Durys 2021 01 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2021 SAUSIS / Nr. 1(85)

Pauliaus Makausko fotografijos projekto „Naujos Jūros“ akimirka.

Audriaus Solomino nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2021 sausis / Nr. 1(85) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2021 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. „Taško“ teatras uostamiestyje jau įleido šaknis

ŠOKIS Žaneta SKERSYTĖ. Balerina A.Karečkienė: baletas nepaleis niekada

MUZIKA Lina PETROŠIENĖ. „Trimitatis“: XX tautinių instrumentų ansamblių ir orkestrų festivalis Klaipėdoje

FESTIVALIS Danguolė RUŠKIENĖ. „Paviljone“ – meno ir buities dialogai

ISSN 2351-5848

FOTOGRAFIJA

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Julija PAŠKEVIČIŪTĖ. P.Makausko „Naujos Jūros“, arba Apie gamtos jungtis

Ignas KAZAKEVIČIUS. Tobulos šventės formatas. Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“

Rosana LUKAUSKAITĖ. E.Macius: niekas negimsta tuščioje vietoje – viskas turi savo istoriją

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2021 4 psl. – Nerijaus Jankausko nuotr.

ŽURNALĄ REMIA

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. „Socialinė dilema“: ar mes jau gyvename utopijoje?

GINTARO LAŠAI Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2021 m.“ SRTRF skyrė 40 tūkst. eurų finansinę paramą

Gitana GUGEVIČIŪTĖ. Lobatus gigas

Gintaras GRAJAUSKAS. Eilėraščiai

Benas TARKERIS. Paveikslas

Alma RIEBŽDAITĖ. Avataras

60 3

TEATRAS

„Taško“ teatras uostamiestyje jau įleido šaknis

Scenos iš „Taško“ teatro spektaklio „Amerika pirtyje“ (rež. V.Masalskis).

TEATRAS

Jauniausiu teatru uostamies- Jūratė GRIGAITIENĖ tyje reikėtų tituluoti „Taško“ teatrą, susikūrusį 2015-aisiais vieno Klaipėdos Menų akaViena darni komanda demijos (dabar LMTA Klaipėdos fakultetas) vaidybos Neretai žiūrovai „Taško“ teatrą painioja kurso, vadovaujamo Valenti- su Klaipėdos jaunimo teatru, bet tai du no Masalskio, pagrindu. Bai- skirtingi meniniai dariniai, kuriuos jungia jaunatviškas maksimalizmas ir tas pats vagiantis 2020-iesiems Lietuvos dovas – žymus aktorius, režisierius ir teatro pedagogas V.Masalskis. kultūros ministerija „Taško“ Teatro jaunimas savo spektakliais, proteatrui suteikė profesionaliojo jektais, akcijomis ir kitais renginiais bando scenos meno įstaigos statusą. įsilieti ir pagyvinti uostamiesčio kultūrinį

gyvenimą. Aktoriai ieško dialogo su žiūrovais, siekia kalbėti apie dalykus, kurie juos liūdina, džiugina, piktina ir stebina. Jaunieji kūrėjai savo spektakliuose bando kelti egzistencinius klausimus ir ieškoti atsakymų apie žmogų ir mus supantį pasaulį. Nors „Taško“ teatras susikūrė vos prieš šešerius metus, savo repertuare jau turi 12 įvairaus žanro kūrinių – dramos, muzikinių-ritminių judesio, vaikiškų, dokumentinių spektaklių, miuziklų, monospektaklių ir pan. „Taško“ teatro, kaip, beje, ir Klaipėdos jaunimo teatro, vizitine kortele reikėtų laikyti muzikinius-ritminius judesio spektaklius, sukurtus bendradarbiaujant su kompozitore Nijole Sinkevičiūte. Šio žanro spektakliai „Triukšmas“ ir „Kubai“ dažniausiai rodomi netradicinėse erdvėse – gatvėse, aikštėse, skveruose įvairių miesto švenčių ar renginių metu. Paprastai juose naudojamos įvairios pagalbinės vizualios ar akustinės priemonės, pavyzdžiui, savadarbiai būgnai ar kiti muzikos instrumentai, kubai, lazdos, metalinė ar plastikinė tara, įvairūs indai, įrankiai ir kt. Tokiuose pasirodymuose dalyvauja visa trupė kaip viena darni komanda, kurioje nėra pagrindinių ir antraeilių vaidmenų, todėl visi svarbūs ir reikšmingi kaip orkestro muzikantai ar choro dainininkai. Vienas balsas „pro šalį“, ir viskas žlugtų. Tokio žanro spektakliai labai suvienija, nes aktoriai tampa atsakingi vienas už kitą, o teatro trupė auga ir stiprėja kaip darnus, draugiškas ir susiklausęs ansamblis. Džiugu, kad Klaipėdos kultūros fabrike reziduojančio jauno teatro repertuare dominuoja žanrų ir stilių įvairovė. Didžioji dalis spektaklių buvo parengti dar studijų metais ir šiuo metu sudaro „Taško“ teatro repertuaro pagrindą.

Apie mus pačius Tragikomedija „Antigonė Niujorke“ (rež. V.Masalskis ir Darius Rabašauskas, 2019) pagal to paties pavadinimo J.Głowackio pjesę – tai šiuolaikinė XXI a. antikinio mito apie Antigonę, kuri nori slapčia palaidoti mylimą brolį, versija. Spektaklyje atsiveria skurdžios, alkanos ir purvinos benamių gyvenimo kasdienybės Amerikoje panorama, tačiau bendražmogišku požiūriu kalbama apie mus pačius, pasimetusius šiame laike ir erdvėje, nebeturinčius noro ir jėgų savo gražias svajones ir idėjas įgyvendinti realybėje. ► 5

TEATRAS

◄ Kūrybinės komandos spektaklyje „Persirengimo kambarys“ (2018) pagal Sh.Kunio pjesę gvildenamos keturių (akt. Aistė Alksnytė, Karolina Kuzborska, Jūratė Martinaitytė, Samanta Pinaitytė) labai vienišų, nelaimingų, įvairių kompleksų, pavydo ir aštrios konkurencinės kovos kamuojamų moterų problemos. Persirengimo kambaryje sėdėdamos priešais veidrodį ir kalbėdamos su savo atspindžiu, jos visos jaučiasi padėties šeimininkėmis, siekia įsivaizduojamo pripažinimo ir šlovės scenoje, tačiau iš tikrųjų gyvenimas eina pro šalį ir jų svajonėms nelemta išsipildyti tikrovėje. Tarsi veidrodyje atsispindi nematomas ir gerokai iškreiptas keturių moterų pasaulis. Įvairiais, net desperatiškais būdais siekdamos dėmesio, šio spektaklio herojės skaudžiai nusivilia. Retsykiais vaidinime šmėsteli ir mistikos apraiškų – tarp rūbinėje sukabintų sceninių kostiumų ir rekvizito pasirodančių keistų dvasių, šiurpių garsų ar vizijų pavidalais. Tiesa, takoskyra tarp realaus ir metafizinio pasaulių spektaklyje galėjo būti ryškesnė ir labiau režisūriškai išplėtota. Monospektaklyje „Sudie, derintojau“ (rež. V.Masalskis, 2019) pagal V.Levanovo pjesę jauna, turtingų tėvų šeimoje užaugusi mergina (akt. Veronika Tarasevičiūtė) žiūrovams atvirai išpažįsta skaudžią savo pirmosios meilės daug vyresniam vyrui patirtį. Netikėtas susitikimas ir pokalbis su į jos namus atėjusiu pianino derintoju iš esmės sujaukia jaunos moters gyvenimo rutiną, sugriauna tėvų įskiepytą vertybių sistemą, siekiant vienintelio tikslo – bet kokia kaina mylėti ir būti mylimai.

Sušiuolaikinta klasika Naujausiame „Taško“ teatro spektaklyje – muzikinėje komedijoje pagal visiems gerai žinomą ir daug kartų įvairių režisierių statytą Keturakio pjesę „Amerika pirtyje“ (rež. V.Masalskis, 2020) jauni aktoriai bando „pasimatuoti“ ir įvaldyti labai sudėtingą ir gana rizikingą grotesko žanrą, reikalaujantį didelio profesinio pasirengimo ir aktorinės meistrystės. Jauni aktoriai scenoje vizualiai labai ryškūs ir plastiški, puikiai atlieka vokalines partijas, dainuodami šoka ir ritmiškai juda, bando improvizuoti ir visaip kitaip šėlti. Tačiau to siekiamo improvizacinio lengvumo, laisvumo, žaismės premjeriniame spektaklyje pritrūko. Žinoma, 6

spektaklis kartu su žiūrovais dar turi galimybę augti, stiprėti ir ateityje suspindėti visu šiam žanrui būdingu grožiu ir jėga. Įdomi jo scenografija (scenografė Renata Valčik), sukurta iš panaudotų automobilių padangų. Jos atstoja ir baldus, ir rankines, ir kitus buities apyvokos daiktus. O jau tos iš padangų išradingai išraitytos ir ryškiomis spalvomis nudažytos gulbės – tikrų tikriausias prasilenkimo su skoniu ir saiku šedevras, nuginklavęs žiūrovus nuo pat pirmų spektaklio akimirkų. Šį kartą specialus kičinis scenografinis sprendimas, ryškūs kostiumai ir grimas tapo atskiru personažu, padėjusiu jauniems aktoriams įveikti vaidybos pagal grotesko leksiką riktus. Pataikyti į reikiamą tonaciją ne visiems tolygiai pavyksta, nors fizinių ir emocinių pastangų jauni aktoriai įdeda tikrai labai daug. Gerokai sušiuolaikintos komedijos statytojai sulaužė kai kuriuos daug metų gajus stereotipus. Pavyzdžiui, tradiciškai storas, riebus Agotukas šiame spektaklyje virsta liekna ir dailia mergina, primenančia manekenę ant podiumo. Tik pagrindinė idėja ir Keturakio laikais, ir dabar išlieka ta pati – išvykus svetur bus žymiai geriau nei namie.

Lyg parašyta specialiai Įvairiaspalvio „Taško“ teatro repertuaro panoramoje išskirčiau spektaklį „Beautiful Bodies“ (rež. V.Masalskis, 2019) pagal amerikiečių dramaturgės L.S.Cunningham

Akivaizdu, kad įdomių moteriškų vaidmenų „Taško“ teatro spektakliuose sukurta gerokai daugiau nei vyriškų. pjesę. Šiame spektaklyje susikerta nemažai pozityvių dedamųjų: gera dramaturgija, įdomūs moterų charakteriai, o tema savo problematika ir veikėjų amžiumi labai artima jaunoms „Taško“ teatro aktorėms. Atrodo, kad ši pjesė parašytas specialiai joms. Pastaruoju metu ir Lietuvoje populiarios greitai gimti turinčio kūdikio sutiktuvės tampa geru pretekstu po kelerių metų pertraukos susitikti mokyklos draugėms ir kartu atšvęsti šią džiugią naujieną. Į vienos bendraklasės iniciatyva rengiamą vakarėlį renkasi spalvinga, įvairaus išsilavinimo ir skirtingų socialinių sluoksnių merginų kompanija: verslininkės, namų šeimininkė, padavėja, norinti vaidinti, laisva menininkė ir kt. Šmaikštūs dialogai, kuriozinės situacijos ir skirtingos merginų gyvenimo istorijos tampa gera terpe įdomiems charakteriams scenoje skleistis ir kartu puikia jaunų aktorių profesinio augimo ir tobulėjimo mokykla. Spektaklyje „Beautiful Bodies“ iki ašarų komiškos situacijos ir dialogai susipina su giliai paslėptu jaunų moterų gyvenimo dramatizmu. Labai skirtingo likimo drauges suvienija tikros meilės, darnių šeiminių

TEATRAS

santykių ar bent elementaraus vyrų dėmesio paieškos. Spektaklyje išryškėja šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės grimasos ir aštrūs socialiniai turtiniai skirtumai. Tačiau būsimo kūdikio kraiteliui atneštos dovanos besilaukiančiai mamai tampa brangiomis tikrai ne pinigine išraiška, o jas dovanojusių žmonių įdėtu meilės ir nuoširdumo kiekiu. Geras tempo ritmas, spalvingi charakteriai, įdomi pjesė, beveik idealiai atitinkanti vaidinančių aktorių amžių ir interesus, paklojo pagrindus geram spektakliui, į kurį plūsta žiūrovai, o bilietus rezervuoti reikia gerokai iš anksto. Akivaizdu, kad įdomių moteriškų vaidmenų „Taško“ teatro spektakliuose sukurta gerokai daugiau nei vyriškų. Pandemija sujaukė ir „Taško“ teatro planus. Gruodį turėjusi įvykti režisierės Loretos Vaskovos interaktyvaus edukacinio spektaklio vaikams „Miško internetas“ premjera publikai bus pristatyta, kai baigsis karantinas. Aktoriai nekantrauja ir vėl susitikti gyvai su žiūrovais. Naujasis „Taško“ teatras uostamiesčio kultūros erdvėje jau įleido šaknis.

Scenos iš „Taško“ teatro spektaklio „Beautiful Bodies“ (rež. V.Masalskis).

Domo Rimeikos nuotr.

ŠOKIS

Balerina A.Karečkienė: baletas nepaleis niekada Mistikos šydą, tarsi slepiantį baleto šokėjų gyvenimą, praskleidė kone 20 metų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupėje šokusi Aleksandra Karečkienė. Moteris neseniai išėjo į rentą, bet nuo vaikystės ją lydinčio baleto neatsisakė. „Jei baletas nuo penkerių metų su tavimi, tai jis jau yra tavyje. Pradžioje – kolektyvas „Polėkis“, toliau – M.K.Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyrius, darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, o dabar – veikla su vaikais. Baletas yra visur. Maniau, kad, kai baigsiu darbą teatre, dirbsiu pagal savo kitą išsilavinimą – vertėja, tačiau baletas nepaleidžia ir, matyt, nebepaleis niekada“, – sakė A.Karečkienė. Žaneta SKERSYTĖ

Dar mažą užbūrė puantai – Viskas prasidėjo nuo susižavėjimo puantais? – Kai man buvo treji su puse metų, mama nuvedė į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT), kur žiūrėjome baletą „Žizel“. Muzika man buvo pažįstama, nes 8

mūsų namuose ji dažnai skambėjo. Sėdėti teatro kėdėje buvo nepatogu, nes nieko nemačiau, todėl atsistojau. Po pusvalandžio vaikai, kurių irgi buvo šiame spektaklyje, pradėjo lakstyti, triukšmauti, o aš visą spektaklį stovėjau ir įdėmiai, net išsižiojusi, kaip pasakojo mama, žiūrėjau. Buvau sužavėta viskuo – muzika, kostiumais, scenografija. Gal todėl šis spektaklis iki šiol man vienas labiausiai patinkančių. Kai man sukako ketveri, mama pradėjo ieškoti man tinkančių būrelių. Pirmas būrelis – dailiojo čiuožimo. Atėjus į šį būrelį, trenerė man apavė pačiūžas ir išleido ant

ledo, tačiau iš baimės aš ten atsisėdau ir nesikėliau. Verdiktas buvo aiškus – ji bijo, nieko nebus, trenerė rekomendavo ieškoti kito užsiėmimo. Tais laikais šokio būrelių nebuvo daug. Vienas iš jų – klasikinio ir modernaus šokio kolektyvas „Polėkis“ Vilniuje. Mama atvedė ten. Įėjusi į salę, pamačiau vyresnes mergaites, kurios stovėjo su puantais. Tai mane užbūrė. Kol kolektyvo vadovė Elena Juodišienė tikrino mano duomenis (keltį, lankstumą, verstumą, kilnojo mano kojas ir t. t.), aš stovėjau prikausčiusi žvilgsnį prie mergaičių su puantais. Vadovė pasakė, kad viskas tinka, atveskite dukrą, kai bus penkerių. Mama pasakojo, kad po šių patikrinimų mums leido eiti namo, bet ji nesugebėjo manęs išvesti iš salės – įsikibau į turėklą ir pusantros valandos, kol vyko repeticija, prastovėjau salėje. Taip į mano gyvenimą įžengė šokis. Su malonumu lankiau šį kolektyvą, kurio pamokos vyko LNOBT mažojoje baleto salėje. Vieną gražią dieną į pamoką atėjo dvi mokytojos iš M.K.Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyriaus. Tai buvo Leokadija Šveikauskaitė-Dumšaitienė ir Ramutė Janavičiūtė-Kantaravičienė. Jos po pamokos pakvietė mane pokalbio ir pasiūlė mokytis M.K.Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyriuje. Jame ir baigiau baleto mokslus. ►

ŠOKIS

Balerina A.Karečkienė Klaipėdos muzikinio teatro spektakliuose šoko beveik du dešimtmečius, o dabar kitus moko šokti baletą. Asmeninio albumo nuotr.

ŠOKIS

A.Karečkienė – Franciska „Štrausianoje“ pagal J.Strausso muziką.

Asmeninio albumo nuotr.

Mokėsi ir gyvenimo tiesų

Dirigento Stasio Domarko jubiliejiniame koncerte.

Olesios Kasabovos nuotr.

◄ – Ko dar mokoma šioje garsioje mokymo įstaigoje? Gal būsimos balerinos ten mokosi ne tik šokio? – Į M.K.Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyrių tais laikais priimdavo nuo penktos klasės, o mane priėmė į septintą klasę. Buvo daug pokyčių: rusų mokyklą su sustiprinta anglų kalba reikėjo pakeisti į lietuvių mokyklą su prancūzų kalba ir dar pasivyti baleto programą. Ryžausi šiems pokyčiams, nes labai norėjau šokti profesionaliai. Dienotvarkė buvo įtempta, mokėmės ir šeštadieniais, o sekmadieniais kartais būdavo spektakliai. Dieną nuo 8 iki 19 val. būdavome salėje. Sceninės patirties įgijome dalyvaudami LNOBT baleto spektakliuose „Miegančioji gražuolė“, „Gulbių ežeras“, „Romeo ir Džuljeta“ ir mokyklos Baleto skyriaus mokinių spektakliuose „Pelenė“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“ ir kituose. Mano M.K.Čiurlionio menų gimnazijos baigimo diplominis darbas buvo labai

ŠOKIS

įdomus, nes reikėjo sukurti vaidmenį, reikalaujantį atskleisti ne tik savo baletinius sugebėjimus, šokti techniškai nepriekaištingai, bet ir aktorinius talentus. Kaip ir kitose mokyklose, M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje vyko bendrojo lavinimo pamokos. Tačiau čia buvo mokomasi ir kitų disciplinų, kurių paprastose mokyklose nėra: privalomas fortepijonas, duetinis, modernus, charakterinis, tautinis šokis, aktorinio meistriškumo pamokos, žongliravimas, fechtavimas, net grimas. Tai – Baleto skyriaus profesinės pamokos, kurios neatsiejamos nuo pasirinktos specialybės. M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje mes mokėmės ir gyvenimo tiesų – padėti, palaikyti, nenuleisti rankų, suvaldyti emocijas, padaryti išvadas ir eiti pirmyn. – Baletas jums yra kas? – Baletas mano gyvenime atsirado dar vaikystėje. Kai buvau dešimties metų, iškilo sveikatos problemų, gydytojai buvo uždraudę visus fizinius krūvius, tad teko baleto atsisakyti. ►

Šokis su kolegėmis.

Su grimuotoja Laima Eismontiene, ruošiantis į sceną prieš spektaklį „Kruvinos vestuvės“, kuriame A.Karečkienė atliko Motinos vaidmenį.

Prieš spektaklį „Baletinė Čaplino ir Dolskio korta“.

KVMT archyvo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

ŠOKIS

Spektaklyje „Snieguolė ir septyni nykštukai“. A.Karečkienė – Snieguolė, Valdas Marcinkus – Princas. ◄ Pusę metų nelankiau šokio kolektyvo „Polėkis“, bet vėliau vis dėlto įtikinau mamą, kad leistų man grįžti. Jei baletas nuo penkerių metų su tavimi, tai jis jau tavyje (juokiasi). Pradžioje – kolektyvas „Polėkis“, toliau – M.K.Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyrius, darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, o dabar – veikla su vaikais. Baletas yra visur. Maniau, kad, kai baigsiu darbą teatre, dirbsiu pagal savo kitą išsilavinimą – vertėja, tačiau baletas nepaleidžia ir, matyt, nebepaleis niekada.

Be teisės atsipalaiduoti – Beveik du jūsų gyvenimo dešimtmečiai prabėgo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kaip ten prasidėjo jūsų karjera? Tiek metų, kai turi būti nuolat pasitempęs, nuolat geriausios formos? – Puikiai prisimenu dieną, kai atvažiavau į Klaipėdą: tai buvo 2001 m. liepos 13-oji. 12

Po renginio, skirto Šokio dienai. A.Karečkienė jame šoko Esmeraldą.

Liepos 14-osios rytą jau buvau teatre, dalyvavau baleto trenaže ir „Laisvojo vėjo“ repeticijoje. Naujas miestas, naujas teatras, naujas kolektyvas, nauji namai. Teatras priėmė labai šiltai, dvi trupės nares – Beatą Molytę-Kulikauskienę ir Ingą Briazkalovaitę – jau pažinojau iš mokyklos laikų. Jutau stiprų tuomečio baleto trupės vadovo Vaclovo Sasnausko palaikymą. Taip prasidėjo mano savarankiškas gyvenimas. Taip, turi būti nuolat pasitempęs, bet apie tai net nesusimąstai, nes tai įdiegta nuo mokyklos laikų. Baleto artistas neturi teisės atsipalaiduoti, jis jaučia atsakomybę publikai. – Ką dabar, jau atsisveikinus, jums reiškia Klaipėdos muzikinis teatras? – Per beveik 20 metų darbo Muzikiniame teatre jis tapo ne tik darbo vieta, bet ir antraisiais namais. Dalis kolegų tapo artimais draugais. Gaila, kad į rentą išėjau nesulaukusi teatro pastato renovacijos. Kai tik pastatą uždarė rekonstrukcijai, būdavo, kad automatiškai rytą nuvažiuodavau prie

senojo teatro pastato (juokiasi). Tekdavo apsisukti ir važiuoti į LMTA Klaipėdos fakultetą, kur repetuodavome. Stebiu visą dabartinį Muzikinio teatro repertuarą, ateinu pabūti su savais, su antrąja šeima. Ir labai laukiu pastato atidarymo po renovacijos.

