Durys 2020 06

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2020 BIRŽELIS / Nr. 6(78)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2020 birželis / Nr. 6(78) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

MUZIKA

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

Žaneta SKERSYTĖ. V.Valys: turime spinduliuoti gerą energiją

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

Gitana GUGEVIČIŪTĖ. „Šiurpūs“ dialogai ir paišdykavimai

REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2020 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2020 2 psl. – Šeiko šokio teatro spektaklio-ekskursijos „Užpustyti“ akimirka. „Kemel photography“ nuotr.

4 psl. – Tylios šventovės VI. Fragmentas. Augustino Našlėno fotomontažas ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2020 m.“ SRTRF skyrė 38 tūkst. eurų finansinę paramą

4

TEATRAS 16

KINAS Žiba SKAIDRYTĖ. T.Baroti: scenoje išnyksta visos ribos

19

Andrius RAMANAUSKAS. Istorija kartojasi. Lauko kino teatrai atgimsta

28

DAILĖ Birutė SKAISGIRIENĖ. Sugrįžęs prie didžiosios svajonės

32

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Apie briedį kopose ir kitus Kuršių nerijos gyvūnus

38

MENO PROJEKTAS Danguolė RUŠKIENĖ. Atrasti savo tylias šventoves

44

GINTARO LAŠAI Alma RIEBŽDAITĖ. Sent Džuliansas

51

Jūratė SUČYLAITĖ. Karantino eilėraščiai

53

Haroldas R.DANIELSAS. Prarastas pasitikėjimas

57

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Smiltynės įdomybės ir malonumai (2)

60 3

MUZIKA

V.Valys: turime spinduliuoti gerą energiją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chormeisteris, Vaikų operos studijos įkūrėjas, vadovas ir dirigentas Vytautas Valys 2014 m. į pajūrį atvyko tiesiai po studijų Zalcburgo „Mozarteum“ universitete (Austrija). Per šešerius metus Klaipėdoje jam pavyko įgyvendinti daugelį muzikinių svajonių. Kas yra sėkmė? „Mano kolektyvų pasiekimai yra ir mano pasiekimai. Kai dainuoja mano dainininkai, aš daug labiau jaudinuosi, nei pats stovėdamas prie dirigento pulto.

Dėl savęs išlieku ramus, pasitikiu savimi. Bet kai dainuoja mano kolektyvai, drebu, kad tik viskas pavyktų sklandžiai“, – atviravo V.Valys. Žaneta SKERSYTĖ

Puiki vieta tobulėti – Jūs ne tik chormeisteris, bet ir dirigentas.

Kuri veikla labiau intriguoja?

– Esu Muzikinio teatro chormeisteris, dirigentas. Dirigavimas – mano tobulėjimas, saviraiška, kuri man labai patinka. Džiugu, kai žmonės tai vertina ir kviečia mane diriguoti.

– Kokia buvo karjeros pradžia Muzikiniame teatre?

– Viskas prasidėjo dar besimokant Zalcburgo „Mozarteum“ universitete. Su manimi susisiekė tuometė teatro vadovo pavaduotoja ir pasiteiravo, ką galvoju apie darbą Klaipėdos valstybiniame muziki4

niame teatre. Buvau pakviestas atvykti pokalbio. Atvykau, aptarėme mano operinio ir chorinio dirigavimo studijas (tuo metu buvau bebaigiąs magistrantūrą), teatro siūlomas sąlygas. Sakiau, kad norėčiau ir truputį diriguoti, ne tik dirbti su choru. Žiūrėjau į ateitį, kad vieną dieną galėčiau diriguoti spektaklį.

– Kaip jaunas žmogus čia įžvelgėte dideles perspektyvas?

– Man tai tapo puikia vieta tobulėti. Nors apsisprendžiau ne iš karto. Grįžau į Zalcburgą ir tą pačią savaitę visos aplinkybės susidėliojo taip, kad nusprendžiau vykti į Klaipėdą. Nutariau – rizikuosiu. Nors turėjau galimybių likti Austrijoje ir po studijų ieškoti darbo pagal specialybę.

Grįžus pradžioje atlyginimo užteko tik buto nuomai. Nežinojau, ar įmanoma bus pragyventi.

– Kaip pavyko užsitarnauti kolegų pagarbą? Karjeros pradžioje tai svarbu...

– Labai stengiausi, buvau ypač kruopštus. Šlifuodavau menkiausias detales. Norėjau iš choristų išreikalauti maksimumą. Mano veiklos pradžioje chorui buvo įdomu, kas čia vyksta. Jis dėmesingai vykdė nurodymus. Repetuodavau daugybę niuansų, neatsižvelgdamas, kad tai reikės atlikti scenoje, kur visai kita specifika... Viską dariau tarsi su mikroskopu, vėliau supratau, kad reikia žiūrėti plačiau, įvertinti įvairias aplinkybes. Darbas teatre turi etapus: kai aš paruošiu chorą, derinu su vyriausiuoju chormeisteriu, bet galutinė yra spektaklio dirigento nuomonė.

Džiaugiuosi, kad mano ir Muzikinio teatro vyriausiojo chormeisterio Vladimiro Konstantinovo nuomonės dažnai sutampa. Su dirigentais būna įvairiai: kai kurie dalykai sutampa, kai kurie – skiriasi. Tokia darbo specifika, tai negali būti teisinga ar neteisinga. Kiekvieno žmogaus asmeninė nuomonė svarbi. Ir darai taip, kaip reikia. Muzikoje visada palikta daug laisvės. Visko juk nesurašysi. ►

Vytauto Petriko nuotr.

muzika

5

MUZIKA

daug nuostabių balsų, kuriuos stengiamės atskleisti.

Choras nuolat atsinaujina, jaunėja... Mes vienodai džiaugiamės tiek jaunais dainininkais, tiek čia dirbančiais nuo pat Muzikinio teatro įkūrimo, daugiau nei 30 metų. Džiaugiamės, kad kolektyvas palankiai priima naujokus: greitai juos apmoko ir įjungia į spektaklius.

Chore trūksta vyrų, tad juos ypač vertiname ir džiaugiamės kiekvienu. Bet mylime ir moteris (juokiasi). Choro dainininko atlygis nedidelis, o vyrai, kaip šeimų maitintojai, stengiasi uždirbti kuo daugiau, tad tai priežastis, kodėl mažai vyrų renkasi šią profesiją.

Ir ši profesija nėra paprasta: jei gerai dainuoji, dar nereiškia, kad gali sugebėti gerai šokti ir vaidinti. Tai būtina Muzikinio teatro choro nariams. Džiaugiuosi, kad visas patikėtas užduotis mūsų choras puikiai atlieka.

R.Mačiliūnaitės opera „Į švyturį“ V.Valiui tapo pirmu spektakliu, kuriame jis atsiskleidė kaip pagrindinis statytojas ir dirigentas.

KVMT ir „Operomanijos“ nuotr.

Spalvingas choro skambesys ◄ – Kuo skiriasi darbas ruošiant chorą koncertui ir spektakliui, kuriame choristams tenka atlikti vaidybines užduotis?

– Darbo technika gal ir nesiskiria, bet atsiranda įvairių niuansų, kuriuos sudėtinga suderinti. Darbas su sceniniu kūriniu, pavyzdžiui, opera ar operete, reikalauja ne tik dainavimo, reikia numatyti, kad atlikėjai turės atlikti vaidmenis, šokti. Tai papildomos aplinkybės, kurias tenka sujungti į vieną meno kūrinį. Turiu išanalizuoti libretą, įvykių seką, balso charakterį, ansamblišku6

mą su solistais... Be to, sceninius kūrinius atlikėjai turi išmokti mintinai įvairiomis kalbomis, tai reikalauja daug kantrybės ir pastangų. Darbas su koncertiniais kūriniais, tokiais kaip oratorijos, mišios ar kūriniai a capella, reikalauja dar smulkmeniškiau, giliau pasižiūrėti į muzikinius niuansus, idealiai sustyguoti derėjimą, išjausti muzikinę mintį vien balsu, nes lieka tik publika ir muzika.

– Kuo ypatingas Muzikinio teatro choras?

– Mūsų teatro chore – 40 dainininkų. Tai puikių asmenybių rinkinys, kurį į visumą sujungia visi čia dirbantys chormeisteriai.

Choro skambesys labai spalvingas: turime

– Gal choras tampa puikiu tramplynu solistams?

– Jaunimas dažniausiai į chorą ateina kaip į tarpinę stotelę, kad pereitų į solistų skyrių.

Tai puiki terpė jauniems žmonėms augti, tobulėti, pažinti scenos meną. Ir jiems sekasi: jaunieji choristai gauna mažesnių ar didesnių solinių vaidmenų, net ir nebūdami solistais. Gauti tokį vaidmenį kiekvienam solistui didelis meistriškumo įvertinimas, paskata eiti į priekį.

Mums džiugu, kad pas mus užauga asmenybės. Ir truputį liūdna, kai jos išeina solinės karjeros keliu. Tad mes visuomet mielai sutinkame naujus talentus. Vyksta perklausos. Mūsų durys visada atviros naujokams. Sulaukę gero balso tikrai nepaleistume (juokiasi).

Tėvai kviesdavo groti – Kaip į jūsų gyvenimą atėjo natos ir taktai?

– Augau inteligentiškoje šeimoje: mama – lietuvių kalbos mokytoja, tėtis (amžiną jam atilsį) buvo inžinierius. Tėvai mus skatino nuo mažens domėtis menais, patys rodydami pavyzdį: vesdavo mus į koncertus, spektaklius, dalyvavo meno kolektyvų veiklose. Sesuo Eglė – profesionali aktorė ir dainininkė (baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) Vilniuje). Beje,

MUZIKA

ji Muzikinio teatro choro dainininkė.

Dainuoti chore buvo jos sena svajonė, tad dalyvavo perklausoje ir buvo priimta. Sesuo Rasa – choreografė (baigė Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą ir Klaipėdos universiteto Menų fakultetą). Aš šeimoje – trečias vaikas, jauniausias. Groti pianinu pamokė tėtis, kai man buvo penkeri. Netrukus ir aš pradėjau lankyti parengiamąją klasę Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Iš darželio, būdamas šešerių, pats išeidavau anksčiau ir autobusu vienas per visą miestą važiuodavau į mokyklą. Dabar tai būtų neįsivaizduojama.

Po metų įstojau mokytis chorinio dirigavimo specialybės. Namuose ir darželyje buvau mokomas liaudies dainų. Kaip minėjau, tėvai patys dalyvavo įvairių meno kolektyvų veikloje ir mane skatino. Tai mane įkvėpė.

Muzika mane traukė. Nors turėjau įvairių pomėgių – krepšinis, dziudo... Man viskas buvo įdomu.

Penktoje klasėje patyriau įdomų nuotykį. Vyko atsiskaitymas, kuriame turėjau dainuoti dainą, prasidedančią mano solo, o vėliau įstoja fortepijonas. Man pamiršo paduoti toną... Pradėjau dainuoti, užgrojo fortepijonas, ir viskas išėjo idealiai. Po egzamino manęs mokytojai klausė, kaip sužinojau, kokio aukščio nata pradėti.

Nusistebėjau: negi kiti nežino? Man atrodė, visi girdi muziką konkrečiomis natomis.

Mane patikrino ir taip sužinojau, kad turiu absoliučią klausą. Esu dėkingas už šią Dievo dovaną.

Su pagrindiniais miuziklo „Boni ir Klaidas“ veikėjais. V.Valys – šio miuziklo dirigento asistentas ir chormeisteris.

KVMT nuotr.

– O kaip sekėsi bendrojo lavinimo dalykai?

– Nebuvau pirmūnas. Informatika, istorija labai domėjausi. Visada buvau toks: jei man patinka, skaitau, domiuosi plačiau, jei manęs nesudomina, darau tik tiek, kiek reikia. Nebuvau pažangiausias klasės mokinys...

– Padauža?

– Peštukas nebuvau, bet buvau aktyvus vaikas. Turėjau daug draugų. Tėvai mane gaudydavo kviesdami iš balkono, kad eičiau groti (juokiasi).

Publikos aplodismentai A.Kučinsko operos vaikams „Žvaigždžių opera“ komandai. Scenoje ir operos chormeisteris V.Valys. „Prokadro“ nuotr.

Intensyvesnės studijos – Kada supratote, kad reikia mokytis?

– Bendrojo lavinimo mokykloje mokslai man nebuvo pirmoje vietoje. Viskas pasikeitė, kai įstojau į LMTA. Ten viskas sekėsi puikiai: geriausi pažymiai pasipylė, stipendija... Ir mane tai užkabino. Atsirado stipri motyvacija mokytis. Būdamas pirmame kurse radau laiko dirbti „Lietuvos“ ansamblyje – dainuoti chore, dalyvauti sesers Eglės organizuojamuose renginiuose.

Turėjau klasės draugą, gyvenusį Zalcburge, kuris pasiūlė atvykti ir pasidomėti studijomis šiame mieste. Nuvažiavau po pirmųjų studijų metų LMTA. Kai išgirdau, ko ir kaip mokoma Zalcburgo „Mozarteum“ universitete, supratau, kad noriu ten studijuoti. Lietuvoje studentai pasiima vieną operos epizodą ir mokosi jį iki atsiskaitymo, o Zalcburge atsiskaitymų nėra, studijuoji ne atskirą epizodą, o visą operą ir atlieki ją visą nuo pradžios iki galo. Į Austriją mane traukė ir dėl man patrauklios studijų programos: pirmus trejus studijų metus, iki bakalauro diplomo, mokomasi bendrų dirigavimo dalykų, tau sudaromos galimybės chorui ir orkestrui diriguoti įvairiausius kūrinius, kartu su profesionaliais teatro choristais dainuoti spektakliuose ir net vesti jiems repeticijas. Mokomasi labai plačiai – tai mane žavėjo ir traukė. Visada norėjau sąlyčio su operine kultūra, scenos menu. ► 7

MUZIKA

Nuo 2017 m. V.Valys – Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ moterų choro „Smiltatė“ meno vadovas.

Asmeninio albumo nuotr.

◄ Lietuvoje dirigavimo paskaitos vyksta taip: vienas studentas, du koncertmeisteriai ir dėstytojas. Austrijoje paskaitos vienu metu vyksta 3-4 studentams: du groja, vienas diriguoja, trečias dainuoja. Kiekvienai pamokai reikia ypatingai ruoštis, ypač groti fortepijonu, nes jeigu ateini nepasiruošęs, sužlunga paskaita. Todėl atsakomybė ir disciplina čia labai svarbi.

Mano stojamieji į Zalcburgo „Mozarteum“ universitetą buvo linksmi. Atvykau į teorijos egzaminą kone visiškai nemokėdamas vokiečių kalbos. Egzaminas buvo ilgas ir sunkus. Po teorinių užduočių sprendimo nuėjau diriguoti ir tik tada išsiaiškinau su komisijos nariais, kad pataikiau ne į bakalauro, o į magistro studijų egzaminą. To neišsigandau, teorinis paruošimas Lietuvoje – aukščiausio lygio. Įstojau!

– Kaip išlaikyti egzaminą nemokant kalbos?

– Muzikos kalba visame pasaulyje vienoda.

Studijų pradžioje, kai dar nemokėjau vokiečių kalbos, mane gelbėjo tai, kad ten galima rinktis, ką mokytis. Trys dalykai privalomi: dirigavimas – penki pusantros valandos trunkantys užsiėmimai per savaitę (palyginimui – Lietuvoje būdavo tik du 45 min. trukmės dirigavimo užsiėmimai), partitūrų skaitymas ir repeticijos. Visus kitus dalykus trejiems studijų metams gali išsidėlioti pats.

Tad iš pradžių daug dėmesio skyriau kalbos mokymuisi.

Kai darbas – malonumas

V.Valys su seserimis Egle ir Rasa. Beje, Eglė dainuoja Muzikinio teatro chore. Asmeninio albumo nuotr.

8

– Ar teko sutikti dėstytojų, kuriais norėjosi sekti?

– Visi mokytojai man davė labai daug. Dirigavimo pradėjau mokytis pas Romualdą Gražinį – mano mokyklos dėstytoją, choro „Aidija“ vadovą. Tai nuostabi asmenybė, kuri sudomino muzika ir ypač choriniu dainavimu. Vėliau turėjau dar vieną mokytoją – profesorių Jurijų Kalcą. Mano manymu, tai inteligentas numeris vienas Lietuvoje. Žaviuosi jo muzikine estetika, gebėjimu rasti bendrą kalbą su kiekvienu. Iš jo išmokau estetikos ir pagarbos žmogui. Jis visur gebėjo palaikyti precizišką tvarką. Tai sutapo su mano vertybėmis. Jis manyje išugdė pagarbą muzikai.

LMTA studijavau pas profesorių Tadą Šumską. Iš jo irgi gavau labai daug. Tai

MUZIKA

Po koncerto Austrijoje.

žmogus-fantazija. Asmenybė, kūrinį matanti įvairiausiomis spalvomis. Jis mums atvėrė muzikos poezijos, istorijos pažinimo klodus. Manau, prof. T.Šumskas iš trijų minučių kūrinėlio galėtų sukurti kelių valandų filmą. Gali nemėgti muzikos, bet pas šį dėstytoją verta eiti pasiklausyti jo skleidžiamos išminties.

Austrijoje visą studijų laikotarpį dirigavimo mane mokė vienas ir tas pats pedagogas prof. Karlas Kamperis. Tai ypatingas mokytojas, jau pirmo susitikimo metu liepęs į jį kreiptis „tu“. Pradžioje man tai atrodė sunku: kaip galima dėstytoją „tujinti“? Bet jo ryšys su visais studentais buvo draugiškas, artimas.

Po pamokų studentai su dėstytoju eidavo gerti kavos, organizuodavo bendrus pasisėdėjimus. Jis mokė, kad svarbiausia – muzika. Nesvarbu, kaip diriguosi, svarbu, kad perteiktum muziką ir emocijas. Šis mokytojas manimi labai rūpinosi, padėjo. Ačiū jam.

– Kokiomis vertybėmis grindžiate santykius su choristais dabar, kai pats vadovaujate chorui?

– Svarbu gerbti kiekvieną kolektyvo narį. Jei kreipiesi su pagarba, tai pagarba grįžta tau.

Nesu diktatorius, nešaukiu per repeticijas.

Man labai svarbu, kad žmonės jaustųsi gerai ir jaustų pareigą su malonumu atlikti savo

Asmeninio albumo nuotr.

darbą. Tai padės siekti gerų rezultatų. Pakėlus balsą gal ir pasieksi ko nori, bet ilgalaikėje perspektyvoje tai niekur neveda. Juk muzika yra energija, kurią choristai perteikia žiūrovams. Kai choras spinduliuoja gerą energiją, žiūrovai ją priima. Tad choro aura man labai svarbi. Ir kad visas jis būtų kaip šeima.

kiniame teatre, bet koncertiniam atlikimui diriguoti neteko. Tai tarsi mano nostalgija Austrijai... Kiekvienų metų gruodį visa Austrija gieda šį „Requiem“. Tą kūrinį esu ruošęs ir dainavęs gal 100 kartų. Tai gal nebuvo mano svajonių viršūnė, bet su juo esu susitapatinęs.

– Kas jūsų profesijoje sunkiausia?

– Kolektyvinis darbas visada yra iššūkis – skirtingi žmonės, skirtingi charakteriai ir jų požiūriai... O choras yra vienas.

Reikia viską suderinti taip, kad procesas ir rezultatas būtų geriausias. Chormeisteris yra tarpininkas tarp choro ir dirigento, tenka sugerti daug įvairiausių emocijų, pastabų, kritikos ir nepasitenkinimo. Čia paminėjau sunkiausius dalykus, bet man chormeisterio darbas vienareikšmiškai yra malonumas.

– Zalcburgas – miestas, kuriame gimė ir kūrė W.A.Mozartas. Jame iki šiol gausu šio genijaus ženklų. Kas įkvepia vietinius žmones? Gal kažką galima pritaikyti ir Lietuvoje?

– Man labiausiai įsiminė Austrijos chorinė kultūra. Negaliu teigti, kad tai chorų tėvynė, kaip Lietuva, turtinga savo Dainų šventės tradicijų, bet Austrija – pagarbą keliantis scenos meno lopšys. Vietiniai žmonės edukuoti, domisi kiekvienu pastatymu, jo atlikėjais ir apie juos turi savo tvirtą nuomonę. Vienodai gausiai lanko miuziklus, operetes, operas... Ten visi spektakliai pilni publikos. Zalcburgas pilnas W.A.Mozarto, bet tai daugiau skirta turistams. Šio miesto žmonės gyvena viso pasaulio muzika.

Norėtųsi, kad Lietuvos žmonės vertintų muziką taip, kaip ji vertinama Austrijoje.

Taip, ir mūsų publika lankosi spektakliuose, bet norėtųsi, kad ne tik ateitų, bet ir ►

Apie svajones – Svajojote atlikti W.A.Mozarto „Requiem“. Kodėl būtent šį kūrinį?

– Svajonė atlikti W.A.Mozarto „Requiem“ iš dalies išsipildė. Ruošiau jį Klaipėdos muzi-

9

MUZIKA

◄ domėtųsi, skaitytų, diskutuotų, vertintų, kad tai taptų kiekvienos šeimos tradicija.

Tada žiūrovų salėse būtų dar daugiau – tai visų mūsų, meno žmonių, gyvenimo tikslas.

– Kas jūsų mėgstamiausias kompozitorius?

Gal W.A.Mozartas?

– Net nežinau... W.A.Mozartas – labai subtilios, bet be galo įvairiabalsės klasikinės muzikos kūrėjas. Jo muzika lyg balta paklodė, kur viskas girdėti ir matyti... Nieko joje nepaslėpsi. Pasirodo visi netikslumai, todėl šio kompozitoriaus muzika atskleidžia atlikėjų profesionalumo lygį. Kai Klaipėdos muzikiniame teatre statėme W.A.Mozarto operą „Don Žuanas“, tai buvo puikus kolektyvo lygio patikrinimas: koks choras, kokio lygio solistai, kaip groja orkestras.

– Ir kokios išvados?

– Mes visi labai perspektyvūs (juokiasi).

Mūsų lygis puikus, kartu matome, kur dar galime tobulėti. Bet tai normalu. Tobulumui nėra ribų.

Mažų miestelių ambicijos

„Tik duokite mums sceną!“ – didžiausias V.Valio vadovaujamos Vaikų operos studijos auklėtinių troškimas.

Asmeninio albumo nuotr.

10

– Austrijoje labai populiarūs įvairių profesijų atstovų ar miestelių bendruomenių chorai...

MUZIKA

– Taip. Kiekviename, net itin mažame miestelyje rasite chorą. Mūsų miesteliai irgi turi kultūros centrus ir chorus, bet yra vienas esminis skirtumas: Austrijos miestelių chorų tikslai būna žymiai aukštesni. Jie stengiasi atlikti kuo sudėtingesnius kūrinius, pasitelkia žinomus atlikėjus. Net mažiausiam Austrijos kaimo chorui nėra problema nusisamdyti orkestrą, kad atliktų savo paruoštą programą. Ir salės visada pilnos žiūrovų.

Studijuodamas Austrijoje net užsiėmiau tokia privačia veikla: teikdavau pagalbą šiems chorams. Subūriau žmones, kurie padėdavo įgyvendinti mažų miestelių dideles svajones.

Tai būtų galima daryti ir Lietuvoje, tik reikia finansavimo. Lietuvoje trūksta ir entuziastų palaikymo, bendruomeniškumo.

– Buvote operos „Į švyturį“ muzikos vadovas ir dirigentas...

– Tai mano pirmasis spektaklis, kuriame buvau pagrindinis statytojas ir dirigentas.

Bet man svarbiausia, kad tai buvo pirmasis teatro ir jo vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio pasitikėjimo manimi žingsnis.

Turėjau labai daug laisvės. Bet kartu ir daug įsipareigojimų, nes operos kompozitorė, viena perspektyviausių Lietuvos kompozitorių Rita Mačiliūnaitė, viską surašė taip preciziškai smulkiai, panaudodama šiuolaikinės elektronikos technologijas, kad darbas buvo tikrai labai sudėtingas.

Man tai buvo didžiulis savęs išbandymas.

Spektaklio muzika dainininkams vokaliai buvo labai sudėtinga. Pradžioje atrodė, kad visų kompozitorės sumanymų neįmanoma įgyvendinti, bet mes vis dėlto prisijaukinome šį spektaklį. Šis išbandymas kiekvienam kūrėjui buvo naujas atradimas ir dar vienas žingsnis Lietuvos meno kūrybos išraiško-

je. Suvienyti kolektyvą, sujungti žmones, kurie „matė kelią į švyturį“, man tapo didele laime. Šio pastatymo metu į darbą eidavau kaip į didžiausią šventę. Kiekviena diena, kiekviena minutė buvo nuostabi. Ir džiugu, kad spektaklis „Į švyturį“ buvo įvertintas garbingu „Padėkos kaukės“ apdovanojimu.

Šypsenos veiduose – Esate populiarių miuziklų bendrakūrėjas: „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ – dirigentas ir chormeisteris, „Boni ir Klaidas“ – dirigento asistentas ir chormeisteris. Kuo jus žavi miuziklai?

– Man tai yra gyvenimo variklis. Kai statome miuziklus ar operetes, aš su jais labai susigyvenu. Namie beveik nesiklausau muzikos, nes ji spektaklio statymo periodu tiesiog gyvena, groja galvoje, kartais per miegus visą spektaklį sapnuose išklausau. Dirbdamas su tokiais kūriniais daug analizuoju, išgyvenu kiekvieną epizodą, stengiuosi rasti balansą tarp solistų, choro, dirigento, režisieriaus. Norėčiau vieną dieną tai įgyvendinti pats. Tai mano svajonė ir siekiamybė.

Pavyzdžiui, miuziklas „Boni ir Klaidas“ buvo mūsų teatro perliukas, kuriam niekad netrūko žiūrovų. Norėčiau, kad čia atsirastų daugiau tokių smagių, jaunimui tinkamų muzikinio teatro perliukų.

– Miuziklai, operetės žiūrovams – lyg svajones atpalaiduojančios oazės. O kaip tai vertina profesionalai? ►

Prie dirigento pulto – edukacinio projekto „Statykime operą“ muzikos vadovas V.Valys.

Olesios Kasabovos nuotr.

11

MUZIKA

V.Valys akompanuoja savo auklėtiniui Kristupui Keruliui, patekusiam į geriausiai dainuojančių šalies vaikų dešimtuką. ◄ – Man tai šventė darbe. Atlikėjams suteikiama daug laisvės. Siužetai intriguojantys. Kai juos diriguoju, stengiuosi tai padaryti kiek įmanoma įdomiau, spalvingiau. Kolektyvui miuziklai ir operetės labai patinka. Iš šypsenų veiduose matyti.

