Danguolė VILIDAITĖ. Tarptautinis Klaipėdos festivalis 2021: įkvėpti, užsimojus plačiai, pakilti ir skristi

Tarptautinis Klaipėdos festivalis 2021: įkvėpti, užsimojus pla

Liepos 29 – rugpjūčio 14 dienomis uostamiestyje vyko naujas, ambicingas ir daug žadantis projektas – tarptautinis operos, šokio ir klasikinės muzikos festivalis, pavadintas labai paprastai – Tarptautiniu Klaipėdos festivaliu. Iš esmės tai renginys, atsiradęs daugiau nei du dešimtmečius sėkmingai gyvavusio „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ vietoje, tik tarsi nusimetęs savo senuosius, jau išaugtus rūbelius, ir nuo šių metų siekiantis dar daugiau, toliau, plačiau savo sparnais užsimoti, reprezentuoti kultūrą ne tik Klaipėdos ar pajūrio krašte, kaip buvo anksčiau, bet ir tapti švyturiu šiame krašte gimusiems, po įvairius kraštus išsibarsčiusiems gabiems atlikėjams, savotiškais Lietuvos kultūros vartais pasauliui.

Net keturi Klaipėdos festivalio vakarai buvo skirti R.Wagnerio operai „Skrajojantis olandas“ – šiek tiek atsinaujinusiai, nežymiai pakeistai, naujais solistais papildytai.

ipėdos festivalis 2021: lačiai, pakilti ir skristi

Danguolė VILIDAITĖ

Gavus pakankamą finansavimą ir numačius teisingą veiksmų strategiją, šis sumanymas gali ir pavykti. Potencialo yra. Jau sulaukta teigiamų atsiliepimų iš užsienio, tarptautinėje platformoje „OperaVision“ pademonstravus praėjusių metų sėkmingiausią Klaipėdos muzikinio teatro premjerą – Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ vaizdo įrašą, o Eduardo Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“ transliuotas prancūzišku „Mezzo“ kanalu. Tad galiu tik paantrinti savo praėjusiais metais išreikštoms mintims ir pasidžiaugti, kad teatro politika nepasikeitė, pretenzijos aukštojo meno link ir mokėjimas jas realizuoti, pasiekiant aukščiausio lygio rezultatą, išliko.

Įdarbinus stichijas

Vanduo, vėjas, ugnis ir žemė po kojomis – keturios pagrindinės stichijos, ne tik dirbtinai sukurtos, lydėjo visus septynis šių metų Klaipėdos festivalio vakarus, suteikdamos kažkokį ypatingą gyvos erdvės senajame elinge, muzikinio garso ir meninių efektų derėjimą, kiekvieną kartą vis kitokį. ►

tai, naujais solistais papildytai.

◄ Net keturi vakarai buvo skirti „Skrajojančiam olandui“, šiek tiek atsinaujinusiam, nežymiai pakeistam, naujais solistais papildytam. Jeigu teisingai supratau, šią operą organizatoriai žada rodyti ir kitais metais, ji turi tapti savotišku festivalio kokybės ir atpažinimo ženklu. Du vakarai paskirti vienaveiksmių šokio spektaklių premjerai – diptikui, sudarytam iš Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“, jo sukūrimo laikais tapusio didžiausiu muzikos ir teatro istorijoje skandalu, ir choreografinės kompozicijos, pastatytos pagal vieną garsiausių ir gražiausių baroko vokalinių-instrumentinių opusų Giovannio Battistos Pergolesio „Stabat Mater“.

Simfoninės muzikos koncerte „Elingo ritmu – žėrinti marių muzika“ Klaipėdos publikos vertinimui buvo pristatytas Maksimas Fedotovas, vienas žymiausių dabarties Rusijos smuiko mokyklos atstovų, dažnai dar tituluojamas rusiškuoju Paganiniu. Kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis), diriguojant Martynui Staškui, solistas atliko du vėlyvojo romantizmo estetika pasižyminčius opusus: vokiečių autoriaus Maxo Brucho koncertą smuikui ir orkestrui Nr. 1 g-moll, Op. 26 ir šio kompozitoriaus bendraamžio bei gero pažįstamo prancūzo Camille’io Saint-Saënso Introdukciją ir rondo capriccioso smuikui ir orkestrui a-moll, Op. 28. Pasirinkta romantinės muzikos programa, anot smuikininko, yra jam pagal prigimtį artimesnė. Vakarą užbaigė ištrauka iš vieno žymiausių XX a. baletų – Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetos“, šiuo metu Klaipėdos muzikiniame teatre ruošiamo premjerai.

