Gitana GuGEViČiŪTĖ. Lopšinės iš debesų

Lopšinės iš deb

Klaipėdos teatrinė scena jau nebeįsivaizduojama be šokio teatro „Judesio erdvė“ ir jo įkūrėjos – choreografės, šokėjos, šokio pedagogės Lauros Geraščenko. Ne tik todėl, kad Lauros buriama menininkų grupė labai dėmesinga pačiai jauniausiai auditorijai – vaikams ir kūdikiams, bet ir dėl kitų projektų: performansų („Patyriminės miško kelionės“, „Būtis ir Laikas“), spektaklių suaugusiems žiūrovams („Début“, „LibertaTEM“), judesio poezijos, fiksuojamos fotografijose, kūrybinių stovyklų vaikams, atviros ir nuoširdžios komunikacijos socialiniuose tinkluose. Tiesa, jauno teatro repertuaras dar negausus, tačiau atsargiai ir atsakingai formuojamas, dėl to nuteikia viltingai.

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

„Judesio erdvei“ – treji

Kalbant apie teatrą jauniausiems žiūrovams, šokio spektaklių vaikams pastaraisiais metais gerokai padaugėjo. Net susidaro įspūdis, kad turėti savo repertuare spektaklį patiems mažiausiems yra privaloma kiekvienam teatrui. Ir mintys apie tai, kad tokiems mažiems dar nereikia jokių spektaklių (pakanka šilumos ir maisto), nebetenka aštrumo. Vis dėlto tuomet, kai šokio teatras „Judesio erdvė“ pradėjo statyti šokio spektaklius žiūrovams iki vienerių metų, Vakarų Lietuvoje kūdikių judesio kalba niekas nekalbino. Išskyrus Klaipėdos lėlių teatrą, kuris įvairiomis raiškos priemonėmis su pačiais mažiausiais žiūrovais bendrauja jau ne vienerius metus.

Pavadinimas „Judesio erdvė“ suskambo 2014 m., kai tokiu pat vardu pradėjo veikti vaikų šokio studija. 2017 m. lapkritį buvo užregistruotas ir šokio teatras, savo kūrybinėje programoje numatęs ne tik darbą su vaikais, bet ir spektaklius įvairioms amžiaus grupėms – kūdikiams, vaikams, suaugusiesiems, naujų raiškos formų ir komunikacijos tarp skirtingų meno sričių būdų paieškas. Taigi šiandien teatrą jau galima sveikinti su trejų metų sukaktimi. Tik šįkart ne apie sukaktį.

Impulsu kalbėti apie „Judesio erdvę“ tapo spalio pabaigoje (dar prieš antrąjį karantiną) pristatytas interaktyvus judesio spektaklis kūdikiams iki šešių mėnesių „Debesų lopšinė“ – trečioji judesio spektaklių trilogijos dalis. Apie šilumą ir šviesą Visus tris trilogijos spektaklius sieja debesų leitmotyvas. Šį įvaizdį norisi interpretuoti kaip paslaptingą uždangą, dievišką netvarią šviesos erdvę, iš kurios ateina vaikai (prisiminkime Maurice’o Maeterlincko dramos „Žydroji paukštė“ epizodą apie Žydruosiuose rūmuose gyvenančius dar negimusius vaikus), kaip ypatingą dvasinę harmoningo buvimo erdvę, kurią jau gimę kūdikiai vis dar mena ir kuri vėl pamažu apgaubia mylinčioje šeimoje, mamos glėbyje. Trumpiau tariant, tai spektaklis apie meilę, šilumą ir šviesą. „Judesio erdvės“ pirmasis interaktyvus šokio ir judesio spektaklis „Debesų gaudyklė“, skirtas 6–18 mėnesių kūdikiams, 2018 m. Švedijoje vykusiame tarptautiniame „Gothenburg Fringe“ festivalyje pelnė „New Audience“ apdovanojimą už visiškai naujos auditorijos pritraukimą į festivalį. Antrasis trilogijos spektaklis „Debesų žaidynės“ (12–24 mėnesių vaikams) – apie žaidžiančią, mylinčią „dangišką“ šeimą, kurioje gimsta kūdikis, tapo atspirties tašku baigiamajai trilogijos daliai „Debesų lopšinė“. Pavadinimas sufleruoja, kad finaliniame trilogijos spektaklyje tas gimęs kūdikis žingsnis po žingsnio bus vedamas į jaukų

sapnų ir lopšinių pasaulį. Taip ir yra. Išskirtinis bruožas Kas gi vyksta kūdikystės erdvėje, kurioje dar joks aiškus siužetas neturi prasmės, nėra nuoseklaus naratyvo ir apskritai vyksmas atrodo mažumėlę chaotiškas?

