Daiva JANAUSKAITĖ. Etnodienos – lyg krašto praeities atminimas

Etnodienos – lyg krašto praeities atminimas

Prieš tris dešimtmečius įsteigtas Klaipėdos etnokultūros centras įpratino klaipėdiečius domėtis Mažosios Lietuvos tradicijomis ir paveldu. Minėdami sukaktį, etnokultūros centro darbuotojai pakvietė ne tik prisiminti, ką nuveikė ir sukūrė, bet ir turiningai leisti paskutinės liepos savaitės popietes bei vakarus etnodienose: lankyti parodas, klausytis įdomių pašnekovų pasakojimų, šio krašto dainų, mokytis iš amatininkų, žaisti, šokti ir linksmintis.

Daiva JANAUSKAITĖ

Nori švenčių ir vakaronių

Klaipėdos etnokultūros centrui nuo pat jo įkūrimo dienos vadovaujanti Nijolė Sliužinskienė pasidalijo klaipėdiečių apklausų rezultatais.

Pasirodo, uostamiesčio žmonės yra pasisakę, kad jiems reikia folkloro renginių. Jie jau pamėgo tokius tradicinius festivalius kaip „Parbėg laivelis“, „Lauksnos“, neįsivaizduoja miesto gyvenimo be klaipėdietiškų Joninių, Užgavėnių. Be to, miesto gyventojai teigė, kad jiems trūksta liaudiškų vakaronių ir edukacinių renginių.

„Todėl jaučiamės reikalingi ir manome, kad, minėdami etnocentro 30-metį, turėjome miestui surengti folkloro šventę. Tradiciniams tarptautiniams festivaliams šiemet – ne laikas dėl visiems suprantamų pandeminių šių metų aktualijų. Taip subrendo mintis apie Mažosios Lietuvos etnodienas. Juk daug metų mūsų centro ansambliai propaguoja šio krašto folklorą, darbuotojai gaivina Mažosios Lietuvos amatus, orientuojamės į krašto papročius ir tradicijas. Šis kraštas yra mūsų dėmesio pagrindas. Kai kūrėmės, dažnas klaipėdietis sakydavo, kad Klaipėda yra Žemaitijos dalis. Dabar vis dažniau klaipėdiečiai ir aplinkinių vietovių žmonės save identifikuoja kaip Klaipėdos krašto gyventojus, nors kartais ir negali pasakyti, kuo šis kraštas skiriasi nuo kitų. Būtent todėl penkias dienas trukusiais renginiais siekėme pristatyti Mažosios Lietuvos etninės kultūros reiškinius, būdingus šiam kraštui“, – apie sumanymą centro sukakties proga surengti ne vieną didelį koncertą, o visą renginių ciklą pasakojo N.Sliužinskienė.

Sumanymas pasisekė

Liepos 26–30 dienomis surengtos etnodienos priviliojo daug klaipėdiečių ir miesto svečių. Jie išsivežė ypač ryškų atminimą ir supratimą, kuo Mažoji Lietuva skiriasi nuo kitų mūsų šalies etnografinių regionų.

Skelbimuose, plakatuose ir informaciniame renginių buklete buvo pavaizduotos regiono ribos, kad kiekvienam paėmusiam

juos į rankas būtų aišku, apie kokią Lietuvos vietą kalbama. „Mums patiems buvo nemenkas atradimas, kad visą savaitę galima gėrėtis tokio nedidelio šalies kampo etninės kultūros grožiu. Kiekvieną vakarą koncertavo krašto folkloro ansambliai, pasirodė beveik visi. Pakviesti klasikinės muzikos bei džiazo atlikėjai ir iš sostinės atvykę svečiai buvo paprašyti koncertų metu atlikti tik mūsų krašto folklorą. Truputį rizikavome, nes, palyginti su kitais regionais, šio krašto folkloro yra gerokai mažiau ir jis nėra toks įvairus. Baiminomės pasikartojimo. Vėliau supratome, kad į dažno vakaro renginius ateidavo

skirtingi žiūrovai, o ir mums patiems ► Programa „Namo namytužio“ atspindėjo Mažosios Lietuvos krašto kultūrą ir likimą.