Atsarginis planas – Kuris vaidmuo jums pačiai labiausiai įsiminė, artimiausias? – Daug spektaklių yra išlikę širdyje. Ne tik baletai, bet ir operetės, operos, miuziklai, kuriuose teko šokti: „Baletinė Čaplino ir Dolskio korta“, „Bolero“, „Karmen“, „Silva“, „Altorių šešėly“, „Mano puikioji ledi“, „Velnio nuotaka“ ir kiti. Aišku, įsimintiniausi vaidmenys – pagrindiniai, soliniai. Tai Franciska „Štrausianoje“, Snieguolė „Snieguolėje ir septyniuose nykštukuose“, Onutė „Daktare Aiskaudoje“. Man išskirtinis buvo Šokio dienos koncertas,

ŠOKIS

VIZITINĖ KORTELĖ

Su sūnumi po koncerto.

kurį statė B.Molytė-Kulikauskienė. Deja, jis buvo rodomas tik vieną kartą. Turėjau ir kitokios patirties režisierės R.Bunikytės režisuotame miuzikle „Boni ir Klaidas“. Netikėtai gavau Gubernatorės vaidmenį, kuriame nereikėjo šokti, bet reikėjo kalbėti (juokiasi). Teksto turėjau gal du ar tris sakinius, bet, kadangi tai man buvo neįprasta sceninė patirtis, jaudinausi, ar laiku pradėsiu kalbėti, ar neužstrigs žodžiai, ar nepaskubėsiu... Per tiek darbo metų Muzikiniame teatre buvo pakankamai gastrolių. Išvažinėjome ne tik visą Lietuvą, buvome ir Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Rumunijoje, Švedijoje. – Balerinos profesija trapi, kaip ir daugumos menininkų. Ar buvo koks nors atsarginis planas? Jei ne baleto šokėja, tai kas? – Mokyklos laikais sakiau, jei nebūtų baleto, eičiau į policiją (juokiasi), o kodėl, jau neatsimenu... Žinojau, kad noriu studijuoti, tuo net neabejojau, tik rinkausi, kur mane trau-

Asmeninio albumo nuotr.

kia. Supratau, kad patinka filologija. Gal dėl to, kad tų kalbų buvo nemažai mano gyvenime. Įstojau į Klaipėdos universitetą, studijavau romanų filologiją. Pirmoji kalba – prancūzų, antroji – italų. Antrojo kurso pabaigoje man siūlė vieneriems metams važiuoti studijuoti į Italiją. Mama labai agitavo, bet aš nusprendžiau nedaryti pertraukos teatre. Buvo labai sunku suderinti studijas su darbu, galima sakyti, kad ketverius metus plušau be poilsio dienų. – Ar teko dirbti vertėja laisvalaikiu? – Taip, dirbau laisvai samdoma vertėja: ėmiau darbus į namus iš kelių vertimų biurų. Su prancūzų ir italų kalbomis neilgai praktikavausi, o kai kalbos nevartoji, tai ji užsimiršta. Buvo toks metas, kai dirbau vertimų biure rusų ir lietuvių kalbų vertėja. Gavau geros sinchroninio vertimo patirties. Darbą biure derinau su darbu teatre: ryte ir vakare – teatre, o per pietus – biure. Buvo įdomu. ►

Balerina Aleksandra Karečkienė 1995– 2001 m. mokėsi Vilniaus M.K.Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyriuje, diplominis darbas – Pamotės vaidmuo B.Pavlovskio balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“. 2001–2020 m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėja. 2003–2007 m. Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo romanų filologiją, vertėja. Vaidmenys: Madam Hortens (M.Theodorakio „Graikas Zorba“), Gubernatorė (F.Wildhorno „Boni ir Klaidas“), Pelių gaujos narė (A.Kučinsko „Makaronų opera“), Sokolina, Motina („Altorių šešėly“), Gėlytė, Voverė, Zuikis, Nykštukas linksmuolis (B.Pavlovskio „Snieguolė ir septyni nykštukai“), Franciska („Štrausiana“), Fifos draugė, Ispanė („Baletinė Čaplino ir Dolskio korta“), Onytė (I.Morozovo „Daktaras Aiskauda“), Snieguolė („Kalėdų Senelis jau čia!“), Motina („Kruvinos vestuvės“ pagal A.Piazzollos muziką), Grafaitė (J.Strausso „Vienos kraujas“), Avis (V.Konstantinovo „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“), Siela („Prarastos sielos“), Motina, Piemenėlė, Angelas („Spragtukas“ pagal P.Čaikovskio muziką). Šoko spektakliuose: I.Dunajevskio „Laisvasis vėjas“, F.Leharo „Linksmoji našlė“, G.Verdi „Traviata“, J.Bocko „Smuikininkas ant stogo“, M.Ravelio „Bolero“, G.Bizet-R. Ščedrino „Karmen siuita“, J.Strausso „Žydrasis Dunojus“, Z.Liepinio „Paryžiaus katedra“, V.Lebedevo „O, mielas drauge“, I.Kalmano „Čardašo karalienė“, „Bajaderė“ ir „Grafaitė Marica“, I.Morozovo „Daktaras Aiskauda“, „Baletinė Čaplino ir Dolskio korta“, „Merė Popins“, „Aistrų šėlsmas“, G.Verdi „Rigoletas“, F.Loewe „Mano puikioji ledi“, C.Monteverdi „Popėjos karūnavimas“.

ŠOKIS

Poilsio valandėlė.

Moko baleto meno ◄ – Balerinos išleidžiamos ilsėtis atšokusios 18 sezonų? Gal per anksti? – Po 18-os metų darbo profesionalioje scenoje baleto artistas išeina į rentą. Atrodo, 18 metų – nedaug, bet mes neiname jaunyn ir fiziškai šokti 35–37 metų sunkoka. Nekalbu apie solinius vaidmenis, nes jie suteikia savotiško adrenalino, kuris padeda įveikti bet kokias kliūtis. Baleto šokėjų psichika yra užgrūdinta: visi mes išeiname į rentą ir randame savo nišą: vieni – teatre, kiti – pedagoginiame darbe, o treti išeina į visai kitas sritis. Dirbdami šį darbą, tam save nuteikiame iš anksto, todėl nėra taip sunku. 37–40 metų... Mokytis niekada nevėlu, o nuo 40 metų gyvenimas tik prasideda (juokiasi).

– Dabar pati mokote baleto meno mažas mergaites ir net suaugusias moteris. Kas 14

Trenažas.

svarbiausia – įgimti duomenys, noras šokti ar charakteris? – Baletas šiuo metu labai populiarus: yra daug baleto studijų, būrelių, juose daug vaikų. Profesionalus baletas turi savus griežtus reikalavimus – vietų skaičius ribotas, o norinčiųjų daug. Čia vertinama visuma: fiziniai duomenys, išvaizda, tad vyksta griežta atranka. – Ar tenka kažkam pasakyti „tau tai nepavyks“, nes neturi reikiamų duomenų? – Sakyti „tau nepasiseks“ negalima, nes charakteriai skirtingi: vienas įrodys, kad tai netiesa, kad viskas įmanoma, o kitas praras pasitikėjimą savimi. Aš manau, kad baleto užsiėmimus turi lankyti visi norintys, nes tai duoda daug teigiamų emocijų visoms gyvenimo sritims. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad su šiluma širdyje prisimenu vaikystės koncertus kolektyve „Polėkis“. Tas jaudinantis pasiruošimas, kostiumai, pasirodymo jaudulys... Mano prisiminimuose tai labai ryšku ir svarbu, nepaisant to, kad beveik du

dešimtmečius šokau profesionalioje scenoje. O tiems, kas nėra susiję su teatru, tokie prisiminimai dar ryškesni. Net neabejoju, kad visiems prie baleto prisilietusiems vaikams tai liks ryškia patirtimi visam gyvenimui, nepriklausomai nuo pasirinktos profesijos. – Kam suaugusioms moterims baletas? Mada? – Manau, šį klausimą reikia užduoti lankančioms baleto pamokas moterims (juokiasi). Dažniausiai tai – vaikystės svajonės išsipildymas. Šiuolaikinės moterys ima skirti

Turi būti nuolat pasitempęs, bet apie tai net nesusimąstai, nes tai įdiegta nuo mokyklos laikų. Baleto artistas neturi teisės atsipalaiduoti, jis jaučia atsakomybę publikai.

ŠOKIS

Baleto pamoka.

Ore.

daugiau laiko sau, savo sielai. Kažkas lanko jogą, sporto klubą, tenisą, baseiną, o kažkas ateina į baleto užsiėmimus. Yra ir tokių, kurios ateina, kad sužinotų, ką jų dukros veikia pamokose, kad suprastų ir padėtų joms.

reabilitacijos laikotarpis, tačiau baleto artistams jis ilgesnis, kad spėtų visiškai atsistatyti. Aišku, po ilgos pertraukos reikia saikingai didinti fizinį krūvį ir susigrąžinti savo ankstesnę formą.

nukų. Taip pat mane ramina mezgimas. Tai – joga mano smegenims (juokiasi). Mėgstu ruošti valgį, bet tik kai turiu pakankamai laiko.

– Iš kur semiatės jėgų repeticijoms? Apskritai, kaip atsipalaiduojate? – Man dažniausiai padėdavo rytinė kava ir muzika. Įjungdavau ją garsiau ir pasikraudavau. Kartais pasipuošdavau – apsirengdavau ryškiai, kad nuotaika būtų pakili. Norint atsipalaiduoti, manau, reikia mintimis atsijungti nuo visko. Gerai, jei yra galimybė kelioms dienoms pakeisti aplinką, bet ne visada tai įmanoma. Man padeda geras filmas, stalo žaidimas su šeima arba kitokia veikla – hobis.

Sunki duona

Joga smegenims – Turbūt retai šios profesijos žmonėms pavyksta išvengti traumų? – Taip, traumų būna. Retai kam pasiseka jų išvengti. Dažniausiai tai – raiščių, sąnarių problemos. Yra dalykų, kurių baleto šokėjai turi paisyti. Pavyzdžiui, negalima pradėti darbo neapšilus – būtina išjudinti kūną, paruošti raumenis darbui, pratempti raiščius, įtakos turi ir šokio technika – ji turi būti taisyklinga, su tinkamai paskirstytu krūviu. Taip pat svarbu ir pasiruošimas, nusiteikimas. Traumos ištinka ne tik baleto šokėjus. Po kiekvienos traumos ar operacijos yra

– Kokie jūsų pomėgiai? – Rankdarbiai. Prieš dešimt metų prisiminiau, kad mama mokė siuvinėti kryželiu ir rimtai „užsikabinau“. Patinka dėlioti neseniai madingomis tapusias akmenukų mozaikas – paveikslus iš smulkių akme-

Asmeninio albumo nuotr.

– Ar tekdavo riboti maistą? O gal dideli fiziniai krūviai savaime viską sureguliuoja? – Svoris – problema, bet tikrai ne visoms baleto artistėms. Kai kurioms nereikia jokių maisto ribojimų, valgo ką nori ir nepriauga svorio. Aš esu kitoje grupėje: tik truputį daugiau sau leidžiu, ir visa tai matyti. Taip, teko atidžiai stebėti savo svorį. Ypač sunku buvo po motinystės atostogų, kai kūnas kaip nesavas, padaryti tai, kas buvo lengva, negali, nes raumenys atprato dirbti ir svoris trukdė. Teko rimtai suimti save į rankas, atsisakiau daugelio dalykų – duonos, cukraus, bulvių, kartais mėsos... Bet rezultatas buvo geras (juokiasi). ► 15

ŠOKIS

Pamotė – mokyklos spektaklyje „Pelenė“.

Kostiumo matavimasis, kai Aleksandrai buvo maždaug septyneri.

Klasikinio šokio egzamine devintoje klasėje. 16

Asmeninio albumo nuotr.

Pasiruošusi koncertui. 1988 m.

ŠOKIS

◄ – Kaip susipažinote su savo vyru?

– Savo būsimą vyrą sutikau pas studijų draugę: Edgaras buvo bendrakursės vyro draugas. Pradėjome susitikinėti, po poros metų surengėme vestuves, o dar po dvejų metų gimė mūsų sūnus Erikas. Gyventi su baleto artiste sunku. Tai reiškia žmonos nebuvimą vakarais, laisvadieniais, šventinėmis dienomis, nedalyvavimą šeimos susitikimuose ir t. t. Su šiais dalykais susitaikys ne kiekvienas. Laimė, mano vyras visada supranta ir visur mane palaiko. Su juo man visuomet jauku, ramu ir saugu. Dėl vaiko gimimo nebuvo jokių svarstymų. Mes labai jo norėjome. Dabar net negaliu įsivaizduoti gyvenimo be sūnaus. – O kaip balerinai pavyksta suderinti nėštumą ir darbą? – Nėštumas – vienoms lengvas, kitoms – ne. Man pasisekė, nes visą nėštumą jaučiausi gerai. Balerinos į dekretines atostogas išeina kaip ir kitos moterys, nuo septintojo mėnesio, tačiau šokti iki šio periodo negali, nes pilvas trukdo ir kostiumas neužsisegs (juokiasi). Žinoma, viskas priklauso nuo savijautos. – Ar būna daugiavaikių balerinų? – Mano aplinkoje yra dvi pažįstamos balerinos, turinčios po du vaikus, kitos – po vieną. Bet niekada nevėlu tai ištaisyti (juokiasi). Ir tik keli mano pažįstamų balerinų vaikai lanko baleto pamokas. – Kodėl? Nes žino, kaip tai sunku? – Vaikai taip toli į priekį nežiūri, nes sunkumų dar nesuvokia. Jiems arba patinka, arba nepatinka. Ne visi vaikai nori lankyti baleto užsiėmimus. Ir ne visi tėvai šokėjai nori, kad jų vaikai juos lankytų, nes jie tikrai žino, kokia tai sunki duona.

Eiti ir daryti – Šokant pasitaiko juokingų istorijų? – Visokių kuriozų nutinka. Svarbiausia į tai žiūrėti su humoru. Buvo ir nukritusių sijonų, plyšusių kostiumų, pačiu netinkamiausiu momentu lūžo butaforija, ir patys artistai nėra apsaugoti nuo kritimų.

Su sūnumi Eriku ir vyru Edgaru.

– Gal jums kokį sijoną teko pamesti? – Aš asmeniškai sijono nesu pametusi. Man buvo kiek kitoks kuriozas. Spektaklyje „Štrausiana“ pašokusi variaciją turiu nusileisti ant vieno kelio, sustingti ir užbaigti šokį prie partnerio. Bet įvyko taip, kad šokau, nusileidau ant kelio, sustingau ir, neišlaikiusi pusiausvyros, ta sustingusia poza pradėjau kristi, virsti ant šono. Ačiū partneriui, kuris tai pamatęs mane greitai sugavo už rankų ir pakėlė. Juokėmės abu iki ašarų ir ilgai atsiminėme šį įvykį. – Kas vyksta užkulisiuose? Dėl ko būna neramu prieš spektaklį? – Prieš kiekvieną spektaklį užkulisiuose visi artistai ruošiasi pasirodymui. Būna tokių atvejų, kai kolegė suserga ir tau reikia ją

Asmeninio albumo nuotr.

pakeisti. Tada jauti įtampą, o protas turi veikti maksimaliu greičiu, nes keičiasi vieta, judesiai, išėjimai ir net partneris. O kartais būna kitaip: jau 100 kartų šokai spektaklį savo vietoje, išeini į sceną ir nei iš šio, nei iš to – baltas lapas – neatsimeni kito judesio, šokio brėžinio. Žinoma, toks momentas žiūrovams nepastebimas, bet artistas per šią sekundės dalį išgyvena tikrą šoką. Greitai atsipeikėji ir toliau įsiterpi į šokį. – Ką sako ar daro balerinos, kai kažkas nesiseka? Gal tinka ir kitiems gyvenimo atvejams? Motyvuokite mus. – Ką daryti, kai nesiseka? Auklėti save. Eiti ir daryti, daryti, daryti, daryti tol, kol pasiseks (juokiasi). Motyvacija: niekada nedvejokite – eikite, bandykite, darykite, klyskite, darykite išvadas ir judėkite pirmyn. 17

MUZIKA

„Trimitatis“: XX tauti n ansamblių ir orkestrų f Baigiantis 2020-iesiems Klaipėdoje vyko Lietuvos valstybės atkūrimo 30-mečiui dedikuotas XX tautinių instrumentų ansamblių ir orkestrų festivalis „Trimitatis“. Nuo 2001-ųjų kasmet rengiamo festivalio tikslas – supažindinti klausytojus su tautiniais instrumentais – kanklėmis, birbynėmis, skudučiais, lamzdeliais, skrabalais, dūdmaišiu, tabalais, džinguliu, ragais, daudytėmis – atliekama muzika.

Lina PETROŠIENĖ

Pasklido po visą Lietuvą Jubiliejiniame festivalyje pasirodė daugiau nei 450 dalyvių iš Akmenės, Alytaus, Gargždų, Garliavos, Jurbarko, Kalvarijos, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Mažeikių, Neringos, Palangos, Panevėžio, Plungės, Šilalės, Šilutės, Tauragės, Vėžaičių, Vilkaviškio, Vilniaus. Pagrindą sudarė vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų kolektyvai, vienarūšiai ar mišrios sudėties autentiško 18

Festivalio metu Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje kankliavo LMTA Klaipėdos fakulteto magistrantė Giedrė Tautkutė (pedagogė Ingrida Kurienė) ir Juozo Karoso muzikos mokyklos kanklių ansamblis (vadovė Rita Liubinienė). Aleksandro Ronkaus nuotr.

pavyzdžio ir ištobulintų tautinių instrumentų ansambliai, kapelos, orkestrai ir solistai. Prie jų prisijungė draugai –

vokalistai ir vokalinės muzikos ansambliai, klasikiniais muzikos instrumentais grojantys atlikėjai.

MUZIKA

i nių instrumentų ų festivalis Klaipėdoje

Įpusėjus renginių ciklui, dėl COVID-19 apribojimų festivalio dalyviai liko namie, bet jų muzika skambėjo per „Trimitačio“ „Facebook“ paskyrą. Taip festivalis tarsi pasklido po visą Lietuvą, buvo ir gali būti matomas visame pasaulyje. Įprastomis sąlygomis „Trimitatis“ yra keliaujantis, nuolat savo veidą keičiantis ir kiekvienais metais kitoje savivaldybėje organizuojamas renginys. Jis jau buvo surengtas Gargžduose, Klaipėdoje, Kretingoje, Šilutėje, Palangoje, Šilalėje, Plungėje, Tauragėje, Mažeikiuose, Rietave, Neringoje. Festivalio regalijos ir garbė jį organizuoti 2022-aisiais vėl suteikta Tauragės savivaldybei.

Atvėrė kitas galimybes

Koncertas „Skambėkime Lietuvai“: tautinių instrumentų orkestras „Trimitatis“ (vadovė Algytė Merkelienė), jo solistė Airida Burkauskienė ir J.Petkutė-Marcinkienė. Videoįrašo nuotr.

„Nėra to blogo, kuris neišeitų į gera“ – gerai žinomas, viltį teikiantis posakis tinka apibūdinant ir 2020-ųjų „Trimitatį“. Tikėtina,

kad blogis, pristabdęs pasaulį, anksčiau ar vėliau „išeis“ arba mokslas pergudraus jį. O kad suplanuotos jubiliejinio festivalio veiklos

„išeitų į gera“, organizatorių grupė – Algytė Merkelienė, Jurgita Petkutė-Marcinkienė, Loreta ir Anatolijus Tumanovai, ► 19

MUZIKA

◄ Milda Damalienė, Jurgita Kaubrienė,

Klaipėdos etnokultūros centre vykusiame „Trimitačio“ festivalio koncerte „Tautiniai instrumentai kitaip“ muzikavo Irmantas Mikalonis ir Dainius Žilinskas, duetas „Lajos“: Ingrida SpalinskaitėKurienė ir Justė Sakalytė, Palangos S.Vainiūno meno mokyklos tradicinių kanklių ansamblis „Ruzgelė“ (vadovė J.Petkutė-Marcinkienė). Algytės Merkelienės nuotr.

Rima Spalinskienė, Angelė Alšauskienė, Virginija Babaliauskienė, Irmantas Mikalonis – dirbo labai intensyviai ir kūrybingai, panaudojo iki šiol pasyviai veikusias priemones – technologijas, socialinius tinklus, savo sukauptą vaizdo ir garso archyvą. Žinoma, apmaudu, kad festivalio dalyviai neteko džiaugsmo susitikti, groti ir dainuoti drauge, patirti scenos jaudulį ir aplodismentų svaigulį. Tačiau pasitelktos techninės priemonės turi ir daug privalumų: gali padėti aiškiau matyti save šiuolaikiniame tautinės ir pasaulio muzikos kontekste, muzikavimas dokumentuojamas ir yra pasiekiamas kur kas didesnei auditorijai. Pavyzdžiui, per festivalio mėnesį vaizdo įrašai socialiniuose tinkluose buvo peržiūrėti beveik 24 000 kartų. Du pirmieji festivalio renginiai – spalio 18-ąją Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje vykęs tautinių instrumentų koncertas ir spalio 21-ąją Klaipėdos etnokultūros centre skambėjęs koncertas „Tautiniai instrumentai kitaip“ – gyvu garsu ir emocija džiugino susirinkusius klausytojus. Buvo sudaryta galimybė šiuos koncertus stebėti ir per internetinę platformą. Ši praktika

MUZIKA

pradėta taikyti daug plačiau. Sumanyta pakviesti kolektyvus savo koncertų ar atliekamų kūrinių vaizdo įrašus skelbti internete. Per festivalio mėnesį paskelbti net 56 tokie įrašai. Juos stebėti ir analizuoti, jais gėrėtis ir dalytis galima bet kuriuo metu. Karantino sustabdytas baigiamasis festivalio koncertas „Tautinių instrumentų mozaika“, kuris buvo numatytas lapkričio 14-ąją LMTA Klaipėdos fakulteto koncertų salėje, sukurtas iš Tautinės muzikos asociacijos „Trimitatis“ garso įrašų archyvo, taip pat persikėlė į virtualią erdvę. Tikėtina, kad 2020-ųjų renginio patirtys ir įgūdžiai leis pagalvoti ir apie užsienio lietuvių kolektyvų, puoselėjančių tautinę muziką, realų arba virtualų dalyvavimą būsimuose „Trimitačio“ festivaliuose. O gal jis išaugs į tarptautinį renginį, sukviesiantį užsienio šalių tautinės muzikos atlikėjus?

