Durys 2019 01

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2019 SAUSIS / Nr. 1(61)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2019 sausis / Nr. 1(61) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2019 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. Šventiniai „Salve Musica“ verpetai (2) Regimantas GUDELIS. XX Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų chorų festivalis – vėl Klaipėdoje

10

Algytė MERKELIENĖ. Festivalyje-konkurse aidėjo tautiniai instrumentai

19

ŠOKIS Žaneta SKERSYTĖ. Baleto šokėjas S.Laukaitis: apie aplodismentų maniją ir norą šokti, nugalintį skausmą

Rosana LUKAUSKAITĖ. 80+20: VDA Telšių fakulteto dėstytojų kūrybinio potencialo atodangos

32

KITU KAMPU Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Netikėti ir tikroviški keramikės G.Masiulytės-Burbienės amplua KINAS

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Aivaras DOČKUS. Alternatyvus neskubrių kino tranzicijų skambesys

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2019 4 psl. – šokėjas Simonas Laukaitis.

Vidmanto Kirklio nuotr.

GINTARO LAŠAI

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2019 m.“ SRTRF skyrė 35 tūkst. eurų finansinę paramą

24

DAILĖ

ISSN 2351-5848

ŽURNALĄ REMIA

4

38

42

Dainius VANAGAS. Menas ryja savo vaikus

45

Juozas ŠIKŠNELIS. Keli žingsniai

46

Ramūnas ČIČELIS. Eilėraščiai

48

Alma RIEBŽDAITĖ. Monumentalūs žmonės

50

JAUNŲJŲ KŪRYBA Ieva Marija SOKOLOVAITĖ. Dievdirbys

53

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Mažosios Lietuvos prisiglaudimas prie Didžiosios Lietuvos, arba Didingoji 1920 m. kovo 20-oji

59 3

MUZIKA

Šventiniai „Salve M u Apie Klaipėdos koncertų salės 2018-ųjų šventinės klasikos festivalio „Salve Musica“ turtingą programą, pribloškiamą savo apimtimis, talentingais atlikėjais, tuo šventiniam laikotarpiui būdingu nuotaikos pakilumu, jau kalbėta ankstesniame straipsnyje. Be to, kiekviename koncerte buvo galima išgirsti ką nors labai ypatingo, efektingo ar gražaus, jautraus, spinduliuojančio Kalėdų dvasia, – gal neįprastą interpretaciją ar dar nežinomą autorių, gal neįtikėtiną virtuoziškumo pasireiškimą...

Tad įspūdžių daug.

Danguolė VILIDAITĖ

Fortepijoninės dedikacijos Viena iš vertingiausių šių metų „Salve Musica“ festivalio pusių – keturi itin stiprūs fortepijoninės muzikos meistrų pasirodymai. Publika išgirdo charizmatiškąją Mūzą Rubackytę, su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas) nepaprastai įtaigiai ir ugningai pagrojusią F.Liszto koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 A-dur, vieną ryškiausių dabarties

„BaRock“: Vytis Nivinskas (kontrabosas), Baltijos gitarų kvartetas, Remigijus Rančys (saksofonas).

4

MUZIKA

M usica“ verpetai (2) lenkų pianistų Janą Krzysztofą Broją, taip pat sėkmingai tarptautinėse salėse koncertuojančią lietuvaitę Agnę Radzevičiūtę (šiuo metu reziduojančią JAV) ir turbūt labiausiai tituluotą šio festivalio atlikėją Dmitrijų Levkovichių. Ukrainiečių kilmės muzikas, dabar gyvenantis Kanadoje, yra daugiau nei 20 prestižinių tarptautinių konkursų, tokių kaip kad Ginos Bachauer, „German Piano Award“, laureatas, pelnė „International Classical Music Award“ nominaciją.

Asmeniškai man didžiausią įspūdį padarė J.K.Brojos rečitalis „Kitas rakursas“. Gal todėl, kad apie šį pianistą nemažai buvo skaityta, girdėti muziko įrašai „YouTube“ tinklalapyje, netikėtumu tapo

jo kaip atlikėjo turtinga ir plati galimybių skalė.

Jo koncerte išgirdome penkis autorius, penkis beveik skirtingus požiūrius į garsą. Elegantiškas ir skaidrus parinktas klasiko Domenico Scarlatti virtuoziškoms sonatoms, veržlumo suteikta banguojančioms Frédériko Chopino noktiurnių faktūroms – čia kiekviena frazė, kiekvienas garso pasikeitimas ar niuansas buvo prasmingas, o rubato labai natūralus, išjaustas, „gyvas“. Labiausiai galbūt šio pianisto interpretacijoje stebino Claude’o Debussy preliudams atrasti impresionistiniai žaidimai garso spalvomis ir atspalviais, tonais ir šešėliais: aksominiai, matiniai, spindintys, murmantys, kartais prislopinti, kar-

tais pratrūkstantys pergalingu „varpų“ gaudesiu, o kur dar stulbinantis pianissimo, tirpstančio garso efektai. (Juk ir pats kompozitorius kadaise sakė, kad fortepijonu reikia groti taip, tarsi šis nėra plaktukinis mušamasis instrumentas.)

Sergejaus Rachmaninovo Sonata Nr. 2 B-dur, Op. 36 tapo svarbiausiu šio muzikinio susitikimo akcentu. Monumentali, daugiau nei 20 minučių trunkanti kompozicija, tęsianti lyrinio-dramatinio XIX a. pianizmo tradiciją, K.Brojos buvo pagrota nepaprastai įtaigiai. Šis kūrinys – tai toks atviras, valingas, vyriškas jausmų išsiliejimas su masyviomis akordų kaskadomis, netikėtais virtuoziškų pasažų ar lyrinių „išpažinčių“ prasiveržimais, jų kaita, kaprizingo, komplikuoto ritmo elementais. Aukščiausias pilotažas. Po tokio kūrinio, atrodo, daugiau nieko ir nebereikia. Bet ne, atlikėjui užteko jėgų dar kartą publiką pamaloninti bisui jautriai pagrotu C.Debussy preliudu Nr. 19 „Le terrasse des audiences du clair de lune“ („Klausytojų terasa mėnulio šviesoje“), S.Rachmaninovo „Etiudu-paveikslu“ Nr. 9 D-dur, Op. 39.

Ne tik „išlavintoms ausims“

Vytauto Petriko nuotr.

„Dviese muzikoje“ koncertas su pianistais A.Radzevičiūte ir D.Levkovichiumi žavėjo ne tik virtuoziškumu, geru ansambliškumo jausmu, bet ir dažniausiai tik duetų poroms būdinga tarpusavio bendravimo muzikuojant intriga.

Programa sudaryta prisilaikant trijų svarbiausių gero muzikinio renginio principų. Pirmas jų – įtraukti gražius, jausmingus, „su polėkiu“, bet klausytojams galbūt mažiau žinomus kūrinius, tokius kaip ankstyvojo romantizmo atstovų Franzo Schuberto Allegro a-moll („Lebensturme“), D. 947, Felixo Mendelssohno-Bartholdy Andante et Allegro Brillant, Op. 92 ar solo tą vakarą A.Radzevičiūtės atliktas F.Chopino, Maurice’o Ravelio kompozicijas. ► 5

MUZIKA

„Kitas rakursas“: J.K.Broja (fortepijonas).

Viena iš vertingiausių šių metų „Salve Musica“ festivalio pusių – keturi itin stiprūs fortepijoninės muzikos meistrų pasirodymai. ◄ Antra – koncerto centrinėje dalyje bū-

tinai turi skambėti itin sudėtingas opusas, leidžiantis atskleisti, parodyti visus menininko gebėjimus – tiek grojimo technikos, tiek muzikos suvokimo, skirtas, kaip sakoma, labiau „išlavintoms ausims“.

Sergejaus Prokofjevo Sonata Nr. 6 A-dur, Op. 82 kaip tik ir atitinka šiuos paminėtus kriterijus. Ir trečia – pabaigoje turi pasirodyti virtuoziškas, efektingas, jau klasika tapęs kūrinys, toks kaip F.Liszto / Vladimiro Horowitziaus „Vengriška rapsodija“ Nr. 2 cis-moll (D.Levkovichius).

Panašų savo repertuare kiekvienas atlikėjas bisui ar šiaip ryškiam finalui turi net ne vieną.

6

D.Levkovichiaus S.Prokofjevo Sonatos A-dur interpretacija nė kiek nenusileido jau anksčiau minėtam S.Rachmaninovo to paties žanro opusui. Atlikta taip pat stipriai ir įtaigiai. Šia monumentalia ir daugiaprasme kompozicija autorius tarsi nutraukia ryšį su savo neoklasikiniu periodu, ir jo kūrybinė jėga prasiveržia neįtikėtinai veržliai, kampuotai, kartais net brutaliai (kai kurie akordai atliekami col pugno – kumščiais).

Amžininkai prisimena, kad kūrinio atsiradimo metu S.Prokofjevas labai intensyviai skaitė prancūzų rašytojo Romaino Rollando parašytą L.Beethoveno biografiją, sėmėsi įkvėpimo drąsesniems sprendimams. Iš šio šaltinio gal ir kilo tas fortepijoninės sonatos dramatiškumas ir ekspresija, įsivaizduojamas herojus bei jo kova su likimu, barbariškomis jėgomis.

Pirmoji tema, gana šiurkšti, aštriai sinkopuoto ritmo, suskamba tarsi kvietimas, devizas, pagrindinių idėjų koncentratas, atvedantis į pergalės triumfą finale. Daug mažiau čia prokofjeviško žaismingumo, humoro, jaunatviško optimizmo. Kom-

pozitorius žengia į naują savo gyvenimo ir stilistinį periodą – prieš kelerius metus jis visam laikui grįžo į Tarybų Sąjungą, priima svarbius apsisprendimus asmeniniame gyvenime, juntamos Antrojo pasaulinio karo pradžios nuojautos (1939 m.)...

Šiuolaikine dvasia: NIKO Kalbant apie koncerto „Šviesos prigimtis“ charakterį, pirmiausia į galvą ateinančios mintys – aistringas muzikavimas, postminimalizmo estetika, ilgesingos temos, netikėti garso išgavimo būdai. Efektas buvo būtent toks. NIKO – Naujų idėjų kamerinio orkestro (Augusta Jusionytė – smuikas, Dalia Simaška – smuikas, altas, Julija Ivanova – smuikas, Justas Kulikauskas – violončelė, Davidas Dumčius – violončelė, Gediminas Gelgotas – meno vadovas ir dirigentas) pasirodymai visada sužavi ne tik atliekamos muzikos išraiškingumu, bet ir tokiais, atrodo, elementariais dalykais kaip kelios netradicinės koncertinių rūbų

MUZIKA

„Dviese muzikoje“: D.Levkovichius (fortepijonas), A.Radzevičiūtė (fortepijonas).

detalės, gebėjimas scenoje grojant judėti, kalbėti ar dainuoti, apšvietimo efektai.

Kuriamas vaizdas šiuolaikiškas ir jis paveikus. „Atsigręžk į savo vidų ir medituok arba tiesiog atsistok ir pradėk šokti“, – šis kvietimas, anot G.Gelgoto, geriausiai tinka apibūdinant NIKO. Vakare atlikti XX a. autorių Michaelio Nymanno, Karsteno Gundermanno, Maxo Richterio opusai. Gi perdirbta Antonio Vivaldi / M.Richterio žymioji „Vasara“ iš keturių koncertų smuikui ir orkestrui ciklo „Metų laikai“ čia suskambėjo kaip nedidelis praeities reliktas, perskaitytas šiuolaikine rock maniera. Didžiausią įspūdį vis dėlto paliko paties NIKO vadovo kūriniai, jau pelnę populiarumą „Never Ignore the Cosmic Ocean“ („Niekada neignoruok kosminio vandenyno“) ir „Mountains. Waters. (Freedom)“ („Kalnai. Vandenys. (Laisvė)“. Pastarąją kompoziciją prieš kelerius metus Klaipėdoje girdėjome interpretuojamą charizmatiškojo dirigento Kristjano Järvi ir jungtinio Baltijos šalių orkestro „Baltic Sea Philharmonic“.

...ir pašėlusios gitaros Gitaros muzikai šių metų „Salve Musica“ festivalyje buvo skirti du jo renginiai. „Koncertinėje fantazijoje“ pasirodė Rusijos virtuozas Dmitrijus Illarionovas, o koncerte „BaRock“ – Baltijos gitarų kvartetas (Zigmas Čepulėnas, Sergejus Krinicinas, Saulius S.Lipčius, Chrisas Ruebensas) kartu su multiinstrumentininku Remigijumi Rančiu (fleita, saksofonas) ir Vyčiu Nivinsku (kontrabosas). Šiame vakare buvo atliktas baroko ir šiuolaikinės muzikos, paveiktos įvairių stilistinių tendencijų, miksas; siekta įrodyti, kad ir žymiausi praeities kūrėjai, tokie kaip XVIII a. pirmosios pusės prancūzų kompozitorius Josephas-Nicolas-Pancrace Royer ar A.Vivaldi, buvo pašėlę, jų kompozicijos parašytos su roko prieskoniu, o muzikoje slypi didelis energijos užtaisas. Be minėtų autorių, koncerte skambėjo dabarties brazilų menininkų Celso Machado ir Paulo Bellinati opusai, kelios sunkiojo roko grupės „Metallica“ dainų aranžuotės (su „karštomis“ impro-

Vytauto Petriko nuotr.

vizacijomis) bei muzika iš serbų režisieriaus Emiro Kusturicos filmo „Katytė juoda, o katinas baltas“.

Gal didesnį įspūdį šįkart paliko vienos žymiausių Anglijos rokenrolo grupių „The Who“ nario Pete Townshendo „Baba O’Riley“ (pavadinime išreiškiama pagarba atlikėjo dvasiniam vadovui Meheriui Babai ir kūrybai tuo metu didelę įtaką turėjusiam minimalizmo guru vadinamam Terry’ui Riley). Aranžuotė gitaroms (S.Lipčius), suprantama, pakeitė kompozicijos skambėjimą, jį tarsi dar labiau priartino prie originalaus minimalistinio, būdingo T.Riley (bent jau iš pradžių). Dėmesio verti atrodė ir Baltijos gitarų kvarteto nario Ch.Ruebenso kūriniai: „Gitana linda“ („Gražioji čigonė“), inspiruota flamenko, su aistringa ritmine gitarų ir kachono improvizacija, taip pat žymusis „I Guess I’ll Sleep on it“ („Manau, aš miegosiu ant jo“), nuspalvintas vėlgi „naujojo paprastumo“ spalvomis.

Puikus vakaras, daug gražios muzikos, profesionalūs S.S.Lipčiaus komentarai.

Ko daugiau norėti. ► 7

MUZIKA

„Šviesos prigimtis“: Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO), meno vadovas ir dirigentas G.Gelgotas.

Baigiamieji akordai ◄ Gilus garsas, efektingi, žaižaruojantys pasažai – taip D.Ilarionovo interpretuojama suskambo vieno ryškiausių Ispanijos klasicizmo gitaros meistrų Fernando Sor „Fantasia Concertante“ gitarai ir orkestrui (Nikitos Koškino orkestrinis variantas).

Nors šis kūrinys neilgas, trunka maždaug 12 minučių, yra tikras atlikėjo meistriškumo išbandymas. Tik tiek, kad nors gitara 8

buvo įgarsinta, jos garsumo nepakako, jis dažnai visiškai susiliedavo su pritarimu.

Virtuoziškumu tą vakarą solistui nenusileido ir jį palydintis Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus). Ypač darniai ir raiškiai buvo pagrota F.Mendelssohno-Bartholdy Simfonija styginiams Nr. 10 h-moll.

Andrejaus Zelenskio „Siuita – dedikacija John Lennon Paul McCartney“ gitarai ir orkestrui dar labiau padėjo atsiskleisti

rusų muziko meistriškumui, parodė kitas jo puses, platesnį galimybių diapazoną – nuo lyrinio, subtilaus melodingumo iki griežto, valdingo, kiek kampuoto garso, akcentuotų akordų. Tai priminė klaipėdiečio Rimanto Giedraičio simfoninę siuitą chorui ir orkestrui Michaelo Jacksono dainų temomis. Jeigu reikėtų lyginti, tai svarstyklės nusisvertų pastarosios kompozicijos naudai. (Jautriu, šiltu lietuvišku ir gana simbolišku akcentu tapo koncerto pabaigoje atlikta būtent jo padaryta liaudies dainos „Bijūnėlis žalias“ aranžuotė sopranui, gitarai ir styginių orkestrui.)

Puiki „Koncertinė fantazija“, rimtas koncertas, kuo geriausiai atitinkantis „Salve Musica“ festivalio tradicijas, bet gal jis nebuvo visai toks, kokio tikėtasi Naujųjų metų šventės išvakarėse. Norėjosi daugiau žaismingumo, pokštų, šėlsmo. Tos „fairy“, džiaugsmo ir lengvumo nuotaikos šiek tiek vakarui suteikė Lauryna Bendžiūnaitė (sopranas, Lietuva, Vokietija). Jos interpretuojamos Wolfgango Amadeuso Mozarto, Giacomo Puccini, Leonardo Bernsteino arijos suskambo itin grakščiai, šviesiai, kiek koketiškai; išdainuoti sudėtingiausi melodiniai viražai.

Sakoma, kad W.A.Mozarto ariją sopranui ir orkestrui „Bella mia fiamma, addio!

Resta, oh cara“ K. 528 koncertiniam atlikimui išdrįsta pasirinkti tik labai brandūs, gerai savo balsą įvaldę dainininkai; tik tada atsiskleidžia visas šio kompozitoriaus muzikos grožis.

MUZIKA

„Koncertinė fantazija“: Klaipėdos kamerinis orkestras, L.Bendžiūnaitė (sopranas), D.Ilarionovas (gitara).

Vytauto Petriko nuotr.

9

MUZIKA

XX Lietuvos aukštųjų m

chorų festivalis – Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų chorų festivalis, prasidėjęs su Atgimimo sąjūdžiu, kurį laiką vyko Vilniuje, o 2006 m. Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ iniciatyva, pritariant Klaipėdos universitetui, apsilankė Klaipėdoje. Po Klaipėdos festivalį panoro rengti Šiaulių ir Kauno universitetų chorai. Dabar festivalis jau pramečiui sukasi ratu Vilnius–Klaipėda–Šiauliai–Kaunas. Klaipėdoje praėjusį lapkritį surengtas jau ketvirtąjį kartą.

Regimantas GUDELIS

Dalyvavo 21 choras Šio XX festivalio rengėjai – Klaipėdos universitetas, Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir Klaipėdos miesto chorinė bendrija „Aukuras“ (bendrijos prezidentas Algirdas Šumskis – festivalio meno vadovas).

XX festivalyje dalyvavo 21 choras, buvo išleistas leidinys – programa su chorų prisistatymu ir nuotraukomis. Keletas įdomesnių faktų iš šio leidinėlio: aktyviausias choras yra „Ave vita“ – per metus surengia net 50 pasirodymų, dar du chorai – po 20. Tikrai įspūdinga veikla, daug koncertų. Kiti koncertų skaičiaus nenurodė. Chorai, išskyrus du ar tris, aktyviai dalyvauja tarptautiniuose konkursuose užsienyje – Vakarų Europoje, Rusijoje, Baltarusijoje. Net 6 chorai lankėsi Amerikos žemyne – JAV, Meksikoje, Argentinoje, Kuboje. Kiekvienas dalyvavęs choras tarptautiniuose konkursuose yra pelnęs laureatų vardus, diplomų, prizų. Štai kas dar krito į akis: pora chorų leidinyje pasivadino „akademiniais“. Galima pagalvoti, jog tas terminas reiškia kokį nors ypatingą statusą, bet taip iš tikrųjų 10

nėra. Realiai terminas „akademinis“ tėra sinonimas – studentų, studentiško choro ir tiek. Dėl to chorams gal reikėtų susitarti. Terminas „akademinis“ atėjo iš tarpukario ir kurį laiką taip vadinosi visi centriniai universitetų chorai. Metams bėgant toks įsivardijimas išnyko. Visai jo atsisakyti gal ir neverta, tik reikia sutarti, kam jį taikyti. Tarkime, akademiniais galėtų būti vadinami muzikos mokymo įstaigų chorai (LMTA ir visų kitų meniškųjų fakultetų).

Tuomet nebūtų painiavos, kuris choras – studentų mėgėjų, kuris – profesionalų.

Bendresnis pastebėjimas. Esame informacinės eros virsmo liudininkai: mūsų lietuviškoji chorinė muzika per „YouTube“ eina į pasaulį, o iš jo tuo pačiu kanalu pas mus ateina kitų muzika. Dėl to mes visą LSM universiteto choro „Neris“ ir LMTA choro repertuarą (išskyrus K.Daugirdo kūrinį) galime susirasti „YouTube“ ir pasiklausyti tų kūrinių, atliekamų įvairių šalių chorų. Suprantama, kol kas tik pirmai pažinčiai, nes mechaninė muzikos įrašymo ir perdavimo kokybė toli gražu neprilygsta jos „gyvam“ atlikimui scenoje. Kas žino, gera ar bloga ši naujovė, ji suvienodina ir apnuogina chorus ar atvirkščiai – padeda mums geriau vertinti festivaliuose ir konkursuose atliekamas programas? Tiesa, chorų programas reikia žinoti iš anksto. Leidinyje jų nebuvo.

Be kita ko, XX festivalyje buvo tarsi pasidžiaugta, jog šį kartą jis lyg ir tarptautinis: dalyvavo choras iš Ukrainos – Odesos F.Dankevičiaus aukštosios menų ir kultūros mokyklos choras „Gloria“ (vad.

I.Kliušničenka). Jeigu tai tik svetingumo gestas svečiams pamaloninti ir toliau niekas nesikeis – gerai. Tačiau realus festivalio posūkis į tarptautinį neabejotinai būtų ir klaidingas, ir net žalingas. Svečių dabar mums netrūksta, juos į festivalius ir konkursus kviečia Klaipėda, Kaunas, Šiauliai, Vilnius. Šis mūsų studentų festivalis neturi atsiverti visiems, kas tik nori, jis turi išlikti toks, koks yra dabar – uždaras. Būtina turėti bent vieną savojo jaunimo tradicinį renginį, kuriame visi chorai jaustųsi saviškiai, galėtų laisvai bendrauti, kartu padainuoti savajame jungtiniame chore.

Koncertavo bažnyčiose Kultūriniu ir meniniu aspektu ypač svarbu studentų chorams periodiškai sutelkti jėgas stambios formos kūrinio paruošimui ir jo atlikimui viešame koncerte. Priminsiu, jog 2014 m. Klaipėdoje buvo atliktos G.Kuprevičiaus „Pagonių giesmės“, kitais metais Šiauliuose – B.Chilcotto „Missa brevis“, Kaune – Z.Bružaitės muzikinis epas „… nes ilgiuosi tavęs“, o pra-

MUZIKA

ų mokyklų studentų

– vėl Klaipėdoje

XX Lietuvos aukštųjų mokyklų chorų festivalio atidarymo koncertas Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Dainuoja „Pajūrio aidos“.

eitais metais Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje, mišrūs chorai su solistais ir LMTA simfoniniu orkestru atliko vienaveiksmę E.Griego operą „Olavas Trygvasonas“, dirigavo M.Staškus. Savo ruožtu moterų chorai su vargonais – J.Kalco „Missa brevis“, dirigavo autorius. Klaipėdoje šį kartą mišrūs chorai atliko D.Zakaro „Magnificat“, o moterų chorai – norvegų kompozitoriaus Olos Gjeilo, kuris šiuo metu gyvena JAV, „Tundrą“.

Festivalio Klaipėdoje renginių struktūra būna tokia: pirmąją ir antrąją dienas chorai suvažiuoja ir koncertuoja po vieną ar du skirtingose vietose, dažniausiai bažnyčiose, o trečiąją dieną po atskirų koncertų visi susirenka į repeti-

ciją ir suruošia bendrą baigiamąjį koncertą.

Koncertų tvarkaraštis pastarąjį kartą buvo sėkmingiau sudarytas nei anksčiau festivaliuose Šiauliuose ir Vilniuje. Šį kartą pasistengęs galėjai išgirsti daugiau koncertų ir susidaryti bendrą vaizdą. Visokeriopai gerai, kad baigiamasis koncertas įvyko Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje, kurioje yra puikios erdvės ir akustikos sąlygos atskirų chorų ir jungtinio choro pasirodymams.

Klaipėdoje dabar, manau, dėl mados chorai veržiasi giedoti į Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią; ji gražiai išpuošta, yra tikri vargonai, nuoširdūs dvasininkai, bet chorui sąlygos akivaizdžiai prastos. Kai choras

čia pasirodo po mišių ir stovi ant prestbiterijos laiptinės, nelieka jokios atskirties tarp artistų ir publikos, choras tarsi prispaustas, garsas neberanda kelio į bažnyčios skliautus, nebetenka erdvės rezonuoti – vibruoti, lieka fizine materija. Greitai muzikai iš to jokio nuostolio, o tikrajai sakralinei – pražūtis. Tik kartais, kai choras gieda po pamaldų ir bažnytėlė apytuštė – štai tada jau klausytis būna didelė prabanga. Norime mes ar nenorime tai pripažinti, tačiau Klaipėda turi tik dvi chorui tinkamas koncertines erdves – LMTA Klaipėdos fakulteto salę ir Marijos Taikos Karalienės bažnyčią. Ši bažnyčia ypač tinka jungtinių chorų pasirodymams – gerai skamba, patogi vieta publikai susitelkti. ► 11

MUZIKA

◄ Festivalio metu chorai, pasirodantys bažnyčiose po sumos, kartu atgiedodavo ir mišias. Vargonininkė G.Ribokaitė skundėsi, jog daugelis jų per mišias giedojo atmestinai, pakrikai. (Teko ir pačiam tą giedojimą girdėti. Jovalas! Geriau atgiedotų pati vargonininkė.) Negalima apsikęsti, kai universiteto chorai pasišauna giedoti šv. mišias, bet nežino privalomųjų giesmių ir atlipimų celebrantui. Jeigu jau giedoti einama be patirties, susirašykite žodžius ir gaidas. Buvo gerai pasiruošęs ir pagirtinai šv. mišias atgiedojo tik choras „Ave vita“ (vad. K.Barysas.).

Tvarkaraštis ir geografija Pirmąją festivalio dieną – lapkričio 16ąją Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje giedojo Klaipėdos universiteto mišrus choras „Pajūrio aidos“ (vad.

A.Šumskis). Šį kartą choras pasirodė meniškai labiau subrendęs. Klausytojai jį priėmė maloniai. Universitete, atsiskyrus Menų akademijai, beliko vienas mišrių balsų choras, kuriame dainuoja studentai iš visų fakultetų. Anksčiau, kai universiteto struktūroje dar buvo ir Menų fakultetas, chorų buvo trys: du iš Menų fakulteto – muzikos mokytojų bei chorvedžių specialybių mišrus ir merginų chorai bei mišrus choras „Pajūrio aidos“. Dabar daug įdėmių akių seka kiekvieną šio choro žingsnį, mintyse perkrato jo perspektyvą.

Antrąją festivalio dieną – lapkričio 17-ąją koncertai vyko šešiose vietose.

Kretingos muziejaus žiemos sode pasirodė VDU Švietimo akademijos mišrus choras „Ave vita“ (vad. K.Barysas), Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje – Generolo J.Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choras „Kariūnas“ (vad. L.Balandis) ir VGTU mišrus choras „Gabija“ (vad. R.Viskantaitė), Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ – VDA mišrus choras (vad. A.Adamonis ir A.Rauduvaitė), Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje – VU merginų choras „Virgo“ ir to paties universiteto mišrus choras „Gaudeamus“ (abiejų chorų vadovė R.Gelgotienė). Vakare Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje giedojo choras „Ave vita“ ir LMTA Klaipėdos fakultetų merginų choras (vad. Z.Kariniauskienė). Tuo pačiu metu LMTA Klaipėdos fakulteto salėje pasirodė keturi chorai – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mišrus choras „Neris“ (vad. T.Lapinskas), VU Kauno fakulteto merginų choras „Veni Gaudere“ (vad. A.Mikalkėnienė), VDU merginų choras (vad. V.Masevičius) ir jau minėtas choras iš Odesos.

Trečiąją festivalio dieną – lapkričio 18ąją vyko dar keli chorų koncertai. Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje giedojo Vilniaus kolegijos merginų choras „Vaidilutės“ (vad. G.Kumpienė) ir A.Stulginskio universiteto mišrus cho-

Choras „Kariūnas“ koncertavo Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje.

12

ras „Daina“ (vad. R.Navickienė), Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje – LMTA mišrus choras (vad. G.Venislovas) ir Šiaulių universiteto Muzikos pedagogikos ir vizualinių menų katedros mišrus choras „Studium“ (vad. B.Savickaitė-Janonienė). Kretingos Viešpaties Apreiškimo Šv.

Mergelei Marijai bažnyčioje pasirodė minėtas Odesos choras.

Kiek teko matyti pačiam ir išgirsti atsiliepimų iš kitų, publikos koncertuose pakako.

Nudžiugino „Kariūnas“ Choras „Kariūnas“, koncertavęs Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, Klaipėdoje pasirodė pirmą kartą. Anksčiau teko girdėti, kad jis labai patinkantis moterims, bet ir muzikalus šis kolektyvas. Repertuaras – pora lotyniškų giesmių-himnų, nesudėtingos lietuviškos patriotinės karių ir partizanų dainos. Beveik visos lyrinės, nesgi mes patys lietuviai esame lyrikai. Gerai, kad choras nesivaiko maršų ir nebruka mums amerikietiškų „Ai vont tu sei“ tipo dainų. Kariūnai dainavo nuoširdžiai, susikaupę, muzikaliai, gal dėl to net žinomų dainų turinys šį kartą atrodė prasmingesnis ir gilesnis, nei girdime jas dainuojant kitus. Choro vokalas taisyklingas, dainuojant neforsuojama, gražiai frazuojama. Akivaizdu, kad su kariūnais dirba rimtas profesionalas.

Nerijaus Jankausko nuotr.

MUZIKA

Choras „Gabija“ festivalio koncerte Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje.

„Gabijos“ dainininkai. Koncerto akimirka.

Paaiškinsiu, dėl ko giriu. Jaunimo vyrų chorų šalyje turime nemažai: „Ąžuoliuko“, „Gintarėlio“, „Varpelio“ ir kitos išaugusių dainininkų grupės, t. y. tokių dainininkų, kurie chore dainavo nuo pirmos klasės ir pagal galimybę jame dainuoja toliau. O kariūnų choras, kuriame dainuoja studentai iš akademijos suolų, – dabar vienintelis. Tarpukario Lietuvoje buvo du tokie chorai: Karo mokyklos (vad. K.Griauzdė) ir Universiteto Neolituanų vyrų choras. Po karo vienu metu buvo kone šimtinis KPI vyrų choras (vad.

A.Buzys), po Nepriklausomybės atkūrimo choras (vad. M.Pitrėnas) kurį laiką veikė Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje. Šiuo metu toks studentų choras Lietuvoje vienintelis. Be viso to, juk kariūnai – būsimos mūsų karininkijos reprezentacija, jos kultūrinis veidas ir ryšys su visuomene yra valstybiškai svarbus dalykas.