Etnodienos prasidėjo Klaipėdos etnokultūros centro afišų ir plakatų paroda, atspindinčia šios įstaigos 30 metų veiklą.

Varškės pyragas, iškeptas pagal E.Gložaitienės močiutės receptą, nustebino ne tik aromatu, bet ir skoniu. Klaipėdos etnocentrui nuo pat jo įkūrimo pradžios vadovauja N.Sliužinskienė.

◄ buvo labai įdomu pamatyti besiskleidžiančią įvairovę“, – atviravo Klaipėdos etnokultūros centro direktorės pavaduotoja kultūrinei veiklai Loreta Dargužienė.

Kalbėdamos apie tris dešimtmečius trunkantį kantrų kasdienį darbą, N.Sliužinskienė ir L.Dargužienė vienu didžiausiu džiaugsmu vadino faktą, kad jau užaugo karta, kuriai nėra naujiena, jog Mažoji Lietuva yra vienas iš penkių Lietuvos regionų. „Mums ir patiems kai kurie dalykai atvėrė akis. Akivaizdžiai supratome, kiek dar daug turime nuveikti, tyrinėti, rodyti, populiarinti ir pristatyti“, – atviravo L.Dargužienė.

Prigyja svetimos šaknys

Ypatingą likimą išgyvenusi Mažoji Lietuva ir Klaipėdos miestas dabar turi itin mažai tikrųjų vietos gyventojų, todėl Klaipėdos etnocentro darbuotojai ne tik puoselėja šio krašto etninę kultūrą, bet ir prikelia ją, pratina iš kitur čia atvykusius gyventi žmones prie minties, kad tai yra įdomi ir mažai pažįstama vertybė. „Didelė dalis mūsų yra gimę šiame krašte. Galbūt vaikystėje apie jį mažai žinojome, bet nenoromis dalį identiteto perėmėme. Aišku, tapti lietuvininku gimusiam žemaičių šeimoje neįmanoma, bet čia iš šaknų kylančią krašto dvasią jaučiame. Ką čia atrandame, tampa kiekvieno mūsų savastimi, – pasakojo Neringoje užaugusi N.Sliužinskienė. –

„Kuršių ainiai“ – vienas geriausiai žinomų klaipėdiečių ansamblių.

„Dovis“ yra tai, ką ansamblis „Kuršių ainiai“ ir L.Dyakovas paveldėjo iš nueinančios į nebūtį Mažosios Lietuvos kultūros.

Džiaugiamės galėję etnocentro įsikūrimo pradžioje pabendrauti su senaisiais lietuvininkais, su jų bendrijos aktyviaisiais žmonėmis, tokiais kaip Rūta Mačiūnienė, Rūta Paplauskienė ir kitais. Jie labai atidžiai stebėdavo mūsų darbą, sulaukdavome pastabų, kad tą ar aną reikėtų daryti kitaip. Už tai būdavome labai dėkingi. Susibičiuliavome. Lietuvininkai ateidavo į mūsų renginius ne kaip žiūrovai, bet kaip aktyvūs dalyviai. Krašto šventėse mes drauge su jais giedodavome giesmes, kurių anksčiau nemokėjome. Taip pajutome tampantys ne tik tų tradicijų skleidėjais, nes tai yra mūsų darbas, bet ir perėmėjais. Ta karta išeina, o mes bandome perimti tai, kas jiems buvo sava.“

Pradėjęs veiklą nuo trijų darbuotojų etnocentras išaugo į būrį ne tik bendradarbių, bet ir bendraminčių, kurie dar turi ką veikti ir ką saugoti, tirti bei puoselėti. „Matome, kad kantrus mūsų darbas duoda vaisių. Klaipėdiečiai ateina ne pasižiūrėti į linksmintojus, jie patys aktyviai įsijungia švęsdami Užgavėnes, Jonines, drauge šoka ir dainuoja, ir tai nėra tik folkloro ansamblių dalyviai, kaip dažnai būna didžiuosiuose miestuose. Ypatingas džiugesys, kad jau užaugo pora kartų, kurios žino, kur yra Etnokultūros centras ir kas jame daroma“, – kalbėjo Klaipėdos etnocentro vadovės pavaduotoja.

