Durys 2020 08

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2020 RUGPJŪTIS / Nr. 8(80)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2020 rugpjūtis / Nr. 8(80) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

TEATRAS

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

Daiva KŠANIENĖ. „Skrajojantis olandas“: paminklas R.Wagneriui Klaipėdoje

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2020 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Daiva KŠANIENĖ. 45-asis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ suspindo vidurvasarį

12

Ieva BUDRIŪNAITĖ. Operos solistė A.Stančikaitė: smagu išlaisvinti fantaziją ir pažiūrėti, kur ji nuneš

20

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2020 4 psl. – Klaipėdos muzikinio teatro premjeros – R.Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ akimirka.

Martyno Aleksos nuotr.

4

MUZIKA

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. Gyvenimas tarsi nebūtų rytojaus

24

DAILĖ Danguolė RUŠKIENĖ. Kintantys pasauliai amžinoje mėnesienos šviesoje

26

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Patarimai, kurie nereikalingi: D.Žalnieriūtės grafikos paroda

31

PROJEKTAS Gitana GUGEVIČIŪTĖ. „Klaipėdos bohema. Iš archyvų“, arba Truputis magijos žiurkių pasaulyje

36

Irma STASIULIENĖ. „Salos“ kodai: meno jungtys ir grėsminga žinia

44

ŽURNALĄ REMIA

ERDVĖS Valerija KIGUOLIENĖ. Th.Manno festivalis: tradicija, atspari iššūkiams Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2020 m.“ SRTRF skyrė 38 tūkst. eurų finansinę paramą

50

GINTARO LAŠAI Nijolė KLIUKAITĖ. Poezijos pavasaris prie jūros

58

Artūras LIUTVINAS. Eilėraščiai

60

Kvietimas teikti kūrinius I.Simonaitytės literatūrinės premijos konkursui

62 3

„Skrajojantis o TEATRAS

paminklas R.Wagne r

Scena iš Klaipėdos muzikinio teatro premjeros – R.Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ senajame uostamiesčio elinge.

4

s olandas“:

TEATRAS

e riui Klaipėdoje Pastarųjų metų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą, kaip dera pajūrio miestui, papuošė sudėtingi muzikiniai sceniniai, simfoniniai bei kameriniai kūriniai, susiję su jūra, mariomis, Mažąja Lietuva, jūrine mitologija. Šių metų teatro festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ prasidėjo pirmą kartą Klaipėdos lietuviškojo operos teatro istorijoje pastatytos Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ premjera, panardinusia žiūrovus į galingą jūros šėlsmo sūkurį ir aistringus, dramatiškus herojų jausmų verpetus.

Daiva KŠANIENĖ

Iš vieno miesto – į kitą

Martyno Aleksos nuotr.

Vargu ar R.Wagneris, 1841 m. ėmęsis rašyti šią operą, tais pačiais metais pats dirigavęs jos premjerą Dresdene, vėliau regėjęs ne vieną interpretaciją įvairiausiose pasaulio scenose, net garsiajame, specialiai jo operų pastatymams skirtame Bairoito teatre, galėjo įsivaizduoti, kad vienas įspūdingiausių, natūraliausių, taikliausiai kompozitoriaus išreikštą idėją atspindintis šio veikalo pastatymas įvyks Klaipėdoje – mieste, kuriame jo, vos 23 metų kūrėjo, galvoje užgimė pirmosios, dar padrikos mintys apie „Skrajojantį olandą“.

R.Wagneris Baltijos kraštuose atsidūrė 1836 m. ne tiek savo noru, kiek verčiamas jam nepalankių sąlygų. Skurstančiam, įsiskolinusiam, persekiojamam kreditorių, nuolat, kaip tam klajojančiam, ramybės

nerandančiam Olandui besiblaškant iš vieno miesto į kitą, R.Wagneriui, neturint kito pasirinkimo, teko prisiglausti Baltijos pajūrio miestuose. Į kelionę iš Magdeburgo į Karaliaučių išsiruošė nelinksmas, nors ir laukiamas šio miesto teatre jau vaidinančios mylimosios, aktorės Wilhelminos (Minnos) Planer, netrukus tapusios jo žmona. Dirbdamas dirigentu Karaliaučiaus, Klaipėdos (Mėmelio) ir Rygos operos teatruose, R.Wagneris pamažu brandino romantiškos, dvasinę kompozitoriaus būseną atliepiančios operos „Skrajojantis olandas“ idėją. Baltijos jūros platybės, marios, supantys vandenys kėlė jam daugybę įspūdžių, jautrino fantaziją, žadino kūrybines jėgas.

Gyvenant Rygoje, į kompozitoriaus rankas patekusi H.Heine’ės novelė apie šimtmečiais jūromis klajojantį vaiduoklišką laivą bei jo nelaimingą, ramybės uosto ir meilės ieškantį užkeiktą kapitoną jam taip patiko, kad skaitė šį pasakojimą daugybę kartų, pamažu pindamas mintis apie operą.

Sakė: „Šis siužetas man sukėlė susižavėjimą ir neišdildomai liko širdyje.“ ► 5

TEATRAS

das ir Minna atsidūrė Prūsijoje. Bet ir čia nebuvo saugu, Karaliaučiaus kreditoriams R.Wagneris taip pat buvo įsiskolinęs. Tad aplinkiniais keliais, per Tilžę, kitus nedidelius miestelius keliautojai pasiekė Prūsijos pajūrio miestą Piliavą (Pillau, Baltijskas), trokšdami kuo greičiau palikti šį kraštą ir nutolti nuo Prūsijos krantų.

Laive išgirdo legendą

◄ Nepavykus ilgesniam laikui įsitvirtinti Rygos teatre, R.Wagneris su žmona nutarė išvykti, tiksliau – bėgti. Troško pasiekti Paryžių. Ir vėl – į klajones, į nežinią, į pavojus... Legaliai išvykti iš Rusijos imperijos kompozitorius negalėjo. Pagal carinės Rusijos įstatymus išvykstantiems norint gauti kelionės pasą apie tai būtinai reikėjo paskelbti vietos laikraštyje. Toks viešumas R.Wagnerių porai grėsė skolininkų kalėjimu. Juk kreditoriai nebūtų snaudę.

Nepaisant daugybės pavojų, R.Wagneris su žmona bei mylimu niufaundlando 6

veislės šunimi Roberiu ryžosi nelegaliai kirsti valstybių sieną. 1841 m. liepą bėgliai įvykdė savo sumanymą: karieta su slaptais keleiviais išvyko iš Mintaujos (dabar – Jelgava) Prūsijos sienos link senuoju pašto keliu, nutiestu dar XVIII a. Pravažiavo pro Tauragę, kitus carinės Lietuvos miestelius.

Rytų Prūsijos pasienyje ištikimas bičiulis slaptais takais atvedė juos į kontrabandininkų karčemą palaukti pasamdyto vedlio.

Netrukus pėsčiomis, braudamiesi per laukus, griovius, išsigandę, saugodamiesi pasienio sargybinių kulkų, galų gale Richar-

Piliavoje įlipę į mažą prekybinį burlaivį „Thetis“, R.Wagneris ir jo žmona su palengvėjimu paliko Baltijos kraštus. Laivo kursas vedė į Londoną. Keliauti kitomis tuomečio transporto priemonėmis jie negalėjo: pašto karietos neimdavo šunų ir brangiai kainavo, traukinio iš Rytų Prūsijos į Paryžių nebuvo, liko kelionė laivu.

Vietoje numatytų kelių dienų laivas Anglijos krantų link plaukė net tris su puse savaitės dėl netikėtų ir neįprastų tam metų laikui didžiulių, grėsmingų štormų. Be kelionės metu išgyvento didžiulio siaubo, nevilties, R.Wagneris patyrė ir nepakartojamų įspūdžių. „Stichija ne kartą taip baisiai siautėjo, grasindama nugramzdinti į jūros gelmes mūsų laiviūkštį, kad ne tik mus, bet ir jūreivius apimdavo siaubas. Jie tvirtino, kad dar niekada nebuvo patekę į tokį pavojų. Išvengėme tragiškos atomazgos vien dėl to, kad pavyko prisiglausti viename fiorde Norvegijos pakraštyje (ten mūsų laivas atsitrenkė į uolas ir vos neperlūžo pusiau).

Buvo baisios dienos“, – vėliau prisiminė R.Wagneris. Audringos, šėlstančios jūros, joje besiblaškančio mažo laivelio paveikslas, šiurpūs, bet kartu ir romantiški jūreivių pasakojimai žadino menininko kūrybines galias, ryškėjo būsimos operos kontūrai. Juk mitinį Skrajojantį olandą lemtingoji audra užklupo būtent tose vandenų platybėse, kur atsidūrė laivas, kuriuo plaukė R.Wagneris. „Aš net nemaniau, kad mano meninėje evoliucijoje didelį vaidmenį suvaidins legenda apie Skrajojantį olandą, kurią man per audrą papasakojo jūreiviai, o aš susižavėjęs klausiausi: tas vandenynų Ahasveras su visa laivo įgula buvo pasmerktas amžinai klajoti po jūras ir vandenynus, kol sutiks moterį, kuri ryšis dėl jo pasiaukoti. Ši keista legenda taip įaudrino mano vaizduotę, kad mintyse jau ryškėjo kontūrai vienos jūreiviškos dainos, kurios melodiją buvo įkvėpę laivo sirenos ūkčiojimai“, – teigė R.Wagneris.

TEATRAS

Vos atsidūręs išsvajotame Paryžiuje, jis užsidegęs ėmėsi kurti operą, kurios idėja kompozitoriui buvo labai artima: juk jis taip pat buvo priverstas ilgai klajoti ieškodamas ramybės ir laimės, be namų, be tėvynės; ir jis ilgai negalėjo rasti tikros meilės, ištikimybės.

Toji baironiška jūreivio klajūno vienatvė tapo asmenine kompozitoriaus tema ir idėja, kurią jis pats apibūdino taip: „ramybės ilgesys gyvenimo audrose“.

Po kelių mėnesių gimė pirma brandi, R.Wagnerio polinkį į mitologines temas atspindinti opera „Skrajojantis olandas“ – ištisinio muzikinio vystymo veikalas, struktūriškai suskirstytas į dideles dramatines scenas, kurių viduje skamba užbaigti numeriai, o dominuojančios rečitatyvinės melodikos tėkmėje išsiskiria melodingi, dainingi momentai, liaudiškus buitinius epizodus organiškai gretinant su fantastiniais, mistiniais.

Sunkiai įkandamas riešutas Klaipėda ir R.Wagneris – ne vienam kultūros žmogui yra sena, įsiskaudėjusi tema, kuria retkarčiais vangiai padiskutuojama.

Pakalbama: gal vis dėlto kaip nors reikėtų įamžinti vieno įžymiausių pasaulio kompozitorių pėdsakus mūsų mieste?.. Pasiginčijama – kaip, kokia forma? O kai kas samprotauja, kad nėra reikalo gaivinti Klaipėdos vokiškosios kultūros ženklų... (Juk norėta nugriauti ir senąjį elingą.) Pasvarstoma, padiskutuojama ir... pamirštama.

Be abejo, atminimo lenta, skulptūra ar kas nors kita – neblogai. Tačiau natūraliausias, tobuliausias ir pagarbiausias R.Wagnerio įamžinimas būtų jo sukurtų operų (muzikinių dramų) ar bent fragmentų dažnesnis skambėjimas Klaipėdos koncertinėse, teatrinėse erdvėse. Bet... R.Wagnerio kūryba – labai sunkiai įkandamas riešutas.

Ne kiekvienas teatras pajėgus tai įveikti. Jo muzikos atlikimui reikalingi ypatingi solistų, orkestro, statytojų sugebėjimai. Tik labai galingi, stiprūs, skambesio intensyvumu, garso skvarba pasižymintys dainininkų balsai (kur kas platesnio diapazono nei įprastos tembro ribos) gali prilygti didelės sudėties, faktūriškai sodriai, galingai, simfonizuotai vagneriško simfoninio orkestro jėgai, ją atsverti. Negana to, R.Wagnerio muzikos novatoriškumas reikalauja ir daugelio kitų specifinių įgūdžių bei gebėjimų. ► 7

TEATRAS

◄ Todėl sėkmingai ir visavertiškai statyti R.Wagnerio operas gali tik pajėgūs, stipriausi pasaulio operų teatrai, o dainuoti solines partijas – išskirtiniai solistai. Netenka stebėtis, kad Klaipėdoje R.Wagnerio muzika suskamba labai retai.

Todėl „Skrajojančio olando“ pastatymas šiais, 2020 metais, Klaipėdos muzikiniam teatrui švenčiant 200 metų sukaktį ir minint beveik šimtmetį nuo pirmojo šios operos pastatymo mūsų miesto vokiečių muzikinime teatre XX a. 4-ajame dešimtmetyje, tapo ypatingos reikšmės ir svarbos įvykiu.

Kompozitorius tokio įspūdžio, ko gero, negalėjo tikėtis net savojo Bairoito teatro scenoje.

R.Wagnerio siekiamybė ir jo operos reformos idėja, kuri remiasi menų sinteze, glaudžiai sujungiant muziką (vokalą ir orkestrą), libretą (žodžio svarba), sceninį vaizdą, bei siekiu sinkretiška meninės išraiškos galia užburti klausytojus, Klaipėdos muzikinio teatro pastatytame „Skrajojančiame olande“, manau, įgyvendinta su kaupu. Kompozitorius tokio įspūdžio, ko gero, negalėjo tikėtis net savojo Bairoito teatro scenoje.

Parodė egzotiškame elinge Paskelbus, kad vienintelis operos spektaklis vyks atviroje, netikėtoje erdvėje – ant marių kranto, šalia Danės upės ir viduramžius menančios piliavietės įtvirtinimų, senojo elingo erdvėje, pasitelkiant ne tik atlikėjų ir statytojų išmonę, bet ir natūralios, pajūrietiškai kaprizingos gamtos apsuptį, nakties tamsą (spektaklis prasidėjo 21 val. 30 min.), klaipėdiečiai nekantriai laukė grandiozinio reginio.

Rugpjūčio 1-ąją, Klaipėdai, seniausiam Lietuvos miestui, švenčiant 768-ąjį gimtadienį, į elingo teritoriją nenutrūkstama vora rinkosi publika. Deja, ir ši didelė erdvė, priėmusi 1 000 žiūrovų, negalėjo sutalpinti visų norinčiųjų. Nemažas būrys žmonių kantriai būriavosi už elingo ribų. Pagrindines eiles užpildė gausiai iš Vilniaus suvažiavę svečiai (kažkas rašė – Vilniaus kultūros šviesuoliai), muzikos kritikai, muzikologai, teatrų vadovai ir kiti, dalyvavo Lietuvos kultūros ministras.

Reikėtų pridurti, kad vis dėlto didesnę publi8

TEATRAS

kos dalį sudarė Klaipėdos šviesuoliai (tokių nemažai esama ir mūsų mieste, nors, anot vienos vilnietės, čia – periferija).

Susibūrusi talentinga operos atlikėjų ir statytojų komanda, akivaizdu, dirbo labai sutartinai, maksimaliai išradingai sujungdama „dalyvaujančius“ menus, sumaniai integruodama ne tik muziką, poeziją, judesį, bet ir statiškus, erdvinius sceninius komponentus. Šiuo atveju iš sąstingio buvo prikeltas iki šiol apleistas technikos paminklas (vienintelis toks Europoje) – senasis Klaipėdos elingas – prieš 100 metų inžinieriaus P.W.Lindenau pastatytos ir ilgai veikusios laivų statyklos didingas statinys, iš kurio iškilmingai į plačiuosius vandenis būdavo nuleidžiami nauji laivai. Dažnam kilo klausimas – kas gi sumanė liūdnai stūksančiam elingui įžiebti gyvybės kibirkštį?

(Beje, Klaipėdos menininkai jau senokai siūlė, kaip būtų galima panaudoti elingo galimybes, bet tai liko be atgarsio). Ne taip svarbu, kam priklauso idėja statyti ir rodyti operą egzotiškame elinge, paverčiant jo konstrukcijas ir gamtinę aplinką įspūdingu scenovaizdžiu. Svarbu – stebinantis, žavintis, tiesiog pritrenkiantis rezultatas.

Užburiančią „Skrajojančio olando“ dvasią kūrė visi iki vieno operos dalyviai. Tačiau nepaprastu kūrybingumu ir fantazija pažymėtas pastatymo koncepcijos autoriaus, scenografo ir režisieriaus D.Abario ir režisieriaus G.Šeduikio darbas. Jie kartu su talentinga scenografe S.Šimkūnaite įvaldė ir savo valiai pajungė milžiniško aukščio elingo karkasą, papildė jį naujomis ažūrinėmis konstrukcijomis, aukštai virš žiūrovų kabančiomis aikštelėmis solistams ir chorui; radosi pakėlimo mechanizmai, jūriniai konteineriai, virvės bei kiti techniniu požiūriu stebinantys realūs objektai. Vaizdinio, režisūrinio sprendimo viršūne tapo ne įsivaizduojamo, ne tariamo vaiduokliško, o tikro, tarsi nuo šimtmečio plaukiojimo rūdimis aptekusio laivo „įplaukimas“ į elingo vidurį, iš visų pusių stebint žiūrovams. Viskas apgalvota, pagrįsta, be jokios nereikalingos butaforijos. Tai buvo nepakartojama. Įspūdingą reginį, derinant prie siužeto peripetijų, praturtino ir papildė šviesų dailininko A.Stasiulio vaizdo efektai, garso įrangos galimybės bei kūrinio atmosferą atitinkantys kostiumų ir grimo autorės S.Straukaitės

sukurti sceniniai rūbai: pilki, niūrūs, beformiai – vaiduoklių laivo įgulos ir šviesūs, stilizuoti liaudiški – Zentos aplinkos.

Kartu su gamtos stichija Klaipėdietiškosios „Skrajojančio olando“ premjeros poveikį, be dramatiškos R.Wagnerio muzikos ir ją atliepiančio vaizdinio reginio, sustiprino ir vaizduotę audrino dar vienas svarbus, visa jungiantis „herojus“ – gamtos stichija, kurią pajuto ir atlikėjai, ir žiūrovai: čia pat alsuojanti jūra, pamario vėjas, mariomis praplaukiantys laivai, inscenizuotas bangų šėlsmas, žaibų tvyksčiojimas, krintančios liūties vaizdai, susipinantys su dramos herojų išgyvenimais. Siekiant įspūdžio tikroviškumo, nebuvo įrengti ekranai žiūrovams, tad jie dėl didelių atstumų negalėjo įžvelgti herojų veidų išraiškos, turtingos mimikos. Tačiau tai tik padėjo giliau pajusti užburiančią muzikos jėgą.

Pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas M.Pitrėnas trijų veiksmų ► 9

TEATRAS

R.Wagnerio operą adaptavo savitam ir neįprastam, ekstremalioms lauko sąlygoms pritaikytam atlikimui, kūrybingai, beveik nepastebimai ją kupiūruodamas. „Skrajojantis olandas“, atliktas be pertraukos, truko 1 val. 40 min. Turint galvoje įtemptą, ištisinio plėtojimo muzikos vyksmą ir kraštutinai sudėtingą pastatymo koncepciją, tokia trukmė buvo didžiulis išbandymas visiems atlikėjams. „Skrajojančio olando“ – įspūdingos operinės fejerijos modus vivendi buvo dirigentas M.Pitrėnas ir sudėtingą, nenutrūkstama tėkme besiveržiančią, ekspresyvią, visą partitūrą persmelkiančią muziką atlikęs Klaipėdos muzikinio teatro simfoninis orkestras. Dirigentui pavyko suvaldyti nepaprastai sudėtingą R.Wagnerio operos muzikinį vyksmą, tvirtai savo rankose laikant visas spektaklio gijas, harmoningame derinyje suliejant muziką su scena ir sukuriant vientisą, nedalomą ansamblį. Juk šioje operoje R.Wagneris, jau ėmęsis atverti naujus operos žanro simfonizavimo kelius, iškėlė orkestrą kaip svarbiausią faktorių.

Būtent orkestro partijos paklūsta ištisiniam simfoniniam vystymui, jame koncentruojasi

◄

10

svarbiausi muzikiniai vaizdai, plėtojamos, transformuojamos, priešpastatomos herojus ir jų dvasines būsenas charakterizuojančios temos (leitmotyvai). Jos keičia savo pavidalus, nuotaikas, pobūdį, polifoniškai jungiasi viena su kita ir pan. O tų temų – leitmotyvų nemažai: Olando, mirties ilgesio, klajonių, audros, atpirkimo, meilės ir kt. Maestro M.Pitrėno dirigavimas stebino giliu R.Wagnerio muzikos stiliaus bei dramaturgijos suvokimu, imponavo įtaigi ir išraiškinga interpretacija, inteligentiška, kultūringa dirigento laikysena, dvelkianti vidine kultūra, nuoširdžiu meniniu atsidavimu.

Pajėgūs dainuoti R.Wagnerį Nedidelę „Skrajojančiame olande“ veikiančiųjų personažų grupę sudarė aukščiausio profesinio lygio kviestiniai dainininkai (tik Mari partiją atliko Klaipėdos muzikinio teatro mecosopranas D.Kužmarskytė), nors visų jų jaunystė vienaip ar kitaip susijusi su Klaipėda. Olando vaidmenį atliko Vokietijoje dainuojantis bosas-baritonas A.Švilpa,

Dalando – Vokietijos ir Šveicarijos operos teatruose dainuojantis bosas T.Girininkas, Zentos – LNOBT solistė, sopranas S.Janušaitė, Vairininko – taip pat vilnietis, tenoras R.Karpis, medžiotojo Eriko – Latvijos nacionalinės operos tenoras A.Ludvigas.

Visus pagrindinių partijų atlikėjus, turinčius stiprius, nepaprasto tembrinio grožio, turtingus balsus, puikią vokalinę techniką, galima pavadinti tikrais vagneriškų balsų savininkais, kurių dainavimas nepaskęsta orkestro garsų jūros vandenyne. Kažkada dirigentas R.Šervenikas yra sakęs, kad ne kiekvienas, galintis dainuoti G.Verdi, pajėgus padainuoti R.Wagnerį, nes „šios muzikos minčių ir jausmų galybė yra neaprėpiama, jam svarbu ne tik grožis“. Be to, solistams, be savo partijos įsisavinimo, atsiranda nelengvų papildomų uždavinių, susijusių su gebėjimu suvokti R.Wagnerio veikalų daugiasluoksniškumą visais požiūriais.

Klaipėdiečių „Skrajojančio olando“ pastatymo ekstremalumas kėlė artistams ir daugiau itin nelengvų užduočių. Tačiau, nepaisant jokių iššūkių, solistai, dainavę nelengvomis sąlygomis (repeticijų bei spektaklio metu jiems teko iškentėti lietų,

TEATRAS

vėją, patirti neįprasto, bauginančio aukščio pojūtį, aprėpti erdvės mastą ir kt.), pavergė stipriomis emocinėmis būsenomis, giliu įsijautimu, demonstruodami aukštą vokalo kultūrą.

Beveik tobulai R.Wagnerio idealo siekį bei atpirkimo temą įkūnijo A.Švilpa, sukūręs Olando paveikslą. Kiek vyriško skausmo, liūdesio, aistringo ramybės troškimo girdėjome niūriame, romantiškai nerimastingame monologe, kiek nepaprasto emocinio jaudulio buvo scenoje su Zenta!.. Įspūdingas, sceniškai ryškus ir daugialypis T.Girininko sukurtas Kapitono, Zentos tėvo Dalando vaidmuo.

Zentos partijoje R.Wagneris įkūnijo savo mėgstamą moters ištikimybės temą, vėliau įvairiais pavidalais perėjusią per daugelį jo muzikinių dramų. S.Janušaitės Zenta – žavi, svajinga, egzaltuota ir kartu ryžtinga, drąsi, pasiryžusi aukotis. Solistė sukūrė įsimintiną savo herojės paveikslą, persmelktą didžiulės meilės, dvasinio tyrumo, mylimojo nuodėmių išpirkimo, atnešančio jam išsigelbėjimą. Ryškiausiai tai atspindi jaudinančiai atliktoje, meilės ir užuojautos kupinoje Zentos baladėje, kuri yra tarsi priešprieša įsisiautėjusiai stichijai ir prakeiksmui, pakibusiam virš nelaimingojo herojaus Olando.