Chorą „Gabija“ sveikino brolis Benediktas.

Po „Kariūno“ dainavęs VGTU choras „Gabija“ klaipėdiečiams gerai pažįstamas. Nenudžiugino. Gal ne visi atvažiavo. Šį kartą choro programoje skambėjo lyrinė muzika.

Spindėjo elegancija Po daugelio metų pertraukos, o gal ir pirmą kartą LMTA Klaipėdos fakulteto salėje pasirodė choras „Neris“, vadovaujamas medicinos daktaro, talentingo muziko Tomo Lapinsko. Chormeisteriai – M.Valinskytė ir S.Pročkytė, koncertmeisteris – A.Pajėda. Galingas kolektyvas, kaip žinome, respublikiniame konkurse – pirmas po „Bel canto“. Klaipėdos fakulteto salė akustiniu požiūriu viena geriausių šalyje, o jeigu scenoje toks kolektyvas

kaip šis,– publikai tikra šventė. Gaila, kad atliko nedidelę programą. Vokalas sodrus ir kartu gana gerai išlygintas, darna be jokių priekaištų. Jeigu būtų buvęs publikos prizas „elegantiškiausiam chorui“, medikams būtų atitekęs be konkurencijos. Atliko G.Orbano „Daemon Irrepit Callidus“, V.Augustino „Tykus tykus“, C.Simono, aranž. Craigo Hellos Johsono „Let the River Run“ ir E.Whitacre „Fly to paradise“ – visi iš geriausių pasaulio chorų repertuaro. Anketoje įrašytos O.Gjeilo „Northern Lights“ koncerte nedainavo. Aukštinant ir giriant šį chorą vis dėlto kyla principinis klausimas – ar nebėgama nuo lietuviškos muzikos ir mėgaujamasi vien populiaria užsienine? Tokiam chorui priderėtų atidžiau pasidairyti po gausią savąją muziką ir klausytojams atverti mažiau žinomus jos lobius. Tokia yra gerųjų chorų misija. ► 13

MUZIKA

Chorą „Veni Gaudere“ esame girdėję Klaipėdoje S.Šimkaus konkursuose, atrodo, ir LMTA Klaipėdos fakulteto salėje. Elegantiškas kolektyvas: visuomet rimtai pasiruošęs, dainuoja taisyklingais, gražiais balsais, gražiai atrodo scenoje. Festivalio leidinyje skaitome, jog Lenkijoje jis buvo apdovanotas aukso diplomu ir prizu už unikalią garso kultūrą. Būtent tokios pagyros jis yra tikrai vertas. Atliko visą V.Kairaitytės „Patarlių knygą“: „Bėdos bėdos“, „Ant arklio jojo“, „Kurčias miškas“, „Aukštai šoka“, „Iki šv.

Jono“, „Burna burna“.

V.Masevičiaus vadovaujamas VDU merginų kamerinis choras Klaipėdoje gerai žinomas. Kitoks dainavimas, kitokie balsai. Profesorius, kaip visada, scenoje pasineria į interpretavimo meno dausas.

Būna gražių momentų.

Choras „Gloria“ iš Odesos pasirodė kaip svečias, be didelių įsipareigojimų. Jis buvo pasipuošęs tautiniais kostiumais, dainavo savąsias ukrainiečių liaudies dainas – elegiškas, melodingas, pasirodymą užbaigė smagiąja „Susydka“. Publika, kurios didelę dalį sudarė ką tik dainavę chorai, svečius priėmė draugiškai, smagiai plodama.

◄

Demonstravo meistriškumą Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje po sumos mišių pasirodė LMTA choras ir Šiaulių universiteto „Studium“.

14

Odesos studentų choras „Gloria“ ir choras „Neris“ LMTA Klaipėdos fakulteto koncertų salėje.

Nerijaus Jankausko nuotr.

LMTA choro pasirodymas, sakyčiau, tobulo chorinio meno reprezentacija.

To ir tikėjomės, kadangi šio choro vadovą maestro G.Venislovą žinome kaip ryškų talentą, girdėjome jo pasirodymus su choru „Brevis“.

LMTA choras imponuoja viskuo: vokaline kultūra, meistrišku repertuaro atlikimu, intelektualiu jo vadovo muzikavimo braižu. Vokalinės choro galimybės didžiulės, tačiau tuo dirigentas nepiktnaudžiauja, choras dainuoja „minkštai“, neperžengdamas ppp–f ribų. Polifonijoje balsai gražiai sąveikauja vieni su kitais, homofonijoje – absoliuti dar-

na. G.Venislovo interpretacijos pavergia klausytojus subtiliu meninės minties vedimu. Pavyzdžiui, J.Busto „Magnum mysterium“. Anksčiau teko būti Tolosoje ir su A.Vildžiūno vadovaujamu „Aukuru“ dalyvauti konkurse, kur tą kartą privalomu kūriniu buvo šis „Magnum mysterium“. Teko girdėti įvairiausių interpretacijų, ne vienas choras šį kūrinį atliko ir Lietuvoje. Bet kiek perkratau savo atmintį, tokios sakralios, didžiąja paslaptimi apgaubtos interpretacijos, kaip šiuo kūriniu pademonstravo G.Venislovas, nesu girdėjęs. Muzikinė mintis vedama tarsi už žemiškųjų ribų, tarsi vengiant apnuoginti

MUZIKA

mysterium didybę, stengiantis palikti paslaptį. Gal dėl to net šio kūrinio pabaigoje antifoniškai skanduojant („alleluja“), kur choras galėtų „užvožti“ fortissimo, girdime minkštą, sakralų garsą. Panašiai būtų galima apibūdinti ir daugeliui pažįstamo J.Busto „Ave Maria“. Meistriškumą choras demonstravo ir kitais dviem kūriniais – K.Daugirdo „Cantate Domino“, D.Eldero „The Heart’s Reflection“.

Po LMTA prie altoriaus kilo Šiaulių universiteto „Studium“. Atrodė – tiesiai į savižudybę. Vis dėlto išsilaikė. Šis choras, suprantame, yra kitos lygos, kitos brandos jo dainininkai, bet kolektyvas turi savo meninį veidą. Kiek teko jį girdėti, visuomet atlikdavo mažai girdėtą programą, ne per daug sunkią, pagal savo jėgas, ir visada jam kažkaip pavykdavo pasirodyti gana gerai. Manyčiau, jog šį chorą kažkaip geba padrąsinti, įkvėpti niekuomet nesutrinkanti jo vadovė B.Savickaitė-Janonienė.

Publika negailėjo aplodismentų, vadinasi, choras kažkuo jai imponavo.

D.Zakaro muzika – šviesi, džiaugsminga, aiški. Tikra kalėdinė kantata. Iš pirmo žvilgsnio partitūra atrodė ir moderni, ir gana komplikuota, negalėjai patikėti – negi studentai ją „žmoniškai“ įveiks? Bet atidžiau įsiklausius matyti, jog faktūros audinys yra grindžiamas kiekvieno balso melodiniu-imitaciniu vedimu, tos melodijos skambios, o tai reiškia, kad palengvina partitūros įsisavinimą.

Ir pats kompozitorius prasitarė: „Rašiau taip, kad studentai įveiktų.“ Kita vertus, šios savybės ne tik nepakenkė kūrinio meniniam efektingumui, bet atvirkščiai, choristams padėjo neįsitempti, mėgautis melodijų vedimu, pajausti ir perteikti kontrastingas nuotakas, sekti dirigentą – tai šį kartą buvo labai svarbu. Susikaupimas ir kalėdinis džiaugsmas liejosi bažnyčios skliautais, ir tai buvo šventiška, puiku. Aiškiai pateiktas ir tekstas: solis-

to ir choro partijose galėjai suprasti kiekvieną žodį, kiekvieną frazę. Nustebino sparta. Bendra repeticija truko gal vos 15 minučių, kurių užteko tik ištisai perbėgti pirmuosius chorus ir šiek tiek sustoti ties solisto partija bei Sicut erat dalyje siekiant sugriežtinti skandavimo frazes. Buvo atliktas tik būtiniausias, juodžiausias darbas. O antai koncerte jau gėrėjomės nauja šio kūrinio menine kokybe: šventine nuotaika, skaidriu G–dur, ryškiai vedamomis melodijų figūracijomis, boso ostinatinėmis barokinėmis linijomis, tonalinių derinių kontrastais – tikra to žodžio prasme teko stebėtis. Bet sakoma: silpnam chorui (ir dirigentui) retai kada koncerte pavyksta geriau nei repeticijoje, geram atvirkščiai – koncerte visada geriau nei repeticijoje.

Neperdedant maestro T.Ambrozaitis nusipelnė pagyros: koncerte jis kūrė, rodė – choras jam atliepė. ►

Jungtinis pasirodymas Koncerto pradžioje – neilga F.Mendelssohno Bartholdy Simfonija styginiam orkestrui Nr. 10 h–moll. Atliko Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas M.Bačkaus, dirigavo T.Ambrozaitis.

Po simfonijos šiam festivaliui buvo skirta ir pirmą kartą nuskambėjo Donato Zakaro kantata „Magnificat“. Atliko jungtinis choras, kamerinis orkestras, solistė Lina Dambrauskaitė, dirigavo T.Ambrozaitis.

Kūrinys šešių dalių: Magnificat (choras), Et exultavit (solo sopranas ir choras ), Quia respexit (choras), Fecit potenciam (solo sopranas), Gloria Patri (choras) ir Sicut erat. Kompozitorius kūrinį dar žada išplėtoti pagal visą tos giesmės tekstą, nors ir toks, kokį dabar girdėjome, jis palieka visiškai užbaigto ciklo įspūdį, juolab kad užsibaigia būtent baigiamuoju (užsklanda) šiai giesmei (ir maldoms bei psalmėms) būdingu pašlovinimu „Sicut erat in pincipio, et nunc, et semper, et in saecula saeculorum. Amen.“ (liet. Garbė Dievui Tėvui... kaip buvo pradžioje, dabar ir visados ir per amžius. Amen. (J.S.Bacho „Magnificat“ šių pagarbinimo eilučių nėra, – aut. past.)

Choras „Ave vita“ festivalio dalyvių koncerte Kretingos muziejaus žiemos sode.

Odesos studentų choras „Gloria“ festivalio metu koncertavo Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiai Mergelei Marijai bažnyčioje.

Kristinos Rimienės nuotr.

15

MUZIKA

◄ „Gyva“ kūryba atlikimo procese, scenoje! Ir choras tam pasirodė esąs subrendęs! Girdėjome „melodijų žaismą“, tai vieno, tai kito balso iškėlimą, apie tai repeticijoje net kalbėta nebuvo. Na, o Sicut erat (baigiamasis C-dur septyniabalsis akordas) sudrebino skliautus kaip šimtas vario triūbų. (Gudrus dirigentas žinojo, kas koncerte ir taip pavyks, o ką reikia surepetuoti.)

Premjera sužavėjo Dar „techniškas“ pastebėjimas. Šioje bažnyčioje yra giedojęs ne vienas dviejų ar trijų kolektyvų jungtinis choras. Ne taip seniai du profesiniai chorai atliko ir J.Brahmso „Kartinį rekviem“. Vis dėlto kai kuriose vietose, ypač fugose, garsas susiliedavo su aidu, gaudė. Šį kartą ir stiprus forte, ir judrios melodijos – garsas nesusiliejo, negaudė. Galima manyti, jog šį kartą choro dydis optimaliai atitiko fizinės akustinės erdvės parametrus, kitaip tariant, plačiai išsidėstęs garso židinių tinklas reverberacijai įsisiūbuoti nepaliko tuščios vietos. Belieka pridurti, jog klaipėdiečius šis „Magnificat“ sužavėjo, klausytojams buvo maloni staigmena.

Dviguba staigmena – be patirtų įspūdžių, tapome iš Klaipėdos kilusio kompozitoriaus puikaus naujo stambios formos kūrinio gimtadienio dalyviais.

Merginų jungtinis choras, diriguojamas R.Gelgotienės, atliko „Tundrą“ – vieną iš populiariausių kompozitoriaus O.Gjeilo chorinių kompozicijų. Filosofijos čia neieškok, muzika ne medituojanti, ne sakrali, vaizdinga – asociatyviai piešia šiaurės speigų, laukinės erdvės ilgesingą grožį.

Tam tikslui paryškinti kai kurie šio kūrinio įrašai „YouTube“ eina lygiagrečiai su kintančiais gamtos vaizdais. Iliustratyvumo yra ir orkestro partijoje (smulkus ostinatinis tremolo, charakteringi kirčiai keičiantis tonacijoms, muzikos spalvoms). Apskritai šis madingas kūrinėlis yra savaip unikalus, ir moterų chorų vadovai pasielgė apdairiai jį įtraukdami į festivalio programą, nes tarp vyraujančios sakralios muzikos reikia ir kažkokios kitokios, gaivios inspiracijos. Beje, ir šį muzikinį paveikslėlį merginų choras su orkestru surepetavo greitai, kiek leido laikas – praėjo vieną kartą, ir tiek.

Choro partitūra, tiesą sakant, nesudėtinga, solistė ir choristės įveikė ją be vargo, 16

D.Zakaro muzika – šviesi, džiaugsminga, aiški.

Tikra kalėdinė kantata. orkestras su vargonėliais be išlygų išklojo visas ritmines figūras ir spalvas kaip nurodyta partitūroje (ir ką girdime įrašuose).

Taigi atlikti pavyko kuo puikiausiai. Žinoma, iki išbaigto vaizdo trūko šviesos efektų. Ne paslaptis, lazerinę šviesos techniką festivalio rengėjai gal ir galėjo parūpinti, bet šventovė vadovaujasi konstitucija Sacrosanctum Concilium.

Trūko tik vėliavų Jungtinis choras dar padainavo kelis kūrinius iš dainų šventės repertuaro: merginų choras – L.Vilkončiaus „Tokia esu“ (dirig. V.Masevičius), mišrus – A.Kačanausko „Malda už tėvynę“ (dirig. K.Barysas), J.Naujalio „Lietuva brangi“ (dirig. R.Navickienė), Č.Sasnausko „Kur bėga Šešupė“ (dirig. R.Viskantaitė), V.Augustino „Tėvynei giedu naują giesmę“ („Cantate Patriae canticum novum“, dirig. D.Beinarytė) ir J.Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ (dirig. A.Šumskis). „Tokia esu“ – naujos interpretacijos nebuvo ir negalėjo būti, tačiau vokaliniu požiūriu sklandžiau skambėjo nei festivalyje „Gaudeamus“ Taline ir Dainų dienoje, kur savo kulminacinėje vietoje (aukšta tesitūra) sopranai forsavo ir menkino bendrą vaizdą. Nebuvo įtampos, mieliau buvo klausytis.

Išskirsiu „Maldą už Tėvynę“, kuri jau su pirmąja fraze „Salvum fac Respublicam nostram, Domine“ suskambo tarsi atsinaujinęs, festivalio nuotaikų nuskaidrintas himnas. Pamename, kūrinys pagirtinai, tvarkingai buvo atliktas ir Dainų dienoje, diriguojant A.Pečiuliui. Choras buvo dėmesingas, įdėmiai atliepė dirigento mostus, bet liko lyg ir iki galo neatsivėręs, suvaržytas. Šį kartą choro pasitikėjimas savimi buvo išaugęs kone iki pasipūtimo („parodysim, ką galim“), atsivėrimas dirigentui – be ribų. Kas be ko, chorą ir dirigentas uždegė. Kaip nedažnai būna atsakingiausiu momentu, per tą sekundės dalelytę – auftaktą. Po jos kūrinys tekėjo savo vaga, skambėjo su iškil-

D.Zakaro „Magnificat“ Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės

Baigiamojo koncerto akimirkos.

mėms būdingu tutti didingumu, šiek tiek greičiau kaip Dainų dienoje, su stangriais kontrastais. Jei ko nors tuo momentu ir trūko – tai vėliavų! Kai tokį kūrinį per iškilmes bažnyčioje gieda universitetų chorai, turi būti išrikiuotos chorų vėliavos. (Šiuo požiūriu lietuvių studentams pavyzdys yra latviai – iškilmėse jie visuomet būna su ištaigingais tautinio kolorito koncertiniais rūbais ir vėliavomis).

MUZIKA

ralienės bažnyčioje. Atlikėjai – Klaipėdos kamerinis orkestras, jungtinis mišrus choras, solistė L.Dambrauskaitė, dirigentas T.Ambrozaitis.

Nerijaus Jankausko nuotr.

V.Augustino giesmė-himnas „Tėvynei giedu naują giesmę“ („Cantate Dominum canticum niovum“) pagal J.S. Bachą visų chorų, kurie jį moka, giedamas su užsidegimu. Tokia muzika ir žodžiai.

Tautinėms giesmėms „Lietuva brangi“ ir „Kur bėga Šešupė“ lyg ir norėta surasti naujus interpretacijos variantus, tačiau jie skambėjo dirbtinai. Kartais tautines giesmes geriau pagiedoti be įmantrumų, taip,

kaip bažnyčioje giedame „Pulkim ant kelių“ ir „Tėve mūsų“ – maldingai, rituališkai. Pvz., „Lietuva brangi“ – mums tikra tautinė relikvija, iš Maironio einantis visos tautinės kultūros kodas (V.Daujotytės teiginys). Kiekvienas puikiai žinome melodiją ir visus posmus, nes ji giedama kiekvienoje dainų šventėje ir visose chorų iškilmėse. Romantizuotas, dinaminiais purslais išgražintas jos vedimas mums jau

lyg ir likęs už tos pirmos elementarios jos turinio suvokimo linijos. Mums jau reikia ne saldžios lyrikos, jausmų demonstravimo, o ritualo. Būtent ritualo. Ir nesunku būtų įvardyti tuos dirigentus, kurie šventėse tą giesmę veda kaip maldingą ritualą, esantį aukščiau gražios melodijos ir pasimėgavimo savo paties jausmais. Tokių, sakau – gerų, pavyzdžių turėjome ir Klaipėdoje. ► 17

MUZIKA

Festivalis pasibaigė su „Kur giria žaliuoja“ – choras pagiedojo kaip dera, nuoširdžiai, tvarkingai.

◄

Kitąmet – Šiauliuose

XX Lietuvos aukštųjų mokyklų chorų festivalio rengėjai ir organizatoriai – Klaipėdos universiteto rektorius prof. dr. Artūras Razbadauskas ir doc. Algirdas Šumskis perduoda festivalio organizatorių taurę Šiaulių universitetui – XXI festivalio rengėjui, doc. Gediminui Ramanauskui.

XX Lietuvos aukštųjų mokyklų chorų festivalio dalyvių vakaronėje. Nerijaus Jankausko nuotr.

18

Kitąmet Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų chorų festivalis vyks Šiauliuose. ŠU merginų choro vadovas G.Ramanauskas perėmė simbolinę festivalio taurę ir pagal seną paprotį dirigavo „Gaudeamus igitur“. Festivalis Klaipėdoje baigėsi vakarone ir pasidainavimais.

Anuomet, o tai buvo septintojo dešimtmečio pabaiga – aštuntojo pradžia, ilgokai teko dirbti su studentišku choru ir dalyvauti kelių chorų vakaronėse.

Tuo laikotarpiu chorai, jų vadovai gerai susigyveno, nesikivirčijo po konkursų, dažnai susieidavo. Studentai ir alaus išgerdavo, ir padainuodavo. Kiek dainų mokėjo! Dabar beveik visuose choruose tylu, dainuojama tik per repeticijas, jei studentiška vakaronė, tai – diskoteka ir rokenrolas. Suprantu, jaunimo reikalas.

Bet štai, vos pasibaigė Lietuvos šimtmečio dainų šventė, o internetiniai apžvalgininkai jau klykia – per šventę dainuoja vienas choras, publikai neleidžiama dainuoti kartu su choru – blogai, tuo mes atsiliekame nuo latvių... Apžvalgininkai, tiesa apie latvius šneka iš nuogirdų, patys jų šventėse nebuvę, bet šventai tiki (arba bent dedasi): jeigu chorvedžiai leistų „visiems“ dainuoti, tai visas Vingis dainuotų „kaip pasiutęs“ (plg. G.Beresnevičių).

Tik kažin ar Vingis dainuos, jeigu studentai savo vakaronėse nebedainuoja, bažnyčiose maldininkai nebegieda. Kažkas tokio keičiasi pačiose mūsų kultūros gelmėse. Tiesa, po festivalio vakaronėje dainas užvedinėjo folkloro ansamblis, daug šokta, dainuota, neatsiliko ir ukrainiečiai. Tačiau lietuviams reikia, kad juos kažkas užvestų, išjudintų.

Kitas toks festivalis, tos gražios chorinės dienos Klaipėdoje skambės negreitai – po Šiaulių, Kauno, Vilniaus. Per tą laiką nemažai dainininkų iš universitetų auditorijų išeis į gyvenimą, vietoje jų ateis nauji. Norisi tikėti, kad universitetų pertvarka mažai palies chorus ir kad studentų menas mus ir ateityje džiugins jaunatviška daina: Gaudeamus igitur, juvenes dum sumus!

Muzika

Festivalyje-konkurse aidėjo tautiniai instrumentai

LMTA Klaipėdos fakulteto birbynių kvintetas.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakulteto Koncertų salėje 2018 m. lapkričio 30 – gruodžio 1 dienomis vyko VI tarptautinis Kazimiero Biliūno tautinių muzikos instrumentų solistų, ansamblių ir orkestrų festivalis-konkursas, subūręs net 37 kolektyvus iš Lietuvos ir Latvijos.

Algytė MERKELIENĖ

K.Biliūno atminimui K.Biliūno festivalio-konkurso istorija prasidėjo prieš 14 metų. Daugelis jaunosios kartos klaipėdiečių jau neprisimena žymaus pedagogo, profesionaliai „dainuoti“ birbyne ir ansambliuoti išmokiusio visą būrį puikių atlikėjų ir pedagogų.

Norėtųsi šiek tiek priminti šią asmeny-

Domo Rimeikos nuotr.

bę, lėmusią tautinių instrumentų atgimimą ir jų originalaus vaidmens įprasminimą bendroje muzikos kultūroje.

2019 m. vasario 16-ąją minėsime muziko, obojininko, profesionalių meno kolektyvų atlikėjo, ilgamečio Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos pedagogo, šios mokymo įstaigos Liaudies instrumentų skyriaus vedėjo Kazimiero Biliūno (1919−1979) 100-ąsias gimimo metines.

Nuo pat vaikystės K.Biliūną lydėjo muzika. Gimęs Jurbarko rajono Švendriškių kaime jis augo muzikalioje šeimoje. ► 19

Muzika

◄ Kazimieras jau nuo penkerių muzikavo dėdžių sukurtame pučiamųjų instrumentų orkestre – „mušė nedidelį barabanėlį“ (Algirdas Vyžintas. Kazimieras Biliūnas, 2004). Paūgėjęs išmoko groti smuiku, klarnetu, kornetu. Gavęs dovanų armoniką ir išmokęs ja griežti, linksmindavo gegužinių šokėjus bei vestuvių dalyvius.

K.Biliūno pažintis su birbyne prasidėjo 1940 m. laimėjus konkursą ir patekus į Jono Švedo kuriamą ansamblį. Liaudies instrumentų orkestre jis grojo pirmąja birbyne in „D“. Dirbdamas ansamblyje kartu mokėsi ir Vilniaus muzikos mokyklos obojaus klasėje. 1943 m. uždarius ansamblį, obojumi grojo Kauno radiofono simfoniniame orkestre, o 1944–1948 m. šio instrumento subtilybių mokėsi Kauno valstybinėje konservatorijoje pas pedagogą Romualdą Džiugą. Baigęs studijas tuomečio Klaipėdos muzikos mokyklos (dabar Stasio Šimkaus konservatorija) direktoriaus Juozo Karoso kvietimu atvyko į Klaipėdą ir pradėjo pedagoginę veiklą. Pradžioje mokykloje dėstė vien obojaus specialybę bei grojo Klaipėdos muzikinės komedijos teatro (vėliau – Liaudies opera, dabar – Muzikinis teatras) orkestre. Tačiau mokykloje trūkstant pedagogų, be obojaus, teko mokinius mokyti groti ir birbyne, kanklėmis, skudučiais, akordeonu, fagotu.

dagoginio darbo metus K.Biliūnas išugdė puikių aukštos kvalifikacijos birbynininkų, obojininkų, ansamblių ir orkestrų muzikantų bei vadovų.

A.Vyžintas knygoje apie Kazimierą Biliūną rašė: „Sakoma, jog asmenybė yra ta, kuri kitą ugdo asmenybe. K.Biliūno mokiniai neatsitiktinai buvo vadinami biliūniukais. Tai prasmingas epitetas, apibūdinantis Biliūno birbynininkų šeimos savastį ir išskirtinumą. Klaipėdos ir visos šalies kultūrai reikėjo tokio žmogaus − muzikos asmenybių ugdytojo, savo gyvenimu ir darbais daug pasitarnavusio lietuvių nacionalinei kultūrai.“

Iš renginio istorijos K.Biliūno festivalius-konkursus nuo 2004 m. organizuoja Klaipėdos S.Šimkaus konservatorija. Šio renginio sumanytojai ir organizatoriai – konservatorijos Liaudies instrumentų skyriaus dėstytojai, buvę K.Biliūno mokiniai Vida Zelenienė ir Vytautas Zelenis.

Pirmasis 2004 m. surengtas festivaliskonkursas apsiribojo tik Klaipėdos krašto tautinių instrumentų atlikėjų solistų, ansamblių bei orkestrų pasirodymais.

Šio renginio metu buvo pristatyta prof.

A.Vyžinto sudaryta knyga „Kazimieras Biliūnas. Muziko-pedagogo gyvenimo ir veiklos bruožai“. Šis leidinys tarsi įprasmino festivalio-konkurso dedikacijos K.Biliūnui reikšmę.

Nuo 2006 m. renginys tapo respublikinis, jame dalyvauja ne vien Klaipėdos krašto, bet ir iš kitų Lietuvos regionų atvykstantys vienarūšiai bei mišrūs tautinių muzikos instrumentų ansambliai ir orkestrai. Vertinti konkurso dalyvius buvo pakviesti žymūs Lietuvos birbynininkai atlikėjai, buvę K.Biliūno mokiniai Pranciškus Budrius, Kazys Budrys.

Trečiasis festivalis-konkursas (2009) jau persikėlė į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Koncertų salę (dabar LMTA Klaipėdos fakultetas). Konkurse, be kanklininkių ir birbynininkų ansamblių, pirmą kartą pasirodė ir skudutininkai bei varžėsi net devyni liaudies instrumentų orkestrai.

2012 m. vykęs IV festivalis-konkursas buvo skirtas S.Šimkaus gimimo 125mečiui ir Liaudies instrumentų skyriaus 60-mečiui. Minint šias reikšmingas datas, profesionalų tautinių instrumentų koncertą renginio dalyviams surengė S.Šimkaus konservatorijos absolventai, LMTA studentai.

Skudutininkams sudėtinga konkuruoti su kitų ištobulintų liaudies instrumentų ansambliais, tačiau didžiojo prizo laimėtojas yra pasiekęs ypatingą profesionalumą.

K.Biliūnas dėjo daug pastangų, kad liaudies instrumentai būtų pripažinti lygiaverčiais klasikiniams muzikos instrumentams. Pritaikydamas klasikinių instrumentų grojimo techniką ir repertuarą, sėkmingai kūrė metodiką mokymui groti liaudies instrumentais. Jo paruošti mokiniai muzikos atlikimo stiliumi bei maniera skirdavosi nuo kitose mokyklose parengtų muzikantų. Svarbiausiu pedagoginiu uždaviniu K.Biliūnas laikė gerų ir teisingų grojimo bei meninio ugdymo pagrindų diegimą. Jo mokiniai klausytojus žavėjo dainingu, gražaus tembro garsu. Per pe20

Vilniaus B.Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos liaudies instrumentų orkestras.

Muzika

2015 m. vykusiame V konkurse pirmą kartą dalyvauti buvo pakviesti ir tradicinių instrumentų ansambliai. Konkursinėje programoje varžėsi net 26 kolektyvai, kuriuose grojo 150 jaunųjų muzikantų.

Festivalinėje programoje pasirodė koklininkių duetas iš Latvijos – Rygos Pardaugavas muzikos ir meno mokyklos. Šio konkurso vertinimo komisijoje pirmą kartą dalyvavo Latvijos atstovė Inesė Kraucė.

Konkurso naujovė − pirmą kartą vienam iš puikiausiai konkurse pasirodžiusių kolektyvų buvo skirtas didysis prizas, kurį gavo Klaipėdos J.Kačinsko muzikos mokyklos kanklių ansamblis „Bangužės“ (vadovė Loreta Tumanovienė).

Apžvelgus anksčiau vykusius renginius galima pastebėti, kad jo organizatoriai, išanalizavę jau buvusius konkursus, kiekvienam jų ieško naujų, šiuolaikines muzikines tendencijas atitinkančių formų.

Tapo tarptautinis VI K.Biliūno festivalis-konkursas iš respublikinio renginio tapo tarptautinis.

Konkursinėje programoje varžėsi Rygos Augusto Dombrovskio, Jazepo Medinio muzikos mokyklų, Jūrmalos muzikos bei

aukštesniosios muzikos mokyklų, Engurės muzikos ir meno mokyklos, Baluožių kultūros namų bei Latvijos meno centro „Maža Gildija“ koklių ansambliai. Gausiai dalyvavo Lietuvos muzikos ir meno mokyklų, konservatorijų, aukštųjų mokyklų tautinių instrumentų ansambliai bei orkestrai. Tai mokinių ir studentų kolektyvai iš Garliavos, Jurbarko, Kalvarijos, Klaipėdos, Kretingos, Marijampolės, Naujosios Akmenės, Neringos, Palangos, Panevėžio, Salantų, Šiaulių, Šilutės, Vilniaus. Konkurse dalyvavo įvairių sudėčių kolektyvai – nuo vienarūšių instrumentų duetų iki orkestrų. Iš viso konkursinėje programoje pasirodė 37 kolektyvai.

Konkurso dalyvių pasirodymus vertino kompetentinga tarptautinė komisija: pirmininkas − LMTA Klaipėdos fakulteto dekanas, prof. Vytautas Tetenskas, nariai: LMTA Liaudies instrumentų katedros lektorė, Balio Dvariono muzikos mokyklos mokytoja ekspertė Aistė Bružaitė, LMTA docentas liaudies instrumentų orkestro vadovas, Lietuvos kariuomenės orkestro kapelmeisteris, vyr. dirigentas ir vadovas Egidijus Ališauskas, Rygos A.Dombrovskio muzikos, Engurės muzikos ir meno mokyklų pedagogė, koklių ansamblio „Pūt, vėjini“ vadovė

Gita Andersonė (Latvija), Lielvardės rajono muzikos ir meno mokyklos pedagogė, Baložių kultūros namų koklių ansamblio „Sakta“ vadovė I.Kraucė (Latvija), Talino ir Senamiesčio muzikos mokyklų pedagogė Ella Maidrė (Estija).

Renginyje dalyvavę labai įvairių sudėčių kolektyvai buvo išskirti į tradicinių, vienarūšių, mišrių, tautinių instrumentų, muzikuojančių su kitais instrumentais, ansamblių ir orkestrų kategorijas bei grupes, apibrėžiančias dalyvaujančiųjų amžių.