Klaipėda yra daugiatautis miestas, todėl rengti regionines šventes ir kitus renginius nebuvo paprasta. Penkios etnodienos parodė, kad šio mažo krašto palikimas yra reprezentatyvus, įdomus ir labai skiriasi nuo kitų kraštų, yra reikalingas žmonėms, o tai labiausiai patvirtino lankytojų gausumas.

Nors Klaipėdos etnocentras neturi įpareigojimo koordinuoti krašto palikimo puoselėjimą, bendrystės, vienos giminės su visos Mažosios Lietuvos žmonėmis jausmas, nepaisant iš kur kilę žmonės, čia dabar gyvena, juos vienija. Mažosios Lietuvos etnodienose tai pasijuto itin akivaizdžiai.

Išskyrė devynias tarmes

Dalyvaudami etnodienose žiūrovai išgirdo anksčiau negirdėtų dalykų apie Mažąją Lietuvą. Vienas vakarų buvo skirtas šio krašto tarmei. Kalbėdama apie ją, filologijos mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė priminė, kad gimtoji kalba yra prigimtinė, brangiausia, nei laiko, nei kitų patirčių neištrinama vertybė. ►

Liuteronų kunigai padėjo susirinkusiesiems giedoti tradicines šiame krašte šventas giesmes.

Raitos Mažosios Lietuvos merginos, vilkinčios tautiniais kostiumais, tam tikru laiku buvo vertinamos nevienareikšmiškai.

Pokalbis apie Mažosios Lietuvos tarmę klausytojams atskleidė daug įdomių faktų. ◄ Bretonai, gyvenantys Prancūzijos vakaruose, mažai bevartoja savo kalbą, bet socialiniai darbuotojai verčiami jos mokytis, nes senoliai, savo amžiaus pabaigą leidžiantys slaugos namuose, labai dažnai nebesurezga žodžio prancūziškai, užtat išsilieja bretoniškai.

Tą patį gali pasakyti dažnas lietuvis, kuriam yra tekę slaugyti savo senus tėvus. Senoliai dažniausiai porina savo motinos kalba.

Nedideliame Mažąja Lietuva vadinamame lopinėlyje, kur lietuvių kilmės žmonės kalbėjo mums suprantama šnekta, dar prieškario kalbininkai išskyrė devynias tarmes: klaipėdiškių, pietinę klaipėdiškių, priekuliškių, kintiškių, šiaurinę ir pietinę šilutiškių, tilžėnų, Ragainės ir Viešvilės.

Kisiniuose gyvenantis lietuvininkas Helmutas Lotužis prisipažino, kad gimtąją tarmę jam įdiegė ir padėjo išsaugoti oma – močiutė. Liūdna, bet dabar septynių kilometrų spinduliu nuo jo namų beliko viena moteris, su kuria jis gali pasikalbėti sava tarme. O parubežiu vadinamame krašto pakraštyje nebeliko nė vieno būrelio – žmogaus, laikančio save šio krašto gyventoju.

Tačiau vis daugiau folkloro ansamblių narių pramoksta Mažosios Lietuvos krašto kalbėsenos. Daugelio jų mokytojai buvo senieji krašto gyventojai.

Šilutiškė Vaida Galinskienė yra viena tokių mokinių, ji pati moko šios tarmės vaikus. Moteris vakaro metu kalbėjo ne tik šilutiškių tarme, bet ir papasakojo apie be galo įdomią tradiciją kartu su mirusiu žmogumi palaidoti maldynus, vadintus mišknygėmis. Juk gyviesiems jų jau nereikia, o ir mirusysis jais nebepasinaudos. „Nebė žmogaus, nebrek i knygos“, – tada dar paauglei Vaidai paaiškino kaimynės apie atitarnavusių žmogui knygų likimą. Velionės knygos buvo pakištos po karsto paklode. „Gal aš esu ta, kuri bent vienu žingsniuku prailginsiu tos nykstančios tarmės gyvavimą“, – savo pastangą išmokti ir skelbti šišioniškių tarmę paaiškino V.Galinskienė.

Raitos merginos – nepadoru

Kiekvienas, kas bent kiek domisi tautine kultūra, lietuvininkų rūbus nesunkai išskiria iš kitų regionų aprėdų. Mus pasiekė tradicija šiame krašte siūti tamsesnių spalvų, brangesnių, neretai pirktinių medžiagų drabužius, moterys vilkėdavo spalvingai išpuoš-

tomis sermėgomis, pasirišdavo juvelyriško kruopštumo delmonus, galvas neretai dengdavo ne tik skaromis, bet ir kepuraitėmis.