– Gal dar turite kūrinį, kurį ateityje norėtųsi atlikti?

– Daug svajonių jau pavyko įgyvendinti.

Kažkada tikėjausi dirbti operos „Bohema“ pastatyme – jau įvyko. Norėjau prisiliesti prie miuziklų – irgi pavyko... Liko vienintelė svajonė – tobulėti pačiam ir visur dalyvauti. Ji – visam gyvenimui.

Savų ir kviestinių balansas – Į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą atvyksta vienas už kitą garsesni dirigentai, kuriami išskirtiniai pastatymai. Ar tai jums padeda tobulėti profesinėje srityje?

12

V.Valio sūnus Vytautas dainuoja miuzikle „Smuikininkas ant stogo“.

Asmeninio albumo nuotr.

– Žinoma. Atvykstantys kūrėjai priverčia pasitempti, tapti geresniems. Ir kolektyvas į atvykusiuosius žiūri kitaip: labiau stengiasi.

Bet... Kad ir kiek atvyktų kūrėjų, reikia rasti tinkamą balansą tarp saviškių ir atvykstančiųjų. Būtina vertinti žmones, kuriuos turime.

– Kas yra menininko darbo variklis – atlygis, pripažinimas, aplodismentai?

– Atlygis labai svarbus, nes tai yra mūsų darbas, iš kurio turime pragyventi, kaip ir kiekvienas. Lietuvoje, deja, menas nėra labai vertinamas, todėl menininkai priversti dirbti po kelis darbus. Finansinis stabilumas yra visavertiško darbo pagrindas.

Bet atlygis savaime nėra menininkų kūrybos variklis. Variklis – žmogaus savirealizacija: žiūrovų plojimai, juokas, ašaros...

Aplodismentai gerus jausmus tik sustiprina. Džiaugiuosi, kai žmonės reaguoja spektaklio metu. Plojimai po arijų

ar juokas iš komiškų situacijų mums parodo, kad žmonės įvertina tai, kuo mes dalijamės su jais. Aplodismentai yra skirti ne tik scenoje esantiems atlikėjams, bet ir visam aptarnaujančiam personalui – apšvietėjams, scenografams, grimuotojams, aprengėjams, siuvėjams, scenos darbuotojams, garso režisieriams ir kitiems.

– Tai ploti po arijų nėra blogas tonas?

– Reikia išmanymo, kaip elgtis tinkamai.

Pavyzdžiui, tarp mišių dalių neplojama.

Bet jei solistas sužavėjo publiką spektaklio metu, plojimai tampa didžiausia padėka už atliktą darbą. Būna ir prieštaraujančių tam, bet aš esu už.

– Ar jus atpažįsta mieste?

– Negaliu sakyti, kad mane stabdo ir sveikina. Daugiau atpažįsta ne dėl veiklos teatre, bet kaip dirbantį su vaikais. Sutikę žmonės kartais teiraujasi, kaip sekasi jų vaikams Vaikų operos studijoje... Žinomumas man nėra siekiamybė.

MUZIKA

Dirbo ir karantino metu – Papasakokite apie Vaikų operos studiją: kaip ji atsirado?

– Viskas prasidėjo 2015 m. nuo vaikiškų spektaklių. O 2016 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre buvo statoma G.Puccini opera „Bohema“. Jos partitūroje numatytas ir vaikų choras. Kadangi tokio choro teatras neturėjo, nutariau jį suburti pats. Buvau labai nustebęs, kai į atranką atėjo net 40 vaikų. Pats operos statymas vaikams labai patiko, o ir tėvai buvo suinteresuoti tolesniu muzikiniu ugdymu teatre.

Pasikonsultavęs su LNOBT Vaikų operos studijos bei Zalcburgo muzikinio teatro „Landestheater“, kuriame studijuodamas atlikau praktiką, vadovais, 2017 m. pavasarį savo idėją paverčiau tikrove – veiklą pradėjo Vaikų operos studija. Net karantino metu ši studija intensyviai dirbo virtualiai.

– Anksčiau Vaikų operos studijoje buvo jaunesniųjų ir vyresniųjų grupės, o dabar yra viena. Kodėl?

– Nutariau optimizuoti veiklą ir turėti vieną grupę, kurioje šiuo metu dainuoja 22 vaikai. Darau griežtesnes atrankas ir priimu galinčius dainuoti vaikus, turinčius muzikinių gebėjimų. Tada lengviau dirbti, galima atlikti sudėtingesnius kūrinius. Nebeskirstau vaikų į jaunesnius ir vyresnius, nes, pavyzdžiui, studijoje yra septynmetė mergaitė, kuri dainuojant tampa pavyzdžiu dvylikamečiams.

– Iš įvairių konkursų grįžtate su daugybe diplomų, puikiai vertinami ir jūsų studijos parengti solistai. Kokie ateities planai?

– Pastaruoju metu dėl karantino buvo sudėtinga kažką planuoti. Buvome numatę dalyvauti konkurse, surengti savo koncertą, bet teko atidėti.

Mūsų studija dabar turi daugiau solo dainuojančių vaikų. Jie irgi važinėja po konkursus. Planuojame pradėti rengti spektakliukus su vaidyba ir šokiais.

Anksčiau mūsų pasirodymai būdavo labiau koncertiniai, dabar skirsime daugiau dėmesio vaidybai. Stengiuosi, kad visi vaikai vaidintų, turėtų po vaidmenį, kad ir mažą. Mūsų tikslas – sukurti gerą spektaklį. ►

Su Neringos meno mokyklos choru.

Fortepijono pamoka Neringos meno mokykloje.

Asmeninio albumo nuotr.

13

MUZIKA

Spausti ar pakylėti? ◄ – Esate Neringos meno mokyklos choro, solfedžio, fortepijono mokytojas, taip pat Nidos moterų choro „Smiltatė“ vadovas. Kaip suspėjate?

– Laiko trūksta, bet turint didelį norą ir kantrybės viskas įmanoma. Pats buvau labai susirūpinęs ir svarsčiau, ar kažkurios veiklos neteks atsisakyti, bet pavyko viską puikiai suderinti. Visur suspėju. Pedagoginis darbas Neringos meno mokykloje ugdo mane kaip mokytoją. Turiu mokytojo metodininko kvalifikaciją.

– Ar Neringa turi talentų, kuriais gali didžiuotis?

– Žinoma. Viskas priklauso nuo mokytojo požiūrio: ar vaikus spausime, ar pakylėsime.

Neringoje mes dirbame pagal kiekvieno vaiko galimybes, kiek leidžia jų laikas. Sudarome specialias programas. Ir turime labai gabių vaikų. O sąlygos tobulėjimui Neringos meno mokykloje puikios: vienoje klasėje mokosi po kelis vaikus. Nuolat organizuojami koncertai, visi vaikai turi galimybę koncertuoti scenoje.

Tai kitur būtų sunkiai pasiekiama. Manau, baigęs mokyklą vienas kitas mano mokinys rinksis muzikos studijas.

– Jūs kaip profesionalas galite nuspėti savo operos studijos auklėtinių likimą?

– Nereikia spėti. Tikrai esama operos studijos vaikų, kurie jau dabar dalyvauja Muzikinio teatro spektakliuose: miuzikluose „Boni ir Klaidas“, „Smuikininkas ant stogo“, operoje „Prūsai“. Mano auklėtiniai turi labai daug potencialo. Teatro vadovybės nuolat prašau – tik duokite mums erdvės pasireikšti. Visa studija pasiruošusi dainuoti spektakliuose.

Per Kalėdas vyko šokio spektaklio „Spragtukas“ premjera, kurioje dainavo ir Vaikų operos studijos choras. Mes taip džiaugėmės tokia galimybe... Tik duokite mums sceną!

Be scenos baimės – Vienas garsiausių jūsų auklėtinių – palangiškis Kristupas Kerulis. Ar jis ketina tapti profesionalu?

14

– Esu tikras, kad Kristupas pasuks muzikos keliu. Manau, jis turi puikių perspektyvų. Šiuo metu Kristupas yra vienas geriausiai dainuojančių vaikų šalyje, puikus ir miuzikluose, ir popscenoje. Jam labai gerai sekasi.

Tik būtina dėmesio skirti ne vien muzikiniam, bet ir bendram psichologiniam pasiruošimui, inteligencijos ugdymui, ugdyti pagarbą aplinkiniams. Aš kaip pedagogas tuo ir užsiimu. Nes tik aukštos vidinės kultūros žmogus gali perteikti publikai gerą energiją.

Po tam tikro laiko Klaipėdos muzikiniam teatrui bus garbė, kad šių vaikų muzikinis kelias prasidėjo būtent čia. Mūsų studijos vaikai paslaugūs, atsakingi, protingi... Bet aš nesistengiu ir nenoriu, kad jie manęs bijotų.

Jiems aš esu tiesiog Vytautas. Savo auklėtiniams stengiuosi būti ne tik mokytoju, bet ir draugu. Ir tai pasitvirtina. Vaikai man nebijo pasipasakoti, kaip jiems sekasi už studijos ribų, šeimoje. Gal pasitiki?

Liko vienintelė svajonė – tobulėti pačiam ir visur dalyvauti. Ji – visam gyvenimui.

– O mažosioms žvaigždutėms žvaigždžių ligos simptomai nepasireiškia?

– Aš tokių dalykų nepateisinu. Jei atsirastų šios klastingos ligos užuomazgų, greitai išnarpliočiau jas savais metodais (juokiasi).

Vaikų operos studijoje ugdome pagarbą vienas kitam. Daug apie tai kalbamės su vaikais. Studijos narių amžius – nuo 7 iki 16 metų. Vyresnieji privalo rodyti pavyzdį jaunesniems, o vyresnieji turi ko pasimokyti iš jaunesnių.

– Kaip sekasi sužiūrėti, kad išvykus į gastroles vaikai neišmėtytų rūbų ir nekrėstų kvailysčių? Nepasijaučiate daugiavaikiu tėvu?

– Aš taip juos ir vadinu – mano vaikai.

Tokie rūpesčiai man nėra problema, nors kartais prašau mamų pagalbos. Kai matau, kokie vaikai laimingi, kaip veržiasi į sceną, kaip džiaugiasi pasirodymais – net stebiuosi, kad jie nejaučia jokios scenos baimės. Ir kas tuos suaugusiuosius scena prigąsdina?..

Balsą turi visi – Bekalbant net įdomu pasidarė: labiau džiaugiatės savo paties ar savo auklėtinių pasiekimais?

– Mano kolektyvų pasiekimai ir yra mano pasiekimai. Kai dainuoja Muzikinio teatro ar Vaikų operos studijos chorai, aš daug labiau nerimauju, nei pats stovėdamas prie dirigento pulto. Pats neturiu baimės kažką pamiršti, žinau, kad padarysiu ką galiu. Bet kai dainuoja mano kolektyvai, jaudinuosi, drebu, kad tik viskas pavyktų sklandžiai.

– Ar kiekvienas gali išgirsti muziką, dainuoti, groti?

– Svarbiausia – norėti. Jei žmogus nenori dainuoti, o tu jį versi – tikrai nepavyks. Nepriversi. O jei žmonės labai nori, tada sakau: dainuoti gali visi. Tik klausimas – iki kokio lygio. Kartais diskutuojant su žmonėmis išgirsti, kad jie neva neturi balso. Turi, tik neišlavintą.

Reikia tik noro, tinkamos terpės ir tinkamo pedagogo. Gal ne kiekvienas bus geras choristas ar solistas, bet dainuoti gali visi.

– Ar būna „negirdinčių“ muzikos ir todėl negalinčių jos vertinti?

– Muziką girdi ir ja žavisi visi. Tarkime, jaunimas dažniau žavisi populiariąja, o ne klasikine muzika. Tai nėra blogai. Mes turime užsiimti edukacija: supažindinti su geriausiais klasikos kūriniais, gebėti tai tinkamai pateikti. Tas pats ir su vaikais. Reikia juos skatinti pažinti klasiką nuo mažens. Čia labai svarbus tėvų indėlis. Jei 15-metį, niekada neklausiusį klasikinės muzikos, atvesi į operą, tikėtina, kad jam nepatiks.

– O jei tėvai vaiką vedasi į visus spektaklius, nors jam tai nelabai patinka, – jie ugdo ar atgraso vaiką nuo kultūros?

– Net jei ir nepatinka – yra gerai. Formuojasi jo nuomonė, jo požiūris, jo muzikos pažinimas. Tai tik į gera. Aišku, jei vaikas penktą kartą iš eilės bus vedamas į nepatinkantį spektaklį – tai tikrai gali tapti kankinimo įrankiu.

Kaip pedagogas esu pastebėjęs ir tėvams patariu, kad einant į spektaklį vaikams reikia formuluoti užduotis: stebėti, kokie balsai, kokie instrumentai groja ir pan. Ir po spektaklio visa tai galima aptarti. Turint konkrečias užduotis, vaikams būna įdomiau žiūrėti muzikinį spektaklį.

MUZIKA

V.Valys su žmona Asta augina du sūnus – Vytautą ir Emilį.

Teisingas ir laimingas – Papasakokite apie savo šeimą. Ar tiesa, kad vienas iš motyvų po studijų grįžti į Lietuvą buvo žinia, kad tuoj tapsite tėvu?

– Tuo metu, kai dalyvavau darbo pokalbyje Muzikiniame teatre, dar abejojau, ar Zalcburgą iškeisiu į Klaipėdą. Bet vos grįžęs į Austriją sužinojau, kad tapsiu tėčiu. Ir tai padėjo greitai apsispręsti.

Dabar esu laimingas dviejų vaikų tėtis: su žmona Asta auginame Vytautą (6) ir Emilį (3). Aš noriu, kad mano sūnūs augtų Lietuvoje. Kad jie kalbėtų lietuviškai.

– Kaip pavyksta rasti balansą tarp šeimos ir darbo?

– Aš tikrai daug dirbu. Bet kai grįžtu namo, perimu iš žmonos rūpinimosi vaikais estafetę. Esu visiškai atsidavęs tėčio pareigoms:

kiekvieną vakarą žaidžiu su vaikais, juos migdau, skaitau jiems pasakas. Rytais taip pat esu sau paskyręs svarbių šeimos pareigų.

Karantino metu dar labiau: žmona dirbo Klaipėdoje, o aš su berniukais leidau laiką Labanoro girioje. Ir iš jos galiu dirbti virtualiai.

– Ar tėtis vaikams viską leidžia?

– Ne. Viską darau protingai. Mama daugiau juos lepina, o aš stengiuosi būti ne griežtas, bet teisingas.

– Ar jau pastebite savo sūnų muzikinius talentus?

– Vyresnysis Vytautas dalyvauja miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Jam kiekvienas spektaklis labai svarbus. Nors kalendoriaus nepažįsta, bet žino, kad gegužės 23 d. turėjo dainuoti „Smuikininke ant stogo“ ir liūdėjo, kad spektaklis nukeltas dėl karantino. Savo partiją jis moka puikiai.

Asmeninio albumo nuotr.

Prieš vieną spektaklį buvo susirgęs, tačiau penktą ryto atėjo pas mane ir pasakė: „Tėti, aš neprakalbu, bet aš padainuosiu.

Kaip jie be manęs dainuos?“ Ir sudainavo... Po spektaklio sirgo visą savaitę, bet negalėjau neleisti dainuoti, nes tai Vytautui labai svarbu. Jis apskritai labai atsakingas vaikas. Kartą liepiau darželyje nerėkauti, būti tyliam, kad galėtų dainuoti. Tai vakare auklėtoja sakė, kad Vytautas visą dieną tylėjo, su vaikais beveik nebendravo... O vakare manęs paklausė: „Buvau tylus. Tai jau galėsiu dainuoti?“ Klausą jis turi gerą. Kai teiraujuosi, kuo nori būti užaugęs, sako, kad bus smuikininkas ant stogo.

– Klausausi jūsų ir galvoju, kad esate labai laimingas žmogus...

– Esu. Bet noriu dar daugiau iššūkių. Gal esu maksimalistas ir visada žinau, ko dar nepadariau, bet galiu nuveikti, negaliu sustoti.

15

TEATRAS

Apeirono teatro seriale „Šiurpės karantine“ veikia dvi labai įdomios sesės-raganos – aktorės ir režisierės G.Gudelytė ir E.Kazickaitė.

„Šiurpūs“ dialogai i Gerą juoko dozę karantino metu likusiesiems namuose pasiūlė Apeirono teatras, į „YouTube“ kanalą paleidęs bene penkias serijas (pavyko rasti keturias) geros nuotaikos serialo „Šiurpės karantine“ ir pasiūlęs fizinį kūną bei psichiką stiprinti juoku.

akies tinklainės atšokimas, juokas gali tapti ligos paūmėjimo priežastimi.

Tiek šiam kartui medicinos ir pereikime per teatro lauką, ieškodami juoko grūdo.

Naujos kokybės tęsinys Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Juokas – dalykas rimtas Žinome posakį, kad „juokas – dalykas rimtas“. Ir dar kiekvienas žinome, kad juokiantis gaminasi vitaminas C, o tai reiškia, kad mes „sveikėjame“, stiprėjame. Medicinos tėvas Hipokratas (459–377 m. pr. Kr.), pastebėjęs juoko naudą sveikatai, siūlė jį naudoti kaip vieną iš gydymo priemonių. Viduramžių 16

gydytojai sakydavo, kad „vieno pajaco atvykimas į miestą gyventojų sveikatai turi didesnę reikšmę nei visas mulų karavanas su vaistais“. Įvairiausi atliekami „juoko tyrimai“ irgi tai patvirtina: niūrūs žmonės gyvena dešimčia metų trumpiau, linksmi žmonės net 40 proc. rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis ir pan. Vakarų Europos ligoninėse daugiau kaip 20 metų svarbia pacientų sveikimo proceso dalimi yra tapę klounai.

Olandijoje kiekviena ligoninė turi savo nuosavą klouną, Izraelyje yra oficiali medicinos klouno specializacija.

Tiesa, jei esate po operacijos – turite bet kokias įgimtas ar įgytas išvaržas, jei gresia

„Šiurpės karantine“ – nuotolinis pasakojimas apie dviejų besikarantinuojančių personažų („sesių-raganų“) iš spektaklio „Apeironas seka Šiurpes“ kasdienybę. Ką tik paminėtasis spektaklis buvo sukurtas, jei neklystu, 2016 m. ir per savo gyvavimo laiką patyrė nemenkų metamorfozių. Dabar tai labai aktyvus, artimas bendravimas su žiūrovais, su kuriais komunikuojant aktualizuojami kasdienybės paradoksai ir perversijos. Žinoma, jame tebesekami baisūs, dažniausiai mirtimi pasibaigiantys pasakojimai.

Tuo aspektu „Šiurpės karantine“ – nuoseklus spektaklio-nespektaklio „Apeironas seka

TEATRAS

i ir paišdykavimai Šiurpes“ tęstinumas, bet naujos kokybės, kurią lemia ir naudojama kino technika, ir plačiai apimama erdvė (kraštovaizdis, vidaus interjeras). Beje, kraštovaizdis labai priartina sekamas „Šiurpes karantine“ prie mitinio pasaulio, kuriame gyvena laumės ir velniai, numirėliai keliasi iš kapų ir važiuoja pas mylimuosius, sampratos. Tai plati erdvė, paupys, apaugęs medžiais, sena troba (vietos, kur gali įvykti ar paprastai įvyksta realaus ir mitinio pasaulio sandūra). Kaip teigė etnologė Filomena Bučaitė, „mitologinėse sakmėse ir šiurpėse svetimas pasaulis suvokiamas esantis čia pat – pasakotojo ir klausytojo gyvenamoje aplinkoje“.

Artimos, bet skirtingos Dvi sesės-raganos gyvena senoje troboje, laksto po plačius laukus, žaidžia su šunimi, supasi ant sūpynių, atlieka grožio procedūras (didžiulėmis replėmis karpo nagus,

kirvio ašmenimis skuta plaukus nuo kojų), skaito (kalendoriaus lapelį, užrašą ant skardinės, skaito iš medžio žievės ir pernykščio karvašūdžio), gamina gogelmogelį pagal receptą „Amžinai kvailybės paslapčiai išsaugoti“, renka kaulus ir iš jų dėlioja „Demonų šaradas“ ar ieško Požeminės katakombinos kiaušų. Jos visada kažką veikia, net jų sėdėjimas kupinas vidinio veiksmo, ir vis dėlto vienoje kažkurioje serijoje pareiškia: „Visiškai nėra pramogų.“ Pasako tai, ką ne vienas sau tyliai ir garsiai galvojo per karantiną.

Pačios veikėjos labai įdomios. Savo absurdiškas veiklas veikia absoliučiai rimtais veidais. Kalba keista latvių-žemaičių tarme.

Keikiasi, kartais yra nešvankios, kartais – labai „dvasingos“, lyriškos, intelektualios. Vilki kažkokius hibridinius apdarus (viena – ilgą juodą suknelę su prabangia apykakle ir užsidėjusi juodus akinius (suvirintojo?), kita vis avi guminius batus, dėvi ilgą apsiaustą, žalio kailio kepurę ir taip pat akis slepia po juodais akiniais). Puikus „Šiurpių karantine“ duetas –

Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė (primenu, kad jos yra Apeirono teatro įkūrėjos, režisierės ir dar daug kas). Jos puikiai viena kitą jaučia, papildo, pratęsia. Artimos, bet skirtingos.

Eglės ragana santūresnė, tylesnė, Gretos – gaivališka, ekspresyvi, aistringa. -Bet jų dialogas labai veiksmingas ir kalbasi jos apie tą patį.

Naujos Lietuvos erdvėje Kiekviena serija prasideda savotiška uvertiūra – įvadu į seksimą šiurpę. Jei kalbama apie smagumą gyventi dviem moterims po vienu stogu, bus sekama šiurpė apie dvi moterytes, kurios kartu gyvena, gandrai jų pastogę aplenkia, o kaimo žmonės įtariai į jas žiūri, vadindami raganomis. Ta proga moterytės nusiperka mažulytį vyriuką, kuriam blogai baigiasi. Atlikdamos grožio procedūras, jos vėliau papasakoja šiurpę apie gražią moterį, kurios mirtis tampa šiurpų priežastimi. ► 17

TEATRAS

◄ Žodžiu, viskas vientisa ir tematiškai, ir stilistiškai. O kur dar kadrų – spalvotų ir nespalvotų – kaita, negarsinio kino ir garso priešprieša. Aktorės ir režisierės tarsi demonstruodamos, kad čia tik linksmas žaidimas, palieka ir „darbinius“ kadrus, kuriuose jos ieško tinkamo pavadinimo daiktui ar apskritai žodžių minčiai išreikšti.

Dviejų žmonių komanda gali labai daug.

Ypač pasilinksminti, kai kartais net norisi verkti ar uždaryti teatrą. Šiurpės internete – ne naujiena. Vaikų sekamos šiurpės Lietuvoje paplito prieš pusšimtį metų, o išpopuliarėjus internetui ir jų sekimas persikėlė į virtualią erdvę, įgavo naujus raiškos būdus: tekstai, iliustracijos šiurpėms, pagal populiarius šiurpių siužetus sukurti filmukai... Vis dėlto Apeirono teatro taip sekamos šiurpės yra naujos Lietuvos erdvėje – dėl vedamos šalutinės linijos jos įgavo savitą kompoziciją, keliasluoksnį turinį, o meninės ir vizualinės raiškos priemonės šį serialą labiausiai priartina prie kino.

Dviejų žmonių komanda gali labai daug.

Ypač pasilinksminti, kai kartais net norisi verkti ar uždaryti teatrą.

18

KINAS

T.Baroti: scenoje išnyksta visos ribos Pakalbinti lietuvaitę Teklę Baroti, išgarsėjusią aktorės darbu užsienyje, atrodo iššūkis tik jos nepažįstant. Šiuolaikinės ryšio priemonės ir karantinas viską padaro įmanomu. Susisiekiu socialiniuose tinkluose, sutartą dieną sutartu laiku sėdžiu prie kompiuterio ir laukiu. Viskas vyksta punktualiai: ekrane sužybsi frazė: „Aš jau pasiruošusi“, o aš – irgi... Atsako žvalus ir linksmas balsas. Dviejų klaipėdiečių pokalbis lengvai užsimezga, nors, neslėpsiu, iki šio interviu buvo galvojimo: kokia ta žvaigždė, kaip bendraus... T.Baroti šneka nesustodama, tad vos spėju nukreipinėti į temas, kurios mums įdomios. Pasijaučiu kaip smarkiai lekiančio traukinio iešmininkė: nespėjai pervesti vagonų į kitą kelią, jie jau lekia neplanuota kryptimi, laimė, juos gali pagauti artimiausioje sankryžoje. Paskaitykite, ką pavyko sužinoti. Žiba SKAIDRYTĖ

Prodiuserė tapo aktore – Kaip gyvuojate, Tekle?

– Šiandien tokia graži vasariška diena Londone: sėdėjau balkone, net įdegis atsirado.

Ir mąsčiau, kaip ten pas jus Klaipėdoje.

– Ar nestinga veiklos?

– Keista net pačiai, bet karantino laikas gana užimtas. Atsirado tiek veiklos, kad vos spėju. Internete dabar vyksta viskas, kas

seniau vykdavo gyvai. Ir taip dar greičiau.

Dar lengviau pasiekiama.

Užsiimu savęs tobulinimu, savišvieta, profesiniu lavinimu. Dalyvauju virtualiuose seminaruose, diskusijose. Labiausiai trukdo laiko juostų skirtumas: jei mokausi su žmonėmis iš Amerikos ar laukiu iš jų žinių, tai reiškia, kad tą naktį mažai miegosiu.

Ir rašau. Kas žino, gal taip gims koks nors scenarijus filmui... Niekada negali žinoti.

– Visus šiuo metu labiausiai domina jūsų profesinė veikla – aktorystė. Kaip pati norėtumėte būti pristatoma: kaip aktorė, o gal muzikantė, gal kokia nors kita veikla masina dar labiau?

– Aktorė. Šiuo metu esu žinoma kaip aktorė.

Fortepijonas – tai buvo seniai. Aš visada jį labai mėgsiu. Ir kiekvieną kartą pamačiusi šį instrumentą tiesiog susilydau. Bet išvykusi į užsienį neturėjau instrumento, negalėjau praktikuotis. Vis dėlto visos patirtys ir gebėjimai yra naudingi.

– Baigusi Klaipėdos E.Balsio menų gimnaziją išvykote studijuoti prodiusavimo?

Kodėl ne aktorystės?

– Baigusi dvyliktą klasę tiesiog suabejojau.

Aktorystė buvo mano mažos rožinė svajonė: pasakiška, graži ir, atrodė, net nereali. Kai suaugi, pamanai, kad gal nesugebėsi. Išsigandau.