Konkursinėse programose galima buvo pastebėti, kad siekiant taikytis prie šiuolaikinių kultūrinių tendencijų, muzikuojant tautiniais instrumentais ieškoma naujų raiškos formų. Visi kolektyvai atliko įdomias ir originalias programas, joms interpretuoti naudojo retai scenose matomus instrumentus. Daugelio konkursinių kūrinių aranžuotės bei pritaikymai instrumentams buvo sukurti kolektyvų vadovų, tai atspindėjo pedagogų kūrybiškumą.

Tradicinių instrumentų ansamblių grupėje puikiai pasirodžiusio Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos folkloro ansamblio „Šaltinėlis“ (vadovai Virginija Babaliauskienė, Ramūnas Jonaitis) atliktoje lietuvių liaudies ►

Domo Rimeikos nuotr.

21

Muzika

Klaipėdos J.Karoso muzikos mokyklos folklorinis ansamblis „Šaltinėlis“.

dainoje „Kuku-kuku gegula“ skambėjo ansambliuose bei orkestruose retai naudojamas instrumentas − tabalai. Šiuolaikiško repertuaro atlikimu itin išsiskyrė Jūrmalos muzikos mokyklos koklių ansambliai (vadovė Kristinė Ojala).

Daugiausia įvairovės pateikė ansambliai, kuriuose tautiniai instrumentai skambėjo kartu su kitais instrumentais.

Konkursines programas atliko įvairių sudėčių kolektyvai: kanklės muzikavo su akordeonu, violončele, elektrine gitara, koklės – su smuiku, skrabalai – su akordeonais ir kontrabosu. Šioje grupėje pačiu ryškiausiu ir profesionaliausiu kolektyvu komisija išrinko S.Šimkaus konservatorijos instrumentinį kvartetą (vadovas V.Zelenis), kuris buvo įvertintas pirmojo laipsnio diplomu. Šis kvartetas, kuriame su skrabalininku Juliumi Zavecku muzikavo kontrabosininkas Tadas Čeliauskas bei akordeonininkai Edmundas Gylys ir Einaras Petniūnas, išsiskyrė nauja instrumentų jungtimi, kuri, nors ir netikėta, tačiau savo tembrų įvairumu ir emocingu muzikavimu pakerėjo tiek konkurso klausytojus, tiek kompetentingą komisiją.

◄

22

Šilutės meno mokyklos kanklių ansamblis (vadovė Angelė Alšauskienė).

Naujai suskambėjo ir jungtinio birbynininkų orkestro pasirodymas. Orkestras, kurio sudėtyje muzikavo net keturių pedagogų paruošti birbynininkai (vadovai V.Tetenskas, Anatolijus Tumanovas, Donatas Merkelis ir Žilvinas Alejūnas) įrodė, kad birbynės savo nuoširdžiu skambesiu ir profesionaliu atlikimu tęsia žymaus Klaipėdos krašto pedagogo K.Biliūno dar praėjusio šimtmečio viduryje pradėtus darbus.

Gausiai ir profesionaliai Šiuolaikinėje kultūrinėje aplinkoje ugdyti mokinių susidomėjimą tautine muzika ir muzikos instrumentais pedagogams ypač sunku, nes daugelis tautiškumo idėjų pradėtos vadinti „atgyvenomis“, kurios jau neatitinka šiuolaikiškų kultūrinių poreikių. Tad paruošti ne vien nedidelės apimties kolektyvą, o visą tautinių instrumentų orkestrą yra itin sudėtinga. Tačiau

Muzika

konkurse dalyvavę orkestrai nustebino sudėčių gausumu ir profesionaliu repertuaro atlikimu.

Pirmojo laipsnio diplomą laimėjusio Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos (vadovai Nerijus Martinaitis, Rūta Jonynienė, Žilvinas Rukas) orkestro 37 muzikantai vos tilpo scenoje. Šis kolektyvas išsiskyrė ir repertuaro šiuolaikiškumu. Orkestras atliko originalius lietuvių kompozitorių naujai sukurtus kūrinius – Vaidos Striaupaitės-Beinarienės „Lietuviškus eskizus“ bei Giedriaus Svilainio „Šokį su protėviais“.

Konkurso didįjį prizą komisija vienbalsiai skyrė Marijampolės meno mokyklos skudutininkų ansambliui „Tūto“ (vadovė Daiva Vosylienė). Skudutininkams sudėtinga konkuruoti su kitų ištobulintų liaudies instrumentų (kanklių, birbynių) ansambliais, tačiau didžiojo prizo laimėtojas yra pasiekęs ypatingą profesionalumą. Atlikdamos Fausto Latėno kūrinį „Lietus“, skudutininkės publiką ir vertinimo komisiją sužavėjo subtiliu ansambliniu susiklausymu, instrumentų darna bei tobula atlikimo technika.

Konkursą vainikavo festivalinis svečių koncertas, kuriame muzikavo tikri tautinių instrumentų profesionalai. Tai žiuri

Latvijos Baložių kultūros namų koklių ansamblis „Sakta“.

nariai A.Bružaitė (kanklės), E.Ališauskas (birbynė), G.Andersonė (koklės), E.Maidrė (kanelės) bei Vytautas Kiminius (birbynė). Koncerte taip pat dalyvavo LMTA Menų fakulteto šeimininkai – birbynių kvintetas, kuriam vadovauja prof. V.Tetenskas.

Festivalį-konkursą rėmė Lietuvos kultūros taryba, LMTA Klaipėdos fakultetas, tautinės muzikos asociacija „Trimitatis“, duetas „Unikum“.

Latvijos Jūrmalos muzikos mokyklos koklių ansamblis.

Jau tarptautinis tapęs konkursas įrodė, kad puikių kolektyvų, muzikuojančių tautiniais instrumentais, yra tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse. Nors šiemet konkurse, be lietuvių, dalyvavo tik Latvijos muzikantai, organizatoriai turi ambicijų, kad jau kitame renginyje atsiras norinčiųjų pasirodyti ir kitų šalių tautinių ansamblių bei orkestrų. Rengėjai nusiteikę tęsti gražią tradiciją pristatant ir populiarinant tautinius instrumentus.

Domo Rimeikos nuotr.

23

Šokis

Baleto šokėjas S

apie aplodismentų maniją ir n „Man paprasčiau ir lengviau parodyti judesiu, nei papasakoti žodžiais. Aktorius galbūt gali pasiimti daiktą ir parodyti, pasakyti. Šokyje šiek tiek sudėtingiau: tu turi tik savo kūną ir juo reikia viską perteikti. Be vaizdavimo, rodymo, atrasti, kaip tai pasakyti šokiu. Todėl, kai pamatau sudėtingus veikalus, perteiktus šokiu... Manau, kad tai yra fenomenalu ir nepakartojama“, – sakė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto artistas Simonas Laukaitis (27 m.). Charizmatiškasis šokėjas pasakojo apie scenos kasdienybę, nesutramdomą norą šokti ir užsispyrimą, vedantį į priekį. Įdėto darbo ir grįžtamojo atsako proporcija stipriai pakrypusi į darbo pusę. Buvimas scenoje, anot S.Laukaičio, turi kainą, kuri jį skatina dirbti ir tobulėti, atrasti save. „Scena priklauso išrinktiesiems. Turi stengtis“, – teigė jis. Žaneta SKERSYTĖ

Egzotiška profesija – Ar šokote nuo mažens?

– Pradėjau šokti gana netikėtai, galima sakyti, kad šokis atėjo į mano gyvenimą pats, savaime.

Nei aš labai veržiausi jo link, nei jis – manęs 24

S.Laukaitis:

Šokis

r norą šokti, nugalintį skausmą link (juokiasi). Dalykams, kuriuos darau, stengiuosi atiduoti visą širdį, pasiekti maksimumą. Taip ir čia, šokyje.

Nuo antros klasės pradėjau šokti tautinius šokius. Stengiausi, visada stengiausi ir sekėsi neblogai, o kai atėjo laikas rinktis, ką veiksiu gyvenime toliau, pasirinkau šokį.

Esu aktyvus, moku save priversti prireikus.

Nenoriu sėdėti prie stalo arba dirbti administracinio darbo. O ir tarp draugų jaučiausi visiškai kitoks.

Vaikystėje ir paaugęs daug piešiau, mėgstu krapštytis prie smulkių dalykų, subtilių, ne visiems galbūt suprantamų. Baletas būtent toks. Ne visiems suprantamas, subtilus, mažų dalelių rinkinys. Laisvės ir disciplinos kokteilis. Čia neištemptas pirštelis ar nevykęs pakilimas nuo žemės gali labai daug nulemti. Kiekvienas žingsnis į sceną – tarsi naujas iššūkis. Mažais žingsneliais pasiekiau vietą, kurioje esu dabar.

Taip pat noriu padėkoti mamai ir tėčiui: be jų palaikymo dabar nebūčiau balete.

Esu kilęs iš Birštono vienkiemio. Taigi tekdavo ir per dideles pusnis ne vieną kilometrą bristi dėl šokio (juokiasi).

Su baletu „susipažinau“ tik įstojęs i Klaipėdos universitetą, vėliau – Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Tomo Ivanausko nuotr.

– Kokie baleto šokėjo profesijos privalumai ir trūkumai?

– Mano vyresnysis brolis – karininkas, kapitonas, išminuotojas Domas Laukaitis per Kalėdas mums susitikus pareiškė: „Mano specialybė netradicinė, bet jau tavo, broli, tai išvis kosminė“ (juokiasi).

Baleto šokėjo profesija daugeliui atrodo gana egzotiška, jei galima taip pasakyti.

Privalumas toks, kad darau tai, kas man įdomu. Kad „neinu“ į darbą taip, kaip įprasta daugeliui. Realizuoju save. Esu tarp įdomių, išskirtinių asmenybių, galiu keliauti, tobulėti ir gyventi visai kitokioje rutinoje nei kiti. ► 25

Šokis

◄ Daugeliui – savaitgalis, o aš einu šokti spektaklio „Karmen“. Didžiuojuosi tuo, ką darau ir kas esu.

Trūkumas? Laisvalaikio trūkumas. Tad, kai turiu laisvo laiko, tiesiog nežinau, ką su juo daryti. Tarp trūkumų – ir atlyginimas...

Daugiau tiesiog nežinau – stengiuosi mąstyti šviesiai.

Nėra laisvų dienų – Baletas – sudėtingas šokio žanras?

– Taip, baletas labai sudėtingas, itin tikslus ir subtilus menas. Norint šokti baletą reikalingi įgimti duomenys, lankstumas, keltis, verstumas, linijų grožis, artistiškumas. Žinoma, talentas. Nors sakoma, kad įgimti dalykai, talentas – tik maža šokėjo kasdienybės dalis, kad viskas pasiekiama tik sunkiu darbu, bet balete ir ta Dievo duotis yra be galo svarbi. Galų gale, jei neturėsi duomenų, tu tiesiog negalėsi šokti baleto.

Visa kita yra kasdienis darbas, kuriame nėra laisvų dienų. Nuolatinis tobulumo siekimas su žiūrovų ovacijomis – kaip paskatinimu.

Visi baleto šokėjai šiek tiek ligoniai šiuo aspektu. Sunku, sekina ir atima daug laiko, bet einame į šokį blizgančiomis akimis.

Manau, kad ne visi atėję į šokio spektaklį ir matydami jo galutinį variantą susimąsto, kiek daug dirbta, ieškota, diskutuota.

Kiek kartų krista, kiek kartų nusivilta ir vėl pakilta. Kiek emocijų ir prakaito išlieta.

Kad įsivaizduojamai lengvas šokėjo kūnas iš tikrųjų toks nėra. Kad tos kelios minutės skrydžio scenoje kainuoja kitą dieną poilsio – turi atgauti jėgas. Jau nekalbu apie

Ugningos sielos.

26

įsijautimą į vaidmenį ir „mišrainę“ galvoje kuriant personažus.

– Koks jūsų mėgstamiausias vaidmuo KVMT? – Labai sunku pasakyti. Nebūtinai solinis vaidmuo. Galiu šokti ir masinėse scenose jausdamas didžiulį malonumą. Svarbi spektaklio atmosfera. Vaidmens žanras nekeičia mano užsidegimo ir noro jį atlikti. Baronas, seminaristas Petryla („Altorių šešėly“), Gintas („Divizijoje“), Hilarionas („Žizel“) ar tiesiog kareivis, miestelėnas („Karmen“, „Graikas Zorba“), taip pat vaidmenys „Laukimuose“ bei miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Džiaugiuosi visais – mažais ir didesniais – vienodai. Žinoma, stengiuosi kilti – gauti solinių, kuriančių iššūkius vaidmenų.

Vienas iš sudėtingų, kuriuos man teko šokti, – Gintas šokio spektaklyje „Divizija“.

Vaidinti sistemos sužlugdytą žmogų – be galo sunku. Tenka lipti per asmeninius barjerus.

Labai laukiu spektaklio „Tikroji dinozaurų istorija“ premjeros. Choreografė Aušra Krasauskaitė man patikėjo šmaikštų ir įdomų personažą. Vaidinti vaikams – taip pat iššūkis.

Tampa personažu – O koks jūsų svajonių vaidmuo?

– Ar tikiu „gyvenimo vaidmeniu“? Ir taip, ir ne. Rodos, kad yra tokių šokėjų / artistų, kurie atrodo nepakeičiami tam tikruose vaidmenyse. Tokių kaip Beata Molytė

Vytauto Petriko nuotr.

Šokėjo karjera trumpa, todėl svarbu šviesti taip ryškiai, kaip tik gali.

Anželikos Cholinos šokio spektaklyje „Ana Karenina“ ar Aušra Krasauskaitė Aurelijaus Liškausko šokio spektaklyje „Altorių šešėly“ arba A.Liškauskas, sukūręs Čarlį Čapliną balete „Čaplino ir Dolskio korta“. Manau, kad savo gyvenimo vaidmens vis dar laukiu. Žinau, kad anksčiau ar vėliau jis ateis. Visi vaidmenys savaip svarbūs, nuostabūs ir prasmingi, bet tas vienintelis – dar ateityje.

Vienintelis žmogus, kurį noriu pralenkti, yra vakarykštis aš. Didžiausia kova vyksta su pačiu savimi (juokiasi).

– Kas geriau: draminiai ar komiški vaidmenys, vaikiški ar suaugusiųjų personažai?

– Kiekviename vaidmenyje stengiuosi save atrasti ir atlikti jį šimtu procentų. Lengviausia, kai personažas yra panašus į tave patį.

Tada ir vaidinti daug nereikia (juokiasi).

Vaidinti niekur nesimokiau, nežinau taisyklių ar nuostatų. Aš ne vaidinu, aš tampu reikiamu personažu. Niekad negalvoju, kad aš dabar – klierikas, tai nuleisiu galvą ir suimsiu rankas ties pilvu, arba, kad aš drakonas, tai laikysiu rankas kaip tiranozauras rex.

Vaidindamas nuo galvos iki pirštų galiukų būnu, tampu personažu ir, jei kas sustabdytų spektaklį ir paklaustų, kas aš toks, tikrai nepasakyčiau, kad esu Simonas Laukaitis. Išgyvenu spektaklį visu savimi.

Galiu vienu metu „išgyventi“ daug įvairių gyvenimų. Judėti, mąstyti, reaguoti kaip Jis,

Duetas su M.Černecku.

Vidmanto Kirklio nuotr.

Šokis

„O pradžioje buvo Kafka“.

„Aš esu Kovo 11“.

mano personažas, nes tada esame viena. Tik išėjęs iš scenos vėl prisimenu, kas esu.

Mąsčiau, kodėl jaučiuosi toks pavargęs po Ginto personažo spektaklyje „Divizija“.

Kūrinyje jis prievarta padaromas psichiniu ligoniu... Ir suprantu, kad tas valandas aš ir buvau psichinis ligonis, ir kovojau su savo demonais. Smegenys tikriausiai patiki tuo, kūnas – taip pat. Dėl to ir atsiranda natūralumas, drebančios rankos ir paklaikusios akys. Tikėjimas tuo. Tiek man pačiam, tiek žiūrovams.

Kita vertus, nėra lengvesnio ar sunkesnio vaidmens. Galbūt, jei man lengva, per mažai stengiuosi (juokiasi).

dyti, pasakyti žodžiais, apibūdinti. Šokyje šiek tiek sudėtingiau: tu turi tik savo kūną ir juo reikia viską perteikti. Be vaizdavimo, rodymo, atrasti, kaip tai pasakyti šokiu.

Todėl, kai pamatau sudėtingus veikalus, perteiktus šokiu... Manau, kad tai yra fenomenalu ir nepakartojama.

Komunikavimas žodžiais žmogui yra įprastas ir suprantamas. Pasakyti galbūt lengviau. Ir tenka išgirsti nuomonių po spektaklių: „nieko aš nesupratau“ ir panašiai. Paklaustas žmogus galbūt ir nenusakys siužeto žodžiais, bet viduje jis viską supras ir išgyvens, nors negalės apibūdinti, kas jį taip palietė, kodėl jo skruostais rieda ašaros.

Tai tiesiog atskira kalba. Šokio kalbą galima atpasakoti tik šokiu (juokiasi).

Pasakyti šokiu – Išreikšti scenoje save šokiu yra lengviau ar sudėtingiau nei balsu, vaidyba?

– Kalbėti scenoje teko nedaug. Tiesiog, kai tiek metų „kalbi šokiu“, kalbėti žodžiais yra keista, neįprasta. Šokdamas esi užtikrintas, gali improvizuoti, galų gale turi pakankamai patirties, kad ir kas atsitiktų, kaip nors išsisuksi, neliksi raudonuoti tylėdamas vidury scenos. O kalbant žodžiai pinasi, liežuvis neklauso. Kai vaidyboje atsiranda fizika, tampa kur kas lengviau.

Pagaunu save, kad kalbant man paprasčiau ir lengviau parodyti, atsistoti tam tikra poza, pavaizduoti, nei papasakoti žodžiais.

Aktorius galbūt gali pasiimti daiktą ir paro-

Vytauto Petriko nuotr.

– Kūnas kaip darbo priemonė ar reikalauja kažko ypatingo?

– Kūnas yra mano darbo priemonė. Natūralu, jog turiu juo rūpintis, kad nesubyrėčiau.

Tenka daug treniruotis, palaikyti fizinę formą. Ir buvimas geros fizinės formos neapsaugo nuo drebančių galūnių ar kraujo skonio burnoje, pašokus sunkią variaciją.

Sakoma, „sunku treniruotėse – lengva mūšio lauke“. Daug dirbu, kad palaikyčiau gerą fizinę formą. Raumuo turi būti tonuse, stiprus, negremėzdiškas ir kartu tamprus, lankstus. Tai padaryti nėra lengva. Kasdien atlieku „lentos“ (angliškai planking) pratimą, taip tvirtinu juosmenį, darau atsilenkimus, padarau bent 90 atsispaudimų. Plius judesys repeticijose, kurios vyksta rytą ir vakare. Kojos savaime nueina tiek, kiek

„Faustas“.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

paprastas žmogus turbūt per tris dienas ar daugiau. Sulaukiu šyptelėjimų, kad nuolat kankinu save pratimais, kai kiti save tausoja, bet atėjus finišo tiesei žinau, kad būsiu pasiruošęs ir atlaikysiu viską.

Galvoju, ką valgau, bet tai nereiškia, kad riboju saldumynus ir panašiai, tiesiog stengiuosi nevalgyti tuščio, sunkaus, žalingo maisto. Nerūkau. Beveik negeriu alkoholio.

Maisto kiekio tikrai neriboju – labai nemėgstu tuščio pilvo ir jėgų trūkumo. Visada kertu iki soties ir dar daugiau. Dažnai ir 22 valandą valgau šokoladą (juokiasi).

Viskas prasideda galvoje – Ar šokėjui reikia kursų, mokymų, kad tobulėtų?

– Žinoma, kad reikia. Tai plečia požiūrį, atveria kūno galimybes ir dar be galo daug duoda. O kaip kitaip tobulėti?

– Ar šokėjai tobulina tik kūną? O gal ir vidinę savo būseną?

– Mano nuomone, šokėjas turi būti šokėjas savo mąstymu. Tai nėra tik išorė ir materialus, fizinis dalykas. Visi mes esame vienokiu ar kitokiu požiūriu pedantai: gatvėje pamačius juk galima pasakyti, kad čia – šokėjas. Šokėjo intelektas labai gerai matomas scenoje. Negaliu kalbėti visų vardu, tačiau aš siekiu viršūnės: tiek šokdamas, tiek savo dvasinės būsenos. ► 27

Šokis

– Kas jūsų mėgstamiausias režisierius ar choreografas?

– Nevardysiu, tačiau imponuoja tie choreografai, kurie žino, ką daro. Kurie dirba ir protu, ir širdimi. Jaučia šokėjus – jų pliusus ir minusus, geba kurti darbo atmosferą.

Tokių yra ir mūsų teatre.

Choreografui atėjus į salę, tu pajauti, kaip aplinka prisipildo to žmogaus. Kad jis turi ką pasakyti. Kad jis yra kupinas žinių ir idėjų ir nori viską atiduoti. Su tokiais žmonėmis dirbti įdomu, o ir darbas tampa ne darbu, o mokymusi, paieškomis ir tobulėjimu.

LMTA KF Šokių katedros jubiliejiniame koncerte 2017 m.

Vytauto Petriko nuotr. ◄ Sveikame kūne – sveika ir siela bei atvirkščiai. Domiuosi tuo, ką darau, kas esu.

Nemažai skaitau, stengiuosi pamatyti kitų teatrų spektaklius, kai leidžia laikas. Paradoksas: nešame kultūrą, bet patys dažnai negalime niekur nueiti, nes kai rodomi kiti spektakliai, dirbame, t. y. rodome spektaklį ir mes. Kai galiu, plečiu patirtis ir vidinį bagažą. Iš tikrųjų net jaučiu atsakomybę dėl to, ką darau. Kaip tuščias žmogus gali nešti kultūrą kitiems? Manau, tai ir yra visko pagrindas.

Ramybės ieškau knygose ir meditacijoje, savęs supratime ir pažinime. Bandau suprasti savo kūną, nes žinau, kad viskas prasideda galvoje, nuo požiūrio. Ir pasaulis – ne tai, kas aplink, o tai, kaip aš matau jį.

„Altorių šešėly“.

28

– Koks šokėjas jums pavyzdys? Į ką lygiuojatės?

– Prancūzų primarijus Manuelis Legris keri savo elegancija, aristokratiškumu, puikia technika, vyriškumu, intelektualumu. Jis jau nebešoka. Daniilas Simkinas imponuoja savo technika, taip pat, kad yra mano ūgio (juokiasi). Dar modernaus šokio šokėjas, aktorius Marius Pinigis, su kuriuo teko šokti vienoje scenoje spektaklyje „Aš esu Kovo 11“ (choreografija Dariaus Berulio). Aurelijus Daraškevičius žavi savo vaidyba, atlikimo technika, žmogiškąja energetika.

Bet kokia kaina – Geras baleto šokėjas, siekdamas tobulumo savo darbe, turi daugiau paaukoti nei gauti?

– Galbūt tai pašaukimas. Kiekvienas turime savų priežasčių. Ir jos skirtingos.

Galbūt noras įrodyti sau, kad galiu pasiekti nepasiekiama. O gal abejonė, kad tik tai ir galiu daryti, kad visą gyvenimą tai dariau ir nesusimąsčiau, kodėl... Galbūt dėl to gero jausmo, kai stovi prieš žiūrovų minią, verta dirbti netausojant savęs kelis mėnesius.

Visada įdėto darbo ir grįžtamojo atsako proporcija būna stipriai pakrypusi į darbo pusę. Žinau scenos kainą ir žinau, ką reiškia joje stovėti. Manau, tai mane skatina dirbti ir tobulėti. Atrasti save. Kaip jau sakiau, scena tikrai ne kiekvienam, o kad galėčiau būti vertas jos, reikia be galo daug dirbti.

Taip pat iššūkiai, dideli iššūkiai veda pirmyn. Atrodo, nepasiekiamas vaidmuo, kurį galų gale sukuri bet kokia kaina.

– Traumų baleto šokėjo profesijoje pasitaiko dažnai?

– Ne paslaptis, kad mes patiriame daug traumų. Ir jos apie save primena ilgai.

Pavyzdžiui, patemptą čiurną ar raumenį aš jausiu visą likusį gyvenimą. O dar kaulai ir sąnariai... Visiškai išgyti, kaip gydytojai rekomenduoja, dažnai nespėjame, nes reikia šokti. Dažniausiai tik apsigydome žaizdas ir lekiame toliau. Tikriausiai noras šokti nugali skausmą.

Labai nemalonu ko nors siekti ir galų gale gauti traumą. Yra taip buvę, ruošėmės rodyti spektaklį Auksinių scenos kryžių komisijai, o aš prieš dieną scenos užkulisiuose, tamsoje užkliuvau už sudėtų dekoracijų. Čiurna buvo tokia ištinusi, kad atrodė dviguba! ►

Vytauto Petriko nuotr.

Šokis

„Divizija“.

„Graikas Zorba“.

„Karmen“.

Vytauto Petriko nuotr.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

„Ten, kur gyvena pabaisos“.

Vytauto Petriko nuotr.

„Mano Don Kichotas“.

Vytauto Petriko nuotr.

29

Šokis

◄ Tačiau kitą dieną sutvirtinęs koją elastinėmis juostomis, sukandęs dantis ir su skausmą mažinančiais vaistais jau šokinėjau.

Tačiau ne visada viskas laimingai baigiasi.

Yra tekę ir praleisti premjerą dėl patemptų kelio raiščių, nugaros skausmų ir t. t.

Daug lemia kūno parengtis. Tačiau, mano nuomone, daugiausia lemia netvarka galvoje. Iš savų klaidų pasimokiau, kad reikia klausyti savo kūno, jausti ir nujausti ateinančius uždegimus, skaudulius ir imtis prevencijos.

Viskas prasideda nuo netinkamo mąstymo: perdėtas jaudulys, nesusiturėjimas, minčių nevaldymas, susikaupimo stoka. Visa tai veda traumos link. Suprasti paprasta, tačiau suvokti tai visu savimi daug sunkiau. Todėl neretai būnu pats sau psichologas, o mano galvoje dažnai vyksta pokalbių laidos – save raminu ir

Vienintelis žmogus, kurį noriu pralenkti, yra vakarykštis aš. Didžiausia kova vyksta su pačiu savimi. įtikinėju, kartoju eigą mintyse. Nes vien „teksto“ kartojimas mintyse padeda kūnui apšilti, smegenys siunčia mikroimpulsus į raumenis. Taip judesius aš iš dalies atlieku kartodamas mintyse, nors ir nematomai.

Impulsai jau būna pasiekę raumenis. Tokiu būdu scenoje aš atlieku judesį, galima pasakyti, jau ne pirmą kartą. Tvirtai manau,

Trenažas.

30

kad viskas yra galvoje. Tai ir paaiškina, kaip šlubuojantis, pavargęs artistas scenoje skrieja lyg paukštis.

Primenu: vaistas nuo visų negalavimų yra tik judesys ir sportas. Tikriausiai pusei šokėjų gydytojai jau nepataria šokti dėl traumų, išvaržų... Bet viskas tik galvoje.

Pasiekti nepasiekiama – Kaip sekasi siekti karjeros?

– Nešoku baleto nuo pat mažens. Neturiu pagrindų. Baleto šokėjai yra ruošiami nuo pat mažens, dėl nuolatinio darbo jų ir kaulai kitaip išsivysto, užauga. Viskas, ką moku, įgyta nuo 19-os. Už tuos praleistus metus sunku atsigriebti, bet darau ką galiu. Ne viskas ranka pasiekiama ir ne viskas greitai pasiekiama. Galų gale fiziniai duomenys galbūt tinka ar netinka tam tikram vaidmeniui. Blogas jūreivis, kuris nenori tapti kapitonu. Stengiuosi visada eiti pirmyn.

Ir pasiekti nepasiekiama, išspausti iš savęs kiek galiu.

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Negi šokti? Ar šokate savo malonumui? Diskotekose?

– Mėgstu aktyvų laisvalaikį, kūnas pripratęs prie nuolatinio krūvio, todėl laisvu laiku nesinori gulėti. Daug vaikštau, važinėju dviračiu, žiemą mėgstu slidinėti. Kai grįžtu į Birštoną, su broliu važinėjame ilgalentėmis, šokinėju ant šoklių („kojūkai“ su spyruo-

klėmis), maudausi ir kitaip verčiuosi per galvą, stengiuosi išbandyti ką nors naujo.

Kai nesinori judėti, skaitau ar domiuosi kompiuterinėmis technologijomis ir mobiliaisiais prietaisais – tai man taip pat prie širdies. Teatre dažnai būnu patarėjas šiais klausimais. Vasarą suprantu, kaip malonu tiesiog pjauti žolę.

Nešoku laisvalaikiu, nors būna draugų ar pažįstamų prašymų: „Na, pašok ką nors.“ Tada atsakau: „Na, sumūryk ką nors.“ Ar panašiai pagal prašytojo specialybę (juokiasi). Šokį padedu į šalį, kiek galima, kol jis pats nepradeda lįsti iš manęs (juokiasi).

– Yra žmonių, sakančių, kad šokti jie nemoka ir neva tai ne jiems. Ar iš tiesų tai duota ne kiekvienam?

– Svarbiausia, kad tas žmogus gerai jaučiasi (juokiasi). Tegul sau šoka kaip moka ir kaip patinka, bet į sceną eiti gali tikrai ne visi.

Galbūt kategoriškai nuskambės, bet scena, mano manymu, priklauso tik išrinktiesiems.

– Daugiau nei dviejų metrų vaikinas niekada netaps baleto šokėju, nes negalės išraiškingai judėti scenoje?

– Jei kalbame apie ūgį... Yra be galo daug skirtingo tipažo vaidmenų. Ir jie yra gaunami pagal įvairius fizinius ir techninius duomenis. Mažytis vaikinukas juk nešoks princo, o dviejų metrų galiūnas – nykštuko.

Nors atsitinka ir taip (juokiasi).

Baleto mokyklose vyksta didžiulės atrankos, šokėjai pagal savo fizines galimybes yra atrenkami jau nuo labai mažų dienų. Išraiš-

Šokis

kai scenoje ūgis nelabai svarbus. Puikaus aktoriaus ar techniško šokėjo juk po niekuo nepaslėpsi.

– Ar linkėtumėte rinktis šią profesiją savo artimiesiems?

– Aš taip augintas: tėvai man nieko neprimetinėjo, leido laisvai rinktis, ką veiksiu, buvo svarbu tik tai, kad to norėčiau. O kai nori, atsiranda ir kokybė, ir satisfakcija. Taigi profesija nėra lengva, nėra gerai apmokama. Daug įvairių minusų galima sugalvoti. Bet yra ir begalė pliusų. Žinoma, jei išgirsčiau iš artimųjų nors žodelį, kad norėtų šokti, skatinčiau ir palaikyčiau.

Pamiegokite su uodu – Esate scenos žmogus: ar vargina aplinkinių dėmesys?

– Nelabai mėgstu būti didelėje žmonių kompanijoje. Nelabai mėgstu dėmesį. Būti scenoje – viena, tai kas už jos ribų – kita.

