Alma RIEBŽDAITĖ. Monstras

Monstras

Alma Riebždaitė. Suprasti be žodžių.

Alma RIEBŽDAITĖ

Misisipė buvo tikra: pasaulyje gyvena tik geri ir protingi žmonės.

Ir visi, kurie teigė priešingai, kurie teigė, kad pasaulyje yra bukų, kvailų, iškrypėlių, tapdavo Misisipės priešais Nr. 1. Galbūt ir jūs patekote į šį sąrašą. Ji taip karštai tikėjo gėriu ir taip jį gynė, kad kitaip manantiems galėjo dėti smūgį į veidą ir sužaloti. Misisipė iš anksto atsiprašo visų, prieš kuriuos pakėlė mentalinį akmenį.

Ji tikėjo gėriu, nepaisant to, ką jai teko patirti. Tai kažkoks keistas sutrikimas, kuriam tikriausiai nėra pavadinimo. Besąlygiškai tikėjo gėriu. Sveiku protu tai nėra suvokiama.

Yra vienas paaiškinimas: šitas tikėjimas jai leido jausti bloga, palaikė tikėjimą, kad ji turi paslaptingų ryšių su blogiu, o visi kiti yra geri. Štai! Jeigu jinai būtų galėjusi bent sekundę pagalvoti, kad gal ir kiti turi problemų, kad nėra vien tyri ir šventi žmonės, ji būtų turėjusi mažytę galimybę pagalvoti, kad ir ji yra gera, turi gerumo ar gerų savybių, bet tokios spragos nebuvo.

Jūs suprantate, kaip žmogų, kuris tiki absoliučiu pasaulio gėriu, turėjo sukrėsti žinia, jog aplinkui jį sukasi emociškai neįgalūs žmonės ir toliau gieda ditirambus apie neapsakomą Misisipės blogį. Protu to nesuvoksi.

Nors dabar galima neabejoti: ji tikrai baisesnė už Šėtoną. Jos mama buvo teisi. Mamos yra arčiausiai vaiko, jos visada teisios. Na, tas ryšys, kada tarp jūsų cirkuliuoja bendras kraujas, dvi širdys plaka viename kūne, mama kažką suvalgo, o negerai darosi kitai būtybei jos pilve.

Kodėl baisesnė? Tam yra visiškai objektyvių priežasčių. Todėl, kad nugalėjo. O nugalėti piktąjį gali tik tas, kuris už jį yra stipresnis, baisesnis, bjauresnis. Tai yra visiškai objektyvu. Ir tai ne šiaip sau pergalė prieš blogį: Misisipė nugalėjo blogį savyje. Tai – neįtikėtino masto pergalė.

Ji tapo geru žmogumi, kokiu visada svajojo būti, ir dabar dainuoja bad guy.

Kokia keista pasaka, tiesa? Pasaka, kurios akivaizdoje sakinys ir protas sutrinka.

Po metų pertraukos skambina Natas Tvirkutis.

Jis pradeda dalytis religiniais tarpukojo regėjimais, kaip vienišomis naktimis jį ištinka instinkto traukulys. Patikėkite, traukuliai neturi nieko bendra nei su ryšiu, nei su meile, nei su draugyste, nei su prielankumu. Na, čia kaip epilepsijos priepuolis. ►

◄ Natas yra visiškai nepasikeitęs. Pjauna pro šalį ir net nejunta, nes kai jauti, kad pjauni pro šalį, tai būna gerai. Galima sakyti, kad žmogus turi klausą.

Misisipė jaučiasi, lyg kalbėtųsi su Siena. Staiga ją ištinka noro būti suprastai spazmas. Ji nori su kažkuo pasidalyti, kaip bijo būti atstumta, nes išdrįso žmonėms pasakyti, jog gyvenime yra nuveikusi daugybę dalykų, atlikusi žygių ir žygdarbių. Ir ji nori apie tai papasakoti pasauliui, bet bijo, kad ją palaikys pasikėlusia ir atstums. Ir ji supranta, kad Natas jos niekada nesupras, kad tarp jų yra bedugnė, kad jie niekada nesusitiks ir niekada net nebuvo susitikę.

