Žaneta sKErsyTĖ. A.Kozlovskis: publikos neapgausi

MUZIKA A.Kozlovskis: publikos neapgausi

Šiemet 25-erių metų kūrybinę sukaktį ir gruodį 55-ąjį jubiliejų švenčiantis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Artūras Kozlovskis žinomas ne tik savo vaidmenimis šiame teatre. Jis – mažai konkurentų šalyje turintis, nuolat gastroliuojantis romansų atlikėjas.

Žaneta SKERSYTĖ

Solistas pasakojo apie savo kūrybinio kelio pradžią, dėstytojus, režisierius, įvykius scenoje, kurie publikai atrodė labai juokingi, o atlikėjams – tragiški, ir atviravo apie savo didžiąją meilę romansams. „Dainuoju tik tuos romansus, kurie man arčiau širdies. Jei pats jauti romansą ir gerai jį atlieki, publika tai irgi jaučia. Jos neapgausi“, – teigė A.Kozlovskis.

Dainavo, dainavo...

– Kaip atradote dainavimą?

– Mano mama Svetlana Kozlovskaja buvo garsi savamokslė estrados dainininkė, dainavusi Kaune. Tais laikais estrada buvo saviveiklinė. Vis dėlto ji iš to gyveno. Buvo labai populiari. Ir aš jai padėdavau. Dainavau, dainavau, bet niekada nemaniau, kad tapsiu dainininku. Grįžęs iš karinės tarnybos, išsikalbėjau su buvusia bendraklase, kuri dainavo pas Petrą Bingelį Kauno valstybiniame chore, ir ji pasiūlė pabandyti. P.Bingelis mane išklausė ir nukreipė į Kauno valstybinio muzikinio teatro chorą. Taip ir prasidėjo mano dainininko karjera.

Vėliau chormeisteris Ksaveras Plančiūnas pasiūlė: „Gal tu nori pasimokyti dainavimo?“ „Kas mane priims į tą dainavimą?“ – svarsčiau, bet įstojau į J.Gruodžio konservatoriją, kur turėjau galimybę susidurti su žymiu Lietuvos baritonu Gediminu Šmitu. Jis apsiėmė mane mokyti ir tapo man kaip tėvas. Iš pradžių dainuoti sekėsi sunkiai. Nieko nesupratau, tiesiog rėkiau kaip įmanoma garsiau, galvodamas, kad taip bus gerai. Baigęs tris kursus jau žinojau, ką reikia daryti, ir įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetą. Į Vilnių nevažiavau, nes nenorėjau palikti gimtojo miesto. Kai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre man pasiūlė etatą, iškart atsisakiau. Sostinės teatras man niekada nepatiko. Dainavau, dainavau. Ėmė sektis. Taip ir įtraukė dainavimas.

– Kaip jis atvedė į Klaipėdą?

– 1997-aisiais gavau žinią ir pasiūlymą – Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre Stasys Domarkas stato G.Kuprevičiaus operą „Prūsai“ ir trūksta bosų. Atvažiavau į perklausą, padainavau ir likau. Man buvo paskirta Sachsės partija. Ją atlieku ir naujajame „Prūsų“ pastatyme.

– O kokia jūsų mėgstamiausia partija?

– Visos mielos, bet atlikimui sunkiausiai pasidavė Frolas iš 2005-aisiais Klaipėdoje pastatytos Z.Liepinio „Paryžiaus katedros“. Ši partija ir pati mieliausia. Iš pradžių man ji buvo labai sunki, o kai įsigyvenau į vaidmenį, tapo miela ir artima.

– Ši partija jums atnešė ir didžiausią pripažinimą?

– Už Frolo vaidmenį buvau pristatytas Klaipėdos miesto „Padėkos kaukei“ geriausio solisto nominacijoje. Apdovanojimas buvo skirtas „Paryžiaus katedros“ režisieriui. Ir tuo labai džiaugiuosi. ►

Boso partijas operose atliekantis solistas A.Kozlovskis taip pat žinomas kaip rusiškų romansų atlikėjas.