Lietuvybės pasas pasaulyje Tautiniai muzikos instrumentai – mūsų pasas pasaulyje. Šį posakį išgirdau iš garsaus džiazo ir world muzikos atlikėjo Furato Qaddouri’o, virtuoziškai grojančio arabų styginiu instrumentu kanūnu, giminingu mūsiškėms kanklėms. 2018 m. jis drauge su Klaipėdos kameriniu orkestru grojo Klaipėdos džiazo festivalyje. Savo interviu muzikantas pasakojo, kad šiuo instrumentu groti jį paskatino tėvas, pasakęs, kad vieną dieną kanūnas būsiąs jo pasas pasaulyje, – taip ir atsitiko. Tautinių instrumentų ansamblių ir orkestrų festivalio „Trimitatis“ dalyviai taip pat įgauna simbolinį lietuvybės pasą, nors jį ne visada drąsu rodyti Lietuvoje. Galima išgirsti priekaištų, kad gaivinamas sovietmečio palikimas, tačiau taip gali sakyti tik neišmanėlis arba piktavalis. Gerai žinoma, kad vietinių muzikos instrumentų tobulinimas, muzikavimo jais skatinimas Lietuvoje siekia XX a. pradžią, o panašūs etninės muzikos vystymosi procesai vyko ir tebevyksta visoje Europoje. Senovinių muzikos instrumentų tobulinimas padėjo jiems išlikti mūsų atmintyje, vėliau atgimti muziejinių eksponatų kopijomis ir koegzistuoti su ištobulintais instrumentais. „Trimitačio“ festivalis savo uždaviniais laiko visų rūšių lietuviškų tautinių instrumentų puoselėjimą, populiarinimą ir sklaidą, ansamblinio ir orkestrinio muzikavimo tautiniais instrumentais skatinimą bei kūrybiško bendradarbiavimo ugdymą.

Keičiasi kartu su mumis „Trimitačio“ festivalio koncertai, retrospektyvus žvilgsnis į tautinių muzikos instrumentų repertuarą, instrumentarijų, kūrinių atlikimą ir muzikavimo jauseną rodo, kad šie dalykai yra gerokai pasikeitę, išlaisvėję ir tapę sąmoningi. Tai yra muzika, kuri gyvena ir keičiasi su mumis. Visa tai sietina ne tik su mūsų valstybės nepriklausomybe, bet ir su tautinių instrumentų mokytojų ir dėstytojų asmeninėmis savybėmis. Tai kūrybiškumas, drąsa, patriotiškumas ir aukšta kvalifikacija, kuri nuolat tobulinama edukaciniuose užsiėmimuose, kūrybinėse laboratorijose, seminaruose, konferencijose. Šių metų „Trimitačio“ festivalyje taip pat buvo numatyta edukacinė programa Klaipėdos mokyklose „Pažinkime liaudies instrumentus“. Tačiau jos vykdymas atidėtas, o mokymo priemone pasitarnaus festivalyje dalyvavusių kolektyvų vaizdo įrašai. Juose matomas ir labai įvairus instrumentarijus, muzikuojama ir pagal autentiškus pavyzdžius pagamintais, ir ištobulintais tautiniais instrumentais, kurie jungiami į įvairiausių sudėčių ansamblius, kapelas, orkestrus. Tai yra didelis išbandymas muzikuojantiems: derėti, sutarti, įsiklausyti, jausti ritminę ir emocinę pulsaciją bei paklusti dirigento mostui. Šiuolaikinę individualistinę elgseną tenka papildyti senoviniais, bet nepasenusiais bendruomeniškumo įgūdžiais. Tautinių muzikos instrumentų repertuaras taip pat stipriai prasiplėtęs ir nuolat atnaujinamas. Tradiciniais instrumentais atliekamas folklorinis repertuaras arba jo improvizacijos, įvairios kompozicijos. Ištobulinti tautiniai instrumentai turi gana dideles technines galimybes, todėl festivalio programoje skambėjo ir klasika tampantys Jono Švedo, Jurgio Gaižausko, Valentino Bagdono, Jurgio Juozapaičio, Algimanto Bražinsko, ir šiuolaikinių kompozitorių, kuriančių liaudies instrumentams, – Giedriaus Svilainio, Ryto Svilainio, Juliaus Siurbio, Justės Sakalytės – kūriniai. Pasaulio muzikos įvairovę atskleidė festivalio koncertuose atlikti užsienio autorių Eriko Satie, Rolfo Lovlando, Arielio Ramirezo, Maximo Diego Pujolio, Gabrielio Faure kūriniai, sėkmingai pritaikyti lietuviškiems tautiniams instrumentams. „Trimitačio“ festivalis yra ir savotiška pasirengimo dai-

nų šventėms platforma. Paprastai festivalio koncertuose pasirodo naujas būsimųjų moksleivių ir šalies dainų švenčių repertuaras.

Asociacija – vienijanti galia Tautinių instrumentų ansamblių ir orkestrų festivalio „Trimitatis“ programa ir mastas drąsiai leidžia sakyti, kad tai yra reikšmingas Lietuvos kultūros įvykis. Tokios apimties renginys nebūtų įmanomas be tautiniais muzikos instrumentais grojančių žmonių – muzikų bendruomenės, kuri, matydama savo veiklos prasmingumą ir kylančias grėsmes, susitelkė ir 2015 m. įsteigė tautinės muzikos asociaciją „Trimitatis“. Asociacijų teisinis reglamentavimas sukuria prielaidas gerai funkcionuojančioms, bet menkai finansuojamoms kultūros sritims įgauti svorio, visavertiškai veikti ir sėkmingai dalyvauti finansavimo konkursuose savivaldybių bei valstybės mastu. Ilgametę ir solidžią veiklos istoriją sukūręs „Trimitačio“ festivalis 2018 m. įtrauktas į Lietuvos kultūros tarybos finansuojamų prioritetinių renginių sąrašą.

Pasitelktos techninės priemonės turi daug privalumų: gali padėti aiškiau matyti save šiuolaikiniame tautinės ir pasaulio muzikos kontekste, muzikavimas dokumentuojamas ir yra pasiekiamas kur kas didesnei auditorijai. Tai ir įpareigoja, ir tautinės kultūros mėgėjams žada puikią ateitį, kurios linkėjo „Trimitačio“ klausytoja Regina Marozienė: „Nuostabu, kolegos! Ačiū už akiai malonius vaizdus, ausiai artimus skambesius. Šaunu, kad tokiu nelengvu laiku suorganizavote puikų renginį. Sveikiname ir linkime dar daug festivalių! Būkite sveiki, kupini kūrybinio įkvėpimo ir meilės mūsų tautos instrumentams!“ 21

FESTIVALIS

„Paviljone“ – meno ir buities dialogai Klaipėdoje baigiantis 2020-iesiems įvyko pirmasis meno festivalis „Paviljonas“, kurį suorganizavo galerija „Si:said“. Aplinkybės lėmė, kad šis festivalis, kaip ir kiti meno renginiai šiuo metu, žiūrovams buvo pasiekiamas tik virtuliai. Per dvi paskutines lapkričio savaites viename iš daugiabučių Žvejybos uosto mikrorajone viena po kitos pristatytos penkios parodos, kurias ir dabar galima pamatyti internete (www.sisaid.lt). Pagrindinė festivalio idėja – pakviesti žiūrovus ne į įprastas ekspozicines erdves – meno galerijas, kurios įprastai įsikūrusios miesto centre, o atnešti profesionalų meną į žmonių gyvenamąją aplinką, eksponuojant kūrinius jiems įprastose patalpose – daugiabučio bute. Projekto sumanytojai turėjo tikslą čia pakviesti mikrorajonų gyventojus, kurie gal pirmą kartą taptų meno parodų žiūrovais. Tačiau, parodoms persikėlus į virtualią erdvę, tokį sumanymą įgyvendinti tapo neįmanoma. Kita vertus, festivalio auditorija gerokai prasiplėtė ir peržengė ne tik šio mikrorajono, miesto, bet veikiausiai ir šalies ribas. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Danguolė RUŠKIENĖ

Kitas sprendimo variantas Uostamiesčio, kaip ir kitų miestų, mikrorajonai turi pakankamai išvystytą infrastruktūrą, apimančią ne tik būtiniesiems čia gyvenančiųjų poreikiams tenkinti, bet ir gyvenimo kokybei užtikrinti reikalingus objektus – žaidimų aikšteles, bibliotekas, kavines ar net kultūros centrus. Mikrorajonai – mažos didelio miesto kopijos. Kadangi čia yra viskas ar beveik viskas, ko gyventojams reikia, jie gali ištisomis 22

savaitėmis neišvažiuoti iš savo rajono, manydami, kad nėra jokios būtinybės dalyvauti miesto centre vykstančiame kultūriniame gyvenime. Tokios teritorijos, kaip ląstelės, sudaro vieną didelį darinį, dėliojamą jau pagal stambesnę schemą – su savo centru, gamybos, verslo, gyvenamosiomis, poilsio ir kitomis zonomis. Mikrorajonai kadaise buvo pritaikyti gyventi darbininkų klasei. Tai lėmė, kad kultūrinis gyvenimas tradiciškai telkiasi miestų centruose, dažniausiai – senamiesčiuose. Diskusijos apie tai, kad čia organizuojami renginiai sunkiai prisikviečia mikrorajonų gyventojus, vyksta jau ne pirmi metai. Svarstomos įvairios galimybės ir įvairūs variantai, bet padėtis kol kas nesikeičia.

Projektas „Paviljonas“ į šią situaciją pažvelgė iš kitų perspektyvų, pasiūlydamas kitą sprendimo variantą. Ir anksčiau yra buvę bandymų meno renginius perkelti į mikrorajonus, nors trumpam inicijuojant kultūrinio gyvenimo decentralizaciją mieste. Taip pat jau yra ir meno galerijų privačiuose butuose, tačiau jos – ne Klaipėdoje. Be to, „Si:said“ galerijos pradėtas meno festivalis kviečia ne į apgyvendintus namus, o į šiuo metu beveik tuščią ir tik buvusio gyvenimo atmosferą saugantį butą. O ji, panašu, kad kaupia ne vienos kartos gyvenimą. Atsiknoję sienų apmušalai daugelyje vietų atidengia žalias sienas, o kambarių durys, užsilikę baldai, raštuoti kilimai nuveda į sovietmetį menančius laikus. Tyrinėjant

FESTIVALIS

šias erdves įdėmiau, aptinkami ir ne tokios tolimos praeities pėdsakai. Plastikinius langus dengia šilku šiugždančios ir prabangą imituojančios užuolaidos, o palubėje kabo „paauksuoti“ šviestuvai. Tai erdvė, į kurią su savo meno procesais buvo pakviesti šiandieniniai menininkai, kad čia, įsiterpdami į daugiasluoksnę buitį, užmegztų kitokį santykį su žiūrovais. Ir pasiūlytų jiems meno kūrinių suvokimą ne nuo papildomų prasmių išvalytoje galerinėje erdvėje, o buityje, kur glaudus santykis su kasdienybe.

Reprodukcijų pilni namai Festivalį pradėjo Benedikto Žiniausko (1928‒2020) kolekcijos paroda. Šis žmogus, kadaise dirbęs Klaipėdos pašte, visą gyvenimą domėjosi Vakarų Europos daile ir kaupė žymiausių tapybos kūrinių reprodukcijas. Sovietmečiu tai nebuvo paprasta. Įvairiais keliais gautas spausdintines kopijas, kurių dauguma atkeliavo iš meno muziejaus „Ermitažas“ (Sankt Peterburgas, Rusija), jis kruopščiai įrėmindavo paties padarytuose rėmuose ir pasikabindavo savo bute. Taip laikui bėgant susiformavo didžiulė reprodukcijų ekspozicija, užėmusi sienas nuo lubų iki grindų. B.Žiniauskas rinko ne tik žymiausių tapybos darbų fotografijas, bet ir leidinius apie meno procesus Vakarų Europoje – katalogus, spaudą ir atvirukus. Visa tai buvo kaupiama jo namuose. Iš klaipėdiečio paliktos kolekcijos galima spręsti, kad tokiam pomėgiui jis skyrė labai daug dėmesio ir laiko. Ne tik pats darydavo iškilius, sudėtingų ornamentų rėmus, bet ir kruopščiai kitoje paveikslo pusėje aprašydavo kūrinį, nurodydavo autorių, pavadinimą, originalo matmenis, kur kūrinys eksponuojamas ir kt. Akivaizdu, kad aplinkybės, susijusios su kiekviena iš jo įsigytų reprodukcijų, kolekcionieriui buvo svarbios, nes jis šią informaciją ne tik kaupė, bet ir siekė išsaugoti. „Paviljone“ pristatyta tik nedidelė mįslingos kolekcijos dalis, kuri, anuomet buvusi tokia svarbi ją kaupusiam žmogui, dabar, organiškai įsiliejusi į svetimo buto erdves ir darniai papildžiusi čia užsilikusių, nereikalingų daiktų gretas, tarsi konstatavo savo nuvertėjimą ir prarastą aktualumą. ► 23

FESTIVALIS

H.Riškaus parodos „H2R20“ fragmentai. 24

FESTIVALIS

Įvaizdinta motinystė ◄ Antroji „Paviljone“ buvo įkurdinta

Žanetos Jasaitytės-Bessonovos eksperimentinė paroda „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“. Pirmą kartą ši paroda pristatyta prieš trejus metus įprastose ekspozicinėse erdvėse – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Joje, skirtingai nei anksčiau, kai menininkė kūrybinius sumanymus realizuodavo dvimatėje plokštumoje, savo objektus iš paveikslų ji tarsi perkėlė į realią erdvę ir padėjo greta žiūrovų. Temą autorei ir šįkart padiktavo asmeninė patirtis – neseniai išgyventa motinystė. Taip Ž.Jasaitytės-Bessonovos dėmesio centre atsiduria dėsningumai – skirtingais gyvenimo etapais išgyvenamos skirtingos patirtys, kurios keičia žmogaus gyvenimą ir kartu formuoja jį kaip asmenybę. Prie motinystės temos ji buvo prisilietusi ir anksčiau, kai pabandė sugrįžti į vaikystę ir apmąstė savo santykį su mama. Dabar menininkė kalba apie savo motinystę, todėl keičiasi ne tik jos pozicija, bet ir raiška. Prieš tai rėmusis dokumentais – fotografijomis, dabar ji ėmėsi pati konstruoti objektus, kurie lyg ir nieko bendro su tikru gyvenimu neturi, tačiau tikslingai žadina patyrimus. Dirgiklių čia daug ir įvairių. Per kūrinius, jų tarpusavio ryšius autorė apmąsto savo kūno pokyčius, kintantį gyvenimą, santykį su buitimi, naujus įsipareigojimus ir jausmus. Svarbiausia jai, kad persvarsto moters menininkės, kai ją „ištinka“ motinystė, statusą. Meno festivalyje „Paviljonas“ Ž.Jasaitytės-Bessonovos kūriniai pristatomi visai kitame kontekste. Nors jie atsiduria ten, kur ir turėtų būti – tikrame gyvenime, tačiau akivaizdu, kad nėra šios tikrovės dalis ir įsiterpia čia veikiau kaip svetimkūniai. Kad ir kalbantys tomis pačiomis temomis, apie tuos pačius dalykus, bet jau visai kita kalba. Tokiam įspūdžiui, ko gero, padeda kontrastas tarp sovietinio pastato, beveik nepakitusio anų laikų interjero ir ryškių, skambančių, virpančių, besiskleidžiančių šiuolaikinių objektų. Tai kelia dviprasmiškus jausmus, kartu – ir klausimus, į kuriuos ieško atsakymų ir šis projektas. Ar meno kūriniai, integruoti į bet kokią buitį, tikrai išlieka nepakitę, t. y. meno kūriniai? Ir ką jie įgyja ar praranda, taip radikaliai keičiantis kontekstams? ►

Ž.Jasaitytės-Bessonovos parodoje „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje”.

FESTIVALIS

Kauliuko lemti ėjimai ◄ Tarpdisciplininio meno kūrėjas Henrikas

Riškus (H2) festivalyje dalyvauja su nauja savo paroda „H2R20“. Klaipėdoje šis menininkas buvo pristatytas prieš porą metų, kai galerijoje „Si:said“ surengė parodą „Random“. Jau tada, naudodamas beveik identiškas priemones – skaitmenines ir analogines medijas, jis kalbėjo apie labai panašius dalykus. Pasak autoriaus, dabartinė paroda jo kūryboje – naujas etapas, kuriam būdinga simetrija ir atsitiktinumas. H.Riškaus projektas „H2R20“ dialogui su parinkta gyvenama erdve puikiai tinka. Autorius, kaip ir anksčiau, tyrinėja tikimybės galimybę, kuri vienaip ar kitaip lemia galutinį rezultatą. O tai labai arti to, kaip susieti jo kūriniai su erdve ir žiūrovais atsiduria dabar. H.Riškus kalba apie atvejus ir veiksmus, kurie nėra nuo mūsų priklausomi ir jų baigtį lemia atsitiktinumai. Vadovaudamasis tokiu principu, jis taisyklingas figūras dėlioja į segmentus, o šiuos – į dar didesnius darinius. Kuriami abstraktūs vaizdai, kuriuose kaitaliojamos juodos ir baltos, o kai kur – spalvotos detalės. Susidaro įspūdis, kad šie kūriniai neturi numatytos tvarkos ir jų galutinė išraiška autoriui nebuvo aiški. H.Riškus jau senokai naudojasi generatyvinio meno kūrimo būdais. Jis paprastai sukuria tam tikras sistemas, kuriomis vadovaujasi konstruodamas savo vaizdus, sujungiančius estetiką su chaosu. Tokį kūrybinį veiksmą menininkas prilygina žaidimų kauliuko metimui ar kitiems panašiems veiksmams, kurie lemia sprendimų priėmimą. Tai gali priminti dvejetainius kontaktinės informacijos kodus (QR), kurių apstu mūsų aplinkoje. Lygiai taip pat – kadaise itin populiarų kompiuterinį loginį žaidimą „Tetris“ ar kažką į jį panašaus. „H2R20“ – vizualus kodas, kurį menininkas siūlo kiekvienam iššifruoti savaip. Jo teigimu, nepriklausomai nuo proceso, visos tikėtumo ir netikėtumo galimybės ir yra tikrasis grožis. Todėl šiam žaidimui jis nepasiūlo konkretaus, vieno sprendimo. Žiūrovai jį turi susirasti patys.

At(si)vėrimai rūke

V.Balsio „Uždaryta paroda“.

Vlado Balsio „Uždaryta paroda“ tęsia jau kuris laikas jo vystomą architektūros ir meno procesų galimybių persvarstymo temą. Ieškodamas naujų ir praplėsdamas

FESTIVALIS

esamų procesų erdves, autorius dažnai remiasi nebūties idėja. Ši paroda – ne išimtis. Reaguodamas į dabartinę situaciją, kai visos galerijos, muziejai fiziškai yra neprieinami ir tenka įprasti prie kitų parodų lankymo būdų, jis pasiūlė permąstyti pažinties su menu kaitą. „Uždaryta paroda“ šiuo atveju galėtų veikti kaip tiesioginė nuoroda į šiandieną, tačiau V.Balsys tai aptaria platesniame nei nūdienis kontekste. Jis inicijuoja diskusiją apie patį parodų lankymo ir meno kūrinio pažinimo reiškinį, kuris, anot jo, normaliomis gyvenimo sąlygomis panašus į ritualą. Tai reikštų, kad parodų lankymas turi susiformavusią veiksmų struktūrą, kurią sudaro žmonių judesiai, gestai, žodžiai. Mąstant ta pačia kryptimi, meno parodų atidarymus būtų galima pavadinti tam tikromis ceremonijomis, nes juose visuomet yra renginio ašis – iškilmingumo momentas, o kiekvienas dalyvaujantis įgyja savo vaidmenį. Būtent šiuo momentu iškyla klausimas, kiek tuose ritualizuotuose veiksmuose lieka vietos pačiam kūrinio ir meno pažinimui. Visa tai yra jau mūsų sociume įsitvirtinusios tradicijos. Kol kas galime tik spėlioti, ar jos per šį pandemijos laiką pasikeis, ar jai pasibaigus grįšime prie senų savo įpročių ir susiformavusių ritualų. V.Balsys „Uždarytai parodai“ pasirenka rūką. Palengva jam užpildant erdves, autorius apmąsto ne tik kūrinio, jam parenkamų ekspozicinių erdvių ir žiūrovų kintantį santykį. Laikinai atidarytoje parodinėje erdvėje pasitelkus rūką tyrinėjamos ir matomumo, regėjimo, kartu ir pažinimo ribos. Stebimas sienomis, lubomis ir grindimis slenkantis rūkas aklinai uždengiantis visą erdvę, kurią kai kur praplėšia pro langus sklindanti šviesa. Jis čia tai atsitraukia ir atidengia kambariuose likusius daiktus, tai vėl erdves užpildo neperregima mase. Ir čia mintys veda jau menininko link. Kiek jis leidžia iš tikrųjų pamatyti? Ką matome, o ką tik įsivaizduojame? Ir į ką gali pavirsti žiūrovų kontaktas su buitimi tokiomis sąlygomis, kai tarp jų įsispraudžia meniniai sprendimai? Rūkas įprasmina ir dar vieną autoriaus minčių kryptį. Tai – dabartinė, neaiški menininko situacija, kuri taip pat skendi tirštoje neregimybėje.

Su savita humoro doze Paskutinė šiemečio festivalio „Paviljonas“ paroda – Donato Jankausko (Duonio) „Nematau, negirdžiu ir tyliu“ – kaip aliuzija ► 29

FESTIVALIS

D.Jankausko-Duonio ekspozicijos „Nematau, negirdžiu ir tyliu“ vaizdai. ◄ į tris išmintingas beždžiones, iš kurių viena – Midzaru – užsidengusi akis, Kikazaru – ausis, o Ivazaru – burną. Nors Rytų kultūrose šis aforizmas suprantamas kaip teisingi veiksmai, Vakaruose jis gali būti interpretuojamas kaip abejingumas. Šią Rytų ir Vakarų kultūrų priešpriešą autorius priėmė ir pateikė su savita humoro doze. Taip jis reflektuoja šiandieninio menininko statusą ir kvestionuoja jo santykį su institucijomis. Ironiškai kalba apie didaktiką, kurioje atsiduria vizijų ir realybės socialiniai konstravimo modeliai bei jų mechanizmai.

Iš B.Žiniausko reprodukcijų kolekcijos. 30

Lig šiol buvo įprasta, kad D. Jankausko gigantiškos skulptūros įsibraudavo į ekspozicines sales, taip suardydamos standartinius suvokimus. Autoriaus teigimu, jos sukurtos tam, kad užkariautų erdves. Šioje parodoje pasirinkta kiek kitokia strategija – erdvės uzurpuotos ne padidintais masteliais, o tiesiog užtvindytos objektų gausa. Kaip ir anksčiau, D.Jankauskas pasirinko neskoningus, aklai ir masiškai vartojamus daiktus, tiksliau – žaislus ir figūrėles, kurie vienokia ar kitokia forma vaizduoja beždžiones. Šie primatai didesnėmis ir mažesnėmis kompanijomis jau senokai keliauja iš vienos D.Jankausko parodos į kitą. Ski-

riasi tik jų dydžiai ir konstruojami siužetai, kurie koreguoja idėją. Kartais beždžiones kuria ir pats autorius, tada eksponuoja jas greta tų pačių žaislų, nudažytų klaikiomis, ryškiomis spalvomis. Panašu, kad beždžionės „Paviljono“ ekspozicijoje jaučiasi kaip namuose. Jos karstosi palubiais, supasi ant užuolaidų, mažosios lipa didesnėms ant galvų, ropoja sienomis arba grožisi savimi veidrodžiuose. Kitos prilipusios prie langų stebi retus praeivius, laukia, kol jas kas nors pastebės. Susidaro įspūdis, kad visos viename bute uždarytos beždžionės dėl kažkokių priežasčių negali palikti savo buveinės, nieko nekviečia ir į svečius.

