6 minute read

Tadas ŽVIRINSKIS. Déjà vu

Ričardo Šileikos nuotr.

Déjà vu

Advertisement

Tadas ŽVIRINSKIS

Kiekvienas esame patyrę paramneziją. Taip, taip. Tikrai esame. Gal tik dauguma šį jausmą vadina déjà vu.

Yra įvairiausių paramnezijos formų, bet aš jas skirstau pagal pasikartojimo laikotarpius. O tie laikotarpiai (bent jau mano gyvenime) svyruoja nuo septynerių metų iki dvidešimt keturių valandų.

Šiandien mane apėmusi septynerių metų paramnezija. Čia derėtų padaryti trumpą medicininį ekskursą. Ar žinojote, kad visos organizmo ląstelės visiškai atsinaujina per septynerius metus? Taigi. Medicinos įrodytas faktas. Ko gero, visiškai atsinaujinusi pilkoji smegenų medžiaga nutarė man priminti tą faktą, kad per pastaruosius septynerius metus reikalai išliko tokie pat šūdini kaip buvę. Jaučiuosi savotišku šizofreniku, nes mėgstu savo smegenims paprieštarauti. Pokalbis, vykstantis mano galvoje, kartais pralinksmina. Smegenys, nors ir tinginės, vis dėlto yra mano, tad joms tikrai rūpi mano – kaip jų priedo – gerovė. Juk širdis joms skiria net penktadalį visam organizmui reikalingo kraujo! Tikrai išskirtinis dėmesys. Turėdamos tokias privilegijas, jos galėtų dažniau patylėti, bet kur tau!.. – Klausyk, reikia kažką daryti! – nerimsta smegenys. – Taigi darau. Galėtumėt man labiau pagelbėti... – bandau teisintis. – Darom, ką galim, ko nepasakytume apie tave. – O ką pasakytumėt apie mane? – Per daug minčių apie seksą ir poeziją. – Na, esu dar nesenas, o poezija man teikia malonumą. Jūs irgi mėgstate endorfinus. Ką jau kalbėti apie situaciją, kai palepinu jus saldumynais... Tik ir girdžiu: dar, dar, dar cukraus! Pačioms reikėtų kai ko pamažinti. – Nelygink! – Kodėl? – Tu nesuprasi.

Žinau, kada reikia baigti ginčą su bet kuria moterimi. Mano smegenys neabejotinai yra moteriškas tipažas. Reikia tik pasidžiaugti, kad jos nekaltina manęs seksizmu. Bent jau kol kas.

Krioklio šniokštimas veikė raminamai. Sėdėjau sau ramiai restorano, kuriame anksčiau buvo senas vandens malūnas, balkonėlyje. Mėgstu čia papietauti ar pavakaroti. Ne dėl to, kad maistas ar aptarnavimas būtų ypatingi, bet tik dėl vietos. Žvelgiant į putojantį vandenį apima kone letarginė ramybė. Nesinori net krustelėti, buku žvilgsniu žvelgiant į vieną tašką. Prasideda žaidimas „Kas patrauks mano dėmesį?“. Būtent šis žaidimas ir sukėlė déjà vu.

Prieš septynerius metus sėdėjau čia pat, taip pat besimėgaudamas kava su brendžiu. Diena buvo tokia pat saulėta ir rami. Švelnus vėjelis vos vos krutino medžių lapiją, straksėdamas išilgai turėklo įžūlumo nestokojantis žvirblis reikalavo trupinių, prie gretimo staliuko įsitaisiusi jauna porelė meiliai burkavo, o ant tiltelio virš krioklio fotografavosi ryškiu makiažu pasidabinusi dama. Maloni šiluma pasklido po vidų, gi išorėje šildė rugpjūčio saulės spinduliai. Idilija... trukusi keliasdešimt sekundžių.

Ir tada, ir dabar išgirdau: „Oi!“. Į balkoną įėjo moteris, ranka trindamasi sutrenktą kaktą. Padavėjas kaip į uodegą įkirptas nubėgo į barą ledukų. Jo operatyvumas išdavė, kad čia dažnas lankytojas trinkteli kakta į žemutėlių durų staktą. Nepadeda net įspėjantis užrašas: „Atsargiai! Žemos durys!“.

Nelaimėlė kaltai šypsojosi, nors mačiau, kad jai labiau norėtųsi riebiai išsikeikti.

