KULTŪROS MARŠRUTAIS

KULTŪROS MARŠRUTAIS Lietuvos fotografi klasika ir šiandie

Paskutinė rugsėjo savaitė Lietuvos ir Ukrainos fotografijos gerbėjų kalendoriuose, tikriausiai, buvo pažymėta raudonai. Tuo metu vyko festivalio „Lietuvos fotografijos mėnuo Kijeve“ atidarymo renginiai, kurių programa buvo tikrai šventiška. Joje – net devynių parodų atidarymai septyniose skirtingose ekspozicijų erdvėse, festivalio kuratoriaus klaipėdiečio Dariaus Vaičekausko performansas, filmų apie Lietuvos fotografus peržiūros, fotografijos knygų ir leidinių pristatymai, videopaskaitos ir susitikimas su Lietuvoje rezidavusiais ukrainiečių menininkais. Dauguma parodų lankytojams buvo atviros iki pat spalio pabaigos, o joms pasibaigus ir nurimus šventinėms nuotaikoms galima klausti: kokią mūsų šalies fotografijos dalį festivalio metu pažino ukrainiečiai ir kuo renginys reikšmingas pačiai Lietuvos fotografijai?

V.Luckaus parodos „Kelionės. Tbilisyje“ atidarymas RA galerijoje.

Tomas PABEDINSKAS

Kasdienybės žydėjimas

Lietuvos fotografijos įvairovės išsamiai pristatyti, žinoma, neįmanoma net dideliame jai skirtame renginyje. Šiuolaikinė Lietuvos fotografijos panorama be galo plati ir tarytum susiskaidžiusi į daug atskirų krypčių, kurias tarpusavyje nebūtinai sieja kokie nors bendri „lietuviški“ bruožai.

Tačiau vienijantį pagrindą Lietuvos fotografijos pristatymui Kijeve suteikė vadinamosios Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų jungtinė paroda „Kasdienybės žydėjimas“, atidaryta Taraso Ševčenkos nacionaliniame muziejuje. Ten eksponuoti XX a. septintajame dešimtmetyje savitą lietuviškos humanistinės fotografijos kryptį suformavusių autorių, dabar vadinamų Lietuvos fotografijos klasikais, kūriniai.

Parodoje buvo galima išvysti Lietuvos fotografijos mokyklos pradininkų Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Rimanto Dichavičiaus ir Vito Luckaus ikoninius, ne tik Lietuvos žiūrovams gerai žinomus darbus. Juos papildė dešimtmečiu vėliau Lietuvos fotografijos scenoje debiutavusio ir jos humanistines tradicijas pratęsusio Romualdo Požerskio kūriniai.

Artimesnę pažintį su Lietuvos fotografija pradėti nuo šios parodos ir logiška, ir, tikriausiai, neišvengiama, nes būtent joje pristatomi autoriai formavo savitos lietuviškos fotografijos sampratą ir pagrindė ją savo darbais. Jie sujungė siekį fotografijoje išsaugoti lietuvišką tautinę tapatybę, įamžinti Lietuvos kaimo tradicinį gyvenimo būdą ir žmonių tipažus su tarptautinei humanistinei fotografijos krypčiai svarbia universalių žmogiškų vertybių išraiška. Toje pačioje parodoje buvo galima

KULTŪROS MARŠRUTAIS

ja Kijeve: n kuriama istorija

Lietuvos fotografijos leidiniai pristatyti Kijevo RA galerijoje.

išvysti ir R.Dichavičiaus darbus iš akto žanro fotografijų ciklo „Žiedai tarp žiedų“. Šis ciklas ypač populiarus tapo vėlyvuoju sovietiniu laikotarpiu, kai po ilgų dešimtmečių suvaržymų buvo išleistas R.Dichavičiaus moterų aktų fotografijų albumas tuo pačiu pavadinimu. Dabar „Žiedai tarp žiedų“ reprezentuoja laikotarpį, kai Lietuvos fotografija, kaip ir kitos kultūros bei kasdienio gyvenimo sritys, išgyveno laisvėjimą ir greitas permainas, o lengvai atpažįstama, savita R.Dichavičiaus kūrybos estetika lėmė, kad jo svarbiausi darbai iki šiol išlieka klasikinio akto žanro Lietuvos fotografijoje simboliu.

