ieva BuDriŪnAiTĖ. r.Kudriašovas: adrenalinas pagyvina kasdienybę

MUZIKA R.Kudriašovas: adrenalinas pagyvina kasdienybę

Stebint operos solistą Romaną Kudriašovą nekyla abejonių, kad jis – savose rogėse. Tai išduoda aistra muzikai, mėgavimasis profesijos „nepatogumais“, ryžtas siekiant savo tikslų ir ėjimas jų link, branginant kiekvieną ten vedantį žingsnį. Pirmieji jų žengti būtent Klaipėdoje, kurioje net mokyklos budėtojai kelia šilčiausius atsiminimus. Su čia užgimusia jūros trauka dabar atlikėjas susiduria lyg tyčia įsikurdamas vis kitame pasaulio jūriniame mieste. Kartais atrodo, kad, įdėjus daug kantraus darbo, sėkmė operos solistui nusišypso atsidūrus tinkamoje vietoje tinkamu metu. Šiandien ta vieta – Lietuva, kurioje R.Kudriašovas vertina kiekvieną galimybę daryti tai, kas yra didžiausia jo gyvenimo aistra.

Ieva BUDRIŪNAITĖ

Operos solistas R.Kudriašovas, baigęs mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, išvyko tobulintis ir siekti karjeros užsienyje. Jo biografijoje – Londono nacionalinė operos studija, Hamburgo aukštoji muzikos ir teatro mokykla, Velso tarptautinė dainavimo akademija, Georg Solti akademija Italijoje. Atlikėjo repertuare – nuo baroko muzikos iki XX a. kompozicijų. Yra dainavęs svarbiuose festivaliuose ir koncertų salėse nuo Londono iki Abu Dabio, dalyvavęs operų pastatymuose Lietuvoje ir užsienyje. Kelių konkursų prizininkas R.Kudriašovas yra surengęs rečitalius Lietuvoje, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

Daug laiko mokytis

– Keliaujantys atlikėjai šiemet priversti būti sėslesni, dalis lietuvių menininkų daugiau laiko praleidžia Lietuvoje, aktyviau įsitraukia į vietinį kultūrinį gyvenimą. Ar taip atsitiko ir jums?

– Būtent taip nutiko ir man. Į Lietuvą po spektaklių Ispanijoje grįžau kovą ir turėjau iškart repetuoti „Pikų damos“ spektaklius su „Vilnius City Opera“. Tačiau besimatuojant kostiumą man buvo pranešta, kad spektakliai neįvyks. Kovą, pačioje pandemijos pradžioje, tai buvo netikėta ir šokiruojanti žinia. Nuo tol iš Lietuvos išvykęs buvau tik sykį. Vasarą, kai aktyviai vyko renginiai, koncertai, spektakliai, vis dėlto pavyko debiutuoti „Pikų damoje“ išdidžiojo Princo Jeleckio vaidmenyje. Už įvykusius spektaklius milžiniškas ačiū režisierei Daliai Ibelhauptaitei! Tuo metu mažai kur Europoje buvo rengiami spektakliai, tad pavyko atvykti visai solistų komandai. Tai buvo nuostabi patirtis tiek mums patiems, tiek žiūrovams. Kadangi buvau Lietuvoje, taip pat pasisekė paruošti naują koncertinę programą su nuolatine koncertine partnere ►

Miglės Golubickaitės nuotr.

◄ Giedre Muralyte-Eriksone (su ja esame koncertavę ir Klaipėdos koncertų salėje) ir atlikti ją Taikomosios dailės muziejuje. Panašaus likimo kolegė iš Londono, pianistė Gabija Butkutė, trumpam atvykusi į Lietuvą kovą, čia irgi yra iki šiol. Ji turėjo progą įgyvendinti puikią idėją – įkurti naują kamerinės muzikos ir bendravimo erdvę „32 kėdės“ Vilniaus senamiestyje. Prie šios idėjos prisijungiau su dideliu entuziazmu, ir, kol buvo galima, pristatėme naują koncertinę programą rinktinei publikai. Labai tikimės netrukus pratęsti koncertinę veiklą. O kol kas – daug laiko mokytis, ruoštis ir planuoti.

