Durys 2021 08 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2021 RUGPJŪTIS / Nr. 8(92)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2021 rugpjūtis / Nr. 8(92) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2021 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. XXI „Šermukšnio“ dovanos teatro išsiilgusiai publikai

MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. Tarptautinis Klaipėdos festivalis 2021: įkvėpti, užsimojus plačiai, pakilti ir skristi

ETNOKULTŪRA Daiva JANAUSKAITĖ. Etnodienos – lyg krašto praeities atminimas

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2021 2 psl. – XXI „Šermukšnio“ festivalis. Italų trupės spektaklio „Valsas“ akimirka. Indrės Pix nuotr. 4 psl. – Domo Rimeikos nuotr. iš fotoparodos „Uždaros teritorijos: tėkmėje“ Klaipėdos meno bibliotekoje ŽURNALĄ REMIA

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. „X“ kaip terra incognita

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Kvadratai kvadratuose, arba Sluoksniuota tapyba

Birutė SKAISGIRIENĖ. Klaipėdos vitražų istorijos (5). B.Bružo vitražai Vakarų Lietuvoje

ERDVĖS Valerija KIGUOLIENĖ. XXV Thomo Manno festivalio dienoraštis: kultūros gurkšnis liepos kaitroje

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. Kino ir kino teatrų ateitis

GINTARO LAŠAI Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2021 m.“ SRTRF skyrė 40 tūkst. eurų finansinę paramą

Minvydas SIMANAITIS. Kas nutiko Alanui?

Nijolė KLIUKAITĖ. Netvarkingas sonetų vainikas. Baltas

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Jovita SAULĖNIENĖ. Prūsijos karalienės Luizės atminimo ženklai Klaipėdoje (2)

60 3

TEATRAS

XXI „Šermukš n teatro išsiilgus i Tradicinis tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“, vykstantis Klaipėdoje kas antri metai, šiemet liepos 2–4 dienomis buvo surengtas jau 21-ąjį kartą. Festivalyje pasirodė artistai ir trupės iš Italijos, Lenkijos, Portugalijos, Vokietijos, Danijos, Suomijos, Meksikos ir Lietuvos, nemokamai pažerdami teatro išsiilgusiai publikai įvairiausių gatvės vaidinimų, teatrališkų paradų, akcijų ir atrakcijų.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Kabojo ant plauko Ilgamečio Pilies teatro režisieriaus Alvydo Vizgirdos iniciatyva įkurtas kaip kamerinių teatrų festivalis, jis nuolat keitė formatą, vienu metu buvo net Jūros šventės programos dalimi, kol išaugo į savo tradicijas ir

Italų sceninių formų akademija „Teatro Tascabile di Bergamo“ į festivalį Klaipėdoje atvežė įspūdingą gatvės spektaklį „Valsas“ (rež. R.Vescovi).

TEATRAS

š nio“ dovanos s iai publikai žiūrovus turintį tarptautinį gatvės teatrų festivalį. Jau trečius metus festivalio programą koordinuoja Arūnas Peštenis kartu su šaunia Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmai komanda. Baigiamojoje festivalio konferencijoje A.Peštenis akcentavo, kad šiemet surengti festivalį buvo didelis iššūkis dėl pasaulinės pandemijos. Daug kartų festivalio likimas kabojo ant plauko, ne visada šią idėją palaikė ir kai kurie uostamiesčio valdžios atstovai. Ir tik dėl atkaklaus visos komandos darbo festivalis vis dėlto šiemet įvyko. Pirmą kartą ir labai sėkmingai įveiklinta unikali, prieš kelerius metus baigta rekonstruoti Jono kalnelio erdvė. Žiūrovai spektaklius galėjo stebėti patogiai sėdėdami amfiteatre ir tris vakarus mėgautis ne tik vaidinimais, bet ir gamtos bei aplinkos sukurta natūralia scenografija – vandeniu, debesimis, saule, saulėlydžiais, o paskutinę dieną – ir prapliupusia vasaros liūtimi. Teatro mokytoja ekspertė Audra Lenkauskienė pasidžiaugė, kad festivalis vyko labai sklandžiai, buvo laikomasi reglamento, o žmonės po ilgo karantino pirmą kartą mėgavosi tiesiog kultūringu buvimu tarp žmonių, susitikimais ir gyvu bendravimu, kuris iki tol buvo gerokai apribotas dėl visiems suprantamų priežasčių.

Buvo „pagauti teatro“ Dauguma festivalio pasirodymų, pasak organizatorių, sąmoningai koncentravosi Jono kalnelio teritorijoje. Vieša paslaptis, kad Klaipėdos senamiestis pastaruoju metu gerokai ištuštėjęs, todėl baimintasi, kad, išskaidžius vaidinimus po skirtingas ►

Festivalyje buvo galima pamatyti lenkų „Teatr KTO“ gatvės spektaklį „Peregrinus“ (rež. J.Zonas). Indrės Pix / Prokadras.lt nuotr.

TEATRAS

Tarptautinis scenos meno ansamblis „Antagon theaterAKTion“ iš Vokietijos „Šermukšnyje“ pristatė vieną garsiausių savo spektaklių „Paketas“ (rež. Sh.Takeuchi, B.Bubas).

TEATRAS

◄ senamiesčio erdves, bus prarasti

ir potencialūs žiūrovai. Tiesą sakant, seniausi gatvės teatro tradicijas puoselėjantys Europos festivaliai stengiasi vaidinimus išskaidyti po įvairias vietas, todėl aktoriai tiesiog gatvėje, aikštėse, parkuose ir kitose netikėtose erdvėse provokuoja praeivius, įtraukdami į vyksmą ir kartu juos ištraukdami iš saugios komforto zonos. Gatvės teatras, pasak festivalyje dalyvavusios ir didelę šio specifinio žanro vaidinimų patirtį turinčios aktorės Jūratės Širvytės-Rukštelės, pats demokratiškiausias meno žanras, prieinamas ir suprantamas visiems, net niekada teatre nubuvusiems žmonėms. Gatvės teatras toks ir turėtų būti – nenuspėjamas, nepatogus, improvizacinis, spontaniškas, minimaliai verbalinis. Jame visi žiūrovai tampa dalyviais ir savo pritarimu arba atviru priešiškumu inspiruoja gatvės aktorius, keičia scenarijų viena ar kita kryptimi. Tokio grynojo gatvės teatro pavyzdį spektakliu „Sugrįžo“ parodė jau ne pirmą kartą „Šermukšnio“ festivalyje dalyvaujantis ir net 19-os šalių gatvėse vaidinęs aktorius ir režisierius Adrianas Schvarzsteinas (Ispanija) su kūrybine grupe. Adriano suburti atlikėjai veikė atsitiktinės publikos apsuptyje, todėl žmonės ne saugiai iš šalies stebėjo, kas vyksta, o buvo „pagauti teatro“ tiesiogine tų žodžių prasme. Ypač netikėtai „pagautas teatro“ turėjo jaustis jaunas vairuotojas, kurio automobilį tiesiog gatvėje sustabdė vaidinimo dalyviai. „Šermukšnio“ festivalis šiemet gražiai laviravo tarp žiūrimo, patogaus, saugaus teatro Jono kalnelio amfiteatre ir gryno procesinio, nepatogaus, spontaniškų situacijų gatvės teatro modelių. Galima tik pasidžiaugti, kad šiemetėje festivalio programoje pasirodymai daugiau ar mažiau atitiko gatvės teatro, o ne teatro gatvėje formatą, nes turėjo specifinius tik šiam žanrui būdingus bruožus: rizika, nenuspėjamumas, „ketvirtosios sienos“ nebuvimas, neverbalinė raiška, aktorių spontaniška improvizacija, kaukės, kojūkai, žaidimas su skirtingais masteliais, specialieji efektai (ugnis, fejerverkai, dūmai, konfeti ir kt.). Net keli spektakliai naudojo iš senųjų karnavalinių eisenų tradicijos ateinantį atributą – kojūkus, ant kurių gerokai virš žiūrovų iškilę aktoriai atkreipia į save praeivių dėmesį ir nepranyksta minioje. ►

„Teatro Só“ iš Portugalijos parodė jautrų vaidinimą „Šypsokis“ (rež. S.Ferdiandesas).

TEATRAS

„Gyvenimas puikus!“ (rež. N.Gronne’as) – žavus tarptautinio artistų iš Italijos ir Danijos dueto „Dansk Rakkerpak“ muzikinis bufonados spektaklis.

Šoko ant kojūkų ◄ Festivalio kontekste išsiskyrė italų „Teatro Tascabile di Bergamo“ spektaklis „Valsas“ (rež. Renzo Vescovi). Dailios, elegantiškos damos puošniomis suknelėmis

ir joms asistuojantys kavalieriai su frakais, atrodo, be ypatingų pastangų lengvai sukosi valso ritmu ant kojūkų vakarėjančio dangaus virš uostamiesčio fone. Nuostabi klasikinė muzika, ryškūs kostiumai, žvakių šviesa ir kiti specialieji efektai sukūrė išskirtinę, romantišką šokio spektaklio

atmosferą. Tradicinio Vienos valso sceninė imitacija paįvairinta viena kita pikantiška detale (kultūringai šlitinėjanti apygirtė moteris, lengvas poros flirtas, užsiplieskusi konflikto kibirkštėlė ir pan.). Tarsi nieko svarbaus, be valso, šokio aikštelėje nevyksta, tačiau vaizdas užburia. Ypatingą vaidmenį atliko nuo pat spektaklio pradžios akylai veiksmą stebinti mergaitė balta suknele ir su skrybėle, laikanti rankoje didelį baltą helio balioną. Dėl žaidimo skirtingais masteliais (aukštas – žemas) dar labiau vizualiai sumažėjusi mergaitė tapo jungiamąja grandimi ir savotiška šio spektaklio alter ego. Ant kojūkų labai dideliais tapę suaugusieji sužadino ankstyvoje vaikystėje mane dažnai lydėjusį keistą potyrį ir nuolatinį klausimą, kodėl visi suaugę žmonės yra tokie neįprastai dideli ir gražūs. Stebint pasaulį iš apačios, vaikams gerokai išsikreipia matymo laukas, kuris transformuoja realųjį pasaulį, paversdamas jį savotiška kreivų veidrodžių karalyste. Šis romantiškas ir šiek tiek sentimentalus šokio spektaklis perteikiamas per tyrą mažos mergaitės vaikystės prizmę, nes kiekviena svajoja kuo greičiau užaugti ir tapti tokia pat gražia ir laiminga moterimi.

B.Šarka, R.Butkus ir M.Pinigis specialiai festivaliui sukūrė interaktyvų muzikinį klounados spektaklį-paradą „Sausos gyslos, drėgnos žarnos“.

TEATRAS

Nepaliko abejingų Portugalų „Teatro Só“ spektaklis „Šypsokis“ (rež. Sergio Ferdiandesas) – labai lyriška vienos senjorų poros amžinos meilės ir ištikimybės net ir po vieno iš jų mirties istorija. Jautru, lyriška, gal net šiek tiek melodramatiška. Turbūt ne vienam žiūrovui buvo atradimas, kad, aktoriams judant ant kojūkų, galima publiką ne tik pralinksminti ar nustebinti, bet ir sugraudinti, sujaudinti, kalbėti apie gilius ir skaudžius bendražmogiškus dalykus – vienatvę, netektį, ilgesį ir šviesią viltį. Vokiečių „Antagon theaterAKTion“ judesio spektaklis „Paketas“ (rež. Shusaku Takeuchi, Bernhardas Bubas), pritariant gyvos muzikos grupei, parodytas tik vieną vakarą, žiūrovų nepaliko abejingų. Biure vyraujanti monotoniška darbo atmosfera, įtempti ir konkurencinės kovos iškreipti kolegų tarpusavio santykiai, paprastų tarnautojų laisvalaikio pramogos (SPA procedūros, baseinas ir kt.), užsimezgę trumpalaikiai tarnybiniai romanai ar tiesioginio priekabiavimo epizodai buvo atskleisti per veiksmo choreografiją, žaismingas situacijas, tikslią mizanscenų režisūrą. Kiekvieno epizodo veiksmas, gestai, mimika, judesiai, kai kada net su akrobatiniais elementais, labai tiksliai

Klaipėdiečiai mimas A.Mažonas ir pantomimos teatras „A“ publiką įtraukė į mimų žaidimą gatvėje „Iškasenos“.

surepetuoti, sukurti ryškūs skirtingi žmonių tipažai, turintys daug emocijų atspalvių. Sužavėjo trupės ansambliškumas, aktorių temperamentas, kuris palaikė gerą spektaklio ritmą. Dinamikos pridėjo ir virtinė komiškų situacijų pramaišiui su dramatinėmis gaidelėmis. Tik finalinę sceną, kai po erdvę pasklinda balti kanceliarinio popieriaus

lapai, „nunešė“ mamų neprižiūrimi (nors jau buvo vėlyvas vakaras) į sceną krintančių lapų gaudyti subėgę vaikai. Tokia pramoga šiame spektaklyje nepasitvirtino, todėl pritariu teatro kritiko Vaido Jauniškio išsakytai pastabai, kad žiūrovai tokiuose festivaliuose turi būti irgi edukuojami ir mokomi tinkamai elgtis pasirodymų metu. ► 9

TEATRAS

Veidus slėpė kaukės

Lietuvis Dž.Kunsmanas ir meksikietis A.C.Bibiano savo pasirodyme „Ryšio beieškant“ mezgė neverbalinį kontaktą tarp akrobato ir šokėjo.

◄ Lenkų „Teatr KTO“ kaukių spektaklio „Peregrinus“ (rež. Jerzy Zonas, choreografija ir kostiumai Joannos Jasko-Srokos) idėją inspiravo Th.S.Elioto poezija. Aktoriai vaizdavo vieną įtemptą ir dinamišką šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dieną. Peregrinus – tai „skaitmeninės“, vartotojiškos visuomenės suluošinto žmogaus, užstrigusio tarp namų, vartojimo ir darbo korporacijoje, gyvenimo sinonimas. Šiame spektaklyje galima atrasti tematinių sąsajų su vokiečių „Paketu“, tačiau panaudotos meninės priemonės buvo visiškai skirtingos. Savo tikruosius veidus paslėpę po didelėmis, vienodomis, be emocijų ir išraiškų kaukėmis aktoriai praranda individualumą bei tapatybę, virsdami tiesiog pilka nemąstančia mase. Totalią asmenybės niveliaciją sustiprina rankose laikomi vienodi pilki blizgūs lagaminai, kurie tampa pagrindine scenografijos detale (darbo ir pietų stalas, kompiuteris, kėdė ir pan.) ir įneša į spektaklį šalto ir nejaukaus vizualumo pojūtį. Aiški kūrėjų mintis įprasminama griežtos judesio struktūros choreografiniu piešiniu. Pasiteisino žaidimas skirtingais masteliais. Neįprastai didelės kaukės sudarkė natūralias žmogaus kūno proporcijas, paversdamos juos

Klaipėdos Šeiko šokio teatras parodė spektaklio „Pareiškiu – Brandir“ naują adaptaciją atviroje erdvėje.

TEATRAS

Pirmą kartą ir labai sėkmingai įveiklinta unikali, prieš kelerius metus baigta rekonstruoti Jono kalnelio erdvė. groteskiškai judančiais padarais. Prieš spektaklį žiūrovams išdalytos popierinės „peregrinų“ kaukės tik dar labiau sustiprino kūrėjų siunčiamą žinutę, kad žmogaus esybė, neturinti individualių bruožų ir emocingumo, yra labai nuspėjama ir nelaiminga, nes gyvena ne savo, o kažkieno kito primestą netikrą ir todėl beprasmišką gyvenimą.

Įtraukė žiūrovus

Improvizacijos džiaugsmu ir humoru publiką patraukė Klaipėdos klounų teatro studijos „Dulidu“ ir Klaipėdos džiazo orkestro muzikantų pasirodymas „Let’s Jazz!“.

Gyvą, improvizacinį, iš senųjų visoje Europoje paplitusių turgaus aikštės vaidinimų ateinantį spektaklį „Gyvenimas puikus!“ (rež. Nielsas Gronne’as) parodė internaci-

onalinis aktorių Claudo Levati (Italija) ir Nielso Peterio Klofto (Danija) duetas. Šis vaidinimas pradedamas gerokai prieš jį: pasitinkami žiūrovai ir supažindinami su

žaidimo taisyklėmis, kartu skaičiuojamos minutės iki spektaklio pradžios, o tada ypač daug dėmesio sulaukia vėluojantys ar pasiklydę žiūrovai ir pan. ► 11

TEATRAS

Vilniečių Senųjų menų studija ir ispanų režisierius A.Schvarzsteinas „Šermukšnyje“ surengė nuotaikingą muzikinį gatvės pasirodymą „Sugrįžo“, į kurį įtraukė ir ž ◄ Spektaklyje, naudojant ir lėlių

K.Matusevičiaus siurrealioje komedijoje „Aš, drabužiai ir kas jie?“ rūbai atgimė kaip mistinės būtybės.

teatro elementus, žaismingai įpinama W.Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetos“ tragiška meilės istorija. Tačiau pagrindinė kolizija scenoje rutuliojasi tarp dviejų kardinaliai priešingų polių – optimisto, kuriam bet koks gyvenimas puikus, ir pesimisto, ieškančio ir vis nerandančio tinkamo būdo pabaigti savo nelaimingą gyvenimą (pasikarti, nusiskandinti, išgerti nuodų ar kt.?). Ši priešprieša sukelia daugiausia juoko ir pažeria netikėtų aktorinių improvizacinių perliukų. Kad triumfuotų pavadinime iškelta puikaus gyvenimo idėja, įtraukiami žiūrovai, kurie pakviesti į sceną tampa lygiateisiais spektaklio dalyviais. Nuotakos, būsimų vaikų, uošvių ir kitų giminaičių jaunikiui paieškos ir jų bendri pasirodymai (vestuvinės eitynės, asmenukės ir kt.) žiūrovams sukėlė netikėtumo efektą ir smagaus juoko bangą.

TEATRAS

ukė ir žiūrovus.

Populiarus žanras „Šermukšnio“ festivalio programą gražiai papuošė ir papildė vietinių teatro trupių pajėgos: Šeiko šokio teatras, klounų teatro studija „Dulidu“, pantomimos teatras „A“, performeris Benas Šarka kartu su Rūta Butkus ir Mariumi Pinigiu bei kiti atlikėjai, tačiau dėl ribotos straipsnio apimties jų pasirodymus bus galima aptarti kitą kartą, kitoje platformoje. XXI tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“ šiemet dar kartą bandė paneigti iki šiol gają nuomonę, esą gatvės teatro žanras yra žemesnio lygio menas, o gatvės artistas – kažkoks nevykėlis, nepritapėlis, neperlipęs aukštai iškeltos vadinamojo rimtojo akademinio teatro kartelės. Festivalyje vaidinę ir jo baigiamojoje diskusijoje dalyvavę aktoriai dar kartą įrodė, kad tai netiesa. Takoskyra išryškėja tik žanrų specifikoje. Juk ne kiekvienas dramos aktorius sugebėtų vaidinti tiesiog

gatvėje, kur jo tyko daug rizikos elementų ir nėra saugios „ketvirtosios sienos“, kur reikia spontaniškai „čia ir dabar“ vaidinimo metu priimti sprendimus, keisti scenarijų,

prisitaikyti prie bet kokių oro sąlygų ar kitų sunkinančių, kartais ir ekstremalių aplinkybių. Todėl šis žanras toks populiarus ir žavi publiką nuo seniausių laikų.

Suomė A.Mäkipää monospektaklyje „Jugglescapes“ sujungė žongliravimą ir šokį. 13

MUZIKA

Tarptautinis Klaipėd o įkvėpti, užsimojus pl a Liepos 29 – rugpjūčio 14 dienomis uostamiestyje vyko naujas, ambicingas ir daug žadantis projektas – tarptautinis operos, šokio ir klasikinės muzikos festivalis, pavadintas labai paprastai – Tarptautiniu Klaipėdos festivaliu. Iš esmės tai renginys, atsiradęs daugiau nei du dešimtmečius sėkmingai gyvavusio „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ vietoje, tik tarsi nusimetęs savo senuosius, jau išaugtus rūbelius, ir nuo šių metų siekiantis dar daugiau, toliau, plačiau savo sparnais užsimoti, reprezentuoti kultūrą ne tik Klaipėdos ar pajūrio krašte, kaip buvo anksčiau, bet ir tapti švyturiu šiame krašte gimusiems, po įvairius kraštus išsibarsčiusiems gabiems atlikėjams, savotiškais Lietuvos kultūros vartais pasauliui.