Apsidairiusi ji pasirinko staliuką priešais manąjį. Baisiai nemėgstu akių kontakto su nepažįstamaisiais ir nepažįstamosiomis. Juoba, kalbant apie mane, nėra ten į ką žiūrėti... Kiek nepatenkintas tokiu damutės sprendimu nutariau ieškoti palaimingos ramybės kitur. Štai tada įvyko mažasis déjà vu – išgirdau identišką „Oi!“. Ir dar kartą: – Oi! Čia gi – tu! Šimtas metų!

Prie manęs ištiesusi rankas spėriai artėjo galvą susitrenkusi moteris. „Tikrai kad oioi-oi...Kas čia per velniava?“ – sumojau. – Tomai, čia gi aš – Giedrė, tavo bendrakursė!

Kažkodėl pirmiausia bandžiau prisiminti bendrakursę Giedrę, nors nesu joks Tomas. Keistos tos mano smegenys. Jutau, kad jos susidomėjo, nors pats norėjau kuo greičiau iš čia dingti. – Nebeprisimeni? – toliau kvotė „kursiokė“. – Emmm... – numykiau, o vadinamoji Giedrė jau spėjo pabučiuoti į žandą ir klestelti į kėdę šalia manosios. – Tai bent susitikimas! – tryško džiaugsmu nepažįstamoji, bet jos akys nesijuokė.

Su įvairaus plauko aferistais ir aferistėmis esu susidūręs ne kartą. Nuo čigoniųbūrėjų parkavimo aikštelėse iki finansinių piramidžių „ambasadorių“. Gi čia buvo kažkas visiškai naujo ir netikėto. Pasisukau šonu ir atidžiau apžiūrėjau „kursiokę“. Hm... visai simpatiška moteris. Tvarkingai ir elegantiškai apsirengusi, plaukus nusidažiusi rusvai, neryškus makiažas. Tokia tipinė vidutinės grandies vadovė, sakyčiau. Stebėjau jos veidą ir rankas. Piniginę dėl viso pikto įsidėjau į kišenę. Mobilųjį laikiau rankoje. Kol kas jokių fokusų – vien nesiliaujanti tirada apie tai, kaip seniai nesimatėme ir kiek daug jos gyvenime įvyko. Maždaug per penkias minutes monologo sužinojau, kad esą ją palikęs vyras, bet ji tą niekšą gerokai finansiškai „nugręžusi“, todėl dabar gali sau leisti daugiau nei anksčiau. Juoba kad vaikai jau užaugę ir pasukę savais gyvenimo keliais. Staiga ji trumpam nutilo, be jokių skrupulų susivertė mano brendžio likučius ir tęsė, nebodama mano demonstratyviai iškelto antakio. Nejaugi elementari alkoholikė, užkalbanti dantis, kad pasitenkintų prašalaičių gėrimo likučiais? Lyg skaitydama mano mintis, ji iš rankinės išsiėmė dešimtinę ir prispaudė ją brendžio taure. Čia pakilo ir antrasis mano antakis. Smegenys net suūžė.

– Atleisk, nusibodo padavėjo laukti, – pasiteisino, ir pridūrė: – kartosime? Aš vaišinu!

Reikalams pakrypus netikėta linkme, nors ir abejodamas, bet linktelėjau. Gal visai įdomus nuotykis nusimato?

Vadinamoji Giedrė kalbėjo ir kalbėjo, kalbėjo ir kalbėjo. Monologo pauzes gausiai užpildydama brendžiu. Patiko stebėti šią alkoprokalbę. Yra tam tikras žmonių tipas, kurių kalbos veikia kaip baltasis triukšmas. Panašiai kalba mano sesuo. Visiškai nesvarbu, apie ką kalbama. Ar apie neseniai pamatytą gražių batų porą vitrinoje, ar apie mėnesinių skausmus, ar apie buką seksistą kaimyną, ar apie tai, kad katinukas, kaip visada, privėmė ant pagalvės. Žodžiai liejasi ir liejasi, lyg juos ir girdi, bet jokios reikšmės jie tau neneša, jautiesi nurimęs ir gal net kiek mieguistas, bet žiovulys dar neatskuba. Pats tikriausias baltasis triukšmas. Geriausia yra tai, kad visiškai nereikia dalyvauti pokalbyje – pakanka jo klausytis. Tiesą sakant, šiuo atveju įsiterpti galėčiau tik tada, kai „kursiokė“ vilgydavo gomurį brendžiu. Tik kad įsiterpti nebuvo jokio reikalo. – Gerokai dzingtelėjo! – galop reziumavo, švytėdama žandų raudoniu. – Einu nosytės pasipudruoti, o tu niekur nepabėk! – pridūrė ir, šį kartą sėkmingai išvengusi klastingai žemos durų staktos, išnyko senojo malūno viduje.