Kaip Misisipė pasielgia? Kaip daktaras Hausas. Nelieka nė vieno nepasakyto žodžio, jokios kosminės cenzūros. Ji uždraudė Natui save sapnuoti. Tragedija yra didesnė, nei būtų galima įsivaizduoti: Nato Tvirkučio tipo žmonės nesupranta net daktaro Hauso. Jie negirdi. Ne, ne, su ausimis jiems viskas yra gerai. Jie neturi klausos problemų, jie net gali dainuoti, gražiai dainuoti ir groti muzikos instrumentu. Jie iš viso neturi klausos, juos lydi absoliutus emocinis kurtumas. Tu niekada ten neprisibelsi. Niekada! Galbūt psichikos ligų specialistai ir turi įrankių pravalyti jų klausos takus, bet mes žinome apie pagimimus ir negrįžtamus pokyčius. Ir vis dėlto: Natas Tvirkutis daugiau niekada nesusapnavo Misisipės, bet Misisipė du kartus susapnavo Achpučą.

Pabudusi, dar ne visiškai pabudusia sąmone, pilna sapno nuolaužų ir skeveldrų, ji galvojo, kas vis dėlto įvyko toje nuostabioje saloje tarp Europos ir Afrikos, kurios pastatai primena dykumų architektūrą. Su Achpuču ji patyrė absoliutaus saugumo jausmą. Absoliutaus saugumo jausmas atsitiko netyčia. Misisipė patikrino: ar yra daugiau žmonių, su kuriais ją lydėtų šis jausmas. Ne, nėra.

Labiausiai ji bijo Žaneto, kad tas nepasiimtų jos iš nuostabaus, nuotykių ir išgyvenimų kupino skausmingo pasaulio ir nepastatytų į sekciją kaip statulėlės, kur tave lydi tik tvarkingas gyvenimas.

Arba įsivaizduokite: gyvena du emociškai kurti žmonės arba vienas kurčias, o kitas truputį gal ir girdėtų, bet jo noras būti išgirstam yra toks didelis, ir kai jis to negauna, pradeda eiti iš proto ir praranda paskutinius klausos likučius, visiškai sudebilėja. Aišku, tas, kuris visiškai kurčias, laikosi ramiai, nes jis iš viso nesupranta, kas vyksta. Jie rėkia ir rėkia, bet niekaip negali vienas kito išgirsti. Paskui jie pradeda muštis, ir viskas baigiasi tuo, kad vienas užmuša arba sužaloja kitą, kartais vieną užmuša, o kitas nusižudo, arba abu vienas kitą nužudo. Jei fizinės gyvybės išsaugomos, galintis girdėti nurimsta taip, kad tampa tešla. Viskas, jo nebėra. Jis nesipriešina ir nebekovoja. Nebegirdi, kad jo negirdi.

Misisipė irgi ilgai negirdėjo, kad jos negirdi, todėl visą laiką bendravo su sienomis ir buvo nelaiminga. Ji kovojo: darė viską, kad tik tą sieną pralaužtų. Nė sykio nepasisekė. Šiuo metu ji yra priėmusi protingą sprendimą su sienomis nebebendrauti. Koks protingas žmogus gali bendrauti su kambario arba garažo siena ir tikėtis būti suprastas, išgirstas?

Žmogaus prigimtis tokia, kad jis veržiasi į gėrį, o blogį nori sunaikinti. Kas, jei tas blogis esi Tu? Misisipė save naikino, naikino save diena po dienos. Ji taip pasirinko (ji nepasirinko): save laikyti blogiu, o kitus gerais. Kiti pasirenka blogiu laikyti kitus, atsitinka pasauliniai karai, masinės žudynės, terorizmo aktai ir panašiai. Vienintelis žmogus, kuriam Misisipė norėjo atkeršyti, kurį norėjo sunaikinti, buvo ji pati, juk ji taip nekentė blogio, o blogis buvo ji pati. Sutikite, pasauliui ne per daugiausia žalos? Nei meilės, nieko, bet tiktai jai. Dabar ji tiesiog suvokia, jog pasaulyje yra visokių žmonių. Kai kurie iš jų yra pavojingi. Pavojingiausi tie, kurie visiškai kurti. Sadistai, maniakai, nusikaltėliai. Jei jie bent truputėlį girdėtų, jie atsilieptų į kankinamos aukos skausmą. Kai kuriuos jų tikriausiai sąmoningai užglušino: pavertė žudymo mašinomis ir panašiai.