Mokykloje organizavau renginius, dalyvavau moksleivių parlamento veikloje. Man tai buvo „pagal plauką“. Visada žinojau, kad noriu būti kino industrijoje. Maniau, kad jei pati negaliu vaidinti, bent kitiems suteiksiu galimybę.

Susiradau Menų institutą Liverpulyje (Anglija), kuris turėjo plačią studijų programą.

Ne tik prodiusavimo, tinkančio siaurai sričiai, kaip dažniausiai būna. Mano specialybė apėmė muzikos, teatro ir pramogų vadybą. Atranka buvo milžiniška, bet man pavyko. Prabėgo labai džiugūs treji metai. Tai tapo didžiule gyvenimo ir pažinimo mokykla visapusiškai.

Vien išvykti į kitą šalį, pradėti naują gyvenimą kitoje kultūroje – tai buvo kažkas tokio!..

Ne toje pusėje – Kas buvo sunkiausia išvykus: pritapti prie skirtingų kultūrų žmonių, netekti mamos suteptų sumuštinių, pasirūpinti savo buitimi? ► 19

KINAS

◄ – Tai buvo kultūrinis ir išgyvenimo šokas. Viskas buvo ne taip, kaip įsivaizdavau aš, naivi dvyliktokė, kuri vos baigusi mokyklą išskrido į Liverpulį. Išlipau iš lėktuvo ir negalėjau susikalbėti angliškai, nes vietiniai kalba dialektu, kurio nesupratau. Nežinojau, kaip nuvažiuoti iki kambario, kurį išsinuomojau internetu dar būdama Lietuvoje.

Tik tada suvokiau, kad dabar viską darysiu pati: lyginsiu, skalbsiu... Buvau visai kitas žmogus nei dabar.

Nuoširdžiai nieko nežinojau. Ir tam buvau visiškai nepasiruošusi. Planavau, kad 10 svarų mėnesio pragyvenimui man užteks.

Net sakiau visiems, kad du mėnesius už tiek pragyvenčiau. Mąsčiau kaip žmogus, niekada negyvenęs savarankiškai. Nuvykus paaiškėjo, jog savo 10 svarų turiu išleisti telefono kortelei, kad galėčiau su kažkuo susisiekti. Ką jau kalbėti apie maistą... Pirmos dvi savaitės naujame mieste buvo labai sunkios: bandžiau susirasti darbą. Nors turėjau vasaros darbo patirties tėvynėje ir labai pasitikėjau savo jėgomis, nuvykusi supratau, kad tai niekai... Išvaikščiojau Liverpulį ir pasijaučiau lyg dykumoje. Jau maniau, kad man „šakės“ ir reikės grįžti į Lietuvą, nes nebus iš ko gyventi. Laimė, susiradau darbą restorane.

– Baigusi studijas nutarėte važiuoti į Londoną?

– Aš tam ruošiausi. Liverpulis man tapo startu prieš Londoną. Jau turėjau draugų Londone, žinojau, kaip viskas ten vyksta.

Turėjau darbo patirties restorane, tad darbą gavau ir Londone.

Mane traukė Londone įsikūrusi filmų industrija, nes maniau, kad man, kaip prodiuserei, tai puiki dirva pasireikšti. Viskas, kas reikšmingo vyko šioje srityje, vyko Londone. Dar studijuodama praktiką rinkausi Londono nepriklausomo kino festivalyje. Ir man pasiūlė darbą: organizuoti mokymus, padėti. Pasiūlymas buvo puikus: supratau, kad jei aš čia įsisuksiu, veiklos užteks visam gyvenimui. Bet jaučiausi tam nepasiruošusi, per jauna. Nesupratau, ką jie manyje įžiūrėjo, bet buvau dėkinga. Atsisakiau, nes supratau, kad noriu būti ne aktoriams talkinančiu asmeniu, o aktore.

Tai ypač pajaučiau, kai viena aktorė, turėjusi įrašyti vaizdo medžiagą vaidmens bandymui, manęs paprašė paskaityti partnerio dialogo eilutes. Ji buvo priešais kamerą, o aš skaičiau tekstą už kameros. Supratau, kad aš noriu būti priešais kamerą! Aš galiu! Toks jausmas, kad esu ne toje pusėje...

20

Tas gebėjimas ir noras vaidinti visada buvo. Prireikė laiko, kad sau tai pripažinčiau.

Pirmas kartas – Bet į aktorystę tokiu būdu atėjote žymiai brandesnė? Gal nėra blogai?

– Visa, ką patyriau, mane formavo kaip asmenybę. Ir kai pamąstau, jei į aktorystės studijas būčiau stojusi tik baigusi mokyklą, nebūčiau tokia savimi pasitikinti kaip dabar. Dabar jau žinau, kad aktorystė – ne profesija, o gyvenimo būdas. Tu privalai save kaip žmogų būti gerai pažinęs. Manau, kad šios savybės dar neturėjau išvykdama iš Klaipėdos.

– Koks filmas jus išgarsino?

– Pradžioje buvo trumpametražiai filmai, vaidmenys teatre. Buvau labai aktyvi ir gebėjau pati rasti vaidmenų. Aš, užsienietė, neturinti draminio išsilavinimo, visus vaidmenis gavau ne kaip užsienietė – mane pasirinkdavo vietoj vietinių aktorių. Tai pastebėjo ir mane susirado agentas, pasisiūlęs man atstovauti.

Dabar jau žinau, kad aktorystė – ne profesija, o gyvenimo būdas.

Ir kone pirma bei rimčiausia atranka, į kurią mane nukreipė agentas, buvo „Walt Disney“ studijos fantastinė nuotykių juosta „Piktadarės istorija 2“.

Tikėjausi tik praktikos, o ne sėkmės.

Maniau, nueisiu, pabandysiu ir tiek. Tądien buvo penktadienis, po pietų turėjau būti darbe restorane, o rytą važiavau į atranką, kuri vyko kitoje miesto pusėje. Sėdėdama atrankoje mąsčiau apie darbą, laukiau eilės, apžiūrinėjau susirinkusias merginas. Iš jų savimi pasitikinčio elgesio buvo matyti, kad į atrankas vaikšto nuolat ir žino, ką daro. O man tai buvo pirmas kartas.

Mane pakvietė atrankos vadovė. Šiaip ne taip ištarė mano vardą. Pradėjome juoktis. Puoliau pasakoti savo vardo istoriją.

Pokalbis vystėsi lengvai. Pasikalbėjome ir aš išlėkiau į darbą.

Ruošiausi dviem spektakliams. Vyko repeticijos. Iki spektaklių premjeros buvo

likusios dvi savaitės. Man išėjus iš kitos atrankos ir skubant į darbą, pasigirdo telefono skambutis. Pranešė, kad gavau vaidmenį filme „Piktadarės istorija 2“. Tai buvo šaltas dušas, nes apie tai buvau beveik pamiršusi.

Sutikau. Pamenu tik pirmą žinią, kad turėsiu pasimatuoti kostiumus.

Grįžusi į restoraną svarsčiau, kaip pranešti savo vadovei, kad dažnai nebūsiu darbe.

Vasarą restorane pats darbymetis, negalėjau jų palikti „ant ledo“. Laimė, kad vadovė šią žinią priėmė palankiai: sutiko derintis prie mano vaidybos filme. Prieš savaitę turėdavau filmavimų planą, tad suderindavau su darboviete, kada nebūsiu.

Tada puoliau skambinti spektaklių režisieriams, kad, deja, išeinu. Mano nuostabai ir jie mane suprato: sakė, kad tokio šanso atsisakyti negalima, ir mes atsisveikinome draugiškai.

Pačiai buvo sunku patikėti, kad mane supa tokie draugiški ir supratingi žmonės.

Kartu su žvaigždėmis – Prasidėjo filmavimai. Kaip tai vyksta garsiose kino studijose?

– Viskas prasidėjo, kai ketvirtą ryto manęs nuvežti į filmavimą atvyko prabangų automobilį vairuojantis vairuotojas. Į mano kiemą. Aš visa apsimiegojusi laukiu... Mano vaidmuo toks nedidelis, tokių aktorių filme daug... Maniau, kad į mane niekas nekreips net dėmesio. Nustebino jų požiūris į žmones: visi svarbūs vienodai. Jie parašys, pasakys, ko reikia, pasitiks, nuveš ir palaikys už rankos. Mane veždamas vairuotojas nuoširdžiai viską pasakojo apie „Pinewood“ studiją. Buvau nauja ir „šviežia“: viskuo domėjausi, visų klausinėjau, man buvo įdomu, kas ką daro, o žmonės čia atviri ir draugiški. Įeini į studiją ir išvysti tikrą pilį, pastatytą šiam filmui. Daugybė užsiėmusių žmonių.

Tu turi savo vagonėlį persirengimui, o arčiau filmavimo aikštelės – palapines, kuriose lauki, ilsiesi. Susipažinau su savo vizažistės ir grimuotojos kolegėmis, atsakingomis už kitų aktorių makiažą ir kostiumus. Tada susipažinau su pilies sargus vaidinusiais aktoriais, su jų asistentais. Man buvo labai įdomūs jų asistentai, kurie buvo atsakingi už ginklus – kardus, rapyras ir kt. Vis prašydavau leisti išbandyti. Filmavimo aikštelėje buvo galima išvysti daug kompiuterinių efektų, tad bendravau su jų kūrėjais. ►

KINAS

Asmeninio albumo nuotr.

21

KINAS

niekada nemaniau, kad būsiu šalia, bendrausiu. Ji bendrauja taip, kad nejauti, jog ji kitokia, žvaigždė. A.Jolie visą laiką buvo veiksme, užsiėmusi, nes ji buvo ir šio filmo prodiuserė. A.Jolie mus visus sustyguodavo, išaiškindavo, kaip turime elgtis filmavimo metu. Ji nuolat šypsojosi, su visais sveikinosi, net su masinių filmo scenų dalyviais. Stebino jos palankumas kiekvienam: ji atsimindavo asmeninius pašnekovų faktus, pvz., kas kokią katę turi. Aš labai stebėjausi, kaip A.Jolie sugebėdavo viskam rasti laiko.

Visi buvo nuostabūs: Elle Fanning, kuri vaidino princesę, visą laiką buvo kaip saulės spindulys – mielai su ja bičiuliavomės. Ir su princu – aktoriumi Harrisu Dickinsonu – susidraugavau, šis vaidmuo jam irgi didelis debiutas.

Scena iš spektaklio „Tamsioji pusė“. T.Baroti jame vaidina scenos vadybininkę. Paul H.Lunnon nuotr. ◄ – O kaip sekėsi dirbti su Michelle Pfeif-

fer ir Angelina Jolie?

– Iš jų galima daug pasimokyti. Daugiau bendrų scenų turėjau su M.Pfeiffer (vaidinau Michelle herojės tarnaitę, taigi, kur buvo ji – ten privalėjau būti ir aš), su A.Jolie – mažiau.

Didžiausią įspūdį man paliko jų gebėjimas persikūnyti: jos vienokios filmavimo aikštelėje ir, atrodė, visiškai kiti žmonės gyvenime.

Bendrauja labai draugiškai, žmogiškai, lyg

visi būtume susirinkę smagiai praleisti dieną.

Pasigirdus signalui – tuoj filmuosime, atrodo, žmogus tarsi per sekundę pasikeičia: kita veido mimika, skleidžiama emocija... Ir jos išeina vaidinti. Joms tai pavyksta taip greitai ir taip natūraliai. Grįžta į filmavimo aikštelę: vėl stebisi viskuo, kaip ir aš, naujokė. Mes viskuo domėjomės ir klausinėjome kartu su M.Pfeiffer. Nepajutau atskirties. M.Pfeiffer – aktorė, kurią nuo mažens mačiau filmuose ir

Ten dingsta laikas – Aktorystė – tokia profesija, kur mizanscenas reikia kartoti daug kartų. Ar scenos žvaigždėms nepritrūkdavo kantrybės?

– Aš ir kiti aktoriai pavargdavome greičiau.

Nusibosdavo kartoti tą patį begales kartų.

Bet tik ne A.Jolie ir M.Pfeiffer. Jos reaguodavo ramiai. Greičiausiai čia ir slypi profesionalumas. Nė vienas iš įžymesnių aktorių

Didžiausiame Jungtinėje Karalystėje nepriklausomo teatro festivalyje VAULT 2018 m. spektaklyje „Jei kas nutiktų“ (rež. Ch.L.Raines) pagal A.Bennetto pjesę T.Baroti atliko pagrindinį vaidmenį.

22

KINAS

Scena iš filmo „Piktadarės istorija 2“.

niekada nerodė jokio nepasitenkinimo. To iš jų galima pasimokyti. Atėjai į filmavimo aikštelę ir nusiteik, kad gali tekti tiesiog stovėti daug valandų, kadras po kadro kartoti tą patį. Pats kartais nebesupranti, kas čia vyksta. Reikia pakartoti? Profesionalės lengvai pakartoja.

Prireikė poros savaičių, kol supratau šio darbo specifiką. Kol suvokiau, kaip viskas turi būti. Ten dingsta laikas. Ir tu dingsti jame. Nebesierzini. Tai labai geros gyvenimiškos pamokos.

Karšta, nes mes su storais kostiumais, makiažas varva. Išeini iš filmavimo aikštelės ir supranti, kad nepajutai, kaip prabėgo visa diena.

– Koks jausmas žiūrėti filmą, kuriame vaidinate pati?

– Aktoriai ir visa komanda filmą „Piktadarės istorija 2“ žiūrėjome specialiai tam išnuomotame kino teatre. Nuo filmavimų iki premjeros buvo praėję metai, tad buvo smagu vėl susitikti kaip seniems geriems draugams.

Man išvysti šį filmą buvo kažkas neįtikėtino. Neturėjau lūkesčių. Buvau mačiusi pirmąją filmo dalį. Labiausiai neįsivaizdavau, kaip aš į visa tai „įsipaišysiu“.

– Ar žiūrėdama filmą pirmą kartą buvote priekabi sau?

– Kiekvieną kartą, kai pasirodydavau ekrane, atrodė, kad nematau kolegų, tik save.

Prieš filmavimą grimo kambaryje.

Žiūriu ir ieškau, kas ne taip. O čia galėjau padaryti geriau... O čia reikėjo kitaip.

Premjeroje buvau su drauge: kai filmo pabaigoje buvo rodomi titrai, ji į mane pasisuko ir pamatė, kad verkiu. Verkiau išvydusi savo vardą. Titrai buvo aukščiausias mano emocijų taškas, nors viso filmo metu buvau labai susijaudinusi. Nesitikėjau,

Asmeninio albumo nuotr.

pati savimi didžiavausi. Sakiau sau: „Tekle, pažiūrėk. Tu kažką gali nuveikti. Viskas įmanoma.“ Sėdi kino salėje, kurioje šimtai žmonių. Ir čia tavo veidas per visą ekraną. Vau! Filmo metu buvau taip susikoncentravusi į savikritiką, kad nieko nemačiau aplinkui. Į realybę grįžau tik išėjusi iš kino salės. ► 23

KINAS

Nori dirbti Lietuvoje

pasiūlė, kad apie tai galima parašyti straipsnį, ir taip pasklis žinia. Tik tada toptelėjo, kad tikrai. Labiausiai man padėtų spauda.

◄ – Ar teko pajusti aplinkinių dėmesį po

– Svajojate vaidinti Lietuvoje? Laukiate pasiūlymų?

– Jėzau! Tai mano svajonių svajonė! Praėjusią vasarą Lietuvoje suvaidinau viename filme ir laukiu jo premjeros. Viską pakeitė COVID-19, tad nežinia, kada bus jo pristatymas. Nežinau, kas mane labiau jaudino, – filmavimas Lietuvoje ar Londone. Mano svajonė – kuo daugiau dirbti Lietuvoje. Norėčiau grįžti ir prisidėti prie Lietuvos kino industrijos: kurti filmus,

filmo? Žvaigždžių valanda atėjo?

– Tokio dėmesio nesiekiu, tad gal nepastebiu.

Po premjeros pati susimąsčiau, kad yra proga pasireklamuoti. Supratau tai, juk ne be reikalo studijavau prodiusavimą. Labiausiai man norėjosi šią žinią paskleisti Lietuvoje. Ieškojau, kam galiu parašyti. Norėjau pasakyti, kad šį filmą jau turiu ir noriu prisistatyti Lietuvos kino industrijai. Vienas prodiuseris man

skleisti juos pasauliui. Tai skamba utopiškai, bet aš kaip lietuvė tikiu, kad mes turime daug potencialo. Ir jei man pavyktų prie to prisidėti, man tai būtų didžiausias pasiekimas. Nors sakoma, kad pranašu savo šalyje nebūsi. Bet kodėl gi nepabandžius? Viskas įmanoma.

– Ar po filmo „Piktadarės istorija 2“ sulaukėte naujų pasiūlymų?

– Dalyvauju vis daugiau atrankų. Kartu pasikeitė pasiūlymų profilis. Anksčiau dažniau siūlydavo vaidinti studentų kuriamuose trumpametražiuose filmuose, dabar daugiau sulaukiu pasiūlymų iš didesnių teatrų, siūlo daugiau didesnių vaidmenų. Gaunu pasiūlymų atlikti didesnius vaidmenis ir didesnio biudžeto filmuose. „Piktadarės istorija 2“ – svarus įrašas mano biografijoje, ateityje tai gali praversti: amerikiečiams visuomet atrodo kaip pranašumas, kai aktorius yra dirbęs amerikietiškame filme. „Netflix“ kurs savo produkcijos studiją Londone – vadinasi, atsivers naujų galimybių.

Treniruoti vaizduotę – Kur labiau patinka vaidinti – kine ar teatre? ►

T.Baroti – pirmųjų pasaulyje moterų automobilių lenktynių W Series reklaminis veidas.

24

KINAS

VIZITINĖ KORTELĖ Teklė Baroti gimė 1992 m. Klaipėdoje.

Išsilavinimas: 2011 m. baigė Klaipėdos E.Balsio menų gimnaziją, kurioje mokėsi fortepijono specialybės.

2014 m. baigė studijas Liverpulio menų institute (Liverpool Institute for Performing Arts) ir įgijo muzikos, teatro ir pramogų vadybos bakalauro kvalifikaciją.

2016–2017 m. mokėsi Anthony Meindl aktorių mokykloje (AMAW) Londone.

Veikla: 2015–2017 m. dirbo tarptautinėje televizijos postprodukcijos kompanijoje ENVY su tokiais projektais kaip „Top Gear“ ir „The Voice UK“.

2016 m. įkūrė improvizacijų trupę „Simprov“.

Vaidmenys: 2009 m. praleido Klaipėdos pilies teatre pas režisierių Alvydą Vizgirdą ir atliko vaidmenį spektaklyje „Raudonoji gėlelė“.

2017 m. prisijungė prie „Network“ teatro Londone, kur atliko pagrindinius vaidmenis spektakliuose „The Dark before Dawn“ / „Tamsa prieš aušrą“, „One in Four“ / „Vienas iš keturių“, „Cuckoo“ / „Gegutė“, „Braincell“ / „Smegenų ląstelė“ ir „The Dark Side“ / „Tamsioji pusė“.

2017–2020 m. sukūrė vaidmenis trumpametražiuose filmuose: „A Lady in the Street“ / „Panelė gatvėje“ (rež. Oldrich Werner), „The Animal“ / „Žvėris“ (rež. Jake Yates), „(Dis)Connection“ / „(Ne) Susijungimas“ (rež. Samantha Garapati), „Dissonance“ / „Nedarna“ (rež. Rochna Kumar), „Remanence“ / „Išlikę“ (rež. Nick Neo), „Meditation“ / „Meditacija“ (rež. Pranav Gandhe), „The Break Away“ / „Atsiskyrimas“ (rež. Shona Rowbury), „You Should Know Better“ /

„Turėtum geriau žinoti“ (rež. Thanos Topouzis), „Crêpes“ / „Blyneliai“ (rež. Sweta Tagliabue), „Pre-Occupation“ / „Prieš įsidarbinant“ (rež. Adam Tindall), „Expectations“ / „Lūkesčiai“ (rež. Emily Chow), „Tainted Love“ / „Sutepta meilė“ (rež. Jack Patience) ir „Bad People“ / „Blogi žmonės“ (rež. Victor Oparah).

2018 m. dalyvavo didžiausiame Jungtinėje Karalystėje nepriklausomo teatro festivalyje VAULT, kur atliko pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Say Something Happened“ / „Jei kas nutiktų“ (rež. Charles Leo Raines) pagal Alano Bennetto pjesę.

2018 m. tapo pirmųjų pasaulyje tik moterims skirtų automobilių lenktynių W Series reklaminiu veidu.

2019 m. pristatė savo debiutą didžiajame ekrane – Disnėjaus filmą „Maleficent: Mistress of Evil“ / „Piktadarės istorija 2“.

Kiti pasiekimai: 2003 m. respublikiniame J.S.Bacho jaunųjų pianistų konkurse Vilniuje tapo laureate.

2004 m. antrajame tarptautiniame „Gradus ad Parnassum“ konkurse Kaune buvo apdovanota diplomu.

2005 m. pirmajame tarptautiniame „Olimpo Musicale“ konkurse Kaune buvo apdovanota diplomu.

2006 m. respublikiniame Balio Dvariono konkurse jauniesiems pianistams ir smuikininkams buvo apdovanota diplomu.

2007 m. respublikiniame J.S.Bacho jaunųjų pianistų konkurse Vilniuje ir tarptautiniame „Gradus ad Parnassum“ konkurse Kaune buvo apdovanota diplomais.

2009 m. tarptautiniame F.Chopino pianistų konkurse Vilniuje laimėjo trečiąją vietą ir pelnė diplomą už geriausiai atliktą F.Chopino kompoziciją.

25

KINAS

Su mama. ◄ – Neišskiriu. Visur yra ką veikti. Nors tai skirtingos sritys, abiejose gali daug išmokti. Vaidinant kine tave stebi kamera ir viskas taip intymu. Čia galima išreikšti subtilesnių jausmų. Tu gali „pakrapštyti savo personažą intymiau“.

Darbas priešais kamerą: tu tarsi susikuri ir gyveni tos akimirkos gyvenimą. Visą filmą galima nufilmuoti viename kambaryje ir tai bus to momento pasaulis. Tai nuostabu, nes tu nežinai, kas vyksta už durų, už lango.

Visa emocija bus tik tarp filmo herojų.

Teatre tu gauni erdvės pasireikšti: gali lakstyti scenoje, rėkti iš visų plaučių...

Svarbiausia, tu jauti žiūrovų energiją ir tai suteikia vaidybai visiškai kitokį atspalvį.

Pati savimi stebiuosi: mano pasisakymas skamba visiškai kaip scenos žmogaus.

Noras būti scenoje... Tas jausmas turi „šaknis“. 12 metų grojau fortepijonu ir buvau scenoje. Buvimas scenoje visada naujas ir vis skirtingas gyvenimas. Man tai visuomet suteikdavo energijos ir įkvėpimo. Scena man visada buvo gėrio šaltinis. Esu labai dėkinga savo fortepijono mokytojai Rasai Riepšienei. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti nesusijęs su vaidyba dalykas, tačiau tai, ko ji mane išmokė, grojant fortepijonu, tapo mano aktorinių sugebėjimų pagrindu.

26

Nuo bendro meninio nusiteikimo, nuo požiūrio iki pasiruošimų pasirodymams – prie visų mano vaidybinių sugebėjimų, be jokios abejonės, prisidėjo būtent jos mokymai.

– Kaip gimsta jūsų vaidmenys?

– Pagrindas yra Stanislavskio mokykla, ji tikrai praverčia: stengiesi įsivaizduoti save veikėjų vietoje. Yra universalių tiesų, apibūdinančių žmonių elgesį, emocijas – tai, kas tinka mums visiems ar bent yra suprantama daugumai. Stengiuosi suprasti veikėją asmeniškai, neteisdama jo, pastebėti, kuo mes esame panašūs, ir tą supratimą išreikšti vaidmenyje. Vadovaujuosi tuo, kas mums visiems yra bendra, kad fiziškai įsiliečiau į tą pasaulį, jį priimčiau, kad išreikščiau nuoširdžias reakcijas. Todėl manau, kad labai svarbu nuolat treniruoti ir vystyti savo vaizduotę.

Filmų gamybos pasaulyje – Būna, kad kažkas nepatinka?

– Tai ne veltui vadinama kino industrija.

Tai „mašina“. Ypač kalbant apie filmų

gamybos pasaulį. Aš galiu kalbėti tik apie Londoną. Nežinau, kaip tai vyksta Lietuvoje. Londone labai juntama, kad yra struktūra, kur griežtai nustatyti veikėjų vaidmenys: agentai, prodiuseriai, atrankų vadovai. Ir nė vieno iš jų neapeisi. Lietuvoje tu gali kreiptis tiesiai į prodiuserį ar režisierių, net jam parašyti socialiniuose tinkluose ir sulaukti atsakymo. Jei taip pasielgčiau Londone, tai geruoju nesibaigtų, būtų laikoma išsišokimu, net priekabiavimu. Londone tai gana biurokratiška sritis: kiekvienas save pozicionuoja „kas man iš to?“, nėra idėjinių žmonių. Lietuvaičiai dar moka dirbti iš idėjos, iš noro, iš stimulo veikti. Užsieniečiai – ne. Jie randa milijoną priežasčių, kodėl to nedaryti. Įsijungia sveikatos apsauga... Pinigai: geriau paimti žinomą aktorių, nes tada lengviau filmą reklamuoti... Filmai ar spektakliai dėl to dažniausiai ir negimsta, nes tu prarandi motyvaciją.

– Esate jauna graži mergina. Už tai dėkinga tėvams, o gal kažkaip tobulinate savo grožį?

– Visiškai natūralus. Kad aš turėčiau kantrybės kažką tobulinti? Tikrai ne.

Už viską esu dėkinga savo nuostabiai

KINAS

gražiai mamai ir tėčiui. Kai pamačiau nuotraukose, kokie mano tėvai buvo gražūs jaunystėje... Esu natūralus tėvų kūrinys.

Užaugau Klaipėdoje, baigiau E.Balsio menų gimnaziją, grojau fortepijonu. Mano mama Daiva Ložytė – žinoma keramikė, nuostabi moteris. Tėčio Isroildžono Baroti istorija įkvepianti: iš Tadžikijos atvyko studijuoti į Lietuvą, per pusmetį išmoko lietuvių kalbą, įsitvirtino, tapo puikiu keramiku, Klaipėdoje turi savo meno galeriją.

Visi sako, kad aš į jį panaši. Tėvai išsiskyrę, bet abu mano gyvenime vienodai svarbūs.

