Durys 2020 03 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2020 KOVAS / Nr. 3(75)

X LV F E S T I VA L I S

2020

DIDINGAS KLASIKOS SKAMBESYS

naujausią informaciją apie festivalio datas ir programas KLAIPĖDOS rasite KONCERTŲ virtualioje SALĖS erdvėje 15-OS METŲ www.koncertusale.lt

VEIKLOS SUKAKČIAI G LO B ĖJ A S

M E C E N ATA S

R Ė M ĖJ A S

Koncertusale .ODLSʎGD&RQFHUW+DOO

PA R T N E R I A I

I N FO RM AC I N IS RĖM ĖJ A S

Bilietams taikomas Bilietai LT 1,20 Eur aptarnavimo mokestis. 2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2020 kovas / Nr. 3(75) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2020 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848

TEATRAS Evelina ZENKUTĖ. Nepalikti ir nepalikti ramybėje

ŠOKIS Žaneta SKERSYTĖ. J.Lebedeva: dirbu ambicingoje komandoje

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. „Parazitas“, kurio nereikėtų vengti

Kamilė BLAUZDYTĖ. „Mažosios moterys“: aštuntoji kultinio romano ekranizacija

DAILĖ Irma STASIULIENĖ. Trys V.Viningo dešimtmečiai: šokis tapybos ringe

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Kai retrospektyva itin naudinga...

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2020 4 psl. – Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „Jūrinės šviesos“ (rež. J.Tertelis) akimirka. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

J.Vosyliaus jubiliejinė tapybos paroda „Abipus realybės“

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE Birutė SKAISGIRIENĖ. Pagiriamasis žodis uostamiesčio leidykloms ir leidėjams

ŽURNALĄ REMIA

GINTARO LAŠAI

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2020 m.“ SRTRF skyrė 38 tūkst. eurų finansinę paramą

Vytautas ČEPAS. Praeities dulkės – mirties šešėliai

Agnė IVANAVIČIŪTĖ. Rupūs atsiminimai

Alma RIEBŽDAITĖ. Nebūties tikrovė

Nijolė KEPENIENĖ. Valdhauerio noveletės

Pandemijos akivaizdoje. Stevenas PINKERIS. Iš knygos „Proto amžius“

60 3

TEATRAS

Nepalikti ir nep a Vasario pabaigoje Kultūros fabrike pristatytas režisieriaus Jono Tertelio kartu su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais sukurtas spektaklis „Jūrinės šviesos“ iliuminuoja ne „kaip“, bet „apie“. Apie uostamiestį be priekaištų, skundų ir savigailos, apie tuštumą ir prietemą, nevirstančią blogiu, apie dvasiškai urbanistiniame fone nuskambantį humanistinį mono-, neišvengiant poli-.

Niekad tavęs, mieste Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti, Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą. Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau, Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj, Įbedęs akis į bronzines kalvas už šv. Jokūbo bokštų, Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą, Nebegyvas – ir vienas, ir kitas. Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto, Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškabų, Vaikštynių šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus. Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta. Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim, Jog išauš diena aštri ir perregima, Tai labai dažnai skaudžiai gaila. Czesławas Miłoszas (Vertė Rolandas Rastauskas)

Evelina ZENKUTĖ

Patrauklus de profundis Klaipėdos kultūros fabriko antrojo aukšto salė transformuota – dalis erdvės amputuota. Žiūrovai patamsyje pabyra į vidų ir nutūpia kas kur. Kėdės nežymėtos. Sudėtos vos keliomis ilgomis, puslankiu besiriečiančiomis eilėmis. Nelyg Klaipėdos žemėlapis, kuriame – ryškiausios pora miestą išilgai skrodžiančių gatvių ar nutįsęs pajūrio ruožas. Stebintieji – kaip gyva urbanistinio brėžinio dalis, 4

užimantys tam tikrą poziciją, kuri išsišakoja į ryšių ir santykių – geografinių, žmogiškųjų, istorinių – visumą tiek laike, tiek erdvėje. Seksualu. Plačiąja to žodžio prasme. Atsisakyti daugiau sėdimų vietų (taigi – ir daugiau pinigų) veikiausiai dėl koncepcijos arba artimesnio kontakto su žiūrovais – ryžtinga, drąsu, beatodairiška. Atsisakyti minties statyti spektaklį paskubomis, kūrybinei komandai panirti į kone metus trukusį praeities ir dabarties uostamiesčio vox populi dokumentavimą – de profundis. Atsisakyti medijų, ryškios scenografijos ir kostiumų, koncentruotis į žmogų, balsą, vienišą personalinį naratyvą – rizikinga. Taigi seksualu. Sykiu nuoseklu.

Aiški kryptis Nuoseklus, aiškią trajektoriją nacionalinio teatro orbitoje brėžiantis – ir režisierius J.Tertelis. Per humanizmą dokumentuoti šalies urbanistinį diskursą. Iš pradžių Visaginas, Šalčininkai, dabar – uostamiestis. Tikrai verta ir teisinga. Be kita ko, tai ne pirmas režisieriaus darbas pajūryje. Prieš kelerius metus J.Tertelis su beveik ta pačia, kaip ir šįsyk, aktorių komanda sukūrė spektaklį „R.E.M“, kurį galima įvardyti „Jūrinių šviesų“ pirmtaku. Tada tirtos vidinės jauno žmogaus pajautos, dabar testuojama žmogaus ir miesto sąveika. Nuoseklūs, tyliai bei kruopščiai dirbantys – ir Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai. Be didžiųjų scenų, grand režisierių ir vaidmenų, dažniau pakritikuojami ar neįvertinami, nei liaupsinami ar apdovanojami, kiek pa-ribyje, kiek apriboti finansų, bet, akivaizdu, tebetikintys teatru ir savo vaidmeniu (štai, kur jis, didysis) pasirinktoje profesijoje.

Miestai = žmonės Vokiečių filosofas ir sociologas Georgas Simmelis sakė, kad „miestas formuoja žmogiškąjį mentalitetą, vaizduotę ir mąstymą, studijuojantys miestą jau nebeturi teisės ignoruoti kitos, „neregimosios“ miesto pusės ir kartu redukuoti miesto sampratą į gatvių, pastatų, aikščių, architektūrinių konstrukcijų etc. rinkinį“, anot jo, „miestas esąs dvasinio gyvenimo forma“. Nepalik ir nepalik manęs ramybėje. Tokia yra miestų malda gyviesiems. Miestai – taip, ir Klaipėda – ne visada objektyviai gražūs, architektūriškai fotogeniški, skruzdėlyniškai judrūs, promeniški ar prokultūriški. Miesto šerdis – ne kolosalios marmuro kolonos, mozaikiškos kupolų galvos, badančios bokštų smailės, karališki išpuoselėti sodai ar erdvios fontanų purslais besispjaudančios promenados. ►

TEATRAS

p alikti ramybėje

Klaipėdos jaunimo teatro premjerinio spektaklio „Jūrinės šviesos“ (rež. J.Tertelis) akimirkos. Eglės Sabaliauskaitės / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

TEATRAS

◄ Tiksliau – ir tai, bet labiausiai – žmonės, ir miestai gyvi tiek, kiek prie riešo pridėjus pirštą dar tvinksi. Miestai dinozauriškai trapūs, be to, reliatyvūs, kaip ir visa kita. Todėl pusgarsis – irgi garsas, pilka gali būti ryšku, tamsa, anot fizikų, apskritai neegzistuoja, tik suteikia galimybę suvokti šviesos, kuri vis dėlto sklinda, sumažėjimą. Miestų – ir Klaipėdos – agonija – ne jų nuobodumo, o pačių gyventojų nykulio, nelaimingumo išraiška. Apgaulingi urbanistiniai kiautai. Ne mažiau klaidinantis ir šiandienos teatro, kur tiek daug pozos, įmantrios formos be turinio, nerezultatyvių manifestų, viešųjų ryšių akcijų, postdraminių triukų, luobas. J.Tertelis su kūrybine spektaklio komanda nesislepia gražioje raitytoje kriauklėje, kurioje neva ošia (o iš tikrųjų juk – tuščia), panašiau – sudaužo ją į smulkius gabaliukus, kurių kiekvienas – trumpa mažo žmogaus istorija. Gyva kalba, (buvę ar esami) gyvieji – kartais teatro gyvasčiai reikia tik (ar net) tiek.

Prietema ir dualumas Spektaklyje „Jūrinės šviesos“ – beveik tuščia ir dažniausiai tamsu. Tik ne beviltiškai ir ne klaustrofobiškai. Savotiškas vakuumas, tradicinės urbanistinės simbolikos anuliavimas, prietema netampa katastrofos, priekaišto ar pašaipos išraiška.

J.Tertelis su kūrybine spektaklio komanda nesislepia gražioje raitytoje kriauklėje, kurioje neva ošia (o iš tikrųjų juk – tuščia), panašiau – sudaužo ją į smulkius gabaliukus. Priešingai – malonus vizualinis drungnumas ir blyškumas, į kurį įsiterpia kelios vis įsižiebiančios uosto kranų silueto lempos ar molo iliuminaciją primenanti šviečianti girlianda (scenografė ir kostiumų dailininkė Guoda Jaruševičiūtė), padeda koncentruotis ir išgirsti. Prieš žiūrovus – vos dar keli atributai. ► 6

TEATRAS

◄ Pora kėdžių, baltas lapas, didelė talpyklė su vandeniu, virvėmis apvynioti balto popieriaus stačiakampiai. Santūrus muzikinis ir fonetinis fonas (kompozitorius Martynas Bialobžeskis). Ir tik ten, kur jo reikia. Galiausiai šalia yra jūra. Nepikta. Nuo salės lubų grindų link krentanti balta permatoma medžiaga. Pasislėpus po ja prabyla personažai, šalia jos būnama, dirbama. Jūra alsuoja. Ne į nugaras, o į veidus, nes taip įkvepia ir iškvepia viltis. Spektaklyje ryškūs ekstremumai, dualumas – šviesa ir tamsa, krantas ir vanduo, miesto šiaurė ir pietūs, praeitis ir dabartis, sena ir nauja, trūkumas ir svajonės, trys aktorės moterys (Laima Akstinaitė, Justina Burakaitė, Rugilė Latvėnaitė) ir trys aktoriai vyrai (Paulius Pinigis, Simas Lunevičius, Donatas Želvys). Bežiūrint spektaklį, ima atrodyti, kad dvi kontrastų puses jungianti linija, prasidėjusi scenoje, pasibaigia kažkur toli už fizinių pastato sienų. Kažkur ten, kur teatro nėra ir jo nereikia, – įvaizdžio formuotojų nupieštas miesto veidas (jūros šventės, džiazai, meridianai, sezoniniai lėbavimai Danės krantinėse, menama laisvė), o esamu momentu, teatre, – tikrovė ir tikrumas.

Klajonės prietemoje Rodos, režisierius J.Tertelis su kūrybine komanda atsiliepia į miesto maldą. Nepalieka (beveik visi aktoriai, išskyrus D.Želvį, – ne vietiniai) ir nepalieka ramybėje – atsargiai siekia išardyti miesto voratinklį. Bet ne vedami destrukcijos, o siekdami gijas suvyti į pradinį kamuolį – esmę – žmones. Spektaklio startas – dabartis. Turbūt ne sutapimas – esamasis kultūros, kuri tokia svarbi, mieste laikas. Žmonėms dar žengiant į salę, joje jau sėdi vienišas minėtos srities atstovas (aktorius P.Pinigis). Vyksta diskusija. Be abejo, apie strategiją ir gaivinimą. Be abejo, turininga ir kiek kandi. Kultūrininkas išsako mintį, nutyla, klausosi atsako – tylos. Vėl prabyla ir vėl leidžia kalbėti nematomiems pašnekovams. Bergždžia kaip realybėje – diskusijų monologuose. O tada visomis veiksmažodžių formomis – į verbalinį vyksmą. Fizikas Stephenas Hawkingas, bandydamas išsiaiškinti, ar įmanomos kelionės laiku, atliko graudų eksperimentą – surengė vakarėlį, į kurį kvie8

timus išsiuntė tik po to, kai jis įvyko. Ilgai sėdėjo laukdamas prie vaišių stalo, tačiau niekas nepasirodė. Truputis romantikos, ir teatras pranoksta fantastiškiausius mokslo keliamus iššūkius. Tą premjeros vakarą žiūrovai ne tik susidūrė su dabartimi, bet ir nekeliavo į praeitį, patikėjo ateitimi. Kone sakraliai, (nes jautriai ir kantriai) nelyg bažnyčioje stabtelint stacijose, šeši (taip, tai tiesioginė sąsaja su šešiais po Antrojo pasaulio karo oficialiai registruotais gyventojais) aktoriai skyla į dešimtis personažų, žiūrovus vedančių nuo vienos prie kitos tikros, jau įvykusios ir adaptuotos (dramaturgė Kristina Steiblytė) klaipėdie-

čio istorijos. Veda prietemoje, tuštumoje, beveik kaip senamiestyje šiokiadieniais, kai Tiltų gatvėje žibintų, dūsaujančių šviesa, daugiau nei praeinančiųjų pro šalį. Tik „Jūrinėse šviesose“ kalbančiųjų lūpose – jokios apokalipsės, kolapso nuojautos ar konstatavimo, skundų ar priekaištų Klaipėdai. Priekaištų nereikia, miestai visada pakankami.

Mono- ir poliAktorių veidai pilki, susilieja su panašios koloristikos drabužiais, bet spalvingi jų

TEATRAS

įkūnytų personažų tarmės akcentai, amžius, patirtys, profesijos, prisiminimai, ateities projekcijos. Kažkam spektaklyje uostamiestis asocijuojasi su geltonomis basutėmis, kažkas prisimena gaujų karus ir kriminalinius nuotykius. Vienas pasakoja apie kino teatrų, kavinių gausią praeities Klaipėdą. Kitas dalijasi radisto darbo kuriozais, dar kitas – veiklos laive ypatumais ar traukia iš vandens skenduolį. Vienam – insultas, antram – viltis sukurti gražią šeimą, trečias prisimena keistą ir netikėtą nepažįstamojo prašymą apsikabinti, ketvirtas liūdi dėl mirusių vyrų, bet džiaugiasi gimusiais anūkais.

Kone visi aktorių įkūnytieji – vieniši. Tokia paradoksali žmogiška ypatybė. Kone visi aktorių įkūnytieji – vieniši. Tokia paradoksali žmogiška ypatybė. Būti mono-, neišvengiant poli-, esant priklausomiems nuo kitų. Atgiję spektaklyje klaipėdiečiai gyvena nostalgija, prisiminimais, gyvena nūdiena, gyvena miglota, bet, kaip nori tikėti jie patys, šviesia ateitimi.

Kai vienas papasakoja savo istoriją, dalis aktorių ją girdi – nesikišdami, nepertraukdami, mąsliai sėdėdami, stovėdami, kažką dirbdami. Pasidalijus gyvenimo epizodu, ateina dar vieno eilė. Lygiai taip pat pakeis ir mus – dabar jie klausosi mūsų – sulauks tinkamo laiko papasakoti savo istoriją, nes kiekvienas turi į ją teisę. Pabaiga? Pabaiga – prie didžiojo vandens, šalia vilties. Scena tampa pakrante, keli aktoriai – jūros gyviais. Kiti „jaunimiečiai“ lenda po vilnijančia medžiaga, bėga nuo prisivyti bandančios išsiliejusios bangos, čiumpa kelis žiūrovus už rankų, kad prisijungtų. Kol leidžiama, būtina pakrykštauti. 9

J.Lebedeva: ŠOKIS

dirbu ambicingoje komandoje Garbingą sukaktį šiemet švenčiantis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras turi kuo didžiuotis: ne tik premjeromis, nuoširdžia publika, bet ir įdomiais kūrėjais, pasipildžiusia teatro kūrybine komanda. Viena iš jos – 42-ejų teatro baleto trupės meno vadovė, pastatymų organizatorė Jelena Lebedeva. Baleto pasaulį Jelena pažino įvairiausiais rakursais – baigusi choreografijos mokyklą tapo baleto artiste, o baigusi scenos karjerą pradėjo dirbti didelės apimties programų ir iki tol neišbandytų meno projektų koordinatore. Žaneta SKERSYTĖ

Baleto artistės karjera – Baletas jūsų gyvenime – tai pirmiausia baleto artistės karjera? – Viskas prasidėjo nuo kažkada vaikystėje matyto filmo „Ana Pavlova“. Man tada buvo septyneri: filmą žiūrėjau dideliame kino teatro ekrane ir jis man paliko tokį įspūdį, kad panorau tapti baleto šokėja. Pradėjau lankyti šokio būrelius, vėliau įstojau į Ufoje veikiančią Rudolfo Nurijevo choreografijos mokyklą. Tuo metu tai buvo naujai duris atvėrusi mokymo įstaiga, į kurią pedagogai atvyko iš Sankt Peterburgo Agripinos Vaganovos baleto akademijos. Taip ir prasidėjo mano baleto artistės karjera. 10

– Balerinos kelio pradžia – kokia ji? – Sunkiausia buvo išvažiuoti iš namų, nes esu vienintelis vaikas šeimoje. Vienai visai mažutei teko išvykti mokytis už 500 kilometrų. Mes gyvenome Barnaule, Sibire, aš išvažiavau į Ufą, o tėvai tuo metu persikėlė į Čiuvašiją, ir taip pamažu prasidėjo mūsų visų kelionė Lietuvos link... Dar studijuodama šokau Baškirijos valstybiniame operos ir baleto teatre (tuo metu baleto meno vadovas buvo Jurijus Grigorovičius), o 1998-aisiais buvau pakviesta šokti į Sankt Peterburgą, Boriso Eifmano baleto teatrą. Tuo metu visuose Rusijos teatruose karaliavo klasikinis baletas, o B.Eifmanas buvo eksperimentatorius, savo trupės spektakliuose jis derino klasikinį baletą ir šiuolaikinį šokį. Tai buvo jo išskirtinumas, jo stilius. Tačiau aš, gavusi klasikinio baleto išsilavinimą, nebuvau pasiruošusi tai priimti. Juk Ufoje jau nuo pirmo studijų kurso šokome žymiausius klasikinius baletus – „Gulbių ežerą“, „Žizel“, „Don Kichotą“ ir kitus. Staiga pereiti prie kito žanro, kaip tikėjosi B. Eifmanas, man buvo sudėtinga.

– Nuo 2000-ųjų šokote Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT)... – Tuomet, Lietuvos vyriausybei vykdant politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimos narių sugrįžimo į Lietuvą programą, mano šeima sugrįžo į Lietuvą. Mano močiutė buvo lietuvė, ištremta į Sibirą. 2000-aisiais buvau priimta į LNOBT ir šio teatro baleto trupėje šokau iki 2018 metų.

Koordinatorės vaidmuo – Dabar apie baletą išmanote kaip šokėja, kaip koordinatorė ir kaip prodiuserė? – Pradžioje derinau baleto artistės ir koordinatorės veiklą. 2011 metais LNOBT pradėjo rengti projektą „Kūrybinis impulsas“, kuriame LNOBT baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras suteikė galimybę artistams išbandyti choreografų, kostiumų dailininkų ar kitas su spektaklio įgyvendinimu scenoje susijusias profesijas. Šiame projekte man teko koordinatorės vaidmuo. – Ką veikia trupės koordinatorius? – Daug svarbių darbų: tai projekto koncepcijos adaptavimas bei realizavimas, koordinacija ir komunikacija su teatro vadovais bei visais teatro skyriais, su projektu susijusios dokumentacijos srautų – sąmatų, paraiškų, sutarčių, ataskaitų valdymas, oficialių autorių teisių leidimų gavimas... Tenka prisiimti atsakomybę už projekto meninės dalies visapusišką realizavimą, projekto kostiumų bei dekoracijų ►

Å OKIS

Olesios Kasabovos nuotr. 11

ŠOKIS

Vienam iš LNOBT „Baletų triptiko“ (2019) spektaklių „Franceska Mann“ J.Lebedeva sukūrė kostiumus.

Spektaklio „Franceska Mann“ akimirka.

ŠOKIS

Jelenos Lebedevos asmeninio albumo nuotr.

„Franceska Mann“. Šoka Mel Bombardo.

Martyno Aleksos nuotr.

ŠOKIS

◄ eskizų sukūrimą, siuvimą, gamybą, parengiamųjų spektaklio pastatymo laikotarpio darbų organizavimą ir, žinoma, už projekto finansavimo gavimą. Visa tai leido man įsigilinti į baleto meną iš naujos, dar nepažintos pusės.

– Ar sunku buvo pereiti iš scenos žmogaus amplua į kitokį, žiūrovams nematomą? – Šokau jau daug metų ir supratau, kad balerinos karjera artėja prie pabaigos. Nebuvau pagrindinė solistė: galėjau ja tapti karjeros pradžioje, kai turėjau pasiūlymą ruošti Žizel vaidmenį, bet to nepadariau... Pritrūko ryžto bet kokia kaina tapti primabalerina. O prieš dvejus metus supratau, kad scenai esu atidavusi viską, ką galėjau, tik spektakliai toliau kartojasi... Buvau patyrusi nugaros traumą, tad atsisveikinimas su scena įvyko natūraliai ir neskausmingai. Kartu su ankstesne LNOBT baleto meno vadove Tatjana Sedunova jau buvome parengusios keletą didelių projektų, kuriuose dirbau

Prie jūros.

kaip koordinatorė. Dar 2012-aisiais rodėme Iljos Averbucho miuziklo ledo šou, kuriame šoko 12 olimpinių ir pasaulio dailiojo čiuožimo čempionų, gastrolės vyko Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos arenose. Teko vadovauti 200 žmonių komandai ir pasirodymo ant ledo techninių sprendimų įgyvendinimui: nuo montavimo bei išmontavimo darbo grafiko sudarymo iki rūpinimosi, kad tinkamai būtų užlietas ledas ir t. t. Su džiaugsmu pasinėriau į šią veiklą, nes supratau, kad man įdomu būti ne tik scenoje: ne mažiau „veža“ projektų įgyvendinimas, techniniai sprendimai, skaičiavimai.

Visa šeima – inžinieriai – Balerina ir techniniai sprendimai... Ar tai suderinama? – Bijau, kad tai mano genuose (juokiasi). Visa mano šeima – inžinieriai. Senelis buvo

inžinierius, tėtis Sergejus Lebedevas – ne tik inžinierius, bet ir šios srities profesorius, dėstytojas: vadovauja Klaipėdos universiteto Jūrų inžinerijos katedrai. Mama irgi turi techninį išsilavinimą. Aš ir pati dar 2007-aisiais Klaipėdos universitete baigiau rekreacijos ir turizmo vadybos bakalauro, o po dvejų metų – rekreacinės architektūros ir kraštotvarkos magistro studijas. Man patinka burti komandą, kartu siekti didelių tikslų. Ir atlikti tai kokybiškai. Ypač tai svarbu meno projektuose. Kaip tai įgyvendinti kokybiškai ir pasiekti, kad būtų reikalinga žiūrovams ir jų įvertinta? Kaip suburti sėkmingą, aukšto lygio komandą? Kaip sudėlioti projekto biudžetą? Kaip ir kokią vykdyti reklaminę kampaniją? Rasti atsakymus į šiuos klausimus – daugiau nei būtina, įgyvendinant specialiai tam susibūrusių menininkų projektus. 2014–2016 metais vykdėme novatorišką projektą „Gulbių ežeras“ – gražiausiuose

Michailo Raškovskio nuotr.