Net keturi Klaipėdos festivalio vakarai buvo skirti R.Wagnerio operai „Skrajojantis olandas“ – šiek tiek atsinaujinusiai, nežymiai pakeistai, naujais solistais pap

MUZIKA

d os festivalis 2021: l ačiai, pakilti ir skristi Danguolė VILIDAITĖ

Gavus pakankamą finansavimą ir numačius teisingą veiksmų strategiją, šis sumanymas gali ir pavykti. Potencialo yra. Jau sulaukta teigiamų atsiliepimų iš užsienio, tarptautinėje platformoje „OperaVision“ pademonstravus praėjusių metų sėkmingiausią Klaipėdos

muzikinio teatro premjerą – Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ vaizdo įrašą, o Eduardo Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“ transliuotas prancūzišku „Mezzo“ kanalu. Tad galiu tik paantrinti savo praėjusiais metais išreikštoms mintims ir pasidžiaugti, kad teatro politika nepasikeitė, pretenzijos aukštojo meno link ir mokėjimas jas realizuoti, pasiekiant aukščiausio lygio rezultatą, išliko.

Įdarbinus stichijas Vanduo, vėjas, ugnis ir žemė po kojomis – keturios pagrindinės stichijos, ne tik dirbtinai sukurtos, lydėjo visus septynis šių metų Klaipėdos festivalio vakarus, suteikdamos kažkokį ypatingą gyvos erdvės senajame elinge, muzikinio garso ir meninių efektų derėjimą, kiekvieną kartą vis kitokį. ►

tais papildytai.

MUZIKA

◄ Net keturi vakarai buvo skirti „Skrajojančiam olandui“, šiek tiek atsinaujinusiam, nežymiai pakeistam, naujais solistais papildytam. Jeigu teisingai supratau, šią operą organizatoriai žada rodyti ir kitais metais, ji turi tapti savotišku festivalio kokybės ir atpažinimo ženklu. Du vakarai paskirti vienaveiksmių šokio spektaklių premjerai – diptikui, sudarytam iš Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“, jo sukūrimo laikais tapusio didžiausiu muzikos ir teatro istorijoje skandalu, ir choreografinės kompozicijos, pastatytos pagal vieną garsiausių ir gražiausių baroko vokalinių-instrumentinių opusų Giovannio Battistos Pergolesio „Stabat Mater“. Simfoninės muzikos koncerte „Elingo ritmu – žėrinti marių muzika“ Klaipėdos publikos vertinimui buvo pristatytas Maksimas Fedotovas, vienas žymiausių dabarties Rusijos smuiko mokyklos atstovų, dažnai dar tituluojamas rusiškuoju Paganiniu. Kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozai16

tis), diriguojant Martynui Staškui, solistas atliko du vėlyvojo romantizmo estetika pasižyminčius opusus: vokiečių autoriaus Maxo Brucho koncertą smuikui ir orkestrui Nr. 1 g-moll, Op. 26 ir šio kompozitoriaus bendraamžio bei gero pažįstamo prancūzo Camille’io Saint-Saënso Introdukciją ir rondo capriccioso smuikui ir orkestrui a-moll, Op. 28. Pasirinkta romantinės muzikos programa, anot smuikininko, yra jam pagal prigimtį artimesnė. Vakarą užbaigė ištrauka iš vieno žymiausių XX a. baletų – Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetos“, šiuo metu Klaipėdos muzikiniame teatre ruošiamo premjerai.

Romantiški ir populiarūs M.Brucho koncertas smuikui g-moll yra vienas iš populiariausių ir šiais laikais dažniausiai griežiamų šio žanro pavyzdžių, dažnai prilyginamas Felixo BartholdyMendelssohno ar Johanneso Brahmso to paties tipo opusams. (Nors šio autoriaus

pavardė Vokietijoje kažkuriam laikui tarsi buvo pamiršta, naciai ją net įtraukė į draudžiamų kompozitorių sąrašą.) Toks šio koncerto populiarumas, ignoruojant bent aštuonis kitus ryškius M.Brucho sukurtus simfoninius kūrinius, ar likusius du koncertus, skirtus tam pačiam instrumentui, kompozitorių tiesiog vedė į neviltį. Jis dėl to pyko, ne kartą gana emocingai yra mestelėjęs, kad smuikininkai tikri tinginiai, nenori susipažinti su kitais jo darbais, tarsi jų net nebūtų, persekioja, laukia už kiekvieno kampo, prašydamiesi būtent šį kūrinį pagroti, o pats jis nebegali jo daugiau girdėti. Laikas, kaip sakoma, patikrina visas vertybes, sudėlioja visus taškelius į vietas, tad dabar galime tik džiaugtis, kad šis nuostabaus grožio opusas nenuėjo į užmarštį. M.Fedotovo interpretuojamas M.Bruchas suskambo itin jausmingai ir ryškiai. Sudėtingiausi virtuoziški pasažai ar šuoliai, bet koks štrichas, dvigubos natos – visa tai buvo grojama itin lengvai, tarsi vos paliečiant pirštais stygas. Labiausiai įsiminė nuostabi garso kantilena, tokia

MUZIKA

jautri ir „saldi“, romantiška, jos grožis ypač pasireiškė antroje šio koncerto Adagio dalyje; ir, žinoma, efektingas kūrinio finalas, kiek šiurkštesnis ir energingesnis, leidęs muzikui atskleisti visus solisto techninius ir meninius sugebėjimus. Ne mažiau įtaigiai ir meistriškai koncerte atliktas C.Saint-Saënso Introdukcija ir rondo capriccioso, vėlgi parašytas gerai išmanant smuiko specifiką, jo galimybes. Su ispanų kilmės virtuozu Pablo de Sarasate kompozitorius susipažino, kai šiam buvo vos penkiolika. Tuomet, susižavėjęs jaunuolio sugebėjimais, puolė draugus įtikinėti, kad šis yra geriausias visų laikų smuikininkas. Šiam atlikėjui C.Saint-Saënsas ir skyrė savo pirmąjį smuiko koncertą, kurio finale pirmą kartą suskambo Introdukcija ir rondo capriccioso. Vėliau, šios kompozicijos sėkmės paskatintas, dalį publikavo kaip atskirą kūrinį. Formos paprastumas ir kartu turtingumas, įvairių kontrastingų epizodų – lyriškų, virtuoziškų, žaižaruojančių efektingais arpedžio ar vaikiškai naivių – kaita šį kūrinį koncertinėje praktikoje padarė vieną iš populiariausių.

Bravo, bravissimo Daug gražių žodžių norisi skirti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestrui. Jo dinaminis lankstumas, turtingas išraiškų garsas ir jo tikslumas darė nemažą įspūdį klausantis tiek R.Wagnerio operos, tiek minėtų romantinės muzikos opusų, orkestrui jautriai palydint M.Fedotovo grojimą. Tos precizikos gal kiek pritrūko atliekant S.Prokofjevo muziką, bet visa kita net labai gerai. Apie praėjusių metų sėkmingiausią muzikinio teatro premjerą – R.Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“ spaudoje palankiai atsiliepta ne vieną kartą, spektaklis įvertintas įvairiais apdovanojimais, laimėti du Auksiniai scenos kryžiai: už režisūrą (Dalius Abaris) ir Dalando vaidmenį (Tadas Girininkas), šio apdovanojimo nominantais tapo S.Šimkūnaitė ir D.Abaris (scenografija), solistas Almas Švilpa (Olando vaidmuo), Klaipėdoje operos statytojams įteikta „Padėkos kaukė“.

Klaipėdos festivaliui „Skrajojantis olandas“ buvo pasirinktas kaip vienas iš svarbiausių jo akcentų, kertinių taškų. Pastatymas, patyręs nedidelius režisūrinius pakeitimus, šiemet parodytas keturis kartus. Galima būtų pagalvoti, kad per daug, bet, net skyrus nemažai papildomų vietų, į jį ne visi norintys pateko. Norėtųsi manyti, kad publiką priviliojo ne tik vietos pasirinkimas, scenos realistiškumas ar puikiai apgalvoti efektai, bet ir pati muzika, fantastiškas jos atlikimas. Kviestiniai užsienio solistai, skirtingos pagrindinių atlikėjų sudėtys irgi turėjo tapti savotišku traukos centru. Pirmą kartą šiame pastatyme dainavo vokiečių sopranas, viena žymiausių R.Wagnerio operų balsų Manuela Uhl (Zenta), kylanti operos žvaigždė iš Latvijos bosas-baritonas Rihardas Mačanovskis (Olandas) ir mūsų tenoras Kristian Benedikt (Erikas). Efektingi balsai, įtaigiai perteikti personažai. Vis dėlto, jeigu reikėtų palyginti skirtingus matytus variantus keliais sakiniais, sakyčiau, kad praėjusiais metais ► 17

MUZIKA

◄ didžiausią įspūdį iš solistų paliko Almas Švilpa (bosas-baritonas). Jo Olandas stiprus, aistringas, vis dar nesusitaikęs su savo likimu, pirmasis pasirodymas net šiek tiek šiurpino, kaip dera vaiduokliui, žavėjo savo didinga ir grėsminga jėga. Šiemetės A.Švilpos ir R.Mačanovskio šio veikėjo interpretacijos lygiavertės, dramatinė linija vedama iki galo, viskas gerai tiek vokalo, tiek įsijautimo į vaidmenį požiūriu, bet to mistinio pojūčio nebėra. Opera įgarsinta, tad lyginti balso jėgą, kai kuriuos kitus aspektus turbūt neverta, juos lengvai pasirodymo metu tvarko garso režisierius.

Norėtųsi manyti, kad publiką priviliojo ne tik vietos pasirinkimas, scenos realistiškumas ar puikiai apgalvoti efektai, bet ir pati muzika, fantastiškas jos atlikimas. Efektingai, atliekamas skirtingų solistų, suskambo Eriko ir Zentos pirmasis svarbus duetas. Sandros Janušaitės ir latvių tenoro Andrio Ludvigo personažai judresni, labiau psichologizuoti, tokie artimesni „žemei“ ar mūsų laikmečiui. M.Uhl ir K.Benedikt pakylėti, romantizuoti, jų jausmingumas visai kitoks. Vokiečių solistės Zenta statiškesnė, bet būtent šioje statikoje, tam tikruose judesių kanonuose ir buvo galima įžvelgti tą dvasią ir simbolines prasmes, kurias R.Wagneris savo personažams suteikdavo.

Tik replika Vasaros festivaliai lauke, suprantama, turi žavesio, bet tokio aukšto lygio atlikėjui kaip M.Fedotovui, kai norisi išgirsti, tiesiog „sugerti“ kiekvieną jo smuiku išgaunamą melodinį niuansą, subtiliausius perėjimus, trapiausią pianissimo ar tiesiog grožėtis kantilena, geriau tiktų, manyčiau, tradicinė ar uždaresnė koncertinė erdvė. Pradėjus krapnoti lietučiui, nebuvo net laiko ramiai lietpalčius išdalyti ir apsisiausti, tai buvo daroma skubant, skambant muzikai, nes už pusvalandžio kiek toliau kitoje aikštėje jau turėjo prasidėti džiazo festivalis. 18

Simfoninės muzikos koncerte „Elingo ritmu – žėrinti marių muzika“ kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio tea

inio teatro orkestru, diriguojamu M.Staškaus, pasirodė smuikininkas M.Fedotovas, tituluojamas rusiškuoju Paganiniu.

MUZIKA

Olesios Kasabovos nuotr.

ETNOKULTŪRA

Etnodienos – lyg krašto praeities atminimas

Prieš tris dešimtmečius įsteigtas Klaipėdos etnokultūros centras įpratino klaipėdiečius domėtis Mažosios Lietuvos tradicijomis ir paveldu. Minėdami sukaktį, etnokultūros centro darbuotojai pakvietė ne tik prisiminti, ką nuveikė ir sukūrė, bet ir turiningai leisti paskutinės liepos savaitės popietes bei vakarus etnodienose: lankyti parodas, klausytis įdomių pašnekovų pasakojimų, šio krašto dainų, mokytis iš amatininkų, žaisti, šokti ir linksmintis. Daiva JANAUSKAITĖ

Nori švenčių ir vakaronių Klaipėdos etnokultūros centrui nuo pat jo įkūrimo dienos vadovaujanti Nijolė Sliužinskienė pasidalijo klaipėdiečių apklausų rezultatais. Pasirodo, uostamiesčio žmonės yra pasisakę, kad jiems reikia folkloro renginių. Jie jau pamėgo tokius tradicinius festivalius kaip „Parbėg laivelis“, „Lauksnos“, neįsivaizduoja miesto gyvenimo be klaipėdietiškų Joninių, Užgavėnių. Be to, miesto gyventojai teigė, kad jiems trūksta liaudiškų vakaronių ir edukacinių renginių. 20

„Todėl jaučiamės reikalingi ir manome, kad, minėdami etnocentro 30-metį, turėjome miestui surengti folkloro šventę. Tradiciniams tarptautiniams festivaliams šiemet – ne laikas dėl visiems suprantamų pandeminių šių metų aktualijų. Taip subrendo mintis apie Mažosios Lietuvos etnodienas. Juk daug metų mūsų centro ansambliai propaguoja šio krašto folklorą, darbuotojai gaivina Mažosios Lietuvos amatus, orientuojamės į krašto papročius ir tradicijas. Šis kraštas yra mūsų dėmesio pagrindas. Kai kūrėmės, dažnas klaipėdietis sakydavo, kad Klaipėda yra Žemaitijos dalis. Dabar vis dažniau klaipėdiečiai ir aplinkinių vietovių žmonės save identifikuoja kaip Klaipėdos krašto gyventojus, nors kartais ir negali pasakyti, kuo šis kraštas skiriasi nuo kitų. Būtent todėl penkias dienas trukusiais

renginiais siekėme pristatyti Mažosios Lietuvos etninės kultūros reiškinius, būdingus šiam kraštui“, – apie sumanymą centro sukakties proga surengti ne vieną didelį koncertą, o visą renginių ciklą pasakojo N.Sliužinskienė.

Sumanymas pasisekė Liepos 26–30 dienomis surengtos etnodienos priviliojo daug klaipėdiečių ir miesto svečių. Jie išsivežė ypač ryškų atminimą ir supratimą, kuo Mažoji Lietuva skiriasi nuo kitų mūsų šalies etnografinių regionų. Skelbimuose, plakatuose ir informaciniame renginių buklete buvo pavaizduotos regiono ribos, kad kiekvienam paėmusiam

ETNOKULTŪRA

juos į rankas būtų aišku, apie kokią Lietuvos vietą kalbama. „Mums patiems buvo nemenkas atradimas, kad visą savaitę galima gėrėtis tokio nedidelio šalies kampo etninės kultūros grožiu. Kiekvieną vakarą koncertavo krašto folkloro ansambliai, pasirodė beveik visi. Pakviesti klasikinės muzikos bei džiazo atlikėjai ir iš sostinės atvykę svečiai buvo paprašyti koncertų metu atlikti tik mūsų krašto folklorą. Truputį rizikavome, nes, palyginti su kitais regionais, šio krašto folkloro yra gerokai mažiau ir jis nėra toks įvairus. Baiminomės pasikartojimo. Vėliau supratome, kad į dažno vakaro renginius ateidavo skirtingi žiūrovai, o ir mums patiems ►

Programa „Namo namytužio“ atspindėjo Mažosios Lietuvos krašto kultūrą ir likimą.

ETNOKULTŪRA

Klaipėdos etnocentrui nuo pat jo įkūrimo pradžios vadovauja N.Sliužinskienė. ◄ buvo labai įdomu pamatyti besiskleidžiančią įvairovę“, – atviravo Klaipėdos etnokultūros centro direktorės pavaduotoja kultūrinei veiklai Loreta Dargužienė. Kalbėdamos apie tris dešimtmečius trunkantį kantrų kasdienį darbą, N.Sliužinskienė ir L.Dargužienė vienu didžiausiu džiaugsmu vadino faktą, kad jau užaugo karta, kuriai nėra naujiena, jog Mažoji Lietuva yra vienas iš penkių Lietuvos regionų. „Mums ir patiems kai kurie dalykai atvėrė akis. Akivaizdžiai supratome, kiek dar daug turime nuveikti, tyrinėti, rodyti, populiarinti ir pristatyti“, – atviravo L.Dargužienė. Etnodienos prasidėjo Klaipėdos etnokultūros centro afišų ir plakatų paroda, atspindinčia šios įstaigos 30 metų veiklą.

Varškės pyragas, iškeptas pagal E.Gložaitienės močiutės receptą, nustebino ne tik aromatu, bet ir skoniu.

Prigyja svetimos šaknys Ypatingą likimą išgyvenusi Mažoji Lietuva ir Klaipėdos miestas dabar turi itin mažai tikrųjų vietos gyventojų, todėl Klaipėdos etnocentro darbuotojai ne tik puoselėja šio krašto etninę kultūrą, bet ir prikelia ją, pratina iš kitur čia atvykusius gyventi žmones prie minties, kad tai yra įdomi ir mažai pažįstama vertybė. „Didelė dalis mūsų yra gimę šiame krašte. Galbūt vaikystėje apie jį mažai žinojome, bet nenoromis dalį identiteto perėmėme. Aišku, tapti lietuvininku gimusiam žemaičių šeimoje neįmanoma, bet čia iš šaknų kylančią krašto dvasią jaučiame. Ką čia atrandame, tampa kiekvieno mūsų savastimi, – pasakojo Neringoje užaugusi N.Sliužinskienė. –

ETNOKULTŪRA

„Kuršių ainiai“ – vienas geriausiai žinomų klaipėdiečių ansamblių.

Džiaugiamės galėję etnocentro įsikūrimo pradžioje pabendrauti su senaisiais lietuvininkais, su jų bendrijos aktyviaisiais žmonėmis, tokiais kaip Rūta Mačiūnienė, Rūta Paplauskienė ir kitais. Jie labai atidžiai stebėdavo mūsų darbą, sulaukdavome pastabų, kad tą ar aną reikėtų daryti kitaip. Už tai būdavome labai dėkingi. Susibičiuliavome. Lietuvininkai ateidavo į mūsų renginius ne kaip žiūrovai, bet kaip aktyvūs dalyviai. Krašto šventėse mes drauge su jais giedodavome giesmes, kurių anksčiau nemokėjome. Taip pajutome tampantys ne tik tų tradicijų skleidėjais, nes tai yra mūsų darbas, bet ir perėmėjais. Ta karta išeina, o mes bandome perimti tai, kas jiems buvo sava.“ Pradėjęs veiklą nuo trijų darbuotojų etnocentras išaugo į būrį ne tik bendradarbių, bet ir bendraminčių, kurie dar turi ką veikti ir ką saugoti, tirti bei puoselėti. „Matome, kad kantrus mūsų darbas duoda vaisių. Klaipėdiečiai ateina ne pasižiūrėti į linksmintojus, jie patys aktyviai įsijungia švęsdami Užgavėnes, Jonines, drauge šoka ir dainuoja, ir tai nėra tik folkloro ansamblių dalyviai, kaip dažnai būna didžiuosiuose miestuose. Ypatingas džiugesys, kad jau užaugo pora kartų, kurios žino, kur yra Etnokultūros centras ir kas jame daroma“, – kalbėjo Klaipėdos etnocentro vadovės pavaduotoja. Klaipėda yra daugiatautis miestas, todėl rengti regionines šventes ir kitus renginius nebuvo paprasta. Penkios etnodienos

„Dovis“ yra tai, ką ansamblis „Kuršių ainiai“ ir L.Dyakovas paveldėjo iš nueinančios į nebūtį Mažosios Lietuvos kultūros.

parodė, kad šio mažo krašto palikimas yra reprezentatyvus, įdomus ir labai skiriasi nuo kitų kraštų, yra reikalingas žmonėms, o tai labiausiai patvirtino lankytojų gausumas. Nors Klaipėdos etnocentras neturi įpareigojimo koordinuoti krašto palikimo puoselėjimą, bendrystės, vienos giminės su visos Mažosios Lietuvos žmonėmis jausmas, nepaisant iš kur kilę žmonės, čia dabar gyvena, juos vienija. Mažosios Lietuvos etnodienose tai pasijuto itin akivaizdžiai.

Išskyrė devynias tarmes Dalyvaudami etnodienose žiūrovai išgirdo anksčiau negirdėtų dalykų apie Mažąją Lietuvą. Vienas vakarų buvo skirtas šio krašto tarmei. Kalbėdama apie ją, filologijos mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė priminė, kad gimtoji kalba yra prigimtinė, brangiausia, nei laiko, nei kitų patirčių neištrinama vertybė. ► 23

ETNOKULTŪRA

Liuteronų kunigai padėjo susirinkusiesiems giedoti tradicines šiame krašte šventas giesmes.

Raitos Mažosios Lietuvos merginos, vilkinčios tautiniais kostiumais, tam tikru laiku buvo vertinamos nevienareikšmiškai.

