Durys 2020 12

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2020 GRUODIS / Nr. 12(84)

Festivalis „Lietuvos fotografijos mėnuo Kijeve“: klaipėdiečio fotomeninko Dariaus Vaičekausko performansas „Dekonstruojant“ „Lavra“ galerijos kieme.

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2020 gruodis / Nr. 12(84) www.durys.diena.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė adresas Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2020 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2020 4 psl. – Kristinos Stasės Mažukaitienės karpinys. Klaipėdos ektnokultūros centro nuotr.

ŽURNALĄ REMIA

TEATRAS Violeta MIČIULIENĖ. A.Vizgirda: į šį pasaulį ateiname pasikalbėti

4

Gitana GUGEVIČIŪTĖ. Lopšinės iš debesų

12

MUZIKA Žaneta SKERSYTĖ. A.Kozlovskis: publikos neapgausi

15

Danutė PETRAUSKAITĖ. Pirmajai lietuviškai „Traviatai“ – 100. Pakelkime taurę linksmybių!

22

Ieva BUDRIŪNAITĖ. R.Kudriašovas: adrenalinas pagyvina kasdienybę

26

DAILĖ Marion LEETMAA. R.Inčirausko juvelyrikos paroda teikia plačias interpretavimo galimybes

32

TAUTODAILĖS METAI Daiva JANAUSKAITĖ. Moteriškumo kodas, kupinas galvosūkių

36

KULTŪROS MARŠRUTAIS Tomas PABEDINSKAS. Lietuvos fotografija Kijeve: klasika ir šiandien kuriama istorija

44

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. „Karalienės gambitas“: šachmatai tapo seksualūs

52

LIETUVOS ŽYDŲ ISTORIJOS METAI Gitana GUGEVIČIŪTĖ. Litvakų istorijos ir kultūros reprezentacijos Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2020 m.“ SRTRF skyrė 38 tūkst. eurų finansinę paramą

54

GINTARO LAŠAI Nijolė KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ. Novelės ruduo 2020

59

Reet KUDU. Visas mano auksas

60

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ. Eilėraščiai

61 3

TEATRAS

A.Vizgirda: į šį pasaulį ateiname pasikalbėti Šiomis dienomis, kurios visais atžvilgiais yra sunkios tiek teatralams, tiek tiems, kurie mėgsta teatrą, režisieriaus Alvydo Vizgirdos Klaipėdoje įkurtas ir vadovaujamas Pilies teatras perlipo 35 metų slenkstį. Daug visko būta, daug visko dabar yra ir, duok Dieve, kad ateityje dar būtų visko daug. Teatras – visų menų sintezė. Tačiau vis dėlto svarbiausia jo ašis yra režisierius...

Violeta MIČIULIENĖ

Studentiško gyvenimo aidas Ilgai ranka buvo sustingusi prieš baltą popieriaus lapą, nedrįsdama pradėti rašyti. Nes bijojau. Rašyti apie A.Vizgirdą nedrąsu todėl, kad bijau ne taip išgirsti, ne taip suprasti ir ne taip parašyti. O jo kiekvienas žodis svarbus. Žinau tai, nes seniai jį pažįstu. Nuo tų laikų, kai buvau mažas niekas, o jis buvo nerealaus „Liepų 4

68“ teatro vadovas. Pirmą kartą susitikome akis į akį 1989 metais, kai atėjau pas režisierių ir drebančiu balsu paklausiau, ar negalėčiau jų teatre pastatyti savo diplominio spektaklio. A.Vizgirda tylėjo ir žiūrėjo į mane. O po to ramiai paklausė, ar man reikės jo pagalbos. Nežinau, iš kur tuo metu turėjau tokio buko pasitikėjimo savimi, kad išdrįsau jam pasakyti, jog susitvarkysiu pati. Kažkas panašaus iš vaikystės, kai mama bandydavo surišti man batraiščius, o aš verkdavau, kad galiu pati.

Nors net neįsivaizdavau, kaip juos reikia surišti. Po mano atsakymo A.Vizgirda patylėjo ir dar tyliau pasakė, kad šiame

teatre sunkiai pakeliamas gėdos jausmas.

Atsakiau, kad supratau, bet tikro padėties suvokimo nebuvo nė lašo. Kur papuoliau, pradėjau suprasti tik pradėjusi dirbti su aktoriais. Dirbau su jais ir tuo pačiu metu auginau teatre savo sūnų. Jo pirmos gyvenimo frazės buvo iš mano diplominio spektaklio „Tu jį mylėjai, jis tave mylėjo“ pagal Sanzianos Pop romaną. Vis dar atsimenu, kaip mus išvijo iš kavinės, nes susiraukusiai padavėjai mano dvimetis pyplys pasakė, kad tarnaitės turi žinoti savo vietą ir nedaryti gėdos šeimai. Valgyti tą vakarą negavome. Repetuodavome pusbalsiu, nes drabužinėje, ant kareiviškos milinės miegodavo mano sūnus. Ir po pietų miego ant jo veido likdavo įspaudai nuo medalių ir ordinų, kuriais buvo nukabinėta milinė.

Tai buvo patys nuostabiausi mano studentiško gyvenimo momentai.

Po premjeros prie manęs priėjo režisierius ir pasakė, kad tikėjosi blogiau, bet išėjo gana neblogai. Man tai buvo kažkas panašaus, jei būtų įteikę tokį nedidelį „Oskariuką“. Už drąsą ir akiplėšiškumą.

Nes jaučiausi to neverta. Todėl, kad ir tada, ir dabar puikiai suprantu, jog iš manęs jokio režisieriaus nebus. Nei gero, nei prasto. ►

TEATRAS

Anot režisieriaus A.Vizgirdos, menas yra idėjos, tiesos ir išmislo harmonija. Jei nors vieno komponento trūksta, meno kūrinio nebus. Vyto Aleknavičiaus nuotr.

5

TEATRAS

Aktorė Regina Šaltenytė spektaklyje „Susiliejimai“ pagal Maironio poeziją (rež. A.Vizgirda, Pilies teatras, 2012).

Pilies teatro siela ◄ „Liepų 68“ teatre supratau, kas yra teatras. Kad jis prasideda nuo pagarbos, pasitikėjimo ir meilės žmogui. Šiame teatre svarbiausia buvo žmogus. Tas, kuris scenoje, ir tas, kuris žiūri į tą, kuris yra scenoje. Žiūrėdama į A.Vizgirdą galvodavau, kad man

R.Šavelio „Fabijonas“ (rež. A.Vizgirda, Pilies teatras, 2018). Aktorius Aurimas Pintulis.

retai kada teko sutikti tokių žmonių kaip jis.

Jis buvo kaip gyva žaizda. Fiziškai negalėjo priimti melo, veidmainystės ir pasipūtimo.

Visa tai buvo matyti jo veide. Manau, jei būtų sugebėjęs tai paslėpti, jam viskas gyvenime būtų buvę kitaip. Jis nesakydavo žodžiais, bet jo veidas bylote bylojo apie tą nebylią tiesą. Jei būtų mokėjęs apsimesti, jam nebūtų reikėję kaip Don Kichotui kovoti prieš tai,

ko neįmanoma nugalėti. Daužytis į biurokratinio malūno sparnus, kurie vis sukasi ir sukasi, o tos beviltiškos beprotybės pabaigos taip ir nematyti.

Ir štai šiomis dienomis, kurios visais atžvilgiai yra sunkios tiek teatralams, tiek tiems, kurie mėgsta teatrą, Pilies teatras perlipo savo 35 metų slenkstį. Daug visko būta, daug visko dabar yra ir, duok Dieve, kad ateityje

V.Krasnogorovo „Lengva pažintis“ (rež. A.Vizgirda, Pilies teatras, 2020). Aktoriai Lina Rastokaitė ir A.Pintulis.

6

TEATRAS

dar būtų visko daug. Teatras – visų menų sintezė. Tačiau vis dėlto svarbiausia jo ašis yra režisierius. Režisierius sulygina visus kampus, suderina nesuderinamus dalykus, chaosą paverčia harmonija arba atvirkščiai ir, viską sumovęs ant idėjos smaigalio, pateikia mums kaip šventinę eglutę. O mes, žiūrėdami į tą stebuklą, permąstome, iš naujo įvertiname tai, ką iki šiol žinojome. Pilies teatro siela yra A.Vizgirda, jo spektakliai yra kaip mažos išpažintys, kuriose atsiveriame per juoką, ašaras ir kitas emocijas, kurios mums primena, kodėl esame čia ir kad mes vis dar gyvi.

Labai apsidžiaugiau, kai režisierius sutiko pasikalbėti ir nepaprašė, kad nepadaryčiau gėdos. Nes iš tikrųjų smalsu sužinoti, kas yra A.Vizgirda, teatre kuriantis jau beveik 50 metų, kaip sudėliota ši meniška ir įvairiaplanė dėlionė, iš kokio pasaulio jis atsinešė tokį stiprų grožio pajautimą.

Pirmieji vaidinimai – namie – Jei žmogus norėtų sužinoti, kur gimė žymus Lietuvos režisierius A.Vizgirda, jam tektų suglumti. Nes vienur rašoma, kad Marijampolėje, o kitur, kad Vilkaviškio rajone. O kur iš tikrųjų?

– Iš tikrųjų – Kazlų Rūdos gimdymo namuose, o po to jau gyvenau Vilkaviškio rajono Pagramdų kaime. Taip išėjo, kad bėgant metams vis keitėsi rajonų ribos ir skirtingais laikotarpiais atrodydavo, kad esu gimęs vis skirtingose vietose.

– Koks įvykis vaikystėje jus nukreipė į teatrą?

– Tai, be abejo, buvo mano pamatytas pirmas spektaklis, po kurio aš dar ilgai negalėjau atsitokėti. Kai nedidukėje scenoje ragana išskleidė savo milžiniškus skvernus lyg sparnus, tas reginys mane užhipnotizavo. Iki šiol tas vaizdas stovi prieš akis.

Tada ir prasidėjo pirmieji mano spektakliai namuose. Dekoracijos – visos kėdės, stalai, o pagrindinis akcentas buvo gėlės. Didelės, ryškios, kurias padarydavome iš spalvoto popieriaus.

– Ar jūsų šeimoje buvo žmonių, susijusių su teatru?

– Mano mama ir teta. Dar būdamas penkerių mačiau spektaklį „Raudonoji gėlelė“, kuriame vaidino mano mama. Šis spektaklis man irgi paliko neišdildomą įspūdį. Apskritai visas mūsų Pagramdų kaimas buvo kažkoks ypatingas. Ne vien vaidinimais, bet ir tradicijomis, šventėmis. Vienos iš smagiausių buvo vardinės.

Kaimo žmonės varduvininkams pindavo vainikus. Ar įsivaizduojate trobą, kurioje visur vainikai? Trisdešimt, keturiasdešimt vainikų. Jie buvo pinami iš įvairių gėlių, atsižvelgiant į sezoną. Savo forma jie buvo apvalūs ir šiek tiek priminė vėliau išpopuliarėjusius laidotuvių vainikus. Į to vainiko vidurį buvo dedamas palinkėjimas ir slapta vainikas būdavo pakabinamas ant varduvininko namo durų ar lango.

Slapta reikėjo todėl, kad, jei varduvininkas pražiopsodavo sveikintojų darbą, jis kitą dieną turėdavo vaišinti naktinius svečius, kurių nepastebėjo. Tačiau, jei jis būdavo sumanus ir „sugaudavo“ tą momentą, kai vainikas būdavo tvirtinamas, tada jau sveikintojai turėdavo varduvininką vaišinti.

Tiesiog teatrinis detektyvas.

K.Klimovskio „Našlė, neūžauga, ruonis ir kiti“ (rež. A.Vizgirda, Pilies teatras, 2019). Aktoriai Kamilė Andriuškaitė ir Jonas Viršilas.

– Tai jūsų vaikystė buvo panaši į šventę?

– Vaikystė ir yra šventė, net jei joje būna ir negerų dalykų. Dabar, kai prisimenu, buvo ir sudėtingų situacijų, kurių išskirtinumo aš tuomet nesuprasdavau. Puikiai atsimenu naktis, kai lange pasirodydavo vyro veidas.

Tuo metu juos vadino banditais, o dabar – partizanais. Ir tada aš saviškiams sakydavau, kad „vyrukas atėjo“. Ilgai nežinojau, kas iš tikro yra tas vyrukas. Dieną ateidavo vieni vyrukai, o naktį – kiti. Ir vis reikėdavo ką nors duoti. Mama jiems padėdavo todėl, kad visi taip darė. Ar tai buvo daroma iš pareigos, ar iš jausmo, o gal iš baimės? Aš negaliu pasakyti, kaip buvo iš tikro, nes ta tema mes namuose nekalbėdavome. Negeri buvo laikai.

– Kas buvo jūsų vaikystės draugai?

– Turėjau vieną. Mergaitę. Kaip dabar suprantu, „chuliganką“, kokių reta. Ir mes abu esame pridarę aibę negražių dalykų.

Vis bėgdavome iš namų. Mūsų noras pabėgti iš namų buvo daugkartinis ir nuolat tiražuojamas. Dažniausiai pabėgimas baigdavosi prie kapinių. Tada „prisižliaugdavom“ gėlių glėbius ir grįždavome namo. Dabar, kai prie namų pamatau augančias tokias gėles, visada prisimenu vaikystę.

Pirmoji tikroji mokytoja – Vilniaus aukštesniojoje kultūros mokykloje režisūrą jums dėstė Marija Misiūnaitė, kuri, beje, buvo ir mano dėstytoja. Ką ji jums reiškė? ►

P.Süskindo „Pono Zomerio istorija“ (rež. A.Vizgirda, Pilies teatras, 2019).

Aktorius A.Pintulis.

7

TEATRAS

– Apie M.Misiūnaitę galėčiau kalbėti ilgai ir nepasakyti nė lašo to, kas ji man yra iš tikrųjų. Yra žmonių mokytojų, kurie mums dovanoja tik žinias. O yra tokių mokytojų, kurie prie žinių dar prideda ir savo norą jus išmokyti gyvenimo. Šiuolaikiniai jauni teatralai, kalbėdami apie kokio nors įžymaus režisieriaus pastatymus, konstatuoja spektaklį kaip faktą.

Analizuoja jį kaip veiksmą, tačiau pačiu režisieriumi nesižavi. Jiems nebėra idealų.

O man M.Misiūnaitė yra pirmoji mano tikroji mokytoja, kuri savo išmanymu buvo ir yra reta asmenybė. Ji mane mokys iki gyvenimo pabaigos. Jei būdavo blogai ar nežinodavau, kaip toliau dirbti, eidavau pas ją. Aš jai nieko nesakydavau. Atrodo, ir ji manęs nieko neklausinėdavo. Tiesiog kalbėdavomės, ir staiga manyje nubusdavo noras kuo greičiau bėgti į sceną, nes suprasdavau, ką man reikia daryti. Net spirgėdavau, negalėdamas išbūti savo kailyje nuo didelio noro vėl kurti. Neseniai buvome teatrų festivalyje Sibire. Pamačiau vieną spektaklį pagal amerikiečių pjesę – gana chaotišką, ekscentrišką, pagalvojau, kodėl gi man jos nepastačius. Ir jau eidamas po spektaklio staiga netikėtai prisiminiau M.Misiūnaitę. Ir pamaniau: „O ką ji man pasakytų?“ Ir atrodė, kad iš tikro išgirdau jos atsakymą: „Alvydai, ar jums to reikia?“ Tą pačią akimirką tarsi ranka nuėmė visas abejones. Ji mus mokė ne tik režisūros, bet ir etikos. Eidavome su savo

◄

antromis pusėmis pas ją švęsti švenčių. Ji žinojo apie mūsų finansinę padėtį ir iš viso ji mus visus gerai pažinojo. Atsimenu, kaip pačioje mokslų pradžioje viena bendrakursė pavėlavo į pirmą dėstytojos paskaitą.

M.Misiūnaitė taip tylomis į ją žiūrėjo, kad mes visi pasijutome kaip ant keptuvės ir nugaromis ėjo pagaugai. O tada, išlaikiusi labai ilgą pauzę, ramiai pasakė, kad į jos paskaitas niekas niekada nevėluos. Ir daugiau niekas niekada nevėlavo. Po dešimties metų įvyko kurso susitikimas, ji mūsų atsiprašė. Kad neįtarė, kokie ateina laikai ir kad ji, to nežinodama, neišmokė mūsų užsiauginti nagų. Nagų, kad galėtume apsiginti. Apsiginti nuo idiotizmo ir chamizmo. Jei M.Misiūnaitė pasakodavo apie kokį nors nežinomą mums autorių, tai darydavo taip, kad burnoje pajusdavome medaus skonį. Ir po paskaitos puldavome į biblioteką kas pirmesnis gauti to autoriaus kūrinių. Ji buvo tas žmogus, kuris nemoralizuodamas sugebėdavo savo studentams įskiepyti pareigos jausmą. Aš dažnai jauniems žmonėms sakau, kad, jei reikėtų pasirinkti, kur gyventi – ar didžiuliame ištaigingame name, ar M.Misiūnaitės

Tai yra aukštasis pilotažas. Mokėjimas viską paversti teatru.

K.Klimovskio „Našlė, neūžauga, ruonis ir kiti“ (rež. A.Vizgirda, Pilies teatras, 2019). Aktoriai Vilija Gruodytė, Ramūnas Šeputis, K.Andriuškaitė.

8

dviejų kambarėlių bute, iki lubų prikrautame knygų, – man nereiktų nė minutės, kad apsispręsčiau. M.Misiūnaitės namaibiblioteka man visada atrodydavo kaip geriausi namai.

Pats sau pavydi – O ar buvo daugiau tokio lygio mokytojų?

– Tokio lygio kaip M.Misiūnaitė, ne. Bet mano gyvenimas man dovanojo profesijos mokytojus, kurie buvo fantastiški.

Pats sau pavydžiu. Jų buvo daug. Nuo garsenybių G.A.Tovstonogovo Peterburge, E.Simonovo ar E.Zachavos Maskvoje iki ekscentriškų ir iš orbitos išėjusių. Nebuvo nė vieno, kurio nereikėjo. Ir Sankt Peterburge, ir Maskvoje išėjau tokias gyvenimo mokyklas, kurių linkėčiau kiekvienam.

Atsimenu savo scenos judesio dėstytoją, kurį pamatę koridoriuje sprukdavome kaip įmanydami. Nes žinodavome, kad pasisveikinę su juo vis tiek neįtiksime. Ne taip pasisveikinsime ar pasakysime ne tai, ką jis norėtų išgirsti. O tada jis tave įspraus į kampą, įrems ilgą pirštą tau į krūtinę ir baksnodamas juo išrėš tokį moralą apie etikos taisykles, kad pamirši, kuo tu vardu ir iš kur atėjai. O Maskvoje mūsų anglų kalbos dėstytoja buvo tarsi atėjusi iš pasakos, jos drabužiai – angliško, prancūziško ir indiško stilių samplaika. Ir kai ji ateidavo, paskleisdavo visus savo plačius „padurkus“ per visą auditoriją. Sėdėdavo išdriekusi savo sijonus ir rūkydavo cigaretę, vieną po kitos. Prašydavo angliškai arba prancūziškai papasakoti apie kokį nors matytą spektaklį. Vos išgirdusi kokio nors jai žinomo režisieriaus pavardę, iškart pereidavo prie rusų kalbos ir pasakojimo, kas girdėti Maskvoje apie šį režisierių. Kas su kuo miega, kas ką geria, kas kur buvo.

O paskaita baigdavosi, kai pasibaigdavo cigaretės.

– Ko labiausiai gaila iš tų dienų?

– Žiedo. Taip, taip, taip. Žiedo, kurį gavau dovanų ir labai vertinau. Bet per stojamuosius egzaminus Sankt Peterburge sau daviau žodį, kad, jeigu įstosiu, aš tą žiedą įmesiu į Nevos upę. Ir kaip jums atrodo? Aš įstojau.

Gailėjausi savo duoto pažado, bet žodis yra žodis. Ir dabar kažkur jis guli Nevos dugne.

Bet juk žodžio reikia laikytis.

TEATRAS

K.Klimovskio „Lopšinė suaugusiam vyrui“ (rež. A.Vizgirda, Pilies teatras, 2017). Aktorės Vilhelmina Jašinskaitė, Vida Kojelytė, Emilija Auškalnytė.

Profesija – kaip daktaro – Viena pirmųjų jūsų darbo vietų buvo Naujoji Vilnia. Koks tas laikotarpis?

– Visi mes idealizuojame savo vaikystę.

Turime polinkį idealizuoti ir jaunystę. O Naujoji Vilnia buvo mano jaunystė. Mano pirmieji spektakliai. Nepaprastai gražus periodas, kuris truko 13 metų. Tada labai pasisekė, nes kažkokiu būdu susiformavo žmonių grupė, kurioje buvo tiek supratimo, meilės vieno kitam, kad man net sunku nusakyti. Jie jautė vienas kitą, ir man beliko tik kartu su jais švęsti gyvenimo ir teatro šventę. Visi aktoriai buvo universitetinio išsilavinimo, suprasdavo mane iš pusės žodžio. Daug esu keliavęs, daug egzotiškų šalių aplankęs, tačiau nė vienos tokios kelionės nemainyčiau į mūsų Naujosios Vilnios teatro vasaros pasivažinėjimus kledaru autobusu, švelniai vadintu kregždute. Keliauti per Lietuvą, Krymą, miegoti palapinių miesteliuose, vakarais džiaugtis pokalbiais apie tai, kas buvo, yra ir kas dar bus – tikra Dievo dovana. Ta bendrystė perspjauna daugelį mano kelionių, įvykusių po to. Būnant su jais, mane aplankydavo

jausmas, kad su šiais žmonėmis galiu viską.

Ir gyventi, ir numirti. Užbėgdamas už akių, noriu pasakyti, kad, kai teko atsigulti į ligoninę Klaipėdoje, manęs aplankyti atėjo...

O kai teko dėl tos pačios priežasties gulėti Vilniuje, po šitiek išsiskyrimo metų mane aplankė 14 žmonių iš buvusio Naujosios Vilnios kolektyvo. Tai ar reikia daugiau žodžių? Nostalgija? Taip. Tam tikra romantizmo rūšis.

– Kokie žodžiai jums artimesni – profesionalumas ar prigimtinė intuicija?

– Ir su viena, ir su kita sąvoka galėčiau sutikti ir tiek pat turėti pretenzijų. Profesionalumas – tai nebūtinai diplomo turėjimas. Savo kalboje aš dažnai vartoju žodį „diletantizmas“. Tai paviršutiniškas gebėjimas užsiimti tuo, kam labiausiai reikia išmanymo ir kūrybiškumo. Kartais liūdna, kad šiuolaikiniai jauni režisieriai, baigę režisūros mokslus, neįsivaizduoja, ką reiškia išanalizuoti pjesę. Aš nesakau, kad nemoka, aš sakau, kad neįsivaizduoja. Tai ko jie mokosi, jei nemoka pasiruošti paprasčiausio spektaklio pamato? Teko stebėti dviejų jaunų menininkų ginčą apie meno vertę. Vienas springdamas įrodinėjo, kad suplotą kibirą jis gali pakabinti ant sienos ir

tai bus meno šedevras. O kitas jam aiškino, kad čia bus ne meno kūrinys, o niekalas.

Klausiausi ginčo ir negalėjau įsiterpti. Norėjau jiems pasakyti, kad menas yra idėjos, tiesos ir išmislo harmonija. Jei nors vieno komponento trūksta, meno kūrinio nebus.

Ginčijantis reikia turėti ginčo objektą, pirmiausia išsiaiškinti, kas jiems yra menas, na, o paskui galima ir apie kibirus.

Profesija teatre yra kaip daktaro. Pirmiausia gydytojas turi išmokti terminologiją.

Kas yra kas. Išmokęs, prieiti prie konkretaus darbo, pajusti jį. Žinoma, svarbu ir intuicija.

Ji atplaukia iš neaišku kokių aruodų. Menininkas dar turi turėti nepaprastus pojūčius.

Jie turi gyventi jame, su juo. O be profesijos išmanymo, jis atradinės tai, kas pasaulyje jau seniai atrasta. Prisimenu tokį gana juokingą atsitikimą. Vertėja man atnešė pjesę, kurią perskaitęs pamaniau, kad ji nelabai aktuali man ir žiūrovams. Atmečiau. Tada ji tą pjesę nunešė J.Vaitkui ir jis ją pastatė. Ilgai galvojau, kas čia nutiko. Paskui supratau. J.Vaitkus gali bet ką pastatyti. Tu jam atnešk savo biografiją ir jis ją pastatys. Svarsčiau, ar jis tingi ieškoti literatūros, ar koks čia kipšas yra. Bet po to supratau. Tai yra aukštasis pilotažas.

Mokėjimas viską paversti teatru. Nes jis yra aukštos prabos profesionalas. ► 9

TEATRAS

Žinau, kad viskas bus gerai. O nestebėti publikos negaliu. Gal kvailai atrodys, bet aš tik dabar mokausi nežiūrėti savo spektaklių. Tačiau kas iš to? Aš tada nervinuosi namuose. Man tikrai būna itin gera, kai jaučiu, kad publika mūsų spektakliuose įkaista, kai pajuntu, kaip žiūrovai įsielektrina. Tada įsitikinu, kad spektaklis yra paveikus. Iš mūsų sielos į jų sielas nueina impulsai. Jei aktoriai vaidina įtaigiai ir paveikiai, aš irgi visada žiūriu emocionaliai ir visai nesvarbu, kelintą kartą tą spektaklį matau. Prisimenu M.Misiūnaitės patarimą: jei aktorius ko nors klausia, o tu nežinai, atsakyk, kad sužinosi rytoj arba poryt. Ir per tą laiką privalai tai padaryti.

L.Zorino „Varšuvos melodija“ (rež. A.Vizgirda, Pilies teatras, 2016). Aktoriai L.Rastokaitė ir Gabrielius Zapalskis.

Girdėti ir būti išgirstam ◄ – Šioje interneto eroje galima viską sužinoti, ko reikia, vienu piršto paspaudimu.

Kaip jums atrodo, ar dar yra vietos knygai šiame pasaulyje?

– Vatau koks... klausimas. Bandysiu atsakyti trumpai. Jauni žmonės šiandieniniame pasaulyje gyvena šalia žinių. Petys į petį, diena į naktį. Bet vienas dalykas žinoti, kad yra toks F.Dostojevskis, ir visai kitas dalykas išmanyti F.Dostojevskį.

Daug sutinku žmonių, kurie žino apie J.P.Sartre’ą, F.Dostojevskį, M.Bulgakovą. Bet dažnas nėra jų skaitęs. Kurdamas spektaklius, aš susiduriu su tuo. Tai problema. Suprantu, kad laikai kiti, kad viskas pasikeitė.

Ir kad dauguma dabartinių aktorių eina tik asociatyviais keliais. O ką man daryti, kai norėdamas padėti aktoriui, pasakoju jam apie kokį nors senų laikų aktorių, kuris padėtų jo kuriamam personažui, tačiau jis apie tokį nežino? Tada aš ieškau pavyzdžių tarp dabartinių, iškilių Vakarų šalių aktorių, bet bėda, kad ir tų jie neįsidėmėjo. Rezultatas – mes daug netenkame taip „kalbėdamiesi“.

Nebelieka atpažinimo ir bendrystės jausmo, ir džiaugsmo nebelieka. Sąlyčio taškų nėra.

Taip prarandame pačius nuostabiausius dalykus pasaulyje – girdėti ir būti išgirstam.

– Jei jaunas žmogus jūsų paklaustų, ką jam patartumėte perskaityti?

10

– Bėgant metams keičiasi ir prasmės, ir mados, bet šiuo klausimu aš esu stabilus. Atsakymas būtų trumpas ir aiškus: Č.Aitmatovas, F.Dostojevskis ir M.Bulgakovas. Ši mano trijulė – ne atsitiktinė. Kiekvienas iš jų vienaip ar kitaip ieškojo sąlyčio taškų su Dievu, o menininkui tai būtina. Mano asmeninis santykis su aukščiausiuoju yra komplikuotas, nes tikiu tik protinga mintimi ir protingu žodžiu. O štai šie trys menininkai vienaip ar kitaip ieško šitų sąlyčio taškų ir visi trys padarė tas pačias nejaukias išvadas. Kad mes Dievą mylime tiek, kiek jis yra nutolęs nuo mūsų.