Svarbiausia, mane abu palaiko ir skatina eiti pirmyn.

– Turėdama tėvus keramikus turėjote daug šansų tapti keramike...

– Vaikystėje eidavau į tėvų dirbtuves, bet keramikai aistros nepajutau. Muzikoje irgi kažko pritrūko... Kol dešimtoje klasėje nuėjau į Klaipėdos pilies teatrą. Didžiai nuostabu, kad mane priėmė. Scenoje debiutavau spektaklyje „Raudonoji gėlelė“.

Prisimenu tą jausmą – kas vakarą vaidinti keliems šimtams žmonių! Bet kai atėjo laikas rinktis profesiją, staiga išsigandau: o gal nemoku vaidinti... Laimė, viskas pataisoma.

Tėčio gimtinėje Tadžikijoje.

Su tėvu.

Asmeninio albumo nuotr.

27

KINAS

Istorija kartojasi. Lauk o Andrius RAMANAUSKAS Dėl pastaruosius tris mėnesius per karantiną pasikeitusio įprasto gyvenimo ritmo kinas rado būdų sugrįžti pas žiūrovus kita forma. Daugelis sinefilų pasiilgo ėjimo į kino teatrus, bet kol niekas nėra tikras, kada vėl viskas bus visiškai saugu ir gySavotiška seanso pradžia venimas grįš į įprastas vėžes, tenka ieškoti alternatyvų. Visame pasaulyje sugrįžo lauko kino teatrai. Kurį laiką jau atrodė, Žmonės dabar važiuoja į kiną ir mėgaujog tai praeities reiškinys, bet aplinkybėms pasikeitus istorija jasi filmais sėdėdami automobiliuose.

Pavyzdžiui, JAV užsidarius per 40 tūkst. savotiškai kartojasi, ir lauko kino teatrai atgimė.

Organizacijos „Kino zona“ įkūrėjas A.Laurutis siekia, kad inovatyvus lauko kinas Lietuvoje taptų tradiciniu reiškiniu.

28

kino teatrų išaugo automobiliams skirtos kino aikštelės. Daugelis jų parduoda bilietus prieš savaitę.

Lietuvoje taip pat jaučiamas pagyvėjimas šioje srityje. Balandžio viduryje kino mėgėjai buvo pakviesti trumpam išsivaduoti iš karantino rutinos ir atvykti į „ŽMONĖS Cinema drive-in“ kino seansą. Netrukus prisijungė ir „Kino pavasaris“, visą gegužę kino žiūrovus skraidinęs projektas „Aerokinas“. Per mėnesį Vilniaus oro uoste buvo surengta daugiau nei 60 kino seansų, į kuriuos automobiliais suvažiavo maždaug 13 500 žmonių.

Vieną dieną akis užkliuvo už reklamos apie lauko kino teatrą ir Klaipėdoje, šalia pat mano namų. Nužingsniavau į automobilių aikštelę prie jūros, kurioje palengva daugėjo mašinų. Beveik sutemus netikėtai daugiau nei šimtas automobilių pradėjo kelti triukšmą pypsėdami ir mirksėdami šviesomis. Supratau, kad tai savotiška seanso pradžia, o vienas iš renginio organizatorių Audrius Laurutis šypsodamasis paaiškino: „Matote, mes esame savitų tradicijų prisigalvoję. Jeigu koncerte žmonės šaukia, ploja ir panašiai, tai mūsų renginiuose labiausiai tinka automobilio raiškos priemonės – pipynė ir šviesų mirksėjimas. Įamžiname daug akimirkų, kur automobiliai sveikina vieni kitus ir taip duoda ženklą pradėti kino seansą.

Atsiranda vienybės jausmas ir smagi renginio pradžia. Kartą esame išbandę šviesų bangą, kai vienas iš organizatorių bėga automobilių linijomis ir duoda signalą įjungti šviesas – visiškoje tamsoje įvyksta šviesų šou. Turbūt karantinas mus privertė ieškoti vis originalesnių būdų, kaip pagyvinti savo rutiną.” ►

KINAS

k o kino teatrai atgimsta

Lauko kino seansas Pakruojyje.

Lauko kinas KlaipÄ—doje.

29

KINAS

Lauko kinas Klaipėdoje.

Mato Mačiulskio nuotr.

Darnaus vystymosi tikslais ◄ A.Laurutis – organizacijos „Kino

Lauko kinas aerodrome.

30

zona“ įkūrėjas. Paėjome su juo kiek atokiau nuo automobilių ir Audrius toliau pasakojo apie įgyvendinamus kino projektus: „Mes vykdome Užsienio reikalų ministerijos Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo projektą – „Dokumentinio kino sesijos lauko ekrane“. Siekiame žmones supažindinti su darnaus vystymosi tikslais. Mūsų tikslas – pritraukti auditoriją, kuri taip stipriai nesidomi kultūriniais renginiais ir kurią yra sunkiau pasiekti.

Dabar rodome dokumentinį filmą „Mission blue“, kuris analizuoja žmonijos veiklos poveikį vandenynų ir jūrų bioįvairovei. Parinkome seansui neįprastą vietą prie Baltijos jūros. Manome, tai yra svarbu Klaipėdą neseniai sukrėtusio bendrovės „Grigeo“ atsukto vamzdžio skandalo fone.

Daugybė atliekų pateko į marias. Norėjome dar kartą aktualizuoti šią problemą, kad žmonės nebūtų pakantūs, išreikštų savo nuomonę šių neigiamų dalykų fone.

Kitas mūsų projektas – „Istorijos atkūri-

KINAS

Lauko kinas Marijampolės apskrityje.

mas Lietuvos miškuose“. Šiuo atveju mes imame Lietuvos laisvės kovų tematikos filmus ir rodome vietose, susijusiose su partizanų kovomis. Pavyzdžiui, prie paminklų, buvusių bunkerių ir t. t.

Kituose miestuose mes ieškosime vietų kino seansams šalia alternatyvios energijos jėgainių. Jei pavyks susitarti, norime organizuoti seansą, naudodami tik „žalią“ alternatyvios energijos šaltinį. Planuojame surengti seansus vėjo jėgainių, sąvartyno fone. Kiekvienoje erdvėje norime parodyti filmą, atliepiantį vieną iš darnaus vystymo tikslų. Klaipėda buvo mūsų ekologinio projekto startas, bet toliau ketiname keliauti į dar bent dešimtį Lietuvos miestų.

Stengiamės, kad kiekviena neįprasta vieta padėtų įsijausti žiūrovams į to vakaro filmo temą.

Vienos žaviausių vietų mums yra aerodromai. Juose dažniausiai yra dar kur nors fone užsilikęs koks nors biplanas ar kitas lėktuvėlis, ir ten statome ekraną. Alytaus dainų slėnis – fantastiška vieta, kurią įsimylėjome, tiesiog tobula erdvė „drive in“ kino teatrui. Kita neįprasta erdvė mums buvo Vedecko ąžuolyno memorialo partizanams aplinka.“

Keliauja po Lietuvą Paklaustas apie inspiraciją organizuoti kino renginius lauke, Audrius teigė: „Pagalvojome, kad ne tik Vilnius, bet ir mažesni miesteliai gali turėti tokius seansus. Nuo Širvintų

Audrius Laurutis: Panašu, kad ateityje lauko kino teatrai galės būti tik stacionarūs, negalės keliauti. Kol kas mes dar turime laisvę ir esame lankstūs. prasidėjo mūsų kelionė po visa Lietuvą.

Aplankėme Panevėžį, Alytų, Marijampolę, Tauragę. Suorganizavome daugiau nei 30 seansų, į kuriuos automobiliais atvažiavo daugiau nei 6 tūkst. žmonių. Bekeliaudami po Lietuvą, pajutome didelį tokių kino seansų poreikį. Idėja mums kilo dar prieš COVID-19 viruso pandemiją. Norėjome pasiekti tą jaunimo ir vyresnių žmonių dalį, kuri rečiau lankosi renginiuose. Pastebėjau, kad susikūrė tokia subkultūra, kurios žmonės mielai leidžia laiką automobilių aikštelėse ar tiesiog besivažinėdami po miestą. Šią idėją norėjau įgyvendinti jau seniai, bet prireikė tokio neįprasto reiškinio, kaip pasaulyje siaučiantis virusas, kad pritrauktume rėmėjų.“ Pasidomėjus, kaip mažesnių miestelių žiūrovai priėmė lauko kiną, Audrius tęsė: „Kai kuriuose miestuose registracijų skaičius užsipildydavo per dvi minutes. Tai reiškia, kad tik paskelbus apie renginį ir dalyvių registracijos pradžią, ribotas vietų skaičius buvo rezervuojamas iš karto. Į kai kuriuos miestus sugrįždavome. Pavyzdžiui, Alytuje kiną rodėme jau keturis kartus.

Keliavimas po Lietuvą kol kas mus vilioja, akivaizdus didžiulis žiūrovų susidomėjimas. Tačiau yra ir daugybė reguliavimų tokiems renginiams. Netrukus pasikeis radijo dažnio naudojimo tvarka. Žymiai sunkiau gauti FM bangų licenciją (garsas kino metu perduodamas radijo bangomis ir jo klausomasi per automobilių radijo imtuvus), ir panašu, kad dėl to ateityje lauko kino teatrai galės būti tik stacionarūs, negalės keliauti. Kol kas mes dar turime laisvę ir esame lankstūs.“

Planuose – slaptas kinas Audrius pasidalijo mintimis apie lauko kino teatrų ateitį Lietuvoje ir savo planus: „Kad poreikis yra, rodo tai, jog, be mūsų, dar bent trys ar keturios organizacijos Lietuvoje aktyviai užsiima panašia veikla. Mes patys dar planuojame surengti patyriminio kino seansus, kurie užsienyje vadinami „Secret cinema“ (slaptas kinas). Jų žiūrovams duodamos koordinatės, kur turi atvykti, ir nurodomas aprangos kodas. Iš pradžių publikai suvaidinama kokio nors filmo žymi scena ir pradedamas kino seansas.

Apskritai norime inovuoti lauko kiną Lietuvoje ir taip jį padaryti labiau tradiciniu reiškiniu mūsų šalyje.“ Tarp kitko, visai neseniai, pradėjęs organizuoti kino renginius, A.Laurutis sužinojo, kad jo senelis kadaise sovietmečiu taip pat važinėdavo po mažus miestelius ir rodė lauko kiną. Istorija kartojasi.

31

DAILĖ

Sugrįžęs prie did Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje birželio pradžioje pagaliau vėl įvyko tikras parodos atidarymas. Klaipėdiečio grafiko Vytauto Antano Jakščio pastelės paroda „Vidiniai peizažai“ buvo atpildas visiems už kantrybę karantino metu, kai biblioteka buvo uždaryta.

Dailininkas V.A.Jakštys įsitikinęs, kad savo meistrystę menininkas gali palaikyti tik darbu, o laukdamas įkvėpimo gali jo ir nesulaukti. Petro Šmito nuotr.

32

DAILĖ

džiosios svajonės Birutė SKAISGIRIENĖ

Vidiniai peizažai Grafikas, oforto, akvatintos meistras V.A.Jakštys didžiąją gyvenimo dalį atidavė pedagogikai – penkerius metus dirbo Klaipėdos vaikų dailės mokykloje ir beveik tris dešimtmečius dėstė aukštosiose mokyklose: iš pradžių – LTSR Valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), vėliau – VDA Klaipėdos fakultetuose. Laiko kūrybai likdavo nedaug, bet jo vis tiek surasdavo: sukūrė puikių novatoriškų grafikos darbų, ne vieną tematinį ciklą, tačiau prie savo didžiosios svajonės – spalvotos tapybos galėjo sugrįžti tik užbaigęs keturis dešimtmečius trukusią pedagoginę veiklą. Pastaruosius du kūrybos dešimtmečius grafikas paskyrė pastelei. „Vidiniai peizažai“ – ne pirmoji V.A.Jakščio pastelės paroda, todėl nesunku atsekti brandų, nusistovėjusį menininko kūrybinį braižą, įvertinti autoriaus puikiai valdomą piešinį, subtilų žaidimą spalvomis.

V.A.Jakščio vidiniai peizažai pripildyti keistų tamsos gelmių ir ryškių blyksnių, kurie kaip emocijų vulkanas akinančia oranžine, raudona ar žalia lava staiga išsiveržia abstrakčiuose peizažuose.

Daug gražių žodžių per parodos atidarymą autoriui išsakė draugai, „senoji menininkų gvardija“. V.A.Jakštys nusipelnė visų pagyrų. Tik kažin ar pats šiai parodai būtų pasiryžęs, jei ne parodos kuratorius, tapytojas Juozas Vosylius, kuris savo draugams menininkams nuolat padeda pasirūpinti organizaciniais reikalais.

Parodos atidarymo išvakarėse su V.A.Jakščiu susitarėme susitikti pokalbiui.

Kaip tikras džentelmenas jis atėjo punktualiai. Truputėlį baiminausi ir jaudinausi dėl pokalbio sėkmės – ar pavyks prakalbinti tokį santūrų ir mažakalbį menininką, bet baiminausi be pagrindo – temų pokalbiui nepritrūko, malonių prisiminimų – taip pat.

Beliko viską užrašyti. ►

V.A.Jakštys. Iš ciklo „Vidiniai peizažai“.

33

DAILĖ

Vandenų krašte ◄ – Praėjusio amžiaus septintąjį dešimt-

metį į uostamiestį atvažiavo pirmasis menininkų desantas. Kaip jūs, zanavykas nuo Šakių, atsidūrėte uostamiestyje? Sąmoningai pasirinkote šį miestą, sulaukėte vertingo pasiūlymo ar, kaip daugelį dailininkų, į miestą priviliojo tuometis Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys?

– Į Klaipėdą atvažiavau 1969-aisiais kartu su tos pačios laidos Dailės instituto absolventais – skulptoriais Violeta Skirgailaite, Dmitrijumi Jefremovu ir scenografe Sofija Kanaverskyte. Bet pirmiausia buvo Šilutė.

Tais laikais, kai aš baigiau institutą, tol neduodavo diplomo ir charakteristikos, kol dvejus metus nepadirbėdavai pagal paskyrimą.

Mano paskyrimas buvo į Šilutę, į vidurinę mokyklą, kur dirbau piešimo mokytoju – ką kita galėjo dailininkas mokykloje daryti? Paskui dirbau Šilutės liaudies teatre, kūriau dekoracijas spektakliams. Žinių turėjau – Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, kur pradėjau meno studijas, scenografijos mokiausi pas Liudą Truikį. Iki šiol tebeturiu mano kurtą scenografijos eskizą su L.Truikio pataisymais.

– Ar neatrodė svetimas ir atšiaurus šis vandenų kraštas?

– Ne, priešingai – mane labai traukė vandenys. Krašte, kur aš gimęs ir augęs, vandenų beveik nėra, nebent koks upelis ar tvenkinys, o čia – neaprėpiama platybė. Labai viliojo. Šilutėje dirbau penkerius metus. Nežinau, kur mano kelias būtų pasisukęs, bet viskas klostėsi taip, kad aš atsidūriau uostamiestyje.

1969-aisiais Klaipėdoje, S.Daukanto gatvėje, buvo įkurta vaikų dailės mokykla. Tuometis mokyklos direktorius tapytojas Edvardas Malinauskas ir mano bendramokslė V.Skirgailaitė, telkę mokytojų kolektyvą, pakvietė prisijungti ir mane. Vykdomojo komiteto pirmininkas A.Žalys taip pat ragino atvažiuoti į Klaipėdą. Sakė, ką tu ten veiksi toje Šilutėje, važiuok greičiau į miestą. Paklausiau ir atvažiavau. 1969 m. rudenį jau buvau stojamųjų egzaminų į dailės mokyklą komisijos narys. Penkerius metus dirbau vaikų dailės mokykloje, o paskui prasidėjo mano pedagoginė veikla aukštosiose mokyklose. 1974 m.

LTSR Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete buvo įkurta Dailininkų apipavidalintojų sekcija. Profesorius Vytautas Jakelaitis iš karto pakvietė mane ten dirbti. Sutikau.

Profesorius įsivaizdavo, kad jo katedroje bus 34

DAILĖ

ruošiami dailininkai apipavidalintojai kaimo kultūros namams, kad jie tvarkys stendus, pieš leninus ir transparantus, o išėjo visai kitaip. Neįtiko Vincentui Gečui – tuomečiam Vilniaus dailės instituto rektoriui – tokia menininkų ruošimo programa, jo pastangomis 1979 m. mūsų dailininkų sekcija buvo prijungta prie tuomečio LTSR Valstybinio dailės instituto ir pertvarkyta į Klaipėdos vaizdinės agitacijos katedrą. Katedrą kūrė ir jai vadovavo šviesaus atminimo profesorius Algis Kliševičius, paskui kelerius metus jai vadovavau aš. Vėliau dar teko vadovauti Dailės pagrindų katedrai. Ne tiek svarbūs tie dalykai – tai jau istorija. Dailės akademijai atidaviau didelę savo gyvenimo dalį.

Spalvų alkis – Ar niekada nesigailėjote tiek laiko paskyręs pedagogikai ir ar nesijautėte nuskriaustas kaip menininkas, kaip kūrėjas – juk laiko kūrybai likdavo ne tiek daug?

– Oi, daug kartų. Po visų darbų Dailės akademijoje, sugrįžęs namo dar dirbdavau korepetitoriumi – reikėjo iš kažko gyventi.

Taip pavargdavau, kad užmigdavau sėdėdamas. Žmona žadindavo ir liepdavo eiti pabūti su vaikais, o man nelikdavo nei jėgų, nei energijos.

Čia nieko negali pataisyti, pastelė klaidų neatleidžia. Iš anksto turi galvoti, ką darai.

– Kodėl rinkotės grafiką?

– Nesirinkau grafikos. Po studijų S.Žuko taikomosios dailės technikume norėjau studijuoti tapybą, bet pirmaisiais metais neįstojau. Kitais metais suabejojau savimi – gal aš tikrai neturiu gabumų tapybai, todėl stojau į grafiką. Grafikos mokiausi sukandęs dantis ir visą laiką svajojau apie spalvas.

Pirmus metus labai kankinausi, net galvojau mesti studijas, o paskui apsipratau ir net pradėjo patikti. Bet nesužavėjo.

– Kaip grafikas esate labai laisvas ir novatoriškas. Klasikinė, barokinė grafika jūsų taip ir neįtraukė, mieliau rinkdavotės grafikos technikas, kuriose atsirasdavo ► 35

DAILĖ

◄ galimybė eksperimentuoti, net nespalvotame piešinyje ar atspaude išgauti spalvinius niuansus. Toks stiprus buvo spalvų alkis?

– Visą laiką rinkausi sudėtingas grafikos technikas: sausą adatą, akvatintą, ofortą.

Traukė tokios technikos, kurios buvo artimesnės tapybai. Spalvų ieškojimas manyje jau buvo užkoduotas nuo pat vaikystės, nors po karo nelabai buvo įmanoma tų spalvų rasti, nugriebdavau kur nors kokį spalvotą pieštuką ir tai būdavo didžiausias džiaugsmas. Aš tikrai visada troškau spalvų.

– Kokį spalvų ir tapybos alkį turi jausti grafiką studijuojantis žmogus?

– Spalvų ir tapybos šiek tiek buvo ir studijuojant grafiką – mokėmės akvarelės ir tapyti aliejumi, bet man to neužteko.

Daugiausiai buvo akvarelės. Jos mokėsi ir architektai, ir grafikai, ir kitų specialybių studentai. Mano kartos menininkus mokė pagal sovietinį modelį, tiksliai nukopijuotą sovietinės meno mokyklos programą. Tos pačios užduotys, tie patys pastatymai...

Pastelės apžavai – Tikriausiai nemanote, kad grafikos studijos nuėjo perniek? Ko išmokė grafika?

– Grafika išmokė kompozicijos. Va kaip Rimantui Dichavičiui pasitarnavo grafikos studijos, kiek visokių faktūrų savo fotografijose jis suranda. Gal pastaruoju metu net per daug. Grafiką buvo sudėtinga studijuoti dėl jos technologinių procesų – per penkerius studijų metus reikėjo išmokti visų grafikos technikų.

Grafika tikrai duoda gerus pagrindus, to nepaneigsi. Mane mokė puikūs pedagogai – trečiame, ketvirtame kurse piešimą dėstė Kazys Morkūnas, labai geras mokytojas, penktame kurse – Stasys Krasauskas. Tapybos mokiausi pas Joną Katiną, specialybės mokė Jonas Kuzminskas (jis buvo ir mano diplominio darbo vadovas – kūriau estampą: kolūkio laukai, traktoriai... toks buvo laikas). Dar dėstė Eduardas Jurėnas, Vytautas Jurkūnas, Antanas Kučas. Visas tuometės lietuvių dailės elitas. Šio to gal tikrai išmokė.

– Gal klaidingai galvoju, bet atrodo, kad grafikoje menininkas yra įspraustas į siauresnius rėmus. Kaip jums pavyko išsprūsti iš tų griežtų rėmų, nesustabarėti?

36

– Priežastis labai paprasta – per mažai dirbau kaip grafikas, nebuvo nei laiko, nei didelio noro.

– Grafikoje mėgote jūros tematiką, tačiau dabar eksponuojamoje pastelių parodoje jūrinių motyvų lyg ir nematyti...

– Manau, kad jūros tema mano kūryboje yra visada, kartais matoma, kartais tik juntama. Esu sukūręs ne vieną realistinę pastelę su Klaipėdos vaizdais, su jūra – tokias greitai išpirkdavo dailės salonuose. O šioje parodoje tiesioginio jūros vaizdavimo nėra, bet jis nujaučiamas. Jūra visada manyje.

– Kodėl ir kada jūsų kūrybos kelyje atsirado pastelė? Kodėl nepasirinkote aliejinės tapybos ar negrįžote prie akvarelės?

– Pastele piešiu jau 20 metų. Mėgstu pastelę, nes ji artimiausia piešiniui. Aliejinės tapybos mokiausi S.Žuko taikomosios dailės technikume, net mano diplominis darbas buvo atliktas aliejiniais dažais. Bet po grafikos studijų vėl pabandęs tapyti aliejumi, supratau, kad man nelabai sekasi. Aliejinė tapyba – ilgas procesas, reikia daug kantrybės: laukti kol išdžius dažai, vėl tepti, vėl laukti, o pastelėje viskas greičiau, spontaniškiau. Tik čia nieko negali pataisyti, pastelė klaidų neatleidžia. Iš anksto turi galvoti, ką darai. Bet aš jau seniai tapau šia technika, išmokau visokių gudrybių. Dabar visko

yra – ir kokybiško faktūrinio popieriaus, ir geros čekiškos pastelės, kuria lengva tonuoti, nereikia spausti. Tik dirbk ir norėk.

Nepataisomas romantikas – Kodėl jūsų kūryboje dominuoja peizažai, o ne, tarkime, figūrinės kompozicijos ar portretai?

– Peizažas man visada buvo labai artimas.

S.Žuko taikomosios dailės technikume tiek nupiešiau ir nutapiau žmonių figūrų, portretų, kad paskui net žiūrėti į tą pusę nebenorėjau.

Baisiai nuobodu. Tie akademiniai dalykai taip užkankino, kad nebenorėjau prie jų grįžti.

Tarybiniais laikais veždavo į kolūkius atlikti praktikos, reikėdavo piešti traktorininkus, kolūkiečius, melžėjas – po tokios prievolės mano kaip portretisto karjera pasibaigė. Neseniai savo senų piešinių aplanke radau tuos portretus ir be gailesčio išmečiau. Tai ne menas.

– Kas jums dabar yra tapyba? Ar galėtumėte gyventi nekurdamas, netapydamas?

– Netapyti negaliu, tik dabar greičiau pavargstu. Dvi ar tris valandas patapau ir turiu eiti ilsėtis. Bet netapyti negaliu. Dabar man labai lengva kurti – nėra jokių įsipareigojimų, jokios atsakomybės, kas išeis – tas išeis,

DAILĖ

niekam nereikia atsiskaityti už tai, ką darau.

O tapyba man yra vaistas ir terapija, kol kuri, pamiršti kitus rūpesčius, o jų pakanka.

– Žinomas poetas, apsilankęs parodoje, pastebėjo, kad jūsų pastelės labai poetiškos.

Ko gero, jis nesuklydo.

– Taip, aš esu nepataisomas romantikas. Poezija man visada buvo labai svarbi. Žinoma, seniau daugiau skaitydavau. Labai mėgau „sidabro amžiaus“ poeziją, ypač A.Fetą.

Dabar skaitau rečiau, bet romantika niekur nedingo. Net kurdamas šiurkštesnę formą, bandau ją supoetinti.

– Menininkų biografijose neretai pabrėžiama, kad polinkis menams buvo genetiškai užkoduotas, paveldėtas. Ar jūsų šeimoje buvo menininkų?

– Ne, nebuvo. Pirmoji pažintis su profesionalia daile – mano studijos Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikume. Tada aš, 14-metis vaikas, pirmą kartą nuėjau į M.K.Čiurlionio dailės muziejų Kaune.

Stebuklas.

– Kaip nusprendėte, kad norite studijuoti menus, jei niekada su menais nebuvote susidūręs?

– Mano kaime kaimynystėje gyveno tokie turtingi ponai. Jų vaikas, ketveriais ar penkeriais metais už mane vyresnis ponaitis,

turėjo spalvotų pieštukų – jų iš miesto atveždavo motinos brolis, universiteto dėstytojas. Tas berniukas piešdavo, o aš bėgdavau žiūrėti. Kartais ir man nukrisdavo kokia nuolauža. Koks tai buvo džiaugsmas. Tuos žmones 1950-aisiais išvežė į Sibirą, apie jų likimą nežinau, bet susitikimas su ta šeima, su tuo ponaičiu mano gyvenime buvo lemtingas – nuo tada ėmiau svajoti apie dailės studijas. Kažkur laikraštyje perskaičiau, kad Kaune yra toks dailės technikumas, kuriame moko menų, ir aš žūtbūt užsispyriau ten pakliūti. Mano svajonės ne taip paprastai išsipildė. Mama nenorėjo manęs vieno išleisti į Kauną, juk buvau vaikas, bebaigiąs tik 13-us metus. Jei ne teta, gyvenusi Kaune, Šančiuose, ir apsiėmusi mane pagloboti pirmuosius metus, nieko nebūtų išėję. Kur tie Šančiai ir kur tas technikumas – valandą reikėdavo kulniuoti pėsčiomis, bet aš eidavau. Labai norėjau mokytis. O po metų užklupo kažkokia krizė – pasipylė dvejetai. Už piešimą – dvejetas, paskui dar vienas. Labai verkiau – taip buvau savimi nusivylęs. Prisimenu, direktorė pasikvietė į savo kabinetą – galvojau, dabar tai klius, bet ji manęs nebarė, tik geranoriškai, globėjiškai su manimi pasišnekėjo ir liepė pasitempti. To užteko – išlipau iš savo nesėkmių duobės. Technikumą baigiau gerais pažymiais. Tarp kitko, kartu su manimi baigė ir R.Dichavičius.

