14 minute read
Valerija KIGUOLIENĖ. XXV Thomo Manno festivalio dienoraštis: kultūros gurkšnis liepos kaitroje
from Durys 2021 08
Liepos 10–17 d. Nidoje 25-ąjį kartą vyko Thomo Manno festivalis, šįkart pasiūlęs kurorto publikai 25 kamerinius muzikos, žodžio, dailės ir kino programų renginius. Tomis dienomis Lietuvą užliejusi kaitra neatbaidė publikos nuo intelektualių temų bei klasikos koncertų. Tačiau, nepaisant suformuotos tradicijos ir didžiulio įdirbio, organizatorių stovykloje pasigirsta nerimo signalų dėl ilgamečio renginio ateities perspektyvų, kuriomis abejoti skatina finansavimo klausimai.
Advertisement
Valerija KIGUOLIENĖ
Ketvirtį amžiaus skaičiuojantis festivalis, šiemet surengtas tema „Kultūros kraštovaizdžiai. Pakrantės“, – vienas seniausių tokio pobūdžio renginių Lietuvoje, neabejotinai prisidedantis prie Neringos, kaip kurorto, skirto ne tik atsipalaidavimui, bet ir intelektualiosioms patirtims bei kūrybai, naratyvo, pažįstamo iš Nidos dailininkų kolonijos bei renginio „krikštatėvio“, vokiečių rašytojo Th.Manno, laikų.
Paskutiniaisiais metais festivalis patyrė koronaviruso pandemijos įtaką – pernai dėl neįprastos situacijos festivalio scenose dominavo Lietuvos kultūros lauko atstovai. Šiemet programa atgavo tarptautiškumą. Kita vertus, šiemet Neringai tebesulaukiant daugiau turistų iš Lietuvos, užsienio svečių nebuvo gausu ir renginiuose. Juo smagiau buvo sutikti tuos ištikimus festivalio gerbėjus, kurie iš Vokietijos čia atvyksta kasmet.
Serenados ir iššūkiai
Liepos 10-osios vakarą Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje suskambo pirmieji XXV Thomo Manno festivalio akordai: renginys prasidėjo W.A.Mozarto ir A.Dvořáko Serenadomis pučiamiesiems.
Th.Manno vasarnamis Nidoje jau ketvirtį amžiaus kasmet suburia įvairių sričių kūrėjus bei intelektualus į savaitę vykstantį festivalį.
Kiekvienam ilgalaikiam reiškiniui būdingi ne tik atradimai, bet ir netektys. Kolegų pagarbos kupini atminimo žodžiai skirti prie festivalio prisidėjusiems kultūros pasaulio šviesuoliams prof. Irenai Veisaitei ir dirigentui Petrui Bingeliui, kurie per metus nuo praėjusiojo renginio baigė savo žemiškąją kelionę.
W.A.Mozarto Serenadą pučiamųjų oktetui Es – dur, KV 375 ir A.Dvořáko Serenadą pučiamiesiems, violončelei ir kontrabosui d – moll, Op. 44 koncerte atliko specialiai šiam renginiui susibūrę šalyje bei užsienyje kuriantys lietuvių atlikėjai: pučiamaisiais grojančių 12 muzikantų, violončelininkas ir kontrabosininkas. Tarptautinės komandos iniciatyvos rezultatas – orkestrinio pasirodymo skambesys ir progai itin tinkama pakili nuotaika.
Originalią programą festivaliui pasiūlė P.Bingelio sūnus fagotininkas Povilas Bingelis, gyvenantis Šveicarijoje ir dirbantis
„Geneva Camerata“ orkestre. Jis subrandino sumanymą ir sukvietė kolegas, dirbančius Lietuvos bei kitų šalių orkestruose. Scenoje kartu su juo pasirodė įspūdinga komanda: Linas Šalna (obojus, Prancūzija), Ugnius Dičiūnas (obojus, Lietuva), Andrius Bernotaitis (klarnetas, Lietuva), Ernestas Šidiškis (klarnetas, Lietuva), Artūras Gelusevičius (fagotas, Vokietija), Tomas Girskis (kontrafagotas, Lietuva), Andrius Dirmauskas (valtorna, Lietuva), Egidijus Stanelis (valtornė, Lietuva), Gediminas Abaris (valtorna, Lietuva), Arnas Kmieliauskas (violončelė, Lietuva) ir Donatas Bagurskas (kontrabosas, Lietuva).