Galbūt užtenka to dėmesio pliūpsnio, gaunamo scenoje? Tų kelių valandų...

Smagu, kai pastebi, atpažįsta gatvėje. Kol kas to nėra daug, bet daug, manau, vargintų.

– Koks baleto šokėjo laisvalaikis?

– Vadinu tai „savaitpradžiais“ (juokiasi).

Mano savaitgalis yra pirmadienis – vienintelė laisva diena. Dažnai nelieka jėgų niekam. Kartais grįžęs po darbo atsisėdu ir sėdžiu net nenusirengęs striukės, kol susikaupiu pagaliau nusirengti. Į pasilinksmini-

mo vietas eiti tikrai nebesinori. Laiko skiriu sau ir savo pomėgiams. Skaitau, žiūriu filmus. Mėgstu intelektualų kiną. Naudingą. Verčiantį galvoti. Filmus su atmosfera.

Netradicinius ir ne holivudinius filmus – S.Cubricko, T.Fordo, D.Lyncho...

– Gal ateityje planuojate sukti į choreografiją?

– Šokėjo karjera trumpa, todėl svarbu šviesti taip ryškiai, kaip tik gali. Kol galiu, tol degu šokiu ir scena. Kai negalėsiu, galbūt kursiu choreografiją. Gal įkvėpimas ateis ir anksčiau... Viskas ateityje.

– Yra sakančiųjų, kad baleto šokėjo – ne vyriška profesija, o baleto šokėjo bateliai – net labai...

– Yra daug ką sakančių. Lengva kritikuoti nepabandžius. Visur yra įvairių žmonių ir negalima klijuoti etikečių.

Kyla klausimas – kas yra vyriškumas? Aptempti džinsai, prilaižyti plaukai ir išpuo-

selėtas veidas, švelnus balselis ir asmenukės socialiniuose tinkluose (tokių labai daug)?

O gal treningai ir saulėgrąžų spjaudymas?

Ar geras postas, „kieta“ mašina, alaus bokalas prie TV ir t. t. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Tik nemanau, kad daug iš jų yra bent perpus tiek stiprūs, disciplinuoti, atkaklūs, brandūs ir išprusę kiek mes.

Nenoriu nieko kritikuoti. Tik man toks posakis atrodo kvailas.

– Koks jūsų gyvenimo kredo?

– Jeigu manote, kad esate per mažas ką nors pakeisti, pamiegokite su uodu. Dalai Lama.

– Kaip save lepinate?..

– Labai mėgstu keliauti. Ir pamatyti kažką nauja. Nesvarbu, ar toli, ar arti. Tai man kelia be galo daug teigiamų emocijų.

Taip pat be galo mėgstu masažą. Mažas ir paprastas dalykas. Užsimerkti ir pradingti tam pusvalandžiui ar valandai ramybės. Ir atsikelti tarsi naujam žmogui.

Svarbiausi vaidmenys ir pasirodymai Dinozauras 1 – „Tikroji dinozaurų istorija“ (2019).

Peliukas Septintasis, Astronautas – „Žvaigždžių opera“ (2018).

Miniatiūrų vakare „Laukimai“ (2018).

Hilarijonas – „Žizel“ (2017).

Faustas – „Faustas“ (2016).

Karalius-vaikas, Katinas-broliukas – „Ten, kur gyvena pabaisos“ (2016).

Arčis (banko klientas), Pardavėjas – „Boni ir Klaidas“ (2016).

Koncerte „Ugningos sielos“ (2016).

Gintas – „Divizija“ (2015).

Spektaklyje „Aš esu Kovo 11“ (2015).

Kafka – „O pradžioje buvo Kafka“ (2015). Šokio koncerte „Mano Don Kichotas“ (2015).

Vermičelionių gaujos narys – „Makaronų opera“ (2014).

Baronas, seminaristas Petryla – „Altorių šešėly“ (2014).

Vidmanto Kirklio nuotr.

31

Dailė

80+20: VDA Telšių f kūrybinio potencial Sausio 11-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose atidaryta Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto dėstytojų kūrybos paroda „80+20“, skirta pirmosios žemaičių dailininkų kūrybos parodos 80mečiui ir VDA Telšių fakulteto įkūrimo 20-mečiui.

Rosana LUKAUSKAITĖ

Ši paroda puikiai iliustruoja akademikės Viktorijos Daujotytės diskusijoje su Giedriumi Kuprevičiumi pasakytus žodžius, kad menas nėra tik mūsų įsivaizduojamos aukštybės; menas yra tokia situacija, kurioje paprasčiausia forma pasirodo išmintis, jos žmonija nebeužmirš, o mūsų dievai arba tai, kas yra mūsų svarbiausi dalykai, svarbiau-

sios atramos, mūsų moraliniai, dvasios dalykai, – jie yra čia pat, labai arti, visiškoje artumoje ir galbūt net yra savotiškas kelio parodymas, jog tai, kas yra svarbiausia, yra čia pat ir čia gyvena dievai.

Parodos kuratorė Neringa Poškutė-Jukumienė formuodama ekspoziciją laikėsi egalitarizmo principų: svarbiu elementu tapo pavardžių prie kūrinių nerašymas (tai lyg užduotis žiūrovams identifikuoti, smalsiai tyrinėti ir patiems vertinti profesoriaus, docento, lektoriaus darbus, neatsižvelgiant į statuso, pedagoginio vardo svorį). Kaip

teigė kuratorė, menininkams nebūtina būti dėstytojais, bet VDA dėstytojai negali nebūti menininkais. Visa tai yra akademinės sistemos dalis, kur meno patirtis – neišvengiamybė. Taip pat kūrėjai parodoje neskirstomi pagal kartas, juk nėra seno ir jauno meno. Todėl eksponuojami kūriniai, sukurti nuo 1992 iki 2019 m., tad apima beveik visą atgautos nepriklausomybės laikotarpį. Visi jie nė karto autorių nerodyti Klaipėdoje.

Verčia suklusti Ko gero, daugelio dėmesį vos įėjus į salę patraukia Gintaro Gailiaus objektai „66“ – grėsmingai išsirikiavusių origami vėžių, išlankstytų iš ruberoido, armija. Tokia statyboms ir remontui naudojama medžiaga čia gali sufleruoti apie kažkokio masinio kapitalinio „remonto“, gijimo, persitvarkymo poreikį. ►

Parodą „80+20“ pristatė KKKC direktorius Ignas Kazakevičius, kuratorė N.Poškutė-Jukumienė ir projekto Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr. iniciatorė Z.Inčirauskienė.

32

V.Mockaitis. Memento mori su vynu Kabernet. 2002.

Aliuminis, stiklas, žalvaris, plastikas, geležis.

Dailė

ų fakulteto dėstytojų alo atodangos

02.

Doc. T.Vaičaitis. Galvos. 7 vnt. 2016. Medis.

Prof. P.Gintalas. Lietuvos kelias. 2018. Gipsas, bronza, žalvaris.

Prof. R.Inčirauskas. Perfekcionistas. 2018. Aliuminis, žalvaris, popierius.

Doc. G.Gailius. 66. Instaliacija. 1992–2019. Ruberoidas, 66 kv. m.

33

Dailė

◄ „Vėžiai“ atrodo pavojingi, tarsi kažkokia invazinė rūšis ar neigiamai nusiteikusi gyvybės forma iš kito pasaulio, antikūnis, liga – kažkas, kas tik didės, augs, plėsis, paskleis savo kerus, kol galiausiai užims visą erdvę. Kūriniai sukurti net prieš 27 metus (1992), šiai parodai sukomplektuoti jie – jau istorijos dalis. Vėžiai roplioja atgal, o kur žengiame mes? Įdomu ir tai, kad skaičius „6“ ir jo veidrodinis atspindys yra vėžio ženklo astronomijoje simbolis.

Astrologijos entuziastai Lietuvos valstybei priskiria kaip tik šį astrologinį ženklą, kuris pasižymi emocingumu, jautrumu, intuicija.

Kad ir kaip būtų, instaliacijos, objekto menas yra subjektyvus ir, kaip teigė šios srities atstovė Cornelia Parker, „nusistovėjusios kalbos apie objektą ir jo konotacijos suteikia jam potencialą reikšti ką nors kita“.

Neabejotinai VDA Telšių fakulteto dėstytojų kūrybinis potencialas stiprus ir analitiškas, gilus savo koncepcijomis, idėjinėmis prasmėmis.

Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos ciklas „Kvadratu“ nustebino varijuojančia raiškos kokybe, kuri tarsi vertė suklusti: „Ar čia taip turi būti?“ Iš tikrųjų – kas fotografijoje yra realus užfiksuotos tikrovės elementas, o kas yra menininko manipuliacija realybe? Ar gerai įsižiūrėjus pamatyti pikseliai yra kažkuo vulgaresni už mikroskopinius dažų potėpius klasikiniame paveiksle? Taisyklė „iš tolo matyti geriau“ veikia ir fotografijoje, o nespalvotų nuotraukų eksponavimas stikliniuose rėmeliuose stebėtojus netyčia paverčia kūrinio dalyviais, įspraudžia į „kvadratą“ ant sienos. Šios mobiliografijos sukelia keistą nuojautą, tarsi jos subtiliai ir ironiškai vaizduotų mus arba kitus mus, kuriais dar tik būsime.

Kiekvienas pamatys savaip, nes pamatys save. Taps liudininku, kai tarsi iš film noir ekrano nužengusi moteris paliks kažkokio nenusakomo įvykio vietą, o iš pažiūros apleisti, vieniši gedulo namai „Anapilis“ siūlys nemokamą salės nuomą. Gal net žmonėms iš kitos fotografijos, gyvenantiems sename, niūriame name, panašiame į vaizduojamą Alfredo Hitchcocko filme „Psichopatas“.

Kodėl taip svarbu pasidaro įžiūrėti, koks gatvės pavadinimas užrašytas lentelėje ant 34

namo? Ar nebaisu pažeisti asmens duomenų apsaugos įstatymą? Toliau – tik šiferiu dengtas kelias į dangų ir pasaulietiniam gyvenimui nugarą atsukusi barokinė antkapio skulptūra – skaudi pažeidžiama nuogybe ir gyva negyvybe. Ciklą baigia anonimiškumo juostele pažymėtas fragmentas iš renesanso epochos paveikslo.

Kas slypi už materijos Nukirptoji Madona su kūdikiu atranda atgarsį kitoje salės pusėje, kur eksponuojamas Zitos Inčirauskienės tekstilės darbas „Ona mano Madona“. Tai ikonizuotas tekstilininkės šeimos keturių kartų moterų portretas, įkūnytas jos mamos ir dukros autentiškuose veiduose. Taip švelniai ir beveik paslapčiomis perduodant gana feministinę poziciją bei suteikiant religinėms figūroms artimą, savą formą. Šalia kabantis kūrinys „Auksinė žuvis“ papildo šių darbų krikščioniškąją nuostatą.

Salomėjos Jastrumskytės „Euklidai“ IX ir XI taip pavadinti senovės graikų matematiko, dabar žinomo „geometrijos tėvo“ vardu, garbei. Pati autorė sakė, kad geometriškumas jai kaip menininkei labai svarbus, jis susijęs su pirminiais pirmapradžiais elementais, kurie gali būti suprasti geometriškai kaip plokštuma – taškas, linija.

Menininkė akrilu ir anglimi ant drobės sukuria medžiagiškumą, regis, nematerialiems dalykams, nutapo kosminės perėjos stuburą, erdvėlaikio skeletą.

Irimo grožį iliustruoja Remigija Vaitkutė savo kūriniu „Langas“, atverdama metalo korozijos estetiką ir viltingą poziciją laiko atžvilgiu – kuo labiau sunyks materija, tuo geriau galėsime įsižiūrėti, kas slypi už jos.

Sunkios apribojančios metalinės durys taps perregimu langu. Ši skilimo, skaidymosi, trupėjimo kryptis neveda vien į nykimą – gamtoje tokiu būdu atsiskyrė žemynai, kito kraštovaizdžiai, tai skatino mūsų pasaulio įvairovę. Sunkus, iš ketaus atlietas langas – miesto, įsitvirtinusio su savo sunkiais garsais, kvapais, triukšmais, džiaugsmais ir liūdesiu, įvaizdis. Ir visai nenuostabu, kad šios metalo menininkės gyvenimo kredo yra ,,oras, vanduo, žemė, metalas, stichijos, zen estetika...“ Tai ją vilioja. Tad ne veltui šioje parodoje eksponuojamas R.Vaitkutės kūrinys atrodo toks artimas japoniškai estetikos filosofijai Vabi Sabi, kuri buvo pasi-

priešinimas tobulo grožio supratimui ir tam, kas priimta ir yra konvencionalu. „Langas“ byloja apie tai, kaip svarbu neprisirišti prie to, kas laikina ir laikinai užstoja amžinybę.

Apie kylančias grėsmes Į savo kūrybinio darbo užkulisius ir idėjų generavimo lauką kūriniu „Perfekcionistas“ žiūrovus pasikviečia Romualdas Inčirauskas.

Už metalo darbo kabo kartoniniai stalviršiai su asmeniniais autoriaus užrašais, skaičiavimais, dienotvarkėmis, piešiniais, brėžiniais, introspektyviu teiginiu: „Perfekcionistas yra labiausiai savęs nemylintis žmogus. Viskas arba nieko.“ Jei trumpam pamirštume autoportretinį kūrinio aspektą, stiprių bruožų skustagalvio vyriškio profilis net primintų vieną XX a. pirmosios pusės istorinę asmenybę, kurią labai mėgo (arba buvo priversti) vaizduoti italų futuristai, pavyzdžiui, Renato Bertelli savo kūrinyje „Profilo Continuo (Musolinio galva)“ (1933). Šia galbūt net pasąmoningai atsiradusia aliuzija darbas suskamba kaip komentaras apie pastaruoju laiku vis labiau populiarėjančias ultradešiniąsias jėgas, tendenciją simpatizuoti nacionalistiniams praeities režimams. Psichologijos profesorius iš Kanados Jordanas Petersonas teigė, kad esama labai glaudžios sąsajos tarp autoritarinio režimo kūrėjų ir perfekcionizmo – kardinalus tikslumo, drausmės ir tvarkos siekis galiausiai išsigimsta ir tampa civilizacijos liga. Vis dėlto R.Inčirauskas savo kūrinyje nugali šias energijas geranoriška vaizduojamo profilio išraiška pravertomis lūpomis, lyg nuolatos vyktų pokalbis, užkertantis kelią ekstremizmui.

Kitame savo kūrinyje „Hipertenzija“, sukurtame po asmeninių tyrimų rezultatų diagnozės, skulptorius tarytum irgi kalba apie kylančias grėsmes – kiekvienam individui atskirai ir visai visuomenei. Nesusijungiantys, paskiri vamzdeliai ant žmogaus torso imitacijos tarsi sufleruoja apie žmogaus pasimetimą, chaosą mintyse ir darbuose, kažko esminio trūkumą. Sutrikdytas natūralus srovenimas žmogaus viduje neleidžia jam harmoningai įsilieti į savo bendruomenę. Pagrindiniai ligos simptomai – šaltos rankos ir kojos, o padėties pataisymui teks kviestis santechniką arba keisti gyvenimo būdą – labiau įsigilinti į save, savo vidinius kanalus ir šaltinius, kad galėtum užmegzti prasmingus ryšius su kitais. ►

Dailė

Prof. Z.Inčirauskienė prie savo kūrinių kartu su buvusia savo studente.

Lekt. B.Prapuolenis. Žymės. Ribos. 2018.

Akvarelės.

Prof. Z.Inčirauskienė. Ona mano Madona. 2018, tekstilė, įv medžiagų sagos. Auksinė žuvelė.

2009–2017. Tekstilė, įv. medžiagų sagos. Fragmentai.

Prof. P.Gintalas.

Doc. N.Poškutė-Jukumienė. Be žodžių. Instaliacija. 9 vnt. 2019. Medis, sidabras, auksas, stiklas.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

35

Dailė

Doc. M.Šimkevičius. Be pavadinimo. 2007. Granito plokštės.

Dr. S.Jastrumskytė. Euklidas XI. 2013. Drobė, akrilas, anglis.

Prof. R.Inčirauskas. Hipertenzija. 2018. Stiklas, žalvaris, presuotos medienos plokštė.

Doc. B.Zdramytė. Oda. 2005. Sidabras, stiklas, tekstilė, pleistrai.

R.Vaitkutė. Langas, 2018. Ketus.

36

Doc. T.Vaičaitis, VDA Telšių fakulteto absolventė, fotografė Ingrida Mockutė-Pocienė.

Dėst. A.Gedvilas. Kelias I, II. 2013. Ketaus plaketės.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Dailė

Tragizmas ir humoras ◄ Tomo Vaičaičio „Galvos“ – ant pakylos pastatyti 8 mediniai juodi nelyginant graikiškosios ar klasicistinės tradicijos biustai arba minimalistiniai modernūs blokai.

Jiems tiktų estetinių dublerių arba skulptūrinių statistų vaidmuo. „Galvos“, regis, grąžina mus į saugų ir patogų aiškių vertybių pasaulį, bet tai tik iliuzija, nes iš tikrųjų esame labai toli nuo namų, svetimoje zonoje, amžinoje stabilumo priešpriešoje. Kūrinys, anot autoriaus, inspiruotas šių dienų teroro įvykių, byloja apie nuolatos žmogų lydintį būties trapumo, dramos, tragedijos aspektą; tai anoniminių portretų galerija, neturinti asmeniškumo, tautos, rasės bruožų, anonimai – tik skaičiai pranešimų statistikoje. Esą „Galvų“ kaip formos pasirinkimą lėmusi ir asociacija su karštosiose konfliktų zonose taikoma dekapitacija. Skulptūros padarytos rankomis, tašant kirviu, vėliau deginant – šis procesas turėjęs chaotiškumo faktorių, o tai savaip susiję su likimo sąvoka bei kiekvienam portretui suteikė individualaus unikalumo.

Humoro jausmo nestokojančios Mindaugo Šimkevičiaus granito plokštės „Be pavadinimo“ suteikia išliekamąją vertę specifinėms sparnuotosioms frazėms, kurios mus pasiekia iš nesenos istorinės atminties. 2006 m. grupė „LT United“ „Eurovizijos“ dainų konkurse laimėjo iki šiol jame aukščiausią Lietuvos atlikėjų pasiektą 6-ąją vietą. Daina vadinosi „We Are The winners“. O 2005 m. iliustruoja Algirdo Mykolo Brazausko, tuomečio ministro pirmininko, ištarti žodžiai: „Aš nieko nenoriu pasakyti, aš sakau tą, ką aš noriu pasakyti, tą aš jums ir pasakiau...“

Analizuoja pėdsakus Svari parodos kūrinių dalis įrodo tiesą, kad neįmanoma paliesti nepaliekant pirštų antspaudų. Prisilietimas, ne tik fizinis, bet ir dvasinis, palieka žymes, būties ženklus. Žiūrėdamas dokumentinius filmus apie tai, kaip išaiškinami kriminaliniai nusikaltimai, sužinai, kad net palytėjimas palieka žmogaus DNR informaciją, skandinama auka kumštyje suspaudžia užpuoliko plauką ar medžiagos skaidulą, pagal kurią vėliau bus įmanoma atskleisti nusikaltėlio tapatybę, o išvažinėtas kelias tyrėjams atskleis, kas,

kur, kada ir kaip bandė „sumėtyti pėdas“.

Tad ypač intriguojanti šiuo aspektu atrodo Beatos Zdramytės juvelyrikos serija „Oda“, eksponuojama ant medicininio stalelio išdėliotose Petri lėkštelėse. Vidinis Šerlokas Holmsas užsidega pypkę ir bando atskleisti juvelyrikos su kūno dalių atspaudais paslaptį. Šie darbai klijuojami tiesiai ant kūno, su plastikiniuose maišeliuose pateiktais pleistrais. Jie gali paslėpti (arba atvirkščiai, išryškinti) randą, apgamą ar pabodusią tatuiruotę. B.Zdramytės juvelyrikos serija ne šiaip eksponuojama ant medicininio manipuliacijų vežimėlio, tai pastiprina jos plėtojamą temą ir jos įtaigumą.

Pirštų antspaudų temą plėtoja ir pačios parodos kuratorės, VDA Telšių fakulteto docentės Neringos Poškutės-Jukumienės juvelyrikos instaliacija „Be žodžių“: 9 medinės, iš sienos išaugančios rankos, papuoštos autorės kurtais žiedais, kurie atspindi skirtingus menininkės gyvenimo etapus ir, anot jos pačios, yra čia tik kaip užuomina į DNR, į jos kaip kūrėjos autentiškumą. Medinių rankų pirštų deriniai jaunatviškai šelmiški, kartais net draugiškai provokuojantys (parodyti vidurinį pirštą publikai turbūt svajoja ne vienas menininkas...), ant sienos – papildomi šešėlių žaidimai, puikiai suprantami „be žodžių“, o parodos atidarymo vakarą pastebimai sulaukę bene daugiausia fotoaparatų blyksčių. Pasak pačios kūrėjos, rankos jai simbolizuoja gyvenimo naštą, nes būtent jų oda turės atlaikyti visa, ką bus lemta joms patirti... Kitokius pėdsakus analizuoja Alberto Gedvilo plaketės „Kelias I“ ir „Kelias II“, kurių idėja autoriui kilo pamačius automobilių padangų protektorių įspaudus asfalte. Menininkui norėjosi iš ketaus atlieti, pakartoti autentiškus įspaudus, retai šmėžuojančius meno lauke. Apie kiek kitokį kelią jautriai kalba Petro Gintalo „Lietuvos kelias“ – iš visokių skaudžių ir intensyvių išgyvenimų supintas tautos gyvenimas yra personifikuojamas nukryžiuotojo figūroje. Menininkas teigė, kad jį visada apima širdį veriantis jausmas prieš perlaužiant eucharistinę duoną išgirdus žodžius: „Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.“ Kristaus figūros lūžio vieta – atsitiktinai susiklosčiusi techniškai jautriausia vieta, kuri pastiprino šio kūrinio idėjinį turinį, o gipso atlieja žalvariniame dekoratyviame padėkliuke yra šv.

Komunijos paplotėlio imitacija.

Tekėti laisvai Parodos lankytojus paliečia ir Bangučio Prapuolenio akvarelės „Žymės“ ir „Ribos“ – tai liejimas iš jausmo, nepaliaujamai, kartais drąsiai. Autorius kuria aplinkinio pasaulio atvaizdus be jokių nereikalingų puošybos elementų. Tai gali skambėti įprastai, gal net kasdieniškai, bet paveikslai patraukia. Po apgaulingai jaukia, pažįstama išore jie yra tvirti ir nesutramdomi. Kertinė nuostata, regis, išreiškiama nepriklausomos dvasios teiginiu: „Spalva neturi tiek reikšmės, kiek vandens laisvė pagauti jausmą ir tekėti laisvai.“ Prie VDA Telšių fakulteto alumnų savito, plačiai atpažįstamo ir pripažįstamo braižo prisidėjusio Vytauto Mockaičio (1958–2011) darbai „Memento mori su vynu Kabernet“ ir „Objektas su pievinio pūtenio sėklomis“ prasmingai papildo ir pabrėžia įvairialypę parodos „80 + 20“ ekspoziciją ir sukaktį.

VDA Telšių fakulteto dėstytojų bendruomenę sudaro plačią praktinę ir kūrybinę patirtį turintys menininkai, menotyrininkai, aktyviai dalyvaujantys meniniame regiono ir visos Lietuvos bei pasaulio gyvenime. 20-ies metų profesionalios akademinės institucijos jubiliejus žymi tik nedidelę atkarpą, kuri susikūrusi laisvėje dar ir šiandien išlaisvina kiekvieną, kas tik yra kūrybinėje perspektyvoje. Kultūra ir ją supanti aplinka laikoma bendru moraliniu pamatu bet kokiam žmogiškajam judesiui, įskaitant ir identifikavimąsi. Savęs identifikavimas dėstytojo ar menininko pozicijoje yra daugybės ypatingų savybių visuma, kuri kinta vienoms kitas papildant, konkuruojant ar lyderiaujant. Reliatyvūs atsakymo variantai nubrėžia žmogaus, menininko, dėstytojo riboženklius, kuriuos truputį slankioti priverčia „institucinio žaidimo“ taisyklės. Neabejotinai VDA Telšių fakulteto dėstytojų kūrybinis potencialas stiprus ir analitiškas, gilus savo koncepcijomis, idėjinėmis prasmėmis, kūrinių atlikimas – nepriekaištingas, profesionalus, medžiagos ir technologijos – įvairios, atliepiančios etiką ir estetiką, propaguojančios vertybes.

Filosofo Arvydo Šliogerio pagrindinė mąstymo atrama yra teiginys, kad sunkiausiai pasiekiama tai, kas yra visiškai arti; žvilgsniu aprėpiama, bet tai pamatyti ir suvokti yra labai sunku. Tokie yra ir šie prisilietimai, pėdsakai, žymės šioje parodoje, kurią verta aplankyti. Paroda „80+20“ KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki vasario 3 d.

37

KITU KAMPU

Tikrai ne klaida, ne lengvabūdiškas riktas, jei feisbuko platybėse perskaitėte, kad iki 2019 m. vasario 3 d.

Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje eksponuojama Giedrės Masiulytės-Burbienės fotografijų paroda „Nešantys viltį“. Ir, pasirodo, tai ne debiutas, o jau ketvirtoji ilgametį keramikės pomėgį – fotografavimą – pristatanti paroda. Tiesa, Klaipėdoje dailininkė savo nuotraukas rodo pirmą kartą, jau pasitikrinusi žiūrovų reakciją parodose Birštono sakraliniame muziejuje (2011), gimtojo Rokiškio muziejuje (2014) ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje Vilniuje (2015).

38

Netikėti ir tik r G.Masiulytės -

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Amato ir meno sąsajos Iš tikrųjų nereikėtų labai stebėtis tokiu keramikės posūkiu, o ir ta švelniai „moliuku“ vadinama svarbiausia jos kūrybinio gyvenimo medžiaga niekur nedingo. Tik gal kiek rečiau, rengimosi parodoms metu, patenka į dailininkės delnus. Šiuolaikinė visuomenė nerodo ypatingo poreikio ir entuziazmo unikaliems, vienetiniams profesionalių dailininkų sukurtiems dekoratyvinės dailės objektams.

Giedrė yra įvaldžiusi dar vieną retą ir šiandien kiek nuvertintą meninį amatą

(gal vis tos pačios darbščios ir įpratusios nuolat dirbti rankos kaltos) – įrišinėja senas knygas. Knygrišystė reikalauja atidos ir kantrybės, meninės nuojautos ir skonio.

Kas, jei ne dailininkas, galėtų šiame skubančiame amžiuje skirti tiek laiko užsiėmimui, kuriame amato dalis vienodai svarbi kaip ir meno.

Kartu negalima nepaminėti pedagoginės veiklos. Didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrusi dailės pedagogo darbui, G.MasiulytėBurbienė iki šiol dėsto skulptūrą Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje. Tai irgi tam tikra amato ir meno sąsaja – kantrus ir nuoseklus „lipdymas“ dailei jautrių sielų, įkvepiantis mokymas, paremtas visų pirma savos kūrybos pavyzdžiu, pačiu įtikinamiausiu jauniems žmonėms, nes čia jau nesumeluosi...

KITU KAMPU

k roviški keramikės s -Burbienės amplua Skirtingi kūrinių likimai Pačios dailininkės kūrybos kelias prasidėjo 1966–1972 m. keramikos studijomis Valstybiniame dailės institute (dab. Dailės akademija). Studijų metai sutapo su lietuvių keramikoje prasidėjusiais modernėjimo procesais. Jos diplominio darbo vadovu buvo profesionaliosios lietuvių keramikos pradininkas prof. Liudvikas Strolis (1905– 1996), kurio kūryboje ryškėjo minimalistinės tendencijos, kaip paprastomis priemonėmis pasiekti didesnės išraiškos. Bendrose parodose Giedrė pradėjo dalyvauti 1977 m., iki šiol surengė personalinių keramikos parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Suomijoje, Italijoje. Nuo 1999 m. ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Giedrės keramikos kūriniams būdingos subtilios formos, spalvos ir faktūrų dermės, jie mena natūralias, gamtoje egzistuojančias formas.

Po studijų pirmoji jaunos dailininkės darbo vieta buvo Elektrėnai. Į dieną naktį šviečiančių žiburių miestą ji atvyko pagal paskyrimą, kartu su vyru, ką tik dailės pedagogiką ir tapybą tame pačiame institute baigusiu Augustinu Virgilijumi Burba. Bet jau 1976 m. jaunų dailininkų šeima persikėlė į Klaipėdą, tuomet svetingai, išskėstomis rankomis priimdavusią visų sričių rimtus menininkus.

Kaip ir jos kartos dailininkai keramikai, Giedrė kūrė kamerinės (arba parodinės, dar konceptualiosios) keramikos darbus parodoms. Jie neturėjo nieko bendro su tradicinės keramikos paskirtimi. Pirmieji kūrybos dešimtmečiai buvo pažymėti ir praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečių lietuvių keramikai labai būdingais didelio formato ir apimties darbais interjerams. Tokių dekoratyvių kompozicijų G.Masiulytė-Burbienė sukūrė 12. Jų likimai skirtingi. Pati pirmoji, 1974 m. Elektrėnų elektrinės kavinei skirta keraminė kompozicija „Prieskonių improvizacijos“ išsilaikė iki mūsų dienų. ►

Svarbiausi dailininkės G.Masiulytės-Burbienės fotografijų objektai ir veikėjai – lietuvių liaudies paveldas, mažoji sakralinė architektūra ir medinė skulptūra.

Giedrės Masiulytės-Burbienės nuotr.

39

KITU KAMPU

◄ Kitais metais elektrinės oranžeriją papuošė liūto skulptūra ir septynios ažūrinės vazos. O du pano („Paukščiai ir jų namai“, 1979 ir „Pajūris“, 1980), kurie puošė anuomet Klaipėdoje garsaus jūreivių viešbučio „Vėtrungė“ fojė, prapuolė be pėdsakų.

Kūrė vaistinių interjerams XX a. pabaigoje dailininkei teko nemažai bendradarbiauti dekoruojant vaistinių interjerus. Jos vaistinėms kuriamų keraminių kompozicijų jaukios, aptakios formos, taikliai parinkti pano motyvai kėlė plačias asociacijas su tradicinėje medicinoje nuo seno naudojamais indais, paslaptinga senovės gyduolių ir žolininkų veikla, o matinių glazūrų subtilūs atspalviai priminė žydinčias vaistažolių pievas, ryto miglų ar pajūrio kopų balsvumą, suartos žemės tonus.