Balsas ir sėkmė Nusprendžia žiūrovai

Asmeninio albumo nuotr. ◄ – Jūsų nuomone, kas solisto karjeroje

svarbiau: balsas ar sėkmė? Gal charizma ar išorinis žavesys?

– Pirmoje vietoje – balsas. Antroje – sėkmė. Yra labai daug gerų dainininkų, kuriems nenusišypsojo sėkmė ir jie nepasiekė tikslų, kuriuos buvo numatę. Ir vaidyba, ir sceninė išvaizda svarbu. Pažįstu gerų dainininkų, kurie paniškai bijo scenos. Ir tai stabdo jų karjerą.

– O jūsų scenos baimė neaplanko?

– Kažkada karjeros pradžioje teko patirti panikos priepuolį. Dabar taikau tokį metodą: tik pradedu dainuoti ir viską, kas vyksta aplinkui, pamirštu. Gal tai mane nuo baimės ir išgelbsti?

– Kas vyksta salėje, jūsų nedomina?

– Mes, artistai, jos nematome, nes esame apšviesti teatro prožektorių. Galiu tik įsivaizduoti.

– Ką jums atnešė televizijos projektas „Triumfo arka“?

– Žinomumą. Tik dėl to ten ir einame. Televizijoje tave mato dešimt kartų daugiau žmonių, nei ateina į teatrą. Gal net ne visi žiūrintys televiziją yra buvę teatre, o televizijoje bent kelis kartus pasirodai ir tave pažįsta pusė Lietuvos. Tada tave dažniau kviečia į įvairius renginius, daugiau darbo – daugiau uždarbio. Tai labai svarbu. Ne veltui visi braunasi į „teliką“. Jei esi įpratęs prie žiūrovų, nebaisus tau ir kameros dėmesys. Įsivaizduoji, kad kitoje kameros pusėje – publika.

– Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbate nuo 1997-ųjų: kokie istoriniai įvykiai, vadovai, sutikti kolegos labiausiai įsiminė?

– Mano karjeros pakilime Muzikiniam teatrui vadovavo maestro S.Domarkas. Ir aš jam labai dėkingas. Per daugiau nei 20 metų teatre teko dirbti su daug garsių dirigentų, žinomų solistų. Su kai kuriais palaikome draugiškus ryšius iki šiol: tarkime, su Maskvos Didžiojo teatro tenoru Olegu Dolgovu šeimomis draugaujame daug metų. Jam labai patinka Lietuva, ir mes važiuojame vieni pas kitus į svečius.

– Jums artimesni komiški ar dramatiški vaidmenys?

– Komiški daug sudėtingesni. Neskirstau vaidmenų. Visų imuosi su vienodu atsidavimu. Svarbu gerai žinoti, ką režisierius tuo vaidmeniu nori parodyti ir ko pasiekti. Spektaklis – tai režisieriaus vizija, o atlikėjai – jo instrumentai, kurie tik iš dalies gali improvizuoti, remdamiesi režisieriaus interpretacija. Labai daug priklauso nuo režisierių, o jų mačiau nemažai ir įvairiausių. Ir gerų, ir nelabai.

– Kas yra blogas režisierius?

– Sunku apibūdinti. Viską nusprendžia žiūrovai. Jei spektaklis parodomas ne daugiau nei tris kartus, tai jį statė labai blogas režisierius. Jei spektaklis pastatytas gerai, tai ir rodomas ilgiau nei dešimt metų. Tokiais pas mus galima įvardyti žiūrovų dėmesio niekada nestokojančius „Paryžiaus katedrą“ (rodomas 15 metų), „Smuikininką ant stogo“ (rodomas daugiau nei 20 metų).

– Gal yra spektaklis, kurį jums norėtųsi prikelti naujam gyvenimui?

