Nijolė KLIUKAITĖ. Netvarkingas sonetų vainikas. Pilkas

Netvarkingas sonetų vainikas. Pilkas

Nijolė KLIUKAITĖ

1.

Man patinka migla. Joje spindi Kalėdos Ir auksinė aušra... Banalu, bet joje tiek daug vietos,

Kad gali susikurti Mažą švenčių lauželį, Kur auksinis lietus, Balto smėlio takeliai...

Basakojis piemuo ir Pelenės kurpaitė, Bokštai, vėliavos ir gyvybės vanduo... Dar kryžiažodžiai, runos ir visi, kas jas skaitė... Ir pro sniegą į dangų iškilęs želmuo...

Toks talpus nebuvimo tikrumas. Pilkas jis. Tarsi Tėviškės dūmas.

2.

Ji pilka tarsi tėviškės dūmas, Tarsi neįvykus diena, Tarsi sienos griūtis ar atstumas Tarp žmonių, kai jautiesi viena,

Kai gali orientuotis į Šiaurę, Į Rytus ar Pietus, bet vis tiek Legionas tavoji tėvynė... Žodžio duonos pasauliui atriek.

Tam pasauliui – pilkesniam už pilką, Integruotam žvaigždynų mirty, Tam pasauliui, neužrašytam Dievų knygose ir atminty...

Tavo tėviškė. Tau ji gera, Net jei jos nematei, net jei jos tau nėra...

3.

Niekada nemačiau. Gal jos net nėra... Tos šalies, kurioj rožės nevysta. Tik ant sienos vis mūkia karvė mana, Jos tapytoj ausy balionas pražysta Kaip našlaitės viltis rasti sniego vartus, O už jų ledo pasaką žydrą... Tu užpildai savim svetimus klatratus, Bet save atrasi įrašytą

Į kortelę puotos. Šokis trečias –Vos vos muzika padažyta – Aš gedžiu. Tu gedi tos – KITOS –Bet nebuvo atsiprašyta...

netų vainikas. Pilkas

Tik skaudžios nevilties saldumas... Pilkumos toks žavus netikrumas.

Pilkuma – toks žavus netikrumas, Kad gali įtikėti bet kuo: Čia – Otono šventyklos erdvumas Ir prieš tūkstantį metų pašvęstas vanduo... Ant galvos Teofanos vainikas, Ir Bizantija jungiasi su Vakarais... Skamba muzika, aidi trimitas... O vėliau, žvanganti auskarais,

Jau savam laike, eglę puošiant, Atmintis ataidės su rauda... Ir regi – karuselės arkliukais atjoja Išblaškyta kariuomenė, mirties nupirkta...

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

◄ Betgi ta pilkuma tik vienatvės kerai... Iš kažkur į kažkur stiebiasi ajerai...

5.

Iš kažkur į kažkur stiebiasi ajerai, Tarsi dovaną kelia į dangų Dieną, tuščia – čia dar negyvenai, Dar saulėtekio lauki prie lango,

Dar tiki, dar tikies – rožę tau dovanos, Pasiklysi spalvoj ir kvapuos jos... Tu norėtum, žinia, raudonos, Liutnios dar ir dainos,

Iš to laiko, kuriame nebuvai, Ir to laiko, kuriame jau nebūsi. Kažką ulba tiesiai po langu linai. Gieda žvakė, kurios neužpūsi.

Žvalgos meilė – tavo – pro svetimus langus... Iš kažkur į kažką tiesias ilgesio rankos.

6.

Iš kažkur į kažką tiesias ilgesio rankos, Ir auksinis raktelis nuo laimės delne, O už durų ataidi grumančios bangos Tavo žodžių, kartotų vėlai vakare.

Tavo žodžiai melagiai nusiplovė rankas, Bet vis tiek savęs daug paliko Ant žvakidžių ir žvakių, net ugnies, jeigu kas Ji užgeso seniai, jos neliko Nei ugniavietėj, nei širdy... Atminty Dar žėruoja kelios žaltvykslės... Jos ir atvedė prie durų nakty, Už kurių savasties taupyklės, Kuriose viskas pilka, vien migla ir rūkai... Svyra svirtys, laukuos mėlynuoja linai...

7.

Svyra svirtys, laukuos mėlynuoja linai, Nors už lango žiema, krinta žvaigždės... Jos sušalę, pažyra žemyn pelenais Kaip vaikystės sapnuos vis mirgėję pašvaistės.

O tada, baltą burę iškėlus sala, Svetimos atminties, minčių srauto –Iš Jutlandijos plaukia Langelandas, Era... Ledo tiltai per laiką. Dar skauda Ne sava graužatis ar puikybė dienų –Aš iš žemės rupios nulipdyta. Mano plaučiuos pašvaistė, jos nemačius menu Tarsi bučinį tą salsvą rytą...

Visa – tik pilkuma už pritemusio lango... O kitam pilkumos pakrašty...

8.

O kitam pilkumos pakrašty šėlsta bangos Ir naikina žmogaus subraukytus sapnus, Ten dievų apleistų grąžos rankos, Žaibai dangų plėšia perpus...

Garbės, aukso išalkę, žirgais vedini Štai rikiuojas į eilę gyvieji. Plyšta būgnas per pusę, mirties nuplakti Dūžta kūnai. O tie - neatspėtieji

Junona ir Laima, Žvėrūnė, kiti, –Ak, visi, kas miglos atsigėręs apsvaigo, Gyvieji ir mirę, net seniai išbraukti Gena arklius ir mirtį už pavadžio laiko...

