Minvydas SIMANAITIS. Kas nutiko Alanui?

Kas nutiko Alanui?

Dainius Vanagas. Oderis. Distopinis romanas. Baltos lankos, Vilnius, 2021, 270 p.

Minvydas SIMANAITIS

Paėmęs į rankas distopinį kūrinį, kėliau sau klausimą, ar imčiau utopinį. Ar gebėčiau įsijausti kaip į kažką daugiau nei pasaką. Abu žanrai siūlo ateities (ar praeities) viziją, tačiau kūrinio sėkmė yra nulemiama sąryšio su dabartimi. Ne akivaizdaus priklausymo kultūrai, kurioje egzistuoja kūrėjas ir kūrinys, bet kiek autorius sugeba paskleisti užuominas, paslėptas po aiškiai dėstomu pasakojimu. Karai gąsdina, bet jie yra suprantami, epidemija – paslaptingesnis reiškinys, bet, regis, daugelis jau turi nuomonę apie tai, kas vyksta. Kaip sugebėti pastebėti užgimstančius pokyčius ir grėsmes? Distopija – tai mėginimas suabsoliutinti dabarties bruožus, parodant jų išvirkščiąją pusę, kuri leidžia iš naujo pažvelgti į tikrovę. Įžvelgti ąžuolą gilėje ir puvėsį trupioje žievėje.

Neketindamas pasiūlyti užbaigtos analizės, kuri dažniau pagrasina kūriniui teismu nei suteikia deguonies, pateiksiu dvi prieigos kryptis. Pirmoji, sąlygiškai vadinkime, paviršiaus – naratyvo, personažų, pagrindinės idėjos. Paviršiaus nelaikau paviršutiniškumu, o laikau tuo, ką galima apčiuopti, net jei reikėtų įdėti daug pastangų. Distopinio žanro kūrinys gali būti analizuojamas vien nužvelgiant paviršių – socialinę priespaudą, valdžios piktnaudžiavimą ir kas tokioje visuomenėje nutinka žmogui.

Debiutinis Dainiaus Vanago romanas „Oderis“ remiasi iš pirmo žvilgsnio paprasta idėja – visi, kurie nori gyventi mieste, privalo dirbti. Tačiau už šios idėjos slypi keblus realizavimas. Nedirbantieji yra deportuojami. Policija įgauna daug teisių, atsiranda galimybė piktnaudžiauti galia. Po sutvarkytais parkais, prabangiomis parduotuvėmis ir kitomis didmiesčio gėrybėmis slypi policinė valstybė (drįstu miestą pavadinti valstybe dėl asociacijos su senovės Graikijos poliu-valstybe). Saugumas, kad nebūsi apiplėštas ar užpultas gatvėje, egzistuoja paraleliai su nerimu netekti darbo ir galiausiai prarasti viską – butą, santykius, draugus.

Oderio kūrėjas yra meras, kurio personažas, kaip pats interviu pripažino autorius, semiasi įkvėpimo iš Donaldo Trumpo personos, tik yra šaltesnio proto, radikalesnis savo veiksmais ir, būtų galima sakyti, remiasi mokslu. Taigi ne tiek žaidžia žmonių emocijomis, kiek idėjomis. O idėjos yra reikalingos dėl blogėjančios situacijos. Tai nuoroda į šiandieninę situaciją. Merui leidžiama piktnaudžiauti valdžia dėl didėjančios pabėgėlių krizės, klimato atšilimo ir pan. Žmonėms reikia tvarkos, saugumo, pastovumo. Regis, tai ir gauna, norinčiųjų apsigyventi mieste-tvirtovėje nestinga, lygiai kaip ir nėra deportuojamųjų trūkumo. Tačiau, nors pasaulio vaizdas nubrėžtas plačiais socialiniais rėžiais, už mero (kuris yra politikas) ir tardytojo (kuris turi savo motyvaciją ir politinį požiūrį) nėra aiškesnio panoraminio pasaulio vaizdo. Centre stovi Alanas, galbūt paprastas miestietis, bet kas galėtų pateikti nuosprendį miestui pagal vieną jo gyventoją?