ŠOKIS

Su baleto primarijumi Nerijumi Juška.

Lietuvos gamtovaizdžiuose“. Baleto spektakliai vyko Trakuose, Galvės ežere, scenoje, sumontuotoje ant 20 metrų atstumu nuo kranto plūduriuojančių pontonų. Pakrantėje – kelių aukščio lygių tribūnos žiūrovams. Komandoje dirbo 250 žmonių, teko ieškoti inovatyvių techninių sprendimų, leidusių sukonstruoti analogų pasaulyje neturinčią sceną ant vandens bei tiltą nuo kranto iki scenos, gauti atviros scenos ant vandens sausinimo įrenginių bei neslystančios dangos. Lietuvoje niekas tokios patirties neturėjo, tad buvo labai įdomu.

Vladimiro Lupovskojaus nuotr.

Menas neturi ribų – Kaip nusprendėte ateiti dirbti į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą? – 2018 metais baigėsi ne tik mano baleto artistės karjera, bet ir mano darbas projekte „Kūrybinis impulsas“. Per aštuonerius metus jaučiausi jame padariusi viską, ką galėjau: kaip sekėsi, tesprendžia kiti. Svarsčiau, ką veikti toliau. Gal būti choreografijos moky-

toja gimnastėms? Kartais laisvalaikiu tai darau... Bet sulaukiau kvietimo iš Klaipėdos. Tapau teatro baleto koordinatore ir pastatymų prodiusere, po metų – baleto meno vadove. Man patinka tai, ką darau čia. Žinoma, kai daug metų dirbi nacionalinėje įstaigoje ir kai po to atvyksti į mažesnį teatrą, pajauti skirtumus. Bet tai net įdomiau, nes per tuos pusantrų metų įvyko daug pasikeitimų. Turime naujų, įdomių pastatymų. Stengiamės, kad mūsų baletas užaugtų iki mažos ► 15

ŠOKIS

o šiuo metu dirba baleto meno vadovu Poznanėje. LNOBT repertuare yra jo sukurtas šokio spektaklis „Čiurlionis“. R.Bondaros atvykimas į Klaipėdą – dar vienas mūsų trupės ir viso teatro laiptelis aukštyn. Be to, visai neseniai publiką lepinome kitų žymių šokio meistrų pastatymais: baletą „Eglė žalčių karalienė“ sukūrė pripažintas lietuvių choreografas Martynas Rimeikis, o jo kolega Kirilas Simonovas iš Rusijos publikai Vilniaus ir Klaipėdos arenose pristatė „Spragtuką“. M.Rimeikio šokio spektaklis „Procesas“ pernai buvo rodomas garsiuoju TV kultūros kanalu „Mezzo“, o K.Simonovas dirba garsiame Marijos teatre Sankt Peterburge. Ką rodysime po „Fausto“, dar neatskleisiu. Tegul tai lieka paslaptyje.

Baleto trupė augs

Balerinos fotosesija. ◄ europietiškos trupės, turinčios savo veidą, savo stilių, pripažinimą ir perspektyvų. Viskas vyksta tinkama linkme. Premjera veja premjerą: jos numatytos ne tik šiam rudeniui, bet ir kitiems metams. Esu atsakinga už svarbią teatro veiklos sritį – pastatymus. Jų koordinavimas man patinka, nes tenka daug bendrauti su menininkais.

– Kuo ypatingos Muzikinio teatro baleto meno vadovo pareigos? – Tai – baleto trupės meninės veiklos strategavimas. Privalai turėti viziją, numatyti ateities veiklas: kokius choreografus ir šokėjus planuosime 16

Vladimiro Lupovskojaus nuotr.

kviesti, kaip ateityje bus formuojama baleto trupė. Norisi, kad ji atrastų savo vietą pasaulinėje šokio scenoje – praėjo laikai, kai tikslas buvo tik įsilieti į šalies kultūrinį gyvenimą... Menas neturi ribų, jis nesibaigia ties valstybės sienomis. Viskas atvira ir matoma. – Artimiausia baleto premjera – šokio spektaklis „Faustas“? – Lapkričio pabaigoje planuojame Žvejų rūmuose parodyti šokio spektaklį, kuriame garsus lenkų choreografas Robertas Bondara atgaivins Johanno Wolfgango von Goethe’s „Faustą“. Šis baletmeisteris kažkada buvo baleto artistas Varšuvoje,

– Papasakokite apie baleto trupę, kuriai vadovaujate. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė – tarptautinė: joje šoka lietuviai ir ukrainiečiai, atvykę į Klaipėdą prieš metus, kai reikėjo greitai spręsti šokėjų stokos problemą. Tuo metu trupėje šokusių žmonių nepakako, kad galėtume statyti „Eglę žalčių karalienę“, tad pakvietėme pas mus atvykti jaunimą iš dviejų žymiausių Ukrainos baleto šokėjų kalvių: Kijevo baleto mokyklos ir Serge’o Lifario choreografijos koledžo, taip pat veikiančio Kijeve. Kijevo baleto profesionalai pripažinti visame pasaulyje, garsėja savo primabalerinomis ir primarijais, šokančiais garsiausiuose pasaulio teatruose. Pas mus atvyko daugiau nei dešimt šokėjų, liko šokti aštuoni. Trupė nuolat transformuojasi ir mes stebime, kas mums tinka, kas – nelabai. Kartu su Muzikinio teatro vyriausiuoju choreografu Aurelijumi Liškausku šiemet lankėmės Kijeve, kur vyko tarptautinis klasikinio šokio konkursas „Grand Prix Kiev“. Tikimės mūsų baleto trupę papildyti naujais šokėjais. Reikia naujų žmonių, kad galėtume dar kokybiškiau atlikti choreografų keliamas užduotis. Juk laukiame atvykstant R.Bondaros! – Kiek šokėjų norite turėti? ►

Å OKIS

ŠOKIS

◄ – Kai teatro vadovė Laima Vilimienė teiravosi, kokios mūsų veiklos vizijos, išsikėlėme sau tokią užduotį: iki naujo teatro pastato atidarymo norime suburti 35 šokėjų trupę. Ji bus mažesnė nei nacionalinės baleto trupės. Pavyzdžiui, Kijevo nacionalinėje baleto trupėje šoka 150 žmonių. Mums tokios didelės nereikia, nes neturėtume kuo jos užimti kasdien – teatro repertuare ne tik šokio spektakliai. Norisi turėti tokią trupę, kurios kiekvienas šokėjas vieną dieną gali tapti pagrindiniu artistu, kitą – šokti kordebalete. Europoje tai gana įprasta. Baleto trupėje tai leidžia palaikyti sveiką vidinį mikroklimatą. Nėra skirstymo į žvaigždes ir eilinius.

Prie kūrybos prisideda visi – O atvykstantiems šokėjams patinka Klaipėda?

– Džiugu, kad jaunimas, atvykęs iš Kijevo, mūsų mieste atrado save. Tiek dėmesio, tiek žymių choreografų spektaklių statoma Klaipėdoje – kaip jiems galėtų čia nepatikti?! (juokiasi) UNESCO Tarptautinės šokio tarybos (CID) iniciatyva nuo 1982-ųjų kalendoriuje balandžio 29-oji pažymėta kaip Šokio diena. Šią dieną gimė ir prancūzų baletmeisteris Jeanas Georgesas Noverre’as (1727–1810) – žymus choreografijos meno reformatorius ir teoretikas, šiuolaikinio baleto pradininkas. Kasmet Tarptautinės šokio dienos proga Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėjai publikai dovanoja įspūdingą šokio šventę. Nors renginio forma kasmet kinta, tikslas visuomet išlieka tas pats – skatinti pažinti šią išraiškingą meno formą, peržengiančią bet kokius rėmus. Šiemet ta proga ruošiame naują projektą „Dėmesio! Baletas“. Jame Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokėjai publikai prisistatys ir kaip

choreografai, o visa baleto trupė – kaip kūrybinga, ieškanti savitų, unikalių meninių sprendimų komanda, turinti savitą braižą. Žiūrovai išvys Aurelijaus Liškausko, Annos Mariijos Shevchyk, Aušros Krasauskaitės-Berulės, Danylo Butenkos, Darios Verovkos, Eivos Dobilaitės, Viktorijos Galvanauskienės sukurtas choreografijos miniatiūras. Tai puiki proga jau patyrusiems ir debiutuojantiems šokėjams prisistatyti choreografų amplua. – O kaip sekasi baleto trupėje palaikyti gerą kūrybinį klimatą? – Bendraujame ir bendradarbiaujame, nors esame skirtingo amžiaus. Vieni suaugę, turintys šeimas, papildomų veiklų, kiti – dar visai jauni... Bet pagal galimybes stengiamės pabendrauti, kartu švęsti premjeras, svarbias datas. Visi kartu atrandame, kad Klaipėdos muzikinis teatras labai tinka naujiems talentams atskleisti. Juk šiuo metu

ŠOKIS

Ruošiantis šokio spektakliui „Spragtukas“ – su naujojo pastatymo kūrėjais ir pagrindiniais atlikėjais.

kuriamas ir teatras, ne tik jo pastatas. Ir prie tos kūrybos prisideda kiekvienas čia dirbantis, ne tik kuriantieji scenoje. Daug bendraujame, diskutuojame su pastatymų tarnybos darbuotojais, scenos darbininkais, grimuotojais, aprengėjais: scenos kultūra prasideda nuo tų žmonių, kurie stovi už teatro uždangos. Žiūrovams jie nematomi, bet teatro atmosferai svarbus visų jų bendras indėlis.

Kuria teatro kostiumus – Muzikinis teatras – tarptautinės operos teatrų asociacijos „Opera Europa“ narys. Kaip tai atsiliepia jūsų darbe? – Vasario 27-ąją LNOBT vyko vienas didžiausių „Opera Europa“ renginių – jung-

tinis teatrų prodiuserių, techninių vadovų bei kostiumų, perukų ir grimo profesionalų forumas-susitikimas, kurio metu buvo gvildenamos bendrų pastatymų aktualijos, dalijamasi gerąja patirtimi ir praktika rengiant spektaklius. Ir mūsų atstovai jame dalyvavo. Gal ne viską pavyks pritaikyti, kol neturime savo pastato, bet, planuojant ateitį, žinios labai svarbios. – Neseniai LNOBT teko matyti „Baletų triptiką“. Vienam iš jo spektaklių kūrėte kostiumus. Tai dar viena jūsų aistra? Kaip atrandate jai laiko? – Į kostiumų kūrybą kažkada nėriau kaip projekto „Kūrybinis impulsas“ dalyvė. O pernai sukūriau kostiumus spektakliui „Franceska Mann“ pagal Anatolijaus Šenderovo muziką. Dirbome vienoje komandoje su choreografe Edita Stundyte, scenografijos dailininku Marijumi

Imanto Boiko nuotr.

Stengiamės, kad mūsų baletas užaugtų iki mažos europietiškos trupės, turinčios savo veidą, savo stilių, pripažinimą ir perspektyvų. Jacovskiu, projekcijų dailininku Imantu Boiko ir šviesų dailininku Levu Kleinu. Man patinka ir kurti kostiumus, ir „matyti“, kaip atrodys scenografija, sceninė visuma. Nesiuvu, bet galiu nupiešti eskizus, išrinkti medžiagas, kartu su sukirpėja pagalvoti apie technologijas. Spektaklio „Franceska Mann“ šokėjų sijonams naudojome netipišką medžiagą – gofruotą tiulį. ► 19

ŠOKIS

Olesios Kasabovos nuotr.

◄ Ilgai svarstėme, kokį lanką pasirinkti, kad neapribotų judesių, o judėtų pagal šokėjo kūno plastiką, ir radome tinkamą sprendimą. Man lengviau tuos dalykus suprasti, nes pati buvau baleto artistė.

Renesanso epochos trauka – Jūsų kūryboje dažnai minima Renesanso epocha. Kuo ji jums artima? – 2007-aisiais teko dirbti statant dviejų dalių novatoriško baleto eskizą „Renesanso paletė“, 2015-aisiais projektui „Kūrybinis impulsas“ kuriant choreografinę miniatiūrą „Geroji žinia” 2016-aisiais – miniatiūrą „Pavasaris”, o 2018-aisiais – miniatiūrą 20

Po E.Balsio „Eglės žalčių karalienės“ premjeros Juodkrantėje (J.Le

„Adomo sukūrimas“, kuriai sugalvojau scenografiją, padėjau sukurti kostiumus. Mano tėvų namuose buvo daug literatūros ir dailės albumų: atsimenu, kad didžiulį įspūdį paliko Sandro Botticelli paveikslas „Pavasaris“. Man artima ir Renesanso epochos filosofija, jos gvildenami žmogaus egzistencijos klausimai. Nuo paauglystės tuo laikotarpiu domiuosi. Iš gyvenimo sulaukiu pakankamai pamokų, tad galiu apmąstyti, kodėl viskas vyksta būtent taip. Tie apmąstymai ir virto anksčiau paminėtais projektais. Valdovų rūmuose buvo suplanuotas Lietuvoje analogų neturintis baleto, muzikos ir 3D vizualizacijų spektaklis „Atgimstantis žmogus“, kuris, deja, neįvyko dėl lėšų stygiaus. Jame turėjo būti parodytos visos trys mūsų komandos choreografinės miniatiūros, sukurtos žy-

mių renesanso dailės pavyzdžių motyvais: „Geroji žinia“ (pagal Jano van Eycko paveikslą), „Pavasaris“ (pagal S.Botticelli paveikslą) ir „Adomo sukūrimas“ (pagal Michelangelo Buonarroti freską). Muziką specialiai šiems baletams, naudodamas renesanso bei šiuolaikinės muzikos stilių sintezę, sukūrė kompozitorius Giedrius Puskunigis. Tam, kad pasirodyme būtų išlaikyta harmonija, šokis turėjo derėti su Juozo Manto Jauniškio vadovaujamo Baroko operos teatro orkestro atliekamu Antonio Vivaldi–Maxo Richterio koncertų ciklu „Keturi metų laikai“, simbolizuojančiu skirtingus Renesanso epochos žmogaus gyvenimo laikotarpius. Svarbiausiu renginio akcentu turėjo tapti istorijos tėkmę atkurti padedančios 3D technologijos. Neatmetu galimybės, kad kada nors,

ŠOKIS

tėje (J.Lebedeva – antra iš kairės). 2019 m. rugpjūčio 18 d. Juodkrantės amfiteatre pristatyta edukacinė šio šokio spektaklio versija.

KVMT archyvo nuotr.

atradus lėšų, kūrėjai dar kartą susiburs, ir unikali idėja bus pristatyta žiūrovams... – Grįžkime prie paliestos temos: kas vis dėlto gyvenime svarbiausia? – Meilė yra žmogaus gyvenimo varikis. Aš taip galvoju ir man tai svarbu. Meilė mus aplanko skirtingomis formomis. Pavyzdžiui, meilė teatrui: aš čia dirbu, nes myliu teatrą. Meilė vaikui: turiu keturiolikmetį sūnų. Mus dažnai skiria atstumai, bet mes artimi širdimi. Mano darbas reikalauja atsidavimo, tad negaliu su sūnumi praleisti tiek laiko, kiek norėčiau. Tačiau mūsų ryšys nuo to nenukenčia. Esu išsiskyrusi ir labai dėkinga savo tėvui, kuris padeda mano sūnų ugdyti. Jis talentingas, svajoja tapti robotų kūrėju. Nuoširdžiai jam to linkiu. O sau linkiu sulaukti tik man skirto artimo žmogaus.

Su tėvais ir sūnumi.

Jelenos Lebedevos asmeninio albumo nuotr.

KINAS

„Parazitas“, kurio n Neįtikėtina sėkmė: pernai Kanų kino festivalyje „Auksine palmės šakele“ apdovanota Pietų Korėjoje sukurta juodojo humoro komedija „Parazitas“ šiemet pelnė net keturis JAV kino meno ir mokslo akademijos „Oskarus“. Šis filmas, vaizduojantis neturtingą pietų korėjiečių šeimą, įsibraunančią į vienus turtingus namus, laimėjo „Oskarą“ kaip geriausia metų juosta ir pateko į istoriją kaip pirmasis filmas ne anglų kalba, pelnęs prestižiškiausią Holivudo apdovanojimą. „Parazitas“ taip pat laimėjo geriausio tarptautinio filmo kategorijoje ir tapo pirmuoju Azijos filmu, gavusiu „Oskarą“ už geriausią originalų scenarijų. Geriausio režisieriaus „Oskarą“ gavo šio filmo kūrėjas Bong Joon-ho. Ir tai dar ne viskas. Šis filmas laimėjo visur, visuose festivaliuose, kuriuose dalyvavo. Jis apkeliavo pasaulį ir susišlavė šimtus apdovanojimų.

Andrius RAMANAUSKAS

Retas reiškinys Kino kritikui toks banalus pasakymas, kad „tai geriausias pastarųjų metų filmas“, ir panašūs turėtų būti svetimi. Panašūs pasakymai per dažnai naudojami interneto platybėse, komentarų skiltyse arba reklamose. Kritiškai mąstantiems žmonėms tuos komentarus dažnai sunku priimti rimtai. Ko gero, kiekvienoje meno srityje pasirodant naujam ir plačiai išreklamuotam darbui tenka pulkas ypač entuziastingų gerbėjų, kurie pernelyg lengvai švaistosi tokiais epitetais kaip „šedevras“ ir rekomendacijomis „privaloma pamatyti“. Tačiau ką daryti, kai pažiūrėjęs filmą iš tikrųjų esi pilnas teigiamų emocijų ir nenori nuvalkiotomis frazėmis pulti rekomenduoti filmo visiems iš eilės? Juolab kad Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho juodoji komedija, šokiruojantis trileris ir socialinė drama „Parazitas“ pasaulio medijų antraštėse sulaukė visų įmanomų teigiamų apibūdinimų. Filmas laimėjo keturis „Oskarus“ ir buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“ Kanuose. Ir tai net ne svarbiausi jo laimėjimai. Nes „Parazitas“ skaičiuoja net kelis šimtus apdovanojimų ir nominacijų įvairiuose pa22

saulio kampeliuose. Tai reiškia, kad filmas laimėjo viską ir visur, kur tik dalyvavo. Ypač retas reiškinys, nes kino festivaliai skiriasi savo tematika, vertybėmis, požiūriu ir meno suvokimu kiekvienoje šalyje, kur jie vyksta.

Kvapą gniaužiantis Filme pasakojama apie ankštame pusrūsyje gyvenančią bedarbių korėjiečių šeimą. Jų ateitis atrodo miglota, kol kartą sūnus įsidarbina anglų kalbos korepetitoriumi

turtingo verslininko šeimoje. Vos galą su galu suduriantiems jo artimiesiems akimirksniu gimsta savanaudiškas planas, kaip išbristi iš skurdo. Tarsi klastingas virusas visa šeima vienas po kito gudriai įsilieja į prabangių namų idilę, įsidarbindami atlikti patarnavimo darbus – nuo namų ruošos iki vairuotojo. Nesustabdoma įvykių grandinė supainioja dviejų skirtingų luomų šeimų likimus negrįžtamai. Tampa nebeaišku, kas iš tikrųjų valdo namus ir ar įmanoma atsikratyti užsiveisusio parazito. Gali atrodyti, kad atskleidžiau per daug siužeto, bet istorijai plėtojantis filmas pasiū-

Kadrai iš filmo „Parazitas“ (rež. Bong Joon-ho, 2019).

KINAS

o nereikėtų vengti NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Parazitas“ („Parasite“ / „Gisaengchung“). Žanras: komedija, drama, trileris. Sukurta: 2019 m., Pietų Korėja. Režisierius: Bong Joon-ho. Vaidina: Song Kang-ho, Lee Sunkyun, Cho Yeo-jeong, Choi Woo-Shik, Park So-Dam, Lee Jung-Eun, Chang Hyae-Jin. Trukmė: 2 val. 12 min. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.

lo daugybę netikėtų posūkių, temų, metaforų, kurių užtektų dviem trileriams. Tačiau kiekybė nenustelbia kokybės. Kiekvienas posūkis tik dar labiau įtraukia. Pirmasis pusvalandis sužadina smalsumą, antrasis neleidžia atplėšti akių, net jeigu ir bjauriesi tuo, ką matai ekrane. „Parazitas“ iš pradžių atrodo tarsi satyra arba komedija apie simpatiškus sukčius, puikiai įvaldžiusius aferas. Vėliau istorija keičiasi drastiškai ir žiūrovus užklumpa visiškai nepasiruošusius. Saulėtas ir netikras prabangus pagrindinių personažų gyvenimas virsta lietinga liūtimi su daug skaudžios

Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho filmas „Parazitas“ laimėjo keturis „Oskarus“ ir daugiau nei 500 apdovanojimų bei nominacijų pasaulio kino festivaliuose.

realybės smūgių. Rodos, turėjęs būti smagus pasakojimas virsta nesibaigiančiu košmaru, pilnu įtampos, skausmo, smurto ir psichologinių užribių. Akimirką gali pamanyti, kad filmas tampa nebekontroliuojamu šokiruojančių vaizdų kratiniu, bet galiausiai viskas susideda į prasmingą reginį ir rezultatas – kvapą gniaužiantis.

„Komedija be klounų“ „Parazito“ scenarijus sulaukė daug kritikų dėmesio. Tačiau filmo vaizdinė kalba niekuo nenusileidžia istorijai. Čia randame viską, ką paprastai sinefilai mėgsta kine. Visos kinematografinės priemonės – kameros darbas, montažas, kompozicijos, spalvos, garso takelis ir kontrastai – vizualiai stimuliuoja akis, skoningai panaudotos. Švarios prabangaus namo erdvės kontrastuoja su vien vargingą gyvenimą patyrusiais „patarnautojais“. Užklupęs lietus pasiturinčiai šeimai sukelia jaukumą, bet tas pats lietus vargingą šeimą verčia iš paskutiniųjų gelbėti savo turtą užtvindytame rūsyje kitame miesto gale. Daug dėmesio skiriama ir socialinės atskirties temoms. Ar gali dvi šeimos iš priešingų sluoksnių sugyventi kartu? Ar jas gali sieti tik pasirašytas piniginis kontraktas bendradarbiauti? Ar įmanomas žmogiškas ryšys ir supratimas tarp turėtojų ir neturinčiųjų? Šios temos gali kai kuriuos žiūrovus atbaidyti, tačiau režisierius Bong Joon-ho nemoralizuoja ir nepateikia holivudinio atsakymo filmo gale. ► 23

KINAS

◄ Kaip jis pats apibūdino savo kūrinį, „tai

komedija be klounų ir tragedija be blogiukų“. Šis apibūdinimas, pamačius „Parazitą“, tampa dar prasmingesnis, nes retas filmas sukelia džiaugsmą ir depresiją vienu metu.

