Durys 2021 06 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2021 BIRŽELIS / Nr. 6(90)

ŠER MUKŠ NIS

XXI 7$ 5 37$8 7 , 1 , 6 * $7 9 Ø 6 7 ( $7 5 į ) ( 67 , 9$ / , 6

LIEPOS 2–4 ./$,3Ø'$ 1(5,1*$ ĝ9(172-,

PENKTADIENIS. LIEPOS 2 D. JONO KALNELIO SALA

19.00 3$1720,026 7($75$6 ő$ŏ 08ĝ$0į-į 352-(.7$6 ő3(5. 81,-$ Ŋ ő,ĝ.$6(126ŏ (Premjera) 20.00 '$16. 5$..(53$. 'DQLMD ,WDOLMD Ŋ ő/,)( ,6 *22' ŏ 21.00 7($752 7$6&$%,/( ', %(5*$02 ,WDOLMD Ŋ ő9$/6$6ŏ

$,.ĝ7Ø 35,( .8/7ħ526 )$%5,.2 %DQJİ J $

22.00 $17$*21 7+($7(5$.7,21 9RNLHWLMD Ŋ ő3$&.$*(ŏ NIDA

20.00 7($752 6 3RUWXJDOLMD Ŋ ő6255,62ŏ

ŠVENTOJI

20.00 7($75 .72 /HQNLMD Ŋ ő3(5(*5,186ŏ

ŠESTADIENIS. LIEPOS 3 D. JONO KALNELIO SALA

12.00 ĝ(,.2 ĝ2.,2 7($75$6 Ŋ ő3$5(,ĝ.,8 Ŋ %5$1',5ŏ 13.00 ./281į 7($752 678',-$ ő'8/,'8ŏ ./$,3Ø'26 'ĺ,$=2 25.(675$6 Ŋ ő/(7Ō6 -$== ŌŌ (Premjera) 20.00 7($752 6 3RUWXJDOLMD Ŋ ő6255,62ŏ 21.00 7($75 .72 /HQNLMD Ŋ ő3(5(*5,186ŏ 22.30 7($752 7$6&$%,/( ', %(5*$02 ,WDOLMD Ŋ ő9$/6$6ŏ

./$,3Ø'26 /Ø/,į 7($752 .,(0(/,6 9HĻÙMİ J

17.00 3$1720,026 7($75$6 ő$ŏ 08ĝ$0į-į 352-(.7$6 ő3(5. 81,-$ Ŋ ő,ĝ.$6(126ŏ (Premjera) 18.00 6(1į-į 0(1į 678',-$ Ŋ ő*(.80(1ŏ NIDA

20.00 '$16. 5$..(53$. 'DQLMD ,WDOLMD Ŋ ő/,)( ,6 *22' ŏ

6(.0$',(1,6 /,(326 ' JONO KALNELIO SALA

12.00 ĝ(,.2 ĝ2.,2 7($75$6 Ŋ ő3$5(,ĝ.,8 Ŋ %5$1',5ŏ 13.00 ./281į 7($752 678',-$ ő'8/,'8ŏ ./$,3Ø'26 'ĺ,$=2 25.(675$6 Ŋ ő/(7Ō6 -$== ŌŌ (Premjera) 19.00 7($752 6 3RUWXJDOLMD Ŋ ő6255,62ŏ 20.00 '$16. 5$..(53$. 'DQLMD ,WDOLMD Ŋ ő/,)( ,6 *22' ŏ 21.00 7($75 .72 /HQNLMD Ŋ ő3(5(*5,186ŏ

./$,3Ø'26 /Ø/,į 7($752 .,(0(/,6 9HĻÙMİ J

15.00 6(1į-į 0(1į 678',-$ Ŋ ő*(.80(1ŏ 16.00 1$8-2-2 &,5.2 75,37,.$6 .Ú67$6 0$786(9,Î,86 Ŋ ő$ĝ '5$%8ĺ,$, ,5 .$6 -,("ŏ $,12 0 .,3 6XRPLMD Ŋ ő-8**/(6&$3(6ŏ $'5,$1 &$5/2 %,%,$12 0HNVLND 'ĺ,8*$6 .8160$1$6 Ŋő5<ĝ,2 %(,(ĝ.$17ŏ 17.00 ĝ$5.$ %87.86 3,1,*,6 &2 Ŋ ő6$8626 *<6/26 '5Ø*126 ĺ$5126ŏ (Premjera)

VISI FESTIVALIO RENGINIAI NEMOKAMI! 35,67$72

25*$1,=$725,86

)(67,9$/î ),1$1682-$

5Ø0Ø-$, ,5 3$571(5,$, 32578*$/,-26 .8/7ħ526 0,1,67(5,-$

INFORMACINIAI 5Ø0Ø-$,

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2021 birželis / Nr. 6(90) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

TEATRAS

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2021 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500

Gitana GUGEVIČIŪTĖ. Apie pradžių pradžią, ieškančią ateities

ŠOKIS Violeta MILVYDIENĖ. „Faustas“: premjerinė ir kitos pažintys

SUKAKTIS Danutė PETRAUSKAITĖ. Fakultetas, pakeitęs Klaipėdos veidą

MUZIKA

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Daiva KŠANIENĖ. Dramatiškasis XX a. palikimas. M.Rubackytė ir „Mettis“ Klaipėdoje

ISSN 2351-5848

KINAS

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Andrius RAMANAUSKAS. Šnipas, kuris mokėjo išklausyti

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2021. 4 psl. – scena iš Klaipėdos muzikinio teatro šokio spektaklio „Faustas“ (choreogr. R.Bondara). Martyno Aleksos nuotr.

SUGRĮŽIMAI Irma STASIULIENĖ. Tapytojas S.Armonas: svarbiausia – būti kelyje

ŽURNALĄ REMIA

DAILĖ

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2021 m.“ SRTRF skyrė 40 tūkst. eurų finansinę paramą

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Apie mažą knygos ženklą ir svarbias jo keliones

Rosana LUKAUSKAITĖ. Visi už emalį ir emalis už visus

Birutė SKAISGIRIENĖ. Klaipėdos vitražų istorijos (3). Šv. Kazimiero bažnyčios Kryžiaus kelio stotys

GINTARO LAŠAI KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Sigitas POŠKUS. Nežinomo poeto romansero, arba „Ašarų vainikėlis, nupintas laisvomis valandomis“

54 3

TEATRAS

Apie pradžių pradži ą Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Didysis sprogimas“ (rež. Zvi Saharas) šiemet laimėjo Auksinį scenos kryžių ir Klaipėdos miesto „Padėkos kaukę“ už geriausią pastatymą vaikams ir jaunimui. Tai estetiškas, kompaktiškas, muzikalus, intriguojančiomis priemonėmis sukurtas spektaklis, kviečiantis mąstyti apie gyvybės ištakas ir ateitį, likiminius dalykus. Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Nėra nepavaldžių priemonių Vaikystėje bent dvi veiklos buvo kultivuojamos aktyviai – žiūrėjimas į dangų (kas ten, už debesų? ar mes vieni? iš kur mes?) ir įvairių lėlyčių, jų pasaulio interjero ir eksterjero konstravimas iš pagaliukų, siūliukų, popieriaus, nežinia kur naudotų technikos detalių, duženų etc. Kaskart įsitaisiusi ant suolelio Klaipėdos lėlių teatre atgaivinu šias abi vaikystės patirtis: nesvarbu, kokį spektaklį (kūdikiams, vaikams ar suaugusiesiems) žiūrėčiau, dažniausiai esu išplėšiama iš kasdienybės ir pakeliama „į kosmosą“, sykiu drauge su spektaklio kūrėjais akimis konstruoju, perkuriu, įdarbinu objektus ir „sutveriu“ charakterius, siužetus, likimus. Tie, kurie domisi lėlių teatru, žino, kad jam nėra nepavaldžių priemonių, medžiagų, objektų. Mačiau „vaidinančius“ indus („Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka“, rež. Gintarė Radvilavičiūtė, 2006), daiktusobjektus (politinis lėlių baletas „Juoba“, rež. G.Radvilavičiūtė, 2009), vielą („Šalia“, rež. G.Radvilavičiūtė, 2012), gamtinę medžiagą, tapusią veiksmo subjektu (lėlių spektaklis medžiuose „Ieškoma: teisybė“, rež. Vera Rozanova, 2016), popierių („Namai“, kūrybinė komanda, 2019). Vardiju tik Klaipėdos lėlių teatre sukurtus spektaklius, nes kalbėsiu apie būtent šiame teatre gimusį „Didįjį sprogimą“ (rež. Z.Saharas, „PuppetCinema“). Tai Klaipėdos lėlių teatro ir „Itim Ensemble“ (Izraelis) koprodukcija. 4

Kas lemia išskirtinumą Apibūdinant spektaklį „Didysis sprogimas“, reikėtų išskirti bent tris pagrindinius aspektus, lemiančius jo išskirtinumą. Visų pirma, intriguoja priemonės, iš kurių kuriamas spektaklio pasaulėvaizdis ir lėlės. Viskas sukonstruota iš elektroninių prietaisų, kompiuterių detalių ir pan. (vienintelis „gyvas“ veiksmo dalyvis – vanduo, t. y. lietus, pasipilantis virš gana griežtos architektonikos elektroninio pasaulio).

Dar vienas ryškus šio spektaklio bruožas – lėlių teatro ir kinematografijos sinergija: spektaklio metu miniatiūrinės lėlės, miniatiūrinis pasaulis yra filmuojami, o vaizdas tiesiogiai projektuojamas ekrane. Na, ir trečias dalykas, be kurio neįvyktų atgijimo stebuklas, – itin preciziškas lėlininkų (akt. Monika Mikalauskaitė-Baužienė, Kęstutis Bručkus, Vytautas Kairys) darbas: sutelktas dėmesys, tikslus lėlių valdymas, atidus kameros darbas išardytų kompiuterių, elektronikos „sąvartyną“ paverčia gyvybingu, šviesomis mirgančiu, šurmuliuojančiu megapoliu, kuriame gyvena mažas robotas ir jo šuo.

Lietus virš elektronikos „Kadangi neužaugau su jokiomis lėlių teatro tradicijomis, nemanau, kad elektronika yra netradicinė medžiaga“, – viename interviu teigė spektaklio režisierius Z.Saharas (Izraelis).

Scenos iš Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Didysis sprogimas“ (rež. Z.Saharas).

TEATRAS

i ą, ieškančią ateities Senų magnetofonų, telefonų dalis, spyruokles ir kitas metalines detales jis jau naudojo kurdamas spektaklio „Planeta Kiaušinis“ (Klaipėdoje rodytas 2019 m. lėlių teatro festivalyje „Materia Magica“) veikėją robotą, jo laivą ir jo daiktus. Šios priemonės neatsitiktinai persikėlė ir į „Didįjį sprogimą“ – tai spektaklio „Planeta Kiaušinis“ priešistorė, raginanti mąstyti ne tik apie gyvybės ištakas, pradžią, bet ir apie ateitį, likiminius dalykus. „Didysis sprogimas“ – tai evoliucija lėliniame kosmose, grįsta moksline pasaulio sukūrimo versija: nuo seniausių laikų iki futuristinio pasaulio, nuo vienaląsčių organizmų iki emocionalių, empatiškų elektroninės gyvybės formų. ►

Donato Bielkausko / Klaipėdos lėlių teatro archyvo nuotr.

TEATRAS

◄ Pastarąsias įkūnija robotas ir jo šuo, kurių gyvenimo būdas, tarpusavio santykiai tampa savotiška atsvara skubančiam kompiuteriniam pasauliui. Todėl ištikus kataklizmui – pasipylus lietui virš elektronikos – žiūrovams labiausiai ir rūpi šių dviejų veikėjų likimas. Jo „neįžiūrėtume“, jei ne akylas kameros žvilgsnis.

Visaregė kameros akis Čia kamera – tarsi visareginčio Kūrėjo akis, kuri mato, stebi, lydi „mažutėlių“ paprastutį, mielą ir jaukų gyvenimą. Visaregei Akiai svarbūs šilti roboto ir jo šuniuko santykiai (šuniukas – paprasčiausia „Duracell“ baterija): rūpestis vienas kitu, muzikavimas drauge, pasivaikščiojimai... Akies regėjimus stebi žiūrovų akys, retkarčiais nuo ekrano nuslysdamos žemyn, ant grindų, kur elektronikos prietaisų plokštumose, detalių ir metalo statiškose konstrukcijose, šviesų instaliacijose aktoriai tarsi iš nieko sukuria logines sistemas, neaprėpiamą santykių įvairovę. Tačiau toji

įvairovė, gaivališkumas, net psichologija, kuri randasi iš veiksmo, nematomi žmogiškąja akimi. Kameros „gabumai“ padeda įveikti vizualiojo suvokimo žmogiškąja akimi trūkumą ir įrodo „visatos raidos teoremą“: atsitiktinumų nėra. Atskiros „vaidybos aikštelės“, kuriose plėtojamas siužetas, yra intertekstualios ir sykiu schematizuotos, neturinčios dėmesio

centro, bet įgyjančios jį dėl kameros „žvilgsnio“ (scenografiją kūrė Aušra Bakanaitė). Jos sukonstruotos, „matematizuotos“, sujungtos energijos grandinėmis; ir nors virš jų, jose dirba lėlininkai, valdantys lėles, pačios aikštelės nėra pirmasis matymo planas. Ekrane projektuojamas vaizdas yra pirmasis planas, kuriame galima mėgautis vaizdo pilnatve.

TEATRAS

Darna ir supratimas Norint pamatyti vaizdą, veiksmą, reikalinga kamera, o norint išgauti emocijas, įgarsinti santykių intervalus ir akordus, reikalingas garso takelis. Muzikos autorius Kobe Shmueli sukūrė „odą“, kuri glotniai apgaubia spektaklio kūną, nevaržo

judesių, leidžia organizuoti dinamišką, vientisą veiksmą. Šviesų dailininkams Scahar Peggy Montlake ir Pauliui Vendeliui pavyko sukurti nepretenzingą, bet iškalbingą šviesos partitūrą, tinkamą ir vizualiniams sprendimams, ir vidinių impulsų raiškai. Trumpai tariant, iš darnaus bendradarbiavimo ir tarpusavio supratimo radosi

Tikslus lėlių valdymas, atidus kameros darbas elektronikos „sąvartyną“ paverčia gyvybingu, šviesomis mirgančiu, šurmuliuojančiu megapoliu, kuriame gyvena mažas robotas ir jo šuo. estetiškas, kompaktiškas, muzikalus spektaklis, kviečiantis mąstyti ir apie tai, ar technologijos (pasaulis) sugebės išlikti klimato kaitos procesuose, ir ko reikia imtis, norint išlikti, arba „kas lieka, kai nieko nelieka“, – to prieš daugelį metų viename savo spektaklyje klausė Benas Šarka. Vietoje epilogo. Apie spektaklį „Didysis sprogimas“ taip pat prielankiai rašyčiau, net jei jis nebūtų įvertintas jokiais apdovanojimais. Gal dar prielankiau.

ŠOKIS

„Faustas“: premjerinė ir kitos pažintys Ilgai laukta „Fausto“ premjera įvyko – net tris vakarus paeiliui gegužės 21–23 dienomis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) šokio spektaklis buvo rodomas uostamiesčio Žvejų rūmų scenoje. Tiesa, dar 2020-ųjų gruodžio 25-ąją jis transliuotas per „LRT Plius“ kanalą, o choreografija (Robertas Bondara) ir solistai (Oleksandra Borodina ir Romanas Semenenka) geriausių šokėjų kategorijoje nominuoti aukščiausiems šalies teatro apdovanojimams – Auksiniams scenos kryžiams. Ir dar – šis „Faustas“ yra vienas iš Muzikinio teatro Klaipėdoje 200 metų sukakčiai skiriamų kūrybinių projektų. Atmintyje išliko įvairūs ir skirtingi pažintiniai spektaklio momentai.

Scenos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklio „Faustas“ (choreogr. R.Bondara).

ŠOKIS

Violeta MILVYDIENĖ

Pirmoji pažintis – „Ore“ Pirmoji pažintis – dar kūrybinėje stadijoje – užfiksuota 2020-ųjų vasarą Jūros šventės metu, KVMT organizuotoje akcijoje „Ore“. Terminalo teritorijoje, visai šalia marių sumontuotoje pakyloje, po baleto trupės pamokos pristatyta spektaklio repeticija paliko išties gerą įspūdį. Saulės ir vėjo nugairintuose judesiuose galėjai pajusti ryškius fizinės energijos, vidinių emocijų gūsius, juolab kad ir paties baletmeisterio, ir atlikėjų jėgos nenuslopo, kartojant ir kartojant vis tą pačią sceną. Tuomet pasvarsčiau: gal pasitvirtina sena tiesa, kad kartojimas – mokslo motina? Žinoma, jei šokio meną traktuotume kaip tam tikrą mokslo dalį, kurioje šalia praktikos, sceninės patirties bei įgūdžių yra kiti ne mažiau kūrybinio „produkto“ rezultatą lemiantys ir jam įtaką darantys komponentai: šokio teorija, metodika, istorija... ►

Martyno Aleksos nuotr.

ŠOKIS

◄ Juk nežinant pastarosios, neskaičius ir (ar) neregėjus per amžius sukurtų darbų, sudėtinga pateikti kažką nauja ir (ar) visiškai savita. Net sparčiai augant technikai, keičiantis leksikai, tobulėjant naujoms technologijoms. Gi šiuo atveju pasirodymas – be jokių kostiumų, dekoracijų, sceninių šviesų ir pan. – tiesiog natūraliai, gyvai, nuoširdžiai atliktas,

kaip populiariai sakoma, „buvo ore“ ir jau suintrigavo.

Prisiminus kitą versiją Ypač svarbi spektaklio sąsaja su literatūros kūriniu, tad teko darkart jį

perversti, prisiminti pačius įdomiausius faktus. Apšvietos epochos vokiečių humanisto, filosofo, mokslininko ir politiko Johanno Wolfgango von Goethe’s psichologinė drama „Faustas“ – reikšmingiausias rašytojo kūrinys, toks autoriaus „magnum opus“, kurį jis rašė didžiąją gyvenimo dalį (1797–1806 ir 1824–1831). Sudomino

ŠOKIS

ir kitas informacijos šaltiniuose rastas teiginys, kad ši nacionaline klasika tapusi tragedija „parašyta ne vaidinimui teatre, o skaitymui“. Nepaisant minėto fakto, „Faustas“ – gana dažnai pasaulio scenose statomas ir įvairiai interpretuojamas kūrinys, o pats Faustas tapo populiariu muzikos, dailės, kino bei teatro personažu.

Pamenu tokį vieną dar 2016-ųjų birželį parodytą „Faustą“ – galbūt pirmąjį kūrybinį bandymą Klaipėdos šokio meno kontekste – tuomečio Šokio katedros magistranto Taurūno Baužo diplominį darbą – spektaklio pastatymą tuo pačiu pavadinimu. Jaunas ir drąsus kūrėjas teigė norįs „išryškinti Fausto ir Margaritos tragediją, jų meilės dramatizmą, aistrą, viliones, pažinimo

troškulį ir asmenybės ribotumą“. Bandyta savotiškai atskleisti faustiškojo žmogaus istoriją, siekiant sujungti šokį ir teatrą, t. y. ieškota, kaip žiūrovams ne tik šokiu, bet ir vaidyba perteikti šią tragediją. Taip pat norėta atsakyti į klausimus: „Kada žmogus tampa laimingas?“, „Kas yra meilė ir pagunda?“, „Kaip žmogui rasti pusiausvyrą tarp racionalumo ir jausmų?“. ►

ŠOKIS

◄ O vienas svarbiausių tikslų – atskleisti vyro egzistencinį pasaulį ir jo paklydimus. Tuometį performansą įvardijau šiuolaikine „Fausto“ interpretacija: per vizualumo ir vyriškumo prizmę“.

Statytojai – lenkų komanda Pagrindinė ir, žinoma, turiningiausia pažintis – toji, gegužės 21-osios vakarą realiai stebėta Žvejų rūmų salėje. Premjera išties pateisino lūkesčius. Naujojo KVMT šokio spektaklio „Faustas“ statytojai – artimų mūsų kaimynų lenkų komanda. Anot choreografo (ir šokėjo, ir pedagogo) R.Bondaros, šis spektaklis „padės naujai ir netikėtai „perskaityti“ J.W.Goethe’s istoriją (...), joje daugiau dėmesio teikiama dalykams, kurie svarbūs dabar gyvenantiems žmonėms, paliekama daug vietos pamąstymams ir galimybei tai išgyventi panaudojant savą patirtį“. Taigi – dar vienas XXI a. „Faustas“. Itin vykusiai projektuojama scenografija (scenografė ir kostiumų dailininkė – Martyna Kander) – judančios ant ratukų konstrukcijų dalys stumdomos lengvai, tad į kiekvieną kitą fragmentą persiorientuojama akimirksniu. Fausto transformacijai panaudotas veidrodis – nebe naujas, matytas, bet įdomus ir čia tinkantis režisūrinis sprendimas. Gana svarbus vaidmuo skiriamas ir šviesoms (šviesų dailininkė – Karolina Gębska), ir vaizdo projekcijoms (videoprojekcijų

ŠOKIS

dailininkė – Jagoda Chalcińska) – dėl jų scenoje keičiasi atmosfera, personažų būsenos ir elgsenos modeliai.

Struktūra ir choreografija Spektaklio struktūra paremta monologais ir dialogais, masinių fragmentų – vos keli. Ypač gausu dialogų – aktyvūs šokio „pokalbiai“ vyksta tarp senojo mokslininko ir velnio, Margaritos ir jaunojo Fausto, tarp pastarojo ir Mefistofelio, tarp Margaritos ir jos brolio Valentino. Choreografinėje leksikoje – modernaus ir šiuolaikinio baleto stilistikų derinys. Grupiniai epizodai – išgryninti, juose panaudotas imitacinės polifonijos principas. Duetai pastaruosiuose – gana įmantrūs, išplėtoti, monologai ir dialogai – išfiltruoti ir nuosekliai sudėlioti. Gausu „partero“, įvairių pakėlimų ir apsukimų, sukinių / „skriestuvų“, kontrakcijų, „bangų“ ir pan.

Tinkami net tie chaotiškai tvarkingi, bene tradiciniais tapę perėjimai ir perbėgimai iš vieno scenos krašto į kitą ir atgal. Be to, čia nėra vietos jokiai improvizacijai – viskas apgalvota ir preciziškai surepetuota. Tiesa, be šokio „teksto“ lieka Vagneris (Ričardas Jankevičius ir T.Baužas), Margaritos motina (Kristina Gudelytė), Elenos sūnus (Povilas Kažukauskas), Kunigas (Šarūnas Juškevičius) ir Barmenė (Živilė Subačiūtė). Natūralu – balansas pamatuotas ir išlaikytas – minėtųjų pasirodymai buvo

lyg atsvara intensyviam pagrindinių personažų judėjimui. Iškart po tylaus, begarsio teatrališko prologo (T.Baužo Vagneris lėtai aprengia seną ligotą Faustą) ir Fausto monologo, grįsto vizualiais jaunystės prisiminimais, įvyksta lemtingas susitikimas su Mefistofeliu. Jų akistatai, kurioje ypač ryškus (tiek fiziškai, tiek emociškai) senasis Faustas (Arshakas Gyozalyanas), išradingai panaudoti ramentai, neįgaliojo vežimėlis. Pagirtina – kova sukurta labai įtikinamai. ►

Estetiška spektaklio visuma, moderni jo komponentų sintezė – išties imponuojanti, brandi ir gana solidi.

