Durys 2021 09

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2021 RUGSĖJIS / Nr. 9(93)

E.Frėjaus skulptūrų ir piešinių parodos „Sugrįžtantys paukščiai“ KKKC Parodų rūmuose atidarymo akimirkos.

2

Manto Bartaševičiaus nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2021 rugsėjis / Nr. 9(93) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

ŠOKIS

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

Daiva ŠABASEVIČIENĖ. Klaipėda – teatro uostas. Šokio spektakliai „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

Irma STASIULIENĖ. Muzikinė kolaboracija „Smiltys. Sminga. Smilgom“: įprasminti miestą ir save

LEIDĖJAS © 2021 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500

Ignas KAZAKEVIČIUS. Jo širdis – legiruotojo plieno

4

MUZIKA 12

DAILĖ 19

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Vaiski skaidruma palaimintojo karalaičio garbei. Nauja sieninė tapyba

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčioje Klaipėdoje

26

Birutė SKAISGIRIENĖ. Klaipėdos vitražų istorijos (6). H.Kulšio ir R.Cemnolonskaitės-Kulšienės vitražai

30

FOTOGRAFIJA

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2021.

4 psl. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklio „Stabat Mater“ pagal G.B.Pergolesi’o muziką (choreografas E.Clugas) akimirka.

Martyno Aleksos nuotr.

Danguolė RUŠKIENĖ. Apie kūrybą gyvenime ir gyvenimą kūryboje

ŽURNALĄ REMIA

GINTARO LAŠAI

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2021 m.“ SRTRF skyrė 40 tūkst. eurų finansinę paramą

38

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. Apie cenzūrą auksinės eros Holivude

44

Alma RIEBŽDAITĖ. Monstras

47

Nijolė KLIUKAITĖ. Netvarkingas sonetų vainikas. Pilkas

50

Tadas ŽVIRINSKIS. Déjà vu

54

Donaldas HONNINGAS. Adamso paslaptis

56

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Juozas ŠIKŠNELIS. Kas knygon nesudėta (1)

59 3

Klaipėda – tea t ŠOKIS

Šokio spektakliai „Stabat Ma t Pavasarį Klaipėdą drebino Dramos teatras, kuriame įvyko ypač aukštos kokybės teatro festivalis „TheAtrium“, o vasaros pabaiga skirta Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui. Senajame Klaipėdos elinge, galima sakyti, pačioje Klaipėdos širdyje, rugpjūčio 13 ir 14 dienomis parodyta unikali premjera: du vakarus galima buvo stebėti vienaveiksmius šokio spektaklius – „Stabat Mater“ pagal Giovanni’o Battistos Pergolesi’o muziką ir Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“.

4

Daiva ŠABASEVIČIENĖ

Tokią stilistinę darną ir harmoniją Lietuvoje nedažnai tenka regėti. Visa tai, ką ir kur sukūrė puiki tarptautinė menininkų komanda, tapo ne vien uostamiesčio įvykiu, o teatriniu reiškiniu, galinčiu reprezentuoti Lietuvą visoje Europoje.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė Mažosios Lietuvos sostinei suteikė išskirtinę galimybę tapti unikaliu pavyzdžiu. Europoje – Monake, Austrijoje, Italijoje ar kitur vasaros metu galima išvysti išskirtinių spektaklių, sukurtų tam tikrose autentiškose erdvėse. Ir tai, kas įvyko istorinėje Pauliaus Lindenau laivų statykloje, prilygo subtiliausiems meninio skonio europiniams pavyzdžiams.

Pirmiausia norisi pabrėžti, kad šie abu vienaveiksmiai spektakliai išsiskyrė santūrumu.

Atviroje erdvėje menininkai dažnai bando „manipuliuoti“ įvairiais efektais, spektaklius

perkraudami naujausiomis technologijomis, įvairiais statiniais, didingais butaforiniais objektais. O Klaipėdoje abiejų spektaklių kūrėjai nustebino jautra aplinkai, sugebėjimu pirmiausia įsigilinti į pasirinktų kūrinių turinį, prasmių atvėrimą, muzikinį atlikimą ir, aišku, šokio skaidrumą ir jo kalbos grožį.

Atviroje erdvėje dėl gamtos stichijų retai kada įmanoma deramai susikaupti, o šį kartą pati gamtos stichija dalyvavo grynuoju pavidalu. Pirmąjį vakarą ramybėje smilkstančiame peizaže vienu įkvėpimu buvo atliktas „Stabat Mater“ – išdainuotas, sušoktas, gyvai skambant šio teatro orkestro styginiams ir grupei basso continuo, o antrąjį vakarą, pakilus vėjams ir gamtai įžūliau besibraunant į žmogaus aplinką, visai kitus atspalvius įgavo „Šventasis pavasaris“, tapdamas tiek pat atviras ir paveikus, kaip išvakarėse favoritu tituluotas „Stabat Mater“.

„Stabat Mater“ magija Choreografas, Slovėnijos nacionalinio teatro Maribore baleto trupės vadovas Edwardas Clugas, jo asistentas Gajus Žmavcas, scenografas bei kostiumų dailininkas ispanas Jordi Roigas ir šviesų dailininkas Tomažas Premzlas, solistės Viktorija Bakan (sopranas), Beata Ignatavičiūtė (sopranas), taip pat tarptautinės Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės, kurios daugumą sudaro jauni ukrainiečių artistai, 19 šokėjų, dešimt orkestrantų Tomo Ambrozaičio batutos mostuose tapo vientisu audiniu, savaip ištirpdami taip kruopščiai ir tiksliai sukurtoje aplinkoje.

Pirmas įspūdis, kurį leista patirti, – didžiulė juoda teatrinė „dėžė“. Ši integruota teatrinė scena atrodo kaip didžiulis maketas, modelis dangaus fone. Jis – grėsmingas, patrauklus, smarkiai viliojantis skverbtis į jo vidų. Nors spektaklio pradžia

a tro uostas.

ŠOKIS

a ter“ ir „Šventasis pavasaris“

Scenos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklio „Stabat Mater“ pagal G.B.Pergolesi’o muziką (choreografas E.Clugas).

vėlyva – pusę dešimtos vakaro, toji juoda „dėžė“ dar smarkiai kontrastuoja su šviesiu dangumi, užpildančiu visą fono peizažą. „Dėžė“ gamtoje atrodo lyg ištapyta dekoracija. Toje teatrinėje didybėje čia pat ima išsiskirti dangų skrodžiantys paukščiai ar ne

vietoje ir ne laiku, o gal atvirkščiai, vietoje ir laiku praplaukiantis didelis laivas. Laivų, išdabintų lemputėmis, daug, bet tas vienas pirmojo spektaklio metu – lyg būtų genijaus Federico Fellini’o atsiųstas – toks didelis, ligi pat dangaus, ir pilnas paslapties. Paskui save

jis tarytum atvilko tamsą, pats lėtai dingdamas gamtos begalinėje stichijoje. Šokėjai, aprengti asketiškais, skoningais kostiumais (merginos – kūno spalvos suknelėmis, vyrai – klasikinėmis juodomis eilutėmis), dinamiškai apšviestoje erdvėje ► 5

ŠOKIS

◄ atrodė kaip pajūrio paukščiai. Kol veiksmas augo, kol vystėsi dramaturgija, jų judesiai buvo smulkūs, abstraktūs, o netrukus kartu su muzika buvo užauginta didinga polifonija, vientisas unikalus reginys, kuriame visi kūrėjai tapo vienodai svarbūs ir regimi. Šokėjai – Ksenija Jermakova, Danylas Butenka, Oleksandra Borodina, Romanas Semenenka, Daria Verovka, Arshakas Gyozalyanas, Iryna Suslo, Illia Temchenka ir baleto trupės artistai – Viktorija Galvanauskienė, Grytė Krstic, Alvina Krout, Aušra Krasauskaitė, Airisė Gudonytė, Anna Chekmarova, Maksymas Sidenka, Tymuras Orobchenka, Mykhailas Mordasovas, Semenas Sidenka, Artemas Kolbasinskyi’s – neužgožė V.Bakan ir B.Ignatavičiūtės dainavimo. Anaiptol, atrodė, kad jie papildo dainininkių giedamą turinį. Jos buvo įkurdintos scenos šone orkestrui įrengtoje dar vienoje, mažesnėje scenoje. Ir taip visos dvylika scenų – Nukryžiavimo link. „Stabat Mater“ specialiai nedramatinamas, veiksmas neutriruojamas. Scenoje – minimalizmas ir tam tikra abstrakcija. Baroko muzikos veikiamas šokis užaugina prasmes.

Jų daugėja, jos plečiasi, kol tampa tolygios sakraliausiam G.B.Pergolesi’o kūriniui. Šis baletas ima alsuoti vienu ritmu, o žiūrovai tampa aktyviu jo bendrininku. Kartu su muzika kylant aukštyn, regint šokį, išgyvenantį žemiškąją dramaturgiją, papuolama į teatro paslapties magiją. Esamajame laike išgyvena6

ŠOKIS

ma emocija tampa liturginiu teatru. Lotynų kalba giedama rimuota sekvencija išplečia kūrinio ribas iki galingo filosofinio audinio.

Trijų eilučių strofos (nuo pirmosios – „Stabat Mater dolorosa: Stovi Motina skausminga, / Į Sūnaus kančias siaubingas / Žvelgia verkiančio akim“ iki dvyliktosios – „Quando corpus morietur: Dėl Tavų kančių baisiųjų, / Josios ašaros karčiųjų / Leisk gyventi amžinai“) tampa polifoniniu vientisu audiniu. „Stabat Mater“ melodija E.Clugo choreografija užauginama iki daugiabalsės teatro ir šokio giesmės. Žiūrovai teatro baroką ima ne tiek girdėti, regėti, o išgyventi. Vien dėl to „Stabat Mater“ jau šiandien galime laikyti ryškiausiu šiuolaikinio baleto pavyzdžiu. Žiūrėdamas spektaklį ar analizuodamas jo scenas, tarytum atsimuši į jų iliustratyvumą.

Menininkai nevengia tam tikrų formų pakartojimų. Tačiau iš pasikartojančių judesių ar skulptūrinių formų kompozicijų ir jų kaitos susiformuoja didžiulis, galingas ansamblis.

Kūrinio polifonija tampa daugiaprasmė: regime visumą – gamtos erdvėje, galima sakyti, ant vandens įrengtame kube tos visos susirenkančios ir vėl skylančios figūros sudaro siužetines grandis, primenančias barokinės bažnyčios skliautus, kuriuose kiekviena detalė, kiekvienas skulptūrinis ar ištapytas „judesys“ čia pat jungiasi su greta esančiu siužetu, o jų visuma pažadina išgyvenimus.

Spektaklyje šokėjas, kaip čia pat danguje sučirškęs kregždžiukas, savo veržlumu, dinamizmu plastinį piešinį paverčia monumentalia forma.

Trys balti, ilgi suolai, naudojant vertikaliai, tampa nukryžiavimo vieta, tačiau ir šio vaizdo ar prasmių choreografas neafišuoja. ►

Šokio spektaklyje „Stabat Mater“ gyvai skambėjo G.B.Pergolesi’o muzika, kurią atliko solistės V.Bakan ir B.Ignatavičiūtė su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro muzikantais, vadovaujant dirigentui T.Ambrozaičiui.

Martyno Aleksos nuotr.

7

ŠOKIS

Klaipėda – jūrinis miestas, į kurį verta važiuoti dėl teatro.

◄ Jis tik užsimena, „surenka“ šiuos chrestomatinius įvaizdžius ir čia pat viską „išrenka“. Tokiomis minutėmis vėl įsigali muzikos dominantė, baletas tampa opera.

Toks menų junginys, kai nesiekiama dominuoti, o skleidžiama prasmių simfonija, priklauso ne meno amatininkams, o Dievo pateptiems menininkams.

Ir visai nesvarbu, kad spektaklis „Stabat Mater“ buvo pastatytas Miuncheno valstybiniame teatre „Gärtnerplatz“ dar 2013 metais.

Jausmo perkelti neįmanoma. Puiki menininkų grupė ne pakartojo, o sukūrė įtaigų kūrinį, kuriame neabejotiną vaidmenį atliko aplinkos peizažas, keliamatė, keliasluoksnė spektaklio erdvė. G.B.Pergolesi muziką nuo šiol ne tik girdėsime, bet ir regėsime į tamsą grimztančiame unikaliame Klaipėdos elinge.

I.Stravinskis vandenyje

Scenos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklio – I.Stravinskio „Šventasis pavasaris“ (choreografas E.Clugas).

8

Šmaikštusis Ernestas Parulskis pasakė, kad tokiomis sąlygomis, kuriomis buvo sušoktas I.Stravinskio „Šventasis pavasaris“, galėtų gimti „Gulbių ežeras“. Čia nieko šokti nereikėtų, visos gulbės galėtų tik plaukti…

Ar kas nors galėtų pagalvoti, kad kūrėjai tokie puikūs fizikai? Jie taip paskaičiavo vandens kiekį ir jo padavimo vietas, kad baleto artistai ne tik plaukė, bet ir sėkmingai sušoko „Šventąjį pavasarį“. Prie Baltijos jūros ir dar laukiant lietaus (nes prognozės Klaipėdoje nuolat piešia lietaus lašelius), scenoje vanduo – lyg ir per daug, bet jo stichija tapo tiek pat svarbi, kaip ir visi kiti spektaklio komponentai.

Pirmąjį vakarą „Šventasis pavasaris“ nebuvo toks šventas. Jis pasirodė šiurkštesnis, nuobodesnis už „Stabat Mater“, tačiau antrąjį vakarą, kai gamta smarkiai ►

ŠOKIS

9

ŠOKIS

◄ sujudo, kai pakilo vėjas, kuris buvo ne tik

juntamas, bet ir bandė „kovoti“ su muzikos įrašu, puiki šokėjų trupė – D.Verovka, I.Suslo, V.Galvanauskienė, G.Krstic, O.Borodina, K.Jermakova, M.Sidenka, T.Orobchenka, A.Gyozalyanas, R.Semenenka, I.Temchenka, M.Mordasovas – tiek įsismarkavo, kad I.Stravinskį pavertė kovos su gamtos stichija simboliu. Šiais laikais menininkams netenka maištauti ieškant naujų formų, bet tam tikra ekspresija ir įniršis įgyja naujų atspalvių, naujų prasmių. Baletas, dar 1913 m.

Paryžiuje sukėlęs didžiausią skandalą XX a. teatro istorijoje, Klaipėdos muzikinio teatro repertuare, reikia tikėtis, atrodys kaip vienas moderniausių spektaklių.

Iš pradžių atrodė, kad „Šventojo pavasario“ atlikimo kultūra smarkiai kontrastuoja su „Stabat Mater“. Nors girdėjome puikų Valerijaus Gergievo diriguojamo Kirovo orkestro įrašą (2001), bet tai juk – ne gyva muzika. Be to, ir pati XX a. pradžios muzika smarkiai kontrastavo su XVIII a. pradžios šedevru. Tačiau šis akivaizdus kontrastas ėmė greitai tirpti. Pagoniškos Rusios gyvenimo vaizdai E.Clugo interpretacijoje paslaptingu būdu ėmė kalbėtis su „Stabat Mater“.

Choreografas pavertė regimu tai, apie ką pats kalbėjo (o tai ne taip dažnai nutinka tarp kūrėjų): „Abu baletus sieja centrinė figūra – moteris ir jos nepaprasta stiprybė, kylanti iš nuolankaus susitaikymo su tuo, kas jai skirta.

Man atrodo, toks susitaikymas su likimu ir iš jo kylanti galia būdingesnė moterims. „Stabat Mater“ atveju moteris turi priimti nukryžiuoto sūnaus auką, o „Šventajame pavasaryje“ ji pati pasirenka būti paaukota. Įdomu stebėti, kaip per vieną vakarą skirtingomis trajektorijomis skleidžiasi abi aukojimo(si) istorijos.“

10

ŠOKIS

„Šventojo pavasario“ dailininkai buvo kiti nei „Stabat Mater“ (scenografas Marko Japeljas ir kostiumų dailininkas Leo Kulašas), tačiau ir kolorito požiūriu, ir tam tikru asketiškumu jie turėjo nemažai bendro su „Stabat Mater“ vaizdine kultūra. „Šventojo pavasario“ kūno spalvos triko ar merginų ilgi, į kasas supinti plaukai ne tik unifikavo vaizdą, bet ir suteikė galimybę laisvai judėti, šokti ir vandenį savo plaukais taškyti it vandens žarnomis. Šokant tam tikras scenas, ypač jungiantis į išilgines kompozicijas ir vėl skylant į pavienius kūnus, kilo tam tikrų asociacijų su pirmuoju baletu. Sąmoningai jų choreografas nesiekė, tiesiog įdomu tai, kad du visiškai skirtingi baletai įgavo vieno kūrinio pamušalą. To pakako, kad rastųsi bendra spektaklio harmonija. Žiūrovams buvo leista savarankiškai įvertinti skirtingas spektaklio dalis ir kartu jas regėti kaip visumą. Mene tai nėra dažnas atvejis. Paprastai vienaveiksmiai baletai ir suvokiami kaip visiškai skirtingi kūriniai, ypač kai juos skiria kelių šimtų metų muzikos istorijos „žirklės“.

Dėl ko I.Stravinskis Klaipėdos elinge atrodė taip siautulingai? „Šventasis pavasaris“ vyko jau visiškoje tamsoje, kai nei paukštukų, nei laivų, tik šviesos tolumoje. Tačiau pati muzikos ekspresija užaugino tokį įniršį, kad vanduo tapo ne menine išraiškos priemone, o absoliučia būtinybe. E.Clugas vandenį įvedė jautriai ir atsargiai. Net pirmieji judesiai, pirmosios šokėjų kompozicijos ant vandens – lyg pasibandymai. Šokėjai sukasi apie savo ašį atsargiai, tarytum „pasitikrindami“. Kartu ir žiūrovai apsipranta, nes netrukus artistai taip įsismarkauja, kad scena tampa tikra čiuožykla, rodos, šokėjai ne patys čiuožia, bet juos kažkas veža.

Pasirodo, šokėjai – tikri vandens karaliai: jie taip įvaldė šią stichiją, kad tapo ne jos vergais, o dalimi. E.Clugas tuo ir ypatingas, jis labai taikliai, nematomomis siūlėmis sujungė skirtingiausius kūrinio komponentus, išlikdamas nuoseklus ir pagrįsdamas kiekvieną sceninę abstrakciją. „Šventasis pavasaris“ tapo atviru procesu, kai visi paslankiausi kūrinio komponentai jautriai styguojamame ansamblyje įgijo estetinio stabilumo. Kitaip tariant, „Šventajame pavasaryje“ „atsitiktiniai“, sunkiai iš anksto numatomi dalykai buvo profesionaliai ir jautriai apskaičiuoti. Spektaklyje vanduo padėjo slysti ir judesiui, ir minčiai.

Klaipėda – jūrinis miestas, į kurį verta važiuoti dėl teatro.

Parengta pagal vilniausgalerija.lt

„Šventajame pavasaryje“ į aukojamą moterį įsikūnijo balerina D.Verovka.

Martyno Aleksos nuotr.

11

MUZIKA

Muzikinė kolaboracija „Sm i

įprasminti mies t Klaipėdoje turbūt sunku būtų atrasti kultūros įstaigą, kurios afišoje vienu ar kitu metu nebūtų paminėti Donato Bielkausko, Kristijono Lučinsko ar Irenos Upės vardai. Spektakliai, performansai, šokio ekskursijos, garso meno projektai – sunku įvardyti jų kūrybos spektrą, tai, ko gero, ir neįmanoma. Talentingųjų garso menininkų, muzikos kūrėjų ir atlikėjų kūrybinis indėlis į bet kokį projektą jau yra netikėtumo, nuoširdaus požiūrio į darbą, kokybės pažadas. Ir net nesvarbu, kokia forma – muzikos ar multimedijų – jie kalba, aišku viena – bus stipru.

Projekto „Smiltys. Sminga. Smilgom“ autoriai K.Lučinskas, I.Upė ir D.Bielkauskas.

12

MUZIKA

m iltys. Sminga. Smilgom“:

s tą ir save Irma STASIULIENĖ

Žiniasklaidoje pasirodę pirmieji kolaboracijos „Smiltys. Sminga. Smilgom“ anonsai privertė smarkiau plakti turbūt ne vieno atmosferinės muzikos mėgėjo širdį. Šįkart trys garso menininkai sujungė pajėgas, kad sukurtų projektą Klaipėdai ir apie Klaipėdą, jos žmones, laiką ir praeitį. „Klaipėdos kūrėjai, atlikėjai nėra tik muzikantai, ir šis projektas yra tam tikras mūsų, kaip kūrėjų, veidrodis, atspindintis mūsų tarpdiscipliniškumą, multikultūriškumą ir daugialypį charakterį. Mes patys kuriame projektą, patys juo rūpinamės – nuo muzikinės dalies iki įgarsinimo ir vizualizacijos. Tai ir yra Klaipėda. Ji pati savimi pasirūpina. Tokie žmonės čia gyvena. Jie nesiskundžia ir nelaukia, kol kažkas kažką paduos į rankas. Jie patys kuria gyvenimą“, – teigė menininkai pranešime spaudai.

Vienas iš esminių šio projekto momentų – improvizacija. Nemažai teko improvizuoti ir bandant surinkti visus tris kūrėjus bendram pokalbiui – festivaliai, renginiai, projektai, kasdieniai darbai juos vis išsklaidydavo. Ir tik po paskutinės projekto dalies „Smilgom“ koncerto atlikėjams sugrįžus iš Smiltynės, susibūrėme jaukioje vokalo ir muzikos studijoje „Motyvas“, kad pasikalbėtume apie „Smiltys. Sminga. Smilgom“ santykį su Klaipėda, meilės šiam miestui stoką ir kitus dalykus.

Įprasmintas buvimas – Visi trys esate atvykėliai. Kas jums yra Klaipėda? Ar jau jaučiatės klaipėdiečiais, prisijaukinote šį miestą?

Donatas: Gal reikėtų kalbėti apie tai, nuo kada mes tampame kokio nors miesto piliečiais. Ar mes, atvykę prieš 15 ar 20 metų, jau esame šio miesto piliečiai, ar tas procesas vis dar vyksta? Manau, kad tebevyksta, mes vis dar po truputėlį jaukinamės šį miestą, šį kraštą. Kai kurie iš mūsų jau išvažiuoja, kad paskui vėl sugrįžtų, ir tas procesas nenutrūksta. Tame kitime, laike, erdvėje nuolat save įprasminame šio miesto kontekste. Savo kūryba, darbais. O kiek mes esame klaipėdiečiai, galime kiekvienas asmeniškai bandyti atsakyti. Man atrodo, kad mes – pusiau klaipėdiečiai, kadangi visi esame suvažiavę. Kažkokią lojalumo dalį vis dėlto išlaikome saviems miestams, saviems kraštams, gimtinei.

palikdami dalį savo minčių, savo kūrybos šitam kraštui, tarsi ir patys prie jo artėjame.

Kristijonas: Man šis projektas – apie mane Klaipėdoje, kaip aš čia jaučiuosi, kas man yra Klaipėda. Donatas gerai sako – aš, čia atsikraustęs ir gyvendamas, turiu įnešti indėlį: kažką gražaus nuveikti, ką nors savo rankomis sutaisyti. Tada atsiranda tvirtesnis ryšys su aplinka, ji tampa artimesnė.

Muzika man susijusi su profesija, gyvenimo būdu, todėl šis projektas – puiki proga labiau įprasminti savo buvimą Klaipėdoje.

– Jūsų projektas „Smiltys. Sminga.

Smilgom“ dedikuotas Klaipėdai. Kaip jį įvardytumėte – kaip dovaną, duoklę šiam miestui, kuris jus priėmė ar nepriėmė?

Irena: Gyvendamas Klaipėdoje nedarysi projekto, pavyzdžiui, apie Biržus. Kuri apie tai, kur esi, kokioje terpėje reflektuoji. Šiame projekte mes viską perkošiame per savo kaip kūrėjų prizmę. Esame daug diskutavę tarpusavyje, kiek tame projekte yra Klaipėdos, o kiek – mūsų pačių. Daugiausiai Klaipėdos gal buvo trečioje projekto dalyje „Smilgom“.

Donatas: Norėčiau papildyti. Man dažnai atrodo, kad Klaipėdos kraštas stokoja čia gyvenančiųjų meilės. Kadangi dauguma iš mūsų yra atvykę, tai nėra mūsų senelių, protėvių žemė, susidaro įspūdis, kad tie atvykėliai nemyli šito krašto taip, kaip mylėtų, jei tai būtų jų prigimtinė žemė. Ir kuo daugiau žmonės čia padaro darbų, kuo daugiau palieka savos kūrybos tame krašte, – nesvarbu, kokios kūrybos, tai gali būti net nebūtinai menai, tiesiog veikla, darbai, – tuo labiau jie priartėja prie to krašto ir tuo labiau jis, tapdamas mylimas, kinta ir gražėja. Manau, kad su šiuo projektu mes,

– Kaip gimė pirminė projekto idėja, kas jus inspiravo?

Irena: Projektą rašėme kartu su Donatu, jis yra koncepcijos autorius, vėliau kartu susidėliojome mintis, ir Donatas pasiūlė tris skirtingas temas. Po to prie tų temų derinome lokacijas.

Girdėti sluoksnius

Donatas Bielkauskas: Net kai kurie mūsų hobiai su įdirbiu anksčiau ar vėliau tampa dar vienu darbu, kurį galime atlikti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų.

