Durys 2019 10 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2019 SPALIS / Nr. 10(70)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2019 spalis / Nr. 10(70) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė

TURINYS MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. XV „Permainų muzikos“ dėlionė: premjeros, dedikacijos, atradimai

Ieva BUDRIŪNAITĖ. P.Vyšniauskas: saksofonas – mano geriausias pašnekovas

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. Atrasti Antigonę savyje

KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

Žaneta SKERSYTĖ. T.Ambrozaitis: orkestras – mūsų teatro pamatas

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Goda DAPŠYTĖ. Scenos ekologija. XIII tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ KINAS Dainius VANAGAS. Gyva mirtis

Andrius RAMANAUSKAS. Ar daug triukšmo dėl „Džokerio“?

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

ERDVĖS

ISSN 2351-5848

DAILĖ

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Trisdešimt penki briedžiai (1)

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2019 4 psl. – scena iš prancūzų trupės „Le Cirque Plein d’Air“ cirko ir muzikos spektaklio „Baltringue“, parodyto XIII tarptautiniame menų festivalyje „Plartforma“ Klaipėdoje. Donato Bielkausko nuotr. ŽURNALĄ REMIA

Kristina SADAUSKIENĖ. Drąsi Klaipėdos knygų mugės kaita

Danguolė RUŠKIENĖ. Drozofilos, didžėjai ir džedajai II: kai menas pralaimi

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Matau, kad plokščia; žinau, kad apvali

Juozas ŠIKŠNELIS. Kas nuveikta, ką buvo galima nuveikti

Algis KUKLYS. Mįslingas autobusas. Vakaro andante

Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Eilėraščiai

Alma RIEBŽDAITĖ. Prarasta tikrovė

Arthuras PORGESAS. Platininė mįslė

JAUNŲJŲ KŪRYBA Karina TYLINGO. Eilėraščiai. Nuo Maskvos iki Vladivostoko

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Pasišvęsti aukštesniems idealams. J.Tumo-Vaižganto 150-osioms gimimo metinėms

MUZIKA

XV „Permainų m u premjeros, dedika c „Permainų muzika“ – vienintelis šiuolaikinės akademinės muzikos festivalis Klaipėdoje, jos savotiškas šauklys, tradiciškai rugsėjo–spalio mėnesiais jau 15-ąjį kartą kvietė publiką atsiverti naujoms garsinėms patirtims, susipažinti su naujausiais kūrėjų darbais. Ragino šią muziką ne tik išgirsti, bet ir tikrąja to žodžio prasme pajausti ar suprasti, nes šiuolaikinėje muzikoje būna visaip. Danguolė VILIDAITĖ

Festivalis, kaip ir visa dabarties kultūra, – įvairialypis. Tad suvokti jo polistilistinę mozaiką, susigaudyti kalbų, krypčių įvairovėje išties ne tokia jau paprasta užduotis, jos vienu sakiniu neapibūdinsi. Aštuoni koncertai, šiuolaikinės muzikos maratonas, lietuviškos premjeros, aktualios XX–XXI a. kompozicijos, žymūs užsienio ir Lietuvos muzikos vardai – tokia formalioji šio Klaipėdos koncertų salės renginio pusė, mažai pasikeitusi per 15 festivalio metų.

Klausytojų netrūko, gerų įspūdžių – irgi. „Permainų muzika“, galima teigti, jau atrado savo vietą po uostamiesčio dangumi.

Patiktų net skeptikams Nemažas dėmesys festivalyje buvo skirtas mušamųjų muzikai. Edukacinėje programoje „Ritmo žaidimai II“ vyko Sauliaus Astrausko (perkusija) ir aktorės Rugilės Latvėnaitės žaismingas šou vaikams. Netikėtai „Šiuolaikinės muzikos maratone“ suskambo Pavelo Giunterio (perkusija) ir

Glebo Pyšniako (violončelė) duetas – tokio tipo ansambliai nedažni, šių instrumentų amplua neretai suprantamas gana šabloniškai. Kaip suvaldyti, sakykime, tą perkusijai būdingą temperamentą, ugningus ritmo prasiveržimus, suderinti juos su violončelės romantika, dainingumu? Tiesa, mušamieji turi daug rūšių, jų galimybės įvairios, ir viskas įmanoma, kai scenoje susitinka virtuozai. Estų kompozitoriaus Arvo Parto elegiškos „Spiegel im Spiegel / Veidrodis veidrodyje“ (aranžuotė P.Giunterio, originali versija smuikui ir fortepijonui), parašytos tintinnabuli principu, kiekvienas garsas buvo išgautas itin subtiliai, jautriai.

„Siela ir kūryba“: Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas ir solistas H.Rohde (altas), solistai I.Rupaitė-Petrikienė (smuikas), B.Ignatavičiūtė (sopranas), S.Petrulis (trim 4

MUZIKA

m uzikos“ dėlionė: a cijos, atradimai O dramatiškoje Anatolijaus Šenderovo sonatoje violončelė mušamiesiems išraiškos gelme ir garsumu, atrodo, niekuo nenusileido, vyko vienas ekspresyviausių festivalio dialogų. Viena ryškiausių šių metų „Permainų muzikos“ patirtimi vis dėlto laikyčiau mušamųjų kvarteto iš JAV „So Percussion“ (Ericas Cha-Beach, Joshas Quillenas, Adamas Sliwinski’s, Jasonas Treutingas) pasirodymą „Perkusijos magijoje“. Tai koncertas, kurį drąsiai rekomenduočiau kiekvienam šiuolaikinės muzikos skeptikui. Ir kalbu ne tik apie šio kolektyvo profesionalumą – gerų atlikėjų ir kituose vakaruose netrūko, – o apie grupės narių mokėjimą su publika bendrauti, įtraukti ją, tarsi žaidžiant, į muzikavimo procesą, apie patraukliai sudarytą programą. Atliekant ansamblio dalyvio J.Treutingo kompoziciją „Amid the Noise“, publika buvo pakviesta ploti ir dainuoti, trypti kojomis. Taip „apšildyti“ klausytojai vėliau su didžiausiu susidomėjimu išklausė daug

sudėtingesnius kūrinius, o po koncerto ne vienas linksmai bandė atkartoti bisui atlikto Steve’o Reicho „Clapping Music / Plojimo muzika“ ritmą. Bryce’o Dessnerio kūrinyje „Music for Wood and Strings / Muzika mediniams ir styginiams instrumentams“ dėmesį patraukė netradicinis elektrinės gitaros panaudojimas. Gitara čia užgaunama kaip skambinamasis, mušamasis (pieštukais) ir griežiamasis (mažais strykais) styginis instrumentas. Atrandami ne tik nauji tembrai, bet ir pateikiama savotiška intriga. Sujungus kelis šios rūšies instrumentus, padaromas naujas, savo forma šiek tiek archajiškus liaudies muzikos instrumentus primenantis instrumentus. Moderni muzikos kalba ir neįprasta skambinimo maniera neleidžia apsigauti. Sunku pasakyti, ko šioje muzikoje buvo daugiau: populiariosios (pop, rock, techno) ar akademinės muzikos elementų. Įdomu, kad pats B.Dessneris Amerikoje labiau žinomas kaip indie roko grupės „The National“ narys, dainų kūrėjas, buvo

nominuotas ir įvertintas keliais „Grammy“ apdovanojimais. Be jau minėtų kūrinių, skambėjo S.Reicho „Mallet Quartet / Plaktukų kvartetas“ ir gana dažnai koncertuose atliekama „Music for Pieces of Wood / Muzika medžio gabalėliams“, kelios dalys iš Davido Lango kūrinio „The So-called Laws of Nature / Vadinamieji gamtos dėsniai“. Stebino ir žavėjo, su kokiu lengvumu ir sinchronišku tikslumu buvo atliktas pastarasis opusas, autoriaus, tarp kitko, specialiai parašytas „So Percussion“ ansambliui. Kompozicija, prasidėjusi paprasta ritmine schema, išgaunama mušant plieninius vamzdžius, vėliau komplikuojasi, sudėtingėja, įtraukiami būgnų grupės instrumentai. Ritmo užduočių, skambančių vienu metu, paralelinių linijų daugėja, įtampa kyla, judesių koordinacija kolosali. Dalyje „Masažas ausims“ panaudojamas ir vėl neįprastas garso šaltinis – aukštas virtuvės puodelių tembras. Taip ir svarstai, ar juos muzikantai atsivežė, ar nusipirko kurioje nors iš mūsų parduotuvių. ►

ulis (trimitas), J.Baranauskas (aktorius), I.Spalinskaitė-Kurienė (perkusija). 5

MUZIKA

„Blogi vaikinai“: ansamblis „Het Collectief“.

„Naujasis paprastumas“ ◄ Dažniausiai girdimas muzikos stilius ir šių metų „Permainų muzikos“ festivalyje išliko minimalistinis / postminimalistinis. Tas daugkartinis to paties muzikos elemento atkartojimas, kuriantis begalybės arba beprasmybės jausmą, kalbėjimas fragmentais, užuominomis. Nors išgryninta muzikinė forma dažnai dramatizuojama, papildoma ryškesnėmis išraiškos priemonėmis, jai suteikiama individualesnių bruožų, bet pagrindas išlieka vis tas pats. Stiliaus poveikis, didesnis ar mažesnis, akivaizdus įvairiose šio festivalio programose. Jis vyravo „So Percussion“ pasirodyme, vakare „Blogi vaikinai“ su grupe iš Belgijos „Het Collectief “, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (dirigentas Jonathanas Bermanas, Didžioji Britanija) koncerte „Studija apie harmoniją“, daugiausia skirtame Amerikos postminimalizmo guru Johno Adamso kūrybai. Pastarajame skambėjo monumentaliausios ir gražiausios „Permainų muzikos“ „naujojo paprastumo“ drobės: „Grand pianola music“ dviem fortepijonams (Rūta Rikterė, Zbignevas Ibelhauptas) ir orkestrui bei „Harmonielehre / Studija apie harmoniją“ simfoniniam orkestrui. Įspūdingas vakaras tiek atlikėjais, tiek pačiais kūriniais, tiek jų interpretacija. Sakoma, kad, rašydamas „Grand pianola music“, J.Adamsas labai domėjosi žmogaus pasąmone, sapnais. Vienas iš jų ir tapo šios kompozicijos įkvėpimo šaltiniu. Tai pasakojimas apie kelionę autostrada, du priartėjančius juodus limuzinus, kurie netikėtai pavirsta „Steinway“ firmos fortepijonais, grojančiais Es ir B mažorinius arpeggio. Tai ir prisiminimai apie San Fransisko konservatorijos koridoriuose aidinčius repetuojančių pianistų garsus, atsirandančius griaus6

„Perkusijos magija“: ansamblis „So Percussion“.

mingus klasterius, kai groja net dvidešimt instrumentų vienu metu, F.Chopino ar S.Rachmaninovo citatas. Trys moteriški balsai – sopranai Ieva Gaidamavičiūtė, Ieva Skorubskaitė, Brigita Šakalienė – mitinės sirenos, balsais kartais imituojančios vėjo šuorus arba paprastą žalvario skambėjimą. „Harmonielehre / Studija apie harmoniją“ kūrinys parašytas tarsi replika, prieštaravimas vienam didžiausių XX a. muzikos revoliucionierių, Naujosios Vienos mokyklos atstovui Arnoldui Schonbergui, išleidusiam taip pat pavadintą savo harmonijos vadovėlį. Šiame opuse kompozitorius pritaikė dar nenaudotą principą, naujas harmonijas atrado sujungdamas repitatyvinę minimalizmo techniką su neoromantiniam simfonizmui būdingu monumentalumu, ekspresyviu melodingumu. Netikėtas, labai organiškas ir gražus derinys. Šios kompozicijos sėkmė – tarsi raktas,

leidžiantis lengviau suprasti ir tolerantiškiau vertinti kitus panašaus principo kūrinius, kad ir Tomo Juzeliūno sonatą fortepijonui, Andriaus Vasiliausko atliktą „Šiuolaikinės muzikos maratone“, daugelio stilių fragmentišką, šiek tiek naivų junginį. „Het Collectief “ (Wibertas Aertsas – smuikas, Thomas Dieltjensas – fortepijonas, Toonas Fretas – fleita, Martijnas Vinkas – violončelė, Liesbeth Devos – skaitovė, Yannickas Willox – garso inžinierius) –

Klausytojų netrūko, gerų įspūdžių – irgi. „Permainų muzika“, galima teigti, jau atrado savo vietą po uostamiesčio dangumi.

„Mišios Lietuvai“: chorai „Jauna muzika“ ir „Aukuras“, Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas V.Augustinas, soli

MUZIKA

„Ritmo žaidimai II“: S.Astrauskas (perkusija), R.Latvėnaitė (aktorė).

rimtas kolektyvas, charizmatiškas. Belgų pasirodyme turbūt labiausiai imponavo tas jų aistringas atsidavimas šiuolaikinei muzikai, nesvarbu, ar tai Johno Cage’o, George’o Crumbo, ar Charleso Iveso kompozicijos. Kiekvienai atrasta sava spalva, savas charakteris, viskas apgalvota iki smulkiausių detalių. Vienu įsimintiniausių grupės pasirodymo momentų festivalyje laikyčiau finale atliktą žymaus JAV avangardo atstovo, kompozitoriaus ir pianisto Frederico Rzewski’o „Coming Together / Suėjimą“ skaitovui ir ansambliui. Kūrinio pagrindu, pagrindine inspiracija tapo Samo Melville’o, įkalinto Niujorko Atikoje už daugkartinius pastatų sprogdinimus 1969-aisiais, laiškas. Buvimas kalėjime, kaip įvairių mūsų gyvenimo situacijų metafora, čia perteikiamas pakartojant tuos pačius muzikinius elementus, tą patį tekstą, „vaikščiojantį“ bosą. Nors

nas, solistės I.Skorubskaitė ir I.Gaidamavičiūtė (sopranai).

S.Melville’as laiške rašo apie puikią savo fizinę ir emocinę savijautą, saugumo jausmą, nepraėjus nė metams jis, kokia likimo ironija, slopinant riaušes buvo nušautas.

Lietuviška gaida ir... Šių metų „Permainų muzikoje“ svarbi vieta teko ir lietuvių autorių kūrybai, juntama tam tikra festivalio pagarba mūsų šiuolaikinės muzikos klasikai. Be jau anksčiau minėto A.Šenderovo, skambėjo Juliaus Juzeliūno, Osvaldo Balakausko, Vytauto Barkausko, Algimanto Kubiliūno, Algirdo Martinaičio opusai, visas vakaras dedikuotas Eduardui Balsiui. Nepamiršti ir jaunesnės kartos kompozitoriai, tokie kaip Arvydas Malcys, Vaclovas Augustinas, Tomas Juzeliūnas,

Zita Bružaitė, Vaida Striaupaitė-Beinarienė, Žibuoklė Martinaitytė. Atlikta ne viena klaipėdietės Loretos Narvilaitės kompozicija. Festivalyje, kaip tarsi ir priklauso rimtam tokio tipo renginiui, išgirdome kelias premjeras (net tris), svečiavosi, dalyvavo jų autoriai. Mūsų kompozitoriai, turėčiau pastebėti, parašo ne tik daug prasmingos, „sunkiai suprantamos“, kaip dažnai mėgstama kaltinti, bet ir patrauklios muzikos. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti sakralinis vakaras su V.Augustino, vieno ryškiausių dabarties chorinės muzikos kūrėjų, opusu „Missa pro centesima anno restitutionis Lituanie / Iškilmingos mišios Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui“. Atliko chorai „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas V.Augustinas) ir „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas), Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus), Ieva Gaidamavičiūtė ir Ieva Skorubskaitė (sopranai), Indrė Veličkaitė (vargonai), Ingrida Spalinskaitė-Kurienė (mušamieji). Įsiminė jautrus violončelės solo, gražūs choro tutti epizodų sąskambiai, „Tėve mūsų“ malda, leidžianti visiems šioje giesmėje dalyvauti. Gal ir ne viskas kūrinio interpretacijoje pavyko, buvo taip, kaip tikėtasi, bet pati kompozicija tikrai verta dėmesio. Kaip ir dvi L.Narvilaitės dainos („Rytas virš jūros“, „Nakties žingsniai“) iš premjerinio diptiko sopranui, fleitai, obojui, violončelei ir fortepijonui (ansamblis „Musica Humana“, meno vadovas Robertas Beinaris) – lyriški šiuolaikinės muzikos perliukai. Ž.Martinaitytės „Sielunmaisema / Sielovaizdis“ violončelei (M.Bačkus) ir styginiams (Klaipėdos kamerinis orkestras), parašytas specialiu festivalio užsakymu, sukomponuotas, sakykime, sudėtingiau ir iš klausytojų pareikalauja didesnio pasirengimo, bet ne kažkokio ypatingo. ► 7

MUZIKA

„Šiuolaikinės muzikos maratonas“: A.Vasiliauskas (fortepijonas), C.Savickienė (obojus) ir R.Savickas (klarnetas), I.Armonaitė (smuikas) ir I.Baikštytė (fortepijonas), P.Giunteris (perkusija) ir G.Pyšniakas (violončelė). Vytauto Petriko nuotr. ◄ Šioje vaizdingoje, sonoristinių efektų pripildytoje, pilnoje įvairiausių asociacijų muzikoje neišgirdome nieko drastiško, ekstremalaus. Ir tokių pavyzdžių „Permainų muzikoje“ galima būtų rasti ne vieną.

... finalinis Gala Šiais metais švenčiame 100-ąsias E.Balsio gimimo metines. Iškilmingi jubiliejiniai renginiai vyksta visoje Lietuvoje, bet ypač ši data svarbi Klaipėdai, kurioje kompozitorius gyveno daugiau nei dešimt metų, čia mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje, žaidė miesto futbolo rinktinėje (1937 m. tapo Lietuvos čempionais). Klaipėda – pirmoji jo rimtesnė susipažinimo su muzika vieta. Tad gana simboliška, kad festivalio pabaigai, jo kulminacijai pasirinkti šio autoriaus kūriniai. Koncerte skambėjo rečiau atliekami „Jūros atspindžiai“ styginių orkestrui (Klaipėdos kamerinis orkestras, Šv. Kristoforo 8

kamerinis orkestras – meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas), siuita iš baleto „Eglė žalčių karalienė“, pritaikyta violončelei (Davidas Geringas) ir styginiams (D.Geringo ir Rimanto Giedraičio aranžuotė), oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“. Jūros tema, tokia svarbi E.Balsio kūryboje, daugiau ar mažiau susijusi su visais šiais paminėtais opusais. Prie jūros, vasarodamas savo sodyboje Palangoje, jis semdavosi įkvėpimo, jūros stichiją siejo su amžinybe, su filosofiniu laiko supratimu. Amžinybės tema juntama ir naujoje baleto siuitos versijoje, kai tarp dalių nuskamba kompozitoriaus „gulbės giesme“ dažnai vadinamo koncerto smuikui solo Nr. 3 fragmentai. Oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“ – kūrinys, kuris, pradedant jo premjera 1969 m. Vroclave, pelnė autoriui tarptautinį pripažinimą, tapo ir festivalio finalinio vakaro pačiu ryškiausiu akcentu, ypatingu įvykiu Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos istorijoje. Mokyklos choras, vadovaujamas Zitos Kariniauskienės, oratoriją koncertiniam at-

likimui paruošė jau trečią kartą (kas dešimt metų), yra išleista CD plokštelė. Kiekvienąkart šiam projektui sutelkiamos vis kitos atlikėjų pajėgos, pakviečiami ankstesniųjų metų, išsimėtę po visą Lietuvą „balsiukai“, jau ne vaikai, o rimti dėdės ir tetos. Brandūs balsai kūriniui suteikė sodresnių spalvų, kontrastas tarp diskanto („kiek darbelių, kiek darbų“) ir viso choro tutti („neleiskite bombonešiui erdvę išvysti“) tapo ryškesnis, dramatiškesnis ir emociškai paveikesnis. O tai, kad fortepijoninio dueto partijas atliko E.Balsio duktė Dalia Balsytė ir anūkė Indrė Baikštytė, o bosas Arūnas Malikėnas diskanto partiją maždaug prieš 50 metų dainavo Hermano Perelšteino „Ąžuoliuke“, netikėtai susiejo, supynė šį pasirodymą su gyvai jaučiama istorija. Kiti šio vakaro atlikėjai: Nojus Tverijonas (diskantas), Jovita Vaškevičiūtė (mecosopranas), Rokas Stunžėnas (kontrabosas), Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro mušamųjų grupė (Zenonas Bagavičius, Vladislavas Šeibakas, Saulius Astrauskas, Artūras Zimblys, Andrius Rekašius), dirigentas – M.Barkauskas.

MUZIKA

P.Vyšniauskas:

saksofonas – mano geriausias pašnekovas Kartu jie – jau 52 metus. Ši draugystė suteikė galimybę pažinti žmonių šviesą ir tamsą, grožėtis margu pasaulio kultūrų rudeniu ir kasdien rašyti Lietuvos muzikos istoriją. Petras Vyšniauskas ir jo ištikimiausias pašnekovas saksofonas yra užkariavęs klausytojų širdis įvairiuose pasaulio kampeliuose, tačiau muzikui malonu mintimis grįžti ir į jaunystės metus Klaipėdoje. Šiame interviu – pripažinto pasaulyje saksofonininko viltys, nusivylimai, atradimai ir mintys, vertos cituoti beieškantiems prasmės. Savo gyvenimą P.Vyšniauskas vadina kareivio keliu, kurį pasiryžęs eiti iki galo, o jame viena yra visiškai aišku – jo „vienintelis prisirišimas yra Lietuva. Visa kita – po to“. ►

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

MUZIKA

Ieva BUDRIŪNAITĖ

Su atsakomybe už parankės

– Esate sakęs, kad turite daug autoritetų ir kad jaunam žmogui jie labai reikalingi. Kaip jaučiatės žinodamas, kad pats dabar esate autoritetas jauniems žmonėms? Ar jaučiate dėl to atsakomybę rodyti gerą pavyzdį? – Netrukus turėtų pasirodyti knyga apie mano nueitą muzikos kelią, ten kaip tik kalba žmonės, iš kurių aš mokiausi. Iš jų pasisakymų aš supratau, kad jie nepastebėjo, kada ir kaip aš iš jų mokiausi. Kalbu ne apie standartinę, o apie gyvenimo mokyklą. Pavyzdžių jokių nerodau, gal tik per meistriškumo pamokas, o atsakomybė dažniausiai vaikšto įsikibusi į parankę.

Vytauto Petriko nuotr.

◄ – Pasibaigia koncertas, nutyla muzika, pokalbiai apie džiazą... Kokia kita tema mielai galite šnekučiuotis valandų valandas? – Tai priklauso nuo pašnekovo intelekto. Dažniausiai pasibaigus koncertui neturiu jokio noro „šnekučiuotis“, kaip jūs klausiate, o ypač apie džiazą, nes šis žanras man per daug aiškus. Žmonių yra visokiausių, man patinka juokauti, bet dažnas neturi to jausmo: kažką pasakai, o pašnekovas nesupranta arba priima tai kaip „pasikėlusio“ muzikanto sapaliojimus. Tai veda prie atsargumo. Dažnas susitikęs porą minučių „pabajeruoja“, bet po to neturi, ką pasakyti.

Aš turiu keletą bičiulių, su kuriais galiu daug ir atvirai ilgai kalbėtis. Mano bendravimo su bičiuliais laukas platus, bet muzikų ten nedaug... Ilgiausiai kalbuosi su saksofonu, kartu – jau 52 metai. Tai mano geriausias pašnekovas, jis kaip šuo – niekada neišduos.

VIZITINĖ KORTELĖ Petras Vyšniauskas – daugiausia titulų pelnęs Lietuvos saksofonininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, LMTA profesorius, vienas iš lietuvių profesionalios saksofono mokyklos pradininkų. 1957 m. gimė ir augo Plungėje, vėliau įstojo į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją (1972–1976), po to – į dabartinę LMTA, kurią baigė 1988 m. Muziko repertuare – autorinė, klasikinė, improvizacinė, džiazo, liaudies, šiuolaikinė akademinė muzika. Daugelio šalių kompozitoriai savo kūrinius rašo P.Vyšniauskui, kūriniai skamba dramos teatrų spektakliuose, filmuose Lietuvos ir Vakarų Europos šalyse. Grojo prestižinėse pasaulio koncertų salėse „Avery Fisher Hall“ Linkolno centre Niujorke, „UNESCO hall“ Paryžiuje, Tel Avivo filharmonijoje, „Radiokulturhaus Wien“, CDH Maskvoje, „Palacio FOZ“ Lisabonoje, „Exel“

Londone, „Imperatorial hall Tokyo“, „Chankarjev Dom“ Liublianoje ir kitur. Gastroliavo Europoje, JAV, Australijoje, Azijoje. Dalyvavo daugiau nei 100 muzikos festivalių visame pasaulyje. Koncertavo su Lietuvos, JAV, Izraelio, Čekijos, Rusijos, Irano, Japonijos, Afrikos, Prancūzijos ir kitų valstybių orkestrais, chorais, ansambliais ir solistais. Nuo 1995 m. vedė interpretacijos meistriškumo kursus Lietuvoje, Australijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Estijoje ir kitur. Jis išpopuliarino anksčiau pasaulyje retai naudotą sopraninį saksofoną. JAV džiazo kompozitorių asociacijos prezidentas H.Mandelas po pasirodymo XII VISION festivalyje Niujorke P.Vyšniauską įvardijo kaip vieną „originaliausių ir labiausiai susikoncentravusių į šį instrumentą“ saksofonininkų.

– Muzikuojate su skirtingų tautybių, rasių, kultūrų atlikėjais. Ar ši patirtis patvirtina mintį, kad mes visi labiau panašūs nei skirtingi? – Taip, mes labai panašūs, o tos skirtybės muzikuojant atsiskleidžia kaip nepaprastai gražus ruduo gamtoje. Tai suteikia žavesio.

Kaip einant į kalnus – Viename interviu pasakojote, kad labiausiai mėgstate bendrauti muzikos kalba. Ar sutinkate, kad kalbėjimas šia universalia pasaulio kalba jums padeda atrasti ryšį su skirtingų kultūrų žmonėmis? – Patirtis parodė, kad jūsų klausime yra tiesos. Skirtingų kultūrų yra dvi. Tai lyg šviesa ir tamsa. Dar yra stipriai bolševikų išžudyta „mėlyno kraujo“ žmonių kultūra. Ką tik teko bendrauti su Radvilų palikuonimi kunigaikščiu Motiejumi Radvila, atvykusiu į Radvilų giminės parodos atidarymą Valdovų rūmuose Vilniuje. Šviesa! O šiais metais Buenos Airėse po koncerto priėjo vyrukas iš Sovietijos, nuo kurio norėjosi bėgti. Tamsa. Universalios kalbos nėra, yra tik pojūtis, nuojautos ir tikėjimas, kad galbūt kas nors pasikeis į tą įsivaizduojamą šviesiąją pusę. Gal, bet žmogus kaupia, renka, stato, o kas nors eina pro šalį ir sugriauna. Tokia yra mūsų Lietuvos istorija ir mes joje dalyvaujame, todėl turime būti stiprūs ir vieningi. Labai to noriu, muzikoje ypač. – Pasak jūsų, „džiazas per jaunas, kad eitų lygiavertiškai su klasikine muzika“. Kaip įsivaizduojate džiazo ateitį? – 2016-aisiais išėjau iš Džiazo katedros Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) ir grįžau pas „mamą“ klasiką. Tai daugiau darbo vietų sukūrimas dėstytojams, nei mokymo procesas. Esu nusivylęs džiazo edukacija, o ir iš viso svarstau, ar tai reikalinga. Būtų galima išvardyti du puslapius džiazmenų, nebaigusių jokių mokslų, bet grojančių dieviškai. – Veronikos Povilionienės ir P.Vyšniausko duetas – fenomenas, pristatęs lietuvių kultūrą visame pasaulyje. Ar galite išskirti kitą meno projektą, kuris, jei būtų jūsų valia, apskraidytų visą pasaulį ir reprezentuotų Lietuvą? – Beje, Veronika taip pat nebaigė jokių muzikos mokslų, o jei būtų mokiusis, tai tikrai mūsų dueto, gyvuojančio jau 28 metus, nebūtų.

MUZIKA

Jei būtų mano valia, labai norėčiau, kad žmonės rodytų save ne materialiame kelyje, o dvasiniame. Pinigais reprezentuodamas Lietuvą pasaulyje, nieko nenustebinsi, gal net apsijuoksi, o štai dvasiniame pasaulyje galima net priblokšti, mūsų meno žmonės tai sugeba. – Per gyvenimą jums teko groti įvairiuose renginiuose. Kokio pasiūlymo groti iškart griežtai atsisakytumėte ir kodėl? – Man svarbu žmogus, su kuriuo grosiu, – jo akys, veidas, mąstymas, kūno kalba ir t. t. Nė vienas iš mūsų nesame be nuodėmės, bet dorybių rinkinys yra būtina sąlyga susitikimams scenoje. Juk reikės ilgai „kalbėtis“. Tai – kaip išeiti į kalnus. Man alpinistas Vladas Vitkauskas, lakūnas Jurgis Kairys yra ta stiprybė ir pasitikėjimas.

Vienintelis prisirišimas – Aktyviems atlikėjams įprasta būti nuolat labai užimtiems, įsitraukusiems į daugybę darbų. Ar yra tekę „perdegti“ ir priverstinai sustoti, permąstyti prioritetus? – Žmogaus kūnas turi protines ir fizines ribas. Yra pradžia, yra ir pabaiga visame kame. Nesvarbu, ar esi labai užimtas, ar esi laisvas. Gyvenime svarbiausia nepridaryti klaidų. Ir ne tik muzikinių. Buvau perdegęs, sudegęs, išsekęs, parkritęs. Kareivio kelias, bet man jis patinka. Eisiu iki galo. – Ar galite save įsivaizduoti nebegrojantį? Kas jūsų gyvenime pakeistų šią veiklą? – Mes nežinome, kas gali atsitikti po minutės, kitą dieną. Jūsų klausime yra nuojautos apie prisirišimą. Mano vienintelis prisirišimas yra Lietuva. Visa kita – po to. – Pasidalykite ryškiausiais prisiminimais iš studijų metų Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Vėliau nusprendėte, kad ten turi mokytis ir jūsų sūnus trimitininkas Dominykas. – Pirmiausia man iškyla dėstytojų veidai, mūsų kursas, auklėtoja Aleksandra Jutkonienė ir ta jaukaus lizdo atmosfera. Mokykla yra ta vieta, kurią prisimeni arba ne. Kiek žinau, visi „šimkiukai“ labai šviesiai kalba apie tą smagiai praleistą patirties kaupimo laiką. Ten mokėsi mano brolis, sesuo, žmona, sūnus... Stebuklas! „Šimkinė“ turi kuo didžiuotis, visų pirma – savo istorija. Bet laikas bėga ir viskas keičiasi.

Su sūnumi Dominyku.