VIZITINĖ KORTELĖ Vytautas Antanas Jakštys gimė 1937 m. Šakių rajono Steponkiškių kaime.

1964 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) įgijo grafiko diplomą.

Nuo 1967 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

1969–1978 m. mokytojavo Klaipėdos vaikų dailės mokykloje (dabar – Adomo Brako dailės mokykla).

1974–1979 m. dirbo LTSR Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Dailininkų apipavidalintojų sekcijoje.

1979–2005 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, buvo Vaizdinės agitacijos katedros vedėjas, Dailės pagrindų katedros vedėjas.

Įgyvendino svajonę – Įkvėpimas – būtinybė ar tinginių išmislas? Ką jūs apie tai galvojate?

– Manau, kad ne įkvėpimo reikia laukti, o tiesiog dirbti. Kasdien nors po truputį, kitaip dingsta potraukis ir pasitenkinimas, atbunka ranka. Savo meistrystę gali palaikyti tik darbu. Laukdamas įkvėpimo gali jo ir nesulaukti.

– Kas yra pirmieji jūsų kūrybos vertintojai? Ar sulaukiate palaikymo šeimoje?

– Žmona (anglų kalbos specialistė, logopedė) niekada mano menais per daug nesidomėjo, atžalos nepasekė mano pėdomis, sūnus – verslininkas, dukra – humanitarė.

Mano kūrybos vertintojai ir bendraminčiai buvo senoji menininkų gvardija – Vydas Pinkevičius, Algirdas Taurinskas, Saulius Bertulis. Buvo laikas, kai labai artimai bendravome, dažnai susibėgdavome tai pas vieną, tai pas kitą, pokalbiai apie menus ir kūrybą užsitęsdavo iki paryčių. Negalėjome vieni be kitų. O dabar viskas kitaip – draugystės gijos trūkinėja, poreikio susitikti vis mažiau, kiekvienas kiurksome savo dirbtuvėse, retai bepasimatome.

– Ar liko kažkas, ko nesate sukūręs, neįgyvendinęs?

– Manau, kad savo didžiausią svajonę įgyvendinau sugrįždamas prie spalvų. Aš tą svajonę jau buvau palaidojęs.

– Esate laimingas žmogus?

– Taip, esu laimingas.

37

DAILĖ

Apie briedį kopose i Kuršių nerijos gyvū n Kristina JOKUBAVIČIENĖ Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Pamario galerijoje Juodkrantėje iki rugsėjo pabaigos veikia paroda „Briedis Animalistine tema kopose ir kiti Kuršių nerijos tęstinio kultūrinio turizmo projekto gyvūnai“ iš klaipėdiečio Alek- Tai „Nuostabiosios žemės beieškant. Nuo Nidos sandro Popovo XIX a.–XX a. dailininkų kolonijos iki Prano Domšaičio“, jau ketvirti metai rengia ir įgyvendina pirmosios pusės Rytų Prūsijos kurį keturios pajūrio kultūrinės institucijos – Thotapybos ir grafikos rinkinio. mo Manno kultūros centras, VšĮ „Nidden“,

E.Bischoffas. Karvės Pilkopoje. Maždaug 1960. A.Popovo rinkinys

38

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus P.Domšaičio galerija – paroda. Projektą iš dalies finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė.

Paroda „Briedis kopose ir kiti Kuršių nerijos gyvūnai“ simboliškai pratęsia 2019 m. rudenį P.Domšaičio galerijoje Klaipėdoje veikusią tarptautinę parodą „Briedis kopose“ iš Rytprūsių krašto muziejaus Liuneburge (Vokietija) rinkinių. Ji buvo skirta briedžio motyvui, labai populiariam ir Rytų Prūsijos dailėje, ir Nidos dailininkų kolonijos dalyvių kūriniuose.

DAILĖ

e ir kitus ū nus Minėta paroda paskatino plačiau pažvelgti į Rytų Prūsijos dailininkų animalistinio žanro kūrinius – gausiame kolekcininko A.Popovo rinkinyje jų tikrai nestinga. Parodoje Pamario galerijoje eksponuojama 40 tapybos ir grafikos darbų, kuriuos sukūrė 30 autorių: Fritzas Behrendtas, Eduardas Bischoffas, Gustavas Boese, Alfredas von Brühlis, Alfredas Degneris, Friedrichas Eicke, Helma Fischer-Oels, Richardas Friese, Juliusas Freymuthas, K.Güttenbergeris, Alexanderis Harderis, Fritzas Janowskis, Hansas Kallmeyeris, Paulis Lehmannas-Braunsas, Gerhardas Löbenbergas, Georgas Majewiczius, Alfredas Partikelis, Heinzas Powilleitas, Dimitrijus Prokofieffas, Karlas Röttgeris, Ernstas Schaumannas, Carlas Scherbringas, Carlas Scherresas, Elisabeth Schmidt, Maxas Schmidtas, Werneris Sieloffas, Carlas Steffeckas, Johnas Theele, Hugo Walzeris, Franzas Wimmeris.

Paveikslų ir estampų herojai – laukiniai ir naminiai gyvūnai bei paukščiai.

Parodoje esama kompozicijų su stirnomis, šernais, lapėmis, darbiniais arkliais ir puikiais žirgais, ožkomis, avimis, karvėmis ir jų bandomis, kurapkomis, tetervinais, antimis, žąsimis ir vištomis. Ne visuose kūriniuose šie objektai vyrauja, kai kada jie tik pagyvina romantiškus pamario ir pajūrio gamtos vaizdus.

Niekas negalėjo pralenkti Daugiausia, net 12, rodoma paveikslų su briedžiais. Rytų Prūsijoje briedis visada buvo laikomas ypatingu gyvūnu, o krašto tapytojų animalistinio žanro darbuose jis buvo vienas svarbiausių motyvų. Tiesą sakant, tapytojui, pasirinkusiam tokią temą, reikėjo turėti ir specifinių žinių, ir gebėjimų,

H.Kallmeyeris. Briedžiai kopose. 1954. A.Popovo rinkinys

H.Kallmeyeris. Laukinės antys. A.Popovo rinkinys

kad meniškai, o pagal to meto realistinės dailės sampratą ir reiklių pirkėjų lūkesčius, ir labai tiksliai atkurtų didingo pajūrio miškų gyventojo stotą bei gyvą judesį. Iš gausiai anuometėje Kuršių nerijoje kūrusių menininkų laukinius gyvūnus nuosekliai tapė tik du dailininkai: Heinrichas Krügeris XIX a. pab. suformavo briedžio vaizdavimo dailės kūriniuose tradiciją, o jo pradėtą darbą tęsė H.Kallmeyeris.

Iš tikrųjų nutapytų briedžių, kitų laukinių gyvūnų ir paukščių gausa Nidos daili-

ninkų kolonijoje niekas negalėjo pralenkti tapytojo, grafiko, peizažo ir animalistinio žanro atstovo H.Kallmeyerio. Nenuostabu, kad parodoje eksponuojami net devyni jo kūriniai. Gimęs Erfurte, vaikystėje jis kartu su tėvu, Prūsijos armijos karininku, atvyko į Geldapę (vok. Goldap). Mokėsi Geldapėje, vėliau Gumbinėje (vok. Gumbinnen, dab. Gusevas) ir Karaliaučiuje.

Toliau pasuko į kalnakasybos mokslus Mansfelde (Saksonijos provincija, Vokietija), vėliau perėjo į Teisės fakultetą ► 39

DAILĖ

◄ Karaliaučiaus universitete. 1907 m.

H.Kallmeyeris apsisprendė, metė „rimtus“ mokslus ir atsidėjo dailei. Teigiama, kad Dresdene iš pradžių mokėsi privačiai, o 1908 m. pradėjo studijuoti Dresdeno dailės akademijos vidurinėje klasėje. Reikia pasakyti, kad turėjo gerus profesorius. Pradėjęs mokytis piešimo pas Richardą Müllerį ir tapybos pas impresionizmo oponentą Otto Zwintscherį, pagaliau pateko pas prisiekusį animalistą Emanuelį Hegenbarthą, kuris tapyboje, priešingai, nuosekliai laikėsi impresionizmo principų.

E.Hegenbartho įtaka jaunam studentui buvo didžiulė, o dailės mokslai ėjosi kaip iš pypkės: 1911 m. jis laimėjo akademijos mažąjį sidabro medalį, 1912 m. – didįjį, 1914 m. sėkmingai baigė studijas ir atsidėjo svaiginančiam laisvo menininko gyvenimui. Bet nebuvo koks nors išlepėlis, labiau sportiškas ir pasitempęs, žaidė ledo ritulį, mėtė ietį, su bedraminčiais Karaliaučiuje buvo įkūręs futbolo klubą. Jau 1911 m. H.Kallmeyeris dalyvavo bendroje parodoje prestižiniame Bernhardo Teicherto dailės salone Karaliaučiuje, o po metų rodė paveikslus dailės parodoje Dresdene. Atspėti, ką vaizdavo jo kūriniai, tikrai nesunku: buvo rodomi akvareliniai ir grafiniai darbai su elniais, briedžiais bei žuvėdromis.

A.Harderis. Kurtiniai poruojasi. A.Popovo rinkinys

Pateko į įvykių centrą Bet kas taip lemtingai pasuko H.Kallmeyerio likimą nuo praktiškų mokslų meno link? Pasak paties dailininko, buvę taip: „1905 m. aš, dar studentas, iš Karaliaučiaus pirmą kartą atvykau į Kuršių neriją. Atsitiktinumas lėmė, kad apsistojau Hermanno Blode’ės viešbutyje, kuriame, vadovaujami Ernsto Bischoffo-Culmo ir jo neperskiriamos kolegės Berthos Schütz, gyveno ypač linksmi žmonės – profesorius Knorras, Oskaras Mollis, Fritzas Behrendtas ir kiti, kurie jau daugelį metų buvo Kuršių nerijos svečiai. Grupelei taip pat priklausė rusas skulptorius Kaganas, Willy Carlas Hübneris, panelė Bernstein ir keli mažiau žinomi dailininkai. Tuo metu Blode’ės namai dar neturėjo salės ir verandos, bet, tiesą sakant, buvo daug jaukiau nei šiandien. Nors aš nebuvau menininkas, nusprendžiau nors 40

C.Steffeckas. Žirgas, berniukas ir šuo. A.Popovo rinkinys

trumpam, kelioms dienoms prisijungti prie dailininkų būrelio“ (Kallmeyer H., „Die Malerkolonie Nidden“, Memeler Dampfboot, Memel, 3. July 1924).

Tikrai to viešbučio atmosfera buvo tirštai prisodrinta meno bacilų, meno aura tiesiog kunkuliavo visomis spalvomis ir atspalviais.

H.Kallmeyeris pateko į patį įvykių centrą ir

DAILĖ

visų apdainuotosioms „mažoms žibalinėms lemputėms“, E.Bischoffas-Culmas pasakojo, kaip tapytojas animalistas H.Krügeris, Karaliaučiaus dailės akademijos absolventas, maždaug 1888 m. pasikvietė jį ir savo pusbrolį Eduardą Andersoną į kelionę pėsčiomis per kopas nuo Rasytės (vok.

Rossitten, dab. Rybačyj, Kaliningrado sritis) iki Nidos ir kokį didžiulį įspūdį ta kelionė paliko jauniems akademijos studentams.

Nidoje nuomojo dirbtuvę

J.Thiele. Trys briedžiai saulėlydyje. A.Popovo rinkinys

Energingam teisės studentui to užteko. Pasiėmęs „Kodak“ fotoaparatą, H.Kallmeyeris tuoj pat patraukė pėsčiomis per kopas, tik į kitą pusę, Juodkrantės link. Kelionė, matyt, buvo tas paskutinis argumentas, kuris lėmė posūkį į meną. Prabėgus keliems dešimtmečiams, po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje vargingai gyvenęs dailininkas taip prisiminė pirmojo keliavimo metu įvykusį susitikimą su briedžiu: „Už Preilos krūmynuose aš pirmą kartą susidūriau su nedideliu briedžiu. Pasijutau lyg persikėlęs į žilą senovę, greitai žvilgtelėjau pro fotoaparato ieškiklio langelį ir padariau dvi tris nuotraukas. Rezultatas: nufotografavau daug žolių ir krūmų, jokio briedžio, bet briedžiais „užsikrėčiau“ ir tas užkratas nepraeina iki šiol, jau keturiasdešimt penkeri metai...“ (Hak., „Hans Kallmeyer – der Tiermaler unserer Heimat. Der MD besucht Memelländer in der Fremde“, Memeler Dampfboot, Oldenburg, 8. Januar 1951).

H.Kallmeyeris ne tik tapė briedžius. Jis buvo patyręs medžiotojas.

D.Prokofieffas. Kūdra miške ir skrendanti antis. A.Popovo rinkinys

iki 1944 m. išliko vienu ištikimiausių Nidos dailininkų kolonijos dalyvių. Štai ką reiškė, vos peržengus H.Blode’ės viešbučio slenkstį, sutikti dailininkų kolonijos pradininkus – tapytojus E.Bischoffą-Culmą ir F.Behrendtą, sudariusius ankstyvąjį kolonistų branduolį.

Karaliaučiaus dailės akademijos profesoriaus emerito G.Knorro entuziazmas buvo ne ką mažesnis. Garbaus amžiaus daili-

ninkas Nidoje vietoj įprastų sau žanrinių ir figūrinių kompozicijų atsidavė peizažo tapybai. Kai profesorius emeritas pavargdavo nuo nuolatinio menininkų šurmulio ir naktinėjimo, jis kelioms dienoms išvykdavo į Karaliaučių, išsimiegodavo, pailsėdavo ir vėl grįždavo pas H.Blode’ę...

Tikėtina, kad vieno tokio smagaus pokalbio prie vaišių stalo metu, spingsint

1914 m., sėkmingai baigęs dailės mokslus, H.Kallmeyeris grįžo ir ilgam įsikūrė Karaliaučiuje. Vėl tęsė tradiciją kiekvieną vasarą (pertrauka – tik 1915–1918 m., Pirmojo pasaulinio karo metais) praleisti Nidoje. Kad būtų patogiau ir visas tapybos priemones turėtų po ranka, Nidoje nuomojo dirbtuvę.

Taip tai Karaliaučiuje, tai Nidoje gyveno iki 1944 m. Su fotoaparatu ir eskizų bloknotu rankose nuolat keliaudamas po Kuršių nerijos kopas, dailininkas nuosekliai stebėjo, tyrinėjo, fotografavo, piešė, tapė augmeniją ir gyvūniją natūralioje aplinkoje. ► 41

DAILĖ

◄ Daugelis gamtos mėgėjų, medžiotojų turėjo jo paveikslų. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad H.Kallmeyeris ne tik tapė briedžius. Jis buvo patyręs medžiotojas.

Pavyzdžiui, 1902 m. laiške draugui pranešė ką tik grįžęs iš aštuonių dienų medžioklės turo. Minima, kad po 1923 m. prie Preilos jam pasisekė nušauti nebejauną briedį.

Minėtame pokalbyje su žurnalistu dailininkas teigė, kad tai nesąs didelis menas, ir jis gamtoje geriau „šaudęs“ pieštuku, o ne šautuvu.

H.Kallmeyeris buvo ne tik ištikimas ir nuoseklus kolonistas. Jis vienas pirmųjų pradėjo rašyti straipsnius vietinėje spaudoje apie kolonijos raidą. Verta priminti, kad H.Blode’ės žento ir kolonijos puoselėtojo tapytojo Ernsto Mollenhauerio emocionalūs, vaizdingi prisiminimai, kuriais šiandien remiasi visi rašantys apie Nidos koloniją, buvo užrašyti maždaug 1948 m., o paskelbti bene tik 1961 m. Nors tarpukario ir ypač pokario vokiškoje periodinėje spaudoje pasitaikydavo įvairių profesijų žmonių prisiminimų apie Nidos dailininkų koloniją, vertinga tai, kad H.Kallmeyeris kolonijos įvykius matė iš arti ir vertino visų pirma dailininko akimis. „Aš buvau visų dailininkų rato pokyčių liudininku“, – teigė tapytojas.

H.Kallmeyeris. Briedžiai ryto rūke. 1934. A.Popovo rinkinys

Suformavo savitą braižą Itin didelį įspūdį jam paliko 1909 m. vasara.

Minėtame 1924 m. straipsnyje tapytojas rašė: „1909 m. aš grįžau (į Nidą) jau kaip dailininkas animalistas, pasiryžęs visiškai atsidėti briedžio natūroje studijoms. Kaip tik tais metais pirmą kartą pasirodė iš Cvikau kilęs Pechsteinas, sukėlęs revoliuciją tarp Nidos dailininkų. E.Bischoffas-Culmas ir panelė Schütz buvo įsitikinę, kad negalima taikstytis su nauju ekspresionistinės tapybos stiliumi. Prasidėjo stilių kova: čia impresionizmas, čia ekspresionizmas. Paskui Pechsteiną atsekė Schmidtas-Rottlufas ir kiti laukiniai „Tilto“ grupės nariai, nuomonės vis labiau maišėsi, priešybės stiprėjo ir tai griovė anksčiau buvusią jaukią santarvę.

Antra vertus, Pechsteino šlovė garsino Nidos dailininkų koloniją, į „H.Blode’ės ratą“ jungėsi vis nauji dalyviai.“ Kaip vystėsi dailininko karjera, beveik pusę amžiaus susieta su Kuršių nerija ir Nidos dailininkų kolonija? H.Kallmeyeriui lipte prilipo „briedžių tapytojo“ vardas, 42

J.Freymuthas. Namas kopose. A.Popovo rinkinys

šiandien kartais tariamas su lengva ironija.

Iš tikrųjų jo paveiksluose briedžiai ir visas gausios Kuršių nerijos faunos pasaulis ne toks jau paprastas ar naivus. Juose profesionaliai dera gyvas žvilgsnis į objektą, impresionistinis momento čia ir dabar vaizdavimas, taip pat O.Zwintscherio įdiegta pagarba seniesiems tapybos meistrams, profesoriui buvusi artima simbolizmo dvasia ir moderno stilistika,

kuria jis pasidalijo su gabiu mokiniu.

H.Kallmeyerio animalistinėse kompozicijose dėmesį atkreipia minkšta, plaukianti silueto linija, vyraujantis šaltas subtilus koloritas. Per daugelį metų, atiduotų animalistinei temai, tapytojas suformavo savitą braižą. Jo paveikslai, akvarelės, grafikos darbai lengvai atpažįstami net nepatyrusio, pradedančio kolekcininko. Tiesiog sunku su kuo nors kitu sumaišyti tuos padūma-

DAILĖ

R.Friese. Briedis Romintos girioje. A.Popovo rinkinys

vusius miglomis paveikslus su grakščiais ilgakojais briedžiais, tarsi besiklausančiais pušų šlamesio, jūros bangų mūšos, ir puikiais paukščiais, kurių sparnų sukelti sūkuriai šiaušia vandens paviršių.

H.Kallmeyerio animalistinių kompozicijų savitumas išryškėja palyginus, kaip briedžius vaizdavo parodoje atstovaujami garsūs, Vokietijos meno scenoje pripažinti ir nusipelnę medžioklės ir jos trofėjų tapytojai R.Friese, D.Prokofieffas, G.Löbenbergas, kurie labiau laikėsi animalistinio žanro standartų. Jų paveiksluose nerasi komponavimo, gyvūnų anatomijos, judesio riktų, akademiškas stilius kuria distanciją tarp žiūrovų ir vaizduojamojo objekto. Kitaip – be didesnių įsipareigojimų, laisviau ir ekspresyviau – į animalistinį žanrą ir į konkretų briedžio motyvą žvelgė keliais metais už H.Kallmeyerį jaunesni Rytprūsių tapytojai, iš kurių verta paminėti E.Bischoffą. H.Kallmeyeris užima savotišką vidurinę poziciją tarp tikroviško natūralizno ir emocionaliai subjektyvaus tikrovės pateikimo. Antra vertus, jaunesnės kartos dailininkų kūryboje briedžių ir kitų gyvūnų motyvai buvo labai reti. Praėjusio amžiaus 3–4 dešimtmečiais animalistinis žanras prarado populiarumą. Žvelgiant iš modernaus meno pozicijų, šio žanro kūriniai vertinti kaip savotiški reliktai, pažymėti komercijos ženklu, skirti arba

neišrankiems vartotojams, arba užsakomi grynai praktiniais sumetimais – kaip dovanos medžiotojams, kaip vidutinio buržua namų vestibiulio arba darbo kabineto puošmenos.

Gyvūnų Neringos miškuose ir mūsų dienomis netrūksta. Kartais jie drąsiai aplanko

gyvenvietes, stabdo judėjimą siauruose keliuose, suteikia džiaugsmo poilsiautojams. Bet kas paneigs, kad geriau apžiūrėti paveikslą su šernų būriu ar ragus iškėlusiu karingai nusiteikusiu briedžiu, nei susitikti su šiais gyvūnais Kuršių nerijos miškuose akis į akį.

A.Partikelis. Mergaitė ir karvės. 1913. A.Popovo rinkinys

43

MENO PROJEKTAS

Atrasti savo tylias šventoves Nuo gegužės iki birželio pabaigos Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ veikia multimedijos menininko Augustino Našlėno fotomontažų paroda „Tylios šventovės“. Antroji šio projekto paroda beveik tuo pačiu metu buvo atidaryta Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Ją galima pamatyti iki liepos 10-osios. Čia pristatomas pagrindinis projekto kūrinys – A.Našlėno kartu su Glazge (Didžioji Britanija) gyvenančiu multimedijos menininku Viliumi Jokubaičiu sukurta audiovizualinė instaliacija „Tylios šventovės“. Prieš kelerius metus iš Anglijos į Klaipėdą gyventi sugrįžęs A.Našlėnas iš animuotų fotomontažų instaliacijai sukūrė maždaug 80 min. trukmės videofilmą, o V.Jokubaitis – erdvinio garso takelį.

Danguolė RUŠKIENĖ

Meno projekto, trukusio daugiau nei dvejus metus, autoriai periodiškai lankėsi savo gimto krašto istorinėse vietose, su kuriomis juos jau daug metų sieja itin stiprus dvasinis ryšys. Šios vietovės išsidėsčiusios palei Minijos upės slėnį nuo Maciuičių piliakalnio iki Kvietinių kaimo Klaipėdos rajone. Dabar jau šventomis vadinamose vietose sukauptas patirtis, pasitelkę kiekvienam iš jų pavaldžias priemones ir raiškas, menininkai susintetino į vientisą kūrinį, siunčiantį ypatingą žinutę žiūrovams. Jų audiovizualinėje instaliacijoje į nedalomą visumą susijungia įvairiais metų laikais ir skirtingu paros metu užfiksuoti fotokadrai, meditacijų metu sukurti sigilai, natūralūs gamtos garsai ir garsinės sigilų struktūros. Menininkai 44

pasakojo apie kūrybinio proceso metu sukauptas ir įgytas patirtis, inspiracijas ir suvokimus.

Patyriminis dalykas – Augustinai, „Tylių šventovių“ idėjos autorius esi tu. Kada prie šio projekto prisijungė Vilius? Kaip išsiaiškinote, kad jums abiem rūpi tie patys dalykai?

– Mes su Viliumi pažįstami nuo vaikystės, abu esame kilę iš Gargždų. Tačiau kad dirbsime prie šio projekto kartu, abiem buvo netikėta.

2017 m., kai Vilius ruošėsi ginti savo magistrinį darbą Glazgo universitete, kur studijavo garso dizainą ir audiovizualinę praktiką, jis man tą darbą atsiuntė pasiklausyti ir tai, ką išgirdau, man labai patiko, nes nieko panašaus nebuvau girdėjęs. Baigęs studijas jis vėl su

manimi susisiekė ir pasiūlė ką nors nuveikti kartu, o aš kaip tik tuo metu eksperimentavau su sigilais. Be to, jau kuris laikas mąsčiau apie tai, kad meno ateitis slypi patyriminiuose dalykuose. Kai tu tiesiog sukuri kažkokią patirtį, kurios metu ne tik parodai, bet ir sudarai galimybę žiūrovams išgyventi tai, kas vyksta tavo galvoje. Artėjo lūžio momentas, kai aš iš vizualisto tapau multimedijos menininku. Kai atsirado Vilius, tada pagalvojau, kad dabar yra galimybė, jog šitame projekte galėtų atsirasti ne tik vizualiniai, bet ir garsiniai sprendimai.

Man pasidarė aišku, kad „Tylios šventovės“ turi būti patyriminis dalykas, kad tai bus audiovizualinė instaliacija, bendras mūsų kūrinys, įvedantis žmones į pasaulį, kurį mes patys patiriame. Nuo tada pradėjau galvoti, kaip įtraukti Vilių į visa tai. Nebuvo sudėtinga, nes Vilius taip pat žinojo visas tas vietas, apie kurias norėjau papasakoti. Tik jis jas prisiminė iš vaikystės, todėl vėl jose turėjome apsilankyti. Tai ir padarėme 2018-ųjų rugpjūtį. Šių apsilankymų metu išaiškėjo daug dalykų, kurie mus sieja. Tai ne tik itin asmeniškas ryšys su šiomis vietomis, bet ir įvairios meditacijos praktikos, kurias kiekvienas buvome išbandęs, Zen filosofija. Jis buvo girdėjęs ir apie sigilus, ir apie automatinį piešimą. Jau vien dėl to buvo lengva, nes mums nebereikėjo daug ko aiškintis.

– Kartu su Viliumi ir kiekvienas atskirai ne kartą lankėtės devyniose istoriškai svarbiose ir ypatingą energetinį krūvį turinčiose vietose, kurių dauguma jums buvo pažįstamos nuo vaikystės. Kokios tai vietos?

– Kai kurios iš jų yra istoriškai labai svarbios, kitos lyg ir neturi tokios reikšmės, tačiau jos ne ką mažiau svarbios intuityviai. T. y. jose mane aplankydavo suvokimas, kad būtent ten yra šventovė ir kad būtent ten reikia kažką padaryti. Pirmoji tokia vieta – piliakalnis miške prie Maciuičių gyvenvietės. ►

FOTOGRAFIJA

Augustino Našlėno nuotr.