– Rugsėjį II tarptautinio Virgilijaus Noreikos konkurso finale vienintelis atstovavote Lietuvai. Ar tai pridėjo papildomos atsakomybės, palaikymo? Kokie įspūdžiai praėjus

keliems mėnesiams po iškilmingo finalo? Jeleckis – P.Čaikovskio operoje „Pikų dama“. „Vilnius City Opera“, 2020 m. – Įspūdžiai – puikūs, atsiminimai – patys šilčiausi. Atranka ir pirmieji du konkurso turai vyko online, pagal vaizdo įrašus, spe- jau buvau laimėtojas, bent tarp konkurse dalyvavusių lietuvių. Specialus prizas, kurį Kelionės ir darbas cialiai nufilmuotus konkursui. Tai dariau laimėjau, – rečitalis Kintų festivalyje – puikitą dieną po keturių iš eilės vykusių „Pikų kiai atitiko mano profesinį kelią. Rečitalių damos“ spektaklių. Fizinis nuovargis – dainuoju daug, labai mėgstu pristatyti įdo- – Gyvenimas nuo kontrakto iki kontrakto, didžiulis, bet emociškai jaučiausi pakrau- mias, man artimas kompozicijas, visuomet nuo koncerto iki koncerto iš šalies atrodo tas ir be galo laimingas, tad visas arijas džiugina ir artimas bendravimas su publika, labai nenuspėjamas. Kaip jums pavyksta filmavau tik po vieną kartą, pakartojimams įmanomas tik tokio pobūdžio pasirody- atrasti laimę ir stabilumą tokioje realybėje? ir antriems dubliams nebūtų užtekę jėgų. muose. Na, o konkurso finalininkai – labai – Man toks gyvenimas labai įdomus. Galite suprasti, kad patekęs į finalą ypač aukšto lygio dainininkai, kiekvienas iš jų Mėgstu keliauti, pažinti naujas vietas, o ir džiaugiausi. Na, o palaikymo dėl to, kad galėtų drąsiai būti paskelbtas nugalėtoju. grįžti į jau patikusias – nuostabu. Vaikysvienintelis atstovavau Lietuvai, buvo tikrai Apskritai stengiuosi į konkursus žiūrėti kaip tėje šeima mane pašiepdavo, kai prieš kur daug. Savotiškai tai ir sumažino spaudimą į muzikos šventę, o ne konkurencinę kovą, nors važiuojant daiktus pradėdavau krautis laimėti prizinę vietą. Juk tam tikru požiūriu ir, be abejo, mėgautis muzikavimu. prieš tris dienas. Dabar užtrunku maždaug valandą. O kalbant rimtai, tai dažniausiai apie ilgesnius operos kontraktus žinau bent prieš pusmetį. Tad laiko viską suplanuoti yra pakankamai. O jei pasitaiko netikėtų kelionių – koncertų, perklausų, į kurias būnu pakviestas prieš dieną, kai suplanuoti viską – skrydžius, viešbučius, transportą – reikia tuoj pat, man būna dar įdomiau. Adrenalinas pagyvina kasdienybę. Prie aistros keliauti dar reikėtų pridėti aistrą dainavimui, muzikai ir teatrui, juk važiuoju dirbti. Tuomet visi rūpesčiai nueina į antrąjį planą. Beje, keliaujančio atlikėjo gyvenime yra ir daug profesinių privalumų: nuvažiavęs dainuoti į kitą šalį, gali visą dėmesį sutelkti į darbą, į kūrybą, mažiau buitinių ir kitokių trukdžių. Ir mažiau trinties su kolegomis, kaip būna dirbant metų metus viename kolektyve. O po kontrakto grįžimas namo – taip pat puiki šventė. Išsiilgęs šeimos, namų, draugų labiau vertini Zakristijonas – G.Puccini operos „Toska“ pastatyme Abu Dabyje (JAE). 2019 m. tai, ką turi.

– Ar tiesa, kad mokate nemažai kalbų? Kaip šis pranašumas atsispindi karjeroje?

