Daiva ŠABASEVIČIENĖ. Klaipėda – teatro uostas. Šokio spektakliai „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“

Klaipėda – teatro uostas. Šokio spektakliai „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“

Pavasarį Klaipėdą drebino Dramos teatras, kuriame įvyko ypač aukštos kokybės teatro festivalis „TheAtrium“, o vasaros pabaiga skirta Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui. Senajame Klaipėdos elinge, galima sakyti, pačioje Klaipėdos širdyje, rugpjūčio 13 ir 14 dienomis parodyta unikali premjera: du vakarus galima buvo stebėti vienaveiksmius šokio spektaklius – „Stabat Mater“ pagal Giovanni’o Battistos Pergolesi’o muziką ir Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“.

Daiva ŠABASEVIČIENĖ

Tokią stilistinę darną ir harmoniją Lietuvoje nedažnai tenka regėti. Visa tai, ką ir kur sukūrė puiki tarptautinė menininkų komanda, tapo ne vien uostamiesčio įvykiu, o teatriniu reiškiniu, galinčiu reprezentuoti Lietuvą visoje Europoje.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė Mažosios Lietuvos sostinei suteikė išskirtinę galimybę tapti unikaliu pavyzdžiu. Europoje – Monake, Austrijoje, Italijoje ar kitur vasaros metu galima išvysti išskirtinių spektaklių, sukurtų tam tikrose autentiškose erdvėse. Ir tai, kas įvyko istorinėje Pauliaus Lindenau laivų statykloje, prilygo subtiliausiems meninio skonio europiniams pavyzdžiams.

Pirmiausia norisi pabrėžti, kad šie abu vienaveiksmiai spektakliai išsiskyrė santūrumu. Atviroje erdvėje menininkai dažnai bando „manipuliuoti“ įvairiais efektais, spektaklius perkraudami naujausiomis technologijomis, įvairiais statiniais, didingais butaforiniais objektais. O Klaipėdoje abiejų spektaklių kūrėjai nustebino jautra aplinkai, sugebėjimu pirmiausia įsigilinti į pasirinktų kūrinių turinį, prasmių atvėrimą, muzikinį atlikimą ir, aišku, šokio skaidrumą ir jo kalbos grožį.

Atviroje erdvėje dėl gamtos stichijų retai kada įmanoma deramai susikaupti, o šį kartą pati gamtos stichija dalyvavo grynuoju pavidalu. Pirmąjį vakarą ramybėje smilkstančiame peizaže vienu įkvėpimu buvo atliktas „Stabat Mater“ – išdainuotas, sušoktas, gyvai skambant šio teatro orkestro styginiams ir grupei basso continuo, o antrąjį vakarą, pakilus vėjams ir gamtai įžūliau besibraunant į žmogaus aplinką, visai kitus atspalvius įgavo „Šventasis pavasaris“, tapdamas tiek pat atviras ir paveikus, kaip išvakarėse favoritu tituluotas „Stabat Mater“.

„Stabat Mater“ magija

Choreografas, Slovėnijos nacionalinio teatro Maribore baleto trupės vadovas Edwardas Clugas, jo asistentas Gajus Žmavcas, scenografas bei kostiumų dailininkas ispanas Jordi Roigas ir šviesų dailininkas Tomažas Premzlas, solistės Viktorija Bakan (sopranas), Beata Ignatavičiūtė (sopranas), taip pat tarptautinės Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės, kurios daugumą sudaro jauni ukrainiečių artistai, 19 šokėjų, dešimt orkestrantų Tomo Ambrozaičio batutos mostuose tapo vientisu audiniu, savaip ištirpdami taip kruopščiai ir tiksliai sukurtoje aplinkoje.

Pirmas įspūdis, kurį leista patirti, – didžiulė juoda teatrinė „dėžė“. Ši integruota teatrinė scena atrodo kaip didžiulis maketas, modelis dangaus fone. Jis – grėsmingas, patrauklus, smarkiai viliojantis skverbtis į jo vidų. Nors spektaklio pradžia

teatro uostas.

ater“ ir „Šventasis pavasaris“

Scenos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklio „Stabat Mater“ pagal G.B.Pergolesi’o muziką (choreografas E.Clugas).

vėlyva – pusę dešimtos vakaro, toji juoda „dėžė“ dar smarkiai kontrastuoja su šviesiu dangumi, užpildančiu visą fono peizažą. „Dėžė“ gamtoje atrodo lyg ištapyta dekoracija. Toje teatrinėje didybėje čia pat ima išsiskirti dangų skrodžiantys paukščiai ar ne vietoje ir ne laiku, o gal atvirkščiai, vietoje ir laiku praplaukiantis didelis laivas. Laivų, išdabintų lemputėmis, daug, bet tas vienas pirmojo spektaklio metu – lyg būtų genijaus Federico Fellini’o atsiųstas – toks didelis, ligi pat dangaus, ir pilnas paslapties. Paskui save jis tarytum atvilko tamsą, pats lėtai dingdamas gamtos begalinėje stichijoje.