Donatas: Aptariant projektą, išsigrynino tematiškai, kas galėtų būti aktualu, įdomu ir mums patiems, ir kitiems. Kokiomis temomis būtų įmanoma rasti medžiagos, kuo remtis. Paskui galvojome apie simboliką – kokie simboliai, raktiniai žodžiai galėtų įprasminti tas temas, atsižvelgiant į šio krašto ypatumus pajautos požiūriu, tiek gamtiniu, tiek istoriniu aspektais. ► 13

MUZIKA

◄ Ir sugulė tas pavadinimas „Smiltys.

Sminga. Smilgom“ – šie žodžiai ir įprasmina mūsų temas.

Pirmoji projekto dalis „Smiltys“ transliuota tiesiogiai internetu.

14

– Projektas susideda iš trijų dalių. Gal galėtumėte išsamiau pakomentuoti kiekvieną dalį atskirai?

Irena: Pirmoji dalis „Smiltys“ buvo apie šio krašto žmones. Smiltys – tai žmonės. Bet mes norėjome atspindėti bendrą kontekstą, nes vienos smilties nepaimsi, matai bendrą vaizdą. Diskutavome apie tai, kad galbūt reikėtų pasiremti kokiais nors ryškiais žmonėmis, panaudoti jų balsus ar tekstus... Bet likome prie neapibrėžtos temos ir galų gale atsirėmėme patys į save. Nes mes visi labai skirtingi ir iš skirtingų kraštų, bet lygiai taip pat, kaip Kristijonas sako, dedame savo indėlį į miestą. Tai mes ir esame tas miestas.

Mes visi.

Antroji dalis „Sminga“ buvo apie laiką, ją atlikome Laikrodžių muziejaus kiemelyje.

Turėjome tikslą pamąstyti apie miestą laiko tėkmėje. Nes mūsų miestas perėjęs daug, jo istorija labai kontroversiška, laikmečių įtaka jam labai skirtinga, žmonės skirtingi, viskas labai keitėsi. Bet galiausiai nusprendėme atsiremti į save, į savo laikmetį. Nes laikas buvo, yra ir bus. Todėl rinkomės elementus iš skirtingų kontekstų, skirtingų laikmečių, bet atsirėmėme nuo šiuolaikybės.

Donatas: Labai teisingai sakai, nes dabartis ir yra atspindys to, kas buvo. Ta žodžių prasme, kad to, kas dabar yra, nebūtų be praeities. Šis kažkada buvusių dalykų koncentratas ir susijungė. Bet, aišku, per mūsų asmenines pajautas. Be abejo, tai yra labai subjektyvu. Nes kai kuriais klausimais ir mes turime tris skirtingas nuomones. Bet prieiname kažkokį bendrumą ir iš to išeina toks rezultatas, koks išeina. O klausytojai gali vertinti.

Kristijonas: Kiekvieno mūsų improvizacinės linijos – tarsi sluoksniai, kuriuos klausytojai gali tyrinėti atskirai arba drauge nerti į bendrą, čia ir dabar gimstančią muziką.

Donatas: Trečioji tema – „Smilgom“. Šioje dalyje nutarėme remtis kiek įmanoma labiau į etniką. Nebuvome užsibrėžę ryškių linijų, ribų ir gana laisvai laviruojame muzikinės kalbos požiūriu, nes turime daug panašumų kūryboje, be to turbūt ir nesueitume į krūvą. Bet kartu turime ir skirtingų požiūrių, patirčių, ir kai visa tai susijungia, klausytojai išgirsta rezultatą. Taigi trečioji dalis – folklorinė, bet labai subjektyvi. Mes

MUZIKA

folklorą pergrojame savaip. Atsiremdami į tradiciją ir autentiką, kūrybiniu požiūriu nuo to atsispyrę keliaujame tolyn.

Kristijonas: Taip, mes esame savos folkloro versijos pateikėjai.

Iššūkis improvizuoti – Koncertų metu jūs gyvai improvizuojate.

Bet improvizacijai irgi reikia pasiruošti.

Kaip vyko šio projekto kūrybinis procesas?

Irena: Man atrodo, kad labai didelį vaidmenį ir atlieka tai, kad mes gyvai improvizuojame. Jeigu reikėtų studijoje kurti mėnesį ir po to parodyti programą, ji būtų visiškai kitokia. O mes susitinkame daugiausiai du kartus prieš koncertą, susidėliojame tam tikrus motyvus, ką naudosime, ir tada einame į sceną. Man atrodo, kad tai ir yra svarbiausias momentas: konceptualiai žinai, ką nori daryti, bet kai užlipi ant scenos ir panyri į muziką, visi susitarimai dingsta ir išlenda tai, kas

yra iš tikrųjų gryna. Gyvai improvizuodami būname visiškai natūralūs. Būname savimi. Galbūt tau, Donatai, lengviau etninėje srityje, nes joje esi daugiau dirbęs, turi didelį bagažą?

Donatas: Ne, man nėra lengviau. Nė vienam mums nėra lengviau. Manau, kad improvizuodami mes nė vienas pernelyg toli nenužengiame iš savo komforto zonos.

Net ir nesusitarę, akių žvilgsniu pasiskirstome vaidmenis ir nuo jų nenutolstame, to sutarimo laikomės. Jaučiame, kur kurio riba: kur Irenos teritorija, kur Kristijono, ir aš ten nebelendu, nes žinau, kad jiems geriau seksis. Išlieka ir tarsi švarūs laukai, bet tų laukų pakraščiai susikryžiuoja ir išeina visuma.

Irena: Gyvai improvizuoti sudėtinga.

Yra atlikėjų, kurie gali iškart šauti į gatvę, o yra žmonių, kurie visiškai to nedaro. Man atrodo, kad gyvai improvizuoti bet kam yra iššūkis.

Donatas: Nemaža dalis grojančiųjų improvizacinę muziką yra išėję tam tikrus mokslus. Mes neturėjome tokių mokyklų, kur tikslingai to mokomasi, kur įgūdžiai

Antroji projekto dalis „Sminga“ atlikta Laikrodžių muziejaus kiemelyje.

lavinami metų metus, ir paskui tampama džiazo ar kitos muzikos atlikėjais, kurie nuolat improvizuoja. Bet, kita vertus, jie įeina į tam tikrus standartus ir vėliau iš jų sunkiai pabėga. Visi po truputėlį darosi panašūs ir groja panašią muziką. Šiuo atveju mums tarsi ir lengviau. Bet ir sunkiau, nes einame savo ieškojimų keliu ir patys kuriame sau standartus.

Kristijonas Lučinskas: Kiekvieno mūsų improvizacinės linijos – tarsi sluoksniai, kuriuos klausytojai gali tyrinėti atskirai arba drauge nerti į bendrą, čia ir dabar gimstančią muziką.

Kristijonas: Dažnai galvojame, ką naujo pabandyti. Ieškome spalvų, tembro, stengiamės kaskart pranokti save. ►

Asmeninio archyvo nuotr.

15

MUZIKA

Trečioji projekto dalis „Smilgom“ atlikta Smiltynėje, etnografinėje Žvejo sodyboje. ◄ Donatas: Na taip, kiekvieną kartą kažkaip kitaip suskamba. Ir pats kartais nustembi: o, šįkart visai įdomiai išėjo. Ir vieni iš kitų pasimokome. Mūsų kelias tuo požiūriu nėra visiškai tradicinis.

– Ar improvizuodami nebijote užsitraukti tradicinio folkloro atlikėjų rūstybės?

Donatas: Mes folklorą laikome labai kūrybišku dalyku – nestatišku, nuolat kintančiu. Toks buvo ir prieš šimtmečius, ir dabar toks turėtų būti. Nes tai, kas yra sustoję, kas nebesivysto, yra pasmerkta mirčiai. Šiuo atveju jei folklorinės medžiagos turinys nekeliaus tolyn, jis tiesiog išnyks, taps nebereikalingas. Keičiasi aplinkybės, keičiasi sąlygos, kuriomis folkloras gyvavo.

Nebėra būties, darbų, apeigų, nėra metų cikliškumo, įvykių, kurių laikydavosi žmonės, su kuo iš esmės ir susijęs folkloras. Dėl to jis ir gyvavo, nes buvo ritualo dalis. Mes tų ritualų nebeturime. Norėdami, kad gyvuotų šios formos, turime kurti naujus ritualus, ir tai turi būti kūryba, kaip ir tada buvo.

– O kaipgi folkloro kolektyvai ar atlikėjai?

Donatas: Aišku, lygiagrečiai turi gyvuoti tie, kurie rekonstruoja folklorą. Didžiulė pagarba atliekantiems folklorą tik tomis formomis, kurios užfiksuotos knygose, įrašuose. Bet tai tarsi muziejus. Kita vertus, net ne visi ir gali, yra pajėgūs atlikti rekonstrukcinį, grynąjį folklorą. Reikia tam tikrų duomenų, nusiteikimo ir didelio ryžto, kad liaudies kūrybą atkartotum būtent taip, kaip buvo, nes tai nėra lengva. Kaip sakiau, 16

nebėra tų aplinkybių, nebėra apeigų, darbų, kuriems skirtos kai kurios dainos ar šokiai.

Dingsta prasmė – kodėl tai turi daryti. Vadinasi, turi būti labai didelė motyvacija. Ir jiems pavyksta! Bet mūsų kelias – kitas. Mes einame per kūrybinę prizmę. Manau, kad kūrybinis folkloras yra lygiai taip pat labai svarbus, kaip ir autentiškas rekonstrukcinis.

Kristijonas: Folklore užkoduotos alegorijos, bendražmogiški dalykai. Juos galima aktualizuoti žvelgiant per šių dienų prizmę.

Kaip kitaip jį prikelti, jei ne per šių dienų požiūrį?

Laisvė būti naiviems – Ar turite kokių nors ritualų prieš savo pasirodymus?

Donatas: Man atrodo, kad kiekvienas individualiai tikrai turime kažką, ko galbūt kartais ir patys nepastebime arba nesureikšminame. Iš šono stebėjusieji man yra sakę, kad aš kelios valandos iki koncerto nutylu, mažiau kalbu, būnu ramesnis.

Irena: Aš labai galvoju, ką reikia pasakyti, kokius žodžius vartoti ir kaip tai turi skambėti. Gal tai mano vidiniai prietarai? Bet, kita vertus, savęs įtikinimas gali duoti ne visai teigiamų rezultatų. Esu sutikusi muzikantų, kurie groja būtinai tik tomis pačiomis lazdelėmis, nekerpa plaukų ar nesiskuta savaitę iki koncerto. Ir išeina, kad tu eini daryti tai, kas miela tau, kas patinka kitiems,

bet turi už tai atkentėti (juokiasi). Man atrodo, kad reikia stengtis kuo paprasčiau į viską žiūrėti. Kaip jauti, taip ir turi būti.

Kristijonas: Kai paklausėte apie ritualus, įsivaizdavau, kad prieš koncertą galėtume susikibti rankomis (juokiasi). Toks ritualas mums dar nesusiformavo. O individualiai aš koncerto dieną stengiuosi daugiau nieko nedaryti, pasilikti tik koncerto mintis.

Kruopščiai susikrauti įrangą ir „būti medžiagoje“, nesiblaškyti.

– Kuriate savo muzikinį audinį racionaliai ar intuityviai?

Kristijonas: Na, kaip kada. Kalbant apie šį projektą, aš racionalumą naudoju kaip priemonę intuicijai įkūnyti. Nėra arba taip, arba taip. Tiesiog žinai tam tikras taisykles, galų gale – garso fiziką ar kompozicinius principus, kažkokius dėsnius, ir jų laikaisi.

Irena Upė: Gyvai improvizuodami būname visiškai natūralūs. Būname savimi.

Irena: Man atrodo, kad kūrybai yra labai svarbu smarkiai nekišti sąmoningumo, nebandyti išmąstyti, ką ir kaip reikėtų daryti, nes tas savęs kišimas į proto sferą gali atkirsti daug visokių galimybių. Tada tu save labai riboji. O kuriu visaip – kartais labai racionaliai viską susidėlioju, o kartais – in-

MUZIKA

Kristijono Lučinsko nuotr.

tuityviai. Galima racionaliai padaryti, pagal tam tikrą etaloną, standartą. Ir tai turės savo publiką. Bet kyla klausimas, ar tai tikrai esi tu? Ar tai tikrai yra tai, ką tu nori pasakyti?

Kiek tau tai duoda? Ir ar aš to noriu? Ar noriu lipti į sceną ir atlikti tai, kas yra taip griežtai sudėliota? Visiškai pritariu, kad tas racionalumas turi būti racionalus, jis turi būti panaudotas, bet turi būti įjungta kažkas iš vidaus. Negali viskas būti apskaičiuota.

Donatas: Šiame projekte mes davėme sau daug erdvės, laisvės – ir vienas kitam, ir kiekvienas sau. Pernelyg nevaržėme. Lyg ir pavyko pasiekti tokią būseną, kai improvizacija tapo lengva ir rami. Nebuvo didelės įtampos, klausimų, ar įvyks muzikinis dialogas, ar ne. Net jei repeticijoje jausdavau, kad kurioje nors vietoje kažkas neišeina, žinojau, kad, kai reikės, mes susikaupsime, ir bus gerai. Ir tai visada pasitvirtindavo.

Aišku, toje laisvėje mes neišvengdavome klaidų. Bet visuma – lengva, rami, neįpareigojanti, neužspausta. Minčių srautas, kuriame gera patiems būti. Tikiuosi, kad ir klausytojai tai jaučia. Ir noriu pasidžiaugti, kad šitame projekte mes savo muzikiniu turiniu sugebėjome išlikti jaunatviškai naivūs.

O tie, kuriems taip nebeišeina, tegul mums pavydi (juokiasi). Nes tai yra laisvė!

– Trys projekto dalys jau įvyko, spalį bus ketvirtoji. Ko gali tikėtis klausytojai, atėję į koncertą?

Irena: Ketvirtoji dalis turėtų būti vainikuojanti. Aš pati šiame projekte jaučiuosi tarsi eidama namo. Kaip Donatas pasakė:

ramu, viskas gerai, viskas sudera. Bet kaip kūrėjams mums tai nebuvo lengvas procesas, ypač dėl to, kad yra ir kitų darbų, gyvenimas vyksta ir t. t. Ir labai gerai, kad padarėme ketvirtąją dalį, kurioje bus užfiksuota tai, kas buvo geriausia visose trijose dalyse. Išrinksime stipriausius momentus, motyvus, kūrinius ir padarysime koncertinę programą.

Kristijonas: Ir sukviesime stipriausius klausytojus (juokiasi).

Kai hobis tampa darbu – Atrodo, kad be jūsų neišsiverčia nė vienas Klaipėdos, o ir visos Lietuvos meno reiškinys. Turite labai daug skirtingų veiklų. Kaip atsirenkate, kur dalyvauti?

Kristijonas: Kaip atsirenki draugus, žmones, taip ir darbe atsiranda kūrybinė aplinka. Ne su visais visur visaip norisi dirbti, bet yra tam tikri žmonės, su kuriais susitikus kyla rezonansas ir norisi bendrauti, kurti. Ir ne kartą.

Donatas: Galbūt mes esame iš tų laimingųjų, kuriems mėgstamas užsiėmimas po truputėlį tampa darbu ir atvirkščiai. Kai užsiimdamas mėgstama veikla nebežinai, ar tai tiesiog pramoga, ar jau darbas. Ar būni tik dėl to, kad uždirbtum pinigų, ar ir dėl to, kad tau tiesiog smagu ir kad tai tavo kelias. Ir viskas susipina – kūryba, darbas, ir kasdienybė, ir dienos, ir nemažai naktų darbe ar kūryboje. ►

Apie projektą Meninė kolaboracija „Smiltys. Sminga. Smilgom“ – tai VšĮ „Motyvas“ organizuojamas projektas, kurio metu trys šio krašto kūrėjai per gyvos improvizacijos pasirodymus siekia atspindėti Klaipėdos miesto identitetą, užtikrinti meno tarpdiscipliniškumo sąsajas bei etninio ir šiuolaikinio meno raiškos būdų sintezę. Projekto metu įvyko trys gyvos improvizacijos koncertai, kiekvienas iš jų pasižymėjo tam tikru diskursu bei aktualumu Klaipėdos miestui. Ketvirtasis, baigiamasis, koncertas vyks spalį Klaipėdos kultūros fabrike.

Projekto autoriai ir įgyvendintojai – trys profesionaliosios muzikos kūrėjai, atlikėjai ir multiinstrumentininkai: Irena Upė, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas. Visi jie pasižymi aktyvia kūrybine, projektine ir leidybine veikla, yra labai susiję su Klaipėdos krašto etnine sfera, puoselėja bei įtraukia ją į šiuolaikinės muzikos kūrybą.

Pirmoji projekto dalis „Smiltys“ transliuota tiesiogiai internetu 2021 m. balandžio 30 d. Vaizdo įrašas: https://www. youtube.com/watch?v=f_I2InYrIAM&ab_ channel=Motyvas-vokaloirmuzikosstudijaKla ip%C4%97doje Antroji dalis „Sminga“ atlikta birželio 20 d. Laikrodžių muziejaus kiemelyje.

Vaizdo įrašas: https://www.youtube. com/watch?v=3xuo5Wuw9UA&ab_ channel=dns4006 Trečioji dalis „Smilgom“ nuskambėjo rugpjūčio 1 d. Smiltynėje, etnografinėje Žvejo sodyboje. Vaizdo įrašas: https://www.youtube. com/watch?v=xVqlkMG5jCc&ab_ channel=Motyvas-vokaloirmuzikosstudijaKla ip%C4%97doje Projektą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė.

17

MUZIKA

◄ – O kada nors išeinate iš tos kūrybinės būsenos?

Donatas: Išeiname. Per kitokias veiklas.

Turime hobių, kurie kažkiek susiję su muzika per multimedijas. Pavyzdžiui, ir aš, ir Kristijonas mėgstame fotografuoti. Turime ir kitų hobių, kurie kartais labai padeda ir muzikoje, įgyvendinant tam tikrus projektus. Klausiate, ar kada nors sustojame? Man atrodo, niekada nesustojame. Nes net kai kurie mūsų hobiai su įdirbiu anksčiau ar vėliau tampa dar vienu darbu, kurį galime atlikti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų.

– Kokias ribas peržengiate jūs, Irena?

Irena: Aš esu truputį iš kito pasaulio.

Mano buvo visai kita sfera – turiu politikos mokslų magistro diplomą. Dirbau politikoje, mano sritis buvo rinkiminė rinkodara.

Nors muzika visada buvo šalia, niekada to nelaikiau kažkuo rimtu. Tai buvo intuityvioji mano pusė. Kai gimė sūnus, gyvenime viskas pasikeitė. Tada supratau, kad nebegaliu būti senąja savo versija. Turiu būti tuo, kuo noriu būti, ir tai turi būti visiškai natūralu, atvira, nuoširdu, nes šalia manęs auga mažas žmogus, kuris tai stebi. Ir tada labai daug kas atkrito, nusimetė daug darbų, sferų, žmonių. Tuomet mano gyvenime atsirado Kristijonas, jis daug mane išmokė – techninių ir kitų dalykų. Atėjau kaip pas prodiuserį, o išėjo – kaip pas mokytoją.

Niekada jam to ir nesakiau, nes žinau, kad kuklinsis. Dabar mano gyvenime vyksta transformacija ir jaučiu, kad štai dabar su visais tais įgūdžiais, įrankiais, pamokomis aš pradedu atrasti, ko noriu muzikos srityje.

Ir jaučiu, kad esu ten, kur turiu būti.

– O kaip vyksta jūsų kūrybinis procesas?

Tiesiog atsisėdate ir rašote muziką ar, pavyzdžiui, kaip poetai – šauna į galvą ir puolate užrašinėti?

Irena: Pradėjau kurti muziką, kai kūdikiui buvo pusė metų. Žinojau, kad dabar turiu laisvą valandą, ir jei neprisėsiu prie to, vadinasi, kita laisva valanda gali būti po savaitės. Man buvo per brangu ją prarasti.

Savo albumą sukūriau per pusę metų. Bet aš jį padariau labai disciplinuotai, kiekvieną vakarą skirdavau po tris valandas. Įsijungdavau laikmatį ir versdavau save dirbti. Kartais būdavo: atsisėdi ir niekas nevyksta. Bet reikia, dabar išsėdėsi – po to vyks. Dabar jau to nebėra. Matyt, įgūdžiai susiformavo.

Kristijonas: Disciplina – gerai. Tačiau kartais turėdamas kažką daryti neskubu 18

veikti, kurį laiką palieku bręsti mintyse. Dėl to, pavyzdžiui, jei kuriu spektakliui, režisierių prašau iš anksto supažindinti su savo idėjomis, koncepcija.

Leisti sau bandyti – Donatai, rugsėjį Klaipėdos koncertų salės festivalio „Permainų muzika“ programoje pristatėte dar vieną savo projektą „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“, dedikuotą Klaipėdai. Jis tarsi siejasi ir su šiuo projektu?

Donatas: Taip, tam tikru požiūriu turi ryšį. Nuo studijų laikų turėjau seną svajonę sujungti dvi, atrodytų, nesujungiamas stilistikas. Atvykus į Klaipėdą, nuo pat pradžių mane labai žavėjo šio miesto garsai.

Tuo metu žemkasės gilino uostą ir naktimis rengdavo fantastiškus miesto triukšmo koncertus. Mano svajonė buvo pabandyti sujungti industrinius garsus etnine muzika.

Atrodytų, visiškai nesuderinami dalykai! Šiame leidinyje ir numatytuose koncertuose, kuriuose grosime trise su Kristijonu ir Viktoru Rubežu, sujungiame specifinį šito miesto gamyklų, laivų statyklų garso turinį su medžiaga, glaudžiai susieta su folklorine muzika – labai atmosferine, sukurta ir įrašyta kartu su folkloro kolektyvu „Kuršių ainiai“. Tiesa, ji neskamba labai konkrečiai ir cituojamai – tai transformuoti ir perdirbti autentiški šio krašto motyvai, pavirtę į atmosferinius garsus.

– Kodėl „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“?

Kokia šio projekto koncepcija?

Donatas: Noriu pasižiūrėti į amžiną ratą ir cikliškumą – kažkam mirštant kažkas gimsta. Niekada nėra tuščios vietos. Kad atsirastų kažkas naujo, turi išeiti kažkas seno. Gal ne visada, bet dažnai taip būna.

Yra kaita. Kartu ieškau atsakymo į klausimą, kiek mes – miestas, bendruomenė, gamta – turime prarasti dėl progreso? Progresas yra neišvengiamas, nes be jo viskas sustotų.

Bet kokia yra viso to kaina? Ką mes turime prarasti, kad gautume, ir ką mes gauname prarasdami? Toks uždaras ciklas – mirštantis miestas gyvenimui. Tarsi kažkurie miesto poliai miršta, nyksta arba yra naikinami tam, kad kažkas būtų sukurta. Ir koks santykis su visuomene, su bendruomene, su ekologine situacija, apie kurią vis garsiau

kalba Klaipėdos bendruomenė? Trūksta dialogo tarp tų, kas kuria progresą, kas jį generuoja, kartu kažką naikindami, ir tų, kas to nenori ir yra gamtos, bendruomenės sveikatos šalininkai. Mano kūrybiniai ieškojimai, tikiuosi, bent maža dalele paskatins šiam dialogui.

– Esate multiinstrumentininkai. Ar yra instrumentų, kuriais nemokate groti ir norėtumėte juos įvaldyti?

Donatas: Norėčiau kalbėti apie save, bet gal mums visiems tai tinka. Esame smalsūs, imlūs, patinka imti į rankas instrumentus, kuriais galbūt, profesionaliai žiūrint, mes nemokame groti. Bet tai, ką mes jais galime išgauti, profesionalus muzikantas nesugebės – galbūt dėl savo mokyklos ar įsitikinimų jis sau to neleis. Arba net nepagalvos, kad tuo instrumentu galima taip pagroti.

Labai daug visokių instrumentų, kuriais grojame, nė vienu tobulai, bet visais yra labai gera groti. Tai yra mūsų kūrybinė laisvė ir išraiška, kuri suteikia mums labai daug savitumo. Kiekvienas daiktas skamba, nesvarbu, ar tai instrumentas, ir juo labiau instrumentas. Mūsų muzikai būtent to ir reikia.

Kristijonas: Esame juokavę: jei moki groti instrumentu, tai išeina muzika, o jei nemoki – išeina spektaklio muzika (juokiasi).

Irena: Aš save laikau labai žalia ir ką tik gimusia muzikante, todėl negalėčiau apie tai kalbėti. Groju ne vienu instrumentu ir nebijau jų imti į rankas, bet tik dabar atrandu šią sferą. Pradėjau rinkti aplinkos garsus, naudoti juos kūryboje. Einu kažkiek iš paskos paskui tai, ką jūs darote, bet man atrodo, kad svarbiausia ir yra leisti sau bandyti, nenusistatyti taisyklių.

Donatas: Bet aš nežinau, ar mes tradiciniu požiūriu esame multiinstrumentininkai. Muzikos pasaulyje muzikantas laikomas multiinstrumentininku, kai groja keliais instrumentais tobulai. Šiuo požiūriu, nors mes grojame labai daug instrumentų, bet beveik nė vienu tobulai.

Gal mes esame tiesiog instrumentininkai?

Bet mes nebijome sau to leisti. Čia ir yra žavesys. Prieš kelerius metus man pasiūlė pagroti kontrabosu. Ir nuo tada šis instrumentas man tapo labai mielas, nes galiu juo išgauti labai įdomių garsų, kažką labai savito, keisto. Ir su kiekvienu instrumentu taip yra. Kai tu jį paimi, kai atrandi jo garsyną, ypač jei skamba netradiciškai... Mane tai labai džiugina.