Pradžios koncertas buvo dosnus ir šventinių kalbų. Tiesa, šįkart jose, be pagarbos festivalio tradicijai, išreikštas ir nuogąstavimas dėl jos perspektyvų mažėjant finansavimui. Festivalį rengia Th.Manno kultūros centras, o jo strategiją, parinkdamas temas ir brėždamas programos gaires, plėtoja kuratoriumas – neatlygintinai veikianti kūrybinė valdyba, kuri vienija tarptautinę 12-os intelektualų komandą. „Deja, iš kultūros srities finansavimo tendencijų matome, kad kartais situacija matoma siaurai, tad nusistovėjusiai festivalio formai kyla grėsmių. Žinoma, didžiausias mūsų turtas yra žmonės, įsipareigoję jam ir įžvelgiantys prasmę. Tad visais atvejais atrama lieka jau minėtas ekosistemų tinklas ir vidiniai resursai“, – sakė Th.Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė Irena Vaišvilaitė, kultūros istorikė, ambasadorė, Vilniaus universiteto profesorė.
Apie atminties politiką
Festivalio žodžio programos akcentu liepos 11-ąją tapo susitikimas su Rusijos istoriku, politologu ir žurnalistu Sergejumi Medvedevu. ►
Vienas išskirtinių šiemečio festivalio muzikos programos koncertų – iš Vokietijos kilusio dainininko B.Applo, pripažinto „lied“ žanro ambasadoriaus, programa.
Šiemet 40-metį švenčiančio nuolatinio festivalio partnerio Kauno kvarteto nariai koncerte pasirodė su gitaristu S.Lipčiumi.
Festivalio užsakymu klaipėdietės kompozitorės L.Narvilaitės parašytą kūrinį „Artimos tolumos“ koncerte atliko violončelininkas M.Bačkus ir smuikininkas K.Levickis.
Kompozitorė L.Narvilaitė (dešinėje) įkvėpimo kūriniui „Artimos tolumos“ sėmėsi iš liaudies dainų ir J.S.Bacho muzikos.
◄ Atminties politikos tendencijas skirtingose pasaulio valstybėse savo pranešime „Atminties politika Rusijoje ir Europoje“ apžvelgęs svečias pastebėjo, kad, šiomis dienomis politikai tampant vis iracionalesne, siekiant paveikti rinkėjų emocijas ir pasitelkiant istoriją kaip aktyvią ir galingą jėgą, ypač norisi atsigręžti į Th.Manno akcentuotą minties aiškumą, blaivumą ir racionalumą.
Vakare Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje muzikos programą pratęsė kvintetų vakaras, dedikuotas šiemet 40-metį švenčiančiam nuolatiniam festivalio partneriui Kauno kvartetui.
Prie jo narių Karolinos Beinarytės-Palekauskienės (I smuikas), Aistės Mikutytės (II smuikas), Eglės Lapinskės (altas) ir Sauliaus Bartulio (violončelė) šia proga prisijungė gitaristas Saulius Lipčius ir pianistė Albina Šikšniūtė. Specialiai festivaliui parengtoje programoje skambėjo dviejų skirtingų – klasicizmo ir romantizmo – epochų kvintetai, sukurti italo L.Boccherini ir brito E.Elgaro.
Anot festivalio muzikos programos kuratorės Vytautės Markeliūnienės, nors šie kompozitoriai netapo tų laikų muzikinėmis ikonomis, jų kūriniai – didingo klasikos palikimo dalis, neabejotinai prisidėjusi prie muzikos kultūros kraštovaizdžio formavimo.
Kuršių nerijos istorijos muziejus tapo dar viena nuolatine festivalio renginių vieta – prieš vidurdienį jame buvo rengiami Th.Manno kūrybos skaitymai, o kas vakarą patalpos tapdavo kino sale – čia rodyta kino programa, specialiai festivaliui parengta kartu su Goethe’s institutu ir Lenkijos institutu Vilniuje.