13-os reljefinių keraminių plokščių frizas „Vaistažolės“ (1982) buvo sukurtas Kretingos vaistinei, 14-os vazų frizas „Viduramžių improvizacijos“ (1984) – Karalienės Luizės vaistinei Klaipėdoje, trys figūros – „Jaunys-

40

tė“, „Motinystė“, „Išmintis“ (1985) – papuošė vaistinę Žemaičių Kalvarijoje, o dekoratyvinė lėkštė „Šimtmetis“ (1986) – Gargždų vaistinę. 2000 m. sukurta penkių dekoratyvinių objektų kompozicija „Mabrės“ vaistinėje Klaipėdoje užbaigė produktyvų bendradarbiavimą. Praėjusio amžiaus tradicija dekoruoti vaistinių interjerus keramikos (dažnai ir monumentaliosios tapybos) darbais pamažu nyko. Nyko ir patys interjerai – dėl privatizacijos, paskirties keitimo, naujų šeimininkų abejingumo. Kam čia berūpės molio vazos, juk nežiba. Autorė sakė tiksliai nežinanti, kurie išvardyti kūriniai išliko. Teisybę pasakius, kartais tyčia neina žiūrėti, juk gal sudaužė, gal išmetė, kam čia be reikalo skaudinti širdį. Tačiau

Užtenka įdėmaus žvilgsnio, netikėto rakurso, meninės nuojautos, kad pasakytum sau ir kitiems paprastus dalykus apie kasdienį gyvenimą ir viltį.

apvalaus formato keraminė kompozicija (1990) vienoje iš Klaipėdos savivaldybės patalpų ir vazų bei žvakidžių komplektas (1999) Thomo Manno memorialiniame muziejuje Nidoje tebėra savo vietose.

Nustebino koplytėlės Fotografavimas Giedrei, kaip ir daugumai iš mūsų, pradžioje buvo savaime suprantamu poreikiu fiksuoti kelionėse praeities objektus. Juk dar būdama dailės instituto studentė ji dalyvaudavo liaudies meno ir archeologinėse ekspedicijose. Antra vertus, kada nors tie vaizdai, kad ir netiesiogiai, galėjo įkvėpti kurią nors kompoziciją. Bet svarbus buvo noras pažinti ir meilė savo kraštui, istorijai, kultūros paveldui.

Pasak autorės, fotografuoja ji jau daugiau kaip pusę amžiaus: „Esu rokiškietė, aukštaitė, atitekėjusi į Žemaitiją. Su vyru dailininku nuo pirmųjų dienų fotoaparatais nešini pasukome kaimų keliais. Tos kelionės tęsiasi iki šiol. Šiame krašte mane nustebino koplytėlės – trobelės ant žemės,

KITU KAMPU

ant akmens, po medžių lapija. Palaipsniui galbūt suvokiau užkoduotą prasmę, kodėl „Dievaliai“ yra ne aukštuose koplytstulpiuose, atviri saulei ir vėjui, kreipiantys mūsų žvilgsnius aukštyn ir siunčiantys mūsų maldas dar aukščiau... Čia jie gyvena šalia, už durelių su užuolaidom, apjuosti kaspinais, po medžių lapija, ant didelių akmenų ar tiesiog ant žemės, gyvena akis į akį su žmogumi, čia, kur auga vaikai ir anūkai, reikalingi visokeriopos tėvų ir dangaus apsaugos. Ypač įdomios koplytėlės laukuose, kur nėra nė vienos sodybos, nei tako prieiti, nei kelio privažiuoti, bet jos prižiūrėtos ir kiekviena savaip harmonizuoja su aplinka. Pakelėse esančios išlaiko savo erdvę ir ją saugo dabar jau pavieniui ten, kur anksčiau jų būta daug ir gausiai. Jose juntamas iš kartos į kartą einantis įsigyvenimas, įsibuvimas.“

žino, kad dėl atspindžių kažin ar pavyks.

Giedrei atspindžiai yra tarsi siūlas, už kurio užsikabinus vyniojasi visa istorija, mezgasi artimoji pažintis su tuo, kas pamažu nyksta ir dabar jau pats yra reikalingas stropios globos, apsaugos. Tai lietuvių liaudies paveldas, mažoji sakralinė architektūra ir medinė skulptūra, svarbiausi dailininkės fotografijų objektai ir veikėjai. Kai kada mediniai dievukai tampa autorės sumanyto plano dalimi, bet niekada neišeina iš įprastos aplinkos, kraštovaizdžio konteksto.

Paprastai daug komponuoti ir netenka, nes viskas jau yra čia – peizažas, medžiai, žaluma, atgaivintos medinių skulptūrėlių spalvos. Užtenka įdėmaus žvilgsnio, netikėto rakurso, meninės nuojautos, kad pasakytum sau ir kitiems paprastus dalykus apie kasdienį gyvenimą ir viltį. Kaip viskas Giedrės kūryboje dailiai susijungia: tikros medžiagos, senos tradicijos, pagarba rankų darbui ir tikrumui. Tuomet ir fotografija jos kūrybos kelyje nebeatrodo nei netikėta, nei atsitiktinė.

Atspindžiai – tarsi siūlas Šios G.Masiulytės-Burbienės mintys atskleidžia menininkės santykį su fotografuojamu objektu. Ji pabrėžia, kad „fotografavimas su aplinka, atspindžiais, kitokiais rakursais išvystė ir Žemaitijos kultūrinių šaknų pažinimą“. Kiekvienas nors kartą užsukęs į žemaitiško kaimo medinės bažnytėlės šventorių ir bandęs nufotografuoti įstiklintoje koplytėlėje rymantį šventąjį, 41

KINAS

Alternatyvus neskubrių k i „Bohemijos rapsodijos“ ir „Žaliosios knygos“ triumfas „Auksiniuose gaubliuose“ dar sykį įrodė, kad net į solidžiausius pasaulinių matmenų apdovanojimus reikia žvelgti pro siaurą įtaraus, viskuo abejojančio smalsautojo plyšį. Holivudo užsienio spaudos asociacijoje nesusidaro 100 balsuotojų ir aklai vadovautis jų pasirinkimais – tas pats, kaip besąlygiškai tikėti tūkstantyje Lietuvos namų ūkių įtaisytų daviklių mirksėjimu, paskirstančiu televizijos kanalų reitingus. Su „Oskarais“ – truputėlį kitas reikalas: balsuoja daugiau nei 8 000 kino profesionalų, įbaugintų pastarųjų metų skandalų ir kritikos strėlių spiečių. Tad atsargiai komentuodamas kai kuriuos Holivudo užsienio žurnalistų sprendimus, labiau ieškosiu sąsajų su aktualiausių kino ir televizijos įvykių kontekstu nei su prizų dalybomis.

Mano skyrybos su jomis įvyko gerokai prieš gęstant šviesoms premjeriniame „Bohemijos rapsodijos“ seanse.

42

Aivaras DOČKUS

Superherojinės moterų galios

Minimalistinės „Romos“ platybės

A.Cuaronas suteikia daugybę mažų progų iš naujo pažinti tai, kas ne kartą patirta, skaityta ir išgirsta. Scenos su automobiliu – vienos geriausių visoje kino istorijoje. Jose – nesuskaičiuojami kilometrai informacijos ir vidinių herojų būsenų su magiškuoju realizmu ir realiai per smulkmenas skambiai kintančia bei rezonuojančia veidmainiškos tikrovės magija. Vyriška tvirtybė – koviniuose menuose. Moteriškas nepalaužiamumas – šeimos kumštyje. Kiekviena lytis turi savo tiesą ir pirmapradę gyvenimo prasmę.

A.Cuaronas nesmerkia nei stipriųjų, nei silpnųjų. Tik sukeitinėja juos vietomis ir kino kalba diskutuoja apie tai, ką jau porą metų moderniomis formomis aptarinėja žiniasklaidos imperijos skruzdėlės ir socialinių tinklų piliečiai. „Roma“ yra tam tikra

Septyniais „Oskarais“ įvertintos „Gravitacijos“ scenarijaus autoriaus ir režisieriaus Alfonso Cuarono naujausias filmas „Roma“ dar prieš pelnydamas du „Auksinius gaublius“ (geriausio režisieriaus ir geriausios juostos užsienio kalba kategorijose) suskaldė kino gerbėjus į dvi gana aiškias grupuotes. Vieni meksikiečių kino kūrėjo vaikystės prisiminimais palytėtą nespalvotą giesmę moterų stiprybei įsileido į giliausius odos tunelius, kiti šį poetiškai neskubrų pasakojimą švystelėjo į bereikšmius paviršiaus užkaborius, neaptikę nieko apčiuopiamo ir įsimenančio.

Vienintelis mano ryškesnis konfliktas su „Romos“ kinematografiniu stiliumi – filmo „juodabaltumas“. Galbūt vertėjo paieškoti kitokių specifinių vaizdo blankumo išgavimo priemonių, atskleidžiančių A.Cuarono sumanymo detales, siekiančias atitraukti žiūrovų dėmesį nuo spalvingų Meksikos peizažų paveikslų. Nespalvotas kinas šiuo metu išgyvena perteklinį periodą ir nebetenka išskirtinumo, į kurį taip tiksliai ir nuosekliai taikytasi. „Romos“ autoriaus žinutė – tokia istorija gali klostytis bet kurioje pasaulio vietoje. Bet kuriuo istoriniu laikmečiu. Bet kuriame miestovaizdyje. Bet kurioje politinėje santvarkoje.

A.Cuarono scenarijus – ir taip nespalvotas iki akių ir minčių skaudėjimo. Jis telpa viename sakinyje. Be lūžinėjančių sukrėtimų ir staigių išsišakojimų. Vienas siužeto grynuolis su vienu branduoliu. Ir čia, tiksliau – iš čia atsiveria erdvinis vaizdas į plonytę liniją, skiriančią banaliausią muilo operą nuo pripažinto kino šedevro. „Romos“ scenarijaus stuburas niekada nesibaigiančiame tūkstančio serijų televizijos seriale taptų tik viena iš šimto begalinių siužetinių linijų. Galiu išduoti, apie ką šis filmas, ir nesijausti kaltas.

Moteris paliks vyrai ir joms vienoms teks gyventi su vaikais ir vyrų pasėtomis nuoskaudomis. Tai tiek. Nedaug pasakiau, bet beveik viską išpasakojau. Bet kartu – nieko.

Nelabai jiems ta Holivudo užsienio spaudos asociacija rūpi. Lygiai taip pat, kaip tai šlovingai asociacijai – išskirtiniai filmai. vidinių potyrių kung fu išraiška. Tolygus ir lėtas – natūralus charakterių augimas apgaulingai sugrąžina į patikrą – ar tai nėra romano ekranizacija? Filmas sukelia priešingą efektą – norisi ieškoti knygos ir palyginti jį su kino versija. Romanas „Roma“ turėtų būti parašytas. Kita vertus, galbūt prieš keliaujant į kino teatrą reikia nediduko mielo įspėjimo – pasirengti nespalvoto skaitymo seansui.

Skirtingai nuo kitų panašaus „novelinio“ tempo filmų pavyzdžių, A.Cuaronas neįteikinėja entuziastingai lengvų tarpinių atsakymų ir nesuteikinėja etapinių džiaugsmų. „Roma“ atsiduria empatiškoje tranzicijos būsenoje, nė akimirkai nesustingdama erdvės ir laiko tąsymui. Šios dramos mirgėjimas „Oskaro“ nominacijose nenustebins. Filme susilieja daugybė visais laikais aktualių temų

KINAS

k ino tranzicijų skambesys ir problemų, universalių išgyvenimų ir individualių sukaupčių, tad abejonių dėl jo įvairiapusės vertės nekyla. Net jeigu epinė skeptikų armija internetinėse platybėse pradės apokaliptinį puolimą, „Roma“ nesubyrės, o vienas kitas įtrūkimas tik padės sulaukti gausesnių publikos gretų kino teatruose.

Nešviežiai žali kopijavimo meno atspalviai Trys „Auksiniai gaubliai“ (geriausia komedija / miuziklas, geriausias scenarijus, geriausias antrojo plano aktorius) Peterio Farrelly komiškai dramai pagal tikrą istoriją „Žalioji knyga“ atspindi įtakingųjų prizų skirstytojų pastarųjų kelerių metų mąstymą, paklūstantį plano „glaudus ryšys su žiūrovų auditorija“ somnambuliškam įgyvendinimui. Paprastai kalbant – nepamirškime apdovanoti juostų, kurios turėtų patenkinti standartinius „vidutinių“ bilietų pirkėjų poreikius. Tada pakils beveik kasmet smunkantys prestižinių kino ir muzikos ceremonijų stebimumo reitingai, o kino kompanijos susižers rekordines pajamas, kurių liūto ketvirtojo ūso dalimi galės finansuoti nepriklausomo kino projektus. Bet šie rožiniai akiniai idealiai tinka tik popierinio dėdulės Oskaro auksiniam siluetui. Rinkodariniai triukai atsimuša į tai, jog įvairių platformų išplėstos kino rinkos vartotojai moderniame informacijos perdozavimų pasaulėlyje visiškai praranda artimą santykį su kūrybiniu produktu. Pasiūla tokia didžiulė, jog APDOVANOJANTIEJIAUKŠČIAUSIULYGIU tikrai turėtų ką pasakyti, užuot nuobodžiai pataikavę. „Žalioji knyga“ nėra prastas filmas. Jį pamėgti daug lengviau nei „Romą“. Visi, kuriuos užbūrė „Bohemiškoji rapsodija“, prisiriš ir prie „Žaliosios knygos“. Toliaregiškai pamatuotas prodiuserių ėjimas, sujungiantis dvi klasikines juostas – „Ponios Deizi vairuotojas“ ir „Neliečiamieji“. Pridėtinė vertė – iš realaus gyvenimo. Dueto filmas. Kelio filmas. Draugužių filmas. Skirtingų kultūrų susivienijimo filmas. Baltasis ir Juodasis.

Priešiškumas ir tolerancija. Piktžaizdės ir juokeliai. Viskas taip nuspėjama ir sterilu, jog net smaguriškiausi dialogų epizodai ►

Kadrai iš filmų „Roma“ (rež. A.Cuaronas), „Žalioji knyga“ (rež. P.Farrelly), „Raitelis“ (rež. Ch.Zhao).

43

KINAS

Kadras iš filmo-žaidimo „Juodasis veidrodis: Bandersnatch“ (rež. Ch.Brookeris).

„Žaliojoje knygoje“ nubloškia į nuobodulio rugius ties scenarijaus klonavimo gamyklos bedugne. Jei „Auksinis gaublys“ už antraplanį vaidmenį „Oskaro“ laureatui Mahershala Ali atrodo kaip logiškas saugus pasirinkimas, tai statulėlė scenarijaus kūrėjams turėtų būti supjaustyta į gabalėlius, o jie išdalyti visiems tokių siužetų pirmtakams.

◄

Tylusis alternatyvaus kino sezono favoritas Amerikos Nacionalinė filmų kritikų draugija, kuriai atstovauja per šešiasdešimt vietinių rašeivų, recenzijas skelbiančių skaitomiausiuose portaluose, žurnaluose ir dienraščiuose, antikvariškai retais atvejais sutinka su prestižiškiausių apdovanojimų teikėjais. Itin švelniai tariant – jų nuomonės dažniausiai nesutampa su JAV kino akademikų ir užsienio spaudos asociacijos narių balsavimo rezultatais. Šiemet geriausiu 2018-ųjų kino sezono filmu Nacionalinė filmų kritikų draugija paskelbė 36-erių kinų režisierės, scenaristės ir prodiuserės Chloe Zhao dramą „Raitelis“, nesulaukusią jokio „Auksinių gaublių“ rinkikų dėmesio. Jeigu filmą ignoruos „Oskaro“ specialistai, pasitelkę įprastus patogius žaidimėlius (netinkama premjeros data arba riboto rodymo apibrėžtis), situacija iš tragikomiškos laikysenos pereis į gėdingai žlugusią laikmeną. „Raitelis“ pratęsia ir papildo naują „tranzicijos kino“ žanrą, kuriuo alsuoja „Roma“. Ch.Zhao juostoje apie fiziškai ir psichologiškai traumuotą rodeo raitelį Brady – tranzicijos pojūtis dar galingesnis, 44

nusidriekiantis į begalybę ir nepateikiantis jokių atsakymų. Nespaudžiantis ašarų, neieškantis pasigailėjimo vaitojimų. Viena ištisa tranzicija be išeities. Pagrindinis herojus su ja susitaiko kaip su nenusikratoma neišvengiamybe. Mama – mirusi. Sesuo – autistė. Tėvas – prasilošėlis. Geriausias draugas – įkalintas neįgaliojo vežimėlyje.

Bičiuliai – visiški mulkiai. Kišenėse – prerijų dvasios. Aplinka kalta vien todėl, kad ji tokia egzistuoja. Dievo motinos pasijonio užkampis, į kurį neužklysta Holivudo užsienio spaudos asociacijos nariai. Žemiausia Jungtinių valstijų kalva, auganti žemyn.

Įstrigęs nuvarytų arklių aptvare Brady nepanikuoja. Jis įpratęs gyventi perėjime iš kažkur į niekur, o tos kelios kylančios rodeo žvaigždės svajonės priverstos nurimti nepalankių aplinkybių gniaužtuose.

Prismaugtų svajonių kasdienybėje Brady randa būdų mėgautis ir džiaugtis paprastais dalykais. Yra, kaip yra. Kitaip nebus – turi gyventi čia ir dabar. Be iliuzijų ir inkštimo, pasiduodamas išlikimo instinktams. Jei „Roma“ kažkam yra lėtojo kino kūrinys, „Raitelis“ pasirodys dar lėtesnis savo laikinuose tranzicijų sąstingiuose. Bet visame šiame lėtume intensyviausiai juda veikėjų charakteriai. Ne pirmyn ir atgal, o apskritimu aplinkui savo ašį. Štai taip. Vertikaliojo kino gerbėjai nusivils. Nebus kopimo į viršų ar kritimo žemyn. Cirkuliavimas ratais.

Atitinkantis realybę. Pastumiantis į susitapatinimą su pagrindiniu herojumi. Ir todėl

kai kuriose vietose – gana nejaukus. Norisi kažkaip atsiprašyti. Už tai, jog kažkam kažkodėl tenka TEN būti ir TAIP gyventi. „Raitelis“ kažkiek ir apie tuos, kurie neįsivaizduoja savęs kitokių ir kitur. Apie tuos, kurie net žinodami rizikos laipsnį, verčiau emigruos į mirusiųjų teritoriją nei atsisakys to, kas verčia juos jaustis pilnametražiais gyvais.

Alergišką įtaigumą Ch.Zoe padėjo sukurti Brady Jandreau, įkūnijęs tranzicijoje įstrigusį rodeo raitelį. Viename interviu kaubojus, bent trumpam tapęs aktoriumi, atvirai prisipažino, kad 85 proc. „Raitelio“ scenarijaus – jo paties gyvenimas. Jeigu ne varžybose patirta trauma, vaidmuo būtų atitekęs kažkam kitam. Filme išvysite jo seserį ir tėvą. Dar du pagrindiniai herojai iš nesumeluotos realybės. Jiems neskauda širdies, kad nepateko tarp „Auksinių gaublių“ nominantų, nors viso trejeto pasirodymai to verti. Nelabai jiems ta Holivudo užsienio spaudos asociacija rūpi. Lygiai taip pat, kaip tai šlovingai asociacijai – išskirtiniai filmai.

Kai idėja užgožia siužetą Finišo tiesėje atsakysiu į klausimą, kuriuo dalijasi milijonai kino gerbėjų. Ar jau matei unikalųjį „Netflix“ gaminį – pirmąjį interaktyvų filmą-žaidimą „Juodasis veidrodis: Bandersnatch“? Žiūrėjau, žaidžiau, išbandžiau vieną nuoseklią versiją ir paklaidžiojau po penkių valandų skirtingų pasirinkimų bei atomazgų variantą. Įspūdis dviprasmiškas.

Kaip buvo galima nuspėti, ši revoliucinė idėja pareikalavo scenarijaus modeliavimo aukų.

Kad žiūrovai taptų žaidėjais, siužetą teko išdėlioti labiau horizontaliai, t. y. į plotį, o ne į gelmę. Struktūros matematika prislopino emocinį lygmenį, personažai liko pusiau pripildyti, o intriguojantys posūkiai nutilo pusiaukelėje. Atmetus įspūdingą ir analogų neturintį sumanymą – septynetui iš dešimties balų sukurptas trileris. Pagal jį neįmanoma spręsti, koks bus naujasis „Juodojo veidrodžio“ sezonas. Galima tik išreikšti susižavėjimą, kaip greitai progresuoja šiuolaikinis kinas. Prieš trejus metus panašaus unikalumo projektų televizijoje ir įvairiose platformose buvo vos keli. Dabar – tik spėk vogti laiką.

Nuoširdi padėka „Auksiniams gaubliams“ – šaunuoliai, kad nepražiopsojote „Asmens sargybinio“, „Žudant Ievą“, „Kominskio metodo“ ir „Labai angliško skandalo“.

GINTARO LAŠAI

Menas ryja savo vaikus Will Gompertz. Ar tai menas? 150 modernaus meno istorijos metų. Modernaus meno centras, Vilnius, 2015, 427 p.

Dainius VANAGAS

Vilniuje duris atvėręs MO muziejus suteikė naują impulsą domėjimuisi menu.

Moderni architektūra, laužytos erdvės, pasaulinių tendencijų prieskonis ir aktualumo, svarbumo įspūdis, kurį pavyko sukurti muziejaus įkūrėjai, labai greitai pavertė šią vietą vienu iš lankomiausių sostinės objektų.

Greta meno ekspozicijų MO muziejus pasiūlė ir daug su menu susijusios literatūros, padedančios meną ne tik apžiūrėti, bet ir jį skaityti.

Willo Gompertzo knygą „Ar tai menas?“ galima priskirti prie meno populiarinimo veikalų. Jame autorius, BBC meno redaktorius, septynerius metus buvęs vienu iš Tate galerijos direktorių, glaudžiai ir vaizdžiai pristato pagrindinius meno judėjimus, vykusius per pastaruosius 150 metų. Knygoje apžvelgiami ne tik iškiliausi kūrėjai, jų darbai ir įtaka meno istorijai, bet ir svarbiausi meno raidos principai. Bene įdomiausias jų – begalinė estetinio skonio transformacija.

Abejonės ir neužtikrintumo jausmas („Ar tai menas?“), kuris neretai apima žiūrovus išvydus konceptualius šiuolaikinio meno kūrinius, yra būdinga ne tik mūsų laikams; tai giliai įaugę į meno istoriją. Kiekvieną kartą, kai menininkas imasi ko nors naujo, publika linkusi tai atmesti kaip įžeidimą jų skoniui ir „sveikam protui“. Ir visai nesvarbu, ar kalbame apie spalvomis trykštančius impresionistinius Claude’o Monet paveikslus, ar apie iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingą plytų krūvą galerijos centre – savu laiku ir viena, ir kita buvo revoliucingi, nesuprantami ir žiūrovams nepriimtini kūriniai. Šios estetinės mėsmalės neišvengia net ir patys garsiausi. Henri Matisse’as, tapydamas ryškius, akį rėžiančius pa-

veikslus, iš pradžių susilaukė nemažai kritikos, buvo išjuokiamas. Tačiau vos tapęs svarbiu šulu meno hierarchijoje, jis, saugodamas savo privilegijuotą poziciją, elgėsi lygiai taip pat: šaipydavosi iš jaunų, eksperimentuojančių menininkų ir neleisdavo eksponuoti jų darbų.

Susidūrus su tuo, kas nauja ir nesuprantama, atmetimas yra pati natūraliausia ir teisingiausia žmogaus reakcija, nes ji leidžia išlaikyti asmenybės ir visuomenės vientisumą, estetinį kanoną, socialinę tvarką ir vertybių sistemą. Be atmetimo reakcijos žmonija nebūtų galėjusi sukurti nieko tvaraus.

Knygoje gausiai cituojami kritikai, malantys į miltus kūrėjus, šiandien stovinčius meno panteono viršūnėje. Tačiau tuo W.Gompertzas nenori pasakyti, kad pagrindinis meno vertintojas yra laikas.

Kunkuliuojanti ir milijoninėmis sumomis besišvaistanti meno rinka pakeitė žaidimo taisykles ir pavertė meną preke. Bet tą patį, tiesą sakant, galima pasakyti apie viską, prie ko prisilietė verslas. Ir savaime tai nieko bloga – blogai būna tik tada, kai apie šį prisilietimą pamirštame.

Iš tiesų problema žymiai sudėtingesnė: menas, kaip ir daug kas pasaulyje, paklūsta galios logikai: tie, kurie jos neturi, siekia ją įgyti nuvainikuodami to meto galinguosius. O šie stengiasi išsaugoti galią, užkirsdami kelią visoms revoliucijoms. Taigi estetinį skonį formuoja ne tik idėjos, techninė meistrystė ir talentas,

bet ir (ar net labiau) parodų kuratoriai, mecenatai, kritikai, socialiniai ryšiai ir muziejai. Visi jie kaunasi už savo estetinį skonį, siekdami jį įtvirtinti ir legitimuoti.

Meno istorija – kaip ir bet kuri istorija – yra pasakojama laimėtojų.

Apžvelgęs 150 metų trunkančią modernaus meno istoriją, autorius finišuoja aptardamas šiuolaikinį meną, kuris vis dar neturi visuotinai priimto pavadinimo. Tačiau net ir bevardžiai paskutiniai 30 metų žymi didžiulius pokyčius meno industrijoje. Niekada anksčiau nebuvo sukurta ir parduota tiek daug meno kūrinių. Niekada anksčiau visuomenė ir žiniasklaida taip nesidomėjo šia tema.

Niekada anksčiau nėra buvę tiek daug vietų, kurias galima aplankyti ir mėgautis menu. Menas tapo galinga rinka, kurios nebeįmanoma ignoruoti.

Tačiau W.Gompertzas pažymi, kad, nepaisant sensacingumo ir maniakiško naujovių persekiojimo, šiuolaikinis menas retai būna politiškai aštrus. Per pastaruosius tris dešimtmečius visuomenėje įvykusios didelės permainos žymiausių menininkų liko beveik nepastebėtos.

Retai kada reiškiama nuomonė apie kapitalizmo pasekmes, beveik neužsimenama apie globalizacijos ► 45

GINTARO LAŠAI

ir skaitmeninių komunikacijos priemonių poveikį, aplinkosaugos problemas, politikos ir žiniasklaidos korupciją, terorizmą, religinį fundamentalizmą ar socialinę atskirtį. Pasak autoriaus, jei kaip informacijos šaltiniu remtumėmės muziejuose rodomu šiuolaikiniu menu, atrodytų, kad viso to nėra ir niekada nebuvo.

W.Gompertzas turi minčių, kodėl taip atsitiko: „Galbūt menininkų žvilgsnis ir jų mintys nukrypo kitur. Galbūt jie jautėsi nesaugiai. Jei tampi menininkuverslininku, viena iš pasekmių būna tai, kad ne mažiau nei bet kuris verslo žmogus linksti vadovautis naudos principais.

Pavyzdžiui, kaip galima imtis įžvalgaus ir nuoširdaus antikapitalistinio meno kūrinio, jei aną vakarą praleidai stilingame muziejaus vakarėlyje, sėdėjai šalia kokio nors investicinio banko vadovo, ir taip jau sutapo, kad jis yra dar ir vienas pagrindinių tavo kūrybos kolekcionierių ar pirkėjų? Arba kaip gali daryti kūrinį apie žalą aplinkai, jei dėl tavo paties veiklos į orą išmetama daug daugiau anglies dvideginio nei dėl daugumos kitų? Ar įmanoma tapyti paveikslą arba kalti skulptūrą, kurios tikslas yra atskleisti nelygybę visuomenėje, jei jums ta nelygybė naudinga? Ir kaip jums imtis privilegijuotųjų sluoksnių kritikos, jei esate visuomenės įtakingiausios grupuotės narys, prisiėmęs didžiausius įsipareigojimus?

Atsakymas – jūs to nedarote. Nebent užsiimtumėte savo veikla visiškai už rinkos ribų ir neturėtumėte ko prarasti“ (p. 384).

Kunkuliuojanti ir milijoninėmis sumomis besišvaistanti meno rinka pakeitė žaidimo taisykles ir pavertė meną preke.

Bet tą patį, tiesą sakant, galima pasakyti apie viską, prie ko prisilietė verslas. Ir savaime tai nieko bloga – blogai būna tik tada, kai apie šį prisilietimą pamirštame. „Ar tai menas?“ yra puikus ir lengvai skaitomas įvadas tiems, kurie trokšta pagilinti savo žinias apie modernų meną ir jo istoriją. Be to, ši knyga dar kartą primena, kad menas yra kalba, kurios reikia mokytis kaip bet kurios kitos kalbos.

Jei nemoku vokiškai, nieko keista, kad nedaug ką suprasiu įsijungęs RTL kanalą.

Lygiai taip pat naivu tikėtis, kad nesimokant meno kalbos viešnagė muziejuje ar galerijoje bus įdomi ir maloni.

◄

46

Keli žingsniai Juozas ŠIKŠNELIS

Ji žino, jog užtenka nueiti kelis žingsnius iki autobuso sustojimo. Sulaukus jo, paberti į drėgną apkūnios konduktorės delną šešiasdešimt centų – tris po dvidešimt – pasikratyti kelis sustojimus tarp blizgančių plastikinėmis lentelėmis, pilkuojančių silikatinėmis plytomis aplūžusių namelių ir vėl nužengti kelis žingsnius. Šimtas, du ar ne tiek metrų, ji nežino. Kažkada, kai dar nesijautė lyg įvyniota į šlapias marškas – rodos, kojos lengvos, bet pabandai žengti ir šlapios marškos pinasi aplink blauzdas – nori nenori, bet kojos nužengia tik pusę tiek, kiek buvai pasiryžusi. Taigi tada bandė skaičiuoti tuos kelis žingsnius, tik nieko doro neišėjo, susipainiojo ties šešiasdešimt. Dabar net nebando, juk nuo to skaičiavimo ar neskaičiavimo kelias netrumpėja, kažkas jį išmatavo ir paliepė eiti.

Ne kasdien, sekmadieniais. Ir tam kažkam visai nesvarbu, jog dabar ji suvyniota šlapiose marškose ir galva svaigsta lyg šoktų.

Ne, ne, tam kažkam, paskyrusiam kelių žingsnių kelią, yra tas pats, kaip ji jaučiasi ir net tas pats, ar ji nueis tą kelią, tiksliau, du kartus po kelis žingsnius – iki sustojimo ir nuo sustojimo iki bažnyčios.

Gali kėblinti, gali vartytis savo lovelėje – visiems gyviems, ir nekalbant apie negyvus, žemės padarams yra tas pats. Na, tegul būna ne visiems, nes yra tokių, kuriems atrodo, kad kiekvienas jos žingsnis jiems skersai kelio. Ir žingsnių neskaičiavo, ir niekam kelio stengėsi neperžengti. Juk kažkada perpykusi tarė sau: štai suskaičiuosiu visus savo žingsnius ir tarsiu: gana!

Bepigu sakyti, kai pameti skaičių. Čia tau ne kelis žingsnius iki sustojimo suskai-

čiuoti, čia kur kas ilgesnis kelias, kurio ir pradžios nematyti – pranyko atminties ūkuose. Lyg jaunystėje, kai nebūdavo asfalto: pirmas važiuojantis sukelia dulkes, ir kelias prieš pat nosį pranyksta.

Pagauna save gudraujant: kam reikėjo pasiskelbti, kad skaičiuoji savo žingsnius, jei iš anksto žinojai pamesianti skaičių?