FESTIVALIS

Kuriamas įspūdis – makabriškas. Menininko užuominos pernelyg tiesmukos, kad galėtų atsirasti keli svarstymo variantai. Susmulkėjusios, mažutės, pagal skirtingas nuotaikas susispietusios draugėn gana ankštose erdvėse, šios beždžionės pasaulį mato tik savo atspindžių fone ar stebėdamos realybę per atstumą. Panašu, kad šioje parodoje D.Jankauskas neapsiribojo vien menininkų bendruomene, nusitaikė į visą sociumą, kuris dabar atrodo labai panašiai, kaip šiame bute užsidariusios beždžionės. Šįkart menininko ironija rizikingai priartėja prie sarkazmo ar net cinizmo ribos. Galbūt dabar, kai tiek daug įtampos,

tokia socialinių modelių kritika nuskamba pernelyg aštriai. Kita vertus, jos paneigti taip pat neįmanoma.

Žaidžia suvokimais Meno festivalis „Paviljonas“ tuo ir įdomus, kad žaidžia meno kūrinių ir kontekstų suvokimais. Žinomus autorius, jų kūrinius pateikia netradicinėje, nepažįstamoje, buitinėje erdvėje. Vieta, kuri dabar pasiūloma suvokėjams, intriguoja ir savo istorija, užsilikusiais pra-

eities pėdsakais. Visa tai siejama jau ne su estetinėmis kategorijomis, o su kasdienybe ir tikrais žmonių gyvenimais. Tai yra išskirtinė platforma meno pristatymui, kuri pasiūlo pagrindą kitokio pobūdžio diskusijoms. Meno kūriniai ne tik įkurdinti kažkieno buvusiuose namuose. Čia atsiradę jie ir toliau bando užmegzti kontaktą su suvokėjais, taip atverdami neįprastas (meno pristatymui) ir kartu visai įprastas (kasdieniam gyvenimui) erdves, kad parodytų, kaip įvairiai gali būti suvokiamas menas, keičiantis jo pristatymo modeliams, varijuojant erdvėms ir plečiantis kontekstams.

Galerijos „Si:said“ archyvo nuotr. 31

FOTOGRAFIJA

P.Makausko „Na arba Apie gamto

P.Makauskas. Naujos Jūros 1–4.

Palangiškis fotomenininkas Paulius Makauskas tapo prestižinio tarptautinio konkurso „International Photography Awards“ 2020 m. laureatu. Konkurse dalyvavo fotografai iš 120 šalių, pateikta daugiau nei 13 000 kūrinių. P.Makausko sukurta fotografijų serija „Naujos Jūros“ užėmė pirmąją vietą analoginės fotografijos kategorijoje. Kalbamės su menininku, kurio fotografijose užfiksuota Baltijos jūra ir joje atsispindintys globalūs procesai, autentiškos būties momentai, besipildantys už kalbos ribų. 32

Julija PAŠKEVIČIŪTĖ

Tai, kas svarbu – Kaip vertinate šį laimėjimą? Minėjote, kad paties apdovanojimo nesureikšminate tiek, kiek jis susijęs su egoistiniu pasitenkinimu. Tikroji pergalė – tai

Naujos Jūros“, tos jungtis

galėjimas kalbėti apie tai, kas svarbu. Kas yra svarbu? Gal išplėtotumėte mintį ir apie tai, kokią poziciją užimate kitų žmonių požiūrio atžvilgiu, nes sakėte, kad nenorite kažko pakeisti, tik pasidalyti, kaip galima matyti, pagalvoti apie situaciją? – „Naujas Jūras“ pamatė gerokai platesnis žmonių ratas. Esu dėkingas už tai. Man svarbu kalbėti apie žmogaus daromą įtaką jį supančiai aplinkai. Mano mąstymo pamatas labai paprastas – gamtą sudaro nesuskai-

čiuojama daugybė tarpusavyje susipynusių, lygiaverčių dalių. Niekas nėra svarbiau už kažką kitą. Taip pat ir žmogus nėra tų gamtos dalių valdytojas. Jis yra dalyvis. Šiame projekte su jūra aš bendradarbiauju – mudu kuriame kartu. Nežinau, ar dar reikia keisti žmones. Žmonės ir taip keisti. Man įdomu dalytis žiniomis, vizijomis, naujai atrastomis formomis kalbėtis senomis temomis. – Kodėl – „Naujos Jūros“?

FOTOGRAFIJA

– Pavadinimas – tarsi aliuzija į naujai atsiradusį geografinį objektą Žemėje. Kaip kad staiga iš vandens išnyra nematytos salos. Jūros tampa naujos, nes nebeatpažįstamai ir labai greitai kinta. Jūros, vandenynas yra didžiulė vientisa sistema, ir dabartinė jos metamorfozė iškelia labai daug kompleksinių problemų. Dabar esame tokiame etape, kai patys modifikuojame tas sudėtingas sistemas. Žmogus – viena iš gamtos dalių. Taigi gamta keičia pati save. ► 33

FOTOGRAFIJA

◄ Tik jau nebe spontaniškai ir lėtai, kaip milijardus metų iki šiol. Kultūros antropologo Josepho Tainterio pastebėjimu, griūčių ir pokyčių buvo visada. Bet, jo nuomone, tikrasis pavojus kyla iš įsivaizdavimo, kad nepaisydami nieko galime gyventi lygiai taip pat, kaip visada. Kaip toje R.E.M. dainoje. Tai pasaulio pabaiga, ir aš jaučiuosi puikiai.

Kaip baltas lapas – Esate pasakęs, kad jūra – tai baltas lapas. Ką tai reiškia? Kokių spalvų jūsų fotografijose yra jūra ir kodėl? – Ilgai, net, sakyčiau, obsesiškai stebėdamas jūrą, suvokiau, kad baltos bangų keteros erdvėje ir laike tįsta į neaprėpiamą, baltai pilką lapą. Galima įsivaizduoti, kaip banga artėdama užpildo tam tikrą erdvę. Tada tūkstančiai tokių, judėdamos skirtingose vietose, ir sukuria tą gyvą, pulsuojantį lapą. Baltai pilka spalva kuo puikiausiai sugeria visas kitas. Man beliko jas užpildyti šviesa.

Šiame projekte su jūra aš bendradarbiauju – mudu kuriame kartu. Ieškodamas pradžios taškų, užtikau tokį labai įdomų filosofą – Timothy Mortoną. Jis klimato kaitą vadina hiperobjektu. Tai nesuvokiamai didelis objektas, besitęsiantis per laiką ir erdvę. Pažinus tik dalimis, bet niekada kaip visas vienu metu. Supratau, kad šį modelį tarsi aidas atkartoja mikroplastikas. Vos įžiūrimos (arba plika akimi visai nepastebimos) dalelytės, tačiau randamos milžiniškais kiekiais bet kurioje vandenyno vietoje. Tarsi koks sintetinis planktonas, nematomas superorganizmas. O jis būna visų, kokias tik esame sukūrę, spalvų. – Pasitelkėte ne patį patogiausią dumplinį fotoaparatą. Fiksuojant jūrą, kuo šis analoginis būdas pranašesnis nei šiuolaikiniai skaitmeniniai? Kiek laiko procesas užtrunka? – Fotografuoju didelio formato kamera ant skaidrių. Nežinau, ar šis būdas pranašesnis. ► 34

Fotomenininkas P.Makauskas gilinasi į ekologijos, klimato kaitos problemas, jam svarbu savo kūriniais kalbėti api

bėti apie žmogaus įtaką jį supančiai aplinkai.

DAILĖ

Dagnės Puodžiūnaitės nuotr.

FOTOGRAFIJA

◄ Bet jis tinkamas man. Padaręs daug eskizų su skaitmeniniu fotoaparatu, nusprendžiau, kad reikia medžiagos, kuri subtiliau perteiktų vaizdą. Tai pasiteisino. Vienam kadrui sukurti reikia maždaug trijų valandų. Didžiąją laiko dalį – visiškai sutemus. Tik tada, kai išryškinu skaidres (arba, kaip gražiai pavadino vienas mano bičiulių, – išskaidrinu), pamatau rezultatą. Dažnai su visokiomis netikėtomis detalėmis. Tarsi stebėtum, kaip triušiai patys lipa iš cilindro. Labai smagu.

Piešia šviesa savaip – Ar šios fotografijos gimė esant bet kokiam orui ir bet kokioms bangoms? Kaip suprantate, kad dabar jūsų metas ir einate prie jūros? – Turi susidaryti tam tikros aplinkybės. Šis laukimo procesas man labai patinka. Ir taip lėtas fotografavimo būdas dar labiau sulėtėja. Būna idealu, kai didelis bangavimas matyti iki pat horizonto, nelyja, nėra rūko ir nepučia labai stiprus vėjas. Tada ir būna tas mano metas. Arba tiksliau – tas laikas, kai abu su jūra galime kurti. Vis dėlto svarbiausias elementas yra bangavimas. Išlaukęs jo, prie kitų aplinkybių dažniausiai prisitaikau. – Akcentavote, kad fotografija – tai piešimas šviesa. Kodėl pasirinkote „piešti šviesa“ naktį? – Esmė tokia: ilgo eksponavimo metu, tamsoje yra apšviečiami pageidaujami objektai. Šia technika susidomėjau jau senokai ir naudojau ją skirtinguose kontekstuose. Tai labai padėjo atrandant „Naujas Jūras“. Daug eksperimentuodamas sukūriau vizualų pasakojimo metodą. Tada, tikrai po ilgo vargo, parašiau tinkamą teksto kombinaciją. Ir turbūt pirmą kartą gyvenime pajutau tokį kūrybinį vaaa, tai yra tai! Pats fotografijos terminas, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „piešimas šviesa“. Tai aš ir fotografuoju. – Ar sukūręs fotografiją į ją žiūrite kaip į baigtinį darbą? – Iš dalies. Zen filosofijoje yra terminas „kontroliuojamas atsitiktinumas“. Tai savotiškas žaidimas, kuriame derinami meistriški įgūdžiai ir atsitiktinumas. Zen 36

P.Makausko teigimu, fotografuojant seriją „Naujos Jūros“, vienam kadrui sukurti reikėjo maždaug trijų val

meistras siekia balanso tarp tvarkos ir spontaniškumo, harmonijos su gamta. Šis metodas, turbūt labiau lingvistiškai, mane inspiravo procese. Vaizdo, įsispaudusio fotografinėje skaidrėje, nebekoreguoju kompiuteriu. Netaisau kompozicijos, netiesinu horizonto linijos, kuri dažnai pakrypsta dėl vandens paplauto stovo, nekoreguoju spalvų, nevalau dulkių ir įbrėžimų, atsiradusių ryškinimo metu. Jūra spontaniškais intervalais ir intensyvumais banguoja, sukurdama vis kitokį raštą spalvai. O aš prisidedu kitokia spontaniškumo dalimi. Taip per daug nesukant galvos procesas pasidaro labai malonus. Nebelieka daug vietos dvejonėms, veiksmas išsigrynina. Nukrenta tai, kas nereikalinga. Vėliau fotografija patenka į kitą etapą. Ją išvysta kiti. Tikiuosi, kyla ir vienokių ar kitokių minčių, diskusijų. Procesas tęsiasi.

Apie komplikuotus dalykus – Ar tarptautinis įvertinimas tapo paskatinimu tęsti, plėtoti šią idėją, ar ieškosite kitų perspektyvų? – Tai tikrai padeda. Kaip tik apie tai šnekėjomės su draugu. Kad jau galbūt yra visai geras pagrindas apie komplikuotus

dalykus kūrybiškai kalbėti toliau. Baltijos jūra atkakliai bendradarbiavo pasakojant apie visas jūras. Dabar mąstome, kaip ratą apsukti. Pati jauniausia jūra, o jau viena labiausiai užterštų. Didžiulės mirusios zonos, eutrofikacija, plastiko kalnai, spartus gyvūnų nykimas. Temą lyg ir siauriname. Bet tai vis tiek hiperobjektas.

Man įdomu dalytis žiniomis, vizijomis, naujai atrastomis formomis kalbėtis senomis temomis. Toliau ieškosime dalių... Žodžiai – labai klampus dalykas. Tuo vis labiau įsitikinu, gilindamasis į ekologijos, klimato kaitos problemas. Meno laukas suteikia reikiamų įrankių konstruoti pasakojimus unikaliais būdais. Fotografija, panašiai kaip poezija ar muzika, gali išreikšti tai, kas nepasakoma. ...Kaimelyje džiunglių pakraštyje šikšnosparnis neria į palėpę. Mongolijos stepių raitelis paleidžia savąjį sakalą. Tokijuje, Ginzos rajono parduotuvėje, ponia Himiko matuojasi per mažą dešinį batą. Ronas Ostine geria „atsuktuvą“, kol per televizorių virš baro rodoma ultra mažo siurblio reklama. Monrealyje sninga,

FOTOGRAFIJA

Daug galvoju apie įvairiausias gamtos jungtis. Galbūt ne taip svarbu, ar monarcho (drugelio) pusryčiai išties gali sukelti tornadą už kelių tūkstančių kilometrų. Esmingiau – kaip mūsų gyvenimo būdo nenumatyti šalutiniai poveikiai galėtų tapti pagrindu visuotiniam veiksmui naujiems ir tvariems modeliams kurti.

rijų valandų, didžiąją laiko dalį tai vyko visiškai sutemus.

užmigęs sunkvežimio vairuotojas, kuriam ant dilbio ištatuiruotas spalvotas Jėzus, lėtai nyra į kelkraštį. Pro raudoną rankovę vos vos kyšo spygliai. Kinijos mėsos

Audriaus Solomino nuotr.

turguje, atsisėdęs ant žalios plastikinės kėdutės, vyras kramto skujuočio kepsnį ir po kelių dienų tampa pirmuoju viruso nešiotoju...

– Šiandien profesionali fotografija nebėra (o gal niekada ir nebuvo?) vien apie vaizdą. Ji sujungia tekstą ir kontekstą už paties vaizdo ir kalbos ribų, prasibrauna į pasąmonę, sielos gelmes. Ar galima sakyti, kad jūsų fotografija – labiau tekstuali, skleidžianti užkoduotą žinią, ar veikiau tyli, skatinanti susitelkti ir atrasti savas refleksijas? – Savomis vizijomis bandau perteikti tai, kas beveik nematoma. Turbūt todėl šios serijos nuotraukos yra gana meditatyvios. Bet jos nėra abstrakčios. Yra aiškus kontekstas. Manau, tos dvi pusės susipina. Nesistengiu badyti pirštu. Visa laisvė – suvokėjams. Kažkas yra sakęs, kad ši serija visai niekam tikusi. O tai – irgi puikus pastebėjimas. Projektą „Naujos Jūros“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

P.Makauskas. Naujos Jūros 5, 6.

FOTOGRAFIJA

Tobulos šventės f

Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. M Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose lapkričio 13 – sausio 17 dienomis vyko Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus suruošta penktoji fotografijos šventė: buvo eksponuojama Aleksandro Čekmeniovo (Ukraina) fotografijų paroda „Užmiršta žemė“, Violetos Bubelytės darbų paroda „Monospektaklis kitaip“ ir Arūno Kulikausko paroda „Paskutinė“, kurias ir dabar galima apžiūrėti virtualiai.

A.Čekmeniovas. Iš serijos „Donbasas“. 2000. 38

Ignas KAZAKEVIČIUS

Aprėpia platų spektrą Akivaizdu, kad per penkerius metus išsikristalizavo fotografijos parodų kuratoriaus Dariaus Vaičekausko organizuojamos Klaipėdos fotošventės esmė, struktūra, sudėtis, projektų hierarchija. Iš pažiūros kiekviena šventė būna vis

s formatas

FOTOGRAFIJA

. Menotyrininko dienoraštis“ kitokia, tačiau keičiasi jos sudėtinių elementų santykis. Tai nėra nei bienalė, nei festivalis. Tai renginys, susidedantis iš visko po truputį: šiek tiek klasikos, šiek tiek jaunųjų, šiek tiek tarptautinių mainų, dalyvauja ir vietiniai autoriai. Projektas jau galėtų būti vadintinas fotošvente vien dėl to, kad besikeičiančios parodos ir autoriai jos metu nekeičia paties meno mugei artimo formato; čia kiekviena paroda veikia tarsi galerija. Nemanau, kad kiekvienais metais fotošventėse tematika yra iš anksto nubrėžta, o autorių, personalinių ir jungtinių parodų santykis numatytas iš anksto. Žinant logistinio atsitiktinumo faktorių, kuris nuolat lydi didesnio mastelio projektus, pasirinktą pateikimo strategiją vadinčiau teisinga. Tai koncepcija, kuri labiau suvokiama kaip šiuolaikinio fotoproceso pristatymo diversifikavimas. Jei kažkas dėl vienokių ar kitokių priežasčių atkris, visada bus galima įstatyti panašią „mikroschemą“ iš po ranka turimų. Bandau pasitikrinti savo versiją, klausdamas fotografijos kritiko Tomo Pabedinsko nuomonės, kokia yra fotošventės ašis ir koncepcija. T.Pabedinskas: Klaipėdoje rengiamų fotografijos švenčių esmė ir išskirtinumas Lietuvos kontekste, manau, yra didelės, išsamiai kelis autorius ar svarbią jų kūrybos dalį pristatančios parodos. Kitas svarbus aspektas – autoriai parenkami skirtingi, atstovaujantys visiškai skirtingiems požiūriams į pačią fotografiją, kiekvienas kaip kūrėjas susiformavęs vis kitokiame kontekste. Kaip pavyzdį galima prisiminti kad ir 2019 metų renginį, kuriame pristatyti techniškai ir estetiškai nepriekaištingi Arūno Baltėno darbai iš serijos „Dirbame. Esame“, anaiptol netobulą kaimo gyvenimą spontaniškai įamžinusios Rimaldo Vikšraičio nuotraukos bei JAV gyvenančio ir kuriančio Edžio Jurčio fotografijos. ►

Iš serijos „Donbasas“. 2002.

Iš serijos „Donbasas“. 2005. 39

FOTOGRAFIJA

A.Kulikauskas. Iš serijos „AmeriCANa“.

Panašiai ir ankstesnių metų fotografijos šventėse per kelis ryškius ir skirtingus autorius žiūrovai supažindinti su skirtingomis fotografijos kryptimis – taip aprėpiamas platus kūrybinės fotografijos spektras ir išvengiama paviršutiniškumo. I.Kazakevičius: Ar penktaisiais fotošventės vyksmo metais galime kalbėti apie konkretų formatą, renginio žinomumą, apie jo reikšmę Lietuvos fotomeno gyvenime? T.Pabedinskas: Jungtinės užsienio autorių parodos ar užsienio menininkų ir parodų kuratorių paskaitos – savotiškas šventiškumo akcentas. Svečių dalyvavimas į parodas leidžia pažvelgti kaip į ypatingą įvykį. Manau, sąlyginai nedidelė renginio

◄

apimtis, suderinta su plačiu ir nuodugniu požiūriu į kūrybinę fotografiją, ir yra tas jau atpažįstamas fotografijos šventės formatas, kuris skiria ją nuo kitų Lietuvoje vykstančių fotografijos renginių. Svarbus čia ir geografinis aspektas – jis gerokai praplečia įsivaizdavimą, kad reikšmingos parodos ar renginiai vyksta tik Vilniuje ar Kaune.

Istorija be konteksto Fotošventė šį kartą dėl mums turbūt jau įprasto, paraleline realybe tapusio karantino natūraliai skilo į dvi dalis (antrosios dalies

dar laukiame). Pirmosios dalies visumą matome virtualioje erdvėje. Tikroji lieka už kadro, ir tai tik pakursto tyrinėjimo aistrą, skatina smalsumą, naują konteksto įvertinimą, net naujo kūrimą. Palyginkite ir pagalvokite. Teoriškai virtualas turėtų praplėsti esamą parodą. Tačiau ar mums iš tiesų svarbu, kiek ir kokių kūrinių papildomai pridės vienas ar kitas autorius, jeigu pagrindinės sudedamosios dalys nepasikeis? Juk žaidžiamas tas pats žaidimas ta pačia kortų kalade. Įsivaizduokime virtualų kazino ar pasjansą – kaip jums patogiau. Bet kokiu atveju kortų kaladę tarsi dėliojate pats, t. y. žaidžiate su savimi. Jokių

FOTOGRAFIJA

tris parodų autorius vienu metu virtuale, peršasi du suvokimo scenarijai. Pirmasis yra tradicinis – pastudijuoti, ką, kas, kada ir kodėl veikė, kieno ir kaip buvo paveikti autoriai, kokį pėdsaką istorijoje jie paliko ir panašiai. Antrasis – visa tai įsivaizduoti žiūrint į fotografijas ir kurti alternatyvią istoriją. Pastaruoju atveju meno kūrinys gali padėti suprasti autoriaus intencijas jūsų asmenine kalba. Todėl jums belieka pasirinkti šventės akcentą – A.Kulikauską, V.Bubelytę ar A.Čekmeniovą.

Visumą matome virtualioje erdvėje. Tikroji lieka už kadro, ir tai tik pakursto tyrinėjimo aistrą, skatina smalsumą, naują konteksto įvertinimą, net naujo kūrimą. Ukrainiečio fotografijos be konteksto gali atrodyti kaip jau pabodęs socialinis „gruzas“ (praeitoje šventėje matėme analogiškas R.Vikšraičio grimasas bei jaunųjų ukrainiečių bendrabutinio tipo soft core trash about). A.Kulikauskas, regis, yra turistas nomadas ir jo gyvenimo atspindžiai iš bet kurio pasaulio megapolio, sugulę į parodą, veikiausiai atrodytų panašiai. O štai V.Bubelytė puikiai „skaitoma“ ir be konteksto. Todėl komentarui renkuosi būtent ją. Rio.

nemokamų gėrimų, mamos – auklės – krupjė manekeniškos šypsenos, stebuklingų skaičių kombinacijų... Virtuale magiškasis stalo tenisas vyksta net jums nusisukus nuo žaidimo lentos. Kamuoliukas skrieja ir pats atsimuša nuo savo atspindžio. Virtualioje versijoje nėra dirginančio faktoriaus – atmosferos: erdvės, kurioje eksponuojami kūriniai, pojūčio, žiūrovų, su kuriais gali persimesti žodžiu, o kolegos ekspromto neatstos surežisuotas feisbuko komentaras; nėra kūrinių formatų skirtumo, stiklo ir pasporto, nuotraukos ir fototapeto santykio, galų gale rėmai ir etiketės dydis, jos tekstas nebesvarbūs.