Emancipacijos istorija
Nauja savaitė festivalyje prasidėjo tarptautiniais akcentais. Th.Manno vasarnamio terasoje liepos 12-ąją surengta ekspertų diskusija, skirta Vokietijos ir Lenkijos draugystės sutarties 30-mečiui. Publicistė, Heinricho Boellio fondo Varšuvos biuro vadovė Joanna Maria Stolarek, laikraščio „Rzeczpospolita“ žurnalistas Piotras Jendroszczykas ir Vokietijos bei Lenkijos bendradarbiavimo fondo Varšuvoje direktorius Cornelius Ochmannas aptarė regiono valstybių politinių santykių aktualijas ir bendras istorines patirtis.
Vakarop veiksmas persikėlė į Kuršių nerijos istorijos muziejų – nebe pirmą kartą su festivaliu bendradarbiaujanti menotyrininkė Irmantė Šarakauskienė atidarė parodą „Moterys dailininkės menininkų kolonijose prie Baltijos jūros“.
Čia pristatyti penkių XIX–XX a. vokiečių dailininkių – Elisabethos von Eicken, Julie Wolfthorn, Annos Natalie Sinnhuber, Claros Arnheim ir Augustos von Zitzewitz – sukurti peizažai ir portretai iš kolekcijos, meno mecenato Mykolo Žilinsko dovanotos Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui.
Iš pažiūros nerūpestingi pajūrio vaizdai pasakoja moterų emancipacijos istoriją. Paveikslų autorės aktyviai dalyvavo menininkų kolonijų Baltijos jūros pakrantėje veikloje, būrėsi į menininkių sąjungas, rengė diskusijas, parodas. Viena iš priežasčių – kolonijų vienytų kūrėjų požiūris į kuriančias moteris buvo liberalesnis nei, pavyzdžiui, tuomet vyrų dominuotos akademinio meno bendruomenės.
Anot I.Šarakauskienės, parodos sumanymą pasufleravo kelionė į Arenshopą –
Vokietijos pakrantės miestelį, kuris, menotyrininkės vertinimu, yra įtaigiai įprasminęs ten veikusios menininkų kolonijos palikimą: nuo gatvių pavadinimų iki parodų salių. „Viliuosi, kad ilgainiui ir Neringoje atsiras vieta, kurioje bus pristatoma Nidos meno kolonijos dailininkų kūryba“, – sakė ji.
Dailininkų kolonijos temą simboliškai pratęsė koncertas, dedikuotas Nidoje veikusiam Hermanno Blode’s viešbučiui, tapusiam menininkų traukos centru, ir jo svečių pamėgtai muzikai. J.Brahmso Sonata violončelei ir fortepijonui, atliekama violončelininko Mindaugo Bačkaus ir pianisto Daumanto Kirilausko, salėje paskleidė nostalgišką nuotaiką. Publikai pristatytas ir festivalio užsakytas kūrinys – klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės sukurtos „Artimos tolumos“, – kurį M.Bačkus atliko drauge su smuikininku Konradu Levickiu. „Gavusi pasiūlymą parašyti kūrinį festivaliui, leidausi į pajūrį, kur išgirdau liaudies dainas ir sutikau Th.Manną... Žinoma, savo minčių kelionėje“, – pristatydama kūrinį šyptelėjo L.Narvilatė. Įkvėpimo subtiliai minimalistinei kompozicijai ji sėmėsi iš Ch.Bartscho XIX a. sudaryto lietuvių liaudies dainų rinkinio ir J.S.Bacho pirmosios siuitos violončelei solo C-dur.
Žvejai valstiečių šešėlyje
Liepos 13-osios popietę festivalio programą pratęsė susitikimas „Baltijos jūra: literatūrinės regiono konstrukcijos“, skirtas šiemetei festivalio temai „Kultūros kraštovaizdžiai. Pakrantės“. Prie diskusijų stalo susitiko svečias iš Vokietijos, Greifswal- do universiteto profesorius istorikas Michaelis Northas ir jo kolega iš Lietuvos – Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas, o jų pokalbį papildė publikos klausimai bei įžvalgos.
Istorikas klausytojams pateikė nuosekliai išanalizuotą Baltijos jūros kaip kultūros ir literatūros objekto vaidmenį nuo pat XI a. bažnyčios kronikų iki XX a. grožinių tekstų ir paskatino aktyvią diskusiją pastebėjimu, kad nacionalinėje Baltijos šalių, tarp jų ir Lietuvos, literatūroje jūra figūruoja mažai, o žvejai liko valstiečių šešėlyje... ►
Kaunietė menotyrininkė I.Šarakauskienė specialiai festivaliui parengė parodą „Moterys dailininkės menininkų kolonijose prie Baltijos jūros“, kurioje eksponuoti paveikslai iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių.