DAILĖ

Jo širdis – legiruotojo plieno Rugpjūčio 27-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose duris atvėrė Edmundo Frėjaus (1949–2009) atminimui skirta skulptūrų ir piešinių paroda „Sugrįžtantys paukščiai“. Šia paroda pradėtas autoriaus atminimui skirtų meno renginių ciklas, keliausiantis per visą Lietuvą – Klaipėdą, Kauną ir Vilnių. Parodų metu taip pat vyks renginiai, skirti rugsėjį išleistam skulptoriaus kūrybos albumui pristatyti. Menotyrinę albumo dalį rašė Rasutė Žukienė, Ignas Kazakevičius, Rūta Marija Purvinaitė. Emocingais prisiminimais albume dalijasi Egidijus Aleksandravičius, Alfredas Bumblauskas, menininkas Romualdas Inčirauskas, skulptoriaus E.Frėjaus dukros bei kiti. Parodoje „Sugrįžtantys paukščiai“ taip pat galima pamatyti 2009 m. Henriko Gulbino sukurtą filmą „Ad volandum natus. Frejus“, kuriame pats menininkas vaizduojamas kaldinantis sau sparnus ir besirengiantis pakilti. Parodas organizuoja Kauno modernaus meno fondas kartu su autoriaus dukterimis Monika ir Marta Frėjutėmis. Pirmąją renginių ciklo parodą Klaipėdoje galima apžiūrėti iki rugsėjo 27-osios.

Ignas KAZAKEVIČIUS

Išlaisvinti geležį

E.Frėjus savo kalvėje 1994 m.

Arūno Baltėno nuotr.

Medžiagiškumas. Aistra. Plastiška. Barbariška. Stojiška. Apokaliptiška. Ekspresyvu.

Amatas. Meistrystė. Religija. Virtuoziškumas. Abstrakcija. Improvizacija. Skausmas.

Radikalu. Prestižas. Mainstream’as. Agonija.

Disonansas. Lyrika. Kaligrafija. Fanatizmas.

Karštis. Idealizmas. Lengvumas. Ambicijos. Groteskas. Mitas. Skrydis. Depresija.

Alchemija. Manierizmas. Herojus. Ironija.

Manija. Tikėjimas. Armatūra. Nuovargis.

Netektis. Išsilaisvinimas. Šiais raktažodžiais būtų galima pradėti tekstą apie Pegaso pasagas lanksčiusį ir prieš dešimtmetį tiesiai iš Hefaisto kalvės į nebūtį išskridusį menininką E.Frėjų.

Galbūt pompastiškai skamba žodžiai „į nebūtį“ ir „išskridusį“, nes liko autoriaus valia ir ją kalanti plieninė širdis, liko ir nuolankiai rūdijančios ► 19

DAILĖ

◄ skulptūros, sakytum, ėsdinamos savo pačių ašaromis, besiilgėdamos tvirtų autoriaus rankų ir nustebusių žiūrovų žvilgsnių. Žvilgsnių, klausiančių: ar tai įmanoma? Edmundas atsakytų: „Taip, įmanoma – juk iš geležies galiu nukalti beveik viską, geležį minkau kaip molį.“ Jeigu reikėtų rinktis tarp menininko kūrybos sferų – skulptūros, medalių, metalo plastikos, piešinių ar tapybos, – akcentuočiau skulptūras ir metalo koliažus. Šie žanrai tiksliausiai išreikšdavo dailininko siekį išlaisvinti save ir išlaisvinti medžiagą, tą, regis, intelektualiai kūrybai nepavaldžią geležies materiją. Neatsitiktinai E.Frėjus vertinamas kaip kūrėjas, neatmetęs kalvystės amato esmės ir suteikęs technikai koncepciją. Be abejo, technika buvo netradicinė – skulptūros buvo formuojamos ne iš lietos, bet iš žaizdre įkaitintos geležies. Čia pat improvizuojant forma, ją keičiant. Kalk, kol karšta! Ir tik vėliau meistras tobulindavo kūrinį – juodindavo, leisdavo rūdyti, gremždavo, virindavo, inkrustuodavo išpjovomis ir plaktuko smūgiais. Skulptūros

E.Frėjaus skulptūrų ir piešinių parodos „Sugrįžtantys paukščiai“ KKKC Parodų rūmuose fragmentai.

20

DAILĖ

buvo menininko dienoraštis. Todėl rinkčiausi rašyti apie jas.

Medalio menas pasižymi savita „surimuota“ ir kompoziciniams bei istorinio fakto vaizdavimo kanonams paklūstančia estetika. Medalis – kultūros istorijos štampas. Paženklinimas to, nuo ko nepabėgsi, to, kas yra su tavimi, tavyje. Kartais istorija regisi mums kaip girnapusė ant kaklo, tačiau menininkas medaliuose meistriškai sugebėjo pavaizduoti įvairius istorinius momentus, kultūros veikėjus, nepamiršdamas ir formos svarbos, antai jo pasiektas vieno centimetro aukščio reljefas laikomas itin dideliu technikos virtuoziškumo įrodymu. Per visą kūrybos laikotarpį E.Frėjus pelnė ne vieną prizinę vietą šios srities konkursuose.

Improvizacijos galia Tapyba menininkui buvo lyg žaidimas, piešinius traktuočiau tarsi būsimų skulptūrų eskizus, kaip jau nueito kelio ženklinimą,

metalinės diskusijos tęsinį kitu formatu.

Atskirą grupę menininko kūryboje sudaro metalo plastikos paveikslai. Paveikslais jie vadintini su išlyga – dėl plokštuminio formato ir dėl to, kad parodose buvo eksponuojami ant molbertų. Be abejo, jie pasižymi ta pačia improvizacine atlikimo maniera kaip ir skulptūros, t. y. juose yra visko – spalvų, kurios atsiranda veikiant metalą chemikalais, įstrižų metalo juostų, kniedžių bei ready made – pasagų, grandinių fragmentų, spyglių, ietigalių, net medinių intarpų ir kt. Šios gamtinių metamorfozių inspiruotos kompozicijos atskleidžia lyriškąją E.Frėjaus pusę. Kurdamas paveikslus, menininkas atsipalaiduodavo, kūrė be jokių išankstinių eskizų, leido sau laisvę nors trumpam pamiršti kanonus, kurie vis dėlto buvo reikalingi kuriant visos apimties skulptūras, taip pat medalius.

Su trenksmu ir žaibais įsiveržęs į meno panteoną iš amato ir kalvystės pasaulio, E.Frėjus visą kūrybos laiką gebėjo išsaugoti improvizacijos dovaną. Sutikite, ne vienas menininkas ją yra praradęs, kartodamas

jam patikusius savo paties pasiekimus, atrastą techniką, siužetus, replikuodamas motyvus. Kuriant skulptūras, improvizacija E.Frėjui padėdavo geriau atskleisti biblines temas ir mitologinius siužetus, o paveiksluose derinti iš pažiūros nesuderinamus dalykus. Menininkas niekada nenorėjo paveikslų perkrauti reikšmėmis ir įvaizdžiais. Šios subtilaus kaltinio reljefo faktūrinės abstrakcijos pasižymėjo organiškais ryšiais su aplinka, kuri ir inspiravo jų atsiradimą.

Ne veltui metalo koliažai pavadinti labai realistiškai: „Upė“, „Kūdra“, „Pieva“. Šiais nefigūriniais, formalių detalių santykiais pagrįstais kūriniais dailininkas siekė sukurti apibendrintą, ekspresyvų, įtaigų meninį vaizdą.

Ties riba Istorikas A.Bumblauskas teigė: „Be plastilino, molio ir gipso Edmundas iš karšto metalo tiesiai iškala paukščius, kurie ►

Manto Bartaševičiaus nuotr.

21

DAILĖ

◄ tebeskraido mintyse, nors net fiziškai

buvo išnykę jau XVIII a., o ir skraidyti nemokėjo. Man tai visą laiką priminė Salvadoro Dali ir siurrealizmo estetiką. Edmundas buvo pirmas, unikalus ir gal net vienintelis Europoje, kuris mokėjo pneumatiniu kūju kalti rutulį. Buvo įsitikinęs, kad kažkokie antikos išminčiai, o gal net pats Sokratas yra pasakęs, kad menas yra gebėjimas gerai padaryti daiktą.“ Ir aš taip manau. E.Frėjaus darbų negalima pavadinti rafinuotais, demonstruojančiais tobulą formą ar konceptualiais, provokuojančiais socialiniais paradoksais.

Menininko kūriniai tvirtai stovi ties riba, skiriančia modernizmą ir old school’inį postmodernizmą. Romantiškumo aureolę ir gerbėjų trauką šiems kūriniams tiek prieš du dešimtmečius, tiek dabar (vadinkime tai E.Frėjaus renesansu) galima paaiškinti išlikusia poliarizacija tarp šiuolaikinio meno ir modernizmo, kūrinio – kaip heidegeriškos daikto savyje koncepcijos.

Kalbant paprasčiau, E.Frėjaus skulptūros neretai jo gerbėjų buvo traktuojamos kaip „daiktas“, interjero puošmena. Džiugu, kad pats autorius to nesureikšmindavo. „Noriu patikti, bet niekuomet įtikti“, – sakydavo jis. Tai viena iš daugelyje interviu menininko išsakytų minčių. Ji svarbi, nes plečia kalvystės ribas, takoskyrą tarp amato ir meno.

E.Frėjus yra išskirtinis autorius Lietuvos meno kontekste, jam pavyko „juodą“ kalvio darbą pakelti iki profesionalios kūrybos luomo.

Tęsiant temą apie poliarizacijos fenomeną, reikia pabrėžti, jog, nepaisant to, kad per gerus du dešimtmečius pasikeitė kelios kartos, meno vartotojų pasirinkimas išliko toks pat (dabar pridėkime ir socialinius tinklus, kuriuose kiekvienas gali „pabūti“ menininku). Labiau išprusę vartotojai atsikando saloninių, akademinių, eklektiškų kūrinių, bet daugumai jų vis dar svetimas šiuolaikinis menas, tad jie renkasi laiko patikrintą modernizmo estetiką. E.Frėjaus atveju ji leidžia laisvai kalbėti formai, o turiniui išlikti asociatyviam ir literatūriškam. ► 22

DAILĖ

23

DAILĖ

24

DAILĖ

◄ Brutalią eleganciją ir vitališkumą spin-

duliavusios amazonės, angelai naikintojai, klaikoki zoomorfiniai padarai ne vieną šiurpino ir sykiu žavėjo. Veržlios, supaprastintos anatomijos figūros atrodė solidžiai ir įtikinamai. Modeliuodamas stojiškas skulptūras, E.Frėjus atmesdavo klasikinę graikiškosios kalokagatijos sampratą, aukso pjūvio proporcijas, tradicinius gražaus kūno sampratos standartus. Laužyta ekspresyvi linija, asimetriškai išmėtytos kiaurymės, ryškios kaltinės įdubos, oksidavimo alchemija personažams suteikdavo rūstybės ir atšiaurumo. Skoningai pateiktas barbariškumas tikrai jaudino. Atrodė, kad karingoji amazonė tuoj tuoj iššaus strėlę, o iš žirgo nasrų pradės veržtis dūmai. Dinamiškos ir emocionalios skulptūros, atrodė, nuo vidinės įtampos subyrės į metalo laužą. Ar ne iš čia kilo idėja kurti plokštuminius kaltinius paveikslus?

Epilogo nebus E.Frėjus nebuvo avangardinis menininkas, nėra priskirtinas jis ir klasikams. Jo ieškojimai tolimi tuometės lietuviškos modernistinės skulptūros tendencijoms.

Menininkas siekė ne tiek patobulinti savo atrastą braižą, kiek savo skulptūrų ir kaltinių paveikslų kompozicijų plastikos įtaigumą, poveikį, apibūdintiną kaip veiksmas ir atoveiksmis, kuris sieja kūrėją ir žiūrovus. Toks komunikacijos poreikis lėmė meninės įtaigos, galios lankstumą – ji buvo puikiai meistro valdoma, kaip ir emocinė įtampa, sąlygota skulptūrų ir dvimačių kompozicijų neužbaigtumo. Kita vertus, jei kūrinius menininkas būtų gludinęs ir šlifavęs, vargu ar tai būtume galėję pavadinti kalvyste, juolab menu. Veikiau interjero objektais.

E.Frėjus yra išskirtinis autorius Lietuvos meno kontekste, jam pavyko „juodą“ kalvio darbą pakelti iki profesionalios kūrybos luomo. Priminti, kad geros techninės žinios, tobulas amato įvaldymas gali būti tvirtu meninės kūrybos pagrindu. Nesiekiu idealizuoti autoriaus, tačiau tenka pripažinti daugelį metų stebėjus šį retą reiškinį – mačiau tradicinės liaudies meno šakos ir profesionaliajam menui būdingos mąstysenos jungtį. Menininkas dėl to nekompleksavo. Nesijautė nei išrinktasis, nei atstumtasis.

Jam tiesiog patiko žaizdro kvapas.

25

DAILĖ

Vaiski skaidruma palaim i

Nauja sieninė tapyba Šv. Kazimiero b Tapytojas monumentalistas Juozas Vosylius liepos viduryje baigė tapyti kompoziciją ant Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčios altorinės dalies sienos ir pradėjo kurti paveikslą, skirtą šv.

Kazimierui. Paveikslas užbaigs altorinės dalies meninį sprendimą, nors pačios koplyčios interjero atnaujinimas ir tvarkymas tuo nesibaigs. Susitikome su dailininku koplyčioje tik tik padėjus simboliškai paskutinį potėpį. Grindys dar tebebuvo uždengtos apsaugine plėvele, stovėjo dažų kibirėliai, kopėčios ir kiti nelabai įkvepiantys rakandai.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Kuria šventovėms J.Vosylius šiandien yra nuosekliausiai sakralinės dailės srityje kuriantis dailininkas Vakarų Lietuvoje. Jo darbų sąrašas katalikų šventovėms atrodo išties įspūdingai. Paminėsiu tik kelis objektus: sieninė freska ir kupolo tapyba Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje Klaipėdoje, Kryžiaus kelio stotys ir altorinė freska Švč. Mergelės Marijos Jūrų žvaigždės bažnyčioje Šventojoje, Kryžiaus kelio stotys paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje Kaune. Būtent tapytojo monumentalisto gebėjimai po 1990 m. religinėse kompozicijose atsiskleidė nuosekliausiai. Šv. Kazimiero parapija Klaipėdoje buvo įkurta 1992-aisiais, tais pačiais metais padėtas kertinis naujos bažnyčios akmuo, o 2007 m. bažnyčia pašventinta. Pastatą projektavo architektai Ričardas Krištapavičius ir Adomas Skiesgelas. Užmojumi, dydžiu, erdviškumu tai būdingas pirmųjų atkurtos nepriklausomybės metų kulto statinys.

Natūralu, kad interjerų tvarkymai užtruko 26

ir tęsiasi iki šiol, jų apgyvendinimui pagal kulto pastato kriterijus dar prireiks laiko.

Ryškūs pokyčiai vyksta bažnyčios klebono, kunigo teologijos licenciato Rolando Karpavičiaus pastangomis. Verta priminti 2016 m. pašventintą unikalų, vieną didžiausių Lietuvoje erdvinį altorinį vitražą „Prisikėlęs Kristus“ (dail. Kazys Morkūnas). Ir šv. Kazimiero koplyčios altorinės sienos „prakalbinimas“ – taip pat klebono R.Karpavičiaus idėja. Sieninė tapyba Šv. Kazimiero bažnyčioje – pirmas J.Vosyliaus darbas šioje šventovėje ir pirmas susitikimas su šventojo Kazimiero istorija.

Šventojo garbei Visi mėgstame Kaziuko mugę, gal rečiau, bet kartais pavadiname savo vaikus Kazimierais. Žinome, kad šv. Kazimieras yra dangiškasis Lietuvos ir jaunimo globėjas, dažnai jam priskiriama ir amatininkų globa.

Kazimieras, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės karalaitis, gyveno XV a. ir, susirgęs džiova, jaunas mirė. Nors gyveno karališkoje prabangoje, pramogos jo netraukė. Dėl dorumo, atjautos varguoliams, pamaldumo gyvam esant, stebuklų ir stebuklingų išgijimų, įvykusių

prie jo palaidojimo Vilniaus arkikatedros bazilikos koplyčioje, Kazimieras 1604 m. buvo kanonizuotas šventuoju. Šv. Kazimieras paprastai vaizduojamas kaip jaunuolis su karališkais drabužiais, karūna ant galvos, kryžiumi ir trižiede lelija rankose. Kokia šv. Kazimiero vizija iškils būsimame J.Vosyliaus paveiksle, dar pamatysime, bet užbaigta sieninė kompozicija jau pasirengusi tapti iškalbingu fonu palaimintojo karalaičio atvaizdui.

Koplyčios sienos tapybos organizaciniai ir parengiamieji darbai prasidėjo 2020ųjų pradžioje. Tų pačių metų vidurvasarį J.Vosylius jau buvo ištapęs dešinės pusės viršutinį fragmentą, kai netikėtai teko nutraukti darbus ir susirūpinti ne kūrybos, o sveikatos reikalais. Pasak dailininko, visą laiką labiausiai ir neramino mintis, o kaip bus su pradėta siena? Bet, kaip matome, viskas gerai, siena sėkmingai pabaigta ir galima ją pristatyti.

Apie dorybę ir nuodėmę Tapybos plotas yra apie 17 kv. m, ji užima sienos dalį į dešinę nuo altoriaus, o nedideli fragmentai pasklinda į kairę nuo altoriaus ir ant koplyčios šoninės sienos. Pagal Katalikų bažnyčios tradiciją į dešinę nuo altoriaus visada yra įrengiamas tabernakulis. Šiuo atveju tabernakulis, eucharistijos (ostijos) saugojimo vieta, atsiduria sieninės tapybos centre. Lakoniškos ir paprastos formos pilkšvo atspalvio spintelė nebuvo perkelta ir tapo tapybos centru, dviejų sąlyginių dalių riboženkliu, ant kurio išauga fantastiškas, skaidrus augalas, rasojantis tyro vandens ir vaiskaus kraujo lašais.

Tokiu atveju apie sieninės tapybos struktūrą galima kalbėti beveik kaip apie diptiką, kurio pusių / dalių prasmės veriasi palaipsniui, „minkštai“ ir priklauso nuo vaizdo skaitymo nuoseklumo iš kairės į dešinę.

Negali sakyti, kad pirmas optimistinis įspūdis – šventiškai trykštantys žalios

DAILĖ

m intojo karalaičio garbei.

o bažnyčios koplyčioje Klaipėdoje

spalvos ir jos atspalvių fontanai, susipinantys įvairiausių augalų, gyvulėlių ir vabzdžių motyvai, vaiskiai skaidrus visumos pojūtis – apgaulingas. Tiesiog tam tikru žvelgimo (gal susikaupimo) momentu ateina suvokimas, kad dailininkas labai paprastai, nuosekliai ir neslėpdamas savo santykio pasakoja istoriją apie dorybę ir nuodėmę. Sienos kontekste šios dvi sąvokos tampa artimesnės romumo ir hedonizmo sąvokoms.

Iššūkis ir paskirtis Iš dalies tai skatina prisiminti senas ištakas turintį krikščioniškosios dailės siužetą, kuris kartu su altoriniais suveriamais paveikslais gotikos pabaigoje išplito Nyderlandų tapyboje ir būdingas visai Šiaurės renesanso dailei.

Galima paminėti Hieronymuso Boscho, Hanso Memlingo, Matthiaso Grünewaldo ir kitų dailininkų triptikus ir poliptikus. Juose

dangiško ir pragariško, gėrio ir blogio, Rojaus ir Paskutinio teismo vizijų priešpriešinimas itin aštrus, drastiškas, bet ir bauginamai patrauklus. Šiandieninio meno formatai leistų agresyvųjį aspektą įtraukti į sakralinio meno kūrinį ir visuomenės daliai būtų priimtini.

Beje, kalbant apie sakralinio meno moderninimą (juk ir liturgija palaipsniui keičiasi, modernėja), tikriausiai turima galvoje ne vien išorinis šiuolaikiškumas ar menininko drąsa. ► 27

DAILĖ

Kūrinijos grožio vizija

◄ Mūsų dienomis sakralinė dailė, religiniai motyvai dailininkams gali tapti tikru iššūkiu, savotiška Scile ir Charibde. Tačiau kartais pamirštama pamatinė religinio meno paskirtis, kuo kūrinys, universaliai 28

kalbantis apie viltį, atleidimą ir tampantis Kryžiaus kelio stotimis, altoriniu vitražu, skulptūra, paveikslu, yra kitoks. Arba ko tikisi tikintysis iš menininko ir jo meno, kurį jis mato maldos namuose.

Apie gėrį ir jo galimą tapsmą blogiu J.Vosylius kalba paprastai, bet ne primityviai. Nemoralizuoja, nerodo atgrasių pavidalų, tiesiog primena vaizdais – žiūrėk, kažkuriuo momentu mano, tavo, mūsų puikybė, egoizmas, malonumų siekimas, garbėtroška, pasitenkinimas savimi gali tapti liūdesio, nevilties, laikinumo, nestabilumo jausmo priežastimi, nuvesti ten, kur sielai taps ankšta. Pasakojimui tapytojas pasitelkia tikroviškas gamtos formas, kurias meistriškai perverčia, derindamas su turtingu simboliniu diskursu.

Dar nė viename savo kūrinyje, monumentaliame ar molbertiniame, dailininkas nebuvo nutapęs tiek daug augalų, nors peizažo žanras jam labai artimas, o Klaipėdos universiteto Botanikos sodas nuo seno yra jo pamėgta vieta tapybai. Tai tikra gyvybės, augalijos apoteozė. Alegorijų, šaradų, perkeltinių prasmių, inversijų gausa pasižymi visa J.Vosyliaus kūryba. Tačiau šioje kompozicijoje autorius tarsi išsilaisvino nuo itin sudėtingų, keliapakopių prasmingumų.

Vos pagaunamas žaismės niuansas čia nugali žemiškąją trauką, o visaapimanti tyla slopina žemiškąjį triukšmą. Prasmė atrandama tyloje, sekant dvylikos avinėlių

DAILĖ

keliones ir patyrimus, stebint nerūpestingų vienadienių drugelių plazdėjimą, šiugždant džiūstančių vijoklių lapams, linkstant aguonų žiedams ir iš padūmavusio oro besiformuojant voratinkliams... Iš dešinės pusės į visa tai kartu su tikinčiaisiais žvelgia Gerasis Ganytojas. Visa matantis Sergėtojas ateina su gaiviu vėjo dvelksmu, jo nešamas žibintas skleidžia nušvitimą ir patvirtina – viltis yra visada.

Vos pagaunamas žaismės niuansas čia nugali žemiškąją trauką, o visaapimanti tyla slopina žemiškąjį triukšmą.

Tiesiog su vaikišku ilgesiu ir džiaugsmu į sieninės tapybos audinį dailininkas perkėlė regimojo pasaulio, kūrinijos grožio viziją, trapią ir jaudinančią, kaip jaunojo karalaičio pamaldus tikėjimas. Manau, tai pirma J.Vosyliaus religinė (ir ne tik) kompozicija, kurioje autorius priartėja prie kažko, ką galima įvardyti ir dailės požiūriu, ir asmeniškai. Gal prie atvirai naiviojo meno, prie kurio dailininkas artėjo tiek metų. Gal prie atviro, išmintingo, tikinčio žmogaus,

J.Vosyliaus freskos Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčioje fragmentai.

Kristinos Jokubavičienės nuotr.

esančio nuolatinėje Apvaizdos akivaizdoje, galbūt jau galinčio praprastai pasakyti kartu su pranciškonu kunigu ir gydytoju

Jurgiu Ambraziejumi Pabrėža (1771–1849): „Dievas mato, laikas bėga, mirtis vejasi, amžinybė laukia.“ 29

DAILĖ

Klaipėdos vitraž ų

H.Kulšio ir R.Cemnolonsk a Tai dar vienas pasakojimas Birutė SKAISGIRIENĖ apie Klaipėdos vitražus, esamus ir sunaikintus, ir apie jų kūrėjus – Henriką Kulšį ir Ri- Nelindo į akis mantę Cemnolonskaitę-Kulšienę. Dailininkų monumen- Netikėtas sutapimas – spalio 24-ąją talistų sukurti vitražai puošė galėtume minėti H.Kulšio 30-ąsias mirties metines. Žinoma, kad reikia švęsti ne ne vieną visuomeninį pastatą mirties dieną, o gimtadienius, bet prisiminti gražius žmogaus nuveiktus darbus visada Klaipėdoje. Šių menininkų prasminga. vitražų istorijų narpliojimas Pradėjusi rinkti medžiagą, supratau, kad buvo vienas iš sudėtingiausių rašytinių šaltinių apie šiuos dailininkus beveik nėra. Svarbus patikimas šaltinis – Algityrimų, bet džiugu, kad šį tą manto Mačiulio knyga „Dailė architektūroje“, pavyko padaryti. kurioje keliais sakiniais profesorius palankiai

įvertino H.Kulšio kūrybą, tačiau nė žodeliu neužsiminė apie R.Kulšienės sukurtus darbus. Dideles viltis dėjau į 2021 m. išėjusį Editos Utarienės albumą „Šviesos architektūra“, tačiau ir jame šie menininkai neminimi. Esu labai dėkinga architektui Zigmui Rutkauskui ir R.Kulšienei už informaciją rengiant straipsnį. Rimantei skambinau ir rašiau daugybę kartų – ji kantriai atsakinėjo į visus klausimus. Taip pavyko sudėlioti lakonišką šių dviejų vitražų kūrėjų gyvenimo ir kūrybos istoriją. „Buvome lyg ir žinomi, bet neatsirado nė vieno menotyrininko, kuris nors pabandytų apie mus rašyti. Pasitaikydavo, kad kokiame nors leidinyje kartais įsiterpdavo vienas kitas sakinys, bendromis frazėmis užsimenantis apie mūsų kūrybą. Matėme, kad niekam

H.Kulšio sukurtas ornamentinis vitražas buvusiems Klaipėdos buities rūmams rekonstruojant pastatą dingo be pėdsakų.