Aktyviai neaktyvus akcentas Virtuale dingsta konteksto svarba, jo vietą keičia panorama. Klausimas – ar panorama gali būti informatyvi, yra daugiau retoriškas, nes šiuo atveju tai vienintelis galimas pateikimo variantas (be papildomų techninių triukų, kurie įmanomi tik virtuale). Kitas klausimas – ar įmanoma vertinti Fotošventės parodose matomus kūrinius, neturint visos informacijos apie autorius, apie jų gyvenimo ir kūrybos kontekstą (sakykime, atsitiktinai klaidžiodamas internete pataikėte į šią parodą)? Bet kuris meno kūrinys be konteksto suprantamas vienaip, o įvertinus ar juo labiau patyrus, išgyvenus kontekstą – kitaip. Stebint visus

V.Bubelytės darbai – akcentuoja ne nuogą kūną, visos jos kūrybos laikotarpiu numetamą žiūrovams kaip neišvengiamybę, su kuria reikia būti ir (susi)gyventi. Čia nėra „tradicinio“ moteriškumo, jei remtumėmės „tradicine vyriškąja“ pozicija. Na, kad būtų aiškiau – vyrai fotografai akte traktuoja moterį pigmalioniškai. Kurdami jie tarsi pasigamina sau moterį, eksplikuoja moteriškumo sampratą, ją tiražuoja, gamina sau patinkančią moteriškumo kategoriją. Tai kas yra tas kūnas, kokią misiją jis atlieka V.Bubelytės kūryboje? Jeigu jau kalbame apie kūną ir moterį jame, tada ► 41

FOTOGRAFIJA

V.Bubelytė. Kelionė. 2016. ◄ skambinu menotyrininkei Laimai Kreivytei, sakau, kad turiu problemų su V.Bubelyte, kad Klaipėdoje vyksta penktoji fotošventė. Sakau – labiausiai sudomino V.Bubelytės „Monospektaklis kitaip“, tas „stalo tenisas“ su istorija, su savimi, sparingas su veidrodžiu (nebūtinai jis turi būti matomas fotografijoje, jis yra... ten už skraisčių, užuolaidų, jis tikrai yra), kur po kiekvieno atmušto smūgio borchesiškai išsikreipia mūsų bandymas įvertinti žiūrovų – spektaklio – autorės žiūros trajektoriją. Stebiu V.Bubelytės autoaktus. Kūnas „suorganizuoja“ aplinką, surežisuoja kompoziciją ir dingsta. Kur dingsta tas kūnas? L.Kreivytė atsakė, jog „svarbiausia, kad „moteris – idėja“ nedingo“, ir pasikalbame apie JAV fotografę Francescą Woodman ir menotyrininkės Erikos Grigoravičienės 1999 m. tekstą „Tarp gyvo ir negyvo kūno“. Tai, prie ko F.Woodman buvo tik prisilietusi ir a priori užčiuopusi karjeros užuomazgoje, V.Bubelytė išgrynino etapais per ilgą laiką. Teatrališkumą, gestą, figūros manekeniškumą. Visa F.Woodman ir 42

Apraudojimas 2. 2018.

V.Bubelytės kūryba – tai gyvenimu virtęs selfis. Įdomu, kaip viskas būtų susiklos-

tę, jei ne tragiška ankstyva Francescos žūtis? Įsivaizduokite socialiai angažuotą

FOTOGRAFIJA

Aš parodysiu tau, ko tu dar nebuvai regėjusi. 2019.

Apdainavimas 1. 2018.

V.Bubelytės variantą. Tokią išvadą leidžia daryti feministinio judėjimo JAV rezonan-

sas mene ir tai, kad F.Woodman kūrybai būdingas vienišumo, ekspresyvios saviana-

lizės, neišlukštento liūdesio ir melancholijos kartėlio, nevilties kokteilis. Įprastai tokiomis dozėmis jį vartoti jaunam žmogui nebūdinga. Abiejų autorių kūrinius galima pavadinti netikėtais kūno įvykiais (ne veiksmais su kūnu) keistose erdvėse. Šį veiksmą suponuoja suspausta, net ne kamerinė, o buitiškai „užspausta“ fotokadro erdvė, kurią deformavo kūno ir daiktų santykis, judesio „užlaikymo“ efektas. Nors kalbame apie performatyvumą, t. y. veiksmą, V.Bubelytė Lietuvos akto žanro semantikoje yra išskirtinė pačiu aktu – kaip veiksmu. Veikiau ne veiksmu ir eksploatuojamo kūno neaktyvumu. V.Bubelytė išlieka pasyvi, leidžia tekėti pasaulio įvykiams tarp jos ir veidrodžio – tai įrodo keturių dešimtmečių eksperimentas su savimi. Leisiu pasiskolinti kelias citatas iš E.Grigoravičienės anksčiau minėto teksto, kuriame ji apžvelgė 9–10 dešimtmečių sandūros lietuviškojo akcionizmo tradiciją. Į šį laikotarpį patenka ir V.Bubelytės kūryba. Nors ji pati performansų neatlikinėjo, V.Bubelytės kūrybą galima traktuoti kaip autoperformansą, visą gyvenimą besitęsiantį monospektaklį. „Kūnas lietuvių kalboje asocijuojasi su palaikais, ne su seksualumu. Lietuvių menininkams aktualus ne tik instinktų ir juslių išlaisvinimas, bet ir išsilaisvinimas iš kūno kalėjimo, vadinamas dvasingumu“, – teigė menotyrininkė. V.Bubelytės kūryboje akcentuojant konceptualumą, tenka pastebėti, kad ji nebuvo tokia nuosekli, kaip prancūzų kilmės lenkų tapytojas Romanas Opalka, kuris visą gyvenimą tapė – rašė skaičius didėjančia tvarka, juos ištaręs įrašydavo ir save dokumentuodavo, taip žymėdamas laiką. Fotomenininkės kūrybą pažymi fotografijos data, numeris (nes kitų atskaitos taškų, pvz., interjero pokyčių, fotografijose nėra), o laiką mena kūnas. O kokia galėtų būti pačios autorės intencija? Veikiausiai, toliau cituojant E.Grigoravičienę, – „stovėjimas, gulėjimas, – kūniško suvokimo ir situatyvumo konstanta, pasaulio turėjimo būdas ir sąlyga“. P. S. I.Kazakevičiaus projektas „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas gavus Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją kultūros ir meno kūrėjams. 43

FOTOGRAFIJA

E.Macius:

niekas negimsta tuščioje vietoje – viskas turi savo istoriją baigus mokyklą Palangoje, per vieną iš Eugenijus Macius (gim. 1940 m. Rosana LUKAUSKAITĖ savo klasės susitikimų palėpėje radome Palangoje) – kino ir televizijos mūsų septintos klasės sąsiuvinius – jau operatorius, fotožurnalistas, net juose buvau paminėjęs, kad žadu būti operatoriumi. kurio darbai įvertinti šalies ir Norėjo būti operatoriumi Baigęs mokyklą išvažiavau į Vilnių ir tarptautiniais diplomais, garper didelius vargus įsidarbinau Lietuvos bės raštais už filmus, bronzos Kalbėjomės apie laimingus atsitiktinumus, kino studijoje. Manau, kad mano kelyje daug lėmė atsitiktinumai, nes tuo metu, ir sidabro medaliais, specialiu pirmąsias fotografo ir kino operatoriaus jeigu norėjai gauti darbą konkrečiame patirtis, Lietuvos fotografijos mokyklą ir tarptautinės parodos Ženevo- kaip svarbu portretų fotografui tapti tarsi mieste, turėjai būti registruotas būtent je prizu, o 2012 m. – medaliu nematomam. ten, o kad būtum registruotas – turėjai jau dirbti, taigi toks uždaras ratas. Tačiau „Už nuopelnus žurnalistikai“. aš vis lankydavausi studijos kadrų skyriu– Baigęs mokyklą turėjote aiškų tiksE.Macius yra Lietuvos žurna- lą – įsidarbinti Lietuvos kino studijoje. je ir vieną kartą man atėjus skyriaus virlistų sąjungos, Lietuvos kine- Kuo jus patraukė kino pramonė ir kaip šininkė paklausė, ar nenorėčiau padirbėti vieno tuo metu kurto filmo rekvizitoriaus matografininkų sąjungos, Lie- nusprendėte tapti profesionaliu operapadėjėju. Aš, žinoma, sutikau. Tai buvo toriumi? tuvos fotomenininkų sąjungos – Tai ilga istorija. Kinas mane patraukė 1958 m. išleista komedija „Kalakutai“, kunarys. 2005 m. jam suteiktas rios filmavimo aikštelėje dirbau maždaug dar 1953–1954 m., kai Palangoje, ant tris mėnesius. Birutės kalno, vyko kažkoks filmavimas, meno kūrėjo statusas. Menio mes, moksleiviai, visada mėgę vaikštininko jubiliejinė fotografijų nėti parkuose, pliaže, po kopas, žinoma, paroda „Susitikimai“, kurioje visą veiksmą įsigudrinome stebėti iš Svajonių profesijos link arti. Mane labai suintrigavo įdomus galima išvysti žymių Lietufilmavimo procesas – savotiškas realybės vos ir Klaipėdos menininkų, manipuliavimas, kurį tada pirmą kartą politikų, visuomenės veikėjų pamačiau gyvai. Dar tuomet pagalvojau, – Kaip vėliau klostėsi jūsų karjera? kad tai man būtų visai nebloga profesija, – Po to vėl atsitiktinumas lėmė, kad atportretus, nuo sausio veikia juolab kad jau mokykloje užsiiminėjau sidūriau kito filmo kūrybinėje komannaujoje virtualioje Klaipėdos fotografija fizikos būrelyje, kurį vedė doje – buvau operatoriaus Algimanto apskrities Ievos Simonaitytės mokytojas Algirdas Taurinskas – labai Mockaus asistentu, filmuojant 1959 gerbtas už gebėjimą mokinius sudominm. Vytauto Žalakevičiaus kino juosviešosios bibliotekos meno ti tiksliaisiais mokslais ir stipriai juos tą „Adomas nori būti žmogumi“. Vis galerijoje. paruošti tolesnėms studijoms. Vėliau, jau artėjau prie savo svajonių profesijos. Pa44

FOTOGRAFIJA

E.Macius fotografuoja nuo vaikystės, išbandė ne vieną fotografijos žanrą, bet įdomiausia jam fotografuoti žmones.

sibaigus filmavimams, kino studijoje jau jaučiausi savas. Dar šiek tiek padirbėjau apšvietimo ceche, o po to mane paskyrė į dokumentikos skyrių, kuriame teko dirbti su tuo pačiu operatoriumi, kuris 1953–1954 m. dirbo Palangoje, ant Bi-

rutės kalno vykusiame filmavime. Jam net buvo sunku patikėti šia istorija. Štai taip apsisuko likimo ratas. Paskui dirbau operatoriaus asistentu su daugeliu žymių Lietuvos dokumentininkų – Viktoru Starošu, Romu Gaba-

Domo Rimeikos nuotr.

liu, Leonu Tautrimu, Michailu Segaliu, Georgijumi Chnkojanu, Robertu Verba ir kitais. Vis dėlto neapleidau minties pagilinti žinias aukštojoje mokykloje. Respublikiniame norinčiųjų stoti ► 45

FOTOGRAFIJA

į Maskvos kinematografijos institutą konkurse nesulaukęs teigiamo atsakymo, 1959 m. įstojau į Vilniaus universiteto rusų kalbos ir literatūros vakarinį skyrių, norėdamas veltui neiššvaistyti metų ir gerai išmokti rusų kalbą. Tačiau, trečiajame kurse panaikinus katedrą, mane paėmė į kariuomenę. Metus tarnaudamas prie Sankt Peterburgo, o likusius dvejus Vokietijoje, aviacijos būryje, nepamiršau fotografijos – ji palengvino mano karinės tarnybos laiką. Grįžęs tęsiau darbą kino studijoje, o 1971 m. įstojau į Maskvos kinematografijos institutą ir 1976 m. jį baigiau. Per visą karjerą kaip kino ir televizijos operatorius bei režisierius sukūriau daugiau nei 100 dokumentinių, informacinių, mokslo populiarinimo filmų, daugiau nei 4 000 siužetų ir laidų Lietuvos televizijoje ir Lietuvos kino studijoje.

◄

Rašytojas Rolandas Rastauskas. 46

Mėgsta fotografuoti žmones – Fotografuoti pradėjote nuo 13 metų, kai tėvai jums nupirko fotoaparatą „Liubitel“. Kokius fotografijos žanrus išbandėte prieš specializuodamasis portreto srityje? – Išbandžiau tai, kas tuo metu man buvo lengviausia – gamtos fotografiją. Žinoma, Palangoje vaizdingų gamtos vaizdų netrūksta. Atsimenu, kad buvo bandymų fotografuoti ir draugų portretus. Dabar galiu įvertinti, kad mano tada padarytas smuikuojančio jaunesniojo broliuko portretas visai neblogai pavyko. Visada įdomiausia fotografuoti žmogų, tik reikia surasti tinkamą apšvietimą, pagauti ypatingą momentą, portretuojamojo emociją. Visi mano sukurti portretai – dokumentiški. Nė vieno nesurežisavau. Aišku, ne visos nuotraukos būna stiprios – daug jų tenka atmesti, kol randu tą vieną, tikrai

atspindinčią žmogaus vidinę būseną. Iš naujausioje parodoje eksponuojamų darbų man pačiam patinka poeto Rolando Rastausko ir dailininko Edvardo Malinausko portretai, pagautos jų nuotaikos. – Ar galite papasakoti apie savo fotografavimo procesą ir tai, kaip pasiekiate jus džiuginančių rezultatų? – Vienos mano parodos atidarymo metu kažkas manęs paklausė: „Kada reikia nuspausti fotoaparato mygtuką?..“ Tai ir yra pagrindinis dalykas – atpažinti tą vienintelę akimirką, kai tavo fotografuojamas subjektas yra tam tikros vidinės apmąstymų būsenos, kai ant jo žaviai krenta šviesa. Didelę įtaką man turėjo 1969 m. su režisieriumi Rimtautu Šiliniu kurtas dokumentinis filmas „Iš senųjų laikų“, kurio tema buvo veido atkūrimo pagal kaukolę metodas. Tuo laiku Tolminkiemyje buvo atkasti Kristijono Donelaičio palaikai ir archeologas Vytautas Urbanavičius atkūrė, kaip galėjo atrodyti garsusis

Aktorė Virginija Kochanskytė.

FOTOGRAFIJA

poetas. Režisierius į filmo peržiūrą pakvietė savo draugą fotografą Antaną Sutkų, kuris, pamatęs medžiagą, pakvietė mane stoti į tada dar tik kuriamą Lietuvos fotografijos meno draugiją. Buvimas joje suteikė labai daug paskatų mano kūrybiniam augimui, nes buvau apsuptas patyrusių fotografų, iš kurių pasisėmiau daug informacijos. Gi niekas negimsta tuščioje vietoje – viskas turi savo istoriją. Pamenu, kad ir institute Maskvoje gavau daug žinių apie fotografiją. ►

Pagrindinis dalykas – atpažinti tą vienintelę akimirką, kai tavo fotografuojamas subjektas yra tam tikros vidinės apmąstymų būsenos, kai ant jo žaviai krenta šviesa. Aktorius Vytautas Paukštė.

Aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Eugenijaus Maciaus nuotr. 47

FOTOGRAFIJA

◄ Net stojant reikėjo atsiųsti savo fotografijų pavyzdžių. Studijų pradžioje didelis dėmesys buvo skiriamas būtent fotografijai ir jos istorijai.

Yra iš ko pasimokyti – Kas sunkiausia fotografuojant portretus? – Viskas sunku (juokiasi). Yra toks fenomenas, kad, kai fotografuojamieji žmonės mane pažįsta, aš jiems tarsi pradingstu ir jie nebesijaudina, matydami mane su fotoaparatu. Tada yra visai kitas santykis su fotografijos subjektu. Atsiranda pasitikėjimas. Svarbios ir techninės objektyvo savybės – tobula, jei gali kur nors iš kampo atsitraukęs gaudyti kadrus ir tavęs niekas nepastebi. Tokiu atveju žmonės jaučiasi laisviau. Pastebėję į juos atsuktą objektyvą, daugelis instinktyviai pradeda pozuoti, taip prarasdami natūralumą. – Įdomu, kokie praeities ir šiuolaikiniai fotografai jus įkvepia? – Paminėsiu keletą Lietuvos fotografijos meistrų: portretų srityje – Algimantas Aleksandravičius, reportažų – Aleksandras Macijauskas ir A.Sutkus, peizažų – Stanislovas Žvirgždas. Yra daug Lietuvos fotomenininkų, kurie niekuo nenusileidžia žymiausiems užsienio fotografams. Čia susiformavo fotomeno mokykla, kuri skaičiuoja savo gyvavimo metus jau nuo Vilniuje gyvenusio lenkų fotografo Jano Bulhako, kuris buvo pavyzdys to meto architektūros ir gamtos fotografams. Toji tradicija užaugino kartą menininkų, kurie 1969 m. įkūrė Fotografijos meno draugiją, vėliau tapusią Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Net man studijuojant Maskvoje dėstytojai sakydavo, kad turiu atnešti dukart įdomesnes fotografijas už kitus kurso draugus, nes esu iš Lietuvos, kurios stipri ir savita fotografijos mokykla buvo visuotinai pripažinta. – Ką patartumėte žmonėms, norintiems būti fotografais? – Patarčiau daug mokytis ir daug fotografuojant bandyti sukurti kažką unikalaus. Tiesiog pasiėmus fotoaparatą ir pradėjus „šaudyti“ kadrus, nieko geros nebus – reikia teorinio pagrindo, pirmos pakopos fotografinių darbų, tačiau tai nėra sunku, nes Lietuvoje tikrai yra iš ko pasimokyti. 48

„Socialinė di l ar mes jau gy v Naujausias ir daug dėmesio sulaukęs „Netflix“ dokumentinis filmas „Socialinė dilema“ pateikia ypač pesimistinį požiūrį į socialinių tinklų poveikį vartotojams ir dėl daugelio visuomenės bėdų kaltina Silicio slėnio informacinių technologijų milžinus. Ir šis kaltinimas išsakomas buvusių kompanijų vadovų, inžinierių ir kitų darbuotojų lūpomis. Tai jie prisidėjo prie technologijų, kurias naudojame kasdien, kūrimo.

Andrius RAMANAUSKAS

Manipuliavimo triukai Filme kalbama apie tokias kompanijas kaip „Facebook“, „Google“, „Apple“, „Twitter“, „Instagram“, „Pinterest“. Šių kompanijų produktus mes gauname nemokamai, o jeigu kažkas suteikia tau prekę nemokamai, vadinasi, prekė esi tu pats, – įspėja dokumentinio filmo kūrėjai. Ši žinoma frazė jau tapo mantra technologijų verslo pasaulyje. Prekiaujama mūsų dėmesiu ir galimybe formuoti ir keisti mūsų elgesį arba nuomonę. Ir nesvarbu, koks tavo IQ, išsilavinimas, amžius ar moralinės vertybės, socialinių tinklų algoritmai taip gerai įvaldę žmogaus smegenų silpnąsias vietas, kad niekas nėra pajėgus atsispirti jų priklausomybę sukeliančiai dopamino (laimės hormonas) dozei ir kitiems manipuliavimo triukams. Skamba dirbtinai bauginančiai, bet gal dėl to, kad greitai prie visko įpratome. Prieš maždaug dešimtmetį komikas Jerry’s Seinfeldas juokavo, kad mes braukiame pirštu per mobiliojo telefono ekraną, tarsi sėdėtumėme prabangiame restorane ir

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Socialinė dilema“ / „The Social Dilemma“. Žanras: dokumentika. Sukurta: 2020 m. JAV. Režisierius: Jeffas Orlowskis. Prodiuseris: Larissa Rhodes. Scenarijaus autoriai: J.Orlowskis, Vickie Curtis, Davisas Coombe’as. Trukmė: 1 val. 34 min. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų.

vartytumėme meniu, lyg priekabūs snobai rinktumėmės sau išskirtinę vakarienę. Dabar vienas iš dokumentinio filmo kalbintų inžinierių tą piršto braukimą per ekraną prilygina lošimo automatų sukimui. Mes nuolatos atnaujiname savo naujienų srautą ir laukiame, ką pasiūlys ►

KINAS

i lema“: y vename utopijoje?

Kadrai iš dokumentinio filmo „Socialinė dilema“ (rež. J.Orlowskis, 2020).

KINAS

Filme „Socialinė dilema“ savo patirtis atskleidė buvę kompanijų vadovai.

◄ algoritmas, ką naujo išmes, kas mus sudomins ir pradžiugins, kaip ir lošėjas, mesdamas monetas į aparatą, laukia sėkmingos kombinacijos, bet prieš jos sulaukdamas dar gauną dozę įvairių emocijų, kurios skatina jį ilgiau pasilikti kazino.

Tarsi žvalgybos komanda Priklausomybę sukeliančios technologijos – viena pagrindinių temų „Socialinėje dilemoje“. Dokumentiniame filme vaidybiniais epizodais iliustruojamas vieno paauglio bandymas išgyventi savaitę be telefono. Ypač patiko algoritmo sužmoginimas. Algoritmas pavaizduotas tarsi superslapta žvalgybos komanda, kuri, apsiginklavusi naujausiomis technologijomis, seka ir stebi jai paskirtą vartotoją ir siekia panaudoti bet kokius įrankius, kad tik išlaikytų jo dėmesį socialiniame tinkle. Jeigu vartotojas nebeaktyvus, numeskime į jo naujienų srautą merginos, kurią jis slapčia įsimylėjęs, naują nuotrauką; jeigu vartotojas nervingas, numeskime jam smagių videokompiliacijų apie kačiukus; o jeigu iš tikrųjų norime išlaikyti jo dėmesį, įmeskime į jo srautą radikalių 50

pažiūrų blogerį – tai užims jo protą ilgam ir net daugybė parodytų reklamų nesumažins jo smalsumo. Taigi filmas teigia, kad šią priklausomybę turime beveik visi, bet niekas to nesureikšminame. Pateikiama frazė, kad tik dvi verslo industrijos vadina savo klientus vartotojais (users). Tai technologijų milžinės ir narkotikų prekeiviai. Įdomus buvo vieno darbuotojo prisipažinimas, kad darbe jis kurdavo algoritmą, kurio tikslas buvo išlaikyti vartotojų dėmesį kuo ilgiau, o namie jis pats naudodavosi

tuo pačiu socialiniu tinklu ir negalėdavo nuo jo atitrūkti. Primena kai kurių kazino darbuotojų prisipažinimus, kurie, dirbdami lošimo industrijoje, vėliau patys pavirsta jos aukomis, tapdami lošėjais.