Šokėjai, aprengti asketiškais, skoningais kostiumais (merginos – kūno spalvos suknelėmis, vyrai – klasikinėmis juodomis eilutėmis), dinamiškai apšviestoje erdvėje ►

◄ atrodė kaip pajūrio paukščiai. Kol veiksmas augo, kol vystėsi dramaturgija, jų judesiai buvo smulkūs, abstraktūs, o netrukus kartu su muzika buvo užauginta didinga polifonija, vientisas unikalus reginys, kuriame visi kūrėjai tapo vienodai svarbūs ir regimi.

Šokėjai – Ksenija Jermakova, Danylas Butenka, Oleksandra Borodina, Romanas Semenenka, Daria Verovka, Arshakas Gyozalyanas, Iryna Suslo, Illia Temchenka ir baleto trupės artistai – Viktorija Galvanauskienė, Grytė Krstic, Alvina Krout, Aušra Krasauskaitė, Airisė Gudonytė, Anna Chekmarova, Maksymas Sidenka, Tymuras Orobchenka, Mykhailas Mordasovas, Semenas Sidenka, Artemas Kolbasinskyi’s – neužgožė V.Bakan ir B.Ignatavičiūtės dainavimo. Anaiptol, atrodė, kad jie papildo dainininkių giedamą turinį. Jos buvo įkurdintos scenos šone orkestrui įrengtoje dar vienoje, mažesnėje scenoje. Ir taip visos dvylika scenų – Nukryžiavimo link. „Stabat Mater“ specialiai nedramatinamas, veiksmas neutriruojamas. Scenoje – minimalizmas ir tam tikra abstrakcija. Baroko muzikos veikiamas šokis užaugina prasmes. Jų daugėja, jos plečiasi, kol tampa tolygios sakraliausiam G.B.Pergolesi’o kūriniui. Šis baletas ima alsuoti vienu ritmu, o žiūrovai tampa aktyviu jo bendrininku. Kartu su muzika kylant aukštyn, regint šokį, išgyvenantį žemiškąją dramaturgiją, papuolama į teatro paslapties magiją. Esamajame laike išgyvena-

ma emocija tampa liturginiu teatru. Lotynų kalba giedama rimuota sekvencija išplečia kūrinio ribas iki galingo filosofinio audinio. Trijų eilučių strofos (nuo pirmosios – „Stabat Mater dolorosa: Stovi Motina skausminga, / Į Sūnaus kančias siaubingas / Žvelgia verkiančio akim“ iki dvyliktosios – „Quando corpus morietur: Dėl Tavų kančių baisiųjų, / Josios ašaros karčiųjų / Leisk gyventi amžinai“) tampa polifoniniu vientisu audiniu. „Stabat Mater“ melodija E.Clugo choreografija užauginama iki daugiabalsės teatro ir šokio giesmės. Žiūrovai teatro baroką ima ne tiek girdėti, regėti, o išgyventi. Vien dėl to „Stabat Mater“ jau šiandien galime laikyti ryškiausiu šiuolaikinio baleto pavyzdžiu.

Žiūrėdamas spektaklį ar analizuodamas jo scenas, tarytum atsimuši į jų iliustratyvumą. Menininkai nevengia tam tikrų formų pakartojimų. Tačiau iš pasikartojančių judesių ar skulptūrinių formų kompozicijų ir jų kaitos susiformuoja didžiulis, galingas ansamblis. Kūrinio polifonija tampa daugiaprasmė: regime visumą – gamtos erdvėje, galima sakyti, ant vandens įrengtame kube tos visos susirenkančios ir vėl skylančios figūros sudaro siužetines grandis, primenančias barokinės bažnyčios skliautus, kuriuose kiekviena detalė, kiekvienas skulptūrinis ar ištapytas „judesys“ čia pat jungiasi su greta esančiu siužetu, o jų visuma pažadina išgyvenimus. Spektaklyje šokėjas, kaip čia pat danguje sučirškęs kregždžiukas, savo veržlumu, dinamizmu plastinį piešinį paverčia monumentalia forma.