ŠOKIS

◄ Beje, kaip ir lažybų, ir muštynių, ir žudynių momentai. Faustui išgėrus eliksyrą, t. y. nevalingai sudarius su šėtonu sandėrį – kraujo sutartį, kuri paverčia jį jaunu, beprotiškai besimurkdančiu naktiniame gyvenime, procesas dar aktyviau įsibėgėja. Skambant džiazo trio (Piotras Jevčenka – fortepijonas, Martyna Rudelytė – kontrabosas, Gintautas Stankevičius – mušamieji), bare laisvai liejasi vynas, cigaro dūmuose paskęsta ne tik keturi lengvai ir žaismingai judantys vyrukai, bet ir tipiškoji barmenė, retkarčiais pasirodanti ir, kaukšėdama batelių kulnais, pradingstanti. Netrukus keturios žavios merginos, gundydamos žvilgsniais, rankomis apraizgydamos ištroškusį malonumų jaunąjį Faustą, įtraukia jį į savo „voratinklį“, kitą akimirką laisvai ir nevaržomai šokdina. Jaunuolis ir toliau nutrūktgalviškai pasinėręs į lėbautojo gyvenimą, nesuvokia, koks jis yra iš tikrųjų, kokie jo realūs norai, troškimai ir poreikiai. Nesugebėdamas užpildyti skausmingos vidinės tuštumos, jis bando ją pripildyti ydingų ryšių, tik... žalodamas savo kūną. Ir sielą.

Vaidmenys ir atlikėjai Jaunąjį Faustą įkūnijęs R.Semenenka – plastiškas, šoklus, veržlus, impulsyvus atlikėjas. Energingi tours, lengvi allegro, subtili jausmų kaita, „neperspausta“ vaidyba gvildenamoje meilės temoje – tokios pamatytos dominuojančios įvaldytos šio artisto savybės. Margarita atrodo tokia pat jaunutė, kaip ir 14-metė J.W.Goethe’s herojė – trapi ir patikli būtybė, kurios savivertė palaipsniui pažeidžiama, o psichika – ne visiškai stabili. Skaudi merginos patirtis, santykiai, lydimi nusivylimo ir savigraužos, bei netikėta motinos mirtis jos paaugliškoje sieloje palieka randų, emocijų audros priverčia išgyventi kraštutinai stiprius, ribinius jausmus. Tiesa, suicido faktas nėra išryškintas, bent jau neakcentuojamas – atmintyje labiau išliko nostalgiško herojų atsisveikinimo aliuzija kalėjimo vienutėje. O.Borodina – itin lanksti, jautri, artistiška solistė, pasižyminti įgimtais fiziniais privalumais, įgyta kone gimnastiška modernaus baleto technika ir šiuolaikine leksika. Ji tiesiog nardo scenos erdvėje, judri net savo mie-

ŠOKIS

gamojo lovoje, pulsuoja partnerių rankose, demonstruodama aukštus ir plačius ronds, grands battements, ypač elastingai valdanti viršutinę kūno dalį. Galbūt kažkiek trikdė pernelyg plati ir dažna antroji pozicija. Dueto susitikimų epizodai (miegamajame, sode ir kitur) – vaidybiniu požiūriu skirtingi, o choreografija juose – organiška, sodri ir spalvinga. Išorinis Mefistofelio (Danylo Butenka) grožis, santūrus jo fasadas slepia viduje glūdinčią panieką ir pagiežą, o perdėta jo globa ir kontrolė, kurią dar sustiprina kostiumuoti padėjėjai velniai, dvelkia didybės manija. Pradžioje ciniškai stumdydamas seną, ligotą mokslininką, toliau su pašaipia, sarkastiška šypsenėle ir vienu pirštų spragtelėjimu jis stabdo muštynių epizodus („išjungia“ ir „įjungia“ šviesą bei muziką). Užėmęs arogantišką garbėtroškos ir savotiško gelbėtojo poziciją, šis demonas sukiršina jaunąjį Faustą su Margaritos broliu, išprovokuoja jų konfliktą, kuris baigiasi tragiška Valentino mirtimi. Galutinis tikslas pasiektas – sužlugdyti jaunų žmonių likimai. Akcentuotina, kad saikingai dozuota choreografijos forma šiam šėtonui ir artistui

labai tinka. Vertintina ir tai, kad visi tipažai – tiek pagrindinių atlikėjų branduolio, tiek kitų, šalutinių vaidmenų – deramai atrinkti. Margaritos ir jos brolio (Ilya Temchenka ir Mykhailo Mordasovas, mačiau antrąjį) dialoge jaučiama įtampa ir pastangos, norint suartėti, sustiprinti pašlijusius santykius, tačiau beviltiška – emocinis ryšys užsimezga tik trumpam. Beje, čia įžvelgiau panašias elementų ir jų junginių schemas, kaip iki tol matytame mylimųjų poros duete. Vis dėlto norėjosi didesnio kontrasto, stipresnės ir įvairesnės niuansų paletės. Mažiau ryškus, sukonstruotas iš pasikartojančių frazių atrodė ir Elenos (Alvina Krout) vaidmuo, nors techniškai sudėtingesnis vien ta savybe, jog šokama „ant pirštų“, t. y. su puantais.

Imponuojanti visuma Gausių aplodismentų nusipelno KVMT simfoninis orkestras (spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas – Modestas Bar-

kauskas, vyriausiasis dirigentas – Tomas Ambrozaitis), kurio atliekami skirtingų kraštų bei epochų kompozitorių – Wolfgango Amadeus Mozarto, Fryderyko Chopino ir Arvo Pärto – kūriniai suskambo muzikaliai ir, tai ypač svarbu šokio scenai, charakteringai – tai jautriai ir svajingai, tai grėsmingai, tai romantiškai ir pakylėtai... Atskiri ditirambai – pianistei Emilijai Rožukaitei. Antrajame veiksme pasirodžiusio choro (vyriausiasis chormeisteris – Vladimiras Konstantinovas) ir solistų ketvertuko (Ritos Petrauskaitės, Gabrielės Kuzmickaitės, Aurimo Raulinavičiaus ir Valdo Kazlausko) dermė su choreografija suteikė jau senokai patirtą pojūtį, kai šiurpuliukai „pabado“ aplink stuburo slankstelius („Sustok, akimirka žavinga!“). Nors epilogas atrodė kiek pretenzingas ir užsitęsęs, estetiška spektaklio visuma, moderni jo komponentų sintezė – išties imponuojanti, brandi ir gana solidi. Neabejotina ir išliekamoji jo vertė, tapus repertuariniu KVMT spektakliu.

SUKAKTIS

Fakultetas, pakeitę s Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas švenčia 50 metų jubiliejų. Per tuos dešimtmečius jis ne kartą keitė pavadinimą, institucinę priklausomybę, tačiau visuomet išliko kultūros židiniu ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione. Jo praeitis yra glaudžiai susijusi su Lietuvos aukštojo mokslo raida, miesto atgimimo istorija, daugelio žmonių kūrybine patirtimi, o dabarties permainos liudija apie prasidėjusį naują veiklos etapą ir viltingą ateitį. Danutė PETRAUSKAITĖ

Pastangos prisikelti Po Antrojo pasaulinio karo Klaipėda sunkiai kėlėsi iš griuvėsių. Netekusi beveik visų savo gyventojų ir daugiau nei pusės pastatų, miesto atstatymui ji neturėjo ne tik finansinių resursų, bet ir žmogiškųjų

išteklių. Atkurti kultūrinę aplinką taip pat buvo nelengva, nes apie 40 proc. gyventojų sudarė kitataučiai, o iš kitų vietovių atvykę lietuviai daugiausia dirbo žvejybos laivyne, laivų remonto ir statybos gamyklose, pramonės įmonėse. Proletariatui ir kariškiams nelabai rūpėjo menas, apie tai byloja laikraštis „Tarybinė Klaipėda“, penkerius metus leistas tik rusų kalba. Po karo veikęs dvimetis Mokytojų institutas buvo uždarytas, o 1959 m. duris atvėręs Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetas turėjo

Lietuvos aukštojo ir specialiojo mokslo ministras H.Zabulis ir pirmasis Muzikos fakulteto dekanas edukologas V.Jakavičius. 1971 m.

tenkinti inžinerinius uosto ir fabrikų poreikius. Tiesa, 1945 m. pabaigoje buvo įkurtas Klaipėdos muzikinės komedijos teatras, bet jame muzika, išskyrus retus atvejus, vaidino antraeilį vaidmenį. Tais pačiais metais kompozitoriaus Juozo Karoso dėka atkurta nuo 1923 m. gyvavusi Klaipėdos muzikos mokykla, tačiau meno mėgėjams norėjosi operos spektaklių, klasikinės ir liaudiškos muzikos koncertų. Ir čia jiems į pagalbą atėjo žinomas chorvedys Klemensas Griauzdė, kuris 1953 m. prie Vykdomojo komiteto su-

Šokių mokytojas J.Gudavičius kviečia į pirmąjį Rugsėjo 1-osios ratelį. 1971 m.

SUKAKTIS

ę s Klaipėdos veidą būrė saviveiklinį chorą. Jo pagrindu po trejų metų buvo pastatytas P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, 1958 m. – G.Verdi „Traviata“. Taip gimė Liaudies opera, chorvedžio Kazio Kšano dėka tris dešimtmečius džiuginusi klaipėdiečius ir išaugusi į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą.

Padėjo tvirtus pamatus Apie aukštosios muzikos mokyklos gyvavimą ir profesionalių meno specialistų rengimą Lietuvos pajūryje niekas net nedrįso pasvajoti. Vizija pradėjo formuotis 1969 m. gruodžio 8 d. pasirodžius LKP CK ir LSSR Ministrų Tarybos nutarimui „Dėl kultūros įstaigų veiklos po LSSR Pirmojo kultūros darbuotojų suvažiavimo ir priemonių jas toliau gerinti“. Šiame nutarime buvo pripažinta, kad tikslinga išplėsti kultūros švietimo

kadrų su aukštuoju išsilavinimu rengimą Lietuvoje ir pavesti Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijai įsteigti Klaipėdoje Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginio instituto Muzikos fakultetą, kuriame būtų ruošiami kultūros ir švietimo įstaigų darbuotojai. Šis nutarimas ne tiek pradžiugino, kiek suneramino sostinės muzikinę bendruomenę ir grupė jos atstovų tuometės vyriausybės ir KP vadovams – Antanui Sniečkui, Juozui Maniušiui, Mečislovui Gedvilui, Henrikui Zabuliui ir Lionginui Šepečiui – 1971 m. sausio 20 d. išsiuntė raštą, jame išreiškę nuogąstavimą, kad iš Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto nebūtų iškeltos jau susiformavusios muzikos katedros ir pedagogai. Jie siūlė darbų pasidalijimą: Klaipėdoje ruošti muzikos specialistus klubiniam kultūros įstaigų darbui ir aštuonmetėms bendrojo lavinimo mokykloms, o Vilniuje – aukštesnės kvalifikacijos mokytojus vidurinių mokyklų

9–11 klasėms ir vaikų muzikos mokykloms. Po šiuo tekstu pasirašė žymūs sostinės kompozitoriai ir muzikologai, pradedant Algirdu Ambrazu, Jadvyga Čiurlionyte, Juozu Gaudrimu, Vytautu Landsbergiu ir baigiant Baliu Dvarionu, Juliumi Juzeliūnu, Vytautu Klova, Antanu Račiūnu, Vytautu Paltanavičiumi, net buvę klaipėdiečiai – Juozas Karosas ir Jonas Švedas. Jie visi sielojosi ne dėl Klaipėdos, o dėl Vilniaus muzikinio švietimo sistemos, nenorėdami patys nukentėti. Tai vėliau nulėmė atsiradusį tarpinstitucinį susipriešinimą, kurio ištakos siekė dar tarpukario laikus. Vyriausybė turėjo savo nuomonę, ypač švietimo ministras H.Zabulis, 1971 m. gegužės 12 d. išleidęs įsakymą įsteigti Klaipėdoje Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos fakultetą. Naują padalinį pradžioje sudarė trys katedros: Choreografijos (ved. Juozas Gudavičius), atkelta iš Vilniaus, nepaisant vilniečių prašymo; Lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros (ved. Antanas Jakulis), atsikrausčiusios iš Šiaulių; ir naujai įkurta Chorvedybos (ved. Pranas Jankauskas). Jos su 24 pedagogais, biblioteka, personalo ir ūkio skyriais, vadovaujant dekanui Vytautui Jakavičiui, rugpjūčio 1 d. pradėjo darbą buvusiame Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjaus pastate (dabar K.Donelaičio g. 4). Į Klaipėdą ėmė traukti būriai jaunimo iš visos Lietuvos. 1971 m. rudenį 282 jaunuoliai tapo pirmaisiais Muzikos fakulteto studentais. Greitai paaiškėjo, kad be instrumentalistų visiems bus sunku išsiversti, tad kitais metais buvo įsteigta ir Instrumentinės muzikos katedra (ved. Vera Gabrėnienė). Tokiu būdu teatrui, šokiui, chorinei ir instrumentinei muzikai, lietuvių kalbai ir literatūrai buvo padėti tvirti pamatai, ant kurių Lietuvos pajūryje pradėjo kilti naujas meno ir kultūros rūmas.

Didžiųjų darbų pradžia V.Jakelaitis ir poetas E.Matuzevičius K.Donelaičio skverelyje maždaug 1973 m.

1973 m. rugpjūčio 28 d. į Klaipėdą atvyko naujai paskirtas Muzikos fakulteto dekanas Vytautas Jakelaitis – buvęs Liaudies kūrybos ► 17

SUKAKTIS

Klaipėdos fakultetų estradinės studijos orkestras. Priekyje sėdi jos vadovas P.Narušis. 1978 m. Romualdo Rakausko nuotr.

Klaipėdiečių senosios muzikos ansamblis: E.Ganusauskas (obojus, ansamblio vadovas), P.Memėnas (fleita), V.Taratunina (smuikas), S.Žilevičius (klavesinas), O.Čiulnova (vokalas), A.Jankauskas (fagotas), J.Klimas (violončelė) maždaug 1980 m.

◄ namų direktorius, LSSR kultūros ministro pavaduotojas, Kraštotyros ir Liaudies meno draugijų pirmininkas. Šis lietuvių kalbos ir literatūros specialistas turėjo sukaupęs nemažą vadybinio darbo patirtį, Leningrade buvo apsigynęs disertaciją apie dainų šventes Lietuvoje, gerai orientavosi Lietuvos kultūros istorijoje, pasižymėjo diplomatinėmis savybėmis, mokėjimu bendrauti su įvairaus išsilavinimo žmonėmis ir gebėjimu žvelgti toli į priekį. Pirmą kartą peržengęs fakulteto slenkstį, jis nusistebėjo tvyrančia tyla. Juk greitai Rugsėjo 1-oji, o dar tvarkaraščiai nesudaryti! Tad ką kalbėti apie ilgalaikius planus, pasirinktas veiklos kryptis. Ir kibo į darbus. O jų pabaigos nebuvo matyti. Neužteko net dešimtmečio, kad jie visi būtų užbaigti, tad Klaipėdoje teko darbuotis 14 metų. Tai buvo laikotarpis, iš dekano pareikalavęs daugiausia energijos ir sveikatos, bet įdėtos pastangos nenuėjo veltui – Muzikos fakultetas augo, plėtėsi ir tapo neatsiejama Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalimi. Mažosios Lietuvos kraštas V.Jakelaičiui buvo jau iš seniau pažįstamas, kai teko rūpintis Tolminkiemio bažnyčios atstatymu, Vydūno palikimo puoselėjimu, Jūros šventės atgaivinimu. Pradėjęs darbuotis Klaipėdoje, jis iš karto susitelkė į infrastruktūros pokyčius – muzikos instrumentų įsigijimą, Koncertų salės atnaujinimą, pedagogų socialinių problemų sprendimą, kiek vėliau – Laikrodžių ir Jūrų muziejų steigimą, kariliono atgabenimą iš Vokietijos Schillingų varpų liejyklos. Ne paslaptis, kad nemažai jaunųjų specialistų atvyko darbuotis į uostamiestį vien dėl galimybės įsigyti butą. Mat V.Jakelaičiui pavyko užmegzti glaudžius ryšius su Vykdomojo komiteto pirmininku Alfonsu Žaliu ir pasirūpinti naujų darbuotojų buitimi. Tiesa, dalis specialistų, apsirūpinusių pastogėmis, išmainė jas į būstus kituose miestuose, tačiau nemažai liko ir savo gyvenimą visam laikui susiejo su Klaipėda. Su jais ir buvo galima įgyvendinti pagrindinius sumanymus – pakelti Klaipėdos muzikinę kultūrą į tokį intensyvumo lygį, kad aplinka teigiamai veiktų ugdomus specialistus, o šie, savo ruožtu, dalyvaudami miesto muzikiniame gyvenime, skatintų visų gyventojų kultūrinius poreikius. Su kultūra buvo siejamos viltys paversti Klaipėdą lietuvišku miestu. Dekanas buvo įsitikinęs – „turi įvykti lūžis, arba mes, arba mus“. Ir ledai buvo pralaužti.

SUKAKTIS

Klestėjimo laikmetis 1974 m. įvyko iškilmingas restauruotos Koncertų salės atidarymas. Atsivėrusi nauja erdvė nustebino visus gera akustika, jaukumu, spalvingais langų vitražais. V.Jakelaičiui atrodė, kad dar trūksta vargonų, tad, pasinaudodamas savo senais ryšiais su Maskvos valdininkais, ėmė tuo rūpintis. Ir po metų salėje jau gaudė čekų firmos „Rieger-Kloss“ instrumentas, prie kurio pirmasis sėdo vargonininkas Leopoldas Digrys, grojo Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas Sauliaus Sondeckio. Scenoje atsirado ir du balti „Steinway“ fortepijonai. Gandas apie puikią salę, tapusią Klaipėdos filharmonijos filialu, greitai pasklido po visą Lietuvą. Ir į Klaipėdą ėmė važiuoti aukščiausios klasės atlikėjai, rašytojai, poetai, kompozitoriai. Vyko permainos ir Muzikos fakulteto struktūroje. 1974 m. jis buvo reorganizuotas į du fakultetus – Pedagogikos (dekanas Albertas Juška) ir Kultūros (dekanas Vytautas Blūšius), o V.Jakelaitis tapo prorektoriumi. Tuo pačiu metu įkurtos Fortepijono (ved. V.Gabrėnienė), Pučiamųjų muzikos (ved. Algirdas Radzevičius), Klubininkystės ir teatrinio meno (ved. Lidija Surginienė), Muzikos istorijos ir teorijos (ved. Stasys Jautakas), Fizinio lavinimo (ved. Juozas Rauckis) katedros, įsteigta fonoteka. 1975 m. šis Šiaulių pedagoginio instituto padalinys, jau primenantis savarankišką instituciją, buvo prijungtas prie Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija – LMTA). Matyt, tai ir paskatino dar spartesnę jo plėtrą. Netrukus buvo įkurtos Liaudies instrumentų (ved. Algirdas Vyžintas) ir Muzikos pedagogikos (ved. Zenonas Rinkevičius) katedros, Debreceno gatvėje išdygo 419 vietų bendrabutis studentams ir dėstytojams. Iki pat V.Jakelaičio darbo Klaipėdoje pabaigos kasmet vyko katedrų pertvarkymas, naujų padalinių steigimas. 1976–1977 m. pradėjo veikti Teatrinio meno (ved. Zenonas Buožis), Mokyklinės chorvedybos (ved. Vytautas Pučinskas) ir Estradinės muzikos (ved. Pranas Narušis) katedros, liaudies instrumentų laboratorija (ved. Antanas Butkus), Mokomasis teatras, sporto salė, 1981 m. baigtas statyti choreografijos korpusas. Greitai paaiškėjo, kad dviejų fakultetų jau nepakanka. Ir jie buvo reorganizuoti į tris – Muzikos mokytojų (dekanas Fabijonas Sereika), Kultūros (de-

Dainų, šokių ir instrumentinės muzikos ansamblio „Vėtrungė“ vokalinė grupė, vadovaujama chorvedžio V.Pučinsko, maždaug 1980 m.

Dainininkė O.Glinskaitė maždaug 1980 m.

kanas V.Blūšius) ir Teatrinio meno (dekanas Vitalius Zabarauskas), atitinkamai jiems padalijant katedras, kurių būta maždaug 20. Trys iš jų – Režisūros (ved. Gediminas Šimkus), Renginių režisūros (ved. Eugenijus Janeliauskas), Užsienio kalbų (ved. Olga Aleksejeva) kartu su garso įrašų laboratorija įsteigtos šiek tiek vėliau. Ir taip vien kultūros darbuotojų rengimui numatyta įstaiga tapo dar ir didžiausia Lietuvoje muzikos mokytojų kalve ir liaudies teatro specialistų ruošimo centru. Sparčiai didėjo pedagogų ir studentų skai-

čius. 1984–1985 m. buvo išleista didžiausia absolventų laida – diplomus gavo net 232 asmenys. Ir dėstytojų padidėjo iki 230, vidutiniškai 10 kiekvienoje katedroje, o kai kuriose jų – net 20. Kažin, kaip būtų toliau susiklostęs Klaipėdos fakultetų likimas, jei jų nebūtų palikęs V.Jakelaitis. Pagrindinė išvykimo priežastis – pašlijusi sveikata. Be to, prorektorius buvo įsitikinęs, kad didžiausi darbai jau yra atlikti, institucija ir be jo gali toliau sėkmingai gyvuoti, todėl, pabaigęs 1986–1987 m. mokslo metus, grįžo į Vilnių. ► 19

SUKAKTIS

Naujų kelių paieškos ◄ Nuo 1987 m. rudens dvejus metus pro-

rektoriaus pareigas ėjo A.Vyžintas, vėliau jį pakeitė V.Blūšius. Tai buvo didelių permainų laikotarpis – prasidėjo Persitvarkymo sąjūdis, atsikūrė nepriklausoma Lietuva, miesto intelektualams kilo mintis steigti Klaipėdos universitetą (toliau – KU). Šį sumanymą Klaipėdos fakultetų pedagogai rėmė, tačiau tik nedidelė dalis buvo pasiryžusi prie jo prisidėti. Mat nuo seno ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje atlikėjus ruošė konservatorijos, universitetuose daugiausia mokėsi tik muzikologai. Fakultetai, sieję save labiau su praktine, bet ne moksline veikla, buvo pasiryžę toliau plėstis, aprūpinti specialistais mokyklas, Klaipėdos miesto ir Vakarų Lietuvos teatrus, tuo labiau kad 1990 m. buvo atidarytos Dainavimo (ved. Ona Glinskaitė) ir Pramoginių šokių (ved. Skaistutė Idzelevičienė) katedros. Vyko karštos diskusijos, susikirto priešingos nuomonės, tačiau visiems buvo suteikta galimybė rinktis. 1991 m. įsikūrus KU, į jo sudėtį nutarė įeiti Lietuvių kalbos ir literatūros, Teatro pedagogikos, Pedagogikos ir psichologijos bei Kultūros darbo vadybos katedros. Visi kiti padaliniai liko Klaipėdos fakultetų, priklausiusių tuometei Lietuvos muzikos akademijai, dispozicijoje.