Vis dėlto dramatizmo viršūnė – aistringas Zentos ir Olando duetas. Niūrią operos pradžios atmosferą praskaidrino puikiai R.Karpio atlikta nerūpestinga, žvali Vairininko daina. Įsimylėjusio Zentą medžiotojo

Eriko paveikslas, jautriai kuriamas puikaus tenoro A.Ludvigo, savo romantiškomis, kiek nevagneriškomis intonacijomis įnešė kontrastą ir sustiprino konfliktą.

Atlaikė visus išbandymus Visais atžvilgiais (muzikos, režisūros, šviesos efektų ir kt.) aukščiausias įtampos momentas pasiektas baigiamojoje „Skrajojančio olando“ scenoje. Finalas išspręstas idealiai. Tercetas, perteikęs prieštaringiausių jausmų paletę, tiesiog sukrėtė: audringos orkestro muzikos fone susipynė švelni Eriko dainos tema, pilni dramatizmo Olando šūksniai ir sujaudintos Zentos frazės.

Iškilmingi, audringo romantinio patoso kupini paskutiniai orkestro taktai, skambant prašviesėjusiai Olando bei su likimu susitaikiusios Zentos temoms, skelbė: atėjo nušvitimas, meilė nugalėjo.

Menine įtaiga ir profesionalumu nei solistams, nei kitiems operos dalyviams nenusileido labai svarbus, lygiavertis veikalo komponentas – artistiškas Muzikinio teatro choras (chormeisteris V.Konstantinovas), skambėjęs intonaciškai tiksliai, gyvai, sėkmingai įsijungęs į nenutrūkstamą ištisinį muzikinį-dramatinį vyksmą ir padėjęs atskleisti dramos herojų išgyvenimus. Nors sudėtingi R.Wagnerio „Skrajojančio olando“ choriniai epizodai yra tikras išbandymas

kiekvienam chorui, visi jie operoje skambėjo tiesiog puikiai: ir linksmi jūreivių, ir džiaugsmingi mergaičių verpėjų chorai, piešiantys paprastą, nerūpestingą liaudies gyvenimo paveikslą, ir kiti nelengvi, daugiabalsiai, dinamiškai įvairūs, dramatiški vaiduokliškos Olando komandos vyrų choriniai numeriai.

Neįprasta ir labai sunki užduotis teko teatro baleto trupei (choreografas A.Liškauskas). Šokio įprastine to žodžio prasme operoje nebuvo matyti, tačiau baleto artistai dirbo ypač daug, sunkiai ir stebėtinai profesionaliai. Jie scenos pakylose – laivų deniuose kūrė gyvą judėjimą, tapdami jūreiviais, užkeiktojo Olando laivo vaiduokliais, konteinerių krovėjais, lobių skrynios saugotojais ir kt. Kaip kaskadininkai vertikalaus šokio meistrai kabojo ant aukštybėse siūbuojančių virvių, sliuogė jomis, inscenizuotos audros metu vaizdavo krintančius nuo laivo rėjų, sukurdami tikroviško ir pavojingo jūreiviško gyvenimo paveikslą. Įspūdingas, novatoriškas R.Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, parodytas saugotino senojo elingo teritorijoje, – išskirtinai ryškus ir sėkmingas meninis įvykis ir uostamiesčio, ir visos Lietuvos muzikinio gyvenimo panoramoje.

Jį galima vertinti kaip iškilų paminklą kažkada Klaipėdoje apsilankiusiam, čia dirigavusiam ir savo pėdsaką palikusiam didžiam vokiečių kompozitoriui, romantikui, operos reformatoriui R.Wagneriui.

11

MUZIKA

45-asis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ suspindo vidurvasarį Seniausias Lietuvoje aukštosios muzikos festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“, šiemet pažymintis 45-metį ir skirtas miesto Koncertų salės 15-mečiui, dėl buvusio karantino vėlavęs kelis mėnesius, ne tik neišsikvėpė, per patį vidurvasarį – liepos 18–26 dienomis – suspindo išties pavasariškos gaivõs spalvomis. Gal jis truko truputį trumpiau, gal koncertų įvyko šiek tiek mažiau, tačiau meninė kokybė nenukentėjo, jai iškelta aukšta meistriškumo kartelė nė kiek nenuleista.

Daiva KŠANIENĖ

Pažėrė staigmenų Klaipėdos koncertų salė, karantino metu, kaip ir visos panašiõs paskirties institucijos, išgyvenusi nerimastingą laikotarpį, muzikos išsiilgusiems, ilgus mėnesius jautusiems jos alkį klausytojams duris atvėrė atsakingai pasiruošusi, kruopščiai laikydamasi visų rekomenduojamų saugos reikalavimų. Šį kartą festivalyje karaliavo instrumentinė orkestrinė muzika, jai buvo skirti visi šeši koncertai. Nepaisant šio žanrinio panašumo, kiekvienas koncertas buvo savitas, stebino jame skambėjusių kūrinių kompozicinių stilių, epochų, interpretacijų įvairove, beribių orkestrinės muzikos galimybių panaudojimo ir kitomis naujovėmis.

12

Staigmenų pažėrė jau atidarymo koncertas liepos 18-ąją – šiuolaikinės muzikos ir šokio koliažas „Esamasis laikas“, dalyvaujant Klaipėdos kameriniam orkestrui (meno vadovas ir solistas M.Bačkus, violončelė) ir A.Šeiko šokio teatro artistams (meno vadovė A.Šeiko, kostiumų dailininkė S.Straukaitė), pabandžiusiems modernius žymiausių, pasaulyje pripažintų šių dienų lietuvių jaunųjų kompozitorių kūrinius iliustruoti šiuolaikiniu šokiu. „Esamajame laike“ skambėjo skirtingo braižo bei stilistikos kūriniai: dramatiškas, kupinas kontrastingų nuotaikų, transcendentinių išgyvenimų R.Šerkšnytės (gim.

1975 m.) „De profundis“ („Iš gelmių“); ekspresyvi, bet jautri L.Narvilaitės (gim.

1965 m.) „Siena“; meditatyvaus, kelionę sielos atminties labirintais atspindinčio Ž.Martinaitytės (gim. 1973 m.) „Sielovaizdžio“ antroji dalis „Pavasaris“ violončelei (solo M.Bačkus) ir styginių orkestrui; simbolinėmis prasmėmis spindintis

J.Repečkaitės (gim. 1989 m.) „Chartres“ bei neseniai į Amžinybę iškeliavusio V.Bartulio (1954–2020) jaudinanti, minimalistinį repitityviškumą primenanti, viena iš jo pamėgtų „muzikos muzikoje“ (R.Gaidamavičiūtė) kompozicijų „I like Marlene Dietrich“.

Grynosios muzikos ir siekiančio ją papildyti šiuolaikinio šokio jungtis nėra naujovė. Mūsų laikais ši simbiozė kuriama pasitelkiant įvairiausius raiškos būdus. Štai A.Cholinos šokio spektaklyje F.Dostojevskio romano motyvais panaudota talentingo gruzinų kompozitoriaus G.Kančeli muzika. Čia išeities taškas – siužetinis šokis, kuriam muzika specialiai parinkta ir pritaikyta. O G.Bizet–R.Ščedrino „Karmen siuitoje“ – svarbiausia muzika, o šokis jai paklūsta. „Esamojo laiko“ koncerte keli choreografai labai savitu šiuolaikinio šokio judesių „žodynu“ bandė perteikti ir galbūt papildyti minėtų grynosios muzikos kūrinių prasmes, nuotaikas... Skambėję minėti kūriniai ►

MUZIKA

„Esamasis laikas“: Klaipėdos kamerinis orkestras, Šeiko šokio teatro šokėjai.

13

MUZIKA

„Ten toli, iki vidurnakčio“: Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, saksofonų kvintetas „Atomos“, dirigentas K.Variakojis, solistas A.Kazlauskas (saksofonas). ◄ labai paveikūs savo grynuoju pavidalu, tarsi nereikalauja papildomo „paaiškinimo“ (kažkas yra pasakęs, kad „kai keblu išsisakyti – galima šokti“). Tačiau šokis, be abejo, gali muziką savaip praturtinti, suteikti jai sceninės įvairovės, vizualumo. Tik svarbu, kad šiuolaikinio šokio raiška, pasižyminti nevaržoma judesių laisve, kiek įmanoma 14

taikliau perteiktų muzikoje užkoduotas vidines būsenas, filosofines prasmes.

Manau, kad šią užduotį gana sėkmingai, jautriai įsiklausydama į muziką, įveikė choreografė L.Juodkaitė ir šokėjai O.Griaznova bei M.Černeckas (R.Šerkšnytės „De profundis“). L.Narvilaitės „Sienos“ muzikos dvasią „pagavo“ choreografas

L.Karvelis su I.Kuznecova, M.Ivaškevičiūte ir G.Ščavinskaite. Įdomų, naują muzikinių išgyvenimų kontekstą, santūrų atvirumą buvo galima pajusti statiškai plastiškame A.Šeiko solo, interpretuojant V.Bartulio „I like Marlene Dietrich“. Sunkiau sekėsi suvokti choreografės A.Krasauskaitės kompozicijos idėją (šokėjai N.Claesas ir

MUZIKA

E.Kalachovas), perteikiant meditatyvų, jautrų Ž.Martinaitytės „Sielovaizdį“, kurį galima pajusti kaip „sapną-kelionę“ per garsovaizdžius“ (E.Gudžinskaitė) ar, autorės žodžiais tariant, kaip „specifinę vietą, kurią nešiojamės giliai savyje ir dažnai mintyse į ją grįžtame“.

Kiekvienas koncertas buvo savitas, stebino jame skambėjusių kūrinių kompozicinių stilių, epochų, interpretacijų įvairove, beribių orkestrinės muzikos galimybių panaudojimo ir kitomis naujovėmis.

Plačią, beveik neribotą judesio išraiškos amplitudę turinčiam šiuolaikiniam šokiui itin svarbi idėja, konceptualizmas, stengiantis išvengti padrikumo, vedančio į painiavą. Šios „nuodėmės“, mano požiūriu, nevisiškai pavyko išvengti choreografei O.Griaznovai (šokėjai G.Ščavinskaitė, M.Černeckas, M.Ivaškevičiūtė, I.Kuznecova, D.Binkauskaitė) perteikiant subtilųjį, mąslųjį, pirmapradžiu jausmu dvelkiantį J.Repečkaitės „Chartres“ – Šartro (Prancūzija) Dievo Motinos katedros fasade švytinčios Pietų rožės vitražo (Apokalipsė) muzikinę raišką. Nenutrūkstama, intensyvėjanti, spalvomis mirganti ir vėl nutolstanti garso tėkmė tarsi panardina klausytojus į gilaus susimąstymo būseną. O ekspresyvus „šokėjų kūnų judėjimas“, kuris „tarsi vitražo stikliukai mainosi ir kuria šokio kaleidoskopą“ (O.Griaznova), judesių perkrautas choreografinis sprendimas, atrodo, „kalbėjo“ ką kita nei muzika. Nenuostabu, nes Apokalipsės dvasią, t. y. Apreiškimą Jonui išties sunku atspindėti bet kuriame mene dėl jo prasminės gelmės. Poetas D.Sobeckis samprotavo, kad „apokalipsė nereiškia pasaulio pabaigos, tik paslapties atidengimą ar atskleidimą. Ji kalba apie pasaulio perkeitimą, o ne sunaikinimą „Gėrio kūrybai persvėrus Blogio kūrybą“.

Tvirtai į miesto muzikinės kultūros dirvą šaknis įleidęs Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas M.Bačkaus, atliekantis stilistiškai ir žanriškai pačią įvairiausią muziką – nuo baroko iki mūsų dienų, itin daž-

nai rengdamas šiuolaikinių kompozitorių (Lietuvos ir užsienio) koncertus, sėkmingai „jaukinasi“ ir pratina klausytojus prie iki šiol nelabai klaipėdiečių mėgtų modernios kalbos muzikos kūrinių. Tai liudija vis gausiau į koncertus besirenkanti publika. Ir šiame „Esamojo laiko“ koncerte, interpretuodamas sudėtingus veikalus, orkestras dar kartą pademonstravo savo meistriškumą, atlikimo preciziką, kūrinių dvasios, jų idėjų ir reiškiamų giluminių minčių pajautą.

Interpretavo meistriškai Liepos 21-ąją festivalio scenoje pasirodė Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas M.Barkauskas), pasiūlęs klausytojams ne mažiau įdomią, epochiniu požiūriu įvairią, labai kontrastingą programą. Koncerte „Ten toli, iki vidurnakčio“ skambėjusius kūrinius dirigavo jaunas talentingas dirigentas K.Variakojis, jau spėjęs pasižymėti kaip puikus šiuolaikinės muzikos interpretatorius.

Koncerto pradžioje skambėjo klasicizmo pradininko, sonatos formos bei simfoninio ciklo pagrindėjo J.Haydno (1732–1809) Styginių kvarteto A – dur, op. 2 Nr. 1 versija orkestrui. Ji atlikta grakščiai ir klasikiniu požiūriu skaidriai, elegantiškai pereinant iš judraus Allegro į žaismingą, šokinį Menuetą, po jo – į santūrų Poco adagio, dar vieną Menuetą bei greitą, žvalų ir energingą Finalą Allegro molto.

Po senoviškojo J.Haydno gaiviai nuskambėjo šiuolaikinio lietuvių kompozitoriaus, kultūros ir meno filosofo, pedagogo R.Motiekaičio (gim. 1976 m.) savaip novatoriška ir kartu paprasta, pernelyg didelio emocinio krūvio „nenešanti“, neskubri, daugiau minimalistinio braižo kompozicija „Kinas“.

Interpretuodamas belgų kompozitoriaus, pianisto ir dirigento P.Swertso (gim. 1960 m.) „Kotekan“ saksofonui (solo A.Kazlauskas) ir styginių orkestrui, dirigentas K.Variakojis pasijuto kaip žuvis vandenyje. Vientisą, santūrios ir kartu savitos modernios muzikinės kalbos keliolikos minučių trukmės kompoziciją, kurią dėl solo instrumento ir orkestro dramaturgiškai lygiaverčio santykio galima prilyginti koncerto žanrui, dirigentas interpretavo labai emocingai (ne išorine prasme), logiškai pereidamas iš lyrinių melodingų

padalų į ekspresyvias, aktyvias, augindamas ryškias, aštrias kulminacijas. Aukščiausios klasės solisto A.Kazlausko saksofonas melodinguose solo epizoduose skambėjo labai įkvėptai ir jaudinančiai, o judriuose epizoduose stebino tobulu virtuoziškumu.

Solo partijai nenusileido tembriškai spalvingas orkestras.

Anglų kompozitoriaus, smuikininko ir dirigento F.Bridge’o (1879–1941) Siuita styginiams, padvelkusi vėlyvojo romantizmo dvasia, sugrąžino klausytojus į tradiciškesnės muzikos erdvę. Nepaisant panašumo į tipiško klasikinės siuitos žanro veikalą, ši Siuita vis dėlto išsiskiria gana įdomia, koloristiška harmonine kalba, savita melodika. Pats kompozitorius neslėpė, kad jis, kurdamas savąją muziką, jautė ne tik J.Brahmso, P.Čaikovskio, bet ir I.Stravinskio bei C.Debussy stilių poveikį. Dirigentas K.Variakojis racionaliai, bet jautriai ir savęs nedemonstruodamas vadovavo muzikos tėkmei, logiškai ir „minkštai“ pereidamas nuo lyriškai aistringo Preliude prie gyvo, judraus, ritmiškai aktyvaus Intermezzo, švelnaus, melodingo ir ramaus Nocturne iki aktyvaus, žaismingo Finale. Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertą užbaigė savitos derminės-harmoninės sandaros kūrinys – B.Kutavičiaus (gim.

1932 m.) „Ten toli, iki vidurnakčio“ penkiems saksofonams ir styginiams, sukurtas 1995 m. Domėdamasis ir studijuodamas lietuviškąjį folklorą, B.Kutavičius ne kartą atkreipė dėmesį ir į kitų tautų liaudies kūrybą. Jį ypač domino indų, japonų senoji muzika. „Indai turi net 24 dermes – kiekvienos paros valandai. „Ten toli, iki vidurnakčio“ aš panaudojau iki saulės laidos“, – sakė kompozitorius. Klausydamasis šio kūrinio stebiesi: koks jis natūralus, nedeklaratyvus, tiesiog minimalistinis, nors žinai, kad yra paremtas mums neįprastomis dermėmis.

Orkestrui ir dirigentui teko nelengva užduotis – įtikinamai „prakalbinti“ šią muziką, kurioje B.Kutavičius savajam komponavimo modeliui pritaikė jam ir apskritai lietuvių muzikai „svetimus“ elementus.

Puikūs saksofonininkai (A.Kazlauskas, A.Raumanis, K.Kivleniece-Cabule, J.Pukitis, R.P.Rubenis, Latvija) ir orkestras, diriguojant K.Variakojui, idealiai pajutę kūrinio savitumą, meistriškai jį interpretavo, muzikos vyksmo metu laipsniškai plėtodami garsiaeilį, jo registrus, nereguliariu sinkopiniu ritmu pasiekdami muzikoje išreikštą intensyvumą. ► 15

MUZIKA

„Simfoninės muzikos puota“: Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, solistas L.Geniušas (fortepijonas), dirigentas G.Rinkevičius.

Pribloškė jėga ir įtaiga ◄ „Klaipėdos muzikos pavasario“ kontekste bene aukščiausia menine ir prasmine kulminacija tapo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Simfoninės muzikos puota“, liepos 23-iąją pribloškęs publiką dviem didingais veikalais: S.Rachmaninovo (1873–1943) Trečiuoju koncertu fortepijonui ir orkestrui d-moll, op. 30 ir D.Šostakovičiaus (1906–1975) Simfonija Nr. 4, diriguojant orkestro meno vadovui G.Rinkevičiui. Vienas sunkiausių ir sudėtingiausių pasaulinėje koncerto žanro literatūroje, monumentalaus simfonizmo veikalas – S.Rachmaninovo Trečiasis koncertas (sukurtas 1909 m.) – toli gražu ne kiekvienam koncertuojančiam pianistui pagal jėgas. Kūrinys sėkmingai „įveikiamas“ tik paties aukščiausio meninio rango atlikėjų. Toks ir yra vienas žymiausių šių dienų pianistų L.Geniušas. Didelis trijų dalių veikalas, dramaturgiškai tobulai įkūnijantis meninį sumanymą, pasižymintis nepaprastai sudėtinga, didžiulio meistriškumo rei16

kalaujančia pianistine technika, reikšmingu orkestro „dalyvavimu“, atskleidęs neaprėpiamą jausmų jūrą, gilias vidines prasmes, iki ašarų jaudino tą vakarą susirinkusią publiką.

S.Rachmaninovo muzikoje pianistas ir orkestras, talentingai vedant dirigentui, susiliejo į nedalomą duetą, kuriame kompozitoriaus valia pirmauja solo partija: būtent fortepijonas čia yra diktuojantis ir dominuojantis. Dirigentui pavyko išlaikyti glaudžią ir lygiavertę pusiausvyrą tarp solisto ir orkestro, organiškai sujungiant simfoninio ciklo ir laisvos virtuozinės fortepijono partijos intarpus.

Gili, net rūsti lyrika ir aštrus, įtemptas dramatizmas – dvi sąveikaujančios sferos persunkia visą trijų dalių Koncertą. Kukliu grožiu suspindo jaudinančiai paprastai, bet išraiškingai L.Geniušo skambinama pirmosios dalies (Allegro ma non tanto) pradžios tema, beveik visai nuščiuvus orkestrui. Vėliau, įvairiai vystoma, ji tampa labai svarbi. XX a. pradžioje, pirmą kartą atlikus Koncertą, ne vienas suko galvą ir klausinėjo autoriaus, iš kur jis paėmęs šią melodiją.

Spėliojo: gal iš liaudies dainų, gal iš bažnytinių giedojimų... S.Rachmaninovas droviai atsakė: „Paprasčiausiai taip pasirašė... Aš norėjau fortepijonu „padainuoti“ melodiją kaip dainuoja dainininkai savo balsu.“ Klausytojai, pasidavę nuostabaus muzikos grožio ir talentingo atlikimo kerams, pasinėrė į žavinčios muzikos vingius, kurie, perėjus įvairiausias temų varijavimo bei modifikavimo fazes, tirštėjant orkestro faktūrai, plečiantis diapozonui, polifonizuojant bei chromatizuojant muzikinį audinį, keičiantis harmonijoms, galų gale pirmojoje dalyje pasiekė net kelias įtemptas, įspūdingas kulminacijų bangas. Jos tarsi nešė klausytojus nuo elegiško susimąstymo momentų, aistringos lyrikos šuorų iki tirštų akordų kaskadomis lydimų tragiškų protrūkių ir galingo orkestro tutti. Subtiliai atlikėjų perteiktas švelnus, svajingas, mąslus, net chorališkai ramus atokvėpis antrojoje dalyje Intermezzo: Adagio truko neilgai.

Visais atžvilgiais intensyvi muzikos tėkmė (tonacijų kaita, sodri fortepijono partijos faktūra, audringas vystymas) vėl panardino į jaudinančią, aistringą valingos ir ener-

MUZIKA

gingos trečiosios dalies Finale: Alla breve atmosferą. Pastaroji tiesiog užbūrė griežtu, aštriu ritmu, fanfariniu, nenutrūkstamu, įtemptu maršiniu judėjimu, galingų tarsi daugiagarsiai varpai akordų skambesiu.

Kulminacinė, triumfuojanti Koncerto koda, įgavusi žėrintį charakterį, masyvią faktūrą, pribloškė nepaprasta menine jėga ir įtaiga.

Nepaprastai žavėjo L.Geniušo virtuoziškas, prasmingas skambinimas, jo tiesiog fenomenali pianistinė technika, išgaunamo garso kokybė, išskirtinis stiliaus pojūtis, jungiantis tyrą paprastumą, emocinį jautrumą ir audringą temperamentą. Atrodė, kad po emocijų, kurias sukėlė S.Rachmaninovo Koncertas, jau niekas nebegali nustebinti.

Apsirikta.

Antrojoje dalyje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras atliko retai girdimą, išskirtinio sudėtingumo, grandiozinį valandos trukmės D.Šostakovičiaus veikalą – trijų dalių Simfoniją Nr. 4, parašytą milžiniškam (keturgubam) orkestrui (6 fleitos, 5 obojai, 6 klarnetai, 4 fagotai, 4 trimitai, 8 valtornos, 3 trombonai, tūba, didžiulės mušamųjų bei styginių instrumentų grupės, 2 arfos).

Simfoniją kompozitorius rašė niūrioje sovietinės tikrovės atmosferoje 1934–1936 m., kai meno kūrėjai, varžomi absurdiškų ideologinių reikalavimų, persekiojami negailestingos cenzūros, negalėjo laisvai išreikšti nei savo talento, nei minčių ir jausmų ar parodyti visų turimų kūrybinių galių. Rastis talentingiems, pasaulinio lygio veikalams trukdė ir geležinė uždanga, prievarta uždariusi kūrėjus dideliu narvu tapusioje šalyje, neleidžianti jiems pažinti pasaulinės kultūros, muzikos, literatūros naujovių, reikšmingų muzikos kalbos pokyčių. Todėl daugelis Sovietų Sąjungos menininkų virė savose sultyse, nemažai jų pataikavo sistemai...

Disidentiško meno pasitaikydavo retai, o jei ir pasirodydavo koks nors neatitinkantis nustatytų standartų ar neįtinkantis ideologijai kūrinys, jo autorius tuoj būdavo pasmerkiamas, susilaukdavo grasinimų, net represijų.