– Gyvename laikotarpiu, kai bet kuris tarptautiniu lygiu (ir ne tik) dirbantis dainininkas puikiai taria italų, prancūzų, vokiečių ar anglų kalba parašytus vaidmenų tekstus. Nedažnai vienos ar kitos kalbos mokėjimas lemia vaidmens paskyrimą solistui, svar- biau – nepriekaištingas tarimas. Tačiau būna, kai ieškoma tik prancūzakalbių solistų ar tik rusakalbių, pavyzdžiui, statant „Eugenijų Oneginą“ ar kitą rusišką operą. Štai čia mano pranašumas. Esu gavęs vaidmenų pasiūlymų vien todėl, kad esu rusakalbis. Tačiau taip pat esu girdėjęs nuostabų Borisą Godunovą, atliekamą žymaus boso-baritono, velsiečio Bryno Terfelio. Per pertrauką jis man prisipažino, kad su keliais mokytojais rusų kalbos tarimą tobulino net šešis mėnesius. Tad, įdėjus darbo, tikrai daug kas įmanoma. Man taip pat yra tekę atsidurti tarp prancūzakalbių solistų ir statytojų, atliekant prancūzų baroko operą. Teko įdėti labai daug darbo. Nė žodžio nekalbėdamas prancūziškai, po aštuonių savaičių drauge su jais jau suprasdavau buitinius pokalbius. Beje, kalbų mokėjimas praverčia ir mano kolegoms užsienyje, dažnai jiems padedu nušlifuoti rusišką tarimą. Praverčia, be abejo, ir studijų metais išmokta vokiečių kalba. O bendraujant su kolegomis visada smagu prabilti jų gimtąja kalba, dažnai taip užsimezga ir ilgalaikės draugystės. Yra buvę operos pastatymų, kai su kolegomis repeticijų metu bendravau trimis kalbomis – vokiečių, rusų ir lenkų, o su režisieriumi – angliškai. Britams tai visuomet sukelia nuostabą.

VCO nuotr.

Į Olimpo viršūnę

– Įdomu, kad paruošęs vaidmenį solistas ne visada turi galimybę jį pristatyti publikai. Papasakokite plačiau apie savo patirtis Londono „Covent Garden“ – Karališkajame operos teatre.

– Londono „Covent Garden“ teatras man – kaip Olimpo viršūnė. Žinoma, jos dar nepasiekiau, nes scenoje nedainavau, bet tikrai jau smarkiai priartėjau. Šiuo teatru, jo operų pastatymais, atlikimo kokybe žavėjausi nuo jaunystės. Prieš penkmetį stažuodamasis Nacionalinėje operos studijoje Londone dalyvavau solistų atrankoje į „Covent Garden“ jaunųjų artistų programą. Perėjęs atranką, kurioje iš 400 paraiškų į finalinį turą pateko 12 žmonių, į programą vis tiek nepatekau. Praėjus keleriems metams vėl teko dainuoti perklausoje, tik tąkart pretendavau jau nebe į jaunųjų artistų programą, o į patį teatrą. Iš atrankų vadovo, legendinio Peterio Katona’os, kuris, sakoma, per daugiau nei 30 savo darbo metų veda užrašus apie visus kada nors girdėtus solistus, gavau puikų atsiliepimą. Išgyrė ir balsą, ir vokalinę techniką, ir muzikalumą. Na, pamaniau, kodėl gi nepasiteiravus apie darbo galimybes. Parašiau jam elektroninį laišką ir paklausiau. O ponas Katona man netrukus atrašė ir pasiūlė kontraktą. ►

II tarptautinio Virgilijaus Noreikos konkurso finale Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. 2020 m. Mindaugo Mikulėno nuotr.

◄ Vėliau šią istoriją išgirdusi ne kartą „Covent Garden“ teatre dainavusi solistė tiesiog nuščiuvo. Juk taip nedaroma! Pasirodo, kodėl gi ne. Ruošiau penkis nedidelius vaidmenis Benjamino Britteno operoje „Mirtis Venecijoje“. Stebėjau muzikines ir scenines repeticijas, repetavau pats. Bet į sceną šįkart išeiti nebuvo lemta – buvau pasamdytas kaip antros, atsarginės sudėties solistas.

Tai buvo labai sėkmingas pastatymas. Su režisieriumi seru Davidu McVicaru esu dirbęs ir anksčiau, jis tikras genijus ir ypač pedantiškas. Bilietai į visus spektaklius, žinoma, buvo išpirkti, o pačiam tą operą pavyko pamatyti net kelis kartus. Tikras komplimentas režisieriui ir atlikėjams, kai po penkių savaičių repeticijų stebi spektaklį ir poveikis yra toks pat stiprus, kaip matant pirmą kartą. Šis teatras – milžiniškas gyvas organizmas. Operos, baletai, pasirodymai vaikams, net po kelis per dieną. O kur dar vienu metu repetuojamos kelios operos... Labai džiaugiausi šiuo kontraktu ir su nekantrumu laukiu kitų darbo pasiūlymų šiame įspūdingame teatre.

Jūros poreikis

– Gimėte ir užaugote Klaipėdoje. Ką iš šio miesto savyje vežatės į visus pasaulio kraštus?

– Vežuosi meilę jūrai, net savotišką jos poreikį. Po studijų Vilniuje gyvenau ir mokiausi Hamburge – didžiausiame Vokietijos uoste, vėliau – Kardife, Velso sostinėje prie jūros. Taip pat Londone, kuriame jaučiamas jūrinis klimatas. Daug dainuoju Anglijoje, Glyndebourne’o festivalyje, kuris yra vos už 15 minučių kelio traukiniu nuo Braitono – miesto su paplūdimiu. Juokinga, kad tik Vilniuje, kuriame gyvenu dabar, didelio vandens telkinio nėra.