Pianistė J.Neniškytė.

Fakulteto 50-metis tapo jo naujojo etapo pradžia. Išėjus keturioms katedroms, reikėjo vėl peržiūrėti fakultetų struktūrą. Buvo nutarta „išsigryninti“ ir susitelkti į dvi meno kryptis – muziką ir teatrą. Taip savo veiklą pradėjo Instrumentinės ir chorinės muzikos (dekanas Algis Zaboras) bei Teatrinio meno (dekanas G.Šimkus) fakultetai. Pedagogų ruošimo klausimais rūpinosi Muzikos mokytojų tobulinimosi institutas, tarsi dar vienas fakultetas (dekanas Olegas Sotnikovas), suteikęs galimybę jau dirbantiems mokytojams pakelti savo kvalifikaciją. Tačiau diskusijos dėl darbo krypčių nerimo. Tai buvo susiję su mokytojų ruošimu. Muzikos profesionalai – instrumentalistai, vokalistai, kompozitoriai, muzikologai – buvo įsitikinę, kad mokytojas turi būti geras savo specialybės žinovas, t. y. pirmiausia puikiai išmanyti amatą ir tik po to orientuotis į pedagogikos teoriją bei praktiką. 20

Muzikos istorijos ir teorijos katedros pedagogai: A.Žiūraitytė, J.Domarkas, P.Fledžinskas, M.Kazakevičienė, J.Paulikas, D.Kšanienė. 1980 m.

Tokiu būdu mokytoju gali tapti pianistas, smuikininkas, dainininkas, birbynininkas. O pedagogai teoretikai ir didžioji dalis choro dirigentų buvo įsitikinę, kad tik chorvedžiai gali tapti muzikos mokytojais, nes mokyklose pamokos daugiausia siejamos su chorine veikla, todėl ši disciplina yra svarbiausia, o kitų muzikinių specialybių studentai neturi galimybės siekti mokytojo kvalifikacijos. Tuomet chorvedžiai laimėjo ir, įsitvirtinę administracijoje, 1994 m. Klaipėdos fa-

kultetus reorganizavo į Klaipėdos muzikos ir teatro pedagogikos institutą (rektorius F.Sereika). Tačiau jis gyvavo labai trumpai.

Po universiteto stogu Lietuvos muzikos akademijai jau kuris laikas ėmė nepatikti nesutarimai Klaipėdos fakultetuose, tuo labiau kad jie pradėjo ruošti ne

SUKAKTIS

Birbynininkas V.Tetenskas maždaug 1990 m.

Teatro pedagogai D.Vaigauskaitė ir G.Šimkus. 1994 m.

Vežimų teatras su spektakliu „Bernelių daina“ išvyksta į gastroles.

tik pedagogus, bet ir vieną kitą atlikėją. Tai ypač erzino vilniečius. Jie siuntė komisijas, tikrino dėstytojų darbą, studijų planus ir stengėsi įrodyti, kad klaipėdiečiai nepajėgia ruošti profesionalių menininkų. Suprantama, sostinėje koncentravosi stipriausios pajėgos ir niekas to neneigė, bet jų auklėtiniai ne visada skubėjo vykti darbuotis į Vakarų Lietuvą ir tenkinti vietinių mokyklų bei teatrų poreikių. Tai kodėl čia neparuošus labiausiai trūkstamų specialistų – chorvedžių, dainininkų, kon-

certmeisterių, režisierių? Tik rasti sutarimą buvo sunku. Akademijos vadovybė, pradėjusi skaičiuoti finansus, nutarė, kad klaipėdiečiai jai brangiai kainuoja, tad geriau jų paslaugų visai atsisakyti (vėliau ši istorija pasikartojo ir su Kauno fakultetu). Tuometis rektorius Klaipėdos fakultetus palygino su nieko neveikiančia karalaite, sėdinčia ant banginio nugaros. Darėsi aišku, kad naujajam Muzikos ir teatro pedagogikos institutui nelieka kito kelio, kaip prašytis prieglobsčio KU.

1995 m. KU menininkus priėmė išskėstomis rankomis. Jam labai reikėjo šio profilio specialistų, be kurių vėliau neapsieidavo jokia šios aukštosios mokyklos šventė. Ir vėl teko keisti iškabą ant pastato fasado – Muzikos ir teatro pedagogikos institutas virto KU Menų fakultetu. Pirmuosius kelerius metus dekano pareigas ėjo Robertas Varnas, po jo penkmetį darbavosi Vytautas Alenskas, 2004–2018 m. – Vytautas Tetenskas. Pradžioje atrodė, kad gyvenimas ► 21

SUKAKTIS

◄ tapo ramesnis, patogesnis, nes rektorius

buvo čia pat, Klaipėdoje. Jam ir KU Senatui pritarus, 1997 m. buvo įsteigtas Muzikologijos institutas (dir. Alvidas Remesa), 2004 m. ėmė veikti Dailės katedra (ved. Linas Julijonas Jankus). Per tarptautinę mainų programą „Erasmus“ užsimezgė draugiški ryšiai su muzikinėmis, teatrinėmis ir pedagoginėmis kitų šalių mokyklomis, tai atvėrė kelius studentams bei pedagogams pakeliauti po Europą ir susipažinti su skirtingų meninių studijų programų vykdymo ypatumais, o užsieniečiams – pasimokyti Klaipėdoje. Dėstytojai tapo įvairių asociacijų ir draugijų nariais, buvo pradėti vykdyti tarptautiniai projektai.

Teko keisti kursą Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Pedagogikos katedros dėstytojai: pirmoje eilėje – S.Jareckaitė, R.Girdzijauskienė (vedėja), V.Valeikienė, antroje eilėje – Z.Rinkevičius, R.Ribokaitė (koordinatorė), S.Rimkutė-Jankuvienė, P.Daugaravičius maždaug 2005 m.

Sportinių šokių kolektyvas „Žuvėdra“ ir jo vadovė S.Idzelevičienė (centre) maždaug 1990 m.

Permainos Lietuvoje – ekonominiai sunkumai, emigracija, nesibaigiančios švietimo reformos, padidėję mokesčiai už mokslą,

SUKAKTIS

menkesnis jaunimo susidomėjimas meninėmis specialybėmis – neigiamai atsiliepė nusistovėjusiam studijų procesui. Ėmė mažėti studentų skaičius, stojančiųjų pasiruošimas tapo daug prastesnis, bet dėl krepšelių sistemos tekdavo ir silpnai besimokantiems kelti egzaminų pažymius. Be to, KU vadovai sunerimo, pajutę kasmet didėjančią Menų fakulteto finansinę naštą. Matyt, per vėlai buvo pastebėta, kad menininkų, ypač muzikų, su kuriais reikia dirbti ne tik grupėmis, bet ir individualiai, parengimas yra daug brangesnis nei kitų specialistų. O kur dar milžiniško ploto pastatų išlaikymas! Ne paslaptis, kad universiteto rektoriai ir prorektoriai, kaip ir dauguma Senato narių, mažai gilinosi į menininkų reikalus, jų ruošimą, buvo atitolę nuo kultūrinio gyvenimo, todėl Menų fakultetui, nors ir nuolat dotuojamam, nuolat buvo priekaištaujama. Šis, norėdamas išgyventi, stengėsi panaudoti savo vidinius resursus – mažino pedagogų ir padalinių skaičių: iš 12 katedrų liko tik 3 – Muzikos, Teatro ir Šokio; buvo likviduotas Muzikologijos institutas, uždarytos liaudies instrumentų ir garso įrašų laboratorijos. Ėmė sklisti kalbos, kad KU vadovybė nori panaikinti ir visą Menų fakultetą, o jame esančias katedras prijungti prie Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto. Gal tai buvo tik gandai, bet užsitęsusi priešprieša tarp dekano ir KU vadovų nieko gero nežadėjo. Ir Menų fakulteto administracija su keliais pedagogais iš Teatro katedros iškėlė mintį išeiti iš KU sudėties ir grįžti pas meno profesionalus, susitelkusius LMTA, t. y. pas senuosius šeimininkus. Nemažai dėstytojų tam nepritarė – norėjo likti universitete, nes buvo įpratę prie akademinės tvarkos, džiaugėsi galėdami išlaikyti profesinę autonomiją, be to, žinojo apie LMTA pedagoginio personalo algas, mažiausias tarp visų aukštųjų mokyklų, nekompiuterizuotą studijų programų ir studentų vertinimo sistemą, komunikacijos stygių. Tačiau nei KU valdymo organai, nekalbant apie rektorių, nei miesto meras, buvęs Menų fakulteto auklėtinis ir pedagogas, nedėjo jokių pastangų, kad padėtų menininkams likti universiteto sudėtyje, kaip tai padarė Vytauto Didžiojo universitetas, reformų įkarštyje išsaugojęs ne tik Menų fakultetą, bet ir Muzikos akademiją. Klaipėdos Menų fakulteto tarybai nubalsavus „už“, 2018 m. Rugsėjo 1-osios šventę KU Menų fakultetas, tapęs Klaipėdos fakultetu, jau šventė LMTA.

Indėlis į Lietuvos kultūrą Nuo pat įsikūrimo Klaipėdos fakulteto dėstytojai aktyviai reiškėsi meninėje veikloje – koncertavo, steigė savo kolektyvus. Choreografijos katedroje tokių būta ne vienas: istorinių šokių grupė „Saltanda“ (vad. Tulija Zinčiukienė), ansamblis „Vėtrungė“ (vad. Jūratė Čapaitė, Alma Gražulienė, Vidmantas Mačiulskis, Violeta Milvydienė), Šiuolaikinio šokio grupė (vad. Agnija Šeiko). Keliolika metų ši katedra rengė ir festivalį-konkursą

„Klumpakojis“. Giliausią pėdsaką paliko „Žuvėdra“ (vad. S.Idzelevičienė, Romaldas Idzelevičius) – daugkartinė Europos ir pasaulio sportinių šokių čempionė. Nuo šokėjų neatsiliko ir chorvedžiai. R.Varno pastangomis buvo atkurta tarpukaryje veikusi kultūrinė bendrija „Aukuras“, įsisiūbavo tarptautinis S.Šimkaus konkursas, dėstytojai ėmė vadovauti įvairiems miesto chorams – „Aušrinei“ (F.Sereika), „Gintarėliui“ (Juozas Kubilius), „Žilvinui“ ir „Dangei“ (Judita Kiaulakytė), „Aukurui“ (Alfonsas Vildžiūnas), „Klaipėdai“ (K.Kšanas), Marijos Taikos Karalienės ►

Istorinių šokių kolektyvas „Saltanda“. 23

SUKAKTIS

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto taryba maždaug 2008 m. ◄ bažnyčios chorui (Gediminas Purlys),

Evangelikų liuteronų bažnyčios (Bronislovas Skirsgilas), Šv. Juozapo bažnyčios (Birutė Šidlauskienė) giesmininkams, mokyklų bei gimnazijų choriniams kolektyvams (Arvydas Girdzijauskas, Stanislava Kačinskienė, Zita Kariniauskienė, Dalia Pilipavičienė, Regina Vindžigalskienė, Rasa Zigmantienė). Fakulteto iniciatyva Klaipėda išgarsėjo ir kaip pramoginės muzikos, ir kaip senųjų liaudies tradicijų puoselėtojų miestas. 1977 m. prie Džiazo katedros susibūręs bigbendas tapo sovietmečio sensacija ir vienu seniausių tokio pobūdžio ansamblių Lietuvoje (vad. Pranciškus Narušis), o 1994 m. prasidėjęs Klaipėdos pilies džiazo festivalis (vad. Vytautas Grubliauskas) pritraukė į pajūrį daugybę šios muzikos profesionalų ir mėgėjų. Katedros dėstytojai ir jų absolventai (Arnoldas Jankūnas, Steponas Januška, Algis Kilis, Saulius Šiaučiulis) dalyvavo ir iki šiol dalyvauja tarptautiniuose džiazo renginiuose. Liaudies muzikos katedros dėstytoja Irena Nakienė, įkūrusi folkloro ansamblį „Kuršių ainiai“, prisidėjo prie lietuviškos muzikos sklaidos, kaip ir kiti pedagogai – Vytautas Alenskas, Vlada Kaknavičiūtė, Algytė Merkelienė, Nijolė Tetenskienė, V.Tetenskas, – dalyvavę dainų šventėse ir tarptautiniuose konkursuose. V.Tetenskui teko garsinti Lietuvos vardą daugelyje šalių – ir ne tik gyvais koncertais, bet ir kompaktinių plokštelių gausa, su savo auklėtiniais prisidėti prie miesto liaudies muzikos festivalių rengimo.

Dauguma dėstytojų – ir vokalistų, ir instrumentalistų – nuolat rengė koncertus Menų fakulteto salėje ir kitur. Vieni – kaip solistai (Mindaugas Gilys, O.Glinskaitė, Eduardas Kaniava, Jūratė Karosaitė, Inga Maknavičienė, Janina Neniškytė, Jelena Paradies, Valentina Vadoklienė, Tatjana Romaškina, Viačeslavas Tarasovas, Giedrė Zeicaitė), kiti – savo pačių įsteigtuose ansambliuose – Fortepijoniniame duete (Natalija Blauberg ir Genadijus Osipkovas), Varinių pučiamųjų kvintete (Vil-

mantas Bružas, Steponas Sugintas, Alius Maknavičius, Algirdas Ulteravičius, Jurgis Dargis), treti tapo Muzikinio teatro ir Koncertų salės orkestrų nariais, dirigentais ar meno vadovais (Algis Jonas Lukoševičius, Mindaugas Bačkus), kariliono varpininkais (Kęstutis Kačinskas, Stanislovas Žilevičius). Fakulteto teatralai galėtų savo veiklos metraštį išleisti kaip storą knygą. Kiek pas juos būta kūrybingų asmenybių – aktorių ir režisierių, kiek pastatyta spektaklių,

Klaipėdos chorvedžiai Moksleivių dainų šventėje maždaug 2012 m.

SUKAKTIS

parengta specialistų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių teatrams! Juos ruošiant prisidėjo žymūs scenos meistrai – pradedant Vytautu Anužiu, Povilu Gaidžiu, Šarūnu Juškevičiumi, Dariumi Meškausku, Edgaru Savickiu, Elena Savukynaite, Regina Šaltenyte, Linu Zube ir baigiant Valentinu Masalskiu, Gyčiu Padegimu bei ilgamete Režisūros (vėliau Teatro) katedros vedėja Danute Vaigauskaite. Muzikos istorijos ir teorijos katedroje (ved. Daiva Kšanienė) susitelkę kompozitoriai (Jonas Domarkas, Jonas Paulikas, Alvidas Remesa, Remigijus Šileika, Zigmas Virkšas) savo kūriniais, o muzikologai (Milda Kazakevičienė, Danutė Petrauskaitė, Rūta Vildžiūnienė) moksliniais bei metodiniais darbais taip pat praturtino miesto kultūrinę erdvę. Kaip gražus prabėgusių metų aidas liko prisiminimai apie šiuolaikinės muzikos festivalį „Marių klavyrai“, tęstines konferencijas „Muzikos meno idėjos ir keliai“, leistos knygos, prie kurių pasirodymo prisidėjo ir Muzikologijos institutas. Sunku išvardyti visus, įnešusius mažesnį ar didesnį indėlį į miesto kultūrinę plėtrą, tačiau jų visų pastangomis Klaipėda, kaip tas neišvaizdus pilkas ančiukas, virto gulbe, užsiauginusia tvirtus sparnus tolimesniems skrydžiams.

V.Jakelaitis ir V.Blūšius teikia studijų Klaipėdos fakultete baigimo diplomą kanklininkei L.Nepaitei. 1984 m.

Siekiant atsinaujinti LMTA vadovybė, perėmusi Klaipėdos fakultetą, panoro didesnių proveržių, drąsesnių žingsnių. Todėl rektorius Zbignevas Ibelgauptas, net nepasibaigus senojo dekano kadencijai, 2021 m. pradžioje įsakymu pakeitė jį veržlia asmenybe – Loreta Jonavičiene. Pedagogų bendruomenei jis aiškino: „Prisiimant atsakomybę už studentų menininkų rengimą Klaipėdos regione, buvo įsipareigota daryti pokyčius, stiprinti fakultetą, atverti jį Klaipėdos kultūros bendruomenei, didinti jo patrauklumą būsimiems studentams. Ir šių įsipareigojimų kryptingai laikomasi. (...) L.Jonavičienė, Klaipėdos fakulteto absolventė, daugiau kaip dešimtmetį sėkmingai ėjusi Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos direktorės pareigas, manau, yra tinkama kandidatė. Jos ankstesnio darbo patirtis, pelnytas autoritetas, rūpinimasis Klaipėdos kultūriniu gyvenimu ir nuveikti

LMTA Klaipėdos fakulteto dekane šiemet tapo L.Jonavičienė.

darbai bei idėjos dėl Klaipėdos fakulteto perspektyvos man nekelia abejonių dėl pasirinkimo.“ L.Jonavičienė fakultete rado maždaug 150 studentų, 55 pedagogus, 11 koncertmeisterių ir daug susikaupusių problemų, kurias yra pasiryžusi sparčiai spręsti. Gavusi diplomą iš V.Jakelaičio rankų, ji iš buvusio prorektoriaus perėmė ir

Asmeninių archyvų nuotr.

atsakomybės jausmą, ir ryžtą nugalėti kelyje pasitaikančias kliūtis. Taigi istorijos ratas apsisuko. Fakulteto 50-metis tapo jo naujojo etapo pradžia. Ar pavyks švęsti ir kitus jubiliejus, priklausys ne tik nuo šios dekanės, bet ir nuo viso kolektyvo pastangų, LMTA požiūrio į klaipėdiečių reikmes ir tolesnės švietimo reformos eigos. 25

MUZIKA

Dramatiškasis XX a. p M.Rubackytė ir „Me t

Koncertas „Dramatiškasis XX a. palikimas“ Klaipėdos koncertų salėje: pianistė M.Rubackytė ir styginių kvartetas „Mettis“.

Po ilgus mėnesius trukusio gyvos muzikos alkio, galų gale patekus į svetingai atsivėrusią Klaipėdos koncertų salę, galbūt ne tik aš, ir daugelis kitų, akademinės muzikos išsiilgusių žmonių, pasijuto tarsi kalėdinėje šventėje. Tuo labiau kad dėl karantino suvaržymų galėję priimti nedaug klausytojų organizatoriai vis dėlto nedarė jokių nuolaidų rengiamų koncertų kokybei. Todėl birželio 9-ąją įvykęs ir programos, ir atlikėjų meistriškumo požiūriu aukščiausio meninio lygio koncertas „Dramatiškasis XX a. palikimas“ kėlė dar didesnį džiugesį. 26

MUZIKA

. palikimas. e ttis“ Klaipėdoje

Vytauto Petriko nuotr.

Daiva KŠANIENĖ

Skirtingais meridianais Iškili pianistė, fortepijono virtuozė Mūza Rubackytė (Lietuva, Prancūzija, Šveica-

rija) ir prestižinių konkursų laureatas, styginių kvartetas „Mettis“ (Kostas Tumosa, Bernardas Petrauskas – smuikai, Karolis Rudokas – altas, Rokas Vaitkevičius – violončelė) koncerte atliko vieno sudėtingiausių kamerinio žanro veikalus, parašytus gana komplikuota ir nelengva muzikine kalba – Dmitrijaus Šostakovičiaus (1906–1975) ir Mieczysławo

Weinbergo (1919–1996) Fortepijoninius kvintetus. Abu šie genialūs kompozitoriai – amžininkai, ilgamečiai bičiuliai ir bendraminčiai, panašaus tragiško likimo kūrėjai, išgyvenę sovietinės totalitarinės sistemos sunkumus, patyrę skaudžius jos smūgius ir negandas, savo muzikoje (ypač kamerinėje, taip pat ir skambėjusiuose Kvintetuose) ► 27

MUZIKA

◄ giliai ir neapsakomai jautriai atskleidė egzistencinius epochos sopulius, žmogiškosios dvasios gelmę ir tikėjimą gėriu. Istorija dviejų talentingų bičiulių kūrybos lemtį pasuko skirtingais meridianais. D.Šostakovičius, nepaisant minėtų sunkumų, išgarsėjo jau pirmaisiais kūriniais, jo veikalai nuolat skambėjo ir tebeskamba koncertų salėse; jis yra vertinamas ir pripažintas visame pasaulyje. O M.Weinbergo vardas daug metų skendėjo nežinioje. Vos ne visą gyvenimą jis buvo tarsi D.Šostakovičiaus šešėlyje, nors pastarasis kiek galėdamas palaikė draugą, skatino, laikė jį sau lygiu. Muzikos tyrinėtojai bando aiškintis, kodėl taip atsitiko. Tūlas kritikas tvirtino, kad M.Weinbergas „paprasčiausiai buvo labai kuklus žmogus, o mes žinome, kur veda kuklumas, ypač jei to kuklumo turėtojui primygtinai „padeda“ ten nueiti...“ M.Weinbergo našlė pasakojo, kad dėl menko jo kūrybos žinomumo ir populiarumo šiek tiek „kaltas“ ir pats kompozitorius. Muzikos rašymas kūrėją domino daug labiau nei jos atlikimas ir paplitimas. Be abejo, nemažai būta ir kitų priežasčių, pagimdytų autoritarinės epochos. Tik pastaruoju metu, minint 100-ąsias M.Weinbergo gimimo metines, buvo atsigręžta į šį kūrėją, pamažu atskleidžiant tikrąjį jo muzikos didingumą. Nes suvokta, kad M.Weinbergas – neabejotinai didžio talento kompozitorius, savo muzikoje kalbantis apie amžinas temas – karo siaubą, holokaustą, tautinį identitetą, protestą prieš totalitarizmą ir pan. O štai jam esant gyvam buvo įprasta jį laikyti tarsi kokiu „šostakovičiumi numeris du“. Daugelį jaudina ir tragiška kompozitoriaus biografija: jaunystės metai Varšuvoje, visos šeimos žūtis nacių konclageryje, jo paties pabėgimas į SSRS, kalinimas sovietų lageryje 1953 m. ir kt.