◄ Bretonai, gyvenantys Prancūzijos vakaruose, mažai bevartoja savo kalbą, bet socialiniai darbuotojai verčiami jos mokytis, nes senoliai, savo amžiaus pabaigą leidžiantys slaugos namuose, labai dažnai nebesurezga žodžio prancūziškai, užtat išsilieja bretoniškai. Tą patį gali pasakyti dažnas lietuvis, kuriam yra tekę slaugyti savo senus tėvus. Senoliai dažniausiai porina savo motinos kalba. Nedideliame Mažąja Lietuva vadinamame lopinėlyje, kur lietuvių kilmės žmonės kalbėjo mums suprantama šnekta, dar prieškario kalbininkai išskyrė devynias tarmes: klaipėdiškių, pietinę klaipėdiškių, priekuliškių, kintiškių, šiaurinę ir pietinę šilutiškių, tilžėnų, Ragainės ir Viešvilės. Kisiniuose gyvenantis lietuvininkas Helmutas Lotužis prisipažino, kad gimtąją tarmę jam įdiegė ir padėjo išsaugoti oma – močiutė. Liūdna, bet dabar septynių kilometrų spinduliu nuo jo namų beliko viena moteris, su kuria jis gali pasikalbėti sava tarme. O parubežiu vadinamame krašto pakraštyje nebeliko nė vieno būrelio – žmogaus, laikančio save šio krašto gyventoju. Tačiau vis daugiau folkloro ansamblių narių pramoksta Mažosios Lietuvos krašto kalbėsenos. Daugelio jų mokytojai buvo senieji krašto gyventojai. Šilutiškė Vaida Galinskienė yra viena tokių mokinių, ji pati moko šios tarmės vaikus. Moteris vakaro metu kalbėjo ne tik šilutiškių tarme, bet ir papasakojo apie be galo įdomią tradiciją kartu su mirusiu žmogumi palaidoti maldynus, vadintus mišknygėmis. Juk gyviesiems jų jau nereikia, o ir mirusysis jais nebepasinaudos. „Nebė žmogaus, nebrek i knygos“, – tada dar paauglei Vaidai paaiškino kaimynės apie atitarnavusių žmogui knygų likimą. Velionės knygos buvo pakištos po karsto paklode. „Gal aš esu ta, kuri bent vienu žingsniuku prailginsiu tos nykstančios tarmės gyvavimą“, – savo pastangą išmokti ir skelbti šišioniškių tarmę paaiškino V.Galinskienė.

Raitos merginos – nepadoru

Pokalbis apie Mažosios Lietuvos tarmę klausytojams atskleidė daug įdomių faktų.

Kiekvienas, kas bent kiek domisi tautine kultūra, lietuvininkų rūbus nesunkai išskiria iš kitų regionų aprėdų. Mus pasiekė tradicija šiame krašte siūti tamsesnių spalvų, brangesnių, neretai pirktinių medžiagų drabužius, moterys vilkėdavo spalvingai išpuoš-

ETNOKULTŪRA

tomis sermėgomis, pasirišdavo juvelyriško kruopštumo delmonus, galvas neretai dengdavo ne tik skaromis, bet ir kepuraitėmis. Vienas etnodienų renginių buvo skirtas tautiniams rūbams. Menotyrininkė dr. Teresė Jurkuvienė pasakojo apie tautinio kostiumo ištakas, jo kūrimo priežastis ir pirmuosius bandymus Lietuvoje bei kaimyninėse tautose. Pasirodo, net Europos valstybių valdovai puošdavosi savo valdomų tautų tradiciniais liaudiškais rūbais, taip pabrėždami tam tikrų vietovių priklausymą jo šaliai. Tautiniai rūbai buvo ir yra reprezentaciniai. Tik puošniausiais savo tradiciniais rūbais vilkintys regionų atstovai vykdavo į priėmimus pas savo šalies valdovus. Pasakodama apie įspūdingai atrodančias nuotraukose užfiksuotas raitas tautiniais rūbais pasipuošusias lietuvininkų merginas, T.Jurkuvienė atskleidė, kad ne visada tokiu įvaizdžiu lietuvininkai didžiavosi. Joti raitai moteriai ar merginai tam tikru laiku buvo laikoma nepadoriu veiksmu, bet buvo ir tokių, kurie taip nemanė. Apie Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo kūrimą, apie Vydūno bandymą dalyvauti šiame procese, apie daug kitų įdomių dalykų papasakojusi T.Jurkuvienė sulaukė didžiulio susidomėjimo, bet kalbą teko baigti, nes prie scenos jau lūkuriavo Juodkrantės folkloro ansamblio „Aušrinė“ nariai, jautriais tekstais ir dainomis perteikę Liudviko Rėzos meilę lietuvininkų kraštui ir palikimui. Jų rūbai tapo menotyrininkės pasakojimo gyva iliustracija.

„Alkiukais“ ir „Kuršiukais“ vadinamų ansamblių nariai auga puoselėdami Mažosios Lietuvos tradicijas.

Medį reikia glostyti Dar vienas Mažosios Lietuvos etnodienų vakaras buvo skirtas muzikos instrumentų meistro Antano Butkaus triūsui. Paklaustas, kaip iš medžio gabalo gimsta instrumentas, jis pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo: „Medį reikia mylėti kaip moterį. Glostai glostai, žiūrėk ir išglostai.“ Kantrus, kruopštus, atkaklus meistras prisipažino besistengdamas neretai sugadindavęs medį. A.Butkaus rankos mokslinės rekonstrukcijos būdu pagal senuosiuose raštuose pateiktas graviūras atkūrė psalteriumą, trimitą, retos konstrukcijos būgną, archajiškas klaipėdietiškas kankles-arfą. Uostamiesčio meno kiemo vitrinoje buvo galima ►

Muzikos instrumentų meistras A.Butkus neslėpė – darbas reikalauja meilės.

ETNOKULTŪRA

Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ koncertavo iki vėlyvo vakaro.

Folklorą populiarinanti atlikėja R.Sera pritraukė didelį būrį klausytojų. ◄ pamatyti šiuos bei daug kitų auksarankio meistro atkurtų ir pagamintų instrumentų. Klaipėdiečiai turėjo galimybę sužinoti apie keturias į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtrauktas vertybes: Mažosios Lietuvos delmonus, Kuršių marių burvalčių vėtrungių gamybą, poledinę bumbinamąją stintų žvejybą ir lietuvininkų dainavimo tradiciją. Pasirodo, sąrašas dar vis pildomas, tereikia atrasti reiškinį, kuris apibūdina šio krašto savitumą, ir atlikti nemenkus formalumus. Taip galima tikėtis, kad šios vertybės išliks ateities kartoms – jei ne gyvuojančios mūsų vaikaičių gyvenimuose, tai bent dokumentuose. „Juk dėl istorinių priežasčių gyvoji krašto dainavimo tradicija buvo apnykusi, bet folkloro ansambliai ją atgaivino ir ji gyvuoja. Pats laikas panašiai prikelti muzikavimo bei 26

instrumentų gaminimo tradiciją. Jau galvojame apie jos įtraukimą į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Regiono ansambliai stengiasi turėti bent po vieną tradicinį krašto instrumentą ir juo groti. Vadinasi, ta tradicija dar nenutrūko, o tai yra labai svarbu“, – apie ateities planus kalbėjo N.Sliužinskienė.

Stebino vaišėmis Meno kieme sunkiai tilpo klausytojai, kai dr. D.Kiseliūnaitė pristatė du filmus iš ciklo ,,Ką mes bevalgėm? Klaipėdos krašto tradiciniai valgiai“. Juose apie tradicinius iš mamų ir promočiučių išmoktus patiekalus pasakojo Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos klebonas Reinholdas Moras ir Edita Gložaitienė (Bukolytė).

Bendrystė sujungia, o jei ji gimsta dainuojant, yra dar stipresnė. Iš Briedžių šeimos, kuri gyveno „anapus rubežiaus“, Žemaičių Naumiesčio pašonėje, iš Sugintų kaimo kilusi moteris filme pasakojo ir rodė, kaip kepamas šventinis varškės pyragas. Kunigas R.Moras, gimęs ir augęs Karklininkų kaime, prieš tapdamas šventiku įgijo virėjo profesiją. Jis labai paprastai ir aiškiai dėstė, kaip marinuoti peraugusius agurkus. Zemgurkiais vadinami senuoju būdu marinuoti agurkai puikiai tinka su mėsa, žuvimi ar tiesiog su duonos, užteptos sviestu, riekele. Kalbos apie skanius patiekalus ir liktų tik žodžiais, jei klausytojai nebūtų nustebinti – tą vakarą jie turėjo progą paragauti ir

ETNOKULTŪRA

įdomiai marinuotų zemgurkių, ir šventinio kepinio. Bet ir to maža – kiekvienas norintis gavo po du ritinėlius popieriaus su šių gaminių receptais. Tokio netikėtumo nustebinti žiūrovai jautėsi kupini jėgų iki vėlumos trukusiems koncertams. Tą vakarą tarmiškai klausytojus šnekino ir lietuvininkų dainas dainavo Pagėgių folkloro ansamblis ,,Kamana“ ir šilutiškių „Verdainė“. Vėliau Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kieme aidėjo atlikėjos Rasos Sera ir jai akompanuojančio trio atliekamos šio krašto dainos. Dar vėliau, jau gerokai įsisiautėjus vėjui, kraują kaitino Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ nariai.

Juškų dainas per penkias dienas dainavo ne vienas ansamblis. Savičiausią jų skambesį klausytojams pateikė vilniečių folkloro ansamblio „Visi“ nariai. Ansamblio vadovo Evaldo Vyčino atgaivintos XIX a. rinkinių dainos, atliekamos pritariant devynstygėmis kanklėmis, skambėjo taip, kaip būdinga lietuvininkų dainoms – švelniai melancholiškai, maloniai ir liūdnai ilgesingai. Žiūrovai turėjo progą palyginti tą patį vakarą atliekamas Mažosios Lietuvos dainas tradicine maniera ir improvizacijas jų tema, gėrėdamiesi saksofono virtuozo, Lietuvos muzikos akademijos dėstytojo

Jano Maksimovičiaus, akordeonu grojančio Nerijaus Bakulos ir lietuvių liaudies dainų atlikėjos Inetos Meduneckytės muzikinėmis interpretacijomis. Savo programai jie davė pavadinimą „Legendos apie mus“, joje susipynė šio krašto dainos, sakmės ir legendos.

Renginių organizatoriai pasirūpino, kad vaikams būtų neliūdna.

Vaikams suaugusiųjų darbai ne visada atrodo lengvi.

Dainos – lyg paminklas Per penkis vakarus žiūrovus kvietė prisijungti ir drauge dainuoti ansambliai „Alka“, „Alkiukai“, „Aušrinė“, „Gadula“, „Giedružė“, „Kamana“, „Kuršiukai“, „Kuršių ainiai“, ►

Vėjai neišgąsdino Paskutiniąją etnodieną vėjai grasino sugadinti, todėl suplanuotus žaidimus ir amatus teko iš didesnio senamiesčio Dienovidžio skvero perkelti į jaukų Meno kiemą. Čia buvo saugu ir vaikams, ir suaugusiesiems. Tai buvo ne vienintelis vaikams skirtas renginys. Kiekvieną dieną į Meno kiemą etninės kultūros gerbėjai atsivesdavo savo vaikus. Jiems renginių metu nebuvo liūdna. Vieną popietę mažųjų laukė smagus žaidimas „Tradicijas kuriame kartu“. Tai buvo savotiška viktorina, primenanti kelią su šešiomis stotelėmis, kuriose dalyviai turėjo įveikti linksmus ir įdomius išbandymus. Atsakę į klausimus apie Mažosios Lietuvos etninę kultūrą, žaidimo dalyviai kiekvienoje stotelėje gavo po dėlionės detalę, kurias sudėję į vieną visumą gavo dovanų.

Giesmes giedojo kartu Įdomią patirtį turėjo vienos dienos pavakare į Klaipėdos lėlių teatro kiemą susirinkę žmonės. Kartu su keliais liuteronų kunigais jie galėjo giedoti tradicines liuteronų giesmes, o vėliau drauge su ansambliu „Gadula“ traukti brolių Juškų surinktas dainas. Bendrystė sujungia, o jei ji gimsta dainuojant, yra dar stipresnė. Priekuliškių ansamblio „Vėlingis“ nariai ne tik dainavo ir šoko, pasakojo apie žuvis ir savo krašto upes, bet ir atkartojo apylinkių bažnyčių varpų garsus.

Liaudiški žaidimai – viliojantis dalykas. 27

ETNOKULTŪRA

Tautiniai rūbai daugelyje šalių nuo seno yra laikomi reprezentaciniais.

Šilutiškiai, susibūrę į ansamblį „Verdainė“, ne tik dainavo, bet ir šoko.

Ansamblio „Visi“ nariai Juškų dainas atlieka išlaikydami ilgesingą, melancholišką nuotaiką.

◄ „Ramytė“, „Ratilio“, „Senoliai“, „Verdainė“, „Vėlingis“, „Visi“. Du etnodienų renginiai sutraukė ypač daug žiūrovų ir vertė juos stebėti su ašaromis akyse. Vienas jų – jubiliejinis koncertas „Namo namytužio“. Jame visi Etnokultūros centro ansamblių nariai – vaikai, suaugusieji ir pagyvenę žmonės – parodė, kad yra lyg vienos šeimos nariai, kaip klaipėdietiškoje dainoje dainuojama – garbioji giminužė. Tai buvo ne tik visų pasirodymas. Tai buvo tarsi seniai praėjusių dienų ir išnykusios genties žmonių gyvenimo ištrauka, dylantis iš atminties krašto gyventojų su jų kasdieniais rūpesčiais, džiaugsmais ir skaudžiais išgyvenimais paveikslas. Kitas ypatingą įspūdį palikęs koncertas – baigiamasis – iš Kaliningrado kilusio, šiuo metu Klaipėdoje dirbančio altininko Lariono Dyakovo ir jo bičiulio garso dizainerio Eugenijaus Milovanovo bei folkloro ansamblio ,,Kuršių ainiai“ grupės bendras darbas. Mažai kam suprantamas jų koncerto pavadinimas „Dovis“ reiškia palikimą, tai, ką artimieji išsidalija po žmogaus mirties. Šio koncerto sumanytojai pabandė jauriai pamatyti ir naujai įprasminti Mažosios Lietuvos folklorą, atverti dainose besikartojančių žodžių esmę ir pastūmėti juos plaukti nauja srove. Penkios Mažosios Lietuvos etnodienos tapo savotiška kelione į kraštą, kuriame gyvename ir daugelis pažįstame ne savo, o iš čia jėga išstumtų, istorijos vėtrų išblaškytų žmonių kultūrą.

ETNOKULTŪRA

Tradicinės instrumentinės muzikos ansamblis „Senoliai“ – gerai pažįstamas ir mėgstamas klaipėdiečių.

Šilutiškių ansamblio „Ramytė“ nariai paprašė jiems padėti Seimo narį, dainininką Vytautą Juozapaitį.

Nidiškių „Giedružės“ dainininkės vilkėjo įspūdingais savo krašto rūbais.

Arvydo Gurkšnio, Ingos Zdanavičienės, Rasos Grigaitytės nuotr.

„X“ kaip ter r DAILĖ

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos galerija liepos 22 d. pakvietė visuomenę į jungtinės medalio meno ir mažosios skulptūrinės formos parodos „X Medalis“ atidarymą. Tai buvo LDS Klaipėdos skyriaus rengiamo ir jau antrus metus vykstančio tarptautinio formos meno festivalio „Faktas–Forma“ viena iš parodų, kuri veikė iki rugpjūčio 14 d. Parodos kuratoriai – Saulius Bertulis ir Neringa Poškutė-Jukumienė – pristatė įvairių kartų dailininkų iš visos Lietuvos pastaraisiais karantininiais metais sukurtus mažosios plastikos kūrinius ir medalius.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Medaliai Medalius parodoje pristatė beveik visi jos dalyviai – Petras Baronas, Saulius Bertulis, Algirdas Bosas, Danius Drulys, Petras Gintalas, Romualdas Inčirauskas, Lina Kalinauskaitė, Gvidas Latakas, Antanas 30

Olbutas, Benas Narbutas, Adomas Skiesgelas, Remigija Vaitkutė. Kai kurie – A.Bosas, B.Narbutas, G.Latakas – rodė ir mažosios plastikos darbus. Skulptorius, metalo plastikos ir emalio meno kūrėjas S.Bertulis jau pirmaisiais kūrybos metais įsitraukė į medalininkų veiklą. Nuo 1985 m. jis dalyvauja kasmetėse Lietuvos medalio kūrėjų stovyklose Telšiuose, yra vadinamas jų metraštininku. 1998 m. S.Bertulis tapo Tarptautinės medalininkų federacijos FIDEM nariu, Lietuva įsijungė į federaciją nuo 1990 m. Dailininkas surengė kelis simpoziumus „Medalio menas ir Klaipėda“ uostamiestyje, dalyvauja Lietuvos ir Baltijos šalių medalio trienalėse. Už medalius, skirtus žymiems mūsų kultūros, meno veikėjams, yra pelnęs ne vieną diplomą ir apdovanojimą. Daugelio lietuvių medalininkų kūrybos kelias yra panašus. Medalininkystę yra išbandę visi skulptoriai, medalis patraukia ir kitų specialybių dailininkus. Tačiau medalių kūrimo amatu užsiimančių Lietuvoje iš tikro nėra tiek daug, kaip gali atrodyti. Antra vertus, mūsų medalininkų buvimas FIDEM nariais patvirtina, kad mažoji skulptūros forma medalis, turinti pas mus gilias ir tvirtas tradicijas ir tokius XX a. medalio meno korifėjus kaip Petras Rimša ar Vytautas Kašuba, yra aktuali ir svarbi. Parodoje buvo ir tradicinių, ir modernių, ir besiribojančių su mažąja plastika medalių. Tradiciškai medaliai įprasmina istorinius faktus, įvykius, politikos ir kultūros lauko asmenybes. Tarkime, šioje parodoje vyravo rašytojams, poetams, kultūrininkams skirti medaliai. Tai proginiai kūriniai, kuriuose vaizdu ir kuo tikslesniu, trumpesniu įrašu perteikiama svarbiausia informacija. Klasikinei medalio linijai atstovavo L.Kalinauskaitės darbai. Pasak dailininkės, medalio kūrimas susijęs su juvelyrika, nes reikalauja daug techninio darbo, laiko, atidumo, kruopštumo. Gebėjimas palygin-

ti nedidelėje apvalaus, stačiakampio, dvipusio arba vienpusio medalio (plaketės) plokštumoje sudėlioti vaizdinius ir tekstinius komponentus pareikalauja ir amato įvaldymo, ir kūrybiškumo. L.Kalinauskaitė kuria Lietuvos istorijai skirtus, tradiciškus ir puošnius medalius („800 metų pirma-

A.Olbutas. Medaliai.

r ra incognita DAILĖ

jam žemaičių paminėjimui istoriniuose šaltiniuose“, „LDK didysis etmonas, Vilniaus vaivada Jonas Karolis Chodkevičius“). Jie išsiskiria precizišku atlikimu, paviršių plastika, kaip autorė įvardijo,

P.Baronas. Antanas Škėma, Balta drobulė. Liedinta bronza.

„plokštuminės ir apvaliosios dailės susijungimo“ medalyje supratimu. Plačiai žinomi klaipėdiečio skulptoriaus, gyvenančio Gargžduose, A.Boso medaliai. Jie nuolat pristatomi parodose. Šiai parodai

skulptorius pateikė iškart akį patraukiančius, neįprastai blizgančius varinius medalius. Autorius teigė, kad tai jo paties sumanytas būdas padengti paviršių specialia patina, niekas dar taip nedarė. ►

L.Kalinauskaitė. 800 metų pirmajam žemaičių paminėjimui istoriniuose šaltiniuose.

R.Inčirauskas. Vytautas Mačernis, 1921–1944. Aliuminis, cinkas, bronza, fotokeramika.

DAILĖ

S.Žirgulis. Ožka geldoje. Dedikacija Pablui Pikasui. Bronza.

A.Skiesgelas. Juoda kraujo puta. Juodas ąžuolas.

M.Zavadskis. Dargiris. Bronza.

D.Kučas. Barbora ir Žygimantas. Bronza.

DAILĖ

B.Narbutas. Laiškai iš praeities. Kaolinas.

A.Jasiukevičiūtė. Vilnius–Krokuva. Sidabruota bronza, pusbrangiai akmenys.

DAILĖ

◄ Tarp A.Boso literatūrinių medalių („Birutė Pukelevičiūtė, 1923–2007“, „Salys Šemerys, 1898–1981“, „Kazys Binkis, Keturių vėjų pranašas, 1893–1942“, „Liūnė Sutema“, „Antanas Maceina, 1908–1987“) įsiterpė ir medaliams ne visai įprasta kasdienybės aktualija, COVID-19 pandemijai skirtas medalis. Išskirtinė minimalistine estetika pasižymi A.Olbuto medaliai. Jo nuopelnai populiarinant medalio meną Lietuvoje yra didžiuliai. Dailininkas naudoja klasikinę medalio formą. Tuščioje, tarsi išvalytoje nuo bereikalingų smulkmenų medalio erdvė-

S.Žirgulis. Sutemos. Bronza, granitas.

je komponuojamos vienišos, stilizuotos minkštos plastikos figūros, jų fragmentai. Jo kūriniai saviti ir įsimenantys („Chirurgas Vygandas Navikas“, „Gyvenimas kriauklėje“, „Laukimas“). Šventosios skulptoriaus P.Barono portretinių medalių („Paul Willy Lindenau, 1882–1955“, „Zinaida Bliumentalienė, fotografė“, „Antanas Škėma, Balta drobulė“, „Juozas Naujalis, 1869–1939“, „Aleksandras de Šuazelis-Gufjė, 1821–1896“) stilizacija panaši, tik aštresnė, dar labiau išgryninta, juose svarbi krašto dvasinės kultūros istorijos tema.