Naujoji kino banga Pietų Korėjos kinas (kai kurių kritikų vadinamas Pietų Korėjos naująja kino banga) populiarėja jau porą dešimtmečių, jo poveikis tapo visuotiniu reiškiniu tiek kokybės, tiek komercinės sėkmės požiūriu. Šis meistriškumas išryškėjo praėjusį dešimt24

Retas filmas sukelia džiaugsmą ir depresiją vienu metu. Toks yra „Parazitas“. metį, kai Korėjos kokybiškų filmų skaičius išaugo labiau nei bet kada. 2000-aisiais pradėjo reikštis nauja Korėjos režisierių karta (Chan-wook Park, Jee-woon Kim, Hong-jin Na), kuri, greičiausiai paveikta globalizmo, sumaišė Rytų pasakojimo tradicijas su vakarietiškais kino žanrais, įdomius ir kartais trikdančius pasakojimus kurdama iš minimalaus biudžeto.

Tai kinas, kuris meta iššūkį auditorijai, praplėsdamas mistinio trilerio žanro ribas. Režisierių pasakojimai įtraukiantys ir kartu trikdantys. Tačiau Pietų Korėjos kinas nepasikliauja vien pasakojimu, jis stipriai remiasi išraiškinga kinematografine kalba ir dideliu dėmesiu detalėms. Bong Joon-ho „Parazitas“ puikiai iliustruoja visą šiuos du dešimtmečius stebinusią Pietų Korėjos naująją kino bangą. „Parazitas“ yra neįtikėtinai išradingai subalansuotas kūrinys. Ypač tiems, kurie supranta kinematografinę kalbą. Žiūrint norisi pagauti kiekvieną režisieriaus užuominą, kiekvieną estetinį prisilietimą ir kartu žengti pirmyn neišvengiamos beprotybės link.

KINAS

„Mažosios moterys“: aštuntoji kultinio romano ekranizacija Filmas „Mažosios moterys“ – šiemet kino ekranus pasiekusi aštuntoji Louisos May Alcott knygos, parašytos prieš pusantro šimto metų, ekranizacija. Šis darbas priklauso Gretai Gerwig – jaunai menininkei, kuri gerai žinoma kaip amerikiečių nepriklausomo kino aktorė bei kaip viena stipriausių ir unikaliausių jaunosios kartos kino režisierių.

Filmo veiksmas nukelia į JAV pilietinio karo laikus. Skurdžiai gyvenančios Marč šeimos moterys laukia iš karo grįžtančio tėvo. Džo – jauna, ambicinga rašytoja, kuri savo talentu finansiškai padeda motinai ir seserims. Kitos seserys taip pat turi ambicijų: Eimė nori tapti garsia dailininke, Betė – ramiausia filmo veikėja, daugiausia laiko praleidžia skambindama pianinu, Megė – teatro gerbėja. Šiame kūrinyje režisierė G.Gerwig analizuoja kūrybos įprasminimo, santykių ir moters padėties visuomenėje temas. Prabėgus pirmiesiems filmo kadrams, mintyse šmėstelėjo Joe Wright režisuota drama „Puikybė ir prietarai“. Labai gaila,

kad šie vaizdai pradėjo dubliuotis ir sekti vienas kitą, nes ėmiau ieškoti dar daugiau atitikmenų.

Dvi siužetinės linijos Didžiąją filmo dalį veiksmas sukasi apie pagrindinę filmo heroję Džo ir tik vėliau paaiškėja, kad taip pat svarbų vaidmenį atlieka ir jaunesnioji sesuo Eimė. Keršto tema artimoje aplinkoje puikiai atsispindi artumą ir neapykantą vaizduojančioje scenoje, kurioje Eimė, žinodama, kur sesuo pažeidžiamiausia, sudegina jos užrašus, nes suplėšyta suknelė jos taip neįskaudins. ►

Kamilė BLAUZDYTĖ

Apie keturias seseris „Mažosios moterys“ – filmas, paremtas taip pat pavadintu garsiuoju L.M.Alcott romanu, kuriame aprašomas keturių seserų – Džo (akt. Saoirse Roan), Eimės (akt. Florence Pugh), Betės (akt. Eliza Scanlen) ir Megės (akt. Emma Watson) – gyvenimas JAV pilietinio karo fone. Bręstančios merginos pažįsta pasaulį, maištauja prieš visuomenės stereotipus moterų atžvilgiu ir pamažu formuojasi kaip stiprios, nepriklausomos asmenybės.

G.Gerwig vos prieš kelerius metus garsėjo kaip amerikiečių nepriklausomo kino aktorė. Kaip režisierė 2017 m. debiutavo juosta „Lady Bird“, o „Mažosios moterys“ – antrasis jos sukurtas filmas.

KINAS

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Mažosios moterys“ („Little Women“). Žanras: romantinė drama. Sukurta: 2019 m., JAV. Režisierė: Greta Gerwig. Vaidina: Meryl Streep, Laura Dern, Timothée Chalametas, Saoirse Ronan, Emma Watson, Florence Pugh, Eliza Scanlen, Louisas Garrelas. Trukmė: 2 val. 14 min. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo septynerių metų.

◄ Ši scena priverčia susimąstyti, kodėl mes sau leidžiame artimą skaudinti labiau nei praeivį. Šią keršto temą puikiai vainikuoja „lūžio“ scena. Pyktis ir kerštas dingsta, kai Džo pamato Eimę mirties akistatoje, šaukiantis pagalbos įlūžus į ledinį vandenį. Keista, kad kartais reikia to tikrojo lūžio, kad suprastum svarbesnius dalykus už pyktį ir kerštą. Viso filmo metu jaučiamą įtampą tarp Eimės ir Džo užgožė kitas veikėjas. Gaila, kad Betės ir Megės paveikslai neišbaigti ir jiems pritrūko spalvingumo. Filme vyrauja dvi siužetinės linijos, spalviniai tonai padeda atskirti siuže-

Kadrai iš filmo „Mažosios moterys“ (rež. G.Gerwig, 2019).

tines tėkmes ir nepasiklysti istorinėje tėkmėje, tai veikia kaip pagalbinė priemonė laiko tarpsnio išryškinimui. Šios dvi siužetinės linijos nuostabiai perdengia viena kitą. Režisierė G.Gerwig puikiai derina „prieš“ ir „po“ scenas, kurios leidžia labiau įsigilinti į tam tikrus, rodos, nereikšmingus sprendimus ar detales, kurios nulemia tolesnę eigą. Kartais, peržvelgus ir savo gyvenimo naratyvą, supranti, kad visai menka, tuo metu atrodanti net nereikšminga detalė gali pasukti tavo gyvenimą tokia linkme, kurios net negalėjai tikėtis.

KINAS

Plojimai – už garso takelį Nors didžiąją filmo dalį užima moters paveikslas, vyro vaidmuo čia irgi svarbus. Laurie Laurence’as (akt. Timothée Chalametas) – turtingos šeimos berniukas, kuris platoniškai įsimyli pagrindinę veikėją ir gyvena su neišsipildžiusios meilės vizija, kurią vėliau užgožia pasiekiama meilė. Graudžiai juokinga, kai Džo, susidūrusi su vienatve, bando prikelti jausmus, kurių net nejautė. Tai atspindi itin jautri scena, kai Džo palėpėje prisipažįsta mamai, kad jaučiasi vieniša. Paklausta, ar ji myli Laurie,

Džo atsako norinti, kad ją kažkas mylėtų. Ir iš tikrųjų, kas svarbiau – besąlygiškai mylėti ar būti mylimam? Kaip atsidūrus neviltyje nepamesti savęs ir neapsigauti? Džo jausmų painiavoje atsiskleidžia šeimos ryšio svarba. Atvykus į Marč namus netikėtam svečiui, vaikinui Friedrichui Bhaeriui (akt. Louisas Garrelas), su kuriuo Džo susipažino mokytojaudama Niujorke, šeima paskatino ją nebėgti nuo meilės ir įsileisti jausmus. Šis gražus gestas rodo, kad kartais mes įsisukame į savo įsitikinimus ir reikia tik mažo paskatinimo, kad neprarastume to, kas buvo taip arti. Turėčiau stabtelėti ir garsiai paploti kompozitoriui Alexandre’as Desplatas už garso takelį, leidusį dar labiau įsijausti į filmą ir šiek tiek užgožusį šalia knarkusią moterį, kuri atėjo pavėlavusi ir turbūt nelabai suvokė, kur pakliuvo, bei už nugaros sėdėjusios pusamžės žiūrovės jausmingą šnarpščiojimą. Jeigu žiūrint filmą aplinkui yra ir miegančių, ir verkiančių, vadinasi, jis tikrai nepaliko abejingų. Žiūrint „Mažąsias moteris“ taip ir buvo. Juosta nufilmuota tikrai įspūdingai. Spalvos ir tonai leidžia atskirti siužetines linijas, kurios puikiai perteikia svarbias ir gyvenimą keičiančias detales. Filmas sumontuotas taip, kad be jokių blaškymų sektum abi siužetines

Esminis filme keliamas klausimas – kaip įmanoma mylėti kažką kitą, kai net nespėjai pamilti savęs?

linijas. Garso takelis sukuria jaukią, kartais ir įtemptą atmosferą. Taip pat filme imponuoja romantika, kuri perteikiama pagrindinių veikėjų maištu ir pasiaukojimu.

Prisitaikyti ar maištauti? Nors „Mažosios moterys“ pasakoja apie JAV pilietinio karo laikus, filme gvildenamos temos suteikia peno apmąstymams, nes juostoje apstu šiandienai aktualių dalykų. Įtariu, daugelis merginų, žiūrėdamos šį filmą, tapatinasi su Džo, kai jaučia spaudimą ir bandymą įkišti save į socialinį kalendorių, kur viskas aiškiai sudėliota: mokslai, vyras, vaikai, turint laiko ir dar noro – karjera... Šiame filme susipynė keli moters archetipai. Aiškiai suformuotas moters santykis su didžiąja laukine prigimtimi ir atsirandantis vienišumas, kai šis santykis pažeidžiamas. Esminis filme keliamas klausimas – kaip įmanoma mylėti kažką kitą, kai net nespėjai pamilti savęs? – ko gero, itin aktualus daugeliui jaunų moterų. Filme prasiveržiantis feminizmo dvelksmas pasiekė ir kino salę. Vaikinų buvo tik keli. „Mažosios moterys“ – drama, kurioje atrasi seserį. Moters metamorfozių kupinas filmas gali padėti feminizmo burbule gyvenančioms merginoms aiškiau sudėlioti prioritetus. Filmas paliko panašų įspūdį kaip minėta J.Wright drama, tačiau nuostabu, kad pabaigą vainikuoja ne bučinys, o kūrybos įprasminimo scena. Meilė yra svarbi, bet dar svarbiau nesijausti vienišam būnant su savimi. 27

DAILĖ

Trys V.Viningo dešimtmečiai: šokis tapybos ringe Tapytojas Virginijus Viningas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose vasario 28 – kovo 29 dienomis pristatė retrospektyvinę parodą „Trys dešimtmečiai“ – pirmąją iš trijų parodų ciklo, skirto menininko kūrybiniam 30mečiui paminėti. Vėliau bus dar dvi – Vilniuje ir Kaune.

Irma STASIULIENĖ

Parodoje V.Viningas apžvelgia savo kūrybinį kelią nuo studijų baigimo 1990-aisiais iki šių metų, kurie autoriui yra jubiliejiniai – gegužę švęs 60-metį. Laikotarpį menininkas padalijo į tris etapus: pirmasis buvo skirtas išsivaduoti iš Dailės akademijoje suformuotos „pilkosios tapybos“ įspaudo, antrasis etapas pasireiškė spalvų proveržiu ir keistais objektais drobėse – pakabomis, kėdėmis, sūpuoklėmis. Ir pagaliau trečiasis etapas – su figūrinėmis kompozicijomis, bokso, baleto, moters akto, violončelininkų temomis, pelnęs menininkui įvertinimą ir pripažinimą. 28

Vieno ryškiausių šiuolaikinių ekspresionistų drobėse pulsuote pulsuoja judesys, išreikštas ne tik sodriu potėpiu ar ryškiomis spalvomis. Kūrinių objektai – taip pat ekspresyvūs, besiveržiantys iš drobės rėmų: džiazo muzikantai, kovingi boksininkai, baleto šokėjos. Pokalbio metu menininkas iškėlė netikėtą mintį: ir boksininkų, ir balerinų judesiai turi daugiau panašumų, nei gali atrodyti. Ir pasiūlė pažiūrėti bokso varžybų įrašą sulėtintai. Šią menininko pastabą prisiminiau stebėdama V.Viningo tapybos performansą, rodytą parodos „Trys dešimtmečiai“ pristatymo metu: skambant violončelininkų dueto „2Cellos“ įrašams, menininkas apie pusvalandį tapė baleriną. Jam pozavusi elegantiškoji šokėja Beata Molytė buvo su klasikine baleto apranga tutu ir... raudonomis vardinėmis Vitalijaus Kličko bokso pirštinėmis! Dailininko judesiai, ekspresyviai liejant dažus ant didelio formato plokštumos, taip pat priminė šokį. O gal boksininko šuolius ringe? Sujungti boksą ir baletą – tai menininkas ir žadėjo pokalbio metu...

Nerodyti blogų emocijų – Ar tai pirmoji jūsų retrospektyvinė paroda? Ką ji jums reiškia? Ir kodėl – dabar? – Taip, pirmoji retrospektyvinė. Tai reiškia, kad praeitas kažkoks etapas. Aš ją sieju su savo artėjančiu jubiliejumi. Pavasarį man

sukaks 60 metų. Taigi ir noriu apžvelgti, ką aš iki to laiko padariau. Ir kaip padariau: kas pavyko, kas nepavyko. Ką galbūt kitaip daryčiau. Ir ką darysiu kitaip. – Kai kurie menininkai, po ilgo laikotarpio atidžiau pažvelgę į savo senesnius darbus, nustemba, kad kažkada sugebėjo taip kurti. Kaip jūs vertinate savo ankstyvąją kūrybą iš laiko distancijos? – Aš ją vertinu kaip tam tikrą etapą. Nemanau, kad tuomet kūriau geriau ar blogiau nei dabar. Tam tikrame etape aš išpildžiau savo svajones, lūkesčius, užverčiau tą lapą ir einu toliau. Bet pažiūrėti į tuos darbus įdomu. – Koks jūsų kasdienis tapymo ritualas? Ar laukiate įkvėpimo, kokio nors impulso, įvykio? O gal einate į dirbtuves kaip į darbą? – Man nepavyksta kasdien tapyti, nes dirbu Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Kai kada po darbo nuvažiuoju į dirbtuves, bet šiais metais dažniausiai tapau tris dienas per savaitę. O dėl impulso... Jei nėra nuotaikos, nevažiuoju į dirbtuves. Arba kai esu pavargęs. Jei yra kažkoks pradėtas darbas, kurio aš per dvi ar tris valandas nepabaigsiu, tuomet geriau laukiu, kada galėsiu visą dieną tapyti. Sakykim, prisimenant parodą „Improviza“, vykusią prieš aštuonerius metus, jai vieną darbą net per dieną nutapiau. Man patinka dirbti be pertraukos. Tiksliau, imi pertrauką, kad grįžtum namo ir išsimiegotum, o rytą vėl tęsi darbą. Tuomet mintis nenutrūksta, esi įsivažiavęs. ►

DAILĖ

Tapytojas V.Viningas tris savo kūrybos etapus užbaigė retrospektyvine paroda Klaipėdoje, kurioje gyvena ir kuria tris dešimtmečius. Darijos Vasiliauskienės nuotr.

DAILĖ

◄ – Vadinasi, prie molberto einate tik būdamas geros nuotaikos? O argi nesakoma, kad menas gimsta iš kančios, skausmo, pykčio? – Ne, jei man skaudu ar ne ta nuotaika, stengiuosi geriau nedirbti. Manau, kad blogų emocijų rodyti nereikia. Labai svarbu, ką tu tapydamas įdedi į paveikslą – savo nuotaiką, tai, ką jauti...

Brutalumas – gerąja prasme – Kažkuriame interviu esate sakęs, kad tapyba jums – asmeninio gyvenimo išraiška. O ar turi įtakos jūsų kūrybai pasaulio įvykių kontekstas? – Manau, kad ne. Be abejo, girdi žinias, skaitai, matai, bet aš stengiuosi nuo to atriboti savo kūrybą. Esu iš tų, kurie galvoja, kad mene nereikia jokios politikos. Menas turi būti apolitiškas. Tai mano nuomonė, kiti menininkai galbūt turi kitokį požiūrį į meną.

– Ko gero, vienintelis politikos veikėjas plačiąja to žodžio prasme jūsų kūryboje yra popiežius? – Taip. Bet nežinau, ar tai galima sieti su politika, nes tas paveikslas buvo inspiruotas vieno konkretaus momento. Per Velykas žiūrėjau šv. Mišių transliaciją iš Vatikano. Popiežius, vienas iš galingiausių pasaulio žmonių, sėdi tamsoje baltai apsirengęs – toks vienišas prieš didelę minią. Ir tada pagalvojau: kokį jis turi atlaikyti krūvį! Melstis už visus – vaikus, ligonius, už viso pasaulio žmones. Bet jam irgi reikia kažkada pailsėti... Ta mintis ir inspiravo nutapyti paveikslą „Papa žaidžia“, kuriame popiežius – su meškiuku rankose. Man atrodo, kad žaislinis meškiukas yra tarsi vaikystės, nekaltybės simbolis: juos žmonės deda vaikų žūties ar kitų incidentų vietose, norėdami pagerbti aukas. Galbūt kažkuriuo požiūriu šiame paveiksle ir yra politikos. Bet aš nesistengiau to akcentuoti. – Viningiškas braižas: kaip pats jį apibūdintumėte? – Jį, ko gero, sugalvojo menotyrininkai. Aš pats džiaugiuosi, kad turiu savo braižą, kad

V.Viningas. Sūpynės. 2002. Akrilas, kartonas, 230 x 170 cm.

esu išskirtinis meno kritikų akimis. Žmonės, ypač menininkai, turi būti skirtingi. Tame visas gerumas, kad jie nevienodi, kad turi savo stilių, savo požiūrį. – Menotyrininkai, analizuodami jūsų kūrybą, akcentuoja jos brutalumą, ekspresiją, spalvas. Su kokiais teiginiais jūs nesutinkate ir norėtumėte paprieštarauti? – Nežinau... Jei ekspresyvūs ir platūs potėpiai ar tapymas nesilaikant jokių taisyklių yra brutalumas, tuomet jie teisūs. Brutalumas gerąja prasme... O spalva – taip, sutinku. Bet šiaip gyvenime tikrai nesu brutalus (juokiasi).

Menas suvaldyti erdvę – Pasikalbėkime apie parodą „Trys dešimtmečiai“. Ekspoziciją kūrėte pats, be kuratoriaus? Nesinorėjo žvilgsnio iš šalies? – Taip, pats. Gal ir norėjosi, bet aplinkybės taip susiklostė... Be to, šiose salėse

DAILĖ

aš esu ne vieną ekspoziciją surengęs – ir Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus „Vakarų vėjus“, ir kitas. Patirties kažkiek yra. Aišku, pradžioje, atėjus į tuščias sales, kyla abejonių, kaip daryti, bet po truputį pavyksta suvaldyti erdvę... Stengiausi, kad ekspozicija nebūtų perkrauta, ar atvirkščiai – per tuščia. Norisi estetikos...

Esu iš tų, kurie galvoja, kad mene nereikia jokios politikos. Menas turi būti apolitiškas.

– Iš pradžių galvojau eksponuoti darbus ne pagal etapus, maišyti pirmojo kūrybos dešimtmečio darbus su vėlyvesniais. Bet pamačiau, kad jie spalviškai nedera. Paveikslai, nutapyti jau baigus akademiją, – ramesni, o paskutinieji yra intensyvūs, ir jie vienas šalia kito netiko. – Kokį laiko intervalą apima parodoje eksponuojami darbai? Kuris sukurtas anksčiausiai, o kuris – naujausias? – Seniausias – 1995-aisiais nutapytas „Peizažas su kėdėmis“, naujausi – trys

„Bananų valgytojos“, sukurtos šiemet. Net nežinau, ar tai tapyba, ar piešimas spalvomis. – Kalbant apie piešimą, kažkada gatvėje piešdavote šaržus. Tebepiešiate? – Ne, gal jau dešimt metų nebepiešiu. Daug vasarų praleista juos piešiant... Tai yra sunkus darbas, ir galų gale ateina amžius, kai gatvėje vaidentis kaip ir nebelabai... Tie šaržai buvo labai stipri finansinė paspirtis. O kai atėjo metas, kai perka mano kūrybą, – nebereikia tuo užsiimti... ►

– Esate patenkintas visuma? – Taip, sakykim. Ko gero... Dabar jau vieną kitą paveikslą gal ir pakeisčiau. O gal ir ne. – Įprastai pristatant retrospektyvinę parodą kūriniai eksponuojami nuosekliai pagal jų sukūrimo metus ar etapus. Kokiais kriterijais vadovavotės jūs kabindamas paveikslus?

Vizitinė kortelė Virginijus Viningas gimė 1960 m. gegužės 30 d. Pasvalyje. 1990 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. Tapybą ir kompoziciją studijavo pas prof. Augustiną Savicką, profesorius buvo ir diplominio darbo vadovas. Nuo 1990 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje, dirba E.Balsio menų gimnazijoje, dėsto tapybą, kompoziciją, akvarelę. Nuo 2005 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narys. 2018 m. apdovanotas LDS aukso ženkleliu „už ekspresyvų potėpių ir spalvų džiazą drobėje“ bei ilgametį darbą LDS taryboje. Menininkas surengė daugiau nei 30 personalinių parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Amerikoje, Suomijoje, dalyvavo 20 jungtinių parodų Estijoje, Latvijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Kinijoje, Rusijoje ir kitur. V.Viningo tapybos darbų yra įsigiję „Lewben Art Foundation“, MO muziejus, privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Japonijoje, JAV, Vokietijoje ir kitur. V.Viningas. Sėdinti. 2018. Akrilas, kartonas, 100 x 70 cm.

DAILÄ&#x2013;

DAILĖ

Apie baletą bokso ringe ◄ – Menininko kūrybai daug įtakos turi jo biografija. Jūsų tapybos pagrindiniai motyvai yra boksas, džiazas, baletas, aktai, autoportretai. Su kuo tai susiję? – Boksas ar baletas – motyvai, atėję iš mano biografijos. Paauglystėje lankiau bokso treniruotes, sportavau. O baletas... Augau mažame miestelyje Pasvalyje, mokantis mokykloje mus veždavo į Vilniaus operos ir baleto teatrą. Ko gero, nėra tokio baleto, kurio nebuvome matę... Tos temos Lietuvos mene nelabai eksploatuojamos. Bent jau aš nesu matęs, kad kažkas tapytų sporto ar džiazo tema. Na, galbūt baletas... Džiazas kūryboje atsirado, kai mano vaikai paaugo ir pradėjo mokytis meno mokykloje. Namuose tuo metu nuolat skambėjo Johno Coltrane’o muzika, vaikai repetuodavo. Tai ir užkabino...