Vienas etnodienų renginių buvo skirtas tautiniams rūbams.

Menotyrininkė dr. Teresė Jurkuvienė pasakojo apie tautinio kostiumo ištakas, jo kūrimo priežastis ir pirmuosius bandymus Lietuvoje bei kaimyninėse tautose.

Pasirodo, net Europos valstybių valdovai puošdavosi savo valdomų tautų tradiciniais liaudiškais rūbais, taip pabrėždami tam tikrų vietovių priklausymą jo šaliai. Tautiniai rūbai buvo ir yra reprezentaciniai. Tik puošniausiais savo tradiciniais rūbais vilkintys regionų atstovai vykdavo į priėmimus pas savo šalies valdovus.

Pasakodama apie įspūdingai atrodančias nuotraukose užfiksuotas raitas tautiniais rūbais pasipuošusias lietuvininkų merginas, T.Jurkuvienė atskleidė, kad ne visada tokiu įvaizdžiu lietuvininkai didžiavosi. Joti raitai moteriai ar merginai tam tikru laiku buvo laikoma nepadoriu veiksmu, bet buvo ir tokių, kurie taip nemanė.

Apie Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo kūrimą, apie Vydūno bandymą dalyvauti šiame procese, apie daug kitų įdomių dalykų papasakojusi T.Jurkuvienė sulaukė didžiulio susidomėjimo, bet kalbą teko baigti, nes prie scenos jau lūkuriavo Juodkrantės folkloro ansamblio „Aušrinė“ nariai, jautriais tekstais ir dainomis perteikę Liudviko Rėzos meilę lietuvininkų kraštui ir palikimui. Jų rūbai tapo menotyrininkės pasakojimo gyva iliustracija.

Medį reikia glostyti

Dar vienas Mažosios Lietuvos etnodienų vakaras buvo skirtas muzikos instrumentų meistro Antano Butkaus triūsui.

Paklaustas, kaip iš medžio gabalo gimsta instrumentas, jis pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo: „Medį reikia mylėti kaip moterį. Glostai glostai, žiūrėk ir išglostai.“

Kantrus, kruopštus, atkaklus meistras prisipažino besistengdamas neretai sugadindavęs medį.

A.Butkaus rankos mokslinės rekonstrukcijos būdu pagal senuosiuose raštuose pateiktas graviūras atkūrė psalteriumą, trimitą, retos konstrukcijos būgną, archajiškas klaipėdietiškas kankles-arfą. Uostamiesčio meno kiemo vitrinoje buvo galima ►

„Alkiukais“ ir „Kuršiukais“ vadinamų ansamblių nariai auga puoselėdami Mažosios Lietuvos tradicijas.

Muzikos instrumentų meistras A.Butkus neslėpė – darbas reikalauja meilės.

Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ koncertavo iki vėlyvo vakaro.

Folklorą populiarinanti atlikėja R.Sera pritraukė didelį būrį klausytojų.

◄ pamatyti šiuos bei daug kitų auksarankio meistro atkurtų ir pagamintų instrumentų.

Klaipėdiečiai turėjo galimybę sužinoti apie keturias į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtrauktas vertybes: Mažosios Lietuvos delmonus, Kuršių marių burvalčių vėtrungių gamybą, poledinę bumbinamąją stintų žvejybą ir lietuvininkų dainavimo tradiciją.

Pasirodo, sąrašas dar vis pildomas, tereikia atrasti reiškinį, kuris apibūdina šio krašto savitumą, ir atlikti nemenkus formalumus. Taip galima tikėtis, kad šios vertybės išliks ateities kartoms – jei ne gyvuojančios mūsų vaikaičių gyvenimuose, tai bent dokumentuose. „Juk dėl istorinių priežasčių gyvoji krašto dainavimo tradicija buvo apnykusi, bet folkloro ansambliai ją atgaivino ir ji gyvuoja. Pats laikas panašiai prikelti muzikavimo bei instrumentų gaminimo tradiciją. Jau galvojame apie jos įtraukimą į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Regiono ansambliai stengiasi turėti bent po vieną tradicinį krašto instrumentą ir juo groti. Vadinasi, ta tradicija dar nenutrūko, o tai yra labai svarbu“, – apie ateities planus kalbėjo N.Sliužinskienė.