30

DAILĖ

ž ų istorijos (6)

k aitės-Kulšienės vitražai nesame įdomūs, tai ir nelindome į akis“, – pasakojo Rimantė. Į prašymą paieškoti nuotraukų, kuriose būtų užfiksuotas kūrybinis procesas ar įamžinti patys kūrėjai, Rimantė atsakė: „Dėl nuotraukų visai blogai. Jeigu ir buvo, tai tik nespalvotos, nekokybiškos.

Henrikas kartais kviesdavosi ką nors, kad profesionaliai nufotografuotų jo kuriamus vitražus, o aš neturėjau tokios galimybės.

Mūsų asmeninių nuotraukų išliko nedaug – mudu su Henriku buvome panašūs, abu nemėgome fotografuotis ir afišuotis. Beveik neliko nieko iš Henriko piešinių, kartonų, darbų nuotraukų archyvo – prieš mirtį, jau sunkiai sirgdamas, jis labai daug ką sunaikino. Prisimenu, kartą paprašė, kad nuvežčiau į studiją ir palikčiau jį vieną porai valandų, o kai grįžau, radau kalną suplėšytų eskizų, piešinių, nuotraukų“, – prisiminė R.Kulšienė.

Kūrybos keliu

Algimanto Jarukaičio ir asmeninio archyvo nuotr.

Vitražo dailininkas H.Kulšys gimė 1944 m.

Kaune, mirė 1991 m. Vilniuje. 1956–1962 m. mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje (dabar Kauno dailės gimnazija). Čia jis studijavo grafiką, buvo geras piešėjas. Baigęs mokyklą pasirinko monumentaliosios dailės studijas: 1962–1970 m. studijavo vitražą Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Nuo 1978 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Baigęs institutą gavo paskyrimą į Kauno dailės kombinatą. H.Kulšys buvo originalus, savito braižo menininkas, populiarus vitražų kūrėjas. Dažnai gaudavo užsakymų per Kauno dailės kombinatą.

Daugiausiai bendradarbiavo su architektu Kęstučiu Žalnieriumi. Dauguma Kaune sukurtų vitražų – jų bendradarbiavimo vaisius.

Ne vienas projektas buvo įgyvendintas su architektu Sauliumi Šarkinu, o Klaipėdoje – su architektu Zigmu Rutkausku. ► 31

DAILĖ

padirbėti, Kulšiene.“ Ir aš žinodavau, kad turiu paieškoti kitokio sprendimo, – pasakojo Rimantė. – Henriko vitražai buvo santūresni, jis mėgo baltą stiklą, kuris suteikdavo vitražui erdvės įspūdį. Aš labiau mėgau spalvas, į vitražus įvesdavau ryškiai raudoną ir žalią. Henrikas buvo geras piešėjas, jis labai mėgo kurti figūrines kompozicijas, o aš – abstraktesnius ir didelio formato darbus. Jo stiprioji pusė buvo piešinys, o mano – tapyba. Buvau gerai įvaldžiusi tapymo oksidais techniką, išgaudavau ne tik „minkštesnės“ spalvos linijas, bet ir šešėlius bei pusšešėlius. Viską tapydavau teptuku.“ Jie abu nepriklausė Vilniaus „Dailės“ kombinatui, todėl negalėjo naudotis garsiąja vitražų dirbtuve, kur gimdavo kitų menininkų rimčiausi kūrybiniai projektai iš stiklo. Kulšiai kūrė savo dirbtuvėse Labdarių gatvėje. Kūrybine erdve sutuoktiniai draugiškai dalijosi dirbdami pakaitomis – dažniausiai vienas rytą, o kitas vakare.

Atskira dirbtuvių patalpa buvo skirta meistrams, ten jie pjovė stiklą, lydė šviną ir atliko kitus techninius darbus.

Sukūrė per šimtą H.Kulšio vitražas Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijoje.

◄ R.Cemnolonskaitė-Kulšienė gimė

1948 m. Vilniuje, mokėsi Salomėjos Nėries, paskui 23-iojoje Vilniaus vidurinėje mokykloje. 1974 m. baigė vitražo studijas tuomečiame Vilniaus dailės institute.

Gavo paskyrimą į Lietuvos radiją ir televiziją, kurį laiką dirbo scenografe. Tačiau darbas televizijoje Rimantės nesužavėjo ir neilgai trukus ji sugrįžo prie vitražo.

Sutuoktinis H.Kulšys tuo metu jau kūrė vitražus visuomeninių pastatų interjerams. 1981 m. R.Kulšienė buvo priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą. „Tačiau 1991-aisiais viskas pasikeitė – mirė Henrikas. Sunkus buvo laikas. Aš likau viena su dukra, kurią reikėjo užauginti. Užsakymai vienas po kito dingo, griuvo senoji santvarka, užsidarinėjo įmonės, nebebuvo finansavimo, nebeliko pragyvenimo šaltinio. Išnuomojau savo dirbtuves, ir su vitražais viskas pasibaigė. Tada pradėjau tapyti“, – apie savo kūrybinį kelią pasakojo Rimantė.

32

Buvo iš ko pasimokyti Rimantė ir Henrikas susipažino institute – abu studijavo vitražą pas Algimantą Stoškų, tik Henrikas mokėsi aukštesniame kurse. „Man teko garbė metus pabūti Stasio Ušinsko studente: jis metams buvo grįžęs dėstyti į Vilniaus dailės institutą, o aš buvau jo vienintelė studentė. Labai šiltai jį prisimenu. Piešimą mums dėstė Kazimieras Morkūnas, tapybą – Leopoldas Surgailis, Vladas Karatajus, Augustinas Savickas. Buvo iš ko pasimokyti“, – prisiminimais dalijosi R.Kulšienė.

Du vitražo meistrus vienijo šeima ir kūrybinė bendrystė, tačiau kiekvienas turėjo individualų kūrybinį braižą ir minties laisvę. Jie buvo kūrybiniai partneriai ir bendraminčiai, aptardavo vienas kito projektus, pasitardavo ir pakritikuodavo vienas kitą, tačiau sugebėjo nesupanašėti, nesusitapatinti. „Būdavo, kad pažiūrėjęs kokį mano projektą, Henrikas pasakydavo: „Dar reikia

H.Kulšys buvo populiarus ir mėgstamas vitražų meistras, per palyginti trumpą laikotarpį sukūręs daugiau nei šimtą įsimintinų monumentaliosios dailės darbų. Paminėsiu pagrindinius, apie kuriuos papasakojo Rimantė.

Kai baigė mokslus institute, pirmasis H.Kulšio darbas buvo plono stiklo vitražas legendinėje Vilniaus kavinėje „Vaiva“ 1972 m. Kavinė buvusioje M.Gorkio, dabar Pilies gatvėje veikė 1964–2000 m. Joje sovietmečiu kavą ir stipresnius gėrimus prie vieno stalo gerdavo studentai, dėstytojai, hipiai, pankai ir kitokia marga publika.

Vitražas kavinės lange į kiemą čia išbuvo iki pat 2001 m., vėliau buvo sunaikintas.

Kiti įsimintini H.Kulšio vitražai: „Kauno kavinėje“ Vilniuje (1972), Raseinių kultūros namuose (1973), Radviliškio centrinėje bibliotekoje (1974), restorane „Virgalė“ Raudondvaryje Kauno rajone (1974–1975), Kauno farmacijos fabriko „Sanitas“ posėdžių salėje (1975), du vitražai „Amatininkų“ užeigoje Pilies gatvėje Vilniuje, heraldinis vitražas Respublikinės Klaipėdos ligoninės Konsultacinėje poliklinikoje (1976), ornamentiniai vitražai Klaipėdos buities

DAILĖ

rūmuose ir laidojimo namuose „Aterna“ (1976–1977), restorane „Gildija“ Kaune (1977–1978), vitražas su Leonardo da Vinci piešiniu Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje (1982).

Nemaža dalis išvardytų kūrinių, deja, yra sunaikinti. Klaipėdoje išliko tik trys jo vitražai – poliklinikoje, menų gimnazijoje ir laidojimo namuose. Labai grafiškas, šviesiai mėlynų tonų H.Kulšio vitražas, sukurtas 1984 m., yra išlikęs laidojimo namuose Palangoje (Klaipėdos pl. 67).

Vienas iš paskutiniųjų H.Kulšio darbų – labai gražus plono stiklo vitražas Panevėžio rajono Smilgių kolūkio administraciniame pastate. Jau po dailininko mirties, 1992 m., buvo sumontuotas jo vitražas J.Jablonskio vidurinėje mokykloje Marijampolėje. Visi H.Kulšio sukurti vitražai labai dekoratyvūs, ornamentiški, subtilios spalvinės gamos.

Sunaikinti, pradingo Profesorius A.Mačiulis knygoje „Dailė architektūroje“ rašė: „Originalia kūryba išsiskyrė Henrikas Kulšys ( 1944–1991). Jo vitražai nežėri visomis vaivorykštės spalvomis, atvirkščiai – kompozicijose vyrauja vos kelios giminingos spalvos, jų niuansai. Žmonių figūros, daiktai komponuojami stiklo plokštumoje apibendrintomis, monumentaliomis semantinėmis dėmėmis, sujungtomis viena dekoratyvia spalva. H.Kulšio vitražai – sudėtingų ženklų sistema, turtinga alegorinių metaforų ir simbolių. Daiktų ar ženklų grupės sutelktos į stambesnes grupes, kurios vitražų kompozicijose suvokiamos kaip harmoningos spalvinės dėmės.“ R.Cemnolonskaitės-Kulšienės darbų sąrašas taip pat įspūdingas: storo stiklo vitražinė sienelė Kauno vaistinėje (1973, sunaikintas), vitražas Babtų sodininkystės ūkyje (1973–1974, likimas nežinomas), vitražas Trakų civilinės metrikacijos skyriuje (1977), vitražas kavinėje „Uostamiestis“ (1978, sunaikintas), storo stiklo vitražas viename iš buvusių Klaipėdos bankų (sunaikintas), vitražas Klaipėdos laidojimo namuose (1977, išsaugotas), vitražas „Dovanos“ susivienijimo administracijos pastate (sunaikintas), vitražas Šilutės kultūros rūmuose (sunaikintas), vitražas Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos fojė (1981, sunaikintas), vitražai Klaipėdos pieno kombinato fojė ir aktų salėje (1982, sunaikinti), vitražas ►

R.Cemnolonskaitės-Kulšienės vitražas bendrovės „Klasera“ pastate.

33

DAILĖ

Heraldinis H.Kulšio vitražas Respublikinės Klaipėdos ligoninės Konsultacinėje poliklinikoje. ◄ Ukmergės centrinėje ligoninėje (1982, sunaikintas), vitražai Druskininkų „Žilvino“ sanatorijoje (1984, sunaikinti), vitražas Jurbarko sodininkystės ūkyje (1986, likimas nežinomas), vitražas Vilniaus lopšeliodarželio baseinui (1987, sunaikintas), vitražas Joniškio rajono Bariūnų agrofirmos administraciniame pastate (1990, likimas nežinomas), vitražas bendrovės „Folis“ patalpose Kaune (1992, sunaikintas), vitražas kavinėje „Švitrė“ (1993).

34

Gražiausias išlikęs Gražiausias Klaipėdoje išlikęs H.Kulšio vitražas, sukurtas 1977 m., iki šiol puošia Respublikinės Klaipėdos ligoninės Konsultacinės poliklinikos senojo pastato laiptinę Herkaus Manto gatvės 49-ajame name.

XIX a. pradžioje pastatytas jugendo stiliaus mūrinis dviaukštis namas, išpuoštas erkeriais su smailėjančiais stogeliais, fron-

tonais ir karnizėliais, priklausė turtingam vokiečių tautybės gydytojui. Pirmajame aukšte veikė gydytojo priimamasis – klinika, viršuje buvo gyvenamosios patalpos. Po karo čia buvo įkurdintas vaikų darželis, vėliau darbavosi stomatologinės poliklinikos dantų technikai. Nuo 1975 m., suremontavus patalpas, į šį pastatą iš P.Cvirkos gatvės buvo perkelti gydytojų kabinetai. 1977 m. sausį patalpos atiteko Konsultacinei poliklinikai. Tais pačiais metais H.Kulšys sukūrė

DAILĖ

vitražą, kuris buvo sumontuotas senojo pastato medinėje laiptinėje tarp pirmojo ir antrojo aukštų.

Heraldiniame šešių dalių H.Kulšio vitraže medicinos mokslo tema gražiai įkomponuoti lotyniški medicininiai terminai, medicinos mokslą identifikuojantys simboliai, graikų medicinos dievo Asklepijo portretas ir antikos farmacininko atvaizdas. Subtilių, ramių spalvų, lakoniškas viduramžiška stilistika sukurtas vitražas puikiai įsiliejo į jugendo stiliaus namo architektūrą, suteikdamas pastatui prabangos ir didybės.

Labai simboliška, kad daktaro namas atiteko ligoninei ir yra toliau naudojamas pagal jo pirminę paskirtį. 2008 m. senasis pastatas buvo atnaujintas, tačiau vidaus suplanavimas išliko be žymesnių pakitimų.

Išliko puošni laiptinė su sieniniais mediniais paneliais, buvo atnaujintas ir restauruotas H.Kulšio heraldinis vitražas, kuriuo labai didžiuojasi poliklinikos personalas.

Nepavyko išgelbėti Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą, dar kitaip vadintus Klaipėdos buities rūmus (Herkaus Manto g. 36) suprojektavo architektas Gytis Tiškus. Šiai vietai buvo pritaikytas tipinis projektas, kuris nežavėjo miesto vadovų, todėl architektui Ramūnui Kraniauskui buvo pavesta pastatą pagražinti, suteikti jam estetiškesnę išvaizdą. 1986 m. pradėta jo rekonstrukcija: buvo susiaurinti pastato langai, prie pirmojo aukšto „priauginta“ dengta kolonada, suformuoti šeši erkeriai, besiremiantys į pastorintas kolonas. Architektas R.Kraniauskas sukūrė ir Buities rūmų interjerą bei baldus, suformavo vidinį kiemelį. H.Kulšio vitražas rūmų salėje – ilgamečio vadovo Felikso Idzelio nuopelnas. Jis gražino ir puoselėjo kombinatą kaip savo namus. „F.Idzelis buvo griežtas estetas. Gal vienintelis toks iš to meto Klaipėdos įmonių vadovų“, – taip jį prisimena žurnalistė Janina Zvonkuvienė. Puošni Buities rūmų salė buvo ne tik jų, bet ir viso miesto reprezentacinė erdvė: čia vyko ne tik darbuotojų susirinkimai, šventiniai minėjimai, koncertai, bet ir miesto šventės.

H.Kulšio santūrių spalvų vitražas aukštos salės languose labai pagražino salės interjerą: salė buvo suformuota per du aukštus, ir jos lubų aukštis buvo beveik šeši metrai.

Vitražuose daug baltos spalvos – ją naudoti H.Kulšys labai mėgo, todėl ►

H.Kulšio vitražas laidojimo namuose Palangoje.

35

DAILĖ

H.Kulšio vitražas papuošė „Aternos“ laidojimo namus Klaipėdoje.

vitražai languose netemdė patalpos, o į vidų plūstanti rytinė šviesa sukurdavo ypatingą, prabangų apšvietimą. Lakoniškame 15-os dalių vitraže, pritaikydamas centrinę kompoziciją ir pasitelkdamas simbolių kalbą, H.Kulšys atspindėjo Buities rūmų veiklą, į vitražų piešinį įterpdamas įvairių amatų ženklus: siuvėjo žirkles, batsiuvio plaktuką, kalvystės įrankius, pasagą. Vitraže taip pat buvo įkomponuotas Klaipėdos miesto herbas, esama istorinių artefaktų ir miestui būdingų marinistikos ženklų. Deja, 2020 m. žiemą vitražas buvo sunaikintas.

Laimė, su fotografu Algimantu Jarukaičiu dar spėjome atvažiuoti į ardomos salės griuvėsius ir nufotografuoti naikinimui pasmerktus vitražus. Būta desperatiškų bandymų juos išgelbėti, tačiau jie nepavyko – laiko buvo nedaug, o meno kūrinio likimas niekam nerūpėjo. Naujieji pastato šeimininkai nepanoro išsaugoti vitražo. Dabar Buities rūmų vietoje įsikūrė „Vilhelmo pasažas“.

◄

H.Kulšio vitražo projektas Klaipėdos laidojimo namams. 1977 m.

36

Išlikę ir saugomi Ritualinių paslaugų rūmai arba šermeninės (tai paties architekto pasiūlytas terminas) pagal kartotinį architekto G.Tiškaus projektą 1973–1975 m. išaugo Panevėžyje, Šiauliuose ir Klaipėdoje. „Monumentalų pastato siluetą, menantį ir egiptietiškos senovės, ir etninės architektūros formas, kuria du aukšti ir statūs stogai, apglėbiantys dvi šarvojimo sales. Juos jungia simbolinis ženklas – ažūrinė metalinė saulutė, būdingas liaudies meno ornamentas“, – apie šį išskirtinį projektą rašė Marija Drėmaitė.

Visas G.Tiškaus suprojektuotas šermenines puošė vitražai. Vitražus dviejose Klaipėdos laidojimo namų „Aterna“ ( Joniškės g. 36) salėse sukūrė H.Kulšys ir R.Kulšienė.

H.Kulšio vitražas abstraktus, ramių, šiltų spalvų, R.Kulšienės – tapybiškesnis ir ryškesnis. Abu vitražai yra išsaugoti.

DAILĖ

R.Cemnolonskaitės-Kulšienės vitražas „Aternos“ laidojimo namuose Klaipėdoje.

R.Kulšienė ne kartą užsiminė, kad buvo dar vienas H.Kulšio vitražas Klaipėdos muzikos mokykloje. Ištyrinėjus visas įmanomas vietas, vitražo niekur nepavyko rasti. Tačiau, jau parengus straipsnį spaudai, netikėtai gavau nuotrauką su puikiu grafiniu vitražu, esančiu E.Balsio menų gimnazijoje (Statybininkų pr. 2).

Lengvas pastelinis vitražas labai primena grafikos kūrinį, jo centre – žmogaus kūno proporcijas vaizduojantis „Vitruvijos žmogus“ – Leonardo da Vinci piešinys, sukurtas apie 1490 m. Vitražas yra išlikęs ir saugomas.

Likimas nežinomas Dekoratyvinė R.Kulšienės vitražinė kompozicija išlikusi buvusioje automobilių techninio aptarnavimo stotyje, kurios pas-

tatas dabar priklauso bendrovei „Klasera“ (Šilutės pl. 50).

Standartinį sovietmečio statinį – dėžutę – anuomet labai pagyvino dideli dekoratyviniai teminiai dailininkės darbai. Tiksli vitražų sukūrimo data nėra žinoma, anot autorės, tai galėjo būti 1978 m. Šiuo metu vitražai saugomi, tačiau tolesnis jų likimas nežinomas – pastatas nėra naudojamas ir artimiausiu metu bus rekonstruojamas. Šeši didžiuliai dekoratyviniai teminiai vitražai – 300 cm X 200 cm X 3 vnt. (trys langai) ir 800 cm X 350 cm X 3 vnt. (trys langai) – matyt, buvo išpjauti ir specialiais klijais priklijuoti prie naujų langų paketų. Tokia saugojimo technologija nėra pati geriausia, bet geresnė nei vitražo sunaikinimas. Didžiuliai vitražiniai langai turėjo dekoratyvinę ir funkcinę paskirtį – trys identiški vitražai su senovinio automobilio atvaizdu centre atitvėrė administracijos pastatą nuo judraus Šilutės plento, o kiti trys įspūdingo dydžio orna-

mentiniai vitražai atribojo automobilių serviso administracijos pastatą nuo aplink įsikūrusio autoūkio. Šio vitražo stilistika artimesnė H.Kulšio kurtiems vitražams – daug balto stiklo. Čia veikiausiai buvo pagalvota apie funkcinę vitražo paskirtį – labai užtamsinus langus, laiptinėje būtų buvę tamsu.

Tokie H.Kulšio ir R.CemnolonskaitėsKulšienės vitražų detektyvinių paieškų rezultatai. Architektas Z.Rutkauskas minėjo dar du šių menininkų vitražus: H.Kulšio – Klaipėdos apylinkės teisme S.Daukanto gatvėje ir R.Kulšienės – Klaipėdos pieno kombinate. Bandžiau jų ieškoti, tačiau teismo administracija apie vitražą nieko nežinojo, Klaipėdos pieno kombinate čia buvusių penkių vitražų irgi neradau. Jie buvo sunaikinti.

Pasigrožėti Klaipėdos vitražais galima virtualiame Klaipėdos vitražų ir freskų žemėlapyje http://www.biblioteka.lt/freskos/ vitrazai/.

37

FOTOGRAFIJA

Apie kūrybą gyve n ir gyvenimą kūry b

V.Karaciejus. Iš ciklo „Ūkų krantinė“. 1996–2010.

Liepą Klaipėdoje buvo atidarytos net trys Vyto Karaciejaus personalinės parodos. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos galerijoje „13 L“ buvo galima apžiūrėti vieną svarbiausių autoriaus fotografijos ciklų „Smėlio legenda“ (1994–2010), Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje iki rugsėjo pradžios veikė jo studijų metais (1973–1974) tušu nupieštų piešinių ekspozicija. Kol kas paskutinis fotomenininko darbų ciklas „LDK buvimo ženklai“ (2016–2018) eksponuotas Pilies muziejuje (MLIM). Renginių metu pristatytas ir naujausias V.Karaciejaus fotografijų albumas „Jutimai“ (sud. D.Ruškienė, V.Karaciejus, išleido „Druka“), konkurse „Klaipėdos knyga 2020“ pelnęs gražiausios knygos apdovanojimą. Visa tai – puiki proga retrospektyviai apžvelgti uostamiesčio vizualiuoju metraštininku tituluojamo fotografo kūrybą.

38

FOTOGRAFIJA

e nime y boje Danguolė RUŠKIENĖ Nepažintas gyvūnas. Iš ciklo „Smėlio legenda“. 1994–2010.

Mato ir vaizduoja grožį Į Klaipėdą V.Karaciejus atvyko beveik prieš pusšimtį metų ir jau tada atsivežė nemenką meno pasaulio pažinimo bagažą.

Nuo pat vaikystės jis piešė, tapė, netruko ir artimiau susipažinti su fotografija.

Nors jaunystėje planavo tapti dailininku, aplinkybės klostėsi taip, kad vis daugiau laiko praleisdavo pasaulį stebėdamas pro fotoaparato ieškiklį. Be abejonės, tam turėjo įtakos ir naujos pažintys. Pirmaisiais jo mokytojais, supažindinusiais su fotografijos pagrindais, buvo lyrikas, romantikas Rimantas Dichavičius ir taikomosios fotografijos pradininkas Lietuvoje Povilas Karpavičius. Šių fotomenininkų įtaka, jų požiūris į fotografiją tiek estetiniu, tiek technologiniu atžvilgiais V.Karaciejaus kūryboje jaučiama iki šiol. Narystė Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, atsakingojo sekretoriaus pareigos ką tik įsteigtoje Klaipėdos sekcijoje (dabar – Klaipėdos skyrius) padėjo jam įsitvirtinti ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos fotografijos lauke. Atvėrė parodines erdves ir tuometėje Sovietų Sąjungoje.

Apžvelgiant ligšiolinę V.Karaciejaus kūrybą, akivaizdu, kad fotografuodamas jis niekada nefokusavo savo dėmesio į sociumo problemas. Nematyti čia nei visuomenės skaudulių, nei paties autoriaus dramatiškų atsivėrimų. Klaipėdietis fotomenininkas niekada nevaikščiojo socialiniais paribiais, nepersekiojo su savo fotoaparatu benamių, nesilankė pas degraduojančius ar skurstančius žmones, netykojo nei budelių, nei aukų. ►

Forma. Iš ciklo „Smėlio legenda“. 1994–2010.

Senasis valčių uostas. Iš ciklo „Ūkų krantinė“. 1996–2010.

39

FOTOGRAFIJA

◄ Jo fotografija, sakytum, apeidavo visas temas, kurios galėjo sudrumsti harmoningą, beveik idilišką, šiek tiek melancholišką jo pasaulį. Šio autoriaus darbuose neaptiksime nieko panašaus į tai, kas galėtų sukelti neigiamas emocijas. Tokio turinio jis nefiksavo, nekonstravo savo kūriniuose, nesvarbu, kad ir kas tai būtų – realistiški vaizdai ar visiškai perkurta tikrovė. V.Karaciejus visur ne tik matė, bet ir vaizdavo grožį. Skirtingose vietose ir situacijose įvairiais pavidalais pasireiškiančias, bet lygiai taip pat vertingas jo apraiškas. Grožio prisipildo fotografo fiksuojamas miestas. Visomis savo spalvomis išsiskleidžia miškuose, laukuose, pajūryje ir smėlynuose. Juo spindi ir fotografuojamų žmonių veidai.

Estetas, siekiantis kokybės Rudens spalva. 1999.

Nušvitimas. 2010.

40

V.Karaciejus neabejotinai yra estetas. Fotografinio vaizdo meninį suvokimą kažkada perėmęs iš R.Dichavičiaus, ilgainiui jį subrandino iki labai aiškiai artikuliuoto vizualaus pranešimo. Fiksuodamas bet kokią informaciją, šis autorius siekia pateikti ją kuo estetiškiau. Visa vaizdo sąranga jo fotografijoje orientuojama į estetines kategorijas.