– Naujus siužetus į savo drobes sunkiai įsileidžiate? – Taip. Būna, kad sakau sau: „Ne ne, aš jau to ar ano nebetapysiu.“ Bet vėliau vėl išlenda kažkokia mintis. Nors kai pirmojo etapo pabaigoje buvo atsisveikinimas su kėdėmis, iš tikrųjų jau nebetapiau nei kėdžių, nei pakabų. Gal vieną kitą peizažą dar esu nutapęs. Tą etapą pabaigiau, tada prasidėjo džiazas. Nors, žinot, tie motyvai gali vėl išlįsti ir išlenda, bet juos jau kitaip kompoziciškai ar kažkaip kitaip perteikiu. Negaliu sakyti, kad, pavyzdžiui, boksininkų tai jau tikrai nebetapysiu. Gal dar ir jie mano paveiksluose pasirodys. Gal tą pačią baleriną nutapysiu kartu su boksininku. – O einate žiūrėti bokso varžybų? – Į varžybas neinu, bet per televizorių pasižiūriu. Ypač kai rodo profesionalų boksą. Kažkada Vilniuje surengiau parodą „Boksas ir baletas“. Manęs klausė: koks tarp jų ryšys? O jūs sulėtinkite bokso varžybų vaizdą ir

V.Viningas. Iš serijos „Boksas“. 2011. Akrilas, drobė, 170 x 120 cm.

pamatysite, kad boksininkai šokinėja kaip balerinos. Įjunkite Čaikovskio muziką – ir bus baletas „Gulbių ežeras“ (juokiasi). – Nekyla minčių vietoj baleto tapyti šiuolaikinį šokį? – Klasikinis baletas kol kas vis dar labiau įkvepia. Man labai svarbu vizualumas. Sakykim, tos pačios „Bananų valgytojos“: kažkada seniai, kai gatvėse tik buvo pradėtos klijuoti reklamos, pamačiau kažkokią bananų reklamą – iš to ir kilo mintis pavaizduoti erotinį bananų valgymą.

Perduoti patirtį – Sakėte, kad jus iš mažo miestelio veždavo į Vilnių žiūrėti baleto. Vadinasi, turėjote puikius pedagogus! Gal dėl to ir pats dirbate pedagoginį darbą? Jaučiatės turįs pedagogo gyslelę? Kaip jums sekasi?

Gulbės šokis. 2010. Akrilas, drobė, 100 x 120 cm.

DAILĖ

– Tapau pedagogu per prievartą (juokiasi). Bet aš galvoju, kad menų gimnazija yra šiek tiek kas kita. Mokau vaikus tapyti, komponuoti, lieti akvarelę, piešti. Kai kas sako, kad išmokau gerai. Pedagogas gali būti labai geras savo srities žinovas ir pedagogas plačiąja to žodžio prasme, kuris kiekviename žingsnyje auklėja. Nežinau, ar aš čia pedagogas, ar ne pedagogas, bet stengiuosi perduoti savo patirtį. Nors iš pradžių tai buvo duona per prievartą, laikui bėgant tapo mano dalimi.

ten ir gyvenau, ir dirbau. Nuo tada ir likau Klaipėdoje.

– O kas jus privertė tapti pedagogu? – Kai baigiau akademiją, tai buvo pirmieji metai be paskyrimo. Atvažiavo tuometis Eduardo Balsio menų gimnazijos Dailės skyriaus vadovas Laisvūnas Kavaliauskas ir prikalbino mane važiuoti į Klaipėdą.

– O iš ko jūs paveldėjote menininko talentą? – Nežinau. Kiek save atsimenu, nuo vaikystės labai mėgau piešti. Žinau, kad mano senelis iš tėčio pusės buvo kalvis, kaldavo kažkokias meniškas tvoras su pagražinimais.

– Į Klaipėdą atvažiavote, kad dėstytumėte menų gimnazijoje? – Taip. Pasiūlė darbą, dirbtuves, kur gyventi. Kai atvažiavau, davė bendrabutį,

– Gal ir kryžius kalė? – Na, kryžius nežinau ar kaldavo... Tėtis sakė, kad jis buvo protestantas, kilęs iš Karaliaučiaus krašto. O tėčio mama pindavo vaini-

Žmonės, ypač menininkai, turi būti skirtingi. Tame visas gerumas, kad jie nevienodi, kad turi savo stilių, savo požiūrį.

Iš serijos „Boksas“. 2010. Akrilas, drobė, 170 x 120 cm.

kus – gal laidotuvėms, gal bažnyčiai puošti, tiksliai nežinau. Ji buvo katalikė. Gal dėl to, kad skirtingų konfesijų, jie gana greitai išsiskyrė, kai tėčiui buvo penkeri metai. Matyt, nesutapo požiūris į Dievą, į tikėjimą. Protestantai labiau racionalūs. Bet aš vėlgi galvoju, kad jei nebūtų katalikybės, kažin ar mes būtume turėję tiek meno bažnyčiose. Tai, kas nėra fanatizmas, iš tiesų yra labai gerai. – Ko pats savęs klausiate, žvelgdamas į ateitį? – Savęs nuolat klausiu: o kas toliau? Praėjo etapas, o ko aš toliau ieškosiu? Kitas geras klausimas: kiek aš gyvensiu? Ar spėsiu padaryti tai, kas mano mintyse? Kiek dar galėsiu tapyti dideles drobes? Nes tai fiziškai yra sunku. Štai tokie klausimai kartais kyla... – Trys kūrybiniai etapai pabaigti. Kaip atrodys ketvirtasis? – Vienas Dievas žino, kaip jis atrodys... Tikiuosi, dar po dešimties metų blogiau nebus. ►

Violoncello in jazz. 2015. Akrilas, drobė, 200 x 120 cm.

DAILĖ

V.Viningo parodos „Trys dešimtmečiai“ ekspozicijos fragmentai.

V.Viningas. Atsisveikinimas su kėdėmis. 2003. Drobė, akrilas, 170 x 215 cm.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Kairėje: Papa žaidžia. 2018. Drobė, akrilas, 170 x 150 cm.

DAILĖ

tr.

150 cm.

Iš serijos „Boksas“. 2014. Akrilas, drobė, 200 x 120 cm.

DAILĖ

Kai retrospektyv a

J.Vosyliaus jubiliejinė tapybo s Kas gi Klaipėdoje nematė Juozo Vosyliaus paveikslų? Kartą į juos pažvelgęs, tikrai nepamirši, nes vizualiai labai išraiškingi, turiniu ne mažiau intriguojantys, jie ilgokai gali neduoti ramybės... Paroda „Abipus realybės“, iki balandžio 19-osios veikianti Prano Domšaičio galerijoje, pastarąjį pusmetį yra jau trečia galimybė gražaus jubiliejaus proga įvairiais aspektais pasikapstyti menininko vaizdiniuose, idėjinėse nuostatose ir intencijose.

J.Vosylius. Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčios altorinės freskos parengiamojo piešinio fragmentas. 2014. Popierius, anglis.

DAILĖ

v a itin naudinga...

o s paroda „Abipus realybės“

J.Vosylius. VII stotis. Jėzus parpuola antrą kartą. Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios Kryžiaus kelio stočių parengiamasis piešinys. 2012. Popierius, anglis.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Dvi kūrybos sritys Vėlyvą praėjusių metų rudenį J.Vosyliaus tapybos paroda veikė Klaipėdos dramos teatre, o dar nespėjus nuvysti gėlių puokštėms po vernisažo P.Domšaičio galerijoje, priešpaskutinę vasario dieną jis atidarė parodą „Šiapus ir anapus. Rojaus sodai“ Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje. Tapytojas J.Vosylius gimė 1950 m. Marijampolės rajone. 1961–1968 m. mokėsi

VIII stotis. Jėzus ramina verkiančias moteris. Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios Kryžiaus kelio stočių parengiamasis piešinys. 2012. Popierius, anglis.

M.K.Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje Vilniuje (dab. Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla), 1968–1973 m. studijavo freską ir mozaiką Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija). Nuo 1973 m. dailininkas gyvena Klaipėdoje, dalyvauja parodose, yra Lietuvos dailininkų sąjungos (1978) ir dailininkų grupės „Individualistai“ narys. Kūrybos sritys – monumentalioji ir molbertinė tapyba. Parodoje P.Domšaičio galerijoje šios dvi tapytojo kūrybos sritys atspindimos gana informatyviai. Būtent tokios lakoniškos retrospektyvos, kurioje kūrybos laikotarpiai atstovaujami viena dviem aliejinėmis kompozicijomis, keliais parengiamaisiais piešiniais sieninei tapybai, ir buvo siekta.

Tai padeda kondensuotai kalbėti apie ilgą, iš esmės sunkiai aprėpiamą, iš šalies gal ne visada labai vingiuotą ar banguotą atrodantį gilaus ir talentingo menininko kūrybos kelią.

Sakralinės dailės kūrėjas Pradėkime nuo konstatavimo, kad freskos, sgrafito ir mišriomis technikomis J.Vosylius nuo 1973 m. sukūrė daugiau nei 20 monumentalių kompozicijų visuomeniniuose interjeruose – pirmiausia Klaipėdoje, po to Palangoje, Šventojoje, Juknaičiuose, Vėžaičiuose, Pagėgiuose, Rietave ir kitur. ► 39

DAILĖ

Objektų tikroviškumo ir jų sąveikos magiško rezultato kontrastas yra būdingas tapytojo kūrybos bruožas. Tuomet paveikslų erdvėse pradeda veikti nauja meninė realybė. ◄ Antroji konstatacija irgi ne naujiena.

J.Vosylius. Lietuva. 1996–1997. Drobė, aliejus.

Pastaraisiais metais J.Vosylius yra vienas iš nedaugelio sakralinės dailės kūrėjų Lietuvoje. Savaime suprantama, kad katalikų šventovėms skirtų jo monumentaliosios ir molbertinės dailės darbų vėlgi daugiausia yra Vakarų Lietuvoje: Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės (pirmoji buvo sieninė tapyba „Kristaus krikštas“, 1998, po to bažnyčios kupolo ištapymas, 2017), Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų žvaigždės (Kryžiaus kelio stotys ir altorinė freska, 2014) bažnyčiose, Pagėgių Švento Kryžiaus bažnyčios koplyčioje ir kitur. Tolimiausias objektas yra Kaune – parodoje eksponuojami Kryžiaus kelio stočių, kurias dailininkas nutapė paminklinei Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčiai, parengiamieji piešiniai (2012). Rodomas ir įspūdingas Šventosios bažnyčios altorinės freskos parengiamojo piešinio fragmentas. Originalius darbus papildo įvairių sieninės tapybos objektų nuotraukos. Tarp jų – trijų iš keturių kompozicijų, skirtų Dievo Motinos gyvenimo epizodams („Apreiškimas“, „Gimimas“, „Karūnavimas“), nuotraukos. Tos kompozicijos nuklojo nedidelio, virš altorinės dalies esančio ir tik iš ten gerai matomo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios kupolo skliautą.

Sieninės tapybos keliu

Mąstymas apie Algį Kliševičių. 2010. Drobė, aliejus.

Metaforiška, su prigimtiniu polinkiu į pasakojimus J.Vosyliaus kūryba nuo pradžių rėmėsi tapybinio vaizdo ant sienos kūrimo principais, gautais studijų Dailės akademijoje metais. Tai buvo monumentalistikos, kuriai sovietiniais laikais teko „subtilios“ propagandos vaidmuo, aukso amžius. Bet pagrindai – amato, vaizdo komponavimo, motyvo pasirinkimo ir jo prasmingumo atskleidimo – neturėjo nieko bendro su ideologija ir tęsė klasikines tradicijas. Ne-

DAILĖ

Gintaro rinkėjai iš aukštai. 2005. Drobė, aliejus.

nuostabu, kad 1974 m. nutapytas „Motinos portretas“ atrodo lyg didelės sieninės kompozicijos fragmentas. Tolesnė J.Vosyliaus sieninės tapybos raida apėmė plokštumos ir erdvės santykio ieškojimus, apibendrintos formos ir alegorinių motyvų, metaforų ir ženklų jungimą į vientiso „sienos“ mikropasaulio modelio kūrimą. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Vėžaičių filialo aktų salės freska-sgrafitas „Žemaičių žemė“, sukurtas 1986–1991 m., yra tiesiog klasikinis to meto dailininko kūrybos pavyzdys. Pirmieji užsakymai bažnyčioms, gauti XX a. pabaigoje, kėlė tapytojui naujus iššūkius. Šventovė yra vieta, kurioje monumentalioji tapyba prasidėjo, bet pasaulis nuo tų laikų labai pasikeitė. Tai, kad sakralinis

menas XXI a. nėra nei paprasta, nei lengva sritis, patvirtina ir Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje praėjusių metų pabaigoje surengta ir tebeveikianti paroda „Šiuolaikinio meno kelias į bažnyčias 1990–2019“. Nors klaipėdiečių dailininkų (J.Vosyliaus, Angelinos Banytės) sakraliniai kūriniai joje neatstovaujami, bažnytinės architektūros ir dailės problema yra aktuali visoje Lietuvoje.

Žvilgsnis iš širdies Pasak dailininko Vaidoto Žuko, „bažnyčioje žmogus turi būti tik gero meno aplinkoj, arba jo apskritai neturi būti“. Nors daugelis pasisakančiųjų pripažįsta pastarųjų laikų

bažnytinio meno smukimą, prasidėjusį dar XIX a., ir sieja jį su tikėjimo silpnėjimu, net giliai tikintis menininkas ne visada gali sukurti įtaigų ir prasmingą meno kūrinį kulto pastatui. Jo veiklos rezultatas gali nedaug skirtis nuo kičinių masinės gamybos šventųjų statulų, reprodukcijų ir kitų bažnyčias užplūdusių pigių imitacijų. Todėl svarbiausiu dalyku šioje subtilioje tikėjimo, bažnytinės misijos atskleidimo srityje lieka dailininko kūrybiškumas. Biblinės minties, įvykio sąlygotumas patrauklus metaforine kalba, ir tai atveria dailininkams itin plačias šiuolaikinės meninės raiškos galimybes ne iliustratyviai, pažodžiui, bet per simbolius, ženklus, sąsajas įvaizdinti Dievo ieškojimo ir atradimo, bendravimo su Dievu džiaugsmą. ► 41

DAILĖ

◄ Bet liko ikonografija, kurios visiškai nepaisyti negali, nusistovėję standartai, kurių priimti taip pat negali. Bendruomenė dažnai išreiškia ir suprantamumo poreikį. Altorinė siena ar koplyčios siena, kupolo erdvė ar liturginės erdvės dalis, skirta vadinamosioms „stacijoms“, reikalauja kiekvienu atveju itin subtilaus žvilgsnio iš širdies. Beveik hipnotizuojančiai veikia rankų judesiai, lėti gestai, judėjimas ir Kauno, ir Šventosios bažnyčių Kryžiaus kelio stotyse, kurių minimalizmas akumuliuoja tiesiog sprogdinančią jėgą.

Tarsi atminties šuliniai

J.Vosylius. Regėjimas Lietuvos 100-mečiui. 2018. Drobė, aliejus.

Balandžio sapnas. 2017–2019. Drobė, aliejus.

Molbertinė tapyba sudaro svarbią J.Vosyliaus kūrybos dalį, nuosekliai paralelišką monumentalistikai. Abi sritys viena kitai teikia naujų impulsų ir sprendinių. Parodoje pristatomi nuo 1974 iki 2019 m. nutapyti aliejiniai paveikslai. Rodomi etapiniai dailininko darbai: jau minėtas „Motinos portretas“, „Lietuva“ (1996–1997), „Gintaro rinkėjai iš aukštai“ (2005) ir kiti. Dėmesį atkreipia du eksponuojami portretai. Tai pirmojo Klaipėdos paveikslų galerijos (dab. P.Domšaičio galerija) vedėjo, jos kūrėjo, istoriko ir dailėtyrininko Jono Tatorio (1925–2004), mums palikusio itin vertingus senosios Klaipėdos architektūros tyrinėjimus, atvaizdas, nutapytas paskutiniais gyvenimo metais, ir dailininko Algio Kliševičiaus (1950–2008) portretas („Mąstymai apie Algį Kliševičių“, 2010), sukurtas praėjus dvejiems metams po grafiko ir kaligrafo išėjimo į Anapilį. Abiejuose tarsi atminties šuliniuose surinkta daugybė smulkių, draugams, kolegoms atpažįstamų aplinkos, veiklos, dirbtuvės detalių, kurios pasakoja istorijas apie šias išskirtines mūsų miesto asmenybes. Kompozicijoje „Donelaitis – žmogus vitražas“ (2014) kuriamas tarsi virš laiko egzistuojančios asmenybės įvaizdis, persmelktas tokios svarbios J.Vosyliaus paveiksluose šiltos šviesos švytėjimo. Šviesa sklinda ir iš nuostabiai jaunos mergaitės akių drobėje „Lietuva“ (1996 –1997). Po ilgoko laiko, vėl grįždamas prie Lietuvos temos, J.Vosylius dviejose kompozicijose, skirtose Lietuvos valstybės jubiliejui, tarsi atsisakė ankstesnio atvirai romantizuoto požiūrio, suteikė visu-

DAILĖ

mai kiek siurrealistinio atspalvio, gyvai apeliuodamas į realybę, kurioje daugiau sumaišties ir blaškymosi. Bet paveiksle „Regėjimas Lietuvos 100-mečiui“ (2018) verba iš kompozicijos „Lietuva“ simboliškai išliko. Drobėje „Dedikacija Lietuvos 100-mečiui stimpanko stiliumi I“ (2017) stimpankas (angl. steampunk – literatūros ir meno tendencija, tapusi subkultūra, kai sumaišoma sena ir nauja) pasitelktas savito požiūrio teisei taisyklių ir ribų atžvilgiu išreikšti. Smagaus nostalgiško (praeičiai, tradicijai, karnavalui) atspalvio suteikia marginti rėmai. Stilizuotas, atvirai naivus rėmų ornamentalizmas aktyviai įsijungia į paveikslų erdves arba jas pratęsia.

Geras pasakotojas Kaip pritinka geram pasakotojui, J.Vosylius savo drobėse konstruoja įspūdingas vaizdinio naratyvo linijas. Žmonių būriai ir pavienės figūrėlės, kasdieniški daiktai, natiurmortų fragmentai, miesto peizažo parafrazės užpildo sustingusias, metafiziškas erdves. Tuomet tariamai objektyvios realybės motyvai įgauna naujų konotacijų. Dailininkas dažnai naudoja inversijos principą, neįprasta pateikdamas kaip įprasta ir atvirkščiai. Motyvai ir objektai autoriaus valia perkeliami į kitas erdves, nekasdienišką aplinką, susiejami naujais ryšiais. Objektų tikroviškumo ir jų sąveikos magiško rezultato kontrastas yra būdingas tapytojo kūrybos bruožas. Tuomet paveikslų erdvėse pradeda veikti nauja meninė realybė. Jos atsiradimą gali išprovokuoti bet kas – mintis, atsitiktinis rakursas, netikėtas apšvietimas, kontūras, spalva. Tapytojo žvilgsnis į pasaulį yra itin atidus, tyrinėjantis. O kad žiūrovai pernelyg neįsijaustų, ilga kūrybine patirtimi paremtose istorijose apie savitus erdvėlaikius kartkartėmis šmėsteli lengvo pašmaikštavimo atspalvis. P.Domšaičio galerijos feisbuko paskyroje https://www.facebook.com/domsaicio. galerija/ J.Vosyliaus parodą „Abipus realybės“ galima aplankyti virtualiai. Kartu tai galimybė virtualiai pasižvalgyti ir po kitas šios galerijos erdves, sužinoti įdomių dalykų apie jos parodos „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje“ ir nuolatinės P.Domšaičio kūrybos ekspozicijos eksponatus.

Donelaitis – žmogus vitražas. 2014. Drobė, aliejus.

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Pagiriamasis žodis uostamiesčio leidykloms ir leidėjams Konkurso „Klaipėdos knyga 2019“ finaliniame renginyje paskelbti nugalėtojai – skaitomiausia ir gražiausia metų knygos, apdovanoti jų leidėjai. Klaipėdos metų knygos rinkimuose dalyvavo 25 pernai Klaipėdoje parašytos ir (ar) išleistos knygos, 15 uostamiesčio leidyklų ir leidėjų, 10 autorių klaipėdiečių, knygas išleidusių kitose Lietuvos leidyklose.

Birutė SKAISGIRIENĖ

Pagarba krašto kūrėjams Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka kasmet organizuoja „Klaipėdos knygos“ konkursą. 44

Nuo 2006-ųjų rengiami Klaipėdos metų knygos rinkimai – lyg generalinė repeticija prieš didžiausią knygos šventę – Vilniaus knygų mugę, leidžianti stabtelėti, pasidžiaugti ir įvertinti uostamiesčio leidybą. Kartu tai didžiulė šventė visiems, savo gyvenimą siejantiems su knyga. Anot bendrovės „Papyrus Lietuva“ atstovės ir gražiausios Klaipėdos metų knygos rinkimų komisijos narės Vilijos Liutkevičienės, iki šiol yra tik du miestai, rengiantys knygos konkursus ir ilgiausiai išlaikę šią tradiciją, – Vilnius ir Klaipėda (nuo 2018 m. prisijungė ir Šiauliai). Tokia pagarba savojo krašto kūrėjams – didelė vertybė. Biblioteka yra ta erdvė, kuri buria kultūrinę bendruomenę, o knygos konkursas – nepaprasta galimybė susipažinti su Klaipėdoje išleistomis knygomis (kasmet rengiamas ne tik konkursas, vyksta ir visų per metus išleistų spaudinių paroda), susitikti su rašytojais, leidėjais, knygos menininkais ir skaitytojais. Ir tikrai nereikėtų koncentruotis į rezultatą, nors rungtyniavimas skatina progresą – kasmet vis tobulėja ir gražėja klaipėdiečių knygos. Vis dėlto į konkursą rengėjai siūlo žiūrėti kaip į žaidimą, kuriame pralaimėjusiųjų nėra, nes kiekviena nauja knyga yra vertybė. Konkurso tikslas – paskatinti leidėjus ir pasidžiaugti, kas nuveikta, aptarti, bet

ne sukritikuoti, o gražiai dirbančiuosius ir paskatinti. Kasmet analizuojant konkursui pateiktų knygų tematiką, džiaugiasi širdis, kad tendencija nesikeičia, tik vis labiau ryškėja, kad leidyklos, leidėjai ir autoriai dirba, kuria savo miestui ir kraštui: beveik visuose pateiktuose leidiniuose atsispindi miesto istorija, jo kultūrinis gyvenimas, buitis, jūrinis mentalitetas, pristatomos iškilios Klaipėdos krašto asmenybės. Dar vienas konkurso privalumas – knygų reklama: per visą konkurso laikotarpį – nuo sausio pradžios iki vasario pabaigos bibliotekose pristatomos visos konkurse dalyvaujančios knygos, apie jas rašoma Klaipėdos dienraščiuose, interviu su knygų autoriais transliuojami Lietuvos radijo bangomis, knygų sutiktuves mielai filmuoja ir rodo „Balticum“ televizija. Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešoji biblioteka kasmet įvertina ir paskatina knygų leidėjus ir kūrėjus už leidinius, atspindinčius Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos dvasią, apdovanoja Klaipėdoje išleistą gražiausią ir populiariausią knygas. Į pastarąjį titulą gali pretenduoti ne tik Klaipėdoje pasirodžiusios, bet ir klaipėdiečių autorių kitų miestų leidyklose išleistos knygos. Konkurso mecenatas daugelį metų yra žinomas uostamiesčio verslininkas Rimantas Cibauskas.