Bet tai jau ne žmogus. Tai būtybė, turinti žmogaus kūną, nes žmogus jaučia ir supranta kitos būtybės kančią, yra atjautus, ir atpažįsta parazitus, saugosi jų įsisiurbimo; sugeba apie save apsibrėžti magišką ratą, saugantį jį nuo blogio. Tam reikia išminties. Gerumo ir atjautos yra maža. Čia mano gyvenimas, o čia tavo. Galiu tave daug ko išmokyti, patarti, bet negaliu už tave nešti tavo kryžiaus. Turiu savąjį, negaliu nešti dviejų kryžių, negaliu nešti trijų ir penkių nešti negaliu. Dievas man davė mano kryžių, ir, jeigu man sekasi jį gerai talentingai nešti, tai dėl to, kad daug mokiausi ir dirbau. Viskas paprasta: daug mokykis ir dirbk, ir tu išmoksi gražiai nešti savo kryžių. Žmogus yra labai greitas nusimesti savo kryžių ir permesti jį kam nors kitam.

Skamba kaip aksioma: žmogus turi laisvą valią, bet reikalai nėra tokie paprasti, kaip kartais atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kartais žmogaus valia tampa uzurpuota. Ne, ne Dievo, nes Dievas yra laisvė. Žmogaus valią gali uzurpuoti kiti žmonės arba visokios mitinės antgamtinės būtybės, išdeginančios žmonėse vergo ženklą. Ir tada žmogaus uždavinys yra išlaisvinti savo valią. Žinoma, uzurpuotos valios išlaisvinimas yra titano žygis, kartais žmonijos istorijoje pasitaikantis žygis. Ir vienintelis šio žygio tikslas yra pakloti savo valią Dievui po kojomis, kad būtų įgyvendinta jo valia. Tai vyksta laisvu asmens apsisprendimu. Jei mes tariame, kad pats Dievo valios dalyvavimas pasaulio reikaluose yra rizikingas ir negalimas, nes žmogus turi laisvą valią, kaip yra su valia to, kurio valia yra uzurpuota. Keliu klausimą, ar Dievas gali veikti padėdamas nelaisvai valiai, kad būtų realizuota prigimtinė žmogaus teisė į laisvą valią? Kaip nelaisvoje valioje gali žybtelti laisvės kibirkštis? Dievo valia yra laisvės valia, visoms kitoms valioms ji leidžia laisvai veikti ir realizuoti save taip, kad sutilptų su kitomis valiomis.

O kaip vergai? Jie neturi laisvos valios. O kaip pavergtos šalys? Kas atsitiko su visų nukankintų žmonių valiomis? Jos buvo paneigtos kitų žmonių valios, sunaikintos, sutraiškytos.

Sakykim, šiuolaikiniame pasaulyje, ugdant uolų vartotoją, visaip bandoma žaisti ir apeliuoti į laisvą žmogaus valią, tariant, jog vartojimas yra aukščiausia žmogaus laisvos valios išraiška, kad gyvenimas – tai švediškas stalas. Dvasingas pilietis prie nieko nėra prisirišęs: realiai savo žemės idėja nyksta.

Ar laisva valia yra dievišku įstatymu realizuota teisė, ar žmonių idėja? Kur ji apibrėžta? Kas realizuoja laisvą žmogaus valią? Dievas ar žmonės? Ar žmogus? Tai klausimai, į kuriuos galbūt nėra atsakymų. O galbūt yra istorinė šio klausimo raida? Ir kaip gali būti realizuota Dievo valia? Dievo valia Misisipės valia turi būti laisva. Per žmogaus laisvos valios aktą gali realizuotis Dievo valia. Ir viskas. Laisva žmogaus valia ir yra realizuota Dievo valia.

Žmogus dažnai net nežino, nesupranta, kad jo valia nelaisva. Ir jis taip pragyvena. Stebuklas yra tai, kada nelaisva valia suvokia save esant nelaisvą. Kaip? Stebėdama kitas esybes? Ar kai prigimtis veržiasi ir pajunta, kad ji negali judėti ten, kur veržiasi, kai pajunta, kad negali daryti to, ko nori. Ar kai bandai priešintis tam, ko daryti nenori,

ir sulauki netikėto atsako, verčiančio tave daryti tai, ko tu nenori? Ir taip pamažu pradedi atpažinti savosios valios mirguliavimą ir judėjimą...