Kuo arčiau, tuo meilės mažiau. Mums yra gerai, kol jis mums yra nepasiekiamas, kol jo visa reginti akis yra tarp debesų. Bet vos tik jis atsiduria tarp mūsų, mes jį sunaikiname. Žmogus yra ydingas ir Dievo šalia savęs jis nepakenčia. Nes jo artimas buvimas ir pirštu baksnojimas į sąžinę yra per sunkus išbandymas bet kuriam žemiškajam padarui. Ir tada jis tą Dievą nužudo, kartu nužudydamas ir dievybę savyje.

Išmokta visam gyvenimui – O premjeros metu jūs stebite žiūrovų salę?

– Taip. Bet prieš tai, likus kelioms dienoms iki premjeros, aš einu apsikirpti.

Kai apsikerpu, man iš karto palengvėja.

– Ar režisierius prieš statydamas spektaklį žino, koks jis turėtų būti, ar tai įvyksta kūrybinio proceso metu?

– Aš atsimenu, kaip atėjau į Klaipėdos dramos teatrą statyti spektaklio „Žmogus iš La Mančos“. Buvau iki smulkmenų pasiruošęs. Žinojau viską. Nes, vaizdžiai tariant, vadovavau armijai, kuri turi pasitikėti. Taigi privalau žinoti, kur ją vedu. Ir aktoriai tai jautė. O buvo kitas atvejis. Kai Vilniuje repetavome Sh.Delaney „Medaus skonį“, mes tiek daug įdėjome į jį širdies ir jausmo, tiek daug skaitėme ir gilinomės, kad per visą tą darbą galėjome sukurti dar dešimt panašių pjesių. Po premjeros viena kritikė pagyrė mus, bet ir papeikė, kad tik tekstą vaidinome. Aš nusiminiau. Mes tiek skaitėme, mes tiek domėjomės ir gilinomės ir štai tau – „vaidinome tik tekstą“. Nutylėjau, neprieštaravau. Niekada neprieštarauju kritikams.

Buvau mokytas prieš tai pagalvoti. Juk kiekvienas dirbame darbą. Taigi tuomet patylėjau ir gal tik po pusės metų supratau, kad kritikė buvo teisi. Mes vaidinome tiktai tekstą. Nes viskas, ką atradome, liko už spektaklio ribų. Didžiulė pamoka, išmokta visam gyvenimui.

– Koks jūsų santykis su valdžia?

– Komplikuotas. Daug kas mano, kad esu konfliktiška asmenybė, bet taip nėra. Prieš daug ką užmerkiu akis. Kai tau neišmanantis, bet turintis valdžią aiškina, ką tu turi daryti, o tu supranti, kad tai visiška nesąmonė, tai geriau patyliu. Nes kovoti prieš tą, kuriam trūksta ne vien tik supratimo, bet ir išsilavinimo, beviltiška. Iki šiol neišmokau kalbėtis su biurokratais. Neišmokau jų kalbos.

TEATRAS

Su pajaco kaukėmis – Manoma, kad dailė žmoguje atskleidžia gilumos poreikį. Kada tai pajutote?

– Baigęs ketvirtą klasę, turėjau pereiti į kitą mokyklą. Ir mūsų mokytojas prieš atsisveikindamas mus nuvežė į Sankt Peterburgą.

Ar jūs įsivaizduojate, ką turėjo pajusti vaikas iš kaimo, patekęs į Ermitažą? Prieš tai – ilga kelionė to stebuklų sklidino miesto link, pilna įvairių pažinimų. Tada pirmą kartą pamačiau ir jūrą, kuri tą dieną buvo rami ir mane nuvylė. Niekaip nesupratau, ko čia ta S.Nėris taip aikčiojo dėl tos jūros, juk tai paprasčiausia bala. Kas čia tokio didingo? O Sankt Peterburgo įspūdžiai buvo didžiuliai. Kai jau vėliau mokiausi tame mieste, nebuvo nė savaitės, kad nenueičiau į Ermitažą. Aš ir dabar galėčiau tiksliai nusakyti, kurioje salėje, ant kurios sienos kabo to ar kito dailininko paveikslai. Mano manymu, dailės mokytis turi jaunas. Kol emocijos yra aukščiausio lygmens. Kai gali stovėti prieš drobę ir žliumbti be priežasties.

Verkti ar juoktis net nesuprasdamas, kas gi čia atsitiko. Jausti, kaip švarėja siela, nes paveikslai geba taip paveikti. Ir nukelti į neegzistuojančius pasaulius. Šiandien, jei atvirai, kartais žiūriu į aukštos prabos paveikslą ir galvoju – kaip čia išeina, kad metras drobės, šiek tiek dažų, malūnas kažkoks ir mergelė prie upelio, o kainuoja didelius pinigus? Ir nuo tos minties man nejauku. Nes suprantu paprastą dalyką: gyvenimas mus keičia, ir viskas transformuojasi ne visada taip, kaip norėtume. Liūdna, kad šiandieniniai režisūros studentai nesimoko meno istorijos ir literatūros. Ne, ne liūdna – nesuprantama.

Tie namai jungia visus. Klaipėdoje tarsi žengėme žingsnį ta linkme – įkūrėme Kultūrų komunikacijų centrą. Tačiau tai mūsų nesujungė. O reikėtų. Kad geriau jaustume vienas kito petį.

ateisiančią pasaulio pabaigą. O aš žliumbdavau. Neįsivaizdavau, kaip gali atrodyti pasaulis be manęs. Begyvendamas šio to išmokau, dabar mokausi pratintis prie mirties. Savarankiškai. Mokausi nebijoti nebūti.

Sunkus tas kelias į nusiraminimą.

Didžiausia dovana ir šventė

– Ar yra už ką sau negalite atleisti?

– Net nežinau. Gal aš per didelis egoistas.

Neslėpsiu, kad mėgstu saviplaką. Už tai, ką padarau sąmoningai ir nesąmoningai.

Kaip blogą muziką – atsisuku ir klausausi.

Paskui dar kartą ir dar. Lyg tikėčiausi išgirsti atsakymą, kodėl taip atsitiko. Laikui bėgant aš daug ką sau atleidžiu. Negaliu ir nenoriu burnoti į praeitį. Tai neprotinga. Jei kas suteiktų galimybę gyvenimą nugyventi iš naujo, turbūt nieko nekeisčiau. Gyvenčiau taip pat. Tik mylėčiau daugiau.

– Kokią didžiausią gyvenimo pamoką esate gavęs?

– Nežinau. Daug buvo. Turiu pažįstamų, kuriuos sunki liga privertė į gyvenimą pažvelgti kitomis akimis. Iki alpulio šnekama, kaip iki jos viskas buvo daroma ne taip ir kaip štai nuo šiol viskas bus kitaip. Man liga tokio perversmo nepadarė. Gal net atvirkščiai. Vos tik pamatau spaudoje antraštę, kurioje rašoma, kad štai žinomas žmogus grumiasi su sunkia liga, mane apima pyktis.

Viso labo reikia pasitikėti žmonėmis, kurie išmano savo darbą ir gali tau padėti.

Nereikia grumtis. Reikia susirasti ligoninę ir daktarą – jie padės. Kad ir kaip tai banaliai skambėtų, aš gyvenimą mylėjau ir myliu.

Gal tai iš vaikystės? Vaikas būdamas, žiemos vakarais sėdėdavau ant krosnies ir žiūrėdavau į mūsų troboje susirinkusias moteris.

Ilgoje troboje jų daug tilpdavo. Plunksnų plėšytojų. Ir apie ką gi jos dažniausiai kalbėdavosi? Žinoma, apie karus, ligas ir greitai

– Kas jums yra šventė?

– O, kuo paprastesnis klausimas, tuo sudėtingiau į jį atsakyti. Mano šventė, kaip Dievą myliu, tai ne vestuvės ir ne akimirka, kai kažkas atgabena dovaną. Šiuo metu pati didžiausia dovana ir šventė man – reti mūsų vakarai, kai mes šnekamės. Apie save, apie knygas, apie keliones ir nieką.

– O kokiu tikslu atėjote į šį pasaulį?

– Tikslas taip pat labai paprastas. Ateiname į šią žemę pasigėrėti jos gražumu. Ir truputį pasikalbėti.

– Apie kokį žmogų jūsų visi spektakliai?

– Pastebėta, kad mūsų teatro personažai dažnai – su pajaco kaukėmis, kurios pabaigoje nukrenta. Nemėgstu silikoninių žmonių.

Nenoriu matyti. Nemyliu. O mūsų teatro aktorių sukurti personažai dažnai – keistuoliai. Tylūs pamišėliai. Maži žmogeliai su savo skaudžiais protestais, kurių niekas nenori išgirsti, nes nelinkę pastebėti tokio maišto.

– Šiandienė Klaipėda yra teatrų miestas.

Kuris teatras jums yra artimiausias?

– Be abejonės, Klaipėdos dramos teatras.

Taip, teatrų yra daug, bet jie visi išsibarstę.

Pavyzdžiui, Kaune yra menininkų namai, kur menininkai daro daug bendrų dalykų.

„Drauge Širvy, Jūs visiškai teisus“ pagal A.Daškaus pjesę (rež. A.Vizgirda, Pilies teatras, 2014).

Aktoriai Donatas Žilinskas, V.Gruodytė ir R.Šeputis.

Klaipėdos pilies teatro archyvo nuotr.

11

TEATRAS

Lopšinės iš deb e Klaipėdos teatrinė scena jau nebeįsivaizduojama be šokio teatro „Judesio erdvė“ ir jo įkūrėjos – choreografės, šokėjos, šokio pedagogės Lauros Geraščenko. Ne tik todėl, kad Lauros buriama menininkų grupė labai dėmesinga pačiai jauniausiai auditorijai – vaikams ir kūdikiams, bet ir dėl kitų projektų: performansų („Patyriminės miško kelionės“, „Būtis ir Laikas“), spektaklių suaugusiems žiūrovams („Début“, „LibertaTEM“), judesio poezijos, fiksuojamos fotografijose, kūrybinių stovyklų vaikams, atviros ir nuoširdžios komunikacijos socialiniuose tinkluose. Tiesa, jauno teatro repertuaras dar negausus, tačiau atsargiai ir atsakingai formuojamas, dėl to nuteikia viltingai.

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

„Judesio erdvei“ – treji Kalbant apie teatrą jauniausiems žiūrovams, šokio spektaklių vaikams pastaraisiais metais gerokai padaugėjo. Net susidaro įspūdis, kad turėti savo repertuare spektaklį patiems mažiausiems yra privaloma kiekvienam teatrui. Ir mintys apie tai, kad tokiems mažiems dar nereikia jokių spektaklių (pakanka šilumos ir maisto), nebetenka aštrumo. Vis dėlto tuomet, kai šokio teatras „Judesio erdvė“ pradėjo statyti šokio spektaklius žiūrovams iki vienerių metų, Vakarų Lietuvoje kūdikių judesio kalba niekas nekalbino. Išskyrus Klaipėdos lėlių teatrą, kuris įvairiomis raiškos priemonėmis su pačiais mažiausiais žiūrovais bendrauja jau ne vienerius metus.

Pavadinimas „Judesio erdvė“ suskambo 2014 m., kai tokiu pat vardu pradėjo veikti vaikų šokio studija. 2017 m. lapkritį buvo užregistruotas ir šokio teatras, savo kūrybinėje programoje numatęs ne tik darbą su vaikais, bet ir spektaklius įvairioms amžiaus grupėms – kūdikiams, vaikams, suaugusiesiems, naujų raiškos formų ir komunikacijos tarp skirtingų meno sričių būdų paieškas. Taigi šiandien teatrą jau galima 12

sveikinti su trejų metų sukaktimi. Tik šįkart ne apie sukaktį.

Impulsu kalbėti apie „Judesio erdvę“ tapo spalio pabaigoje (dar prieš antrąjį karantiną) pristatytas interaktyvus judesio spektaklis kūdikiams iki šešių mėnesių „Debesų lopšinė“ – trečioji judesio spektaklių trilogijos dalis.

žaidynės“ (12–24 mėnesių vaikams) – apie žaidžiančią, mylinčią „dangišką“ šeimą, kurioje gimsta kūdikis, tapo atspirties tašku baigiamajai trilogijos daliai „Debesų lopšinė“. Pavadinimas sufleruoja, kad finaliniame trilogijos spektaklyje tas gimęs kūdikis žingsnis po žingsnio bus vedamas į jaukų sapnų ir lopšinių pasaulį. Taip ir yra.

Apie šilumą ir šviesą

Išskirtinis bruožas

Visus tris trilogijos spektaklius sieja debesų leitmotyvas. Šį įvaizdį norisi interpretuoti kaip paslaptingą uždangą, dievišką netvarią šviesos erdvę, iš kurios ateina vaikai (prisiminkime Maurice’o Maeterlincko dramos „Žydroji paukštė“ epizodą apie Žydruosiuose rūmuose gyvenančius dar negimusius vaikus), kaip ypatingą dvasinę harmoningo buvimo erdvę, kurią jau gimę kūdikiai vis dar mena ir kuri vėl pamažu apgaubia mylinčioje šeimoje, mamos glėbyje. Trumpiau tariant, tai spektaklis apie meilę, šilumą ir šviesą. „Judesio erdvės“ pirmasis interaktyvus šokio ir judesio spektaklis „Debesų gaudyklė“, skirtas 6–18 mėnesių kūdikiams, 2018 m. Švedijoje vykusiame tarptautiniame „Gothenburg Fringe“ festivalyje pelnė „New Audience“ apdovanojimą už visiškai naujos auditorijos pritraukimą į festivalį. Antrasis trilogijos spektaklis „Debesų

Kas gi vyksta kūdikystės erdvėje, kurioje dar joks aiškus siužetas neturi prasmės, nėra nuoseklaus naratyvo ir apskritai vyksmas atrodo mažumėlę chaotiškas?

Visų pirma, transliuojamas jaukumas, kuris atsiranda ne tik todėl, kad mama (ar tėvai) ir vaikas drauge įsitaiso ant pūpsančių pagalvėlių-debesėlių. Būti kartu, būti saugiai yra labai svarbu. Kartu spektaklio aplinkybėse – toje estetizuotoje realybėje – itin svarbus vaidmuo tenka atmosferinei liūliuojančių lopšinių muzikai (kompozitorius Kristijonas Lučinskas, vokalistė Rasa Jakaitytė). Taip pat subtiliam šviesų žaismui (šviesų dailininkas Mantvydas Poškus), panardinančiam į meditatyvią sapnišką būseną, leidžiančią mėgautis šešėliais, atspindžiais, formų netvarumu. Dar švariai, „be priemaišų“ scenografijai – tik balta grindų danga, „debesų“ klostės, vėliau virstančios

b esų

TEATRAS

lopšiais, sidabrinės žvaigždelės ir toks pat mėnulio diskas, lėlinės „debesų avytės“, baltų plunksnų sniegas (scenografė ir kostiumų dailininkė Angelina Furmaniuk-Savickienė).

Priemonės – tarsi paprastos ir aiškios, tačiau visuma gimdo poeziją, judesiai tampa muzikinės partitūros dalimi. Muzikalumas yra išskirtinis šio spektaklio bruožas.

Pojūčių pasaulyje Spektaklyje „Debesų lopšinė“ kuriamas bendrabūvis: mamos ir vaiko, tėčio ir vaiko, abiejų tėvelių ir vaiko. ►

Scena iš šokio teatro „Judesio erdvė“ spektaklio „Debesų lopšinė“ ir jo kūrėjai.

Edgaro Vitkevičiaus nuotr.

13

TEATRAS

◄ Čia kūdikiai autonomiški tiek, kiek patys nori. Jų judėjimo trajektorijos nevaržomos, priklausomos nuo „gyvenimiškos patirties“ – amžiaus.

Trys sapniškoje erdvėje veikiančios „miego laumės“ (aktorės Kamilė Andriuškaitė, Elinga Serapinaitė, Agnė Skripkauskaitė) scenoje yra tarsi nebūdamos. Jos efemeriškos, plastiškos, muzikalios. Ne vedlės, o dėmesingos „korektorės“, bendrabūvio bendraautorės, atsargiai brėžiančios neryškią dramaturginę kryptį – nuo švelnaus pasaulio „apčiupinėjimo“, įsiklausymo į lopšinių melodingą raminantį bangavimą iki lopšio ar mamos glėbio.

Pasaulis šiame spektaklyje liečiamas rankomis ir pėdomis, visu kūnu. Čia pasaulio klausomasi, pasaulis čia regimas („įdarbinti“ bent trys pojūčiai iš penkių).

Kūdikiai būna jiems suprantamame – pojūčių – pasaulyje, kuriame gali taikyti savo pažinimo „metodikas“. Nėra jokio darymo 14

per prievartą ir spėju, kad nepasitenkinimas, jeigu toks būtų, būtų priimamas natūraliai. Tėvai turi suprasti, kad kūdikiai spektaklius žiūri kitaip, jiems skirti spektakliai irgi kitokie – laisvi, kupini improvizacijos ir atsitiktinumų, todėl nereikėtų manyti, kad sykį apsilankęs spektaklyje jau esi jį matęs. Nieko panašaus. Kaskart vyksta naujas spektaklis, nors pavadinimas ir lieka tas pats.

Savo ritmu Be jokios abejonės, šis spektaklis – „nekasinis“. Jame vienu metu negali būti daugiau nei 15 kūdikių. Tai nėra masinio vartojimo produktas.

Jis nėra dedikuojamas bet kokio amžiaus publikai ir dėl to įgyja tik dar didesnę vertę, nes čia pagrindiniai žiūro-

Tai toks prabangus buvimas, kuriame dialogas vyksta be žodžių, per judesį, per švelnumą ir apie švelnumą. vai yra ir dalyviai, ir tam tikru požiūriu režisieriai, kuriantys savas mizanscenas, keturiasdešimties minučių laiko atkarpą įveikiantys savo ritmu.

Tai toks prabangus buvimas, kuriame dialogas vyksta be žodžių, per judesį, per švelnumą ir apie švelnumą.

Antraštėje kiek perfrazuoju Mariaus Ivaškevičiaus knygos, šiaip jau nesusijusios su šiuo tekstu, pavadinimą. Knygą ir šį nedidelį tekstą sieja nebent savotiškas belaikiškumo momentas. Na, dar ir debesys, kurie skamba. Rafinuotai gražu.

MUZIKA

A.Kozlovskis: publikos neapgausi Šiemet 25-erių metų kūrybinę sukaktį ir gruodį 55-ąjį jubiliejų švenčiantis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Artūras Kozlovskis žinomas ne tik savo vaidmenimis šiame teatre. Jis – mažai konkurentų šalyje turintis, nuolat gastroliuojantis romansų atlikėjas.

Žaneta SKERSYTĖ

Solistas pasakojo apie savo kūrybinio kelio pradžią, dėstytojus, režisierius, įvykius scenoje, kurie publikai atrodė labai juokingi, o atlikėjams – tragiški, ir atviravo apie savo didžiąją meilę romansams. „Dainuoju tik tuos romansus, kurie man arčiau širdies.

Jei pats jauti romansą ir gerai jį atlieki, publika tai irgi jaučia. Jos neapgausi“, – teigė A.Kozlovskis.

Dainavo, dainavo...

– Kaip atradote dainavimą?

– Mano mama Svetlana Kozlovskaja buvo garsi savamokslė estrados dainininkė, dainavusi Kaune. Tais laikais

estrada buvo saviveiklinė. Vis dėlto ji iš to gyveno. Buvo labai populiari. Ir aš jai padėdavau. Dainavau, dainavau, bet niekada nemaniau, kad tapsiu dainininku.

Grįžęs iš karinės tarnybos, išsikalbėjau su buvusia bendraklase, kuri dainavo pas Petrą Bingelį Kauno valstybiniame chore, ir ji pasiūlė pabandyti. P.Bingelis mane išklausė ir nukreipė į Kauno valstybinio muzikinio teatro chorą. Taip ir prasidėjo mano dainininko karjera.

Vėliau chormeisteris Ksaveras Plančiūnas pasiūlė: „Gal tu nori pasimokyti dainavimo?“ „Kas mane priims į tą dainavimą?“ – svarsčiau, bet įstojau į J.Gruodžio konservatoriją, kur turėjau galimybę susidurti su žymiu Lietuvos baritonu Gediminu Šmitu. Jis apsiėmė mane mokyti ir tapo man kaip tėvas. Iš pradžių dainuoti sekėsi sunkiai. Nieko nesupratau, tiesiog rėkiau kaip įmanoma garsiau, galvodamas, kad taip bus gerai. Baigęs tris kursus jau žinojau, ką reikia daryti, ir įstojau į

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetą. Į Vilnių nevažiavau, nes nenorėjau palikti gimtojo miesto. Kai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre man pasiūlė etatą, iškart atsisakiau.

Sostinės teatras man niekada nepatiko.

Dainavau, dainavau. Ėmė sektis. Taip ir įtraukė dainavimas.

– Kaip jis atvedė į Klaipėdą?

– 1997-aisiais gavau žinią ir pasiūlymą – Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre Stasys Domarkas stato G.Kuprevičiaus operą „Prūsai“ ir trūksta bosų. Atvažiavau į perklausą, padainavau ir likau. Man buvo paskirta Sachsės partija. Ją atlieku ir naujajame „Prūsų“ pastatyme.

– O kokia jūsų mėgstamiausia partija?

– Visos mielos, bet atlikimui sunkiausiai pasidavė Frolas iš 2005-aisiais Klaipėdoje pastatytos Z.Liepinio „Paryžiaus katedros“. Ši partija ir pati mieliausia. Iš pradžių man ji buvo labai sunki, o kai įsigyvenau į vaidmenį, tapo miela ir artima.

– Ši partija jums atnešė ir didžiausią pripažinimą?

– Už Frolo vaidmenį buvau pristatytas Klaipėdos miesto „Padėkos kaukei“ geriausio solisto nominacijoje. Apdovanojimas buvo skirtas „Paryžiaus katedros“ režisieriui. Ir tuo labai džiaugiuosi. ► 15

MUZIKA

Boso partijas operose atliekantis solistas A.Kozlovskis taip pat žinomas kaip rusiškų romansų atlikėjas.

16

MUZIKA

Balsas ir sėkmė

Nusprendžia žiūrovai

◄ – Jūsų nuomone, kas solisto karjeroje svarbiau: balsas ar sėkmė? Gal charizma ar išorinis žavesys?

– Pirmoje vietoje – balsas. Antroje – sėkmė.

Yra labai daug gerų dainininkų, kuriems nenusišypsojo sėkmė ir jie nepasiekė tikslų, kuriuos buvo numatę. Ir vaidyba, ir sceninė išvaizda svarbu. Pažįstu gerų dainininkų, kurie paniškai bijo scenos. Ir tai stabdo jų karjerą.

– Jums artimesni komiški ar dramatiški vaidmenys?

– Komiški daug sudėtingesni. Neskirstau vaidmenų. Visų imuosi su vienodu atsidavimu. Svarbu gerai žinoti, ką režisierius tuo vaidmeniu nori parodyti ir ko pasiekti. Spektaklis – tai režisieriaus vizija, o atlikėjai – jo instrumentai, kurie tik iš dalies gali improvizuoti, remdamiesi režisieriaus interpretacija. Labai daug priklauso nuo režisierių, o jų mačiau nemažai ir įvairiausių.

Ir gerų, ir nelabai.

– O jūsų scenos baimė neaplanko?

– Kažkada karjeros pradžioje teko patirti panikos priepuolį. Dabar taikau tokį metodą: tik pradedu dainuoti ir viską, kas vyksta aplinkui, pamirštu. Gal tai mane nuo baimės ir išgelbsti?

– Kas vyksta salėje, jūsų nedomina?

– Mes, artistai, jos nematome, nes esame apšviesti teatro prožektorių. Galiu tik įsivaizduoti.

– Ką jums atnešė televizijos projektas „Triumfo arka“?

– Žinomumą. Tik dėl to ten ir einame.

Televizijoje tave mato dešimt kartų daugiau žmonių, nei ateina į teatrą. Gal net ne visi žiūrintys televiziją yra buvę teatre, o televizijoje bent kelis kartus pasirodai ir tave pažįsta pusė Lietuvos. Tada tave dažniau kviečia į įvairius renginius, daugiau darbo – daugiau uždarbio. Tai labai svarbu. Ne veltui visi braunasi į „teliką“.

Jei esi įpratęs prie žiūrovų, nebaisus tau ir kameros dėmesys. Įsivaizduoji, kad kitoje kameros pusėje – publika.

Asmeninio albumo nuotr.

– Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbate nuo 1997-ųjų: kokie istoriniai įvykiai, vadovai, sutikti kolegos labiausiai įsiminė?

– Mano karjeros pakilime Muzikiniam teatrui vadovavo maestro S.Domarkas.

Ir aš jam labai dėkingas. Per daugiau nei 20 metų teatre teko dirbti su daug garsių dirigentų, žinomų solistų. Su kai kuriais palaikome draugiškus ryšius iki šiol: tarkime, su Maskvos Didžiojo teatro tenoru Olegu Dolgovu šeimomis draugaujame daug metų. Jam labai patinka Lietuva, ir mes važiuojame vieni pas kitus į svečius.

– Kas yra blogas režisierius?

– Sunku apibūdinti. Viską nusprendžia žiūrovai. Jei spektaklis parodomas ne daugiau nei tris kartus, tai jį statė labai blogas režisierius. Jei spektaklis pastatytas gerai, tai ir rodomas ilgiau nei dešimt metų. Tokiais pas mus galima įvardyti žiūrovų dėmesio niekada nestokojančius „Paryžiaus katedrą“ (rodomas 15 metų), „Smuikininką ant stogo“ (rodomas daugiau nei 20 metų).

– Gal yra spektaklis, kurį jums norėtųsi prikelti naujam gyvenimui?

– Nežinau. Man patiko visos Muzikiniame teatre pastatytos operos, nes kituose žanruose man kaip bosui nelabai yra ką veikti.

Operetėse niekas nerašė partijų žemiems balsams. Man labai gaila, kad mes nepastatėme planuotos Sergejaus Rachmaninovo operos „Aleko“. Vietoje jos buvo pasirinkta irgi išskirtinė, retai statoma to paties kompozitoriaus opera „Frančeska da Rimini“. „Frančeska da Rimini“ nėra tokia populiari, tad repertuare jos neliko. Galvoju, gal opera „Aleko“ būtų sulaukusi didesnio publikos pripažinimo.

– Jūsų nuomone, kokią įtaką amžius turi solisto galimybei gauti pagrindinius vaidmenis? Gal jaunam dažniau siūlomi princo vaidmenys, o vyresniam – jau tik dėdės?

– Tai aktualu tenorams (juokiasi). Bosams – ne. Kai man suėjo 27-eri, mano pirmas rimtas vaidmuo buvo senis. Mane taip nugrimavo, kad žmona nepažino iš išvaizdos, tik iš balso.

Bosai dažniausiai atlieka senių, karalių ar banditų partijas. Skirstant vaidmenis balso tipas turi didžiulę įtaką. ► 17

MUZIKA

Leporelas – W.A.Mozarto operoje „Don Žuanas”.

Olesios Kasabovos nuotr.

Ponas Ramzis – R.Mačiliūnaitės operoje „Į švyturį“.

Operomanijos nuotr.

Frolas – Z.Liepinio melodraminėje operoje „Paryžiaus katedra”.

Arkelis – C.Debussy operoje „Pelėjas ir Melisanda“. KVMT archyvo nuotr.

Leizeris – miuzikle „Smuikininkas ant stogo“.

Asmeninio albumo nuotr.

18

Don Inigas Gomesas – M.Ravelio komiškoje operoje „Ispaniška valanda”.

MUZIKA

Vizitinė kortelė

Eskamiljas – G.Bizet operoje „Karmen”. ◄ Bosams dažniau tenka komiškos partijos, kaip ir mano vaidmuo šių metų premjeroje „Tarnaitė ponia“, kur esu apgautas vyresnio amžiaus vyriškis.

Bėgant metams vaidmenys keičiasi. Natūralu, nes žmogus sensta.

Be fanatizmo – Betgi manoma, kad balso žydėjimas prasideda solistui perkopus tris dešimtmečius?

– Manau, kad vyresnio solisto – geresnė balso valdymo technika, nes jis turi sukaupęs daugiau dainavimo patirties. Retas kuris atlikėjas pradeda dainuoti scenoje nuo 18-os, dauguma ateina būdami vyresni nei 20-ies ir dažnai turėdami menką muzikinį išsilavinimą. Tarkime, smuikininkas groja nuo šešerių, o sulaukęs 23 metų baigia akademiją ir pradeda groti orkestre. Kiek metų jis groja? Vos ne 20. Tuo metu jis jau turi sukaupęs patirties, yra tobulai įvaldęs instrumentą. Kaip galima tikėtis iš dainininko, kad jis tobulai valdys savo balsą, po septynerių metų studijų akademijoje?