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Klaipėdos metų knygos rinkimuose dalyvavo 25 pernai Klaipėdoje parašytos ir (ar) išleistos knygos.

Laimėjo knyga vaikams Vasario 18-ąją šventiškai baigėsi 14-asis Klaipėdos knygos konkursas. Populiariausios ir gražiausios 2019 m. Klaipėdos knygų leidėjai apdovanoti prizais – metalo plastikos meistro Sauliaus Bertulio sukurtais emalio meno darbais. Aušros Mačiulaitienės emalio meno kūriniu buvo pagerbtas ir ištikimas konkurso finansinis rėmėjas – bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas R.Cibauskas. Konkursui buvo pateiktos pernai išleistos 25 knygos. Iš jų 15 išleido Klaipėdos leidyklos ir leidėjai, 10 – klaipėdiečiai autoriai, išleidę knygas kitur. Populiariausios knygos titulo galėjo siekti visos knygos, o į gražiausios vardą galėjo pretenduoti tik Klaipėdoje išleistos. Tokia konkurso nuostatų pataisa buvo priimta praėjusiais metais, kad per daug nebūtų nutolta nuo pirminės renginio idėjos – skatinti ir palaikyti leidybą Klaipėdoje. Populiariausią knygą gyventojai rinko balsuodami internetu ir šešiuose Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos padaliniuose. Dėl jos savo nuomonę pareiškė 2 612 skaitytojų. Nė vienas iš konkurse dalyvavusių leidinių neliko rinkėjų nepastebėtas, o nugalėjo vaikams skirta knyga „Luizianos paslaptis. Kaip išgelbėti užburtąjį

orkestrą?“, išleista Sauliaus Jokužio leidykloje-spaustuvėje. Tai Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos projektas. Gausiai ir išradingai iliustruoto leidinio sumanytoja – vokalo pedagogė Livija Trakumienė šioje knygoje kviečia išlaisvinti muziką savyje, džiaugtis, improvizuoti ir muzikuoti. Prie „užburtojo orkestro“ gelbėjimo operacijos taip pat prisidėjo Andra Lukošienė, Aušra Smičiūtė-Butkevičienė, Audronis Trakumas ir knygos iliustratorė Monika Šlančauskaitė. Atsiimti pelnyto apdovanojimo atskubėjo visa kūrybinė komanda.

Vertino pagal standartus Gražiausios 2019 metų Klaipėdos knygos rinkimų komisijai vadovavo Darius Kisielius – dizaineris, tipografijos entuziastas, kuriantis ir prekės ženklus, pakuočių ir skaitmeninį dizainą. D.Kisielius aktyviai dalyvauja Lietuvos grafinio dizaino asociacijos veikloje ir dėsto grafinį dizainą „Baltic Talents“ akademijoje. Gražiausios knygos rinkimų komisijoje su juo dirbo dizaineriai Jūratė Bizauskienė, Arūnas Juozapaitis, Lina Ličkienė, Virginijus Bakas, fotomenininkas Remigijus Treigys ir bendrovės „Papyrus Lietuva“ atstovė V.Liutkevičienė.

Vis labiau ryškėja tendencija, kad leidyklos, leidėjai ir autoriai dirba, kuria savo miestui ir kraštui. Stabtelėkime prie tų knygų, kurios labiausiai patraukė komisijos dėmesį. Knygos ekspertai leidinių grožį vertino pagal respublikinius knygos vertinimo standartus. Tai kriterijų visuma, lemianti knygos kokybę. Taigi buvo vertinami knygų maketai, originalumas, poligrafijos, iliustracijų ir nuotraukų kokybė, šrifto ir popieriaus parinkimas. Skaitytojai dažniausiai nepastebi niuansų ir mažų trūkumų, kuriuos įžvelgė komisija. Tačiau visiems akivaizdūs technologiniai trūkumai: jei sunkiai verčiami knygos puslapiai, neteisingai pasirinktas popierius ar popieriaus kryptis, jeigu knygos šriftas per smulkus, puslapiuose per mažai erdvės, tekstas suspaustas. Kartais labai gerą produktą sugadina ir prasta leidyba. Anot komisijos pirmininko D.Kisieliaus, geras leidinio dizainas yra toks, kurio nematyti. Knyga arba limpa prie rankos, arba ne. ► 45

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Konkurso mecenatas bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas R.Cibauskas ir konkursą organizuojančios I.Kanto bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė paskelbė populiariausios knygos nominacijos nugalėtoją. Ja tapo knyga vaikams „Luizianos paslaptis. Kaip išgelbėti užburtąjį orkestrą?“, išleista S.Jokužio leidyklos-spaustuvės.

Su populiariausios Klaipėdos 2019 metų knygos kūrėjų ir leidėjų komanda.

Leidyklos „Libra Memelensis“ savininkas K.Demereckas apdovanotas už albumą „Kretingos krašto praeities vaizdai“.

Bibliotekos padėka – ištikimam konkurso finansiniam rėmėjui.

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Renginį vedė aktorė Virginija Kochanskytė, saksofonu grojo Laimonas Urbikas.

Už V.Aušros knygą vaikams „Kokios avys skraido“ bendrovė „Papyrus Lietuva“ pagerbė leidyklos „Eglė“ vadovą A.Stanevičių.

Į finalinį konkurso „Klaipėdos knyga 2019“ renginį Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje susirinko knygų leidėjai, autoriai, kiti kūrėjai ir skaitytojai. Vytauto Liaudanskio nuotr.

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Nustebino svoriu ◄ Tarp pretendenčių į gražiausias buvo abi leidyklos „Libra Memelensis“ knygos, sumaketuotos dizainerės Jolantos Mažeikaitės. Leidinyje „Mano receptų knyga: Hertos Gelžus Klaipėdos krašto kulinarinio paveldo atradimai“ komisija įžvelgė per daug interpretacijos: imituotas „marmurinis“ popierius, pasirinktas per įmantrus šriftas, tačiau, anot žinovų, leidinio maketui pritrūko jautrumo. O enciklopedinis leidinys „Kretingos krašto praeities vaizdai“ (autoriai Julius Kanarskas, Kęstutis Demereckas), kuriame surinkti Kretingos krašto fotovaizdai nuo XIX a. vidurio iki XX a. vidurio, nustebino savo apimtimi, įdėtu darbu ir tiesiogine bei perkeltine to žodžio prasme – svoriu. Albumas sveria beveik penkis kilogramus, informacijos jame pateikta tiek daug, kad leidinį buvo galima suskaidyti į kelis tomus. Sutvarkyti tokį informacijos srautą buvo nemenkas iššūkis dizainerei J.Mažeikaitei. Smulkių klaidų išvengti nepavyko, albume trūksta pauzių, erdvė ne visur suvaldyta, priekaištų susilaukė leidiniui parinktas netinkamas kreidinis popierius. Kartu, įvertindama albumo apimtį, komisija konstatavo, kad leidinio trūkumai yra neesminiai. Komisijos pirmininkas D.Kisielius gyrė knygos viršelį už jautriai parinktą ir puikiai pritaikytą plakatišką nuotrauką. Komisija vienbalsiai nusprendė leidėją K.Demerecką apdovanoti diplomu už surinktos vaizdinės medžiagos istorinę vertę ir leidybinės tematikos tęstinumą leidykloje „Libra Memelensis“. Dizainerę J.Mažeikaitę buvo nuspręsta įvertinti diplomu už leidinio medžiagos suvaldymą.

Subtilūs dalykai Daugybės komplimentų susilaukė VšĮ „Verslas ar menas“ išleista Algirdo Toliato knyga vaikams „Dievo vaikų planeta“. Tai kunigo A.Toliato šiuolaikiškai parašyta ir dailininkės Kristinos Norvilaitės grafiškai iliustruota istorija. Knygos formatas ir lakoniškas viršelis, atrodo, niekuo nėra ypatingi, tačiau maloniai stebina leidinio vidus. Knyga sudaryta iš skirtingų, tarpusavyje darniai derančių spalvotų puslapių. 48

„Surinkti, atrasti tam tikrą paletę yra jautrus, subtilus dalykas, – teigė komisijos pirmininkas D.Kisielius. – Šios knygos kūrėjas su užduotimi, akivaizdu, susidorojo.“ Dizaineris V.Bakas turėjo priekaištų dėl šrifto ir nevaikiškų iliustracijų, bet, jo nuomone, maketą galima pateisinti eklektišku stiliumi. R.Treigys pastebėjo, įžvelgė, o gal ir atrado žaidybinę – pažintinę šios knygos funkciją: „Juk galima vaikui pasakyti: atversk geltoną puslapį ir surask konkrečią iliustraciją. Argi tai ne mokymas? Žinoma, kad taip.“ Komisija vieningai nutarė knygos „Dievo vaikų planeta“ leidėją VšĮ „Verslas ar menas“ apdovanoti diplomu už išskirtinį knygos apipavidalinimą ir asmeninį požiūrį į vaikišką knygą. Esminių priekaištų nesulaukė Romaldo Adomavičiaus ir jo sūnaus Romualdo žinynas „Prie Lietuvos laivyno ištakų: žmonės ir laivai“ (leidėjas – Lietuvos jūrų muziejus). Puiki knyga, jautriai sukurtas viršelis, tvarkingas maketas, tačiau leidiniui pritrūko savitumo. Komisijos nariams nepatiko dirbtinai išretintas tekstas, išaugusi knygos apimtis ir šriftų įvairovė. Jūrų muziejaus knygos visada kokybiškos, gerai sumaketuotos, tačiau norisi pokyčių. Nutarta pastarosios knygos dizainerį Gedą Čiuželį apdovanoti diplomu už profesionalumą ir tvarkingą knygos maketą.

Gražiausias – fotoalbumas Gražiausios 2019 m. Klaipėdos knygos titulas atiteko fotoalbumui „Aleksandras Dapkevičius“ (sudarytoja Danguolė Ruškienė, knygos dizaineris Gytis Skudžinskas, spausdino „Druka“). G.Skudžinskas, anot albumo sudarytojos D.Ruškienės, yra išskirtinis knygos menininkas. Didžiulis jo privalumas – neabejotina kompetencija ir informacijos, su kuria tenka dirbti, išmanymas. Gyčiui pažįstama daugumos Klaipėdos fotomenininkų kūryba, tad jo pastabos ir pasiūlymai buvo labai vertingi. Kvadratas albumo formai pasirinktas ne atsitiktinai – didžioji dalis A.Dapkevičiaus nuotraukų yra būtent tokio formato. „Norėjau, kad leidinys būtų ne tik reprezentatyvus, bet ir patogus vartyti, – teigė sudarytoja. – Albumo skyriai savaime susidėliojo peržiūrėjus A.Dapkevičiaus archyvą – foto-

grafijas, koliažus, dokumentus, publikacijas. Tada ir gimė idėja, kad juos reikia atskirti ne pavadinimais, bet anuomet rašiusių autorių, taip pat ir paties A.Dapkevičiaus mintimis, citatomis.“ Vizualus sprendimas – šriftai, spalvos, viršelis ir kitos jautrios detalės – neabejotinas G.Skudžinsko nuopelnas. Fotografas ir fotomeno žinovas R.Treigys teigiamai įvertino albumo formatą, maketą, tačiau, anot jo, leidiniui pristigo originalumo – tokių yra ne vienas. Bet knygos sudarytoja argumentuotai atrėmė šią pastabą: „Tik taip įsivaizdavau A.Dapkevičiaus kūrinių albumą. Net nesvarsčiau, kad reikėtų ieškoti novatoriškesnių formų ar neįprastų sprendimų. Man jis – klasikas. Nors kūrybos pabaigoje pasuko kitu keliu, nuosaikumą ir estetinį skonį jis išlaikė iki pat savo gyvenimo pabaigos. Manau, kad, pasirinkus kitokį sprendimą, pristatymas neatrodytų natūralus, atskiltų nuo jo paties kūrybos. Šis albumas yra mano kaip menotyrininkės suvokimo apie A.Dapkevičiaus kūrybą išraiška. Jame nėra jokių gudrybių. Man norėjosi, kad viskas būtų išdėstyta aiškiai, sklandžiai ir lengvai suvokiamai. Be to, siekiau, kad jis būtų jaukus turinio atžvilgiu ir malonus paimti į rankas.“ Reikia pridurti, kad A.Dapkevičiaus fotoalbumas – pirmoji menotyrininkės D.Ruškienės sudaryta knyga. Toks debiutas tikrai įkvepia ir motyvuoja tolesniems darbams.

Turinys ir forma Dar kelių knygų leidėjus savo prizais apdovanojo bendrovė „Papyrus Lietuva“. K.Demereckas buvo apdovanotas už albumą „Kretingos krašto praeities vaizdai“. Įteikdama apdovanojimą už asmenybės žymę savojo krašto istorijoje, bendrovės „Papyrus Lietuva“ atstovė V.Liutkevičienė kalbėjo: „Gražiausios knygos rinkimų komisijos posėdyje mes daug diskutavome apie knygą „Kretingos krašto praeities vaizdai“, analizavome turinį, dizainą, spalvas, spaudą, popierių, minėjome knygos svorį, ir svarstėme, gal viršeliui geriau būtų tikusi drobė. Tačiau diskusijų metu mes kaskart grįždavome prie turinio – prie jo svarbos, reikšmingumo, prie įdėto pasiaukojančio ir kruopštaus darbo sudarant

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Darius Kisielius: Geras leidinio dizainas yra toks, kurio nematyti. Knyga arba limpa prie rankos, arba ne. knygą. Lenkiuosi prieš tokią išliekamosios vertės knygos klasiką.“ Už Valdo Aušros knygą vaikams „Kokios avys skraido“ bendrovė „Papyrus Lietuva“ pagerbė leidyklos „Eglė“ vadovą Antaną Stanevičių. Šią knygą už itin gražias iliustracijas ir sėkmingai parinktą popierių palankiai įvertino ir gražiausią knygą rinkusi komisija. Dar viena, anot bendrovės „Papyrus Lietuva“ atstovės, ypatingos pagarbos verta knyga – Lietuvos jūrų muziejaus leidinys „Prezidentas Smetona“. Apie Lietuvos karo laivą ir jo įgulą“ (sudarytojai R. ir R. Adomavičiai). „Knygos, kaip žmonės, turi savo kultūrą. Kartais viena nedidelė detalė knygai suteikia išskirtinio ryškumo. Įrišant knygą svarbu tinkamai parinkti medžiagas, apsaugant jautriausias knygos vietas. Toks požiūris būdingas šiai Jūrų muziejaus knygai – jos nugarėlei panaudota tekstilė itin dera su viršeliu, jo nuotrauka ir visu knygos sumanymu. Tekstilinė nugarėlė yra praeities akcentas – tarsi sąsaja su ta istorija, kuri dėstoma knygoje“, – įteikdama dovaną šios knygos leidėjams akcentavo V.Liutkevičienė. Tokie buvo knygų konkurso „Klaipėdos knyga 2019“ apdovanojimai. Tačiau pro komisijos akis nepraslydo ir Kūrėjų sąjungos konkursui pateiktas Beno Šarkos fotografijų albumas / dėželė „Drozofilos, didžėjai ir džedajai“. 2018 metų gražiausia knyga buvo pripažinta R.Treigio ir B.Šarkos fotodialogo albumas / dėželė „Vidurnakt ir giliau“. Šį kartą komisijai pateiktas ne dialogas, o Beno monologas. Be abejonės, albumas įdomus, nuotraukos intriguojančios, leidinio funkcija – aiški: jokių pretenzijų į aukštuosius menus, labiau akcentuojamas laikinumas, bet idėja – ta pati. Tarp kitko, šį albumą galima įvertinti kaip ekologiškiausią leidinį – dėželė Beno nuotraukoms padaryta iš perdirbto kartono. Leidinio koncepcija – meno laikinumas – taip dar labiau išryškėja.

Gražiausia knyga išrinktas A.Dapkevičiaus fotografijų albumas, apdovanojimas atiteko jį išleidusios ir atspausdinusios bendrovės „Druka“ vadovui Algirdui Apulskiui ir šios knygos sudarytojai menotyrininkei D.Ruškienei. Vytauto Liaudanskio nuotr.

GINTARO LAŠAI

Praeities dulkės – mirties šešėliai

Juozas Šikšnelis. Praeities dulkės – mirties šešėliai. Romanas. Homo liber, Vilnius, 2019, 304 p. Vytautas ČEPAS

Kokia tai knyga, koks literatūrinis žanras, atsakyti nelengva, o gal ir neįmanoma. Paprastai pristatant naują knygą ji įvardijama: istorinis romanas, detektyvas romanas, dokumentinis romanas, fantastinis romanas ir panašiai. Juozo Šikšnelio „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ – romanas, kurio priskirti vienai iš išvardytų kategorijų neįmanoma. Ten pilna ir istorijos, ir fantastikos, ir detektyvo, ir dokumentų, ir net pasakos elementų... Vis dėlto kas tai? Fejerija – taip! Groteskas – be abejo! Ironija – kiek tik trokšta širdis! Fantastika – nors vežimu vežk! Detektyvas – per akis! Į romano tekstą pridėta tiek visko, kad pradėjus skaityti pagalvoji: autoriui laikinai buvo aptemęs protas arba knygos redaktorė redagavo išgėrusi. Ir nemažai! Siužetas suveltas, gausybė veikėjų, dalis jų turi net po kelis vardus, realus pasaulis nuo sakinio vidurio išvirsta į fantastinį, prieš 189 metus žuvę žmones staiga atsiranda dabartyje, kaip niekur nieko naudojasi išmaniaisiais telefonais, kompiuteriais, bendrauja su savo gerbėjais ir priešais, net kardais pamojuoja. Įdomu, kad pastarųjų tokia realybės transformacija visiškai nestebina, atvirkščiai – priimama kaip natūrali ir savaime suprantama. Tačiau skaitant toliau atsiskleidžia daug keistų, bet kartu ir labai įprastų mums dalykų, kuriuos rašytojas užsi50

spyrusiai ir kantriai, žvelgdamas per jam įprastą ironijos ir grotesko binoklį, tiesiogine to žodžio prasme perkošia. Perkošia veik viską, kas aplinkui juda ar galėtų judėti, bet nejuda. Tai: seksualinės mažumos; visuomenės veikėjai; piketuotojai; superpatriotai; urapatriotai; influenceriai; nomenklatūra; slaptosios tarnybos; paminklosaugininkai; tautos didvyriai; Abiejų Tautų Respublika; nepriklausomybė; meilė motinai tėvynei; bažnyčia; šunininkai. Savotiškas utriravimas, perkeltinės prasmės, sodri humoro dozė panardina skaitančiuosius į pasaulį, kurį jie lyg ir gerai pažįsta, net supranta, bet regi tik vieną jo pusę, visiškai nenutuokdami, kad gyvenimas – tai ne klišių dėliojimas, kad jis kupinas visokio absurdo, dviprasmybių ir net beprasmybių, kurias mes priimame kaip absoliučią ir nepaneigiamą tiesą. Iš kapų lengva autoriaus ranka prikelti 1831 metų sukilimo veikėjai – generolas Antanas Gelgaudas, kapitonė ir tautos (taip ir neaišku – lenkų ar lietuvių) didvyrė Emilija Platerytė, generolas Dembinskis, Gelgaudo žudikas Stefanas Skulskis, majoras Damanskis – natūraliai įsilieja į dabartį, bendrauja su valdininkais, slaptųjų tarnybų agentais, džichadistais, urapatriotais, valkatomis. Ir tai nėra betikslis praeities ir dabarties sumaišymas. Rašytojas tokiu

būdu labai taikliai parodijuoja žmonių pažiūras, nuostatas ir įsitikinimus, visą absurdą, nūnai užgulusį visuomenę ir vertinamą jos kaip vienintelę nepajudinamą tiesą ir siektiną tikslą. Tai ir Abiejų Tautų Respublikos atkūrimas... Lenkiją prijungiant prie Lietuvos, niekam nereikalingi ir nieko neduodantys bandymai pasisavinti tautos didvyrius, kurie ir patys nenutuokia, kokiai tautai priklauso, ir nesupranta, kam to reikia. Tai ir istorinių dokumentų revizija, kai generolas Gelgaudas, pakilęs iš kapo, taiso savo dienoraštį, rastą Klaipėdoje neteisėtai nugriovus namą Herkaus Manto gatvėje, ir bandymai pagražinti praeitį, kai tautos didvyrė Emilija Platerytė piktinasi, kad jos portretas nepanašus į tą moterį, kokia ji buvo tais audringais metais. Be abejo, čia veikia ir dabarties veikėjai, visokie politikieriai, piketuotojai, val-

GINTARO LAŠAI

Rašytojas J.Šikšnelis.

dininkai, istorijos gerbėjai, kraštutiniai radikalai, slaptųjų tarnybų agentai, kurių tikslai atrodo kilnūs, tačiau kruopščiai maskuojami tauriomis patriotizmo spalvomis, po kuriomis tūno sunkiai nuslepiamas troškimas atrasti ir pasisavinti generolo Gelgaudo paslėptus lobius. Makalynė žmonių galvose, be jokio atskaitos taško, be orientyrų, atramos į realybę! Vieni herojai ieško cilindro, kuriame neva yra schema, nurodanti, kur paslėptas auksas. Kitiems tas cilindras reikalingas dėl politinių sumetimų. Treti apskritai nesuvokia, kas vyksta, bet, kaip tokiais atvejais būna, yra patys aktyviausi. Visa tai sukuria labai nerealią, bet mums taip pažįstamą nūdieną, kuri kartais vadinama politika, kartais – šizofrenija. Įspūdžiui sustiprinti rašytojas meistriškai panaudojo retai lietuvių literatūroje pasitaikantį tikrovės ir laiko „karpymą“. Todėl ta apkarpyta ir suglamžyta realybė nesunkiai susipina su detektyvo, fantastikos, grotesko elementais. Laikas tąsus iki proto užtemimo, tad porą

Vytauto Petriko nuotr.

šimtų metų nerti gilyn į istoriją ir iš jos atgal į dabartį rašytojui nesudaro jokių sunkumų. Sunku per trumpą laiką paliesti visą romane aprašytą epopėją, visus siužeto vingius, situacijas, į kurias įpinami ar patys įsipina knygos veikėjai, jų aspiracijas ir dvasines perversijas, juoba kad, be anksčiau paminėtųjų, čia aktyviai veikia

Laikas tąsus iki proto užtemimo, tad porą šimtų metų nerti gilyn į istoriją ir iš jos atgal į dabartį rašytojui nesudaro jokių sunkumų. dar ir Talibano atstovas Achmedas, kuris pasirodo esąs Jacekas, vairuotojų siaubas kelių policininkas Liolekas Bolekas, rusų „raketčikas“ poručikas Slava Malininas, jo nemylinti žmona Varvara ir mylima uošvienė Klaudija.

