MUZIKA
A.Kozlovskis: publikos neapgausi Šiemet 25-erių metų kūrybinę sukaktį ir gruodį 55-ąjį jubiliejų švenčiantis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Artūras Kozlovskis žinomas ne tik savo vaidmenimis šiame teatre. Jis – mažai konkurentų šalyje turintis, nuolat gastroliuojantis romansų atlikėjas.
Žaneta SKERSYTĖ
Solistas pasakojo apie savo kūrybinio kelio pradžią, dėstytojus, režisierius, įvykius scenoje, kurie publikai atrodė labai juokingi, o atlikėjams – tragiški, ir atviravo apie savo didžiąją meilę romansams. „Dainuoju tik tuos romansus, kurie man arčiau širdies. Jei pats jauti romansą ir gerai jį atlieki, publika tai irgi jaučia. Jos neapgausi“, – teigė A.Kozlovskis.
Dainavo, dainavo... – Kaip atradote dainavimą? – Mano mama Svetlana Kozlovskaja buvo garsi savamokslė estrados dainininkė, dainavusi Kaune. Tais laikais
estrada buvo saviveiklinė. Vis dėlto ji iš to gyveno. Buvo labai populiari. Ir aš jai padėdavau. Dainavau, dainavau, bet niekada nemaniau, kad tapsiu dainininku. Grįžęs iš karinės tarnybos, išsikalbėjau su buvusia bendraklase, kuri dainavo pas Petrą Bingelį Kauno valstybiniame chore, ir ji pasiūlė pabandyti. P.Bingelis mane išklausė ir nukreipė į Kauno valstybinio muzikinio teatro chorą. Taip ir prasidėjo mano dainininko karjera. Vėliau chormeisteris Ksaveras Plančiūnas pasiūlė: „Gal tu nori pasimokyti dainavimo?“ „Kas mane priims į tą dainavimą?“ – svarsčiau, bet įstojau į J.Gruodžio konservatoriją, kur turėjau galimybę susidurti su žymiu Lietuvos baritonu Gediminu Šmitu. Jis apsiėmė mane mokyti ir tapo man kaip tėvas. Iš pradžių dainuoti sekėsi sunkiai. Nieko nesupratau, tiesiog rėkiau kaip įmanoma garsiau, galvodamas, kad taip bus gerai. Baigęs tris kursus jau žinojau, ką reikia daryti, ir įstojau į
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetą. Į Vilnių nevažiavau, nes nenorėjau palikti gimtojo miesto. Kai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre man pasiūlė etatą, iškart atsisakiau. Sostinės teatras man niekada nepatiko. Dainavau, dainavau. Ėmė sektis. Taip ir įtraukė dainavimas. – Kaip jis atvedė į Klaipėdą? – 1997-aisiais gavau žinią ir pasiūlymą – Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre Stasys Domarkas stato G.Kuprevičiaus operą „Prūsai“ ir trūksta bosų. Atvažiavau į perklausą, padainavau ir likau. Man buvo paskirta Sachsės partija. Ją atlieku ir naujajame „Prūsų“ pastatyme. – O kokia jūsų mėgstamiausia partija? – Visos mielos, bet atlikimui sunkiausiai pasidavė Frolas iš 2005-aisiais Klaipėdoje pastatytos Z.Liepinio „Paryžiaus katedros“. Ši partija ir pati mieliausia. Iš pradžių man ji buvo labai sunki, o kai įsigyvenau į vaidmenį, tapo miela ir artima. – Ši partija jums atnešė ir didžiausią pripažinimą? – Už Frolo vaidmenį buvau pristatytas Klaipėdos miesto „Padėkos kaukei“ geriausio solisto nominacijoje. Apdovanojimas buvo skirtas „Paryžiaus katedros“ režisieriui. Ir tuo labai džiaugiuosi. ► 15