Stipriais šviesos ir šešėlių kontrastais, stabiliu kompoziciniu konstruktu pasižymi B.Narbuto Lietuvos istorijai skirti medaliai („Prezidentas Antanas Smetona, 1919–1920, 1926–1940“, „Pranas Dovydaitis, 1913“). R.Inčirauskas parodoje eksponavo du vienpusius medalius, kurie išsiskiria forma ir atlikimu. Ne tik išsiskiria, bet ir provokuoja. Ne veltui plaketė „Vytautas Mačernis, 1921–1944“ buvo pasirinkta parodos plakato vaizdu. Metaforiški antkapio, epitafijos, protesto plakato formatai, sujungti plaketėje, kuria

DAILĖ

skaudaus kūrėjo ir realybės susikirtimo, prieštaros būseną. Tarsi pratęsiant vienišo kūrėjo temą, greta atsirado plaketė „Lone Signal“, kurioje užsimenama ir apie raudoną žvaigždę nykštukę, nematomą plika akimi, ir apie nykstančią gamtą, ir apie nykstantį laiką. Paukščio siluetas savotiškai sujungia abi plaketes į beveik vientisą kompoziciją, balansuojančią tarp medalio ir mažosios plastikos. Lygiai taip pat R.Inčirausko kūriniuose darniai susijungia ir prabyla skirtingos medžiagos – aliuminis, cinkas, bronza.

Mažoji plastika Moderniosios mažosios skulptūros pakilimas Vakarų Europoje prasidėjo praėjusio amžiaus pabaigoje, nuo 8-ojo dešimtmečio. Tai atspindėjo viena po kitos rengiamos tarptautinės parodos, trienalės Slovėnijoje, Vokietijoje ir kituose kraštuose. Judėjimas netruko pasiekti ir Lietuvą. Iškalbingas faktas, kad 2005 m. Klaipėdoje buvo pradėtos rengti respublikinės mažosios skulptūrinės plastikos parodos. Paskutinė, penktoji, vyko prieš trejus metus. Visų jų kuratorius buvo S.Bertulis. Parodos, kaip ir pati mažoji plastika, nepraranda aktualumo. Tai patvirtina ir darbai, eksponuoti šioje parodoje. Vien tik mažąją plastiką joje pristatė Laima Bazienė, Kazys Bimba, Aušra Jasiukevičiūtė, Daumantas Kučas, Daiva Ložytė, Marius Zavadskis, Stasys Žirgulis, Leonas Žuklys, Gediminas Žuklys. Mažosios skulptūrinės plastikos kūrinio dydis nėra griežtai apribotas. Vienur kalbama apie iki pusmetrio aukščio darbus, kiti kelia kartelę net iki pusantro metro. Bet kokiu atveju universalus dydis būtų vidutinio ūgio žmogaus figūra, artimas žiūrovams mastelis. Taigi beveik visas parodose, t. y. uždarose patalpose rodomas skulptūras galėtume vadinti mažųjų formų kūriniais. Mažas formatas, o būtent tokie buvo šios parodos eksponatai, yra labai patrauklus ir visai nereiškia supaprastinto sprendimo. Mažosios skulptūrinės plastikos kūrinys gali turėti užmojo, paprastai priskiriamo monumentaliesiems skulptūros darbams, ir kameriškumo, kuris naikina barjerą tarp kūrinių ir žiūrovų. Mažos skulptūros tikrai nėra būsimų didelių kūrinių sumažinti variantai.

K.Bimba. Ventės ragas. Marmuras.

Funkciją būti įgyvendinamo kūrinio mini maketu mažoji plastika yra palikusi praeityje. Šios srities išskirtinumas ir privalumas yra ir tikrų, tradicinių medžiagų naudojimas, ir išgryninta forma reiškiama idėja, pasitelkiant individualų santykį su medžiaga, jos galimybėmis.

Mažas formatas yra labai patrauklus ir visai nereiškia supaprastinto sprendimo. Parodoje buvo, atrodo, tik trys darbai, paremti žmogaus figūros motyvu, visi skirtingai ją interpretuojantys. Tradiciškai poetiškai minkštos plastikos moters figūros motyvą pateikė K.Bimba („Ventės ragas“, marmuras). Trys po gobtuvais besislepiančios neviltingos bronzinės figūrėlės klaidžiojo juodo granito paviršiumi S.Žirgulio kompozicijoje „Sutemos“. Jaunosios kartos atstovo M.Zavadskio, pasižyminčio originaliu ironišku požiūriu, kūrinyje sklendžia, atsispiria, sparnus skleidžia svorį praradusi beveik mitinė būtybė, pavadinta lengvai iššifruojamu Dargirio vardu. Jame vienu metu sugyvena praeitis ir dabartis. Legen-

dinio sacrum ir gyvenimiškojo profanum susidūrimas tampa fantastišku klonu, mutuojančiu Ikaro, paukščio-drono-lakūno-skraidyklės simbioze. Per abstrahuotų formų dermes atskleidžiamas santykis su pasauliu ir savimi, nagrinėjamos būties, jausmų, prasmės, prasmingumo, laikinumo temos. B.Narbuto kompozicija „Laiškai iš praeities“ tarsi atkartoja marmurinio sarkofago formatą, D.Kučo kūrinyje iškyla archajiškos ankstyvųjų laikų šventyklos formos relikvijorius, saugantis galbūt ypatingus jausmus („Barbora ir Žygimantas“, bronza). A.Jasiukevičiūtė istorinei temai pasitelkė ažūrinį darinį, kuriame galima įžvelgti renesansinės karūnos, bokšto, retos ir vertingos senovinės relikvijos užuominų („Vilnius–Krokuva“, sidabruota bronza, pusbrangiai akmenys). Čia pat ir smagi bronzinė S.Žirgulio parafrazė Pablo Pikasso garsiųjų bronzinių ožkų tema („Ožka geldoje. Dedikacija P.Pikasui“), o konstruktyviai A.Skiesgelo kompozicijai „Juoda kraujo puta“ emocionalumo suteikė būtent medžio, kaip medžiagos, pasirinkimas ir jo pateikimas.

DAILĖ

Kvadratai kvadratuose, a r Liepos 23-iosios pavakarę vasariškai lengva paroda „Peizažai. Takeliai“ Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Girulių padalinio salėje prisistatė gerai žinomas ir daugelio mėgstamas tapytojas Rytas Jurgelis.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Lietuvos dailininkų sąjungos nario nuo 1995 m. R.Jurgelio kūrybinėje biografijoje – beveik trys dešimtys personalinių parodų, jo kūriniai pasklidę ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Taip meniškai „Peizažais. Takeliais“ dailininkas pranešė savo draugams ir 36

gerbėjams, kad jis vėl gyvena Klaipėdoje, sugrįžo į pajūrio kraštovaizdžio valdas. Nors šis iš esmės jo niekada ir nebuvo paleidęs, tik darbuose atsispindėjo ne pušelių gražumu, o abstrahuotomis formomis ir laisvo kvėpavimo dvasia. Parodoje eksponuojamos išties nedidelės, vienodo tvarkingo kvadratinio formato kompozicijos. Tačiau visuma nedaro monotonijos įspūdžio. Dvi svarbiausios R.Jurgelio tapybos savybės – spalva ir faktūra – kiekvienam kvadratui suteikia iškalbingos raiškos, o visumai – išskirtinės įvairovės. Kelio, judėjimo tema nesvetima jo tapybai, tik jo takeliai (parodos kataloge autorius pateikia lakoniškus takelių apibūdinimus: ilgi, trumpi, dvasiniai, fiziniai, mieli, skausmingi, dingstantys ir išliekantys) iš tikrųjų veda ne į gilumą. Numanomi kampuoti jų vingiai dėliojami paraleliškai drobės paviršiui, o dar dažniau veržiasi iš jo, į išorę, stebinčiųjų link. Tako idėja įgyja visiškai abstrakčias, geometriškas formas, kartu neprarandama subtilaus lyrizmo atspalvio. Tai ne spalvų mūšis, kas pirmesnis, o sinergija. Spalvų, kaip emocines būsenas nešančiųjų, raiška sujungiama su aliejinių dažų materialio-

sios substancijos įtaigumu. Materialumą ryškina dažų blizgesys ar matiškumas, tekstūriški paviršių raštai, kuriuos paliko tapymo įrankiai, įbrėžimai bei faktūrų reljefiškumas, aukščio kitimai. To pasiekiama formaliai klojant dažų sluoksnius, kurie matyti žvelgiant iš šono, kartais iš priekio per properšas, o neretai juos užtenka nujausti. Sluoksniškumas įgyja naujas konotacijas. Sluoksniuoto ir spalvoto dermės ne tik formuoja naujus tapybinių paviršių variantus ir jų kuriamas ekspresyvias emocionalias būsenas. Jose taip pat slypi asociatyvios jungtys, tarkime, su skoniu, skonėjimusi ar kvapais. Paviršių faktūrų asociatyvumas ir spalvų metaforiškumas tampa tuo taku, kuriuo judant galima susitikti su savimi ir transcendencija. Taip kiekvienoje kvadratinėje plokštumoje siaučia jausmų audros, vyksta dramos ar tylūs susitarimai, veriasi naratyvai, kurių universalumas leidžia kiekvienam savaip priimti tai, kas vyksta prieš akis. Autorius padeda ieškojimuose, bet savaip, lakoniškai ir minimaliai, kaip ir per parodos atidarymą nuskambėjusi labai trumpa kalba. Paroda veikia iki rugpjūčio 28-osios.

DAILĖ

a rba Sluoksniuota tapyba

R.Jurgelio paveikslai iš autorinės tapybos parodos „Peizažai. Takeliai“.

DAILĖ

Klaipėdos vitraž ų

B.Bružo vitražai Vakarų Li e Pasidairykime po ypatingą dailininko Broniaus Bružo kūrybos pasaulį, išsiskleidusį spalvoto stiklo vitražuose. Jie pasklido plačiai po Lietuvą ir toliau. Jo vitražų esama ir Klaipėdoje, Palangoje, Nidoje, Juodkrantėje, Kretingos rajone.

Birutė SKAISGIRIENĖ

Su profesoriumi B.Bružu buvome susitikę ankstyvą pavasarį pirmojo karantino metu prie Vilniaus dailės akademijos senųjų rūmų Maironio gatvėje. Abu slėpėmės po kaukėmis, laikėmės saugaus atstumo, tačiau bendravime jokio atstumo nepajutau – pokalbis buvo nuoširdus ir paprastas. B.Bružas papasakojo apie tuo metu kuriamą vitražą Ignalinos bažnyčioje, o aš – apie savo užmojį suskaitmeninti jo ir kitų menininkų vitražus Vakarų Lietuvoje. Apie savo ketinimus profesoriui buvau užsiminusi telefonu dar prieš mūsų susitikimą, todėl į jį jis atėjo nešinas dokumentų segtuvu. B.Bružas patikėjo man savo Klaipėdos krašte kurtų vitražų nuotraukų aplanką, prašydamas kada nors jį sugrąžinti. Šis nuotraukų segtuvas buvo didelė pagalba, kuriant virtualų architektūrinės dailės žemėlapį (http://www.biblioteka.lt/freskos/). Dailininko archyve pavyko surasti visų jo sukurtų vitražų nuotraukas ir pakako medžiagos, kad būtų galima detalizuoti jų metrikas. Segtuve buvo ir 38

B.Bružo sukurti vitražai (1984) puošia Klaipėdos laikrodžių muziejų.

sunaikintų vitražų nuotraukos bei tikslūs jų aprašai. Nuotraukas nuskenavau ir po pus-

mečio segtuvą grąžinau profesoriui. Vitražų sukūrimo detalėmis tuomet nepasidomėjau,

ž ų istorijos (5)

dailė

i etuvoje

Laikrodžių muziejaus rūsyje, edukacinėje erdvėje.

nes dar nežinojau, kad jų istorijos mane taip užvaldys. Vitražų tyrinėjimą pradėjau gerokai vėliau, rašydama straipsnių ciklą „Klaipėdos vitražų istorijos“.

Tapybos stiklu meistras Dailininkas vitražininkas B.Bružas yra sukūręs vitražus daugiau kaip 60-iai visuomeninių, sakralinių ir privačių pastatų

interjerų Lietuvoje ir užsienyje. Klasikiniai plonastikliai B.Bružo vitražai puošia ligonines, ambasadas, muziejus, mokyklas, bibliotekas, teatrus, bažnyčias ir kitas įstaigas. Jų esama Čikagoje, Bostone, Helsinkyje, Varšuvoje, Kamčiatkoje. B.Bružo kūryboje dominuoja teminiai epinio pobūdžio vitražai, sudėtingos daugiafigūrės kompozicijos ir prabangi, pastato architektūrą ir laikmetį atitinkanti ornamentika. Išskirtinis B.Bružo kūrybos bruožas – meistrystė tapyti stiklu ir ant stiklo.

Kurdamas vitražus, dailininkas dažniausiai naudoja griežtą simetrinę kompoziciją, išlaikydamas pusiausvyrą tarp vitražo ornamentikos ir figūrų bei heraldikos elementų. Dažnas B.Bružo vitražas primena prabangų viduramžių manuskriptą, kuriame harmoningai susilieja ornamentika ir figūratyvumas, ryškiai juntama spalvos sodrumo ir šviesumo gradacija, dėmesys smulkioms, švino oksidu ištapytoms detalėms. Menininko sukurtuose vitražuose atsispindi svarbios Lietuvos istorijos datos ir įvykiai, meno, mokslo ir kultūros reiškiniai, įamžinti žymūs Lietuvos žmonės ir literatūros herojai, vaizdžiai atspindėta gamtos mokslų raida, svarbiausi Lietuvos mokslo vystymosi etapai. Vitražų ornamentuose sėkmingai įkomponuoti ženklai, simboliai, sentencijos. „B.Bružas sugrąžino į šiuolaikinį lietuvių vitražą klasikinę komponavimo tradiciją, naujai transformuodamas viduramžių vitražų tektoninę ornamentinę dvasią bei renesanso linijinę perspektyvą, šviesa ir šešėliais kuriamą daiktų apimties, erdvės įspūdį. B.Bružas sukūrė savo individualų stilių, kuris retrospekcijos aliuzijomis priartėja prie postmodernizmo nuostatų“, – apie B.Bružo kūrybą knygoje „Dailė architektūroje“ rašė Algimantas Mačiulis. Ruošdama tekstą apie B.Bružo kūrybą Vakarų Lietuvoje, vėl kreipiausi į profesorių. Jis papasakojo ne vieną smagią istoriją.

Pajūryje ne visi išliko Graži kūrybinė draugystė B.Bružą siejo su palangiškiu architektu Leonu Laimučiu Mardosu. Šio kūrybinio tandemo rezultatas – puikūs dekoratyviniai plono stiklo vitražai Palangos centre, Vytauto gatvėje veikusioje kavinėje „Sodžius“ ir buvusiame „Litimpex“ banke. ► 39

DAILĖ

B.Bružo vitražai Klaipėdos laikrodžių muzijuje. ◄ Šiuose kūriniuose išryškėjo stiprus grafiškas B.Bružo vitražų pradas – kruopštus piešinys švino oksidu. Deja, privačių bankų griūties neatlaikė „Litimpex“, konkurencija numarino ir kavinę „Sodžius“. Užsidarius šioms įstaigoms, nežinia kur buvo pradanginti ir vitražai. Gerokai vėliau, 2013 m., spalvotą, ryškią rozetę lange ir įspūdingą altorinį vitražą su šv. Motiejaus atvaizdu B.Bružas sukūrė L.L.Mardoso suprojektuotoje Kūlupėnų (Kretingos r.) Šv. Motiejaus bažnyčioje. Šia bažnyčia ir sodrių spalvų B.Bružo vitražu labai džiaugiasi parapijiečiai ir klebonas Mindaugas Nausėda. Nidoje 1975 m. B.Bružas sukūrė vitražą „Jūratė“ architekto Algimanto Zavišos suprojektuotuose poilsio namuose (Pamario g. 3). Deja, nieko nežinau apie šio vitražo likimą, nes niekaip nepavyksta susisiekti su naujaisiais pastato šeimininkais. Juodkrantėje B.Bružas sukūrė du vitražus: natiurmortinių vitražų ciklą „Gintaro“ poilsio namuose (Kalno g. 12) ir Liudvikui Rėzai skirtą devynių vitražų ciklą Juodkrantės miniatiūrų muziejuje. „Gintaro“ poilsio namuose vitražas yra išlikęs, o muziejaus vitražas, deja, ne. Išliko tik kelios nuotraukos ir smagi šio vitražo sukūrimo istorija, kurią papasakojo jo kūrėjas. Miniatiūrų muziejus 1976–1989 m. veikė Juodkrantės bažnyčios patalpose. 40

B.Bružo sukurtas vitražų ciklas tikrai yra ne uždanga nuo judrios gatvės, o reikšminga Laikrodžių muziejaus ekspozicijos dalis. 1989 m. pastatą grąžinus tikintiesiems ir čia įkurdinus Šv. Pranciškaus Asyžiečio

bažnyčią, vitražas buvo išmontuotas ir tolesnis jo likimas nežinomas. „Kitaip ir negalėjo būti, – mano B.Bružas. – Rėza negalėjo būti išsaugotas – bažnyčia atiteko katalikams, o Rėza juk pasaulietis, aureolės jam neužlipinsi.“ Rėzai teko užleisti vietą kitam vitražui. „Nėra to Rėzos, tai nėra, ką jau čia bepadarysi, bet gal kas iš mačiusiųjų tą vitražą dar prisimena, kad 160 cm ūgio Rėza avėjo 45 dydžio batus“, – šypsojosi profesorius B.Bružas ir papasakojo smagią istoriją.

Dekoratyviniai plono stiklo B.Bružo vitražai Palangoje veikusioje kavinėje „Sodžius“ (1990) ir buvusiame

„Lit

dailė

Proporcijos klaida „Dėl vitražo Juodkrantės miniatiūrų muziejuje jau viskas buvo suderėta, beliko išmatuoti langų angas ir imtis vitražo gamybos. Taip ir padarėme: nuvažiavome į Juodkrantę, giminaičio padedamas išmatavau du langus, o trečiojo nusprendėme nebematuoti – kam? Argi negalima pasitikėti precizišku vokiečių architektų planavimu? Bažnyčią 1885 m. suprojektavo žymus vokiečių architektas Friedrichas Augustas Stüleris. Viskas turėtų būti tikslu ir identiška. Trečiasis langas turėjo būti toks pat kaip kiti du, o, pasirodo, ne! Vitražas Vilniuje buvo jau pagamintas, o, atvažiavus į Juodkrantės miniatiūrų muziejų jo montuoti, paaiškėjo, kad lango anga, kurioje turėjo tilpti vitražinis L.Rėzos atvaizdas, buvo 15 cm mažesnė. Ką daryti? Laiko buvo likę visai nedaug – artėjo muziejaus atidarymas, buvo laukiama garbingų svečių iš Centro Komiteto ir paties A.Sniečkaus. Kartu ir vitražo priėmimo komisijos. Perdaryti nebegalima – nebuvo laiko. Neliko nieko kito, kaip tik sutrumpinti Rėzos figūrą. 15 cm sutrumpinus profesoriaus liemenį, Rėzos ūgis sumažėjo iki 160 centimetrų, o batai taip ir liko 45 dydžio“, – juokėsi B.Bružas. Vitražo kūrėjas nerimavo, ar kas iš garbingų svečių pastebės tokią proporcijos klaidą. Bet jaudinosi be reikalo, atidarymas praėjo sklandžiai. Nei A.Sniečkus, nei meno taryba pastabų neturėjo, ir kūrėjas ramiau atsikvėpė. Tik praėjus kuriam laikui

Dailininkas vitražininkas B.Bružas yra sukūręs vitražus daugiau kaip 60-iai visuomeninių, sakralinių ir privačių pastatų interjerų Lietuvoje ir užsienyje. Arūno Švelnos nuotr.

vienas iš svečių B.Bružo paklausė: „O kodėl tokie dideli Rėzos batai?“ „Tai nors vienas pastebėjo, kad dėl proporcijų tame vitraže kažkas ne taip“, – linksmai istoriją užbaigė B.Bružas.