Akys dega lygiai taip kaip laukuos sužydėję linai... Man patinka. Man gera tenai...

9.

Man patinka, man gera tenai, Karžygiai kur lyg vėliavą maldą Ant žirgų neša, ją iškėlę aukštai... Plaikstos vėjyje žodžiai, kad kartą

Prabangai patikėjęs save ir džiaugsmams, Nevertiems darbo vaisių saldumo, Sau užtrauki nelaimę, ir savo namams, Prakaitu neišpirkęs tėviškės dūmo.

Man patinka, man gera tenai, Kur mintis, pasikinkiusi žodį, Aria debesį, sėja žvaigždes, Kurios kelią namo tau parodys...

Neparodys tau kelio į tavo namus, Kur močiutė jauna glosto kalno karklus?

10.

Ten močiutė jauna glosto kalno karklus, Pakalnėj teka lietūs ir dainos... Net bevardžiai namai turi aukso vartus –Užraktai devyni... Nuolat mainos

Želmenys, žmonės, žvėrys, žiedai, Tik langai, pro kuriuos Tu žiūri, vis tie patys... Tau netinka žmonių sugalvoti vardai, Iš lyrizmo formuoti, normuoti, vėjų nemačius, Negirdėjus tų fleitų, lumzdelių ir arfų, Trūkinėjančių stygų, cimbolų, varpų... Sudėvėta visa tu eini, skėtį atstačius, Negirdėdama metuos nuskandintų balsų... Ten namai. Piliarožės žydi. Ten saugu. Nebuvai ten, o visgi žinai...

11.

Ten saugu. Nebuvai, o visgi žinai: Šoko pelkėse gervės... Lydekos, lynai Vartėsi duburiuos... Įsauly augo linai, Nebuvai ten, o visgi žinai: Duburin pažiūrėjus, JI matė tave, Iš už pusšimčio metų užgimsiant nakčia, Balto miesto pakampy, kur sudilus delčia, Jau kitam metmeny, kitam jau laike, Iš žvaigždyno iškritus, tapo žodžio šerdim, Kuri trupa ir dūla, o visgi naktim, Tarsi voro darbštumas įsiaudžia savin, Rūkas auga tik tol, ko pavirsta liūtim. Na... Atspėki. Bandyk tris kartus... Pelenai minkštutėliai užkloja vartus...

12.

Pelenai minkštutėliai užkloja vartus, O našlaitė kartoja motulės vardus, Saldesni jie už cukrų, tik melas kartus... Dienos verias į Šiaurę, kur sniego medus Ir įstatymų bėgiai, prišalę prie stiklo, Ten klastotės, padirbti parašai... Ji užpliko arbatžoles vandeniu Stikso, Laiką keičia mirties audiniai. Tie įstatymų bėgiai, Algoritmų klastotės, Žodžiai, žingsniai, Įpratę be saiko kartotis... Pastvėrėt ir neškit atodūsį vėjai, Už jų ta gimtinė, kurios niekada neturėjai.

13.

Ana ten ta gimtinė, kurios neturėjai, Mėlynieji garniai ir pelkynų migla... Tam sapne – iš močiutės skrynios – ją vilkėjai, Apsiavus buvai rašaline tamsa. Ana ten ta gimtinė, kurią pardavė, mainė, Pirko, įkeitė, rijo – ir vis svetimi. Paskui keitėsi valdžios, pozicijos, postai, Kiti tiesą užklojo savastimi,

Skelbė lozungus, springo negyjančiais žodžiais, Tartum cirko artistai šokavo lynu... Viskas viskas ne tai – atvirkščiai nei atrodo. Gatvės menas – balansavimas ant ašmenų.

Bet vis tiek ten GIMTINĖ, kurios neturėjai. Dengia viską migla. Į ją gviešiasi vėjai.

14.

Dengia viską migla. Į ją gviešiasi vėjai, Bet vis tiek aš tikiu – rasiu taką. Žengsiu juo anais batais, kuriais TU avėjai... Rasiu nuorodas: žodį, žvilgsnį, pieno lataką...

Juk prisimeni – vesdavaisi mane Maloniąja, Ten manoji fata Morgana dar stovi... Perlų košę maišydavai, ją vadinom skaniąja, Aikštijaus ir atmesdavau tavąjį dovį.

Bet vis ieškau TAVĘS, kai už lango migla, Ir atrodo, kažkas vis dainuoja... Tęvas balsas... Dūžta stiklo nata, Bet ant kalno karklai vis linguoja...

Juk laiminga buvau aš tada. Man patinka TAVOJI migla.

15.

Man patinka migla, Ji pilka tarsi tėviškės dūmas, Kurio nemačiau. Gal jo net nėra... Pilkumos toks žavus netikrumas.

Iš kažkur į kažkur stiebiasi ajerai, Iš kažkur į kažką tiesias ilgesio rankos, Svyra svirtys, laukuos mėlynuoja linai, O kitam pilkumos pakrašty daužos bangos...

Man patinka, man gera tenai, Kur močiutė jauna glosto kalno karklus... Ten saugu. Nebuvai ten, o visgi žinai – Pelenai, minkštutėliai kaip sniegas, užkloja vartus,

Už kurių ta gimtinė, kurios neturėjai. Dengia viską migla. Į ją gviešiasi vėjai.