Tikėtis, kad jis iš karto bus pasaulinio lygio dainininkas, neverta. Labai retai kas iš gamtos turi tokią dovaną, visi kiti įgyja daug dirbdami.

Prisimenu tenorą Joną Antanavičių, kuris pats konstatavo, kad baigęs akademiją dainavo „šiaip sau“, o sulaukęs 50 metų pasiekė gerai dainuojančiųjų lygį. Nes dainavimas

KVMT archyvo nuotr.

yra nuolatinis tobulėjimas: kuo daugiau dainuoji, tuo geriau išeina, nes tobulėja balso technika. Arba atvirkščiai: jei balso technika pasirinkta neteisingai, ilgai ir daug dainuodamas solistas lieka be balso. Balso stygos toks pat raumuo, kaip ir kiti. Gauni traumą ir nebegali dainuoti, nes pažeistos, pertemptos balso stygos. Peršalimo ligos – taip pat neigiamai veikia. Dainininkas priklausomas nuo savo dviejų balso stygų. Aš savąsias saugau ir tausoju, bet be fanatizmo.

– Kaip saugoti balsą? Ar tiesa, kad solistai su šeima nesišneka ne tik tada, kai supyksta?

– Reikia stengtis mažiau rėkauti, nes tai kenkia balsui. Jei sergi ir neprakalbi, reikia kuo mažiau šnabždėti. Gydytoja man visada sakydavo: „Tik nešnabždėk.“ Mano mokytojas prieš spektaklį visą dieną tylėdavo.

Net su žmona nesikalbėdavo. Tai senųjų dainininkų metodai. Aš tokios taisyklės nesilaikau, nes manau, kad kalbėjimas yra balso paruošimas dainavimui, tarsi apšilimas. Tarsi prasidainavimas.

– Esate vyras, kuris – nuolat scenoje. Ar niekada nepersistengėte vaidindamas ir nesukėlėte tuo šeimyninio konflikto?

– Jei neduodi preteksto žmonai pavydėti, tai ir nebūna problemų. Nesulaukiau jokių užuominų iš gerbėjų. Nebent gatvėje atpažįsta. Turgaus prekeiviai labindavosi ir iš to suprasdavau, kad jie lankosi spektakliuose.

Net nuolaidų man pritaikydavo (juokiasi).

Visų profesijų žmonės ateina į teatrą, o labiausiai atpažįsta gydytojai. Tai man buvo

Artūras Kozlovskis gimė 1965 m. gruodžio 10 d. Kaune ukrainietės ir gruzino šeimoje.

Mokėsi Kauno J.Naujalio meno mokykloje, 1991 m. baigė J.Gruodžio konservatoriją, 1996 m. gavo bakalauro, 1997 m. – magistro diplomus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Kauno fakultete.

1995–1998 m. dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, 1996–1997 m. dainavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, nuo 1998 m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas.

1996 m. tobulinosi meistriškumo kursuose Rostoko muzikos ir meno akademijoje Vokietijoje.

1996–2000 m. dėstė LMTA Kauno fakulteto Solinio dainavimo katedroje.

Koncertavo Australijoje, Danijoje, Italijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Izraelyje.

Dainavo atliekant J.S.Bacho, L.Cherubini, T.Dubois, F.Mendelssohno-Bartholdy, W.A.Mozarto, G.Rossini, G.B.Runcherio, F.Schuberto, H.Schutzo, G.Verdi, A.Caldaros kamerinės ir simfoninės muzikos kūrinius.

Klaipėdos muzikiniame teatre sukurti vaidmenys: Uberto („Tarnaitė ponia“, 2020), Jakštaitis („Kelionė į Tilžę“, 2019), Leporelas („Don Žuanas“, 2019), Sachsė („Prūsai“, 2018), Ponas Ramzis („Į švyturį“, 2017), Karalius Rene („Jolanta“, 2016), Alčindoras, Benua („Bohema“, 2016), Henris Berou („Boni ir Klaidas“, 2016), Herojus, Muzikantas II („Romansų vakaras“, 2015), Vermičelionių bosas („Makaronų opera”, 2014), Girdvainio piršlys Anupras Vizgirda, Dievas („Velnio nuotaka”, 2012), Don Bazilijus („Sevilijos kirpėjas”, 2012), Leizeris („Smuikininkas ant stogo”, 2011), Veronikos tėvas („Veronika”, 2009), Maitre de Plaisir („Vienos kraujas”, 2008), Generolas Runkelis („Bulvinė pasaka”, 2007), Frankas („Šikšnosparnis”, 2006), Frolas („Paryžiaus katedra”, 2005) ir daugybė kitų.

2006 m. už Frolo vaidmenį Z.Liepinio melodraminėje operoje „Paryžiaus katedra” pristatytas „Padėkos kaukei“ geriausio solisto nominacijoje.

atradimas. Pasirodo, jie dideli teatro gerbėjai. Bet pasinaudoti žinomumu medicinos įstaigose neteko. Duok Dieve, kad ir netektų. Atpažįsta ir policininkai, laimė...

Arčiausiai širdies – Ar svarbią vietą jūsų gyvenime užima romansai?

– Tikrai svarbią. Man tai yra išskirtinis žanras, kuriame galiu atsiskleisti visai kitaip nei operose. ► 19

MUZIKA

Sachsė – G.Kuprevičiaus operoje „Prūsai“.

KVMT archyvo nuotr.

Po „Romansų vakaro“: K.Nevulis, R.Tamošiūnaitė, E.Miškinytė, J.Grikšienė ir A.Kozlovskis.

Asmeninio albumo nuotr.

Nevulis. Daug metų dainuojame romansus ir labai džiaugiuosi, kad yra nemažai žmonių, mėgstančių šį žanrą. Nepaisant to, kad romansus dainuoju tik rusų kalba.

– Kaip pasirenkate romansų repertuarą?

Pataikaujate publikai?

– Dainuoju tik tuos romansus, kurie man arčiau širdies. Jei pats jauti romansą ir gerai jį atlieki, publika tai irgi jaučia. Jos neapgausi. Dainuodamas romansus esi labai arti publikos. Man patinka stebėti žmones ir matyti jų reakcijas, jausmus. Dažnai pasitaiko, kad verkia. Būna, kad dainuoja kartu.

Dainuojant Vokietijoje, moterys net šoko pagal šią muziką.

Ubertas – G.B.Pergolesi operoje „Tarnaitė ponia“. ◄ Romansus pamėgau nuo vaikystės, nes juos dainavo mano močiutė ir mama. Daug jų mokėjau ir dainuodavau draugų būrelyje.

Galiausiai žmona, tuo metu dirbusi renginių organizatore Menininkų namuose Klaipėdoje, neiškentė ir surengė man romansų koncertą. Tai buvo 2000-aisiais. Nuo to ir prasidėjo turas po Lietuvą su romansų koncertais. Anksčiau man talkindavo gitaristas Viktoras Timašovas, dabar – kolega Kęstutis 20

– Ar šiuolaikiniai muzikos kūrėjai parašo romansų?

– Parašo. Bet lietuviškų romansų aš nedainuoju, nes ir taip yra daug juos dainuojančiųjų. Suradau savo nišą – rusiškus romansus, nes dainuojančių šia kalba Lietuvoje mažai.

Man labai patinka ispaniški romansai, bet nesulaukiu didelio poreikio juos dainuoti.

Dainuoju rusiškai. Tai, kas artimiau mano sielai. Juolab kad likau vienas iš kelių rusiškų romansų atlikėjų šalyje. Liuba Nazarenko išėjo į Amžinybę. Gytis Paškevičius romansų nebedainuoja. Liko operos solistas iš Vilniaus Eugenijus Chrebtovas. Tad man čia – nearti dirvonai.

– Iš tėvų paveldėjote karštą temperamentą?

– Mano pavardė buvo Chananašvilis. Aplinkiniams buvo sunku ją ištarti, vaikystėje dėl to labai kompleksavau. Vaikui, augančiam tarp lietuvių, tai buvo nemalonu. Būdamas penkiolikos įkalbėjau, kad leistų pasikeisti.

Perėmiau mamos, kuri kilusi iš Ukrainos, pavardę. Ji truputį ukrainietiška, truputį lenkiška.

Vykstant karui, mano mama, dar būdama vaikas, su tėvais atbėgo į Kauną, o tėvas atsikėlė gruzinų „invazijos“ į Lietuvą metais, maždaug 1960-aisiais. Tėvas ilgai mamą „kabino“, kol suviliojo. Abiejų jau nėra tarp gyvųjų. Beje, tarybiniais metais mano tėvas pabėgo į užsienį ir gyvenimą nugyveno Vienoje. Tačiau mes palaikėme ryšį, ten dar gyvena brolis ir sesuo.

Užsienyje nepasiliko – O jei pradėtumėte viską iš naujo, ar vėl rinktumėtės solisto karjerą?

– Žinoma. Tik daryčiau viską kitaip. Pirmiausia reikia mokytis. Visiems pradedantiems ar svajojantiems dainuoti patarčiau važinėti pas įvairiausius pedagogus, patikrinti save ir savo gebėjimus įvairiuose konkursuose. Nėra stebuklų pasaulyje: tavo

MUZIKA

Jakštaitis – E.Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“.

Labai retai kas iš gamtos turi tokią dovaną, visi kiti įgyja daug dirbdami. pasirinktas vienintelis pedagogas nebūtinai teisus. Verčiau iš daug pedagogų pasiimti tai, kas geriausia. Reikia būti įvairiapusiškiems ir turėti savo išmanymą. Ir būtinai pažinoti „bumbuliukus“: reikia mokėti sau pagroti. Balso jūsų karjeroje nepakaks. Aišku, man lengva kalbėti, kai aš nuo šešerių mokiausi groti smuiku.

– O karjera užsienyje neviliojo?

– Turėjau daug galimybių pasilikti užsienyje, bet visada norėjau dainuoti Lietuvoje.

Prisimenu, kai važiavau stažuotis į užsienį, pedagogė G.Ručytė-Landsbergienė manęs paklausė, ar grįšiu. Ir aš, žinoma, grįžau.

Gal tai buvo mano didelė klaida? Galėjau pasiekti tarptautinę karjerą, nes man siūlė pasilikti keliose šalyse, ypač Vokietijoje, Austrijoje. Kiekvienas renkasi pagal save.

2003-iaisiais gastroliavau Australijoje, sunkiai išbuvau ten mėnesį – vienas, be šeimos... Skaičiavau dienas, kada galėsiu skristi namo, nes labai ilgėjausi.

– Papasakokite apie savo šeimą.

– Mano žmona Gitana Lapinskaitė taip pat baigė operinio dainavimo studijas, bet nedainuoja. Ji mano artimiausia bendražygė, patarėja ir kritikė, kuri niekada nieko nevynioja į vatą. Jei buvo negerai, tai ir išgirstu, kur pasitaisyti.

KVMT archyvo nuotr.

Koncerte su Klaipėdos muzikinio teatro orkestru ir dirigentu S.Domarku.

Abi mūsų dukros baigė Klaipėdos E.Balsio menų gimnaziją: vyresnioji Rugilė grojo smuiku, jaunesnioji Akvilė – fortepijonu. Jos šiuo metu gyvena Londone: Akvilė tęsia fortepijono studijas, o Rugilė pasirinko meninės fotografijos mokslus.

– Gal pokalbio pabaigai prisimintumėte kokią nors linksmą istoriją iš jūsų sceninės veiklos?

– Tuo metu, kai tai vyksta, būna visiškai nelinksma. Tai tragedija: stovi, kreti iš juoko scenoje ir negali dainuoti. Orkestras gi kaip traukinys – jis nelaukia. Tai mirtis spektakliui. Yra buvę tokių situacijų, bet man baisu jas prisiminti.

Su žmona Gitana bei dukromis Rugile ir Akvile.

Gal papasakosiu nutikusią mano karjeros pradžioje, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Dainavau chore. Tik pradėjau.

Mane pasodino į mašiną be dugno, bet su pedalais. Turėjau vaidinti vairuotoją ir išvežti tuo metu garsią primadoną Danutę Dirginčiūtę į sceną. Man visi rėkia: „Važiuok, važiuok“, o mašina sunki, aš nepaminu, kojos trumpos. Scenos darbininkai mane išstūmė į sceną: įvažiavau, atidariau damai dureles. Publika miršta iš juoko.

Choras negali dainuoti, nes irgi raitosi iš juoko. Aš nesuprantu, kas vyksta. Pasirodo, kai mašiną stumtelėjo, aš ir „išėjau“. Mašina tariamai važiuoja, o publika mato mano batus ir baltas kojines. Tik paskui supratau.

Tuo metu visai nebuvo juokinga.

Asmeninio albumo nuotr.

21

MUZIKA

Pirmajai lietuviškai „ Pakelkime taurę lin k 1920 m. gruodžio 31 d. Kaune rampos šviesą išvydo pirmoji lietuvių kalba pastatyta opera – G.Verdi „Traviata“. Tai buvo ilgai puoselėtos muzikų svajonės išsipildymas, pareikalavęs iš jų daug jėgų ir sumanumo. Šios pastangos nenuėjo veltui – įsikūrė Lietuvos opera. Pirmuosius dvejus veiklos metus ji vadinosi Operos vaidykla. Jos nueitas kelias buvo ir duobėtas, ir gėlių žiedais nubarstytas. Apie tai byloja archyvų medžiaga ir amžininkų atsiminimai.

Danutė PETRAUSKAITĖ

Sunki pradžia 1918 m. įsikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai, į tėvynę pradėjo grįžti po svetimus kraštus išsiblaškę dailininkai, rašytojai, architektai, muzikos atlikėjai ir kūrėjai. 1920 m. pradžioje jie susibūrė į Lietuvos menininkų kūrėjų draugiją, pasiskirstė į sekcijas pagal darbų sritis ir paskelbė savo įstatus.

Juose buvo teigiama: „Kūrybą mename besireiškiančią: literatūros ir poezijos raštais, muzika (opera, daina ir simfonija), vaidyba (baletu, deklamacija ir drama), tapyba 22

Scena iš operos „Traviata” pastatymo Kaune 1920 m. gruodžio 31 d.

(paišyba, grafika ir puošyba), lipyba, statyba.

Tikslas – auginti ir sergėti lietuvių meną.“ Vis dėlto paminėtas žodis „opera“ reiškė daugiau siekiamybę nei konkretų sumanymą, nes, peržiūrėjus kovą parengtą Muzikos sekcijos statutą ir darbų projektą, matyti – apie operos teatro steigimą net neužsiminta. Tuomet atrodė, kad tokiam užmojui įgyvendinti nėra jokių galimybių. J.Žilevičius rašė: „Mums atrodė, kad mūsų dainininkai iš dalies ir koncertams vargiai tetinka. Taip mes žiūrėjome patys, išskyrus vieną antrą, tą pat skaitėme kai kurių laikraščių recenzijose apie kai kurių mūsų dainininkų pirmus koncertus Lietuvoje.“ Tenka pripažinti, kad tarp dainininkų irgi nebuvo vienybės. Broliai Mikas ir Kipras Petrauskai su A.Sodeika sumanė Vilniuje steigti operetę, tad išskubėjo į senąją Lietuvos sostinę. Muzikos sekcijos nariai liko nusivylę, bet dar tikėjosi šiuos solistus susigrąžinti. Derėtis jie pasiuntė

A.Kačanauską. Deja, pasiūlymą prisidėti prie operos kūrimo Petrauskai griežtai atmetė. Ir kauniečiai rugsėjį pradėjo posėdžiauti vieni.

Pirmojo spektaklio vizijos Pradžioje buvo svarstomas operos repertuaras – ieškota tokių veikalų, kuriems nereikėtų didelių masinių scenų ir būtų galima apsiriboti nedideliu solistų skaičiumi. Apsistota prie kelių operų – P.Čaikovskio „Eugenijumi Oneginu“ ir A.Rubinšteino „Demonu“.

Didžiausia problema buvo orkestras – kaip ir iš ko jį suformuoti. Net ketinta jį pakeisti dviem fortepijonais arba styginių kvartetu.

Tačiau, Lenkijai okupavus Vilnių ir į laikinąją sostinę sugrįžus K.Petrauskui, darbai pakrypo kita linkme. Iš karto buvo sudaryta Operos taryba, į kurią įėjo teisininkas ir

MUZIKA

i „Traviatai“ – 100. n ksmybių!

Pakilus scenos uždangai

Violeta – A.Galaunienė ir Alfredas – K.Petrauskas.

Operos „Traviata” afiša.

valstybės veikėjas S.Šilingas (pirmininkas), kompozitorius J.Tallat-Kelpša (dirigentas), dainininkas K.Petrauskas (muzikos reikalų vedėjas) ir laisvasis menininkas J.Žilevičius (administratorius).

Operos taryba turėjo lemiamą balsą kviečiant naujus dainininkus ir parenkant repertuarą. Jos nutarimu buvo atsisakyta anksčiau planuotų operų statymo ir pasirinkta G.Verdi „Traviata“. Sunkiausiai sekėsi gauti natas. Susisiekus su „Ricordi“ leidykla, partitūra ir vokalinės operos partijos buvo atsiųstos gana greitai. Itališką tekstą apsiėmė išversti poetas F.Kirša. Jis buvo skubinamas, bet, gerai neišmanęs muzikos specifikos, turėjo galutinę redakciją patikėti dirigentui, kuris prarasdamas brangų laiką ilgino ar trumpino eilutes, vienus žodžius keitė kitais, ieškodamas geriau skambančių atitikmenų.

Sunkiai klostėsi ir orkestro reikalai.

Muzikantus teko rinkti iš kavinių ir

restoranų. Ne visi jie iš karto geranoriškai sutiko prisidėti prie pirmojo lietuviškos operos spektaklio statymo, tad teko įsikišti Kauno karo komendantui ir pagrasyti, kad nepaklusnieji bus ištremti iš miesto. Dar viena kliūtis iškilo nesulaukus orkestrinių partijų. Nežinia, ar dėl neišsiųstų pinigų, ar dėl kokių nors kitų priežasčių jų kauniečiai iš leidyklos negavo. Patiems teko jas pasigaminti „šmugelio“ būdu. Labiausiai šioje srityje nusipelnė kontrabosininkas E.Gailevičius. Kad ir kaip jis skubėjo, stengdamasis suspėti iki numatytos premjeros 1920 m. gruodžio 26 d., perrašyti natų nespėjo. Ir premjerą teko perkelti į gruodžio 31-ąją. Paskutinėmis savaitėmis visi dirbo ir dieną, ir naktį – iki laikrodžiui mušant paskutines metų valandas. Solistai buvo tiek išvargę, jog dėl kai kurių imta baimintis, kad jiems kas nors blogo neatsitiktų vaidinimo metu.

Įsimintiną vakarą Miesto teatras buvo apgultas norinčiųjų patekti į vidų. Jie užpildė visus salės kampus, neradusieji sau vietos įsitaisė užkulisiuose ir net prie orkestrantų. Galų gale teko kviesti policiją, kad ji sustabdytų nenutrūkstamą žmonių srautą.

Klausytojams tas istorinis įvykis įsirėžė į atmintį visam gyvenimui. J.Žilevičius jį stebėjo iš scenos pakraštyje įrengtos suflerio būdelės, nes, neradus tinkamo asmens, jam teko eiti ir suflerio pareigas. Užtat viską aiškiai matė ir girdėjo. 19 val. 15 min. scenoje pasirodė Operos tarybos pirmininkas S.Šilingas ir publikai tarė: „Daug yra tautos gyvenime svarbių etapų, prie kurių ji prieina tik per šimtus metų. Vienas tų istorinių etapų lietuvių tautai bus ši diena, kada nepriklausomoje Lietuvoje galime atidaryti pirmąją lietuvių operą.“ Daugelio akyse sužibo ašaros. Pakilus uždangai dar didesnį emocinį efektą sukėlė scenoje pasirodęs choras ir solistai, kurie, orkestrui pritariant, iš visos krūtinės užtraukė „Lietuva, Tėvyne mūsų“, pribloškę klausytojus darniais ir stipriais balsais.

J.Žilevičius įsiminė kiekvieną premjeros detalę, tarp jų – ir atlikėjų apavą, kurį gerai matė iš savo būdelės. Tuo metu Lietuvoje ne kiekvienas artistas, prieš žengdamas į sceną, galėjo nusipirkti lakuotus batus, vadinamus „lekerkomis“, bet visi buvo apsiavę nors ir sena, tačiau švaria ir juodai nuvaksuota avalyne. Kai antrą kartą pakilo scenos uždanga ir prasidėjo „Traviatos“ pirmasis veiksmas, salė tarsi apmirė, neišskiriant nė tų, kurie netikėjo tuo darbu. Visa minia susiliejo su scena ir sudarė nedalomą visumą. Alfredo partiją atliko operos tėvu pramintas K.Petrauskas, Violetos – Adelė Galaunienė, Žermono – Antanas Sodeika, Floros – Veronika Podėnaitė. ► 23

MUZIKA

Operos taryba: J.Žilevičius, J.Tallat-Kelpša, S.Šilingas ir K.Petrauskas. ◄ Spektaklį režisavo Konstantinas Glins-

kis, chorą parengė Julius Štarka, baletines scenas atliko K.Petrausko išmankštintos choristės. Pastarasis vėliau apie „Traviatą“ rašė, kad spektaklis „nors ir labai kukliai apipavidalintas, dainavimu ir vaidyba toli prašoko vidurkį ir nebūtų padaręs gėdos nė vienam ilgametį patyrimą turinčiam teatrui“.

Nors Pelenės rūbais... Įsikūrusi Operos vaidykla dirbo itin sunkiomis sąlygomis. Pirmosios vokiečių okupacijos metais Miesto teatre buvo rengiami pasilinksminimai kariams, o vėliau – ir miesto gyventojams. Grindys buvo kilnojamos. Mat šokiams, norint, kad būtų lygios, jas tekdavo nuleisti iš viršaus. Kėdės stovėjo išrikiuotos pasieniuose ir nuo lankstymo labai girgždėjo, be to, jų šiurkštus paviršius draskė moterų sukneles ir kojines. Scenos grindų plyšiuose susikaupusių dulkių buvo neįmanoma išvalyti, todėl, šokant baleto artistams, jos pakildavo į orą ir springdydavo dainininkus. Per išdaužytus langus lijo lietus, per viršutinį balkoną, neturėjusį nei stiklų, nei durelių, spektaklių metu be bilietų lįsdavo vaikai. Durys prastai užsidarydavo – buvo sukrypusios, sulaužytos, surūdijusiomis spynomis. Artistų kambariuose dalis 24

langų irgi neturėjo visų stiklų, tad skyles tekdavo užkamšyti popieriais ar skudurais. Užuolaidų taip pat trūko, todėl aplink pastatą lakstantys paaugliai spoksodavo į persirenginėjančius artistus. „Traviatos“ spektakliuose nutarta išsiversti su savais rūbais, nes niekas atlikėjams jų dar nesiuvo. Vyrai apsivilko kostiumus, o moterys – išeigines sukneles. Jos nepriminė ištaigingų rūmų damų apdarų, bet nekliudė dainininkėms atskleisti savo balsų grožio.

Ketvirtojo veiksmo Violetos mirties

Valstybės teatras Kaune maždaug 1925 m.

scenai A.Galaunienė net iš savo namų turėjo atsivežti lovą su visa patalyne ir po spektaklio ją parsigabenti atgal – bet ką palikti teatre buvo nesaugu.

Nepaisant visų trūkumų, „Traviata“ tapo vienu mėgstamiausiu kauniečių spektakliu, kurio visi nekantriai laukdavo, ypač pasitinkant Naujuosius metus. Tai tapo tradicija, kurios nenorėjo laužyti ir K.Petrauskas. Net gastroliuodamas po užsienio šalis, jis Naujųjų šventėms skubėdavo į Kauną persivilkti Alfredo kostiumu, nors ir ne visada suspėdavo tai padaryti.

1922 m. pavasarį Operos vaidykla buvo suvalstybinta ir tapo Valstybės opera. Tai paskatino spartesnę jos pažangą, pastato rekonstrukciją. Kauno teatrą ėmė lankyti garsūs užsienio dirigentai ir solistai.

1928 m. kovo 2 d. įvyko 500-asis operos spektaklis – G.Verdi „Aida“. O juk šio veikalo ryždavosi imtis ne kiekviena trupė. Per visą šį laikotarpį buvo pastatytos 23 operos, bet „Traviata“ savo populiarumu pralenkė visas kitas.

Tarsi Indijos fakyrai Valstybės teatras pirmąsias gastroles Klaipėdoje surengė 1923 m. gegužę, vos praėjus keturiems mėnesiams po šio krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos.

Tuomet klaipėdiečiai galėjo išgirsti tris operas – G.Verdi „Traviatą“ bei „Rigoletą“

MUZIKA

ir R.Leoncovallo „Pajacus“. Bilietai buvo iš karto išgraibstyti, prie kasos būta net muštynių. Ypač visi troško scenoje išvysti lietuvių solistus. Ir nenusivylė – buvo sužavėti ne tik jų balsų, bet ir aktorinių gebėjimų.

Laikraštis „Lietuva“ rašė: „Ima taurę Alfredas – Petrauskas, grakščiai ją pakelia ir dar grakščiau ima vaidinti. Visa tatai mums pažįstama ir žinoma, gi klaipėdiečiai tokio estetiško ir natūraliai širdingo vaidinimo nebuvo matę ir pažinoję. Jie atsimeną gerai ir karališkąją Berlyno operą, ir Karaliaučiaus, ir Tilžės, ir net jų gastroles Klaipėdoje. Vokiečiai jokių persivertimo stebuklų nedaro, gi mūsų menininkai taip persiverčia, tarsi kokie Indijos fakyrai, ir žiūrovai viską mato tarsi iš po hipnozės, ne taip, kaip akis pripratusi matyti, bet taip, kaip artisto įkvėpimas liepia.“

„Traviata“ Klaipėdoje Kasmetės Valstybės operos gastrolės, pavienių jos dainininkų koncertai Klaipėdoje, Kauno ir Klaipėdos muzikų ryšiai ėmė brandinti sumanymą, kad ir klaipėdiečiai gali turėti savo muzikinį teatrą.

Tuomet į operos sceną buvo žiūrima kaip į meno šventovę, ant kurios aukuro dažnas norėdavo paaukoti gražiausius savo gyvenimo metus. Tik ne visiems tai pavykdavo.

Tuomet į operos sceną buvo žiūrima kaip į meno šventovę, ant kurios aukuro dažnas norėdavo paaukoti gražiausius savo gyvenimo metus.

K.Jozevskaitė, parengusi „Traviatai“ Violetos partiją ir ją dainavusi Kaune, nutarė solistės darbą iškeisti į pedagoginę veiklą. 1923 m. rudenį ji atvyko į Klaipėdą ir kelerius metus dėstė vokalą S.Šimkaus įsteigtoje konservatorijoje. Panašiai atsitiko ir su A.Vaičiūnu. Vieną koncertinį sezoną padirbėjęs Valstybės operoje, jis persikėlė į Klaipėdą ir šiame krašte ėmė organizuo-

„Traviatos”, pastatytos Klaipėdoje 1934 m. gruodžio 8 d., bukleto viršelis su dirigento J.Kačinsko fotoportretu.

„Traviatos”, pastatytos Klaipėdoje 1935 m. vasario 15 d., programa.

LTMKM fondų ir LIMIS nuotr.

ti chorinį sąjūdį. Neištvėrė ilgai teatre ir vienas iš Operos tarybos narių – administratorius J.Žilevičius, vėliau dėstęs Klaipėdos konservatorijoje ir 1927–1928 m. jai vadovavęs.

Kiti – priešingai. Pvz., Klaipėdos konservatorijos Dainavimo skyriaus mokiniai stengėsi kuo greičiau pakliūti į sceną. Tarp jų buvo J.Augaitytė ir A.Dambrauskaitė, greitai tapusios Valstybės operos primadonomis, taip pat V.Ivanauskas ir S.Santvaras, šiame teatre parengę ne vieną vaidmenį.

Bet meilė operai degė net ir palikusiųjų sceną širdyse. Pirmuosius nedrąsius žingsnius operos teatro link Klaipėdoje pradėjo žengti A.Vaičiūnas, ėmęs statyti operetes ir operų ištraukas. Prie jo prisidėjo J.Žilevičius, 1928 m. su savo mokiniais paruošęs Ch.Gounod „Faustą“. Tačiau iki „Traviatos“ dar buvo toli.