Uostamiestyje – tik du Vyresniosios kartos klaipėdiečiai dar prisimena du įspūdingo grožio ir dydžio vitražus buvusioje Lietuvos medienos apdirbimo įmonėje „Klaipėdos mediena“ (Liepų g. 68). ►

„Litimpex“ banke (1994), jiems užsidarius, dingo be pėdsakų.

Vizitinė kortelė Bronius Bružas gimė 1941 m. Rokiškyje, gyvena Vilniuje. 1967 m. baigė Lietuvos dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). 1969–1985 m. dirbo Vilniaus dailės kombinato Apipavidalinimo skyriaus meno vadovu. 1985–1997 m. dirbo vyriausiuoju dailininku Skulptūros ir monumentaliosios dailės studijoje Vilniuje. Nuo 1966 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje – Suomijoje, Lenkijoje, Japonijoje, Čekijoje, Austrijoje. 1990–2010 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje. Profesorius. Svarbesni kūriniai: vitražas „Lietuvos medicinos istorija“ (Raudonojo Kryžiaus ligoninė, Vilnius, 1974), vitražas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje (Vilnius, 1979), heraldiniai peizažiniai vitražai knygyne „Draugystė“ (Vilnius, 1981– 1982), dekoratyvinių figūrinių vitražų ciklas Jaunimo teatre (Vilnius, 1982), 8 vitražų ciklas Molėtų observatorijoje (Molėtai, 1984), vitražai Lietuvos kultūros ministerijoje (Vilnius, 1985), vitražas A.Puškino muziejuje (Vilnius, 1986), vitražai Taikomosios dailės muziejuje (Vilnius, 1987), 5 vitražų ciklas Žvejų poilsio namuose Kamčiatkoje (Petropavlovskas, 1990), 8 vitražų ciklas Švč. Trejybės bažnyčioje (Panevėžys, 1991), siužetinių dekoratyvinių vitražų ciklas Šv. Jurgio bažnyčioje (Varšuva, 1993–2001), siužetiniai vitražai Kotryniečių vienuolyno koplyčioje (Kaunas, 1999), vitražai Vatikano, Didžiosios Britanijos, Ukrainos ambasadose (Vilnius, 1988–1996).

DAILĖ

B.Bružo dekoratyvinis vitražas (1975) buvusiame Klaipėdos medienos medžiagų kombinate. Sunaikintas.

L.Rėzai skirtas B.Bružo devynių vitražų ciklas (1976) Juodkrantėje neišliko. Fragmentas. Algimanto Jarukaičio ir Broniaus Bružo archyvo nuotr.

B.Bružo altorinis vitražas su šv. Motiejaus atvaizdu (2013) Kūlupėnų Šv. Motiejaus bažnyčioje. Saugomas.

dailė

◄ Posėdžių salės stiklo sieną – vitražą „Baltija“ (1974–1975) iš storo luitinio spalvoto stiklo sukūrė Algimantas Stoškus (architektai Petras Lapė ir Feliksas Sakalauskas), o griežtų geometrinių formų dekoratyvinį plono spalvoto stiklo vitražą kitame įmonės pastate – B.Bružas (architektas P.Lapė). Abu vitražai, puikiai derėję modernioje pastato architektūroje, deja, buvo sunaikinti. Klaipėdoje atradau tik du išlikusius B.Bružo vitražus. Vienas jų – ramių spalvų dekoratyvinis vitražas, atkartojantis pinučių motyvą, yra Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje. Šį vitražą B.Bružas juokaudamas pavadino firanka (užuolaida). Ir jis yra teisus – vitražas galerijos laiptinėje iš tiesų atlieka uždangos funkciją: užstoja neišvaizdžią mūro sieną. „Ką kita nelabai galėjau pasiūlyti, vitražas neturėjo užgožti muziejaus ekspozicijos, – sakė vitražininkas. – Be to, taip pageidavo tuomečiai Lietuvos dailės muziejaus vadovai Romualdas Budrys ir Pranas Gudynas, o su valdžia visada tenka skaitytis.“ Kitas išlikęs B.Bružo kūrinys – septynių dalių vitražų ciklas Klaipėdos laikrodžių muziejuje.

Muziejaus languose Trumpai apie Laikrodžių muziejaus įkūrimą Liepų gatvės 12-ajame name. 1820 m. šiame sklype pagal nežinomo architekto projektą pirklys ir pramonininkas Johanas Simpsonas pasistatė nedidelę užmiesčio vilą. 1855 m. namas atiteko naujam šeimininkui – medicinos daktarui Johanui Augustui Mutray. Čia jis gyveno iki 1872 m. 1913 m. pastatas atiteko Johanui Hirchbergeriui. Naujasis savininkas namą rekonstravo: fasadą iš gatvės pusės papuošė keturiomis kolonomis ir klasicistinėmis skulptūromis, simbolizuojančiomis prekybą ir amatus. 1931 m. namą ir sklypą nupirko Lietuvos vyriausybė ir įsteigė „Žemės banką“. 1939 m. per vokiečių aneksiją bankas buvo uždarytas. Po karo, 1945 m., pastate įsikūrė Klaipėdos pionierių ir moksleivių namai. 1979 m. pastatas buvo perduotas Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui. Jame 1984 m. buvo atidarytas Laikrodžių muziejus. Pastatą vėl teko restauruoti ir pritaikyti muziejaus reikmėms. Restauracijos

darbams vadovavo architektas Vaidotas Guogis, muziejaus dizaino koncepciją parengė dizaineris Romualdas Martinkus, o interjero architektūra buvo patikėta vilniečiui architektui Arvedui Kybrancui (beje, keistas sutapimas, šiame pastate 1931–1939 m. veikusio Žemės ūkio banko vicedirektoriaus pavardė – irgi Kybrancas). Muziejaus langus pagal tuo metu madingą visuomeninių pastatų interjero kūrimo tradiciją buvo nuspręsta išdabinti vitražais. A.Kybrancas pasikvietė vieną geriausių Lietuvos vitražo meistrų B.Bružą.

Mažiausiai patenkintas „Vitražai bažnyčioje buvo kuriami dėl to, kad uždengtų langus, tegu bobutės į maldaknygę žiūri, o ne varnas pro langą gano. Lygiai tą patį galėčiau pasakyti ir apie Laikrodžių muziejaus vitražus. Mažiausiai jais esu patenkintas. Kažkokia nesėkmė man su ta Klaipėda. Vitražai „per aštrūs“, fonas per tamsus. Astronominiai ir laikrodžių mechanizmai nupiešti labai intensyviame fone. Buvau sukūręs ne vieną vitražų eskizą, bet architektas A.Kybrancas išsirinko būtent tą variantą, kuris mažiausiai patiko man pačiam. Jis turėjo savo nuomonę, savo viziją, o ir kietą charakterį, tad nuginčyti jį nebuvo lengva. Bandžiau įtikinti, kad nereikia tokių tamsių vitražų laiptinėje, juk amžinai nedeginsi elektros ar žvakių, užtamsinęs laiptus gali ir galvą nusisukti, ir kapeikų saujoje neįžiūrėsi. Bet architektas buvo atkaklus, puikiame klasicistinio stiliaus Laikrodžių muziejaus pastate jis norėjo kontrasto. Bandžiau įtikinti ir meno tarybą bei jos pirmininką Albertą Purlį, kad nepatvirtintų to projekto ir leistų pakeisti spalvinį sprendimą, bet architekto nuomonei prieštaraujančių nebuvo, o susilaikiusių – tik du. Juolab kad meno taryboje buvo ir pats architektas A.Kybrancas. Ir ką darysi, nebuvo kur dėtis. Visi užsakymai buvo vykdomi per „Dailės“ kombinatą, kūrėjas buvo tik užsakovo valios vykdytojas, tai nelabai kas į jo norus atsižvelgdavo. Neįvertinau, kad šviesaus atminimo architektas A.Kybrancas yra toks Ciceronas. Įtaigia ir argumentuota kalba jis įtikino tarybos narius, kad rinktis reikia būtent tokį sprendimą.

Viskas tuose vitražuose teisinga, tik atvirkščiai: fonas turėjo būti šviesesnis, o piešinys – tamsus. Ir realistiniu piešiniu, matyt, nelabai pataikiau. Vitražas sukurtas 1984-aisiais. Tuo metu jau vyravo visai kitos vitražų mados, buvo juntamas ryškus posūkis į abstrakciją. O čia Bružas visai iškrito iš to meto mados konteksto ir sukūrė tokius realistinius vitražo piešinius. Tiesiog sarmata“, – nusijuokė dailininkas.

Itin griežtas sau Šviesą vitražai iš tiesų šiek tiek blokuoja, bet jie harmoningai įsilieja į visą Laikrodžių muziejaus ekspoziciją ir tampa organiška jos dalimi. Vitražuose per smulkiausias detales papasakota astronomijos ir astrologijos istorija, pavaizduoti laiko matavimo mechanizmai, žvaigždynai ir Zodiako ženklai, dangaus kūnus ir žvaigždėlapius tyrinėjantys viduramžių ir naujųjų laikų mokslininkai. Dar du B.Bružo vitražai yra Laikrodžių muziejaus rūsyje, kur šiuo metu įkurta muziejaus edukacinė erdvė. Šiais vitražais B.Bružas yra patenkintas: „Ten viskas gerai – puikiai sutvarkytas apšvietimas, gražus, šiek tiek abstrahuotas vitražo piešinys.“ Kaip matyti iš pasakojimo, profesorius B.Bružas yra labai griežtas sau ir perdėtai savikritiškas. „Jo toks bruožas – vis save peikti“, – patvirtino B.Bružo sutuoktinė grafikė Joana Danute Plikionytė. Jis nemėgsta liaupsių, apdovanojimų, skambių vardų ir regalijų – jis tiesiog nori dirbti savo darbą. Turbūt todėl B.Bružas atsisakė jam siūlomo Rokiškio garbės piliečio vardo ir nesutiko būti nominuojamas Nacionalinei kultūros ir meno premijai – esą nėra už ką. Taigi verta apsilankyti Klaipėdos laikrodžių muziejuje. Net jei atrodo, kad jau ten būta ir viskas matyta. Unikali muziejaus ekspozicija ir saulės laikrodžių parkas kiekvieną kartą atsiveria naujai. Ir verta įdėmiau įsižiūrėti į vitražus. B.Bružo sukurtas vitražų ciklas tikrai yra ne uždanga nuo judrios gatvės, o reikšminga muziejaus ekspozicijos dalis. Vitražus taip pat galima apžiūrėti Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos sukurtame virtualiame freskų ir vitražų žemėlapyje http://www.biblioteka.lt/ freskos/vitrazai/. 43

ERDVĖS

XXV Thomo Manno f

kultūros gurkšn i Liepos 10–17 d. Nidoje 25-ąjį kartą vyko Thomo Manno festivalis, šįkart pasiūlęs kurorto publikai 25 kamerinius muzikos, žodžio, dailės ir kino programų renginius. Tomis dienomis Lietuvą užliejusi kaitra neatbaidė publikos nuo intelektualių temų bei klasikos koncertų. Tačiau, nepaisant suformuotos tradicijos ir didžiulio įdirbio, organizatorių stovykloje pasigirsta nerimo signalų dėl ilgamečio renginio ateities perspektyvų, kuriomis abejoti skatina finansavimo klausimai. Valerija KIGUOLIENĖ

Ketvirtį amžiaus skaičiuojantis festivalis, šiemet surengtas tema „Kultūros kraštovaizdžiai. Pakrantės“, – vienas seniausių tokio pobūdžio renginių Lietuvoje, neabejotinai prisidedantis prie Neringos, kaip kurorto, skirto ne tik atsipalaidavimui, bet ir intelektualiosioms patirtims bei kūrybai, naratyvo, pažįstamo iš Nidos dailininkų kolonijos bei renginio „krikštatėvio“, vokiečių rašytojo Th.Manno, laikų. Paskutiniaisiais metais festivalis patyrė koronaviruso pandemijos įtaką – pernai dėl neįprastos situacijos festivalio scenose dominavo Lietuvos kultūros lauko atstovai. Šiemet programa atgavo tarptautiškumą. Kita vertus, šiemet Neringai tebesulaukiant daugiau turistų iš Lietuvos, užsienio svečių nebuvo gausu ir renginiuose. Juo smagiau buvo sutikti tuos ištikimus festivalio gerbėjus, kurie iš Vokietijos čia atvyksta kasmet.

Serenados ir iššūkiai Liepos 10-osios vakarą Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje suskambo pirmieji XXV Thomo Manno festivalio akordai: renginys prasidėjo W.A.Mozarto ir A.Dvořáko Serenadomis pučiamiesiems. 44

Th.Manno vasarnamis Nidoje jau ketvirtį amžiaus kasmet suburia įvairių sričių kūrėjus bei intelektualus į savaitę vykstantį festivalį.

Kiekvienam ilgalaikiam reiškiniui būdingi ne tik atradimai, bet ir netektys. Kolegų pagarbos kupini atminimo žodžiai skirti prie festivalio prisidėjusiems kultūros pasaulio šviesuoliams prof. Irenai Veisaitei ir dirigentui Petrui Bingeliui, kurie per metus nuo praėjusiojo renginio baigė savo žemiškąją kelionę. W.A.Mozarto Serenadą pučiamųjų oktetui Es – dur, KV 375 ir A.Dvořáko Serenadą pučiamiesiems, violončelei ir kontrabosui

d – moll, Op. 44 koncerte atliko specialiai šiam renginiui susibūrę šalyje bei užsienyje kuriantys lietuvių atlikėjai: pučiamaisiais grojančių 12 muzikantų, violončelininkas ir kontrabosininkas. Tarptautinės komandos iniciatyvos rezultatas – orkestrinio pasirodymo skambesys ir progai itin tinkama pakili nuotaika. Originalią programą festivaliui pasiūlė P.Bingelio sūnus fagotininkas Povilas Bingelis, gyvenantis Šveicarijoje ir dirbantis

ERDVĖS

o festivalio dienoraštis:

n is liepos kaitroje „Geneva Camerata“ orkestre. Jis subrandino sumanymą ir sukvietė kolegas, dirbančius Lietuvos bei kitų šalių orkestruose. Scenoje kartu su juo pasirodė įspūdinga komanda: Linas Šalna (obojus, Prancūzija), Ugnius Dičiūnas (obojus, Lietuva), Andrius Bernotaitis (klarnetas, Lietuva), Ernestas Šidiškis (klarnetas, Lietuva), Artūras Gelusevičius (fagotas, Vokietija), Tomas Girskis (kontrafagotas, Lietuva), Andrius Dirmauskas (valtorna, Lietuva), Egidijus Stanelis (valtornė, Lietuva), Gediminas Abaris (valtorna, Lietuva), Arnas Kmieliauskas (violončelė, Lietuva) ir Donatas Bagurskas (kontrabosas, Lietuva). Pradžios koncertas buvo dosnus ir šventinių kalbų. Tiesa, šįkart jose, be pagarbos festivalio tradicijai, išreikštas ir nuogąstavimas dėl jos perspektyvų mažėjant finansavimui. Festivalį rengia Th.Manno kultūros centras, o jo strategiją, parinkdamas temas ir brėždamas programos gaires, plėtoja kuratoriumas – neatlygintinai veikianti kūrybinė valdyba, kuri vienija tarptautinę 12-os intelektualų komandą. „Deja, iš kultūros srities finansavimo tendencijų matome, kad kartais situacija matoma siaurai, tad nusistovėjusiai festivalio formai kyla grėsmių. Žinoma, didžiausias mūsų turtas yra žmonės, įsipareigoję jam ir įžvelgiantys prasmę. Tad visais atvejais atrama lieka jau minėtas ekosistemų tinklas ir vidiniai resursai“, – sakė Th.Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė Irena Vaišvilaitė, kultūros istorikė, ambasadorė, Vilniaus universiteto profesorė.

Vienas išskirtinių šiemečio festivalio muzikos programos koncertų – iš Vokietijos kilusio dainininko B.Applo, pripažinto „lied“ žanro ambasadoriaus, programa.

Apie atminties politiką Festivalio žodžio programos akcentu liepos 11-ąją tapo susitikimas su Rusijos istoriku, politologu ir žurnalistu Sergejumi Medvedevu. ►

Šiemet 40-metį švenčiančio nuolatinio festivalio partnerio Kauno kvarteto nariai koncerte pasirodė su gitaristu S.Lipčiumi.

ERDVĖS

šie kompozitoriai netapo tų laikų muzikinėmis ikonomis, jų kūriniai – didingo klasikos palikimo dalis, neabejotinai prisidėjusi prie muzikos kultūros kraštovaizdžio formavimo. Kuršių nerijos istorijos muziejus tapo dar viena nuolatine festivalio renginių vieta – prieš vidurdienį jame buvo rengiami Th.Manno kūrybos skaitymai, o kas vakarą patalpos tapdavo kino sale – čia rodyta kino programa, specialiai festivaliui parengta kartu su Goethe’s institutu ir Lenkijos institutu Vilniuje.

Emancipacijos istorija Festivalio užsakymu klaipėdietės kompozitorės L.Narvilaitės parašytą kūrinį „Artimos tolumos“ koncerte atliko violončelininkas M.Bačkus ir smuikininkas K.Levickis.

Kompozitorė L.Narvilaitė (dešinėje) įkvėpimo kūriniui „Artimos tolumos“ sėmėsi iš liaudies dainų ir J.S.Bacho muzikos.

Atminties politikos tendencijas skirtingose pasaulio valstybėse savo pranešime „Atminties politika Rusijoje ir Europoje“ apžvelgęs svečias pastebėjo, kad, šiomis dienomis politikai tampant vis iracionalesne, siekiant paveikti rinkėjų emocijas ir pasitelkiant istoriją kaip aktyvią ir galingą jėgą, ypač norisi atsigręžti į Th.Manno akcentuotą minties aiškumą, blaivumą ir racionalumą. Vakare Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje muzikos programą pratęsė kvintetų vakaras, dedikuotas šiemet 40-metį šven-

◄

čiančiam nuolatiniam festivalio partneriui Kauno kvartetui. Prie jo narių Karolinos Beinarytės-Palekauskienės (I smuikas), Aistės Mikutytės (II smuikas), Eglės Lapinskės (altas) ir Sauliaus Bartulio (violončelė) šia proga prisijungė gitaristas Saulius Lipčius ir pianistė Albina Šikšniūtė. Specialiai festivaliui parengtoje programoje skambėjo dviejų skirtingų – klasicizmo ir romantizmo – epochų kvintetai, sukurti italo L.Boccherini ir brito E.Elgaro. Anot festivalio muzikos programos kuratorės Vytautės Markeliūnienės, nors

Nauja savaitė festivalyje prasidėjo tarptautiniais akcentais. Th.Manno vasarnamio terasoje liepos 12-ąją surengta ekspertų diskusija, skirta Vokietijos ir Lenkijos draugystės sutarties 30-mečiui. Publicistė, Heinricho Boellio fondo Varšuvos biuro vadovė Joanna Maria Stolarek, laikraščio „Rzeczpospolita“ žurnalistas Piotras Jendroszczykas ir Vokietijos bei Lenkijos bendradarbiavimo fondo Varšuvoje direktorius Cornelius Ochmannas aptarė regiono valstybių politinių santykių aktualijas ir bendras istorines patirtis. Vakarop veiksmas persikėlė į Kuršių nerijos istorijos muziejų – nebe pirmą kartą su festivaliu bendradarbiaujanti menotyrininkė Irmantė Šarakauskienė atidarė parodą „Moterys dailininkės menininkų kolonijose prie Baltijos jūros“. Čia pristatyti penkių XIX–XX a. vokiečių dailininkių – Elisabethos von Eicken, Julie Wolfthorn, Annos Natalie Sinnhuber, Claros Arnheim ir Augustos von Zitzewitz – sukurti peizažai ir portretai iš kolekcijos, meno mecenato Mykolo Žilinsko dovanotos Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui. Iš pažiūros nerūpestingi pajūrio vaizdai pasakoja moterų emancipacijos istoriją. Paveikslų autorės aktyviai dalyvavo menininkų kolonijų Baltijos jūros pakrantėje veikloje, būrėsi į menininkių sąjungas, rengė diskusijas, parodas. Viena iš priežasčių – kolonijų vienytų kūrėjų požiūris į kuriančias moteris buvo liberalesnis nei, pavyzdžiui, tuomet vyrų dominuotos akademinio meno bendruomenės. Anot I.Šarakauskienės, parodos sumanymą pasufleravo kelionė į Arenshopą –

ERDVĖS

Vokietijos pakrantės miestelį, kuris, menotyrininkės vertinimu, yra įtaigiai įprasminęs ten veikusios menininkų kolonijos palikimą: nuo gatvių pavadinimų iki parodų salių. „Viliuosi, kad ilgainiui ir Neringoje atsiras vieta, kurioje bus pristatoma Nidos meno kolonijos dailininkų kūryba“, – sakė ji. Dailininkų kolonijos temą simboliškai pratęsė koncertas, dedikuotas Nidoje veikusiam Hermanno Blode’s viešbučiui, tapusiam menininkų traukos centru, ir jo svečių pamėgtai muzikai. J.Brahmso Sonata violončelei ir fortepijonui, atliekama violončelininko Mindaugo Bačkaus ir pianisto Daumanto Kirilausko, salėje paskleidė nostalgišką nuotaiką. Publikai pristatytas ir festivalio užsakytas kūrinys – klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės sukurtos „Artimos tolumos“, – kurį M.Bačkus atliko drauge su smuikininku Konradu Levickiu. „Gavusi pasiūlymą parašyti kūrinį festivaliui, leidausi į pajūrį, kur išgirdau liaudies dainas ir sutikau Th.Manną... Žinoma, savo minčių kelionėje“, – pristatydama kūrinį šyptelėjo L.Narvilatė. Įkvėpimo subtiliai minimalistinei kompozicijai ji sėmėsi iš Ch.Bartscho XIX a. sudaryto lietuvių liaudies dainų rinkinio ir J.S.Bacho pirmosios siuitos violončelei solo C-dur.