– Nežinau. Man patiko visos Muzikiniame teatre pastatytos operos, nes kituose žanruose man kaip bosui nelabai yra ką veikti. Operetėse niekas nerašė partijų žemiems balsams. Man labai gaila, kad mes nepastatėme planuotos Sergejaus Rachmaninovo operos „Aleko“. Vietoje jos buvo pasirinkta irgi išskirtinė, retai statoma to paties kompozitoriaus opera „Frančeska da Rimini“. „Frančeska da Rimini“ nėra tokia populiari, tad repertuare jos neliko. Galvoju, gal opera „Aleko“ būtų sulaukusi didesnio publikos pripažinimo.

– Jūsų nuomone, kokią įtaką amžius turi solisto galimybei gauti pagrindinius vaidmenis? Gal jaunam dažniau siūlomi princo vaidmenys, o vyresniam – jau tik dėdės?

– Tai aktualu tenorams (juokiasi). Bosams – ne. Kai man suėjo 27-eri, mano pirmas rimtas vaidmuo buvo senis. Mane taip nugrimavo, kad žmona nepažino iš išvaizdos, tik iš balso.

Bosai dažniausiai atlieka senių, karalių ar banditų partijas. Skirstant vaidmenis balso tipas turi didžiulę įtaką. ►

Leporelas – W.A.Mozarto operoje „Don Žuanas”. Olesios Kasabovos nuotr. Ponas Ramzis – R.Mačiliūnaitės operoje „Į švyturį“.

Operomanijos nuotr.

Frolas – Z.Liepinio melodraminėje operoje „Paryžiaus katedra”. Arkelis – C.Debussy operoje „Pelėjas ir Melisanda“. KVMT archyvo nuotr.

Leizeris – miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Asmeninio albumo nuotr. Don Inigas Gomesas – M.Ravelio komiškoje operoje „Ispaniška valanda”.

Eskamiljas – G.Bizet operoje „Karmen”.

◄ Bosams dažniau tenka komiškos partijos, kaip ir mano vaidmuo šių metų premjeroje „Tarnaitė ponia“, kur esu apgautas vyresnio amžiaus vyriškis.

Bėgant metams vaidmenys keičiasi. Natūralu, nes žmogus sensta.

Be fanatizmo

– Betgi manoma, kad balso žydėjimas prasideda solistui perkopus tris dešimtmečius?

– Manau, kad vyresnio solisto – geresnė balso valdymo technika, nes jis turi sukaupęs daugiau dainavimo patirties. Retas kuris atlikėjas pradeda dainuoti scenoje nuo 18-os, dauguma ateina būdami vyresni nei 20-ies ir dažnai turėdami menką muzikinį išsilavinimą. Tarkime, smuikininkas groja nuo šešerių, o sulaukęs 23 metų baigia akademiją ir pradeda groti orkestre. Kiek metų jis groja? Vos ne 20. Tuo metu jis jau turi sukaupęs patirties, yra tobulai įvaldęs instrumentą. Kaip galima tikėtis iš dainininko, kad jis tobulai valdys savo balsą, po septynerių metų studijų akademijoje? Tikėtis, kad jis iš karto bus pasaulinio lygio dainininkas, neverta. Labai retai kas iš gamtos turi tokią dovaną, visi kiti įgyja daug dirbdami.

Prisimenu tenorą Joną Antanavičių, kuris pats konstatavo, kad baigęs akademiją dainavo „šiaip sau“, o sulaukęs 50 metų pasiekė gerai dainuojančiųjų lygį. Nes dainavimas

KVMT archyvo nuotr.

yra nuolatinis tobulėjimas: kuo daugiau dainuoji, tuo geriau išeina, nes tobulėja balso technika. Arba atvirkščiai: jei balso technika pasirinkta neteisingai, ilgai ir daug dainuodamas solistas lieka be balso. Balso stygos toks pat raumuo, kaip ir kiti. Gauni traumą ir nebegali dainuoti, nes pažeistos, pertemptos balso stygos. Peršalimo ligos – taip pat neigiamai veikia. Dainininkas priklausomas nuo savo dviejų balso stygų. Aš savąsias saugau ir tausoju, bet be fanatizmo.