– Klaipėdoje pradėjote mokytis muzikos, baigėte Stasio Šimkaus konservatoriją. Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų kelias į muziką. Ką ryškiausiai prisimenate iš konservatorijos laikų?

– Muzikos pradėjau mokytis būdamas penkerių, dar prieš eidamas į mokyklą, o nuo septynerių lankiau Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklą. Pamenu, kad smuikuoti buvo sunku ir kelis kartus norėjau mesti. Neleido mama, ačiū jai. Baigdamas muzikos mokyklą supratau, kad noriu tęsti muzikavimą. Taip atsidūriau S.Šimkaus konservatorijoje. Ketveri metai konservatorijoje mano atmintyje – vieni nuostabiausių gyvenime. Esu šiai mokyklai be galo dėkingas. Auklėtoja ir fortepijono dėstytoja Audronė Sabūnienė, specialybės mokytojai Tomas Ambrozaitis, vėliau – Valerija Balsytė, tuometė direktorė Biruta Vaišienė ir visi kiti – supratingi, kartais griežti, bet

Palydėdamas 2020-uosius su muzika, norėčiau kitiems metams užšifruoti tokią žinutę: kad juos praleisčiau scenoje, dainuodamas ir suteikdamas žmonėms gerų emocijų.

palaikantys ir vedantys teisingu keliu pedagogai, puikūs žmonės. Ačiū jums! Man jie įskiepijo darbo etiką, atsidavimą, pagarbą muzikai ir šiai profesijai. O mokytis buvo tikrai sunku. Bendrojo lavinimo pamokos, tarp jų ir po jų – visos muzikinės disciplinos. Konservatorija atsidarydavo šeštą ryto, ir dažnai jau prieš šešias prie durų susidarydavo eilė – juk norisi gauti geresnę auditoriją pagroti, mokytis, nes nuo aštuntos valandos – jau bendrojo lavinimo pamokos. Dabar net sunku įsivaizduoti, seniai taip nebėra. Bet rezultatų pasiekdavome puikių. O dešimtą vakaro konservatorijos pastatas užsidarydavo. Kartais, ypač prieš egzaminus, išprašydavome budėtojų leisti pabūti ilgiau, nes to laiko vis nepakakdavo. Visus budėtojus taip pat prisimenu su didžiausia meile. Jie mumis rūpindavosi, patardavo ir paguosdavo. Konservatorijoje įstojau mokytis smuiko specialybės, netrukus perėjau į choro dirigavimą, o baigiau mokslus įgydamas dainavimo specialybę. Nebloga „karjera“. Esu dėkingas konservatorijai už galimybę atrasti save. Tas laikotarpis tikrai suformavo didelę mano asmenybės dalį. Esu dėkingas už bendruomeniškumą: koncertai, renginiai, šventės – mokėmės kartu, linksminomės kartu, skatindavome ir palaikydavome vieni kitus. Patirtis konservatorijoje suartina – buvusių „šimkiukų“ sutinku ir Lietuvoje, ir užsienyje, visuomet yra ką smagaus prisiminti.

R.Kudriašovas. Mindaugo Meškausko ferotipas, sukurtas šlapiojo kolodijaus technika specialiai MO muziejaus parodai „Iš tos operos“.

Būdinga tik Klaipėdai

– Žinome, kad prieš pasirodant Klaipėdos koncertų salės scenoje, studijų konservatorijoje metais jums teko čia būti savanoriu ir aptarnauti klausytojus. Kaip jūsų akimis nuo to laiko pasikeitė koncertinė įstaiga, šiemet mininti 15-ąją veiklos sukaktį?

– Nuo pat Klaipėdos koncertų salės atidarymo ji buvo įspūdingai aukšto lygio koncertinė įstaiga. Savanoriaudamas joje turėjau galimybę nemokamai klausytis visų koncertų – už tai esu labai dėkingas. Į Klaipėdą atvažiuodavo atlikėjai su tomis pačiomis programomis, kurias atlikdavo Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje. Prieš atsidarant Miesto koncertų salei tai būdavo gana retas įvykis. Tad ėjau į visus koncertus, gėriau į save visą muziką ir patirtis. Po 15 metų veiklos Klaipėdos koncertų salė turi savo išskirtinį veidą – šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“, legendinis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ ir kiti festivaliai formuoja muzikines tradicijas, būdingas tik Klaipėdai. Didelė garbė čia koncertuoti, ypač būnant klaipėdiečiu.