Žvejai valstiečių šešėlyje Liepos 13-osios popietę festivalio programą pratęsė susitikimas „Baltijos jūra: literatūrinės regiono konstrukcijos“, skirtas šiemetei festivalio temai „Kultūros kraštovaizdžiai. Pakrantės“. Prie diskusijų stalo susitiko svečias iš Vokietijos, Greifswaldo universiteto profesorius istorikas Michaelis Northas ir jo kolega iš Lietuvos –

Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas, o jų pokalbį papildė publikos klausimai bei įžvalgos. Istorikas klausytojams pateikė nuosekliai išanalizuotą Baltijos jūros kaip kultūros ir literatūros objekto vaidmenį nuo pat XI a. bažnyčios kronikų iki XX a. grožinių tekstų ir paskatino aktyvią diskusiją pastebėjimu, kad nacionalinėje Baltijos šalių, tarp jų ir Lietuvos, literatūroje jūra figūruoja mažai, o žvejai liko valstiečių šešėlyje... ►

Kaunietė menotyrininkė I.Šarakauskienė specialiai festivaliui parengė parodą „Moterys dailininkės menininkų kolonijose prie Baltijos jūros“, kurioje eksponuoti paveikslai iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių.

ERDVĖS

Klausytojai, be kita ko, priminė, kad būtent pastarieji kur kas labiau prisidėjo prie tautinio atgimimo procesų. Sutarta, jog Baltijos jūros regionas (kaip, beje, ir Klaipėdos miestas) tebelaukia savo didžiojo rašytojo arba istoriko.

◄

Atsispyręs nuo istorijos pakrantės, vakare festivalis tradiciškai stabtelėjo ties dar viena muzikos programos sala. Koncertą Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje surengė Austrijoje gyvenančių muzikių tarptautinis duetas – iš Pietų Korėjos kilusi Wonji Kim-Ozim (smuikas) ir lietuvė

Anot teologo mons. F.Schullerio, festivalis skatina pagalvoti ir pasikalbėti tais klausimais, kuriuos girdime ir nagrinėjame ne kasdien.

Th.Manno memorialinio muziejaus terasa – įprasta festivalio žodžio programos renginių vieta. 48

Irma Kliauzaitė-Franc (fortepijonas). Pasirodymui festivalyje atlikėjos rengėsi dar pernai, tačiau dėl pandemijos lemto neapibrėžtumo jį teko atidėti. Koncertui jos parengė turtingą ir turiningą programą – čeko A.Dvořáko mažosios formos kompozicijas, jo tautiečio L.Janáčeko ir

Politologas iš Rusijos S.Medvedevas akcentavo, kad šių dienų politika dažnai pasitelkia istoriją kaip aktyvią, galingą ir emociškai nuspalvintą jėgą.

ERDVĖS

amžininkų – prancūzo C.Saint-Saënso, brito E.Elgaro ir amerikiečio W.Krollo – pjeses.

Charizma pasiekė širdis Liepos 14-ąją festivalis sutvisko skambiais akordais: žodžio ir muzikos programos renginių publikos laukė susitikimai su charizmatiškais, energija užkrečiančiais svečiais. Th.Manno muziejaus terasoje pranešimą intriguojančiu pavadinimu „Pakrantė – egzotiški žvilgsniai į vietą ne vietą. Kas ateina į galvą teologui“ skaitė katalikų kunigas monsinjoras Florianas Schulleris (Vokietija), buvęs Bavarijos katalikiškosios akademijos vadovas. Tiesa, pranešimas buvo panašesnis į tikras rekolekcijas arba pasisakymą TED konferencijoje – F.Schullerio oratorinis meistriškumas ir originaliai atskleista tema nepaliko abejingų.

Dabar Thomo Manno festivalis tiek temų, tiek dalyvių įvairove aprėpia visą Baltijos jūros regioną. Žodžio programos svečias pakrantės fenomeną nagrinėjo įvairiomis perspektyvomis: kaip biblinių pasakojimų objektą, Vokietijos romantizmo dailininkų paveikslų temą, senovės graikų mitų ir Homero „Odisėjos“ vieną iš gijų bei jos interpretacijas naujųjų laikų poetų kūryboje. Pokalbyje paliestas ir nūdien aktualus migrantų klausimas, kurio kontekste pakrantė, vadinamasis „ilgesio krantas“, įgyja tragizmo ir tampa socialinės problematikos dalimi. „Tipiška teologui tema būtų buvusi, pavyzdžiui, „Th.Mannas – protestantas. Kaip jam sekėsi Romoje?“, – atsakydamas į komentarus, šypsojosi F.Schulleris. – Tačiau pamaniau, kad dalyvavimas festivalyje leidžia pagalvoti ir pasikalbėti tais klausimais, kuriuos girdime ir nagrinėjame ne kasdien.“ Išskirtinis pasirodymas laukė ir muzikos programos koncerte – festivalyje rečitaliu debiutavo iš Vokietijos kilęs dainininkas Benjaminas Applas ir britų pianistas Simonas Lepperis. Abu atlikėjai – tituluoti muzikos virtuozai: B.Applas laikomas „lied“ (liet. daina) žanro ambasadoriumi, taip

Renginio publikai savo kūrinius skaitė esė konkurso laureatai: žurnalistiką studijuojanti G.Brazaitytė (dešinėje), kurios rašinys pripažintas geriausiu, klasikinės filologijos studentas M.Danilevičius ir būsimoji istorikė E.Jovaišaitė. Nuotraukoje – su Th.Manno kultūros centro kuratoriumo nariu dr. L.Katkumi.

pat dainuoja operos pastatymuose, S.Lepperis – vienas pagrindinių Vakarų scenose pasirodančių akompaniatorių, pripažintas koncertmeisteris. Baritonas B.Applas pristatė savo sudarytą F.Schuberto, E.Griego, R.Strausso, J.Brahmso, R.Waughano Williamso ir kitų kompozitorių dainų programą „Heimat“ („Tėvynė“), kurioje dainos pagal temas ir vyraujančią nuotaiką sudėliotos į ištisą siužetinę bei emocinę liniją, atspindinčią ir atlikėjo asmeninę patirtį – kilęs iš nedidelio miesto Vokietijos Bavarijoje, jis tęsė studijas Miunchene ir Londone. Duetas publiką sužavėjo aukščiausios prabos meistriškumu, subtiliu bendravimu.

Šlovė ir avangardas Liepos 15-ąją festivalyje paminėta dar viena sukaktis: Kuršių nerijos istorijos muziejuje apdovanoti jau penktąjį kartą festivalio surengto esė konkurso studentams laimėtojai. Konkurso tema sutapo su festivalio tituline – „Kultūros kraštovaizdžiai. Pakrantės“. Trijų geriausių esė autoriams organizatoriai dovanojo viešnagę Nidoje, kvietimą į visus festivalio renginius bei Th.Manno knygų. Renginio publikai savo esė perskaitė šiemečio konkurso laureatai: žurnalistiką studijuojanti Gabrielė Brazaitytė, kurios

rašinys pripažintas geriausiu, klasikinės filologijos studentas Mikas Danilevičius ir būsimoji istorikė Emilija Jovaišaitė. Visi trys – Vilniaus universiteto ugdytiniai. Jų darbus vertino komisija: Th.Manno kultūros centro kuratoriumo nariai dr. Laurynas Katkus bei dr. Aurimas Švedas ir centro direktorė dr. Lina Motuzienė. Jaunieji autoriai esė gvildeno tiek aktualijas, tiek platesnio konteksto kultūros temas: nuo Lietuvos istorijos, jūrinės valstybės identiteto iki socialinių tinklų ir paviršutiniško visuomenės dalyvavimo kultūros gyvenime. Anot rašytojo, vertėjo L.Katkaus, šiemet konkurso dalyvių gretos buvo mažesnės nei pernai, tačiau tai lengvai paaiškina temų skirtumai – pernai konkursui pateikta „Orų ženklų“ tema buvo susijusi su visuomenėje populiaresniais klimato kaitos, aplinkosaugos klausimais. „Šiemet tema kietesnė ir mane maloniai nustebino, kaip dalyviai ją atskleidė. Ateina žmonės, kurie gerai supranta, kas yra esė žanras, kuo jis skiriasi nuo kitų literatūros žanrų, pavyzdžiui, apybraižos arba, kita vertus, akademinio referato“, – pastebėjo L.Katkus. Popietę žodžio programa tradiciškai persikėlė į Th.Manno muziejaus terasą: rašytojas, dramaturgas Marius Ivaškevičius su publika pasidalijo savo pamažu rašomos knygos „Mūsų vaikystės zona“ ištrauka ir atsakė į moderatoriaus dr. Aurimo Švedo bei publikos klausimus. ► 49

ERDVĖS

◄ Prieš 7–8 metus M.Ivaškevičiaus pjesėms tapus geidžiamomis posovietinėje erdvėje, prasidėjo jo dažnos kelionės į Rusiją, kurią jis išmaišė nuo Maskvos iki Sachalino, Uzbekistaną, net uždarumu Šiaurės Korėjai prilygstantį Turkmėnistaną. Kelionių ir bendravimo įspūdžius jis prieš trejus metus ėmė žymėtis, užrašus pavadinęs „Mūsų vaikystės zona“ – su aliuzija į laisvės atėmimo vietą ir tos pačios kartos žmones jungiančią patirtį. M.Ivaškevičius sakė kol kas neturintis konkrečių šios knygos leidybos planų, bet ne vienas žiūrovas jau spėjo pagalvoti, kad norėtų ją perskaityti: susitikime skambėjo gyvi, spalvingi kelionių įspūdžiai, įžvalgos apie saviraiškos laisvę, santarvės galimybes istorinės atminties skaudulių kontekste. Vakaras Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo skirtas lietuviškai muzikai: čia nuskambėjo avangardisto Vytauto Barkausko kompozicijos. Jas atlikę pianistai D.Kirilauskas, Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas, Kauno styginių kvartetas ir kamerinis choras „Aidija“, vadovaujamas

Romualdo Gražinio, atskleidė išskirtinį kompozitoriaus, kuris po 1990-ųjų tapo vienu dažniausiai užsienyje skambančiu lietuvių kūrėju, stilių ir platų išraiškos priemonių spektrą.

Įkvėpimai Bičiulių dieną Liepos 16-ąją – Th.Manno bičiulių dieną, siejamą su data, kai prieš 91 metus rašytojas ir jo šeima pirmąkart atvyko atostogų į Nidoje pasistatytą vasarnamį, – festivalyje prisimintos dvi iškilios moterys: Th.Manno jauniausioji dukra, vandenynų apsaugos aktyvistė ir jūrų teisės ekspertė Elisabeth Mann Borgese ir Lietuvos teatrologė, ilgametė Th.Manno kultūros centro kuratoriumo narė prof. I.Veisaitė. E.Mann Borgese (1918–2002) gyvenimo ir veiklos istoriją žodžio programos publikai pristatė germanistas, Th.Manno palikimo tyrinėtojas, buvęs Budenbrokų muziejaus Liubeke vadovas Holgeris Pilsas. Renginys vyko nuotoliniu būdu – per karantiną

Jubiliejinį festivalį vainikavo H.Purcello operos „Didonė ir Enėjas“ koncertinė versija.

įprastu dalyku tapę virtualaus bendravimo sprendimai tiko ir festivaliui. Jauniausioji vokiečių literatūros genijaus dukra sėkmingai surado savo gyvenimo kelią. Ji prisidėjo prie ne vienos tarptautinės iniciatyvos, pati jų ėmėsi, atkuriant ir įtvirtinant valstybių bendradarbiavimo vertybinius pagrindus pokariu, o didžiąja jos gyvenimo misija tapo vandenynų apsauga ir tarptautinės jūrų teisės plėtotė. E.Mann Borgese atkakliai siekė įgyvendinti savo tikslus ir nepaisė tuomet vyrų dominuojamos tarptautinių struktūrų aplinkos bei formalumų: įspūdingą tarptautinę karjerą, kurią vainikavo politikos mokslų profesorės etatas Halifakso universitete Kanadoje, ji padarė turėdama pianistės diplomą – harmoniją įvardijo kaip savo pagrindinę specialybę. Vakaro koncertas buvo skirtas F.Schuberto kūrinių programai, kurią skambino R.Rikterė ir Z.Ibelhauptas. Ji dedikuota praėjusių metų pabaigoje žemiškąją kelionę baigusiai prof. I.Veisaitei, įnešusiai didžiulį indėlį į Thomo Manno festivalio istoriją ir vystymąsi. Būtų sudėtinga įsivaizduoti gra-

Gintauto Beržinsko nuotr.

ERDVĖS

žesnį pagarbos iškiliai intelektualei gestą nei poetiškumo ir dinamikos kupina muzika, atliekama instrumentų karaliaus – fortepijono – virtuozų. Jubiliejinį festivalį liepos 17-ąją vainikavo H.Purcello operos „Didonė ir Enėjas“ koncertinė versija – smaguriškas desertas klasikinės muzikos mėgėjams ir iškilmingas renginio pabaigos akcentas su dirigentės Giedrės Šlekytės vedama komanda: solistais Nora Petročenko, Martynu Kinduriu, Simona Liamo, Lina Dambrauskaite, kameriniu choru „Aidija“ (vadovas R.Gražinis), Kauno styginių kvartetu, kontrabosininku D.Bagursku ir klavesinu skambinusiu Baliu Vaitkumi.

Tapo politiniu reiškiniu Irena VAIŠVILAITĖ, Th.Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė: Pirmuosius penkerius festivalio iniciatyvos gyvavimo metus tikslas buvo gilintis į Th.Manno keltas temas, kurių yra begaly-

bė, pritraukti žmones, kurie studijuoja jo palikimą, žodžio programą papildant koncertais. Per 25 gyvavimo metus festivalio geografija kito – dabar jis tiek temų, tiek dalyvių įvairove aprėpia visą Baltijos jūros regioną. Antra vertus, iš estetinio kultūrinio renginio jis tapo politiniu reiškiniu – festivalyje yra lankęsi net keturi Vokietijos prezidentai, surengta labai rimtų politinių diskusijų. Įžengęs į trečiąjį savo dešimtmetį, festivalis tapo ne tik Nidos, Pamario regiono, bet ir visos Lietuvos reiškiniu. Kalbant apie muzikos programą, asmeniškai manau, kad Lietuvoje turime du klasikinės muzikos festivalius – Vilniaus ir Thomo Manno. Aišku, Nidoje nėra filharmonijos salės, bet labai laukiama iškylant naujo Nidos kultūros centro. Festivalis reaguoja į tai, kas vyksta pasaulyje, ir dirba su tuo per savo žmones – liepos 14 d. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje klausėmės puikiausio vokiečių baritono B.Applo koncerto, kuris nebūtų prieinamas Lietuvos publikai, jeigu ne tiesioginis ryšis su atlikėju per ilgametį

Pabaigos koncertą dirigavusi G.Šlekytė spinduliavo ugningą temperamentą.

festivalio bičiulį, kadaise čia debiutavusį dainininką Edgarą Montvydą. Festivalis pasikvietė rašytoją Olgą Tokarczuk dar prieš jai tampant Nobelio literatūros premijos laureate. Ir toks pavyzdys – ne vienintelis. Tai, kad festivalis užbėga procesams už akių, kyla iš jo galios – tarpdisciplininio ir tarptautinio kuratoriumo. Jis veikia kaip smegenys dėl to, kad kiekvienas jo narys ateina čia turėdamas savo ekosistemą – požiūrį, patirtį, kontaktų tinklą. Šie platesni ryšiai išlieka net tuomet, kai nebelieka juos užmezgusių žmonių.

Čia susitinka žmonės Prezidentas Valdas ADAMKUS: Šis jubiliejinis festivalis pavadintas „Kultūros kraštovaizdžiai. Pakrantės“. Manau, kad tai – labai gilus ir simbolinis pavadinimas. Juk kiekvieno iš mūsų gyvenime būta ar esama situacijų, kai ieškome atsakymų į esminius klausimus, ieškome išsigelbėjimo, ieškome kranto. Ir kiekviena viltis, kiekvienas Apvaizdos ar likimo ženklas, kiekvienas horizonte iškylantis žmogus mums tampa pakrante – nauja pradžia, nauja galimybe, nauja viltimi. Taip būna su žmonių likimais, taip būna ir tautų, valstybių, Europos ar viso pasaulio gyvenime. Šiandieninis pasaulis neretai atrodo pernelyg blaškomas atsitiktinumų ir netikrumo įvairovėje, o žmonės, tautos ir valstybės niekaip neatranda ramybės, išminties ir prasmės pakrančių. Šiandien Nida – viena iš tokių pakrančių. Čia susitinka istorija ir esamasis laikas, čia susitinka didžiojo humanisto Th.Manno idėjos bei kūryba ir kiekvieno iš mūsų patirtis bei mintys. Čia susitinka iškilūs dailės, literatūros, muzikos kūriniai ir juos atidžiai stebinti, jų atidžiai besiklausanti auditorija. Čia susitinka tautos ir valstybės, čia susitinka žmonės. Ir tokiuose susitikimuose, pažymėtuose grožio, išminties, pasitikėjimo ir solidarumo ženklu, visada alsuoja viltis. Viltis, kad pasaulį verčia judėti Tikėjimas, Meilė ir Viltis, o ne nuoskaudos ir pyktis. Kad, nepaisant mus kasdien pasiekiančių liūdnų ir grėsmingų žinių iš viso pasaulio, šalia gyvena išmintis ir grožis. Ir kiekvienas iš mūsų, neabejingas šalia esantiems žmonėms, pasaulio šiandienai ir ateičiai, meno kūriniui ir jo dvasiai, esame įpareigoti tai saugoti ir perduoti ateinančioms kartoms. 51

KINAS

Kino ir kino te a Metas pasvarstyti ne apie konkrečius filmus, o apskritai apie kino meno ir jo pramonės vystymąsi netolimoje ateityje. Panašu, kad kova su virusu ir naujos gyvenimo taisyklės dar greitai nedings. Jos keičia daugelį verslų ir meno sričių. Paliesiu keletą prognozių ir nuotaikų, kuriomis gyvena kino žmonės. Nebūtinai visos jos išsipildys, bet yra nemažai ženklų, kad tokia industrija ir toks santykis su kinu, prie kurio buvome įpratę, jau gali ir nebegrįžti.

Andrius RAMANAUSKAS

Keičia žiūrovų įpročius Beveik dvejus metus trunkanti koronaviruso pandemija gali negrįžtamai pakeisti kino

Kino teatrų salės per pandemiją ištuštėjo.

žiūrovų įpročius. Patogus sėdėjimas namuose žiūrint filmus kompiuterio ekrane ar per televizorių per tiek laiko gali rimtai įsišaknyti kaip įprotis didžiajai daliai žiūrovų. Sugrįžus normaliems laikams, kino teatrams veikiausiai neužteks grįžti prie įprastos darbo tvarkos, kad susigrąžintų lankytojus. Kinas, kitaip nei koncertai ar teatras, neturi tokio didelio emocinio prisirišimo prie konkrečios vietos ar medijos, per kurią transliuojamas. O iš pasiilgtų veiklų po varginančių karantinų ir laisvo gyvenimo suvaržymų kinas tikrai nėra pirmaeilis dalykas ir nusileis koncertams ar festivaliams gryname ore. Kad ir kaip žmonės gintų grynąją patirtį kino teatre, neprilygstančią kino žiūrėjimui namie, romantiškos kalbos apie didįjį ekra-

Internetinės kino platformos perviliojo garsius Holivudo režisierius M.Scorsesę, D.Fincherį, A.Cuaróną.

ną vis mažiau pasiekia sąmonę, o įpročius po pandemijos sugrąžinti bus nelengvas iššūkis. Natūralus visuomenės tingėjimas ir praktiškumas gauti ką nori internete keliais pirštų spustelėjimais neišvengiamai ima viršų, o ir prieinamumas įvairaus turinio skaitmeninėje erdvėje tik didės. Pati pesimistiškiausia prognozė, kad kino industriją gali ištikti muzikos industrijos likimas. Pozityvesnė prognozė, kad viskas daugiau ar mažiau grįš į savo vietas. Pažiūrėkime, kokia ateitis laukia kino ir kino teatrų postpandeminiame pasaulyje. Statistikos departamento duomenimis, iki pandemijos dvejus metus kino teatrai išgyveno geriausius laikus nepriklausomoje Lietuvoje. 2019 m. buvo pasiektas 4 mln.

e atrų ateitis Internetinės kino platformos vis populiaresnės.

lankytojų skaičius. 2018 m. kino teatruose filmus žiūrėjo 4,3 mln. žmonių. 2020 m., kai kino teatrai buvo uždaryti trumpiau nei 2021 m., jų pajamos krito daugiau nei perpus.