Juk visi, girdėję pažadą, slapčiomis braukė šypsenas: senas žmogus ieško užuojautos, iš dyko buvimo. Kad jie žinotų ar bent numanytų, bet kad jiems nerūpi. Reikia stabtelėti, nes taip beeidama ne tik nepasieksi tikslo, bet ir paklysi, staiga suvokia ir pradeda iš naujo dėlioti mintis, kurios kaip ir žingsniai jau nėra nei sklandžios, nei lengvos. Atleisk man, Viešpatie, pakelia akis dangop, jei užrūstinsiu tave ką nors ne taip pasakiusi, bet... Toliau tyla, sukyla abejonė, kurią bijo sudėlioti į sakinį. Net neištarti mintyse, bet tik sudėlioti žodžius į sakinį, tik tie žodžiai lyg prielipai veliasi galvoje: kalbėjau... negirdėjau... tiek metų... gal... neklausai... Nepajėgdama jų atsikratyti, bando supašyti lyg kortų kaladę ir tarsi įgudęs fokusininkas atspėti kortas.

Nieko neišeina, stenkis nesistengęs, bet nepasislėpsi nuo suvokimo, kad tavo žodžiai tuščiai virpina orą, taip ir nepasiekdami ausų tų, kuriems skiriami. Bambi ir bambi, sako namiškiai, kartais kur kas sūriau, sėdėtum, tylėtum ir Dievą mylėtum, juk gyveni lyg karalienė, ko betrūksta? Sveikatos prašytum, o dabar niekais užsiiminėji...

Apima silpnumas ir ji lyg nusidėjėlė, supratusi savo paklydimus, uoliai linguoja galvą: mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa. Bet tai melas, šventas ar ne, bet melas. Ji nesirengia lenkti galvą atgailai už nepadarytas nuodėmes ar nesudėliotas nuodėmingas mintis, nes nė karto nejuto kitų noro atgailauti ne tik už mintis, bet ir

GINTARO LAŠAI

Prasilenkimas.

už veiksmus: nestovėk ant kelio! Stumtelėjo marti ir ji vos nepargriuvo. Kaip durys ar net ne vietoj sumūryta siena. O žodžiai?

Sunkumu nesinori lyginti su akmenimis, nes akmenys, palyginti su žodžiais, kuriuos į veidą sviedžia tavo kūnas ir kraujas, atrodo kaip plunksnelės. Tada ji nesilanksto į šalis, stengdamasi išvengti smūgių, tik graibosi už krūtinės ir stalčiuko su vaistais. Ne tavo reikalas, pasakyta ne vienu atsikvėpimu, bet kas žodis – vos pakeliamas smūgis. Nesikišk, sėdėk ir tylėk!

Kadais neiškentus atrėžė: kai akis užmerksiu, visam laikui užsičiaupsiu! Sūnus žiojosi, bet taip ir neištarė: kad tik greičiau. Gal ir ne tai norėjo pasakyti, negali skaityti svetimų minčių, kai savosios iškrikusios lyg karvės vaikystėje po svetimus daržus, nusiplūki, kol suvarai daiktan. Tik neilgam. Karvės daug paklusnesnės, o mintis veja mintį, kol apsidairius jau nesusigaudai, ką galvojai prieš mirksnį. Dabar prisimena, ką tik galvojusi, ar sūnus norėjo ištarti tuos žodžius. Dėl marčios neabejotų. Kaip motina? Klausia sūnus telefonu.

Antano Stanevičiaus nuotr.

Ne kasdien klausia, kai buvo pasiligojusi ir teko kviesti greitąją. Ką aš žinau, atrėžė marti, nerėkauja, nesidaužo, gal jau pasimirė. Kas iš to, kad po šių žodžių, kuriuos išgirdo paralelinio aparato ragelyje, maldavo mirties, tiesa, jau atsipeikėjusi, ant grindų su pypsinčiu rageliu prie žando.

Kas iš to? Niekam nerūpi.

Suginė, suvaikė pabirusias mintis ir prisiminė: reikia nueiti kelis žingsnius.

Juokingai mažai, palyginti su nueitais per visą gyvenimą. Kelis žingsnius, kad galėtų pasipasakoti. Ne, kunigui per išpažintį nepasakysi, kas tau rūpi. Nedera, be to, jam neįdomu. Prie viso to, neseniai laikraštyje perskaitė, kad šventas žmogus, keldamas į dangų akis ir prašydamas paramos bažnyčios statybai, pasistatė namus užmiestyje.

Nenorėjo eiti į bažnyčią, juo labiau išpažinties, bet nurimo: ar dangus, bažnyčia kalta dėl tarnų paklydimų?

Išpažintis akmens nuo krūtinės nenustumdavo, neišsakyti žodžiai kaip ir išsakyti tuštumai smaugė. Bet vieną kartą ji grįžo iš bažnyčios tarytum ant sparnų.

Atrodė, jog ten, bažnyčioje, kurios statybos negalėjo pabaigti jau trečias klebonas, ji būtų įmūrijusi į sieną savo neišsakytą skausmą, nuoskaudą, susitvenkusią gėlą.

Betgi ne! Bažnyčiai dar trūko ne vienos plytos, o viso bokšto, kuris, statytojų sumanymu, turėjo matytis iš kito miesto galo ir būti arčiau Dievo. O ir josios plyta, nulipinta iš nuoskaudų, netiko žemiško tvirtumo reikalingoms šventovės sienoms.

Jai palengvėjo, nes paliko savo sunkumą šventoriuje, susitikusi vieną pažįstamą, kuriai nejučia viską išsipasakojo. Nesirengusi, tarsi patraukta už liežuvio. Ta klausėsi, lingavo galvą, perklausinėjo, ką skubėdama atsikratyti praleisdavo arba neaiškiai ištardavo. Namuose, mintyse sugrįžusi į šventorių, ji suprato, kame buvo palengvėjimo priežastis: moteris, kurios vardas buvo Kotryna, pati nemažai kentėjusi, GIRDĖJO jos pasakojimą. Ne klausėsi, bet GIRDĖJO! Kartu su pasakotoja išgyvendama kiekvieną žodį. Todėl ir perklausinėjo.

Ne iš tuščio smalsumo ar noro pasimėgauti svetimu skausmu. ► 47

GINTARO LAŠAI

Nejučia ji pripratino save prie sekmadieninių išpažinčių pažįstamai Kotrynai, kuri klausydamasi apie kone kasdienius jos pažeminimus, skriaudas, neteisybes ir net smurtą, taip, taip, net smurtą, tegul ir be kraujo, užjautė, išgyveno kartu su ja ir pritarė. Be vyliaus ir dirbtinės užuojautos. Nelyginsi su kunigu ar daktaru, kurie murma mintinai išmoktas frazes. Tas pačias visiems besiskundžiantiems.

Kartais jos prakalbėdavo visas mišias, o susigriebusios paskubomis persižegnodavo ir traukdavo savais keliais. Taikydavosi, kad Kotryna nepasirodydavo bažnyčioje, tada senoji grįždavo namo tarsi radusi lentomis užkaltas bažnyčios duris – taip buvo po karo, kai išvežė kleboną, o partinis sekretorius, mažaraštis kerdžius, iškeverzojo kreida ant kryžiumi sukaltų lentų: dievo niera! Kelias savaites nemačiusi Kotrynos, ji tarsi ugnikalnis springdavo žodžiais, stengdamasi iki mišių išvaikščioti žodžiais visus kryžiaus kelius: sūnus pasakė, marti padarė arba atvirkščiai, kokia ji nereikalinga, kaip vis laukia, kol jos neliks ir ji pati to laukianti, tik kas iš to, kad niekas neklauso...

Dabar beliko mažmožis: nueiti kelis žingsnius iki sustojimo, po to iki bažnyčios. Tik tos šlapios marškos aplink kojas, tik tas rūkelis, traukiantis akis. Jai jau nekeista, kad sūnus, matydamas jos pasirengimus, net nebandė atkalbinėti, nors pats ryte, pamatavęs kraujo spaudimą, kilstelėjo į viršų tankius kaip tėvo antakius ir bejėgiškai truktelėjo pečius. Paskui girdėjo, kaip į marčios klausimą burbtelėjo: tu tokį turėtum...ai. Dabar lyg niekur nieko vyptelėjo jos pusėn. Papasakos Kotrynai ir tai...

Iš lėto nulipo laipteliais ir apsidžiaugė įveikusi pirmąją atkarpą. Tuos kelis žingsnius buvo suskirsčiusi atkarpomis: laiptukai, takas per kiemą, kur sūnus, vaikydamasis madų, rengia neįrengia anglišką sodą. Ir dar kiek šaligatviu iki autobusų sustojimo.

Tolyn sunkyn. Žino, reikia nužengti tuos kelis žingsnius. O atrodo, jog jau eina nuo pirmųjų gyvenimo žingsnių. Eina, eina, bet sulig kiekvienu žingsniu sunkėja kojos. Dar pagalvojo: ko čia stebėtis? Juk einu nuo vaikystės, nesustodama. Kotryna žino, tik apie šiuos likusius nespėsiu papasakoti...

2002 m. rugpjūčio 1 d. Švendubrė ◄

48

Ramūnas ČIČELIS

Iš rinkinio „Siena“ *** Aikštė skaitau tave Tu kalbi visiems Ne man Mes kitokie Išrinktųjų Tauta Paskutiniojo Teismo Diena Po to... *** Muzika Smuikas skamba Iš toli Laukas Geltoni Plaukai Garbanos Tavo Spygliai. *** Pirštai Suolelis Tu žiūri į mane Smerki Aš Tave Irgi Mes kartu Visi mes pasmerkti Žūti Būsime išgelbėti Žodžiu.

Kryžius Atsisuku Į tave Einu Lėtai Sunkiai Atsisuku Viskas Buvo Bus – nebus

Galbūt Visada Tavo Ir su Tavim *** Tėvo akys Akis ir su juo Visa Būna Ir bus Praeis Visa praeina Medis Suku Ratu Į centrą Centre Degtinė Degina Vemiu Tavo išmintį Bet Susituriu Nes Galiu Tu negali Manęs Nekęsti Išskėsti Kojas Ištiesti Rankas Nusilenkti Ir eiti. *** Juokas Be vandens Mes negyvi Akiniai, kuriuos tu matai Švento

GINTARO LAŠAI

Vito Šokis Žolė Žalia Aitrina akis Nemirsiu Nesižudysiu Nes žolė Tokia žalia. *** Šlaunis Ietis joje Ir tu Mane smerkiantis Dėl kojų Ploviau kojas Ėjau Tavo keliu Tebeinu Galiu eiti Iki begalybės Neisiu Su Tavimi

Obuolių Vynuogių Vynas Alyvų mėlynumas Akina. *** Auskaras tavo ausy Mergina Auksas sidabras Netikiu Tavim O raštas Sako Tikėk Po mirties Diena Visada ir Šviesa Tavo akyse Žegnojantis mostas Kerta mano nugarą Prakeiksmas Palaikiau Laiminimą

Prakeiksmu Vėl čia Ne dabar Tik Tu Gali išgelbėti Nuo sausros Paukščiai Krenta Kerta į mano akiduobes Jos tuščios Išlesė Varnai Kulnis Achilo Šalia varno Baimė išnykti Drebėjimas *** Mano žvilgsnis Veria Tave kiaurai

Žiūriu į Vieną Matau du Suvedu akis į Tašką Lenkiuosi Tau.

*** Uodžiu dūmus Lapai Prirašyti tamsos Vienintelė galimybė Būti ir Išlikti Kaip niekad svarbu išklausyti Kalbame kalbomis Suprantame kūnu Kristaus kūnas Žiūriu į kaktą Ne į kojas

Algirdo Darongausko nuotr.

49

GINTARO LAŠAI

Monumentalūs žm o Alma RIEBŽDAITĖ

Pasaulyje yra visokių sutvėrimų. Gyvačių, drakonų, plaštakių, yra angelų ir, žinoma, padarų, baisesnių ir už šėtoną. Taip mane ne kartą vadino mama. Įstrigo, niekaip negaliu to pamiršti. Ilgainiui išraiškingas epitetas man net pradėjo patikti. Vakar padariau išvadą, kad pasakymas „baisesnė už velnią“ visai nereiškia, kad aš esu velnias, blogiausiu atveju tai tereiškia, kad esu neaišku kas. Na, kuo baisesnė, tai aišku, charakteriu, tikrai neturėjo omeny mano išvaizdos, nes iš išvaizdos esu neabejotinai graži, o štai charakteris – dalykas realiatyvus. Bet tikrai neabejotina, kad mama galėtų pasakyti tokį palyginimą, ji turėjo gerai pažinoti kokį nors raguotąjį. Apie mane tai tiesa, esu susipykusi su penkiasdešimt penkiais procentais mane supančio pasaulio, daugelis artimųjų net numojo ranka, suprasdami, kad beviltiška man ką nors sakyti ir išmokyti ko nors gero, pavyzdžiui, gražiai ir padoriai keiktis arba elegantiškai 50

rengtis, kambariuose nuolat palaikyti tvarką ir maitintis tik sveiku maistu, o važiuojant pas draugę visada turėti mažiausiai tris šampano butelius. Draugė taip ir pasakė: „Tu niekada neatsiveži šampano.“ Širdis man kone suplyšo iš skausmo.

Nors, tiesą sakant, tas tikrasis šėtonas yra nepranokstamas. Visai neseniai jį perpratau. Po to, kai išgirdau apie gydytojus ir sesutes, vaistininkes ir vaistininkus, lengva ranka, su giedromis šypsenomis veiduose išrašančius ir išduodančius visokius nervų sistemą veikiančius psichotropinius vaistus, slopinančius, stimuliuojančius, stabilizuojančius. Tai žmonos, dangstančios savo vyrus alkoholikus ir einančios už juos pas darbdavį melsti atleidimo. Tai motinos, savo vaikams narkomanams kišančios pinigus.

Tai tėvai, darantys už vaikus viską, ką galėtų pasidaryti jie patys. Ir viskas po malonios šypsenos ir gerumo kauke. Tikroji Šėtono karalija – tie malonūs ir mandagūs besišypsantys veidai, tas apgaulingas gerumas, pažįstamų ir artimųjų abejinga tolerancija, leidžianti pražūti žmogui. Yra tokia gerumo rūšis, žudantis gerumas, kuris kaip stipriausios gyvatės nuodai paralyžiuoja žmogaus

galias ir ant trapių pečių užkelia nepakeliamą kaltės naštą. Malonaus pragaro apstu, o tikro vaisingo rojaus maža. Rojuje gal ir nėra taip malonu būti kaip pragare, nes rojuje niekas nepataikauja.

Jums tikriausiai įdomus mano draugo vardas? Nežinau, kokį jam vardą sugalvoti.

Aš pasimetusi, tai sunkiau, nei išsakyti, ką turiu omenyje sakydama „monumentalūs žmonės“.

Pavalgiau žemaičių blynų ir šaltibarščių, lauke ant sėdmaišio išgėriau šaltos kavos. Šalia buvo tvenkinys, žmonės, vaikai, gatve važiavo mašinos, bet aš jų nei mačiau, nei girdėjau. Buvau pasinėrusi į save. Toks elgesys nėra gražus, bet man neišeina visą laiką elgtis gražiai. Labai atsiprašau. Visų.

Iš anksto. Kam nepasakiau „labas“. Nenusišypsojau. Nepažiūrėjau į akis. Užmiršau padėkoti. Paminėjau bloguoju. Kalbantis ramiai apipurškiau veidą arbata. Įsiutusi į veidą šliūkštelėjau alaus iš butelio. Pažeminta norėjau muštis. Sudaužiau lėkštę. Labai atsiprašau, jei mano elgesys jus išprovokavo trenkti man arba pasakyti porą negražių žodžių, taip sakant, negražiai pasielgti su manimi.

GINTARO LAŠAI

m onės

Ričardo Šileikos nuotr.

Dabar aš jau žmonių nebeprovokuoju man pasakyti bjaurių žodžių, tokių kaip „pati bjauriausia duktė“ „kurva“, „mužikė“ ir panašiai. Kai man kažkas pradeda šnekėti, kaip aš turinti daryti žiemai mišraines, idant pamaitinčiau tautą, aš tyliu. Tyliu ir nedarau tų mišrainių, nes nenoriu jų daryti.

Suprantu, kokį tai džiaugsmą suteiktų mano artimiesiems, bet kažkodėl aš nenoriu šiemet daryti tų mišrainių ir viskas, nes esu optimistė. Galvoju, kad karo nebus. Ir antstolių. Ir pinigų užteks. Atleisk man, Viešpatie, už tai, kad nenešu gero kitiems. Arba, kai pradeda sakyti, kas man nepatinka ir dėl ko mano nuomonė yra visiškai kitokia, anksčiau dažniausiai jausdavausi puolama, ir, žinoma, prasidėdavo, nes nebetylėdavau. Dabar jau kita stadija. Paprastai sakau taip: „dėkoju už rūpestį“, „malonu, kad dalijatės patirtimi“ ir, žinoma, „sutinku“, pridurdama ką nors dar labiau pastiprinančio prie man skirto neigiamo epiteto. Kartais, žinoma, išsprūsta: „pisk iš mano gyvenimo“ ir panašiai.

O dėl to „bjauresnė už šėtoną“ irgi viskas aišku, nėra ko dramatizuoti. Kaip jūs žiūrėtumėte į žmogų, kuris diena po dienos lėtai ir su begaliniu užsispyrimu ardo nusistovė-

jusią sistemą, visus užknisa savo tiesomis ir aiškinimais, yra grėsmė jūsų psichiniam vientisumui ir viso pasaulio surėdymo supratimui, yra šalia, sėdi ir valgo, jumis netiki, pasišaipo, ignoruoja ir atvirai deklaruoja, jog į pasaulį žvelgia visiškai kitaip nei jūs, bet šiaip stengiasi būti taktiškas iš mandagumo ir, jei atvirai, jauti, jog jam viskas pohuj. Tu sakai jam, jog nemoki rūpintis savimi ir savęs mylėti, o jis tau ramiai sako: „Nieko tokio, trumpiau gyvensi.“ Atvirai ir labai nuoširdžiai, jei toks žmogus būtų šalia manęs, norėčiau jį užmušti. Su aistra ir estetiškai.

Nukirsti galvą, ir kad ilgai dar bėgiotų.

Jau norisi kažko apie meilę ir seksą. Žinote, kai gėriau tą šaltą kavą, man kilo mintis parašyti romaną. Rašyti romaną ir rašyti, kaip aš tą romaną rašau.

Esu alkoholikė nuo gimimo: geriu dangų, amžinai ir niekaip negaliu pasisotinti. Esu nuolat apsvaigusi. Tebus mano draugas N. Nenoriu jam sugalvoti vardo. Noriu su juo laikinai pasiritinėti Žemėje, ir danguje – amžinai. Kaip sumažinti išgeriamo dangaus dozes, kai siurbčioti norisi tik atsikėlus, po pietų, net ir tada, kai miegu. Dangaus dozes bandau mažinti, keisdama jį į medų. Medus mane veikia teigiamai. Vakar užsirašiau į kursus „Kaip nustoti tobulėti“. Tiesa, kursai vyks mano gimtoje planetoje, todėl Žemėje manęs kurį laiką gali nebūti, o gal pavyks suspėti nuskristi naktimis. Nežinau, skraidysiu ar trumpam sugrįšiu apsigyventi į savo gimtąją planetą.

Mažai miegu, dirbu arba iki vėlumos kalbamės su N. O kai susitinkam, dažniausiai ritinėjamės, šokame, nusišnekame, o kas bus toliau, nežinau. Jei iškris herbas, vaikus gimdysiu aš. Mes metėm monetą ir, o nedėkingoji būtie, iškrito herbas. Viskas teisinga, nėra net kam pasiskųsti. Su mintimi, jog mano pagimdytą vaiką mums išsiskyrus auginti apsiims vyras, jau susitaikiau. Žinoma, tikimybė, kad ne visi vyrai idiotai, vis dėlto išlieka didelė.

Aplinkiniai į mano meilę žiūri labai ironiškai. Juokiasi iš mūsų. Žinau, kad tai kvaila, bet noriu paklausti, ar jums niekada nėra kilusi mintis, kad negalite bučiuotis su žmogumi, kuris neturi vieno, kelių ar net visų dantų? Man anksčiau tokia mintis kildavo. O dabar nebekyla. Keista, ar ne? Man keista. Nesuprantu savęs. Vakar jis man padovanojo knygą. Jau stojasi teikti man tos knygos. Sakiau, kad nebučiuotų manęs, nes man už dantų prilindę lipnios picos masės, o jis vis tiek pabučiavo.

Pasirodo, žmonės apie mane turi klaikių prisiminimų, nors dažniausiai aš sėdžiu namie, skaitau knygas, gaminu valgyti ir dirbu su savimi, dieną vienaip, o prieš užmigdama kitaip, bet šiaip dažniausiai svajoju ir kažin ko ilgiuosi, dabar supratau – savo gimtosios planetos, nors persiplėšk, kaip pamilau aš šitą Žemę. Tai vadinama dezorganizuotu prieraišumo tipu. Pasirodo, mano mylimojo gražiausias prisiminimas apie mane yra, kaip aš atėjusi į klasę su alumi ir „Primos“ pakeliu. Tai buvo vieną vienintelį kartą gyvenime, kada aš savo rankose turėjau „Primos“. Garbės žodis, tai karma! Viskas per tą prakeiktą vaidybą ir norą pasirodyti geresne, nei esu iš tikrųjų. Nuo šiol apie save žmonėms kursiu tik gražius prisiminimus. Atsiminkite: „dirba kaip arklys“.

Labiausiai mane įkvepianti frazė skamba taip: „Aš gal ir nemokėjau dainuoti, bet niekas nesakys, kad nedainavau.“ Dainuoti, blogai dainuoti, yra geriau negu nedainuoti iš viso.

Turiu svajonę: būti tokia kaip visi. Ir, žinoma, rašyti kaip normalūs rašytojai. Argi jūs nesate girdėję: „A to nagali būti kap vėsi normalūs žmuonės?“ Nežinau, kodėl, man neišeina. Tam neturiu jokio paaiškinimo.

Ar kiti norėdami, kad mes būtume „kaip visi“ neišreiškia mums pretenzijos dėl mūsų egzistencijos, ar mes šiuo klausimu nesame provokuojami nebūčiai ir į ją nardinami?

Ak, kokia sunki individualumo našta.

Taip ir taikaisi iš jos išsinerti kiekvieną savo būties mirksnį. Lygiai taip pat esame provokuojami magiškam suvokimui, kad stebuklas vis dėlto įvyks. Niekaip negaliu apsispręsti, kam jau išleidau honorarą.

Reikia sugalvoti kokį taurų dalyką, pavyzdžiui, kvepalus. Žodžiu, užteko praturtėti, ir pradėjau pirkti visokius šūdus.

Istorijų buvo daug ir gražių per tą laiką, kol redaktorius išspausdino mano nuostabų kūrinį ir sumotyvavo mane naujam. Vienoje istorijos dalyje įvyko nelabai gražūs dalykai, o kita dalis buvo truputį gražesnė. Pradėsiu, žinoma, nuo gražesniosios, nors koks skirtumas, abi apie gamtą. Ir šiaip, kai gerai pagalvoji, viskas apie gamtą.

Po nuostabaus savaitgalio pirmadienio vakarą buvau lyriškai ir pakylėtai nusiteikusi, pajutau, kaip gamta mane šaukia į priekį ir aš, niekam nieko nesakiusi, leidausi į kelionę prie upės, iki kurios buvo maždaug penki kilometrai. Na, upę susigalvojau kaip tikslą, kad įprasminčiau savo kelionę. Einu prie tos upės išsimaudyti. ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ Man beeinant pradėjo lyti, dėl ko kelionė, žinoma tapo dar žavesnė. Ir beeinant pradėjo mano norai didėti kaip senio, pagavusio auksinę žuvelę, bobai, pajutau velnišką norą išsimaudyti per lietų upėje nuoga. Niekas iš šito pasaulio žmonių nežinojo, kur aš išeinu.

Pradėjo smarkiai lyti. Jau buvau besusigundanti sukti į tokio žmogaus prūdą kelio kairėje, bet tikslas yra tikslas, ir aš upę pasiekiau. Pažiūrėjau į upę, stovėdama ant žvyrkelio. Tai, ką pamačiau, manęs nesužavėjo, tikslas buvo pasiektas, ir aš ramiai apsisukau.

Kai man sunku ir kai gera, visada einu prie upės. Pastoviu, ir grįžtu į gyvenimą.

Ir dabar jau suku maudytis į to žmogaus prūdą. Einu miško keliuku. Lyja. Niekas iš šito pasaulio žmonių nežino, kur aš esu.

Atėjusi prie to prūdo, nusirengiau ir su begaliniu malonumu pūkštelėjau į putotus prūdo vandenis. Lijo. Vieną kartą ir paskui antrą kartą tokiam prūde tarp miškų. Pradėjau rengtis, ant šlapio kūno tempti drėgnus savo skudurus. Tempiu kažką iš apačios ant savęs, pakeliu galvą ir išvystu kitoje prūdo pusėje vyriškos lyties asmenį, žiūrintį į mane. Nustėrau, ne tas žodis.

Sumojau, kad niekas iš šito pasaulio žmonių nežino, kur aš esu. Strategija gimė per dešimtąją sekundės dalį, dar ir su pasvarstymais. Iš tikro antra mintis, o gal ir pirma mintis buvo, jog jis yra gulėjęs Švėkšnoje. Jis pradėjo prie manęs, nuogos, artintis. Man, žinoma, kilo mintis skuosti kita prūdo puse kiek kojos įkabina, tačiau sustabdė supratimas, kad atrodysiu juokingai. Suprantu, mirtino pavojaus akivaizdoje baimė atrodyti juokingai yra juokinga, bet. Kol vyriškis priartėjo prie manęs, aš jau buvau apsirengusi.

Vyriškis su manimi pasisveikino.

Atsakiau jam tuo pačiu, pridūrusi, jog mano tėvas žino, kur aš esu, ir kad jis leidęs mano tėvo šeimos nariams kartais išsimaudyti jo prūde.

– Gerai, – sakau, – ačiū, aš jau eisiu, buvo smagu išsimaudyti.

– Pabūkite, jei dar norite...

– Ačiū, bet man jau užteko... „Gerai, kad nepasiūlė sušilti prie laužo“, – galvoju eidama šalia jo ir... Man atrodo, kad rankoje jis turėjo kirvį.

– Atvažiavau žolės nupjauti, pradėjo lyti, įlindau į pavėsinę...

Normalūs žmonės prasidėjus lietui lenda į pavėsinę, o nenormalūs nori prūde išsimaudyti nuogi per lietų. Štai jums ir visas atsakymas, kas yra normalu ir nenormalu 52

šitame gyvenime. Tai paaiškėjo man tik dabar, šią akimirką, rašant.

Ir skubu kelio link tuo miško keliuku įtempusi klausą, ar tik nesiveja manęs tas maniakas.

Ir štai aš jau ant ilgo lygaus kelio, vedančio į namus. Lietus nustojo lyti ir danguje pasirodė vaivorykštė. Ir staiga suskamba maniako balsas iš už nugaros: – Gal tave pavežti su dviračiu?

Klausia lyg daugiau neturėčiau apie ką gyvenime svajoti ir lyg man dar būtų maža reikalų su visokiais psichais.

– Ačiū, – sakau, – bet man labai patinka vaikščioti pėsčiomis. Jaučiu didelį malonumą.

Tą istoriją papasakojau savo draugui.

– Tai dar viena tavo sugalvota istorija, – sako jis man.

Tokiais atvejais mano širdis visada sudūžta į du šimtai penkiasdešimt septynis gabaliukus.

Kita istorija atsitiko ryte. Aš pabudau ir supratau, kad važiuosiu pas mylimąjį, nors išvakarėse galvojau, kad ne.

– Nepatikėsi, kas man atsitiko šį rytą, – sakau mylimajam.

O jam taip smalsu. Aš irgi, žinoma, noriu papasakoti, kas man atsitiko, bet negaliu. Nerandu moralinių jėgų. Nu negaliu ir viskas.

Ir taip kankinamės su mylimuoju visą dieną. Noriu papasakoti, o liežuvis neapsiverčia. Aš apskritai kankinu jį kiek begalėdama, kankinu iš visų jėgų, nes man įdomu sužinoti, ką reiškia, kai vyras myli.

– Na, supranti, guliu lovoj ir pajutau, kad labai noriu, bet guliu ir kenčiu. Ir pakilau tik tada, kada jau nebegalėjau sulaikyti. Dar suspėjau užsidėti chalatą, juk nepulsiu į lauką plika. Pirmieji maži gabaliukai iškrito bebėgant kambaryje laiptais, jau didesni pro chalatą krito šalia ant laiptų... Tykšt... tykšt... Šalia buvo tėvas. Nežinau, ar jis pastebėjo... Žodžiu, apsišikau lygioj vietoj, kai man buvo virš keturiasdešimties.

Aš nutilau. Labai bijojau, jog amžiams prarasiu, kaip ten tą, seksualumą.

Bet ne. Jis ir toliau tvirtina, kad aš esu seksuali. Klausiausi jo su ypatinga atida, nes man buvo baisiai įdomu, kaip N. suvokia tą seksualumą, nes aš, tiesą sakant, nelabai suprantu, kas yra tas seksualumas. Niekada apie tai per daug negalvojau, seksualumą siejau su išvaizda, išoriniu žmogaus patrauklumu. Man buvo įdomu išgirsti, kaip jis tą žmogaus seksualumą supranta. O, pasirodo, labai paprastai. Seksualus yra tas, kuris nori sekso ir tuo mėgaujasi. Žodžiu, kad ir

kaip gražiai beatrodytum, jei sekso nenori, seksualus nesi. Aišku, tu per įvaizdį viską gali sukombinuoti taip, kad kitiems atrodysi seksualus, jie tavęs norės ir geis, apie tave fantazuos, kitaip sakant, paversi save sekso objektu, kas su tikruoju žmogaus seksualumu nelabai turi ryšį.

Na, duosiu palyginimą. Ne visi vyrai mėgsta laižyti moterims tarpukojį. Na, bet, tarkim, moteris to nori ir paprašo. Vyras tai atlieka iš pareigos. O kitas tai daro, nes jam yra malonu, tai patinka, jis tuo mėgaujasi.

Yra skirtumas?

Aišku, aš nieko nesakau, yra šventi žmonės ir nelabai. Tie, kurie sekso nenori ar kažkaip blogai apie jį kalba, įsivaizduoja esą šventesni ir kažkaip geresni už norinčius.

Labiausiai čia nukenčia vyrai. Literatūroje ir gyvenime dažnai jie yra vaizduojami kaip gyvuliai. Dabar aišku, kodėl krikščionybė turi celibatą: vyrišką esmę siekiama pakylėti iki šventumo, nes moterys šventos ir taip.

Taip sakant, sudvasinti gyvulį. Bet realiai tai čia tokia painiava: moterys traukia vyrus ir kažkaip juos sutepa. Mano protas nebesusigaudo. Dar vyrai, girdėjau, kalbėdamiesi apie moteris, klausia: „Ar padarei?“ Ką jie turi omeny? Būtinai man parašykite. Net jei jūs man neparašysite, atsakymą vis tiek rasiu, nes esu atkakli ir niekada nepasiduodu. Man atrodo, kad taip jie sako todėl, nes moteris sekso nenorėjo, o jis vis tiek padarė savo. O gal tai klausimas, panašus į tokį sakinį: „ar sutaisei mašiną“, „ar padarei rąstinę pavėsinę“? Ne? Greičiausiai taip, tai ir bus tas atsakymas, nes esu protinga. Žodžiu, jokios potekstės. Ai, tiek to, neberašykit.