Tai pavyko padaryti tik 1934 m.

Klaipėdos konservatorijos auklėtiniui J.Kačinskui, bendradarbiavusiam su „Aukuro“ draugija ir Kauno muzikais.

Premjera įvyko gruodžio 8 d. Miesto teatre. Alfredą vaidino jau išgarsėjęs visame pasaulyje tenoras J.Babravičius, o Violetą – M.Bručkienė. Orkestre grojo tik 32 muzikantai, nes visiems neužteko vietos, tačiau instrumentinis ansamblis

buvo sukomponuotas. Salė griaudėjo nuo aplodismentų, o muzikos kritikai tvirtino, kad šis spektaklis net pralenkė 1920 m. kauniečių pastatymą. „Traviata“ tapo publikos numylėtine. Vien per 1934–1935 m. sezoną ši opera mieste ir jo apylinkėse buvo parodyta maždaug 30 kartų. Viename iš spektaklių apsilankęs kompozitorius V.Jakubėnas periodinėje spaudoje plačiai paskleidė šią žinią: „Lietuviška opera Lietuvos pajūryje! Tai didžios reikšmės kultūrinis įvykis, į kurį džiaugsmingai reaguoja lietuvio širdis.“ Net 1935 m. Vasario 16-ąją klaipėdiečiai nutarė pasitikti būtent su „Traviata“. Ir taurę linksmybių su jais vėl kėlė K.Petrauskas.

Deja, tuomet klaipėdiečiams nepavyko įkurti nuolat veikiančio teatro, o šį visų pamėgtą kūrinį jie išvydo Liaudies operos scenoje tik 1958 m. vietinių saviveiklininkų ir profesionalių muzikų dėka. Ne kartą Violetos ir Alfredo meilės drama buvo rodoma ir 1986 m. įsteigtame Klaipėdos muzikiniame teatre. „Traviata“ tapo operos gimimo Lietuvoje simboliu, įsitvirtinusiu Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus teatrų repertuare, ir viena gražiausių akimirkų lietuvių muzikos istorijoje.

Straipsnis parengtas vykdant LMT projektą S-LIP-20-21.

25

MUZIKA

R.Kudriašovas: adrenalinas pagyvina kasdienybę Stebint operos solistą Romaną Kudriašovą nekyla abejonių, Daug laiko mokytis kad jis – savose rogėse. Tai išduoda aistra muzikai, mėgavimasis profesijos „nepatogumais“, ryžtas siekiant savo tikslų – Keliaujantys atlikėjai šiemet priversti ir ėjimas jų link, branginant kiekvieną ten vedantį žingsnį. būti sėslesni, dalis lietuvių menininkų dauPirmieji jų žengti būtent Klaipėdoje, kurioje net mokyklos giau laiko praleidžia Lietuvoje, aktyviau įsitraukia į vietinį kultūrinį gyvenimą. Ar budėtojai kelia šilčiausius atsiminimus. Su čia užgimusia atsitiko ir jums? jūros trauka dabar atlikėjas susiduria lyg tyčia įsikurdamas vis taip – Būtent taip nutiko ir man. Į Lietuvą po kitame pasaulio jūriniame mieste. Kartais atrodo, kad, įdėjus spektaklių Ispanijoje grįžau kovą ir turėjau daug kantraus darbo, sėkmė operos solistui nusišypso atsidū- iškart repetuoti „Pikų damos“ spektaklius su „Vilnius City Opera“. Tačiau besimatuojant rus tinkamoje vietoje tinkamu metu. Šiandien ta vieta – Liekostiumą man buvo pranešta, kad spektuva, kurioje R.Kudriašovas vertina kiekvieną galimybę daryti takliai neįvyks. Kovą, pačioje pandemijos pradžioje, tai buvo netikėta ir šokiruojanti tai, kas yra didžiausia jo gyvenimo aistra. žinia. Nuo tol iš Lietuvos išvykęs buvau tik Ieva BUDRIŪNAITĖ

Operos solistas R.Kudriašovas, baigęs mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, išvyko tobulintis ir siekti karjeros užsienyje. Jo biografijoje – Londono nacionalinė operos studija, Hamburgo aukštoji muzikos ir teatro mokykla, Velso 26

tarptautinė dainavimo akademija, Georg Solti akademija Italijoje. Atlikėjo repertuare – nuo baroko muzikos iki XX a. kompozicijų. Yra dainavęs svarbiuose festivaliuose ir koncertų salėse nuo Londono iki Abu Dabio, dalyvavęs operų pastatymuose Lietuvoje ir užsienyje. Kelių konkursų prizininkas R.Kudriašovas yra surengęs rečitalius Lietuvoje, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

sykį. Vasarą, kai aktyviai vyko renginiai, koncertai, spektakliai, vis dėlto pavyko debiutuoti „Pikų damoje“ išdidžiojo Princo Jeleckio vaidmenyje. Už įvykusius spektaklius milžiniškas ačiū režisierei Daliai Ibelhauptaitei! Tuo metu mažai kur Europoje buvo rengiami spektakliai, tad pavyko atvykti visai solistų komandai. Tai buvo nuostabi patirtis tiek mums patiems, tiek žiūrovams.

Kadangi buvau Lietuvoje, taip pat pasisekė paruošti naują koncertinę programą su nuolatine koncertine partnere ►

MUZIKA

Miglės Golubickaitės nuotr.

27

MUZIKA

◄ Giedre Muralyte-Eriksone (su ja esame koncertavę ir Klaipėdos koncertų salėje) ir atlikti ją Taikomosios dailės muziejuje. Panašaus likimo kolegė iš Londono, pianistė Gabija Butkutė, trumpam atvykusi į Lietuvą kovą, čia irgi yra iki šiol. Ji turėjo progą įgyvendinti puikią idėją – įkurti naują kamerinės muzikos ir bendravimo erdvę „32 kėdės“ Vilniaus senamiestyje. Prie šios idėjos prisijungiau su dideliu entuziazmu, ir, kol buvo galima, pristatėme naują koncertinę programą rinktinei publikai. Labai tikimės netrukus pratęsti koncertinę veiklą. O kol kas – daug laiko mokytis, ruoštis ir planuoti.

– Rugsėjį II tarptautinio Virgilijaus Noreikos konkurso finale vienintelis atstovavote Lietuvai. Ar tai pridėjo papildomos atsakomybės, palaikymo? Kokie įspūdžiai praėjus keliems mėnesiams po iškilmingo finalo?

– Įspūdžiai – puikūs, atsiminimai – patys šilčiausi. Atranka ir pirmieji du konkurso turai vyko online, pagal vaizdo įrašus, specialiai nufilmuotus konkursui. Tai dariau kitą dieną po keturių iš eilės vykusių „Pikų damos“ spektaklių. Fizinis nuovargis – didžiulis, bet emociškai jaučiausi pakrautas ir be galo laimingas, tad visas arijas filmavau tik po vieną kartą, pakartojimams ir antriems dubliams nebūtų užtekę jėgų.

Galite suprasti, kad patekęs į finalą ypač džiaugiausi. Na, o palaikymo dėl to, kad vienintelis atstovavau Lietuvai, buvo tikrai daug. Savotiškai tai ir sumažino spaudimą laimėti prizinę vietą. Juk tam tikru požiūriu

Jeleckis – P.Čaikovskio operoje „Pikų dama“. „Vilnius City Opera“, 2020 m.

jau buvau laimėtojas, bent tarp konkurse dalyvavusių lietuvių. Specialus prizas, kurį laimėjau, – rečitalis Kintų festivalyje – puikiai atitiko mano profesinį kelią. Rečitalių dainuoju daug, labai mėgstu pristatyti įdomias, man artimas kompozicijas, visuomet džiugina ir artimas bendravimas su publika, įmanomas tik tokio pobūdžio pasirodymuose. Na, o konkurso finalininkai – labai aukšto lygio dainininkai, kiekvienas iš jų galėtų drąsiai būti paskelbtas nugalėtoju.

Apskritai stengiuosi į konkursus žiūrėti kaip į muzikos šventę, o ne konkurencinę kovą, ir, be abejo, mėgautis muzikavimu.

Zakristijonas – G.Puccini operos „Toska“ pastatyme Abu Dabyje (JAE). 2019 m.

28

Kelionės ir darbas – Gyvenimas nuo kontrakto iki kontrakto, nuo koncerto iki koncerto iš šalies atrodo labai nenuspėjamas. Kaip jums pavyksta atrasti laimę ir stabilumą tokioje realybėje?

– Man toks gyvenimas labai įdomus.

Mėgstu keliauti, pažinti naujas vietas, o ir grįžti į jau patikusias – nuostabu. Vaikystėje šeima mane pašiepdavo, kai prieš kur nors važiuojant daiktus pradėdavau krautis prieš tris dienas. Dabar užtrunku maždaug valandą. O kalbant rimtai, tai dažniausiai apie ilgesnius operos kontraktus žinau bent prieš pusmetį. Tad laiko viską suplanuoti yra pakankamai. O jei pasitaiko netikėtų kelionių – koncertų, perklausų, į kurias būnu pakviestas prieš dieną, kai suplanuoti viską – skrydžius, viešbučius, transportą – reikia tuoj pat, man būna dar įdomiau.

Adrenalinas pagyvina kasdienybę. Prie aistros keliauti dar reikėtų pridėti aistrą dainavimui, muzikai ir teatrui, juk važiuoju dirbti. Tuomet visi rūpesčiai nueina į antrąjį planą. Beje, keliaujančio atlikėjo gyvenime yra ir daug profesinių privalumų: nuvažiavęs dainuoti į kitą šalį, gali visą dėmesį sutelkti į darbą, į kūrybą, mažiau buitinių ir kitokių trukdžių. Ir mažiau trinties su kolegomis, kaip būna dirbant metų metus viename kolektyve. O po kontrakto grįžimas namo – taip pat puiki šventė. Išsiilgęs šeimos, namų, draugų labiau vertini tai, ką turi.

MUZIKA

metu bendravau trimis kalbomis – vokiečių, rusų ir lenkų, o su režisieriumi – angliškai.

Britams tai visuomet sukelia nuostabą.

Į Olimpo viršūnę

VCO nuotr.

– Ar tiesa, kad mokate nemažai kalbų?

Kaip šis pranašumas atsispindi karjeroje?

– Gyvename laikotarpiu, kai bet kuris tarptautiniu lygiu (ir ne tik) dirbantis dainininkas puikiai taria italų, prancūzų, vokiečių ar anglų kalba parašytus vaidmenų tekstus.

Nedažnai vienos ar kitos kalbos mokėjimas lemia vaidmens paskyrimą solistui, svarbiau – nepriekaištingas tarimas. Tačiau būna, kai ieškoma tik prancūzakalbių solistų ar tik rusakalbių, pavyzdžiui, statant „Eugenijų Oneginą“ ar kitą rusišką operą. Štai čia mano pranašumas. Esu gavęs vaidmenų pasiūlymų vien todėl, kad esu rusakalbis.

Tačiau taip pat esu girdėjęs nuostabų Borisą Godunovą, atliekamą žymaus boso-baritono, velsiečio Bryno Terfelio. Per pertrauką

jis man prisipažino, kad su keliais mokytojais rusų kalbos tarimą tobulino net šešis mėnesius. Tad, įdėjus darbo, tikrai daug kas įmanoma. Man taip pat yra tekę atsidurti tarp prancūzakalbių solistų ir statytojų, atliekant prancūzų baroko operą. Teko įdėti labai daug darbo. Nė žodžio nekalbėdamas prancūziškai, po aštuonių savaičių drauge su jais jau suprasdavau buitinius pokalbius.

Beje, kalbų mokėjimas praverčia ir mano kolegoms užsienyje, dažnai jiems padedu nušlifuoti rusišką tarimą. Praverčia, be abejo, ir studijų metais išmokta vokiečių kalba.

O bendraujant su kolegomis visada smagu prabilti jų gimtąja kalba, dažnai taip užsimezga ir ilgalaikės draugystės. Yra buvę operos pastatymų, kai su kolegomis repeticijų

– Įdomu, kad paruošęs vaidmenį solistas ne visada turi galimybę jį pristatyti publikai. Papasakokite plačiau apie savo patirtis Londono „Covent Garden“ – Karališkajame operos teatre.

– Londono „Covent Garden“ teatras man – kaip Olimpo viršūnė. Žinoma, jos dar nepasiekiau, nes scenoje nedainavau, bet tikrai jau smarkiai priartėjau. Šiuo teatru, jo operų pastatymais, atlikimo kokybe žavėjausi nuo jaunystės. Prieš penkmetį stažuodamasis Nacionalinėje operos studijoje Londone dalyvavau solistų atrankoje į „Covent Garden“ jaunųjų artistų programą.

Perėjęs atranką, kurioje iš 400 paraiškų į finalinį turą pateko 12 žmonių, į programą vis tiek nepatekau. Praėjus keleriems metams vėl teko dainuoti perklausoje, tik tąkart pretendavau jau nebe į jaunųjų artistų programą, o į patį teatrą. Iš atrankų vadovo, legendinio Peterio Katona’os, kuris, sakoma, per daugiau nei 30 savo darbo metų veda užrašus apie visus kada nors girdėtus solistus, gavau puikų atsiliepimą. Išgyrė ir balsą, ir vokalinę techniką, ir muzikalumą. Na, pamaniau, kodėl gi nepasiteiravus apie darbo galimybes. Parašiau jam elektroninį laišką ir paklausiau. O ponas Katona man netrukus atrašė ir pasiūlė kontraktą. ►

II tarptautinio Virgilijaus Noreikos konkurso finale Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. 2020 m.

Mindaugo Mikulėno nuotr.

29

MUZIKA

◄ Vėliau šią istoriją išgirdusi ne kartą „Covent Garden“ teatre dainavusi solistė tiesiog nuščiuvo. Juk taip nedaroma! Pasirodo, kodėl gi ne. Ruošiau penkis nedidelius vaidmenis Benjamino Britteno operoje „Mirtis Venecijoje“. Stebėjau muzikines ir scenines repeticijas, repetavau pats. Bet į sceną šįkart išeiti nebuvo lemta – buvau pasamdytas kaip antros, atsarginės sudėties solistas.

Tai buvo labai sėkmingas pastatymas.

Su režisieriumi seru Davidu McVicaru esu dirbęs ir anksčiau, jis tikras genijus ir ypač pedantiškas. Bilietai į visus spektaklius, žinoma, buvo išpirkti, o pačiam tą operą pavyko pamatyti net kelis kartus. Tikras komplimentas režisieriui ir atlikėjams, kai po penkių savaičių repeticijų stebi spektaklį ir poveikis yra toks pat stiprus, kaip matant pirmą kartą. Šis teatras – milžiniškas gyvas organizmas. Operos, baletai, pasirodymai vaikams, net po kelis per dieną. O kur dar vienu metu repetuojamos kelios operos...

Labai džiaugiausi šiuo kontraktu ir su nekantrumu laukiu kitų darbo pasiūlymų šiame įspūdingame teatre.

Jūros poreikis – Gimėte ir užaugote Klaipėdoje. Ką iš šio miesto savyje vežatės į visus pasaulio kraštus?

– Vežuosi meilę jūrai, net savotišką jos poreikį. Po studijų Vilniuje gyvenau ir mokiausi Hamburge – didžiausiame Vokietijos uoste, vėliau – Kardife, Velso sostinėje prie jūros. Taip pat Londone, kuriame jaučiamas jūrinis klimatas. Daug dainuoju Anglijoje, Glyndebourne’o festivalyje, kuris yra vos už 15 minučių kelio traukiniu nuo Braitono – miesto su paplūdimiu. Juokinga, kad tik Vilniuje, kuriame gyvenu dabar, didelio vandens telkinio nėra.

– Klaipėdoje pradėjote mokytis muzikos, baigėte Stasio Šimkaus konservatoriją.

Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų kelias į muziką. Ką ryškiausiai prisimenate iš konservatorijos laikų?

– Muzikos pradėjau mokytis būdamas penkerių, dar prieš eidamas į mokyklą, o nuo septynerių lankiau Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklą. Pamenu, kad smuikuoti buvo sunku ir kelis kartus norėjau mesti. Neleido mama, ačiū jai. Baigdamas 30

muzikos mokyklą supratau, kad noriu tęsti muzikavimą. Taip atsidūriau S.Šimkaus konservatorijoje. Ketveri metai konservatorijoje mano atmintyje – vieni nuostabiausių gyvenime. Esu šiai mokyklai be galo dėkingas. Auklėtoja ir fortepijono dėstytoja Audronė Sabūnienė, specialybės mokytojai Tomas Ambrozaitis, vėliau – Valerija Balsytė, tuometė direktorė Biruta Vaišienė ir visi kiti – supratingi, kartais griežti, bet

Palydėdamas 2020-uosius su muzika, norėčiau kitiems metams užšifruoti tokią žinutę: kad juos praleisčiau scenoje, dainuodamas ir suteikdamas žmonėms gerų emocijų. palaikantys ir vedantys teisingu keliu pedagogai, puikūs žmonės. Ačiū jums! Man jie įskiepijo darbo etiką, atsidavimą, pagarbą muzikai ir šiai profesijai. O mokytis buvo tikrai sunku. Bendrojo lavinimo pamokos, tarp jų ir po jų – visos muzikinės disciplinos. Konservatorija atsidarydavo šeštą ryto, ir dažnai jau prieš šešias prie durų susidarydavo eilė – juk norisi gauti geresnę auditoriją pagroti, mokytis, nes nuo aštuntos valandos – jau bendrojo lavinimo pamokos.

Dabar net sunku įsivaizduoti, seniai taip nebėra. Bet rezultatų pasiekdavome puikių.

O dešimtą vakaro konservatorijos pastatas užsidarydavo. Kartais, ypač prieš egzaminus, išprašydavome budėtojų leisti pabūti ilgiau, nes to laiko vis nepakakdavo. Visus budėtojus taip pat prisimenu su didžiausia meile. Jie mumis rūpindavosi, patardavo ir paguosdavo. Konservatorijoje įstojau mokytis smuiko specialybės, netrukus perėjau į choro dirigavimą, o baigiau mokslus įgydamas dainavimo specialybę. Nebloga „karjera“. Esu dėkingas konservatorijai už galimybę atrasti save. Tas laikotarpis tikrai suformavo didelę mano asmenybės dalį. Esu dėkingas už bendruomeniškumą: koncertai, renginiai, šventės – mokėmės kartu, linksminomės kartu, skatindavome ir palaikydavome vieni kitus. Patirtis konservatorijoje suartina – buvusių „šimkiukų“ sutinku ir Lietuvoje, ir užsienyje, visuomet yra ką smagaus prisiminti.

R.Kudriašovas. Mindaugo Meškausko ferotipas, sukurtas šlapiojo kolodijaus technika specialiai MO muziejaus parodai „Iš tos operos“.

Būdinga tik Klaipėdai – Žinome, kad prieš pasirodant Klaipėdos koncertų salės scenoje, studijų konservatorijoje metais jums teko čia būti savanoriu ir aptarnauti klausytojus. Kaip jūsų akimis nuo to laiko pasikeitė koncertinė įstaiga, šiemet mininti 15-ąją veiklos sukaktį?

– Nuo pat Klaipėdos koncertų salės atidarymo ji buvo įspūdingai aukšto lygio koncertinė įstaiga. Savanoriaudamas joje turėjau galimybę nemokamai klausytis visų koncertų – už tai esu labai dėkingas. Į Klaipėdą atvažiuodavo atlikėjai su tomis pačiomis programomis, kurias atlikdavo Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje. Prieš atsidarant Miesto koncertų salei tai būdavo gana retas įvykis. Tad ėjau į visus koncertus, gėriau į save visą muziką ir patirtis. Po 15 metų veiklos Klaipėdos koncertų salė turi savo išskirtinį veidą – šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“, legendinis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ ir kiti festivaliai formuoja muzikines tradicijas, būdingas tik Klaipėdai.

Didelė garbė čia koncertuoti, ypač būnant klaipėdiečiu.

MUZIKA

Su Dexteriu Fletcheriu filmavime MO muziejaus parodai „Iš tos operos“.

– 2020-uosius Klaipėdos koncertų salėje palydėsime skambant jūsų balsui. Ar dažnai šia proga tenka koncertuoti? Kokius jausmus jums sukelia paskutinis metų vakaras?

– Metų pabaiga leidžia apmąstyti svarbiausius įvykius, pasidžiaugti sėkmėmis, įvertinti pasiekimus. O naujųjų pradžia – tikėtis, kad viskas bus dar geriau, į Naujuosius visuomet žvelgiu labai viltingai. Visuomet stengiuosi juos sutikti su artimaisiais ir draugais. Juk sakoma – kaip sutiksi Naujuosius, taip ir praleisi visus metus. Nors šiemet prietaras tikrai nesuveikė – kas galėjo tikėtis pandemijos? Palydėdamas 2020-uosius su muzika, norėčiau kitiems metams užšifruoti tokią žinutę: kad juos praleisčiau scenoje, dainuodamas ir suteikdamas žmonėms gerų emocijų. Lig šiol Naujųjų išvakarėse esu koncertavęs tik porą kartų, galbūt pasirodymas Klaipėdos koncertų salėje mano gyvenime pradės naują tradiciją.

– Nors visame pasaulyje dėl pandemijos menininkų veikla nukenčia itin stipriai ir valdžios akimis kartais atrodo nereikalinga, tačiau kiekvienas ramybę ar pabėgimą į kitą realybę dažnai randame būtent meno kūriniuose. Kur jūs tamsiomis dienomis ieškote šviesos?

– Girdėjau sakant, kad žmonės, politikai, kurie vadina meną nebūtinu ar antraeiliu pandemijos akivaizdoje, turėtų vieną dieną apsieiti be televizijos, radijo, jau nekalbant apie muziką, filmus ir serialus. O kurgi dar architektūra ir dailė – viskas mūsų aplinkoje. Dažnai net nepastebime, kokią stiprią įtaką meno kūrėjai turi mūsų kasdienybei.

Man labai imponuoja kažkur nugirstas posakis, kad „fizinis krūvis – treniruotė kūnui, menas – treniruotė stiprinti atjautos jausmui“. Nuo pandemijos pradžios daugybė operos teatrų ir koncertinių įstaigų pasiūlė nemokamas peržiūras ir net

tiesiogines operų ir koncertų transliacijas internetu. Nors tai ir neatstoja gyvo potyrio, bet šiuo laikotarpiu su didžiuliu malonumu žiūriu ir klausausi šių įrašų. Taip pat atradau pasivaikščiojimo gamtoje džiaugsmą, daug sportuoju – taip mažinamas stresas ir daugėja laimės hormonų. Svarbu atsiminti, kad pandemija paveikė mus visus, ne tik operos meną. Tad raskime laiko, nors ir virtualiai, pasimėgauti klasikine muzika, opera, galerijų ir muziejų videoparodomis, o pandemijai pasibaigus atsiminkime ir įvertinkime meno reikšmę sunkiu žmonijai laikotarpiu.

Apie koncertą „Muzikos prisilietimas“ „Muzikos prisilietimas“ – šventinė Klaipėdos kamerinio orkestro programa, kuri vyks paskutinį šių metų vakarą.

Visi joje pasirodysiantys solistai vienaip ar kitaip susiję su Klaipėda: violončelininkas Mindaugas Bačkus – Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas, smuikininkas Konradas Levickis – Klaipėdos kamerinio orkestro koncertmeisteris, pasak meno vadovo, „naujasis orkestro veidas“. Į Klaipėdą koncertuoti sugrįš čia gimęs ir augęs baritonas R.Kudriašovas, jau išplaukęs į tarptautinius operos meno vandenis.

Emocinga ir graži muzika Klaipėdos koncertų salėje skambės gruodžio 31 d. 18.30 val.

Programoje – P.Čaikovskio, R.V.Williamso, V.Kakhidzės, K.Weillio, A.Coplando, B.Britteno, Arvydo Malcio kūriniai.

Koncerto tiesiogiai ir nemokamai bus galima klausytis internetu Klaipėdos koncertų salės „Facebook“ ir „YouTube“ platformose.

Tai bus baigiamasis šventinės klasikos festivalio „Salve Musica“ akordas. Visi šio festivalio renginiai šiemet – įstaigos kalėdinė dovana publikai.

31

DAILĖ

R.Inčirausko juvelyr plačias interpretavim Rugsėjo 17 – spalio 13 dienomis Estijoje, Talino „A-galerii“, veikė dailininko iš Lietuvos Romualdo Inčirausko personalinė paroda „Looks like Jewellery“ („Tarytum juvelyrika“). Parodoje, kurioje buvo eksponuojami septyni konceptualūs kūriniai, ryškėjo įdomūs šiuolaikinės juvelyrikos paradoksai.

Marion LEETMAA

Telšių aukštesniojoje dailės mokykloje ir tuomečiame Talino dailės institute metalo meną studijavęs R.Inčirauskas (gim. 1950) yra Lietuvos menininkas, kuris, be juvelyrikos, užsiima metalo menu, kuria medalius, skulptūras, tapo. Pirmasis parodos anotacijos sakinys – „Neturiu jokių pretenzijų į „grynuosius“ juvelyrus“ – pagrįstas ir intriguojantis. Kadangi net parodos pavadinimas yra nuoroda į neapibrėžtą kūrinių pobūdį, tikėtina, kad įprastų papuošalų lankytojai ekspozicijoje neras.

Asociacijos su istorija Savo kūrinius R.Inčirauskas įvardija kaip industrinį stilių. Tai pateisina pirmą įspūdį atėjus į parodą. Baltos „A-galerii“ 32

sienos (anksčiau ši patalpa buvo naudojama kaip seifas) ir kubo formos vitrinos sustiprina industrinį dvelksmą. Remiantis parodos anotacija, atrodytų, kad paprasčiausias kelias norint atskleisti jos koncepciją – pasitelkti žodį „industrinis“. Stebint kūrinius, kyla asociacijos su pramonės revoliucija: naujos, mašinomis pagamintos detalės ir netikėtos jų interpretacijų galimybės, kurių atžvilgiu menininkas save pozicionuoja ar su jomis diskutuoja.

Todėl eksponuojamus kūrinius galima skirstyti į dvi grupes – mažųjų formų skulptūras ir papuošalus.

Kūrinys „Atsiprašau“ (2013) – medinė laidynė ir keturi šaudmenys. Mūsų laikais vien žaislo paskirtį išlaikęs dvišakas strypas pramoniniu būdu pradėtas gaminti 1918 m. ir kaip ginklas paskutinį kartą naudotas Airijos pilietiniame kare.

Nuorodomis į militarinę paskirtį galima laikyti ir greta gintarinio „šaudmens“ esančias tris penkiakampes žvaigždes, kurios galėtų žymėti kokį nors karinį laipsnį. Kūrinyje „Mano Fabergé“ (2017) iš cirkoniu papuoštų degtukų sukonstruota balista, patranka, palapinė yra tarsi karo žygio stovyklavietės instaliacija. Tačiau kūrinio pavadinimas yra nuoroda į Fabergé kiaušinius – brangakmeniais puoštus juvelyrikos dirbinius, kurie buvo populiarūs XVIII–XIX a. sandūroje.

R.Inčirauskas. Chirurginė kolekcija: karūna, apyrankė, kaklo

Tradiciniu požiūriu – keblu Minėtus kūrinius keblu vadinti juvelyrika tradiciniu požiūriu. Tą patį galima pasakyti ir apie „Karatą“ (2018), „Kontrabandą“ (2018) ar „Hipertenziją“ (2019). Štai „Karate“ matome cirkoniu puoštas keratonijos ankštis ir sėklas. „Kontrabandoje“ į vamzdžius sukaišiotos brangios medžiagos ►

Industrinio stiliaus juvelyrika. 2017.

DAILĖ

yrikos paroda teikia imo galimybes

kė, kaklo papuošalai, auskaras. 2020.

Atsiprašau. 2013.

Karatas. 2018.

33

DAILĖ

stilistikos žiedai, ir „Chirurginė kolekcija: karūna, apyrankė, kaklo papuošalai, auskaras“ (2020). Pastarajame atsiveria žmogaus galvos, kurią vainikuoja karūna iš šovinių, pjūvis. Profilio nosis ir lūpos apkaltos aliuminio plokštelėmis, auskaras – nukirsto piršto galiukas... Kūrinio kompozicijoje – ir pavienės kūno dalys: ausis su papuošalu, rankos ir kaklo skerspjūviai, papuošti graikišku kryžiumi, heksagrama ir pentagrama. Paveikiausiai šį kūrinį galima būtų interpretuoti per politikos ar teologijos prizmę, aiškinantis, kaip įvairūs politiniai sprendimai ar religiniai įsitikinimai daro įtaką žmonių sprendimams bei poelgiams.

