GINTARO LAŠAI
Kas nutiko A l Dainius Vanagas. Oderis. Distopinis romanas. Baltos lankos, Vilnius, 2021, 270 p. Minvydas SIMANAITIS
Paėmęs į rankas distopinį kūrinį, kėliau sau klausimą, ar imčiau utopinį. Ar gebėčiau įsijausti kaip į kažką daugiau nei pasaką. Abu žanrai siūlo ateities (ar praeities) viziją, tačiau kūrinio sėkmė yra nulemiama sąryšio su dabartimi. Ne akivaizdaus priklausymo kultūrai, kurioje egzistuoja kūrėjas ir kūrinys, bet kiek autorius sugeba paskleisti užuominas, paslėptas po aiškiai dėstomu pasakojimu. Karai gąsdina, bet jie yra suprantami, epidemija – paslaptingesnis reiškinys, bet, regis, daugelis jau turi nuomonę apie tai, kas vyksta. Kaip sugebėti pastebėti užgimstančius pokyčius ir grėsmes? Distopija – tai mėginimas suabsoliutinti dabarties bruožus, parodant jų išvirkščiąją pusę, kuri leidžia iš naujo pažvelgti į tikrovę. Įžvelgti ąžuolą gilėje ir puvėsį trupioje žievėje. Neketindamas pasiūlyti užbaigtos analizės, kuri dažniau pagrasina kūriniui teismu nei suteikia deguonies, pateiksiu dvi prieigos kryptis. Pirmoji, sąlygiškai vadinkime, paviršiaus – naratyvo, personažų, pagrindinės idėjos. Paviršiaus nelaikau paviršutiniškumu, o laikau tuo, ką galima apčiuopti, net jei reikėtų įdėti daug pastangų. Distopinio žanro kūrinys gali būti analizuojamas vien nužvelgiant paviršių – socialinę priespaudą, valdžios piktnaudžiavimą ir kas tokioje visuomenėje nutinka žmogui. Debiutinis Dainiaus Vanago romanas „Oderis“ remiasi iš pirmo žvilgsnio paprasta idėja – visi, kurie nori gyventi mieste, privalo dirbti. Tačiau už šios idėjos slypi keblus realizavimas. Nedirbantieji yra deportuojami. Policija įgauna daug teisių, atsiranda galimybė piktnaudžiauti galia. Po sutvarkytais parkais, prabangio54
mis parduotuvėmis ir kitomis didmiesčio gėrybėmis slypi policinė valstybė (drįstu miestą pavadinti valstybe dėl asociacijos su senovės Graikijos poliu-valstybe). Saugumas, kad nebūsi apiplėštas ar užpultas gatvėje, egzistuoja paraleliai su nerimu netekti darbo ir galiausiai prarasti viską – butą, santykius, draugus. Oderio kūrėjas yra meras, kurio personažas, kaip pats interviu pripažino autorius, semiasi įkvėpimo iš Donaldo Trumpo personos, tik yra šaltesnio proto, radikalesnis savo veiksmais ir, būtų galima sakyti, remiasi mokslu. Taigi ne tiek žaidžia žmonių emocijomis, kiek idėjomis. O idėjos yra reikalingos dėl blogėjančios situacijos. Tai nuoroda į šiandieninę situaciją. Merui leidžiama piktnaudžiauti valdžia dėl didėjančios pabėgėlių krizės, klimato atšilimo ir pan. Žmonėms reikia tvarkos, saugumo, pastovumo. Regis, tai ir gauna, norinčiųjų apsigyventi mieste-tvirtovėje nestinga, lygiai kaip ir nėra deportuojamųjų trūkumo. Tačiau, nors pasaulio vaizdas nubrėžtas plačiais socialiniais rėžiais, už mero (kuris yra politikas) ir tardytojo (kuris turi savo motyvaciją ir politinį požiūrį) nėra aiškesnio panoraminio pasaulio vaizdo. Centre stovi Alanas, galbūt paprastas miestietis, bet kas galėtų pateikti nuosprendį miestui pagal vieną jo gyventoją? Pagrindinis veikėjas Alanas (romano pabaigoje paaiškėja, kad jis nėra vienatinis romano herojus) gali būti apibūdintas keliais sakiniais. Alaną paliko žmona. Alanas neteko darbo. Alanas jaučia apatiją. O miestas juda. Miestas reikalauja dėmesio. Turi dirbti, negali ieškoti žmonos, kuri kaltina tave, kad mušei vaiką. Alanas neatsimena ir nesupranta, kaip galėtų būti taip pasielgęs. Alanas nori pasikalbėti, pasiteisinti (dėl kažin ko) ir vėl gyventi stabilumą teikiantį šeimyninį gyvenimą. O miestas juda. Reikia dirbti, o kai neturi darbo, privalai susirasti. Viskas
daug paprasčiau, kai viršininkas pasako dienos, mėnesio, metų tikslus. Tereikia atsikelti, nusiprausti veidą ir dirbti. Smagu turėti kvalifikaciją, būti reikalingam. Čia nei distopija, nei utopija. O noras būti reikalingam. Bet žmona paliko, net vaiko vardo neatsimena. Savo vaiko vardo. Miestas juda. Reikia dirbti. Bet Alanas guli kambary paslikas. Bedarbis. Centrinė romano idėja – distopija, kurios ašyje yra prievolė visiems dirbti. Panašią idėją galime atrasti Thomo More’o utopijoje, kuri, regis, yra pagrindinis D.Vanago romano įkvėpimo šaltinis, ar net ir Karlo Markso trumpuose samprotavimuose apie marksistinę visuomenę, kurioje visi galės dirbti ką nori. Keisti darbą kada nori. Tiesa, Oderis skiriasi nuo Markso vizijos, nes rinka lieka kapitalistinė. Išlieka profesijos ir kvalifikacijos, bet šiuo aspektu romano idėja ir yra silpniausia. Pačioje knygoje aptinkame darbo perdavimą mašinoms ir programoms.