◄ Klausytojai, be kita ko, priminė, kad būtent pastarieji kur kas labiau prisidėjo prie tautinio atgimimo procesų. Sutarta, jog Baltijos jūros regionas (kaip, beje, ir Klaipėdos miestas) tebelaukia savo didžiojo rašytojo arba istoriko.
Atsispyręs nuo istorijos pakrantės, vakare festivalis tradiciškai stabtelėjo ties dar viena muzikos programos sala. Koncertą Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje surengė Austrijoje gyvenančių muzikių tarptautinis duetas – iš Pietų Korėjos kilusi Wonji Kim-Ozim (smuikas) ir lietuvė Irma Kliauzaitė-Franc (fortepijonas). Pasirodymui festivalyje atlikėjos rengėsi dar pernai, tačiau dėl pandemijos lemto neapibrėžtumo jį teko atidėti. Koncertui jos parengė turtingą ir turiningą programą – čeko A.Dvořáko mažosios formos kompozicijas, jo tautiečio L.Janáčeko ir
Anot teologo mons. F.Schullerio, festivalis skatina pagalvoti ir pasikalbėti tais klausimais, kuriuos girdime ir nagrinėjame ne kasdien. Politologas iš Rusijos S.Medvedevas akcentavo, kad šių dienų politika dažnai pasitelkia istoriją kaip aktyvią, galingą ir emociškai nuspalvintą jėgą.
Th.Manno memorialinio muziejaus terasa – įprasta festivalio žodžio programos renginių vieta.
amžininkų – prancūzo C.Saint-Saënso, brito E.Elgaro ir amerikiečio W.Krollo – pjeses.
Charizma pasiekė širdis
Liepos 14-ąją festivalis sutvisko skambiais akordais: žodžio ir muzikos programos renginių publikos laukė susitikimai su charizmatiškais, energija užkrečiančiais svečiais.
Th.Manno muziejaus terasoje pranešimą intriguojančiu pavadinimu „Pakrantė – egzotiški žvilgsniai į vietą ne vietą. Kas ateina į galvą teologui“ skaitė katalikų kunigas monsinjoras Florianas Schulleris (Vokietija), buvęs Bavarijos katalikiškosios akademijos vadovas. Tiesa, pranešimas buvo panašesnis į tikras rekolekcijas arba pasisakymą TED konferencijoje – F.Schullerio oratorinis meistriškumas ir originaliai atskleista tema nepaliko abejingų.
Žodžio programos svečias pakrantės fenomeną nagrinėjo įvairiomis perspektyvomis: kaip biblinių pasakojimų objektą, Vokietijos romantizmo dailininkų paveikslų temą, senovės graikų mitų ir Homero „Odisėjos“ vieną iš gijų bei jos interpretacijas naujųjų laikų poetų kūryboje. Pokalbyje paliestas ir nūdien aktualus migrantų klausimas, kurio kontekste pakrantė, vadinamasis „ilgesio krantas“, įgyja tragizmo ir tampa socialinės problematikos dalimi. „Tipiška teologui tema būtų buvusi, pavyzdžiui, „Th.Mannas – protestantas. Kaip jam sekėsi Romoje?“, – atsakydamas į komentarus, šypsojosi F.Schulleris. – Tačiau pamaniau, kad dalyvavimas festivalyje leidžia pagalvoti ir pasikalbėti tais klausimais, kuriuos girdime ir nagrinėjame ne kasdien.“
Išskirtinis pasirodymas laukė ir muzikos programos koncerte – festivalyje rečitaliu debiutavo iš Vokietijos kilęs dainininkas Benjaminas Applas ir britų pianistas Simonas Lepperis. Abu atlikėjai – tituluoti muzikos virtuozai: B.Applas laikomas „lied“ (liet. daina) žanro ambasadoriumi, taip
Renginio publikai savo kūrinius skaitė esė konkurso laureatai: žurnalistiką studijuojanti G.Brazaitytė (dešinėje), kurios rašinys pripažintas geriausiu, klasikinės filologijos studentas M.Danilevičius ir būsimoji istorikė E.Jovaišaitė. Nuotraukoje – su Th.Manno kultūros centro kuratoriumo nariu dr. L.Katkumi.
pat dainuoja operos pastatymuose, S.Lepperis – vienas pagrindinių Vakarų scenose pasirodančių akompaniatorių, pripažintas koncertmeisteris.
