reet KuDu. Visas mano auksas

◄ „juodas kaip naktis katinas sukiojasi aplink namus...“: tekstas pradedamas be pavadinimo, mažąja raide ir parašytas be skyrybos ženklų, kurių nebuvimas tarsi išlaisvina emociją, leidžia augti įtampai, natūraliai kylančiai kone iki beprotybės. Atrodytų, toks paprastas siužetas – namuose atsirado katė. Įtampa auga suvokus, kad tas nuolatinis katės vaikavimasis, žvėries (tegu labai mielo ir prijaukinto) instinktų nenuspėjamumas ir vis didėjantis prisirišimas prie to laisvos dvasios gyvūno, supratimas, kad tu, natūraliai kildamas vystymosi laipteliais, ne tik įgijai, bet (gal dar daugiau) praradai, pagauna, net kvapą gniaužia. Tekstas labai slemiškas, todėl, natūraliai jį išsakant, kalbos kliaudos gal nelabai ir trukdytų, bet čia vis dėlto novelės konkursas. Todėl, nors ir labai įtikinamai atspindėta tema, ji labiau tiktų būti perskaityta (iškalbėta) slemo varžytuvėse. „In memoriam. Dūžtančios formos“: šioje novelėje atpasakojama skaudi asmeninė patirtis – močiutės mirtis, tiksliau, visi, atrodytų, nereikšmingi, palyginti su pačiu faktu, rūpesčiai organizuojant laidotuves. Tų rūpesčių ir nesklandumų tokia daugybė, kad ne išsyk ir supranti, kad būtent jie šiuo atveju tave gelbsti, padeda įveikti skausmą, būtent dėl to, paliktas vienas su juo, jau gali tverti: „Tos dvi valandos, iki pradėjo rinktis giminaičiai, buvo pačios ilgiausios mano gyvenime. Kol sėdėjau vienut vienutėlė šioje šaltoje salėje, tyliai alsuodama ir stebėdama močiutės siluetą.“ Novelė, tarsi atsiliepdama į M.Šidlausko rekomendacijas novelės pabaigoje ištraukti iš skrybėlės kiškį, baigiama tam tikru šeiminiu detektyvu, kuris, mano galva, gerokai atsiplėšęs nuo konteksto ir net sumenkinantis nuoseklumu puoselėtą emociją. Nors turiu pastebėti, kad pasakotoja turi dovaną įdomiai kalbėti apie paprastus dalykus. „Dūžtanti forma“: mielas „šortas“ girtų vaizdinių tema, kai tikrovė atrodo tokia trapi ir duži, kad visai nelauktai gali ir pats save, ir visa aplinkui pamatyti kitaip. Tos formos, tiesa, čia gal ne tiek dužios, kiek išsiklaipiusios, vaizduotės ir naujų pastebėjimų tikrai nestokojama. Deja, minėtas „šortas“ į novelę neišauga – tiesiog smagus vaizdelis.

Novelė – tai nuolat besikeičiantis vyksmas. Ji išduoda, kad autorius dar labai jaunas, ieško savo tiesų, o atrastąsias išdėsto kaip postulatus. Vyksmo čia nedaug, nors veikėjas yra – Poetas, su dužiu savo pasauliu.

„Pakrantės vėjas. Iš dūžtančių istori-

jų“: ši novelė pasakoja apie šeimoje dažnai tvyrantį nesusišnekėjimą, o tai tikrai nekeista, kai susiduria du visiškai skirtingi pasauliai. Romantiška moteris „pasirinko likimo draugu neigiamiausią herojų“. Novelės pasakojimas mielai fragmentiškas, tik pati tema jau labai nudėvėta, o ir veikėjų sprendimai neįtikinami, bet eksperimentai su kalba, vienarūšių sakinio dalių gradacija leidžia tikėtis brandesnių kūrinių. „Paveikslas“: gana siurrealistinė novelė su preciziškai ištapytais tikrovės fragmentais, tarkime, V. kova su automatiškai įsijungiančiu sietynu ir su katinu – abu jo neklauso. Žavi paralelė. Įdomi ir pagrindinio veikėjo mirtis – jo krūtinė sustiklėja ir ištrupa spalvotomis šukėmis. Tik realistiniai epizodai nelabai susijungia su siurrealistiniais, galėtų kuo puikiausiai egzistuoti vieni be kitų, bet ir paskirus epizodus skaityti įdomu. „Perėja“: novelė su labai komplikuotu siužetu, kur atskiros laiko juostos, mirtis, gyvieji – visa pagaliau suteka į vienį, bet tas vienis nėra toks jau labai didelis atradimas – Ninos Simone daina, raginanti pagaliau ryžtis ir eiti. Vis dėlto novelė stilingai liūdna, nors sudužusios laiko formos lyg ir surenkamos į daiktą. „Dūžtančios formos“: yra labai gražių momentų. Tarkime: „Jos kvapas. Išnešk šiukšles. Ji plastiko karalienė, popieriaus tramdytoja, taros rūšiuotoja. Imu lupe-