Mūsų teisė – pasirinkti? Vieną įdomesnių pastebėjimų apie filmą teko girdėti iš JAV žymaus verslininko ir savo tinklalaidės vedėjo Patricko Bet-Da-

KINAS

vido. Jis teigė, kad „Socialinėje dilemoje“ išsakomi nuogąstavimai tikri ir teisingi, tačiau priminė vieną akivaizdų dalyką: kiekvieno verslo tikslas – padaryti savo produktą priklausomą arba priklausomybę keliantį. Maisto produktai su skonio stiprikliais ir dideliu kiekiu cukraus, kava, alkoholis, cigaretės, videožaidimai, kurių kūrėjai samdo psichologus, kad žaidimai taptų labiau įtraukiantys, sporto industrija su lažybomis ir intrigomis, naujienų portalai su sensacijomis ir hiperbolizavimu... Kiekvieno didelio verslo tikslas, anot jo, visada buvo ir bus sukurti visiems prieinamą ir priklausomybę sukeliantį produktą. Su taip sparčiai besivystančiomis technologijomis įrankių sukelti priklausomybę vartotojams tik daugės ir neįsivaizduojamais mastais bei formomis. Anot P.Bet-Davido, mūsų teisė – pasirinkti, ar kaltinsime narkotiką ir jo kūrėjus, ar būsime budrūs, prisiimsime atsakomybę už savo elgesį, kaip suaugę žmonės ir kaip tėvai, auklėjantys savo vaikus. Ko gero, jam šiek tiek paprieštarautų socialinio tinklo „Minds“ įkūrėjas Billas Ottmanas. Jo tikslas – sukurti tokį socialinį tinklą, kurį patys nusistatome, o jeigu jo nenustatome, jis yra bendrinis ir kiekvienas vartotojas gali matyti, kaip veikia. Jis atstovauja atvirojo kodo atsakingo socialinio tinklo idėjai. Interviu „Joe Rogan Experience“ tinklalaidėje B.Ottmanas teigė, kad kai mes ateiname į maisto parduotuvę ir susidomime kokiu nors produktu, mes galime pasiskaityti, kas įeina į jo sudėtį ir pagal tai priimti sprendimą pirkti ar ne. Kai naudojamės didžiaisiais socialiniais tinklais, mes ne-

žinome, kaip veikia jų algoritmai ir kokie eksperimentai su mumis atliekami. Visi didieji tinklai yra uždarojo kodo, niekas jų nekontroliuoja, teisiškai ir morališkai tai yra pilkoji zona.

Skaldo ir valdo Visi šie dalykai daugiau ar mažiau žinomi, ir apie juos šiek tiek kalbama. Bet didžiausias dokumentinio filmo kūrėjų išreikštas rūpestis – dėl visuomenės radikalizavimo ir suskaldymo. Vartotojai gali domėtis tais pačiais dalykais, bet algoritmai gali jiems pateikti visiškai skirtingą informaciją. Jeigu tave erzina klimato atšilimo aktyvistai, paieškos ir naujienų srauto algoritmai išmes informaciją, kad klimato kaita yra mitas. Jei klimato kaita tau rūpi, tau atrodys, kad Žemės planetai beliko gyvuoti dešimt metų, jeigu tučtuojau nesiimsime radikalių pokyčių.

Jeigu kažkas suteikia tau prekę nemokamai, vadinasi, prekė esi tu pats, – įspėja dokumentinio filmo kūrėjai. Žaidžiama įsitikinimais ir pažiūromis, nes tada vartotojai labiau įsitraukia, gindami savo tiesas. O su tuo ateina didžiulis visuomenės susiskaldymas, kai abi pusės viena kitą vadina durniais

ir radikalais, kuriuos reikia perauklėti. Šiam neapykantos srautui nepasiduoti praktiškai neįmanoma, palūžta net patys inteligentiškiausi. Tai turbūt ir patys pastebėjote, karantino metu įsijungę feisbuką. Kiekvieną dieną atsiranda nauja tema ar auka, kurią reikia aptarti. Žaibiškai susikuria dvi stovyklos ir prasideda nesibaigianti žodinė masturbacija, kol išnyra nauja tema ar auka. Jau nekalbant apie praėjusius metus, pilnus protestų ir smurto, kai visas radikalumas virtualybėje realizavosi gatvėse.

Tai liečia visus Filme išsakomos kelios įsimintinos mintys. Dar niekada žmonijos istorijoje apie 30 inžinierių iš Silicio slėnio nevaldė, kokią ir kokiu intensyvumu informaciją skaitys du milijardai žmonių. Įsivaizduokime, kad visiems prieinama ir atvira „Wikipedia“ nuspręstų veikti taip pat, kaip socialinių tinklų algoritmai. Priklausomai nuo vartotojo pažiūrų, amžiaus ir rasės kiekvienas gautų skirtingą informaciją apie tą patį faktą. Iškyla pavojus demokratijai, nes žmonių niekas nesieja, net dėl elementarių dalykų visi nesutaria. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad „Socialinės dilemos“ kūrėjai stengėsi filmą užbaigti pozityviai ir nevaizdavo didžiųjų kompanijų kaip visiško blogio. Patys inžinieriai filme pasakoja, kad niekas nesitikėjo, kuo jų darbas pavirs ir kokį stiprų poveikį turės visuomenei. Po peržiūros dar daug vietos lieka diskusijai, ne viskas aptarta. Dokumentika dažnai pernelyg dramatizuoja, bet suprantama, kodėl kūrėjai taip daro. Filmas puikiai išlaiko politinį neutralumą, o tai reta šiais laikais. Kūrėjai koncentravosi į tai, kas liečia mus visus. Didelis privalumas, kad visus nuogąstavimus išgirsti iš buvusių kompanijų darbuotojų, kurie ir kūrė tas technologijas. Kai kuriuos „Socialinė dilema“ gali ypač sukrėsti. Na, o tiems, kurie apie filme gvildenamas problemas žinojo arba kažką panašaus nujautė ir jiems tai – nieko naujo, vis tiek rekomenduočiau pažiūrėti dokumentiką tiesiog profilaktiškai. Filmas nėra tobulas, tačiau tai vis vien yra teisinga šoko dozė, kurią rekomenduotina gauti daugeliui ir reguliariai. 51

GINTARO LAŠAI

Lobatus gigas Gitana GUGEVIČIŪTĖ

„Nuvežk mane prie jūros“, – paprašė. Ji sirgo. Trečius metus gulėjo lovoje ir taip sulyso, kad rodėsi tuoj išnyks baltų patalų bangelėse. Rytais ilgai ją žvejodavau, kol galų gale iš po antklodės ištraukdavau kone džiovintos žuvies kūnelį, kurį reikėdavo apiprausti, išmasažuoti, įtrinti aliejais, kad gulėjimas nebūtų toks skaudus, varginantis, sekinantis. Ji, mano motina, buvo kantri. Niekada nesiskundė, nors mačiau, kaip konvulsijos drasko ją, kaip vartosi orbitose akys, kaip gargaliuoja burna. Nurimusi kvėpuoda-

vo taip tyliai, kad reikėdavo prikišti prie nosies veidrodėlį, norint įsitikinti, kad ji vis dar kvėpuoja. Plonytėmis rankelėmis nebepajėgdavo nė patalo aplink save išglostyti. Kaip ryte ją paguldydavau, taip ir atrasdavau bet kuriuo paros metu. Tuštinosi menkai, nes ir valgė mažiau už pelę. Jei ne stiprinančios vitaminų infuzijos, ji jau seniai būtų išplaukusi į gilesnius vandenis. Mano mažoji žuvelė, mano džiūsnelė, mano širdies skausmas ir laimė diena iš dienos nyko, bet ji buvo, ir man buvo gera žinoti, kad ji yra. Mažakalbė, meilės ir skausmo pilnomis akimis, savo buvimu mane vedė per prisiminimus ir per sekinančią, bet tokią tikrą dabartį. Stengiausi kaip įmanydamas jos nepalikti:

dirbau iš namų, čia pat, prie stalo, esančio šalia lovos. Jai patiko klausytis, kaip aš kalbu telefonu, kaip derinu pranešimus, siūlau komunikacijos strategijas, galų gale kaip barškinu klavišais ritmingą naujienlaiškių seriją. Žinoma, tekdavo ir išeiti, tada paprašydavau mažakalbės kaimynės (specialiai tos, kad nevargintų mamos tuščiais plepalais), kad pabūtų su ja. Už nedidelį honorarą jį mielai pasėdėdavo šalia motinos, kartais ką nors paskaitydavo. Jei mama paprašydavo. O ji paprašydavo, nes kadaise buvo aistringa skaitytoja. Skaitė daug ką, tik glamūrinių meilės romanų, detektyvų ir fantastikos nemėgo. Nors Edgaras Allanas Poe jai patiko, ypač rašytojo apsakymų veikėjas mesjė Ogiustas

GINTARO LAŠAI

Diupenas. Ir nors mama niekada nesirgo jokiomis depresijomis, neurozėmis, jos nekamavo panikos atakos, ji labai domėjosi neurotiškomis asmenybėmis, kamuojamomis įvairiausių vidinių baimių. „Nuvežk mane prie jūros, vaikeli, – vėl paprašė. – Jau daug metų negulėjau ant smėlio... Ošimo pasiilgau... Ten noriu mirti...“ „Tu dar nemirsi, mama, – užginčijau. – Gal dar ir ant kojų atsistosi... Gi būna stebuklų...“ „Tai nebe mano stebuklai, vaike, – atrėmė mama. – Vežk.“ Ji visada žinojo, ko nori, niekada nesiblaškė ir neblaškė kitų. Vaikams – man ir mano seseriai – leido augti patiems, puoselėti savo savarankiškumą ir atsakomybę. Kai sesuo pareiškė išvažiuojanti gyventi į Indiją, nes ten gyvena jos širdies antroji pusė, mama nieko nekomentavo, tik įspraudė į ranką Romoje šventintą rožinį ir paprašė retkarčiais rašyti. Kada turės laiko ir noro. Jei turės. Iš pradžių sesuo rašė reguliariai – laiškai buvo išsamūs, smulkmeniški, atpasako-

jantys dienas, analizuojantys svarbiausius įvykius. Paskui jie tapo fragmentiškesni, vis trumpesni, kol galų gale visai liovėsi lankę mamą ir mane – tada dar perspektyvų viešųjų ryšių specialistą. Mama ir tada nieko nesakė, bet mačiau, kentėjo neapsakomai – vis skaitydavo ir skaitydavo šimtąsyk skaitytus laiškus, tarsi ką tik būtų juos gavusi. Mėgindavo tęsti tai, apie ką sesuo buvo pradėjusi rašyti, bet baigti taip ir neįstengė. Ji vaizdavosi, kad Mildai viskas gerai ir dar geriau, nei ji galinti įsivaizduoti. Kad Milda ištekėjusi, turi vaikų, gerą darbą, dėmesingą vyrą – yra laiminga. Tai svarbiausia. Šiandien mėginau ieškoti Mildos. Norėjau ją perspėti, kad mama labai silpna, ir jeigu ji toliau šitaip slapstysis, tai išnirusi iš pogrindžio gyvos mamos nebepamatys. Buvusioje darbovietėje apie seserį niekas nieko nežinojo, paskutinis adresas, nurodytas ant voko, pasirodė besąs netikras. Nuleidau rankas. Mamai nieko nesakiau, nors ji nieko ir neklausė. Tik vakar ryte prasitarė: „Sapnavau Mildą... Virė abrikosų uogienę...“ Ir viskas. Ir asilui aišku, kad ilgisi, o aš niekuo

negaliu padėti. Net nepadoraus epiteto tai Mildai negaliu sukurpti. Specialistas... Kai šiaip, tai žodžių lavina tiesiog plūsta per pirštus į klaviatūrą, į Word dokumentą, į eterį, o kai reikia pasakyti, kad mama miršta, kai tyruose reikia iššaukti seserį, prabilti į Dievą, esu bejėgis niekas. Subruzdau ruoštis. Iš pradžių norėjau paimti pledą ir antklodę – pasitiesti ir užsikloti, bet paskui nusprendžiau, kad idealiausias daiktas ant drėgnoko smėlio ir vėjų pagairėje – neperšlampantis kilimėlis ir miegmaišis. Plius antklodės. Atramoms. Maistas mamai buvo neaktualus, tai juo ir nesirūpinau, užtat užplikiau svarainių arbatos, kurią mama visada mėgo. Su viskuo nubildėjau laiptais žemyn ir sukroviau daiktus į bagažinę. Mamą aprengiau kaip įmanydamas šilčiau: flanelinės kelnės ir marškinėliai, minkštos vilnos megztukas ir vilnonės kojinės. Viskas kadaravo kaip ant pakabos, į tuos drabužius būtų buvę galima sutalpinti dar vieną tokią mamą. Nebeišmaniau, ko dar gali prireikti mūsų žygyje. ►

Algirdo Darongausko nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄ „Viskas gerai, vaike. Nusiramink, mes tik prie jūros...“, – ramino mama, sunkiai kvėpuodama. Kiekvienas judesys, net ir nevalingas, net ir mano valdomas, ją vargino, bet aš mačiau akyse kibirkštėles ir įsivaizdavau, kad tai – džiaugsmo kibirkštėlės. Treji metai lovoje ir dangus tik per langą! Mašinų burzgesys, šunų lojimas, varnų kranksėjimas, lietaus šniokštimas – viskas už lango. Prieš akis – arba lubos, arba siena su Polio Sezano reprodukcija „Viktuaro kalnas, matomas iš Belvju“ iš vienos pusės (spindulių nutviekstas kalnas, darna ir tvarka), iš kitos – kambario „buitis“: stalas su visad ant jo stovinčia gėlių vaza ir mano kompiuteriu, fotelis, kuriame sėdėdamas jai skaitydavau spaudą ir knygas. Vaistų kambaryje niekada nelaikiau, man tai tikrai liguista. Ligonis ir dar vaistai šalia – totali neviltis. Turiu virtuvėje spintelę, iš ten ir atnešdavau jai reikalingus vaistus. Ji man pritarė. Ji niekada nemėgdavo apsikrauti daiktais, rakandais, skudurais. Stengėsi turėti tik tiek, kiek reikia, o reikia nedaug. Tiesa, kai ko ji turėjo tikrai daug. Mano tėvas jūreivis, kaskart grįždamas iš plaukiojimo, parveždavo lauktuvių kriauklę, nieko kito ji nenorėjo ir neprašė – tik kriauklės. Todėl jos kolekcijoje puikavosi ir apvalios, ir pailgos vytos, ir su „dantukais“, ir akinančiai baltos, ir intensyviai rudos kriauklės. Čia galėjai rasti ir Jūrų auselę, ir Kiliminį turbaną, ir Tauriąją piną, ir Argonautą, net murekso kriauklę ir tą galėjai rasti kolekcijoje. Mama labai didžiavosi savo ekspozicija, nuolat nuo jos valinėjo dulkes, prisidėjusi prie ausies vis klausėsi jūros ošimo (tarsi Viduržemio jūra kitaip oštų nei Baltija) ir niūniavo kažkokias keistas melodijas. Giminės ir artimieji juokais mamą vadino Ada Kriaukle. Mamai tai visai patiko. Su savo besvore motina koridoriumi plaukiau tarsi delfinas vandeniu. Sklendžiau it paukštis, prilaikomas oro srovių. Beveik nejutau kažką nešantis. Rankas ji laikė sunėrusi ant krūtinės. Kojos kadaravo ore. Skudurinė Onutė. Išmintinga ir gailestinga. Man dingojasi, kad naktį mama pakyla iš lovos ir savo skudurinėmis kojelėmis atitapnoja iki mano lovos, tada švelniai paglosto galvą ir apkamšo mane, nors dar tik vasaros pabaiga ir tikrai nešalta. Mamą pasodinau ant užpakalinės sėdynės, prisegiau diržu ir dar apkamšiau antklode, kad tvirčiau sėdėtų. Norėjau, kad ji viską matytų pro langą, kad bėgantys reginiai išjudintų užsistovėjusius jos vaizdus. 54

Norėjau, kad širdis suspurdėtų ir kraujas, užuot ieškojęs užutekio, almėtų kapiliarų raizginiais ir gyslomis, pažadindamas gyvasties pakrantes atsinaujinimui. Norėjau, kad jos klausa gaudytų vėjo, įsibraunančio pro mašinos langą, ūžesį, o gal švilpesį – norėjau, kad jiedu pasišnekėtų apie keliones, permainas, atradimus ir dar kitomis tik jiems rūpimomis temomis. Daug ko norėjau savo mamai, bet mašinos dėžutė turi ribas. Tikėjausi, kad mamai tai nesutrukdys ir ji pasiims, ko norinti. Kai pajudėjome, ji vis dar sėdėjo išblyškusi ir nekalbi. Tik pamėlusios lūpos pamažėle judėjo, tarsi norėdamos kažką pasakyti. „Kas nors negerai, mama?“ – paklausiau. „Viskas puiku, sūnau, – silpnu balsu atsakė. – Mažumėlę apsvaigau nuo deguonies pertekliaus.“ Ir vos šyptelėjo. O gal man taip tik pasirodė. „Gerai, važiuojam...“ Rudenėjo ir vakarėjo. Prie karstynių parko draikėsi kažkoks įtartinas pripučiamas objektas, iš tolo panašus į šokantį kryžių. Didingi universiteto pastatai skambėjo savo didinga tyla. Mašinų srautai yrėsi nuo jūros, mes prieš tuos srautus – jūros link. Medžiai virpino besikeičiančių spalvų lapus. Prabėgo stirna, bet mama jos nespėjo pamatyti – jai buvo per toli. Įdegusi ilgakojė mynė baltą dviratį. Jai įkandin riedėjo barzdotas plačiapetis su deimantais inkrustuotu žiedu ant dešinės rankos mažojo pirštelio. Ant elektros laidų penklinių tūpė paukščių natos. Ir vėl pravažiavo būrelis dviratininkų. Įkaušęs senolis medinėmis kojomis matavo atstumą nuo jūros iki namų. Maršrutiniai autobusėliai vežė įraudusias odas į miestą... Mama daugiausia žiūrėjo į dangų ir į medžių viršūnes, mačiau per veidrodėlį. Atrodo, kad atkuto: palengvėle sukiojo galvelę ant liauno kaklo, net pamėgino kilstelėti ranką ir nusibraukti nuo kaktos menkutę sruogelę. „Duos Dievas, atsikels“, – netikėdamas pagalvojau. „Ar greitai?“ – išgirdau tylų klausimą. „Už poros minučių, mama“, – atsakiau. Ir nemelavau. Už poros minučių buvome aikštelėje. Beliko per kopas nusikrapštyti prie jūros. Kilimėlį ir miegmaišį užsimečiau ant nugaros, stvėriau į glėbį mamą. „Neši kaip kokią jaunamartę“, – negalėjau patikėti, kad ji ima juokauti. Net pasigirdo, kad ji sukikeno. O gal ne ji, gal tik žuvėdra klyktelėjo, nes viena tokia atkakli iki jūros mus lydėjo nuo pat mašinos. Veik nepaleisdamas mamos, viena ranka nuo nugaros nusitraukiau kilimėlį ir patie-

siau jį ant smėlio. Ne toks ir šlapias. Diena buvo saulėta, saulė ir vėjas smėlį gražiai džiovino. „Tave pasodinti, ar paguldyti ant šono, veidu į jūrą?“ – paklausiau mamos. Mama pažvelgė kažkaip gailiai ir sykiu viltingai: „Pasodink, vaikeli. Prisigulėjau jau... juk ir vėl greitai gulsiu...“ Kamšiau mamą miegmaišiu ir antklode, kurią dar buvau pasičiupęs, ir viduje dejavau, kaip baisu šitaip pasenti, nebegalėti savimi rūpintis ir viską suprasti, kažko norėti ir priklausyti nuo kitų malonės, norėti mirti ir norėti gyventi... Štai čia toji, kuri mane kadaise nešiojo, valė mano nosį ir užpakalį, virė košę ir vežė prie jūros. Dabar viskas apsisuko ir aš atidavinėju... ne, ne skolą. Aš skubėdamas noriu išgyventi maksimalų artimumą. Susiurbti į save išeinančio žmogaus energiją. Taip, aš ir vėl galvoju apie save, gal todėl ir esu toks geras. Bent man atrodo, kad esu geras. „Tu, vaike, toks geras, – pasakė jau sėdėdama mama. – Didžiuojuosi tavimi, Mariau. Tu toks geras man...“ Susigėdau. Egoistas ir savimyla – štai kas aš. „Kankinys“, kuriuo žavisi kaimynai, iš kurio šaiposi emancipuoti bendradarbiai. Jeigu netrokščiau ramios sąžinės, dar nežinia kokį mano paveikslą tapytų kasdienybė. „Atnešiu arbatos, gerai?.. O tu pasėdėk, aš greitai“, – pasakiau mamai. „O gal nereikia? Pabūk... Nebedaug ir beliko...“ „Na, ką tu, mama! Vėl savo giesmelę giedi. Dar pagyvenk. Man linksmiau.“ „Ak, vaike... Tu geriau žmoną susirask, tikrai bus linksmiau“, – liūdnai pažiūrėjo į mane. Aš jai paglosčiau ranką ir paknopstomis leidausi mašinos link. „Arbata, arbata, arbata“, – vis kartojau. Grįždamas dėliojau: „Arbata mamai... svarainių arbata mamai... mama gers arbatą... mamytės sūnelis... Marius yra geras...“ Man patiko būti geram. Geram dėl paties gerumo. Ir dėl tos satisfakcijos, kurią duoda gerumas – dėl skrydžio lengvumo ir prasmės pašvaisčių. Jau iš tolo pastebėjau, kad kažkas ne taip – ten, kur turėjo sėdėti mama, dunksojo kažkokia krūva. „Nuvirto“, – šovė pirma mintis ir aš šoviau paskui tą mintį visu greičiu pirmyn. „Mama! Mama!“ – šaukiau, nors žinojau, kad man niekas neatsakys, o jeigu ir atsakys, tai taip tyliai, kad aš vis tiek negirdėsiu. Arbata teliūskavo termose, kojos klimpo smėlyje, smėlio pribyrėjo pilni batai, smėlis graužė kojas. Mama nejudėjo, bet, tiesą sakant, ji ir negalėjo judėti, juk ji visai neturėjo jėgų ir nejudėdavo net

GINTARO LAŠAI

lovoje. Pribėgau prie jos, mečiau į šoną termosą ir nervingai ėmiau kratyti patalą. Tuščią patalą, nes mamos ten nebuvo! Po velniais! Kur ji pradingo?! Aplink nė gyvos dvasios, pagrobti jos niekas negalėjo. Pati gi nenubėgo į kopas ar į kapus, – nežinia kodėl nerangiai pajuokavau mintyse... Jutau, kaip gerklėje kaupiasi šleikštulys, pasidygėjimas situacija, kuri buvo panaši sapną, į haliucinaciją, pervargusių smegenų neoriginalią transliaciją. Nežinojau, ko stvertis – skambinti policijai ar kasti smėlį (gal motina sulindo į jį? gal čia klampusis smėlis? gal atsivėrė smegduobė, o paskui vėl staigiai užsivėrė?), ardyti antklodę ar tiesiog važiuoti namo? Jūra ošė ir vis labiau putojo, o aš jau šimtąjį kartą kuičiausi toje pačioje skudurų krūvoje – vis augančioje, ryjančioje viską aplinkui, siurbiančioje iš smegenų prisiminimų kolekcijas, jausmų gyvuonį. Man labai skaudėjo. Norėjau pats nusilupti nagus, kratydamas tuos skudurus, todėl vis purčiau, kračiau, purčiau, mojavau jais vėjyje, protarpiais pastaugdamas, savo balso draiskanas paskleisdamas tuščiame paplūdimyje, ir vėl purčiau, kračiau, ieškojau, įnirtingai kuičiausi, kol galų gale išridenau kriauklę. Taip, kriauklę. Tikrai? Tiktai? Taip. Sunkiai alsavau – beveik pritrūkau oro, nors aplink mane ir beliko tik oras. Masė oro. Dar kriauklė – Karališkoji kriauklė, kurią, sakė mama, lotyniškai vadina Lobatus gigas. Kai ji – didelė, sunki, kieta, su vienuolika smailėjančių spyglių – išsirideno ant kranto, įsmigo į smėlį kaip čia buvus, supratau, kad tai – mama. Toji kolekcininkė, kaskart įsisiurbdavusi į vyro jūreivio, parplukdžiusio dar vieną kriauklę, lūpas. Ryšininkė, iš kriauklės transliuojamu jūros ošimu bendraudavusi su tuo vyru jūreiviu. Valytoja, švelniu šepetėliu braukianti dulkes nuo to vyro jūreivio dovanotų kriauklių. Mama, kuri mums, vaikams, leido viską, net žaisti su jos kriauklėmis. Mano rankos nusviro, balsas neteko jėgos ir prasmės, akys susiaurėjo, lyg ruoščiausi verkti, bet neverkiau. Buvau netekęs amo. Širdau ant jos, kad ji šitaip apgavo mane, kad nusikratė manimi, kad pati savarankiškai pasistatė sau paminklą, kad mirė nenormaliai, kad neturėsiu ko žmonėms pasakyti, kaip jiems paaiškinti... Bet ir džiaugiausi, kad ji tapo tuo, kuo visada norėjo būti – Ada Kriauklė. Labai graži. Labai didelė. Labai tvirta. Labai sveika.