Parodoje „Kasdienybės žydėjimas“ pristatyti fotografai Lietuvos fotografijai buvo svarbūs ne vien dėl savo kūrybos. Vienas iš Lietuvos fotografijos mokyklos pradininkų A.Sutkus septintojo dešimtmečio pabaigoje inicijavo Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrimą ir su bendraminčiais Lietuvoje instituciškai įteisino kūrybinę fotografiją kaip visavertę meno sritį. ►

Kijevo YA galerijoje vyko susitikimas su fotografais, viešėjusiais Klaipėdos fotografijos rezidencijoje.

R.Vikšraičio darbų paroda TSEKH galerijoje.

Iš V.Luckaus „Kelionių“

◄ Jei paroda „Kasdienybės žydėjimas“ reprezentavo Lietuvos fotografijos mokyklos branduolį, akcentavo jos autorius siejusius bendrus kūrybinius bruožus ir taip kūrė apibendrintą „mokyklos“ stilistikos vaizdą, tai kitos parodos priešingai – pabrėžė Lietuvos fotografijos įvairovę ir autorių individualumą.

Lietuvos fotografijos mokyklos pradininkų kartai priklausiusio V.Luckaus paroda „Kelionės. Tbilisyje“ dar kartą priminė, kad, nepaisant ryškių bendrų „mokyklos“ bruožų, joje buvo ypač savitų autorių. Parodoje eksponuotuose V.Luckaus darbuose humanistinei fotografijai būdingas vaizdines metaforas pakeitė spontaniškai užfiksuotos kelionių akimirkos, o lietuviško kaimo žmonių tipažus ir kraštovaizdį – kitų tuometės Tarybų Sąjungos šalių vaizdai.

V.Luckaus nutolimą nuo Lietuvos fotografijos mokyklos stilistinio branduolio rodo ir parodoje „Kasdienybės žydėjimas“ eksponuoti jo darbai iš ciklo „Pantomima“, kurį autorius sukūrė septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo dešimtmečio pradžioje, Kaune bendradarbiaudamas su Modrio Tenisono pantomimos trupe. Improvizuodamas su mimais, jis išbandė ir estetines, ir prasmines tuometės kūrybinės fotografijos ribas: „Šiose fotografijose nėra tikrų žmonių (...) Tai sąvokos ir kategorijos“, – apie seriją „Pantomima“ rašė V.Luckus. Ne mažiau išskirtina, nei V.Luckaus kūryba, buvo ir jo asmenybė bei dramatiškas likimas, apie kuriuos Kijevo žiūrovai galėjo sužinoti dokumentinio filmo „Meistras ir Tatjana“ peržiūroje.

Dvi aktų parodos...

Dar vieną iš Lietuvos fotografijos mokyklos konteksto išsiskiriantį autorių Virgilijų Šontą pristatė paroda „Apnuogintas“.

Nors V.Šonta kūrybinės fotografijos scenoje debiutavo kartu su R.Požerskiu aštuntojo dešimtmečio pirmoje pusėje, kai Lietuvoje vyravo humanistinė fotografija, tačiau jis drąsiai peržengė šios krypties ribas.

Kijeve buvo galima pamatyti vieną iš originaliausių šio autoriaus kūrybos dalių – vyrų aktų fotografijas. Vyrų aktai Lietuvos fotografijoje iki šiol nėra dažni, dar mažiau

šio žanro pavyzdžių pasižymi homoseksualiu, vyro kūną erotizuojančiu žvilgsniu (čia būtų galima prisiminti jau XXI a. sukurtas medijų menininko Remigijaus Venckaus fotografijas).

Kartu šioje parodoje atsiskleidžia ir visai V.Šontos kūrybai būdingas dėmesys fotografijos estetikai, eksperimentavimas šviesa, forma, fotografijos kuriamomis vizualinėmis dviprasmybėmis, kurios tikrovės atvaizdą nukelia į pusiau abstrakčias vaizduotės erdves.