Kiek joje lieka autentiškumo ir kiek vaizdas pasipildo subjektyvizuotomis įžvalgomis, jau kitas klausimas. Tačiau akivaizdu, kad, rinkdamasis bet kokią temą, bet kokį objektą ar subjektą, grožį V.Karaciejus konstruoja visuotinai priimtinomis sąvokomis. Todėl jo fotografinė kalba lengvai suvokiama ir priimama, būtent to jis ir siekia.

Kitas šio fotografo kūryboje ne mažiau reikšmingas momentas, kurį akcentuoja ir pats autorius, – fotografijos atspaudo kokybė. Kūryba, V.Karaciejaus teigimu, turi prasidėti nuo labai gero amato išmanymo. Tik tada, anot jo, kai nevaržo amato dalykai, atsiranda gebėjimas laisvai kurti ir rutininis darbas tampa emocijomis, dvasios švente, dalele, pakylėta nuo kasdienybės, taip pat ir nuo paties amato. Būtent tokį autoriaus požiūrį į fotografiją jam įskiepijo P.Karpavičius. O ir vėliau aplinkybės susiklostė taip, kad tam tikras kokybės pamokas jis gavo dirbdamas Lietuvos jūrų muziejuje iš tuomečio muziejaus vadovo Aloyzo Každailio. Todėl ir dabar V.Karaciejus fotografijoje pirmiausia siekia aukšto techninio lygio, nuolat tobulina

FOTOGRAFIJA

įvaldytas technikas ir noriai eksperimentuoja su naujomis, šiandieninėmis technologijomis. Taip per daugybę metų nuo analoginės fotografijos buvo nukeliauta iki skaitmeninių manipuliacijų, nuo šviesai ir chemikalams jautraus fotopopieriaus – iki sintetinės drobės. V.Karaciejui visada buvo svarbu, kad jo fotografija būtų ištobulinta, užpildyta iki pat kraštų tiek formos, tiek turinio požiūriu, kur profesinis meistriškumas lieka kaip garantas, užtikrinantis meninę fotografijos kokybę.

Peizažo meistras V.Karaciejus fotografijoje pirmiausia atsiskleidė kaip urbanistinio peizažo meistras, Klaipėdą vaizdavęs tik iš dalies realybės padiktuotomis formomis, nes čia pat vaizdą koreguodavo kruopščiai atrinktais pačios tikrovės dėmenimis. Todėl jo Klaipėda – jau kitokia, atitrūkusi nuo turistinio atviruko, įprastų reprezentacinio vaizdo konstravimo principų. Šis miestas – paslaptingas ir neapčiuopiamas, su ūkų tirpdomais statinių siluetais, kintantis nuo mažiausio šviesos blyksnio anksti rytą ar temstant, kai žibintų šviesos liežuviai slysta senu grindiniu kur ne kur užgriebdami namų sienas. Klaipėda V.Karaciejaus fotografijoje dar neprisipildžiusi gyvybės, nepabudusi arba jau pradėjusi grimzti į snaudulį. Čia nelieka žmogaus, nors jo buvimas kažkur netoliese jaučiamas nuolat.

V.Karaciejui visada buvo svarbu, kad jo fotografija būtų ištobulinta, užpildyta iki pat kraštų tiek formos, tiek turinio požiūriu.

Tokie autoriaus sprendimai leidžia išvengti kasdienės rutinos įspūdžio ir miestą parodo kaip savarankišką organizmą, nepaisant istorinių aplinkybių ir kitų peripetijų, išsaugojusį ryškų savotiško atsiskyrėlio, tūnančio mįslingoje vienumoje, charakterį. Modernios architektūros ir senieji pastatai, kaip ir Danės krantinė, tiltai žuvėdromis nusagstytais turėklais, aštriabriauniai laivų korpusai, viskas čia – vienodomis sąlygomis – skendi

Neįveikiamumas. 2009.

Pajūrio paukščiai. 2017.

ūkų įslaptintose teritorijose ar jų atvaizdą deformuojančiuose vandenų raibuliuose.

Fotografijoje išsaugodamas pakankamą kiekį informacijos, V.Karaciejus formuoja labai savitą uostamiesčio atmosferą. Be jokių papildomų aiškinimų galima suprasti, kad tai – miestas, kuriame beveik visus metus tvyro tiršta drėgmė, oras svaigiai gaivus, o dažni vėjai neleidžia pamiršti netoliese banguojančios jūros.

V.Karaciejus pelnytai laikomas Klaipėdos metraštininku, puikiai užčiuopiančiu miesto pulsą ir taikliai įvaizdinančiu jo būtį, tačiau pats visada teigė, kad svar-

biausia jam yra gamta. Artimą ryšį su ja nuo pat vaikystės fotomenininkas išsaugojo ir atvykęs gyventi į miestą. Panašu, kad tai – prigimtinė V.Karaciejaus erdvė, kurioje jis puikiai jaučiasi ir kaip žmogus, ir kaip kūrėjas. Pajūrio peizažas, jūra, kopos neabejotinai užima svarbiausią vietą V.Karaciejaus kūryboje. Fotografuodamas gamtą, kaip ir urbanistinio peizažo atveju, savo dėmesį jis koncentruoja į taikliausiai akimirkos nuotaiką charakterizuojančius vaizdus. Todėl neretai leidžia sau pažeisti tradiciniam peizažui būdingą vaizdo sąrangą. ► 41

FOTOGRAFIJA

Kopos ir portretai

Paslaptingi Sapiegų pilies griuvėsiai Alšėnuose. Iš ciklo „LDK buvimo ženklai“. 2016–2018.

Atminties ženklai. Iš ciklo „LDK buvimo ženklai“. 2016–2018. ◄ V.Karaciejaus fotografijoje – upės ir jūros vandenys, bangos, įspūdingoje kovoje intensyviai talžančios betoninius bangolaužius ar kitas kliūtis, trukdančias joms pasiekti krantą. Kitur jūros vandenys šiek tiek aprimsta, atsitraukia, bet vis dar kunkuliuoja savo sūkuriuose, susipriešinančiose bangų kryptyse. Ir čia tiesiog jauti jūros trauką horizonto link, 42

kur ji pasibaigia ir prasideda dangus.

O jis – jau paukščių, tankiai siuvančių debesis, stichija. V.Karaciejaus jūrą ne tik matai, bet ir girdi griausmingą ošimą, sumišusį su žuvėdrų klyksmu, jauti jos sūrų vandenį burnoje ir stiprius vėjo gūsius, nubloškiančius į kadro pakraštį ne tik neatsargius paukščius, bet ir kasdieniškas mintis.

Gamta V.Karaciejaus fotografijoje subtiliomis ir kartu turtingomis išraiškomis atsiskleidžia ne tik marinistinės tematikos darbuose. Atskirą ciklą sudaro kopų tema.

Jį autorius fotografavo daugiau nei 15 metų.

V.Karaciejus vienas iš pirmųjų Klaipėdos krašte neįprastai parodė šias smėlio kalvas, fiksuodamas jas ne tradiciškai, kaip peizažą, o atskleisdamas jų monumentalumą ir skulptūriškumą. Savo fotoaparato objektyvą nukreipdamas tai į mikroskopinę smiltį, tai į įspūdingų mastelių vėjo suformuotus darinius, tai į beribes erdves, jis bandė išsiaiškinti šio unikalaus reiškinio esmę.

Dirbdamas čia, V.Karaciejus skubėjo fiksuoti pirminio impulso inspiruotus vaizdus, mainais gaudamas įvairialypį ir daugiaprasmį vaizdą. Kai kada jis išryškindavo tam tikrą fragmentą, akcentuodavo netikėtą detalę, kartais įprastu vidutiniu planu peržvelgdavo plačius ir vaizdingus smėlio masyvus. Taip formavosi naujas kopų matymas, tačiau ir dabar buvo akcentuojama dekoratyvioji landšafto pusė. Spalvotoje autoriaus fotografijoje nubalusios kopos, patamsėję jų ruožai keičia įprastas gamtos spalvas, klaidindami ieškant pirminio atpažįstamumo. Įdėmus žvilgsnis į kruopščiai vėjo supūstas formas mezga asociacijas, užuominas į materialius žmogaus, o ne gamtos sukurtus objektus. Tačiau visuomet lieka akivaizdu, kad pagrindinis šio kūrinio scenarijaus autorius – gamta, režisierius – šviesa, o fotografas – aktorius, įkūnijantis jam patikėtus vaidmenis. V.Karaciejaus vaidmuo čia organiškai susijęs su juo pačiu, todėl puikiai tiko jo kūrybinei raiškai ir šia tema padėjo jam atsiskleisti kaip ypatingą įžvalgą turinčiam kūrėjui. Šiek tiek vėliau V.Karaciejaus fotografijoje įsitvirtino portreto žanras. Puikiai suvokdamas čia gyvenančių žmonių svarbą miestui, jo istorijai, jis savo archyve sukaupė šimtus uostamiestyje kuriančių ir dirbančių klaipėdiečių portretų, taip gerokai praturtindamas jam brangaus miesto paveikslą. Tai – realistiškos kasdienybės akimirkos iš rašytojų, teatralų, dailininkų, kapitonų ir kitų žmonių gyvenimo, dažniausiai kadre suformuojant aiškias nuorodas į jų profesinę veiklą.

V.Karaciejus jau seniai įrodė, kad geba būti visoks: jautrus ir atidus stebėtojas, įgudęs vaizdų manipuliatorius, taiklus reportažo kūrėjas ar objektyvus dokumentalistas. Nors

FOTOGRAFIJA

nemažai jo sukurtų portretų yra surežisuoti, tai nesutrukdo fotografui pasiekti tikrumo, atpažinti ir užfiksuoti būdingiausias portretuojamųjų išraiškas. Jo herojai – panirę į apmąstymus, sustingę prieš vaidmenį, patogiai įsitaisę krėsle ar draugiškai žvelgiantys į objektyvą. Visi šie žmonės – pažįstami, artimi, mylimi ir niekada nematyti, kaip ir skirtingos miesto vietos, pastatai, pateikiami tomis pačiomis sąlygomis, su ta pačia autoriaus atida ir įžvalga.

Laiko sandūros Prieš kelerius metus, 2016-aisiais, V.Karaciejus trumpam atsitraukė nuo jam įprastų temų ir atsigręžė į šalies istoriją. Tai susiję su jo kelione į Vakarų Baltarusiją, turint tikslą aplankyti išlikusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis, rezidencijas ir jų liekanas. Tai inspiravo jį naujam fotografijų ciklui, kuris ir pristatė Lietuvos didybę liudijančius istorinius objektus, ir, pridėjus šiandieną liudijančių elementų, įvaizdino praeities ir nūdienos sandūras.

Gerai apgalvoti autoriaus sprendimai pernelyg realistiškam turiniui tikslingai suteikė mistifikuotą laiko atstumo įspūdį.

Architektūra, buvę didingi statiniai ar šiandien stūksantys griuvėsiai papildyti nedideliais, kartais vos pastebimais gyvybės ženklais: žaliuojančia žole, medžiais, balandžiais. Nespalvotus pozityvus perklodamas su spalvotais, vaizdą dėliodamas iš dviejų

Iš ciklo „Būties miražai“. 2006–2007.

Dailininkas Eduardas Jonušas. 1996.

ar trijų sluoksnių, fotomenininkas įžiebė šiems griuvėsiams gyvybės, sukūrė kažką panašaus į judesį, laipsnišką vaizdų kaitą ir taip fotografiniam vaizdui suteikė gylio.

Manipuliuota ne tik spalvomis, tokie realybės iškarpų persidengimai papildė vienas kitą tiek formos, tiek turinio atžvilgiu, istorinius faktus pratęsdami iki nūdienių apmąstymų. Taip įspūdingoje Puslovskių rezidencijoje Kasavoje pro langą ištryško

ne šviesos, o žydros upės srovė. O Naugarduke ant didžiulės kalvos išlikusias Vytauto Didžiojo pilies dalis sujungė galingas saulės šviesos srautas. Gali būti, kad būtent taip atrodo ta akimirka, kai praeitis visa savo jėga įsilieja į dabartį ir ateina suvokimas. Buvusio, esamo ir tam tikru požiūriu būsimo laiko.

Dabar jau galima teigti, kad V.Karaciejui pavaldžios kone visos ir gyvenimo, ir laiko formos. Šiandieninių technologijų įgalinti vaizdo manipuliavimo triukai tik dar labiau paryškina autoriaus minčių vingius ir liudija jį esant nuolat ieškantį, drąsų eksperimentatorių. Kita vertus, kad ir perkurdamas tikrovę, ją vienaip ar kitaip modifikuodamas, jis visuomet lieka ištikimas jį dominančioms būties, laikinumo, tikrovės ir fikcijos santykio temoms.

Visos jos susipina paslaptingo, kasdieniško ir šventiško miesto akimirkose, skirtingus metų laikus iliustruojančiuose gamtos peizažuose, pažįstamų ir nepažįstamų žmonių veiduose, net primirštoje šalies istorijoje.

Jo fotografiniai pranešimai skaidrūs, be posluoksnių ar itin sunkių minčių. Jis nevengia transliuoti grožio įprastomis sąvokomis ir visiškai nesibaimina dėl to, kad tai gali nuskambėti nuobodžiai ar banaliai.

V.Karaciejus kitiems duoda tai, ko reikia jam pačiam. Jis kuria šviesą.

43

KINAS

Apie cenzūrą auksi n Kiekvienas meno ar pramogos kūrinys yra to laikmečio ir vertybių produktas. Taip mėgsta sakyti istorikai ir sociologai. Kai skaitome sovietų knygas ar žiūrime to meto filmus, visada turime omenyje, kokiomis sąlygomis jie buvo sukurti. Nebuvo žodžio laisvės, o kritikuoti valdžią ir propaguoti kapitalizmą buvo draudžiami užsiėmimai. Konservatyviosios elgesio normos ir be cenzūros ėmė viršų, konkuruodamos su liberaliosiomis. Daugelis meno šakų irgi buvo suvaržytos krūvos rašytų ir nerašytų taisyklių. Nepaisant visų šių užkardų, talentai vis tiek išdygdavo tarsi daigeliai per suskilinėjusį asfaltą. Bet šį kartą – ne apie kino talentus, o apie rašytas ir nerašytas taisykles priešingoje Atlanto pusėje, Holivude.

ir politinių draugijų nepasitenkinimo bei spaudimo valdžia turėjo imtis veiksmų. Ji turėjo uždėti stiprius moralinius antrankius nevaldomam ir niekieno nekontroliuojamam Holivudui ir jo vulgariems filmams.

Respublikonų partijos narys Willis H.Haysas buvo paskirtas sutramdyti Holivudo studijas. Jis įkūrė kino platintojų ir prodiuserių asociaciją, kuri paskelbė Holivudo filmų kūrimo kodeksą. Šis turėjo išpildyti daugelio to meto moralių ir dievobaimingų Amerikos piliečių lūkesčius. Kodeksas veikė nuo 1934 iki 1968 m. Tiesa, nors vėlesniais metais jo įtaka kino industrijai mažėjo, bendras poveikis buvo didžiulis. Holivudo filmai dėl šio kodekso kelis dešimtmečius tapo ypač korektiški ir subtilūs. Tokie korektiški, kad, pamatęs kokį nors eilinį prancūzų

Andrius RAMANAUSKAS

pramogų sostinėje Los Andžele, kur sukurti Holivudo auksinės eros filmai?

Kažkada šia tema susidomėjęs labai nustebau, kad JAV, kurios visada man asocijavosi su laisviausia pasaulio šalimi, taip pat turėjo savotiškų savo cenzūros etapų. Tiesa, cenzūra skyrėsi, mutuodavo ir ne visada buvo primetama valdžios. Tebūnie šis straipsnis daugiau linksmas nei rimtas žvilgsnis į keistą ne tokį jau seną istorijos laikotarpį.

Kokia buvo cenzūra laisvojoje Amerikoje ir

Filmų kūrimo kodeksas

W.H.Haysas (1879–1954 m.) – žmogus, įvedęs Holivudo filmų kūrimo kodeksą.

Anuomet kiekvieno Holivudo filmo pradžioje buvo rodoma skaidrė, patvirtinanti, kad Amerikos platintojų ir prodiuserių asociacijos kodeksas patvirtino šį filmą.

44

Nuo pat kino studijų atsiradimo Holivudas greitai tapo pramogų sostine ir svajonių fabriku, į kurį plūsdavo viso pasaulio talentai. Susiformavo industrija, kuriai plaukė didžiuliai pinigai. O tuos pinigus uždirbdavo žmonės, kurie neatitikdavo to meto elgesio standartų. Dažni kino žvaigždžių sekso skandalai, jų vakarėliai, pramogos ir net kriminalai sukūrė neigiamą konservatoriškos visuomenės dalies požiūrį į Holivudo elitą. Dėl daugybės krikščioniškų, pilietinių

KINAS

i nės eros Holivude filmą, tūlas amerikietis pagalvodavo, jog tai iškrypėliškas menas ir visi prancūzai turėtų būti iškrypę. Pagrindinės Holivudo filmų kūrimo kodekso nuostatos buvo trys: 1. Nė vienas filmas neturi mažinti žiūrovų moralės; žiūrovams neturi kelti simpatijų rodomi nusikaltimai, blogis, nedorybės ir nuodėmės. 2. Turi būti propaguojamos teisingos gyvenimo normos. 3. Tiek prigimtinės, tiek žmogaus teisės negali tapti patyčių objektu; filmai negali skatinti teisės pažeidimų.

Atsirado keistų taisyklių Kodeksas turėjo atskirą taisyklių sekciją smurto vaizdavimams, sekso ir meilės scenoms, vulgarumui ir keiksmažodžiams išreikšti ir kaip viską pateikti didžiajame ekrane. Nusikaltimai – tiek fiziniai sužalojimai, tiek įsilaužimo į banką atvejai – negalėjo būti detaliai pavaizduoti. Pavyzdžiui, rodyti kruopštų seifo atrakinimą reiškė duoti žiūrovams patarimų ir idėjų, kaip nusikalsti. Kinas daug kam susijęs su emocijomis, štai to meto kodekso taisyklės meilės scenoms: 1. Santuokos ir namų

Sidne’is Poitier’is ir Katharine Houghton Holivudo filme „Atspėk, kas ateina pietų“ (1967) buvo pirmoji skirtingų rasių porelė.

instituto šventumas kine turi būti saugomas.

Iš filmo siužeto negalima daryti išvados, kad žemiausios dvasinės formos lytiniai santykiai yra priimtini ar įprastas dalykas.

2. Neištikimybė ir neteisėtas seksas, nors kartais yra būtini siužeto elementai, vis dėlto neturi būti pozityviai traktuojami, pateisinami ar patraukliai pateikiami. 3. Aistros scenų nereikėtų pateikti, išskyrus atvejus,

kai jos neabejotinai būtinos siužetui. Neturi būti rodomi pernelyg aistringi bučiniai, geidulingi apkabinimai, seksualiai įtaigios pozos ir gestai. Apskritai aistra turėtų būti traktuojama taip, kad neskatintų žemiausių žmogaus emocijų.

Reikėjo vengti išprievartavimo, homoseksualizmo, aborto, prostitucijos, pirmos nakties nuotykių ir venerinių ligų temų arba pateikti jas kaip nedorybes, pataikaujant konservatoriškai pasaulėžiūrai. Šios temos negalėjo būti atvirai nagrinėjamos ir rodomos. Buvo leidžiama tik apie tai užsiminti, kiek tai būtina siužetui. Humoras šiomis temomis irgi buvo tabu.

Taip pat atsirado ir dar keistesnių taisyklių, susijusių su to meto realijomis. Buvo draudžiama rodyti romantinius santykius tarp skirtingų rasių. Baltosios rasės žmonės negalėjo būti parodyti kaip sekso vergai. Šokis negalėjo turėti jokių nepadorių, į vulgarumą panašių judesių. Miegamasis visada turėjo būti tvarkingas, o klozetas vonios kambaryje visada uždarytas ir nenaudojamas.

Dar griežtesnė savicenzūra To meto filmuose personažai rūkydavo dažnai ir daug. Humphrey Bogartas ir Lauren Bacall filme „Turėti ir neturėti (1944).

Kaip šios konservatyvios taisyklės, kurios šiais laikais atrodo juokingos, pakeitė to laikmečio kiną? Cenzūra pagimdė ► 45

KINAS

pasiaukojimo, atleidimo temos. Neretai ir bibliniame kontekste. Kita vertus, cenzūra davė daugiau laiko filme išnagrinėti personažą ar išvystyti istoriją. Šiais laikais neretai filmai būna prigrūsti daugybės temų, kultūrinių nuorodų ir greitos dinamikos, taip kartais dėl pernelyg didelių ambicijų prarasdami gylį. Cenzūra kiekvieną menininką vertė ieškoti užslėptų reikšmių ir ne taip lengvai pastebimų metaforų. Ne vienas to meto Holivudo režisierius ir aktorius yra pasakęs: „Kai mūsų to meto filmuose vyras pasiūlydavo žiebtuvėlį moteriai prisidegant cigaretę, tai reikšdavo pasiūlymą pasimylėti.“ To meto filmuose personažai rūkydavo dažnai ir daug.

Žymių animacinių daugiaserijinių filmų personažė Betty Boop prieš Holivudo filmų kūrimo kodekso įsigaliojimą ir po. ◄ dar didesnę savicenzūrą. Atsirado dar

griežtesnės vidinės nerašytos taisyklės tarp kino industrijos žmonių. Bučinys ekrane dažniausiai netrukdavo ilgiau nei tris sekundes, nors tokios taisyklės kodekse ir nebuvo, o pats bučiavimasis būdavo filmuojamas iš nugaros. Sutuoktiniai miegamuosiuose gulėdavo su drabužiais arba net atskirose lovose. Kartais prodiuseriai sugalvodavo dar griežtesnių taisyklių savo laisvamaniams režisieriams, kad jų vaizduotė ir kūrybiniai polėkiai per daug neįsisiautėtų. Blogis filme visada pralaimėdavo, o gėris laimėdavo. Policijos pareigūnai retai galėjo būti korumpuoti, o nusikaltėliai visada turėdavo sulaukti pelnyto atpildo.

Kartais prodiuseriai sugalvodavo dar griežtesnių taisyklių savo laisvamaniams režisieriams, kad jų vaizduotė ir kūrybiniai polėkiai per daug neįsisiautėtų.

Filmų temų ratas buvo kur kas siauresnis nei šiais laikais. Dažniausiai tai klasikinių knygų ekranizacijos, istoriniai epai, kuriuose nagrinėjamos atgailos,

Manoma, kad Holivudo kine pirmą kartą klozetas nufilmuotas tik 1960 m. Alfredo Hitchcocko filme „Psichozė“ (1960).

46

Po kūrybinio suvaržymo Kapitalizmas sužlugdė visas cenzūras. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje JAV išaugo televizijos populiarumas. Didžioji dalis jos piliečių turėjo televizorius namuose, ir jie tapo viena pagrindinių pramogų šeimoje.

Holivudui sugrąžinti žiūrovus į kino sales su stipriai taisyklių sukaustytais filmais darėsi vis sunkiau, nors televizijos programos buvo cenzūruojamos dar labiau nei kinas. Filmams reikėjo permainų. Holivudo filmų kūrimo kodeksas atgyveno ir jo vis mažiau ir mažiau buvo laikomasi. Galiausiai jis visai išnyko, ir buvo pereita prie filmų reitingavimo pagal amžiaus cenzą sistemos, kuria naudojamės iki šiol. Tai reiškė, kad pilnamečiai jau galėjo žiūrėti atviresnio turinio kiną.

Socialiniai judėjimai ir visuomenės nuotaikų kaita septintajame dešimtmetyje filmus taip pat išlaisvino nuo sustabarėjusių taisyklių. Aktoriai kine vis dažniau kalbėjo buitine, o ne literatūrine kalba. Personažai jau galėjo keiktis, pagrindiniai herojai galėdavo būti netvarkingi, paprasti, žmogiški ir su ydomis. Pasaulis kine nebebuvo tik juoda ir balta ideologiškai. Natūralu, kad po didelio kūrybinio suvaržymo prasidėjo eksperimentų visomis kryptimis laikotarpis. Kino studijos, pamačiusios, kad kinas apie paprastus žmones gali būti veiksmingas, rėmė daug rizikingų projektų ir dalijo pinigus jauniems režisieriams. Režisierius Quentinas Tarantino laikotarpį nuo 1967 iki 1977 m. pavadino vienu geriausių kino istorijoje.

Monstras

GINTARO LAŠAI

Alma Riebždaitė. Suprasti be žodžių.

Alma RIEBŽDAITĖ

Misisipė buvo tikra: pasaulyje gyvena tik geri ir protingi žmonės.

Ir visi, kurie teigė priešingai, kurie teigė, kad pasaulyje yra bukų, kvailų, iškrypėlių, tapdavo Misisipės priešais Nr. 1. Galbūt ir jūs patekote į šį sąrašą. Ji taip karštai tikėjo gėriu ir taip jį gynė, kad kitaip manantiems galėjo dėti smūgį į veidą ir sužaloti. Misisipė iš anksto atsiprašo visų, prieš kuriuos pakėlė mentalinį akmenį.

Ji tikėjo gėriu, nepaisant to, ką jai teko patirti. Tai kažkoks keistas sutrikimas, kuriam tikriausiai nėra pavadinimo. Besąlygiškai tikėjo gėriu. Sveiku protu tai nėra suvokiama.

Yra vienas paaiškinimas: šitas tikėjimas jai leido jausti bloga, palaikė tikėjimą, kad

ji turi paslaptingų ryšių su blogiu, o visi kiti yra geri. Štai! Jeigu jinai būtų galėjusi bent sekundę pagalvoti, kad gal ir kiti turi problemų, kad nėra vien tyri ir šventi žmonės, ji būtų turėjusi mažytę galimybę pagalvoti, kad ir ji yra gera, turi gerumo ar gerų savybių, bet tokios spragos nebuvo.

