Andrius RAMANAUSKAS. Kino ir kino teatrų ateitis

Kino ir kino teatrų ateitis

Metas pasvarstyti ne apie konkrečius filmus, o apskritai apie kino meno ir jo pramonės vystymąsi netolimoje ateityje. Panašu, kad kova su virusu ir naujos gyvenimo taisyklės dar greitai nedings. Jos keičia daugelį verslų ir meno sričių. Paliesiu keletą prognozių ir nuotaikų, kuriomis gyvena kino žmonės. Nebūtinai visos jos išsipildys, bet yra nemažai ženklų, kad tokia industrija ir toks santykis su kinu, prie kurio buvome įpratę, jau gali ir nebegrįžti.

Andrius RAMANAUSKAS

Keičia žiūrovų įpročius

Beveik dvejus metus trunkanti koronaviruso pandemija gali negrįžtamai pakeisti kino žiūrovų įpročius. Patogus sėdėjimas namuose žiūrint filmus kompiuterio ekrane ar per televizorių per tiek laiko gali rimtai įsišaknyti kaip įprotis didžiajai daliai žiūrovų. Sugrįžus normaliems laikams, kino teatrams veikiausiai neužteks grįžti prie įprastos darbo tvarkos, kad susigrąžintų lankytojus. Kinas, kitaip nei koncertai ar teatras, neturi tokio didelio emocinio prisirišimo prie konkrečios vietos ar medijos, per kurią transliuojamas. O iš pasiilgtų veiklų po varginančių karantinų ir laisvo gyvenimo suvaržymų kinas tikrai nėra pirmaeilis dalykas ir nusileis koncertams ar festivaliams gryname ore.

Kad ir kaip žmonės gintų grynąją patirtį kino teatre, neprilygstančią kino žiūrėjimui namie, romantiškos kalbos apie didįjį ekra-

Kino teatrų salės per pandemiją ištuštėjo.

ną vis mažiau pasiekia sąmonę, o įpročius po pandemijos sugrąžinti bus nelengvas iššūkis. Natūralus visuomenės tingėjimas ir praktiškumas gauti ką nori internete keliais pirštų spustelėjimais neišvengiamai ima viršų, o ir prieinamumas įvairaus turinio skaitmeninėje erdvėje tik didės. Pati pesimistiškiausia prognozė, kad kino industriją gali ištikti muzikos industrijos likimas. Pozityvesnė prognozė, kad viskas daugiau ar mažiau grįš į savo vietas. Pažiūrėkime, kokia ateitis laukia kino ir kino teatrų postpandeminiame pasaulyje.

Statistikos departamento duomenimis, iki pandemijos dvejus metus kino teatrai išgyveno geriausius laikus nepriklausomoje Lietuvoje. 2019 m. buvo pasiektas 4 mln.

Internetinės kino platformos perviliojo garsius Holivudo režisierius M.Scorsesę, D.Fincherį, A.Cuaróną.

ino teatrų ateitis

Internetinės kino platformos vis populiaresnės.

lankytojų skaičius. 2018 m. kino teatruose filmus žiūrėjo 4,3 mln. žmonių. 2020 m., kai kino teatrai buvo uždaryti trumpiau nei 2021 m., jų pajamos krito daugiau nei perpus.

Premjeras rodo internete

Palyginti su 2019 m., kino teatrų pajamos už bilietus sumažėjo 13 mln. eurų. Dar labiau nei pajamos už parduotus bilietus į filmus pernai mažėjo žiūrovų skaičius. 2020 m. Lietuvoje iš viso veikė 128 kino salės. Ankstesniais metais jų mūsų šalyje buvo 98. Augimas fiksuotas ir dėl to, kad į šį skaičių buvo įtrauktos kultūros centrų kino salės. Šiemet kritimas turėtų būti dar didesnis dėl ilgesnio karantino. Panašūs skaičiai figūruoja tiek Europos, tiek JAV rinkose, nors prieš pandemiją ten taip pat buvo rekordiniai metai kinui.