Pagrindinis veikėjas Alanas (romano pabaigoje paaiškėja, kad jis nėra vienatinis romano herojus) gali būti apibūdintas keliais sakiniais. Alaną paliko žmona. Alanas neteko darbo. Alanas jaučia apatiją. O miestas juda. Miestas reikalauja dėmesio. Turi dirbti, negali ieškoti žmonos, kuri kaltina tave, kad mušei vaiką. Alanas neatsimena ir nesupranta, kaip galėtų būti taip pasielgęs. Alanas nori pasikalbėti, pasiteisinti (dėl kažin ko) ir vėl gyventi stabilumą teikiantį šeimyninį gyvenimą. O miestas juda. Reikia dirbti, o kai neturi darbo, privalai susirasti. Viskas daug paprasčiau, kai viršininkas pasako dienos, mėnesio, metų tikslus. Tereikia atsikelti, nusiprausti veidą ir dirbti. Smagu turėti kvalifikaciją, būti reikalingam. Čia nei distopija, nei utopija. O noras būti reikalingam. Bet žmona paliko, net vaiko vardo neatsimena. Savo vaiko vardo. Miestas juda. Reikia dirbti. Bet Alanas guli kambary paslikas. Bedarbis.

Centrinė romano idėja – distopija, kurios ašyje yra prievolė visiems dirbti. Panašią idėją galime atrasti Thomo More’o utopijoje, kuri, regis, yra pagrindinis D.Vanago romano įkvėpimo šaltinis, ar net ir Karlo Markso trumpuose samprotavimuose apie marksistinę visuomenę, kurioje visi galės dirbti ką nori. Keisti darbą kada nori. Tiesa, Oderis skiriasi nuo Markso vizijos, nes rinka lieka kapitalistinė. Išlieka profesijos ir kvalifikacijos, bet šiuo aspektu romano idėja ir yra silpniausia. Pačioje knygoje aptinkame darbo perdavimą mašinoms ir programoms.

iko Alanui?

Jeigu net teisminį darbą galiausiai pakeičia dirbtinis intelektas, tad kokį gi darbą žmonės privalo dirbti? Romane nėra kultūros lygmens, nėra aptariama meno funkcija Oderio mieste ar jo stygius, tarsi žmonėms to apskritai nereikėtų, pakaktų tvarkingų parkų ir darbo biure. XXI a. žymi pokytį, kai žmogus nebėra tiesiog darbininkas (vergystė vis dažniau yra naudojama kaip metafora), o vartotojas. Šį aspektą galime aptikti filosofinėje literatūroje, kurioje homo faber yra pakeičiamas homo consumens. Mašinoms, dirbtiniam intelektui nereikia dirbančių rankų, tereikia gobšių akių. Žmogus savo laisvalaikiu, savo naršymu po telefoną kuria informaciją, kurią naudoja dirbtinis intelektas. Šiuo atžvilgiu darbas visiems yra senos idėjos prikėlimas, bandant visuomenę vaduoti iš vartotojiškumo, kuris, priešingai nei darbas, neturi pertraukų ir atostogų. Darbas, net jei jis privalomas, gali teikti pasitenkinimą, savivertę. Kvalifikacijos turėjimas individualizuoja. Gebėjimas pasirūpinti savimi ir šeima teikia vertę. O vartoti gali visi, tam nereikia valios, tam nereikia tapti socialiniu ar kultūriniu gyvūnu, pakanka tenkinti pamatinius poreikius – fiziologinius ir saugumo. Vartotojas negali išsivaduoti iš narcizo komplekso, negali sukilti prieš sistemą, nes tai reikštų sukilimą prieš save. O darbininkas gali streikuoti, gali vogti, tingėti. Darbas yra suteikiamas iš išorės, todėl jam lengviau pasipriešinti. Net nebūtina atsisakyti dirbti, gali užimti stoikišką poziciją, kai išorinis pasaulis nenulemia tavosios egzistencinės vertės.

Antroji analizės kryptis – tai bandymas pažvelgti į romaną giliau nei naratyvas ir netikėta atomazga (autorius yra išsakęs intenciją nustebinti pabaiga, ir tikrai mažiau susipažinusiems su futuristine literatūra ir kinu finalas gali būti netikėtas). Pagrindinis veikėjas Alanas nėra toks, kuriam simpatizuotum. Tai supranti ne iš karto, nes knyga įtraukia lengvu ir tiksliu stiliumi. Priežastis, dėl kurios kyla užuojauta Alanui, nėra pats Alanas. Jis neatsimena savo vaiko vardo, yra apatiškas. Daugiau kalba nei daro. Net tuomet, kai jis imasi iniciatyvos, nėra įtampos. Pasiseks. Nepasiseks. Alanas judės toliau. Prisitaikys. Bedarbystė jo nepakeičia, neatima iš jo žmogiškumo. Ji, regis, kaip tik suteikia galimybę tapti kažkuo daugiau nei mero plano pėstininku. Bet Alanas to nenori, priešingai – bando likti mieste, o kai galiausiai yra deportuojamas, grįžti į jį. Distopinis miestas nepagrasina sumenkinti Alano, nes pats Alanas nori gyventi Oderyje.