Tai labai sudėtingi klausimai, kuriems nesitikiu surasti atsakymo, bet faktas, kad kai kurių žmonių valia nėra laisva. – Turiu vieną problemą, kurią pastebėjau. Na, aš žaidžiu tenisą ir pastebėjau, kaip nuolat mintyse kartoju, kaip aš nemoku žaisti stalo teniso. Aš tai kartoju ne tik sau 300 kartų per dieną, bet ir visiems kitiems nuolat pasakoju, kaip aš nemoku žaisti stalo teniso. Ir aš pastebėjau, net lochų lochas, net tas, kuris stalo tenisą pradėjo žaisti vakar, atsistojęs prie stalo teniso stalo visai publikai nepradeda regzti pasakos, kaip jis nemoka žaisti stalo teniso. Tai pastebėjusi bandžiau sąmoningai save stabdyti, bet nelabai išeina. Tas pats yra su piešimu, visiems pasakoju, kaip nemoku piešti, o rašo, kiek pastebėjau, už mane kažkas kitas. Štai buvau puotoje su vakarine suknele ir visi man sako, kaip aš gražiai atrodau, o aš sakau, oj, ką jūs, ji labai pigi, nežinau, kiek čia laikys. O mama tai aš iš viso, nu, netobula žiauriai... Patarkite, kas čia yra, nežinau, ką daryti... – stena Misisipė Rembo balsu Žanetui.

Misisipė jau gali skaityti savo kūrinius ir jais dalytis. Iki šiol ji to nedarė, slėpėsi kamputyje ir beveik niekas iš jos aplinkos žmonių net nežino, kad ji rašo ir kad jos kūrinius spausdino visi literatūriniai žurnalai ir dienraščiai, kad ji turi svajonių ir kūrybinių ambicijų. Ji slėpėsi, daugybę metų slėpėsi. – Na, gerai, ir kodėl tu jautiesi bloga? Na, kodėl, na, pafantazuokim...

Misisipė ilgai tyli. – Šią akimirką į galvą man ateina tik viena mintis... Tai ausys. – Ausys? – Taip, ausys. – Ta prasme ausys? – Na, suprantate mano mamos ausys yra tobulos, kaip kriauklės gražiai prigludusios prie galvos, o mano šiek tiek atlėpusios, na, ir... ir mano ausies kaušelio apačia „atsisėdusi“, na, suprantat, ką noriu pasakyti...

Jis puikiai suprato, ką aš norėjau pasakyti, nes viską labai gerai atkartojo, ir iš to, ką jis pasakė, aš supratau, kad jis suprato. – Taip yra pas mano tėvą... – Ta prasme, gyvulį... – Nu, jo... Ir mano mama klijavo tas mano ausis iš gyvulių giminės.

Vertinant absoliučiai objektyviai, Misisipė gimė su Velnio ausimis. Ji buvo Šėtono išpera.

Ir tada Žanetas viską išdraskė. Viską. Absoliučiai. Jūs galvojate, kad, kai tu sakai „jaučiuosi nereikalingas“, psichoterapeutas tave glosto ir sako „ne, ne, tu labai reikalingas“, „tu reikalinga savo vaikams“, „tu reikalinga pasauliui“, „tu labai reikalinga sau“, „tu reikalinga psichoterapeutui“, „tu reikalinga Dievui“ arba „reikalinga Saulės sistemai“, „Visatos centras sprogs be tavęs iš ilgesio ir sunaikins save, susiurbdamas save į save“...

Nieko panašaus, jis atidarė mano nereikalingumo žaizdą ir draskė ją kaip tikras monstras. Jis man priminė maitvanagį, plėšantį dvėselieną ir negalintį sustoti, draskantį tiek laiko, kol ant kelio nelieka nė žymės. Tai buvo taip baisu, taip žiauru, jog aš, mano mieli jautrūs skaitytojai, nesiryžtu jums viso to papasakoti, tik paminėsiu vieną įdomų faktą. Tai išties įdomus faktas. Reiškia, kuo moteris labiau sako, kad vyras yra gyvulys, tuo, kaip čia pasakius, na, kaip čia pasakius... Na, suprantate, ką noriu pasakyti, bet kam tada kitą vadinti gyvuliu?

