Danutė PETrAusKAiTĖ. Pirmajai lietuviškai „Traviatai“ – 100. Pakelkime taurę linksmybių

MUZIKA Pirmajai lietuviškai „Traviatai“ – 100. Pakelkime taurę linksmybių!

1920 m. gruodžio 31 d. Kaune rampos šviesą išvydo pirmoji lietuvių kalba pastatyta opera – G.Verdi „Traviata“. Tai buvo ilgai puoselėtos muzikų svajonės išsipildymas, pareikalavęs iš jų daug jėgų ir sumanumo. Šios pastangos nenuėjo veltui – įsikūrė Lietuvos opera. Pirmuosius dvejus veiklos metus ji vadinosi Operos vaidykla. Jos nueitas kelias buvo ir duobėtas, ir gėlių žiedais nubarstytas. Apie tai byloja archyvų medžiaga ir amžininkų atsiminimai.

Danutė PETRAUSKAITĖ

Sunki pradžia

1918 m. įsikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai, į tėvynę pradėjo grįžti po svetimus kraštus išsiblaškę dailininkai, rašytojai, architektai, muzikos atlikėjai ir kūrėjai. 1920 m. pradžioje jie susibūrė į Lietuvos menininkų kūrėjų draugiją, pasiskirstė į sekcijas pagal darbų sritis ir paskelbė savo įstatus. Juose buvo teigiama: „Kūrybą mename besireiškiančią: literatūros ir poezijos raštais, muzika (opera, daina ir simfonija), vaidyba (baletu, deklamacija ir drama), tapyba

Scena iš operos „Traviata” pastatymo Kaune 1920 m. gruodžio 31 d.

(paišyba, grafika ir puošyba), lipyba, statyba. Tikslas – auginti ir sergėti lietuvių meną.“ Vis dėlto paminėtas žodis „opera“ reiškė daugiau siekiamybę nei konkretų sumanymą, nes, peržiūrėjus kovą parengtą Muzikos sekcijos statutą ir darbų projektą, matyti – apie operos teatro steigimą net neužsiminta. Tuomet atrodė, kad tokiam užmojui įgyvendinti nėra jokių galimybių. J.Žilevičius rašė: „Mums atrodė, kad mūsų dainininkai iš dalies ir koncertams vargiai tetinka. Taip mes žiūrėjome patys, išskyrus vieną antrą, tą pat skaitėme kai kurių laikraščių recenzijose apie kai kurių mūsų dainininkų pirmus koncertus Lietuvoje.“ Tenka pripažinti, kad tarp dainininkų irgi nebuvo vienybės. Broliai Mikas ir Kipras Petrauskai su A.Sodeika sumanė Vilniuje steigti operetę, tad išskubėjo į senąją Lietuvos sostinę. Muzikos sekcijos nariai liko nusivylę, bet dar tikėjosi šiuos solistus susigrąžinti. Derėtis jie pasiuntė A.Kačanauską. Deja, pasiūlymą prisidėti prie operos kūrimo Petrauskai griežtai atmetė. Ir kauniečiai rugsėjį pradėjo posėdžiauti vieni.

Pirmojo spektaklio vizijos

Pradžioje buvo svarstomas operos repertuaras – ieškota tokių veikalų, kuriems nereikėtų didelių masinių scenų ir būtų galima apsiriboti nedideliu solistų skaičiumi. Apsistota prie kelių operų – P.Čaikovskio „Eugenijumi Oneginu“ ir A.Rubinšteino „Demonu“. Didžiausia problema buvo orkestras – kaip ir iš ko jį suformuoti. Net ketinta jį pakeisti dviem fortepijonais arba styginių kvartetu. Tačiau, Lenkijai okupavus Vilnių ir į laikinąją sostinę sugrįžus K.Petrauskui, darbai pakrypo kita linkme. Iš karto buvo sudaryta Operos taryba, į kurią įėjo teisininkas ir

MUZIKA i „Traviatai“ – 100. inksmybių!

Violeta – A.Galaunienė ir Alfredas – K.Petrauskas.

valstybės veikėjas S.Šilingas (pirmininkas), kompozitorius J.Tallat-Kelpša (dirigentas), dainininkas K.Petrauskas (muzikos reikalų vedėjas) ir laisvasis menininkas J.Žilevičius (administratorius).