D.Šostakovičius tai jau buvo patyręs. Po operos „Mcensko srities ledi Makbet“ premjeros Maskvoje (1934) kompozitorius buvo ne tik sukritikuotas dėl muzikos „formalizmo“, bet ir pasmerktas dėl sovietinės moralės normų mene neatitikimo.

Iki Ketvirtosios simfonijos D.Šostakovičius jau buvo sukūręs nemažai opusų, kuriuose ryškėjo ypatingo talento bruožai, tačiau dar neprasiveržė visa jėga. Ir tik tada, kai kompozitoriui į rankas pateko didinga, šešių dalių, pusantros valandos trukmės austrų kompozitoriaus G.Mahlerio (1860–1911) Trečioji simfonija d-moll, stulbinanti ne tik apimtimi, bet ir grandiozine romantiškai filosofine koncepcija, D.Šostakovičiui atsivėrė akys. Šio kūrinio gelmė, psichologizmas, beribių žmogiškųjų jausmų įkūnijimo tiesa jį tiesiog pribloškė. Pažymėtina, kad G.Mahlerio kūrybos basso ostinato – visa apimantis romantizmas plačiąja tų žodžių prasme, žmogaus vidinio pasaulio ir realybės konfliktas, filosofinės amžinybės ir prisikėlimo temos. Jis sakė: „Parašyti simfoniją man reiškia visomis šiuolaikinės muzikos priemonėmis kurti pasaulį. (...) Vienintelė tikra realybė žemėje – mūsų dvasia. Tam, kuris tai suprato, visa tikrovė – tik šmėkla, nieko nereiškiantis šešėlis.“ Apie savo Trečiosios simfonijos VI dalį G.Mahleris prasitarė: „Aš galėčiau ją pavadinti maždaug taip: „Ką pasakoja man Dievas. ► 17

MUZIKA

◄ Bet tik ta prasme, kad Dievą galima būtų suvokti kaip meilę.“ D.Šostakovičius, turėdamas G.Mahlerio pavyzdį tarsi šviesos spindulį tamsoje, ėmėsi savosios Ketvirtosios simfonijos, visais požiūriais absoliučiai kitokios, nei iki tol jo buvę kūriniai: be sovietinės konjunktūros, be „tikros, liaudžiai suprantamos“, „sovietiškai realistinės“ muzikos taisyklių ir reikalavimų. Ji žymi naują, vėlyvąjį, postmoderniškąjį kompozitoriaus kūrybos etapą. 1936 m. sukurta Ketvirtoji simfonija nebuvo atlikta (nors ir pradėta repetuoti), apkaltinus ją „formalizmu“, „chaotišku garsų srautu“, pataikavimu buržuaziniam skoniui ir t. t.

Jos premjera įvyko tik 1961 m.

Trys simfonijos dalys – Allegretto poco moderato – Presto, Moderato con moto, Largo – Allegro – sudaro grandiozinę kompoziciją, persmelktą neįtikėtinai įvairių, pačių kontrastingiausių dvasinių išgyvenimų niuansais: aštrūs konfliktai, gilus psichologizmas, skausmingas tragizmas, groteskas, savitas komizmas, o šalia – šviesi lyrika, jautri, gležna ramybė ir kt. Plačiausios reiškiamų nuotaikų ir jausmų amplitudės, tematinės įvairovės, vystymo įtampos ir kt. požiūriais šiai simfonijai galima pritaikyti P.Stefano mintį, pasakytą apie G.Mahlerį: „Šioje muzikoje gyvenimas prasideda gatvėje, o baigiasi amžinybėje.“ Toli gražu ne kiekvienas, o tik labai didelio profesionalumo simfoninis orkestras ir aukščiausios meninės brandos pasiekęs dirigentas gali imtis misijos atlikti tokio sudėtingumo simfoninę drobę, kurioje kompozitorius neaprėpiamą žmogiškų jausmų tvaną įspūdingai įkūnijo ir perteikė 18

daugiasluoksniame, polifoniškai plėtojamame muzikos tėkmės audinyje, dažnose, logiškose, galingose kulminacijose, spalvinguose instrumentų grupių deriniuose, išradingiausioje faktūrų, štrichų bei harmonijų įvairovėje, kontrastingų epizodų kaitoje.

Dirigentas G.Rinkevičius ir jo vadovaujamas orkestras veikalą interpretavo stulbinamai įtaigiai ir dramaturgiškai tiksliai, logiškai perteikdami mažiausius niuansus, tobulai „eidami“ prie galingų kulminacijų ir išlaikydami stebinančią pusiausvyrą tarp orkestro grupių, intonaciškai tobulai skambant soluojančių instrumentų intarpams.

Publika, dėmesingai klausiusi simfonijos, manau, patyrė katarsį: mirtina kelių sekundžių tyla nuskambėjus paskutiniam akordui, o po jos – aplodismentų audra.

Gražus vėrinys Jubiliejinį „Klaipėdos muzikos pavasarį“ užbaigė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas M.Pitrėnas) bei solistai A.Pilibavičiūtė ir L.Mikalauskas, diriguojant M.Barkauskui. Koncertu „Romantiškos muzikos galia“ liepos 26-ąją klausytojams jie pasiūlė gražių fragmentų vėrinį iš populiarių pasaulio ir lietuvių kompozitorių operų bei deramai paminėjo M.K.Čiurlionio 145-ąsias gimimo metines. Buvo malonu dar kartą pasinerti į gaivų ir lietuviškai savą mūsų genijaus simfoninės poemos „Miške“ pasaulį, jautriai atskleistą simfoninio orkestro.

Solistas ir kartu artistiškas koncerto vedėjas

L.Mikalauskas šmaikštavo, „nusistebėdamas“, kodėl Klaipėdos jūros šventės metu skamba ne M.K.Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“, o „Miške“, tuoj pat surasdamas tam „paaiškinimą“. Šiai progai simfoninis orkestras paskyrė ir meistriškai, labai išradingai, subtiliai A.Malcio (gim. 1957 m.) instrumentuotas „M.K.Čiurlionio trijų preliudų“ transkripcijas (orig. fortepijonui).

Didesnę koncerto programos dalį sudarė publikos išsiilgtos populiarių operų arijos ir jų orkestriniai fragmentai. LNOBT solistė, gražaus tembro aukštas sopranas A.Pilibavičiūtė nuoširdžiai ir išraiškingai padainavo Dalios ariją iš to paties pavadinimo B.Dvariono operos, tiksliai, juvelyriškai nuskambėjo jos atliekama Cerlinos arija iš W.A.Mozarto „Don Žuano“, švelniai ir subtiliai – Margaritos arija iš Ch.Gounod „Fausto“ bei Klaros lopšinė iš G.Gershwino „Porgio ir Besės“.

Labiausiai buvo laukiamas Klaipėdos publikai gerai pažįstamas ir mylimas LNOBT solistas, bosas L.Mikalauskas, spėjęs puikiai užsirekomenduoti ne tik sostinės, bet ir Kauno bei Klaipėdos valstybiniuose muzikiniuose teatruose, Poznanės (Lenkija) didžiajame S.Moniuszkos operos teatre ir kitur. O jo nuolatines koncertines keliones po Lietuvą ir kitas šalis būtų labai sunku suskaičiuoti.

Ir šį kartą L.Mikalauskas žavėjo klausytojus nuostabiai skambančiu, labai gražaus tembro bosu, įgimtu muzikalumu, nepriekaištinga vokaline technika, dikcijos aiškumu. Gėrėjomės spalvingai ir mocartiškai taikliai jo padainuota Leporello arija iš W.A.Mozarto operos „Don Žuanas“, sceniniu

MUZIKA

„Romantiškos muzikos galia“: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas M.Barkauskas, solistai A.Pilibavičiūtė (sopranas) ir L.Mikalauskas (bosas).

Vytauto Petriko / Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotr.

temperamentu švytinčiais Mefistofelio kupletais (Ch.Gounod „Faustas“), jautria Porgio dainele (G.Gershwino „Porgis ir Besė“), o ypač – dainininkų retai atliekama didinga Margirio arija iš V.Klovos operos „Pilėnai“.

Interpretacijos ir sceninės raiškos darna pasižymėjo solistų atliekami operiniai duetai: Cerlinos ir Don Žuano, Porgio ir Besės, taip pat Adinos ir Dulkamaros

duetas iš G.Donizetti operos „Meilės eliksyras“ bei duetas „Pagarbinkim meilę“ iš G.Kuprevičiaus operos „Karalienė Bona“.

Prasmingai tarp solo numerių įsiterpė du orkestriniai, stilingai atlikti fragmentai: operos „Don Žuanas“ uvertiūra ir baleto muzika iš Ch.Gounod „Fausto“.

Turėdamas Dievo dovaną – ryškų artistinį talentą, L.Mikalauskas, pasitelkdamas

subtilų humorą, žaviai vedė koncertą. Jis pristatė kiekvieną numerį, pateikdamas apie juos įdomių faktų, žaismingų istorijų, taip sukurdamas geros nuotaikos atmosferą.

P. S. Valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ koncerte „Trimito miestas“ ir Klaipėdos kamerinio orkestro koncerte „Bach – Beethoven – Bartulis“ apsilankyti neteko.

19

MUZIKA

Operos solistė A. S

smagu išlaisvinti fantaziją i Agnė Stančikaitė – viena ryškiausių jaunosios kartos dainininkių Lietuvoje, jos nuostabus sopranas skamba tiek kameriniuose koncertuose, tiek didžiausiuose Lietuvos teatruose. Tikros ašaros scenoje, netramdomas džiaugsmas nuo jos nužengus, vertingos autoritetų pamokos – tai tik kelios atlikėjos patirtys, kurias jai suteikė pasirinkta ypatinga profesija.

Gilintis į dainavimo specialybę ji pradėjo būtent Klaipėdoje, kurioje A.Stančikaitė greitai pasirodys intriguojančiame šiuolaikinės operos projekte.

Ieva BUDRIŪNAITĖ

A.Stančikaitė studijuoti dainavimą pradėjo Klaipėdoje, į kurią dabar vis dažniau grįžta su koncertais ir dainuoti operose.

Karlie Dru nuotr.

20

Tarptautinių konkursų laureatė aktyviai koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje, dalyvauja įvairiuose meno projektuose, svarbiuose operų pastatymuose, tarp jų – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektakliai. Už Liu vaidmenį G.Puccini operoje „Turandot“ A.Stančikaitė šiemet tapo Auksinių scenos kryžių nominante.

. Stančikaitė:

MUZIKA

ą ir pažiūrėti, kur ji nuneš Pajusti sielos grynumą – Kaip muzika ir dainavimas atsirado jūsų gyvenime?

– Nuo pat mažens svajojau ir kūriau – spalvindavau ir lipdydavau. Daug laiko praleisdavau gamtoje, patiko vasaromis klausytis žiogų svirpimo, o žiemomis – sniego čežėjimo.

Visą vaikystę praleidau fantazijų pasaulyje.

Atradau muziką, nors gal tai ji mane atrado.

Nežinau, tiesiog pajutau, kad muzika man suteikia galimybę pajusti sielos grynumą ir pilnatvę. Profesionalus kelias prasidėjo Rietavo meno mokykloje, kurioje grojau pianinu ir dainavau. Vėliau įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, mokiausi dainavimo specialybės. Atlikimo meno studijų programų bakalauro ir magistro laipsnius apsigyniau bei dainavimo pedagogikos kvalifikaciją įgijau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – prof. Vladimiro Prudnikovo ir prof.

Reginos Maciūtės klasėse.

– Pasidalykite ryškiausiu prisiminimu iš studijų metų Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje.

– Ryškiai prisimenu 2009 metų jaunųjų vokalistų konkursą „Vox Rotary“. Jame dalyvavo studentai ir operos solistai. Tuo metu mokiausi Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje, mokytojos ekspertės Rūtos Agafonovienės klasėje. Nors buvau jauniausia konkurso dalyvė, rotariečių klubas „Rotaract“ mane pastebėjo ir apdovanojo.

Savo pasirodymu buvau patenkinta, todėl nužengusi nuo scenos sušokau „laimės šokį“. Nerūpėjo, kad mane stebėjo kiti dalyviai – buvau tikra vėjavaikė, netramdanti savo emocijų.

Kurti ir dalytis – Daugelis dainavimą pasirinkusių žmonių vis dėlto netampa operos solistais. Kaip

A.Stančikaitė atliko Indrės vaidmenį E.Balsio operoje „Kelionė ir Tilžę“, kurią pernai pastatė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.

Prokadras.lt nuotr.

manote, kokios savybės ar aplinkybės yra svarbiausios, kad ši karjera pasisektų?

– Mano nuomone, atlikėjas yra nuolatinis studentas, ieškotojas, tyrinėtojas, norintis nuolatos kurti, veikti, ir visu tuo dalytis su kitais. Tai yra didžiausias džiaugsmas, per kurį galiu atsiskleisti.

– Kuris iki šiol scenoje jūsų atliktas vaidmuo jums yra pats brangiausias ir kodėl?

– Kiekvienas pasirodymas brangus ir reikšmingas, taip nuolatos gilinamos žinios, tobulėjama. Vis dėlto turbūt ryškiausiai prisimenu savo debiutą – Mimi vaidmenį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre Dalios Ibelhauptaitės režisuotame spektaklyje „Bohema“. Prisimenu, taip stipriai susigyvenau su savo personažu, kad kas kartą suskambus akordams, simbolizuojantiems mano personažo mirtį, apsiverkdavau.

– Ar būna, kad vaidmenyse atpažįstate save? Ar įkūnyti personažai ko nors jus išmokė? ►

A.Stančikaitė B.Kutavičiaus „Paskutinėse pagonių apeigose“ Klaipėdos koncertų salėje.

Vytauto Petriko nuotr.

21

MUZIKA

◄ – Kiekvienas vaidmuo yra kaip naujų

batų ar rūbų pasimatavimas, taip galiu pabūti vis kitokia. Esu dėkinga šiai specialybei, nes ji suteikia man galimybę geriau save pažinti ir atsiskleisti.

Mėgaujasi šia akimirka – Kokiame savo karjeros taške planuojate būti po penkerių metų? O gal atsiduodate natūraliai įvykių eigai?

– Kaip sakoma – žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Manau, kad pasaulis savaime sudėlioja aplinkybes taip, kad atsirastum toje vietoje, kur būtent tuo metu ir turi būti. Dėl šios priežasties gyvenu ir šimtu procentų mėgaujuosi šia akimirka, esu atvira galimybėms ir palaikau spontaniškos ateities idėją.

– Papasakokite apie įsimintiniausią įvykį savo karjeroje.

– Kiekvienas sutiktas žmogus ir darbas su juo palieka savo pėdsaką tiek mano karjeroje, tiek asmeniniame gyvenime.

Labai vertinu savo pamokas pas profesorių V.Prudnikovą. Jaunam menininkui studijuoti pas išmintingą ir turtingos dvasios žmogų yra tikra dovana. Studijų metais išgirsti jo posakiai ir patarimai buvo itin prasmingi ir lydi mane iki šiol ne tik muzikoje, bet ir gyvenime.

Koncerto akimirkos Klaipėdos koncertų salėje.

22

Su kolegomis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro 2019 m. pastatytos W.A.Mozarto operos „Don Žuanas“ užkulisiuose.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokiomis aplinkybėmis scenoje jaučiatės geriau – atlikdama paruoštą vaidmenį spektaklyje ar dainuodama prieš publiką tiesiog kaip Agnė?

– Dainuodama paruoštą vaidmenį spektaklyje siekiu įgyvendinti autoriaus ar statytojų sumanymus bei reikalavimus.

O dainuodama kaip Agnė įkvėpimo semiuosi iš supančios aplinkos – gam-

tos, kino, slapčiausių norų, melodijų, kuriomis gyvenu. Mane įkvepia aistringos dainos, pasakojančios istorijas, ir nesvarbu, ar jose daug posmų, ar tik keli žodžiai. Bet kokiu atveju, atliekant paruoštą vaidmenį ar dainuojant publikai koncerte, apskritai muzikavime visada turi vyrauti emocijos ir kvapą gniaužiantys jausmai.

Vytauto Petriko nuotr.

MUZIKA

Festivalyje „Gaida“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Vedama smalsumo – Esate sakiusi, kad atradimo jausmas yra svarbesnis už galimybę dainuoti visiems puikiai pažįstamas melodijas. Ar ir dėl to ryžotės dalyvauti šiuolaikinės operos-monodramos „Tuščios valandos“ pastatyme Klaipėdoje?

– Smagu išlaisvinti fantaziją ir pažiūrėti, kur ji nuneš. Prisipažįstu, šis veikalas man nebuvo žinomas, todėl būtent vedama smalsumo sutikau dalyvauti šiame projekte. Prasidėjęs kūrybos procesas reikalauja kantrybės, ištvermės ir daug meilės.

Bandau „sugauti“ personažo charakterį,

Muzikavime visada turi vyrauti emocijos ir kvapą gniaužiantys jausmai.

Su Sandra Domingo ir Irena Žilinskiene.

kad galėčiau publikai detaliai papasakoti jo istoriją.

– Minėtoje ispanų kompozitoriaus Ricardo Llorcos operoje atskleidžiamas asmenybės vienišumas, izoliacija ir technologinę pažangą lydintis tapatybės praradimas – itin aktualios dabarties visuomenės temos. Ar jos jums pačiai irgi aktualios?

– Šiandien technologijos užima itin didelę mano ir, tikiu, visų mūsų kasdienybės dalį.

Jų teikiamomis galimybėmis naudojuosi kasdien – nuo paprasčiausių skambučių savo artimiesiems iki programėlių, padedančių paįvairinti laisvalaikį. Ką tik išgyvenome (nors, manau, vis dar ir dabar išgyvename) situaciją, kokios šiuolaikinis pasaulis dar nebuvo patyręs: vos per porą mėnesių sugriuvo mūsų kasdienis komfortas ir patekome į visišką izoliaciją. Tiesa, koronaviruso pandemijos metu įvertinau technologinės pažangos naudą, tačiau taip pat pastebėjau ir jos šalutinį neigiamą poveikį. Riba tarp jų, deja, itin plona.

Asmeninio archyvo nuotr.

OPERA „TUŠČIOS VALANDOS“ Klaipėdos koncertų salės rengiamo festivalio „Permainų muzika“ istorijoje pirmą kartą vyks šiuolaikinės operos premjera. „Tuščios valandos“ („The Empty Hours“) – tai ispanų kompozitoriaus R.Llorcos opera-monodrama apie vienišą moterį, priklausomą nuo interneto ir gyvenančią savo fantazijų pasaulyje. Vienišos moters asmenybės dvilypumą sustiprina režisierės Loretos Vaskovos sprendimas, kai solistės partija – dainuojama ir kalbama – padalijama dviem atlikėjoms – sopranui (Agnė Stančikaitė) ir aktorei (Gailė Butvilaitė).

Operos pastatymą inicijavo žymus lietuvių kilmės ispanų dirigentas, „New York Opera Society“ meno vadovas Alexis Soriano, diriguosiantis klaipėdietišką premjerą.

Joje grieš Klaipėdos kamerinis orkestras, dalyvaus choras „Jauna muzika“ ir pianistė Gaivilė Simaitytė. Kostiumus spektakliui sukūrė dailininkė Žaneta Černė, vaizdo projekcijų autorius – Rimas Sakalauskas.

Premjera – rugsėjo 17 d. 18.30 val.

Klaipėdos koncertų salėje.

23

KINAS

Gyvenimas tarsi n Filmai apie personažus, įstrigusius toje pačioje dienoje ir negalinčius ištrūkti iš laiko kilpos, visada sukelia keistą pasimėgavimą. Kad ir klasikinė komedija „Švilpiko diena“ („Groundhog Day“, 1993 m.) ar mokslinės fantastikos juosta „Ties riba į rytojų“ („Edge of Tomorrow“, 2014 m.). Net prasti panašaus scenarijaus filmai dėl savo žaismingumo ir nuspėjamumo vis tiek išlieka „žiūroviški“. Naujausias tokio filmo pavyzdys – komedija „Palm Springsas“ („Palm Springs“, 2020 m.). Kino festivalyje „Sundance“ rodytas filmas buvo labiausiai aptarinėjamas kino platintojų.

reiškinių yra amžinai įkalinta tame pačiame miestelyje ir turi švęsti draugų vestuves vėl ir vėl. Situacija dar labiau komplikuojasi, kai pasibaigus dienai jie negali pabėgti ne tik iš Palm Springso ar nuo savęs, bet ir nuo vienas kito. „Palm Springsas“ – pirmasis režisieriaus Maxo Barbakowo ilgametražis filmas, kuris sėkmingai atkuria „Švilpiko dienos“ žavesį.

Daugelis kino kritikų pastebėjo, kad filmo pasirodymo laikas, kai didžioji pasaulio dalis gyveno karantino sąlygomis, tik padės jam išpopuliarėti. Žiūrovams, kurie dabar didžiąją dalį laiko praleidžia namuose, „Palm Springsas“ puikiai reflektuoja apie keistą nusistovėjusią rutiną, kai visos dienos vienodos. Jeigu filmas būtų pasirodęs, kai dar viskas buvo normalu, žiūrovai tokio katarsio veikiausiai nepatirtų.

Trijų dalių struktūra

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Palm Springsas“ („Palm Springs“). Žanras: fantastinė romantinė komedija.

Sukurta: 2020 m., JAV. Režisierius: Maxas Barbakowas.

Scenarijaus autorius: Andy’s Siara.

Operatorius: Quyen Tran.

Vaidina: Andy’s Sambergas, Cristina Milioti, J.K.Simmonsas, Peteris Gallagheris.

Trukmė: 1 val. 30 min.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.

24

Andrius RAMANAUSKAS

Kai visos dienos vienodos Ką darytumėte, jeigu kas rytą atsibustumėte tą pačią dieną? Nailsas (akt. Andy’s Sambergas) ir Sara (akt. Cristina Milioti) susipažįsta vestuvėse Palm Springse. Viskas būtų puiku, tačiau porelė dėl kvantinių fizikinių

Tokie filmai apie pasikartojantį laiką dažniausiai turi aiškią trijų dalių struktūrą.

Pirmiausia per pirmas 20 minučių žiūrovai supažindinami su pagrindiniu personažu ir jo įprastos dienos įvykiais. Tada pagrindinis veikėjas pirmą kartą patiria laiko pasikartojimą ir frustraciją. Viskas atrodo tarsi keistas košmaras, kuriam nėra paaiškinimo.

Antrojoje filmo dalyje pagrindinis personažas susitaiko su keblia padėtimi ir stengiasi pasimėgauti, pasinaudoti šios situacijos privalumais. Jis vykdo įvairius socialinius eksperimentus su aplinkiniais ir įveikia savo baimes, įgyvendina savo svajones, kurios dažnai būna amoralios.

Nes gyvenant tokioje realybėje, kurioje negali mirti ir kiekvieną rytą laikas atsisuka viena diena atgal, nėra jokių blogo elgesio pasekmių. Tokiame pasaulyje personažui niekas nerūpi ir jis prie nieko negali prisirišti, todėl vienintelė paskata gyventi yra kvaili eksperimentai ir malonumai. Tačiau hedonizmas pradeda varginti. Galiausiai, kai užstrigusi laiko kilpa niekada nesibaigia ir visos viltys grįžti į normalų gyvenimą

KINAS

i nebūtų rytojaus dingsta, pagrindinis veikėjas patiria tikrą egzistencinį siaubą.

Trečiojoje filmo dalyje pagrindinis personažas stengiasi pabėgti nuo cinizmo ir nihilizmo, tapti geresniu žmogumi. Jis paskutinį kartą bando ištrūkti iš nesibaigiančios laiko spiralės.

Tokio scenarijaus filmai dažnai yra depresijos, nesugebėjimo prisiimti atsakomybės už savo sprendimus metafora.

Romantinė komedija „Palm Springsas“ toli nepabėga nuo šios struktūros. Vienintelis ryškus pasikeitimas,

jog čia laike įstringa du veikėjai ir filmas įgauna romantinės komedijos atspalvį. Abu personažai savaip pereina anksčiau išvardytas fazes. Pagrindinis filmo konfliktas išaiškėja, kai galiausiai vienas iš jų atranda potencialų būdą ištrūkti iš laiko kilpos.