Su Dexteriu Fletcheriu filmavime MO muziejaus parodai „Iš tos operos“.

– 2020-uosius Klaipėdos koncertų salėje palydėsime skambant jūsų balsui. Ar dažnai šia proga tenka koncertuoti? Kokius jausmus jums sukelia paskutinis metų vakaras?

– Metų pabaiga leidžia apmąstyti svarbiausius įvykius, pasidžiaugti sėkmėmis, įvertinti pasiekimus. O naujųjų pradžia – tikėtis, kad viskas bus dar geriau, į Naujuosius visuomet žvelgiu labai viltingai. Visuomet stengiuosi juos sutikti su artimaisiais ir draugais. Juk sakoma – kaip sutiksi Naujuosius, taip ir praleisi visus metus. Nors šiemet prietaras tikrai nesuveikė – kas galėjo tikėtis pandemijos? Palydėdamas 2020-uosius su muzika, norėčiau kitiems metams užšifruoti tokią žinutę: kad juos praleisčiau scenoje, dainuodamas ir suteikdamas žmonėms gerų emocijų. Lig šiol Naujųjų išvakarėse esu koncertavęs tik porą kartų, galbūt pasirodymas Klaipėdos koncertų salėje mano gyvenime pradės naują tradiciją.

– Nors visame pasaulyje dėl pandemijos menininkų veikla nukenčia itin stipriai ir valdžios akimis kartais atrodo nereikalinga, tačiau kiekvienas ramybę ar pabėgimą į kitą realybę dažnai randame būtent meno kūriniuose. Kur jūs tamsiomis dienomis ieškote šviesos?

– Girdėjau sakant, kad žmonės, politikai, kurie vadina meną nebūtinu ar antraeiliu pandemijos akivaizdoje, turėtų vieną dieną apsieiti be televizijos, radijo, jau nekalbant apie muziką, filmus ir serialus. O kurgi dar architektūra ir dailė – viskas mūsų aplinkoje. Dažnai net nepastebime, kokią stiprią įtaką meno kūrėjai turi mūsų kasdienybei. Man labai imponuoja kažkur nugirstas posakis, kad „fizinis krūvis – treniruotė kūnui, menas – treniruotė stiprinti atjautos jausmui“. Nuo pandemijos pradžios daugybė operos teatrų ir koncertinių įstaigų pasiūlė nemokamas peržiūras ir net tiesiogines operų ir koncertų transliacijas internetu. Nors tai ir neatstoja gyvo potyrio, bet šiuo laikotarpiu su didžiuliu malonumu žiūriu ir klausausi šių įrašų. Taip pat atradau pasivaikščiojimo gamtoje džiaugsmą, daug sportuoju – taip mažinamas stresas ir daugėja laimės hormonų. Svarbu atsiminti, kad pandemija paveikė mus visus, ne tik operos meną. Tad raskime laiko, nors ir virtualiai, pasimėgauti klasikine muzika, opera, galerijų ir muziejų videoparodomis, o pandemijai pasibaigus atsiminkime ir įvertinkime meno reikšmę sunkiu žmonijai laikotarpiu.

ApIe Koncertą „MUZIKos prIsIlIetIMAs“

„Muzikos prisilietimas“ – šventinė Klaipėdos kamerinio orkestro programa, kuri vyks paskutinį šių metų vakarą. Visi joje pasirodysiantys solistai vienaip ar kitaip susiję su Klaipėda: violončelininkas Mindaugas Bačkus – Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas, smuikininkas Konradas levickis – Klaipėdos kamerinio orkestro koncertmeisteris, pasak meno vadovo, „naujasis orkestro veidas“. Į Klaipėdą koncertuoti sugrįš čia gimęs ir augęs baritonas r.Kudriašovas, jau išplaukęs į tarptautinius operos meno vandenis. emocinga ir graži muzika Klaipėdos koncertų salėje skambės gruodžio 31 d. 18.30 val. programoje – p.Čaikovskio, r.V.Williamso, V.Kakhidzės, K.Weillio, A.coplando, B.Britteno, Arvydo Malcio kūriniai. Koncerto tiesiogiai ir nemokamai bus galima klausytis internetu Klaipėdos koncertų salės „Facebook“ ir „Youtube“ platformose. tai bus baigiamasis šventinės klasikos festivalio „salve Musica“ akordas. Visi šio festivalio renginiai šiemet – įstaigos kalėdinė dovana publikai.