– Lapkritį jūsų koncerte Klaipėdoje matysime Kornelijaus Jaroševičiaus sukurtas vaizdo projekcijas pagal jūsų menines fotografijas. Papasakokite, kaip save atradote fotografijoje. – Vaikystėje ir jaunystėje grojau įvairiausiose šventėse, užsidirbdavau pinigų, tad nusipirkau fotoaparatą „Smena“. Labai patikdavo ryškinti nuotraukas tamsioje patalpoje, matyti, kaip ant balto popieriaus lapo iškyla veidai, medžiai ir kita. Taip ir prasidėjo. Daug kas, pamatę darbus, liepia rengti parodą, bet vis nesiryžtu. – Kuo jums ypatinga programa „Provokacijos“, kurioje muzikuosite kartu su pianiste Aleksandra Žvirblyte? – Profesorė A.Žvirblytė yra ne tik puiki klasikos atlikėja, bet dar ir drąsiai improvizuojanti pianistė, o tai reta tarp „klasikų“. Mane

Arūno Baltėno nuotr.

visada traukė klasikinė muzika. Tai, kad mes galime pasimėgauti šitoje garsų jūroje, suteikiančioje didžiulį malonumą, ir yra tas ypatingas jausmas tarp to, kas užrašyta natomis ir nenuspėjamo improvizacinio momento.

APIE KONCERTĄ Lapkričio 21 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje įvyks dviejų pasaulių – klasikos ir improvizacijos – susidūrimas. Dvi ryškios asmenybės, žaisdamos ir provokuodamos, kurs naują lydinį, taip gims nauja muzika – unikali ir netikėtai organiška. A.Žvirblytė (fortepijonas) ir P.Vyšniauskas (saksofonas) atliks improvizacijas pagal J.S.Bacho, F.Chopino, A.Skriabino, M.K.Čiurlionio, S.Prokofjevo, C.Debussy, Ph.Glasso kūrinius. Koncertą įvaizdins K.Jaroševičiaus vaizdo projekcijos pagal P.Vyšniausko menines fotografijas.

TEATRAS

Spalio 5 ir 6 dienomis Klaipėdos dramos teatre žiūrovai išvydo jau antrąją naujojo sezono premjerą – Jeano Anouilho „Antigonę“, kurią režisavo Mara Kimelė, scenografiją sukūrė Tomas Jansonas, kostiumus – Lina Andriukonė.

Atrasti Ant

Tai jau trečias žymios latvių režisierės pastatymas Klaipėdos dramos teatre. Populiarumo iki šiol nepraranda tradicine klasikine maniera jos sukurtas A.Strindbergo „Tėvas“ (2016) ir „Lūšies valanda“ (2012) pagal šiuolaikinio dramaturgo P.O.Enquisto pjesę. Spektaklis „Antigonė“, pagal antikinį graikų mitą, režisierės M.Kimelės pristatomas itin drąsiai, originaliai, šiuolaikiškai ir net provokuojančiai. Apie daugiabriaunį ir gana prieštaringai žiūrovų vertinamą „Antigonės“ pastatymą mintimis dalijosi teatrologai prof. Petras Bielskis ir dr. Jūratė Grigaitienė, taip pat būrelis Klaipėdos universiteto teatrologijos magistrantūros studijos programos magistrančių, turinčių režisūrinės patirties ir savo teatrus regionuose, – Violeta Trečiokaitė-Mičiulienė, Asta Simonaitė ir Daiva Plikšnienė.

Maištas prieš tironiją J.Grigaitienė (J.G.): Spektaklis „Antigonė“ įdomus, nes režisierė M.Kimelė spektaklio protagonistu iškelia ne Antigonę, bet jos dėdę karalių Kreontą, tokiu drąsiu režisūriniu sprendimu suardydama tradicinę ir stereotipinę Antigonės mito struktūrą ir sampratą. Svarstau, ar tokia drąsi režisierės koncepcija pasitvirtino ir ar sukėlė norimą žiūrovų reakciją... D.Plikšnienė (D.P.): Tikrai šokiruojantis, modernus spektaklis, su aiškia žinia, kurią pasiuntė režisierė M.Kimelė. Žinomą antikos istoriją ji dekonstravo ir pateikė savąją 12

Scenos iš Klaipėdos dramos teatro premjerinio spektaklio – J.Anouilho „Antigonės“ (rež. M.Kimelė).

tragedijos versiją. Spektaklis sukėlė įvairių pamąstymų: ar valdžia išlaisvina, ar įkalina? Ar laisva valia Antigonės pasirenkama mirtis yra kilni? O gal beprasmė? Ar mirusiojo garbė yra svarbesnė už kito gyvybę ir ką galima paaukoti dėl valdžios?

Tarsi kardiograma veiksmas scenoje nubloškia publiką tai aukštyn, tai žemyn, ir priimti verdiktą itin sunku. A.Simonaitė (A.S.): Nepaisant kai kurių trūkumų, spektaklis jaudina. Labai. Vaizdų, minčių, jausmų įkrova sukrečianti.

ntigonę savyje

TEATRAS

ko tikėtis, kas tavęs laukia – susižavėjimas ar nusivylimas. Todėl į Klaipėdos dramos teatro premjerą „Antigonė“ ėjau su dideliu nerimu. Nes Antigonės istorija nuo jos atsiradimo buvo interpretuota šimtus kartų, ir sunku ką nors naujo vėl sugalvoti. Tačiau latvių režisierė M.Kimelė pabandė į antikinę tragediją pažiūrėti iš visai kitos pusės. Mano galva, spektaklyje antikinės moters tragedija buvo lyg rūbas, užvilktas ant kenčiančios tautos kraujuojančio kūno. J.G.: Labai įdomi Violetos mintis, kad Antigonė galėtų būti pakylėta iki apibendrinto kenčiančios tautos simbolio. Bet ar iš tiesų šiame spektaklyje dvi jaunos aktorės Iveta Raulynaitytė ir Fausta Semionovaitė, vaidinančios vieną Antigonės personažą ir vaikišku kastuvėliu desperatiškai bandančios iškasti duobę, kad garbingai palaidotų mylimą brolį, tampa visos tautos metafora ir pasiekia aukštą apibendrinimo lygį? Dviejų Antigonių poelgiuose išryškėja ne tik pareiga ir meilė artimam žmogui, bet ir maištas prieš tironiją apskritai. Kad ir naivus (iškasti duobę vaikišku kastuvėliu ar rankomis, aklai eiti į mirtį ir pan.), tačiau tikrai ne be prasmės. Kaip ir taikus mūsų tautos pasipriešinimas dainomis prieš galingus sovietų tankus tragiškąją Sausio 13-osios naktį.

Viena kitą pakeisdamos

Kęstučio Mieliausko / Kemel photography nuotr.

P.Bielskis (P.B.): Per savo ilgą gyvenimą nesu matęs kito tokio talentingo spektaklio. Na, sąžiningiau kalbant, yra gana talentingų darbų ir kituose Lietuvos teatruose. Bet šitas spektaklis tiesiog sudrebino sielą, atvėrė kažkokį skaudų kuriančio žmogaus

paveikslą. Dieviško grožio ir meninės jėgos spektaklis. V.Trečiokaitė-Mičiulienė (V.M.): Premjeriniai spektakliai turi vieną bendrą bruožą – jie panašūs į pirmus pasimatymus, kurių labai lauki ir bijai. Nes nežinai,

A.S.: Mintis, kad paauglė (tebūnie, kad ir norėdama palaidoti brolį) gelbėja visą šalį, – imponuoja. Tas jaunatviškas maksimalizmas. Jis niekada per amžių amžius nedingo, ir tai yra nuostabu. Tačiau žiūrint spektaklį vis neapleido jausmas, kad tai lyg ir repeticija. Režisierė neapsisprendžia, kuri vaidins. Deja, žymiai stipresnė / keistesnė / įdomesnė buvo tik viena iš jų... Pradžioje, šokant ritualinį šokį, seserys buvo trys. Aliuzija į tris Baltijos seseris? Gal taip ir galima būtų teigti, videoprojekcijose pamačius užfiksuotus ► 13

TEATRAS

◄ valstybei svarbius momentus (Baltijos kelias, Sausio 13-oji ir t. t.), bet tada iškyla klausimas, kuri tauta prilyginama bailiajai Ismenei? O ir vystantis veiksmui šios idėjos teko atsisakyti. Vis dėlto, manau, kad dvi Antigonės labiau trukdė nei padėjo, priminė mokyklinį teatrą, kai reikia išdalyti kuo daugiau vaidmenų. D.P.: Manęs taip pat, deja, neįtikino dviejų aktorių suvaidintas Antigonės personažas. Įdomu, trapu, bet pritrūko jėgos. Ar režisūrinis sprendimas buvo Antigonės asmenybės dvilypumo parodymas (bet prieštarų tarp jų abiejų nebuvo, tai gal tuomet ne), ar norėta sustiprinti Antigonės, kaip galinčios atsiremti tik į pačią save, įspūdį – taip ir liko neaišku. Tačiau nuolatiniu proverksmiu užaukštinta pagrindinės herojės (-jų) emocija buvo gana monotoniška. Norėjosi augimo – iki pat kulminacinio momento, kai personažas paverstų, vaizdžiai tariant, vandenį vynu. Tačiau jo nebuvo. Stebuklo nebuvo. Bet nereikia užmiršti, kad spektaklis dar tik žengia pirmuosius žingsnius, tebeauga, tvirtėja ir po truputį pradeda gyventi savo gyvenimą. Norėčiau pamatyti dar kartą. V.M.: O man spektaklio pradžioje besiblaškančios trys skaudžiai pusplikės merginos priminė A.Čechovo „Tris seseris“, kurių ilgesys nukreiptas į už horizonto esančią viltį. Man atrodo įdomus režisierės sprendimas – pasirinkti Antigonę dviejuose asmenyse, kurie neprieštarauja vienas kitam. Tačiau Antigonė, būdama kartu su savo antruoju „aš“, kuris visai nesiginčija su savo vidiniais sprendimais, yra dvigubai stipresnė. Jaunos aktorės viena kitą papildė ir net nebuvo stengiamasi išgauti nei vizualinio, nei kalbinio jų panašumo. Lyg dvi pašautos žuvėdros, viena kitą pakeisdamos, jos kovojo už savo tiesą, puikiai žinodamos, kad tai paskutinė kova.

Spektaklio brangakmenis J.G.: Tačiau, kaip minėjau pradžioje, režisierė šiame spektaklyje labiausiai akcentuoja ne Antigonės (-ių) žygdarbį, o diktatoriaus Kreonto valdžios galias. V.M.: Žinoma, šio spektaklio brangakmenis – aktorius Darius Meškauskas. Jo karalius Kreontas neturi jokios karališkos pompastikos. Atvirkščiai – jis kalba labai 14

TEATRAS

žemiškai ir net draugiškai. Kaip ir visi despotai, kurie žino, kaip pavergti žmogų. Jo Kreontas yra karalius – diktatūra, laužanti žmonių likimus ir žinanti geriau už juos pačius, ko jiems reikia. D.Meškauskas, lyg Henriko Kurausko personažas iš „Stepančikovo dvaro“, siautėja po sceną, po savęs

Petras Bielskis: Norisi tikėti, kad šis spektaklis – ne apie valdžią, o apie valdžios griaunamą žmogų. palikdamas sudaužytus žmonių likimus. Jis simpatiškas, sportiškas, gražus, protingas, žinantis, kaip pakerėti. Įkūnijantis visus žemėje buvusius diktatorius. Prieš mus lyg Hitleris, rėkiantis savo gerkliniu spiegimu, kurį keičia gruziniškas akcentas, būdingas mūsų tautos genocidu kaltinamam siaubūnui. Kreontui jo sūnaus mirtis yra tik tiek nepatogi, kiek trukdo sistemai. Nes tokie žmonės visada užsiaugina sistemai paklusnią kartą, kuri tęsia tradiciją. „Mirė drakonas – tegyvuoja drakonas.“ Šį kartą tai įkūnija mažas berniukas (Elijas Malinauskas), atliekantis pažo vaidmenį, kuris pamažu, kaip galima suprasti, perims viską į savo rankas. Būdamas šalia savo mokytojo Kreonto, jis mokosi žiaurumo ir šaltakraujiškumo, kuris ateityje jam labai pravers. A.S.: Pažo personažu nuo pat pirmų spektaklio akimirkų labai aiškiai ir gana tiesmukai bei primityvokai (pvz.: švarko matavimasis, mygtukų spaudymas, laiko reguliavimas ir t. t.) buvo siekiama parodyti, kad auga naujas „drakonas“. Idėja labai gera, bet gaila, kad jaunas žmogus veikė labai tiksliai, tačiau nelabai įtikinamai... D.P.: Vis dėlto šiame pastatyme Kreonto vidinė kova nėra tokia išryškinta, kaip tikėtumeisi. Svarstyklės labai jau stipriai nusveria į vieną pusę. Jame nėra meilės. Bent jau tokios, kurios negalima būtų paaukoti dėl valdžios. Kad ir ta mažutė mizanscena – jis duoda šaukštelį valgio paragauti savo lepinamam įpėdiniui, palaukia, ir tik tuomet valgo pats. Beširdiška? Logiška. Išlikti turi jis. Visa kita nėra taip svarbu. Kreontas simbolizuoja bekompromisį ti-

ronijos puoselėjamą blogį, ir jo žmoniškumui scenoje nepalikta pakankamai vietos. Virsmas yra menamas, beveik užkulisinis, todėl norint patirti katarsį publikai tektų įdėti nemenkų pastangų. A.S.: D.Meškauskas, suvaidinęs karalių Kreontą, – organiškas, puikios kūrybinės ir fizinės formos aktorius, bet... Ar kartais vaidmens atlikėjui nepraslysdavo pro lūpas, akis ir kūną specialus publikos juokinimas? Ar to siekė aktorius, ar to norėjo režisierė? Ar jis pajacas, ar karalius? Kartais tiesmukas valstybių vadovų parodijavimas net glumino. Akivaizdūs pavyzdžiai buvo pateikti žiūrovams labai aiškiai (pvz., žaislinis meškiukas. O kur meškiukas dingo paskui? Lygiai taip pat ir treniruoklis...). Gaila, kad iš žiūrovų šiuo atveju lyg ir buvo atimtas atradimo džiaugsmas. Kita vertus, galbūt mūsų visuomenei nelabai bereikia atrasti, jai norisi viską iš karto suprasti... Spektaklyje pasigedau ir karaliaus dramos. Finale – suvelti plaukai? Ir paaiškinimas vaikui, kad kai tu užaugsi, tapsi kitu karaliumi? O gal tos vidinės Kreonto dramos ir nebuvo... Jis nepasikeitė nė kiek. Jis linksminasi. Karas tęsiasi.

Lyg ant skustuvo ašmenų P.B.: Ką daro aktorius D.Meškauskas, man atrodo jau yra už vaidmens galimybių ribos. Jam pavyko atskleisti blogio dramatizmą. Blogį scenoje daug kas atkuria, bet D.Meškausko blogis turi giliaprasmį žmogišką pavidalą. Esu matęs Andrejų Popovą, vaidinantį Ivaną Rūstųjį. Talentingai, bet jo blogis – tik apie blogį. Aš galvoju apie aktoriaus geną. Gerai pažinojau didelį lietuvių aktorių Juozą Meškauską – mūsų D.Meškausko Kreontas ateina iš ten, iš senos artistų giminės. Visi šio spektaklio aktoriai reikalauja išsamios analizės arba bent detalaus aprašymo. Kaip spalvingai sargybinį Žoną kuria Liudas Vyšniauskas, arba iš antikos atėjusi Reginos Šaltenytės Auklė... Tokie darbai negali nueiti. O beveik visada nueina. Kokia skriauda mūsų teatrinei atminčiai. Aš tikiu, kad jauni Klaipėdos teatrologai atliks savo pareigą. Raštinga režisūra. V.M.: Trys sargybiniai Žona (akt. L.Vyšniauskas), Diuranas (akt. Karolis Maiskis) ir Budusas (akt. Jonas Viršilas), veikiantys lyg vienas personažas, spek-

taklyje atlieka informatorių vaidmenį. Kamufliažiniai idiotiški vyrukai, besąlygiškai vykdantys visus Kreonto įsakymus, atrodo kaip reali grėsmė, kuriai joks blaivus protas neegzistuoja. Iš jų išsiskiria aktorius L.Vyšniauskas, dėl kurio personažo debiliškų poelgių jis tampa net juokingas. Kiekvieną Žonos frazę palydi žiūrovų juokas, nes aktorius puikiai atlieka savo vaidmenį. Siaubingos frazės, ištartos jo lūpomis, tampa juodu humoru. Tačiau visame spektaklyje balansuojama ant skustuvo ašmenų ir yra pavojus nuslysti į vieną ar kitą pusę. Žiūrovų juokinimas vien dėl juokinimo visada yra pavojingas, nes sumenkina spektaklio prasmę. Šį kartą buvo vos per plauką išvengta banalios komedijos pavojaus. Nors iš kitos pusės, galbūt būtent tai ir garantuos šio spektaklio populiarumą. Tai, deja, pas mus jau tampa mada. A.S.: Puikiai pagautas buko apsaugininko tipažas. Ir taip norėjos pamatyti virsmą į žmogišką būtybę, deja, pabaigoje (netyčia) iškritusi šautuvo dėtuvė nunešė visą jo tekstą. Haimonas (akt. Jonas Baranauskas) labai gražus vaikinas, kuriuo tikiu ir netikiu. Ypač puikiai išryškinta jo ir Antigonės kolizija, o tėvo ir sūnaus scenoje Haimonas priminė infantilų vaiką, kuris trypia kojomis ir garsiai šaukia – jei nepadarysi to ir to, aš padarysiu tą ir tą. D.P.: Spektaklio įšiuolaikinimas balansavo ant neskoningumo ribos, bet režisierė tą riboženklį sutvirtino sarkazmu bei ironija, ir jau patys žiūrovai galėjo spręsti, peržengti tą ribą ar ne.

Padeda ar trukdo? V.M.: Dar norėčiau pakalbėti apie spektaklio vizualizaciją (vaizdo projekcijų dailininkas Rimas Sakalauskas). Paaštrinti scenoje vykstančią dramą padeda du dideli videoekranai. Įtampą sukelia, atrodo, visai su veiksmu nesusiję ekranuose rodomi vaizdai: degantys Sibiro miškai, karas Ukrainoje, mūsų Sausio 13-osios tragedijos kadrai. Kitaip tariant, visi tragiški pasaulio įvykiai, kurie yra diktatoriškos sistemos rezultatai. Scena lyg transformeris keičiasi iš kabineto į sporto salę, iš miesto aikštės – į olą šalia šventyklos ir pan. Nuo pirmų akordų spektaklis kaip šūvis šauna į aukštį ir, kol nesibaigia, žiūrovai neturi laiko iškvėpti. ► 15

TEATRAS

◄ A.S.: Dekoracijos įspūdingos: du kambariai, durys, išvažiuojamas kabinetas, centrinis paveikslas / ola / sarkofagas. Tikrai nustebino kabineto atsiradimas, judančios dekoracijos, nors... Tos scenos, kur karalius kalba per mikrofoną ir kažką aiškina Antigonei, laikydamas ją už rankos, aš teksto visai neatsimenu, nes lyg užburta žiūrėjau, kaip juda ir kaip yra valdoma tribūna... Manau, kad ne aš viena. Dvi kėdutės. Didelė ir maža. Kas ant ko sėdi? Antigonė ir karalius. Bet vis tiek abu sėdi... Raudona spalva, nežinau, kaip kitus, bet mane šiek tiek erzino. Gal jos buvo per daug? Raudonas kilimas, raudonos kėdutės, raudoni telefonai, raudoni ginklai / taškai / ženklai videoekranuose. Gal šiek tiek per raudona. O gal tai buvo režisierės noras, kad mums būtų per raudona? Vaizdai ekrane jaudinantys ir sukrečiantys – žemėlapiai, karo zonos, karštieji taškai, Sausio 13-oji, Baltijos kelias, gaisrai Sibiro miškuose, sarkofagas... Vis dar svarstau, kiek tai padėjo ir kiek trukdė. Ar tai nebuvo stipriau už patį spektaklį ir jame vaidinančius aktorius? P.B.: Ir man atrodė, kad kartais aiškią aktorių teatrinę kalbą dar dubliuoja filmuoti intarpai ekrane. Įvairūs vaizdai su karo amunicija, sūnaus nužudymas, scenos iš Kremliaus kartoja mintis, kurias jau aktoriai pasakė. Šiek tiek nepasitikima žiūrovais. D.Meškausko kuriamas valdovas siekia kur kas plačiau nei Kremliaus iliustracija. Atrodo, kad spektaklio minties raktas jau matyti iš režisierės talentingo sumanymo išskaidyti Antigonės personažą į kelias dalis. Viskas pasukta į Kreontą. Matant, kaip D.Meškausko valdovas sunkiai ir desperatiškai ginasi, man norisi tikėti, kad spektaklis – ne apie valdžią, o apie valdžios griaunamą žmogų. Juk Justino Marcinkevičiaus Mindaugas irgi savo dramatizmu panašus į D.Meškausko Kreontą. A.S.: Tačiau karas nesibaigia... O mums reikia apsidairyti aplinkui ir ieškoti Antigonių, galbūt atrasti jas savyje. Galbūt taip mes išsigelbėtume... V.M.: Vilties pabaigoje niekas nesuteikia. Atsakymas pakimba ore, spektaklio širdis lieka suspaudimo režime ir ilgai netyla galvoje klausimas: „Kaip gyvensime toliau?“ Jei spektaklis priverčia galvoti – tai jau gerai.

Parengė Jūratė GRIGAITIENĖ 16

T.Ambrozai t mūsų teatro p 200 metų jubiliejų nuo pirmojo operos atlikimo uostamiestyje švenčiantis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šį sezoną publikai žada ryškių premjerų ir koncertų: daugiau nei 200 kūrinių, kuriuos atliks daugiau nei 200 muzikantų, dainininkų ir šokėjų. Apie tai kalbėdamas teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis pasakojo, kas gi „suka“ Muzikinio teatro amžinąjį variklį, pristatė mažiau matomas, bet labai svarbias jo detales.

Žaneta SKERSYTĖ

Dirigentu tapti neplanavo – Įdomu, kaip tapote dirigentu? Ar tai buvo jūsų vaikystės svajonė? – Neplanavau tapti dirigentu. Nuo 1986 m. lankiau Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklą bei berniukų chorą „Gintarėlis“ – matyt, tėvai norėjo, kad šį bei tą suprasčiau apie muziką. Šeštoje klasėje net norėjau mesti muzikos mokyklą, o baigęs septintą klasę įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Taip viskas ir prasidėjo... Dar besimokydamas konservatorijos antrame kurse, pradėjau dirbti chormeisteriu. Kodėl? Nežinau. Patiko dainuoti chore. Patiko bendrauti su žmonėmis. Baigęs trečią kursą 1996 m. laimėjau jaunųjų dirigentų konkursą Kaune ir gavau kvietimą stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Per trumpą laiką, padedamas dėstytojų, eksternu užbaigiau konservatorijos programą ir įstojau į chorinio dirigavimo bakalauro studijas

Vilniuje. Magistrantūros studijas baigiau Klaipėdoje, o meno aspirantūros – vėl Vilniuje. Prieš dvejus metus baigiau simfoninio dirigavimo magistrantūros studijas profesoriaus Juozo Domarko klasėje LMTA. Taip viskas ir išaugo į profesiją „dirigentas“. Bet nieko nedariau specialiai, kad kažką pasiekčiau. Net minčių tokių nebuvo. Visada norėjau studijuoti lituanistiką. Mėgau ir mėgstu skaityti knygas, rašyti rašinius. Kai turiu laisvą pusdienį, vaikštau po laukus, pajūrį arba skaitau. Man nereikia madingo atsipalaidavimo. Aš labai gerai pailsiu skaitydamas. Tik dabar dažniau skaitau natų lapus nei knygas. – Ar simfoninis dirigavimas – reta specialybė? – Dirigavimo katedra prof. J.Domarko iniciatyva LMTA buvo įsteigta kone prieš tris dešimtmečius, tad joje mokėsi daug garsių dirigentų: Julius Geniušas, Virgilijus Visockis, Martynas Staškus, Modestas Pitrėnas, Dainius Pavilionis, Modestas Barkauskas... Kartu su manimi mokslus baigė Giedrius Vaznys, Kaune vadovaujantis „Atžalyno“ pučiamųjų orkestrui. Tuos pačius mokslus krimto ir kolega Egidijus Miknius, Klaipėdoje dirbantis su Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestru.

i tis: orkestras – o pamatas

TEATRAS

Olesios Kasabovos nuotr.

Pirmasis krikštas teatre – Kaip atsiradote Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

– Sakyčiau, netyčia. 2011–2016 m. dirbau Šiauliuose kamerinio choro „Polifonija“ vadovu. Pasibaigus penkerių metų kadencijai, grįžau į Klaipėdą ir tapau KVMT dirigento asistentu. Nors mano debiutas šiame teatre

įvyko gerokai anksčiau, profesoriaus Eduardo Kaniavos muzikiniame vakare su jaunaisiais dainininkais. Šį koncertą dirigavome dviese su dirigentu Vladimiru Kalinovu: jis – pirmąją dalį, aš – antrąją. ► 17

TEATRAS

Dabar santykis jau kitoks. Muzikinio teatro repertuarą lemia visa grupė jam vadovaujančių žmonių: teatro vadovas, pavaduotojas menui, vyriausiasis dirigentas, vyriausiasis choreografas ir kiti. Visų nuomonės yra išklausomos. Džiaugiuosi, kaip mūsų teatras „važiuoja“. Duok Dieve, tokiu tempu judėti ir toliau. Norėčiau, kad turėtume išskirtinį repertuarą – savo „bėgius“, kuriais riedėtume pernelyg nesižvalgydami. Turime savo žmones, savo orkestrą, solistus, šokėjus, chorą, kurie „auga“ milžiniškais tempais. Ir aš jais visais labai didžiuojuosi. Linkėčiau tik daugiau disciplinos, bet tai jau priklauso nuo meno padalinių vadovų. Džiaugiuosi baleto trupe, kuri šią vasarą sugebėjo sukurti įstabią „Eglę žalčių karalienę“. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras naują sezoną spalio 1-ąją pradėjo simfoniniu koncertu, simboliškai pavadintu „Uvertiūra“, kurį dirigavo T.Ambrozaitis. ◄ Pradėjus dirbti teatre, pirmasis darbas buvo netikėtai didelis – Giacomo Puccini opera „Bohema“. Susirgus teatro vyriausiajam dirigentui, teko jį pakeisti. Po trijų paskutinių repeticijų stojau prieš publiką ir dirigavau „Bohemos“ premjeras. Iki tol apskritai nebuvo tekę rimtai susidurti su opera – tik su kamerine muzika, nes prieš išvykdamas į Šiaulius kelerius metus dirbau Klaipėdos kameriniame orkestre dirigentustažuotoju. Iki šiol esu dėkingas orkestrantams, kad „iškentėjo“ mane jauną ir žalią...

– Už ką atsakingas teatro vyriausiasis dirigentas? – Tam turbūt reikia atskiro veikalo... Džiaugiuosi vis dar dažnai sutikdamas ilgametį teatro vyriausiąjį dirigentą bei vadovą Stasį Domarką, kuris visada pasiruošęs atskleisti muzikinę „virtuvę“ bei yra puikus diplomatas. Turint tokią asmenybę šalia, yra iš ko pasimokyti, su kuo pasitarti. Vyriausiuoju teatro dirigentu dirbu trečią sezoną, tad prieš S.Domarką jaučiuosi kaip darželinukas. Jei kada nors kalbėsimės apie mano 20ąjį sezoną, tada gal ir galėsiu kažką daugiau papasakoti. Vyriausiojo dirigento pareigos – tai ne tik kasdienis natų skaitymas. Jo akiratyje – visi Muzikinio teatro meniniai kolektyvai ir jų sklandus darbas: spektakliai, repeticijos, planavimas, naujas repertuaras, koncertų programos, kviestiniai solistai, kviestiniai dirigentai... Ir visa tai turi atsiminti. Problema, kad mano galva – ne kompiuteris. 18

Aš esu muzikantas ir diriguoti man daug mieliau, nei prisiimti šiuos rūpesčius. Smagu stebėti, kaip atgyja naujas kūrinys, kaip solistai pirmą kartą dainuoja su orkestru; ar jie jaučia muziką, o gal netinka orkestro tempas? Mane domina teatro kūrybinė virtuvė, o popieriai man visai neįdomūs. Įtariu, kad pasaulis vieną dieną nustos suktis aplink savo ašį dėl vienos paprastos priežasties – įstrigs dėl didžiulio popierių kiekio. Žmonės nebebendrauja kalbėdamiesi – bendravimas persikėlė į įsakymus. Nebeišeina tiesiog susitarti. Susitarus gimsta įsakymas, kurį privalai vykdyti. Matyt, taip reikia. Toks laikmetis. Todėl esu laimingas, kad Muzikinis teatras turi vadovo pavaduotoją menui Audronę Juozauskaitę, kurios vidiniu „kompiuteriu“ galima tik žavėtis. Nežinau, kaip tai įmanoma, tačiau ji sugeba tiek daug vienu metu sužiūrėti, patikrinti, surašyti... Jaučiu jos nuolatinę pagalbą ir paramą.

Kūrybai pajungti visi – Naujo repertuaro formavimas – gal tai suteikia atgaivos sielai? – Maestro J.Domarkas yra pasakojęs apie laikus, kai muzikiniuose teatruose vyriausiasis dirigentas buvo gerokai svarbesnis nei teatro vadovas, nes jis formavo repertuarą, jis jautė orkestro lygį, pažino šokėjus ir dainininkus, žinojo, ką jie gali ir ko negali.

– Kuriais dar pastarųjų metų spektakliais didžiuojatės? – Brangūs visi, prie kurių teko prisiliesti: G.Puccini „Bohema“, Ruggero Leoncavallo „Pajacai“, Piotro Čaikovskio „Jolanta“. Gaila, kad pastarasis spektaklis gyvavo neilgai. Tai paskutinis P.Čaikovskio sceninis veikalas su ypatinga muzika. Turime nuostabius šokio spektaklius – „Graikas Zorba“ ir „Eglė žalčių karalienė“. Ruošiamės didžiuliam pastatymui – Eduardo Balsio operai „Kelionė į Tilžę“. Labai sudėtingas kūrinys, kuris atlikėjus išsunks fiziškai ir emociškai, bet kitaip neišeina.