– Kaip saugoti balsą? Ar tiesa, kad solistai su šeima nesišneka ne tik tada, kai supyksta?

– Reikia stengtis mažiau rėkauti, nes tai kenkia balsui. Jei sergi ir neprakalbi, reikia kuo mažiau šnabždėti. Gydytoja man visada sakydavo: „Tik nešnabždėk.“ Mano mokytojas prieš spektaklį visą dieną tylėdavo. Net su žmona nesikalbėdavo. Tai senųjų dainininkų metodai. Aš tokios taisyklės nesilaikau, nes manau, kad kalbėjimas yra balso paruošimas dainavimui, tarsi apšilimas. Tarsi prasidainavimas.

– Esate vyras, kuris – nuolat scenoje. Ar niekada nepersistengėte vaidindamas ir nesukėlėte tuo šeimyninio konflikto?

– Jei neduodi preteksto žmonai pavydėti, tai ir nebūna problemų. Nesulaukiau jokių užuominų iš gerbėjų. Nebent gatvėje atpažįsta. Turgaus prekeiviai labindavosi ir iš to suprasdavau, kad jie lankosi spektakliuose. Net nuolaidų man pritaikydavo (juokiasi). Visų profesijų žmonės ateina į teatrą, o labiausiai atpažįsta gydytojai. Tai man buvo VIZItInė Kortelė

Artūras Kozlovskis gimė 1965 m. gruodžio 10 d. Kaune ukrainietės ir gruzino šeimoje. Mokėsi Kauno J.naujalio meno mokykloje, 1991 m. baigė J.Gruodžio konservatoriją, 1996 m. gavo bakalauro, 1997 m. – magistro diplomus lietuvos muzikos ir teatro akademijos (lMtA) Kauno fakultete. 1995–1998 m. dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, 1996–1997 m. dainavo lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, nuo 1998 m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas. 1996 m. tobulinosi meistriškumo kursuose rostoko muzikos ir meno akademijoje Vokietijoje. 1996–2000 m. dėstė lMtA Kauno fakulteto Solinio dainavimo katedroje. Koncertavo Australijoje, Danijoje, Italijoje, latvijoje, lenkijoje, rusijoje, Vokietijoje, Izraelyje. Dainavo atliekant J.S.Bacho, l.Cherubini, t.Dubois, F.Mendelssohno-Bartholdy, W.A.Mozarto, G.rossini, G.B.runcherio, F.Schuberto, H.Schutzo, G.Verdi, A.Caldaros kamerinės ir simfoninės muzikos kūrinius. Klaipėdos muzikiniame teatre sukurti vaidmenys: Uberto („tarnaitė ponia“, 2020), Jakštaitis („Kelionė į tilžę“, 2019), leporelas („Don Žuanas“, 2019), Sachsė („Prūsai“, 2018), Ponas ramzis („Į švyturį“, 2017), Karalius rene („Jolanta“, 2016), Alčindoras, Benua („Bohema“, 2016), Henris Berou („Boni ir Klaidas“, 2016), Herojus, Muzikantas II („romansų vakaras“, 2015), Vermičelionių bosas („Makaronų opera”, 2014), Girdvainio piršlys Anupras Vizgirda, Dievas („Velnio nuotaka”, 2012), Don Bazilijus („Sevilijos kirpėjas”, 2012), leizeris („Smuikininkas ant stogo”, 2011), Veronikos tėvas („Veronika”, 2009), Maitre de Plaisir („Vienos kraujas”, 2008), Generolas runkelis („Bulvinė pasaka”, 2007), Frankas („Šikšnosparnis”, 2006), Frolas („Paryžiaus katedra”, 2005) ir daugybė kitų. 2006 m. už Frolo vaidmenį Z.liepinio melodraminėje operoje „Paryžiaus katedra” pristatytas „Padėkos kaukei“ geriausio solisto nominacijoje.

atradimas. Pasirodo, jie dideli teatro gerbėjai. Bet pasinaudoti žinomumu medicinos įstaigose neteko. Duok Dieve, kad ir netektų. Atpažįsta ir policininkai, laimė...

