GINTARO LAŠAI
Netvarkingas sone t Nijolė KLIUKAITĖ
1.
Kaip našlaitės viltis rasti sniego vartus, O už jų ledo pasaką žydrą... Tu užpildai savim svetimus klatratus, Bet save atrasi įrašytą
Man patinka migla. Joje spindi Kalėdos Ir auksinė aušra... Banalu, bet joje tiek daug vietos,
Į kortelę puotos. Šokis trečias – Vos vos muzika padažyta – Aš gedžiu. Tu gedi tos – KITOS – Bet nebuvo atsiprašyta...
Kad gali susikurti Mažą švenčių lauželį, Kur auksinis lietus, Balto smėlio takeliai... Basakojis piemuo ir Pelenės kurpaitė, Bokštai, vėliavos ir gyvybės vanduo... Dar kryžiažodžiai, runos ir visi, kas jas skaitė... Ir pro sniegą į dangų iškilęs želmuo... Toks talpus nebuvimo tikrumas. Pilkas jis. Tarsi Tėviškės dūmas. 2. Ji pilka tarsi tėviškės dūmas, Tarsi neįvykus diena, Tarsi sienos griūtis ar atstumas Tarp žmonių, kai jautiesi viena, Kai gali orientuotis į Šiaurę, Į Rytus ar Pietus, bet vis tiek Legionas tavoji tėvynė... Žodžio duonos pasauliui atriek. Tam pasauliui – pilkesniam už pilką, Integruotam žvaigždynų mirty, Tam pasauliui, neužrašytam Dievų knygose ir atminty... Tavo tėviškė. Tau ji gera, Net jei jos nematei, net jei jos tau nėra... 3. Niekada nemačiau. Gal jos net nėra... Tos šalies, kurioj rožės nevysta. Tik ant sienos vis mūkia karvė mana, Jos tapytoj ausy balionas pražysta 50