Kūrybinė dvasia – neįkainojama vertybė, kurią sukuria žmonės. Man visi darbai Muzikiniame teatre brangūs. Simfoninės muzikos koncertai – taip pat. Viskas kartu ir tampa teatro visuma. Kūrybinė dvasia – neįkainojama vertybė, kurią sukuria žmonės. Jos labui stengiasi visos teatro grandys, net mažiau pastebimos. Pavyzdžiui, siuvėjos iš Muzikinio teatro siuvyklos: ne kartą kūrėjai iš sostinės stebėjosi, kad Klaipėdoje vyksta stebuklai – per trumpą laiką pasiuvamas nesuvokiamas kiekis nuostabių scenos rūbų... Arba pastatymų dalies vadovas Robertas Petraitis, lakstantis su faneros gabalais ir nuolat derinantis savo tarnybos darbą... Orkestras, repetuojantis rūsyje... Klasėje cypaujanti teatro solistė... Bet kai visa tai susijungia į visumą, tampa didingu teatro pastatymu. Jei kurios nors

TEATRAS

grandies pritrūktų, mechanizmas neveiktų. Visi šio mechanizmo „ratukai“ yra visaverčiai partneriai. Nuo režisieriaus padėjėjos Marijanos Fokinos, kuri praneša, kad pertraukai liko trys minutės, iki aprengėjos Paulinos Arlauskienės, besirūpinančios, kad viskas būtų švaru, gražu ir išlyginta. Arba teatro valytojos, kurios atskuba anksčiau už visus: mes dar namuose kavą geriame ir mišrainę valgome, o jos jau dirba. Po spektaklio kūrėjai išeina namo, o kažkas turi surinkti natas, sutvarkyti dekoracijas, išjungti šviesas... Visi šie žmonės dirba tam, kad lipantieji į sceną jaustųsi kuo geriau. Aš apie tai dažnai pagalvoju.

Turi savo publiką – Koks bus šis teatro sezonas? – Laukiame „Kelionės į Tilžę“ premjeros. Turbūt niekas šiais metais Lietuvoje nėra atlikęs daugiau E.Balsio kūrinių už mūsų teatro orkestrą, kitus jo artistus. Mes tapome kompozitoriaus šimtmečio minėjimo kalnu, o kiti liko šio kalno papėdėje. Operoje „Kelionė į Tilžę“ E.Balsys, pripažintas instrumentuotės meistras, atskleidė visą savo, kaip kompozitoriaus, meistriškumą. Jo muzikoje liko daug klaustukų, kuriuos tenka „atkoduoti“. Šio kūrinio partitūra guli ant mano stalo, skaitau kiekvieną dieną po kelis taktus, po epizodą, po puslapį. Jei prof. E.Balsys dar būtų gyvas, klausinėčiau jį savaitę... Pavasaris atskubės su Jacqueso Offenbacho operete „Orfėjas pragare“. Kaip šis veikalas atrodys, priklausys nuo režisieriaus. Tai paslaptis, kurios atskleidimo lauksiu kartu su teatro žiūrovais. Galiu konstatuoti: Klaipėdos muzikinis teatras turi savo publiką. Visada turėjo, bet buvo laikas, kai spektakliai nebuvo taip gausiai lankomi. O dabar visiems atlikėjams džiugu matyti pilną salę gerbėjų. Kai ateini po daugelį dienų trukusių įtemptų repeticijų, kūrybinių ginčų ir matai, kaip nesibaigiantis žmonių srautas plūsta į salę, – tai pats didžiausias įmanomas pasitenkinimas. – Ar stovėdamas prieš orkestrą su batuta jaučiate už nugaros publikos palaikymą? – Žiūrovus jaučiu skambant pirmiesiems muzikos taktams, vėliau – nebe. Bet po paskutinių akordų pasipila plojimai. Tada

pasveikinu orkestro koncertmeisterį, paraginu orkestrą atsistoti, kad priimtų publikos padėką – aplodismentus... Tuo metu vis dar būnu apimtas muzikos skambėjimo. Kai grįžtu namo, atsisėdu prie savo stalo virtuvėje, širdis pradeda ramiau plakti.

Sutaria skirtingos kartos – Kuo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras išsiskiria iš kitų jums žinomų? – Šis orkestras nuolat kinta: ateina jaunų žmonių. Džiugu, kad jie ateina. Įsivaizduoju, kad jauni atlikėjai, ką tik baigę studijas, yra individualistai, besitikintys tapti muzikantais solistais. Kai tampi orkestro dalimi, tenka priimti didžiulio kolektyvo taisykles. Ne kiekvienam tai paprasta. Man didžiulis džiaugsmas, kad mūsų kolektyve skirtingos kartos puikiai sutaria, kad norisi bendrauti ne tik teatro koridoriuose, bet ir prie kavos puodelio. Nuoširdus bendravimas labai svarbus. Pavyzdžiui, pirmasis smuikas, orkestro koncertmeisteris Aliaksandras Koshevaras atvyko pas mus dirbti iš žymiai didesnio Baltarusijos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro. Bet jam čia patinka: puikiai įsiliejo į orkestrą, mokosi lietuvių kal-

Po koncerto.

bos... Altų grupės koncertmeisterė Akvilė Bagdžiūtė pas mus atvažiavo iš Kauno. Ji čia puikiai atsiskleidė kaip muzikantė. Trombonų grupės koncertmeisteris Arvydas Stakvilevičius jau spėjo pasirodyti kaip talentingas profesionalus trombonininkas. Gabus jaunimas priverčia aktyviau cirkuliuoti orkestro kraują. Orkestras yra Muzikinio teatro pamatas. Jei jis bus aukšto lygio, atsiras ir čia norinčių dainuoti solistų. Bet jei teatras turės du pasaulinio garso solistus ir prastą orkestrą, žvaigždės jo neišgelbės. Neliks Muzikinio teatro... Nelyginu mūsų orkestro su kitais. Man svarbu, kaip groja KVMT orkestras. Ir kaip jis atrodo. Toks mažmožis, o labai svarbus:

Jei teatras turės du pasaulinio garso solistus ir prastą orkestrą, žvaigždės jo neišgelbės. ar muzikantai pasitempę, ar blizga jų batai, ar tvarkingi rūbai? Kaip orkestro nariai nusiteikę? Kokią informaciją transliuoja žiūrovams muzikos pauzių metu? Visa tai susijungia į galutinį rezultatą, kurį pateikiame žiūrovams. Juk koncertas neprasideda išėjus į sceną pranešėjui: jo pradžia – į sceną ateinantys muzikantai.

Olesios Kasabovos nuotr. 19

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Scenos ekolo g

XIII tarptautinis menų festivalis „ Teatro sezonas Lietuvoje prasideda ir baigiasi tarptautiniais festivaliais. Rugsėjį jie tiesiog vijosi vienas kitą per didžiuosius šalies miestus, šiuolaikinių menų gerbėjams siūlydami platesnį ar siauresnį žvilgsnį į Europos (ir ne tik) scenos tendencijas. Klaipėdoje šią misiją nuo 2005-ųjų kryptingai įgyvendina tarptautinis menų festivalis „Plartforma“, šiemet vykęs rugsėjo 12–19 dienomis ir šįkart ne tik Klaipėdoje, bet ir Palangoje.

Medijų spektaklis „Kaskart“ (S.Ferienčíkova, M.Judova, A.Timpau, Slovakija, Rumunija).

Šokio retro projektas „Nostalgiada“ (chor. K.Vanekas, „Tanzwerke Vanek and Preus“, Vokietija, Čekija). Donato Bielkausko, Eglės Sabaliauskaitės ir festivalio organizatorių archyvo nuotr.

Goda DAPŠYTĖ

Į festivalius visuomet norisi pažvelgti ne tik kaip į pavienių kūrinių virtinę, bet pamėginti suvokti, kokią visumą jie sudaro, kokią žinią siekia perteikti savo publikai, apie ką kviečia diskutuoti. Stebint šiemetę „Plartformos“ programą, geriausiai jos jungtis apibūdinančiu žodžiu norėtųsi pasirinkti ekologiją. Bet ne todėl, kad jis šiuo metu „trendina“. O todėl, kad geriausiai atliepia konceptualų „Plartformos“ programos pagrindą ir kūrėjų požiūrį į kūrybą bei aplinką. Nors iš pirmo žvilgsnio ekologijos tema festivalio programoje neatrodė akivaizdi, tačiau ji įvairiomis formomis ir formatais vis dėlto atsispindėjo daugelyje pristatytų spektaklių, smelkėsi kaip įkyri mintis (idée fixe), stebint įvairiose pajūrio scenose pasirodančius atlikėjus iš Izraelio, Danijos, Korsikos, Prancūzijos, Slovakijos, Rumunijos, Čekijos ir Vokietijos. Tik čia pat turėčiau patikslinti, kad šiuolaikinių gamtosaugos ir klimato kaitos debatų fone ekologiją dėl teksto įtaigumo leidžiu sau traktuoti maksimaliai plačiai, kaip apimančią visa, kas gyva, kaip gyvųjų organizmų santykius su gyvenamąja aplinka ir aplinkiniais. „Plartforma“ šiemet pasiūlė itin įvairią šokio spektaklių programą, kurioje – ir nauji vardai iš Korsikos, Slovakijos, Čekijos, ir žinomos trupės, tokios kaip „Granhoj Dans“ iš Danijos ar festivalį pradėjusi „Vertigo“ iš Izraelio. Tačiau, nepaisant žymių vardų, daugiausia dėmesio iki festivalio ir jo metu sulaukė didžiųjų milčių lervos. Toks, matyt, tas ekomenas.

o gija

ŠIUOLAIKINIS MENAS

s „Plartforma“ Irimo filosofija Garsas ir kvapas – tai pirmieji neįprasti aštrūs pojūčiai, vos įžengus į skaidrų geodezinį performanso-instaliacijos „Mass–Bloom Explorations“ kupolą. Smulkaus, nepaliaujamo traškesio ir salsvo kvapo kupinas danų trupės „Recoil Performance Group“ kūrinys – tai permatomu, kūno spalvos latekso kostiumu vilkinčios šokėjos Hilde I.Sandvold ir poros šimtų tūkstančių didžiųjų milčių lervų „pasirodymas“, trukęs tris dienas po šešias valandas kasdien. Šio pasirodymo „choreografiją“ sudaro ypač lėti ir atsargūs atlikėjos, kuriai jokiu būdu neleidžiama sužeisti ją apsupusių lervų, judesiai ir pačių lervų nuolat judantis knibždėlynas. Atlikėja vaišina savo „koleges“ vienkartinių polistireno pakuočių ir indų gabalėliais, siūlo tą patį daryti ir į kupolą užsukusiems lankytojamss. Tokiomis paprastomis, bet drastiškomis ir galbūt būtent todėl įtikinančiomis priemonėmis performanso autorė Tina Tarpgaard perteikia pastarojo amžiaus išteklių švaistymo mentalitetą ir jo pasekmes bei pateikia futuristines naujos rūšių simbiozės perspektyvas. Ritmingas, visa apimantis mūsų šiukšlėmis mintančių lervų sukeliamas traškesys – ar taip skamba iš lėto besiartinanti apokalipsė? Ar ši mini plastiko dykynė – mūsų ateities maketas? Ką tokioje aplinkoje gali ir ką simbolizuoja žmogaus kūnas? Irimas yra pabaiga ar pradžia? Ar tai, kad atsiranda polistireną galinčios suvirškinti bakterijos, reiškia, jog turime vilčių išsivalyti? Tai tik keli klausimai, kuriuos galima sau kelti ir kontempliuoti, stebint itin neįprastą šio biomeno kūrinio choreografiją. Nepaisant kai kurių nuomonės formuotojų socialinėse medijose sukeltų ir į galerijos erdves vėliau persikėlusių aršių diskusijų apie meno laisvę ir jos ribas, „Mass–Bloom Explorations“ tapo vienu stipriausių šių metų festivalio akcentų ir meninio bei edukacinio rezonanso požiūriu. ►

Šokio spektaklis „Vienas. Vienas & Vienas“ (chor. N.Wertheim, „Vertigo Dance Company“, Izraelis).

Performansas-instaliacija „Mass–Bloom Explorations“ (chor. T.Tarpgaard, „Recoil Performance Group“, Danija).

Šokio spektaklis „Šiuolaikinės panikos tuštybė – V.O.M.P“ (chor. G.Lind, „Gunilla Lind Danseteater“, Danija).

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Spektaklis „Su(si)tikimas“ (rež. L.Liepaitė, Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“, Lietuva).

◄ Buvo be galo įdomu stebėti gausiai instaliaciją lankiusius vaikus ir klausytis jų tarpusavio pokalbių ar komentarų suaugusiesiems. Gal tai tik atsitiktinumas, tačiau šiuose pokalbiuose dominavo edukacija: mažieji lankytojai dalijosi pamokymais artimiesiems ir draugams apie gamtai daromą žalą, plastiko epidemiją, paaiškinimais apie didžiųjų milčių lervas ir bakterijas, leidžiančias joms misti polistirenu. Tad niūrias mintis apie trumpalaikę pasaulio ateitį praskaidrina šiame kupole gimusi viltis, kad, jei mamoms, tėčiams ir seneliams savo žinias beriantys vaikai augdami tęs šią ekologinės edukacijos misiją, galbūt jie ras tą paskutinės minutės sprendimą per pastaruosius porą amžių sukurtoms problemoms išspręsti. Gal ir naivu, bet viltis – žmogiška.

Žmogiškoji (ne)tvarka

Šokio spektaklis „Ordredesordreordredesordre“ (chor. V.Pitrinaitė, Šeiko šokio teatras, Belgija, Lietuva).

Šokio spektaklis „Ieva ir Adomas“ (chor. P.Granhojus, „Granhoj Dans“, Danija).

Žmogiškosios (ne)tvarkos kupina pasirodė naujausio Šeiko šokio teatro spektaklio „Ordredesordreordredesordre“ premjera. Spektaklį klaipėdiečių trupei sukūrė šiuo metu Belgijoje gyvenanti ir kurianti šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė. Kauno šokio teatre „Aura“ karjerą pradėjusi V.Pitrinaitė šiuo metu yra nepriklausomos šokio trupės „We cie“ įkūrėja ir meno vadovė, o „Ordredesordreordredesordre“ – antrasis jos darbas Lietuvoje. Tvarkos ir jos priešingybės – netvarkos, chaoso – dinamiką scenoje choreografė perteikia derindama du iš pirmo žvilgsnio nesusijusius įkvėpimo šaltinius – mokslinius tyrimus biologinių sistemų srityje ir britų postpanko grupės „Joy Division“ lyderio Iano Curtiso biografiją. Chaotiškas, tačiau kartu ir sistemingas dalelių judėjimas čia siejamas su gamtoje stebimais procesais ir su žmogiškuoju įsivaizdavimu, kad stabilumas – tai harmonija, visa ko pagrindas. Tačiau, pasak spektaklio kūrėjų, tik atsidūrusios disbalanse molekulės ima komunikuoti tarpusavyje. Ar tai tinka ir žmonėms? Regis, būtent tokį choreografinį eksperimentą galima stebėti spektaklyje „Ordredesordreordredesordre“. Spektaklio pradžioje Audriaus Kalyčio elektrinės gitaros solo užliūliuojama publika suburta aplink veiksmo aikštelę stebėti begaliniame skriejime ratu įkalintus šokėjus, nuolat kartojančius tas pačias judesių sekas, kol galiausiai jie tampa ornamentu, ima priminti smėlio smiltis, besisukančias vėjyje, ar van-

ŠIUOLAIKINIS MENAS

dens sūkurį. Šis nenutrūkstamas, akivaizdžiai šokėjams nemažai jėgų kainuojantis judėjimas ilgainiui ima hipnotizuoti, kol galiausiai organiškai pereina į grupinį šokėjų muzikavimą. Tačiau šokėjams, deja, nepavyko į savo šėlsmą taip organiškai įtraukti publikos, kaip, panašu, numatyta spektaklio dramaturgijoje. Muzikinis šokėjų debiutas pristigo intonacinės precizikos, gal todėl įsitraukti į įsibėgėjus finalui ėmusį strigti veiksmą nebuvo taip paprasta. Tačiau akivaizdu, kad atsakymas apie chaoso ir tvarkos pusiausvyrą slypi buvime kartu, o dinamiškas dalelių judėjimas veda į komunikaciją ir susitelkimą. Visai kitokį požiūrį į visuomenę pateikė danų choreografė Gunilla Lind spektaklyje komplikuotu, tačiau gana tiesmukai turinį atitinkančiu pavadinimu „Šiuolaikinės panikos tuštybė – V.O.M.P“. Mūsų scenai neįprastos estetikos spektaklis, drįsčiau spėti, savo stilistika ir tiesmuku pasakojimu turėjo nustebinti ne vieną mūsų teatro tradicijos perkeltinių ieškojimui pasirengusį žiūrovą. Rožinių atspalvių paletė, minkštomis formomis deformuoti šokėjų kūnai ir kampuoti, primityvoki judesiai, nesudėtingos, elementariais teatriniais etiudais pagrįstos judesių kombinacijos. Atrodytų, kad šis spektaklis nepelnytai atsidūrė tarptautinio renginio programoje. Tačiau visos išvardytos priemonės naudojamos tikslingai, pasitelkiant mūsų šokio scenai nebūdingą komedijos rūšį – farsą – demaskuojama šiuolaikinės visuomenės tuštybė, paviršutiniškumas, gaujos instinktų gajumas, inercija ir savirefleksijos stoka. Čia užčiuopiamos ne tik plačiai aptariamos susvetimėjimo ar aklo įtakos formuotojų sekimo tendencijos, bet ir asmeniškesnės, ne mažiau pavojingos individų savidestrukcijos problemos. Tiesa, tenka pripažinti, kad spektaklyje apsiribojama vien jau patvirtintų diagnozių konstatavimu, gal todėl jis palieka neišpildyto pažado įspūdį. Panašiai, kaip ir kito danų choreografo Palle’o Granhojaus šokio spektaklis „Ieva ir Adomas“. Gal todėl, kad šį kartą choreografas kaip reta mažai pasikliovė jį išgarsinusia abstrukcijos technika. Scenoje – du absoliučiai nuogi šokėjai. Jie neturi ko slėpti ir už ko slėptis. Vienintelė priedanga čia – humoras ir apšvietimas. Vyro ir moters individualybės skleidžiasi priešais žiūrovus visais požiūriais plikomis scenomis. Choreografas nevengia juokauti, o scenoje pirmuosius (?) žmones įkūnijantys šokėjai Sofia Pintzou ir Mikolajus Karczewski’s nevengia saviironijos. ►

Šokio spektaklis „Les Affranchies“ (chor. H.T.Lawson, „Art Mouv‘“, Prancūzija).

Performansas „Sofos projektas“ (M.Baranauskaitė, Lietuva, Prancūzija).

Cirko ir muzikos spektaklis „Baltringue“ („Le Cirque Plein d’Air“, Prancūzija).

ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ Choreografijoje dera ir kasdieniai, buitiški

judesiai, ir socialinių šokių aidas, ir minėtosios obstrukcijos technikos (kai šokėjo judesiai suvaržomi, o jis toliau tęsia ir kartoja tą pačią, nusimatytą judesių seką tol, kol tai tampa nebeįmanoma) fragmentai. Ką reiškia laikyti vienam kitą, išlaikyti vienam kitą ir visus, vieno kitam su(už)kraunamus Rojaus (ir kasdienybės pragaro) obuolius, ir nepaisant to išlikti ne tik kartu, bet ir kiekvienam savimi? Žmogiškieji santykiai lietuviškajame kontekste nuskamba garsiau, nei spektaklio kūrėjų deklaruojama viešo nuogumo drovėjimosi problemos pornografijos prieinamumo amžiuje. Nuogi moters ir vyro kūnai „Plartformos“ scenoje tapo integraliomis šios komplikuotos planetos ekosistemos dalimis. Kaip ir karjeras jau senokai baigę, bet noro pasirodyti scenoje nepraradę vyresnio amžiaus šokėjai Jiri Lossl, Monika Rebcova, Anka Sedlačkova, Karelas Vanekas festivalio uždarymui skirtame šokio retro projekte „Nostalgiada“. Šokėjai iš Slovakijos, Čekijos ir Vokietijos scenoje ne tik prisiminė vaikystę ir jaunystę, bet ir interpretavo senus bei kūrė naujus judesių junginius. K.Vaneko spektaklis koncentravosi į praeitį, nors šokėjus scenoje įdomu stebėti dabar. Jų refleksijos apie sovietinės sistemos įtaką jų vaikystei ir karjeros pradžiai nestebina šios Europos dalies gyventojų. Tačiau vyresnio amžiaus šokėjų buvimas (taip, būtent buvimas) scenoje akimirkai gali tapti savaimine vertybe. Nors fizinių galimybių skalė ir mažesnė, tačiau ją kompensuojanti ir judant scenoje besiskleidžianti ilgametė patirtis intriguoja kur kas labiau nei verbaliniai pasakojimai. Teatrui būdingas, o šiuolaikinio šokio scenoje vis dar retas skirtingų kartų atlikėjų susitikimas sukuria pilnatvės, pasaulio (ir sceninio, ir realaus) išbaigtumo pojūtį. Savą indėlį į sceninę festivalio ekologiją įnešė ir kiti į 2019-ųjų „Plartformos“ programą įtraukti šokio spektakliai. Bene didžiausia šių metų „Plartformos“ žvaigždė – Izrealio trupė „Vertigo“, kūryboje siejanti meną, žmogų ir gamtą. Savo kasdienėje veikloje daug dėmesio ekologiškumui ir tvarumui skirianti trupė spektaklyje „Vienas. Vienas & Vienas“ daug dėmesio skyrė bendruomeniškumo, asmens ir jo aplinkos klausimams. Gamtos vaizdais, istorinėmis ir asmeninėmis fotografijomis, žmogaus kaulų vizualizacijomis ir šiuolaikiniu madonos įvaizdžiu iš ekranų užliejo Sonos Ferienčíkovos šokio spektaklis „Kaskart“ – tarsi vienas ilgas šokėjos sukinys, prasisukęs per žmonijos ir

asmeninę istoriją. Be to, gimė įdomus dialogas tarp Korsikos trupės „Les Affranchies“ ir Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ šokio spektaklių. Helene Taddei Lawson režisuotas šokio spektaklis „Art Mouv“ netikėtai naiviai nagrinėjo moterų vaidmens kaitą visuomenėje, o Laurynos Liepaitės režisuotas „Su(si) tikimas“ į vieną pasakojimą pamėgino supinti lytiškumą, raganų teismų Lietuvoje istorijas ir sektos veikimo skrespjūvį. Nors labai skirtingi ir forma, ir atlikimo stiliumi, tačiau festivalio kontekste šie spektakliai papildė ir pratęsė vienas kitą stereotipinio moterų vaizdavimo aspektu bei jų vietos šiuolaikinio pasaulio ekosistemoje lokalizavimu.

Menama gyvūnija Na, o cirkui skirta „Plartformos“ programos dalis prie ekologijos temos prisidėjo menamais gyvūnais. Vasaros pabaigoje Lietuvos Vyriausybė ir vėl svarstė siūlymą uždrausti cirko veikloje naudoti laukinius gyvūnus. Galutinį sprendimą dar turės priimti Seimas. Na, o naujasis cirkas bei jo kūrėjai ir be vyriausybių ir parlamentų steigimo jau ne vieną dešimtmetį yra atsisakę gyvūnų scenoje, ir, reikia pabrėžti, itin sėkmingai. Bet, paklausite, kaip ilgametės tradicijos, paveldas, publikos įpročiai ir lūkesčiai? Visi jie – patenkinami. Tai puikiai įrodė ir „Plartformoje“ viešėjusi prancūzų trupė „Le Cirque Plein d’Air“. Jų cirko ir muzikos spektaklį „Baltringue“ priskirčiau prie senojo cirko nostalgija dvelkiančių šiuolaikinio cirko kūrinių. Kaip ir daugelis tokių spektaklių, jis rodomas specialioje palapinėje – šį kartą tai buvo šalia Kultūros fabriko įsikūrusi jurta. Joje tilpo ne tik būrys vaikų, festivalio publika, bet ir tai, ką suprantame ir įsivaizduojame kaip cirko pasaulį. Spektaklio atlikėjai – Anne Desmoucelles ir Josephas Defromontas bei muzikantas Simonas Morantas – nedidelėje scenoje rodė virtuoziškus ir kartu paprastus numerius, žaidė objektais ir žiūrovų fantazija, kol iš dalelių surinko ir sudėliojo ne tik kelis medinius gyvūnus (savo vaidmenį atliekančius tikrai ne blogiau už gyvuosius), bet ir visiškai tikrą, dviračio (vadinasi ekologišką!) minėjo jėgomis varomą karuselę, galutinai sugrąžinančią naivius vaikystės stebuklus. O lietuvių cirko kūrėjos Marijos Baranauskaitės pasirodymas tam tikru požiūriu mėgina priartėti prie negyvosios gamtos. Išgirdusi apie kolegų sukurtą spektaklį šunims

ir katėms, Prancūzijoje ir Belgijoje studijavusi jaunoji klounados atlikėja nusprendė žengti dar vienu žingsneliu toliau ir sukurti spektaklį daiktams. „Sofos projektas“ savo turiniu neįprastas ne tik cirko, bet ir teatro ar šokio spektakliams. Čia didžiąją laiko dalį žiūrovams tenka ne stebėti veiksmą, o apsimesti, kad jų nėra, ar tiksliau – įkūnyti sofas. Mat M.Baranauskaitės spektaklis iš tiesų skirtas ne žmonėms, o sofoms. Bet rimčiau, „Sofos projekte“ M. Baranauskaitė derina klounadą, kritišką požiūrį į šiuolaikinį meną ir šiokią tokią savireflesiją. Lygindama save su sofa, atlikėja pateikia meiliai ironišką šiuolaikinio žmogaus / kūrėjo paveikslą, o priversdama visus žiūrovus noromis ar nenoromis įsitraukti į spektaklio veiksmą, pelno publikos palankumą ir simpatijas. Įdomu, kad konceptualizuodama savo pasirinkimą kurti spektaklį sofoms, kūrėja kilsteli savo iš pirmo žvilgsnio nerimtą kūrinį dar ir filosofiniu laipteliu. Taigi, apsukus ratą nuo lervų iki sofų, susidaro itin plati sceniškosios ekologijos panorama, kurią klaipėdiečiams šiemet pasiūlė festivalis „Plartforma“. Vienintelis elementas, kurio vis dėlto pritrūko šioje mozaikoje, tai – šiuolaikinis teatras. Nors panašu, kad šią misiją „Plartforma“ lyg ir perleido teatro sezoną pajūryje užbaigiančiam festivaliui „TheATRIUM“, tačiau šie festivaliai vadovaujasi itin skirtingais požiūriais ir prioritetais, tad „Plartformos“ ekosistemai teatro elementas atrodytų būtinas. Pastaraisiais metais vis nuskambant gyventojų skundams dėl krovos sukeltos aplinkos taršos Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste veikiančiose įmonėse, netylant ginčams dėl miškų kirtimų ir juos reguliuojančių teisės aktų ir aršioms diskusijoms socialinėse medijose apie Gretos Thunberg kalbą Jungtinėse Tautose, jos nuoširdumo koeficientą bei sveikatą, platus „Plarformos“ ekologiškumas atrodo tikslus ir savalaikis. Nors ne visi programoje pristatyti spektakliai lygiaverčiai estetiniu ar atlikimo technikos atžvilgiu, tačiau visi jie sugulė į keliasluoksnę dėlionę, skirtingais rakursais atspindinčią ekologišką (tausojantį aplinką) požiūrį į šiuolaikinį gyvenimą ir jo realijas. Tačiau ekologija šiame festivalyje nėra deklaratyvi kryptis, ji nėra prikišama ar tiesmukai brukama, ji tiesiog tampa efektyvia jungiamąja programos dėlionės medžiaga. Šis konceptualumas išskiria „Plartformą“ iš kitų šiuo metu Lietuvoje rengiamų tarptautinių scenos meno renginių ir skatina laukti kitų metų.

Gyva mirtis KINAS

Mintys apie mirtį visuomet baigiasi gyvybe – nes mintys yra gyvųjų prerogatyva. Aistė Žegulytė savo debiutiniame ilgametražiame dokumentiniame filme „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ rodo mirtį, bet daro tai taip gyvai, kad šiai belieka prisikelti.

Dainius VANAGAS

Svarbiausi – daiktai Kai žiūrovai žvelgia į sužeistą, skausmo kankinamą elnią su iš papilvės į lauką virstančiomis žarnomis, tai – mirtis. Tačiau dirbantiesiems elnių fermoje šis vaizdinys tėra darbas. Kaip darbas yra tūkstančiams tų, kurie darbuojasi kiaulių, vištų ar jaučių fermose. Jų kalba nejautri, juokas rupus, veido išraiška nerūpestinga; jie negali tapatintis su gyvūnu ar jo užjausti, nes kitaip nesugebėtų atlikti to, kam yra pasamdyti. Kai žiūrovai stebi farsą primenančias religines apeigas, kai mato elnio ragus, pastatytus priešais nukryžiuotojo skulptūrą ir ją užstojančius, tai – mirtis. Tačiau medžiotojams, susirinkusiems paminėti Šv. Huberto, medžiotojų globėjo, dienos, tai – gyvas kasmetis ritualas, kurio metu aukštesniosios pasaulio jėgos palaimina jų poreikį šaudyti į žvėris ir duoda startą medžioklės sezonui. Kai žiūrovai stebi taksidermistus, kurie iš negyvo gyvūno daro dar negyvesnį, tai – mirtis. Bet klientams, kolekcininkams ir šio amato profesionalams – gyvas ►

Kadrai iš filmo „Animus Animalis“ (2018, rež. A.Žegulytė). 25

KINAS

◄ meno kūrinys, prisiminimus žadinantis suvenyras, kovos trofėjus ar interjero puošmena. Juk, šiaip ar taip, taksidermija tėra gamtinių procesų imitacija: iškamša išvaduoja gyvūną iš laiko – lygiai taip pat gintaras išvaduoja vabzdžius iš erdvės. Ir taip kadras po kadro tampa aišku, kad istorijoje apie žmones, žvėris ir daiktus svarbiausi yra daiktai. Žvėrys tampa daiktais, kai žmonės juos skerdžia, kai šeria, kad nutuktų, kai laiko zoologijos soduose, kai juos valgo, kai demonstruoja parodose, kai vedžioja už pavadžio, kai apsivelka jų kailiais, kai daro iškamšas, kai filmuoja ir fotografuoja. Žmonės irgi tampa daiktais: kai kariauja ir šaudo vienas į kitą, kai skrodžia lavonus, kai renka statistiką ir duomenis, kai atsitveria tvoromis ir sienomis, kai diskriminuoja, kai tampa madų ikonomis, kai atsiduria plakatuose ar citatose.