Simbolinė gija gali būti atrandama ne Oderio idėjoje ir ne pabaigoje, kuri labiau paaiškina nei suteikia įžvalgų, o pačiame Alane kaip nevienatinėje būtybėje. Trumpai sakant, Alanas nėra Alanas. Ši įžvalga atsiranda kaip naratyvo posūkis, bet ji dera su postmodernizmo filosofine mintimi, kuri pradėjo kritiškai vertinti individualumą. Kas garantuoja žmogaus konkretumą, asmenybės stabilumą? Save realizuojame kalboje, bet kalba nėra privati. Kiekvienas žodis turi kito žmogaus balsą, kitas intencijas, kontekstus. Kiekvieno fizinio kūno perspektyva gali būti užimta kito kūno. Fenomenologija bando akcentuoti konkretaus momento ir vietos nepakartojamumą, bet ar esame tokie jautrūs laikui ir erdvei? Kiekvieno darbą gali atlikti kitas ir nebūtinai žmogus. Alano apatiją ir radikalius veiksmus galima paaiškinti būtent per stabilaus „aš“ irimą. Nebėra vienatinės valios. Tikroji distopija atrandama nebe visuomenėje, kai žmogus praranda galimybę gyventi autentiškai, o pačiame žmoguje, kai jis praranda autentiškumo kategoriją. Alanas negali nustoti blaškytis, nes nėra Alano. Vieną akimirką jis ilgisi žmonos, kitą jis jau nieko nežino apie žmoną. Jei žinotų, jei draugai pripažintų, kad jis turi žmoną, ir jį užjaustų, galėtų įvykti pokytis. Bet Alanas siekia to, ko nėra. Nes Alanas negyveno savo gyvenimo.

Knyga pasižymi griežta struktūra. Yra Alano istorija, mero tardymas ir ištraukos iš Trumano Moro esė rinkinio „Tu“. Visos trys vagos kaktomuša susiduria pabaigoje ir lieka stovėti tik vienas meras. Žinoma, kiekvienam skaitytojui gali pasirodyti kitaip. Tačiau po skirtingų personažų istorijų išlieka autoriaus romano viena bendra idėja ir viena autoriaus intencija, todėl romaną būtų galima pavadinti monologiniu.

Kartais autorius pažada daugiau, nei suteikia. Pradžioje, kaip ir knygos aprašyme, dėmesio centre stovi Alanas, bet jo istoriją galiausiai užgožia meras ir socialiniai-politiniai argumentai, kurie labiau pasitarnauja distopinės idėjos įtvirtinimui nei kūrinio pasaulio vaizdavimui. Kitas pažadas yra išsakomas merą tardančio tyrėjo. Viename savo slaptų laiškų jis pažada laikytis taisyklės, kad kiekvienas laiškas bus pradedamas nauja abėcėlės raide. Kai galiausiai abėcėlė pasibaigs, bus nurodoma kita. Tai daroma tam, kad žmogus, kuriam rašoma, galėtų būti tikras turinio autentiškumu ir nepasiekiamumu kitam, svetimam. Turiu prisipažinti, patikrinau visus laiškus, tikėdamasis atrasti nors vieną klastotę. Ieškodamas intrigos, paslapties, kurią galbūt skaitydamas pražiopsojau. Tačiau autorius padėjo ant scenos šautuvą, bet niekas jo neužtaisė ir neiššovė.

Galiausiai kviečiu ne tik susipažinti su nauju rašytoju, bet diskutuoti apie distopiją, ateitį, artėjančią kaip greitaeigis traukinys, bei dulkes kaupiančią dabartį. Suprantant knygą kaip šiandieninio rašytojo kritinę reakciją į T.More’o „Utopiją“, kviečiu, kaip regis daro ir autorius, skaityti ne tik „Oderį“, bet ir „Utopiją“. Ieškant atsakymo, ar negyvename kaip Alanas.