Trys balti, ilgi suolai, naudojant vertikaliai, tampa nukryžiavimo vieta, tačiau ir šio vaizdo ar prasmių choreografas neafišuoja. ►

Šokio spektaklyje „Stabat Mater“ gyvai skambėjo G.B.Pergolesi’o muzika, kurią atliko solistės V.Bakan ir B.Ignatavičiūtė su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro muzikantais, vadovaujant dirigentui T.Ambrozaičiui. Martyno Aleksos nuotr.

Klaipėda – jūrinis miestas, į kurį verta važiuoti dėl teatro.

Scenos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklio – I.Stravinskio „Šventasis pavasaris“ (choreografas E.Clugas). ◄ Jis tik užsimena, „surenka“ šiuos chrestomatinius įvaizdžius ir čia pat viską „išrenka“. Tokiomis minutėmis vėl įsigali muzikos dominantė, baletas tampa opera. Toks menų junginys, kai nesiekiama dominuoti, o skleidžiama prasmių simfonija, priklauso ne meno amatininkams, o Dievo pateptiems menininkams.

Ir visai nesvarbu, kad spektaklis „Stabat Mater“ buvo pastatytas Miuncheno valstybiniame teatre „Gärtnerplatz“ dar 2013 metais. Jausmo perkelti neįmanoma. Puiki menininkų grupė ne pakartojo, o sukūrė įtaigų kūrinį, kuriame neabejotiną vaidmenį atliko aplinkos peizažas, keliamatė, keliasluoksnė spektaklio erdvė. G.B.Pergolesi muziką nuo šiol ne tik girdėsime, bet ir regėsime į tamsą grimztančiame unikaliame Klaipėdos elinge.

I.Stravinskis vandenyje

Šmaikštusis Ernestas Parulskis pasakė, kad tokiomis sąlygomis, kuriomis buvo sušoktas I.Stravinskio „Šventasis pavasaris“, galėtų gimti „Gulbių ežeras“. Čia nieko šokti nereikėtų, visos gulbės galėtų tik plaukti…

Ar kas nors galėtų pagalvoti, kad kūrėjai tokie puikūs fizikai? Jie taip paskaičiavo vandens kiekį ir jo padavimo vietas, kad baleto artistai ne tik plaukė, bet ir sėkmingai sušoko „Šventąjį pavasarį“. Prie Baltijos jūros ir dar laukiant lietaus (nes prognozės Klaipėdoje nuolat piešia lietaus lašelius), scenoje vanduo – lyg ir per daug, bet jo stichija tapo tiek pat svarbi, kaip ir visi kiti spektaklio komponentai.

Pirmąjį vakarą „Šventasis pavasaris“ nebuvo toks šventas. Jis pasirodė šiurkštesnis, nuobodesnis už „Stabat Mater“, tačiau antrąjį vakarą, kai gamta smarkiai ►

◄ sujudo, kai pakilo vėjas, kuris buvo ne tik juntamas, bet ir bandė „kovoti“ su muzikos įrašu, puiki šokėjų trupė – D.Verovka, I.Suslo, V.Galvanauskienė, G.Krstic, O.Borodina, K.Jermakova, M.Sidenka, T.Orobchenka, A.Gyozalyanas, R.Semenenka, I.Temchenka, M.Mordasovas – tiek įsismarkavo, kad I.Stravinskį pavertė kovos su gamtos stichija simboliu. Šiais laikais menininkams netenka maištauti ieškant naujų formų, bet tam tikra ekspresija ir įniršis įgyja naujų atspalvių, naujų prasmių. Baletas, dar 1913 m. Paryžiuje sukėlęs didžiausią skandalą XX a. teatro istorijoje, Klaipėdos muzikinio teatro repertuare, reikia tikėtis, atrodys kaip vienas moderniausių spektaklių.

Iš pradžių atrodė, kad „Šventojo pavasario“ atlikimo kultūra smarkiai kontrastuoja su „Stabat Mater“. Nors girdėjome puikų Valerijaus Gergievo diriguojamo Kirovo orkestro įrašą (2001), bet tai juk – ne gyva muzika. Be to, ir pati XX a. pradžios muzika smarkiai kontrastavo su XVIII a. pradžios šedevru. Tačiau šis akivaizdus kontrastas ėmė greitai tirpti. Pagoniškos Rusios gyvenimo vaizdai E.Clugo interpretacijoje paslaptingu būdu ėmė kalbėtis su „Stabat Mater“.