Jei atsitiktų taip, kad moterys pradėtų norėti sekso, vyrai netektų gyvulių, o moterys – dvasingų būtybių statuso. Aišku, dabar kai kurios moterys yra vadinamos kurvomis, bet kai pasaulyje taps gyva švento kūno ir seksualumo idėja, taip nebebus.

Vienas mano mėgstamiausių užsiėmimų yra visokių teorijų kūrimas.

Norėjau N. papasakoti, kaip mes su vaikais žiūrėjome filmą, nors namuose buvo dingęs internetas, kaip nešiojamas kompas gavo internetą iš telefono, kaip kompą mes prijungėm prie teliko, ir filmą rodė per teliką, ir dar kompą sujungėm su kolonke per bliutūfą, ir buvo superinis garsas iš kolonkės. Žodžiu, jautėmės kaip kino salėj. Bet jis mane nutildė tardamas, jog technologijos jam neįdomu, jis norįs kalbėti apie jausmus, apie meilę.

Nuoširdžiai tikėjau, kad mūsų bendrų interesų laukas yra platesnis.

Dievdirbys GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

Ieva Marija SOKOLOVAITĖ

(Pabaiga. Pradžia – DURYS, 2018 lapkritis, Nr. 11(59) 13 Žiūriu, kaip Teodoras miega. Kaip keliasi, prausiasi, maunasi kelnes. Kaip eina, kalba, valgo, sėdi, šnypščiasi nosį, skaito, kerpasi nagus, kvėpuoja. Jis toks vėpla.

Pastebėjau, kad, rašydamas raidę S, visada viršutinį užrietimą padaro mažesnį nei apatinį. Eidamas miegoti, gulasi ant kairiojo šono. Audamasis batus, suriečia kojų pirštus. Prakeiktas smulkmeniškumas.

Jis sudaiktina reiškinius, kiekvieną vaizdą, kvapą ar mintį nori supjaustyti į keletą gabalų kaip tortą. Įsivaizduoja, kad galima tenkintis vienu gabaliuku vietoj visumos.

Jis apžiūri pusę tikrovės, o kitą pusę bando rekonstruoti pats, ir, atvirai pasakius, išeina nei šis, nei tas.

Ir išvis. Toks jausmas, kad Teo nelabai tesuvokia, kuriame šimtmetyje gyvena. Kas per manieros terliotis su plaukais, vardais ir žvilgsniais?! Naftalinu trenkiantis sentimentalumas. Nėra rožinių vienaragių, mielasis Teodorai, laikas pripažinti. Šiais laikais viskas aišku, lengva ir greita. Net moterys protingos, vadovaujasi tūkstantmečių senumo patirtimi – divide et impera, ir viskas paprasta. Net per daug paprasta. Čia ir yra tavo problema, pasigailėtinas kvėša, – nemoki priimti viso tikrovės menkumo – atviro ir begalinio. Gal jau nebesislėpk po torto gabalėliu, kąsk nuo viso, ir tiek. Vis vien kada nors taip ir padarysi. Visa ko neišsenkantis paprastumas, primityvumas užgrius, truputį nuspaus pečius, bet paskui atsitrauks kaip atoslūgio banga, ir tada jau viskas bus lengva. Paprasta. Šiaip jau tikėjaus, kad greičiau susivoks.

Bet, pasirodo, Teodoro makaulė veikia neįtikėtinai lėtai. Ir, reikia paminėti, jis dar pats jai trukdo. Juokingas tas jo asiliškas

atkaklumas. Nenustebčiau, jeigu paaiškėtų, kad jis dar tiki ir dantukų fėja, tas mažas suskis. Visai suskydo. Belieka tik tikėtis, kad tai išaugama. Žiūriu, kaip Teodoras srebia viralą pakreipęs šaukštą. Kaip šukuodamasis braukia šepečiu nuo kaktos, kaip išlinksta jo pirštai, grūdant megztinio sagą į kilpelę. Pasiutęs detališkumas. Jis tiesiog mirksta savo heroizme. Vis dar bando atradinėti naujus žemynus, ašigalius, naujas dievybes, o tai tvoskia infantilumu kilometro spinduliu.

Gerklė, skrandis ir šlapimo pūslė – va ko užtenka klausyti, kad surastum, ko ieškai, branguti, va kuo tereikia pasikliauti, kam atsiduoti, ko nenuvilti. Visa trejybė. Kaip ir sakiau, nesudėtinga.

14 Kai motina nusprendė supakuoti ir išnešti paskutinius užsilikusius tėvo daiktus, nustebau, kad jų prisikaupė tiek daug. Net keista, kad tie daiktai visą laiką buvo namuose, o niekas niekada nepagalvodavo apie jų egzistavimą. Pasišventusi šitam darbui, motina kelias valandas rankiojo iš namų kampų tėvui priklausantį turtą, neaplenkdama net rūsio ir balkono spintos. Paskui sunešė į mano kambarį – jame daugiausia laisvos vietos – ir bet kaip sudėliojo ant grindų.

Dabar visos tos gėrybės guli viena šalia kitos, neįprasta mozaika nuklojusios grindis, ir primena nuo ištaigingos vakarienės likusias išėdas, kurios po truputį jau ima švinkti.

Tėvo spiningas, blizgių ir kabliukų komplektas (yra žvejojęs gal du kartus gyvenime), kompaktų ir plokštelių sankaupos, atsarginės maudymosi kelnės, trys knygos apie laporoskopinę chirurgiją, apibraižyta šachmatų lenta ir figūrėlės (baltųjų žirgui nulūžusi ausis, bet vis tiek niekas tėvo nėra matęs žaidžiančio šachmatais), pora labai retai nešiojamų marškinėlių (beveik vienodi), vandens batai guminiais padais, rulonas tekstilinio tinklelio (kuris, pasirodo, taip ir nebuvo įtaisytas ant balkono langų, kad vasarą nepriskristų uodų),

maišelis su atsarginėmis sagomis (kiekvienos viršuje įrėžtas prekės ženklo logotipas, bet neaišku, iš kokio drabužio), dvidešimt aštuoni įvairaus dydžio popieriaus lapeliai su užrašytais telefonų numeriais ir vardais, kurių niekas nėra girdėjęs, ir panašus šlamštas. Galėčiau lažintis, kad viso to tėvui neprireiks artimiausius tris šimtus metų, ir per tą laiką šitie daiktai, likę savo vietose, nesukeltų anei jokio galvos skausmo.

Bet motina manęs prašė padėti jai supakuoti viską ir išnešti, ir aš neklausinėju, sėdžiu prie tų likučių ir kraunu juos į dideles kartonines dėžes. Guldau geltonais dažais aptaškytus sportbačius ant maišo su veržlėmis, uždarau, užklijuoju. Imu kitą dėžę. Darbas ne toks jau sunkus.

Galbūt reikėtų laikytis kokios nors tvarkos, skirstyti daiktus pagal sezoną, amžių ar paskirtį. Arba bent jau atrūšiuoti tai, ko neverta vežti tėvui – ką priglaustų šiukšlių konteineris – bet nei man, nei motinai tai visiškai nesvarbu. Dėlioju mantą kaip pakliūva, sugrūdu į dėžes nelogiškai ir nekompaktiškai – nesvarbu. Neužrašau, kas viduje – motina mano, kad tai visai nebūtina. Nežinau, ką tėvas veiks su tomis dėžėmis. Gal tik sustatys į kampą, ir tiek.

Koks skirtumas. Mudu tik sukrausime daiktus į dėžes, jas užklijuosime lipnia juosta, ir išvešime. Tik tiek. Motina vairuos, kai nuvažiuosime, man reikės išlipti, pabelsti į tėvo duris, padėti jam susinešti dėžes į vidų.

Lipnios juostos dryksmas mano ausyse virsta keista muzika. Kai kurie žmonės negali pakęsti to garso. Užlipdau ketvirtą dėžę, bet daiktų nemažėja. Rankos ima judėti automatiškai.

Ar aš idiotas, jeigu vieną po kitos klijuodamas kartonines dėžes su tėvo daiktais prisimenu tave, Goda? Šįkart tavo berniokišką balsą. Galėtum dainuoti, o aš akomponuočiau lipnia juosta. Ar esu idiotas, jei suvokdamas, kad niekas nebus taip, kaip pažadėta, tikiu tavim? Taip, turbūt taip.

Juokingiausia tą idiotiškumą suprasti. Bet ką galiu padaryti? ► 53

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

◄ Tavo žingsnių skaidrumas jau dabar prilygsta mirštančiojo švogždimui, jis man nepriklauso ir niekada nepriklausys, bet aš esu silpnas ir taip neturiu laiko, kad imu ir patikiu akimirka. Visada taip – visada būna akimirka. Ir aš neturiu pasirinkimo.

Privalau atsiduoti akimirkoms, tematyti tik jas ir tik jomis kliautis. Kitaip neverta net pradėti. Laikinumas yra mano dievas. Tik jam verta aukoti aukas, tik jis gali pagydyti.

Laikinumas toks pat juokingas kaip ir mano idiotizmas. Kaip ir tavo psichotropinis kvapas. Bet aš melsiuosi tik laikinumui, nes tai pastoviausias dalykas Žemėje. Aš juo alsuoju nuo tada, kai gimiau, gal net anksčiau, todėl neverta tikėtis, kad tu ką nors pakeisi.

Mudu vienas kitam pašvinksime ir atrodysime ne ką geriau nei šitie tėvo daiktai, išmėtyti ant mano kambario grindų – anksčiau ar vėliau. Taip ir turi būti, ar ne?

Galima arba to nežinoti, arba pasitaisyti kelnes, pasikrapštyti nosį, ir toliau sapnuoti tave. Mudu galime stengtis, galime ir nesistengti. Tai neturi jokios reikšmės. Mūsų dievai pragmatiški ir tikslūs.

Užtrunku, kol sugrūdu į dėžę seną veidrodinį fotoaparatą – dėžė jau prikimšta laidų, šone įstatyta toji šachmatų lenta. Šiaip taip pavyksta. Užvožiu dangtį, užklijuoju. Tikrai, Goda, tavo balsas tiktų prie tų lipnios juostos kryktelėjimų. Bet nesvarbu. Ši dėžė paskutinė.

Pasakau motinai, kad galiu vienas sunešioti dėžes į mašiną, tegul tik duoda raktelius, bet ji užsispiria nors keletą nunešti ir pati. Ką gi, nesiginčiju.

15 Mano akys vonios veidrodyje atrodo pilkos. Gal dėl šviesos, krintančios įžambiai nuo dviejų lempučių (vieną motina neseniai pakeitė) virš veidrodžio. Šviesa nestipri, mano vyzdžiai platūs. Įžiūriu šviesias apatines blakstienas. Melsvus paakių įdubimus.

Nosies išlinkimą. Adomo obuolį. Matau kaklo sausgysles po oda ir nuo vakarienės virš apykaklės prilipusį trupinį, jį neskubėdamas nubraukiu pirštu. Šalia manojo veidrodyje atsispindi ir kitas veidas. Įstriža šviesa nepalietė akių – jos tokios pat tamsios, gūdžios, neįmenamos – bet į koralinį lūpų atspalvį įliejo sodraus violeto. Siauras šešėlio ruožas eina per odos linkį, jungia lūpas ir mažas apskritas šnerves. Kaklas beveik neproporcingai liaunas, visai kitoks nei mano, o švelniai išsišovę raktikauliai sudaro tiksliai apskaičiuotą geometrinę figūrą.

54

Geometrinė ranka pakyla prie veido, stabteli lyg suabejojusi, suima juodų plaukų sruogą. Pataršo, vėl paleidžia, vėl nusileidžia. Sruoga nuslysta ant viršugalvio. Lėtai, tarsi būtų buvus užšaldyta ir atitirpinta, ir dabar tik pratintųsi prie naujojo senojo būvio. Mes ir veidrodis, mūsų žvilgsniai ir atspindžio padvigubinti kūnai – sudėtingas, kartu ir visai paprastas brėžinys. Žiūrėjimas į veidrodį hipnotizuoja. Savi bruožai, kuriuos įtariau, žinojau turįs, rodosi keisti ir nematyti. Vienu metu esu panašus ir į žuvį, ir į paukštį, ir į skardinį butelio kamštelį. Kuo ilgiau žiūriu, tuo keistesnis atrodau. O kas, jeigu žiūrėsiu dar ilgiau, ar tapsiu visai sau nepažįstamas? Tada tai pavojinga. Nors gal ir jaudinama. Kažin, kiek ilgai galima tai tęsti? Tamsiosios akys taip pat tyrinėja savo atspindį, bet net ir jos neatlaikys, o gal atlaikys? Tik savo atspindį.

Mūsų žvilgsniai nesikryžiuoja. Svetimus bruožus juk daug geriau pažįstam. Ji stovi arti, veidrodyje pastebiu, kad už mane šiek tiek aukštesnė, pora centimetrų. Nei nustebusi, nei pavargusi, nei besišypsanti, tik, kaip ir aš, stebinti. Laukianti, nežinanti.

Tylinti. Tikinti?

Aš stengsiuosi, ir gal man pavyks.

Atitraukiu akis nuo veidrodžio, išimu iš stiklinės šepetėlį, išspaudžiu iš tūbos dantų pastos. Palinkstu virš kriauklės ir imu šveistis dantis. Mano galva dabar Godos raktikaulių aukštyje. Ji trumpai dirsteli į mane – per veidrodį – paskui vėl grįžta prie savo atvaizdo. Baltai suputojusi dantų pasta apsivelia apie lūpas. Vienas putų lašas nuvarva ir žliaugia pirštais, kuriais gniaužiu šepetėlį. Atsuku čiaupą, šepetėlį įsikandu, pakišu ranką po vandeniu. Dantų pastos purslas sušnypščia ir išsisklaido, ir atskiestas sugarma į kanalizaciją kartu su vandens srove, o tas garsas – tylus, ir su miniatiūriniu skausmingumu, ir su palengvėjimu sumišęs šnypštelėjimas – mano ausiai girdisi skambus ir išieškotas. Ar ir tau taip atrodo, Goda? Tavo figūra sustingusi, budriai akmeninė, tarsi skulptoriaus rankose gimusi. Vandens lašai praustuvės sienomis varva tolygiais, tiksliais, suderintais atstumais, greičiais, formomis. Ir skylė kriauklės vidury – vartai į vamzdynų labirintus, sugalvotus santechnikos dievų, – tokia tobulai apvali. Visa tai aš tau galėčiau papasakoti, dabar, bet nenoriu sujaukti tavo antikinio susikaupimo. Turėčiau ieškoti švarių ir lengvų žodžių, ir vartoti jų nedaug, bet dabar valausi dantis ir dar manau,

kad kalbėjimas prilygtų nereikalingai šitos tylos, šitos šviesos, šitos dermės ataugai, išsirietusiam apendiksui. Todėl nepasakosiu. Tik vilsiuosi, kad ir tu junti tokį patį smulkmeniškos, užsispyrusios tobulybės apsireiškimą. Ir užuosi drėgnų rankšluosčių kvapą, kuris šiandien primena pievas ir dainas, ir stebėsies veidrodžio rėmų, mano rankų, aptirpusio muilo formomis, kurios atrodo lyg gludintos šimtmečiais, ir meno kūriniais virs vandens lašai, užtiškę ant kojų, man prausiantis veidą. Jų grožiu negali netikėti, jei neabejoju aš. Kartais jaučiuosi senas, sukriošęs, kartais apkurstu, kitais kartais pats rėkiu taip garsiai, kad apkurstų kiti, bet dabar, nuo šiol, matau veidrodyje savo akių raineles, kurios šiandien pilkos, ir tavo lūpas, kurios šiandien švelniai alyvinės, ir man atrodo, kad tos spalvos dera. Aš jau beveik patikėjau, kad taip ir yra. Taip. Nematysiu nuo drėgmės pajuodavusių plyšių tarp plytelių, ir voratinklio už unitazo, ir prie muilo prilipusio plauko, ir baltų pridžiūvusių taškų ant veidrodžio, nors jie ir šiek tiek kliudo

Gabrielės Venckutės akvarelė.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

žvilgsniui. Negalvosiu apie juos visus, ir tiek. Geriau galvosiu apie ką nors kita.

Nepasižadu neklysti, bet stengsiuosi, ir gal man pavyks. Negali būti, kad tai neįveikiama.

Išsiskalauju dantis rūpestingai (turbūt pirmą kartą gyvenime), šepetėlį nušluostau (tai man išvis nebūdinga). Nusausinu veidą rankšluosčiu, pakabinu jį į vietą ir vėl atsitiesiu priešais veidrodį. Esu švarus ir įkvėptas. Ir įsitikinęs, kad išimtys yra labai svarbi kiekvieno dėsnio dalis. Oras aplink mus minkštas. Tavo, Goda, nenutrūkstamas žvilgsnis ir vienas kitas judesys, kai perkeli kūno svorį nuo vieno klubo ant kito, – išbaigtas ir sklandus, ir organiškai susipynęs su oru, vandens lašais, muilo kvapu. Mano pakvaišimas virto užsispyrimu, susisuko į kamuoliuką ir užmigo kaukolės vidury, taigi ir aš jau pasiruošęs atsigulti ir susapnuoti kokį nors malonų sapną. Varškėčius su grietine, nesibaigiančio rašalo tušinukus arba niekada neužankančią kanalizaciją.

16 Ketvirtadienį pastipo katė. Buvo riebi ir tingi, miegodavo dvidešimt tris su puse valandos per parą, o likusiu laiku ėsdavo

arba atlikinėdavo gamtinius reikalus. Jos galva ir kojos atrodė neproporcingai mažos, tarsi plastilinu prilipdytos prie apvalaus, sunkaus kūno. Miegodama šnarpšdavo kaip buldogas, o sliūkindama iki ėdalo dubens grindis braškindavo kaip suaugęs vyras. Žavėjausi ir baisėjausi katiniškos egzistencijos nepajudinamumu. Pamiegi, pamiegi, paėdi, pakapstai smėliuką dėžutėj, vėl pamiegi, vėl paėdi. Uždaras ciklas. Loop. Prabanga ir prakeiksmas visiškai nieko neveikti, gyventi nenaudingiausio padaro žemėje gyvenimą.

Motina kuopdavo smėlio dėžę, pirkdavo tabletes nuo kirminų ir šluodavo plaukų tumulus iš pakampių todėl, kad vakarais katė įsitaisydavo ant lovos šalia tėvo pagalvės, ir kai motina eidavo gulti, ta vieta būdavo šilta.

Niekam nešovė į galvą, kad amžinas uždaras ciklas gali turėti pabaigą, ir gana groteskišką. Rubuilė katė eilinį ketvirtadienį taip skubėjo ryti ėdalą, taip nervingai kimšo, triauškino rusvas granules, taip įnirtingai gurgė net nekramtytus gabalus (bijojo, turbūt, jog eidamas pro šalį atimsiu iš jos tą gėrį), kad ėmė žiaukčioti, trūkčioti, maistas slankiojo pirmyn ir atgal, vienur užsikimšo,

kitur atsikimšo, ir ji ėmė stingti mėšlungiškai kratydamasi, springdama bepročio juoku. Pasijutau menkas prieš tą bauginančiai dusulingą, su žiaukčiojimu sumišusį tirtesį, tą šlapią juoką, kuris šaipėsi iš manęs ir viso akimirkos stambumo. Taip ji ir nusibaigė – pusiau nurijusi kąsnį, pusiau, atsiprašant, apsivėmusi, vien iš to katiniško godumo. Šiukšlių maišas su katės lavonėliu toks sunkus, kad turiu užsimesti ant peties.

Ką gi, auginti taukus buvo jos profesija, neskaitant tėvo pagalvės šildymo. Kastuvo kotas nepatogiai įsiręžęs į kairę plaštaką.

Bet vis tiek kaip nors nutempsiu. Laiptinėje apsigraibau, kad pamiršau pirštines, bet negrįžtu. Pakasiu šalia nebeveikiančios alkoholinių gėrimų krautuvės, jau beveik sutemę, niekas nepastebės. Ten būriuojasi įvairaus apšepimo ir utėlėtumo laisvo elgesio katinai, galės pabendrauti dvasiniu lygmeniu.

Lauke šalta, iškvepiamas oras tumuluojasi aplink burną. Slenku tarp tamsių daugiabučių su išsipūtusiu maišu ant kupros ir aprūdijusiu kastuvu – toks sumodernintas Kalėdų Senelis. Tik elnių neturiu, per brangus išlaikymas. ►

55

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

◄ Goda, pabūsi mano elfas. Tavo žingsnių artumas ramina. Pėdos atsiplėšimas nuo žemės, sklendimas, tylus dunktelėjimas į šaligatvio plytelę. Tamsoje plaukų juodumas darosi beveik dramatiškas. Tavo plaučius palikęs oras šaltyje įgauna žmonių ir paukščių formas.

Prie alkoholio krautuvės bando degti tik vienas apsiblausęs žibintas. Gerai. Šiukšlių maišas šlumšteli ant žemės. Garsas išbaido iš tamsos perkarusią rainę, ji piktai dėbteli ir dingsta už išdaužto krautuvės stiklo. Įbedu kastuvą žemėn. Žemė kieta, įšalusi. Žvarbsta rankos. Reikia greitai susisukti ir grįžt namo. Išverčiu dirvos kąsnį, dar vieną.

Nemokšiškai. Tikiuosi niekas nemato.

Per kieta žemė. Nekasiu didelės duobės, nesudarysiu pomirtinio komforto, juk kiek gyvybių tos katės turi? Devynias? Ar devynias kablelis devyniasdešimt devynias? Gal jos tas gyvybes pardavinėja juodojoje rinkoje. Koks skirtumas. Moderniškas Kalėdų Senelis pats iškas kamino angą ir nuleis dovanėlę. Išplėšiu dar porą grumstų, pagilinu šonus. Kad taip nešaltų rankos. Galėtum ką nors paniūniuoti, Goda, gal moki kokį pakasynų maršiuką? Žinau, nemoki.

Iškeliu paskutinį žemės kauburį. Rankos jau violetinės spalvos. Įstumiu į duobę juodą maišą, paskutinįkart užčiuopdamas atgrasų plastiko užgniaužtą minkštakūnį.

Nesukalbėsiu poterių, kad Kačių Dievas Jėzui Kristui ant kelių lengviau priimtų rubuilės tingią sielą į Kačių Rojų. Geriau jau pašlovinsiu žemę, kurioje irs jos kaulai ir atrofavęsi raumenys. Kurios kasimas man padovanojo tokių sakralių pūslių ant rankų. Žemė yra mano dievas. Žemė, knibždanti milijonus kartų už mane pranašesnių gyvybės formų. Melsiuosi bestuburiams, nes kai nerviniai mazgai evoliucionuoja į smegenis, baigiasi laisvė. Kirmėlėms, tarakonams, bakterijoms.

Kirmėle, Švenčiausioji Panele, melsk už mus, nusidėjėlius. Tu pagirta tarp šliaužiojančiųjų, nuodėmių atpirkėja, mes vėl tapsime tyri Tavo primityvaus žarnyno šventume, mes suskilsime į molekules ir atomus, o Skaidytojau, mes absorbuosimės į Tavo kraują, mes tapsime šventuoju kūnu ir krauju. Mes susiliesime į vienį, pirmąkart, ir didysis Kosmosas tilps Tavo atsirūgime, Išganytoja, ir koks pirmapradis paprastumas švytės Tavo fermentams ardant mūsų cinizmą, hedonizmą, nihilizmą. Ieva ir Adomas nusijuoks molekuliniu juoku, jie vėl gimė iš dulkių, jie vėl nuogi ir seksualūs. Melsk už 56

mus, nusidėjėlius, Šventoji Kirmėle, nes Tu ištaisai mūsų anomalijas, nes Tu panaikini nuodėmes, nes didieji paklydimai išnyksta Tavo kraujyje.

Kirmėle, išgirsk mus, Kirmėle išklausyk mus.

Amen, amen, amen.

Sugrubusiom rankom pasemiu saują žemių ir užberiu ant pūpsančio maišo. Mišios baigtos. Kastuvu sužeriu grumstų krūvą, patrypinėju, kad susislėgtų. Neištarei nė žodžio, Goda. Net nepaniūniavai. Nugalėtasis lieka vienas?

Grįžus namo nosį pasveikina keptų svogūnų kvapas. Motina skuta bulves, atsitūpusi prie šiukšlių kibiro. Laidoja po lupenomis tokį patį juodą maišą, kokį aš užkasiau prie neveikiančios krautuvės. Uždaras ciklas. Ji žvilgteli į mane, jos akyse – beveik vaikiška ramybė. Ramiai teškena vanduo, kai įtrūkusioje kriauklėje mazgoju sušalusias rankas.

17 Jaučiu, kaip prakaituoju. Ne iš jaudulio, ko man čia jaudintis? Tvanku. Beveik dūstu duksliame, išblukusiame, ilgai dėžėje pratrūnijusiame karalaičio kostiume. Jis tokios šleikščiai geltonos spalvos, su prirauktom rankovėm ir atbrizgusiais pasiuvinėjimais. Vilkis, sako, pažiūrėk – auksinis, kaip gražiai žėri. Snarglinis, sakau aš. Tikri vyrai su timpom nevaikšto.

Turbūt labiausiai prakaituoju iš piktumo, nes nenorėjau vaidinti Romeo. Bet buvau užspeistas į kampą. Kalėdos artėja, sako teatro mokytoja, padarykim ką nors gražaus. Auksinio, ar ne? Pasiūlymas buvo entuziastingai pasveikintas, ir taip, kilnios Kalėdų dvasios įkvėptas, mokyklinis teatriukas, kuriam vis trūksta bent poros aktorių, kad būtų įmanomas nors kiek padoresnis spektaklis, staigiai evoliucionavo į garbingą sceną, kurioje bus rodoma (dabar toks būgnų garsas, tadadaaaam...) legendinė ROMEO IR DŽULJETA!!!!

Kadangi mokyklos teatro trupė turtinga tik vienu karalaičio kostiumu ir viso labo trimis vyriškos padermės egzemplioriais, iš kurių vienam tas kostiumas beviltiškai per trumpas, o kitam – nesueina per pilvą, režisierė bedė pirštu į mane. Ir neturėjau kur trauktis, nes tas teatras tempia į viršų mano pažymius. Bet juk neteisinga gauti apsiseilėjėlio vaidmenį vien todėl, kad turi pusėtiną pilvo presą.

Užkulisiai dulkėti ir tamsūs. Scenoje – palaikis pusiau kartoninis, pusiau medinis bokštelis, iš scenos pusės imituojantis namą su balkonu. Man iš šono matosi pastoliai ir

lentgaliai, kuriais jis paramstytas. Persisvėrusi per tą balkoną kiek perspaustai dūsauja manoji Džuljeta.

Nenoriu būti Romeo. Jis man juokingas.

Romeo, ar girdi? Tau priklauso komiškiausias liapsusas žmonijos atmintyje. Pražudyti jaunystę ir gyvybę dėl vieno kurioziško apsirikimo – štai kur absurdas, mielas Alberai.

Galiu prisiekti, kad nors pora žiūrovų salėje girdėjo, kaip nusižiovavau. Džuljeta isteriškai atmeta ranką ant kaktos. Laikas ir Romeo atsibastyti. Žengus į sceną, prožektorių šviesa iš pradžių apžlibina. Paskui akys pripranta.

Ištariu mintinai išmoktą frazę, melždamas iš savęs jausmingumą. Užvertęs galvą žvelgiu į Džuljetą balkone. Įžiūriu ant jos kaktos besikalantį spuogą, kurio nepavyko užmaskuoti storu grimo sluoksniu.

Jos suknia irgi kankinamai priraukinėta.

Užtat šviesos atspindžiai tamsiuose plaukuose – mano indulgencija. Jei ten stovi tu, tavo plaukų juodumas – visi sakramentai viename. Lango rėmai balzamavo tave ir pavertė ikona. Tokioje šviesoje ant tavo odos apsigyvena sidabrinis spindesys, Goda, o tavo blakstienos tampa mažomis virpančiomis galaktikomis.

Tokioje šviesoje net aš patikiu, kad esi nekalčiausia iš visų, kad esi dar negimusi, dar nepažinta ir nepažinusi. Sidabro upės varva sienomis, susiranda poras mano odoje ir difunduoja vidun, susiranda mano kvėpavimo takus, paplūsta mano kraujagyslėmis. Aš kvėpuoju tavimi, ir mano alveolės apgirsta.

Bet juk kažkas vis tiek kostelės salėje.

Tu nežiūri į mane. Tavo balsas skambiausias, kai kalbi ne man, ar žinai? Tik tol galiu svaigti tavo kvapu, kol turiu gaudyti jį po gurkšnelį, ar žinai? Tik dabar tavo veidas žėri, prožektorių apšviestas. Tik dabar matau, kokios goslios tavo lūpos. Kai nėra kopėčių, kuriomis galėčiau užsiropšti pas tave. Paskui tu pati nužengsi iš bokšto į dulkėtus užkulisius, ir aš pastebėsiu odos nelygumus, įplyšusį lūpų kampą, pavargusias akis. Nežiūrėk į mane, Goda, nežiūrėk kuo ilgiau.

Nenuleisk kopėčių. Aš galiu sukurti apie tave dainą arba legendą, velniop mintinai išmoktas eiles, nes jose nevirpa tavo kosminės blakstienos. Aš galiu būti senas ir patyręs dievdirbys, galiu išskaptuoti tavo skulptūrą iš ąžuolo. Papuošti tavo medinę galvą pinavijom. Bet tik nežiūrėk į mane, tik nežiūrėk.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

Neklausinėk nesąmonių, Džuljeta, ir neapsimesk, kad nežinai. Kas atvedė mane į sodą? Nelogiška metafizika ar fiziologija?

Koks skirtumas. Ji dievagojasi, kaip sukraus savo turtus man prie kojų, ir aš tuo nė kiek neabejoju. Galiu net patikslinti – prie tos vietos, kur kojos susijungia su juosmeniu.

Tai, žinoma, neblogai, bet sidabras nebetekės jos venomis.

Pagaliau spuoguotoji Džuljeta meta į mane paskutinį liūdno veršelio žvilgsnį ir pradingsta už kartoninės sienos. Užgęsta šviesos, kūną apžioja drėgna tamsa, nes keičiasi scenos. Grįžtu į užkulisius, ant pamėgtos virvagalių krūvos.

Imu laukti finalinės scenos, kai galėsiu, pamosikavęs netikru kardu ir išspaudęs skausmo perkreiptą fizionomiją, prigulti ant žemės ir užsimerkti. Gulėdamas ne taip prakaituoju.

18 Liesi motinos pirštai suranda dėžutėje degtuką, įskelia ugnį ir prineša prie žvakės. Rankos juda lėtai, kiekvienas judesys tarsi suskaldytas į dešimtis griežinių, ji stengiasi juos suverti. Dagčiui pasigavus liepsną, pirštai dryksta prie kitos žvakės.