Tačiau dabar įsimylėję vienas kitą jie turi apsispręsti, ar nori saugiai gyventi laike, kur viskas pažįstama ir negresia joks pavojus, ar grįžti į realų pasaulį, kur niekas nėra tikras dėl savo ateities. „Palm Springsas“ yra nuoširdi romantinė komedija, kuri gali atrodyti net šiek tiek senamadiška. Čia du vieniši veikėjai yra pažeisti buvusių meilės santykių ir patirties, todėl jie „užsibarikaduoja“ nuo potencialaus būsimo skausmo. Tai tampa

įpročiu ir šie įpročiai stipriai paveikia jų asmenybę. Belaukdami to vienintelio žmogaus savo gyvenime, jie nebemoka būti jautrūs, kokie buvo pirmą kartą įsimylėję. Jiems sunku suprasti, kad meilė nėra šimtaprocentinė maloni patirtis. Santykiai atneša skausmą, nusivylimą, baimę ir nepasitikėjimą. „Palm Springsas“ išnagrinėja visas šias temas.

Vis dėlto šis filmas neprilygsta geriausioms tokio pobūdžio scenarijų juostoms dėl per didelio pataikavimo romantinių filmų mėgėjams. Tačiau jis yra gana smagus žmonėms, norintiems tiesiog trumpam atitrūkti. Jokiam kino mėgėjui dar neatsibodo žiūrėti, kaip atrodytų ta pati diena, kiekvieną kartą pakeitus mažą smulkmeną.

Kadrai iš filmo „Palm Springsas“ (rež. M.Barbakowas, 2020).

25

DAILĖ

Kintantys pasau l amžinoje mėnes i Liepą galerijoje „Si:said“ buvo pristatyta Rolando Marčiaus personalinė paroda „Padangių žiotys“. Klaipėdietis menininkas 10-yje skirtingo formato drobių susintetino asmenines ir kolektyvines patirtis, grįstas abipusiu žmogaus kontaktu su gamta, stebimu skirtinguose istoriniuose kontekstuose. Ankstesniame savo darbų cikle „Mėmelio mėlis“ autorius gilinosi į konkrečios geografinės vietos – Klaipėdos – specifiškumą. Jau tada jis pradėjo ieškoti, kas galėtų vizualizuoti šios vietovės charakterį, ir ypatingą dėmesį skyrė pajūrio kraštovaizdžio koloritui. Taip R.Marčiaus kūryboje atsirado ir netruko įsitvirtinti skirtingo intensyvumo bei prasminio svorio mėlyna. „Padangių žiotys“ tęsia autoriaus mėlynąjį kūrybos periodą, bet apima žymiai daugiau teritorijos – Mažąją Lietuvą. Vaikščiodamas jam gerai pažįstamais keliais, pernelyg nedaugžodžiaudamas, R.Marčius bando sumegzti trūkinėjančias istorijos ir nūdienos jungtis.

R.Marčius. Iš tapybos darbų ciklo „Padangių žiotys“. 2020.

26

u liai s ienos šviesoje

Danguolė RUŠKIENĖ

Iliuziniai konstruktai Panašu, kad šitaip kruopščiai vieną po kitos kurdami butaforines erdves – akropolius, ermitažus, kaip ir baltąsias bei mėlynąsias

vakarienes, pradedame tuo persisotinti. Per storėjantį iliuzinį sluoksnį tampa vis sunkiau užčiuopti tikrą pasaulį ir gryną jausmą.

Nereikalingos informacijos prifarširuotos smegenys, seniai maisto alkio nepatyrę kūnai, kaip ir nuo kompiuterių mygtukų atbukę pirštai vis sunkiau prisikasa prie tikrų dalykų, esmės. Ji – per giliai, pernelyg nutolusi nuo šiandienio suvokimo.

Organišką jungtį su praeitimi, natūralią jos

DAILĖ

tąsą šiandienoje aptikti tampa vis sunkiau.

Ankstesnio gyvenimo aidas vos girdimas, o siekis suvokti egzistencinę prasmę verčia ieškotis kažko stipraus, galinčio pažadinti iš kasdienio stingulio. Keista, bet siekdami (at)rasti grynį vėl griebiamės simuliacijos.

Vieni bandome tuos tikrus dalykus susikurti iš naujo, taip iš anksto juos nukreipdami į imitacijų kategorijas. Kiti keliaujame, ieškome ir atsinešame į savo gyvenimus ► 27

DAILĖ

◄ svetimų kultūrų patirtis, lyg savąsias būtume negrįžtamai praradę. „Padangių žiotys“ – buvusio gyvenimo atgarsis šiandienoje, praėjusio laiko grąžinimas į nūdieną, siekiant pa(si)tikrinti, kiek arti–toli esame nuo savo šaknų, ką jaučiame sąlytyje su istorija, artima ir tolima praeitimi, kintančia ir keičiama gamta. Autorius šiame cikle tyrinėja, kaip informacija, žinios, tiesioginės ir netiesioginės patirtys veikia mus, mūsų suvokimus ir elgseną, kas daugiausia lemia dabartines gyvenimo formas. Iš pirmo žvilgsnio tai panašu į atskiras istorijos iškarpas, lyg ir atsitiktinai pakliuvusias į dabarties audinį. Nuoseklaus ir išsamaus pasakojimo R.Marčius tikrai nežada, bet vizualines užuominas sėja tikslingai ir apgalvotai. Jis neslepia abejonių ne tik kitų, bet ir savo pasirinkimais. Čia pat aptaria pseudotiesas, kurias vis skambiau ir ryškiau konstruojame ne tik socialiniuose, bet ir asmeniniuose pranešimuose. Jo drobėse išryškėja ir absurdiškiausios būties akimirkos, įrodan28

DAILĖ

čios, kad falsifikatų savo gyvenime niekaip nesugebame (o gal ir nenorime) atsisakyti. Autorius, kiek tai įmanoma, remiasi asmenine patirtimi. Tai, ko negali pasiekti jo tiesioginiai potyriai, kompensuoja pranešimais, atkeliaujančiais iš istorinių šaltinių. Visa, ką surenka, perfiltruoja per save ir ištransliuoja, galima būtų pavadinti delikačiu pasiūlymu iš(si)aiškinti egzistencines ribas, paieškoti jausenų, kurios gal ir ne taip aktyviai stimuliuotų protus kaip nepatirtos kultūros ar kiti nepažinti veiksniai, bet būtų savos. Menininkas nedramatizuoja situacijos ir nemoralizuoja. Jis pateikia savo drobes kaip pastebėjimus, neskubrius apmąstymus. Ir nors jo tapybinė kalba gana santūri, bet pakankama, kad galėtų susikalbėti su kiekvienu.

Patirties sandūros R.Marčius, apžvelgdamas Mažosios Lietuvos teritoriją, savo žvilgsnį koncentruoja į geriausiai jam pažįstamas vietas – Klaipėdos kraštą. Jis gilinasi į gamtinius motyvus, taip pat į periodiškai pasikartojančius reiškinius. Į drobės gilumą nugrimzta pavasarinio potvynio

užlietos Šilutės apylinkių pievos. Regėjimo lauką pusiau dalina ir horizontą griežta linija nubrėžia metalinės santvarinio tilto konstrukcijos. Kaip ir šis tiltas, į tapybos darbus iš vaikystės prisiminimų atkeliauja ir mergina, akimirką sustingusi laukymėje ir įdėmiu žvilgsniu tyrinėjanti žiūrovus – šiandieninius istorijos kūrėjus. Ko gero, nuo šio darbo būtų galima pradėti matuoti distanciją, skaičiuoti metus, dienas ir naktis, skiriančias mus nuo anuometinio laiko. Keliaudamas dar toliau į praeitį, autorius atitrūksta nuo asmeninės patirties ir, remdamasis kitų paliktais liudijimais, atsiduria Neringoje.

R.Marčius pateikia seną, daugeliui žinomą istoriją apie tenykščius varnagaudžius. Šis reiškinys Kuršių nerijoje buvo XX a. pirmoje pusėje. Būtent iš to laiko yra likusios Fritzo Krauskopfo fotografijos („Die Krajnbieter (Krähespeißer)“), kuriomis remiasi autorius. Jose kuršininkai pribaiginėja kopose į tinklus įkliuvusias varnas. Pilkųjų varnų gaudymas Neringos gyventojus gelbėjo nuo bado, nes gyvulių auginimas dėl šienaujamų pievų stygiaus ten buvo beveik neįmanomas. R.Marčius ir anksčiau atspirties ieškodavo istorijoje, pasakojimuose, vizualiuose dokumentuose.

Ne kitaip ir dabar. Jis varnų medžiojimą

Tyrinėjamos ribos tarp asmeninės menininko patirties, kolektyvinės atminties ir žiūrovų fizinio patyrimo suteikia galimybę jo darbus laikyti ne baigtiniais vizualiniais pranešimais, o diskusijoms atviromis erdvėmis. pasitelkia kaip vieną iš istorinių briaunų, išryškinančių esminius anuometinės žmonių egzistencijos principus, kai beveik visa jų veikla buvo orientuota į išlikimą ir giminės tęstinumą.

Autorius šiems darbams renkasi išskaidrėjusius, lengvus, kai kur veik peršviečiamus potėpius. Jo varnų gaudytojai atrodo tarsi išblukinti aštrios saulės šviesos. Ji čia, priešingai nei kitoje raiškoje – cianotipijoje, tampa ne vaizdo konstruotoja (kai ekspozicija vyksta saulės šviesoje), bet jo ardytoja.

Sąsajų su fotografija atsiranda dar daugiau tose drobėse, kuriose piešinys suskirstomas į taisyklingus kvadratus. ►

29

DAILĖ

◄ Taikliai sukuriamas įspūdis, kad autorius, įprastai vykdydamas kopijavimo procesą, iš nuotraukos į drobę tiksliai perkelia ne tik piešinį, bet ir patį faktą. Kita vertus, tai ir tinklas, į kurį skirtingo laiko kontekste prieš savo valią įkliūna ne tik pilkosios varnos, bet ir patys žmonės.

Mėlynos miesto grimasos Šimtamečių įvykių jungtys iš praeities nuvedamos į šiandieninį miestą. Mėlynąją vakarienę, kuri Klaipėdoje organizuojama jau kelinti metai, autorius pasirenka kaip vieną iš ritualizuotų dabartinių klaipėdiečių puotų, turinčių pretenzijų tapti tradicija. Skirtingai nei varnų valgytojai, vietos gyventojai čia demonstruoja perteklių ir tuštybę. Mėlynos spalvos apdarai, staltiesės ir gėlės formuoja mėlyno miesto įspūdį.

Klaipėda tą vakarą tampa panaši į maurišką Šefšaueną (Marokas), kuriam būdinga mėlynos spalvos architektūra. Uostamiesčio statiniuose nuo išsipusčiusių miestiečių nutįsta šviesesnės ir tamsesnės mėlynos spalvos šešėliai. Mėnesienos šviesoje jie formuoja iškilmingai grėsmingą atmosferą.

Monumentalios figūros sustingsta istorijos akivaizdoje, taip pereidamos iš banalaus šiandienos pasilinksminimo į vakar dieną, iš butaforijos į tikrą gyvenimą. Sustingęs vaizdas pasiduoda įdėmiems tyrinėjimams ir mintys nuneša dar toliau. Autoriaus drobėse nelieka nei mėlyno dangaus, nei jo atspindžio vandenyje. Yra tik mėlynas miestas su mėlynais žmonėmis, kurie savo tapatumo bergždžiai ieško akivaizdžiai svetimose teritorijose. Teatrališką reginio prigimtį dar labiau pabrėžia drobės paviršių tvarkingai nužymintys kryželiai, mezgantys asociacijas su taikiniais – svetimo žvilgsnio stebimais dabarties žmonėmis.

R.Marčiaus fiksuojami įvykiai išeina už konkrečių faktų ribų ir sėkmingai konstruoja išplėstines nuorodas į praeities ir dabarties santykį. Tyrinėjamos ribos tarp asmeninės menininko patirties, kolektyvinės atminties ir žiūrovų fizinio patyrimo suteikia galimybę jo darbus laikyti ne baigtiniais vizualiniais pranešimais, o diskusijoms atviromis erdvėmis. Konkrečia teritorija, skirtingu laiku vykusiais ir tebevykstančiais įvykiais čia remiamasi tik tiek, kiek to reikia, kad tai taptų impulsu globalių sąvokų apmąstymams.

30

DAILĖ

Patarimai, kurie nereikalingi: D.Žalnieriūtės grafikos paroda Prano Domšaičio galerijoje iki rugpjūčio 30-osios (tai paskutinis mėnesio sekmadienis, taigi lankymas bus nemokamas) dar veikia retrospektyvinė Danutės Žalnieriūtės grafikos paroda. Kūriniai išraiškingai pasakoja apie keturių dešimtmečių kūrybos laikotarpį, pradedant 1981 m. sukurtu „Peizažu su baidykle“ ir baigiant 2020 m. „Trešnių lietumi“. Abu šie estampai, kaip ir dauguma parodoje rodomų kūrinių, atlikti dailininkei charakteringu ir puikiai jos įvaldytu būdu – derinant oforto ir akvatintos technikas.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Kūrybos keliu D.Žalnieriūtė 1961–1968 m. mokėsi Kauno Juozo Naujalio vidurinėje meno mokykloje, 1968–1973 m. studijavo grafiką Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1974 m., nuo 1978 m. gyvena Klaipėdoje, yra Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė. Keturis dešimtmečius dailininkė dėstė spalvotyrą ir tapybą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete.

Svarbiausios D. Žalnieriūtės kūrybos sritys – estampai, ekslibrisai, piešiniai ir molber-

tinė tapyba. Daugiausia apdovanojimų ji pelnė ekslibrisų parodose Lietuvoje ir užsienyje. Ir tai suprantama. Kūrybos kelią grafikė pradėjo sovietiniais laikais, kai patekti į tarptautines parodas užsienyje buvo misija neįmanoma, bet mažieji ekslibrisai pasiekdavo tokių parodų organizatorius paprastuose pašto vokuose.

Kurį laiką atidūs geležinės uždangos ir meno ideologinio grynumo saugotojai net nepastebėdavo tokių plyšelių. Tik kai iš užsienio pradėjo plaukti apdovanojimai puikiems Lietuvos ekslibriso kūrėjams, kontrolė griežtėjo.

D.Žalnieriūtė ne tik dalyvauja bendrose parodose, rengia personalines ekspozicijas, bet ir kuruoja parodas, kartkartėmis suburdama Lietuvos ir užsienio šalių dailininkus bendriems kūrybiniams projektams. Už kūrybą ir aktyvią kuratorinę veiklą 2007 m. grafikei buvo įteiktas LDS Klaipėdos skyriaus

D.Žalnieriūtė. Peizažas su baidykle. 1981.

Ofortas, akvatinta, 50 X 32 cm.

apdovanojimas – sidabrinė Jūrų žvaigždė.

Visų Danutės apdovanojimų, diplomų, dalyvautų ir rengtų parodų čia vardyti tikrai neverta, daug informacijos yra pateikta jos internetinėje svetainėje www.zalnieriute.lt, rekomenduoju apsilankyti. ► 31

DAILĖ

D.Žalnieriūtė. Saulėgrąža. 1983. Ofortas, akvatinta, 32 X 40 cm.

Naktis. 1996. Ofortas, akvatinta, 27 X 34 cm.

Prisiminimų namas. 1995. Ofortas, akvatinta, 38,5 X 49 cm.

Vasaros sapnas. 1995. Ofortas, akvatinta, 29 X 36 cm.

Užu

Vėduoklė Nr. 61. 2008. Mišri technika, 45 X 51 cm.

32

Vėduoklė Nr. 25. 2006. Mišri technika, 37 X 50 cm.

DAILĖ

Vandens sugrįžimas. 1992. Ofortas, akvatinta, 35 X 40 cm.

Daiktai, rasti prie jūros II. 1991. Ofortas, akvatinta, 33 X 37 cm.

Užuovėja parke. 1989. Ofortas, akvatinta, 35 X 39 cm.

Daiktai, rasti prie jūros I. 1991. Ofortas, akvatinta, 33 X 37 cm.

Tai grafika, kurioje poetinė lyrinė tonacija visada yra, tačiau lygia greta kūriniai demonstruoja drąsų, atvirą, kartais negailestingą jausmų preparavimą.

Penkios liūdnos kriaušės. 2000. Ofortas, akvatinta, 14 X 24 cm.

33

DAILĖ

D.Žalnieriūtė. Jūros alsavimas. 2002. Ofortas, akvatinta, 39 X 25 cm.

Banga. 2003. Ofortas, akvatinta. 24,5 X 37 cm.

Tradicija ir eksperimentai

nei sudėtingo techninio atlikimo iššūkiai, nei eksperimentavimas formomis ir idėjomis nėra tik Danutės grafikos išskirtinis bruožas, bet į „sunkiasvorių“ jos kartos grafikų dešimtuką dailininkė tikrai patenka.

Tai įrodo nuo 2005 m. vis papildoma „Vėduoklių“ serija, kurioje vėduoklių vaizdai buvo kuriami iš estampų fragmentų, rankų darbo popieriaus, iškiliosios spaudos detalių, visa tai kruopščiai sukomponuojant ir juvelyriškai suklijuojant į vientisą subtiliai spalvotą vaizdą. Danutės darbuose vėduoklė pateikiama kaip stabilus, augalo lapą primenantis objektas, įkomponuotas lakšto centre. Stebinanti įvairovė buvo pasiekiama pasitelkiant linijų karakulius, ornamentų vingius, smulkius motyvus, konkretesnius ar visai abstrakčius, ir spalvas. Pati grafikė prisipažino esanti spalvos fanatikė, todėl jai visada labai svarbu išgauti

◄ D.Žalnieriūtės kūrybos kelias pasižymi tradicionalumo ir eksperimentų derme. Gal kam rėžia ausį žodis „tradicionalumas“, bet, kalbant apie Danutės grafiką, jis geriausiai apibūdina jos ištikimybę tradicinėms meninės grafikos technikoms, gerą skonį demonstruojantį tradicinių motyvų pasirinkimą, tradiciškai platų kultūrinį ir intelektinį akiratį, atsiskleidžiantį tuos motyvus derinant, interpretuojant ir sudedant prasminius akcentus.

Antra vertus, autorė, turėdama tvirtą pagrindą, besiremiantį XX a. lietuviškos grafikos mokyklos tradicija, visuose kūrybos etapuose pasižymi nuolatinėmis naujų raiškos būdų paieškomis. Tai suteikia jos darbams netikėtumo, intriguoja. Žinoma,

Skrydis su rausvu raiščiu ant akių. 2010. Koliažas, 26 X 59 cm.

34

ypač subtilius spalvinius tonus, pustonius ir jų derinius (nespalvotos grafikos srityje tuos pustonius yra meistriškai įvaldžiusi). Vėduoklė kaip daiktas – visiškai funkcionalus, bet paslaptingos magijos nestokoja. Viskas priklauso nuo suteikiamo turinio, jo minties. Įdomu stebėti, kaip banaliai atpažįstama vėduoklės forma unikaliuose, netiražuotuose autorinės technikos darbuose įgauna žymiai gilesnes ir netikėtas konotacijas.

Per kasdienius motyvus Vėduoklės temą Danutė sugalvojo kuruojamam kūrybiniam projektui, tačiau ji tapo lemtinga pačiai kuratorei. „Eksperimentuoti pradėjau dirbtuvėje radusi linoleumo

Kintančios struktūros Nr. 11. 2014. Koliažas, 37,5 X 52 cm.

DAILĖ

ravimą. Mene ir gyvenime matanti daug destrukcijos, dailininkė, savo kūriniuose bylodama apie vos juntamus sielos virpesius, geba juos atskleisti per kasdienius motyvus, nereikšmingus veiksmus, tiesiog buvimą ten ir kažkur, pasitelkdama stulbinamai niuansuotas estampų erdves. Žiūrovams belieka tik susikaupti, įsigilinti į estampuose kuriamus vaizdinius, pasiduoti štrichų, linijų, emocijų bangavimams ir pajusti stebėtiną ramybę, tą svarbiausią Danutės grafikos konstantą. Antra vertus, jei nuspręsite aplankyti parodą, šie patarimai gali būti jums visai nereikalingi. Deja, su meno reikalais taip yra. Tiesiog pasikliaukite savo nuojautomis.

Naujas posūkis Iškilmingas. 1988. Ofortas, akvatinta, 41 X 31 cm.

gabalą, primenantį vėduoklę. Atsitiktinumu to nevadinčiau, nes ir iš siūlų kamuolio gali nunerti bet ką, reikia tik turėti fantazijos ir kantrybės. Norėjosi ko nors gražaus, nes mene ir gyvenime tiek daug destrukcijos.

Vėduokle galima atsivėsinti kaitrią vasaros dieną, koketuoti, duoti sutartą ženklą, paslėpti ašaras, juoką ar skausmą. Bet tobulai vėduoklės formai galima suteikti ir visai kitą prasmę, nesusijusią su jos paskirtimi...

Erdvė kūrybai beribė“, – teigė dailininkė, prisimindama šios serijos darbus.

Tikrovės abstrahavimo, realaus motyvo atsiejimo nuo pirminės jo paskirties, esmės išgryninimo aspektas yra beveik visuose D.Žalnieriūtės kūriniuose, net ir ankstyvesniuose ofortuose, kuriuose populiarūs praėjusio amžiaus pabaigos grafikos motyvai susipina su personalizuotais, tik šiai dailininkei būdingais. Saulėgrąžų graižai, prinokusios kriaušės, medinė šventojo skulptūrėlė, veido fragmentas, pastato frontonas, aptrupėję mūriniai vartai, medžiagos skiautė ir kita pateikiama konkrečiai, bet štrichų ir linijų voratinklis, lyg koks slaptaraštis, keičia niuansuotų tonų bei pustonių išjudintas formas. Jis tarsi skaido materiją, nutiesdamas gijas į paralelinius pasaulius, kitus erdvėlaikius, kur atmintis, išgyvenimai ir jausmai išlaisvinami nuo teisingos buities taisyklių.

Tam tikru požiūriu tai grafika, kurioje poetinė lyrinė tonacija visada yra, tačiau lygia greta kūriniai demonstruoja drąsų, atvirą, kartais negailestingą jausmų prepa-

Pastarąjį dešimtmetį D.Žalnieriūtės kūryboje atsirado naujas posūkis, kuris galėtų būti

artimas geometrinės abstrakcijos sričiai.

Autorė tai vadina kintančiomis struktūromis ir joms kurti pasitelkia koliažą.

Atlikimo požiūriu šie koliažai-improvizacijos nėra tokie paprasti. Jie reikalauja ne mažesnio įdirbio nei grynieji ofortai, be to, juose naudojami oforto technika atspausti fragmentai, kuriuos sudėlioti reikia ne tik ypatingo rankos tikslumo, precizikos, bet daug svarbesnio – meninės nuojautos ir visumos pojūčio. Tai jie pasako, kurioje vietoje turi atsirasti tie skirtingų faktūrų ir atspalvių geometrinių formų intarpai, kad dekoratyvi visuma taptų abstrahuotu mus supančios tikrovės simuliakru.

Pasak dailininkės, pats kintančių struktūrų kūrimo procesas teikė jai didesnį malonumą nei rezultatas, konstruktai buvo kuriami be išankstinių eskizų, improvizuojant, nes „abstrakcija leidžia pasinerti į kūrybos, nesuvaržytos saviraiškos galimybes, patirti improvizacijos malonumą, sukonkretinti vaizduotę ir suabstraktinti tikrovę“.

Trešnių lietus. 2020. Ofortas, akvatinta, 26 X 24 cm.

35

PROJEKTAS

„Klaipėdos bohema. I arba Truputis magij o Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose šiąvasar eksponuota didžiulio susidomėjimo sulaukusi paroda „Klaipėdos bohema. Iš archyvų“. Jau vernisažas (feministinė replika „D-efektas“, DISKO_TEKA, prekybinis taškas etc.) nustebino išraiškingumu ir bendruomeniškumo dvasia, sukvietė įvairių kartų menininkus, kultūros žmones ir šiaip išsiilgusius netradicinių sprendimų ekspozicinėse erdvėse.