Choreografas pavertė regimu tai, apie ką pats kalbėjo (o tai ne taip dažnai nutinka tarp kūrėjų): „Abu baletus sieja centrinė figūra – moteris ir jos nepaprasta stiprybė, kylanti iš nuolankaus susitaikymo su tuo, kas jai skirta. Man atrodo, toks susitaikymas su likimu ir iš jo kylanti galia būdingesnė moterims. „Stabat Mater“ atveju moteris turi priimti nukryžiuoto sūnaus auką, o „Šventajame pavasaryje“ ji pati pasirenka būti paaukota. Įdomu stebėti, kaip per vieną vakarą skirtingomis trajektorijomis skleidžiasi abi aukojimo(si) istorijos.“

„Šventojo pavasario“ dailininkai buvo kiti nei „Stabat Mater“ (scenografas Marko Japeljas ir kostiumų dailininkas Leo Kulašas), tačiau ir kolorito požiūriu, ir tam tikru asketiškumu jie turėjo nemažai bendro su „Stabat Mater“ vaizdine kultūra. „Šventojo pavasario“ kūno spalvos triko ar merginų ilgi, į kasas supinti plaukai ne tik unifikavo vaizdą, bet ir suteikė galimybę laisvai judėti, šokti ir vandenį savo plaukais taškyti it vandens žarnomis.

Šokant tam tikras scenas, ypač jungiantis į išilgines kompozicijas ir vėl skylant į pavienius kūnus, kilo tam tikrų asociacijų su pirmuoju baletu. Sąmoningai jų choreografas nesiekė, tiesiog įdomu tai, kad du visiškai skirtingi baletai įgavo vieno kūrinio pamušalą. To pakako, kad rastųsi bendra spektaklio harmonija. Žiūrovams buvo leista savarankiškai įvertinti skirtingas spektaklio dalis ir kartu jas regėti kaip visumą. Mene tai nėra dažnas atvejis. Paprastai vienaveiksmiai baletai ir suvokiami kaip visiškai skirtingi kūriniai, ypač kai juos skiria kelių šimtų metų muzikos istorijos „žirklės“.

Dėl ko I.Stravinskis Klaipėdos elinge atrodė taip siautulingai? „Šventasis pavasaris“ vyko jau visiškoje tamsoje, kai nei paukštukų, nei laivų, tik šviesos tolumoje. Tačiau pati muzikos ekspresija užaugino tokį įniršį, kad vanduo tapo ne menine išraiškos priemone, o absoliučia būtinybe. E.Clugas vandenį įvedė jautriai ir atsargiai. Net pirmieji judesiai, pirmosios šokėjų kompozicijos ant vandens – lyg pasibandymai. Šokėjai sukasi apie savo ašį atsargiai, tarytum „pasitikrindami“. Kartu ir žiūrovai apsipranta, nes netrukus artistai taip įsismarkauja, kad scena tampa tikra čiuožykla, rodos, šokėjai ne patys čiuožia, bet juos kažkas veža.

Pasirodo, šokėjai – tikri vandens karaliai: jie taip įvaldė šią stichiją, kad tapo ne jos vergais, o dalimi. E.Clugas tuo ir ypatingas, jis labai taikliai, nematomomis siūlėmis sujungė skirtingiausius kūrinio komponentus, išlikdamas nuoseklus ir pagrįsdamas kiekvieną sceninę abstrakciją. „Šventasis pavasaris“ tapo atviru procesu, kai visi paslankiausi kūrinio komponentai jautriai styguojamame ansamblyje įgijo estetinio stabilumo. Kitaip tariant, „Šventajame pavasaryje“ „atsitiktiniai“, sunkiai iš anksto numatomi dalykai buvo profesionaliai ir jautriai apskaičiuoti. Spektaklyje vanduo padėjo slysti ir judesiui, ir minčiai.

Klaipėda – jūrinis miestas, į kurį verta važiuoti dėl teatro.

Parengta pagal vilniausgalerija.lt „Šventajame pavasaryje“ į aukojamą moterį įsikūnijo balerina D.Verovka. Martyno Aleksos nuotr.