Tarsi gynybos mechanizmas Gebėjimas gyvą būtybę suvokti kaip negyvą daiktą yra vienas iš svarbiausių žmogaus gebėjimų. Ši savybė padeda pernelyg neprisirišti prie aplinkinio pasaulio ir išvengti emocinių sukrėtimų. Daiktai sukuria distanciją, kuri leidžia nebesirūpinti dėl mirties ir gyvybės ar artumo ir abejingumo perskyrų. Mat daiktas negali būti nei gyvas, nei miręs; jis nei savas, nei svetimas. Daiktas žymiai susilpnina emocinius ryšius, 26

jis neįpareigoja, nereikalauja atsakomybės ir dėmesio. Daiktas išlaisvina, nes jis tik daiktas – su juo nereikia skaitytis, jo nebūtina gerbti, jam nereikia padėti ar užjausti. Gera žinoti, kad nereikia užjausti akmens, kai jis guli drėgnoje palaukėje, ar paguosti akinių, nes sulūžo jų kojelė. Tačiau medžiotojui lygiai taip pat sunku užjausti gyvūną, atsidūrusį jo taikiklyje. Elnias, stirna ar briedis vienu metu jam yra ir žvėris, ir daiktas; tai, kas gyva, ir tai, kas negyva. Šis dualumo jausmas būtinas visaverčiam žmogaus funkcionavimui: jei medžiotojas neįžvelgtų gyvoje būtybėje akmens, jis negalėtų nuspausti gaiduko. Jeigu smaguris negalėtų nusikratyti minties apie skerdžiamą gyvūną, jis negalėtų mėgautis kepsniu. Jei gydytojas negalėtų pamiršti mirusio paciento, jis negalėtų džiaugtis asmeniniu gyvenimu. Daiktinanti sąmonė lanksti, ji lengvai prisitaiko ir leidžia manipuliuoti gyvybės ir mirties sąvokomis. Sudaiktinimas veikia tarsi gynybos mechanizmas, užtikrinantis žmogaus atsparumą neigiamoms ir paralyžiuojančioms išorinėms įtakoms.

Pačiu radikaliausiu būdu Filmo kulminacijoje žiūrovai nukeliami į iškamšų čempionatą Helsinkyje, kur patyrę specialistai skrupulingai vertina gyviausią negyvo gyvūno iškamšą ir tikriausią netikrą žvilgsnį. Šiame renginyje sudaiktinimo procesas atsiskleidžia pačiu radikaliausiu

būdu: nuorodai teikiama pirmenybė prieš nurodomąjį, pakaitalui – prieš originalą. Pirmiausia reikia užmušti originalą, o paskui grožėtis jo pakaitalu. Pirmiausia sunaikinti kūno grakštumą, o tuomet visomis jėgomis stengtis jį atkurti. Šis iš pirmo žvilgsnio neįprastas procesas nėra jau toks neįprastas. Kasdien socialiniuose tinkluose retušuotai nuotraukai suteikiama pirmenybė prieš realybės akimirką; komentarai ir memai taip pat pranoksta realius įvykius; filmų, knygų, spektaklių reitingams ir influencerių rekomendacijoms suteikiama pirmenybė prieš asmeninę patirtį. Daugybėje situacijų gyvi turiniai yra pakeičiami negyvais daiktais ir įvaizdžiais, nes dažniausiai tai yra vienintelis būdas efektyviai dorotis su kasdienybe ir jos viršsvoriu. Juk neįmanoma į viską žiūrėti asmeniškai, su visais susitapatinti, dėl visų jaudintis, visus suprasti, visiems padėti ir visus apsaugoti. Tam nėra nei jėgų, nei laiko, galų gale, nėra prasmės.

Istorija apie gyvenimą Šio filmo veikėjai – medžiotojai, skerdikai ar iškamšų gamintojai – neištrina ribos tarp gyvenimo ir mirties. Jie tik parodo, kad mirtis yra vienas iš gyviausių gyvenimo pavidalų. Daiktai ir sudaiktinta gyvybė leidžiasi apmąstomi ir tyrėjami, jais galima naudotis, mainytis, parduoti, jie funkcionalūs ir abejingi. O gyvybė savo gryniausiu pavidalu yra viso labo nepaaiškinamas stebuklas, kuriuo galima tik stebėtis ir grožėtis, bet nieko daugiau. Panirdama į archajiškas ir intensyvias, prieštaringas veiklas, dokumentinė juosta „Animus Animalis“ kiek netikėtai primena, kad gyvieji negali sukurti filmo apie mirtį. Kad ir kaip stengtųsi, vis tiek išeina istorija apie gyvenimą ir įvairias jo versijas. Kartu ši juosta atkreipia dėmesį į paralelines tikroves, kurios nevažinėja viešosios erdvės greitkeliais, kurios nepritraukia svarbiausių kamerų dėmesio ir dažniausiai lieka savo nišų įšale. Ji primena ir tai, koks dažniausiai būna siauras mūsų pažįstamųjų ratas ir kaip smarkiai jie panašūs į mus. Taip ilgainiui pasimiršta, kad egzistuoja kone beribė įsitikinimų, nuostatų, pomėgių, polinkių ir kitų įdomybių įvairovė. Ir A.Žegulytei bei jos kūrybinei komandai puikiai pavyko bent dalelę jos užgriebti.

KINAS

Ar daug triukšmo dėl „Džokerio“? Sunku pasakyti, kodėl „Džo- Andrius RAMANAUSKAS keris“ jau dabar tituluojamas kontroversiškiausiu šių metų filmu. Skubiai pristatytas Susirūpino dėl smurto į Venecijos kino festivalį, O kritikams, žurnalistams bei visuomenės režisieriaus Toddo Phillipso aktyvistams Amerikoje filmas pradėjo kelti naujausias darbas laimėjo susirūpinimą. Kaip į istoriją apie psichologipagrindinį prizą. Vėliau į pla- nių problemų turintį smurtaujantį atskalūną reaguos paprasti žiūrovai? Keliuose miesčiąją rinką paleistam filmui tuose buvo bandymų filmą boikotuoti. Kai paprasti žiūrovai savo aktykur buvo pranešta, kad policija budės kino salėse. Infiltruoti pareigūnai turėjo apsaugovumu ir gerais atsiliepimais galimų smurto protrūkių. padėjo viršyti rudeninį bilietų ti nuo Filmas prikėlė seną kaip pati kino pardavimo rekordą. industrija diskusiją, ar kinas gali priversti

žiūrovus smurtauti realiame gyvenime. Ir kas turi prisiimti atsakomybę, jei po filmo parodymo nutinka kažkas baisaus realiame gyvenime? Kūrėjai, platintojai, kino studijos ar patys smurtautojai? Kiek šis triukšmas aplink „Džokerį“ yra tikras, o kiek išpūstas pernelyg didelio žurnalistų aktyvumo ir sensacingų antraščių vaikymosi? Diskusija apie smurtą kine yra tokia sena ir tokia įkyrėjusi senesniam kino mėgėjui, kad gali pasijausti lyg gyvendamas tą pačią dieną vėl ir vėl, kaip aktoriaus Billo Murray personažas filme „Švilpiko diena“. Panašu, jog kiekviena karta turi savo kontroversišką filmą. Aštuntajame dešimtmetyje panašų ažiotažą sukėlė Stanley Kubrico „Prisukamas apelsinas“ bei Martino Scorsesės „Taksi vairuotojas“. ►

Aktorius J.Phoenixas filme „Džokeris“.

KINAS

Kadrai iš filmo „Džokeris“ (2019, rež. T.Phillipsas). ◄ Vėliau ėjo Oliverio Stone’o „Gimę žudyti“, Davido Fincherio „Kovos klubas“ ir Quentino Tarantino „Nužudyti Bilą“. Panašus susirūpinimas dėl neigiamos kompiuterinių žaidimų įtakos kyla dar dažniau. Paprastai po tokių diskusijų abi pusės apsimaino argumentais, niekas nesikeičia, o kūrinys dėl to viso sukelto triukšmo dar labiau išpopuliarėja.

Mistinis personažas Kodėl šis palyginti mažo biudžeto ir nedidelis filmas sulaukė tiek daug dėmesio? Vienu iš atsakymų gali būti mistiniu tapęs pats Džokerio personažas. Dažniausiai bevardis, tamsios praeities, neturintis jokių supergalių, bet visiems keliantis psichologinį siaubą, charakteris pastaraisiais metais domino ne vieną rimtesnį aktorių ir režisierių. Šis personažas jau seniai nėra suvokiamas kaip greitas būdas užsidirbti pinigų. Ne vienam kino aktoriui Džokerio vaidmuo yra jo meistrystės įvertinimas, panašiai kaip teatro aktoriui – Hamleto vaidmuo. Ir seniau aktoriai, įkūniję Džokerį, sulaukdavo kontroversiškų atsiliepimų. Heathui Ledgeriui šis vaidmuo filme „Tamsos riteris“ atnešė „Oskarą“, tačiau nemažai prisidėjo prie aktoriaus emocinio išsekimo bei depresijos. Vėliau jam tai kainavo gyvybę. Pasirodydavo nemažai straipsnių ir apie keistą Jaredo Leto elgesį „Savižudžio būrio“ filmavimosi metu. Jis net ir kameroms sustojus filmuoti neišeidavo iš Džokerio vaidmens ir trikdydavo savo kolegas aktorius šiurpiais poelgiais. 28

Apie maniakišką požiūrį į darbą sklido gandų ir iš „Džokerio“ filmavimo aikštelės. Dėl šio vaidmens aktorius Joaquinas Phoenixas prarado svorį iki pavojingos ribos. Kai kurių scenų buvo neįmanoma perfilmuoti, nes pagrindinė filmo žvaigždė buvo drastiškai sublogusi. Pats aktorius viename interviu pabrėžė, kad badavimo režimas paveikė jį stipriai ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Nepaisant to, aktorius džiaugėsi projektu, perrašinėjo scenarijaus dalis kartu su režisieriumi tiesiog filmavimo aikštelėje. Abu pabrėžė, kad filmavimo metu vyravo kūrybinė atmosfera, buvo daug laisvės, o tai labai reta šių dienų Holivude.

Naujausia reinkarnacija Taigi apie ką naujausia Džokerio reinkarnacija, rodoma didžiajame ekrane? Ar filmas toks pavojingas, kaip skundžiasi visuomenės aktyvistai, nuobodus, kaip sako kritikai, nieko bendro su komiksais neturinti adaptacija, kaip peikia komiksų mėgėjai, ar vienas geriausių metų filmų, kaip teigia paprasti žiūrovai? Filme pasakojama istorija apie psichologinių problemų kamuojamą komiką. Dažniausiai jis dirba klounu vaikų ligoninėse ir gatvėse. Juokinti žmones naktiniuose klubuose ir pasirodyti mėgstamiausiame televizijos šou yra jo svajonė. Tačiau jo psichologinė būklė ir keistas būdas dažnai aplinkiniams sukelia atstūmimo reakciją. Jis negali valdyti netikėtai ištinkančių juoko priepuolių, jį dažnai lanko savižudiškos mintys. Jis gyvena su mama, o tėvo niekada

nėra matęs. Nuolatinės aplinkinių patyčios verčia jį lankytis pas psichologę. Dėl valdžios lėšų taupymo politikos jam nebeišrašomi vaistai, padedantys išlikti stabiliam. Ir štai po ilgo riedėjimo spirale žemyn galiausiai gimsta visuomenės nesuprastas ir atstumtas šiurpiai besišypsantis personažas. Jis jau nebe šiaip palūžęs žmogus, o tiksinti bomba, kuri sprogsta, atnešdama į miestą siaubą ir chaosą.

Žymiai mažiau paslapties Buvo keista skaityti daugybės kino kritikų, ypač neigiamas recenzijas, kuriose filmas dažnai kaltinamas dviejų M.Scorsesės filmų – „Taksi vairuotojas“ ir „Komedijos karalius“ – prastu perpasakojimu. Režisierius T.Phillipsas neslėpė, kad šie filmai įkvėpė sukurti „Džokerį“ ir jame matyti daugybė aliuzijų į juos, tačiau jo filmas išliko savarankiškas. Galima sutikti, jog, palyginus M.Scorsesės šedevrus su „Džokeriu“, pastarasis atrodo per daug vienasluoksnis. Taip, „Džokeryje“ yra keletas nenuspėjamų vietų, bet jos tik siužetinio lygmens. Filmas neturi tos vertės ir svorio, kai norisi žiūrėti antrą kartą. Rodomi įvykiai po seanso sugula į logišką seką ir nepalieka vietos interpretacijai. Filmas pateikia beveik visus atsakymus į jo paties užduotus klausimus. Džokerio personažas daug kam asocijuojasi su Christopherio Nolano filmo „Tamsos riteris“ veikėju. H.Ledgeris ten įkūnijo chaosą keliantį ir jame geriausiai besijaučiantį paslaptingą piktadarį, apie kurio praeitį tik

KINAS

galima spėlioti. Jo motyvai buvo sunkiai suvokiami, o tai ir keldavo siaubą, kartu – begalinį smalsumą. T.Phillipso versija turi žymiai mažiau paslapties. Džokerio veiksmai dažnai suprantami ir suvokiami, nors ir negali jų pateisinti. Čia jis žmogiškas, silpnas, sergantis, atstumtas ir galiausiai palūžęs. Tai verčia susimąstyti, bet jo istorija nekelia filosofinio siaubo ar egzistencinių klausimų. Filmas yra labiau pasakojimas apie sociologines problemas, vaikystės traumas ir kasdienes frustracijas nei kelionė po ligoto žmogaus smegenų vingius, kurių mes nesuprastume.

į „Oskarų“ pretendentą, nors nominaciją J.Phoenixas už pagrindinį vaidmenį veikiausiai gaus. Labiausiai „Džokeris“ primena europietiško arthouso ir nepriklausomos socialinės dramos mišinį. Visos tos baimės dėl šlovinamo smurto ir poveikio nestabiliems žiūrovams perlenktos. „Džokeris“ brėžia aiškią ribą, kur baigiasi empatija personažui ir prasideda tikrasis blogis. O ir smurto jame nėra daug. Tik jis toks netikėtas poroje vietų, tad geriau atsimenamas. Filmas Amerikoje pakliuvo į vadinamojo kultūrinio karo ugnį, kai dažnai tai, kas populiaru, tampa per daug politizuota.

Nepaisant skirtingų reakcijų, šis „Džokeris“ atrodo unikaliai pastarųjų metų Holivudo kino kontekste. Nepaisant skirtingų reakcijų, šis „Džokeris“ atrodo unikaliai pastarųjų metų Holivudo kino kontekste. Ir nors filmą vadinti šedevru būtų per drąsu, jis gali toks atrodyti bent akimirką. Ypač, kai nemažai rodomos Holivudo produkcijos yra šabloniška ir nuspėjama.

Norisi žiūrėti iki galo Nepaisant to, daugelis paprastų žiūrovų filmą sutiko šiltai ir teigiamai. Ne vienas kino mėgėjas pripažino, kad filmas dar ilgai po seanso sukosi galvoje. Manau, „Džokerio“ istorija vis tiek stipri, nors ir pernelyg vienasluoksniška. Tiesa, filmas neturi vadinamosios „peržiūrėjimo“ funkcijos, tačiau, žiūrint ir tą vieną kartą, norisi jį žiūrėti iki galo, kad ir kaip nejauku vietomis gali būti. J.Phoenixo vaidyba įsirėžia į atmintį ilgam. Ir jis čia kone kiekviename kadre. Filmas bus geresnis, jei žiūrovai neturės lūkesčių pamatyti paslaptingą ir nesuvaldomą personažą, koks buvo H.Ledgeris „Tamsos riteryje“, jei tikėsis kažko kito. Filmas vis dėlto išsiskiria iš kitų. Jis nepatenka į komiksinių filmų lentyną ir su komiksais beveik neturi nieko bendra. Jis nepanašus nei į labai išreklamuotą įprastą, efektų pripumpuotą Holivudo filmą, nei 29

ERDVĖS

Drąsi Klaipėdos k n Spalio pradžioje 7-ąjį kartą vykusi Klaipėdos knygų mugė šįkart buvo kitokia. Jos rengėjai į literatūrinį renginį drąsiai įsileido FLUXUS dvasią. Dėl to programoje netrūko netikėtų, žaismingų ar net šiek tiek provokuojančių epizodų. Klaipėdos knygų mugės negalima lyginti su Lietuvoje didžiausia Vilniaus knygų muge – čia dalyvauja tik mažos ir vidutinės leidyklos. Tai lemia ir iš dalies riboja renginio dydį, bet taip pat leidžia knygų skaitytojams pasijusti atradėjais. Kristina SADAUSKIENĖ

Gyvas paminklas Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje surengta knygų mugė prasidėjo tradicinėmis oficialiomis kalbomis, bet vis labiau įsismarkaujant lietui jas pakeitė nuoširdumas. Bibliotekos kiemelyje – kaip atminimo ir pagarbos ženklas šiais metais mirusiai bibliotekos direktorei Laimai Pačebutienei – buvo pasodintas šermukšnis. Šis medis pasirinktas neatsitiktinai, kolegos nemažai svarstė, kuris tiktų labiausiai. „Norėjome, kad medis būtų lietuviškas, gražus. Šermukšnis toks ir yra – Iškilmingas VII Klaipėdos knygų mugės atidarymas: šermukšnio sodinimas buvusios bibliotekos direktorės L.Pačebutienės atminimui.

Knygų mugės akimirka. Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

J.Šikšnelio romano „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ pristatymo akimirka su autoriumi ir aktore V.Kochanskyte.

ERDVĖS

k nygų mugės kaita B.Šarka per savo kūrybos kirminų „Drozofilos, didžėjai ir džedajai II“ pristatymą.

gražiai žydi, ryškūs vaisiai. Laimutė gimusi vasaros pabaigoje, knygų mugė vyksta rudenį, šermukšnis rudenį duoda vaisius – manau, kad radome simbolišką atitikmenį žmogui ir jo darbams“, – kalbėjo šiemetės knygų mugės rengėjų grupės atstovė Regiono bibliotekų ir kultūros vadybos skyriaus vedėja Daiva Nakrošienė. L.Pačebutienė buvo pirmosios Klaipėdos knygų mugės iniciatorė, rūpinosi renginio tęstinumu ir augimu. „Atrodo nesuvokiama, kaip vienas žmogus galėjo viską koordinuoti ir nuveikti tiek daug darbų – tikra atominė bomba“, – perimtų darbų svoriu stebėjosi D.Nakrošienė. Anot jos, seniau visus mugės reikalus savo rankose laikė direktorė. Dar vienas atminimo ženklas – nuo šių metų įsteigtas L.Pačebutienės vardu pavadintas apdovanojimas, kuris bus skiriamas labiausiai išsiskiriančiam mugės dalyviui. Pirmąjį prizą bibliotekos direktorė Laura Juchnevič įteikė leidyklos „Andrena“ vadovei Nijolei Petrošienei.

Amžinos leidėjų problemos Klaipėdos knygų mugė gimė Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos ir Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacijos (LiMViLA) pastangomis. Iki

FLUXUS labirintas.

S.Simanos knygos „Iškamšų kontora“ pristatymas su autore, fotomenininku R.Treigiu ir literatūrologu dr. R.Čičeliu.

šiol mugė vystėsi bendradarbiaujant šiems partneriams. Mažieji leidėjai nuolat lieka didžiųjų šešėlyje. „Pagrindinė mūsų problema yra knygų platinimas. Ne paslaptis, kad didieji knygynų tinklai priklauso didžiosioms leidykloms. Tai – monopolinė sistema, – pasakojo asociacijos prezidentė, leidyklos „Žara“ vadovė Ramutė Žandarienė. – Tokiuose knygynuose pagrindinis dėmesys tenka savoms knygoms. Juokaujame, kad mažų leidyklų knygos tarnauja kaip interjero detalė, jos praverčia, kai reikia užpildyti viršutines ir apatines lentynas. Viršuje žmonės nepasiekia, apačioje – jau nebepasižiūri.“ Leidėjų atstovė vardijo ir didelius

knygynų antkainius, nesirūpinimą knygų pardavimais. Pasak jos, net ir skaitomiausių knygų dešimtukas ne visada sudaromas objektyviai, pagal realią parduodamų knygų statistiką. „Didelė problema, kad nėra nepriklausomų knygų pardavėjų, tokių, kuriems tikrai rūpėtų parduoti knygas“, – apgailestavo R.Žandarienė. Lietuvoje veikiantys nepriklausomi knygynai nėra dideli ir nesivaržo su tinkliniais knygynais, jie yra alternatyva, apie kurią ne visada žino skaitytojai. Pasak asociacijos prezidentės, mažos leidyklos taip pat negali rengti didelių viešinimo kampanijų savo leidžiamoms knygoms – tam tiesiog neturima biudžeto. ► 31

ERDVĖS

Vinilo kampas.

Vinilo kampas. T.Gelžinio pranešimas „Lempiniai garso stiprintuvai: mistika ir fizika“.

Fluxiškos intervencijos su „Taško teatro” aktoriais.

Instaliacija „Batai, bateliai, batukai“. 32

MO mu „J.Mači

Parodos „Memeler Dampfboot“ 170“ atidarymas.

Manifestų tribūna.

Ekspozicija „Kvepiančių knygų salonas: tarpukario literatū

ERDVĖS

MO muziejaus eksponatų parodoje – dailininko K.Grigaliūno fotokoliažai „J.Mačiūnas, Ay-O ir J.Mekas Vilniuje“, „J.Mačiūnas, V.Landsbergis ir Mikalojus“.

rio literatūra“.

Rūbinės slemas: performatyviosios poezijos varžybos.

Kūrybinės dirbtuvės „Vilnos kampas minkštai“ su edukatore I.Norkūniene.

Komiksų dirbtuvės su L.Itagaki.

A.Šeštoko edukacinis užsiėmimas „Amžini vaizdai“. 33

ERDVĖS

◄ „Tenkinamės, jei knygos apžvelgiamos spaudoje, bet jau yra atvejų, kai už knygų pristatymą, pavyzdžiui, radijuje, pareikalauta susimokėti ir pateikti keletą knygos egzempliorių. Jei tos knygos brangios, o prašoma šešių – mums tai jau yra daug“, – teigė R.Žandarienė. Tokiais atvejais tiesioginio kontakto ieškojimas yra vienas svarbiausių savo žinios išnešimo būdų – leidėjai dalyvauja susitikimuose su skaitytojais bibliotekose, rengia nedideles muges rajonuose. Klaipėdos knygų mugė šiuo atveju yra išskirtinė – ji, R.Žandarienės žodžiais, yra didžiausia po Vilniaus knygų mugės, tad čia susirenka nemažai skaitytojų: „Klaipėdoje mažiau šurmulio nei Vilniaus knygų mugėje, be to, ne visi turi galimybę į ją nuvažiuoti. O čia lankytojai turi labai gerą galimybę pamatyti mažų leidėjų knygas.“

miesto erdves. Jau šiais metais buvo galima pastebėti, kad, į mugę pakvietus margesnį dalyvių būrį, būrėsi ir margesnis mugės lankytojų būrys. Pagrindinis svajones ribojantis faktorius – finansai. Norint surengti didelį renginį, reikia nemažai pinigų. Kitas momentas – žmogiškieji ištekliai. Mums kalbantis, po knygų mugės buvo praėjusios tik dvi dienos, bet D.Nakrošienė klausimą, ar spėjo pailsėti, nubraukė į šalį – bibliotekoje verda intensyvus gyvenimas, organizuojama nemažai renginių – po knygų mugės iškart buvo ruošiamasi vizitui į Skuodą, horizonte – parengiamieji darbai žiemos švenčių sezonui.

Ateities vizijose – plėtra

Šiais metais Klaipėdos knygų mugė išsiskyrė orientacija į meną. Rengėjų pakviesti Kūrėjų sąjungos nariai specialiai mugės proga atvertose tarnybinėse bibliotekos erdvėse įrengė FLUXUS labirintą, bibliotekos kiemelio slėptuvėje buvo eksponuojami Beno Šarkos kūrybos kirminai „Drozofilos, didžėjai ir džedajai II“, vyko šio menininko performansas. Beje, B.Šarka buvo pakviestas tapti ir visos mugės veidu. D.Nakrošienė neslėpė, kad iš pradžių buvo svarstyta mugę sieti su Jono Meko figūra, bet pamačius, kad Vilniaus knygų mugės motto bus šio menininko frazė, nutarta idėjos atsisakyti. Vietoj to nuspręsta pasirinkti lokalų mastelį. „Supratome, kad prie J.Meko neprisirišime, bet nebenorėjome atsitraukti nuo FLUXUS. Juk ir savo mieste turime kūrėjų, kurie atliepia to judėjimo principus. Dėl B.Šarkos nebuvo didelių svarstymų“, – pasakojo D.Nakrošienė. Mugės šūkiu pasirinkus „Kvėpuok!“, norėta pakviesti lankytojus pajusti savo buvimą, save kaip gyvenančius. Anot pašnekovės, šiais metais rengiant knygų mugę, siekta naujovių, norėta nustebinti lankytojus, parodyti, kad renginys keičiasi, o jo organizatoriams netrūksta drąsos. Kaip drąsą ji įvardijo prieš tai buvusios itin klasikinio pobūdžio mugės posūkį į meno sritį, lankytojams buvo atvertos įprastai neprieinamos erdvės, jose vyko meninis vyksmas. Kai kurie renginiai taip pat buvo neįprasti – slemo varžybos bibliotekos rūbinėje ar Apeirono teatro inicijuotas performansas su žiūrovais, Gerlacho palėpėje

Tradicija, kad Klaipėdos knygų mugėje dalyvauja tik mažos ir vidutinės leidyklos, gali keistis. Pasak D.Nakrošienės, net jei per pastaruosius septynerius metus nusistovėjo kompaktiškas Klaipėdos knygų mugės formatas, jo jau nebepakanka: „Klaipėdos miestui ir regionui ši mugė per maža. Galbūt turėtų įsijungti daugiau leidyklų. Jei norime pasiūlos kokybės ir didesnės įvairovės, turėtų jungtis ir didžiosios leidyklos.“ Jos nuomone, mugė jau taip pat išaugo savo erdvę. „Bibliotekos holai būna visiškai užimti, leidėjai nelabai patenkinti, norėtų

Šiemet rengiant Klaipėdos knygų mugę, siekta naujovių, norėta nustebinti lankytojus, parodyti, kad renginys keičiasi, o jo organizatoriams netrūksta drąsos. daugiau vietos. Svajojant apie ateitį – norisi, kad mugė taptų per visą miestą nuvilnijančiu renginiu“, – apibendrino D.Nakrošienė. Ji taip pat minėjo norą, kad į mugės partnerių gretas įsijungtų daugiau įvairių miesto organizacijų, kad mugės renginių spektras plėstųsi, o veiksmas išsklistų į įvairias 34

Drąsa atsiverti

buvo eksponuojami atrinkti objektai iš FLUXUS meno kolekcijos J.Meko vizualiųjų menų centre.

Nežinomoje teritorijoje Visas tris mugės dienas tam tikru laiku buvo galima lankytis FLUXUS labirinte. Iš pradžių mugės rengėjai, bibliotekos darbuotojai jį norėjo įrengti patys, bet vėliau pasvarstę nutarė šią idėją patikėti kitiems. Pakviesti Kūrėjų sąjungos nariai sutiko ilgai nesvarstę. Sąjungos pirmininkas, architektas Vladas Balsys, paklaustas, kodėl, jo nuomone, bibliotekininkai meno įsileidimą į savo erdves vadino „drąsa“, svarstė, kad tai gali būti susiję su nežinomybe: „Žinoma, drąsa ypač praverčia, kai tenka susidurti su nežinomybe. Šiuo atveju nežinomybė – tai kūrėjų mėgstama ir dažnai lankoma teritorija. Turbūt visada įdomu ir pavojinga bent trumpai pabūti ten, kur dar nesi buvęs. Kaip yra sakęs Markas Twainas, „geriausias būdas padrąsinti save – tai padrąsinti ką nors kitą“. Todėl bibliotekininkų pasiūlymą dalyvauti Klaipėdos knygų mugėje vasaros pradžioje priėmiau su dideliu džiaugsmu, pritardamas ir padrąsindamas kitus.“ V.Balsys taip pat buvo atsargus, rinkdamasis meno terminą: „Turbūt bibliotekininkai dabar galvoja, kad įsileido meną, o meno bibliotekoje iš tikrųjų nebuvo. Neatsitiktinai, atidarydamas savo parodą „Drozofilos, didžėjai ir džedajai II“, B.Šarka ištarė magiškus žodžius: „Tai ne menas.“ FLUXUS judėjimo pradininkas Jurgis Mačiūnas ne kartą siūlė sudeginti meną. Gaila, bet taip ir nesuspėjo. Reakcingas FLUXUS judėjimas atsirado kaip būdas priešintis prieš meno elitizmą, buvo tam tikras anti-menas.

FLUXUS uždavinys Kūrėjų sąjungos nariai kūrė labirintą, medyje šalia įėjimo į biblioteką skambėjo V.Balsio įrengta instaliacija „Čiulbantis mobilumas“, slėptuvėje atidaryta B.Šarkos paroda. Bene daugiausia dėmesio sulaukė labirintas – aistras kurstė ribotas patekimo laikas ir mįslingos jo rengėjų užuominos. „Girdėjau, kaip keli lankytojai tarpusavyje kalbėjosi, neva kažkas FLUXUS labirinte buvo netvirtai prisukta, kažkas sakė, kad lyg kažkokius varžtus

ERDVĖS

M.P.E.Martynenkos susitikimas su skaitytojais.

Komiksų dirbtuvės „Kas, jeigu būtume superdidvyriai?“ su edukatoriumi R.Šulskiu iš Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos.

pametė. Dar viena lankytoja apgailestavo, kad žmonės ekspozicijoje glostė rūką ir dėl šios priežasties jo dėžėje liko žymiai mažiau, tik pusė. Sakė, kad rūko glostyti negalima, tai – ne katinas, – klausiamas apie lankytojų reakcijas į netradicinį knygų mugei elementą rimtai ar nerimtai pasakojo V.Balsys. – Buvo labai džiugu matyti, kaip žmonės šypsojosi ir akimirkai tapo laimingi, rodėsi, buvo užmiršę namuose jų laukiantį Minotaurą.“ Į bibliotekininkų kvietimą savaip dalyvauti Klaipėdos knygų mugėje atsiliepė devyni kūrėjai, ne visi Kūrėjų sąjungos nariai. V.Balsys minėjo ir du užsienio svečius: „Siekdami, kad FLUXUS uždavinys visiems būtų sudėtingesnis, pasikvietėme du garsius menininkus iš užsienio – Acefalą Miazmą (Šveicarija) ir Džordžą Keiconą (JAV). Pirmas dalykas, dėl ko mes visi sutarėme, – kad FLUXUS dabar yra daugiau nuolat atsikartojančios istorijos aidas. FLUXUS judėjimo manifestas paskelbtas 1963-iaisiais, o dabar gi 2019-ieji. Nemažai praėjo metų? Dėl šio momento kūrėjai turėjo skirtingas nuomones, patirtis, idėjas ir pasiūlymus parodai.“

tus atlydėjo J.Meko vizualiųjų menų centro direktorius Gintaras Sodeika. Mugės metu vyko J.Meko filmų peržiūros. Tarp renginių pakalbintas G.Sodeika pripažino, kad FLUXUS yra daug klausimų keliantis judėjimas: „Esu ir J.Meko klausęs, ar šiandien FLUXUS gyvas. Jis man atsakė, kad tyrinėtojai šį judėjimą tik dabar pradeda suprasti, pastebėti, kokią įtaką jis turėjo kitoms meno šakoms. Tikras FLUXUS yra gyvas, egzistuoja, tik nebe taip atrodo. FLUXUS šiandien turi rezonuoti su dabarties aktualijomis, problematika, politine situacija. O erdvė tobula – mus supa tiek nesąmonių, kad mažai neatrodo. Tad šiandien FLUXUS menininkams veikimo laukas labai platus.“ Nemažai diskusijų tebekelia ir FLUXUS kūrinių atsiradimas tradicinėse meno erdvėse – muziejuose ir galerijose. FLUXUS buvo maištas prieš meno institucionalizavimą, bet šiandien J.Mačiūno ir jo bendražygių kūriniai yra brangiai kainuojantys, eksponuojami muziejuose. Apžvelgdamas eksponuojamus objektus, G.Sodeika svarstė, kad toks posūkis turbūt nustebintų septintąjį dešimtmetį kūrusius menininkus: „Tai jiems buvo kovos įrankiai, J.Mačiūnas ir jo bendražygiai net neįsivaizdavo, kad jų daiktai paklius į muziejus. Gal būtų nepatenkinti. Kita vertus, neaišku, kaip jie situaciją vertintų šiandien. J.Mekas yra pasakojęs, kad, kai jam buvo sunku išgyventi, yra pardavęs ne vieną paklausų FLUXUS kūrinį. Juos buvo gavęs dovanų ar surinkęs kaip išmestus daiktus. Laikui einant jie įgijo rinkos vertę.“ Svarbu ir tai, kad, jei FLUXUS narių palikimas nebūtų tapęs muziejų nuosavybe, jis būtų buvęs tam tikru požiūriu prarastas. Konceptualusis menas įprasminamas tik

Y.Ono ir J.Mačiūno kūriniai Klaipėdos knygų mugės dienomis lankytojai, nepatingėję užsiropšti į Gerlacho palėpę, galėjo susipažinti su dalele iš J.Meko nupirktos kolekcijos. 2007 m. jos įsigijimas už penkis milijonus JAV dolerių Lietuvoje nuskambėjo skandalu. Į Klaipėdą atvežtų objektų rinkinyje buvo ir pačių garsiausių FLUXUS judėjimo atstovų – Yoko Ono, Ay-O, paties J.Mačiūno – kūriniai. Ekspona-

specifinėje aplinkoje. „Tualetinio popieriaus ritinėlis ūkinių prekių parduotuvėje nesukurs tokio įspūdžio, kuris atsiranda jam atsidūrus muziejinėje erdvėje“, – pavyzdį pateikė G.Sodeika.