Nenusileidžia simfonijoms Klausydamiesi M.Rubackytės ir styginių kvarteto „Mettis“ atliekamo D.Šostakovičiaus Fortepijoninio kvinteto g-moll, op. 57, manau, daugelis patyrė tikrą meninį katarsį. Sukurtas 1940 m. ir nuo pirmojo atlikimo (premjera įvyko 28

tais pačiais metais, fortepijono partiją skambinant pačiam kompozitoriui) įsitvirtinęs kamerinių ansamblių repertuaruose, D.Šostakovičiaus Kvintetas yra vienas pačių brandžiausių jo kūrinių, kuris daugeliu savybių – meniškumu, kompozicijos tobulumu, muzikinės kalbos originalumu, polifonizmu, skaudžios pasaulio tikrovės suvokimu bei atspindžiu ir kt. – nenusileidžia geriausioms jo simfonijoms. Akivaizdu, Kvintete kūrėjas taip pat vadovavosi simfonizmo principais, susiedamas buvusių epochų muzikinius stilius su gyvenamojo laikmečio jausena. Todėl Fortepijoninį kvintetą jis nusprendė parašyti neatsitiktinai, vietoje jau daug kartų išbandyto styginių kvarteto žanro. Fortepijono dalyvavimas (kartu su styginiais) D.Šostakovičiui atvėrė naujas galimybes, padėjusias praturtinti kamerinės dramaturgijos tembrines galimybes, muzikai tampant įtemptesnei, ryškesnei, faktūriškai platesnei. Apibūdinant Kvintetą tiktų garsaus XX a. dirigento N.Rabinovičiaus žodžiai: „D.Šostakovičiaus muzika priverčia smegenis dirbti, o širdį drebėti.“ Įsijautę į sudėtingą ir turtingą penkių dalių D.Šostakovičiaus Fortepijoninio kvinteto muzikinių paveikslų bei kintančių dvasinių būsenų grandinę, talentingi atlikėjai – M.Rubackytė ir styginių kvartetas „Mettis“ – tobulai interpretavo gana komplikuotą partitūrą. Visų penkių savo instrumentų meistrų muzikavimo laisvumas, gyvybingas judėjimo pulsas derėjo su griežta vidine drausme, ritmo preciziškumu, labai jautriu ansambliavimu ir išties įkvėptu grojimu.

Atskleidė visą diapazoną Pirmosiose dviejose bachine barokine polifonija dvelkiančiose dalyse – Prelude: Lento ir Fugue: Adagio, sudarančiose vieningą Kvinteto pradžią, pianistė ir styginių kvarteto atlikėjai panardino klausytojus į griežtumu ir didingumu alsuojančius gilius gyvenimo prasmės apmąstymus, subtiliai perteikdami ramią, lyrinę Preliudo bei filosofiškai griežtoką, tačiau šiltą ir švelnią Fugos tėkmę. Įspūdingai skambėjo šostakovičiškai novatoriškas styginių ir fortepijono derinys, tarsi aliuzija į vargonų gausmą.

Manau, kad tik aukščiausio lygio atlikėjai, nepriekaištingai įvaldę sudėtingos ir sunkios akademinės muzikos interpretavimo paslaptis, yra pajėgūs taip nepastebimai, tobulai pereiti iš vienos muzikinės raiškos būsenos į kitą, kaip tai pademonstravo M.Rubackytė ir „Mettis“. Sklandžiai „persijungę“ į aštriai kontrastuojančią trečiąją dalį Scherzo: Allegretto, atlikėjai atskleidė įspūdingą šios muzikos spalvų diapazoną. Čia stebino ir netikėta registrų kaita, jų pynimasis, ir charakteringos, kampuotos temos, o kai kuriose vietose – vaikiškos, paprastos intonacijos.

Abu didingus veikalus aukščiausio meninio rango muzikantų ansamblis atliko nepriekaištingai ir įkvėptai, įtikinamai ir jautriai perteikdami didelę dvasinę genialios muzikos jėgą. Ketvirtoji dalis Intermezzo: Lento – vėl kontrastas, perkeliantis klausytojus į visai kitą vaizdinę plotmę, šiek tiek primenančią pirmųjų dviejų dalių nuotaiką. Raiškioje melodikos tėkmėje juntamas rusiškas koloritas lyrinei muzikai suteikė nepakartojamo savitumo. Sodriai, tarsi žmogaus balsai, skambėjo styginiai, subtiliai derėdami su fortepijono partija. Atlikėjai sukūrė poetišką, iškiliai ramią, kupiną apmąstymų atmosferą, be audrų ar abejonių. Nepastebimai instrumentų garsuose tirpstant paskutiniams nuostabiems Intermezzo garsams, iš jų pamažu išaugo penktosios dalies (Finalas: Allegretto) temos – ramiai didinga ir maršinė. Temperamentas, artistizmas, pakylėtas muzikavimas, nepriekaištinga styginių kvarteto dalyvių ir fenomenali M.Rubackytės fortepijoninė technika, jų tiesiog idealus ansamblis, sukūrė nepakartojamą, vaizdingą, šiek tiek teatrališką, dinamišką ir įtemptą kūrinio finalą. Jame siautė džiaugsmas, laimės jausmas, sielos harmonija. Itin jaudinamai, net sukrečiamai nuskambėjo paskutinieji Finalo taktai, lyg sušvelninantys visus buvusius konfliktus ir įtvirtinantys šviesą, skaidrumą.

MUZIKA

Styginių kvarteto „Mettis“ ir pianistės M.Rubackytės ansamblis, atlikę išskirtinio techninio sudėtingumo, kupiną naujų, įdomių tembrinių, harmoninių ir polifoninių junginių, giliausių dvasinių klodų turtingą D.Šostakovičiaus Fortepijoninį kvintetą, pasiekė puikų meninį rezultatą, įtikinę muzikos tikrumu.

Inspiravo tragiški potyriai Po sukrečiančio D.Šostakovičiaus veikalo ne tik atlikėjams (jiems ypač), bet ir klausytojams būtinai reikėjo pailsėti, apmąstyti, susikaupti kitam kūriniui. Deja, dėl karantino reikalavimų koncertas vyko be pertraukos. Nepaisant nelengvo meninio ir dvasinio krūvio, publika su dideliu susidomėjimu klausėsi antrojo programos veikalo – M.Weinbergo Fortepijoninio kvinteto f-moll, op. 18. Daugelis tyrėjų pabrėžia, kad M.Weinbergo muzikos (stebina jo kūrinių gausa: 22 simfonijos, 8 operos, 17 styginių kvartetų, Sonatos, Koncertai įvairiems instrumentams, solo kamerinė muzika, muzika teatrui, kinui ir kt.) raiškai ir jos kalbai didžiulę įtaką darė D.Šostakovičius. Ir tai neabejotina. (O koks XX a. kūrėjas jos nepatyrė?) Nors M.Weinbergas niekada nebuvo D.Šostakovičiaus mokinys (tiesiogine šio žodžio prasme), tačiau 30 metų trukęs aktyvus dviejų menininkų bendradarbiavimas negalėjo nepalikti tam tikros žymės. Pats M.Weinbergas nuoširdžiai pripažino didelį D.Šostakovičiaus poveikį jo kūrybai: „D.Šostakovičius patarimais pasąmoningai aktyvavo mano muzikos kūrinius“; „Man pažintis su D.Šostakovičiaus kūriniais buvo tolygi kontinento atradimui“; „D.Šostakovičiaus kūriniai man yra mokykla pačiais įvairiausiais kompozitoriaus amato aspektais“; „Aš godžiai puoliau prie visų D.Šostakovičiaus kūrinių, studijavau juos, grojau, vis labiau tapdamas jų gerbėju“, ir t. t. (M.Weinberg. Dmitrij Šostakovič. Moskva, 1967, p. 84, 85). O D.Šostakovičius savo bičiulio kūryboje įžvelgė visiškai savitą, daugiabriaunį, galingo talento, didelio intelekto menininką, stebinantį kūrybinių interesų įvairove. Įdomiai pasakė garsus pianistas

S.Richteris: „Šios kompozitorių „poros“ paradoksas tai, kad jie kalba beveik identiška muzikine kalba, bet – kaĺba skirtingai.“ Pagrindinę daugelio M.Weinbergo kūrinių idėją inspiravo tragiški jo paties gyvenimo posūkiai, vertę autorių išsisakyti muzikoje aktualiomis, konceptualiai giliomis filosofinėmis temomis, rašyti apie slogius praėjusio karo, kaip blogio simbolio, įvykius, apeliuoti į žmonių sąžinę, atmintį, kartu „kalbėti“ apie meilę, grožį, mirtį. Koncerte skambėjusio savito ir ryškaus penkių dalių M.Weinbergo Fortepijoninio kvinteto (sukurtas 1944 m.) idėja taip pat susijusi su skausmingais kompozitoriaus potyriais, tragiška pasaulėjauta, neretai praskaidrinta santūriu optimizmu. Įvairialypėje muzikos kalboje susilieja europinė kelių amžių tradicija, XX a. būdingi polifoninio stiliaus bruožai, išplėstinis tonalumas ir liaudies dainų intonacijos.

Įtikinamai ir jautriai Pirmąją Kvinteto dalį Moderato con moto M.Rubackytė ir „Mettis“ pradėjo sukauptai ir jautriai, tarsi viso ciklo introdukciją. Styginių fone, nuostabiai skambant fortepijono tonams, pianistė vedė jaudinančią, ramią, paprastutę pagrindinę temą, kurios laisvas, logiškas plėtojimas išaugo iki energingo maršinio epizodo. Antrosios dalies Allegretto pradžioje smuiko ir violončelės partijose jautriai, kiek netikėtai suskambo liaudiškos prigimties melodija. Netrukus ji, nepaprastai išradingai varijuojama, dėl įdomių ritminių piešinių, savito harmoninio kolorito bei įvairių štrichų styginiuose, suteikiančiuose naujų tembrinių spalvų, įgijo energijos ir tvirtumo. Išsiskyrė itin išraiškinga, dažnai dominuojanti, momentais aštri, mušamųjų jėgą primenanti fortepijono partija, kurios interpretacijoje M.Rubackytė pademonstravo išskirtinę muzikavimo laisvę, ritmo preciziškumą, prasmingą niuansavimą ir jautrų ansamblio pojūtį. Šios savybės imponavo viso Kvinteto metu. Nepaprastai žaviai, subtiliai „nueinant“ į tylą, ansamblis užbaigė Allegretto. Pereidami į įspūdingą Kvinteto kulminaciją – trečiąją dalį Presto, atlikėjai

tiesiog stebino kruopščiai išlygintu ansambliniu skambesiu ir lanksčiu, efektingu, virtuozišku muzikavimu. Neramiai šniokščiantys styginių šuorai sudarė efektingą foną ritmiškai aktyviai fortepijono partijai. Ne mažiau žavėjo ir kiti šios dalies epizodai: pasigirdęs keistokas, bet džiugus valso motyvas, bendras žaismingas siautulys. Ketvirtoji dalis Largo – skausmingų išgyvenimų centras – absoliučiai priešinga buvusiai daliai. Atlikėjai, nepriekaištingai jausdami stilistinį ir formos kontrastą, rafinuotai perėjo prie lėtai besiplėtojančio muzikos vyksmo. Emocionali, kantileniška tema, pajungta laisvam varijavimui, įkūnijo plačią jausmų amplitudę. „Mettis“ muzikantai ir M.Rubackytė meistriškai vedė klausytojus nuo iškilmingos rimties iki gedulingų išgyvenimų ir galiausiai iki nenumaldomo skausmo protrūkių. Ypač jaudino mąslus, sukauptas, giliai pianistės išjaustas, išraiškingas fortepijono solo. Po graudaus, skausmingo Largo – vėl griežtas kontrastas – penktoji dalis Allegro agitato, pribloškianti aktyvumu ir energija, kuri užkoduota griežto ritmo fortepijono motyve, lydimame gana grėsmingų styginių repeticijų. Netrukus, subtiliai interpretuojant, pozicijos pasikeitė, suskambo lyriškai dramatiškas motyvas, pasigirdo liaudiška melodija... Logiškai plėtojama kulminacija privedė prie visiškai pateisintos pakilios viršūnės. Tačiau toji apoteozė palaipsniui ištirpo... Įsigalėjo nenusakomo trapumo atmosfera. Netikėta, nelaukta... Ar tai pabaiga? Abu didingus veikalus – D.Šostakovičiaus ir M.Weinbergo Fortepijoninius kvintetus aukščiausio meninio rango muzikantų ansamblis – pianistė M.Rubackytė ir styginių kvartetas „Mettis“ atliko nepriekaištingai ir įkvėptai, įtikinamai ir jautriai perteikdami didelę dvasinę genialios muzikos jėgą, išraiškos turiningumą, emocijų kaitą, autorių išgyvenimų tikrumą. Ansamblio dalyviai, idealiai jautę kūrinių struktūrą, dramaturgiją, muzikoje įkūnytą idėją, savo brandžiu muzikavimu suteikė klausytojams neišdildomų įspūdžių.

KINAS

Šnipas, kuris mok ė „Reikalingas pagyvenęs vyriškis. Nuo 80 metų. Nepriklausomas, diskretiškas ir mokantis naudotis šiuolaikinėmis technologijomis.“ Šiuo keistu detektyvų kontoros skelbimu laikraštyje prasideda neįprasta šnipų istorija. Į skelbimą atsiliepia keliolika kandidatų, iš kurių išrenkamas džentelmeniškų manierų 83-ejų senjoras Sergio Chamy. Jis apmokomas naudotis išmaniuoju telefonu, jam kaip Džeimso Bondo filme uždedami filmuojantys akiniai ir įteikiamas fotografuojantis rašiklis. Sergio tikslas – tris mėnesius apsimesti senelių namų rezidentu, išsiaiškinti brangaus vėrinio vagystę ir stebėti, ar neviršija įgaliojimų globos namų darbuotojai. Skamba kaip geros komedijos pradžia, tačiau iš tikrųjų tai dokumentinis filmas. Na, beveik dokumentinis. Andrius RAMANAUSKAS

Kitoks slaptasis agentas Baimė pasenti, netekti elementarių kasdienių įgūdžių, likti nebeaktualiu visuomenėje ir savo artimųjų rate yra stipri, beveik paralyžiuojanti. Mūsų elgesys su vyresniaisiais

visada kažką atskleidžia apie mus pačius. Čilės režisierė Maite Alberdi „Oskarui“ nominuotame dokumentiniame filme „Slaptasis agentas“ („El Agente Topo“, 2020 m.) tėškia šią baimę tiesiai pagrindiniam veikėjui į akis, uždarydama jį senelių globos namuose keliems mėnesiams. Tokio konteksto istorijoms Sergio yra netipiškas slaptasis agentas, atsidūręs neįprastoje vietoje. Jau būdamas 83-ejų, jis įsivėlė į šią avantiūrą, nes neseniai mirus žmonai jo paties namai tapo svetimi, o vienatvė nepa-

Kadras iš dokumentinio filmo „Slaptasis agentas“ (rež. M.Alberdi, 2020).

keliama. Nerūpestingas flirtas su dėmesio stokojančiomis senelių namų gyventojomis ir užsimiršti padėsiantis vagystės tyrimas yra viskas, ko reikia nuo sielvarto norinčiam išsivaduoti vyriškiui. Tačiau „Slaptasis agentas“ – tai dokumentika su fikcijos elementais arba fikcija su dokumentikos priemaišomis. Detektyvas, kuris tik iš pradžių panašesnis į komediją, o pats tyrimas pasibaigia visai kitaip, nei buvo galima spėti iš pradžių. Įdomi filmo sukūrimo istorija. M.Alberdi Čilėje garsėja kaip režisierė, kurianti dokumentinius filmus apie pamirštas socialines grupes. Ruošdamasi naujajam projektui ir ieškodama naujos istorijos dokumentiniam filmui, ji įsidarbino detektyvų kontoroje vadovo padėjėja. Iš pradžių ji turėjo idėją kurti filmą apie detektyvą, susiduriantį su neįprastomis paprastų žmonių bylomis. Galiausiai ji pastebėjo, kad į detektyvų kontorą dažnai kreipiasi klientai dėl vagysčių arba išnaudojimo senelių namuose. O šie tokiems subtiliems reikalams visada turi savo šnipą, kuris apsimeta nauju senelių namų rezidentu.

Įsiprašė į globos namus Režisierę suintrigavo originalus detektyvų tyrimo būdas. Tačiau, vos nusprendus kurti filmą apie šnipą, nuolat atliekantį tokias delikačias užduotis, šis susižeidė koją ir nebegalėjo atlikti darbo. Kontora tada išspausdino darbo skelbimą, į kurį atsiliepusieji tapo ne tik konkurso dėl darbo dalyviais, bet kartu dalyvavo ir savotiškoje atrankoje filmuotis dokumentiniame filme. Vyriausiojo detektyvo ir režisierės nuomonės dėl kandidato išsiskyrė, bet M.Alberdi įkalbėjo pasamdyti būtent Sergio. Šis, nors ir nemokėjo naudotis technologijomis, buvo gerų manierų, lengvai bendraujantis, o toks personažas jai labai tiko filmui. Filmuojantys akiniai ir rašiklis mažai teatnešė naudos filmo kūrėjams. Sergio nuolat sumaišydavo išjungimo ir įjungimo mygtukus. Kai reikėjo filmuoti, kamerą jis netyčia išjungdavo, o kai nereikėdavo, jis ją

KINAS

k ėjo išklausyti vėl įjungdavo. Kaip viename interviu prasitarė režisierė, dėl Sergio nesusigaudymo technologijose ji gaudavo daug nepanaudojamos intymios medžiagos. Spręsdami problemą dėl reikalingos filmuotos medžiagos trūkumo, patys filmo kūrėjai įsiprašė į globos namus. Tačiau jų vadovams jie pasakė, kad nori filmuoti dokumentinę juostą apie senelių namų gyventojus ir jų kasdienybę, o apie bylos tyrimą nutylėjo. Sergio, tik pradėjęs misiją globos namuose, greitai tapo daugelio tenykščių rezidentų numylėtiniu dėl savo empatiško būdo ir mokėjimo kiekvieną išklausyti. Ir jis buvo tik vienas tarp keturių vyriškių ir keturiasdešimties moterų. Palengva rinkdamas medžiagą bylai ir diskretiškai klausinėdamas visų rezidentų, ar gerai su jais elgiamasi, jis tapo nebe pašaliniu smalsuoliu, o savu ir mėgstamu namų gyventoju. Jis net buvo išrinktas globos namų vakarėlio karaliumi.

Kaip melas virto tiesa Pirma pusė filmo išties primena senus filmus apie šnipus su komedijos elementais. Rodomi slapukavimai, sekimai, slapti pokalbiai ir įrašai. Kol galiausiai, stebint brangaus vėrinio vagystės tyrimą, paaiškėja, kad tas vėrinys ne toks ir brangus. Ir, tiesą sakant, niekam jis nerūpi. Kartu su Sergio žiūrovai vis labiau įsitraukia į bendruomenės gyventojų skaudžius likimus, kurie vis sunkiau pakeliami. Filmas tampa tuo, apie ką primelavo jo kūrėjai, įsiprašydami filmuoti pamirštų senolių liūdną kasdienybę. Sergio, paskutiniame savo raporte apibendrindamas visą savo darbą senelių namuose, rašo savo bosui: „Romulai, žinau, jog pasamdei mane, kad raportuočiau tau faktus, o ne savo nuomonę. Tačiau bet kokiu atveju noriu išreikšti, ką manau. Senelių namų rezidentai čia jaučiasi vieniši. Jų niekas nelanko, o kai kurie visai pamiršti artimųjų. Nepakeliama vienatvė – didžiausias nusikaltimas šiuose namuose. Nepastebėjau daugiau nei darbuotojų, nei gyventojų nusižengimų. Tavo klientės mama yra gero-

„Slaptojo agento“ pagrindinis veikėjas S.Chamy su filmo režisiere M.Alberdi.

se rankose. Jai reikia specialios priežiūros, ir mes nežinome, ar klientė gali ją suteikti. Nesuprantu prasmės, kodėl turiu čia būti. Čia nėra ką tirti. Klientė pati čia turėtų atvykti pas mamą ir viską išsiaiškinti, kad suprastų savo pačios klaidas, o ne samdyti mane. Greičiausiai bijodama pripažinti savo klaidas, ji niekada jos ir neaplanko. Kada galiu išvykti? Pranešk, noriu greičiau namo.“

Netapo pigiu triuku Filmas sulaukė ir pagyrų, ir nemažai kritikos, kai kurių buvo kontroversiškai vertinamas. Ar buvo etiška dėl filmo Sergio trims mėnesiams apgyvendinti senelių namuose ir panaudoti šiek tiek dirbtinėse situacijose? Todėl sunku „Slaptąjį agentą“ pavadinti tik dokumentiniu filmu. Dokumentiniame filme kūrėjai paprastai yra jau įvykusios arba vykstančios istorijos pasakotojai ir stebėtojai. Gi čia be pačių filmo kūrėjų nebūtų ir istorijos. O tai jau panašu į realybės dramos žanrą, mėgstamą televizijos kanalų. Jose veikėjai įmetami į ne visai natūralia eiga vykstančias situacijas.

Bet kokiu atveju „Slaptojo agento“ prasmė nenukentėjo ir netapo tiesiog pigiu triuku. Filmas sukurtas maždaug per ketverius metus. O apie etiškumą nuspręs kiekvienas žiūrovas atskirai. Filmą pamatę senelių namų darbuotojai ir supratę, apie ką jis iš tikrųjų, labai apsidžiaugė ir nesupyko dėl kūrėjų apgaulės. O pats Sergio, pakalbintas žurnalistų, pasakojo, kad iki šiol palaiko šiltus santykius su globos namų damomis. „Jeigu aš jų neaplankau maždaug savaitę, jos man pačios paskambina“, – kalbėjo jis.

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Slaptasis agentas“ / „El Agente Topo“. Žanras: dokumentika. Sukurta: 2020 m. Čilė, JAV, Vokietija, Nyderlandai, Ispanija. Režisierė: Maite Alberdi. Prodiuserė: Marcela Santibañez. Scenarijaus autorė: M.Alberdi. Operatorius: Pablo Valdésas. Veikėjai: Sergio Chamy, Romulo Aitkenas, Marta Olivares. Trukmė: 1 val. 24 min. Amžiaus cenzas: nėra.

SUGRĮŽIMAI

Tapytojas S.Armon svarbiausia – būti k

S.Armonas kasmet į pajūrį ir gimtąją Mažąją Lietuvą sugrįžta su savo tapybos parodomis, turi ypatingų sentimentų šiam kraštui, kur gyveno seneliai ir tėvai, kur prabėgo jo vaikystė. Eugenijaus Maciaus nuotr.

SUGRĮŽIMAI

onas: i kelyje

Naujojoje Klaipėdos galerijoje birželio 3 – liepos 1 d. veikia iš Mažosios Lietuvos kilusio dailininko Svajūno Armono tapybos paroda. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, ši paroda sutapo su menininko švenčiamu jubiliejumi – birželio 20-ąją jam sukako 70 metų. Dar vieną šiai progai skirtą parodą tapytojas surengė Vilniuje – mieste, nuo pirmos akimirkos užkariavusiame jo širdį ir užauginusiame jį kaip kūrėją. Tačiau pirmoji sėkla buvo pasėta Šilutės rajone – Lazduonėnuose, kur jis praleido pirmuosius vaikystės metus, ir Vainute, kur užaugo ir baigė vidurinę mokyklą.

Irma STASIULIENĖ

Laisvė ieškoti Anot menininko, nors visas „dolce vita“ praleistas sostinėje, jis visada vertina galimybę savo kūrybą pristatyti gimtuosiuose

S.Armonas. Povo vakarienė. 2020 m. Aliejus, drobė, 60 X 81 cm.