Stebino vaišėmis

Meno kieme sunkiai tilpo klausytojai, kai dr. D.Kiseliūnaitė pristatė du filmus iš ciklo ,,Ką mes bevalgėm? Klaipėdos krašto tradiciniai valgiai“. Juose apie tradicinius iš mamų ir promočiučių išmoktus patiekalus pasakojo Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos klebonas Reinholdas Moras ir Edita Gložaitienė (Bukolytė).

Bendrystė sujungia, o jei ji gimsta dainuojant, yra dar stipresnė.

Iš Briedžių šeimos, kuri gyveno „anapus rubežiaus“, Žemaičių Naumiesčio pašonėje, iš Sugintų kaimo kilusi moteris filme pasakojo ir rodė, kaip kepamas šventinis varškės pyragas.

Kunigas R.Moras, gimęs ir augęs Karklininkų kaime, prieš tapdamas šventiku įgijo virėjo profesiją. Jis labai paprastai ir aiškiai dėstė, kaip marinuoti peraugusius agurkus. Zemgurkiais vadinami senuoju būdu marinuoti agurkai puikiai tinka su mėsa, žuvimi ar tiesiog su duonos, užteptos sviestu, riekele.

Kalbos apie skanius patiekalus ir liktų tik žodžiais, jei klausytojai nebūtų nustebinti – tą vakarą jie turėjo progą paragauti ir

įdomiai marinuotų zemgurkių, ir šventinio kepinio.

Bet ir to maža – kiekvienas norintis gavo po du ritinėlius popieriaus su šių gaminių receptais. Tokio netikėtumo nustebinti žiūrovai jautėsi kupini jėgų iki vėlumos trukusiems koncertams.

Tą vakarą tarmiškai klausytojus šnekino ir lietuvininkų dainas dainavo Pagėgių folkloro ansamblis ,,Kamana“ ir šilutiškių „Verdainė“.

Vėliau Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kieme aidėjo atlikėjos Rasos Sera ir jai akompanuojančio trio atliekamos šio krašto dainos.

Dar vėliau, jau gerokai įsisiautėjus vėjui, kraują kaitino Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ nariai.

Vėjai neišgąsdino

Paskutiniąją etnodieną vėjai grasino sugadinti, todėl suplanuotus žaidimus ir amatus teko iš didesnio senamiesčio Dienovidžio skvero perkelti į jaukų Meno kiemą. Čia buvo saugu ir vaikams, ir suaugusiesiems.

Tai buvo ne vienintelis vaikams skirtas renginys. Kiekvieną dieną į Meno kiemą etninės kultūros gerbėjai atsivesdavo savo vaikus. Jiems renginių metu nebuvo liūdna.

Vieną popietę mažųjų laukė smagus žaidimas „Tradicijas kuriame kartu“. Tai buvo savotiška viktorina, primenanti kelią su šešiomis stotelėmis, kuriose dalyviai turėjo įveikti linksmus ir įdomius išbandymus.

Atsakę į klausimus apie Mažosios Lietuvos etninę kultūrą, žaidimo dalyviai kiekvienoje stotelėje gavo po dėlionės detalę, kurias sudėję į vieną visumą gavo dovanų.

Giesmes giedojo kartu

Įdomią patirtį turėjo vienos dienos pavakare į Klaipėdos lėlių teatro kiemą susirinkę žmonės. Kartu su keliais liuteronų kunigais jie galėjo giedoti tradicines liuteronų giesmes, o vėliau drauge su ansambliu „Gadula“ traukti brolių Juškų surinktas dainas.

Bendrystė sujungia, o jei ji gimsta dainuojant, yra dar stipresnė.

Priekuliškių ansamblio „Vėlingis“ nariai ne tik dainavo ir šoko, pasakojo apie žuvis ir savo krašto upes, bet ir atkartojo apylinkių bažnyčių varpų garsus.

Juškų dainas per penkias dienas dainavo ne vienas ansamblis.