Žymūs svečiai Nemažai dėmesio skyrus laisvesniam mugės formatui, nenukentėjo ir literatūrinė programos dalis. Renginiuose dalyvavo rašytojai Herkus Kunčius, tarp jaunimo labai populiarus Marius Povilas Elijus Martynenka, Gintaras Grajauskas ir kiti, savo knygas pristatė Juozas Šikšnelis, Sondra Simana ir daugiau rašančiųjų. Edukacinėse dirbtuvėse atkreiptas dėmesys į Lietuvoje vis dar nepopuliarias erdvines knygas, su jomis pažindino menininkė Antje von Stemm, erdvininės kūrybos principais dalijosi ir vokiečių menininkė Maike Biederstaedt. Su skaitytojais susitiko dar visai neseniai Klaipėdoje gyvenusi komiksų autorė Lina Itagaki – šiais metais buvo išleista nauja jos iliustruota knyga „Vilniaus rūmai ir jų gyventojai“ (knygą parašė istorikės Nelė Kostinienė ir Živilė Mikailienė, išleido leidykla „Aukso žuvys“). Tradiciškai nemažai dėmesio skirta gyvenamosios aplinkos refleksijai – pristatytos kelios knygos apie miestus, vyko paskaitadiskusija apie Vilniaus ir Klaipėdos miestus bei jų vaizdavimą literatūroje. Jau tradicija tapo ir dėmesys muzikai – šiais metais bendrojoje skaitykloje veikė Vinilo kampas. Jame svečiavosi pasaulio vinilo gerbėjų gerai žinomas lietuvis patefonų ir jų detalių kūrėjas Vidmantas Triukas. 35

ERDVĖS

Drozofilos, didžėja i

kai menas pr a

B.Šarkos kūrybos kirminai „Drozofilos, didžėjai ir džedajai II“ Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos Saulės laikrodžio kiemelio rūsyje.

Spalio pradžioje Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje vykusios knygų mugės metu tarp gausybės renginių lankytojams buvo pasiūlyta ir unikali FLUXUS kelionė. Ši kelionė žadėjo gana išsamią pažintį su FLUXUS reiškiniu ir klaipėdiečio Beno Šarkos kūrybos kirminais „Drozofilos, didžėjai ir džedajai II“. 36

Danguolė RUŠKIENĖ

Bibliotekoje buvo pristatyti FLUXUS eksponatai iš Jono Meko vizualiųjų menų centro (Jurgio Mačiūno ir kitų kūriniai), Kęstučio Grigaliūno fotokoliažai iš MO muziejaus, parodyti net keli Jono Meko filmai. Paskaitą „Jono Meko kūrybos filotropinė žiūra“ skaitė dr. Ramūnas

a i ir džedajai II:

ERDVĖS

r alaimi

Pauliaus Sadausko nuotr.

Čičelis, pranešimą apie Klaipėdos FLUXUS atvejį ir dailininkę Romėnę skaitė Sondra Simana. Buvo įrengtos ir kelios FLUXUS ekspozicijos. Bibliotekos rūsyje paklaidžioti po FLUXUS labirintą intrigavo klaipėdiečiai B.Šarka, Remigijus Treigys, Vladas Balsys, Paulius Sadauskas, Valdas Manomaitis ir Edmundas Lukminas; čia pat eksponuoti ir Džordžo Keicono (JAV) bei Acefalo Miazmos (Šveicarija) kūriniai. Saulės laikrodžio kiemelyje pabandyti

suvokti technologijų keičiamą gyvenimo būdo koncepciją kvietė V.Balsio instaliacija „Čiulbantis mobilumas“.

Pokalbis apie (ne)meną Tarp visų šių FLUXUS parodų bei įvykių išsiskyrė B.Šarkos inicijuota patyriminė-vizualinė diskusija apie kasdienybės ir meno

santykį. Jo kūrybos kirminai „Drozofilos, didžėjai ir džedajai II“ buvo įkurdinti labai įdomioje erdvėje – bibliotekos kiemo rūsyje, kuris klaipėdiečiams atvertas pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo. Šių erdvių autentiškumas liko beveik nepažeistas, aprinkta tik dalis rakandų, šiukšlių, paliktas anų laikų apšvietimas, telkšančios balos, sienos persisunkusios grunto vandeniu. Benas šiam įvykiui-diskusijai sąmoningai vengė įprastos ekspozicinės ► 37

ERDVĖS

◄ erdvės, kuri tokiu atveju būtų gerokai išbalansavusi, o gal ir visai sunaikinusi jo idėją. Šįkart buvo reikalinga itin artima kūriniui erdvė, kuri tiesiogiai ir abipusiškai su juo sąveikautų, o šio veiksmo dar vienu komponentu be jokių apribojimų galėtų tapti bet kuris, išdrįsęs užsukti į drėgme ir pelėsiais persisunkusią, apmusijusių lempų varganai apšviestą patalpą. Juk FLUXUS gali vykti bet kur, be jokių apribojimų ir išankstinių nuostatų. Svarbiausia, ką akcentavo Benas „Drozofilų, didžėjų ir džedajų II“ pristatymo metu, visos šios fotografijos, kurios kabo ant šlapių rūsio sienų, neturi jokių pretenzijų ir dar mažiau – jokio noro tapti / būti meno kūriniais. Pirmiausia, ką jis padarė, atėmė iš jų autorystę. Anot Beno, bet kuris, sugebėsiąs fotografiją pavogti, gali ant jos užsirašyti savo pavardę ir nusavinti ją kaip savo kūrinį, niekas to negalės paneigti. Tai galėtų tapti pusiau legaliu vyksmu, praplečiančiu šios patyriminės-vizualinės diskusijos poveikio lauką. Tokiu tikslu Beno plakatai ir reprodukcijos, kurias R.Treigys prikalė ant šaligatvio prie laiptų į rūsį, jau renginio metu dingo ir išsiskirstė tarp žiūrovų, tapdami jų patirties, dienos, kartu ir gyvenimo dalimi, bet tik ne meno objektais.

Menas – tik bandymas Eliminuota fotografijų autorystė, jų kaip meno kūrinių paneigimas iš karto atėmė galimybę šį įvykį vadinti meno paroda. „Kūryba egzistuoja kaip neišvengiamybė visą amžinybę, o menas yra tik žmogaus proto konstruktas, tampantis vis brangesne preke. Todėl mūsų tikslas yra kūrybos ištakų skleidimas, įkvepiant įvairių socialinių sluoksnių žmones laisvės dvasia, ardant žmonių protuose įdiegtą baimės konstruktą. Be dvasios laisvės neįmanoma kūryba. Menas yra tik bandymas prisiminti kūrybos versmės ištakas“, – teigė idėjos autorius. Beno manymu, niekas nežino iš tikrųjų, kas yra meninė vertė, todėl tikrąja verte jis laiko laisvę kurti. Kai ribos tarp gyvenimo ir meno panaikinamos ir viena nuo kito tampa neatsiejama, susipina taip, kad pats kūrėjas nebesugeba (o ir nenori) to išnarplioti. Benas bando ardyti sociumo sukurtą pasaulio tvarkos principą, nusistovėjusį ir įsigalėjusį suvokimą, kuris įprastai ir jau tradiciškai grindžiamas melu ir baime. 38

„Šviesos išorėje nėra. Šviesa – žmogaus viduje“, – tvirtina jis ir skatina pasinerti į savirefleksiją. Pasitikėti galime tik tuo, ką randame savyje, ką randame kito viduje, jeigu tas kitas prisileidžia pakankamai arti. Būtent tai yra tikra, o visa kita – farsas, pozos ir vaidmenys, kurie kartais taip pat yra reikalingi, kad išlaikytume distanciją ir netaptume pažeidžiami. Taigi, kaip rašė F.Kafka, kurį citavo Benas, „melas yra pasaulio tvarkos principas“ ir tam prieštarauti būtų beprasmiška. Anot jo, mes visi esame nuogi, patys prieš save – kaip prieš sieną. Visas mūsų gyvenimas yra vienodas kuitimasis: tai mes išsitiesę, tai sulinkę. Visi vienodi ir visi vienodai. Tik iliuzija, kad esame ar galime būti skirtingi. „Tai mes esame

didžėjai, įžvelgiame kažkur meną ar norime kažką pakeisti. Kiekviename iš mūsų yra džedajus. Tik džedajai ilgainiui gali tapti drozofilomis, o drozofilos džedajais – niekada“, – priminė Gliukų teatro režisierius.

Kaip pranešimas Iš prietemos ištraukti fragmentiški vaizdai atskirais segmentais kapoja ne tik laiką, bet ir Beno kūną. Anonimiška erdvė, slystanti, tamsos link vangiai judanti vakarinė šviesa ir labai stiprus atsitiktinumo pojūtis. Lyg būtum jį užklupęs, pamatęs netyčia. Keisčiausia, kad netrunki suvokti, jog tavo

ERDVĖS

vavimo laiką rūpinasi jos atspaudų (ir juose užfiksuotų vaizdų) ilgaamžiškumu, Benas į tai žiūri skeptiškai: „Koks skirtumas, kam lemta, tas ir išnyks, tai juk nesvarbu.“

Užprogramuoti išnykti Kai dalykų nepateiki kaip svarbių, jie praslysta, dažniausiai nefiksuojami ir net nepastebimi. Beno teigimu, šiame pranešime ar vizualinėje diskusijoje nėra nieko svarbaus, išskyrus tą aplinkybę, kad kūrybos, atsiradusios iš natūralaus, organiško veiksmo, metu gimęs kūrinys lygiai taip pat natūraliai ir organiškai turi suirti. Tai – ne pasmerkimas, tai procesas, kuris kūryboje, kaip ir gyvenime, yra tiesiog neišvengiamas, jeigu nesiimi jokių dirbtinų priemonių, jeigu neįsikiši. Būtent to šį kartą ir buvo vengiama.

Tas irimas, laikinumas tik įrodo, kad svarbiausia – ne menas, ne kūrinys. Svarbiausia yra kūryba.

žvilgsnis niekam nerūpi, gali spoksoti kiek tik nori. Tavo žvilgsnis veiksme nedalyvauja, jis negauna atsako, nesulaukia kontakto, jis pasimeta. Žmogus fotografijoje nežiūri, jis raitosi savo gyvenimo konvulsijose. Ir visa tai vyksta taip natūraliai, iš tikrųjų, jokios vaidybos, pastangų kam nors įtikti, ką nors perteikti ar išteisinti. Kita vertus, suvoki, kad kūrybos proceso užbaigimui, visam veiksmui esi būtinas. Yra reikalingas tavo – suvokėjo žvilgsnis, kuris, atsimušęs į fotografiją ir neradęs už ko užsikabinti, apsigręžia ir nusitaiko į tave patį. Kol galop, žiūrėdamas į fotografijose besivystantį teatrališką veiksmą, pradedi suvokti, kad stebimas esi tu. Kad žiūrėdamas į fotografijas, žiūri į save ir matai ne

šokinėjantį ir besiblaškantį svetimą kūną, bet save patį. Beno fotografijoms ir anksčiau buvo būdingas kinematografiškumas, gana nuosekli kadrų seka, buvo būdingi nutylėjimai, kurie suteikia veiksmui ypač sklandų, tarsi savaiminį postūmį. Gal ne tiek veiksmui, kiek minčiai. Ko gero, dėl to, kad jis niekada specialiai nesiruošia kūrybai, jos fiksavimui. Jam gimsta idėja, ir jis tuoj pat turi ją įgyvendinti. „Čia toks tekėjimas pasroviui, ne visai kaip FLUXUS, nes FLUXUS – tai, ką tu sugebi įžvelgti, o čia pastangos nereikalingos, reikia tiesiog tekėti pasroviui, nieko negalvojant ir priimant tai, kas siūloma“, – dalijosi jis mintimis. Skirtingai nuo fotografų (ir ne tik), kurie visą fotografijos gy-

Fotografijos, atspaustos ant popieriaus ir sudėtos į paprasčiausius rėmus netruko persisunkti ne tik rūsio kvapų, šviesų, bet ir drėgmės. Jau renginio pristatymo metu buvo matomi jų pažeidimai, dėmės ir susiraitymai, iš to buvo aišku, kad tie darbai sunyks daug greičiau, nei buvo galima manyti. Tas irimas, laikinumas tik įrodo, kad svarbiausia – ne menas, ne kūrinys. Svarbiausia yra kūryba. Tai ir yra FLUXUS – kai nesvarbu, kas nutiks su kūriniu, kai nesi suinteresuotas jo ilgalaikiu demonstravimu, išsaugojimu. Kai daugiau erdvės paliekama atsitiktinumui ir nenuspėjamumui, nei vertės auginimui ar jos išmatavimui. Fotografijos Saulės laikrodžio kiemelio rūsyje yra ir dabar. Žadama, kad kartais šios erdvės žiūrovams vėl bus atidaromos, kad būtų galima stebėti, kaip keičiasi kūriniai, kaip jie priima rūsio diktuojamas (ne)egzistavimo sąlygas, godžiai sugeria jo syvus, kvapus, perimdami spalvas, faktūras, susiliedami su gruoblėtomis ir apžėlusiomis sienomis, kol galop visiškai sunyks, kad konstatuotų meno pralaimėjimą prieš laiką ir gyvenimą. 39

DAILĖ

Trisdešimt penki b Prano Domšaičio galerijoje iki gruodžio 8-osios veikia tarptautinė paroda „Briedis kopose“ iš Rytprūsių krašto muziejaus Liuneburge (Vokietija) rinkinių. Ji užbaigia aštuonių parodų ciklą, aktualizuojantį Mažosios (Prūsų) Lietuvos ir Klaipėdos krašto dailės paveldą.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Vienas svarbiausių motyvų H.J.B.Kallmeyeris. Du briedžiai Kuršių nerijos miške rudenį. 1919. Drobė, aliejus. Rytprūsių krašto muziejus.

A.Kolde. Briedžiai mėnesienoje. 1952. Kartonas, aliejus. Rytprūsių krašto muziejus.

Muziejaus Liuneburge ir P.Domšaičio galerijos Klaipėdoje bendradarbiavimas prasidėjo 2006 m. Jo rezultatas – aštuonių parodų ciklas. Klaipėdiečiai parodose pamatė Nidos dailininkų kolonijos, Horsto Skodlerrako, Alexanderio Kolde’ės, seserų Annos ir Margarethe Sinnhuber, Karlo Eulensteino, Carlo Knaufo ir Ernsto Mollenhauerio kūrybą. Aštuntoji ciklo paroda skirta briedžio motyvui, kuris buvo populiarus Rytų Prūsijos dailėje, dažnas Nidos dailininkų kolonijos dalyvių kūriniuose. Net 35 briedžiai išdidžiai žvelgia į parodos lankytojus iš aliejinių paveikslų, akvarelių, medžio raižinių, skulptūros ir keramikos darbų. Parodoje eksponuojami Eduardo Bischoffo, Ernsto Bischoffo-Culmo, Luise Dannehl, Johanneso Endruschato, Ursulos Enseleit, Richardo Friese’ės, Hanso Kallmeyerio, Michaelio Kiefferio, A.Kolde’ės, Karlo Kunzo, Dimitrijaus Prokofieffo, Edgaro Schilke’ės, Ludwigo Vordermayerio tapybos, skulptūros ir grafikos darbai, sukurti XX a. pirmoje pusėje.

i briedžiai (1) Pasak parodos kuratoriaus, Rytprūsių krašto muziejaus direktoriaus pavaduotojo dr. Jorno Barfodo, Rytų Prūsijoje briedis visada buvo laikomas ypatingu gyvūnu: „XIX a. tapytojų R.Friese’ės (1854–1918) ir Heinricho Krugerio (1863–1901) animalistinio žanro paveiksluose jis buvo vienas svarbiausių motyvų. Tapytojams, pasirinkusiems tokią savitą temą, reikėjo specifinių žinių. Specializaciją, įgūdžių tobulinimą taip pat skatino paveikslų pirkėjų poreikiai ir lūkesčiai. Matyt, todėl laukinius gyvūnus Kuršių nerijoje tapė tik du dailininkai. Pirmasis pradėjo H.Krugeris. Jo dėka susiformavo briedžio vaizdavimo dailės kūriniuose tradicija. Anksti mirusio dailininko pradėtą darbą nuosekliausiai net 40 metų Kuršių nerijoje tęsė H.Kallmeyeris.“

Niekas negalėjo pralenkti Iš tikrųjų nutapytų briedžių, o ir kitų laukinių gyvūnų bei paukščių gausa Nidos dailininkų kolonijoje niekas negalėjo pralenkti H.Kallmeyerio, tapytojo, grafiko, peizažo ir animalistinio žanro atstovo (ir parodoje jo kūrinių eksponuojama daugiausia, net septyni). Gimęs 1882 m. Erfurte, jis vaikystėje kartu su tėvais persikėlė į Geldapę (vok. Goldap). Mokėsi Geldapėje, vėliau Gumbinės (vok. Gumbinnen, dab. Gusevas) Friedricho gimnazijoje ir Friedricho kolegijoje Karaliaučiuje. Tėvo, Prūsijos armijos karininko, patartas pasuko į kalnakasybos mokslus Mansfelde, po kiek laiko perėjo į teisės fakultetą, atrodo, Karaliaučiuje. 1907 m. vaikinas pagaliau apsisprendė, „rimtus“ mokslus metė ir atsidėjo dailei. 1908 m. pavasarį jis jau mokėsi Dresdeno dailės akademijos vidurinėje klasėje. Reikia pasakyti, kad turėjo gerus profesorius. Pradėjęs mokytis piešimo pas Richardą Mullerį ir tapybos pas impresionizmo oponentą Otto Zwintscherį, pagaliau pateko pas prisiekusį animalistą Emanuelį Hegenbarthą, kuris tapyboje, priešingai, nuosekliai laikėsi

impresionizmo principų. E.Hegenbartho įtaka jaunam studentui buvo didžiulė. Dailės mokslai ėjosi kaip iš pypkės: 1911 m. jis laimėjo mažąjį sidabro medalį, 1912 m. – didįjį, 1914 m. sėkmingai baigė akademiją ir atsidėjo svaiginančiam laisvo menininko gyvenimui. Bet nebuvo koks išlepėlis, labiau sportiškas ir pasitempęs, žaidė ledo ritulį, mėtė ietį, su bendraminčiais Karaliaučiuje buvo įkūręs futbolo klubą. Dar reikia paminėti, kad jau 1911 m. H.Kallmeyeris dalyvavo bendroje parodoje Bernhardo Teicherto dailės salone Karaliaučiuje, o po metų rodė paveikslus dailės parodoje Dresdene. Atspėti, ką vaizdavo jo eksponuoti kūriniai, tikrai nesunku. Tai buvo gyvūnai, elniai, briedžiai, žuvėdros...

Pėsčiomis per kopas Bet kas taip lemtingai pakreipė H.Kallmeyerio likimą nuo praktiškų mokslų meno link? O buvę taip. 1905 m. vasarą 23ejų teisės studentas atvyko poilsiauti į Nidą ir apsistojo Hermanno Blode’ės viešbutyje. Turbūt jau viskas aišku. Tikrai to viešbučio atmosfera buvo tirštai persisunkusi meno bacilomis. Nors tuomet viešbutis dar neturėjo nei garsiosios verandos, nei didžiosios salės, nei elektros, meno aura tiesiog kunkuliavo visomis spalvomis ir atspalviais. Tą vasarą H.Kallmeyeris viešbutyje susipažino su Nidos dailininkų kolonijos pradininku tapytoju E.Bischoffu-Culmu ir jo ištikima drauge bei kolege Bertha Schutz, su Fritzu Behrendtu ir kitais, kurie sudarė kolonijos branduolį. Energingas studentas nesėdėjo tik viešbutyje su menininkais. Pasiėmęs „Kodak“ fotoaparatą iš Nidos jis patraukė Juodkrantės link. Kelionė pėsčiomis per kopas liko atmintyje visam gyvenimui. Po Antrojo pasaulinio karo Bavarijos kaimelyje Vokietijoje itin vargingai gyvenęs dailininkas taip prisiminė pirmojo keliavimo metu įvykusį susitikimą su briedžiu: „Už Preilos krūmynuose aš pirmą kartą susidūriau su nedideliu briedžiu. Pasijutau lyg persikėlęs į

DAILĖ

žilą senovę, greitai žvilgtelėjau pro fotoaparato ieškiklio langelį ir padariau dvi tris nuotraukas. Rezultatas: nufotografavau daug žolių ir krūmų, jokio briedžio, bet briedžiais „užsikrėčiau“ ir tas užkratas nepraeina iki šiol, jau keturiasdešimt penkeri metai...“ Maždaug 1914 m. H.Kallmeyeris apsigyveno Karaliaučiuje. Kiekvieną vasarą ilgiau ar trumpiau jis lankydavosi Nidoje, kurioje nuomojo dirbtuvę. Su fotoaparatu ir eskizų bloknotu rankose keliaudamas po Kuršių neriją, nuosekliai stebėjo, tyrinėjo, fotografavo, piešė ir tapė augmeniją, gyvūniją natūralioje aplinkoje. Sukūrė paveikslų, akvarelių, piešinių, grafikos, smulkiosios plastikos. Kūriniuose fiksavo briedžius, stirnas, lapes, kiškius, jūrinius erelius, gulbes, gandrus, gerves, žuvėdras, narus, antis, žąsis ir kitus laukinius paukščius. Daugelis gamtos mėgėjų, medžiotojų turėjo jo paveikslų. H.Kallmeyeriui lipte prilipo „briedžių tapytojo“ vardas, šiandien kartais tariamas su lengva ironija. Iš tikrųjų jo paveiksluose briedžiai ir visas gausios Kuršių nerijos faunos pasaulis ne toks jau paprastas ar sentimentaliai naivus. Juose profesionaliai dera gyvas žvilgsnis į objektą, impresionistinis momento „čia ir dabar“ fiksavimas, O.Zwintscherio įdiegta pagarba seniesiems tapybos meistrams ir profesoriui buvusi artima simbolizmo dvasia, moderno stilistika, kuria jis pasidalijo su gabiu mokiniu. H.Kallmeyerio animalistinėse kompozicijose dėmesį atkreipia minkšta, plaukianti silueto linija, vyraujantis šaltas subtilus koloritas. Paukščius jis mėgo vaizduoti iš rakurso, judesyje ir skrydyje, o briedžius – paslaptingai sustingusius nerijos ryto miglose. H.Kallmeyerio likime tarsi fokuse atsispindi Rytų Prūsijos likimas. Dailininko dirbtuvė Karaliaučiuje ir visi kūriniai buvo sunaikinti per intensyvius miesto bombardavimus 1944 m. rugpjūtį. Būdamas toli nuo Kuršių nerijos, jis, kaip ir daugelis jo kartos menininkų, niekaip negalinčių pamiršti stebuklingo smėlio ruožo tarp marių ir jūros, tapė vadinamuosius prisiminimų paveikslus. ► 41

DAILĖ

Atrodo naujai ir gyvai ◄ H.Kallmeyerio animalistinių kompozicijų savitumas ir išskirtinumas ryškėja palyginus, kaip briedžius vaizdavo Berlyno meno scenoje garsūs, pripažinti, visokeriopai nusipelnę žinomi medžioklės ir jos trofėjų tapytojai R.Friese ir D.Prokofieffas (1879–1950). Iš Ukrainos kilęs D.Prokofieffas dailę studijavo Sankt Peterburge, bet, po 1917 m. revoliucijos emigravęs iš Rusijos, gyveno ir kūrė Berlyne, dažnai lankėsi Rytų Prūsijoje, tapė briedžius Nemuno deltoje. Žinoma, abiejų dailininkų paveiksluose viskas teisinga, nėra jokių komponavimo, gyvūnų anatomijos riktų. Kiek jaunesnė Rytprūsių tapytojų karta į animalistiką žvelgė įvairiau, be didelių įsipareigojimų, tad ir išradingiau. Galbūt todėl šiandien jų kompozicijos su briedžiais atrodo naujai ir gyvai. Tai patvirtina Karaliaučiaus dailės akademijos auklėtinio ir P.Domšaičio draugo A.Kolde’ės (1886–1963) aliejinis paveikslas „Briedžiai mėnesienoje“ (1952) arba K.Kunco (1904–1969), dažnai buvojusio Nidoje ir Klaipėdoje, akvarelė „Briedis nendryne“ (1950). Todėl ir parodos „Briedis kopose“ simboliu tapo ne kokio pripažinto medžioklės ir jos trofėjų tapytojo kūrinys, bet efektinga briedžio galva, kurią 1904 m. nutapė Karaliaučiaus dailės akademijos auklėtinis ir Nidos dailininkų kolonijos pradininkas E.Bischoffas-Culmas (1870–1917). Jis itin retai vaizdavo gyvūnus, o kompozicija su briedžiu, atrodo, yra vienintelė. Dailininką labiau domino Kuršių nerijos žmonės, jų gyvenimas gamtos ar marių fone. E.Bischoffas-Culmas sugebėjo kitaip pažvelgti į nerijos miškų gyventoją, kurį rašytojas Thomas Mannas taip vaizdingai apibūdino: „Pasakyčiau, kad tatai jaučio, arklio, elnio, kupranugario ir buivolo mišinys.“ Iš arti ir iš žemesnio žiūros taško nutapyta galinga briedžio galva tapo tikru „individo“ portretu. Karaliaučiuje gimęs Eduardas Bischoffas (1890–1974) ne tik mokėsi gimtajame mieste veikusioje Dailės akademijoje. 1936–1944 m. profesorius vadovavo Akademijos figūrinio piešimo ir tapybos klasei. Vasaromis paprastai apsistodavo žvejo trobelėje Pilkopoje (vok. Pillkoppen, dab. Morskojė). Animalistika taip pat nebuvo jo tema. Dailininką labiau domino klasikiniai Kuršių nerijos motyvai – kurėnai, rūsti kasdienė žvejų buitis, atviras ir platus nerijos 42

E.Bischoffas-Culmas. Briedžio galva. 1904. Kartonas, drobė, aliejus. Rytprūsių krašto muziejus.

D.Prokofieffas. Briedžių miškas Rytų Prūsijoje. 1934. Drobė, aliejus. Rytprūsių krašto muziejus.

kraštovaizdis. Nuo romantizuoto impresionizmo jis, kaip ir daugelis bendraamžių kolegų, pamažu perėjo prie savito, ekspresyvaus stiliaus. E.Bischoffo tapybos ir grafikos darbai pasižymi dinamiška kompozicija, veržliais potėpiais, aštriais štrichais, apibendrintomis formomis. Jau gyvendamas toli nuo Kuršių nerijos, iš prisiminimų sukurtame medžio raižinyje „Susitikimas su briedžiu“ (1957) poilsiautojų pamėgtas

naktines išvykas į briedžių mišką autorius pavaizdavo su lengvu humoro atspalviu.

Stebėjo ir piešė iš natūros Nors skulptūroje briedžio motyvas retesnis (vietinių skulptorių regione beveik nebuvo), bet ne mažiau aktualus. Parodoje ekspo-

DAILĖ

kiek įdėmiau pažvelgti į autoriaus gyvenimą ir kūrybą. Iš Miuncheno kilęs L.Vordermayeris dailės pagrindų 1888–1890 m. mokėsi meno mokykloje, kuri veikė prie Taikomosios dailės muziejaus Berlyne. Paskui tęsė studijas pas skulptorius Peterį Christianą Breuerį (Borusijos paminklo, stovėjusio Klaipėdoje, autorių) ir Karlą Begasą. Svarbiausias jo monumentalių ir mažosios plastikos kūrinių žanras buvo animalistinis, jis mėgo vaizduoti įvairius gyvūnus ir paukščius – erelius, varnas, arklius, žuvis, žirgus, žirgus su raiteliais ir, žinoma, briedžius. Įdomi detalė – ant skulptoriaus antkapio plokštės Šv. Mato kapinėse Berlyne tupi trys bronzinės varnos...

K.F.Kunzas. Briedis nendryne. Apie 1950. Popierius, akvarelė. Rytprūsių krašto muziejus.