Vaišės auksiniams paukščiams. 2019–2021 m. Aliejus, drobė, 65 X 80 cm.

kraštuose. Atidarydamas tapybos parodą Naujojoje Klaipėdos galerijoje, S.Armonas pasidžiaugė galerininkės Violetos Jusionienės jam suteikta laisve rinktis: „Džiaugiuosi, kad Violeta man neliepė projektų rašyti, aiškinti kažkokių koncepcijų. Peržiūrėjau ir atrinkau darbus moters ir jūros temomis.“

S.Armonas savo kūryboje remiasi gamtos įspūdžiais, natūros studijomis ir kartu laisvai improvizuoja istorijos, pasaulinės dailės palikimo, mitologijos temomis. Jo paveiksluose svarbus naratyvas, siužetas, tačiau pirmiausia tapytojui aktualios specifinės tapybos kalbos problemos – spalvos kultūra, kompozicijos meistrystė, elegantiškas piešinys. ► 33

SUGRĮŽIMAI

Melodija žvėriui. 2014 m. Aliejus, drobė, 60 X 80 cm.

◄ S.Armonas kūrybingai pratęsia lietuviš-

ko ekspresionizmo tradiciją, kurios ištakos – prancūzų Ecole de Paris tapybos mokykla. Moters tema dailininko kūryboje – vyraujanti. „Moters temos dominavimas S.Armono kūryboje pasireiškia tiesiogiai ir netiesiogiai, daro įtaką jo darbų emociniam fonui, skatina vaizduotę naujų įvaizdžių kūrimui, temų interpretacijai. Beveik visos jo sukurtos mitinės būtybės yra moteriškos kilmės, akivaizdu, kad Veneros tema turėjo įtakos mitologinio ciklo atsiradimui. Mitinės epochos nostalgiją dailininkas derina su nūdienos pasaulėjauta, naudoja provokuojančius siužetus, aštrias personažų charakteristikas. (...) Atskirą grupę sudaro paveikslai, kuriuose laisvai interpretuojama moters tema. Tapytojas ją praturtina poetinėmis intonacijomis, šmaikščiu santykiu su objektu. Jo vaizduojamos moterys – manieringos, erotizuotos, kartu – infantiliškai nuoširdžios, trapios, priklausančios iliuziniam šventės pasauliui“, – menininko kūrybos kataloge rašė dailėtyrininkė Gražina Gurnevičiūtė. Pats tapytojas akcentuoja nenuilstamą norą ieškoti naujų temų ir plastinės raiškos formų: „Aš nei stilistiniu, nei žanrų požiūriu nesu kategoriškas. Man atrodo, kad dailininkas turi turėti laisvę bandyti, ieškoti. Galima išmokti kažką ir tomis klišėmis kurti... Bet mano filosofija 34

Raudonas vakaras. 2011 m. Aliejus, drobė, 80 X 60 cm.

kitokia. Aš galiu paklysti ir sugrįžti, ir kelią pamesti, ir tai nieko blogo. Svarbiausia – būti kelyje“, – pristatydamas parodą sakė S.Armonas.

Mamos garbei – Kadangi šis pokalbis skirtas „Sugrįžimų“ rubrikai, noriu sugrąžinti jus į vaikystės ir jaunystės žemę – į Mažąją Lietuvą, ir pasikalbėti apie jūsų šaknis. Esate kilęs iš mažai kam girdėto kaimo – Lazduonėnų. Papasakokite apie juos. – Lazduonėnuose yra gimusi mano mama. Jie yra visiškai ant rubežiaus su tarpukarine Vokietija. Mamos pavardė buvo Milerytė. Taip susiklostė, kad aš tą pavardę nešiojau iki penktos klasės. Kaip kartais būna: tėvai susiženijo jau po mano gimimo, o mano pavardę pakeisti užmiršo – tokie laikai buvo. Vėliau jau Armonas patapau. Bet įdomiausia, kad vaikystėje jautriai tai išgyvenau, o dabar mamos garbei jau kelinti metai šalia pavardės Armonas pradėjau pasirašyti ir Mileris: Svajūnas Armonas-Mileris. Mamos garbei. Nes ji man buvo ypatinga. Lazduonėnuose gyveno dar trys mamos seserys, du broliai – gausios būdavo šeimos. Pas senelius buvau tik pusantrų metų, mažai ką atsimenu iš vaikystės. Tik iš pasąmonės iškyla vaizdas: ropinėju stalu ir matau keliu kažkur

mašiną atvažiuojant – toks vaizdinys įsirėžė, lyg iš kokio psichodelinio filmo... Vėliau su tėvais išsikėlėme į Vainutą. Vis tiek vienas arealas, 15–20 kilometrų atstumu viskas. Vainute baigiau vienuolika klasių, išėjau į kariuomenę, trejus metus povandeniniame laive tarnavau. Po to jau – institutas ir visas gražus gyvenimas. Dolce vita! – Ar vienas šeimoje augote? – Aš vyriausias. Sesuo Gražina pusantrų metų už mane jaunesnė. O jauniausioji Rita gimė, kai man buvo septyniolika metų, mokiausi vienuoliktoje klasėje. Ji buvo mano didžiausia meilė – tampydavau, nešiodavau, kol į kariuomenę neišėjau. Tas ryšys išlikęs iki dabar. Labai gerai su abiem seserimis sutariam, bet su Rita dažniau susiskambinam, šnekamės, dalijamės. Gražina oficialesnė, o Rita labiau į mane, smagiai pabendraujam. Tikriausiai įdomu, kaip aš iš provincijos nuėjau į dailės institutą? – Taip taip, žadėjau to klausti! Turbūt ir aplinka darė kažkokį poveikį? – Man tuomet buvo svarbūs du dalykai: futbolas ir... Menas – gal per stipriai pasakyta, greičiau domėjimasis juo. Provincijoje iš menų geriausiu atveju buvo prieinamas piešimas, braižyba, muzika. Specialistai gal nebuvo kažkokie ypatingi – padeda kažką nupiešti, ir tiek. Visą laiką piešdavau. Tais laikais į komjaunimą

SUGRĮŽIMAI

priimdavo nuo keturiolikos metų. Bet kadangi reikėjo „Komjaunimo prožektorių“ leisti, o daugiau piešiančių nebuvo, mane išimties tvarka į komjaunimą priėmė „dosročno“ – dvylikos metų. Specialiai dėl to vežė į Šilutę! Turbūt galėčiau didžiuotis tokia „karjera“ (juokiasi).

Likimo dėsniai – Bet institutui tikriausiai nepakako tokių piešinių? – Kai pagalvoji, tas naivumas yra Dievo dovana. Kai sulyginu, ką aš tada piešdavau ir kaip dabar piešia vaikai – tai diena ir naktis... Pasižiūriu į savo vaikus – Urtė baigia M.K.Čiurlionio menų mokyklą, jai viskas puikiai sekasi. O ką aš ten piešdavau, ką sugebėdavau, kai vienuoliktą klasę baiginėjau... Atsimenu, gal dešimtoje klasėje nuvažiavau į Šilutę pas tokį fotografą Kvaraciejų. Kažkas man parekomendavo jį, nes apie piešimą supranta. Parodė jis man piešimo abėcėlę, proporcijas... Bet, matyt, kai turi pagaulumo, greitai supranti, kad

VIZITINĖ KORTELĖ Svajūnas Armonas gimė 1951 m. birželio 20 d. Lazduonėnuose, Šilutės rajone. 1972–1978 m. mokėsi Vilniaus valstybiniame dailės institute. 1977–1991 m. dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyriaus dailininku. Nuo 1978 m. dalyvauja parodinėje veikloje. Yra surengęs maždaug 30 asmeninių parodų, dalyvauja jungtinėse meno parodose. Nuo 1986 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dailininkų grupės „Individualistai“ vienas iš įkūrėjų. Aktyviai dalyvauja Lietuvos ir užsienio šalių dailės gyvenime, organizuoja plenerus, simpoziumus. Kūryba eksponuota muziejuose ir galerijose Pekine, Atėnuose, Tokijuje, Paryžiuje, Berlyne, Ankaroje, Maskvoje, Peterburge, Kijeve. Kūriniai saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Žemaičių dailės muziejuje Plungėje, eksponuojami visuomeniniuose interjeruose, bankuose, viešbučiuose, įvairiose įstaigose, privačių kolekcininkų rinkiniuose Lietuvoje ir pasaulyje.

reikia suvokti, matyti, lyginti. Kai stojau į institutą, žiūrėjau, lyginau, ką kiti darė, ir sugebėjau įstoti. Kai įstojęs parvažiavau į Vainutą, mokyklos direktorius negalėjo patikėti: „Baik tu, kiek kyšio davei?“ Iš kur man tokių dalykų gauti! Nors galėjau ir nepatekti į institutą, nes išvažiavau stoti, o vidurinės baigimo atestatą namie palikau – pamiršau pasiimti. – Ir ką darėte? – Skambinau sesei iš telefono-automato, šiaip taip prisiskambinau. Vargšė Gražina viską metė, ačiū jai, ir pristatė į Vilnių, vos spėjo į mandatinę komisiją. Štai kokie likimo dėsniai, ir nežinai, kaip būtų pasisukę visi reikalai. Patį institutą ir jame praleistą laiką prisimenu su didele meile. Tai buvo patys nuostabiausi metai. – Dar norėčiau grįžti prie genų. Ar atsekėte per giminės kraują, iš kur jūsų talentas? – Įtariu, kad labiausiai iš mamos, iš jos pasaulėjautos. Tėvas buvo racionalus, aiškus, aš irgi to grūdo turiu – mėgstu preciziką, konkretumą. O mama – visai kitokia, su dievuliuku šneka, buvo be galo dvasingas, mielas žmogus. Svarbūs ir netiesioginiai dalykai – polinkis į grožį, jo supratimas. Galų gale laisvė savotiška – turiu omeny kažkokius nestandartinius poelgius ar reakcijas. Prisimenu, pavyzdžiui, prisiverdu košės, galvoju, na, dabar tai jau gausiu. Bet supranta tave! Nors to nelaukei. Iš tokių smulkių detalių ir susideda visuma. Giminėje prie menų ir pusseserė viena, kitos pusseserės sūnus grafikos dizaineris Žydrūnas Šlajus. Manau, kad kiekvienoje giminėje galima rasti tą ar aną sugebančių, vieniems tie sugebėjimai atsiskleidžia, kitiems aplinkybės neleidžia to padaryti. Bet visur reikia energetikos, ji yra ypatingas dalykas. Gali šnekėti kiek nori, bet jei nevibruoji savęs, viskas yra tik oro virpinimas.

Vynas su mėnuliu. 2021 m. Aliejus, drobė, 70 X 50 cm.

Ir smilga didesnė Mergina su baltu katinu. 2018 m. Aliejus, drobė, 110 X 60 cm.

– Ar aplankote gimtąsias vietas? – Kai dar mama gyva buvo, mes kartais kažkur pasiblaškydavome, sesę pasiėmę. Buvome nuvažiavę pažiūrėti, kas ten, kur praleidau vaikystę, dabar yra. Tikrai senokai nebuvau buvęs. Lazduonėnuo-

se, aišku, nieko nebelikę, viskas keista perkeista, o ten, kur gyveno tėvas, gal už kokių penkių kilometrų, buvo tokia dauba, pievos. Atsimenu, vaikystėje ten su pusbroliais lakstydavom. ► 35

SUGRĮŽIMAI

džiui grįžtu į vaikystę. Tai, kas viduje sėdi, suranda kitokią išraiškos formą, kartais tos koreliacijos nelabai gali ir susekti. Bet per pasąmonę viskas į kitką pavirsta – gal jautrumas, gal kažkoks spalvinis sprendimas, nežinau... Be abejo, lieka tie sentimentai. Paimkime kokį paveikslą – atrodytų, nieko bendro neturi su tuo, bet gal jis turi kažką? Tie vandenys, pavyzdžiui, koks nors povas ar pajūris. Galų gale pasaulėjauta, pasaulėžiūra irgi iš ten ateina, nori nenori įdeda krislą. Ne be reikalo psichologai sako, kad kažkur tau užkirto, ir nebegali to reikalo vienareikšmiškai nuneigti. Nenuneigiamai tie dalykai įtaką daro.

Pasaulėjauta, pasaulėžiūra irgi iš ten ateina, nori nenori įdeda krislą. Maudynės su auksine undine. 2019 m. Aliejus, drobė, 60 X 80 cm.

Sapnas. 2021 m. Aliejus, drobė, 50 X 70 cm. ◄ Tokie medžiai, skroblai didžiuliai,

namas toks didelis tuomet atrodė. Dabar, aišku, jis natūraliai sukiužęs, tas skroblas nei šioks, nei toks. Keisti dalykai, atrodo, kad tai, kas buvo vaikystėje, jau nebeatitinka to, kas yra iš tiesų. Vaikystės įspūdžiai romantizuoti, kol esi mažas, ir smilga didesnė atrodė ar koks krūmas. Dabar bandai gretinti užsimerkęs, bet

tavo jausmas ar prisiminimai neatitinka to, ką matai. Lieka tik sentimentai. – O tie sentimentai patenka į jūsų kūrybą? – Jei atvirai, bijau, kad ne. Nori ar nenori, jau gyvenu kitame kontekste. Bet vis tiek gamtos vaikas esu. Nors man labiau patinka kompozicija, figūriniai dalykai, peizažų esu nemažai nutapęs. Bet kitaip, ne parai-

– Parodai Klaipėdoje sudarėte kolekciją iš paveikslų moterų ir vandenų tema. Kuo jums svarbus vanduo? – Vanduo mane visada žiauriai traukė. Kažkaip su vandeniu draugavau, jis man labai mielas dalykas vienokia ar kitokia forma. Nors jūrą pirmą kartą pamačiau tik ketvirtoje klasėje. Važiavome su ekskursija į Palangą, kadangi mes su klase pastatėme vaidinimą. Mano vaidmuo buvo visiškai mizernas, bet ne tai svarbu. Pirmą kartą pamatyta jūra padarė įspūdį. Tokia virstanti! Nežinau, kaip tą jausmą pavadinti – visiškai kitoks potyris. Prie kitko palaipsniui pripranti, o čia buvo šokas: išeini iš už kopos, ir staiga kažkas ant tavęs griūna, atrodo – svieto pabaiga (juokiasi). Su tuo vandeniu tokie dalykai, jis nebūtinai turi būti šlapias – gali virsti ir pojūčiu. Vandens nemažai esu nutapęs – ir seriją peizažų su jūra esu padaręs, su Nidos jachtomis. Tai labiau fantazijos. Bet mano kūryba truputį vinguriuoja. Ir parodoje galima pamatyti ir vienokių, ir kitokių darbų. Stilistiniu, temų, žanrų požiūriu nesu vieno įsikandęs. Man patinka ieškoti, patinka įvairūs žanrai. Kartkarčiais grįžtu prie peizažo. Va dabar buvau plenere Sudeikiuose, Utenos parapijoje. Paprastai aš pleneruose nesižvalgau į gamtą, o dabar tyčia žiūrėjau – obelys žydi, gražu buvo. Galvojau atvežti čia, bet paskui nusprendžiau išlaikyti vieningą koncepciją: moterys ir vanduo.

SUGRĮŽIMAI

Gyvenimo variklis – Tos jūsų moterys – kažkokios kitokios, lyg ir ne iš gyvenimo? – Iš gyvenimo. Kai kurie mano draugai atpažįsta jas. Gyvenimas taip susiklosto, kad kažkurį laikotarpį Dievas duoda vieną moterį, paskui – kitą. Sakoma, kad kas tuo metu buvo artima, tos ir bruožai pereina į kūrinius. Vėlgi, gal net nenorėdamas perkeli į paveikslus. Dalelė tiesos gal ir yra tame pastebėjime. Net nežinau, kodėl tos mano moterys tokios. Man natūraliai taip išeina, man įdomu, tiesiog gražu. Galų gale prancūziška mokykla – Bonnardas, Renoiras, Picasso... Moterys yra vienas iš variklių visais atžvilgiais – ir gyvenime, ir mene: poezijoje, dailėje. Ne be reikalo sakydavo, kad ir karai dėl jų vykdavo. Nenoriu būti koks nors seksistas, bet gamta tokia, ir nėra čia ko labai priešintis, nejausti, nesižavėti. Tai yra natūralu, ir aš manau, kad taip ir turi būti. – O kokia jūsų vardo istorija? Tarp jūsų kartos žmonių šis vardas retas. Kas jį sugalvojo? – O, tai labai įdomi istorija. Nežinau už save vyresnių Svajūnų. Dabar jau yra ne vienas Svajūnas, ir net giminėj. O man vardą iš Vilniaus parvežė tėvas. Jis išvažiavo į buhalterių kursus tobulintis. Mama jau aštuntą mėnesį manęs laukėsi. Ji buvo atvažiavusi tėvo aplankyti, kartu su manimi į Gedimino kalną lipo. Į kursus susirinkę vyrai vakarodami rinko man vardą. Ir išrinko. Tokį parvežė ir man gimus davė. Beje, kai po daugelio metų atvažiavau į Vilnių, atrodė, kad grįžau į namus. Jokio streso, visiškai jokio svetimumo – taip tas miestas mane priėmė! Va Kaunas man kažkoks klaidus. Na, ne tas. O Vilniuje atrodė, kad į savo namus grįžau. Taigi vardą parvežė iš Vilniaus. Kažkokie keisti gyvenimo ženklai. – Ar sapnuojate vaikystės vietas? – Mano sapnai ryškūs. Bet negalėčiau pasakyti, kad kažką iš praeities sapnuoju. Galbūt. Gal neprisimenu. Nenoriu meluoti. Niekada nesu pabėgęs nuo tų kraštų, man jie visada artimi. Ir projektą Švėkšnoje galvojome daryti, tik ta pandemija truputį sustabdė. Bet lapkritį

surengsiu parodą kažkokioje su muzika susijusioje šventėje. Reikės sukaupti darbelių. Ir šiaip tuos kraštus aplankau, kadangi sesė gyvena Žemaičių Naumiestyje, mama palaidota Vainute. Retkarčiais pravažiuoju tuos kraštus. Aišku, ten nebelabai kas ir likę iš pažįstamų, visi užaugę, pasikeitę. Prisimenu, kai dar mokiausi mokykloje, gal kokioje devintoje klasėje, grįždavo kiti įstoję kur nors mokytis, o aš galvojau: Dieve, kaip jie gali pamiršti Vainutą?! Aš tai – niekada!

Ir apskritai gal niekur neišvažiuosiu. O kai užaugi ir išvažiuoji, ima rūpėti kiti dalykai. Nesakau, kad pamiršau, jokiu būdu. Lieka sentimentai, bet pats jau esi atpjautas. Gali sugrįžti, bet jau tik kaip svečias. Nebėra kas tave išskėstom rankom priimtų, net ir toj pačioj gatvėj nebėra pažįstamų žmonių, kažkas išsikėlė, kažkas numirė. Kuo toliau, tuo labiau tas ratas siaurėja. Tik pats prisirišęs, bet prie tavęs – nelabai. Gali sugrįžti, prisiminti, bet pats jau esi pamirštas.

Takelis į žydinčias kopas. 2012 m. Aliejus, drobė, 60 X 85 cm.

Takelis link jūros. 2018 m. Aliejus, drobė, 50 X 70 cm.

DAILĖ

Apie mažą knyg o ir svarbias jo ke l kutės-Pumputienės, išeivijos dailininko Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios Žibunto Mikšio (1923–2013), Nijolės bibliotekos Meno skyriuje iki liepos 1-osios veikia ekslibrisų Šaltenytės, Onos Šimaitytės-Račkauskieparoda, kurioje eksponuojami praėjusio amžiaus antros pusės nės (1943–2014) ir Danutės Žalnieriūtės lietuvių grafikų ekslibrisai. Tiksliau, lietuviško ekslibriso kla- ekslibrisai, sukurti XX a. antroje pusėje. Mažieji grafikos kūriniai emocionalia sika, nes kūriniai sukurti tuo metu, kai ši grafikos rūšis patyrė meno kalba pasakoja ir atkuria atmosferą to, kas šiandien vadinama nors netolima, tikrą pakilimą. Visi kūriniai – iš klaipėdietės Reginos Davibet vis dėlto praeitimi. davičienės ekslibrisų kolekcijos, kuri buvo formuojama nuo praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio. Verta atsigręžti atgal ir prisiminti įdomų ir reikšmingą Klaipėdos dailės etapą. Ekslibrisas Lietuvoje

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Iš netolimos praeities Kultūrinio, taigi ir dailės gyvenimo pakilimas uostamiestyje pajudėjo vėlokai, tik XX a. 7-ąjį dešimtmetį. Šis laikotarpis, kai Klaipėda iš nykaus pramoninio miesto pamažu transformavosi į Vakarų Lietuvos meno centrą, dažnai vadinamas miesto renesansu ir yra susijęs su tuomečio uostamiesčio vadovo Alfonso Žalio veikla. Įvairių specialybių menininkai buvo kviečiami ir mielai vyko gyventi į uostamiestį – čia jų laukė, vertino, čia nereikėjo sukti galvos dėl buitinių dalykų, nes butus ir dirbtuves jauni dailininkai gaudavo per kelis mėnesius. Užteko gero dešimtmečio ir Klaipėda apsirūpino visų sričių vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrėjais. Meno kūriniai keitė 38

viešąsias erdves ir standartinius visuomeninius interjerus. Keitė bei akiratį plėtė ir maži knygos ženklai arba ekslibrisai (lot. ex libris – iš knygų), tiražinės meninės grafikos kūriniai. Istorijoje ekslibrisai tradiciškai naudoti kaip knygos ženklai, nurodantys savininką ir taip saugantys jo bibliotekos vertybes. Nors šiandien ekslibrisus dažniau matome parodose nei ant knygų, jie išlieka daugiau ar mažiau susieti su konkrečiu asmeniu, institucija, istoriniu įvykiu. Tai universalus instrumentas komunikacijai meno pagrindu. Antra vertus, nedidelis formatas, grafinių ir verbalinių elementų sujungimas ekslibrise yra gana rimtas iššūkis kūrėjui ir meniniu, ir techniniu atžvilgiu. Parodoje eksponuojami Augustino Virgilijaus Burbos, Gražinos Didelytės (1938–2007), Petro Gaidamavičiaus (1957–2009), Valerijono Jucio (1930– 2016), Vinco Kisarausko (1934–1988), Algio Kliševičiaus (1950–2008), Antano Kmieliausko (1932–2019), Emos Poš-

Ekslibriso pakilimas sovietų Lietuvoje prasidėjo nuo 1960 m. Vilniuje surengtos pirmosios respublikinės ekslibrisų parodos. Netrukus buvo įžengta ir į tarptautinę erdvę – 1967 m. lietuvių dailininkai dalyvavo Malborko III tarptautinėje šiuolaikinio ekslibriso bienalėje Lenkijoje, o kitais metais buvo pakviesti į Tarptautinės ekslibriso federacijos (FISAE) rengiamą XII tarptautinį ekslibrisų kongresą Komo mieste Italijoje. Kontaktai su užsienio dailininkais, kolekcininkais, dalyvavimas prestižinėse tarptautinėse parodose ir konkursuose, gaunami diplomai ir premijos skatino dailininkų ir visuomenės domėjimąsi šia grafikos sritimi. Nors mažosios kūrybos formos, prie kurių priskiriamas ekslibrisas, to meto kultūros valdininkų traktuotos kaip marginalijos, t. y. ne tokios svarbios ideologiškai, būtent toks požiūris padėjo išvengti griežtos cenzūros turinio ir formos atžvilgiu. Įdėtas į standartinį pašto voką, nedidukas ekslibrisas kurį laiką beveik netrukdomas per geležinę uždangą pasiekdavo bet kurį pasaulio tašką. Teigiama, kad tokią iniciatyvą,

dailė

g os ženklą e liones

Parodos fragmentas.