45

MENO PROJEKTAS

Kita – Gargždų Kalniškės piliakalnis. Šalia šio piliakalnio – buvusi senosios baltų tikybos alkavietė, alkavietės akmuo ir šiek tiek toliau – šimtamečių ąžuolų giraitė, didysis šventgirės ąžuolas. Kitos vietos yra jau kitoje pusėje, prie Kvietinių kaimo. Tai geležies amžiaus pilkapynas, kuriame 2015 m. buvo rasti du išskirtiniai palaidojimai. Jie dabar eksponuojami Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Būtent dėl šios priežasties pirmiausia čia pristatėme savo kūrinį.

Toliau – senosios Kvietinių kaimo kapinės ir upelis miške prie Kvietinių pilkapyno.

◄

Mandalos principu – Viliau, ką tau reiškia šios devynios vietos? Kaip dažnai čia lankeisi gyvendamas Gargžduose?

– Gargžduose gyvenau iki 2009 m. Man ir daugumai draugų piliakalnis ir kitos Gargždų gamtos apylinkės buvo dažnos lankymo vietos, kuriose semdavomės kūrybinio įkvėpimo. Labai džiaugiuosi, kad užaugau Gargžduose ir turėjau galimybę daug laiko skirti pasivaikščiojimams ir apmąstymams tose apylinkėse, kurių dažnai ilgiuosi. Tačiau buvo keletas neaplankytų vietų, kurias Augustinas parodė tik 2018 m., ir jos paliko labai gilų įspūdį. Man Gargždų

Augustinas Našlėnas: Žinios apie sigilus įkvėpė mane kiek kitaip pažvelgti į senovinius baltų ženklus. Aš norėjau su jais paeksperimentuoti.

A.Našlėno fotomontažai – sustabdyti kadrai iš audiovizualinės instaliacijos „Tylios šventovės“. 2018–2020.

apylinkės nuo pat vaikystės kėlė labai savitas ir unikalias emocijas, kurios sudaro nemažą atsiminimų dalį. Kiekviena vieta turi savo specifinę atmosferą, kurią labai sunku apibūdinti. „Tylių šventovių“ garso takelis yra tų vietų emocinio turinio interpretacija, perfiltruota per mano garso estetikos prizmę. Emocijos sąvoką čia naudoju pačia plačiausia prasme.

pertraukos dabar sugrįžęs ir iš naujo apsilankęs tose vietose nesijautei nutolęs nuo viso to, o gal priešingai – jauteisi labai artimas, ir tas ryšys būnant svetur tik dar labiau sustiprėjo?

– Gargždai yra neatsiejama mano gyvenimo dalis ir kaskart čia sugrįžęs, susitikdamas su žmonėmis ir vaikščiodamas po magiškas apylinkes jaučiuosi kaip kokiame Davido Lyncho „Tvin Pykse“. Kaskart sugrįžus vis labiau viskas keista ir įdomu. Laukiu dabar kito, pokarantininio sezono, kai vėl galėsiu parvažiuoti.

– Kaip suprantu, santykis su šia medžiaga tau yra labai artimas. Ar po tokios ilgos

– Augustinai, tavo filmą sudaro 18 animuotų fotomontažų, kuriuose naudoji

46

fotografijas, užfiksuotas tose devyniose vietose. Tačiau fotomontažuose jos jau nutolusios nuo tikrovės, nes čia jas dėlioji kaleidoskopiniu, kitaip – mandalos principu. Kaip ir kodėl atsirado tokie fotografinio vaizdo išlankstymai?

– „Tylių šventovių“ kūrinys yra susijęs su patirtimis medituojant. Dauguma žino, kad su meditatyviomis būsenomis kažkokiu būdu susijęs toks keistas kaleidoskopiškas vaizdinys. Taip yra todėl, kad žmonių susidūrimas su meditacija dažniausiai įvyksta per senąsias Indijos, Tibeto ar Nepalo kultūras. Tradiciškai viskas, kas yra susiję su meditacija, turi tokio vaizdavimo bruožų.

MENO PROJEKTAS

vizualiai, jeigu galėtume ją matyti. Jis teigia, kad iš keturių dimensijų sąmonės perspektyvos trijų dimensijų padarai, t. y. tokie kaip mes, atrodytume būtent taip – išlankstyti mandalos principu. Kai aš pradėjau domėtis visais šiais dalykais, tas mandalinis išdėstymas natūraliai tapo šio kūrinio išraiškos forma. Taip tarsi parodai tą matymą iš aukštesnės dimensijos. Juo labiau kalbant apie meditatyvias būsenas, nes instaliacija siekiame nukelti žiūrovus būtent į tokias būsenas. Atrodo logiška, kad norisi naudoti būtent tokias kompozicijas.

Pasąmonės ženklai

0.

Ženklai, jantros, mandalos turi kaleidoskopišką elementų išdėstymą. Taip yra dėl to, kad medituojant galima patirti tokią būseną, kai regi labai panašius ornamentinius darinius. Tuo metu sąmonėje iškylantys vaizdiniai dėliojasi būtent tokiu principu. O kodėl šie vaizdiniai atrodo būtent taip, yra įvairių teorijų. Man labiausiai imponuoja japonas Michio Kaku, kuris parašė fantastišką knygą „Hipererdvė“ (Hyperspace). Ši knyga – apie daugiadimensinę erdvę. Apie tai, kad mes suvokiame tik tris dimensijas – plotį, ilgį ir aukštį, t. y. erdvę, kurioje išmokstame gyventi. Tačiau yra žinoma, kad mūsų visata turi mažiausiai dar vieną, t. y.

ketvirtąją dimensiją, kuri yra erdvinė. Kadangi mes tam tikru požiūriu esame riboti laike ir erdvėje, mūsų smegenys neleidžia mums suvokti ketvirtosios dimensijos taip aiškiai, kaip mes suvokiame tas tris. Todėl ketvirtąją dimensiją mes suvokiame po vieną kadrą, momentas po momento, o tai sukuria laiko tėkmės įspūdį. Anot šiuolaikinės fizikos, ketvirtoji dimensija yra tai, ką mes vadiname laiku, bet iš tikrųjų tai yra erdvinė dimensija. Ką tai reiškia? Būtent tai, kad praeitis ir ateitis egzistuoja lygiai taip pat, kaip ir dabartis. Tik ateities mes negalime matyti. M.Kaku savo knygoje rašo apie tai, kaip atrodytų ketvirtoji dimensija

– Ar tai reiškia, kad norint priartėti prie ketvirtosios dimensijos, t. y. ateities pamatymo-suvokimo, kol kas vienintelis būdas yra meditacija?

– Taip, visos gamtos intencija yra plėstis ir suvokti daugiau erdvės, daugiau dimensijų.

Jeigu pasižiūrėtume į evoliuciją, tai viskas ir prasidėjo nuo plokščių organizmų ir paskui ėjo į tridimensinius organizmus. Dabar gamta bando užkariauti ketvirtąją dimensiją, kurią sunku apčiuopti ir kurioje slypi visos paslaptys, nes tai yra sąmonė, dvasia – koncepcijos, su kuriomis nesusiduri trijų dimensijų realybėje. Mes esame būtent šitos ketvirtos dimensijos užkariavimo priešakyje, nes mes esame tas organizmas, kuris turi tokių galimybių. Būtent per meditacijos praktikas tai tampa įmanoma. Kai įgyji daugiau meditacijos patirties, atsiveria naujos galimybės. Pradedi suprasti tam tikrus dalykus iš pradžių apie save, paskui apie kitus žmones. Kai pradedi suvokti pasaulį ketvirtosios dimensijos kontekste, keičiasi ir tavo elgsena. Pradeda plėstis supratimas apie tai, kas yra Aš, nustoji žiūrėti į pasaulį iš smulkmeniškos ego pozicijos ir pradedi reaguoti plačiau, apimti visumą. Tai gana sunku išreikšti žodžiais, nes tai yra suvokimas, bet man atrodo, kad visa tai eina būtent per sąmonės plėtimąsi į aukštesnę dimensiją.

– Kurdamas sigilus naudojai automatinio piešimo metodą. Jis tau nėra naujas, jau prieš porą metų gyvai jį demonstravai savo parodoje „Sapnų pjovėjas – regėjimų ieškotojas“ KKKC Parodų rūmuose. Gal gali daugiau apie jį papasakoti? Kaip ir kodėl jį naudojai šiame projekte? ► 47

MENO PROJEKTAS

◄ – Dar studijuodamas Anglijoje susidūriau su Austino Osmano Spare’o darbais.

1914 m. jis parašė knygą „Automatinis piešimas“ (The Book of Automatic Drawing) ir tai buvo pirmasis automatinio piešimo technikos aprašymas. Kai ta knyga papuolė pas siurrealistus, tas dalykas „sprogo“ ir tapo visuotiniu reiškiniu. Šį metodą taikyti pradėjo Maxas Ernstas, Joanas Miró, Salvadoras Dali ir kiti, tačiau pirmasis jį aprašė būtent A.O.Spare’as. Jis turėjo šamaniškas smegenis. Išeidavo į transą ir kiauras valandas galėdavo piešti visiškoje tamsoje, nepakeldamas rankos nuo popieriaus lapo. O man per visus tuos eksperimentavimo metus nuo magistro studijų tokioje būsenoje išbūti pavyksta daugiausia penkias minutes.

Būtent jis pastebėjo, kad esant tokioje būsenoje nupieštos kai kurios formos primena ženklus, raides arba kažkokius simbolius.

A.O.Spare’as pradėjo rinkti tas formas, nes suprato, kad tai yra ženklai, kuriuos siunčia pasąmonė. Jis pradėjo juos sisteminti ir atrado, kad jie turi konkrečias reikšmes – būsenų išraiškas. Tarkime, jeigu tu kažkada sukūrei ženklą, būdamas kažkokios labai pakilios dvasinės būsenos, ir po kažkiek laiko jį išsitrauki ir į jį žiūri, kuo ilgiau žiūrėsi, tuo jis stipriau tave įtrauks į tą pačią būseną, kurioje būdamas jį sukūrei. Tai yra tavo smegenų reakcija į tą formą. Čia nėra nieko naujo. Tai toks pat principas kaip indų, jogų meditacijoje, jie tas pačias būsenas pasiekia medituodami tą pačią jantrą ar mandalą.

Ir Europos okultinių praktikų kontekste tie ženklai yra minimi nuo viduramžių. Net Bažnyčia buvo reglamentavusi ženklus, priskyrusi juos arkangelams, demonams ir

Vilius Jokubaitis: „Tylių šventovių“ garso takelis yra tų vietų emocinio turinio interpretacija, perfiltruota per mano garso estetikos prizmę. t. t. A.O.Spare’as visa tai sujungė, susistemino ir faktiškai taip inicijavo modernią sigilų praktiką, kuri mūsų laikais jau yra ne kažkokia mistinė, bet puikiai deranti su Sigmundu Freudu, Carlu Gustavu Jungu ir yra taikoma šiuolaikinėje psichoterapijoje.

Tačiau jeigu didelė žmonių grupė pradėtų 48

kurti ženklus ir būtų susisteminta daug ženklų, tada jau būtų galima kalbėti apie kažkokią simbolių kalbą, aktualią ir būdingą visai tai žmonių grupei.

Dvasinė kelionė – Ar taip yra ir su baltų ženklais? Juk būtent senoji baltų kultūra inspiravo tave eksperimentui, kurio metu, gilindamasis į savo kultūrinę praeitį, ieškojai sigilų vizualinių išraiškų, kurias instaliavai į „Tylių šventovių“ fotomontažus? Ir kaip trumpai paaiškintum, kas yra sigilas?

– Sigilas (lot. sigillum – atspaudas) – tai grafinis ženklas arba jų kompozicija, kurie padeda meditacijų metu pasiekti tam tikrus sąmonės būsenos pokyčius. Žinios apie sigilus įkvėpė mane kiek kitaip pažvelgti į senovinius baltų ženklus. Aš norėjau su jais paeksperimentuoti. Nors mes esame praradę didžiąją dalį baltų ženklų reikšmių, bet vis dar žinome, kad visi jie yra susiję su kosmologija, pasaulio ir visatos suvokimu. Panašiai kaip ir sigilai. Ir tada man kilo idėja pabandyti baltiškiems ženklams pritaikyti tą pačią metodiką, kurią išmokau iš automatinio piešimo ir skaitydamas A.O.Spare’o knygą. Sakykime, jeigu aš noriu sukaupti kažkokį simbolių raidyną, kuris būtų man aktualus, ir aš esu išaugęs iš baltiškos kultūros arealo, tai kodėl tie ženklai, kurie kažką reikštų man, negalėtų turėti baltiškos išraiškos, kažko-

kio etninio elemento. Ir čia jau prieiname prie C.G.Jungo kolektyvinės pasąmonės sąvokos. Nes, kaip aš suprantu, baltiški ženklai (ne mano piešti sigilai) yra tarsi baltiško etnoso kolektyvinės pasąmonės dalis. Kaip kažkoks bankas, atviras visiems, nes mes turime kontaktą su ta informacija per savo genus. Vienas būdas prieiti prie tokios informacijos yra mokslas, gilinantis į tai, kas yra ištyrinėta ir užrašyta. Tačiau per savo meditacinę praktiką aš supratau, kad yra ir kitas būdas. Medituojant su tokia intencija įmanoma ne tik prisikasti prie tos kolektyvinės pasąmonės ir baltiškų ženklų.

Susiejant ją su savo sąmone, galima sukurti naujas, asmenines vizualines struktūras – sigilus, kurie būtų susiję ir su tavimi, ir su tavo protėviais. Toks ir buvo mano eksperimento tikslas, o jo rezultatas –16 sigilų, išreiškiančių įvairias su kosmologija ir sąmonės būsenomis susijusias sąvokas.

Taip sigilai tapo ašiniu „Tylių šventovių“ filmo elementu.

– Ar sigilus konstravai laikydamasis to paties kaleidoskopiško vaizdo konstravimo metodo, kaip ir dėliodamas fotomontažuose fotografijas?

– Ne visai. Ten yra šiek tiek kaleidoskopiškos struktūros, bet ji nėra esminė. Su sigilais yra kitaip. Jie visada yra ant ašies ir todėl primena kryžių. Mano teorija būtų tokia, kad jie visada nori priminti kryžių, nes kryžius yra esminis baltų simbolikos ženklas. Jis ir Rytų simbolikoje reiškia tą patį, atitinka yin yang skirtingų pradų (arba priešybių) vienybės principą. Kryžiuje

MENO PROJEKTAS

dominuoja vertikalusis principas. Taip ir mano pieštuose sigiluose nėra pusiausvyros, nes dominuoja vertikalė – siekimas. Visi sigilai yra nukreipti į kažkokį ėjimą, t. y. tam tikros dvasinės kelionės išraiška. Sigilai (filme ir atvirukų rinkinyje „Baltiški sigilai“, kuris buvo išleistas projekto metu) yra išdėstyti taip, kad jie tave veda iš nerimo, per kitas būsenas į galutinį tapimą, t. y. savirealizaciją.

Sigilų poveikis – Teigi, kad sigilai stipriausiai veikia jį sukūrusį žmogų, jų autorių. Jeigu tave inspiravo baltiškų ženklų klodu grįsta kolektyvinė patirtis, ją perfiltravęs per save ir sukūręs asmeninius sigilus, tu vėl juos grąžinai į kolektyvą, tik jau šiandieninę visuomenę. Kaip manai, ar galima tikėtis iš žiūrovų, kad jie patirs kažką panašaus, ką pavyko patirti tau šio proceso metu?

– Taip, iš principo sigilai turi didžiausią poveikį tam žmogui, kuris juos sukūrė. Bet kadangi mes kalbame, kad čia yra kažkoks ryšys su kolektyvine pasąmone, tai tie ženklai lyg ir universalizuojasi.

Sigilus, manau, gali kurti kiekvienas, tik reikia pasitelkti vaizduotę. Ją išlaisvinus, labai tikėtina, kad per ženklus pavyks apčiuopti individualų ryšį su senovine mūsų tautos pasaulėvoka. Pamatysime, kaip reaguos parodoje apsilankę žiūrovai.

– Meditavai tose devyniose vietose, kurios yra susijusios su mūsų istorine praeitimi.

Minėjai, kad tai taip pat buvo viena iš priemonių, siekiant ne mentaliniu, bet intuityviu būdu priartėti prie protėvių ir taip surasti kanalą su baltų kultūra. Kaip tau kilo tokia idėja ir kaip tai vyko?

– Studijuodamas Anglijoje, aš susidūriau su tokia sąvoka kaip psichogeografija. Šį terminą 1955 m. suformavo postmodernios filosofijos atstovas Guy Ernestas Debordas.

Jis aprašė psichogeografijos veiklą, kuri iš esmės yra grindžiama lyginimu. Jos tikslas yra išsiaiškinti sąmoningai arba nesąmoningai suformuotos geografinės erdvės poveikį žmogaus psichikai. Tai yra daroma per tiesioginės patirties, įgytos būnant konkrečioje vietoje, lyginimą su istorine ir faktine informacija apie tą vietą. Todėl aš sugalvojau tai išbandyti. Man atrodė, kad psichogeografiniu požiūriu buvimas tose vietose, kurios yra istoriškai svarbios mūsų protėviams, turėtų padėti prisikasti prie tos specifinės srities mūsų kolektyvinėje pasąmonėje ir taip turėtų padėti kūrybiniam procesui.

Garso takelis – Viliau, papasakok apie savo kūrybinį procesą. Kaip atsirado kūrinio garso takelis?

Kas inspiravo tave tokiems sprendimams?

– Garso takelio vizija buvo aiški nuo pat pirmų pokalbių su Augustinu. Vienas iš pagrindinių kūrybinių sprendimų buvo naudoti

tik įrašus, darytus tose konkrečiose vietose ir nepateikti jokių kultūriškai atpažįstamų garsų, instrumentų ar muzikinių struktūrų.

Turiu galvoje – jokių apibrėžtų natų, jokių melodijų, harmonijos ar ritmo. Garso įrašinėjimas turėjo dvi stadijas: atmosferiniai garsai buvo įrašomi būnant tose vietose, o kita garso medžiaga buvo įrašinėjama „grojant“ ar laisvai improvizuojant akmenimis, lapais, pagaliukais, vandeniu ir žeme. Be to, dar turėjome nuostabią galimybę įrašyti kanklių garsus ir už tai labai dėkoju Zitai Baniulaitytei. Keletas sigilų buvo įgarsinti suabstraktinant įrašų iškarpas iki pradinio garso šaltinio neatpažįstamumo. Didžiausią laiko dalį užėmė ne kūrybinis, o techninis garso suvedimo procesas, siekiant įtakingo garso dažnių, dinamikos ir erdviškumo balanso.

Tačiau kūryba ir techninis suvedimas yra vienas nuo kito neatsiejami elementai.

– Sigilus Augustinas komponuoja fotomontažų centre, kur jie palaipsniui išnyra, o po to ir vėl pradingsta. Būtent jiems ryškėjant pradeda skambėti tavo sukurtos erdvinės garsinės struktūros ir skamba tol, kol jie išryškėja. Taip kiekvienas sigilas įgyja garsinę išraišką. Minėjai, kad nuo paauglystės eksperimentavai su garsu ir domėjaisi galimybe įgarsinti vizualius kūrinius. Kaip atradai šią sistemą ir kaip ją pritaikei šiame kūrinyje?

– Dar ruošdamasis magistro studijų atsiskaitymams tyrinėjau įvairias sonifikavimo technikas ir galimybes, tačiau pati idėja atrodė nepriimtina ir netinkama šiam kūrybiniam, o ne akademiniam „Tylių šventovių“ įgyvendinimui. Nenorėdamas darbo per daug suintelektualinti, sigilus garsinau kliaudamasis tik kūrybine intuicija ir interpretacija. Jau lig tol teko kurti muzikos kūrinius pagal piešinius ar fotografijas, tačiau tai nebūdavo tiksliniai projektai, o tiesiog smagūs pabandymai avangardinėje gitaros, boso ir būgnų idiomoje.

Pats „Tylių šventovių“ garso takelio kūrimo procesas buvo labai preciziškas. Pirmiausia buvo sukurtas visas atmosferos takelis, o po to ant viršaus ir (ar) iš jo buvo kuriami sigilų garsai. Daug laiko praleidau šlifuodamas garsą ir bandydamas pateikti jį taip, kad pirmiausia man pačiam tai būtų artima. Žinojau, kad jei būsiu laisvas, atviras sau, neribosiu savo kūrybinių sprendimų ir sieksiu kuo įtakingesnio rezultato, tada bus didesnė tikimybė, kad ir žiūrovai artimiau pajus ir supras tai, ką šis kūrinys byloja. ► 49

MENO PROJEKTAS

Meditacijų knygutė, kurioje A.Našlėnas piešė sigilus meditacijų metu 2018–2020 m.

Pažadinti ir įkvėpti ◄ – Pasakojai, kad garsinės sigilų išraiškos buvo sukurtos remiantis intuicija, gilinantis į subjektyvų spalvų ir vizualinės atmosferos pajautimą ir bandant replikuoti vidinį jausmą per garso bangas. Bet tai, ko gero, buvo to momento pajautimas, inspiruotas ką tik įvykusio sąlyčio su tomis šventomis vietomis ir naujai sukurtais / pamatytais sigilais?

– Projektą darėme dvejus metus. Per tą laiką asmeniniai prisiminimai, patirtys sugrįžus į Gargždus ir įrašinėjant garsus gamtoje, stebėjimas, kaip keičiasi ir tobulėja projekto vizualinė dalis, susiliejo į vieną abstraktų pajutimą, kuris sudaro nemažą dalį galutinio kūrinio. Tie visi patyrimai yra interpretuoti per mano asmeninį, estetinį garso suvokimą. Tai pastarųjų dvejų metų ir mano viso gyvenimo patirčių junginys.

50

– Kaip manai, ar taip ir atrodo paslaptis, vaizduojanti nutolusius ir šiandien sunkiai suvokiamus reiškinius? Ką pats patyrei kūrybinio proceso metu, gal kažką naujo atradai sau?

– Paslaptis tikriausiai slepiasi kažkur anapus tylos. Kaip rašė Williamas Blake’as, „jei suvokimo durys būtų atvertos, visi dalykai žmogui pasirodytų tokie, kokie yra, – begaliniai“. Apie tai daug mąstė ir Alanas Wilsonas Wattsas, Terenceas Kempas McKennas, kurių paskaitomis žaviuosi dar nuo mokyklos laikų. Šis kūrybinis procesas buvo labiau dalijimasis su kitais nei naujas neatrastas asmeninis patyrimas. Tikiuosi, kad kiekvienas besiklausantis atras kažką sau naujo. O gal paslaptis slepiasi viduje ir tarp vidaus ir išorės nėra jokio skirtumo?..

– Šias vietas (taip pat ir projektą) pavadinote „Tyliomis šventovėmis“, į kurias savo parodoje kviečiate kiekvieną, norintį užmegzti ryšį su praeitimi. Koks yra esminis jūsų kūrinio tikslas?

– Pažadinti žmones, įtraukti juos į meditatyvią būseną, kurioje jie galėtų pajusti

subtilius pasikeitimus. Įkvėpti juos ieškoti kitokių kontakto su savo aplinka ir istorine praeitimi būdų. Surasti individualų ryšį su praeitimi, paveldu. Atrasti savo tylias šventoves – vietas, kuriose galėtų susigrąžinti dvasios pilnatvę ir kartu savo buvimu atgaivintų šių vietų ankstesnę prasmę bei reikšmę. Na, ir, žinoma, skatiname domėtis baltų kultūros paveldu, ypač senoviniais ženklais, prisidėti prie šio paveldo gaivinimo ir integravimo į šiandienį mūsų gyvenimą.

– Kas toliau, kur keliaus jūsų paroda iš Klaipėdos?

– Nuo liepos 11 d. iki rugpjūčio 7 d. ji veiks Palangos gintaro muziejuje. Rugpjūčio 8 d. projektas bus pristatytas Kartenos festivalyje „Kuršių genties vartus pravėrus“. Paskutinį rugpjūčio savaitgalį šią instaliaciją rodysime festivalyje „Mėnuo Juodaragis XXII“ Dūburio ežero saloje Zarasų krašte. Rugsėjį „Tylios šventovės“ veiks Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekoje Šiaulių rajone. Na, o toliau bus matyti.

GINTARO LAŠAI

Sent Džuliansas Alma RIEBŽDAITĖ

Toks jausmas: kai rašau apie gyvulius, nuskriaustus, nukankintus, pažemintus, visiškai regresuoju į mažą mergaitę. Piktą mažą mergaitę, norinčią apginti, išsaugoti gyvulį, visa širdimi jaučiančią baisią neteisybę, verkiančią, besidraskančią ir visomis jėgomis norinčią išgelbėti gyvulį.

Tos mergaitės niekas nesupranta. Visi iš jos juokiasi. Iš jos skausmo, ašarų, kvailumo. Jos pastangos visada bergždžios. Pasaulis yra tūkstantį kartų už ją galingesnis.

Misisipė nuo gyvūnų laikosi atokiai. Ji bijo prisiliesti prie jų būties.

Gyvūnų, kurie jai galėtų suteikti artumo jausmą.

Galbūt, kai buvo maža, ji jautė artumo jausmą su gyvūnais, gyvuliais, visomis gyvomis būtybėmis, bet ir tie buvo žiauriai ir negailestingai išplėšiami iš jos mažos širdies. Galbūt tai buvo būtybės, su kuriomis ji buvo užmezgusi ryšį, bet dabar viskas gerai: Misisipė su savimi turi jaučio galvą.

Iš pradžių vaikinas man nepatiko. Jis buvo panašus į išstypusią gervę mediniu kūnu. Kad jo kūnas yra sukurtas iš medžio, aš supratau vėliau, kai retomis progomis galėjau prie jo prisiliesti. Man kyla įtarimų, kad jis irgi buvo žmogus, kuris norėjo pabusti, norėjo jausti. Galbūt klystu. Galvoju, kad jam pavyko. Tai visada yra skausminga. Nubusti jausmų pasaulyje. Kol nesi jausmų pasaulyje, esi labai krūtas, kietas. O kai atsiduri jaus-

mų pasaulyje, viskas sugriūva. Neturi reikšmės amžius, storumai, plonumai, socialinė padėtis ir kiti dalykai, kuriuos paprastai mes laikome svarbiais. Tai lyg mūšio lauke nusiimti šarvus ir atverti savo krūtinę kiaurai skrodžiančioms strėlėms, šūviams, peilio dūriams. Patirti mirtį iki galo, iki pačios pabaigos ir išlikti gyvam. Tokia yra jausmų paslaptis. Ir ji toli gražu nėra nei saldi, nei džiaugsminga.

Ar pavyko man, aš nežinau. Tikriausiai ne.

Kai buvau mažytė, dažnai sapnuodavau, kaip mane susmulkina, sumala, sutrina iki pačių smulkiausių dalelių ir aš vis tiek jaučiu save kaip gyvą. Dabar galvoju, kad tie sapnai metaforiškai bylojo apie nuolat naikinamą mano ►

Alma Riebždaitė. Pasakiškas pasaulis.