Konceptualus menas Apkabinimas per kaklą. 2020. ◄ yra užuomina į nelegalų prekių gabeni-

mą. „Hipertenzija“ (permatomi vamzdeliai, pro kuriuos prasišviečia ryškiai raudona spalva) gali asocijuotis tiek su aukštu kraujospūdžiu, tiek su neoniniu apšvietimu, išrastu 1898 m. O vieną iš vamzdelių

Mano Fabergé. 2017.

34

vainikuojanti paukščio galva yra savotiška nuoroda į naikinantį pramonės poveikį gamtai.

Kaip apie papuošalus galėtume kalbėti apie du kūrinius – „Industrinio stiliaus juvelyrika“ (2017), kurį sudaro steampunk

Hipertenzija. 2019.

Po parodos atidarymo „A-galerii“ paskelbė papildomą pranešimą, kuriame ekspozicija vadinama „beprotiškai užvedančia“, „džiuginančia ir žavinčia“; paroda, kurioje „perteikiamos idėjos stulbina sąmojingumu“. Kūriniai, kuriuos galima interpretuoti kaip karybos prie-

DAILĖ

mones, esanti ironiška autoriaus nuoroda į įvairius juvelyrikos konkursus. Konkursus, kuriuose R.Inčirauskas dalyvaudavo, tačiau jo kūriniai „gryniesiems“ juvelyrams atrodė ne kažin ko verti. Karo žygio stovyklavietę autorius interpretuoja kaip suaugusiųjų žaislus, o Fabergé sukurtas prisimenant vaikystės žaislus – degtukus ir jų dėžutes. „Hipertenzija“ iš tiesų vaizduoja priemones, kuriomis mažinamas aukštas kraujospūdis.

R.Inčirausko paroda „Tarytum juvelyrika“ yra geras daugiaprasmio konceptualaus meno (juvelyrikos) pavyzdys.

R.Inčirausko paroda „Tarytum juvelyrika“ yra geras daugiaprasmio konceptualaus meno (juvelyrikos) pavyzdys. Nors menininko kūriniai grindžiami asmeniniais pasakojimais ir vaikystės prisiminimais, šios informacijos nežinančiai publikai atsiveria plačios interpretavimo galimybės. Nepaisant autoriaus pozicijos ar istorinio aspekto, į kūrinius galima pažvelgti ir pastarųjų metų įvykių kontekste: aliuminio plokštelė – medicininė kaukė, o hipertenzija – sukrečiančių pasaulinių įvykių padarinys.

Ar būčiau parodą suvokusi kitaip, jeigu gilinčiausi į kūrinius, turėdama išankstinių žinių? Tikriausiai ne. Kas lemia vertinimą? Interpretatoriaus išsilavinimas, meno pažinimas, mokėjimas atidžiai stebėti, kurti ryšius, ieškoti reikšmių? O gal aštrus R.Inčirausko pašmaikštavimas, nukreiptas į, jo manymu, kartais pernelyg rimtus profesinės bendruomenės narius? Štai šmaikšti parodos anotacijos pabaiga: „Atsiduodu į Jūsų (profų) rankas. Sėkmės kritikuojant!“ Sunku atsakyti, bet paroda yra palanki dirva atgimti ir kitai, bendresnio pobūdžio dailės kritikai, aptariančiai šiuolaikinę juvelyriką.

kūriniu, arba priešingai – visai atsisakyti trimatiškumo. Nauja formos traktuotė kartais apriboja papuošalo nešiojimą. Tai liudija ir ekspozicijos kontekstas – juvelyrikos kūriniai dedami į vitrinas, tad į papuošalą tenka žvelgti iš šalies, gilinantis ir ieškant dialogo. Tačiau net nenešiojamas papuošalas gali turėti jam priklausančią simbolinę vertę, kurią sukuria ir istorinis paveldas, ir tikėjimas, ir visos įmanomos žmogiškos emocijos.

Ar tai būdinga vien juvelyrikai? Jei juvelyrikos kūriniai egzistuotų anonimiškai (be galerijų ar menininkų vardų), kaip mes juos interpretuotume? Siekiant geriausio rezultato, kokia būtų navigacija tarp „tarytum papuošalas“, „nesu įsitikinęs“ arba „kaip tai suprasti“?

Ieškant atsakymo, visų pirma galėtų pagelbėti patys menininkai. Nors Estijos juvelyrika tarptautiniu mastu laikoma aukšto lygio, dažnai atrodo, kad ji sunkiai pasiekia vietinę publiką, juolab kelia diskusiją. Galbūt priežastis slypi netikėtose formos ir medžiagos traktuotėse, konceptualume, su kuriuo sunku rasti ryšį?

O gal yra tiesos Linnar Priimäe priekaište juvelyrams, kurie aiškina savo darbus: „Neturėtų visi sakiniai baigtis daugtaškiu.

Vienas kuris nors galėtų baigtis ir tašku.

Tarp klaustukų galėtų atsirasti ir šauktukas.“ Galbūt tai padėtų atgaivinti kritiką ir atverti iš pirmo žvilgsnio tolimą ir svetimą juvelyrikos meno pasaulį?

Parengta pagal „Eesti Rahvusringhäälingu Kultuuri portaal“ Iš estų kalbos išvertė Pillė VELJATAGA

AUTORIAUS KOMENTARAS Romualdas INČIRAUSKAS Neturiu jokių pretenzijų į „grynuosius“ juvelyrus. Bet kas galėtų uždrausti? Juolab kad kadaise tai studijavau Taline. Prie šio reikalo pripuolu protarpiais, kai susikaupia kitos kūrybos ruošinių ir atliekamų idėjų. Paprovokuotas skambių pavadinimų: „Amber trip“, „Silver Festival“, „Metalofonas“ ir kitų, kartais įsiveliu, nors manydamas, kad esu ne iš to „cecho“, turiu omeny – juvelyrų...

Taigi požiūris dvejopas. Bet man tai rūpi.

Tai, ką pateikiu parodoje „Tarytum juvelyrika“, įvardyčiau industriniu stiliumi. Todėl medžiagos toli gražu neelitinės – aliuminis, bronza, kvarcas, ready made, metalo įrankių fragmentai... Ir dar, atsiprašau, kartais gintaras.

Atsiduodu į Jūsų (profų) rankas.

Sėkmės kritikuojant!

Ieškant dialogo Paroda liudija šiuolaikinės juvelyrikos gebėjimą virsti savarankišku skulptūros

Chirurginė kolekcija. 2020.

Asmeninio archyvo nuotr.

35

TAUTODAILĖS METAI

Moteriškumo kodas, kupinas galvosūkių Niekas mūsų gyvenime nevyksta atsitiktinai. Taip apie savo gyvenimą kalba klaipėdietė auksarankė, įmantriausių mezginių ir kitų senųjų rankdarbių mįsles pamėgusi įminti mokytoja ir tautinio paveldo žinovė bei meistrė Irena Armonienė. Ji įsitikinusi, kad kiekvienas esame tik viena grandis ilgoje giminės ir tautos grandinėje, perimanti ir perduodanti tai, kas vertingiausia. Kalbėdama apie rankdarbių pomėgį, peraugusį į profesiją, moteris neslėpė, jog didžiausia jos svajonė – savo meistriškumą perduoti savo ir kitų vaikams.

Daiva JANAUSKAITĖ

Močiutės dovanos tebešildo – Kada pajutote potraukį rankdarbiams ir kas pastūmėjo jais domėtis?

– Manau, kad viskas gyvenime atsitinka taip, kaip turi atsitikti. Ir mano gyvenimo kelias pasisuko būtent taip. Gimiau Mažeikių rajone, Viekšniuose. Prisimenu, vaikystėje, laikraščiuose radusi straipsnį 36

apie kurį nors mūsų krašto tautodailininką ar kokios nors vietovės aprašymą, jį išsikirpdavau ir pasidėdavau. Kiek save pamenu, man buvo svarbu ir įdomu, kas mano krašte vyksta. Radusi kur nors ant trobos aukšto kokią seną staltiesę ar mezginį, slėpdavau, kad neiškeliautų su šiukšlėmis, saugodavau juos. Mano močiutė buvo gera mezgėja. Vakarais ji imdavosi nesudėtingų mezginių – kojinių, pirštinių. Žiūrėdavau į tą jos darbą kaip katinas į lašinius.

Ilgai negalėjau išprašyti, kad leistų ir man pabandyti, bijojo, kad nesugadinčiau mezginio, nes ji megzdavo plonais siūlais, labai dailiai, lygiai.

– Kokių dirbinių ji dažniausiai imdavosi?

– Močiutė megzdavo šeimai ir net visai giminei, niekada mezginių nepardavinėjo, tik dovanodavo. Visą laiką megzdavo. Net po jos mirties praėjus dviem dešimtmečiams, kai lankiau tetą ligoninėje ir norėjau padovanoti jai savo darbo kojines, ji tada labai nustebino sakydama, kad dar turi mamos megztų. Vadinasi, močiutė primezgė tiek, kad net po poros dešimčių metų giminaičiai dar turėjo jos dirbinių. Dovanoti kojines ir pirštines – labai sena tradicija.

Juk jaunos merginos net per vestuves apdovanodavo svečius savo rankdarbiais, artimiausiems žmonėms tekdavo mezginiai.

Etnografinė medžiaga byloja, kad vyrams dažniausiai būdavo dovanojamos pirštinės, o moterims – kojinės, audeklo atraiža ar siuvinėtos drabužių detalės.

– Ar jūsų giminėje buvo daugiau auksarankių?

– Ne tik mano močiutė labai gražiai mezgė.

Mano krikštamotė – mamos brolio žmona – labai puiki mezgėja. Pamenu, kai dar mokiausi pradinėje mokykloje, visos mergaitės ėmė vilkėti megztukus. Ir aš kažko panašaus labai norėjau ir krikšto mama man jį numezgė. Jis buvo labai gražus, numegztas kiauraraščiu, rožinės spalvos.

– Kaip pati paėmėte į rankas virbalus?

– Ta krikštamotės dovana buvo savotiškas postūmis, tiesiog be galo norėjau pati išmokti megzti. Tada močiutė parodė, kaip uždėti akis, ir aš užsikrėčiau. Septintoje klasėje turėjau gal jau šešis pačios megztus megztinius, pirštines, kepurę. Pirmam megztiniui mama nupirko storų siūlų, pasirinkau imlų siūlams raštą. Dar dabar jį turiu, megztinis sveria gal pusantro kilogramo. Aš jo net nedėvėjau, buvo per storas ir per šiltas, tokiu vilkėdama būčiau galėjusi eiti prie žiemos vartų.

Kol buvau mokinė, išmokau megzti virbalais ir nerti vąšeliu, šiek tiek siūti.

Džiaugiasi pasirinkimu – Ar rinkdamasi profesiją atsižvelgėte į savo pomėgį rankdarbiams?

– Baigusi vidurinę mokyklą, atvažiavau į Klaipėdą, čia įstojau į universitetą, studijavau lietuvių filologijos ir etnografijos specialybę. Stojau labiau dėl lietuvių filologijos mokslų, norėjau mokytis to, kas man labiausiai sekėsi. Dėl etnografijos patarė Klaipėdoje gyvenanti pusseserė, sakė, kad šioje programoje yra daug įdomių dalykų. Esu jai dėkinga už patarimą, niekada nesigailėjau šio pasirinkimo ir jaučiuosi neapsirikusi. Tautodailę mums dėstė Elena Matulionienė, ji padėjo suvokti tautodailę, pamokė daugybės dalykų, jos padedama pažinau margučių marginimą, juostų pynimą, sodų rišimą.

– Ar studijuojant buvo laiko rankdarbiams?

– Rankdarbiai buvo privaloma studijų dalis.

Likimas taip susiklostė, kad, vadovaujama E.Matulionienės, mezgiau tautinio kostiumo dalį – baltas raštuotas kojines, siuvinėjau delmonus. ►

TAUTODAILĖS METAI

I.Armonienė bendradarbių vadinama auksaranke, apie tai byloja ir jos pelnyti tautinio paveldo gamintojos ir tradicinių amatų meistrės vardai.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

37

TAUTODAILĖS METAI

Meistrės riešinės – kupinos tautinių ornamentų, jose siūlų ir karoliukų dermė – itin subtili, o mezgimas – be galo smulkus. ◄ Nors tai reikalavo daug darbo, šilumos, išmonės ir laiko, liūdna, kad studijų knygelėje gaudavome tik įrašą „įskaityta“. Tai buvo atsiskaitymo darbai.

– Kaip likimas jus atvedė į Klaipėdos etnokultūros centrą?

– Baigiau mokslus ir netrukus gavau darbą Klaipėdos etninės kultūros centre. Universitete man dainavimą dėstė Valerija Jankūnaitė, kuri tuo metu dirbo etnocentre. Lankau jos vadovaujamą ansamblį „Audenis“. Kai viena jo narė, dirbusi etnocentre, išėjo motinystės atostogų, V.Jankūnaitė man apie tai užsiminė. Labai džiaugiausi, kai mane priėmė, ir dabar dar esu dėl to laiminga.

– Kaip galėtumėte trumpai apibūdinti savo darbą centre?

– Dabar esu edukacinės veiklos koordinatorė. Dažniausiai tenka rengti įvairius užsiėmimus. Vienas tokių – nuo 2015-ųjų vykdomas projektas „Mažosios Lietuvos amatystė“. Juo stengiamės atkreipti dėmesį į šio krašto tautodailės elementus, tautodailininkus, amatininkus, surasti šio regiono išskirtinumus ir per įvairias veiklas populiarinti, skleisti visa tai žmonėms. Tam gauname Kultūros tarybos paramą, kuri sudaro galimybes įvairias veiklas plėsti.

Meno kiemelyje vyksta keramikos užsiėmimai, veikia tradicinės tekstilės galerija, mokome pinti iš šiaudų, siuvinėti ir daug kitų įdomių tradicinių dalykų. Norinčiųjų dalyvauti mokymuose visada yra daugiau, nei mes galime priimti. Kartais papildomai surenkame grupes, bet būna ir taip, kad 38

tiesiog atsiprašome už tai, kad negalime patenkinti visų poreikio. Taip būdavo ir iki pandemijos. Tiesiog tai yra individualus darbas, labai didelio būrio žmonių neįmanoma tokių dalykų mokyti.

Pavargo nuo karoliukų – Ko pati mokote?

– Pati vedu rankdarbių, mezgimo mokymus. Mezgame riešines, pirštines. Klaipėdos krašte riešinių rasta mažiausiai, muziejuose čia jų išliko gal tik dvi poros, puoštos karoliukais, kasdienių, tiesiog megztų spalvotais siūlais, – kiek daugiau. Kitų Lietuvos regionų muziejai jų turi daugiau. Pasaulyje ne viena tauta turi tokį aksesuarą. Esu šiame krašte mačiusi tik ant vyšninės spalvos siūlo megztus raštus baltais karoliukais. Kita nespalvota nuotrauka įdėta į Irenos Reginos Merkienės leidinį, spalvas galime tik įsivaizduoti, matyti, kad karoliukai – tamsesni.

Kitos riešinės turbūt naudotos kasdien, megztos stulpeliais skirtingų spalvų siūlais, jos yra tiesiog dryžuotos. Esu girdėjusi etnologus teigiant, kad riešinės šiame regione greičiausiai išnyko ir jų mažiausiai čia dabar galima rasti, nes dėl atšiauraus klimato į madą atėjo pirštinės su kedeliukais, savotiškais sijonėliais, kurie maunami ant viršutinio rūbo rankovių. Todėl šio krašto žmonės riešinių nebemūvėdavo. Taip pat kaip ir ilgų pirštinių. Kituose regionuose tokios pirštinės paplito vėliau.

– Ar riešinės jums jau nebeįdomios?

– Šiuo metu dažniau mezgu pirštines.

Pradėjau nuo riešinių, bet šią temą dabar jaučiuosi išsėmusi. 2008-aisiais buvau vaiko priežiūros atostogose. Būtent tada išėjo pirmoji knyga apie riešinių mezgimą, kurios autorė – Irena Felomena Juškienė. Jos knyga sukėlė didžiulį susidomėjimą riešinėmis.

Iki tol ši tautinio kostiumo detalė buvo pamiršta. Pasirodžius šiai knygai, prasidėjo tikras riešinių atgimimas. Moterys norėjo išmokti megzti, vyko daugybė mokymų. Aš išmokau iš tos knygos, lankiau ir mokymus.

Viskas pavyko, megzti jas be galo patiko.

Augindama savo pirmagimį Petrą, numezgiau labai daug riešinių. Vaikas buvo labai ramus, ilgai miegodavo, augo nesunkiai, laisvą laiką naudojau naujam pomėgiui.

Tiesiog negalėdavau sustoti. Pradžioje ėmiausi vienspalvių, vėliau verdavau spalvotus karoliukus. Pirmuosius raštus savinausi iš knygų, paskui pati sugalvodavau. Mezgu pačiais ploniausiais virbalais, ploniausiais siūlais, kartais išgirstu pagyrą, esą mano riešinės primena juvelyrinius dirbinius, bet tai ne mano žodžiai. Laikausi nuostatos – stengiuosi kiekvieną darbą padaryti kaip įmanoma geriau. Net menkiausios klaidos nepalieku, išardau ir permezgu viską taip, kad nebūtų jokio nukrypimo nuo rašto simetrijos. Išardyti net itin kruopščiai megztą mezginį dėl puikaus rezultato nėra gaila.

– Ar karoliukais išmezgate raštus tik riešinėse?

– Kaip ir kitos moterys, pritaikiau šį būdą ir kituose mezginiuose. Kepures su karoliukų

TAUTODAILĖS METAI

raštais nešioju pati, jas dėvi ir mano vaikai.

Senuosius rankdarbių būdus irgi naudoju.

Pavyzdžiui, dukrelės krikšto rūbelį nunėriau vąšeliu, o į vidurį įsiuvau juosmenį, išmegztą karoliukų raštu.

– Ar nebuvo gaila įdėti daug triūso į rūbelį, kuris bus dėvimas vos vieną kartą?

– Buvo labai smagu, dariau tai iš visos širdies, neatrodė, kad tai neturi prasmės.

Saugau jį atminčiai.

Vėliau nuo riešinių pavargau, tapo nebeįdomu, nes labai daug moterų ėmė jas megzti. Mačiau ir kokybiškų, ir nelabai.

Bet dabar, po kelerių metų pertraukos, vėl imuosi riešinių. Pati jas nešioju ir vis dar sulaukiu klausimų, kas tai. Smagu, kai pačios pagaminti ir nešiojami darbai aplinkiniams kelia pasigėrėjimą ar klausimų.

Mezginys – ir mįslė – Kaip sugalvojote imtis pirštinių?

– Riešines mezgiau, kai auginau pirmagimį, o kai gimė dukrytė Vytė, mano gyvenimas ėmė suktis apie pirštines. Kelerius metus iki

tol su kolege mėgdavome užeiti į muziejus, ne kartą ir mūsų Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje apžiūrinėdavome pirštines.

Visada stebėjausi, kokiais plonais siūlais jos numegztos, kokie gražūs raštai. Vis apgailestaudavome, kad mugėse nematome nieko panašaus, kad nebegalima nieko panašaus nusipirkti ir kasdien mūvėti. Stebėdavomės ne tik raštais, bet ir mezgimo technikomis. Šiuos eksponatus nusifotografuodavau, apžiūrėdavau atidžiau. O kai 2011 metais atsirado daugiau laiko auginant dukrytę, kolegė mane paragino pabandyti numegzti kažką panašaus. Kai megzdavau riešines, susikaupė labai daug siūlų galiukų. Jų prireikė bandant atkartoti šio krašto pirštines, mat jose labai daug spalvotų riešelių, virš jų būtinai būdavo spalvota juostelė, primenanti šimtaraštę juostą, ir tik po to – kitų spalvų pagrindinis raštas. Taip labai gerai panaudojau visus galiukus. Džiaugiausi, kad nereikės išmesti. Juk ir senais laikais moterys būtent taip darydavo.

– Iš kur šio krašto moterys gaudavo tokių ryškių spalvų siūlų?

– Manoma, kad labai ryškių spalvų siūlus moterys pirkdavo. Aišku, jie nebuvo pigūs, todėl labai branginti, naudoti taupiai. Liau-

dies mene yra paradoksalių dalykų, kaip žmonės mokėjo suderinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamas spalvas.

– Bet moterys megzdavo ir ne tokias švelnias ar spalvotas pirštines?

– Avies vilnos, namie verptų siūlų pirštinės buvo šiurkščios, bet žmonės tada nebijojo to šiurkštumo, kuris suteikdavo šilumos.

Kumštinės dažniausiai būdavo mezgamos iš paprastų, nedažytų siūlų, svarbiausia, kad būtų šilta. Vėliau imtos megzti pirštuotos, akivaizdu, buvo skirtos labiau pasipuošti.

– Kokias pirštines mezgate?

– Ėmiausi atkartoti senąsias Klaipėdos krašto pirštines. Kai kurias jų pamačiau senuose vokiškuose leidiniuose apie Rytprūsius, todėl raštus atkartojau identiškai.

Spalvas stengiausi pakartoti tokias pat, bet tai ne toks lengvas dalykas, mat senuose leidiniuose dažniausiai iliustracijos buvo nespalvotos. Spalvų dermes padėjo atkurti aprašymai ir žinios apie tradicinį spalvų derinimą.

– Ar visada ir viskas sekėsi?

– Žinoma, ne. Labai plonų siūlų pirštinės buvo ne kasdienės, skirtos išeigai. ►

Daugelį riešinių I.Armonienė numezgė pritaikydama joms audinių raštus ir baltiškus simbolius.

39

TAUTODAILĖS METAI

I.Armonienė savo darbus skaičiuoja dešimtimis. ◄ Nors mezgiau itin plonais siūlais ir stengiausi išlaikyti tą patį akių skaičių, pirštinė išėjo labai didelė, o muziejuje buvo moteriška, visiškai mažutė. Vadinasi, siūlai ir virbalai buvo dar plonesni. Taip mano eksperimentas nepavyko. Šiais laikais labai sunku rasti tokios pat spalvos ir plonumo vilnonių siūlų, kokie išsaugoti muziejuose.

Kilpinis mezgimas yra toks, kai gerojoje pusėje matomas margas raštas, o vidinė pusė – kilpiniuota, todėl tokios pirštinės labai šiltos. Senos pirštinės (dešinėje) – įrodymas, kad šis mezgimas buvo populiarus Klaipėdos krašte.

40

– Užsiminėte, kad megzti pirštines ne visada taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

– Dabar pirštinių mezgimas tiesiog užvaldė mano visą laisvą laiką ir mintis. Išbandyti senąsias mezgimo technikas kartais prilygsta mįslės įminimui. Pavyzdžiui, vienos technikos aprašymą radau Mažosios Lietuvos enciklopedijoje. Ten sakoma, kad moterys mezgė kilpiniu būdu, taip pirštinės vidus būdavo labai šiltas.

Išsiaiškinti, kaip padaryti tą kilpelę, man tapo galvos skausmu. Ieškojau aprašymų.

Visiškai netyčia internete radau vokiečių moterų rankdarbių svetainę, kur buvo įdėta pamokėlė, kaip vidinėje mezginio

TAUTODAILĖS METAI

pusėje išmegzti kilpas. Galiausiai ir pati numezgiau dvi poras tokių pirštinių.

– Ar tai buvo vienintelė mįslė?

– Vienas raštas mane kankino trejus metus.

Mačiau muziejuose kelias poras tokių pirštinių, man buvo be galo smalsu, kaip tai padaryta: vąšeliu ar adata nerta, virbalais megzta ar dar kokiu nors kitu būdu? Apžiūrinėjant jas, tai buvo visiškai neaišku. Tikrai ne iškart supratau, kad šios pirštinės nertos vąšeliu. Sukau galvą, negalėdavau užmigti, ieškojau internete, klausiau senų mezgėjų.

Tikroji tiesa paaiškėjo tiesiog bandant. Kai pagaliau pati tokias nunėriau, patyriau be galo gerą pasitenkinimo jausmą. Šiuo raštu neriant, labai sunku nutaikyti dydį: atrodo, viskas bus gerai, o paaiškėja, kad išeina kur kas siauresnės, nei tikėjausi. Tik trečios išėjo tinkamos mano rankoms. Ieškojau originalioms pirštinėms artimiausios spalvos siūlų.

– Ar teko šia technika numegztų pirštinių pamatyti gyvai?

– Šią vasarą gavau likimo dovaną – mano draugė turi paveldėtą sodybą Klaipėdos krašte, Stankaičių kaime. Ji pasikvietė pažiūrėti, gal mane kas sudomins, nes namuose aptiko visokių tekstilės gaminių.

Spintoje radau kelias staltieses, kurios susiūtos iš dviejų namuose staklėmis austo audeklo gabalų, per vidurį jas sujungiant nerta vąšeliu ar net adata išpinta juosta. Dar norėsiu pasiaiškinti, koks tai būdas. Be to, ten pat radau senas pirštines, numegztas kilpiniu būdu. Net širdis apsalo, kai jas pamačiau. Tai buvo gyvas patvirtinimas, kad būtent taip ir atrodė toks mezgimo būdas, apie kokį buvau tik skaičiusi. Kitų regionų muziejuose neteko tokių pirštinių matyti, apie tai nerašoma ir literatūroje.

Atkartoti – sunki užduotis – Kuo Mažosios Lietuvos regiono moterų megztos pirštinės skiriasi nuo kitų Lietuvos regionų?

– Klaipėdos krašto pirštinėms būdingas ypatingas puošnumas, ypač tie sijonėliai, jos dabintos įmegztais kutukais, bumbuliukais, moterys išmegzdavo net žodžius. Atkartodama panašią pirštinių porą, pati įmezgiau žodį „Klaipėda“. Viršutinėje plaštakos dalyje moterys stengdavosi išmegzti ►

Mažosios Lietuvos regiono pirštinės buvo itin margos, joms megzti moterys sunaudodavo spalvingus siūlų galiukus. Riešelių raštai ir spalvos dažniausiai skirdavosi nuo plaštakos.

I.Armonienė stengėsi jas megzti kaip įmanoma labiau panašias į saugomas muziejuose.

41

TAUTODAILĖS METAI

◄ stambesnį augalinį ornamentą – leliją ar žvaigždę. Kad būtų šilčiau, mezgėjos raštuotą numegzdavo net nykštį.

Kai rengiame mokymus, pasikviečiame ne vieną mezgėją, kad pamokytų moteris įvairių puošmenų, kilpų, pynelių mezgimo būdų.

– Ar paprasta padaryti muziejinio eksponato kopiją?

– Labai sunku gauti tinkamų siūlų, kartais storis tinka, bet spalva – ne ta, o kartais – priešingai. Negaliu savo darbų vadinti kopijomis ar rekonstrukcijomis, bet šie gaminiai numegzti atsižvelgiant į šio krašto mezginius. Mezgu atkartodama nuotraukose matytas, muziejuose eksponuojamas, senuose piešiniuose užfiksuotas pirštines. Dalis mano megztų pirštinių yra Etnokultūros centro nuosavybė. Kai centro ansambliai pasirodo žiemą, su žieminiais rūbais, dėvimos ir šios pirštinės.

Ir pačiai norisi nešioti tokius dalykus. Pirmiausia su tokiomis pirštinėmis – labai šilta.

Matau, kaip moterys atidžiai nužiūrinėja tokią pirštinėtą ranką, ypač autobuse.

– Ar turite kam perduoti savo patirtį?

– Labai džiaugiuosi, kad į etnocentrą ateina moterys, norinčios ne tik išmokti, bet ir sužinoti. Jos gilinasi į šio krašto tradicijas, pačios mezga smulkiai, domisi raštais.

Gaila, kad yra tik viena knyga, kuri tapo savotišku vadovėliu – „Lietuvininkų pirštinės“. Į etnocentro rengiamus mokymus susirenka jau mokančios megzti moterys.

Labai smagu, kai joms galiu parodyti kažką iki tol nematyto, nustebinti jas.

– Papasakokite, prašau, apie tai, kaip gavote tautinio paveldo gamintojo ir tradicinių amatų meistro vardus.