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Istorinė-meninė paroda, suformuota pagal tyrimo „Klaipėdos bohema 1985–2000“ medžiagą, veikusi birželio 20 – liepos 19 dienomis, gausiai lankyta.

Joje buvo eksponuojamos asmeninių

Parodos „Klaipėdos bohema. Iš archyvų“ ekspozicijos fragmentai.

36

archyvų ir interneto puslapio epaveldas.lt nuotraukos, daiktai ir jų istorijos, plakatai, kultūrinių įvykių vaizdo įrašai, Klaipėdos muzikos grupių garso įrašai, filosofo Leonido Donskio komunikatas ir kt., pasakojantys apie XX a. pabaigos Klaipėdos miesto atmosferą ir čia vykusius neformalius judėjimus. Šio projekto autorė ir parodos kuratorė – Sondra Simana. Su ja ir kalbėjomės.

PROJEKTAS

. Iš archyvų“, j os žiurkių pasaulyje Lyg nuošalioje saloje – Nenustebino, kad tyrinėjate Klaipėdos bohemos istoriją. Pati esate bohemiška asmenybė, tad greičiausiai tyrinėjamas pasaulis jums labai artimas. Vis dėlto, ką laikytumėte šio darbo pradžia? Kas buvo pirmasis pašnekovas?

– Bohemiškumo savybė man nebūtų labai tinkama, nes esu didelės šeimos dalis, be to, mėgstu būti ir dirbti viena, tačiau intelektualinis-emocinis polėkis, ribų patikrinimasperžengimas man artimi dalykai.

Pirmasis susipažinimas su Klaipėdos menininkais įvyko 2003 m., kai drauge su Julija Baranova sudarinėjome literatūrinį kultūrinį Klaipėdos almanachą „Baltija“. Norėjome naujo viršelio, naujo požiūrio, ir Algis Kliševičius, almanacho dizaineris, mielai su mumis bendradarbiavo, vaišino stipria indiška „Gokul“ arbata, kurią, beje, po poros metų Lietuvoje uždraudė kaip kenksmingą sveikatai. Toks buvo mano atėjimas į šio miesto kultūrinį lauką, į artimesnes pažintis, nes teko su daugeliu pabendrauti, paprašyti tekstų, pasikalbėti.

Ačiū šviesaus atminimo rašytojui Rimantui Černiauskui už pasitikėjimą. Juk buvau žmogus iš šalies, neseniai atvažiavusi gyventi į Klaipėdą, nuo 1999 m. kažką rašinėjanti spaudoje, bet šiaip nulis bendrame kontekste. Tad, galiu sakyti, kad R.Černiausko pasitikėjimas buvo aplinkybė, kuri atvėrė duris į dabartinę mano temą – Klaipėdos bohemą.

Prie artėjimo šios temos link prisidėjo ir mano darbo pobūdis – nuo 2008 m. dirbu Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, esu atsakinga už Skulptūrų parko ekspoziciją.

Pažinau nemažai skulptorių, susidūriau su Alfonso Žalio įtakos Klaipėdoje padariniais.

Pamačiau, kiek daug menininkų atvyko čia gyventi ir dirbti būtent A.Žalio rūpesčiu, dėl jo nuosekliai vykdytos lietuviškos Klaipėdos programos. ►

Klaipėdos kultūrą žvalganti S.Simana pastaruoju metu tyrinėja uostamiesčio bohemos istoriją ir ta tema surengė parodą.

Einaro Simučio nuotr.

37

PROJEKTAS

◄ Pirmoji mano pašnekovė, su kuria jau įrašinėjau vaizdo pokalbį, o ne tik klausiausi ir dėjausi į širdį, ką ji pasakojo, buvo keramikė Daiva Ložytė. Po kelias valandas porą kartų susitikome jos dirbtuvėse. Ji jaukiai ir atvirai pasidalijo savo atsiminimais apie 9-ojo dešimtmečio Klaipėdą, papildė vaizdą, kurį jau buvau susidariusi iš draugių pasakojimų. Gyvenimas Klaipėdoje iki ir po 1990 m. jų pasakojimuose man regėjosi kaip kokioje nuošalioje saloje, kur žmonės susitinka, drauge linksminasi, atlikdami tik jiems suprantamus ritualinius veiksmus, kurie nieko nereiškia ir kartu reiškia labai daug ką. Tai buvo bendravimas, kuris dažnai peraugdavo į bendradarbiavimą šeimoje arba kuriant bendras parodas, hepeningus, spektaklius.

Iki 9-ojo dešimtmečio Klaipėdoje „saviš-

Tuo metu buvo daug drąsos ir vilčių, kad gyvenimas štai ims ir pasikeis į veik absoliutų gėrį.

38

PROJEKTAS

kių“ susitikimo vieta buvo „Teatrabaris“, vėliau „Bohema“, „Darželis“, „Gliuknamis“, „Senoji prieplauka“.

Apie praėjusį laiką – Ar visi pašnekovai vienodai lengvai į save įsileido? Juk žmonės skirtingi – vieni uždaresni, kiti atviresni.

– Atrakina žodžiai „jaunystė“, „9-asis dešimtmetis“, „laisvė“. Tie raktiniai žodžiai daugeliui buvo priimtini. Laikas ištirpdavo ir likdavo nuoga, iš psichinio patirties lauko nedingusi tikrovė.

Mes tarsi patekdavome į belaikę žemę.

Laikas turi įdomią savybę. Tik dabar žiūri į laikrodį ir sakai: „yra pusė trijų“. Bet kai sugrįžti atgal, jau nebežiūri, kad tai yra pusė trijų ar gruodžio 5 diena. Anasis laikas nebeskaičiuojamas. Jis kitoks. Tik paskui pamatai, kiek nebuvai čia, kiek buvai ten.

Tokiam susitikimui valandos per mažai.

Reikalingos trys ar keturios valandos. Tai bendra visiems, kuriuos kalbinau. ►

39

PROJEKTAS

◄ Yra įrašyti pokalbiai su 31 žmogumi, daugiau nei 100 valandų. Gal tik pokalbio pradžia būdavo skirtinga. Vieni sakydavo, kad nieko bendro neturi su Klaipėdos bohema. Tuomet paaiškindavau, kad tai yra žodis kabliukas, mažytė intriga kitiems, o mes tiesiog pasikalbėkime apie praėjusį laiką, vietas, žmones, muziką.

„Bohema“. Kavinė ne šiaip vadinosi „Bohema“. Jos įkūrėjo Valdo Bagdonavičiaus tikslas buvo suburti bendraminčius. Bohema – tai saviškių ratas. Žmogus ateidavo į „Bohemą“ ir įgaudavo saugumo pojūtį.

Tarsi jį kas apvesdavo balta kreida. Bohema turėjo magijos.

– Kaip tik ir norėjau paklausti apie žodžio „bohema“ apibrėžtį šio projekto kontekste.

Kas pakliūva į tą sąvoką? Paprastam piliečiui pirma asociacija su žodžiu „bohema“ yra alkoholis, ilgi pašnekesiai, laisvas gyvenimas be ypatingų įsipareigojimų, keista išvaizda, kažkokie kūrybiniai veiksmai. Žodžiu, bohemai priklausantis žmogus yra tokia „palaida bala“. Taigi „bohema“ ir „Klaipėdos bohema“. Kokia ji? Apie kokio laikotarpio bohemą pasakojama parodoje?

– Žodis „bohema“ išpopuliarėjo pasirodžius prancūzų rašytojo Henri Murger romanui „Scenos iš bohemos gyvenimo“ (1845). Dažniausiai turimi omenyje laisvųjų profesijų žmonės – dailininkai, muzikai, rašytojai. Ir jiems artimos sielos. Gali būti verslininkai ar mokytojai, savo pažiūromis, gyvenimo būdu pritampantys prie menininkų. Viena įdomi bohemos savybė, esanti jos apibrėžime, – dykinėjimas. Sovietmečiu už dykinėjimą bausdavo, galėjai gauti 15 parų arešto, nedarbas buvo pasipriešinimo sovietinei valdžiai būdas. Vėlgi, kaip tu žiūrėsi į tą dykinėjimą – vienam atrodys, kad tu tinginiauji, kitam – kaip meditacija. Diogenas, kiauras dienas leisdamas statinėje, valdovo Aleksandro Makedoniečio paprašė vienintelio dalyko – neužstoti jam saulės.

Kas jis buvo? Dykinėtojas ar mąstytojas?

Temą pavadinti „Klaipėdos bohema“ leidžia ir dar vienas dalykas: 14 metų senamiestyje veikė Stefanijos Bagdonavičienės vadovaujamas baras „Bohema“, o nuo maždaug 1993 m. iki 1997 m. Parodų rūmų salėje (dabar čia Baroti galerija) – galerija

Susitikimo vietos

40

– Vystant idėją, man reikėjo suprasti, kaip susisteminti daugiau kaip 2 000 nuotraukų, vaizdo įrašų, numačiau ir įdomiausius artefaktus parodai. Pasirinkau tai daryti pagal žmonių susirinkimo vietas: barai „Pupelė“, „Teatrabaris“, „Fotogalerija“, „Bohema“, „Centras“, menininkams duoti namai „Darželis“, „Gliuknamis“, „Senoji prieplauka“.

Pvz., „Pupelė“ buvo vyresnės kartos vieta, architektų Vytauto Šliogerio, Valdemaro Manomaičio, muzikės Bangos Balakauskienės, Menų fakulteto dėstytojų susitikimo vieta. „Teatrabaryje“ rinkosi jauni žmonės – Vilius Ančeris, Gintaras Grajauskas, Meilė Sposmanytė, Loreta Vilkytė, Raimundas Urbonas, Danielius Rusys, Valdas Puzonas ir kiti. Iki 1990 m. tai buvo vieta, kur visą dieną būdavo rūkoma, geriama kava, kalbamasi apie knygas – nuo Kondroto, Šapokos, Camus iki Borgeso ir Castanedos.

Tas žalias jaunimas buvo gana moralus ir atsakingas, sąmoningai suvokiantis Sąjūdžio idėjas. Kaip sakė juvelyras Tomas Rimeika, tada nebuvo pasirašomos jokios sutartys, bet buvo žodis. Davei žodį – šventa.

Iš pradžių ketinau rinkti medžiagą apie 1985–1997 m., nuo Gorbio perestroikos iki pirmųjų projektų, kai atsirado tarpusavio konkurencija ir sutartys. Laikotarpis išsiplėtė, nes prijungiau L.Donskį, kuris nuo 1980 iki 1994 m. dirbo stovykloje „Žilvitis“ vadovu. Tai buvo sąmoningumo mokykla – vaikai suvažiuodavo iš visos Lietuvos, dau-

giausia iš Vilniaus. Ten Leonidas susipažino su būsima savo žmona Jolanta. „Žilvičio“ istorijos tema galėtų būti įdomiai vystoma toliau. Apimu ir vėlesnius metus. 2004 m. užsidarė baras „Bohema“, tais pačiais metais vyko tarptautinis festivalis „Seas“, kuriame Benas Šarka, išėjęs iš ligoninės, kurioje buvo gydomas dėl 50 proc. kūno apdegimo, su penkerių metų sūnumi Ąžuolu pastatė 7 metrų kryžių ir prie jo prikalė iš silkių surištą Nukryžiuotąjį. Tai tikra, ir tai jaudina.

Parodoje buvo galima išgirsti 45 minučių L.Donskio komunikatą, kurį jis sakė 2003 m. poetų sambūryje „Placdarmas“ Juodojoje tvirtovėje (G.Grajausko archyvas). Per ausines skambėjo ir penkių tuomečių Klaipėdos muzikos grupių – „Prognozės“, „Kontrabandos“, „Exem“, „Karo stovio“ ir „Japonijos“ – dainos.

Bendravimas kavinėse, menininkams duotuose namuose – tai buvo vietos, kur gimdavo įvairiausios idėjos ir iniciatyvos.

Ten virė gyvenimas. Skurdas buvo didžiulis.

Dažnam menininkui nebuvo už ką maisto nusipirkti. Viskas judėjo paraleliai – pasitikėjimas, palaikymas, išklausymas, išdavystės, muštynės. Ne vienas jaunuolis sugrįžo iš armijos psichiškai pažeistas, „uždubasintas“, pradėjo vartoti raminamuosius, paskui tuos vaistus pakeitė kas alkoholiu, kas narkotikais. Tokių dalykų galėjai gauti lengvai.

Kaip vilniečiai sakė, Klaipėda tuo metu buvus narkotikų meka.

Kad būtų autentiška – Priartėkime prie parodos. Įsivaizduoju, kai pradėjote kalbinti žmones, apie parodą tikriausiai nė negalvojote. Ar vis dėlto ta mintis jau mezgėsi?

– Tyrimui „Klaipėdos bohema“ vieneriems metams gavau Klaipėdos miesto savival-

PROJEKTAS

dybės stipendiją, už ją dirbau ir parengiau parodą. Laiko buvo nedaug, o darbo – daug.

Bet pavyko.

– Jums pavyko suburti daug talkinančių žmonių.

– Visiems esu dėkinga. Į parodą žiūrėjau kaip į bendruomeninį reikalą, nes stipendija yra stipendija – surinkai medžiagą, padarei ir viskas. Kadangi norėjosi, kad tai būtų autentiška ir stipru, kviečiausi į pagalbą bendraminčius. Fotomenininko Remigijaus Treigio paprašiau sudėlioti R.Urbono originalias nuotraukas, gautas iš įvairių jo draugų archyvų. Norėjosi, kad tai būtų tarsi mažytis jų pasimatymas. Remigijus nuoširdžiai prisidėjo prie parodos, atnešė grupės „Doooooris“ plakatų, eksponavo vinimis susmaigstytą cukiniją, kaip buvo „Doooooris“­-ų pirmoje parodoje 1990 m.

Fotografas Juozapas Kalnius sakė: „Kokia bohema be Čiužinio, turiu gerų nuotraukų su juo.“ Sakau, pirmyn. Taip parodoje atsirado trys profesionaliai atspaustos nuotraukos. Man tie intarpai labai svarbūs.

Kai dariau interviu su Arūnu Marčausku, jis pasiūlė prie buvusių karštų taškų (barų, galerijų) iškabinti plakatus (tentus)

su nuotraukomis ir trumpais aprašais. „Aš imuosi suderinti su savivaldybe, paveldu, savininkais“, – pasakė. Ėmėsi ir suformavome tarsi antrą parodą mieste 13-oje vietų. Tentai kabės iki vasaros pabaigos. Drauge su Arūnu dirbame prie feisbuko puslapio klaipedosbohema.lt, toliau tvarkau visiems atvirą skaitmeninį archyvą, kurį sukūrė Jonas Baltokas.

Prisidėti prie parodos rengimo pakviečiau architektę Gerdą Antanaitytę. Jos profesionalūs patarimai atverdavo kitą perspektyvą. Ir, svarbiausia, mane palaikė: gerai, padėsiu, būsiu, jei tik prireiks. Toks santykis išlaisvina žmogaus energiją, atriša rankas. Niekas neklausė, „kiek mokėsi“, bet sakė – „įdomu, padėsiu, kuo galėsiu“.

Prie parodos stipriai prisidėjo Henrikas Žižys, pasidalydamas savo ir Algio Didžiulio išsaugotu „Fanierkės“ archyvu. Henrikas buvo vienas iš tų žmonių, kurie džiaugėsi, kad domiuosi šia tema. Kalbėdamasi su įvairiais pašnekovais, priėjau išvadą, kad Henrikas yra tas žmogus, kuris tuo metu judino reikalus, kad Klaipėda būtų Lietuvos kultūriniame avangarde, ir, manau, jis nėra pakankamai įvertintas. Jiedu su V.Bagdonavičiumi „Fanierkėje“ organizavo gerus renginius iki 1990 m. Paskui Henrikas su keliais bičiuliais

sukūrė pramogų centrą „Pas Albertą“ (dabar ten VDA Klaipėdos fakultetas, vadinamoji „Vydunkė“), 1994-1997 m. organizavo „Senąją prieplauką“, kur rengė alternatyvios mados (čia stipriai talkino jo žmona, mados dizainerė Sonata), muzikos, dailės festivalius. Tai buvo stiprūs neformalūs kūrybiniai judėjimai po sovietijos atgimstančioje Klaipėdoje.

Spyris „sotiesiems“ – Papasakokite dar šiek tiek apie parodos geografiją. Minėjote, kad ją sudarinėjote pagal sambūrių vietas.

– Kad suvaldytum medžiagą, gali rasti įvairių skerspjūvių. Aš pasirinkau lokacijas, vietas, kur menininkai rinkdavosi. Kitas dalykas yra grupės. Pavyzdžiui, grupė „Mansarda“, 1988 m. susibūrusi Puodžių gatvės 27-ajame name. Ten tapytojas Alvydas Vasiliauskas-Kava gavo dirbtuves, pradėjo rinktis naujų formų ieškantis jaunimėlis.

Alvydas buvo tarsi guru. ► 41

PROJEKTAS

Parodos „Klaipėdos bohema. Iš archyvų“ atidarymo akimirkos ir ekspozicijos fragmentai. ◄ Jis išrūpino, kad tapytojas, jo bendražygis V.Puzonas gautų dirbtuves tame pačiame name, durys – priešais. Susiformavo „Mansardos“ grupė: A.Vasiliauskas-Kava, V.Puzonas, Fiodoras Sivakovas, Eugenijus Nendzinskas, Antanas Bružas ir Arūnas Kaukas. Pirmaisiais bendravimo metais jie naudojo integracinį tapymo būdą – kartu tapydavo vieną drobę. Jų parodos – laisvos

Bohema turi kovoti ne dėl duonos, o dėl idėjos, dėl raiškos, dėl laisvės.

42

nuo konvencijų. Būdami neprofesionalai, jie sau leido žymiai laisviau elgtis ir kurti, kaip D.Rusys pastebėjo, panašiai kaip rusų avangardistai XX a. pradžioje, parodas rengę butuose.

Vis dėlto skirtis tarp profesionalo, „elito“ ir neprofesionalo, „gatvinio“ tapytojo, kaip Romas Klimavičius pavadino, buvo. Nors jie visi sudarė bendrą bohemišką miesto kūną, susitikdavo panašiose veiksmo vietose, pvz., G.Grajausko ir kitų organizuotame „Daiktų maište“ (1992), bare „Bohema“, profesionalai dailininkai ateidavo į „Mansardą“ ir išsakydavo savo kritinę nuomonę apie visokias keistas, gal net vaikiškas integracijas. Tačiau tai ir buvo gėris. Buvo įvairovė, jie nebijojo būti savimi ir todėl nebijojo būti kritikuojami. Tai yra jėga. Kritikos bijo tas, kuris pamėgdžioja, bando kažkuo apsimesti. O tas, kuris daro iš vidinio alkio, gali apginti savo poziciją.

Vytautas Karčiauskas, atėjęs į „Mansardos“ parodą, pasakė, kad tai spyris „sotiesiems“, galbūt tarp jų turėdamas omeny ir save.

Avangardinį meną tuo metu Klaipėdoje kūrė ir grupė „Prarastoji karta“, susibūrusi 1988 m.: R.Klimavičius, broliai Virgilijus ir Vidas Bizauskai. Jie pradėjo kurti garso instaliacijas, tai tuo metu buvo naujovė. Sintetino menus, naudojo buitines medžiagas, celofano maišelius. Tai, kas dabar yra meno kasdienybė, tuo metu buvo naujos, jų pačių atrandamos medžiagos ir eksponavimo galimybės.

Grupė „Doooooris“ (R.Urbonas, Audrius Jankauskas, R.Treigys, Arvydas Karvelis, Saulius Kanapeckas) – koliažas, handmade’as, šmaikštūs eklektiniai istorizmai ir švarcnegeriškos intervencijos į vienas kito kūrybinį šiukšlyną. Tai buvo cool, juos stebėjo gerbėjai, pvz., vienam iš jų atėjus į meno biblioteką, pasklisdavo šnabždesys „dooooorisas atėjo...“

Juntės Bytautės, Sondros Simanos, Vla

Visko buvo. Vyko normalus konkurencinis vienas kito „paspardymas“. Ir tai jiems teikė energijos. Nereikėjo būti visiems susiglosčiusiems ir nereikėjo vienas kitam sakyti „koks tu fainas, o dabar pažiūrėk, koks aš fainas“. Nes tuo metu buvo daug drąsos ir vilčių, kad gyvenimas štai ims ir pasikeis į veik absoliutų gėrį.

Jos buvo šalia – Taigi tos atskiros menininkų grupės tarpusavyje komunikuodavo. O kaip šiame kontekste atrodė moterys menininkės?

– Visose trijose grupėse – „Mansarda“, „Prarastoji karta“, „Doooooris“ – nebuvo nė vienos moters menininkės. O juk priklausymas grupei teikė užuovėją, statusą, pasitikėjimą.

Dabartinės parodos atidarymo metu žiūrovai matė papų performansą ir turbūt nesuprato, kam visa tai. Performansą pavadinome feministine replika „D-efektas“, taip metėme nuorodą į tai, kad tuo metu Klaipėdoje nė viena menininkė nebuvo pakviesta dalyvauti meno grupėje arba pati neįkūrė savo grupės. Esu labai dėkinga visoms performanso dalyvėms, nes vyko ilgas intelektualinis procesas, diskusija, ką reikėtų parodyti, kaip pateikti, kad nebūtų vulgaru, bet būtų atvira ir įtaigu. Manau, mums pavyko. Moterys parodė didelį susitelkimą, įsigilinimą į temą – pasijutome tarsi būtume įkūrusios grupę, kurios nebuvo tada.

Kai klausdavau vyrų, kodėl grupėse nebuvo moterų, jie sakydavo, kad jos buvo šalia, – mūzos, dailioji lytis. Daugelis mūzų įgydavo meno specialybes, diplomus pasi-

PROJEKTAS

nos, Vlado Straupo, Algirdo Darongausko, Algimanto Kalvaičio, Gluosnių dirbtuvių ir asmeninių archyvų nuotr.

fragmentai, gipse įlietų mirusiųjų nuotraukos, audioįrašai, daiktai – pvz., G.Grajausko pasas, išduotas B.Šarkos „Gliuknamyje“, ir D.Rusio pasas, gautas iš Amerikos su S.Lozoraičio parašu, abu – 1992 m. Yra gitaristo V.Ančerio plaukai, nukirpti kaip protestas 1994 m., baro „Pupelė“ gairelė ir dvejus metus ieškotas baro „Bohema“ firminis puodelis – tokius pagal Stefutės užsakymą kūrė D.Ložytė, tačiau nė viena jų neturėjo, o kretingiškė dailininkė Liuda buvo vieną puodelį nušvilpusi ir saugojusi tiek metų iki šios parodos. Argi nenuostabu?

Yra parengti aprašai, kas buvo „Gliuknamis“, „Mansarda“, kaip sekėsi pirmai privačiai Valerijaus Puloko galerijai „Balta“, pirmam privačiam Kęstučio Žilinsko teatrui. Norėtųsi, kad su Klaipėdos bohemos veidais ir istorija susipažintų platesnis ratas žmonių. Bet bus kaip bus.

– Kaip supratau, V.Ančerio gitaros nenupirko?

– Tai „Kontrabandos“ kelius nuėjusi V.Ančerio gitara, su „Snowy“ White autografu, įsigyta 2004-aisiais Lino Švirino muzikos prekių parduotuvėje. Čia V.Ančeris pirmą kartą pačiupinėjo tikrąjį fenderį.

V.Ančerio gitara praturtino ekspoziciją. Kas žino, gal atsiras kolekcininkas ir ją nupirks.

dėdavo ant spintų, ištekėdavo, rūpindavosi vaikais, o vyrai toliau kūrė meną ir sėdėjo „Bohemoje“. Bet, aišku, kuriančių moterų buvo, ypač stiprios keramikės, akvarelininkės, bet jos nesibūrė į grupes, dalyvaudavo ataskaitinėse parodose. Sakyčiau, kad jos per mažai turėjo palaikymo iš šalies ir per didelį savivertės trūkumą.