Baritonas B.Applas pristatė savo sudarytą F.Schuberto, E.Griego, R.Strausso, J.Brahmso, R.Waughano Williamso ir kitų kompozitorių dainų programą „Heimat“ („Tėvynė“), kurioje dainos pagal temas ir vyraujančią nuotaiką sudėliotos į ištisą siužetinę bei emocinę liniją, atspindinčią ir atlikėjo asmeninę patirtį – kilęs iš nedidelio miesto Vokietijos Bavarijoje, jis tęsė studijas Miunchene ir Londone. Duetas publiką sužavėjo aukščiausios prabos meistriškumu, subtiliu bendravimu.
Šlovė ir avangardas
Liepos 15-ąją festivalyje paminėta dar viena sukaktis: Kuršių nerijos istorijos muziejuje apdovanoti jau penktąjį kartą festivalio surengto esė konkurso studentams laimėtojai. Konkurso tema sutapo su festivalio tituli- ne – „Kultūros kraštovaizdžiai. Pakrantės“. Trijų geriausių esė autoriams organizatoriai dovanojo viešnagę Nidoje, kvietimą į visus festivalio renginius bei Th.Manno knygų. Renginio publikai savo esė perskaitė šiemečio konkurso laureatai: žurnalistiką studijuojanti Gabrielė Brazaitytė, kurios rašinys pripažintas geriausiu, klasikinės filologijos studentas Mikas Danilevičius ir būsimoji istorikė Emilija Jovaišaitė. Visi trys – Vilniaus universiteto ugdytiniai. Jų darbus vertino komisija: Th.Manno kultūros centro kuratoriumo nariai dr. Laurynas Katkus bei dr. Aurimas Švedas ir centro direktorė dr. Lina Motuzienė.
Jaunieji autoriai esė gvildeno tiek aktualijas, tiek platesnio konteksto kultūros temas: nuo Lietuvos istorijos, jūrinės valstybės identiteto iki socialinių tinklų ir paviršutiniško visuomenės dalyvavimo kultūros gyvenime. Anot rašytojo, vertėjo L.Katkaus, šiemet konkurso dalyvių gretos buvo mažesnės nei pernai, tačiau tai lengvai paaiškina temų skirtumai – pernai konkursui pateikta „Orų ženklų“ tema buvo susijusi su visuomenėje populiaresniais klimato kaitos, aplinkosaugos klausimais. „Šiemet tema kietesnė ir mane maloniai nustebino, kaip dalyviai ją atskleidė. Ateina žmonės, kurie gerai supranta, kas yra esė žanras, kuo jis skiriasi nuo kitų literatūros žanrų, pavyzdžiui, apybraižos arba, kita vertus, akademinio referato“, – pastebėjo L.Katkus.
Popietę žodžio programa tradiciškai persikėlė į Th.Manno muziejaus terasą: rašytojas, dramaturgas Marius Ivaškevičius su publika pasidalijo savo pamažu rašomos knygos „Mūsų vaikystės zona“ ištrauka ir atsakė į moderatoriaus dr. Aurimo Švedo bei publikos klausimus. ►
◄ Prieš 7–8 metus M.Ivaškevičiaus pjesėms tapus geidžiamomis posovietinėje erdvėje, prasidėjo jo dažnos kelionės į Rusiją, kurią jis išmaišė nuo Maskvos iki Sachalino, Uzbekistaną, net uždarumu Šiaurės Korėjai prilygstantį Turkmėnistaną. Kelionių ir bendravimo įspūdžius jis prieš trejus metus ėmė žymėtis, užrašus pavadinęs „Mūsų vaikystės zona“ – su aliuzija į laisvės atėmimo vietą ir tos pačios kartos žmones jungiančią patirtį. M.Ivaškevičius sakė kol kas neturintis konkrečių šios knygos leidybos planų, bet ne vienas žiūrovas jau spėjo pagalvoti, kad norėtų ją perskaityti: susitikime skambėjo gyvi, spalvingi kelionių įspūdžiai, įžvalgos apie saviraiškos laisvę, santarvės galimybes istorinės atminties skaudulių kontekste.