Jūs suprantate, kaip žmogų, kuris tiki absoliučiu pasaulio gėriu, turėjo sukrėsti žinia, jog aplinkui jį sukasi emociškai neįgalūs žmonės ir toliau gieda ditirambus apie neapsakomą Misisipės blogį. Protu to nesuvoksi.

Nors dabar galima neabejoti: ji tikrai baisesnė už Šėtoną. Jos mama buvo teisi.

Mamos yra arčiausiai vaiko, jos visada teisios. Na, tas ryšys, kada tarp jūsų cirkuliuoja bendras kraujas, dvi širdys plaka viename kūne, mama kažką suvalgo, o negerai darosi kitai būtybei jos pilve.

Kodėl baisesnė? Tam yra visiškai objektyvių priežasčių. Todėl, kad nugalėjo. O nugalėti piktąjį gali tik tas, kuris už jį yra stipresnis, baisesnis, bjauresnis. Tai yra visiškai objektyvu. Ir tai ne šiaip sau pergalė prieš blogį: Misisipė nugalėjo blogį savyje.

Tai – neįtikėtino masto pergalė.

Ji tapo geru žmogumi, kokiu visada svajojo būti, ir dabar dainuoja bad guy.

Kokia keista pasaka, tiesa? Pasaka, kurios akivaizdoje sakinys ir protas sutrinka.

Po metų pertraukos skambina Natas Tvirkutis.

Jis pradeda dalytis religiniais tarpukojo regėjimais, kaip vienišomis naktimis jį ištinka instinkto traukulys. Patikėkite, traukuliai neturi nieko bendra nei su ryšiu, nei su meile, nei su draugyste, nei su prielankumu. Na, čia kaip epilepsijos priepuolis. ► 47

GINTARO LAŠAI

◄ Natas yra visiškai nepasikeitęs. Pjauna pro šalį ir net nejunta, nes kai jauti, kad pjauni pro šalį, tai būna gerai. Galima sakyti, kad žmogus turi klausą.

Misisipė jaučiasi, lyg kalbėtųsi su Siena.

Staiga ją ištinka noro būti suprastai spazmas. Ji nori su kažkuo pasidalyti, kaip bijo būti atstumta, nes išdrįso žmonėms pasakyti, jog gyvenime yra nuveikusi daugybę dalykų, atlikusi žygių ir žygdarbių. Ir ji nori apie tai papasakoti pasauliui, bet bijo, kad ją palaikys pasikėlusia ir atstums. Ir ji supranta, kad Natas jos niekada nesupras, kad tarp jų yra bedugnė, kad jie niekada nesusitiks ir niekada net nebuvo susitikę.

Kaip Misisipė pasielgia? Kaip daktaras Hausas. Nelieka nė vieno nepasakyto žodžio, jokios kosminės cenzūros. Ji uždraudė Natui save sapnuoti. Tragedija yra didesnė, nei būtų galima įsivaizduoti: Nato Tvirkučio tipo žmonės nesupranta net daktaro Hauso. Jie negirdi. Ne, ne, su ausimis jiems viskas yra gerai. Jie neturi klausos problemų, jie net gali dainuoti, gražiai dainuoti ir groti muzikos instrumentu. Jie iš viso neturi klausos, juos lydi absoliutus emocinis kurtumas. Tu niekada ten neprisibelsi.

Niekada! Galbūt psichikos ligų specialistai ir turi įrankių pravalyti jų klausos takus, bet mes žinome apie pagimimus ir negrįžtamus pokyčius. Ir vis dėlto: Natas Tvirkutis daugiau niekada nesusapnavo Misisipės, bet Misisipė du kartus susapnavo Achpučą.

Pabudusi, dar ne visiškai pabudusia sąmone, pilna sapno nuolaužų ir skeveldrų, ji galvojo, kas vis dėlto įvyko toje nuostabioje saloje tarp Europos ir Afrikos, kurios pastatai primena dykumų architektūrą. Su Achpuču ji patyrė absoliutaus saugumo jausmą. Absoliutaus saugumo jausmas atsitiko netyčia. Misisipė patikrino: ar yra daugiau žmonių, su kuriais ją lydėtų šis jausmas. Ne, nėra.

Labiausiai ji bijo Žaneto, kad tas nepasiimtų jos iš nuostabaus, nuotykių ir išgyvenimų kupino skausmingo pasaulio ir nepastatytų į sekciją kaip statulėlės, kur tave lydi tik tvarkingas gyvenimas.

Arba įsivaizduokite: gyvena du emociškai kurti žmonės arba vienas kurčias, o kitas truputį gal ir girdėtų, bet jo noras būti išgirstam yra toks didelis, ir kai jis to negauna, pradeda eiti iš proto ir praranda paskutinius klausos likučius, visiškai sudebilėja. Aišku, tas, kuris visiškai kurčias, laikosi ramiai, nes jis iš viso nesupranta, kas vyksta.

Jie rėkia ir rėkia, bet niekaip negali vienas 48

kito išgirsti. Paskui jie pradeda muštis, ir viskas baigiasi tuo, kad vienas užmuša arba sužaloja kitą, kartais vieną užmuša, o kitas nusižudo, arba abu vienas kitą nužudo. Jei fizinės gyvybės išsaugomos, galintis girdėti nurimsta taip, kad tampa tešla. Viskas, jo nebėra. Jis nesipriešina ir nebekovoja.

Nebegirdi, kad jo negirdi.

Misisipė irgi ilgai negirdėjo, kad jos negirdi, todėl visą laiką bendravo su sienomis ir buvo nelaiminga. Ji kovojo: darė viską, kad tik tą sieną pralaužtų. Nė sykio nepasisekė. Šiuo metu ji yra priėmusi protingą sprendimą su sienomis nebebendrauti.

Koks protingas žmogus gali bendrauti su kambario arba garažo siena ir tikėtis būti suprastas, išgirstas? Žmogaus prigimtis tokia, kad jis veržiasi į gėrį, o blogį nori sunaikinti. Kas, jei tas blogis esi Tu? Misisipė save naikino, naikino save diena po dienos. Ji taip pasirinko (ji nepasirinko): save laikyti blogiu, o kitus gerais. Kiti pasirenka blogiu laikyti kitus, atsitinka pasauliniai karai, masinės žudynės, terorizmo aktai ir panašiai. Vienintelis žmogus, kuriam Misisipė norėjo atkeršyti, kurį norėjo sunaikinti, buvo ji pati, juk ji taip nekentė blogio, o blogis buvo ji pati. Sutikite, pasauliui ne per daugiausia žalos? Nei meilės, nieko, bet tiktai jai. Dabar ji tiesiog suvokia, jog pasaulyje yra visokių žmonių.

Kai kurie iš jų yra pavojingi. Pavojingiausi tie, kurie visiškai kurti. Sadistai, maniakai, nusikaltėliai. Jei jie bent truputėlį girdėtų, jie atsilieptų į kankinamos aukos skausmą. Kai kuriuos jų tikriausiai sąmoningai užglušino: pavertė žudymo mašinomis ir panašiai.

Bet tai jau ne žmogus. Tai būtybė, turinti žmogaus kūną, nes žmogus jaučia ir supranta kitos būtybės kančią, yra atjautus, ir atpažįsta parazitus, saugosi jų įsisiurbimo; sugeba apie save apsibrėžti magišką ratą, saugantį jį nuo blogio. Tam reikia išminties. Gerumo ir atjautos yra maža. Čia mano gyvenimas, o čia tavo. Galiu tave daug ko išmokyti, patarti, bet negaliu už tave nešti tavo kryžiaus. Turiu savąjį, negaliu nešti dviejų kryžių, negaliu nešti trijų ir penkių nešti negaliu. Dievas man davė mano kryžių, ir, jeigu man sekasi jį gerai talentingai nešti, tai dėl to, kad daug mokiausi ir dirbau. Viskas paprasta: daug mokykis ir dirbk, ir tu išmoksi gražiai nešti savo kryžių. Žmogus yra labai greitas nusimesti savo kryžių ir permesti jį kam nors kitam.

Skamba kaip aksioma: žmogus turi laisvą valią, bet reikalai nėra tokie paprasti, kaip kartais atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kartais žmogaus valia tampa uzurpuota. Ne, ne Dievo, nes Dievas yra laisvė. Žmogaus valią gali uzurpuoti kiti žmonės arba visokios mitinės antgamtinės būtybės, išdeginančios žmonėse vergo ženklą. Ir tada žmogaus uždavinys yra išlaisvinti savo valią. Žinoma, uzurpuotos valios išlaisvinimas yra titano žygis, kartais žmonijos istorijoje pasitaikantis žygis. Ir vienintelis šio žygio tikslas yra pakloti savo valią Dievui po kojomis, kad būtų įgyvendinta jo valia. Tai vyksta laisvu asmens apsisprendimu. Jei mes tariame, kad pats Dievo valios dalyvavimas pasaulio reikaluose yra rizikingas ir negalimas, nes žmogus turi laisvą valią, kaip yra su valia to, kurio valia yra uzurpuota. Keliu klausimą, ar Dievas gali veikti padėdamas nelaisvai valiai, kad būtų realizuota prigimtinė žmogaus teisė į laisvą valią? Kaip nelaisvoje valioje gali žybtelti laisvės kibirkštis?

Dievo valia yra laisvės valia, visoms kitoms valioms ji leidžia laisvai veikti ir realizuoti save taip, kad sutilptų su kitomis valiomis.

O kaip vergai? Jie neturi laisvos valios.

O kaip pavergtos šalys? Kas atsitiko su visų nukankintų žmonių valiomis? Jos buvo paneigtos kitų žmonių valios, sunaikintos, sutraiškytos.

Sakykim, šiuolaikiniame pasaulyje, ugdant uolų vartotoją, visaip bandoma žaisti ir apeliuoti į laisvą žmogaus valią, tariant, jog vartojimas yra aukščiausia žmogaus laisvos valios išraiška, kad gyvenimas – tai švediškas stalas. Dvasingas pilietis prie nieko nėra prisirišęs: realiai savo žemės idėja nyksta.

Ar laisva valia yra dievišku įstatymu realizuota teisė, ar žmonių idėja? Kur ji apibrėžta? Kas realizuoja laisvą žmogaus valią? Dievas ar žmonės? Ar žmogus? Tai klausimai, į kuriuos galbūt nėra atsakymų.

O galbūt yra istorinė šio klausimo raida? Ir kaip gali būti realizuota Dievo valia? Dievo valia Misisipės valia turi būti laisva. Per žmogaus laisvos valios aktą gali realizuotis Dievo valia. Ir viskas. Laisva žmogaus valia ir yra realizuota Dievo valia. Žmogus dažnai net nežino, nesupranta, kad jo valia nelaisva. Ir jis taip pragyvena.

Stebuklas yra tai, kada nelaisva valia suvokia save esant nelaisvą. Kaip? Stebėdama kitas esybes? Ar kai prigimtis veržiasi ir pajunta, kad ji negali judėti ten, kur veržiasi, kai pajunta, kad negali daryti to, ko nori. Ar kai bandai priešintis tam, ko daryti nenori,

GINTARO LAŠAI

ir sulauki netikėto atsako, verčiančio tave daryti tai, ko tu nenori? Ir taip pamažu pradedi atpažinti savosios valios mirguliavimą ir judėjimą...

Tai labai sudėtingi klausimai, kuriems nesitikiu surasti atsakymo, bet faktas, kad kai kurių žmonių valia nėra laisva.

– Turiu vieną problemą, kurią pastebėjau.

Na, aš žaidžiu tenisą ir pastebėjau, kaip nuolat mintyse kartoju, kaip aš nemoku žaisti stalo teniso. Aš tai kartoju ne tik sau 300 kartų per dieną, bet ir visiems kitiems nuolat pasakoju, kaip aš nemoku žaisti stalo teniso. Ir aš pastebėjau, net lochų lochas, net tas, kuris stalo tenisą pradėjo žaisti vakar, atsistojęs prie stalo teniso stalo visai publikai nepradeda regzti pasakos, kaip jis nemoka žaisti stalo teniso. Tai pastebėjusi bandžiau sąmoningai save stabdyti, bet nelabai išeina. Tas pats yra su piešimu, visiems pasakoju, kaip nemoku piešti, o rašo, kiek pastebėjau, už mane kažkas kitas. Štai buvau puotoje su vakarine suknele ir visi man sako, kaip aš gražiai atrodau, o aš sakau, oj, ką jūs, ji labai pigi, nežinau, kiek čia laikys. O mama tai aš iš viso, nu, netobula žiauriai... Patarkite, kas čia yra, nežinau, ką daryti... – stena Misisipė Rembo balsu Žanetui.

Misisipė jau gali skaityti savo kūrinius ir jais dalytis. Iki šiol ji to nedarė, slėpėsi kamputyje ir beveik niekas iš jos aplinkos žmonių net nežino, kad ji rašo ir kad jos kūrinius spausdino visi literatūriniai žurnalai ir dienraščiai, kad ji turi svajonių ir kūrybinių ambicijų. Ji slėpėsi, daugybę metų slėpėsi.

– Na, gerai, ir kodėl tu jautiesi bloga? Na, kodėl, na, pafantazuokim...

Misisipė ilgai tyli.

– Šią akimirką į galvą man ateina tik viena mintis... Tai ausys.

– Ausys?

– Taip, ausys.

– Ta prasme ausys?

– Na, suprantate mano mamos ausys yra tobulos, kaip kriauklės gražiai prigludusios prie galvos, o mano šiek tiek atlėpusios, na, ir... ir mano ausies kaušelio apačia „atsisėdusi“, na, suprantat, ką noriu pasakyti...

Jis puikiai suprato, ką aš norėjau pasakyti, nes viską labai gerai atkartojo, ir iš to, ką jis pasakė, aš supratau, kad jis suprato.

– Taip yra pas mano tėvą...

– Ta prasme, gyvulį...

– Nu, jo... Ir mano mama klijavo tas mano ausis iš gyvulių giminės.

Vertinant absoliučiai objektyviai, Misisipė gimė su Velnio ausimis. Ji buvo Šėtono išpera.

Ir tada Žanetas viską išdraskė. Viską.

Absoliučiai. Jūs galvojate, kad, kai tu sakai „jaučiuosi nereikalingas“, psichoterapeutas tave glosto ir sako „ne, ne, tu labai reikalingas“, „tu reikalinga savo vaikams“, „tu reikalinga pasauliui“, „tu labai reikalinga sau“, „tu reikalinga psichoterapeutui“, „tu reikalinga Dievui“ arba „reikalinga Saulės sistemai“, „Visatos centras sprogs be tavęs iš ilgesio ir sunaikins save, susiurbdamas save į save“...

Nieko panašaus, jis atidarė mano nereikalingumo žaizdą ir draskė ją kaip tikras monstras. Jis man priminė maitvanagį, plėšantį dvėselieną ir negalintį sustoti, draskantį tiek laiko, kol ant kelio nelieka nė žymės. Tai buvo taip baisu, taip žiauru, jog aš, mano mieli jautrūs skaitytojai, nesiryžtu jums viso to papasakoti, tik paminėsiu vieną įdomų faktą. Tai išties įdomus faktas.

Reiškia, kuo moteris labiau sako, kad vyras yra gyvulys, tuo, kaip čia pasakius, na, kaip čia pasakius... Na, suprantate, ką noriu pasakyti, bet kam tada kitą vadinti gyvuliu? Šachmatai mūsų gyvenime suvaidino didelį vaidmenį. Ir toliau tebevaidina, nors Misisipė jau daug metų jais nežaidžia. Jie vis tiek vaidina. Sunku tuo patikėti, bet kartais taip būna. Na, kaip. Na, taip, pavyzdžiui. Žmogus miršta, o tu tebeturi su juo santykius. Arba: tu esi didelis kaip milžinas, o elgiesi kaip mažas vaikas arba paauglys.

Na, čia sunku paaiškinti. Viena yra, ką mes matome, ir kita, kas mūsų galvose. Mes galvojam, kad realybė yra tai, ką matom ir ką girdim. Ne, kiekvienas yra savo galvos realybėje. Na, ir bendra realybė kartais vos vos išsilaiko ant kažkokių pistsiūlių. Ji trapi, bet visi mes iš visų jėgų palaikom tą bendrą realybės jausmą, nes, jei to nebūtų, būtų baisi netvarka. Ir mes visi po truputuką turim investuoti į bendrą realybę, nes kitaip ji sutrupės ir įsivyraus chaosas. Aišku, kad ji kartais patrupa. Na, bet aptrupėjęs pakraštėlis čia nieko baisaus. Na, kas yra ta realybė? Tai daiktai, kurie mus supa, kūnai, kuriuose mes esam, laikas kaip atskaitos taškas, vieta, koordinatės. Ir mes kažkaip susikalbam. Ir tai yra gėris. Supraskite mane teisingai: šita realybė yra kaip pasimatymo vieta. Įsivaizduojate, kaip smagu. Vieta, kur mes galime susitikti. Susitikti net ir su savo realybėmis. Tai yra totalus gėris, todėl aš ir sakau, kad ją reikia išsaugoti. Ir tame gėryje vyksta visokių dalykų: gali kažką pabučiuoti,

padovanoti gėlę iš visos širdies, paimti už rankos, kartu pasivaikščioti. Ir taip sukurti savo realybę, jau bendrą atkarpą.

Misisipės psichoterapija ėjo į pabaigą.

Susirinko visi grupės dalyviai, psichoterapeutas – duoti grįžtamojo ryšio, visi pasakojo, kaip jautėsi, ką pavyko pasiekti ir nuveikti. Misisipė grupėje jautėsi rami ir net abejinga, su grupės nariais ji beveik nejautė jokio ryšio, o tos grupės psichoterapeutą apskritai matė pirmą sykį. Prasidėjo grupės narių aptarimas. Gudraakę ėmė žiovulys. Ir štai atėjo Misisipės eilė.

– Na, štai, kaip viskas šauniai pavyko, – džiugiu pakylėtu balsu kalbą apie Misisipės terapiją pradėjo nepažįstamas psichoterapeutas.

Misisipė pakėlė akis, ją sudomino džiugus specialisto balsas.

– Galime tik pasidžiaugti tokia sėkminga terapija...

Misisipė pakreipė galvą ir nieko nematantį žvilgsnį įsmeigė į gydytojo pusę.

– Neįtikėtina sėkmė! Mes visi galime pasimokyti iš Misisipės. Tarp mūsų yra tikra tėvažudė!

Misisipė nuščiuvo iš siaubo ir sustingo.

Kas???

– Taip, taip, jai pavyko nužudyti savo tėvus...

Kažkas atvežė gero sunkaus Kaspijos grūzo ir pažadino ją iš džiugaus košmaro: ty menia ne lečy, sam vsio znajū.

Misisipė skambina mamai, nes yra reikalas: – Labas. Kaip begyvenat? Ką beveikiat?

– Nu, žinai, pilna darbų. O tu ko neatvažiuoji?

– Darbai. Klausyk, mama, Indijos vizai man reikia jūsų gimimo vietos duomenų.

Mama pasako.

– Nu, tai klausyk, atvažiuok, kai turėsi laiko, turim daug visokių obuolių.

– Nu, gerai, iki tada. Ačiū, mama.

Misisipė padeda ragelį.

Misisipė jaučiasi tokia nagla, ir tas sunkiai pakeliamas naglumas svaigina, sprogdina ją iš vidaus džiaugsmo bangomis, ji bando, bando jį stabdyti, bet seni neuronai plyšta ir plyšta, į ją plūsta endorfinai, dopaminas, oksitocinas, serotoninas ir kiti dar neatrasti gerą savijautą nešantys hormonai, lyg lemtingą mirties akimirką, nes „Nebeužtvenksi upės bėgimo, / Norint sau eitų ji pamažu; / Nebsulaikysi naujo kilimo, / Nors jį pasveikint tau ir baisu“.

Misisipė yra tokia laiminga, kad kurį laiką visiškai pasimeta kasdienybėje.

49

GINTARO LAŠAI

Netvarkingas sone t Nijolė KLIUKAITĖ

1.

Kaip našlaitės viltis rasti sniego vartus, O už jų ledo pasaką žydrą...

Tu užpildai savim svetimus klatratus, Bet save atrasi įrašytą

Man patinka migla.

Joje spindi Kalėdos Ir auksinė aušra...

Banalu, bet joje tiek daug vietos,

Į kortelę puotos. Šokis trečias – Vos vos muzika padažyta – Aš gedžiu. Tu gedi tos – KITOS – Bet nebuvo atsiprašyta...

Kad gali susikurti Mažą švenčių lauželį, Kur auksinis lietus, Balto smėlio takeliai...

Basakojis piemuo ir Pelenės kurpaitė, Bokštai, vėliavos ir gyvybės vanduo...

Dar kryžiažodžiai, runos ir visi, kas jas skaitė...

Ir pro sniegą į dangų iškilęs želmuo...

Toks talpus nebuvimo tikrumas.

Pilkas jis. Tarsi Tėviškės dūmas.

2.

Ji pilka tarsi tėviškės dūmas, Tarsi neįvykus diena, Tarsi sienos griūtis ar atstumas Tarp žmonių, kai jautiesi viena, Kai gali orientuotis į Šiaurę, Į Rytus ar Pietus, bet vis tiek Legionas tavoji tėvynė... Žodžio duonos pasauliui atriek.

Tam pasauliui – pilkesniam už pilką, Integruotam žvaigždynų mirty, Tam pasauliui, neužrašytam Dievų knygose ir atminty...

Tavo tėviškė. Tau ji gera, Net jei jos nematei, net jei jos tau nėra...

3.

Niekada nemačiau. Gal jos net nėra...

Tos šalies, kurioj rožės nevysta.

Tik ant sienos vis mūkia karvė mana, Jos tapytoj ausy balionas pražysta 50

GINTARO LAŠAI

e tų vainikas. Pilkas Tik skaudžios nevilties saldumas...

Pilkumos toks žavus netikrumas.

4.

Pilkuma – toks žavus netikrumas, Kad gali įtikėti bet kuo: Čia – Otono šventyklos erdvumas Ir prieš tūkstantį metų pašvęstas vanduo...

Ant galvos Teofanos vainikas, Ir Bizantija jungiasi su Vakarais...

Skamba muzika, aidi trimitas...

O vėliau, žvanganti auskarais,

Jau savam laike, eglę puošiant, Atmintis ataidės su rauda...

Ir regi – karuselės arkliukais atjoja Išblaškyta kariuomenė, mirties nupirkta... ►

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

51

GINTARO LAŠAI

◄

Betgi ta pilkuma tik vienatvės kerai...

Iš kažkur į kažkur stiebiasi ajerai...

5.

Iš kažkur į kažkur stiebiasi ajerai, Tarsi dovaną kelia į dangų Dieną, tuščia – čia dar negyvenai, Dar saulėtekio lauki prie lango, Dar tiki, dar tikies – rožę tau dovanos, Pasiklysi spalvoj ir kvapuos jos...

Tu norėtum, žinia, raudonos, Liutnios dar ir dainos, Iš to laiko, kuriame nebuvai, Ir to laiko, kuriame jau nebūsi.

Kažką ulba tiesiai po langu linai.

Gieda žvakė, kurios neužpūsi. Žvalgos meilė – tavo – pro svetimus langus...

Iš kažkur į kažką tiesias ilgesio rankos.

6.

Iš kažkur į kažką tiesias ilgesio rankos, Ir auksinis raktelis nuo laimės delne, O už durų ataidi grumančios bangos Tavo žodžių, kartotų vėlai vakare.

Tavo žodžiai melagiai nusiplovė rankas, Bet vis tiek savęs daug paliko Ant žvakidžių ir žvakių, net ugnies, jeigu kas Ji užgeso seniai, jos neliko

Ne sava graužatis ar puikybė dienų – Aš iš žemės rupios nulipdyta.

Mano plaučiuos pašvaistė, jos nemačius menu Tarsi bučinį tą salsvą rytą...

Visa – tik pilkuma už pritemusio lango...

O kitam pilkumos pakrašty...

8.

O kitam pilkumos pakrašty šėlsta bangos Ir naikina žmogaus subraukytus sapnus, Ten dievų apleistų grąžos rankos, Žaibai dangų plėšia perpus...

Garbės, aukso išalkę, žirgais vedini Štai rikiuojas į eilę gyvieji.

Plyšta būgnas per pusę, mirties nuplakti Dūžta kūnai. O tie - neatspėtieji Junona ir Laima, Žvėrūnė, kiti, – Ak, visi, kas miglos atsigėręs apsvaigo, Gyvieji ir mirę, net seniai išbraukti Gena arklius ir mirtį už pavadžio laiko...

Akys dega lygiai taip kaip laukuos sužydėję linai...

Man patinka. Man gera tenai...

9.

Man patinka, man gera tenai, Karžygiai kur lyg vėliavą maldą Ant žirgų neša, ją iškėlę aukštai...

Plaikstos vėjyje žodžiai, kad kartą

Nei ugniavietėj, nei širdy... Atminty Dar žėruoja kelios žaltvykslės...

Jos ir atvedė prie durų nakty, Už kurių savasties taupyklės,

Prabangai patikėjęs save ir džiaugsmams, Nevertiems darbo vaisių saldumo, Sau užtrauki nelaimę, ir savo namams, Prakaitu neišpirkęs tėviškės dūmo.

Kuriose viskas pilka, vien migla ir rūkai...

Svyra svirtys, laukuos mėlynuoja linai...

Man patinka, man gera tenai, Kur mintis, pasikinkiusi žodį, Aria debesį, sėja žvaigždes, Kurios kelią namo tau parodys...

