgrasytume nuo ydų.

Reklaminio teksto pabaigoje užsimenama ir apie spaustuvėje teikiamas paslaugas: nebrangiai spausdina knygas, priima „rankraščius savo lėšomis spausti“.

Paskutinis reklamoje tradicinis sakinys: „Knygų katalogą prisiunčiam dovanai“. Šiandien tas katalogas – tų laikų vertingas knygų inventorinis aprašas.

Lakoniškesnis O.Mauderodės leidžiamų laikraščių reklamos tekstas. Pristatydamas gotiškomis raidėmis spausdinamą laikraštį „Nauja lietuviška ceitunga“ kaip „seniausią Prūsų lietuvių tautinį laikraštį“, einantį tris kartus per savaitę, jis ragina „kiekvieną lietuvį užsisakyti jo leistuvėje“, „kad greitai ir teisingai“ žinotų, „kas darosi Prūsų Lietuvoj“.

Trumpiausia trečioji O.Mauderodės reklama, kurioje siūloma įsigyti „visokio didumo ir visokių kainų klavierų“, t. y. styginių instrumentų.

62

kioms įstaigoms bibliotekas. Pristatydami reklamoje „rašomosios medžiagos prekybą“, tradiciškai akcentavo didelį pasirinkimą ir nemažas nuolaidas „nuolat perkantiems“.

Taigi, lygindami šių dviejų spaustuvių reklamas, kurias skiria ne tik vieta, bet ir dešimties metų laikotarpis, matome, kad visose jose dominuoja informacinis tekstas.

Tačiau „Ryto“ spaustuvės reklamose nebekalbama savininko vardu, nebėra teksto rėmelių, jau ir dizainas išradingesnis. Abiejų „leistuvių“ skelbtos žinios pateikia daug duomenų apie specifinį Prūsų Lietuvos gyventojų dvasinį gyvenimą.

„Ryto“ reklamos

Knygynų reklamos

Spaudos leidimo ir prekybos bendrovė „Rytas“, nuo 1922 m. – akcinė bendrovė, o nuo 1939 m. – Gutenbergo spaudos rūmai, veikė 1921–1944 m. Ten dirbo žinomi Prūsų Lietuvos veikėjai Adomas Brakas, Viktoras Gailius, Jokūbas Stikliorius ir kiti. Bendrovė spausdino knygas, leido laikraščius „Lietuvos keleivis“, „Klaipėdos žinios“, „Darbininkų balsas“, „Vakarai“, „Baltischer Beobachter“, „Memeler Allgemeine Zeitung“ ir kitus.

Daug informacijos sužinome ir iš vadinamųjų knygų krautuvių ar sandėlių reklamų.

Jose irgi dominuoja tekstai, iš kurių susidarome išsamų vaizdą apie knygynus bei jų prekes. Štai 1920 m. kalendroje paskelbta spaustuvės „Pažanga“ bei „Rašomųjų daiktų krautuvės ir maldaknygių, rašančių ir šv. paveikslų sandėlio D.Davido Skuode“ reklama. Čia, be knygų, rašomojo popieriaus, vokų, įvairių „rašomų prietaisų“, „Fabero“ pieštukų, plunksnakočių, sąsiuvinių, plieninės plunksnos įvairių dirbtuvių, graviūrų, atvirukų, fotografijų, eilių albumų, pirkėjams siūloma ir tualetinio muilo, fejerverkų, centrifugų, dalių pieno mašinoms. Kiti knygynai, kaip „Lietuvių jaunųjų knygynas“ Tilžėje, „Britiškos ir užsienio biblijos draugijos „Sandoros“ knygynas“ Klaipėdoje, savo reklamose siūlė ne tik paklausių tuo metu lietuvių ir vokiečių kalbomis „biblijų, testamentų, traukiamųjų burtelių, giesmių, mišių ir maldų knygų“, bet ir „puikių krikščioniškų sienos paveikslų, popieriaus laiškams su gražiais lietuviškais sakymėliais“, atvirukų, „pasiuntinystės raštelių“, krikščioniškų giesmių su natomis“.

Iš reklamų sužinome ir apie siūlomas neįprastas knygas. Pasirodo, iš Dresdeno buvo galima užsisakyti tokias vokiečių kalba išleistas knygas: „Kaip aš 77 metus sveiks kaip redikas ir jaunas likau“, „Numirėliai gyvi! Ir apsiuopja mus. Su 32 dvasių potografijomis“, „Laimė pasaulyje“. Įdomu, ar ką nors sudomino šie leidiniai...

Taigi belieka iš reklamų tekstų patiems susidėlioti Rytų Prūsijos spaustuvių ir knygynų paveikslą, o iš nuotraukų ir jų parašų sužinoti Klaipėdos 1934 m. naujienas.

„Leistuvių“ skelbtos žinios pateikia daug duomenų apie specifinį Prūsų Lietuvos gyventojų dvasinį gyvenimą.

1930 m. kalendros reklamoje spaustuvė „Rytas“ prisistatė kaip moderni, „geriausiai atliekanti visokiausius spaudos darbus įvairiausiomis spalvomis“, nes „darbas atliekamas mašinomis“. Priminė spaudos naujovę, kad „knygos renkamos ir kirčiuotomis raidėmis“. Be spausdinimo paslaugų, dar pristatoma spaustuvės knygų rišykla ir albumų dirbtuvė, kur dirba „geriausi specialistai“ ir knygos bei albumai įrišami „gražiai, tvirtai ir nebrangiai“.

Kaip ir kitos spaustuvės, taip ir „Rytas“ prekiavo knygomis. Reklamoje akcentavo jog čia „didžiausias pasirinkimas įvairių lietuviškų knygų“, „skubus tarpininkavimas išsirašant knygas iš užsienio be atskirų primokėjimų“. Priminė dar vieną paslaugą: gali įrengti mokykloms ir visoms kito-

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8