Vakaras Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo skirtas lietuviškai muzikai: čia nuskambėjo avangardisto Vytauto Barkausko kompozicijos. Jas atlikę pianistai D.Kirilauskas, Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas, Kauno styginių kvartetas ir kamerinis choras „Aidija“, vadovaujamas Romualdo Gražinio, atskleidė išskirtinį kompozitoriaus, kuris po 1990-ųjų tapo vienu dažniausiai užsienyje skambančiu lietuvių kūrėju, stilių ir platų išraiškos priemonių spektrą.
Įkvėpimai Bičiulių dieną
Liepos 16-ąją – Th.Manno bičiulių dieną, siejamą su data, kai prieš 91 metus rašytojas ir jo šeima pirmąkart atvyko atostogų į Nidoje pasistatytą vasarnamį, – festivalyje prisimintos dvi iškilios moterys: Th.Manno jauniausioji dukra, vandenynų apsaugos aktyvistė ir jūrų teisės ekspertė Elisabeth Mann Borgese ir Lietuvos teatrologė, ilgametė Th.Manno kultūros centro kuratoriumo narė prof. I.Veisaitė.
E.Mann Borgese (1918–2002) gyvenimo ir veiklos istoriją žodžio programos publikai pristatė germanistas, Th.Manno palikimo tyrinėtojas, buvęs Budenbrokų muziejaus Liubeke vadovas Holgeris Pilsas. Renginys vyko nuotoliniu būdu – per karantiną įprastu dalyku tapę virtualaus bendravimo sprendimai tiko ir festivaliui.
Jauniausioji vokiečių literatūros genijaus dukra sėkmingai surado savo gyvenimo kelią. Ji prisidėjo prie ne vienos tarptautinės iniciatyvos, pati jų ėmėsi, atkuriant ir įtvirtinant valstybių bendradarbiavimo vertybinius pagrindus pokariu, o didžiąja jos gyvenimo misija tapo vandenynų apsauga ir tarptautinės jūrų teisės plėtotė.
E.Mann Borgese atkakliai siekė įgyvendinti savo tikslus ir nepaisė tuomet vyrų dominuojamos tarptautinių struktūrų aplinkos bei formalumų: įspūdingą tarptautinę karjerą, kurią vainikavo politikos mokslų profesorės etatas Halifakso universitete Kanadoje, ji padarė turėdama pianistės diplomą – harmoniją įvardijo kaip savo pagrindinę specialybę.
Vakaro koncertas buvo skirtas F.Schuberto kūrinių programai, kurią skambino R.Rikterė ir Z.Ibelhauptas. Ji dedikuota praėjusių metų pabaigoje žemiškąją kelionę baigusiai prof. I.Veisaitei, įnešusiai didžiulį indėlį į Thomo Manno festivalio istoriją ir vystymąsi. Būtų sudėtinga įsivaizduoti gra-
Jubiliejinį festivalį vainikavo H.Purcello operos „Didonė ir Enėjas“ koncertinė versija. Gintauto Beržinsko nuotr.
žesnį pagarbos iškiliai intelektualei gestą nei poetiškumo ir dinamikos kupina muzika, atliekama instrumentų karaliaus – fortepijono – virtuozų.
Jubiliejinį festivalį liepos 17-ąją vainikavo H.Purcello operos „Didonė ir Enėjas“ koncertinė versija – smaguriškas desertas klasikinės muzikos mėgėjams ir iškilmingas renginio pabaigos akcentas su dirigentės Giedrės Šlekytės vedama komanda: solistais Nora Petročenko, Martynu Kinduriu, Simona Liamo, Lina Dambrauskaite, kameriniu choru „Aidija“ (vadovas R.Gražinis), Kauno styginių kvartetu, kontrabosininku D.Bagursku ir klavesinu skambinusiu Baliu Vaitkumi.
Tapo politiniu reiškiniu
Irena VAIŠVILAITĖ, Th.Manno kul-
tūros centro kuratoriumo pirmininkė: Pirmuosius penkerius festivalio iniciatyvos gyvavimo metus tikslas buvo gilintis į Th.Manno keltas temas, kurių yra begalybė, pritraukti žmones, kurie studijuoja jo palikimą, žodžio programą papildant koncertais. Per 25 gyvavimo metus festivalio geografija kito – dabar jis tiek temų, tiek dalyvių įvairove aprėpia visą Baltijos jūros regioną.
Antra vertus, iš estetinio kultūrinio renginio jis tapo politiniu reiškiniu – festivalyje yra lankęsi net keturi Vokietijos prezidentai, surengta labai rimtų politinių diskusijų. Įžengęs į trečiąjį savo dešimtmetį, festivalis tapo ne tik Nidos, Pamario regiono, bet ir visos Lietuvos reiškiniu. Kalbant apie muzikos programą, asmeniškai manau, kad Lietuvoje turime du klasikinės muzikos festivalius – Vilniaus ir Thomo Manno. Aišku, Nidoje nėra filharmonijos salės, bet labai laukiama iškylant naujo Nidos kultūros centro.
Festivalis reaguoja į tai, kas vyksta pasaulyje, ir dirba su tuo per savo žmones – liepos 14 d. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje klausėmės puikiausio vokiečių baritono B.Applo koncerto, kuris nebūtų prieinamas Lietuvos publikai, jeigu ne tiesioginis ryšis su atlikėju per ilgametį
Pabaigos koncertą dirigavusi G.Šlekytė spinduliavo ugningą temperamentą. festivalio bičiulį, kadaise čia debiutavusį dainininką Edgarą Montvydą. Festivalis pasikvietė rašytoją Olgą Tokarczuk dar prieš jai tampant Nobelio literatūros premijos laureate. Ir toks pavyzdys – ne vienintelis. Tai, kad festivalis užbėga procesams už akių, kyla iš jo galios – tarpdisciplininio ir tarptautinio kuratoriumo. Jis veikia kaip smegenys dėl to, kad kiekvienas jo narys ateina čia turėdamas savo ekosistemą – požiūrį, patirtį, kontaktų tinklą. Šie platesni ryšiai išlieka net tuomet, kai nebelieka juos užmezgusių žmonių.
Čia susitinka žmonės
Prezidentas Valdas ADAMKUS: Šis jubiliejinis festivalis pavadintas „Kultūros kraštovaizdžiai. Pakrantės“. Manau, kad tai – labai gilus ir simbolinis pavadinimas. Juk kiekvieno iš mūsų gyvenime būta ar esama situacijų, kai ieškome atsakymų į esminius klausimus, ieškome išsigelbėjimo, ieškome kranto. Ir kiekviena viltis, kiekvienas Apvaizdos ar likimo ženklas, kiekvienas horizonte iškylantis žmogus mums tampa pakrante – nauja pradžia, nauja galimybe, nauja viltimi.
Taip būna su žmonių likimais, taip būna ir tautų, valstybių, Europos ar viso pasaulio gyvenime. Šiandieninis pasaulis neretai atrodo pernelyg blaškomas atsitiktinumų ir netikrumo įvairovėje, o žmonės, tautos ir valstybės niekaip neatranda ramybės, išminties ir prasmės pakrančių.
Šiandien Nida – viena iš tokių pakrančių. Čia susitinka istorija ir esamasis laikas, čia susitinka didžiojo humanisto Th.Manno idėjos bei kūryba ir kiekvieno iš mūsų patirtis bei mintys. Čia susitinka iškilūs dailės, literatūros, muzikos kūriniai ir juos atidžiai stebinti, jų atidžiai besiklausanti auditorija. Čia susitinka tautos ir valstybės, čia susitinka žmonės. Ir tokiuose susitikimuose, pažymėtuose grožio, išminties, pasitikėjimo ir solidarumo ženklu, visada alsuoja viltis. Viltis, kad pasaulį verčia judėti Tikėjimas, Meilė ir Viltis, o ne nuoskaudos ir pyktis. Kad, nepaisant mus kasdien pasiekiančių liūdnų ir grėsmingų žinių iš viso pasaulio, šalia gyvena išmintis ir grožis. Ir kiekvienas iš mūsų, neabejingas šalia esantiems žmonėms, pasaulio šiandienai ir ateičiai, meno kūriniui ir jo dvasiai, esame įpareigoti tai saugoti ir perduoti ateinančioms kartoms.