Vyrai-vilkolakiai, moterys-plaštakės.

Beje, G.Grajauskas 1990 m. leido ziną „Vilkolakis“. Šiandien galėtume leisti ziną „Plaštakių papai“.

– Žavi jūsų minties nuoseklumas: nuotraukų, daiktų, objektų ekspozicija, garso ir vaizdo įrašai, ekskursija po miestą.

– Pagal mieste kabančius tentus ir Klaipėdos bohemos žemėlapį galima rengti ekskursijas. Yra ką aplankyti. Išlikęs autentiškas baras „Centras“: Šarūnas Jagminas ir jo žmona Regina išlaikė bendravimo kultūrą ir autentišką interjerą, pas juos galima pamatyti puikius D.Rusio sieninės tapybos darbus, V.Puzono, A.Jankausko, A.Karvelio, R.Martinionio paveikslus. Baroti galerija

įkurta 1992 m. Menininkų namuose, nuo 1997 m. persikėlusi į dabartines patalpas, lig šiol buria draugėn menininkus ir verslininkus po vienu stogu. Tai du seniausi kultūriniai subjektai. Reikėtų paminėti ir pačią seniausią galeriją „Pėda“, kuri veikė nuo 1991 m. Deja, šiemet per karantiną V.Karčiauskas su žmona Eugenija uždarė galeriją ir išvyko gyventi į Vilnių.

Idėjinis bendruomeniškumas – Domina dar vienas momentas – išliekamumas. Medžiaga bus virtualioje erdvėje.

Bus romanas. O pati paroda, kuri yra gausi, įvairi, intriguojanti, informatyvi, ar ji žada dar tęsti savo egzistenciją? Ar žada kur nors keliauti? Kokia pačios parodos perspektyva?

– Esu atvira parodos eksponavimui, jeigu kažkas pasikvies. Tiktų netradicinės erdvės.

Tai istorinė ekspozicija. Joje daugiau nei 450 nuotraukų, B.Šarkos teatro scenografijos

– Na, kaip ir galėtume sukti į pabaigą, bet dar noriu paprašyti pasvarstyti, ką pavadintumėte šiandienos bohema? Ar tokia egzistuoja?

– Klaipėdoje yra susibūrusi asociacija „Klaipėdos kultūros bendruomenė“, vadovaujama filosofo Tomo Kiaukos. Jai priklauso žmonių ir iš senosios Klaipėdos bohemos – B.Šarka, Andželika ir Izroildžonas Baročiai, R.Treigys ir kt. Gal būtų galima pasakyti, kad tai yra dabartinis bohemos tęstinumas.

Gal ne toks išraiškingas, bet nesena kova dėl kalėjimo pastato parodė, kad idėjinis bendruomeniškumas egzistuoja.

B.Šarka sako, kad bohema yra žiurkės, jos neišnaikinamos. Nišinius žmones traukia griuvėsiai, apleisti pastatai. Gliancas, kur patogumai ir euroremontas – jau čia ne bohema. Bohema turi kovoti ne dėl duonos, o dėl idėjos, dėl raiškos, dėl laisvės, dėl to, kad tu tiesiog turėtum laiko dykinėti ir pravalyti savyje placdarmą naujoms idėjoms. Manau, kad tokių žmonių yra. Aišku, jų nėra daug šiais laikais, nes visi lekia, skuba, rašo projektus, atsiskaitinėja ir vėl rašo, bet vis dėlto jų yra, tų bohemiškų dykinėjančių žiurkių...

43

„Salos“ kod a PROJEKTAS

meno jungtys ir g r 2020-ieji Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrui (KKKC) – išskirtiniai, mat šiemet įstaiga mini 15 metų veiklos sukaktį.

Norą švęsti pavasarį sujaukė pasaulinė koronaviruso pandemija, teko keisti planus ir renginius perkelti į antrąją metų pusę. Jubiliejinėje KKKC programoje numatyta daugybė laike ir erdvėje pasklindančių renginių. Pirmuoju iš jų tapo meno projekto „Sala“ pristatymas Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemelyje.

Irma STASIULIENĖ

Daugiaprasmė instaliacija Architekto Mariaus Ščerbinsko sukurta instaliacija „Sala“ – objektas su keletu užkoduotų prasminių sluoksnių, pirmiausia bylojantis ekologijos tema. Tačiau kartu „Sala“ transliuoja žinią apie Kultūros kvartalo ir kaimynystėje reziduojančių bendruomenių jungtį bei palaipsnišką artėjimą Atminties sodo – Wittės vynuogyno idėjos link.

Instaliacijos forma, atkartojanti archajiškuosius šiaudinius sodus, sufleruotų sąsajas su greta įsikūrusiu Etnokultūros centru ir kitomis Kultūros kvartalo įstaigomis, kurios savo lokacijos vieta ir veiklų pobūdžiu tarsi tas sodas nuolat tarpusavyje susipina. Taigi forma – estetiška, kaimynai, stebėdami kūrybinį procesą, džiaugėsi, kad bus gražu.

O tada instaliacijoje savo vietą užėmė... šiukšlės, surinktos iš pajūrio – su savo nepatraukliu vaizdu, nemaloniu kvapu ir sąžinės graužatimi dėl niokojamos gamtos.

Jas surinko neabejinga bendruomenė, į akciją pakviesta taršos mažinimo iniciaty44

vos „Kieta dalelė“. Dar vėliau „Saloje“ tarp šiukšlių tarsi apleistoje dykvietėje ėmė želti augalai, kurių parūpino floristė Laima Griciūtė. Užbėgant už akių reikėtų pridurti, kad į instaliacijos pristatymą susirinkę svečiai nuoširdžiai atsiliepė į kvietimą prisidėti prie projekto ir atnešti augalų – „Sala“ tapo dar žalesnė.

Ir paskutinis štrichas, papildęs instaliaciją, – informaciniai skydai su grėsminga informacija apie klimato kaitą ir mokslinius tyrimus. Europoje klimato kaita labiausiai paveikė Lietuvą, teigia Jungtinės Karalystės „GreenMatch“ mokslininkų atliktas tyrimas. Jo duomenimis, nuo 1960 iki 2015 m.

Lietuvoje jūros lygis kilo po 4,46 mm per metus, arba iš viso 24,53 cm per pastaruosius šešis dešimtmečius, o tai yra dvigubai daugiau nei Europos vidurkis (11,16 cm). Europos Komisija prognozuoja, kad dabartiniais tempais deginant iškastinį kurą oro temperatūra amžiaus pabaigoje gali papildomai pakilti net iki 5° C. Remiantis Singapūro Nanjango technologijų universiteto mokslininkų atlikto ledynų tirpsmo prognoze, 2100 metais jūros lygis gali pakilti vienu, o 2300 m. – net penkiais metrais. Šią tendenciją vizualiai iliustruoja

Instaliacija „Sala“.

„Sala“ – didžioji instaliacijos kraštinė žymi ribą, iki kur pakils Baltijos jūros lygis 2300 m., jei nieko nesiimsime.

Užuomina į būsimą sodą O kol Klaipėdos senamiestis dar neužlietas, apie vandenį ir naująją instaliaciją kalbėjomės su Wittės kiemo šeimininkais Mažosios

d ai:

PROJEKTAS

g rėsminga žinia

Lietuvos istorijos muziejaus direktoriumi dr. Jonu Geniu ir Istorijos skyriaus vedėja Zita Geniene. Pernai tuo pačiu metu šioje vietoje buvo pristatyta M.Ščerbinsko instaliacija, skirta Klaipėdos vandenims. Šiemet – „Sala“, susijusi su vandens lygio kilimu. Kodėl Klaipėdai vandenys tokie svarbūs? „Klaipėda – vandenų miestas, net žiūrint į vardo etimologiją, ar tai būtų Klaipėda – „klampi pėda“, ar Mėmelio pavadinimas, kildinamas iš hidronimo.

Vanduo yra Klaipėdos gimimo pradžia ir

esmė. Todėl natūralu, kad jaunimas, šiuo atveju M.Ščerbinskas, imasi temų, susijusių ir su ekologija, ne tik mitologija“, – paaiškino J.Genys.

Z.Genienė kreipė pokalbį į ateitį: „Puoselėjame idėją šiame kieme įkurti Atminties sodą – Wittės vynuogyną. Pradžia yra, du vynmedžiai jau duoda vaisių, šiemet pasodinome trečią. Šiaudinio sodo, vadinamojo reketuko, motyvas tiesiogiai susijęs su mūsų tema, bet šiuo atveju ji užkoduota ir skatina mąstyti. Nes daug kas mane klausia: „O kas

čia yra? O kam čia tos šiukšlės?“ Žmonėms kyla daug klausimų. O kai kyla klausimų ir norisi išreikšti nuomonę – gražu ar negražu, patinka, nepatinka, – tai jau yra gerai.

Manau, mes savo misiją su visais kaimynais labai gražiai įgyvendiname. Kita vertus, tos instaliacijos augalai jau irgi yra užuomina į šioje vietoje būsiantį sodą.“ „Tiesą sakant, tas grožis kiekvienu atveju nėra vien tik estetinis dalykas, – papildė J.Genys. – Ši instaliacija byloja apie mūsų jūros ateitį, ekologiją, ir galbūt ► 45

PROJEKTAS

sukurtas kultūros sluoksnis. Kaip ir gėlės, kurias atnešė svečiai, prisijungę prie šios meno akcijos. Ir tai tapo naujojo ir senojo kultūrų sluoksnių jungtimi. Visas Klaipėdos senamiestis yra vien kultūros sluoksniai. O instaliacija pabrėžia viso šio Meno kvartalo jungtį, interpretuoja dangiškąjį sodą – mūsų ateities idėjas, žemiškąjį sodą – kad ir Wittės vynuogyną, kurį planuojame atkurti. „Sala“ jungia ir kitus mūsų meno ir kultūros projektus, ir aš džiaugiuosi, kad būtent šis kūrinys simboliškai pradėjo KKKC 15 metų jubiliejinę programą“, – kalbėjo I.Kazakevičius.

Elektrinių autobusų „Dancer” atstovas K.Taukačikas.

Instaliacijos autorius M.Ščerbinskas. ◄ estetiškai ji nėra tai, kas paprastai priskiriama grožio kategorijai. Tos atliekos, kurias surinko menininkai proceso metu, įneša kitą pasakojimą ir tampa ne vien estetine vertybe, bet ir edukacija. Į šį projektą ir draugystę su KKKC žiūrime kaip į kintantį procesą, ir jis kasmet gali būti vis kitos formos.“

Kultūrų sluoksnių jungtis Instaliacija „Sala“ – toli gražu ne pirmas KKKC projektas gamtosaugos tema. Tiek Meno kieme, tiek Parodų rūmuose buvo surengta daugybė kūrybinių dirbtuvių ar parodų, skirtų ekologijai. Kodėl menininkams tai aktualu? Pasak KKKC direktoriaus, menotyrininko Igno Kazakevičiaus, meną 46

ekologija domina visų pirma kaip žmoniją vienijanti tema, turinti mokslinį pagrindą. „Ekomenas ir ekodizainas neatsiranda šiaip iš niekur – tai grįsta moksliniais skaičiavimais. Kaip ir ši instaliacija – ji teoriškai nubrėžia kreivę, kur galėtų būti vandens lygis, jei nesiimsime iniciatyvos.

Kyla klausimas: ar šios mūsų iniciatyvos gali realiai ką nors pakeisti? Sakoma, kad gamta pati tvarkosi, tai įrodo žolės, besiskverbiančios pro grindinį. Jeigu pasitraukia kultūra, jos vietą užima natūra. Ši instaliacija, mano manymu, labai gerai pristato tuos kultūros sluoksnius, kuriuos formuoja žmogus pakaitomis su gamta. Šiukšlių sluoksnis, kurį mes paliekame natūroje, – tai jau mūsų kultūros požymis. Po to dykvietėse, t. y. tokiose apleistose salose, atsiranda augalų – gamta skverbiasi, o žmogus ateina ir tą gamtą sukultūrina. Taip atsiranda naujas mūsų

Tinkamiausia kompozicija Instaliacijos autoriaus architekto M.Ščerbinsko kūryboje šiaudinių sodų tema nuolat kartojasi. Paklausus menininko, kodėl, Marius paaiškino: „Atradau sodo formą atsitiktinai pirmojoje savo šviesų instaliacijų parodoje, eksponuotoje Parodų rūmuose.

Sudėliojau sodą iš dienos šviesos lempų ir pamačiau, kad susidarė labai įdomus šešėlių žaismas. Tradiciniai šiaudiniai sodai man visuomet patikdavo. Nežinau, kodėl aš jų niekada nerišau. Nors anksčiau ir menais neužsiimdavau. Po to buvau rezidentūroje Islandijoje, kur taip pat naudojau sodų motyvus“, – pasakojo M.Ščerbinskas.

Instaliacijai „Sala“ menininkas sukūrė keletą skirtingų kompozicijų. Pasitarus su visais projekto partneriais, iš visų vizualizacijų, eskizų buvo pasirinktas būtent šis variantas – nuspręsta, kad čia jis labiausiai tinka.

Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl atsirado instaliacija, yra noras kalbėti apie ekologiją. Prakalbus šia tema, M.Ščerbinsko akyse sužibo aistra: „Instaliacija „Sala“ yra elektrinių autobusų „Dancer“ inicijuotos taršos mažinimo iniciatyvos „Kieta dalelė“ trečiasis etapas. Pirmasis projektas buvo prie Parodų rūmų stovėjusi instaliacija „Kieta dalelė“ ir tuo pačiu metu veikusi Klaipėdos taršos fotografijų paroda, antrasis – šviesos instaliacija Šviesų festivalyje, – vardijo menininkas. – „Sala“ yra susijusi su organinės taršos tyrimais. Organinė yra ta tarša, kuri išmetama dyzelinių vidaus degimo variklių. Kiek tas dyzelis teršia, iš tiesų niekas iki šiol netyrė ir net nėra sukurta tokio tyrimo metodika. Todėl tyrimai, kuriuos atliekame kartu su Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institutu, bus pirmieji Lietuvo-

PROJEKTAS

je. Šiuo metu Klaipėdoje, Vilniuje ir Kaune kabo taršos kaupikliai, ir vasaros pabaigoje jau turėsime rezultatus.“

Įkvėptas gamtos formų Vienos iš pagrindinių meno projekto „Sala“ iniciatorių, įmonės „Vėjo projektai“, kuriančios elektrinius autobusus „Dancer“, generalinis direktorius Alvydas Naujėkas, paklaustas, kaip jo įmonės veikla susijusi su menais, mintimis sugrįžo į išskirtinio transporto kūrybos pradžią: „Visa mano veikla nuo menų ir prasidėjo. Kai kūrėme autobuso koncepciją, visas jo lengvumas atėjo iš gamtos. Nuo vizijos, nuo kūrybos, nuo meno, nuo eskizų, nuo pirmųjų štrichų viskas išsivystė iki vienintelio pasaulyje tokio elektrinio autobuso, įkvėpto gamtos formų ir lengvumo.“ Dažną verslininką generuoja vien noras didinti apyvartą, sukūręs produktą, tuo ir apsiriboja – gamina ir stengiasi parduoti. Autobusų „Dancer“ kūrėjui šis standartas netinka – vis nerimsta, rengia įvairias ekologines akcijas ir jose dalyvauja. Kodėl jam tai svarbu? „Labai svarbus yra visuomenės švietimas.

Juk surinkęs šiukšles žmogus jau tikrai pats nebešiukšlins. Kai prasidėjo akcijos „Darom“, mes labai skatinome jose dalyvauti ir savo darbuotojus, ir šeimas. Ir pažiūrėkime

būdų: sportą, burlentes, perdirbimą, meną.

Kartu norime parodyti: žmonės, žiūrėkime, kas darosi aplinkui! Reikia tvarkytis ir bus lengviau gyventi. Kai nešiukšlinsime, nebus ką tvarkyti, atsiras daugiau laiko rimtesniems užsiėmimams.“

Suprasti taršą Kristinas Taukačikas, uostamiestyje gaminamų elektrinių autobusų „Dancer“ įmonės atstovas, į taršos problemą žvelgia

globaliau: „Tarša ėda mūsų gyvenimą įvairiais pavidalais. Mums kyla pagunda gyventi patogiai ir maloniai, o toks gyvenimas verčia teršti gamtą. Ta tarša pasireiškia visokiais būdais: vienas dalykas yra klimato šiltėjimas ir dėl to kylantis vandens lygis. Šią klimato kaitą sukelia iškastinio kuro deginimas. Kita vertus, tarša yra tai, ką mes matome plaukiodami jūra, – plastikas nesuyra šimtus metų ir iš jo vandenyne formuojasi šiukšlių salos. Ši instaliacija sujungia daug taršos aspektų ir parodo, kas mūsų laukia ateityje, jei ir toliau gyvensime taip neatsakingai. ►

Įmonės „Vėjo projektai” generalinis direktorius A.Naujėkas (dešinėje).

Ignas Kazakevičius: Ši instaliacija labai gerai pristato tuos kultūros sluoksnius, kuriuos formuoja žmogus pakaitomis su gamta. į rezultatą: praėjo dešimt metų, ir plaukdami baidarėmis matome daug švaresnes upes. Pavieniai atvejai, kai kažkas gamtoje išmeta šiukšles. O anksčiau tai buvo masinis reiškinys. Tai be galo didelis progresas.

Ir atsirado visuomenės nepakantumas, daugelis, pamatęs šiukšlintojus, jau nelieka abejingi – fotografuoja, viešina. Tai labai svarbu, – visuomenės pažanga džiaugėsi A.Naujėkas. – Ši akcija yra dalis mūsų veiklos. Instaliacija jungia keletą dalykų, keletą gyvenimo sluoksnių, vertybių ar gyvenimo

KKKC direktorius I.Kazakevičius.

47

PROJEKTAS

Projekto floristė L.Griciūtė. ◄ O tas gyvenimas tikrai nebus nei mielas, nei gražus. Jau ir dabar nebepagaunama žuvų be mikroplastiko, ir mes jį valgome kartu su žuvimis. Tarša yra labai įvairialy-

pė, ji veikia mūsų gyvenimą ir kenkia ne tik mums, bet ir planetai, tai ir norėjome parodyti, kad paskatintume teigiamiems pokyčiams.“

Instaliacijos „Sala“ pristatymo visuomenei akimirkos.

48

Pasak pašnekovo, kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie to, kad situacija neblogėtų taip dramatiškai sparčiai. „Viskas prasideda nuo kelių paprastų dalykų: nuo iškastinio kuro deginimo, elementaraus šiukšlinimo, nebūtinai metant šiukšlę gatvėje, bet lygiai taip pat ir į šiukšlių dėžę. Kiekvienas iš mūsų galime mažinti taršą imdamiesi tam tikrų veiksmų, pavyzdžiui, važiuoti ne automobiliu, o rinktis traukinį ar visuomeninį transportą. Klaipėdoje daugeliu atvejų autobusu nuvažiuojama greičiau nei automobiliu. Arba rinktis dviratį. Tai paprasti dalykai, kuriuos galime pradėti nuo savęs – atsakingai rinktis gyvenimą ir žiūrėti, ką perkame ir kiek vartojame“, – idėjomis dalijosi K.Taukačikas.

Taršos mažinimo iniciatyva „Kieta dalelė“, sujungusi pajėgas su kitomis uostamiesčio bendruomenėmis, išsikėlė tikslą ne tik edukuoti visuomenę, bet ir ištirti taršą. „Norint kovoti su tarša, reikia ją suprasti. Klaipėdoje tarša daugeliu atvejų yra neištirta, o jei ištirta, bendruomenės ginčija tyrimus ir sako, kad taip negali būti, nes jos mato kitus rezultatus. Susivieniję darome tam tikrus

PROJEKTAS

nepriklausomus taršos tyrimus. Dar viena mūsų veiklos sritis – edukacija ir įvairios taršos mažinimo iniciatyvos, – pasakojo „Kietos dalelės“ atstovas. – Pavyzdžiui, meno projektui „Sala“ įgyvendinti susivienijo menininkai, KKKC, tapęs jau ne vieno mūsų projekto partneriu, ir miesto bendruomenės. Pakvietus miestiečius rinkti šiukšles, panaudotas instaliacijai, užsiregistravo pilnas autobusas žmonių. Jie surinko visas šiukšles iš miškelio Melnragės ir Girulių pajūrio ruože. „Kieta dalelė“ vienija ne tik Klaipėdos universitetą, elektrinių autobusų gamintoją „Dancer“, bet ir bendruomenes.

Sulaukiame įmonių, turinčių idėjų, pasiūlymų kažką kartu padaryti. Taigi ekologijai neabejingų žmonių ratas tikrai plėsis“, – optimizmo nestokojo K.Taukačikas.

Viskas tik prasideda Paskutinioji prie meno projekto „Sala“ prisijungė floristė L.Griciūtė. Paklausta, kaip pakliuvo į šį projektą, Laima sakė: „Labai

netikėtai. Visiškai šalia noriu atidaryti savo gėlių parduotuvę. Susitikau su Mariumi, norėdama jo patarimų, o jis papasakojo apie kuriamą instaliaciją ir pasiūlė ją apsodinti augalais. Sutapo idėjos, kadangi esu baigusi Dailės akademiją, be to, man labai įdomi gamtosaugos tema, net mano baigiamasis darbas buvo susijęs su Kuršių nerijos gamta.“ L.Griciūtei kartu su komanda parūpinus lauko augalų, „Saloje“ tarp šiukšlių ėmė šnarėti įvairios smilgos, gubojos.

Pamačius pastarąsias ne vienam kilo klausimas: daugybę metų jos buvo itin saugomos, taigi ar šiuo atveju nenusižengta taisyklėms? Floristė nuramino: „Kalbant apie gubojas, ilgai jas buvo draudžiama skinti. Iš pradžių išsigandau, sakau – jokių gubojų. Tačiau dabar kartą pasitikrinau – išties muilinė guboja nuo 2016 m. įtraukta į invazinių augalų sąrašą. Šioje instaliacijoje šie augalai labai tiko. Norėjau, kad vaizdas būtų lyg netvarkingos pievos, augančios visokiose statybvietėse – tarsi iš šiukšlių išlenda augalai, atsiranda gyvybė.“

L.Griciūtės dėka instaliacijoje savo vietą surado ir į pristatymą susirinkusios miesto bendruomenės atnešti dekoratyviniai augalai. Ar jie nesugadino floristės idėjos sukurti čia laukinę pievą? „Manau, kad vieni kitiems tikrai netrukdo. Bet kokia gyvybė senamiestyje tinka. Jis turi žydėti, būti gražus, kad žmonės vaikščiotų ir pamatytų, jog čia kažkas vyksta.“ Klaipėdos senamiesčio gaivinimo klausimas nuolat tampa diskusijų objektu. O kokį jį įsivaizduotų čia neseniai įsikėlusi jaunoji floristė? „Konkrečių idėjų dar neišgryninau. Bet aš įsimylėjusi Klaipėdą. Pati esu iš Kauno, tik dveji metai Klaipėdoje, bet kiekvieną dieną džiaugiuosi, kad esu čia. Man šis miestas labai daug davė, ir noriu jam už tai atsilyginti.

Kaip – dar nežinau. Turiu kūrybiškas rankas, noro ir jėgų daryti. Man reikia tik vietos ir augalų – ir aš galiu kurti.

Tikiuosi kvietimo vėl dalyvauti kokiuose nors projektuose – aš mielai būsiu. Ir pati turiu su ekologija susijusių idėjų, bet visam tam reikia laiko. Viskas tik prasideda.“

Domo Rimeikos nuotr.

49

ERDVĖS

Th.Manno festi v tradicija, atspar i Saulėtomis šios vasaros dienomis Nidoje karaliavo būties lengvumas: visi kasdieniai rūpesčiai išsisklaidydavo dar pakeliui ir ant įkaitusio kurorto asfalto žengusį atvykėlį glėbyje suspausdavo atostogų nuotaika. Nors visiems neįprasti 2020-ieji nepašykštėjo naujų taisyklių, apribojimų bei išimčių, nepakitusi liko ir dar viena unikali Neringos vasaros tradicija – tarptautinis Thomo Manno festivalis, įveikęs koronaviruso pandemijos iššūkius ir apdovanojęs svečius turininga programa.