7.

Svyra svirtys, laukuos mėlynuoja linai, Nors už lango žiema, krinta žvaigždės...

Neparodys tau kelio į tavo namus, Kur močiutė jauna glosto kalno karklus?

Jos sušalę, pažyra žemyn pelenais Kaip vaikystės sapnuos vis mirgėję pašvaistės.

10.

O tada, baltą burę iškėlus sala, Svetimos atminties, minčių srauto – Iš Jutlandijos plaukia Langelandas, Era...

Ledo tiltai per laiką. Dar skauda

Ten močiutė jauna glosto kalno karklus, Pakalnėj teka lietūs ir dainos...

Net bevardžiai namai turi aukso vartus – Užraktai devyni... Nuolat mainos

52

GINTARO LAŠAI

Želmenys, žmonės, žvėrys, žiedai, Tik langai, pro kuriuos Tu žiūri, vis tie patys...

Tau netinka žmonių sugalvoti vardai, Iš lyrizmo formuoti, normuoti, vėjų nemačius, Negirdėjus tų fleitų, lumzdelių ir arfų, Trūkinėjančių stygų, cimbolų, varpų...

Sudėvėta visa tu eini, skėtį atstačius, Negirdėdama metuos nuskandintų balsų...

Ten namai. Piliarožės žydi.

Ten saugu. Nebuvai ten, o visgi žinai...

Ana ten ta gimtinė, kurią pardavė, mainė, Pirko, įkeitė, rijo – ir vis svetimi.

Paskui keitėsi valdžios, pozicijos, postai, Kiti tiesą užklojo savastimi, Skelbė lozungus, springo negyjančiais žodžiais, Tartum cirko artistai šokavo lynu...

Viskas viskas ne tai – atvirkščiai nei atrodo.

Gatvės menas – balansavimas ant ašmenų.

Bet vis tiek ten GIMTINĖ, kurios neturėjai.

Dengia viską migla. Į ją gviešiasi vėjai.

11.

Ten saugu. Nebuvai, o visgi žinai: Šoko pelkėse gervės... Lydekos, lynai Vartėsi duburiuos... Įsauly augo linai, Nebuvai ten, o visgi žinai: Duburin pažiūrėjus, JI matė tave, Iš už pusšimčio metų užgimsiant nakčia, Balto miesto pakampy, kur sudilus delčia, Jau kitam metmeny, kitam jau laike, Iš žvaigždyno iškritus, tapo žodžio šerdim, Kuri trupa ir dūla, o visgi naktim, Tarsi voro darbštumas įsiaudžia savin, Rūkas auga tik tol, ko pavirsta liūtim.

14.

Dengia viską migla. Į ją gviešiasi vėjai, Bet vis tiek aš tikiu – rasiu taką. Žengsiu juo anais batais, kuriais TU avėjai...

Rasiu nuorodas: žodį, žvilgsnį, pieno lataką...

Juk prisimeni – vesdavaisi mane Maloniąja, Ten manoji fata Morgana dar stovi...

Perlų košę maišydavai, ją vadinom skaniąja, Aikštijaus ir atmesdavau tavąjį dovį.

Na... Atspėki. Bandyk tris kartus...

Pelenai minkštutėliai užkloja vartus...

Bet vis ieškau TAVĘS, kai už lango migla, Ir atrodo, kažkas vis dainuoja...

Tęvas balsas... Dūžta stiklo nata, Bet ant kalno karklai vis linguoja...

12.

Juk laiminga buvau aš tada.

Man patinka TAVOJI migla.

Pelenai minkštutėliai užkloja vartus, O našlaitė kartoja motulės vardus, Saldesni jie už cukrų, tik melas kartus...

Dienos verias į Šiaurę, kur sniego medus

15.

Ir įstatymų bėgiai, prišalę prie stiklo, Ten klastotės, padirbti parašai...

Ji užpliko arbatžoles vandeniu Stikso, Laiką keičia mirties audiniai.

Tie įstatymų bėgiai, Algoritmų klastotės, Žodžiai, žingsniai, Įpratę be saiko kartotis...

Pastvėrėt ir neškit atodūsį vėjai, Už jų ta gimtinė, kurios niekada neturėjai.

13.

Ana ten ta gimtinė, kurios neturėjai, Mėlynieji garniai ir pelkynų migla...

Tam sapne – iš močiutės skrynios – ją vilkėjai, Apsiavus buvai rašaline tamsa.

Man patinka migla, Ji pilka tarsi tėviškės dūmas, Kurio nemačiau. Gal jo net nėra...

Pilkumos toks žavus netikrumas.

Iš kažkur į kažkur stiebiasi ajerai, Iš kažkur į kažką tiesias ilgesio rankos, Svyra svirtys, laukuos mėlynuoja linai, O kitam pilkumos pakrašty daužos bangos...

Man patinka, man gera tenai, Kur močiutė jauna glosto kalno karklus...

Ten saugu. Nebuvai ten, o visgi žinai – Pelenai, minkštutėliai kaip sniegas, užkloja vartus, Už kurių ta gimtinė, kurios neturėjai.

Dengia viską migla. Į ją gviešiasi vėjai.

53

GINTARO LAŠAI

Déjà vu

Ričardo Šileikos nuotr.

Tadas ŽVIRINSKIS

Kiekvienas esame patyrę paramneziją. Taip, taip. Tikrai esame. Gal tik dauguma šį jausmą vadina déjà vu.

Yra įvairiausių paramnezijos formų, bet aš jas skirstau pagal pasikartojimo laikotarpius. O tie laikotarpiai (bent jau mano gyvenime) svyruoja nuo septynerių metų iki dvidešimt keturių valandų. Šiandien mane apėmusi septynerių metų paramnezija. Čia derėtų padaryti trumpą medicininį ekskursą. Ar žinojote, kad vi54

sos organizmo ląstelės visiškai atsinaujina per septynerius metus? Taigi. Medicinos įrodytas faktas. Ko gero, visiškai atsinaujinusi pilkoji smegenų medžiaga nutarė man priminti tą faktą, kad per pastaruosius septynerius metus reikalai išliko tokie pat šūdini kaip buvę. Jaučiuosi savotišku šizofreniku, nes mėgstu savo smegenims paprieštarauti. Pokalbis, vykstantis mano galvoje, kartais pralinksmina. Smegenys, nors ir tinginės, vis dėlto yra mano, tad joms tikrai rūpi mano – kaip jų priedo – gerovė. Juk širdis joms skiria net penktadalį visam organizmui reikalingo kraujo!

Tikrai išskirtinis dėmesys. Turėdamos

tokias privilegijas, jos galėtų dažniau patylėti, bet kur tau!..

– Klausyk, reikia kažką daryti! – nerimsta smegenys.

– Taigi darau. Galėtumėt man labiau pagelbėti... – bandau teisintis.

– Darom, ką galim, ko nepasakytume apie tave.

– O ką pasakytumėt apie mane?

– Per daug minčių apie seksą ir poeziją.

– Na, esu dar nesenas, o poezija man teikia malonumą. Jūs irgi mėgstate endorfinus.

Ką jau kalbėti apie situaciją, kai palepinu jus saldumynais... Tik ir girdžiu: dar, dar, dar cukraus! Pačioms reikėtų kai ko pamažinti.

– Nelygink!

– Kodėl?

– Tu nesuprasi. Žinau, kada reikia baigti ginčą su bet kuria moterimi. Mano smegenys neabejotinai yra moteriškas tipažas. Reikia tik pasidžiaugti, kad jos nekaltina manęs seksizmu.

Bent jau kol kas.

Krioklio šniokštimas veikė raminamai.

Sėdėjau sau ramiai restorano, kuriame anksčiau buvo senas vandens malūnas, balkonėlyje. Mėgstu čia papietauti ar pavakaroti. Ne dėl to, kad maistas ar aptarnavimas būtų ypatingi, bet tik dėl vietos. Žvelgiant į putojantį vandenį apima kone letarginė ramybė. Nesinori net krustelėti, buku žvilgsniu žvelgiant į vieną tašką. Prasideda žaidimas „Kas patrauks mano dėmesį?“.

Būtent šis žaidimas ir sukėlė déjà vu.

Prieš septynerius metus sėdėjau čia pat, taip pat besimėgaudamas kava su brendžiu. Diena buvo tokia pat saulėta ir rami. Švelnus vėjelis vos vos krutino medžių lapiją, straksėdamas išilgai turėklo įžūlumo nestokojantis žvirblis reikalavo trupinių, prie gretimo staliuko įsitaisiusi jauna porelė meiliai burkavo, o ant tiltelio virš krioklio fotografavosi ryškiu makiažu pasidabinusi dama. Maloni šiluma pasklido po vidų, gi išorėje šildė rugpjūčio saulės spinduliai. Idilija... trukusi keliasdešimt sekundžių.

Ir tada, ir dabar išgirdau: „Oi!“. Į balkoną įėjo moteris, ranka trindamasi sutrenktą kaktą. Padavėjas kaip į uodegą įkirptas nubėgo į barą ledukų. Jo operatyvumas išdavė, kad čia dažnas lankytojas trinkteli kakta į žemutėlių durų staktą. Nepadeda net įspėjantis užrašas: „Atsargiai! Žemos durys!“.

Nelaimėlė kaltai šypsojosi, nors mačiau, kad jai labiau norėtųsi riebiai išsikeikti.

GINTARO LAŠAI

Apsidairiusi ji pasirinko staliuką priešais manąjį. Baisiai nemėgstu akių kontakto su nepažįstamaisiais ir nepažįstamosiomis. Juoba, kalbant apie mane, nėra ten į ką žiūrėti... Kiek nepatenkintas tokiu damutės sprendimu nutariau ieškoti palaimingos ramybės kitur. Štai tada įvyko mažasis déjà vu – išgirdau identišką „Oi!“.

Ir dar kartą: – Oi! Čia gi – tu! Šimtas metų!

Prie manęs ištiesusi rankas spėriai artėjo galvą susitrenkusi moteris. „Tikrai kad oioi-oi...Kas čia per velniava?“ – sumojau.

– Tomai, čia gi aš – Giedrė, tavo bendrakursė!

Kažkodėl pirmiausia bandžiau prisiminti bendrakursę Giedrę, nors nesu joks Tomas.

Keistos tos mano smegenys. Jutau, kad jos susidomėjo, nors pats norėjau kuo greičiau iš čia dingti.

– Nebeprisimeni? – toliau kvotė „kursiokė“.

– Emmm... – numykiau, o vadinamoji Giedrė jau spėjo pabučiuoti į žandą ir klestelti į kėdę šalia manosios.

– Tai bent susitikimas! – tryško džiaugsmu nepažįstamoji, bet jos akys nesijuokė.

Su įvairaus plauko aferistais ir aferistėmis esu susidūręs ne kartą. Nuo čigoniųbūrėjų parkavimo aikštelėse iki finansinių piramidžių „ambasadorių“. Gi čia buvo kažkas visiškai naujo ir netikėto. Pasisukau šonu ir atidžiau apžiūrėjau „kursiokę“.

Hm... visai simpatiška moteris. Tvarkingai ir elegantiškai apsirengusi, plaukus nusidažiusi rusvai, neryškus makiažas. Tokia tipinė vidutinės grandies vadovė, sakyčiau.

Stebėjau jos veidą ir rankas. Piniginę dėl viso pikto įsidėjau į kišenę. Mobilųjį laikiau rankoje. Kol kas jokių fokusų – vien nesiliaujanti tirada apie tai, kaip seniai nesimatėme ir kiek daug jos gyvenime įvyko.

Maždaug per penkias minutes monologo sužinojau, kad esą ją palikęs vyras, bet ji tą niekšą gerokai finansiškai „nugręžusi“, todėl dabar gali sau leisti daugiau nei anksčiau. Juoba kad vaikai jau užaugę ir pasukę savais gyvenimo keliais. Staiga ji trumpam nutilo, be jokių skrupulų susivertė mano brendžio likučius ir tęsė, nebodama mano demonstratyviai iškelto antakio. Nejaugi elementari alkoholikė, užkalbanti dantis, kad pasitenkintų prašalaičių gėrimo likučiais? Lyg skaitydama mano mintis, ji iš rankinės išsiėmė dešimtinę ir prispaudė ją brendžio taure. Čia pakilo ir antrasis mano antakis. Smegenys net suūžė.

– Atleisk, nusibodo padavėjo laukti, – pasiteisino, ir pridūrė: – kartosime? Aš vaišinu!

Reikalams pakrypus netikėta linkme, nors ir abejodamas, bet linktelėjau. Gal visai įdomus nuotykis nusimato?

Vadinamoji Giedrė kalbėjo ir kalbėjo, kalbėjo ir kalbėjo. Monologo pauzes gausiai užpildydama brendžiu. Patiko stebėti šią alkoprokalbę. Yra tam tikras žmonių tipas, kurių kalbos veikia kaip baltasis triukšmas. Panašiai kalba mano sesuo.

Visiškai nesvarbu, apie ką kalbama. Ar apie neseniai pamatytą gražių batų porą vitrinoje, ar apie mėnesinių skausmus, ar apie buką seksistą kaimyną, ar apie tai, kad katinukas, kaip visada, privėmė ant pagalvės. Žodžiai liejasi ir liejasi, lyg juos ir girdi, bet jokios reikšmės jie tau neneša, jautiesi nurimęs ir gal net kiek mieguistas, bet žiovulys dar neatskuba. Pats tikriausias baltasis triukšmas. Geriausia yra tai, kad visiškai nereikia dalyvauti pokalbyje – pakanka jo klausytis. Tiesą sakant, šiuo atveju įsiterpti galėčiau tik tada, kai „kursiokė“ vilgydavo gomurį brendžiu. Tik kad įsiterpti nebuvo jokio reikalo.

– Gerokai dzingtelėjo! – galop reziumavo, švytėdama žandų raudoniu.

– Einu nosytės pasipudruoti, o tu niekur nepabėk! – pridūrė ir, šį kartą sėkmingai išvengusi klastingai žemos durų staktos, išnyko senojo malūno viduje.

Supratau, kad laikas vynioti meškeres, nes jokios tolesnės perspektyvos iš šio keisto susitikimo nebesitikėjau. Ir štai tuo momentu, kai panorau praverti žemąsias balkonėlio duris, mane sukaustė protu nenusakoma baimė. Jutau ją visu kūnu kaip grėsmingą, judesius paralyžiuojančią šalčio bangą...

Supratau, kad negebėsiu toliau žengti nė žingsnio. „Nusiramink, durnele, nusiramink!“ – smegenys bandė raminti smarkiai plakančią širdį. „Užsikruškit!“ – atsakė joms širdis ir toliau daužėsi it pneumatinis plaktukas į asfaltą. Grįžau prie staliuko ir, o stebukle, pasijutau geriau.

Ar jūs tikite ženklais? Turiu omeny pranašiškus ženklus. Tarkime, rytą pamatote savo erekciją ir tądien viskas klostosi kaip iš pypkės. Arba jus apšika paukštis ir staiga finansinė padėtis pagerėja. Arba juoda katė perbėga kelią ir gaunate baudą už greičio viršijimą. Būna? Aš irgi turiu prietarų. Tarkime, jei apsivelku pilkąjį megztinį, būtinai nutinka kas nors nemalonaus. Gi šiandien aš kaip tik vilkiu

pilkąjį megztinį. Šūdas! Pilkasis megztinis neabejotinai sukelia nemalonias paramnezijas! Kol svarsčiau, kurių galų neišmetu nelemtojo rūbo ir pats sau sukeliu aibes nemalonumų, ant staliuko pastebėjau įdomų dalyką. Sausą bežievę medžio šakelę, kuri labai priminė ungurį. Įdomu, iš kur ji čia atsirado? Gal vėjas nuo kurio nors medžio atpūtė? O gal koks paukštis pametė?

O gal iš paralelinės visatos materializavosi? Smegenys nepatenkintos suburbuliavo: „Prasideda...“ Smalsiai apžiūrėjau šakelę iš visų pusių.

Gelsvai pilkšva, nugludinta, malonu laikyti. Stebėtinai panaši į ungurį. Nejučia prisiminiau, kad prieš septynerius metus gaisrininkai ištraukė skenduolę, gausiai aplipusią unguriais. Daugelis pasidygėjo tuo, kas visiškai natūralu gamtoje. Gamtoje niekas neprapuola, kiekvienas yra kažkieno maisto grandinės dalis. Bet šiaip unguriai manęs nevilioja. Neskanu man nei rūkyti, nei marinuoti. O jau kainos, kainos!..

– Klausyk, reikia kažką su tuo pagaliuku daryti! – įsakmiai prabilo smegenys.

– O ką čia su juo bepridarysi?

– Tai žioplys. Paburk!

– Ką paburti?

– Kad aferistė nebegrįžtų!

– Kaip man burti?

– Kaip, kaip? Paprastai! Abra kadabra – ir pamosikuok lazdele.

– Ar stipriai mosikuoti?

– Ot durnius...

Sugėdintas, bet paragintas pabūriau: – Abra kadabra! – ir, žinoma, pamojavau.

Gerai pamojavau. Kaip dirigentas.

Balkonėlyje buvę žmonės trumpam nutilo. Priėjo padavėjas.

– Ar dar ko nors pageidausite?

– Taip, pasakykite damai, kad turėjau išeiti jos nesulaukęs.

– Kokiai damai?

– Tai, kuri su manimi sėdėjo.

Padavėjas pritilo, bet po trumpos pauzės išpyškino: – Su jumis jokia dama nesėdėjo. Prašyčiau apmokėti sąskaitą!

O kaip! Reikia reaguoti. Ką gi, susimokėjau. Išsikviečiau taksi. Namo grįžau be nuotykių.

Tiesa, visą naktį po to sapnavau ungurius, kurie falcetiniais balseliais choru kartojo tarytum mantrą: „Gerokai dzingtelėjo!“ Visi jie buvo apsirengę pilkais megztiniais.

55

GINTARO LAŠAI

Donaldas HONNINGAS

Su tingiu smalsumu jis stebėjo minią, susirinkusią ten, žemai apačioje. Tai buvo jūra virpančių, užverstų aukštyn veidų. Minia greitai didėjo. Tarytum besipūsdama, ji jau išsiplėtė į gatvės važiuojamąją dalį. Lyg veikiant stipriam magnetui, buvo pritraukiama vis naujų ir naujų praeivių, panašių į besikepurnėjančius vabzdžius. Judėjimas sutriko – jau ir kamštis. Iš dvidešimtojo aukšto viskas atrodė neįtikėtinai, žmonės – kaip nykštukai. Garsai, pasiekiantys jo ausis, buvo silpni, tačiau visi kažkokie nerimastingi.

Jis nekreipė dėmesio į išsigandusius veidus (vieni – išsproginę akis, kiti – maldaujantys), kurie tai pasirodydavo, tai vėl pradingdavo lange. * Pirmasis pasirodė pasiuntinukas ir smerkiamai įsispoksojo į jį.

Paskui kyštelėjo galvą liftininkas ir slopiu girgždančiu balsu pareikalavo paaiškinti, ką visa tai reiškia.

Jis įbedė akis tiesiai liftininkui į veidą.

– O ką jūs pats manote apie visa tai? – paklausė ramiai.

– Tu rengiesi nušokti? – pasidomėjo liftininkas.

– Bėk šalin, – nervingai išspaudė žmogus, stovintis ant karnizo, ir pažiūrėjo žemyn į gatvę.

– Tu, man rodos, tikrai nušoksi, – suburbėjo liftininkas ir dingo.

Po minutėlės pro langą išlindo administratoriaus pavaduotojo galva. Prie jo glotnaus, švelniai nuskusto ir susijaudinusio veido plaikstėsi užuolaidėlė.

– Atsiprašau... – pradėjo jis. Žmogus mostelėjo ranka – atstok.

Jo galva su riebiu raudonu veidu pažiūrėjo pradžioje žemyn, paskui aukštyn – į žmogų, stovintį ant karnizo. Jis taip žiūrėjo kelias sekundes.

– Ką jūs čia veikiate? – tai netrukus atsiradęs administratorius.

– Rengiuosi šokt žemyn!

– Kas jūs? Kokia jūsų pavardė?

– Karlas Adamsas. Dėl ko taip rengiuosi padaryt – ne jūsų reikalas!

– Tik atsipeikėkit! Esat ne viso proto!

Administratoriui kalbant, jo dvigubas pagurklis drebėjo, o užverstas aukštyn veidas tvoskė raudoniu.

56

Adamso p

– Aš viską apgalvojau. O dabar eikit sau ir palikit mane ramybėj.

Karnizas buvo siauras, maždaug aštuo-

niolikos colių pločio. Savižudis stovėjo tarp dviejų langų, bet nė iš vieno nebuvo galima jo pasiekti. Žmogus glaudėsi prie sienos, vi-

paslaptis

Alvydo Vaizdinio nuotr.

sas apšviestas ryškios saulės šviesos. Švarkas paliktas kambaryje. Baltų marškinių apykaklė prasegta – jis priminė pasmerktąjį pakarti.

* Kartkartėmis iš lango išlįsdavo kokia nors galva. Su juo kalbėjo maloniai,

GINTARO LAŠAI

kreipdamiesi ne kaip kitaip, tik „misteri Adamsai“. Kai kurie – atlaidžiai, lyg nė kiek neabejotų, kad jis paranojikas. Tarp jų buvo viešbučio tarnautojų, daktaras ir net šventikas.

– Galbūt jums geriau grįžti į kambarį, ir ten mes viską apsvarstysim? – minkštai pradėjo šventikas.

– Aš neturiu ką svarstyti, – atsakė Adamsas.

– Norite, aš padėsiu jums įlipti pro langą atgal?

– Jeigu jūs arba kas nors kitas prie manęs prisiartinsit, – aiškiai išdrožė Adamsas, – kartu ir padėsit – aš šoksiu!

– Jūs nenorite papasakoti apie savo nelaimę?

– Ne. – Kaip tada mes jums padėsim?

Kurį laiką nepasirodė naujų veidų. Paskui staiga – kyšt policininko galva. Pareigūnas valandėlę gana ciniškai apžiūrinėjo jį.

– Ei, vaikine! – paskui riktelėjo jis.

Adamsas nukreipė žvilgsnį į jo veidą.

– Ko reikia? – paklausė.

– Mane pašaukė iš apačios, pasakė, kad čia vienas tipas grasina nušoksiąs žemyn.

Ką, tu tikrai rengiesi šokti, a?

– Taip.

– Kas tau šovė į galvą, vaikine?

– Paprasčiausiai mėgstu kvapą gniaužiančius triukus!

– Ehė, pats turi humoro jausmą... – tarė policininkas. Jis atsisėdo ant palangės, nustūmė kepurę ant pakaušio. – Man tai nepatinka. Nori cigaretės?

– Ne, – atšovė Adamsas.

Policininkas išsiėmė cigaretę ir užsirūkė.

Stipriai užsitraukęs, išleido dūmus į saulę – juos tuoj pagriebė vėjas.

– Graži dienelė, ar ne?

– Graži dienelė numirti, – patvirtino Adamsas, žiūrėdamas į jį.

– Tau, vaikine, aiškiai kažkas ne taip. Turi šeimą?

– Ne. O tu?

– Turiu žmoną.

– O aš nieko neturiu.

– Ne kas.

– Taip, – sutiko Adamsas. „Dar visai neseniai turėjau šeimą, – pagalvojo jis, – iki vakar dienos.“ * Rytą jis išėjo iš namų ir patraukė į darbą.

Karina atsisveikino su juo tarpdury – nebučiavo kaip anksčiau; dabar jie apsieidavo be atsibučiavimų, bet ji vis dar buvo ► 57

GINTARO LAŠAI

◄ jo žmona, jis tebemylėjo ją ir žinojo, kad niekada neduos sutikimo skirtis, nors ji ir buvo sakiusi, jog anksčiau ar vėliau tikrai jį paliks. O kai šeštą valandą jis grįžo iš darbo namo – jau neturėjo žmonos. Neliko nė meilės. Nieko nebuvo – tik tuščias migdomųjų buteliukas, raštelis, tylus kambarys ir...

Karinos kūnas, išsitiesęs skersai sofos.

Gražiai parašytą raštelį su smulkiu paaiškinimu jis paliko ant pagalvės: Styvas pasakė, kad negalės būti su ja, Styvas ją apgavo.

(Tai buvo tokie atviri, tokie įžeidžiantys ir šiurkštūs žodžiai! Apie Styvą jis jau žinojo kelis mėnesius, kartą net matė juos abu kartu, gretimame bariuke. Beje, ji ir neslėpė to. Tik pasakė, kad tarp jų viskas baigta, ir papasakojo apie Styvą.)

Vėliau jis išėjo iš namų ir iki pusiaunakčio vaikščiojo gatvėmis. Grįžo – ir iš karto į lovą. Rytą pabudo tvirtai žinodamas, kad jo planas galutinai subrendo: jis padarys tai, ką rengiasi padaryti dabar. Tada atėjo į šitą miesto rajoną, pasirinko viešbutį ir išsinuomojo kambarį viršutiniame aukšte. * Dabar visa gatvė net juodavo nuo žioplių, liguistai smalsių žmogelių. Policija atstūmė minią, atlaisvindama nemažą plotą, esantį kaip tik po juo. Iš viršaus buvo matyti gaisrininkai, išskleidę gelbėjimo tinklą, panašų į juodą apskritą blyną su raudonu ratu viduryje, bet jis žinojo, kad šis tinklas gryni niekai kūnui, didžiuliu greičiu lekiančiam žemyn iš dvidešimto aukšto.

Gelbėtojai negalėjo jo nukelti. Gaisrininkų kopėčios nesiekė iki tokio aukščio, o stogo karnizas kabojo tiesiai virš savižudžio, kliudydamas išgelbėti jį iš tos pusės.