Operos taryba turėjo lemiamą balsą kviečiant naujus dainininkus ir parenkant repertuarą. Jos nutarimu buvo atsisakyta anksčiau planuotų operų statymo ir pasirinkta G.Verdi „Traviata“. Sunkiausiai sekėsi gauti natas. Susisiekus su „Ricordi“ leidykla, partitūra ir vokalinės operos partijos buvo atsiųstos gana greitai. Itališką tekstą apsiėmė išversti poetas F.Kirša. Jis buvo skubinamas, bet, gerai neišmanęs muzikos specifikos, turėjo galutinę redakciją patikėti dirigentui, kuris prarasdamas brangų laiką ilgino ar trumpino eilutes, vienus žodžius keitė kitais, ieškodamas geriau skambančių atitikmenų.

Sunkiai klostėsi ir orkestro reikalai. Muzikantus teko rinkti iš kavinių ir

Pakilus scenos uždangai

Operos „Traviata” afiša.

restoranų. Ne visi jie iš karto geranoriškai sutiko prisidėti prie pirmojo lietuviškos operos spektaklio statymo, tad teko įsikišti Kauno karo komendantui ir pagrasyti, kad nepaklusnieji bus ištremti iš miesto. Dar viena kliūtis iškilo nesulaukus orkestrinių partijų. Nežinia, ar dėl neišsiųstų pinigų, ar dėl kokių nors kitų priežasčių jų kauniečiai iš leidyklos negavo. Patiems teko jas pasigaminti „šmugelio“ būdu. Labiausiai šioje srityje nusipelnė kontrabosininkas E.Gailevičius. Kad ir kaip jis skubėjo, stengdamasis suspėti iki numatytos premjeros 1920 m. gruodžio 26 d., perrašyti natų nespėjo. Ir premjerą teko perkelti į gruodžio 31-ąją. Paskutinėmis savaitėmis visi dirbo ir dieną, ir naktį – iki laikrodžiui mušant paskutines metų valandas. Solistai buvo tiek išvargę, jog dėl kai kurių imta baimintis, kad jiems kas nors blogo neatsitiktų vaidinimo metu. Įsimintiną vakarą Miesto teatras buvo apgultas norinčiųjų patekti į vidų. Jie užpildė visus salės kampus, neradusieji sau vietos įsitaisė užkulisiuose ir net prie orkestrantų. Galų gale teko kviesti policiją, kad ji sustabdytų nenutrūkstamą žmonių srautą. Klausytojams tas istorinis įvykis įsirėžė į atmintį visam gyvenimui. J.Žilevičius jį stebėjo iš scenos pakraštyje įrengtos suflerio būdelės, nes, neradus tinkamo asmens, jam teko eiti ir suflerio pareigas. Užtat viską aiškiai matė ir girdėjo. 19 val. 15 min. scenoje pasirodė Operos tarybos pirmininkas S.Šilingas ir publikai tarė: „Daug yra tautos gyvenime svarbių etapų, prie kurių ji prieina tik per šimtus metų. Vienas tų istorinių etapų lietuvių tautai bus ši diena, kada nepriklausomoje Lietuvoje galime atidaryti pirmąją lietuvių operą.“ Daugelio akyse sužibo ašaros. Pakilus uždangai dar didesnį emocinį efektą sukėlė scenoje pasirodęs choras ir solistai, kurie, orkestrui pritariant, iš visos krūtinės užtraukė „Lietuva, Tėvyne mūsų“, pribloškę klausytojus darniais ir stipriais balsais.

J.Žilevičius įsiminė kiekvieną premjeros detalę, tarp jų – ir atlikėjų apavą, kurį gerai matė iš savo būdelės. Tuo metu Lietuvoje ne kiekvienas artistas, prieš žengdamas į sceną, galėjo nusipirkti lakuotus batus, vadinamus „lekerkomis“, bet visi buvo apsiavę nors ir sena, tačiau švaria ir juodai nuvaksuota avalyne. Kai antrą kartą pakilo scenos uždanga ir prasidėjo „Traviatos“ pirmasis veiksmas, salė tarsi apmirė, neiš- skiriant nė tų, kurie netikėjo tuo darbu. Vi- sa minia susiliejo su scena ir sudarė nedalomą visumą. Alfredo partiją atliko operos tėvu pramintas K.Petrauskas, Violetos – Adelė Galaunienė, Žermono – Antanas Sodeika, Floros – Veronika Podėnaitė. ►

Operos taryba: J.Žilevičius, J.Tallat-Kelpša, S.Šilingas ir K.Petrauskas.

◄ Spektaklį režisavo Konstantinas Glinskis, chorą parengė Julius Štarka, baletines scenas atliko K.Petrausko išmankštintos choristės. Pastarasis vėliau apie „Traviatą“ rašė, kad spektaklis „nors ir labai kukliai apipavidalintas, dainavimu ir vaidyba toli prašoko vidurkį ir nebūtų padaręs gėdos nė vienam ilgametį patyrimą turinčiam teatrui“.