Arčiausiai širdies

– Ar svarbią vietą jūsų gyvenime užima romansai?

– Tikrai svarbią. Man tai yra išskirtinis žanras, kuriame galiu atsiskleisti visai kitaip nei operose. ►

Sachsė – G.Kuprevičiaus operoje „Prūsai“. KVMT archyvo nuotr.

Ubertas – G.B.Pergolesi operoje „Tarnaitė ponia“.

◄ Romansus pamėgau nuo vaikystės, nes juos dainavo mano močiutė ir mama. Daug jų mokėjau ir dainuodavau draugų būrelyje. Galiausiai žmona, tuo metu dirbusi renginių organizatore Menininkų namuose Klaipėdoje, neiškentė ir surengė man romansų koncertą. Tai buvo 2000-aisiais. Nuo to ir prasidėjo turas po Lietuvą su romansų koncertais. Anksčiau man talkindavo gitaristas Viktoras Timašovas, dabar – kolega Kęstutis

Po „Romansų vakaro“: K.Nevulis, R.Tamošiūnaitė, E.Miškinytė, J.Grikšienė ir A.Kozlovskis. Asmeninio albumo nuotr.

Nevulis. Daug metų dainuojame romansus ir labai džiaugiuosi, kad yra nemažai žmonių, mėgstančių šį žanrą. Nepaisant to, kad romansus dainuoju tik rusų kalba.

– Kaip pasirenkate romansų repertuarą? Pataikaujate publikai?

– Dainuoju tik tuos romansus, kurie man arčiau širdies. Jei pats jauti romansą ir gerai jį atlieki, publika tai irgi jaučia. Jos neapgausi. Dainuodamas romansus esi labai arti publikos. Man patinka stebėti žmones ir matyti jų reakcijas, jausmus. Dažnai pasitaiko, kad verkia. Būna, kad dainuoja kartu. Dainuojant Vokietijoje, moterys net šoko pagal šią muziką.

– Ar šiuolaikiniai muzikos kūrėjai parašo romansų?

– Parašo. Bet lietuviškų romansų aš nedainuoju, nes ir taip yra daug juos dainuojančiųjų. Suradau savo nišą – rusiškus romansus, nes dainuojančių šia kalba Lietuvoje mažai. Man labai patinka ispaniški romansai, bet nesulaukiu didelio poreikio juos dainuoti.

Dainuoju rusiškai. Tai, kas artimiau mano sielai. Juolab kad likau vienas iš kelių rusiškų romansų atlikėjų šalyje. Liuba Nazarenko išėjo į Amžinybę. Gytis Paškevičius romansų nebedainuoja. Liko operos solistas iš Vilniaus Eugenijus Chrebtovas. Tad man čia – nearti dirvonai.

– Iš tėvų paveldėjote karštą temperamentą?

– Mano pavardė buvo Chananašvilis. Aplinkiniams buvo sunku ją ištarti, vaikystėje dėl to labai kompleksavau. Vaikui, augančiam tarp lietuvių, tai buvo nemalonu. Būdamas penkiolikos įkalbėjau, kad leistų pasikeisti. Perėmiau mamos, kuri kilusi iš Ukrainos, pavardę. Ji truputį ukrainietiška, truputį lenkiška.

Vykstant karui, mano mama, dar būdama vaikas, su tėvais atbėgo į Kauną, o tėvas atsikėlė gruzinų „invazijos“ į Lietuvą metais, maždaug 1960-aisiais. Tėvas ilgai mamą „kabino“, kol suviliojo. Abiejų jau nėra tarp gyvųjų. Beje, tarybiniais metais mano tėvas pabėgo į užsienį ir gyvenimą nugyveno Vienoje. Tačiau mes palaikėme ryšį, ten dar gyvena brolis ir sesuo.

Užsienyje nepasiliko

– O jei pradėtumėte viską iš naujo, ar vėl rinktumėtės solisto karjerą?