Premjeras rodo internete Palyginti su 2019 m., kino teatrų pajamos už bilietus sumažėjo 13 mln. eurų. Dar labiau nei pajamos už parduotus bilietus į filmus pernai mažėjo žiūrovų skaičius. 2020 m. Lietuvoje iš viso veikė 128 kino salės. Ankstesniais metais jų mūsų šalyje buvo 98. Augimas fiksuotas ir dėl to, kad į šį skaičių buvo įtrauktos kultūros centrų kino salės. Šiemet kritimas turėtų būti dar didesnis dėl ilgesnio karantino. Panašūs skaičiai figūruoja tiek Europos, tiek JAV rinkose, nors prieš pandemiją ten taip pat buvo rekordiniai metai kinui. Pirmasis karantinas tarp kino platintojų sukėlė didžiulį chaosą ir neužtikrintumą dėl ateities. Daugybės jau sukurtų filmų premjeros buvo atidėtos. O kino industrijoje atidėliojimas – labai nuostolinga praktika. Geriau išleisti filmą internetinėje platformoje ir susigrąžinti bent kažkiek pinigų, nei laukti, kol visu pajėgumu pradės veikti kino teatrai. Praktika, kai filmas tuo pačiu metu išleidžia-

mas ir internete, ir kino teatruose, jau vis dažniau tampa norma. Tai tapo šiokiu tokiu išsigelbėjimu kino studijoms. Tačiau ši praktika kino teatrų industrijai gali padaryti milžiniškų nuostolių, nes žiūrovai bus įpratinti prie premjerų kino platformose internete. Filmo premjerą kino teatre ir interneto kino platformoje kartais skiria viena savaitė. Palyginti ne tokioje tolimoje praeityje filmą galėdavai legaliai nusipirkti tik po trijų mėnesių ar net po pusės metų po jo premjeros. Kita vertus, internetinės kino platformos pačios tampa kino studijomis ir pervilioja garsius Holivudo režisierius pas save, siūlydamos jiems kūrybinę laisvę. Tuo pasinaudojo kokybiško kino režisieriai Martinas Scorsese, Davidas Fincheris, Alfonso Cuarónas, o paskutiniu metu viliojamas ir Christopheris Nolanas, kuris yra didelis interneto kino platformų priešininkas ir tradicinio kino teatro šalininkas. Persiviliodamos tokio kalibro kūrėjus pas save, kino platformos gerokai pakenks klasikiniams kino teatrams.

Išsilaikys ne visi Ilgalaikiai paslaugų uždarymai tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje kino teatrų skaičių gali gerokai sumažinti. Jei kino teatrų pagrindiniai tinklai, sumažinę apimtis, dar išgyvens,

KINAS

tai daugeliui mažųjų kino butikų gali ateiti paskutinės dienos. Tiems, kas negali pakęsti didelių kino teatro tinklų pigaus komerciškumo, gerų žinių nėra – veikiausiai ateityje jo bus dar daugiau. Nes vien kino trauka nebus lengva privilioti žiūrovus. Kinas gali tapti platesnio pramogų paketo dalimi. O snobiško ir intelektualaus kino mėgėjai nepasižymi dideliu lojalumu ir noru daugiau išleisti pinigų mažame kino teatre, kuris rodo autorinį ar festivalinį kiną. Nors kinas visada buvo pigi pramoga, prieinama visiems visuomenės sluoksniams, po pandemijos mažam kino teatrui su vertingo kino koncepcija be valstybės paramos ir nekeliant kainų išgyventi bus neįmanoma. Tokį kino teatrą gali išlaikyti tik idėjiniai savininkai ir jų sukurta kino mėgėjų bendruomenė. O ją suburti bus nelengvas uždavinys, nes po pandemijos reikės ne tik konkuruoti su didesniais konkurentais, bet ir su vis stiprėjančiu įpročiu komfortiškai žiūrėti filmus tiesiog namie.

Kinas gali tapti platesnio pramogų paketo dalimi. Visi šie ekonominiai pokyčiai ir neaiški pandemijos suvaldymo data kurį laiką labiausiai pakenks nepriklausomiems kūrėjams. Didelės studijos turi resursų ir platformas, o nepriklausomiems kino režisieriams ir prodiuseriams per artimiausius kelerius metus gali būti dar sunkiau gauti finansavimą. O ir jį gavus jiems bus sunku savo kūrinius tinkamai išplatinti dėl per pandemiją nukentėjusios infrastruktūros. Didžiosios Holivudo studijos šiuo metu dar daugiau investuoja į animacinių filmų kūrimą, nes tokie produktai gali būti kuriami nuotoliniu būdu, kai animatoriai dirba iš skirtingų lokacijų dėl saugumo reikalavimų. Originalių filmų jau dabar drastiškai mažėja, o tendencija kurti saugesnius senų filmų perdirbinius ar tęsinius tik didės. Kino teatrai daug metų buvo pagrindinė jungtis tarp kino kūrėjų ir žiūrovų, tačiau, nors šis santykis visai neišnyks, panašu, kad pasikeis neatpažįstamai. 53

GINTARO LAŠAI

Kas nutiko A l Dainius Vanagas. Oderis. Distopinis romanas. Baltos lankos, Vilnius, 2021, 270 p. Minvydas SIMANAITIS

Paėmęs į rankas distopinį kūrinį, kėliau sau klausimą, ar imčiau utopinį. Ar gebėčiau įsijausti kaip į kažką daugiau nei pasaką. Abu žanrai siūlo ateities (ar praeities) viziją, tačiau kūrinio sėkmė yra nulemiama sąryšio su dabartimi. Ne akivaizdaus priklausymo kultūrai, kurioje egzistuoja kūrėjas ir kūrinys, bet kiek autorius sugeba paskleisti užuominas, paslėptas po aiškiai dėstomu pasakojimu. Karai gąsdina, bet jie yra suprantami, epidemija – paslaptingesnis reiškinys, bet, regis, daugelis jau turi nuomonę apie tai, kas vyksta. Kaip sugebėti pastebėti užgimstančius pokyčius ir grėsmes? Distopija – tai mėginimas suabsoliutinti dabarties bruožus, parodant jų išvirkščiąją pusę, kuri leidžia iš naujo pažvelgti į tikrovę. Įžvelgti ąžuolą gilėje ir puvėsį trupioje žievėje. Neketindamas pasiūlyti užbaigtos analizės, kuri dažniau pagrasina kūriniui teismu nei suteikia deguonies, pateiksiu dvi prieigos kryptis. Pirmoji, sąlygiškai vadinkime, paviršiaus – naratyvo, personažų, pagrindinės idėjos. Paviršiaus nelaikau paviršutiniškumu, o laikau tuo, ką galima apčiuopti, net jei reikėtų įdėti daug pastangų. Distopinio žanro kūrinys gali būti analizuojamas vien nužvelgiant paviršių – socialinę priespaudą, valdžios piktnaudžiavimą ir kas tokioje visuomenėje nutinka žmogui. Debiutinis Dainiaus Vanago romanas „Oderis“ remiasi iš pirmo žvilgsnio paprasta idėja – visi, kurie nori gyventi mieste, privalo dirbti. Tačiau už šios idėjos slypi keblus realizavimas. Nedirbantieji yra deportuojami. Policija įgauna daug teisių, atsiranda galimybė piktnaudžiauti galia. Po sutvarkytais parkais, prabangio54

mis parduotuvėmis ir kitomis didmiesčio gėrybėmis slypi policinė valstybė (drįstu miestą pavadinti valstybe dėl asociacijos su senovės Graikijos poliu-valstybe). Saugumas, kad nebūsi apiplėštas ar užpultas gatvėje, egzistuoja paraleliai su nerimu netekti darbo ir galiausiai prarasti viską – butą, santykius, draugus. Oderio kūrėjas yra meras, kurio personažas, kaip pats interviu pripažino autorius, semiasi įkvėpimo iš Donaldo Trumpo personos, tik yra šaltesnio proto, radikalesnis savo veiksmais ir, būtų galima sakyti, remiasi mokslu. Taigi ne tiek žaidžia žmonių emocijomis, kiek idėjomis. O idėjos yra reikalingos dėl blogėjančios situacijos. Tai nuoroda į šiandieninę situaciją. Merui leidžiama piktnaudžiauti valdžia dėl didėjančios pabėgėlių krizės, klimato atšilimo ir pan. Žmonėms reikia tvarkos, saugumo, pastovumo. Regis, tai ir gauna, norinčiųjų apsigyventi mieste-tvirtovėje nestinga, lygiai kaip ir nėra deportuojamųjų trūkumo. Tačiau, nors pasaulio vaizdas nubrėžtas plačiais socialiniais rėžiais, už mero (kuris yra politikas) ir tardytojo (kuris turi savo motyvaciją ir politinį požiūrį) nėra aiškesnio panoraminio pasaulio vaizdo. Centre stovi Alanas, galbūt paprastas miestietis, bet kas galėtų pateikti nuosprendį miestui pagal vieną jo gyventoją? Pagrindinis veikėjas Alanas (romano pabaigoje paaiškėja, kad jis nėra vienatinis romano herojus) gali būti apibūdintas keliais sakiniais. Alaną paliko žmona. Alanas neteko darbo. Alanas jaučia apatiją. O miestas juda. Miestas reikalauja dėmesio. Turi dirbti, negali ieškoti žmonos, kuri kaltina tave, kad mušei vaiką. Alanas neatsimena ir nesupranta, kaip galėtų būti taip pasielgęs. Alanas nori pasikalbėti, pasiteisinti (dėl kažin ko) ir vėl gyventi stabilumą teikiantį šeimyninį gyvenimą. O miestas juda. Reikia dirbti, o kai neturi darbo, privalai susirasti. Viskas

daug paprasčiau, kai viršininkas pasako dienos, mėnesio, metų tikslus. Tereikia atsikelti, nusiprausti veidą ir dirbti. Smagu turėti kvalifikaciją, būti reikalingam. Čia nei distopija, nei utopija. O noras būti reikalingam. Bet žmona paliko, net vaiko vardo neatsimena. Savo vaiko vardo. Miestas juda. Reikia dirbti. Bet Alanas guli kambary paslikas. Bedarbis. Centrinė romano idėja – distopija, kurios ašyje yra prievolė visiems dirbti. Panašią idėją galime atrasti Thomo More’o utopijoje, kuri, regis, yra pagrindinis D.Vanago romano įkvėpimo šaltinis, ar net ir Karlo Markso trumpuose samprotavimuose apie marksistinę visuomenę, kurioje visi galės dirbti ką nori. Keisti darbą kada nori. Tiesa, Oderis skiriasi nuo Markso vizijos, nes rinka lieka kapitalistinė. Išlieka profesijos ir kvalifikacijos, bet šiuo aspektu romano idėja ir yra silpniausia. Pačioje knygoje aptinkame darbo perdavimą mašinoms ir programoms.

A lanui? Jeigu net teisminį darbą galiausiai pakeičia dirbtinis intelektas, tad kokį gi darbą žmonės privalo dirbti? Romane nėra kultūros lygmens, nėra aptariama meno funkcija Oderio mieste ar jo stygius, tarsi žmonėms to apskritai nereikėtų, pakaktų tvarkingų parkų ir darbo biure. XXI a. žymi pokytį, kai žmogus nebėra tiesiog darbininkas (vergystė vis dažniau yra naudojama kaip metafora), o vartotojas. Šį aspektą galime aptikti filosofinėje literatūroje, kurioje homo faber yra pakeičiamas homo consumens. Mašinoms, dirbtiniam intelektui nereikia dirbančių rankų, tereikia gobšių akių. Žmogus savo laisvalaikiu, savo naršymu po telefoną kuria informaciją, kurią naudoja dirbtinis intelektas. Šiuo atžvilgiu darbas visiems yra senos idėjos prikėlimas, bandant visuomenę vaduoti iš vartotojiškumo, kuris, priešingai nei darbas, neturi pertraukų ir atostogų. Darbas, net jei jis privalomas, gali teikti pasitenkinimą, savivertę. Kvalifikacijos turėjimas individualizuoja. Gebėjimas pasirūpinti savimi ir šeima teikia vertę. O vartoti gali visi, tam nereikia valios, tam nereikia tapti socialiniu ar kultūriniu gyvūnu, pakanka tenkinti pamatinius poreikius – fiziologinius ir saugumo. Vartotojas negali išsivaduoti iš narcizo komplekso, negali sukilti prieš sistemą, nes tai reikštų sukilimą prieš save. O darbininkas gali streikuoti, gali vogti, tingėti. Darbas yra suteikiamas iš išorės, todėl jam lengviau pasipriešinti. Net nebūtina atsisakyti dirbti, gali užimti stoikišką poziciją, kai išorinis pasaulis nenulemia tavosios egzistencinės vertės. Antroji analizės kryptis – tai bandymas pažvelgti į romaną giliau nei naratyvas ir netikėta atomazga (autorius yra išsakęs intenciją nustebinti pabaiga, ir tikrai mažiau susipažinusiems su futuristine literatūra ir kinu finalas gali būti netikėtas). Pagrindinis veikėjas Alanas nėra toks, kuriam simpatizuotum. Tai supranti ne iš karto, nes

knyga įtraukia lengvu ir tiksliu stiliumi. Priežastis, dėl kurios kyla užuojauta Alanui, nėra pats Alanas. Jis neatsimena savo vaiko vardo, yra apatiškas. Daugiau kalba nei daro. Net tuomet, kai jis imasi iniciatyvos, nėra įtampos. Pasiseks. Nepasiseks. Alanas judės toliau. Prisitaikys. Bedarbystė jo nepakeičia, neatima iš jo žmogiškumo. Ji, regis, kaip tik suteikia galimybę tapti kažkuo daugiau nei mero plano pėstininku. Bet Alanas to nenori, priešingai – bando likti mieste, o kai galiausiai yra deportuojamas, grįžti į jį. Distopinis miestas nepagrasina sumenkinti Alano, nes pats Alanas nori gyventi Oderyje. Simbolinė gija gali būti atrandama ne Oderio idėjoje ir ne pabaigoje, kuri labiau paaiškina nei suteikia įžvalgų, o pačiame Alane kaip nevienatinėje būtybėje. Trumpai sakant, Alanas nėra Alanas. Ši įžvalga atsiranda kaip naratyvo posūkis, bet ji dera su postmodernizmo filosofine mintimi, kuri pradėjo kritiškai vertinti individualumą. Kas garantuoja žmogaus konkretumą, asmenybės stabilumą? Save realizuojame kalboje, bet kalba nėra privati. Kiekvienas žodis turi kito žmogaus balsą, kitas intencijas, kontekstus. Kiekvieno fizinio kūno perspektyva gali būti užimta kito kūno. Fenomenologija bando akcentuoti konkretaus momento ir vietos nepakartojamumą, bet ar esame tokie jautrūs laikui ir erdvei? Kiekvieno darbą gali atlikti kitas ir nebūtinai žmogus. Alano apatiją ir radikalius veiksmus galima paaiškinti būtent per stabilaus „aš“ irimą. Nebėra vienatinės valios. Tikroji distopija atrandama nebe visuomenėje, kai žmogus praranda galimybę gyventi autentiškai, o pačiame žmoguje, kai jis praranda autentiškumo kategoriją. Alanas negali nustoti blaškytis, nes nėra Alano. Vieną akimirką jis ilgisi žmonos, kitą jis jau nieko nežino apie žmoną. Jei žinotų, jei draugai pripažintų, kad jis turi žmoną,

GINTARO LAŠAI

ir jį užjaustų, galėtų įvykti pokytis. Bet Alanas siekia to, ko nėra. Nes Alanas negyveno savo gyvenimo. Knyga pasižymi griežta struktūra. Yra Alano istorija, mero tardymas ir ištraukos iš Trumano Moro esė rinkinio „Tu“. Visos trys vagos kaktomuša susiduria pabaigoje ir lieka stovėti tik vienas meras. Žinoma, kiekvienam skaitytojui gali pasirodyti kitaip. Tačiau po skirtingų personažų istorijų išlieka autoriaus romano viena bendra idėja ir viena autoriaus intencija, todėl romaną būtų galima pavadinti monologiniu. Kartais autorius pažada daugiau, nei suteikia. Pradžioje, kaip ir knygos aprašyme, dėmesio centre stovi Alanas, bet jo istoriją galiausiai užgožia meras ir socialiniai-politiniai argumentai, kurie labiau pasitarnauja distopinės idėjos įtvirtinimui nei kūrinio pasaulio vaizdavimui. Kitas pažadas yra išsakomas merą tardančio tyrėjo. Viename savo slaptų laiškų jis pažada laikytis taisyklės, kad kiekvienas laiškas bus pradedamas nauja abėcėlės raide. Kai galiausiai abėcėlė pasibaigs, bus nurodoma kita. Tai daroma tam, kad žmogus, kuriam rašoma, galėtų būti tikras turinio autentiškumu ir nepasiekiamumu kitam, svetimam. Turiu prisipažinti, patikrinau visus laiškus, tikėdamasis atrasti nors vieną klastotę. Ieškodamas intrigos, paslapties, kurią galbūt skaitydamas pražiopsojau. Tačiau autorius padėjo ant scenos šautuvą, bet niekas jo neužtaisė ir neiššovė. Galiausiai kviečiu ne tik susipažinti su nauju rašytoju, bet diskutuoti apie distopiją, ateitį, artėjančią kaip greitaeigis traukinys, bei dulkes kaupiančią dabartį. Suprantant knygą kaip šiandieninio rašytojo kritinę reakciją į T.More’o „Utopiją“, kviečiu, kaip regis daro ir autorius, skaityti ne tik „Oderį“, bet ir „Utopiją“. Ieškant atsakymo, ar negyvename kaip Alanas. 55

GINTARO LAŠAI

Netvarkingas sone t Nijolė KLIUKAITĖ

1. Fulgora frango – tavo, Dieve, pirštas, Įsupęs varpą, tramdantį liepsnas. Bet mes tik žaidėme. Iš kur tas TAVO nirštas? Tik dovanas dalijomės, tas, Prometėjo, ugnines... Tarsi vaikai nuogi mes gėrėm meilę, Baltais žiedais dabinome stygas, Kuriom išbrazdindavom netektis, apgaules, Kol mūs pačių naivumas surišo mums rankas. Nuvyto mūsų gėlės. Apanglėjo Balti žiedai, baltų stočių šviesa... Gyvenimas – nematėm kaip – išėjo, Teliko pėda, lietuj įminta... Nejaugi visa – vaikiški sapnai, Grūmojantys žaibams, kur mezgasi karai... 2. Grūmodamas žaibams, kur mezgasi karai, Tarytum Otonas II-asis tūkstantmečio slenksty Jis svaidė žvilgsnių žaibus šitaip atvirai, Kad pelenais subirdavom. Per naktį Brisdavom kaip brendama per pelkę Žvėrių takais, skenduolių stebimi, Nakties užuolaidą nelaimintieji atitraukę, Gyvybę vagia dumblo akimi... Vis bėgam – užminuotos mūsų dienos, Bet vis dar tikime buveine prie Dangaus... Ramunės baltos ten... Auksinės mėnesienos Ir durys atviros pasiilgusiems žmogaus, Kurs duoną sėja, žydėdamas linais, Bet kartuvėmis žaisdamas, pabūklais ir kitais mirties žaislais. 3. Ten kartuvės, pabūklai ir kiti mirties žaislai, Bet ar tik žaidėme, kai leidome „Vienybę“, „Skardą“?.. Kai steigėm mokyklas?.. Laukai žydėjo mėlynai 56

Toj žemėje, kurios nebuvo vardo. Kai kūrėm bendrą kalbą iš pabirų dainų, Vis dygusių ir ošusių iš kapo... Ak, vivos plango! Gyvybės mirusių išlaisvino prasmes, įgalino žodžiu... Iš kur ta gyvastis? Iš balto lapo Ar mėlynų šilų Čiurlionio muzika atšniokštusių? Iš LDK? Žečpospolitos? LTSR kantrybės įšalo erdvėj? Mes siekiamybių abėcėlę pasirinkome riboženkliu Ir žodžių išnaras išsaugojom laikų dermėj...

GINTARO LAŠAI

e tų vainikas. Baltas Mortuos voco... Kantrybė, net žemėm užpilta, nemiršta. Fulgora frango – Tavo, Dieve, nirštas.