Jos skirtingų aukščių, nevienodai nuvarvėjusios. Trys liepsnos tiesios kyla į viršų, o ketvirtoji purtosi mikroskopiniame drebuly. Motina padeda degtukų dėžutę atgal į lentyną. Atsisėda. Šiltas parafino lašas sulipina eglišakių vainiko spyglius.

Už lango jau tamsu, liepsnų atspindžiai siurrealistiškai rangosi stikle, patrigubėdami ir vėl nurimdami.

Motina laukia. Įsižiūriu į sieninio laikrodžio rodyklę. Ji nejuda, suakmenėjusi.

Išdžiūvusi, sukalkėjusi senovinio laiko fosilija. Bejausmis eksponatas geltonoje virtuvės šviesoje. Nusičiaudėju. Kai iš laiptinės pasigirsta žingsnių aidas, sekundės dalį kvailoms sentimentalioms smegenims pasirodo, kad fosilija krusteli.

Iš tiesų krusteli motina.

– Teo, atidaryk duris, – ištaria.

Atsikeliu nuo taburetės, einu į prieškambarį. Virš veidrodžio vėl atsiklijavo gauruotos girliandos kraštas, karo nutįsęs ir niekaip nesilaiko. Atidarau duris. Tėvo skruostai paraudę, nes lauke bedieviškas vėjas. Tėvas įeina, pasisveikina, pastebi kabalduojantį girliandos galą. Turbūt pagalvoja, kad taip ir turi būti. Nusiauna, apsidairo. Jo plaukuose įstrigę smulkūs vandens lašai, rūko draiskanos. Vilki motinos dovanotą megztinį, per pilvą

išnarpliota paklypusi pynė. Jis eina paskui mane į virtuvę nedrąsiai, lyg nenorėdamas sugirgždinti grindų, nuaidėti sienomis, lyg prisibijodamas atsispindėti veidrodžiuose.

Motina jau spėjo sugrūsti ant stalo dvylika patiekalų ir tris lėkštes. Silkinė pavojingai balansuoja prie pat krašto. Motina pavargusi, nes pusę dienos pjaustė, minkė, kepė, virė, troškino, smulkino, dėliojo. Vos pastebimai įsitempia papilkėjusių paakių oda, kai ji dirsteli į laikrodžio rodyklę, fosiliją. Pajudėjo?

Susėdame įprastinėse vietose. Tėvo žvilgsnis atsargiai tyrinėja sienas, virimo knygų nugarėles lentynoje, virš viryklės sukabintus samčius, rankšluosčius. Niekas nepasikeitė. Jis paima šakutę, kapteli iš lėkštės virtinį. Persimeta su motina keliais sakiniais apie pelėsį, įsimetusį ant rūsio sienos. Motina kažkur girdėjusi, kad reikia rūsyje pastatyti šildytuvą, pelėsis nemėgsta sauso oro. Tėvas suabejoja, kaip tą šildytuvą pakelti taip aukštai, juk nelabasis – prie pat lubų. Galiausiai man tenka priminti, kad rūsyje nėra elektros.

Minkštas parafino pirštas, niekieno nesudrausmintas, nuo palangės drykteli ant staltiesės. Motina prisistumia kėdę, išvynioja plotkeles. Paduoda tėvui – jis iš mūsų vyriausias. Procedūra kaip ir kasmet.

Tokia nuobodoka oficialioji dalis. Tėvas, duodamas atsilaužti bespalvio paplotėlio, bando šmaikštauti; motina ilgai galvoja, pagaliau sumurma paprastus palinkėjimus; aš negalandu liežuvio, pasakau ką nors pusiau banalaus, ir tiek. Tie blizgučiai ir šypsenos baisiai vargina, o plotkelių skonis kaip užpernykščio laikraščio. Užtat, pasibaigus procedūrai, bent galima prisivalgyti.

Keliolika minučių tik trinksi lėkštės ir dubenys, dzingsi susidurdami šaukštai ir šakutės. Paskui kramtymas. Ritmingai juda trejetas žandikaulių, apatiniai ir viršutiniai, vienas du, vienas du. Matyt, pelėsio temą būsiu galutinai išsėmęs. Vienas du.

Lėkštės tuštėja, pilnėja, vėl tuštėja. Turiu padavinėti druską, nes ji prie pat mano lėkštės. Tėvas ima klausinėti mane. Kaip man sekasi teatre, ar nereikėtų nupirkti naujų batų, kaip gyvena katė. Atsakinėju trumpais sakiniais. Nesiseka, batų nereikia, katę pakasiau. Ar apsisprendžiau, kur stosiu? Ne, po galais, tai turbūt neįmanoma. Motina pasidomi, ar tėvo namuose jau įrengtas vonios kambarys. Pasirodo, dar ne. Pauzė. Paskui paklausia, kaip laikosi

toks abiejų pažįstamas bendradarbis. Jį, pasirodo, jau senokai atleido. Pauzė. Tėvas knebinėja maistą, vienas trupinys nukrinta ir prilimpa prie megztinio. Motina stebi jo rankų judesius.

Ji žino, kad po kitomis lubomis, kur dar nespėjo nusėsti dulkės, kur dar neįrengtas vonios kambarys, tėvo laukia kitos akys, kiti klubai, kiti plaukai. Ji valgo lėtai, svarsto, ar kitos rankos mokėtų taip paruošti silkę. Ko gero, ne. Reikėtų tos silkės tėvui suvynioti ir įduoti, kad ir rytoj turėtų, mąsto. Paskui lyg susigėsta. Įsideda dar virtinių. Prieš pakeldama prie burnos, kruopščiai perpjauna kiekvieną per pusę.

Tėvui ant kaklo išryškėjusi stambi arterija, kramtant ji nežymiai juda žandikaulio ritmu. Jis atrodo susikaupęs ties savo lėkšte, gerą valandėlę iš padažo šakute atidžiai braižo neaiškų piešinį. Pakėlęs galvą, klausia, ar svetainėje neperdegė elektros lemputė, kuri mėgdavo tai daryti.

Rudi taškai jo akių rainelėse man primena nusikamavusius šunis, maldaujančius šeimininko leidimo palaižyti kojas. Dar kurį laiką patuštėja lėkštės, iš tarpdančių išprašomi užsilikę kąsniai. Pagaliau motina tarsteli, kad dabar labai jau anksti temsta.

Iš viršaus vos girdisi duslūs puotaujančių kaimynų balsai. Keturios žvakės dega iliuziniu tykumu – vėjas lauke neaprimo.

Motina nesuvynioja tėvui silkės. Jam keliantis nuo stalo, kėdė lakoniškai girgžteli.

Prieškambaryje tėvas apsiauna, apsivelka paltą, užsimaukšlina kepurę. Su palengvėjimu pastebiu, kad kepurės kailis vis dar labiau nušiuręs negu tėvo plaukai.

Uždarau duris.

19 Dangus už lango tamsus ir drėgnas – lyg didžiulė gerklė. Tikrai temsta anksti.

Viduje oras susistovėjęs. Daiktai ir baldai prieblandoje įgauna neaiškias formas, meta gremėzdiškus šešėlius. Bet neuždegu šviesos. Tam reikėtų atsistoti, nueiti prie durų, paspausti jungiklį. Per daug darbo.

Drabužių spintos durys praviros, jas irgi reikia uždaryti, bet tai manęs nejaudina.

Man po užpakaliu kietos kambario grindys. Vietoj kilimo užtenka šešėlių, o jeigu sėdi sukryžiavęs kojas, neskauda uodegikaulio. Mano pusėn iš lentynos spokso knygų nugarėlių užrašai, o nuo sienų – tapetai su rožytėmis, bet nieko nebegaliu jiems atsakyti. ► 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

◄ Iš tiesų atrodo, kad mane jau pradėjo ryti ir virškinti. Palengva, smulkmeniškai – tamsa, sudusęs oras, nerangiai krutanti tyla ar dar kas nors. Mane ir visas tas keistas formas.

Tavo oda ropoja blankus mėlynumas.

Tavo venos arti odos, žinau, nes jas jau išstudijavau. Ant rankų matyti daugybė smulkučių kauburėlių, mažas nedrąsus šiurpas. Negi tau šalta? Tu kilsteli juosmenį, sulenki kojas, vėl atsisėdi. Dabar esi tiesiai priešais mane. Matau lango atšvaitus tavo akių vyzdžiuose.

Ar mes kažko laukiam? Ne, nėra ko.

Mūsų galvose, kūnuose, mintyse – nuovargis. Mūsų raumenys įsitempę. Ausys vis dar budrios. Bet kaktas ima gelti. Galėčiau tavęs paklausti dar daugybės dalykų, tu vėl sektum akimis mano lūpas, tylėtum, kol pagalvosiu, kad taip ir neprabilsi, o tada neskubėdama atsakytum. Bet esu per daug pavargęs. Aš neatsikelsiu uždegti šviesos, nesikelk ir tu. Šviesoje taip nesigirdi kraujo tvinksėjimo visame kūne. Ir minčių tvinksėjimo. Mes neišsivystę, neprisitaikę, nestiprūs – evoliucija tėra mitas. Mes primityvūs. Sėdime ant mano kambario grindų, spoksome priešais save – ką, mums to neužtenka? Argi ne pirmykštis mano judesys, kai ištiesiu ranką ir pirštais imu lėtai vedžioti po tavo odos kauburėlius? Permatomi rankų plaukeliai linksta kaip pajūrio smilgynų stiebai. Mūsų gyslomis teka tamsa.

Ar man pasirodė, ar tavo akyse sublizgo išgąstis? Baimė? Mano pirštai palieka ant odos tik stambesnio šiurpo pėdsaką, bet kaip taip gali būti? Tu dar įstengi bijoti? Tu, mano iracionalybe, mano psichozinis stebukle, mano pigmalioniškas nesusipratime?..

Net sugebi atrodyti nustebusi. Negi per tiek dienų ir valandų nekrutėjo tavo smegenys, nesiplėtė vyzdžiai? Nežiūrėk tu į mano pirštus, ką, ar tau jie atrodo svetimi? Ar aš neturiu teisės į tavo odos mėlynumą, ir į plaukelius, ir, po galais, į tavo kvailą išgąstį?!

Viskas juk taip, kaip turi būti. Visos dienos ir valandos tebuvo laiko tampymas, pasiruošimas šitai gerklinei prieblandai, šitam savo primityvumo supratimui. Visos dienos ir valandos tebuvo melas, šlykšti saviapgaulė. Ir tik žmogiškas tingulys, žmogiškas pasitikėjimas akimirka, žmogiška fantastinė viltis laikė mus po to melo gaubtu. Net langais ropinėjančios musės pranašavo šitą minutę! O tu dar sugebi bijoti??? Tavo širdis dabar dar įstengia imti stuksenti tankiau??

Pagaliau, negi manęs visai nepažįsti? Taip, aš toks. Priklausau žmogėdrų padermei. Ar 58

nejauti, koks žvėriškumas mano judesyje, kai pirštai sustoja, ranka įsitempia ir staigiai parverčia tave ant žemės? Taip, aš toks. Esu šaltakraujis kanibalas. Iščiulpsiu tavo syvus, paskui apsilaižysiu lūpas ir nueisiu pasišvilpaudamas. Tave suvartosiu nespringdamas, kaip plastikinio buteliuko turinį. Žinai, kiek tokių trūnija sąvartynų rezignacijoje, žindydami motiną žemę toksinėmis medžiagomis? Po paraliais, net ir tai nesvarbu.

Tu juk tik goda, tik viena iš mano godų, o maža ko galima godoti. Aš galėčiau godojimais užtvindyti kambarį, bet esu per daug pavargęs. Ir ta tamsa, ir tas dukslus oras. Juo sunku kvėpuoti. Mano kvėpavimas padažnėjęs, plaučiai dirba visu pajėgumu.

Tik nespurdėk taip, velniai rautų!.. Viskas turi vykti greitai. Nesipriešink, vis tiek abu būsime praryti.

Tau iš burnos išsiveržia trumpas gargtelėjimas, bet aš neleisiu jam pavirsti riksmu. Kaire plaštaka apgniaužiu tavo lūpas, pasmaugdmas negimusį garsą, dešine prispaudžiu gležną liemenį prie grindų.

Mano raumenys pritvinkę gyvuliškos jėgos.

Argi nesakiau?..

Kraujas beldžia į smilkinius. Liūdnas brutalumas mano judesyje, kai atsiduriu tavo kūne. Šešėliai tebesrovena mums už kaklų ir ausų. Oras gaižus – net labiau nei anksčiau.

Mano šonkauliai kvėpuojant virpa. Dabar pasišiaušė ir mano rankų plaukeliai. Tik jie ne tokie švelnūs. Lauke po langu kaukdami ir urgzdami riejasi katinai. O aplink mus – ta pati tyla. Aplink mus – graužtukus.

20 Laikrodžio rodyklė mėšlungiškai trūkteli per dar vieną minutę. Negalvodamas užsmaukiu megztinio rankovę toliau ant riešo, kad taip dažnai į tą laikrodį nežvilgčiočiau.

Man virš galvos ūžia parduotuvės ventiliatorius. Baltomis plytelėmis išklotos grindys šlapios nuo primindyto purvino sniego.

Lentynos su maisto produktais verčia vaikščioti kampuota trajektorija, ir aš tokiais pat šlapiais pėdsakais braižau keistą briaunainį, ieškodamas juodos duonos, sūrio, apelsinų, kavos, sviesto. Anksčiau apelsinų žievė man primindavo žmogaus audinį, odą, bet šįryt tokia mintis nė nesiruošia kilti, tik apžiūriu beveik sintetinį spalvos ryškumą ir įmetu porą apelsinų į krepšį. Toliau eidamas tik tiesiomis linijomis ir pasisukdamas tik devyniasdešimties laipsnių kampu, surenku visą motinos užsakytą produktų kolekciją.

Gerokai pavargstu, kol randu grindų valiklį.

Greičiausiai vis tiek nepataikysiu nupirkti tokio, kokio reikėjo, bet galų gale negi tai taip jau svarbu? Į eilę prie kasos atsistoju už susikūprinusios senutės, pečius apsigobusios negrabiai nuregzta skara. Šalia jos prekystaliu slenka gabalas dešros, pusė batono, kačių ėdalo pakelis. Moteriškė be paliovos kosėja, atrodo, kad jos plaučiuose įstrigęs bent voverės dydžio gyvis, nerandantis išėjimo. Prekes ji krauna į geltoną nailono maišą, paskui dar nusiperka loterijos bilietą ir cigarečių.

Pirštai, kuriuos ji ištiesia parodyti rūkalų rūšies, labiau panašūs į susiraukšlėjusius paukščio nagus, kresčiojančius nuo kosulio.

Pardavėjos rankos juda vikriai, devyni eurai keturiasdešimt trys centai, pasiimkite kortelę, ir prekystaliu jau rieda mano apelsinai. Šitas skubėjimas, šitas nenutrūkstantis pypsėjimas, šitie skaičiai yra suausti iš amžinosios ramybės. Tik atrodo erzinantys, o iš tiesų – svarbiausia – kasdien tokie pat.

Ateisiu klausytis svetimo skubėjimo rytoj, poryt, po savaitės, ir jis niekada nesibaigs.

Būdamas viduje, pamiršau, kad lauke šalta. Už nugaros užsistūmus parduotuvės durims, į šnerves vėl įsismelkia aštrus žvarbumas. Pirkinių maišas mano rankoje sunkus, pasuku tiesiai namo. Matyt, piko metas – platų šaligatvį mindo armijos žieminių batų. Daugybė žingsnių, kurių kiekvieno negaliu atsekti ir išgirsti, bet juntu aplink save kaip monumentalų virpėjimą.

Skirtingi batai, skirtingas tempas, skirtingas skubėjimo tikslas, ir vis dėlto – visuma. Ja negali nesigrožėti. Minia kaip reiškinys turi savotiško žavesio. Ypač žvelgiant iš viršaus. Įsivaizduoju į šitą žaislinį šaligatvį žiūrintį veidą, vaiką, palinkusį virš skruzdėlyno.

Jis vypso smalsiai išplėtęs akis, žiūri, nes įdomu, kas bus.

Man maišo rankena spaudžia delną, ir aš paspartinu žingsnį. Palieku parduotuvės aikštelę. Įsilieju į žmonių srautą, judantį gatve, mano nunešioti sportbačiai irgi virsta didžiulio instrumento dalimi. Juntu, kaip į pakaušį bepročio šypsena šypsosi anas vaikas. Bet aš jam nepavydžiu, mano kojos jau prisiderino prie ritmo.

Netikėtai, lyg pirmąsyk, pastebiu kalėdines puošmenas ant gatvės žibintų, parduotuvių fasadų, namų langų ir žmonių veidų.

Man ramu. Nebesistengiu sulaikyti ūžesio, besipinančio iš motorų gaudimo, pro šalį einančių žmonių kosėjimo, savo žingsnių. Šitas ūžesys yra mano dievas.

KULTŪROS ISTORIJA

Mažosios Lietuvos prisiglaudimas

prie Didžiosios Lietuvos,

arba Didingoji 1920 m. kovo 20-oji

Paminklas vieningai Lietuvai „Arka“ Klaipėdoje (skulptorius A.Sakalauskas, architektas R.Krištopavičius) primena istorinį Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą / prisiglaudimą.

Antano Stanevičiaus nuotr.

Šįkart atsigręžkime į prieš šimtmetį prasidėjusį Klaipėdos miesto lietuviškojo gyvenimo kūrimą. Po Pirmojo pasaulinio karo Antantės valstybėms Mažąją Lietuvą atkirtus nuo Vokietijos ir ėmus ją jungti prie Lietuvos, Klaipėda turėjo „klaipyti pėdas“. Reikėjo paklusti Lietuvos Vyriausybei ir prisitaikyti prie jos reikalavimų. Bet ne apie tai. Mažosios Lietuvos prijungimas arba tų laikų terminu sakant – prisiglaudimas prie Didžiosios Lietuvos buvo sudėtingas procesas, apie kurį ne tiek daug ir žinome. Žvilgtelėkime, kas įvyko 1920 m. kovo 20 d., koks vaidmuo tam vyksmui teko ir Klaipėdai, kas buvo to istorinio žygio vykdytojai... Be abejo, čia tik fragmentas iš to svarbaus istorinio puslapio. ► 59

KULTŪROS ISTORIJA

Viešbutis „Viktorija“ Palangos gatvėje maždaug 1920 m. Atvirukas. Leidėjas – Kurtas Ziebertas.

Kopija iš Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo

Jovita SAULĖNIENĖ

Pasirengimas susijungimui ◄ 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje įsteigta Prūsų lietuvių tautinė taryba (pirmininkas prof. Vilius Gaigalaitis), gyvavusi iki 1923 m.

Netrukus ji paskelbė atsišaukimą į lietuvininkus, skleisdama žinią, jog „atėjo valanda Pasauliui pasakyti, kad mes dar gyvi, kad mes su Didžiąja Lietuva esame vienos Motinėlės Vaikai, kad tą mūsų priešininkai per šimtmečius išardė, dabar Laikas vėl Susivienyti: Viena Giminė, viena Kalba, viena Žemė, viena Valdžia – toks turi dabar mūsų reikalavimas būti“.

Paskui Taryba žengė kitą svarbų istorinį žingsnį – 1918 m. lapkričio 30 d. priėmė Tilžės aktą, kuriuo išsakyta Mažosios Lietuvos gyventojų valia prisijungti prie Didžiosios Lietuvos.

Prūsų lietuvių tautinė taryba nutarė deleguoti dr. V.Gaigalaitį, ūkininkus Jurgį Strekį iš Šilutės (tada Šilokarčiamos) aps60

krities, Kristupą Lekšą iš Tilžės apskrities ir Martyną Jankų iš Rambyno į Lietuvos Valstybės tarybą. Norėta juos priimti nariais jau 1919 m. vasario 16 d., tačiau kooptacijos tada patys Mažosios Lietuvos atstovai atsisakė. Dar ne viskas buvo apsvarstyta, ne visais klausimais ir patys buvo vieningos nuomonės. Ypač išsiskyrė prof.

V.Gaigalaičio požiūris.

Istorinis posėdis Siekiant užmegzti artimesnius ryšius su Prūsų lietuvių tautinės tarybos nariais ir aptarti jungimosi sąlygas, Lietuvos Valstybės tarybos sekretorius Jokūbas Šernas atvyko į Klaipėdą 1920 m. vasario 10 d. Deja, apie šį susitikimą medžiagos nepavyko rasti.

1920 m. vasario 20 d. „Viktorijos“ viešbutyje įvyko Prūsų lietuvių tautinės tarybos istorinis posėdis, kuriame dalyvavo Lietuvos Valstybės tarybos sekretorius J.Šernas ir užsienio reikalų viceministras Petras Klimas. Posėdžio pirmininkas dailininkas Adomas Brakas pasveikino svečius kaip Didžiosios Lietuvos atstovus. Atsakydami šie

pabrėžė sujungtos Didžiosios ir Mažosios Lietuvos idėją.

Posėdyje buvo svarstomi nauji Tarybos įstatai, renkamas direktoriumas. Daugiausia ginčų kilo dėl prisijungimo sąlygų prie Didžiosios Lietuvos rezoliucijų projektų.

Pirmiausia prof. V.Gaigalaitis pasiūlė „atskiriamo nuo vokiečių krašto „savotiško“ sutvarkymo“ projektą, „kurs plačiau nebuvo svarstytas“. Užtruko ir A.Brako pateiktų rezoliucijų svarstymas.

Didžiosios Lietuvos atstovai pabrėžė, jog „Didžioji Lietuva niekuomet neskriaus savo Mažesniosios Sesers ir žiūrės visų jos reikalų patenkinimo lygiai taip kaip ir savo“. Jie pritarė rezoliucijoje išdėstytiems Mažosios Lietuvos tiems „savotiškumams, kurie nesipriešina bendriems valstybės reikalams ir neprieštarauja konstitucijai“, nurodė neminėti tų sąlygų, kurių „priėmimas turėtų būti patikrintas“ jungiantis.

Mažosios Lietuvos atstovai kėlė savo reikalavimus dėl administravimo Lietuvos valdymo sistemoje, evangelikų tikėjimo priėmimo ir pan. Dėl antrojoje rezoliucijos dalyje išdėstytų ekonominių klausimų nesiginčyta. Rezoliucija dėl Mažosios Lietuvos jungimosi prie Didžiosios sąlygų

KULTŪROS ISTORIJA

Didžiosios Lietuvos atstovai pabrėžė, jog „Didžioji Lietuva niekuomet neskriaus savo Mažesniosios Sesers ir žiūrės visų jos reikalų patenkinimo lygiai taip kaip ir savo“. buvo vienbalsiai priimta, nutarus, jog visos sąlygos bus nustatytos ir įteisintos Lietuvos Steigiamajame Seime. „Visų ūpas buvo pakilęs“ (J.Šernas). Kitą dieną „Sandoros“ salėje Prūsų lietuvių tautinė taryba priėmė Prisiglaudimo deklaraciją, kuria iškilmingai paskelbė, jog Mažoji Lietuva „sutraukanti su Vokietija visus ryšius ir tautos valia susijungianti su savo broliais, su Didžiąja Lietuva“.

Tautos šventė 1920 m. kovo 20 d. laikinojoje sostinėje Kaune tvyrojo šventinė nuotaika. Didžiosios ir Mažosios Lietuvos vėliavomis papuošti namai, prie Rotušės būriavosi žmonės, stovėjo išsirikiavusi pirmojo pulko raitelių garbės sargyba „su orkestru priešaky“. Atvykus Prezidentui A.Smetonai

Ministras Pirmininkas E.Galvanauskas.

Klaipėdos „Sandoros“ salė. Čia 1921 m. vasario 21 d. Prūsų lietuvių tautinė taryba priėmė Mažosios Lietuvos Prisiglaudimo deklaraciją.

ir Mažosios Lietuvos atstovams, orkestras pagriežė „Sutikimą“. 17 val. 30 min. Rotušės salėje prasidėjo iškilmingas Valstybės tarybos 48-tasis posėdis, kuriame dalyvavo Amerikos, Anglijos, Prancūzijos, Olandijos, Latvijos valstybių atstovai.

Pirmiausia į Lietuvos Valstybės tarybą buvo kooptuoti dr. V.Gaigalaitis, J.Strekys, K.Lekšas, o M.Jankus priimtas pilnateisiu nariu kaip Mažosios Lietuvos atstovas.

J.Šernas perskaitė Prūsų lietuvių tautinės tarybos sekretoriaus E.Simonaičio pasirašytą 1920 m. vasario 21 d. aktą, įgalinantį

sujungtai valstybei „bendrai ginti bei tvarkyt savo nepriklausomą tautinį, politinį ir ekonominį gyvenimą“. Jame kreipiamasi į santarvės valstybes ir jos atstovus, kuriems buvo „pavesta laikinai valdyti tą kraštą“, „tuojau panaikinti senąją muitų sieną ir atkelti ją prie Nemuno linijos, pavedus ją Lietuvos Valstybės muitinių kontrolei ir josios Kariuomenės apsaugai; pavesti geležinkelius, paštą, telegrafą ir telefonus bendrajai Lietuvos susisiekimo administracijai: pavesti Lietuvos valstybei naudotis Klaipėdos uostu ir Nemuno srove“. ►

Lietuvos Valstybės tarybos sekretorius J.Šernas.

Užsienio reikalų viceministras P.Klimas.

Iliustracijos iš leidinio „Kovo 20 diena: Mažosios Lietuvos priglaudimui paminėti“, 1921 m.

61

KULTŪROS ISTORIJA

Mažosios Lietuvos atstovai K.Lekšas, M.Jankus, J.Strekys Lietuvos Valstybės taryboje.

tokių kaip „senosios rusų sienos panaikinimas“, „Klaipėdos uosto naudojimas“, „laisvas į Klaipėdą įėjimas“, „gelžkelių administravimas“, pabrėždamas, jog šie nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo darbai padės atgauti ir lenkų okupuotą Vilnių.

Perskaitė deklaraciją Mažosios Lietuvos atstovas J.Strekys perskaitė jo paties, M.Jankaus ir K.Lekšo pasirašytą 1920 m. vasario 21 d. de-

klaraciją, kuria pareiškė „valią ir norą prie Didžiosios Lietuvos prisidėt ir su ja susivienyt bei draugiškai politinį gyvenimą pildyt“, vildamiesi, jog komisija „išdirbs pageidaujamas abiem Lietuvos dalim naudingas susivienijimo sąlygas, kurios bus įneštos į Lietuvos Steigiamąjį Seimą priimti ir patvirtinti“. Deklaracija baigėsi linkėjimu: „Te Aukščiausiasis neprigulmingai suvienytą Lietuvą saugoja ir žegnoja, kad ji kultūroje augtų ir žydėtų ir jos gyventojai tikrą laisvę ir laimę įgytų.“ Mažosios Lietuvos atstovai savo kalbose priminė lietuviškumo židinius šiame krašte ir išsakė norą „tvirtai prie savo bažnyčios papročių bei Dievo tarnavimo pasilikti“. Posėdis užsibaigė svarbiu akcentu: „susivienijimas neturi pasibaigti paskelbimu“ – teisiškai tai turi būti patvirtinta Steigiamajame Seime. „Tada tik jėga, o ne teisė galės jas atskirti“ (Petras Leonas).

Mažosios Lietuvos atstovų garbei buvo suruošta iškilminga vakarienė išpuoštoje, tautinėmis spalvomis dekoruotoje „Metropolio“ salėje. Vėl pasakyta daug kalbų, sugroti Lietuvos, žydų ir kitų „prielankių“ valstybių himnai... Kitą dieną dalyvaujant valstybės vadovams vyko iškilmingos pamaldos: pirma katedroje, paskui evangelikų bažnyčioje. Pastarojoje vargoninkavo kompozitorius Juozas Naujalis.

Iš Kristupo Lekšo kalbos iškilmingame posėdyje Dailininkas A.Brakas. ◄ Po „ilgo delnų plojimo“ pasakyta daug kalbų. Kalbėjusieji pabrėžė istorinę tos dienos reikšmę. Prezidentas A.Smetona ją įvardijo kaip „nepaprastai didingą Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai“. Ūkininkui J.Strekiui rodėsi diena, kurią „pons Dievs padarė“, ir t. t. Pasauliui ir Lietuvai buvo pareikšta, jog „vasario mėn. 16 d. 1918 metų ir kovo mėn. 20 d. 1920 m. bus atmintinos ir lietuvių švenčiamos tol, kol pasauly skambės lietuvių kalba“.

Didžiosios Lietuvos kalbėtojai priminė istorinius ryšius, akcentavo Mažąją Lietuvą kaip kultūros lopšį, išauginusį Mažvydą, Donelaitį, Rėzą, Vydūną, tvirtino saugosią ir gerbsią jos skirtingus tikybos ir kultūros ypatumus.

Ministras Pirmininkas E.Galvanauskas savo kalboje paragino skubiai imtis realių darbų, 62

Mes pareiname iš Mažosios Lietuvos, ji yra tikrai maža (...) Koki ji maža, toki ji graži (visi ploja) tarp žalių giraičių, žiba plytomis dengti gražūs namelių raudoni stogai. Aukšti platūs langai leidžia šviesą mūsų gyveniman (...)

Dabar šiandieniškoje susibroliavimo šventėje atnešam Didžiajai Lietuvai Nemuno srovę, kuri lyg kokia gyvasties gysla Mažąją Lietuvą su vyresniąja savo seserim suriša; mes atsinešam drauge ir Klaipėdos uostą, kuris Didžiajai Lietuvai kas link pirklystės labai naudingas bus: vis iš svetur ten įplaukiantieji tavorai galės jus lengvai pasiekti. Pagerinta galvijų veislė ir aukštesnė ekonominė kultūra dabar be jokių trukdymų į jūsų kraštą ateis. Pagaliau atsinešam su savimi ir tikrai tautiškai prijaučiančią lietuvišką ir brolišką širdį, pasitikėdami, jog per tokį susibroliavimą su jumis ir iš Jūsų pusės mūsų Mažajai Lietuvai žegnonės ir naudos bus.

Jeigu mes žvelgiame Jūsų pusėn, čia matom berods tūlus namelius su šiaudiniais samanomis apaugusiais stogais ir mažais langučiais, žmonės, rodos, čia skursta, bet štai viduje jų randasi nauda. Klėtys pilnos javų, o iš to suprantama, kad duonos ir baltų pyragų bei mėsos apsčiai pas jus randasi. (...) Kauno degtukų fabrika pirmiausiai mus briežiukais aprūpinti galės, o girdint, kad tarp kitko jūsų žemėj neišnaudoti skarbai randasi, kaip tai: druska, geležis, marmuras, kalkės, kurie galėtų tarnauti išdirbimui stiklo bei cemento, bet turint umenoj, kad daugelyje vietų minerališkų versmių randasi, togidel galime su geru lūkesčiu į ateitį žvelgti. Norint tūli Mažosios Lietuvos žmoneliai delei mūsų susijungimo baimingomis širdimis į ateitį žvelgia, tačiau paskutiniems debesiams nuo Mažosios ir Didžiosios dangaus nuslinkus, prašvis vėl skaisčioji saulelė ir tada įvyks mums visiems tikrasis žegnonės pilnas ir lietuviškas pavasaris.

INICIATYVA

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8