E.Bischoffas. Susitikimas su briedžiu. 1957. Medžio raižinys. Rytprūsių krašto muziejus.

nuojami du mažosios plastikos kūriniai: L.Vordermayerio (1868–1933) iš bronzos nulietas briedis (1929) ir U.Enseleit kompozicija su briedžio ir moters figūromis (maždaug 1980). Nors abu autorius sieja tas pats motyvas, jų kūriniai atskleidžia, kaip XX a. kito populiaraus motyvo traktavimas ir stilistika. L.Vordermayeris kartu su E.BischoffuCulmu ir H.Kallmeyeriu dalyvavo pirmo-

joje Kuršių nerijai skirtoje parodoje, kuri 1914 m. gegužę buvo atidaryta Karaliaučiuje, parodų salėje prie Vrangelio vartų. Berlynietis skulptorius jau buvo išgarsėjęs Rytprūsiuose kaip Gumbinės briedžio autorius. Parodos kataloge nurodoma, kad jis eksponavo bronzinę briedžio skulptūrėlę. Nors nežinoma, kokio dydžio ji buvo ir kaip atrodė, tikėtina, kad eksponuojamoji parodoje „Briedis kopose“ jai artima. Todėl verta

Aštuntoji ciklo paroda skirta briedžio motyvui, kuris buvo populiarus Rytų Prūsijos dailėje, dažnas Nidos dailininkų kolonijos dalyvių kūriniuose. Teigiama, kad nuo 1909 m. žiemos L.Vordermayeris ne kartą lankėsi Nemuno deltoje, Gilijos (vok. Gilge, dab. Matrosovo), Tovelninkų (vok. Tawellnigken) kaimuose. Jis stebėjo ir iš natūros piešė briedžius, o jų aplinkiniuose miškuose buvo itin daug. 1906 m. Kukmiškio, Nemunyno (vok. Nemonien, dab. Golovkino) ir Tovelninkų vyresniosos girininkijos tarp Rusnės ir Gilijos buvo paskelbtos briedžių draustiniu, o dar šešios girininkijos su Aukštumalos ir Rupkalvių aukštapelkėmis – draustinio apsaugine zona. 1910 m. pavasarį, būnant netoli nuo Gilijos kaimo abiejose Gilijos upės (vok. Gilge, dab. Matrosovka) pakrantėse išsidėsčiusiame Marienbrucho (vok. Marienbruch, dab. Sažencai) kaimelyje, L.Vordermayerį užlupo šaktarpis. Vietovė kurį laiką buvo atskirta nuo pasaulio. Per šaktarpį kaimo apylinkėse užstrigo ir didžiulis briedis, nebegalėjęs pabėgti per patvinusius vandenis ir slidų, aštriai lūžtantį ledą. Skulptoriui tai buvo išties laimingas laikas. Kiekvieną dieną nunešdamas po kelias kopūstų galvas, pamažu jis tiek prisijaukino laukinį gyvūną, kad galėjo priartėti per 15-os žingsnių atstumą ir eskizuoti kiek širdis geidė. Marienbruche buvo sukurtas ir nedidelis gipsinis briedžio modelis. (Pabaiga – kitame numeryje) 43

GINTARO LAŠAI

Matau, kad plokščia; žinau, kad apvali Paulius Senūta. Sfera. Romanas. Baltos lankos, 2019, 268 p. Dainius VANAGAS

Debiutinis reklamos agentūros „Not Perfect | Y&R“ įkūrėjo Pauliaus Senūtos romanas „Sfera“ palieka dvejopą įspūdį. Viena vertus, knyga parašyta prastai: tekste gausu tuštokų aprašinėjimų ir plepėjimo, kuris menkai prisideda prie pasakojimo ar personažų kūrimo. Siužetas schematiškas, jame daug duobių ir mažai motyvacijos. Nors bandoma rašyti pramoginiu, populiariu stiliumi, pritrūksta pačios pramogos ir intrigos, kuri stumtų kūrinį į priekį. Sunku net įsivaizduoti, kaip tekstas atrodė prieš tai, kai darbo ėmėsi dvi redaktorės, nes net ir po jų kruopščių pastangų knygoje vis tiek liko pernelyg daug broko ir puslapių. Kita vertus, romane plėtojamos kelios idėjos, prie kurių verta stabtelėti ilgėliau. Pagrindinė siužetinė linija sukasi aplink du veikėjus – Ignacijų ir Emanuelį, kuriuos užvaldžiusi plokščios Žemės idėja. Nors P.Senūta skiria daug laiko šios idėjos šalininkų argumentams išdėstyti ir aptarti, neatrodo, kad jam pačiam ši tema labai rūpėtų. Plokščios Žemės teoriją jis pasitelkia norėdamas atkreipti dėmesį į vis augantį pasitikėjimą mokslu („objektyvia“ tikrove) ir mažėjantį pasitikėjimą tiesiogine žmogaus patirtimi („subjektyvia“ tikrove). Štai mokslas sako, kad Žemė yra apvali. Puiku, veikiausiai taip ir yra. Tačiau žmogus plika akimi tuo įsitikinti negali. Jis kasdien gyvena plokščioje Žemėje, mato tiesų horizontą, ir jokio išgaubtumo – net pakilus lėktuvu į 9 km aukštį! Bet žmogus nekvailas: jis supranta, kad akys apgaulingos, o patirtis ribota, todėl nereikia jomis pasitikėti. Tas pats su Saule – mes vis dar vartojame tokius netikslius žodžius kaip „teka“ 44

arba „leidžiasi“ (nes tokia mūsų tiesioginė patirtis), bet kartu gerai žinome, kad būtent Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai. P.Senūta, vedžiodamas skaitytojus už nosies, nesistengia jų įtikinti, kad Žemė yra plokščia. Jam rūpi kas kita: parodyti, kad šiuolaikiniame pasaulyje tiesioginė patirtis tampa vis mažiau ir mažiau vertinga. Dėl sparčios mokslo ir technologijų pažangos vis didesnę gyvenimo dalį užima ne tiesioginė patirtis, o netiesioginis žinojimas. Pavyzdžiui, žmogus yra įsitikinęs, kad jis pats priiminėja sprendimus, bet būtinai atsiras mokslininkų, kurie įrodys, kad laisvos valios nėra, kad ne žmogus sprendžia, o išankstiniai smegenų impulsai bei unikalios hormonų ir neuronų kombinacijos. Arba: žmogus gali skųstis, kad jam maudžia krūtinę, bet kompetentingas gydytojas jam sako, kad iš tiesų pacientą kamuoja stresas, ir krūtinė čia niekuo dėta. Tada išrašo jam tablečių, kurių poveikio pacientas negali suvokti, bet yra priverstas pasitikėti, nes – kas jam belieka? Googlinti ir pasiduoti prieštaringos informacijos kratiniui? Stoti į universitetą ir dešimt metų studijuoti mediciną? Ne, jis geriau išgers tabletes ir tikėsis, kad gydytojas yra teisus. Arba: žmogus įsivaizduoja, kad puikiai leidžia laiką socialiniuose tinkluose, bet būtinai atsiras koks nors įkyrus ekspertas, kuris įrodinės, kad didžiosios kompanijos investuoja milijardus lėšų į išmaniausių algoritmų kūrimus, į psichologijos, sociologijos ir žmonių sąveikos tyrimus, kad tik prikaustytų vartotojų dėmesį, suskaidytų juos į mažiausius fragmentus ir išmėtytų po beribę skaitmeninę erdvę. Ir dar uždirbtų daug, labai daug pinigų. Tikėtina, kad, dirbtiniam intelektui dar aktyviau įsiliejant į mūsų gyvenimą, pasitikėjimas asmeniniais pojūčiais ir patirtimi

dar labiau sumenks. Išmani, kiaurai mus permatanti sistema žinos, kada mums reikia pavalgyti, nors mes dar nejausime alkio. Ji pasakys, kada turime išgerti vandens, nors dar nejausime troškulio. Kartais mums atrodys, kad mes vis dar produktyvūs ir galime tęsti, ką darę, bet sistema mus įspės, kad mūsų darbingumas nukritęs 20 procentų, o akies vokų susitraukinėjimas rodo, kad greitai sumažės dar 10 procentų; tad reikia daryti pertrauką arba nukentės darbo kokybė. Arba: kai vairuojant kils noras spustelti greičio pedalą, sistema rekomenduos to nedaryti, nes, atsižvelgiant į paros metą, eismo sąlygas ir vairuotojo susikaupimo lygį, automobilis dabar rieda pačiu optimaliausiu ir saugiausiu greičiu. Galų gale dirbtinis intelektas galutinai perims vairavimo funkciją, nes žmogaus reakcija ir sprendimų kokybė vis tiek niekada nesugebės jam prilygti. Arba: mes dar nejausime simptomų, o sistema jau galės informuoti gydytojus

GINTARO LAŠAI

apie pirmuosius ligos požymius ir parengti gydymo planą. Tokiame pasaulyje tai, ką žinome, tampa svarbiau už tai, ką jaučiame ir patiriame. Tačiau P.Senūtos romanas nėra naivus: jis nekviečia grįžti į gamtą, atkurti žmogaus pasitikėjimą savo suvokimo tikrumu ir atimti iš mokslo pasaulio madas diktuojančios paradigmos vaidmenį. Vis dėlto autorius atvirai svarsto: ar mes patys suvokiame, kokią kainą mokame už mokslo pažangą? Ar esame pasiruošę nepasitikėti savo patirtimi, pojūčiais ir pakeisti juos tikslesne informacija? Knygoje yra ir kita, šiek tiek žaismingesnė tema. P.Senūta naudojasi „plokščiažemininkų“ tema kaip bendriniu sąmokslo teorijų, tariamų revoliucijų ir kitų radikalių idėjų simboliu. Romane svarstoma, kodėl tokios idėjos atsiranda ir kam yra reikalingos. Maksas, vienas iš šalutinių knygos veikėjų, su pasididžiavimu pareiškia: „Aš dalyvavau trockininkų, satanistų, krišnaistų, feminisčių ir dar dešimtyje revoliucijų. Revoliucijos yra mano reikalas“ (p. 57). Revoliucija pasižymi išskirtine savybe – ji leidžia nubraukti, kas buvo prieš tai, ir tuomet pradėti viską iš naujo. Viliojanti galimybė. Revoliucingos ir radikalios, transformatyvios idėjos prikausto dėmesį, susiaurina pasaulį ir palengvina jo suvokimą. Jos neskatina gilintis į beribį problemos kompleksiškumą, priešingai – ragina susitelkti į vieną mintį ir išpūsti ją iki begalybės, paversti alfa ir omega, visų problemų sprendiniu. Skiepų žala ir farmacininkų sąmokslai, religinės sektos, slapti vyriausybiniai projektai ir manipuliacijos, plokščia Žemė, klimato kaitos aktyvistai ar neigėjai (net nesvarbu, kurioje barikadų pusėje atsiduri), kitos radikalios pasaulio suvokimo versijos yra bene efektyviausias būdas dorotis su informacijos pertekliumi. Jos leidžia šį perteklių ignoruoti kaip klaidingą, nevertą pagarbos ir suvokimo, o savo turimų žinių fragmentą universalizuoti. „Kiekvienam idiotui šiandien po revoliuciją, kiekvienai revoliucijai – po idiotą“ (76 p.), – sako Ignacijus ir bent šįkart netuščiažodžiauja. Susidaro įspūdis, kad P.Senūta tiesiog pasirinko netinkamą formą savo idėjoms realizuoti. Trumpoji proza ar laisvo pobūdžio esė jo energingam ir perspektyviam sumanymui būtų tikę labiau nei ištęstas, bereikšmių veikėjų ir lėkštų trilerio / detektyvo elementų prifarširuotas romanas.

Kas nuveikta, ką buvo galima nuveikti Spalio 10-ąją įvyko ataskaitinis rinkiminis Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Klaipėdos skyriaus susirinkimas, kuriame mintimis apie nuveiktus darbus pasidalijęs dvi kadencijas iš eilės skyriaus pirmininko pareigas ėjęs, ką tik naują romaną išleidęs rašytojas Juozas Šikšnelis savo įgaliojimus „padėjo ant lentynos“, o nauja skyriaus pirmininke išrinkta rašytoja Nijolė Kepenienė.

Juozas ŠIKŠNELIS

Išties per aštuonerius metus buvo galima kalnus nuversti, upių vagas ištiesinti (tik nebandyti pasukti atgalios, nes vieni tokie bandė...). Čia taip manys skeptikai, kuriems visą laiką atrodo, kad jie vieni ir kalnus verčia, ir miškus kerta, o kiti nieko doro nenuveikia. Įžanga ilga ir daugeliui neaiški, todėl daugiau nemalsiu... ir prieisiu prie esmės. Baigėsi mano kaip LRS Klaipėdos skyriaus pirmininko dvi kadencijos. Ir nors skyriaus įstatuose nėra ribojimų, kiek kadencijų galima užimti šį postą, padorumas reikalauja nepersistengti. Žiū, tautos numylėtai, kaip jai pačiai ir jos aplinkai atrodė, ekscelencijai teko po dviejų kadencijų trauktis, tai ko man vaidinti nepakeičiamą ir amžiną? Taigi pasitraukiau. Ką pavyko ir ko nepavyko nuveikti per aštuonerius metus? Neabejotinai pavyko išplėsti literatūrinių renginių geografiją bei skaičių, nes iki tol, tarkime, „Poezijos pavasaris“ ar „Prozos ruduo“ apsiribodavo keliais renginiais, o dabar šios abi literatūrinės šventės vyksta visą savaitę ir jų

metu poezija vienu atveju ir proza – kitu skaitoma po devynis kartus devyniose skirtingose miesto vietose. Neužtenka to. Anksčiau pradedančiajam ar ne rašytojų sąjungos nariui švenčių metu būdavo nelengva prasibrauti prie mikrofono, o dabar tam nėra jokių kliūčių – teisę skaityti savo kūrybą renginiuose ar publikuoti rašytojų tinklalapyje turi kiekvienas, manantis, jog rašo beletristiką, o ne anoniminį skundą. Beje, dėl interneto. Kadencijos metu buvo sukurtas skyriaus internetinis tinklalapis https://klrasytojai.wordpress.com/. Pavyko išlaikyti literatūrinį kultūrinį almanachą „Baltija“. Trejus metus kartu su japonologu Vytautu Dumčiumi organizavome haiku konkursus, kurie susilaukdavo neregėto populiarumo. Pavyko įamžinti mus palikusių rašytojų atminimą: atminimo lentos kabo prie namų, kur gyveno ar dirbo rašytojai Henrikas Radauskas, Salys Šemerys, Paulius Drevinis, Rimantas Černiauskas, o Vytauto Brenciaus ir Onos Dovidavičiūtės-Pučenios atminimui kasmet organizuojami skaitymai. Prozos skaitymų dalyviams buvo įsteigtos net kelios premijos: Europremija, Vieno banknoto premija, trys paskatinamosios. ► 45

GINTARO LAŠAI

Algis KUKLYS

Mįslin g autob u

Rašytojas J.Šikšnelis LRS Klaipėdos skyriui vadovavo dvi kadencijas – aštuonerius metus. Vytauto Petriko nuotr. ◄ Gaila, kad šiemet tradicija bus drastiškai nutraukta, nes miesto Kultūros skyriaus ekspertai mano, kad tai nėra nei kultūra, nei menas. Pirmininko giliu įsitikinimu, jo misija buvo burti rašytojus bendrai į miesto žmones nukreiptai veiklai, skatinti kūrybiškų asmenybių raišką bei jos sklaidą. To buvo siekiama ir iš dalies tai pavyko. Kas nepavyko? Nepavyko iš letargo ar žavėjimosi savimi prikelti kai kurių rašytojų ir nukreipti jų kūrybinę energiją reikiama kryptimi. Nepavyko surengti piketų prieš Kultūros skyriaus langus, kad ten jie pagaliau 46

suvoktų, jog Klaipėdoje gyvena ir kuria šauni rašytojų bendruomenė. Dėl piketų sakau perkeltine to žodžio prasme, rašytojai nesukurti piketams. Bet kaip pagaliau išjudinti tą instituciją, kurios vienintelė atstovė Raimonda Mažonienė dar žino apie rašytojus? Buvęs vedėjas Narūnas Lendraitis irgi žinojo. Štai Kauno rašytojų ataskaitiniame susirinkime dalyvavo Kultūros skyriaus vadovas, o mes tokios garbės nenusipelnėme. Ko norėti, juk Kaunas tapo Europos kultūros sostine. Taigi tai man nepavyko, naujajai pirmininkei N.Kepenienei, viliuosi, pavyks labiau, to ir linkiu.

Miesto maršrutinio autobuso keleiviai ėmė nerimauti, nes iš pradžių nesuprato, kur juos veža dramblotas vairuotojas. Juolab kad pro langus visi išvydo aukštus stiklinius pastatus ir įlipančius keleivius spalvingais, net šokiruojančiais rūbais. Jie labiau priminė persirengėlius. Aš, sėdėjęs arčiausiai autobuso vairuotojo, neiškenčiau nepaklausęs, girdi, pone, kur mus veži? Ar nepaklydai? Tačiau vairuotojas tylėjo kaip nebylys, o tokia situacija mane siutino ir jau būčiau sprukęs iš autobuso, tačiau pro langą nemačiau savo sustojimo. Juolab kad apie sustojimus visuomet pranešdavo moters balsas, o dabar – žinokitės. Ką gi, kantriai sėdėjau ir laukiau, kas pagaliau čia įvyks. Staiga išgirdau, kaip keletas karingų pensininkų, pašokę iš savo vietų, atsidūrė prie vairuotojo ir ėmė šaukti: kur jis, lunatikas, veža keleivius? Nebijokite, iš Lietuvos neišvešiu, ramiai ir aiškiai atkirto flegmatiškas vairuotojas, net nepasukęs galvos į įpykusių senjorų pusę. Bet pastarieji nenurimo ir ėmė agituoti keleivius, kad tie neriogsotų kaip apsamanoję kelmai ir būtų aktyvūs, neabejingi. Tačiau išjudinti mūsų žmones gana nelengva, nebent jeigu kiekvienam į nugarą įremtumei kalašnikovą. Netikėtai priešais mane atsisėdo išvaizdi moteris, kvepianti brangiais kvepalais. Ne kiekvieną dieną tokią sutiksi. Aš jus kažkur esu mačiusi, pasakė ji vyrišku baritonu, todėl iš karto suvokiau, jog tai vis dėlto ne moteris, o transvestitas. Nieko jai neatsakiau, bet atsikėlęs nulingavau į autobuso galą ir viską atidžiai stebėjau, lyg būčiau iš užsienio atvykęs turistas. Tačiau keikiau save, kad išsiruošiau į koncertą, nes kitaip būčiau tupėjęs šiltuose namuose valgydamas kotletus su daržovė-

GINTARO LAŠAI

n gas b usas

mis. Ne veltui kartais mane apibūdindavo kaip... Bet nereikia pykti ant gyvenimo, jeigu jis padovanoja nuotykių. Tuomet nejučiomis prisiminiau, kaip praėjusią vasarą dardėdamas traukiniu pastebėjau, kad jis keleivius veža ne ta kryptimi. Ir netrukus paaiškėjo, kad buvau teisus, nes jaunas mašinistas netyčia supainiojo bėgius, todėl

jam teko grįžti atgal ir traukinį nukreipti teisinga kryptimi. Kaip sakoma, viskas yra žmogiška: svarbiausia, kad nebūtų lavonų... Taigi sėdėjau nerimaudamas autobuso gale, kantriai laukdamas, kol autobuso vairuotojas atsikvošės ir pakeis kryptį. Į autobusą įlipdavo ir iš jo išlipdavo keistokai apsirengę piliečiai, plaukus nusidažę ryškiomis spalvomis: vieni man atrodė panašūs į kiborgus su dirbtinėmis galūnėmis, kiti – tarsi būtų čia patekę iš sapnų karalystės. Kadangi esu smalsus kaip vaikas, žiopsojau į juos išplėtęs akis, nors pajutau, kad išalkau, akimirksniu būčiau prarijęs paprasčiausią sumuštinį. Traukinyje palydovė atneštų kavos ar kitų gėrimų, bet maršrutiniame autobuse apie tai net nesvajok. O vairuotojas ir toliau sėdėjo kaip lunatikas ir galas žino, apie ką jis galvojo, jei galvojo apskritai. Akimirksniu ir vėl prieš mane pasirodė tas pats išvaizdus transvestitas.

Tai kodėl nuo manęs pabėgote, paklausė šypsodamasis, nejaugi manęs išsigandote? Dieve mano, ką man daryti, pagalvojau, ir, pastebėjęs laisvą vietelę autobuso priekyje, ten greitai atsidūriau, tačiau atsisukti atgal neišdrįsau. Kada pagaliau pasibaigs šis nesuvokiamas karnavalas, skausmingai svarsčiau. Bet viskam ateina pabaiga, todėl už langų išvydau įprastą mūsų miesto architektūrą. Ir netrukus įsitikinau, kad autobuse sėdžiu su vairuotoju ir keliais keleiviais. Vairuotojas paklausė, kur norėčiau išlipti. Manau, kad kitoje stotelėje, atsakiau abejodamas, tarsi ne savo balsu. Velniai nematė, kaip bus, taip bus, dingtelėjo galvoje, ir medinėmis kojomis išlipau iš autobuso. Kai apsidairiau, nes buvo tamsu, supratau, kad tai – ne mano stotelė, todėl klaidžiojau gatvėmis ir gatvelėmis, kol pavargęs pasiekiau namus. Kai kitą savaitę netyčia sutikau bičiulį Petrą, atskleidžiau savo nuotykį. ►

Živilės Dementavičiūtės / eFoto nuotr. 47

GINTARO LAŠAI

◄ Šalia jo trypčiojo mažytis šuniukas, kuris kantriai lūkuriavo, kol mes užbaigsime filosofinį pokalbį. Tau labai pasisekė, galop tarė Petras, įsmeigęs nustebusį mėlynų akių žvilgsnį. Kodėl gi? Labai sunku patikėti, tačiau jūs, keleiviai ir vairuotojas, atsidūrėte kitame laike, galbūt ateityje... Negali būti, vapėjau sutrikęs. Sunku patikėti, nes kelionės laiku tarsi prieštarauja griežtai logikai, pridūrė Petras. Tačiau yra liudijimų... Ir vienas iš tokių – dingęs keleivinis traukinys Italijos šiaurėje XIX a. pabaigoje. Įsivaizduok: jis įvažiavo į tunelį, iš kurio niekada neišvažiavo. Tiesa, geležinkelininkai naktimis girdėdavo, kad bėgiais važiuoja traukinys, tačiau, išėję į lauką, jo nematydavo... Ir aš skaičiau, kad Rusijoje apleistais surūdijusiais bėgiais kartais važiuoja nematomi traukiniai, pasakiau ir stebėjau bičiulio veidą. Mokslininkai teigia, kad egzistuoja paraleliniai pasauliai, atsakė jis. Virš mūsų skraidė balandžiai ir varnos, kurių vienintelis tikslas – susirasti lesalo, o žmonių norai atrodė rafinuoti, ne visada pasiekiami, nes mums reikia vis daugiau ir daugiau. Ar visa tai mūsų nepražudys vieną gražią dieną? Petras, išgirdęs šią mintį, iš pradžių neišmanė, ką atsakyti, bet aš ir nereikalavau. Tu, kai važiavai anuo autobusu, ar įsidėmėjai kokių smulkmenų? Prisimenu, jog autobuse plaukiojo tarsi garai ar lengvas rūkas, o kadangi esu širdininkas, man pradėjo spausti širdį, tarsi ji norėtų išlįsti iš krūtinės, susimąstęs prisipažinau. Taip ir turėjo būti, nes manau, kad kelionė kitame laike sukelia tam tikrų pojūčių. Bet svarbiausia – džiaukis, kad pavyko iš ten sugrįžti... Užteks, Petrai. Negąsdink... Gal užsukam į artimiausią barą? Jis sutiko, todėl pakilome nuo suolo ir pasukome į dešinę, kur šalia parduotuvės buvo nedidelė kavinė. Kadangi mėgstu prieblandą, pasiūliau atsisėsti kampe. Petras šuniuko pavadėlį pririšo lauke, o pats spruko į kavinės tualetą, anot jo, nusiplauti rankų. Tuo metu aš patogiai įsitaisiau minkštasuolyje, laukdamas bičiulio ir vartydamas meniu. Nejaugi taip greitai pavargote, išgirdau klausimą, ir už kelių metrų išvydau tą patį transvestitą, kuris įžūliai spoksojo į mane. 48

Vakaro andante Sofijai nuo mažens gražiausias laikas – vakaras, kai saulė slėpdavosi už medžių viršūnių tarsi drovi mergaitė. Tuomet viską apgaubdavo prieblanda, o jai norėjosi klausytis garsų ir muzikos arba neskubant kalbėtis su pavargusia motina, kuri savo suskirdusias rankas slėpdavo nuo savų ir svetimų. Toks įprotis Sofiją stebino. Bet kartą motina tarsi netyčia prasitarė, kad šiame sename name anksčiau gyveno kiti žmonės, kuriuos prasidėjus karui išsivedė baltaraiščiai, ir čia jie daugiau nesugrįžo. Paskui ji parodė dukrai pageltusią nuotrauką, kurią ištraukė iš bufeto stalčiuko. Šioje nuotraukoje Sofija išvydo dailią moterį tamsiais banguojančiais plaukais, barzdotą vyrą su akiniais ir dvi mergaites. Paaiškėjo, kad ne tik namas, bet ir visi kambarių baldai priklausė anksčiau čia gyvenusiems. Nuo šito pasakojimo Sofijai tapo nemalonus gyvenimas, tarsi ji, motina ir tėvas būtų vagys ar valkatos, neturintys nei sąžinės, nei šviesių minčių. Kai sutemdavo ir ji likdavo kambaryje viena, staiga visą persmelkdavo baimė. Sofija krūpčiodavo nuo kiekvieno garso ir aidesio, todėl kantriai laukė progos, kada paliks šiuos namus, kai išeis tarsi iš geležinkelio stoties ir įsės į traukinį, kuris nuveš toli toli. Vieną pavasario sekmadienį, kai valė pravertą svetainės langą, netikėtai pastebėjo jame blausų žmogaus siluetą. Ji greitai atsisuko, bet už nugaros nieko nebuvo matyti. Tikriausiai tai nuovargis, gal pašliję nervai, ramino save ir po nedidelės pauzės toliau valė tą patį langą. Šio nuotykio motinai neatskleidė, nes ji į daug ką jautriai reaguodavo, nepasakojo ir vėliau, kai naktį prabudusi prie savo lovos galo išvydo blausų siluetą, kaip baimė užspaudė burną, todėl net neįstengė šaukti, o rankos ir kojos nutirpo. Kai blausus siluetas išnyko, ji atsikėlė iš patalo, įjungė šviesą ir, iš virtuvės atsinešusi degtukus, uždegė šventintą žvakę. Dėl visa ko...

Ryte motinos paklausė, kaip miegojo, o ji atsakė, kad mėnulio pilnatis visuomet kankina, todėl ilsėjosi neramiai. Sofija norėjo klausti, ką žinanti apie šiame name gyvenusią šeimą, kaip jie žuvo, tačiau nenorėjo gadinti sau nuotaikos. Juk bet kuris karas yra žiaurus. Tačiau Sofija jautė, kad ankstesni šio namo gyventojai paliko ne tik savo baldus, bet ir kažką daugiau, ką sunku įvardyti žodžiais: tai ne vien atminimas, kvapai, bet ir kažkas subtilaus, todėl nenuostabu, kad kartais ji regėdavo keistus šešėlius ir siluetus. Ji tarsi prie jų priprato ir jau nesibaimino. Juk regimas ir neregimas pasauliai tokie sudėtingi, jie netelpa nei į formules, nei į taisykles. Ir nebūtina įtikinėti kitą, ką tu jauti, todėl motinai neaiškino savo jausmų ir regėjimų. Tiesiog vakarais skaitydavo knygą, o kai pavargdavo akys, susimąsčiusi žvelgdavo į seną laikrodį, nes jo ritmingas ciksėjimas ramindavo, nė nepajusdavo, kaip užsimerkdavo akys, ir iš snaudulio ją pažadindavo iš rankų iškritusi knyga. Ji nenorėdavo galvoti apie žmonių žiaurumą, todėl vengdavo to, ką rodydavo televizija ir kino filmai. Stengėsi matyti kitokį pasaulį, todėl atrodė, kad šitoks pasaulis yra medžiai ir vienuolynas. Ir labai nedaug trūko, kad Sofija atsisakytų įprasto gyvenimo su nemalonia kasdienybe ir pasuktų į moterų vienuolyną. Tačiau suabejojo: o kas prižiūrės pasenusius tėvus, nes jų sveikata silpo, jų kalbos regėjosi naivios, tarsi vaikų. Jie ir buvo dideli vaikai – kaprizingi, tikintys fantazijomis. Nejaugi ir aš kada nors būsiu tokia, skausmingai susimąstydavo, žvelgdama į sulinkusią motiną. Štai ir vėl vakarą pakeitė naktis, kuri dovanos spalvotus sapnus, tarsi būtų dailininkė. O neseniai sapne regėjo tą pačią moterį, kurią matė nuotraukoje: ji kvietė atsikelti ir eiti kartu su ja į virtuvę. Ten nepažįstamoji ranka parodė palangę ir net pastukseno

GINTARO LAŠAI

ranka. Po to ištirpo prieblandoje. O kai Sofija ją susapnavo dar kartą, stovinčią prie tos pačios palangės, suprato, jog visa tai kažką reiškia. Todėl paprašė tėvo, kad jis pakeltų palangę ir patikrintų, kas ten yra. Jis nesutiko, priešinosi šiam keistam norui, bet vėliau dukros paklausė ir neapsiriko. Po palange surado metalinę dėžutę su auksinėmis monetomis ir papuošalais. Ir tėvas, ir Sofija stovėjo nustėrę, nes to visai nesitikėjo. Ji iš karto pasiūlė, kad artimiausiu metu užpirks Mišias už anksčiau čia gyvenusius. Tėvas pritarė, tačiau dėžutę paliko toje pačioje vietoje, po palange. Dėl šventos ramybės... O jos atmintis – kaip kempinė, ji įsimindavo garsus, kvapus ir žodžius visai dienai, todėl kartą, išgirdusi radijo laidoje žodžius „vakaro andante“, nuolatos juos girdėjo. Ir nesvarbu, ką veikė: sėdėjo, vaikščiojo ar skalbė, tie žodžiai kažką priminė, tarsi tai būtų koks užkeikimas. Juk yra dalykų, kurių žmogus nenorėtų prisiminti, bet jie paslapčiomis išlenda iš nematomų urvų, o paskui vėl išnyksta.

Motina prasitarė, kad kitą savaitę reikėtų aplankyti kapus, kol orai nepagedo. Sofija neprieštaravo jos norui, važiuos su tėvais, nes būtent iš to krašto kilusi giminė: vieni jau seniai ilsisi kapinėse, o kiti dirba savo darbelius ir tikriausiai viliasi, kad geriau gyvens. O juk ateis laikas, kai tėvai ir ji pati paliks šį namą, ir nežinia, kas toliau jame gyvens. Tai bus tarsi „vakaro andante“, nes visi esame keleiviai, tik nežinome, kur bus mūsų paskutinė stotelė. Netrukus Sofija pamatys ir giliai pajus, kas yra „paskutinė stotelė“, kai su tėvais įkops į kalnelį, kur bus senos kaimo kapinaitės su mediniais ir geležiniais kryžiais. Nuo tos kalvos jie pastebėjo upelio vingį, keletą medžių ir didelę pievą. Kapinaitėse žaliavo eglaitės, tarsi būtų neseniai pasodintos, o danguje keliavo debesų karavanai. Tėvas uždegė žvakeles, paskui persižegnojo ir stovėjo truputį pasviręs į priekį, tarsi norėtų ką nors išgirsti. Motina ir Sofija ta proga aptvarkė kapus: išravėjo žoles ir sugrėbstė nukritusius lapus, paskui, kai pabaigė, žegnojosi ir tyliai kalbėjo poterius, apie kažką

galvojo. Kai vakare sugrįžo pas giminaičius į šiltą kambarį, pajuto alkį ir nuovargį, kuris atrodė malonus, nes atliko šventą priedermę. Sofija mintyse nejučiomis palygino anas tylias kapinaites su didmiesčių kapinėmis, tačiau nieko nesakė, klausėsi, apie ką šneka teta Aldona, kuri labai nepaseno, nes jai niekada netrūko optimizmo. Ji noriai porino apie dukrą ir sūnų, kurie dirbo užsienyje, tačiau per didžiąsias šventes visada aplankydavo namus. Teta neabejojo, kad jos vaikai, sukaupę pinigų, sugrįš į gimtinę, tokia puiki sodyba į svetimas rankas nepateks. Kitą dieną atsibučiavę ir pažadėję dar ne kartą susitikti, Sofija su tėvais iškeliavo namo. Tačiau tai, ką pamatys po kelionės, juos mirtinai išgąsdins. Motina, išvydusi gaisro suniokotus namus, tuojau nualpo, o tėvas labai pablyško, tačiau nepratarė nė žodžio, ir tik Sofija giliai atsiduso: Dieve brangus, už ką mums tokia nelaimė? Vėliau, prisiglaudę pas kaimynus, sužinojo, kad kažkas vakare matęs, kaip iš jų namo lėtai išslinko moteris su barzdotu vyru ir dviem vaikais.