apeinant Maskvos kontrolę dėl dalyvavimo tarptautinėse parodose, sugalvojo nonkonformistinės pozicijos vilnietis dailininkas V.Kisarauskas. Iš anos pusės siunčiami konkursų ir parodų diplomai, katalogai ne visada pasiekdavo adresatus Lietuvoje. Vis dėlto keitimasis informacija ir kūriniais vyko, buvo gaunami teigiami įvertinimai, mezgėsi lietuvių grafikų ryšiai su kolegomis ir kolekcininkais užsienyje. Klaipėdietis grafikas A.V.Burba, prisimindamas tuos laikus, sakė: „Kodėl kūriau ekslibrisus? Ir pragyvenimui, ir malonumui, kai jau esi įvaldęs technologijas. Užsakymai pradžioje buvo iš užsienio, tik vėliau iš Lietuvos, Klaipėdos. Tai buvo langas į pasaulį. Išsiunčiame ekslibrisus parodoms paštu, gauname katalogų, meno knygų, diplomų. Taip pat vykdavo

R.Davidavičienė savosios ekslibrisų kolekcijos parodoje. Asmeninio archyvo nuotr.

intensyvus keitimasis darbais su kolegomis iš įvairių šalių, su kolekcininkais. Taip surinkau kelių šimtų ekslibrisų kolekciją. Kiek mano ekslibrisų pasklido po pasaulį, net negalėčiau pasakyti.“

Ekslibrisas Klaipėdoje Praėjusio amžiaus 8-ąjį dešimtmetį LDS Klaipėdos skyriaus grafikų sekciją sudarė tik jauni dailininkai. Visi jie dirbo ir estampo, ir ekslibriso srityse. Ledus Klaipėdoje pralaužė A.V.Burba, populiariame antikvariniame knygyne Žvejų gatvėje 1977 m. surengęs pirmą miesto istorijoje ekslibrisų parodą. Kitais metais jame vyko ir A.Kliševičiaus paroda. Antikvarinis knygynas bent dešimtmetį buvo patraukli

ekslibrisų pristatymo vieta. Čia grafikų sekcija rengė ir personalines, ir jungtines parodas. A.Kliševičius dėstė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Nieko nuostabaus, kad 8–9 dešimtmečių sandūroje prie dėstytojo prisijungė buvę jo studentai P.Gaidamavičius, Valdimaras Kalninis (1952–2013), Zita Mazaliauskaitė, Mindaugas Petrulis, Lidija Skačkauskaitė, Evaldas Vėgėlė. 1989 m. klaipėdiečiai grafikai ir ekslibriso gerbėjai įkūrė ekslibriso klubą. Panašūs klubai jau veikė Jonavoje, Kaune, Pakruojyje, Panevėžyje, Šiauliuose. Klubo būstine tapo Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyrius (dab. I.Kanto viešosios bibliotekos skyrius). Čia būdavo rengiamos lietuvių, latvių, estų, suomių ekslibriso meistrų kūrybos parodos, vykdavo ► 39

DAILĖ

O.Šimaitytė-Račkauskienė. Zitos Kelmickaitės ekslibrisas. 1995. R.Davidavičienės kolekcija

A.Kliševičius. A.B. ekslibrisas. 1978. R.Davidavičienės kolekcija

◄ jų aptarimai, susitikimai su dailininkais ir įdomiais žmonėmis: Vytautu Dumčiumi, grįžusiu iš kelionės po Japoniją, ar A.V.Burba, parkeliavusiu iš Nyderlandų. Simboliška, kad šiemet prisiminta ir į dienos šviesą iškelta R.Davidavičienės kolekcija rodoma būtent bibliotekos Meno skyriuje. Tai leidžia tikėtis tradicijų tęstinumo, juk parodos iniciatorius ir organizatorius yra grupelės entuziastų prieš dvejus metus 40

A.V.Burba. Klauso Rödelio ekslibrisas. 1978. R.Davidavičienės kolekcija

A.Kliševičius. J.D. ekslibrisas. 1978. R.Davidavičienės kolekcija

įkurta prof. A.Kliševičiaus kaligrafijos ir rašto meno mokykla, veikianti pagal LDS Klaipėdos skyriaus programas.

Kolegos ir gerbėjai Jau minėtas V.Kisarauskas itin vertino klaipėdiečius dailininkus, šalies meno spau-

doje rašė apie A.V.Burbos, A.Kliševičiaus, D.Žalnieriūtės ekslibrisus. Su menininko intuicija jis kalbėjo apie pajūrio dailininkų kūrybą, suvokdamas, kaip dažnai jiems buvo nelengva prasimušti į jungtines, temines, progines parodas sostinėje: „Dabartinį uostamiesčio ekslibriso meno atgimimą kartu su visos Klaipėdos kultūrinio gyvenimo pakilimu galėtume pavadinti šio miesto renesansu. A.Kliševičiui tame gyvenime tenka viena

dailė

V.Kisarauskas. Dalios ir Geniaus Procutų ekslibrisas. 1977. R.Davidavičienės kolekcija

V.Jucys. Aleksandros Mat. ekslibrisas. 1983. R.Davidavičienės kolekcija

priešakinių vietų – kartu su A.V.Burba jie yra uostamiesčio ekslibriso entuziastai, ne tik kuriantys ekslibrisus, bet ir organizuojantys parodas.“ V.Kisarauskas buvo vienas novatoriškiausių sovietinio periodo dailininkų, laužęs standartinio meno rėmus, akcentavęs formų geometrizmą ir konstruktyvumą. Parodoje eksponuojami V.Kisarausko ekslibrisai patraukia konceptualumu ir originalia forma, taupios spalvos simbolika.

V.Kisarauskas. Ekslibrisas Madžorės ežeras, Enzo Pellai / Ex libris Lago Maggiore, Enzo Pellai. 1986. R.Davidavičienės kolekcija

A.Kliševičius. Stasio ekslibrisas. 1983. R.Davidavičienės kolekcija

Vilniaus ir uostamiesčio ekslibriso kūrėjus suartino iš Žemaitijos kilęs grafikas V.Jucys. Dažnai vadintas lietuvių ekslibriso reformatoriumi, jis šios srities propagavimui atidavė daug kūrybinių ir organizacinių jėgų. V.Jucys dažnai lankydavosi Klaipėdoje, pristatydavo įvairias ekslibrisų parodas, visų pirma, tarptautines Vilniaus ekslibrisų bienales, kurių kuratoriumi buvo nuo 1977 m., dalydavosi įspūdžiais iš kelionių po Europą,

iš tarptautinių ekslibriso kongresų. Tarp kitų kūrėjų V.Jucys išsiskyrė smagiu žemaitiškai liaudišku humoru ir šmaikščiais, neretai su erotišku atspalviu ekslibrisais. Jo kūriniai, atlikti linoraižinio technika, yra ekspresyvūs, šiurkštaus štrichavimo, artimi liaudies grafikos paprastumui ir tęsia tradicinę XX a. lietuvių grafikos liniją, orientuotą į liaudies meną. Puikiu kūrybos, kurios pagrindu lieka klasikinis piešimas, pavyzdžiu ► 41

DAILĖ

◄ yra A.Kmieliausko ekslibrisai. Plataus

diapazono dailininko (verta paminėti jo altorinę freską Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje) vienetiniuose spalvotos grafikos ekslibrisuose raiška pasiekiama per žmogaus figūrą, jos elementus.

A.V.Burba. K.Rödelio ekslibrisas. 1989. R.Davidavičienės kolekcija

Kolekcijos ištakos Draugiški ekslibrisų kūrėjų ir kolekcininkų santykiai Klaipėdoje susiklostė su „Trinyčių“ medvilnės gamybinio susivienijimo administracija. Tikriausiai ne tuščioje vietoje. „Trinyčių“ konstruktorių skyriaus viršininkė ir moterų tarybos pirmininkė R.Davidavičienė dar apie 1980 m. pradėjo kolekcionuoti ekslibrisus. Ją paskatino A.V.Burbos padovanotas ekslibrisas, tapęs būsimo rinkinio pradžia. Pasak R.Davidavičienės, A.V.Burba kartu su V.Kisarausku rengė ekslibrisų rinkėjų Lietuvoje sąrašą, į kurį ji irgi buvo įtraukta. Po gero dešimtmečio R.Davidavičienė jau turėjo surinkusi kelis šimtus Klaipėdos, Lietuvos ir kitų šalių dailininkų knygos ženklų. Kolekcija iki šiol vis papildoma, nors pati rinkėja labiausiai vertina praėjusio amžiaus pabaigoje surinktus lietuvių dailininkų ekslibrisus. Moteris daug prisidėjo populiarinant ekslibrisą, gamyklos klube rengė parodas, susitikimus su dailininkais. Ji juokavo, kad visi, tuo metu dirbę „Trinyčiuose“, iki šiol žino, ką reiškia tas keistas žodis „ekslibrisas“.

A.Kmieliauskas. Penne miestelio ekslibrisas / Ex libris Citt’a di Penne. 1983. R.Davidavičienės kolekcija

To meto Klaipėdos spaudoje buvo džiaugiamasi, kad „Trinyčių“ kolektyvas įsteigė specialią piniginę premiją ekslibrisų kūrėjams. Pirmoji premija buvo įteikta 1989 m. VII tarptautinėje Vilniaus ekslibrisų bienalėje A.Kliševičiui. Grafikos, kaligrafijos ir rašto meno meistras labai vertino ekslibrisus, sakydamas, kad jie yra arčiausiai širdies, suteikia laisvės minčiai. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo kurti šilkografijos technika, naudojo ją ekslibrisams nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio, populiarino tarp savo mokinių, jaunų grafikų. P.Gaidamavičiaus ekslibrisai patraukia dė-

R.Davidavičienės ekslibrisų kolekcijos paroda suteikia progą įvertinti mažosios grafikos kūrėjų meistriškumą, profesionalumą ir kūrinius, kurie nepavaldūs laikui, vienadienėms madoms ir laikinoms užgaidoms.

P.Gaidamavičius. A.Brogos ekslibrisas. R.Davidavičienės kolekcija

dailė

mesį spalvinių plokštumų dekoratyviomis dermėmis, o A.Kliševičiaus to meto šilkografijos technika atlikti ekslibrisai pasižymi lakoniška forma ir minimalistiniu stiliumi, būdingu paradoksalaus vaizdo ir minties jungimu. Tai labiau nedidelio formato grafikos kūriniai, asociatyviai ir šmaikščiai bylojantys apie kolegas, jų pomėgius, silpnybes, charakterio ir išorės bruožus.

Draugai pasaulyje Parodoje eksponuojami Klausui Rödeliui (Danija) skirti A.V.Burbos ekslibrisai. Lietuvių dailininkų kontaktai su K.Rödeliu užsimezgė po 1968 m. kongreso Italijoje. K.Rödelis buvo įkūręs leidyklą „Ekslibristen“, kurioje rengė įvairius su ekslibrisais susijusius leidinius. 1982 m. mažųjų monografijų serijos leidinys buvo skirtas A.V.Burbai. Kai tik dailininkų iš Sovietų Sąjungos darbai ėmė rodytis konkursuose ir parodose Europoje, kolekcininkas pradėjo juos kaupti ir aktualizuoti. Frederikshauno dailės muziejuje K.Rödelio nuopelnu saugoma didžiausia pasaulyje 450 000 ekslibrisų kolekcija, kuri nuolat skaitmeninama ir nuo 2012 m. skelbiama art-exlibris.net svetainėje. Lietuvių ekslibrisui muziejaus kolekcijoje atstovauja A.V.Burbos, A.Kliševičiaus, M.Petrulio, kitų dailininkų kūriniai. Vyresnės kartos Klaipėdos grafikai geru žodžiu mini dailės kolekcininką ir Lietuvos bičiulį Enzo Pellai. Svetinguose E.Pellai namuose netoli Milano XX a. 9–10 dešimtmečiais lankėsi ne vienas lietuvių dailininkas. Italų gydytojo pediatro potraukis menui išaugo į sistemingą domėjimąsi grafika ir ekslibrisų kolekcionavimą. Parodoje rodomi jam dedikuotas V.Kisarausko ekslibrisas, D.Žalnieriūtės itališkosios tematikos, taigi ir E.Pellai skirti kūriniai. „Lietuvių meną atradau kolekcionuodamas ekslibrisus. Gerų ekslibrisų, be abejo, sukuriama daugelyje šalių, bet tie, lietuviškieji, mane sužavėjo savo poetine jėga. Užmezgiau kontaktus su nemažai dailininkų. Tai G.Didelytė, A.V.Burba, A.Kmieliauskas, V.Kisarauskas“, – rašė E.Pellai prisiminimuose. Laiškai ir E.Pellai dedikuoti A.V.Burbos ekslibrisai iš Klaipėdos į Italiją keliavo nuo 1981 m., o akis į akį dailininkas ir kolekcininkas pirmą kartą susitiko 1988 m. Peskaros mieste vykusiame

A.Kliševičius. Valerijono Jucio ekslibrisas. 1991. R.Davidavičienės kolekcija

tarptautiniame ekslibrisų konkurse. Būtent tame konkurse A.V.Burba tapo tikru „milijonieriumi“: jo ekslibrisas laimėjo penktąją premiją ir vieną milijoną Italijos lirų (arba net 80 JAV dolerių). Kolekcininkas teigė, kad A.V.Burbos kūryba atsiskleidžia lyg fantastinė poezija, gaivinama mito šaltinių, vertino stiprų abipusės – žmogaus ir gamtos – priklausomybės suvokimą, kurį grafikas atskleidžia savo darbuose. Parodoje rodomi A.V.Burbos ekslibrisai, talentingi miniatiūrinės grafikos kūriniai, patvirtina, kaip subtiliai italas kolekcininkas buvo pajutęs savitą XX a. antros pusės lietuviškos grafikos dvasią. Poetinių įvaizdžių pobūdžiu artimi O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisai. Tradiciniai motyvai, kupini metaforiškų prasmių, tampa simboliais, kūriniai pasižymi subtilia tonų gradacija, minkšta linija ir smulkiu štrichu.

V.Jucys. G. Jan Rhebergen ekslibrisas. 1973. R.Davidavičienės kolekcija

Post scriptum A.Kliševičius dar XXI a. pradžioje teigė, kad interaktyviam pasauliui tampant vis labiau prieinamam nei knyga, ekslibriso situacija neišvengiamai keičiasi. Jaunimas beveik nesidomi šia grafikos sritimi, o jos pakilimo banga liko praeityje. Nebuvo grafikos ir kaligrafijos meistras tikras ir dėl ekslibriso ateities. Kad ir kaip būtų, mūsų dienomis profesionalų ekslibriso lygį palaiko ir jo idėją nuosekliausiai plėto-

V.Jucys. S. ir V.Kisarauskų ekslibrisas. 1970. R.Davidavičienės kolekcija

ja 1950-ųjų dailininkų kartos atstovai. R.Davidavičienės ekslibrisų kolekcijos paroda suteikia progą įvertinti mažosios grafikos kūrėjų meistriškumą, profesionalumą ir kūrinius, kurie nepavaldūs laikui, vienadienėms madoms ir laikinoms užgaidoms. 43

DAILĖ

Visi už emalį ir e Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje gegužės 21 – birželio 8 dienomis eksponuota VIII tarptautinės emalio bienalės „Vilnius 2020“ paroda, kurioje buvo galima pamatyti 30-ies dailininkų iš Lietuvos ir užsienio kūrinius su emaliu.

Rosana LUKAUSKAITĖ

Be užnugario, bet gyvas Emalio meno istorija išties permaininga. Emaliavimas yra viena iš seniausių dirbinių dekoravimo technikų. Mikėnų civilizacija šią techniką dekoratyviniais tikslais naudojo dar prieš 4 500 metų. Dekoratyvinis emalio vaidmuo tapo vis svarbesnis bėgant laikui, o kulminaciją pasiekė maždaug XIV a., tačiau tada prasidėjo ir jo nuosmukis. Tik prasidėjus pramonės revoliucijai, XIX a. tokio tipo dangos buvo pradėtos naudoti ir techniniais

VIII tarptautinės emalio bienalės „Vilnius 2020“ parodos ekspozicija Klaipėdos galerijoje.

tikslais. Nuo 1930-ųjų iki 1970-ųjų vėl pastebėtas emalio meno bumas. Emalio kūrinius pradėjo kolekcionuoti muziejai, tačiau 1970-aisiais vėl užfiksuotas susidomėjimo juo užgesimas. Net pats emalio technikos pagrindas (susmulkinto stiklo suliejimas su metalu krosnyje) apsunkina jo priskyrimą prie vienos konkrečios taikomojo meno atšakos – kadaise dailės mokyklose dėl krosnies poreikio laikytas keramikos šaka, vėliau emalio menas buvo perkeltas į metalo plastikos ir juvelyrikos mokymo planus.

S.Bertulis. Sąveika. 2020 m. Geležis, žalvaris, varis, pramoninis emalis, 63 X 30 cm.

Neturėdamas žymių kolekcininkų, muziejų ar tyrėjų užnugario, emalis vis vien masina kūrėjus ir skatina permąstyti medžiagos, mastelio ir formos santykius. Trys žymiausios estetinės emalio srovės, kurios suformavo ir šiuolaikinio emalio skonį (Vienos modernizmas, prancūzų Limožo mokyklos diskursas ir postsovietiniame kontekste labai svarbi Duliovo mokykla), įrodo, kad visada buvo rimtų emalio dailininkų; jie tiesiog neturėjo didelės institucinės ar meno kritikų paramos.

J.Ž.Serdiuk. Kmynų žiedai. 2020 m. Varis, tapybinis emalis, 8 X 7,6 X 2,1 cm.

DAILĖ

r emalis už visus

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Į kūrybinius ieškojimus per emalio medžiagą leidosi ir Klaipėdos galerijoje ką tik eksponuotos VIII tarptautinės emalio bienalės „Vilnius 2020“ parodos dalyviai. Emalio bienalė organizuojama jau 15 metų, per kuriuos Vilnius tapo ryškiu emalio meno centru, pripažįstamu ir vertinamu Rytų ir Vakarų Europos kuratorių, emalio meno profesionalų ir gerbėjų. Tarptautinė emalio bienalė garsina Vilniaus miestą ir Auksakalių cechą, kuris šiemet mini 525ąsias įkūrimo metines.

Maži ir didesnio formato Šiemet ir Klaipėdos gyventojai sulaukė nepaprastos galimybės pamatyti bienalės 30-ies menininkų emalio darbus – juvelyrikos, metalo ir skulptūros objektus, sukurtus Lietuvoje ir atkeliavusius iš Latvijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Gruzijos. Nors, kaip pastebėjo menotyrininkė dr. Judita Ludavičienė, dėl suprantamų (pandeminių) priežasčių šįkart

D.Razauskas. Variniai laivai. 2020 m. Varis, emalis, 12 X 12 X 5 cm.

bienalės geografija siauresnė, džiugino ir užsienio meno profesionalų indėlis į emalio visapusišką raišką atskleidžiančios parodos turinį. Vilniaus miesto savivaldybės padėka už ryškiausią debiutą apdovanoto Nikolozo Gamkhitashvili’o žiedai „Roshka“, „Džuta“ ir „Ryšys“ išduoda stiprios Sakartvelo emalio mokyklos įtaką. Iš tolimosios Ispanijos atkeliavęs knygos atraižėlių pakuotėje (su kuria buvo taikliai kuratorių eksponuotas) Natalia Arayos vitražinio emalio darbas „Volume 3“ („3 tomas“) atrodo tarsi mistiškų apeigų dubuo. Kai galvojame apie emalį, dauguma įsivaizduojame mažus kūrinius arba papuošalus, bet masyvūs ir veik tapybiški latvės Dinos Dubinos darbai „Mano gėlynas“ ir „Laukiant sniego“ įrodo, kad emalio potencialas gali būti atskleistas ir dideliuose formatuose. Abstraktūs siužetai čia akimirkai apgauna žiūrovų akis ir tarsi sujungia tapybos, metalo ir keramikos menus į harmoningą vienį. Šie kūriniai tarsi klausia, kodėl viską, kas įrėminta, tuoj puolame standartiškai vertinti kaip tapybos pavyzdžius. Šią mintį kiek mažesnėje skalėje atkartoja Dinos tautietis Aivaras Riekstinis, kuris savo kūriniuose „Ežeras su paslaptimi“, „Išpildyta vasara“, „Sudegęs vidurvasario laužas“ ir „Bulvės vagose“ demonstruoja ne tik emalio spalvinę įvairovę, bet ir koketuoja su žiūrovų asociatyviniais gebėjimais – ar konkretizuojantys pavadinimai būtinai turi ►

A.Navasaitienė. Įdomu. Gražu. Nepakartojama. 2020 m. Emalis, varis, auksas, žalvaris, organinis stiklas, plienas, 10 X 5,2 cm, 9,7 X 5 cm, 10 X 5,5 cm.

DAILĖ

N.Poškutė-Jukumienė. Laukti. Iš serijos „Ribos“. 2020 m. Juvelyrinis emalis, varis, 11 X 46 cm. Fragmentas.

N.Poškutė-Jukumienė. Nuojauta I. Iš serijos „Ribos”. 2020 m. Juvelyrinis emalis, varis, kitos medžiagos, 40 X 60 cm. Fragmentas.

N.Araya. Volume 3. 2018 m. Vitražinis emalis, varis, ø 26, h 8,5 cm.

R.Jundaitė-Misevičienė. Daiktai smėlyje I, II, III. Iš ciklo „Sugrįžimai”. 2020 m. Varis, emalis, ø 8 cm, 51 X 27,5 cm.

M.Lasinskas. Pakabukai I, II, III. 2019, 2020 m. Varis, emalis, pertvarinis emalis, sidabras, 6,8–7,8 cm, 6–8 cm, 6,8–7 cm.

DAILĖ

◄ nulemti, kaip matome abstrakčius meno kūrinio motyvus? Didesnio formato nebijo ir kitas latvių menininkas Indulis Urbanas, savo darbe „Galingas kaimynas erzina Europą“ paliesdamas Baltijos šalims visada jautrią didžiojo kaimyno iš Rytų temą.

Tradicija ir eksperimentai Darbas su emaliu kupinas balanso tarp tradicijos ir eksperimento paieškų, o išlavinti techniniai įgūdžiai nuolatos turi būti derinami su kūrybine intuicija. Už tradicinį emalio meno technikos panaudojimą diplomu apdovanotas Mantvydas Lasinskas savo pakabukų kolekcijoje nėrė į ryškių pigmentų ir modernios minimalistinės formos gylį. O už naujas idėjas emalio mene apdovanota Šarūnė Žygienė savo segėmis „Ruduo“ ir „Pavasaris“ iš pirmo žvilgsnio atrodo žengianti santūriu subtilumo paieškų keliu. Tiesa, emaliavimas turi savo ribas: plokštumai kartais trūksta dimensijų, o menininkai visada turi laikytis nustatytų technologinių reikalavimų. Bet tobulėjant įgūdžiams, tobulėja ir rezultatai. Vilniaus miesto savivaldybės padėka už emalio technikos įvaldymą apdovanota Dovilė Žydelienė, kurdama segę „Už kiekvienos dykumos“, pasitelkė savo pamėgtą gintarą, taip praplėsdama emalio meno lauko sampratą. ►

M.Dominaitė. Koronė-19. Koljė. 2020 m. Emalis, plienas, sidabras, varis, šilkas, 18 X 27 X 7 cm.