– Tai beprasmiška... – kalbėjo žmogus, kurio galva dabar kyšojo pro langą.

– Tai tik jūs taip manot, – atkirto Adamsas.

– Paklausykit, aš esu daktaras, – rimtai ištarė žmogus, – aš galiu jums padėti...

– Kokioj palatoj?

– Jokios ligoninės – prižadu jums.

– Dabar jau per vėlu...

– Jeigu jūs šoksite, tikrai bus per vėlu. Kol kas dar laikas dirba mūsų naudai...

– Jūs geriau eitumėte, daktare, ir padėtumėte žmonėms, kuriems iš tikrųjų reikia jūsų pagalbos. Man, deja, jos nereikia...

Daktaras dingo. Adamsas kritiškai nužiūrėjo minią. Jį apėmė keistai neįprastas susvetimėjimo jausmas: mirties artumas tarytum iškirto prarają tarp jo ir kitų žmonių. Jis jau buvo visiškai kitas žmogus, visko 58

atsisakęs ir vienišas. Visi tie žmonės apačioje nekantraudami laukia. „Ką gi, jie bus patenkinti“, – pagalvojo jis. O tie kambaryje tarpusavyje dėl kažko tarėsi, kažką stengėsi sugalvoti, ieškojo būdų, kaip sužlugdyti jo planą, galimas dalykas, net skambino savižudžių ekspertams.

Jis apsidairė. Iš lango į jį žiūrėjo veidas – apskritas, susirūpinęs, nuoširdus. Tai vėl šventikas.

– Ar mes galime dėl jūsų ką nors padaryti? – paklausė jis.

– Ne, – atsakė Adamsas.

– Gal vis dėlto sugrįšite į vidų?

– Tėve, jūs veltui gaištate laiką.

– Aš tikrai negaištu veltui savo laiko.

– Gaištate. Į vidų negrįšiu.

– Galbūt jūs norite, kad jus paliktų vieną ir leistų pagalvoti?

– Taip, prašau jūsų. Šventiko galva dingo viduje. Adamsas vėl pasiliko vienas. Dabar jis stebėjo minią su kažkokiu susidomėjimu. Daugiau jo nebebaugino aukštis, nereagavo į jį taip, kaip žengęs pirmą žingsnį ant karnizo. Jautė aplink iškilusių pastatų artumą. Įdomu, kokį gudragalvišką išgelbėjimo būdą jie planuoja. Virvės, tinklai, kopėčios, kabančios kėdės... Jie turi būti labai atsargūs – niekas nežino, kas jo galvoje... * Vėl pasirodė policininkas. Adamsas žinojo, kad jis turi pasirodyti. Su pareigūnu jis kalbėjo palankiau nei su kitais – anas turėjo tai pajusti ir dar kartą pabandyti...

– O žinote, Adamsai, – pradėjo policininkas, nerūpestingai permesdamas kojas per palangę, – tam tikru požiūriu jūs darote man paslaugą...

– Kaip darau?

– Na, įprastai šiuo metu aš turėčiau būti apačioje ir reguliuoti eismą. Bet jūsų dėka – aš čia. Ten nėra ką veikti.

– O jūs galėtumėt visą laiką būti viršuje.

Toms mašinoms nieko neatsitiktų.

Policininkas nusijuokė.

– Tai aišku. O žmonės apačioje laukia, kada jūs nušoksite. Laukia labai nekantraudami.

Adamsas įsižiūrėjo į jį.

– Labai nekantriai?

– Žinoma. Jie jau nusprendė, kad jūs nušoksite, ir nori tai pamatyti. Nejau nuvilsite juos?

Adamsas nuleido akis žemyn.

– Jūs čia negirdit, – bet jie net cypčioja iš nekantrumo!

– Tikrai?

– Taip, taip. Jų manymu, dabar priklausote jiems, nes jie čia dėl jūsų stovėjo pusę dienos.

– Jie panašūs į gaują alkanų vilkų, – bjaurėdamasis tarė Adamsas.

– Tiksliai. Ar verta atsisveikinti su gyvenimu, kad suteiktumėt malonumą tokiems...

Tardamas tuos žodžius, policininkas neatitraukė žvilgsnio nuo Adamso veido – ir iškart pamatė abejonę.

– Einam iš čia, – baigė jis minkštu balsu, – velniop visus tuos žioplius.

– Gal... galbūt jūs teisus, – sumurmėjo Adamsas.

– Tai aišku.

Adamsas suvirpėjo. Vieną akimirką jo nugara atsiplėšė nuo sienos, bet tuojau pat vėl prisispaudė prie jos.

– Kas jums yra?

– Truputį bloga. Gal galit man paduoti ranką?

Policininkas žvilgtelėjo į kitą gatvės pusę.

Ten ant stogų buvo įsikūrę fotoreporteriai.

– Gerai, – pasakė jis. – Laikykitės.

Minia pasibaisėtinai sustaugė, kai pamatė policininką lipant pro langą ir stojant ant karnizo tik per kelias pėdas nuo žmogaus baltais marškiniais. Visi matė, kaip jis lėtai pradėjo judėti, ištiesė ranką...

– Aš žinojau, kad tu vis tiek ateisi, – sušnabždėjo jis. – Todėl ir pasirinkau šitą vietą.

– Ką? – paklausė policininkas, bandydamas išlaikyti pusiausvyrą ant siauro karnizo.

– Mano pavardė ne Adamsas, Styvai.

Karina buvo mano žmona. Tu žinai, kad vakar ji... * Siaubas iškreipė policininko veidą, kai jis pabandė atsitraukti atgal – jo ranka buvo stipriai sugniaužta kitoj!

Paskui – staigus truktelėjimas, atrodė, išplėšiantis visą dvasią net su šaknimis, posūkis, ir jis pradėjo kristi žemyn, tiesiai į minios stūgsmą. * Paskutinis dalykas, kurį jis dar suvokė, buvo stipri griežta ranka, sugniaužusi jo plaštaką kaip spaustuvai.

Iš anglų kalbos išvertė Jeronimas BRAZAITIS

KULTŪROS ISTORIJA

Kas knygon nesudėta (1) Knygoje „Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo“ (Klaipėda, 2020) jos autorius rašytojas, bibliotekininkas Juozas Šikšnelis pateikė nemažai įvairaus pobūdžio medžiagos – ką pavyko „išknisti“ Klaipėdos regioniniame valstybės, bibliotekos archyvuose, periodikoje bei kituose publikuotuose ir nepublikuotuose šaltiniuose, savo ir bendražygių atmintyje. Lyg ir viskas, kas atrodė verta dėmesio, pakliuvo į knygą, bet, tvarkant knygai sukauptą medžiagą, vienas kitas nepaviešintas faktas autoriui krito į akis, todėl ryžosi dar kartą bristi į tą upę, kuri vadinasi Ievos Simonaitytės bibliotekos istorija. Kaip sakoma: kas dainon (knygon) nesudėta...

Juozas ŠIKŠNELIS

Darbo laikas keitėsi Per septynias dešimtis metų bibliotekos skaitytojų aptarnavimo laikas keitėsi daugybę kartų, 1951–1957 m. dirbome nuo 14

Yra lankytojų, kurie svajoja ant šios iškabos išvysti užrašą „Dirbame visą parą“.

I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

iki 22 val., o 1958 m. – nuo 11 iki 22 val., vėliau paankstinome pradžią ir pavėlinome pabaigą – nuo 10 iki 19 val., šeštadieniais – nuo 10 iki 17 val., o kai 2008 m. priversti veržtis diržus paskelbėme trumpiną darbo laiką iki 18 val., kilo triukšmas ir tuomečiai steigėjai – Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valdininkai pagrasino atleisią vadovą, jei negrįšime prie buvusio darbo grafiko. Mat valdininkai, baigę darbus, nespėja į biblioteką savo vaikams (?) pakeisti knygų.

Kiekvieną kartą, apklausdami vartotojus apie teikiamas paslaugas, sulaukiame įvairių pasiūlymų keisti aptarnavimo laiką: vieniems norisi, kad biblioteka darbą pradėtų nuo 8 val., kitiems, kad jį baigtų ne anksčiau kaip 22 val., o dar nebuvo nė vienos apklausos, kad vartotojas (taip, tik vienas) neužsinorėtų, jog būtų dirbama visą naktį.

Juokais nenuleidžiame nė vieno pasiūlymo, tik kruopščiai juos pasveriame, kas kartą

įsitikindami, jog dirbame optimaliu grafiku, nes laikyti visą naktį atidarytą biblioteką – kaštuoja, juo labiau kad skaitykloje naktį leis vienas, gal du nemigos kankinami ar iš namų išvaryti lankytojai. Jau neminint benamių.

Knygoje buvo paminėta, kad pačioje bibliotekos veiklos pradžioje raštai buvo rašomi ranka rusų kalba. Pirmoji rašomoji mašinėlė įsigyta 1952 m. ir buvo irgi rusišku šriftu. Naudota su pertrūkiais, jei netrūkdavo popieriaus, stigo juostelės ar kalkių, kartais tiesiog nebuvo kam ja spausdinti.

1954 m. darbo plane buvo numatyta įsigyti 25 000 egz. naujų spaudinių, tačiau dėl lėšų sumažinimo planas neįvykdytas.

Tais pačiais metais vyko patalpų kapitalinis remontas.

1955 m. sutvarkyta ir įrišta į kietus viršelius 1954 m. gauta periodika.

1956 m. kasdien skaitykla sulaukdavo po 76 lankytojus. ► 59

KULTŪROS ISTORIJA

Juodkrantės bažnyčia restauruota bibliotekos pastangomis.

I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

◄ 1957 m. naujų leidinių įsigijimo reikalai pasitaisė – gauta 1 259 egzemplioriais daugiau nei numatyta. Už 101 507 rublius.

Tais metais skaitytojų sudėtis pagal tautybę: lietuvių – 2 219, rusų – 1 742. Tegul ir nežymiai, bet šviesos siekė daugiau lietuvių.

Pavedė restauruoti bažnyčią Knygoje buvo paminėta, kad anų, tarybmečio laikų, Kultūros ministerija buvo nepamatuotai išplėtusi bibliotekos funkcijas, pavesdama užsiimti paveldo objektų restauracija. Pateikiame 1974 m. spalio 9 d.

LTSR Kultūros ministerijos įsakymą Nr. 380: „Ryšium su buvusios Juodkrantės bažnyčios remonto darbų užbaigimu, objekto priėmimui po restauracijos ir atidavimui eksploatacijon, įsakau: š. m. spalio 15 d. pavesti Klaipėdos viešajai bibliotekai sukviesti valstybinę komisiją. Ministro pavaduotojas A.Kiudulas.“ Lygiai metų prireikė, kad valdininkai atsipeikėtų ir suvoktų, kad bibliotekai tarsi ir nebūdinga užsiimti pastatų restauracija, todėl 1975 m. spalio 15 d. buvo paskelbtas LTSR Kultūros ministerijos įsakymas Nr. 350: „Perduoti iš Klaipėdos viešosios bibliotekos balanso pastatą, esantį Juodkrantėje, Kalno 62 (balansinė vertė 10 953 rub., plotas 154, 80 kv. m) Lietuvos TSR Dailės muziejaus balansan (Juodkrantės 60

evangelikų liuteronų bažnyčia). Ministro pavaduotojas D.Trinkūnas.“ Jaunajai kartai, matančiai parduotuvių lentynas, lūžtančias nuo prekių gausos, pateikiame 1981 08 13 LTSR Kultūros ministerijos įsakymą Nr. 381: „Sutinkamai su TSRS Kultūros ministerijos 1981 m. liepos 24 d. raštu Nr. 29-104 bei Lietuvos TRS KP CK ir MT 1981 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 279: „Dėl priemonių duonai ir duonos bei pyrago gaminiams taupiau naudoti“ įpareigoju organizacijų vadovus: imtis priemonių, šalinant neūkišką pažiūrą į duoną, įvesti tvarką duonos naudojimo organizacijų bufetuose ir valgyklose; (...) užtikrinti, kad visos kultūros švietimo ir meno įstaigos aktyviai įsijungtų į kovą dėl duonos ir duonos bei pyrago gaminių ekonomijos. Ministro pavaduotojas Jonas Rimantas Glemža.“ 1982 m. balandžio 20 d. vyr. bibliotekininkas J.Šikšnelis trečiai kadencijai išrinktas į Klaipėdos teismo liaudies tarėjus. (Net pagalvoti baisu, kiek nuosprendžių slegia mano sąžinę. Atmintyje užsiliko vienas, kai už bandymą nugvelbti butelį degtinės iš parduotuvės kaltininką nuteisėme pusantrų metų kalėti ir pripažinome ypač pavojingu recidyvistu, mat tai buvo jo keturioliktas teistumas.)

1993 06 18 sudaryta lito įvedimo komisija.

1999 m. Moldavijos kino studijai paskolinome žurnalų lotynišku šriftu, kad galėtų imituoti Europos miesto spaudos kioską.

Naktį šį butaforinį kioską nusiaubė vaikėzai.

Kino studija sumokėjo kompensaciją, bet leidiniai pražuvo.

Technikos stebuklas.

I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Jau kilo ministro ranka rašyti įsakymą biblioteką įgalioti restauruoti Kretingalės bažnyčią, bet kažkas, tikriausiai sveikas protas, sustabdė tą ranką. I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Slapta patriotinė akcija Knygoje tik trumpai užsiminta apie slaptą patriotinę akciją Periodikos skaitykloje. Štai buvusios skaityklos darbuotojos Virginijos Laurinaitienės prisiminimų fragmentas: „Buvo 1990 m. pabaiga. Periodikos skaitykla kėlėsi iš patalpų Kauno g. 37 į Herkaus Manto g. 9A. Viskas užtruko ilgai, darbininkas ir vairuotojas dirbo vangiai. Bet pagaliau leidiniai buvo pervežti ir sustatyti į lentynas. Atidarymas mynė ant kulnų, ir staiga nelaimė: medinės lentynos neatlaikė svorio, nulinko žemyn, žurnalai pabiro ant grindų. Laukė siaubingas darbas. Mano kolegė Gražina Dantienė paprašė universiteto dėstytojo filosofo Alfredo Tytmono pagalbos. Jis pažadėjo atsiųsti studentų talkininkų. Tikrai po poros dienų pasirodė studentai. Aš atkreipiau dėmesį, kad jie visi buvo su kerziniais batais. Pamaniau, kad tokia jaunimo mada. Kažkuris iš vaikinų pastebėjo griozdišką seifą. Tai buvo ankstesnių patalpos šeimininkų – savivaldybės Kultūros skyriaus buhalterijos seifas. Po kelių dienų pasirodė Cirilis Norkus. Jis paaiškino, kad mums talkino ne studentai, o kariai ir kad jiems būtų gerai pasinaudoti bibliotekos patalpa ir seifu. Toje patalpoje, kur buvo seifas, turėjo įsikurti bibliotekos archyvas. Kas ten dirbs, nežinojome.

Nežinojome, ar turėsime raktą nuo tos patalpos. Todėl susitarėme, kad jie perkeltų

KULTŪROS ISTORIJA

seifą į žurnalų fondą rusų kalba. Vyrukai storomis virvėmis perkėlė seifą. Direktorius S.Songinas, užsukęs pasidairyti po skyrių, pastebėjo seifą ir pažadėjo jį išvežti. Reikėjo įtikinti vadovą, kad seifas labai reikalingas.

O kaip įtikinti, jei toks baisus griozdas tikrai nereikalingas... Tuo seifu besiformuojantis SKAT-as naudojosi ilgai. S.Songinas mėgdavo apsilankyti neįspėjęs, bet tą kartą įspėjo, kad atvažiuoja išvežti seifo. Prisiskambinti seifo nuomininkams reikėjo kuo skubiausiai, tačiau niekas nekėlė ragelio. Jau pro langą buvo matyti bibliotekos raudonas automobilis, o padėtis – nevaldoma. Ir, o džiaugsme, pasirodė mergina su raktais nuo seifo. Jie jau pamažu kraustėsi iš mūsų patalpų. Nežinau, ar jis jau buvo tuščias, ar paskutinį pluoštą dokumentų ji pasiėmė.

Kai mašina sustojo prie slenksčio, turėjome tuščią seifą ir jo raktus, dar šiltus nuo ne mūsų rankų. Direktoriui atidavėme raktus, neatsimenu, ar tą pačią dieną, ar po kiek laiko sunkvežimis išvežė tą žalią opą. Apie tai aprašyta Norkaus Cirilio knygoje „Tėvynės labui“ (Klaipėda, 1999, p. 59).“

Su erotikos prieskoniu Ta pati V.Laurinaitienė aprašė savo nuotykį, platinant kvietimus į bibliotekos renginius: „Prieš kiekvieną renginį nešiodavome daugybę kvietimų po įvairias įstaigas pėsčiomis ir važiuotos. Veždavome su tokiu automobiliu, kurį pavadinti kledaru per švelnu. Transporto priemonė sulūždavo kur nors Tauralaukyje ar kažkur prie Rimkų naftos bazės ir nors verk, nors dainuok. Kelios bibliotekininkės adresus ant vokų rašė iš telefonų knygos. Viena rašė iš naujesnės, kita – iš senesnės, trečia – iš visai senos...

Mane iš bibliotekos ištrinti nesudėtinga, bet bibliotekos iš manęs niekas nepajėgs ištrinti.

Pamenu, nešiojau pluoštelį kvietimų mikrorajone nuo Vilties gatvės iki M.Mažvydo parko. Lijo. Pagaliau liko kvietimas Kraujo perpylimo stočiai. Suradau namą. Užrašo neskaičiau, nes aiškiai buvo matoma medicinos įstaigos simbolika. Įėjau. Registratūros moterys sujudo, pažino mane. Ant voko

Gamtos paminklo sargyboje – trys bibliotekos direktoriai: S.Songinas, V.Malukas ir J.Šikšnelis.

Antano Stanevičiaus nuotr.

pavardė nebuvo nurodyta, galėjau eiti į bet kurį kabinetą.

Gydytojas maloniai nusišypsojo, paprašė patogiai atsisėsti, nesidrovėti, nes intymioji gyvenimo pusė esą natūralus dalykas suaugusiems žmonėms... „Viešpatie, ir tokį iškrypėlį kviečiame į renginį“, – su siaubu pagalvojau. Apsidai-

riau, ar nėra kokio nors sunkesnio daikto, jei prireiks gintis. Nebuvo. Kvietimo nutariau nepalikti, nežinau, ką sumurmėjau, ir sprukau iš kabineto. Laimė, iškrypėlis nesivijo. Išėjusi iš patalpos, pamačiau užrašą, kad tai buvo Šeimyninių santykių konsultacijų įstaiga. Sena telefonų knyga buvo kalta dėl mano patirto streso.“ ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

Seifo fragmentas.

I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr. ◄ Tais laikais, kai tarybinės antialkoholinės kompanijos buvo nuėjusios į užmarštį, o Veryga dar nebuvo atėjęs, 2002 m. gamybiniame pasitarime svarstyta: „Direktorius pasiūlė nevartoti stiprių alkoholinių gėrimų švenčiant gimtadienius darbo metu. Nutarta: vartoti tik silpnuosius gėrimus ir tik pietų pertraukos arba nedarbo metu.“

Įsteigė dvi nominacijas 2006 03 07 savivaldybė kieme augantį ąžuolą, kurį vėliau paskyriau pirmajam bibliotekos direktoriui N.Petrovui, paskelbė gamtos paminklu ir prigrasino saugoti kaip savo akį. Sunkiausia tai buvo daryti vykstant antrajam statybų etapui, kai po kiemą malėsi sunkioji technika. Bet šiaip ne taip išsaugojome, o kai vėliau vienos šventės metu prie jo kamieno atsargiai ir švelniai juostomis ir virvėmis pritvirtinome pasakų namelį, kažkas iš lankytojų – fanatiškų gamtos mylėtojų sukėlė aliarmą, paskundė savivaldybės gamtos apsaugos skyriui, ir iš ten pasipylė grasinimai baisiomis sankcijomis, nors mūsų įrenginys jokios grėsmės ar žalos medžiui padaryti negalėjo.

2006 01 12 savivaldybei perduodant buvusias saugyklos patalpas Kauno gatvės 37ajame name (jos mums kėlė nepakeliamą ir nuolatinį galvos skausmą), akte konstatuota, kad „stogo dangos techninė būklė bloga, atmosferos krituliai patenka į vidų, langų angos užsandarintos (iš vidaus užkaltos lentomis, iš išorės užtinkuotos), patalpos neapšildomos, lubos pradėję irti“.

2012 m. įteikdamas savo įsteigtas nominacijas, perskaičiau steigėjo politinį manifestą.

Jame, be kita ko, teigiau: „Puikių specialistų, pasiaukojančių ir besididžiuojančių savo profesija bibliotekininkų skaičius yra visiškai 62

neadekvatus jų pastangų įvertinimo galimybėms. Štai per metus vidutiniškai Lietuvoje įvertinami ne daugiau kaip penki ar šeši bibliotekininkai, o jų yra tūkstančiai, mažiau kaip pusė – verti įvertinimo. Atsižvelgdamas į tai, įsteigiau dvi nominacijas – Klaipėdos regiono bibliotekai ir bibliotekininkui. Vengdamas privačių ir viešų interesų konflikto ir nedrįsdamas mesti akmenį į visų mūsų mylimos maitintojos Kultūros ministerijos daržą, apdairiai pasistengiau, kad abi nominacijos savo materialiąja išraiška nepranoktų ministerijos apdovanojimų, užtat jos gražiau pavadintos. Šiemet, 2012 m., bus įteikti pirmieji „Išminties marės“ bei „Jonvabalio“ apdovanojimai. Jeigu po mano pasitraukimo į užtarnautą poilsį ar amžinuosius medžioklės plotus atsiras tradicijų tęsėjai ir kasmet šiomis nominacijomis bus pagerbiami Klaipėdos regiono bibliotekos bei bibliotekininkai, neilgai trukus, Vakarų Lietuvoje tyvuliuos išminties marės, o naktį teritoriją nušvies jonvabalių šviesa. Tad ar ne laikas būtų pagalvoti apie abejotiną atominės elektrinės būtinybę, nes mes, bibliotekininkai, esame pajėgūs gaminti energiją ne tik iš atsinaujinančių, bet ir iš strategiškai nepriklausomų šaltinių.“

Tarsi trys banginiai O 2019 m. palikdamas direktoriaus postą teigiau: „Didžiuojuosi savo biblioteka, savo bendruomene ir ateityje, nebebūdamas vadovu, vadinsiu ją sava, nes mane iš bibliotekos ištrinti nesudėtinga, bet bibliotekos

Stalai taip atrodydavo ne per eilinius gimtadienius, bet tik ypatingomis progomis.

Juozo Gečo nuotr.

iš manęs niekas nepajėgs ištrinti. (Drąsus teiginys, turint galvoje gausybę visokių cheminių priemonių, kurios padeda ištrinti ne tik dėmes drabužiuose, bet ir žmogiškąją atmintį.) Ir dar: būdamas 10 metų direktoriumi, o prieš tai 25 metus pavaduotoju, nė akimirkos nesidėjau viršininku, galinčiu įsakinėti, vadovauti, bausti ar glostyti, visada stengiausi tarnauti darbuotojams, lankytojams ir knygoms. Man ši trijulė – tarsi banginiai, laikantys žemę.“ (Čia gerokai perlenkta, nes trys banginiai laikė plokščią, ne apvalią žemę). Tarsi neužtektų pandemijos, perspėjau, kad naujai ateinanti vadovė nesusirgtų liga, kuri vadinasi „iki manęs nebuvo nieko – nei veiklos, nei pasiekimų“.

2020 m. švenčiant bibliotekos 70-metį, jos vadovybė dar kartą leido man „pasispardyti“ ir pasakyti sveikinimo kalbą. Pradėjus ją sakyti, „Navalio“ viešbučio priėmimų salėje sugedo mikrofonas, todėl susirinkusieji ne viską girdėjo. Pateikiu kalbos fragmentus: „Su biblioteka gimėme tais pačiais metais, tik aš – pusmečiu vyresnis. Kai ji įsikūrė, nesilankiau, nes dar nemokėjau nei skaityti, nei rašyti. Mudviejų keliai susikirto sulaukus brandaus amžiaus. Pamilau iš pirmo žvilgsnio. Santuokos priesaikoje pažadėjau būti šalia varge ir džiaugsmuose, kol kadencijos pabaiga mus išskirs.

Buvau šalia, kai sienos braškėjo per siūles nuo perkrovų, kai knygomis buvo užpildytos visos ertmės, kai bibliotekininkai duso ankštuose kabinetuose, kai trūko erdvės lankytojams, darbuotojams ir knygoms.

Buvau šalia, kai du kartus nesėkmingai projektavom naują biblioteką, kai trečią kartą pavyko ją suprojektuoti, kai ją bandė nusavinti universitetas, kai prasidėjo statybos, primenančios svarstykles: šiandien pinigų yra, o rytoj konservuokite pastatus, nes finansavimas nutrūko. Buvau šalia, kai mus puolė, net liežuvis neapsiverčia jų vadinti visuomenininkais, kai buvome šaukiami vagimis ir paveldo niokotojais, kai biblioteka ryškia žvaigžde suspindo miesto kultūriniame ir Lietuvos bibliotekiniame danguje.

Dabar, kai pasibaigusi kadencija mus išskyrė, esu netoliese ir stebiu, kaip biblioteka skleidžiasi it gėlės žiedas, masindama lankytojus ne tik skaityti knygas, semtis žinių, išminties, turiningai ir prasmingai leisti laisvalaikį, bet ir ugdyti bei tobulinti savo įvairius įgūdžius.

Stebiu ir džiaugiuosi.

Kol kas tiek medžiagos, likusios knygos paraštėse.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8