Kristinos Zvinakevičiūtės / eFoto nuotr.

GINTARO LAŠAI

Iš ciklo „Kuršininkų sakmės“, s Juodkrantės smėlio skulptūrų s Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ

*** nepažįstami mano palydovai sparnuotosios pasakų būtybės mitologiniai simboliai keliauja žeme ir dangumi su praskrendančiomis varnomis girdžiu tyliai dainuojantį vyrą statiški veido bruožai tarytum būtų nulipdytas iš juodojo žemės molio lyg lauktų žinios šioj pakrantėj kur irstosi dangumi sparnuoti kuršių laivai o gal snūduriuoja po žaliais

Smėlio grafika.

marių vandenimis apaugę pasakojimais ir padavimais skvarbus žvilgsnis susminga į kiekvieną artėjantį ir tolstantį praskrendantį paukštį žmogų sminga su patekančios saulės kaitriais spinduliais susivynioja į tinklus užkloja triukšmą sugaudo juoduosius sparnuočius supainioja naktį su karščiu alsuojančia diena *** vakaris jūrinis o šiaurės rytų aušrinis

rytų žeminis launagis ar pietvis taip vėjus šaukdavo marių žvejai šiurkščiomis rankomis glostydami žuvis ir moteris smėlėtas iliuzijas skulptūriškai alsuojančias praeitimi

*** mūsų rytai prisipildo tarsi švytintys marių indai vaikštinėjant pakrante dangaus rožiniai atspindžiai vandenuos plaukioja antys ir antinai Juodkrantės nendrių baloje triukšmauja

Daivos Molytės-Lukauskienės nuotr.

GINTARO LAŠAI

“, sukurto tarptautiniame ų simpoziume 2019-ųjų birželį ***

***

taip nutinka į dangų žvelgiu pro korėtą žalios varnalėšos lapo apačią pro arkliarūgštę pievų rūgštynę tokios pat augo ir mano senelių kieme ašarotos pelkėtoj žemėj pritūpus užpakalį skaudžiai nutvilko dilgėlė pakrantėj kvepia dumblu o marių juostantis vanduo išskalauja gintarą paukščiams pranašaujant vasarą

ir kuršis Pareigis sužieduoja savo paukštę ir gieda ir skrenda žaliomis medžių viršūnėmis vilkdalgiams geltonuojant nendrinukių choras laibuose stiebuose plieskiant ryto saulei į veidus į senų medžių kamienus keliaujant taku girdėti mojuoja sparnais didieji gulbinai

Migruojančių paukščių balsai Numesk plunksną alkanam. Šiandien sunku tikėt, Kad stinga žuvies, kad badas Žvelgia į akis. Šiame pusiasalyje Visi sotūs ir laimingi, ir nemirtingi... Čia nemirštama, Čia tik atgulama pailsėti Į balto smėlio kopą, Prie marių.

*** sako varnų gaudytojas dantimis tik krimstelėdavo jos kaklą Ir nužudydavo juodaplunksnę klajoklę

*** kuršio Pareigio kapą aplankiau keisti prisiminimai žinau jis gyvena prie marių prie pelkės atskridę paukščiai šlovina jį savomis giesmėmis ir lakštingala ir pečelinga ir visi tie kurių nepažįstu ir nežinau ir žuvys po liepteliu po vandeniu nesislepia jam priartėjus skambant bažnyčios varpams susirenka stirnos vandens atsigerti numalšinti amžinąjį troškulį

*** pelkėtą žemę nutaškė geltonųjų vilkdalgių žiedai gamtos kontrastai žvelgia aukštyn į sengirės medžius juose triukšmauja kormoranų jaunikliai garsiai artėjant perkūnijai per vandenis užsimerkus iš smėlio lipdau siluetą paukščio-žmogaus iškeliaujančio pakrante

žydi erškėtrožės ir plaukioja gulbės sentimentalus piešinys atsiranda baltame lape suklykia išsiganę antys ir nusiiria į sapno tankmę ten nieko nėra tuštuma ir tyla bebalsė regiu tave sužiedavusį paukštį tavo karalystė yra kitokia: senas supuvęs medinis tiltas švyti juo iškeliaujama... šlama užaugusios nendrės ir spiegia kormoranų jaunikliai geltona spalva nutaškyta žemė lietui pliaupiant iš giedro dangaus *** lizduose neišsirita mažyliai pempių kiaušinius surenka moterys ilgais sijonais

Vasaros spalvomis išsiliejusi akvarelė iš marių dugno išnyrančių šukių kaulų stiklo likučių dėlioju mozaiką romantiškus vaizdinius atpažįsta tik vietos gyventojai ir tyliai pakužda kuriuo keliu einant atsiveria lobiai Juodkrantė

Prarasta tikrovė GINTARO LAŠAI

Alma RIEBŽDAITĖ

Prieš tęsdama šią meilės istoriją, turiu išdėlioti atsitikusius dalykus, kad viskas būtų aišku. Bijau, kad tų dalykų išdėliojimas užims lygiai tris puslapius ir prie meilės istorijos aš nepriartėsiu. Atleisk, mielas skaitytojau, kad vis dar negaliu patenkinti Tavo smalsumo. Nesimėgauju savo tekstais, neskaitau jų, todėl, mielas skaitytojau, jei rasi loginių

Alma Riebždaitė. Sudėtingi santykiai.

klaidų, prašau iš anksto man atleisti. Prieš tęsdama toliau, vis dėlto perskaičiau paskutiniąją dalį. Na, radau ten nesąmonių, loginių išvedžiojimų apie meną, kurie man nepatinka, bet kurių sunkiai išvengiu. Su siaubu suvokiau, kad pamiršau sugalvotą patį nuostabiausią romano pavadinimą. Dabar bandau atgaminti. Žinau, kad kalbėjau apie tai su sese. Sukasi žodžiai „knyga“, „gyvenimas“. Tai yra tikrai labai daug, kai bandai prisiminti gerą sugalvotą romano pavadinimą. Reikės paklausti sesės, gal ji prisimena.

Man atrodo, prisiminiau. Prisiminiau pagal vaizdinius, kokiuose kontekstuose pasakojau sesei apie knygą ir dėl ko žmonės ją turėtų pirkti. Džiugina pats prisiminimo faktas, pavadinimas gal bus kitas. Jei pavadinimas būtų prasisukęs tik mano minčių ūkanose, tikrai nebūčiau jo prisiminusi, bet aš jį buvau išnešusi į išorę... Nors. Sakiniai taip pat turi savo aplinkybes. Turiu prisipažinti, jog neskaitau ne tik savo tekstų, bet ir daugybės teisminių dokumentų. Civilinė byla, baudžiamoji, kal-

GINTARO LAŠAI

tinamasis aktas, visokie baigiamieji raštai. Beveik neskaičiau jų, neturėjau jėgų. „Man akyse temsta, – sakau. – Širdis pradeda mušti, kai skaitau tuos raštus.“ „Juk tai tik popierius“, – sako man gydytojas. Buvau šventai įsitikinusi, jog tokia reakcija, kai susiduri su teisiniais dalykais, yra pati realiausia. Negalėjau nei įsivaizduoti, nei pagalvoti, kad gali būti kitokia reakcija. Prie manęs prieina ten besigydanti moterėlė. „Prisimink, – sako, – gal gavai kokį popierių, laišką, kuris tave labai sujaudino, paveikė.“ Prisiminiau. Tai atsitiko gal šeštoje klasėje, prieš geografijos pamoką. Pastebiu, jog prieš traumuojančius įvykius labai gerai įsimena pačios smulkiausios detalės, nereikšmingiausios aplinkybės, kūno savijauta, emocijos, o paskui kažkas paima ir sunaikina ištisus tikrovės blokus. Kaip kokia Atlantida. Atšniokščia galinga jėga ir ištisus tikrovės salynus negrįžtamai panardina po vandeniu. Ir tai jau – ne tavo. Kažkieno. Linksmai strikinėjau su klasės draugais ir savo nelaimei jau buvau pradėjusi rašinėti visokius kvailus tekstus ir siuntinėti juos po redakcijas. Dabar žinau, kad tai tikrai buvo maži kvailučiai eilėraščiai, pavyzdžiui, kaip aš plūduriuoju ant vandens ir žiūriu į dangų. Tuo metu, be eilėraščių, dar buvau fantastė ir siaubo istorijų rašinėtoja. Matyt, menkai pažinojau gyvenimą. Man atnešė laišką. Mažą baltą kvadratinį nekaltą voką. Aš jį atplėšiau ir pradėjau skaityti. Nelabai prisimenu, kas ten buvo parašyta. Žinau, kad tai buvo iš vienos redakcijos, kokie baisūs ir prasti mano eilėraščiai, buvo siūloma persikvalifikuoti. Viso laiško, žinoma, perskaityti nepajėgiau. Pradėjo suktis galva, žemė slysti iš po kojų, o visa, kas buvo aplinkui, – mano kūnas, kabinetas, klasės draugai – viskas kažkur negrįžtamai išnyko. Beveik niekada neprarandu sąmonės. Prarandu tikrovę kitaip, savu būdu. Tai yra žiauru, prarasti tikrovę. Žinau, kad esu jos praradusi nepaprastai daug. Ir niekada nebesusigrąžinsiu. Galiu stovėti prie jos kaip prie kapo begaliniame vandenyne ir tą negrįžtamai prarastą tikrovės dalį apraudoti. Kartą flashback’as mane ištiko kaip šviesa. Patekau į praeities įvykius tikrąją to žo-

džio prasme. Ne į aplinkybes, sukeliančias reakciją, bet į patį vaikystės įvykių centrą gyvai. Jeigu omeny turėtume kvantinę fiziką ir realiatyvumo teoriją, manau, kad tai ne toks jau neįmanomas dalykas. Man taip atsitiko tik kartą gyvenime. Buvo labai didelis triukšmas, griuvo baldai, dužo lėkštės, kažkas klykė, supratau, kad, jei neištrūksiu iš šito prisiminimo tuoj pat, šią akimirką, aš mirsiu, net suaugusi jo negalėjau pakelti. Pavyko ištrūkti iš į savo centrą mane įsukusio prisiminimo tornado. Vėl buvau kambaryje su nurimusiais baldais ir saulės šviesa už lango. Mano požiūris į rašymą po paskutinių tekstų pasikeitė. Patyriau daugybę nuotykių vidiniame ir išoriniuose pasauliuose. Svarbiausiais laikau du įvykius, nors kai kam jie gali pasirodyti visai nereikšmingi. Tai atsitiko prieš gana daug metų. Gal dar net nieko nežinojau apie psichologiją, domėjausi filosofija ir kvantine fizika. Jau supratau, kad pasaulyje egzistuoja neigiami jausmai, tokie kaip pyktis, įniršis, neapykanta, siaubas, pasišlykštėjimas ir taip toliau. Iškėliau klausimą, kur dingsta mano neigiami jausmai, kodėl aš esu tokia gera. Žinoma, kad atsakymo neturėjau. Tada nutariau atlikti mentalinį eksperimentą. Vaizduotėje pastačiau save tarp dviejų veidrodžių. Nežinau, kaip, bet atsakymą gavau. Visos mano neigiamos emocijos buvo perkeltos kitiems žmonėms. Jie pyko už mane, jeigu taip galima pasakyti. Mano vidus buvo tobulai iššluotas, iššveistas, iššvaistytas, tuščias it metalinis skambantis indas: jokių neigiamų emocijų. Supratusi, kur dingsta mano neigiamos emocijos, aš jas po truputį susigrąžinau atgal, sau. Aš pradėjau pykti, leisti sau jausti pyktį, na, ir, žinoma, jausti kitus jausmus, atpažinti pavydą, pripažinau neapykantą ir prisiminiau savo įniršį. Antrasis įvyko visai neseniai, rašymo metu. Būtent dėl rašymo ir refleksijos, suvokus, kad manęs niekas nenori nužudyti. Galima sakyti, jog visa mano laisva valia buvo paralyžiuota baimės būti nužudytai. Išsivaduoti iš šios baimės – tai tarsi atrišti, išvynioti savo valią, leisti jai laisvai veikti ir dalyvauti šiame pasaulyje. Sunku apsakyti tą veikimo ir kalbėjimo džiaugsmą akistatoje su kitu žmogumi. Prieštarauti, nesu-

tikti, išsakyti savo poreikius, nesusiderinti, atsitraukti ir išsiskirti. Paskutinis flashback’as manęs nebeištiko. Buvo vakaras, pradėjo loti šuo ir aš pajutau atslenkantį debesį. Pajutau tik kraštelį ir iš karto jį suplėšiau, išardžiau į skutelius. Daugiau flashback’ai nebepasikartojo. Ir man įdomu, ar pasikartos ir kaip. Savotiškai jo laukiu, noriu jį stebėti, bet... jie nebeatsitinka. Bijojau savo vyro. Kai skyrybų metu tekdavo su juo susitikti teismuose ar kitur, mano širdis pradėdavo daužytis krūtinėje kaip pašėlusi, trūkdavo oro, sunku buvo kalbėti. Jaučiausi kaip pirmykštis žmogus, esantis už dviejų metrų nuo plėšrios ir galingos meškos. Paskutiniu laiku kėliau sau tikslą nebebijoti. Turiu liudininkus, niekada nemeluojančius: savo plakančią širdį, savo kvėpavimą, savo užgniaužtus žodžius, stringantį mąstymą. Niekas nemato mano besidaužančios širdies, niekas jos negirdi, vienintelė aš. Ir žinau: ji nebesidaužo. Man įdomu sutikti savo buvusį vyrą ir stebėti savo širdį. Noriu girdėti, kaip ramiai ji dirba. Kodėl? Greičiausiai tai teikia malonumą: jausti ramų savo širdies plakimą, ne, tai džiaugsmas, džiaugsmas, įgyvendinus pokytį, nugalėjus kliūtį, kuri... buvo tik tavo viduje, tavo kūne, paslėpta, tik tavo, niekam nežinoma. Ir žinote: gera apie tai galėti papasakoti. Mano širdis dažnai daužosi. Kvailutė. Argi tokia širdimi galima vadovautis? Širdimi, kuri visada įsimyli netikėlį. Gerai suprantu savo širdį, nebepykstu ant jos, nesmerkiu. Vieną dieną mano širdis pradės dirbti tiksliai, galėsiu ja pasikliauti. Galbūt nebereikės į pagalbą pasitelkti loginių argumentų. Ji bus tyra, paprasta ir tiesi. Ji viską žinos. Tai mano širdis, ir dabar, šią akimirką, galiu ją sutaisyti. Jaučiuosi gerai. Dabar, šią akimirką, būdama akistatoje su savo širdimi. Gal ji kiek nuo tos akistatos ir jaudinasi. Sinchronizacijos momentas. Nėra jokių minčių, tik lengvas šviesus apsvaigimas, vykstant širdies sinchronizacijai su visa būtimi, su visata. Tai vyksta, ir čia nėra jokios paslėptos minties, nėra nieko, ką reikėtų suprasti, nėra jokios technikos. Yra dalykų, kurie tiesiog vyksta, ir to negali paaiškinti. Absoliuti laimės būsena. ► 53

GINTARO LAŠAI

◄ Ar tu žinojai, kad rašymas tave į tai atves? Rašymas apie baisius, nemielus dalykus? Ne, nežinojai. Tu visada to bijai, savo skausmo, baimių. Žmogus bet kokia kaina siekia išvengti skausmo. Tai tarsi įgimta, tarsi instinktyvus troškimas. O be reikalo. Vis dėlto turiu įtarimų, kad yra dalykų, į mus ateinančių iš išorės. Kažkas vyksta su tavimi, bet tu gali nuvokti, jog tai ne tavo. Kartą buvau ypatingai šventoje vietoje, vienuolyno bažnyčioje. Dažnai ten lankydavausi, sapnuoju tas vietas, kalbuosi su vienuoliais. Tą kartą man pradėjo į galvą lįsti šlykščios, nešvankios mintys. Tai buvo nauja, nepatirta, nepažįstama. Taip intensyviai ėmė lįsti, jog aš apsižvalgiau aplinkui. Vienintelė nauja aplinkybė, kad tą kartą į bažnyčią buvau atvažiavusi su mama. Pažvelgiau į ją. Mano mama yra ypač šventas žmogus, kiekvieną vakarą besimeldžiantis, ne, ji negalėjo būti tas šaltinis. Kitas įvykis atsitiko, kai namuose buvo tik tėvas. Nuėjau ravėti daržų. Buvau rami. Netikėtai į mano galvą pradėjo lįsti savižudikiškos mintys. Jos buvo tokios stiprios ir intensyvios ir taip kalėsi mano viduj, kad aš neištvėrusi grįžau į kambarį ir prisėdau. Stebėjau tai kaip savo galvoje vykstantį kažką svetimo. Kaip minčių šokį, sunkų, nepakeliamą, siaubingą. Taip, stengiausi su visu tuo išbūti. Jau žinojau, kad tai, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Tai galima palyginti su popkornų spraginimu mikrobangų krosnelėje. Iš pradžių prasideda lėtai, po to šaudo vis stipriau, kol pasiekia piką ir galop nuslopsta. Aš ir vėl išėjau ravėti daržo. Kvantinė fizika ir reliatyvumo teorija, manau, tam neprieštarautų. Tam neprieštarauja veidrodinių neuronų teorija, sujungiantis juokas... Štai tau ir rašymas, jis tave išmeta į kitą zoną, panardina į kitą, nekasdienę būseną. Rašai apie tai, apie ką visada tyli. Arba kas prasibrauna į tikrovę, bet tik truputį. Flashback’as su gyvu prisiminimu buvo mano. Turėtų būti kažkokia apsauginė siena, kai kur ji aptrupa, įtrūksta, ir tada mus gali ištikti dalykai, kurie nėra mūsų. Tikrai nesu iš tų žmonių, kurie galėtų pasigirti stipriomis ribomis. Mes kartais keistai jaučiamės, jaučiame ilgesį, nostalgiją, tai bylojimas nuskendusių tikrovės atlantidų, į vandenį panirusių milžiniškų tikrovės gabalų šnabždesys. Kiekviena tikrovės dalelė nori būti išgirsta, nori būti atjausta, nori būti švelniai paglostyta, nori būti pažinta. 54

Atrodo, viskas, ką norėjau pasakyti įžangai: nuslopintas, užgniaužtas, paneigtas seksualumas įgauna perversiškas formas. Man liko maždaug pusė puslapio, juk nepradėsiu likus pusei puslapio tragiškos ir kvailos meilės istorijos rašyti. Šiame pasaulyje ribų nėra tik vienam dalykui: tobulėjimui. Aš nebenoriu tobulėti, bet dabar į visokius tobulėjimo kursus esu siunčiama per prievartą. Ir mus ten moko visokių dalykų. Pavyzdžiui, kaip taisyklingai ištarti OM, kaip reikia atsakyti, kai tave pasiunčia toli toli. Reikia atsakyti: „Ačiū, aš visada svajojau ten nueiti.“ Marinos Abramovič knygą iškeičiau į šaolino vienuolių slaptą ciguno mokymą. Knygą man atnešė mergina, ištroškusi dvasingumo. Tai antra knyga mano gyvenime, kurią skaitau ir darau, kas parašyta. Pirmoji jau žinote, kokia buvo. Gėda prisiminti! Man patinka tai či, tas vėjingas kvėpavimas, erdvė, atsidariusi krūtinėje, ir gilus šio mokymo ryšys su gamta, mokymo poetiškumas, „dangaus pakėlimas“, „mėnulio nešimas“, judesių plastiškumas ir lėtumas. Ir keiktis vis mažiau norisi. Liko tik ėdimas. Pradėjau analizuoti ėdimo įpročius. Vaikystėje su ta problema nesusidūriau, jaunystėje irgi. Santuokos metu paėsti mėgo mano vyras, iš jo išmokau aš. Po skyrybų šią problemą jaučiu ypač skaudžiai – kaip kokią žaizdą krūtinėje. Bandau stebėti. Ne per seniausiai važiavau pas seserį, pas kurią svečiavosi motina. Buvau nusiteikusi šviesiai ir valgyti nenorėjau, bet kai nuvažiavau pas jas, man atsidarė ėdimo čakra ir aš surijau visą virtuvę. Nesupratau, kodėl. Man atrodo, kai esu šalia mamos, noriu daugiau valgyti. Gal dėl to, kad jaučiu jos šaltumą, nors geresnio žmogaus už mano mamą nesurasi. Ji nieko netrokšta, jokių turtų. Čia tokia stringanti teksto vieta, kad nežinau, kaip apsisukti. Žinote, kaip būna, kai norisi ir grožio, ir tiesos. Noras suėsti visą pasaulį, kai esu šalia mamos, yra mano. Lengva yra būti šalia žmonių, kurie sako, kad tave myli ir iš tiesų myli arba tu jiems patinki ir visiems yra gera būti. Lengva būti ir tada, kai žmonės vienas kitam išsako priešiškus jausmus, jie žino, kad vienas kitam gilios simpatijos nejaučia, bet susitaria, kad, laikydamiesi tam tikrų ribų, bus šalia, vienas kito nekliudys ir, žinoma, vienas iš

kito nieko nesitikės. Labai sunku būti šalia žmogaus, kuris deklaruoja šiltus, švelnius jausmus, o tavo siela ir kūnas tam priešinasi, kūnas ir siela gauna priešingą informaciją, nei ta, kuri yra išsakoma. Vyksta totalus jausmų blokavimas. Iš vienos pusės. Ir blokuojami kitos pusės jausmai. Tu galėtum pabandyti išsakyti savo jausmus, išsiaiškinti, tačiau visada atsitrenksi į sieną „viskas gerai, aš tave myliu, ko čia blūdiji arba ką čia nusišneki“. O kartais nereikia žodžių. Tiesiog jauti meilę, jauti gerumą. O kas atsitinka, kai meilė yra abipusė ir lieka neišsakoma? Tada lieka saldus, būtį pripildantis kentėjimas, pasaulį darantis skaidrų ir perregimą. Yra gražu ir liūdna gyventi. Arba šizofrenikas. Jis kalbasi su debesimi arba pasakoja, kaip kalbasi du debesys. Iš pradžių šizofreniko kliedesiai gali pasirodyti savaip romantiški, keisti, įdomūs. Bet galų gale tai žiauriai nusibosta, ir nusibosta dėl vienos paprastos priežasties: tu negirdi debesėlio. Tu matai tik totalias panhoministinės kaukės grimasas. Kad ir kur eitum, kad ir kur pažvelgtum – visur suknistas šizofreniko pasaulis. Jauti šito buvimo tragizmą: kad ir kur jis eitų, kad ir kur judėtų, jis susiduria pats su savimi. Iš čia – didžioji kančia: niekada nesutikti kito, kitokio, tik patį save. Jau buvau beveik parašiusi šį tekstą, kai man kilo keista mintis, sykį ji jau buvo praryta, bet šiaip ne taip ją iškapsčiau ir nebeleidau pražūti, tikrovėje įlydžiusi žodį „žodis“. Tiesa, ji jau nebe tokia ryški, kibirkščiuojanti, apiblukusi jau ir besidraikanti vėjyje. Viskas maždaug taip: tari žodį ir iš karto atitikmuo. Gal dėl to nerekomenduojama žodžio „Dievas“ vartoti be reikalo. „Ar jūs sapnuojate erotinius sapnus?“ – klausia mama, ir aš truputį išvirstu iš koto. „Na, sapnuoju, – atsako sesė, – kur nesapnuosi, kai per metus tai atsitinka dvylika kartų, o esi jauna.“ „Na, sapnuoju“, – prisipažįstu ir aš. Kartais jie mane pažadina fantastiškam jusliškumui, su kuriuo nėra lengva gyventi. Ir ji pradeda pasakoti, kokio pobūdžio erotinius sapnus sapnuoja. Susižvalgome su sese. Tokių sapnų mes nesame patyrusios. Žodis „patyrusios“ čia tinka labiausiai.

GINTARO LAŠAI

Platininė mįslė

Živilės Dementavičiūtės / eFoto nuotr.

Arthuras PORGESAS

Praėjus lygiai metams nuo tos dienos, kai išėjo į pensiją, kapitonas Korbetas gavo laišką, kuris jį nepaprastai sudomino. Kurį laiką net svarstė, kad galbūt tai spąstai, – kokio nors keršto trokštančio žudiko, kurį kadaise pelnytai atidavė į teisingumo rankas. Tačiau pats laiško turinys buvo toks, kad vargu ar jį galėjo parašyti kažkada kalėjime sėdėjęs tipas. Kad galutinai apsispręstų, kapitonas jį perskaitė dar kartą. Gerbiamas Pone Kapitone, Neseniai mačiau reportažą apie Jūsų karjerą. Mano dėmesį patraukė užuomina apie izotopų dingimo Steipldone bylą, – prieš dvylika metų Jūs mėginote ją išpainioti, tačiau nesėkmingai. Turiu pripažinti, kad tame reportaže labai keistai nuskambėjo Jūsų pastaba, jog tai buvo vienintelis neišaiškintas nusikaltimas per visą Jūsų karjerą.

Jeigu surastumėte laiko artimiausią penktadienį su manimi pavakarieniauti, noriai išdėstyčiau Jums viską, ką apie tai žinau. Pagarbiai Maksas Frankas Kapitonas niekaip negalėjo prisiminti jokio Makso Franko. Atmintį turėjo gerą, tokią patikimą, kokia privalėjo pasižymėti aukštos kvalifikacijos policijos karininkas, bet pavardė jam nieko nesakė. Jo kaip pensininko gyvenimas slinko gana nuobodžiai, be to, labai gundė galimybė sužinoti kokių nors mįslingų Steipldono izotopų bylos smulkmenų, todėl kvietimą priėmė. Maksas Frankas pasirodė esąs smulkus brunetas, šiek tiek per keturiasdešimt. Jo veidas Korbetui atrodė toks pat nieko nesakantis kaip ir pavardė. Retkarčiais kapitonas pakeldavo akis, nužvelgdavo jį, stengdamasis prisiminti, tačiau nesėkmingai. O ir pats šeimininkas lyg tyčia visaip vengė temos, kuri kapitoną labiausiai traukė. Tik pradėjus gerti kavą, Frankas pavaišino jį puikiu cigaru, patogiai atsilošė krėsle ir, leisdamas didžiulius dūmų kamuolius, tarė:

– Jeigu norite, kad išaiškinčiau Steipldono bylą, turiu jums pateikti dvi sąlygas. Korbetas buvo sukrėstas. Tikėjosi gal tik kokių nedidelės reikšmės faktelių, o dabar jo pašnekovas kalba apie bylos išaiškinimą! – Pirma, – tęsė Frankas, nelaukdamas kapitono atsakymo, – norėčiau iš jūsų išgirsti visas tada vykusio tyrimo detales. O antra – jūsų garbės žodis, kad nepakartosite niekam, ką aš pasakysiu. Korbetas primerkė akis. – Buvo įvykdytas nusikaltimas, – lėtai pratarė jis. – Didelė vagystė: dingo daugiau nei dviejų šimtų tūkstančių vertės gaminys. – Jei žiūrėsime į viską formaliai – taip, galime tai pavadinti nusikaltimu, – ramiai pripažino Frankas. – Tačiau atsirado ir švelninančių aplinkybių, dėl kurių jūs neabejotinai sutiksite, kai tik susipažinsite su faktais. Be to, – šyptelėjo jis, – abu puikiai žinome, kad dabar, praėjus dvylikai metų, bylai taikomas senaties terminas, ir dėl to baudžiamojo proceso neįmanoma atnaujinti. Blogiausiu atveju kaltinimas remtųsi tik jūsų parodymais, kuriuos sėkmingai atmesčiau kaip paprasčiausią prasimanymą. ► 55