Supratau, kad laikas vynioti meškeres, nes jokios tolesnės perspektyvos iš šio keisto susitikimo nebesitikėjau. Ir štai tuo momentu, kai panorau praverti žemąsias balkonėlio duris, mane sukaustė protu nenusakoma baimė. Jutau ją visu kūnu kaip grėsmingą, judesius paralyžiuojančią šalčio bangą... Supratau, kad negebėsiu toliau žengti nė žingsnio. „Nusiramink, durnele, nusiramink!“ – smegenys bandė raminti smarkiai plakančią širdį. „Užsikruškit!“ – atsakė joms širdis ir toliau daužėsi it pneumatinis plaktukas į asfaltą. Grįžau prie staliuko ir, o stebukle, pasijutau geriau.

Ar jūs tikite ženklais? Turiu omeny pranašiškus ženklus. Tarkime, rytą pamatote savo erekciją ir tądien viskas klostosi kaip iš pypkės. Arba jus apšika paukštis ir staiga finansinė padėtis pagerėja. Arba juoda katė perbėga kelią ir gaunate baudą už greičio viršijimą. Būna? Aš irgi turiu prietarų. Tarkime, jei apsivelku pilkąjį megztinį, būtinai nutinka kas nors nemalonaus. Gi šiandien aš kaip tik vilkiu pilkąjį megztinį. Šūdas! Pilkasis megztinis neabejotinai sukelia nemalonias paramnezijas! Kol svarsčiau, kurių galų neišmetu nelemtojo rūbo ir pats sau sukeliu aibes nemalonumų, ant staliuko pastebėjau įdomų dalyką. Sausą bežievę medžio šakelę, kuri labai priminė ungurį. Įdomu, iš kur ji čia atsirado? Gal vėjas nuo kurio nors medžio atpūtė? O gal koks paukštis pametė? O gal iš paralelinės visatos materializavosi? Smegenys nepatenkintos suburbuliavo: „Prasideda...“

Smalsiai apžiūrėjau šakelę iš visų pusių. Gelsvai pilkšva, nugludinta, malonu laikyti. Stebėtinai panaši į ungurį. Nejučia prisiminiau, kad prieš septynerius metus gaisrininkai ištraukė skenduolę, gausiai aplipusią unguriais. Daugelis pasidygėjo tuo, kas visiškai natūralu gamtoje. Gamtoje niekas neprapuola, kiekvienas yra kažkieno maisto grandinės dalis. Bet šiaip unguriai manęs nevilioja. Neskanu man nei rūkyti, nei marinuoti. O jau kainos, kainos!.. – Klausyk, reikia kažką su tuo pagaliuku daryti! – įsakmiai prabilo smegenys. – O ką čia su juo bepridarysi? – Tai žioplys. Paburk! – Ką paburti? – Kad aferistė nebegrįžtų! – Kaip man burti? – Kaip, kaip? Paprastai! Abra kadabra – ir pamosikuok lazdele. – Ar stipriai mosikuoti? – Ot durnius...

Sugėdintas, bet paragintas pabūriau: – Abra kadabra! – ir, žinoma, pamojavau. Gerai pamojavau. Kaip dirigentas.

Balkonėlyje buvę žmonės trumpam nutilo. Priėjo padavėjas. – Ar dar ko nors pageidausite? – Taip, pasakykite damai, kad turėjau išeiti jos nesulaukęs. – Kokiai damai? – Tai, kuri su manimi sėdėjo.

Padavėjas pritilo, bet po trumpos pauzės išpyškino: – Su jumis jokia dama nesėdėjo. Prašyčiau apmokėti sąskaitą!

O kaip! Reikia reaguoti. Ką gi, susimokėjau. Išsikviečiau taksi. Namo grįžau be nuotykių.

Tiesa, visą naktį po to sapnavau ungurius, kurie falcetiniais balseliais choru kartojo tarytum mantrą: „Gerokai dzingtelėjo!“ Visi jie buvo apsirengę pilkais megztiniais.

This article is from: