Jūratė GRIGAITIENĖ. XXI „Šermukšnio“ dovanos teatro išsiilgusiai publikai

XXI „Šermukšnio“ dovanos teatro išsiilgusiai publikai

Tradicinis tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“, vykstantis Klaipėdoje kas antri metai, šiemet liepos 2–4 dienomis buvo surengtas jau 21-ąjį kartą. Festivalyje pasirodė artistai ir trupės iš Italijos, Lenkijos, Portugalijos, Vokietijos, Danijos, Suomijos, Meksikos ir Lietuvos, nemokamai pažerdami teatro išsiilgusiai publikai įvairiausių gatvės vaidinimų, teatrališkų paradų, akcijų ir atrakcijų.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Kabojo ant plauko

Ilgamečio Pilies teatro režisieriaus Alvydo Vizgirdos iniciatyva įkurtas kaip kamerinių teatrų festivalis, jis nuolat keitė formatą, vienu metu buvo net Jūros šventės programos dalimi, kol išaugo į savo tradicijas ir

Italų sceninių formų akademija „Teatro Tascabile di Bergamo“ į festivalį Klaipėdoje atvežė įspūdingą gatvės spektaklį „Valsas“ (rež. R.Vescovi).

XXI „Šermukšnio“ dovanos lgusiai publikai

žiūrovus turintį tarptautinį gatvės teatrų festivalį.

Jau trečius metus festivalio programą koordinuoja Arūnas Peštenis kartu su šaunia Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmai komanda. Baigiamojoje festivalio konferencijoje A.Peštenis akcentavo, kad šiemet surengti festivalį buvo didelis iššūkis dėl pasaulinės pandemijos. Daug kartų festivalio likimas kabojo ant plauko, ne visada šią idėją palaikė ir kai kurie uostamiesčio valdžios atstovai. Ir tik dėl atkaklaus visos komandos darbo festivalis vis dėlto šiemet įvyko.

Pirmą kartą ir labai sėkmingai įveiklinta unikali, prieš kelerius metus baigta rekonstruoti Jono kalnelio erdvė. Žiūrovai spektaklius galėjo stebėti patogiai sėdėdami amfiteatre ir tris vakarus mėgautis ne tik vaidinimais, bet ir gamtos bei aplinkos sukurta natūralia scenografija – vandeniu, debesimis, saule, saulėlydžiais, o paskutinę dieną – ir prapliupusia vasaros liūtimi. Teatro mokytoja ekspertė Audra Lenkauskienė pasidžiaugė, kad festivalis vyko labai sklandžiai, buvo laikomasi reglamento, o žmonės po ilgo karantino pirmą kartą mėgavosi tiesiog kultūringu buvimu tarp žmonių, susitikimais ir gyvu bendravimu, kuris iki tol buvo gerokai apribotas dėl visiems suprantamų priežasčių.

Buvo „pagauti teatro“

Dauguma festivalio pasirodymų, pasak organizatorių, sąmoningai koncentravosi Jono kalnelio teritorijoje. Vieša paslaptis, kad Klaipėdos senamiestis pastaruoju metu gerokai ištuštėjęs, todėl baimintasi, kad, išskaidžius vaidinimus po skirtingas ►

Festivalyje buvo galima pamatyti lenkų „Teatr KTO“ gatvės spektaklį „Peregrinus“ (rež. J.Zonas). Indrės Pix / Prokadras.lt nuotr.

Tarptautinis scenos meno ansamblis „Antagon theaterAKTion“ iš Vokietijos „Šermukšnyje“ pristatė vieną garsiausių savo spektaklių „Paketas“ (rež. Sh.Takeuchi, B.Bubas).

◄ senamiesčio erdves, bus prarasti ir potencialūs žiūrovai. Tiesą sakant, seniausi gatvės teatro tradicijas puoselėjantys Europos festivaliai stengiasi vaidinimus išskaidyti po įvairias vietas, todėl aktoriai tiesiog gatvėje, aikštėse, parkuose ir kitose netikėtose erdvėse provokuoja praeivius, įtraukdami į vyksmą ir kartu juos ištraukdami iš saugios komforto zonos. Gatvės teatras, pasak festivalyje dalyvavusios ir didelę šio specifinio žanro vaidinimų patirtį turinčios aktorės Jūratės Širvytės-Rukštelės, pats demokratiškiausias meno žanras, prieinamas ir suprantamas visiems, net niekada teatre nubuvusiems žmonėms. Gatvės teatras toks ir turėtų būti – nenuspėjamas, nepatogus, improvizacinis, spontaniškas, minimaliai verbalinis. Jame visi žiūrovai tampa dalyviais ir savo pritarimu arba atviru priešiškumu inspiruoja gatvės aktorius, keičia scenarijų viena ar kita kryptimi. Tokio grynojo gatvės teatro pavyzdį spektakliu „Sugrįžo“ parodė jau ne pirmą kartą „Šermukšnio“ festivalyje dalyvaujantis ir net 19-os šalių gatvėse vaidinęs aktorius ir režisierius Adrianas Schvarzsteinas (Ispanija) su kūrybine grupe. Adriano suburti atlikėjai veikė atsitiktinės publikos apsuptyje, todėl žmonės ne saugiai iš šalies stebėjo, kas vyksta, o buvo „pagauti teatro“ tiesiogine tų žodžių prasme. Ypač netikėtai „pagautas teatro“ turėjo jaustis jaunas vairuotojas, kurio automobilį tiesiog gatvėje sustabdė vaidinimo dalyviai. „Šermukšnio“ festivalis šiemet gražiai laviravo tarp žiūrimo, patogaus, saugaus teatro Jono kalnelio amfiteatre ir gryno procesinio, nepatogaus, spontaniškų situacijų gatvės teatro modelių. Galima tik pasidžiaugti, kad šiemetėje festivalio programoje pasirodymai daugiau ar mažiau atitiko gatvės teatro, o ne teatro gatvėje formatą, nes turėjo specifinius tik šiam žanrui būdingus bruožus: rizika, nenuspėjamumas, „ketvirtosios sienos“ nebuvimas, neverbalinė raiška, aktorių spontaniška improvizacija, kaukės, kojūkai, žaidimas su skirtingais masteliais, specialieji efektai (ugnis, fejerverkai, dūmai, konfeti ir kt.). Net keli spektakliai naudojo iš senųjų karnavalinių eisenų tradicijos ateinantį atributą – kojūkus, ant kurių gerokai virš žiūrovų iškilę aktoriai atkreipia į save praeivių dėmesį ir nepranyksta minioje. ►

„Teatro Só“ iš Portugalijos parodė jautrų vaidinimą „Šypsokis“ (rež. S.Ferdiandesas).

„Gyvenimas puikus!“ (rež. N.Gronne’as) – žavus tarptautinio artistų iš Italijos ir Danijos dueto „Dansk Rakkerpak“ muzikinis bufonados spektaklis.

B.Šarka, R.Butkus ir M.Pinigis specialiai festivaliui sukūrė interaktyvų muzikinį klounados spektaklį-paradą „Sausos gyslos, drėgnos žarnos“.

Šoko ant kojūkų

◄ Festivalio kontekste išsiskyrė italų „Teatro Tascabile di Bergamo“ spektaklis „Valsas“ (rež. Renzo Vescovi). Dailios, elegantiškos damos puošniomis suknelėmis ir joms asistuojantys kavalieriai su frakais, atrodo, be ypatingų pastangų lengvai sukosi valso ritmu ant kojūkų vakarėjančio dangaus virš uostamiesčio fone. Nuostabi klasikinė muzika, ryškūs kostiumai, žvakių šviesa ir kiti specialieji efektai sukūrė išskirtinę, romantišką šokio spektaklio atmosferą. Tradicinio Vienos valso sceninė imitacija paįvairinta viena kita pikantiška detale (kultūringai šlitinėjanti apygirtė moteris, lengvas poros flirtas, užsiplieskusi konflikto kibirkštėlė ir pan.).

Tarsi nieko svarbaus, be valso, šokio aikštelėje nevyksta, tačiau vaizdas užburia. Ypatingą vaidmenį atliko nuo pat spektaklio pradžios akylai veiksmą stebinti mergaitė balta suknele ir su skrybėle, laikanti rankoje didelį baltą helio balioną. Dėl žaidimo skirtingais masteliais (aukštas – žemas) dar labiau vizualiai sumažėjusi mergaitė tapo jungiamąja grandimi ir savotiška šio spektaklio alter ego. Ant kojūkų labai dideliais tapę suaugusieji sužadino ankstyvoje vaikystėje mane dažnai lydėjusį keistą potyrį ir nuolatinį klausimą, kodėl visi suaugę žmonės yra tokie neįprastai dideli ir gražūs. Stebint pasaulį iš apačios, vaikams gerokai išsikreipia matymo laukas, kuris transformuoja realųjį pasaulį, paversdamas jį savotiška kreivų veidrodžių karalyste. Šis romantiškas ir šiek tiek sentimentalus šokio spektaklis perteikiamas per tyrą mažos mergaitės vaikystės prizmę, nes kiekviena svajoja kuo greičiau užaugti ir tapti tokia pat gražia ir laiminga moterimi.

Nepaliko abejingų

Portugalų „Teatro Só“ spektaklis „Šypsokis“ (rež. Sergio Ferdiandesas) – labai lyriška vienos senjorų poros amžinos meilės ir ištikimybės net ir po vieno iš jų mirties istorija. Jautru, lyriška, gal net šiek tiek melodramatiška. Turbūt ne vienam žiūrovui buvo atradimas, kad, aktoriams judant ant kojūkų, galima publiką ne tik pralinksminti ar nustebinti, bet ir sugraudinti, sujaudinti, kalbėti apie gilius ir skaudžius bendražmogiškus dalykus – vienatvę, netektį, ilgesį ir šviesią viltį.

Vokiečių „Antagon theaterAKTion“ judesio spektaklis „Paketas“ (rež. Shusaku Takeuchi, Bernhardas Bubas), pritariant gyvos muzikos grupei, parodytas tik vieną vakarą, žiūrovų nepaliko abejingų. Biure vyraujanti monotoniška darbo atmosfera, įtempti ir konkurencinės kovos iškreipti kolegų tarpusavio santykiai, paprastų tarnautojų laisvalaikio pramogos (SPA procedūros, baseinas ir kt.), užsimezgę trumpalaikiai tarnybiniai romanai ar tiesioginio priekabiavimo epizodai buvo atskleisti per veiksmo choreografiją, žaismingas situacijas, tikslią mizanscenų režisūrą. Kiekvieno epizodo veiksmas, gestai, mimika, judesiai, kai kada net su akrobatiniais elementais, labai tiksliai

Klaipėdiečiai mimas A.Mažonas ir pantomimos teatras „A“ publiką įtraukė į mimų žaidimą gatvėje „Iškasenos“.

surepetuoti, sukurti ryškūs skirtingi žmonių tipažai, turintys daug emocijų atspalvių. Sužavėjo trupės ansambliškumas, aktorių temperamentas, kuris palaikė gerą spektaklio ritmą. Dinamikos pridėjo ir virtinė komiškų situacijų pramaišiui su dramatinėmis gaidelėmis. Tik finalinę sceną, kai po erdvę pasklinda balti kanceliarinio popieriaus lapai, „nunešė“ mamų neprižiūrimi (nors jau buvo vėlyvas vakaras) į sceną krintančių lapų gaudyti subėgę vaikai. Tokia pramoga šiame spektaklyje nepasitvirtino, todėl pritariu teatro kritiko Vaido Jauniškio išsakytai pastabai, kad žiūrovai tokiuose festivaliuose turi būti irgi edukuojami ir mokomi tinkamai elgtis pasirodymų metu. ►

Lietuvis Dž.Kunsmanas ir meksikietis A.C.Bibiano savo pasirodyme „Ryšio beieškant“ mezgė neverbalinį kontaktą tarp akrobato ir šokėjo.

Veidus slėpė kaukės

◄ Lenkų „Teatr KTO“ kaukių spektaklio „Peregrinus“ (rež. Jerzy Zonas, choreografija ir kostiumai Joannos Jasko-Srokos) idėją inspiravo Th.S.Elioto poezija.

Aktoriai vaizdavo vieną įtemptą ir dinamišką šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dieną. Peregrinus – tai „skaitmeninės“, vartotojiškos visuomenės suluošinto žmogaus, užstrigusio tarp namų, vartojimo ir darbo korporacijoje, gyvenimo sinonimas. Šiame spektaklyje galima atrasti tematinių sąsajų su vokiečių „Paketu“, tačiau panaudotos meninės priemonės buvo visiškai skirtingos. Savo tikruosius veidus paslėpę po didelėmis, vienodomis, be emocijų ir išraiškų kaukėmis aktoriai praranda individualumą bei tapatybę, virsdami tiesiog pilka nemąstančia mase. Totalią asmenybės niveliaciją sustiprina rankose laikomi vienodi pilki blizgūs lagaminai, kurie tampa pagrindine scenografijos detale (darbo ir pietų stalas, kompiuteris, kėdė ir pan.) ir įneša į spektaklį šalto ir nejaukaus vizualumo pojūtį. Aiški kūrėjų mintis įprasminama griežtos judesio struktūros choreografiniu piešiniu. Pasiteisino žaidimas skirtingais masteliais. Neįprastai didelės kaukės sudarkė natūralias žmogaus kūno proporcijas, paversdamos juos

Klaipėdos Šeiko šokio teatras parodė spektaklio „Pareiškiu – Brandir“ naują adaptaciją atviroje erdvėje.

Pirmą kartą ir labai sėkmingai įveiklinta unikali, prieš kelerius metus baigta rekonstruoti Jono kalnelio erdvė.

groteskiškai judančiais padarais. Prieš spektaklį žiūrovams išdalytos popierinės „peregrinų“ kaukės tik dar labiau sustiprino kūrėjų siunčiamą žinutę, kad žmogaus esybė, neturinti individualių bruožų ir emocingumo, yra labai nuspėjama ir nelaiminga, nes gyvena ne savo, o kažkieno kito primestą netikrą ir todėl beprasmišką gyvenimą.

Įtraukė žiūrovus

Improvizacijos džiaugsmu ir humoru publiką patraukė Klaipėdos klounų teatro studijos „Dulidu“ ir Klaipėdos džiazo orkestro muzikantų pasirodymas „Let’s Jazz!“.

Gyvą, improvizacinį, iš senųjų visoje Europoje paplitusių turgaus aikštės vaidinimų ateinantį spektaklį „Gyvenimas puikus!“ (rež. Nielsas Gronne’as) parodė internacionalinis aktorių Claudo Levati (Italija) ir Nielso Peterio Klofto (Danija) duetas. Šis vaidinimas pradedamas gerokai prieš jį: pasitinkami žiūrovai ir supažindinami su žaidimo taisyklėmis, kartu skaičiuojamos minutės iki spektaklio pradžios, o tada ypač daug dėmesio sulaukia vėluojantys ar pasiklydę žiūrovai ir pan. ►

Vilniečių Senųjų menų studija ir ispanų režisierius A.Schvarzsteinas „Šermukšnyje“ surengė nuotaikingą muzikinį gatvės pasirodymą „Sugrįžo“, į kurį įtraukė ir žiūrovus.

K.Matusevičiaus siurrealioje komedijoje „Aš, drabužiai ir kas jie?“ rūbai atgimė kaip mistinės būtybės. ◄ Spektaklyje, naudojant ir lėlių teatro elementus, žaismingai įpinama W.Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetos“ tragiška meilės istorija. Tačiau pagrindinė kolizija scenoje rutuliojasi tarp dviejų kardinaliai priešingų po- lių – optimisto, kuriam bet koks gyvenimas puikus, ir pesimisto, ieškančio ir vis nerandančio tinkamo būdo pabaigti savo nelaimingą gyvenimą (pasikarti, nusiskandinti, išgerti nuodų ar kt.?). Ši priešprieša sukelia daugiausia juoko ir pažeria netikėtų aktorinių improvizacinių perliukų. Kad triumfuotų pavadinime iškelta puikaus gyvenimo idėja, įtraukiami žiūrovai, kurie pakviesti į sceną tampa lygiateisiais spektaklio dalyviais. Nuotakos, būsimų vaikų, uošvių ir kitų giminaičių jaunikiui paieškos ir jų bendri pasirodymai (vestuvinės eitynės, asmenukės ir kt.) žiūrovams sukėlė netikėtumo efektą ir smagaus juoko bangą.

ikingą muzikinį gatvės pasirodymą „Sugrįžo“, į kurį įtraukė ir žiūrovus.

Populiarus žanras

„Šermukšnio“ festivalio programą gražiai papuošė ir papildė vietinių teatro trupių pajėgos: Šeiko šokio teatras, klounų teatro studija „Dulidu“, pantomimos teatras „A“, performeris Benas Šarka kartu su Rūta Butkus ir Mariumi Pinigiu bei kiti atlikėjai, tačiau dėl ribotos straipsnio apimties jų pasirodymus bus galima aptarti kitą kartą, kitoje platformoje.

XXI tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“ šiemet dar kartą bandė paneigti iki šiol gają nuomonę, esą gatvės teatro žanras yra žemesnio lygio menas, o gatvės artistas – kažkoks nevykėlis, nepritapėlis, neperlipęs aukštai iškeltos vadinamojo rimtojo akademinio teatro kartelės. Festivalyje vaidinę ir jo baigiamojoje diskusijoje dalyvavę aktoriai dar kartą įrodė, kad tai netiesa. Takoskyra išryškėja tik žanrų specifikoje. Juk ne kiekvienas dramos aktorius sugebėtų vaidinti tiesiog gatvėje, kur jo tyko daug rizikos elementų ir nėra saugios „ketvirtosios sienos“, kur reikia spontaniškai „čia ir dabar“ vaidinimo metu priimti sprendimus, keisti scenarijų, prisitaikyti prie bet kokių oro sąlygų ar kitų sunkinančių, kartais ir ekstremalių aplinkybių. Todėl šis žanras toks populiarus ir žavi publiką nuo seniausių laikų.

Suomė A.Mäkipää monospektaklyje „Jugglescapes“ sujungė žongliravimą ir šokį.