KULTŪROS MARŠRUTAIS
Lietuvos fotografi j klasika ir šiandie n Paskutinė rugsėjo savaitė Lietuvos ir Ukrainos fotografijos gerbėjų kalendoriuose, tikriausiai, buvo pažymėta raudonai. Tuo metu vyko festivalio „Lietuvos fotografijos mėnuo Kijeve“ atidarymo renginiai, kurių programa buvo tikrai šventiška. Joje – net devynių parodų atidarymai septyniose skirtingose ekspozicijų erdvėse, festivalio kuratoriaus klaipėdiečio Dariaus Vaičekausko performansas, filmų apie Lietuvos fotografus peržiūros, fotografijos knygų ir leidinių pristatymai, videopaskaitos ir susitikimas su Lietuvoje rezidavusiais ukrainiečių menininkais. Dauguma parodų lankytojams buvo atviros iki pat spalio pabaigos, o joms pasibaigus ir nurimus šventinėms nuotaikoms galima klausti: kokią mūsų šalies fotografijos dalį festivalio metu pažino ukrainiečiai ir kuo renginys reikšmingas pačiai Lietuvos fotografijai? 44
V.Luckaus parodos „Kelionės. Tbilisyje“ atidarymas RA galerijoje.
Tomas PABEDINSKAS
Kasdienybės žydėjimas Lietuvos fotografijos įvairovės išsamiai pristatyti, žinoma, neįmanoma net dideliame jai skirtame renginyje. Šiuolaikinė Lietuvos fotografijos panorama be galo plati ir tarytum susiskaidžiusi į daug atskirų krypčių, kurias tarpusavyje nebūtinai sieja kokie nors bendri „lietuviški“ bruožai. Tačiau vienijantį pagrindą Lietuvos fotografijos pristatymui Kijeve suteikė vadinamosios Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų jungtinė paroda „Kasdienybės žydėjimas“, atidaryta Taraso Ševčenkos nacionaliniame muziejuje. Ten eksponuoti XX a. septintajame dešimtmetyje savitą lietuviškos humanistinės fotografijos kryptį
suformavusių autorių, dabar vadinamų Lietuvos fotografijos klasikais, kūriniai. Parodoje buvo galima išvysti Lietuvos fotografijos mokyklos pradininkų Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Rimanto Dichavičiaus ir Vito Luckaus ikoninius, ne tik Lietuvos žiūrovams gerai žinomus darbus. Juos papildė dešimtmečiu vėliau Lietuvos fotografijos scenoje debiutavusio ir jos humanistines tradicijas pratęsusio Romualdo Požerskio kūriniai. Artimesnę pažintį su Lietuvos fotografija pradėti nuo šios parodos ir logiška, ir, tikriausiai, neišvengiama, nes būtent joje pristatomi autoriai formavo savitos lietuviškos fotografijos sampratą ir pagrindė ją savo darbais. Jie sujungė siekį fotografijoje išsaugoti lietuvišką tautinę tapatybę, įamžinti Lietuvos kaimo tradicinį gyvenimo būdą ir žmonių tipažus su tarptautinei humanistinei fotografijos krypčiai svarbia universalių žmogiškų vertybių išraiška. Toje pačioje parodoje buvo galima