Valerija KIGUOLIENĖ

Bene vienintelė neįprastas aplinkybes išduodanti detalė festivalio pradžios koncerte „Ar Žemėje rojus yra?“ buvo apsauginės kaukės, dengusios klausytojų veidus. Tačiau bendrystės nuotaika, daugybę metų puoselėjama festivalyje, niekur nedingo.

Renginio globėjas Prezidentas Valdas Adamkus atidarymo kalboje dėkojo visiems

Pradžios koncertą, skirtą vokalinei muzikai, kurią atliko kamerinis choras „Aidija“, dirigavo pasaulinio garso lietuvė M.Gražinytė-Tyla, parinkusi eklektišką ir em

50

i valis: r i iššūkiams kultūros žmonėms, prisidedantiems prie šio išskirtinio kultūros forumo ir įkvėpimo ieškantiems amžinosiose humanizmo vertybėse.

Anot dr. Linos Motuzienės, jau 24 metus festivalį organizuojančio Thomo Manno kultūros centro direktorės, ilgametė renginio tradicija nebūtų įmanoma be gausių bendraminčių palaikymo – visus metus nuosekliai dirbančių tarptautinio festivalio kuratoriumo narių, organizatorių komandos ir savanorių.

Padėjo įdirbis Parengti didžiulę programą ir pasiruošti renginiams, nepaisant pandemijos iššūkių, padėjo kruopštus festivalio planavimas.

Ilgametis įdirbis ir tradicijos lėmė sėkmingą partnerystę su muzikos atlikėjais ir jų kolek-

ą ir emocingą programą.

tyvais, kuriems festivalio kokybės kartelė ir galimybė parengti išskirtinai šiam renginiui skirtas rečiau atliekamų opusų programas tampa maloniu profesiniu iššūkiu.

Tarp ilgamečių festivalio partnerių yra kamerinis choras „Aidija“, Kauno kvartetas, fortepijoninis trio „Kaskados“, pianistas Daumantas Kirilauskas ir kiti. „Abipusis pasitikėjimas ir aukštas muzikų profesionalumas kai kuriuos planus leidžia susiderinti net keleriems metams – šitaip įgyjame galimybę formuoti išskirtinį festivalio repertuarą ir iš anksto suplanuoti jo renginius. Tai leidžia nepriklausyti nuo nenumatytų aplinkybių, jeigu tokių atsiranda“, – akcentavo L.Motuzienė.

Tad bene vienintelis matomas pandemijos poveikis festivalio programai buvo joje šįkart dominavusios lietuvių atlikėjų bei intelektualų pavardės. Dėl visuotinio neapibrėžtumo daugelis užsienio kultūros atstovų šiuo laikotarpiu atsisakė viešnagių

ERDVĖS

kitose šalyse. Festivalyje pasirodžiusiems muzikos atlikėjams jis tapo bene pirmąja proga susitikti su publika po pavasarį užklupusio karantino.

Duoklė talentams Pradžios koncerto dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla plačiais kūrybiniais mostais sujungė Johanno Sebastiano Bacho kūrinius ir lietuvių liaudies muziką, XX a. kūrėjų Mieczysławo Weinbergo, Eugène’o Ysaÿe kompozicijas, žiupsnį arabų lyrikos ir Erico Whitacre „Penkias žydų meilės dainas“ bei šių dienų kompozitorių Gintarės Bauerytės, kuri asmeniškai dalyvavo koncerte, ir Ola Gjeilo kūrybos intarpus.

Koncerte sklandė ypatinga šeimyniškumo ir pasitikėjimo aura. Šiuo metu antrosios atžalos besilaukianti pasaulinio garso lietuvių dirigentė improvizuotoje Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios scenoje pasirodė su kameriniu choru „Aidija“, kuriam vadovauja jos tėvas Romualdas Gražinis ir akompanuoja mama pianistė Sigutė Gražinienė, o vokalinius kūrinius papildė soliniai smuiko intarpai – koncerte dalyvavo ir muzikės gyvenimo draugas, austrų smuikininkas Frankas Stadleris.

M.Gražinytės-Tylos pradėtą festivalio debiutų ciklą kitą dieną pratęsė jaunosios kartos pianistė Elžbieta Liepa Dvarionaitė, surengusi rečitalį, kuriame skambėjo jos senelio Balio Dvariono, Ramintos Šerkšnytės ir Roberto Schumanno muzika, susiliejusi į emocingą skirtingų epochų dialogą.

Ludwigo van Beethoveno, kurio muziką labai mėgo rašytojas Th.Mannas, 250-osioms gimimo metinėms buvo dedikuotas išskirtinai festivaliui parengtų trijų koncertų ciklas „Hommage à Ludwig“, kurį parengė ► 51

ERDVĖS

Austrijoje gyvenantys kolegos – baritonas W.Holzmairas ir iš Nidos kilusi pianistė G.Bandzinaitė – atidavė duoklę vokiškai vokalinei muzikai.

Solidų indėlį į L.van Beethoveno gimimo 250-osioms me tinė įnešė pianistas D.Kirilauskas.

Smuikininkė R.Mataitytė ir pianistė A.Šikšniūtė atliko A.Weberno pjeses.

Ilgametė festivalio muzikos programos kuratorė dr. V.Markeliūnienė ne tik rūpinasi jos sudarymu, bet ir veda nemažai koncertų.

◄ Kauno kvartetas, baritonas Wolfgangas

torių komanda, bet ir kolektyvo įkūrėjas, vienas garsiausių pasaulio smuikininkų Gidonas Kremeris. Šventinio vakaro kūriniai – muzikos programos kuratorės dr. Vytautės Markeliūnienės žodžiais tariant, vienas šviesiausių Piotro Čaikovskio opusų „Florencijos suvenyras“ ir L. van Beethoveno Ketvirtasis koncertas, drauge su kitais genijaus kūriniais įvardijamas kaip tiltas iš klasicizmo romantizmo link, – solidžiai įrėmino šiemetę programą ir nuskambėjo lyg įžanga į kitąmet laukiantį jubiliejinį XXV festivalį.

Holzmairas (Austrija), pianistai Gaiva Bandzinaitė, D.Kirilauskas ir fortepijoninio trio „Kaskados“ nariai.

Klasikinės Vienos dvasią sustiprinti padėjo šio festivalio puošmena – į Nidos evangelikų liuteronų bažnyčią specialiai atgabentas gražuolis „Bösendorfer“ fortepijonas, sukurtas seniausioje prabangos klasės pianinų manufaktūroje Austrijoje.

Vienam iš renginio ilgamečių draugų, kompozitoriui Vidmantui Bartuliui, mirus šių metų sausį, planai dėl Th.Manno festivaliui skirto naujo muzikinio kūrinio

52

liko neįgyvendinti. Tačiau gausus, įvairus, intymumu ir kontempliacija pasižymintis šio neoromantiko muzikinis paveldas leido sudaryti įstabaus skambesio lietuviškos muzikos valandos koncerto programą, kurią atliko Kauno kvartetas ir pianistė Albina Šikšniūtė.

Pabaigos koncertą – orkestro „Kremerata Baltica“ atlikėjų ansamblio ir pianisto D.Kirilausko pasirodymą Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje – stebėjo ne tik gausūs renginio svečiai, Neringos bendruomenės atstovai, Th.Manno kultūros centro kuratoriumo nariai ir organiza-

ERDVĖS

me tinėms skirtą koncertų ciklą „Hommage à Ludwig“

Festivalio finalui – orkestro „Kremerata Baltica“ atlikėjų ansamblio pasirodymas, klasikos grandų P.Čaikovskio ir L.van Beethoveno opusai.

Kauno kvartetas – ilgametis festivalio muzikos programos partneris – šiemet parengė L.van Beethoveno ir V.Bartulio kūrinių programas.

Kultūra – kaip raminamieji Festivalio pasirinktai temai atskleisti labiausiai tinka žodžio programa, kuri ir šįkart tapo platforma sugretinti skirtingus naratyvus ir patirtis. Be tradicinių renginio įkvėpėjui Th.Mannui skirtų jo kūrinių skaitymų bei literatūrologinių akcentų, šiemetė tema „Orų ženklai“ surezonavo ir su šių metų aktualija tapusia koronaviruso pandemija – akivaizdžiai antropoceno reiškiniu.

Antropocenas, trumpai tariant, yra XXI a. stebima pasaulio ir mūsų planetos poky-

čių visuma, siejama su žmogaus poveikiu gamtai. Ši problematika artima toli gražu ne vien ekologams.

Anot istoriko iš Estijos Mareko Tammo, kuris festivalyje skaitė pranešimą „Kokia istorija reikalinga antropoceno metu?“, antropocenas, be kita ko, reikalauja naujo požiūrio į istoriją, atsisakant ne tik tokių mums pažįstamų skirčių kaip gamtos arba žmonijos, tautos ar planetos istorija, bet ir įprastos linijinės istorijos sampratos.

Pavyzdžiui, į istoriją galima žvelgti ir iš gyvūno – kaip rūšies ar kaip labai konkretaus padaro: tarkime, Egipto žirafos, XIX a.

padovanotos Prancūzijos karaliui, – perspektyvos, tai ir mėgina daryti šių dienų mokslininkai.

Festivalio svečio vertinimu, naujoji istorijos samprata tampa tarpdisciplininė, jungdamasi su gamtos ir gyvybės mokslais.

Tai esąs neišvengiamas procesas, nes tik permąstydami praeitį galime kurti geresnės ateities vizijas. Ir tiek joms subrandinti, tiek antropocenui pažinti, M.Tammo pastebėjimu, ypač tinka menas. Dokumentinis kinas ir parodos, anot jo, yra puikus būdas susipažinti su šia plačia tema.

Svečio įžvalgos labai sutapo su festivalio koncepcija: apibendrinant šiemetę renginio kino programą, parengtą drauge su Goethe’s institutu ir Lenkijos institutu Vilniuje, taip pat labai tiko antropoceno terminas. Kuršių nerijos istorijos muziejuje įrengtoje kino salėje žiūrovai išvydo filmus, keliančius žmogaus poveikio aplinkai, o drauge – ir sau, klausimus: vokiečių režisieriaus Valentino Thurno dokumentinį filmą „Taste the waste“, Rugilės Barzdžiukaitės juostą „Rūgštus miškas“, Aistės Žegulytės dokumentinį filmą-esė „Animus animalis“ ir kt. „Per karantiną grįžome į daug natūralesnį būvį“, – Th.Manno vasarnamio verandoje, skaitydamas savo esė „Žieminiai česnakai, vabzdėjimas ir judėjimo greitis“, konstatavo poetas, eseistas, redaktorius Gytis Norvilas. Šmaikščiai nagrinėdamas šiemečio festivalio temą, jis atkreipė dėmesį, kad, ko gero, visos žmonijos bėdos kyla iš aktyvumo ► 53

ERDVĖS

tūkstančius metų“, ir tai, panašu, bus labai įtikimai atskleidęs pavasarį mus užklupęs ir tempą pristabdęs karantinas, kurį, kita vertus, ne vienas įvertino kaip katastrofą.

Anot G.Norvilo, įprastomis aplinkybėmis raminamaisiais, apmalšinančiais žmogiškajai natūrai būdingą blaškymąsi, turėtų būti menas ir kultūra – kol skaitai knygą ar klausaisi muzikos, pasak autoriaus, negali žudyti, mažiau valgai, vartoji ir prakaituoji.

Erdvė jaunimo požiūriui

Jaunimo esė konkursas šiemet festivalio komandos surengtas jau ketvirtąjį kartą.

Geriausiais esė konkurse pripažintų rašinių autoriai – J.Martinkus, D.Sokolovska, G.Valionytė.

Pasiektas lygis suteikia visas galimybes įkvėpimo ieškotis tiek naujausiose kultūros renginių tendencijose, tiek solidžiame patirties bagaže.

Esė konkurso laimėtoja D.Sokolovska atranda save kaip autorę.

54

◄ ir nerimasties, nuolatinio spurdėjimo siekiant „tikslų“ ir „rezultatų“, išradimų ir atradimų, norint pagerinti savo buitį bei būtį, suvaldyti ir sureguliuoti gamtą.

O austrų poeto Thomo Bernhardo žodžiais tariant, „metai yra kaip ir metai prieš

Atsigręžti į kontempliaciją festivalis kviečia ne tik liepos viduryje – Th.Manno vardu pažymėtos iniciatyvos siekia užkariauti kalendorių ir naujas auditorijas. Šio festivalio metu apdovanoti jau ketvirtąjį kartą surengto jaunimo esė konkurso laimėtojai, savo rašiniuose gvildenę pasiūlytą „Orų ženklų“ temą. 18–26 metų autorių pateiktuose darbuose ryškiai atsiskleidė jų erudicija, branda, savitas, dažnai ironiškas požiūris į supantį pasaulį ir kovos su klimato kaita problematiką.

Anot dr. L.Motuzienės, šiemet sulaukta daugiausia kūrybinių tekstų – 18-os. Pirmąją vietą konkurse pelnė Dorota Sokolovska, Vilniaus universiteto politikos mokslų studentė. Anot konkurso komisijos nario rašytojo, eseisto, vertėjo Lauryno Katkaus, jos „Traktatas apie braškes, prancūzus ir netikrą mūsų santykį su tikrove“ išskirtas „už individualų požiūrį į temą, eruditišką dėstymo būdą ir gebėjimą pasinaudoti savistaba“. Į geriausiai įvertintų esė trejetuką taip pat pateko Justino Martinkaus „Santykio su gamta beieškant“ ir Gintarės Valionytės „Orų ženklai“. Konkurso laureatų pagerbimo renginyje savo esė pristatę autoriai atsiskleidė ir kaip įtaigūs, emocingi skaitovai bei diskutantai.

Anot dalyvių, konkursas yra proga pamiklinti plunksną, apibendrinti studijų įžvalgas ir užmegzti asmenišką ryšį su Th.Manno festivalio bendruomene: trijų geriausių esė autoriams rengėjai dovanojo savaitės trukmės viešnagę Nidoje bei kvietimą į visus festivalio renginius. „Rašydama esė konkursui, natūraliai daugiau dėmesio skyriau refleksijai, ką noriu pasakyti, nei pačiam rašymui. Norėjau tekstą pradėti nuo kiekvienam aiškių, suprantamų minčių bei nuolat girdimų frazių ir tada

ERDVĖS

imtis filosofinės prieigos prie temos, kuriai žinių pasisėmiau studijuodama, – sakė konkurso laureatė D.Sokolovska. – Manau, kad Th.Manno kultūros centras daro puikų dalyką, paskatindamas jaunus žmones susimąstyti svarbiais klausimais ir įsitraukti į kultūros bendruomenę. Tai puiki ir atvira proga išmėginti jėgas, o pasirinkta forma – sudėtinga, bet labai išlaisvinanti, jeigu perpranti esė rašymo principus.“ J.Martinkus, taip pat studijuojantis politikos mokslus ir dirbantis politikos analizės srityje, pasakojo jau kuris laikas kūrybiniam rašymui skiriantis mažiau dėmesio nei anksčiau, tačiau vis susimąsto apie skirtingų saviraiškos sričių derinimą. Tam jį paskatina ir dalyvavimas festivalyje – vaikinas teigė viešumoje pasigendantis daugiau tokių diskusijų intelektualiomis temomis, kokios vyksta Nidoje. Esė konkurse jis šiemet dalyvavo antrą kartą – pernai taip pat buvo geriausiųjų trejetuke.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje muzikos kompoziciją studijuojanti iš Klaipėdos kilusi G.Valionytė save vadina rašymo žmogumi. „Vis dėlto, kol nėra pro-

gos rašyti tekstų, nerašau – šiuo metu labai daug jėgų sudedu į savo studijas ir muzikos kūrimą. Apie esė konkursą girdėjau seniau, bet šiemet itin artima pasirodė jo tema – supratau, kad turiu rašyti ir kad tai bus smagu“, – teigė ji.

Permąstant nerijos praeitį Ryškus šiųmečio renginio leitmotyvas – raginimas permąstyti praeitį iš kuo įvairesnių perspektyvų, dėl šviesesnės ateities fiksuojant tai, kas negrįžtamai prarasta ar tikslingai nuslėpta, ir amžinųjų vertybių reikšmę moderniame pasaulyje. Nemažai dėmesio skirta festivalio lopšiu tapusios Kuršių nerijos praeičiai.

XIX–XX a. sandūroje sutapus net keliems palankiems veiksniams, Juodkrantė iš mažo žvejų kaimelio tapo pagrindiniu Kuršių nerijos kurortu su promenadomis, viešbučiais, maudyklomis – ištisu rekreacinių paslaugų kompleksu. Čia susiformavusi rivjera su prabangiomis vilomis ir promenadomis

konkuravo su Nidos dailininkų kolonijos bohemiškąja dvasia bei žvejų trobomis nendriniais stogais. Šiandien svarstoma, kokių perspektyvų turi dabartinės Kuršių nerijos gyvenvietės, kodėl kurortuose negalėtų atsirasti SPA paslaugų centrai ir kaip savo pavidalą laikui bėgant pakeis sovietinio modernizmo architektūros pavyzdžiai. Žodžio programos renginyje pristatant istorikės, Th.Manno kultūros centro kuratoriumo narės Nijolės Strakauskaitės knygą „Juodkrantės kurorto „aukso amžius“: nuo susikūrimo XIX a. viduryje iki katastrofos 1945 m.“, kuri šiemet pasirodė ir vokiečių kalba, diskutuota ne vien apie autorės atliktą didžiulį darbą tiriant XX a. antrojoje pusėje prastu tonu laikytą temą – kurorto vokiškąją istoriją, bet ir apie tai, ką iš šio primiršto laikmečio būtų galima pritaikyti šiandien. Renginio publika itin domėjosi galimybe išsaugoti anuos laikus menantį Juodkrantės miško parką, įprasminti istoriją atminimo ženklais.

Pristatyme dalyvavęs Lenkijos Luko (Ełk) regioninio kultūros muziejaus vadovas Rafałis Żytyniecas atkreipė dėmesį ►

Poetas ir eseistas G.Norvilas konstatavo, kad visos žmonijos bėdos kyla iš aktyvumo ir nerimasties, nuolatinio spurdėjimo siekiant „tikslų“ ir „rezultatų“.

55

ERDVĖS

◄ ir į Rytų Prūsijos etninių mažumų – kuršių bei mozūrų – padėties ano meto visuomenėje pokyčius bei šios temos aktualumą.

Turistų bendravimui su vietiniais gyventojais kuršiais, pastarųjų vaidmeniui kurorto istorijoje N.Strakauskaitės knygoje skirta nemažai dėmesio. Anot svečio, tai esąs svarus indėlis į modernias regionų studijas. Ne ką mažiau svarbu, kad istorikų atradimai ir įžvalgos pasiektų plačiąją visuomenę, paskatintų į praeitį pažvelgti iš atskirų etninių grupių pozicijų. Į labiausiai į Vakarus nutolusį šalies kurortą vis dažniau pažvelgiama ne tik istoriniu, bet ir ekspertiniu žvilgsniu, šitaip atveriant dar daugiau netyrinėtų klodų. Vienas iš jų – kurorto architektūra. Absoliuti dauguma poilsiautojų į Kuršių neriją atvyksta relaksuoti ir Neringą pirmiausia traktuoja kaip gamtos kampelį, o ne miestą. „Į Neringą apžiūrėti architektūros važiuoja tik architektai“, – su šypsena konstatavo vienas iš knygos „Neringa. Architektūros gidas“ autorių, architektas Martynas Mankus, festivalyje pristatęs leidinį kartu su leidėja Ūla Ambrasaite ir bendraautoriumi istoriku Vasilijumi Safronovu.

Tačiau, kaip pastebėjo pastarasis, dabartinė Neringa daugiausia yra būtent žmogaus rankų kūrinys – be kryptingų pastangų prisitaikyti pusiasalyje ir pritaikyti jį savo reikmėms ji būtų likusi smėlio dykyne.

Neringos vystymasis pastaraisiais šimtme-

Neringos patriotė – iš Juodkrantės kilusi istorikė dr. N.Strakauskaitė (kairėje) – publikai atskleidė įdomių faktų iš vokiškojo kurorto istorijos laikotarpio.

čiais, istoriko vertinimu, buvo skatinamas prigimtinės žmogiškosios natūros prieštaros – viena vertus, taikyti besivystančios civilizacijos standartus natūraliai aplinkai ir ją tobulinti dėl patogumo, kita vertus, pabėgti iš industrinio pasaulio į gamtos prieglobstį.

Knygos autoriai, ėmęsi veiklos, pamatė, kad šis Lietuvos kraštas kultūros požiūriu menkai tyrinėtas. Tad pirminio sumanymo į vieną architektūros gidą sudėti Klaipėdą, Palangą ir Neringą teko atsisakyti. Pastaroji

pasirodė esanti verta atskiros knygos, kurią leidėjai šiuo metu tobulina ir rengia kitiems leidimams, taip pat – ir užsienio kalbomis.

Kaip iliustruoja festivalio patirtis, kultūra mėgsta perspektyvą ir rūpestingą planavimą, tad jau rugsėjį Th.Manno kultūros centro kuratoriumas rinksis aptarti kitų metų renginio apmatų. Pasiektas lygis suteikia visas galimybes įkvėpimo ieškotis tiek naujausiose kultūros renginių tendencijose, tiek solidžiame patirties bagaže.

Šiuolaikinio meno akcentas – Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje veikusios menininkų ir Europos menų akademijų studentų parodos „Bitcoinų kasyba ir etninių mažumų lauko įrašai“ bei „SupaStore Akademija“.

56

ERDVĖS

Kultūros istorikas A.Švedas svarbiausiu, puoselėtinu ir saugotinu Th.Manno festivalio savitumu laiko jo kamerinę atmosferą ir poreikį svarstyti pačius svarbiausius, universalius klausimus.

Estų istorikas M.Tammas (dešinėje) savo pranešimą skyrė antropoceno temai, kuri moksliškai rezonavo su šiųmečio festivalio tema „Orų ženklai“.

Tema pataikė į dešimtuką Aurimas ŠVEDAS, kultūros istorikas, Th.Manno festivalio kuratoriumo narys: Kažkas iš festivalio kuratorių prieš pat prasidedant renginių maratonui pasakė, kad bene pačiu svarbiausiu šių metų festivalio įnašu į Lietuvos kultūrinį ir intelektualųjį gyvenimą bus pats jo vyksmas. Pasaulyje ir Lietuvoje esame apimti nerimo ir laikinumo jausmų, na, o bandymai pažvelgti ateities horizonto link įprastai baigiasi konstatuojant, esą „ten matyti tik tamsūs debesys“. Tokiais laikais žmogui ir visuomenei labai svarbu jausti, kad netikrumo pilkumos persmelktame pasaulyje yra nekintančių dalykų. Tikiuosi, kad Th.Manno festivalio vyksmas jo dalyviams priminė: sunkumai yra laikini, mes juos įveiksime būdami kartu, palaikydami vienas kitą, taip pat – semdamiesi tvirtybės idėjų kultūros sferoje.

Kartu labai džiugu, kad ilgametei Th.Manno festivalio kuratoriumo pirmininkei profesorei Ruth Leiserowitz pavyko labai taikliai suformuluoti festivalio temą „Kultūros kraštovaizdžiai: orų ženklai“. Mes visi jau gana ilgai jutome: pasaulis kinta, orų permainų ženklų matyti geopolitikos, ekonomikos, kultūros, gamtos sferose.

Tai, kad Th.Manno festivalio rengėjai su tema pataikė į dešimtuką, liudija ir itin

Th.Manno vasarnamis, kuriame veikia memorialinis rašytojo muziejus, – festivalio simbolis ir pagrindinė žodžio programos renginių vieta.