Pirmasis karantinas tarp kino platintojų sukėlė didžiulį chaosą ir neužtikrintumą dėl ateities. Daugybės jau sukurtų filmų premjeros buvo atidėtos. O kino industrijoje atidėliojimas – labai nuostolinga praktika. Geriau išleisti filmą internetinėje platformoje ir susigrąžinti bent kažkiek pinigų, nei laukti, kol visu pajėgumu pradės veikti kino teatrai. Praktika, kai filmas tuo pačiu metu išleidžiamas ir internete, ir kino teatruose, jau vis dažniau tampa norma. Tai tapo šiokiu tokiu išsigelbėjimu kino studijoms. Tačiau ši praktika kino teatrų industrijai gali padaryti milžiniškų nuostolių, nes žiūrovai bus įpratinti prie premjerų kino platformose internete. Filmo premjerą kino teatre ir interneto kino platformoje kartais skiria viena savaitė. Palyginti ne tokioje tolimoje praeityje filmą galėdavai legaliai nusipirkti tik po trijų mėnesių ar net po pusės metų po jo premjeros.

Kita vertus, internetinės kino platformos pačios tampa kino studijomis ir pervilioja garsius Holivudo režisierius pas save, siūlydamos jiems kūrybinę laisvę. Tuo pasinaudojo kokybiško kino režisieriai Martinas Scorsese, Davidas Fincheris, Alfonso Cuarónas, o paskutiniu metu viliojamas ir Christopheris Nolanas, kuris yra didelis interneto kino platformų priešininkas ir tradicinio kino teatro šalininkas. Persiviliodamos tokio kalibro kūrėjus pas save, kino platformos gerokai pakenks klasikiniams kino teatrams.

Išsilaikys ne visi

Ilgalaikiai paslaugų uždarymai tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje kino teatrų skaičių gali gerokai sumažinti. Jei kino teatrų pagrindiniai tinklai, sumažinę apimtis, dar išgyvens, tai daugeliui mažųjų kino butikų gali ateiti paskutinės dienos. Tiems, kas negali pakęsti didelių kino teatro tinklų pigaus komerciškumo, gerų žinių nėra – veikiausiai ateityje jo bus dar daugiau. Nes vien kino trauka nebus lengva privilioti žiūrovus. Kinas gali tapti platesnio pramogų paketo dalimi.

O snobiško ir intelektualaus kino mėgėjai nepasižymi dideliu lojalumu ir noru daugiau išleisti pinigų mažame kino teatre, kuris rodo autorinį ar festivalinį kiną. Nors kinas visada buvo pigi pramoga, prieinama visiems visuomenės sluoksniams, po pandemijos mažam kino teatrui su vertingo kino koncepcija be valstybės paramos ir nekeliant kainų išgyventi bus neįmanoma. Tokį kino teatrą gali išlaikyti tik idėjiniai savininkai ir jų sukurta kino mėgėjų bendruomenė. O ją suburti bus nelengvas uždavinys, nes po pandemijos reikės ne tik konkuruoti su didesniais konkurentais, bet ir su vis stiprėjančiu įpročiu komfortiškai žiūrėti filmus tiesiog namie.

Kinas gali tapti platesnio pramogų paketo dalimi.

Visi šie ekonominiai pokyčiai ir neaiški pandemijos suvaldymo data kurį laiką labiausiai pakenks nepriklausomiems kūrėjams. Didelės studijos turi resursų ir platformas, o nepriklausomiems kino režisieriams ir prodiuseriams per artimiausius kelerius metus gali būti dar sunkiau gauti finansavimą. O ir jį gavus jiems bus sunku savo kūrinius tinkamai išplatinti dėl per pandemiją nukentėjusios infrastruktūros.

Didžiosios Holivudo studijos šiuo metu dar daugiau investuoja į animacinių filmų kūrimą, nes tokie produktai gali būti kuriami nuotoliniu būdu, kai animatoriai dirba iš skirtingų lokacijų dėl saugumo reikalavimų. Originalių filmų jau dabar drastiškai mažėja, o tendencija kurti saugesnius senų filmų perdirbinius ar tęsinius tik didės. Kino teatrai daug metų buvo pagrindinė jungtis tarp kino kūrėjų ir žiūrovų, tačiau, nors šis santykis visai neišnyks, panašu, kad pasikeis neatpažįstamai.