Savičiausią jų skambesį klausytojams pateikė vilniečių folkloro ansamblio „Visi“ nariai. Ansamblio vadovo Evaldo Vyčino atgaivintos XIX a. rinkinių dainos, atliekamos pritariant devynstygėmis kanklėmis, skambėjo taip, kaip būdinga lietuvininkų dainoms – švelniai melancholiškai, maloniai ir liūdnai ilgesingai.

Žiūrovai turėjo progą palyginti tą patį vakarą atliekamas Mažosios Lietuvos dainas tradicine maniera ir improvizacijas jų tema, gėrėdamiesi saksofono virtuozo, Lietuvos muzikos akademijos dėstytojo Jano Maksimovičiaus, akordeonu grojančio Nerijaus Bakulos ir lietuvių liaudies dainų atlikėjos Inetos Meduneckytės muzikinėmis interpretacijomis. Savo programai jie davė pavadinimą „Legendos apie mus“, joje susipynė šio krašto dainos, sakmės ir legendos.

Dainos – lyg paminklas

Per penkis vakarus žiūrovus kvietė prisijungti ir drauge dainuoti ansambliai „Alka“, „Alkiukai“, „Aušrinė“, „Gadula“, „Giedružė“, „Kamana“, „Kuršiukai“, „Kuršių ainiai“, ►

Renginių organizatoriai pasirūpino, kad vaikams būtų neliūdna.

Liaudiški žaidimai – viliojantis dalykas. Vaikams suaugusiųjų darbai ne visada atrodo lengvi.

Tautiniai rūbai daugelyje šalių nuo seno yra laikomi reprezentaciniais.

Šilutiškiai, susibūrę į ansamblį „Verdainė“, ne tik dainavo, bet ir šoko. ◄ „Ramytė“, „Ratilio“, „Senoliai“, „Verdainė“, „Vėlingis“, „Visi“.

Du etnodienų renginiai sutraukė ypač daug žiūrovų ir vertė juos stebėti su ašaromis akyse.

Vienas jų – jubiliejinis koncertas „Namo namytužio“. Jame visi Etnokultūros centro ansamblių nariai – vaikai, suaugusieji ir pagyvenę žmonės – parodė, kad yra lyg vienos šeimos nariai, kaip klaipėdietiškoje dainoje dainuojama – garbioji giminužė.

Tai buvo ne tik visų pasirodymas. Tai buvo tarsi seniai praėjusių dienų ir išnykusios genties žmonių gyvenimo ištrauka, dylantis iš atminties krašto gyventojų su jų kasdieniais rūpesčiais, džiaugsmais ir skaudžiais išgyvenimais paveikslas.

Kitas ypatingą įspūdį palikęs koncer- tas – baigiamasis – iš Kaliningrado kilusio, šiuo metu Klaipėdoje dirbančio altininko Lariono Dyakovo ir jo bičiulio garso dizainerio Eugenijaus Milovanovo bei folkloro ansamblio ,,Kuršių ainiai“ grupės bendras darbas. Mažai kam suprantamas jų koncerto pavadinimas „Dovis“ reiškia palikimą, tai, ką artimieji išsidalija po žmogaus mirties.

Šio koncerto sumanytojai pabandė jauriai pamatyti ir naujai įprasminti Mažosios Lietuvos folklorą, atverti dainose besikartojančių žodžių esmę ir pastūmėti juos plaukti nauja srove.

Penkios Mažosios Lietuvos etnodienos tapo savotiška kelione į kraštą, kuriame gyvename ir daugelis pažįstame ne savo, o iš čia jėga išstumtų, istorijos vėtrų išblaškytų žmonių kultūrą.

Ansamblio „Visi“ nariai Juškų dainas atlieka išlaikydami ilgesingą, melancholišką nuotaiką.

Tradicinės instrumentinės muzikos ansamblis „Senoliai“ – gerai pažįstamas ir mėgstamas klaipėdiečių.

Šilutiškių ansamblio „Ramytė“ nariai paprašė jiems padėti Seimo narį, dainininką Vytautą Juozapaitį.

Nidiškių „Giedružės“ dainininkės vilkėjo įspūdingais savo krašto rūbais. Arvydo Gurkšnio, Ingos Zdanavičienės, Rasos Grigaitytės nuotr.