Romantiški ir populiarūs

M.Brucho koncertas smuikui g-moll yra vienas iš populiariausių ir šiais laikais dažniausiai griežiamų šio žanro pavyzdžių, dažnai prilyginamas Felixo BartholdyMendelssohno ar Johanneso Brahmso to paties tipo opusams. (Nors šio autoriaus pavardė Vokietijoje kažkuriam laikui tarsi buvo pamiršta, naciai ją net įtraukė į draudžiamų kompozitorių sąrašą.) Toks šio koncerto populiarumas, ignoruojant bent aštuonis kitus ryškius M.Brucho sukurtus simfoninius kūrinius, ar likusius du koncertus, skirtus tam pačiam instrumentui, kompozitorių tiesiog vedė į neviltį. Jis dėl to pyko, ne kartą gana emocingai yra mestelėjęs, kad smuikininkai tikri tinginiai, nenori susipažinti su kitais jo darbais, tarsi jų net nebūtų, persekioja, laukia už kiekvieno kampo, prašydamiesi būtent šį kūrinį pagroti, o pats jis nebegali jo daugiau girdėti. Laikas, kaip sakoma, patikrina visas vertybes, sudėlioja visus taškelius į vietas, tad dabar galime tik džiaugtis, kad šis nuostabaus grožio opusas nenuėjo į užmarštį.

M.Fedotovo interpretuojamas M.Bruchas suskambo itin jausmingai ir ryškiai. Sudėtingiausi virtuoziški pasažai ar šuoliai, bet koks štrichas, dvigubos natos – visa tai buvo grojama itin lengvai, tarsi vos paliečiant pirštais stygas. Labiausiai įsiminė nuostabi garso kantilena, tokia

jautri ir „saldi“, romantiška, jos grožis ypač pasireiškė antroje šio koncerto Adagio dalyje; ir, žinoma, efektingas kūrinio finalas, kiek šiurkštesnis ir energingesnis, leidęs muzikui atskleisti visus solisto techninius ir meninius sugebėjimus.

Ne mažiau įtaigiai ir meistriškai koncerte atliktas C.Saint-Saënso Introdukcija ir rondo capriccioso, vėlgi parašytas gerai išmanant smuiko specifiką, jo galimybes. Su ispanų kilmės virtuozu Pablo de Sarasate kompozitorius susipažino, kai šiam buvo vos penkiolika. Tuomet, susižavėjęs jaunuolio sugebėjimais, puolė draugus įtikinėti, kad šis yra geriausias visų laikų smuikininkas. Šiam atlikėjui C.Saint-Saënsas ir skyrė savo pirmąjį smuiko koncertą, kurio finale pirmą kartą suskambo Introdukcija ir rondo capriccioso. Vėliau, šios kompozicijos sėkmės paskatintas, dalį publikavo kaip atskirą kūrinį. Formos paprastumas ir kartu turtingumas, įvairių kontrastingų epizodų – lyriškų, virtuoziškų, žaižaruojančių efektingais arpedžio ar vaikiškai nai- vių – kaita šį kūrinį koncertinėje praktikoje padarė vieną iš populiariausių.

Bravo, bravissimo

Daug gražių žodžių norisi skirti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestrui. Jo dinaminis lankstumas, turtingas išraiškų garsas ir jo tikslumas darė nemažą įspūdį klausantis tiek R.Wagnerio operos, tiek minėtų romantinės muzikos opusų, orkestrui jautriai palydint M.Fedotovo grojimą. Tos precizikos gal kiek pritrūko atliekant S.Prokofjevo muziką, bet visa kita net labai gerai.

Apie praėjusių metų sėkmingiausią muzikinio teatro premjerą – R.Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“ spaudoje palankiai atsiliepta ne vieną kartą, spektaklis įvertintas įvairiais apdovanojimais, laimėti du Auksiniai scenos kryžiai: už režisūrą (Dalius Abaris) ir Dalando vaidmenį (Tadas Girininkas), šio apdovanojimo nominantais tapo S.Šimkūnaitė ir D.Abaris (scenografija), solistas Almas Švilpa (Olando vaidmuo), Klaipėdoje operos statytojams įteikta „Padėkos kaukė“.