Nors Pelenės rūbais...

Įsikūrusi Operos vaidykla dirbo itin sunkiomis sąlygomis. Pirmosios vokiečių okupacijos metais Miesto teatre buvo rengiami pasilinksminimai kariams, o vė- liau – ir miesto gyventojams. Grindys buvo kilnojamos. Mat šokiams, norint, kad būtų lygios, jas tekdavo nuleisti iš viršaus. Kėdės stovėjo išrikiuotos pasieniuose ir nuo lankstymo labai girgždėjo, be to, jų šiurkštus paviršius draskė moterų sukneles ir kojines. Scenos grindų plyšiuose susikaupusių dulkių buvo neįmanoma išvalyti, todėl, šokant baleto artistams, jos pakildavo į orą ir springdydavo dainininkus. Per išdaužytus langus lijo lietus, per viršutinį balkoną, neturėjusį nei stiklų, nei durelių, spektaklių metu be bilietų lįsdavo vaikai. Durys prastai užsidarydavo – buvo sukrypusios, sulaužytos, surūdijusiomis spynomis. Artistų kambariuose dalis langų irgi neturėjo visų stiklų, tad skyles tekdavo užkamšyti popieriais ar skudurais. Užuolaidų taip pat trūko, todėl aplink pastatą lakstantys paaugliai spoksodavo į persirenginėjančius artistus. „Traviatos“ spektakliuose nutarta išsiversti su savais rūbais, nes niekas atlikėjams jų dar nesiuvo. Vyrai apsivilko kostiumus, o moterys – išeigines sukneles. Jos nepriminė ištaigingų rūmų damų apdarų, bet nekliudė dainininkėms atskleisti savo balsų grožio. Ketvirtojo veiksmo Violetos mirties

Valstybės teatras Kaune maždaug 1925 m. scenai A.Galaunienė net iš savo namų turėjo atsivežti lovą su visa patalyne ir po spektaklio ją parsigabenti atgal – bet ką palikti teatre buvo nesaugu.

Nepaisant visų trūkumų, „Traviata“ tapo vienu mėgstamiausiu kauniečių spektakliu, kurio visi nekantriai laukdavo, ypač pasitinkant Naujuosius metus. Tai tapo tradicija, kurios nenorėjo laužyti ir K.Petrauskas. Net gastroliuodamas po užsienio šalis, jis Naujųjų šventėms skubėdavo į Kauną persivilkti Alfredo kostiumu, nors ir ne visada suspėdavo tai padaryti. 1922 m. pavasarį Operos vaidykla buvo suvalstybinta ir tapo Valstybės opera. Tai paskatino spartesnę jos pažangą, pastato rekonstrukciją. Kauno teatrą ėmė lankyti garsūs užsienio dirigentai ir solistai. 1928 m. kovo 2 d. įvyko 500-asis operos spektaklis – G.Verdi „Aida“. O juk šio veikalo ryždavosi imtis ne kiekviena trupė. Per visą šį laikotarpį buvo pastatytos 23 ope- ros, bet „Traviata“ savo populiarumu pralenkė visas kitas.

Tarsi Indijos fakyrai

Valstybės teatras pirmąsias gastroles Klaipėdoje surengė 1923 m. gegužę, vos praėjus keturiems mėnesiams po šio krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos.

Tuomet klaipėdiečiai galėjo išgirsti tris operas – G.Verdi „Traviatą“ bei „Rigoletą“

ir R.Leoncovallo „Pajacus“. Bilietai buvo iš karto išgraibstyti, prie kasos būta net muštynių. Ypač visi troško scenoje išvysti lietuvių solistus. Ir nenusivylė – buvo sužavėti ne tik jų balsų, bet ir aktorinių gebėjimų.

Laikraštis „Lietuva“ rašė: „Ima taurę Alfredas – Petrauskas, grakščiai ją pakelia ir dar grakščiau ima vaidinti. Visa tatai mums pažįstama ir žinoma, gi klaipėdiečiai tokio estetiško ir natūraliai širdingo vaidinimo nebuvo matę ir pažinoję. Jie atsimeną gerai ir karališkąją Berlyno operą, ir Karaliaučiaus, ir Tilžės, ir net jų gastroles Klaipėdoje. Vokiečiai jokių persivertimo stebuklų nedaro, gi mūsų menininkai taip persiverčia, tarsi kokie Indijos fakyrai, ir žiūrovai viską mato tarsi iš po hipnozės, ne taip, kaip akis pripratusi matyti, bet taip, kaip artisto įkvėpimas liepia.“

„Traviata“ Klaipėdoje

Kasmetės Valstybės operos gastrolės, pavienių jos dainininkų koncertai Klaipėdoje, Kauno ir Klaipėdos muzikų ryšiai ėmė brandinti sumanymą, kad ir klaipėdiečiai gali turėti savo muzikinį teatrą. Tuomet į operos sceną buvo žiūrima kaip į meno šventovę, ant kurios aukuro dažnas norėdavo paaukoti gražiausius savo gyvenimo metus. Tik ne visiems tai pavykdavo.