– 2016 metais mano dirbiniams – riešinėms ir pirštinėms – suteiktas tautinio paveldo gaminio vardas. Nuo tada galiu savo gaminius ženklinti specialiu ženkliuku. Kadangi pati užsiimu įvairiais amatų renginiais, man buvo smalsu sužinoti, ar labai sudėtinga gauti tautinio paveldo gamintojo vardą. Pabandžiau ir man nesunkiai pavyko. Supratau, kad mokant amatą, kuriam daugiau nei 100 metų, ir dirbant senosiomis technologijomis, naudojant tas žaliavas ir technikas, tai nėra jokia problema. Reikia fiksuoti, kaip dirbi, aprašyti žaliavą, įrankius, darbo eigą, pateikti, iš ko perimta ta tradicija. Tiesiog reikia viską kruopščiai aprašyti. 2018 m. gavau tradicinių amatų meistro vardą.

42

– Ar esate Tautodailininkų sąjungos narė?

– Į Tautodailininkų sąjungą nestojau, man tiesiog buvo svarbiau pažinti ir išmokti, kaip seniau darydavo, kodėl taip, o ne kitaip, kas vyko su tuo gaminiu, kokie papročiai susiję. Visa tai man įdomiau, nei pateisinti savo kūrybines ambicijas, nei sukurti kažką nematyto ir visus nustebinti.

Man visada atrodo svarbiau ne pateisinti savo kūrybines ambicijas, o perimti ir išmokti tradicinių kūrybos būdų. Tik tada norėčiau tradicinius raštus perfrazuoti ir, juos naudodama, sukurti ką nors novatoriško. Bet tai turbūt kitas etapas, kol kas tebesu pažinimo lygmenyje ir labai gerai dėl to jaučiuosi.

Didžiuojasi mokiniais – Ar dirbate tik etnocentre?

– Viena didžiausių mano svajonių, kad vaikai domėtųsi tradiciniais rankdarbiais, kad bent kelios mergaitės norėtų megzti.

Dirbu ir Klaipėdos „Sendvario“ gimnazijoje, esu neformaliojo švietimo mokytoja, vadovauju tradicinių rankdarbių būreliui. Į jį ateina gal 10 įvairaus amžiaus mergaičių. Mezgimu kol kas užkrėčiau tik vieną.

Ji numezgė riešines ir dalyvavo konkurse „Sidabro vainikėlis“, regioniniame etape užėmė trečiąją vietą. Su būrelio narėmis siuvinėjame delmonus. Pati nesu garsi delmonų siuvinėtoja, bet žinau visus principus. Mums visai neblogai sekasi. Šiemet to paties konkurso regioniniame etape mano mokinė pelnė antrąją vietą. Kartu apžiūrėjome muziejinius pavyzdžius ir mergaitė sukūrė savo dirbinį. Stengiuosi rasti kokią nors priimtiną vaikams techniką, kad mergaitės nesikankintų, kad patirtų džiaugsmą ir būrelio lankymas nebūtų nemaloni prievolė. Kartu su mokinėmis džiaugiuosi, kad pavyksta pelnyti aukštus įvertinimus.

– Ko gero, didžiausia kiekvienos mamos svajonė – išmokyti to, ką geba geriausiai, ir savo dukrą. Kaip yra jūsų atveju?

– Vytė nori viską bandyti, bet kol kas neturi pakankamai kantrybės. Duodu pavynioti siūlus ar paprastu dygsneliu padygsniuoti.

Kai aš mezgu, ji smalsauja, kaip uždėti akį, kaip ją išmegzti, bet kol kas jos susidomėjimas trunka labai trumpai. Dar maža, tik

septynerių, pirmokėlė, tikiu, kad viskas dar ateityje. Džiaugiuosi, kad ji žavisi siūlų spalvomis, matuojasi dirbinius, sako, kad norėtų tokius dėvėti, jai ypač patinka riešinės, nori turėti savo.

Vienas raštas mane kankino trejus metus.

– Kada imatės rankdarbių?

– Darbe negaliu megzti, o namie laukia buities rūpesčiai, taigi mezgimui lieka nedaug laiko. Todėl kartais vienam mezginiui užtrunku mėnesį ar net daugiau laiko. Neturiu tikslo megzti pardavimui, mezgu dovanoms ar parodų etnocentre fondui, mokymams.

Tikrai nesu išbandžiusi visų pirštinių mezgimo technikų.

– Jūsų rankdarbiai praverčia ir etnocentro folkloro ansamblių nariams.

– Etnocentro vaikų ansamblio „Kuršiukai“ vaikams esu numezgusi ir riešines, ir blauzdines, kurios tinka prie tautinių jų rūbų – prie trumpų kelnių. Blauzdines patogiau megzti nei kojines, bet ir šis darbas nėra labai paprastas, reikia stengtis, kad jos gražiai atrodytų ant kojų, nebūtų susmukusios.

Gražios blauzdinės ilgiau išlieka nei kojinės, kurios greičiau susidėvi, ypač ties kulnais ir padais. Seniau žmonės buvo labai praktiški.

Juk ir riešinės buvo skirtos ne tik pasipuošti ar sušildyti riešus, bet ir paslėpti per trumpas išaugtų marškinių rankoves. Jos paslėpdavo ir nebeišskalbiamai suteptus rankogalius.

Gydo kruvinus pirštus – Kurie rankdarbiai jums mieliausi?

– Man brangiausi tie, kuriuos mezgant teko palaužyti galvą, kol atsekiau, kaip tai daroma; tie, kuriuos išmokau megzti ne pamokyta, o pati turėjau nemažai galvos skausmo, kol supratau, kokia tai technika.

Mėgstu vąšeliu nertas pirštines. Kita vertus, džiaugiuosi visais savo darbais ir dar tuo, kad žmonės jais džiaugiasi. Matau, kad vieniems patinka ryškiaspalviai darbai, kiti peikia, kai labai daug ryškių spalvų, esą akys bijo tokio margumo. Kartais moterys sako, kad joms pažiūrėti gražu, bet pačios nešioti

TAUTODAILĖS METAI

Didžioji paslaptis, kurią I.Armonienė įminė per trejus metus, – vąšeliu nertos pirštinės. Jos taip pat būdavo labai spalvingos ir gausiai raštuotos.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

tokių itin ryškių pirštinių negalėtų. O va pardavimui megzti negalėčiau. Jei kas lieptų numegzti dešimt porų vienodų mezginių, man tai būtų didžiulė kančia.

– Ar dar yra mezgimo būdų, kurių neišbandėte?

– Svajoju numegzti nepaprastai gražias knygoje matytas pirštines. Jas teks megzti su be galo plonais virbalais. Jos mezgamos iš 150 akių. Žinovai supras, kad tai yra be galo plonas mezginys. Jam reikės pačių ploniausių, adatas primenančių virbalų. Su jais labai lengva susibadyti pirštus. Tada savaitę negaliu imtis jokio rankdarbio, gydau pirštus, o paskui vėl mezgu ir vėl – kruvinais pirštais.

– Gal esate suskaičiavusi ir sukatalogavusi savo darbus?

– Kažkada bandžiau, bet pamečiau tikslų skaičių. Riešinių esu numezgusi gal 60 porų, tai nėra labai daug. Pirštinių numezgiau dar mažiau, tikslaus skaičiaus nežinau, nes dalį esu padovanojusi. Kol kas galiu prisipažinti, kad didesnį džiaugsmą teikia pirštinės. Gal todėl, kad jos yra įvairesnės. Dalis pirštinių yra etnocentro nuosavybė, kitos – mano pačios, jas rodau parodose. Personalinės nesu surengusi, bet jungtinėse parodose mielai dalyvauju.

– Papasakokite, prašau, apie kitus savo pomėgius.

– Negaliu praeiti pro seną tekstilės gaminį.

Turiu sukaupusi įvairiausių nertų lovatiesių, austą, bažnyčioje naudotą kilimą.

Kažkaip, atrodo, nenoromis mane pasiekia seni rankdarbiai. Ne vieną esu gavusi iš giminaičių. O kartą Gargždų turguje tarp dėvėtų rūbų pamačiau kalną rankšluosčių.

Pradėjau juos apžiūrinėti ir supratau, kad jie visi labai seni, austi namuose iš rankomis verptų siūlų, su išsiuvinėtais inicialais.

Pasirodo, lietuviai išsikraustė iš sodybos, kiti žmonės ją nusipirko ir neturėjo kur jų dėti, todėl nusprendė parduoti. Viską nupirkau ir parsivežiau.

kitus rankdarbius, atsipalaiduoju, jaučiu galvoje šviesą ir švarą. Jei kada prisėdu megzti būdama netinkamos nuotaikos, nesustodama klystu. Žinau, kad supykus negalima imtis rankdarbio. Tada ne tik dažniau suklystu, bet susimazgo ar nutrūksta siūlas. Geriau išeiti pasivaikščioti, nes blogos emocijos atsiras mezginyje. Nebent būtų visiškai paprastas, vien gerosiomis akimis, tada jis padeda nusiraminti. Todėl žinau, kad virbalų imtis galiu tik nusiraminusi.

Galutinis rezultatas sukelia pasididžiavimą ir pasitenkinimą. Ko gero, man šis darbas atstoja terapiją, jį darydama gerai jaučiuosi ir matau prasmę ne tik sau pačiai, kartu supratu, kad to reikia mano darbui. Man be galo gera, kai bendradarbės džiaugiasi naujais mano dirbiniais ir mane palaiko.

– Ar galėtume sakyti, kad rankdarbiai yra jūsų pašaukimas?

– Nekeliu sau tokio klausimo. Rankdarbiai yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Tiesiog darau tai, kas man labai patinka, teikia didelį džiaugsmą ir kam lieka laiko nuo buities ir darbo. Man rankdarbiai niekada nebuvo kančia. Kai mezgu, neriu ar darau

– Ar močiutė matė jūsų rankdarbius?

– Gaila, bet močiutė mano darbų nepamatė, mama spėjo pamatyti riešines, bet pirštinių jau nebe. Nebeturiu nei tėčio, nei mamos. Tėtis tarsi susikeitė su mano dukryte. Mažylė gimė toje pačioje ligoninėje, kur prieš dešimt minučių iki jos gimimo jis mirė. Tėčio atminimui dukrytę pavadinau Vyte.

Kaupia senienas

43

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Lietuvos fotografi j klasika ir šiandie n Paskutinė rugsėjo savaitė Lietuvos ir Ukrainos fotografijos gerbėjų kalendoriuose, tikriausiai, buvo pažymėta raudonai. Tuo metu vyko festivalio „Lietuvos fotografijos mėnuo Kijeve“ atidarymo renginiai, kurių programa buvo tikrai šventiška. Joje – net devynių parodų atidarymai septyniose skirtingose ekspozicijų erdvėse, festivalio kuratoriaus klaipėdiečio Dariaus Vaičekausko performansas, filmų apie Lietuvos fotografus peržiūros, fotografijos knygų ir leidinių pristatymai, videopaskaitos ir susitikimas su Lietuvoje rezidavusiais ukrainiečių menininkais. Dauguma parodų lankytojams buvo atviros iki pat spalio pabaigos, o joms pasibaigus ir nurimus šventinėms nuotaikoms galima klausti: kokią mūsų šalies fotografijos dalį festivalio metu pažino ukrainiečiai ir kuo renginys reikšmingas pačiai Lietuvos fotografijai?

44

V.Luckaus parodos „Kelionės. Tbilisyje“ atidarymas RA galerijoje.

Tomas PABEDINSKAS

Kasdienybės žydėjimas Lietuvos fotografijos įvairovės išsamiai pristatyti, žinoma, neįmanoma net dideliame jai skirtame renginyje. Šiuolaikinė Lietuvos fotografijos panorama be galo plati ir tarytum susiskaidžiusi į daug atskirų krypčių, kurias tarpusavyje nebūtinai sieja kokie nors bendri „lietuviški“ bruožai.

Tačiau vienijantį pagrindą Lietuvos fotografijos pristatymui Kijeve suteikė vadinamosios Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų jungtinė paroda „Kasdienybės žydėjimas“, atidaryta Taraso Ševčenkos nacionaliniame muziejuje. Ten eksponuoti XX a. septintajame dešimtmetyje savitą lietuviškos humanistinės fotografijos kryptį

suformavusių autorių, dabar vadinamų Lietuvos fotografijos klasikais, kūriniai.

Parodoje buvo galima išvysti Lietuvos fotografijos mokyklos pradininkų Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Rimanto Dichavičiaus ir Vito Luckaus ikoninius, ne tik Lietuvos žiūrovams gerai žinomus darbus. Juos papildė dešimtmečiu vėliau Lietuvos fotografijos scenoje debiutavusio ir jos humanistines tradicijas pratęsusio Romualdo Požerskio kūriniai.

Artimesnę pažintį su Lietuvos fotografija pradėti nuo šios parodos ir logiška, ir, tikriausiai, neišvengiama, nes būtent joje pristatomi autoriai formavo savitos lietuviškos fotografijos sampratą ir pagrindė ją savo darbais. Jie sujungė siekį fotografijoje išsaugoti lietuvišką tautinę tapatybę, įamžinti Lietuvos kaimo tradicinį gyvenimo būdą ir žmonių tipažus su tarptautinei humanistinei fotografijos krypčiai svarbia universalių žmogiškų vertybių išraiška. Toje pačioje parodoje buvo galima

KULTŪROS MARŠRUTAIS

fi ja Kijeve: e n kuriama istorija

Lietuvos fotografijos leidiniai pristatyti Kijevo RA galerijoje.

išvysti ir R.Dichavičiaus darbus iš akto žanro fotografijų ciklo „Žiedai tarp žiedų“. Šis ciklas ypač populiarus tapo vėlyvuoju sovietiniu laikotarpiu, kai po ilgų dešimtmečių suvaržymų buvo išleistas R.Dichavičiaus moterų aktų fotografijų albumas tuo pačiu pavadinimu. Dabar „Žiedai tarp žiedų“ reprezentuoja laikotarpį, kai Lietuvos fotografija, kaip ir kitos kultūros bei kasdienio gyvenimo sritys, išgyveno laisvėjimą ir greitas permainas, o lengvai atpažįstama, savita R.Dichavičiaus kūrybos estetika lėmė, kad jo svarbiausi darbai iki šiol išlieka klasikinio akto žanro Lietuvos fotografijoje simboliu.

Parodoje „Kasdienybės žydėjimas“ pristatyti fotografai Lietuvos fotografijai buvo svarbūs ne vien dėl savo kūrybos. Vienas iš Lietuvos fotografijos mokyklos pradininkų A.Sutkus septintojo dešimtmečio pabaigoje inicijavo Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrimą ir su bendraminčiais Lietuvoje instituciškai įteisino kūrybinę fotografiją kaip visavertę meno sritį. ►

Kijevo YA galerijoje vyko susitikimas su fotografais, viešėjusiais Klaipėdos fotografijos rezidencijoje.

45

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Iš V.Luckaus „Kelionių“ ◄ Jei paroda „Kasdienybės žydėjimas“ reprezentavo Lietuvos fotografijos mokyklos branduolį, akcentavo jos autorius siejusius bendrus kūrybinius bruožus ir taip kūrė apibendrintą „mokyklos“ stilistikos vaizdą, tai kitos parodos priešingai – pabrėžė Lietuvos fotografijos įvairovę ir autorių individualumą.

Lietuvos fotografijos mokyklos pradininkų kartai priklausiusio V.Luckaus paroda „Kelionės. Tbilisyje“ dar kartą priminė, kad, nepaisant ryškių bendrų „mokyklos“ bruožų, joje buvo ypač savitų autorių.

Parodoje eksponuotuose V.Luckaus darbuose humanistinei fotografijai būdingas vaizdines metaforas pakeitė spontaniškai užfiksuotos kelionių akimirkos, o lietuviško kaimo žmonių tipažus ir kraštovaizdį – kitų tuometės Tarybų Sąjungos šalių vaizdai.

V.Luckaus nutolimą nuo Lietuvos fotografijos mokyklos stilistinio branduolio rodo ir parodoje „Kasdienybės žydėjimas“ eksponuoti jo darbai iš ciklo „Pantomima“, kurį autorius sukūrė septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo dešimtmečio pradžioje, Kaune bendradarbiaudamas su Modrio Tenisono pantomimos trupe. Improvizuodamas su mimais, jis išbandė ir estetines, ir prasmines tuometės kūrybinės fotografijos ribas: „Šiose fotografijose nėra tikrų žmonių (...)

Tai sąvokos ir kategorijos“, – apie seriją „Pantomima“ rašė V.Luckus. Ne mažiau išskirtina, nei V.Luckaus kūryba, buvo ir jo asmenybė bei dramatiškas likimas, apie kuriuos Kijevo žiūrovai galėjo sužinoti dokumentinio filmo „Meistras ir Tatjana“ peržiūroje.

Dvi aktų parodos...

R.Vikšraičio darbų paroda TSEKH galerijoje.

46

Dar vieną iš Lietuvos fotografijos mokyklos konteksto išsiskiriantį autorių Virgilijų Šontą pristatė paroda „Apnuogintas“.

Nors V.Šonta kūrybinės fotografijos scenoje debiutavo kartu su R.Požerskiu aštuntojo dešimtmečio pirmoje pusėje, kai Lietuvoje vyravo humanistinė fotografija, tačiau jis drąsiai peržengė šios krypties ribas.

Kijeve buvo galima pamatyti vieną iš originaliausių šio autoriaus kūrybos dalių – vyrų aktų fotografijas. Vyrų aktai Lietuvos fotografijoje iki šiol nėra dažni, dar mažiau

KULTŪROS MARŠRUTAIS

šio žanro pavyzdžių pasižymi homoseksualiu, vyro kūną erotizuojančiu žvilgsniu (čia būtų galima prisiminti jau XXI a. sukurtas medijų menininko Remigijaus Venckaus fotografijas).

Kartu šioje parodoje atsiskleidžia ir visai V.Šontos kūrybai būdingas dėmesys fotografijos estetikai, eksperimentavimas šviesa, forma, fotografijos kuriamomis vizualinėmis dviprasmybėmis, kurios tikrovės atvaizdą nukelia į pusiau abstrakčias vaizduotės erdves.

Savita akto žanro interpretacija Lietuvos fotografijoje išsiskyrė ir Violeta Bubelytė, kurios darbai buvo pristatyti parodoje „Savas kūnas“. Joje eksponuota nuo devintojo dešimtmečio pradžios autorės tęsiama aktų serija, kuriai pozuoja pati fotografė.

Galbūt kaip tik tai ir lėmė šio ciklo išskirtinumą – ankstyvuosiuose darbuose V.Bubelytė save įamžino tarsi beaistriu fotokameros, o ne žmogišku žvilgsniu, jos fotografijose neliko akivaizdžios erotikos, o tik santūri, meditatyvi moters kūno estetizacija. Kita vertus, naujesniuose V.Bubelytės darbuose atsiranda daugiau žaismės, teatrališkumo ir numanomų siužetų. Pateikiamos vienoje parodoje skirtingų laikotarpių fotografijos įgyja ir egzistencinių konotacijų – jos tarytum leidžia žvilgsniu aprėpti žmogaus žemiškąją būtį ir išvysti kasdienybėje nepastebimą laiko tėkmę.

...Ir nuobodulio estetika Lietuvos fotografijos mėnuo Kijeve net tik atskleidė Lietuvos fotografijos stilistinės įvairovės pjūvį. Kartu jis suteikė galimybę sekti jos raidą chronologiniu požiūriu.

V.Bubelytės kūryba ne tik kūrybiniu braižu, bet ir sukūrimo laikotarpiu jau peržengė humanistinės fotografijos mokyklos dominavimo Lietuvoje laikotarpį ir yra siejama su devintojo dešimtmečio pradžioje iškilusia „nuobodulio estetika“. Taip fotografijos tyrėja Agnė Narušytė apibūdino vėlyvojo sovietmečio sąstingį perteikusią Lietuvos fotografijos kryptį, kuriai buvo būdinga pabrėžtinai neišraiškinga estetika ir nereikšmingų kasdienybės akimirkų fiksavimas. Tokios fotografijos kūrėjai buvo kritiški ne tik tuometės politinės santvarkos, bet ir ankstesnės Lietuvos fotografijos mokyklos, nuo kurios sąmoningai atsiribojo ir pradėjo visiškai naują Lietuvos kūrybinės fotografijos raidos etapą, atžvilgiu. ►

Parodos „Kasdienybės žydėjimas“ atidarymas T.Ševčenkos nacionaliniame muziejuje.

47

KULTŪROS MARŠRUTAIS

◄ „Nuobodulio estetikos“ kryptį Lietuvos fotografijoje Kijeve ryškiausiai reprezentavo Gintaro Zinkevičiaus ir A.Narušytės paroda „Plakatai“.

G.Zinkevičiaus gatvėse užfiksuoti sovietinių laikų plakatai tarytum sudaro tarybinės propagandos tipologiją, kurią konceptualiai „įrėmina“ tos propagandos neatitinkančios nušiurusių sienų plokštumos ir pasikartojanti, objektyvios dokumentacijos įspūdį sukurianti fotografijų kompozicija.

Tolesnę Lietuvos fotografijos raidą konceptualios ir tarpdisciplininės kūrybos link leido sekti toje pačioje YA galerijos erdvėje, kur pristatytos G.Zinkevičiaus nuotraukos, eksponuoti Gintauto Trimako darbai.

Vienas nuosekliausiai su fotografijos medžiagomis ir technologijomis eksperimentuojančių lietuvių autorių analoginę fotografiją pasitelkia ne tik tikrovės atvaizdų kūrimui, bet ir pačios medijos tyrimui, jos medžiagiškumo ir reprezentacinio santykio su regimąja tikrove analizei. Šiuos G.Trimako kūrybos bruožus atskleidė ir Kijeve pristatyti jo darbai iš serijų „Pauzės“ (1998), „Kiekvienam vaizdui – savas šešėlis“ (2006) ir „Suskaičiuoti dangų“ (2008).

Prarastas laikas Konceptualus požiūris į fotografiją, Lietuvoje išryškėjęs XX ir XXI a. sandūroje, turi tąsą ir šiuolaikinėje Lietuvos fotografijoje, kuriai atstovavo parodos „Prarastas laikas“ dalyviai.

Juos labiau tiktų vadinti ne fotografais, o menininkais, kurie, užuot kūrę tikrovės atvaizdus, kiekvienas savaip pasitelkia fotografiją konceptualioje kūryboje. Aurelijos Maknytės ir D.Vaičekausko parodoje pristatyti darbai yra galutinis performatyvaus kūrybos proceso rezultatas. A.Maknytės darbai sukurti virš ugnies kaitinant senas, nežinomų fotografų fotoskaidres, o D.Vaičekauskas dekonstruoja žymių Lietuvos fotografų kūrinius, juos „naikindamas“ ir iš fragmentų sudėdamas atpažįstamus, tačiau jau kitus atvaizdus.

Fotografinio atvaizdo prasmės ir kuriamos iliuzijos dekonstrukcija svarbi ir Vytauto Kumžos darbuose. Autorius atskleidžia komercinėje fotografijoje naudojamų erdvių, įrankių ir skaitmeninio vaizdo redagavimo dirbtinumą.

48

Parodos „Prarastas laikas“ atidaryme Mažojoje Arsenalo galerijoje.

V.Bubelytės paroda „Savas kūnas“ „Lavra“ galerijoje.

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Kiti du parodos „Prarastas laikas“ dalyviai – Dovilė Dagienė ir Juozapas Kalnius – eksperimentuoja su analogine fotografija, tyrinėdami fotografinėse medžiagose šviesos paliekamus materialius pėdsakus.

O Lietuvoje gyvenantis ir kuriantis ukrainiečių fotografas Valentinas Odnoviunas, savo dalyvavimu festivalyje simboliškai sujungęs Lietuvos ir Ukrainos fotografijos scenas, provokavo žiūrovus atkreipti dėmesį į tą fotografijos dalį, kuri įprastomis aplinkybėmis laikoma brokuota, neverta dėmesio, išmesta iš šiandienės vaizdų apyvartos ir tiesiogine, ir perkeltine tų žodžių prasme. „Lietuvos fotografijos mėnesio Kijeve“ metu atidarytos parodos pristatė ir tokius menininkus, kurių kūrybos neįmanoma priskirti vienai krypčiai ar tik Lietuvos meno kontekstui. Vienas iš tokių autorių yra Rimaldas Vikšraitis. Šį fotografą, kaip ir Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjus, domina lietuviško kaimo gyvenimas, tačiau jį R.Vikšraitis mato iš visai kitos perspektyvos. Pagarbų, humanistinį žvilgsnį į kaimo žmones R.Vikšraičio fotografijų serijoje „Pavargusio kaimo grimasos“ (1998–) keičia atviras, neretai net groteskiškas degraduojančios provincijos vaizdavimas. Jau nepriklausomos Lietuvos kaimo nuosmukį R.Vikšraitis perteikė provokuodamas savo „modelius“, režisuodamas fotografijoms tokias scenas, kuriose, regis, nelikę jokių žmogiško orumo pėdsakų. Tokiu būdu autorius sukūrė skaudžią žiūrovų akistatą su Lietuvos provincijos socialine tikrove, bet išvengė moralizavimo ir perdėto dramatizmo.

J.Mekas – pirmą kartą Festivalio metu pirmą kartą Ukrainoje eksponuota Jono Meko paroda „Frozen Film Frames“ ir ją lydėjusi J.Meko filmo „Walden“ peržiūra ukrainiečių žiūrovus supažindino su lietuvių poetu ir filmininku, kuris peržengė ne tik ribas tarp skirtingų medijų, bet, atsispirdamas nuo lietuviškam kaimui būdingos pasaulėjautos, tapo tarptautinėje meno scenoje žinomu, ryškiu kūrėju.

J.Meko poezija ir filmai perteikė Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusios migrantų kartos patirtis, tapo neatskiriama avangardinio Amerikos kino ir meno judėjimų, pavyzdžiui, „Fluxus“, dalimi. ► 49

KULTŪROS MARŠRUTAIS

◄ Taigi „Lietuvos fotografijos mėnuo Kijeve“ žiūrovams pasiūlė galimybę apžvelgti Lietuvos fotografijos įvairovę ir atsekti ryškiausius jos istorinės raidos tarpsnius. Žinoma, plačiam žiūrovų ratui skirto festivalio metu lengviau pristatyti ankstesnes Lietuvos fotografijos kryptis, kurių svarbiausi bruožai ir autoriai jau aiškūs.

O įvairialypės, nuolat kintančios ir mūsų dienomis besiformuojančios šiuolaikinės Lietuvos fotografijos reprezentavimas suteikia daugiau pasirinkimų organizatoriams ir kartu kelia daugiau klausimų. Pavyzdžiui, šio festivalio metu neeksponuoti posthumanizmo, istorinės atminties, įvairiais aspektais apibrėžiamos asmens tapatybės temas analizuojantys lietuvių autorių darbai.

Kita vertus, vienokie ar kitokie pasirinkimai šiuo atveju neišvengiami ir reikalingi – kaip tik jie įtvirtina šiandienes kūrybines kryptis, kurios ateityje taps Lietuvos fotografijos istorijos dalimi.

G.Trimako fotografijų parodos atidarymas YA galerijoje.

Kūrybinių ryšių tąsa Be to, festivalis Kijeve Lietuvos fotografijai svarbus ne vien dėl lietuvių autorių kūrybos institucinės sklaidos. Jis tęsia istoriškai susiklosčiusius Lietuvos ir Ukrainos fotografų kūrybinius ryšius. Festivalio kuratorius D.Vaičekauskas priminė, kad Lietuvos fotografijos klasikai bendravo su tokiais žinomais ukrainiečių fotografais kaip Viktoras Maruščenka ir Borisas Mikhailovas. Dabar šiuos kūrybinius ryšius tęsia ukrainiečių menininkų, fotografų, menotyrininkių ir kuratorių rezidencijos Klaipėdoje. Susiti-

J.Meko filmų peržiūra „Lavra“ galerijoje.

V.Šontos parodos „Apnuogintas“ atidarymas „The Naked Room“ galerijoje.

50

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Festivalis „Lietuvos fotografijos mėnuo Kijeve“ žiūrovams pasiūlė galimybę apžvelgti Lietuvos fotografijos įvairovę ir atsekti ryškiausius jos istorinės raidos tarpsnius.

J.Meko darbų paroda „Lavra“ galerijoje.

kimas su šių rezidencijų dalyviais papildė „Lietuvos fotografijos mėnesio Kijeve“ programą, į ją buvo įtraukta ir ukrainiečių fotografo Valerijaus Miloserdovo paskaita apie 1991 m. sausio įvykius Vilniuje, kuriuos fotografui teko įamžinti.