Reet KUDU

Visas mano auksas paslėptas rudens berželyje, augančiame prie mano namų. Tai mano auksas, nes kitiems tai – tik geltoni lapai. Bet aš žinau – jie stebuklingi, pilni magiškos jėgos, teikiančios ištvermę.

Lygiai taip tas berželis mojo man auksiniais lapais ir prieš keturias dešimtis metų, kai Tarybų Sąjungoje mano šokių trupė „Ritmoplastika“ „pernelyg“ gerai pasirodė, šokdama pagal kompozitoriaus Arvo Parto muziką. Žinau, pyko ne ant manęs, o ant nų, žuvies kaulų, vienkartinių pakuočių, obuolių graužtų pilną šiukšlių maišą ir nešu. Nešu savo praėjusią dieną, savo pasitenkinimą, savo istoriją ir grūdu ją į dvokiantį konteinerį.“ Bet tekstas neišvystytas, o pabaiga – pernelyg tiesmuki postulatai. „Vinciūnė“: kvepia senąja apsakymo mokykla. Išlaikytos visos tradicijos: pasakojimas nuoseklus, tvarkingas ir lietuviškai skausmingas, o ir pati Vinciūnė – keistuolė nepritapėlė su gražiu vidiniu pasauliu, giliu, kaip V.Mačernio gilieji vandenys. Tikiu, kad autorė (ar autorius) tikrai turi ką pasakyti ir apie mūsų dužius laikus. „Jurgis“: štai dėl šios novelės labai atsiprašau autorės – pražiūrėjau. O novelėje pasakojama apie vaiko gyvenimą, jo tyrinėjimų erdves ir atradimus, jo vaikiškus pajuokavimus ir jam, vaikui, labai rimtas problemas ir siūlomus sprendimų būdus. Pvz.: „Jurgis, parvežus sesutę į namus, prašė ją grąžinti į parduotuvę.“ Labai jaukus pasakojimas, paprastas ir šiltas, be jokių pamokslavimų ir pamokymų, be bereikalingų puošmenų. Vis dėlto, kaip aiškindamas novelės esmę, užsiminė aksakalas M.Šidlauskas, novelė – tai mažas kūnelis su geluoniu. Šiuo atveju kūnelis yra, o geluonies – ne.

O dabar – novelės laimėtojos.

Šių metų „Novelės rudens“ nugalėtoja – novelė „Dulkės. Gvazdikėliai“, kurią para-

Visas mano auksas

šė Dalia Bielskytė. kompozitoriaus, kuris ištrūko iš Tarybų Sąjungos. Niekam neįtikau. Choreografai pyko, kad stačiau baletą, neturėdama choreografės diplomo, o rašytojai pyko, kad šokau pagal uždraustą muziką, rusai pyko, kad mano baletas nestandartinis. Bet absurdo buvo tada visur pilna. Net juokinga. Norėdami perauklėti, 1984-aisiais jie pasikvietė mane į Maskvos baleto teatrą stažuotis. Mano mokytojai Natalija Kasatkina ir Vladimiras Vasiljevas irgi buvo gana modernūs, jų „Šventuoju pavasariu“ buvo susižavėjęs net Igoris Stravinskis.

Šiek tiek padirbėjau Maskvoje. Grįžau atgimimo laikais, bet dabar mano maskvie-