Neapsieita ir be erotikos, dargi, sakyčiau, karšto sekso. Bet tik tarp vyrų! Yra ir keiksmažodžių. Esu nemažai domėjęsis rusišku „matu“, net skaitęs garsiausio jų literatūrinio keikūno Juzo Aleškovskio veikalus, be to, ir tarnaudamas sovietų kariniame laivyne pats šio to pramokau, tačiau „Praeities dulkėse – mirties šešėliuose“ radau dar negirdėtų dalykų: „Raskudrit tvojo karomyslo v bazis i v nadstroiku“ „Eksel maksel pterodaktil“, „Ety tvoju, no ne moju“, „Tvoju diviziju“, „Mašu vati“... Sunku nusakyti visas rašytojo intencijas. Aišku, kad autoriaus siekis parodyti išoriškai lyg ir realaus gyvenimo nerealumą, mūsų vertinimų, įsitikinimų ir poelgių absurdiškumą, politinių bei patriotinių įsitikinimų ir pažiūrų marazmą pavyko. Esminė linija labai aiški – tai realaus ir virtualaus pasaulio susiliejimas. Tačiau paradoksas tame, kad čia nėra jokios fantastikos ar mistikos. Autorius viso labo labai vaizdžiai parodo, kad didelė dalis visuomenės dabartinėje išmaniųjų telefonų, kompiuterių ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ ir feisbukų eroje realybės nuo virtualybės jau nebeskiria. Kas tai – laikinas pablūdimas, rimtas sąmonės užtemimas ar paprastas nukrypimas nuo normos, rašytojui nėra labai svarbu. Jis išrašo visuomenei diagnozę, o jos pavadinimą leidžia pasirinkti pačiai. Kad ir kokį pasirinktume, ji, kaip ir bet kokia diagnozė, bus nemaloni. Tačiau gydytis vis vien reikia. Deja, sergantieji dažniausiai to nesupranta, ir tai yra didžiausia mūsų nelaimė. Knyga parašyta, jau ir premijuota, tad, kaip rašė klasikas, „imkit mane ir skaitykit“. Jos autorius J.Šikšnelis maloniai sutiko atsakyti į kelis klausimus.

– Romanas rašytas ilgai, beveik dešimtmetį. Nesunkiai pastebimi ir paskutinių metų įvykiai Klaipėdoje. Nepaisant nieko, knyga skaitoma kaip vientisas kūrinys. O jos pabaigoje trys datos: 2009 – 2014 – 2017. Paprastai rašytojai pažymi vieną datą, kada padeda paskutinį tašką. Kodėl taip „mandriai“? Ar tik nebuvote sugalvojęs parašyti trilogiją? – Tai bandymai tobulinti kūrinį. Žinoma, kad tobulinti kūno formas tobulai pavyksta tik plastikos chirurgams, bent tam kartui, o rašytojams tie tobulinimai ne visada būna sėkmingi. Vis dėlto viliuosi, kad man iš dalies pavyko. – Tikrovė ir virtualus pasaulis. Ar šių dviejų žmogaus sąmonės formų suliejimas padėjo įveikti romanui keltą tikslą? – Kiekvienas autorius kūriniui kelia pagrindinį tikslą: kad jis būtų pastebėtas ir skaitomas. Specialiai nesistengiau tikrovę pagardinti virtualumu, man viskas išėjo natūraliai, tarsi pats būčiau pagrindinio herojaus Andriaus Večiorino kailyje suartėjęs su generolu ir Plateryte. – Lietuvių ir lenkų santykiai, istorija, jos interpretacija – akivaizdžiai jautri ir romane apčiuopiama tema. Pats iš Švendubrės, šalia Gudija, o ir Lenkija netoli. Ar yra knygoje kas nors iš asmeninės patirties, ar tai tik vaizduotės žaismas? – Klausiate, ar dalyvavau 1831 metų sukilime, ar mūšyje prie Raigardo (tai ne legendinis slėnis prie mano gimtosios Švendubrės, bet miestelis Lenkijoje, kur generolo Gelgaudo armija sumušė 52

rusus)? Atsakau: dalyvavau, bet tik virtualiai. Laikui bėgant ne kartą esame gąsdinti lenkais, ieškant skirtumų, o ne bendrybių, pirštais rodant į jų dantimis kalenančius radikalus, užmerkiant akis, kad tokių veikėjų ir mūsų tėvynėje apstu. Iš tiesų dabar akivaizdu, kas kone atvirai siekia kiršinti mūsų tautas, ir kartais jiems tai pavyksta, aišku, ne be mūsų „superpatriotų“ pagalbos. – Skaitant romaną juntamas gana sudėtingas autoriaus santykis su istorija. Kai kur stulbina savotiškas jos interpretavimas. Kokia, jūsų galva, yra didžiausia lietuvių santykio su sava istorija problema? – Tikriausiai sunkiai paslepiamas lietuvių noras, kad praeityje (ne ateityje, o būtent praeityje) viskas vyktų, kaip mums norisi. Paprasčiau tariant, perrašyti istoriją mums patinkančia rašalo spalva. Šioje vietoje nesunku persistengti... – Visuomenininkai, aktyvistai, patriotai, superpatriotai! Iš knygos teksto juntamas šaltokas vėjelis į minėtų veikėjų pusę. Kokią vietą jūsų gyvenime užima minėta publika? – Kaip ji gali užimti vietą? Ta publika buvo užstojusi kelią, kuriant biblioteką Klaipėdoje. Viešai dergė, kaltino nebūtais dalykais. Dabar biblioteka klesti, o visi tie veikėjai, panirę į nebūtį, dar kartais giriasi, kad neva jų dėka bibliotekos kieme išsaugotas nepakartojamas paveldo objektas – neaiškios paskirties tunelis, kurio panaudojimo galimybės itin menkos. Tik išskirtiniais atvejais jų protestai būna nukreipti pozityvia kryptimi, likusieji atvejai – neadekvatūs. Ir juokinga, ir graudu. – Romane įdomus rusų paleistos mokomosios raketos simbolis. Vieniems tai asocijuosis su nūnai iš visų žiniasklaidos šaltinių sklindančia isterija „rusai puola“, kitiems bus beprasmybės paminklas arba net aliuzija į keleivinio lėktuvo numušimą virš Ukrainos. Kaip pats jį interpretuojate? – Kuo rimčiausiai svarstau, kad tas komiško atspalvio turintis incidentas, neduokdie, gali virsti realybe. Kaip sakoma: kas gali paneigti...

Rupū s

Nijolė Kliukaitė-Kepenienė. Rupaus m Vilnius, 2019, 152 p.

Agnė IVANAVIČIŪTĖ

„Kas tau lieka, kai atima gyvenimo skonį, bet gyvastį dar palieka? Ar gali išlikti savimi anapus savęs?“ (150 p.) Rašytoja, pedagogė ir vertėja Nijolė Kliukaitė-Kepenienė lietuvių literatūros pasaulyje žinoma. Parašė jau daugiau nei 30 knygų, net pati sunkiai suskaičiuoja, paklausta per knygos pristatymą, kiek tiksliai, tik droviai šyptelėjo. Rašo nuo pasakų vaikams iki biografinių romanų, yra apdovanota ne viena premija, tarp jų – ir Ievos Simonaitytės bei Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinėmis premijomis. 2019-iesiems jau einant į pabaigą, išleista naujausia N.Kliukaitės-Kepenienės knyga „Rupaus malimo“. Knyga pradedama autorės padėka Anai Helenai Saprykinai, įsileidusiai į savo atminties Prūsiją. Dėkoti turėtų ir skaitytojai, galėdami pažvelgti į Preikšų žmogiškos ir tvirtos šeimos praeities liudijimą. Antrasis pasaulinis karas, praeityje dar neištirpusi Prūsija, tremtis... Ana Helena gimė 10-ies vaikų šeimoje trečioji, buitį ir mažesniuosius vaikus prisiimdama ir ant savo pečių. Kaip ištverti, kai išvežamas mažiausias broliukas vien dėl to, kad jo rankelė luoša? Kaip atleisti broliui vėjavaikiui, dėl meilės pasiryžusiam kvailai susiginčyti ir už tai atsidūrusiam Sibire? Net pačiomis baisiausiomis aplinkybėmis Preikšų šeima sugeba išlikti tvirta, vėjo užgrūdintais veidais žvelgti į ateitį ir nepasiduoti sielvartui. Kaip išlikti žmogumi badaujant ir apsėstam utėlių? Kaip išlikti žmogumi tremtyje? Kaip išlikti tvirtam, kai iš po kojų išmušamas pagrindas? Skaitydamas šią istoriją, perskaitai save ir savo sielą, pervertini savo gyvenimą ir supančią šiuolaikinės Lietuvos prabangą – sąlyginę ramybę be gresiančių trėmimų ir minų lauko. Ši plonutė, viso labo 152

GINTARO LAŠAI

ū s atsiminimai

us malimo. Romanas apie žmonių likimus Mažojoje Lietuvoje. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,

Rašytoja N.Kliukaitė-Kepenienė.

puslapių knygelė talpina neišmatuojamą skausmo, vilties ir meilės šulinį. Tokių knygų parašyta galbūt ir nemažai, tačiau ši išsiskiria autorės gražiu, kitokiu žodžiu, poetiška minčių gelme. Su subtiliu humoru pažvelgta į skausmo fone besižiebiančią jaunystę ir paauglišką, vaikišką smalsumą: „– Negi esi tokia kvaila ir tikrai manai, kad vaikai gimsta Dievo valia? – O kaipgi kitaip? – nustebusi išpūtė savo didžiąsias žydras akis Helena. – Ar matei ant vištos užsilipusį gaidį? Ką jis ten daro? – Rodo savo valdžią. – Neblogai. Bet iš tos valdžios randasi viščiukų. – Na... – numykė Helena. – Kūdikis – ne viščiukas ir net ne kiaušinis.“ (62 p.) Nepamiršta šioje knygoje ir meilė. Trumpi, subtilūs, tačiau su užslėptais aistros klodais autorės sakiniai skaitytojus nuneša į tą tamsų, galbūt kiek niūroką,

Vytauto Liaudanskio nuotr.

žiūrint šiandienos akimis, santuokos guolį ir primena, kad meilė yra pati nekintamiausia jungtis. „Nuo to laiko Anė jau nebesivilkdavo gražiųjų naktinių. Žinojo – abiem jau nebereikia nėrinių ar kokių pašvitų. Tai, kas jungė, buvo šimtą sykių gražiau“ (39 p.). Tokia buvo meilė praeityje nugrimzdusioje Prūsijoje, tokia yra ir 2020-ųjų Lietuvoje. Nedaug pakitę ir paaugliški pasierzinimai bei pirmieji meilės suvokimai ar pasižadėjimai. „Tada Hansas ir išdrįso lūpomis priglusti prie jos lūpų, degančių ir sausų, su kartaus pelyno prieskoniu. Pasirodė, kad jų sielos tą mirksnį susikeitė vietomis. Ir liko ten amžinai“ (99 p.). Meilė nekinta, kinta tik jos išraiškos formos. Galbūt naiviai tikime, kad šiandien turime daugiau drąsos ir galimybių ją reikšti. Tačiau ar, turėdami laisvę ir drąsą, nepametame subtilumo? N.Kliukaitė-Kepenienė yra gyvas įrodymas, kad pajūrio vėjai kaskart šėliodami

šnabžda istorijas, tereikia įsiklausyti. Be praeities refleksijos nepadėsime nei dabarties, nei ateities pamatų. Galima daugybę kartų dėkoti tokiems liudytojams, kurie primena amžinąją tiesą – viskas praeina, o gyvenimo spektaklis tęsiasi. Nė vienas į užkulisius nenueis nei laimėjęs, nei nugalėtas. Užkulisiuose visi lygūs. Tik nuo paties žmogaus priklauso, ar praeitį temps ant pečių it Sizifo akmenį, vis negalėdamas susitaikyti, ar ja dalysis ir primins dabarčiai, kiek kainuoja ramybė ir šiluma, kiek gali pakelti šeima, jeigu ji tvirta tarytum kumštis. „Bet tai buvo tolimi laikai, ir karalių bei armijų vadų klaidos jau buvo ryškios kaip audeklo mazgai. Tada viskas būna aišku: ten siūlas nutrūko, o ana ten audėjas supainiojo raštą. Senąjį laiką jau skaitome kaip audeklą, bet ir esamajame, kurį tikimės parašyti dailyraščiu, imame ir pritaškome skaudžių dėmių“ (65 p.). 53

Nebūties tikro v GINTARO LAŠAI

Alma RIEBŽDAITĖ

„O tu negalvojai nusižudyti?“ „Galvojau, kad, jei būčiau iš tikro mylėjusi vaikus, būčiau nusižudžiusi.“ „Ne, ne, žmogus, turintis savigarbos, būtų to neištvėręs, būtų nusižudęs. Tu jau buvau pervažiuota, sutraiškyta, ir tave sutraiškė dar kartą. Tu esi blynas. Sutraiškytas, suplotas blynas, tavęs nėra.“ Aš apsvaigstu. Blynas grįžta namo ir guli lovoje, klausosi muzikos. Guli ir jaučiasi grynu mėsos gabalu. Esu negyva. Guliu negyva, ir tiek. Jaučiuosi visiškai absoliučiai tuščia. Pradėjo temti, o muzika vis skambėjo ir skambėjo. Nieko nejaučiu. Esu sutraiškyta mėsos masė ant grindinio. Sutemo, o aš gulėjau kaip gulėjusi ir visiškai nejudėjau. Nežinau, kiek praėjo laiko, bet aš kažką pajutau. Judėjo mano kojų pirštai, ir supratau, kad jie šoka. Jie šoko pagal Glorios Gaynor dainą „I wil survive...“ Tai ne aš, šoko mano kojų pirštai, pajutau, kaip pamažu šokio judesiai persiduoda visam mano kūnui. Pakilau iš lovos. Toliau sekė viena mėgstamiausių „Bee gees“ dainų „Stayin’ Alive“. Šokau, kol baigėsi daina. Pasiėmiau šuniuką ir išėjau pasivaikščioti toli toli, į laukus. Pradėjo lyti švelnus vasaros lietus. Jis ritosi mano skruostais, o aš žvelgiau į tolį. Vėl atsigulusi truputį kalbėjausi balsu su savimi. Išgirdau savo balsą. Jis buvo visiškai kitoks nei visada. Retai – aukštas ir spigus, kai pykstu. Ir žemas – kai skaitau paskaitas, kažką kalbu su žmonėmis. Aš išgirdau tylų mergaitės balsą. Švelnų, švelnų. Tas infantilus moteriškas balsas man patiko. Jis galėjo būti ir suaugusios moters balsas. Leidau jam skambėti. Naktyje jis skambėjo kaip truputį sraunaus upelio čiurlenimas. 54

Rytą kėliausi sunkiai, vis dėlto buvau blynas, sutraiškytas suniokotas mėsos gabalas. Per pietų pertrauką nuvažiavau pavalgyti į kavinę, kurioje niekada nebuvau. Atsisėdau pievoje po ąžuolais. Daugiau nieko lauke nebuvo. Kvepėjo nupjauta žolė, po pievą vaikštinėjo gandras ir kovai. Švelnus ir šiltas vėjas lietė veido odą. Jaučiausi visiškai tuščia. Buvau kūnas, mėsa. Žiūrėjau į savo nulakuotus rankų ir kojų nagus, į naujas gražias kelnes ir galvojau, kas iš to, kad tu puoši šitą mėsos gabalą, jeigu tavęs nėra. Šita egzistencija, kūno egzistencija neturi jokios prasmės. Jaučiausi tuščia, tuščia. Visiškai negalinti savęs apčiuopti. Esu mėsos gabalas, leidžiantis garsus, kalbantis, šią akimirką net rašantis. Kiek aš ištversiu, kiek išbūsiu šitame vakuume, visiškai neapčiuopdama savęs? Nežinau. Nežinau, kaip tai atsitiks, kuo tai pasireikš, kaip aš ir vėl pajusiu save. Aš nežinau. Galbūt nueisiu pas gydytoją ir reikės pasakyti: „Nejaučiu savęs.“ Man baisu. Milžinišku greičiu lekiu juodu vakuumu. Nežinau, kiek išbūsiu šitame vakuume. Girdžiu, kaip už langų ūžia pasaulis. Ne, tai ventiliatorius. Jis vėsina vasaros karščio pritvinkusias patalpas. Esu numestas niekam nereikalingas mėsos gabalas. Niekaip negaliu pamatyti psichoterapeuto. Eidama antrą kartą žadėjau būti atidesnė. Nematau nei kaip jis atrodo, nei kuo apsirengęs, girdžiu tik jo balsą. Jo balsas skamba tamsoje kaip žaibo kirčiai. Girdžiu jį net jei savo nerimastingumo verpetuose besisukdama kalbu ir kalbu, vis tiek jį girdžiu. Bet manęs nėra. Nejaučiu savęs šiandien. Jaučiu tik kūną, bet, kad gyventum, kūniškos egzistencijos yra maža. Po skyrybų mane apnikdavo keista paralelė: „politinis Uspaskicho lavonas“, jaučiausi „gyvenimo lavonas“. Tai tarsi tavęs

kaip asmens, kaip asmenybės eliminavimas iš gyvenimo. Bet kyla ir kita mintis: „Dabar Uspaskichas yra europarlamentaras.“ Jaučiuosi gyvenimo lavonu. Štai čia yra tas taškas. Rašymas nepadeda. Klausą užplūsta gaudžiantis ventiliatorius. Grąžau rankas. „Galbūt jie ir norėjo, kad tu nusižudytum. Tada reikalai būtų išsisprendę, tik jie nežinojo, kad susidūrė su pervažiuotu, jau sutraiškytu žmogumi, ir tik dėl to jų planas iki galo neišdegė.“ Įkvepiu. Oras įeina į absoliučią tuštumą. Nieko nėra. Tik šiek tiek kaistantys skruostai ir pėdos. Jaučiu pėdas, tarsi per jas tekėtų silpna elektros srovė. Man reikėjo žmogaus, kuris galėtų pakelti, atspindėti mano gyvenimą, kažko iš žmonių giminės, kad ir vėl toliau galėčiau gyventi. Pernelyg dažnai nesijaučiau žmogumi. Jaučiausi daiktu, gyvuliu, žvėrimi, mėsa, ateiviu, – kuo tik norite, bet ne žmogumi. Man taip reikėjo kažko iš žmonių giminės... Man atrodo, kad psichoterapeutui per sunku, būtinai kitos konsultacijos metu jo paklausiu. Ir pabandysiu jį pamatyti. Paliečiu savo kūną kaire ranka tarp raktikaulių. Jaučiu kūno šilumą ir kaip kraujagyslėmis pulsuoja kraujas. Daugiau nieko nejaučiu. Dabar atrodo, kad tik aš būčiau šiame pasaulyje, tada visos problemos būtų išsprendžiamos, bet manęs nėra. NĖRA manęs, ir tai joks pokštas, jokia poezija, jokia metafora, joks ištirpimas ir jokia nirvana. Manęs iš tikrųjų nėra. Aš neegzistuoju. Jaučiu pėdas. Aš linguoju. Visą gyvenimą turiu įprotį linguoti, lyg būčiau stabo ištiktas katatonikas. Ir liūdesys, gyvas, visa persmelkiantis liūdesys. Jis yra persmelkęs kiekvieną tikrovės lopą, vaizdą už lango, mano žvilgsnį, kiekvieną ląstelę ir visas smulkiausias daleles, kokias tik žino kvantinė fizika, yra persmelkęs laiką, erdvę ir visus visatos matavimus, į kuriuos mes niekada nepateksime...

o vė

Važiavau namo, buvau taip pasiklydusi minčių platybėse, kad net pamiršau įsijungti muziką. Galbūt mano minčių labirintuose buvo ir ta mintis, kad dabar esu suaugęs žmogus ir turėsiu atspindėti patį save... Atitokau pajutusi, kad mano veide yra kažkokia išraiška. Aš jaučiausi skeptiškai. Veidas rimtas, lūpos persikreipusios. Nemačiau savęs veidrodyje, bet save pajutau. Ir pradėjau juoktis. Štai pirmasis jausmas, su kuriuo gimiau: skepsis. Na ką, pradžia nebloga, bet tai esu aš. Aš! Skepsis – abejonės, nuostabos giminaitis. O dabar įsivaizduokite, kad iš jūsų pilvelio išlenda raudonai mėlyna mergaitė, jūs žiūrite į ją ir suprantate, kad pasaulio atžvilgiu, į kurį ji ką tik įžengė jūsų didelių, bet neišvengiamų pastangų dėka, ta mergaitė yra nusiteikusi skeptiškai. Mergaitė neabejotinai yra apdovanota kritiniu protu. Namo grįžusi ruošiausi, žinoma, tik gulėti. Atidarau virtuvės duris ir žiūriu pro durų plyšį – man moja pirštu motina ir kviečia. „Nu, bet ir manipuliatorė“, – burbteli tarpduryje pasirodęs tėvas. Įleidusi mane, greitai užsirakina duris nuo tėvo. Puode ji turi lašišos, bulvių, o dubenyje – gardžių salotų su svogūnų laiškais. Ir pasitaikyk tu man taip atsitikti mamos gerumui ir gabalui lašišos. Jaučiuosi kalta dėl tos lašišos, kad valgau. Galvoju, reikia kuo greičiau dingti iš šitų namų. Tėvas ją kaltina pedofilija, ir ji negalėsianti prižiūrėti mano vaikų vasaros atostogų laiku, kai aš būsiu Milane. Vaikai negalėsią prie jos prisiglausti, nes ją kiekviename žingsnyje persekios mūsų tėvas, visų namų monstras. Buvau apmąsčiusi šią situaciją ir kirsdama lašišą klausiu: „O tai tu gyveni pagal tėvą ar taip, kaip nori tu?..“ „Aš noriu ramybės.“ „Tai dabar jau jokie anūkai pas tave nebegalės atvažiuoti, nė vieno jau nebegalėsi apkabinti...“ „Aš bijau...“

GINTARO LAŠAI

Alma Riebždaitė. Daina.