Gintauto Beržinsko nuotr.

aktyvus jaunųjų intelektualų dalyvavimas esė konkurse. Todėl, po festivalio grįžęs į Vilnių, nuolat svarstau tą patį klausimą: kaip būtų galima Th.Manno festivalio idėjas ir vertybes kuo plačiau skleisti tarp jaunų žmonių, kurie studijuoja universitetuose arba juose baigę mokslus ieško savojo gyvenimo kelio. Kokie renginiai, kokios temos galėtų būti aktualios jaunajai festivalio dalyvių kartai?

Svarbiausiu, puoselėtinu ir saugotinu Th.Manno festivalio savitumu laikyčiau jo kamerinę atmosferą (kurią suformuoja nuostabios gamtos, išskirtinių erdvių, kuriose vyksta svarbiausi festivalio rengi-

niai, ir rafinuotos jų programos sąveika) ir kartu poreikį svarstyti pačius svarbiausius, universalius klausimus, kurie tokie pat reikšmingi žmonėms, gyvenantiems Nidoje, Klaipėdoje, Vilniuje, Varšuvoje, Berlyne ar Lisabonoje.

Keldama šiuos klausimus, Lietuva nebėra sala (kaip mes ją labai dažnai matome, tyrinėdami savąją istoriją bei dabartį), ji – integrali Europos bei pasaulio dalis. Todėl man labai svarbu, kad Th.Manno festivalis kiekvienais metais mums primena tai, kas labai svarbu – kultūros, idėjų, vertybių požiūriu Lietuva yra Europoje (pasaulyje), o Europa (pasaulis) yra Lietuvoje.

57

GINTARO LAŠAI

„Poezijos pavasa r Nijolė KLIUKAITĖ

Perfrazuodama lenkų poeto Adamo Zagajewskio eilėraščio „Pamėgink apdainuoti sužalotą pasaulį“ pavadinimą, pagrindine „Poezijos pavasario“ renginių tema laikyčiau bandymus apdainuoti sužalotą žmogų, pavargusį nuo bedarbystės ir persidirbimo, meilės stygiaus ir negebėjimo meilę priimti, pasitikėjimo valdančiaisiais ir amžino nusivylimo, sužalotą visokių virusų, gremžiančių mūsų plaučius ir smegenis, baimių.

Nedrįsčiau kalbėti apie visos Lietuvos poezijos šventes, bet buvau beveik visuose Klaipėdos ir Žemaitijos renginiuose, taigi probėgšmais pastebėjau, kad žmogus tikrai sužalotas ir besižalojantis, bet vis dar spurdantis, bandantis vienaip ar kitaip gydytis, sulipdyti savo byrančią sąmonę ir pasąmonę, sustatyti atraminių tiesų lūžius į vietas.

2020 07 26 18 val. Poezijos šventės pradžia, P.Domšaičio galerija. Dangus maloningai giedras, žodžio duona dalijamės, skendėdami medžių šešėliuose.

Vis įprastesniu mums virtualiu būdu, priglaudus telefono garsiakalbį prie mikrofono, Arvydas Juozaitis, olimpietis, rašytojas, dramaturgas, kandidatavęs į prezidento postą, dalijasi nuogąstavimais apie vis labiau atsakomybės besikratantį žodį.

Anksčiau, teigė A.Juozaitis, poetai mokėjo savo eiles mintinai, žodis buvo nugludintas ir pasvertas, dabar gi eilės dažniausiai beriamos greitakalbe, spontaniškai, kas gal ir nėra blogai, nes liudija poetų nuoširdumą, vis dėlto išduoda ir tam tikrus negalavimo simptomus. Visko tame kalbos sraute gali rasti ir visko čia atsitinka. Pavyzdžiui, Dainius Sobeckis pastebėjo būtojo kartinio laiko sąlyginumą: suvokiau / kartojimąsi / kartotinumą / pasikartojimą. Ir vis dėlto tasai vis labiau dažnėjantis būtasis kartinis dar aptinkamas: taip jau nutiko / tą kartą / tą vienintelį kartą / kai mane rado kopūstuose.

Antra vertus, net ir dalydamiesi nuojautomis, sapnais ir buitiniu liūdesiu, pastebime visų tų dalykų ir reiškinių skirtumus, kartu identifikuojame ir savo išskirtinumus 58

bei gebėjimą užsigydyti skaudulius ir net grožėtis randais. Tik jaunutės Anastasijos Zernovos eilės spinduliavo žvaigždėmis ir kitokiais gražumais. Ypač visus sujaudino gestų kalba atliekama daina.

2020 07 26 21 val. Vieta: pasukamasis tiltelis per jachtų uostelį ir Danę jungiantį kanalą, taigi virtualus tiltas su JAV ir Didžiojoje Britanijoje gyvenančiais lietuvių poetais irgi įvyksta prie tilto. Dangus mums dar gailestingas, giedra, šiluma, net vėjai sustabdyti, todėl poetinis žodis, atsimušęs į dangų ir vandenį, lekia už jūrų ir vandenynų.

2020 07 27 17 val. Vieta: I.Simonaitytės biblioteka. „Eilės liejasi laisvai“. Kiek girdėjau, taip ir buvo, eilės liejosi, o tą srautą puikiai suvaldė renginio vedėjos Aleksandra Navakauskienė ir Rita Šneiderienė.

2020 07 28 17 val. Vytauto Brenciaus skaitymai Mosėdyje, Vaclovo Into sodyboje. Oras toks pat nenuspėjamas kaip ir V.Brencius, šilumos šuorus keičia lašnojimas, o virš galvos sunkiu debesiu tvenkiasi neišsakyti žodžiai. Kol skaitėme bendrine kalba, debesys vis tirštėjo, bet, vietiniams poetams ėmus skaityti tarmiškai, įsiklausė, ir liejosi šiurkštesnis – nenumelioruotas – garsynas, primenantis rupaus malimo duoną, nešukuotus linus, akmens pamatus ar vėžių gaudymą rankomis, traukiant juos iš šaknimis tepridengtų irštvų ir įtartinai gilių duburių, leidžiančių įtikėti, kad, kyštelėjus ranką dar giliau, užčiuopsi pulsavimą, plonyčiais kapiliarais susisiekiantį su tavo paties gyvybiniais indais. Klausėmės žodžių vis apie tą patį – meilę ir mirtį, išsiskyrimą

ir kančias, o vis dėlto eilės ramino, kaip vaikystėje močiutei glostant karščiuojančią galvą.

2020 07 29 12 val. Vieta: Karlskronos aikštė. Skaitome vaikams. Saulė plieskia.

Poetai suvaikėja.

2020 07 29 17 val. Vieta: Juodkrantė, Onos Dovidavičiūtės skaitymai. Visi skaitome kažkokiais aukštesniais balsais, manau, kaltos marios, nuo kurių žodžiai atšoka tarsi nuo išlydyto stiklo. Vedėja poetė Daiva Molytė-Lukauskienė po renginio pakalbina juodkrantiškius, užsimezga gyvas pokalbis apie gyvenimą tarp marių ir jūros, apie kūrybą. Ypač įdomu buvo išgirsti mokytojos ir ilgametės Juodkrantės mokyklos direktorės Aldonos Balsevičienės prisiminimus apie O.Dovidavičiūtę ir apie poetines jos ataskaitas.

Tuo metu Klaipėdos Karlskronos aikštėje, tarp tiltų, skamba „Eilės, virtusios dainomis“. Įgavusios naują vertę ir naują išraišką, eilės suteikia ir naujų išgyvenimų, ir minčių. Labai apgailestavau, kad negalėjau vienu metu būti dviejose vietose, bet, žinau, viskas vyko sklandžiai, nes renginio vedėja Birutė Skaisgirienė sugeba išryškinti tai, kas išties gražu. Nežinau, ar silpnas eilėraštis gali virsti daina, bet kažkodėl būtent tą vakarą B.Jonuškaitės pokalbių su lenkų ir lietuvių autoriais knygoje perskaičiau Wisławos Szymborskos pirmųjų eilėraščių istoriją. Pasirodo, jie buvo silpni, ir redakcijos nenorėjo jų spausdinti, bet gyvenimo stebėjimas, patirtis, darbas – viskas sykiu – sudarė sąlygas eilėraščiams skleistis.

2020 07 30 17 val. Skulptūrų parkas, tiksliau – Tautinių kultūrų centro pastatas, mat šįsyk dangus mums nebuvo maloningas, pylė kaip iš kibiro, todėl labai ačiū šio centro direktorei Jelenai Butkevičienei ir kitoms centro darbuotojoms, geranoriškai priglaudusioms. Skaitėme O.Dovidavičiūtės, Stasio Jonausko, Aleksandro Žalio, V.Brenciaus eiles, skaitėme eiles jiems, ir veikiausiai renginio vedėjos Sondros Simanos dėka mums buvo gera ir jauku, o jau mus palikusių poetų žodžiai kažkaip atrodė svaresni, nei jų pačių skaitomi. Gal. Pamaniau, taip ir turi būti: eilėraštis turi

GINTARO LAŠAI

a ris“ prie jūros įsigyventi, įsišaknyti pats vienas, atstovaudamas savo kūrėjui.

2020 08 04. S.Jonausko skaitymai Gėsaluose, juos veda Dalia Tamošauskaitė.

Palaiminta žemė, pagimdžiusi poetą.

Palaiminta, nes yra kur susirinkti, yra ką skaityti ir yra kam klausytis, ir viskas iš tokių klasikinio ketureilio aukštumų, kurias ir pačiam labai norėtųsi pasiekti. Todėl stiebiamės visi, kiek galime, ir džiugu, kad yra dar kur stiebtis, oi, kiek dar yra. Ir taip gera tarp vaišingų ir tokių tikrų gėsališkių, darbščių ir orių.

2020 08 05. Klaipėdos senosios perkėlos stogas – „Meat Lovers“ kavinė. Slemas, kitaip – poetinės varžytuvės. Vedėja – Renata Karvelis. Daugelis mano, kad poezija neturi nieko bendro su varžybomis ar kovomis, bet poetai varžydavosi dar Antikos laikais, nesgi žodis, kaip visiems žinoma, galingiausias ginklas, jis gali ir pagydyti, ir sužeisti, ką besakyti apie teisynus ir kitokius tvarką palaikančius aktus. Viskas pinama iš žodžių.

Ypač svarbus, kaip žinoma, užrašytas žodis.

Nebeatšaukiamas.

Vis dėlto tikrasis slemas turėtų vykti čia ir dabar, poetai turėtų improvizuoti, pateikus jiems kokią netikėtą temą. Bet tai jau labai ekstremalu, būtinos treniruotės ir psichologinis pasiruošimas. Dažniausiai kaunamasi iš anksto paruoštais tekstais, ir iš karto po skaitymo žiūrovai balsuoja, patiko jiems ar ne. Tokiems skaitymams reikia drąsos, bet autoriai, kuriems tikrai rūpi žodis ir kurie nori pasitikrinti, kur link jie eina ir kiek nuėjo, daug laimi. Šįkart nugalėjo Darius Rekis, o jo eilėraštis „Tabletė“ – tobulas slemo tekstas – visiems patiko. Po Dariaus skaitymo apie „Tą bleee tę“, kuri ne tik skausmą malšina, bet reikalinga jau ir tam, kad susilauktume vaikų, ir atvirkščiai, kad jų išvengtume, kad užmigtume ir kad pabustume, ir t. t., ir t. t. – į viršų pakilo rankų miškas.

2020 08 08 10 val. Laivas „Lagūna“ – sūpavomės ir skaitėme, skaitėme. Dievai buvo maloningi, oras džiugino.

2020 08 08 16 val. Baigiamoji poezijos festivalio pavakarė I.Simonaitytės bibliotekos kiemelyje. Temperatūra – gal visi

Poetės iš Lenkijos A.Zinczuk ir A.Rembialkowska – „Poezijos pavasario“ viešnios Klaipėdoje.

Asmeninio archyvo nuotr.

+35 laipsniai Celsijaus, bet poetinis žodis gaivino ir teikė jėgų. Jonas Baltokas dainavo, aktorės Virginija Kochanskytė, Neringa Bulotaitė interpretavo – kaip pačios savo skaitymą pavadino – poetinius tekstus. Bet labiausiai norėčiau papasakoti apie svečius.

Vertėja Agnieszka Rembialkowska stebina ypatinga žmogiška šiluma, kuri persiduoda ir jos vertimams, o redaktorės ir poetės Aleksandros Zinczuk kai kurie eilėraščiai tiesiog sukrėtė, ypač tas, kur Aleksandra persako moters, laukiančios, kad mirtų vaikas su sveika širdimi, geriausiai trejų metų, geriausiai – mergaitė, maldą, mat jos pačios dukra laukia širdies transplantacijos.

Tokie jau mes – žmonės, kartais neturintys jokios išeities.

Gera buvo klausytis ir Aivaro Veiknio, nes jis skaito taip, kad tiki gal net ne tiek jo žodžiu, kiek juo pačiu, tikinčiu, kad poezija,

pats poetinio teksto skaitymas yra šventas aktas. Šiais laikais, kai poetai linkę sumalti savo tekstus, pramurmėti po nosimi lyg atsiprašinėtų, labai sveika išgirsti autorių, kovojantį ir už save, ir už tekstą.

Užbaigti šią savo impresiją noriu D.Tamošauskaitės eilėraščiu: Visokie Kurmiai ir Šikšnosparniai tau Sako: Nori Gyventi – Gesink Šviesą. O Tu – Jonvabalis – tik Šviesti ir Tegali.

Ką čia bepridursi.

59

GINTARO LAŠAI

Artūras LIUTVINAS

Henrikas Radauskas

Tarpuvartės

Gamta įsimylėjo Henriką Radauską, Apžavėta jo žarstytų komplimentų – Ir laukia tykiai po klevu raudonu, Kol aplankys tiek lauktas džentelmenas.

Tarpuvartėse vartosi katės, Praeina žmonės ir orūs šunys.

Tarp byrančių plytelių stiebiasi žolynai, Į jas sugula dienos šešėliai ir Vakaro saulės raudonis.

Nutinka gėdingų dalykų, kartkartėm.

Tarpuvartėse važiuoja visureigiai, Nes jų eiga visa apimanti, Taip pat dviračiai ir paspirtukai, Nevisureigiai vaikiški vežimėliai – Tušti arba su keleiviais.

Kartkartėm valkata šlapinasi.

Tarpuvartės puoštos grafičiais ir kondicionieriais, Pašto dėžutėmis, A + G = KML, Telefonų numeriais, kuriais adresatas nepasiekiamas, Prašome patikrinti numerį, bandyti iš naujo, Vadimas lox, pirkčiau butą jūsų name, Parduočiau visą namą, LIDL šaunusis penketas, Kviečiu aukoti vienišiems seneliams, Religinėms sektoms, Vytenis Povilas Andriukaitis, Bulvės iš ūkio (antradieniais).

Poetinis vakaras Pirma eilutė.

Nuo antrosios prasideda eilėraštis, Galbūt tik eilės, Galimai nesirimuoja.

Antra pastraipa.

Vyksta veiksmas, įdomios mintys, Prasmingos įžvalgos, Nors vis dar be rimo.

Nuo čia jau niekas neskaito, Nes aukščiau nesirimavo. Šaldytuvo instrukcija, Garantinis talonas, Per aspera ad astra, Cigaretės be filtro.

Eilėraštis baigėsi.

60

Vienodai ilgisi lelijos, lietūs, gervės – Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu – Galantiškai linguoja grakščios pušys Ant samanom apšiltintų kalvų. Į tolį žvalgosi neprijaukintos katės – Plepus vėjas gal gandą atneš.

Ir žydi tos pačios akacijos, gėlės, Tik kur pradingai – kada grįši?

A.A. naktys Kai naktys būdavo poezijai, vaizdingi sapnai Neprasismelkę per pasąmonės skliautą Likdavo tik ribotos raiškos ekranuose, Žodžiais užrašyti. Bespalviai, bemiegiai.

Ateidavo rytas, lygiai taip pat ir išeidavo.

Klodavo lovą, lyg lauktų svečių miegamajame.

Skaitė naujienas, kurios skaitomos seno – Prapliko, pražilo ir mirė nesulaukusios Panoramos.

Naktys tapo miegui – ant šono, užsimerkus, Skirstant epochas į B.A. ir A.A., Prieš žadintuvą ir po žadintuvo.

Amžiną atilsį, mirusios naktys.

Susitikimai Daugelis sutiktųjų siekė mokyti Pasakodami apie nugyventą amžių ir Per amžius užgyventas nuoskaudas, Godas ir negandas, iš kurių nepasimokė Patys.

Pasakodavo apie upes ir ežerus, Į kuriuos brido gal net po keletą kartų – Nežinia, kodėl ir kaip, nematuodami gylio, O kartais suprasdami, kad gylis baugus – Skendo.

Nemažai sutiktųjų praleidinėjo pamokas, Todėl tikėjosi, kad už juos išmoksiu ir Išlaikysiu egzaminą. Dalis linkėjo gero, Kiti jautėsi protingi be diplomo. Visi Bėgo.

Bėgo krosus, maratonus, kartais sprintus.

Ištikti infarkto kai kurie išgyveno ir tapo Stipresni, pamena Černobylį ir Vietnamą, Pažįsta važiavusių į Afganistaną – dingo Laikas.

Vejuosi.

Sudoku Lisabonoje Jeigu sudoku spręsčiau Lisabonoj Kavos puodely – vyno taurėje Tarp tirščių vynuogių dugne lapelis Į vandenyno gilumą arba, arba – Jeigu su inkaru nugrimztų žvaigždės Kaip ir kaskart, bet šįkart dar ir aš – Kol kas aš plūdė, tarp žuvies ir žvejo, Tarp dumblių pūvantis arba krante: |___|_2_|___| |___|___|___| |___|___|_4_| |_8_|___|___| |_6_|___|___| |___|_7_|___| |___|___|_1_| |___|___|_3_| |___|___|___| |___|_6_|___| |_7_|_5_|___| |___|___|___| |_9_|___|___| |___|___|_6_| |___|_5_|___| |___|___|___| |___|_9_|___| |___|___|_6_| |___|_4_|___| |___|___|___| |___|___|_1_| |_7_|___|___| |___|_6_|___| |___|_3_|___| |___|___|___| |___|___|_8_| |_2_|___|___|

Kadras Tuo kampu, gal kitu, taburetė, Keturi išsišokę strypai – Jei apverstum, susėstume dviese Kiek skausmingai sugludę sprandais.

Ir sėdėtume įtampoj mudu Po elektros lempute nuoga, Dar galėtų už lango palyti ir Nešiurkščiai trenkt žaibas toliau.

GINTARO LAŠAI

Taip sutūpę sėdėtume tyliai, Operatorius suktų ratus – Ši scena gal net būtų prasminga.

Tiktų filme, kuriam nors gale.

Apie bites Ėjo metai, gailestingi ponai, Susijuosę rankomis per nugaras, Patapšnodami pečius po taiklių metimų, Kartkartėm per užpakalius – padrąsindami, Kaip Žalgirio vyrai, arba paauklėdami.

Skirtingo amžiaus, bet panašių interesų, Nors nevienodų ambicijų ir iškrypimų, Su savais pagoniškais dievais ir Kleopatrom, pusdieviais ir fetišais.

Bet nė vienas – ne Heraklis ir ne Vytautas.

Kitą kartą – ir negailestingi. Dažniau sau, nei Kitiems, su padidėjusia insulto rizika: Taip giliai paslėpę gerą širdį, kad net Kraujas neberanda, arba rasti nebenori – Instinktyviai supranta, kada gana.

Deguonies įpūs iškeliaujančiam sienom, Tiktai laikinai, ligi kito skvero, ligi Lygaus dykumų smėlio, ligi Mažos paslapties užmiršimo ir naujo veido Nėra – išsitrynė.

Esu aš bitė, išskridusi surinkti medų.

Ne visą – kiek spėsiu.

Praėjus praeiviams užkaltos langinės Išlieka užkaltos, praeina kiti, Nuglunda akmuo (per smėlio smiltį), Štai, prašau, batai, Išeikim praeit.

Praėjimai Užkaltos langinės ir priekinės durys, Lig vakaro tysta šešėlis praeivio – Gal gelbėtų jį nauja pora batų ir žvyro akmuo Kiek glaudesnis.

Gatvių žibintai gaivins dar šešėlį –

Ruduo Gal nesu grakštus kaip pienės pūkas ir Neryškus kaip piktžolės šios jaunas žiedas, Galbūt esu serbento krūmas rudenį vėlyvą ar Uoga jo vienintelė belikus. ►

Ričardo Šileikos nuotr.

61

GINTARO LAŠAI

◄

Verkiu skaitydamas išėjusių sonetus, Galbūt negrįš, gal – abejonės, O gal galai galiausiai rišas ir Pabalnotos rikšos su riksmais sugrįš.

Jei uoga ta, vienintelė belikus, Iškęs šalnas ir užsispyrus kybos, Sulauks gal ko prieš krisdama ant Žolės daigo, o ko ji lauks – nežino net pati.

Kvietimas teikti kūrinius I.Simonaitytės literatūrinės premijos konkursui

Linkiu labą dieną Aprašysiu save man nežinant – Kernagio ritmu, tik tiek, Čia be ritmo nebe daug kas išlikę - - Nei žvaigždynų, nei lauko gėlių.

Tik irisai, atėjus rugsėjui – Nei Jonyno, tik tekstai skambės.

Ar skaitys kas juos, aš nežinosiu, Bet drįstu prisišliet – Bent sekundei – Paėjėti įminta brasta.

Aprašysiu save man nežinant – Sentimentai, ir nieko daugiau, Jei skaitysi, linkiu labą dieną, Jeigu ne – gal ir taip ji laba.

I.Simonaitytė.

Pats sau tėvynė Sugrįžtu su gandrais, nors ir tyliai, Be lizdo, be klegesio, Pats sau tėvynė ir pats savęs laukęs; Galiausiai sulaukęs ir pats sau šventė.

Grįžtu su beržais, lietumi ir žydėjimais, Naujų žiedų sprogimais ir vystančiais lapais; Pats save apgaudinėsiu ir visada tikėsiu Netikėtose materijose gimusia apsišaukėlių Karalių pasaka.

Jei būčiau ne pats sau, galėtum užsukti, Užsidėtum karūną ir pritūptum klevo pavėsy, Išmasažuočiau nugarą, kiek stipriau – smilkinius, Pažymėčiau kabliataškį; Nebepamenu, ar tikrai su gandrais.

62

Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos steigėjai – bendrovė „Mūsų laikas“ ir Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka – kviečia teikti kūrinius 2020 m.

I.Simonaitytės literatūrinei premijai laimėti.

Premijos dydis – 2 000 Eur. Premija skiriama už meniškai brandžius literatūrinius kūrinius, kuriuose atsispindi Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos dvasia. Kvietimas galioja iki 2020 m. gruodžio 1 d. ir yra skirtas fiziniams bei juridiniams asmenims. Į premiją pretenduoti gali tik literatūriniai kūriniai, išleisti per paskutinius dvejus kalendorinius metus.

Kūrinius konkursui galima pristatyti keliais būdais: atnešti į Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės bibliotekos registratūrą (Herkaus Manto g. 25), įdėjus į voką ir ant jo užrašius „Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos konkursui“ bei nurodžius kontaktinius duomenis;

▪

Bernardo Aleknavičiaus nuotr.

▪

atsiųsti paštu adresu Herkaus Manto g. 25, Klaipėda LT-92234, ant voko papildomai nurodžius „Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos konkursui“; atsiųsti elektroniniu paštu biblioteka@klavb.lt, jei yra elektroninė kūrinio versija, nurodžius kontaktinius duomenis bei „temoje“ įrašius „Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos konkursui“.

I.Simonaitytės literatūrinė premija skiriama nuo 1987 m. Premijos laureatas išrenkamas specialios skirtingų kultūros įstaigų atstovų komisijos, kurią sudaro Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktorius. Laureatas, pagal tradiciją, paskelbiamas artėjant rašytojos gimtadieniui, kuris minimas sausio 23 d. Apdovanojimo ceremonija vyksta Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje.

Kontaktiniai duomenys pasiteirauti: tel.

(8 46) 412 533, e. p. biblioteka@klavb.lt.

▪

▪

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8