Šachmatai mūsų gyvenime suvaidino didelį vaidmenį. Ir toliau tebevaidina, nors Misisipė jau daug metų jais nežaidžia. Jie vis tiek vaidina. Sunku tuo patikėti, bet kartais taip būna. Na, kaip. Na, taip, pavyzdžiui. Žmogus miršta, o tu tebeturi su juo santykius. Arba: tu esi didelis kaip milžinas, o elgiesi kaip mažas vaikas arba paauglys. Na, čia sunku paaiškinti. Viena yra, ką mes matome, ir kita, kas mūsų galvose. Mes galvojam, kad realybė yra tai, ką matom ir ką girdim. Ne, kiekvienas yra savo galvos realybėje. Na, ir bendra realybė kartais vos vos išsilaiko ant kažkokių pistsiūlių. Ji trapi, bet visi mes iš visų jėgų palaikom tą bendrą realybės jausmą, nes, jei to nebūtų, būtų baisi netvarka. Ir mes visi po truputuką turim investuoti į bendrą realybę, nes kitaip ji sutrupės ir įsivyraus chaosas. Aišku, kad ji kartais patrupa. Na, bet aptrupėjęs pakraštėlis čia nieko baisaus. Na, kas yra ta realybė? Tai daiktai, kurie mus supa, kūnai, kuriuose mes esam, laikas kaip atskaitos taškas, vieta, koordinatės. Ir mes kažkaip susikalbam. Ir tai yra gėris. Supraskite mane teisingai: šita realybė yra kaip pasimatymo vieta. Įsivaizduojate, kaip smagu. Vieta, kur mes galime susitikti. Susitikti net ir su savo realybėmis. Tai yra totalus gėris, todėl aš ir sakau, kad ją reikia išsaugoti. Ir tame gėryje vyksta visokių dalykų: gali kažką pabučiuoti, padovanoti gėlę iš visos širdies, paimti už rankos, kartu pasivaikščioti. Ir taip sukurti savo realybę, jau bendrą atkarpą.

Misisipės psichoterapija ėjo į pabaigą. Susirinko visi grupės dalyviai, psichoterapeutas – duoti grįžtamojo ryšio, visi pasakojo, kaip jautėsi, ką pavyko pasiekti ir nuveikti. Misisipė grupėje jautėsi rami ir net abejinga, su grupės nariais ji beveik nejautė jokio ryšio, o tos grupės psichoterapeutą apskritai matė pirmą sykį. Prasidėjo grupės narių aptarimas. Gudraakę ėmė žiovulys. Ir štai atėjo Misisipės eilė. – Na, štai, kaip viskas šauniai pavyko, – džiugiu pakylėtu balsu kalbą apie Misisipės terapiją pradėjo nepažįstamas psichoterapeutas.

Misisipė pakėlė akis, ją sudomino džiugus specialisto balsas. – Galime tik pasidžiaugti tokia sėkminga terapija...

Misisipė pakreipė galvą ir nieko nematantį žvilgsnį įsmeigė į gydytojo pusę. – Neįtikėtina sėkmė! Mes visi galime pasimokyti iš Misisipės. Tarp mūsų yra tikra tėvažudė!

Misisipė nuščiuvo iš siaubo ir sustingo. Kas??? – Taip, taip, jai pavyko nužudyti savo tėvus...

Kažkas atvežė gero sunkaus Kaspijos grūzo ir pažadino ją iš džiugaus košmaro: ty menia ne lečy, sam vsio znajū.

Misisipė skambina mamai, nes yra reikalas: – Labas. Kaip begyvenat? Ką beveikiat? – Nu, žinai, pilna darbų. O tu ko neatvažiuoji? – Darbai. Klausyk, mama, Indijos vizai man reikia jūsų gimimo vietos duomenų.

Mama pasako. – Nu, tai klausyk, atvažiuok, kai turėsi laiko, turim daug visokių obuolių. – Nu, gerai, iki tada. Ačiū, mama.

Misisipė padeda ragelį.

Misisipė jaučiasi tokia nagla, ir tas sunkiai pakeliamas naglumas svaigina, sprogdina ją iš vidaus džiaugsmo bangomis, ji bando, bando jį stabdyti, bet seni neuronai plyšta ir plyšta, į ją plūsta endorfinai, dopaminas, oksitocinas, serotoninas ir kiti dar neatrasti gerą savijautą nešantys hormonai, lyg lemtingą mirties akimirką, nes „Nebeužtvenksi upės bėgimo, / Norint sau eitų ji pamažu; / Nebsulaikysi naujo kilimo, / Nors jį pasveikint tau ir baisu“.

Misisipė yra tokia laiminga, kad kurį laiką visiškai pasimeta kasdienybėje.