„Na, tu gali pasirinkti: ar gyventi baimėje, ar daryti taip, kaip nori tu...“ „Bet toks žmogus... Nė vieno nemyli, baisus egoistas... Gali pradėti smurtauti... Gali ir nužudyti...“ „Mama, jūs tiek metų jau gyvenate kartu, ir jis dar iki šiol tavęs nenužudė...“ „Bet GALI nužudyti...“ „Tai gali į policiją kreiptis ar kitaip nuspręsti... Tai ačiū, mama, už skanią vakarienę. Einu ilsėtis...“ „Ne, aš jau nebegaliu, kreipsiuosi į psichoterapeutą...“ Man šokas. „Kada?“ „Buvau nuėjusi į polikliniką. Vietų nėra. Sakė paskambinti po dviejų savaičių...“

Nueinu į savo kambarį ir vos nenumirštu iš juoko. Vis dėlto pasauliui darau gerą įtaką. Ir kadangi esu vizionierė, mane ištinka regėjimas: visi šios istorijos dalyviai: mano ex, Natas Tvirkutis, jo ex, mano ex tėvai, mano vaikai, Nato Tvirkučio tėvai, mano seserys ir mano broliai, seserų vyrai ir brolių draugės, mano draugai ir prieteliai, mylimi, bet nelaimingi poetai ir dailininkai (gamtininkams nereikia, nes jie yra sveikiausi žmonės), Nato Tvirkučio vaikai, ir net mano tėvas (pas psichoterapeutą jis nueina paskutinis, kai nebeatlaiko visų teigiamų pokyčių) – kiekvienas turi savo psichoterapeutą ir visi terapinasi, ir jų požiūris įgyvenimą ir save keičiasi, išmoksta mylėti save ir kitą, yra linksmi, visi susitaiko, tampa sveiki, ir toliau ► 55

GINTARO LAŠAI

◄ gyvena gražiai bei laimingai, nes perskai-

to šią knygą ir skaito kitas knygas, o ne tik sėdi telefone. Aišku, kad vieni nueisime pas psichoterapeutą, o kiti pas Dievą. Gavau pavalgyti, kada man jau nebereikėjo. Kai pats turi nusipirkęs karšto rūkymo menkės ikrų, agurkų, pomidorų, duonos su sėklomis ir grūdais bei rojaus obuolių, kurie niekaip nėra draudžiami, o šaldytuve yra šviežių braškių iš vakar, graikiško jogurto, kažkur užkišti du stiklainiai medaus ir dar kažkur – riešutų. Viena gražiausių dainų – Chriso Normano ir Suzi Quatro „Stumblin In“. Jie tokie jauni, seksualūs, o jausmų gerų toj vienoj dainoj ir meilės – daugiau nei visame mano gyvenime. Grįžusi po pasivaikščiojimo su šuniuku, užeinu atsisveikinti su mama. „Nu, nežinau dar, ar eisiu pas tą psichologą...“ Mano gražios viltys subliūkšta. Atsigulu į lovą, ir pradeda plūsti begalinis liūdesys iš niekada nesibaigiančios versmės. Guliu, klausausi muzikos, bet niekaip negaliu užmigti. Galvoju: ir vis dėlto – tarp lašišos, bulvių ir gaivių pavasariškų salotų iš savo daržo nebuvo paties svarbiausio – nebuvo to vieno rausvo lašelio, kurio aš taip troškau, bet kurio taip niekada ir negavau, o dabar jo man jau nebereikėjo. Ir mane ta gardi lašiša pradėjo pykinti, psichologiškai pykinti. Mano mama nieko nejautė. Tai buvo taip tragiška. Jau buvau aptikusi, kad Natas Tvirkutis negali, nemoka, nesugeba jausti, bet niekada nebūčiau patikėjusi, kad mano mama. Galvodama apie savo ex, negalėdavau suvokti, kaip taip žmogus gali elgtis, tiesiog neišnešdavo protas. Verkiau kaip žvėris, lipau sienomis ir kaukiau. Man buvo taip gaila savo motinos. Tai buvo taip baisu. Tragiška, nes ji taip norėjo būti gera, ji meldėsi kiekvieną vakarą. Nejautė Natas Tvirkutis ir mano ex, jis nejautė. Nenoriu pritaikyti jokių terminų, bet, kalbant buitine kalba, kai pirmą kartą pajutau, kad N. nesugeba jausti, mintyse jį pavadinau emociniu kalieka. Išsiritau iš pilvo moters, kuri nesugebėjo jausti. Mano motina buvo emocinė luošė. Negalėjau pasirinkti, iš kokio pilvo išsiristi. Nežinau tokios programos, kur, paspaudus mygtuką, gali pasirinkti, iš kokio pilvo išsiristi. Bet jei mano aplinkybėmis būčiau tada ir dabar galėjusi pasirinkti: pervažiuoti ar 56

būti pervažiuota, traiškyti ar būti sutraiškyta, aš neabejotinai pasirinkčiau antrąjį variantą. Tai labai nelaimingi žmonės, tokie nelaimingi, kad aš springstu ašaromis už juos. Aš galiu už juos raudoti, o jie už mane ne. Man pasisekė, aš iš tiesų buvau apdovanota. Nežinau, kieno, gamtos ar Dievo, bet tai mažai guodžia. Emocinis žmogaus luošumas yra stingdantis kraują. Jeigu ji tik nueitų pas psichoterapeutą, norėčiau į jos lūpas įdėti žodžius: „Gerbiamas daktare, aš nemoku, nesugebu jausti, išmokykite mane jausti.“ Pirmą kartą pajutau pyktį tėvui, ne už tai, kad mus mušė, o už tai, kad buvo toks bekiaušis mulkis. Skiriasi ne tik moterys, bet ir vyrai. Jis buvo toks galingas ir stiprus, ir taip draskėsi, kad griuvo namai ir sienos, dužo indai, langų stiklai, lakstė kirviai ir peiliai, galbūt jis nekentė mūsų visų už tai, kad nekentė savo gyvenimo. Manau, kad jis svajojo, svajojo apie gražų gyvenimą, norėjo mus padaryti žmonėmis, ir darė taip, kaip jam išėjo. Jis irgi nenorėjo pasiduoti, bet jį palaužė. Prisimenu, į mano rankas maždaug prieš ne visus dvidešimt metų buvo patekusi jo jaunystės eilėraščių knygelė, ten buvo tiek jausmo ir erdvės, ir aš negalėjau suvokti, kaip toks giliai jaučiantis žmogus gali taip mūsų nekęsti. Jis ir naujų žodžių buvo prigalvojęs. Prisimenu tik vieną. „Saulėrytis.“ Mano vaikai gyvena su gal ir geru, gal ir rūpestingu, bet emociškai luošu vyru, nemokančiu, negalinčiu, nesugebančiu jausti. Žmogumi, kuris beprotiškai bijo vienatvės. Ir mama, beprotiškai bijančia vienatvės dėl savo neišsipildžiusio gyvenimo, laiku nepriimtų sprendimų, taip bijančia, kad pavogti svetimo žmogaus gyvenimo prasmę ir ja misti kaip savo jai nereiškia nieko, nes plūstantis būties siaubas yra didesnis. Esu laimingas žmogus, nes jaučiu. Pagaliau aš radau tiesą, turiu beprotiškai tikslų atsakymą, radau raktą nuo savo gyvenimo scenarijaus. Jeigu aš dar kažko nemoku, esu pasiryžusi išmokti. Aš esu Misisipė, galinga, veržli, jėgos kupina upė, rytą, pusryčiaudama su mama, buvau jai ypač švelni ir atidi. Kiekvienas jos ištartas žodis, gestas, mintis, mimika byloja apie tai, kad ji negali jausti, ir duria peiliais tiesiai į mano širdį. Tai – sapnas, baisus sapnas, įsitempiu, iš visų jėgų bandau pabusti, bet sapnas yra už mane stipresnis. Vieną dieną aš pabusiu mylinčiame pasaulyje.

Valdh a Nijolė KEPENIENĖ

Valdhauerio prausyklos kriokliai Galvoje truputį spengdavo, kai keldavosi iš ryto ir basomis šlepsėdavo į prausyklą, kur, sustoję prie lovio vandeniui nutekėti, iš anksto šiurpstančia oda klausydavosi, kaip vanduo ima šniokšti iš atsukamų čiaupų. Savąjį jis atsukdavo visada paskutinis, nesižvalgydamas, bet akies krašteliu vis tiek matydamas storos drobės marškinius ryžtingai per galvą nusitraukiantį Helmutą, visu šiurpstančiu kūnu klausydavosi džiaugsmingo jo prunkštimo, purslojančio drauge su vandens srove, tykštančia ant ledėjančių kojų. Tie visi berniukai buvo panašūs, liesi, trumpais, vos atžėlusiais po skutimo plaukais, išsiilgę motinų, kurių dauguma nė nepažinojo. Svetimi mūrai jiems atstojo tėvišką užuovėją. Akmens kantrybė ir užvertis formavo jų veidus, kuriuose, dar vaikiškuose, labai anksti ėmė ryškėti skruostikauliai, žandikauliai šovėsi į priekį, primindami plėšriąsias žuvis, dugno tamsumose laukiančias savojo laiko. Akys visų susiaurėjo, tarytum tausotų akmeninę savo prigimtį, saugotų nuo saldžiųjų jausmų invazijos. Jie jau žinojo, kokie pavojingi gali būti jausmai, gebantys sutrupinti net granitą. Senų riebalų kvapas, sklindantis iš pusrūsyje įtaisytos virtuvės, graužė nosies šnerves ir erzino taip, kad vaikų galvose viskas imdavo maišytis, ir jiems, besitaškantiems lediniu vandeniu, imdavo atrodyti, kad štai apsirengs ir žengs į svetainę, kurioje, tegu, ne mama ir ne tėtis jų lauks, tegu, tik svetimų, susapnuotų ar išsigalvotų prisiminimų nuoplaišos, žadančios sotį. Ir visgi jie net suledėjusių savo pirštų galiukais jau

GINTARO LAŠAI

h auerio noveletės žinojo, kad jų viltims lemta žlugti. Jie liks alkani, nes net tie seni riebalai, čirškinami senose keptuvėse, skirti ne jiems, jiems teskirta buiza, suplakta iš žiupsnelio miltų ir vandens, kuriuo tos keptuvės skalaujamos. Helmutas ūmai žvygteli, ir Ernstas jau žino, kas bus – jo galva tuoj atsidurs po ledine čiurkšle. Nesušlapinti galvos negalima, nes Karališkosios našlaičių seminarijos prižiūrėtojai būtinai patikrins, ar plaukų atžalynas drėgnas, bet Ernstas pats to niekada neįstengtų padaryti. Jis, žinoma, priešinasi, toks jau jų su Helmutu žaidimas, bet tą akimirką, kai Helmutas, kone nusukdamas Ernstui sprandą, pasuka jo galvą, šis pamato mažytį gėlės žiedelį, šaknimis, matyt, įsikirtusį į akmeninę palangę. Toks gležnas ir visgi be galo drąsus, vos įžiūrimas brėkšmoje, bet viltingos gyvybės jame daugiau nei visame berniukų pilname prausimosi kambaryje. Jis švyti ir, atrodo, kvepia, bet, greičiausiai, Ernstas tą kvapą susikūrė pats. – Ei, Helmutai! – juokdamasis užverčia ledinio vandens kaušą draugui ant galvos. Regis, tą akimirką jaučiasi laimingas.

Žodžio ostija

Jie turėjo savų džiaugsmų. Net per rytines pamaldas, kai mokytojas Valteris Gaigalas, savo mokinius pasitikdavęs prie bažnyčios durų, užsimiegojusius veidus nuskalbęs rūsčiu žvilgsniu, surikiuodavo klauptuose. Iš pradžių, tiesa, miego užtirpintomis smegenimis vis dar jausdavo neaiškų piktumą, kad būdavo verčiami keltis per saldžiausią įmygį, bet paskui, klauptams girgždesiu atsiliepiant į smulkiausių kaulelių trakštelėjimus, maldų prikvėpuotam orui kutenant šnerves, apimdavo tylus džiugesys, kad štai ir vėl išaušo gyvenimas ir tu jame. Įprasti maldos žodžiai tekėdavo kaip gaivinantis upokšnis, kartais pastoriaus balso tembras ir sąskambiai nunešdavo į prisiminimus. Štai ir dabar Ernstas, maldaknygės lapams sučežėjus Helmuto rankose, atsiliepė kaži kokių senų popierių šiugždesiu, ir ūmai toje atmintyje suskambo moters balsas: „Juk tai Prūsijos valstybės istorija – Acta Borussica.“ Dar daugiau, Ernstas pats matė

tuos senus laikraščius, pageltusį popierių, net užrašą su dailiai išraityta raide B. – Ką čia tauški? – šnipšteli Helmutas. – Kokia dar Borusika? Užmiršai maldos žodžius? Ernstas grįžteli. Mokytojas Valteris varpo jį skvarbiu žvilgsniu. – Po pusryčių lauksiu prie mokytojų kambario, – išdudena išeinančiam iš bažnyčios. Bet mokytojas pasikviečia jį į vyresniųjų berniukų klasę, kurioje Ernstui dar neteko būti, todėl nuo įprastų herbų akys tuojau nukrypsta į galinę sieną, kur kabo paveikslas su lietuvininkės atvaizdu. Prisimerkęs ir net patempęs akių kraštelius, Ernstas stebeilijasi į merginą, vilkinčią siuvinėtus marškinius. Ši, į šoną kiek palenkusi galvą, rodos, irgi į jį žiūri. Vaizdas liejasi, ir mergaitės apdarai Ernstui atrodo kaip gėlių pieva, pilna mėlynų žiedelių. Visai netikėtai – matyt, pernelyg ilgai buvo žvilgsnį įtempęs, į akis plūsteli ašaros, sūrios kaip sūriausia žemės druska. Mama – nuryja Ernstas seniai iš vartosenos išbrauktą žodį. Nuryja jį kaip ostiją.

Julius

Nijolės Kepenienės piešinys.

Jis pats pradėjo. Ernstas. Metė kamuolį ir trenkė Hansui. Nežiūrėjo kur, tik jautė, kaip jo paties kumštyje kaži kas plyšo. Spragtelėjo kūno tamsumose, tarytum kas būtų paleidęs akmenį iš laidynės. Atsivėdėjo ir vėl trenkė, tikėdamasis dar gilesnį, krūtinėje, viduriuose į gyvatę susisukusį skaudulį išdaužti. Bet Hansas didesnis. Sugriebė Ernsto plaštaką ir užlaužė atvertęs pirštus: – Lietuvė tavo motina! Lietuvė! – rėkė, prikišęs strazdanotą savo nosį jam prie veido. Neišrėkė nieko, ko Ernstas ir pats nebūtų žinojęs. Lietuvė. Taip, tai jo mamos portretas kabo vyresniųjų berniukų klasėje. Bent jau jis tuo tiki. Lietuvininkė. Su pakreipta į šoną galva ir kryželiu siuvinėtomis mėlynomis gėlytėmis marškinių rankovėse. ► 57

GINTARO LAŠAI

◄ Bet Hanso lūpose šis žodis užgaulus. Tarytumei jo mama nieko be paveikslo rėmų nebeturėtų, tarytum net rėmai jai nepriklausytų, net tas veidas su didelėmis mėlynomis kaip siuvinėtos gėlės akimis, net tas nedrąsus šypsnys lūpose būtų ne jos – tik tas plikas drovumas, palenkęs jos kaklą, kaži kokia gėda, kurią ji ketino nuo kitų, turinčių visus įmurusius negrįstus ir net grįstus kelius, visas tas išsistiebusias bažnyčias ir net visas knygas visose pasaulio lentynose, paslėpti. Bet ir jis, Ernstas, šį bei tą turi, pavyzdžiui, rankas, tai išskečia pirštus ir duria Hansui į akis. Taip stipriai, kaip persiverčia priešininko akių obuoliai. Hansas atšoka, paleidžia Ernsto plaštaką ir abiem rankom stveriasi sau už veido. Dabar Ernstui labai Hanso gaila, bet dar labiau gaila savęs, ne, ne savęs, tik to skaudulio, plyšusio kaži kur viduriuose, tai palenkia galvą ir iš visų jėgų trenkiasi į Hansą, kad visa o visa sudužtų. Pirmasis atbėgo mokytojas Valteris, išskyrė peštukus, sugriebęs abu už apykaklių. Tuomet viskas nugrimzdo į tamsą. Abu atsibudo toje pačioje ligoninės palatoje. Hansui ant akių pūpsojo raištis. – Jeigu apakau, užmušiu tave, Ernstai Gustavai Johanai Waldhaueri, kaip mane Dievas mato, – iškošė pro dantis Hansas. – Julius aš, – atsiliepė Ernstas. – Mama taip vadino.

Pasveikinimas Jis mokosi iškentėti dieną. Dar neišmoko. Diena vis dar atrodo tokia slegianti, kad sunku kvėpuoti. Ištverti galėtų tik džiaugdamasis, todėl atkakliai visur ieško džiugesio trupinių. Tarkim, iš ryto, kai pagaliau sušyla, kai nurimsta kiekviena kūno įlankėlė ir lomelė, kiekvienas kaulelis, o oda tampa švelnesnė už rūką virš ežero (jis tai žino, kažkur atmintyje glūdi toks jaukumo kupinas vakaras), jis guli suglostytas ir sulankstytas kaip batistinė nosinė – vienintelis jam paliktas vertingas daiktas, bet žino ir tai, kad tuojau pat bus pažadintas, ir ugdo savyje džiugesį tos patalo ramumos išsižadėti. Tiesa, dar nenumano vardan ko. Todėl kasryt stojasi ant kone ledinių grindų basas ir ieško atsakymo. Būna, kad išgirsta, kaip spragteli žvaigždė vis dar juodame dangaus skliaute. Tuomet Helmutas sako, kad jis gano varnas. Julius – dabar mintyse taip save vadina – susijuokia, 58

nes Helmutas amžinai viską painioja, juk gano avis, o varnas šaudo, bet tai per daug žiauru, net jeigu netikra. Bet visa tai yra niekai. Niekai yra visos tos ledinės grindys, niekai yra visi apkumščiavimai – visa yra niekai, kol jis gali atsiminti ateitį. O jis gali. Tai visai nesunku. Julius kuo puikiausiai atsimena miestą, kuriame dar tik gyvens, mato kiekvieną skaldytą akmenį, visus ištrupėjimus – viską, net namą, kurio antrame aukšte jis pieš prie seno riešutmedžio stalo, kurį jam padovanos mokytojas Gaigalas. Jis gali atsiminti net žvakes ir žvakidę su raidžių įspaudu šone. Julius prisimerkia, norėdamas perskaityti raides, bet šios keičia pavidalus, šoka jam prieš akis. Tą rytą, stingsodamas su vėstančiu sapnu atmintyje, jau žinojo, kad kaži kas nepaprasta nutiks. Ir tikrai, vos išėjo pro duris – jų kūnai, tos ištįsusios bundančių berniukų blauzdos, nepavejančios galvų minčių, bėgo iš įpročio, ir tuomet jis pakėlė akis ir pamatė briedį. Didingas gyvūnas žiūrėjo jam į akis, ir Julius suprato, kad tai dovana. – Ir visgi aš to laukiau,– prisipažins vėliau Helmutui. Jie abu vienas kitam nusilenkė. Vaikas ir žvėris. Atpažino.

Kontušas Tiek daug nutinka, einant į bažnyčią. Štai ir vėl sutiko tą vyrą. Nenusakomo amžiaus, atrodantį taip, tarsi kai kurios jo kūno dalys būtų senos ir sudilusios, o kitos – visai naujos. Vyras amžinai kaži ko lūkuriuodavo prie bažnyčios. Trypčiodavo nuo kojos ant kojos, primindamas didelį sužeistą paukštį. O ir drabužiai jo buvo keisti: audeklas sunkus kaip užuolaidų seminarijos direktoriaus kabinete (Ernstas kartą buvo ten pasiųstas pagalbos, kai klasėje nualpo Anskis), po ilgu apsiaustu vyras vilkėjo karmazininį žiponą. Dabar jis, aiškiai kažko norėdamas, ėjo tiesiai į Ernstą. – Taip nejaukiai jaučiuosi savo kūne, – pasakė. – Gal jums trukdo?.. – įsiterpė šalia stovėjęs Helmutas, bet nemokėjo drabužio įvardyti. – Mhm... surdutas? – Tai ne surdutas, o kontušas, – nubraukė žylančius plaukus nuo veido vyras. – Aš iš Lietuvos. Ten bajorai nešioja kontušus.

Akimirką atrodė, kad vyras visai jaukiai jaučiasi savo kūne, kad siela jį visą užpildo: krūtinės ląsta išsipūtė, oda išsitempė, bet... visa truko taip trumpai, kad Ernstas suabejojo savo akimis. Gal jam tik pasivaideno. Šnektelėjo ir nuėjo, tiksliau, mokytojas berniukus nuvijo į klasę, kuo toliau nuo to kontušą vilkinčio lietuvio bajoro, bet Ernstas, matyt, spėjo kaži kuo keistu apsikrėsti, ir jam ėmė atrodyti, kad ir jo tarpupirščių oda kaži kaip suglebusi, kad siela jo plaštakų nepripildo. Taip ir sužinojo, kad turi ją. Sielą.

Užpustytas kaimas Mokytojas Gaigalas pasakojo apie senuosius Naglius, kaimą Kuršių nerijoje, prie Agilos iškyšulio. Tai buvęs žvejų kaimas, garsėjęs savo karčiama. – Jį užpustė smėlis, – pasakė mokytojas Gaigalas, ir Ernstas krūptelėjo, visu kūnu jausdamas kertančias smiltis. – Argi taip būna? – paklausė netikėdamas, kad taip taikiai ir net tingiai gurgždantis po kojomis smėlis galėtų pražudyti kaimą. – Ar žmonės buvo savo namuose? – paklausė kone dusdamas, jausdamas į nosį, ausis lendantį smėlį, graužiantį ir laidojantį. – Ne, Ernstai, – ramina jį mokytojas. – Tai buvo ilgas procesas, trukęs geras penkias dešimtis metų. Ta žinia menkai teramino. Net neužsimerkęs Ernstas mato, kaip žmonės kas rytą turi nukasti duris užrėmusį smėlį, turi išlipti per langus, bet smėlis kartais jau siekia palanges, o ir šiaip visur jų, tų atkaklių smėlio kruopų, pilna, jos nugula stalą ir lentynas, lenda net į viralą, o kartą – ir Ernstas panyra į svetimus prisiminimus – berniukui tenka išlipti per kaminą, kad, atkasęs duris, išlaisvintų tėvus. Jis net pajunta, kaip sunku skverbtis ankšta kamino anga, abejojant, kad kur neįstrigsi. O jei vienądien atsitiks taip, kad užpustys visą namą, ir smėlis ims byrėti iš viršaus nenumaldomai tarsi Dievo bausmė?.. – Ar juos nubaudė Dievas? – vėl paklaus Ernstas, nors per tą laiką, kol jis klajojo ne savo patirtimis, mokytojas jau nukeliavo į kitą temą ir dabar pasakoja apie kantriąsias zundas.

GINTARO LAŠAI

Bet Valteris Gaigalas supranta, kas rūpi vaikui. Jis kurį laiką tyli susimąstęs, bet jo veidas nepraranda to Ernstą papirkusio tikrumo, to nepaaiškinamo pranašumo, tarytum mokytojas žinotų tai, kuo niekada neabejoja. – Nežinau, – sako galų gale ir vos vos šypteli. – Galėtų būti ir taip, juk minėjau ten buvus karčiamą, bet... Dievo bausmę visada dera priimti kaip dovaną. Nuo to laiko Ernstas dažnai sapnuoja smėlį kasantį šešėlį. – Pažiūrėk, pažiūrėk, ką iškasiu. Bus tau dovana, – murma jis.