– Žinoma. Tik daryčiau viską kitaip. Pirmiausia reikia mokytis. Visiems pradedantiems ar svajojantiems dainuoti patarčiau važinėti pas įvairiausius pedagogus, patikrinti save ir savo gebėjimus įvairiuose konkursuose. Nėra stebuklų pasaulyje: tavo

Jakštaitis – E.Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“. KVMT archyvo nuotr. Koncerte su Klaipėdos muzikinio teatro orkestru ir dirigentu S.Domarku.

Labai retai kas iš gamtos turi tokią dovaną, visi kiti įgyja daug dirbdami.

pasirinktas vienintelis pedagogas nebūtinai teisus. Verčiau iš daug pedagogų pasiimti tai, kas geriausia. Reikia būti įvairiapusiškiems ir turėti savo išmanymą. Ir būtinai pažinoti „bumbuliukus“: reikia mokėti sau pagroti. Balso jūsų karjeroje nepakaks. Aišku, man lengva kalbėti, kai aš nuo šešerių mokiausi groti smuiku.

– O karjera užsienyje neviliojo?

– Turėjau daug galimybių pasilikti užsienyje, bet visada norėjau dainuoti Lietuvoje. Prisimenu, kai važiavau stažuotis į užsienį, pedagogė G.Ručytė-Landsbergienė manęs paklausė, ar grįšiu. Ir aš, žinoma, grįžau. Gal tai buvo mano didelė klaida? Galėjau pasiekti tarptautinę karjerą, nes man siūlė pasilikti keliose šalyse, ypač Vokietijoje, Austrijoje. Kiekvienas renkasi pagal save. 2003-iaisiais gastroliavau Australijoje, sunkiai išbuvau ten mėnesį – vienas, be šeimos... Skaičiavau dienas, kada galėsiu skristi namo, nes labai ilgėjausi.

– Papasakokite apie savo šeimą.

– Mano žmona Gitana Lapinskaitė taip pat baigė operinio dainavimo studijas, bet nedainuoja. Ji mano artimiausia bendražygė, patarėja ir kritikė, kuri niekada nieko nevynioja į vatą. Jei buvo negerai, tai ir išgirstu, kur pasitaisyti.

Abi mūsų dukros baigė Klaipėdos E.Balsio menų gimnaziją: vyresnioji Rugilė grojo smuiku, jaunesnioji Akvi- lė – fortepijonu. Jos šiuo metu gyvena Londone: Akvilė tęsia fortepijono studijas, o Rugilė pasirinko meninės fotografijos mokslus.

– Gal pokalbio pabaigai prisimintumėte kokią nors linksmą istoriją iš jūsų sceninės veiklos?

– Tuo metu, kai tai vyksta, būna visiškai nelinksma. Tai tragedija: stovi, kreti iš juoko scenoje ir negali dainuoti. Orkestras gi kaip traukinys – jis nelaukia. Tai mirtis spektakliui. Yra buvę tokių situacijų, bet man baisu jas prisiminti.

Su žmona Gitana bei dukromis Rugile ir Akvile.

Gal papasakosiu nutikusią mano karjeros pradžioje, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Dainavau chore. Tik pradėjau. Mane pasodino į mašiną be dugno, bet su pedalais. Turėjau vaidinti vairuotoją ir išvežti tuo metu garsią primadoną Danutę Dirginčiūtę į sceną. Man visi rėkia: „Važiuok, važiuok“, o mašina sunki, aš nepaminu, kojos trumpos. Scenos darbininkai mane išstūmė į sceną: įvažiavau, atidariau damai dureles. Publika miršta iš juoko. Choras negali dainuoti, nes irgi raitosi iš juoko. Aš nesuprantu, kas vyksta. Pasirodo, kai mašiną stumtelėjo, aš ir „išėjau“. Mašina tariamai važiuoja, o publika mato mano batus ir baltas kojines. Tik paskui supratau. Tuo metu visai nebuvo juokinga.

Asmeninio albumo nuotr.