Klaipėdos festivaliui „Skrajojantis olandas“ buvo pasirinktas kaip vienas iš svarbiausių jo akcentų, kertinių taškų. Pastatymas, patyręs nedidelius režisūrinius pakeitimus, šiemet parodytas keturis kartus. Galima būtų pagalvoti, kad per daug, bet, net skyrus nemažai papildomų vietų, į jį ne visi norintys pateko. Norėtųsi manyti, kad publiką priviliojo ne tik vietos pasirinkimas, scenos realistiškumas ar puikiai apgalvoti efektai, bet ir pati muzika, fantastiškas jos atlikimas. Kviestiniai užsienio solistai, skirtingos pagrindinių atlikėjų sudėtys irgi turėjo tapti savotišku traukos centru. Pirmą kartą šiame pastatyme dainavo vokiečių sopranas, viena žymiausių R.Wagnerio operų balsų Manuela Uhl (Zenta), kylanti operos žvaigždė iš Latvijos bosas-baritonas Rihardas Mačanovskis (Olandas) ir mūsų tenoras Kristian Benedikt (Erikas). Efektingi balsai, įtaigiai perteikti personažai.

Vis dėlto, jeigu reikėtų palyginti skirtingus matytus variantus keliais sakiniais, sakyčiau, kad praėjusiais metais ►

◄ didžiausią įspūdį iš solistų paliko Almas Švilpa (bosas-baritonas). Jo Olandas stiprus, aistringas, vis dar nesusitaikęs su savo likimu, pirmasis pasirodymas net šiek tiek šiurpino, kaip dera vaiduokliui, žavėjo savo didinga ir grėsminga jėga. Šiemetės A.Švilpos ir R.Mačanovskio šio veikėjo interpretacijos lygiavertės, dramatinė linija vedama iki galo, viskas gerai tiek vokalo, tiek įsijautimo į vaidmenį požiūriu, bet to mistinio pojūčio nebėra. Opera įgarsinta, tad lyginti balso jėgą, kai kuriuos kitus aspektus turbūt neverta, juos lengvai pasirodymo metu tvarko garso režisierius.

Efektingai, atliekamas skirtingų solistų, suskambo Eriko ir Zentos pirmasis svarbus duetas. Sandros Janušaitės ir latvių tenoro Andrio Ludvigo personažai judresni, labiau psichologizuoti, tokie artimesni „žemei“ ar mūsų laikmečiui. M.Uhl ir K.Benedikt pakylėti, romantizuoti, jų jausmingumas visai kitoks. Vokiečių solistės Zenta statiškesnė, bet būtent šioje statikoje, tam tikruose judesių kanonuose ir buvo galima įžvelgti tą dvasią ir simbolines prasmes, kurias R.Wagneris savo personažams suteikdavo.

Norėtųsi manyti, kad publiką priviliojo ne tik vietos pasirinkimas, scenos realistiškumas ar puikiai apgalvoti efektai, bet ir pati muzika, fantastiškas jos atlikimas.

Tik replika

Vasaros festivaliai lauke, suprantama, turi žavesio, bet tokio aukšto lygio atlikėjui kaip M.Fedotovui, kai norisi išgirsti, tiesiog „sugerti“ kiekvieną jo smuiku išgaunamą melodinį niuansą, subtiliausius perėjimus, trapiausią pianissimo ar tiesiog grožėtis kantilena, geriau tiktų, manyčiau, tradicinė ar uždaresnė koncertinė erdvė. Pradėjus krapnoti lietučiui, nebuvo net laiko ramiai lietpalčius išdalyti ir apsisiausti, tai buvo daroma skubant, skambant muzikai, nes už pusvalandžio kiek toliau kitoje aikštėje jau turėjo prasidėti džiazo festivalis.

Simfoninės muzikos koncerte „Elingo ritmu – žėrinti marių muzika“ kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru, diriguojamu M.Staškaus, pasirodė smuikininkas M.Fedotovas, tituluojamas rusiškuoju Paganiniu.

Simfoninės muzikos koncerte „Elingo ritmu – žėrinti marių muzika“ kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru, diriguojamu M.Staškaus, pasirodė smuikininkas M.Fedotovas, tituluojamas rusiškuoju Paganiniu. Olesios Kasabovos nuotr.