Mes skinsime vaisius, pražydinsim uolas Ir, balansuodami ant aštriabriaunių ašmenų skustuvo, Išmesim laiko nuoplaišas, regresijas visas.

Bet vis svyruojame. Būtis ir beprasmybė – Tas vaisiaus perteklius, aistrų liepsna Vis gildo mūs ieškojimus. Žmogus, o ne dievybė... Karalius, o ne Dievas... Prarasta

Fulgora frango – tavo, Dieve, nirštas, Kam mokėmės tikėjimą susistyguot protu. Dar Pjeras Abelaras logikos mus mokė, Dabar gyvenimą vis košiam per save. Šiukštu Tuos biblinius medžius, tą pažinimą drausti,

Ar atrasta ta padermė savaime? Mes išsinėrėm iš vaikystės baimių. ►

Arvydo Stačioko nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄

5. Kai išsinėrėm iš vaikystės baimių, – Tiksliau, iš jų išspyrė alkis ir aistra, – Linksniavome žodžius nesutarimų, Laipsniavom būdvardžius, bet visada Pristigdavom aukščiausio laipsnio, Į baltą dieną rašydami baltai... Vis braukė mūs žodžius pilka tuštybė, Šypsodama lyg vaikas nekaltai... Bet šiaurės vėjai šluoja baltą dangų, Putoja karštas kraujas po tyla, Kurią užšaldėme... Gal brolis tiesia ranką, Tarsi Ruduo Auksinis gęstančia šviesa... Čia šitiek visko, nors žvilgsniu atriek... Ieškosim kito, – gal ne Dievo, – bet vis tiek. 6. Ieškosim kito kelio, – gal ne Dievo, – bet vis tiek Ištrykšime baltais upokšniais. Tu gersi mano žodį... Gal šiek tiek Apgirsi? Ir juokas smigs ledokšniais, Bet mes fantastiką skaitysim pramoninę Ir muziką vilkėsim pramoginę, Ir, atsiplėšę tuščią piniginę, Į ją supilsim mėnesieną krištolinę.

Ir renkamės pavidalus ilgai, Teskrenda žuvys ir žirgai. 8. Ir skrenda žuvys ir žirgai... Ne tiek Prasmių, tikslų jie ieško, Kiek džiaugiasi savim savu laiku, Kuris nei temo, neigi brėško, Tik per tave būtis tekėjo suprasta, Įvardyta: saga, dantis, kepurė... Ogi undinės, aitvarai, dangaus mana – Anapus proto pagavaus. Kas turi Išburt tave iš UŽ TAVĘS, Atkast esmes ir galimybes?.. Neskauda meilės, tik kažkas Subrauko jausmo tikimybes. Ne taip, žinia, dainoj dainuota. Čia brolių Liumierų sustyguota. 9. Čia brolių Liumierų sustyguota – Ir Žemė atsidurs galaktikos centre, Visa tokia graži – žalsvai melsvai spalvota, Bet Nostradamo nulinksniuota. Pragare

Paskui stiklinę užsiversime lig dugno, Ak, ne kartybės, tik – gaivaus vandens, Kuriam ištirpę amžių metronomai Nuo aidinčio pavasario lig kurstančio rudens.

Susimaišys septyni dangūs Ir dešimt karalysčių užburtų... Ir žvelgs Pasaulio Pabaiga į langus. Apsikabinę verksime visi kartu...

Ne, nekalbėkim banalybių apie laimę. Eksperimentas užburia savaime.

Al qaeda ir covidas, dragūnai, Islamic, North Atlantic, Hezbollah... Visi visų šalių (šalikelių) saugumai – Tik drobė ant baltosios sienos Sename Dvare

Sūpuojas elegantiškai lėtai... Balta erdvė, figūrų judesiai...

Eksperimentas užburia savaime, Todėl išrenkime save iš odos šiurpulių. Neverta pasikliauti baime, Kai gundome save nauju keliu.

Suvystytas į drobulę sapnų, Jiems neberūpi atmintis ar saikas.

10.

Išrenkime save iš rankų, kojų, Susigrąžinkim pelekus ir sparnus... Koks skirtumas: kvėpuoju, nekvėpuoju?.. Išvirskime į oksimoronus,

Balta erdvė, figūrų judesiai, – Nors kraustykis iš proto... Bobelių apkalbos, tas šaršalas, tie šnabždesiai Ir duona valdiška, sprangi. Akuotai,

Ištvinusius susikurtam danguj, Kur nėr mirties – tik baltas meilės laikas.

Sulipę nuoskaudos, kančių pluta – Tai vis istorijos iš josios šokio,

GINTARO LAŠAI

Kurs nesibaigia niekur niekada, Fantazijų gašlumas ir šventosios moto. Ji niekad neverkia, tik skrenda virš lėkščių, Lėkštų blevyzgų ir putotų taurių, Vaivorykštės jai krenta ant pečių... Prieš aušrą ji užsimuša. Iš naujo.

Lyg pterodaktilis iš mirusio rudens, Pametęs DNR fosilijoj, o meilės lašą Pasėjęs tam keistam besparniui paukščiui, Iš žodžių nusipynusiam sau aukštį. Pamokymus apmąstęs, bet atmetęs, baugščiai Jis knygų išskečia lapus, vaizduoja paukštį.

Nes šiam gyvenime juk viskas sunormuota, Net balerinos koja deformuota.

Nesusizgrimbantį net lest, taupyt jėgas, Vien žodžių keliantį savy audras, Užrašiusį gyvybės palikimą vėjams, Ir akmeniu žemyn? Žodžiu juk įtikėjęs

11.

Auksinio lapo mirgesiu alsuosi lig rudens. Dangus išliejo tavo formą iš vandens.

It balerina koja deformuota Ji žaidžia geležinkeliais ir traukiniais. Šviesa nubėga jos nugarkauliu... Lakuotos Veido freskos trupa... Audiniais,

14.

Tiksliau, plokštumomis, lipdytom amžinybės, Išgrynintom lyg valiuta sena, Jos veido bruožais baisisi žaltvykslės, Net musė Dievo rankoj, pagauta Banalų ramų rytą – viskas dar tiksėjo, Siūbavo amplitudėm įprastom – Tada Mirtis priėjo (tas pa de dė ant vėjo... ) Ir traukinys, sušvitęs gęstančiom šviesom, Sucypęs tarytum nesuderinti vargonai – taip kurčiai – Vis brėžė kryčio lanką... Švieselės lyg migruojantys vabzdžiai...

12. Vis brėžias lankas... Lyg migruojantys vabzdžiai Smaragdiniais kūneliais gyvybes atnašauja. Ir netikėtai atsitinka tai, Ko joks žiniuonis nebepranašauja. Gyvenimas ištinka taip ūmai – Tas džiaugsmo mirksnis, alpus sopulys... O vaikas žiogą gaudo, juokiasi skambiai... Toksai saldus laukinis gyvybės svaigulys... Tik kelias ne į ten, vaikai, vingiuoja, Ir lietūs lyja ne į mus – nuo mūs. Ne mes eiles rimuojam – mus rimuoja, Vis laukdamas, kas ilgesį užpūs. Naivuoliai tikimės, kad – ne, ne kitas – Dievas ausin sududens: Mirgės čia erdvės. Liepsnos gyvybė, nerusens. 13. Čia mirga erdvės... Liepsnos gyvybė, nerusens Tame ledynų aukšty, kur keltuvas neša

Dangus išliejo tavo formą iš vandens Ir abėcėlę sumetė kaip kaulus, Tas fz ir fž, ir cė, ir eš raides, Simfonijon sumazgė kraują. Sanctus. Taip. Šventas šventas tasai baltas lapas, Tarsi darbastalis po Dievo pirštais. Ir horizontai, gėlėm pražydęs kapas, Ir mokymasis mirti taip, kaip žodis miršta. Vis trupindamas galūnes, o švokščiamuosius Pakeisdamas apsireiškimais ir duobėtom pauzėm. Dar filosofiniais objektų nubudimais, Sapnais ir priesapniais, ir posapniais – šitų daugiausia. Tiktai medėjanti geležtė. Ji nemiršta. Fulgora frango – Tavo, Dieve, pirštas.

15. Fulgora frango – tavo, Dieve, pirštas, Grūmojantis žaibams, kur mezgasi karai, Kur kartuvės, pabūklai, kiti mirties žaislai. Fulgora frango – tavo, Dieve, nirštas, Kad, išsinėrę iš vaikystės baimių, Ieškosim kito, – gal ne Dievo, – bet vis tiek Eksperimentas užburia savaime... Ir skrenda žuvys ir žirgai... Ne tiek Čia brolių Liumierų sustyguota Balta erdvė, figūrų judesiai... Ir balerina koja deformuota Vis brėžia lanką... Lyg migruojantys vabzdžiai Čia mirga erdvės... Liepsnos gyvybė, ne rusens... Dangus išliejo tavo formą iš vandens. _______

Vivos voco, mortuos plango, fulgora frango – gyvuosius šaukiu, mirusiuosius apverkiu, žaibus išsklaidau – nuo viduramžių įprastas užrašas ant bažnyčių varpų. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Prūsijos karalienės Luizės atminimo ženklai Klaipėdoje (2)

Karalienės Luizės gimnazija.

Jovita SAULĖNIENĖ Keliaukime toliau senosios Klaipėdos atminties takais ir šįkart prisiminkime antrąjį mieste Jos didenybės vardu Vardas – gimnazijai pažymėtą istorinį paminklą – buvusią Karalienės Luizės Karalienės Luizės vardas buvo siejamas ir gimnaziją. Praskleiskime dar su švietimu. Klaipėdos krašte 1811–1826 m. veikė Jos didenybės lėšomis įsteigta Kavieno išlikusio iki mūsų die- ralienės mokytojų seminarija, kuri rengė nų pastato karališkąją istoriją, pedagogus lietuviškoms mokykloms. Su Luizės vardu susijusi ir Klaipėdos susijusią su legendinės kara- karalienės gimnazija, kurios istorija prasidėjo 1860 m. lienės vardu. Šiandien šiame rugpjūčio 18 d., kai miesto pavaldumo XIX a. pabaigoje iškilusiame Aukštesniajai miestiečių mokyklai buvo suteiktas gimnazijos statusas. Miesto valdidingame pastate įsikūręs džia rūpinosi gimnazija, domėjosi mokymo programomis, siekė, kad gimnazijos Klaipėdos karalienės Luizės direktoriais būtų skiriamos iškilios asmejaunimo centras. nybės (gimnazijai vadovavo prof. dr. Karlas 60

Kockas, dr. Eduardas Kueselis ir kiti). Itin didelis dėmesys buvo kreipiamas į gimnazijos biblioteką, kurioje buvo sukaupta vertingų leidinių, tarp jų – ir svarbių apie Prūsijos istoriją (Hartknocho, Hennenbergerio, Voigto ir kitų darbai). 1877 m. pirkliai įkūrė rėmimo fondą gimnazijos bibliotekos fondų turtinimui. Atsakingai žiūrėta į knygą kaip svarbų jaunimo auklėjimo ir švietimo šaltinį. Gimnazija gyvavo 85 metus (1860–1945). Naujas šios gimnazijos etapas prasidėjo, kai 1888 m. balandžio 1 d. ji buvo perduota vyriausybės jurisdikcijai su sąlyga, kad miestas pastatys naują pastatą. Valstybė tam paskyrė 80 000 markių subsidiją. Įsimenantis dėl mokomojo korpuso, didelės aikštės kieme ir sporto salės gimnazijos kompleksas (architektas Luethje), apjuostas įspūdinga geltonų plytų tvora, iškilo Puodžių gatvės pradžioje 1891 m. balandį. Gimnazija buvo moderni švietimo įstaiga, pirmoji mieste, kurioje buvo įvestas vandentiekis. Pastate buvo įrengtos atskiros virtuvės mokytojams ir mokiniams. Nemažas rūsys. Tradiciškai gimnazijos patalpose buvo butas direktoriui. Geros sąlygos čia sudarytos ir mokinių mokymo bei auklėjimo procesui. Erdvios klasės, puiki sporto salė. O ir pati aplinka – įspūdinga. Didingumo atmosferą sukūrė ilgi, platūs koridoriai, kurių grindys buvo išklotos ornamentuotomis plytelėmis ir kurių „ryškios spalvos, kietokas kontūrinis piešinys priminė senosios Bizantijos mozaikas arba ankstyvųjų viduramžių knygų miniatiūras“ , o „senovinės“ nuotaikos teikė koridoriuose išmūryti kryžminiai ir segmentiniai į metalines sijas atremti skliautai“ (Jonas Tatoris). Išskirtinė gimnazijos patalpa – didinga aula, kurioje mokiniai rinkdavosi maldai. Čia vykdavo koncertai, vaidinimai, čia iškilmingai buvo minimos ir svarbios

KULTŪROS ISTORIJA

Šventinis atvirukas, išleistas Karalienės Luizės gimnazijos 50-mečiui.

mokyklai datos. Aulos sienas puošė dailininkų nutapyti žymių asmenybių portretai, skulptorių sukurti bareljefai. Mokiniams tų asmenybių gyvenimas ir veikla turėjo būti sektinu pavyzdžiu. Ant sienos tarp langų, kurių rėmai buvo paryškinti dažais, kabojo trys lentos su Pirmajame pasauliniame kare žuvusių mokinių pavardėmis. Šiandien restauruoti priešais buvusį gimnazijos pastatą stovintys dujiniai žibintai, renovuota ir prikelta naujam gyvenimui sporto salė, paryškinti koridoriuose skliautai primena kažkada čia virusį intensyvų gyvenimą. Tačiau istorija tuo nesibaigia. Didingasis gimnazijos kompleksas – ne tik Puodžių gatvės puošmena. Tai vienas ir iš iškilių Klaipėdą puošiančių pastatų (tarp jų – Centrinio pašto rūmai, Mokytojų seminarija, buvusių kareivinių, dabar – Klaipėdos universiteto kompleksas), savo istorija susijusių su Prūsijos valdovais.

Vardas – priesakas

Atminimo lenta ant Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro pastato sienos.

1891 m. balandžio 9 ir 10 d. gimnazijos atidarymo ir pašventinimo proga miestui buvo suruošta didžiulė šventė su iškilmingomis eitynėmis, parodomaisiais gimnastikos pratimais, vaidinimais. Per iškilmes dalyvavęs imperatorius Wilhelmas II, kuris asmeniškai rūpinosi šios mokymo įstaigos statyba, suteikė gimnazijai karalienės Luizės vardą ir ta proga padovanojo dailininko Johanno Tischbeino nutapyto karalienės Luizės su rože rankoje portreto kopiją, atliktą žinomo vokiečių peizažisto Karlo Lessingo (1808– 1880). Portretas buvo pakabintas gimnazijos aulos priekyje, o viršuje didelėmis raidėmis išrašyti karalienės Luizės laiškotestamento žodžiai: „Reikia veržtis tolyn. Tik pasirūpinkime, kad su kiekviena diena taptume vis brandesni ir geresni.“ Tai buvo priesakas Klaipėdos jaunimui. ►

Ilgų, plačių gimnazijos koridorių grindys buvo išklotos ornamentuotomis plytelėmis.

KULTŪROS ISTORIJA

◄ Didžpirklys Heinrichas Gerlachas ta proga gimnazijai įteikė karaliaus Friedricho Wilhelmo III portretą. Gimnazija rūpinosi karalienės Luizės vardo sklaida. Jos direktoriaus dr. E.Kueselio parengti 1900 m. buvo išleisti karalienės Luizės Klaipėdoje rašyti laiškai, kurie ir šiandien yra svarbus šaltinis karalienės asmenybei pažinti, leidžia iš vidaus pažvelgti į juose užfiksuotus istorinius karo su Napoleonu įvykius bei XIX a. pr. Klaipėdos miesto faktus. Gimnazijos veikla buvo svarbi mieste. 1885 m. spalio 1 d. paminėtas viešai gimnazijos 25-metis. 1910 m. ypač iškilmingai atšvęstas karalienės Luizės gimnazijos

gyvavimo 50-metis. Ta proga šiai mokymo įstaigai buvo padovanotas žinomo knygų iliustratoriaus Hülierio Schönfeldo (1867–1944) imperatoriaus Wilhelmo II portretas, didžpirklys H.Gerlachas įteikė imperatorienės Viktorijos portretą. Abu valdovų paveikslai iškilmingai buvo pristatyti (prancūzmečiu jie buvo nukabinti). Buvo perskaitytas šventinis pranešimas, kurį vyriausiojo mokytojo Maxo Schwarzo rūpesčiu išspausdino F.W.Sieberto leidykla. Šio gimnazijos jubiliejaus proga buvo išleistas ir šventinis atvirukas, kuriame daug simbolikos. Jo viršuje ąžuolo vainiko centre puikavosi skaičius „50“. Du gimnazijos istorijos

Karalienės Luizės gimnazijos atvirukas, išleistas R.Schmidto leidyklos.

Karalienės Luizės gimnazijos aula. Iliustracijos iš Karalienės Luizės jaunimo centro direktoriaus A.Bagdonavičiaus archyvo. 62

etapus atspindėjo buvusios mokyklos pastatas ir Puodžių gatvėje iškilęs didingas gimnazijos rūmas. Viršutinėje atviruko dalyje karališkąjį gimnazijos vardą priminė Gerhardo von Kiugelgeno nutapytas karalienės Luizės portretas, prie kurio karališkasis akcentas – ąžuolo šakelė. Miesto herbas vėliavų fone bylojo apie gimnazijos svarbą. Tai vienas iš nedaugelio oficialių šventiškų jubiliejinių Klaipėdos atvirukų, kurių kelis, minėdami Klaipėdos miesto 650-ųjų ir 700-ųjų metų sukaktis, vėliau išleido mėmelenderiai, jau būdami Vokietijoje.

Vardo likimas Gimnazijos veikla nutrūko 1945 m. Gyva ji atmintyje liko tiems, kurie buvo vienaip ar kitaip su ja susiję. Jos istoriją primena 1978 m. Vokietijoje išleista Kurto Blodės ir Valterio Blodės „Mėmelio karalienės Luizės gimnazijos istorija“. Negailestingas laikas ir gimnazijos vardui, kuris kito priklausomai nuo visuomeninės politinės situacijos. Gimnazija vadinta įvairiai: Karališkoji karalienės Luizės, Karalienės Luizės ir Luizės gimnazija. Karo metais veikusios gimnazijos pavadinime karalienės Luizės vardo nebeliko, nes Hitlerio laikais ši asmenybė liko paraštėse. Tokia jau istorinių asmenybių vardų atminties lemtis. Šiandien buvusios gimnazijos pastate įsikūręs Jaunimo centras, kur ugdoma klaipėdiečių jaunimo kūrybinė dvasia. Ilgametis jaunimo centro direktorius Aleksas Bagdonavičius ne vieną dešimtmetį siekė grąžinti pastatui buvusį vardą. 2016 m. Klaipėdos miesto tarybos sprendimu jis grąžintas ir tų pačių metų sausio 22 d. klaipėdiečių Karalienės Luizės „Rotary“ klubo narių iniciatyva ant pastato atidengta atminimo lenta, primenanti garbingą jo praeitį. Rotarietės Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centrui padovanojo ir karalienės Luizės portretą. Jos remia ir gražią su karalienės Luizės vardu susijusią tradiciją kiekvienų metų kovą pagerbti iškiliuosius miesto mokytojus, juos apdovanojant karalienės Luizės medaliais. Ceremonija vyksta auloje, kurioje prieš daugelį metų netrūko karališkosios dvasios ir didingos auros. Taigi karalienės Luizės vardas pamažu grįžta į miesto ir mūsų gyvenimus. Ji grįžta graži, didinga, įkvepianti darbams ir žygiams. Tačiau dar daug ką šios istorinės asmenybės atminimui reikia padaryti.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

Durys 2021 08

Articles inside

Jovita SAULĖNIENĖ. Prūsijos karalienės Luizės atminimo ženklai Klaipėdoje (2

Nijolė KLIUKAITĖ. Netvarkingas sonetų vainikas. Baltas

Minvydas SIMANAITIS. Kas nutiko Alanui?

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. „X“ kaip terra incognita

Daiva JANAUSKAITĖ. Etnodienos – lyg krašto praeities atminimas

Birutė SKAISGIRIENĖ. Klaipėdos vitražų istorijos (5). B.Bružo vitražai Vakarų Lietuvoje

Jūratė GRIGAITIENĖ. XXI „Šermukšnio“ dovanos teatro išsiilgusiai publikai

Danguolė VILIDAITĖ. Tarptautinis Klaipėdos festivalis 2021: įkvėpti, užsimojus plačiai, pakilti ir skristi

Valerija KIGUOLIENĖ. XXV Thomo Manno festivalio dienoraštis: kultūros gurkšnis liepos kaitroje

Andrius RAMANAUSKAS. Kino ir kino teatrų ateitis

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Kvadratai kvadratuose, arba Sluoksniuota tapyba