R.Taluntytė. Sagė II. 2018 m. Pertvarinis emalis, 6 X 3,7 cm.

M.Dominaitė. Išeinanti. Plaketė. 2019 m. Emalis, varis, aliuminis, 18 X 18 cm.

D.Žydelienė. Už kiekvienos dykumos. 2020 m. Sidabras, emalis, gintaras, 10 X 3 cm. Laukia. 2020 m. Sidabras, emalis, gintaras, 9 X 3 cm. Apkabinimas. 2020 m. Sidabras, emalis, gintaras, 7 X 5 cm. 47

DAILĖ

A.Jasiukevičiūtė. Viskas viename. 2001–2014 m. Bronza, žalvaris, emalis, 24 X 24 X 26,5 cm. Šalia – kūrinio fragmentas. ◄ Ekspozicijoje svarbią vietą užėmė ir klaipėdiečių dailininkų Sauliaus Bertulio bei Neringos Poškutės-Jukumienės kūriniai. Charakteringas vieno iš stipriausių Vakarų Lietuvos emalininkų S.Bertulio darbas „Sąveika“ savo paukščio motyvu susikalba su kitos klaipėdietės Letos Balčiūnaitės akvarelinio emalio kūriniu „Paukščių susi-

Emalis masina kūrėjus, skatindamas permąstyti medžiagos, mastelio ir formos santykius.

būrimas“. Galerijos „Meno niša“ diplomu už konceptualų kūrinį apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkės N.Poškutės-Jukumienės kūrinys „Nuojauta II“ iš serijos „Ribos“ kasdienišką, vienkartinę, ne visada pakankamai įvertinamą voko formą sujungė su mūsų šių dienų akcentu – įspėjančia geltonos ir juodos spalvos juosta, kuri dabar atkreipia dėmesį visur – viešajame transporte, parduotuvėse ir net kultūros įstaigose. Karantininį laiką lydi nuolatinis žinių laukimas – nuolat tikriname susirgimų statistiką, gauname įspėjančius pranešimus apie pandeminių ribojimų atnaujinimus, mums atsiunčiami COVID-19 testo rezultatai... Tačiau galiau-

U.Burvytė. Sparnelis. 2020 m. Varis, emalis, 25 X 10 X 4 cm.

siai tikimės sulaukti žinių ir apie sėkmingą populiacijos imunizaciją, ribojimų atšaukimą ir viruso įveikimą. Ribos nuojauta kupina ir jaudulio, ir optimizmo – svarbu išlaukti.

Estetiška, aktualu, ironiška Vilniaus miesto savivaldybės padėka už idėjos aktualumą apdovanotos Marytės Dominaitės koljė „Koronė-19“ šių dienų baubą pateikė estetiška, veik jaukia forma. Norisi ja grožėtis, paliesti ar net dėvėti ant kūno – prisijaukinti pabaisą, pakeitusią mūsų

D.Kiesutė. Nepakartojamos šiukšlės. Žiedai. 2020 m. Birus emalis, varis, 5–11 cm.

DAILĖ

gyvenimus visiems laikams. Suvokimą, kad emalio menas ne tik dekoratyvus, kad jis gali ir ironiškai „kalbėti“ apie aktualias temas bei socialiai jautrius dalykus, patvirtina ir Aistės Navasaitienės „Įdomu. Gražu. Nepakartojama“ – tarybinius medalius primenančiose segėse matome savo pačių veidrodinius atvaizdus. Taip tarsi dar kartą patvirtinama, kad šiuolaikinei „instagraminei“ kartai pačiu įdomiausiu, gražiausiu ir nepakartojamu traukos objektu visada bus visų pirma ji pati. Taip net nepastebint vienas primestinis režimas pakeičiamas kitu, išaukštinančiu individo tuštybę. Buvo įdomu parodoje pastebėti ir saviironišką menininkų žvilgsnį. Štai Deimantės Kiesutės žiedai „Nepakartojamos šiukšlės“ tarsi meta iššūkį šiuolaikinio meno formų nepripažįstantiems, kūrėjus dekadansu ir atmestiniu darbu kaltinantiems parodų lankytojams. Virginijos Giniotytės ir Rasos Taluntytės segės, Ramunės Jundaitės-Misevičienės „Daiktai smėlyje I, II, III“ iš ciklo „Sugrįžimai” ir Joanos Žanos Serdiuk „Kmynų

V.Giniotytė. Peizažas. Segė. 2020 m. Varis, emalis, melchioras, 5 X 8 cm.

žiedai“ – tai ritmingi kūriniai, kurie naudojasi tradiciniu mažu emalio masteliu, o tarsi iš rytietiškos šventyklos išneštas Aušros Jasiukevičiūtės „Viskas viename“ parodo ir skulptūriškąją emalio pusę. Visi parodos eksponatai įrodo, kad emaliavimas yra tradicinis menas, leidžiantis

eksperimentuoti su medžiaga, kuri sujungia stiklo ir metalo savybes – retais atvejais meno istorijoje dviejų tokių skirtingų medžiagų susijungimas duodavo tokių universalių tiek estetiniu, tiek technologiniu požiūriu rezultatų. Verta būti emalio pusėje. Verta juo grožėtis ir jį kurti.

D.Dubina. Laukiant sniego. 2020 m. Varis, emalis, 70 X 100 cm.

dailė

Klaipėdos vitraž ų

Šv. Kazimiero bažnyčios Kry ž

Tai dar viena istorija apie Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyVitražinės mozaikos idėja čios architektūrinę dailę. Apie šios bažnyčios erdvinį vitražą „Prisikėlęs Kristus“ rašyta praėjusiame „Durų“ numeryje. Šį Sėkmingai užbaigusi šviesaus atminimo prof. Kazio Morkūno pradėtą altorinį erdvikartą norime papasakoti apie kitą originalų Šv. Kazimiero nį vitražą „Prisikėlęs Kristus“, 2018 m. bažnyčios interjero sprendimą – vitražinės mozaikos technika vitražų kūrėja E.Valiūtė pradėjo kurti Kryžiaus kelio stotis. Per dvejus metus sukurtas Kryžiaus kelio stotis. Birutė SKAISGIRIENĖ

Niekur kitur tokių Kryžiaus kelio stočių neteko matyti, nors kad ir kur būčiau – dideliame Europos mieste ar mažame Lietuvos miestelyje, – visada užeinu į bažnyčią. Nebūtinai melstis ar pailsėti, kiekviena bažnyčia labiau domina kaip sakralinės architektūros ir dailės objektas, o dabar, kai įklimpau į vitražų paieškas ir studijas, 50

valandų valandas galiu apžiūrinėti vitražus. Dailininkės Eglės Valiūtės Šv. Kazimiero bažnyčiai sukurtos Kryžiaus kelio stotys Lietuvoje analogo neturi. Pasidomėjau vitražinės mozaikos sukūrimo istorija. Esu be galo dėkinga E.Valiūtei ir vitražų meistrui Vaižgantui Černiauskui už suteiktą informaciją – ne kartą kreipiausi į abu ir visada sulaukdavau profesionalių konsultacijų, pastabų. Didelė vertybė rengiant publikaciją buvo V.Černiausko fotografijų archyvas, kurio lobiais jis mielai pasidalijo.

sukūrė 14 įspūdingų mozaikų. Paskutinė, 14-oji Kryžiaus kelio stotis bažnyčioje buvo sumontuota 2020-ųjų spalį. Kuriant Kryžiaus kelio stotis, dalyvavo keturių menininkų komanda – vitražo autorė dailininkė E.Valiūtė, ištikimas jos bendražygis, auksinių rankų meistras, vitražų restauratorius ir kūrėjas V.Černiauskas, jo sūnus Rimantas Černiauskas ir daugiau nei 30 metų auksavimo bei restauravimo stažą turintis aukščiausios kategorijos auksuotojas Arvydas Paulionis. Prisiminimais apie Šv. Kazimiero bažnyčios Kryžiaus kelio stočių kūrimą dalijosi E.Valiūtė: „Nelengvai atėjo Kryžiaus ►

ž ų istorijos (3)

dailė

y žiaus kelio stotys

E.Valiūtė. Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios Kryžiaus kelio stočių vitražinė mozaika. 2018–2020 m. Fragmentai.

Algimanto Jarukaičio nuotr.

dailė

Per dvejus metus E.Valiūtė sukūrė 14 Kryžiaus kelio stočių mozaikų. Dailininkei talkino vitražų meistras V.Černiauskas.

kelio stočių sprendimas. Ieškojau rakto, kas tai galėtų būti ir kaip galėtų būti. Kryžiaus kelias yra žmonėms, jis turi prikelti ir vesti, Kristaus kančia reikia patikėti. Čia netiko paprastas švinu montuotas vitražas, koks įprastai būna bažnyčios languose, ar apšviestas, įtaisomas prie sienos. Pradėjau ieškoti sprendimo, taip išsirutuliojo mintis apie vitražinę mozaiką.“

◄

Uždegti vidinę šviesą Kūrinio idėją, filosofinį minties sprendimą E.Valiūtei pasufleravo altorinis erdvinis bažnyčios vitražas „Prisikėlęs Kristus“. „Prisikėlimas yra šventė, šviesa ir džiaugsmas, todėl ir Kryžiaus kelio stotys turi vesti ne į mirtį, o į prisikėlimą. Ilgai mąsčiau, kaip įgyvendinti savo sumanymą, svarsčiau, koks turi būti kryžius, kuris simbolizuotų ne kančią, kuri prislegia, o vestų į prisikėlimą, į šviesą. Jokiu būdu ne medinis... Jis per sunkus. Tada atsitiktinai aptikome matinį veidrodį, kuris pats savaime sukuria švytėjimo efektą. Sidabruoto atspindžio šviesa srūva iš vidaus – taip išgaunamas vidinis švytėjimas. Matinis veidrodis ir tapo sprendimo raktu. Bažnyčios Kryžiaus kelio stočių mintis yra tokia – kančia nešant šviesą ir nugalint. Prometėjo, parnešusio mums ugnį, ir Kristaus, atnešusio mums dvasinę atpirkimo šviesą, 52

kančia yra prasminga. Kristaus tikėjimo šviesa ir buvo mano Kryžiaus kelio stočių sukūrimo esmė. Aš norėjau per 14-os stočių apmąstymus pasiekti prisikėlimo momentą altoriuje, uždegti tą šviesą. Raktas – ne pati kančia, ne pats kentėjimas, o tikslas. Kančia dėl šviesos, kančios prasmė – šviesos nešimas“, – pasakojo E.Valiūtė. Graži buvo dailininkės idėja sukurti vidinį vitražinės mozaikos švytėjimą, uždegti vidinę šviesą. Bet kaip tai padaryti?

Sidabravo ir auksavo Meninės idėjos įgyvendinimui Kryžiaus kelio stočių mozaikoje vitražų meistras V.Černiauskas sugalvojo ir pritaikė ypatingą technologiją – stiklo sidabravimą iš kitos pusės ir atskirų detalių auksavimą. Stiklo sidabravimą prieš 10–15 metų V.Černiauskas pirmą kartą išbandė Jeruzalės laidojimo namuose Vilniuje, po vitražu įmontuodamas sidabruotą stiklą. Toks sprendimas suteikia gylio, begalybės efektą. „Būtent to ir reikia sakralinėje dailėje – per meno kūrinį parodyti amžinybę“, – mano V.Černiauskas. Mintis į komandą pasikviesti garsiausią Lietuvos auksuotoją A.Paulionį taip pat kilo Vaižgantui. Beje, auksavimas buvo panaudotas ir kuriant erdvinį altorinį vitražą „Prisikėlęs Kristus“. Vitražo centre švytinti

Dailininkės E.Valiūtės Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčiai sukurtos Kryžiaus kelio stotys Lietuvoje analogo neturi. Kristaus širdis yra auksuota, dėl to jos švytėjimas yra toks gilus ir įtikinantis. Kiekvienoje Kryžiaus kelio stoties mozaikoje ypatingą šviesą skleidžia auksuotos aureolės – auksiniai nimbai aplink Kristaus galvą. Kryžiaus kelio stotys užbaigia Šv. Kazimiero bažnyčios interjerą. Ši bažnyčia yra moderniausia Klaipėdoje, ji išsiskiria ypatinga minimalizmo estetika ir skoningu modernumu. Visi bažnyčios klebono Rolando Karpavičiaus sprendimai, kuriant maldos namus, pasitvirtino.

Močiutės akys nušvito „Kryžiaus kelio stotis buvau sumąstęs abstraktesnes, bet pasirinkau realistiškesnį sprendimą, tokį, koks būtų labiau priimtinas parapijiečiams“, – sakė R.Karpavičius. Ne iš karto parapijiečiai priėmė klebono modernybes – modernaus meno suvokimą reikia lavinti, dar sudėtingiau išmokyti priimti modernų sakralinį meną.

dailė

Klebonas R.Karpavičius ir dailininkė E.Valiūtė puikiai prisimena vienos parapijietės močiutės vertinimą, bažnyčioje pakabinus pirmąją Kryžiaus kelio stoties mozaiką. Jai atrodė, kad netinka tokie paveikslai bažnyčiai. Bet pakabinus trečiąją ir ketvirtąją mozaikas, močiutės akys nušvito – čia kaip tik tai, ko reikia. „Jei suprato močiutės, supras ir kiti parapijiečiai“, – šypsojosi R.Karpavičius. Uostamiestyje buvo dar vienas puikus dailininkės E.Valiūtės vitražas – 1982–1983 m. ji buvo sukūrusi vitražinę kompoziciją „Šviesa“ Klaipėdos švietimo darbuotojų namams. Šiame vitraže per vaizdines metaforas E.Valiūtė interpretavo šviesos temą. Šviesą vitraže simbolizavo spinduliai, knygos, varpai, ąžuolai, šeima ir senolių išmintis – neišsenkantis šviesos ir gėrio šal-

tinis. Visa apimanti vitražinės kompozicijos „Šviesa“ metafora – mamos mokykla. Deja, šis vitražas neišliko. Šiuo metu buvusiuose Švietimo darbuotojų namuose (Vytauto g. 38) yra įsikūrusi Klaipėdos evangelikų baptistų bažnyčia. Nepavyko rasti sunaikin-

to vitražo nuotraukų. Džiugu, kad kelias išsaugojo pati autorė. Šiuo ir kitais E.Valiūtės kūriniais Klaipėdoje galima pasigrožėti uostamiesčio Meno bibliotekos sukurtame virtualiame freskų ir vitražų žemėlapyje http://www.biblioteka.lt/freskos/vitrazai/.

VIZITINĖ KORTELĖ Eglė Valiūtė gimė 1953 m. Kaune, dabar gyvena ir dirba Vilniuje. 1965–1972 m. mokėsi nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, 1972–1977 m. Vilniaus valstybiniame dailės institute studijavo vitražo specialybę. Vitražus pradėjo kurti 1972 m. Sukūrė vitražus daugiau kaip 70 visuomeninių ir privačių interjerų Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Druskininkuose, Šeduvoje, Kupiškyje ir kitur. Iliustravo per 50 knygų ir vadovėlių vaikams Lietuvoje ir Lenkijoje, apie 25 metus iliustravo žurnalą vaikams „Genys“. Nuo 1983 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 2004 m. įvertinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. E.Valiūtės sukurti vitražai visuomeniniuose ir sakraliniuose objektuose: „Pavasaris“ (1979) ir „Šeima“ (2005) Vaikų ligoninėje Santariškėse Vilniuje, „Paukštis ir natiurmortas“ (1980) dabartinėje Vilniaus turizmo ir prekybos verslo mokykloje, „Laikas ir ryšiai“ (1982) Susisiekimo ministerijoje Vilniuje, vitražų kompozicija „Šviesa“ (1982–1983) Klaipėdos švietimo darbuotojų namuose, „Lietuvių liaudies dainos“ (1983–1985) kultūros centre Kupiškyje, „Kupiškėnų gyvenimas“ (1988) Kupiškio rajono savivaldybės pastate, „Švč. Trejybė“, „Švč. Mergelė Marija“, „Šv. Jurgis“ (1991–1992) Švč. Trejybės bažnyčioje Panevėžyje, vitražų diptikas pagal M.K.Čiurlionio vitražų piešinius „REX“ (2015) M.K.Čiurlionio memorialiniame muziejuje Druskininkuose, užbaigė Kazio Morkūno erdvinį vitražą „Prisikėlęs Kristus” (2013) Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčioje, Kryžiaus kelio stočių vitražinė mozaika (2018–2020) Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčioje.

A.Paulionis – patyręs auksuotojas. Jis pasirūpino, kad kiekvienoje Kryžiaus kelio stoties mozaikoje ypatingą šviesą skleistų auksuotos aureolės.

Kryžiaus kelio stočių mozaikų montavimo akimirka.

Vaižganto Černiausko nuotr.

GINTARO LAŠAI

Nežinomo poeto r

arba „Ašarų vainikėlis, nupi n Sigitas POŠKUS (1957–2021)

1. Mieloji, arba Tau Man, mieloji, nereikia tavęs ir kad reiktų nereikia, nė reikėti nereikia reikėjant galunakčio prieblandai, aš neieškau tavęs piktą valandą vilkiško laiko, kiškio valandos baigės pasibaigė nuopuoliais; ir kilimais pabaigsis rusenti nelyg negyva cigaretė ant viršelio it mėtos lapelis sumuręs mentolinis, per atolą brendu, per atolo išblukusią lovą, pagaliau atrandu ne tave, ne tave, o savy taburetę; suskaičiuoju jai 4 kojas ir lentą prisėsti, tik nėra kam, nes aš nebegyvas, nutolęs nutõlimas, su vaiduokliško traukinio dundesiu oras išvėsta, manyje oras vėsta, išvėsta bildukas vagoninis; ir agonija baigias, vėl darosi giedra, savo sieloj akimirką šią užrašau ir didžiuojuosi savimi, be tavęs diena spragsi lyg skiedra, vėl giedra, vėl... tara pam pamparam pamparum para pum pumpuruojuosi; tai todėl man nereikia tavęs, nebereiks jau, mieloji, saliutuoja laivai klasikiniais 54

piratiškais Rodžeriais, o šuva penktą koją pakėlęs į brėkšmą išloja, pagaliau nebereiks man tavęs... nebereikia, mieloji.

2. Takai, arba Ir t. t. Kur nueina mano takas, ten palieka tako kvapas ir kaliošų kvapas lieka (nežinia, kuris garsiau), tegul verkia pasekėjai ir gėrėjai, ir gerbėjos, man nerūpi, ko jie verkia, paraudos, o pagaliaus – kur nueina mano takas, eis ir kvapas, ir miražas mirguliuoja lyg dundukas susigūžęs pažasty, jongai murinasi vongais, koriai tūsinasi, zongai liejas iš visur į niekur, – džiaukis, jog nors tiek turi. Atvažiuoja traukinukas, išlipa iš jo velniukas, striukas bukas vokietukas, o jo bamba rūžavá, jį žiūriu ir mėlynuoju, raudonuoju lyg pagonis, melnikaitės žemei baisiai prasikaltęs. Užtatais aš lipu į traukinuką, atsisėdu, kur velniukas, andai ėmęs pagaliuką krapštė nosį negražan kol važiavo, kol išlipo, o „ant lauko baso pliko“ pasiliko tai, kas lieka – sniegas baltas, – bet ne man.

Aš pavasarin važiuoju, man pamoja, aš atmoju blindės blindiškam gražumui, o kitos nėra išties išeities, ir būt negali, traukinys jai neįgali, dūzgia stipriai pagiringas, jam ir dievas nepadės... Kur nueina mano takas, ten palieka tako kvapas, kas be ko, kaliošų lieka, nežinia, kuris geriau, graudžiai verkia pasekėjai ir gėrėjai, jų gerbėjos, netgi ponas dievas verkia, tegul verkia ir toliaus! Rauda gailiai nors tu ką!

3. Paslaugos teikėjas, arba Jeremijo rauda Konteinerių kaip naminukas raudona nosim ir įdūkęs, jei kas užmato paryčiais, aš rankom drebančiom paėmęs, išrovęs (ne, ne moterį, o) gėlę iš klumbos klombos, gal iš plombos bliombos, praeiviams tikrinu dantis. Ir – bliamba! Nesusimoka niekas man, man, Paslaugos Teikėjui, niekas nesumoka! Dieve dieve, nejau kaip žemėj, taip danguj?.. ►

o romansero,

GINTARO LAŠAI

Vytauto Petriko nuotr.

i ntas laisvomis valandomis“

GINTARO LAŠAI

◄

Ir aš einu į PET, į viešpaties namus, vienatvės taros supirktuvę – gal gausiu stebuklingos manos, gal terminas jos nesibaigęs bus?, o jei praėjęs (juk žinau, kur šlaistosi Antanas, bet apie tai vėliau, jei ūpo bus)... Sunki gyvenimo versmė nuo paties ryto, – nors gyvenau ir gyvenu dorai (nesu aš koks pagonis), bet nieko kito ir nebliko – tik pušelės nuo labo ryto... O ir tos Anykščiuose! Aiman!

4. Neempatiškas, arba Zaraza Antanas Buvau iš vakaro sumuręs ir išblūdęs, tupėjau prie konteinerio kaip šūdas ir darbo šventė nerūpėjo, – kai džiūsta sveikata, nėra kada į ją spoksot – greitosios reikia. Amžina bėda – kai reikia, niekados nėra... kada gi buvo darbo žmogui daugiau nei vargas amžinas be atjautos? Ir čia staiga Antanas! Aš prasidžiugau: gal tas padės, paguos... O jis praeidamas pakėlė baisią pūgą: Kur mano plūgas!? Kišeniuose nėra, nors tris kartus žiūrėjau – vakar, užvakar ir nedėlioj! – ir nė mažiausios rankenėlės! Be plūgo kaip man art 56

tėvynės mylimus dirvonus, švelniai dirvonuojančius? O kaip akėt?! Jau šimtąkart geriau atgulti po grabu, nors šitai (aš bandžiau) ne itin patogu; Antanas rūsčiai nusispjovė: Į jūrą eiti laikas! Ir išėjo. Ir mes kaip du laivai, nes išėjau ir aš, bet netoli – su mano sveikata toli nesveika eiti.