Ukrainą ir Lietuvą siejanti istorinė patirtis šiuo atveju taip pat svarbi. Nors skirtingų kartų ir skirtingoms kūrybinėms kryptims atstovaujantys lietuvių fotografai sulaukia dėmesio bei įvertinimo Vakaruose, Rytų kaimynai dėl bendros istorinės praeities Lietuvos fotografiją gali suvokti kitaip ir tam tikru požiūriu geriau nei vakariečiai. Sovietinį ir posovietinį laikotarpius įamžinusioje Lietuvos fotografijoje žiūrovai iš Vakarų šalių mato tiesiogiai nepatirtą ir todėl „egzotiškai“ jiems atrodančią politinę, ekonominę ir socialinę tikrovę. O ukrainiečiai fotografijos gerbėjai joje atpažins savo pačių patirtį ir jų santykis su lietuvių fotografų įamžintu gyvenimu šiuo požiūriu gali būti autentiškesnis.

Taigi yra ne viena priežastis, dėl kurios Lietuvai svarbu išlaikyti ryšius su Ukrainos kūrybinės fotografijos autoriais, kuratoriais ir žiūrovais, kurie šiandien jau yra globalios fotografijos meno scenos dalyviai.

G.Zinkevičiaus ir A.Narušytės parodos „Plakatai“ atidaryme YA galerijoje.

Organizatorių nuotr.

51

KINAS

„Karalienės gambitas“: š a

Kadrai iš draminio serialo „Karalienės gambitas“ (rež. S.Frankas, 2020).

Filmų trūkumą visuotinės izoliacijos laikais daugelis pakeičia serialų žiūrėjimu. Serialų pasiūla, kitaip nei filmų, vis dar didelė, tad rinktis yra iš ko. Kartais net sudėtinga, nes žiūrėti bet ką nesinori. Bet viena rekomendacija išlįsdavo ir pasikartodavo dažniau nei kitos. Šachmatai retai kada būna dėmesio centre, juolab kad žmonių jau nebeveikia dirbtinio intelekto ir senų laikų žavesys, kai šis žaidimas atrodė neaprėpiamas ir begalinis. Tačiau serialo „Karalienės gambitas“ kūrėjai to nepabūgo ir filmavimo metu juokaudavo: „Padarykime šachmatus vėl seksualius!“

Andrius RAMANAUSKAS

Lenktyniaujant su demonais Aristotelis yra pasakęs, kad „kiekvienas didis protas neišvengė beprotybės prisilietimo“, nors dabar ta pati frazė socialiniuose tinkluose skambėtų maždaug taip: „Nuo genialumo iki beprotybės – tik vienas žingsnis.“ Bet kokiu atveju šie abu teiginiai taikliausiai apibūdina „Netlix“ platformos naujausią mini serialą „Karalienės gambitas“. Šiame draminiame seriale susipina 52

komplikuota jaunos šachmatų vunderkindės brandos ir kelio sėkmės link istorija praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Amerikoje.

Kaip tikrame šachmatų žaidime, kiekvienas serialo epizodas artina istoriją ilgai trokštamo čempioniško mato link.

Pagrindinė veikėja – mergaičių našlaičių prieglaudoje užaugusi Elizabeta Harmon nuo jaunystės dalyvauja šachmatų turnyruose. Šachmatai jai tampa pabėgimu nuo tikrovės. Nors iš pirmo žvilgsnio komplikuotas ir sudėtingas, šis žaidimas jai atrodo turintis aiškias taisykles, ir viskas apsiriboja 64 baltais juodais langeliais bei figūromis, kitaip nei realus gyvenimas, kurio pagal

paprastas taisykles nesuvoksi. Supratusi, kad jos talentas išskirtinis, Elizabeta siekia tapti pasaulio čempione ir įveikti stipriausią planetos žaidėją, Sovietų Sąjungos didmeistrį Vasilijų Borgovą. Tačiau kelias tikslo link – sudėtingas ir pilnas daugiausia vidinių demonų.

Dėl realistiškumo iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad „Karalienės gambitas“ pastatytas pagal tikrą istoriją. Tačiau iš tikrųjų tai žymaus amerikiečių rašytojo Walterio Teviso to paties pavadinimo romano ekranizacija.

W.Teviso romanai jau ne kartą buvo ekranizuoti. Žymiausi filmai pagal jo romanus – drama „Sukčius“ su Paulu Newmanu („The Hustler“, 1961 m.), mokslinės fantastikos filmas „Žmogus, kuris nukrito į Žemę“ („The Man Who Fell to Earth“, 1976 m.), kuriame vaidino dainininkas Davidas Bowie, ir Martino Scorsesės režisuota drama „Pinigų spalva“ („The Color of Money“, 1986 m.) su Tomu Cruise’u.

Konsultavo didmeistriai „Karalienės gambitas“ pastatytas ant populiaraus ir paprasto linijinio naratyvo pagrindo. Tačiau šiame seriale jis įgauna naujumo.

Antraeiliai veikėjai čia nėra vienpusiški ir tikrieji jų motyvai dažniausiai nėra žinomi iki galo. Šachmatininkai čia – ne tik konkurentai, kurie kovoja dėl geriausiojo

KINAS

š achmatai tapo seksualūs

titulo, bet ir besižavintys vienas kito ėjimais kolegos. Toks pasakojimo būdas gelbsti nuo filmuose ir serialuose dažnai pasitaikančios pagrindinio veikėjo ir blogiuko, kurį jis turi įveikti, formulės. Įvairūs žaidimai ir sporto varžybos filmuose dažnai parodomi nerealistiškai arba pernelyg dramatiškai. Šachmatai, pokeris ar tiesiog kokio nors personažo darbas kompiuteriu ekrane atrodo įkyriai ir netikroviškai. Kai kurie žiūrovai praleidžia tokias detales, kitus tai erzina. Neretu atveju tai lengvai gali būti ištaisoma.

Nežinau, kokiai grupei priklausote jūs, bet įdomi smulkmena, kad serialo kūrėjus konsultavo tikri šachmatų didmeistriai, tarp jų – ir buvęs pasaulio čempionas Garis Kasparovas. Todėl aktoriai filmo scenose ne šiaip stumdo figūras ant lentos, kiekvienas ėjimas čia turi prasmę. Visi žaidimai seriale remiasi realiomis partijomis iš tikrų šachmatų turnyrų. Kai kurie šachmatų istorikai pagal ėjimus net atpažino, kokių garsių žaidėjų partijomis remiasi šis serialas.

Daugiasluoksnė istorija „Karalienės gambite“ gerai ir nuosekliai atsiskleidžia merginos vunderkindės daugiasluoksnė istorija. Be visų šachmatų sporto niuansų, seriale vis dėlto svarbiausi yra Elizabetos Harmon brandos, vaikystės

traumų įveikimo, beprotybės, savarankiškumo siekimo ir priklausomybės ligų epizodai, kurie formavo jos charakterį.

Kiekvienas personažas turi ypatingą ryšį su pagrindine veikėja ir padeda jai įveikti tam tikrus nuopuolius arba iššūkius. Kiekviena kliūtis, naujas varžovas, pergalė ar pralaimėjimas vis labiau atskleidžia pagrindinę veikėją. Pažiūrėjus visas septynias serijas jaučiamas istorijos išbaigtumas. Todėl norisi tikėti, kad kūrėjai nefilmuos antrojo sezono. Nors taip gali nutikti, nes serialas tapo vienu žiūrimiausių ir įsimintiniausių šiais metais.

Pažiūrėjus visas septynias serijas jaučiamas istorijos išbaigtumas.

Todėl norisi tikėti, kad kūrėjai nefilmuos antrojo sezono.

Jis nufilmuotas stilingai, su dideliu dėmesiu detalėms – nuo to laikmečio mados, socialinių, politinių realijų iki muzikinio garso takelio. Įmanoma, bet reikia labai norėti prie ko nors prikibti, kad šis kūrinys nepatiktų.

Besidomintys šachmatais žiūrovai čia atras panašumų ir sąsajų su viena ikoniškiausių asmenybių – pasaulio čempionu

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Karalienės gambitas“ / „The Queen‘s Gambit“. Žanras: draminis serialas.

Sukurta: 2020 m. JAV. Serialo kūrėjai: Scottas Frankas, Allanas Scottas.

Vaidina: Anya Taylor-Joy, Billas Campas, Thomas Brodie-Sangsteris.

Trukmė: 6 val. 33 min. 7 serijos.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 14 metų.

Bobby Fischeriu. Čia – ir laikmetis panašus, ir žaidimo stilius, Elizabetą ir Bobby sieja tie patys pasiekimai šachmatų sporte, panašios psichologinės traumos. Vieni galvojo, kad pernelyg didelis domėjimasis šachmatų žaidimu B.Fischerį pavertė bepročiu, kiti teigė priešingai, – kad šachmatai padėjo jam neišprotėti.

Dėl to būtų sunku apsispręsti ir kalbant apie pagrindinę serialo veikėją Elizabetą Harmon. „Karalienės gambitas“ – tai puiki rekomendacija, kurią šiuo metu galima duoti žiūrovams, norintiems geros ir puikiai nufilmuotos istorijos. Net nieko nesuprantantiems apie šį žaidimą. O žaidžiantiems šachmatais šis serialas sugrąžins nostalgiją ir susižavėjimą šiuo žaidimu. Nežinau, ar jie kada nors tokie buvo (gal nebent B.Fischerio laikais), bet šachmatai vėl tapo seksualūs.

53

LIETUVOS ŽYDŲ ISTORIJOS METAI

Litvakų istorijos ir kultūros reprezentacijos Besibaigiantys 2020 metai, atsižvelgus į tai, kad šiemet minimos didžiojo Lietuvos rabino, iškiliausio litvakų kultūros atstovo Vilniaus Gaono Elijahu ben Saliamono Zalmano 300-osios gimimo metinės, buvo paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Ta proga visoje Lietuvoje organizuota daugybė renginių, pristatančių, reprezentuojančių žydų (litvakų) istoriją ir kultūrą. Ne išimtis ir Klaipėda, kurioje žydai gyvena, kuria ir dirba jau nuo XVI a. Tarp reikšmingesnių iniciatyvų – menotyrininkės Rūtos Jakštonienės organizuotas renginių ciklas, spalio 22– 30 dienomis vykęs įvairiose miesto erdvėse, įvairiomis formomis, subūręs nemažai autoritetingų asmenybių.

54

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Pasibaigus renginiams, baigiantis ir kalendoriniams metams, kalbėjomės su menotyrininke, renginių, skirtų Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams, iniciatore R.Jakštoniene. Platesnius žydų istorijos ir dabarties kontekstus, probleminius aspektus atvėrė Feliksas Puzemskis – Klaipėdos žydų bendruomenės vadovas ir dr. Hektoras Vitkus – Klaipėdos universiteto dėstytojas, istorikas.

Apie renginius

– Rūta, kaip kilo mintis imtis litvakų temos? Su kokiais sunkumais (ar atvirkščiai – maloniais netikėtumais) susidūrėte?

Kaip formavosi renginių draugų tinklas?

Ar sudėtinga buvo rasti dalyvių?

– Man visada įdomu, kodėl Klaipėdoje, kurioje yra daugiau nei dešimt tautinių

bendrijų, jų nei labai matyti, nei girdėti. Kas dėl to „kaltas“? Tam tikros bendruomenių tradicijos, lemiančios uždaresnį jų gyvenimo būdą, o gal vis dar gajus stereotipiškas požiūris „mes ir jie, aš ir kitas, kitoks“, kuris lemia geranoriškos tarpusavio komunikacijos stoką? Manau, priežasčių yra ne viena. O juk kiekviena tautinė bendrija savo tradicijomis, papročiais, gyvensena turi potencialą kurti įdomų, įvairiaspalvį, atvirą miestą. Tokioje – daugiakalbe bendraujančioje – Klaipėdoje man norėtųsi ir būtų įdomu gyventi.

Tarpukariu gausią žydų bendruomenę reprezentavusių ženklų, įvykių Klaipėdoje, mano nuomone, trūksta. Beveik nevyksta profesionalūs renginiai, skirti žydų tautinės bendruomenės savitumo, jos įvairialypės istorijos ar šiandienos pristatymui, neorganizuojamos jokios visuomenę šia tema edukuojančios kūrybinės dirbtuvės miesto kultūros ir meno įstaigose. Lietuvos Vyriausybės paskelbti Vilniaus Gaono ir litvakų istorijos metai ir mano noras labiau pažinti, suprasti bendruomenę, su kuria gyvenome kartu daugiau nei 700 metų, ir buvo esminiai motyvai organizuoti renginius, Klaipėdoje paminint Lietuvos žydų istorijos metus.

Nuolat baiminausi, kad dėl pandemijos bus atšaukti renginiai ar negalės atvykti kuris nors dalyvis. Likimas buvo palankus, spėjome įgyvendinti visus sumanymus, nors viruso baimė smarkiai sumažino auditoriją. Visų kviestinių lektorių, menininkų tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse geranoriškas bendradarbiavimas šiame projekte ir nuoširdūs jų padėkos laiškai pasibaigus renginiams bei skatinimas tęsti pradėtą

LIETUVOS ŽYDŲ ISTORIJOS METAI

istorijos, kultūros, švietimo, politikos raidos. Manau, kad istorijos pažinimas mums visiems pagelbėtų savitarpio supratimui.

Turiu planų renginius, skirtus žydų istorijos, kultūros pažinimui, organizuoti ir kitais metais. Tad, jei bus skirtas finansavimas, labai džiaugsiuosi galėdama pakviesti klaipėdiečius į susitikimus su lektoriais, menininkais iš Lietuvos ir įvairių Europos šalių, JAV.

Žydai Klaipėdoje

Jidiš kalbos dirbtuves Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Meno kieme vedė jidiš literatūros tyrinėtoja ir vertėja G.Volbikaitė.

veiklą – maloniausia darbo dalis, kuri labai motyvuoja.

Renginių draugų tinklas susiformavo tarsi savaime. Turbūt tiems žmonėms, kurie ėmėsi pagelbėti patarimu ar darbu, buvo įdomu, gal jie irgi matė prasmę šioje veikloje. Esu visiems labai dėkinga.

– Renginių programa buvo įvairi: jidiš kalbos prezentacija, filmų peržiūra, paskaita, knygos pristatymas, koncertas. Kaip formavote šią programą? Ar turėjote patarėjų, konsultantų?

– Programą stengiausi sudaryti atsižvelgdama į tai, kad renginiai būtų įdomūs ir turintiems žinių minima tema, ir pradedantiems pažintį su žydais, gyvenusiais, dirbusiais tiek tarpukario Klaipėdoje, tiek įvairiuose štetluose visoje Žemaitijoje. Norėjosi supažindinti su skirtinguose pasaulio kraštuose gyvenančiais litvakais, kuriuos ten nubloškė Antrojo pasaulinio karo ir holokausto siaubas. Tie žmonės iki šiol prisimena Lietuvą ir stebėtinai šiltai vadina ją vienintele tėvyne. Visi besidomintys turėjo galimybę susipažinti su litvakų istorija, kultūra, gyvensena, tradicijomis – ne kaip su atskira, bet kaip su integralia Lietuvos istorijos ir dabarties dalimi. Idėją įgyvendinti, žinoma, padėjo projekto dalyviai. Tai ne vienerius metus į šią temą besigilinantis Klaipėdos universiteto mokslininkas docentas dr. H.Vitkus, pristatęs knygą „Žemaitijos žydų kultūros paveldo atspindžiai“, Berlyno Humboldto universiteto istorijos profesorė dr. Ruth Leizerowitz, skaičiusi paskaitą „Kaip žydai gyveno Klaipėdoje tarpukariu?

Nuotraukos, personažai ir istorijos“. Taip pat prisidėjo žydų tautos istorijos, kultūros, paveldo temas analizuojantys ir jas savo kūryboje reprezentuojantys menininkai: režisierė Ieva Balsiūnaitė, pristačiusi savo sukurtą filmą „Riedėjo gniūžtė į pietus“, ir Australijoje gyvenanti režisierė Diane Perelsztejn, kuri suteikė galimybę peržiūrėti jos sukurtą dokumentinį filmą „Popierinė brigada“. Norintys susipažinti su jidiš kalba ir net bandyti jos pramokti buvo kviečiami į pasimatymą su jidiš literatūros tyrinėtoja ir vertėja Goda Volbikaite, o pasiklausyti ne taip dažnai skambančių hebrajų ir jidiš kalbomis atliekamų dainų – į trumpą muzikinį susitikimą su klaipėdiečiams pažįstama soliste Olga Šard (Žorova) ir kompozitoriumi, pianistu Sauliumi Šiaučiuliu.

– Kaip pati vertinate įvykusius renginius?

Kokie ateities lūkesčiai: galbūt imsitės panašios iniciatyvos ir kitais metais?

– Ši tema man artima keliais aspektais.

Norisi geriau pažinti savo šalies istoriją, nes tokia, kokios buvome mokomi mokykloje, nelabai atitinka realybę. Tad dabar „kartosiu kursą“ savarankiškai. Kita vertus, norisi išmokti gyventi darnoje su kaimynais, nepriklausomai nuo to, kokios jie tautybės, religijos, odos spalvos. Juolab jei tie kaimynai, šiuo atveju turiu omenyje žydų tautybės žmones, daug amžių ne tik aprūpindavo visą miestelį būtinomis prekėmis, taisė batus, vaišino karčiąja ar padėdavo spręsti kokius nors lietuviams žemdirbiams sudėtingus klausimus, bet ir neabejotinai reikšmingai prisidėjo prie visos Lietuvos

Klaipėdos žydų bendruomenės vadovas F.Puzemskis pasidalijo mintimis apie minėtus renginius, Klaipėdos žydų bendruomenę ir jos dabartį.

– Ar dalyvavote renginiuose, skirtuose Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams, inicijuotuose menotyrininkės R.Jakštonienės? Kaip juos vertinate? Kaip apskritai vertinate tokio pobūdžio iniciatyvas?

– Šiais metais buvo labai daug renginių, skirtų Vilniaus Gaono metams ir Lietuvos žydų istorijai. Jie buvo labai skirtingi – įdomūs ir nelabai, juos organizavo ir žydų, ir ne žydų organizacijos.

Pastebėjau, kad yra dviejų tipų renginiai: vieni organizuojami norint įsisavinti pinigus, kiti organizuojami iš širdies. Labai apsidžiaugiau, kad ponia Rūta tai darė iš širdies. Nedalyvavau visuose jos renginiuose, bet pagal tai, ką man teko matyti, galiu pasakyti, kad ji iš tikrųjų stengėsi klaipėdiečiams pristatyti žydų kultūrą ir istoriją.

Tokio žmogaus Klaipėdoje mes pasiilgome.

Mano praktikoje tai pirmas žmogus, kuris turi tokį interesą supažindinti plačiąją visuomenę su Lietuvos žydų kultūra, tradicijomis, istorija. Aš linkiu Rūtai sėkmės ir kad šis darbas jai nenusibostų, nes jis tikrai nelengvas. ► 55

LIETUVOS ŽYDŲ ISTORIJOS METAI

◄ Tokias iniciatyvas vertinu labai teigiamai. Į žydus visada buvo žiūrima maždaug taip: „Jūs ten savo virtuvėje tvarkykitės...“ Bet jeigu niekam neįdomu, tai patiems mums pristatinėti savo istoriją, tradicijas tarsi neetiška. O kai atsiranda tokių žmonių, kurie patys domisi ir nori supažindinti visuomenę, mes su malonumu dalijamės žiniomis, pristatome savo tradicijas ir kultūrą. Labai gerai, kada šie žmonės ateina pas mus į bendruomenę ir mes galime apie tai kalbėtis.

Daug metų mąsčiau apie tai, kad reikia Klaipėdoje pažymėti sinagogos vietą, bet supratau, kad tai realiai turėtų būti įdomu miestui. Tai juk miesto istorija, ji turėtų būti įdomi žmonėms, kurie jame gyvena. Kai Rūta atėjo pas mane, mes ir inicijavome šį įamžinimą. Esu labai dėkingas Klaipėdos miesto tarybai, kuri irgi suprato, kad tai svarbu, ir pritarė šiai idėjai.

– Klaipėdos žydų bendruomenės gyvenimas atsinaujino 1990-aisiais, atgimus Lietuvos valstybei. Be to, kad bendruomenės nariai prižiūri fašistinio genocido aukų masinių kapų paminklus, kartu švenčia žydų šventes, atidarė sekmadieninę mokyklą vaikams ir kolelį (religinio švietimo centrą) suaugusiesiems, veikia klubai „Chesedas“ (vienija vyresnio amžiaus žmones) ir „Gešeras“ (jaunesniems), kuo dar užsiimate? Kiek ir kaip matoma jūsų veikla mieste? Beje, kiek narių šiuo metu priklauso bendruomenei?

– Šiuo metu mūsų bendruomenėje – 263 žmonės. Turiu omenyje tuos, kurie moka nario mokesčius. Dar yra kažkiek žydų, kurie nedalyvauja Klaipėdos žydų bendruomenės veikloje.

Tai, ką jūs išvardijote, iš tikrųjų mes darome, bet noriu pasakyti, kad žydų bendruomenės stuburas visada buvo religija. Žydas – ne tik tautybė. Tai – tikėjimas. Tik dėl judaizmo mes tiek amžių išsilaikėme, „neištirpome“ kitose šalyse, nors buvome išbarstyti po visą pasaulį, religija padėjo mums išsaugoti savo tradicijas ir kultūrą.

Dėl to viena pagrindinių bendruomenės užduočių – išlaikyti mūsų tikėjimą, perduoti jį savo jaunimui. Antra mūsų užduotis – socialinė veikla. Iš tikrųjų mes labai rūpinamės savo žmonėmis, kuriems reikalinga pagalba dėl sveikatos ar dėl amžiaus.

Rūpinamės visais aktualiais žydų gyvenimui klausimais, teikiame košerinius produktus ir turime košerinę valgyklą prie bendruo56

Renginyje, skirtame Lietuvos žydų istorijos metams, I.Kanto bibliotekoje buvo parodyti du filmai – I.Balsiūnaitės „Riedėjo gniūžtė į pietus“ ir D.Perelsztejn „Popierinė brigada“.

Asmeninio archyvo nuotr.

menės, išlaikome ne tik sinagogą, kolelį, bet ir mikvą (ritualinių apsiplovimų patalpa – aut. past.). Atvažiavę į bet kokią vietą žydai visada pirmiausia statydavo mikvą, o jau po to rūpindavosi sinagoga. Mes džiaugiamės, kad visa ši infrastruktūra Klaipėdoje sukurta. Čia dar nepaminėtas prie mūsų bendruomenės atkurtas žydų teatras „Šatil“, kuris per trejus savo gyvavimo metus užkariavo ne tik rusakalbių širdis. Visoje Lietuvoje žmonės ateina į mūsų spektaklius, visada būna pilna salė, daug juoko ir ašarų.

Dar nepasakiau, kad mūsų bendruomenė Klaipėdos žydams atstovauja valstybinėse institucijose, priklauso Lietuvos žydų bendruomenei, palaiko ryšius su įvairiomis žydų organizacijomis Lietuvoje ir užsienyje, vykdo antisemitizmo monitoringą laikraščiuose ir internete.

– Viešojoje erdvėje vis dar girdimas šūkis „Lietuva – lietuviams“. Kiek jis „stiprus“ ir liečiąs žydų bendruomenę? Gal jau išmokome sugyvenimo su kitomis tautinėmis bendruomenėmis? Su kokiomis problemomis susiduria Klaipėdos žydų bendruomenė? Ko pasigendate?

– Taip, iš tikrųjų viešojoje erdvėje mes girdime šūkį „Lietuva – lietuviams“. Nacionalistinių idėjų visada buvo ir, manau, bus.

Nemanau, kad nacionalizmas yra blogis, bet pats šūkis jau atgyveno. Įsivaizduokite, jeigu atsirastų šūkis „Airija – airiams“ arba „Norvegija – norvegams“. Kaip turėtų jaustis lietuviai, kurie ten gyvena ir neplanuoja grįžti į Lietuvą? Čia reikia žiūrėti kitaip.

Nacionalistiniais lozungais labai lengva suvienyti dalį žmonių ar juos supriešinti.

Labai svarbu, kokiais tikslais ir kas veda tuos žmones. Aišku, žydams labai skaudu girdėti tokį šūkį, nes iškart kyla neigiamų asociacijų. Kita vertus, žydų Lietuvoje jau tiek mažai, kad nelabai suprantama, kaip mes tokie matomi.

Manau, kad toks šūkis atsiranda tada, kai žmonės kažkuo nepatenkinti. Tada jų dėmesį lengvai galima nukreipti į kitataučius. Tai pavojinga, bet dar kartą kartoju, kad nacionalizmas nėra blogas ženklas.

Patriotizmas būtinas ir jam reikia herojų, bet tie didvyriai turi būti šviesūs ir tikrai ne nekaltų bendrapiliečių žudikai.

– Vilniaus Gaonas Elijahu, Jaša Chefecas, Jacquesas Lipchitzas, Emanuelis Levinas – tai tik kelios asmenybės, reikšmingos Lietuvai, žinomos pasaulyje. Kokiomis asmenybėmis didžiuojasi Klaipėda?

– Jūs paminėjote tikrai labai žinomas, reikšmingas pavardes, bet žydų tradicijoje reikia gerbti ir didžiuotis kiekvienu žmogumi, kuris pasaulyje vykdo savo misiją. Iš Klaipėdos kilo arba Klaipėdoje dirbo labai daug žinomų žydų. Bet jeigu jūs norite konkrečių pavardžių... Manau, kad Klaipėda turi didžiuotis ponu Jokūbu Robinzonu, parašiusiu „Klaipėdos krašto konvencijos komentarą“, kuriame gynė Lietuvos politines ir teisines pozicijas Klaipėdos krašte, atstovavo Lietuvai Tarptautiniame Hagos teisme nagrinėjant Mėmelio (Klaipėdos) klausimą. Iki šiol neįgyvendintas miesto sprendimas dėl vienos iš gatvių pavadinimo jo vardu. Kitas žmogus, kuris, mano nuomone, dar labai mažai pristatytas Klaipėdos visuomenei, – Icchakas Rulfas.

LIETUVOS ŽYDŲ ISTORIJOS METAI

Paskaitoje apie tarpukariu gausios Klaipėdos žydų bendruomenės gyvenimą pasakojo profesorė habil. dr. R.Leiserowitz.

Pamatęs, kaip skurdžiai gyvena lietuviai ir Lietuvos žydai, jis organizavo fantastišką paramą Lietuvai, padėjo tūkstančiams Lietuvos žydų pritraukiant iš Vakarų Europos pinigus į Lietuvą per Klaipėdą. Šis žmogus ne tik organizavo, inicijavo litvakų sinagogos pastatymą, atidarymą. Jis surinko lėšų žydų ligoninei, kuri sveikatos misiją vykdo iki šiol, atidarė globos namus. Klaipėda yra liberalus miestas, kuriame liberalų partija daug metų užima pirmaujančias pozicijas, tačiau užmiršome, kad pirmojo liberalaus laikraščio redaktorius buvo I.Rulfas. Be to, kaip ir minėjau, mes didžiuojamės kiekvienu žmogumi, kuris padėjo Klaipėdai vystyti pramonę, švietimą, sveikatą, kultūrą.

Tokių žmonių buvo ir iki 1939 metų, ir po 1945-ųjų.

– Skirtingos tautinės bendruomenės – kaip integrali Lietuvos istorijos paveikslo dalis – sulaukia vis didesnio istorikų dėmesio, tačiau ar plačiosios visuomenės žinios ir santykis su kitomis kultūromis kinta, ar domimasi tautinių mažumų kultūra?

– Istorikai iš tikrųjų atlieka savo darbą. Jie turi daug žinių, rašo daug darbų, bet ta informacija ir lieka lentynose, dėl to, kad perduoti visuomenei šias žinias jau ne jų užduotis. Jei atsiversime istorijos vadovėlius, ten apie žydus rasime porą sakinių. Kad Lietuvoje gyvena žydai, kad tarp jų buvo daug komunistų, kad atėję vokiečiai išžudė kone visus. Ir viskas. Istorija pasibaigia. O kur visi teigiami dalykai? Kur apie jų įnašą į pramonę, į mediciną, į kultūrą? Nieko nėra. Bet istorikai turi tą informaciją. Istorikai žino, kad žydų tarp komunistų iš tikrųjų buvo

ne tiek daug. Jeigu žiūrėtume proporcijas, lietuvių ten buvo žymiai daugiau. Ir NKVD, ir Komunistų partijoje. Bet naratyvas nesikeičia. Užmirštama, kad iš Lietuvos žydų buvo ištremta daugiau nei lietuvių. Džiugu, kad šiandien atsiranda tokių žmonių kaip rašytojas Marius Ivaškevičius, kuris nuveikė didžiulį darbą, kad keistųsi visuomenės naratyvas apie žydus. Gal dėl jo ir atsirado didesnis jaunimo susidomėjimas žydų gyvenimu Lietuvoje. Jauni žmonės iš tikrųjų nori sužinoti, kaip atsitiko ta baisi holokausto tragedija. Jie domisi, kodėl žydai tiek daug pasiekę. Jie nori sužinoti, kaip mes mokome savo vaikus. Į tokias paskaitas ateina labai daug žmonių. Ir labai gerai, kad atsiranda tokių žmonių kaip Rūta, kurie organizuoja pozityvios ir realios informacijos apie žydų kultūrą ir tradicijas sklaidą.