Kelią perbėgo orus, gal į medžioklę išsirengęs katinas, jo kailis spindėjo keistoje prieblandoje, mat į dangų jau buvo pasilypėjęs perregimas mėnulis, tai jis viską savaip nuspalvino. – Grįžkim! – ūmai išsigando Karlas. – Temsta. Padovanok kūdikėliui katiną. Nori, paseksiu tau apie jį pasaką? Karlas nuolat stebino pasakomis. Galėjo bet ką išsigalvoti. Tą naktį ramiai miegojo. Ir į sceną žengė tvirtu, sunkiu žingsniu. Juk Merkelis.

Berniukai žiūrėjo net išsižioję. Laukė Merkelio aukso. – Dovanoju tau gaidį! – tvirtu balsu ištarė Ernstas. Net pats nustebo. Iš kur tas gaidys? Kažkas sukikeno. Nedrąsiai. – Dovanoju gaidį, – pakartojo Ernstas, – nes jis išvaiko visas nakties šmėklas. Jis skelbia aušrą. Dabar visi plojo, o mokytojas Gaigalas šypsojosi.

Merkelio auksas Trijų Karalių dienai mokytojas Gaigalas rengė vaidinimą. Vėl pasakojo apie Kasparą, Merkelį ir Baltazarą ir jų dovanas – smilkalus, auksą ir mirą. – Aš būsiu Merkelis. Galiu? – prašė Helmutas. – Kodėl Merkelis? – šypsodamas paklausė mokytojas Gaigalas. – Jo dovana vertingiausia. Juk auksas! Mokytojas ilgam nutilo. Priėjęs prie lango, įsistebeilijo į tolius. – Nenoriu, kad viską supaprastintumėte, – galų gale pareiškė. – Tebus tai neįprastas vaidinimas. Merkelio vaidmenį skiriu Ernstui Valdhaueriui. Gerai pagalvok, ką tu padovanotum kūdikėliui, kas tau būtų auksas. Helmutas vaidmens negavo. – Gal galėčiau būti tavo kupranugaris? – prašėsi. – Tu ant manęs įjosi... Bet Ernstas norėjo į sceną žengti savom kojom. Čia viskas paprasta: eis lėtai, pasiramsčiuodamas lazda. Sudėtingiau dėl dovanos. Kiek aplink besižvalgė, niekas netiko. Dėl rūpesčio net miegą prarado. – Pabėkime šiandien po pamokų, – pasiūlė naujokas Karlas Šojus, mat jam, neseniai tarp griežtų mokytojų patekusiam, dar vis kildavo maištingų idėjų. Ernstas sutiko. Gal tikrai tarp kaimo žmonių atras Merkelio auksą? Visą kelią bėgo. Mieste buvo šalta, o kaimo keliukas, nors apsnigtas, spindėjo tarytum nubarstytas žvaigždžių duženomis. Betgi nedovanosi kūdikėliui sniego...

Nijolės Kepenienės piešinys.

GINTARO LAŠAI

Pandemijos akivaizdoje „Mikrobus, kurie gyvuoja tik greitai plisdami nuo žmogaus žmogui, atranka išmokė stengtis, kad nešiotojai būtų gyvi ir vaikščiotų, taigi spaustų rankas ir apčiaudėtų kuo daugiau žmonių. Mikrobai tampa vis godesni, nes bet kokia kaina nori išlikti“, – šiemet lietuvių kalba leidyklos „Tyto alba“ išleistoje knygoje „Proto amžius: mokslas, humanizmas ir pažanga mūsų laikais“ rašo vienas įtakingiausių mūsų dienų mąstytojų, Harvardo universiteto profesorius Stevenas Pinkeris. Bet kas mūsų laukia? Ką mums galvoti apie katastrofines grėsmes?

S.Pinkeris sako, kad mokslo vaisiai nėra vien moderniausi farmacijos produktai, tokie kaip vakcinos ar antibiotikai. Tai ir sukuriamos idėjos – jos gali būti nebrangiai įgyvendinamos ir ilgainiui savaime suprantamos, tačiau padeda išgelbėti milijonus. Pavyzdžiui, vandens virinimas, rankų plovimas, tuštinimasis tualetuose. Ir atvirkščiai – pažangą gali stabdyti blogos idėjos, tokios kaip sąmokslo teorija, kad skiepai sterilizuoja musulmonų mergaites, arba mitas, kad skiepai sukelia autizmą. S.Pinkeris – Harvardo universiteto psichologijos profesorius, tyrinėjantis pažinimo, kalbos ir socialinių ryšių tarpusavio sąsajas. Jis – „The Time“ įtakingiausių pasaulio mąstytojų sąraše, daugelio svarbias mokslines premijas pelniusių knygų autorius, du kartus buvo nominuotas Pulitzerio premijai. „Proto amžius: mokslas, humanizmas ir pažanga mūsų laikais“ – revoliucinga knyga, aktuali kiekvienam šiuolaikiniam žmogui, ilgalaikis „Publisher’s Weekly“ ir „The New York Times“ bestseleris. Apie žmonijos sveikatą ir kovą su pandemijomis – ištrauka iš šios knygos. 60

Iš knygos „Proto amžius“ Stevenas Pinkeris *** Sveikata. Kaip mums paaiškinti šią gyvenimo dovaną, kurią nuo XVIII a. gauna vis daugiau mūsų rūšies atstovų? Laikas duoda užuominą. Knygoje „The Great Escape“ Deatonas rašo: „Kai žmonės Apšvietos amžiuje sukilo prieš autoritetą ir nusprendė naudotis proto galia, kad gyvenimas taptų geresnis, rado ir būdą tam pasiekti, ir galima neabejoti, kad ir toliau skins pergales prieš mirties jėgas.“ Ilgą laiką žmonijos istorijoje stipriausia mirties jėga buvo infekcinės ligos, bjauri evoliucijos ypatybė, leidusi greitai besidauginantiems mikroorganizmams gyventi mūsų sąskaita ir keliauti iš organizmo į organizmą per vabzdžius, kirminus ir kūno skysčius. Epidemijos pražudė milijonus, sunaikino ištisas civilizacijas ir retino bendruomenes. Visada kūrybingi Homo sapiens su ligomis ilgai kovojo šundaktarių padedami, meldėsi, aukojo, nuleidinėjo kraują, statė

taures, naudojo toksinius metalus, homeopatiją arba prie nesveikos kūno vietos spausdavo vištą, kol toji nugaišdavo. Tačiau nuo XVIII a. pabaigos, išradus skiepijimą, o XIX a. priėmus mikrobinę ligų teoriją, padėtis pradėjo skubiai keistis. Rankų mazgojimas, akušerija, uodų naikinimas ir ypač geriamo vandens apsauga įrengiant viešą vandentiekį ir vandentiekio vandens chloravimas išsaugojo milijardus gyvybių. Iki XX a. miestuose stūksodavo krūvos mėšlo, atliekos buvo verčiamos į upes ir ežerus, o miestiečiai drabužius skalbdavo tokiame dvokiančiame rudame skystyje. Dėl epidemijų kaltinta miazma, dvokus oras, kol Johnas Snow (1813–1858), pirmasis epidemiologas, nustatė, kad choleros kamuojami londoniškiai naudojosi vandeniu iš vamzdžio, įrengto upėje pasroviui už kanalizacijos nuotėkių. Patys gydytojai padarydavo didžiausios žalos sveikatai, nes iš skrodimo kambario į apžiūros kabinetą ateidavo juodais chalatais, išsitepę išdžiūvusiu krauju ir pūliais, pacientų žaizdas čiupinėdavo neplautomis rankomis ir susiūdavo siūlais, laikytais kišenėse, kol Ignazas

GINTARO LAŠAI

2018 m. JAV išleista ir bestseleriu tapusi S.Pinkerio knyga šiemet pasirodė ir lietuvių kalba. Rose Linkoln nuotr.

Semmelweisas (1818–1865) ir Josephas Listeris (1827–1912) privertė juos sterilizuoti rankas ir įrankius. Antiseptikai, nejautra ir kraujo perpylimai leido operacijomis gydyti, o ne kankinti ir žaloti, o antibiotikai, antitoksinai ir daugybė kitokių medicinos laimėjimų dar labiau priešinosi užkrečiamų ligų puolimui. (...) Žinoma, pasakojimai apie didvyrius neatskleidžia visos teisybės, ką iš tiesų padarė mokslas. Mokslininkai remiasi didžiaisiais protais, jų komandos bendradarbiauja, triūsia niekam nežinomos ir renka idėjas iš pasaulinio tinklo. Tačiau nesvarbu, kas ignoruojami – mokslas ar mokslininkai: jei nekreipiame dėmesio į atradimus, kurie pakeitė gyvenimą ir pavertė jį geresniu, kaltas mūsų šiuolaikinis žmogaus būklės vertinimas. Kaip psicholingvistas, kuris kartą parašė visą knygą apie būtąjį laiką, pasakysiu pavyzdį iš kalbos istorijos, kuris man labai patinka. Tai pirmasis „Vikipedijos“ įrašo sakinys: „Raupai buvo infekcinė liga, kurią sukeldavo vienas iš dviejų virusų: Variola major arba Variola minor“. Taip, „raupai buvo“. Angliškai liga vadinama smallpox dėl skausmingų pūslelių, kurios nusėdavo aukos odą, burną, akis ir pražudė daugiau nei 300 milijonų gyvybių, kol XX a. liovėsi egzistavusi. (Paskutinį kartą buvo diagnozuota Somalyje 1977 m.) Už šią neįtikėtiną moralinę pergalę turėtume būti dėkingi, be kitų, Edwardui Jenneriui, kuris 1796 m. atrado skiepijimą, Pasaulio sveikatos organizacijai, kuri 1959 m. ryžosi drąsiam žingsniui panaikinti

šią ligą, ir Williamui Foege’ui, kuris suprato, kad strategiškai parinktos, pažeidžiamiausios gyventojų dalies skiepijimas leistų pasiekti tikslą. Savo knygoje „Vis geriau“ ekonomistas Charlesas Kenny’s rašo, kad bendra programos kaina per tuos dešimt metų... siekė maždaug 312 milijonų dolerių – apie 32 centus vienam žmogui infekcijų apimtose šalyse. Ši naikinimo programa kainavo maždaug tiek, kiek penki sėkmingiausi Holivudo filmai, „B-2“ bombonešio sparnas ar kiek mažiau nei dešimtadalis Bostono kelių infrastruktūros gerinimo projekto, vadinto „Didžiuoju Bostono tuneliu“. Tačiau kad ir kiek gėrėtumeisi puikiais Bostono krantinės vaizdais, slapto bombonešio linijomis, Keiros Kinghtley aktoriniais įgūdžiais filme „Karibų piratai“ ar tikros gorilos gebėjimais „King Konge“, vis tiek atrodo, kad tai labai geras sandoris. Nors pats gyvenu Bostono krantinėje, turiu tam pritarti. O juk šis pasakiškas pasiekimas tebuvo pradžia. „Vikipedijoje“ galvijų maras, kuris per žmonijos istoriją privertė badauti milijonus fermerių ir piemenų, taip pat apibrėžiamas būtuoju laiku. Ir dar numatyti panaikinti keturi nelaimės šaltiniai besivystančiose šalyse. Jonas Salkas taip ir nesulaukė meto, kai Pasaulinė poliomielito išnaikinimo iniciatyva priartėjo prie savo tikslo: iki 2016 m. liga buvo sustabdyta – ja susirgo vos trisdešimt septyni asmenys trijose šalyse (Afganistane, Pakistane ir Nigerijoje), mažiausiai per visą istoriją, o dar mažiau žmonių susirgo 2017 metais.

Parazitinė dramblialigė, onchocerkozė, trachoma, kurių simptomai išties tokie blogi, kaip ir skamba, iki 2030 m. irgi veikiausia bus apibrėžiamos būtuoju laiku, o tymai, raudonukė, frambezija, miegligė ir ankilostomidozės taip pat yra epidemiologų taikinyje. (Ar apie kurią iš šių pergalių bus paskelbta tylos minute, varpais, mašinų pypsėjimu, ar žmonės šypsosis nepažįstamiesiems ir atleis savo priešams?) Mažėja net ir ligų, kurių dar nepavyko panaikinti. Nuo 2000 iki 2015 m. mirčių nuo maliarijos (kuri yra pražudžiusi pusę kada nors gyvenusių žmonių) skaičius sumažėjo 60 procentų. Pasaulio sveikatos organizacija planuoja jų sumažinti dar 90 procentų iki 2030 m. ir visai panaikinti ligą trisdešimt penkiose iš devyniasdešimt septynių šalių, kuriose dabar ji yra endeminė (kaip buvo panaikinta Jungtinėse Valstijose, kur buvo paplitusi iki 1951 m.). Billo ir Melindos Gatesų fondas išsikėlė tikslą ją visiškai išnaikinti. Kad ir kokia įspūdinga pergalė prieš infekcines ligas Europoje ir Amerikoje, neturtingiausiose pasaulio šalyse vykstanti pažanga dar labiau stulbina. Iš dalies tai galima paaiškinti ekonomine plėtra, nes turtingesnis pasaulis yra sveikesnis pasaulis. Iš dalies prisidėjo ir besiplečianti atjauta, įkvėpusi pasaulio lyderius, tokius kaip B.Gatesą, Jimmy’į Carterį ir Billą Clintoną, po savęs palikti sveikatą neturtingiesiems tolimuose žemynuose, o ne prabangius namus pašonėje. George’ą W.Bushą savo ruožtu net ir aršiausi kritikai gyrė už jo paramos kovai su AIDS Afrikoje politiką, išgelbėjusią milijonus gyvybių. Tačiau užvis labiausiai prisidėjo mokslas. „Svarbiausia yra pažinimas, – teigė Deatonas. – Pajamos, nors svarbios ir savaime, ir kaip žmogaus gerovės komponentas... vis dėlto nėra pagrindinė tos gerovės priežastis.“ Mokslo vaisiai nėra vien moderniausi farmacijos produktai, tokie kaip vakcinos, antibiotikai, antiretrovirusiniai vaistai ir vaistai nuo kirmėlių. Tai ir sukuriamos idėjos – jos gali būti nebrangiai įgyvendinamos ir ilgainiui savaime suprantamos, tačiau padeda išgelbėti milijonus. Tai, pavyzdžiui, vandens virinimas, filtravimas bei chloravimas; rankų mazgojimas; jodo papildai nėščiosioms; kūdikių žindymas ir mylavimas; tuštinimasis tualetuose, o ne lauke, gatvėje ar į vandentakius; miegančių vaikų apsauga insekticidu sumirkytais lovų tinkleliais ir viduriavimo gydymas druskos, cukraus ir švaraus vandens tirpalu. ► 61

GINTARO LAŠAI

◄ Ir atvirkščiai – pažangą gali stabdyti blogos idėjos, tokios kaip Talibano ir Boko Haramo skleidžiama sąmokslo teorija, kad skiepai sterilizuoja musulmonų mergaites, arba garsių amerikiečių aktyvistų mitas, kad skiepai sukelia autizmą. Deatonas pabrėžia, kad net Apšvietos esminė idėja, jog pažinimas padeda gyventi geriau, gali nuskambėti kaip apreiškimas tose pasaulio šalyse, kur žmonės susitaikė su prasta sveikata ir nė nesapnuoja, kad jų institucijos ir tradicijos gali ką nors pakeisti.

*** Mikrobus, kurie gyvuoja tik greitai plisdami nuo žmogaus žmogui kaip įprastas peršalimo virusas, atranka išmokė stengtis, kad nešiotojai būtų gyvi ir vaikščiotų, taigi spaustų rankas ir apčiaudėtų kuo daugiau žmonių. Mikrobai tampa godūs ir nešiotojus nužudo tik tada, jei randa kaip kitaip persikraustyti iš organizmo į organizmą, pavyzdžiui, per uodus (maliarija), per užkrėstą vandenį (cholera) ar per apkasus, pilnus sužeistų kareivių (1918 m. ispaniškasis gripas). Lytiniu keliu plintantys patogenai, tokie kaip ŽIV ir sifilis, yra kažkur per vidurį – jiems reikia ilgo inkubacinio periodo be aiškių simptomų, jo metu nešiotojai gali užkrėsti ir savo partnerius, o tada mikrobai padaro savo žalą. Taigi užkrečiamumo ir plitimo mainai bei mikrobų vystymosi ypatumai niekais verstų teroristų siekius sukelti antraščių vertą staigią ir mirtiną epidemiją. Teoriškai biologinis teroristas gali mėginti pakeisti situaciją sau palankiai radęs patogeną, itin užkrečiantį, greitai plintantį ir pakankamai ištvermingą, kad išgyventų ne organizme. Tačiau norint išveisti tokį tiksliai veikiantį mikrobą reikėtų nacistinių bandymų su gyvais žmonėmis, o tokių teroristai (ką jau kalbėti apie paauglius) veikiausiai neįstengtų atlikti. Tad tikriausiai ne vien sėkmė lemia, kad pasaulis iki šiol matė tik vieną pavykusį biologinio terorizmo išpuolį (kai 1984 m. viename Oregono valstijos mieste Ošo kulto nariai salmonelėmis užkrėtė salotas, bet niekas nenumirė) ir grupinę žmogžudystę (2001 m. paštu siuntinėjami juodligės sukėlėjai nužudė penkis žmones). Žinoma, sintetinės biologijos pasiekimai, pavyzdžiui, CRISPR-Cas genų redagavimo technologija, leidžia lengviau čiupinėtis su organizmais, iš jų ir su patogenais. Tačiau perdirbti sudėtingą išsivysčiusią savybę įterpus geną ar du nėra taip paprasta, nes 62

bet kokio geno raiška glaudžiai susijusi su visų kitų organizmo genomo genų raiška. Ewaldas pabrėžia: „Nemanau, kad bent iš tolo suprantame, kaip į kokį patogeną įterpti genų variantų kombinacijas, kad jie drauge užtikrintų smarkų plintamumą ir nekintamai stiprų užkrečiamumą žmonėms.“ Biotechnologas Robertas Carlsonas priduria, kad „viena iš problemų kuriant bet kokį gripo virusą yra ta, kad auginimo terpę (ląsteles ar kiaušinėlius) reikia išlaikyti gyvą pakankamai ilgai, norint pagaminti naudingą kiekį kažko, kas stengiasi nugalabyti pačią auginimo terpę... Sukurti tokį virusą yra labai labai sudėtinga... Visai tokios grėsmės neatmesčiau, tačiau jei atvirai, daug labiau nerimauju dėl to, ko mums nuolat pamėtėja pati Motulė Gamta.“

Mokslo vaisiai nėra vien moderniausi farmacijos produktai. Tai ir sukuriamos idėjos – jos gali būti nebrangiai įgyvendinamos ir ilgainiui savaime suprantamos, tačiau padeda išgelbėti milijonus. O svarbiausia tai, kad biologijos pasiekimai naudojami ir geriems tikslams: geriems vyrukams (o jų kur kas daugiau) jie padeda nustatyti patogenus, išrasti antibiotikus, kurie įveikia atsparumą antibiotikams, ir greitai kurti vakcinas. Pavyzdys yra vakcina nuo Ebolos viruso, sukurta besibaigiant 2014–2015 m. protrūkiui – tada po sutelktų sveikatos priežiūros pastangų mirė ne milijonai, kaip pranašavo žiniasklaida, o tik dvylika tūkstančių. Ebola tik papildė kitų neteisingai pranašautų pandemijų, tokių kaip Lassa karštligės, hantavirusinės infekcijos ir SŪRS, kempinligės bei paukščių ir kiaulių gripo, sąrašą. Kai kurie patogenai iš viso per silpni sukelti pandemijas, nes plinta ne eksponentiniu nuo žmogaus žmogui būdu, o per gyvūnus ar maistą. Kitas užgniaužė medikų ir visuomeninės sveikatos priežiūros pastangos. Žinoma, niekas tikrai nežino, ar koks blogas genijus vieną dieną neįveiks pasaulio gynybos ir pokštaudamas, kerštaudamas ar dėl švento tikslo į pasaulį nepaleis kokio maro.

*** Bet ar mes nežaidžiame su ugnimi? Pripažinę, kad gyvenimas vis gerėja ir vis daugiau žmonių gyvena geriau, pesimistai netrunka ir atsikirsti. Mes džiugiai lekiame katastrofos link, kaip tas iš balkono krentantis žmogus, ties kiekvienu aukštu vis šūktelintis „Kol kas viskas gerai“. Arba žaidžiam rusiškąją ruletę, ir galiausiai mus vis tiek ištiks mirtina lemtis. O gal mus ištiks koks itin retas įvykis, kuris ant statistinio grėsmių skirstinio šlaito tegalimas tolimame gale, menkai tikėtinas, bet labai pražūtingas. Jau pusę amžiaus keturiais apokalipsės raiteliais laikomi gyventojų perteklius, išteklių trūkumas, tarša ir branduolinis karas. Prie jų neseniai prisidėjo ir egzotiškesnių raitininkų kavalerija: nanobotai, kurie mus užtvindys, robotai, kurie pavergs, dirbtinis intelektas, kuris pavers žaliavomis, ir bulgarai paaugliai, kurie savo kambariuose sukurs genocidinį virusą ar nulauš internetą. (...) Kita paskutinės dienos scenarijų sąrašo blogybė ta, kad žmonijos išteklių, intelekto ir nerimo biudžetas yra ribotas. Juk negalime jaudintis dėl visko. Kai kurios grėsmės, pavyzdžiui, klimato kaita ir branduolinis karas, yra neabejotinos ir joms sumažinti prireiks didžiulio sumanumo ir pastangų. O jei dar pridedam krūvą egzotiškų scenarijų, kurių tikimybė mažytė ar nežinoma, akstinas skubiai ką nors daryti tik sumažėja. Neužmirškite, kad žmonės tikimybes įvertina prastai, ypač jei jos mažos, užtat vaizduotėje puikiai kuria scenarijus. Jei du scenarijai vienodai įsivaizduotini, jie gali būti laikomi vienodai tikėtini, ir dėl tikros grėsmės žmonės jaudinsis ne labiau nei dėl mokslinės fantastikos siužeto. Ir kuo įvairesnių galimų blogybių žmonės prisigalvoja, tuo labiau tiki, kad kas nors bloga ir atsitiks. (...) O tai ką mums galvoti apie katastrofines grėsmes? Pradėkime nuo svarbiausio egzistencinio klausimo – mūsų rūšies lemties. Kaip ir kalbėdami siauresniu klausimu apie savo, kaip individų, lemtį, neišvengiamai turime susitaikyti, kad esame mirtingi. Biologai juokauja, kad apytikriai visos rūšys yra išnykusios, nes tokios lemties sulaukė bent 99 procentai kada nors gyvavusių rūšių. Tipiška žinduolių rūšis gyvuoja apie milijoną metų, ir nėra kaip ginčytis, kad Homo sapiens bus išimtis. Išvertė Kęstutis ŠATKAUSKAS

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8