Tuomet į operos sceną buvo žiūrima kaip į meno šventovę, ant kurios aukuro dažnas norėdavo paaukoti gražiausius savo gyvenimo metus.

K.Jozevskaitė, parengusi „Traviatai“ Violetos partiją ir ją dainavusi Kaune, nutarė solistės darbą iškeisti į pedagoginę veiklą. 1923 m. rudenį ji atvyko į Klaipėdą ir kelerius metus dėstė vokalą S.Šimkaus įsteigtoje konservatorijoje. Panašiai atsitiko ir su A.Vaičiūnu. Vieną koncertinį sezoną padirbėjęs Valstybės operoje, jis persikėlė į Klaipėdą ir šiame krašte ėmė organizuo-

„Traviatos”, pastatytos Klaipėdoje 1934 m. gruodžio 8 d., bukleto viršelis su dirigento J.Kačinsko fotoportretu.

ti chorinį sąjūdį. Neištvėrė ilgai teatre ir vienas iš Operos tarybos narių – administratorius J.Žilevičius, vėliau dėstęs Klaipėdos konservatorijoje ir 1927–1928 m. jai vadovavęs.

Kiti – priešingai. Pvz., Klaipėdos konservatorijos Dainavimo skyriaus mokiniai stengėsi kuo greičiau pakliūti į sceną. Tarp jų buvo J.Augaitytė ir A.Dambrauskaitė, greitai tapusios Valstybės operos primadonomis, taip pat V.Ivanauskas ir S.Santvaras, šiame teatre parengę ne vieną vaidmenį.

Bet meilė operai degė net ir palikusiųjų sceną širdyse. Pirmuosius nedrąsius žingsnius operos teatro link Klaipėdoje pradėjo žengti A.Vaičiūnas, ėmęs statyti operetes ir operų ištraukas. Prie jo prisidėjo J.Žilevičius, 1928 m. su savo mokiniais paruošęs Ch.Gounod „Faustą“. Tačiau iki „Traviatos“ dar buvo toli.

Tai pavyko padaryti tik 1934 m. Klaipėdos konservatorijos auklėtiniui J.Kačinskui, bendradarbiavusiam su „Aukuro“ draugija ir Kauno muzikais. Premjera įvyko gruodžio 8 d. Miesto teatre. Alfredą vaidino jau išgarsėjęs visame pasaulyje tenoras J.Babravičius, o Violetą – M.Bručkienė. Orkestre grojo tik 32 muzikantai, nes visiems neužteko vietos, tačiau instrumentinis ansamblis

„Traviatos”, pastatytos Klaipėdoje 1935 m. vasario 15 d., programa. LTMKM fondų ir LIMIS nuotr.

buvo sukomponuotas. Salė griaudėjo nuo aplodismentų, o muzikos kritikai tvirtino, kad šis spektaklis net pralenkė 1920 m. kauniečių pastatymą. „Traviata“ tapo publikos numylėtine. Vien per 1934–1935 m. sezoną ši opera mieste ir jo apylinkėse buvo parodyta maždaug 30 kartų. Viename iš spektaklių apsilankęs kompozitorius V.Jakubėnas periodinėje spaudoje plačiai paskleidė šią žinią: „Lietuviška opera Lietuvos pajūryje! Tai didžios reikšmės kultūrinis įvykis, į kurį džiaugsmingai reaguoja lietuvio širdis.“ Net 1935 m. Vasario 16-ąją klaipėdiečiai nutarė pasitikti būtent su „Traviata“. Ir taurę linksmybių su jais vėl kėlė K.Petrauskas.

Deja, tuomet klaipėdiečiams nepavyko įkurti nuolat veikiančio teatro, o šį visų pamėgtą kūrinį jie išvydo Liaudies operos scenoje tik 1958 m. vietinių saviveiklininkų ir profesionalių muzikų dėka. Ne kartą Violetos ir Alfredo meilės drama buvo rodoma ir 1986 m. įsteigtame Klaipėdos muzikiniame teatre. „Traviata“ tapo operos gimimo Lietuvoje simboliu, įsitvirtinusiu Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus teatrų repertuare, ir viena gražiausių akimirkų lietuvių muzikos istorijoje. Straipsnis parengtas vykdant LMT projektą S-LIP-20-21.