Savita akto žanro interpretacija Lietuvos fotografijoje išsiskyrė ir Violeta Bubelytė, kurios darbai buvo pristatyti parodoje „Savas kūnas“. Joje eksponuota nuo devintojo dešimtmečio pradžios autorės tęsiama aktų serija, kuriai pozuoja pati fotografė.

Galbūt kaip tik tai ir lėmė šio ciklo išskirtinumą – ankstyvuosiuose darbuose V.Bubelytė save įamžino tarsi beaistriu fotokameros, o ne žmogišku žvilgsniu, jos fotografijose neliko akivaizdžios erotikos, o tik santūri, meditatyvi moters kūno estetizacija. Kita vertus, naujesniuose V.Bubelytės darbuose atsiranda daugiau žaismės, teatrališkumo ir numanomų siužetų. Pateikiamos vienoje parodoje skirtingų laikotarpių fotografijos įgyja ir egzistencinių konotacijų – jos tarytum leidžia žvilgsniu aprėpti žmogaus žemiškąją būtį ir išvysti kasdienybėje nepastebimą laiko tėkmę.

...Ir nuobodulio estetika

Lietuvos fotografijos mėnuo Kijeve net tik atskleidė Lietuvos fotografijos stilistinės įvairovės pjūvį. Kartu jis suteikė galimybę sekti jos raidą chronologiniu požiūriu.

V.Bubelytės kūryba ne tik kūrybiniu braižu, bet ir sukūrimo laikotarpiu jau peržengė humanistinės fotografijos mokyklos dominavimo Lietuvoje laikotarpį ir yra siejama su devintojo dešimtmečio pradžioje iškilusia „nuobodulio estetika“. Taip fotografijos tyrėja Agnė Narušytė apibūdino vėlyvojo sovietmečio sąstingį perteikusią Lietuvos fotografijos kryptį, kuriai buvo būdinga pabrėžtinai neišraiškinga estetika ir nereikšmingų kasdienybės akimirkų fiksavimas. Tokios fotografijos kūrėjai buvo kritiški ne tik tuometės politinės santvarkos, bet ir ankstesnės Lietuvos fotografijos mokyklos, nuo kurios sąmoningai atsiribojo ir pradėjo visiškai naują Lietuvos kūrybinės fotografijos raidos etapą, atžvilgiu. ►

Parodos „Kasdienybės žydėjimas“ atidarymas T.Ševčenkos nacionaliniame muziejuje.

◄ „Nuobodulio estetikos“ kryptį Lietuvos fotografijoje Kijeve ryškiausiai reprezentavo Gintaro Zinkevičiaus ir A.Narušytės paroda „Plakatai“.

G.Zinkevičiaus gatvėse užfiksuoti sovietinių laikų plakatai tarytum sudaro tarybinės propagandos tipologiją, kurią konceptualiai „įrėmina“ tos propagandos neatitinkančios nušiurusių sienų plokštumos ir pasikartojanti, objektyvios dokumentacijos įspūdį sukurianti fotografijų kompozicija.

Tolesnę Lietuvos fotografijos raidą konceptualios ir tarpdisciplininės kūrybos link leido sekti toje pačioje YA galerijos erdvėje, kur pristatytos G.Zinkevičiaus nuotraukos, eksponuoti Gintauto Trimako darbai.

Vienas nuosekliausiai su fotografijos medžiagomis ir technologijomis eksperimentuojančių lietuvių autorių analoginę fotografiją pasitelkia ne tik tikrovės atvaizdų kūrimui, bet ir pačios medijos tyrimui, jos medžiagiškumo ir reprezentacinio santykio su regimąja tikrove analizei. Šiuos G.Trimako kūrybos bruožus atskleidė ir Kijeve pristatyti jo darbai iš serijų „Pauzės“ (1998), „Kiekvienam vaizdui – savas šešėlis“ (2006) ir „Suskaičiuoti dangų“ (2008).