51

GINTARO LAŠAI

◄ esybę ir negalėjimą jos sunaikinti iki galo. Nebegaliu prisiminti tiksliai, bet buvo ir kitos sapnų serijos, mane gaudo, mane vejasi, mane persekioja, bet aš pasislepiu dulkėje, žiedlapio kraštelyje.

Persekiotojai mane aptinka, ir aš vėl skrendu, vėl slepiuosi. Galėjau tapti bet kuo: molekule, elektronu, atomu. Kartais būdavo labai sunku sapnuose ištrūkti iš persekiotojų. Nežinau, ar bent kartą sapne jie mane sunaikino visiškai, kad neliktų nė dulkės, bet aš mažiausiomis dalelėmis atgimdavau vis iš naujo, vis iš naujo ir iš naujo pasikartodavau sapnuose ir jausdavau save, jausdavau, kad esu, nepaisant visiško susmulkinimo ar nebūties.

Manau, kad tokia yra žmogaus prigimtis, kažkur yra paslaptingi nesunaikinami failai, prie kurių neįmanoma prieiti, kurių neįmanoma sunaikinti. Gali būti, jog jie saugomi serveryje, kuris yra pačiame Visatos centre, o jeigu jums patinka labiau – Dievo širdyje. Joks žmogus negali sunaikinti Dievo širdies.

Turiu kalbėti apie tai. Apie tai, kad žmoguje yra kažkas nesunaikinamo.

Stebiu save Maltoje, tarp daugybės kitų tautybių žmonių, kitos kalbos, visiškai kitame klimate ir architektūroje. Man kyla įtarimų, kad į viską pernelyg jautriai reaguoju. Pirmos dienos vakare man tiesiog ūžia galva, kitą dieną, kad atsigaučiau, atsigulu koplyčioje ant grindų ir visą pietų pertrauką, apie dvi valandas guliu visiškoje tamsoje. Nuo žmonių, kalbos, įspūdžių man tiesiog plyšta galva. Kitiems, atrodo, nieko.

Aš atsisėdau ir ruošiausi dabar, ką tik rašyti apie Sent Džuliansą Maltoje, kai kaip vėtra į mano kambarį įskrido motina. „Kas tau yra? Vaikštai visa persisukusi.

Gal tau depresija?“ „O ko tu nori iš manęs?“ „Kad normaliai vaikščiotum, kaip žmogus...“ „O kodėl aš turiu šypsotis, jeigu aš nenoriu?..“ „Tu mano namuose gyveni...“ Motinos akyse pasirodo ašaros.

Galvoju, kas aš per žvėris, sugebu pravirkdyti net psichopatus.

Jautrios poetiškos sielos žmogus, virpantis ir trupantis, pridaužtas, pervažiuotas vs galingi psichopatai.

Kada aš pabusiu iš šito sapno, iš šito bjauraus vaizduotės žaismo?

Tai – labirintas, turiu rasti išėjimą.

52

Tokia buvau: dedama prie žaizdos.

Visu garsu pasileidžiu Noir Désir dainą „Le Vent Nous Portera“. Įdomu, kada mane išvarys?

Ir kodėl aš neišeinu, nors mano kišenėje nuomojamo buto raktai.

Jaučiu baimę.

Baimę, kad mano gyvenimas pasidarys neįdomus.

Jokio teatro.

Esu metus nė lašo burnoj neturėjus. „Please, double short, – sakau Valetoje barmenui. – Yes, with orange juice. Will be good.“ Angliškai šneku gerai, ypač kai išgeriu. Kai išgeriu, galiu susikalbėti visomis kalbomis, net graikų ir maltiečių, jau nekalbant apie estų kalbą.

Aš tiesiog mirštu iš nevilties.

Taip! Buvau ištrūkus iš šito bjauraus košmaro. „Double short!“ – bet Valeta dėl to gražesnė du kartus nepasidaro. „Prašau, nebūk toks geras“, – sakau vaikinui, sėdinčiam prie kito stalo.

Jis žiūri į mane. Jis giliai jaučia, yra rimtas ir ramus. Įeina motina. Muzika skamba visu garsu.

Aš irgi nelabai girdžiu, ką ji sako, bet Frederico Chopino valsų nepritylinu.

Ji kalba kažką apie mišraines. Nesupratau, ar aš galinti jų pasiimti, ar turinti daryti. „Aš greit išeisiu“, – sakau.

Mane ima juokas, kurio nepavyksta nuslėpti. „Tai nėra reikalo išeiti kaip priešui.“ „Tai kad aš nieko nedarau...“ „Vaikščiok normaliai po namus...“ „O tai kaip man vaikščiot, nesuprantu...“ Šitame pasaulyje viską daro mano mama. Žaviuosi ja, bet man taip neišeina.

Aš dažniausiai guliu, klausausi muzikos, rašau, piešiu, kažką galvoju apie vyrus ir pasaulio sąrangą, Visatos dėsnius, Dievą, Aukščiausiąją Sąmonę, žiūrinėju internete batus ir sukneles.

Mokymai apie emocinį intelektą Maltoje man tikrai padeda geriau komunikuoti su žmonėmis.

Man nebeužtenka tobulėjimo kursų savo šalyje, aš įveikiu sienas ir einu tobulėti į tarptautinę terpę kita kalba.

Susilaikau mamai nepasakiusi: „Čia teigiama psichoterapeuto ir tarptautinių emocinio intelekto ugdymo kursų įtaka.“

Įtaka tikrai gera. Kai man skirtu laiku mano ex pradeda keliauti su vaikais po užsienį vos man grįžus iš Maltos, linkiu patirti kuo daugiau gerų įspūdžių. O kai paauglys sūnus parašo, jog leidžia laiką su draugais, pasidžiaugiu, kaip gerai, kad jis daro tai, ką nori, ir yra laimingas.

Nebesipykstu.

Garbės žodis, tos mišrainės mane užpiso, kiekvienais metais vis tas pats.

Laminatas ir mišrainės.

Kiek aš mačiau idealių moterų, kurias paliko vyrai, nors jos turėjo gerą figūrą, skaniai kvepėjo ir buvo suruošusios atsargų tiek, kad po atominio karo būtų galima išgyventi, kol atgims žemės motulės gamta.

Aš neturiu nieko, net mišrainių žiemai neturiu pridariusi.

Ko aš esu verta?

Nieko. Golden Parazyth.

Mes keliavome į Sent Džuliansą, atrodė, per visą Birkirkarą. Jis priekyje, ramus ir rimtas, aš – iš paskos, nepasižyminti ne tik jokiomis geromis savybėmis, bet ir fizine ištverme, sugebanti tik kvailai šypsotis.

Man visada atrodo, kad aš savo buvimu kažkaip erzinu žmones. Totaliai erzinu.

Visada stengiuosi žmonėms nesimaišyti ne tik po akimis, bet ir po kojomis, todėl ir einu tam vaikinui iš paskos.

Aš to vaikino nenervinu, jis sako, kad esąs labai ramus. Jis ne tik su manimi vaikšto, bet, o dievulėliau, klausosi manęs. Klausosi visko, ką aš šneku, papasakojau apie skyrybas, psichoterapeutą, psichopatus, o jis nieko, normaliai, klausosi.

Nė karto nepasišaipė.

Rūpinasi manimi, saugo.

Klausausi ir akimis netikiu, gina mane prieš lektorę, mat aš nesugebėjau padaryti vienos užduoties, o angliškai jis kalba geriau už mane.

Jis visai nėra džentelmeniškas, su juo jaučiuosi taip laisvai.

Sėdim abu Sent Džulianse ant bordiūro stotelėj, pusę nakties laukiam autobuso į Birkirkarą, sėdim, ir nieko nevyksta, abu žiūrim į apnuogintus juodaodžių merginų sėdmenis ir pilvus. Gražu labai, nenuobodu. „Maudymuko nepamiršk“, – sako. „Jau lipsim.“ „Nuo kada, – vis permąstau pokalbį su mama, – viešbutyje, kur už viską susi-

GINTARO LAŠAI

moki, yra privalu vaikštant koridoriais šypsotis ir būti laimingam?“ Sent Džuliansas, Sent Džuliansas. Kodėl taip sunku rašyti apie tą Sent Džuliansą? „Rašyk ir viskas“, – girdžiu kažką sakant viduje.

Tikriausiai tai Tamsusis balsas. „Rašyk ir viskas, rašyk netobulai, negrabiai, rašyk viską taip, kaip buvo, nieko nepridėdama, nenuimdama. Tiesiog rašyk.“ Jau buvo vėlu, kai aš užsimaniau į Sent Džuliansą.

Kažkodėl keliauti pėsčiomis per visą Birkirkarą mums pasirodė įdomiau nei pasinaudoti Maltos gerai išvystytu viešuoju transportu.

Mes ėjome ir ėjome. Atsitrenkdavome į mažas gatveles, apsisukdavome, grįždavome atgal ir vėl eidavome, pasitelkę navigaciją, bet Viduržemio jūra net nekvepėjo tų dykumos architektūrą primenančių gatvelių gale.

Aš labai pavargau. Mes patekome į kažkokį augalų ir akmenų tunelį.

Kažkodėl pagalvojau, o ką aš žinau apie gyvates Maltoje. Nieko. Jaučiau baimę, šiurpą, nusivylimą, nuovargį. Mano bendrakeleivis Achpučas buvo jaunas ir fiziškai gerai sudėtas, jis ėjo ir ėjo, nerodė jokių jausmų, nedejavo ir nestenėjo.

Iš visų jėgų stengiausi neatsilikti nuo Achpučo.

Ir tomis akimirkomis, kai navigacija rodydavo, kad jūra jau visai arti, realybėje jos nebūdavo nė mažiausio ženklo. Ne taip kaip Palangoj, eini, pradedi vėją jausti, jūros ošimą girdėti. Pirmą kartą susidūriau su salos filosofija. Žinoma, Maltoje mes suradome Viduržemio jūrą. „What is name, haw in english is, when water go to the Island?“ Stebuklingiausia yra tai, jog aš klausiu, klausiu taip kvailai, o žmonės supranta, ko aš noriu paklausti. „The bay.“ Pasiekėme pačią Sent Džulianso širdį, mirgančią visomis šviesomis, aidinčią daugybe kalbų ir žaižaruojančią visomis įmanomomis odos spalvomis.

Mano tikslas buvo nusimaudyti, ir mes gerokai pavargome, kol suradome, kur galėtume tai padaryti.

Aš nežinau, koks buvo tą vakarą Achpučo tikslas, kodėl jis su manimi ėjo ir lydėjo mane, nes kai jo paklausiau, ar jis norįs nusimaudyti, Achpučas tik papurtė galvą,

stovėdamas šalia manęs, besileidžiančios laiptukais į Viduržemio jūrą.

Klykiau patylomis iš visų jėgų.

Buvo taip baisu. Naktis, jūros vanduo juodas, viršuje kelias, kuriuo važiavo mašinos ir ėjo žmonės, įlanką iš visų pusių supo pramogų pasaulio šviesos, tarp uolėtų akmenų knibždėjo balkšvi dryžuoti krabai, kuriuos gaudė trys vyrukai iš Nepalo, viskas buvo taip nepažįstama.

Achpučas kokią valandą klausėsi mano baisėjimosi dejonių. Jis stovėjo, tylėjo, nieko man nesakė ir visiškai manęs nemotyvavo, kol aš pati, genama savo vidinių baimės įveikimo demonų, pūkštelėjau į sūrų ir juodą Viduržemio jūros nakties vandenį. Patogaus dugno nebuvo.

O jau kai įkritau į jūrą, nepažįstamą, baisią, be patogaus dugno, sukau ir sukau ratus apie lieptelį, nė kiek nenorėjau sugrįžti į sausumą, todėl kartais nutoldavau ir panirdavau giliai ir man atrodydavo, jog dingau, jog nebėra manęs šitame pasaulyje, bet jis stovėjo ir laukė manęs krante ir per tas dvi valandas nepasakė nė vieno žodžio, nepašaukė manęs vardu, kol aš pati nepašaukiau savęs vardu savo viduje ir savo jėgomis nesugrąžinau savo kūno ant uolėto, druska nusėto Viduržemio jūros kranto.

O paskui jis stovėjo nusisukęs ir laukė, kol aš prisišliejusi prie gatvės sienos, kad nebūtų matyti iš viršaus, nusitempsiu šlapius rūbus ir kūną įsuksiu į sauso audeklo gabalą.

O paskui jis surado tą stotelę, kurioje mes dvi valandas žiūrėjome į juodaodžių merginų užpakalius, nors viešasis transportas Maltoje išvystytas gerai, vieno autobuso mes nesulaukėme.

Nė vienas iš mūsų neturėjome pasiėmęs viešbučio raktų, todėl į viešbučio sodą įlipome per tvorą ir užmigome ant suoliukų, pro alyvmedžių šakas žiūrėdami į aukštą žvaigždėtą ir šiltą Maltos dangų. Rytą, kai pabudome, viešbučio durys jau buvo atrakintos. Mes nuėjome į savo kambarius, nusiprausėme po dušu ir nuėjome mokytis apie emocinį intelektą.

Miegas ant suoliukų buvo mūsų planas, bet, žinoma, kad ant suoliukų po alyvmedžiais mes užmigome mano vaizduotėje.

Jis buvo ramus, rimtas ir tiesiog geros širdies vaikinas, kuriam aš nieko nejaučiau.

Karantino eilėraščiai Jūratė SUČYLAITĖ

XXX Betono pilys, balto marmuro veidai, pasaulis lyg apsiaustas nudėvėtas, o paukščiai aušrą dar iščiulba, ir mėlynakės marios žiūri į saulę, kryptimi pušies, žuvėdros ir mano spurdančios širdies.

XXX Mano eilėrašti, tu tik smiltelė sąšaukoje tarp dviejų laikrodžio indų, mirksnis, kai laikas beprasmis, o žodis – išganymas.

XXX Pliušinis zuikis juokiasi, muša būgną baltomis lazdelėmis, jo džiaugsmo raktas mano saujoje, o kas gi man įduos naujus žodžius kalbėti vėjams, šuliniams ir žolei, kada išlietas meilės vynas?

Kada per kaminą išėjusi tiesa parėjo ir už krosnies durų krebžda?

Sugrubę pirštai, dūmai, malkos po liūties. Bet įsidegs ir bus šviesu, ir šilta. Į akis ugnis žiūrės, išdavystę apšvies.

Ne lašai į namo palangę – klajūnas prašosi vidun.

Antrasis mano aš sugrįžo, abejojantis, nepatogus, išjuoktas, išvarytas. ►

53

GINTARO LAŠAI

◄

XXX Šešėlis praskrieja virš galvos, tamsa nusineša metus ir gėlą.

Suspaudžiu saujoj baltą smėlį – pilis sugriautas, sudūlėjusius raštus.

Ramybės tiek, kiek šviečia akys, ir kiek baltų purslų pašoka susitinkant ateinančiai ir grįžtančiai bangoms.

Taip žiūri akys nesulaukiančios akligatviuos paklydusių draugų.

O baltas drugelis ant žiedo aguonos po ilgų sutemų?

Palikom neišgertą kavą – puodelin pažvelgė mirtis.

Vaitoja miestas – sužeistas žvėris, kraujo puta dejonė plaukia.

Tik ilgesys ir nieko daugiau žvilgsnį surakinantis langas.

O ledas lūžinėjantis ir išsiliejanti pavasario versmė?

Akmuo nuo šlaito ritasi žemyn, po vėjo pirštais namai iškyla ir sugriūva.

Dangus be debesėlio. Laisvė statyt iš naujo smėlio pilį.

Tik sumaištis ir nieko daugiau išplėštas, nebaigtas rašyti laiškas.

O upė, užtvanką pralaužianti, laisva nušniokščianti laukais?

Parkas, pokalbiai ir povas saujoje tarp pamirštų prasmių, čeža lapai – knygų ir medžių – ošesy šio ryto bangų.

Statyti, kol atsiris banga įniršusi, statyti, kol pamatus vanduo paplaus.

Po smėliu - miestų šlovė ir sudužusios valtys, vandens raibuliavime švyti mūsų raidė.

XXX

XXX

Griūvantis skardis, pušis išversta, sliuogia žemyn smėlio upės.

Tik paklydimas ir nieko daugiau tas akligatvis ilgas, sukruvinęs kojas.

54

XXX Skaitau trintuko žymes – atgal besisukančius laikrodžius, geriamą kavą skubančiųjų vagonuose.

Dulkantį vieškelį, vaikus murzinais veidais, seklyčios stalą ir suolą po šventųjų paveikslais akis susitinkančias.

GINTARO LAŠAI

daiktų saugyklas, vienišųjų viešpatijas, senę prie suskilusios geldos.

Skaitau trintuko žymes, iškalbingesnes už nutrintus žodžius.

XXX Vilnis po vilnies be vėjo į krantą, ilgesį širdies.

Veidai iš praeities iš nebūties nušvinta ryto migloje.

Aš nieko neturiu. Tik taką.

Tik atmintį, kad klumpant skauda.

Vanduo nuplauna pėdsakus žuvėdros, nelieka nieko. Tik prie kojų smėlis, parudęs, šlapias. Kriauklelių traškesys.

Kokia vertė išbertų baltų skatikų, nušniokštusio vėjo, sudužusios bangos, rašmenis palikusių purslų?

Nieko neturiu, tik laisvę būti pušimi, kuri su vėju šoka, nulaužta, įsišaknijančia šaka, vandens dalele, smiltimi, vagele jūros dugno rašte po audros.

kad tik ištarčiau, ko neužneša vėjas, nenuplauna vanduo. Molas, kiras, žvejas...

Rašau raides ant smėlio ir skaitau balsu – sklaidosi rūkai, prasideda diena.

XXX

XXX Dienos bežodės, naktys bemiegės, oro uostų šviesa ir puodelis kavos, žaižaruoja ant tako laikas sudužęs, žuvėdros pėdas užžeria smėlis.

Buvo – nėra, o taškas nepadėtas, nuo horizonto šiluma atplaukia.

Lėtina žingsnį tuštuma bežodė, miega atmintis, nugrimzdusi į smėlį.

Einu, nuospaudų daugėja, iki savęs pačios toli. Takoskyra mirties ir meilės, žemės ir vandens, ir spinduliai ant lūpų ryto vėsoje,

Gyvenu tyloje sustojusių laikrodžių.

Nei žmonių, nei grėsmės, tik išblukusios nuotraukos. Dangus žemėjantis, išėjusiųjų žvilgsniai.

Baimė suskliausta kaip skėtis akmeninėje lentynoje guli.

Vienatvė – besišaipantis pajacas nebesulaukia nei šypsenos, nei pykčio.

Diena išaušta ir užgęsta, tik paukščių giesmės gyvos.

Akmenyse mūsų širdys įkalintos, žodžiai nesuranda landų.

Pilkšvoji samana prišliaužia, beldžiasi į užsklęstas duris. ►

Algirdo Darongausko nuotr.

55

GINTARO LAŠAI

◄ Traškesys lūžtančių, atsitiesiančių, jūros putos šnabždesys.

sulipo kaip knygos puslapiai, vartyti obuolio sultims nubėgant ranka.

negu telpa dangaus į išsprogusius žalius lapelius.

Akmeninėmis kojomis bėgu iš suakmenėjusio kambario.

Bėgte, be kelio, laiptais užpustytais man laiškas baltąja puta parašytas.

Ta praeitis spūdi ir mąžtanti, tankėjanti ir nebedaloma, Ją atrandu širdy – neišimamą brangakmenį.

Kietas luobas suardytas.

Metas baigti sapnus. Audra artėja.

Iš kurgi tas vaiskus upelis per sutemų širdį bėgantis?

XXX Sudužo juokas, užtvėrė gatves, mirties pasiuntiniai už lango, ant sienų – pasakų ekranai: kas tikra, o kas tik sapnai?

Prašmatnioji karieta pradingo, ant grindų - sudilęs senas šaukštas, Iš suplėšytos knygos skiaučių balandžiai kyla, tupia ant šakos.

Pravertas langas. Tiek pasaulio.

Laisvės trupiniai. Žuvėdra lesa.

Gintaro lašeliais gyvybės pajūry sudužęs laikas mirksi.

Seguosi sparnus, būsiu baltas rašmuo virš mirštančio miesto atodūsių.

Vienatvės uždusintame kambary pliūpsnis jūrinio vėjo.

XXX Šiltas spindulys į akmenį. Į pačią širdį.

Kvapas pušų ir arimų, skaitytų eilėraščių skonis. Šiltas spindulys į akmenį, į ilgesio marias.

Taip lūžta užraktas, atsiveria durys į menę sename akmeny.

Taip į popierių gula rašmuo Taip sugaudžia akmuo užkliudytas.

XXX Mano tolumos, miškais apjuostos, šaltas upelio vanduo prasidedant dienai 56

Ir dar tvirčiau remiuos į žemę, jos syvais kylu į žiedų baltumą Mirties šešėlio įspaudas ir baltas žiedlapis puodelyje atšalusios kavos.

XXX Rytas. Radijas. Balsai į vienatvę, rieda paristas akmenėlis, dunksteli į pažliugusią žemę.

Stalas, kėdės, porceliano puodeliai, tik nėra kam ateiti. Lenkia prie žemės pasaulis, nešiojamas širdy.

XXX Laisvės fontanai apie molą šoka, mėgina debesis aptėkšti, o diena – išblyškusi vergė klumpa po našta likimų, netekčių ir melo.

Balti fontanai, baltos žvakės didingas ir apleistas kelias į sielos amžinas gelmes.

Diena apkurto, o širdis veržiasi čiulbėti.

Rytas. Varnėnas. Balsai anapus. Čia baltos žvaigždės žiburiuoja, žėručio plokštės ant langų.

Skliaudžiasi virš galvos balto kupolo skliautai: žiedai, žieduose veidai.

Baltas sūkurys siausme sutemų, skriaudų ir kalčių

Kaip ritmo neužmiršti – vienintelio, teisingo, negrasančio prapultimi?

Kvėpuoja šviesa akyse vaiko, praeivio, poeto. Visi už durų. Uždarytų.

Baltame sūkury – giesmė mano širdies, meilė už pasaulį didesnė baltame sūkury.

Rytas. Radijas. Balsai čiurlenimo.

Taip žodžio upelis vagą graužia akmeninėje ryto vienatvėje, taip ateina diena.

XXX Sueina, išsiskiria, grįžta keliai ir veidai.

Bežodis filmas. Vėjas.

Mažų šakelių šokis prieš akis.

Kietas pumpuro luobas suardytas, atseikėta visiems ir darganų, ir saulės, apie ką jūs šnibždatės suėjusieji iš buvusių ir esamo laikų?

Juodi pieštukai, aplipę purienomis, potvyniu, vieversiais ir arimais. Šešėliai, likimai, gyvenimai.

Viskas supinta labiau negu žodžiai pasako,

XXX Pusė mėlyno dangaus po juoda lava.

Neieškok užuovėjos, širdie, tik po grėsmingu debesiu sparnai žuvėdros auksu pasidengia.

Pusė mėlyno dangaus po juoda lava.

Nepaleiskit plunksnos, pirštai, tik po grėsmingu debesiu senoji rašalinė amžinosios meilės prisipildo.

Pusė mėlyno dangaus po juoda lava.

Neužsimerkite, neapakite akys, tik po grėsmingu debesiu žodžiai lape suplasnoja ir išskrieja į dangų.

GINTARO LAŠAI

XXX Pro pušyną ateina dangus – išsivynioja išvaikščioti keliai, kas buvau, kas esu, ar esu?

Girgždesys, šnekėjimas smėlio, girgždesys rakinamų durų į laiką, kuriame mūsų nėra.

Motinų pražiūrėti langai, ryto dangus kibiruos, sušalusiam – garuojanti lėkštė.

Ritmas žingsnių, širdies, šviesotamsos rašto. Ištrintos ribos tarp šiapus ir anapus.

Siela nurengta, krūtinėje ankšta pasauliui, paukščiui, giesmei.

Ištariu stalą, duoną, kėdes. Žmonių dar nėra, tik baltas vasaros skėtis, tiktai atodūsius praaugusi vyšnia.

XXX Gyvenimas – išaižytas kankorėžis, nulupinėjau apmaudo žvynus, kokios pradžios dabar galiu ilgėtis, kai nematau žmogaus akių?

Sužymėtos ribos, durys užrakintos, baimės šaltis, ledynai veiduos, bet sapnuoju naktimis žalią pušį neužrakinamą laisvę vėjyje ošti.

XXX Mažoje sėklelėje – langas į ateitį, oro gurkšnis, stalas ir plunksna, keičiasi dienos ir naktys, keičiasi puslapiai, rašalas.

Nerašau, tik dėlioju baltus taškus ant tamsaus besivyniojančio audeklo, tamsūs kalnai sniegu pasidengia sėklelėje, kurią nuneša vėjas.

Prarastas pasitikėjimas Haroldas R.DANIELSAS

Hario Krombifo metodas iš pirmo žvilgsnio buvo absoliučiai teisingas, ir Haris pelnytai juo labai didžiavosi.

Sugalvojo jį prieš aštuonerius metus.

Nuo to laiko be perstojo metodą tobulino, su pasitenkinimu konstatuodamas, jog iki šiol reikalai klostėsi tiksliai pagal planą.

Svarbus vaidmuo čia teko ir kruopščiam kiekvienos akcijos parengimui, o sėkmę laidavo dar ir tai, kad Haris nebuvo godus pinigų: kai jau viskas rodė, kad artimiausia ateitis garantuota, nebesiėmė jokių papildomų darbų.

Jo poreikiai – palyginti su galimybėmis – buvo neįtikėtinai kuklūs. Nusprendė, kad uždirbs per metus 12 000 dolerių – nė cento mažiau, bet ir ne daugiau.

Tos sumos visiškai pakako padoriam gyvenimui, tuo labiau kad iš savo tūkstantėlių nemokėjo nė cento mokesčių.

Aštuonerius metus jam nė karto neteko patirti nusivylimo. Bet po to, kas nutiko Niu Heivene, po tos lemtingos dienos, jau niekada neatgavo prarastos pusiausvyros ir pasitikėjimo savo jėgomis. Nebuvo tikras dėl žmonių elgesio, kur kas sumažėjo jo gebėjimas įtikinti – ir žmonės jau retai kada patikėdavo Hario žodžių teisingumu. * Į Niu Heiveną tada atvažiavo „Greihaundo“ autobusu pusę dešimtos vakaro.

Buvo lietingas gegužės sekmadienis, ir Haris jautė didelį pasitenkinimą, kad varginanti kelionė iš Filadelfijos pagaliau baigėsi.