Visų pirma, transliuojamas jaukumas, kuris atsiranda ne tik todėl, kad mama (ar tėvai) ir vaikas drauge įsitaiso ant pūpsančių pagalvėlių-debesėlių. Būti kartu, būti saugiai yra labai svarbu. Kartu spektaklio aplinkybėse – toje estetizuotoje realybėje – itin svarbus vaidmuo tenka atmosferinei liūliuojančių lopšinių muzikai (kompozitorius Kristijonas Lučinskas, vokalistė Rasa Jakaitytė). Taip pat subtiliam šviesų žaismui (šviesų dailininkas Mantvydas Poškus), panardinančiam į meditatyvią sapnišką būseną, leidžiančią mėgautis šešėliais, atspindžiais, formų netvarumu. Dar švariai, „be priemaišų“ scenografijai – tik balta grindų danga, „debesų“ klostės, vėliau virstančios

besų

lopšiais, sidabrinės žvaigždelės ir toks pat mėnulio diskas, lėlinės „debesų avytės“, baltų plunksnų sniegas (scenografė ir kostiumų dailininkė Angelina Furmaniuk-Savickienė).

Priemonės – tarsi paprastos ir aiškios, tačiau visuma gimdo poeziją, judesiai tampa muzikinės partitūros dalimi. Muzikalumas yra išskirtinis šio spektaklio bruožas.

Pojūčių pasaulyje

Spektaklyje „Debesų lopšinė“ kuriamas bendrabūvis: mamos ir vaiko, tėčio ir vaiko, abiejų tėvelių ir vaiko. ►

Scena iš šokio teatro „Judesio erdvė“ spektaklio „Debesų lopšinė“ ir jo kūrėjai. Edgaro Vitkevičiaus nuotr.

◄ Čia kūdikiai autonomiški tiek, kiek patys nori. Jų judėjimo trajektorijos nevaržomos, priklausomos nuo „gyvenimiškos patirties“ – amžiaus.

Trys sapniškoje erdvėje veikiančios „miego laumės“ (aktorės Kamilė Andriuškaitė, Elinga Serapinaitė, Agnė Skripkauskaitė) scenoje yra tarsi nebūdamos. Jos efemeriškos, plastiškos, muzikalios. Ne vedlės, o dėmesingos „korektorės“, bendrabūvio bendraautorės, atsargiai brėžiančios neryškią dramaturginę kryptį – nuo švelnaus pasaulio „apčiupinėjimo“, įsiklausymo į lopšinių melodingą raminantį bangavimą iki lopšio ar mamos glėbio.

Pasaulis šiame spektaklyje liečiamas rankomis ir pėdomis, visu kūnu. Čia pasaulio klausomasi, pasaulis čia regimas („įdarbinti“ bent trys pojūčiai iš penkių). Kūdikiai būna jiems suprantamame – pojūčių – pasaulyje, kuriame gali taikyti savo pažinimo „metodikas“. Nėra jokio darymo per prievartą ir spėju, kad nepasitenkinimas, jeigu toks būtų, būtų priimamas natūraliai. Tėvai turi suprasti, kad kūdikiai spektaklius žiūri kitaip, jiems skirti spektakliai irgi kitokie – laisvi, kupini improvizacijos ir atsitiktinumų, todėl nereikėtų manyti, kad sykį apsilankęs spektaklyje jau esi jį matęs. Nieko panašaus. Kaskart vyksta naujas spektaklis, nors pavadinimas ir lieka tas pats.

Savo ritmu

Be jokios abejonės, šis spektaklis – „nekasinis“. Jame vienu metu negali būti daugiau nei 15 kūdikių. Tai nėra masinio vartojimo produktas.

Jis nėra dedikuojamas bet kokio amžiaus publikai ir dėl to įgyja tik dar didesnę vertę, nes čia pagrindiniai žiūro-

Tai toks prabangus buvimas, kuriame dialogas vyksta be žodžių, per judesį, per švelnumą ir apie švelnumą.

vai yra ir dalyviai, ir tam tikru požiūriu režisieriai, kuriantys savas mizanscenas, keturiasdešimties minučių laiko atkarpą įveikiantys savo ritmu.

Tai toks prabangus buvimas, kuriame dialogas vyksta be žodžių, per judesį, per švelnumą ir apie švelnumą.

Antraštėje kiek perfrazuoju Mariaus Ivaškevičiaus knygos, šiaip jau nesusijusios su šiuo tekstu, pavadinimą. Knygą ir šį nedidelį tekstą sieja nebent savotiškas belaikiškumo momentas. Na, dar ir debesys, kurie skamba. Rafinuotai gražu.