5. Inercija, arba Išpažintis Nutikau aš vakar inertiškas, beje, užvakar irgi, užužvakar neabejotinai ir t. t. lig Adomo (netolies ganės Ieva... tuščia jo apie ją ir jos obuolius, – net Donelaitis moterų būdo bijojo); bet vakar buvau toks inertiškas, toks, kad baisu sau pačiam pasidarė: kokie astralai, kokios filosofinės prasivėrė man gelmės! – baugu į jų vandenis ne tik nerti, net kojos kairės (arba dešinės) didįjį pirštą įmerkti; o kažką daryti juk reikia – toks kiekvieno tikro piliečio ir patrioto gyvenimo kelias, ėjau juo didžiuodamasis, einu, visad eisiu niekur tuščiai nesustodams... O gal ne?, nes Antano nebus,

jį šiandien mėgins paskiepyti... et, pamiegosiu verčiau, ir širdis neramioji gal šiuomkart nurims; tu irgi miegok, čiūčia liūlia, mano Zose Zosele.

6. Jūreivių dalia, arba Po tiltu Nušoka stogas ir išeina į tolį lyg nupušęs laivas ir jį pavyt nerealu, reikės jam parašyti laišką, geriau gal telegramą, aišku, o tušinuko neturiu; rašysiu trintuku, o trinsiu raudonu pieštuku, dabinsiu žiedų žiedais lyg padugnė, – raudoni grožiai man patinka, tridurė spinta irgi, stinta patinka, kaip ir mi-do-rė; gi makaronai makaronai nelyg iškrypėliai pižonai į puodą brukas, nors tu ką!, diena į vakarą ištinsta, naktinė upė sparčiai tvinsta, paminklo sau tampu auka. Į jūrininkus metas eiti, į kranto jūreivius išeiti ir nesugrįžti nė pro kur, po tiltu vietą susirasti, save ir inkarą išmesti, kad būčiau ten kartu visur; po tiltu atrandu Antaną, tasai širdingai daro gramą (sunki jūreiviška dalia), po tiltu dunda autobusai, nerūpi jie nė vienai blusai, ir apsireiškia štai Dalia: raudonos lūpos, ilgos kinkos, blakstienos angeliškai virpa, šypsnys iki pat pažastų, ji sužeidė jūreivių širdis, jūreiviai pasiryžo mirti už ją, po tiltu nebaisu. Už ją už ją mums nebaisu!

GINTARO LAŠAI

7. Paskutinis valsas, arba 3 / 4 ilgesys O ilgesys gal pasiklys arba išmėls ir lino plauko apvalią rudenišką ausį, žiemančią saulę pasivys.

tame param pam para pam... ir nieko. Dainuokim sau, pašokim tam, kurio visai nelieka.

8. Vandens malūnėlis, arba Po akmeniu

Blėsta širdis it aptvare, blėsta kažkur, o gal riaumoja, kelionę ilgą sau rimuoja, tai aimanuodama, tai ne,

Iš esamo laiko bebėgdamas vandens malūnėlis dūzgėdamas cituoja šaltinio ribas, kurių neišeina pakeisti, mėginti gali, gali keiktis, gali netgi ranką pakelti, šaltinis nestos, jis ne tas,

kad amalas pareina uogas, jos baltos kaip ugnis, šąlu ir, šluotą raganos pagrobęs, balsu į pirtį užeinu.

kuris atsisako nedalomų krantų, nors vingiuoja į nemunus, o štai malūnėlio lemtis – plasnoti sparnais pamatiniais, – naminis ir lieka medinis, tik to nesupranta. Užvis

Ten gramofonas be dantų, ten laumė sukasi ratu ir patefonas valso moko seniai praėjusias dienas, mėnulio kiškio kojeles, plokštelė sukasi be juoko išklibusiomis vagomis, suplyšusiomis širdimis, – abu su laumės šluota šokam, kol ilgesingas kamuolys išrieda gieda pro duris, palikdamas be amo protą. Tampam param, pašokim jam, dainuokim jam, kalbėkim tam, kuris be nieko, kalbėkim jam, pašokim jam, kalbėkim sau, dainuokim tam, kurio nelieka. Dainuokim sau para param,

nevaikščiok mėnesienų pievom, gėla juk – baisiai nesaugu. Pavasariai purslosis katinėliais, tvoros rėksnys vėl gaudys gaidelius, paimki ir įkalk ją vėlei, ne ten, tačiau toli toli pasiųsk... ---------Štai čia gimtoji Apaščia, o čia gėla – įkalki ją.

10. Kovo aštuonioliktoji, arba Bukolinė

norėtų į pievas užliejamas žiūrėti plukę purienose (pavasarių gėlės – gražu), gražu baisiai vėjas atbundantis, prabėgantis, kartais suklumpantis, – pūtėjams nė klupt nebaisu.

Blizga asfalto skūra, lietaus nuplakta, vėlės žibintų tamsoj į gatvę išeina, ieško tarptautinės sau raudonos dienos nosių raudonų, nors jų man per didelė kaina.

O jis prirakintas kaip girnose dienoj ir nakty ar pro girgždesį šviesos spinduly, ir, nors kiek ieškojom, teisybės neradome, verčiau atsigulkim po akmeniu, verčiau atsigulsim po akmeniu, verčiau nesugrįšim išeinančiais, – deja, malūnėliui vis tiek.

Miestas įkaltas namais, viršeliais stogų, mano širdies šipuliais, varpeliais palaikiais prie pažadėtų aistrų, o joms pinigų niekas neįkala, ir pagalvoju – gal laikas

Vandens malūnėliui vis tiek.

būtų jau laikas nupjaut rugius patvory, ir nupjauti jie žydės (mano miestui kaip faina!); su gvaizdiku atlape tos šventės proga aš pas tave mėginu dainuodamas dainą,

9. Gėla, arba Taip kalbėjau Aš Užpuola jei gėla, įkalki sienon ir pasistenk užmiršti, kuo vardu,

skirtą tik tau, atkeliaut ir jau nebišeit, inkarą savo išmest ► 57

GINTARO LAŠAI

◄

į krantą skylėtą, lauki manęs, aš žinau, šiek tiek dar palauk, taip, aš vėluoju, laivai – jie irgi. Iš lėto blizga asfalto skūra, lietaus nuplakta, vėlės žibintų tamsoj per miestą linguoja, aš su jomis pakeliui blaškausi sūrus gatvėj, dainuodamas tau romansą, mieloji.

11. Vėl, arba Karmos chorėjai Vėl kodavo nuo pirkimo, nuo pernykščių batų, jūros vėjo, padavėjų žavesių, dienos praėjusios, bet nepadėjo. Ir užpuolė tokis liūdesys, neduok, dievuli, niekam tokio, kauktum į mėnulį kaip žvėris ir kauktum baisiai, bet nemoki. Karma mano, šunsnukė, kiaura, baltai užlopyti skiautínių adata (o ją turiu ne tą) nebeišeis, nes paskutinė. Karmą tą be atliepos liesos konvulsijomis išmieruoju: ne, puota šita ne mano, ne – krentu ir griovyje lėtai, bet suvisam užsiminuoju.

12. Šiąnakt, arba Didysis liūdesys O šiąnakt gyvalioju įsiręžęs ir sieloje lyg dešimt katinų, beje, ir burnoje jų nemažiau, ir trečias save aš kambary jaučiu, nors gyvenu lyg pirštas vienas 58

(drovus aš, neparodysiu kuris), nedaug turiu, tik mėnesienas, kažkur tolyn išlyjančius šunis. Toli galėtų eiti mano kelias gyvenimo, platus ir išdidus, bet menkas pakelės smūtkelis pagrūmojo: eisi, tai perpus ar ketvirčiais suskilęs išdalinsi savo sielą, o kiekvienam jinai tiktai viena. Tyliu išjojant mėnesieną kažkur kažkam, mane be jos su ja.

13. Inkliuzas, arba Chunveibinas tėvynėje Pasijaučiau tarytum chunveibinas, it gintare įklimpusi blusa, inkliuzas nelaimingas, netgi paskutinis ant tavo didelės krūtinės... Keista pradžia, o bus ir pabaiga, jeigu sulauksiu jos pasauliams grimztant į patamsius, į pragariškus pragarus vilties... galvoju „myliu“ – ištariu „nemyliu“, galvoju „duona“ – lūpos virpa „vynas“, –

išties jaučiuosi tarsi būčiau chunveibinas. Tokia tėvynės mylimos diena, savaitės, metai tamsūs irgi, išeitis viena – turiu visu gyvenimu pasirašyti ir, išplėšęs iš krūtinės širdį, paėmęs skalpelį, dantis sukandęs ją ištirt. Krūtinėj tuščia, o širdis ant stalo, kažin ar ir kitiems taip pat atrodo, jog kažkas pasaulyje sušalo kruvinais varvekliais, kad nebeatitirptų niekados.

14. Vargo vakarienė, arba Su be nieko ...o kas gi kartais žmogui lieka... gyvenimas skurdus ir su be nieko... be duonos duona, ratas be ašies... pižoniškas patronas lempos ties... O piketuotojai, gerai aptuisę, šerifą gąsdina prikulsią už mūsų nuodėmes gilias ir „vėjo išpūstas bures“. Domkratas pakelia mašiną,

GINTARO LAŠAI

aš litrą rašaluoto vyno, galėčiau ir daugiau, jei veltui, aš daugiau galėčiau kelt. Bet visa tai detalės blyškios, o visuma, ji vėl išskysta iš mano kruvinos širdies, negavusi ten paspirties. Tačiau neverta nusiminti, kiekvieną dieną sau priminkim: pasaulis šitas – ne anas, o aname... Antanai, parymojai? Tai eime.

15. Tad, arba Neverta Neverta ašaroti, tad linksmaukim, draugaukim, kartais ropę raukim, o jei netyčiomis užsuks Antanas, išraukim vieną kitą gramą. Net kunigėlis sakė „linksminkímos“, ne sakė, liepė taip gyvent arimuos gyvenimo ir, „pákol jaûni esma“, džiaugsmingai nešti

savo naštą,

Retežiuos gelžkelių dundžių vidur laukų aš bėgvinėmis prirakintas, ak, širdele mano, skubu mintim paknopstomis galvodamas „kur tu?“ Dievulis abejingai debesėlį šiaurėn gena.

nes „nébus laiko mum linksmíntis“, jis iš ambonos tęsė šventą mintį, kai imsim šmik! ir „pasenėsma“, tad ráukim gramą ir giedokim giesmę.

17. Šiandien, arba Nieko

16. Diena, arba Kur tu? Diena nelyg gyvatė nuodą varva vakaran, kur beduinų karavanai dykumą mieruoja, o telefonai surambėję vangiai tyli man, nė vienas krienas neatsiliepia. Ir tu, mieloji, kaip sakė Cezaris, ir tu kažko lyg nebylė ar druskos stulpas į Sodomą ir Gomorą rymai kažkur toli toli nuo priedermių, stora dėlė išsiurbti baigia visą mano kūną, – senas kinas, ir nieko, viskas serialų padermės bukos, jos atsikandęs kartą nebeišspjausi, ak, širdele, kodėl taip gelia vidury akligatvių dienos, nors rožės, va, ir flioksai, tulpės vėjin galvas kelia?

Ankstyvo ryto saulė poliruoja namo sieną, kurią pro langą apmusijusį žiūriu – nauja diena atėjo, niekam nepažadanti to, ko neturiu, neturi niekas ir turėt negali kaip atminties rytojaus, ten tuščia lenta, kol kas tuščia, bet užrašyti gelia, o užrašysi, neišvengiamai nauja dėmė dantiraščiu į baltą sieną, kurią įdėmiai lyg plėšrūnas dvesiantis stebiu, o ką ten įžiūrėsi – nieką arba save nulūžtantį tarp sienų keturių. Kaip visada, geriu iš ryto unitazo ką į rytą sutaupė prasibudusi mėsa, atrodo – viskas prieš akis, o jausmas, kad neliko, ir užsimerkiu: vėl galeroje diena.

18. Kryžmai, arba Deja Kryžmai užkaltos lentos ant langų, jos nukryžiavo tuščią mano namą, žiūrėjusį palinkusius iš jo į kelią ir nebatlinkusius, tegu... Tegu. Daugiau dviem centais ar mažiau, bet gyvenu kaip moku, kaip išeina ten pat, kur nuolatos anksčiau, eilinį kartą širdį taranuoju. Gaila, bijau net sau jos vardą pasakyt, – ji amžiams pasiliks be vardo, iš mano atminties žvainai žiūrės į mano galvą giljotinos kardo Ričardo Šileikos nuotr.

► 59

GINTARO LAŠAI

◄

papėdėje, su meile pažiūrės, su išgiedotų vasarų perkūnais... Kodėl sunku taip netgi po mirties nežino nė begalvis kūnas.

19. Sakytojas, arba Klausytojams Aš netikiu, kada manęs priklaupę klausos neofitų bebarzdžių valkatų gauja, savim tikiu, ne jų tikėjimu manim, nes manimi tik dievas tiki ir apskritai visi dievai (šaitano kokio man kam nors meluoti!, kad juoda – balta, kad antai ne uosis – ąžuolas ar gluosnis). Kalbu tiktai kas amžina yra – pradžios-pasaulio-prapulties tikybos meno seminarus demiurgams aš vedžiau, kada Ievos, Adomo, net molių, šonkaulių nebuvo, iš kurių dievulis kažkuris vėliau lyg skulptorius žmogystę ganė. Žinau, jog tiki manimi ir tie, neatsibudę, amžinai apspangę, – išgirsti tiesą net sapne baisu, – kad jie negirdi, ačiū jiems užtaigi.

„tik vieną gramą“ sako, drumsčia protą, kurio ir taip ne kažin kiek, deja, poetas, nors ne visiškas beprotis, bet gundymams jis atsiduos. Aure, kaip šoka basos raganaitės, dailiai Antanas trypia, žydi su jomis... Poetas butelį paglosto meiliai ir – už diržo, išeidamas uždaro svetimas duris.

Sėjau rūtą ūmai, lelijėlę ūmai, sėjau pilką laukų akmenėlį, lelijėlė tai tu, akmenėlis tai aš, rūtą šiaip, kad pavasaris, sėjau.

21. Šaligatviais, arba Pas tave

Kasdienybė tatai, laiko ji vandenais per saulėgrįžas plaukia ir laukia. Pažiūrėk - per laukus straksi kiškis smagus derliaus šventės kopūstų sulaukęs.

Šaligatvis lyg išbadėjusi liesa kalė įtartinai ir godžiai man apuosto kinkas, žingsniuoju, švarko atlape gėlė, jos vardo nežinau, gazone tik pauosčiau. (Kuo kvepia? Irgi nežinau, bet ne daržove, odekolonais, gal „Pakalnute“?..) Jei miesto voratinklyje nepaklysiu, ateisiu pas tave, tiek metų jau einu, ir susitiksim vienas kitą vėlei, žiūrėsim į akis, kartosime žodžius, išmoktus pakeliui iš „myliu“ į „nemyliu“, „nemyliu“ buvo nedalia kvaila, o meilė, juk žinai, nesurūdijo, tiktai nulinkusi prabudo gaidoje.

22. Serenada, arba Įleisiu šaknis 20. Poetas, arba Kaip visada Ir vėl Antanas!

Įleisiu šaknis ir išaugsiu vešlus ąžuolu arba uosiu, po mylimosios balkonu lapu, lapais visais mojuosiu.

Jis kaip nuo vantos lapas, atlipęs ir prilipęs ten, kur nesakysiu, nes negražu poetui, pakylėtai giedant, pagauti gaidį arba dar blogiau –

Vakarui blėstant į naktį lėtai, bandžą imsiu į ranką... smuiką geriau, kad nakties virpuliai čirptų iščirptų tamsą –

iškrypti kasdienybės disonansuosna (o tą nuo pastalės jaunų laikų išmokęs jis), – kai stalo dugnas virš galvos, be šanso sparnus išskleist. Antanas lyg žaltys

tavo širdies akmeninės gelmes, – beldžiaus į jas, vėl melsiu: ak, prakalbėk, nosinaitę numesk, puolu ant kelių... veltui.

23. Liaudiškasis, arba Sėjau rūtą

Bet prie rūtų grįžtu. Parymokim abu: karvelėlei balandis burkuoja... Paburkuokim ir mes į rudens rudines, kad turėtume ką pasūpuoti. Te atjoja šiaurys, te klebena duris, nebaisu mums nei liūtys, nei pūgos. Prie ugnelės jauku, prie kaitriosios ramu parymoti trise, lelijėle.

24. Tautiškasis, arba Sovietinė gamybinė mankšta Pakilome nuo žemės grumsto į erdves, reikėjo šitam valios geležinės, ilgai tam kaupėmės, susikaupėme mes ir kilom kilom, kol pakilom. Ir matome iš po padebesių ūmai: ant žemės dėbso mūsų vyžos, ten – rudinės, pakinktai ant tvoros ir leliumai... o plūgo rankenų nėra!, nejau sudilo? Manevras paprastas, kaip dukart du: skubiai sugrįžti prie šventų penatų, pagiedant lig užkimstant giesmę tų, kurie nebgali ir seniai nebepataiko natą. Pakilome lyg Odisėjai, ne, Ikarai į skaisčią saulę, į saldžias svajas, ir kažkada veide sustingęs vaškas ištirpo, tirpo sparnuose taip pat.

GINTARO LAŠAI

Pasimankštinom ir sugrįžom trankiai prie plūgo rankenų, prie vyžų, mylimon tėvynėn, ten, kur lietūs nuolat merkia, – makšties ketvirtas judesys – vėl – Lietuvon.

25. Graudulingasis, arba Vis tiek apie tave Vis tiek, ar vakaras, ar rytas, kai pusė septynių, o tu verki lyg meilės laiškas nerašytas, blausus užuolandų kursyvas atminty. Keistur nuėjo jaunos mano dienos, netyčia susiglamžė, o šalia dėžė šiukšlinė buvo, lyg ašvienis su atjauta jos badui praėjau. Deja, suatrajoji tik kas vakar buvo, kas šiandien – be atodairos žlebi kaip išbadėjęs sutrauktukas, šviesiam rytojui pašarą deri perki...

O kas rytojus tas be nežinybės, be atliepos nuėjusių kažkur dienų? Nors ranką ištiesi, o delnas tuščias, kur išmalda? Sau įkapes randu tarp juodo-balto, šilto-šalto, su pavėluota išmintim perpus dalinas laikas, kažkada suveltas, į tris dalis, kol vėjas žvakės neužpūs.

26. Noktiurnas, arba Nakties lyrika Galiu sau leisti nusišikt ant prezidento, SNO, kultūros negaliu gyvos, nes mano šitokia natūra, kurią kur noriu, ten dedu lyg biurokratą, skūrą, organą iš dešinės į kairę... bet staiga

imu ir susipurtau: surimtėk, poete, juk ne viskas „kurva“. Yra ir dobils išdidus, jo rūžava galvelė į saulę stiebiasi, va va, ir saulės lempa (kas dar veliasi į posmą?) ... daugel kas yra. Aš ne žodynas, žodžių nekartosiu, neatrajosiu, prigimties dugne prabudę žodžiai patys plėšriai, godžiai įkvėps, jau įkvėpė, jaučiu, lyg ne, bet jau nutrūko nuo lenciūgų... Galiu sau leisti šitatai, nes rymau ant naktinio bliūdo. ►

Ričardo Šileikos nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄

27. Kasdienybė, arba Refleksija Blaškiaus kaip defektyvas tarp nasturtų (su kasdienybėm štukos menkos), nurimęs pasikloju liesą menkę ant stalo – visą savo liūdną turtą – ir dantimis gyvenimą žiūrėti bandau nelyginant koks kanibalas, – o ašaka suvis liesa, kaip dalgis. Kas rymo dar ant mano darbo stalo? – narsi širdis, varinės triūbos (rodos, tūbos), ugnis, vanduo ugninis pastalėj, širdis auksinė užstalės tribūnoj, atsiminimų tome dūstanti gėlė.

28. Muzikalinis, arba Pasažai Aš žinau – tau užmiršti manęs negalia, neužmirši juk pašino dūšioj, atleidžiu be akibrokštų, tykiai prisėskim šalia face a face, pažiūrėkim į veidus viens kitam, o ten viskas nuoga būvimybė, gyvenant nuo ryto, rytas buvo, buvo ranka jo šalta... pulso netgi klausytis neverta. Encilikos Rymo papo menkos padermės, Antuanas de sent labiau didelis.., aš žinau – tau užmiršti manęs nedalia. Ar žinojau?, dermė miksolidinė buvo. Gal lidinė? ----------------O kiaurai juk žinau, kad šitos laumės, vadink nors moteriškos padermės dėle, sutramdyti negali niekas, nė ant kalno Šatrijos valpurginė trisdešimta balandžio šluota. Vėl

paimsiuosi kaip guzikas gyventi tyliai (neverksiu, kad manęs nemyli), nors kartosiu mintyse aš užsimiršęs „Lilit... Lile...“, žinau, toliau nuo kūno nenuves plastėjimai įdiržę ir pusiau įniršę ant vakar žuvusios dienos, ledus laižau nelyg įlūžęs vėjo pirštas, o seną klavesiną baigia nepadoriai barškint monotematinis lietus.

29. Liūdesingasis, arba Vėl noktiurnas Ugnelė spragsi, nušviečia nakties ratus mažuosius Grigo ir Antosės. Žvaigždynuose su ūso paslapties užuomina ir inkrustacijomis puošias mėnulio blynas ant dangaus keptuvės, piršlys, vėluojantis į santarus... Šviesos ugnelė baigia spragti, aš medinę Pinokio nosį laužau ir laužan. Dienos apystovos džiaugsmingai traška, kad nors kam nors yra linksmiau. Rugpjūčio liūdną ir bedugnę naktį mėnulin kaukdamas mėnuliui palikau.

30. Pavasarinis, arba Georgika O vakar juk pavasaris jau buvo, gi šiandien žiemanti rudens diena, – iliuzijų, tikėjimo nelieka. Širdis kraujuojanti ir atvira

31. Agluonėnų krūmynuose, arba Autobiografinis Gyvenimo krūmynai sako žmonės grožis kiek klaidžiojau juose mačiau tik gluosnius lazdynus su baltais taškeliais grybą raudoną varnalėšos kibį va ant kiškos Bet kartą krūmuos patikau merginą kaip uoga kaip taurė raudono vyno burna išdžiūvo šitoks grožis! apreiškimas! tikriausiai skonis dar labesnis Tino į dieną metai saulė į mėnulį bet grožio kontempliacijos prilygo nuliui nes išsilavinimo aš skurdaus tik vienas skyrius guliu tarp kiaulpienių ir dūsauju: lelijos ak lelijos...

32. Korumpuotoji, arba Durys „dzin“ Vėl dreba virpa man palūpis nors pažiūrėjus iš anokios pusės tai tik įskaudę susiaudrinę jausmai tu siurbėle pati gerai seniai žinai

vėjuotą šaltą kapo vienišumą išplėšusi iš metlaikų bukų mane pamiršta tuos laikus sumaišiusi... Nebežinau kur šiandien aš, kur tu.

juk šitiek metų groji mano sielos stygom lyg Paganinė gyslos trūkinėja skyla vis tiek aš prie tavęs prilipęs kaip styga prie smuiko Matyt savaime nebatlipsiu niekados

Mėnulio kalendorių išsitraukiu nors pernelyg jis motriškinis man: ariu, pasėju ir viltingai laukiu... Bet jei viltis išgaiš, suvis ir amžinan aiman.

Palūpis tau silpnybę mano rodo kad be tavęs kaip kirvis aš be koto Begėdiškai tarnybine naudojies padėtim pranešiu teismui Teismo durys „pimm“...

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8