Autobusų stoties kioske nusipirko naują vakarinį laikraštį ir, nešinas nedideliu aptrintu lagaminėliu, patraukė ieškoti vietos nakties poilsiui. Praėjo pro „Kontinentinį“ – ištaigingą viešbutį, kurio rėksminga neoninė reklama buvo nudažiusi pilką dangų raudonai – ir už dviejų kvartalų

apsistojo pigesniame „Rojuje“. Įsirašė registracijos knygoje Stiveno Hekstailo vardu, davė portjė dolerį arbatpinigių ir pasiskolino iš jo Niu Heiveno telefonų knygą.

Viešbučio kambarėlis buvo nedidelis ir iš pažiūros nejaukus. Pilki sienų apmušalai darė jį dar ir skurdų. Kampe stovėjo žema kieta lova, viduryje – subraižytas stalelis ir sutriušęs pliušinis krėslas. Haris atsisėdo, užsidegė cigaretę ir išskleidė laikraštį. Iš karto jam krito į akis riebiu šriftu pirmame puslapyje atspaustos antraštės: ŽMOGŽUDYS IŠ BROUDO GATVĖS VIS DAR LAISVĖJE. APLINKINIŲ MIESTELIŲ GYVENTOJAI SUNERIMĘ DĖL POLICIJOS BEJĖGIŠKUMO. IŠSIGIMĖLIS PONIOS MITČEL ŽUDIKAS DINGO KAIP Į VANDENĮ. AR ILGAI DAR POLICIJA...

Neperskaitęs nė vienos žinutės, atsivertė skelbimų puslapį ir su pieštuku rankoje įniko tyrinėti skyrelį PASKOLOS. Ilgą laiką darbuodamasis toje srityje, buvo įgavęs ypatingo patyrimo: tik užmetęs žvilgsnį atskirdavo solidžių banko įstaigų skelbimus nuo lupikautojų, paprastai nurodančių tik telefono numerį.

Surado kelių pagrindinių filialų skelbimus. Visų jų centre – nuotrauka besišypsančio vyro, gundančio: „Ateik ir patikėk mums savo rūpesčius. Paskolos nuo penkiasdešimties iki trijų tūkstančių dolerių...“ Su dideliu susidomėjimu perskaitė pono Ouklio iš „Seacost Brothers“ skelbimą.

Ponas Ouklis buvo lieso pailgo veido ir švietė trūksminga etatinio geradario šypsena. Haris pasklaidė savo užrašų knygelės puslapius. Prie „S“ raidės rado trumpą užrašą: „Seacost Brothers“, Trentonas, Niu Heivenas. 1968 metų liepa – 3 000.“ Atsiduso ir užvertė knygelę. Per arti ir per greitai...

Prekybos bankui atstovavo kažkoks ponas Sneivis. ► 57

GINTARO LAŠAI

◄ Tai buvo maždaug keturiasdešimties

metų, šiek tiek pliktelėjęs vyras, be jokios aiškios priežasties atrodantis kaip išgąsdintas triušis. Tiesiog idealus kandidatas ponui Hariui jau vien todėl, kad užrašų knygelėje apie Prekybos banką nebuvo jokio įrašo.

Pasak adresų knygos, ponas Sneivis gyveno Vudloun gatvėje, namo Nr. 1 004, telefonas – 461 169. Haris kaligrafiškai užsirašė jo adresą užrašų knygelėje ir patenkintas atidėjo laikraštį į šalį.

Anksti rytą, dar prieš pusryčius, atsivertė Niu Heiveno adresų knygą. Prekybos banko būstinė – Longvelo aveniu, tankiai užstatytame parduotuvių kvartale.

Haris sėdo į autobusą ir nuvažiavo Longvelo gatvės link. Bankas buvo įsikūręs trečiame aukšte. Holas padalytas pertvaromis į mažus kambarėlius – diskretiškiems pokalbiams su klientais. Už stiklo sienos viduje pamatė kelis darbuotojus. Ponas Sneivis, tikslus fotografijos originalas, sėdėjo savo darbo vietoje, prie pat lango; vaizdas pro jį – aukštas raudonas šiuolaikinis daugiaaukštis kitoje gatvės pusėje.

Haris nesirengė per ilgai naudotis Prekybos banko svetingumu. Pasiėmė nuo žemo stalelio kelis prospektus ir tyliai išėjo. * Prie pastato atsidūrė jau vakarėjant.

Atsisėdo priešais ant suolelio ir išsitraukė laikraštį. Iki penkių buvo likusios kelios minutės. Darbas banke baigėsi penktą.

Darbuotojų punktualumas buvo pavyzdinis. Trys po penkių ponas Sneivis ir jo personalas išėjo iš pastato. Panelės pasuko autobuso stotelės link, o Sneivis įsėdo į ryškiai geltonos spalvos ševrolė ir nuvažiavo.

Haris negaišo laiko. Perėjo per gatvę ir išsinuomojo kontorėlę to daugiaaukščio pastato trečiame aukšte. Pasakė, kad rengiasi atidaryti vietos laikraščių prenumeratos agentūrą, ir užmokėjo už mėnesį į priekį.

Septintą valandą vakaro jau sėdėjo jaukiame restoranėlyje Vudloun gatvėje, už aštuonių sklypų nuo Sneivio namų. Po vakarienės išėjo pasivaikščioti. Praeidamas pro atvirą namo Nr. 1 004 langą, stebėjo ponus Sneivius, geriančius arbatą prabangiai apstatytame kambaryje. Veiduose – ramus pasitenkinimas. Iš pirmo žvilgsnio – laiminga sutuoktinių pora.

58

Grįždamas į viešbutį, Haris nusipirko patį naujausią vakaro laikraštį ir atidžiai perskaitė visą pirmąjį puslapį. Su pasitenkinimu sutiko žinią, kad ponios Mitčel žudikas vis dar nepateko į teisėsaugos rankas. Hario planui tai buvo itin svarbu – tokie dalykai paveikdavo klientus taip, kad jie tapdavo nuostabiai dosnūs ir neįtikėtinai paslaugūs, pasirengę įvykdyti viską, ko tik iš jų pareikalausi.

Rytojaus dieną, anksti rytą, Haris prie Prekybos banko laukė atvažiuojant Sneivio. Galėjo atsitikti ir taip, kad poniai Sneivi automobilio reikės apsipirkti ir ponas Sneivis atvažiuos autobusu.

Tuo atveju Haris turėtų užvilkinti akcijos pradžios laiką – o tai nebūtų itin džiugu. Įsitikinęs, kad viskas vyksta sėkmingai, nuvažiavo į Vudloun gatvę ir paspaudė skambutį prie 1 004-ojo namo durų.

Ponia Sneivi buvo nedidukė, tačiau gražios figūros moteris, sunkiai apibrėžiamo amžiaus: jau tikriausiai peržengusi per trisdešimt. Haris permetė ją mandagiu, bet kartu ir pastabiu žvilgsniu: melsvas sijonas, gelsvas megztinis, į kuodą susukti tamsūs plaukai. Išsitraukė iš kišenės storą užrašų knygą – savo fiktyvaus darbo simbolį – ir rimtu veidu pradėjo: – Atsiprašau už sutrukdymą, bet noriu jums pranešti, kad nuo kito mėnesio pradės eiti naujas žurnalas, skirtas...

– Ačiū, manęs nedomina, – nutraukė jį ponia Sneivi. – Kartu su vyru esame užsisakę šūsnį spaudos ir...

Dar kartą pamėginęs – tyčia ne itin karštai – įkalbėti, kilstelėjo skrybėlę ir nužingsniavo prie kaimyninio namo. Kad jo vaidyba būtų įtikinamesnė, paskambino dar prie trijų kaimynų durų. Paskui grįžo į Longvelo aveniu, į savo vakar išnuomotą kontorą, ir išsiėmė iš lagaminėlio teatrinius žiūronus paauksuota rankenėle.

Prekybos banko kontorą matė kaip ant delno. Sneivis sėdėjo prie savo stalo ir kažką rašė, prie langelio lūkuriavo keli klientai. Haris nusprendė palaukti, kol jų prisirinks daugiau. Kad greičiau eitų laikas, burbtelėjo panosėje tiek kartų jau kartotą kreipimąsi: – Sveikas, Sneivi, – pasakys šiurkščiu, įžūliu balsu, – prasikrapštyk ausis ir klausyk, ką tau pasakysiu. Skambinu iš tavo namų. Tavo žmona stovi... prieš mane. Labai jai tinka tas gelsvas megzti-

nis ir sijonas... kol kas mėlynas. Ar taip, Sneivi?

Per pastaruosius kelerius metus Haris nuolat preciziškai tiksliai vis kartodavo šitą tekstą, sėdėdamas patogiai krėsle, būtinai kitoje gatvės pusėje, su teatriniais žiūronais rankoje. Vis dėmesingiau stebėdavo, kaip veidas vyro, su kuriuo kalbėjosi, keisdavo pirminę, pasitikėjimo savimi kupiną išraišką. Ir kiekvieną kartą tai atrodydavo beveik visiškai taip pat...

– Nemesk ragelio, Sneivi. Ir netrūkčiok! Tavo kontoroje jau sėdi vienas mano vyrukas. Gerai klausyk, jeigu dar nori išvysti savo žmoną sveiką ir gyvą.

Prisimink, kas atsitiko tai bobelei, apie kurią rašo vakaro laikraštis. Tai Mitčel. Taigi – paimk tuoj pat iš kasos tris tūkstančius dolerių, sudėk juos į voką ir pasakyk sekretorei, kad greitai grįši. Ir elkis taip, lyg niekur nieko. Nenuleidžiam nuo tavęs akių, Sneivi!

Daugybę kartų buvo matęs, kaip po šitų žodžių jo auka sutikdama linguoja galvą ir paklūsta jo nurodymams.

– Dabar paimk voką ir apačioje, prie durų, įmesk jį nepastebimai į šiukšlių dėžę. Tik be fokusų – supranti?!

Tą akimirką auka paprastai mesdavo žvilgsnį į klientus prie langelio. Idealiausia, jei tarp jų atsirasdavo vienas rūsčiaveidis Hario „draugas“.

– Ir laikyk liežuvį už dantų. Kai padėsi pinigus, kur liepta, sėsk į automobilį ir pamažu trauk namo. Mano vyrukas paskambins man po dviejų minučių tau išvažiavus. Jei padarysi viską, kaip sakiau, tavo žmonai nė plaukas nuo galvos nenukris.

Viskas aišku, Sneivi? * Pirmais savo karjeros metais Haris Krombifas galėjo pasigirti, kad viskas sėkmingai vykdavo trim atvejais iš penkių. Tačiau 40 procentų nužiūrėtų aukų padėdavo ragelį ir skambindavo žmonai.

O paskui į policiją. Bet ir tais atvejais Hariui negrėsė jokie nemalonumai: akcijos sąnaudas nurašydavo į smulkias išlaidas ir mėgindavo laimę kitoje vietoje, už kelių kilometrų. Vis dėlto tai paveikdavo nemaloniai...

Paskui išrado nedidelį patobulinimą, kuris tikimybę, kad akcija gali nepavykti, sumažino iki penkių procentų. Atidžiai studijavo laikraščius, ir veikimo vieta rinkosi tuos miestus, kurių gyventojai jau

GINTARO LAŠAI

kelias dienas buvo įsitempę dėl nepavykusių policijos bandymų surasti kokios nors ištekėjusios moters žudiką. Psichologinis efektas kuo puikiausias! Jo numatyti klientai, netarę nė žodžio, varydavo su vokais, prikimštais pinigų, ir kaip apsėsti mesdavo juos į šiukšlių dėžes. Per pastaruosius dvejus metus Haris nė karto neparagavo nesėkmės kartėlio. * Dabar paskambins Sneiviui. Stebės jį pro žiūronus, o kai tas įmes voką su pinigais ir nuvažiuos savo citrinos geltonio automobiliu, Haris išims voką ir dings iš Niu Heiveno. Apie apgavystę Sneivis sužinos iš savo nustebusios žmonos. Trijų tūkstančių netektis nebus jam didelė nelaimė. Praneš banko administracijai, o ši visiems filialams parengs laišką, kuriame aprašys, kaip jų atstovas Niu Heivene tapo apgaulės auka. Prekybos bankas kurį laiką bus Hariui tabu. Bet po

trijų mėnesių Haris ramia širdimi – dėl pusiausvyros – surengs tokį patį vaidinimą konkuruojančiame banke kitame Valstijų gale.

Surinko numerį: – Klausyk, Sneivi, – pradėjo iškaltą monologą, – gerai klausyk, ką tau dabar pasakysiu. Tavo žmona atrodo labai gražiai su tuo melsvu sijonėliu, ar ne? Taigi – jeigu nenori, kad jai atsitiktų taip pat kaip poniai Mitčel, paimk iš kasos tris tūkstančius, įdėk į baltą voką...

– Tris tūkstančius? – nutraukė jį, tarytum netikėdamas sumos dydžiu, Sneivis.

– Taip! Tris gabalus grynais! – dramatišku balsu išrėkė Haris Krombifas.

– Vieną minutę... – lyg kažką sugalvojęs, paprašė Sneivis.

Haris įdėmiai stebėjo pro žiūronus, ar neduoda kam nors slapto ženklo.

– Ar aš gerai jus supratau? Jeigu neduosiu tų pinigų...

– Taip! Likimas – toks kaip ponios Mitčel. Pribaigsiu ją!

– Nors nelabai tikiu, – žvaliu balsu išpylė Sneivis, – bet tai mane džiugina.

Būsiu jums dėkingas ir reiškiu viltį, kad, kaip tikras džentelmenas, įvykdysite savo pažadą.

Haris nustebęs žiūrėjo, kaip Sneivis deda ragelį ir su svajinga veido išraiška patogiai atsilošia krėsle. * Dar tą pačią popietę Krombifas išvažiavo „Greihaundo“ autobusu į Los Andželą.

Išgyveno stiprų šoką, ir jau niekada niekas negalėjo pakeisti jo nuomonės apie žmonių gerumą.

Svarbiausia – nuo tos dienos neteko tokio reikiamo jo profesijai pasitikėjimo savimi.

Kartu dingo ir tikėjimas darbo sėkme...

Iš anglų kalbos išvertė Jeronimas BRAZAITIS

Ričardo Šileikos nuotr.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Smiltynės įdomybė s Dar pabūkime Smiltynėje. Toje karalijoje tiek daug visko minčiai ir sielai. Čia tikros ar pramanytos istorijos – nuo užuominos, jog Smiltynės smaigalyje net miestas žiloje senovėje stovėjęs iki įspūdžių pabuvojus Jūrų muziejuje Kopgalyje. Keldamasis per marias keltu į šią žaliąją oazę ir gėrėdamasis atsiveriančia panorama, imi dėlioti mintyse prie akmenimis sutvirtintos krantinės stovėjusių kavinių, senojo kurhauzo, prabangiųjų vilų slėpiningus gyvenimus... O kur dar palaimos valandos žaliuosiuose pušynuose, saulės įkaitintose kopose ir marių ar jūros gaiviuose vandenyse!.. Visa tai ir dar daugelis kitų dalykų verti būti pagarsinami. Štai dar keli fragmentai iš Smiltynės primiršto paveikslo.

Jovita SAULĖNIENĖ

Pirklių nuopelnas

Smiltynė.

Kitaip tariant, kam turime būti dėkingi už Smiltynę? Neturėtume pamiršti senosios Klaipėdos pirklių nuopelnų. 1836 m. jų rūpestis apželdinti miesto apylinkes vertas pagarbos. Kai pirklių nuosavybei buvo perduotas nerijos smaigalys, mainais už tai ir šios vietovės buvo apaugintos miškais.

Buvusi smėlio dykynė Smiltynė pasipuošė žaluma. Čia kaip reikiant padirbėjo Prūsijos miškininkai Epha ir L.G.Hagenas. Beveik prie pamario prislinkusios keliaujančios kopos buvo sutramdytos želdiniais. Už tai dėkingi klaipėdiečiai šiaurinės nerijos apželdinimo vadovui gamtininkui L.G.Hagenui pastatė paminklinį stulpą.

Kartu su mišku pamaryje dygo ir pirmosios vilos. Tos išlikusios ir krantinę puošiančios savitos architektūros vilos saugo jų savininkų įdomias gyvenimo istorijas. Tik jos dar ne viešos. Daugelis tų vilų dabar apleistos ar nesaugomos, kaip ir vilos Giruliuose. Bet tai atskira tema. Juk dabar lenkiamės senosios Klaipėdos pirkliams, neminėdami jų pavardžių, už jų nuopelnus Smiltynei.

Vertingos pamokos

Kavinukė marių pakrantėje.

60

Šiandienos laikais, kai taip aštriai skatinamas kritiškas požiūris į viską ir vos ne norma tampa prokuroriškas kalbėjimo tonas,

KULTŪROS ISTORIJA

ė s ir malonumai (2) sklindantis iš oficialių ruporų, šios senųjų inteligentų santykio su gamta pamokos gali mažų mažiausiai kai kam atrodyti naivios. Kiekvienas turi savo supratimą. Ir jis gerbtinas. Tačiau įsiklausykime ir į praeities gyventojų supratimą apie žmogiškąją vertę. Žurnalistas Heinrichas A.Kurschatas parašė ne vieną straipsnį apie Smiltynę. Detaliai ir tiksliai jis apibūdino poilsiautojų elgesį, atskleidžiantį jų esybę: „Žmonės dingsta daugybėje atokių miško takelių. Sakai verda pušų kamienuose, persmelkdami orą aštriu kvapu.

Suolai kviečia pailsėti, išsipūtusi samanų paklotė – prigulti. Paplūdimyje, paviljono papėdėje, verda nežabotas besimaudančiųjų gyvenimas. Čia nėra pintų paplūdimio kėdžių, nėra tuštybių demonstravimo. Čia kiekvienas – žmogus ir gali juo būti.“ O rytprūsietis rašytojas, vienas iš Nidos dailininkų kolonijos dalyvių Fritzas Kudnigas palaimingą būseną Smiltynėje apibūdino labai jautriai: „Kai švelniai ranka braukėme per smėlį tarytum glostytume gerą veidą, mūsų delnuose buvo tiek meilės ir tylaus dėkingumo už viską, ką mums padovanojo kopos, dangus, saulė, marios ir jūra.“ Meilė mus turi nešti per gyvenimą. Ar ne tiesa?

Į kurortą – keltais Smiltynė buvo mėgstamas kurortas. Dauguma klaipėdiečių džiaugėsi plačiu pajūriu, sveikata dvelkiančiu mišku ir nutiestais pasivaikščiojimo takais. Sakoma, jog sekma-

Smiltynės kurhauzas.

Prie kurhauzo.

dieniais „nuo miesto nuovargio apsunkę“ keltai čia iškraudavo tūkstančių keleivių „krovinį“. Poilsiautojus plukdė modernūs, erdvūs keleiviniai laivai, Smiltynės prieplaukoje švartuodavęsi kas 15 minučių.

Keltininko istorija Klaipėdoje įdomi.

Kadaise per marias į vieną ar kitą pusę keldavo žmogaus irkluojamomis keleivinėmis valtimis. Paskui pukšėdavo senoji „Smiltynė“, „vienu kartu galinti sutalpinti daugiausia 120 žmonių, be števenio, paskuigalyje ir priekyje švelniai suapvalinta. Jei pats nebūtum vairininkas, niekada tiksliai nežinotum, ar keltas plaukia priekiu, ar atbulas.“ Taip apibūdino šį tam tikru miesto simboliu tapusį keltą laivininko sūnus rašy-

tojas Paulas Brockas, kartu su tėvu išvagojęs tėviškės vandenis visomis kryptimis.

P.Brockas kelionę į Smiltynę įvertino keltininko žvilgsniu: „Mano žvilgsnis nuslydo į tolumas, nuo Elnių pievos beveik iki pat atviros jūros. Netrukau pamilti šį vaizdą, kuris atveria širdį. Mačiau, kad panašūs jausmai užplūdo ir žmones kelte. Jų akyse pastebėjau spindesį, kai siela ėmė vaduotis iš kasdienybės. Mačiau, kaip giliai įkvėpė gaivų, vėsų jūros dvelksmą, lyg visa tai būtų jų nuosavybė. Turėjau šiek tiek laiko neatsitraukdamas juos stebėti. Kokie laimingi buvo laukdami savo lūkesčių anoje pusėje išsipildymo: ramybės, saulės, vėjo, maudynių jūroje vis smarkėjančiose bangose. ►

Kurhauzo sode.

61

KULTŪROS ISTORIJA

Keltas „Sand Krug“.

◄ Moterys su vaikais, moterys apsirengusios šviesiais drabužiais, kitos ir baltai nuo galvos iki kojų, berniukai mėlynais jūrininkų kostiumėliais, užsidėję jūrininkų kepuraites su ilgais kaspinais... Todėl ir verta būti keltininku.“

Viliojo kurhauzas Vienas iš Smiltynės pasididžiavimų – 1900 m. pastatytas fachverkinės architektūros kurhauzas, prieš kurį buvo mažoji keltų prieplauka. Kurhauzas – tai modernus didžiulis pastatas, kuriame poilsiautojams buvo paruošta 50 kambarių su patogumais.

Jie galėjo mėgautis šiltomis voniomis ir elektros šviesa. Didžiuliame šimtamečių medžių kurhauzo sode buvo galima atsipūsti nuo kaitros, paskanauti garsios Klaipėdos „kafijos“. Čia sekmadieniais grieždavo kariškių dūdų orkestras. Dažnai kurhauze skambėjo muzika, buvo rengiami koncertai. Čia dainavo ir garsusis tenoras Kipras Petrauskas. Čia vyko ir garsiosios Smiltynės šventės.

Tai Joninių naktis, kai Smiltynėje „liepsnoja deguto statinės, kai šimtai žibintais papuoštų laivelių, iš kurių sklido muzika, susiburia priešais kurhauzą ir laukia fejerverkų, kurhauzo sode nelieka laisvų vietų“. Sakoma, kai „burlaivių ir irklavimo didžiųjų regatų metu priešais Smiltynę startuoja visas Baltijos jūros nuo Dancigo (dabar – Gdansko) iki Revalio (dabar –Talino) elitas, kai per didžiąsias liaudies šventes senosios Smiltynės papėdėje kepa jautis ant iešmo, kai kariškių kapelos ir vyrų chorai rungtyniauja koncertų estradoje, tada pusė Klaipėdos – „kitoje pusėje“.

62

Maudynių būdelės.

Asmeninio archyvo ir Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr.

Maudynių būdelės 1835 m. pirmą kartą paskelbti Jūros maudyklių prie Klaipėdos nuostatai. Pagal šiuos nuostatus buvo įsteigti vyrų ir moterų pliažai ir nustatytas maudymosi sezonas – nuo liepos 1 d. iki rugsėjo 15 d. Norintieji persikelti į Smiltynę turėjo turėti kelionės pasą. O besikeliančiųjų iš miesto ėmė vis daugėti. Traukė graži gamta, švarus paplūdimio smėlis.

Norisi priminti ir buvusias populiarias maudynių būdeles, kurias poilsiautojų patogumui statė Uosto valdyba. Jos buvo ryškių spalvų ir pavadintos egzotiškais vardais, pvz., „Žuvėdros klyksmo vila“, „Nervų ramybės namai“, „Mano gultas“ ir kt. Apie tas maudynių būdeles liko nemažai istorijų.

Maudynių būdelių stebuklą labai vaizdingai savo prisiminimuose aprašė Georgas Grentzas: „Aš pats maudynių būdelės neturėjau, bet daugybę kartų svečiavausi pono Kutco ir jo dukters Gretės Kutc, kurią daugelis dar pažįsta kaip mergaičių mokyklos mylimą mokytoją, būdelėje. Pastaroji vadinosi „Mien Koj“ ir stovėjo netoli Kopgalio gelbėjimo stoties. Iškabą su pavadinimu aš pats sumeistravau iš bangų išplukdytos lentos ir prikaliau virš būdelės įėjimo.

Sekmadienio vakarais eidami nuo kelto, brisdavome per karštą priekrantės kopų smėlį, traukdami į save gubojų kvapą, kol nekantrūs iš džiugaus laukimo išgirsdavome atsklindant tylų jūros ošimą, vandenyje besitaškančių vaikų krykštavimą ir šūksnius. Prakaituodami tempdavome sunkius „pacheidelius“ (krepšius), kuriuose gulėjo svarbūs būdelių reikmenys: maudymosi chalatai, proviantas, laikraščiai, daug cigarečių, geriamas vanduo daugiau ar mažiau aukštaprocentine išraiška, ir kartais – net gramofonas.

Iškilmingai atveriamos būdelės durys ir įkvepiamas toks pažįstamas saulės įkaitinto medžio aromatas. Nusimetame krepšius, šalin lekia drabužiai, ir pagal temperamentą atsivėsinus pamažu ar ne, pirmyn į didįjį tvenkinį! Štai ir mes jau džiūgaujame ir krykštaujame kartu su visais. Kai oras jau rudeniškas, prieš maudynes užkaisdavome vandenį ant burzgiančios spiritinės krosnelės. Grįžus raudonai išplaktam bangų mūšos, po kelių minučių būdelę skaniausiais kvapais pripildydavo dangiškasis rudas gėrimas. Po to – cigaretė, kai nuo plaukų sūrus vanduo dar varvėjo per kaktą.

Vakarais, kai paplūdimys pamažėle tuštėjo ir vyrai sportiniais marškiniais, o moterys lengvais gėlėtais vasariniais sijonukais vienas po kito dingdavo kopų tarpeklyje, susėsdavome ant būdelės laiptų, užsimetę maudymosi chalatus ar sportinį kostiumą, kad apsigintume nuo praslenkančio vėsaus vakaro vėjo, ir žiūrėdavome į sidabru žvilgančią jūrą. Leidosi saulė, nudažydama dangų sodriausiomis purpuro spalvomis, kurios mainėsi į švelnų geltonį, spindinčią oranžinę ir galiausiai pereidavo į ryškią violetinę spalvą ir gilų mėlį. Tuomet – dar valandėlė pasivaikščiojimo visiškai tuščiu pajūriu iki Kopgalio.

Reikėjo tik pražingsniuoti pajūriu su lazdele rankose, kad numanytum vieno vienintelio vakaro gėrimų suvartojamą kiekį, kai daugumoje būdelių jaukiai švietė žibalinės lemputės, pranešdamos, jog savininkai liko nakvoti.

Bematant išaušdavo rytas, ir saulė imdavo kepinti dervuotą būdelės stogą. Viduje greitai kylanti šiltnamio temperatūra nekentė miegalių. Atplėšiamos durys, bėgte – marš, marš! Ir štai jau aplink mus taškosi vanduo ir nuveja paskutinį snaudulį.“

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8