GINTARO LAŠAI

◄ – Sutinku... – Korbetas dukart užtraukė

dūmą. – Steipldono izotopų fabrike buvo gaminama ypatingos rūšies platina izotopinių brangaus metalo miltelių pavidalu. Izotopas kainavo daug brangiau už įprasto pavidalo metalą. Jo pagrindinis pritaikymas – kaip katalizatoriaus. Naudojo izotopą dūmams valyti vienos rūgšties gamyboje. Žodžiu, plati sfera. Žinote, kad nesu chemikas, bet tirdamas tą reikalą turėjau šiek tiek pastudijuoti... Ar reikia aiškinti, kas yra izotopas? – Nereikia, – pasakė Frankas. – O Dieve! Frankas!.. – riktelėjo kapitonas. – Steipldono dokumentuose jūsų pavardė – Franklinas. Štai dėl ko taip ilgai negalėjau prisiminti... – Teisingai. Tikėjausi, kad anksčiau ar vėliau jūs tai suvoksite. Steipldone nemėgo kitataučių pavardžių, todėl man pasiūlė vadintis Franklinu... – Jūs buvote vienas iš technikų. Dirbo ten jų apie penkiasdešimt, jeigu gerai prisimenu... – Tiksliai tiek. Ir jūs tikriausiai švietėte savo rentgeno žvilgsniu. – Ne visi mums rūpėjo. Pirmiausia mus domino, kaip Steipldone apsidraudžiama nuo vagysčių. Tikėjomės taip prisikasti iki nusikaltėlio. Bet jūs turite žinoti, kaip viskas vyko, nes tuo metu ten dirbote... – Smulkmenų nežinau. Tyrimas buvo slaptas. Kalbėkite taip, lyg aš ten nebūčiau dirbęs. Korbetas tiriamai pažiūrėjo į jį ir truktelėjo pečiais. – Jei taip norite... Turite šiame žaidime visus tūzus. Taigi paleidus liniją buvo pastebėta, kad dalis platinos miltelių kažkur dingsta. Pas mus tada jų uncija kainavo 50 tūkstančių dolerių, bet užsienyje – mažiausiai dukart tiek. Suprantamas dalykas, tokius miltelius labai stropiai saugojo. Tačiau viskas buvo gana komplikuota, nes juos gamino ne pramoniniu būdu, o laboratorijoje. Kiekvienas technikas dirbo savarankiškai tuo pačiu metodu, kaip ir izotopo išradėjai. Mums sakė, kad tas išradimas – tai įstaigos grupės specialistų bendro darbo rezultatas. Ištyrėme visus galimus būdus „permesti“ izotopą už gamyklos ribų. Pasirodė, kad visi darbuotojai atėję į darbą persirengia, o savo drabužius apsivelka tik eidami namo. Į teritoriją nieko neįnešdavo ir nieko iš jos neišnešdavo. Juos kontroliavo net gydytojai, suprantate, ką turiu omeny. Buvo net šviečiami. Žiūrėdavo, ar neišsineša miltelių, jų prariję. Jei kas būtų mėginęs, iš karto būtų aptikę. Galop, kai per šešias savaites dingo trys uncijos platinos miltelių, vagystės liovėsi. Tuo metu buvo 56

nutrauktas ir tyrimas. Niekada niekas jo nebaigė. Ir niekas neįminė tos mįslės... – Taigi pats laikas, kad kas nors tai išsiaiškintų, – šypsodamasis įterpė Frankas. – Priešais jus sėdi vagis, kurio tada nepavyko surasti. – Turiu prisipažinti, dabar kaip tik tokio pareiškimo ir laukiau, – sausai atšovė Korbetas. – Prašom, dabar jūsų eilė. Atidžiai klausausi jūsų aiškinimo. – Pirma, fabriko vadovybė jums melavo, – pradėjo Frankas. – Išradimas buvo ne kolektyvinis darbas. Metalą išradau aš vienas, o savininkai mane apgavo. Vietoj žadėtos premijos tik šiek tiek pakėlė algą ir kartu patarė pasikeisti pavardę. Elgėsi kaip tikri piratai. Nebūčiau galėjęs nieko įrodyti net ir iškeldamas bylą teisme. Taigi likau fabrike. Vien dėl to, kad atgaučiau nors dalį to, kas iš manęs buvo pavogta. Norėjau „pasidaryti“ mažiausiai 200 tūkstančių dolerių, o paskui mesti darbą. Tuo metu net neįtariau, kokių sunkumų man teks patirti. Bet buvau mokslininkas, jau įpratęs prie nepertraukiamų tiriamųjų darbų. Tikėjau, kad man pavyks pergudrauti apsaugą, ypač jeigu į tai sutelksiu visas savo mintis... Tačiau vienu metu mane apniko abejonės – kai buvo įdiegta visa ta jūsų apsaugos sistema, – Frankas atidžiai pažiūrėjo į Korbetą, jo akyse šokčiojo pasitenkinimo kibirkštėlės. – Paskui radau neįkainojamų pagalbininkų... – Vadinasi, jūs dirbote ne vienas... – su pasitenkinimu atsiduso Korbetas. – Visada taip maniau. – Aš dirbau vienas, – patikslino Frankas, – bet turėjau kelis tūkstančius bendrininkų, su kuriais nereikėjo dalytis pelno, – vėl nusijuokė, pastebėjęs ryškėjančią nuostabą kapitono veide. – Kaip jūs jau prisiminėte, pietaudavome kareivių valgykloje. Galėdavome ten gauti suvožtinių, taip pat pietus, kuriuos leisdavo pasiimti į laboratoriją ir ten suvalgyti. Be jokio vargo gamyklos bufete apsirūpinau savo mėgstamu šokoladu, nors pats jo suvalgydavau tik menką dalį. Sutrupindavau plytelę, pridėdavau izotopo ir išpildavau ant palangės priešais apsauginį tinklelį. Vienas greitas judesys, lyg atidaryčiau langą, – ir viskas. Gudria veido išraiška pažiūrėjo į Korbetą. – Ar jums žinoma mano daktaro disertacijos tema? Kapitonas neigiamai papurtė galvą. – Daktaro disertacijos tema – bitės! – Bitės? – Korbetas išplėtė akis. – Tada, prieš dvylika metų, turėjau vieną

avilį, vieną iš nedaugelio tame pramoniniame rajone – gyvenau netoli fabriko. Paskutinėmis rudens savaitėmis žydėjo nedaug gėlių, ir bitės turėjo gerokai paskraidyti, kad rastų savo mėgstamo nektaro. Nesunkiai aptikdavo trupinėlius su platinos milteliais, tą mišinį, kurį kaip tik joms berdavau ant palangės. Bitės, suradusios tą skanumyną, pranešdavo kitoms, ir netrukus jau veikė tikra transportavimo linija. Joms netrukdė nei lango tinklelis, nei sargybiniai... – Jūs sakote, kad... – Taip, turėjau apytikriai penkis tūkstančius bendrininkų. Viską iki paskutinio miligramo jos sunešė į avilį. Mano darbas buvo labai paprastas: išimti korius ir atskirti izotopą. Tokį sunkų metalą net miltelių pavidalu labai lengva... – Vieną minutėlę, – pertarė Korbetas, lyg kažką prisiminęs. – Nesuprantu dėl to tinklelio. Sakėte, kad papildavote mišinį priešais jį... – Taip, tačiau tai nebuvo tinklelis nuo vabzdžių. Gana retas tinklelis... – Jūs niekada neišlaidaudavote – gyvenote kaip ir kiti fabriko darbuotojai... – Žinoma, ne. Laikiau tas tris uncijas paslėpęs daugiau kaip metus ir tik paskui pardaviau. Diskretišką pirkėją suradau be didelio vargo. Kiekvienas pramonininkas svajojo apie tą izotopą, nes Steipldone jo pagamindavo dar labai nedaug. Iš gautų pinigų penkerius metus neišleidau nė vieno dolerio, nors visa suma man buvo atiduota mažomis kupiūromis. Niekas manęs nevertė skubėti. Galvojau labiau apie kerštą, o ne apie pelną. Nebūčiau jaudinęsis, jei bitės pusę to, ką joms duodavau, būtų nunešusios kur nors kitur. Bet taip neatsitiko. Avilyje jos turėjo alkanų lervų ir ruošėsi žiemai. Taip galėjo ištuštinti ir visą fabriką, jei būčiau pylęs joms ant palangės daugiau mišinio. Jūs neįsivaizduojate, kaip produktyviai dirba bitės. Tos trys uncijos joms buvo vieni niekai. Frankas siurbtelėjo gurkšnį kavos ir laukė. – Na, kaip? Ar tai ne paprastas išaiškinimas tos mįslės, kurios niekas nepajėgė įminti? Kapitonas minutėlę patylėjo. Paskui nusišypsojo ir jis. – Atvirai kalbant, niekad nejaučiau ypatingos simpatijos to fabriko savininkams, – pasakė mąsliai. – Be to, jau išėjau į pensiją. Tai bylai įsigaliojo senaties terminas. Pagaliau ir aš pats... mėgstu medų... Iš anglų kalbos išvertė Jeronimas BRAZAITIS

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

Karina TYLINGO

Kvailys tu, romantike Palik ją. Jai eilinį kartą nesiseka su automobiliu, Žaisti meilės žaidimus dar sunkiau. Tai galvoji su tavim bus geriau? Ji nesvajoja apie tokius kaip tu, jos nedomina, Ko verti eilėraščiai apie meilę. Dabar mintis jos ateitis užgulė, auksinė saulė Ant stiklų atspindi svajas. Palik tu ją, nelaimėli, meilės tavos ji širdin neįleis, nesikankink, Rasi už ją daug geriau.

Monologas Dievui Aš gailiuosi, prie betoninių sienų Rankom liečiuosi. Aš matau – visur mano kaltė ir balta žvakė rankose dreba priešais altorių. Kitokį orą įkvėpiu į plaučius, prie Šventųjų artinuosi, čia kaip akmuo siela mana.

Dailininkas Tokios žydros akys – paskęsti galima, Tik žvilgteli į mane, ir mano širdy neramumą jos kelia. Tu man primeni Baltijos jūrą – artimą ir gražią kaip pakrančių saulę. Bet argi verta kažko daugiau tikėtis? Jei tu vis dar tyli, o aš ramybės nerandu. Teptuku perbrauksi per drobę, nutapysi eilinį Peizažą, šviesius plaukus atgal atmesi, Ir žinau, kad jausi, kai žvilgsniu nulydėsiu tave, Bet puikiai supranti, jog kartu nebūsim niekada, Mano atminty gyvens tik prisiminimai apie tave. *** Jos akys – stikliukai, tamsios kaip naktis, Jose skendėjo skausmas, įžeista siela, Jai kartais sunku būti vienumoje su savimi, Žaisti apgaulingus žaidimus, slėpti ašaras skausminga. Ji abejinga jūrai, jai arčiau širdies miškai, ežerai – ten ramu. Ji norėtų atsikratyti blogos nuotaikos, atgailauti Už nuodėmes, kurių visų neprisimint, bet nėra jai Vietos, kur galėtų tai padaryti. Jai tik Dievo atleidimą gauti, o vėliau jam už tai padėkoti. Apsunko jos dvasia, dabar ji jos akių atspindys. ►

Živilės Dementavičiūtės / eFoto nuotr. 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

◄

Ruduo Papilkėjo dangus, suiro svajonės, Ne toks jau švelnus vėjas aplanko, Išgaruos ir dūmas iš arbatos puodelio, Seno namo lango, nuovargio raukšlė Kaktoj įsimetus, šiandien prisiminimai Mane lanko daugiaaukščių namų globoje, Iš miškų girdžiu, kaip dainuoja Ruduo – ateinu, ateinu...

Tėvynė Grįšiu aš namo, bėgsiu pas tave, Per laukus žalius, ten, kur žemė jauna. Su vėjeliu šaltu, žaismingu kaip sapne Atsigulsiu ant žolės čiobrelių apsuptyje. Apkabinsiu medį, prie upės kranto nukrisiu, Paklausysiu paukščių, miškų karalių, Štai ir sakalas vėl pasitinka vakarą, Dangus savo ašara žemę plauna, o Aš iš meilės tau sukursiu pasaką.

Nuo Ma s Ruduo buvo apgaulingas. Galėjai išeiti į lauką glostomas šilto vėjo, būti apvyniotas saulės spindulių voratinklio, o grįžti aptalžytas smarkios audros. O juodas ,,Jeep Cherokee“ agresyviai nardo gatvėmis, po savęs palikdamas tik spalvotų lapų pėdsakus. Niekas

Alvydo Vaizdinio / eFoto nuotr.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

a skvos iki Vladivostoko negalėjo pagalvoti, kad dvidešimtojo gimtadienio proga ji pasirinks tokį automobilį, nes juk buvo tartasi dėl kompaktiško ,,Fiat“. Smulkutė ir aukšta it smilga mergina prie vairo toliau varsto liūdnu žvilgsniu praeivius. Tiesą pasakius, jos žvilgsnis buvo toks jau ne vienerius metus. Vandenyno žydrumas jos akyse jau buvo ne toks gilus ir paslaptingas, o aplink rainelę išsidėstę maži taškeliai, kurie anksčiau priminė žvaigždėtą dangų vasaros naktį, dabar buvo prigesę. Ir visa tai nuo baimės, abejonių, pasaulio, kuris kaskart persikreipia ir ritasi iš po kojų, kai vaizdas ir kūnas virsta migla, sunkia nevaldoma mase, gyvenimas neatrodo toks, koks buvęs. Jis suskilęs dėl tų keistų židinių, iškrovų jos galvoje... Tik pelenų spalva dažyti plaukai ir rausvos lūpos it prisirpusios uogos pagyvina jos veidą. Miesto visureigis netrukus akiplėšiškai sustoja šalia privataus namo, aptverto aukšta tvora. Kai geležiniai vartai atsiveria, mergina įvažiuoja į vidinį kiemą ir užgesina variklį. Rudens pastelėje gyvuojantys kaip visuomet elegantiški rūmai įgavo paslaptingumo ir žavesio. Pilkų debesų globojamas dangus suspaudė merginai širdį ir ji vikriai užlipo laiptais namų link. Prabangioje svetainėje ant fotelio išsidrėbęs pusbrolis Kefalis (amžinas idiotas) įnirtingai maigo televizoriaus valdymo pultelį ir net nebando nuslėpti lūpų dažų dėmių ant savo balto chalato. – O, labas, Elena! Kaip dienelė praėjo, surūgėle? – pašaipiai klausia jis. – Ne tavo reikalas, patine, – atkerta mergina ir nudumia į savo kambarį. Nieko aplink nepastebėdama Elena skaudžiai į kažką atsitrenkia. – Ai! – Ak, tai tu grįžai. Atleisk, brangute, aš nepastebėjau, – taria jai pusseserė ir dingsta iš akių. – Taip, – išlemena Elena, bet jos jau niekas negirdi. Šiame name visada taip. Ji abejinga jiems (arba bent jau bando tokia apsimesti), o jie abejingi jai. Taip buvo visada. Na, beveik. Ko gero, iki to

laiko, kai dar tėvo verslas nebuvo įgijęs pagreičio ir mama gyveno Lietuvoje. Tačiau visa tai ji sunkiai prisimena. Merginai buvo penkeri, kai tėvai išsiskyrė ir motina grįžo atgal į Rusiją. Elena iki šiol dažnai pagalvoja, ar turi kokių panašumų su ja, koks būtų gyvenimas, jei motina būtų likusi čia. Bet tiek iš elgesio ypatumų, tiek iš išvaizdos ji panašesnė į tėvą ir vargiai priminė slavų kraujo turinčią merginą. Tačiau prisiminus antrąją tėvynę merginos galvoje trumpam užgroja Julijos Savičevos daina „Maskva–Vladivostokas“. Kambarys, kuriame ji stovi, pilnas slogaus oro, ir langas tarsi pats prašosi atidaromas. Elena atsidūsta ir pasukusi rankenėlę atidaro langą, po to griūva į lovą ir bando atsikratyti nemalonių minčių. Praeina pusvalandis, suskamba telefonas. – Alio, labas! – ragelyje pasigirsta linksmas ir iki skausmo pažįstamas balsas. – Gal nori išeiti pasivaikščioti? Žinau gerą vietelę... – Klausyk, Greta, po paskutinės tavo vietelės iš manęs pavogė piniginę, o tu galėjai didžiuotis mėlyne paaky... – Ne, šiandien viskas bus kitaip. Susitinkam po pusvalandžio. Iki. Sėkmės. Kartais toks draugės entuziazmas ir pasitikėjimas savo jėgomis vargina, bet kartu ir kelia pavydą. Ji bent jau laisva. Nuo savęs pačios. ... Šiandien naktį Vilnius kaip girtas jaunuolis – linksmas, apsvaigęs, norintis šėlti, ieškantis nuotykių. Tokia ir viena iš merginų. Greta delne laiko raktelius nuo prabangaus, galiniais ratais varomo automobilio. Netoliese stovinčio prekybos centro šviesos apšviečia jos kiek abejojantį veidą, tačiau jame kur kas daugiau pasiryžimo ir noro. – Tai, sakai, jis leido pasivažinėti? – nepatikliai klausia Elena. Ji visa susigūžusi stovi atokiau nuo Gretos ir nepatikliai šnairuoja į kiekvieną praeivį. – Na, būtų tiksliau, kai sakysiu, kad nesupyks, jei pasiskolinsime. Elenos akyse užsidega įtūžio liepsnelės, ji pakelia rankas virš galvos. Puikiai suvokia, kad situacija gana absurdiška – jau beveik

vidurnaktis, pinigus pamiršo namie, o ir telefonas nėra pats geriausias išsigelbėjimas. Ne, dabar ji tikrai neprašys pagalbos giminių, tai bus tik dar vienas pretekstas patyčioms. – Tu nors supranti, ką darai?! – pradeda rėkti Elena. – Tai nusikaltimas! Mes vagiame svetimą automobilį! – Baik tu! Aleksandras apie jį šiandien net neužsimins, vakarėlis tik pačiame įkarštyje, – taria Greta, tačiau, pati nepatikėjusi savo žodžiais, tyliai nusijuokia. Elena paima raktus iš Gretos. Ji mąsto. Seniai svajojo apie tokią galimybę. Tačiau jos kūną ir mintis jau ne vienerius metus kausto baimės gniaužtai. Ji bijo, kad nesusitvarkys, bijo, kad ir vėl taps beviltiškumo auka. Akyse vėl sublizga ašaros. Ji nenori rodyti savo baimės kitiems, ji nenori tapti bejėge. Pati puikiai supranta, jog viena to niekada nepadarytų. Baimė įsišaknijusi jos pasąmonėje pernelyg stipriai. – Gerai, aš sėsiu prie vairo. Lipk į automobilį, – paliepia Gretai. Vos pasukus raktelį, variklis suburzgia taip, kad Elena net krūpteli. Prietaisų skydelyje užsidega šviesos, ir merginos pajuda iš vietos. Automobilis jautriai reaguoja į kiekvieną akceleratoriaus spustelėjimą ir iškart šauna vis greičiau į priekį. Jaunai vairuotojai tai neįprasta, tad šiurpina. Mėnulio šviesa ir gatvės žibintai apšviečia įmantrios formos ir spalvos automobilį. Tušti keliai, žalias šviesoforo signalas, pamažu vis lengviau valdomas sportinis žirgas – viskas, atrodė, rodė palankumą Elenai. Pasinėrus į požeminį tunelį su jėgos ir greičio kapsule merginos akyse kažkas pasikeičia. Jai užspaudžia krūtinę malonus netikėtumo jausmas, o po to lyg žvaigždės akių rainelėse suspindi taškeliai. Tąnakt pasikeitė gyvenimas. Žinoma, ne visų, o vienos jaunos merginos, kurios viduje dingo pyktis draugei, o veide atsirado šypsena ir drąsa. Naktinis Vilnius leido judėti jo keliais ir pats mėgavosi naktiniu dangumi virš jo.

KULTŪROS ISTORIJA

Pasišvęsti aukšte s

J.Tumo-Vaižganto 150-osioms g 2019-ieji Lietuvoje paskelbti literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto metais. Kadangi esu rinkusi medžiagą apie rašytoją jo gyventose įvairiose Lietuvos vietovėse, bendravusi su gausybe šios iškilios asmenybės atmintį saugančių šviesių žmonių, tyrinėjusi Vaižganto rankraštinius fondus, parašiusi straipsnių, studiją „Vaižganto „Pragiedrulių“ teksto istorija“ (rankraštis), norisi pažvelgti į Vaižganto palikimą, primenant šios iškilios asmenybės ryšius su Mažąja Lietuva, žinoma, ir su Klaipėda. Jovita SAULĖNIENĖ

Mažosios Lietuvos trauka

J.Tumas-Vaižgantas (1869–1933) buvo kunigas, rašytojas ir publicistas. Maždaug 1927 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. 60

Lietuvių šviesuoliams Mažoji Lietuva – aukštesnės materialinės ir dvasinės kultūros kelio pradžia ir viršūnė. Šiame krašte – lietuviškos knygos ir rašto lopšys, čia ir K.Donelaičio, Vydūno, I.Simonaitytės žemė... O kur dar pažangaus ūkininkavimo, švietimo ir kitokios iš šio krašto sklidusios pamokos. Neatsitiktinai Vaižgantui Mažoji Lietuva – „mokytoja Didžiosios Lietuvos“. Žvilgsnį į tą bedugnį kultūros aruodą jis nukreipė jau savo visuomeninės veiklos pradžioje, dar lietuviškos spaudos draudimo

KULTŪROS ISTORIJA

e sniems idealams

s gimimo metinėms laikais. Vėliau pamėgęs poilsiauti Palangoje, („mieliausis visame pasaulyje kampelis“, – rašė jis laiške Petrui Klimui 1924 m. rugsėjo 13 d.), nepraleisdavo progos iš to „kampelio“ nukakti į Klaipėdą, apsilankyti M.L.Rėzos tėvynėje – taip jis vadino Kuršių neriją – ir idėjomis ar įspūdžiais pasidalyti. Ko gero, niekas taip smagiai kaip Vaižgantas neaprašė poilsiautojų atrakcijos stebėti briedžius nerijos miškuose (str. „Kuršių užmaryje“). Jam kaip vienam iš Nepriklausomos Lietuvos kūrėjų ir „Pragiedrulių“ autoriui Mažoji Lietuva buvo itin svarbi visuomeninės veiklos sfera ir kūrybos įkvėpimo šaltinis.

Apie Klaipėdą ir užmarį Gausioje Vaižganto publicistikoje nemažai žinių apie Klaipėdą. 1897 m. straipsnyje „Ant didmarės ar oceano“, skelbtame jo redaguotame katalikiškos pakraipos laikraštyje „Tėvynės sargas“, minima jūrų transporto nauda ir raginama pabuvoti Klaipėdos uoste. Vaižgantą domino ankstesnio Klaipėdos vardo – Mėmelio – kilmė. Primindamas tyrinėtojų aiškinimus, susijusius su Nemuno vardu, jis tvirtino, jog „Mėmelė tiek teturi mokslo nuosakumo, kiek kūdikio vogrėjimas“ (str. „Nemunu“). Pristatydamas Klaipėdą ir kaip „didžiausią medžių plukdymo uostą“, ir detaliai nupasakodamas, kaip plukdomi sieliai Minijos upe bei Vilhelmo kanalu, jis pateikė etnografinės medžiagos. Įdomus 1928 m. įvairiuose leidiniuose spausdintas Vaižganto straipsnis „Kuršių užmaryje“. Jame jis užsimena apie tai, kaip atostogaujantieji Palangoje savo „buvimą įvairina Klaipėdos lankymu“: „Prasimes kuriuo menku reikalėliu – batams apyvarų nusipirkti ar kuo tolygiu – ir lekia automobilin ar autobusan įsėdę. Klaipėdoje pasisukioja rinkoje ir tiek. Rečiau perplaukia sąsiaurį į Smiltynės maudyklę. Visur pravalgo po dešimtį litų – ir visa pramoga.“ Vaižgantas

kritiškas tokiam požiūriui. Jis apgailestauja ir primena, kad „į savuosius daiktus nemokame gerai žiūrėti, dar labiau nemokame juos įvertinti, o jie dažniau įdomesni ir vertesni, nei kitur matomi. Lietuvos reginiai savo įvairumu ir ypatingu malonumu gali patenkinti kuo labiausia išlepintą turisto akį“. Pats jis naudojosi kiekviena proga giliau susipažinti su „Lietuvos reginiais“. Tame pačiame straipsnyje Vaižgantas vaizdžiai aprašė iškylą „valdžios laivu“ – garlaiviu „Vibė“, kuriuo plaukė kartu su signataru P.Klimu, Klaipėdos uosto inžinierium J.Šimoliūnu, muitinės viršininku Mackevičiumi ir jo žmona, dr. D.Zauniumi, gubernatoriaus žmona apžiūrėti Kuršių nerijos arba, jo žodžiais tariant, pabūti Rėzos tėvynėje. Nuostabūs įspūdžiai plaukiant mariomis: „Jūros vėjo vėsinama kaitra, sveiki keliauninkai, prietelinga draugė, vaišinga p. Gubernatorienė sudaro tokią nuotaiką, lyg jauniesiems grįžtant po šliūbo. Džiaugsmingą, nerūpestingą.“ Plaukdami jie vartė turistinį žemėlapį „Wanderkarte der Kurischen Nehrung“ ir Juozo Pronskaus feljetonų rinkinį „Lietuvos Sachara“ (1923), klausėsi inžinieriaus J.Šimoliūno pasakojimų. Toliau jis dalijasi patirtais įspūdžiais Kuršių užmaryje. Verta perskaityti ne tik todėl, kad sužinotume įdomios informacijos, bet ir kad pajaustume gyvybingą, smalsią asmenybę bei jos ekspresyvų žodį. Neatsitiktinai Vaižgantą amžininkai vadino „sprogstančiu optimistu“.

Lankėsi ne sykį Klaipėdoje Vaižgantas lankėsi ne sykį, kartą išbuvo net savaitę. Po 1923 m. įvykių Klaipėdai atitekus Lietuvos Respublikai, Vaižgantas buvo čia itin laukiamas. Tuo metu Tautų sąjunga kaip tik svarstė Klaipėdos krašto konvenciją, pagal kurią ją pripažino Antantės valstybės. Atvykti, „pasikalbėti kultūros klausimais“ jį kvietė Lietuvos atstovas Klaipėdos

kraštui Jonas Žilius-Jonila, signataras Jurgis Šaulys. Balys Sruoga, su žmona istorike Vanda Daugirdaite-Sruogiene apsigyvenęs J.ŽiliausJonilos viloje Kopgalyje, 1924 m. redagavo Klaipėdos krašte lietuvybei palaikyti dienraštį „Klaipėdos žinios“ (1924–1926). Jam reikėjo įtaigaus žinomų Lietuvos žmonių žodžio. Bendradarbiauti laikraštyje buvo kviečiami Faustas Kirša, Vytautas Bičiūnas, Juozas Urbšys ir kiti. To paties prašė B.Sruoga ir Vaižganto: „Būtų gerai, kad rašytum mums straipsnius kultūros klausimais – mielu noru

Jam Mažoji Lietuva buvo itin svarbi visuomeninės veiklos sfera ir kūrybos įkvėpimo šaltinis. laukčiau. Taip pat ir kritikos.“ Ragino priminti ir spaudos draudimo 20-metį. 1925 m. sausio 25 d. išspausdintas Vaižganto straipsnis „Klaipėda ir Vilnius kultūros žvilgsniu“, kai B.Sruoga jau buvo palikęs Klaipėdą ir profesoriavo Kaune Vytauto Didžiojo universitete. Nežaboto temperamento B.Sruogai Klaipėdoje buvo per daug ramu. Vaižgantui jis rašė: „Klaipėdoje gyventi nebegaliu. Laikraštis baigia ėsti. Dūšios nebeliko.“ Savo vyresnio kolegos prašė užtarti dėl jo grįžimo į universitetą: „Jei turėsi progos – užtark už mane gražų žodį.“ Tai tik faktai, kuriuos reikėtų plačiau panagrinėti, kaip ir įdomius Vaižganto ir B.Sruogos santykius. Vaižganto ryšiai su Klaipėda nenutrūko. Jis atvykdavo skaityti paskaitų, dalyvavo literatūros vakaruose, domėjosi katalikų reikalais. P.Klimui 1931 m kovo 5 d. rašė, jog čia švęs J.Stiklioriaus vadovaujamos kultūros ir švietimo draugijos „Aukuras“ dešimtmetį. Ši draugija rūpinosi lietuviškų knygynų, bibliotekų steigimu, parodų, minėjimų organizavimu, buvo įsisteigusi vaidybos teatrą, operą. Tai tik keli štrichai Vaižganto pasišventimo Lietuvai kelyje. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

◄ Vaižgantas Klaipėdoje rado ir prototipų

kūrybai. Peršasi mintis, kad Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Otto Kadgynas tapo „Pragiedrulių“ veikėjo, iš Paprūsės atvykusio į Žemaitiją ūkininko, vėliau pervadinto Vidmantu, prototipu.

Tautos pragiedrulys Prūsiškos kultūros įtaką Lietuvai Vaižgantas meniškai įprasmino daugiau kaip 40 metų rašytoje epopėjoje „Pragiedruliai“, sukurdamas savitą lietuvių literatūroje „kultūrtrėgerės“ Daratos Vidmantaitės paveikslą. Tai idėjinis personažas, visų pirma keliantis asociacijas su XIX a. pabaigoje prasidėjusiu moterų judėjimu, į kurį aktyviai buvo įsitraukusios rašytojos Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Žemaitė, Šatrijos Ragana ir kitos. Mažojoje Lietuvoje reiškėsi Vydūno bendražygė Marta Raišukytė, kraštotyrininkė Ona Jagomastaitė, lietuviškos spaudos darbininkė Marta Zauniutė ir kitos lietuvininkės. Tai buvo

taurios, stiprios dvasios, aukštos moralės, begalinio darbštumo asmenybės, sugebančios dėl tautos atsižadėti asmeninės laimės. Tokia ir „Pragiedrulių“ Darata Vidmantaitė. Darata – idėjos moteris, tačiau ji neišvengė meilės jausmo Napaliui. Ryškinant abiejų veikėjų jausmus, romane daug iliustratyvumo, autoriaus pasvarstymų apie kūniškąją ir dvasinę meilę, apie tai, kaip myli aukštaičiai („labiau idealinė, poetinė“) ir kaip žemaičiai („labiau gyvulinė“), kada meilė „veda į rojų“ ir kada į „tikrą satanizmą“. Esmė slypi ne Daratos jausmų meninėje interpretacijoje, o jos pasišventime aukštesniems idealams. Daratos dienų ir darbų prasmė – būti ne tik „sau žmogumi“. Jai nerūpi turtai („asmeninė laimė ne tame, kad pasipelnyčiau“). Ji mano, jog daugiau „laimės esti, kai jau galima daugiau duoti, nei daugiau imti“, „liaudžiai gero padaryti“. Jos tikslas – būti savo tautos pragiedruliu. Todėl Darata su tėvu iš Paprūsės ir persikėlė į Žemaitiją skleisti aukštesnės prūsiškosios kultūros. Daratai didelę įtaką turėjo vokiečių kultūra, kurios veikiama ji tapo „kone tikra vokiete“, nes mokėsi vokiškoje mokykloje, draugavo su vokiečiais,

perėmė liuteronų tikėjimą, persiėmė vokiškuoju praktiškumu: „viską ką darai, tuoj tau duotų regimos naudos“. Labai svarbus faktorius jos siekiams įgyvendinti buvo toks mokslas, kokį supranta „patys vokiečiai“: mokslą vis kreipti tos kultūros link“. Ji stengsis prusinti Žemaitijos sodietes, parodydama, „kiek gera galima gauti darbu prižiūrint gyvulius, daržus“, nes pati pas savo tetą Bertą Tilžėje buvo išmokusi daržininkystės meno. Tai buvo pažangu, nes, autoriaus pastebėjimu, „lietuviai tinginio žmonės, gyvenimo sraigiai, temokėjo šliaužioti per amžius ištrintais takais“. Karaliaučiaus universitete įgijusi moterų ligų specializaciją, Darata Lietuvoje „moterų gydytojų kaip tik pasigedusi“, žinojo, kad tai naujiena. Medicinine praktika užsiimti ji negalėjo, nes Karaliaučiaus universiteto diplomas Lietuvoje negaliojo, bet galėjo skleisti medicinos žinias. Nebesiplėtojant toliau, vietoj išvados galima pasakyti, kad pasišventimas aukštesniems idealams reikalauja ištikimybės darbui, pareigai, kantrybės, ištvermės. Kartu svarbu suvokti savo gyvenimo ir darbų prasmę.

Eva Labutytė. Krikštai – baltų ženklai. IV. 1995. Ofortas, akvatinta. Imkiet mane ir skaitykiet... 1997. Mišri technika. Lietuvininkės grafikės E.Labutytės (1938–2003) kredo buvo poetės Birutės Baltrušaitytės žodžiai: „Lietuvininkai, uždekim žvakę šventą, kad išgyventume, jei naktis užklys.“ Iliustracijos iš katalogo „Eva Labutytė. Lietuvininkų ir prūsų žemėj“ (1999).

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8