Gintaras GRAJAUSKAS

Atlydys prieš daugybę metų, tiek ir tepamenu: mažas berniukas mutoniniais kailiniais, saulė ir sniegas žiūri užvertęs galvą į tirpstančius varveklius – oho kokie jie, kaip jie spindi visa kita, ką regėjau paskui begyvendamas buvo tik liūdni atspindžiai tų varveklių.

Vyras, kuriam skauda pažįstu vyrą, kuriam skauda ir jokia čia visai ne metafora tiesiog jis labai serga ir tiek jisai dūsta, lėtai byra jo kūnas, anksčiau vaikščiojo su lazdele, dabar beveik nebevaikšto, nes velniškai skauda kasdien jis užrašo facebooke ką valgė pusryčiams, ką pietums kokia buvo jo vieniša vakarienė kartais netgi nufotkina – toks labai jau šiaip sau valgymėlis bet kasdien vis kitoks dar mėgsta fotografuoti savo šunis, seterį ir terjerą, kažkas juos turbūt išveda pasivaikščioti kartais parašo: „Šiąnakt labai skaudėjo, bet dabar jau geriau. Pusryčiams valgiau omletą.“

Imperatorius dar vaikas būdamas, nuolat svajojo vien apie tai: apie būsimą imperiją, didingą ir augančią

apie tvirtus jos žmones, karius ir keliautojus, žengiančius vis tolyn, plečiančius jos valdas vėliau atkakliai klojo imperijos pamatus dėjo plytą prie plytos, kasdien, nepaliaujamai vieną po kito nugalėdamas pačius galingiausius priešus ir galiausiai jam visgi pavyko jo svajonė galop išsipildė jis sukūrė savo imperiją sutvėrė ją tartum iš nieko turbūt visi esate valgę varškės sūrelį „Imperija Mū“? taip, tai jo, to didžio žmogaus! tai jo paties sukurtas receptas ir jis iki šiol pats asmeniškai tikrina, įsivaizduojat, pats kasdien paragauja kiekvieną sūrelių partiją.

Linkiu šimto metų Linkiu tau gyvent šimtą metų – kad

spėtum. Kad spėtum gerai pamatyti, kaip miršta tavo tėviškė, tavo šalis ir tavo pasaulis. Kaip pradingsta be pėdsakų tavo draugai ir priešai, kaip gimsta ir gyvena toliau tie kiti, kurie tavęs nepažįsta ir apie tave nė girdėt negirdėję. Linkiu šimto metų, kad spėtum įsižiūrėti, kaip pradingsta regėjimas iš tavo akių, kaip pradingsta girdėjimas iš tavo klausos, kaip pradingsta gyvybė iš tavo buvimo. Linkiu tau gyvent šimtą metų – kad pamatytum, kaip žlunga visos iki vienos tavo svajonės. Net ir ta, pati paskutinė – numirti laiku, kad viso to neišvystum. ► 55

GINTARO LAŠAI

◄

**** vyrai iš Veneros narsiai kaunasi su moterimis iš Marso vietiniai Žemės gyventojai

slepiasi rūsiuose tarp dulkėtų uogienės stiklainių kantriai laukia kol invazinės rūšys viena kitą pribaigs

**** iš tiesų tai aš esu pirmuonis kažkaip nesinorėjo man evoliucionuoti netikėjau progresu

ir bus galima vėl pasodinti bulves

toksai vat pirmuonis skeptikas dabar gyvenu technologijų amžiuje tarp visokių žinduolių niekas neklausia o ir ką aš galiu jums pasakyti buvau teisus

Apie garines mašinas kai žmogus gimsta, jo kūne būna 75–80 proc. vandens peržengus 50 metų, kūne lieka vos 50 proc. vandens duonos riekėje ir labai sename žmoguje yra 33 proc. vandens toliau jau viskas: anei duonos, anei žmogaus – vien džiūvėsiai **** betgi juokingas užsiėmimas, kai pagalvoji: kas rytą valau dantis savo kaukolei **** šokančių Dievas šoka galvojančių Dievas galvoja žudančių Dievas žudo skaudančių Dievas skauda tylinčių Dievas tyli sėdi, klausosi, kaip ten tie obuoliai Gintaro Grajausko nuotr. 56

dusliai bumbsi į žolę.

GINTARO LAŠAI

Iš „Paguodos giesmių“ Aštuntoji giesmė galų gale susitvarkė gyvenimą: viskas dabar savo vietose, nelyg ant darbastalio: vinys ten, kur vinys, plaktukas šalia, grąžtas, ant kablio du pjūklai, tvarstis viršutiniame stalčiuje, apatiniame butelis vodkos, sielos dezinfekavimui. galų gale susitvarkė gyvenimą viskas dabar savo vietose: namas antai pastatytas, sūnūs ant kojų, dukrai vestuvės iškeltos, žmona jau nebe tokia rėksnė, kaip kadaise, spokso į televizorių, žliba jau, ir tyli. galų gale susitvarkiau gyvenimą – galvoja jis, žiūrėdamas pro langą į lapkričio lietų, ar gal atvirkščiai – tai gyvenimas mane susitvarkė. bet taip jau mane išmokino, tėvas vis sakė – prieš išeidamas, sūnau, visada susitvarkyk darbo stalą.

Rūkas. Procesija išeiviai, ateiviai, praeiviai kreivės, kareiviai, jūreiviai buksyrai, fakyrai, punktyrai moterys, kūdikiai, vyrai rodyklės ir orientyrai ėjo, nuėjo su vėju buvo, subuvo, praėjo tyliai bežiūrint šlavėjui rymančiam ant savo šluotos paskutinis štai plaukia luotas jame lėtas skylėtas skeletas jame senas bepročio chalatas jame senas charono chitonas

Paveikslas

Benas TARKERIS

Ir vis tik – skrynelė. Arūnui ji atrodo tokia tikroviška, taip ryškiai šviečia, kad visi kiti laimę simbolizuojantys daiktai, paslėpti negrabiai nutapytame fone, atrodo nereikšmingi ir nieko verti. Arba nutapyti tam, kad išryškintų skrynelę. O ji – tobula. Ir nors Arūnas pats nemėgsta tokio vertinimo, jam nepatinka, kai kiti sako, kad nieko nėra tobulo. Bet anksčiau paveikslas jam nepatiko, atrodė neskoningas, ypač skrynelė. Vestuvių proga dovanodama paveikslą, močiutė buvo po insulto, todėl Arūnas iš viso jos nerišlaus sveikinimo ir palinkėjimo prisimena tik vieną žodį – „neieškok“. Močiutės kliedesiams tuomet jis nesuteikė reikšmės, bet įpusėjęs penktąją dešimtį, kai grįžęs iš darbo rado tuščią paskutinės draugės rūbinę, susimąstė. Arūnas nesupranta, kas jį labiau vargina, ar močiutės palinkėjimas, ar paveikslas – jo tikroviškumas. Gal todėl kiekvieną kartą pakeitęs gyvenamąją vietą, paveikslą jis pakabina ne ant pagrindinės buto sienos, o prieškambaryje. Arūnas visada randa tam priežastį: paveikslas netinka prie šiuolaikinio interjero, prie vitrininių langų, prie naujausios audiotechnikos ir galų gale visiškai iškrenta iš kitų jo turimų paveikslų konteksto. Kartą jis suskaičiavo, kad per savo gyvenimą pakeitė vienuolika butų, tris kotedžus ir du namus. Kartais, kai grįžta išgėręs, jis sustingsta prieškambaryje ir nenusiavęs batų, nenusimetęs palto ilgai žiūri į paveikslą. Apie ką galvoji, skrynele? – švelniai liesdamas skrynelę, Arūnas kužda jai į rakto skylutę. Kaip tu gyveni, mieloji? Kokią paslaptį slepi nuo manęs, mažyte? Kur tu mane vedžioji, gyvatėle mano? Kiek dar turėsiu pakeisti gyvenamųjų vietų, kad rasčiau tau tinkamą sieną? Sieną, ant kurios atrodysi netikra, kaip ir kiti paveikslai. Du kartus jis ją pabučiavo. Tikrai. Ir kas atsitiko? Taip, visų gerbiamas architektas pabučiavo paveikslo aliejinius dažus. Šiukš-

tu ir nedera žmogui? Po šio savo klausimo, pirmą kartą pabučiavęs skrynelę, Arūnas suklūsta ir įtempia raumenis. Atsipalaiduok, išleisk orą. Į vamzdelį susuktomis lūpomis, švilpdamas jis išleidžia orą ir iš lėto kūnas siena slenka žemyn. Pritūpęs suima pirštais smakrą ir tampa panašus į mąstytoją. Dar nežino, ar mįslingai šypsotis, ar nutaisyti liūdną veidą, ar veido tampymui pakinkyti blogas mintis. Pirmą kartą jis vyriškai pasibučiavo būdamas trylikos. Ne, keturiolikos su Ina. Tada pradėjai rūkyti. Palauk, su ja nesibučiavai. Tai su kuo tada? Juk ją buvai įsimylėjęs. Ne pirmoji meilė, bet jau nebe vaikiška. Bet jai labiau patiko Stasys. Toks netašytas kaimietis, kaimišku vardu. Todėl... Lig šiol pyksti? Ant ko? Taip, tai buvo Birutė. Ji sekiojo tau iš paskos ir rausdavo nuo kiekvieno tavo pikto žvilgsnio. Dėžute... Atsiprašau, skrynele, kad tave taip pavadinau. Pažeminau? Koks skirtumas, kaip vadinti. Daug apie tave galvoju. Gal dėl to tu daraisi brangesnė. Tavo viduje dauginasi turtai, kupiūrose prisideda nuliai, dešimteriopai keičiasi jų vertė. Arūnai, tu pasakei – dauginasi. Na, taip – aš. Juk namuose daugiau nieko nėra. Visi draugai išsiskirstė. Nučiupinėjo tave ir išėjo. Pasakyk, skrynele, ar tikrai Arūnas jiems taip patinka, kad kone kiekvieną savaitgalį jie nepraleidžia progos išgerti visas namie turimas alkoholio atsargas? O gal šuo pakastas tavyje, ką? Arūnas viena ranka atsiremia į grindis ir negrabiai keliasi, užkliūva už kažkokio daikto ir krisdamas spėja prisiminti Ievutę. O kaipgi? Visada krisdamas spėja. Ji apsiverkusi ištiesia jam sugniaužtą kumštį, atleidžia pirštelius, o jos delnelyje guli pieninis dantis. Mažytis dantukas. Visiškai neskauda, nukrenta kaip maišas, svarbiausia neužgauti minties. Užgavo. Visada užgauna Ievutės ir minties bejėgiškumas. Ievute, neverk, sugalvok, kur paslėpsime dantuką. Padėkime jį į paveikslo skrynelę. Ji. Tai ji taip pasakė? Ne, jis to nebūtų pamiršęs. Tai tavo darbas. Pamiršai? Ievutė pakraipė pečius, nusišluostė ašaras ir nuėjo pas mamą. ► 57

GINTARO LAŠAI

◄ Jis norėjo pajuokauti, paguosti, bet Ievutė įsižeidė. Kvailys. Kaip pats sureaguotum, jei tau pardavėjas pasiūlytų pirkti virtualų arba nutapytą namą ir pasakytų, kad jame patogiausia gyventi? Gal netinkamas palyginimas. Nesvarbu, bet jis girdėjo, kaip žmona dantuką pažadėjo nunešti dantukų fėjai. Tai bent pasiūlymas. Daug rimtesnis. Ir kur dabar jis? Ievute, mažyte mano, norėjau tik paguosti, neverk, prašau. Kur buvo fėja, kai tai atsitiko? Ji buvo užsiėmusi savimi, ir nereikia sekti pasakų. Paskaityk juokingai – girdi Ievutės balsą. Arūnas skaito, į tarpus tarp žodžių prideda visokių nesąmonių, o ji krykštauja. Kuo didesnė nesąmonė, tuo labiau ji juokiasi. Kuo labiau Ievutė juokiasi, tuo labiau Arūnui sekasi kurti nesąmones. Kaip jis galėjo pamiršti? Jis gulėjo tarp žmonos papuošalų. Po to jie abu vaikščiojo po namus lyg zombiai. Ne tik po namus. Viskas atrodė lyg spektaklio dekoracijos ir jos nesikeitė – rudenį keisdavo ruduo, naktis – naktį. Arūnas nepriekaištavo žmonai, juolab kad pats jautė kaltę. Jis primygtinai prašė, kad ji vairuotų naują mašiną. Smarkiai lijo, pūtė stiprus vėjas, Ievutė buvo saugiai prisegta vaikiškoje kėdutėje. Visi trys šventiškai nusiteikę – Kalėdos – močiutės namai visada kvepėjo aguonomis. Naujos mašinos kvapas, odinis salonas, visi privalumai – kaip patogu vairuoti. Tėvelis uždirbo daug pinigų, mamyte. Arūnas sėdi šalia žmonos ir sako, kad jai seniai reikėjo naujos mašinos. Niekis, jis gavo gerą užsakymą, po metų jie galės nusipirkti namą. Ievutė turės savo pievelę, nuosavą žaidimo aikštelę, sūpynes. Reikėjo sėdėti šalia Ievutės. Arūnas stiklinėmis akimis žiūri į paveikslą. Blausiu žvilgsniu apveda skrynelės kontūrus. Skaičiuoja metus. Tuoj bus penkiolika. Kalėdos. Daugiau niekada nebepuošia eglutės. Bet kaip jis galėjo pamiršti apie dantuką? Skrynele, brangioji, – kaip? Jis būtų uždengęs ją savo kūnu. Kas nors negerai? Po avarijos ji dažnai taip paklausdavo. Arūnas stengiasi atrodyti žvalus, lyg nieko nebūtų atsitikę, bet pastangos jį dar labiau išduoda. Ji nekalta, nekalta, iš kur ji galėjo žinoti, kad lenkiame smėlio barstytuvą. Jis irgi nežinojo. Niekada nėra jokių ženklų, perspėjimų. Nors... Vienintelis. Liūdnos istorijos turi linksmą pradžią. Bandymas suvaidinti 58

gerą nuotaiką sukelia jam erzelį. Viskas gerai, mieloji. Televizorius apvirto netyčia, viskio butelis kažkur dingo. Būk gera, leisk man būti savimi. Mes slystame – liksime be kūčiukų! Ligoninės palatoje Arūnas užuodžia aguonų kvapą, pabunda, močiutė raudonai užtinusiais paakiais, seselė bando šypsotis. Kas jai lieka? Artimojo mirties atveju lengvai suspauskite lūpas ir truputį kilstelėkite į viršų. Štai taip. Akyse – vidutinio lygio viltis. Tokia veido išraiška vadinasi – kad ir kaip būtų, tu gyvas ir lieki su mumis. Namai tampa mūšio lauku. Ne, mūšio nėra. Ji stebi jį akylai lyg medžiotoja, kuriai baigėsi netaikliai paleisti šoviniai. Bijo plėšrūnui atsukti nugarą, bijo nueiti, stovi pasiruošusi gynybai. Tuoj pavargs ir pereis į puolimą, jis žino. Negali krustelti, negali tampyti veido raumenų, negali liūdėti, juokauti. Negali kalbėti, nes kiekviena mintis baigiasi ne taip. Turi nebyliai niūniuoti linksmą dainelę. Kiekvienas dainos žodis suranda landą į jo pilvą, kiekvienas žodis įgauna formą. Kiekvienas žodis tampa daiktu, raktu nuo ašarų skrynelės. Tratata, lialialia, tratata, lialialia. Laikyk akis, laikyk, nepradėk. Tratata, tratata. Linksmybių giesmė. Ji tampa priekaištu. Viskas ne taip, po velnių. Artimojo? Nesąmonė. Skrynele, juk ji nebuvo artimoji. Visas pasaulis, skrynele. Nežiūrėk taip perdėm tikroviškai su nuostaba. Geriau juokis. Patyčios man geriau už gailestį. Niekas negali paguosti, supranti? Juokis, nenaudėle. Turiu supykti. Tik pyktis guodžia. Noriu supykti. Velniškai noriu supykti ir papasakoti, ką veikiu svetainėje, kai lieku vienas. Daugiau jie nesimylėjo. Kartais Arūnas išgirsdavo vonios kambaryje aimanuojančią žmoną. Kartais girdėdavo dainuojant. Kartais ji staugdavo. Bet būdavo, kad aimanos, daina ir staugimas eidavo išvien, lyg šiurpi sutartinė. Kad ji leidžia tuos garsus masturbuodamasi arba orgazmo metu, jis suprato išlaužęs vonios duris. Ne. Reikia galvoti apie gražius dalykus, bet gražūs dalykai bėga lyg tarakonai, įjungus virtuvėje šviesą. Reikia galvoti apie tarakonus – sako vidinis balsas. Ramybė ten, kur slepiasi tarakonai. Trakšt – vienas jų nespėjo pasislėpti. Kitą kartą būk atsargesnis.

Jis norėjo ją apkabinti. Norėjo, kad ji verktų įsikniaubusi į jo krūtinę. Arūnas neabejotinai būtų atsakęs tuo pačiu ir susijungęs į duetą judviejų verkimas galbūt būtų pramušęs visus įmanomus atmosferos sluoksnius ir pasiekęs Ievutę. Galbūt... Galbūt jai pasigirstų, kad jie kvatoja ir prisijungtų prie jų. Kodėl gi ne? Išgirdusi juoką, ji visada atbėgdavo iš savo kambario ir imdavo raitytis tarytum šoktų. Vieną rytą... Buvo sekmadienis – jis gerai pamena. Svetainėje ant stalo rado pamerktas tris rožes. Žmona niekada jų nepirkdavo. Namai kvepėjo švara. Prieš miegą Arūno išmėtyti drabužiai buvo tvarkingai sulankstyti, ant komodos nerado dėžutės su papuošalais. Po pietų – nežinomo telefono skambutis ir surakinusi kūną nuojauta. Automobilis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir kaktomuša atsitrenkė į sunkvežimį. Jokio atsisveikinimo raštelio. Arūnas viena ranka atsiremia į grindis ir sunkiai keliasi. Pavyko. Šluostosi akis. Dantukas. Kaip jis pamiršo? Penkiolika metų. Ji pasakė, kad užaugusi nori būti ledų pardavėja arba dailininkė. Kaip kruopščiai ir kokias nuostabias gėlytes ji piešė ant suknelių. Bet labiausiai žavėjo ne gėlytės. Ievutė neskubėdama išraito žiedelį, uždengia jį delnu ir kažką šnabžda, o gal skaičiuoja. Po to viena ranka parimsta virš stalo ir susikaupusi stebi savo darbą, ir visada, kiekvieną kartą suraukia kaktą ir nežymiu brūkštelėjimu baigia kūrinį. Tobula, – sako Arūnas ir pabučiuoja Ievutės galvą. Ji atsisuka ir kreivai šypsosi, šypsena pereina į kikenimą. Po to staiga surimtėja, atsistoja, rūpestingai užverčia piešimo sąsiuvinį, paglosto viršelį, iš lėto padeda jį į stalčių, ir Arūnas žino, ko ji nedarys. Ji nestrykčios. Durų link eis palinkusi į priekį, tarytum kažkas būtų įjungęs priešpriešinį vėją, kiekvieną kojos judesį ji kontroliuos lyg ant podiumo žengianti manekenė, o ranka, siekianti durų rankenos, per ilgai pakibs ore. Tuo metu Arūno galvoje skambės F.Mercury „We Are The Champions“ ir kažkas neduos jam ramybės. Iš kažkur atsiradęs nerimas ims spausti kaklą ir atrodys, kad visa tai pernelyg gerai, kad būtų tikra, kad jo gyvenime šitaip negali būti, kad visa tai tik išgalvota istorija, o jis pats viso labo – tos istorijos personažas, vaidinantis pavyzdingą tėvą ir vyrą.