Iš tikrųjų kuo mažesnis miestelis, tuo žmonės labiau domisi renginiais. Didmiesčiuose domisi kur kas mažiau. Matyt, dėl to, kad ten susiduriama su įvairiomis kultūromis ir nebėra taip įdomu. Bet jeigu renginiai, projektai yra kokybiški, jeigu jie įgyvendinami, kaip jau sakiau, iš širdies, žmonių ateina. Pasižiūrėkite į mūsų teatrą „Šatil“. Salės visada pilnos, o spektaklių rodyta Lietuvoje jau per 20. Štai dabar mūsų spektaklį „Mamulės“ galima pamatyti nuotoliniu būdu – per kelias dienas jis buvo peržiūrėtas daugiau nei 300 kartų. Tai labai geras rezultatas.

Platesni kontekstai

H.Vitkus – vienas labiausiai į holokausto atminimo kultūros problemas įsigilinusių istorikų. Šia tema rengia straipsnius, yra ne vienos knygos bendraautoris. Viename iš Klaipėdoje vykusių renginių, skirtų Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams, jis pristatė knygą „Žemaitijos žydų kultūros

paveldo atspindžiai“. Joje pateikti žydų istorijos ir kultūros paveldo Žemaitijoje tyrėjų moksliniai straipsniai ir apžvalgos.

– Gerbiamas Hektorai, gal galėtumėte trumpai nusakyti, į kokius esminius aspektus koncentravotės knygoje? Kuo jums pačiam yra svarbi žydų istorija ir kultūra?

– Kiekviena knyga prasideda nuo idėjos.

Taigi knygos – straipsnių rinkinio „Žemaitijos žydų kultūros paveldo atspindžiai“ idėja subrendo 2018 m., rengiant Plungės Žemaičių dailės muziejaus projekto, skirto Žemaitijos žydų istorijai ir paveldui, paraišką Lietuvos kultūros tarybai. Su kolegomis dr. Jolanta Skurdauskiene (Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja), dr.

Egle Bendikaite ir dr. Dangiru Mačiuliu (abu – Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojai) nusprendėme, kad knyga bus ne tik šio projekto mokslo konferencijos pranešimų pagrindu parengtų straipsnių rinkinys, o dalykiniu požiūriu ambicingesnis leidinys. Taip subrendo ir knygos leitmotyvai. Pirma, siekėme akademiniu istoriniu, muzeologiniu, kraštotyriniu bei archyvistiniu (dokumentotyriniu) pjūviais perteikti Žemaitijos žydų kultūros paveldo problematikos spektrą ir jos interpretavimo galimybes (taigi, suderinti tai, kas paprastai laikoma nesuderinamu). Antra, norėjome parodyti, kad žydų kultūros paveldo samprata gali aprėpti ne tik materialiojo palikimo lygmenį, bet ir nematerialiosios kultūros – religinės pasaulėžiūros ir pasaulėjautos, kalbos, kasdienybės, įvaizdžių bei vaizdinių klodus. Ir trečia, knygą bandėme „sukonstruoti“ ne kaip „vienos koncepcijos“ (pvz., istorinės prieigos) monologą, bet kaip įvairių interpretacijų, metodologijų ir šaltinių polilogą. Šis principas realizuotas Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiojo mokslo darbuotojo prof. dr. Vyganto Vareikio, Kretingos muziejininko Juliaus Kanarsko, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicijos muziejininkės Monikos Žąsytienės, Vilniaus universiteto Filosofijos instituto darbuotojos dr. Aušros Pažėraitės, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojos dr. Vilmos Gradinskaitės, Vilniaus universiteto docentės dr.

Rūtos Šermukšnytės, architektų dr. Marijos ir Antano Rupeikų, buvusios Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos direktorės Dianos Varnaitės ir Lietuvos centrinio ► 57

LIETUVOS ŽYDŲ ISTORIJOS METAI

◄ valstybės archyvo dokumentų sklaidos skyriaus vedėjos Džiugintos Kasiulaitienės straipsniuose.

Pastaruoju metu matydamas susidomėjimą šiuo leidiniu, galiu konstatuoti, kad paminėti jo sudarytojų motyvai pasitvirtino.

Kita vertus, susidomėjimas skatina suvokti, kad tokios knygos visuomenei yra patrauklios kaip prieinama (lengviau įsisavinama) akademinių tyrimų rezultatų pristatymo forma. Keli skaitytojai man minėjo, kad juos ypač sudomino knygos priedų dalyje pateiktas šaltinis – 1935 m. dienraštyje „Folksblat“ (jid.) spausdintas Nochemo Rilo tekstas „Mūsų miestelis Plungė“ (jį išvertė ir publikavimui parengė dr. Eglė Bendikaitė). Į klausimą, kuo man svarbi žydų istorija ir kultūra, galėčiau atsakyti labai paprastai: tai mano mokslinio darbo, taigi ir intelektualinės tapatybės dalis. Tačiau, kita vertus, žinodamas, kad kilminiuose mano protėvių kloduose esama ir litvakiškojo dėmens, į žydų istoriją ir kultūrą stengiuosi žiūrėti ne tik kaip į mokslinių tyrimų objektą.

– Straipsniuose sprendžiate istorinės atminties ir holokausto problemas, aptariate holokausto memorialinių vietų sampratą, pro akis nepraleidžiate grožinėje literatūroje aktualizuojamų holokausto temų – esate ne tik tyrinėtojas, bet ir atidus dabarties dalyvis, stebėtojas ir vertintojas. Ar pritariate nuomonei, kad šiandien viešasis diskursas apie Lietuvos žydų istoriją yra turbūt aktyviausias nei bet kada? Kokios ryškiausios Lietuvos žydų kultūros istorijos ir kultūros reprezentacijos pastebimos pastaraisiais metais? Ko šiame diskurse pasigendate?

– Galėčiau pritarti, tačiau tik iš dalies, nes po 1990 m. ribos Lietuvos (lietuvių) visuomenėje susidomėjimo žydų istorija bangų buvo ne viena (pvz., pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu, ypač po 1995 m., antruoju Lietuvos Respublikos dešimtmečiu – 2001 m. pradėjus Holokausto švietimo programos įgyvendinimą, 2002 m. Lietuvai tapus tarptautinio Holokausto atminimo aljanso nare, etc.). Šiemetis akademinis ir viešasis diskursas apie žydų istoriją ir kultūrą ypač intensyvus ir to priežastis aiški – 2020-ieji minimi kaip Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai. Organizuoti minėjimai ir konferencijos, suaktyvėjo kultūrinės, edukacinės, pažintinės, atminimo įamžinimo ir sklaidos veiklos. Dalis tokių projektų (pvz., Šeduvoje kuriamas naujos 58

koncepcijos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“ (The Lost Shtetl), 2019 m. Jurbarke atidengtas Sinagogų aikštės memorialas (aut. Dovydas, Anna ir Grigorijus Zundelovičiai), Vilniaus Didžiosios sinagogos įamžinimo parengiamieji darbai (archeologiniai tyrimai), etc.) buvo pradėti dar iki 2020-ųjų. O šiais metais, tikriausiai, būtų sunku rasti Lietuvos atminties instituciją, kuri nebūtų skyrusi dėmesio litvakų istorijai arba kultūrai. Renginių nestigo ir Klaipėdoje, juos organizavo įvairios kultūros institucijos (pvz., Klaipėdos miesto savivaldybės Etnokultūros centras, Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka, etc.) ir Klaipėdos žydų bendruomenė.

Tokie renginiai sudarė galimybę klaipėdiečiams susipažinti (galbūt ir atrasti) ne tik su žydiškuoju Klaipėdos (Mėmelio) istorijos aspektu, bet ir su kultūriniu požiūriu išskirtiniu Memeljuden fenomenu, leidžiančiu suvokti, kuo Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte iki 1939 m. rudens įvykių gyvenusios žydų bendruomenės buvo savitos ir Lietuvos žydų, ir kituose Vidurio bei Rytų Europos regionuose susiformavusių žydų diasporų kontekstuose.

Hektoras Vitkus: Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte iki 1939 m. rudens įvykių gyvenusios žydų bendruomenės buvo savitos ir Lietuvos žydų, ir kituose Vidurio bei Rytų Europos regionuose susiformavusių žydų diasporų kontekstuose.

– Kaip vertinate renginių ciklą, skirtą Lietuvos žydų istorijos metams, vykusį Klaipėdoje? Kiek tokie renginiai paveikūs visuomenei?

– Laikyčiausi nuomonės, kad kiekybiniu požiūriu projektų, skirtų Lietuvos žydų istorijos metams, Klaipėdoje išties buvo pakankamai, net įvertinant tokioms iniciatyvoms labai nepalankią pandemijos situaciją. Ar tokie renginiai paveikūs visuomenei, mano įsitikinimu, parodys tolesnė laiko perspektyva, kai galėsime spręsti, ar kiekybinis

faktorius sukūrė prielaidas susiformuoti kokybiškam turiniui. Ne tik kaip mokslininkas, bet ir kaip dėstytojas neretai susiduriu su „atvirkštiniu“ antisemitizmo prevencijos bei holokausto edukacinių, pažintinių ir atminties įamžinimo projektų efektu – „pervargimo nuo istorijos“ ir „persisotinimo genocidu“ reakcijomis. Tačiau viliuosi, kad Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimo rezultatai iš esmės bus kitokie, nes nemažai projektų akcentavo ne tiek holokausto, kuris dalies lietuvių visuomenės vis dar reflektuojamas gana komplikuotai, kiek kultūrinio sambūvio ir empatijos aspektus. Tai ypač svarbu, nes taip viešajame Lietuvos istorijos diskurse ir atminimo kultūroje stiprėja prielaidos formuotis gerokai sudėtingesniam litvakų bendruomenių vaizdiniui, kuris, beje, papildo bei praplečia ir holokausto padarinių masto suvokimą, kai jo aukos pradedamos suvokti ne kaip „statistika“, bet kaip Lietuvos (lietuvių) visuomenės ir jos kultūros netektys.

– Skirtingos tautinės bendruomenės kaip integrali Lietuvos istorijos paveikslo dalis susilaukia vis daugiau istorikų dėmesio, tačiau ar kinta plačiosios visuomenės žinios ir santykis su kitomis kultūromis, ar domimasi tautinių mažumų kultūra?

– Lietuva buvo ir yra multietninė, multitautinė ir multikultūrinė šalis, o lietuvių visuomenė kultūriškai taip pat nėra homogeniška (tai nesunku suvokti, pavyzdžiui, pakeliavus ne tik po Klaipėdos arba Vilnijos kraštus, bet ir po kitus Lietuvos regionus). Kita vertus, nemaža dalis pastaruoju laikmečiu vykstančių procesų (globalizacijos paskatintos emigracija, imigracija, reimigracija ir multikultūrizacija) leidžia numanyti, kad Lietuvos visuomenės tautinės sanklodos bei kultūros spektras keičiasi ir pasipildo naujais dėmenimis.

Tai skatina lietuvių visuomenę domėtis kitokiomis tautinių mažumų kultūromis, nors kartais tenka pastebėti ir tam tikros dėl tokios paskatos kylančios įtampos, ypač jeigu tokios reakcijos yra inspiruojamos „svetimųjų“ baimės refleksų.

Norėčiau atkreipti dėmesį ir į kitą dalyką – mano nuomone, pastaruoju laikmečiu keičiasi tautinės mažumos sąvokos turinys, kuriame etninės-konfesinės arba tautinėskultūrinės tapatybės dedamosios nebėra tokios reikšmingos, kokios buvo tarpukario Lietuvoje arba net vėlyvuoju sovietmečiu ir Atgimimo (Sąjūdžio) metais.

GINTARO LAŠAI

Novelės ruduo 2020

Dėl rašymo taip jau yra – ne viskas paprasta. Kartais atrodo, rašai tekstą, o jis ima ir pakeičia tave patį taip, kad sunku beatpažinti. Esmingiausi pokyčiai, kaip žinoma, labiausiai gresia romanistams, nes tekstas linkęs įtraukti į tokius verpetus, kurių nė nesitikėjai. Su novele gal paprasčiau. Tiesiog – tekstas trumpesnis. Bet vis tiek kyla klausimų, kiek šis neilgas tekstukas įelektrina ir įsielektrina, kiek kūrybinių galių sugeneruoja, ar išvis reikalinga ji, novelė, ta maža, tegu labai graži vitražo šukė, sugerianti gyvenimo spindulius, atkartojanti juos, perkeičianti, išskaidanti. Ir vis dėlto pabandęs rašyti noveles pajunta šiam žanrui keistą, kone mistišką prisirišimą, nes, kurį laiką žvelgęs į pasaulį per spalvotą kaleidoskopo nuoskilą, pasiilgsta tų būtį sugeriančių spalvų. Šiemet klaipėdietiškas „Novelės rudens“ vakaras buvo truputį – tiksliau, gerokai – kitoks nei ankstesnieji.

Nijolė KLIUKAITĖ–KEPENIENĖ

Rašytojai, o ir skaitytojai Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus novelės konkursui pateiktų novelių aptarimą galėjo stebėti tik I.Simonaitytės bibliotekos tinklalapyje, o mes trys – novelių meistras Algis Kuklys, pianistė Miglė Mosėnienė ir aš, Nijolė Kliukaitė, – stengėmės klausytojus pasiekti nuotoliniu būdu. Literatūrologas Marijus Šidlauskas skaitytas noveles vertino telefonu. Vis dėlto, kad ir ne visai tobula technika, ji mus jungia.

Aksakalai – šitaip save įvardijo literatūrinio darbo meistrai M.Šidlauskas ir A.Kuklys – nebuvo šių metų novelėmis pernelyg susižavėję, net siūlė niekam neskirti piniginio prizo, bet, manau, jis būtinas, tas žaidybinis konkurso elementas. Kad ir kaip būtų keista, mes, rašytojai, – truputį sportininkai, besimatuojantys ir žodžio aukščio kartelę, ir išmonę, rezgant siužetą. Atrodytų, terūpi išsisakyti, atrasti tą tiesą, kuri šiuo metu pačiam svarbiausia, ir vis dėlto meistriškumas svarbus nė kiek ne mažiau, o kad galėtume palyginti savo ir kitų literatūrinį lygį, būtini konkursai. Tai, kaip žinoma, ne nauja, jie buvo rengiami dar gerokai iki Kristaus.

Konkursui buvo pateikta 12 novelių (vienos autorės šimtą kartų atsiprašau, pražiūrėjau jos tekstą, bet, nors nedalyvavusį konkurse, aptarsiu), jos vertintos anonimiškai, tai ir šįsyk skelbsiu vien novelių pavadinimus, tik laimėjusių novelių autorius įvardysiu. ►

Nijolės Kepenienės nuotr.

59

GINTARO LAŠAI

◄ „juodas kaip naktis katinas sukiojasi aplink namus...“: tekstas pradedamas be pavadinimo, mažąja raide ir parašytas be skyrybos ženklų, kurių nebuvimas tarsi išlaisvina emociją, leidžia augti įtampai, natūraliai kylančiai kone iki beprotybės.

Atrodytų, toks paprastas siužetas – namuose atsirado katė. Įtampa auga suvokus, kad tas nuolatinis katės vaikavimasis, žvėries (tegu labai mielo ir prijaukinto) instinktų nenuspėjamumas ir vis didėjantis prisirišimas prie to laisvos dvasios gyvūno, supratimas, kad tu, natūraliai kildamas vystymosi laipteliais, ne tik įgijai, bet (gal dar daugiau) praradai, pagauna, net kvapą gniaužia. Tekstas labai slemiškas, todėl, natūraliai jį išsakant, kalbos kliaudos gal nelabai ir trukdytų, bet čia vis dėlto novelės konkursas. Todėl, nors ir labai įtikinamai atspindėta tema, ji labiau tiktų būti perskaityta (iškalbėta) slemo varžytuvėse. „In memoriam. Dūžtančios formos“: šioje novelėje atpasakojama skaudi asmeninė patirtis – močiutės mirtis, tiksliau, visi, atrodytų, nereikšmingi, palyginti su pačiu faktu, rūpesčiai organizuojant laidotuves.

Tų rūpesčių ir nesklandumų tokia daugybė, kad ne išsyk ir supranti, kad būtent jie šiuo atveju tave gelbsti, padeda įveikti skausmą, būtent dėl to, paliktas vienas su juo, jau gali tverti: „Tos dvi valandos, iki pradėjo rinktis giminaičiai, buvo pačios ilgiausios mano gyvenime. Kol sėdėjau vienut vienutėlė šioje šaltoje salėje, tyliai alsuodama ir stebėdama močiutės siluetą.“ Novelė, tarsi atsiliepdama į M.Šidlausko rekomendacijas novelės pabaigoje ištraukti iš skrybėlės kiškį, baigiama tam tikru šeiminiu detektyvu, kuris, mano galva, gerokai atsiplėšęs nuo konteksto ir net sumenkinantis nuoseklumu puoselėtą emociją. Nors turiu pastebėti, kad pasakotoja turi dovaną įdomiai kalbėti apie paprastus dalykus. „Dūžtanti forma“: mielas „šortas“ girtų vaizdinių tema, kai tikrovė atrodo tokia trapi ir duži, kad visai nelauktai gali ir pats save, ir visa aplinkui pamatyti kitaip. Tos formos, tiesa, čia gal ne tiek dužios, kiek išsiklaipiusios, vaizduotės ir naujų pastebėjimų tikrai nestokojama. Deja, minėtas „šortas“ į novelę neišauga – tiesiog smagus vaizdelis.

Novelė – tai nuolat besikeičiantis vyksmas. Ji išduoda, kad autorius dar labai jaunas, ieško savo tiesų, o atrastąsias išdėsto kaip postulatus. Vyksmo čia nedaug, nors veikėjas yra – Poetas, su dužiu savo pasauliu.

60

„Pakrantės vėjas. Iš dūžtančių istorijų“: ši novelė pasakoja apie šeimoje dažnai tvyrantį nesusišnekėjimą, o tai tikrai nekeista, kai susiduria du visiškai skirtingi pasauliai. Romantiška moteris „pasirinko likimo draugu neigiamiausią herojų“.

Novelės pasakojimas mielai fragmentiškas, tik pati tema jau labai nudėvėta, o ir veikėjų sprendimai neįtikinami, bet eksperimentai su kalba, vienarūšių sakinio dalių gradacija leidžia tikėtis brandesnių kūrinių. „Paveikslas“: gana siurrealistinė novelė su preciziškai ištapytais tikrovės fragmentais, tarkime, V. kova su automatiškai įsijungiančiu sietynu ir su katinu – abu jo neklauso. Žavi paralelė. Įdomi ir pagrindinio veikėjo mirtis – jo krūtinė sustiklėja ir ištrupa spalvotomis šukėmis. Tik realistiniai epizodai nelabai susijungia su siurrealistiniais, galėtų kuo puikiausiai egzistuoti vieni be kitų, bet ir paskirus epizodus skaityti įdomu. „Perėja“: novelė su labai komplikuotu siužetu, kur atskiros laiko juostos, mirtis, gyvieji – visa pagaliau suteka į vienį, bet tas vienis nėra toks jau labai didelis atradimas – Ninos Simone daina, raginanti pagaliau ryžtis ir eiti. Vis dėlto novelė stilingai liūdna, nors sudužusios laiko formos lyg ir surenkamos į daiktą. „Dūžtančios formos“: yra labai gražių momentų. Tarkime: „Jos kvapas. Išnešk šiukšles. Ji plastiko karalienė, popieriaus tramdytoja, taros rūšiuotoja. Imu lupe-

nų, žuvies kaulų, vienkartinių pakuočių, obuolių graužtų pilną šiukšlių maišą ir nešu. Nešu savo praėjusią dieną, savo pasitenkinimą, savo istoriją ir grūdu ją į dvokiantį konteinerį.“ Bet tekstas neišvystytas, o pabaiga – pernelyg tiesmuki postulatai. „Vinciūnė“: kvepia senąja apsakymo mokykla. Išlaikytos visos tradicijos: pasakojimas nuoseklus, tvarkingas ir lietuviškai skausmingas, o ir pati Vinciūnė – keistuolė nepritapėlė su gražiu vidiniu pasauliu, giliu, kaip V.Mačernio gilieji vandenys. Tikiu, kad autorė (ar autorius) tikrai turi ką pasakyti ir apie mūsų dužius laikus. „Jurgis“: štai dėl šios novelės labai atsiprašau autorės – pražiūrėjau. O novelėje pasakojama apie vaiko gyvenimą, jo tyrinėjimų erdves ir atradimus, jo vaikiškus pajuokavimus ir jam, vaikui, labai rimtas problemas ir siūlomus sprendimų būdus. Pvz.: „Jurgis, parvežus sesutę į namus, prašė ją grąžinti į parduotuvę.“ Labai jaukus pasakojimas, paprastas ir šiltas, be jokių pamokslavimų ir pamokymų, be bereikalingų puošmenų. Vis dėlto, kaip aiškindamas novelės esmę, užsiminė aksakalas M.Šidlauskas, novelė – tai mažas kūnelis su geluoniu. Šiuo atveju kūnelis yra, o geluonies – ne.

O dabar – novelės laimėtojos. Šių metų „Novelės rudens“ nugalėtoja – novelė „Dulkės. Gvazdikėliai“, kurią parašė Dalia Bielskytė.

Visas mano auk s Reet KUDU

Visas mano auksas paslėptas rudens berželyje, augančiame prie mano namų. Tai mano auksas, nes kitiems tai – tik geltoni lapai. Bet aš žinau – jie stebuklingi, pilni magiškos jėgos, teikiančios ištvermę.

Lygiai taip tas berželis mojo man auksiniais lapais ir prieš keturias dešimtis metų, kai Tarybų Sąjungoje mano šokių trupė „Ritmoplastika“ „pernelyg“ gerai pasirodė, šokdama pagal kompozitoriaus Arvo Parto muziką. Žinau, pyko ne ant manęs, o ant

kompozitoriaus, kuris ištrūko iš Tarybų Sąjungos. Niekam neįtikau. Choreografai pyko, kad stačiau baletą, neturėdama choreografės diplomo, o rašytojai pyko, kad šokau pagal uždraustą muziką, rusai pyko, kad mano baletas nestandartinis. Bet absurdo buvo tada visur pilna. Net juokinga. Norėdami perauklėti, 1984-aisiais jie pasikvietė mane į Maskvos baleto teatrą stažuotis. Mano mokytojai Natalija Kasatkina ir Vladimiras Vasiljevas irgi buvo gana modernūs, jų „Šventuoju pavasariu“ buvo susižavėjęs net Igoris Stravinskis. Šiek tiek padirbėjau Maskvoje. Grįžau atgimimo laikais, bet dabar mano maskvie-

GINTARO LAŠAI

Šioje novelėje kasdienybė jau taip sudužusi, kad iš jos likusios vien dulkės, net užpilami makaronai, kuriais minta pagrindinė veikėja, dulkių spalvos ir skonio.

Viskas čia sudėvėta – mirusios orchidėjos ir senas, po stalu knarkiantis šuo. Autorė prisimena vaikystę ir maisto kvapus daugiabučio laiptinėje, išgyventą meilę, turėkluose įrėžtus vardus, ir jai atrodo, kad štai už kitų durų žmonės gyvena geriau, laimingesni, bet... būtent į jos duris pasibeldžia kaimynas ir paprašo gvazdikėlių, nes kaip tik iš jos buto kvepia laime. Taigi viskas pasaulyje reliatyvu.

Ir „Auklė“, kurią parašė Rėda Rimkevičienė ir laimėjo Antano Ramono knygą. Ši novelė pasakoja apie mergaitę, kuri suaugusiesiems kaip ir nelabai reikalinga, na, gal ir reikalinga, bet visi labai užsiėmę, turi neatidėliotinų darbų, todėl mergaitė lieka viena. Ir čia, jai vos nenusiridenus į šaltą ir tamsų vandenį, ją tarytum ištinka kažkoks praregėjimas, nes ji išgirsta žodžius (lyg ir iš dangaus), kad ji ne viena ir yra saugoma. Štai ši vieta, mano galva, viską sugadina, nes pabaiga, kai mergaitė pasako mamai: „Kam vaikui ta auklė“, rodo netikėtą vaiko subrendimą (vienatvės patirtys tikrai brandina), ir iškyla klausimas – tai kas gi ta auklė? Gal tai pati mergaitė, kurios dėka ir neatsakingi suaugėliai kaži ką ima suprasti.

Tikiuosi, visiems buvo smagu rašyti, dar smagiau skaityti šviežutėles noveles.

k sas tiškas diplomas neįtiko laisvos Estijos valdžiai. Be darbo liko ir kiti Maskvoje mokęsi choreografai.

Nuo tada nebešoku.

Dabar visi verkia, kad COVID-19 sunaikins teatrą.

Mane kaip choreografę sunaikino anksčiau, todėl kartais man atrodo, kad korona – tai materializavusios mūsų piktos mintys.

Pavojingiausios jos tada, kai žvilgsnis neturi į ką atsiremti.

Bet aš turiu berželį. Auksinį.

Akims ir širdžiai.

Iš estų kalbos išvertė Nijolė KEPENIENĖ

Ričardo Šileikos nuotr.

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ x x x

x x x

pražydo rapsai saulė žeme ritinėjasi

kam gandrui batai kulnų kaukšėjimu varlių nepriviliosi

x x x

x x x

tik vienas žiedlapis burtis pradedu nuo myli

na ir mados ant kaliausės galvos paukščio lizdas

x x x eikli dvikinkė obuolmušio karčiuose spurda laumžirgis x x x virš slėnio migla vasaros vakaras rūko žolę

x x x kopūstų derlių padalino amarai man tik trečdalis x x x geltonam skvere kriaušė ir trys varnos laimi kantriausia ► 61

GINTARO LAŠAI

◄

x x x šiemet grybų nedaug kur ta mano rudoji skrybėlė x x x dienos trumpyn špagatas po špagato laikrodžio rodyklių x x x saulės vis mažyn geltonąjį paltą suvarpė kandys x x x nekviesti svečiai prie vartų būriuojasi čežantys lapai x x x tai įžūlumas šaltis prižadino dar neišaušus x x x žiema neateis šalna nepakanda žiedų ant pirštų x x x vienišam sunku tuščioje palėpėje drėgmė ir šaltis x x x neištikimybė po mano antklode palindo voras x x x

x x x

x x x

palieku tave apniukusį rytmetį aušta vėlai

vudu pratybos veliūrinį katiną apgraužė pelės

x x x

x x x

štai aš ir viena šlapias langas pamažu džiūsta

nėra teisybės vabalą su ratais mačiau jonvabalio ne

x x x

x x x

tuščia nebūna tavo nuotraukos vietoj lipnus voratinklis

skelbimų lenta vaikinas ieško darbo bet kokio nesiūlyti

x x x

x x x

jeigu jūs viena sėskitės arčiau lango sako barmenas x x x žiemos rytas kiek lango pratirpdau tiek ir pasaulio x x x baltas balandis ant traukinio bėgių kokios spalvos siela x x x nieko nevyksta palyginus su vakar tai jau daug x x x nukąsta koja kregždžiukas bando skristi visai kaip aš x x x

ar liksi nakčiai radijas žada greitą atodrėkį

kai susitikom tavęs nebepažinau pirmasis sniegas

x x x

x x x

šiąnakt bus šalna supratau kad manęs jau nebemyli

svogūno laiškams adresatas nė motais svarbiausia drėgmė

62

mėnulis lengvas verandoje kibiras sklidinas pilnaties x x x šarkos lizde veidrodžio šukė jau tos moterys x x x ir taip vos stoviu o dar ta musytė ant puanto x x x klausa apgauna pelynas nėra pelių nakvynės namai x x x paukščiai sulesė visus trupinius žvaigždžių nedaug x x x nuo vakar dienos niekas nepasikeitė išskyrus dieną

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8