Prarastas laikas

Konceptualus požiūris į fotografiją, Lietuvoje išryškėjęs XX ir XXI a. sandūroje, turi tąsą ir šiuolaikinėje Lietuvos fotografijoje, kuriai atstovavo parodos „Prarastas laikas“ dalyviai.

Juos labiau tiktų vadinti ne fotografais, o menininkais, kurie, užuot kūrę tikrovės atvaizdus, kiekvienas savaip pasitelkia fotografiją konceptualioje kūryboje. Aurelijos Maknytės ir D.Vaičekausko parodoje pristatyti darbai yra galutinis performatyvaus kūrybos proceso rezultatas. A.Maknytės darbai sukurti virš ugnies kaitinant senas, nežinomų fotografų fotoskaidres, o D.Vaičekauskas dekonstruoja žymių Lietuvos fotografų kūrinius, juos „naikindamas“ ir iš fragmentų sudėdamas atpažįstamus, tačiau jau kitus atvaizdus.

Fotografinio atvaizdo prasmės ir kuriamos iliuzijos dekonstrukcija svarbi ir Vytauto Kumžos darbuose. Autorius atskleidžia komercinėje fotografijoje naudojamų erdvių, įrankių ir skaitmeninio vaizdo redagavimo dirbtinumą.

Parodos „Prarastas laikas“ atidaryme Mažojoje Arsenalo galerijoje.

V.Bubelytės paroda „Savas kūnas“ „Lavra“ galerijoje.

Kiti du parodos „Prarastas laikas“ dalyviai – Dovilė Dagienė ir Juozapas Kalnius – eksperimentuoja su analogine fotografija, tyrinėdami fotografinėse medžiagose šviesos paliekamus materialius pėdsakus.

O Lietuvoje gyvenantis ir kuriantis ukrainiečių fotografas Valentinas Odnoviunas, savo dalyvavimu festivalyje simboliškai sujungęs Lietuvos ir Ukrainos fotografijos scenas, provokavo žiūrovus atkreipti dėmesį į tą fotografijos dalį, kuri įprastomis aplinkybėmis laikoma brokuota, neverta dėmesio, išmesta iš šiandienės vaizdų apyvartos ir tiesiogine, ir perkeltine tų žodžių prasme. „Lietuvos fotografijos mėnesio Kijeve“ metu atidarytos parodos pristatė ir tokius menininkus, kurių kūrybos neįmanoma priskirti vienai krypčiai ar tik Lietuvos meno kontekstui. Vienas iš tokių autorių yra Rimaldas Vikšraitis. Šį fotografą, kaip ir Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjus, domina lietuviško kaimo gyvenimas, tačiau jį R.Vikšraitis mato iš visai kitos perspektyvos. Pagarbų, humanistinį žvilgsnį į kaimo žmones R.Vikšraičio fotografijų serijoje „Pavargusio kaimo grimasos“ (1998–) keičia atviras, neretai net groteskiškas degraduojančios provincijos vaizdavimas. Jau nepriklausomos Lietuvos kaimo nuosmukį R.Vikšraitis perteikė provokuodamas savo „modelius“, režisuodamas fotografijoms tokias scenas, kuriose, regis, nelikę jokių žmogiško orumo pėdsakų. Tokiu būdu autorius sukūrė skaudžią žiūrovų akistatą su Lietuvos provincijos socialine tikrove, bet išvengė moralizavimo ir perdėto dramatizmo.

J.Mekas – pirmą kartą

Festivalio metu pirmą kartą Ukrainoje eksponuota Jono Meko paroda „Frozen Film Frames“ ir ją lydėjusi J.Meko filmo „Walden“ peržiūra ukrainiečių žiūrovus supažindino su lietuvių poetu ir filmininku, kuris peržengė ne tik ribas tarp skirtingų medijų, bet, atsispirdamas nuo lietuviškam kaimui būdingos pasaulėjautos, tapo tarptautinėje meno scenoje žinomu, ryškiu kūrėju. J.Meko poezija ir filmai perteikė Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusios migrantų kartos patirtis, tapo neatskiriama avangardinio Amerikos kino ir meno judėjimų, pavyzdžiui, „Fluxus“, dalimi. ►