GINTARO LAŠAI

Jis turi atpažinti kūną. Vyras žydros spalvos drabužiais įgudusiu judesiu pakelia paklodę ir atsisuka į Arūną. Ant veido keletas nubrozdinimų, lyg vaikystėje nukritus nuo dviračio. Nieko baisaus. Ant ausies suverti trys auskarai. Antros ausies nėra – jos vietoje duobė, užmaskuota rausvu skuduru. Vyras žydros spalvos drabužiais paklodę pakelia aukščiau. Suknelė, kurią jie pirko pirmoje pasitaikiusioje parduotuvėje po to, kai kiaurai sulijo. Paprasta, bet prie šlapių plaukų atrodė stulbinamai prabangiai. Ant pirštų turbūt visi jos turėti žiedai, ant riešo – rytietiškų ornamentų apyrankės. Palikome kaip buvę, – sako žydri drabužiai. Arūnas ima kalbėti pašnibždomis, ranka prisidengęs burną, paleidžia kiekvieną

žodį atsargiai, it palydėdamas ranka, ir jie pakimba tarsi helio dujomis pripūsti balionai. Tik akys. Jos išduoda velnišką norą šaukti. Turiu supykti ant jų, skrynele. Tik tada nelieku vienas. Tada, kai esu piktas. Net ant Ievutės, skrynele. Tik tada. Tarpai tarp jo žodžių tirpsta, ir akimirksniu jis ima tratėti lyg griežlė migloje paskendusioje pievoje. Internete atsidarau porno puslapį ir išsirenku man patinkančią aktorę. Svarbiausia, kad ji dirbtų savo darbą užmiršusi viską aplink ir jai būtų tiek, kiek galėjo būti Ievutei. Arūnui taip lengviau. Dabar jis stovi tvirtai įrėmęs kojas, tarsi būtų kurčias trumpųjų distancijų bėgikas ir lauktų startinio šūvio. Arūnas

pirmiau turi pamatyti ugnies pliūpsnį, nei varžovai išgirs garsą. Sutikite, taip įsitempęs jis gali pavargti ir akimirką jam gali pasirodyti, kad paveikslas juda, kad skrynelės dangtis truputį atsiveria, o mažyčiame tarpelyje kažkas ryškiai baltuoja. Dieve, nežiūrėk taip į mane. Nebūtum buvusi gera dailininkė. Ledų pardavėja? Jis šiek tiek palaukia savo paties atsakymo, spėja pamatyti, kaip atsitūpęs prašo Ievutės atsikąsti, kaip ji noriai atkiša jam ledą ir gal todėl, kad nebėra ašarų, atodūsiui susuka lūpas į vamzdelį, lyg čiulptų pagaliuką. Rankos mostu per nugarą jį išmeta, žengia žingsnį į priekį ir pakšteli skrynelei į skruostą.

Ričardo Šileikos nuotr. 59

GINTARO LAŠAI

Avataras

Alma Riebždaitė. Žvilgsnis į tolį. Piešinys.

Alma RIEBŽDAITĖ

Istoriją apie avatarą prisiminiau visiškai atsitiktinai, dalyvaudama eiliniame moterų pokalbyje. Ir dabar, nusprendusi rašyti apie avatarą, nutariau pasidomėti, kokia to žodžio reikšmė. Dar prieš skaitydama iš atminties gelmių iškapsčiau kažką apie dievybę. Prisiminimas buvo teisingas, o kita reikšmė yra dirbtinai sukurtas personažas, kaukė, kaip džiumandži. Šitame pasakojime žodis „avataras“ turi individualią reikšmę, galbūt ji tokia yra, egzistuoja, bet gali būti ir pasakotojo sugalvota, taip suvokta. Realybė man yra tokia dosni, kad man pakankamai daug tenka bendrauti su žmonėmis iš karinių struktūrų. Iš pradžių kaip ir baisoka buvo, bet dabar jau nebe. Aš su jais kalbuosi, jų klausausi ir jie man pripa60

sakoja visokių dalykų, nes man ant kaktos yra užrašyta „galite papasakoti viską“, ir jie pasakoja, nereikia net tardymo. Man kyla įtarimų, kad kalbėdamas žmogus jaučia malonumą, ypač kai jo klausosi. Jie pasakoja viską. Dienotvarkę, ką veikia, kokius ginklus naudoja, kaip treniruojasi, kokie tarpusavio santykiai ir panašiai. Kantriai klausausi, po vieno vaikino keturių valandų pasakojimo pasijutau lyg būčiau kariuomenėje atitarnavusi devynis mėnesius. Bet labiausiai mane dominantis klausimas – kaip juos grūdina, kaip juos rengia emociškai, psichologiškai. Ypač tai domina mane dabar, kai nutariau būti specnazo kariu, ruoniu. Po devynių mėnesių privalomosios karo tarnybos aš nesupratau nieko. Nu, sportas, disciplina, grūdina ir pan. Kiti kalbėjo apie duchinimą, kurį turi atlaikyti ir nepalūžti, bet visa tai kažkaip man atrodė toli nuo esmės ir net tikrovės.

Bet vienas jaunuolis (iš pirmo žvilgsnio jis regėjosi nepatyręs), su kuriuo mes kalbėjomės penkias su puse valandos, papasakojo visokių keistų dalykų. Aš jo paklausiau net apie flashbackus, ir šiuo klausimu jis turėjo savo nuomonę. Turiu pasakyti, kad radau flashbacko vertimą – „atminties blyksnis“. Bet tai skamba pernelyg gražiai, poetiškai ir neperteikia sunkios, kruvinos flashbacko esmės. Dar neteko sutikti žmogaus, kuris skųstųsi jį varginančiais gerais prisiminimais, dėl kurių jį ištiktų panikos priepuolis, jis pultų drebėti ar slėptis po mašina, išgirdęs praskrendantį lėktuvą. Beje, prisiminiau, vakar, žiūrint į Misisipės grojaraštį, man kilo mintis, kaip būtų galima gydyti psichopatus, nors tai ne liga, ir, mokslas byloja, nėra pagydoma. Tai viena iš minčių, kaip būtų galima treniruoti jausmus. Atpažįstant, įvardijant savo jausmus, turėtų atrofuotis patologinis gebėjimas meluoti, ir košė jų galvoje galbūt

GINTARO LAŠAI

įgautų tam tikrą struktūrą. Nepatikėsite: ten yra totali košė, todėl tų žmonių net neverta klausytis ir jų žodžių kažkaip priimti į širdį. Jų galvos yra malūnai, dieną naktį malantys šūdą. Galimas dalykas, energijos jie semiasi iš jūsų tikėjimo, naivumo, gerumo ir t. t., ir pan. Žinoma, jie nenorės klausytis muzikos gydymo tikslais, nes yra įsitikinę ne tik savo normalumu, bet ir pranašumu prieš tokį nykų žmonijos atstovą kaip prieš jį stovintis konkretus asmuo iš kūno ir kraujo. Jie nuneš jus savo pranašumu visose srityse, bet paprastai pranašiausi yra moralės, gerumo ir visais šioje Žemėje įmanomais šventumo aspektais. Na, gerai, tegu nebūna vėliau. Mano stebėjimais, šitie žmonės nelabai mėgsta klausytis muzikos, ypač grynieji jų atstovai. Reikėtų juos priversti klausytis muzikos, ir tai turėtų būti nuotaikos požiūriu radikaliai skirtingi gabalai. Emocijoms atpažinti būtų galima pasitelkti kūną, rašymą, vaizdines priemones. Man atrodo, neįmanoma, klausantis absoliučiai skirtingų nuotaikų muzikinių kūrinių, nesuprasti, kokią nuotaiką perteikia skirtingi ritmai, melodijos, kokią emociją išreiškia. Reikia bent pabandyti tai atrasti savyje. Aišku, jie sakys, kad klausytis muzikos ir šokti yra durnių užsiėmimas. Bet reikia pabandyti jų patirtis susieti su muzikiniais kūriniais. Aš suprantu, na, tai tik mintis, metodika. Galbūt dėl to yra valstybių, kur muzika, piešimas, eiliavimas, kūno ugdymas ir panašūs kiti dalykai yra pirmoje vietoje, nes tai labiausiai lavina jausmų pasaulį, ugdo gamtos, gyvybės pajautą. Tai dalykai, be kurių žmogus nėra žmogus. Mes gi iš jausmų esame linkę juoktis ir tyčiotis, tokia yra mūsų kultūra. Ir šitos disciplinos mūsų mokyklose yra paskutinėje vietoje, nes nereikalingos gyvenime darant karjerą. „Na, gerai, tai kaip su ta avataro būsena?“ „Tai reiškia, kad tave varo dieną naktį tris paras, be miego, tu praktiškai atsijungi ir vis tiek darai tai, ką reikia.“ Pagalvojau, kad ta būsena man labai pažįstama. Aš išvis dažnai atsijungiu, tiesiog turiu polinkį atsijunginėti. Ir viską padarau, ir gyvenu lyg niekur nieko. Į mane žiūri ir niekada niekas net neįtaria, kad manęs čia nėra, kad aš kituose pasauliuose... Bet kartais man atsijungti nepavyksta, sakyčiau, įvyksta perdėtas įsijungimas, realybės jausmas dingsta, užplūsta vaizduotė ir įsijungia jausmai ne realybės, o vaizduotės pagrindu.

Aš tiesiog tai žinau, noriu rečiau išsijunginėti ir jausmus patirti realybės pagrindu. Siunčiu užsakymą. „Aišku, labai įdomu“, – sakau sukrėsta tokios avataro interpretacijos. „Ir tai reiškia, kad šalia sprogsta bomba, nutrūksta draugo galūnė, ir tu padarai viską, ką reikia, neatsijungi, nes tavo sąmonė yra išsijungusi...“ „Nu, ok“, – kažką mykiu neaiškiai, jau ne visai suprasdama, ką jis man sako. Aišku, kad kalba nesąmones, o gal čia truputį prifantazavau. Gal jis taip ir nesakė, gal aš tik taip parašiau, kad gražiau skambėtų, bet vis tiek nerimstu, man įdomus dar vienas dalykas. „Na, o kaip yra su flashbackais?“ „Na, juos patiria jau visai sužalotos psichikos žmonės. Bet yra taip. Na, jautresni, normalūs žmonės patiria flashbackus, bet yra tokių, kurie jų nepatiria. Jie dalyvauja karo veiksmuose, ir jiems viskas yra pohuj.“ „Jūs norite pasakyti, kad jie yra, veikia kaip robotai?“ „Panašiai. Jie kieti, jie kaip žvėrys, jie veikia tobulai.“ Žinau: migdolinis kūnas nemeluoja. Tik dabar siunčiamus migdolinio kūno signalus turiu suvokti kaip melą ir iš visų jėgų koreguoti juos priešakine kaktine skiltimi; tai ne visada pavyksta. Norėjau išgelbėti tėtį, todėl vis leidausi į egzistencines kitų žmonių gelbėjimo operacijas, prasibraudama iki dangaus. Žiūriu į tėtį ir suprantu: jis visai nenori būti išgelbėtas. Jis nori tik vieno žodžio, tik vieno truputį geranoriškesnio visiškai tūpos moters gesto. Jis visai nenori, kad aš jį išgelbėčiau. Niekada nenorėjo. Ir niekada manęs nesuprato. Jis yra mamos pusėje. Kiek kartų bandžiau jam parodyti, kaip jį myliu, kiek kartų norėjau, kad jis pasijustų gerai. Bet jis to niekada nepastebėjo. Šiuo metu nieko neturiu, tik vieną kėdę ir naujus auksinius auskarus. Ir man tikrai neatrodo, kad mano psichoterapija yra sėkminga. Aš visai nenoriu santykių. Man patinka vienatvė, dulksna, lapkritis, įsivaizduoti meilę, parašyti eilėraštį. Paskutinį parašiau prieš šimtą penkiasdešimt trejus metus. Liūdna: dabar rašau apie psichopatus, o galėčiau apie lietų, laukimą, žibintą. Taip pat galėčiau kažką gražaus parašyti apie rankų lenkimą. „Davaj, Misisipe, einam lenktis rankomis, ten yra stalas.“ Nueinam.

Patogiai įsitaisom, mūsų dešinės susikimba. Jis mane nulaužia. Ir toks laimingas, patenkintas. „Pakartokim“, – sako. Žinau, kad nereikėtų to daryti, nes pajutau skausmą, bet jis yra toks laimingas, švytintis, kad aš leidžiu jam dar kartą nulaužti savo ranką ir pajuntu dar didesnį skausmą, kuris rytoj praeis. Dabar aš esu laiminga ir visai nemoteriška, bet labai laiminga. Turiu daugybę kažkokių keistų moteriškei netipinių džiaugsmų. Laiminga, nors turiu tik vieną kėdę prie stalo ir, kai atvažiuoja vaikai, mes negalime visi gražiai susėsti prie vieno stalo. Poezija kažkur dingo, trumpai žybteli tik prieš mėnesines, kai tikrovės suvokimas subjursta kaip gruodžio pradžia ir einšteiniškai išsigaubia. Poezija žybteli taip trumpai, kad aš net nesuspėju parašyti to eilėraščio. O kas, jei pabandyčiau dabar apie nelegalius jausmus ir nekontroliuojamą, beprotišką tikrovę, kuri visai nepaklūsta mūsų įsivaizdavimams ir norams? Su psichoterapeutu man nepavyksta užmegzti santykio todėl, kad niekada neturėjau jokių santykių su tėvais. Mano visi jausmai nutekėdavo pro šalį, į kitus žmones, reiškinius, būtybes. Mano jausmai virpa kaip oras kaitroje virš įkaitintos ugnies ir slankioja nuo vieno objekto prie kito. Noriu, kad mano jausmai apsistotų ties vienu objektu, nebūtų tokie judrūs, paslankūs. Noriu mylėti ką nors vieną negrįžtamai, amžinai, vis tiek nieko nesiruošiu realizuoti, paversti tikrove. Bet man taip gražu būtų mylėti ką nors vieną širdyje ir dirbti, keliauti, ir taip nugyventi savo gyvenimą mylint ką nors vieną širdyje. Siunčiu užsakymą. Širdyje aš mylėjau daug žmonių, realybėje – šiek tiek mažiau. Jūs suprantate, kalbėti apie tai neįmanoma, net su psichoterapeutu. To niekas nesupras. O gal tai gamta? Jausmų gamta. Kad jausmą kaip augalą reikia auginti, laistyti, kad jis įleistų šaknis į vieną vietą, gali būti, kad tam reikia abipusio ryšio. Mes žaidžiam pokerį. „Klausykit, vaikinai, sakau, mane nervina, kad aš nežinau visų taisyklių. Aš turiu jas žinoti. Man atrodo, kad mes žaidžiam nežinodami visų taisyklių“, – sakau, nuoširdžiai suirzusi. „Klausykit, kai jūs su kuo nors mušatės, ar klausiat, kokios taisyklės?“ – klausia jie manęs. ► 61

GINTARO LAŠAI

◄ Suprantu, kad jie pereina į naują lygį ir dabar moko mane, kaip gyventi. Žinutė, kurią gaunu: žaisk ir viskas. Ir net galbūt dar: žaisk ir mėgaukis. „Dabar mano eilė maišyti kortas.“ „Tai kad tu nemoki. Duok aš už tave išmaišysiu.“ „Ne, neduosiu. Noriu pati išmokti. Jūs man tik pasakykit, kaip ką reikia dėti.“ Ir neduodu. „Dabar tris padėkit ant stalo ir vieną į kortų kaladės apačią.“ „O kodėl taip reikia?“ „Ne, nu bet jūs ir užduodat klausimus. Ar jūs klausiat, kodėl mes čia visi dabar sėdim už stalo ir kodėl jūs dabar sėdit su mumis. Ir vapšie, dar pradėkim klausti, kodėl mes iš viso egzistuojam?“ Suprantu, taip turi būti ir viskas, ir nereikia klausinėti bereikalingų dalykų. Ir dar suprantu, kad jie per dvi minutes persikėlė į filosofinį egzistencinį lygmenį ir dabar sėkmingai juda šitame sluoksnyje, todėl tyliu, maišau kortas. Toks jausmas, kad esu visiška nevykėlė, apsupta šešių avatarų, dėmesingai besiklausančių, kaip aš, Misisipė, pirmą kartą prisigėriau ir kaip sukosi kambarys. Jie yra tikri avatarai. Siųsti į šią Žemę mokyti Misisipės gyvenimo tiesų ir padaryti visų juodų darbų, kurių padaryti nepavyksta psicho the rapistui. „Tai, sako, gerai buvote prilupusi.“ „Ne, sakau, girtuokliams pasaulis nebesisuka, čia sukasi nepatyrusiems, kai organizmas dar nepripratęs.“ Tai sakydama jaučiuosi kaip idiotė. „Ne, sako, čia yra, kai gerai prilupi.“ Pasidalijau istorija, kai pirmą sykį išgėriau alaus. „Tai tu buchalinai alų kaip reikalas?“ Man beliko tik prisipažinti, kaip pirmą sykį parūkiau, išgėriau vyno prie jūros ir apsivėmiau. Atrodo, tai viskas, kas įdomiausia įvyko mano gyvenime, bet jie taip supratingai žiūri į mane ir klausosi. Noriu iš savo supersmegenų kompiuterio pradėti traukti galingus išminties failus, bet jie užstrigę kažkur gelmėse ir neprasimuša, nieko neištraukiu, tik suprantu, kad mano galvoj kaip ašaka gerklėj stovi kažkur užsikirtęs išminties luitas. Kai 2 177 sykius prasiklausai rusiško muzono ir lietuviško popso, tau pramuša jausmus, lyg kas patyrusiu profesionalo smūgiu išbarškintų visus priekinius dantis. 62

Man atrodo, pradėjau geriau save suprasti. Galbūt klystu, galbūt mano psichoterapija nėra jau tokia beviltiška. Kiek daug gražių ir gerų dalykų jis mane išmokė. Kartą mes kalbėjomės apie mirtį, apie tai, kad visi miršta. „Na, taip, – sako jis, – mirštame visi, vienas tik skirtumas, kaip mes nugyvenome šį gyvenimą.“ Arba tos draugystės pamokos. Dabar nebeįsivaizduoju, kaip galėčiau būti su kokiu nors vyru, kuris nėra pats geriausias mano draugas, nebent tik dėl sekso. Jis tikrai protingas ir jam tikrai iš galvos išminties luitai krenta gražiai ir sklandžiai, priešingai nei man. Gal aš iš tikrųjų esu šiek tiek sutrikęs žmogus? Ar tai tikrovė mane trikdo šiek tiek labiau nei kitus. O ji mane tikrai kartais verčia jaustis sutrikusia, ypač kai jaučiu ją intensyviai besiveržiančią į mane. Akimirksnį aš pasimetu, vėliau surandu žodžius, paprastai po trečio tikrovės išpuolio. O kartais taip ir lieku, tingiu reaguoti. Man patinka, kai aš einu į tikrovę ir labai nepatinka, kai tikrovė eina į mane. „Tai kada pakviesite mus į svečius?“ Mano viduje susidaro ovali milžiniško dydžio pauzės pūslė, bet aš neišsiduodu, kaip man tai yra baisu, kaip mane purto baimė ir drebėjimas, išberia siaubo dėmėmis. Jie juokauja. Na ir kas, kad niekada negėriau aliejaus, likusio nuo silkės konservų, niekada psichoterapijos metu nepabiro kaštonai, ir aš beveik nesikeikiu, tik girdžiu. Arklys neužmigo klausantis merginos istorijos, nesuklupo ir aš nenusiritau nuo jo. Ko dar neatsitiko? Nedainavau psichoterapijos metu ir niekada neregėjau milžiniško dydžio paukščių net sapne, bet vaizduotėje taip. Prisigėrusi Saška neužmigo mano mašinoje, apskritai nesu jos mačiusi nusitašiusios. Niekada neatsitiko daugybė čia aprašytų įvykių. Nemanau, kad į čia vartojamą sąvoką „psichopatas“ vertėtų žiūrėti rimtai ar juolab imtis veiksmų, įrodinėjant, kad psichopatas nesi. Visi sutapimai yra atsitiktiniai. Utėlės mano galvoje tik spėjimas arba vienas iš vienatvės minusų. Arba, pavyzdžiui, kai čiuoždamas drimbi, juk yra labai smagu, kai kitas pričiuožia ir padeda atsikelti. Ir linksma, jei draugas nesusižeidė. Gera, kai pasaulyje yra žmogus, kuriam tu rūpi. Aišku, jei nebeatsikelčiau, pričiuožtų koks nors nepažįstamas žmogus ar darbuotojas, nepaliktų čiuožykloje tysoti ant ledo. Aš niekada nepisau telefono į sieną. Ir, žinoma, niekas nenorėjo pas mane į svečius.

O kad aš pas kažką į svečius, tai iš viso net pajuokauta nebuvo. Visiškai ir absoliučiai pas nieką nenoriu eiti į svečius ir svečių pas save irgi nenoriu. Ne, ne! Dieve, apsaugok nuo žmonių, vadinamų svečiais. Jie plūsta į tave kaip cunamis arba kaip viduramžių maras. Mintis, kad visi prie manęs jau priprato, prie mano durno juoko, kvailų juokelių, idiotiško kikenimo ir šnypštimo, keistų mimikų, nenormalios figūros, jausmingo balso, dar durnesnio mąstymo, negrabumo, visi mane jau seniai priėmė tokią, kokia aš esu, tik aš pati savęs negaliu prisijaukinti, negaliu prie savęs priprasti niekaip, neišeina man su savimi susigyventi, nors tu ką. Toks pravalas, kiti priprato, priėmė, susitaikė, o aš su savimi ne. Mane kankino, bet aš didvyriškai laikiausi savo istorijos, savo pasakojimo, neišsižadėjau nė vieno žodžio. Ir, gali būti, kad dėl to labai nukentėjau, bet vis tiek nepasidaviau, laikiausi savo išgalvotos istorijos teismuose, pas kriminalistus, žurnalistus, antstolius ir nepalūžau. Čia, sako, taip grūdina aukštesnio lygio specnazo karius, šnipus ir panašiai. Jie turi sugalvoti istoriją, juos kankina mokymo tikslais ir jie turi laikytis savo sugalvotos istorijos, nepasiduoti. Man tai pavyko. Na, tai nėra taip svarbu. Svarbiau yra kiti, paprasti pasiekimai. „Bet ta aerobika, taip sunku ten viską padaryt“, – sako psichoterapeutas. „Nu tikrai kad sunku. Kartais nesuprantu, aerobikoj esu ar akrobatinius pratimus atlieku, – sakau. – Gulint ant nugaros, pavyzdžiui, reikia rankomis išmesti milžiniško dydžio kamuolį į viršų ir kojomis jį pagauti... Dirbam su būgnų lazdelėm, įvairaus dydžio kamuoliais, lazdom, svarmenimis ir taip toliau, nežinau net pavadinimų...“ „Bet kaip tu viską padarai?..“ „Na, kaip kaip, tai yra sunku, labai sunku, bet man padeda vaizduotė. Aš įsivaizduoju, kad esu specnazo karys ir aš padarau viską, šiurpas eina mano kūnu, buvau įsitikinusi, kad, ko jau ko, bet šokti negaliu. Ir ji parodė linijinių šokių elementų kompleksą. Sako, čia reikia atminties, aš negaliu tuo patikėti, bet viską teisingai padariau iš antro karto. Ir, žinote, man net atrodo, kad tai paslaptis, intymus mano jėgos patyrimas. Prašau, niekam apie tai nepasakokite ir nesijuokite, bet man atrodo, kad aš greitai padarysiu pirmąjį gyvenime atsispaudimą...“

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8