◄ Taigi „Lietuvos fotografijos mėnuo Kijeve“ žiūrovams pasiūlė galimybę apžvelgti Lietuvos fotografijos įvairovę ir atsekti ryškiausius jos istorinės raidos tarpsnius. Žinoma, plačiam žiūrovų ratui skirto festivalio metu lengviau pristatyti ankstesnes Lietuvos fotografijos kryptis, kurių svarbiausi bruožai ir autoriai jau aiškūs. O įvairialypės, nuolat kintančios ir mūsų dienomis besiformuojančios šiuolaikinės Lietuvos fotografijos reprezentavimas suteikia daugiau pasirinkimų organizatoriams ir kartu kelia daugiau klausimų. Pavyzdžiui, šio festivalio metu neeksponuoti posthumanizmo, istorinės atminties, įvairiais aspektais apibrėžiamos asmens tapatybės temas analizuojantys lietuvių autorių darbai. Kita vertus, vienokie ar kitokie pasirinkimai šiuo atveju neišvengiami ir reikalingi – kaip tik jie įtvirtina šiandienes kūrybines kryptis, kurios ateityje taps Lietuvos fotografijos istorijos dalimi.

G.Trimako fotografijų parodos atidarymas YA galerijoje.

Kūrybinių ryšių tąsa

Be to, festivalis Kijeve Lietuvos fotografijai svarbus ne vien dėl lietuvių autorių kūrybos institucinės sklaidos. Jis tęsia istoriškai susiklosčiusius Lietuvos ir Ukrainos fotografų kūrybinius ryšius. Festivalio kuratorius D.Vaičekauskas priminė, kad Lietuvos fotografijos klasikai bendravo su tokiais žinomais ukrainiečių fotografais kaip Viktoras Maruščenka ir Borisas Mikhailovas. Dabar šiuos kūrybinius ryšius tęsia ukrainiečių menininkų, fotografų, menotyrininkių ir kuratorių rezidencijos Klaipėdoje. Susiti-

J.Meko filmų peržiūra „Lavra“ galerijoje.

V.Šontos parodos „Apnuogintas“ atidarymas „The Naked Room“ galerijoje.

J.Meko darbų paroda „Lavra“ galerijoje. Festivalis „Lietuvos fotografijos mėnuo Kijeve“ žiūrovams pasiūlė galimybę apžvelgti Lietuvos fotografijos įvairovę ir atsekti ryškiausius jos istorinės raidos tarpsnius.

kimas su šių rezidencijų dalyviais papildė „Lietuvos fotografijos mėnesio Kijeve“ programą, į ją buvo įtraukta ir ukrainiečių fotografo Valerijaus Miloserdovo paskaita apie 1991 m. sausio įvykius Vilniuje, kuriuos fotografui teko įamžinti.

Ukrainą ir Lietuvą siejanti istorinė patirtis šiuo atveju taip pat svarbi. Nors skirtingų kartų ir skirtingoms kūrybinėms kryptims atstovaujantys lietuvių fotografai sulaukia dėmesio bei įvertinimo Vakaruose, Rytų kaimynai dėl bendros istorinės praeities Lietuvos fotografiją gali suvokti kitaip ir tam tikru požiūriu geriau nei vakariečiai. Sovietinį ir posovietinį laikotarpius įamžinusioje Lietuvos fotografijoje žiūrovai iš Vakarų šalių mato tiesiogiai nepatirtą ir todėl „egzotiškai“ jiems atrodančią politinę, ekonominę ir socialinę tikrovę. O ukrainiečiai fotografijos gerbėjai joje atpažins savo pačių patirtį ir jų santykis su lietuvių fotografų įamžintu gyvenimu šiuo požiūriu gali būti autentiškesnis.

Taigi yra ne viena priežastis, dėl kurios Lietuvai svarbu išlaikyti ryšius su Ukrainos kūrybinės fotografijos autoriais, kuratoriais ir žiūrovais, kurie šiandien jau yra globalios fotografijos meno scenos dalyviai.

G.Zinkevičiaus ir A.Narušytės parodos „Plakatai“ atidaryme YA galerijoje. Organizatorių nuotr.